1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

KULTŪROS BARAIKultūros ir menow žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Monika MEILUtytĖ(teatras) 8 614 12855Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 8 655 90921tadas GINdRĖNAS (dizaineris) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAItĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija Endre BOjtáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Stasys EIdRIGEVIČIUSCarl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdytĖ (Prancūzija)Algis MICKūNASLiana RUOKytĖGiedrius SUBAČIUSAntanas ŠILEIKA (Kanada)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Faustas SAdAUSKAS. #. 2014. Buchano marmuras; 185 x 172 x 58

Melburnas. Victoria

Laisvydė ŠALČIūtĖ. dzeusas. 2014. Objektas Vidmanto Ilčiuko reprod.

Problemos ir idėjosŽibartas jACKūNAS. Procedūrinė „demokratija“ / 2Bilbao efektas ant bedugnės krašto. Su architektu Malcolmu Millais kalbasi Almantas Samalavičius / 9

Rūpesčiai ir lūkesčiaiArūnas SPRAUNIUS. Vienintelės ir nepakartojamos amžinybės serialai / 17

Nuomonės apie nuomonesAistė NOREIKAItĖ Kas įžiebia nepasitikėjimą praktiniu protu / 23Simas ČELUtKA. du praktinio proto priešai / 26Kęstutis ŠAPOKA. Kaip pagauti dailės kritiką? Kelios padrikos mintys apie mūsų dailės kritikos funkcijas / 31

Kūryba ir kūrėjaijulius KELERAS. Eilėraščiai / 35Andrius jEVSEjEVAS. Imitatio Christi, arba trys teatrinės kančios pagal Mayenburgą / 38Laisvydė ŠALČIūtĖ. Mokymasis plaukti, piktnaudžiaujant grožiu / 44Pilnatis, tvarka ir kantrybė. Su dailininke Birute Vaitiekūniene kalbasi Kristina Stančienė / 50Patrice PAVIS. Ką naujo duoda ir ką negrįžtamai keičia kultūros globalizacija / 54Kęstutis ŠAPOKA. tikrasis išsivadavimas dar ateityje. Vido Simanavičiaus glostinukų paroda „Užlaikyta tėkmė“ / 60Kristina StANČIENĖ. Švytintys, pjaunantys, dūžtantys. Baltijos šalių stiklo meno paroda: edukacinis aspektas / 62Stasys EIdRIGEVIČIUS. Paslaptingos akies mirksėjimas / 65Kęstutis ŠAPOKA. Saviapgaulės jaudulys. Igno Krunglevičiaus paroda „Vartų“ galerijoje / 69tomas GENEVIČIUS. Andrzejaus Wajdos kinas – į praeitį žvelgianti dabartis / 71Faustas Sadauskas: „Nėra nieko laikino“ / 74

Kelionė kaip intelektualinis nuotykisAlmantas SAMALAVIČIUS. Sutemos ir šviesa Katmandu slėnyje / 75

Laikai ir žmonėsKęstutis SKRUPSKELIS. Gydytojai ir šundaktariai, arba Kaip kūrėme valstybę / 83domas KAUNAS. Vardai ir namai, įrašyti mūsų biografijoje. Profesoriaus Vlado Žuko 90-mečiui / 88

Apie knygasAlgirdas GRIGARAVIČIUS. tylaus darbo vaisius / 89

Visai nejuokingi skaitiniaiKrescencija ŠURKUtĖ. Politinė somnolencija / 93Summaries / 95

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Jau ketvirtį amžiaus gyvename laisvoje demokrati-nėje Lietuvos valstybėje. Šį šalies istorinės raidos

tarpsnį daug kas visiškai pagrįstai laiko sėkmingu. Priešingos nuomonės besilaikantys asmenys, o tokių nestinga tiek akademiniuose sluoksniuose, tiek vie-šojoje erdvėje, į Nepriklausomybę žvelgia per tamsius socialinės, politinės kritikos akinius. Kritikuoti viską, ypač valdžią, savo valstybę, tikrai gebame, tačiau na-grinėti ir veiksmingai keisti taisytinus dalykus, deja, sekasi prasčiau.

Norėčiau paliesti vieną ydingą Lietuvos politinio gyvenimo tendenciją, neretai išslystančią iš kritinės minties akiračio. Dr. Mantas Adomėnas ją įvardija kaip „demokratijos ir teisinių procedūrų suformalėji-mą“.1 Kita šios tendencijos pusė, manyčiau, yra silps-tantis tiek valdžios, tiek viešojo sektoriaus institucijų legitimumas. Norint geriau suprasti šį reiškinį, vertė-tų pasidomėti, kaip panašius dalykus suvokia šiuolai-kinė socialinė filosofija.

Legitimumo matmenys

Idealios demokratijos realiame gyvenime nebūna – ją visada reikia ir galima tobulinti. Dažniausiai demo-kratija kenčia dėl to, kad pažeidžiami demokratinei santvarkai būdingi legitimumo principai.

Problemos ir idėjos

Žibartas jACKūNAS

PROCEDŪRINĖ „DEMOKRATIJA“

Terminą legitimumas vartojame kalbėdami apie valstybę, jos institucijas ar, žvelgiant plačiau, apskri-tai viso viešojo sektoriaus institucijas, jų sprendimus. Jis taikytinas ir tarptautinio pobūdžio politiniams dariniams, institucijoms, sprendimams.2

Legitimumas nėra absoliutus reiškinys,3 jis suvo-kiamas įvairiai. Sampratų skirtumus lemia politinės santvarkos ir istorinės raidos ypatumai, be to, tyri-nėtojai akcentuoja skirtingas legitimumo raiškos plo-tmes, remiasi nevienodais legitimumo kriterijais. Šia-me rašinyje laikysiuosi legitimumo kriterijų, kuriuos taiko demokratinė teorinė mintis.

Kalbant apie skirtingas legitimumo raiškos plo-tmes, neretai pabrėžiama skirtis tarp valstybės, val-džios, jos institucijų kilmės legitimumo (legitimacy of origin) ir konkrečių valdžios veiksmų, apskritai visos veiklos legitimumo (legitimacy of exercise).4 Demo-kratiniu požiūriu legitimi yra ta valstybė, kurią įkūrė ar atkūrė tauta daugumos žmonių valia. Tą patį ga-lima teigti ir apie valdžios legitimumą, nes „liaudies valia yra pagrindinis valdžios legitimumo šaltinis“.5

Svarbus ir kitas – procedūrinis – valstybės, valdžios kilmės legitimumo matmuo. Autentišką daugumos valios raišką, kuriant valstybę ar sudarant valdžios struktūras, turi laiduoti demokratinės procedūros: pavyzdžiui, demokratinius reikalavimus atitinkantys

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

referendumai, visuotiniai, laisvi ir teisingi rinkimai, teisėti demokratiškai išrinktų parlamentų, savivaldy-bių tarybų sprendimai. Ir atvirkščiai. Drastiškiausias pavyzdys – Rusija, kuri aneksuodama Krymą, sveti-moje valstybėje steigdama vadinamąsias Donecko, Luhansko „respublikas“, visiškai nepaiso jokių legiti-mumo kriterijų, todėl tiek daugelis vietos gyventojų, tiek tarptautinė bendrija šiuos veiksmus laiko netei-sėtais, jų nepripažįsta.

Tyrinėtojai pabrėžia, kad šiuolaikinė socialinė fi-losofija „linkusi domėtis valstybių gebėjimu užtikrinti teisingumą, tapatinamą su socialiniu ar plačiau su-prantamu teisingumu, ignoruodama klausimą, ar pati jų kilmė yra legitimi“.6 Suprantama, Vakarų šalių teo-retikams ir visuomenei kur kas labiau rūpi valdžios, neišvengiančios prieštaringų vertinimų, veiksmai negu jos kilmė, nes brandžios demokratijos šalyse valdžių kaita vyksta pagal įprastas demokratines tai-sykles ir didesnių rūpesčių dėl to nekyla.

Apie valdžios legitimumą sprendžiama pagal kon-krečius jos tikslus ir veiksmus, pagal tai, ar sėkmin-gai, ar nesėkmingai įgyvendinama veiklos programa. Glaustai aptarkime kriterijus, pagal kuriuos verti-nama valdžios veikla. Jie skirstomi į subjektyvius ir objektyvius. Pagal subjektyvius kriterijus valdžios le-gitimumas visų pirma siejamas su daugumos žmonių tyliu ar atvirai reiškiamu pritarimu valdžios veiklai, sutikimu perduoti jai teisę valdyti.7 „Režimas laiko-mas legitimiu, – teigia prancūzų filosofas Pierre’as Rosanvallonas, – jeigu remiasi atvirai išsakomu dau-gumos gyventojų sutikimu (consent).“8 Pabrėžiant subjektyvią legitimumo prigimtį, neretai konstatuo-jama: „Legitimumas galiausiai priklauso nuo viešosios nuomonės […] jis yra iš esmės subjektyvi ir norminė sąvoka, taigi egzistuoja tik kaip individo nuomonė apie valdymo teisingumą.“9 Kai kas netgi tvirtina, esą legitimumas ir tikėjimas legitimumu yra tas pats, to-dėl vertėtų daryti prielaidą, kad „tokio dalyko kaip le-gitimumas nėra“, tai veikiau fikcija ar metafora.10

Subjektyvi legitimumo samprata palieka atviras du-ris populizmui skverbtis į politinį gyvenimą. Ji skatina šiai pagundai neatsparius politikus, valdžios atstovus

siekti kuo didesnio populiarumo, kuo aukštesnių rei-tingų. Agitacijos, savireklamos tikslais, bandant padi-dinti valdžios institucijų, politinių partijų, savo pačių legitimumą visuomenės akyse, nesidrovima naudotis tarnybine padėtimi. Valdžia, dirbtinai kurdama le-gitimumą, dažnai itin vertingos paramos sulaukia iš viešosios nuomonės, kuri nesunkiai pasiduoda žinias-klaidos, ypač jeigu ši yra kontroliuojama ar perkama, manipuliacijoms. Tokiu atveju ir politikai, ir visuo-menė, ir pats valdžios legitimumas tampa viešosios nuomonės, kuria gudriai manipuliuojama, įkaitais. Tą akivaizdžiai rodo Hitlerio populiarumas nacistinėje Vokietijoje arba Putino reitingas, grėsmingai artėjan-tis prie 100 proc., dabartinėje Rusijoje.

Subjektyvus legitimumas – tai vidinis legitimumo vertinimas, išreiškiantis šalies gyventojų daugumos pritarimą valdžiai. Jis gali nesutapti su išoriniu, t. y. su tuo, kaip tos valdžios legitimumas vertinamas už-sienyje. Didžiulė Rusijos piliečių dalis Putino režimą laiko legitimiu, o tarptautinės bendrijos manymu, ši politinė sistema sparčiai praranda legitimumą.

Kitokius valdžios, jos veiklos legitimumo aspektus pabrėžia tie tyrinėtojai, kurie formalią, procedūrinę demokratiją skiria nuo vadinamosios substancinės demokratijos.11 Kartais šis labai svarbus demokrati-jos sampratos skirtumas aptariamas ir kiek kitu as-pektu – kalbama apie procedūrinius ir substancinius demokratijos ar legitimumo elementus.12

Procedūrinis legitimumas

Procedūrinio legitimumo sampratos šalininkai mano, kad valdžia, jos sprendimai, įstatymai yra legitimūs, teisėti (ši samprata tarp legitimumo ir teisėtumo deda lygybės ženklą) „todėl, kad priimami, laikantis teisė-tos demokratinės procedūros“.13 Jie atsiranda kaip „de-mokratinio sprendimų priėmimo proceso, paklūstančio nustatytiems reikalavimams, rezultatas“.14 Iano Hur-do manymu, procedūrinio legitimumo šaknys slypi „žmonių vertinimuose, nusakančiuose sprendimų pri-ėmimo procedūrų, kurias naudoja valdžia ir institu-cijos, teisingumą (fairness)“.15 Pavyzdžiui, sprendimų

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

priėmimas balsų dauguma laikomas tipiška demokra-tine procedūra, užtikrinančia sprendimų legitimumą. Neabejojama, kad procedūrinį valdžios legitimumą, ypač jos kilmės požiūriu, laiduoja periodiški, laisvi ir teisingi rinkimai. Demokratines normas atitinkantys referendumai laikomi procedūra, ypač padidinančia priimamų sprendimų teisėtumą.

Reikia sutikti, kad „tam tikri procedūriniai kriteri-jai yra neišvengiamas bet kokios demokratinės politi-nės sistemos pagrindas“,16 šiuolaikiniame politiniame gyvenime plačiai naudojamasi procedūrinėmis legi-timacijos formomis. Tačiau daug kas pagrįstai teigia, kad jos yra nepakankamos, neužtikrina visavertės demokratijos. Procedūrinis požiūris leidžia priimamus sprendimus laikyti teisėtais, legitimiais, demokratiniais net ir tuo atveju, kai jie yra neteisingi. Kalbant apie va-dinamąjį mažoritarinį principą, t. y. sprendimų priė-mimą daugumos balsais, nurodoma, kad tokie spren-dimai ne visada tiksliai atspindi daugumos žmonių interesus,17 gali būti neteisingi, šališki, ignoruo-jantys mažumos interesus.18 Demokratijos esmės negalima tapatinti vien su periodiškai rengiamais laisvais ir teisingais rinkimais, nes jie nebūtinai ga-rantuoja demokratinį valdžios veiklos pobūdį. Fa-bienne Peter nuomone, „teisingas sprendimo priėmi-mo procesas nėra pakankamas veiksnys jo padarinių legitimumui laiduoti“. Kartais sakoma, kad apskritai „jokia atskira sprendimo priėmimo procedūra nėra nepažeidžiama“.19

Procedūrinės sampratos šalininkai nevengia, kaip minėjome, valdžios legitimumo glaudžiai sieti ar net tapatinti su jos teisėtumu, legalumu – jiems atrodo, kad tai tarsi dvi to paties medalio pusės. Robertas Dahlis teigia: „Legitimumas reiškia, kad valdžia veikia tokiu būdu, kuris yra legalus; konstitucinės taisyklės, įstatymai ir pareigūnų galia suvokiami kaip privalomi, nes yra tei-sėti; visa, kas daroma legaliai, yra legitimu.“20

Tyrinėtojai pažymi, kad valdžios sprendimų legi-timacija, pasitelkiant legalumo kozirį, politiniame Europos ir kitų demokratinių šalių gyvenime yra pa-plitęs reiškinys. Pierre’as Rosanvallonas apgailestauja: „Matome, kaip Prancūzijos istorijoje vis atsikartoja ta

pati siaurai legalistinė demokratijos interpretacija.“21 Su šiuo reiškiniu sietinas ir daugelio pabrėžiamas „demokratijos deficitas“, kurį lemia įsitvirtinusios li-beralizmo nuostatos. Liberalizmo politinė filosofija individualizmą, pilietinę visuomenę, „žmogaus tei-ses, negatyviąją laisvę, politinę lygybę, teisės valdymą, demokratines procedūras ir laisvąją rinką“22 iškelia kaip pamatinius liberalios demokratijos principus. Autoriai, pabrėžiantys neigiamą liberalizmo poveikį visavertei politinei demokratijos raiškai, aiškina, kad ji neišvengiamai siaurėja, jei pagrindiniais gyvenimo svertais tampa rinka, teisės valdymas (legalizmas), „politikos juridizacija“, neutrali valstybės laikysena ar procedūrinė demokratija.23 Atsiranda dingstis kalbė-ti apie nepageidautiną „teisės normų viršenybę pilie-tinių dorybių atžvilgiu, kitaip tariant, apie teisių pir-menybę pareigų atžvilgiu“,24 vadinamąjį „procedūrinį pilietiškumą“, apie tai, kad dingsta respublikoniškasis valstybinio mąstymo tradicijos suvokimas.25 Visa tai verčia socialinę mintį kritiškai vertinti procedūrinę demokratiją ir ieškoti esminių, „substancinių“ legiti-mumo, demokratijos elementų.

Substanciniai demokratijos pagrindai

Tie, kam nepriimtinas grynai procedūrinis požiūris į demokratiją, atsisako legitimumą tapatinti su tei-sėtumu, legalumu. Pagrįstai teigiama: „Ne visi teisė-ti veiksmai būtinai yra legitimūs ir ne visi legitimūs veiksmai būtinai yra teisėti.“26 Antai bombardavimai Kosove, NATO vykdyti humanitariniais tikslais, ne-retai vadinami neteisėtais, nes tai daryta be Jungtinių Tautų Saugumo tarybos palaiminimo, tačiau legiti-miais. Valdžios veiksmai, sprendimai apskritai gali būti teisėti, bet nelegitimūs, legitimūs, bet neteisėti, kartais ir neteisėti, ir neligitimūs arba, idealiu atveju, ir teisėti, ir legitimūs. Teisėtumas yra svarbus, bet toli gražu nepakankamas valdžios sprendimų legitimumo sandas. Demokratijai reikia substancijos, neužtenka vien teisėtos formos.

Substanciniai demokratinio legitimumo ar demo-kratijos elementai apibūdinami įvairiai. Vieniems tai

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

pagrindinės pilietinės teisės, politinės laisvės, teisės viršenybė arba teisės valdymas.27 Kitiems – pamati-nės vertybės,28 kaip antai teisingumas, priartėjimas prie „absoliutaus ar tobulo teisingumo“ idealo, pa-grindinės žmogaus teisės, piliečių dalyvavimas poli-tiniame gyvenime, demokratijos tęstinumo užtikri-nimas. Kai kurių autorių manymu, glaudi valdžios legitimumo sąsaja su jai priskiriama pareiga laiduoti socialinį teisingumą verčia socialinį legitimumą skirti nuo politinio.29

Mano nuomone, išskirtinio dėmesio nusipelno požiūris į substancinį demokratinio legitimumo ar demokratijos apskritai pagrindą, atspindintis res-publikoniškojo, pilietinio mąstymo tradiciją. Šis pa-grindas paprastai suvokiamas kaip valstybės, valdžios institucijų pareiga atstovauti tam, kas įvardijama kaip bendroji valia, bendrasis gėris, bendrasis interesas, viešosios (public) vertybės ar viešasis interesas, ir veiksmingas šios pareigos įgyvendinimas.30 Pavyz-džiui, Rosanvallonas pabrėžia, kad procedūrinį legiti-mumo matmenį turi papildyti „moralinis matmuo“ ir „substancinis matmuo (interesas bendrajam gėriui)“.31 Manau, respublikoniška nuostata, kad demokratinio valdžios legitimumo esmę reikia sieti su ištikimybe viešajam interesui, yra gana racionali.

Viešasis interesas (toliau šį terminą vartosiu kaip semantinį minėtų substancinio demokratijos ma-tmens apibūdinimų vardiklį) yra ypatingas reiškinys. Jis nėra akivaizdi duotybė, neatsiranda savaime. Tai veikiau mūsų pastangų padarinys, „artefaktas“, pasak Josepho Schumpeterio.32 Jį, neretai grūdinamą interesų sankirtos, priešingų nuomonių, ginčų, diskusijų, kom-promisų, konsensuso paieškų žaizdre, reikia įžvelgti, įvertinant besikeičiančias gyvenimo aplinkybes, iden-tifikuoti, apibrėžti ir įgyvendinti. Tarnystė viešajam in-teresui yra esminis substancinis demokratijos sandas, valstybės, valdžios, viešojo sektoriaus institucijų egzis-tavimo ir legitimumo pagrindas. Kam jos reikalingos, jeigu neatstovauja viešajam interesui? Jo nepaisanti valdžia netenka legitimumo. Legitimumas nėra kažkas pastovaus, kas duota visam laikui, ką galima įgyti vien laimėjus rinkimus. Valdžia privalo savo legitimumą

patvirtinti kasdien – kiekvieną jos veiksmą, kiekvieną sprendimą turi lemti atsidavimas viešajam interesui.33 Tokia ištikimybė suteikia ir moralinį matmenį demo-kratijai, jos principais grindžiamai veiklai.

Bendrojo gėrio, viešojo intereso ar kitos panašios sąvokos, vartojamos teoriškai aptariant demokrati-jos esmę, yra gana abstrakčios. Jos perteikia įvairia-lypę socialinio, politinio gyvenimo praktiką apiben-drinančias, todėl nuo konkretaus tikrovės konteksto atitrūkusias prasmes. Jomis nusakomas dalykas, tar-kime, viešasis interesas, ir jo įgyvendinimas neturė-tų būti suvokiami kaip tiesioginis valdžios veiksmų, sprendimų tikslas ar uždavinys. Politinės, valstybi-nės institucijos įgyvendina konkrečias užduotis (pa-vyzdžiui, suskystintųjų dujų terminalo projektas) ar siekius, nulemtus ilgalaikių ar trumpalaikių tikslų ir susidariusių aplinkybių, o ne kokius nors abstrak-čius dalykus. Tačiau kiekvieną valstybės institucijų sprendimą, kiekvieną projektą turi saistyti konteks-tines aplinkybes atliepiantys, sukonkretinti, aiškūs viešieji interesai. Tik tokiu atveju bus galima tvir-tinti, kad sėkmingai įgyvendinant konkretų spren-dimą, netiesiogiai atliepiamas ir viešasis interesas – esminis demokratinės valdžios tikslas, laiduojantis jos veiklos legitimumą, visuomeninę paskirtį. Apie tam tikro sprendimo pagrįstumą, kokybę galima spręsti pagal tai, kaip išsamiai, subalansuotai jis iš-reiškia esminius viešuosius interesus, siejamus su to sprendimo įgyvendinimu.

Viešasis interesas yra ypatingas saitas, visuo-menės narius, valstybės, vietos savivaldos, viešojo sektoriaus institucijas, visuomenines organizacijas suvienijantis į pilietinę, t. y. viešajam interesui įsi-pareigojusią, solidarių žmonių bendruomenę. Juk pilietis – tai „asmuo, kuris atstovauja bendrajam visuomenės interesui“,34 yra ištikimas tam, ką vadi-name „res publica“. Piliečiu negimstama, juo pasida-roma, tampant pareigos žmogumi, atsidavusiu vie-šiesiems arba bendriesiems visuomenės interesams. Neperdėsime teigdami, kad asmuo, visą savo dėmesį ir pastangas sutelkiantis vien į privačius interesus, nesireiškia kaip pilietis, iš esmės joks ryšys nesieja

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

jo nei su valstybe, nei kitais piliečiais. Tai formalus, „procedūrinis“, nominalus pilietis.

Pilietinio etoso nuosmukis šiuolaikinės demokra-tijos šalyse nėra atsitiktinis. Ne vienas tyrinėtojas pabrėžia, kad pilietinės pareigos jausmą atbukina, palankią terpę atsainiam požiūriui į viešąjį interesą kuria, be kita ko, liberalizmo principai, persmelkę daugelio valstybių socialinį ir politinį gyvenimą. Didžiausi „nuopelnai“ šiuo atžvilgiu priskiriami li-beralios minties ginamam individualizmui, negaty-viajai laisvės sampratai, laisvosios rinkos ekonomi-kai, minimaliam valstybės aktyvumui, vienpusiškai suvokiamoms žmogaus teisėms, legalistinei teisės valdymo praktikai, procedūriniam demokratijos modeliui.

Viešieji interesai reiškiasi kaip sąveikaujantys nacio-nalinio masto, vietos savivaldos lygmens, viešojo sekto-riaus institucijų, visuomeninių organizacijų ar pavienių piliečių interesai. Nustatyti ir įgyvendinti nacionalinius interesus yra specifinė valstybės institucijų, politinių partijų, kitų politinių institutų pareiga ir veiklos tiks-las. Konstruktyvus, partneriškas piliečių santykis su nacionaliniais interesais suburia politinę bendruo-menę – savitą pilietinės visuomenės raiškos plotmę. Sėkmingai įgyvendinti viešąjį interesą padeda insti-tucijų ir piliečių, atstovaujančių skirtingiems intere-sams, bendradarbiavimas, subsidiari partnerystė.

Procedūrinė mūsų demokratijos negalia

Kaip demokratinio legitimumo principų kontekste atrodo Lietuvos šiandieninis politinis gyvenimas?

Akivaizdu, kad kol kas neįstengiame sukurti aplinkos, kuri užtikrintų netrikdomą viešojo inte-reso raišką. Tam trukdo tiek atsainus didelės visuo-menės dalies požiūris į bendruosius interesus, tiek apmaudą keliantis valdžios institucijų, įvairaus ran-go politikų abejingumas jiems. Pilietinės negalios kamuojama visuomenė nepajėgia užtikrinti, kad gyvuotų sveika, veiksminga demokratija, todėl ne-išvengiamai slystama formalios, simuliuojamos de-mokratijos link.

Pasvarstykime, pavyzdžiui, kaip žiūrima į Seimo ar vietos savivaldos rinkimus. Daug kas į juos eina todėl, kad viliasi iš naujos valdžios ką nors gauti, bent jau šį tą daugiau, negu gavo iš senosios. Kiti, protesto elektoratui priskirtini asmenys, nori valdžią tiesiog nubausti dėl nepateisintų vilčių. Treti, pasipiktinę, kad politikai netesi pažadų, apskritai atsisako daly-vauti rinkimuose. Partijų programos, tikslai, kurių įgyvendinimas padėtų gausinti bendrąjį gėrį, mažai kam rūpi. Dažnas rinkėjas įsitikinęs, kad bendrieji interesai yra valstybės, politikų, bet ne jo reikalas.

Rinkėjų laikysena lemia atitinkamą politikų, par-tijų, valdžios institucijų elgseną. Daugelis iš jų jau-čiasi, ypač per rinkimų kampanijas, esantys rinkėjų lūkesčių ir juos atspindinčios viešosios nuomonės įkaitai. Todėl noromis ar nenoromis paklūsta kam-panijos, virstančios pažadų muge, logikai, paremtai paklausos ir pasiūlos dėsniais. Dosniai žarstomus pažadus stengiamasi kuo patraukliau supakuoti, kad jais susiviliotų rinkėjai. Nemenkstanti tokios (savi)apgaulės paklausa bemaž per kiekvienus rinki-mus išveda į politikos areną naują populistinę parti-ją ar „visuomeninį sąrašą“. Pažadų saistomos partijų programos neretai remiasi trumpalaikiais, į būsimą kadenciją „telpančiais“ uždaviniais. Visa tai verčia manyti, kad siauras, neatsakingas, ciniškas politinis pragmatizmas skverbiasi vis giliau, pažeisdamas pa-čią demokratinės politikos šerdį – tarnavimą svar-biausiems strateginiams visuomenės interesams. Gal todėl Lietuvos politinėje erdvėje bemaž nematyti žmonių, pasiryžusių užsikrauti sunkią valstybininko naštą, tenkinamasi kur kas kuklesniu politiko vai-dmeniu. Du skirtingus požiūrius taikliai apibūdi-no Johnas Rawlsas: „Politikas žiūri į kitus rinkimus, valstybininkas – į kitą kartą.“35

Nemaloniai nuteikia dažnai jokių skrupulų ne-paisantis dalies politikų, valdžios institucijų polinkis piktnaudžiauti demokratinės valstybės teikiamomis teisinėmis galimybėmis. Prisiminkime daugkartinius bandymus Seime, manipuliuojant teisinėmis pro-cedūromis, trūks plyš išsaugoti Viktoro Uspaskicho teisinę neliečiamybę, beveik dešimt metų vilkinamą

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą. Keletą joje teisiamų ar net nuteistų veikėjų „pilietiški“ rin-kėjai pasodino į Seimo, į Europos Parlamento krėslus. Tokia pat „pilietiška“ valdančioji Seimo dauguma, va-dovaudamasi koaliciniais išskaičiavimais, kai kuriems abejotinos reputacijos asmenims davė aukštus postus. Viskas padaryta teisėtai, laikantis nustatytų demokra-tinių procedūrų, todėl tarsi legitimu. Tačiau kyla klau-simas, ką bendra visa tai turi su visaverte demokrati-ja, kuri neįsivaizduojama be sąžiningų, profesionalių, bendriesiems visuomenės interesams atsidavusių val-džios institucijų.

Įtariamiems ar netgi teisiamiems politikams išlik-ti valdžioje, valstybės tarnyboje neretai padeda savaip interpretuojama nekaltumo prezumpcija: esi švarus ir nekaltas, kol nėra priimtas arba įsiteisėjęs kaltinama-sis teismo nuosprendis. Demokratinė nekaltumo pre-zumpcijos nuostata tokiems asmenims neužtrenkia durų dalyvauti rinkimuose, naudotis kitomis procedū-rinės legitimacijos galimybėmis. Matyt, ši aplinkybė yra vienas iš veiksnių, kurie skatina nuo pareigų nušalintą prezidentą atkakliai siekti, kad jam būtų grąžinta teisė dalyvauti rinkimuose į aukščiausias atstovaujamosios valdžios institucijas. Tai atvertų geidžiamos politinės ir moralinės reabilitacijos perspektyvą.

Apibendrintai kalbant, galima teigti, kad procedū-rinė demokratijos samprata daro ženklų, bet nevie-nareikšmišką poveikį politinei mąstysenai ir prak-tikai. Man regis, ji lemia bent kelias viena su kita susijusias Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas: silpnėja legitimių atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijų vaidmuo, stiprėja į legitimumą pretenduojančių mažumų, suinteresuotų gyventojų grupių, asociacijų, ekspertinių struktūrų įtaka, didė-ja teisminės valdžios galia. Procedūrinės demokra-tijos požiūriu tiek Seimas, tiek Vyriausybė neabejo-tinai yra legitimios institucijos, sukurtos, remiantis tiesiogiai ar netiesiogiai išreikšta daugumos rinkėjų valia ir laikantis nustatytų demokratinių procedūrų. Tačiau substancinio demokratijos matmens požiūriu jų legitimumas neatrodo nei tvirtas, nei akivaizdus. Politinės valios ar kompetencijos stoka, neretai at-

siskleidžianti priimant visuomenei svarbius strate-ginius sprendimus, silpnina valdžios legitimumą. Norint užbėgti tam už akių, griebiamasi įvairių prie-monių, skirtų sprendimų legitimumui ar bent jo re-gimybei sustiprinti.

Sudaromos suinteresuotų asmenų, ekspertų gru-pės, komisijos, rengiamos gyventojų apklausos, referendumai valdžios sprendimų legitimumui su-tvirtinti, atsakomybės už juos naštą bent iš dalies perkelti ant visuomenės pečių. Tokiu keliu eita, ban-dant spręsti skalūninių dujų žvalgybos, žemės par-davimo užsieniečiams, Visagino atominės elektrinės statybos, Žaliojo tilto skulptūrų, kitus klausimus, ke-liančius aršią priešpriešą. Jų sprendimo būdą valdžia pasirinko, iš dalies paklusdama spaudimui iš apačios, pilietinių iniciatyvų, sąjūdžių, interesų grupių valiai, t. y. socialinei jėgai, kurios raiška, atsižvelgiant į jos puoselėjamus siekius, įvardijama kaip „kontrdemo-kratija“ (contre-democratie, counter-democracy). Ši jėga yra nukreipta ne tiek prieš demokratiją apskri-tai, kiek prieš vienpusę, procedūrinę, esminės savo paskirties – tarnauti viešajam interesui – nepaisančią demokratijos atmainą. Todėl jos reikšmė ir legitimu-mas visuomenės akyse auga.

Kitu atveju linkstama naudotis teisinėmis galimy-bėmis, kad Seimo, Vyriausybės sprendimų legitimumą patvirtintų „trečioji“ valdžia. Šiuo atžvilgiu ypač išsiski-ria šalies Konstitucinis Teismas. Matome, kaip dažnai Seimas, deputatų grupės, ministerijos kreipiasi į jį, kad išsiaiškintų, ar priimti teisės aktai, sprendimai neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. KT verdik-tas laikomas bemaž neginčytinu argumentu, lemiančiu išnagrinėtų sprendimų legitimumą ar neligitimumą. Beje, ne tik Konstitucinis Teismas, bet ir visa teismų sistema vis plačiau įtraukiama į ginčų tarp institucijų, tarp piliečių ir valdžios įstaigų karuselę. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad ir Lietuvoje susiduriame su reiški-niais, kuriuos tyrinėtojai apibūdina kaip įsigalintį „tei-sės valdymą“, „legalizmą“, „politikos juridizaciją“.

Svarbu suvokti, kad aukščiau aptarti būdai valdžios legitimumui užtikrinti yra iš esmės procedūriniai. Jie gali padėti stiprinti procedūrinius demokratijos pa-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

grindus, bet negali atstoti esminio – substancinio jos matmens. Demokratinę valdžios sprendimų esmę le-mia tai, ar jie atitinka bendruosius visuomenės inte-resus, bendrojo gėrio siekį, o ne daugumos ar mažu-mos balsai, pozicijos ar opozicijos požiūriai, interesų grupių ar ekspertinių institucijų nuostatos, viešoji nuomonė ar apklausų, referendumų rezultatai. Visais šiais demokratiniais būdais išreiškiama nuomonė arba užimama pozicija gali ir neatitikti viešojo inte-reso, netgi kenkti jam. Tą rodo ir sprendimai, susiję su skalūninių dujų žvalgyba, kitais minėtais projek-tais. Šie „sprendimai“, nulemti vox populi ar ekspertų nuomonės, mano supratimu, nedavė nieko, kas padė-tų Lietuvai rūpintis visuomenei svarbiais interesais.

Turėtume rinktis tą socialinės, politinės raidos kryptį, kurią siūlo daugelis šiuolaikinės visuomenės analitikų, – reikia stiprinti substancinius demokratijos pagrindus, kurti aplinką, skatinančią, kad „formali demokratija ju-dėtų substancinės demokratijos link“,36 harmoningai „de-rindama substanciją ir procedūrą“.37

1 Mantas Adomėnas. Aš regėjau politinių partijų ateitį: ji kraupi. 2014-11-19

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/m-ado

2 Fabienne Peter. Political legitimacy. Stanford encyclopedia of philoso-

phy. http://plato.stanford.edu/archives/win2014/entries/legitimacy

3 Hony Fern Haber. Beyond postmodern politics. New York, London:

Routledge, 1994, p. 117.

4 Jean d’Aspremont. Legitimacy of governments in the age of democracy.

http://nyujilp.org/wp-content/uploads/2013/02/38.4-d’Aspremont.p

5 Ten pat.

6 Philip Pettit. On the people’s terms. A republican theory and model of

democracy. Cambridge: Cambridge university press, 2012, p. 300.

7 Rodney Barker. Legitimating identities. The self-presentations of rulers

and subjects. Cambridge: Cambridge university press, 2001, p. 112.

8 Pierre Rosanvallon. Counter-democracy. Politics in an age of distrust.

Cambridge: Cambridge university press, 2008, p. 113.

9 Ian Hurd. Legitimacy. Encyclopedia Princetoniensis. http://pesd.princeton.

edu/?q=node/225

10 Rodney Barker. Legitimating identities, p. 25,19.

11 Žr.: Ronald Dworkin. Is democracy possible here? Princeton, Oxford:

Princeton university press, 2006, p. 134; Kristi Raik. Towards substantive

democracy? Tampere: University of Tampere, 1998; Pierre Rosanvallon.

Democracy past and future. Ed. by Samuel Moyn. New York: Columbia

university press, 2006. p. 238.

12 Jean d’Aspremont. Legitimacy of governments…

13 John Rawls. Politinis liberalizmas. Vilnius: Eugrimas. 2002, p. 431.

14 Fabienne Peter. Political legitimacy.

15 Ian Hurd. Legitimacy.

16 Kristi Raik. Towards substantive democracy, p. 14.

17 Friedrich A. Hayek. Majority rule. In: Democracy Theory and practice. Ed.

by John Artur. Belmont: Wadsworth Publishing Company, 1992, p. 99.

18 Ronald Dworkin. Is democracy possible here? 2006, p. 131.

19 Fabienne Peter. Political legitimacy.

20 Robert A. Dahl. Modern political analysis. 5th edition. Englewood Cliffs:

Prentice-Hall International, Inc., 1991, p. 60.

21 Pierre Rosanvallon. Counter-democracy. 2008, p. 111.

22 Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata. Lietuva kaip problema. Filosofi-

niai istoriniai politikos tyrinėjimai. Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 104.

23 Janie Pelabay, Kalypso Nicolaidis, Justine Lacroix. Conclusion. Echoes

and poliphony. In praise of Europe’s narrative diversity. In: European

stories. Intellectual debates on Europe in national contexts. Ed. by Justine

Lacroix, Kalypso Nicolaidis. Oxford: Oxford university press, 2010, p. 349;

Pierre Rosanvallon, 2008, p. 262.

24 Ten pat, p. 349.

25 Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata. Lietuva kaip problema, p. 350.

26 Ian Hurd. Legitimacy.

27 Jean d’Aspremont. Legitimacy of governments…

28 Fabienne Peter. Political legitimacy.

29 Pierre Rosanvallon. Counter-democracy. 2008, p. 122.

30 John S. Dryzek, Bonnie Honig, Ann Phillips. Introduction. In: The Ox-

ford handbook of political theory. Ed. by John S. Dryzek, Bonnie Honig,

Ann Phillips. Oxford: University press, 2006, p. 20; Philip Pettit. Ten

pat, p. 309.

31 Pierre Rosanvallon. Democracy past and future. 2006, p. 238.

32 Joseph Schumpeter. Classical and modern theories of democracy. In:

Democracy.Theory and practice. Ed. by John Arthur. Belmont: Wadsworth

Publishing Company, 1992, p. 94.

33 Pierre Rosanvallon. Counter-democracy. 2008, p. 117.

34 Pierre Rosanvallon. Democracy past and future. 2006, p. 222.

35 Cituota iš: Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata. Lietuva kaip proble-

ma, p. 309.

36 Kristi Raik. Towards substantive democracy, p. 19.

37 Pierre Rosanvallon. Democracy past and future. 2006, p. 251.

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Almantas Samalavičius. Knygoje „Išsprogdinti mo-derniosios architektūros mitai“ atskleidžiate keleto moderniosios architektūros naratyvų klaidingumą tiek socialiniu, tiek estetiniu atžvilgiu. Nors veikalai, kves-tionuojantys įvairius modernybės ir modernizmo as-pektus, pastaruoju metu dygsta kaip grybai po lietaus, tačiau abejoti aukščiausiųjų hierarchų įdiegtomis „tie-somis“ dauguma autorių, ypač architektai, nedrįsta. Bendruomenė, kurią ironiškai vadinate „architektūri-niu getu“, kiekvieną modernizmo kritiką išsyk užčiau-pia, klijuodama jam retrogrado etiketę. Ar nemanote, kad tokių nutildymų ir nutylėjimų kaina yra pernelyg didelė socialiniu požiūriu?

Malcolm Millais. Tiek meno ir architektūros „grie-tinėlė“, tiek visuomenė iš esmės nesuvokia nei moder-nizmo kilmės, nei vaidmens. Pirmieji modernizmą lai-ko neišvengiama tąsa to, kas buvo iki jam atsirandant. O platesni socialiniai sluoksniai įsivaizduoja, jeigu prie meno, architektūros, šokio, skulptūros, kitos kūrybinės veiklos priduriamas žodis „modernus“, kurio jie nesu-

BIlBAO EfEKTAs ANT BEDugNĖs KRAšTOSu architektu Malcolmu MillaiS kalbasi almantas SamalavičiuS

Malcolmas Millais, anglų inžinierius ir architektas, – pasaulio architektūros mokyklų programose pla-čiai naudojamos knygos „Statybinės konstrukcijos: nuo koncepcijos iki projektavimo“ (1997 ir 2005), monografijos „Išsprogdinti moderniosios architektūros mitai“ (2009) autorius. Neseniai baigė rašyti knygą, kritiškai analizuojančią vieno iš modernizmo architektūros „guru“ – Le Corbusier kūrybą.

Su Malcolmu Millais kalbėjomės apie moderniosios architektūros sąmoningą atotrūkį nuo statybos tradicijų, apie tai, kodėl niekam nepavyksta pakartoti vadinamojo Bilbao efekto ir kuo žalinga „žalia-plovystė“ (greenwashing).

pranta ir iš esmės nemėgsta, kažkokiu būdu jau savaime užtikrinama pažanga. Abu šie įsitikinimai nei istoriniu, nei intelektualiniu požiūriu nėra teisingi.

Būdvardis „modernus“ paprastai reiškia kažką, kas pažangiausia, ir tai teisinga, jeigu kalbama apie moks-lą ir inžineriją. „Sąmoningas atotrūkis nuo tradicijos ir novatoriškų išraiškos formų taikymas – tai būdinga didžiumai XX a. meno ir literatūros stilių“, – rašoma American Heritage Dictionary of the English Langu-age. Tačiau tasai „sąmoningas atotrūkis“ įvyko ne todėl, kad ieškota meniniu ar kultūriniu požiūriu „novatoriškų išraiškos formų“, o todėl, kad grupelė pernelyg susireikšminusių intelektualų troško tokio meno, kokį suprasti galėtų tik jie, nes tai leistų jaustis pranašesniems už publiką.

Ortega y Gassetas 1925 m. veikale „Meno dehumani-zavimas“ rašė: „Taip atsiranda menas, kurį gali suvokti tik žmonės, apdovanoti ypatingu meniniu jautrumu, – tai menas menininkams, o ne masėms, jis orientuotas į „kokybę“, o ne į prastą skonį. […] Būtent todėl moder-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

nusis menas publiką skirsto į dvi klases – tuos, kurie jį supranta, ir tuos, kurie nesupranta.“ Mintį apie klasinę nelygybę ispanų filosofas pagrindžia palyginimu su vi-duramžių aristokratais ir liaudimi – „tie, kurie supran-ta“, akivaizdžiai priskiriami aristokratams.

Meno istorikas Rudolfas Hermanas Fuchsas 1986 m. knygoje „Olandų tapyba“ aiškino, kad visuomenei ne-lemta suprasti moderniojo meno, nes jis „grindžia-mas tokiomis prielaidomis, kurios savaime aiškios menininkams, bet visiškai svetimos publikai“. Johnas Carey’s veikale „Intelektualai ir masės“ (1992) teigia: „XX a. pradžioje išryškėjo karštas Europos inteligen-tijos noras atriboti mases nuo kultūros.“

Taigi modernizmas, užuot buvęs pažangus, išlaisvi-nantis sąjūdis, stengėsi kurti kuo sunkiau suvokiamą meną, kurį perprasti galėtų nebent perdėtai susireikš-minusių intelektualų elitas. Be to, ši „grietinėlė“ ne-toleravo jokios moderniojo meno kritikos, visi, kurie išdrįsdavo prasižioti, būdavo iškart atskiriami nuo iš-rinktųjų grupės.

Kadangi elitas remiasi klaidinga prielaida, esą jis jau savaime yra modernus ir pažangus, natūralu, kad savo kritikus mėgsta apšaukti senamadiškais retrogradais. Tačiau noras grįžti prie viduramžiškos klasinės struk-tūros vargu ar laikytinas pažangiu, be to, neįmanoma logiškai paaiškinti, kuo gi toks pažangus tas modernu-sis menas, jeigu jis yra taip sunkiai suvokiamas.

Rašote, kad XX a. pabaigoje įvykęs inžinieriaus ir ar-chitekto profesijų atskyrimas pasirodė esąs labai žalin-gas – architektai nustojo semtis techninių žinių, lavinti kompetenciją, nes tapo estetikos „specialistais“. Kaip manote, ar ši žinijos sferų pasidalijimo tendencija išsi-laikys ir toliau?

Iš pradžių architektas pagal apibrėžimą buvo meistras statytojas (iš graikų kalbos žodžio arkitekton). Architekto, kaip statinius projektuojančio asmens, profesija atsirado tik XIX a. Pavyzdžiui, Britanijoje profesinės architektų asociacijos buvo įsteigtos 1834 m., JAV – 1837 m., kitose šalyse irgi apytikriai apie tą laiką. Pirmieji inžinieriai buvo kariškiai, štai kodėl britas Johnas Smeatonas va-dino save inžinieriumi civiliu. Pirmoji profesinė to-

kių inžinierių statybininkų asociacija Britanijoje buvo įsteigta 1828 m., o, pavyzdžiui, JAV – 1852 m.

Nors tiek architektai, tiek inžinieriai statybininkai projektavo pastatus, jokių ryšių tarpusavyje jie ne-palaikė. Architektai paisė tradicinių projektavimo ir statybos metodų, o inžinieriai, daugiausia projektavę pramoninius statinius, rinkosi funkcionalų stilių su minimaliu dekoru.

Tokį darbo pasidalijimą gerai atskleidžia XIX a. gele-žinkelio stotys. Antai Londone funkcionalų Šv. Pankra-to geležinkelio stoties gaubtą suprojektavo inžinierius Williamas Barlow, o gotikinio stiliaus viešbutį – archi-tektas George’as Gilbertas Scottas. Stoties gaubto stogas sukonstruotas iš suvirinto plieno, o viešbučio – iš vidu-ramžiškų medinių sijų.

XIX a. matematikos pagrindu buvo išplėtota kons-trukcijų teorija, leidusi inžinieriams remtis matematine tikimybe – apskaičiavimais, pagrindžiančiais jų projek-tus. Kadangi šios teorijos pamatas yra aukštoji mate-matika, ji buvo suvokiama inžinieriams, bet visiems kitiems, tarp jų architektams, atrodė tamsus miškas. Tačiau interesai nesikirto, nes architektai ir inžinieriai, kaip minėta, dirbo atskirai.

Kai praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje keletas architektų sukruto, kad į modernizmą derėtų lygiuotis ir jiems, užsimota kurti modernią, funkcionalią archi-tektūrą, bent jau toks buvo įsivaizdavimas. Taigi stati-nius pradėta ręsti iš modernių medžiagų – cementas, plienas ir stiklas anuomet atrodė labai šiuolaikiški. Be to, imta drausti dekorą, reikalauta, kad konstrukcijos elementai būtų matomi, aiškiai išreikšti. Ankstyvasis ikoninis tokios architektūros pavyzdys architektams modernistams buvo Le Corbusier 1915 m. pasiūlytas betoninio pastato, pavadinto Domino nameliu, eskizas.

Inžinierių požiūriu, ši struktūra buvo banali jau ir 1915 m., tačiau modernieji architektai net šiandien laiko ją revoliucine. 2014 m. Venecijos architektūros bienalėje Brettas Steele’as, įtakingas AA (Architectural Association) Architektūros mokyklos direktorius, pa-brėžė: „Kaip projektas Domino distiliuoja moderniąją architektūrą iki pavyzdinių, abstrakčių ir idealizuotų principų rinkinio. Štai esminė priežastis, kodėl ir šian-

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

dien, praėjus šimtui metų, matome, jaučiame „pomir-tinį“ Domino gyvenimą.“ Ši inžineriškai triviali kons-trukcija taip apsėdo moderniuosius architektus, kad iki šiol jie nesiliauja kalbėję apie jos išskirtinę svarbą.

Iki Antrojo pasaulinio karo buvo pastatyta labai nedaug moderniosios architektūros statinių, o grupe-lė „modernistiškai“ mąsčiusių architektų nedarė jokio poveikio inžinieriams, tačiau po karo viskas dramatiš-kai pasikeitė. Posūkio tašku laikytinas fiasko, ištikęs Si-dnėjaus operos teatro statytojus. Architektas Jørnas Ut-zonas, nekreipdamas dėmesio į inžinierių patarimus, sugalvojo teatro stogą uždengti didžiuliais, tačiau ne-įgyvendinamais gaubtais. Suprantama, tokiam darbui prireikė inžinierių, talkon pasisiūlė Ove Arupas. Užuot perprojektavęs stogą į architekto sumanymui jautrią, tačiau sveika nuovoka pagrįstą konstrukciją, Arupas pamėgino įgyvendinti pradinį Utzono projektą tiek, kiek tas apskritai įmanoma. Rezultatas – statybos truko šešiolika metų, planuotas biudžetas viršytas keturiolika kartų (plačiau žr. Peter Murray. The Saga of the Sydney Opera House, 2004).

Jørnas Utzonas ir Ove Arupas – pirmojo ikoniško moderniosios epochos projekto autoriai – plačiai iš-garsėjo ir nuo tada prasidėjo nauja svarbių, išskirtinių pastatų statybos era, suteikusi pirmenybę architektui. Užuot ėjusios skirtingais keliais, architekto ir inžinie-riaus profesijos susipynė. Viešumo ištroškusiems ar-chitektams apsuko galvas faktas, kad Sidnėjaus operos teatro projektas iki tol palyginti mažai žinomam Utzo-nui pelnė didžiulę tarptautinę šlovę, – užteko pasiūlyti „nuostabią“, „drąsią“, nors ir nepastatomą, stogo formą. Savo ruožtu inžinieriai, iki tol tyliai dirbę savo darbą, pamatė, kaip vidutinė Arupo firma Londone staiga įgi-jo pasaulyje garsų vardą, nes padėjo „įgyvendinti archi-tekto svajonę“ Sidnėjuje.

