KONSERVATIZMO PERSPEKTYVOS

Konservatizmas yra viena iš trijų pagrindinių politinių ideologijų, dominavusių Vakaruose

pastaruosius du šimtmečius; šalia konservatizmo visuomet egzistavo ir kitos dvi ideologijos –

liberalizmas ir socializmas. Konservatizmą galime suprasti kaip nepasitikinčio permainomis ir joms

nepalankaus individo poziciją (mąstyseną). Galima sakyti, kad kiekviena problema turi savo

konservatyvųjį aspektą. Kiekvienoje diskusijoje, kilus ginčams dėl permainų, atsiranda konservatorių,

kurie su nepasitikėjimu žvelgia į naujoves. Ypač konservatizmo privalumai išryškėja tada, kai

visuomenė, atsigręžusi i praeitį, pradeda skirti ją nuo dabarties. Būtent kai po nepavykusių bandymų,

žlugusių vilčių ar praradimų galvojama: o visgi neblogai būta praeityje – jos vertybėmis reiktų daugiau

remtis, užuot apgraibomis, per klaidas ieškojus naujų kelių. Tuomet ir grįžtama prie konservatizmo

tradicijos.

Tačiau klasikinis konservatizmas šiek tiek pakoregavo savo idėjas ir konservatizmas

transformavosi į neokonservatizmą, turintį liberalizmo atspalvių. Kursinio darbo tikslas ir yra aptarti

neokonservatizmo susiformavimo priežastis, skirtumus nuo klasikinio konservatizmo, remiantis

įvairiais kriterijais. Kaip vieną iš pagrindinių skirtumų galime išskirti du konservatorių požiūrius į

ekonomines problemas. Vieni jų, šiuo metu sudarantys daugumą, vengia bet kokių socialinių ir

ekonominių reformų, apsiribodami tik pačiu būtiniausiu minimumu. Kiti tvirtina, kad

konservatyviosios vyriausybės privalo vykdyti aktyvią ekonominių bei socialinių reformų politiką.1

Kadangi neokonservatizmas susiformavo konservatizmo idėjų pagrindu, randama ir daug panašumų,

kuriuos taip pat paminėsiu, pvz.: abi šios konservatizmo pakraipos laikosi privačios nuosavybės

neliečiamumo pozicijos, ir yra socialinės lygybės idėjos priešininkai.

Iškyla keletas konservatyviųjų ideologijų klasifikavimo problemų. Turime galvoje perskyrą tarp

konservatorių ideologijų, kurios nepripažįsta tautos idėjos savaimine vertybe, ir tų, kurios į pirmąsias

konservatizmo ideologijos principų sąrašo eilutes įrašo tautos idėją. Ji suteikia konservatizmui ryškų

nacionalistinį atspalvį.

Norint suvokti esminę šiuolaikinių konservatorių socialinių ir ekonominių pažiūrų evoliucijos

svarbą, nagrinėsime perskyrą tarp „apšviestojo“ konservatizmo, kuriam būdingos plačios teisiškai

pagrįstų socialinių reformų programos, ir tradicinio konservatizmo, kategoriškai neigiančio tokių

valstybės veiksmų prasmingumą. Taigi per svarbiausius konservatizmo elementus (tradiciją,

nuosavybę, autoritetą, lygybę ir religiją) bandysime išsiaiškinti klasikinio ir šiuolaikinio konservatizmo

1 Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51

panašumus ir skirtumus, įterpiant žymesnių konservatizmo filosofų citatas; žinoma daugiausia

remiantis E. Burke‘u, kadangi jis konservatizmui svarbus taip, kaip socializmui Marxas ar liberalizmui

Millis. Taip pat atkreipsime dėmesį į tradicijos tęstinumo problemą, kadangi pasaulyje konservatizmas

iki pat šių dienų išlieka stipria ir įtakinga politine ideologija ir šios ideologijos šalininkai sėkmingai

valdo daugelį šiuolaikinių demokratinių valstybių, prisitaikydami prie visuomenėje susiklosčiusių

aplinkybių.

Kalbant apie konservatizmo politinę filosofiją, būtina pasakyti, kad egzistuoja daugybė

skirtingų šios filosofijos variantų. Pavyzdžiui, sunku suderinti E. Burke’o ir J. de Maistre’o, M.

Oakeshott’o ir R. Scruton’o konservatizmo sampratas, todėl į šią ideologiją pažvelgsime iš įvairių

pozicijų.

Konservatizmo ištakos

Konservatizmas (lot. conservare – išlaikyti, išsaugoti) gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose

XVIII – XIX a. sandūroje kaip bajorijos, dvasininkijos ir kitų privilegijuotų sluoksnių reakcija į

liberalizmo išprovokuotą iššūkį senajai viduramžių santvarkai. Kadangi senosios socialinės tvarkos

šalininkai vietoje laisvės, lygybės ir brolybės šūkių kėlė savas idėjas ir norėjo jas išsaugoti, jiems

prireikė savo ideologijos. Taip buvo norima pasipriešinti didėjančiai liberalizmo įtakai. Visos jų idėjos

buvo susistemintos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė nuoseklią konservatizmo politinę ideologinę

sistemą. Taigi, ekonominės, politinės ir dvasinės prielaidos konservatizmui atsirasti susiformavo kaip

Švietimo epochos ir Didžiosios prancūzų buržuazinės revoliucijos rezultatas.1

Konservatizmas, kaip ir liberalizmas, atsirado Anglijoje. Nors konservatizmo elementai

egzistavo žmonijos sąmonėje nuo pat jos atsiradimo, o konservatizmo sąvoka įsigalėjo tik apie 1830

metus, tačiau jo filosofinę esmę dar 1789 m. išdėstė pagrindinis konservatizmo ideologas, istorikas ir

politikos veikėjas E. Burke‘as savo „Apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją“. Konservatizmo

terminas pirmą kartą buvo pavartotas aprašant Didžiąją prancūzų revoliuciją. E. Burke’as įtikinamai

parodė, kad svarbu yra saugoti nusistovėjusią visuomenėje tvarką, ir kad keisti ją galima tiktai iš lėto,

veikiant apgalvotai ir atsargiai. Jo supratimu, nusistovėjusias žmonių gyvenimo struktūras galima

greitai sugriauti, tačiau niekad nepavyksta greitai sukurti naujų. Jis kritikavo individualizmo,

racionalizmo idėjas, beribį rinkos viešpatavimą, skelbė, kad minėtos idėjos griauna per amžius

nusistovėjusią tvarką, veda į chaosą ir nesutarimus.2 Kiti žymūs konservatizmo teoretikai ir praktikai –

1 Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 84

2 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 204

2

A. de Tocqueville, B. Disraeli, O. Bismarck, P. Bourget, J. de Maistre, G. Savigny, B. Jouvenel ir kt.,

tai pat būdami revoliucijos priešininkais, teigė, kad labai svarbu išsaugoti nusistovėjusią tvarką

visuomenėje, kad keisti ją galima iš lėto, apgalvotai ir atsargiai, t.y. reformomis. Revoliucija yra

natūralios tvarkos prievartavimas, negalintis duoti jokių pozityvių rezultatų. Jei kokios nors problemos

(socialinės ar politinės) pribręsta permainoms, būtina šias permainas daryti. Remiantis M. Oakeshott’o

žodžiais būti konservatoriumi reiškia „teikti pirmenybę tam, kas jau žinoma, o ne nežiniai; tam, kas

išbandyta, o ne praktiškai dar nepatikrintam; faktui, o ne išmonei; tikrovei, o ne galimybei; ribotam, o

ne beribiam; šiandienos džiaugsmui, o ne utopinei palaimai”.

Būtent Prancūzijos revoliucija paskatino tradicionalistus kovoti už tai, kas patikrinta ir

išbandyta – už feodalizmą ir kitas istoriškai susiklosčiusias struktūras (patriarchalinę šeimą, vietinę

bendruomenę, bažnyčią, gildiją), kai tuo tarpu revoliucionieriai tradicinę visuomenę ir susidariusias

grupes minėjo priešiškai. Vis dėlto kyla klausimas kaip E. Burke’as ir kiti konservatoriai galėjo smerkti

prancūzus, siekiančius išsivaduoti iš monarchijos ir despotizmo, kai visuomet palaikė Amerikos

kolonistus ir kitas engiamas pasaulio tautas? Vertinant Prancūzijos revoliuciją buvo atsižvelgiama į

tuos pačius principus, kurie skatino ginti amerikiečius, indus ir airius nuo britų valdžios „savivalės”.

Kalbant apie Ameriką, Airiją ir Indiją palaikoma vietinė, istorinė tautos tradicija, kuri yra puolama

svetimųjų, kai vietinę moralę gniuždo svetimųjų moralė. Prancūzijoje valdžią ir moralę puolė grupelė

prancūzų – jakobinai. E. Burke’o požiūriu, jakobinai prievartavo Prancūzijos istoriją taip pat, kaip

Britanijos Ost Indijos bendrovė – Indijos kultūrą. Jakobinų valdoma Prancūzija esanti „visai kaip

užkariauta šalis”. Be to, „elgdamiesi kaip užkariautojai”, jakobinai prieš prancūzų tautą naudojo jėgą

visai kaip „įsiveržusi kariuomenė”.1 Tiek E. Burke’o, tiek A. de Tocqueville’io nuomone Amerikos

kolonistų veiksmai taip pat buvo priešingybė jakobinų darbams. Amerikos revoliucija siekė laisvės

konkretiems gyviems žmonėms, jų papročiams bei įpročiams. Prancūzijos revoliucijos metu buvo

tikimasi ne apginti jau esamą, o sukurti naują visuomenę, šviečiant, įtikinėjant žmonės, o reikalui esant

panaudojant jėgą ir terorą, sunaikinant visas institucijas, kurios trukdė formuoti Revoliucijos žmogų. E.

