KT 9-18 Seminarai

Lietuvos konstitucinė teisė: TIK MRU Teisės I k. neak. sk. studentams 9 tema: Valstybė kaip konstitucinės teisės subjektas

IX. Valstybė kaip konstitucinės teisės subjektas1.Taip pat prisiminkite Teisės teoriją!

Valstybė – organinė trijų elementų – tautos, teritorijos, valstybinės valdžios – visuma.Tauta – tai žmonių, susietų ir materialiaisiais, ir dvasiniais ryšiais, bendrija, kurios narius saisto ne tik priklausymas vienai politinei struktūrai – valstybei, bet ir sąmoningas noras gyventi kartu. (žr. priede pateiktą KT nutarimo ištrauką apie pilietinę tautą).Teritorija – tai tam tikros žemės plotas, kuriame įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės valdžia – institucionalizuota valdžia, kurią įgyvendina tam tikros valstybės valdžios institucijos.

Valstybės suverenitetas – tai jos nepriklausomybė, jos valdžios viršenybė, savarankiškumas sprendžiant valstybės vidaus reikalus ir santykiuose su kitomis valstybėmis. Vidinis (valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje) ir išorinis (santykiuose su kitomis valstybėmis) suverenitetas.

Valstybės funkcijos – tai valstybės uždavinių, tikslų įgyvendinimas. Jos klasifikuojamos:- politinis-sociologinis būdas (pagal veiklos tikslus):• vidinės (valstybės vidaus veikla, sprendžiant ekonominius, socialinius, politinius klausimus);• išorinės (santykiuose su kitomis valstybėmis, tarpt. organizacijomis);- pagal teisiniu požiūriu skirtingus veiksmus:• įstatymų leidyba;• įstatymų vykdymas;• teisingumo įgyvendinimas.

Lietuvos valstybės konstitucinis statusas – šalies Konstitucijoje apibrėžta valstybės teisinė padėtis (nepriklausoma, demokratinė, respublika, teritorija nedaloma, žmogaus teisės ir laisvės, pilietybės pagrindai, valdžių padalijimas ir t.t.).

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai (monarchijos, respublikos (parlamentinės, prezidentinės, pusiau prezidentinės). Valstybės sandaros forma – tai valstybės teritorinis suskirstymas, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį (federacinės, unitarinės valstybės). Politinis režimas – valstybės valdžios įgyvendinimo būdai ir priemonės (demokratinis, autokratinis).

Iš internetinių konspektų:„Valstybė. Valstybei kiekvienos šalies konstitucijoje skiriamas ypatingas dėmesys, nes valstybė valdo visuomenę, o iš kitos pusės – valstybė yra pačios visuomenės kūrybos rezultatas. Todėl konstitucijose pateikiami pagrindiniai apibūdinimai.1)Konstitucijose valstybė paprastai pabrėžiama kaip demokratinė valstybė (respublika, monarchija). Yra pripažįstami demokratinės veiklos principai, demokratinė valdžių sudarymo tvarka, pagrindinės žmonių teisės ir laisvės. Apie demokratinę valstybės prigimtį neverta daug kalbėti, nes tai įprastinė šiuolaikinės valstybės charakteristika.2)Kita charakteristika, atsiradusi XX a., yra socialinės valstybės charakteristika. Socialinė valstybė – savotiškas įsipareigojimas prieš visuomenę, kad valdžios institucijos gerbs žmonių teises ir laisves, sukurs kiekvienam individui normalų gyvenimą, sieks organizuoti ekonomiką taip, kad išvengti didelių disproporcijų tarp gyventojų pajamų. Socialinė valstybės idėja kilusi iš socializmo teorijų, yra jų atspindys. (buvo atimamas turtas iš turtingųjų ir paskirstomas. Uždrausta privatinė nuosavybė. Visa tai buvo totalitarinėse sistemose). Socialinės valstybės idėja paremta siekiu, kad nebūtų didelio turto skirtumo. Socialinė valstybė turi padėti paramos reikalingiems asmenims. Socialinės valstybės siekis įtvirtintas Italijos konstitucijoje, kuri priimta po II PK, taip pat Ispanijoje (nors ji monarchija, bet skelbiama socialinės valstybės idėja), taip pat Vokietijos konstitucijoje.3)Teisinės valstybės charakteristika – moderniųjų valstybių požymis. Teisinės valstybės idėja išreiškia tai, kad visas šalies gyvenimas bus tvarkomas pagal įstatymus ir kitas teisės normas. Pabrėžiama ypatinga konstitucijos vieta teisės sistemoje. Konstitucija turi prioritetą, jai negali prieštarauti jokie kiti įstatymai. Įtvirtinamos visuotinai pripažintos teisės ir laisvės, jų pripažinimas, jų patikimos garantijos. Nepriklausomų teismų sukūrimas garantuoja ir įstatymų viršenybę, ir teisių bei laisvių apsaugą, nešališkus sprendimus.4)Pasaulietinės valstybės charakteristika,skelbimas. Pasaulietinė valstybė reiškia, kad valstybė yra nepriklausoma nuo bažnyčios, ir bažnyčia yra nepriklausoma nuo valstybės. Tai yra susiję su valstybės ir bažnyčios santykių problemomis. Buvo laikai, kai valstybė ir bažnyčia kariaudavo dėl dominuojančių pozicijų. Todėl dabar priimtinas pasaulietinės valstybės įtvirtinimas. Ji nepriklausoma nuo bažnyčios, o kartu garantuoja tikėjimo laisvę. Šis principas įtvirtintas Italijos, Prancūzijos konstitucijose. Kai kuriose valstybėse šitoks santykių apibūdinimas atmetamas, pvz.: D.Britanijoje pripažįstama valstybinė religija. Taip yra dėl istorinių aplinkybių. Anglikonų bažnyčios vyriausiuoju vadovu yra monarchas. Turi lemiamą žodį bažnyčios reikaluose, o monarchu gali būti tik anglikonų tikėjimo monarchų šeimos narys. Kai kuriose islamo valstybėse religijai skiriamas ypatingas dėmesys, taip pat Koranui, kuris yra ir teisinis dokumentas. Labai svarbus dalykas – užsienio politikos įtvirtinimas. Valstybės viena iš užduočių įtvirtinti nepriklausomybę. Pabrėžiamas taikus bendradarbiavimas, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, tarptautinės teisės principų pripažinimas ar jų diegimas į

1 Pagrindas – jungtinio autorių kolektyvo vadovėlis „Lietuvos konstitucinė teisė“ (2002 m. leidimas).1


nacionalinę sistemą (Vokietijos, Prancūzijos konstitucijose priimtas įsipareigojimas teikti prioritetą tarptautinėms sutartims su sąlyga, kad kita šalis pripažins tą patį). Japonijos, Vokietijos konstitucijose yra atsisakymas naudoti karinę prievartą ir pan.Šiuolaikinėse konstitucijose daug dėmesio skiriama valstybės mechaniniam formavimui, valdžios struktūrai. Įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucijose detaliai apibūdinama šių 3 valdžių sudarymo, veiklos tvarka, kompetencijos pagrindai.Konstitucijose deklaruojamas principas, kad valdžios veikloje dalyvauti teisę turi ir piliečiai (jų teisę užimti valstybės tarnybos pareigybes). Konstitucijose pabrėžiama piliečių išskirtinė teisė užimti pareigas valstybės tarnyboje. Taip pat įtvirtinami vidaus politikos principai.“

Iš internetinių konspektų:„Valstybė-suvereni, teritorinė politinės valdžios organizacija, turinti specialų aparatą, garantuojantį savo paliepimų ar draudimų vykdymą.Valstybės suverenitetas - tai valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje ir nepriklausomybė tarptautiniuose santykiuose. Valstybės suverenitetas turi vidinę ir išorinę puses. Valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje vadinama vidine suvereniteto puse, o valstybės nepriklausomybė-išorine suvereniteto puse.

Iš internetinių konspektų:„Valstybės formų sąvoka ir klasifikacijaVVF yra priskiriama prie valstybės formų. Tai valstybinės valdžios mechanizmo struktūra, valdžios įgyvendinimo forma. Valstybės formą sudaro:

1. Valdymo forma;2. Valstybinės santvarkos forma;3. Režimas.

Valdymo forma – aukščiausių valstybės institucijų sistema, jų statusas ir tarpusavio santykiai. Kalbant apie valdymo forma, pirmiausia iškyla valstybės vadovo instituto klausimas (valstybės vadovo posto užėmimo tvarka, suverenumas ir pan.). Pagal valstybės vadovo organizavimo formą, jo pavadinimą ir pareigas skiriamos pagrindinės valdymo formos:

1. Monarchija;2. Respublika.

Monarchija (seniausia valdymo forma). Valstybės vadovo postas paprastai užimamas paveldėjimo būdu. Visos kitos valstybinės valdžios daugiau ar mažiau priklauso nuo valstybės vadovo.Monarchas (“vienvaldys”) – asmuo, pagal t.t. privilegijas gaunantis t.t. valstybės vadovo privilegijas.Respublika (šiuolaikinė valstybės forma, “bendras reikalas”). Valstybinė valdžia kyla iš visuomenės. Respublika išvedama iš suvereniteto sampratos. Esant šiai valdymo formai valstybės vadovas yra renkamas t.t. laikotarpiui – kadencijai /tai laiko trukmė, kai asmuo turi t.t. įgaliojimus/. Įgaliojimai gaunami iš tautos.Respublika – šiuolaikinės demokratinės valstybės etalonas. Tačiau tai nėra nauja valdymo forma. Dar senovės Graikijoje buvo miestai respublikos, taip pat viduramžiais (Hanzos miestas, Venecijos respublika). Tačiau tais laikais respublikos nebuvo labai paplitusios, buvo laikomos gana keistoku dalyku. Pažymėtina, kad ne visos respublikos yra demokratiškos. Monarchijos taip pat gali būti demokratiškos. ¾ šiuolaikinių valstybių – respublikos;¼ - monarchijos (44). Europoje – 11, Amerikoje – 11, Azijoje – 13, Australijoje – 6, Afrikoje – 4.Europoje yra šios monarchijos: Belgija, Danija, D.Britanija, Ispanija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija.

2


Amerikoje daugelis monarchijų yra susijusios su D.Britanijos karalyste (buvusios kolonijos), įeina į D.Britanijos sandraugą. Šių monarchijų oficialus vadovas – D.Britanijos monarchas. Valstybės vadovo funkcijas atlieka generalgubernatoriai, paskirti karalienės (siūlo D.Britanijos vyriausybė).

2. Monarchijos samprata ir požymiaiMonarchijai būdinga tai, kad valstybės vadovas paprastai nerenkamas. Tai asmuo, įgaunantis valstybės vadovo teises ir pareigas paveldėjimo keliu. Valstybės vadovas yra asmuo, turintis įgaliojimus iki gyvos galvos. Jam mirus, įgaliojimai atitenka įpėdiniui.Senovėje valstybės valdovo valdžia buvo aiškinama dieviška kilme (teokratinis aiškinimas). Monarchas turėjo ne tik pasaulietinę valdžią, bet dažnai buvo laikomas ir bažnyčios galva. Todėl dažnai vyko karai tarp žemiškosios ir dangiškosios valdžios. Pažymėtina, kad D.Britanijoje karalius laikomas bažnyčios galva ir dabar. Faktiškai yra vyskupas, bet pagal teisę monarchas yra bažnyčios galva.Monarchas valdo iki gyvos galvos. Nebent pats nusprendžia pasitraukti /amžius, sveikata/.

3. Monarchijų rūšys ir jų ypatumaiMonarchijų rūšys:

1. Absoliutinė (neribota);2. Ribota.

Absoliutinė monarchija yra tuomet, kai valstybės vadovas turi neribotą valdžią: vykdomąją, įstatymų leidybos bei yra aukščiausias teisėjas. Jo nurodymu teismai skiria bausmes, teikia malonę, gali suimti. Tiesa, buvo patariamieji organai, kurie pareikšdavo savo nuomonę dėl priimamo įstatymo.Senovėje absoliutinė monarchija buvo laikoma idealia valdymo forma: stipri, galinga valstybė, galinti užkariauti ir išlaikyti tas teritorijas. Dabar tokia forma nepriimtina. Absoliutinių monarchijų yra nedaug. Ir tos, kartais nepriskiriamos prie grynųjų absoliutinių monarchijų /laikoma, kad tokių 20a. jau nėra/. Monarchijos, turinčios neribotos monarchijos požymių: Saudo Arabija, Omanas, Kataras, JAE. Jose praktiškai nėra parlamentų, įstatymus leidžia ir vykdo pats monarchas. Karalius pats skiria ministrus, kurie atsakingi tik jam pačiam. Be to, kadangi nėra parlamento, nėra ir parlamentinės kontrolės. Tai, šiais laikais, vertinama labai skeptiškai. Pažymima, kad šios monarchijos yra įsikūrusios labai geroje geografinėje padėtyje. Todėl, nepaisant demokratijos stokos, užtikrinamas aukštas pragyvenimo lygis.Ribota monarchija. Tai savotiška metamorfozė iš absoliutinės monarchijos. Atsirado po buržuazinių revoliucijų (karaliaus valdžios apribojimas). Tokioje valstybėje yra specialūs įstatymai dėl parlamentų įsteigimo, jų įtvirtinimo. Pradedamas įgyvendinti tautos atstovavimo principas. Tiesa, po revoliucijos parlamentai simbolizavo tam tikrą kompromisą tarp buržuazijos ir aristokratijos (dviejų rūmų parlamentas). Su laiku ribota monarchija tampa konstitucine monarchija. Čia yra konstitucija, pagrindinis valstybės įstatymas, kuris apibrėžia visų valdžių įgyvendinimo galias, įtvirtina valdžių padalijimo principą. Dabar tai vyraujanti monarchijų forma. Karaliaus valdžia yra labai ribota, paliktos tik simbolinės valdymo funkcijos.Ribota ar konstitucinė monarchija gali būti:

1. Dualistinė;2. Parlamentinė.

Dualistinė monarchija. Tai pirmoji ribotos monarchijos stadija, kai šalia monarcho atsiranda parlamentas. Jam priklauso įstatymų leidžiamoji valdžia, o monarchui – vykdomoji, kuris, be to, tvirtina ir skelbia įstatymus. Monarchas turi veto teisę – teisę atsisakyti pasirašyti ir skelbti įstatymą. Tokiu atveju įstatymas grąžinamas pakartotiniam parlamento svarstymui.Dualistinė monarchija gali būti lyginama su prezidentine respublika (ministrai atsakingi monarchui). Prie dualistinių monarchijų priskiriamos: Jordanija, Kuveitas, Marokas.Parlamentinė monarchija. Šiuo metu ji – vyraujanti. Tokioje monarchijoje valstybės vadovo teisės labai suvaržytos, išlaikomos tik ritualinės galios. Didesnės įtakos šalies viduje monarchas neturi. Jis skiria ministrą pirmininką, vadovauja sudarant vyriausybę. Tačiau lemiamas vaidmuo tenka parlamentui. Laimėjusi partija įgauna teisę formuoti vyriausybę, kuri pavaldi ne monarchui, o parlamentui. Vykdomoji valdžia monarchui nebepriklauso.Parlamentinėje monarchijoje monarchas karaliauja, bet nevaldo. Be to, jis neturi veto teisės. Visada turi pasirašyti ir paskelbti įstatymus. D.Britanijoje nėra uždrausta vetuoti, bet daugiau nei 200 metų to nedaroma (konstitucinis paprotys).Dažnai parlamentinėje monarchijoje valstybės vadovas turi teisę paleisti parlamentą. Bet tai nėra savarankiška monarcho teisė (vyriausybės siūlymu). Parlamentas paleidžiamas, kai vyksta vyriausybės krizė. Išskiriama ir renkamoji monarchija. Valstybės vadovo postas užimamas ne paveldėjimo keliu, o apibrėžtam terminui. Dažniausiai sutinkama federacinėse monarchijose, kurios susideda iš mažų valstybių. Čia t.t. laikotarpiui yra renkamas vyriausias monarchas. Pvz., Malaizijos federacijoje iš 11 kunigaikščių, kurie valdo paveldėjimo keliu, renkamas vyriausias monarchas 5 metams. Taip pat yra ir JAE bei Butane.

Neretai išskiriama ir teokratinė monarchija. Čia lemiamą vaidmenį atlieka tam tikra religija. Valstybės vadovas yra ir religijos galva (Omanas, Kataras, Bahreinas, Iranas, Afganistanas). Valstybės gyvenimas tvarkomas pagal Koraną, kuriame įtvirtinti pagrindiniai įstatymų principai. Šiose valstybėse egzistuoja šariato teismai, kurie sprendžia šeimos klausimus. Kartais prie teokratinių monarchijų priskiriamas ir Vatikanas.

4. Respublika, jos požymiaiŠi valstybės valdymo forma pasižymi tuo, kad valdžia kildinama iš tautos, jos suverenių galių. Respubliką kuria pati tauta (tai svarbiausias šios valdymo skiriamasis bruožas). Respublikos privalumai yra pateikiami kaip šiuolaikinės modernios demokratijos elementai:

3


1. Pati tauta formuoja valstybės vadovą. Jis gali būti renkamas arba tiesioginių, arba netiesioginių rinkimų būdu. Tiesioginių rinkimų atveju tauta pati išrenka vadovą iš t.t. skaičiaus kandidatų. Tuo tarpu netiesioginių rinkimų atveju valstybės vadovas formuojamas specialios piliečių išrinktos institucijos. Bet kokiu atveju, valstybės vadovas įgaliojimus gauna iš tautos.

2. Valstybės vadovas renkamas apibrėžtam laiko tarpui (kadencijai), kuris numatytas Konstitucijoje. Pasibaigus įgaliojimų laikui valstybės vadovo postas atitenka kitam išrinktam asmeniui.

Pagal prezidento rinkimo būdą skiriamos šios respublikos:1. Prezidentinė;2. Parlamentinė.

Prezidentinės respublikos atveju prezidentas renkamas tiesiogiai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jis renkamas ir netiesiogiai (pvz., JAV iš pradžių yra renkami rinkikai, kurie vėliau ir renka prezidentą → daugiapakopiai rinkimai).Parlamentinės respublikos atveju prezidentą renka parlamentas, kuriam tokioje respublikoje tenka itin daug įgaliojimų. Laikoma, kad prezidentas yra tautos atstovas, nors išrinktas ir netiesiogiai.20 a. išskiriama ir mišri respublika, turinti tiek parlamentinės, tiek prezidentinės respublikos požymių.N.B. Dėl netiesioginių rinkimų…Prezidentinėje respublikoje rinkikai po valstybės vadovo išrinkimo netenka savo įgaliojimų. Tuo tarpu parlamentinėje – parlamentas savo įgaliojimus išlaiko ir toliau.

5. Prezidentinė respublika. Jos požymiaiTokioje respublikoje prezidentą renka pati tauta (rinkimai gali būti tiesioginiai arba netiesioginiai). Pažymėtina, kad valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Tokiu atveju nėra formuojama vyriausybė su MP priešakyje. MP funkcijas atlieka prezidentas. Nors konstitucijoje nurodyta, kad visa vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Prezidentas skiria ministrus (pritarus senatui). Ministrai yra vadinami valstybės sekretoriais. Kiekvienas jų vadovauja t.t. visuomeninio gyvenimo sričiai. Pažymėtina ir tai, kad prezidentinėje respublikoje vyriausybė nepriima jokių kolegialių aktų. Pats prezidentas priima galutinius sprendimus /visi kiti turi patariamąjį balsą/.Esant prezidentinei respublikai prezidentas yra ginkluotų pajėgų vadas, vadovauja visoms ginkluotosioms struktūroms /duoda įsakymus kariuomenei, priima sprendimus gynybos klausimais/. Prezidentinėje respublikoje vykdomoji valdžia atskirta nuo parlamento, turi didelį savarankiškumą. Paprastai vykdomoji valdžia visiškai nekontroliuojama /kartais kontroliuojama minimaliai/. Kontrolė gali pasireikšti skiriant ministrus /turi būti senato pritarimas/. Ir pats parlamentas yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios. Valstybės vadovas neturi teisės paleisti parlamento.Taigi, esant prezidentinei respublikai, konstatuojamas ypatingas savarankiškumas tarp įvairių valdžios organų. Įstatymus leidžia tik parlamentas, įstatymus vykdo prezidentas ir jo aparatas, kurio pagalba valdoma šalis, teisingumą vykdo tik teismai /nors ryšys su kitom 2 valdžiom yra: prezidentas senato pritarimu skiria aukščiausiojo teismo teisėjus/.Kita vertus, griežta valdžių padalijimo koncepcija yra susieta su t.t. stabdžių ir atsvarų sistema. Tai reiškia, kad pati konstitucija numato ne visišką valdžių savarankiškumą, tarpusavio kontrolę. Prezidentinėje respublikoje įstatymus pasirašo ir skelbia prezidentas. Jis turi veto teisę. Atsisakymas pasirašyti reiškia, kad nebaigta įstatymų leidybos procedūra. Norint įveikti prezidento veto reikia vėl pereiti įvairias įstatymų leidybos procedūras /paprastai šiuo atveju reikalinga kvalifikuota balsų dauguma/. Be to, pats kongresas turi teisę dalyvauti vykdomojoje valdžioje /skiriant įvairius pareigūnus/. Taigi, stabdžių - atsvarų sistema padeda palaikyti balansą. Pažymėtina, kad ir teisminė valdžia atlieka stabilizuojantį vaidmenį (pvz., tikrina įstatymų konstitucingumą, tokiu būdu neleisdamas suvaržyti vykdomosios valdžios galių).Esant šiai valdymo formai, valdančioji partija yra ta, kurios atstovu išrinktas prezidentas.Prezidentinė respublika pirmiausia atsirado JAV. Čia buvo sukurtas prezidentinės respublikos modelis, pagal kurį bandė tvarkytis ir kitos valstybės. Daugiausia prezidentinių respublikų yra P.Amreikoje /pasitaiko ir Afrikoje/. Kadangi čia vykdomoji valdžia turėjo ypatingas galias, šios respublikos dažnai vadinamos super-prezidentinėmis. Šių respublikų ypatumai buvo sąlygojami to, kad prezidentai į valdžią dažniausiai ateidavo karinių perversmo keliu. Tam, kad galėtų išsilaikyti valdžioje, jie turėjo užsitikrinti sau didelius įgaliojimus. Konstatuojama, kad po II PK tokie kariniai perversmai jau nepasireiškia /paskutinis buvo Brazilijoje/.

6. Parlamentinė respublika, jos požymiaiTokios respublikos dominuoja Europos kontinente (Austrija, Italija, VFR, Čekija, Slovakija, Vengrija, Estija, Latvija). Vienas iš šios respublikos ypatumų tas, kad valstybės vadovą renka parlamentas. Pažymėtina, kad k.k. /pvz., Vokietijoje/, renka ne tik parlamentas, bet ir vietos savivaldybių atstovai (išplėstinis parlamentas).Parlamentinėje respublikoje dominuoja dvi vykdomosios valdžios institucijos, kurios yra gana savarankiškos – prezidentas ir vyriausybė. Kiekviena jų turi konstitucijoje apibrėžtus įgaliojimus. Dažniausiai lemiamas vaidmuo tenka vyriausybei. Nors prezidentas laikomas aukščiausiu pareigūnu, bet jis vykdo daugiau reprezentacines funkcijas, atlieka ritualines apeigas. Taigi, prezidentas neturi jokių ypatingų teisių, vyriausybei vadovauja MP.Vyriausybė yra formuojama parlamento. Formavime dalyvauja ir prezidentas, bet vyriausybė sudaroma iš valdančiosios partijos, kuri turi daugumą vietų parlamente, atstovų. Vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjimą /parlamento votumas/. Kai parlamentas pritaria vyriausybės programai, ji įgauna įgaliojimus veikti. Taigi, prezidentas neturi pasirinkimo teisės, skirdamas MP ir ministrus. Vyriausybės sudėtį tvirtina parlamentas.Kiekviena vyriausybė atskaitinga parlamentui, o ne prezidentui. Parlamentas gali tikrinti vyriausybės veiksmus, sprendimus. Egzistuoja įvairūs paklausimai, į kuriuos privaloma atsakyti posėdžio metu. Parlamentas gali iškelti pasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai yra pareikštas nepasitikėjimas, vyriausybė privalo atsistatydinti. Tuomet formuojama nauja vyriausybė.Prezidentas turi teisę paleisti pralamentą. Bet ši teisė yra formali, ji labai retai gali būti realizuota. Tik esant vyriausybinei krizei /kai vyriausybė atsistatydina, naujai sudaryta vyriausybė vėl atsistatydina ir t.t./, galima paleisti parlamentą

4


/vyriausybės siūlymu/. Tokiu atveju, vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, kreipiasi į prezidentą dėl parlamento paleidimo, pirmalaikių parlamento rinkimų.Prezidentas parlamentinėje respublikoje neturi veto teisės. Tai parodo jo galių suvaržymą. Jis privalo pasirašyti visus įstatymus. Be to, valstybės vadovas gali leisti įvairius teisės aktus, tačiau šiuo atveju būtina MP ar kito ministro kontrasignacija. Atsakomybė už aktų teisėtumą perkeliama pasirašiusiam asmeniui.

7. Mišrios valdymo formos, jų požymiai.Geriausias pavyzdys – Prancūzija. Kitos mišrios respublikos – Suomija, Portugalija, Kroatija, Slovėnija, Bulgarija, Lenkija, Lietuva. T.p. Šveicarija.Šiuo atveju nėra grynumo formuojant valstybės vadovą ir kalbant apie jo statusą. Persipina ir prezidentinės, ir parlamentinės respublikos požymiai.Valstybės vadovas šiuo atveju renkamas tiesiogiai piliečių /prezidentinės respublikos požymis, bet savo galiom tokių respublikų vadovams neprilygsta/. Greta prezidento egzistuoja ir vyriausybė, kaip savarankiška valdžios institucija. Ji yra atsakinga parlamentui, kuris gali pareikšti nepasitikėjimą ja /parlamentinės respublikos požymis/. Prezidentas mišrioje respublikoje turi daugiau teisių nei parlamentinėje. Jis gali dalyvauti vyriausybės posėdžiuose, jiems pirmininkauti /kai nėra MP/. Prezidentas turi teisių ir formuojant vyriausybę, tačiau jos nėra labai reikšmingos.Mišrioje respublikoje sukeliama tam tikra priešprieša tarp prezidento ir vyriausybės. Jei didinamos prezidento galios, tai daroma vyriausybės sąskaita. Tokiu atveju, nukenčia stabilumas, reikalų tvarkymas. Teoriškai priešpriešos galima išvengti. Tai įmanoma, kai vyriausybė ir prezidentas yra vienos partijos atstovai. Mišrioje respublikoje prezidentas turi veto teisę. Gali kontroliuoti priimamus įstatymus. Be to, prezidentas – ginkluotų pajėgų vadas.

Europos kontinente nėra prezidentinių respublikų, k.k. atsirado mišrios. Prie prezidentinių galima priskirti Baltarusiją, kur itin pasireiškia autoritarizmas, Rusiją, Ukrainą.

Galimos ir tokios valdymo formos, kurios neatitinka šių klasikinių formų:1. Monokratinė respublika . Čia absoliuti prezidento galia, vienpartinė sistema. Prezidentas – partijos vadas. Nėra

demokratinių rinkimų, yra jų imitacijų ir rinkimų rezultatų falsifikacija. Be to, nepaisoma kadencija. Prezidentas skiriamas iki gyvos galvos /tai prieštarauja pačiai prezidento sampratai/. Tokios respublikos sutinkamos Afrikoje, P.Amreikoje.

2. Teokratinė respublika /Iranas/. Greta prezidento egzistuoja dvasinio vadovo postas (pakichas). Jo postas aukštesnis už prezidento. Religinėms dogmoms didesnė reikšmė nei teisės normoms. Būtina laikytis islamo reikalavimų.

Šveicarija. Ji priskiriama prie mišrių respublikų. Tačiau sistema labai savotiška. Ji turi parlamentą (federalinis susirinkimas), vykdomąją valdžią. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamentas formuoja vyriausybę, išrinkdamas federalinę tarybą (4 metams) iš 7 narių. Šie nariai turi ministro rangą. Iš savo narių federalinė taryba 1 metams renka prezidentą. Taigi, ši taryba vykdomoji valdžia – vyriausybė ir kolegialus valstybės vadovas. Prezidentas Šveicarijoje turi ir t.t. ministro portfelį.

Valstybės sandaros forma

1. Teritorinės sandaros sąvoka. Pagrindinės rūšysValstybės teritorija – vienas iš pagrindinių V požymių. Teritorija t.t. būdu įeina į V sampratą /ypač daug dėmesio skiriama teritorijai, kai kalbama apie V formą/. Kokio dydžio bebūtų V, ji suskirsto savo teritoriją į t.t. dalis. Tokiu būdu atsiranda V teritorinė organizacija. Jos dėka palengvinamas valdžios įgyvendinimas, sudaroma galimybė kontroliuoti valdžią, o taip pat - daugiau patogumų gyventojams. Taigi, kiekviena V susideda iš t.t. teritorinių darinių. Jie gali būti skirstomi į:

1. Politinius;2. Administracinius.

Šis skirstymas priklauso nuo įvairių aplinkybių. Teritoriniuose vienetuose paprastai steigiamos V valdžios institucijos. Priklausomai nuo to, kokia tų teritorinių vienetų paskirtis, kokie V valdžios įsteigimo tikslai, priklauso ir pats teritorinis vienetas, jo forma /ar politinis, ar administracinis/.Išskiriamos dvi V formos:

1. Unitarinė;2. Federacinė.

Unitarinė. V teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Pati V laikoma vieninga, vientisa ir nedaloma. Nedalomumas reiškia, kad nėra politinių vienetų. Esantys teritoriniai vienetai pavaldūs centrinei valdžiai. Teritoriniuose vienetuose esančios valdžios institucijos neturi didesnio savarankiškumo. Teritorinis valdymas reikalingas vien administraciniams poreikiams.Federacinė. V teritorijoje susikuria politiniai teritoriniai dariniai, turintys t.t. savarankiškumą. Šiuo atveju laikoma, kad V nėra vieninga. V – t.t. teritorinių vienetų sąjunga, darinys. Laikoma, kad federaciniai teritoriniai dariniai įgyja ypatingą teisinį statusą. Čia esančios valdžios institucijos yra suformuotos pagal savarankišką V valdžios modelį /sava įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, dažnai ir teisminė valdžia/. Taigi, federacijoje egzistuoja ne viena aukščiausia valdžia, o kelios. Kiekvienas teritorinis vienetas turi aukščiausius organus, savo atributus. Pažymėtina, kad be viso to, federacijoje steigiama ir bendra federacinė valdžia.

5


Taigi, federacija – sudėtinga, jungtinė, sąjunginė V. Tai savotiška V sąjunga. Jos teritoriniai dariniai turi t.t. valstybinius atributus. Esant federacijai V, įeinančios į ją, nėra savarankiškos. Tai kvazi-valstybės.

Konfederacija – tai irgi V sąjunga. Federacija ir konfederacija turi t.t. panašumų, tačiau tai skirtingos sąvokos. Esant konfederacijai V, įeinančios į t.t. sąjungą, išlaiko visus savarankiškus V požymius. Konfederacija – tai savarankiškų V karinė ar politinė sąjunga. Šiuo atveju sudaroma sutartis, kurioje nurodoma, kokiais tikslais sudaroma konfederacija, kokie bus sprendžiami klausimai ir t.t. Tai laikoma V sąjunga.Iš istorijos žinoma, kad konfederacijos dažnai iširdavo arba išsivystydavo į federaciją. Pvz., JAV, kuri iš pradžių buvo konfederacija, o vėliau transformavosi į federaciją /kadangi federacija yra stipresnis junginys, valstijos atsisakė t.t. savarankiškų teisių ir ją sudarė/. Dar vienas pvz. – Šveicarija. Iš pradžių taip pat susikūrė konfederacija, tačiau dabar Šveicarija – federacinė V.Vienas iš konfederacijos ypatumų yra tas, kad neegzistuoja bendra teisės sistema. Jei priimami bendri teisės aktai, tai jų taikymo, adaptavimo klausimus kiekviena V sprendžia atskirai /ratifikuodama/. Pažymėtina, kad esant konfederacijai kiekviena V turi teisę ir atsisakyti vykdyti bendrus teisės aktus. Tokiu atveju priimamas pralamento sprendimas dėl atsisakymo vykdyti teisės aktą /nulifikacija/.

2. Unitarinė valstybė. Jos ypatumaiTai savo teritorine sandara vieninga V. Ji skirstoma tik į administracinius vienetus. Administracinę-teritorinę struktūrą nustato pati valdžia /gali mažinti, gali didinti…/. Administracinė struktūra nėra vieninga. Išskiriami įvairūs jos tipai. Ji gali būti kelių grandžių. Paprastai smulkiausi vienetai – pagrindiniai ??? /čia steigiami savivaldos organai/. Unitarinėje V yra viena konstitucija. Kadangi nėra politinių teritorinių vienetų, nėra reikalo turėti kelias. Taip pat yra tik viena centrinių V valdžios institucijų sistema /parlamentas, vykdomoji valdžia, teismas/.Esant unitarinei V yra viena pilietybė. Tačiau yra ir išimčių. Pvz., Suomija. Tai unitarinė V, bet joje yra autonominiai dariniai (Alandų salos). Čia yra sava pilietybė – alandų. Pažymėtina, kad šių salų gyventojai turi dvi pilietybes /alandų ir suomių/. Tačiau suomis, apsigyvenęs Alanduose, pilietybę gauna ne iš karto /šiose salose gyvena senieji švedai, kurie turi t.t. privilegijų/.Pasaulyje yra daugiausia unitarinių V. Iš 200 tik 20 V turi federacinę formą. Unitarinė V laikoma tvirčiausia V forma. Todėl taip ir paplitusi. Joje nėra išėjimo, atsiskyrimo tendencijų. Nesukuriamos prielaidos V griuvimui iš vidaus. Ji vieninga, vientisa.

Unitarinės V /pagal valdymo sistemą/:1. Centralizuotos;2. Decentralizuotos.

Centralizuotos. Esant centralizuotai valdymo sistemai, svarbiausius V reikalus sprendžia centrinė valdžia. Ji pati tvarko V gyvenimo klausimus, neteikdama teritoriniuose vienetuose esančioms institucijoms didesnių teisių. Kadangi valdymas iš centro ne visada patogus patiems gyventojams, ne visada palankus demokratijai egzistuoti, todėl dažnai siekiama dekoncentruoti valdžią. Tai daroma pagal regioninę politiką: steigiami stambūs regionai, jiems deleguojama dalis centrinės valdžios funkcijų. Regioninė sistema būdinga daugeliui Europos V. Tie regionai kartais traktuojami vos kaip ne autonominiai vienetai. Jiems suteikiami platūs įgaliojimai.Decentralizuotos. Esant decentralizuotam V valdymui, dažnai yra naudojama savivalda. Steigiamos savivaldos institucijos. Laikoma, kad savivalda – tai t.t. teritorijoje gyvenančių žmonių pačių organizuojamas valdymas. Savivalda organizuojama pačiuose smulkiausiuose vienetuose. Taip pat gali būti steigiami ir antrosios grandies teritoriniai vienetai.Savivaldos institucijos – šiuolaikinės demokratinės V elementas. Pačių gyventojų pastangomis vykdomas valdymas derinamas su visos V valdymu. Deklaruojama, kad savivaldos yra savarankiškos. Tačiau V valdymo funkcijos išlieka ir tuose vienetuose, kur yra savivalda. V kontroliuoja, kaip įgyvendinama savivalda /administracinė, teisminė kontrolė/.

3. Federacinė valstybė. Pagrindiniai požymiaiČia egzistuoja ypatingi teritoriniai vienetai – politiniai (valstybiniai), kurie yra federacijos subjektai. Laikoma, kad federacija neturi vieningos teritorijos. Tą teritoriją sudaro federacijos subjektų visuma. Todėl federacija – sąjunginė V.

Pažymėtina, kad greta politinių teritorinių vienetų, yra ir kiti teritoriniai dariniai, turintys kitokį statusą nei federacijos subjektai. Dažniausiai nurodoma, kad greta federacijos subjektų yra federalinės žemės – tokios teritorijos, kurios priskiriamos išimtinei federacijos jurisdikcijai /neįeina į federacijos subjektų teritoriją/. Tokių žemių nėra daug. Jos nėra didelės. Pvz., JAV yra Kolumbijos federalinė apygarda, kurioje įsikūrusi sostinė Vašingtonas. Ji turi savo jurisdikciją, neįeina į jokią kitą federacijos subjektų jurisdikciją. Greta 50 valstijų /federacijos subjektų/ yra ir Puerto Rikas. Tai prisijungusi prie JAV teritorija. Panašių žemių yra ir kitose federacijose, pvz., Indijoje (9).Federacinę sąjungą sudarančios teritorijos turi įvairius pavadinimus:

1. Valstijos /anglosaksų V/ - JAV, Meksika, Australija, Indija, Brazilija;2. Provincijos – Kanada, Argentina, Pakistanas;3. Žemės – VFR, Austrija;4. Sritys – Belgija;5. Kantonai – Šveicarija.

6


Federacijoje sudaromi dvigubi valdžios organai. Yra federalinis parlamentas, federalinė vykdomoji valdžia ir federaliniai tesimai. Greta jų egzistuoja kiti valdžios organai. Kiekvienas federacijos subjektas turi savo vyriausybę, parlamentus ir teismus.Esant federacijai neretai būna ir dviguba konstitucinė sistema. Kiekvienas federacijos subjektas gali priimti savo konstituciją.Egzistuoja ir dviguba teisės sistema. Federaliniai įstatymai /leidžiami federalinio parlamento/ ir savi įstatymai /leidžiami pačių federacijos subjektų/; administraciniai aktai. Esant federacijai iškyla papildoma problema. Reikia suderinti įstatymus. Todėl steigiamos kontrolės institucijos – konstitucinės priežiūros institucijos, užtikrinančios teisės aktų subordinaciją.Federacijoje yra dvi pilietybės:

1. Bendra federacinė;2. Federacijos subjektų.

Pastaroji neturi ypatingos reikšmės.Federacinėje V egzistuoja toks reiškinys kaip kompetencijos paskirstymas tarp federacijos ir federacijos subjektų. Tai gana rimta problema. Susiduriama su dviem V tipais. Turi būti užtikrinta, kad tie patys klausimai nebūtų sprendžiami ir federacijos ir federacijos subjektų. Todėl konstitucija numato, kokie klausimai ir kam paskiriami. Taip išvengiama funkcijų dubliavimosi.Vienas iš svarbesnių federacijos požymių - bikameralizmas - tai dviejų rūmų /padeda federacijos subjektams dalyvauti įstatymų leidyboje/. Žemesnieji rūmai skirti visiems piliečiams atstovauti. Parlamento narys renkamas nuo tolygaus piliečių skaičiaus. Aukštieji rūmai sudaromi pagal federacijos subjekto vienodo atstovavimo principą. Kiekvienas federacijos subjektas čia atstovaujamas kaip ir kitas, neatsižvelgiama į gyventojų skaičių. Aukštieji rūmai užtikrina galimybę federacijos subjektams dalyvauti priimant federalinius įstatymus.

Pasaulyje yra apie 20 federacijų:1. Amerika – 6: Kanada, JAV, Meksika, Venesuela, Brazilija, Argentina.2. Europa – 4: Austrija, Vokietija, Šveicarija, Belgija. Galima dar pridėti: Bosniją – Hercogoviną, Jugoslaviją /Serbija

ir Juodkalnija/, Rusiją /tai ne vien Europos V/.3. Azija – 4: Indija, Pakistanas, Malaizija, JAE.4. Afrika – 4: Tanzanija, Nigerija, Komaro salų federatyvinė islamo respublika.

Federacijų rūšys.Pagal atsiradimo būdą:

1. Sutartinės;2. Nesutartinės.

Sutartinės. Jos atsirado sutarties pagrindu /buvusios savarankiškos unitarinės V/. Neretai iš pradžių sudaroma konfederacinė sutartis: JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija. Nesutartinės. Jų yra dauguma. Šios federacijos yra susiformavusios iš unitarinių V, kai teritorijai suteikiamas politinis savarankiškumas: Kanada, Indija, Pakistanas, Nigerija, Belgija. Nesutartinių federacijų atsiradimo priežastys labai įvairios:

1. Jei V turi didelę teritoriją, suteikus politinį savarankiškumą teritoriniams vienetams, lengviau valdyti šalį;2. Tokiu būdu gali būti sprendžiamas nacionalinis klausimas. Pvz., Belgija ilgus šimtmečius buvo unitarinė V. tačiau ji

susideda iš dviejų etninių grupių: valonų ir flamandų. Todėl ilgainiui buvo nuspręsta pereiti iš unitarinės V į federacinę /istoriškai tai gana retas atvejis/.

Pagal gyventojų nacionalinę sudėtį:1. Daugianacionalinės federacijos: Kanada, Indija, Šveicarija, Meksika, Malaizija;2. Nacionalinės federacijos: Austrija, Vokietija, Australija, JAE.

Tai sąlyginis skirstymas.Tautiškumo požymis parodo gyventojų sudėtį: ar dauguma gyventojų vienos tautybės, ar gyventojų sudėtis mišri. Kai naudojamas šis kriterijus, reikia turėti omeny, kad gyventojai gyvena kompaktiškai. Todėl JAV nepriskiriama nė vienai /čia gyvena labai įvairių tautų atstovai, nėra vientisų regionų/.Kai kalbama apie daugianacionališkumą, tai nereiškia, kad tautybių yra tiek, kiek yra federacijos subjektų. Pvz., Kanadoje yra dvi pagrindinės nacionalinės grupės /angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai/, tačiau pačią Kanadą sudaro 10 provincijų. Šveicarijoje – 4 nacionalinės grupės /prancūziškai, vokiškai, itališkai ir kalniečių kalba šnekantys šveicarai/, o kantonų yra 22.

4.Federacijos (F) subjektų teisinė padėtis.F subjektai – tai savotiškos valstybės, nes jie turi tam tikrų valstybės požymių. Jų pavadinimai įvairūs (daugiausiai “valstijos”, taip pat yra žemės, “provincijos”. Išskirtinis pavadinimas – kantonai (Šveicarijoje)).Tarptautinės teisės požiūriu F subjektai nėra tarptautinės teisės subjektai. Pačiose federacijose subjektams pripažįstamas valstybės statusas (tai būdinga P.Amerikos federacijoms: Venesuela, Brazilija. Kalbama, kad F subjektai yra suverenūs dariniai. Suverenitetas – vienas iš valstybės požymių).Subjektų traktavimą kaip valstybę nulėmė istoriniai aspektai, t.y. tai, kaip kūrėsi federacijos.F subjektų teisė išstoti iš F – tai ypač būdinga sutartinėms federacijoms. Ši teisė vadinama secesijos teise – tai teisė išeiti, pasitraukti, išstoti iš F. Secesijos teisė apskritai nepripažįstama. Laikoma, kad F yra stabili valstybė. Tačiau secesijos bandymų istorijoje būta. Tai privesdavo iki karinių konfliktų (XIX a. susikūrus JAV, pietinės valstijos bandė kurti savo atskirą valstybę, ir tai pasibaigė pilietiniu karu. Po to daugiau secesijų nebuvo. Atvirkščiai, JAV tik plėtėsi. (1350)).

7


XX a. žinomi 2 secesijos atvejai: Singapūras išstojo taikiu būdu iš Malaizijos F. Taip pat iš Pakistano pasitraukė rytinė Pakistano dalis, nes tarp rytinės ir vakarinės dalių buvo Indija. Šiuo atveju vyko karas, bet R.Pakistanui pavyko atsiskirti ir jo vietoje susikūrė Bangladešo valstybė.F subjektai yra dvilypėje padėtyje. Jų valstybingumas, valstybingumo statusas yra ribotas. Kai kuriose valstybėse yra pripažįstama subjektų teisė dalyvauti tarptautiniuose santykiuose. Bet tarptautinė teisė teigia, kad tai nėra visiškai savarankiškos valstybės, kad galėtų būti tarptautinės teisės subjektais.Nežiūrint to, F subjektai sugeba sudaryti tarptautines sutartis. Bet ši galimybė labai ribota. Pvz.: Kanados Kvebeko provincija yra sudariusi kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Panašių sutarčių Kanados provincijos yra sudariusios su JAV šiaurinėmis valstijomis (dėl gamtos apsaugos, dėl prekybos). Bavarija (VFR žemė) yra sudariusi sutartis su Šveicarijos kai kuriais kantonais (daugiausiai gamtos apsaugos klausimais). Vakarinės Vokietijos žemės yra sudariusios sutartis su Nyderlandais.Dažnai F subjektams perduodamos ratifikuoti tarptautinės sutartys. Jie sprendžia, ar federacinė valstybė gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių (JAV dar neratifikavusi daug tarptautinių sutarčių žmogaus teisių klausimais).F subjektai paprastai turi savo konstitucijas. (Kai kurios Afrikos ir Azijos federacijos to neturi. Bet JAV, Šveicarijos, Kanados ir kitų federacijų subjektai turi savo konstitucijas).F subjektai turi aukščiausias savo valstybinės valdžios institucijas (legislatūras). Jos renkamos to subjekto gyventojų. Subjektai patys formuoja vykdomosios valdžios institucijas (JAV valstijų gubernatorius renka gyventojai). Yra t.t. ypatumai dėl vykdomosios valdžios yra D.Britanijos buvusiose kolonijose (Kanada). Generalgubernatorius skiria D.Britanijos karalienė vyriausybei pateikus. Tai ribota F subjektų kompetencija.Greta vykdomosios valdžios egzistuoja sava teismų sistema. Todėl praktiškai federacijoje susidaro dviguba valdžios sistema (federacinė ir federacijos subjektų). F subjektų valdymas organizuojamas pagal pačios federacijos modelį.F subjektai turi savo pilietybę. Todėl yra ir dviguba pilietybė. Tarptautiniuose santykiuose pripažįstama tik federacijos pilietybė.Federacijose iškyla problema dėl kompetencijos padalinimo. Yra bendra jungtinė valstybė, kuri susideda iš smulkių valstybėlių. Vienas iš aktualiausių klausimų – kompetencijos padalijimas. Egzistuoja F kompetencija – F kompetencijai priskirtus klausimus gali spręsti tik F organai. Tai išimtinė federacijos kompetencija. Federalinė konstitucija nustato veiksmu, kurie priskirtini tik federaliniams organams: tai išimtinei F kompetencijai priskiriami klausimai: valstybės gynyba ir vadovavimas karinėms pajėgoms, užsienio politika, finansų sistema (piniginio vieneto nustatymas, valstybinis bankas, finansų sistemos įstatyminis reglamentavimas, mokesčiai, rinkliavos), tarifai, federalinės valdžios organų steigimas. Neretai būna, kad pati F pasiima teisę būti arbitru, kad spręsti ginčus tarp F subjektų. Greta F kompetencijos egzistuoja F subjektų kompetencija, kuri apibrėžiama gana įvairiai:1) Tai, kas nepriskiriama federacijai, tai priklauso F subjektams (lygtinis kompetencijos principas).2) Yra federacijų, kur išsamiai įvardijama tai, kas priskiriama F subjektams (išimtinė F subjektų kompetencija). Šiuo atveju

egzistuoja 2 išimtinės kompetencijos rūšys.3) Greta išimtinės F kompetencijos, kita kompetencija laikoma mišria. Tai bendra kompetencija, priklausanti ir F, ir F

subjektams (konkuruojanti kompetencija). Pvz.:P. Amerikos valstybėse yra tik išimtinė F kompetencija, o visi kiti klausimai laikomi priklausą F subjektams (lygtinės kompetencijos principas).Kanadoje – yra dviejų išimtinių kompetencijų sistema.Vokietijoje, Austrijoje – nustatoma išimtinė F kompetencija, o kiti klausimai priskiriami tiek F, tiek F subjektams (konkuruojanti kompetencija).