Taigi burtai buvo mesti ir nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio architektūra ėmė žavėtis ir žavėti drąsių, neregėtų konstrukcijų gausa. 8-ajame dešim-tmetyje pamišimas dėl „fantastiškų“ konstrukcijų lėmė, kad atsirado netgi nauja moderniosios archi-tektūros pakraipa, pavadinta High Tech, tokiems architektams kaip Richardas Rogersas ir Normanas

Fosteris tapusi tramplinu į architektūros „žvaigž-dyną“. Tai privertė iškilų ir išskirtinai nuovokų in-žinierių Franką Newby (1926–2001) konstatuoti: „Nemanau, kad High Tech padarė kokį nors poveikį konstrukcijų raidai, tiesiog architektai ėmė kons-trukcijas naudoti kaip dekoracijas.“

Tačiau problema neišnyko. Inžinerinės skaičiavimų procedūros buvo skirtos apgalvotoms ir ekonomiškoms konstrukcijoms, kurios niekaip nederėjo su „konstruk-tyvistinėmis“ architektų fantazijomis. Pavyzdžiui, Ove’s Arupo londoniškė kontora Sidnėjaus operos inžinerijai iš viso skyrė tris šimtus tūkstančių valandų – tai sudaro apie šimtą septyniasdešimt žmogaus gyvenimo metų.

Tačiau netrukus po ranka atsirado pagalbininkas – kompiuteris. Pagal Moore’o dėsnį didėjant kompiuterių galiai, buvo įdiegti grafiniai patobulinimai, kompiute-rių kompanijos ėmė gaminti vis sudėtingesnę inžine-rinę įrangą, taigi įgyvendinti „konstruktyvistines“ ar-chitektų fantazijas inžinieriams darosi vis lengviau, nes dabar jie turi stebuklingą lazdelę.

Situacija gali gerėti arba blogėti, nelygu kokiu po-žiūriu vertinsime. Gerės, jei bus manoma, kad statinio konstrukcijos turi darytis vis įmantresnės, blogės, jei bus laikomasi požiūrio, kad jos turi būti protingai inte-gruojamos į pastato visumą.

Supratau Jūsų ironiją… Kitas mano klausimas iš dalies irgi susijęs su tuo. Jei modernizmui apibūdinti

„Domino“ namelis. Perpiešė Malcolmas Millais

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

pasitelksime religines metaforas, matysime, kad kai ku-rie šiuolaikinių architektų profesinės veiklos aspektai primena organizuotas tikėjimo formas. Modernizmo „panteone“ yra keletas figūrų, kurių nevalia kritikuo-ti, o juo labiau abejoti jų indėliu. Kas lėmė, kad tokia sekuliari, įtari epocha leido architektūros „dievams“ išsaugoti aureoles? Kas daugiausia prie to prisidėjo – architektūros akademija, žiniasklaida ar visuomenė, iš-troškusi stabų? Kokia kultūrinė šios mitologijos kaina?

Nors moderniosios architektūros kūrėjai nuolatos kalbėjo apie funkcionalumą ir racionalumą, jų diskur-sas netrukus apsivėlė religinėmis sąvokomis. Tai prasi-dėjo anksti – 1919 m., vos įsteigus Bauhausą. Mistikas Johannesas Ittenas (1888–1967), kuris buvo rytietiškos filosofijos, pasivadinusios mazdaizmu, pasekėjas, dėstė Vorkurs (pradinius kursus), tapusius „Bauhauso eduka-cijos stuburu“. Esminis šių kursų tikslas – kuo švariau „išvalyti“ studentų smegenis: Ittenas įsivaizdavo, esą jie turi „grįžti į vaikystės būseną – tai padės tobulin-ti savo gebėjimus“. Frankas Whitfordas studijoje The Bauhaus (1984) rašė: „Jo kritikai Vorkurs laikė smege-nų plovimo forma, kai atsisakoma visko, ką studentai anksčiau mokėjo, kad būtų lengviau įsisavinti naujas idėjas ir metodus.“

Kai Gropius dėstė Harvarde, jam ir jo darbams buvo taikomos kvazireliginės sąvokos. Pavyzdžiui, Pearlma-nas rašo: „Jis pasinaudojo savo asmenybe, skleisdamas savąjį tikėjimą […] buvo sumanus savo pažiūrų propa-gandistas.“ Ados Louise’os Huxtable nuomone, jis buvo „pranašas, kurio laikas atėjo“. Gropius’ui pasitraukus iš Harvardo projektavimo mokyklos, Harvard Magazine rašė, esą jis buvęs kone „dvasinis vadovas“.

Susitikimą su Miesu van der Rohe Ilinojaus techno-logijos institute 1940 m. vienas iš studentų Hermanas Lackneris (1912–1998) apibūdino taip: „Mokytojas buvo panašus į Budą, aplink jį spietėsi dieviškumo garbintojai, jis kalbėjo mažai.“ Keletas dalykų, kuriuos jis teikėsi pa-sakyti, buvo trumputės ištarmės, pavyzdžiui: „Ugdymas turi vesti nuo galimybės ir abejonių iki aiškumo ir inte-lektualinės tvarkos“ arba „Kiekvienas sprendimas veda tam tikros tvarkos link“, arba „Forma yra ne mūsų darbo tikslas, o rezultatas. Nėra formos savaime.“

Su kvazireliginiu įkarščiu buvo garbinamas, žino-ma, ir trečiasis dvasinis moderniosios architektūros vadovas – Le Corbusier. Gordonas Bunshaftas, vėliau tapęs architektūros firmos Skidmore, Owings & Merrill (SOM) partneriu, Le Corbusier knygas vadino biblija, panašiai manė rašytojas, architektas Peteris Buchana-nas ir, be jokios abejonės, šimtai kitų architektų.

Vokiečių kilmės amerikiečių architektas Peteris Blake’as, kadaise žavėjęsis Gropius’um, Miesu ir Cor-busier, daug metų bendradarbiavęs su Architectural Forum, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje parašė knygą „Forma, pasmerkta fiasko“ su paantrašte „Kodėl mo-dernioji architektūra nepavyko“. Blake’o manymu, mo-dernioji architektūra „gana akivaizdžiai yra tokia pat iracionali kaip ir kitos religijos, Ši sekta, kaip ir kitiems kultams priklausančios grupės, su savo kritikais (t. y. su kiekvienu, kuris nėra architektas) elgiasi kaip su nesu-prantančiais nieko, kas jiems reikalinga, tačiau tą žino kiekvienas kulto narys, kuriam buvo atskleista tiesa ir kuris smaugs netikinčiojo gerklę, net jei šis ims dusti.“

Žinoma, Blake’as teisus. Modernioji architektūra, arba moderniojo sąjūdžio architektūra, kaip ji dažnai vadinama, turi visus sektos bruožus. Pranašai – Gro-pius, Miesas ir Le Corbusier yra garbinami nekritiškai ir be išlygų. Vienas iš pranašų, Le Corbusier, parašė šventą tekstą „Architektūros link“, kuris toks miglotas, kad mokiniai gali skaityti jį vis iš naujo, mėgindami su-prasti, ką mokytojas norėjo pasakyti.

Štai įsakymai, kurių būtina skrupulingai laikytis:– bet kokia puošyba draudžiama;– visi stogai privalo būti lygūs;– pastatai pakeliami virš žemės ant atramų;– medžiagas reikia naudoti sąžiningai;– būtina įterpti kuo daugiau stiklo;– įėjimas neturi būti aiškiai matomas;– reikia naudoti tik modernias medžiagas;– pastatai privalo būti funkcionalūs;– krūvį laikančios sienos draudžiamos.Suprantama, nė vienas iš devynių įsakymų, atskirai

paėmus, nėra protingas, o kai kurie net prieštaringi. Pavyzdžiui, nei lygūs stogai, nei dideli stiklo plotai nėra funkcionalūs. Medžiagos, kurioms siūloma teikti pir-

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

menybę – plienas, betonas ir stiklas, – paseno jau 3-ia-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau įsakymai yra įsakymai, todėl modernieji architektai jų griežtai laikosi, apimti religinio įkarščio, kuria pastatus su pra-laidžiais stogais, su pernelyg šiltais interjerais, o jų kai-na tokia didžiulė todėl, kad dažnai naudojamos visiškai nereikalingos betono ar plieno konstrukcijos.

Asmenims, siekiantiems tapti šventikais, skirtos se-minarijos, vadinamos architektūros mokyklomis. Jose privalu iškalti modernistines dogmas, o seminaristų ti-kėjimo tvirtumą reguliariai tikrina inkvizicija, t. y. vadi-namoji kritika. Studentas demonstruoja savo tikėjimą, spręsdamas vis sudėtingesnes problemas. Tai daroma priešais pašvęstųjų komisiją, kurios pareiga išsiaiškinti, ar nėra kokių nors nukrypimų nuo tikėjimo tiesų. Po šešerių reguliarios inkvizicijos metų seminaristas yra įšventinamas ir jam leidžiama kurti modernią archi-tektūrą. Galbūt čia pasireiškia modernistinis pietizmas, tačiau artefaktams – jo suprojektuotiems pastatams – visiškai nerūpi, ar juose patogu gyventi žmonėms.

Nenuostabu, kad Peteris Buchananas prestižiniame leidinyje Architectural Review paskelbė ilgą straipsnį, pavadintą „Kas negerai architektūriniame lavinime“ su paantrašte „Beveik viskas“.

Mistifikuotas požiūris į architektūrą lėmė, kad žmo-nės gauna tokius pastatus, kokių nori architektas, o ne jie patys. Be to, šie statiniai brangūs ir įvairiausiais at-žvilgiais nepraktiški.

Modernizmas glaudžiai siejamas su funkcionalizmu, kuris laikomas esmine architektūros savybe. Kaip galė-jo atsitikti, kad tokiai gausybei objektų, kuriuos detaliai aptariate knygoje „Išsprogdinti moderniosios architek-tūros mitai“, trūksta būtent tų savybių, kurias aukšti-na modernistai? Kodėl dauguma jų prastai tinka toms funkcijoms, kurioms yra skirti? Ar tai rodo sumenkusią architektų kvalifikaciją, ar profesinės etikos stoką? O gal ir viena, ir kita?

Žodis „funkcionalus“, ko gero, yra esminė modernio-sios architektūros koncepcija. Manyta, kad modernaus amžiaus, kuriame pagrindinis vaidmuo teks mašinai, architektūra irgi turės būti funkcionali kaip mašina. To

tikėjosi ir sąjūdis, vykęs kiek anksčiau už modernųjį – Werkbund vylėsi to pasiekti, viską pavertęs Sáchlichkeit (funkcionalumu). Pagirtinas tikslas.

Deja, moderniojo sąjūdžio pasekėjai pasiklydo tarp to, kas funkcionalu, ir to, kas funkcionaliai atrodo, nors tai du skirtingi dalykai. Šitai iliustruoja viena iš puikių Louiso Hellmano karikatūrų – joje pateikiamas kon-trastas tarp tradicinio nefunkcionaliai atrodančio fasa-do, kur sudėtingi iškilimai ir įdubimai paslepia smul-kius įtrūkimus, leidžia nuo pastato nutekėti vandeniui, ir modernaus funkcionaliai atrodančio fasado, kurio glotnus ištisinis paviršius išryškina net menkiausius defektus.

Naujoji funkcionalizmo architektūra nuo pat pra-džių buvo nefunkcionali. Imkime pirmuoju moder-niojo sąjūdžio statiniu laikomą Fargus gamyklą, ku-rią 1911 m. suprojektavo Walteris Gropius ir Adolfas Meyeris, – dėl nesaikingo įstiklinimo jos savinin-kams teko dangstyti langus.

Ši dichotomija – nefunkcionalus, bet funkciona-liai atrodantis statinys – tapo norma. 1919 m. įsteig-to Bauhauso pirmasis direktorius Walteris Gropius suteikė jai oficialų statusą, pareikšdamas: „Bauhauso dirbtuvės yra pirmiausia laboratorijos, kuriose atsar-giai plėtojami ir nuolatos tobulinami prototipai, tin-kami masinei gamybai ir tipiški mūsų laikams.“ Kitaip tariant, funkcionalūs objektai, nelaimei, buvo rankų darbo gaminiai, atrodantys tarsi masinės gamybos produktai. Johno Hesketto teigimu, „jose (dirbtuvė-se) įgyta patirtis turėjo mažai ką bendra su pramonės praktika“, tad „kalbant apie Bauhauso prototipus, ku-rie buvo įgyvendinti, akivaizdu, kad rezultatai kieky-bės požiūriu nereikšmingi“. Ir tai tęsėsi labai ilgai.

Dichotomija kamavo ir kitus du modernizmo pradininkus – Miesą van der Rohe ir Le Corbusier. Karūnos salėje, kurią Miesas suprojektavo Ilinojaus technologijos institutui, tekdavo nuolat nuleisti užuo-laidas, bandant apsisaugoti nuo karščio ir blizgesio. Statinys pasirodė esąs itin neefektyvus. Gyvenamų-jų namų bloko, kurį Miesas pastatė ant ežero kranto Čikagoje, gyventojai teigė, kad ant grindų čia galima kepti kiaušinius.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Le Corbusier architektūros leitmotyvu irgi tapo dichotomija. Vieno pirmųjų jo statinių savininkas Dr. Besnus aimanavo, kad garažą nuolat semia vanduo. Vieno iš paskutiniųjų modernių 3-iojo dešimtmečio statinių – garsiosios vilos savininkas Pierre’as Savoy skundėsi tuo pačiu. Kai 1930 m. Le Corbusier įteikė savo klientui Šveicarijos paviljono projektą, tas pasi-rūpino gauti techninį jo įvertinimą. Atsakymas buvo griežtas: „Tokios formos, kokios yra dabar, jis netinka beveik niekam.“

Panašus ir kitų šios trijulės projektų likimas. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad dichotomiją įtvirtina įsakymai, kuriuos jau išvardijau. Kodėl jų nebuvo galima pakeis-ti? Ogi todėl, kad moderniosios architektūros sąjūdis remiasi tikėjimu, o ne sveiku protu ir logika, taigi mesti iššūkį sistemai tapo neįmanoma. Ši problema aktuali ir mūsų dienomis.

„Ikoniško“ statinio sąvoka, regis, užbūrė daugelį ar-chitektų, politikų ir nemažą visuomenės dalį. Įvairūs pasaulio miestai geidžia pasistatyti savo „ikoną“ – visų žvilgsniai krypsta į Guggenheimo muziejų Bilbao, pristatomą kaip didžiulis estetikos ir ekonomikos lai-mėjimas. Vilnius irgi užsigeidė savo Guggenheimo, jį suprojektavo Zaha Hadid, beje, apsilankiusi mūsų mieste tik po to, kai projektų konkurso žiuri paskelbė ją laimėtoja. Nepaisant viešai prieinamos informacijos tiek apie Guggenheimo „tinklo“ plėtros krizę, tiek apie fiasko, kuris ištiko ne vieną ambicingą urbanistinį pro-jektą (pavyzdžiui, Peterio Eisenmanno Kultūros miestą Galicijoje), politikų ir architektų entuziazmas neslūgs-ta. Kas verčia kurti tokias ikoniškų nesėkmių kartotes? Kaip nuslopinti šį keistą geismą?

Ikoniški pastatai buvo statomi visada: Stounhen-džas, Partenonas, Šartro katedra, Šv. Petro bazilika ir t. t. Įvykus industrializacijai, buvo pastatyti Krištolo rūmai, Eiffelio bokštas, Bruklino tiltas, Chryslerio būs-tinė – tai tik keletas tarp daugelio kitų. Jie turi ne tik apibrėžtą paskirtį, bet ir siekia padaryti įspūdį arba pa-vergti – priklausys nuo to, kaip juos vertinsime.

Pirmasis ikoninis moderniosios epochos statinys po Antrojo pasaulinio karo veikiausiai buvo Sidnė-

jaus operos teatras, pradėtas 1957 m., baigtas 1973 m. Nežinome, ar jį sumaniusieji Eugene’as Goossensas ir Joe’us Cahillas siekė, kad šis teatras būtų ikoniškas, mat nė vienas nepamatė jo užbaigto, bet jis tikrai toks yra. Sidnėjų, anuomet atokų Australijos miestą, jis plačiai išgarsino, kitaip tariant, padėjo jam atsirasti pasaulio traukos centrų žemėlapyje.

Po to ikoniškumas tapo daugelio svarbių statinių vi-same pasaulyje potekste. Savo ruožtu jie leido išgarsė-ti architektams ir inžinieriams. Fosteris su Honkongo banku, Rogersas ir Piano su Pompidou centru, Gehry’s su Guggenheimu Bilbao… Šis muziejus ypač garsus, atidžiai tyrinėjamas net vadinamasis Bilbao efektas – manoma, kad ikoninis statinys padėjo atsigauti visam nuosmukio apimtam miestui, net svajojama pagal šį pavyzdį pataisyti reikalus ir kitur.

Ikoniški statiniai, jų autoriams suteikiantys ar-chitektūros „superžvaigždės“ statusą, tapo nauju šventuoju Graliu. Kai kurie architektai, pavyzdžiui, Danielis Libeskindas ar Zaha Hadid apskritai projek-tuoja tik „ikonas“, abu išplėtojo stilių, daug pasakantį apie pačius architektus, tačiau beveik nieko – apie jų statinius.

Iš anksto nulemtas nefunkcionalumas nestebina, nes ikoniškumą sukergus su moderniąja architektūra, reikalai tik pablogėjo. Pavyzdžiui, Porto miestas sa-vąją Casa da Música statė ne tik kaip koncertų salę, bet ir kaip ikoną. Ribotą konkursą laimėjo architek-tas „žvaigždūnas“ Remas Koolhaasas, pateikęs keistą septyniolikos šonų dėžę, kuri daugeliui atrodė panaši į meteoritą. Projektą lydėjo tai, kas jau yra tapę įpras-tu ikoniškumo modeliu, – statybos užtruko, biudže-tas išaugo septynis kartus. Kilo galybė nesklandumų, nes, pavyzdžiui, laiptai suprojektuoti taip nevykusiai, kad žmonės nuo jų nuolatos krisdavo. Nors autorius nesilaikė taisyklės, kad įėjimas turėtų būti įslaptintas, neaiškiai matomas, vis dėlto vietoj pagrindinio įėjimo suprojektavo rombo formos ertmę stačių laiptų viršu-je. Kadangi tai ne durys, o ertmė, blogu oru tenka ją uždaryti ir naudotis kitu įėjimu, kuris visiškai nepas-tebimas. Sėkmingai lankoma koncertų salė, reikia manyti, taps ir architektūros turistų atrakcija.

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Viena keisčiausių istorijų, kaip pra-simanyti ikonišką statinį, nutiko An-glijoje, mieste ant jūros kranto. Tikintis išgauti Bilbao efektą, Margeite buvo su-rengtas konkursas suprojektuoti meno galeriją, pavadintą XIX a. anglų tapyto-jo Josepho Mallordo Williamo Turnerio vardu. Laimėjęs projektas atrodė toks potencialiai ikoniškas, kad nutarta nu-sausinti dalį jūros. Kai viena po kitos užgriuvo techninės problemos, o biu-džetas nuo 18 išaugo iki 48 milijonų svarų sterlingų, klientas atsisakė pro-jekto, tiesa, tam reikalui jau buvo išlei-dęs 6 milijonus svarų sterlingų, vėliau iš finansinės duobės vis dėlto pavyko išlipti.

Margeite buvo pastatyta visiškai neikoniška, į pašiūrę panaši galerija, kurią suprojektavo Davidas Chipperfieldas.

Nors pakartoti Bilbao efekto niekam nepavyksta, ikoniškų statinių paklausa nemažėja. Toks poreikis iš-nyks nebent tada, kai dideli ir maži planetos miestai turės bent po vieną ikonišką statinį.

Daugelis problemų, su kuriomis susiduriame pasta-ruoju metu – globalus atšilimas, ekonominio augimo pabaiga, – reikalauja kitaip vertinti ir dirbtinę aplin-ką. Ar sugebės architektai, o ypač statybos industrija, iš esmės pakeisti požiūrį? Jau prieš keletą dešimtmečių tokie autoriai kaip Lewisas Mumfordas ar Jane Ja-cobs aptarė neefektyvių, daug energijos suvartojančių pastatų, ypač dangoraižių ir žemėraižių, o juo labiau siaubą keliančių urbanistinės plėtros modelių, būsi-mus padarinius. Jų prognozės liūdnai pasitvirtino…

Klausimas, ar įmanoma sugrįžti į praeitį? Jarredas Diamondas 1987 m. parašė straipsnį, įrodinėdamas, kad žemės ūkio atradimas buvo didžiausia žmonijos padaryta klaida, lėmusi prastą mitybą, užtraukusi badą, ligų epidemijas ir paskatinusi gilų klasinį susiskaldymą. Tačiau po dešimties metų knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“ Diamondas teigė, kad net ir tada, kai žmonės buvo medžiotojai ir maisto rinkėjai, dėl jų veiklos išny-

ko daugelis gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, gigantiškoji ken-gūra, diprodontas, toną sveriantis Australijos roplys, didysis tingusis lokys ir kalnų ožkos Amerikoje.

Įsigalėjus žemės ūkiui, iškilo civilizacijos, geban-čios daryti aplinkai dar didesnę žalą, ir ji laikui bėgant sparčiai didėja. Sunaikinta 99 proc. Kaledonijos miško, kadaise ošusio ant Škotijos aukštumų. Iškastinio kuro naudojimas gaminti energijai, kurios reikėjo pirmiausia garo, vėliau benzino ir dyzelio varikliams, nepaprastai padidino žmonijos gebėjimą niokoti planetos paviršių. Aralo jūra, kadaise ketvirtas pagal dydį ežeras pasauly-je, 2007 m. užėmė vos dešimtadalį buvusio savo ploto. Panašus likimas ištiko Čado ežerą, kuris nuo 1963 iki 2001 m. susitraukė 95 proc. Istorijų apie žalingą žmo-gaus poveikį aplinkai apstu ir kitose pasaulio vietose.

Jei visi gyventų taip, kaip amerikiečiai, kurių šalyje klesti didžiulė nelygybė, pasaulio gyventojams prireiktų ne mažiau kaip keturių Žemės dydžio planetų. Kadangi didesnioji žmonijos dalis siekia gyventi amerikietiškai, o turime tik tą vieną planetą, problema visiškai akivaizdi. Martinas Jenkinsas, Pasaulio gamtos apsaugos moni-toringo centro Kembridže vyresnysis konsultantas, jau 2002 m. liepą straipsnyje „Žemė išsikvėps 2050“ (Guar-dian Sunday) sakė: „Regis, reikalai blogėja sparčiau nei kada nors anksčiau. Dar niekada kuri nors viena rūšis nėra dariusi tokios triuškinamos įtakos.“

Pastaruoju metu žmonija arba žvelgia tiesiai į bedu-gnę, arba somnambuliškai žengia jos link, nelygu kaip

Turnerio meno galerijos konkursą laimėjęs projektas

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

vertinsime. Tačiau ar bus, ar nebus imtasi gelbėjimosi priemonių, vienas dalykas vis tiek sukels radikalų ir labai skausmingą pokytį. Amerikietiškas gyvenimo būdas, ku-rio pavydima globaliu mastu, yra glaudžiai susijęs su naf-ta. Jos reikia ne tik transportui, iš esmės visi šiuolaikinio gyvenimo poreikiai tenkinami naftos sąskaita, o ji baigia-si. Dar 1956 m. Marionas Kingas Hubbertas numatė, kad apie 2010 m. bus pasiektas vadinamasis naftos pikas, o nuo tada jos išgavimo mastai ims nepaliaujamai mažėti.

Mintis, kad baigsis benzinas, yra neapsakomai šiur-pi, todėl griebiamasi visokiausių strategijų, kaip atito-linti tą lemtingą dieną, – ieškoma naujų naftos telkinių, antai jų aptikta deguto smėlynuose, tikimasi jos varto-jimą padaryti efektyvesnį, siūlomi pakaitalai, tokie kaip biokuras, saulės, vėjo jėgainės, atominė energija ar kaž-kas, ko dar nežinome.

Nesvarstant, ar išvis įmanoma atidėti lemtį, reikėtų pripažinti, kad šios problemos neišspręsime, vien mažin-

dami aplinkos niokojimą, ypač kad labai dide-lė jos dalis suniokota nebepataisomai. Kadan-gi naudingiausi aplinkos gelbėjimo veiksmai yra labai skausmingi, politikai, ypač Vakarų šalyse, griebiasi įvairių pseudosprendimų, kad nuramintų žmones. Raginama perdirbti panaudotus daiktus, pirkti natūralius produk-tus, naudoti gamtos neteršiančius chemikalus, pereiti prie organinio maisto, lėčiau važiuoti, išjungti centrinį šildymą ir t. t. Niekas rimtai nemano, kad visa tai padės esmingai su-lėtinti planetos niokojimą, tačiau daroma bent jau šis tas.

Architektai nėra politikai, jie nelemia rai-dos krypčių, todėl neatlieka itin reikšmingo vaidmens, ieškant veiksmingų būdų, kaip įveikti pragaištingą ardymą aplinkos, nuo ku-rios priklauso žmonių kaip rūšies išlikimas. Jie nepajėgs užkirsti kelio tokioms energijai imlioms struktūroms kaip aukštybiniai pasta-tai, didžiulės salės ir auditorijos, ikoniški sta-tiniai ar urbanistiniai projektai, užtikrinantys neribojamą automobilių transporto plėtrą. Kita vertus, didžiuma šių objektų įvelkami į

moderniojo sąjūdžio drabužius, o jis pateisina energiją ryte ryjančių medžiagų, tokių kaip betonas, plienas ir sti-klas, naudojimą. Dabar stiklo visur tiek daug, kad ener-gijos poreikis katastrofiškai didėja.

Architektai, kaip ir eiliniai piliečiai, galėtų naudoti daugiau natūralių medžiagų, perdirbti panaudotą van-denį, dengti stogus saulės baterijomis, instaliuoti ener-giją tausojančias sistemas… Tai padėtų sutaupyti šiek tiek energijos, tačiau anaiptol ne tokį jos kiekį, koks leistų išjudėti iš mirties taško. Šioms strategijoms nu-sakyti neretai vartojama „žaliaplovystės“ sąvoka, per-šanti apgaulingą mintį, esą gaminiai, tikslai ar politika yra draugiški gamtai. Aiškesniam vaizdui susidaryti siūlyčiau perskaityti Beatriz Ramo straipsnį „O, žalioji galybe“ (http://st-ar.nl/wp-content/uploads/STAR_O-Mighty-Green.pdf).

Dėkoju už pokalbį.

Turnerio galerija. Architektas Davidas Chipperfieldas

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Šių metų kovo 25-ąją Warrenas Buffettas televizijos kanalui CNBC pasigyrė, kad derėtis dėl padažų

gamybos milžinių Kraft ir Heinz susijungimo sekė-si pavydėtinai sklandžiai – atlikti 10 milijardų vertės sandoriui pakako maždaug keturių savaičių. „Kraft ir Heinz išliks amžinai“, – šmaikščiai ir alegoriškai api-bendrino investuotojas.

Atmetus – kaip nekonstruktyvų – šmaikštumo sandą, akivaizdu, kad amžinybė arba nesibaigianti laiko trukmė, pasak terminų žodyno, kaip reikalus (tikrovę) imperatyviai organizuojantis elementas aktualizuota vėl ir štai tokiu būdu. Tiesą sakant, ko-dėl gi ne?

Pirmykščiai žmonės gyveno krūpčiodami, daug ko bijojo, tikėjo dievais, totemais, demonais, personifi-kuotomis augalijos ir gyvūnijos būtybėmis, dar bala žino kuo, aukojo aukas, turėjusias garantuoti bent kiek stabilesnę buitį (gerą derlių, namų, gyvulių ap-saugą...). Augantis transcendentinio projekto autori-tetas kuo toliau, tuo išsamiau reglamentavo visus jų (t. y. mūsų) tikėjimus ir baimes.

Mirtis pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus dar nebuvo suvokiama kaip sielos atsiskyrimas nuo kūno, manyta, kad tai nedalomos būtybės amžinas miegas. Svarbiausia – pasirinkti saugią vietą, kur galėtum laukti prisikėlimo dienos. Kad mirštančiojo siela vis dėlto palieka kūną, pradėta tikėti maždaug XII a.

Philippas Ariesas knygoje „Mirties supratimas Va-karų kultūros istorijoje“ (Baltos lankos, 1993) nurodo,

Arūnas SPRAUNIUS

VIENINTElĖs IR NEPAKARTOJAMOs AMžINyBĖs sERIAlAI

kad ankstyvosios krikščionybės laikais velionis būda-vo vaizduojamas maldai sudėtomis rankomis. Pasak vyskupo Guiliame’o Durand’o de Mende’o, mirštan-tysis turi gulėti aukštielninkas, kad jo veidas visada žvelgtų į dangų (p. 24). Ši poza ne tokia, kaip įprasta žydams – Senajame Testamente nurodoma, kad žy-dai mirdami nusigręždavo į sieną. Beje, tai vienas se-niausių žmogaus, pajutusio artėjant mirtį, poelgių, iš kurio ispanų inkvizicija XVI a. lengvai atpažindavo maranus – ne visiškai atsivertusius žydus ir maurus.

XV–XVI a. knygose traktatuose apie būdą gražiai numirti (artes moriendi) rašoma, kad mirštančiojo kambaryje greta artimųjų atsiranda ir antgamtinių būtybių. Vienoje pusėje – Šventoji Trejybė, Švč. Mer-gelė Marija ir visa dangiškoji palyda, kitoje – Šėtonas su demonų armija. Scena iš 1340 m. veikalo: „Velnias reikalauja atiduoti, kas jam priklauso: „Remdamasis teisingumu ir sąžiningumu, reikalauju savo dalies – sielos, paliekančios šį kūną ir pilnos nešvarumų.“ Šven-čiausioji Mergelė atidengia savo krūtinę, Jėzus Kristus rodo savo žaizdas. Ir Dievas mirštančiajam suteikia malonę: „Dėl šių šešių permaldavimo ženklų tavo pra-šymas bus išklausytas“ (ten pat, p. 43–44). Viskas, lai-minga baigtis, happy end.

Skirtingai nuo Paskutiniojo teismo laukimo, čia

formaliai vis tiek testas – svarbu, koks bus mirštan-čiojo elgesys lemtingą akimirką. Jei nepasiduos Šėto-no gundymams, atpirks visas savo gyvenimo nuodė-

Rūpesčiai ir lūkesčiai

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

mes, jeigu neatsispirs, nubrauks visus gerus darbus. Šiame paskutiniame išbandyme išskirtina valios aktualizacija – jos vaidmuo mirties akivaizdoje kur kas reikšmingesnis ir perspektyvesnis negu per Pas-kutinįjį teismą, na, pakeiskime jį, pavyzdžiui, „Chorų karais“ ir gausime pageidaujamą intrigą.

Viduramžiais mirtis buvo paprasta, jos apeigos iš-kilmingos, be dramatizmo ir kraštutinių emocijų (ten pat, p. 27). „Viduramžių rudens“ autorius Johanas Huizinga konstatavo: „Gili neviltis kilusi iš žmogaus menkumo.“ Olandų mąstytojas kalba apie žmogaus lūkesčių trapumą trapios viduramžių būties sąlygo-mis – beveik visos sunkesnės ligos mirtinos, kasdie-nybė pritvinkusi kančios, irimo vaizdų, iš čia ir kyla epochai būdinga melancholija.

O postmodernioji neviltis pagal apibrėžimą nesto-koja entuziazmo – kuo ji gilesnė, tuo entuziastingesnė. Internetas savaip (būtinai energingai ir pagal egalita-rizmo standartus) aproprijavo transcendentinį pro-jektą, puoselėtą per amžius. Kadangi ir lietuviškasis Google surinkusiems žodį „amžinybė“ pateikia 74 600 nuorodų, tikriausiai derėtų patikslinti: virtualioje, tai-gi de facto pačioje tikriausioje erdvėje iš visų įmano-mų, dabar skleidžiasi taikomoji (dar sykį mėginkime tikslinti – soft arba intermedinė) amžinybės versija.

Pradėti tiktų nuo aktualijų. Pavyzdžiui, tik 58 proc. Kanados gyventojų mano, kad klimato atšilimas vyksta dėl industrinės taršos ir automobilių išmeta-mųjų dujų, tarp mokslininkų taip manančių yra be-veik 100 proc. Koks nors viešasis asmuo iš to viešai šaiposi – jam tai verslo dalis. Kas nors iš akademinės bendruomenės primena, kad ir evoliucijos teorija, ir klimato kaita kritikuotinos, remiantis bibliniais ar-gumentais – planeta „duota“ žmogui Dievo ir ne žmo-gaus valioje ją keisti, taigi klimato kaita nevyksta.

Žodžiu, turime galimybę temas „apeiti“ iš įvairių pusių. Neurologai po beveik dešimtmečio tyrimų apti-ko: vaizdinius, naratyvus ir leksiką, kurie pasitelkiami pastaruosius dvidešimt metų, kai kalbama apie klimato kaitą, lemia kairysis smegenų pusrutulis, kitaip tariant, tai būdinga liberaliam mąstymui. Anot sociologų, li-

beralai emociškai reaguoja į klausimus, susijusius su „globa“ (bandymai apsaugoti silpniausius visuomenės narius), su „sąžiningumu“ ir „apgaule“ (teisingumo siekis). Aplinkosaugos klausimai dažniausiai irgi bylo-ja apie tai: besaikė (nesąžininga) naftos gavyba, žalos, kurią klimato kaita daro skurdžiausiems sluoksniams, ignoravimas (kenkėjiškumas).

Konservatyviai nusiteikę piliečiai į emocionaliai dėstomus argumentus arba nekreipia dėmesio (ge-riausiu atveju), arba atmeta kaip prieštaraujančius jų pažiūroms. Konservatyvi moralė operuoja „lojalumu“ ir „išdavyste“ (religinis, kultūrinis aspektas), „autori-tetu“ ir „paklusnumu“ (subordinacija ir tradicijos), „šventumu“ ir „nuopuoliu“. Kadangi dujomis ir nafta naudojamės visi (lojalumo ir išdavystės argumentas), neturėtume riboti laisvosios rinkos (autoriteto argu-mentas), mažindami natūralių, todėl nekenksmingų dujų gavybą (šventumo argumentas).

Pasak tyrimų, jei halogeninės lemputės reklamuo-jamos kaip „ekologiškos“, jų nuperkama dukart ma-žiau, negu tada, kai jos pristatomos kaip „taupančios pinigus ir elektrą“. Kai 2005 m. General Electric pra-dėjo bendradarbiauti su kompanija Ecomagination, kuri skelbė 1,5 milijardo dolerių investuosianti į ža-liąsias technologijas, pardavimai krito. Pasimokiusi General Electric, 2012 m. reklamuodama savo inves-ticijas į Industrial Internet, kruopščiai vengė „žalių-jų“ argumentų ir koncentravosi į kaštų mažinimą. Ši kampanija buvo viena sėkmingiausių per visą korpo-racijos istoriją.

Jei kairumas ir dešinumas „susitinka“ dar sykį pa-sikivirčyti šįkart iš pirmo žvilgsnio nekaltos („kaltu-mas“ veikiausiai išaiškės ilgainiui, kol kas vien instru-mentiškai patogiau kliautis nekaltumo prezumpcija) retorikos apie globalų atšilimą teritorijoje, kodėl tas pats negalėtų nutikti tuose plotuose, kur kryžiuojasi skirtingos interpetacijos amžinybės tema? Juo labiau kad abi šios temos neabejotinai vertintinos kaip lem-tingos žmonių civilizacijai.

Čia derėtų pabrėžti, kad dabar bet kokį aktualumą lemia ne tiek simbolinės ir semantinės struktūros, kiek viešųjų ryšių taktika, kurią pastiprina psichoa-

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

nalitinė diagnostika. Jei norite apsirūpinti ilgalaikiu, į paranoją pereinančiu rūpesčiu, pradėkite internete stropiai ir (svarbiausia) detaliai analizuoti sąmokslo teorijas, siejamas su Rugsėjo 11-osios teroro aktu. Ir taip toliau.

Rumunijoje gimusi vokiečių rašytoja, Nobelio premijos laureatė Gerta Mueller kovo 6-ąją interviu dienraščiui Die Welt kiek egzaltuotai pareiškė, kad ją iš proto varo Vladimiro Putino politika, kuria sie-kiama sunaikinti Ukrainą kaip valstybę, o prezidento įžūlumas verčia jausti asmeninį pažeminimą – de-šimtis kartų nutvertas meluojant, jis, siekdamas savo tikslų, tebedaro tą patį.

Tiesą pasakius, na ir kas? Balandžio 7-ąją, įpu-sėjus tradiciniams žurnalo Time organizuojamiems šimto įtakingiausių planetos žmonių rinkimams, pirmasis penketukas atrodė taip: Pietų Korėjos repo dainininkė Li Chi Rin iš grupės 2NE1, prezidentas Putinas, dainininkė Lady Gaga, britų aktorė Emme Wotson, Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. Balan-džio 13-ąją „nusistovėjo“ galutinis planetos įtakin-giausiųjų sąrašas: Putinas, Li Chi Rin, Lady Gaga, Rianna ir Tylor Svift, vadinama muzikos dievaite (tradiciniu požiūriu tai užuomina į transcendentinę kilmę be jokių dviprasmybių).

Kaip matome, sąžiningajam Dalai Lamai finišo tie-siojoje nelabai pasisekė. Juk kalbame apie reprezenta-tyvumą naujausiais laikais – štai jie, „transcendenti-niai šiandienos herojai“! Kaip skelbia pramogų verslo vadybos vilkai, pasiekti aukščiausias reitingų pozici-jas neabejotinai vertinga, tačiau kur kas vertingiau, tinkamai viską organizuojant, tą poziciją išlaikyti kuo ilgiau, jos teikiamą naudą išgramdant „iki dugno“. Iš-laikyti trukmės testą – turbūt svarbiausias visų laikų „transcendentinių herojų“ tikslas ir misija.

Kita vertus, ne viskas ir nebūtinai rinkodariškai plokščia, jei kalbėsime apie tradicinių žanrų ilgai monopolizuotos saviraiškos raidą jau globaliomis sąlygomis. The Financial Times straipsnį „Menas ir kapitalizmo pabaiga“ (2015-03-09) pradeda klausi-mu, ką apie pasaulį, kuriame gyvename, kalba šiuo-

laikinis menas. Griežčiausių kritikų-menotyrininkų nuomone, nieko nekalba, tik mėgaujasi savimi, nes nustojo kritiškai vertinti tikrovę, nuslydęs į nerišlias improvizacijas ir primityvokus savo paties istorijos perdirbinius. Tuo mėginama maskuoti turinio skyles, beprasmybę ir susmulkėjimą.

Panašu, išėjo iš mados manymas, esą menas pa-šauktas tyrinėti ir vaizduoti tikrovę, ypač dabarti-nių dinamiškų ekonominių ir socialinių permainų akivaizdoje. Iniciatyvą gana aktyviai perėmė verslas, kurio atstovai ir veržlesni, ir išradingesni, neretai net radikalesni negu menininkai. Pinigų darymo sfera, atrodo, be skrupulų patraukė kūrybingiausiuosius.

Tačiau situacija gali radikaliai pasikeisti, kaip rodo pernai išėjusi sociologo ir ekonomisto Jeremio Rifki-no knyga „Nulinių ribinių kaštų visuomenė“. Pasak jos autoriaus, pasaulis išgyvena trečią pramonės re-voliuciją ir tai ženklas, pranašaujantis kapitalizmo saulėlydį. Šio amžiaus pabaigoje tradicinius ekonomi-nius modelius pakeis globalaus interneto susaistytas pasaulis, kuris veiks, remdamasis visuotinio bendra-darbiavimo principu, naudodamas vien atsinaujinan-čius energijos šaltinius. Viską gamins 3D spausdintu-vai, išsilavinimą bus galima gauti interneto kursuose. Beveik nemokamų prekių ir paslaugų epochoje pel-nas palaipsniui praras patrauklumą, prasidės sociali-nio verslumo amžius. Kaip teigia Rifkinas, valdymą iš laisvosios rinkos palaipsniui perims socialiai atsakin-ga, pagelbėti pasirengusi verslumo „ranka“.

Tai, kad ekonomisto įžvalgas palankiai vertina in-telektualai, įkvėpė dailėtyros konsultacijų kompanijos savininkę Lisą Schiff, kuri šias pranašystes susiejo su menu ir surengė parodų ciklą. Jos teigimu, tai, kas da-bar vyksta pasaulyje, yra siaubinga, o ponas Rifkinas vienintelis siūlo konkretų sprendimą vietoj ugningų, bet abstrakčių prakeiksmų kapitalizmo adresu.

Menininkams jau tapo įprasta pateikti faktus, ro-dančius, kokia abejinga aplinkai kultūra, kurią diegia transnacionalinės korporacijos. 2010 m. Niujorke, parodoje „Naftos plėve padengtos Žemės svajonės sukilti prieš Saulę“, grupė Bernadette Corporation monitoriuose be komentarų rodė avarijos, tais metais

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

ištikusios naftos platformą Meksikos įlankoje, kadrus. Pasitaiko ir komplikuotesnę tikrovę vaizduojančių kūrinių. Katios Novichkovos paveiksle „Marso po-tencialas“ autonomiškai siautėja kompiuterių sukur-ti tipai, Ianas Chengas sukonstravo veikiantį modelį sistemos, kurioje biologija susipynusi su kompiuteri-nėmis programomis, organizmai – su informacija…

Rifkinas didesnes viltis sieja su skaitmeniniu menu. Pasak ekonomisto, jo karta laisvę suvokė kaip nepri-klausomybę nuo kitų, užsidarymą tarp savųjų, atsi-tvėrus nuo pašalinių. XXI a. kartoms patrauklesnis viską apimančių tinklų prieinamumas ir skaidrumas. Atsiradus visapusiškai susaistytam, bendradarbiavi-mu paremtam ekonomikos modeliui, vis dar domi-nuojantis menininko, kaip nepriklausomo genijaus, įvaizdis atrodys vis absurdiškesnis.

Menas kolektyviškėja ir interpretuojamas nebūti-nai kaip „išbaigtas, amžinas (!)“ kūrinys, tai gali būti ir pagal skaitmeninio pasaulio dėsnius gyvuojantis neilgaamžis pusfabrikatis. Menininkams nebebus įdomu kurti amžinybei nei meno rinkai – technologi-jos ir gyvenimą, ir pasakojimus apie jį skaido į nepa-kartojamas, fragmentiškas akimirkas. Rifkinas daro išvadą, savaip guodžiančią kūrėjus: „Menas vis dar yra vienas svarbiausių faktorių, darančių įtaką mūsų savimonei, tad menininkai gali parodyti, kas su mumis vyksta, ir perspėti apie gresiančius pavojus, kaip antai šachtoje apie griūtį perspėja indikacinė kanarėlė.“

Štai tokia slinktis – nuo genijaus, kitaip tariant, visapusiškai reprezentatyvaus žmogaus, turinčio iš-skirtinių intelektinių mokslinės, meninės ar kitokios veiklos gebėjimų (Wikipedia), iki indikacinės kana-rėlės, čiulbančios indiferentiškų faktų ir nuorodų apsuptyje. Lietuviškame Google surinkę žodį „geni-jus“ gausite apie 280 tūkstančių, „genialumas“ pelnys apie 44 400, verslo genijus – apie 55 200, užtat vers-lo „žvaigždė“ – apie 612 000 nuorodų. Geometrine progresija augantis variantų skaičius tik patvirtina semantinės, o ir simbolinės entropijos galią. Beje, tai, kad „genijus“ pagal surinktų nuorodų skaičių smar-kiai pralaimi „žvaigždei“, išduoda vykstant ir menta-linę slinktį serialų (žargoniškai tariant, koverių) link.

Ak, Thomas’ai Stearnsai Eliotai, Pauli Celanai, Issa Tobayashi...

Bet vis tiek pikantiška, kaip genijaus instituto turi-nys be didelio vargo redukuotas į kainą. Štai „Christie’s“ aukcione Niujorke už rekordinę beveik 180 mln. dole-rių sumą parduotas Pablo Picasso paveikslas „Alžyro moterys“ (Les femmes d’Alger). Iki šiol brangiausiai par-duotas paveikslas buvo Francio Bacono triptikas „Trys Luciano Freudo studijos“ (142,4 mln. dolerių).

Ryškiaspalvis Picasso paveikslas vaizduoja mažiau-siai keturias moteris apnuogintomis krūtimis. Yra 15 šio kūrinio versijų. Dabar parduota versija „O“, beje, 1997 m. už ją buvo sumokėta tik 32 mln. dolerių.

Bet gal per šimtmečius įtvirtintas reprezentaty-vaus, laikui nepavaldaus (transcendentinio) genijaus institutas kažkur vis dar galioja? Viena vieša istorija (vis dėlto jų retėja) įvyko neseniai. Europinio, tiesa, trumpalaikio, atgarsio sulaukė žinia, kad laidos Top Gear („Aukščiausia pavara“) „žvaigždė“ 54-erių Je-remis Clarcsonas atleistas už BBC etikos kodekso pažeidimus. Kovo 4 d., po eilinio filmavimo vakare grįžęs į viešbutį Šiaurės Jorkšyro grafystėje ir neradęs karšto maisto, jis laidos prodiuserį Oisiną Tymoną apkaltino aplaidumu ir prilupo taip, kad šiam prirei-kė medikų pagalbos.

Po vidaus tyrimo BBC generalinis direktorius To-nis Hollas buvo priverstas pareikšti, kad Clarcsonas peržengė padorumo ribas, mat kuldamas prodiuserį dar ir necenzūriškai jį įžeidinėjo. Žodžiai „priverstas pareikšti“ čia kaip tik, mat Top Gear buvo transliuoja-ma 200 šalių, įrašyta į Guinnesso rekordų knygą kaip populiariausia TV laida pasaulyje, kasmet atnešda-vusi 50 milijonų svarų sterlingų pelno, jos auditorija siekė 350 milijonų žiūrovų. Iškart po atleidimo su-rinktas milijonas parašų, palaikančių laidos vedėją, į BBC būstinę juos lengvuoju tanku pristatė lenktyni-ninkas Stigas, vienas Top Gear dalyvių.

Clarcsonas turi šiurkštoko, įžūlaus šoumeno, nepaisančio politinio korektiškumo ir žurnalisti-nės etikos normų, reputaciją. Kas lėmė nesuvaldo-mo „genijaus“ krachą, privalomai visapusiškai ap-

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

tarė akademinių sluoksnių autoritetai. Liverpulio universiteto Žurnalistikos fakulteto dekanas, bri-tų žurnalistų sąjungos etikos tarybos pirmininkas profesorius Crisas Frostas pareiškė, kad Clarcsonas nepaliko BBC kito pasirinkimo. TV publika priima jį kaip žmogų, sergstintį konservatyvias vertybes ir prietarus. Jo auditoriją sudarė daugiausia vidutinio amžiaus baltieji vyrai – užsilikęs jau beveik išnyku-sios tradicinės (kontekstinis sinonimas – seksistinės) britų visuomenės sluoksnis, pastaruosius 20 metų vis labiau kamuojamas frustracijos dėl jam nepriim-tinų XXI a. tendencijų. Tarp tokių – galimybė ma-nipuliuoti savo lytimi kaip individo laisvės išraiška, visais atžvilgiais taki tapatybė ir, žinoma, politinis korektiškumas. Hamletiškos lemties dilemos „būti ar nebūti“ perdirbinys, serialų laikais skirtas bal-zakiško amžiaus sulaukusiems vyriškiams, kuriuos simboliškai įkūnija besikeikiantis mušeika, „ratų“ specas. Beje, akademiniai ekspertai priskiria jam ir liberalios visuomenės kritiko vėliavą, šiame intelek-tualiniame diskurse atrodančią ypač egzotiškai.