Burke’as Prancūzijos revoliuciją labiau laikė kova dėl absoliučios valdžios, o ne dėl laisvės, kurią visų

pirma sukėlė politiniai intelektualai, neturėję „indėlio visuomenėje” ir faktiškai buvę visuomenės

priešai.

Pagrindiniai jakobinų tikslai buvo perkurti visą visuomenę, performuoti individo sąmonę ir

vietoj krikščionybės įsteigti visai naują religiją.2 Tradicinės grupes, gildijas, įvairias korporacijas,

kurios tokios svarbios konservatoriams, buvo norima sunaikinti arba padaryti pavaldžias tautai,

1 Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 142 Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 17

3

kadangi, pasak revoliucionierių, jos trukdo siekti grynos visuotinės valios ir varžo individo autonomiją.

Patriarchalinė šeima buvo laikoma priešinga prigimčiai ir protui, todėl apribotas tėvo autoritetas ir

panaikinti pirmagimystės ir majorato įstatymai tiek nuosavybės, tiek šeimos atžvilgiu. Taip pat buvo

siekiama individualizuoti nuosavybės teises, atskirti nuosavybės teisės ryšius su korporacinėmis

organizacijomis, kartu siekiant individualizuoti ir visą tradicinę visuomenę. „Reikia visiškai

performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą,– sugriauti jos prietarus, pakeisti įpročius, apriboti

poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus”. 1 Nežabotą Revoliucijos pobūdį, E. Burke’o nuomone,

aiškiausiai liudijo įstatymai, kuriais buvo siekiama sunaikinti arba smarkiai deformuoti tradicinę

socialinę santvarką. Kaip vieną iš Revoliucijos autorių konservatoriai minėjo J. J. Rousseau, teigdami,

kad būtent jo mintys apie laisvę, lygybę ir absoliutų teisingumą paskatino Revoliuciją. E. Burke’as tai

pasakė aiškiausiai: „Aš esu tikras, kad J. J. Rousseau raštai buvo tiesioginė šio gėdingo blogio

priežastis”.

Į pramoninę revoliuciją, kuri prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija, konservatoriai taip pat

žiūrėjo nepalankiai – reiškėsi naujos, stipresnės individualizmo formos, kurios pažeidė tradicinę

visuomeninės padėties sistemą. Pramonininkai, prekiautojai, pagalbiniai darbininkai užplūdo

visuomenę, kurioje buvo įsivyravę daug paprastesni kaimo žmonės. Garo variklis, verpimo mašina ir

kiti naujai atsiradę mechanizmai, ėmė silpninti ryšius, kurie anksčiau jungė žmonės. Ostrogorskis rašė:

„Daugeliu atžvilgių žmogus vėl pakliuvo į pinkles – industriniame pasaulyje iškilo nauja hierarchija, o

su ja ir nauja subordinacijos forma. Tačiau naujieji ryšiai, būdami grynai mechaniniai ir neturėdami tos

jungiančios jėgos, kuri palaikė senąją visuomenę, ne tik nesustabdė judėjimo, bet paspartino jį”. Nors

konservatoriai nepritarė šiai revoliucijai, laikydami ją socialine nelaime, ardančia žmonių santykius, ir

skatino grįžti prie feodalizmo, nuosavybė jiems vis tiek liko labiausiai puoselėjamas ir patvariausias

turtas.

Konservatorių nuogąstavimus kėlė taip pat ir kiti du šimtmečio judėjimai: vienas religinis, kitas

filosofinis. Religinio judėjimo pradininkas buvo J. Wesley ir šis judėjimas buvo pavadintas vezlizmu.

Vezlizmas darė pakankamai didelį poveikį šeimai, parapijai, pilietinei tvarkai, kad konservatoriai

galėtų tuo susirūpinti. Juk kai religingieji ima tikėti, kad jų išpažįstami asmeninio, dvasinio ir dorovinio

gyvenimo principai turi kuo plačiau paplisti visų piliečių gyvenime, bręsta kažkas labai panašaus į

revoliuciją.2 Taigi galima sakyti, kad daugelis konservatorių, tokių kaip E. Burke’as, Coleridge’s,

Newmanas bei B. Disraeli buvo provokuojami ir formuojami religinės revoliucijos, glūdėjusios

vezlizme ir vykusios kartu su demokratine bei pramonine revoliucijomis.

1 Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 202 Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P 25

4

Be religinio judėjimo dauguma konservatorių nepalankiai žiūrėjo ir į kitą judėjimą –

utilitaristinę J. Benthamo filosofiją. Jis kūrė revoliucingas teorijas, propaguodamas asmeninius

interesus, hedonizmą ir didžiausią gėrį kuo didesniam žmonių skaičiui. Taip siekė sukurti

centralizuotos, detalios ir autoritetingos valdžios struktūrą. J. Benthamas ideologizavo moralinės ir

politinės patirties dalykų suvokimą. Tai, ką jis pristatinėjo kaip neginčijamus žmogaus ir visuomenės

gyvenimo faktus, iš tikųjų buvi vien tik jo moralinių ir politinių įsitikinimų šraiška.1 J. Benthamas

teigė, jog reikia remtis individualiu protu, kurį sutvirtina malonumų ieškojimas ir sakydavo: „Iš

praeities jokios naudos”. Žinoma, toks teiginys visiškai priešingas ir nepriimtinas konservatoriams,

kurie daugiausia rėmėsi praeitimi ir iš ten kylančiomis tradicijomis.

Taigi konservatizmo susiformavimą lėmė keturi reiškiniai, drumstę ramybę Europoje – politinė,

ekonominė, religinė ir filosofinė revoliucijos. Konservatoriai susidarė nuomonę, kad gyventi reikia

žvelgiant į praeitį, o ne į ateitį, įkvėpimo ir pavyzdžių, norint pagerinti dabartį, reikia ieškoti tradicijoje.

L. G. Churchillis sakė: „Man patinka gyventi praeityje. Nemanau, kad žmonės patirs daug džiaugsmo

ateityje”. Konservatyvioji filosofija atsirado iš E. Burke’o ir kitų konservatorių priešiškumo

individualizmui, kuris kėlė grėsmę tradicinėms tarpinėms socialinėms grupėms.

Konservatizmo dogmatika

Kiekviena ideologija turi savo dogmatiką, principus, įsitikinimų ir vertybių sistemas, per

kuriuos ir išreiškia savo pozicijas bei daro įtaką visuomenei. Laikantis politinės minties tradicijos,

siekiančios Renesanso epochą, trys moderniosios ideologijos – socializmas, liberalizmas ir

konservatizmas – paprastai aiškinamos individo ir valstybės santykio aspektu.2 Galbūt aiškiau visas šias

tris ideologijas galima būtų suvokti pridūrus dar ir trečiąjį veiksnį – visuomenės grupių ir bendrijų

struktūrą (tai būtų tarpinis elementas). Vėliau įvairūs specialistai (Maitlandas, Figgisas, Vinogradovas)

jau rėmėsi trilypiu – valstybės, korporacinės grupės ir individo – santykiu, o ne įprastiniu dvipusiu

valstybės ir individo santykiu. Kova tarp valstybės pretenzijų į suvereno padėtį ir tradicinių autoritetų –

patriarchalinės šeimos ir giminės – tapo svarbiausia bendros socialinės reformos problema. Tam

daugiausia dėmesio skyrė XIX amžiaus reformatoriški judėjimai.

Konservatizmo filosofijoje būtina skirti du lygmenis – filosofinį ir istorinį. Filosofinis lygmuo

atspindi konservatorių požiūrį į politinės veiklos prigimtį, ir taip užtikrina konservatyvaus politinio

mąstymo tradiciją. Čia galime paminėti E. Burke’o akcentuojamų kai kurių politinio gyvenimo

veiksnių – hierarchijos, aristokratijos, monarchijos ir religijos – svarbą. O istorinis lygmuo priklauso 1 Jokubaitis. A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997. P. 162 Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 31

5

nuo konkretaus politinio gyvenimo aplinkybių ir galima remtis R. Scrutonu, teigiančiu, kad yra tiek

konservatizmo formų, kiek yra skirtingų socialinio ir kultūrinio gyvenimo tvarkų.1

Skirtingai nuo liberalizmo, konservatizmas pabrėžė svarbų valstybės ir valdžios vaidmenį – jos

privalančios užtikrinti, kad būtų saugoma nusistovėjusi tvarka. Konservatizmo istorinė misija – ne

kovoti su revoliucijomis, o užbėgti joms už akių: laiku atlikti pakeitimus, palaikyti tvarką ir stabilumą.

Esant chaosui ir suirutei konservatizmas negali egzistuoti, o revoliucijos apimtai visuomenei gresia

pavojus prasilenkti su tradicinėmis vertybėmis. Konservatyviajai politikai svarbiausios yra autoriteto,

lojalumo, hierarchijos ir tvarkos vertybės.2 Konservatizmas neaplenkė ir visuomenės, kurią sudaro

šeima, religinės bendruomenės, tautos ir valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenėje kiekvienas

žmogus gali jaustis saugiai. Ši išvada tapo vienu iš svarbiausių konservatizmo argumentų.

Pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir

tvarką, kurios pagrindus nustato religija ir tradicija. Konservatorių samprotavimų atsparos taškas yra

Dievo sukurtos moralinės tvarkos pastovumas, todėl jų manymu, religinė pasaulėžiūra ir religijos yra

socialinės tvarkos pamatas. Tradicijos laikymasis garantuoja stabilumą, todėl būtina ją neiškreiptą, o

prireikus dar ir praturtintą perteikti kitoms kartoms. Tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad

konservatoriams rūpi tik permainų stabdymo ir konservavimo procesas.3 Pripažindami permainų

neišvengiamumą konservatoriai turi savo reagavimo į jas būdą. E. Burke’as yra aiškiai nurodęs du

pagrindinius politinės veiklos uždavinius – saugoti ir reformuoti. Evoliucijos procesą gamtoje ir

visuomenėje konservatoriai pripažįsta, tačiau aiškina, kad jis privalo būti nuolatinis, tolygus,

laipsniškas ir nuoseklus, todėl ne per daug spartus.4

Pasak konservatorių, visuomenė yra vientisa visuma, ir jai būdinga tam tikra tvarka –

hierarchija; įvairios visuomenės dalys užima skirtingas pozicijas ir atlieka skirtingas funkcijas visumos

labui. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos laiptų pakopoje esantis žmogus turi savo priedermes ir teises.

Viena iš šių teisių yra privačios nuosavybės teisė. Ji yra teisinės ir socialinės tvarkos pamatas.

Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Valstybė negali kištis į šią individų gyvenimo

sferą. Tačiau visuomenei ir jos tvarkai egzistuoti būtina valstybė ir stipri valdžia. Konservatizmas

gyvybingas tik tada, kai nuolat reaguoja į besikeičiančią aplinką, atsinaujina. Konservatizmo filosofija

taip pat daugiau nei liberalizmas ar socializmas rūpinasi bažnyčios, socialinės klasės, šeimos teisėmis.

Visose konservatizmo sferose, kurias toliau aptarsime, kyla prielaida, kad bendrijos turi teisę atlaikyti

1 Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 112 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 2043 Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 204 Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 50

6

individualizmo ir nacionalizmo antplūdį. Nors konservatizmas praėjo ilgą vystymosi kelią, tačiau

pagrindiniai jo principai liko nepakitę.

Tradicija. Konservatorių pasitikėjimas istorija remiasi pasitikėjimu žmonėmis. E. Burke’o, J.

de Maistre, G. Savigny nuomone, istorija turi būti apibūdinama ne chronologine tvarka, o žmonių

įpročiais, nuostatomis iš kartos į kartą. Tai turi didelės reikšmės auklėjant jaunąją tautą. „Kad matytum

pasaulį kaip tikras konservatorius, - rašo Mannheimas, - turi patirti įvykius vadovaudamasis požiūriu,

kylančiu iš praeityje glūdinčių aplinkybių ir situacijų”.1 Tiriant šiandieną konservatoriai siūlo pažvelgti

į praeitį, nes be praeities daugelio šiandieninių problemų mes galime nesuprasti ir nenuspėti.

Konservatorių nuomone, socialinė tikrovė geriausiai suprantama per istoriją. „Mes negalim žinoti, kur

esame ir tuo labiau – kur einame, nežinodami, kur buvome.”2 Konservatoriai, atsižvelgdami į tradiciją,

pritarė anaiptol ne visoms iš praeities atėjusioms idėjoms. Tradicija turi būti atėjusi iš praeities, tačiau ji

turi būti reikalinga ir pati savaime, svarbus išlikęs ryšys su praeitimi. „Mirusieji dar tebekalba”, - rašė

P. Bourget.

Konservatizmas visada labai didelį dėmesį skyrė tradicijoms. Konservatoriai – praeities

papročių ir tradicijų šalininkai. Tradicijos padeda palaikyti ryšį su praeitimi ir yra labai svarbios

žmogui, kadangi jose yra išsaugota visos žmonijos patirtis. Kiekvienas individas pats savaime nėra toks

tobulas, kad galėtų būti absoliučiai išmintingas. O kadangi dabartis yra praeities įvykių rezultatas,

tradicijos gali padėti surasti „raktą” dabarties problemoms spręsti. Konservatizmo šaknų ir ištakų

galima ieškoti natūraliame civilizacijos būvyje, t.y. žmonių psichinėje ir socialinėje sanklodoje, jų

polinkyje išsaugoti įprastą gyvenimo būdą, remtis patirtimi ir vengti abejotinų naujovių bei rizikos.

Paprastai tokiai būsenai įvardinti taikoma tradicionalizmo sąvoka. Konservatyviajam tradicionalizmui

veikiant žmonių santykius, visuomenę, iškyla racionalumo ir iracionalumo dilema. Tradicijos negalima

suprasti kaip statiško dydžio. Tradicija, pagal M. Oakeshott’ą, pačia savo prigimtimi nėra fiksuotas ir

užbaigtas darinys: „Kai kurios dalys gali keistis lėčiau, negu kitos, tačiau nė viena iš jų nėra apsaugota

nuo permainų”. Nepaprastai griežtas tradicijų laikymasis gali kenkti bendrajam žmonijos vystymuisi ir

ekonominiam progresui, kelti sumaištį. Sunku įsivaizduoti visuomenės būvį, jeigu jai būtų primestas

vargšų, nemokšų ar nusenusių žmonių konservatizmas. Tačiau jei žmonių psichika ir veiksmai nebūtų

konservatyvūs, vargu ar būtų įmanomas darbo pasidalijimas, įstatymų ir tvarkos laikymasis,

paprasčiausias žinių kaupimas ir patirties perdavimas iš kartos į kartą. Jeigu individas, visiškai

nepaisydamas susiklosčiusių normų ir dorovės principų, imtų elgtis pagal savo interesą bei išmintį,

civilizacija būtų bloškiama atgal.3

1 Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 872 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 35 3 Konservatizma // VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 104

7

Pačios tradicijos keičiasi taip, kaip ir pati visuomenė. Tvarka, rimtimi – status quo išsaugojimu

konservatorius yra suinteresuotas todėl, kad būtų patikimas stabilus pagrindas naujovėms,

pribrendusioms permainoms įgyvendinti. Čia aktualūs žodžiai, kuriuos ištarė Falklandas, bene

tikriausias Anglijos pilietinio karo didvyris: „Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti”.1 Tačiau tai nereiškia,

kad konservatoriai linkę priešintis permainoms. Pripažintas konservatizmo teoretikas E. Burke’as

teigia, kad „valstybė, neturinti jėgų vidinėms permainoms, praranda išlikimo galimybę”. Konservatoriai

savaip supranta tokių permainų seką ir prasmę. Tas patas E. Burke’as aiškina: „net kai aš imuosi keisti,

privalau pasirūpinti išsaugojimu. Aš turėčiau atlikti remontą taip, kad jis kuo labiau atitiktų

restauruojamo pastato stilių”.2 Taigi tradiciją galima laikyti kaip nekintančius pamatus, ant kurių

konstruojama kažkas naujo, atsižvelgiant į kintančias aplinkybes. Atnaujinant ankstesniuosius,

tradiciškus santykius, atkuriamos sąlygos ir konservatizmui funkcionuoti. Konservatoriai pasisakė ne

prieš pokyčius, bet prieš pokyčių dvasią, kuomet žmonės žavisi pokyčiais dėl pačių pokyčių. E.

Burke’as ir jo įpėdiniai kovojo su tuščiu bet kokių permainų garbinimu, labai išplitusiu masių poreikiu

ieškoti pramogų naujovėse. Pokyčiai turi būti lėti, gerai apgalvoti, vykdomi tik tada, kai yra būtini ir

visada turi būti išlaikyta galimybė grįžti į pradinę būseną ar bent jau šį procesą sustabdyti. Vykdant

kokias nors politines reformas būtina atsižvelgti į istorinę patirtį ir pasitikrinti ar reformos

neprieštarauja tradicijai. Tradiciją konservatoriai supranta ne kaip tikslą, bet kaip priemonę žmonių

tarpusavio santykiams harmonizuoti. Konservatoriai galvoja, kad tikslai, glūdintys žmonijos istorijoje

ir praeities patyrime, turi įtakos šiandienai. Todėl, anot jų, valstybių konstitucijos turi išaugti iš

daugiaamžių tradicijų.

Tradicijos svarbios žmonėms ir psichologiniu požiūriu – net visiškai racionaliai nepaaiškinami

papročiai gali turėti labai svarbią psichologinę reikšmę bendruomenės gyvenime. Praeitis, tradicija

konservatoriui yra tokia pat svarbi, kaip biologinės evoliucijos skelbėjui – natūrali atranka. T. S.

Eliotas, rašydamas esė apie individualų talentą ir tradiciją, pripažino, kad individualus talentas,

nesiorientuojantis į kokią nors tradiciją, yra tiesiog bejėgis, pasmerktas bergždžiam egzistavimui.3

Nuosavybė. Viena iš žmogaus teisių konservatizmo filosofijoje yra teisė į privačią nuosavybę.

Tai yra socialinės tvarkos pamatas ir viena iš svarbiausių žmogaus skiriamųjų savybių, kadangi

nuosavybė, kaip institutas, išskiria žmogų iš gyvūnų tarpo. Nuosavybė – svarbiausia iš visų

civilizacijos vertybių. Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Privatinės nuosavybės

teisę konservatoriai laiko žmogaus laisvės bei nepriklausomybės pagrindu.4 Konservatoriai mano, kad

1 Nisbet. R Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 37 2 Konservatizmas//VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 1063 Nisbet. R Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 40 4 Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 88

8

privati nuosavybė garantuoja individo autonomiją, taip pat ir ryšį su bendruomene. Jeigu nebūtų

privačios nuosavybės, valstybė ja disponuodama griautų individų autonomiją, o tai anksčiau ar vėliau

paneigtų ir patį gyvybės neliečiamumo principą.