5.Autonomija ir jos formos.Autonomija – tai ypatingas teisinis statusas, kuris suteikiamas dažniausiai stambiems teritoriniams subjektams. Autonomija įvardijama kaip išplėstos savivaldos teisės ir pan. Autonomija būna sutinkama ir unitarinėse ir federacinėse valstybėse. Kai autonomija yra federacinėse valstybėse, svarbu, kad šie autonominiai vienetai neturi federacijos subjekto statuso, tai žemesnį statusą nei F subjektas turintis darinys. Unitarinėse valstybėse yra įprastiniai administraciniai vienetai ir autonomija čia turi didesnį savarankiškumą.Autonomija – tai vidinė t.t. valstybės savivalda. Tą didesnį savarankiškumą lemia t.t. istorinės sąlygos, nacionalinės ypatybės, net geografinės sąlygos.Dažniausiai autonomijos statusas suteikiamas teritorijoms, kurios nutolusios nuo pagrindinės valstybės teritorijos (saloms). Pvz.: Danijai priklauso Grenlandija ir Farerų salos – abi jos turi autonomiją. Taip pat Portugalijos Maderų salos ir Azorų salos.Autonomija taip pat suteikiama dėl etninių klausimų, siekiant išlaikyti vientisumą. Autonomijos statusas suteikiamas toms teritorijoms, kur gyvena tam tikra etninė grupė ar tauta.Neretai autonomija steigiama siekiant palengvinti valstybės valdymą. Tai būna, kai yra didelės valstybės.

Autonomijų tipai:1) Nacionalinė-teritorinė autonomija (NTA);2) Administracinė-teritorinė autonomija (ATA).

NTA atveju atsižvelgiama į nacionalinį principą. Centrinė valdžia būna priversta tai daryti, kad išspręsti nacionalinius konfliktus. Nėra daug tokių NT autonomijų, kadangi daugelis pasaulio valstybių yra mononacionalinės. Alandų salos (Suomijoje) turi autonomiją. Šių salų gyventojai turi net savo pilietybę (tai unikalu). Nuolatos apsigyvenantys suomiai

8


Alandų pilietybės negauna. NTA turi Grenlandija (ten gyvena eskimai), taip pat Farerų salos (islandų kilmės gyventojai). Ispanijoje NTA turi baskų kraštas – Katalonija ir Galisija.

Dauguma autonomijų yra ATA. Jos steigiamos centrinės valdžios nuožiūra, kad palengvinti valdymą. Plačiai naudojama Italijoje, kuri suskirstyta į 20 sričių ir visos jos turi autonomijos statusą (Bet šiaurinės ir viena pietinė sritis gali būti charakterizuojamos kaip NT statusą turinčios autonomijos).

Autonominiai vienetai paprastai turi savo legislatūras (gyventojų renkamas tarybas), kurios turi teisę priimti vietinės reikšmės įstatymus. Bet įstatymų leidyba yra sąlygojama centrinės įstatymų leidybos kompetencijos. Autonomijai priklauso transporto priežiūra, gamtos apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, viešosios tvarkos apsauga. Tačiau jie veikia prižiūrimi centrinės valdžios, todėl autonomijų savarankiškumas nėra realus. Yra vedama griežta administracinė priežiūra.Greta įstatymų leidybos autonomijos turi vykdomąją valdžią, kurią formuoja renkamos tarybos.Paprastai esant autonomijai, atskira teisminė valdžia nekuriama.

Valstybinis režimas.1.Valstybinio režimo (VR) samprata ir sąvoka.VR – tai valstybinės valdžios įgyvendinimo būdų ir metodų visuma. VR neretai painiojamas su politiniu režimu (PR). PR suvokiamas kaip politinės valdžios įgyvendinimo būdų ir metodų visuma. Todėl PR yra politinės sistemos problema. PR nagrinėja politologija. PR – tai yra tai, kaip įgyvendinama politinė valdžia.VR siejamas su valstybinės valdžios įgyvendinimu. Šiaip tarp VR ir PR yra glaudus ir tamprus ryšys. Valstybė nulemia politinės sistemos pobūdį, galimybes. Bet negalima visumos sutapatinti su dalimi. VR yra PR dalis. VR yra svarbiausia PR-mo dalis. Kalbant apie VR, susiduriama su visu valstybės mechanizmo funkcionavimu.Valstybės forma – tai valdymo forma ir teritorinės sandaros forma. Valstybės forma parodo patį valstybės sudarymo mechanizmą, parodo statišką valstybės padėtį. Kai kalbame apie VR – tai akcentuojama, kad tai valstybės forma dinamikoje, vyksme, funkcionavime (kai funkcionuoja valdymo sistema ir pan.).VR sąlygoja teisės sistemą, kuri turi pradžią konstitucijoje, o po to išplėtojama kituose teisės aktuose. Teisės normos sudaro galimybę valdžiai veikti vienaip ar kitaip.VR visados yra įtvirtinamas teisės aktuose, kaip tam tikra būtinybė veikti vienu ar kitu būdu. VR didelę reikšmę turi valdymo forma, tai, ar laikomasi valdžių padalijimo principo.Pabrėžiama, kad teisės normos parodo ne viską, nes autoritariniuose režimuose taip pat stengiamasi konstitucijose ir įstatymuose sukurti demokratinio valdymo iliuziją, nors praktikoje to nepaisoma. VR išeina už teisinio reglamentavimo ribų. VR gali nesutapti su esamu teisiniu reguliavimu.Pagal būdų ir metodų visumą, skiriami 2 VR:1) Demokratinis VR;2) Autoritarinis VR.

Demokratinių VR požymiai:1) Žmogaus teisių ir laisvių skelbimas, pripažinimas ir įgyvendinimo garantavimas (vien deklaravimo nepakanka, turi būti

sukurta įgyvendinimo ir gynimo sistema);2) Politinis pliuralizmas (tai susiję su daugiapartinės sistemos pripažinimu). Reikalaujama, kad nebūtų varžoma galimybė

kurti politines partijas ir per jas laisvai reikšti įsitikinimus. Tai neribota galimybė kurti politines partijas.3) Visuotinės rinkimų teisės pripažinimas (galimybė patiems gyventojams formuoti valdžios struktūras).4) Valstybėje turi nuolat veikti atstovaujamųjų organų sistema (Pralamentas, savivaldybių tarybos, kurios periodiškai

atnaujinamos).5) Turi būti pripažįstamas ir įgyvendinamas valdžių padalijimo principas.6) Turi veikti vietos savivalda. Ji turi būti pripažįstama. Vietos savivalda – tai t.t. teritorijos gyventojų teisė patiems tvarkyti

savo reikalus. Vietos savivalda – tai būtinas demokratijos elementas.7) Visuomenėje ir valstybėje turi būti veikiama pagal teisėtumo principo reikalavimus. Teismai turi veikti pagal tuos

principus taip pat.Praktikoje ne visada yra visi šie principai. Jei kurio nors nėra, tai jau traktuojama kaip spraga.

Autoritarinio VR požymiai.Tai demokratinio režimo priešingybė. Kai nėra demokratinio režimo požymių, galima tvirtinti, kad tai autoritarinis režimas. Požymiai:1) Valstybinės valdžios koncentravimas vienose rankose ar vienoje institucijoje. Ši valdžia atsiduria vykdomosios valdžios

institucijoje (absoliutinė monarchija, superprezidentinė respublika).2) Vienpartinės sistemos įvedimas arba daugiapartinė sistema egzistuoja tik formaliai.3) Rinkimų klastojimai. Šiuolaikinėse valstybėse paneigti rinkimų nesiryžtama net autoritariniuose VR, bet ten rinkimai

klastojami.4) Atmetamas valdžių padalijimo principas. Sumenkinama tautos atstovybė.5) Ignoruojamos žmogaus teisės. Visuomenė čia svarbiau už individą. Gali būti šiuo atveju užtikrinamos nebent socialinės

teisės.6) Prievartos sureikšminimas, platus jos taikymas. Kuriamas prievartos aparatas. Prievarta taikoma ypač plačiai. Prievarta

išskiriama kaip vienas svarbiausių valdymo svertų.7) Viso gyvenimo militarizavimas.

9


Autoritarinių režimų rūšys:1) Fašistinis režimas (vienas žiauriausių);2) Totalitarinis režimas (tai komunistinis režimas, įvedama asmenų veiklos, įsitikinimų kontrolė, taip pat veikia vienpartinė

sistema, peršama vieninga ideologija);3) Kariniai režimai (atsiranda po valstybės perversmo, kai kariškiai paima valdžią į savo rankas);4) Rasistiniai režimai (vykdoma rasinė diskriminacija). „

X. Konstitucinė valstybės valdžios institucijų sistema

Žr. priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie valdžių padalijimo principą.

Iš internetinių konspektų:„Pacios teorijos atsiradimas (vieningas subalansavimas) siejamas su stiprejancios burzuazijos kova prieš absoliutizma. Siekdama riboti absoliucia karaliaus valdzia, kylancios burzuazijos ideologai iškele ideja riboti monarcho valdzia.Teige, kad atstovaujamoji valdzia turi tekti tauto išrinktiems atstovams, vykdomoji valdzia - valstybes vadovui, teismine - nepriklausomiems teismams.Pradininkai - Dz. Lokas, Monteskje.Iš visu politiniu ir teisiniu ideju, sukurtu per visa civilizacijos laikotarpi, ši ideja yra viena iš reikšmingiausiu (valstybines valdzios sutvarkymo pagrindas). Kalba ejo apie organizacine-teisine valdzios apribojimo koncepcija.Prieš Loka ir Monteskje pasisake Z.Ruso (visa valdzia turi priklausyti tautai - liaudies susirinkimui. Tai imanoma tik primityviame visuomenes išsivystymo lygyje).Kuo skiriasi Loko ir Monteskje paziuros? Iš esmes tik tuo, kad Monteskje nuejo toliau aiškindamas valdzios santykius (nes gerokai veliau rutoliojo savo ideja ( mire apie 1755m.).Abu buvo savo laikmecio atstovai. Nuopelnas - pavyko iškovoti t.t. pozicijas istatymu leidziamosios valdzios srityje, vykdomaja ir teismine valdzias laike monarchas.Daugelyje Europos valstybiu buvo monarchine valdymo forma. Daugelis istoriku vertina - ju darbai perzenge ju laikotarpio ribas. Nieko geresnio negalima surasti.šiu teoriju humanistinis pobudis - aiškus despotizmo priešininkai. Loko teisingas valdziu ivertinimas susijes su atsakymu i klausima - kokios yra zmogaus teises, grantijos. Visas blogis, kuris riboja prigimtines zmogaus teises - absoliuti monarcho valdzia (Ist. Leidyba, vykdymas, teismai). Išeitis - valdziu padalijimas.Teismine valdzia Lokui neuzkliuvo. Pagrindinis demesys vykdomsios ir istatymu leidziamosiosi valdziu apribojimui. Jo teorijoje galima izvelgti parlamento viršenybe, kurio atstovai buvo kylanti jega - burzuazija.Monteskje postulatai labai panašus - nebus laisves, jei teismai nebus atskirti.Ryškiausias šios teorijos igyvendinimo pavyzdys - JAV: įstatymu leidimas - parlamentui, vykdomoji valdžia - Prezidentui, Teismine valdzia - teismams.ši valdziu padalijimo teorija yra itvirtinta daugelyje pasaulio ir Europos konstituciju. Skiriasi tik formos - konkretus ypatumai atskirose valstybese. Tai priklauso nuo tradiciju, santvarkos formos, valdymo formos, geopolitines situacijos.Labiausiai pastebimi ypatumai, kurie nukrypsta nuo pirmaprades doktrinos:- Išimtis daugelyje valstybiu - parlamentarai yra ir vyriausybes nariai (Lietuvoje t.p.).(tai objektyviai subjektyvios priezastys)- Del vykdomosios ir istatymus leidziamosios valdzios galiu apribojimo daugelyje valstybiu istatymus leidzia vykdomoji valdzia - valstybes prezidentas arba vyriausybe (deleguotoji istatymleidyste). Formos pacios ivairiausios - nuo projektu iki istatymu rengimo.Lietuvoje deleguotosios istatymleidystes nera, bet bandymu iš vyriausybes puses buvo.

Politologinėje literatūroje, kalbant apie šios teorijos turini (autoriai, rašantys apie buvusio sovietu lagerio valstybes) išplečia klasikini supratimą. Valdžiu padalijimo idėja interpretuojama plačiau - doktrina laikoma ne tik valstybes institucijų fermentavimo, bet ir universalus visos sistemos funkcionavimo principas. Santykinai išskiria šiuos lygius:1. Susiję su valdžios ir valdymo funkcijų perdavimo iš politiniu strukturu pirminiams socialiniams objektams - tautai, susiję su savivalda.2. Susije su valstybes ir kitos politines sistemos elem. Santykiais (polit. Part., judejimai ir kt.). Stengiamasi atriboti valstybines veiklos sfera nuo nevalstybines (Politines partijos neturi vadovauti valstybei ir ukio organizacijoms).3. Tradicinis aspektas - atskiru valdzios šaku funkcionavimas.4. Federatyvinems valstybems - centro ir subjektu problematika.

JAV iškilo problema, kaip uztikrinti, kad kuri nors valdzia neuzurpuotu kitos valdzios galiu. Ivede stabdziu ir atsvaru sistema. Ji geriausiai veikia prezidentinio tipo valstybese. Konstitucija ir istatymai numato t.t. igaliojimus kaip viena valdzia paveikia kita valdzia. Tai pasiekiama - numatant skirtingas kadencijas, instituciju formavimo tvarka. Stabdziu ir atsvaru sistema - grynai prezidentines respublikos atributas - taip negalima teigti.Esme - pasianse tarp atskiru valdzios šaku.Nuo parlamentines pereinant prie prezidentines pradeda veikti stabdziu ir atsvaru sistema.Istatymu leidziamoji valdzia t.t. atvejais atlieka teismines valdzios funkcijas - apkaltos procesas, Teismine valdzia itakoja istatymu leidziamaja ir vykdomaja valdzias - gali sustabdyti, panaikinti, pripazinti akta negaliojanciu ar nekonstituciniu.

10


Kiekvienos valstybes konstitucijose numatomas tik tai valstybei budingas valdziu pasidalijimo principas, tarpusavio funkcijos, mechanizmas.Kartu su valdziu balanso ideja, stabdziu ir atsvaru sistema, pasipilde dar viena ideja - valdziu tarpusavio priklausomybe ir bendradarbiavimas (kyla iš valdzios vienybes).Ivairiuose darbuose atsiranda vis daugiau valdziu: - kontroles institucija (Seimo kontrolieriai);- spauda.Lietuvoje jie neturi konstitucinio ar istatyminio pagrindo.

LIETUVAKT 98 01 10 nutarimas.KT šia problema interpretavo eilėje savo nutarimu (1995, 1997 11 13, 1998 01 10) - atskiros šios problemos puses.Konstitucinio teismo pozicija:Valdžiu padalijimo principas reiškia, kad visos trys valdžios turi būti 1) atskiros, 2) pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti pusiausvyra tarp jų.- Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirti atitinkanti kompetencija. - Kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo valdymo formos.Svarbu tai, kad aukščiausiu valstybes institucijų statusas paremtas Konstitucijoje įtvirtintais įgaliojimais. T.y. konstitucinis funkcijų įgaliojimo ir atribojimo lygis. Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintas aukščiausios valstybes valdžios įgaliojimu yra ir kt. Konstitucijos straipsniuose (be pagrindiniu). Pvz., K 134str. Seimas išklausęs valstybes kontrolieriaus išvados..., 114 str. num. Prezidento prerogatyva t.t. atveju patraukti teisėja baudžiamojon atsakomybėn, 133 str. -

Konstitucinis teismas interpretuodamas K 5str. pripazista, kad ir Lietuvoje (parlamentineje respublikoje, turincioje prezidentines respublikos bruozu) yra numatyta stabdžiu ir atsvaru sistema, t.p. partneryste. Apibr., kad stabdžiu ir atsvaru sistema veikia ne tik prezidentineje respublikoje, bet ir parlamentineje su prezidentines bruozais.Pavyzdziui, Prezidentas gali skirti Premjera, bet tik gaves Seimo pritarima (bendradarbiavimo principas).Prezidentas turi derinti savo veiksmus su Seimu (tokia Konstitucijos logika).Seimas skiria AT teisėjus, šio teismo pirmininką. Tam būtinas Prezidento teikimas.Seimas steigia ministerijas. Tam reikia vyriausybes teikimo.Valdziu balansas funkcionuoja.Pasirinkta valstybes valdymo forma suponuoja butent toki valdziu funkcionavimo mechanizma.1991m. Konstitucijos projekte buvo numatytas drastiškesnes priemones - du kartus nepritarus kandidaturai, Prezidentas galejo paleisti Seima.Tiesioginiai igaliojimai, nustatyti Konstitucijoje, reiškia, kad viena valstybes institucija negali perimti, perduoti ar atsisakyti savo igaliojimu. Tokie igaliojimai negali buti pakeisti, apriboti istatymu (kad t.t. funkcijas permes vyriausybei ir t.t.), nustatant ju igyvendinimo salygas. Tam butina priimti Konstitucine pataisa (tiktai).Gali buti, kad atskiru valdzios šaku igalinimai numatomi istatymu. Pvz., K 84 str., 10p.Respublikos Prezidentas nustatyta tvarka skiria ir atleidzia istatymu tvarka nustatytus pareigunus.Konstitucinis teismas akcentavo - turi buti atsizvelgta i Konstitucijos nuostatas ir principus, itvirtinancius t.t valdzios prigimti.Vyriausybe turi vykdyti istatymus. Suabejojus ju konstitucingumu, gali kreiptis i KT del atitikimo Konstitucijai.Naturalus santykiai tarp valdziu - itampa.Problema - koks itampos lygis. Itampa realizuojama per konstitucinius mechanizmus: paklausimus, interpeliacijas.Nors ir Dz.Lokas teike pirmenybe istatymu leidejui (t.p. Lietuvos Konstitucija), iš Konstitucinio teismo interpretavimo seka, kad ir pats istatymu leidejas turi laikytis istatymu.Tai pagrindinis teisines valstybes principas.”

Iš internetinių konspektų:„Valstybinės valdžios samprata.Valdžia – vienas esminių valstybės požymių. Valstybės elementai yra teritorija, gyventojai, valdžia. Visuomenė turi galimybę formuoti valdžią.Valdžios šaltinis. Valdžia kildinama iš tautos, iš visuomenės (tai demokratinė valdžios samprata). Kartais valdžia kildinama iš atskirų valdovų (tai monarchijos, teokratinės valdžios atsiradimo teorija).Valdžia labai dažnai siejama su suverenitetu. Būtent tauta įgauna galimybę kurti valdžią.Valdžia – tai tam tikru būdu sukurtos ypatingos institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas.

Valstybinės valdžios organizavimo principai:1) Suvereniteto principas . Jis išreiškia idėją, kad aukščiausios galios priklauso tautai ir būtent pati tauta formuoja valdžios

institucijas. Šis principas pasireiškia pirmiausia formuojant atstovaujančias institucijas. Parlamento formavimo būdas – rinkimai. Rinkimai – tai vienas geriausių valdžios formavimo būdų. Parlamentas – aukščiausia valdžios institucija, nes jis įgaliojimus gauna tiesiogiai iš tautos. Išrinktas parlamentas dalyvauja formuojant vyriausybę (parlamentinė sistema). Prezidentinio valdymo modelyje vykdomąją valdžią taip pat renka parlamentas; prezidentas gauna įgaliojimus iš tautos, bet jį renka parlamentas). Rinkimai naudojami ir pačioje tautos atstovybėje (rinkimų būdu formuojamos institucijos). Rinkimai naudojami ir savivaldybėse.

2) Valdžių padalijimo principas . Šis principas susiformavo moderniais laikais. Tai vienas iš pagrindinių principų demokratinėse valstybėse. Valstybinė valdžia negali priklausyti vienam subjektui. Valstybinė valdžia turi priklausyti

11


visumai subjektų, tarp kurių turi būti paskirstyta kompetencija. Šis principas buvo suformuluotas teisininkų veikaluose. Pasireiškė XVIII a. (Monteskjė), o realiai įgyvendintas XVIII a. pab. Priėmus JAV konstituciją. Ją priimant buvo labai domimasi Europos veikalais. JAV konstitucijoje šis principas akivaizdžiai įdiegtas; pati konstitucija sukonstruota pagal valdžių schemą (kongresas, vykdomoji valdžia (prezidentas ir kitos vykdomosios institucijos), teisminė valdžia). Tiesiogiai apie šį principą JAV konstitucijoje nekalbama, bet konstitucija sukurta pagal šį principą. Pabrėžiamas šių 3 valdžių savarankiškumas. Daugelis kitų valstybių remdamosi JAV konstitucija kūrė savo konstitucijas. JAV konstitucijoje svarbu tai: numatyta tam tikra sąveika tarp tų 3 valdžių. Įstatymų leidyba – išimtinė kongreso teisė, bet įstatymus turi patvirtinti prezidentas, kuris turi veto teisę. Yra kontrolė. Tik patvirtinus tą įstatymą, jis tampa privalomas. Jei prezidentas suabejoja – jis turi teisę įstatymą grąžinti į kongresą svarstyti iš naujo. Prezidentas turi neribotas galias valdant šalį. Bet norėdamas skirti ministrus, prezidentas turi gauti Aukštųjų kongreso rūmų pritarimą. Teisminė valdžia – savarankiška, nepriklausoma. Teisminė valdžia: aukščiausiasis teismas prisiėmė teisę tikrinti, ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Jei prieštarauja – įstatymas nebegali būti daugiau taikomas. Aukščiausiojo teismo teisėjus skiria prezidentas, bet turi gauti senato pritarimą. Valdžių padalijimo principą galima aptikti tiesiogiai šiuolaikinėse konstitucijose.

3) Teisėtumo principas . Šis principas reiškia, kad visos valstybinės valdžios turi būti kuriamos pagal įstatymą, laikantis nustatytos tvarkos. Ši valdžia – legitimi. Legitimiškumo klausimas labai svarbus. Valdžia turi būti kuriama pagal įstatymą. Turi būti užkirstas kelias valdžios uzurpavimui. Teisėtumo principas labai svarbus įgyvendinant pačią valdžią. Teisėtumo principas funkcionavimo prasme reiškia, kad valdžios įstaigos turi veikti įstatymų pagrindu.

Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai.Pagal valdžių padalijimo principą, yra:1) įstatymų leidžiamoji valdžia;2) įstatymų vykdomoji valdžia;3) teisminė valdžia.

Šiuolaikinėse valstybėse greta šių 3 valdžių atsiranda ir institucijos, kurios neįtelpa į šią triadą:1) Valstybės kontrolės (audito) institucijos. Jos vykdo valstybės finansinės veiklos kontrolę.2) Konstituciniai teismai. Jie nepriskiriami prie bendrųjų teismų. Nagrinėjamos ne individualios bylos.3) Ombudsmenai. Tai valstybės pareigūnai, steigiami prie parlamento ar vykdomosios valdžios. Jiems pavedama atlikti tam

tikras kontrolines funkcijas. Jie nagrinėja piliečių skundus dėl valdžios. Jie turi savarankiškumą.Visos šios 3 valdžios – kontrolės valdžia (gali būti ir kitų valdžių).Kartais išskiriami ir rinkėjai, rinkėjų korpusas. Tai reali valstybinė valdžia.

Vertikali valdžių struktūra:1) Centrinė valdžia (veikia visos valstybės teritorijoje);2) Regioninės institucijos (veikia teritorijose).

Atskira viešosios valdžios sistema – savivaldybės. Jos neįeina į valstybinės valdžios struktūrą, bet jos veikia žemiau valstybinės valdžios. Kuriamos teritoriniuose vienetuose.“

Priedas:Ištraukos iš Konstitucinio Teismo nutarimų (apie valstybės valdžios institucijų sistemą, valdžių padalijimo principą):

2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas:„3. Valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; savo funkcijas

valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas. Įstatymu nustatant, kad tam tikros valstybės funkcijos tam tikra apimtimi gali būti vykdomos ne per valstybės, bet per kitas institucijas, būtina paisyti Konstitucijos principų ir normų.

4. Valstybės institucijų sistema apima labai įvairias valstybės institucijas. Valstybės institucijų įvairovę, jų teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė, visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo ypatumai, valstybės organizacinės ir finansinės galimybės, tam tikru visuomenės gyvenimo ir valstybės raidos laikotarpiu vykdomos politikos turinys, tikslingumas, valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, kiti veiksniai. Seimas, turintis konstitucinius įgaliojimus steigti ir panaikinti valstybės institucijas, nustatyti jų teisinį statusą ir įgaliojimus, yra saistomas Konstitucijos.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra vartojama sąvoka "valstybės (valstybinės) institucijos" (Konstitucijos 8 straipsnis, 29 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 67 straipsnio 5 punktas, 104 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje taip pat yra įvardytos "kontrolės institucijos" (Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalis), "speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija", patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis), "valstybinės valdžios ir valdymo institucijos" (Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis), "savivaldos institucijos" (Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis). Konstitucijoje "institucijos" sąvoka turi ir platesnę reikšmę - ja įvardijamos ir nevalstybinės institucijos, kurioms Konstitucijoje yra nustatyti tam tikri draudimai, analogiški tiems, kurie yra expressis verbis nustatyti valstybei ir/arba jos institucijoms (Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalis, 89 straipsnio 4 dalis).

Sistemiškai aiškinant minėtas Konstitucijos formuluotes matyti, kad "valstybės (valstybinės) institucijos" sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas. Minėta, kad valstybės institucijos sudaro sistemą. Ši valstybės institucijų sistema yra įtvirtinta įvairios teisinės galios teisės aktais. Vienos valstybės institucijos yra expressis verbis įvardytos Konstitucijoje. Kitos valstybės institucijos pagal Konstituciją turi būti nustatytos įstatymu. Dar kitų valstybės institucijų steigimo poreikis kyla iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą - šių valstybės funkcijų įgyvendinimui turi būti sudarytos valstybės institucijos, nors jų sudarymas ir nėra eksplicitiškai numatytas Konstitucijoje.

12


Konstitucijoje yra expressis verbis įvardytos įvairios valstybės institucijos: Seimas; Respublikos Prezidentas; Vyriausybė; Konstitucinis Teismas; Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai; Seimo kontrolieriai; Valstybės kontrolė; Lietuvos bankas; Valstybės gynimo taryba; kariuomenės vadas; Generalinė prokuratūra; Vyriausioji rinkimų komisija. Kai kurios valstybės institucijos Konstitucijoje yra įtvirtintos nenurodant jų tikslių pavadinimų: ministerijos; saugumo tarnyba; speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų; teritorinės prokuratūros; Vyriausybės atstovai, prižiūrintys, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Konstitucijoje yra numatytos ir tokios valstybės institucijos, kurios gali būti steigiamos Seimo priimamais įstatymais: kontrolės institucijos; Vyriausybės įstaigos; specializuoti teismai administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti.

4.1. Vienos valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Jos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Santykiai tarp Seimo (vykdančio įstatymų leidžiamąją valdžią), Respublikos Prezidento ir Vyriausybės (vykdomosios valdžios institucijų), Teismo (vykdančių teisminę valdžią) yra grindžiami konstituciniu valdžių padalijimo principu.

4.1.1. Seimas - Tautos atstovybė vykdo įstatymų leidžiamąją valdžią, tai vienintelė įstatymų leidybos institucija Lietuvoje. Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyta, kad Seimas turi įgaliojimus įstatymu steigti tam tikras valstybės institucijas. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad šis punktas inter alia reiškia, jog Seimas turi įgaliojimus įstatyme numatyti valstybės institucijas, kurių vadovus skiria ir atleidžia pats Seimas, taip pat kad Seimas turi įgaliojimus skirti ir atleisti tokių institucijų vadovus (Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas).

4.1.2. Konstitucijoje yra nustatyti vykdomosios valdžios institucijų sistemos pagrindai, taip pat aukščiausiųjų vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas bei Vyriausybė.

Respublikos Prezidentas - vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas (1 dalis); jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (2 dalis). Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus (Konstitucijos 85 straipsnis). Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo inter alia Respublikos Prezidento dekretus.

Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Konstitucijos 91 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai; pagal Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį ministras inter alia vadovauja ministerijai. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 3 punktą Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Konstitucijoje nurodyta tik viena ministro pareigybė - krašto apsaugos ministras (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis); taigi pagal Konstituciją Lietuvoje negali nebūti Krašto apsaugos ministerijos. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijoje nėra atskleidžiama, kokios įstaigos yra laikomos "Vyriausybės įstaigomis", taip pat nėra nurodoma, koks yra minėtų Vyriausybės įstaigų teisinis statusas. Tai nustatyti paliekama įstatymų leidėjui, turinčiam šioje srityje diskreciją (ją riboja Konstitucija). Kita vertus, kai kurios Vyriausybės institucijos Konstitucijoje yra nurodytos; antai Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo, turinčio įgaliojimus prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, institucija. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė; taigi įstatymų leidėjas turi pareigą ne tik įsteigti aukštesniuosius administracinius organus, bet ir numatyti Vyriausybės institucijas, per kurias Vyriausybė organizuotų valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose.

Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, kaip dviejų dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios atšakų, įgaliojimai yra skirtingi, vienas kito atžvilgiu autonomiški, savarankiški. Kita vertus, Konstitucijoje yra expressis verbis nurodyti tie Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimai, kuriuos Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė įgyvendina kartu. Antai Konstitucijos 85 straipsnyje inter alia nustatyta: "Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro." Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos Prezidentas inter alia kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Pažymėtina ir tai, kad, paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikros valstybės institucijos būtų įsteigtos prie Respublikos Prezidento - valstybės vadovo.

4.1.3. Teisminę valdžią vykdo teismai. Lietuvos Respublikoje teisingumo įgyvendinimas yra teisminės valdžios kompetencija.Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja

Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir vykdo konstitucinį teisingumą.

Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą.

Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs teisminės valdžios nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, teisminės valdžios visavertiškumą. Antai Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatuota, kad teisminės valdžios visavertiškumas ir jos nepriklausomumas suponuoja jos savireguliaciją ir savivaldą, apimančią ir teismų darbo organizavimą, ir teisėjų profesinio korpuso veiklą; užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios; teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai; tik nepriklausoma teismų institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą; teismų administravimas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas. Šie konstituciniai imperatyvai lemia tai, kad įstatymu gali ir turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikros valstybės institucijos, užtikrinančios nepriklausomą teismų administravimą, būtų įsteigtos prie teisminės valdžios.

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Aiškindamas šią Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatą, Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo: "Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo - savarankiškos valstybės valdžios - savivaldos elementas", ji yra "atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą".

4.2. Konstitucijoje yra nurodytos ir kitos valstybės institucijos, kurios pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį nėra priskiriamos nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai.

13


Antai pagal Konstituciją tokios institucijos ir/arba pareigūnai yra Seimo kontrolieriai (Konstitucijos 73 straipsnio 1 dalis), Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros (Konstitucijos 118 straipsnis), Valstybės kontrolė (Konstitucijos XII skirsnis), Lietuvos bankas (Konstitucijos 125 ir 126 straipsniai), saugumo tarnyba (Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktas), kariuomenės vadas (Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktas, 140 straipsnio 1 ir 3 dalys), Vyriausioji rinkimų komisija (Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktas).

4.3. Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria jų vadovus; 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus; 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.

Taigi Seimas, o pagal įstatymus - ir Vyriausybė turi įgaliojimus steigti ir tokias Konstitucijoje expressis verbis nenurodytas valstybės institucijas, kurias steigti poreikis kyla iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą.

5. Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. Pagal Konstituciją vietos savivalda - tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės - teritorinės bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos teisė yra neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir/arba joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos, neatsitiktinai Konstitucijoje "savivaldybės" sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir/arba joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Vis dėlto tai, kad Konstitucijoje vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu, nereiškia, kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos nėra sąveikos; valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybių ir valstybės interesai yra derinami. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 14 d. nutarimai).“

2004 m. gegužės 13 d. nutarimas:„5.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra inter alia įtvirtintas valdžių

padalijimo principas.Konstitucinis valdžių padalijimo principas - pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas; jis yra

įtvirtintas ne tik Konstitucijos 5 straipsnyje, bet ir kituose Konstitucijos straipsniuose (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Aiškinant Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas yra įtvirtintas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas); šis konstitucinis principas įvairiais aspektais yra sukonkretintas kituose Konstitucijos straipsniuose. Kita vertus, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje atsispindi ne tik konstitucinis valdžių padalijimo principas, bet ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai); jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos, bet ir kurios nors kitos valdžios institucijos galios, konstatuotina, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).“

2004 m. kovo 5 d. nutarimas:„8. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:"Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.Valdžios galias riboja Konstitucija.Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms."Konstitucijos 5 straipsnyje, kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Aiškindamas

konstitucinį valdžių padalijimo principą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Konstitucinis valdžių padalijimo principas lemia, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d. nutarimai). Taigi Seimas pagal Konstituciją neturi teisės pavesti inter alia Vyriausybei realizuoti jo konstitucinės kompetencijos, o Vyriausybė negali tokio pavedimo priimti ir vykdyti.“

1998 m. sausio 10 d. nutarimas:„1. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: "Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė,

Teismas." Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime, šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.

Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai - Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir

14


daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.

Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius ir funkcijas valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas, įtvirtintas daugelio Europos valstybių konstitucijose.

Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose. Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos.

Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, ji atsako parlamentui už vykdomą politiką. Neparlamentiniam vyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai nereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybės sudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo - Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.

Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Vyriausybė - kolegiali bendros kompetencijos institucija. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo šalies teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus, užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybės galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

2. Demokratinės visuomenės politinės sistemos funkcionavimą veikia daugelis veiksnių, tarp jų - įvairių partijų ir politinių organizacijų programos, kuriose išdėstomi svarbiausi įvairių politinio proceso subjektų veiklos uždaviniai ir kryptys. Programinės nuostatos padeda formuoti politinę valią, telkia šalininkus vienam ar kitam numatytam tikslui pasiekti. Jos yra reikšmingas rinkimų kampanijų elementas. Politinių partijų ir politinių organizacijų, kandidatų į Respublikos Prezidentus, Seimo, savivaldybių tarybų narius rinkimų programos rodo, ko bus siekiama tam tikroje veiklos srityje. Tačiau kiekvienu atveju tai yra ne valstybės teisinis dokumentas, o tik asmens ar grupės asmenų politinio ar profesinio nusistatymo veikti vienaip ar kitaip išdėstymas. Politinė partija ar organizacija, kurios atstovas išrinktas ar paskirtas į valstybines pareigas, programines nuostatas įgyvendina tokia apimtimi, kokia yra galima pagal jam įstatymo suteiktus įgaliojimus. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas savo rinkimų programos siekius įgyvendina teikdamas atitinkamus įstatymų projektus, grąžindamas pakartotinai svarstyti Seimo priimtus įstatymus, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, darydamas pranešimus apie padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ar užsienio politiką ir t. t.

Seimo nariai ir jų grupės programines nuostatas įgyvendina Seimui teikdami įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, jiems pritardami svarstymo metu, balsuodami už projektus ar veikdami kitais Konstitucijoje ir Seimo statute numatytais būdais.

Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą. Konstitucinėje valdžių struktūroje įtvirtinta, kad tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gali vykdyti savo įgaliojimus. Teisinė tokių įgaliojimų suteikimo forma - balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai.

Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti. Toks Vyriausybės programos teisinės reikšmės pripažinimas - būdingas parlamentinės demokratijos ypatumas. Jis įtvirtintas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto ir 92 straipsnio penktosios dalies normose.

Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybė, siekdama įgyti Seimo pasitikėjimą, numatydama savo veiklos kryptis tam tikram laikotarpiui, privalės atsižvelgti į galimą Seimo narių pritarimą ar nepritarimą. Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė veiks įgyvendindama programą. Vyriausybės programa - Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybei įgaliojimus veikti suteikęs Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku. Nepasitikėjimo pareiškimo padarinys - Vyriausybės atsistatydinimas.

Taigi Vyriausybės programa vertintina kaip teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės. Jis skelbtinas "Valstybės žiniose". Kartu ne mažiau svarbi yra jos, kaip teisinės formos, sąlygojančios Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrinančios Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką, reikšmė.

3.1. Vyriausybę - kolegialią vykdomosios valdžios instituciją formuoja Seimas ir Respublikos Prezidentas, tačiau jų vaidmuo ir uždaviniai nevienodi. Respublikos Prezidentas šiame procese dalyvauja kaip valstybės vadovas, atliekantis Konstitucijoje numatytas funkcijas, tuo tarpu Seimas veikia kaip tautos atstovybė, kuriai atsakinga Vyriausybė.

Įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė - svarbi Seimo kompetencijos sritis. Konstitucijos 67 straipsnyje numatytos šios Seimo prerogatyvos: Seimas pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru ir kt. Kaip nustatyta Konstitucijos 96 straipsnio pirmojoje dalyje, Vyriausybė yra solidariai atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.

Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykius reguliuoja Konstitucijos normos, nustatančios, kad Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Jis Seimo pritarimu atleidžia Ministrą

15


Pirmininką, priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta Vyriausybė, priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Respublikos Prezidentas Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus savo įgaliojimus ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus ir t. t.

Europos valstybių, kuriose prezidentas renkamas tiesiogiai, konstitucinėje praktikoje nereti atvejai, kai prezidento ir parlamento daugumos politinės nuostatos yra skirtingos arba prezidentas nėra parlamento daugumos remiamas. Jo, kaip valstybės vadovo, rūpestis - sudaryti daugumos remiamą vyriausybę, todėl jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja parlamento daugumos. Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje.

Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje analizė leidžia teigti, kad šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys - laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę jo veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė.

Taigi remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.

3.2. Vyriausybės prašyme teigiama, kad Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtojoje dalyje nenustatyta, kada konkrečiai Vyriausybė, išrinkus Respublikos Prezidentą, grąžina įgaliojimus: paskelbus rinkimų rezultatus, pasibaigus anksčiau išrinkto Respublikos Prezidento kadencijai ar išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti savo pareigas.

Konstitucinis Teismas, analizuodamas Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo klausimą, pažymi, kad Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtosios dalies normos negalima aiškinti ją atribojus nuo kitų Konstitucijos normų. Konstitucinės normos, reguliuojančios įvairius Vyriausybės formavimo aspektus, Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės tarpusavio santykius, išdėstytos ne viename Konstitucijos skirsnyje ar straipsnyje. Konstitucija - vientisas aktas, todėl prioritetas šiuo atveju turi būti teikiamas sisteminiam aiškinimui. Aiškinant Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtosios dalies normos turinį svarbu atsižvelgti ir į normos priėmimo tikslą.

Konstitucijos 82 straipsnyje nustatyta: "Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus buvusio Respublikos Prezidento kadencijai, po to, kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas."

Valstybėse, kuriose prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose, paprastai tarp rinkimų rezultato paskelbimo ir prezidento pareigų ėjimo pradžios yra tam tikras laikotarpis. Tuo metu kadenciją baigiantis prezidentas toliau eina savo pareigas, dirba parlamentas ir jo pasitikėjimą turinti vyriausybė, kurią formuojant dalyvavo šalies vadovas. Pakankamai ilga pauzė paaiškinama tuo, kad reikia tam tikro laiko pasitraukiančiam prezidentui pasirengti valstybės vadovo pareigų perdavimui, o naujajam - pasirengti pareigų priėmimui.

Toks laikotarpis nustatytas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 80 straipsnyje. Per šį laikotarpį kadenciją baigiantis Respublikos Prezidentas tebėra valstybės vadovas. Jam priklauso visi pagal Konstituciją valstybės vadovui suteikti įgaliojimai. Tik jis vienas gali juos vykdyti. Naujai išrinktas Respublikos Prezidentas nuo galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo iki priesaikos davimo valstybės vadovo įgaliojimų dar neturi. Vyriausybė, kurią sudarant dalyvavo kadenciją baigiantis Respublikos Prezidentas, toliau vykdo savo įgaliojimus.

Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta buvusiojo Respublikos Prezidento įgaliojimai, kartu nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Konstitucinis Teismas, remdamasis konstitucinių normų analize, daro išvadą, kad Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad 1993 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 6 straipsnyje nustatyta: "Kitą dieną po to, kai Respublikos Prezidentas prisiekė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė grąžina jam savo įgaliojimus", o 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: "Išrinkus naują Respublikos Prezidentą, Vyriausybė savo įgaliojimus grąžina ne vėliau kaip per 5 dienas." Tačiau Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Konstitucijos 80, 82 straipsnių ir 92 straipsnio ketvirtosios dalies normas, daro išvadą, kad Vyriausybės įgaliojimai turėtų būti grąžinami Respublikos Prezidentui tą dieną, kai jis pradeda eiti savo pareigas. Šis aiškinimas pagrįstas tuo, kad Konstitucijoje nenumatytas joks kitas terminas.

3.3. Pareiškėjas, sugretinęs Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtosios dalies ir 101 straipsnio normose vartojamas sąvokas "Vyriausybės atsistatydinimas" ir "Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas", abejoja, ar Respublikos Prezidentui yra suteikti įgaliojimai po Respublikos Prezidento rinkimų teikti Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir tvirtinti naują Vyriausybę.

Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 101 straipsnio trečiojoje dalyje. Joje nustatyta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.Be to, atsistatydinti turi ir Vyriausybė, kuri, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, iš naujo negauna Seimo įgaliojimų (Konstitucijos

101 straipsnio antroji dalis).Konstitucinis Teismas pažymi, kad šis Vyriausybės atsistatydinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis.Akivaizdu, kad viena iš svarbiausių atsistatydinimo priežasčių - Seimo pasitikėjimo Vyriausybe praradimas ar neįgijimas. Tačiau

nepasitikėjimo raiškos formos Konstitucijoje numatytos įvairios: vienu atveju Seimas nepasitikėjimą išreiškia tiesiogiai, kitu - du kartus iš eilės nepritardamas naujai sudarytos Vyriausybės programai, trečiuoju atveju Vyriausybė turi pakartotinai, t. y. iš naujo, gauti Seimo įgaliojimus. Pagaliau kitais dviem atvejais preziumuojama, kad Vyriausybė neteko Seimo pasitikėjimo, t. y. įgaliojimų veikti: pirma, kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta, antra, po Seimo rinkimų.

Taigi Vyriausybės atsistatydinimas reiškia, kad jos veikla pasibaigia. Po atsistatydinimo, o Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 4 punkte numatytu atveju dar iki jo, pradedama naujos Vyriausybės formavimo procedūra.

Be "Vyriausybės atsistatydinimo" sąvokos, Konstitucijoje vartojama ir sąvoka "Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas". Kaip jau buvo minėta, Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai yra išsamiai išvardyti Konstitucijos 101 straipsnyje. Jų esmę sudaro Seimo pasitikėjimo Vyriausybe netekimas ar neįgijimas. Tuo tarpu Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas yra numatytas dviem atvejais: pirmu - po Seimo rinkimų, ir antru - po Respublikos Prezidento rinkimų (Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtoji dalis).

Taigi galima daryti išvadą, jog būtinybę Vyriausybei grąžinti įgaliojimus lemia tai, kad baigiasi vieno iš Vyriausybę sudariusių subjektų įgaliojimai. Tačiau konstitucinėse normose minėtųjų subjektų pasikeitimui ir jų įtakai Vyriausybės formavimui teikiama skirtinga reikšmė. Antai po Seimo rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo įgaliojimus, bet ir atsistatydinti (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 4 punktas). Taigi šiuo atveju įgaliojimų grąžinimas yra pirmas žingsnis į privalomą, Konstitucijoje įsakmiai nurodytą Vyriausybės atsistatydinimą. Akivaizdu, kad po Seimo rinkimų nebelieka subjekto, iš kurio Vyriausybė gavo pasitikėjimą ir įgaliojimus veikti, todėl ji ir privalo atsistatydinti.

16


Po Seimo rinkimų Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 6 punktu, priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti naujo Ministro Pirmininko kandidatūrą. Taip pradedama formuoti nauja Vyriausybė. Kai sudaroma nauja Vyriausybė, įgaliojimus grąžinusi Vyriausybė atsistatydina (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 4 punktas).

Po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė taip pat grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose nenumatyta, kad tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti. Taip yra dėl to, kad pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Todėl įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei. Tuo tarpu Vyriausybės atsistatydinimo atveju Respublikos Prezidentas gali pavesti Ministro Pirmininko pareigas eiti ir kitam Vyriausybės nariui.