Vokiečių nobelistės „ėjimas iš proto“ dėl to, kad Putinas (beje, dar geriau už Clarcsoną įkūnijantis konservatyvius įsitikinimus) įžūliai meluoja, viešų-jų ryšių požiūriu priskirtinas tai pačiai egzistenci-nei paradigmai kaip ir kritikuojamojo elgesys, tiesa, skirtingiems jos poliams. Nes šiųmetinis apsimelavęs Time laureatas yra puikus vartotojiško egocentrizmo, kurį taip adoruoja kapitalizmas, pavyzdys. Logiška, kad „stipriausiai“ tą įkūnija būtent viešieji asmenys. Tad kam čia rūpės kažkokie priešingi „poliai“... Beje, nuolankumą ir nusižeminimą tikriausiai irgi galima sėkmingai parduoti. Tinka viskas. Ortega y Gassetas neatsitiktinai sakė, kad vidutinybėms „niekada net į galvą neateina suabejoti savo tobulumu“.

Internetinės bendruomenės išpažįstamų reputaci-nių vertybių kontekste Putino melas (t. y. tikrovės ko-veriai) daro komišką įspūdį. Aišku, atominė bomba tokio dabartinės Rusijos valdančiojo elito rankose vi-sai neatrodo juokingai – Ralfo Dahrendorfo skelbtieji postindustriniai viduramžiai gali ir neateiti. Bet ir ši grėsmė reiškia tik faktą, kad planetoje liko būtent tiek

geopolitikos ir, drįsčiau tvirtinti, ideologijos. Time są-rašas ir reprezentuoja, ir demaskuoja kančios, moder-nybėje dar žinotos, entropiją (arba raidą – kiekvienas turėtų apsispręsti asmeniškai). Čia – apie mirtį.

O ką, jeigu jau atėjo metas pratintis sugyventi men-talinių, kokybinių gyvenimo parametrų (tokių kaip etika, tempas, santykiai, tapatybė, be abejo, ir požiū-ris į amžinybę) painiavos sąlygomis? Tuo tarpulaikiu tenka kažkaip bendrai būti ir tiems, kuriuos dabartinė reikalų padėtis „ištiko“ absoliučiai netikėtai (juk sva-jota apie stabilumą), ir tiems, kurie yra jos augintiniai, todėl jokios painiavos „nemato“, nepripažįsta…

Dialektika pradeda ir laimi jau net nežinia kelin-tą sykį. Kaleidoskopišką ir nenutrūkstamą, energingą „soft žvaigždžių“ kaitą, kai naivu tikėtis ko nors pasto-vaus (juo labiau amžino), vadinti demokratijos perga-le, be abejo, irgi būtų soft, kitaip tariant, intermedinis požiūris. „Pajudėjo“ ir mirties recepcija, mažai kitusi ar beveik nekitusi šimtmečius, gal tūkstantmečius.

Ką gi, jei jau įsibėgėta pertvarkyti visas gyvenimo sritis, kodėl reikėtų mažinti tempą viename „atskirai paimtame“ sektoriuje? Be to, o ką, jei mentališkai grį-žome (ar grįžtame) į pirmąjį tūkstantmetį, kai kūno ir sielos dualizmo dar nebuvo, tik „saugus miegas“ iki pažadėtosios išganingos akimirkos? Tokiu atveju dia-lektika vėl pradeda ir vėl laimi.

Nuo 1975 m., kai anglų kalba pasirodė minėtas Phi-lippo Arieso rinkinys, mirties recepcija nenumaldomai keitėsi ir keičiasi toliau. Šiemet kovo pradžioje Belgijos futbolo klubo Brugge KV sirgaliui Lorenzui Skunbartui buvo atidėta eutanazija, mat jis pageidavo pamatyti my-limos komandos pergalę. 41-erių metų Skunbartas per pastaruosius 20 metų ištvėrė 37 operacijas, galų gale gy-dytojai pasiūlė eutanaziją. Pacientas sutiko, tik paprašė leidimo pasižiūrėti paskutines rungtynes. Prieš varžybas jis, vedamas dukters, išėjo į aikštę ir atliko simbolinį pir-mą spyrį, po to VIP ložėje stebėjo, kaip Brugge KV įmu-šė tris įvarčius ir laimėjo. Amžinybėn išsiruošusį sirga-lių palaikė kiti sirgaliai (jų buvo 20 tūkstančių), išskleidę transparantą „Tu niekada nebūsi vienas“. Po rungtynių Lorenzą pasveikino laimėjusio klubo vartininkas Mat-hew Davidas Ryanas. Ir viskas, silence.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Olandijoje, kuri pirmoji pasaulyje 2002 m. legali-zavo eutanaziją (išvertus – „laiminga mirtis“), veikia gydytojų komanda, šią procedūrą atliekanti pacientų namuose. 2010-aisiais Nyderlanduose eutanazija pri-taikyta 21 asmeniui, sergančiam silpnaprotyste.

Tikriausiai nebūtina priminti, kad mums, žmo-nėms, mirtis yra aktualija. Vis dar. Kai Psichology Today paprašė, kad skaitytojai atsakytų į anketą mir-ties tema, redakcija gavo 30 tūkstančių atsakymų – tai 10 tūkstančių daugiau, palyginti su šio žurnalo visų laikų rekordu. Tiesa, dabar mirtis kaip techninis sprendimas atsidūrė profesionalų (medikų) ranko-se, nieko asmeniško, tik, patys žinote, kas. Stiprus ir tikslus anglų sociologo Geofrey’o Gorerio palygi-nimas iš 1955 m. paskelbto straipsnio „Mirties por-nografija“: vienišas ir drovus gedulas – vienintelė pagalba, tarsi savotiška masturbacija.

Čia tiktų grįžti prie verbalinės pono Buffeto ale-gorijos amžinybės klausimu. Viduramžiais palei vienuolynų laidojimo galerijas kartais irgi įsikurda-vo prekeivių krautuvėlės, kapinėse savo paslaugas siūlydavo raštininkai. 1223 m. Ruano susirinkimas, grasindamas ekskomunika, kapinėse ir bažnyčiose uždraudė šokti. 1405 m. susirinkimas priėmė drau-dimą kapinėse rodyti savo meną mimams, žonglie-riams, kaukėtiems personažams, muzikantams, šar-latanams… Taigi dabartinis padažų gamintojų Kraft ir Heinz nusitaikymas į amžinybę turi nemažai isto-rinių, tiesa, dar neglobalaus masto, precedentų.

Išėjimo į amžinybę procedūrų praktikai komerci-nis aspektas visada buvo aktualus – XIV a. vienuoliai turtą užrašiusiems labdariams atsidėkodavo, skirda-mi matomus kapus (vienuolynuose tuo metu tai buvo išimtis) ir pagiriamąsias epitafijas. Užtat XV–XVI a. antkapių atvaizdus jau serijiniu būdu gamino ama-tininkai. Kad būtų galima mirtį parduoti, reikia pa-daryti ją malonią. Jungtinėse Valstijose laidotuvių vadovai (terminas vartojamas nuo 1885 m.) vadina save liūdesio gydytojais. Praėjusį amžių galima ver-tinti įvairiai, bet būtent jis suformulavo įtakingą im-peratyvą „dirbk-pirk-mirk“.

Tarkime, tai papročiai, kuriuos į masinę sąmonę die-gia vis dar viešpataujantis (dabar jau globaliu mastu) kapitalizmas. Skaitmeninei generacijai, ypač šiam am-žiui ritantis į pabaigą, tie dalykai, ko gero, nebebus įdo-mūs, na, bet kol kas liejasi ugningos, nors ir abstrakčios tirados prieš kapitalizmą. Kaip stilistiniai minties vin-giai kai kada jos tiesiog puikios. Pavyzdžiui, Slavojus Žižekas neseniai pareiškė, kad pasaulio pabaigą įsivaiz-duoti yra lengviau negu kapitalizmo baigtį.

Beje, šiaip iš kalbos išėjo – sakoma, esą britų impe-rija radosi dėl britų išsiblaškymo, taigi lyg ir „netyčia, tarp kitko“. Niekas netrukdo manyti, kad kapitalizmą ištiks panaši lemtis – skaitmeninėje eroje jis tiesiog praras egzistencinio algoritmo aktualumą. Pagaliau kapitalizmas neabejotinai „baigsis“, kai atsibos pa-tiems kapitalistams – pirmajai Lietuvos vertelgų kar-tai tą suprasti turbūt sudėtinga, bet trečios ar penktos generacijos verslininkas mąsto kitaip. Taigi Redo Dir-žio anūkai su visa psichodarbininkų bendruomene, tikėkimės, galės lengviau atsikvėpti... Tačiau kol kas pagrindinis rūpestis – dėl autorių teisių (copyright), ir tai labai romantiška.

Technologijų akumuliuojamas naratyvų daugini-masis jau beveik nepadoriai rodo, kad kiekybė, va-riantų skaičius galų gale devalvuoja bet ką, turinys šiuo atžvilgiu irgi nėra išimtis. Informacijos apstybė niveliuoja argumentus, vadinasi, ir amžinąsias tie-sas, ypač tas, kurios yra abstraktūs retoriniai išve-džiojimai. Užtat grūdina – pasitikime vien empirika, o ne autoritetų interpretacijomis. Interpretacijos, ką gi, jos ir yra viso labo interpretacijos, – sakome iš-didžiai. Beje, vos ne privalomai įsitvirtina mobilus retorikos kaitaliojimas kaip de facto įtvirtintos „ta-kios tapatybės“ realizacija. Pavyzdžiui, kairiųjų mo-bilumas – Žižekas paleidžia turbūt bent po porą kny-gų per metus, ir tai tinkamas rinkodarinis ėjimas. O meno mobilumas susijęs tikrai ne su genijų kuria-mais „amžinaisiais dalykais“…

Ir apibendrinkime: jeigu jau numirei, vadinasi, viskas puikiai einasi šiame geriausiame iš pasaulių (Philipp Aries. „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“, p. 275).

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Laurynas Adomaitis straipsnyje „Praktikos vieta tarp filosofijos ir išminties“ (Kultūros barai, 2014,

nr. 10) kelia itin svarbius klausimus. Kokiu būdu turė-tume apmąstyti žmogiškojo veikimo sritį – moralę ir politiką? Ar čia įmanoma rasti pagrįstus atsakymus į klausimus, kas yra gėris ir blogis, kaip derėtų gyventi, kokia politinė santvarka geriausia? O gal praktikos sri-čiai būdingas vien iracionalus arbitralumas?

Adomaitis abejoja praktinio proto autonomija, t. y. įsitikinimu, esą mąstymas apie moralę ir politiką yra savarankiškas, nepriklausomas nuo mokslo ar metafi-zikos. Jo manymu, praktinis mąstymas negali būti tuo pat metu ir savarankiškas, ir pagrįstas. Tik teoriniam mąstymui, konkrečiau – teorinei filosofijai, visais lai-kais buvo prieinamas tikrasis pažinimas, padedantis siekti tiesos. Tad ką nors tikro pasakyti apie gėrį ir blogį galima tik visumos, viso makro- ir mikrokosmo, „kurio principus diktuoja teorinė filosofija“, kontekste.1 Siekis atsiriboti nuo teorinio proto reiškia norą atsiriboti nuo racionalaus pagrįstumo. Praktinio proto apologetai, at-metantys metafizikos taikymą moralei ir politikai, la-biau primena atnašautojus negu filosofus: jų teiginiais gal ir galima tikėti, bet racionaliai pagrįsti nepavyks. Moralę ir politiką atskiriant kaip savarankiškas sritis, daroma žala filosofiniam visumos pažinimui – iš meta-fizikos atimama tai, kas jai teisėtai priklauso.

Nuomonės apie nuomones

Aistė NOREIKAItĖ

KAs įžIEBIA NEPAsITIKĖJIMą PRAKTINIu PROTu

Priekaištai stiprūs, susiję ne tik su filosofinio dis-kurso kontroversijomis, bet ir su kasdieniniu suprati-mu, ką reiškia atsakingas moralinis ar politinis spren-dimas bei veiksmas. Jei moralės ir politikos klausimais ką nors tikro gali pasakyti vien teorinė filosofija, žvel-gianti į pasaulio visumą, vadinasi, sąmoningi mūsų sprendimai, kas yra gėris, o kas blogis, kas teisinga, o kas neteisinga, laikytini iliuzija. Tai, kas vyksta prak-tikos srityje, nėra veiksmai, reikalaujantys žmogaus atsakomybės, viską lemia atsitiktinumas arba metafi-zinė pasaulio sandara. Tokia Adomaičio pozicija nei-gia laisvę, o nuo čia vos vienas žingsnis iki pareiškimo, kad visa praktikos sritis – tai tik arbitralinių (nemoty-vuotų, sutartinių) nuomonių arba iracionalių impulsų sankaupa. Tačiau ar tokios abejonės praktinio proto at-žvilgiu iš tikrųjų pagrįstos?

Praktinio proto (ne)pagrįstumas

Teorinio ir praktinio mąstymo supriešinimas, atrodo, verčia rinktis vieną iš dviejų. Tačiau bet kuris pasirin-kimas lemtų skaudžias netektis. Rinkdamiesi praktinį protą, paaukotume žinojimo visuotinumą ir tikrumą, rinkdamiesi teorinį – pradinius įsitikinimus apie tai, kas gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas neteisinga. Ar toks pasirinkimas iš tikrųjų būtinas? Immanuelis

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kantas, praktinio proto idėjos autorius, nesiūlė rinktis teorinio arba praktinio proto, atvirkščiai – siekė paro-dyti jų darną. Gebėjimas pažinti ir gebėjimas spręsti bei veikti jam buvo dvi žmogaus proto pusės, taikomos skirtingoms gyvenimo sritims.

Kanto praktinio proto idėja dar ir šiandien laikyti-na revoliucine. Daugybė didžių filosofų suklupdavo, susidūrę su laisvės klausimu: kaip pasaulyje rasti vietą laisvei, jei viskas, ką pajėgiame pažinti, yra tik priežas-tiniais ryšiais susaistyta gamta? Galbūt laisvė iš tikrųjų tėra iliuzija deterministinėje visatoje? Kantas ieškojo sprendimo, brėždamas skirtį tarp pažįstančio intelekto ir mąstančio proto. Laisvės negalima pažinti, jos neran-dame, stebėdami pasaulį kaip reiškinių visumą, jame viskas turi priežastį, taigi niekas nėra laisvas. Nepaisant to, laisvės idėja iškyla kas kartą, kai tik imamasi veiklos. Mes patys sprendžiame, kokių tikslų ir kokiomis prie-monėmis siekti – kokią profesiją pasirinkti, duoti ar neduoti išmaldos senutei prie bažnyčios, sakyti tiesą ar pameluoti draugui, kad išsisuktume iš nemalonios situ-acijos… Galima teigti, kad mūsų veiksmus lemia aplin-kybės, atsitiktinumas, iracionalios pasąmoningos pas-katos, tačiau nors akimirką liaukimės sprendę ir veikę, sustokime ir pažiūrėkime, kaip toliau mus determinuos visos šios aplinkybės. Įdomu, kiek ilgai ištversime, kol galų gale nuspręsime, kad laikas kažką veikti, užuot sto-vėjus ir laukus? Būtent praktinis protas ir laisvės idėja leidžia mums kalbėti apie sprendimą, veiksmą, pareigą, atsakomybę, be kurių sunku įsivaizduoti etinį ir poli-tinį gyvenimą. Tai kategorijos, kurios atskleidžia, kad žmogus yra ne tik jutimais suvokiamo pasaulio dalis, bet ir asmenybė, galinti būti pavaldi ne vien gamtos dėsniams, o ir savo protui.2

Tai, žinoma, dar neatsako į klausimą, kodėl ši lais-vė kartu su praktinio proto idėja nėra tik iliuzija. Juk jos negalime nei empiriškai aptikti, nei metafiziškai pagrįsti – ji neturi jokio teorinio metafizinio pagrin-do, kuris suteiktų tikrumo garantą. Tačiau reikalavi-mas, kad praktinis protas turėtų metafizinį pagrindą, ignoruoja pačią praktinio proto idėją. Tai reiškia, kad praktinio proto ir jo autonomijos nenorima priimti rimtai. Praktinis protas negali atskleisti pirminių visa-

tos principų, nes yra nukreiptas į kitokį pažinimą – šis pažinimas įgalina veiksmui. Neišvengiamas susidūri-mas su laisve kas kartą, kai reikia spręsti ir veikti, yra praktiškai pakankamas pagrindas, kad ja tikėtume. Ži-noma, galima klausti, ar toks pagrindas pakankamas teoriškai. Tačiau ką duotų teorinis laisvės ir praktinio proto įrodymas, net jeigu tai būtų įmanoma? Tam, kad vadovautumėmės laisve, nereikia teoriškai jos įrodyti arba paneigti. Kaip praktinė idėja ji niekur nedings, jei bus paneigta, ir netaps tikresnė, jei bus įrodyta. Jei-gu sakysime, esą nėra jokio teorinio pagrindo teigti, kad genocidas yra blogis, nes, žvelgiant iš visuminės pasaulio pažinimo perspektyvos, tai tik lašas chaose, neturintis jokios reikšmės tam, kas amžina ir tikra, ši-tas blogis vis tiek niekur nedings. Mes aiškiai žinome, kad genocidas yra blogis.

Nepasitikėti praktiniu protu būtų skaudžiai iro-niška. Ieškodami galutinio tikrumo, gręžiamės į teo-riją, neva teikiančią patikimą žinojimą, tačiau tokio žinojimo suteikti praktikos klausimais ji nepajėgė iki šiol. Gręždamiesi į teoriją, nusigręžiame nuo prakti-kos – ignoruojame ir atmetame tikrumą, kurį siūlo praktinis protas. Ar turime kokį nors pagrindą šiam tikrumui atmesti? Toks skeptiškas požiūris į praktinį protą neišvengiamai kelia didelius prieštaringumus. Teigiame, kad genocidas yra siaubingas dalykas, bet kartu pripažįstame negalintys šio teiginio pagrįsti, taigi ir iš tikrųjų žinoti. Arba sakome, kad gelbėti kitą, rizikuojant savo gyvybe, yra itin herojiška, bet kartu manome, jog visuminei makrokosmo sistemai toks veiksmas neturi jokios reikšmės. Mes ir žinome, ir ne-žinome vienu metu; ir teigiame, ir neigiame bet kokią reikšmę. Norėtųsi paklausti, kodėl gi čia nebegalioja neprieštaringumo principas? Kodėl nuoseklumo ir visuotinumo ieškančiam metafizikui nekrinta į akis toks radikalus prieštaravimas? Atmetę praktinį protą, dar rimtesnių pasekmių sulauksime moralės ir poli-tikos atžvilgiu. Be laisvės sąvokos neįmanoma paaiš-kinti sprendimo ir veiksmo, kalbėti apie atsakomybę, kaltę, pareigą, gėrį ir blogį. Kaip galima, atmetus šias kategorijas, tikėtis iš tikrųjų suprasti praktiką, jeigu be jų sunku tą praktiką net įsivaizduoti? Nepasitikėjimas

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

praktiniu ir pernelyg didelis pasitikėjimas teoriniu mąstymu duoda priešingą rezultatą, negu tikimasi, – net jei tokiu būdu ir pažįstame praktiką, toks pažini-mas iškreiptas, nes yra svetimas pačiai praktikai.

Galų gale kas lieka iš visuotinumo, jei paneigiamas didelės pasaulio dalies – veiksmų srities – savitumas? Grįžtame prie klausimo, nuo kurio pradėjome, – ar tikrai reikia rinktis vieną iš dviejų? Praktinis protas tokių ultimatumų nekelia. Nukreiptas tik į veiksmą ir praktinės tikrovės svarstymą, jis nesiekia pažinti viso pasaulio, pripažįsta, kad tai teorinio proto prerogaty-va. Tačiau teorinis protas, neigdamas praktinio proto perspektyvą, braunasi į moralės ir politikos sritį – žmonių veiksmus aiškina, remdamasis tokiais pačiais principais, kaip aiškindamas bet kurį gamtos reiškinį. Tokia ekspansija, užuot padėjusi pažinti moralę ir po-litiką, jas paneigia.

Visuotinumo siekis ir filosofijos tikslas

Būtina atsižvelgti ir į kitą Adomaičio priekaištą prak-tinio proto šalininkams. Galbūt metafizikos užmojis praktiką aiškinti metafizinėmis kategorijomis, trak-tuoti ją kaip didžiulės makrokosmo visumos dalį, o ne kaip savarankišką, savitos prieities reikalaujančią sritį, visai nėra ekspansija? Gal tai iš tikrųjų teisėtas filosofijos noras? Juk jos išskirtinumą užtikrina būtent visuotinumo siekis. Mokslas bando pažinti, skaidyda-mas ir analizuodamas atskiras dalis, o filosofija yra visumos pažinimas par excellence.

Vis dėlto apeliuoti į filosofijos provaizdį, pasiduo-dant tiesmukai ir nelanksčiai visuotinumo sampratai, reiškia dogmatiškai ginti filosofijos formą, užmirštant jos tikslą. Juk svarbiau ne išsaugoti konkrečią visuoti-numo formą, bet pažinti tikrovę. Tačiau kaip galima ją pažinti, jei neatsižvelgiama į tiriamąjį objektą? Aris-totelis teigė: „Prie kiekvieno pradmens reikia pamė-ginti eiti tuo keliu, kuris atitinka jo prigimtį.“3 Kitaip tariant, tyrimo būdas turi atitikti tiriamąją tikrovės sritį. Ignoruojant, kad etika ir politika specifiškai yra veiksmo sritys, neįmanoma jų nei tirti, nei juo labiau pažinti. Ką galima pasakyti apie etiką ir politiką be

atsakomybės, veiksmo, pažado, pareigos, gėdos ka-tegorijų? Net jei rastume (metafizinę) struktūrą, kuri gebėtų visą tikrovę paaiškinti, taikydama vienui vieną būdą, ši vieninga struktūra, kad pasiektų tikslą, turės atsižvelgti į praktikos specifiškumą. Adomaitis eina priešinga kryptimi – užuot integravęs praktinį protą kaip tikrovės dalį, atmeta jį, teigdamas, neva šis griau-na visuotinumo sampratą, „nedera“ šiaip jau darnioje sistemoje. Tačiau atmetus praktinio proto idėją, pa-neigiamas etikos ir politikos savitumas, siekiama pa-žinti šias sritis, taikant joms svetimas, jas iškreipian-čias kategorijas. Tai verčia klausti, ar objektas, kurį siekiama pažinti, vis dar yra visuma? Ar tokia filosofi-jos samprata nėra redukcinė? Kodėl tikrovė – gamta, politika, menas, moralė – turėtų būti radikaliai viena-lytė ir tilpti vienoje plokštumoje? Kodėl ignoruojama reikšminga tikrovės dalis? Galbūt įmanomi skirtingi tos pačios visumos modusai? Adomaičio siekis filo-sofiją paversti vien metafizika neatrodo teisingas pa-grindinio filosofijos tikslo atžvilgiu. Praktinio proto idėja išryškina praktikos savitumą, todėl reikalauja į tai atsižvelgti, kai bandoma pažinti šią sritį. Kad lik-tume ištikimi filosofijos tikslui, reikėtų ieškoti tokios sampratos, kuri, užuot prieštaravusi praktinio proto idėjai, gebėtų ją integruoti.

Teisėta klausti, kaip atrodytų filosofija, paremta praktiniu protu. Jeigu praktinis protas iš tikrųjų auto-nomiškas, jeigu jis nukreiptas į veiksmą, o ne į teorinį pažinimą, apie kokią filosofiją čia galima kalbėti? Tai sunkus klausimas, į kurį kažin ar įmanoma trumpai ir paprastai atsakyti. Vis dėlto galima įžvelgti keletą da-lykų. Pirma, praktinis protas užtikrina, kad praktikos srityje būtų remiamasi racionalumu. Žinoma, tai nėra teorinis racionalumas – negalima rasti atsakymų į vi-sus moralinius, juo labiau politinius klausimus, turint vos vieną prielaidą ar principą. Praktinis protas kalba apie praktinį racionalumą, praktinį mąstymą, praktinį svarstymą ir sprendimą. Šis mąstymas reikalauja, kad argumentai būtų ne tik neprieštaringi, darnūs, bet ir įtikinantys,4 juk čia kalbama apie įsitikinimus, kuriais galėtume vadovautis veikdami. Šis įtikinamumas irgi yra praktinis – jis įtikina kitaip negu mokslo teiginiai,

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

I

Nuo Davido Hume’o laikų pozityvistai, scientistai ir kiti antinormatyvistai vadovaujasi fakto ir vertybės persky-ra. Ši skirtis yra viena iš pamatinių prielaidų, kurios le-gitimuoja ir išaukština gamtos mokslus. Vis dėlto kyla abejonių, ar pozityvistai iš tikrųjų šią prielaidą supranta. Mat vos įsivedę fakto ir vertybės skirtį, iškart ją sunaiki-na – ji tampa tik pretekstu nurašyti vieną iš skirties polių. Atmesdami vertybių sritį kaip neracionalią, todėl never-tą dėmesio, vertybe jie paverčia faktą. Juk renkasi tyrinėti faktus, vadinasi, faktinį tyrinėjimą laiko vertesniu už ki-tokio, ypač moralinio, pobūdžio tyrinėjimus.

Faktą pavertus vienintele, svarbiausia, objektyviausia vertybe, fakto ir vertybės skirtis kaipmat subliūkšta. Pa-sirinkimas tyrinėti faktus ir priežastinius sąryšius pripa-žįstamas kaip vienintelis iš tikrųjų vertingas užsiėmimas, o filosofavimas apie moralę ar politiką laikomas beverčiu. Pozityvistai yra užsislaptinę normatyvistai, nenorintys at-skleisti savo prielaidų ir normatyvinio branduolio, kuriuo grindžiama jų pozicija. Atrodo, jie nė negalėtų to padary-ti, nes nesupranta, kad faktą pavertė vertybe, nereflektuo-ja savo pačių pasirinkimo tyrinėti vieną, o ne kitą sritį.

Jeigu pozityvistai vis dėlto įsisąmonintų, pavertę fak-tą vertybe, jiems tai niekuo nepagelbėtų. Kodėl?

Pirma, toks įsisąmoninimas sugriautų pozityvistų tapatybę – verstų pereiti į normatyvinę plotmę. Pozi-tyvistų arsenale daugiau nėra įtikinamų normatyvinės prigimties ginklų, kuriais jie galėtų kaip lygūs kautis su normatyvistais. Kitaip tariant, vos pradėję normatyvi-nę diskusiją, jie liautųsi buvę pozityvistais. Taigi pozi-

be to, reikalauja įsipareigoti. Nepaisant praktinio po-būdžio, šis mąstymas vis dar išlaiko glaudų ryšį su me-tafizika, nes bando ir leidžia kalbėti apie absoliučius dalykus. Antra, praktinis protas ne tik neatmeta abs-trakčių metafizinių idėjų, jis jomis vadovaujasi. Mums, praktinio gyvenimo dalyviams, svarbu, ką reiškia laisvė ir prievarta, gėris ir blogis, tačiau visa tai suprantame ne metafiziškai, o praktiškai. Praktinis idėjų tyrinėji-mas nėra atsitolinęs, tarsi stebėtume pasaulį iš viršaus, todėl leidžia kalbėti apie laisvę ir gėrį arba jų stoką. Tai nėra paieška teorijos, kurią galėtume pritaikyti prak-tikai kaip idealų šabloną. Tačiau galbūt tai pastangos suprasti minėtas kategorijas, atsižvelgiant į tai, kad jos ne šiaip tyrinėjamos, jomis kaip vertybėmis vadovauja-masi, imantis veiklos.

Taigi praktinis protas ne tik negriauna filosofijos visuotinumo, jis laikytinas visuotinumo dalimi. Dar daugiau, jis yra pagrįstas, tačiau jo pagrindą suda-ro ne dogmatiškai suvokiama metafizika, o į praktiką nukreiptas mąstymas. Praktinis protas neneigia, neat-meta, nesiekia kolonizuoti metafizikos, tačiau, likda-mas ištikimas filosofijos tikslui, reikalauja atsižvelgti į praktikos srities savitumą, kad metafizikos samprata keistųsi bent jau praktikos atžvilgiu. Galų gale įtikina-mų priežasčių, kodėl reikėtų atmesti praktinio proto idėją, sunkiai rastume, užtat labai lengva įsitikinti, ko-kios būtų tokio atmetimo pasekmės. Žmonės yra ne tik pažįstančios, bet ir veikiančios būtybės, tad atmesda-mi praktinį protą, atmestume didelę tikrovės visumos dalį. Praktinis pažinimas, kuriuo vadovaujamės, nėra vien gebėjimas taikyti teorinį pažinimą, jis kokybiškai skiriasi nuo grynai teorinio, todėl apibūdintinas kaip nepriklausomas.

1 Laurynas Adomaitis. Praktikos vieta tarp filosofijos ir išminties. Kultūros

barai. 2014, nr. 10, p. 18.

2 Immanuelis Kantas. Praktinio proto kritika. 1987. Vilnius: Mintis,

p. 106–107.

3 Aristotelis. Etika. Rinktiniai raštai. 1990. Vilnius: Mintis, p. 74

4 Ronald Dworkin. Justice for Hedgehogs. 2011. Cambridge: Harvard Univer-

sity Press, p. 209.

Simas ČELUtKA

Du PRAKTINIO PROTO PRIEšAI

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

tyvistas, įsisąmoninęs, kad faktą pavertė vertybe, iškart pereina į normatyvistų gretas. Tačiau ten jis negali jaustis stiprus, nes neturi jokių išimtinai normatyvinių argumentų. Normatyvistai siūlo skirtingas teisingumo, laisvės, atsakomybės, patriotizmo, kitų principų sam-pratas, o pozityvistas gali pasiūlyti vien fakto „objek-tyvumą“. To akivaizdžiai nepakanka, diskutuojant, kas prasmingiausia, vertingiausia, svarbiausia žmogaus ir bendruomenės gyvenime, kas ir kaip turėtų būti.

Antra, faktas negali tapti vertybe. Ar įmanoma argu-mentuoti už arba prieš faktą? Ar nuogas faktas gali kuo nors įtikinti? Ar galima faktui įsipareigoti? Neįmanoma įsipareigoti faktui „Stalinas pražudė 20 milijonų Sovietų Sąjungos gyventojų“. Tačiau įmanoma įsipareigoti pozicijai „Stalinas – moralinis nusikaltėlis“. Faktas pats savaime nėra ir negali būti vertybė – jis yra tik atspirtis tolesniam verti-nimui. Normatyvinio diskurso neįmanoma sukonstruoti vien iš faktų, prie jų turi atsirasti vertinamieji teiginiai.

Ar pozityvistų siūlomas klaidingas požiūris į fakto ir vertybės skirtį, verčia jos apskritai atsisakyti? Anaip-tol. Kantas pasiūlė kur kas vaisingesnį šios perskyros supratimą. Žvelgti į žmogų reikia, viena vertus, kaip į gamtinių priežastinių ryšių nulemtą padarinį (trečiojo asmens, gamtinio determinizmo perspektyva), antra vertus, laikyti jį autonomišku sprendėju (pirmojo as-mens, praktinio proto perspektyva). Karaliaučiaus fi-losofas ir kiti normatyvistai visiškai teisūs, faktinę/em-pirinę plotmę atskirdami nuo normatyvinės plotmės. Empirinio ir noumeninio pasaulių atskyrimas suteikia autonomiją tiek vienam, tiek kitam. Kantas juk nesa-ko mokslininkams: jūs užsiimate niekais. Jis sako: esate šaunuoliai, bet normatyvistų, moralės filosofų veikla irgi prasminga. Žvelgiant iš visuminio pažinimo pers-pektyvos, abi tyrėjų stovyklos turi užtikrintą, saugią, autonomišką vietą. Kantiškai suprasta fakto ir vertybės perskyra vienodai teisinga abiem pusėms, todėl iš ti-krųjų funkcionuoja kaip skirtis, o ne kaip vienakryptė ir vienašališka kurio nors poliaus redukcija į kitą. Kan-tiškai suprasta fakto ir vertybės perskyra reiškia didžiu-lį laimėjimą tiek moralei, tiek mokslui. O pozityvistiš-kai suprasta fakto ir vertybės pseudoperskyra tampa didžiuliu pralaimėjimu, bent jau praktinei filosofijai.

Taigi pati fakto ir vertybės skirtis yra geras dalykas, nes padeda atriboti skirtingas patirties sritis ir suteikia galimy-bę tyrinėti jas atskirai, neneigiant nė vienos iš jų prigimties. Problema yra ne pati fakto ir vertybės perskyra, o tai, kad pozityvistai jos nesupranta. Norėdami sureikšminti savo tyrimų lauką, atmeta bet kokius „vertybių“ tyrinėjimus, praktikos filosofiją nurašo kaip bevertę, netikrą, nepati-kimą, neracionalią, nemokslišką. Ir atvirkščiai – tikrieji autonomistai yra būtent Kanto stiliaus normatyvistai: jie nesiveržia daryti faktinių tyrinėjimų, nes puikiai supranta, kad tai ne jų sfera. Jie vertina ir pripažįsta mokslininkų pastangas savais metodais pažinti empirinę tikrovę, tačiau ir iš jų tikisi pripažinimo, kad praktinis protas, normaty-vumas turi savitą racionalumo formą ir mąstymo logiką. Normatyvistai pripažįsta faktų svarbą, mat faktai yra plat-forma, nuo kurios atsispiriama, kylant į vertinimų lygmenį (jei nežinotume apie Stalino nusikaltimus, negalėtume jo teisti). O pozityvistai, nors ir skelbiasi besiremiantys fakto ir vertybės perskyra, iš tikrųjų paverčia ją pseudoskirtimi, iš pradžių net patys to nesuprasdami. Tie scientistai, kurie ilgainiui suvokia ir pripažįsta savo bejėgiškumą normaty-viniu lygmeniu, arba išmintingai apriboja savo pretenzijas, arba tampa karingais pranašais kaip Richardas Dawkinsas ar Stevenas Pinkeris.

Nuoširdžiai taikoma fakto ir vertybės skirtis reika-lauja pagarbos abiem poliams. Atmesti vieną iš polių automatiškai reikštų atsisakyti ir pačios skirties.

Mokslininkai piktinasi Heideggerio teiginiu, kad mokslas nemąsto. Painiava dėl fakto ir vertybės persky-ros rodo, kad bent jau pozityvistinių prielaidų atžvilgiu vokiečių filosofas buvo teisus.

II

Kitas praktinio proto priešas yra specifinė metafizikos atmaina, kurią vadinu metafiziniu determinizmu. Šios metafizikos šalininkas Lietuvoje yra Laurynas Adomai-tis. Jis laikosi pesimizmo krypties, pagal kurią žmogus metafiziniu požiūriu yra niekas, tokia pat smulkmena kaip lapelis ar akmenukas. Žvelgiant iš amžinybės ir vi-sumos perspektyvos, žmonės atrodo tokie patys, kaip ir bet kurie kiti laikini, netobuli esiniai. Adomaitis žvelgia

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

į žmonių pasaulį ir mato jame vien chaosą, nes žmonės yra impulsyvūs, iracionalūs, nepatikimi. Žmogų jis lai-ko tik gamtos dalimi, todėl nepripažįsta laisvės, asmens autonomijos, praktinio proto, pirmojo asmens pers-pektyvos. Mąstymas, autorefleksija, kalba, moralinė ir politinė savivoka, atmintis, į ateitį nukreiptas prakti-nis racionalumas, dorybės, principai – visa tai nedaro žmogaus išskirtiniu esiniu. Humanizmas yra klaida, nes visatos (visumos) požiūriu žmogus yra niekas, kad ir kaip sunku tą pripažinti. Norint pažinti visumą, būtina atsisakyti humanistinių prielaidų, t. y. atmesti ontologinį žmogaus išskirtinumą. Jo išaukštinimas trukdo matyti kur kas platesnį pasaulio vaizdą, kuriame žmogus tėra visiškai nereikšminga dalelytė.

Adomaičio požiūriu, pirmojo asmens perspektyva ne-patikima todėl, kad vidinių „pajautų“ neįmanoma įtiki-namai atskirti nuo fantazijų, atnašavimo ar sapno. „Kad ir kokie tikri, neklystami ar transcendentalūs būtų prak-tiniai postulatai, vis tiek tai yra žinojimas, reikalaujantis savito pagrindo. Jei nerandama, kaip tą paaiškinti, auto-nomijos siekimas primena atnašavimą.“1 Tai, kad aš kaip pavienis asmuo šiuo metu mąstau apie kelias būsimo veiksmo alternatyvas (parašyti vieną ar kitą žodį, pasaky-ti tiesą ar apgauti, imtis vienokios arba kitokios veiklos), dar nieko neįrodo. Įrodymas, racionalumas pagal tokią sistemą gali būti tik griežtai metafizinis, o ne subjekty-vus, asmeninis. Juk žmogus gali bet ko „prisifantazuoti“. Taigi pirmojo asmens perspektyva blogiausiu atveju yra sapnas, geriausiu – „skonio reikalas“. Praktinis protas, Adomaičio požiūriu, neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Praktikos filosofams nevertėtų numoti ranka į šį prie-kaištą – tai rimtas kontrargumentas, reikalaujantis atsa-kingo apmąstymo. To dar turėsime bendromis pastan-gomis imtis. Diskusijai išjudinti siūlau variaciją Hegelio filosofijos motyvais. Ji turėtų pagrįsti, kodėl Kanto svars-tymai apie praktinį protą nėra išsigalvojimas. Pagrindinė mintis paprasta: vidinį asmens tikrumą dėl praktinio pro-to kiekviename žingsnyje patvirtina jį supanti tikrovė.

Kad praktinis protas objektyviai egzistuoja, rodo konkrečios politinės institucijos. Užtenka paminėti teismą, kuris apskritai turi prasmę tik tiek, kiek ga-lioja pamatinė žmogaus atsakomybės prielaida, taigi

kol pripažįstamas praktinio proto realumas. Asmeni-nė atsakomybė už savo veiksmus yra būtinoji teisinių institucijų atsiradimo ir funkcionavimo sąlyga. Jeigu tiesa egzistuotų išimtinai metafizinio determinizmo pusėje, žmonės nebūtų sukūrę politinių ir teisinių institucijų. Tačiau jie kūrė jas visur, kur tik atsiras-davo vienokia ar kitokia socialumo, bendro gyveni-mo forma. Visur, kur žmonės save ir vieni kitus laiko atsakingais už savo veiksmus, asmeninė atsakomybė vienokia ar kitokia forma institucionalizuojama, tam-pa fundamentalia politinės tikrovės dalimi. Teisinės ir politinės institucijos akivaizdžiai nėra sapnas – tai neatsiejama žmogiškosios tikrovės dalis.

Derėtų paminėti ir kitą su atsakomybe glaudžiai su-sijusį principą – atskaitomybę. Visų politinių bendrijų piliečiai vertina savo rinktų atstovų ar nerinktų valdovų veiksmus, sprendžia, ar šie elgiasi blogai, ar gerai, o tai reiškia, kad atlikdami veiksmus renkasi iš keleto galimų alternatyvų. Iš čia kyla valdžios atskaitingumas pilie-čiams, vadinamoji legitimacijos problema. Jeigu politikų veikla būtų išimtinai determinuojama gamtos, neliktų prasmės jų vertinti, teisti, kaltinti, kritikuoti. Gamtinis determinizmas stumia į apatiją, konformizmą, žmonės liaujasi mąstę, atsisako spręsti ir veikti, šitaip menkinda-mi savo žmogiškumą. Sutikdamas, kad visatos atžvilgiu yra niekas, žmogus turėtų sustoti, „išsijungti“, absoliučiai nieko nesiekti, leisdamas ramiai suktis gamtos mecha-nizmui. Šią metafizinę koncepciją akivaizdžiai neigia žmonijos istorija, kurios neįmanoma suvokti, atmetus praktinio racionalumo prielaidą, nes tada tai bus jau ne žmonių, o kokių nors kitų būtybių istorija. Žinoma, žvel-giant iš absoliučiai metafizinio taško, galima net ir visą žmonijos istoriją atmesti kaip atidesnio dėmesio nevertą sritį. Tačiau tada nederėtų apsimetinėti, kad vis dar sie-kiama aprėpti visumą, nes tokiu atveju visuma tyrinėja-ma be ypač svarbios jos dalies. Taigi galiausiai tyrinėjama ne visuma – paprasčiausiai vietoj vienos dalies pasiren-kama tirti kitą. Šiuo atveju žmonės tiriami ne kaip žmo-nės, o vien kaip gamtos reiškiniai.

Taigi kad praktinis protas egzistuoja objektyviai, ga-lima pagrįsti, remiantis žmonijos istorija ir politinių, teisinių institucijų praktiniu būtinumu. Tai būtų pati-

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

kimesnis argumentavimas negu, tarkime, sociologinė apklausa. Juk visiškai įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad didžioji dauguma gatvėje apklausiamų asmenų sa-kys niekada nieko patys nesprendžiantys, absoliučiai kiekvieną sprendimą už juos kasdien padaro Dievas, gamta, „aplinka“, neuronai, genai, id [nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys], val-džia, tėvai, korporacijų ir masonų sąmokslas, Obama, priklausomybė nuo narkotikų, nevaldomi aistringos meilės pliūpsniai, dionisiškasis kūrybinis šėlas ir t. t. Tokius apklausos rezultatus įsivaizduoti sunkoka, bet įmanoma. Todėl patikimiau remtis normatyvine po-litinių institucijų tikrove negu situaciją potencialiai galinčiais iškraipyti daugumos atsakymais į ne visai teisingai suprastą klausimą.

Galima pasiūlyti ir kitą argumentą, pagrindžiantį praktinio proto tikroviškumą. Atsisakius praktinio proto, žmonių tarpusavio bendravimas taptų neį-manomas. Bet kokia kalba žlugtų, jei tektų atsisakyti tokių kertinių sąvokų kaip „aš“, „asmuo“, „spręsti“, „sprendimas“, „veikti“, „veiksmas“, „atsakomybė“, „pasirinkimas“, „alternatyva“, „įsipareigoti“, „savi-voka“, „kaltė“, „gėda“, „sąmoningumas“, „principas“, „pažadas“, „apgailestauti“, „savigrauža“... Nesu filolo-gas, tačiau abejoju, ar yra (o gal kažkada buvo?) tokia kalba, kurioje stigtų didžiumos čia išvardytų sąvokų atitikmenų. Šiaip ar taip, tokių sąvokų kasdieninis vartojimas absoliučioje daugumoje kalbų akivaiz-džiai nėra „sapnas“.

Tikriausiai net ir šie žmogiškąją tikrovę apibūdinan-tys, objektyvūs praktinio proto pėdsakai Adomaičiui at-rodys netikri, juk metafiziniu požiūriu jie bereikšmiai. Žmonės, kalba, politinės institucijos, bendražmogiškos vertybės – viso to kadaise nebuvo, vadinasi, galiausiai ir nebebus. O kas neatsiranda ir neišnyksta? Kas yra absoliučiai nekintama? Tikėtina, kad praktikos filoso-fai į šiuos klausimus nėra ir nebus pajėgūs atsakyti. Bet lygiai taip pat tikėtina, kad metafizinis determinizmas, ignoruodamas praktinį patyrimą, nepajėgs įgyvendinti išsikelto uždavinio – suprasti visumos. Sistemiškai at-mesdami viską, kas išskirtinai žmogiška, pažinsime ne visumą, o skylėtą jos karkasą – kažką, kas susiję su be-

galybe, su planetomis ir galaktikomis, galbūt metafizinį Dievą, bet tikrai ne visumą.

Reikia pripažinti: metafizikas greičiausiai aprėps dau-giau negu praktikos filosofas, kuris nesidomi tuo, kas nėra žmogiška, o tikrovė nežmogiškų aspektų veikiausiai turi daugiau negu žmogiškų. Tačiau vienu labai svarbiu aspektu būtent praktikos filosofai, tokie kaip Ronaldas Dworkinas, yra tikresni ežiai2 negu Adomaitis. (Mąs-tytojus, rašytojus Isaiah Berlinas skirsto į ežius ir lapes: ežiai žino vieną didelį dalyką, lapės – daug mažų. Ado-maitis įsitikinęs, kad jis yra ežys, nes bando pažinti visu-mą, o praktikos filosofai pagal jį – lapės, neva tiriančios tik pavienius visumos aspektus. Nors iš pradžių su tokiu apibūdinimu norisi sutikti, visiškas praktikos atmetimas galiausiai verčia suabejoti jo pagrįstumu.)

Praktikos filosofai nori pažinti vieną dalyką (kaip veikia, kaip turėtų veikti žmogus, jo sukurti politiniai dariniai), o lietuvių mąstytojas lyg ir norėtų pažinti Vieną Didelį Dalyką (kas yra būtis). Tačiau iš anksto aišku, kad galiausiai pažins tik daugybę įvairių dalykų, kurie neabejotinai svarbūs, esminiai, tačiau tai nebus visumos pažinimas, nes prie žmogaus savasties (ergo, žmogaus būties) tokia metafizika net nepriartės, tik dar labiau nuo jos atsitolins. Užtat praktikos filosofas pamė-gins nuodugniai ir nuoširdžiai suprasti vieną patyrimo lauką – praktinį. Galbūt jis nekels paties visuotiniausio klausimo (kas yra būtis?), tačiau ar ne pakankamai Di-delis Dalykas būtų perprasti, kaip, kodėl, kokių tikslų vedami veikia ir turėtų veikti žmonės?

Adomaičio ieškomoji visuma ne aprėpia, bet ištrina – panaikina savitumus, retušuoja subtilumus, palieka tik vienodą išorinį esinių kiautą. Šiuo atžvilgiu metafizinis determinizmas tampa pozityvizmo sąjungininku. Tiek pozityvizmui, tiek tokio pobūdžio metafizikai atrodo, kad žmogus esmingai niekuo nesiskiria nuo kitų esi-nių. Iš išorės žvelgiant į kūnišką žmogaus kiautą, už jo nematyti sielos, proto, ypatingos autorefleksijos, raci-onalių sprendimų ir t. t. Kūnai, apžvelgiami iš išorės, tarpusavyje iš tikrųjų esmingai nesiskiria – prieš akis matyti daugmaž tokie patys atomų telkiniai, nesvarbu, ar tai žmogus, ar šaligatvio plyta. Vienur atomų telki-nys X, kitur atomų telkinys Y, vienur plyta iš Lietuvos

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Respublikos Vyriausybės pastato, kitur uoliena iš Mar-so. Jokio esminio skirtumo.

Taigi žvelgiant iš praktinės perspektyvos, metafizinis determinizmas ir pozityvizmas yra to paties medžio vaisiai. Juos vienija gamtinio determinizmo postulatas. Jie abu panašiu stiliumi griauna praktinio patyrimo autonomiją. Abi šios pasaulėžiūros vienodai atkakliai atsisako pripažinti, kad praktinis patyrimas turi savitą racionalumo formą. Primesdami specifinę „objekty-vumo“ sąvokos sampratą, šios pakraipos metafizikai ir pozityvistai nurašo praktinį patyrimą kaip arbitralias, subjektyvias preferencijas. Jie nemato, kas praktiniame gyvenime yra pastovu, turi tęstinumo galimybę. O juk būtent šie tęstinumai liudija, kad tam tikri praktinio proto postulatai yra nekintami ir universalūs, bent jau žmonių tikrovėje.

III

Tai nereiškia, kad bet kokia metafizika iš principo ne-pripažįsta praktinės patirties savarankiškumo. Leo Straussas filosofiją irgi supranta kaip visuminio paži-nimo siekį, tačiau neteigia, kad žmogus yra niekas ar kad politika yra niekas. Filosofija kaip tik siekia pažinti, kokia politinė santvarka geriausia, kas yra dorybė, ko-kia dorybių hierarchija, kuo žmogiškoji didybė ir kil-numas skiriasi nuo vulgarybės ir prasto skonio. Visu-miniam požiūriui būdinga daryti kokybines skirtis tarp gėrio ir blogio, žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir Dievo, sielos ir kūno, proto ir aistrų, doro ir nedoro elgesio, geros ir prastos politinės santvarkos. Filosofai siekia su-prasti šias perskyras ir jų polius, nė vieno iš jų visiškai neatmesdami (nors ir hierarchizuodami). Atsakinga politikos filosofija neįsivaizduojama be tokių skirčių apmąstymo. Ir tai nėra vien „kiekybinės“ perskyros – žmogus nuo gyvūno, siela nuo kūno skiriasi esmingai, o tų perskyrų poliai, būdami susiję, vis dėlto priklauso skirtingoms plokštumoms.