Yra manančių, kad konservatoriai perdeda nuosavybės vaidmenį. Tokio požiūrio šalininkai

palaiko P. E. More‘o mintį, jog „civilizuotam žmogui nuosavybės teisės yra svarbesnės negu teisė į

gyvybę“.1 Tuo tarsi paminama viena iš pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, nustumiama į antraeiles

problemas. Tačiau negalima teigti, kad konservatoriai nuosavybę laiko aukščiau už gyvybę, nes gyvybė

yra nuosavybės forma. Net jeigu nuosavybę ir matytumėme tik kaip turtą, vis viena galima pasakyti,

jog toks požiūris yra pakankamai teisingas.

Konservatizmo privačios nuosavybės teorijoje esama romėnų teisės elementų. Jie nuosavybę

traktuoja ne tik kaip išorinį žmogaus priedėlį, negyvą žmogaus reikmių tarną. Ji – vertybė, kuri išskiria

žmogų viso gamtos pasaulio atžvilgiu, šeimos egzistavimo pagrindas. Nuosavybė – tai ne tik

nekilnojamas turtas, visų pirma žemė, bet ir visa, kas paveldima. Viduramžių pirmagimystės ir

majorato įstatymai, pagal kuriuos visą šeimos nuosavybę buvo galima perduoti vyriausiajam sūnui ir jo

globai, ir ji negalėjo atitrūkti nuo šeimos giminystės linijos, liudija, kad šeima buvo vertinama kaip

geriausia iš galimų priemonių apsaugoti nuosavybei nuo išblaškymo ir suskaidymo.2

E. Burke‘as, B. Disraeli, Newmanas ir kt. konservatoriai pasisakė prieš lygiavą. Visuomenė

sudaryta iš tam tikrų sluoksnių, iš kurių kiekvienas savo funkcijas ir valstybei nereikėtų kištis norint

pagerinti tam tikro sluoksnio materialinę padėtį. E. Burke‘o nuomone, labdara užsiimti privalu

bažnyčiai, šeimai, kaimui arba kaimynams, bet jokiu būdu ne valstybei. Vis dėlto, kalbant apie

nuosavybę ir socialinę gerovę, konservatoriai nebuvo visiškai abejingi beturčių ir varguolių padėčiai.

Paprasčiausiai jų argumentu tapo nusistatymas, kad yra grupių, tokių kaip šeima, bažnyčia, kurių

priedermė yra teikti paramą kaip savitarpio pagalbą: tai kas kita negu biurokratijos iš aukšto teikiama

labdara.3 Tokios grupės yra arčiau individo ir jos geriausiai tinkamos spręsti daugelį individualių

problemų, o valdžios tikslas – pasirūpinti tokių grupių gerove.

Konservatoriai, ypač A. de Tocqueville‘is, buvo prieš paslankiąją nuosavybę. Konservatizmas

labiausiai gerbia tokią nuosavybės formą, kuri aiškiai matoma, sukuria individui pareigas

bendruomenėje. A. de Tocqueville‘io ir kitų konservatorių nuomone, žemė vertinga tuo, kad ji skatina

socialinę ir ekonominę atsakomybę. Žemei įdirbti ir prižiūrėti reikia daug samdinių, taigi žemvaldystė

garantuoja žmonėms darbą. Tuo tarpu akcijos, obligacijos yra paslanki nuasmeninta nuosavybės forma,

kuri jos turėtojui nesuteikia jokių pareigų. Tokios nuosavybės priklausomybė gali kisti priklausomai

1 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 672 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 643 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 75

9

nuo rinkos situacijos ir kitokių veiksnių. Tvirta nuosavybė, ir ypač žemė, kiekvienam piliečiui įdiegia

tvarkos vertės supratimą ir skatina suvokti tikrąsias laisvės vertybes, kadangi jis jaučia, jog turi kažkokį

„indėlį visuomenėje“. Nors konservatoriai, kalbėdami apie nuosavybę, dažnai kritikuoja kapitalizmą su

visa jo industrializacija, komercija ir technika, kadangi tai jų nuomone griauna susiklosčiusią

visuomenę, tačiau vis dėlto teigia, kad nuosavybė yra šventa. R. Kirkas teisingai rašo, jog kiekvieno

tikro konservatoriaus širdyje glūdi „įsitikinimas, kad nuosavybė ir laisvė yra neatskiriamai susijusios.

Panaikinus privačią nuosavybę, laisvės nelieka“.

Autoritetas ir pagarba valdžiai. Autoritetas yra viena svarbiausių konservatizmo sąvokų,

tačiau tai nereiškia, kad laisvė konservatoriams nėra vertybė. E. Burke‘as rašė: „aš pripažįstu tik

laisvę, susietą su tvarka“. Konservatizmas pabrėžė valdžios vaidmenį – ji privalo užtikrinti, kad būtų

saugoma nusistovėjusi tvarka. Konservatoriai atmeta teisę sukilti. Reikia laiku atlikti pakeitimus,

palaikyti tvarką ir stabilumą, norint išvengti revoliucijų.

Konservatoriams valdžia turi teisėtą autoritetą. Jiems būdinga teisėtumo idėja ir piliečių teisių

garantijų deklaravimas.1 Šios teisės, nors ir skirtingos įvairiems visuomenės sluoksniams, turi būti

garantuojamos valstybės. Taigi akcentuojama valdžios atsakomybės idėja, stengiamasi įpareigoti

valstybę ir nukreipti jos valdžią tinkama kryptimi. Konservatoriai pripažįsta nuosaikią pusiausvyrą tarp

valdžios ir atskirų individų bei grupių.2 E. Burke‘o nuomone, ne tik individui ir valstybei, bet ir kitoms

autoritetinėms struktūroms – šeimai, religijai, vietinei bendruomenei – reikia nemažos autonomijos,

kad jos galėtų atlikti savo būtinas funkcijas. Ir laisvė, ir autoritetas buvo neišvengiami grupių ir

bendrijų grandinės, jungiančios individą su šeima, parapija, bažnyčia, valstybe ir galiausiai su Dievu,

ypatumai.3 Tokia autoriteto, kaip hierarchijos sąvoka svarbi konservatorių visuomenės sampratoje.

Nors nereikia manyti, kad konservatoriai pasisako už silpną centrinę valdžią, vis dėlto jie labiau

palaiko decentralizaciją. Pasak Bonaldo, suverenumas būdingas tik Dievui ir jis tą suverenumą

perduoda šeimai, bažnyčiai ir politinei valdžiai. Kiekviena paskirstyto autoriteto dalis savo sferoje turi

būti traktuojama kaip aukščiausioji ir nė viena sfera negali kištis į kitos valdas – kiekviena turi deramą

ir tinkamą autoritetą tik savo valdose. Pavyzdžiui šeimos autoritetas, o kartu ir laisvė bei autonomija,

yra šventi, ir nei valstybė, nei bažnyčia negali teisėtai pažeisti giminystės prerogatyvų.4 Tironija būtent

ir atsiranda tuo atveju, kai viena sfera įsibrauna į kitą,- rašė Bonaldas. Taigi politinė valstybė privalo

kuo mažiau kištis į ekonomikos, visuomenės ir moralės sritis ir daryti viską, kad vietinės bendruomenės

stiprėtų ir plėstųsi jų funkcijos.

1 Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51 2 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 208 3 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 474 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 49

10

Konservatyviojo požiūrio atstovai E. Burke‘as, A. de Tocqueville‘is manė, kad visos nelaimės

Prancūzijoje prasidėjo nuo to, kad buvo pakirstas bet koks pasitikėjimas autoritetu ir visuomenė sukilo

prieš tvarką ir tradicijas, kurias simbolizavo Prancūzijos karalius. Dėl to prasidėjo visuotinis teroras,

ūkio suirutė. Ir visa tai įvyko todėl, kad žmonės nebepakluso autoritetui. Žmonės privalo valdžios

klausyti ir sukilti prieš ją neturi teisės. Kita vertus, žmonių teisė sukilti prieš politinę valdžią

neatmetama tuo atveju, jeigu valdžia pažeidžia susiformavusias tradicijas. E. Burke‘as gynė Amerikos

revoliuciją, bei indų pasipriešinimą kolonizacijai. Tačiau aiškindamas skirtumus tarp Amerikos ir

prancūzų revoliucijų E. Burke‘as pastebi, jog Amerikos revoliucija siekė laisvės konkretiems, ten

gyvenantiems, žmonėms. Ši revoliucija iš esmės buvo konservatyvi, nes priešinosi naujajai tvarkai, kuri

prieštaravo jų tradicijoms. Amerikos revoliucija nekėlė sau tikslo sukurti naują visuomenę. Tuo tarpu

prancūzų revoliucija buvo tikra priešingybė. Prancūzų revoliucionieriai siekė pakeisti visuomenę, jie

siekė laisvės ne konkretiems žmonėms bet laisvės principo apskritai.