Taigi Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad nėra pagrindo sąvokas "Vyriausybės atsistatydinimas" ir "Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas" laikyti tapačiomis. Jos susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis. Tai lemia ir skirtingus teisinius padarinius.

Konstitucijos 84 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus įgaliojimus Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Konstitucinis Teismas pažymi, kad šios normos esmę sudaro Respublikos Prezidento prerogatyva nustatytu laiku teikti Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Čia vartojamas sąvokas "atsistatydinimas" ar "įgaliojimų grąžinimas" reikėtų interpretuoti tik atsižvelgiant į jau nurodytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų konstitucinis reguliavimas Lietuvoje šiek tiek primena Prancūzijos III Respublikos laikų konstitucinę tradiciją, kai vyriausybė atsistatydindavo tiek po parlamento, tiek po prezidento rinkimų. Atsistatydinimas po prezidento rinkimų buvo vadinamas "mandagumo atsistatydinimu" (démission de courtoisie). Po "mandagumo atsistatydinimo" vyriausybė vėl būdavo patvirtinama iš naujo. Teigiama, kad ši procedūra prasminga dėl vyriausybės ryšio su valstybės vadovu ir kad ji atspindi tam tikras valdymo modelio raidos tendencijas.

Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įgaliojimų grąžinimui teikiamas kiek kitoks turinys, tačiau juo neabejotinai išreiškiama pagarba valstybės vadovo institucijai, pripažįstamas Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių reikšmingumas. Konstitucijos 84, 92 ir 101 straipsnių turinio analizė leidžia teigti, kad toks įgaliojimų grąžinimas nesuponuoja Vyriausybės atsistatydinimo. Antraip Konstitucijoje būtų tiesiogiai nurodyta, kad po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus ir atsistatydina. Grąžinusi įgaliojimus, Vyriausybė išlieka legitimi.

Tačiau įgaliojimų grąžinimo procedūra yra ne tik tarpinstitucinio mandagumo išraiška - ji suteikia galimybę Respublikos Prezidentui patikrinti, ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe. Respublikos Prezidentas, remdamasis Konstitucijos 92 straipsniu, 84 straipsnio 8 punktu bei atsižvelgdamas į parlamentinės demokratijos tradiciją, Konstitucijos 84 straipsnio 8 punkte nustatyta tvarka teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti.

Jei Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, tai reikštų, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 2 punktas). Tai būtų konstitucinis pagrindas pradėti naujos Vyriausybės sudarymo procedūrą.

3.4. Pagal Konstituciją Vyriausybė nepertraukiamai įgyvendina vykdomąją valdžią. Vyriausybės veikla grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu.

Vyriausybės programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką. Nauja Vyriausybė, prašydama įgaliojimų veikti, pateikia Seimui svarstyti savo programą. Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimą Vyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui. Žinoma, tai nereiškia, kad Vyriausybei atsistatydinus bus tvirtinama ta pati programa.

Atsižvelgiant į šiame nutarime išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos" neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtajai daliai.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo„2. Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje

nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos - Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.“

XI. Politinės partijos ir visuomeninės organizacijos. Religinės bendruomenės ir bendrijos.

Žr. Konstituciją, Politinių partijų įstatymą, Asociacijų įstatymą, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą!Taip pat žr. priedą – ištraukas iš KT nutarimų.

Iš internetinių konspektų:„Politinės partijos. Politinė partija – tai organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti bendrus interesus ir tikslus, ir siekianti paimti valstybės valdžią (viešąją valdžią) ar bent įtakoti jos vykdymą. Jos neatsisako dalyvauti ir savivaldybių rinkimuose. Šiaip politinės partijos yra visuomeniniai vienminčių susivienijimai. To susivienijimo pagrindas – konstitucijose įtvirtinta asociacijų laisvė. Pati asociacijų laisvė – labai svarbi politinė teisė, kuri įvardijama kaip pliuralistinė demokratija, tai yra galimybė susiformuoti daugiapartinei sistemai. Draudžiama kurti partijas, kurios siekia kovoti prieš pačią valstybę ar jos konstitucinę santvarką. Yra nustatyta pareikštinė politinių partijų kūrimo tvarka (nustatytas įsteigėjų skaičius, kai jis surenkamas, partija įregistruojama). Būna nustatytas minimalus skaičius (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių narių. Reikalaujama politinės partijos įstatų ir programos. Įstatai – tai įstojimo tvarka. Programa – tai politikos kryptis. Svarbi užduotis – siekti viešosios valdžios. Politinė partija padeda piliečiams dalyvauti valstybės gyvenime, per jas piliečiai taip pat dalyvauja valdant savo šalį. Aktyviausiai jos reiškiasi rinkimų metu. Politinė partija, kuri laimi rinkimus (gauna daugiau nei ½ vietų parlamente), pati faktiškai vaidina dominuojantį vaidmenį parlamente, įgauna galimybę realizuoti savo idėjas, lozungus, įgyvendinti savo programą. Rinkimus laimėjusi partija įgauna teisę formuoti iš savo narių vyriausybę, nes paprastai

17


reikalingas parlamento pasitikėjimas. Tas pats ir savivaldybių rinkimuose: laimėjusi politinė partija turi teisę savo narį siūlyti į mero postą.

Partijų klasifikacija. Šiuolaikinėse valstybėse politinės partijos pradėjo formuotis XIX a. Pirmosios politinės partijos susiformavo daugiau tokiais pavadinimais:

1) Konservatorių PP. Tai viena seniausių. Ji remia tam tikras istorines tradicijas, senų vertybių išlaikymą. Jos nelinkusios eksperimentuoti, priešinasi reformoms. Priskiriamos prie dešiniųjų klasikinių partijų.

2) Liberalai. Jie skelbia žmogaus teisių tam tikras idėjas, reformų būtinybę, siekdavo keisti valdžios sistemą. Su laiku (XIX a.) susiformavo kaip partijos.

3) Socialistų partijos, socialdemokratų partijos. Skelbė socializmo idėjas, socialinės lygybės idėjas. Tai kairiosios PP. Iš jų atsirado komunistų partijos.

4) Komunistų PP. Jos skelbė, kad politinę valdžią galima paimti revoliucijos, perversmo keliu (Rusijos 1917m. bolševikų revoliucija). Tai kairiosios PP.

5) Centrinės partijos. Priskiriamos prie jų liberalų, centristų PP. Greta šių partijų reikia paminėti ir konfesines PP, kurios steigiamos religiniu pagrindu (krikščionių demokratų

partijos). (Italija, Vokietija, Prancūzija). Islamo valstybėse yra fundamentalistinės PP. Jos propaguoja islamo religiją. Siekia tvarkyti valstybės gyvenimą

pagal islamo tikėjimą.

Politinės partijos yra:1) Įformintos. Tokios turi visus partijos dokumentus, griežtą vidaus struktūrą, narių skaičių, imamas nario mokestis. Tai

socialdemokratų, komunistų politinės partijos).2) Neįformintos. Tai rinkiminiai judėjimai. Čia nėra griežtos narystės. Sudaromi rinkėjų sąrašai. Jei balsuoji – esi narys. Tai

JAV respublikonų politinė partija.

Partinės sistemos, jų ypatumai.Demokratinėse valstybėse teisė burtis į politines partijas (PP) būna nevaržoma ar labai minimaliai varžoma (PP negali siekti nuversti konstitucinę santvarką). Esant demokratinei santvarkai, egzistuoja daug PP ir tai sudaro daugiapartiškumą. Daugiapartiškumas – egzistuoja daug PP, tai politinis pliuralizmas.PP skaičius nusistovi, tampa tradiciniu (senose valstybėse). Daugiapartiškumas kartais vadinamas daugiapartine sistema. PP gali būti įvairios pagal savo įtaką visuomenei, pagal rezultatus rinkimų metu. Egzistuoja partinės sistemos: ši sąvoka reiškia, kiek PP realiai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, kiek jų laimi, kurios perspektyvios. Ši sąvoka parodo įtakingas PP.

Partinių sistemų rūšys:1.Daugiapartinė sistema (jos laimi ir prisideda prie valdžios):

a) Daugiapartinė sistema su dominuojančia partija (parlamente partijos jungiasi);b) Daugiapartinė sistema, kai egzistuoja daug apylygių partijų, sudaromi politiniai blokai – blokinė daugiapartinė

sistema. PP sudaro blokus ir, būdamos tam tikram junginy, sudaro daugumą, ir tai leidžia dominuoti valdant valstybę. Ji būdinga Europos valstybėse: Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje ir t.t. Blokinė daugiapartinė sistema iš vienos pusės – akivaizdi demokratinė valdymo forma, demokratinės sistemos pavyzdys, bet iš kitos pusės ši sistema lemia silpnas vyriausybes ir parlamentus. Tos koalicijos priklauso nuo sugebėjimo susitarti, tuo pačiu būna nesantaikų, ir jei nors viena iš tos koalicijos narių pasitraukia, koalicijos nelieka, daugumos nelieka, ir Vyriausybė turi atsistatydinti.

2.Dvipartinė sistema. Ji yra tada, kai šalyje yra dvi stambios politinės partijos, kurios rinkimų metu labai varžosi. Šioje sistemoje greta dviejų PP dar veikia daug kitų neįtakingų partijų (DB (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai)). D.Britanijoje iki I PK pagrindinės PP buvo konservatoriai ir liberalai, o po I PK liberalus išstūmė leiboristai. Iki dabar valdo leiboristai ir konservatoriai.Mažesnės PP dvipartinėse sistemoje nevaidina labai didelio vaidmens. Dvipartinės sistemos užtikrina politinį stabilumą. Dvipartinės sistemos traktuojamos kaip užtikrinančios politinį stabilumą, tvirtą vyriausybę, pastovią parlamentinę daugumą.3.Vienpartinė sistema. Šalį valdo viena PP, gali būti ir kitos PP, bet realiai pripažįstama tik viena PP. Tokia sistema dažniausiai būna totalitarinėse valstybėse, ir tokia partinė sistema – pagrindinis būdas įvesti totalitarinį režimą. (SSRS valdančioji PP buvo skelbiama vienintele, įstatymu buvo draudžiama kurtis kitoms PP).9dabar tokia sistema Š.Korėjoje, Kuboje, Laose, Vietname).Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti PP: Arabų šalys, Saudo Arabija (skiriama net mirties bausmė), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija. Čia Koranas – šv. knyga ir pagrindinis teisės aktas, todėl sakoma, kad politinio gyvenimo reiškiniai nereikalingi.

Partijų institucionalizacija – tai reiškinys, kai teisės normomis reguliuojamas PP steigimas, kūrimas, veikla. Teisės normų pagalba PP tampa savotišku teisės institutu. Partijai suteikiamas juridinis apibrėžtumas. Yra dvi institucionalizacijos formos:

1) Konstitucinis reguliavimas . (PP konstitucionalizacija). Konstitucijos normos nustato PP formavimą. Konstitucinis reguliavimas būna labai bendro pobūdžio. PP būna pabrėžiamos greta asociacijų laisvės. Nurodomi PP tikslai, uždaviniai. PP padeda formuoti tautos politinę valią. Pabrėžiama: PP negali kėsintis į konstitucinę santvarką, turi laikytis įstatymų. PP formavimas konstitucijose pradėtas reglamentuoti po II PK.

2) Įstatyminis reguliavimas . PP sudarymo tvarką, veiklą reguliuoja specialūs įstatymai. Apibrėžia sąlygas, reikalavimus PP sudaryti. Daugelyje šalių yra PP finansavimo įstatymai – šie įstatymai turi ypatingą reikšmę. Valstybė turi ieškoti būdų, kaip apsidrausti nuo nešvarių PP, kurios naudoja nešvarius pinigus. Tuose

18


įstatymuose nustatomi piniginių lėšų gavimo būdai, šaltiniai. Daugelyje demokratinių valstybių pati valstybė įsipareigoja remti politines partijas, remia jas rinkimų metu.

Partijos ir valstybės aparatas.Partijos ir valstybės aparatas negali būti tapatinamas. Tai atskiri reiškiniai ir jų tapatinti negalima. Tačiau tarp jų yra glaudūs ryšiai.Politinės partijos (PP) veikla ir valstybės veikla yra politinio pobūdžio. Abu subjektai yra politinės sistemos elementai ir jų veikla – politinė. Bet valstybės veikla yra kitokia nei PP veikla. Valstybės pareigūnų veikla labai griežtai reglamentuojama teisės normomis. Teisės normos PP veiklą reglamentuoja labai bendrais bruožais. Daugelis kitų klausimų, kurie nereglamentuojami – yra PP vidaus reikalas. Valstybė į PP vidaus veiklą nesikiša.PP pagrindinis tikslas – paimti valstybinę valdžią į savo rankas. Jų veikla nukreipta gauti valstybinę valdžią. PP, siekdamos valdžios, dalyvauja įvairiuose rinkimuose. Kai rinkimų metu PP laimi balsų daugumą, jos įgauna teisę vadintis tautos atstovais ir valdyti valstybę. Ta PP paima į savo rankas parlamento vairą, įgauna teisę formuoti vyriausybę.PP atstovai veikia parlamente ir vyriausybėje, o taip ir už jų ribų. Skelbiamas depolitizavimo principas. Politikų veikla atskiriama nuo profesionalių valstybės tarnautojų veiklos. Yra draudimas tarnautojams remti PP. Valstybės institucijos ir valstybės tarnyba – depolitizuota. Visiškai depolitizuota teisingumo sistema.Greta valstybės aparato egzistuoja savivalda. Savivaldybėse PP įtaka analogiška kaip ir valstybės lygmenyje.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo:

„4. Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus laisvių: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Ši laisvė užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje. Ši laisvė - ne tik savaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės.

Sistemiškai interpretuojant Konstitucijos 26 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė neatsiejama nuo kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių: teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys), teisės laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai (35 straipsnio 1 ir 2 dalys), tėvų teisės auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (38 straipsnio 6 dalis), kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės (42 straipsnio 1 dalis), taip pat kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė taip pat neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtintų principų: asmenų lygybės, privilegijų neteikimo ir nediskriminavimo (29 straipsnio 1 ir 2 dalys), bažnytinės santuokos registracijos valstybinio pripažinimo (38 straipsnio 4 dalis), valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo (40 straipsnio 1 dalis), tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijoje numatytus kriterijus, valstybinio pripažinimo (43 straipsnio 1 dalis), tikybinės veiklos laisvės (43 straipsnio 3 dalis), bažnyčių bei religinių organizacijų tvarkymosi laisvės (43 straipsnio 4 dalis), valstybinės religijos nebuvimo (43 straipsnio 7 dalis) bei nuo universalaus konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kitų konstitucinių principų.

5. Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta įsitikinimų bei jų raiškos laisve, su Konstitucijos 27 ir 28 straipsniuose nustatytais bendraisiais naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo kriterijais.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai - talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.

Laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti. Valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę. Įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas.

Nuo laisvės turėti įsitikinimus neatsiejama teisė juos laisvai reikšti. Įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis. Kartu įsitikinimų raiškos laisvė apima laisvę neatskleisti savo įsitikinimų ir nebūti verčiamam juos atskleisti.

Įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui - laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui. Tai yra prigimtinė žmogaus laisvė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą.

Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis). Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio reguliavimo dalyku tampa tik tuo mastu, kuriuo žmogus veikdamas išreiškia savo mintis ar tikėjimą. Kol jis tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis. Šios būsenos negalima niekaip apriboti (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Šiuo požiūriu tikėjimo laisvė - absoliuti žmogaus laisvė. Neginčijama yra ir žmogaus laisvė neatskleisti savo požiūrio į tikėjimo ar netikėjimo dalykus.

Būtent šiuo aspektu Konstitucijos 26 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse yra sukonkretinta šio straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „laisvė yra nevaržoma". Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Kita vertus, valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba su kitais) naudotųsi jam garantuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės: pagal Konstitucijos 28 straipsnį žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis

19


Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių bei laisvių, o 27 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.

Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga: žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kita vertus, Konstitucijos 26 straipsnio 3 dalies nuostata, kad niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą, reiškia, jog jokios religinės ar materialistinės idėjos negali būti primetamos žmogui prieš jo norą ir valią. Tokiu primetimu nelaikytina tėvams ir globėjams Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje garantuojama teisė rūpintis vaikų ir globotinių religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Pagal Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalį žmogus yra laisvas pasirinkti tą religiją arba tikėjimą, kuris priimtinas pačiam pasirenkančiajam, kartu - ir teisę nepasirinkti jokios religijos arba tikėjimo.

6. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Konstitucijos nuostata, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, suponuoja tai, jog įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organizacijas įvardyti kaip tradicines Lietuvoje. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių - ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas.

Tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų pripažinimo instituto konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jų valstybinis pripažinimas yra neatšaukiamas. Tradiciškumas nėra nei sukuriamas, nei panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių yra ne jų, kaip tradicinių organizacijų, sukūrimo, bet jų tradiciškumo - nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę. Pažymėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos.

7. Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).

Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

8. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Ši konstitucinė nuostata suponuoja reikalavimą, kad šios įstaigos turi būti tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams. Konstitucijos 40 straipsnio formuluotė „pasaulietinės" reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezumpcija.

9. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. Ši nuostata suponuoja tai, kad: 1) tikybos mokoma tėvų pageidavimu (atsižvelgiant į Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalies normą, tokį pageidavimą gali pareikšti ir vaiko globėjai); 2) valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos turi pareigą užtikrinti, kad, jei yra tėvų pageidavimas, tikybos jose būtų mokoma; 3) tikybos mokymas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų paneigiamas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas.

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies reikalavimas tikybos mokyti tėvų pageidavimu išreiškia pozityvaus deklaravimo principą. Pareikšti pageidavimą, kad vaikai būtų mokomi tikybos ir būtent kurios - tėvų konstitucinė teisė.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo:„2. Konstitucijos 35 straipsnyje yra nustatyta:"Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi

Konstitucijai ir įstatymams.Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas."Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas,

politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintose sąvokose "bendrija", "politinė partija", "asociacija", taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje sąvokoje "kitos politinės ir visuomeninės organizacijos" yra išreikšta susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovė. Asmenys, siekdami įgyvendinti savo teises ir interesus politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse, gali jungtis į įvairius susivienijimus, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje laiduojama teisė laisvai vienytis į įvairias bendrijas, politines partijas, asociacijas reiškia, jog asmuo šią konstitucinę teisę realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai - konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią.

Asmens laisva valia - pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.“

20


XII. Lietuvos Respublikos rinkimų teisė. Referendumas.

Žr. Konstituciją, Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymus, Referendumo įstatymą!Taip pat žr. priedą – ištrauką iš KT nutarimo.

LR Konstitucijoje įtvirtinta:„33 straipsnisPiliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip

pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Draudžiama persekioti už kritiką.Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

34 straipsnisPiliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.“

„55 straipsnisSeimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia,

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.

56 straipsnisSeimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu

užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip

pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

57 straipsnisEiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį.Eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio pirmojoje dalyje

nurodytu laiku. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2344, 2004-07-13, Žin., 2004, Nr. 111-4124 (2004-07-17)

58 straipsnisPirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių

balsų dauguma.Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo

Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento

kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo

rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.

59 straipsnisSeimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka

į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos

Respublikai.Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato.

Dėl to Seimas priima nutarimą.Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo

sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“

„65 straipsnis

21


Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.“

„78 straipsnisRespublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius

metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.

Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

79 straipsnisKandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio

pirmosios dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.Kandidatų į Respublikos Prezidento vietą skaičius neribojamas.

80 straipsnisRespublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki

Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos.

81 straipsnisIšrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant

ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.

Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai.

82 straipsnisIšrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos

Prezidento kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas.

Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant - vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų.“

„119 straipsnisSavivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji

įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto

gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti

savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.Straipsnio pakeitimai: Nr. VIII-32, 1996.12.12, Žin., 1996, Nr.122-2863 (1996.12.18) Nr. IX-959, 2002-06-20, Žin., 2002, Nr. 65-2629 (2002-06-28)“

„9 straipsnisSvarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais

referendumą skelbia Seimas.Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių

rinkimų teisę. Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“

Iš internetinių konspektų:„1. Rinkimų teisės samprata. Sąvokos susijusios su rinkimaisRinkimai – tai valdžios organų formavimo ar įgaliojimų pareigūnui suteikimo procedūra, kuri vykdoma balsuojant ir esant pretendentų konkurencijai. Rinkimai naudojami tiek valdžios institucijų formavimui, tiek atskirų pareigūnų išrinkimui /pvz., JAV renkami šerifai, kai kuriose V – teisėjai/. Būtinas rinkimų požymis – balsavimas, o taip pat pretendentų konkurencija /min 2 konkurentai/. Kartais balsavimas vyksta, tačiau nėra rinkimų. Tai pvz., toks atvejis, kai yra siūloma vieno asmens kandidatūra į tam tikrą postą, o

22


tam tikra institucija sprendžia šio asmens paskyrimo klausimą /taip skiriamas MP/. Tačiau tai nėra rinkimai. Čia balsuojama, bet balsavimas skirtas tik pritarimui ar nepritarimui.Rinkimai – vienas iš svarbiausių demokratijos institutų. Tai vienas iš būdų, kuriais tauta gali išreikšti savo valią. Įgaliojimai traktuojami kaip gauti iš tautos /parlamentas veikia tautos vardu/.Rinkimų – tai procedūra y, kai rinkėjų korpusas balsuoja, suteikia pasitikėjimo mandatą. Rinkimais yra legitimuojama valdžia/ Išrinktos valdžios institucijos laikomos teisėtomis.Rinkimai pagal jų trukmė gali būti klasifikuojami:

1. Vieno turo, kai balsuojama vieną kartą;2. Dviejų turų.

Tiek vieno, tiek dviejų turų rinkimai priklauso nuo to, kokia yra rinkimų sistema, naudojama V. Kai rinkimų sistema yra absoliutinė mažoritarinė, tuomet rinkimai būna dviejų turų. Tuo tarpu kai yra paprasta mažoritarinė rinkimų sistema, pakanka vieno turo rinkimų. Rinkimai laikomi neįvykusiais, kai rinkimų dieną neatvyksta įstatymais nustatytas rinkėjų skaičius. Paprastai būtinas rinkėjų skaičius išreiškiamas procentais (dažniausiai 50%). Rinkėjų dalyvavimo procentas nustatomas siekiant išvengti piktnaudžiavimo rinkimais. T.y., kad nebūtų kalbama visos tautos vardu, kai balsavo tik maža tautos dalis.Minimalus rinkėjų skaičius dažniausiai nustatomas referendumu. Tai irgi tautos valios išreiškimas. Referendumas laikomas įvykusiu, jei jame dalyvavo ne mažiau kaip 50% visų rinkimų teisę turinčių piliečių. Tai nemažas procentas. Tačiau toks reikalavimas visai pagrįstas (norima sužinoti tikrąją tautos valią).Kai rinkimai neįvyksta, organizuojami nauju rinkimai (taip ir vadinami) /pvz., kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, kai nėra reikiamo skaičiaus rinkėjų/. . Jei rinkimai susideda iš dviejų turų, tai antras turas nėra nauji rinkimai, tai pirmojo turo tęsinys. Nauji rinkimai organizuojami ir tuomet, kai buvę rinkimai pripažįstami negaliojančiais, t.y., kai pažeidžiami rinkimus reglamentuojantys įstatymai, rinkimams nustatyta tvarka.

Rinkimai gali būti:1. Eiliniai;2. Neeiliniai.

Eiliniai. Jie vyksta periodiškai, praėjus įstatymų nustatytam laiko tarpui. T.y., pasibaigus įgaliojimų laikui, kadencijai /LRS – 4 metai/.Neeiliniai. Šie rinkimai vyksta pirma laiko. Paleidus parlamentą, skiriami nauji rinkimai. Kadangi jie vyksta nepasibaigus kadencijai, todėl jie ir vadinami neeiliniais. Rinkimų periodiškumas priklauso nuo renkamo organo įgaliojimų laiko. Kadencija dažniausiai būna nustatoma konstitucijoje. Paprastai parlamentas renkamas 4, 5 metams. Kartais – trumpesniam laikui /JAV Žemieji rūmai renkami 2 metams, Aukštieji – 6, tačiau kas 2 metus vyksta rinkimai (atnaujinamas 1/3 narių). Kai kongreso rinkimai sutampa su prezidento rinkimais → didieji rinkimai/. Savivaldybių tarybų įgaliojimų laikas 2, 3 kartais 5 metai. Kadencijos trukmė gali būti įvairiai vertinama. Kai įgaliojimų laikas trumpesnis, išrinktieji turi glaudesnius ryšius su rinkėjais. Rinkėjams nereiks ilgai laukti, kol bus galima atsisakyti nepageidaujamų parlamento narių. Taigi, rinkėjus tenkina trumpesnė kadencija. Tačiau ji sukelia nemažai problemų. Per trumpą laiką išrinkti asmenys nespėja susipažinti su parlamentinio darbo tvarka, sąlygomis. V, kur yra parlamentinis valdymas, parlamentą galima paleisti pirma laiko. Jei parlamentas ‘nepakenčiamas’, vyksta politinės krizės, prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus.

Rinkimų sistemaRinkimų sistema (plačiąja prasme) – tai visuma visuomeninių santykių, susijusių su rinkimų organizavimu, jų vykdymo tvarka ir rinkimų rezultatų nustatymu. Rinkimų sistema (siaurąja prasme) – rinkimų rezultatų nustatymas ir deputatų mandatų paskirstymo tarp deputatų būdai. Šiuo atveju – tai lyg ir vienas elementas iš rinkimų sistemos plačiąja prasme.Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos:

1. Mažoritarinė;2. Proporcinė.

Rinkimų teisė

Objektyviąja prasme rinkimų teisės – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl rinkimų organizavimo, vykdymo ir rezultatų nustatymu.Objektyvioji rinkimų teisės susideda iš įvairių teisės normų, kurios priklauso ne tik konstitucinei, bet ir finansų, civilinei teisei. Šios normos didžiąja dalimi yra procesinės, nustatančios įvairias procedūras /organizavimą, vykdymą/. Aišku, yra ir materialinių teisės normų, kurios nustato piliečių, kandidatų teises.Rinkimų teisė objektyviąja prasme susideda iš daugybės normų. Yra daug įstatymų, reglamentuojančių rinkimų procedūrą /Parlamento; Prezidento; Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymai/. Kiekvieni rinkimai turi savų ypatumų. Todėl ir yra tiek daug atskirų įstatymų. Pažymėtina, kad linkstama prie kodifikuotų įstatymų. Pvz., Prancūzija turi rinkimų kodeksą, kuriame kompleksiškai sureguliuoti visi rinkimų klausimai. Šalia teisės normų, rinkimų procedūras reguliuoja ir kitos normos:

1. Politinės. Jas rengia politinės partijos /kandidatūrų skėlimo tvarka, svarstymo normos/;2. Moralės;3. Papročiai, tradicijos;

23


Kitos socialinės normos yra papildomi rinkimų sistemos reguliatoriai, į rinkimų institutą neįeina, funkcionuoja greta rinkimų teisės.

Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai piliečiui valstybės garantuota teisė ir galimybė dalyvauti rinkimuose, renkant valkstybės organus ar pareigūnus.Subjektyvioji rinkimų teisės – tai lyg tam tikras subinstitutas. Subjektyvioji rinkimų teisė nėra vienoda:

1. Aktyvioji;2. Pasyvioji.

Aktyvioji. Tai piliečio galimybė dalyvauti rinkimuose sprendžiant kad atiduoti savo balsą. Aktyvioji rinkimų teisė siejama su tam tikru amžiumi. Daugeliu atveju – su pilnametyste (18 metų). Kai kuriose V /P. Amerika/ - 16 metų. Aktyvios rinkimų teisės neturi nepilnamečiai, ji nepripažįstama neveiksniems asmenims.Pasyvioji. Tai galimybė kandidatuoti, pretenduoti būti išrinktu į Parlamento, savivaldybių tarybų narius. Šiai rinkimų teisei nustatomas aukštesnis amžiaus cenzas. Tai siejama su įgyta gyvinimo patirtimi, profesiniu patyrimu.

Deputatų atšaukimo teisėTai procedūra, kai asmuo, turintis mandatą, gali būti pirma laiko atšaukiamas. Atšaukimo teisė – ja anksčiau laiko nutraukiamas mandatas ar kitų pareigūnų įgaliojimai.Deputatų atšaukimas pačių rinkėjų valia praktikuojamas labai retai. Šis institutas buvo plačiai propaguojamas komunistinėse šalyse. Tačiau čia buvo falsifikuojami rinkimai, o deputatų atšaukimo institutas buvo tik deklaruojamas.Jei deputatas padaro nusikaltimą – jis gali būti pašalintas iš pareigų, naudojant apkaltos procedūrą. Todėl deputatų atšaukimo teisė nesiderina su demokratinės V koncepcija, laisvo mandato principu. Kai kuriose JAV savivaldybių lygmeny taikomas deputatų atšaukimas.

2. Rinkimų teisės principaiRinkimų teisės principai – tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų metu garantuoja realias galimybes tautos valiai išaiškinti ar pareikšti.Svarbiausi rinkimų teisės principai:

1. Visuotinė rinkimų teisė;2. Lygi rinkimų teisė;3. Tiesioginė rinkimų teisė;4. Laisvas, slaptas balsavimas.

Visuotinė rinkimų teisė. Subjektyvioji rinkimų teisė turi būti pripažįstama visiems suaugusiems šalies piliečiams /išimtis – nepakaltinami asmenys/. Kai kuriose V rinkimuose gali dalyvauti ir asmenys, neturintys tos V pilietybės. Tai nustatoma tarptautinėse sutartyse. Dažniausiai susitaria gretimos V. ES valstybėse municipaliniuose rinkimuose negali būti kliudoma dalyvauti ir asmenims, nuolat gyvenantiems kitoje V /pvz., belgai, gyvenantys Vokietijoje/. Taigi, pilietybė, kaip būtina subjektyviosios rinkimų teisės sąlyga, traktuojama laisviau. Rinkimai – politinė teisė, todėl paprastai pripažįstama tik piliečiams. Piliečiai, turintys aktyviąją rinkimų teisę, vadinami rinkėjais. O jų visuma – rinkėjų korpusu /elektoratu – šis terminas plačiai naudojamas politologijoje/. Rinkimų teisėje yra nustatomi tam tikri cenzai. Cenzai – papildomi reikalavimai, specialios sąlygos rinkėjams. Rinkimų cenzai koreguoja visuotinės rinkimų teisės principą. Dažniausi rinkimų cenzai:

1. Amžiaus cenzas. Rinkimų teisę turi asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus;2. Pilietybės cenzas. Tai kriterijus, pagal kurį atrenkami asmenys, galintys būti rinkikais;3. Sėslumo cenzas. Tai reikalavimas pragyventi tam tikroje teritorijoje nustatytą laiką (kartais reikalaujama, kad asmuo

nuolat gyventų tam tikroje teritorijoje);4. Išsilavinimo (raštingumo) cenzas. Reikalaujama ne kokio nors ypatingo išsilavinimo, o paprasčiausiai, kad žmogus

mokėtų skaityti ir rašyti;5. Religinis (konfesinis) cenzas. Reikalaujama išpažinti tam tikrą tikėjimą;6. Moralinis cenzas. Tai reikalavimai, skiriami kandidatams /nepriekaištinga reputacija/ (Nyderlandai);7. Turto cenzas. Tai reikalavimas turėti nekilnojamo turto. Kažkada turtas suteikdavo tam tikrų privilegijų /asmuo,

turintis nekilnojamo turto gaudavo ir antrą balsą/.Cenzai traktuojami kaip nepageidautinas dalykas. Tačiau kai kurie jų yra teigiami /amžiaus cenzas/. Kai kuriose V 19-ame amžiuje buvo lyties cenzas. Moterys rinkimuose negalėjo dalyvauti. Kai kur tik 20-ame amžiuje šis cenzas buvo panaikintas /Šveicarijoje – tik po II PK/.

Lygi rinkimų teisė. Tai vienodos įtakos rinkimų rezultatams galimybė. Pagrindinis reikalavimas, kad renkant parlamento narį, jis atstovautų maždaug tą patį rinkėjų skaičių. Todėl sudaromos rinkiminės apygardos. Jas sudarant siekiama, kad jos gyventų vienodas rinkėjų skaičius. Tiesa, leidžiamos tam tikros paklaidos /iki 5 %/.Naudojant proporcinę rinkimų sistemą, mandatai paskirstomi naudojant tam tikras formules. Rinkiminis barjeras – nustatomas min. rinkėjų skaičius, užtikrinantis galimybę dalyvauti mandatų paskirstyme. Politinės partijos, nesurinkusios min. rinkėjų skaičiaus, iškrenta. Dažniausiai nustatomas 4 – 5% barjeras. Įvedant rinkiminį barjerą, siekiama, kad parlamente nebūtų labai daug politinių partijų, taip pat – smulkių partijų. Nes jei jų būtų labai daug, atsirastų nestabilumas, nepastovumas. Išimtys kartais daromos tautinėms, religinėms grupėms. LR iš pradžių (1992) nebuvo taikomas rinkiminis barjeras, siekiant kad mažumos turėtų atstovus. Tai yra pozityvi diskriminacija.

24


Tiesioginė rinkimų teisė. Rinkėjai patys tiesiogiai balsuoja už kandidatą, atlieka savo pilietinę pareigą. Dažniausiai to reikalaujas įstatymas. Tam reikalui numatytas balsavimas paštu. Kai kur galima balsuoti pagal įgaliojimą už kitą asmenį. Tiesioginiais rinkimais balsuojama už kandidatą. Kai kuriose V rengiami daugiapakopiai rinkimai – renkami rinkikai, kurie vėliau balsuoja už kandidatą /JAV taip renkamas prezidentas/.

Slaptas balsavimas. Šio principo paskirtis – laiduoti laisvą valios pareiškimą. Niekas neturi žinoti, kaip rinkėjas balsavo. Tam tikslui ruošiamos specialios kabinos. Slaptam balsavimui dar naudojama mechaninė technika. Draudžiama žymėti biuletenius, persekioti asmenis, dėl jų politinių pažiūrų.Su slaptu balsavimu siejamas laisvas dalyvavimas rinkimuose. Kiekvienas pilietis pats sprendžia, ar pasinaudoti rinkimų teise, ar ne. Daugumoje V egzistuoja laisvas dalyvavimas /patys piliečiai registruojasi/. Tačiau kai kuriose V nustatomas privalomas votumas /privalomas dalyvavimas/. Nustatoma atsakomybė už nedalyvavimą rinkimuose /Australija (baudos), Graikija (baudos), Turkija (baudos, kartais laisvės atėmimas), Belgija (įspėjimas ar baudos), Argentina (baudos, draudimas užimti tam tikras pareigas)/. Privalomas dalyvavimas prieštarauja laisvų rinkimų principui. Tačiau jis įvedamas turint gerų tikslų, jis užtikrina apie 90% dalyvavimą rinkimuose. Ten, kur nėra tokios pareigos, rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė rinkėjų. Piliečių atsisakymas dalyvauti rinkimuose – absentizmas. Šio reiškinio priežastys labai įvairios: politinės /nežino, už ką balsuoti/; indiferentiškumas /abejingumas, nesidomėjimas valdžia/. Rinkimų procesas(RP).RP – tai įstatymais ir kitomis socialinės normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Socialinės normos – tai politinės normos ir pan. RP yra gana sudėtingas. Jo metu vyksta daug veiksmų, agitacijų. Dėl to RP skaidomas į etapus. Svarbiausi RP etapai:1) Rinkimų paskyrimas . Tai veiksmas, kuris gana formalus. Tai rinkimų datos paskyrimas. Tą datą nustato ir rinkimus

paskiria valstybės vadovas, kai vyksta parlamento rinkimai, o dėl prezidento rinkimų datą nustato parlamentas. Šis veiksmas turi rimtas teisines pasekmes, nes nustačius datą, prasideda visa kitų RP veiksmų serija. Kai kuriose valstybėse rinkimų data nustatyta įstatymuose, ir dėl to ten tokio etapo nebūna. Rinkimų datos nustatymas įstatymais turi t.t. prasmę – nebelieka jokios galimybės manipuliuoti terminais. JAV – konstitucijoje nustatyta, kad rinkimai vyksta lapkričio pirmą antradienį po pirmo pirmadienio.

2) Rinkiminių apygardų ir rinkiminių apylinkių nustatymas . R apygarda – tai teritorija, nuo kurios renkamas 1 parlamento narys ar keli parlamento nariai. Sudarius R apygardą yra galimybė patikrinti lygių galimybių principo įgyvendinimo praktiką. Kiekvienoje R apygardoje turi būti daugmaž vienodas rinkėjų skaičius. Kiekvienas mandatas turi atstovauti tokį patį rinkėjų skaičių. Atsižvelgiama į administracinį teritorinį valdymą. Jo laikantis yra paprasčiau spręsti klausimus, kaip suskirstyti teritoriją į rinkimines apygardas, kad būtų vienodas rinkėjų skaičius. Tačiau tam tikrų nukrypimų būna. Patys rinkimų įstatymai leidžia tam tikrus nukrypimus. Laikantis principo, kad mandatas atstovauja tą patį rinkėjų skaičių, yra naudojamas žodis “daugmaž”. Leidžiama, kad rinkėjų skaičius skirtųsi nuo kelių procentų iki kelių dešimčių. Kai piktnaudžiaujama, tai jau nusižengiama. R apylinkės sudaromos R apygardų viduje. Jose vyksta balsavimas. Jos sudaromos pačių rinkėjų patogumui. Jose būna apie vieną, du ar kelis tūkstančius rinkėjų. Rinkiminės teritorijos dažniausiai, kai būna sudaromos vieną kartą, po to kitiems rinkimams būna tik patikslinamos. Dažniausiai daromi tik patikslinimai, kad išlyginti skaičių.

3) Rinkimų organų (institucijų) sudarymas . Tai rinkimus organizuojančios ir vykdančios institucijos, kurios vadinamos rinkiminėmis komisijomis ar tribunolais. R komisijos būna:

1) Centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Ji veikia visoje valstybės teritorijoje, metodiškai vadovauja kitoms komisijoms, prižiūri jų veiklą, atsako už visų rinkimų organizavimo tvarką, vykdymo tvarką, sprendžia klausimus, prižiūri, kad būtų laikomasi rinkimų įstatymų reikalavimai.

2) Teritorinės rinkimų komisijos. Svarbiausios – rinkiminių apygardų rinkimų komisijos. Jos organizuoja rinkimų apygardų darbą ir prižiūri rinkimų apylinkių komisijų darbą.

3) Rinkiminės apylinkės rinkimų komisijos. Tai žemiausios grandies, smulkiausios komisijos, bet labai svarbios.R komisijas sudaro valstybės vadovas ar vyriausybė, kartais parlamentas. Įstatymai nustato sąlygas, reikalavimus ir pan. šioms komisijoms ir jų nariams. Nariai turi būti depolitizuoti. Taip siekiama išvengti galimo įtakos. Praktikoje : dalis komisijų būna profesionalūs valdininkai (teisininkai, ekonomistai, valstybės tarnautojai), reikalavimas jiems toks, kad nebūtų politinių partijų nariai; kita dalis – politinių partijų atstovai. Šiuo atveju tas partijos atstovavimas būna paremtas parlamentiniu statusu. Teikiama tam tikra privilegija politinėms partijoms, turinčioms atstovus parlamente. Tai motyvuojama tuo, kad pačios politinės partijos kontroliuoja viena kitą. Tai savikontrolės mechanizmas.4) Rinkėjų registracija . Rinkėjų registracija tenka apylinkių komisijoms. Rinkėjų registracija būna:

1) laisva (pats rinkėjas, norintis dalyvauti rinkimuose, turi atvykti ir užsiregistruoti. Turi pateikti dokumentus. Po rinkimų paskyrimo yra paskiriamas laikas, kad rinkėjai užsiregistruotų. Tas registravimas baigiasi dažniausiai savaitė iki rinkimų datos. Neužregistruoti žmonės vadinami indiferentiškais.

2) Privaloma (sudaromi visų potencialių rinkėjų sąrašai. Tai pavedama R apylinkių komisijoms. Padeda policija, mokesčių inspekcija. Piliečiai gali patikrinti, ar jie įrašyti į tuos sąrašus. Rinkėjų sąrašai yra privalomi, kur yra privalomasis votumas (kai yra sancija už nedalyvavimą rinkimuose). Tai reikalinga tam, kad žinoti, kiek balsuos žmonių, kiek reikia biuletenių ir pan.

5) Kandidatų kėlimas . Jis vyksta nustatytais terminais. Kandidatų kėlimas turi būti užbaigtas maždaug prieš mėnesį iki rinkimų dienos, nes turi vykti agitacija. Kandidatų kėlimas vyksta įvairiai: (1) patys asmenys gali kelti kandidatūrą. Šiuo atveju reikia, kad būtų surinktas rinkėjų parašų reikalingas skaičius. Pats išsikeliantis asmuo prašo jį paremti. Dar viena priemonė, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams – rinkimų užstatas. Pretendentas į kandidatus turi įnešti tam tikrą sumą pinigų į banko sąskaitą; ir po to, kai surinktas reikalingas rinkėjų parašų skaičius, įnešta suma – rinkimų komisija

25


sprendžia jį užregistruoti kaip kandidatą. (2) Kandidatus taip pat gali kelti politinės partijos. Tai dažniausiai pasitaikantis atvejis. Politinė partija visada žino, ką kelti, kokius sąrašus sudaryti ir pan. Nebereikalingi rinkėjų parašai. Bet užstatas visgi reikalingas, tačiau jis būna mažesnis. Užstatas papildo valstybės biudžetą. (3) Kai kuriose valstybėse būna dar viena kandidato kėlimo galimybė – kandidatus gali kelti piliečių grupės savo iniciatyva. Anksčiau buvo, kad kandidatus keldavo darbo grupės, visuomeniniai kolektyvai. Iškeltos kandidatūros teikiamos apygardos rinkimų komisijai arba jei vyksta parlamento rinkimai – tai atlieka centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Kartais būna ir papildomų reikalavimų. Reikalaujama, kad žmonės, kurie nori iškelti savo kandidatūrą, turi prisipažinti apie dalyvavimą slaptose užsienio valstybių tarnybose. Kai prisipažįsta, rinkėjai išsprendžia, ar jis gali kandidatuoti. Jei kandidatas nuslepia ir tą faktą išaiškina rinkimų komisija – jo neregistruoja kaip kandidato. O jei jo buvę ryšiai išaiškėja jau išrinkus parlamentą – gali būti atimamas mandatas. Užregistravus visus kandidatus, prasideda rinkiminė agitacija.

6) Rinkiminė agitacija . Tai galimybė patiems kandidatams susitikinėti su rinkėjais, kalbėti per TV ar radiją. Rinkiminė agitaciją plačiausiai organizuoja ir vykdo politinės partijos, jos organizuoja savo kandidatų rėmimą. Rinkinė agitacija reikalauja nemažai lėšų. Apie finansinius šaltinius turi būti informuojamos rinkimų komisijos ir visuomenė. turi būti žinoma, kas eina į valdžią. Įstatymas numato, kad dalį išlaidų finansuoja valstybė ir biudžeto. Vyriausioji rinkimų komisija nuperka laiką TV, radijo laidose ir jį padalina kandidatams. Greta šio valstybinio finansavimo kandidatai gali naudotis savo ar savo rėmėjų lėšomis. Rėmėjais gali būti kiekvienas pilietis, firma, išskyrus biudžetą. Nustatomi tam tikri maksimalūs finansinių dovanų dydžiai, kad būtų lygios galimybės. Apie finansinius šaltinius turi būti deklaruojama su paaiškinimais, kas juos remia. Užsienio valstybių finansinės lėšos neleidžiamos naudoti rinkimų kampanijoje. Rinkimų agitacija baigiasi likus dienai ar dviem iki rinkimų dienos. Jei vyksta jau neleistinu laiku įvairūs renginiai, kaip rinkimų agitacija – tai jau taikomos sankcijos.

7) Balsavimas . Jis vyksta rinkimų dieną, dažniausiai vieną diena, bet kartais dvi, kai yra didesnes valstybės. Balsavimas – laikas, kai rinkėjai atvyksta į rinkimines apylinkes ir patys sprendžia, už ką balsuoti. Svarbu užtikrinti balsavimo slaptumą. Visada būna balsavimo kabinos, po to biuletenis metamas į balsadėžę. Balsavimo dieną balsavimo patalpoje leidžiama dalyvauti politinių partijų atstovams – kurie vadinami stebėtojais. Tai užtikrina tam tikrą tvarką. Gali būti rašomi skundai dėl balsavimo tvarkos pažeidimų. Jie duodami vyriausiajai rinkimų komisijai ar teismui. Pasibaigus rinkimams, tai paskelbiama.

8) Balsų skaičiavimas . Jis vyksta stebėtojams matant. Bet skaičiuoja balsus rinkimų komisijos nariai. Surūšiuojami biuleteniai ir suskaičiuojami balsai. Po to surašomas balsų skaičiavimo protokolas, jį pasirašo apylinkės komisijos nariai,jis užantspauduojamas ir siunčiamas į apygardos rinkiminė komisiją. Čia, gavus protokolus, sumuojami balsai apygardoje. Iš rinkimų apygardų dokumentai perduodami centrinei rinkimų komisijai. Ji nustato galutinius rinkimų rezultatus. Kai gaunama skundų, juos nagrinėja rinkimų komisijos, jų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Kol teismas nagrinėja skundą, galutiniai rinkimų rezultatai neskelbiami. Teismo sprendimai neskundžiami. Įstatymai nustato labai glaustus terminus skundui paduoti (2, 3 paros), tokie patys terminai skiriami ir teismui.

Rinkimų sistemos (RS).RS nagrinėjamos siaurąja prasme. RS – tai mandatų tarp kandidatų paskirstymo būdai. Literatūroje randama duomenų, kad egzistuoja apie 100 RS, nes kiekviena valstybė pati gali nustatyti tam tikrą tvarką skaičiuoti rinkimų rezultatus. Paprastai tai būna daugiausia tam tikros RS variacijos, nes pagrindiniai bruožai išlieka vienodi. Svarbiausios RS yra šios:

1) Mažoritarinė RS;2) Proporcinė RS.