Kitaip tariant, Strausso reabilituojama klasikinė po-litikos filosofija nemano, kad visus žmogiškus dalykus suplakdami į vieną (įsivaizduokite lygumą be jokių iški-limų – jokių kalvų, kalnų ar plokštikalnių) priartėsime

prie visumos pažinimo. Atvirkščiai – ją pažinti padeda subtilus veiklos, dorybių ir principų skirstymas. Visu-ma čia įsivaizduojama ne kaip vienoda, nuobodi lygu-ma, o kaip aukščiausių ir vidutinių viršūnių, žemiausių daubų kupinas kraštovaizdis. Straussas rašo: „Žmogus, atsisakantis skirti didžiuosius valstybininkus, vidutiny-bes ir bepročius, gali būti geras bibliografas, tačiau jis negali nieko svarbaus pasakyti apie politiką ir politikos istoriją.“3 Šiuos žodžius taikant mūsų aptariamam kon-tekstui, akivaizdu, kad metafizikas, atsisakantis skirti žmogų nuo akmens, negalės nieko svarbaus pasakyti apie žmoniją. Net jei tik vienas Dievas (o jo buvimą dar reikia įrodyti) disponuoja tobulu racionalumu, tai nereiškia, kad žmogus yra visiškai iracionalus. Blaiviai lygindami žmogų su akmeniu, prieisime prie kitokios išvados. Todėl nederėtų veltis į kraštutinumus, verčiau hierarchizuodami nustatykime, kas specifiškai būdin-ga akmeniui, žmogui ir Dievui. Neabejoju: eidami šiuo keliu, galiausiai įsitikinsime, kad praktinis protas yra vienas iš pagrindinių ypatumų, skiriančių žmogų tiek nuo Dievo, tiek nuo akmens.

Apibendrinant vertėtų pabrėžti: pats siekis pažinti visumą yra sveikintinas. Tačiau būtina atsisakyti tokių metafizinių prielaidų, kurios neigia žmogaus savitumą, žmogiškosios tikrovės specifiką. Metafizinių polinkių turintys mąstytojai turėtų ieškoti tokios metafizikos, kuri leistų pripažinti praktinio proto autonomiją ir laisvę. Vi-sumos pažinti nepavyks, jei bus laikomasi prielaidos, kad žmogus yra vien gamtos dalis. Žmogus, be abejo, gamtos dalis, bet sykiu ir praktinio, laisvės pasaulio dalis. Tre-čiojo asmens perspektyva svarbi, tačiau svarbi ir kita – pirmojo asmens perspektyva. Jos ignoravimas, atsainus nurašymas tik atitolins nuo visumos pažinimo.

1 Laurynas Adomaitis. Praktikos vieta tarp išminties ir filosofijos. Kultūros

barai. 2014, nr. 10, p. 21.

2 Isaiah Berlin. The Hedgehog and the Fox: An Essay on Tolstoy’s View of His-

tory, in: The Proper Study of Mankind. An Anthology of Essays, ed. by H. Hardy,

R. Hausheer. London: Chatto & Windus. 1997, p. 436–498.

3 Leo Strauss. An Introduction to Political Philosophy. Detroit: Wayne State

University Press. 1989, p. 16.

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Dabartinė dailės kritikos situacija yra gera, beveik prieš 20 metų konstatavo dailės kritikas Alfonsas

Andriuškevičius.1 Tačiau štai visai neseniai, besibai-giant 2014 m., dailės kritikė Dovilė Tumpytė, kultūri-nėje spaudoje pasigedusi „gausios profesionalios meno kritikos refleksijos“ apie vieną konjunktūrinį meninin-ką, metė sunkia našta krūtines užgulusį kaltinimą, esą dailės kritikos, Lietuvos šiuolaikinio meno teorijos ir istorijos diskurso vietoje žioji... tuštuma!2 Kad tave kur šešios! O juk viskas atrodė neblogai... situacija buvo netgi gera... ir še tau – peilis į pašonę! Kas gi privertė dailės kritikę pulti į tokią neviltį?! Pabandykime visi kartu pamąstyti, neleiskime vargšei Tumpytei vienai blaškytis ir kankintis toje „diskurso tuštumoje“…

Ši problematika, tiesą sakant, nėra mano straipsnio ašis, šiuo konkrečiu atveju man nesvarbu, kiek toji situacija yra gera ar bloga. Tačiau tokie pareiškimai provokuoja pažvelgti į mūsų (kalbu daugiausia apie Vilnių) dailės kritiką kiek platesniu žvilgsniu.

Minėtas Tumpytės kaltinimas tegul bus „galutinis“ taškas, riba. O pradiniu riboženkliu pasirinkau dailės kritikės Monikos Krikštopaitytės du tekstus,3 publi-kuotus 2005 m., bet su Tumpytės kaltinimu gana glau-džiai susijusius (tas sąsajas aptarsiu pačioje straipsnio pabaigoje). Vienas iš simbolinių atspirties taškų galė-tų būti ir tais metais startavusi Alytaus eksperimenti-nio meno bienalė, vėliau tapusi Meno streiko bienale. Šiuos atskaitos taškus renkuosi subjektyviai, jų gali

Kęstutis ŠAPOKA

KAIP PAgAuTI DAIlĖs KRITIKą?Kelios padrikos mintys apie dailės kritikos funkcijas

būti daugybė ir skirtingų, nė vienas nelaikytinas ak-sioma. Beje, ir mano pateikiami pavyzdžiai nebūtinai yra vieninteliai, juos irgi renkuosi gana fragmentiškai, laisvai, tiesiog norėdamas pailiustruoti, kas man ypač rūpi. Taigi juos galima traktuoti kaip tam tikrus simp-tomus, pagal kuriuos įmanoma, aišku, spekuliatyviai spręsti apie dailės kritikos/meno sistemos tam tikrus procesus tam tikru laikotarpiu. Kitaip sakant, šie teks-tai sukuria fiksuotą maždaug dešimties metų „erdvė-laikį“, o jame galima atsekti dailės kritikos sociokultū-rinių, socioideologinių (supratimo) kodų kaitą.

Apytikriai 2005 m. įvyko sąlygiškas mūsų (daugiau-sia Vilniaus) meno sistemos ir, žinoma, dailės kritikos lūžis, tiksliau tariant, vienas pirmųjų lūžių, vėliau sekė keli smulkesni. Iki tol, pradedant nuo XX a. 10-ojo de-šimtmečio, dailės kritika vis dar gilinosi į „postmoder-nizmo“ ir teksto (ne)malonumo klausimus. Maždaug 2005 m. „postmodernizmo“ problematika ėmė sparčiai trauktis į paraštes, pradėjo ryškėti kiek kitokia ideolo-gija, atsirado tam tikrų naujų meno sistemos decentra-lizacijos požymių, sustiprėjo ideologinė dailės kritikos pozicija, kurią iš dalies galima vadinti ir institucine kri-tika. Tiesa, ji egzistavo ir anksčiau, ypač turint omenyje 1993 m. tarp institucijų prasidėjusį permanentinį konf-liktą neva dėl skirtingų vertybių, tačiau dėmesys buvo sutelktas į modernizmą vs postmodernizmą, stagnaciją vs progresą, stojant į kurią nors vieną barikadų pusę. Taigi tos kritikos objektas buvo visai kitas.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Tam tikru atžvilgiu institucinės kritikos vienu iš pradininkų galima laikyti Algį Uždavinį. 10-ajame dešimtmetyje publikuotuose straipsniuose, skirtuose postmodernizmui, parodų recenzijose vienu ar kitu pavidalu iškyla klausimai, susiję su postmodernizmo ideologija. Paminėtini ir Skaidros Trilupaitytės teks-tai, tačiau jie priskirtini labiau akademinei dailėtyrai, dailės teorijai, o ne dailės kritikai siaurąja prasme. Erikos Grigoravičienės įvairių laikotarpių tekstai, ku-riuose galima aptikti institucinės kritikos užuomaz-gų, išsiskiria tuo atžvilgiu, kad dailėtyrininkė stengė-si nesitapatinti su jokia estetine ir ideologine sistema, o mūsų dailės kritikai dėl sisteminių ar subjektyvių priežasčių tai ne itin būdinga.

Šiuolaikinio meno sistemai, iki tol atrodžiusiai be-veik „neginčytina“, šešėlis buvo mestas, galima sakyti, iš vidaus. Krikštopaitytė pagrįstai suabejojo, ar sistema, nuolat spekuliuojanti progresu ir šiuolaikiškumu, pati nėra pavirtusi uždara, savimi patenkinta, neklystančia biurokratine terpe, kuriai iki tol neva oponavo. Kritikė atkreipė dėmesį, kad tie, kurie be paliovos kalba apie meno ribų trynimą, jų dekonstravimą, apie abejonių, skatinančių atsinaujinti, naudą, savo atžvilgiu šių prin-cipų netaiko, savimi pačiais nė kiek neabejoja.

Susidariusi situacija sužadino ir sąlygiškai alterna-tyvias reakcijas, vertė ieškoti kitokių dailės kritikos formų. 2005 m. tiek ŠMC institucinė galia, tiek per-manentiškai progresyvus eksperimentinis šiuolaiki-nis menas pasiekė apogėjų, nuo tada prasidėjo spar-tus biurokratėjimas, stumiantis į stagnaciją. Vienas iš pavyzdžių, kaip subiurokratėjimas virsta konjunktū-ra, – pastarųjų keleto metų konkursai, kas atstovaus Lietuvai Venecijos bienalėje, su tuo susijusios „atran-kos“ ir „atstovavimo“ istorijos.

Paisant nusibrėžtos ribos, reikėtų užsiminti ir apie daugiau ar mažiau alternatyvias praktikas, kurios iš da-lies priskirtinos dailės kritikai. Nuo įprastų (para)teks-tinių formų jos dreifuoja ideologinės pozicijos link, o tekstai tampa platesnio socioideologinio tinklo dalimi.

Skaičiuojant maždaug nuo 2005 m., debiutavo sąly-giškai daugiau jaunesnės kartos dailės kritik(i)ų, rašy-mą ir apskritai veiklą siejančių ne tik su formalia teks-

to (ne)malonumo puse, bet ir sąmoningai užimančių ideologinę poziciją.

Pradėti reikėtų nuo tinklo – kalbu apie internetinį projektą www.artnews.lt, startavusį 2008 m. ir po keleto reformų įgavusį tokį pavidalą, koks yra dabar. Šio pro-jekto idėja kilo Borisui Symulevičiui, prisistatančiam šiuolaikinio meno kolekcionieriumi. Bendradarbiauti jis pakvietė jauną dailės kritikę Neringą Černiauskaitę. Ši internetinė platforma atlieka keletą funkcijų – in-formacinę, kritinę, eksperimentinę/meninę. Jos tiks-las – koncentruoti šiuolaikinius menus ir jaunosios kartos eksperimentus, atsižvelgiant į tai, kad interne-to mobilumas, takumas šiek tiek keičia veiklos speci-fiką, suteikia papildomų galimybių ir funkcijų, kurių (beveik) negali atlikti tradiciniai spausdinti kultūros leidiniai. Juos riboja ne tik formatas, neretai veikia ir tam tikri subordinacijos stabdžiai, slegia konjunktū-ros („tradicijos“) svoris.

Ši internetinė platforma greitai išsikovojo rimtas pozicijas, nes pati situacija jau buvo pribrendusi pana-šiems projektams, be to, ji tapo erdve, kur gali reikštis jauniausia meno ir dailės kritikos karta. 2009 m. Čer-niauskaitė pradėjo rengti tarptautines meno kritikų ir rašytojų dirbtuves Three Uses of the Knife, sugalvojo paralelinį, ne mažiau ambicingą interneto projektą www.echogonewrong.com, artimą artnews formatui, ta-čiau leidžiamą anglų kalba ir skirtą Lietuvos, Latvi-jos, Estijos šiuolaikinio (jaunojo) meno refleksijai, jo pristatymui. Čia dailės kritika gali reikštis tarptautine kalba ir išplaukti į platesnius tarptautinius vandenis. Prisidėti prie šio projekto buvo pakviesta jauna dailės kritikė Gintarė Matulaitytė, ilgainiui ėmusi jį admi-nistruoti. Formaliai projektas startavo 2011 m., bet rimtai veikia nuo 2012-ųjų.

Šie projektai, atsidūrę jaunosios kartos dailės kriti-kių rankose, tapo kokybinio lūžio simboliu. Visų pir-ma, tai jau galima vadinti mąstymu ir veikimu būtent ideologinėje plotmėje, ne tiek stengiantis integruotis į egzistuojančią meno ir dailės kritikos sistemą, kiek bandant kurti savąją, paralelinę, galinčią konkuruoti. Taigi buvo žengti du ideologiškai svarbūs žingsniai – sukurta alternatyvi sistema ir išeita į tarptautinę er-

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

dvę. Tiek lietuvių, tiek latvių, tiek estų dailės kritikai tai ypač aktualu.

Šie projektai svarbūs ir sėkmingi ne tik vadybos, ideologijos, meno propagavimo atžvilgiu, jie tiesio-giai skatina ir dailės kritikos funkcijų kaitą, alterna-tyvius kalbėjimo būdus ir (kritinio) teksto pavidalus apskritai. Ši alternatyvi erdvė kiek sujaukė iki tol eg-zistavusią dailės kritikos hierarchiją, nustatytą keleto kultūrinių savaitraščių ir mėnraščių.

Jaunosios kritikės suvokė: užuot rašius pavienius tekstus ir bandžius juos kam nors įsiūlyti, galima iš dalies sukurti savo tinklą, kalbinį/vaizdinį tarpinin-ką. Tiesa, artnews projektas, tapęs ideologiškai sva-rus, pastaruoju metu jau irgi įgauna šiokių tokių, nors nežymių, konjunktūros bruožų, tampa populiaria in-formacine erdve ne tik jaunojo ir ne tik šiuolaikinio meno sklaidai, taigi sistematizuojasi.

Vienas iš nedrąsių bandymų užimti tam tikrą po-ziciją – trijų jaunų dailės kritikių Eglės Juocevičiūtės, Danutės Gambickaitės ir Jolantos Marcišauskytės-Ju-rašienės veikla, rašant „kolektyvinius“ dailės kritikos tekstus (dažniausiai pokalbių forma) ir kuruojant par-odas. „Kolektyvinį“ rašymą praktikavo Nika Žlabytė su Venta Girdzau (slapyvardžiai), – savotiškos „chu-liganės“, kurios tam ir įsislaptino, kad galėtų „chuli-ganavoti“. Juocevičiūtė, Gambickaitė, Marcišausky-tė-Jurašienė šunybių nekrėtė, nepokštavo, elgėsi kur kas rimčiau, o „kolektyviškumas“ joms – visų pirma būdas lengviau ir paprasčiau „išeiti į eterį“. Neįparei-gojantis pokalbio formatas4 iš dalies leido nepaisyti sunkiasvorių dailės kritikos teksto ir subordinacijos kanonų. Čia lyg tarp kitko, nesiangažuojant pasako-ma kas nors fundamentalaus, anot kritikių, galima „subjektyviai „pasmulkinti“ tris pjūvius į dar ma-žesnius gabaliukus neįpareigojančia dialogo forma“,5 tačiau kartu nulipdyti įvairiapusiškesnį aptariamojo objekto vaizdinį.

Antra, tokia kolektyvinė debiutinė pozicija atrodo stipresnė, kai dar neįgauta „svorio“ dailės kritikos/kuravimo terpėje, arba patekus į savotišką „krizinę“ padėtį, kai kritiškumas dar neslegia, netrukdo, yra be-veik natūralus: „O ir Jan Verwoert, išanalizavęs seman-

tiškai žodžius criterion, crisis ir criticism, padarė išva-dą, kad kritika gali egzistuoti tik krizėje, kad bet koks svarstymas jau yra krizė, kuri negali duoti stabilaus įvertinimo. Tas nežinojimas, neapsisprendimas, kurį aš siejau su savo jaunumu, pasirodo, yra būtinas kritikos ingredientas.“6 Kritikės paskelbė keletą bendrų tekstų, kuravo keletą projektų. Ko gero, labiausiai išgrynintas iki pozicijos buvo daugiasluoksnis ir daugiaprasmis jų projektas „Gegužės 7“ Vileišių rūmuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kaip vienkartinė alternatyva, bet nebūtinai priešprieša egzistuojančiai parodinei sistemai.

Šios trijulės veiklą galima traktuoti ir kaip ketini-mą užimti poziciją, nors pačiam „veiksmui“ pritrūko galbūt laiko, galbūt motyvacijos. O gal pati situacija nebuvo pakankamai „krizinė“, nes šios dailės kritikės debiutavo tarsi „tuštumos“ arba „nišiniu“ laikotarpiu be rimtesnės konkurencijos – savotiškas „šiltnamio efektas“, kai nereikia draskytis dėl vietos po saule, ko nors žūtbūtinai siekti, ką nors įrodinėti, lėmė, kad užimti griežtą poziciją nebuvo gyvo reikalo. Bent dvi kritikės iš trijų be didesnio vargo sąlygiškai sėkmingai integravosi į sistemines struktūras (MMC ir NDG), kur pozicija dažniausiai būna suformuota iš anksto ir pasireiškia įvairiomis lojalumo sistemai formomis.

Tiesa, Eglė Juocevičiūtė, galima sakyti, žengė dar vieną tvirtą žingsnį pozicijos link, nes dar kurį laiką Literatūroje ir mene principingai rašė tik apie pačius jauniausius, debiutuojančius menininkus ir meninin-kes, kuriems dažniausiai neskiriama daug dėmesio. Ši Juocevičiūtės praktika dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, tikrai atrodo motyvuota laikysena.

Dar vienas „lūžinis“ dailės kritikos taškas – 2010 m., kai Alytaus meno streiko bienalė (Redas Diržys), viešai atsisakė priimti dešimtmečio „žvaigždės“ sta-tusą. Protestuodama prieš tai, kaip galios institucija (ŠMC) manipuliuoja institucinės kritikos sąvoka ir samprata, Alytaus meno streiko bienalė, atsisakiusi dalyvauti ŠMC rengiamoje parodoje „Lietuvos dailė 2000–2010“, viešai pareiškė: „Gerbiami ŠMC strategai ir ideologai! Suprasdami Jūsų geriausius ketinimus, no-rime tik paklausti, ar tikrai esate įsitikinę, kad skirdami

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

skyrelį vienos institucijos atrinktame vaizduojamojo meno ribose besireiškiančių paskirų individų kratiny-je ir pavadindami jį „institucine kritika“, pateiksite tai, kas nors kiek atitiktų šį teiginį? Jūs iš karto kuriatės nugalėtojo pakylą po savo pačių statoma triumfo arka. Negi jums dar vis atrodo, kad jūsų instituciniai spren-dimai turi kokią nors prasmę? Kad jais kas nors tikėjo? […] Kaip jau supratote, mes kategoriškai atsisakome dalyvauti jūsų žaidimuose. Mes savaip vertiname pra-ėjusį dešimtmetį, o jūs nesate pasirengę priimti mūsų idėjų ir veiklos būdų.“7

Tokia reakcija parodė ne tik Alytaus meno streiko bienalės (o)poziciją Vilniaus (šiuolaikinio meno) ga-lios centrų atžvilgiu, bet iliustravo ir to meto situaciją apskritai. Šiuolaikinio meno sistema toliau sparčiai biurokratėjo, moralinis institucijos autoritetas men-ko. Maždaug tuo metu iškilo „rezervinė“ meninink(ių grupė, gal netgi karta (dailėtyrininkė Birutė Pankūnai-tė niekinamai vadina ją „subkarta“), debiutavusi apie 2000-uosius. „Karjeros“, „naujojo prestižo“ retorika, atkeliavusi iš XX a. 10-ojo dešimtmečio „revoliucijų“, ir griežta, iš viršaus nuleidžiama ideologinė (biuro-kratinė) subordinacija, peršama tokių institucijų kaip SŠMC (iki 2000 m.), ŠMC, o nuo 2009 m. ir NDG, „rezervistams“ skambėjo pernelyg pretenzingai, netgi įtartinai. Visu tuo tiesiog nebetikėta.

Taigi institucija bandė pasisavinti, nukenksminti stiprėjančią meninink(i)ų ir kritik(i)ų institucinę kri-tiką, paversdama tai vienu iš oficialios parodos skyre-lių. Todėl Alytaus meno streiko bienalės reakcija į šį, reikia pripažinti, logišką institucijos žingsnį, žengtą neutralizavimo kryptimi, buvo natūrali, esant tokiai situacijai gal net vienintelė galimà.

Čia vėl regime šiokią tokią dailės kritikos funkcijų kaitą. Sulig institucinės kritikos lūžiu (žinoma, jis są-lyginis, hipotetinis) į dailės kritikos diskursą maždaug nuo 2005 m. ėmė brautis nesisteminė, profesiniam dailės kritikos cechui nepriklausančių asmenų kritinė (tekstinė ir vaizdinė/aktyvistinė) raiška. Žinoma, to-kia praktika egzistavo ir iki tol, tačiau minėtas lūžis paskatino rastis veiklą, suvokiamą ne kaip, pavyzdžiui, meninis dailinink(i)ų rašymas (juk jie/jos visada daug

ir poetiškai rašė), o kaip paradoksali, kartais margi-nali, bet vis dėlto sąmoninga ideologinė laikysena tam tikros sistemos atžvilgiu.

Redo Diržio aktyvistinė parameninė veikla, kryp-tingai angažuoti kritiniai tekstai (pavyzdžiui, „Viešas atsisakymas...“), laikytina viena iš tokių nesisteminių praktikų – tai „iš apačios“, o ne iš akademinių ar žinias-klaidos sluoksnių kylantis sąjūdis, įgavęs labiausiai iš-grynintą pavidalą ir turintis daugiausia kritinės galios.

Tęsinys kitame numeryje

1 Alfonsas Andriuškevičius. Lietuvių dailė: 1996–2005, Vilnius: VDA leidykla,

p. 227.

2 Dovilė Tumpytė. Kai imame matuoti(s) šlovę. 7 meno dienos, nr. 38 (1099),

2014-10-31 (http://www.7md.lt/daile/2014-10-31/Kai-imame-matuotis-

slove) žiūrėta 2015-03-30.

3 Monika Krištopaitytė. „BMW“ nesiekia būti suprastas: IX Baltijos tarptau-

tinio meno trienalė „Juodosios rinkos pasaulis“, arba „BMW“ Šiuolaikinio

meno centre. 7 meno dienos. 2005-09-30, nr. 677 prieiga per internetą

http://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=677&str_id=5015 ir Monika

Krikštopaitytė. „BMW“ byla: uždara sistema visada lieka savyje teisi: pas-

tabos IX Baltijos tarptautinio meno trienalei ŠMC pasibaigus“. Beje, šiais

dviem straipsniais prasideda ir Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos

straipsnių rinktinė. 2005-12-09, nr. 687, prieiga per internetą: http://

www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=687&str_id=5302

4 Galima prisiminti, pavyzdžiui, Alfonso Andriuškevičiaus kartais prakti-

kuotus pokalbius su kolegėmis apie vieną ar kitą parodą, tačiau šiuo

atveju „trijulės“ veikloje jaučiamas „kolektyvinės pozicijos“ dvelksmas.

5 Trys Three uses of the knife pjūviai. Meno kritikės – Eglė Juocevičiūtė,

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė bei Danutė Gambickaitė – kalba apie

meno kritikų dirbtuves. Artnews. Prieiga per internetą: http://www.

artnews.lt/trys-three-uses-of-the-knife-pjuviai-meno-kritikes-egle-juoce-

viciute-jolanta-marcisauskyte-jurasiene-bei-danute-gambickaite-kalba-

apie-meno-kritiku-dirbtuves-3676

6 Ten pat.

7 Viešas atsisakymas priimti dešimtmečio žvaigždės statusą. Prieiga per

internetą: http://4.alytusbiennial.com/naujienos/329-vieas-atsisakymas-

priimti-deimtmeio-meno-vaigds-status.html

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

šunelio pavedžiojimas Vokiečių gatvės kiemais

viskas kartojas: ji pameta pirštinę, grįžta,timpteli šunį, sumurma, kad vėl Kalėdosbe sniego, o nuovargio dar daugiaunegu pernai, dar daugiau išnykusiųtelefonų, tiksliau abonentų, o ten,truputėlį toliau, ant kalnelio, ten visaine antenos, tai kryžiai, kurie neretai,o galbūt visuomet ne ryšio zonoje

Vilnius, 1980: Algimanto Kunčiaus fotografija

prieštvaninis kabliukas,laikantis yrančio namošešėlį, išsišakojusį gluosnio šešėlį,įkypą virtuvės lango šešėlį,senas pastėręs kabliukas,labiausiai saugo tą, jau įskeltą,mažąjį langą nuo vėjo,o ta aplankstyta, skardinė,jau neišplaunamalėkštė ant palangės,tegul virpuliuodama laukiakartu su didžiuojupavasario – per plyšįjuk nesimato,kad sninga, jau sninga –tik gūsis, o greičiau sauja,šaltų žiedadulkių kartkartėmmums tai primena

julius KELERAS

visų, kurie grįžta

ar nebūna – vardas tavo pradeda šokti naktį,apšviestasapšviesto lango – gatvėje, po langais

be jokio garso – muzika ta viduje, bet aiškiaijuk girdis – kažkieno viduje, kur beldžiaskažkas iš kiaušinio šokančiais pirštų galiukais

turi atverti duris, atitraukti užuolaidasir pasakyti – be baimės sau – kad pavasariostotys laukia visų, kurie grįžta

drugelis ant palangės

kaip katorgininkas jis eina savo kryžiaus kelius –tekant ir leidžiantis, kantriai matuodamas palangėsilgį, tikrindamas savo sparnų svorį, kol galopskubotai įdėtas į pirmą po ranka pasitaikiusią knygąkažkieno, kas po kelių sekundžių bučiuosis su mylimąja,iškris, praslinkus daugeliui metų, iš lėtai praveriamų puslapiųir niekur nebeis, tiesiog liks tarp pirštų atvertusiajamlyg pagaliau išlaisvintas katorgininkas

Kūryba ir kūrėjai

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

stebiu balandį prie Šv. Teresės bažnyčios

Dievas yra tas, kurs suteikia norą balandžiui kilti ir leistis –pasaulio motorą jis liečia mylinčiais pirštais, pirmiausiaiš baimės, jei jos neliktų, nieks netikėtų šviesa, o balandisgreičiausiai gulinėtų ant žemės kaip gniužulas popieriaus

baimė uždaro duris, bet atveria sielas – besiglaustančias,kimstančias sandėliuko kampe, rūsyje, visai greta malkinės –Ukmergėje, kur bobutė, seniai, prieš dešimtmečius mirus,vis dar saugo dėžutes su saldainiais, dovanotas Kalėdoms

...

varnos kalbančios poterius sekmadienio rytąarčiau yra Dievo nei daugelis: juodosdavatkos, apyblanda, bažnyčios kuorai –visa sujungia lietus, tapęs mūsų teisėju

dangaus begalybė primena tavo lūpasir krūtys pačios atsiveria bučiniui –nepažįstu tavęs, mylimoji,ir todėl – niekada nesakyk savo vardo

neužmokėta

mokamas kanalas rodo mūsų meilės istoriją:

štai tu nusimauni kojines, meti jas į kampą kaip apvytusį obuolį –į patį sodo pakraštį, kur viskas pūva ir tampa nematoma

nusisuki į sieną, po to užkliudai vyno taurę netyčia, ji dūžtair lieka skambėt kaip tolstantys moliniai budistų varpeliai

po to aš imu žiūrėti per langą: kelios pasiklydusios jachtos toli horizonte,o balandžiai nuobodžiai kerta akiratį lyg skubėdami į kažkieno laidotuves

kas dešimt minučių kursuoja tramvajus, lengvas prakaito kvapas, balsai,kol vaizdas staiga išsijungia: neužmokėta

balandžiai ant Paplaujos tilto

jie žiūri kaip sniegas krinta,kaip langas prasiveria auštant,kaip vyras vienplaukis rūko,į kalną kaip šuo lipa laiptais

kaip džiaugsmas netyla, kol vaikaspagauna tą pirmąją snaigę,šešėlis kol kerta fasadąir girgžda langinių medis

tas miestas, vienintelis miestas,jis moka tave prijaukinti,jis paberia saują duonos,jis papila saują vandens tau

o tu jau skrendi virš miestoir saugai jį tartum jauniklį,kaip seną auksinę monetą,kurioj atsispindi Vilnelė

vaikystės pabaiga. Antakalnis

lango rožė pagauna kieme mėtomą kamuolį,kažkas šūkteli, atsidūsta, nuleidžia rankas, atsisėda,

pabaiga,kito kadro stikle nebebus

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

palikta

vaikystėj Grįžulo Ratuose kažką palikau,bet sugrįžt negaliu, užsidarė, tad ant kito šonoverčiuos, sapnuodamas save grįžtantį –akim, primerktom nuo plieskiančios saulės

rūkas, rytas, senamiestis

lygiai šešios nulis nulis, dar ne visai prašvitę,pati gruodžio pradžia: trys kiemsargiaioranžiniais frakais sušlavę duženas, CIDOstačiakampius, sugniuždytas plastiko formas,galiausiai surenka iš griovos sveikus likusius butelius,keli benamiai reflektuoja veiksmo peripetijas, ypač pavydžiai stebi stiklo figūras, kraunamas į maišus;vienas jų, regis, pats vyriausias, atsiremia į apdaužytą atbrailą, prisėda, sakytumei, graikų teatre laukdamasOidipo atomazgos – stebi, kaip trys kiemsargiai,atlikę misiją trys odisėjai plaukia tolyn nuo Itakės,su pilnais maišais perlų ir deimantų, sparčiai artėdamilinkui kiklopų ir fajakų, kur vienam jų buvo žadėta Inonės,kad išsigelbės, jei kaspinu apsijuos, o tadagalės nebijoti mirties ir skausmo

rūkas, rytas, senamiestis II

kiemsargio vienatvė irgi yra oranžinė

***

matau Budos nugarą: nuskelta statulėlėgreta mažytės mano vaiko fotografijos –ne dvynukai – portretas, paprastas, net kiek aplamdytas,vis dėlto jungia juos nematomi debesys

vasara, smėlis

jos kūnas aplipęs smėlio kruopelėm –ant gyvaplaukių, odos, netgi po kojų nagaisbando lįst smėlis, jis toks įkyrus, kadužgula neatsiklausęs įkaitusius saulėj rusvusspenelius, juda lyg vikšras iš ką tik atkąsto obuolio,uoliai ieškodamas vėsinančių skysčių –nebūtinai pieno ar atšaldyto vyno kamaroj;jis leidžias žemyn, sūkuriuojas ties bamba,krinta į gelmę, kyla su vėju aukštyn, ak, tas Borėjas,kol jūrą pamato ir tuomet, sakytum, kaip kokslestrigonas, ima ją ėst, kol nugrimzta į dugną,pamiršęs jos drėgną, sūrią, iškilią deltą

niekaip nesibaigiantis sausis

sniegas virš Vilniaus – užuolaida,neskalbtas nuotakos rūbas,daug kartų kažkas jį nuomojosiserialams ir vasaros vaišėms,kupreliams ir niekieno fėjoms,kurios jau seniai Bernardinuos,kažkas labai stengės, kad niekoneliktų, netgi menkiausio rando –to, kuris buvo svarbiausiastam sniegui virš Vilniaus,tam kūnui po nuotakos rūbais

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Jau beveik du dešimtmečius, veikiausiai nuo „Ugnies veido“ (Feuergesicht, 1997), Mariuso von Mayen-

burgo naujų pjesių išskėstomis rankomis laukia, regis, visas teatrinis Vakarų pasaulis. Šis vokiečių drama-turgas – savotiškas prekės ženklas, kokybės garantas, reikšmingai prisidėjęs ir prie lietuvių šiuolaikinio teatro ryškaus blykstelėjimo praėjusiame dešimtme-tyje, – turiu omenyje Oskaro Koršunovo spektaklius „Ugnies veidas“, „Šaltas vaikas“, su tam tikromis išly-gomis ir „Parazitus“.

Prieš ketverius metus parašyta pjesė „Kankinys“ (Märtyrer, 2012) per palyginti trumpą laiką apkeliavo daugybę pasaulio scenų: pradedant pasauline premje-ra, kurią 2012 m. Berlyno Schaubühne scenoje režisa-vo pats teksto autorius, pastatymais kituose Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Skandinavijos, Rusijos teatruose, bai-giant trimis premjeromis, įvykusiomis 2015 m. kovą Rytų Europoje. Tai Koršunovo „Kankinys“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre startavęs kovo 6 d., jo bendraamžio lenko Grzegorzo Jarzynos „Kankiniai“ (Męczennicy, kovo 14 d. TR Warszawa) ir kiek jaunes-nės kartos latvių režisieriaus Viesturo Meikšāno „Kan-kinys“ (Māceklis, kovo 26 d. Rygos naujasis teatras). Spektakliai estetiškai skirtingi, bet išlaikantys tam tikrą ontologinį artumą, nulemtą bendrų sociokultūrinių slinkčių, panašių visuomenės nuotaikų, sakyčiau, net neišvengiamai artėjančių geopolitinių permainų nuo-jautos ir dramaturginės paties teksto logikos.

Andrius jEVSEjEVAS

ImItatIo ChrIstI, arba TRys TEATRINĖs KANčIOs PAgAl MAyENBuRgą

Mayenburgo „Kankinio“ epicentre atsiduria gim-nazistas Benjaminas Ziudelis, fanatiškai pasinėręs į Bibliją, viską, ką joje perskaito, priimantis tiesiogiai ir pritaikantis gyvenimo pabirusioje liberalioje Vakarų visuomenėje kasdienybei. Benjaminas nesileidžia į jo-kius kompromisus, be perstojo kelia sumaištį, įsivelia į konfliktus. Su vieniša savo motina, klasės draugais, mokytojais bendrauja vien žarstydamas tiesmukai su-prastas Šventraščio tiesas, reikalaudamas besąlygiškai laikytis pustrečio tūkstančio metų senumo dogmų. Karščiausias konfliktas įsižiebia tarp jo, religinio fun-damentalisto, ir biologijos mokytojos Erikos Rot, lygiai taip pat radikaliai nusiteikusios ateistės darvinistės.

Dar prieš premjerą abu – ir Koršunovas, ir Meikšā-nas – kalbėjo, kad Mayenburgo pjesė skatina atnaujinti teatrinį leksikoną, ieškoti tokios sceninės kalbos, kuri leistų vokiečių autoriaus idėjas perkelti į konkrečią vie-tinę sociokultūrinę terpę. Ir iš tikrųjų pasuko skirtingais keliais, akcentuodami visiškai kitus pjesės aspektus. O Jarzynai, atrodo, labiau rūpėjo turinys, siekta emociškai, intelektualiai, net fiziškai įsitraukti į teatrinį pasakojimą, suartinant vokišką ir lenkišką kontekstus. Labai ryžtinga, net rizikinga interpretacija leido jam, subjektyviu mano manymu, laimėti šias netiesiogines režisierių varžybas. Klausimas tik, kiek reikšmingos ir aktualios pačios „var-žytuvės“? Bet apie viską iš pradžių.

Pirmas dalykas, krintantis į akis, lyginant tris „Kan-kinius“, yra paradoksaliai skirtingas erdvės tvarkymas.

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Koršunovas, padedamas scenografės Laurynos Lie-paitės, uždaro personažus juodojoje scenos dėžutėje, atskiras scenas, sufokusuotas skirtingose jos vietose, susieja kone „firminiai“ agresyvūs, šaižūs garsai su ka-leidoskopiniais vaizdais. Akustinė dominantė šįsyk yra kalamos vinies garsas, o vizualinė – įvairių vaizduo-jamojo meno kūrinių religinės ikonografijos atplaišos. Žiūrovai sėdi, saugiai pasislėpę už vadinamosios ke-tvirtosios sienos, nors LNDT Mažosios salės vaidybos erdvė (be rampos, maksimaliai arti žiūrovų) pati savai-me diktuoja lyg ir priešingas žaidimo taisykles.

Meikšānas, spektaklį kūręs ne pagrindinėje Rygos naujojo teatro scenoje, o kitapus Dauguvos esančioje Muziejaus salėje, erdvę dalija į tris tarpusavyje sąvei-kaujančias dalis. Tai dvi viena į kitą atgręžtos paky-los, ant kurių sėdi publika, ir pailga vaidybos aikštelė su tarsi neutraliomis, organiškai į pastato architek-tūrą įsiliejančiomis šoninėmis sienomis – kai finale jos apsukamos, ant jų sumontuoti veidrodžiai erdvę pratęsia iki begalybės. Situacijos universalumą, sąly-giškumą pabrėžia ir ant sienos kabantis elektroninis laikrodis, per visą spektaklį tiksintis, tačiau rodantis vis tą patį laiką – 5:05.

Lenkų teatre TR Warszawa spektakliai yra įkalinami itin mažoje vaidybos aikštelėje. Jarzyna su latvių sceno-grafe Monika Pormale, sukūrusia kostiumus ir savaite vėliau pasirodžiusiam rygietiškam „Kankiniui“, žengia jiems įprastu keliu. Dailininkės patirtis, sukaupta tele-vizijoje, kine, vizualinių menų srityje ir bendradarbiau-jant su Alviu Hermaniu, kitais latvių teatro režisieriais, prasmingai dera prie kinematografinės ekspresijos, kurią Jarzyna taiko scenoje. Gilumoje pastatytas bal-tas ekranas ne tik iliustruoja, pavyzdžiui, veiksmo vie-tą – jame projektuojami vaizdai sužadina asociacijas, atskleidžia emocines veikėjų būsenas, parodo kritinį menininkų požiūrį į savo pačių kūrinį. Perfrazuojant Walterį Benjaminą, susiklosto situacija, kai scenoje ku-riami vaizdai ir įvaizdžiai be perstojo reprodukuojami. O kartu pratęsiama vaidybos erdvė. Atsiranda prasmi-nė gija, lenkų „Kankinius“ siejanti su latvių spektakliu.

Vis dėlto atspirties taškai labai skirtingi. Latviai kuria savotišką žaidimų aikštelę – trys aktoriai, iš

visų pusių stebimi, įgyvendina savitą brechtiškosios teatro sampratos versiją. Nors pjesės tekstas beveik nekupiūruotas, jie spėja suvaidinti kone visus per-sonažus (nepriklausomai nuo lyties, socialinės pa-dėties ar pan.), tarp jų ir pagrindinį kankinį Benja-miną. Scenos keičiasi itin dinamiškai, pasitelkiant beveik vien tik aktorinę energetiką ir žaismę, kuri čia iš tikrųjų dominuoja, tačiau netampa neatsakingu, vaikišku žaidimu, sceninis pasakojimas įgauna vei-kiau epinių bruožų. Nesislepiama po personažų kau-kėmis, atvirai eksponuojamas veiksmo fiktyvumas, teatrališkumas. Pakanka vienintelio tikslaus gesto, išraiškingos mimikos ir tampa aišku, kad dabar ak-torius taria jau kito personažo žodžius. Tokia distan-cija veikėjų atžvilgiu tiek aktoriams (reikia pasaky-

„Kankinys“. Režisierius Viesturas MeIKšānAS. Vaidina elita KļAVIņA.

Jānio Deinato nuotr.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

ti, kad Vilis Daudziņis, Elita Kļaviņa ir Gatis Gāga yra anaiptol ne gimnazistų amžiaus), tiek žiūrovams leidžia į Mayenburgo pjesę pažvelgti labiau analitiš-kai negu emociškai, sudaro prielaidas interpretuoti ją laisvai (žinoma, paisant tam tikrų dramaturgijos rėmų). Ir atitolina spektaklį nuo tiesioginių pavirši-nių sąsajų su, tarkime, Charlie Hebdo tragedija ar sa-vižudžių susisprogdinimais Jemene, Kenijoje ir pan.

Atvirai žaidybinė režisūros ir dramaturgijos forma, nulėmusi aktorinę interpretaciją, nuo pjesės fabulos nukreipia žiūrovų dėmesį prie pasakojimo būdo. Tai kelia tam tikrų abejonių ir verčia klausti, ar tikrai Ma-yenburgas kalba apie pavojus, susijusius su religiniu fundamentalizmu, dogmatiškų tekstų tiesmuku in-terpretavimu, kaip tarsi susitarę tvirtino visi trys čia aptariami režisieriai? O gal „Kankinys“ atveria kur kas platesnius ir skaudesnius klodus, savotiškai demaskuo-damas vakarietiškojo liberalizmo krizę, nulemtą ateis-tinės, visuotine tolerancija grindžiamos pasaulėjautos? Juk kuo intensyviau, entuziastingiau, agresyviau Benja-minas žaidžia „kankinį“ ar imituoja Kristų, tuo sparčiau yra griaunamos pamatinės institucijos – šeima, moky-kla, nes, susidūrusios su totaliu bukumu ir trumpa-regiškumu, jos tampa visiškai neįgalios, nevaisingos, beprasmės. Užgniaužiama saviraiškos laisvė, praran-damos pilietinės teisės, viskas skęsta besąlygiškos vi-suotinės tolerancijos liūne. Benjaminas akivaizdžiai „trolina“, šiuolaikiniu žargonu kalbant, viską, kas jį supa. Dar visai neseniai kalbėjęs apie mirtį dėl tikė-jimo, vos pamato savo bukumui lygiavertį biologijos mokytojos, tapusios Šventraščio fanatike, kvailumą, iškart savo idėjų išsižada ir saugiai pasislepia, užsidė-jęs trapaus, pažeidžiamo, todėl besąlygiškai toleruoti-no ir saugotino paauglio kaukę.

Tokioms spekuliacijoms nuteikia sceninis Meikšāno „Kankinio“ variantas. Galiausiai prisiminkime ant sienos kabantį laikrodį, per visą spektaklį atkakliai rodantį 5:05. Šventraštyje, kurį Meikšānas prieš repeticijas turbūt (dar kartą) perskaitė, leisiu sau daryti šią prielaidą, parašyta: „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų šir-dyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (iš Laiško ro-miečiams, Rom 5.5). Mums dar esant silpniems, Kristus

skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį“ (Rom 5.6–7). Iš tikrųjų ar yra dėl ko mirti, jei aplinkui vieni teisuoliai, kūrenantys savo ideologinių sistemų (mokykla, šeima, evoliucijos teorija ir pan.) aukurus? Ką daryti, kai šios sistemos išlaisvėja iki visiško pakrikimo ir liaujasi skiepijusios vienokį ar kitokį moralinį naratyvą? Kaip elgtis paaugliui, kuriam, bandančiam iš mažiausių mozaikos gabalėlių sulipdyti savąją pasaulėžiūrą, tam-pa nebeaišku, kas yra geradarys, gėris ar gerovė? Latvių režisieriaus ir aktorių sukurta kritinė distancija leidžia į Mayenburgo tekstą žvelgti ir šiuo kampu.

Koršunovas pasitiki pirmuoju Mayenburgo pasako-jimo planu. Nesu tikras, ar „iš reikalo“, ar pristigęs laiko repeticijoms – akivaizdu, kad tinkamai pasirengti nespėta, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Galiausiai tai nesvarbu. Svarbiau, kad pjesės autorius už tokį (pasi)tikėjimą kerta režisieriui atgal su dviguba jėga. Būtent pats Mayenburgas savotiškai demaskuoja Koršunovą. Pjesė čia skaitoma pa-raidžiui, tiesmukai, t. y. lygiai taip, kaip pagrindinis veikė-jas Benjaminas skaito Bibliją. Kokios nors psichologinės ar filosofinės gelmės neieškota, visiems personažams pri-skirta vos po vieną ryškų bruožą, nulemiantį jų veiksmus. Šiuo požiūriu Koršunovo „Kankinys“ iš tikrųjų primena klasikinę prancūzų komediją, apie kurią prieš premjerą, nors ir netiesiogiai, ne sykį kalbėjo režisierius. Lietuviško-jo pastatymo Benjaminas – ne trapus paauglys, bandantis pažinti pasaulį ir ieškantis jame savo vietos, o tikrų tikriau-sias pamokslininkas sociopatas. Toks jis nuo pradžios iki pabaigos, kai įvyksta grynai teksto, o ne spektaklio drama-turginės logikos padiktuotas virsmas, – staiga išsižadama ankstesnių tiesų, leidusių terorizuoti visus ir viską. Koršu-novo kankinys Benjaminas ir kiti personažai itin „tartiu-fiški“, pernelyg plakatiški, plokšti, todėl lengvai nuspėja-mi. Kaip ir dramaturginė jų logika. Viltis, kad „Kankinys“ išsiverš iš saugaus „pagal vadovėlį“ traktuojamos klasiki-nės komedijos pamušalo, įgaus tam tikrą kontekstinį gylį, taps kuo nors daugiau negu šiuolaikinė moralitė variacija, o tada atsiskleis visa kritinė potencija, slypinti po tipažų kaukėmis, miršta spektakliui nė neįpusėjus.

Glėbiu morkų ir krepšiu prezervatyvų nešina biolo-gijos mokytoja (Monika Vaičiulytė), norėdama pade-

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

monstruoti, kaip apsisau-goti nuo nepageidaujamo nėštumo ir lytiniu keliu plintančių ligų, demons-tracines priemones iš-dalija ne tik aktoriams, vaidinantiems klasę, bet ir žiūrovams, sėdintiems priekinėse eilėse. Vadina-si, vaidybos erdvė išple-čiama, klasės dalimi tam-pa ir publika. Benjaminas (Kęstutis Cicėnas) protes-tuodamas užsiropščia ant stalo ir išsirengia nuogai, tačiau atsukęs nugarą žiū-rovams. O mokytoja, ką tik įkyriai siūliusi visiems dalyvauti pamokoje, neatrodo itin suinteresuota, kad jos užduotys būtų vykdomos. Ši scena atskleidžia ne tik lie-tuvių pastatymo konservatyvumą, bet ir tam tikrą dra-maturginį nenuoseklumą. Arba atvirkščiai: scenos ryšys su žiūrovų sale grynai formalus, minėtoji scena primena paprasčiausią flirtą vietoj sąmoningo, tikslingo noro ieš-koti, kas galėtų vienyti šias dvi erdves, esminius teatrinės patirties elementus (žiūrovų diskursą ir atlikėjų pasako-jamą istoriją, dramaturgo tekstą ir publikos kontekstą). Aktoriai atrodo kiek sutrikę, vaidinantys pavieniui. Kad išsisuktų iš ne itin patogios situacijos, kiekvienas pasitel-kia jam patogias, įprastas išraiškos priemones. Pirmąją spektaklio pusę dar „tempia“ Nelės Savičenko, vaidi-nančios Benjamino motiną, ar Algirdo Dainavičiaus, įsikūnijusio į mokyklos direktorių, temperamentas, pa-tirtis, organiška sceninė laikysena, bet spektakliui einant į pabaigą, kai draminė situacija išsigrynina iki dviejų kankinių – Benjamino ir biologijos mokytojos – dueto, viskas pakrinka. Aktoriai kapanojasi, kaip išmano. Daž-niausiai griebiasi to, kas jau išbandyta ir pasiteisinę, t. y. vaidybos klišių. Staiga paaiškėja, kad Monikos Vaičiulytės personažas – biologijos mokytoja – be intensyvios fizinės ekspresijos ir gaivališko temperamento turi tik vienui vie-ną atspalvį, todėl aktorei tenka forsuoti mimiką, kiekvieną

judesį, garsą. Nebūčiau toks tikras, kad apsiribojimas iste-riškos nimfos įvaizdžiu neužkerta kelio skleistis pagrindi-niam pjesės konfliktui tarp dviejų skirtingų, tačiau tomis pačiomis priemonėmis reiškiamų pasaulėžiūrų. Ypač kad jaunas, elementariausių profesinių įgūdžių dar stokojan-tis Benjamino vaidmens atlikėjas Kęstutis Cicėnas kol kas irgi siūlo bene vienintelę personažo spalvą, kone identišką jo Scipionui iš Vido Bareikio „Kaligulos“ – tai fiziškai ir emociškai be galo įsitempęs, kiekvieną žodį lyg per jėgą tariantis, pamokslauti linkęs vidutinių gabumų poetas. Jei aukštos dramaturginės įtampos zona neatsiranda Benjamino ir biologijos mokytojos scenose, nežinau, kur daugiau jos ir ieškoti.