Taip pat galime panagrinėti konservatizmo santykį su jaunimu, kadangi vyrauja nuomonė, jog

pagarba autoritetui ir tradicijoms trukdo jaunam žmogui susirasti savo gyvenimo prasmę, verčia jį

laikytis sustabarėjusių moralės normų, reikalauja susitaikyti su netobulu pasauliu, atsisakyti „maišto

idėjos“. Daugelio nuomone konservatizmas stabdo jauno žmogaus saviraišką, nepalaiko jo noro

maištauti prieš visuomenės normas, nors jos yra neteisingos ar nemoralios, neleidžia jaunam žmogui

pačiam pasirinkti savo veiklos krypčių. Žvelgiant iš konservatizmo pozicijų manoma, kad

nusišalindamas ar laužydamas visuomenės normas jaunas žmogus nepasieks jokio rezultato, tik sukurs

naujų problemų bendruomenei. Konservatizmas pripažįsta jaunam žmogui galimybę maištauti, nes

anksčiau ar vėliau jaunas žmogus suras savo vietą ir supras, jog yra kur kas daugiau amžinų, tačiau

labai paprastų problemų. Todėl bendruomenei svarbu yra saugoti jaunąjį savo narį nuo susižeidimo ir

parodyti tikrąsias vertybes.

Laisvė ir lygybė. Konservatizmo filosofijoje nėra svarbesnio principo kaip teiginys, kad laisvė

ir lygybė visiškai nesuderinamos.1 Tai galima paaiškinti priešingais šių dviejų vertybių siekiais. Laisvės

tikslas – saugoti individo ir šeimos nuosavybę (tai apima ne tik materialųjį, bet ir nematerialųjį

gyvenimo aspektus). O lygybės tikslas – perskirstyti arba išlyginti nelygiai turimas materialines ir

nematerialines bendruomenės vertybes. Tačiau tai galima padaryti tik įstatymais ir valdžios

sprendimais, kurie suvaržytų žmonių laisvę, ypač stipriausiųjų ir protingiausiųjų, kadangi visos

asmeninės dvasios ir kūno ir savybės nuo gimimo būna skirtingos. Toks konservatorių požiūris į laisvę

ir lygybę.

1 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 59

11

Būtent žmonių laisvės troškimas nuo valdžios ir paskatino, pasak E. Burke‘o, pirmąją

revoliuciją. Tarpinės grupės, kurios jau buvo anksčiau minėtos, tapo svarbiu konservatorių požiūrio į

laisvę pagrindu. Tokių grupių, kurios yra tarpininkės tarp individo ir didesnės politinės galios,

reikalavimai savo nariams nevirsta tironija – jie sukuria būtinus individų laisvės pastiprinimus.1

Konservatoriai, o aiškiausiai A. de Tocqueville‘is teigia, kad tarpinės grupės yra vertingos individams

kaip juos suartinančios ir ugdančios terpės.

Kadangi buvo akcentuojamas šeimos, bažnyčios, vietinės bendruomenės svarba, šios grupės

įgavo ir socialinį vaidmenį, todėl nenuostabu, jog atsiradus tam tikriems pakitimams konservatoriai

stengdavosi tam pasipriešinti. Todėl ir atsiradus feministiniams sąjūdžiams konservatizmas aktyviai

prieš juos kovojo. Konservatoriai buvo nusistatę prieš moterų dalyvavimą politikoje, skeptiškai į tai

žiūrėjo, ir pasisakė prieš balsavimo teisės suteikimą moterims, nes tai prieštarautų tradicijai, kuri moterį

sieja su motinos pareigomis – politikos pasaulis moteriai yra svetimas. Labai panašių pozicijų buvo

laikomasi ir religijos bei švietimo atžvilgiu. Tačiau moterų dalyvavimas politikoje pasiteisino, todėl

susikūrė nauja tradicija. Žinoma moters dalyvavimas politikoje neturėtų maišyti jai atlikti savo kaip

motinos pareigas.

Konservatizmo tradicijoje lygybė tokia pat nepopuliari, kaip ir liberalus požiūris į asmens

laisvę. Kadangi konservatizmas, kalbant apie visuomenę ir valstybę, remiasi feodaliniu modeliu, tai šis

modelis labiausiai išryškėja, kai kalbama apie lygybę ir suvienodinimą. Konservatorių požiūriu

visuomenėje negali viešpatauti lygybė, būtinas tam tikras diferencijavimas – funkcijų, vaidmenų ir

galios nelygybė socialinėje sanklodoje. „Tie, kurie bando įdiegti lygiavą, lygybės niekada nesukuria“, –

rašė E. Burke‘as. Kita vertus visuomenėje individui turi būti suteikiama ne tik horizontali, bet ir

vertikali slinktis, kad žemesnės padėties asmeniui būtų suteikta galimybė pakilti aukščiau. „Vargas tai

šaliai, kuri beprotiškai ir nepagarbiai atmeta (paprastų žmonių) talentų ir dorybių tarnystę“.2

Konservatoriai pripažįsta galimybių lygybę, teisę išnaudoti savo gabumus bei lygybę prieš įstatymus. O

socialinės lygybės politiką jie laiko pavojinga, nes tokia politika sunaikina natūralius ir būtinus

gyvenimo būdo skirtumus, kadangi taip į valdžią yra atvedamos vidutinybės ir visuomenė gali moraliai

degraduoti.3 Visi žmonės yra skirtingi, su savais privalumais ir trūkumais, skiriasi profesija,

kvalifikacija, darbo kokybe, drausmingumu, todėl negali būti visiškos lygybės. Kiekvienas žmogus turi

pripažintų ar nepripažintų viršesniųjų, tam tikrą hierarchiją virš savęs, kuri būtent ir sukurta tvarkai ir

darnai visuomenėje palaikyti. Taigi konservatizmo laisvės ir lygybės filosofijos esmė, pasak E.

Burke‘o, B. Disraeli‘o, A. de Todqueville‘io ir kt. konservatizmo teoretikų, - kad tvarkai ir laisvei

1 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 61 2 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 64 3 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 206

12

gyvybiškai būtina socialinė diferenciacija, hierarchija ir funkcinis konsensusas, o valdžia turi

priklausyti talentingiausiems ir gabiausiems.

Religija ir religinių institucijų vertinimas. Būtent konservatizmas iš kitų politinių ideologijų

išsiskiria tuo, kad vienintelis akcentuoja bažnyčios ir krikščioniškosios moralės svarbą. E Burke‘as

teigė, kad religija „yra žmogaus tvirtybė šiaip jau nesuvokiamame ir todėl priešiškame pasaulyje“.

Religinė bendruomenė – vienas iš pamatinių dalykų, kuris yra svarbus konservatizmui.

Konservatoriams religija yra viso ko pagrindas, iš kurio jie kildina teises, pareigas, moralę, laisvę ir

socialinių santykių pagrindinius principus. Religija yra priimtina ir svarbi, jeigu ji nepaverčiama

pagrindu asmeniniams įsitikinimams brautis į tautos viešąjį gyvenimą. Visi konservatoriai,

nepriklausomai nuo to, kokios jie tikybos buvo, religiją laikė svarbiu valstybės ir visuomenės ramsčiu.1

Tačiau politiniam konservatizmui aktualiausias yra institucinis religijos aspektas, kadangi negalima

sakyti, jog konservatoriai, buvo labiau religingi, nei kitų ideologijų atstovai (pvz. liberalizmo). Religija,

tokiems konservatizmo teoretikams kaip E. Burke‘as, B. Disraeli, J. de Maistre‘as, Coleridge‘as ir kt.,

visų pirma buvo visuomeninis ir institucinis reiškinys, reikalaujantis lojalumo ir deramos pagarbos

formai, vertingas valstybės ir visuomenės ramstis, bet ne nuodugni, visa apimanti doktrina ir jau tikrai

ne totalinė patirtis.2 Religinis tikėjimas ar jo stoka visai nesiejami su konservatorių požiūriu į oficialų

religijos statusą. Šis požiūris neatskiriamas nuo institucinio, pilietinio oficialumo aspekto. Todėl toks,

oficialus, religijos statusas padėjo pasiekti tam tikrų tikslų: visų pirma suteikė šventumą valdžios

funkcijoms ir politiniams bei socialiniams tikslams; antra – apribojo valstybinės valdžios savivaliavimą

padedant bažnyčiai. Taigi bažnyčia turi oficialų statusą lygiai taip, kaip ir valdžia, socialinė santvarka ir

tauta. Visos jos neišvengiamai varžo viena kitą ir nė viena nenustelbia kitų.3 Kiekviena sfera yra

savarankiška, atskirta viena nuo kitos ir suvereni savo srityje. Konservatorių parama religijai remiasi

tikėjimu, jog atitolimas nuo pastarosios gali atvesti žmones į pakrikimą ir pusiausvyros praradimą.4 A.

de Tocqueville‘is taip nusakė religijos vertę valdžiai ir visuomenei: „Aš abejoju, ar žmogus iš viso gali

būti nepriklausomas nuo religijos ir kartu tikrai politiškai laisvas. Ir esu linkęs manyti, kad, stokodamas

tikėjimo, jis bus pavaldus, o norėdamas būti laisvas, turi tikėti.“. Tai dar labiau patvirtina anksčiau

minėtą teiginį, kad konservatoriai bažnyčią laiko kaip savarankišką instituciją, kuri padeda apriboti

valstybės valdžią ir taip suteikia žmonėms daugiau laisvės. Tikėjimas žmonėms yra būtinas, kadangi

gelbsti nuo susvetimėjimo ir „prarasti tikėjimą Dievu pavojinga ne todėl, kad tada žmogus niekuo

netikės, o todėl, kad jis tikės bet kuo“.5 1 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 82 2 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 83 3 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 2084 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 2085 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 87

13

Konservatoriams yra artima „pilietinė religija“, t.y. tokia religija, kuri gali būti išreikšta tiek iš

pilietinės, tiek iš religinės pusės. Kaip pavyzdį galima paminėti šventes – Kalėdas, Velykas bei Naujųjų

Metų dieną, kurios turi ir religinių, ir pilietinių funkcijų. Konservatoriai, pasisakydami už „pilietinę

religiją“, aukština pilietybę, vienija atskirus individus. Negali būti nacionalinės krikščioniškos

visuomenės, jeigu ją sudaro tiesiog gausybė privačių ir nepriklausomų sektų.1

Taigi dauguma konservatorių Dievo buvimu tiki taip, kaip visi išsilavinę žmonės tiki gravitacija

arba žemės apvalumu – tvirtai, bet ne ekstaziškai.2 Religija konservatoriams yra pagrindas, padedantis

suvienyti tautą ir bažnyčios pagalba apriboti valstybinę valdžią nuo savivaliavimo.