Po II PK naudojama dar mišri RS. Tai šių dviejų sistemų derinimas. Ji naudojama ir LT.

MAŽORITARINĖ RS. (Balsų daugumos sistema). Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiau balsų, nei kuris nors iš konkurentų. Ši sistema turi savo porūšius:

1) Santykinės daugumos mažoritarinė sistema;2) Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema;3) Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema.

Santykinės daugumos mažoritarinė sistema – reikalaujama, kad vienas iš kandidatų surinktų daugiau balsų, nei kitas atskiras kandidatas. Sakykime: yra 12 kandidatų, dalyvavo 10 000 rinkėjų. Vienas iš kandidatų gavo 2000 balsų, o kiti likę 11 – pasidalijo likusius balsus, bet nė vienas iš tų 11 negavo 2000. Laimėjo asmuo, surinkęs 2000. Tačiau gaunami rezultatai yra įdomūs, nes visi kiti kartu surinko pagal pateiktą pavyzdį 8000. Reiškias visi 8000 buvo prieš tą, kuris surinko 2000. Dėl to ši sistema peikiama, nes nėra tikro atstovavimo. Siekiant tobulinti šią sistemą, pereinama prie absoliučios daugumos sistemos. Tokia sistema buvo ir LT šių metų rinkimuose.Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema – laimi tas, kuris surenka ne mažiau kaip 50 procentų + 1 balsas nuo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Esant šiai sistemai, atsitinka kitas negeras dalykas. PVZ.: 12 kandidatų per rinkimus nesurenka absoliučios balsų daugumos. Todėl po pirmojo turo organizuojamas antras turas. Į jį atrenkami 2 kandidatai, surinkę daugiausiai balsų. Antrame ture paprastai nereikalaujama absoliučios balsų daugumos. Tas mandatas, kuris gaunamas tokiu būdu, įgyja tam tikrą svorį. Išrinktas kandidatas atstovauja daugiau kaip pusę rinkėjų. Kai vyksta antras turas, gali būti, kad tas, kuris pirmame ture laimėjo, pirmame ture pralaimi.Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema – taikoma itin retai, nes reikalaujama, kad už kandidatą balsuotų 2/3, ¾, ar 60 procentų, bet daugiau kaip pusė. tai nėra labai realu. Tokiu atveju rinkimai gali būti paskelbti neįvykusiais.Mažoritarinė RS patinka rinkėjams, nes visada matomi konkretūs asmenys, iš kurių pasirenkamas vienas. Ši sistema kartu pasižymi vienu dideliu trūkumu – jai esant “prapuola” daug rinkėjų balsų. Ši sistema aiškinama kaip neteisinga. Ši sistema garantuoja laimėjimą stambioms politinėms partijoms. Didelės partijos laimi, o mažos – nežinomos ir turi mažiau galimybių.

PROPORCINĖ RS. Ji yra ne sena. Atsirado XIX a., pirmą kartą 1889 m. Belgijoje. Pagrindinė šios RS idėja – užtikrinti proporcingą politinių jėgų atstovavimą. Principai:

26


1) Visada sudaromos daugiamandatės rinkiminės apygardos ar bendranacionalinė R apygarda (ji taikoma mažesnėse valstybės). Esant mažoritarinei RS – sudaromos vienmandatės R apygardos.

2) Keblu nustatyti ir paskirstyti mandatus. Yra balsuojama už atskiras politines partijas. Skaičiuojama, kiek balsų kuri politinė partija surinko, po to, atsižvelgiant į tą proporciją, dalijami parlamento narių mandatai. Esant proporcinei RS naudojamas rinkiminis barjeras – nustatomas minimalus procentas balsų, kuri politinė partija turi surinkti, kad galėtų dalyvauti mandatų dalybose. Rinkimų barjeras būna dažniausiai 5 procentai (LT0. To tikslas – užtikrinti, kad nebūtų parlamente daug politinių partijų įvairovės.

3) Sudaromos daugiamandatės rinkimų apygardos. Iš vienos rinkiminės apygardos renkama grupė parlamento narių. Čia konkuruoja partijos: rinkėjai balsuoja už sąrašus, pateiktus politinių partijų. Kiekvienai politinei partijai tenka tiek vietų parlamente, kiek išeina pagal surinktą balsų skaičių. Skaičiavimui naudojamas rinkiminis metras (rinkiminė kvota). Natūrali rinkiminė kvota apskaičiuojama dalijant rinkėjų balsus iš mandatų skaičius. T.y., jei yra 10 tūkst. rinkėjų ir 5 mandatai, tai rinkiminė kvota yra 2000. Praktikoje būna taip: Keturios politinės partijos dalyvauja rinkimuose. Balsai tarp partijų pasiskirsto:

1. A – 45 0002. B – 34 0003. C – 15 0004. D – 6 000

Rinkiminis metras - 20 000 (100 000 gyventojų / 5 mandatų).Partijai A atitenka 2 mandatai, partijai B – 1. Kiti trys mandatai lieka. Kyla klausimas, kaip juos paskirstyti. Greta natūralios rinkiminės kvotos naudojamas dar ir toks skaičiavimo principas: rinkėjų skaičius / mandatas + 1. Tuomet partijai A tenka tiek pat (2 mandatai), o partijai B – 2. Gali būti atsižvelgiama į liekaną. Mandatas atitenka tai partijai, kuriai po visų skaičiavimų lieka didžiausia liekana. Šiuo atveju mandatas atitenka partijai C (liekanos: partija A – 13 000; B – 2 000; C – 15 000; D – 6 000).Gali būti naudojama ir kitokia mandatų paskirstymo metodika – daliklio metodas (d’Ondto). Šiuo atvejai partijų surinkti balsai dalijami iš 1, po to iš 2, vėliau iš 3 ir t.t.

Daliklis Partija A Partija B Partija C Partija D/1 45 000 (I) 34 000 (II) 15 000 6 000/2 22 500 (III) 17 000 (IV) 7 500 3 000/3 15 100 (V) 11 300 5 000 1 000

(V) skaičius yra rinkiminis metras. Galima dalinti ir iš neporinių skaičių.Kartais iškyla tam tikri keblumai. Pvz., partijos surinko vienodą balsų skaičių. Tokiu atveju prioritetas paprastai teikiamas partijai, turinčiai daugiau mandatų. LR – vienoje apygardoje kandidatai surinko vienodą balsų skaičių. Prioritetas buvo atiduotas vyriausiam kandidatui.

Esant PRS didžiausia rinkėjų dalis dalyvauja mandatų paskirstyme. Rinkėjų balsai ‘nedingsta’. Todėl tai teisingesnė rinkiminė sistema. Ji sudaro galimybę didžiajai rinkėjų daliai turėti savo atstovus. Be to, PRS atveju padidėja politinių partijų reikšmė. Faktiškai be mandatų lieka mažiausiai balsų surinkusi politinė partija.

Labai dažnai naudojamas rinkiminio barjero (rinkiminio slenksčio) metodas. Politinės partijos, kurios nesurenka min. rinkėjų skaičiaus, išbraukiamos iš sąrašų.

Vienas iš PRS trūkumų – didelis parlamentinių politinių partijų skaičius (parlamentinė politinė partija yra tokia, kuri gauna vietų parlamente). Didelis parlamentinių politinių partijų skaičius parodo, kad egzistuoja politinis pliuralizmas. Tokiu atveju nėra vienos politinės partijos, turinčios absoliučią daugumą. Šalies vyriausybė formuojama koalicijos pagrindu. Dauguma - 50% + 1 balsas. Tik ji užtikrina galimybę kontroliuoti darbą parlamente. Todėl daugelyje V ir susidaro parlamentinė koalicija, koalicinė vyriausybė. Koalicinė vyriausybė ir koalicinė parlamentinė dauguma nėra pakankamai stabilios. Dažnai atsiranda nesutarimai, prieštaravimai. Opozicinės partijos įvairiais būdais stengiasi išardyti koalicijas. Kai viena politinė partija išeina iš koalicijos, koalicija sugriūna, o tuomet ir nėra daugumos. Todėl PRS dažnai ir kritikuojama. T.y., ji neužtikrina politinio stabilumo. Tačiau PRS sudaro geriausias sąlygas veikti visoms politinėms partijoms dalyvauti valdant V (daugiapartinė sistema). MRS yra palankiausia stambioms politinėms partijoms, nes čia rinkimus dažniausiai laimi politinių partijų atstovai.

MIŠRI RS. Tai yra MRS ir PRS derinys. Dalis parlamento narių renkami pagal mažoritarinę RS, kita dalis – pagal proporcinę RS. Tokiu atveju bandoma patenkinti piliečių norus, o taip pat ir politinių partijų valią. Mišri RS naudojama ir LT (71 ir 70). Taip pat Vokietijoje. Mišri RS – kompromisas tarp dviejų pagrindinių sistemų. ReferendumasPlebiscitas, visaliaudinė apklausa, liaudies balsavimas.Plebiscitas. Referendumas ir plebiscitas - lygiavertės sąvokos. Plebiscitas – prancūzų kilmės žodis, reiškiantis visaliaudinį balsavimą. Anglosaksų teisinėje sistemoje vartojamas referendumo terminas. Kartais nurodoma, kad plebiscitas – tai toks liaudies balsavimas, kurio metu sprendžiami svarbiausi V klausimai. O referendumu sprendžiami daugiau šalies vidaus klausimai. Tačiau daugelis nemato ir nedaro skirtumo tarp plebiscito ir referendumo.

27


Visaliaudinė apklausa. Jai esant gali būti naudojamas ne tik balsavimo, bet ir kiti būdai, kurių pagalba sužinoma visuomenės nuomonė.Visaliaudinis balsavimas. Tai referendumas, kurio metu sprendžiami valstybiniai ar politiniai klausimai. Šis terminas nėra labai tinkamas. Visaliaudiniame balsavime dalyvauja tik aktyviąją rinkimų teisę turintys piliečiai.

Organizuoti, skelbti referendumą gali V vadovas ir parlamentas (arba tik jis pats). Kartais V vadovas gali ir neturėti tokios teisės. Parlamentinio valdymo šalyse, jam suteiktos ne tokios jau ir plačios teisės. Referendumo iniciatyvos teisė priklauso t.t. parlamento narių skaičiui, kuris paprastai nustatytas V konstitucijoje. Po to, kai inicijuojamas referendumas, priimamas sprendimas. Kai kuriose V yra liaudies iniciatyva. T.y., kai referendumo gali reikalauti t.t. rinkėjų skaičius. Tas skaičius apibrėžiamas įvairiai – 50 000 rinkėjų (LT – 300 000); 1%. Tokiu atveju renkami parašai. Be to, nustatomi rekvizitai (turi būti nurodomas asmens kodas, gyvenamoji vieta ir t.t.). Taigi, piliečiams leidžiama patiems inicijuoti R. Tai labai demokratiška. Tačiau tuo neturi būti piktnaudžiaujama. Kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, nustatomas gana didelis rinkėjų skaičius. Kai surenkamas pakankamas rinkėjų parašų skaičius, parlamentas privalo rengti referendumą. Negali atsisakyti.Taigi, sprendimą dėl referendumo priima parlamentas arba V vadovas (pvz., Prancūzijoje, kur yra pusiau prezidentinis valdymas). Referendumas gali būti tiesiogiai siejamas su parlamentu. Referendumu pats rinkėjų korpusas sprendžia įvairius klausimus. Tuo tarpu parlamentas – rinkėjus atstovaujanti institucija. Referendumo rengimas dažnai kelia grėsmę parlamentarizmui, atstovaujamai demokratijai. Pati tauta pradeda spręsti klausimus, tuo parodydama nevisišką pasitikėjimą parlamentu.

Referendumu sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus aiškaus atsakymo negaunama. Kai kurių V konstitucijose naudojamas neigiamo apibrėžimo metodas, t.y. kokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu /pvz., mokesčių/. Tai dažniausiai ilgo ir išsamaus svarstymo reikalaujantys klausimai.Paprastai referendumu teikiami spręsti svarbiausi valstybės politinio gyvenimo klausimai, kurie nėra konkretizuojami. Vienas iš referendumo ypatumų – ribotumas. Referendumo metu neįmanoma tobulinti priimtų sprendimų, jų keisti, racionalizuoti, nes referendumo metu pateikiamas konkretus klausimas, į kurį galima atsakyti /paprastai/ - TAIP/NE. Kadangi atsakymas yra labai kategoriškas, klausimas turi būti formuluojamas labai konkrečiai. Nuo to, kaip suformuluojamas klausimas, priklauso referendumo sėkmė.LR organizuoti referendumai:

1. Dėl kariuomenės išvedimo /dauguma pasisakė už/;2. Dėl konstitucijos /projektą rengė LRS/;3. Dėl narystės ES.

Referendumo ribotumas turėtų eliminuoti tokius dalykus, kurių neįmanoma aiškiai įvertinti. Kartais kyla įvairių neaiškumų, susijusių su referendumu. Retkarčiais dėl to net kreipiamasi į konstitucinį teismą.

Referendumo organizavimo sąlygos, referendumo balsavimo procedūra. Taikomi bendri rinkimų teisės principai:1. Dalyvauja piliečiai, turintys rinkimų teisę;2. Komisijos tokios pat, kaip ir per rinkimus;3. Vyksta rinkiminė agitacija.

Tačiau referendumui nustatomi t.t. įvykimo reikalavimai. Daugelyje V nustatyta, kad referendumas laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių /kitaip gali būti spekuliuojama rezultatais/. Sprendimas laikomas priimtu, kai piliečių, dalyvavusių rinkimuose, dauguma pasisako už vieną ar kitą sprendimą. Kartais, dėl ypač svarbių V gyvenimo klausimų, reikalaujama, kad būtų daugiau kaip pusė visų aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Tai absoliuti dauguma. Referendumu kartais būna sprendžiami klausimai, į kuriuos atsakymai yra alternatyvūs. Tuomet sunkiau surinkti daugumą.

Referendumo rūšys

Referendumai klasifikuojami labai įvairiai.1. Valstybinai;2. Vietiniai.

1 – Jų metu sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai.2 – Organizuojami t.t. V teritorijoje /administraciniame vienete/. Kartais jie net nevadinami referendumais. Laikoma, kad tai gyventojų apklausa. Vietiniai referendumai gali būti pavojingi. Gali kilti prieštaravimų tarp vietinės ir centrinės valdžios.

1. Sprendžiamieji;2. Patariamieji.

1 – Priimamas galutinis sprendimas.2 – Klausiama tik gyventojų nuomonės. Vėliau t.t. V institucija priima sprendimą.

1. Privalomieji;2. Fakultatyviniai.

1 – Tam tikrus klausimus spręsti pavesta tautai, ir tik rinkėjų korpusas gali priimti sprendimą. Tai dažniausiai referendumai dėl stojimo į tarptautines organizacijas. Pvz., LR draudžiama stoti į postsovietines organizacijas. Tą draudimą galima panaikinti referendumo keliu.

28


2 – Sprendžiami bet kokie klausimai. Įstatymų leidėjas gali išspręsti klausimus įstatymų pagalba. Bet gali pasidomėti ir visuomenės nuomone.

1. Konstituciniai;2. Paprasti.

1 – Dėl konstitucijos, jos pataisų.2 – Dėl paprastų įstatymų.

Referendumai vertinami atsargiai ir kritiškai. Žinomi atvejai, kai referendumai buvo rengiami nedemokratiniais tikslais /fašistinė Vokietija, Prancūzija, Graikiją/. Kartais net karinį perversmą bandoma įtvirtinti referendumo keliu.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvados (apie Seimo rinkimų principus):

„1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika". Konstitucijos sudedamosios dalies - Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo "Dėl Lietuvos valstybės" 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Pagal Konstitucijos 2 straipsnį suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus.

Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, taip pat Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, yra neatsiejami nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei - teisinės valstybės principas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, peticijos teisę, teisės aktuose reglamentuojant piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

2. Konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe.

3. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai - legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.

4. Pažymėtina, kad Seimo - Tautos atstovybės rinkimų principai yra įtvirtinti Konstitucijoje, jų negalima paneigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės aktu. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkiminių ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų, jog yra apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę - Seimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti. Ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir/arba balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Tai tolygu rinkėjų papirkinėjimui, reiškiančiam, kad iš Lietuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią Seimo rinkimuose, o iš Tautos - teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą - būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas.

Jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato demokratiškų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl Seimo narių išrinkimo teisėtumo.

5. Pagal Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Minėta, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, tačiau jis privalo paisyti Konstitucijos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų įgyvendinti pats).

Asmeninis (tiesioginis) balsavimas - viena iš lemiamų laisvo, taigi ir demokratiško, rinkėjų valios reiškimo garantijų. Konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvas reikalauja, kad rinkėjams, negalintiems nustatytą dieną atvykti į rinkimų apylinkę dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdomų tarnybos užduočių, taip pat dėl išvykos ar kitų asmeninių priežasčių, būtų užtikrinama galimybė pareikšti savo valią

29


rinkimuose. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad piliečiai, negalintys balsuoti rinkimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti kitu metu. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas su absenteistiniu balsavimu susijusius santykius, turi diskreciją, tačiau reguliuodamas šiuos santykius jis negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų demokratiškų rinkimų principų.

Viena iš demokratinėse valstybėse įprastų absenteistinio balsavimo formų - balsavimas paštu. Įstatymų leidėjas, spręsdamas, ar pasirinkti šią absenteistinio balsavimo formą, taip pat reguliuodamas su balsavimu paštu susijusius santykius, turi atsižvelgti ne tik į teisinius veiksnius, bet ir į visuomenės politinės kultūros ypatumus, pilietinės brandos lygį, visuomenės mentalitetą, kitus socialinius veiksnius, nes jie taip pat lemia, ar balsavimu paštu nebus piktnaudžiaujama, ar balsavimo paštu institutas nevirs priemone iškreipti tikrąją rinkėjų valią ir nepaneigs Tautos teisės išsirinkti tokią savo atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.“

XIII. Lietuvos Respublikos Seimas.

Žr. Konstituciją, Seimo statutą!Taip pat žr. priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie Seimo nario teisinį statusą.

LR Konstitucijoje nustatyta:„60 straipsnisSeimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis

valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.

Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas.

61 straipsnisSeimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias

sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar

ministrui.Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją, gali nutarti, jog atsakymas

esąs nepatenkinamas, ir pusės visų Seimo narių balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru. Balsavimo tvarką nustato įstatymas.

62 straipsnisSeimo nario asmuo neliečiamas.Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti

kitaip suvaržoma jo laisvė.Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą

jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.

63 straipsnisSeimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;2) jis miršta;3) atsistatydina;4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

64 straipsnisSeimas kasmet renkasi į dvi eilines - pavasario ir rudens - sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną

ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.

Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais - Respublikos Prezidentas.

65 straipsnisNaujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo

išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.

66 straipsnisSeimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

30


Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.

67 straipsnisSeimas:1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;2) leidžia įstatymus;3) priima nutarimus dėl referendumų;4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos

klausimus;17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;19) leidžia amnestijos aktus;20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą

panaudoti ginkluotąsias pajėgas.“

„76 straipsnisSeimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią.“

Iš internetinių konspektų:„1.Parlamento samprata, paskirtis.Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos.Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse, senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.), Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių parlamentų pradžia. Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus.Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų. Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Pagal kompetenciją parlamentai yra:1) Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas gali spręsti

viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko, pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje.

2) Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių jos kolonijų (Senegalas) parlamentai).

3) Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos parlamentai.

31


Parlamentas – tai nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija ir paprastai parlamentas dirba sesijų forma. Dažniausiai per metus būna 2 sesijos (pavasario ir rudens, nes vasaros metu ir žiemos vidury būna atostogos). Kai kuriose autoritarinėse valstybėse ar buvusiuose totalitariniuose ir komunistiniuose režimuose parlamentai irgi buvo arba yra, tačiau jie nepasižymi nuolatinės veiklos pobūdžiu. Jie šaukiami 2-3 kartus per metus tuo reikalu, kad priimtų tam tikrus aktus, ir jų veikla nebuvo grynai parlamento veiklos stilius. Tai daugiau buvo balsavimo mechanizmas, nes tam tikriems aktams reikėdavo suteikti aukščiausią galią. Tai buvo parlamento inscenizacija.

Kai kuriose valstybėse numatytas parlamento pavadavimas. Tai skamba keistai, nes parlamentas juk yra nuolat veikianti institucija. Kai kurių valstybių konstitucijos numato, kad ypatingos padėties atveju, jei parlamentas negalėtų susirinkti, tai visgi turi būti išlaikomas parlamentarizmo principas. Pvz., Vokietija: esant ypatingai padėčiai, gali būti šaukiamas bendrasis komitetas, kuris susideda iš dalies abiejų rūmų deputatų. Susirinkęs šis komitetas gali konstatuoti faktą, kad parlamentas susirinkti negali ir tas komitetas pats perima parlamento įgaliojimus ir vykdo visas parlamento funkcijas, išskyrus konstitucijos leidimą, federalinių klausimų sprendimą ir pan. Ispanijoje yra nuolatinė deputacija, tai taip pat yra tam tikra parlamento atstovybė, kuri susideda iš 21 nario, ir į ją turi įeiti įvairių frakcijų deputatai. Taip pat Meksikoje yra nuolatinė atstovybė, kuri gali pavaduoti parlamentą. Tačiau toli gražu ne visų valstybių konstitucijoje toks atvejis yra numatytas.

2.Parlamento išorinė forma (išorinė struktūra).Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna:1) vienerių rūmų parlamentai;2) dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai).

Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams, buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė, ir aukštuomenė. Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai, su laiku ir buržuazija, todėl šį sluoksnį atstovavo vidurinieji visuomenės sluoksniai. Aukščiausią padėtį užimdavo aristokratija, kilmingieji, kurie norėjo ypatingų teisių. Todėl ir formavosi dvejų rūmų parlamentai. Bikameralizmas susiformavo kaip visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantys visuomenės padėties ypatumus. Žemieji rūmai buvo formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldėjama kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario. Dvejų rūmų parlamento struktūra yra feodalinių valstybių ypatumas, atspindintis to meto valstybių sanklodą. Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios (iki I PK0. Vėliau, kuriantis naujoms valstybėms, kai iro kolonijinė sistema, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Besikuriančios valstybės formavo vienerių rūmų parlamentus. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo vienodai. Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II PK, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Toks parlamentas suformuotas ir pirmoje demokratinėje valstybėje – JAV. JAV kongresas susideda iš dvejų rūmų: Atstovų rūmai – atstovauja visai visuomenei, ir Senatas – atstovauja federacijos subjektus. Dvejų rūmų struktūra pateisinama ir suvokiama federacinėse valstybėse. Tokia rūmų struktūra taip pat yra Vokietijoje, taip pat kitose valstybėse.Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse).

Dvejų ir vienerių rūmų parlamentų pranašumai ir blogybės. Vienerių rūmų parlamentas yra greičiau dirbanti institucija, greičiau priimanti įstatymus ir atliekanti kitus veiksmus. Tai efektyvu, bet tokiam parlamentui prikišama tai, kad dažnai jis sprendimus priima skubotai, nepakankami apsvarstytai, todėl pasitaiko klaidų, prieštaravimų. Tokio trūkumo bandoma išvengti dvejų rūmų parlamente. Dvejų rūmų parlamentuose kiekvieno įstatymo projektas praeina dvigubą svarstymo stadiją (abiejuose rūmuose). Toks dvigubas įstatymo svarstymas padeda geriau aptikti spragas. Žemuosiuose rūmuose dirba jaunesni nariai, kurie neturi daug patirties, todėl žemieji rūmai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, o aukštieji rūmai yra formuojami iš vyresnio amžiaus asmenų, todėl jie gali pastebėti žemųjų rūmų narių padarytas klaidas. Aukštieji rūmai padeda subalansuoti rengiamus įstatymus. Esant dvejų rūmų parlamentui, visados užtrunka įstatymų leidyba, nes kiekvienas įstatymas turi būti priimamas du kartus, tai reikalauja daugiau laiko, daugiau papildomų lėšų. Iš viso to seka, kad mažesnėse valstybėse, ypač jaunose, visada būna pasirenkama vienerių rūmų parlamento struktūra. Jaunose valstybėse visada būna didelė įstatymų leidybos programa, todėl vienerių rūmų parlamentas gali greičiau priimti reikiamus įstatymus, juos keisti, pildyti, tvarkyti ir pan.Pagal pavadinimą, aukštieji ir žemieji rūmai skiriasi:1) Žemieji rūmai vadinami deputatų, atstovų, bendruomenių rūmais. Tai parodo, kad šie rūmai atstovauja visą tautą.2) Aukštieji rūmai dažnai vadinami Senatu, pabrėžiant amžiaus solidumą. Kai kurių valstybių parlamentuose likę Lordų

rūmai. Tai parodo, kad jie skirti aukštuomenei atstovauti. D.Britanijoje jau priimtas įstatymas dėl Lordų rūmų reformos. Numatoma šią instituciją, kuri turi per 1000 narių, reformuoti. Nuo kitų metų jau turėtu prasidėti tas pertvarkymas, atsisakant Lordų rūmų kaip aristokratiją atstovaujančios institucijos.

Islandijoje ir Norvegijoje parlamentai yra vienerių rūmų. Islandijoje - Altingas, Norvegijoje – Stotingas. Kiekvienas iš šių parlamentų, kai būna išrinkti, susirinkę į pirmą posėdį, susiskirsto į dvejus rūmus, nors formuojami kaip vienerių rūmų. Šis dvejų rūmų parlamentas veikia dvejų rūmų forma tik priiminėdamas įstatymus, kitais klausimai (dėl vyriausybės formavimo, biudžeto formavimo, užsienio politikos), abeji rūmai veikia viename posėdyje vienerių rūmų forma.

3.Parlamento formavimo tvarka.32


Parlamento formavimas priklauso nuo parlamento išorinės struktūros. Vienerių rūmų parlamentas, o taip pat ir vejų rūmų parlamento žemieji rūmai formuojami rinkimų būdu pagal

demokratinės rinkimų teisės principus, t.y. rinkimų keliu. Paprastai jie formuojami tiesioginių rinkimų būdu, ir taip įgyja tautos atstovybės požymį, tautos atstovybės elementus.

Aukštieji parlamento rūmai turi savo ypatumus. Jie gali būti formuojami įvairiai:1) Rinkimų keliu. Šis būdas taikomas gana plačiai naujose moderniose valstybėse. Šis būdas turi tam tikrų ypatumų.

Aukštieji rūmai dažnai būna skirti federacijos subjektams atstovauti, todėl rinkimai pasižymi tuo, kad nėra lygaus atstovavimo visiems gyventojams principo. Šie nariai renkami atstovauti federacijos subjektams, todėl siekiama užtikrinti kiekvienam federacijos subjektui vienodą atstovavimą (į JAV senatą renkama po 2 atstovus nuo kiekvienos valstijos. Kiek valstijoje gyventojų yra, reikšmės neturi).

2) Skyrimo keliu. Nariai yra skiriami. Atmetamas rinkimų principas, rinkimų mechanizmas. Tokia tvarka yra Vokietijos parlamente. Bundesrato narius skiria kiekvienos žemės vyriausybė. Vyriausybė kolegialiai nusprendžia, kas iš ministrų dirbs Bundesrate, atstovaudamas žemės interesus. Vokietijoje nėra lygaus žemių atstovavimo. Priklausomai nuo tam tikro žemės gyventojų skaičiaus skiriamas tam tikras skaičius narių. Todėl diskutuojama, ar Aukštieji rūmai yra Vokietijos parlamento rūmai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Bundesratas yra atskira valdžios institucija. Tačiau teisingiau teigti, kad šie aukštieji rūmai visgi yra parlamento rūmai., tačiau turinti papildomų funkcijų, kurių neturi kitų valstybių parlamentai.

3) Paveldėjimo keliu. Tai D.Britanijos parlamento aukštieji rūmai. Ne visos vietos, o didžioji dalis vietų Lordų rūmuose yra užimamos paveldėjimo keliu. Tą vietą paveldi vyriausias šeimos narys. Tai tęsiasi tol, kol ta giminė gyvuoja, kol pagal įstatymą esantys šeimos nariai gali užimti vietą Lordų rūmuose paveldėjimo keliu. Greta paveldimų lordų, yra skiriami lordai (perai). Perai skiriami iki gyvos galvos. Juos skiria monarchas. Šie perai iki gyvos galvos būna Lordų rūmų nariais iki savo mirties, bet po mirties jo vieta nėra paveldima. Perai iki gyvos galvos būna skiriami karaliaus dekretu, ir tai būna už ypatingus nuopelnus (tai buvę ministrai pirmininkai, ministrai, sportininkai, meno žmonės, net teisėjai. Buvę teisėjai dažniausiai ir dirba perais teisėjais). Tai paprastai būna vyresnio amžiaus žmonės.

4) Mišrus formavimas. Dalis renkama, dalis skiriama. Tokia formavimo tvarka susijusi su senomis monarchinėmis valstybėmis.

Parlamentai formuojami apibrėžtai įstatymu trukmei. Tas įgaliojimų laikas vadinamas kadencija. Išrinktas parlamentas dirba tol, kol pasibaigia tas terminas. Išimtys – kai parlamentas formuojamas paveldėjimo keliu. Baigiantis parlamento kadencijai, skiriami rinkimai ir išrenkamas naujas parlamentas. Nuo tos dienos, kai susirenka naujas parlamentas, nutrūksta senojo parlamento įgaliojimai. Taip užtikrinamas parlamento nepertraukiamumas. Siekiama akcentuoti tą nepertraukiamumą. Kai kuriose valstybėse yra parlamento pavadavimas, kuris užtikrina parlamento nepertraukiamumą.Parlamentinio valdymo valstybėse numatoma galimybė paleisti parlamentą anksčiau laiko (nepasibaigus kadencijai). Tai parlamentinės valdymo formos valstybių ypatumas. Parlamento paleidimo galimybė visados turi būti apibrėžta konstitucijoje ar bent organiškajame įstatyme. Parlamento paleidimas siejamas su tokiais atvejais:

1) Kai parlamentas nesugeba suformuoti vyriausybės per įstatymo nustatytą laiką (~ 1 mėn.), atsiranda galimybė paleisti parlamentą, manant, kad jis nesugeba atlikti savo funkcijų. Taigi tai gali būti vienas iš pagrindų paleisti parlamentą. Vyriausybės formavimas yra ne tik naujai išrinkto parlamento uždavinys. Būna atvejų, kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybe ir reikia formuoti naują vyriausybę.

2) Kai parlamentas per nustatytą laiką nepatvirtina valstybės biudžeto. Biudžetas yra labai svarbus finansinis dokumentas, todėl tokio uždavinio neįvykdymas leidžia manyti, kad parlamentas nesugebės tinkamai dirbti ir toliau. Todėl tai taip pat vienas iš parlamento paleidimo atvejų.

3) Kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, tai vyriausybė turi teisę siūlyti valstybės vadovui paleisti parlamentą. Tai gali atrodyti keistai, bet tai tam tikras lygsvaros ir stabdžių mechanizmas. Jei parlamentui nebūtų jokių sankcijų, tai vyriausybės keistųsi viena po kitos. Todėl numatyta ir parlamentui tam tikros pasekmės už neatsakingus veiksmus, todėl jis irgi turi atsakomybę. Prieš spręsdamas nepasitikėjimo vyriausybe klausimą parlamentas turi pagalvoti, ar jam pačiam tai nepavojinga.

Taigi tai yra trys pagrindiniai parlamento paleidimo pagrindai. Kartais yra ir daugiau pagrindų. Visi klausimai dėl terminų, dėl parlamento paleidimo apibrėžiama valstybės konstitucijoje. Kai priimamas sprendimas paleisti parlamentą prieš laiką, turi būti priimamas ir sprendimas dėl pirmalaikių parlamento rinkimų. Paskelbus pirmalaikius rinkimus senos sudėties parlamentas dar dirba iki naujo parlamento išrinkimo, bet jo įgaliojimai jau riboti. Kartu dirba ir laikinoji vyriausybė.

4. Parlamentaro statusasParlamentaras – parlamento narys. Tai bendrinis pavadinimas. Kai kuriose V paplitę tokie terminai:

Deputatas – žemųjų rūmų narys; Senatorius – aukštųjų rūmų narys. Senatorius todėl, kad aukštieji rūmai paprastai vadinami senatu. Tiesa,

Didžiojoje Britanijoje aukštieji rūmai vadinami Lordų rūmais, o jų nariai – perai (šis titulas perduodamas iš kartos į kartą).

Demokratinėse valstybėse parlamentarai paprastai yra profesionalūs politikai. Darbas parlamente – tai tam tikros profesinės veiklos rūšis, kuri siejama su politika, politinių įgaliojimų vykdymu. Net nacionaliniuose įstatymuose jie priskiriami V tarnautojų kategorijai ir vadinami politikais. Politikų, lyginant su kitais V tarnautojais, padėtis yra ypatinga. Nors politikai išlaikomi iš V biudžeto, jie nelaikomi eiliniais V tarnautojais. Taip yra todėl, kad juos renka piliečiai tam tikram laikotarpiui (3-5 metams). Išskirtinę politikų padėtį lemia ir tai, kad jie dirba parlamente, o iš V biudžeto mokami atlyginimai yra kur kas didesni už paprastų V tarnautojų atlyginimą (JAV – 130 tūkst. dolerių /nuo kitų metų – 141 tūkst. dolerių/. Prezidento atlyginimas nuo ateinančių metų bus 400 tūkst. dolerių).

33


Totalitarinio režimo valstybėse parlamentaras – tai garbės pareigos, tai nėra nuolatinė V tarnyba, nuolatinė veikla. Sovietmečiu parlamentarai dirbo labai periodiškai /rinkdavosi vos 2-3 kartus per metus/.Užsienio V parlamentarai negali užimti kitų pareigų, dirbti bet kokį kitą apmokamą darbą (išimtys – mokslinė bei kūrybinė veikla). Dar viena išimtis iš darbinės veiklos draudimo – darbas vyriausybėje. Anglosaksų V vyriausybės narys turi būti ir parlamento narys. Tai siejama su parlamentine vyriausybės kontrole. Tuo tarpu Prancūzijoje reikalaujama, kad vyriausybės narys nebūtų parlamento nariu. Visgi daugelyje V vyriausybės nariai turi būti parlamento nariais.

Parlamentaro įgaliojimai atsiranda po išrinkimo. Asmuo, išrinktas parlamento nariu įgyja parlamentaro statusą nuo tos dienos, kai baigiasi senojo parlamento įgaliojimai. Kai kuriose V parlamentaro statusas pripažįstamas po priesaikos davimo. Ją parlamentarai duoda parlamento rūmuose (prisiekia V vadovui, kartais KT pirmininkui). Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmų nariai statusą pavedėja. Tai atsitinka tuomet, kai parlamente atsiranda vakansinė vieta šeimos nariui. Asmuo, paveldėjęs parlamentaro statusą, parlamento nariu būna iki gyvos galvos arba iki tol, kol savo noru nepasitraukia iš parlamento.Pagrindinės parlamentaro teisės /susijusios su darbu parlamente/:

1. Teisė dalyvauti posėdžiuose. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga, kuri praktikoje ne visuomet noriai vykdoma. Parlamentarai pabrėžia savo laisvą statusą, tokiu būdu bando pasipriešinti bet kokių įpareigojimų primetimui;

2. Teisė kalbėti, diskutuoti svarstomais klausimais;3. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Tai galimybė pateikti įstatymo projektą, pasiūlymus. Įstatymų projektai sukuria

tam tikras pareigas parlamentui. Šie projektai negali būti atmetami, turi būti svarstomi;4. Teisė dalyvauti parlamento komisijų, komitetų ir kitų organų veikloje. Parlamentarams laiduojama vienoda teisė būti

komisijos ar komiteto nariais. Parlamento statutas nustato, kaip ši teisė realizuojama;5. Teisė teikti pasiūlymus dėl darbotvarkės. O taip pat teisė dalyvauti svarstant įvairius klausimus;6. Sprendžiamojo balso teisė. Kiekvieno parlamentaro balsas turi vienodą svorį. Balsavimuose parlamentarai stengiasi

dalyvauti. Tokį aktyvumą lemia jų partinė priklausomybė. Parlamentarai finansuojami iš partijų, todėl jie ir paklūsta partinei drausmei.

Parlamentarai turi tam tikrų privilegijų. Svarbiausios jų:1. Imunitetas;2. Indemnitetas.

Imunitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri reiškia parlamentaro asmens neliečiamybę. Įstatymais nustatoma, kad parlamento narys negali būti suimamas, sulaikomas be parlamento sutikimo. Be parlamento leidimo negali parlamentarui iškelti ir baudžiamosios bylos. Parlamento sesijų pertraukų metu tokį sutikimą gali duoti prezidentas, vyriausybė. Išimtis daroma tik tuomet, kai parlamentaras sulaikomas nusikaltimo vietoje (nužudžius, panaudojus ginklą). Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo vis tiek reikia kreiptis į parlamentą. Imunitetas siejamas su būtinumu apsaugoti parlamentarą nuo persekiojimų, dėl politinės pakraipos, bandymų paveikti jį iš šalies. Tokia grėsmė gali kilti opozicijos nariams. Lyginant su pozicija, opozicija yra mažuma, su kuria kartais bandoma susidoroti įvairiais būdais. Tai tam tikra parlamentaro veiklos garantija.Indemnitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri turi dvejopą reikšmę:

1. Draudimas persekioti parlamentarą už jo kalbas, pasakytas parlamente;2. Draudimas persekioti parlamentarą už jo balsavimą.

Indemnitetas sudaro prielaidą parlamentarui laisvai veikti, vykdyti savo įgaliojimus.Kartais indemnitetas suprantamas kaip draudimas kaltinti asmenį turimų įgaliojimų metu, t.y. kol dirba parlamente. Tačiau kai kuriose V draudžiama kaltinti ir buvusį parlamento narį, už jo anksčiau pasakytas kalbas ar mintis.Indemnitetas kartais suprantamas kaip teisė gauti išlaikymą, turėti veiklos finansavimą. Parlamentarai gauna gana didelius atlyginimus. Greta jų mokami priedai, papildomų išlaidų atlyginimui /kanceliarijos išlaidos, pašto ir pan./.Į indemniteto sąvoką įeina ir transporto išlaidos. Apmokamos kelionės į rinkimų apygardas, kuriuose tie parlamentarai buvo išrinkti.Į indemniteto sąvoką įeina ir sekretoriato /pagalbinio personalo/ apmokėjimas. Sekretoriatas padeda parlamentarams teikdamas pasiūlymus, vykdydamas duotus nurodymus. Sekretoriatas gali būti ne tik pačiame parlamente, bet ir rinkiminėje apygardoje. JAV 1 sekretoriaus išlaikymas kainuoja 1 mln. dolerių.

Egzistuoja laisvojo mandato koncepcija. Ji reiškia, kad parlamentaras traktuojamas kaip tautos atstovas, vykdantis tautos jam pavestus įgaliojimus. Laikoma, kad parlamentaro negalima varžyti jokiais nurodymais, įpareigojimais. Parlamentaras iš esmės yra laisvas. Savo veikloje vadovaujasi sąžine. Kartais šis principas įtvirtinamas konstitucinėse normose. Vokietijoje Bundestago narys yra visos liaudies atstovas. Prancūzijoje bet koks imperatyvinis mandatas yra negaliojantis.Imperatyvinis mandatas – laisvo mandato priešybė. Pagrindiniai imperatyvinio mandato požymiai:

1. Deputato atskaitingumas rinkėjams;2. Rinkėjų priesakai – tam tikri nurodymai, kuriuos deputatai gaudavo iš rinkėjų rinkimų metu;3. Galimybė atšaukti išrinktus deputatus – deputatų atšaukimo teisė. Nors šis elementas skamba gana grėsmingai,

praktikuojamas jis būdavo labai retai.Laisvasis/imperatyvinis mandatas parodo parlamentaro statusą, galimybę veikti laisvai. Su demokratijos samprata turi būti siejamas laisvasis mandatas.Kartais deputato atšaukimo teisė yra praktikuojama ir demokratinėse šalyse. JAV vietiniai parlamentarai gali būti atšaukiami. Tokiu atveju rengiami referendumai. Tačiau valstybiniame lygmenyje deputatų atšaukimas nepraktikuojamas.

34


Pripažįstant laisvojo mandato prioritetą prieš imperatyvinį mandatą, esant laisvajam mandatui parlamentaras susitinka su rinkėjais, informuoja juo apie darbą. Tai daroma siekiant išlaikyti savo elektoratą /parlamentaras renkamas vienai kadencijai, jei nori būti išrinktas dar vienai – turi palaikyti bendravimą su žmonėmis/.

Parlamentaro įgaliojimų pasibaigimas1. Parlamento įgaliojimų laiko pasibaigimas /dažniausiai pasitaiko/. Tai būdinga prezidentinėms respublikoms,

dualistinėms monarchijoms. Kai baigiasi parlamento įgaliojimai, pasibaigia ir parlamentarų įgaliojimai. Kai tie patys parlamentarai išrenkami vėl – prasideda naujas mandatas.

2. Parlamento paleidimas anksčiau laiko. Parlamentaro įgaliojimai nutrūksta tuomet, kai naujai išrinktas parlamentas susirenka į primą posėdį.

3. Parlamentaro mirtis.4. Mandato pripažinimas negaliojančiu. VRK ar teismas pripažįsta rinkimus neteisėtais, o tai yra pagrindas atimti

mandatą.5. Mandato atėmimas apkaltos proceso tvarka /atima teismas arba parlamentas/. Pagrindas atimti mandatą – N

padarymas, priesaikos sulaužymas;6. Parlamentaro atsistatydinimas ar atsisakymas mandato /įstatymas priežasčių nenurodo, paliekama parlamentaro

nuožiūrai/.

Daugelyje šalių parlamentarams numatomos specialios pensijos. JAV kongreso nariai gali gauti iki 80 procentų parlamentaro atlyginimo dydžio pensiją. Yra reikalavimas išdirbti ilgą laiką parlamente (kongrese) – 30 metų. Galimybė tiek išdirbti priklauso nuo pergalės rinkimuose. JAV atstovai renkami 2, o kongreso nariai - 6 metams. Be to, yra nustatomas žemesnis parlamentaro pensijinis amžius. Nuo 50 m. galima išeiti į pensiją.Kai kuriose V yra kadencijų apribojimai. Draudžiama 2 ar 3 kartus iš eilės rinkti tą patį asmenį.

5. Parlamento vidinė struktūraPVS turi panašumo tiek dviejų, tiek vienerių rūmų parlamentuose. Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę. Tai svarbiausias elementas. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno asmens – parlamento pirmininko /anglosaksų V – speaker’is/. Greta pirmininko būna pavaduotojai arba vicepirmininkai. Taip pat gali būti sekretorius, kancleris arba /kai kuriose Europos valstybėse/ kvestorius /atsakingas už finansų tvarkymą, parlamento rūmų tvarkos palaikymą/. Paprastai parlamento pirmininkas su savo pavaduotojais sudaro kolegialią vadovybę → parlamento valdybą, biurą, prezidiumą. Šiuo atveju valdyba veikia kaip kolegiali institucija, patarianti parlamento pirmininkui. Svarbiausias pareigūnas yra parlameno pirmininkas. Pavaduotojai vykdo jo pavedimus. Parlamento pareigūnai renkami posėdžio metu. Dažniausiai slaptai. Reikalinga absoliuti balsų dauguma.Didžiojoje Britanijoje yra gana keistas paprotys. Speaker’is yra opozicijos narys.Parlamento vadovybės ypatumas – JAV senatas. Jis ypatingas tuo, kad jam vadovauja ne senatorius, o viceprezidentas /vykdomosios valdžios pareigūnas/. Panašiai yra ir kitose prezidentinėse V. Viceprezidentas renkamas tam, kad pavaduotų prezidentą jo mirties atveju. Kad turėtų darbą – jis tampa JAV senato pirmininku.Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmams pirmininkauja taip pat vyriausybės narys – lordas kancleris.Kanados parlamente Aukštiesiems rūmams vadovauja taip pat asmuo, kurį skiria generalgubernatorius /Didžiosios Britanijos monarcho vietininkas/, atsižvelgdamas į MP rekomendaciją. JAV viceprezidento įgaliojimai senate: jis pirmininkauja posėdžiams, bet balso teisės neturi. Balsams pasiskirsčius po lygiai, tik tada jo balsas turi lemiamą reikšmę.

Svarbiausia parlamento primininko funkcija – vadovauti parlamento posėdžiams. Jis pradeda posėdžius, skelbia pertraukas, suteikia parlamentarams žodį, gali nutraukti parlamentaro sakomą kalbą, prašyti nenukrypti nuo temos. Jis turi teisę pašalinti iš salės nedrausmingus parlamentarus, apriboti kalbos trukmę. Todėl parlamento pirmininkas turi svarų vaidmenį. Parlamento pirmininkas vykdo atstovaujamas funkcijas. Atstovauja tiek šalies viduje, tiek už V ribų. Jis taipogi tvarko finansinius reikalus. Jo žinioje būna parlamento administracijos veiklos kontrolė, darbotvarkės nustatymas. Parlamento pirmininkas derina su frakcijos vadovais komitetų sudėtį, jų vadovus. Parlamento posėdžiui pirmininkauti gali ir pirmininko pavaduotojai. Parlamento pirmininkas pats parenka pavaduotojų kandidatūras. Pavaduotojai renkami iš parlamento narių. Renkant pavaduotojus siekiama užtikrinti ir opozicinių partijų interesus /jos gali siūlyti kandidatą į pavaduotojus/.