Išraiškos paviršutiniškumas veikia kone visais ly-gmenimis, pradedant režisūrine interpretacija, muzika, scenovaizdžiu, baigiant vaidyba. Todėl nenorėčiau vi-sos kaltės suversti aktoriams. Manyčiau, šis spektaklis aiškiausiai byloja apie nepakankamą režisieriaus įsigi-linimą ar perdėtą pasitikėjimą tiek savimi, tiek patirti-mi, sukaupta statant Mayenburgo tekstus. Koršunovo „Kankinys“ užims vietą greta kitų LNDT Mažojoje salėje pastatytų vidutiniškų (ne blogąja prasme) pastatymų, pristigusių politinės ir pilietinės aistros, tokių kaip „De-mokratija“ ar „Barikados“. Nes, kad ir ką sakytume, Kor-

Marius von MAyenBURg. „Kankinys“. Režisierius Oskaras KORšUnOVAS. Scenografė Lauryna LIePAITė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

šunovas yra vis dėlto aukšto lygio profesionalas, puikiai išmanantis esminius scenos dėsnius. Tai ir gelbsti spek-taklį, regis, pasmerktą visiškam pakrikimui.

Trumpai grįžkime prie prancūziškosios komedijos. 2013-ųjų gruodį Berlyno Schaubühne „Tartiufą“ režisa-vęs Michaelis Thalheimeris ėmėsi sprendimo, tarsi ir ne-prieštaraujančio pjesės logikai, bet visą Molière’o recep-ciją apverčiančio žemyn galva. Beje, personažai tikrąja to žodžio prasme apversti aukštyn kojomis – Orgonas su visa savo šeima, tarsi skalbiniai centrifugoje, vartosi žiūrovams prieš akis besisukančioje vaidybos erdvėje. Chaosas, iš po kojų realiai slystant pagrindui, ir teatra-liškas šėlsmas čia įsuka visus pjesės personažus. Išskyrus Tartiufą, kurį Thalheimeris vaizduoja kaip absoliučiai ra-cionalų, žemišką panko, hipio ir rusiško „zeko“ mišrūną, blaiviai suvokiantį, kad viskas yra fikcija – tiek Orgono intrigos ir apgaulė, tiek faktinis aktoriaus susitikimas su publika. Tai esminis principas, kuriuo vadovaudamasis Thalheimeris griauna ketvirtąją sieną ir paverčia žiūro-vus savotiškais Tartiufo bendrininkais.

Panašaus dramaturginio veiksmo imasi ir Jarzyna, „Kankinių“ meninį tyrimą ir analizę atlikęs itin atsa-kingai ir subtiliai. Lenkų režisierius tarsi apverčia Ma-yenburgo teksto logiką – Benjaminas Ziudelis virsta lenkų moksleive Lidka, ponia Ziudel – Lidkos tėvu, o

Benjamino pasekėjas luošis Georgas Hanzenas – gim-naziste Zosia. „Sulenkinami“ ir kiti pjesės personažai, tikslinami tam tikri laiko ženklai (išmanusis telefonas, ausinukas ir pan.). Fundamentalizmas ar ideologijų problematika, atrodo, nėra Jarzynos prioritetas. Gilina-masi į personažų elgesį, ieškoma priežasčių, privertusių kankinę Lidką ir kitus veikėjus ryžtis tokiems veiks-mams, kokių jie griebiasi. Akcentuodamas Lidkos, ku-rią itin subtiliai ir jautriai vaidina jauna aktorė Justyna Wasilewska, trapumą, pažeidžiamumą ir paauglišką sutrikimą akistatoje su socialine sistema ir jos taisyklė-mis, Jarzyna padaro tai, ko nepavyksta pasiekti (nesa-kau, kad to apskritai siekiama) nei latviškam, nei tuo labiau lietuviškam „Kankiniui“, – atskleidžiama psi-chologinė gelmė ir emocinė personažų raida. Tarkime, Mayenburgo tekste Benjaminas nuolat kartoja „Tėve mano“, kreipdamasis į biblinį Kūrėją. Lidkos lūpose tai tampa savotišku žodžių ir prasmių žaismu, pabrėžian-čiu ne tik dievoieškos problematiką. Pavyzdžiui, kai sėdėdama prie stalo su biologiniu savo tėvu, jo vardu kreipiasi į krikščioniškąjį simbolį, tai išduoda totalų nepasitikėjimą tiek šeima kaip institucija, tiek nusisto-vėjusia visuomenine tvarka ir nenorą jai paklusti.

Lenkų režisierius šiuos dramaturginius poslinkius narplioja itin subtiliai, iš tikrųjų savotiškai priartėdamas

prie psichologinės dramos. Antai spek-taklio pabaigoje Lidka, susidūrusi su sti-presne ideologine oponente – biologijos mokytoja, pralaimėjusi Biblijos citatų dvikovą, iš nevilties puola savo prieši-ninkei į glėbį. Pakanka vos pastebimo judesio klubais, kad personažas, o kartu ir visas spektaklis įgytų dar vieną ryškią spalvą. Lytinė branda, seksualumo paieš-kos, besikeičiantis kūnas, diktuojantis naujus poreikius, savo homoseksualaus prado nuojauta ir šio atradimo nulem-tas išgąstis paverčia Lidką žvėreliu, įva-rytu į kampą, todėl pasiryžusiu gintis bet kokiomis priemonėmis. Tai esminis aspektas, išskiriantis Jarzynos pastaty-mą iš visų čia aptariamų „Kankinių“.

„Kankinys“. Režisierius grzegorzas JARzynA. Lidka – Justyna WASILeWSKA.

Kubos Dąbrowskio nuotr.

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Meikšānas, o ypač Koršunovas, pabrėžia, kad pagrindi-nio veikėjo pralaimėjimas yra ideologinės ar emocinės prigimties (abiem atvejais pralaimima priešininkei), lenkų režisieriaus „Kankiniuose“ herojė pralaimi dvi-kovą su pačia savimi. Todėl biologijos mokytojai meta-mas neteisingas kaltinimas seksualiniu priekabiavimu netampa primityviai tartiufiškos pasaulėjautos vaisiu-mi, greičiau tai visiška savikompromitacija, reiškianti dirbtinai susikurtos tapatybės griūtį.

Apibendrinamoji išvada būtų tokia: Koršunovas sta-to pjesę, Jarzyna kuria spektaklį, o Meikšānas pasineria į epinę-teatrinę patirtį plačiąja prasme. Transformuo-damas, konkretindamas Mayenburgo dramą, lenkų režisierius skaudulių, susijusių su sociokultūriniu ir politiniu kontekstu, ieško ne tiek fabuloje, dramatur-ginės situacijos paviršiuje, kiek personažų psichologi-joje, lemiančioje tiek veiksmų logiką, tiek motyvaciją. Meikšānas konkretesnių atsakymų vengia, jo persona-žų „kankinystė“ universali ir teatrališka. Koršunovas dirba skubotai, lyg puse kojos, tarytum tiražuodamas savo paties teatrinę patirtį (pastaruoju metu tai nuose-klus šio režisieriaus darbo principas). Tie, kurie turėjo laimėti daugiausia, lieka beveik tuščiomis rankomis. Turiu omenyje spektaklyje vaidinusius jaunuosius ak-torius, Koršunovo studentus, kuriems tai galėjo, turbūt ir turėjo būti kūrybinė laboratorija, prilygstanti bent pusmečiui studijų Akademijoje.

Tačiau galima žvilgtelėti ir kiek plačiau. Nepaisant to, kad visi trys aptartieji „Kankinio“ variantai parem-ti skirtingais estetiniais, režisūriniais sprendimais, o intelektualinis jų potencialas labai nevienodas, žūtbū-tinę konkurencinę kovą tarp fikcijos ir realybės tea-tras vienareikšmiškai pralaimi gyvenimo kasdienybei. Visą pasaulį šiurpinantys savižudžių susisprogdini-mai, kraupus Anderso Behringo Breiviko kryžiaus žy-gis ir tūkstančio puslapių apimties manifestas, nema-tomų šaulių kulkomis suvarpyti Maidano aktyvistai, galiausiai rusų menininkas Piotras Pavlenskis, tikrąja to žodžio prasme prikalęs save prie Raudonosios aikš-tės grindinio, – vien nuo minties apie šiuolaikinius kankinystės aktus oda nueina pagaugais. Sakoma, kad geras menas turi būti stipresnis, paveikesnis už tikro-

vę. Vis dėlto visos šiemet kovą matytos „Kankinio“ in-terpretacijos „išsiteko“ emociškai drungnoje, saugiai komfortabilioje zonoje. Turbūt dėsninga, kad toliau-siai nuo jos atsidūrė Jarzynos spektaklis, ypač finali-nės scenos, kai darvinistė fundamentalistė biologijos mokytoja, rėždama paskutinį monologą, savo aukšta-kulnius prikala prie scenos parketo (pjesėje prikala-mos pėdos, latviškame „Kankinyje“ – sportiniai ak-torės bateliai, lietuviškame variante „nukryžiuojama“ vitališkoji Monika Vaičiulytė, beveik taip pat kaip po-puliariajame „Išvaryme“, tik šįsyk ant sporto salės ko-pėčių). Į sceną pradeda virsti troškūs sieros debesys, ilgainiui užtvindantys ir vaidybos, ir žiūrovų erdves, jas tarsi suliedami. Siunčia linkėjimų Gyčio Ivanausko Kurtas iš Koršunovo „Ugnies veido“ – benzino, kurį jis pildavo sau ant galvos, tvaikas pasklisdavo po visą LNDT Mažąją salę...

Įspūdingą istorinę kankinystės studiją atlikusi ame-rikiečių teologė Candida Moss teigia: „Kristaus įkūniji-mas kankinio figūroje susijęs su socialiniais, teologiniais, liturginiais, retoriniais ir politiniais bendruomenių, vartojančių šiuos tekstus, poreikiais; [...] Kristaus imita-vimas kankinystės aktuose reiškia kur kas daugiau nei paprastą kartojimą. Kankinius pristatant kaip Kristaus imitatorius, atskiri kankinystės aktai formuoja savitus Kristaus ir martirologinių idealų vaizdinius. [...] Lygiai taip pat iš kankinystės perspektyvos žvelgiama ir į Kris-taus figūrą.“1 Vertinant būtent šiuo aspektu, visi trys aptartieji pastatymai savaip, tačiau pakankamai aiškiai kalba apie organizuotos religijos sparčią degradaciją Vidurio Rytų Europoje.

Ir, žinoma, pasąmoningai – apie tai, kad visų trijų teatrinių kultūrų (nors turbūt tai būdinga bet kuriai bet kurio meto teatrinei kultūrai) dominuojanti sceninė leksika vis dar neįstengia adekvačiai išreikšti šiuolaiki-nio pasaulio socialinių ir psichologinių kataklizmų.

1 Candida R. Moss. The Other Christs. Imitating Jesus in Ancient Chris-

tian Ideologies of Martyrdom. New York: Oxford University Press. 2010,

p. 173–174

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Aplinkybės lėmė, kad gimiau Kaune, netoli Zoo-logijos sodo. Jis labai svarbus mano biografijai ir

savimonei, nes ten praleidau daugybę laiko. Galima sa-kyti, tai viena iš keleto vietų, kur vaikystėje „mokiausi mąstyti“. Iš pradžių – vaizdais. „Visi vaikai pagal apibrė-žimą yra tyrinėtojai, todėl atrasti kupranugarį savaime yra ne ką keisčiau, nei atrasti veidrodį, vandenį ar laip-tus“,1 – rašė Jorge Luisas Borgesas. Su šiais trim daly-kais, būdama vaikas, būtent ir susipažinau pirmiausia.

Veidrodis, laiptai, vanduo

Mano močiutė ir diedukas buvo siuvėjai, jų namuose Kaune stovėjo didelis veidrodis, prieš kurį išsirengda-vo moterys, atėjusios pasisiūti dailaus drabužio. Visada būdavau smalsi šio proceso žiūrovė. Keista, bet savo atspindžio tame namų veidrodyje neprisimenu. Todėl manau, kad veidrodis su ankstyvu mano pačios atspin-džiu yra Zoologijos sodas, į kurį dažnai eidavome ir kurį prisimenu tarsi savotišką mano pačios tęsinį, nes vaikščiodama nuo vieno aptvaro prie kito, į jų gyvento-jus žvelgdavau ilgai, įdėmiai, tarsi norėdama pamatyti save. Ir nuolatos ten grįždavau, lyg iliustruodama rašy-tojo, kurio nebuvau skaičiusi, žodžius: „Platonas (jeigu jį pakviestume įsitraukti į šią diskusiją) mums pasakytų, kad vaikas jau yra matęs tigrą idealiųjų provaizdžių pa-

Laisvydė ŠALČIūtĖ

MOKyMAsIs PlAuKTI, PIKTNAuDžIAuJANT gROžIu

saulyje, o dabar jį pamatęs tiesiog atpažįsta. Schopen-haueris (tai dar nuostabiau) mums pasakytų, kad vaikas be baimės žvelgia į tigrą todėl, kad suvokia, jog jis – tai tigras, o tigras – tai jis, ar tiksliau, kad ir jis, ir tigras tėra tos pačios vidinės esmės, Valios, apraiška.“2

Borgeso minimais vaikystės laiptais laikau Kau-ko laiptus, kuriais su močiute lipdavome žemyn arba aukštyn, nelygu kur eidavome – į senamiesčio turgų, į Laisvės alėją, į muziejus, esančius jos apylinkėse, ar atgal namo. Laiptai tada atrodė neaprėpiamai ilgi, jais reikėdavo lipti su stabtelėjimais, pailsėjimais. Trečias rašytojo minimas dalykas – vanduo. Atrandu jį iki šiol. Visokiais pavidalais jis išnyra mano kūryboje, asocia-cijose, tekstuose. Gal todėl, kad nemoku plaukti, labai bijau visa galva pasinerti į laukinį ar net į baseino van-denį ir niekad to nedarau. Vanduo man – tai savotiškas atviras klausimas, kurį nuolatos matau prieš akis.

„...mes tampame tuo, į ką žiūrime. ...Mes kuriame priemones, o po to priemonės kuria mus.“ 3

Menas – tai sąlyginė tikrovė, kurią galima kurti įvai-riais būdais. Vienas iš jų – manipuliavimas tekstais ir vaizdais. Pasak amerikiečių teoretiko Williamo J. Thomas’o Mitchello, „vaizdai ir žodžiai susiję kur kas glaudžiau nei atrodo, jie tiesiog persmelkę vieni kitus, tai lyg dvi kalbos, nuolat verčiamos viena į kitą, jų sąveika ir sudaro kultūros pamatą, o įvairiose reprezentacijos,

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

signifikacijos bei komunikacijos srityse skiriasi ir kinta tik jų santykis“.4 Priklausome postmoderniai reginio visuomenei. Aš, kaip ir daugelis šiuolaikinių meninin-kų, pasaulį pažįstu „iš antrų rankų“, kurdama remiuosi šaltiniais, kurie savo ruožtu rėmėsi kitais šaltiniais, o tie kiti – dar kitais šaltiniais, upėmis, upeliais, balomis, ežerais, jūromis, galingais vaizdų ir žodžių srautais, plukdančiais šiuolaikinę mūsų kasdienybę. H2O savy-bių unikalūs deriniai sudaro net ir mus pačius.

Rašydama šį tekstą, vaizduotėje simultaniškai tarsi televizoriaus ekrane regiu vandens vaizdus: neaprėpia-mas informacijos okeanas, kuriame tarsi lenktyniau-jančių plaukikų būrys groteskiškai kapanojamės mes, šiuolaikiniai individai, įnirtingai mėgindami išrasti patogesnius plaukimo būdus, kad energingais mostais galėtume kuo efektingiau skrosti galingas vaizdų ir žodžių sroves. Jei neplauksi – nuskęsi, geriausiu atve-ju tos srovės nuneš kur nors į Šiaurės ašigalį, o ten informacijos perteklius ir svetimos įtakos sustingdys tave į bejausmį sniego luitą ir nebyliai stūksosi, apim-tas šalto abejingumo, emocinės nejautros.

Vandens vaizdinys čia neatsitiktinis. Žemėje la-biausiai paplitęs junginys, normaliomis sąlygomis bespalvis, bekvapis, beskonis skystis lemia geologiją, klimatą, orus, medžiagų apykaitą, gyvybės fiziologiją ir biologiją, panašiai kaip vaizdai ir žodžiai daro įtaką mūsų savivokai, mąstysenai, istorijai, menui, moks-lui ir t. t. Tačiau vanduo labai „kasdieniškas“, todėl jo metaforą savo kūryboje naudoju gana dažnai.

„Žodžiai yra sudėtingos metaforų ir simbolių siste-mos, patirtį paverčiančios išreikštais arba į išorę iškel-tais pojūčiais. […] Tiesioginę juslinę patirtį paversdami balsiniais simboliais, bet kurią akimirką galime atkurti ir susigrąžinti visą pasaulį. Šiame elektros amžiuje mes patys vis labiau virstame informacijos forma.“5

Esame medijos, esame pranešimai, veikiame taip, kaip veikia metaforos – keičiame patirtį ir pateikiame ją kitais pavidalais, – rašė medijų tyrinėtojas Mars-hallas McLuhanas. Aš, kaip ir daugelis menininkų, perteikiu patirtį, žaisdama žodžių ir vaizdų santy-kiu, kurdama vaizdus, tekstus, vaizdinius, atvaizdus. Roland’as Barthes’as teigė: „Atvaizdas yra visiškai per-

smelktas prasminės sistemos, taip pat kaip žmogų gali-ma artikuliuoti iki pat jo gelmių skirtingomis kalbomis. Atvaizdo kalbą sudaro ne vien perduodamo kalbėjimo visuma (pavyzdžiui, to, kuris sudėlioja ženklus arba sukuria pranešimą), bet tai ir priimto kalbėjimo visu-ma: kalba turi įtraukti prasmės netikėtumus.“6 Taigi vaizdai, kaip ir žodžiai, gali sukelti begalinį prasmių įvairovės žaismą, kai į juos žiūrime iš skirtingų pers-pektyvų, skirtingais matymo ir mąstymo būdais (ra-šydama apie tai, matau vandenį, raibuliuojantį saulės blyksniais ir besimainančiais atspindžiais).

Man artimas meninis/mitinis/maginis mąstymas, kurį Claude’as Lévi-Straussas apibrėžė kaip laukinį mąstymo būdą – tam tikrą konceptų sistemą, paniru-sią vaizduose: „Laukinis mąstymas nelaikiškas, jis nori suprasti pasaulį iš karto visą, sinchronišką ir diachroniš-ką, ir šitaip įgytas žinojimas panašus į tą, kurį teikia ant priešingų kambario sienų ne visiškai lygiagrečiai paka-binti veidrodžiai, atspindintys vienas kitą (ir kitus objek-tus, išsidėsčiusius erdvėje tarp jų). Tuo pačiu metu atsi-randa daugybė vaizdų, kurių vienas nėra tapatus kitam, ir kiekvienam jų būdingas tik dalinis žinojimas.“7

Į veidrodžius galima panirti lyg į vandenį, taip yra atsitikę ne vienam narcisistiškai nusiteikusiam indivi-dui. Šis daugybės atspindžių vaizdinys mano vaizduo-tę plukdo atviro kūrinio link – Umberto Eco pasiū-lytoji koncepcija kviečia suvokėją atsiverti įvairioms interpretacijoms, plastinis įvykis neturi būti uždary-tas į griežtą struktūrą, transliuojančią vieną apibrėž-tos formos ir turinio pranešimą. „Kūrinys yra atvira struktūra, kuri pakartoja mūsų pačių būties pasaulyje neapibrėžtumą: bent tokį, apie kurį kalba mokslas, filo-sofija, psichologija, sociologija; tokį, koks neapibrėžtas, draskomas prieštaravimų yra ir mūsų santykis.“8

Esame užlieti ir toliau skandinami atsitiktinių vaizdų ir informacijos srauto. Potvynis, nuo kurio niekur nedingsi. Vanduo nepaliaujamai semia ir mano vaikystės daugmaž stabilų pasaulį, manąjį zo-ologijos sodą, kurį iš paskutiniųjų bandau išsaugoti. Teks iš naujo mokytis „plaukti“. Atlikdama meninį tyrimą, noriu intuityviai išbandyti tris „plaukimo“ būdus – drambliu, gulbe ir triušiu. Nemokėti „plauk-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

ti“ yra baugu ir nesmagu, šis nesmagumas sukelia jausmų perteklių, iš kurio atsiranda nemažai nepato-gių, keistų temų mano kūryboje. Savo ruožtu jos irgi provokuoja perteklines emocijas. Perdėtai ekspresy-viai (kad ir ne visai nuoširdžiai) reiškiami jausmai, jų potvynis, didaktinės intencijos, patetiškos, senti-mentalios intonacijos priklauso melodramos žanrui. Visa tai, pramaišiui su (auto)ironijos doze, būdinga ir mano kūrybai. Tiesą sakant, tuo mėgaujuosi.

Plaukimas „drambliu“

Šiuos žodžius čia rašau „aš“. „Žodis „aš“ tekste gali žy-mėti to teksto autorių arba kitu atveju pasakotoją roma-ne, pasirodantį kaip tas, kas matė ar išgyveno šiuos įvy-kius, arba išgalvotą kalbėtoją, kurį autorius prasimanė ir priskyrė jam šias mintis ar jausmus.“9

Tarkime, aš esu dramblys. Todėl, kad ištariau šiuos žodžius, dabar bandau „juo“ tapti. Nes „sakyti „aš“ – tai prasidėti. […] žodžiai taip pat turi jėgos: jie turi jė-gos priversti daiktus atrodyti kitaip“.10 Esu dramblys su penkiomis kojomis, nes keturių man per mažai. Esu kolekcininkė. Godus mano žvilgsnis visada nori dau-giau. Prisiminti, ko nesu patyrusi. Plaukti per vaizdų ir tekstų jūras. Maknoti, bristi per jų pelkes. Rinkti juos ir kimšti į kompiuterio „folderius“, kilnoti iš vienos lai-kmenos į kitą, užsirašinėti į sąsiuvinius, knygeles, ant atsitiktinių popieriaus skiaučių, kažkur laikinai nukišti, kai kuriuos apskritai pamiršti… Kol jie netikėtai paby-ra nuo kokios lentynos ar komodos krašto. Arba čeža, kutendami pirštų galiukus, kai stoviu parduotuvėje prie kasos ir nervingai naršau po kuprinę, ieškodama piniginės. Tie vaizdai ir sakiniai ant popieriaus skiau-čių stvarsto ieškančią mano ranką, nekantraudami, kad būtų ištraukti į spiginančią prekybos centro švie-są. Kokia gėda. Kuisdamasi kuprinėje raudonuoju prie kasos, bandau ištraukti piniginę iš tos popiergalių su paveikslėliais, tekstais, sakiniais kaugės. Jų pilna visur. Jie kibūs, lipnūs, įkyrūs. Šmėžuoja, lenda į akis, tarsi pulkas alkanų purvinų balandžių prašosi palesinami dėmesiu. Jų nekantrumas sukelia man kažkokią keistą aistrą. Borgesas tai vadino „smalsumu ties manijos riba,

ties ydos riba – aš sakau ydos, nes ir mene, ir mąstyme visa, kas nepavirsta šiek tiek nesveika aistra, yra pavir-šutiniška, taigi nerealu“.11

Kasdienybę užtvindęs vaizdų ir tekstų srautas kelia sąmyšį, o neaprėpiama jų gausa panardina į nuolatinę užmaršties būseną. Jie užvaldo, įtraukia ir mano kūną. Žiūrėk, užsižiopsosiu ir gali nutikti taip, kad paskubo-mis į kuprinę sumesti vaizdai, tekstai staiga susivienys, bandydami mane pačią įtraukti į tą juodą gelmę, dar ir užtrauktuką virš galvos užsegs, kad nepasprukčiau. Tie vaizdai ir tekstai man – savarankiškas judrių objektų pasaulis, jie gali nuvesti visiškai netikėtomis kryptimis. Todėl visada turiu išsaugoti nors lašą budrumo. No-riu, kad „jie“ žinotų, kas čia subjektas, o kas objektas. Aš kolekcionuoju juos, o ne jie mane. Karpau iš popie-riaus, randu internete, atsispausdinu printeriu, užsira-šau, saugau laikmenoje, kilnoju iš vienos vietos į kitą, perkonstruoju, perpaišau, sukeičiu vietomis, nešiojuosi kuprinėje. Aš juos, ne jie mane. Ar gali būti, kad klystu? Ar tikrai aš juos? Visada lieka krislelis nerimo. Susan Sontag visiškai teisi: „Kolekcionierius – apgavikas, žmo-gus, kurio džiaugsmai visad atmiešti nerimo. […] Pilna kolekcija – negyva kolekcija. Ji neturi palikuonių. […] Nepilnas: motyvuotas troškimo būti pilnas. Visuomet dar ko nors trūksta. […] Kolekcionieriui reikia būtent to, kas per daug, jam reikia pertekliaus, gausos. […] Ko-lekcija – visuomet daugiau nei reikia.“12

Bet kodėl man to reikia? Kam man ši kolekcija? Gal kad nesiliauju domėjusis, kaip, kokiu būdu esame pa-saulyje? Esu dramblys kolekcionierius – šie žodžiai, jei tikėsime Alphonso Lingio „Garbės žodžiu“, „nustato mano kūno padėtį veikimo lauke ir mano paties padėtį tame kūne“.13 Ir koks gi tas mano veikimo laukas? Pa-vyzdžiui, švaistau laiką internete. Dažniausiai vakarais, naktimis. Grįžusi namo iš dirbtuvės, sėduosi prie kom-piuterio ekrano „prisibaigti“. Pavargusi ir mieguista, beveik nebeturiu jėgų susikoncentruoti. Palengva bren-du, vilkdama penkias savo kojas, panyru į elektroninę kolektyvinę pasąmonę, plūduriuoju kolektyviniame Google vaizdų sapne. Miglota sąmonė – plonytė riba tarp miego ir būdravimo, bet ideali būsena kūrybai. Nesukoncentruotas, suskaidytas dėmesys, betikslis nar-

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

dymas po vaizdų jūrą, nusitveriant tai vienos žodinės nuorodos, tai kitos. Laimikis – žaliava būsimiems kūri-niams ar šiaip apmąstymams. Keistus vaizdus, trumpas citatas nusikopijuoju – copy paste arba save image as... Kaupiu juos, kitaip tariant, pasisavinu. Kada nors galbūt perdirbsiu. Kai karpau, klijuoju, kaitalioju vietas ir kon-tekstus, bandau įžvelgti kažką, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima. Dažniausiai ieškau „nesusikertančių vaiz-duotės laukų, asmeninių kartotės ciklų ir kintančių ritu-alų“.14 O kartais šis mieguistas, nevalingas naršymas, rymant priešais blausų nakties veidrodį – kompiuterio ekraną ir spoksant į interneto platybes, lyg burtų lazde-le mostelėjus, iš drumzlinos pasąmonės staiga ištraukia būsimą kūrinį, tarsi už siūlo išvynioja visą jų ciklą.

Taigi aš – dramblys kolekcionierius, kuris renka keistus vaizdus, velka ir krauna juos į vieną vietą, paskui kažkodėl tempia į kitą, kemša į kuprinę, rau-donuoja, kai neklusnūs vaizdai viešoje vietoje bando išdavikiškai pasprukti iš prasegtos kuprinės, neša juos į dirbtuvę, pamiršta, paskui vėl randa… Žodžiu, yra išsiblaškęs ir apsnūdęs.

Kolekcionierius, o gal kažkieno kolekcijos ekspo-natas? Nesu tikra, kad manasis „aš“ atsiranda, kai pra-bundu iš mieguisto pojūčių ūžesio. „Jam ypač reikalin-ga aktyvi užmarštis apsirikimų, nesėkmių ir nusivylimų, kurie išlieka kaip šleikštūs pojūčiai, įklampinantys tiek praeities vaizdą, tiek į priekį atverto kelio vaizdą.“15

Esu mieguistai smalsus ar smalsiai mieguistas dram-blys. Renku žodžius, vaizdus, sakinius, atvaizdus, pa-veikslėlius, posakius, stengiuosi neužmigti, bet neno-riu ir prabusti, čiupinėju ir vartalioju savo kolekciją, ieškodama savasties. „Viską aprėpiantis smalsumas tik tuomet gyvybingas, jei yra pažymėtas absoliučiu savas-ties ženklu, savasties, iš kurios visa kas išteka ir kuria visa kas baigiasi, – aukščiausiąja laisvo pasirinkimo galia, pradžia ir pabaiga, interpretuotina tūkstančiais aikštingiausių kriterijų. Kas gi čia išties realu? Nebent Aš – ta didžiausioji veidmainystė...“16

– O tikrai, kas gi čia išties realu? – pašaipiai klausia nepastebimai prisėlinęs Harukis Murakamis, kurio, dievaži, neskaičiau, tik žvilgtelėjau į jo knygos, gautos dovanų, viršelį.

Ir atsako ironiškai: „Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, mes juos padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dram-blį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visa kita – padirbinys. Tačiau plika akim to ne-matyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.“17

O tada iš nakties tamsos jam atitaria mano veida-knygės draugas K. N.: „Arbatinukas dar kelia straublį lyg pašautas dramblys, dar bando kvėpuoti.“18

Mano kolekcija nerimsta, ji kalba, pasakoja... O var-ge, ar tik ne apie mane?

Grožio prievarta, arba Piktnaudžiavimas grožiu

Šiuo metu vėl studijuoju VDA ir vykdau meninį tyri-mą, kurio tema (Melo)dramatiški kūniškumo įvaizdžiai. Nuolatos simboliškai perkonstruoju save ir viską, kas aplink, – tai virsta įžvalgomis tiek apie (savi)apgaulę, tiek apie aplinkos apgaulingumą. Kasdieninę savo patirtį, nutinkančius atsitiktinius įvykius, darančius įtaką mano „asmeninėms mitologijoms“, įterpiu į me-ninio tyrimo kontekstą. Suvokimą apie tai, kas „čia ir dabar yra“, pasitelkusi fantaziją susieju su tuo, ko dar nėra. Lanksčiai reaguoju į kasdienybę, tarsi ji būtų in-telektualinis nuotykis, kuriame dalyvauju, negalėda-ma nuspėti siužeto vingių.

Todėl nei pastaruoju metu kuriami paveikslai, nei paraleliai rašomas disertacijos tekstas sąmoningai ne-pasiduoda iš anksto nustatytoms griežtoms taisyklėms. Šio meninio tyrimo metodas yra improvizacinis, ak-centuojantis patį procesą. Jeanas François Lyotard’as teigė: „Menininkas ir rašytojas dirba be taisyklių – tam, kad nustatytų taisykles to, kas jau bus padaryta. Kaip tik dėl to kūrinys ar tekstas dažnai primena įvykį.“19

Būtent įvykio ir siekiu kūrybos procese, reflektuo-dama įvairiai besiklostančias aplinkybes, nes mane su-panti postmoderni realybė gali būti bet kokia, išskyrus stabilią, ji nuteikia veiksmui, o jos judesiai neretai sto-koja aiškios krypties, yra išsklaidyti.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Tokį postmodernios realybės nestabilumą, takumą suvokiu kaip sąlygas, užtikrinančias kasdieninį stresą. Išvengti jo neįmanoma, todėl susilieju su juo ir įsitrau-kiu į žaidimą. Savo mene tam tikru atžvilgiu remiuosi dzen strategija, rekomenduojančia lanksčiai prisitaikyti prie įvykio aplinkybių, atmesti iš anksto apskaičiuotą atsaką, reaguoti taip, lyg antrintum „puolančiajam“.

„Paveikslas Vytautui Ališauskui“ būtent ir iliustruoja improvizacinį mano meninio tyrimo metodą, kai ak-centuojamas pats procesas ir siekiama aktyviai reflek-tuoti besiklostančias atsitiktines aplinkybes. Tai vienas iš (tikėtina) linksmų pavyzdžių apie meno ir mokslo bendradarbiavimo galimybes. Šiame kūrinyje žaismin-gą atsitiktinumą, brikoliažo,20 meninės apropriacijos21 strategijas, kūrybinį veiksmą ir iš anksto nenuspėjamą jo rezultatą naudoju kaip įrankius mito apie menininką genijų, iš nieko kuriantį kažką originalaus ir nepakar-tojamo, laužymui ir pritaikymui mūsų epochai.

Viską lėmė žaismingas atsitiktinumas. 2013 m. lap-kričio 12-osios vakarą filosofas Vytautas Ališauskas, viena menotyrininkė, trys menininkai, tarp jų ir aš, po parodos atidarymo užsukome į „Savą kampą“ dar vienos vyno taurės. Tenai, be kita ko, piešėme pasiutusius dram-blius ir pokštavome mano meninio tyrimo tema – apie jausmų perteklių, isteriškas reakcijas…

Bejuokaujant apie isteriją kaip nekontroliuojamų emocijų perteklių, filosofas pasiūlė, na, lyg ir „užsa-kė“ man sukurti paveikslą, kuriame būtų pavaizduo-tas graikų mito herojus Achilas, apibūdinamas kaip itin isteriškas tipas. Paskubomis užsirašiau keletą Ali-šausko pastabų, kaip antai: būsimasis paveikslas tu-rėtų būti isteriškai malonus akiai; „Iliada“ prasideda eilute „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki“; kai iš Achilo atėmė jo laimikį – Briseidę, jis taip supyko, kad atsisakė eiti į mūšį; Achilas – nestabilios psichi-kos individas kaip ir visos „popžvaigždės“; jo nuotai-ka nuolat kaitaliojosi; kai galiausiai susitaikė su savo kariauna, jis, kaip ir dera isterikui, visą kaltę suver-tė pamišimo dievui – Atis dėl visko kaltas. „Iliadoje“ isteriškas Achilo pyktis – nekontroliuojama herojaus emocijų lavina. Dailės kūriniuose Achilas kažkodėl dažniausiai vaizduojamas besimokantis groti lyra.

Blaškosi tarp švelnumo ir nevaldomo įtūžio. Taigi „Iliadoje“ isterija pristatoma kaip nevaldomų emocijų protrūkis, dievų pyktis.

Galiausiai filosofas, teigdamas (cituoju): „Jeigu me-nininkas negauna pagalbos, jis pripaišo visokių niekų“, nurodė būsimo paveikslo dydį (pagal namuose turimą tuščią sienos plotą), o į mano studijų sąsiuvinį ranka įrašė labai konkrečius šešis pageidavimus:

„1. Paveikslas iš esmės turi būti: a) akademistinis; b) vėlyvojo arso.

2. Turi būti išlaikyta Pompeo Batoni’o paveikslo „Achilo ugdymas“ (1746 m.) kompozicija.

3. Achilas neturi būti bjaurus (veido eskizas paro-dytinas).

4. Galėtų būti liesesnis. 5. Nuogas, bet turi būti raudonos draperijos liku-

čiai (kad primintų dramatizmą). 6. Formatas bus nurodytas (apie 120 x).“Taigi „isteriškai malonus akiai“ paveikslas turįs būti

sukurtas pagal Pompeo Batoni’o „Achilo ugdymą“. Šį iššūkį tada džiaugsmingai priėmiau, bet pusantrų

metų delsiau įvykdyti, nes neturėjau supratimo, kaip tą padaryti, laikantis „užsakovo“ pageidavimų, bet nenu-sižengiant ir savo kūrybiniams principams. Pagaliau suvokiau, kad šiame kūrinyje svarbiausia ne galutinis, neprognozuojamas rezultatas, o pats veiksmas, reflek-tuojantis ir interpretuojantis minėto 2013 m. rudens vakaro aplinkybes.

Todėl nusprendžiau „Paveikslą Vytautui Ališaus-kui“ eksponuoti VDA meno doktorantų parodoje „Mnemosinės ledkalnis“, kurios leitmotyvu pasi-rinkta senovės graikų mitologinė atminties deivė Mnemosinė. Ši paroda vyko Dailės akademijoje, kuri nebedėsto ir nebetoleruoja „tikrojo“ akademistinio meno, t. y. dailės krypties, kanonizuojančios anti-kos ir renesanso meno principus, idealizuojančios tikrovę ir t. t. O kadangi, kaip kažkas sakė, kūryba yra nepaklusnumo aktas, nusprendžiau atsižvelgti į filosofo pageidavimą, kad paveikslas būtų sukurtas akademistine maniera. Stengiausi. Kūriau akademis-tiškiausiu, kokiu tik sugebėjau, stiliumi. Tai savotiš-kas mano nepaklusnumo aktas. Tačiau kam?

Laisvydė ŠaLčiūtė„Plaukimas gulbe“. 2014

Spalvotas piešinys

Laisvydė ŠaLčiūtė„tylos ir grožio kupinas laiškas“. 2014

Spalvotas piešinys iš parodos „(Melo)dramos

Ledos dienoraščiai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Vidmanto ilčiuko reprodukcijos

Laisvydė ŠaLčiūtė„Paveikslas Vytautui ališauskui“. 2015 aliejus, akrilas, drobė, medžio raižinys, tapyba ranka. iš parodos „Mnemosinės ledkalnis“ VDa „titaniko“ galerijoje

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Trumpai papasakosiu, kaip viskas vyko. Pom-peo Batoni’o paveikslo „Achilo ugdymas“ origina-lo nemačiau. Jo reprodukciją susiradau internete ir atsispausdinau A4 formatu. Vėliau suvokiau, kad printeris smarkiai „pamelavo“ spalvas – jau keletas garantuotų prasilenkimų su originalu. Šį paveikslėlį, tiksliau, apverstą, veidrodinį jo atspindį, persipai-šiau ant 150 x 100 cm faneros gabalo, ketindama iš-raižyti didelį medžio raižinį, tarsi tai būtų Pompeo Batoni’o 1746 m. aliejinės tapybos paveikslo repro-dukcija, atlikta senoviniu būdu. Pateikiau ir filosofo pageidavimų, kaip turėtų atrodyti paveikslas, veidro-dinę faksimilę. Viską išraižiau ranka, su paprastu me-džio kalteliu. Ilgas ir sunkus darbas. Tada klišę paden-giau aliejiniais dažais ir, užklojusi ant jos drobę, keletą valandų tryniau sriubos šaukštu (archajiškas didelio medžio raižinio spausdinimo būdas). Kai atspaudas išdžiūvo, ant viršaus ranka tapiau spalvas – kadaise, iki spalvotos spaudos atsiradimo, taip buvo spalvina-mos graviūros, vėliau – fotografijos. Darbas truko visą mėnesį. Turiu prisipažinti, kad dieną naktį ne tik min-tyse, bet ir garsiai, keiksnojau tokį mazochistinį kūry-bos būdą, abejojau, ar apskritai verta šitaip kankintis. Bet susikaupiau ir pabaigiau.

Dabar reziumuoju:1. Šio paveikslo kūrimas buvo spontaniškas eks-

perimentas. Jį atlikau, nes vienas iš mano meninio smalsumo objektų yra tam tikra grožio prievarta, pik-tnaudžiavimas grožiu, o filosofas Ališauskas būtent ir pageidavo isteriškai gražaus paveikslo.

2. Visa tai galima pavadinti savotišku „moksliniu“ eksperimentu su savo pačios kūnu ir pojūčiais. Kūriau šį darbą, paisydama griežtų „užsakovo“ nurodymų, o mano pačios kūnas intensyviai dalyvavo procese ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Nuolatos jaučiau ne pa-čių geriausių jausmų perteklių, tarsi būčiau užsikrėtu-si Achilo isterija. Namiškiams irgi „kliūdavo“, įsišėlus prastai mano nuotaikai.

3. Po ilgo triūso pripažįstu, kad aproprijavau Pom-peo Batoni’o kūrinį ir pasisavinau filosofo Vytauto

Ališausko žodžius. Perdirbau juos, įterpiau į kitą kon-tekstą, suteikdama išskirtinumo ir vientisumo. Taigi „jungtinio“ kūrinio „Paveikslas Vytautui Ališauskui“ autorė dabar esu aš.

1 Jorge Luis Borges. Pramanytų būtybių knyga. Iš ispanų k. vertė Linas Rybe-

lis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, p. 7.

2 Ten pat, p. 7.

3 Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Iš anglų k.

vertė Daina Valentinavičienė. Vilnius: Baltos lankos. 2003, p. 19.

4 Erika Grigoravičienė. Vaizdinis posūkis. Vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai.

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2011, p. 24.

5 Ten pat, p. 72.

6 Roland Barthes. Atvaizdo retorika. Iš prancūzų k. vertė Rima Malickaitė.

Vilnius: Baltos lankos. 2003, nr. 17, p. 69.

7 Claude Lévi-Strauss. Laukinis mąstymas. Iš prancūzų k. vertė Marius Daš-

kus. Vilnius: Baltos lankos. 1997, p. 294–295.

8 Umberto Eco. Atviras kūrinys, forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poeti-

koje. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba. 2004, p. 276.

9 Alphonso Lingis, Garbės žodis. Iš anglų k. vertė Danutė Bacevičiūtė. Baltos

lankos. 2007, nr. 24, p. 106.

10 Ten pat, p. 106.

11 Jorge Luis Borges. Smėlio knyga. Iš ispanų k. vertė ir komentarus parengė

Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, p. 12.

12 Susan Sontag. Ugnikalnio mylėtojas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.

Vilnius: Baltos lankos. 1998, p. 80–81.

13 Alphonso Lingis. Garbės žodis, p. 110.

14 Ten pat, p. 114.

15 Ten pat, p. 107.

16 Jorge Luis Borges. Smėlio knyga, p. 13.

17 Haruki Murakami. Dramblys pradingsta. Iš japonų k. vertė Jurgita Polons-

kaitė. Vilnius: Baltos lankos. 2014, knygos viršelio aplankas.

18 Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis. Vilnius: Tyto alba. 2015, p. 23.

19 Post/modernizmas. Straipsnių rinkinys. Kaunas: Kitos knygos. Meno parkas.

2006, p. 22.

20 Claude’as Lévi-Straussas veikale „Laukinis mąstymas“ brikoliažą

apibūdina kaip tam tikrą mitinį meninį mąstymą, besiremiantį jutimais,

vaizduote ir intuicija, kaip tam tikrą intelektualaus meistravimo rūšį, kai

primityviais instrumentais daromas objektas pats pavirsta instrumentu

kitiems objektams kurti.

21 Rasto objekto ar svetimo kūrinio panaudojimas kūryboje.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kristina Stančienė. Papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę – kokia buvo Jūsų šeima, aplinka, kurioje augo-te, iš kur esate kilusi.

Birutė Vaitiekūnienė. ...Pirmi vaizdai: šilta, saulė, daug dangaus, tyla... Už nugaros nuosavas namas, prieš akis – gėlių žiedai.

Niekada nebarta, neuita. Man 4 metai, esu išpuošta rausva mušto šilko suknele.

Tikriausiai sekmadienis.Be abejo, esu viena.Ta pusės minutės būsena liko visam gyvenimui, nes

ką tik buvome parėję iš granata susisprogdinusių 3 kai-mynų vaikų laidotuvių.

Žiūrėjau į dangų ir sakiau: „Nenoriu ten, nenoriu ten, noriu likti čia.“

Buvo 1947 m. gegužė.Aišku, skausminga, kai vienas po kito dingsta kai-

mynai ir jų vaikai. Tiesiai iš darbo – tėvas ir jo giminė. Kūčios prie uždangstytų langų. Per Vėlines, tik giliai sutemus, neapšviestomis gatvėmis žygis į kapines būti-nai su vaško žvakėmis.

Mama Emilija – prūsiškai tvarkinga, linkusi viską išradinėti, puošti. Visiškai nekonfliktiška, niekada su niekuo nesibarusi, labai jauna.

Tėvas Viktoras, aukštaitiškai gražus, prakaulus, nie-kada negėręs, nerūkęs, nesivalkiojęs.

PIlNATIs, TVARKA IR KANTRyBĖSu dailininke Birute vaitiekūniene kalbasi Kristina Stančienė

Tarp žiedo linijos ir aromatoSlaptingi viešpatauja saitai

Valerij BriusovIšvertė Povilas Ričardas Vaitiekūnas

Iki 20 metų artimesnė buvo mama, vėliau tėvas, nes paveldėjau jo genetiką.

Siuvėjų gentis, net iki 12 gizelių, 7 „singeriai“. Sene-lis, Rusijoje siuvęs uniformas caro karinininkams, už tai pasistatė namus Lietuvoje ir pokariu išgelbėjo mus nuo tremties, nes slenkant pirmoms dulkėtų utėlėtų ka-reivių voroms, prie gatvės prikalė didelę skardą, kurio-je baltomis raidėmis buvo užrašyta: „Portnoj voennogo pošyva.“ Tad netrūko nei užsakymų, nei duonos, nors verslą uždraudė. Siuvamosios mašinos atsidūrė ant aukšto, liko tik pora gizelių, o mes su sese jau niekad ramiai kieme nežaidėm. Vis bėgdavom pranešti: „At-eina svetimas!“

Tad pokario vaikų pirmoji pamoka buvo „savas – svetimas“.

Miestelis – puikiausia vieta vaikystei! Didelis sodas, šilta, Šešupė, kalneliai ir draugės, draugės!

Mano karta užaugo taip, kad popiet nuo 3 valan-dos – laisvė! Rogutės, pačiūžos, nardymai į Šešupę, iki sutemų skiniukas ir kvadratas su kamuoliu. Pusalka-niai, bet išsirėkę ir išsizuję, gal todėl tokie ištvermingi.

Šeštadieniais – maudynės. Ypatingas dėmesys drabu-žiams, tvarkai ir drausmei. Sekmadienį 11 valandą visos šeimos susitinka per pamaldas sausakimšoj bažnyčioj.

O popiet apie ketvirtą, vis dar išsipuošę, bet jau po kelias šeimas, būreliais eidavom vaikštynių pagrindine

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Birute VAITIeKūnIene. Panelė mokytoja. 1990. 100x100, pusvilnė

Lietuvos dailės muziejaus rinkinys

miestelio gatve iki sutemų. Vaikai ir moterys priekyje, vyrai – už jų.

Ilgai vilnijo per miestelį kalbos, kad rusų oficierius žengia pirmas, o už jo bėga stora ir netvarkinga jo žmo-na, pikta arba labai prisidažiusi lūpas. Raudonai.

Manau, tos vaikštynės irgi buvo iš serijos „savas – svetimas“. Tai formuoja...

Kokią specialybę studijavote Dailės institute, kas buvo Jūsų dėstytojai, kokia atmosfera tuo metu ten tvyrojo?

Studijos atvėrė Vilnių, suteikė meilę, gyvenimo žmogų, įgavau piešimo ir akvarelės patirties. Aišku, specialybė vyriška – dizainas. Diplominis darbas – sta-klės. Kas čia gali patikti...

O kokia ten atmosfera, parodė jau mandatinė ko-misija.

Liepė stoti į ką tik įsteigtą dizainą, nes buvau iš mažo miestelio, pirmąkart pamačiau molbertą, modelį, na-tiurmortą, niekada nesimokiau piešti.

Tik, atsimenu, gyrė ilgas mano kasas. Primygtinai klausė, ar esu sportavusi: labai reikia bėgančių ir į tolį šokančių...

O kai dokumentus jau dėjo įstojusiųjų krūvon, įsi-terpė dvi damos: viena pageidavo komjaunimo veiklos, o kita, atrodo, Veiverytė, sakė, kad praversiu, kai reikės demonstruoti tekstilininkių išaustus sijonus, nes esu aukšta, laiba.

Taip ir atsitiko. Keletą metų vaikščiojau su gražiais batikiniais sijonais jų diplominių darbų gynimus.

Dėstytojai? Tik vienas normalus – Drėma. Mokiausi vėliau, vėliau...

Kaip susipažinote su Povilu Ričardu Vaitiekūnu? Aš nesusipažinau. Ričardas susipažino. Pasivijo tam-

siam ilgam koridoriuj ir atsuko į save, be sustojimo čiul-bėdamas, kad pagaliau sulaukė, kol aš atsirasiu čia...

Jis buvo ketvirto kurso studentas, aš – septynioli-kmetė fuksė.

Esame kartu jau nuo 1961 m. rudens. Ilgokai...

Įdomi Jūsų šeimyninio ir kūrybinio gyvenimo „geo-grafija“ – studijavote Vilniuje, gyvenote Kaune, vėl grį-žote į Vilnių...

Abu gavome darbą ne Kaune, o už miesto, Pa-žaislyje.

Jis – mokslinis darbuotojas, aš – ekskursijų vadovė. Vienuolyno ansamblis buvo ką tik perimtas iš bepro-tnamio, sienos aukštai išdažytos žaliais aliejiniais da-žais, langai su grotomis, durys be rankenų, šiukšlynas.