Konservatizmo perspektyvos: tradicijos tęstinumo problemos

Konservatizmo plėtotos idėjos laikui bėgant visuomenėje pasidarė ne tokios populiarios. Kitos

ideologijos, siūlydamos žmonėms palankesnes tam metui idėjas, užgožė konservatizmą. Tačiau tai

truko neilgai. Vis dėlto nestigo žmonių, tikinčių konservatyviomis tiesomis – minimalistine valstybe,

stipria, bet neįkyria valdžia, laissez-faire principu daugelyje sričių, šeima, kaimynija, vietine

bendruomene, bažnyčia ir kitomis tarpinėmis grupėmis, padedančiomis įveikti krizes,

decentralizavimu, tradicijos ir patirties pranašumu prieš racionalistinį planavimą – ir atkakliai

nusistačiusių prieš paskirstymą.3 Liberalizmo bei socialinio reformizmo jėgų nesėkmės visuomenės

akyse tik ryškino konservatorių teisumą. Buvo matyti žmonių nusivylimas mokslo ir technikos

pažangos galimybėmis bei padariniais. „Visuotinės gerovės” valstybės šalininkai buvo kaltinami

reguliuojamos ekonomikos ir socialinės sferos galimybių pervertinimu, tradicinių socialinių institutų

ardymu, žavėjimusi abstrakcijomis bei realybės jausmo praradimu.4 Todėl konservatoriai, pasinaudoję

esama padėtimi, kaip atsvarą iškėlė konservatyviojo atsinaujinimo šūkį, skelbdami, kad būti

konservatoriumi reiškia eiti pažangos priešakyje. I. Kristolas apibūdino neokonservatorių kaip

revoliucijos apkultą liberalą. Vėl iškilo tokios sąvokos kaip autoritetas, pilietinė tvarka, tradicija bei

visuomenės sutartis. Religijos ir tradicijos samprata pasikeitė. Nors akivaizdu, kad bet kuri religija gali

tapti idėjiniu konservatizmo pamatu, turime pažymėti esminę mūsų šimtmečio aplinkybę: religija

šiandien gali tapti įvairių idėjinių, politinių pozicijų prielaida.5

Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos ir taip

užsitikrinti savo nesugriaunamą įsitikinimą socialinės valdžios hierarchiškumu bei stipria valdžia. 1 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 882 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Pradai, Vilnius, 1995. P. 7273 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 1124 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 1075 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Pradai, Vilnius, 1995. P. 729

14

Konservatoriai buvo priversti arba susitaikyti su nauja realybe, arba, konfrontuodami su ja, pralaimėti.1

Taip tradicinis konservatizmas XX a. septintajame dešimtmetyje transformavosi į naują būvį –

neokonservatizmą, turintį liberalizmo atspalvių. Vis dėlto neokonservatizmo pagrindą sudaro tos pačios

konservatizmo idėjos, pritaikytos naujoms visuomenės vystymosi sąlygoms.

Galima įvardinti kelias neokonservatizmo susiformavimo priežastis – visų pirma tai būtų E.

Burke’o ir A. de Tocqueville’io prisikėlimas, nenumatytas religinis atgimimas JAV universitetuose ir

studentų revoliucija, kuri buvo pakankamai pakirtusi akademinę bendruomenę – autoritetą sudarant

programas, laisvę nuo persekiojimų auditorijose ir kabinetuose ir pan., – kad paskatintų ryžtingą

konservatyvią reakciją.2 Neokonservatoriai, galima sakyti, sekė E. Burke’o pavyzdžiu – leido

revoliucijai paskatinti jų doktrinos kūrimąsi.

Devintajame dešimtmetyje į politinę terminologiją įėjo tokios sąvokos, kaip reiganomika ir

tečerizmas, simbolizuojančios naująjį konservatizmą. R. Reagano išrinkimas JAV prezidentu ir M.

Thatcher įsitvirtinimas ministro pirmininko kėdėje Didžiojoje Britanijoje buvo tarsi konservatizmo

atgimimas ir suklestėjimas. Vėl susikūrė konservatyvi sistema, ir žodis konservatyvus tapo pripažintu

to meto politinio diskurso simboliu. Tai pat kaip žymesnius neokonservatizmo atstovus galima

paminėti – R. Aron, M. Oakeshott, D. Bell, R. Gelen, S. Huntington, A. de Benua, S. M. Lipset ir kt.

Abu konservatizmai idėjiškai iš esmės panašūs. Jiems bendra tai, kad abiem atvejais nepatikliai

žiūrima į nacionalizaciją ir valstybės bei ekonomikos centralizaciją – paprastai pagrindinius liberalizmo

bei socialdemokratijos akcentus; be to domimasi laisvos rinkos mechanizmais bei visuomeniniais

kritiškų problemų svarstymais. Tačiau skirtumų taip pat yra: konservatoriams labiau rūpėjo religiniai ir

doroviniai siekiai, o dauguma neokonservatorių išreiškė pritarimą „gerovės valstybės” tikslams, nors ir

nepritarė tuo metu įgyvendintoms priemonėms. Neokonservatorių pasąmonėje esama socialistinių arba

socialdemokratinių tendencijų, o konservatizmo šaknys labiau susijusios su tradicija.3

Neokonservatizmo ideologų ir politikų nuomone, daugelis visuomenės blogybių kyla dėl privačios

nuosavybės varžymo. Ekonominėje srityje neokonservatoriai palaiko laisvą verslininką, bet neatmeta ir

valstybės kišimosi į privatų verslą. Neokonservatizmo politiką papildė daugelis ekonominių prioritetų

privačiai verslininkystei skatinti. Verslininkams buvo nustatyti palankesni mokesčiai ir pasirūpinta, kad

vyriausybė netrukdytų kaupti pelno, didinti investicijų. Tačiau tokiu būdu nebuvo siekiama valstybės

funkcijų riboti iš esmės, o tik norima jas naujai pritaikyti privačiai iniciatyvai, sulaikyti valdančiojo

elito polinkį į diktatūrą, ieškoma efektyvesnių tvarkos palaikymo, žmonių bendravimo metodų. Žmonės

linkę į neribotą laisvę, o valstybės institucijų kontrolė nėra veiksminga, kadangi iš viršaus siūlomai

1 Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51 2 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 1183 Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 120

15

tvarkai jie nėra linkę paklusti, todėl neokonservatoriai siūlo atkurti tarpines, „nepolitines bendrijas”,

sugrąžinti žmones į grupinius ryšius, hierarchizuotus bendruomeninius santykius. Tuomet kiekvienas

galėtų daryti viską, ką sugeba, o kartu jastųsi laisvas, nevaržomas, nes savo valia būtų paklusęs grupės

papročiams, tradicijoms, religinėms nuostatoms, hierarchiniams santykiams.

Pasak neokonservatorių valstybės kišimasis į ekonomiką gali būti minimalus, nes prioritetas turi

priklausyti rinkai. Neokonservatoriai pastebėjo valstybinės monopolistinės sistemos ydas ir iškėlė

klasikinius kapitalizmo funkcionavimo principus.1 M. Tatcher valdymas, pasižymėjęs raginimu grąžinti

žmonėms privačią iniciatyvą, garantuojančią ekonomikos sėkmę, privertė į neokonservatizmą pažvelgti

kaip į ekonomikos doktriną, kurios pamatinės nuostatos yra laisva rinka ir socialinių institutų

išlaisvinimas iš valstybės dominavimo. Tačiau tuomet kyla klausimas – kas padaro visuomenę vientisą,

tvarkingą, įmanomą valdyti? Ekonominis visuomenės pagrindas yra tikrovė, nuo kurios priklauso visa

kita, todėl politika turėtų užtikrinti visų pirma visuomenės ekonominį gyvenimą, o visa kita susitvarkys

savaime.2 M. Thatcher skelbė, kad senąją priklausomumo kultūrą turi pakeista nauja – verslininkystės

kultūra. Jos žodžiais tariant, „net mažas kapitalas skatina savarankiškumo ir atsakomybės jausmą,

žadina laisvės ir nepriklausomybės dvasią”. Būtent M. Thatcher politika yra ryškus neokonservatizmo

pavyzdys. Vertindama tradicines vertybes, M. Thatcher pabrėžia „žmogaus teisę dirbti taip, kaip jis

nori, turėti tai, ką jis uždirba, disponuoti nuosavybe, laikyti valstybę savo tarnu, o ne viešpačiu.”

Valstybės pareiga aprūpinti tik tuos, kurie negali patys pasirūpinti savimi.