Parlamento komitetai ir komisijosTai svarbiausi parlamento vidaus organai. Tai tam tikra veiklos forma. Parlamentas dirba plenariniuose posėdžiuose, o taip pat ir komitetų forma. Komitetai bei komisijos sudaromos iš parlamento narių. Kiekvienas naujas parlamentas patvirtina komitetų, komisijų sąrašą ir, po vadovybės išrinkimo, prasideda komitetų bei komisijų formavimas.Komitetai sudaromi pagal vykdomosios valdžios struktūrą /pagal tai, kokios yra ministerijos/. Stengiamasi suformuoti parlamente struktūras, kurios vykdytų vykdomosios valdžios kontrolę pagal sritis.Taip pat nustatoma iš kiek narių turi susidėti komitetai. Po to vyksta komitetų bei komisijų formavimas. Laikomais proporcinio atstovavimo principo /siekiama, kad kiekviena politinė partija turėtų po vieną atstovą komitete/. Jei politinė partija labai maža, parlamentaras pats /savo nuožiūra/ gali išsirinkti komitetą.Sudarant komitetus siekiama, kad jie būtų tolygios sudėties. Kai parlamentarai įsirašo į komitetus, renkami komiteto vadovai ir pavaduotojai (opozicijos atstovai).

35


Komitetai bei komisijos gali būti – nuolatinės /sudaromos parlamento veiklos pradžioje ir veikia visą parlamento įgaliojimų laikotarpį/ arba laikinos /a) sudaromos konkretiems klausimams išspręsti, po išsprendimo – nustoja veikti; b) sudarytos tam tikram terminui, tam tikroms funkcijoms atlikti/.Nuolatiniai komitetai – pagrindinis darbo organas. Čia svarstomi įstatymai, jų pataisos bei papildymai.Tai specialios parlamento struktūros.

Parlamentinės frakcijos

Parlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Dažnai yra nurodomas minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti frakciją. Tas skaičius būna įvairus. Nustatant šį skaičių orientuojamasi, kad nebūtų per daug smulkių parlamentinių frakcijų. Šių frakcijų sudarymas grindžiamas partine priklausomybe. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė partija.Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma išvengti per didelio politinio susiskirstymo.Prancūzijoje nacionaliniame susirinkime (žemuosiuose rūmuose) frakciją gali sudaruti ne mažiau kaip nac.susirinkimo 30 narių, o senate – ne mažiau kaip 14. Vokietijoje Bundestage – ne mažiau kaip 15 (Bundesrate frakcijų nėra). Vokietijoje į vieną frakciją draudžiama jungtis skirtingų politinių partijų deputatams, nes tai gali sutrukdyti dirbti deputatams.Partinių frakcijų (grupių) pagrindinis uždavinys – užtikrinti parlamento nariams politinio veikimo galimybę. Jungdamiesi į politinę frakciją parlamentarai išlaiko savo politines orientacijas, ir taip gali įtakoti parlamento darbą. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai. Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių drausmės (kad vieningai balsuotų). Tos frakcijos nariai turi laikytis

vieningos nuomonės, ir tik atskirais atvejais gali balsuoti savo nuožiūra (priklausomai nuo to, koks klausimas, koks įstatymas, kokia jo reikšmė). Svarbiausiais klausimais reikalaujama iš frakcijos narių laikytis drausmės, vieningai balsuoti.

Parinės frakcijos užtikrina drausmę, kad parlamentarai dalyvautų parlamento posėdžiuose, darbe. Parlamentinės frakcijos turi teisę turėti savo atstovus įvairiose parlamento struktūrose. Parlamento vadovybėje atstovus

turi stambiausios politinės partijos ir vienam iš pirmininko pavaduotojų leidžiama būti opozicinės partijos nariui. Frakcijos gali deleguoti narius į komitetus ir komisijas. Kiekviename komitete turi būti įvairių politinių partijų atstovai, įvairių frakcijų atstovai. Frakcijos turi teisę turėti atstovus įvairiose parlamento struktūrose.

Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Partinės frakcijos išsirenka savo vadovą, kuris atstovauja frakciją (seniūnas).

Parlamentinės frakcijos nelaikomos formalia parlamento struktūra. Jų posėdžiai nėra parlamento darbo forma. Parlamento darbo forma – komitetai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie aptaria savo vidinius dalykus. Paprastai partinėms frakcijoms numatomas laikas dirbti, joms skiriama dienos pabaiga po posėdžių, ar laikas tarp posėdžių. Paprastai tai numatoma darbo reglamente.

Seniūnų tarybaTai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių:

1) Parlamento vadovybė (arba parlamento pirmininkas, arba jo pavaduotojai). Dažniausiai tas parlamento vadovybės vadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai.

2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai.

Svarbiausias seniūnų tarybos uždavinys – svarstyti darbotvarkes (savaitės, dienos) iš anksto. Praktika rodo, kad jei nėra gerai apgalvotos darbotvarkės – kyla keblumų. Seniūnų tarybai pavyksta už parlamento posėdžių ribų numatyti, kokius klausimus svarstyti posėdžiuose. Iš anksto darbotvarkės projektai svarstomi parlamento vadovybėje ir po to ją teikia seniūnų tarybai. Dėl to jokių ginčų vėliau nekyla. Kartais parlamento reglamente būna nustatyta, kad parlamento vadovybė jau nebesvarsto to, ką nutarė seniūnų taryba. Seniūnų taryba taip pat turi tokią funkciją – aptarti kandidatūras į aukščiausius postus, taip pat nuolatinių komitetų vadovų kandidatūras ir pan. Seniūnų taryba padeda parlamento vadovybei organizuoti posėdžius, svarstyti įvairius klausimus. Jei kyla tam tikri ginčai posėdžių metu, jie perkeliami į seniūnų tarybą.

Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai nėra vienareikšmiai. Yra skiriami parlamento tam tikri pareigūnai. Šis institutas susiformavo Skandinavijoje (Švedijoje), jų paskirtis –

kontroliuoti valstybės administraciją. Šie pareigūnai tiria piliečių skundus dėl blogo administravimo. Jie nėra parlamento nariai. Jie skiriami tam tikram laikui ir veikia parlamento vardu. Tą kontrolę vykdo reaguodami dėl piliečių skundų. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai būna specializuojami (armijai, savivaldybės pareigūnams, kitoms sritims). Šie pareigūnai – prestižinė pareigybė. Bet jie parlamentinių funkcijų nevykdo, tai institucija, veikianti prie parlamento.

Pagalbinės parlamento tarnybos:1) parlamento sekretoriatas;2) parlamento protokolinis (dokumentų) skyrius;3) parlamento biblioteka;

36


4) šiuolaikinės technikos padaliniai.Jų pagrindinis uždavinys – aptarnauti parlamento sesijas, komitetus, parlamento darbą ir pan.

parlamento komitetų personalas. Tai parlamento komitetų darbą užtikrinančios tarnybos. Parlamento komitetuose dirba kvalifikuoti ekspertai. Jie pasitelkiami kaip savo srities konsultantai. Parlamento komitetuose svarstomi pagrindiniai įstatymų projektai. Šie patarėjai dirba, kai jų prireikia. Atlyginimas mokamas už darbą. Tai dažniausiai neetatiniai darbuotojai arba antraeiliai darbuotojai.

Parlamentarų padėjėjai, patarėjai. Jie būna ir pačiame parlamente. Be to, parlamento nariai turi ir rinkiminėse apygardose savo patarėjus. Vietose dirbantys patarėjai priima gyventojus ir vietoje atstovauja parlamentarą.

6.Parlamento kompetencija.Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje.

Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis

pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, - galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.

Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas. Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti. Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną po paskelbimo, arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme.Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė, parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose, absoliutinėse monarchijose. Kai valstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti. Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti.JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė.

Kai yra dvejų rūmų parlamentai, tos pačios įstatymo priėmimo procedūros turi būti atliekamos abiejuose rūmuose. Pradedama ten, kur įstatymas inicijuotas. Tik abiejuose rūmuose priimtas įstatymas laikomas priimtu ir teikiamas valstybės vadovui pasirašyti. Būna, kad vieni rūmai priima, o kiti – ne. tada yra taikomi įvairūs variantai. Šaudyklės principas – grąžina įstatymo projektą tiems rūmams, kurie jį priėmė, tai gali tęstis keletą kartų. Kitas metodas – derinamosios komisijos: kai vieni rūmai nepriima, sudaromas jungtinis abiejų rūmų komitetas, kuris išsprendžia nesutarimus, randa kompromisą.

37


Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.

Bendrieji įgaliojimai

Įgaliojimai finansų srityje.Šie įgaliojimai priskiriami prie senųjų įgaliojimų. Kai kalbama apie finansinius įgaliojimus pirmiausia pabrėžiamas finansinių įstatymų leidimas.Prie šių įgaliojimų priskiriami:

1. Mokesčių nustatymas. Jų dydį nustato tik įstatymai, Įstatyminis mokesčių reguliavimas užtikrina stabilumą apmokestinimo srityje.

2. Biudžeto tvirtinimas. Biudžetas sudaromas iš įvairių mokesčių (FA, JA). Tokiu būdu valstybė gauna pajamas. Jos naudojamos valstybės poreikiams tenkinti (institucijoms išlaikyti, atlyginimams išmokėti, kariuomenei išlaikyti). Biudžetas atlieka ir socialinę funkciją. Iš jo teikiama parama socialiai remtiniems asmenims. Taigi, valstybės biudžetas – labai svarbi kiekvienos valstybės gyvavimo sąlyga. Todėl biudžetą išimtinai formuoja ir tvirtina parlamentas. Jis priima specialų įstatymą dėl biudžeto ir kontroliuoja, kaip panaudojamos valstybės lėšos. Valstybės biudžetas dažniausia tvirtinamas įstatymu (kai kuriose valstybėse – vienu specialu, kitose – dviem: valstybės pajamų ir valstybės išlaidų įstatymais). Įstatymas yra sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje nustatoma, iš kur gaunamos pajamos, o kitoje – kaip tos pajamos paskirstomos.Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų. Pagrindiniai skirtumai:

a) Biudžetas tvirtinamas kasmet, todėl biudžeto įstatymas priimamas kiekvienais metais;b) Biudžeto įstatymas skirtas tam tikram laikui – paprastai 1 metams. Terminui pasibaigus, turi būti priimtas kitas

biudžeto įstatymas;c) Biudžeto įstatymo turinį sudaro įvairūs skaičiai bei procentai, taigi jo turinys yra labai specifinis;d) Biudžeto įstatymo projektą visada parengia vyriausybė, kuri vėliau jį pateikia parlamentui;e) Biudžeto įstatymas tvirtinamas tam tikra specifine procedūra. Draudžiama daryti pataisas, nenurodant pajamų

šaltinių.Jei parlamentas nepatvirtina biudžeto įstatymo per nustatytą terminą, parlamentas gali būti paleistas. Tais atvejais, kai parlamentas nesuspėja patvirtinti biudžeto, o prasideda kiti biudžetiniai metai, valstybė susiduria su labai rimta finansine problema. Neaišku, kaip finansuojamos sritys, iš kur gauti pajamų. Todėl įstatyme paprastai nurodoma, kad jei biudžetas nepatvirtinamas, tai prasidėjus kitiems biudžetiniams metams, 1 mėnesiui skiriama tiek, kiek buvo skirta praeitais metai /procentine išraiška/.Finansiniai metai prasideda nuo sausio, balandžio arba liepos 1 dienos.Parlamentas turi teisę iš karto nepatvirtinti biudžeto. Gali grąžinti vyriausybei pataisyti. Taip atsitinka gana dažnai. Vyriausybė gauna rekomendacijas, pasiūlymus, atsižvelgdama į komiteto pasiūlymus, patobulina bei pataiso projektą, kurį vėliau vėl teikia parlamentui. Po antro svarstymo biudžeto įstatymas arba priimamas, arba atmetamas. Jei atmetamas – galima kelti nepasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai biudžeto įstatymas priimamas, biudžeto vykdymas pavedamas vyriausybei.Biudžetas turi būti vykdomas griežtai pagal įstatymus. Tik kai kuriais atvejais vyriausybė pati gali šiek tiek manipuliuoti skaičiais. Įstatyme paprastai nurodoma, kokios ribose vyriausybė gali laisvai veikti. Biudžeto įstatyme yra numatytas vyriausybės rezervas. Kai kyla nenumatytos aplinkybės /stichinė nelaimė/, šiuo rezervu disponuoja vyriausybė. Vyriausybė disponuoja ir tom lėšom, kurios viršija biudžetą – viršbiudžetinės pajamos.Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas.Tai steigiamieji parlamento įgaliojimai. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:

1. Formuoja vyriausybę. Parlamentas sprendžia, kas bus jos vadovu. Tai daroma tvirtinant vyriausybės veiklos programą. Parlamentas sprendžia, ar pritarti suformuotai vyriausybei ir jos veiklos programai. Parlamento įtaka vyriausybės formavimui labiausiai pasireiškia parlamentinėse valstybėse (dualistinėse monarchijose, prezidentinėse valstybėse parlamento įgaliojimai ne tokie platūs).

2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. Dalyvauja skiriant AT, KT teisėjus, Kartais pats parenka kandidatūrą, o kartai tik pritaria pateiktai.

3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Kai kuriose valstybėse parlamentas parenka valstybės vadovą /Italija/, dalyvauja skiriant generalinį prokurorą, regionų vadovus.Įgaliojimai kontrolės srityje.Didžiausius kontrolės įgaliojimus parlamentas turi parlamentinėse valstybėse. Parlamento kontrolė pirmiausia nukreipta į vyriausybę. Kai parlamentas turi plačius įgaliojimus, ore pakimba valdžių padalijimo principas, griaunamas valdžių savarankiškumas. Kontrolės formos:

1. Palamento klausimai. Parlamente skiriamos specialius laikas /dažniausiai 1 h – “klausimų valanda”/, kurio metu galima užduoti klausimus vyriausybės nariams. Klausimai užduodami žodžiu. Formuluojant klausimus, turi būti konstatuojami faktai, susiję su vyriausybės veikla, kuriuos prašoma paaiškinti. Kritikuoti draudžiama. Kai kuriose valstybėse ribojamas klausimų skaičius. Būna labai aktyvių parlamentarų, kurie užduoda begalę klausimų. “Klausimų valanda” būna kartą per savaitę. Tą dieną vyriausybės nariai privalo dalyvauti “klausimų valandoje” ir atsakinėti į klausimus.

2. Interpeliacija. Šiuo atveju reikia pateikti rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Klausimai gali būti pateikiami:a) In corpore (vyriausybei, kaip kolegialiai institucijai);

38


b) Atskiriems vyriausybės nariams.Interpeliacija kreipiasi parlamento narių grupė. Dažniausiai – opozicinė. Kai pateikiama interpeliacija, vyriausybės narys privalo duoti atsakymą raštu. Interpeliacija ir atsakymas į tą klausimą turi būti skelbiami spaudoje. Po interpeliacijos atsakymas perskaitomas parlamento posėdyje. Vyksta diskusijos, gali būti užduodami papildomi klausimai. Interpeliacija – savotiškas paklausimas.?Teikiama rezoliucija dėl pasitikėjimo/nepasitikėjimo vyriausybe. Tada balsuojama.?

3. Nepasitikėjimo rezoliucija. Nepasitikėjimo rezoliucija gali būti keliama tik grupės parlamentarų. Nustatomas min. skaičius, kuris gali inicijuoti tokią rezoliuciją (Prancūzija – ne mažiau 1/10). Nepasitikėjimo rezoliucija pateikiama rašytine forma. Ji turi būti nedelsiant svarstoma. Balsuojama dėl tos rezoliucijos sprendimo. Jei dauguma balsuoja už – vyriausybė privalo atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas).

4. Pasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Šiuo atveju dažnai pati vyriausybė kelia tokį klausimą. Jis siejamas su kokio nors rimto įstatymo priėmimu. Jo priėmimas – tuo pačiu metu pasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nurodoma, kad jei nebus priimtas įstatymas, tai yra nepasitikima vyriausybe. Taigi, įstatymas teikiamas su tam tikru grasinimu. Jei parlamentas nepasitiki, vyriausybė turi atsistatydinti, o tuo pačiu kreiptis į valstybės vadovą dėl parlamento paleidimo. Dažnai naudojamas Italijoje.

5. Tyrimo komitetai ir komisijos. Parlamentas savo nuožiūra sudaro komitetus ir komisijas, kai kyla įtarimas dėl korupcijos, ministrų veiklos ir pan. Tyrimo komitetai ir komisijos išsiaiškina kilusį skandalą. Tai laikinieji organai, sudaromi konkrečiam klausimui ištirti.

6. Parlamentiniai klausymai ir svarstymai. Ši kontrolės forma yra netradicinė. Naudojama prezidentinio valdymo valstybės. Taigi, šiuo atveju nuolatiniai komitetai gali organizuoti svarbių valstybei problemų tyrimą. Dažniausia organizuojami vykdomosios valdžios veiklos srityje, todėl privalo dalyvauti vykdomosios valdžios pareigūnai. Prezidentinėse valstybėse parlamentas kontrolės įgaliojimų vykdomosios valdžios atžvilgiu neturi.Teisminiai įgaliojimai.Tai netradicinė įgaliojimų grupė.

1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. Jis skelbiama priimant specialų įstatymą, nurodant: už kokius nusikaltimus gali būti atleidžiama nuo bausmės, kokiomis sąlygomis esant, kokio dydžio yra ta amnestija /ar iš viso atleidžiama nuo bausmės, ar sumažinama likusi bausmės dalis/. Tai intervencija į teisingumo vykdymą.

2. Impičmentas (apkalta). Impičmentas naudojamas aukščiausio lygio valstybės pareigūnų atžvilgiu (ne visiems valstybės tarnautojams) – valstybės vadovo /ne monarchui/, parlamento narių, o kai kuriose valstybėse ir vyriausybės narių (nors jie gali būti atleisti ir kt. procedūra – pareiškus nepasitikėjimą), KT, AT, apeliacinio teismo teisėjų. Impičmentą sunku apibūdinti. Tai kvazi-teisminė /tarsi teisminė/ procedūra. Jos metu sprendžiamas tam tikro pareigūno nušalinimo klausimas. Pareigūnas, kuriam taikomas impičmentas, pareiškus apkaltinimą, privalo palikti užimamas pareigas. Tačiau kriminalinės ir kitos bausmės jam neskiriamos. Taigi, impičmentas – politinė procedūra. Pažymėtina, kad po nušalinimo, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn.Impičmentą inicijuoja parlamento nariai. Anglosaksų valstybėse impičmentą inicijuoti gali ik žemieji rūmai – JAV Atstovų Rūmai, Didžioji Britanija – bendruomenių rūmai. Aukštieji rūmai, šiuo atveju, tampa teismu (JAV – Senatas, Didžioji Britanija – Lordų rūmai). Jie išklauso pareikštus kaltinimus. Po viso proceso balsuojama – pripažinti kaltu /reikalinga balsų dauguma/ ar nepripažinti. Indijos parlamente pradėti apkaltą gali bet kurie rūmai. Kiti rūmai tampa teismu. Kai kuriose valstybėse impičmentą inicijuoja parlamentas /žemieji rūmai/, o teismu tampa tikras teismas arba KT /Italija, Vokietija/. Tiesa, gali būti ir specialūs teismai.Plačiausiai impičmentas taikomas JAV. Federaliniame lygmenyje buvo keli atvejai, kai į šį procesą buvo traukiami prezidentai. 1974 m. Nixon’as /skandalas dėl šnipinėjimo rinkiminės kampanijos metu/, prieš kelis metus Clinton’as.Įgaliojimai užsienio politikos srityje.Jie nėra ypatingi. Parlamentui pavedama ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis. Ratifikuoti – t.y. patvirtinti, valstybės vadovo arba vyriausybės pasirašytą sutartį. Ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią, todėl jas lengviau įgyvendinti.Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių.Parlamentas svarsto užsienio politikos kryptis, nustato orientyrus, kurie adresuojami vykdomajai valdžiai, kuri privalo atsižvelgti į parlamento rekomendacijas.Užsienio politikos klausimai paprastai priklauso valstybės vadovui ir vyriausybei. Realus užsienio politikos vykdymas – vykdomosios valdžios prerogatyva. Parlamentas paprastai sprendžia klausimus dėl įstojimo į karines sąjungas, blokus. Tai valstybei uždeda tam tikrus įsipareigojimus. Tik parlamentas skelbia karą, tik jis sudaro taikos sutartis.Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje.Saugumo srityje svarbūs šie įgaliojimai:

1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais. 2. Nepaprastos padėties įvedimas. Ji įvedama kai kyla neramumai šalies viduje /socialiniai neramumai dėl etninių,

rasinių ir kt. priežasčių/. Nepaprastoji padėtis įvedama parlamento sprendimu. Priimamas įstatymas, kuriame nustatomi galimi apribojimai (dažniausiai judėjimo, o taip pat draudžiami mitingai, eitynės ir t.t.). Kartais valstybės turi nepaprastą padėtį reglamentuojančius įstatymus. Tada parlamentas paskelbia, kurioje teritorijoje jis galioja. Kartai karinę, nepaprastą padėtį skelbia valstybės vadovas, bet dažnai parlamentas turi pritari.

Įgaliojimų delegavimas

39


Tai įgaliojimų perdavimas kitoms valstybės institucijoms. Parlamentas turi labai plačius įgaliojimus, nes tai tautos atstovybė. Tačiau ji nerangi. Ji susideda iš narių, kurie yra politiškai angažuoti. Sunku greitai spręsti klausimus. Todėl kai norima greičiau priimti sprendimą, ieškoma būdų, kaip tai padaryti.Konstitucijose paprastai numatyta, kokios funkcijos deleguojamos. Tas delegavimas – vienkartinis, konkretus. Dažniausiai deleguojama vyriausybei arba valstybės vadovui. Mišriose respublikose tokie įgaliojimai suteikiami prezidentui. Deleguojama įstatymų leidybos teisė. Parlamentas perduoda teisę priimti teisės aktą, turintį įstatymo galią. Priimti konkretų įstatymą prezidentinėse valstybėse pavedama valstybės vadovui, o parlamentinėse – vyriausybei.Kai nusprendžiama perduoti tą teisę, gali būti nurodomi įstatymo kontūrai, pricipai. Gali būti ir taip, kad priėmus įstatymą, parlamentas gali jį svarstyti, įvertinti.Svarbu tai, kad delegavimas galimas, jei tai numatyta konstitucijoje. Jei ji nenumato /pvz., LRK/, bet koks pažeidimas – antikonstitucinis.“ Iš internetinių konspektų:

„Seimo struktūra

Seimo posėdžiams vadovauja SP arba jo pavaduotojas. SP pavaduotojų yra ne daugiau kaip penki.SP teikimu Seimas vieną iš SP pavaduotojų paskiria SP pirmuoju pavaduotoju. Seimo narys, išrinktas SP arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje.Seimo dokumentų rengimą prižiūri Seimo kancleris . Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Komitetų sąrašą nustato šis statutas.Seime sudaroma Etikos ir procedūrų komisija bei Administracinė komisija. Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas. Seimo valdyba taip pat gali sudaryti parengiamąsias, redakcines laikinąsias komisijas, o Seniūnų sueiga-derinimo komisijas. Komitetų ir komisijų darbui vadovauja jų pirmininkai.Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas šio statuto nustatyta tvarka. Seimo narių frakcijai vadovauja ir atstovauja Seime jos seniūnas arba seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas frakcijos įgaliotas Seimo narys. Seimo narių frakcijų teises nustato šis statutas. Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Šiai mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos šiame statute numatytos frakcijos teisės.Seimo nariai gali jungtis į laikinąsias grupes šio statuto nustatyta tvarka.Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys-spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti patarimus SP, kai jis to prašo. Seimo valdyba sudaroma iš SP, jo pavaduotojų ir Seimo kanclerio. Paprastai Seimo valdyboje yra vienas arba du Seimo mažumos atstovai.Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po vieną atstovą nuo 10 frakcijos narių. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys-svarstyti Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai taip pat patarimus SP, kai jis to prašo.

Seimo komitetai ir frakcijos

Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas šio statuto nustatyta tvarka. Seimo narių frakcijai vadovauja ir atstovauja Seime jos seniūnas arba seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas frakcijos įgaliotas Seimo narys. Seimo narių frakcijų teises nustato šis statutas. Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Šiai mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos šiame statute numatytos frakcijos teisės.Seimo nariai gali jungtis į laikinąsias grupes šio statuto nustatyta tvarka.Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Komitetų sąrašą nustato šis statutas.Seime sudaroma Etikos ir procedūrų komisija bei Administracinė komisija. Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas. Seimo valdyba taip pat gali sudaryti parengiamąsias, redakcines laikinąsias komisijas, o Seniūnų sueiga-derinimo komisijas. Komitetų ir komisijų darbui vadovauja jų pirmininkai.Seimo komitetai sudaromi pirmojoje sesijoje. Vėlesnėse sesijose gali būti keičiami. Komitetai sudaromi ne mažiau kaip iš 7 ir ne daugiau kaip iš 17 Seimo narių pagal proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principą. Tikslus kiekvieno komiteto narių skaičius nustatomas Seimo nutarimu. Po to Seniūnų sueiga patvirtina visuose komitetuose daugumos ir mažumos atstovavimo normas pagal daugumai ir mažumai priklausančių Seimo narių skaičių.. Frakcijos, atsižvelgdamos į savo narių pageidavimus ir jų kompetenciją, rekomenduoja į komitetus tiek narių, kiek joms yra skirta vietų, ir tiek pat komitetų narių pavaduotojų. Frakcijų pareiškimai su rekomenduojamų Seimo narių parašais įteikiami Seimo kancleriui.

40


Europos reikalų komitetas sudaromas ne mažiau kaip iš 15 narių pagal proporcinį frakcijų atstovavimo principą. Europos reikalų komiteto nariais gali būti Seimo nariai, dirbantys kituose komitetuose, Seimo valdybos nariai.Kai komiteto narys nedalyvauja komiteto posėdyje, visas jo teises įgyja tame posėdyje dalyvaujantis tos pačios frakcijos komiteto narių pavaduotojas, esantis nustatytoje pavaduotojų eilėje pirmiausias.Komitetas renka pirmininką ir jo pavaduotoją. Komiteto pirmininką ir jo pavaduotoją tvirtina Seimas. Paprastai komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas renkami iš skirtingų frakcijų atstovų, o bendras komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų skaičius, tenkantis daugumai ir mažumai, turi būti proporcingas joms priklausančių Seimo narių skaičiui.Komiteto pirmininku ir jo pavaduotoju negali būti Seimo valdybos narys, Seimo narys-Vyriausybės narys, Seimo komisijos pirmininkas ar jo pavaduotojas. Europos reikalų komiteto pirmininku renkamas vienas iš Seimo valdybos narių. Komitetai svarbiausioms veiklos kryptims iš savo narių gali sudaryti pakomitečius. Pakomitetį turi sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai. Pakomitečio pirmininką renka komitetas, o tvirtina Seimas. Paprastai pakomitečių pirmininkų skaičius, tenkantis Seimo daugumai ir mažumai, turi būti proporcingas joms priklausančių Seimo narių skaičiui. Pakomitečių veiklos nuostatus tvirtina komitetai.Seime sudaromi šie komitetai:

1) Biudžeto ir finansų;2) Ekonomikos;3) Gamtos apsaugos;4) Kaimo reikalų;5) Nacionalinio saugumo;6) Socialinių reikalų ir darbo;7) Sveikatos reikalų;8) švietimo, mokslo ir kultūros;9) Teisės ir teisėtvarkos;10) Užsienio reikalų;11) Valdymo reformų ir savivaldybių;12) Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų;13) Europos reikalų.

Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui. Komitetai privalo nustatytu laiku apsvarstyti ir pateikti išvadas dėl jiems svarstyti perduotų klausimų, atlikti kitas Seimo pavestas užduotis. Komitetai yra atsakingi, kad laiku būtų nustatytas atitinkamų įstatymų reikalingumas, inicijuotas jų rengimas ir užsakytos išsamios išvados dėl jų projektų. Komitetų veiklą koordinuoja SP, Seimo valdyba pagal Seimo sesijų darbo programas ir komitetų darbo planus.Pagrindiniai Seimo komitetų įgaliojimai jų kompetencijai priklausančiais klausimais:

1) svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui apsvarstyti;2) savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus, analizuoti

naujų įstatymų ar jų pataisų reikalingumą;3) rengti ir pateikti Seimui projektus dėl įstatymų suderinimo, papildymo ar prieštaravimų pašalinimo;4) svarstyti Vyriausybės programą;5) apsvarstyti pagal savo kompetenciją valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui

reikalingas Seimo pritarimas, ir jų pavaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus;6) preliminariai svarstyti LR valstybės biudžeto projekto skyrius bei biudžeto įvykdymo apyskaitas;7) svarstyti pasiūlymus steigti ar panaikinti ministerijas ir kitas valstybės institucijas;8) atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti ministerijų ii kitų valstybės institucijų informacijas bei pranešimus,

kaip vykdomi įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai;9) nagrinėti rinkėjų bei visuomeninių organizacijų pasiūlymus;10) sudaryti komiteto darbo planą, suderintą su sesijos darbų programa;11) sudaryti komiteto išlaidų sąmatą, neviršijančią komitetui skirtų lėšų;12) dalyvauti tarpparlamentiniuose Seimo ryšiuose.

Komitetai, svarstydami jų kompetencijai priklausančius klausimus, turi lygias teises ir pareigas. Kelių komitetų kompetencijai priklausančius klausimus komitetai gali rengti ir nagrinėti kartu savo iniciatyva arba Seimo ar jo valdybos pavedimu.Komiteto narys turi sprendžiamojo balso teisę visais komitete svarstomais klausimais. Jis turi teisę pats siūlyti svarstyti klausimus, dalyvauti juos rengiant bei svarstant; siūlyti kviesti į komiteto posėdžius reikalingus asmenis; teikti pasiūlymus komitetui dėl valstybės institucijų patikrinimo, dėl jų informacijos išklausymo. Komiteto narys turi teisę susipažinti su visais komitete gautais dokumentais bei kita medžiaga, o prireikus-jais naudotis savo darbe.Sesijos metu komitetų posėdžiai rengiami prireikus, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę, paprastai trečiadieniais. Seimo posėdžio metu komitetų posėdžiai nerengiami. Tarp eilinių Seimo sesijų komitetų darbe paprastai daroma 1 mėnesio pertrauka. Komitetų posėdžiai rengiami komitetų pirmininkų siūlymu arba daugiau kaip 1/3 komiteto narių reikalavimu, taip pat Seimo ar valdybos pavedimu. Komitetai gali rengti uždarus posėdžius.Komitetų posėdžiai yra teisėti, kai posėdyje dalyvauja daugiau kaip pusė visų komiteto narių. Komitetų sprendimai priimami atviru balsavimu paprasta posėdyje dalyvaujančių komiteto narių balsų dauguma. Jeigu balsavimo metu balsai pasiskirsto po lygiai, tai priimamas sprendimas, už kurį balsavo komiteto pirmininkas. Kai komiteto narys reikalauja, kad dėl jo pasiūlymo būtų balsuojama, komiteto posėdžio pirmininkas privalo jį pateikti balsavimui. Jeigu komiteto narių mažuma, kurią sudaro bent 3 Seimo nariai, komiteto svarstytu klausimu pareiškia atskirąją nuomonę, ji turi būti paskelbta kartu su komiteto sprendimu. Komitetai pagal savo kompetenciją turi teisę išreikalauti iš valstybės institucijų, išskyrus teismus, ir pareigūnų dokumentus, išvadas raštu, ataskaitas ir kitokią reikiamą medžiagą.”

41


Iš internetinių konspektų:„Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko asmenims dėl padarytų veiksmų, diskredituojanèių valdžių autoritetą, siekdamas išspræsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. Jeigu šios procedūros metu konkretus asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas.Atsakomybėn apkaltos proceso tvarka gali būti traukiami-Prezidentas,Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukšèiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai bei Seimo nariai.Pagrindas apkaltos procesui pradėti atsiranda, jei nurodytas asmuo:

1) šiurkšèiai pažeidžia Konstituciją;2) sulaužo duotą priesaiką;3) įtariamas padaræs nusikaltimą.

Apkaltos procesui pradėti užtenka vienos šiame straipsnyje numatytos sąlygos.Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkreèiam asmeniui turi teisæ ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Prezidentas, o dėl Aukšèiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų-taip pat ir teisėjų garbės teismas.Generalinis prokuroras, nustatæs, kad nurodyti asmenys yra įtariami padaræ nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui ir pateikia atitinkamą medžiagą. Jei įtariamas padaræs nusikaltimą Prezidentas, Seimas pradeda parengiamuosius apkaltos proceso veiksmus.Išklausæs generalinio prokuroro pranešimą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (šio statuto nurodyta tvarka), ar pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus.Tą nusižengimą tas asmuo turi būti padaræs, eidamas nurodytas pareigas.Seimas, išklausæs nurodytų iniciatorių ar jų atstovo siūlymą pradėti konkreèiam asmeniui apkaltos procesą, sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti. Ši komisija savo darbe vadovaujasi šio statuto nuostatomis. Specialioji tyrimo komisija sudaroma iš Seimo narių, apkaltos proceso iniciatorių atstovų ir teisininkų, dirbanèių teisme, tardymo sistemoje ar prokuratūroje. Tokie teisininkai turi sudaryti nuo treèdalio iki pusės komisijos narių. Dirbdami komisijoje, jie turi lygias teises su kitais komisijos nariais, taèiau privalo griežtai laikytis politinio nešališkumo principo. Komisijoje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių. Komisijos narius siūlo Seimo dauguma bei mažuma ir apkaltos proceso iniciatoriai, kuriems paliekama teisė pasiūlyti 1/3 komisijos narių.Sudarydamas komisiją, Seimas kartu paskiria jos pirmininką ir pavaduotoją, nustato tyrimo atlikimo terminus. Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai, susijæ su apkaltos procesu, paprastai yra uždari. Specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai protokoluojami. Posėdžiuose gali dalyvauti ir asmens, kuriam taikoma apkalta, advokatas.Liudytojai ir ekspertai kvieèiami ir apklausiami pagal baudžiamojo proceso taisykles: jie įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, o apie įspėjimą patvirtinama jų parašais. Apie liudytojų apklausą surašomas protokolas, kuris, liudytojui perskaièius, gali būti papildytas ar pataisytas ir po to turi būti liudytojo pasirašytas. Ekspertai savo išvadas pateikia raštu ir pasirašo. Tais atvejais, kai asmeniui pradėta apkaltos byla dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas specialios tyrimo komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Specialioji tyrimo komisija, baigusi tyrimą, surašo išvadą. Pagal patvirtintą išvadą komisija parengia Seimo nutarimo projektą. Seime apkaltos proceso metu komisija gali paskirti iki 7 kaltintojų-Seimo narių. Jų pavardes ir įgaliojimus komisija praneša Seimui raštu.

Parengtą išvadą kartu su Seimo nutarimo projektu ir kitais dokumentais specialioji tyrimo komisija įteikia SP, kuris teikia šiuos dokumentus svarstyti Seimui artimiausiame posėdyje.Tais atvejais, kai specialioji tyrimo komisija padaro išvadą, kad nėra pagrindo pradėti apkaltos procesą, Seimas svarsto išvadoje suformuluotų motyvų bei argumentų pagrįstumą ir sprendžia, ar pritarti šiai išvadai. Jeigu Seimas posėdyje dalyvaujanèių narių balsų dauguma patvirtina šią išvadą, laikoma, kad siūlymui pradėti apkaltos procesą yra nepritarta. Jei Seimas nepatvirtina komisijos išvados, kad nėra pagrindo pradėti apkaltos procesą, jis turi nuspræsti, kam pavesti atlikti papildomą ar pakartotinį tyrimą - tai paèiai ar naujai specialiajai tyrimo komisijai.Išklausæs specialiosios tyrimo komisijos išvadą, kad yra pagrindo pradėti apkaltos procesą, Seimas atlieka reikalingus tvarkomuosius veiksmus ir priima sprendimus, būtinus šiai procedūrai:1. priima nutarimą pradėti Seime apkaltos procesą konkreèiam asmeniui;2. nustato apkaltos proceso pradžią ne vėliau kaip po 15 dienų nuo nutarimo pradėti apkaltos

procesą priėmimo ir numato posėdžių tvarkaraštį;3. priima nutarimą pakviesti Aukšèiausiojo Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją

42


pirmininkauti šios procedūros posėdžiams, o kai apkalta taikoma Aukšèiausiojo Teismo pirmininkui ar šio teismo teisėjui - pakviesti pirmininkauti Konstitucinio Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją;

4. prireikus paprašo Konstitucinio Teismo išvados apie tai, ar asmens, kuriam taikoma apkalta, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai;

5. atlieka kitus reikalingus parengiamuosius veiksmus.Paskirtą dieną Seime pradedamas apkaltos procesas. Paskelbus apkaltos proceso pradžią, šio proceso posėdžių metu Seimas tampa apkaltos institucija, kurioje nagrinėjimas vyksta pagal baudžiamojo proceso principus ir pagrindines taisykles, jeigu šis statutas nenustato kitaip. Posėdžio protokolą pagal teismo posėdžių protokolavimo pagrindines taisykles rašo posėdžio pirmininko paskirtas sekretorius. Apkaltos procesas Seime yra viešas. Jis gali būti transliuojamas per radiją ir televiziją.Apkaltos procesas Seime susideda iš šių pagrindinių dalių:

1) parengiamosios,2) tardymo, 3) ginèų,4) asmens,kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio5) balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.

Parengiamojoje posėdžio dalyje paskelbiama nagrinėjamos apkaltos bylos esmė, pristatomi asmenys, kuriam taikoma apkalta, kaltintojai, jų atstovai, paaiškinamos jų teisės ir pareigos, išklausomi jų prašymai ir priimami dėl jų sprendimai, išsiaiškinamos galimybės tæsti bylos nagrinėjimą.Tardymas pradedamas balsu perskaitant kaltinimo medžiagą ir išklausant asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimus. Po to apklausiamas asmuo, kuriam taikoma apkalta, liudytojai, išklausomos ekspertų išvados, specialistų nuomonės, apžiūrimi įrodymai. Ginèai-tai kaltintojo ir asmens, kuriam taikoma apkalta, ar jų atstovų kalbos bei replikos. Paskutinės replikos teisė visada priklauso gynėjui, o jeigu jo nėra - asmeniui, kuriam taikoma apkalta. Pasibaigus ginèams, asmeniui, kuriam taikoma apkalta, suteikiamas baigiamasis žodis. Klausimai ir replikos šiuo metu neleidžiami.Procesinius klausimus sprendžia posėdžio pirmininkas. Prireikus jis gali pasiklausti Seimo nuomonės ar prašyti pritarimo savo sprendimams. Tik posėdžio pirmininkui leidus, Seimo nariai gali klausinėti proceso dalyvius. Kalbėti dėl bylos esmės ar kitaip bandyti paveikti proceso eigą Seimo nariams neleidžiama, taèiau jie gali užprotestuoti posėdžio pirmininko atsisakymą leisti klausinėti ar skubotą sprendimą nutraukti apklausą ir balsavimu jį atmesti.Po asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio prasideda baigiamoji teisenos dalis - slaptas balsavimas dėl pateiktų kaltinimo formuluoèių. Kiekviena kaltinimo formuluotė įrašoma į atskirą balsavimo biuletenį, kurio pavyzdį tvirtina Seimas. Jame po kaltinimo teksto įrašomi ir galimi alternatyvaus atsakymo variantai: "kaltinu" ("už"), "nekaltinu" ("prieš"). Prieš išdalijant biuleteniai sužymimi specialiu posėdžio pirmininko spaudu. Gaudami biuletenius, Seimo nariai pasirašo biuletenių išdavimo lape.Jeigu bent už vieną kaltinimo formuluotæ balsuoja 3/5 visų Seimo narių, laikoma, jog asmuo Seimo yra pripažintas kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą nusižengimą. Jeigu nė viena kaltinimo formuluotė nesurenka 3/5 visų Seimo narių balsų, laikoma, jog apkaltai Seimas nepritarė. Laikoma, jog Seimas duoda sutikimą patraukti konkretų asmenį, išskyrus Prezidentą, baudžiamojon atsakomybėn.Apkaltos proceso balsavimo rezultatai yra neskundžiami ir nebegali būti persvarstomi.Kai Seimas konkretų asmenį apkaltos proceso tvarka pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrąja tvarka.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo (apie rinkimų principus, Seimo struktūrą):

„Parlamento narių lygybės ir laisvo mandato principų turi būti laikomasi ir kuriant parlamento vidines struktūras. Paprastai parlamentuose sudaromi dviejų rūšių struktūriniai dariniai: komitetai (arba komisijos) ir frakcijos (arba deputatų grupės). Pirmieji dariniai formuojami vadovaujantis parlamentinio darbo specializacijos principu, kuris užtikrina tinkamą dalykinį klausimų parengimą ir jų svarstymą parlamente. Antrosios grupės dariniai padeda realizuoti parlamento narių politines orientacijas ir tikslus (nebūtinai vien pagal jų partinę priklausomybę) bei užtikrina organizuotus parlamento narių grupių ryšius su parlamente atstovaujamomis politinėmis partijomis bei organizacijomis.

Nustatant parlamento vidinę struktūrą, turi būti pasirenkami universalūs jos formavimo principai, užtikrinantys visų parlamento narių vienodas ir realias galimybes dalyvauti sudaromuose struktūriniuose dariniuose. Priešingu atveju ne visi parlamento nariai turėtų galimybes naudotis papildomomis teisėmis, nustatytomis struktūriniams dariniams, o tai reikštų, kad pažeidžiamas visų parlamento narių lygybės principas. Frakcijos yra Seimo struktūros padaliniai, todėl jų formavimo tvarkos, jų teisių ir pareigų nustatymas yra parlamento prerogatyva, kurią nulemia jo savarankiškumas, kiek šio savarankiškumo neriboja Konstitucija. Nors frakcijos dažniausiai sudaromos pagal parlamento narių partinę priklausomybę, tačiau svarbiausia jų paskirtis yra užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą. Todėl nepagrįstu reikia laikyti tokį Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 straipsnio pirmosios dalies teiginį: "Politinės partijos ir politinės organizacijos bei jų koalicijos... sudaro... frakciją" (panašaus turinio formuluotės yra šio straipsnio antrojoje dalyje, taip pat Seimo statuto 9, 9-2, 26 straipsniuose). Parlamento frakcijas formuoja tik patys parlamento nariai vadovaudamiesi parlamento nustatyta frakcijų

43


sudarymo tvarka (dažniausiai pagal pažiūras ir politinius tikslus), o ne politinės partijos, politinės organizacijos ar jų koalicijos, kaip tai nustatyta Seimo statuto 25 straipsnio pirmojoje dalyje. Nors frakcijos paprastai yra glaudžiai susijusios su politinėmis partijomis, tačiau tai nereiškia, kad frakcija yra politinė partija Seime, kad kiekviena savo atstovus Seime turinti partija kartu yra ir frakcija. Tokia išvada darytina iš Konstitucijoje įtvirtinto laisvo mandato principo.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo (apkalta):„Apkalta - ypatinga parlamentinė procedūra, kai iš užimamų pareigų yra pašalinami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti aukščiausi

valstybės pareigūnai: pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų gali būti pašalintas Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, taip pat apkaltos proceso tvarka gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Pabrėžtina, kad apkalta galima tik esant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems pagrindams: šiurkščiam Konstitucijos pažeidimui, priesaikos sulaužymui arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos - Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą.

Įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, - spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali. Pagal Konstituciją tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu.

Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus - Seimo narius. Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės - Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje.

Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams, - tokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės pareigūnas ar kitas subjektas.

Seimas, kaip Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, veikia pagal Konstitucijoje jam Tautos nustatytus įgaliojimus. Vadinasi, Seimo, kaip Tautos atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus atstovus. Kadangi pagal Konstituciją tik Seimas gali spręsti, ar pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas negali būti pakeistas ar panaikintas referendumu, rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu. Vadinasi, jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis.

5. Respublikos Prezidentas - vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų valstybės pareigūnų, kuriuos Seimas apkaltos proceso tvarka gali pašalinti iš užimamų pareigų. Respublikos Prezidento apkalta Seime nėra Respublikos Prezidento - vienos iš valstybės valdžią vykdančių institucijų teisinis ginčas su Seimu - kita valstybės valdžią vykdančia institucija. Respublikos Prezidento apkalta - tai asmens, užimančio Respublikos Prezidento pareigas, konstitucinės atsakomybės Tautai būdas: Tauta per savo atstovybę - Seimą sprendžia, ar asmenį, užimantį Respublikos Prezidento pareigas, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė nusikaltimą, pašalinti iš užimamų pareigų.

Šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų.

Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją asmuo, kuriam Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, pritaikė konstitucinę sankciją - pašalino jį iš užimamų pareigų, konstitucinės atsakomybės negali išvengti nei naujais Respublikos Prezidento rinkimais, nei referendumu, nei kuriuo nors kitu būdu. Pabrėžtina ir tai, kad nei referendumas, nei nauji Respublikos Prezidento rinkimai negali būti ir pagal Konstituciją nėra piliečių pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Seimu, apkaltos proceso tvarka pašalinusiu Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, pareiškimo būdas.

6. Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, - teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą,

44


priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės - pašalinimo iš užimamų pareigų.

Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats - sulaužęs priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai Konstitucijos. Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidžiančiais Konstituciją ir kurį Seimas - Tautos atstovybė apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.

Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kai visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos, turi būti sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad išrinktas Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją gali pradėti eiti savo pareigas tik po to, kai prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.

Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo - Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

7. Minėta, kad apkalta yra viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją ir kuris apkaltos proceso tvarka Seimo - Tautos atstovybės buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.

Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis. Apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet daug platesnė - užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką. Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra "bausmė ", skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos - pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas - užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.

Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.

8. Vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriems esant tam tikras Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra "paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas". Atskleidžiant tai, kokie konstituciniai teisiniai padariniai asmeniui kyla dėl to, kad jis apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už nusikaltimo padarymą, būtina atsižvelgti ir į Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris nebaigė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad jeigu asmuo buvo teismo nuteistas už nusikaltimo padarymą ir atliko jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jis gali būti renkamas Seimo nariu.