Gražu buvo aplink. Miškas, vanduo, paslaptingos begalinės tuščios erdvės, saulės laikrodis, naktimis ūbaudavo pelėdos.

Naktį pilnatis, ant lango orlaidės tupi pelėdžiukas ir šaukia mamą. Bet aš irgi mama, o jis budina mano Jonuką. Suimu jį atsargiai ir pamėtėju į dangų. Oi tu vargeli, ten vieni pūkai ir keli gramai kaulelių – tok-sai lengvutėlis... Bet viskas gerai – jis jau ant šakos, o mama jį maitina.

Gera buvo tame kamaldulių vienuolyne, kurio pla-nas – kaip lelijos žiedas, ir šitiek baroko...

Dirbtuves čia turėjo ne tik Ričardas, bet ir jo drau-gai – Antanas Martinaitis, vis ateidavo Stankus, Repšys, daugybė kitų.

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kaip po tos vyriškos specialybės ir staklių susidomė-jote tekstile?

Vėliau, kai praėjo maždaug metai po instituto baigi-mo, sąmoningai pasirinkau tekstilę, pirkau kaimiškas stakles ir mestuvus.

Pažaislio vienuolės Marijona, Elzbutė ir Petrutė, ty-lios, nuolankios, žemesnės už žolę, per karus ir durna-namius kažkaip išlikusios Pažaislyje, neemigravusios, nenuilstamai slėpusios, gynusios, valdžiusios vienuo-lyną, su raktų ryšuliais iki tamsos šmirinėjusios ilgais koridoriais, o prie žvakės naktimis susirinkdavusios bendrai maldai, pasisiūlė išmokyti mane austi.

Išmokė apmesti, suverti, atausti. Esu ten išaudusi daug takelių, lovatiesių, net ir medžiagą savo švarkeliui iš baltos vilnos.

Brangi man tekstilė, nes dirbi vienas, dirbi ramiai. Iš kraščiuko ir kasdien.

Man tai sava – tvarka ir kantrybė.

Kas kūryboje Jums atrodo svarbiausia? Supratau tik koloristinį gobeleną, gilią idėją, kompoziciją

ir jos prasmę. Gobelenas – paveikslas, gobelenas – tapyba. Visokios bangelės, ritmai, motyvo kartojimai man

nesuprantami. Kam? Jeigu turi ką pasakyti iki „perpiltos stiklinės“, tai sa-

kyk, arba tylėk, nes menas apnuogina. Dešimtys, šimtai menininkų – „falšyvi“ nemokšos. Anot Ričardo, jei gali nedirbti, nedirbk.

Šiaip esu darbštus vyturys. Tikrai nežinau, ką reiškia miegoti iki aštuonių.

Anksti rytą gyvenimas tiesiog srūva ir randa atgarsį manyje.

Tyla, vienatvė – gerai yra. Vienatvė – prabanga, joje visa ko gana.

Daugybė grupinių, kasmetinių miesto, respubliki-nių, užsienio parodų, daugiau kaip 20 darbų įvairiems interjerams.

Šio to vertas kūrybos procesas, o ne tai, kas vyksta po to...

Lietuvių šiuolaikinė menotyra yra rašiusi apie Jūsų ir kiek vyresnės kartos menininkų duetus, esą partneriai

siekia savo kūrybos individualumo, kuria pasislėpę vie-nas nuo kito, kad nesupanašėtų...

Iš mudviejų nė vienas niekada nesislapstė. Jei nenori susipykti, tai apie viską viską išsikalbėk. Ir kuo daugiau, tuo sveikiau.

Mudu abu atviri, ir mūsų namai atviri, daugelio mėgstami.

Knygos, žinios, draugai, reikalai – nesi laisvas, pri-klausai šeimai. Nieko nebuvo ir nieko nėra, ko neap-tartume kartu.

Žinoma, kai jau darbą „vykdai“, niekas neturi stovėti tau už nugaros.

Niekada nė vienas iš mūsų nėra buvęs jokiame ple-nere, kūrybinėje stovykloje. Ričardas to organiškai ne-pakenčia, o man atrodo, kad moteriai palikti namus negerai.

Ar įmanoma, gyvenant kartu, kūryboje eiti visiškai skirtingais keliais?

Daug neįkainojamų dalykų perėmėme vienas iš kito.

Jo žinių ir menų šaltiniai skrieja pirmiausia į mane, o mano – į jo, ir tai yra pagrindai, ant kurių viskas kyla.

Net linijos du žmonės nenubrėš vienodai, nes jų pa-tirtis skirtinga.

Prieš Ričardo akis amžinai stovės Nemunas ir erdvės, glūdės vaikystė, bendravimas su išsilavinusia Martinai-čių šeima.

Prieš mano akis – sodas, gėlės ir tvirti šeimos pa-matai.

Kokie svarbiausi skirtumai tarp Jūsų ir vyro kūrybos, kokios sąsajos?

Šeima skirtumus nugludina, o sąsajos lieka ir tvirtė-ja. Kaip visa tai atsispindi kūryboje? Niekada nesame nei svarstę, nei kalbėję, tai menotyros reikalas.

Viena matyti kūryboje: jis erdvus ir galingas, aš lanksti ir asmeniška.

Ar kalbatės apie vienas kito kūrinius? Gal kritikuoja-te, svarstote...

O taip!

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Birute Vaitiekūniene

Ne tik vienas apie kito, bet ir apie visokiausius me-nus, kūrybą, kitų darbus. Mūsų namai tiesiog „pritutin-ti“ šito gyvenimo, uodas snapo neįkištų.

Esu įvedusi tvarką – apie buitį nekalbėti. Nes ją rei-kia tvarkyti, užuot apie ją kalbėjus.

Mums taip gerai jau 54 metus.

Ką Jūs labiausiai vertinate Vaitiekūno kūryboje, o ką jis Jūsų darbuose?

Mes vienas kito veiklą vertiname.Jau pirmais nepriklausomybės metais Ričardą įver-

tino Olandija, surengusi jo kūrinių parodą savo vals-tybės muziejuje, šiuo metu jo paroda veikia Mastrichte (2015-03-22).

Vertinu jį už tai, kad niekur nesisiūlė, visada visi jo ieškojo, dar ir įkalbinėdavo.

Sovietmečiu jo paveikslus įnirtingai mėtydavo iš visų parodų, net ir tuos 3 „žalius“ vaikystės peizažus, jau atrinktus maskvėnų, „netyčia užmiršo“ įdėti, kai vežė Lietuvos parodą į Maskvą.

O jeigu jo paklausčiau, kaip mane vertina, atsaky-tų – myliu.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų. Jūsų kūrybą žinome kur kas mažiau. Ar dėl to nebūna apmaudu? Galbūt tai, kad moteris lieka kuriančio vyro šešėlyje, yra socialinė netei-sybė, o gal tiesiog norma?

Kas nori šešėlio – tas jį ir turės. Kai užsimaniau, iš jo šešėlio pabėgau šokio žingsniu, bet tik tada, kai užaugo vaikai ir anūkai, ir aš darau tai, kas nesusiję nei su namais, nei su vaikais, nei su gerove, nei su pinigais – šoku flamenko.

FLAMENKO MOTERISta pati, bet vis kita

FLAMENKOTikras išdidus rimtumas...

Santūrus geismo siautulys...Glebus aistros ilgesys...Džiaugsmo kvaitulys...GRĖSMĖS GRĖSMĖSApsibrėžk savo ribas

FLAMENKOSvaiginantis

Verte veriantisSIELĄŠOKIS

Žadinantis aibę mumyse slypinčiųHARMONIJŲ

Instinktyvi raganiška kūno kal-ba, kuriai nereikia vertėjo

Tai pokalbis su savo sielaKAS MYLI MANE – PASKUI MANE!(taip užrašiau ant mūsų klubo plakato).

Dėkoju už pokalbį.

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

C. Visų žanrų ir prasmių mišiniai – tokį įspūdį daro globalizuoti spektakliai. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad skirtingų šalių kultūra, dailė, teatras, literatūra su-vienodėja. Priešingai, akivaizdus tiek literatūros, tiek teatro pasipriešinimas šiam procesui, kurį skatina glo-balizacija. Nacionalinės tradicijos ir toliau daro poveikį kiekvienam iš tų žanrų, jie nesusilieja į vieną pagrindi-nę srovę (mainstream), į vieną world literature ar world theatre, kaip atsitiko muzikai, tapusiai world music.

D. Teatre taikyti amerikietišką filmų statymo modelį neįmanoma. Priežastis paprasta: teatre nėra mainstre-am kultūros, blockbuster atitikmens, kurį būtų galima visur eksportuoti su tokiomis pat įplaukomis ir tokia pat sėkme.25 Mechaninis kino atgaminimo aparatas teatrui netinka: scenos veiksmas vyksta gyvai, skiriasi ir raiškos sistema. Kiekvienas naujas teatro spektaklis pagal filmą ar pagal „originalų“ pastatymą, kai bus eks-portuotas, turės įsiterpti į naują erdvę, reikės pertvar-kyti aktorių vaidybą, žodžių ir gestų niuansus, jų kono-tacijas. Nepaisydami tokio nesuderinamumo, kai kurie prodiuseriai bando miuziklus ar sėkmingas pjeses per-kelti į kitus kalbinius ir kultūrinius kontekstus.

Markas Ravenhillas, pasitelkdamas prodiuserio Ca-merono Mackintosho pavyzdį, teigia, kad teatras, kuris „kadaise buvo tiesiog apsėstas noro įvaldyti „amatą“, dabar tapo panašus į Ford pramonės įmonę, todėl jo produktus galima globaliai atkurti ir platinti pagal McTeatro mode-lį“.26 „Naujasis Mackintosho modelis atsikratė „žvaigž-džių“ sistemos ir sukūrė tiksliai apskaičiuotą, elektroniškai sustiprintą spektaklį – tai kompiuteriu valdomas scenos

Patrice PAVIS

Ką NAuJO DuODA IR Ką NEgRįžTAMAI KEIčIA KulTŪROs glOBAlIzACIJA*

* Tęsinys iš KB nr. 4. Pabaiga

reginys.“27 Mackintosho miuziklų („Vargdieniai“, „Katės“, „Operos fantomas“) fiksuota choreografija, įgarsinimas, šviesų režisūra ir scenografija lemia, kad juos lengva eks-portuoti ir galima parduoti visą „originalų“ pastatymą. Tokią sėkmingą pjesę kaip „Inspektoriaus vizitas“ (An Ins-pector Calls), pastatytą Stepheno Daldry’o, arba romaną „Karo žirgas“ (War Horse), adaptuotą Michaelo Morpur-go, galima pakartoti ir be pakeitimų parduoti įvairiems pasaulio teatrams.28 Paprastas, netgi primityvus, o kartu fantastiškai pelningas sumanymas eksportuoti viską – ne tik scenografinę, muzikinę, garsinę infrastruktūrą, bet ir aktorių vaidybą, judesius, gestus, jausmus ir įspūdžius. Susiduriame su estetine sistema, tobulai pritaikyta globa-laus teatro rinkos dėsniams pagal tuos pačius metodus ir su minimaliomis vietinėmis variacijomis.

Tačiau tuos mišinius vengiama diferencijuoti, nebent pasvarstoma, kokią riziką kelia toji „diferencijuota glo-balizacija“.

Teatro globalizacijos padariniai

Kreolizacija ir sinkretizmas – tai procesai, kuriuos buvo galima vadinti globalizacija dar prieš atsirandant šiam terminui. Tie reiškiniai, ilgą laiką buvę lengvai pastebi-mi, ypač paveikė kalbos ir kultūros raidą. Menininkai (rašytojai, teatralai) gali ieškoti įkvėpimo, „apdoroda-mi“ savo kalbą, pasakojimo būdą, vaidybos ir režisūros stilių. Tačiau tiek kreolizaciją, tiek sinkretizmą būtina griežtai atskirti nuo daug naujesnio globalizacijos eta-po, susijusio su pasaulio ekonomikos perversmais.

Užuot vardijęs gausius hibridiškumo, sinkretizmo, kreolizacijos pavyzdžius, verčiau aptarsiu keletą teatro

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

globalizacijos padarinių, išryškėjusių mūsų laikais. Čia sunkiausia suprasti, kokią įtaką, mums nė neįtariant, šis fenomenas, kuris apsimeta esantis norma, daro gebėji-mams kurti ar suvokti spektaklį. Labai greitai apsiprato-me su objektais, kurie anksčiau būtų atrodę keisti arba ne vietoje. Šios normos, kurios kuo toliau, tuo labiau atrodo „normalios“, yra lieptas į globaliai priimtiną pasaulį.

A. Subtitravimas yra įprastinė praktika, tačiau ji ke-lia nemažai problemų, nes kliudo žiūrovams-skaityto-jams įsigilinti į spektaklį. Pernelyg ilgi ar fragmentiški subtitrai, nederantys su sakinių srautu ir pasakojimo logika, gadina bendrą įspūdį, netgi jį griauna. Tai ne tik patvirtina, kad viena kalba ar kultūra nėra tapati kokiai nors kitai kalbai ar kultūrai, bet ir parodo, kad kitoks suvokimo būdas (subtitrų skaitymas ar dialogų klausy-mas) radikaliai keičia supratimą ir potyrius, kurie tuo pat metu yra ir globalūs, ir fragmentiški.

B. Daugiakalbiai spektakliai patiria sėkmę nebent tada, kai vaidinami iš tikrųjų dvikalbei ar daugiakalbei publikai, kitais atvejais jie drumsčia nuotaiką vienakal-biams žiūrovams. Titravimas kiek sušvelnina šį nepato-gumą (kaip antai Roberto Lepage’o spektakliuose).

C. Platinti dramos tekstus padeda internetas, ta-čiau šiuolaikiniai, o ypač dar neišspausdinti, tekstai dėl to nukenčia – tikras vargas skaityti juos ekrane. Pjesių jau beveik niekas nebeskaito, nebent profesio-nalai, nors ir jie dažnai nebeturi nei laiko, nei noro skaityti dramos tekstus.

D. Vienos ar dviejų minučių trukmės ištraukų pla-tinimas YouTube, teatrui skirtuose ar pačių teatrų tin-klalapiuose tapo įprastu dalyku. Prieš apsispręsdami, ar eis žiūrėti spektaklio, žiūrovai vis dažniau remiasi jomis. „Filmo anonso“ efektas verčia klipo autorius pateikti spektaklį kuo įspūdingiau – tai lemia neretai primityvų ar vulgarų jo suvokimą. Žiūrovai pripranta gauti paaiškinimus, geriausia iš paties autoriaus lūpų. Reikalauja, kad jis užimtų tam tikrą poziciją, išspręstų mįslę, o jeigu liks ko nors nesupratę, norėtų pasinaudo-ti garantiniu nusipirkto gaminio aptarnavimu.

E. Ribos tarp teatro stricto sensu ir kitų medijų nuolatos kinta. Aktorių bendravimu su žiūrovais pa-remtas teatras, pavyzdžiui, toks kaip Grotowskio ar

Brooko, nyksta, yra paverčiamas įvairių rūšių reginiais, medijos pristato spektaklį pasauliniu mastu, ir atvirkš-čiai – į spektaklį įtraukiami iš visur surankioti realybės epizodai. Globalizacija leidžia sceną tiesiogiai susieti su visa planeta gyvai arba įrašo forma.

F. Toks sienų nykimas lemia, kad dingsta ribos tarp teatro, politinės veiklos ar aktyvizmo. Darosi vis sunkiau teatrinę fikciją atskirti nuo politinės akcijos, vadinasi, medijų padedami, atsidūrėme naujoje viešojoje erdvėje, kurioje teatro kūrinys virsta sumažintu visuomenės mo-deliu. Tasai redukuotas teatro modelis, nelyginant termi-nas enciklopedijoje Wikipedia, nuolatos kinta, – tiek žiū-rovai, tiek komentatoriai jį vis praturtina. Nesistengiama meno atskirti nuo politikos, priešingai – bandoma susie-ti šias dvi sritis, kad ir kaip jos norėtų likti izoliuotos. Pa-vyzdys? Samsung korporacija turi universitetus, teatrus, remia meną. Labai gerai. Tačiau, kaip skelbia daugelis nevyriausybinių organizacijų, Kinijoje Samsung įdarbi-na vaikus, išnaudoja kinų darbininkus, savo gamyklose naudoja toksiškas medžiagas, sukeliančias vėžį.29 Nėra jokio ryšio tarp meno ir globalizacijos?

GLOKALIZACIJA

Glokalaus atsiradimas

Daugelį šiuolaikinio teatro pasikeitimų didžiąja dalimi galima paaiškinti globalizacijos poveikiu mūsų gyveni-mui – tai „pasaulio kompresija ir pasaulio kaip visumos suvokimo stiprėjimas“.30 Tačiau teatro neaprėpia vien toji globali homogenizacija, jis joje neištirpsta. Dide-lę laiko ir energijos dalį netgi skiria tam, kad atsvertų visuomeninio ir meninio gyvenimo standartizacijos padarinius. Tačiau ir siekiui grįžti prie vietinių sąlygų dažnai diriguoja ne menininkai, o rinkodaros specia-listai, dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje supratę, kad ga-minio, pritaikyto vietinei rinkai, vertė gerokai didesnė. Tada atsirado ir japoniškas (gal reikėtų sakyti – globaliai japoniškas?) neologizmas „glokalizacija“: globalaus ir lo-kalaus derinys. Daugelio kritikų manymu, globalizacijos nesuprasime, vertindami ją kaip paprastą homogeniza-cijos procesą, kuris viską suvienodina (nesvarbu, vester-

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

nizuoja, amerikanizuoja ar galbūt japonizuoja). Į globa-lizaciją reikėtų žvelgti labiau kaip į derybų, hibridizacijos ar glokalizacijos procesą.31 Ar visa tai galioja ir teatrui?

Teatro glokalizacija?

Glokalizacija kaip reiškinys teatrui galioja, tačiau tai ne globalizacijos korekcija, o nauja kryptis. Kas yra gloka-lus pastatymas? Studios Dysney sumanytą (ne parengtą) spektaklį galima pritaikyti ir pastatyti bet kur: Jungtinė-se Valstijose, Europos šalyse, Kinijoje, Japonijoje.32 Taip kuriama globali mainstream kultūra. Kiekviena šalis gauna jai pritaikytą versiją. Tokia teatro glokalizacija iš esmės atsižvelgia į vietinės publikos poreikius: kokio po-būdžio istorija jai priimtina šią jos raidos akimirką? Kaip ji supranta savo padėtį? Kokia apranga, kokie muzikos akcentai, kokios vietinės aliuzijos padėtų geriau perteikti veiksmą? Po abstrakcijos ir stilizacijos, postmoderni ar postdraminė pjesė ar teatrinis jos pastatymas, grįžimas į publikai pažįstamą realybę, į vietinę aplinką neabejoti-nai padės žiūrovams geriau suvokti tai, kas pasakojama ir kas šiek tiek pranoksta jų lygį.

Teatras labai ilgai buvo lokalus: spektakliai rodomi toje pačioje vietoje, vienoje kalbinėje aplinkoje, vienai bendruomenei. Tačiau dramos veiksmas išlaikydavo tam tikrą abstraktumą, tragedija būdavo universali. Siekta tam tikros pusiausvyros tarp to, kas vietiška ir kas universalu. Europos teatras tik XVIII a. viduryje įleido šaknis į miestietišką socialinę aplinką, susidomėjo eko-nomika, tapo universalesnis. Plėtojantis pasauliniams prekybos mainams, pasaulis palengva atsivėrė, tačiau Europai reikėjo sulaukti XIX a. paskutinio dešimtme-čio, kad teatro režisieriai pradėtų domėtis neeuropietiš-komis vaidybos technikomis ir tradicijomis, nedrąsiai imtųsi tarpkultūrinių eksperimentų. Reikėjo sulaukti XX a. paskutinio ketvirčio, kad teatras įsisąmonintų: pasaulis globalizuojasi ir norom nenorom teks naudotis kai kuriomis globalios komunikacijos technikomis. Ak-toriai vis dažniau tampa dramaturgais, režisieriais. Jie priversti dirbti skirtinguose kontekstuose, turi greitai prisitaikyti prie kitokio teatro kūrimo būdo, veiksmin-gai, nors ir palengvintai, bendrauti su savo kolegomis.

Jie privalo mokytis, kaip iš elitinio avangardo pereiti į globalizuotą mainstream.

Pasaulinės ekonomikos, administravimo, valdy-mo, o ir pasaulinio teatro mastu glokalizacija su-vokiama kaip stebuklingas paskutinės galimybės pasiūlymas. Galėtume tarti: iš esmės kodėl gi ne? Nesvarbu, lokalus, globalus, glokalus, – svarbiausia ištrūkti iš stiklainio, kitaip tariant, iš uždaros erdvės, kurioje galima uždusti dėl deguonies trūkumo. Ta-čiau kaip ištrūkti iš pasaulio, įkalinto dusinančiame stiklainyje? Kodėl neišbandžius teatro?

Kokie sprendimai?

A. Globalizacija patvirtina atskirtį tarp masinio, komer-cinio, orientuoto į pelną, ekonomikos dėsniams paval-daus teatro ir eksperimentinio scenos meno, kuris negali išgyventi be viešosios ar privačios paramos ir kuriame slypi tai, ką Nathalie Heinich vadina „savitumo režimu“. Tasai savitumo režimas yra „idėja, kad avangardas ar inovatyvus menas neišvengiamai geresnis už meną, kuris eina prisitaikymo, o ne evoliucijos keliu“.33 Teatras jaučia-si esąs tradiciškai pažymėtas autentiškumo ženklu, kaip meno kūrinys, atsiradęs dar prieš „galimybių mechaniš-kai jį atgaminti epochą“ (Benjamin). Pasikliaudamas re-žisieriumi, taigi nepriklausomu ir laisvu kūrėju, šis iki- ar antiglobalizacinis teatras priešinasi postmodernios ideologijos srovei, skelbiančiai kūrėjo mirtį, publikos pasirinkimo laisvę, sceninio įvykio mediatizaciją.

To rezultatas – „oralinio“, kaip jį vadino Walteris Ben-jaminas, autentiško teatro, susitelkusio į režisūrą, atskir-tis nuo postmodernios ar postdraminės performatyvios sceninės produkcijos, kuri žaidžia medijų ir globalizacijos žaidimus, kuriai rūpi ne tiek režisūros menas, kiek medi-atizuotas pastatymo mechanizmas. Tačiau šiukštu nerei-kėtų manyti, kad teatras – tai paskutinė užkarda globali-zacijos ir masinės kultūros kelyje, nes ir jis visada, įvairiais lygiais yra įtraukiamas į globalizacijos procesą. Kuo labiau teatras krypsta rentabilumo ir komercializacijos pusėn, tuo stropiau jis paiso našumo dėsnių: sukurti spektaklį stengiamasi kuo pigiau, kuo didesniam kiekiui žiūrovų, kurie pajėgūs nusipirkti bilietą pagal savo pajamas.

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

B. Valstybei ar privatiems rėmėjams darosi gerokai pigiau remti globalizuotą, kultūros industrijai pri-skirtiną meną, negu palaikyti individus, atnašaujan-čius paslaptingam scenos menui, ar tuos spektaklių kūrėjus, kurie dirba nereguliariai. Pasak Marie-José Mondzain, Prancūzijoje krizė, kilusi dėl nereguliariai dirbančių teatro kūrėjų, buvo „lemiamas žingsnis – menininkai suvokė, kad politikos žlugimas pirmiausia reiškia kultūros mirtį. Ir atvirkščiai, jei kultūra leidžia-si suryjama savo pačios ministerijos, kultūros ministe-rija tampa pagrindiniu politikos žlugdymo įrankiu“.34 Politikos, net ir kultūros politikos, ypač dešiniųjų vyriausybių, kaip, tarkime, Pietų Korėjoje, krachą, matomą visur pasaulyje, tam tikru atžvilgiu patvirtina kultūros, kuri globalizacijos apsuptyje egzistuoja ant politinių nacionalinės valstybės griuvėsių, žlugimas. Nes globaliu lygmeniu jau nėra politinės instancijos, galinčios reguliuoti totalų liberalizmą. Politikos žlugi-mą rodo ir nacionalinių valstybių parama oficialiajai kultūrai, atsigręžusiai į praeitį, į paveldą, nes jos gyvy-bė palaikoma, tarsi darant dirbtinį kvėpavimą.

C. Globalizacija susijusi ne tik su kultūros industrija (netgi pervadinta į „kūrybinę industriją“), kai kultūros finansavimas kontroliuojamas pagal vienintelį – ren-tabilumo – principą. Ideologiniu ir estetiniu atžvilgiu ji reiškia ir globaliai vidutinišką meną, skirtą smul-kiaburžuaziniam skoniui. Neoliberali ekonomika, ve-danti prie globalizuoto teatro, vadovaujasi vien rinkos dėsniais ir pasikliauja smulkiaburžuaziniu daugumos skoniu, kuriam patinka tai, kas vidutiniška. Populia-rusis menas pirmiausia siekia sumenkinti elitinį meną, kadaise egzistavusį vadinamąjį meninį teatrą (théâtre d’art) ar šiuolaikinį eksperimentinį teatrą. Globali-zuotos tiesiogine šio žodžio prasme estetikos nėra, iš-ryškėja tik bruožai, susiję su ekonomiškai veiksmingu kūrinio panaudojimu. Vidutiniškam menui, tarkime, Prancūzijoje priskirtinas bulvarinis teatras, Korėjoje – miuziklas. Žinoma, ką remti pirmiausia – sunkumus patiriantį elitinį sektorių ar daugybę komercinių spek-taklių, – yra politinis pasirinkimas. Nesikišimas kartu su subsidijų sunkiai besiverčiančiam elitiniam sekto-riui nutraukimu atitinka liberalią ideologiją, kuri no-

rėtų, kad visas vertybes, tarp jų ir menines, reguliuotų rinka. Taigi globalizuotas teatras dažnai tampa eksperi-mentinio teatro ir sistemos, kai menininkams padeda-ma materialiai, duobkasiu. Jis remiasi neišvengiamais ekonomikos dėsniais ir leidžia įsitvirtinti vidutiniškai kultūrai, tokiam menui, kuris patinka visiems, nieko nešokiruoja ir atrodo labai demokratiškas.

D. Visose išsivysčiusiose šalyse suklestėjo kultūrinis turizmas, muziejai kuriami iš visko, net nesvarbu, iš ko. Tarkime, oficialūs nacionaliniai dramos ar baleto tea-trai stato standartizuotus didžiuosius klasikus. Teatras neišvengė kultūros sumuziejinimo, pageidaujančio, kad būtų rodomi visų tipų spektakliai, toji kryptis išsaugo-ma, perimant ir įtraukiant naujus kūrinius.

Kiekviena sritis, kiekviena kultūros tradicija turi savitą tokio muziejaus idėją: pavyzdžiui, Pietų Korėja ieško ne klasikos tekstų, kaip įprasta Europoje, o muzikinių, cho-reografinių, folkloro tradicijų iš agrarinės Korėjos laikų, jau tapusių legenda. Keleto drąsių ir atkaklių menininkų, intelektualų pastangomis šie šokių, dainų, kovos menų ir liaudies išdaigų lobiai atsilaikė prieš modernizaciją, vyku-sią 1960–1980 m., tiesa, tam tikros žalos neišvengė, taip atsitiko dėl nepakankamos priežiūros ir menko publikos susidomėjimo. Po keturiasdešimties metų, kai ši kultūros paveldo dalis buvo jau beveik sunykusi, vyriausybė irgi pagaliau suvokė gyvybinę jos svarbą tautai. Kultūros mi-nisterija, vietos bendruomenės remia ir, atrodo, vertina tradicinius menus, netgi teikia pirmenybę tiems režisie-riams, kurie į savo kūrybą įtraukia senosios korėjietiškos kultūros elementus. Taigi klasikiniai europietiški, tarkim, Shakespeare’o, Čechovo ar Ibseno kūriniai neretai suko-rėjinami, bet ne perkeliant juos į vietinę terpę (drama-turgijos požiūriu būtų sunku tą pateisinti), o pasitelkiant šokį, kovą, veiksmą, muziką. Puikūs aktoriai šioms eu-ropietiškoms pjesėms suteikia nuotaikingumo, lengvu-mo, virtuoziškumo ir elegancijos, lengvai sugundydami svetimšalę publiką. Aktorių talentas, gebėjimas įvairius tradicinių menų elementus taikyti neperspaudžiant ir deramu metu lemia, kad sukuriamas gražus spektaklis. Sukorėjinti teatriniai pastatymai nėra standartizuoti, o tai turėtų paskatinti kritikus kruopščiau nagrinėti, kokio tipo sukorėjinimas pritaikytas konkrečiu atveju.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Žinoma, toks tautinis Shakespeare’o ar Čechovo perdirbimas neturi jokio dramaturginio pateisinimo, jis neparemtas tekstu, tačiau glaudžiai susijęs su globa-lizacija. Klasikinis europietiškas kūrinys paverčiamas dar universalesniu, puikiai veikiančiu ir korėjietiškoje aplinkoje. Tai geras būdas padaryti jį dar patrauklesnį, taigi lengviau parduodamą. Gal būtent tai net labiau už neginčijamą Pietų Korėjos teatrinių pastatymų kokybę, užtikrina jiems sėkmę užsienio festivaliuo-se. Tiesa, visada gresia paternalistinio nesusipratimo rizika. Vakarų žiūrovai ir kritikai, nė nesivargindami įvertinti, kokia yra teatrinio pastatymo interpretacija, sukorėjintas Shakespeare’o versijas vadina žaviomis ir priimtinomis vien todėl, kad jas sukūrė menininkai, nepriklausantys anglų kultūrai.

Korėjietiškų spektaklių eksportas vis dar kuklus. Kultūros ministerija jį skatina labiau dėl prestižo negu finansiniais sumetimais. Kad ir kaip būtų, Korėja ne-klysta, investuodama į šiuos kokybiškus spektaklius, kurių šaknys glūdi savoje žemėje, kurie atskleidžia tau-tinę tapatybę ir patvirtina šalies spindesį tarptautiniu mastu.35 Kita vertus, tai susiję ir su valstybės strategija kontroliuoti meno, taigi ir teatro rinką, paverčiant ją priklausoma nuo estetinių vertinimų ir politinės ana-lizės, o taip, deja, suvaržoma kritika.

Vidaus rinka kontroliuojama lygiai taip pat. Kultūros ministerija palaiko ne vien tradicinį meną ir spekta-klius, ji skatina kurti Korėjos istorijos temomis, duoda-ma užsakymus. Antai 2012 m. Korėjos National Thea-tre Company jauniesiems dramaturgams ir režisieriams užsakė spektaklius istorine trijų karalysčių tema. Koks bus rezultatas, žinoma, priklauso nuo pačių meninin-kų. Belieka sužinoti, ar toks stilistinis ir istoriografinis užsakymas padės rašytojams ir režisieriams sukurti tai, ko jiems iš tikrųjų norėtųsi, ar trukdys pasirinkti pri-imtinesnes kritiškas temas, novatoriškesnį stilių. Šiaip ar taip, esama rizikos, kad perdėta valstybės aistra savo istorijai ir su tuo susijusi kultūros kontrolė sterilizuos jaunuosius menininkus, versdama pateikti idealistinę, pataikūnišką Korėjos istorijos viziją, neskatindama imtis šiuolaikinei visuomenei opių temų. Klasikinių tekstų perkėlimas į Korėjos kontekstą irgi anaiptol ne-

garantuoja meninės laisvės, priešingai – gali vesti prie visuomenės ir jos praeities supaprastinimo.

Korėjos atvejis nėra izoliuotas. Tas pats galioja visoms valstybėms, kurios siekia apsaugoti savo kultūros pavel-dą nuo globalizacijos, galinčios jį sunaikinti. Tiesa, esa-ma įvairių variacijų, jos priklauso nuo konkrečios šalies, nuo politinio jos režimo. Vis dėlto su globalizacija ir jos atvirumu nederėtų kovoti vien tam, kad juos pakeistų kultūrinis totalitarizmas arba ribotas nacionalizmas.

KOKIOS GLOBALIZACIJOS LINK?

1. Ir menininkas, ir žiūrovas teatre nuolatos balansuoja tarp artimo ir tolimo, lokalaus ir globalaus. Atsidūrę te-atre, atsiduriame konkrečioje vietoje, realiame veiksme, aktorių apsuptyje. Tačiau toji vieta yra ir tramplinas, leidžiantis persikelti kitur, į tolimus ar įsivaizduojamus pasaulius. Taip buvo visada. Vienintelis skirtumas šian-dien yra tik toks, kad naujosios medijos, kaip antai in-ternetas, tą čia ir dabar gali akimirksniu paskleisti po visą pasaulį. Staiga viskas tampa aišku, atveriamos vi-sos mažosios paslaptys. Ar toks ryšys su pasauliu turėtų džiuginti? Ar toks globalus teatro išplatinimas suburs naują bendriją? Kas laimi: maža, erdvėje apribota kele-to žiūrovų grupelė, vakarą leidžianti aplink mažą sceną prie vyno taurės, ar virtuali, begalinė, neapčiuopiama bendruomenė? Kultūros globalizacija provokuoja du pabėgimo tipus: galima pabėgti į menamą teatrinį sam-būrį arba į socialinius tinklus.

2. Bergždžia stoti globalizacijos priešininkų ar šalinin-kų pusėn. Ji turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių, nelygu aplinkybės. Teatro pastatymas kenčia nuo globalizacijos tada, kai yra nustumiamas į užribį. Tačiau jis gali pasi-naudoti globalizacija savo kančioms palengvinti, tarki-me, kad pasitelkdamas ją įveiktų izoliaciją ir pasklistų kuo plačiau. Šizofreniškas, liguistas ir alternatyvus elgesys!

3. Visi ankstesni prieštaravimai, visi įsitikinimai ištirps-ta kaip sniegas saulėje, vos atsiduria prožektorių šviesoje: globalus/lokalus, išorinis/vidinis, globalizuotas/tarpkul-tūrinis darosi sunkiai atskiriami, analizuojant konkrečius kūrinius, nesvarbu, tekstus ar spektaklius. Gal tos priešy-bės taip greitai ištirpsta todėl, kad buvo sukurtos kaip iš-

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

imtinai erdvinės metaforos? Gal šiame skirstyme į katego-rijas šmėsčioja plėšraus kapitalizmo, kurį Marxas aprašė kaip laiko sunaikintą erdvę, šešėlis?

4. Dabar reikia tiesiog nuspręsti, kaip vėl susigrąžinti laiko dimensiją, kurią iškraipė toji erdvinė metaforinė globalaus ir lokalaus idėja. Laiko idėją, atrodo, užblo-kavo dabartizmas, kuris norėtų visus laikyti amžiname esamajame laike, įstrigusius tarp praeities ir ateities. Iš tikrųjų sunku atsispirti postmoderniai, postdraminei pagundai džiaugtis vien dabartimi, neatsižvelgiant į pra-eitį ir nesirūpinant ateitimi. Tokia koncepcija, toks gyve-nimo scenarijus gal ir būtų patrauklus, sutaikantis bruo-žas, perimtas iš budizmo, tačiau politinė to interpretacija yra infantilizuojanti ir reakcinga (neigianti istorinę laiko evoliuciją). Budizmas dabartį ir buvimą joje traktuoja kaip gebėjimą visavertiškai egzistuoti šią akimirką, užuot gręžiojusis į praeitį ir planavus ateitį. Tačiau tokia politi-ka, kuri neigia praeitį ir nesirūpina ateitimi, yra pavo-jinga. Net jei kai kurios kultūrinės ir politinės sistemos, pavyzdžiui, Korėjoje, pasiduoda dabartizmo palaimai, neapsakomam individualaus potyrio malonumui, poli-tika ir teatras privalo priminti, kad kiekvieną akimirką reikia iš naujo apmąstyti dabartį, kuri yra praeities anali-zės ir ateities perspektyvų produktas.

5. Teatras padeda atrasti laiko dimensiją, kurią daž-nai užgožia erdvės, globalaus ir lokalaus, artimo ir toli-mo metaforos. Nors teatras yra kuriamas šią akimirką, tačiau jis žvalgosi ir atgal, ir pirmyn, mėgaujasi visomis akimirkomis. Tą lemia menininkų ir žiūrovų bendros pastangos. Jiems, kaip ir politikams, rūpi ne vien žinoti, ar jų būtis lokali ar globali, svarbiausia – kurti ateitį, re-miantis praeitimi, bent jau tam, kad nebūtų kartojamos tos pačios klaidos ar daromos naujos... Žinoma, teatro veiksmas yra dabarties įvykis, tačiau tam kūdikiui pir-miau reikia užsimegzti, paskui reikia jį išmaitinti, t. y. sukurti teksto ar scenos objektą, kuris būtų abstraktus ir konkretus, realus ir pramanytas tuo pat metu.

6. Taigi teatrinio pastatymo konstravimas nėra vien erdvinis dalykas tarp didelio ir mažo, tarp globalaus ir lokalaus, jis yra atlikimo, vykstančio laike ir istorijoje, skirto apibrėžtai publikai ir epochai, menas. Tokį at-likimo laike išaukštinimą režisūros (mise en scene) ir

erdvės sąskaita pakrikštijome kitu naujadaru performi-se (vaidinti, įvykdyti) arba mise en perf. Šitas junginys, bjaurus hibridas, manyčiau, atitinka tą abejotiną sinte-zę tarp režisūros erdvės ir atlikimo laiko.

7. Šios diskusijos apie globalizaciją pabaigoje reikė-tų pasakyti, kad svarbiausia – susigrąžinti laikiškumą, istoriškumą, nuotolį laike, bandant palyginti dvi epo-chas. Nesitenkinkime vien post, nelyginant post-it, tai-komu teatrui, kurio nesugebame – kol kas? – apibrėžti, ir nežinome, ar jis reiškia „po“ laiko atžvilgiu, ar provo-kacinį „o kas toliau?“ – so what? („na ir kas?“). Hiper-moderniomis savo versijomis post reiškia postmoder-nus, poststruktūralistinis, postdraminis.

8. Žinome garsiuosius Marxo žodžius: „Filosofai tie-siog kitaip interpretuoja pasaulį. O jį reikia pakeisti.“36 Šiandien galėtume patikslinti: reikia pakeisti jį globa-liai, tačiau reinterpretuojant.

Iš prancūzų kalbos išvertė Inga tULIŠEVSKAItĖ

25 Frederic Martel. Mainstream. Paris, Flammarion, champs actuels, 2012.

26 Mark Ravenhill, „Funding“ Alphabet: a Lexicon of Theatre and Performance.

Contemporary Theatre Review, t. 23, nr. 1, 2013, p. 23. Tai specialus numeris,

skirtas Davido Bradby’o atminimui.

27 Op. cit., p. 23.

28 Šiuos pavyzdžius pateikė Ravenhillas, op. cit., p. 23.

29 Laure Beaulieu. Samsung accusé de faire travailler des enfants en Chine. Le

Monde. 2012-08-10.

30 Roland Robertson, cituota iš Manfred Steger, Globalization. Oxford Univer-

sity Press. 2009, p. 13.

31 Lawrence Grossberg. Globalization. New Keywords, p. 149.

32 Frédéric Martel. Mainstream. Enquête sur la guerre globale de la culture et

des médias. Paris. Flammarion, Champs actuel. 2012, p. 66–70.

33 Nathalie Heinich. „La singularité à tout prix“. Area Revues (Art, artistes, état).

2007, no. 14.

34 Marie-José Mondzain. Malaise dans le partage du visible. Area revues (Art,

artistes, état). 2007, no. 14, p. 23.

35 Klausimą apie visada įmanomą tradicinio meno nukrypimą į pavojingas

miuziklo zonas reikėtų aptarti atskirai.

36 „Die Philosophen haben die Welt nur verschieden interpretiert; es kömmt

drauf an, sie zu verändern.“ (Vienuolikta tezė apie Feuerbachą).

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kas yra glostinukai? Formaliai – degto ir nedegto molio gabaliukai, pagavę mano rankų judesius.

Eikime giliau – meno terapija, meditacija, kūrybinga išraiška. Aš, kaip kūrėjas, nesu svarbiausias judinto-jas. Kūrybos procese dalyvauja ir medžiaga, ir aplinka. Kūrėjas yra tik to proceso dalis“, – teigia autorius.

Vido Simanavičiaus glostinukai, atrodytų, ele-mentarūs. Paviršutiniškai pasikapsčius po lietuvių

Kęstutis ŠAPOKA

TIKRAsIs IšsIVADAVIMAs DAR ATEITyJESkulptoriaus vido Simanavičiaus glostinukų paroda alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje

dailės istoriją, atmintyje iškyla Roberto Antinio jau-nesniojo antropomorfinės formos, išgaunamos molį spaudžiant delne, duriant jį pirštu, maigant ir t. t. Tai nepretenzingi objektai, kuriuose atsispaudęs jų „minkymo“, kūrimo procesas.

Simanavičius elgiasi panašiai. Ima molio gaba-lą, masę ir ją (ap)glosto arba įsiskverbia tiesiai per vidurį delnu, kumščiu, pirštu. Dažnai dar ir glosto

tarpą, atsiradusį molio tešloje, arba tiesiog spaudo, minko. Vis dėlto Simanavičiaus objek-tai jau beveik atsikratę este-tinės objektų prasmės, kuri Antiniui vis dar svarbi. Jie yra tiesiog molio masės minkymo, (ap)glostymo reliktai. Atro-dytų, tarsi skulptorius pradėjo minkyti be aiškaus tikslo, to-dėl tą darbą metė. Tačiau tas „metė“ ir yra Simanavičiaus glostinukų raktas, o be „aiš-kaus tikslo“ reiškia alternatyvų požiūrį į lipdymą ir skulptūrą plačiąja prasme.

Minkoma, glostoma, įsi-skverbiama ne dėl noro sukurti

„

Vidas SIMAnAVIčIUS. glostinukas

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

skulptūros vaizdinį, o tiesiog todėl, kad malonu tai daryti. Simanavičius nė neslepia, kad toks grynai lie-timo malonumu grįstas molio glamonėjimas turi ir erotinę potekstę.

Tai būdinga ne tik procesui, bet ir rezultatui – ne viena skulptoriaus nuglostyta, apgraibyta, (su)min-kyta molio masė įgavo formą, primenančią moters, vyro ar hermafrodito lytį, erogenines menamo kūno dalis. Tie glostinukai vienu metu gali priminti tiek viršutines, tiek apatines lūpas. Viena kolegė pasako-jo, kaip kadaise vidurinėje mokykloje jos biologijos mokytoja subarė paaugles, ryškiai nusidažiusias lū-pas, sakydama, esą nėra ko čia puikuotis, nes lūpos viso labo žarnos pradžia... Žinoma, yra ir žarnos pa-baiga. O argi supaisysi, kur pradžia, kur pabaiga, – tai juk susitarimo reikalas.

Vis dėlto Simanavičius tyčia nekuria erotinių objektų, jis apskritai nekuria objektų ar skulptūrų, tiesiog ima molį ir kaifuoja nuo taktilinio malonu-mo. Malonu jausti, kaip į minkštą vėsią masę klimps-ta pirštai, kaip ta masė pasiduoda, keičiasi. Tai in-tymus, subjektyvus santykis su medžiaga. Atrodo, tarsi tie molio gabalai būtų susijaudinę, įsiaudrinę ar įaudrinti ir (laikinai) sustingę, išreikšdami tą būse-ną. Skulptorius molio dažnai net neišdega, palieka tiesiog sukietėti, o vienoje kompozicijoje sugretina du (pseudo)objektus – išdegtą ir neišdegtą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau tie glostinukai asocijuojasi su tradicinės monumentaliosios ar ka-merinės skulptūros patetika. Antai kai kurie prime-na Leono Striogos, tiesa, kiek labiau apibendrintus kūrinius, jo angelus... Čia ir glūdi molio glostymo, minkymo, graibymo dviprasmybės, kurių Simanavi-čius, flirtuodamas su molio mase, dirbtinai nepro-vokuoja, tačiau pastebėjęs ir nesunaikina. Ne vienas glostinukas atrodo, taikant komercinės žiniasklaidos pamėgtą leksiką, skandalingai nepadorus, o kartu primena angelą išskleistais sparnais. Metafora, kuri pati save teigia ir neigia tuo pat metu.

„Impresija, pastūmėjusi radikaliai pakeisti kūrybi-nę veiklą, – prieš dvejus metus Alytuje įvykusi bienalė. Anksčiau kūriau realistiškus darbus, reikalaujančius

daug pastangų ir kančios. Dabar esu išsivadavęs iš Dailės akademijos kompleksų, kur teisieji yra dėsty-tojai, o studentai – tarsi skaistykloje lindintys nesusi-pratėliai“, – aiškina autorius. Taigi Alytaus bienalė iš dalies išlaisvino Simanavičių arba šiek tiek jį apmin-kė. Dabar jis tarsi bando sugrįžti į prieškonvencinę kūrybos būseną. Ji teikia ne kančias, siekiant išgalvo-to „tobulumo“, vaikantis tuščios garbės, nusitaikius į prestižo fikciją, kai lyg prostata išvešėja nesveikas ego, tiesiog leidžia patirti kūrybos džiaugsmą.

Pasitelkiant kino klišes, galima būtų sakyti, kad paradoksalūs Simanavičiaus glostinukai sukurti, re-miantis tikrais įvykiais, tačiau visi panašumai, suta-pimai ir konkretumai vis dėlto yra atsitiktiniai.

Vidas SIMAnAVIčIUS. glostinukas

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Nors specializuotų stiklo meno, vitražo parodų Lietuvoje rengiama nedaug, visos jos yra įgavu-

sios tam tikrą kryptį. Tarptautinis autorinio stiklo kū-

Kristina StANČIENĖ

šVyTINTys, PJAuNANTys, DŪžTANTysBaltijos šalių stiklo meno paroda: edukacinis aspektas

rėjų forumas Vitrum balticum, suburiantis Baltijos regiono menininkus, kaskart pateikia apibendrintą naujausių šios srities tendencijų vaizdą. Keletą metų Vilniuje rengtos parodos „Iš plokštumos“ arba „2D→“ kuratorė Dalia Truskaitė siekia išryškinti lakštinio stiklo panaudojimą ir raiškos galimybes, atgaivinti Vilniaus stiklo meno tradicijas. Dailės akademijos simpoziumai „1+1“ ir šiemet balandį VDA „Tita-nike“ surengta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštų-jų mokyklų dėstytojų ir studentų paroda „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ susitelkia į edukacinį vitra-žo, stiklo meno aspektą. Per simpoziumus dėstytojai kartu su studentais kuria darbus interjerams – tai nerašyta šio renginio taisyklė, primenanti tradicinę vitražo, monumentaliosios tapybos kūrinio, prie-dermę. Štai po kelerių metų pertraukos šiemet vėl surengtas tarptautinis simpoziumas paliko ženklą Panevėžio Petkevičaitės-Bitės viešojoje biblioteko-je – achromatiniai lakštinio stiklo kūriniai, impro-vizuojantys rašytinio žodžio reikšmės, simbolikos temomis, papuošė Didžiąją skaityklą. O „Titanike“ vykusios parodos dalyviai susitiko trumpam ir vėl išsiskirstė, apsikeitę šios srities mokymo, sklaidos aktualijomis ir rūpesčiais. Tačiau ši paroda atliko dar vieną misiją – atskleidė, kad šiuolaikinis „sekuliari-zacijos“ pagraužtas posovietinių šalių stiklo, vitražo menas kalba konceptualia šiuolaikine dailės kalba, o prigimtinis stiklo grožis neblėsta, jo sąveika su švie-sa tebėra kerinti, nepaisant gerokai sumenkusio šių kūrinių poreikio.Baltijos šalių stiklo meno parodos fragmentas

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Edukacinis parodos aspektas svarbus ne tik todėl, kad ją inicijavo VDA Mo-numentaliosios tapybos katedros Vitražo studija (kuratorė – Ieva Paltanavičiūtė), o joje dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų mokyklų stiklo, vitražo specialy-bės dėstytojai ir studentai. Akivaizdu, kad ši dailės šaka apimta gilios krizės, vienas iš parodos tikslų – atkreipti potencialių būsimųjų studentų, o kartu ir platesnės visuomenės dėmesį į įvairialypes stiklo, vitražo meno galimybes.