M. Thatcher stengėsi silpninti valstybės biurokratizmą, mažinti valstybės tarnautojų skaičių,

siaurinti valstybės centralizmo funkcijas.3 Būtent po tokio valdymo išaugo priešiškumas laisvai rinkai,

nes ji pradėta laikyti visuomenę griaunančia (ar galinčia griauti) jėga. Manoma, jog ekonominės laisvės

perteklius nušluoja visus žmonės skyrusius barjerus, sunaikina visuomenės struktūras, leidusias

žmonėms darniai gyventi, ir išjudina įvairius visuomenės procesus.4 Kyla prieštaravimas –

konservatoriai gina ir palaiko socialinę tvarką, tačiau tuo pat metu pasisako ir už laisvą rinką, priešišką

socialinei tvarkai. Tarp šių dviejų pozicijų galime atrasti bendrą bruožą: jeigu žmonėms palikta laisvė

elgtis pagal savo nuožiūrą, jie patys suranda, kaip spręsti savo problemas, ir šių sprendimų negalima

įtakoti iš išorės, padedant kokiai nors struktūrai. Socialinė konservatizmo doktrina yra grindžiama tuo

pačiu principu kaip ir laisva rinka: žmones reikia išlaisvinti iš išorės jėgų valdžios ir leisti, kad jie

atrastų savų problemų sprendimus.5 Galbūt toks teiginys sukeltų visuomenėje chaosą, tačiau

konservatizmo tradicija pabrėžia natūralią kontrolę, kuriai paklūsta išlaisvinti žmonės. Juk natūralu, 1 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 1082 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 1743 Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. - Vilnius, 2001. P. 2114 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 1745 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 174

16

pasak konservatorių, žmonėms, išaugusiems bendruomenėje, gerbti egzistuojančius papročius, perimti

egzistuojančias tradicijas ir paklusti įstatymams – vidinėms nuostatoms, kurios susikuria žmonėms

bendraujant. Todėl neokonservatoriams labai svarbu stiprinti ir skatinti natūralius žmonių pasitikėjimo

santykius.

Skelbdami stiprios valstybės idėją, neokonservatoriai teigia, kad ji turi rūpintis ne tik piliečių

dabartimi, bet ir ateitimi, daugiausia ją siedami su industrinės visuomenės plėtojimu. A. de Benua

teigia, kad konservatoriai, remdamiesi visu tuo, kas buvo praeityje gero, siekia sukurti naują situaciją.

Neokonservatizmas palaiko socialines reformas, visuomenės vystymąsi sieja su žmogaus –

individo raida, bet tik stabilių visuomeninių struktūrų kontekste (šeima, mokykla, bažnyčia ir kt.).

Neokonservatoriai didelį dėmesį skiria tam, kam šiuolaikinėje visuomenėje kyla didžiausia grėsmė –

reikalauja gerbti konkrečią visuomenę ir joje susiformavusius šeimos santykius. Šiuolaikinė visuomenė

vis labiau tolsta nuo tradicinio, konservatorių įdiegto šeimos modelio – gimsta vis daugiau

nesantuokinių vaikų, vis daugiau santuokų baigiasi skyrybomis, vis daugiau porų gyvena

nesusituokusios. Šeima netenka savo pirminės svarbos, todėl noekonservatoriams svarbu ir būtina

grąžinti šeimai jos buvusį, pirminio visuomenės darinio, vaidmenį.

Greta pastangų grąžinti žmonėms valdžią ir siekio palaikyti pasitikėjimą tarp žmonių, kuriuos

jau minėjome anksčiau, yra dar ir trečias elementas, kuriuo remiasi neokonservatoriai. Kadangi

neokonservatizmo pagrindą sudaro konservatizmo idėjos, pritaikytos naujoms visuomenės vystymosi

sąlygoms, neokonservatizmas taip pat susijęs su ilgalaikiu bendruomenės egzistavimu, siekia remtis

tuo, kas atėję iš praeities. Žymiausias konservatizmo atstovas, E. Burke’as sakė, kad visuomenė – tai ne

sutartis, bet partnerystė, kurioje dalyvauja gyvieji, mirusieji ir dar negimusieji nariai. Negalima sukurti

nuoseklios politinės santvarkos, atsižvelgiant tik į šiuo metu gyvenančių žmonių interesus, visuomenė

turi atsikurti su kiekviena karta.1 Reikia ne tik instinkto imti bei naudoti sau, bet ir instinkto saugoti

ateičiai. Reikia saugoti moralinį paveldą, moralės kapitalą, perduodant jį ateinančioms kartoms. Taigi

vienas iš pasaulėžiūros ypatumų yra nuolatinis visuomenės atsikūrimas.

Neokonservatoriai, kaip ir konservatoriai, pabrėžia šeimos, religijos, privačios nuosavybės

svarbą, taip pat išskiria teisės vaidmenį visuomenėje. Neokonservatorių požiūriu žmones būtina

išlaisvinti iš biurokratijos aparato, leisti jiems patiems spręsti problemas; tačiau reikia nepamiršti, kad

žmonės iš prigimties yra papročių, tradicijų ir įstatymų besilaikantys sutvėrimai, todėl teisė yra

pamatinė konservatyvios socialinės tvarkos dalis. Konservatorių nuomone žmonių konfliktus reikia

1 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 175

17

spręsti, o ne jiems įsakinėti. Tik tuo atveju, kai žmonės nesugeba išspręsti visų tarpusavyje kylančių

konfliktų, juos turi spręsti nešališkas teisėjas bei teisės sistema.1

Socialinės politikos srityje neokonservatoriai pasisako prieš „visuotinės gerovės valstybės”

idėją. Žmonių galimybių, jų tarpusavio santykių modeliavimą noekonservatoriai kildina iš pažiūros į

žmogų kaip netobulą būtybę, kurios paikumo ir nuodėmingumo civilizacija nekeičia, o tarsi šydu

pridengia.2 Netobulai žmonijai siūloma orientuotis į universalią moralinę tvarką, palaikomą tikėjimo,

religijos ir bažnyčios. Neokonservatoriai stengiasi atgaivinti tokių socialinių grupių kaip šeima,

mokykla, bažnyčia autoritetą ir per jas įtraukti individą į visuomeninius santykius.

Neokonservatoriai, kaip ir konservatoriai, vadovaujasi nuo seno puoselėjama nuostata, kad

žmonės iš prigimties skiriasi fizinėmis ir protinėmis savybėmis, todėl jų lygybė negalima, o prioritetas

turi būti teikiamas tik asmeninėms individų galimybėms. M. Thatcher žodžiais tariant, „Lygybės

siekimas – miražas“. Noras visais pasirūpinti ir perdėtos pastangos reguliuoti socialinius santykius,

stumia į biurokratizmą, slopina asmeninę atsakomybę ir iniciatyvą, konkurenciją ir verslininkystę.

Todėl mėginimas valstybiniu reglamentavimu, įstatymais pasiekti socialinę lygybę yra beprasmis. Kai

kurių neokonservatorių nuomone pinigus, skiriamus bedarbio pašalpoms bei įvairioms išmokoms

skurdžiai gyvenantiems, reikia nukreipti kita linkme – žmonių apmokymui ir perkvalifikavimui.3

Neokonservatoriai nusiteikę prieš dirbtinio pajamų perskirstymo idėją, kadangi teigia, jog pagalba turi

būti teikiama tik tiems, kuriems tikrai jos reikia. Jie pripažįsta žmonių susiskirstymą į socialines

grupes, socialinę nelygybę. Anot neokonservatorių, valstybė turi mažinti savo atsakomybę už žmonių

socialines reikmes, palikdama tai jų pačių rūpesčiui ir iniciatyvai. Valstybė taip pat turi atsisakyti ir

vertybių perskirstytojos funkcijų, patikėdama kiekvienam spręsti, kur ir kaip panaudoti savo įgytas

lėšas. Šitai žmones pratina nelaukti malonių iš valstybės, o labiau pasikliauti savimi, žadina aktyvumą,

skatinantį savireguliacijos principą, išplečia konkurencijos erdvę.4 Taigi, pasak neokonservatorių, pati

„gerovės valstybės” idėja yra nereali, utopiška, o egalitarizmas net gresia sistemos efektyvumui ir

valstybės egzistencijai.

Tačiau ar nelygybės idėjos palaikymas nepažeidė žmogaus teisių? Neokonservatoriai aiškina,

kad naudojimasis savo susikurtais rezultatais laisvės principams neprieštarauja. Juk daugiau turi tas,

kas daugiau gali. Ir turbūt neteisinga būtų sakyti, kad skurdo priežastis yra kitų turtas. Turtiniame

būvyje slypi žmonių socialinis potencialas ir pažangos stimulas. Žmones, kurie teigia, kad valstybė turi

vienodai rūpintis visais visuomenės nariais, mažinti socialinę nelygybę perskirstydama pajamas,

1 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 1762 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P 1093 KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra// Valstybės pagrindai. II dalis. – Kaunas, 1996. P. 894 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P.110

18

amerikietis I. Kristalas vadina „susvetimėjusiu intelektualų” judėjimu, ieškančių psichologinės

kompensacijos už savo padėties nereikšmingumą.

Politinės teorijos srityje neokonservatoriai mano, kad šiuolaikinė valstybė pergyvena krizę. Ją

lemia teroristų, profsąjungų veikla, kuri paralyžiuoja aukščiausias valdymo sistemas. Todėl

neokonservatoriai riboja profsąjungų veiklą, stengiasi įstatymiškai taip reglamentuoti profsąjungas, kad

jų rūpinimasis dirbančiųjų socialinėmis reikmėmis nekliudytų ekonomikai, negriautų jos konkurencinių

funkcionavimo pagrindų ir nedeorganizuotų gamybos.1 Valstybę taip pat silpnina ir jai nebūdingų

socialinių funkcijų vykdymas. Pirmenybė teikiama privačiai arba privačiai-valstybinei socialinės

rūpybos tvarkai, t.y. kad valstybės sistema turi apimti tik tuos, kurie patys neišgali savimi pasirūpinti.