Šiame kontekste paminėtina, kad baudžiamajame įstatyme numatyti nusikaltimai gali būti ne tik sunkūs, bet ir nesunkūs, jie gali būti padaryti ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, jie gali būti labiau arba mažiau pavojingi, jie gali sukelti labai sunkius padarinius ir tokius padarinius, kurie nėra sunkūs, jie gali būti savanaudiški arba nesavanaudiški, susiję su einamomis pareigomis (tarnyba) arba su jomis nesusiję ir t. t. Nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad asmuo savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan. Kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad jie tiesiogiai nėra susiję su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu. Todėl pačioje Konstitucijoje (56 straipsnio 2 dalis) yra expressis verbis nustatyta išimtis padarinių, kurie atsiranda dėl to, kad asmuo apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už nusikaltimo padarymą, atžvilgiu. Iš Konstitucijos 74 straipsnio ir 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nusikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas Seimo nariu, numatydama išimtį padarinių, kylančių pritaikius Konstitucijos 74 straipsnyje numatytą sankciją už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, atžvilgiu, reiškia, kad Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, - Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti Seimo nariu.

Minėta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės - pašalinimo iš užimamų pareigų. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš

45


užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, pagal Konstituciją tenka atsakomybė išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.

Atsižvelgiant į tai, kad viena iš Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kai asmuo gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra "jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu", konstatuotina, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas (yra nustatytas leidimas būti renkamam) asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą.“

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo (apie Seimo nario įgaliojimus):„1. Seimas - Tautos atstovybė. Konstitucinė Seimo, kaip Tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios

institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).2. Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas:

Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad minėtos Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui - Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, apibrėžti tokie Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis, įtvirtintas toks Seimo nario teisinis statusas, kad Seimas - Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, o Seimo nariai galėtų nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinius įgaliojimus ir eidami savo pareigas vadovautųsi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine, nebūtų varžomi jokių mandatų.

Leisdamas įstatymus, vykdydamas kitas funkcijas Seimas, taip pat kiekvienas Seimo narys yra saistomi Konstitucijos, konstitucinių įstatymų ir įstatymų, taip pat Seimo statuto, turinčio įstatymo galią.

3. Pagal Konstituciją Seimo įgaliojimai gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir įstatymuose; kai kuriais atvejais tai, kad tam tikri Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai gali būti sukonkretinami įstatymais, Konstitucijoje yra nurodyta tiesiogiai; Seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti Seimo konstitucinėms funkcijoms įgyvendinti; kaip įgyvendindamas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą teisę įstatymais sukonkretinti savo tam tikrus konstitucinius įgaliojimus, taip ir įstatymais nustatydamas tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Seimas yra saistomas Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

4. Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs: "Kad tinkamai vykdytų savo, kaip parlamento, funkcijas ir įgyvendintų savo konstitucinius įgaliojimus, Seimui - Tautos atstovybei reikia turėti išsamią, objektyvią informaciją apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Tokios informacijos turėjimas yra būtina prielaida tam, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę."

Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo (apie Seimo nario statusą, mandatą):„5. Seimą sudaro Seimo nariai - Tautos atstovai. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Atlikdamas savo konstitucinę

priedermę atstovauti Tautai Seimo narys dalyvauja vykdant visas konstitucines Seimo funkcijas bei vykdo visus Seimo nario įgaliojimus.Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą. Pagal Konstituciją teisės

aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, taip pat turi būti nustatytas toks Seimo nario teisinis statusas, kad kiekvienas Seimo narys turėtų galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo - Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus.

Pabrėžtina, kad Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, t. y. kaip tokį Tautos atstovą, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla.

6. Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Pagal Konstituciją Seimą sudaro 141 Seimo narys. Taigi Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkti ne mažiau kaip 85 Seimo nariai. Konstitucijos 65 straipsnyje nustatyta, kad naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas; jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui. Konstitucijos 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys; konstatuotina, kad tai yra vienintelė Konstitucijos nuostata, kurioje expressis verbis įtvirtintas vieno - vyriausiojo pagal amžių - išrinkto Seimo nario įgaliojimas Seime, kurį jis turi iki jam įgyjant visas Tautos atstovo teises.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Seimo nario išrinkimas savaime nereiškia, kad išrinktas Seimo narys įgyja visas Tautos atstovo teises. Visų Tautos atstovo teisių įgijimas Konstitucijoje yra siejamas su Seimo nario priesaika, kurią išrinktas Seimo narys turi duoti Seimo posėdyje. Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad tol, kol išrinktas Seimo narys neprisiekia, jis neturi visų Tautos atstovo teisių - toks išrinktas Seimo narys dar nėra Tautos atstovas, jis dar neturi Seimo nario įgaliojimų ir dar negali jų vykdyti.

Konstitucinės nuostatos, kad Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį, ir kad nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas, aiškinamos Konstitucijoje įtvirtinto Seimo veiklos nepertraukiamumo principo kontekste, suponuoja tai, kad naujai išrinktas Seimas kaip visavertė Tautos atstovybė turi pradėti funkcionuoti būtent nuo šio posėdžio pradžios. Kadangi pagal Konstituciją Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, išrinkti Seimo nariai pagal Konstituciją privalo prisiekti pirmame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokią Seimo nario priesaikos davimo tvarką, kad visi Seimo nariai prisiektų būtent pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Išimtis galėtų būti padaryta tik tiems išrinktiems Seimo nariams, kurie negali atvykti į pirmąjį naujai išrinkto Seimo posėdį dėl ypač svarbių pateisinamų priežasčių (pavyzdžiui, dėl ligos); pagal Konstituciją toks išrinktas Seimo narys privalo prisiekti artimiausiame Seimo posėdyje, kai tik išnyksta ypač svarbi pateisinama priežastis, dėl kurios šis išrinktas Seimo narys negalėjo prisiekti pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje.

Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato; dėl to Seimas priima nutarimą. Pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai išrinkti Seimo nariai nesirenka į pirmąjį naujai išrinkto Seimo posėdį arba kai jie į jį susirenka, bet neprisiekia. Toks išrinkto Seimo nario elgesys, kai jis

46


neatvyksta į pirmąjį naujai išrinkto Seimo posėdį be ypač svarbių pateisinamų priežasčių arba į jį atvyksta, bet neprisiekia, vertintinas kaip šio išrinkto Seimo nario atsisakymas prisiekti ir turi sukelti Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje numatytus teisinius padarinius - Seimo nario mandato netekimą. Taip pat vertintinas ir tokius pačius teisinius padarinius turi sukelti toks išrinkto Seimo nario elgesys, kai jis neprisiekia artimiausiame Seimo posėdyje, kai tik išnyksta ypač svarbi pateisinama priežastis, dėl kurios šis išrinktas Seimo narys negalėjo prisiekti pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Dėl to Seimas privalo priimti nutarimą.

Seimo nario priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti; nuo priesaikos davimo jam atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

Seimo nario priesaikos tekstas yra nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje. Seimo narys įsipareigoja būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, Lietuvos žmonių gerovei. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Taigi Seimo nario priesaika įpareigoja jį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

7. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas vienas iš esminių Seimo nario konstitucinio teisinio statuso elementų - Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvas mandatas. Konstitucija įtvirtina laisvą Seimo nario mandatą ir draudžia imperatyvų mandatą.

Seimo nario laisvo mandato esmė - Tautos atstovo teisė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo nario. Seimo nario atšaukimas prieš laiką būtų vienas iš imperatyvaus mandato elementų. Demokratinės valstybės nepripažįsta parlamento nario imperatyvaus mandato, taigi ir galimybės atšaukti parlamento narį iš pareigų prieš laiką (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d., 1999 m. lapkričio 9 d., 2001 m. sausio 25 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso esmę ir yra neatskiriamai susijęs su Seimo narių lygybe. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe. Jeigu Seimo narių teisės būtų diferencijuojamos taip, kad faktiškai jiems būtų nustatytos nevienodos galimybės dalyvauti Seimo darbe, tai būtų pažeidžiamas esminis šios atstovaujamosios institucijos principas - parlamento narių lygybė, vadinasi, Seimo nariai neturėtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti visos Tautos interesų. Seimo nario laisvo mandato ir Seimo narių lygybės principų turi būti laikomasi ir nustatant Seimo vidinę struktūrą. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas - viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d., 1999 m. lapkričio 9 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Kartu pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Minėta, kad Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio. Seimo nario laisvas mandatas - ne Tautos atstovo privilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje Seime, kad Tautos atstovybė Seimas veiks tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Dėl to Seimo nario laisvas mandatas negali būti naudojamas ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Jis negali būti naudojamas Seimo nario ar jam artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, jų asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais, t. y. partikuliariais interesais. Pagal Konstituciją Seimo narys yra ne politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų, interesų grupių, teritorinių bendruomenių, savo apygardos rinkėjų atstovas Seime - jis atstovauja visai Tautai.

Konstitucinis Seimo nario laisvo mandato įtvirtinimas, taip pat Seimo, kaip Tautos atstovybės, esmė suponuoja Seimo konstitucinę pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaryta prielaidų Seimo nario laisvą mandatą naudoti ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet Seimo nario ar jam artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, jų asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais. Įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad Seimo narys dirbtų tik Tautai ir Lietuvos valstybei, išvengtų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų supriešinimo su Seimo nario ir jam artimų asmenų privačiais (asmeniniais ar grupiniais) interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais. Kartu Seimo nario veikla turi būti teisiškai reguliuojama taip, kad būtų įmanoma veiksmingai kontroliuoti, ar nėra minėto interesų supriešinimo, ar Seimo narys savo laisvo mandato nenaudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Seimo narys, nepaisantis minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti traukiamas atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.

8. Svarbiausios Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisės yra expressis verbis arba implicitiškai įtvirtintos pačioje Konstitucijoje. Vienas savo konstitucines teises Seimo narys realizuoja vienasmeniškai. Antai Seimo narys turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis); jis taip pat turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams, o šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka (Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalis). Seimo narys taip pat turi konstitucinę teisę pretenduoti užimti pareigas Seime; ši teisė apima teisę užimti Konstitucijoje tiesiogiai nurodytas pareigas Seime - Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo, taip pat teisę užimti kitas pareigas Seime, kurios numatomos Seimo statute, pagal Konstituciją nustatančiame Seimo struktūrą ir darbo tvarką ir turinčiame įstatymo galią (Konstitucijos 76 straipsnis). Kitas Konstitucijoje nustatytas teises Seimo narys įgyvendina kartu su kitais Seimo nariais. Antai ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė turi teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją (Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis); ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (Konstitucijos 61 straipsnio 2 dalis), kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalis); Seimo narių grupė gali inicijuoti apkaltos procesą Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams (Konstitucijos 74 straipsnis, Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 15 d. nutarimas). Seimo nariai turi teisę lygiais

47


pagrindais dalyvauti Seimui, kaip Tautos atstovybei, įgyvendinant visas jo, kaip Tautos atstovybės, konstitucines funkcijas ir vykdant visus jo, kaip Tautos atstovybės, įgaliojimus, nustatytus Konstitucijos 67 straipsnyje, kituose Konstitucijos straipsniuose, taip pat įstatymuose. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas yra Seimo nario konstitucinės priedermės atstovauti visai Tautai vykdymo būtina sąlyga.

Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį Seimo nario teises nustato įstatymas. Taigi Konstitucijoje yra numatyti du Seimo nario teisių teisinio reglamentavimo lygmenys: teisės, nustatytos pačioje Konstitucijoje, ir teisės, kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas. Minėta Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja Seimo pareigą įstatymuose nustatyti tokias Seimo nario teises, kad būtų užtikrinta galimybė Seimo nariams visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų; antai jis negali nustatyti tokių Seimo nario teisių, kurios nepagrįstai privilegijuotų Seimo narius, nes taip būtų nepaisoma inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Akivaizdu, kad Seimo struktūros ir darbo tvarkos teisinis reglamentavimas yra susijęs ir su Seimo nario teisių nustatymu, todėl minėtų Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies ir Konstitucijos 76 straipsnio nuostatų negalima priešpriešinti. Antai Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad nurodytos Konstitucijos 76 straipsnio nuostatos negalima aiškinti vien lingvistiškai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, ir kad jeigu Seimo struktūriniam padaliniui reikia nustatyti valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu. Lygiai taip pat jeigu Seimo nario teisės apima tam tikrus Seimo nario įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokie įgaliojimai pagal Konstituciją turi būti nustatomi įstatymu. Tačiau tuo mastu, kuriuo Seimo nario teisės yra susijusios tik su Seimo nario darbu Seime, t. y. su paties Seimo struktūra ir darbo tvarka, jos gali būti nustatytos Seimo statute.

<...>10. Kad Seimo narys galėtų nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, pareigas, pačioje Konstitucijoje yra nustatytos ne tik

tam tikros Seimo nario teisės, bet ir jo pareigos. Vienos Seimo nario pareigos Konstitucijoje yra suformuluotos expressis verbis. Kitos Seimo nario pareigos Konstitucijoje nėra suformuluotos expressis verbis, bet yra įtvirtintos implicitiškai - jos išvedamos iš Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso. Dar kitos Seimo nario pareigos yra įtvirtintos ne Konstitucijoje, bet žemesnės galios teisės aktuose - įstatymuose ir Seimo statute.

Konstitucijoje expressis verbis yra įtvirtintos tik kai kurios Seimo nario pareigos. Antai Seimo narys turi laikytis duotos Seimo nario priesaikos, įpareigojančios jį būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, Lietuvos žmonių gerovei (Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalis, įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 5 straipsnis). Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta Seimo nario pareiga jam einant savo pareigas vadovautis Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų.

Dar kitos Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra formuluojamos kaip tam tikri Seimo nariui taikomi apribojimai - kaip Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis bei darbu, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis, ir kaip draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis (Konstitucijos 60 straipsnis); šie apribojimai Seimo nariams Konstitucijoje yra nustatyti tam, kad būtų užtikrintas Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvas mandatas ir jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumas.

Seimo nariai, užimantys Konstitucijoje tiesiogiai nurodytas pareigas Seime - Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojas, be Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigų, turi ir kitas Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas (kartu ir atitinkamas teises). Antai Seimo Pirmininkas turi pareigą (kartu ir teisę) pasirašyti priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo, jeigu jo Konstitucijoje nurodytu laiku nepasirašo Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 149 straipsnio 2 dalis), pasirašyti Seimo priimtus įstatymus, jeigu jų Konstitucijoje nurodytu laiku nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 72 straipsnio 2 ir 4 dalys), pasirašyti kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą (Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalis), Konstitucijoje numatytais atvejais laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalis) arba laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą (Konstitucijos 89 straipsnio 2 dalis), būti Valstybės gynimo tarybos nariu (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis), ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu sušaukti neeilinę Seimo sesiją (Konstitucijos 64 straipsnio 2 dalis), teikti tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus (Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalis). Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas taip pat turi pareigą (kartu ir teisę) vadovauti Seimo posėdžiams (Konstitucijos 66 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad kai kurios Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje nėra formuluojamos expressis verbis, tačiau jos yra neatskiriamai susijusios su Seimo nario darbu Seime bei kita parlamentine veikla. Antai Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė paskirtis, Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis teisinis statusas suponuoja Seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti Seimo posėdžiuose, taip pat Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe.

Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį Seimo nario pareigas nustato įstatymas. Taigi Konstitucijoje yra numatyti du Seimo nario pareigų teisinio reglamentavimo lygmenys: pareigos, nustatytos pačioje Konstitucijoje, ir pareigos, kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas. Minėta Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja Seimo pareigą įstatymuose nustatyti tokias Seimo nario pareigas, kad būtų užtikrinta, jog Seimo nariai visavertiškai vykdys savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos.

Kaip minėta, pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo struktūros ir darbo tvarkos teisinis reglamentavimas yra susijęs ir su Seimo nario pareigų nustatymu. Seimo nario pareigos, nesusijusios su Seimo nario darbu Seime, t. y. su paties Seimo struktūra ir darbo tvarka, pagal Konstituciją turi būti nustatomos įstatymu. Tačiau tuo mastu, kuriuo Seimo nario pareigos yra susijusios tik su Seimo nario darbu Seime, t. y. su paties Seimo struktūra ir darbo tvarka, jos gali būti nustatytos Seimo statute.

11. Vienas iš Seimo nario konstitucinio teisinio statuso elementų yra Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijos. Vertinant Konstitucijoje įtvirtintų Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų visumą konstatuotina, kad šiuo atžvilgiu Seimo nario - Tautos atstovo konstitucinis teisinis statusas iš esmės skiriasi nuo kitų piliečių ir kitų valstybės pareigūnų konstitucinio teisinio statuso.

11.1. Konstitucinių Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų sistema inter alia apima Seimo nario imunitetus. Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta, kad Seimo nario asmuo neliečiamas (1 dalis), kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (2 dalis).

11.2. Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas - bendrąja tvarka atsakomybėn jis gali būti traukiamas tik už asmens įžeidimą ar šmeižtą.

48


11.3. Konstitucijoje taip pat numatyta ypatinga Seimo nario mandato panaikinimo tvarka: pagal Konstitucijos 74 straipsnį Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti Konstituciją šiurkščiai pažeidusio, priesaiką sulaužiusio, nusikaltimą padariusio Seimo nario mandatą.

11.4. Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

11.5. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime konstatavo, kad Seimo nario atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai, taip pat kad Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje. Toks konstitucinis Seimo nario atlyginimo už darbą reguliavimas yra nustatytas tam, kad Seimo narys galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.

11.6. Konstitucijoje įtvirtinta ir tokia Seimo nario parlamentinės veiklos garantija, kad Seimo nario išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto (Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalis).

11.7. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį Seimo nario veiklos garantijas nustato įstatymas. Taigi Konstitucijoje yra numatyti du Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų sistemos teisinio reglamentavimo lygmenys: garantijos, nustatytos pačioje Konstitucijoje, ir garantijos, kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas. Pažymėtina, kad minėta Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja Seimo pareigą įstatymuose nustatyti tokią Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų sistemą, kad būtų užtikrinta galimybė Seimo nariams visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų; jis inter alia negali nustatyti tokių garantijų, kurios nepagrįstai privilegijuotų Seimo narius, nes taip būtų nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Minėta, kad pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo struktūros ir darbo tvarkos teisinis reglamentavimas yra susijęs ir su Seimo narių darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų nustatymu. Jeigu Seimo nario parlamentinės veiklos garantijos yra susijusios su iš to kylančiomis pareigomis Seimui neatskaitingoms institucijoms, jų pareigūnams, kitiems asmenims, tokios garantijos pagal Konstituciją turi būti nustatomos įstatymu. Tačiau tuo mastu, kuriuo Seimo nario darbo Seime ir kitos parlamentinės veiklos garantijos yra susijusios tik su Seimo nario darbu Seime, t. y. tik su paties Seimo struktūra ir darbo tvarka, jos gali būti nustatytos Seimo statute.

11.8. Minėta, kad Seimo, kaip Tautos atstovybės, ir Seimo narių, kaip Tautos atstovų, veikla yra nepertraukiama. Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas kasmet renkasi į dvi eilines - pavasario ir rudens - sesijas; pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną, o rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną; Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Konstitucijos 64 straipsnio 2 dalyje numatytos neeilinės Seimo sesijos: neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais - Respublikos Prezidentas.

Pagal demokratinių valstybių parlamentinę tradiciją parlamento sesija apima parlamento posėdžius bei tarp jų vykstančius parlamento komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžius. Seimo sesijų forma - Seimo posėdžiai ir tarp jų vykstantys Seimo struktūrinių padalinių posėdžiai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad dalyvavimas Seimo posėdžiuose yra konstitucinė Seimo nario pareiga. Seimas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų užtikrintas šios Seimo narių konstitucinės pareigos - pareigos dalyvauti Seimo posėdžiuose - vykdymas. Vadinasi, Seimas turi inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Seimo nario nedalyvavimas Seimo posėdžiuose būtų galimas tik esant ypač svarbioms pateisinamoms priežastims. Pabrėžtina, kad toks Seimo nario elgesys, kai jis be ypač svarbios pateisinamos priežasties nedalyvauja Seimo posėdžiuose, vertintinas kaip Seimo nario - Tautos atstovo konstitucinės priedermės neatlikimas; pagal Konstituciją šis nedalyvavimas Seimo posėdžiuose negali nesukelti atitinkamų teisinių padarinių (teisinės atsakomybės) Seimo nariui, nedalyvaujančiam Seimo posėdžiuose be ypač svarbios pateisinamos priežasties. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė paskirtis, konstitucinė Seimo nario priedermė atstovauti Tautai, Seimo nario konstitucinis teisinis statusas suponuoja ir tai, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų užtikrinti veiksmingą Seimo narių dalyvavimo Seimo posėdžiuose kontrolę, taip pat nuolatinį, sistemingą visuomenės (rinkėjų) informavimą apie Seimo narių dalyvavimą Seimo posėdžiuose ir jų viešą balsavimą Seime svarstomais klausimais.

Kita vertus, Seimo sesijos nėra vienintelė Seimo veiklos forma, o dalyvavimas Seimo sesijose nėra vienintelė Seimo nario darbo Seime, jo parlamentinės veiklos forma. Minėta, kad pagal Konstituciją Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veikla yra nepertraukiama; kiekvienas Seimo narys turi turėti galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo - Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus. Tad pagal Konstituciją Seimo nariai savo, kaip Tautos atstovų, pareigas vykdo ir ne Seimo sesijų metu. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo, kaip Tautos atstovybės, veiklos nepertraukiamumo principas suponuoja tai, kad laikas tarp Seimo sesijų nėra Seimo narių atostogos ar kitoks jų poilsio laikas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario darbo sąlygų įstatyme nustatyta, kad Seimo nario darbo laikas nenormuotas (3 straipsnis). Be to, jokiuose teisės aktuose apskritai nėra numatytos Seimo nario atostogos. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, ir iš Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas. Taip pat pažymėtina, jog Seimo nario atostogų įstatyminis įtvirtinimas užtikrintų ir tai, kad nebebūtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui.

11.9. Seimo nario konstitucinio teisinio statuso, kurio esmę atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvas mandatas, elementas yra ir asmenų, buvusių Seimo nariais, socialinės garantijos. Įstatymu nustatant šias garantijas privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų.“

XIV. Įstatymų leidyba.

Žr. Konstituciją, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymąTaip pat žr. priedą – ištrauką iš KT nutarimo.

LR Konstitucijoje nustatyta:„68 straipsnisĮstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.

49


Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

69 straipsnisĮstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo

narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.

Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

70 straipsnisSeimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos

Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų

paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

71 straipsnisRespublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir

oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas

įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai

paskelbti Respublikos Prezidentas.Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja

po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

72 straipsnisRespublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti.Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento

teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.“

Iš internetinių konspektų:Teisės formavimas, teisėkūra

Teises formavimuisi kiekvienoje šalyje svarbia reikšme turi istoriniai, kulturiniai, ekonominiai, demografiniai etc. veiksniai bei išorinis poveikis. Teises formavimasi didele dalimi lemia ir valdantysis elitas bei jo interesai. Teises formavimasis yra procesas - jis prasideda nuo teisines sampratos ir tautos valios formavimosi ir uzsibaigia teisekuros procesu.

Remiantis e t a t i s t i n e teorija, teise kuria valstybe.šiuo atveju teise ir teisekura sutampa, istatymas yra teisekuros rezultatas.

S o c i o t a r i n e j e teorijoje teise suprantama kaip gerio ir teisingumo suvokimas. Istatymu leidejas, atlikdamas savo funkcijas, turi atitikti nustatytus idealus, teises aktai tik išreiškia teise. Išmintingas istatymu leidejas tik atitinkancius demokratine vertybiu sistema istatymus.

Teises formavimas susideda iš dvieju stadiju:1.Iki kompetentingu instituciju veiklos. (Tai objektyvus veiksniai, kurie suformuoja poreiki reguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius teises pagalba).

2.Kompetentingu instituciju veikla. (Teisekura:priimami teises aktai, kuriu pagalba teises poreikis igyvendinamas.)

Teisekura - tai valstybes kompetentingu instituciju ir visos tautos oficialiai istatymais nustatyta veikla, skirta parengti ir išleisti teises norminius aktus.

Teisekura - valstybine vadovavimo forma, uzbaigianti teises formavimo procesa, kuria tautos valstybinei valiai suteikiamas visuotinis pobudis istatymo arba kitokio norminio akto pavidalu.

Teisekura - tam tikras procesas, kurio metu sukuriami teises norminiai aktai. Tai nera vienkartinis aktas, o procesas, susidedantis iš daugelio butinu veiksmu, kuriu išdavoje sukuriamas teises aktas.

50


Kiekvienoje teises sistemoje ar šalyje teisekuros objektai yra skirtingi. Kontinentines teises sistemoje subjektais pripazistamos atstovaujamosios valstybes institucijos (parlamentai). Bendrosios teises valstybese - parlamentai ir teismai (precedento atvejai). Socialistines teises valstybese - aktyvi sankcionuota teisekura (visuomeniniu organizaciju aktai tampa teises aktais arba teises aktus priima visuomenines organizacijos kartu su valstybes institucijomis, pvz. Profsajunga su ministru taryba).

Teisekura remiasi tam tikrais principais: planavimo, viešumo, demokratijos, moksliškumo, teisetumo, konkurencijos, kompetencijos, informacinis (pats Normantas sake, kad nesupranta, kodel informacinis priskiriamas prie teisekuros principu ir nesupranta, kas tai yra).

Ivairus teises aktai yra placiausiai teisekura apibudinanti savoka, susijusi su normine veikla. Reikšmingiausia vieta tarp ju uzima istatymai. Istatymu leidybos procesas - sudetine ir pati reikšmingiausia teisekuros dalis. Tai salygoja istatymu vieta teises norminiu aktu sistemoje (istatymas - didziausia galia turintis teises aktas).

Įstatymų leidybaĮstatymų leidybos procesas laiko atzvilgiu skirstomas i tam tikras stadijas. Laiko stadijos atskiriamos pagal igaliotu subjektu vykdomus veiksmus bei atsirandancius teisinius santykius, kaip tu veiksmu rezultata.

Įstatymų leidybos procesas yra visuma veiksmu, kuriuos privalo atlikti subjektai, turintys teisinius igalinimus dalyvauti istatymu leidybos procese ir tuo realizuodami istatymu jiems suteikta teise.

Įstatymų leidybos stadijos:(bendras pavadinimas - istatymo promulgavimas) 1.Istatymu leidybos iniciatyvos teises realizavimas; 2.Istatymo projekto svarstymas komitetuose ir parlamente; 3.Istatymo projekto priemimas; 4.Istatymo pasirašymas ir priemimas;

1.Iniciatyvos teises realizavimas.

Teises doktrinoje istatymu leidybos teise suvokiama placiaja ir siauraja prasme.S i a u r a j a - tai kompetentingu valstybes instituciju bei asmenu teise siulyti istatymu leidybos institucijai nauja istatyma, jau esanciu istatymu pakeitimus ir papildymus, pateikiant siulymus ar parengta projekta, kuriuos parlamentas privalo išnagrineti. Iniciatyvos teise šiuo atveju nereiškia parlamento pareigos istatyma priimti, o tik pareiga ji svarstyti. šiuo atveju yra numatytos dvi išimtys; A.Kai Teises ir teisetvarkos komitetas konstatuoja, kad projektas prieštarauja Konstitucijai ir kartu su juo nera pateiktas Konstitucijos pakeitimo projektas; B.Analogiška istatymo projekta Seimas per pastaruosius 6 men. jau buvo atmetes;

P l a c i a j a - tai sietina su pilieciu politinemis teisemis.Suprantama kaip pilieciu teise dalyvauti valstybes valdyme. Ja turi visi pilieciai, taciau istatymu leidybos institucija nesaistoma isipareigojimu butinai svarstyti šiuos siulymus ar projektus.Seimo Statutas numato, kad tokie projektai, kurie yra pateikti ne tu subjektu, kuriuos nustato Konstitucija, svarstymui neperduodami, taciau uzregistruojami ir su jais supazindinami atitinkami komitetai.

Konstitucijos 68 str. numato, kad istatymu leidybos iniciatyvos teise turi Seimo nariai, Prezidentas, Vyriausybe, o taip pat 50 tukst. Lietuvos pilieciu, turinciu rinkimu teise. 50 tukst.pilieciu turi teise pateikti istatymo projekta ir parlamentas ji privalo svarstyti. Iki 1998 m. gruodzio men. ši Konstitucijos norma neturejo realizavimo mechanizmo. Mechanizma nustate tada priimtas "LR pilieciu istatymu leidybos iniciatyvos istatymas"

Pilieciams siulant istatymo projekta veikia panaši tvarka, kaip ir inicijuojant referenduma. Sudaroma iniciatyvine grupe, kurioje turi buti ne maziau 10 rinkimu teise turinciu asmenu. Ji uzregistruojama Vyriausioje rinkimu komisijoje (VRK). VRK surašo registravimo akta, kuriame išvardinami iniciatoriai, pateikiama istatymo formuluote. Tuomet pradedami rinkti parašai.Paprasto istatymo projektui parašams surinkti nustatytas 2 menesiu terminas, Konstitucijos pakeitimui - 4 menesiai. Po to per 15 dienu parašu autentiškuma patikrina VRK ir kartu su savo išvadomis parašus pateikia Seimui. Išvadu gavimo diena Seimo kancleris projekta iregistruoja ir praneša, kad toks projektas yra gautas.Jei nesurenkama pakankamai parašu, tai inicijuoti parašu rinkima iš naujo galima ne anksciau kaip po 6 menesiu. Taciau nesurinkus reikiamo parašu kiekio ta pati projekta bet kada gali siulyti Prezidentas, Vyriausybe ar bet kuris Seimo narys.

P r a k t i š k a i viskas vyksta taip:Istatymo leidybos iniciatyvos teise turintis subjektas pateikia projekta ir kartu su juo - aiškinamaji rašta. Aiškinamajame rašte turi buti pagristas siulomo projekto reikalingumas, jo analize, nurodyta, kaip šiuo metu reglamentuojami projekte minimi santykiai, kokiu rezultatu laukiama, kai prades veikti šis projektas, kokios bus neigiamos pasekmes, kaip ju išvengti, kaip šis aktas isikorporuos i esama teises sistema; reikia nurodyti, ar aktas neprieštarauja Europos Zmogaus teisiu ir laisviu

51


konvencijai ir ES dokumentams; nurodoma, kiek tokio projekto igyvendinimas kainuos (kiek lešu teks skirti iš biudzeto), pateikiamos specialistu išvados ir vertinimai.Toks projektas yra registruojamas Seimo posedziu sekretoriate, gautu pasiulymu ir aktu registre, jam suteikiamas numeris.

(Anksciau buvo numatyta, kad jei iniciatoriai negali parašyti aiškinamojo rašto, tai Seimo kancleris turejo kreiptis i seimo Teises departamenta, kad jiems padetu ta rašta surašyti, bet dabar to nera. Normantas sake, kad jei jau iniciatoriai yra tokie asilai, kad nesugeba parašyti aiškinamojo rašto, tai ir tas ju projektas yra šudas.)

Uzregistravus registre projektas perduodamas Teises departamentui. Pastarasis turi per 7 dienas pateikti išvada del juridiniu techniniu reikalavimu, del aiškinamojo rašto, ar jis atitinka reikalavimus bei perduoda projekta Seimo kancleriui.Jei projekto iniciatoriai buvo Seimo nariai, Prezidentas ar pilieciai, projektas siunciamas i Europos teises biura prie Vyriausybes patikrinimui, ar projektas atitinka ES aktus.Baigiamojoje registravimo stadijoje Seimo pirmininkas arba Seimo valdyba gali projekta pateikti atitinkamam Seimo komitetui preliminariniam svarstymui.

Pateikimo stadija

Seimo posedyje projekta pateikia iniciatoriai. Seimo darbotvarke nustato Seimo Seniunu sueiga (neseniai ivesta naujove). Pilieciu teikiamas istatymo projektas turi buti pateikiamas ne veliau kaip per savaite sesijos metu, o tarp sesiju - pirmame kitos sesijos posedyje. Seimas gali: 1.pradeti svarstymo procedura; 2.atideti svarstyma, nurodant iniciatoriams ka, reikia pataisyti; 3.atmesti projekta;Jei svarstymas pradedamas, pirmiausia sprendziama, ar pateikti projekta svarstyti visuomenei. Visi sprendimai priimami paprasta balsu dauguma. Išimtys - atmesti arba pateikti svarstyti visuomenei sprendimas priimamas ne maziau kaip 1/4 Seimo nariu balsu. Priimamas sprendimas, ar projektas bus svarstomas paprasta, ar skubos, ar ypatingos skubos tvarka.

(Skubos tvarka - mazinami laiko tarpai tarp atskiru proceduru. Skubos tvarka gali siulyti nagrineti Prezidentas, Seimo pirmininkas, Vyriausybe, opozicijos lyderis, Seimo valdyba, pagrindinis komitetas, frakcija. Pasiulymas priimamas, jei uz ji balsuoja ne maziau, kaip 1/5 Seimo nariu.Ypatingos skubos tvarka - Sujungiamos nagrinejimo ir priemimo proceduros. Inicijuoti gali Prezidentas, Seimo pirmininkas, Vyriausybe. Sprendimas priimamas, jei uz ji balsavo ne maziau kaip 1/4 Seimo nariu.)

Jei projekto igyvendinimui reikia papildomu lešu, t.y., jis yra susijes su biudzeto koregavimu, reikia nuspresti iš kur imti lešas ir numatyti biudzeto pakeitimo projekta.

Procedura susideda: 1.svarstymas pagrindiniame komitete (kuriame komitete svarstyti siulo Seimo sueiga, bet paprastai svarstoma tame k-tete, kuris atitinka projekto specifika); 2.svarstymas Seimo posedyje; 3.priemimas;

1.Svarstymas pagrindiniame komitete;

Pagrindinis komitetas turi paskelbti informacija, kad toks projektas bus svarstomas ir nurodyti terminus, iki kada pateikti pasiulymus.Dabar isigaliojo nauja svarstymo komitetuose forma - klausymai (nuo zodzio - išklausyti). Komitetas sukviecia visus asmenis, kurie pateike pastabas ir pasiulymus ir ju pasiulymus irašo i komiteto pateikta išvada.Komitetas priima viena iš sprendimu: pritarti projektui; paskelbti projekta svarstyti visuomenei; grazinti patobulinti; atmesti;Jei nusprendziama projekta toliau svarstyti, projektas ir komiteto išvados perduodami Seimo Dokumentu skyriui suredaguoti (tai yra nauja - anksciau Dok. skyrius redaguodavo jau priimta Seime projekta ir Normantas pešdavosi su Dokumentu skyriumi del kiekvieno zodzio).

2.Svarstymas Seimo posedyje

Seimui pateikiamos komiteto išvados, pasiulymai, vyksta diskusijos. Galimi keli variantai: -pritarti komiteto patvirtintam projektui su Seimo posedzio metu patvirtintomis pataisomis ir numatyti priemimo data (ne veliau, kaip 2 dienos po svarstymo); -pateikti projekta svarstyti visuomenei; -grazinti komitetui patobulinti; -grazinti iniciatoriams patobulinti; -atmesti;

52


3.Priemimas:

Pagrindinis komitetas pateikia iš naujo surašyta projekta.Pranešejas aptaria pastabas ir pataisas. Nutariama, kaip bus nagrinejama: -pastraipsniui; -kitaip (pirmiausia nagrinejamos principines nuostatos, o paskui - visas tekstas);Istatymo priemimo proceduros metu siulymai atmesti projekta jau nebepriimami. Projektas, nesurinkes paprastosios balsu daugumos, laikomas nepriimtu.N a u j i e n a: kol priimto istatymo Seimo pirmininkas dar nepateike pasirašyti Prezidentui, pagrindinis komitetas, Seimo pirmininkas ar 1/5 Seimo nariu gali kreiptis motyvuotu raštu del Seimo Statuto pazeidimu priemimo momentu. Toki kreipimasi išnagrineja Etikos ir proceduru komisija ir pateikia savo išvadas. Kol Etikos komisija nepateike išvadu, istatymas Prezidentui pasirašyti neteikiamas. Jei etikos komisija nustato pazeidimus, Seimas balsuoja ar pripazinti ši istatymo priemima netekusiu galios, ar palikti galioti. Jei istatymas pripazistamas netekusiu galios (padaryti pazeidimai leme sprendima), tai priemimo procedura pradedama iš naujo nuo tos vietos, kur buvo padarytas pazeidimas. Jei projektas atmetamas, vel ji pateikti galima ne anksciau, kaip po 6 menesiu.

Pasirašymas

Prezidentui pasirašyti istatyma teikia Seimo pirmininkas.Pasirašymo prasme - Prezidentas gauna autentiška istatyma, tai patvirtina Seimo pirmininkas.Prezidentas istatyma pasirašyti turi per 10 dienu. Yra 3 variantai: 1.pasirašyti; 2.grazinti su savo pastabomis ir pasiulymais (veto teise); 3.nieko nedaryti (tada pasirašo Seimo pirmininkas);

Jei Prezidentas grazina istatyma su pastabomis, Seimo pirmininkas Seimui apie tai praneša per artimiausia posedi. Ne veliau, kaip kito posedzio diena Seimas turi nuspresti ar: 1.svarstyti grazintaji istatyma iš naujo. Tokiu atveju svarstymas turi ivykti ne veliau kaip po savaites. Svarstyme išklausomas pagrindinis komitetas, papildomu komitetu pranešimai, vyksta bendra diskusija; 2.laikyti istatyma nepriimtu. Seimas gali pavesti vienam iš komitetu parengti nauja istatymo projekta arba sudaryti tam darbo grupe;Po svarstymo tame paciame Seimo posedyje vyksta grazinto istatymo priemimas. Pirmiausia balsuojama, ar priimti visa istatyma be pakeitimu, kuriuos siulo Prezidentas. Cia susiduriama su Prezidento veto teises iveikimo salygomis. veto iveikiamas, jei uz projekta balsuoja absoliuti balsu dauguma (daugiau kaip 1/2 Seimo nariu), o jei istatymas konstitucinis - ne maziau kaip 3/5 Seimo nariu. Jei veto iveikti nepavyko, balsuojama, ar priimti istatyma su Prezidento pataisomis ir papildymais. Su papildymais istatymas priimamas, jei uz balsavo dauguma posedyje dalyvavusiu Seimo nariu.

Tarptautines sutartys

Seimas atlieka tarptautiniu sutarciu ratifikavima bei denonsavima. Sutartys laikomos ratifikuotomis, jei uz tai balsuoja ne maziau kaip 2/5 Seimo nariu. Denonsavimas - jei uz balsuoja ne maziau kaip 3/5 Seimo nariu. T.Y. abiem atvejais reikalinga kvalifikuota balsu dauguma.

Istatymas isigalioja nuo tos dienos, kai jis paskelbiamas "Valstybes ziniose".“

Ypatinga Seimo statuto priėmimo tvarka:Nors Seimo statutas turi įstatymo galią, kai kurios procedūros, palyginti su paprastų įstatymų priėmimu, skiriasi: Seimo statutą pasirašo ne Respublikos Prezidentas (kaip kitus įstatymus), o Seimo Pirmininkas (taigi Prezidentas negali jo ir vetuoti). Jis įsigalioja kitą dieną nuo jo paskelbimo (jei jame nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data), o ne nuo paskelbimo dienos (kaip kiti įstatymai; jei juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data).

Ypatingas ir valstybės biudžeto priėmimas: jo projektą sudaro Vyriausybė ir teikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimo:

„3. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros."Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsniu, kuriame nustatyta: "Seimo struktūrą ir darbo tvarką

nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią."Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d.,

2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad abi šios nuostatos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti vertinama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata,

53


įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.

4. Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis - inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą. Kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime suponuoja ir tai, kad šią teisę kiekvienas Seimo narys gali įgyvendinti pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo, kaip Tautos atstovybės, struktūrinius padalinius, nurodytus Seimo statute. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją tam tikri įstatymų projektai Seimui gali būti pateikti tik kai tam tikri Konstitucijoje nurodyti subjektai įgyvendina tam tikrus Konstitucijoje expressis verbis jiems nustatytus įgaliojimus; antai Respublikos Prezidentas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas), Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas, 130 straipsnis), Seimas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas (Konstitucijos 67 straipsnio 8 punktas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgyvendindamas konstitucinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę kiekvienas Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius gali parengti ir pateikti Seimui svarstyti bet kurio įstatymo projektą, - išskyrus tuos, kurie pagal Konstituciją Seimui gali būti pateikti tik kai tam tikri Konstitucijoje nurodyti subjektai įgyvendina tam tikrus Konstitucijoje expressis verbis jiems nustatytus įgaliojimus, - nepriklausomai nuo to, kokiam Seimo struktūriniam padaliniui ar padaliniams Seimo narys priklauso, nuo šio padalinio ar padalinių paskirties, įgaliojimų ir t. t.

Seimo narys pats arba kartu su kitais Seimo nariais, arba per Seimo statute nurodytus Seimo struktūrinius padalinius gali teikti pastabas, pasiūlymus, pataisas, papildymus dėl Seime svarstomo įstatymo projekto. Tokių pastabų, pasiūlymų, pataisų, papildymų teikimas nelaikytinas įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo įgyvendinta; pastabų, pasiūlymų dėl svarstomo įstatymo projekto, jo pataisų, papildymų teikimas nuo įstatymų leidybos iniciatyvos skiriasi savo paskirtimi, tai yra skirtingos įstatymų leidybos proceso stadijos (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Seimas gali nustatyti tokį svarstomo įstatymo projekto pataisų, papildymų teikimo teisinį reguliavimą, kai tolesnis Seimo narių pateiktų pataisų, papildymų likimas susiejamas su tuo, ar juos palaiko tam tikras skaičius Seimo narių. Konstitucinis Teismas, vertindamas tokį Seimo statute nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad jis nepaneigia Seimo nario teisės dalyvauti svarstant įstatymo projektą, siūlyti įstatymo pataisas, papildymus (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).“

XV. Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Žr. Konstituciją, Prezidento įstatymą . Taip pat priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie Prezidento teisinį statusą.

LR Konstitucijoje nustatyta:„77 straipsnis Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas.Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.“

„83 straipsnisRespublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio atlyginimo,

išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą.Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse

organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.

84 straipsnisRespublikos Prezidentas:1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir

prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus;

4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; 5) Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;

6) priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;

7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;

8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;

9) Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus,

iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - Apeliacinio teismo

54


pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą;

12) teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;

13) teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais;

14) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; 15) suteikia aukščiausius karinius laipsnius;

16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;

17) įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;

18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais -

pirmalaikius Seimo rinkimus;21) įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;22) skiria valstybinius apdovanojimus;23) teikia malonę nuteistiesiems;24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje

nustatyta tvarka. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1378, 2003-03-20, Žin., 2003, Nr. 32-1315 (2003-04-02)

85 straipsnisRespublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos

Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.

86 straipsnisRespublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas

baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba

sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka.

87 straipsnisKai Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia

pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.

Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu.Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai,

jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip trys metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau negu trys metai jo pirmosios kadencijos laiko - Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija.

Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui.

88 straipsnisRespublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;3) atsistatydina iš pareigų;4) Respublikos Prezidentas miršta;5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima

nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

89 straipsnisRespublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai

Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie

55


turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė.

Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų, tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas.

Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Tuo laikotarpiu Seimas negali svarstyti klausimo dėl nepasitikėjimo Seimo Pirmininku.

Jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos Prezidento įgaliojimų.

90 straipsnisRespublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato

įstatymas.“

Iš internetinių konspektų:„Valstybės vadovo samprata ir vieta valdžių sistemoje.Valstybės vadovas – tai vienas seniausių valdžios institutų. Esant konstitucinei santvarkai valstybės vadovas apibrėžiamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas. Tai ypatingas konstitucinis institutas. Su juo sutapatinama ir valstybinė valdžia.Reali padėtis nėra visados tokia. Reali valstybės vadovo padėtis priklauso nuo daug faktorių, kurių svarbiausi yra šie:1) valstybės vadovo teisinė padėtis priklauso nuo valdymo formos;2) jo padėtį lemia istorinės tradicijos, konstituciniai papročiai.Todėl valstybės vadovo padėtis įvairiose valstybėse gali būti skirtinga.

Valstybės vadovas – tai vykdomosios valdžios dalis. Kartais jis traktuojamas kaip vykdomoji valdžia apskritai. Valstybės vadovas yra vykdomoji valdžia (bet tai taip pat ne visur traktuojama vienodai). Kai kuriose senose valstybėse (ypač monarchijose (DB)), monarchas apibūdinamas kaip parlamento sudėtinė dalis. Norima pabrėžti valstybės vadovo ypatingas prerogatyvas įstatymų leidybos procese. Jam skiriama ypatinga funkcija – patvirtinti įstatymą ir jį paskelbti (promulguoti).

Požiūris į valstybės vadovo institutą yra gana įvairus. Tai toks institutas, kurį sunku įsprausti į valdžių padalijimo koncepciją. Tai iš senų laikų atkeliavęs valdžios institutas. Valstybės vadovas – tai būtinas, privalomas kiekvienos valstybės valdžios institutas.

Žinomos 3 pagrindinės valstybės vadovo organizacinės formos:1) Monarchas (vienasmenis valstybės vadovas. Paprastai postas paveldimas iki gyvos galvos, ar kol nėra nuverčiamas.

Tokia valstybėse vadovo organizacinė forma yra monarchijose);2) Prezidentas (tokia forma būna modernios šiuolaikinės valdymo formos valstybėse (demokratinėse respublikose);3) Kolegialus valstybės vadovas (rečiausiai pasitaikanti forma. Yra tam tikra kolegija. Priimami kolegialūs sprendimai. Tai

pvz., Šveicarija, kurioje yra valstybės federalinė taryba; ji kartu traktuojama ir kaip vyriausybė, ir kaip valstybės vadovas. Toks valstybės vadovas buvo žinomas komunistinėse šalyse, kur buvo Parlamento formuojamas Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Tas Prezidiumas turėdavo pirmininką. 1990 m. atkūrus LT nepriklausomybę, priėmus laikinąjį pagrindinį įstatymą, prezidiumas buvo paliktas. Tai buvo kolegialus valstybės vadovas).

Dominuojanti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valstybės vadovo organizacinė forma yra arba monarchas, arba prezidentas. Išlikusiose komunistinėse valstybėse tebevyrauja trečia forma – kolegialus valstybės vadovas (Kinija, Kuba).Konstitucinės teisės doktrinoje dominuoja požiūris, kad valstybės vadovas yra vykdomosios valdžios institucija. Tai vienas iš vykdomosios valdžios institutų.