Ekspozicija atskleidė: pati medžiaga ne-retai laikoma tik pagalbine meninės raiškos priemone, kartais kiek ironiškai griaunamas stereotipas, kad vitražas – tai tik spalvotas lango angos dekoras. Juk stiklas yra nepa-prastai išraiškinga medžiaga. Apmaudu, kad projektuojant šiuolaikinius pastatus kol kas beveik visai tuo nepasinaudojama. Ar-chitektai, regis, yra „pamiršę“ meninio sti-klo, vitražo taikymą architektūroje. Vis dėl-to parodos kuratorės manymu, šiuolaikinės urbanizacijos tendencijos aktualizuoja ir tradicinę tokio kūrinio paskirtį – pridengti, paslėpti akis badančius aplinkos elementus, emociškai pakylėti, sukurti tam tikrą atmos-ferą ir nuotaiką. Antra vertus, aklavietė, ku-rioje atsidūręs vitražas ir meninis stiklas, turi ir teigiamą pusę – puiku, kad šis menas išsilaisvino iš ideologinių pančių ir jau seniai nebėra monumentaliosios propagandos įrankis. O natūraliai atsiradusį šaltuką tarp šio meno atstovų ir šiuolaikinės urbanistikos kūrėjų turėtų atšildyti naujas, estetinėmis ir meninėmis kategorijomis pagrįstas stiklo, vitražo kū-rinių santykis su architektūra.

Parodoje pristatyti ne tik žinomų menininkų – pe-dagogų, bet ir Baltijos šalių aukštųjų mokyklų absol-ventų, studentų darbai. Ne tik norima paskatinti pra-dedančiuosius stiklo menininkus, bet ir parodoma, kad įdomių idėjų užuomazgos atsiranda, o kartais ir gana brandūs darbai sukuriami dar studijų metais.

Nors su latviais ir estais esame artimi kaimynai, šios meno srities samprata, padėtis tarp kitų akade-minių disciplinų smarkiai skiriasi. VDA bent jau for-maliai tebelaiko vitražą vadinamosios monumenta-liosios dailės šaka, o Estijos dailės akademijoje stiklo menas yra viena iš Dizaino katedros disciplinų, tai-gi jo samprata krypsta funkcionalumo, lankstesnio pritaikymo link. Latvijos dailės akademijos Stiklo studijų katedra rengia klasikinio vitražo specialistus, tačiau skiria daug dėmesio ir stiklui, atsietam nuo architektūros. Įdomi ir viena bendra tendencija – stiklas, vitražas tapo labai moteriška disciplina.

Baltijos šalių stiklo meno parodos fragmentas

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Technologijų ir meninės formos požiūriu parodoje eksponuoti gana įvairūs kūriniai – stiklo instaliacijos, skulptūrinės plastikos pavyzdžiai, objektai, dekoraty-viniai dirbiniai su konceptualiomis potekstėmis, stiklo deriniai su įvairiomis šiuolaikinėmis medijomis – skai-tmenine spauda, vaizdo projekcijomis. Nepamirštas ir „tikrasis“ klasikinis vitražas su švininėmis pertvarėlėmis. Ievos Paltanavičiūtės „Plona auksinė linija“ – rūstus juo-das matinio stiklo kvadratas arba aštuoni kvadratai viename. Pavadinimas – tai užuomina į garsųjį 10-ojo dešimtmečio kino hitą „Plona raudona linija“, pasa-kojantį apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Ramiojo vandenyno salose. Iš pažiūros gana tradicinių formų kūrinius su koduotomis socialinėmis, politinėmis sugestijomis rodo latvė Vineta Groza. Jos instaliacija „Erdvė be Jurijaus Gagarino“ (2015) – tai apvalių lėkš-čių arba kosminių erdvių, visatų kompozicija, kvestio-nuojanti didžiųjų žmonijos atradimų istoriją, mitus, klastotes. Jurgio Krievinio „Kaukių“ (2014) forma lyg ir niekuo nestebina – stiklo skulptūros primena archa-jiškas figūras, puošdavusias senovinių laivų pirmaga-lius. Tačiau permatoma stiklo kaukė juk nieko neuž-dengia ir nepaslepia, tik uždeda dar vieną sluoksnį ant tikrovės daiktų... Estės Kajos Upelji kompozicija „Pu-siausvyra“ (2015) – tai savaime dailūs stikliniai indo

formos objektai, tačiau jų dugną autorė išgaubė, paversdama juos savotiškomis švytuoklėmis, am-žinai besiilginčiomis stabilumo. Kad šiuolaikiniam stiklo menui medžiaga nėra itin svarbi arba kad jos galima visai nenaudoti, rodo ir šmaikštus profesoriaus Algirdo Dovydėno „Lobis“ (2012) – daili-ninkas pats „persikūnija“ į keletą skirtingų personažų, kurių lūpo-mis pasakoja linksmas išgalvotas stiklo istorijas.

Apmąstyti savo esmę, išraiškos priemones, patikrinti jų tinka-mumą bando daugelis tradicinių dailės šakų. Būtent tokią sveikai

ironišką refleksiją išreiškia VDA absolventės Karoli-nos Voicechovskajos „Užsakymas. 50 rožinių atspal-vių“. Arkos formos stiklo paviršiuje jauna menininkė piešia kičinius popkultūros simbolius, tarsi ironi-zuodama prisirišimą prie tradicijų – „ikoninį“ kulto pastato langų formatą, užsakovo kišimąsi į vitražų kūrimo procesą.

Stiklas, kaip nurodo ir parodos pavadinimas, yra dužus, trapus, kartais pavojingas. Tačiau viena iš par-odos dalyvių sakė neverksianti, jei kuris nors darbas netikėtai suduš. Net ir stiklo duženas, dulkes, „smė-lį“ galima panaudoti, kuriant naują kūrinį...

Grįžtant prie vitražo meno plėtotės, akivaizdu, kad, nepaisant akademinės sistemos niuansų, meninis mąs-tymas Baltijos šalyse yra panašus. Tiek lietuvių, tiek la-tvių, tiek estų menas mažai ką bendro turi su tradiciniu vitražu, bando godžiai sugerti kitų šiuolaikinės dailės sričių formas ir kalbėjimo būdus, nėra abejingas soci-aliniams, politiniams procesams, aplinkos pokyčiams. Mūsų dienomis vitražo, stiklo kūrėjas – kosmopolitiš-ka profesija, tačiau ji turi nemažai specifinių meistriš-kumo paslapčių, yra neabejinga vietos dvasiai. Paroda netiesiogiai kvietė jaunuosius žiūrovus rinktis vitražo studijas ar bent jau labiau jomis pasidomėti, nes jos tei-kia daugybę saviraiškos galimybių.

„Karolina VOICeChOVSKAJA. „Užsakymas. 50 rožinių atspalvių“

Vineta Groza (Latvija). „Kosmosas

be Jurijaus Gagarino“Pūstas stiklas. 2015

Monika GriKŠtaitė„transformacija

Žaidimai“. Stiklas glazūra, silikoniniai

klijai. 2011

Mare Saare„Gimęs Sovietų Sąjungoje“Pate de verre. 2015

Mare Saare„Pasauliai“Pate de verre. 2015

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Prie įėjimo į galeriją 18a kabo instrukcija: pageidautina vakarinė apranga.Mobiliuosius telefonus išjungti, lankytojai su šunimis neįleidžiami.Užrašus daryti pieštuku, fotografuoti be blykstės.Paltai, skėčiai, krepšiai paliekami stiklinėje rūbinėje.Galima ateiti su palydovais.Autorius jūsų jau laukia, taigi prašom.

Pirmoji salė

Mielieji, salės kampe, palubėje, vos pastebima „AKIS“. Ji žiūri į mus. Mato, stebi, fiksuoja kiekvieną žingsnį.Mimikos kaitą, sutrikimą. Nuostabą ir bejėgiškumą. Abejones, nusivylimą. Toji akis mato kitas akis, Kurios vogčiomis ieško stalo su taurėmis, pilnomis vyno.Turiu nuliūdinti – šiandien čia vaišinama nebus. Atėjusieji vien dėl to, suprantama, ilgai neužtruks.Akis, žvelgianti iš kiauro voko baltuose rėmeliuose,Jau perskaitė tai, ką reikia.Dar visai neseniai laiškai būdavo atplėšiami slaptose įstaigose.

Stasys EIdRIGEVIČIUS

PAslAPTINgOs AKIEs MIRKsĖJIMAs

Juos skaitydavo, registruodami mūsų džiaugsmą ir liūdesį.Klausydamiesi širdies plakimo, meilės išpažinčių.Šaipydamiesi iš pagalbos šauksmo.Baimė, kad būsi įtrauktas į juoduosius sąrašus tų, Kurie keikia santvarką, mokė atsargumo.Laiškuose mamai rašiau apie besikeičiantį orą, medžių žydėjimą.Džiaugiausi, kad gimė dukra Barbora, paskui Justyna, sūnus Ignas.Tikinau, kad viskas gerai, gyvenimas klostosi sėkmingai.Nors pas mus, Lenkijoje, jau buvo įvesta karo padėtis.Į kiemą Bednarskos gatvėje kariškiai mėtė ašarines granatas.Iš parterio bėgdavome į viršutinį aukštą pas ponią Jadvygą.Scena tartum iš paveikslų „Pabėgimas į Egiptą“. Mėsos parduotuvėje bandžiau apsipirkti be eilės. Minia piktinosi, kodėl vyras su kūdikiu ant rankų lenda pirmas.Kartą Piwnos gatvėje užsiėmęs eilę stovėjau visą naktį su viltim,

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kad paryčiui būsiu tarp laimingųjų, nusipirkusių mėsos pagal korteles.Apie tai nerašiau tėvams, įrodinėjau, kad viskas gerai. Gyriausi, Bratislavoje ką tik gavęs premiją Už iliustracijas „Varnų karaliui“…

Ant kairės sienos – ciklas koliažų, sukurtų 2012-aisiais.Nupieštas robotas šaukia: „Nežudyk!“Paskutinę akimirką griebia senį už rankos,Kurioje žvilga peilis, nukreiptas į Izaoko kaklą.Tą fragmentą nutapė mano mylimas Caravaggio.Neseniai pirkau didelį jo albumą.Leidykla Taschen ant viršelio uždėjo žudikės veidą.Kraujas trykšta į visas puses – Judita nukirsdino Holoferną.Caravaggio puikiai tapė vynuoges, apnuogintus jaunuolius, Kankinius, angelus, muzikos instrumentus. Spyglius, smingančius į Kristaus galvą…„Izaoko aukojime“ sulaikyt senio ranką bando angelas.Ar jam pavyks?O čia robotas, stiprus, pasitikintis savimi, Neleidžia pralieti kraujo.Ar ilgam?

„Anatomijos pamoka“.Van Gogho nutapytas skeletas skrodžia Rembrandto ranką.Skamba lyg paradoksas, skirtas patikrinti žinias iš meno istorijos.Susiejus du fragmentus, atsiranda naujas turinysSu juodojo humoro atspalviu.Žinau, kad iš jūsų tik kai kurie lankosi meno muziejuose.Bandysiu priklydėliams paaiškinti, ką čia rodau.

Kaimynystėje dejuoja kaukolė: dar vienas dantis iškrito.Garsusis Leonardo da Vinci’o pirštas lyg laikrodžio rodyklė Įsakmiai nukreiptas į tarpudančio centrą.O ten – tuštuma. Kaipgi taip galima! Laikas eiti pas stomatologą…

Bruegelio begalvė figūra piešia rafaelišką vyro kūną.Atsidėkodamas nuogalius ištiesia sustingusią ranką –Bandys nupiešti Bruegeliui galvą.Čia įsiterpiu aš, pieštuku modeliuodamas naujus veido bruožus.Neįprastas bendradarbiavimas lyg per įprastą dailininkų plenerą…

„Marato mirtis“, nutapyta Jacques’o Louis Davido.Vonioje guli nuogas vyras su gilia žaizda krūtinėje.Galva nuleista, rankoje popieriaus lapas su neįskaitomais žodžiais.Tamsus fonas užima pusę paveikslo.Apačioje – mažai pastebimas peilis.Kas nužudė, tas jau spėjo pabėgti.Spengia baugi tyla, apima nerimą kelianti ramybė.Dar nėra nei policininkų, nei greitosios pagalbos.Nupiešiu galimą negailestingojo peilio trajektoriją.Gal pravers sekliams po dviejų šimtų dvidešimt dvejų metų?

Ak, tie dailininkai!Vietoj teptukų pamėgo aštrius įrankius.Serbė Marina Abramowicz sėdi ant dvokiančių kaulų krūvos.Peiliu gramdo nuo jų mėsos likučius.Šį performansą dainuodama ji atliko Venecijos bienalėje.Mano koliaže Marinos veidas veržiasi iš po tų kaulų.Šaukia, rėkia – stipri moteris su plačiai pražiota burna.Pabandykime kartu su ja spiegti, taip – stipriau, drasiau!Tegul bus sveikatingumo terapija pasiligojusiame pasaulyje.

„Hommage Lucio Fontana“.Paryžiuje, Modernaus meno muziejuje, Mačiau retrospektyvinę jo parodą.Iš pradžių stropiai tapęs figūras, vėliau pjaustė drobes peiliu.Nudažytą geltonai prakiurdė keliais vertikaliais mostais.Griebęs raudoną, paliko panašius aštrius pėdsakus.Dabar Fontana siejamas su prakiurdintais paveikslais.

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Radęs žurnale raudonojo reprodukciją, išsikerpu.Braukiu peiliu, kur turėtų būti plyšys.Reprodukcijoje atsiranda kiaurymė. Įterpiu keleivio figūrėlę.Nusigręžęs, prilipęs prie raudonai plieskiančio fono,Kaip jis jaučiasi akistatoje su raudonumu?

Kas pasakė, kad Cattelano instaliacijos akmuo, prislėgęs Parblokštą popiežių Joną Paulių, yra lengvas?Šalia antikinė skulptūra ištiesusi ranką Laiko plonytį siūlą – bandys pakelti meteoritą.Ar tai įmanoma? Laukime stebuklo…

Šioje salėje žioruoja didelis raudonas paveikslas.Kur iš jo pabėgo figūros? Po riksmų, spiegimo stojo tyla.Raudonumas – tarsi likučiai po gaisro.Tarsi kraujo bala iš Caravaggio, Davido, Abramowicz rankų.O gal tai Lucio Fontana sužalotasis raudonumas?Neatsakysiu jums vienareikšmiškai. Nepasakosiu to net kunigui, eidamas išpažinties…

Antroji salė

Jos centre – metalinė skulptūra.Pilkas aklas stalinietiško stiliaus namas.Beldžiuosi į duris, girdėti duslus bam, bam.Bokšto viršūnėje – mažas bronzinis žmogelis.Galva užversta į viršų. Nosis remiasi į lubas.Trūksta oro, ankšta. Skulptūros vieta gal kur nors sankryžoje, Prie tilto, ant tilto, po tiltu?Parko prošvaistėjeBalandžiai turės parodyti išradingumą,Kad nutūptų ant ilgos metalinės nosies – adatos…

Paskirose pastelėse – veidai iš praeities.Jų lūpose nežaidžia Monos Lizos šypsena.Tylintys, kenčiantys, suskilinėję, įrėminti –Tik tiek jiems duota erdvės, Tiek vietos atodūsiui…

O čia štai jaunuolio nuotrauka.Veidas, slepiamas kaukės, prigludęs prie žemės.Šalia – daug panašių žuvusių brolių ir seserų.Vargonai derinami gedulo mišioms…

Trečioji salė

Ant sienos – pypkės reljefas,Gretinamas su garsiąja Magritte’o pypke.Tiltas tarp fikcijos ir tikrovės.Tarp dviejų tiesų:C’est ne pas le Pipe/C’est le Pipe.

Baltam rėme tarsi nulieta iš aukso švyti raidė E.Jau ne kartą klausta, ar tai pavardės pradžia?

Didelis juodas paveikslas. Paviršius šiurkštus.Daug juodų atspalvių, reljefinių kaskadų.Po juoda spalva tūno kačiukas.Nebijokite, mano kačiukas sotus, laimingas.Jau girdžiu šnabždesį – primena Malevičių, Pollocką.Visi jaučiasi žinovai, rimtai nusimanantys…

Medinė lentelė su dviem vos matomais žodžiaisCharlie Hebdo.Dvylika raidžių, kiekvienoje įstrigę po kulką.Tądien Paryžiuje per išpuolį redakcijojeŽuvusiųjų buvo dvylika.

Ketvirtoji salė

Sacrament – baltas paveikslas.Tarsi žydinčios vyšnios. Tarsi vestuvių stalas.Nėra jokio silueto, atpažįstamų daiktų.Nelaukite, kad vesčiau jus, paėmęs už rankos.

Prieš akis – žalsvų atspalvių gelmė,Primenanti paslaptingą povandeninį pasaulį.Stipri srovė sukasi, veržiasi, plūsta…Palieku jus vienus „po vandeniu“ be jokių nuorodų.Mėlynumo intensyvumas čia neaprėpiamas.Lengvumo virpėjimas.

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Penktoji salė

Ant kaladės sėdi medinis žmogelis.Jo galva sukasi į kairę, į dešinę.Nosis ilga, nenudailinta kaip vaikiškose knygose.Liemuo – medinė dėžutė. Durelėms atsidarius, Viduje pamatome japonišką indelį iš medžio.Tas nenuorama nepastebimai klaidžioja po salę.

Po dešinei – naujausi paveikslai akrilo technika.Kuklios geometrinės formos Be ornamentų, be žodžių, be veidų.

Miniatiūrų ciklas pilkai įrėmintas.1979-ieji Lepšių kaime. Seklyčioje prie lango tapau.Mama stebi tylėdama. Paskui sako:„Tokie maži vaizdeliai. Akis sugadinsi, eik miegoti…“Popierinis žmogelis, laiškas.Skaitytojas, siūlas, pypkė.Kopėčios, ąsotis, plaktukas, paukščiai… Jų sparnai ir kojytės, supintos į kasą.

Girdžiu uvertiūrą prie didelių paveikslų. Dirigentas Jakubas Chrenowiczius gestais ir batutaKviečia kai kuriuos spalvų niuansus išsiveržti į priekį.Tuos, kurie iki šiol šmėžavo, lįsdami į akis, Nutildo ir stumia į paveikslo gilumą…

Paskutinis parodoje – koliažas „Mirtis“.Kambario fragmentas, medinės

sienos su trim langais.Ant ilgo suolo – antikinis nuogas kūnas.Jo veidas paslėptas po neišlukštentų pupelių krūva.Tas kambarys man gerai žinomas – Mama ten kepdavo kvapnią naminę duoną.Dabar smuikininkas Dariuszas Dega Prie paveikslo atlieka sonatą En Fa Mineur.Vietoj žodžių skamba muzika. Taip reikėjo iš pat pradžių…

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Įeini į pustuštes, kiek pritemdytas arba nepritemdy-tas kokio nors šiuolaikinio meno centro ar kokios

nors šiuolaikinio meno galerijos erdves ir girdi, kaip sklinda vienišas kompiuterinis ar video balsas (galeri-jos erdvių akustika jį paverčia dar labiau vaiduokliš-ku). Kokiame nors ekrane kažkas rodoma, kur nors nežinia kodėl liūdi koks nors vienišas objektas, dar kitoje vietoje padėtas paaiškinamasis tekstukas, iš ku-rio niekas nepaaiškėja... Ne kartą teko girdėti būtent tokius vyresnės kartos dailinink(i)ų atsiliepimus apie tą „nesuprantamą šiuolaikinį meną“.

Tačiau man visa tai kelia teigiamas asociacijas, siejasi su jauduliu, kurį (kadaise) patirdavau, įžengęs į tokią „pustuštę“ parodą. Toji „tuštuma“ ir „nesuprantamu-mas“ kaip tik būdavo netušti ir suprantami (prasmė veikiau pajuntama negu logiškai išmąstoma). Gaila, ta-čiau tokį jausmą esu patyręs jau senokai. Seniau buvo geriau... (Juokauju.)

Neteigiu, kad Krunglevičiaus paroda sukėlė būtent tokį efektą, tačiau šiuolaikinio meno „tuščiose“ erdvėse kadaise patirtą „jaudulį“ tikrai priminė.

Šita įžanga apie specifinę šiuolaikinio meno parodos atmosferą, ypatingą jos nuotaiką susijusi su įvaizdžiu. Tie-sa, tai nėra tiesioginis Krunglevičiaus domėjimosi objek-tas, veikiau latentinis lygmuo. Kita vertus, atmosfera, nuo-taika, ko gero, pagrindinis šios parodos „cementas“.

Kęstutis ŠAPOKA

sAVIAPgAulĖs JAuDulysigno KrunglevičiauS paroda „vartų“ galerijoje

Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos–10-ojo de-šimtmečio pradžios ne tik šiuolaikinio, bet ir, ko gero, viso meno įvaizdis gerokai pakito, pasislinko konjunk-tūros pusėn. Kitaip tariant, šios sąvokos pamušalas tapo labiau biurokratinis negu estetinis. Tai nėra koks nors itin baisus dalykas, tačiau pajusti jaudulį, pažado, paslapties dvelktelėjimą šiuolaikinio (kaip ir bet kurio kito) meno parodoje pasidarė sunkoka.

Kalbant konkrečiai apie Krunglevičiaus parodos nuotaiką arba atmosferą, tai ji sukuriama sąmoningai, bet kartu atsiranda natūraliai, nes menininkas dar tikrai tiki tuo, ką daro. (Nors ir keista kalbėti apie parodos, kurioje dominuoja nužmogintos skaitmeninės medi-jos, „nuotaiką“.)

Konjunktūra vos jaučiama (žinoma, tai, kad paroda rengiama „Vartuose“, jau savaime suteikia salstelėjusį „prestižo“ prieskonį), kitaip tariant, ji daugmaž sėkmin-gai neutralizuojama. Nesikasama po meno (sistemos) pamatais, dirbama taip, lyg menas vis dar būtų vienti-sas, universalus, turėtų prasmę, vis dar galėtų pasakyti šį tą įdomaus. Žinoma, tai tik iliuzija, saviapgaulė, tačiau kai kuriama nuoširdžiai ir profesionaliai, kaip tą daro Krunglevičius, žiūrėk, ima ir (kuriam laikui) įtikina.

Autorius tyrinėja sąmonės ir technologijų santy-kį, svarsto, kaip technologijos veikia sąmonę, kaip ją pratęsia, kaip sąmonė tampa technologija, o techno-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

logija – sąmone. Žaidžia percepcijos ir suvokimo kon-ceptais. Tačiau technologinis lygmuo čia nėra agresy-vus, priešiškas, veikiau subjektyvus, minkštas tarsi pats natūraliai tampantis sąmone, jos tęsiniu arba įtraukian-tis sąmonę į savo blyškų spindėjimą, tūrį, takumą. Čia iš dalies svarbi šizofrenijos kaip „skilusios“ arba prie-šingai – „takios“, alternatyvios sąmonės koncepcija, iš čia Krunglevičius semiasi susvetimėjimo su pačiu savi-mi, susidvejinimo, susitrejinimo ir t. t. idėjų. Tai susi-ję ir su futurologiniu diskursu, kino filmų – „Soliario“, „Kosminės odisėjos“ įspūdžiais ir t. t. Ne veltui parodos pristatyme rašoma, kad Krunglevičius generuoja nuo-latinio nerimo erdvę, būseną.

Parodą galima apibūdinti kaip minimalistinę, beformę (formless), bet ne formalistinę, skulptūrą. Skulptūra čia ne fizinis objektas, bet erdvė, šviesos, garso ir juos apipavidalinančios koncepcijos tūris, nuolat kintanti „apimtis“. Socioestetinė, technolo-ginė Krunglevičiaus kūrybos problematika artima Tomo Martišauskio „skulptūros“, „erdvės“ koncepci-jai – čia skulptūrinis objektas konvertuojamas į para-lelines medijas, pavidalus, netgi garsus. Šiuo atžvilgiu Krunglevičius „takesnis“, nes tarsi muzikas atsispiria

nuo nematerialios subs-tancijos (garso, erdvės, ritminės tėkmės) ir tik po to jas „įvaizdina“, taip iki galo ir nematerializuo-damas. Fiziniai objektai jo instaliacijose irgi pa-klūsta dematerializacijos logikai, yra apčiuopiami labiau kaip įrankiai, kaip tarpininkai, turintys at-likti vieną ar kitą medijinę funkciją, tačiau nesiekian-tys tapti svarbiausiais, ma-terialiausiais pasakojimo sandais. Žinoma, minima-listinė tų objektų forma, sakykime, dizainas – irgi svarbi koncepcijos dalis.

Jų materialumas pabrėžiamas, tačiau kartu tampa dematerializavimo(si) metafora. Taigi Krunglevičius kuria dematerializuotą skulptūrą kaip skaitmeninę garsų erdvę su šviesos, prasmės atmosfera.

Autorius tyrinėja ne tiek formaliąją erdvės (sąmonės) pusę, kiek politinės ir egzistencinės erdvės konstravimo mechanizmus, bet jų nedekonstruoja, nekritikuoja, tie-siog kuria tam tikras menamas nuasmenintas politines ir egzistencines situacijas, apibendrintus (technologi-nės) jausenos modelius.

Menininkas instaliuoja kūrinius taip, kad jie veik-tų ir pavieniui, ir kartu, sudarydami foną, išreikšdami visumos idėją. Svarbus ir monochrominis parodos ko-das, kai, pavyzdžiui, baltoje patalpoje dar baltesne spal-va šviečia organinio stiklo stačiakampiai.

Mano galva, mažiausiai pavykęs, nes šiuolaikinio meno parodose gana įprastas, kūrinys „Nulis aido“ (2015 m.) – kištukas rozetėje su laidu, kuris baigiasi irgi kištuku. Tai jau iš tokios objektinių pokštų operos, kurią galima pava-dinti šiuolaikinio meno konjunktūrine karikatūra...

Paroda ypač įdomi kaip naujausios Krunglevičiaus kūrybos, socioestetinių jo interesų miniretrospektyva, sukalta profesionaliai ir argumentuotai.

Ignas KRUngLeVIčIUS. „Kieto kūno sandoris“. 2015. Videoinstaliacija

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Andrzejus Wajda, vienas iškiliausių šiandienos kino režisierių, šalia Lietuvos sienos, Suvalkuose,

neseniai atšventė 89-ąjį savo gimtadienį. Puikią gimta-dienio dovaną jam įteikė kitas žymus režisierius ir sinefi-las – amerikietis Martinas Scorsese, inicijavęs tebevyks-tantį didžiausią restauruotos lenkų kino klasikos, kurioje didelę dalį užima Wajdos filmai, turą po pasaulį.

Lietuvoje su lenkų kinu geriau susipažįstame per kasmetinę lenkų kino savaitę, o išsamią Wajdos kūry-bą kiek anksčiau pristatė šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys. 2014“. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre buvo rodomi pilnametražiai ir dokumentiniai jo filmai, o festivalio parodoje „Andrzej Wajda. Kaunas–Vilnius. 2014“ eksponuoti mažai žinomi režisieriaus tapybos darbai, sukurti pirmaisiais studijų metais, autoriniai skirtingų laikotarpių filmų plakatai, fotografijos iš fil-mavimo aikštelės.

Wajda nuo mažens domėjosi daile, 1946 m. pradėjo studijuoti Jano Matejkos vaizduojamųjų menų akade-mijoje, Tapybos fakultete, tačiau, pasak jo paties, nors ir labai norėjo būti tapytojas, kažin ar galėjo – šioje sri-tyje jam nesisekė atrasti asmeniško, individualaus sti-liaus. Suvokimas, kad nepavyks pasiekti tapybos aukš-tumų, paskatino ieškoti kitų raiškos būdų. Nusivylimą dailės studijomis kėlė „iš viršaus nuleidžiamos“ temos

tomas GENEVIČIUS

ANDRzEJAus WAJDOs KINAs – į PRAEITį žVElgIANTI DABARTIs

ir stiliai, visiškai prasilenkiantys su žiauriomis poka-rio realijomis. Po trejų metų studijų Krokuvos dailės akademijoje Wajda per atsitiktinumą pasirinko kiną – savaitiniame kino žurnale perskaitęs, kad neseniai ati-daryta Lodzės kino mokykla kviečia studentus, įstojo į kino režisūrą, tačiau tapybos niekada neatsisakė, tapo iki šiol. Kino mokykloje jis išmoko „kaip daryti kiną“, bet pats pabrėžia, kad jį kaip menininką suformavo dailės studijos. Pirmieji Wajdos filmai, paveikti italų neorealizmo, su Lenkijos kino tradicija turėjo mažai ką bendro ir pradėjo naują šalies kino etapą.

Wajda sako: „Kinas atsirado iš dviejų šaltinių – foto-grafijos ir tapybos. Antroji šaka – tapyba, labai greitai sunyko ir labai nedaug kino kūrėjų vis dar atstovauja šiai – vaizduojamųjų menų – tradicijai.“1 Lenkų kino meistras yra vienas iš tokių, tą liudija ne tik simbolisti-nės jo kadrų kompozicijos, filmų mizanscenos, bet pa-tvirtina ir jo kūrybos paroda Kaune.

Kartu su retai rodomais Wajdos filmais, tokiais kaip „Mirusi klasė“ (Umarła klasa. Seans T. Kantora, 1976) Vilniuje ir Kaune buvo galima pamatyti ir naujausią Wajdos darbą „Valensa. Vilties žmogus“ (Wałęsa. Czło-wiek z nadziei, 2013). Kartu su „Žmogumi iš marmuro“ (Człowiek z marmuru, 1976) ir „Žmogumi iš geležies“ (Człowiek z żelaza, 1981) jis sudaro ir užbaigia kino trilogiją, nagrinėjančią komunistinės Lenkijos etapus (1950–1989) – nuo vėlyvojo stalinmečio iki Solidarność.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Filmo „Valensa. Vilties žmogus“ naratyvinė struktū-ra panaši į kitų trilogijos dalių: žurnalistė rengia repor-tažą apie pagrindinį filmo herojų ir tyrinėdama jo vei-klą atskleidžia svarbius to meto įvykius, politinę padėtį, žmonių kasdienybę. Šio filmo pagrindiniai veikėjai yra realūs, tai biografinė juosta: garsi Vakarų žurnalistė Oriana Fallaci (akt. Maria Rosaria Omaggio) kalbina Lechą Valensą (akt. Robertas Więckiewiczius) ir tokiu būdu retrospektyviai, chronologiškai atkuriami praei-ties įvykiai. Atskaitos taškas – 1970 m. Gdanske įvykęs laivų statyklos darbininkų protestas, kurį valdžia nu-malšino tankais ir praliejo nekaltų žmonių kraują. Tuo metu išryškėja Valensos – paprasto elektriko – gebėji-mas diplomatiškai spręsti sociopolitines problemas.

Istorinis laikotarpis – stagnacija ir vėlyvasis sovie-tmetis – įtaigiai perteikiamas, pasitelkus buities detales, pavyzdžiui, nemažai epizodų vyksta virtuvėje ar valgo-majame, garso takeliui panaudota to meto alternatyvi (postpunk stiliaus) lenkų muzika, niūrių nuotaikų ir puoselėjamų vilčių, maišto prieš komunistų valdžią vaizdus papildo komentaras – įvykius liudija dalyviai.

Archyvinė doku-mentinė medžiaga montuojama su ins-cenizuotais kadrais kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, tai svarbus retrospekty-vinio pasakojimo ele-mentas, patvirtinantis įvykių autentiškumą, suteikiantis jiems realistinį pagrindą. Pirmajame filme – „Žmogus iš marmu-ro“ – slaptą archyvinę medžiagą (ji buvo su-kurta paties Wajdos, nes kronikos tokių dalykų nefiksuodavo) į dienos šviesą „iš-traukia“ filmo herojė

– kino studentė Agnieszka (akt. Krystyna Janda). Tai tampa kliūtimi baigti diplominį darbą – dokumentinį filmą apie trumpai „sužibėjusį“ 6-ojo dešimtmečio he-rojų, mūrininką stachanovietį, kuris iš darbininkų va-dovybės pareikalavo savo teisių (nesuvokiamas dalykas tais laikais, nes visi turėjo dirbti „iš idėjos“) ir dingo be žinios. Po penkerių metų sukurtame „Žmoguje iš ge-ležies“ ši istorija ir jos pasakojimo būdas iš dalies pra-tęsiami: kai kurie veikėjai yra tie patys, grįžtama ten, kur baigėsi pirmoji istorija, tačiau filmo tema ir sovieti-nės valdžios kritikos įrankiu tampa jau ne praeitis, bet esamasis laikas – Gdansko darbininkų protestai, besi-buriantis Solidarność. Pagrindinį veikėją – protestams vadovaujantį laivų gamyklos darbininką – režisierius pavaizdavo, dabar jau akivaizdu, remdamasis Lecho Wałęsos biografijos detalėmis. „Žmoguje iš geležies“ dokumentinė medžiaga (tuose kadruose pasirodo ir Wałęsa) įsilieja į vaidybines scenas. Archyvais, kuriais paremtas pasakojimas, kaip ir anksčiau disponuoja patys filmo veikėjai, tačiau šįkart viskas vyksta kitaip, veikiant beveik priešingoms aplinkybėms negu anks-

Andrzej WAJDA. „Valensa. Vilties žmogus“. Filmo kadras. Lechas Valensa – Robertas Więckiewiczius

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

tesniame filme. Tad šios trilogijos filmai – tai atskiros istorijos, kurios ne pratęsia, bet papildo viena kitą, tuos pačius įvykius parodydamos naujoje šviesoje. O retrospektyvumas, grindžiamas archyvų, reportažų, kronikų įtraukimu į siužetą, kiekviename filme at-skleidžiamas vis kitaip.

Juostoje „Valensa. Vilties žmogus“ archyvinė me-džiaga parodoma objektyviu rakursu – prikeliama nau-jam gyvenimui, įgauna naują prasmę. Režisierius „įme-ta“ ją į Valensos atsiminimų epicentrą, ji nėra matoma nė vienam filmo veikėjui, nes jie patys yra tos istorijos dalyviai. Archyvinės medžiagos derinys su vaidybine ne tik stiprina įvykių autentiškumą, kuria įtampą ir re-alumo įspūdį, bet ir užtikrina pašėlusią dinamiką, jau-natvišką nenustygstantį ritmą. Atskleidžiamas veržlus, sunkiai nuspėjamas pagrindinio herojaus (jį meistriš-kai suvaidino Więckiewiczius) charakteris, užsispyri-mas, valia, leidę jam pasiekti likimo lemtą tikslą.

Filmuodamas „Žmogų iš marmuro“, Wajda dalyvavo avangardinio teatro režisieriaus ir dailininko Tadeuszo Kantoro (1915–1990) „Mirusios klasės“ (Umarła klasa) premjeroje Krokuvoje. Spektaklis vyko Krzysztofory rūmų rūsyje, kur Kantoras su savo įkurta teatro trupe Cricot 2 buvo atgaivinęs avangardinio meno veiklą, vykusią čia tarpukariu. Spektaklis Wajdą taip stipriai paveikė, kad nusprendė jį nufilmuoti, nors niekada anksčiau to nedarydavęs – būdamas ne tik kino, bet ir teatro režisierius, puikiai žinojo, kad nufilmuotas spektaklis praranda dalį savo esmės, svarbiausia – ne-tenka gyvybės. Tačiau jo sumanymas buvo „ekranan perkelti jei ne visą spektaklį, tai bent jau Kantorą tame spektaklyje“.

Avangardisto Kantoro ieškojimai vedė į naujus, dar neišvaikščiotus meno plotus. Vienas iš tokių buvo „Mirties teatras“ ir 1975 m. jį apibrėžęs manifestas. Kantoro manymu, meno kūrinyje turėtų veikti „tik že-mesnės grandies realybė, skurdžiausi ir netekę savo ver-tės, niekam nereikalingi objektai“, atgyjantys tik akimir-kai, vieninteliam reikalingam gestui ar judesiui atlikti, tokie, kaip jo teatre, ypač spektaklyje „Mirusi klasė“, naudojami manekenai ar vaškinės figūros. Manifeste jis išplėtoja rašytojo Bruno Schulzo idėjas, o garsiausia-

me savo spektaklyje „Mirusi klasė“ varijuoja Stanisła-wo Ignacy Witkiewicziaus, Witoldo Gombrowicziaus kūrybos motyvais.

Parodyti „bent jau Kantorą tame spektaklyje“ Wajda norėjo ir galėjo visų pirma tiesiogiai, nes „Mirusios klasės“ autorius buvo ir vienas svarbiausių veikėjų: per spektaklį skliautuotame viduramžių rūsyje, kartu su mokykliniais suolais, manekenais ir į juos panašiais aktoriais stovėdavo ir viskam vadovaudavo pats Kan-toras. Kamera filme priartina tai, ką ne visada pama-tytų akis: kaip visu kūnu, rankų mostais, o kai kada tik veido išraiška režisierius nukreipia savo aktorių pasirodymą, sustabdo ar pritildo muzikinį foną (gro-teskiškas spektaklio leitmotyvas – tarpukario valsas „Françoise“). Filmas perteikia spektaklio atmosferą, jo fabulą ir dokumentuoja, kaip teatro režisierius čia pat formuoja ir stato, atgaivina mirties teatro seansą, kuris kaskart vis kitoks.

Wajda, kartais vadinantis save „kino Matejko“, yra sukūręs daugiau kaip pusšimtį filmų, kuriuose ryškus istorinis fonas, atskleidžiantis sudėtingiausius Lenki-jos ir Europos laikotarpius. Jo filmų herojai – neidea-lizuojamos, prieštaringos asmenybės, kurių likimas ir pašaukimas neretai sutampa su kitų – artimųjų ar tau-tos likimu. Wajdos kūriniai ne tik atspindėjo ir fiksavo gyvenamąjį laikotarpį, bet ir patys jį stipriai pakeitė. Apie savo bičiulį poetą Czesławą Miłoszą Wajda yra sakęs: „Jis buvo ne tik savo laikų metraštininkas, bet ir jų dalyvis, pakeitęs realybę.“ Tie žodžiai puikiai tinka ir jam pačiam. Išgyvenęs karą, artimųjų žūtį, kelias šalies okupacijas, Wajda savo darbais liudija, koks skausmin-gas praeities poveikis tiek individui, tiek visuomenei. Tačiau susirūpinimas dabartimi jo žvilgsnį kreipia dau-gelio pamirštos ar norimos pamiršti praeities pusėn. Net ir naujausi jo filmai nepaliauja stebinti nepaprastai meistrišku vizualumu ir dinamika, neblėstančiu atsi-davimu moralinėms vertybėms ir panieka tiems, kurie bando jas užgniaužti.

1 Andrzejaus Wajdos paskaita jo kino mokykloje. Prieiga internete: https://

www.youtube.com/watch?v=HLvYBaZhTeE

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Esu dailininkas, pagarbiai naudojantis natūra-lias medžiagas, tokias kaip vietinė mediena ar

akmuo, dirbu tradiciniais metodais ir technikomis. Nėra nieko laikino, kalbant apie akmenį. Kūrybos tikslas – pastovumas, nustelbiantis daugumą kitų motyvų. Marmuras, kurį naudoju, keitėsi šimtus mi-lijonų metų, bet išsaugojo fosilijų likučius, juos ban-dau reinkarnuoti, kad surasčiau naują egzistencijos reikšmę, slypinčią už manosios.

Atsisakęs ankstesnės estetikos, sugrįžau prie man artimesnės abstrakčios konstrukcijos. Forma kaip segmentas, paimtas iš tradicinių raštų ar kitų neat-siejamų folklorinių simbolių, yra perteikiama įspū-dingu dydžiu, o kaip grafinė sistema, ji atsiranda iš mano piešimo technikos.

Pats simbolis yra aptinkamas senovės indoeuropie-čių dekoratyviniuose motyvuose, aprėpiančiuose tiek vakarietišką, tiek rytietišką dangaus supratimą, natū-ralaus žemės ciklo vaizdavimą. Šie motyvai susiję su senaisiais mitiniais pasakojimais, kuriuos naujai inter-pretavau geometrinėje matricoje“, – sako skulptorius.

Fausto Sadausko skulptūros tiek iš akmens, tiek iš medžio perduoda amžinumo ir pastovumo idėją. Jo kūrybos būdas išskirtinis, pagrįstas taikumu, sava-rankiškumu, ramybe, patvarumu ir kokybe. Atverti medžiagos grožį padeda preciziškas, techniškai dis-

fAusTAs sADAusKAs: „NĖRA NIEKO lAIKINO“

ciplinuotas raižymas ir poliravimo įgūdžiai, – rašo australų kritikai.

Sadauskas gimė Melburne, 1959 m. gegužės 4 d. Jo tėvai – pokario Lietuvos pabėgėliai, 1948 m. įsikūrę Melburne. Domėjimąsi menu Faustas natūraliai per-ėmė iš motinos, kuri vidurinėje mokykloje dirbo dai-lės mokytoja, buvo gabi piešėja, ir iš tėvo – talentingo visų galų meistro. Prahran College of Advanced Edu-cation studijavo keramiką ir pasirenkamąją skulptūrą. Keramikos katedros dėmesys anuomet buvo sutelktas į organiškas formas, dvasines dzenbudizmo vertybes, rankų darbą ir natūralias struktūras. Ši patirtis įkvėpė dailininką artumo su gamta siekti ir savo darbuose.

Raižymo pomėgis, pagarba medžiagai irgi atėję iš šei-mos, iš tradicinės lietuviškos medžio drožybos. Melbur-no universitete įgijęs meno bakalauro laipsnį, pirmąkart nuvyko į Lietuvą. Kad sutvirtintų lietuviškas savo šaknis, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, Vilniaus dailės akademijoje – skulptūrą. Yra sukūręs ka-merinių skulptūrų, kūrinių viešosioms erdvėms.

Naujausia Fausto Sadausko skulptūra (žr. nuotrauką KB viršelyje) pastatyta Melburne (Victoria).

Pagal McClelland sculpture survey 2014parengė Greta PEČIULytĖ

„

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Ankstyvą balandžio 25-osios rytą kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad Nepalą ištiko

žemės drebėjimas, nusinešęs tūkstančius gyvybių. Su-pratęs, koks baisus tragedijos, nusiaubusios šalį, mas-tas, suskubau rašyti žinutes bičiuliams, gyvenantiems Katmandu slėnyje, vildamasis, gal žiauri nelaimė ap-lenkė jų namus. Tą akimirką nesumojau, kad Nepale, kur net įprastinėmis sąlygomis internetas pasiekiamas ne visuomet, po didžiulio žemės drebėjimo ryšys, ko gero, apskritai nutrūkęs. Dar ir dabar, praėjus nema-žai laiko po katastrofos, nežinau, ar žmonės, nuošir-džiai globoję mane, kai keliavau po šį nuostabų kraštą, nenukentėjo. Iki šiol viliuosi, gal vieną dieną rasiu ži-nutę, pranešančią, kad visi jie gyvi ir sveiki... Šis raši-nys tegul bus autoriaus pagarbos gestas seną ir be galo įdomią kultūrą išsaugojusio krašto žmonėms, radu-siems laiko ir noro supažindinti su ja vieną iš daugy-bės čia užklystančių svetimšalių, kurie po tos kelionės visada jaus paslaptingą šios žemės trauką, negalėdami ir nenorėdami jai atsispirti…

...Manojoje Azijos maršrutų „geografijoje“ Nepalas ir keletas kaimyninių Himalajų regiono šalių atsidūrė senokai, tačiau kelionę dėl įvairių aplinkybių vis tek-davo atidėti. Dingstimi prisiminti ilgokai puoselėtą, tačiau konkretesnės išraiškos taip ir neįgavusią svajo-nę netikėtai tapo pašnekesys, įvykęs per Tarptautinio PEN klubo kongresą Pietų Korėjoje. Kartu su būre-liu įvairiakalbių rašytojų apsilankiau viename iš seon

Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Almantas SAMALAVIČIUS

suTEMOs IR šVIEsA KATMANDu slĖNyJE

(dzen) budizmo vienuolynų Gyeongju apylinkėse, garsėjančiose architektūros paveldu ir gamtos gro-žiu. Žavėdamiesi aukštai kalnuose įsikūrusio budistų vienuolyno architektūra, dalijomės įspūdžiais, o pu-samžė ori moteris lyg pačios savęs, lyg kitų paklausė: įdomu, kodėl visi įsivaizduoja, kad Buda gimė Indijo-je... „Buda gimęs Lumbinyje, Nepalo žemėje...“ – pa-sakiau, norėdamas parodyti, kad šį bei tą žinau apie budizmo kultūrą ir geografiją. Pašnekovė nusišypsojo ir pajuokavo, kad klysta, pasirodo, ne visi. O aš pridū-riau jau senokai planuojantis apsilankyti Nepale, bet vis neištaikau progos. „Būtinai aplankykite mano šalį, o kai susiruošite, duokite žinią“, – paakino pašnekovė ir įteikė savo vizitinę kortelę. Pasirodo, kalbėjausi su nepaliete rašytoja, Katmandu Tribuvano universiteto profesore Suchama Acharya. Po trumpo spontaniš-ko pasikeitimo keliomis frazėmis buvo prabėgę dveji metai, kai susiruošiau kelionėn. Parašiau laiškelį pro-fesorei, nors nemaniau, kad ji prisimins epizodišką mudviejų pažintį.

Klydau – kaip ir buvo žadėjusi, Acharya maloniai mane pasitiko, supažindino su iškiliais Nepalo ra-šytojais. Sužinojusi, kad ketinu apsistoti viename iš gausybės svečių namų, susispietusių Katmandu se-namiestyje, atkalbėjo nuo šios minties, nes turistų pamėgtas rajonas labai kenčia nuo transporto spūs-čių ir triukšmo. Paklausęs jos patarimo, pasirinkau viešbutėlį ramesnėje slėnio vietoje – Patane, kuris laikomas atskiru miestu, tačiau nuo Nepalo sostinės

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

yra kone ranka pasiekiamas, o jo senamiestis grožiu ir simboliniu svoriu nė kiek nenusileidžia savo analo-gui Katmandu. Vos įsikraustęs į simpatišką, nedidelį viešbutuką Lalitpure, Patano centre, sulaukiau telefo-no skambučio. Asmuo prisistatė esąs Ramas Kumaras Panday’us, geografijos profesorius, dėstantis tame pa-čiame universitete kaip ir Acharya. Iš kolegės sužino-jęs, kokie mano apsilankymo Nepale tikslai, pasiūlė susitikti, kad aptartume architektūrinių pasižvalgymų po Katmandu slėnį maršrutus. Neprašyta pagalba nu-teikė maloniai – įsitikinau, kad kalbos apie nepaliečių svetingumą tikrai ne iš piršto laužtos. Žmonių, pasi-ryžusių keisti savo planus dėl nepažįstamo svetimša-lio, sutikau nemažai…

Tą pačią pavakarę vėsiame vestibiulyje manęs lū-kuriavo aukštas, ryškių, įsimintinų veido bruožų, tamsaus gymio vyriškis, iš pažiūros kokių septynias-dešimties metų amžiaus. Jo veidas pasirodė kažkur matytas. Neapsirikau – šį aštraus žvilgsnio nepalietį buvau sutikęs keliuose pasaulio rašytojų asociacijos kongresuose. Visada dėvėdavo tradicinius Nepalo

nevarų drabužius su galvos ap-dangalu, panašiu į pilotę. Man atrodė, kad tai nešnekus, per-nelyg išdidus, gal net arogan-tiškas rašytojas, artimiau ben-drauti nelinkęs žmogus. Bet dabar supratau, kad įspūdis, kurį susidariau per keletą su-sidūrimų su juo rašytojų kon-gresuose, buvo apgaulingas. Pratęsti pokalbį profesorius pasiūlė jo namuose, tik liepė nepamiršti žibintuvėlio, kurio prireiks sutemus. Sužinojau, o vėliau ir patyriau, kad daugelį šalies regionų, kaip ir Katman-du slėnio miestus, kamuoja chroniškas elektros energijos stygius, gyvenimas čia verda tik tol, kol nusileidžia saulė. Po gerų dvidešimties minučių

pėsčiomis pasiekėme profesoriaus namus atokiau nuo pagrindinės gatvės, tankiame gatvelių labirinte. Namai čia nėra numeruojami, net pagalvojau, kaipgi šiame sudėtingame gatvelių raizginyje susigaudo paš-tininkai? Iki šiol tuo stebiuosi, nors vėliau pats įsitiki-nau, kad viskas vyksta sklandžiai, – antai profesorius padėkojo gavęs paštu mano siuntinėlį iš Lietuvos, nors buvau užrašęs tik jo padiktuotą adresą: vardą ir pavardę, miesto ir rajono pavadinimą be jokio namo numerio ar pašto indekso...