O visi kiti piliečiai socialinę sistemą (sveikatos apsaugą, švietimą, socialinį draudimą ir pan.) privalo

išlaikyti savo lėšomis ir tvarkyti pagal savo nuožiūrą.

Žiūrint į valstybę per rinkos santykius, neokonservatoriai teigia, kad kolektyvizuota ir

centralizuota politinė valstybė negali patenkinti žmonių lūkesčių. Valstybinis reguliavimas labai riboja

privačią verslininkystę ir konkurenciją, o radikalios valstybės pastangos planuoti ir reguliuoti socialinę

ir ekonominę sistemą, ne tik ardo visuomenės pagrindus, bet ir veda prie neprognozuojamų padarinių –

kai vykstantys procesai yra per daug sudėtingi, žmonės tik iškreipia savaiminę reiškinių eigą. Ir tokių

veiksmų rezultatas gali būti visuomenėje įsivyravęs chaosas bei suirutė. Neokonservatoriai

ekonomikoje ir socialinėje sferoje linkę atsisakyti valstybinio reglamentavimo, varžymo funkcijų,

tačiau teigia, kad valstybė turi išlikti ir kad jai priklauso bendros tvarkos, demokratijos, privačios

iniciatyvos garanto teisė bei prerogatyva. Valstybė turi nustatyti leistinumo ribas.

Neokonservatoriams nepriimtinas demokratijos varžymas, tačiau nepageidaujamas ir jos

perteklius, kadangi pavojinga pasiduoti daugumos diktatui. Valstybės stabilumui garantuoti būtinas

aktyvus aristokratijos (elito) dalyvavimas valstybės valdyme. Konstatuojant žmogaus proto ribotumą,

pabrėžiama tradicijų, institutų, simbolių, ritualų ir net prietarų svarba valstybės valdymui.2 Skelbdami

stiprios valstybės idėją neokonservatoriai teigia, kad ji turi rūpintis ne tik piliečių dabartimi, bet ir

ateitimi – prognozuoti ekonominę, socialinę, ekologinę situaciją, palaikyti tarptautinį prestižą ir

saugumą.

Galima įvardinti tris tikslus, kuriuos neokonservatoriai, plėtodami savo ideologiją, turėtų

įgyvendinti ir aktyviai siekti, norint išlaikyti savo populiarumą. Visų pirma turėtų ir toliau ginti rinkos

ekonomiką. Reikėtų įvardinti konkrečią priežastį, dėl kurios tai daro. Laisva rinka tokia svarbi ne dėl

to, kad tai tiesiausias kelias į globalų pasisekimą ir turtus, bet labiau dėl to, kad tai laisvės išraiška,

1 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 110 - 1112 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 113

19

leidžianti atiduoti žmonėms tai, kas jiems priklauso iš prigimties. Privatizaciją reikia atlikti ir rinkos

ekonomiką ginti taip, kad paprasti žmonės patirtų iš to naudą, atgautų dalį to, ko buvo anksčiau netekę.

Antra būtina konservatorių užduotis – atkurti moralines ir teisines ribas, dėl kurių rinkos

ekonomika sėkmingai funkcionuoja. Rinkos ekonomika nenustato ribų. Geriausias to pavyzdys būtų

globalioji ekonomika, kai vyksta ne tik kapitalo laisvas judėjimas pasaulyje, tačiau ir žmonių laisvas

judėjimas. Rinka natūraliai linkusi laužyti apribojimus, plėstis į visas įmanomas sritis, net tas, kuriose

tikrai negali būti laisvos ekonomikos. Ne visus žmonių santykius ir sandorius galima pritaikyti rinkai,

kadangi tokiu atveju jiems kyla grėsmė būti sugriautiems.

Ir trečiasis dalykas, kurį neokonservatoriai privalo daryti – saugoti socialinius institutus ir tokias

socialinio gyvenimo formas, kurios kuria žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Svarbiausia neleisti valstybei

ardyti, naikinti šių darinių, kadangi jie sustiprina ir išlaiko žmonių tarpusavio pasitikėjimo santykius.

Vadinasi, nepakanka išlaisvinti vien ekonomiką, reikia išlaisvinti ir visuomenę, kitaip ekonomika,

neprisitaikiusi prie visuomenės, taps svetima ir nebus palaikoma visuomenės daugumos. Tam reikia

pašalinti arba demilitarizuoti institutus, susijusius su žmonių giminės atsinaujinimu.1 Reikia

privatizuoti šeimas ir mokyklas bei visus institutus, per kuriuos valstybė gali kontroliuoti žmonių

gyvenimą. Svarbiausia būtų tėvų ir vaikų santykius vėl paversti natūraliais pasitikėjimo santykiais,

kurie leistų tėvams perduoti vaikams savo moralines, socialines ir dvasines vertybes. Taip ateinančios

kartos, besivadovaujančios to meto visuomenei būdingomis nuostatomis, išlaikytų ryšį su praeitimi. O

tai galima padaryti tik tuo atveju, jei bus skiriama pakankamai dėmesio konkrečiai bendruomenei,

konkrečiai vietai ir žmonėms.

Taigi apibendrinant galima sakyti, kad neokonservatizmo politika pagyvino ekonomiką,

privačią verslininkystę, individualią iniciatyvą, patvirtino konkurencinių santykių gyvybingumą,

tradiciškai susiklosčiusių visuomeninių institucijų reikšmingumą. Taip pat veiksmingai prisidėjo prie

totalitarinės, biurokratinės socializmo sistemos suirimo, jos pertvarkymo rinkos santykių kryptimi.

Neokonservatimas paskatino demokratizacijos ir humanizacijos procesus tarptautiniuose santykiuose.

Neokonservatizmo šalininkų nuomone, po nevykusių socialdemokratizacijos bandymų pagaliau pavyko

rasti universalų, dinamišką, savireguliacijos principu veikiantį modelį, pagal kurį įmanomas

šiuolaikinės visuomenės funkcionavimas.2

Išvados

1 Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P.2 Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 113

20

Taigi, gerai įsigilinus i konservatizmo ideologiją, galima paneigti plačiai paplitusią nuomonę,

jog konservatizmas nepripažįsta naujovių ir laikosi tik iš praeities kylančių nuostatų, nedarydamas

jokios pažangos ir trukdydamas visuomenės vytymuisi. Turbūt nesuklysiu, jei pasakysiu, jog

konservatizmas dažniausiai suprantamas kaip negatyvi reakcija į permainas.1 Žinoma, konservatoriai

nelinkę į tokias radikalias permainas kaip liberalai, jiems svarbu apsvarstyti visas įmanomas galimybes

ir pasirinkti geriausią variantą. Reformos, pasak konservatorių, netgi būtinos, kad visuomenė ir

valstybė nuolat tobulėtų, tačiau jos turi būti įgyvendinamos protingai.

Konservatizmas nėra išskirtinė politinio mąstymo srovė, kuri pakeitė visą šiuolaikinį politinio

mąstymo būdą. Tam reikėjo daugelio liberalizmo ir socializmo transformacijų. Ši politinė ideologija

susikūrė kaip priešprieša liberalizmo ir socializmo ideologijoms, todėl ir vertybės šių ideologijų yra

visiškai skirtingos. Konservatizmo politinės visuomenės egzistavimui yra svarbūs tokie faktoriai –

istorinė patirtis, nuosavybė, autoritetas, nusistovėję papročiai, įpročiai ir religija. Būtent šių faktorių

akcentavimas ir sudarė konservatizmo politinės minties branduolį.

Konservatizmo politinės ideologijos pagrindais susiformavęs neokonservatizmas, daugeliu

atveju pritarė konservatizmo pagrindinėms idėjoms. Neokonservatizmą galima laikyti konservatizmo

politinės ideologijos tęsiniu, nes konservatizmas tik transformuodamasis, atsinaujindamas galėjo išlikti.

Negalima išskirti kuri politinė ideologija yra geresnė ar blogesnė, kadangi abi turi ir pliusų, ir minusų.

Konservatizmas orientuojasi į tradiciją, religiją, o neokonservatizmas, nors ir labai pamažu, bet labiau

linksta link „gerovės valstybės”. Tik keičiantis ir prisitaikant prie visuomenės ir valstybės poreikių

įmanoma neprarasti populiarumo bei nuo seno užsitarnautų pozicijų. Neokonservatizmas būtų

geriausias pavyzdys, jog tik tobulėjant ir „nestovint vietoje” įmanoma užsitikrinti perspektyvą ateityje

ir sukurti tokią politinę ideologiją, kuri geriausiai užtikrintų valstybės funkcionavimą.

Zusammenfassung

Konservatismus ist eine politische Ideologie, sowie Liberalismus und Socialismus.

Hauptsacliche Werte dieser politische Ideologie sind Tradition, Autoritat, Eigentum und Religion.

Diese Werte sind in gegenwartige Tage auch sehr wichtig. Konservative grunden sich auf die

Vergangenheit, weil alle beste Angelegenheiten von der Vergangenheit kommen. Konservatism ist

gegen verschiedene Reformen nicht eingestellt, aber Konvservative meinen, dass Reformen langsame

und bedachtige mussen sein.

1 Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 7

21

Im Laufe der Zeit aus dem klasischen Konservatismus entwickelt sich das „neue“

Konservatismus. Das „neue“ Konservatismus ist ahnlich dem klasischen Konservatismus, weil „neue“

Konservatsmus auf Grund der Gedanke von klasischen Konservatismus geschaffen war. Klasische

Konservatismus und „neue“ Konservatismus haben auch viele Untershied, zum Beispiel die

Anschauung auf Eigentum und freie Markt.

Ziel dieses Werkes ist Vergleich unter klasische und „neue“ Konservatismus.

22