Svarbiausi valstybės vadovo įgaliojimai: Ritualiniai (ceremoniniai) valstybės vadovo įgaliojimai. Jie susiję su valstybės vadovo teise atstovauti valstybę

tarptautiniuose santykiuose ir šalies viduje. Valstybės vadovas yra jos atstovas. Valstybės vadovas turi tokias teises:1) Teisė pasirašyti tarptautines sutartis (tą jis daro be jokio įgaliojimo);2) Teisė skirti diplomatus į užsienio valstybės, į diplomatinę tarnybą, į užsienio valstybių atstovybes (tie paskirti

diplomatai yra valstybės vadovo įgalioti asmenys, turintys valstybės vadovo pasitikėjimą. Juos skiriant, dalyvauja ir Užsienio reikalų ministerija. Valstybės vadovas suteikia diplomatinius rangus, kurie parodo diplomatų kvalifikaciją, galimybę užimti tam tikro lygio pareigas. valstybės vadovas taip pat priima kitų valstybių diplomatų raštus);

3) Turi teisę teikti apdovanojimus (savo šalies piliečiams. Prireikus, gali tuos apdovanojimus atšaukti);4) Teisė teikti malonę nuteistiesiems (malonės teisė. Tai valstybės vadovo prerogatyva. Tai personalinis aktas);5) Suteikia pilietybę, ar priima atsisakymą nuo jos (kai kuriose šalyse ši teisė priklauso vyriausybei).Šie ritualiniai įgaliojimai būdingi visiems vadovams.

Valstybės vadovo įgaliojimai, susiję su Parlamento funkcijomis. Dažniausia valstybės vadovas turi tokias teises:1) Teisė šaukti parlamentą į eilinę sesiją (ar į neeilinę sesiją), taip pat į pirmąjį posėdį;2) Parlamento priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir tada tie įstatymai įgyja galią, kai dar yra

paskelbiami specialiame oficialiame leidinyje. Tik pasirašytas ir paskelbtas įstatymas įgyja juridinę galią (kai kuriose valstybėse tai yra valstybės vadovo teisė, o kai kuriose – pareiga. Kai valstybės vadovas turi tokią teisę, tai

56


reiškia, kad jis turi veto teisę. Ši teisė suteikiama ne visų šalių vadovams (Japonija). D.Britanijoje monarchas turi tokią teisę, bet daugiau nei 200m. to nedaro ir tai tapo konstituciniu papročiu);

3) Skelbia parlamento rinkimus. Tai daro dviem būdais: 1.Kai baigiasi parlamento kadencija. Prieš baigiantis tai kadencijai, pagal įstatymą, valstybės vadovas turi paskelbti eilinių parlamento rinkimų datą; 2.Turi teisę skelbti neeilinius rinkimus (jei tą numato konstitucija).

4) Teisė teikti parlamentui aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kandidatūras.5) Neretai valstybės vadovas turi teisė ir pats skirti kai kuriuos pareigūnus (kai kuriose šalyse – vyriausybės vadovą, ir

paveda jam formuoti vyriausybę. Kartais šioje procedūroje dalyvauja ir parlamentas, pritardamas ar nepritardamas pasiūlytoms ministrų kandidatūroms).

Valstybės vadovo įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu:1) Prezidentinėse valstybėse valstybės vadovas pats skiria vyriausybės narius, pats juos ir atleidžia. Vyriausybei

vadovauja valstybės vadovas. Čia Ministro Pirmininko nėra. Valstybės vadovas tiesiogiai formuoja vyriausybę. Tuo tarpu parlamentinėse valstybėse ši procedūra atliekama su parlamentu arba tą atlieka tik parlamentas.

2) Priima vyriausybės atsistatydinimą. Tai būdinga parlamentinio valdymo šalims. Savo atsistatydinimo pareiškimą vyriausybė perduoda valstybės vadovui.

3) Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, turi teisę juose pirmininkauti (Prancūzija). Valstybės vadovas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Neretai konstitucijose įtvirtinama, kad tai vyriausiasis ginkluotųjų

pajėgų vadas.1) Turi teisę skelbti karo stovį visoje ar dalyje valstybės teritorijos;2) Turi teisę skelbti nepaprastąją padėtį (kai iškyla grėsmė visuomenės saugumui). Sprendimai dėl karo stovio

paskelbimo ir nepaprastosios padėties įvedimo turi būti svarstomi parlamente, kuris priima galutinį sprendimą. ;3) Turi teisę skelbti mobilizaciją (kai iškyla intervencijos grėsmė).

Prezidento teisinis statusasPrezidentas – respublikinės valdymo formos valstybės vadovas. Prezidentui būdingi šie požymiai, skiriantys jį nuo monarcho:

1. Prezidentas yra renkamas;2. Jo įgaliojimai visada apibrėžti tam tikru terminu (kadencija).

Visa tai sąlygoja, kad prezidento institucija išvedama iš tautos, valdingus įgalinimus gauna iš tautos tiesiogiai arba iš tautos suformuotos atstovybės. Taigi, prezidento institutas siejamas su tautos suverenitetu, atstovavimu. Tai ryškiausia demokratijos išraiška.Prezidento rinkimo būdai: Tiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentas renkamas tiesiogiai tautos. Tokių rinkimų privalumas tas, kad įgaliojimus prezidentas gauna tiesiogiai iš teisinės tautos (piliečių). Kai prezidentą renka tauta, pabrėžiamas jo tvirtumas, jo galių stiprumas. Todėl neretai prezidentas gretinamas su parlamentu, nes tai irgi atstovybė. Laikoma, kad tai daugmaž tolygios institucijos, nes valdžios šaltinis – tas pats. Tiesa, tiesioginiai prezidento rinkimai sukelia tam tikrų problemų – vyksta varžybos tarp prezidento ir parlamento, vyksta ginčai dėl to, kurio įgaliojimai yra stipresni. Galutinai nuspręsti, kuri institucija yra svarbesnė, sudėtinga. KT doktrinoje laikomasi, kad stipresnis yra parlamentas, nes jis plačiausiai atstovauja politines jėgas ir interesus. Todėl tai tikroji tautos atstovybė. Tuo tarpu prezidentas – tai tik viena persona, atstovaujanti kuriai nors vienai politinei jėgai. Tiesioginiai prezidento rinkimai taikomi prezidentinėse respublikose. Tai vienas iš šios valdymo formos požymių. Tiesiogiai išrinktas prezidentas traktuojamas kaip aukščiausios vykdomosios valdžios atstovas, kuris formuoja visas kitas vykdomosios valdžios institucijas. Netiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentą renką parlamentas. Taigi, prezidento instituciją tauta formuoja netiesiogiai – jį renka tautos išrinkta atstovybė. Valstybės vadovas – prezidentu išrinktas asmuo – gauna įgaliojimus iš tautos atstovybės. Skirtingai nuo ↑ čia nekyla konkurencijos problema. Parlamento išrinktas prezidentas laikomas žemesne institucija, kurios galios yra siauresnės apimties. Pažymėtina tai, kad prezidentas, išrinktas netiesioginiais rinkimais, yra politinės daugumos atstovas.Dažniausiai šis rinkimų būdas taikomas parlamentinėse valstybėse. Tai taip pat šios valdymo formos požymis. Valstybės vadovo įgaliojimai yra gana kuklūs. Dažniausiai jis vykdo ritualines-ceremonines funkcijas. Netiesioginiai rinkimai taikomi Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje. Prezidentą renka speciali atstovybė . Šiuo atveju renkant prezidentą dalyvauja parlamentas ir savivaldybių tarybų atstovai arba kitų renkamų institucijų nariai. Italijoje dalyvauja parlamentas ir sričių atstovai. Taigi, sudaroma speciali komisija. Vokietijoje renkant prezidentą dalyvauja Bundestago nariai ir toks pat žemių atstovų narių skaičius (Bundesratas nedalyvauja). Šiuo atveju paneigimas tiesioginis rinkimų principas. Ši rinkimų sistema būdinga taip pat parlamentinėms respublikoms.

Tiesioginiai rinkimai gali vykti dviem būdais:1. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai. Tai paprastai vieno turo rinkimai. Galimas ir antras turas, į kurį patenka

daugiausia balsų surinkę kandidatai;2. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai, bet šie rinkimai turi tam tikrų ypatumų – pirmiausia renkami rinkikai

(JAV). Tai gana keista sistema, kuri buvo sugalvota JAV. Tai buvo savotiškas kompromisas, pasiektas konstitucijos rengėjų, kurie negalėjo sutarti dėl prezidento rinkimo būdo (tiesioginio ar netiesioginio). Taigi, buvo nuspręsta, kad pirmiausia renkami rinkikai, o po to jie renka prezidentą.

57


Pastarasis principas aiškinamas tokiais argumentais: JAV yra federacinė valstybė, sudaryta iš valstijų (iš pradžių buvo 13, dabar 50). Pagal konstituciją visos valstijos yra lygios bei lygiateisės. Mažosios valstijos reikalavo, kad būtų išlaikyta galimybė įtakoti federacijos institucijas. Taigi, buvo nuspręsta, kad renkami rinkikai. Kiekvienoje valstijoje jie renkami atskirai. Jų skaičius priklauso nuo to, kiek kiekviena valstija turi kongreso narių. Pažymėtina tai, kad valstijos turi po du senatorius. Be to, kiekviena valstija dar renka ir žemųjų rūmų narius (jų skaičius proporcingas valstijos gyventojų skaičiui). Todėl valstijos renka ne vienodą skaičių rinkikų (Kalifornija – 30; min. 3-4).Amerikos rinkikų ypatumas tas, kad kongrese yra 535 nariai: 435 – žemųjų rūmų nariai, 100 – senatorių. Prie šio skaičiaus prisideda 3 Vašingtono atstovai. Taigi, iš viso yra 538 rinkikai. Piliečiai, balsuodami už rinkikus, žino už kokį asmenį jie balsuos. Tiesa, žinomi atvejai (4), kai dėl tokių rinkimų sistemos kildavo nemažai sunkumų. T.y., jei būtų susumuoti rinkėjų balsai, laimėtų vienas kandidatas (pvz., Goras), o jei rinkikų, laimėtų visai kitas kandidatas (pvz., Bushas). Rinkikai nedalinami pagal politines partijas.

Įstatymai paprastai nustato reikalavimus, kuris turi atitikti asmuo, norintis tapti prezidentu:1. Pilietybės cenzas. Prezidentu gali būti tik atitinkamos valstybės pilietis. Dažnai dar pabrėžiama, kad kandidatas turi

būti įgijęs pilietybę gimimu (o ne pvz., natūralizacijos būdu).2. Amžiaus cenzas. Min. – 25 metai. Nors dažniausiai pasitaiko 35, 45. Italijoje – 50 m. Amžiaus cenzas siejamas su

patirtimi.3. Sveikatos reikalavimai. Reikia pateikti gydytojų komisijos išvadas. Max amžiaus riba nefiksuojama. Tam, kad būtų

išvengta įvairių nesklandumų, reikalaujama pateikti medicininę pažymą.4. Nustatomas skaičius, kiek kartų asmuo gali būti prezidentu. Paprastai – ne daugiau kaip dvi kadencijas. Tokiu

ribojimu bandoma užkirsti kelią valdžios uzurpavimui. 5. Sėslumo cenzas. Reikalaujama išgyventi tam tikrą laiką savo valstybėje. JAV – 14 metų, Ukrainoje – 10 metų.

Kandidatūras kelia politinės partijos. Dažniausiai iškelia savo lyderius. Kai kuriose valstybėse kandidatūrą galima iškelti ir parlamento narių grupei. Kartais leidžiama kelti ir savivaldybių tarybų atstovams (Italija). Be to, asmuo gali surinkti piliečių parašų skaičių, kurio min. nurodytas įstatymuose, ir tapti kandidatu.Prezidentas renkamas tam tikrai kadencijai. Trumpiausia – 3 metai. Dažniau pasitaiko 4 (JAV), o kartais 6 (Meksika), 7 (Italija, Prancūzija) metai.

Prezidento pavadavimasPrezidentas – vienasmenis valstybės vadovas. Jam suteikiami valstybės vadovo įgalinimai. Tačiau kartais jis negali atlikti savo pareigų (dėl ligos, išvykimo į užsienį). Parlamentinėse respublikose prezidentą pavaduoja parlamento pirmininkas. Prezidentinėse respublikose, kur galioja griežtas valdžios padalijimas, kartu su prezidentu renkamas ir viceprezidentas. Jis renkamas tam, kad būtų galimybė pavaduoti prezidentą, kai jis negali vykdyti savo funkcijų. Valstybės vadovas – vykdomoji valdžia, kuri negali būti perduota kitai valdžiai. Todėl viceprezidentas ir renkamas.Viceprezidentas renkamas kartu su prezidentu, tų pačių rinkimų metu. Jų metu balsuojama už abu kandidatus. Kartais viceprezidentu galima išrinkti neutralų asmenį. Taigi, išrinkus prezidentą, išrenkamas ir viceprezidentas. Prezidentas paskirsto pareigas tarp savęs ir viceprezidento, kuris traktuojamas kaip prezidento pagalbininkas. JAV viceprezidentas turi papildomą funkciją – jis yra aukštųjų rūmų (Senato) pirmininkas. Jis pirmininkauja posėdžiams, bet nebalsuoja. Jo balsas gali turėti reikšmės tik tuomet, kai balsai pasiskirsto po lygiai. Jei prezidentas miršta, viceprezidentas perima jo pareigas iki kadencijos pabaigos. Laikoma, kad tokia procedūra užtikrina valstybės interesų apsaugą, vykdomosios valdžios nenutrūkstamumą.

Prezidento įgaliojimaiKaip valstybės vadovas bet kuris prezidentas vykdo ritualinius įgaliojimus – atstovauja valstybę tarptautiniuose ir nacionaliniuose santykiuose. Kiti prezidento įgaliojimai priklauso nuo valdymo formos. Mažiausiai įgaliojimų turi prezidentas parlamentinėse valstybėse. Jo, kaip ir monarcho parlamentinėse monarchijose, įtaka yra minimali. Prezidentas dalyvauja formuojant vyriausybę: skiria ministrą pirmininką, tačiau tai daro atsižvelgdamas į parlamento daugumos valią. Tai formalūs įgaliojimai. Realiai vykdomojoje vadžioje nedalyvauja. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų užsienio politikos srityje, skiria diplomatus, vyksta į kitas šalis atstovauti valstybę. Parlamentinėse respublikose prezidentas dalyvauja ir įstatymų leidyboje. Tačiau šie įgaliojimai susiję su priimtų įstatymų pasirašymu. Prezidentas tvirtina parlamento priimtus įstatymus ir juos promulguoja. Po to tie įstatymai įstatymų nustatyta tvarka įsigalioja. Parlamentinėse valstybėse prezidento veto teisė gali būti varžoma, nepripažįstama. Jam gali būti draudžiama atsisakyti pasirašyti įstatymą. Tiesa, kai kuriose valstybėse prezidentui pripažįstama veto teisė.Parlamentinėse valstybėse dažnai naudojama ir kontrasignacija. Parlamentas gali leisti prezidentui priimti įstatymus, bet jie turi būti kontrasignuojami. Kontrasignavimas – atvejis, kai teisė aktą pasirašo ne tik prezidentas, bet ir vyriausybės narys arba ministras pirmininkas.Plačiausius įgaliojimus prezidentas turi prezidentinio valdymo respublikose. Šios valdymo formos pavadinime pabrėžiamas ypatingas prezidento statusas. Prezidentas yra vykdomosios valdžios pareigūnas. Ši valdžia siejama su prezidento pareigybe, laikoma, kad visa vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, todėl tik jis realus valstybės valdytojas. Žinoma, tai nereiškia, kad pats vienas įgyvendina vykdomąją valdžią. Yra įvairūs pagalbininkai, bet prezidentas – pagrindinis vykdomosios valdžios pareigūnas. JAV pasikeitus prezidentui keičiasi apie 7 tūkstančius pareigūnų. Iš jų apie 1600 dirba prezidento aparate (Baltųjų rūmų tarnautojai).

58


Prezidentas tvarko visus reikalus, susijusius su valdymu. Prezidentas turi veto teisę. Pasirašo įstatymus, bet gali ir atsisakyti. Tokiu atveju įstatymas grąžinamas parlamentui. Jis prezidento veto gali įveikti (absoliuti balsų dauguma).Prezidentinėse respublikose nėra kolegialios vyriausybės. Ją formuoja prezidentas, skirdamas ministrus, kurie yra jo pagalbininkai. Paprastai ministro pirmininko nebūna. Jo funkcijas vykdo pats prezidentas. Taigi, prezidentas ne tik vyriausybės vadovas, bet ir jos galva. Nėra kito vyriausybės vadovo išskyrus prezidentą.Kai reikia prezidentas ministrus pasikviečia, organizuoja posėdžius. Ministrai sudaro patariamąją instituciją, kurios patarimais prezidentas nėra saistomas. Vyriausybė neatskaitinga parlamentui. Prezidentas derina ministrų kandidatūras su aukštaisiais rūmais.Būtent prezidentinio valdymo šalyse prezidentas savarankiškai leidžia teisė aktus. Jokia kontrasignacija netaikoma. Tai gali būti ir norminiai aktai.“

Iš internetinių konspektų:„Pirma karta prezidento institucija buvo itvirtinta 1787 m. JAV Konstitucijoje. Veliau - XIX a. pirmoje puseje prezidento institucija itvirtino P.Amerikos šalys. Europoje prezidentas atsirado 1847 m. Prancuzijoje, truputi veliau - šveicarijoje.

Prezidento institutas yra galimas tik esant respublikinei valdymo formai.

Prezidentineje respublikoje Prezidentas yra kartu ir vyriausybes vadovas (klasikine - JAV). Nera kolegialios vyriausybes, nes visi vykdo Prezidento politika. Parlamentineje respublikoje - Prezidentas yra tik valstybes vadovas ir jo vykdomosios galios yra labiau simbolines.

Pirma karta vienasmenio prezidento institutas Lietuvoje buvo itvirtintas 1919 m. Konstitucijoje. 1918 m. Konstitucijoje buvo kolektyvinio prezidento institutas. 1919m. Konstitucijoje buvo numatyta, kad tarp sesiju prezidentas galejo priimineti istatymus, pats sprende ar sušaukti sesijas.1920 m. Konstitucija susiaurina prezidento galias, jam lieka tik atstovaujamosios galios, ivedama seimokratija. 1922 m. Konstitucijoje prezidentas tampa dar silpnesnis. Jau 1928 m. Konstitucijoje prezidentui suteikiamos platus igaliojimai istatymu leidyboje, pasikeite jo rinkimu tvarka. 1938 m. Konstitucijoje prezidento galios pakankamai placios ir valdymo forma priarteja prie prezidentines respublikos modelio. Tarpukario Lietuvoje prezidentas su premjeru sudaro vyriausybe, taciau jis išjungiamas iš vyriausybes ir itvirtinamas kaip valstybes vadovas. šiuo metu egzistuoja tas pats modelis.Prezidentui patvirtinus vyriausybes narius, jei Seimui nepatinka ministras, Seimas gali imtis interpeliacijos.Apie prezidenta negalima sakyti "tautos išrinktas", nes atstovavimas tautai demokratineje tradicijoje yra siejamas su parlamentu, o ne pavieniu asmeniu. Taciau kolegialiai negalima ivykdyti kai kuriu valdzios funkciju (pvz., pasirašyti tarptautiniu sutarciu).Prezidentas atstovauja valstybe , turi konkrecius Konstitucijoje numatytus bei istatymais nustatytusigaliojimus.Prezidentas - valstybes vadovas, bet jis artimesnis vykdomajai valdziai. Pagal 84 str. 2 d. jis sprendzia uzsienio politikos klausimus bei kartu su vyriausybe vykdo uzsienio politika. Bet tai nereiškia, kad jis apskritai yra vykdomosios valdzios atstovas, vykdomoji valdzia yra vyriausybe. Prezidentas - valstybes ir tautos vienybes simbolis.

Prezidento galios

Jos priklauso nuo prezidento ir politines daugumos parlamente santykiu. Yra 4 santykiu porušiai: 1.Prezidentas, turintis parlamento daugumos parama; 2.Parlamentine dauguma prezidento neremia; 3.Dauguma remia premjera, neremia prezidento; 4.Parlamente nera stabilios daugumos;(Lietuvoje valdymo forma - parlamentine, turinti prezidentines respublikos bruozu).Prezidentas gali igyvendinti savo kompetencija tik Konstitucijos nubreztose ribose.Jo galias apsprendzia 3 faktoriai: 1.Kiek numato Konstitucija (konstitucine galia); 2.Politine galia - priklauso nuo jo santykiu su politine dauguma; 3.Priklauso nuo prezidento asmenybes;

(N.B. Perskaityti KT nutarima del Vyriausybes programos (pridėtas prie 10 temos!)

Prezidento kompetencija

1. Uzsienio politikos srityje

Sprendzia pagrindinius uzsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo uzsienio politika; pasirašo ir teikia ratifikuoti tarptautines sutartis; vyriausybes teikimu skiria diplomatinius atstovus; priima uzsienio valstybiu diplomatu skiriamuosius raštus;2. Santykiuose su vyriausybe Skiria premjera Seimo teikimu; sudaro vyriausybe; priima jos grazinamus igaliojimus; išrinkus nauja Seima priima vyriausybes atsistatydinima;3. Santykiuose su Seimu

59


Teikia Aukšciausiam Teismui bei Konstituciniam Teismui kandidatus; kandidata valstybes kontrolieriaus institutui; kandidata valstybes banko pirmininko institutui; daro Seime metinius pranešimus; gali sušaukti neeiline Seimo sesija Konstitucijoje numatytais atvejais; pasirašo arba grazina Seimui istatymus;4. Valstybes gynimo funkcijose Vadovauja Valstybes gynimo tarybai; yra Ginkluotuju pajegu vadas; skiria kariuomenes vada; skiria saugumo tarnybos vadova; suteikia rangus;duoda isakyma del gynybos del ginkluotos agresijos; sprendzia del karo padeties ivedimo;5. Santykiuose su teismais Formuoja teismus, vienais atvejais su Seimu, apygardos ir apylinkiu teismams kandidatus siulo asmeniškai.6.Klasikines prezidento galios yra - pilietybes teikimas; - malones teise;

Prezidentas priima teises aktus (dekretus). Dekretai skirstomi i 2 rušis: 1. Tokie, kuriems reikia premjero ar atitinkamo ministro kontrasignacijos; 2. Tokie, kuriems kontrasignacijos nereikia;Dekretai registruojami LR Prezidento dekretu knygoje, jiems suteikiamas numeris, jie skelbiami VZ. Isigalioja kita diena po paskelbimo, jei nenumatyta kitokia tvarka.

Tai, kad LR yra parlamentine respublika, argumentuoja Konstitucijos 89 str., kuriame numatyta, kad prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalintam apkaltos proceso tvarka, jo pareigas laikinai eina Seimo pirmininkas. Taciau Seimo pirmininkas negali atlikti kai kuriu prezidento funkciju.

Parlamentinis modelis uzprogramuoja, kad iš esmes klausimus sprendzia parlamento dauguma. Prezidentas premjero teikimu skiria ministrus, taciau politine dauguma ir cia nera išjungiama iš zaidimo - jie gali skelbti interpeliacija. Vyriausybes politine atsakomybe parlamentui.

Prezidento igaliojimu pasibaigimas

1.Iprasta tvarka Baigiasi prezidento kadencija arba ivyksta pirmalaikiai Seimo rinkimai;2.Kitais atvejais: atsistatydina, miršta pašalinamas apkaltos proceso tvarka arba Konstitucinis Teismas pateikia išvadas, jog prezidentas del sveikatos bukles negali vykdyti savo pareigu;“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo:

„Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: "Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso."

Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra išskirtinis, jis skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį konstitucinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios; reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra nustatyti reikšmingi įgaliojimai. Dalis Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir/arba daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui.

Antai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis). Jis pasirašo ir oficialiai paskelbia priimtus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo (Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalis), Seimo priimtus įstatymus (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis), taip pat referendumu priimtus įstatymus (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis). Respublikos Prezidentas turi teisę motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti Seimo priimtą įstatymą (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) ir teikti jam pataisas ir papildymus (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis). Pagal Konstitucijos 84 straipsnį Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką (1 punktas); pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (2 punktas); Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (4 punktas); Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką (5 punktas); Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (9 punktas); teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (11 punktas); teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą (12 punktas); teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais (13 punktas); Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą (14 punktas); suteikia aukščiausius karinius laipsnius (15 punktas); ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia

60


šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (16 punktas); įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (17 punktas). Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus, keičia jų darbo vietas. Pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis).

Konstitucijoje Respublikos Prezidentui - valstybės vadovui yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai: esant Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalis), Respublikos Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas), skiria valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas), teikia malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) ir kt.

Minėta, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose.

Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms - Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei - vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas.

Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai - valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento - valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga.

Taigi vertinant Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinį teisinį statusą pabrėžtina, kad šis statusas - tai ne vien Respublikos Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma. Respublikos Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.

Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai ir Konstitucijoje jam nustatytos garantijos, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis teisinis statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei bendruomenei - pilietinei Tautai.

2. Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1 dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.

3. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, pradėdamas eiti savo pareigas, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikoje atsispindi pačios svarbiausios, universalios konstitucinės vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento - valstybės vadovo pareigybe; šios konstitucinės vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys yra labai talpus, apimantis daug kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių įpareigojimų. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, atsižvelgiant į Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Respublikos Prezidento priesaikos turinį, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, su viešaisiais interesais, kad Respublikos Prezidentas negali asmeninių ar grupinių interesų iškelti aukščiau visuomenės ir valstybės interesų, negali veikti taip, kad būtų diskredituota valstybės valdžia.

Pažymėtina, kad išrinktas Respublikos Prezidentas - Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas yra vienintelis Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, - išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai.

Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.

Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.

Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).“

XVI. Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Žr. Konstituciją, Vyriausybės įstatymą . Taip pat ištraukas iš KT nutarimų apie Vyriausybės įgaliojimus (ir iš tų nutarimų, kurie pridėti prie 10 temos).

61


LR Konstitucijoje nustatyta:„91 straipsnisLietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.

92 straipsnisMinistrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir

Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos

Prezidentą.Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma

pritaria jos programai.

93 straipsnisPradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos

Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas.

94 straipsnisLietuvos Respublikos Vyriausybė:1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės

saugumą ir viešąją tvarką;2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto

įvykdymo apyskaitą; 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis

organizacijomis;7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.

95 straipsnisLietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių

balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius.Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.

96 straipsnisLietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą.Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir

tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

97 straipsnisMinistras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai.Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60

dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.

98 straipsnisMinistras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat

vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas.Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.

99 straipsnisMinistras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo,

komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.

100 straipsnisMinistras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip

suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.

101 straipsnisSeimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą.Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju

Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;

62


2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų

Seimo narių.Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.“

Iš internetinių konspektų:„Vyriausybės samprata ir vyriausybės organizacinės formos.Vyriausybė – tai paprastai kolegiali ir aukščiausia vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija. “Paprastai”, nes valstybės vadovas taip pat yra vykdomosios valdžios dalis. Tačiau vyriausybė turi daugiau įgaliojimų nei valstybės vadovas. Pvz., parlamentinio valdymo valstybėse vyriausybei tenka svarbiausia vieta vykdomosios valdžios struktūroje. Ši kolegiali institucija susideda iš ministro pirmininko (MP) ir ministrų. Kai kuriose valstybėse MP vadinamas premjeru, doktrinoje – vyriausybės vadovu.Pati vyriausybė dirba kolegialiai (posėdžių forma). Posėdžiuose vyriausybė svarsto svarbiausius klausimus ir priima teisės aktus. Teisės aktai priimami taip pat kolegialiai, balsų dauguma, todėl ne visados lemiamas žodis priklauso vyriausybės vadovui. Vyriausybė – tai bendrinė sąvoka, kuria pažymimos įvairios organizacinės formos. Japonijoje vyriausybė vadinama Kabinetu, Prancūzijoje ir Indijoje – Ministrų taryba, Kinijoje – Valstybės taryba, Vokietijoje – Federalinė vyriausybė, LT – vyriausybė. Taigi “vyriausybės” sąvoka apima įvairius pavadinimus.

Yra ir kai kurių kitokių ypatumų, būdingų vyriausybei. Prancūzijoje ir Belgijoje naudojami 2 pavadinimai: Ministrų taryba ir Kabineto taryba. “Ministrų taryba” naudojama

tada, kai posėdžiams pirmininkauja prezidentas (Prancūzija), ar karalius (Belgija). “Kabineto taryba” naudojama tada, kai vyriausybės posėdžiams pirmininkauja vyriausybės vadovas. Čia valstybės vadovui suteikta galimybė dalyvauti vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.

D.Britanijoje vyriausybė susideda iš maždaug 90-100 narių. Tas skaičius priklauso nuo parlamento rinkimų rezultatų, t.y. pats parlamentas nusprendžia, kiek bus tų narių. Šią vyriausybę galima pavadinti “popierine”. Taip yra todėl, kad šios vyriausybės nariai visi kartu niekada neposėdžiauja, kartu į posėdžius nesirenka. Tokia situacija yra dėl to, kad D.Britanijoje vyriausybės nariai yra turi nevienodą statusą: yra vyresnieji ministrai (apie 20), jaunesnieji ministrai ir yra valstybės sekretoriai – ir jie visi yra vyriausybės nariai. Jaunesnieji ministrai yra vyresniųjų pavaduotojai, padėjėjai. Todėl D.Britanijos vyriausybę sudaro ~20 narių (vyresnieji ministrai), ir į šios vyriausybės sudėtį įeina premjeras ir įtakingiausieji ministrai. Taigi posėdžiaujanti vyriausybė susideda iš 20 narių (1/5 visų vyriausybės narių). Ši posėdžiaujanti vyriausybė vadinama kabinetu. Pats premjeras pasirenka, ką kviesti į posėdžius. Tarp tų 20 ministrų dar sudaromas vidinis kabinetas (iki 5-6 narių). Tai yra savotiškas vyriausybės prezidiumas, biuras.

Prezidentinėse respublikose ir dualistinėse monarchijose yra toks ypatumas, kad čia neegzistuoja kolegiali vyriausybės forma. Tokiose šalyse valstybės vadovas pats skiria/atleidžia ministrus. Kai kuriais atvejais valstybės vadovas dar turi gauti parlamento pritarimą. Ministrai traktuojami kaip prezidento padėjėjai, patikėtiniai. Čia nėra MP, o ministrams vadovauja prezidentas. Šiose šalyse nekviečiami vyriausybės posėdžiai. Prireikus valstybės vadovas gali pasikviesti ministrus pasitarti, bet tuose pasitarimuose nėra priimami kolegialūs teisės aktai. Administravimo aktus priima valstybės vadovas. O kolegialios vyriausybės čia nėra.Kartais prezidentinėse respublikose visi ministrai yra prezidento komanda, vyriausybė vadinama prezidento komanda. Meksikos konstitucinėje teisėje (ši šalis yra prezidentinė respublika) vyriausybė turi specialų pavadinimą – valstybės sekretorių pasitarimas (tai nėra sprendžiamoji institucija). Ministrai vadinami valstybės sekretoriai. JAAV valstybės sekretoriumi vadinamas svarbiausias ministras – užsienio reikalų ministras. O kiti ministrai vadinami tiesiog sekretoriais (jie vadovauja įvairioms žinyboms).

Vyriausybės sudarymo tvarka.Vyriausybės sudarymo tvarka priklauso nuo valdymo formos (parlamentinė/prezidentinė).Prezidentinio valdymo šalyse ar dualistinėse monarchijose vyriausybę formuoja pats valstybės vadovas. Skiriami ministrai ir pats valstybės vadovas savo nuožiūra pasirenka asmenis ir juos skiria (ar atleidžia).JAV prezidentas, prieš skirdamas sekretorių, privalo gauti senato pritarimą. Kandidatūros negali būti atmestos politiniais motyvais. Lemiamą reikšmę turi moralinės savybės.Esant prezidentinei valdymo formai, vyriausybės kolegialių posėdžių nebūna, išskyrus, kai prezidentas ministrus kviečia į pasitarimą. Šiuo atveju tokia vyriausybė nėra atskaitinga parlamentui. Jis neturi galimybės kontroliuoti vyriausybės veiklos. Tokia vyriausybė yra atskaitinga tik prezidentui. Šiuo atveju taip pat nėra MP, jo vietoje yra valstybės vadovas.

Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybės formavimas turi kitą pobūdį. Formuojant vyriausybę dalyvauja valstybės vadovas ir parlamentas. Valstybės vadovo dalyvavimas būna ritualinis, procedūrinis, jis lemiamos reikšmės neturi. Lemiamą reikšmę turi parlamentas. Vyriausybę formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija (gavusi 50 proc. + 1 vietų); ši parlamentinė partija įgyja teisę formuoti vyriausybę. Tokia teisė ne visada yra įtvirtinta juridiškai. Tai susiję su tuo, kad formuojama vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjimą. Vienas iš būdų pasitikėjimui pareikšti, kai parlamentas balsuoja dėl MP kandidatūros. Parlamentas turi pasisakyti, ar jis pritaria tai kandidatūrai. MP kandidatūrą paprastai teikia valstybės vadovas. Parlamento pritarimas yra svarbiausias. Netgi yra taip, kad susiformuoja būdai sužinoti, kuri kandidatūra parlamentui yra priimtina. Kai kuriose valstybėse valstybės vadovas pasikviečia politinių partijų vadovus ir aptaria kandidatūras. Pvz.,

63


Nyderlandai ir Belgija (tai parlamentinės monarchijos): monarchas po parlamento rinkimų paskiria informatorių, kuris informuoja monarchą apie politinės nuotaikas. Valstybės vadovas skiria asmenį, kuris dar vadinamas vyriausybės formuotoju, o ne premjeru. Taip būna ypač tada, kai nėra galimybės formuoti vienpartinės vyriausybės. Kai tokiam formuotojui parlamentas pritaria, formuojama vyriausybė. Daugumoje parlamentinės valstybėse premjerą skiria valstybės vadovas, atsižvelgiant į tai, kokia politinė partija laimėjo rinkimus. Prieš skiriant premjerą, turi būti gautas parlamento pritarimas. Kartais būna išankstinis susitarimas. Būna koalicinė vyriausybė: koaliciją sudarančios partijos iš anksto užsitikrina, kiek vyriausybės vietų jai teks, ar net būna susitariama, kokie portfeliai atiteks.Vyriausybės formavimo ypatumas yra Švedijoje (parlamentinė monarchija). Čia formuojant vyriausybę monarchas iš vis nedalyvauja. MP skiria parlamento pirmininkas.

Parlamentinio valdymo šalyse paskyrus ministrus vyriausybė dar nepradeda veikti. Ji turi gauti įgaliojimus veikti iš parlamento. Reikalaujama, kad vyriausybė pateiktų savo veiklos programą parlamentui. Parlamentas organizuoja tos programos svarstymą, po šio svarstymo balsuojama, ar pritarti tai programai. Jei balsuojama “prieš” – tai reiškia, kad vyriausybė negavo pasitikėjimo ir įgaliojimų veikti. Tada ta vyriausybė privalo atsistatydinti. (Gali būti nustatomas laikas patobulinti programą ir gali būti antras svarstymas).

Vyriausybės pagal savo politinę sudėtį būna;1) vienpartinės;2) koalicinės.Vienpartinės vyriausybės yra tada, kai vyriausybę formuoja viena politinė partija, kuri turi absoliučią daugumą parlamente (rinkimuose gauna 50 proc. + 1 vietų). Tokia vyriausybė traktuojama kaip tvirta ir ilgaamžė. Traktuojama, kad visus vyriausybės veiksmus rems parlamentas. Vienpartinė vyriausybė daugiausia sudaroma dvipartinės sistemos šalyse (D.Britanija). Daugumoje parlamentinio valdymo formos valstybių nebūna vienpartinės parlamentinės daugumos, o po rinkimų paprastai atsiranda 2-3 partijos, gavusios daugiausiai vietų, ir daug kitų smulkesnių, gavusių žymiai mažiau vietų. Tokiu atveju parlamentinės partijos būna priverstos burtis į koalicijas, eiti į politinius susitarimus, derinti programas. Pagrindinis koalicijos tikslas – sulipdyti parlamentinę daugumą. Į koaliciją jungiasi toks partijų skaičius, kad sudaryti daugumą. Ta koalicija, kuri įgyja absoliučią daugumą, įgauna teisę formuoti koalicinę vyriausybę. Koalicinės vyriausybės nelaikomos tvirtomis. Ilgainiui išryškėja nesutarimai, prieštaravimai parlamentinėje koalicijoje, todėl, kai subyra parlamentinė koalicija, iškyla grėsmė ir vyriausybei: tokiai vyriausybei pareiškiamas nepasitikėjimas (tai vadinama vyriausybės krize – kai vyriausybė priversta atsistatydinti). Paprastai tada formuojama nauja vyriausybė. Iki naujos vyriausybės suformavimo senai vyriausybei dar pavedama eiti pareigas (Laikinoji vyriausybė; ji negali priimti svarbių sprendimų, spręsti svarbių klausimų).Kartais būna taip, kad nepavyksta susitarti dėl koalicinės vyriausybės. Tada formuojama darbinė (specialistų) vyriausybė. Ji formuojama ne iš politikų, o iš profesionalų valdininkų. Tai traktuojama kaip ta, tikras būtinas variantas, siekiant išvengti pirmalaikių parlamento rinkimų. Būna, kad tokia darbinė vyriausybė sudaroma, kol įvyks pirmalaikiai parlamento rinkimai.Vyriausybės krizė (nepastovumas) – tai viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko gali būti paleistas parlamentas ir paskelbti pirmalaikiai parlamento rinkimai. Tai apsunkina valstybės valdymą. Laikoma, kad atsiranda pagrindas skelbti naujus rinkimus.

Vyriausybės kompetencija.Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybė yra svarbiausia vykdomosios valdžios institucija, ir jos kompetencija nustatoma konstitucinės teisės normomis. Dažniausiai būna, kad konstitucijos nustato įgaliojimus tik bendrais bruožais, abstrakčiai: “valstybės valdymas”, “vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimas”. Po to įstatymais būna detalizuojami tie vyriausybės įgaliojimai. Visa tai, kas susiję su vykdomąja valdžia, tai turi priklausyti vyriausybei, išskyrus tai, kas priskiriama valstybės vadovui (parlamentinio valdymo šalyse jo įgaliojimai yra ritualiniai, ceremoniniai). Nuolatinių valstybės reikalų tvarkymas visada laikomas vyriausybės prerogatyva. Kartais pabrėžiama, kad valstybės valdymas priklauso vyriausybei tiek, kiek tos funkcijos nepriskiriamos valstybės vadovui ar parlamentui. Plačiausi įgaliojimai priklauso vyriausybei.Vyriausybės įgaliojimai norminio reguliavimo srityje. Teisės aktų priėmimas, galimybė dalyvauti priimant teisės aktus – yra svarbi teisė. Kiekviena vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Vyriausybė šia teise naudojasi labai plačiai, ypač

vienpartinės vyriausybės. Vyriausybė tampa pagrindiniu įstatymų projektų rengėju. Parlamentas tokiu atveju be didesnių sutrikimų tvirtina vyriausybės teikiamus projektus. Tokiu atveju parlamentas ir vyriausybė veikia sutartinai. Tokia sistema vadinama ministeralizmu. Susidaro didelė galimybė vyriausybei daryti didelę įtaką parlamentui.

Kai kuriose valstybėse egzistuoja deleguotoji įstatymų leidyba. Teisė priimti aktus, turinčius įstatymų galią suteikiama vyriausybei. Įstatymų leidybos delegavimas galimas 2 atvejais:

1) kai tą tiesiogiai nustato konstitucija;2) kai pats parlamentas nusprendžia suteikti vyriausybei tokius įgaliojimus.Parlamentas gali nuspręsti konkrečiu atveju pavesti vyriausybei priimti tam tikrus teisės aktus. Parlamento kompetencijos klausimai pavedami spręsti vyriausybei. Vyriausybė tą aktą priima pagal parlamento pavedimą. Tas aktas turi įstatymų galią. Deleguotoji įstatymų leidyba yra rizikingas dalykas. Tai gali pakirsti parlamentarizmą.

Vyriausybė taip pat leidžia vykdomuosius (administravimo) aktus. Jie įvardinami konstitucinėje teisėje kaip poįstatyminiai aktai. Poįstatyminiai teisės aktai – tai vykdomosios valdžios priimtas teisės aktas. Jis turi būti priimtas : 1) remiantis įstatymu; 2) jo paskirtis yra įgyvendinti įstatymo normas (jas detalizuoti, konkretizuoti). Nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka, leidžiama papildyti įstatymines normas. Tokie teisės aktai priimami visose parlamentinio valdymo šalyse. Jie priimami kolegialiai.

64


Šiaip kyla ginčų dėl teisinio reguliavimo, kurį vykdo vyriausybė. T.y. kyla ginčai dėl to, kuriuos klausimus priskirti parlamento kompetencijai, o kuriuos – vyriausybės kompetencijai (kurie klausimai turi būti reguliuojami įstatymai, o kurie – poįstatyminiais teisės aktais). Poįstatyminiai teisės aktai turi remtis įstatymu ir turi įgyvendinti tą įstatymą. Egzistuoja ir kita nuomonė, kad vykdomoji valdžia turi galimybę spręsti savarankiškai tam tikrus dalykus, kurie susiję sy vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimu. Prancūzijoje yra vadinamieji “reglamentiniai aktai”. Tai šiuo atveju reiškia, kad tiksliai yra tiksliai apibrėžta parlamento kompetencija įstatymų leidybos srityje, ir vykdomosios valdžios kompetencija teisinio reguliavimo srityje. Vyriausybė turėdama savo įgaliojimus teisinio reguliavimo srityje, savarankiškai gali priimti teisės aktus, ir parlamentas į tą sritį negali kištis (tai reglamentiniai aktai). Nereikalaujama, kad jie remtųsi įstatymais. Tai teisinio reguliavimo sritis, kuri yra išimtinė vyriausybės kompetencija.Greta teisinio reguliavimo vyriausybei priklauso konkretūs įgaliojimai, įgyvendinant vykdomąją valdžią., kadangi ji susideda iš ministrų. Kiekvienas ministras turi jam priskirtą valstybės valdymo šaką. Kiekvienas ministras vadovauja tam tikrai valstybės valdymo šakai, sričiai, jo žinioje atsiduria daugybė įstaigų; jis atsako už tą jam priskirtą sritį. Susirinkę į posėdį ministrai sprendžia bendrus reikalus, priima teisės aktus.Ministerijos – pagrindinės žinybos, joms vadovauja ministrai. Taip pat yra ir ministrų be portfelio, kurie neturi savo atskiros jiems priskirtos srities. Jie daugiau atlieka koordinavimo funkcijas. Dažniausiai jie skiriami vykdyti valstybinės svarbos funkcijas (pvz., socialines funkcijas).Yra ir kitos vyriausybės žinybos. Jos yra žemesnio lygio nei ministerijos. Jos gali būti priskiriamos prie ministerijos (ir tada tampa pavaldžios ministerijai), arba gali būti prie vyriausybės. Taigi tokios žinybos turi žemesnį statusą nei ministerija.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimo:„Pagal Konstituciją Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir įstatymai (Konstitucijos 94 straipsnio 1, 2 ir 7 punktai). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 91 straipsnis). Pagal Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad ministrai vadovauja jiems pavestoms valdymo sritims ir yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.Vykdydama savo funkcijas, Vyriausybė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją turi teisę leisti nutarimus, privalomus visiems teisinių santykių subjektams“

XVII. Teisminė valdžia.

Žr. Konstituciją, Teismų įstatymą, Administracinių bylų teisenos įstatymą . Taip pat priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie teisminę valdžią.

LR Konstitucijoje nustatyta:„IX SKIRSNISTEISMAS

109 straipsnisTeisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

110 straipsnisTeisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas

konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

111 straipsnisLietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir

apylinkių teismai.Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti

specializuoti teismai.Teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami.Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.

112 straipsnis

65


Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos

Prezidentas.Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria

speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti

teisingumą tik pagal įstatymą.

113 straipsnisTeisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose

privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

114 straipsnisValstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir

visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo.

115 straipsnisLietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:1) savo noru;2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;3) dėl sveikatos būklės;4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

116 straipsnisAukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų

Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

117 straipsnisVisuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar

šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose

per vertėją.

118 straipsnisIkiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko

prokuroras.Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1379, 2003-03-20, Žin., 2003, Nr. 32-1316 (2003-04-02)“

Iš internetinių konspektų:„Teisingumo samprata. Teisminė valdžiaNuo senų laikų ginčams, kylantiems tarp FA, JA, o taip pat valdžios institucijų, spręsti naudojami teismai. Todėl jie traktuojami kaip pagrindinis asmenų teisių ir laisvių garantas. Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į tesimą, kad būtų apgintos jo teisės ir teisėti interesai.Teismo veikla sprendžiant ginčus – teisingumo vykdymas. Spręsdamas ginčą teismas, laikydamasis tam tikrų procedūrų, priima tam tikrą sprendimą. Tokio sprendimo priėmimas – teisingumo vykdymas. Taigi, teisingumo vykdymas – teise paremtas teismo sprendimas, sprendžiant ginčus, nagrinėjant teisinius konfliktus.Šių ginčų nagrinėjimui naudojamos įvairios procedūros – teismo procesas. Jį reguliuoja įstatymai. Šių procedūrų tikslas – užtikrinti nešališką ginčo sprendimą, objektyvaus sprendimo priėmimą. Tik joms esant gali būti įgyvendintas teisingumas.

66


Teisingumas gali būti suprantamas kaip konkreti veikla – konkrečių ginčų sprendimas. Tai nėra abstrakti veikla (kaip pvz., įstatymo leidėjo). Teismas nagrinėja konkretų ginčą tarp asmenų. Tokia teismo veikla – incidentinė.Teisingumo vykdymas skiriasi nuo kitos valstybinės valdžios. Pagrindinis skirtumas – jį nukreipta į konkrečių ginčų sprendimą. Kita vertus teisingumas vykdomas valstybės vardu. Teisminė valdžia traktuojama kaip viena iš valstybinių valdžių. Bet ji labai specifinė. Jai būdingas konkretumas. Teisminė valdžia pradeda veikti tik tuomet, kai į teismą kreipiasi suinteresuoti asmenys, prašydami apginti jų teises. Neretai teismo sprendimai prilyginami įstatymui. Jo niekas negali pakeisti, panaikinti, išskyrus aukščiausios instancijos teismą. Kai kuriose valstybėse teismas turi priimti nuosprendžius dėl mirties bausmės. Tai liudija ypatingas teisminės valdžios galias. Be to, neretai pabrėžiama, kad tik teismas gali apriboti turtines, tėvystės teises.Prie teisminės valdžios priskiriami teismai. Teismas – tai tam tikros įstaiga, kurioj dirba ir teisėjai, ir teismo pareigūnai, ir įvairūs teismo tarnautojai. Todėl negalima sutapatinti teismo ir teisingumo. Teisingumą vykdo, sprendimą priima tik teisėjų kolegija. Kiti teismo tarnautojai tik padeda, sudaro sąlygas teisminei kolegijai (arba 1 teisėjui) vykdyti teisingumą. Teisingumą vykdo įvairių pakopų teisėjų kolegija. Tiek I-osios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teisėjų kolegija įgyvendina teisingumą. Tuo tarpu įstatymų leidybos funkciją vykdo tik parlamentas. Parlamentarai veikia kaip vieninga institucija.Prie teismo valdžios greta teismų priskiriami kiti valstybės pareigūnai, asmenys.. Ir jie dalyvauja įgyvendinant teisingumą. T.y., prokurorai, tardytojai, advokatai, kartais ir notarai. Tai teisminė valdžia plačiąja prasme.“Magistratai”. Ši sąvoka naudojama Prancūzijoje ir Italijoje. Magistratai – tai teisėjai, prokurorai ir teismo tardytojai. Jie įeina į sąvoką “magistratūra”. Visi šie pareigūnai įeina į teisminės valdžios sampratą. Be to, egzistuoja speciali teisminės valdžios taryba, kuri apima šiuos pareigūnus, sprendžia klausimus, susijusius su teisingumo vykdymu (?). Kontinentinėje teisėje paplitę, kad prokuratūros egzistuoja prie teismų. Pabrėžiama, kad prokuratūra – teisminės valdžios dalis. Jai suteikiamas tam tikras savarankiškumas. Pagrindinis uždavinys – palaikyti kaltinimą baudžiamosiose bylose. Taigi, tarp teismų ir prokuratūrų yra organizacinis ryšys. Prokuroras – išaiškina visas aplinkybes, perduoda bylą teismui ir t.t. Tardytojai – tai tie teisėjai, kurie atlieka tardymą, bet pačios bylos nagrinėti negali. Kai kuriose valstybėse prokuratūra neturi tiesioginio ryšio su teismais. Ji nelaikoma teisminės valdžios dalimi. Prokuratūros šiuo atveju steigiamos prie teisingumo ministerijų. Pvz., JAV, Vokietijoje generalinis prokuroru yra teisingumo ministras. Tokiu atveju prokuroras yra daugiau vykdomoji valdžia.Advokatūra neįeina į teisminės valdžios sampratą. Tai teisinę pagalbą teikianti asociacija, susivienijimas. Pagrindinis uždavinys – teikti teisinę pagalbą asmenims, kuriems tokia pagalba reikalinga, t.y., tiems, kurie turi reikalų su teismais. Kai kuriose valstybėse nustatyta, kad kreipiantis į teismą, būtina turėti advokatą. Jie kvalifikuotai surašo teisinius dokumentus, todėl palengvinamas teisėjų darbas. Daugelis valstybių yra priėmusios įstatymus dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo. Tai motyvuojama tuo, kad teisinės paslaugos yra brangios. Ne kiekvienas asmuo gali nusisamdyti advokatą. Todėl neretai pati valstybė finansuoja, garantuoja teisę į teisinės pagalbos gavimą.

Teismų organizavimo ir veiklos konstituciniai principaiTeismų organizavimą visada nustato valstybė įstatymais. Bendrieji organizavimo klausimai aptariami konstitucinėse normose. Tačiau kai kurių valstybių įstatymai tai daro lakoniškai - įtvirtina, kad teisingumą vykdo tik teismas; teismų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymai. Tačiau kai kuriose valstybėse šių klausimų sprendimas įtvirtinamas konstitucijose. Paprastai konstitucijose įtvirtinami tokie teismų organizavimo principai:

1. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Tai svarbiausias teismų organizavimo principas. Teismas klauso tik įstatymo, veikia pagal įstatymus. Nustatomos tam tikros garantijos, kurios laiduoja nepriklausomumą:

a) Teisėjų nepakeičiamumas. Negalima bet kada, bet kokiais pagrindais atleisti teisėjo. Teisėjas – nepakeičiamas. Tiesa, yra tam tikri teisėjo atleidimo pagrindai. Jie reikalingi tam, kad esant tam tikrom objektyviom sąlygom, galima būtų nušalinti teisėją. Teisėjas atleidžiamas, kai: sulaukia pensijinio amžiaus; padaro nusikaltimą; elgiasi nesuderinamai su teisėjo vardu (šiurkščiai pažeidžia teisėjų etikos kodeksą); pats paprašo atleisti; u\ima kitas pareigas, kurios nesuderinamos su teisėjo veikla. Asmuo, paskirtas teisėju, turi garantijas visam buvimo teisėju laikui (iki gyvos galvos, pensijinio amžiaus);

b) Teisėjų imunitetas, asmens neliečiamumas. Teisėjai negali būti suimami. Jiems negali būti keliama baudžiamoji byla be valstybės vadovo ar parlamento sutikimo.

c) Draudimas mažinti atlyginimą, ko, teisėjas dirba tose pačiose pareigose. Toks draudimas yra įtvirtintas JAV konstitucijoje. Tai teisėjų nepriklausomumo garantija.

2. Teismai steigiami tik įstatymu, jo nustatyta tvarka. Neretai konstitucijose įtvirtintas ypatingųjų teismų draudimas. Paprastai tokie teismai steigiami esant totalitariniams režimams (fašistinė Vokietija, komunistinės valstybės – čia jie taikydavo įvairias represijas tiems, kurie priešindavosi, skirdavo už tai mirties bausmę).

3. Visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Teismo veikloje dalyvauja ir visuomenės atstovai – prisiekusieji prisiekusiųjų teismas. Prisiekusieji parenkami iš piliečių. Jie tam tikrą laiką dalyvauja bylų (paprastai baudžiamųjų) nagrinėjime. Šie asmenys nėra teisėjai. Tai prisiekusieji tarėjai (žiuri). Jie vertina faktus, atsako į tokius klausimus:

a) ar buvo nusikalstama veika;b) ar kaltinamasis padarė tą veiką;c) ar kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo.

Taigi, prisiekusieji vertina tam tikrus faktus, faktines aplinkybes. Jie padeda teismui nagrinėjant sunkias baudžiamąsias bylas, visuomenės vardu išreiškia savo nuomonė. Įstatymų taikymas, po to, kai priimtas verdiktas, priklauso teismui. Kai yra apkaltinamasis verdiktas, jis įpareigoja teismą pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kartais prisiekusieji sprendžia ir klausimą, ar asmuo nusipelno tam tikro pasigailėjimo. Jei taip, galima švelninti bausmę. Prisiekusiųjų gali būti 6; 12; 24

67


ir t.t. Prisiekusieji būdingi anglo-amerikiečių teisinei sistemai. Kontinentinėje teisinėje sistemoje tai modifikuota (yra patarėjai). Neretai abejojama, ar reikalingas prisiekusiųjų teismas. Prisiekusiųjų teismo objektyvumui užtikrinti yra tam tikra prisiekusiųjų rinkimo procedūra (yra tam tikros sąlygos, kurias asmuo turi atitikti). Renkami paprastai burtų kelių, iš tinkamų asmenų. 4. Instancijų principas. Jis reiškia galimybė apskųsti I-osios instancijos teismo priimtą sprendimą. Todėl teismai

skirstomi į I, II ir III-iosios instancijos teismus. I-osios instancijos – tai tie teismai, kurie bylą nagrinėja pirma kartą. Tai pagrindiniai teismai, kurie išdėstyti visos valstybės teritorijoje. Nagrinėja I-ąja instancija tose teritorijoje keliamas bylas. II-osios instancijos – tai aukštieji, apeliaciniai teismai. Jų skaičius mažesnis. Būtent jiems gali būti skundžiami I-osios instancijos teismų priimti sprendimai ir nuosprendžiai. II-osios instancijos teismų sprendimus galima skųsti III-osios instancijos teismui – aukščiausiajam teismui.

Instancijų principas turi tikslą – išvengti teisminių klaidų. Aukštesnės instancijos teismas gali patikrinti žemesnio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Gal ne tik patikrinti, bet ir panaikinti. O taip pat - palikti galioti, jei neaptinka jokių pažeidimų. III-osios instancijos teismai – galutinė institucija, kuri paprastai tikrina II-osios instancijos teismų sprendimų teisėtumą.II-osios instancijos teismai bylas paprastai nagrinėja apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad tikrinamas teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Pagrįstumas – vertinami įrodymai; teisėtumas – žiūrima, ar nebuvo pažeisti įstatymai. III-osios instancijos teismai nagrinėja bylas kasacine tvarka. Paprastai tikrinamas tik teismo sprendimo teisėtumas. Įrodymai nevertinami. Žiūrima, ar nepažeisto materialinės / procesinės teisės normos.“Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija” reikalauja, kad kiekvienoje valstybėje būtų bent dviejų instancijų teismai. Kad individui būtu suteikta galimybė patikrinti I-osios instancijos teismo nuosprendį. Šis dviejų instancijų reikalavimas pirmiausia taikomas baudžiamosioms byloms. Taip pat ir kitoms byloms dėl pažeidimų, pvz., deliktinėms, kai taikomos griežtos sankcijos. Instancinė tvarka – būtinas demokratinės valstybės požymis.

Teisminės veiklos principai – tai teisminio proceso principai. Jie gana detaliai reglamentuojami procesiniuose kodeksuose – CP, BP, AP principai. Kai kurie jų įtvirtinami konstitucijose. Šie principai įtvirtinami kaip tam tikros žmogaus teisės:

1. Teisė į teisėtą teismą. “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija” – tai įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas nepriklausomas teismas;

2. Habeus Corpus. Tai individo neliečiamybė. Norint suimti asmenį, būtina gauti teismo sankciją. Šio principo nepaisoma totalitariniuose režimuose. Komunistinėse šalyse asmenį galima buvo suimti esant prokuroro sankcijai;

3. Teisė į gynybą. Kiekvienas asmuo, patrauktas BA, turi teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, naudotis kvalifikuoto teisininko pagalba.

Taipogi įtvirtinamas ir viešumo principas. Kiekviena byla teisme turi būti nagrinėjama viešai, visuomenės akivaizdoje (gali dalyvauti bet as, turi būti pranešama apie posėdžių vietą ir laiką). Tik įstatymo numatytais atvejais gali būti rengiami slapti posėdžiai (siekiant apsaugoti asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą). Teismo sprendimas turi būti skelbiamas viešai.Italijoje yra įtvirtinti ir tokie principai – teisingumas vykdomas liaudies vardu /čia įžvelgiama komunistinių valstybių įtaka, kuriose būdavo liaudies tarėjai/, o taip pat – teisminis sprendimas ir teismo taikomos priemonės turi būti motyvuotos (taip pat yra ir Ispanijoje).

Teismų sistemos. Jų ypatumai. Skiriamos dvi pagrindinės teismų sistemos: anglosaksų ir kontinentinė. Tiesa, kartais išskiriamos ir musulmonų, paprotinės teisės teismai. Bet pagrindinės yra dvi sistemos.Anglosaksų teismų sistema. Anglosaksų teismų sistema yra vieninga. Steigiami tik bendrosios kompetencijos teismai, kuriuos visus apjungia vienas aukščiausiasis teismas. Nėra specializacijos teismuose. Specializacija galima teismo viduje. Gali būti sudaromi tam tikri skyriai, teisėjai gali skirstytis į tam tikras kolegijas (civilines, baudžiamąsias, šeimos, darbo, nepilnamečių). Anglosaksų sistema susiformavo Didžiojoje Britanijoje. Pagal jos teismų modelį ji paplito ir kitose valstybėse (JAV, kt. kolonijose). Tai seniausia teismų sistema (formuotis pradėjo 11 amžiuje). Ši teismų sistema remiasi bendrąja teise (common law). Svarbiausia, kad pripažįstamas teisminis precedentas, kuris traktuojamas kaip savotiškas modelis kitiems teismams, nagrinėjant tos pačios kategorijos bylas. Taigi, teisminis precedentas – šablonas, kuriuo reikia vadovautis sprendžiant kitą tokią pat bylą. Tai teismų teisė. Ją kūrė teismai. Tai susiformavo istoriškai. Dar vienas požymis – platus rungtyniškumo principo taikymas. Jis pasireiškia tuo, kad nagrinėdamas bylą teismas beveik nesikiša. Jis pasyviai stebi ginčus. Todėl procesas – pasyvus. Gali būti sudaromi teisminiai sandoriai dėl kaltės pripažinimo. Kai kaltinamajam inkriminuojami keli nusikaltimai, advokatui su prokuroru galima susitarti, kad pripažįsta kelių nusikaltimų padarymą. Anglosaksų teismų sistemoje plačiai naudojami prisiekusieji. Pažymėtina, kad nėra kasacinio proceso (yra apeliacinis). Kartais naudojamas teisėjų rinkimo principas. Renkami žemesnių teismų teisėjai. Tokiu būdu palaikomas ryšys su visuomene.Kontinentinė teismų sistema. Čia paplitusi teismų specializacija. Be bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių civilines ir baudžiamąsias bylas, yra specializuoti teismai. Jie yra savarankiški, neįeina į bendrų teismų sistemą. Tai administraciniai teismai. Jie nagrinėja ginčus tarp asmenų ir valdžios institucijų. Be to, yra konstituciniai teismai, nagrinėjantys konstitucinio teisingumo bylas.Vokietijoje yra 5 teismų sistemos:

1. Bendros jurisdikcijos;2. Administraciniai;3. Finansų;

68


4. Darbo;5. Socialiniai teismai.

Yra dar ir konstitucinis teismas.Įstatymai detaliai reglamentuoja teismų organizavimo ir veiklos klausimus. Be to, aktyvus teisėjo dalyvavimas procese. Teisėjai užduoda klausimus, ragina šalis teikti įrodymus. Žymiai rečiau naudojamas prisiekusiųjų teismas (Vokietija, Prancūzija). Dar vienas ypatumas – nepripažįstamas teisminis precedentas. Teismai turi vadovautis tik įstatymais. Tiesa, po II Pasaulinio karo po truputį teismo precedentas yra pripažįstamas. Precedento galią turi aukščiausiojo teismo sprendimai.Kontinentinėje teismų sistemoje egzistuoja 3-ų instancijų sistema:

1. I-osios;2. Apeliacinės;3. Kasacinės.

Prancūzijoje aukščiausias teismas vadinamas kasaciniu teismu.Paplitusi teisėjų savivalda:

1. Magistratų tarybos;2. Teisėjų tarybos;3. Aukščiausiojo teismo magistratų tarybos.

Musulmonų kraštuose paplitę šariato teismai. Tai religiniai teismai. Jie taiko šariatą, o tai yra musulmonų religinis teisynas. Šie teismai nagrinėja tik pripažįstančiųjų islamą asmenų bylas. Kitaminčiams netaiko.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo (apie teismų sistemą):<...>„Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji

(žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi diskreciją sudaryti tiek apylinkių bei apygardų teismų, kiek, jo manymu, yra reikalinga, ir nustatyti tokią jų kiekybinę sudėtį, kokia, jo manymu, yra būtina, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas, taip pat apibrėžti tokias atitinkamų apygardų bei apylinkių teismų veiklos teritorijų ribas, kokios, jo manymu, yra būtinos, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas.

Konstitucijoje (inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik yra nustatyta keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema), bet ir yra įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. Iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

69


Keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemos nustatymas ir bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų įtvirtinimas Konstitucijoje savaime nereiškia, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu sukurti būtent keturias teismines instancijas (kaip bylų proceso pakopas, o ne kaip institucines grandis), t. y. kad jis turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kiekvieną bylą būtų galima išnagrinėti apylinkės teisme, apygardos teisme, Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Priešingai, daugelyje demokratinių teisinių valstybių yra susiklosčiusi ir nėra kvestionuojama tokia bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos tradicija, kai šie teismai sudaro trijų pakopų instancinę sistemą: toje sistemoje yra skiriamas bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai). Būtent tokia – trijų pakopų – bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema įstatymais yra įtvirtinta ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi diskreciją nustatyti (vadovaudamasis inter alia tikslingumo sumetimais), kurios civilinės, baudžiamosios ar kitų kategorijų bylos turi būti pirmąja instancija nagrinėjamos apylinkės, o kurios – apygardos teismuose; įstatymų leidėjas taip pat turi tam tikrą diskreciją nustatyti (vadovaudamasis inter alia tikslingumo sumetimais), ar apeliacinis procesas turi vykti vien Lietuvos apeliaciniame teisme, ar ir apygardos teismuose. Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gruodžio 22 d. nutarime yra suformavęs doktriną, jog Seimas pagal Konstituciją gali laisvai pasirinkti, kokiais būdais tuometinė (t. y. iki Konstitucijos įsigaliojimo sukurta ir po Konstitucijos įsigaliojimo dar kurį laiką funkcionavusi) teismų sistema turėjo būti reformuota, kad atitiktų Konstitucijoje įtvirtintą keturių grandžių teismų sistemos modelį, tačiau šie būdai neturi prieštarauti Konstitucijai. Tame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, jog tuometinę (iki Konstitucijos įsigaliojimo sukurtą ir po Konstitucijos įsigaliojimo dar kurį laiką funkcionavusią) teismų sistemą reformavus taip, kad ji atitiktų Konstitucijoje įtvirtintą keturių grandžių teismų sistemos modelį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai kasacine instancija.

Minėta, kad vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, o jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinės teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų sistemos sampratos suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas pagal įstatymus vykdytų būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti, taip pat kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Taigi kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas privalo pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra įstatymu priskirtos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors, kaip minėta, pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių bendrosios kompetencijos teismų instancinę sistemą, aiškinimas, taip pat tuo kitokiu šių Konstitucijos nuostatų aiškinimu grindžiamas teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (ar jų teisėjams) prisiimti Konstitucijoje jiems nenumatytas funkcijas, Konstitucijoje nenustatytus įgaliojimus, paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą, pažeistų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, šio straipsnio 3 dalies

70


nuostatą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Pažymėtina ir tai, kad privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan., davimas žemesnės instancijos teismams suvaržytų ir pačių tuos nurodymus duodančių aukštesnės instancijos teismų galimybes nešališkai peržiūrėti, jeigu to prireiktų, atitinkamas bylas apeliacine arba kasacine tvarka.

Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Taigi Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas. Kartu pažymėtina, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais. Bet pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas minėtus santykius, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų.

3.4. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Kartu paminėtina, kad teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami (Konstitucijos 111 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad reguliuodamas su specializuotų teismų steigimu ir veikla susijusius santykius įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teismų instancinės sistemos pagrindus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismų instancinė sistema yra įtvirtinta inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalyse (bet ne tik šiose Konstitucijos nuostatose). Konstitucija, jeigu jos nuostatos aiškinamos sistemiškai, suponuoja tai, kad instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją spręsti (vadovaudamasis inter alia tikslingumo sumetimais), kokių kategorijų byloms nagrinėti turi būti įsteigti specializuoti teismai, nustatyti kiekvienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemą, kiekybinę sudėtį ir santykius su bendrosios kompetencijos teismais bei kitų kategorijų byloms nagrinėti skirtais specializuotais teismais, inter alia tai, ar tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti skirti specializuoti teismai sudarys autonomišką, nuo bendrosios kompetencijos teismų ir kitų kategorijų byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų atribotą sistemą, ar bus su jomis (ar viena iš jų) kaip nors susiję organizaciniu, procesiniu ar kokiu nors kitu atžvilgiu. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų instancinė sistema, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema, gali turėti tam tikrų ypatumų.

Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali sukurti tokios pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos ar (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) sistemų, kuri (kurios) iš esmės pakeistų Konstitucijoje imperatyviai nustatytą bendrosios kompetencijos teismų sistemą, perimtų daugumą bendrosios kompetencijos teismų sistemos funkcijų.

Pabrėžtina, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Tai pasakytina apie iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, susijusius inter alia: su galimybės teismo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui užtikrinimu; su vienodos teismų praktikos (grindžiamos maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat) formavimu ir iš to kylančiu teismų sprendimų prognozuojamumu, taigi su teismų jurisprudencijos tęstinumu; su teismų (inter alia aukščiausiosios instancijos) susaistymu esamais precedentais; su teismų praktikos koregavimu ir naujų teismo precedentų kūrimu tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant; su kiekvieno tam tikros instancijos teismo priederme pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra priskirtos tos instancijos teismams, ir neperžengti savo jurisdikcijos ribų, neviršyti kitų įgaliojimų; su žemesnės instancijos teismų organizaciniu ir kitokiu nepavaldumu jokiam aukštesnės instancijos teismui ir procesiniu savarankiškumu bei teismų praktikos formavimu teismams patiems sprendžiant bylas, ir kt.

Pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, steigdamas specializuotus teismus, taip pat privalo nustatyti, kokia tvarka bus sprendžiama bylų teismingumo konkurencija tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų. Be to, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų. Išvengti teismų praktikos nenuoseklumų, prieštaringumų tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų gali padėti inter alia toks teisinis reguliavimas (bylų teismingumo nustatymas), kai tam tikrų kategorijų bylos gali būti nagrinėjamos tik aiškiai nurodytuose bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose ir negali būti nagrinėjamos ir bendrosios kompetencijos, ir specializuotuose teismuose arba (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) ir vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtuose specializuotuose teismuose, ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtuose specializuotuose teismuose.“

<...>(apie teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą)„2. Teismai – viena iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami

teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis).Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo

nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Todėl bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas).“

71


<...>„Pažymėtina, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės

valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų.

Kartu pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

5. Pagal ginčijamą Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostatą teismų finansinės ir materialinės veiklos sąlygos gali būti peržiūrėtos tik tuo atveju, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, o pagal 96 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d.) teisėjo atlyginimas jo darbo teisme metu gali būti mažinamas taip pat tik tuo atveju, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami:– Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija;– Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi;– Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis, pagal kurią teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo;– Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių

partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę;

– konstitucinis teisinės valstybės principas.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostata

„Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

XVIII. Vietos savivalda ir vietinis valdymas

Žr. Konstituciją, Apskrities valdymo įstatymą, Vietos savivaldos įstatymą, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, Vyriausybės atstovų įstatymą, Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, Europos vietos savivaldos chartiją.

Taip pat priedą – ištraukas iš KT nutarimų apie vietos savivaldą.

LR Konstitucijoje nustatyta:„X SKIRSNISVIETOS SAVIVALDA IR VALDYMAS

119 straipsnisSavivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji

įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto

gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti

savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.Straipsnio pakeitimai: Nr. VIII-32, 1996.12.12, Žin., 1996, Nr.122-2863 (1996.12.18) Nr. IX-959, 2002-06-20, Žin., 2002, Nr. 65-2629 (2002-06-28)

120 straipsnisValstybė remia savivaldybes.Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

121 straipsnisSavivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą.Savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo

biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

122 straipsnisSavivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą.

72


123 straipsnisAukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės

skiriami atstovai.Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas.Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą.

124 straipsnisSavivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir

organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.“

Iš internetinių konspektų:„Valstybės administracinė teritorinė struktūra.Kiekvienos valstybės teritorija skirstoma į tam tikrus teritorinius vienetus, kurie vadinami administraciniais teritoriniais vienetais. Tai daroma nepriklausomai nuo to, ar valstybė yra unitarinė, ar federacinė. Federacinės valstybės teritorija susideda iš federacijos subjektų teritorijų sumos. Todėl reikia turėti minty, kad šiuo atveju kalbama apie federacijos valstybės subjektų teritorinį suskirstymą. Unitarinės valstybės teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Federacinės valstybės subjektų teritorija – taip pat į administracinius teritorinius vienetus, egzistuoja kiekvieno subjekto administracinė teritorinė struktūra.Kam to reikia? Valstybės teritorijos dalijimas vykdomas valdymo patogumui, norint suteikti tam tikrus patogumus gyventojams, kad teritoriniuose vienetuose dislokuoti valdžios institucijas.Administracinė teritorinė struktūra formavosi istoriškai ir neretai būdavo, kad tie vienetai buvo siejami su gamtinėmis sąlygomis, gyventojų sėslumo ypatybėmis, ar formavosi pagal religines bendruomenes. Mažiausieji teritoriniai vienetai Europoje sutapdavo su bažnytinėmis parapijomis. Tai vykdavo pagal gyvenamąsias vietoves. Anglijos, Vokietijos žemiausi teritoriniai vienetai net ir vadinosi parapijomis. Ilgainiui atsirado ir stambesni teritoriniai vienetai. Šiuo metu valstybių administracinė teritorinė struktūra susideda iš 2 ar 3 grandžių administracinių teritorinių vienetų. Mažiausi būna apjungiami į stambesnius. Didelėse valstybėse yra 3 ar 4 grandžių administraciniai teritoriniai vienetai. Italijoje pagrindiniai administraciniai teritoriniai vienetai vadinasi: bendruomenės (žemiausi), apygardos (aukštesni), regionai (sritys). Prancūzijoje: komunos, apygardos (kantonai), departamentai, regionai. Anglijoje: parapijos, apygardos, grafystės.Administracinės teritorinės struktūros nedera painioti su federacinių valstybių teritorijos sandara. Ne valstybė, o jos subjektai turi administracinį teritorinį suskirstymą.

Žemiausiuose teritoriniuose vienetuose (1 ar 2 grandies) kuriamos savivaldybės. Žemiausios grandies teritoriniuose vienetuose valdymas organizuojamas savivaldos principu. Aukštesnės grandies teritoriniuose vienetuose organizuojamas valstybinis valdymas. Tokie teritoriniai vienetai yra skirti valdžios institucijoms ir jų padaliniams dislokuoti, kurti valstybinės valdžios vietines struktūras.Žemiausios grandies teritoriniai vienetai patys organizuoja valdymą pagal savivaldos principą, ir tai nėra valstybinė valdžia. Aukštesnės grandies teritoriniuose vienetuose kuriamos centrinei valdžiai atskaitingos ir pavaldžios institucijos (vietinis valdymas).

Vietos (vietinis) valdymas.Vietinis valdymas – valstybės valdžios institucijų kūrimas valstybės administraciniuose teritoriniuose vienetuose (aukštesnės grandies). Vietos valdymas labiausiai paplitęs Europos valstybėse. Valdžios funkcijas įgyvendina valstybinei centrinei valdžiai pavaldžios įstaigos. Tai reiškia, kad vietos valdymas gali būti apibūdintas kaip valstybės valdymo funkcijų vykdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose steigiamos centrinės valdžios institucijų įstaigos, todėl jos ir veikia prižiūrimos centrinės valdžios. Tos įstaigos yra pavaldžios centrinei valdžiai ir veikia centrinės valdžios vardu (ministerijų skyriai pavaldūs atitinkamoms ministerijoms).Europos valstybėse būna dar tokia sistema, kad vietos valdymui vadovauja vyriausybės ar valstybės vadovo skiriami pareigūnai (Švedijos srityse centrinės administracijos įstaigas vyriausybės skiriami gubernatoriai, kurie veikia vyriausybės vardu ir prižiūri srityje įstaigų veiklą, kontroliuoja kitų centro atstovų darbą). Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje skiriami prefektai. Prefektas – tai vyriausybės atstovas ar net valstybės atstovas. Jo paskirtis – koordinuoti kitų valstybės įstaigų veiklą toje teritorijoje. Prancūzijoje prefektai skiriami regionuose ir departamentuose prezidento dekretu. Prancūzijoje prefektas atstovauja ir vyriausybei, ir valstybei.Toks vietos valdymo organizavimas vadinamas dekoncentracija, pabrėžiant, kad tokiu būdu dekoncentruojama valstybinė valdžia. Tai padeda geriau organizuoti valstybės valdymą. Tendencija, kai valstybės valdymas perkeliamas į administracinius teritorinius vienetus, vadinama regionalizmu – regionų valdžių funkcijos labiau plečiamos. Dekoncentracija pasiekusi tam tikrą lygmenį (šis reiškinys) vadinama regionalizmu. Kartais šiuolaikinėse regionams suteikiamas platus savarankiškumas, kuris prilyginamas autonomijos statusui. Italija: 20 regionų; tai pabrėžiama kaip teritorinė autonomija. Tai būdinga ir Ispanijai: tai unitarinė valstybė, jos provincijoms suteiktos plačios teisės; Ispanijoje tas regionalizmas dažnai tapatinamas su tam tikrais nacionaliniais, etniniais ypatumais (Katalonija, Galisija, Baskų provincija). Autonominio statuso suteikimas traktuojamas ir kaip nacionalinė autonomija (Ispanijoje).Kai yra suteikiamas autonominis statusas, tai tiems administraciniams teritoriniams vienetams suteikiami ir tam tikri valstybiniai elementai: jie gali turėti parlamentus (legislatūras). Tai įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią renka tos teritorijos

73


gyventojai. Ši valdžia priima vietinės reikšmės įstatymus. Be to, formuojama vyriausybė, kuri įgyvendina legislatūros priimtus įstatymus. Visą jų veiklą prižiūri centrinės valdžios skiriami gubernatoriai ar prefektai.

Savivalda.Savivalda – tai administracinio teritorinio vieneto gyventojų bei jų rinktų organų veikla, reguliuojant ir tvarkant vietos reikalus, įstatymo nustatytose ribose.Vietos savivalda – tam tikras viešojo administravimo porūšis, bet šis viešasis administravimas (valdymas) jau vykdomas ne valstybės vardu, o tam tikros teritorijos gyventojų vardu. Vietos savivalda negali būti tapatinama su valstybės valdymu, nors ir pripažįstama, kad tai svarbi valdymo rūšis.Viešasis administravimas susideda iš:1) valstybės valdymo;2) savivaldos.Vietos savivalda vykdoma žemiausios (1 ir 2) grandies vienetuose. Patys gyventojai turi turėt galimybę tvarkyti savo vietos reikalus. Todėl žemiausios grandies teritoriniuose vienetuose ir organizuojama savivalda.Paprastai visados savivaldos ribos nustatomos įstatymu. Įstatymas reikalingas, kad būtų įmanoma valstybę suderinti su savivalda. Turi būti aišku, kokius klausimus tvarko valstybė, ir kokie klausimai pavedami gyventojams. Savivalda visada organizuojama pagal įstatymą, įstatymu nustatytose ribose. Savivaldos įstatyminis reguliavimas reikalingas ir todėl, kad savivalda galėtų apsiginti nuo valdžios įstaigų įtakos, ir pan. įstatyminis reguliavimas padeda įvesti tam tikrą tvarką, kartu apsaugoti savivaldos egzistavimo galimybę.Kalbant apie savivaldą, tai svarbiausiu savivaldos subjektu laikomi tam tikros teritorijos gyventojai. Administracinė teritorinė struktūra padeda apibrėžti ribas, kur ta savivalda egzistuoja. Savivaldybės gyventojai vadinami kaip teritoriniai kolektyvai (toks pavadinimas naudojamas Prancūzijos konstitucijoje). Teritorinis kolektyvas formuoja savivaldos organus.

Yra 2 pagrindiniai savivaldos modeliai:1) anglosaksų;2) kontinentinis.Anglosaksų modelis paplitęs D.Britanijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, kitose valstybėse, kurios savo laiku buvo susijusios su D.Britanijos imperija.Kontinentinis modelis dar vadinamas prancūziškuoju. Jis paplitęs kontinentinės Europos valstybėse, o taip pat Lotynų Amerikoje (Ispanijos, Portugalijos įtaka), ir kai kuriose buvusiose Prancūzijos kolonijose (Afrikoje).

Anglosaksų savivaldos modeliui būdini tokie momentai: pagal ši modelį savivalda kuriama daugumoje administracinių teritorinių vienetų. Laikoma, kad pagal šį modelį valstybės

valdymas vykdomas iš centro, o administraciniuose teritoriniuose vienetuose veikia savivalda. Su laiku vyko ir centrinės valdžios funkcijų dekoncentracija. Savivalda yra daugiau paplitusi administraciniuose teritoriniuose vienetuose ir vos ne visuose;

savivalda šiuo atveju paprastai turi didelį savarankiškumą, nepriklausomumą. Centrinė valdžia nesikiša į savivaldos reikalus. Egzistuoja griežtas valstybės valdymo funkcijų ir savivaldos valdymo reikalų atskyrimas;

neegzistuoja savivaldos institucijų pavaldumas centrinei valdžiai ir nėra administracinės priežiūros. Savivalda – pačių tos teritorijos gyventojų reikalas. Prireikus tam tikrą kontrolę ir priežiūrą atlieka tik teismas.

Kontinentinis savivaldos (prancūziškasis) modelis turi tokius požymius: savivalda organizuojama tik žemiausiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose ir savivalda būna 1 ar 2 grandžių

vienetuose. Stambiausiuose teritoriniuose vienetuose organizuojamas valstybinis valdymas; valstybinis valdymas derinamas su savivalda. Vietos savivaldos funkcionavimą prižiūri tam tikros valdžios institucijos

(prefektai, gubernatoriai). Tie vyriausybės atstovai turi teisę prižiūrėti ir savivaldos veiklą. Pagal šį modelį pirmiausia susiformavo administracinė savivaldos priežiūra Prancūzijoje (administracinė globa). Valstybės valdžios įstaigos leisdavo savivaldą, bet žiūrėdavo, kad jos per daug neišsiplėstų.

Savivalda susiformavo apie 19 a. vidurį (šiuolaikinė). Tam tikri savivaldos požymiai buvo ir viduramžiais. Bet 19 a. pirmiausia miestai išsikovojo savivaldos teises. Tai buvo susiję su miesto gyventojų reikmėmis. Miestai įgijo tam tikrą nepriklausomumą nuo valdžios. Todėl atsirandant savivaldai, kadangi miestai buvo vadinami municipijomis), atsirado municipalinė teisė. Šiandien municipalinė teisė – tai teisės normų, reguliuojančios savivaldos reikalus, visuma.Šiandien Europoje yra priimta Europos vietos savivaldos chartija. Tai nesenas dokumentas. Chartija priimta 1985 m. šią chartiją pasirašė Europos tarybos valstybės ir dabar ją jau pripažįsta visos Europos tarybos valstybės. Ši chartija įtvirtina bendrus savivaldos principus. Ją yra ratifikavusi ir Lietuva. Kiekviena valstybė turi įtvirtinti savivaldos principus įstatymuose ar net konstitucijoje.

Savivaldos organai ir jų sudarymo tvarka.Savivaldą įgyvendina patys gyventojai. Šiuolaikiniai administraciniai teritoriniai vienetai nėra labai maži, todėl visiems kartu valdyti neįmanoma ir keblu. Dėl to tos teritorijos gyventojai formuoja savivaldos organus (institucijas). Tos institucijos (organai) kopijuoja valstybės valdymo modelį.Gyventojai renka vietos atstovybę – tai rinkimų būdu išrinkta savivaldybės taryba, savivaldybės asamblėja ir pan. Mažose savivaldybėse – tai pačių gyventojų susirinkimai. Gyventojų atstovybė pirmiausia svarsto savivaldybės reikalus, priima tam tikrus teisės aktus (sprendimus). Šie sprendimai yra privalomi toje teritorijoje, jų turi būti laikomasi. Tai tam tikri teisės aktai, kurie yra vietinės reikšmės (jie yra norminio pobūdžio).

74


Savivaldybės teritorijoje yra ir vykdomoji valdžia. Tai dažniausiai renkamas meras (burmistras). Tai vienasmenis vykdomosios valdžios funkcijas vykdantis pareigūnas. Jis turi savo valdymo aparatą. Svarbiausia jo ir jam pavaldžių valdininkų paskirtis – įgyvendinti atstovybės priimtus sprendimus, užtikrinti kontrolę. Tai reiškia, kad egzistuoja atstovybė, kuri priima teisės aktus, o jų vykdymą organizuoja savivaldybės meras (burmistras). Merai ar kiti pareigūnai būna renkami kartais ir pačios atstovybės ir tokiu būdu jai būna tiesiogiai pavaldūs. Kitais atvejais būna, kad jį renka gyventojai tiesiogiai. Laikoma, kad meras turi didesnes galias, kai jį renka gyventojai. Jis šiuo atveju veikia daug savarankiškiau. Turi būti derinama atstovybės ir vykdomosios valdžios veikla.Trečioji institucija – savivaldybės kontrolierius. Jo paskirtis, funkcija yra ta, kad jis prižiūri finansinių lėšų naudojimą ir apie tai informuoja atstovybę. Kiekviena savivaldybė turi savivaldos biudžetą. Biudžeto vykdymas pavedamas vykdomajai valdžiai. O kontrolierius turi visa tai patikrinti ir informuoti atstovybę.

Atstovybės renkamos 2 – 6 metams. Kai ji renkama 2 ar 3 metams, dejuojama, kad ji nesugeba gerai dirbti, nes turi praeiti daug laiko, kol įpranta dirbti. Tačiau, jie prastai dirbama, yra galimybė juos greičiau pakeisti. Tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Savivaldos įstatymas nustato tam tikras atstovavimo normas arba tarybos narių minimalų ir maksimalų skaičių (Prancūzijoje: nuo 9 iki 96 narių; Austrijoje: 9 – 45; Italijoje: 15 – 80).Įstatymas leidžia diferencijuoti atstovybės narių skaičių, atsižvelgiant į teritorijos dydį ir gyventojų skaičių. Didieji miestai būna dar skirstomi į rajonus ar apygardas, kur kuriamos atskiros savivaldybės. Jos jau rūpinasi atitinkamos dalies gyventojų poreikiais (Paryžius suskirstytas į 20 apygardų, tai reiškia, kad yra ir 20 savivaldybių. Londone yra 32 apygardos, o anksčiau jame dar buvo viso miesto savivaldybė, po to tos centralizacijos atsisakyta).Savivaldybės atstovybės dirba sesijiniu būdu, renkasi į sesijas periodiškai (2 kartus per metus ar kas ketvirtį). Mažesnėse savivaldybėse – kas mėnesį (bendruomenės). Greta eilinių sesijų gali būti šaukiamos ir neeilinės sesijos. Atstovybių nariai dar pasiskirsto į komisijas ar komitetus pagal tam tikras veiklos sritis; ir jie sudaromi šakiniu principu. Jie veikia ir laikotarpiu tarp tarybos sesijų. Jie neretai prižiūri vykdomųjų institucijų veiklą. Svarbiausia jų paskirtis – rengti klausimus sesijai. Kai kuriose valstybėse tarybų komitetai turi ir tvarkomosios valdžios funkcijas (anglosaksų valstybėse). Taryba įgalioja jiems teisę atlikti tam tikras funkcijas. Jie turi ir platesnius įgaliojimus.

Amerikoje 20 a. pradžioje buvo susiformavusi komisinė savivaldos forma, kai gyventojai rinkdavo komisierių tarybą (5-7 žmonių taryba). Ji veikdavo kaip atstovybė, o tuo pat metu kiekvienas tarybos narys buvo laikomas vykdomosios valdžios nariu tarp sesijų. Jie dirbdavo (komisieriai) nuolatos kaip vykdomosios valdžios pareigūnai, o kai reikėdavo – kaip taryba. Kas priima sprendimus, tas turi rūpintis ir jų realizavimu. Tai komisinė savivaldos forma. Ji turi ir trūkumų: kiekvienas komisierius, kai veikdavo kaip vykdomosios valdžios pareigūnas, užmiršdavo bendrus reikalavimus, ignoruodavo kitas sritis; ši veiklos sritis darėsi vienpusiška, kildavo nesutarimai; tai tapdavo asmeniniu interesu, nebeliko galimybės prižiūrėti jų veiklos.

Administracinė priežiūra.Administracinė priežiūra – tai valdžios institucijų galimybė prižiūrėti savivaldybės veiklą.Ji atsirado Prancūzijoje (administracinė globa). Prancūzijos prefektai galėjo sustabdyti savivaldybės sprendimus ir pan.Administracinė priežiūra vertinama dvejopai:1) jos uždavinys – suderinti valstybės valdymo funkcijas su savivaldos funkcijomis (harmonizuoti šias sritis);2) išryškėjo tai, kad kartais administracinė priežiūra peržengdavo ribas ir buvo naudojama siekiant slopinti savivaldos

iniciatyvą, iškeliant daugiau valstybės interesus.

Pastaraisiais metais išryškėjo tokia tendencija – administracinė priežiūra derinama su teismine savivaldybės veiklos kontrole. Administracinę priežiūrą vykdantys pareigūnai patys neturi teisės keisti savivaldybės sprendimų, veiksmų, bet gali kreiptis į teismą, kad išspręsti konfliktus tarp valstybės ir savivaldybės pareigūnų. Tai progresyvesnis kelias.“

Priedas:Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimo:

„Pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda - tai dvi viešosios valdžios sistemos, kad pagal Konstituciją vietos savivalda - tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

Pagal Konstituciją savivaldos teisė įstatymo numatytuose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.

Savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi inter alia tuo, kad valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).

Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime konstatavo, kad formuluotė "valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą" aiškintina kaip apimanti ir tuos valstybės pareigūnus, nuo kurių sprendimų priklauso savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas.

75


1.3. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją. Apibrėždamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir šios kompetencijos realizavimo tvarką, savivaldybių veiklos priežiūrą ir kontrolę, pareigūnus, turinčius įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų veiklą.

Formuluotė "įgaliojimai kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą" reiškia, kad atitinkami valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose; toliau - valstybės pareigūnai) turi teisę priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu. Šis konstitucinis reikalavimas būtų pažeidžiamas, jeigu savivaldybės tarybos nariu būtų asmuo, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turėtų įgaliojimus priimti tokius sprendimus, kurie lemtų savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimą ir įgyvendinimą. Būtent dėl to valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ar įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.

Pabrėžtina, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių kontrolę arba priežiūrą (pavyzdžiui, aplinkosaugos, sanitarijos ir higienos, švietimo, darbų saugos, pramonės ir prekybos, statybų, mokesčių administravimo, raštvedybos ir daugelyje kitų sričių), negali būti priskiriami prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Tokie valstybės pareigūnai gali eiti savo pareigas ir tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais. Sprendžiant, ar tam tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys.

1.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto teiginys "savivaldybių tarybų nariais <...> negali būti valstybės pareigūnai, kurie <...> turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą" inter alia reiškia, kad valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais; šis teiginys nereiškia, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių kontrolę ar priežiūrą, negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.“<...>

3.2. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos ir kompetencija gali būti nustatomos tik įstatymu.Pažymėtina, kad tam tikra savivaldybių tarybų kompetencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Sprendimus šiais

klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija, nes: 1) įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus šiais klausimais priima ne savivaldybių tarybos, o joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; 2) pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms savivaldybių institucijoms.

Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Taigi tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kurių sprendimų priėmimas yra priskiriamas savivaldybių tarybų kompetencijai, o kurių - savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais turi būti tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.“

<...>„savivaldybių įstaigų, įmonių steigimas neatsiejamas nuo savivaldybių konstitucinės kompetencijos sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą

(Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis) ir kad priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nurodytais savivaldos klausimais (savivaldybių biudžeto sudarymas ir tvirtinimas) yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija, todėl įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo įstaigas, įmones, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai, nes priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros.“

<...>„konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys

"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...> neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...> savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams" inter alia reiškia, kad: sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kurių - savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams - apie tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.“

76


<...>„Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų

rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos) ir kad Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms bei vykdomosioms institucijoms yra suteikiami valdingi įgalinimai. Nutarime konstatuota ir tai, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.

Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota ir tai, kad Konstitucijoje nėra nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais; kad įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt.; kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka - rinkimų ar kitokia - yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie - vienasmeniai, kokie jų tarpusavio ryšiai; kad įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos - savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali teisės priimti tokius sprendimus perduoti nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms; kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, tačiau tokiais atvejais savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme, taip pat minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai; kad dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokius sprendimus priima savivaldybių tarybos, o kokius - savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.

Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, privalo paisyti konstitucinių imperatyvų, kad savivaldybių taryboms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pačios savivaldybių tarybos ir kad savivaldybių tarybos joms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pagal įstatymą. Minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu arba kad savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.

Vadinasi, savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai, nes tai reikštų, kad šiuos įgaliojimus perimtų ne savivaldybių tarybų, bet pačių vykdomųjų organų sudaryti kiti subjektai (organai, institucijos, padaliniai, pareigūnai), neatitinkantys konstitucinės savivaldybių tarybų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų sampratos. Šitaip būtų sudarytos prielaidos pažeisti ir konstitucinį vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principą.

Tai nereiškia, kad įstatymu negali būti tiesiogiai nustatyti vykdomųjų organų atskirų pareigūnų įgaliojimai arba kad įstatymu negali būti nustatyta, jog tam tikrus vykdomųjų organų atskirų pareigūnų įgaliojimus pagal įstatymą nustato pačios savivaldybių tarybos. Taip pat pagal Konstituciją nėra neleidžiama įstatymu nustatyti tokios savivaldybių tarybų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų sistemos, kurioje būtų įmanoma vieniems savivaldybių tarybų sudarytiems ir joms atskaitingiems vykdomiesiems organams savo įgaliojimus pagal įstatymą perduoti kitiems savivaldybių tarybų sudarytiems ir joms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Tačiau pabrėžtina, kad visais šiais atvejais negali būti paneigta savivaldybių tarybų teisė kontroliuoti visus savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus ir vykdomųjų organų atskaitomybė atstovybei už jų ir jų pareigūnų sprendimus.“

77

Documents

KT 9-18 Seminarai