Pasisėdėjimas prie arbatos puodelio, iš pradžių man atrodęs paprasčiausias mandagumo gestas, neti-kėtai tapo atviru, išsamiu keleto valandų pašnekesiu. Aptarėme gausybę temų, susijusių su nepaliečių kul-tūra, tradicijomis ir su šiandieninėmis problemomis. Paaiškėjo, kad mano pašnekovas – ne tik visoje šalyje pripažintas geografas, atsidėjęs savo šalies kalnų stu-dijoms, bet ir puikus japonų kultūros žinovas, para-šęs keletą knygų apie Japonijos ir Nepalo kultūrinius ryšius. Be to, jis – iškilus rašytojas, vadovaujantis ne-paliečių PEN centrui, paskelbęs įspūdingą kiekį įvai-

Durbaro aikštė. Katmandu

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

rių žanrų prozos ir literatūros istorijos kūrinių, tarp jų veikalą apie nepaliečių humorą. Tą įsimintiną vakarą Ramas Kumaras Panday’us panardino mane į seną, be galo turtingą Nepalo istoriją, išaiškino iš pažiūros keis-tą kultūrinę ir etninę sanklodą, nulemtą geografijos. Šalyje, išraižytoje ir padalytoje kalnų, sugyvena šimtas dvidešimt penkios etninės grupės, iš jų šešios nuo seno turėjo raštą ir literatūros tradiciją. Nepaliečių kalba yra tarsi lingua Franca, susiejanti visas skirtybes. Etninių šaknų įvairovė, skirtingos religinės tradicijos lėmė nu-sistebėtiną religinę Katmandu slėnio gyventojų toleran-ciją, specifinį sinkretizmą, būdingą nevarų budizmui. Profesorius pasakojo, kad visuomenėje giliai įsišakni-jusi kastų kultūra, aptarė šakijas (šventikus), tamraka-rus (metalo apdirbėjus), džiapus (žemdirbius).

Neslėpė esąs rojalistas, jį, kaip ir kitus, sukrėtė keis-tas, pribloškiantis, sunkiai paaiškinamas įvykis, išti-kęs karališkąją šeimą. 2001 m. birželio 1-osios vakarą, rūmuose vykstant pokyliui, sosto įpėdinis princas Di-pendra, apkvaitęs nuo alkoholio ir apimtas nesupran-tamai žiauraus įniršio, nušovė dešimt savo šeimos narių, tarp jų karalių Birendrą ir karalienę Aišvariją, tada nusišovė pats. Tuo nelaimės nesibaigė – per ka-rališkojo žudiko laidotuvių ritualą dramblys sutrypė nėščią moterį. Prietaringi nepaliečiai suvokė tai kaip paslaptingą ženklą, liudijantį, kad atėjo dinastijos val-dymo pabaiga. Šalis nugrimzdo į gilią krizę, iš kurios neišbrenda iki šiol. Pasipylė įvairios sąmokslo teori-jos – vieni spėliojo, kad prie žudynių nagus prikišo CŽV, kiti kaltino Indijos slaptąsias tarnybas, treti aiš-kino, esą įniršio priepuolį išprovokavo princui protą aptemdžiusi meilės istorija, kuriai nepritarę tėvai... Sklandė gandai ir apie vidines dinastijos intrigas, mat po šios tragedijos sostas atiteko karališkosios šeimos nariui, kuris žudynių vakarą praleido ne šeimos suei-goje, bet Pokaros mieste. Labiausiai glumino tai, kad kūnai buvo skubiai kremuoti, o rūmų dalis, kurioje įvy-ko žudynės, nugriauta, todėl viltis, kad šiurpus Gordijo mazgas kada nors bus išpainiotas, dingo visiems lai-kams. Monarchijos pamatai ėmė svyruoti. Bandymas įtvirtinti Nepale parlamentinę demokratiją buvo labai nesėkmingas – per penkerius metus žlugo net devynios

vyriausybės. Nesėkme baigėsi ir karaliaus Gyanendros mėginimas įtvirtinti diktatūrą – kilo masinis gyvento-jų pasipriešinimas, galiausiai atvedęs prie visiškai ne-tikėto monarchijos panaikinimo (tiesa, likę gyvi kara-liškosios dinastijos nariai iki šiol gyvena Katmandu, bet persikėlę į kitus specialiai jiems skirtus rūmus). Visa ta sumaištis lėmė triuškinamą maoistų pergalę per 2008-ųjų rinkimus.

Nepaisant radikalaus valdymo pokyčio, pozityvių poslinkių įvyko nedaug. Šalis kenčia nuo korupcijos, valdžios neprofesionalumo, apatijos, protekcionizmo, kitų ydų, būdingų nebrandžioms demokratijoms... Jo-kia paslaptis, kad Nepalas ištisus šimtmečius buvo izo-liuotas nuo Vakarų, atsivėrė tik po Antrojo pasaulinio karo, tad čia demokratijos daigai ėmė kaltis labai vėlai. Svarstydamas apie nesėkmingo šalies valdymo prie-žastis, profesorius Ramas Kumaras Panday’us vylėsi, kad pastaraisiais metais ore sklandanti idėja rekons-truoti Nepalo monarchiją ilgainiui įgis konkretesnę formą. Pasak jo, tuo labai domisi Indija, suinteresuo-ta kaimyninės šalies stabilumu, ypač kai taip sparčiai auga Kinijos galia. Panday’aus manymu, atkūrusi monarchiją, šalis lengviau susidorotų su korupcija, plačiai išsikerojusia per pastaruosius keliolika metų, galbūt suvaldytų išrinktųjų godumą, kai siekiama iš užimamų postų per trumpiausią laiką išpešti kuo dau-giau asmeninės naudos, užkirstų kelią saviškių prote-gavimui, išspręstų galybę kitų painių problemų.

Profesorius svarstė, kad Nepalas, turintis didžiausią vandens kiekį visoje Azijoje, puikiausiai galėtų plėto-ti hidroenergetiką, bet dėl valdžios neveiklumo yra priverstas kęsti nuolatinį elektros energijos stygių... Apgailestavo, kad Nepalo žmonės, išvykstantys dirbti į kitas Azijos šalis, praranda būstus, tampa apsukrių finansinių verteivų, net prekybos žmonėmis aukomis, grįžta paliegę ir dar labiau nuskurdę, o valdžia abejingai stebi šį nevaldomą procesą, iš kurio pelnosi šešėlinės struktūros. Negailėjo kandžių žodžių, kalbėdamas apie akademinės kultūros slenksčius. Jam atgrasus kolegų bailumas ir prisitaikėliškumas, nenoras kelti viešumon visuomenės skaudulių ir ieškoti nacionalinio masto sprendimų. Nerimą kelia ir tai, kad šalies švietimo „re-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

formatoriai“ neturi originalių idėjų, tiesiog baugščiai dairosi į Vakarų institucijas, stačia galva įgyvendindami visus patarimus, nors jie ne tik sunkiai pritaikomi, bet ir žalingi šaliai, kurios specifinė geografinė ir etninė san-kloda reikalauja nestandartinių toliaregiškų sprendimų.

Po trečio ar ketvirto arbatos puodelio susizgribau, kad saulė jau seniai nusileidusi. Siauromis gatvelėmis lydėdamas mane viešbučio link, profesorius nepaleido iš rankų žibintuvėlio. Dešimtą valandą vakaro visi kvar-talai skendėjo visiškoje tamsoje, neapšviestose gatvėse net parduotuvių vitrinos priminė aklinai juodas skyles. Atsisveikindami sutarėme rytą papusryčiauti nedidelė-

je arbatinėje, kur, pasak profesoriaus, prieš imdamasis dienos darbų, jis nuolat susitin-ka su keletu artimesnių bičiulių.

Kitą rytą vienoje iš nedidelių, pabrėžtinai neišvaizdžių Patano arbatinių, įsikūrusių ties transporto žiedu, pusryčiavome trise. Vaišinomės balinta arbata, bandelėmis ir blyneliais, kuriuos nepaliečiai vadina bara. Supratau, kad tokie pusryčiai yra vienas iš ritualų, kuriais profesorius Panday’us ir jo bičiuliai suteikia stabilumo savo kasdieny-bei... Nepaisant daugiau negu kuklaus inter-jero – nutrintų sienų, senų stalų su nusilu-pusiais dažais, suklypusių kėdžių, arbatinės virtuvė buvo nepriekaištinga. Kai atvykau, profesorius su docentu Kishoru Vajra Vajra-charya, gurkšnodami arbatą, jau buvo spėję perskaityti rytinį laikraštį, aptarti ne tik savo reikalus, bet ir išrinkti vietas, kurias turėčiau aplankyti pirmiausia. Kishorą pristatė kaip puikų Nepalo budizmo žinovą, kilusį iš senos nevarų šeimos, praktikuojančios mahajanos budizmą. Vėliau įsitikinau, kad budizmo kul-tūra Katmandu slėnyje esmingai skiriasi nuo kitų Azijos vietų, kuriose esu buvęs. Iš pra-džių stebėjausi, kodėl daugybė bahal – taip nepaliečiai vadina vienuolynus – yra ap-leisti, praradę sakralinę funkciją, pavers-ti gyvenamaisiais būstais. Mano bičiuliai pasakojo, kad religinių studijų įkarštis nu-

slopo, išmirus jų tėvų kartai, kurios atstovai dar kuo puikiausiai valdė sanskritą. Ilgainiui kai kurių savo funkcijų neteko ir vienuolynai, kadaise buvę religi-nės išminties ir studijų centrais. Be to, skirtingai negu kitose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Indijoje, budizmo ir hinduizmo tradicijos čia taip glaudžiai susipynusios tarpusavyje, kad yra sunkiai atskiriamos, kaip, beje, ir šventyklos. Tad apie Nepalo kultūrą rašančių auto-rių liudijimai, kokie harmoningi ryšiai čia nusistovėję tarp religijų, tikrai nėra prasimanymas.

Kishoras kilęs iš budistų šventiko šeimos. Prie-šingai negu Siamo, Birmos, Laoso, kitų taravados

Thamadi aikštė Baktapure

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

budizmo šalių vienuoliai, nevarų vie-nuolynų bendruomenės (bahal) nariai, vadinami Sakya arba Vajracharya, gali vesti ir susilaukti palikuonių. Esminė sąlyga, norint gauti įšventinimą, yra reikalavimas, kad berniuko tėvas būtų Sakya arba Vajracharya, kitaip tariant, narystė vienuolyno bendruomenėje yra paveldima. Katmandu slėnio budizmas (priskiriamas mahajanai ir tibetietiš-kajai budizmo atmainai vadžrajanai) neturi nei celibato, nei vienuolyno, su-prantamo kaip bendruomenės narių rezidencija. Sulaukę tam tikro amžiaus berniukai atlieka keturias dienas trun-kantį iniciacijos ritualą, gauna dana (religines dovanas) ir įsilieja į ben-druomenę, kuri praktikuoja meditaciją, magiškas formules (tantras), mistines diagramas (mandalas) ir t. t. Visa tai, beje, įmanoma perimti tik iš tantrinių meistrų... Tokios vienuolių bendruomenės Patane gana gausios, jų yra daugiau kaip pusantro šimto, bet kituose slėnio miestuose – Katmandu ar Baktapure jų beveik neaptiksi. Kishoras didžiuodamasis pasakojo man apie savo šeimos tradi-ciją. Jo tėvas – šventikas, gavęs aukščiausius religinius įšventinimus. Šis Sakya nusipelnė retos teisės nenu-siimti galvos apdangalo karaliaus akivaizdoje, galėjo sveikintis su monarchu, vos palenkdamas galvą. To-kia privilegija suteikiama tik labiausiai vertinamiems šventikų luomo atstovams.

Kita vertus, šventikų vaidmuo Nepale niekada nebu-vo toks reikšmingas kaip kitose budizmo šalyse, jų įtaka tiek valdovams, tiek tikintiesiems gerokai mažesnė. Iš esmės jų užduotis – saugoti tradiciją. Netgi kai statomos naujos šventyklos, nevalia daryti jokių patobulinimų, kitaip tariant, reformuoti tradicijos. Šventikų darbas yra prižiūrėti, kad statytojai skrupulingai laikytųsi senųjų šventyklų pavidalo, nenukrypdami nuo kanono. Kad ir ką sakytų įvairių „modernizacijų“ adeptai, toks konser-vatyvus požiūris leido išsaugoti archajines statybos, de-koro ir simbolizmo tradicijas.

Tibetiečiai Pataną vadina Ye-Rang, tai reiškia „pati amžinybė“. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, prancūzas Ro-naldas M. Bernier, Azijos meno žinovas, teigia, kad šis Katmandu slėnio perlas „gali laikyti save seniausiu pa-saulyje budistų miestu, išsaugojusiu budistinį charakterį“. Mažomis painiomis gatvelėmis, lydimas nevarų Sakya klano palikuonio, pasišovusio parodyti man įstabiausias Patano šventyklas, patraukiau senosios Durbaro aikštės link. XII a. pastatyta Kva Bahal (Aukso šventykla) laiko-ma vienu didžiausių Patano pasididžiavimų, be to, ji yra vienas iš nedaugelio religinių kompleksų, išsaugojusių tiek savo paskirtį, tiek nepakitusią sakralinių statinių kaip visumos išvaizdą. Švenčiausia Kva Bahal vieta – triaukš-tis pastatas šventyklos viduje su vario lakštų stogu. Auk-so šventykloje meldžiamasi iki šiol, liturgines apeigas at-lieka įšventinimus gavęs dvylikametis berniukas, kuriam talkina suaugęs asmuo. Kishoras pasakojo, kad tiek šioje, tiek kitose Patano šventyklose bendruomenės nariai at-lieka pareigas, keisdamiesi kas mėnesį. Asmuo, atsisakęs atlikti liturginius patarnavimus jam skirtu metu, neten-ka teisės būti vadžrajana šventikų luomo nariu... Beje, skirtingai negu kitos budistų vienuolijos, ši nereikalauja gyventi šventyklos komplekse.

Durbaro aikštė. Patanas

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Patano Durbaras (taip Katmandu slėnyje vadina-mas miesto centras su pagrindinėmis aikštėmis, šven-tyklomis, valdovų rezidencijomis) užima kvapą net žmogui, mačiusiam ne vieną Azijos budizmo kom-pleksą. Kad ir kaip keista, turistų čia labai nedaug.

Karališkuosius rūmus pradėta statyti XIV a., bet da-bartinis jų pavidalas veikiausiai yra XVII a. palikimas. Manoma, kad tai seniausi rūmai iš visų kompleksų, išli-kusių trijuose didžiausiuose slėnio miestuose – Katman-du, Baktapure ir Patane. Nepalo „politinėje“ geografijoje rūmai prarado turėtą reikšmę, kai susivienijo trys kadai-se atskiros karalystės, tačiau architektūrinį jų grožį pavy-ko išsaugoti. Su Kishoru aplankęs gerą tuziną budistinių šventyklų, pajutau nenumaldomą norą vėl grįžti čia. Nors praleidau nemažai laiko analogiškoje aikštėje Katmandu, pripažįstu – Patano Durbaras apdovanotas neprilygsta-ma estetine ir sakraline magija. Kishoras sako, kad visų slėnio miestų šventyklos pastatytos išimtinai iš vietinių medžiagų. Akmens plytos ilgis – apie du trečdalius me-tro. Akis užkliūva už grindinio, kurio plytos ne rusvos, o pilkos, tokia spalva vyrauja ir Baktapure.

Viena iš Patano architektūrinių ir sakralinių įžy-mybių – Mahabuddha, dar vadinama Tūkstančio Budų šventykla, pastatyta baigiantis XVI a. Su nepaliečių sa-kralinės architektūros tradicija ji menkai susijusi, tačiau ši indiškos stilistikos šventykla yra vienas įspūdingiau-sių budizmo paminklų Katmandu slėnyje. Šventyklos kiemas toks mažas, kad nelengva akimis aprėpti į viršų kylančių statinių siluetus, užtat kiekvienas Budos relje-fas plytose „įskaitomas“ taip aiškiai, tarsi vaikščiotum po begalinę paveikslų galeriją, kur varijuojama tomis pačio-mis ir sykiu skirtingomis temomis.

Pėsčiomis apėję Patano senamiestį, senu sausakimšu autobusiuku riedame į Kirtipurą. Nuo aukšto kalno, ku-rio viršūnėje stūkso XVI a. stupa, atsiveria puikus pano-raminis Katmandu slėnio vaizdas. Kishoras parodė ryš-kiai matomą, pusmėnulio formos statinį apačioje – tai Tribuvano universitetas. Kai nusileidžiame žemyn, kad pamatyčiau, kaip gyvena nevarų šventiko šeima, Kisho-ras supažindina mane su savo „relikvijoriumi“...

...Nuo Patano iki Katmandu – vos pusvalandis pėsčiomis, nors keliai užkimšti motociklų, zuja kitos

transporto priemonės. Sostinės Durbare šventyklų ir valdovų rūmų stogus aptūpę tūkstančiai balan-džių. Kol žioplinėjau, prisistatė gana įkyrus „gidas“. Niekaip negalėdamas jo atsikratyti, nusileidau, bet išsiderėjau, kad būsiu „kankinamas“ tik pusdie-nį. Netrukus man jau buvo gėda dėl tokio įtaraus arogantiškumo – paaiškėjo, kad paslaugas pasiūlęs nepalietis yra puikus savo srities žinovas. Pirmiau-sia mudu apžiūrėjome religinius statinius, kuriuos ano amžiaus 7-ajame dešimtmetyje buvo „nusavi-nę“ hipiai. Tūkstančiai jaunų žmonių per Europą ir Turkiją leisdavosi į ilgą kelionę po mistinius Rytus, žavinčius išmintimi ir viliojančius hašišu, neva pa-dedančiu tą išmintį perprasti... Baltais drabužiais apsirėdę hipiai čia rūkydavo „žolę“, įsivaizduodami, kad jau „persiėmė“ jiems tokio patrauklaus, paslap-tingo „rytietiško“ gyvenimo filosofija... Vakariečių bohemai padarė galą vienas Nepalo karalius, Rytų kultūros „fanus“ išvijęs už šventyklų slenksčio...

Tarsi visai atsitiktinai atsidūrėme šalia triaukščių Durbaro aikštės rūmų, kuriuose jau du šimtmečius gyvena Kumari devi – viena labiausiai šalyje garbi-namų dieviškųjų būtybių. Įėjimą į deivės rūmus bu-driai sergsti simbolinės akmeninės statulos ir gyvi sargai, prižiūrintys, kad retai pasirodančios deivės šiukštu negalėtų nufotografuoti nei vietiniai, nei turistai. Nė vienoje kaimyninėje šalyje nėra tokio keisto dievybės kulto. Kumari devi – būsimoji dei-vė išrenkama iš mažų, vos penkerių metų sulauku-sių mergaičių, svarbiausia, kad pretendentė nebūtų praliejusi nė lašelio kraujo. Kruopščiai tą išsiaiškinti pavesta astrologams ir šventikams. Kai atliekami visi privalomi tyrimai ir ritualai, ji nugabenama į rūmus ir garbinama kaip deivė iki paauglystės. Iš esmės ji tampa rūmų kaline, kuriai leidžiama pasirodyti tik per didžiąsias religines ceremonijas, kai maldininkų minios užplūsta Durbaro aikštę ir alpsta, regėdamos dievybę, įsikūnijusią trapioje mažos mergaitės fi-gūrėlėje… Laikoma didžiule laime, jei rūmų kieme pavyksta nors akies krašteliu pamatyti deivę pro lan-

Tibetiečių stupa Boudos mieste

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

gą. Man pavyko. Gidas patyliukais šnibžtelėjo į ausį, kad tai didelės sėkmės ženklas. Trečiojo aukšto lange akimirką pasirodžiusi deivė pranyko taip pat neti-kėtai kaip ir atsirado, sukeldama kieme susirinkusių vietos gyventojų džiugų šurmulį...

Kumari devi išlaiko jos kulto garbintojai ir šven-tykloms priklausančių žemių gyventojai, aukojantys ryžius, druską, kitus maisto produktus ir pinigus. Kai deivė tampa paaugle, gavusi jai sukrautą solidų „kraitį“, ji grįžta į normalų gyvenimą. Sakoma, kad daugelio deivėmis buvusių mergaičių likimas klostosi labai nepavydėtinai, jų sukurtas šeimas persekioja ne-laimės. Matyt, grįžimas iš dievų pasaulio į žmogiškąjį turi savo kainą, kurią žino tik tos, kurios patyrė šią neįprastą transformaciją...

Už dvylikos kilometrų nuo Katmandu esantis Bak-tapuras – dar viena mano kelionės maršruto „stotelė“. Daugelio autorių manymu, tai viduramžiškiausias iš trijų didžiųjų Katmandu slėnio miestų. Tuo įsitikini, vos peržengęs vartus. Jis, nevarų kalba vadinamas Kha-pa, stebuklingai išvengė modernizacijos, skirtingai nuo

Patano ir Katmandu, jame nėra nei tokio intensyvaus eismo, nei pragariško triukšmo – rami provincijos miesto kasdieny-bės tėkmė. Čia nėra nei dide-lių viešbučių turistams, nei šiuolaikiškų prekybos centrų, tad keliautojams, ieškantiems, kur pasislėpti nuo globalizuo-tos masinės kultūros skersvė-jų, Baktapuras – tikra atgai-va. Gatvėmis jie gali klajoti ramiai, nesibaimindami, kad nuskęs besistumdančioje mi-nioje, kasdien užtvindančioje Katmandu, vidudienio ramy-bės nedrumsčia riaumojantys motociklai...

Nuo Baktapuro iki Nagarko-to kalnų – vos dešimt kilome-trų, tad keliauju ten, kad pasi-

grožėčiau Himalajų vaizdais, kurie rytą, prieš patekant saulei, atsiveria nuo aukštumų. Nuoširdus ir paslaugus vairuotojas, Patano turguje parūpinęs ajurvedinių vais-tų nuo visų ligų, kurios klastingai tyko keliautojų, ap-gyvendinęs mane viešbutėlyje Nagarkoto apylinkėse, nudardėjo savais keliais. Pro kambario langą išvydau kerinčią slėnio panoramą, o vakarop, nusileidus saulei, iš tolybių atsklido giedamų maldų aidas. Užmigau.

Kalnų viršūnėje atsidūriau prieš aušrą. Saulė kilo lėtai, didingai, vis sodriau nutvieksdama horizonte plytinčių Himalajų siluetą. Staiga tapo nepaprastai šviesu...

…Dabar, kai tą nuostabią žemę nusiaubė stichija, savo kelyje griaudama viską – šventyklas, vargšų lūš-nas ir karalių rūmus, kai viliuosi sulaukti, bet nesu-laukiu nė menkiausios žinutės iš savo bičiulių ir šiaip pažįstamų Nepale, kur tragedijos aukos vis dar ne-suskaičiuotos, kartais dingteli ir mintis, koks likimas ištiko Kumari devi, kurios vaikiškas veidas, trumpai šmėstelėjęs trečiojo rūmų aukšto lange, visiems lai-kams liko mano atminties saugykloje…

Karaliaus rūmai Patano Durbare Autoriaus nuotr.

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Įstatymas (1921 m.), reguliuojantis gydytojų teises, privilegijuojantis gydymą vaistais ir operacijomis,

ne tik kriminalizavo naujus „moralinės“ terapijos būdus, liko neišspręsta ir kita problema: negalėdami patogiai susisiekti su įteisintu gydytoju, žmonės buvo priversti kreiptis į felčerius ir vaistininkus, o šie, kad turėtų iš ko pragyventi, ėmė užmokestį. Tokią tikrovę pripažino 1926 m. kovo 23 d. įstatymas. Nors gydy-tojai reikalavo, kad felčeriams būtų leidžiama dirbti tiktai su įteisintų medikų priežiūra, įstatymas numatė jiems ir savarankiškos praktikos galimybę: „Medici-nos felčeriui, gyvenančiam toliau kaip aštuoni kilome-trai nuo vietos, kur yra gydytojas, apskrities gydytojas gali leisti daryti mažas kruvinas operacijas ir Sveikatos dept. taisyklėmis rašyti vaistus iš farmakopėjas „B“ są-rašo.“ Apskrities gydytojas buvo valstybės pareigūnas, vyriausiasis apskrities sveikatos reikalų tvarkytojas. O medikamentai buvo skirstomi pagal jų poveikį – pa-vojingiausi „A“ sąrašo vaistai. Šiaip ar taip, felčerius atskirti nuo gydytojų buvo sunku. Ir vieni, ir kiti ligas tiek diagnozavo, tiek gydė. 1926 m. felčerių įstatymas, tikriausiai papiktinęs daugelį gydytojų, atspindėjo re-alią padėtį: žmonėms buvo patogiau kreiptis į arčiau gyvenantį, pažįstamą felčerį ar vaistininką, negu bala-

Laikai ir žmonės

Kęstutis SKRUPSKELIS

gyDyTOJAI IR šuNDAKTARIAI, arba KAIP KŪRĖME VAlsTyBę*

* Tęsinys iš nr. 4. Pabaiga

dotis prastais keliais, ieškant svetimo gydytojo, kurio paslaugos brangesnės.

Neturėdami statistikos, negalime nustatyti šun-daktariavimo masto, ypač kad turintieji diplomus ir leidimus gydyti šundaktarystę suprato labai jau pla-čiai. Pavyzdžiui, 1922 m. Medicina rašė: „Šundaktarių Lietuvoje niekada netrūko. Prieš karą šundaktariavo kuopos felčeriai, kai kurie aptiekininkai (ypač kaimo), akušerės, kai kurie kunigai (homeopatai), kai kurios ge-raširdės dvarininkų žmonos ir t. t.“ Po karo padėtis dar pablogėjo, nes „priviso daug naujų aptiekų“, ne viena iš jų „panaši į silkių krautuvę, o ne aptieką“. Kaimo vais-tininkai, „neturėdami receptūros, verčiasi šundaktarys-te: duoda patarimų ligoniams pas save, dažnai lanko ligonius namuos, net daro operacijų“. To padariniai liūdni: „Gydytojams dažnai tenka matyti blogų pase-kmių jų gydymo, pav. neoperuotinos karcinomos, įsen-dintos įvairios ligos ir t. t.“ Autorius vėl mini plačiai pagarsėjusį Grubliauskį ir du Trakų apskrities šun-daktarius, kurie, „paėmę cukraus arba duonos gabalėlį ar vandens ir pakuždėję ant jų, duoda ligoniui“. 1

Tikriausiai tie du Trakų apskrities šundaktariai buvo apgavikai, nes uždarbiavo, išnaudodami žmo-nių tamsumą ir religingumą. Jie nepaisė 1921 m. sausį priimto įstatymo, todėl laikytini nusikaltėliais. Bet geraširdes dvarininkų žmonas sunkiau apšaukti

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

apgavikėmis. Atlyginimo jos tikriausiai nereikalau-davo, elementarius higienos ir medicinos dalykus aiškindavo žmonėms iš pareigos šviesti liaudį. Kai-muose higienos taisyklių mažai kas paisė, nesivalė dantų, nesiprausė, nevartojo muilo. Reikėjo kantriai diegti tai, kas po šimto metų atrodo savaime aišku.

Medicina, gydytojams skirtas profesinis žurnalas, daug rašė apie vaistus, medicinos procedūras, svei-katos priežiūrą, įstatymus. Amerikos lietuvių dakta-rų draugija 1921 m. JAV pradėjo leisti Gydytoją – tai sveikatos žurnalas eiliniams skaitytojams, pagrindinį dėmesį sutelkęs į higieną. Daug ir dažnai aiškinta, kad reikia gerti švarų vandenį, plauti rankas, kiekvienam šeimos nariui turėti atskirą dantų šepetuką, nepersi-valgyti. Netikintiems, kad viską tikrai reikėjo pradėti nuo pat pradžių, siūlau pasiskaityti kad ir Andriaus Graičiūno (A. L. Graičūnas, 1870–1952) straipsnį „Kodėl nelaiku turi mirti?“ Jam aišku, kad higiena yra bet kokios žmogiškosios gerovės pagrindas: „Medi-cinos mokslas […] skelbia žmonėms, kaip turime išsi-saugoti nelaiku mirties, išsiliuosuoti nuo skurdo, vargo, prietarų, amžino nedatekliaus; išsaugoti vaikus dorais, veikliais, sau ir žmonijai naudingais ir t. t. Kad tai pa-siekti, pirmiausiai susipažink su pamatiniais igienos dėsniais.“ Ir kokie tie dėsniai? „Gyvybę palaikyti būti-nai reikalingi: 1) oras, 2) vanduo, ir 3) maistas.“ 2 Oras ir vanduo turi būti neužteršti, o maistas – sveikas. Dar kreipiamas dėmesys į miegą, darbą ir pasilinksmini-mą, šie veiksniai kartais stiprina, o kartais – žaloja. Tiesa, Gydytojas taikytas Amerikos lietuviams, bet ir Lietuvoje pasirodydavo daug panašių straipsnių, va-dinasi, higienos reikalai buvo tarp aktualiausių. Apie sveiką gyvenseną daug rašė ir prezidento Kazio Gri-niaus redaguotoji Sveikata.

Tarp šundaktarių tikriausiai būta ne vien apga-vikų, bet ir geradarių. Pavyzdžiui, 1934 m. Medici-noje paminėta Konstantų dvaro „bajorė Šalkauskie-nė-Tichavičienė“. Sąraše ji – viena iš šešeto Šiaulių apskrities šundaktarių, duodančių savo pacientams „kažkokių lašų (užlašinus ant cukraus) ar homeopa-tiškų žirnelių“. Gal „Senis Gaubas“ ir „Senis latvys“ su dar trimis poniomis iš tikrųjų buvo uždarbiau-

jantys apgavikai, tačiau tikėtina, kad Šalkauskienė-Tichavičienė patarimus dvaro darbininkams dalijo iš geros širdies. Sunkiau vertinti Seinų apskrities Šlavantų klebono Jono Juodviršio veiklą. Į teismą jis patrauktas tris kartus. Pirmą kartą išteisintas, neįro-džius, kad už gydymą ir vaistus ima pinigus. Antrą kartą pripažintas kaltu „padaręs mastito inciziją“, bet nenubaustas, nes neįrodyta, kad už operaciją jam at-silyginta. Trečią kartą nubaustas lygtinai dviem sa-vaitėms paprasto kalėjimo, nes „traukęs dantį, ir po to pacientui atsiradę komplikacijų“.3

Kartu su Juodviršiu paminėti dar keturi šundakta-riai, visi po kelis kartus bausti, o Juozas Girdžiūnas, buvęs „karo sanitaras […], tiek žalingas, jog dėl jo Žei-melyje negalįs net med. gydytojas išgyventi“. Pateikusi šį „kenkėjų“ sąrašėlį, Medicina kreipėsi į „kolegas“, kad siųstų žinias apie visus jų apylinkėje „užsiiman-čius nelegalia medicinos praktika“, nes žurnalas pasi-ryžęs visus šundaktarius demaskuoti. Akivaizdu, kad šitaip renkant žinias, neįmanoma susidaryti tikslesnio vaizdo, juk, pavyzdžiui, Šiauliuose atsirado keli in-formatoriai, o kitose apskrityse – ne. Kadangi žinios nepatikrintos, sunku aferistus atskirti nuo keršto, in-trigų aukų, apskųstų, suvedinėjant sąskaitas.

Dvarininkė Šalkauskienė ar klebonas Juodviršis ti-krai galėjo būti geros valios žmonės, esamomis sąlygo-mis dirbantys naudingą darbą. Grubliauskis tikriausiai buvo psichinis ligonis, o gal ir politinių intrigų auka. Žinoma, netrūksta ir įtartino plauko svieto perėjūnų. 1930 m. gale taikos teisėjas 1000 Lt baudą skyrė kaž-kokiam Pr. Bitleriui, už nelegalią medicinos praktiką jau kelis kartus baustam Latvijoje. Skelbėsi esąs gydy-tojas, medicinos diplomą gavęs 1915 m. Dorpato uni-versitete. Turėjo pluoštą atestacijų, pasirašytų „įvairių SSSR valstybių atstovų, karininkų, popų, kunigų“, pro-fesorių, net gydytojų. Pasak Sveikatos departamento, Bitleris kilęs iš Skuodo ir baigęs tik pradžios mokyklą. 1931 m. kovo 31 d. Šiaulių apygardos teismas skyrė jam dar vieną 1500 Lt baudą.4 Kelis kartus minimas iš Rokiškio apskrities kilęs Viktoras Brinklis, 1918 ar 1919 m. mobilizuotas kaip karo gydytojas, bet iš ka-riuomenės atleistas, nes neturėjo reikiamų dokumen-

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

tų ir apie mediciną menkai nusimanė. Dabar, kauly-damas paskolos, jis aiškina, kad, važiuodamas į Kauną laikyti gydytojo egzaminų, įvykus autobuso avarijai, pametęs pinigus. 1935 m. pradžioje nubaustas 1000 Lt bauda, bet kitų metų gale vis dar bastėsi Kaune, pas „kolegas“ gydytojus prašinėdamas išmaldos.5 Medici-na paminėjo tik mažos dalies, gal kokių penkiasde-šimties šundaktarių pavardes, bet ir tie daugiausia smulkūs, bespalviai aferistai. Neatrodo, kad būtume turėję pasaulinio masto šarlatanų.

Oficialiai registruoti gydytojai šundaktariais laikė ir homeopatus. Lietuvoje tikrų homeopatų, Samuelio Hahnemmano (1755–1843) teorijos šalininkų, buvo nedaug, o pats terminas dažnai vartotas gerokai plates-ne prasme. 1928 m. Sveikata tvirtino, kad homeopatų gydytojų šalyje apskritai nesama, tokiu gydymu užsi-ima tik mėgėjai, yra vos kelios brošiūros, išleistos dar prieš karą, veikia dvi homeopatinės vaistinės, viena Biržuose, kita Kaune. Priminusi įstatymą, draudžiantį gydyti be Sveikatos departamento leidimo, Sveikata aiškino, kad homeopatiniai vaistai yra beverčiai, rimti gydytojai jų nepripažįsta.6

Tačiau ilgainiui atsirado bent keli diplomuoti ho-meopatai. 1928 m. pradžioje Medicina atkreipė dėme-sį į vieną „iš pradedančių viešai rodytis“ šundaktarių, kuris Lietuvos aide paskelbė: „Gydau homeopatiškais, gamtiškais ir saulės spindulių būdais.“ Vėliau sužino-me, kad tasai R. A. Mettas, dirbęs kantoriumi keliose evangelikų bažnyčiose, pradėjo verstis nelegalia me-dicinos praktika ir kažkur įsigijo gydytojo homeopato diplomą. 1932 m. balandžio 23 d., Lietuvos aide pasi-rodė kitas jo skelbimas: „Gamtin. gydyt. įstaiga Mett gydo Schrotho dietos būdu ir kitais gamtiniais būdais. Pigios gydymo kainos. Klaipėda, Turgaus g. 14. Tel. 818.“ Žurnalas Medicina prisiminė jį ir 1934 m.: Met-tas diplomą gavęs Amerikoje, o į Klaipėdą persikė-lęs, nes negavęs leidimo praktikuoti Lietuvoje. Jį itin mėgsta Palangos vasarotojai. Kartais nelegaliai gydo Kaune, kur atvyksta, kai „viena vieša įstaiga“ surenka pakankamą pacientų skaičių.7

Medicina nepaminėjo, kad Lietuvos aidas, įdė-damas Metto skelbimą, nusižengė įstatymams, nes

tą padarė be Sveikatos departamento leidimo. Beje, Idiše Štime buvo apkaltintas, kai įdėjo homeopato M. Faivalovičiaus skelbimą. Šis, „paprastas pirklys ir kaž-kur įsigijęs homeopato diplomą“, vertėsi uostamiesty-je, atrodo, pasinaudodamas Klaipėdos autonomija, bet klientų ieškojo Lietuvoje.8 Vėliau homeopatija sulaukė šiokio tokio pripažinimo – 1935 m. liepos 2 d. Kaune buvo atidaryta homeopatinė ambulatorija, kurioje dirbo diplomuotas gydytojas Šajus Matusevičius, 1929 m. baigęs Medicinos fakultetą. Ambulatoriją įsteigė Lietuvos homeopatinio gydymo šalininkų draugija.9

Homeopatus reikėtų skirti tiek nuo aferistų, tiek nuo geraširdžių dvarininkių ir kunigų. Tiesa, home-opatija, kadaise sulaukusi gausybės šalininkų, kalba-muoju metu buvo jau diskredituota, paaiškėjus, kad tokie vaistai neturi gydomojo poveikio. Kita vertus, ir pripažintoji medicina kartais vartoja beverčius vais-tus, ir ji daug ko nesupranta, nesugeba. Diplomuoti gydytojai padaro nemažai klaidų, toli gražu ne visus ligonis išgydo. Todėl, ypač vertinant pasekmes, nėra aiški riba, skirianti juos nuo homeopatų, kurių ranko-se dalis ligonių irgi pasveiksta. Diplomuoti homeopa-tai buvo ne apgavikai, bet profesionalai, tenkinantys tam tikrus žmonių poreikius.

Atskirai kategorijai priklauso abortininkai. Nors išimtiniais atvejais abortai buvo toleruojami, vis dar galiojantys carinės Rusijos įstatymai juos draudė. Atsižvelgdamas į neaiškią teisinę padėtį, gydytojas Tuvie Goldbergas (g. 1887), kalbėdamas Lietuvos gydytojų kongrese 1928 m., argumentavo: „Jau yra metas atskirti gydytoją nuo šundaktario ir mediciniš-kai pagrįstą abortą įstatyti į atatinkamus rėmus, ku-rių reikalauja gyvenimas ir mokslas […].“10 Lietuvo-je, kaip ir beveik visur kitur, dauguma abortų buvo nelegalūs. 1928 m. Lietuvoje gimė 65 000 kūdikių ir spėjama, kad buvo padaryta net 15 000 nelegalių abortų, taigi labai daug, nors proporcingai vis dėlto mažiau negu Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Latvijoje.11 Pasak Prano Mažylio (1885–1966), ne-legalių abortų 1933 m. padaryta 20 000, 75 proc. jų teko ištekėjusioms moterims. Gydytojo teigimu, dėl

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

abortų kyla maždaug ketvirtadalis moterų ligų.12 Reikėtų dar pridurti, kad į kriminalinę statistiką buvo įtraukta pavainikių nužudymo kategorija – 1928 m. jų nužudyta 156 (kitokių žmogžudysčių už-registruota 134).13

Kad nelegalūs abortai buvo pavojingi, rodo tokie skaičiai: 1920–1922 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninė-je Kaune akušerijos skyriuje gulėjo 3983 pacientės, iš jų 354 buvo moterys įvairiose „abortų stadijose“, dau-guma ištekėjusios (323) nelegalių abortų aukos.14 Bet nubausta už abortus labai nedaug asmenų – Goldber-go skaičiavimais, per penkerius metus vos 18, vien pa-gal policijos statistiką, nors per 1932 m. pirmąjį pus-metį užregistruota 6 „gemalo sunaikinimai“, iš kurių vienas išaiškintas.15

Krinta į akis, kad abortų darymas buvo pragyveni-mo šaltinis. Pavyzdžiui, Akmenės policija 1931 m. suė-mė moteriškę, pas kurią rastas abortų darymo „prietai-sas“, ji „jau iš seno tuo užsiiminėjusi“.16 Kaune kažkokia Sakalauskaitė buvo įkūrusi net „sindikatą“ – abortus darydavo pati, o keli pagalbininkai parūpindavo pa-cienčių. Kai „po tų abortų kelios merginos mirė“, ji nubausta dvejais metais kalėjimo, padėjėjams kliuvo mažesnės bausmės. Po tris mėnesius kalėjimo lyg-tinai gavo ir kelios pacientės. „Daktarka“, kuri pa-našia praktika vertėsi Panevėžyje, nubausta dvejais metais kalėjimo.17 Suskaičiavę Medicinoje paminėtus atvejus, gautume keliolikos profesionalių abortinin-kų sąrašą. Daugiausia tuo vertėsi moterys, bet mini-mas ir „Šančių šundaktaris“ Vasiliauskas, už abortus baustas keletą kartų.18 Turint omenyje bendrą abortų skaičių, galima spėti, kad nelegaliai tuo vertėsi keli šimtai asmenų. Neaišku, kiek nelegalių abortų pada-rydavo felčeriai ir registruoti gydytojai. Minima vie-na mergina, kuri mirė po to, kai „pas savo vaikiną“ bandė pasidaryti abortą pati.19

Neradau duomenų, kiek abortų baigdavosi mirti-mi. Medicinos kronikose paminėta gal dešimt mirčių, bet jų buvo, žinoma, gerokai daugiau.

Bausmės nei už abortus, nei už šundaktariavimą nebuvo didelės. Pavyzdžiui, 10 Lt paėmusi aborti-ninkė nubausta šešiais mėnesiais kalėjimo, nors jos

pacientė mirė. Tokios pačios bausmės sulaukė vienas kaimo šundaktaris, kuris, „išrovęs“ dantį, užkrėtė kraują, todėl pacientas mirė. Šiuo atveju policiją iš-judino vietinis gydytojas, atrodo, prisiklausęs žmo-nių kalbų.20 Registruoti gydytojai net ir už stambias klaidas nebūdavo skaudžiai baudžiami. Ukmergės gydytoja, kurios pacientė nusinuodijo vaistais, išra-šytais pagal jos receptą, gavo juokingai menką baus-mę – šešis mėnesius kalėjimo lygtinai, jeigu per me-tus nenusikals. Tik pusmečiui atimtos ir praktikos teisės.21 Didžiausia bausmė už abortus buvo šešeri metai kalėjimo. Dar informuojama, kad už nelegalią medicinos praktiką nubausti trys felčeriai ir septyni šiaip piliečiai. Felčerių baudos siekė nuo 25 iki 50 Lt, o piliečių – nuo 10 iki 500 Lt.22 Didžiausia bauda už šundaktariavimą, atrodo, buvo 1500 Lt.

Lietuvių ir kitų Vidurio Rytų Europos tautų nelai-mė, kad jų atgimimas suvokiamas kaip nacionalizmo apraiška. Tautiškumas vertinamas neigiamai, esą tai istorijos klastočių ir nesantaikos versmė. Šališkumu garsėjantis, kartais pamokslaujantis, moralizuojantis Timothy’s Snyderis anglakalbiams skaitytojams, nieko nežinantiems apie Lietuvą, šitaip aiškino lietuvių as-piracijas: „Kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, sugriu-vus Tarybų Sąjungai, istorinius mitus Lietuvos valdžia pateikė liaudies masėms. […] iškilo pavojus, kad isto-rinių mitų, kaip politinio teksto, įteisinimas Lietuvos vyriausybėms neleis vykdyti racionalios užsienio politi-kos.“23 Snyderis, kaip ir nemaža dalis lietuvių istorikų, nepastebėjo svarbaus fakto, kad atgimimo veikėjai ne vien romantiškomis spalvomis piešė praeitį, bet ir lietuviškai, būtent eiliniams žmonėms suprantama kalba, mokė, kaip geriau ūkininkauti, sveikiau gy-venti. Snyderio šališkumas išduoda pernelyg menką jo dėmesį socialinei istorijai – iš istorikų akiračio dažnai dingsta socialinė tikrovė, lemianti gilesnius istorinius procesus. Tarkime, sveikatos priežiūros sistemos kūrimas socialinių rūpesčių kontekste yra ypač pavaizdi sritis – teisininkai, inžinieriai, versli-ninkai kur kas menkiau skrupulingai dokumentavo savo tikslus ir darbus.

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Snyderis akcentuoja, esą intelektualiniam Lietu-vos elitui buvo ypač svarbus Adomo Mickevičiaus kultas. Tačiau daug svarbiau būtų sužinoti, kiek ne-priklausomybės kovų savanorių apskritai buvo ką nors girdėję apie Mickevičių. Nors statistinių duo-menų nėra, bet galime būti tikri, kad, išskyrus vieną kitą išimtį, savanorius sužavėjo ir ginti Nepriklauso-mybę paskatino anaiptol ne „Ponas Tadas“. Pirmiau-sia jiems rūpėjo kurti savą valstybę, nes tikėjosi iš jos gausiantys žemės.

Plačiau apibendrinant, galima teigti: Lietuvos valstybės kūrėjai dirbo, tikėdami, kad sava valstybė yra tvirčiausias žmonių gerovės pagrindas. Todėl, siekiant pilnesnio anų dienų vaizdo, svarbu priminti, kad aprimus nepriklausomybės kovoms ir nusistovė-jus politinei padėčiai, ne Maskvoje ar Varšuvoje, bet Kaune rinkosi Lietuvos gydytojai ir kūrė sveikatos priežiūros sistemą. Kauno Medicinos draugija įsi-kūrė 1919 m. gegužės 2 d., nors tada jau veikė Kau-no miesto gydytojų sąjunga su viešpataujančia rusų kalba. Draugija atsirado, nes reikėjo „įkurti naują organizaciją, kurios kalba būtų lietuvių ir kuriai rū-pėtų ne vien vietiniai profesiniai gydytojų reikalai, bet podraug medicinos mokslas ir Lietuvos sanitari-nio dalyko pakėlimas“.24 Steigiamojo Seimo sveikatos „subkomisija,“ kuriai vadovavo būsimasis preziden-tas Grinius, į pirmą posėdį susirinko 1920 m. birže-lio 1 d. Ją sudarė penki lietuviai gydytojai ir viena lietuvė pedagogė, visi dar gana jauni. Patariamuoju balsu dalyvavo įvairių įstaigų, organizacijų, tarp jų ir Kauno gydytojų sąjungos, atstovai.25 Taigi turbūt pirmą kartą po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo lietuviams atsivėrė galimybė susirinkti, pasitarti ir dalyvauti, kuriant krašto politiką. Tai stambus nepri-klausomybės laimėjimas, momentas, kai priartėjome prie tiesioginės demokratijos.

Žinoma, neturėtume anų dienų idealizuoti, atsi-žvelgdami į krašto specifiką – žmonės menkai iš-silavinę, nesilaiko elementarios higienos, pasitiki šundaktariais, gyvena išsisklaidę kaimuose, todėl gy-dytojams yra sunkiai pasiekiami. Tačiau kartu nega-lima nepastebėti, kad ir gydytojai buvo atsilikę, ypač

psichiatrijos srityje, kartais ne tiek rūpinosi žmonių gerove, kiek gynė savo ekonominius interesus, o tei-sėsauga pro pirštus žiūrėjo į daugelį dalykų, pavyz-džiui, moterų mirtį po nelegalių abortų, ko brandes-nė visuomenė nebūtų toleravusi.

Kita vertus, ar šalies reikalus būtų geriau tvarkę apie lietuvių gyvenimą mažai nusimanantys lenkai Varšuvoje, ar komunistai Maskvoje?

1 Medicina. 1922 rugsėjis–spalis, nr. 9–10, p. 516.

2 A. L. Graičūnas. Kodėl nelaiku turi mirti? Gydytojas, 1922 vasaris–kovas,

nr. 2–3, p. 49– 54.

3 Medicina. 1934 gruodis, nr. 12, p. 754; 1934 kovas, nr. 3, p. 183.

4 Medicina. 1930 lapkritis, nr. 11, p. 806; 1931 balandis, nr. 4 p. 301–302.

5 Medicina. 1932 kovas, nr. 3, p. 243; 1934 kovas, nr. 3, p. 230; 1936 spalis,

nr. 10, p. 785.

6 Sveikata. 1928 gruodis, nr. 5, p. 4.

7 Medicina. 1928 sausis, nr. 1, p. 78–79; 1932 kovas, nr. 3, p. 243; 1934

balandis, nr. 4, p. 242–243.

8 Medicina. 1931 rugpjūtis, nr. 8, p. 557–558.

9 Medicina. 1935 birželis, nr. 6, p. 463.

10 T. Goldbergas. Mūsų įstatymai ir mediciniškasis abortas, Medicina, 1929 rug-

sėjis, nr. 9, p. 609–621 (citata, p. 616). Klaipėdos krašte galiojo kiti įstatymai.

11 L. Šimaitis. Kriminalinio aborto susekimo reikalu, Policija, 1931 spalio 1,

nr. 19, p. 361–362.

12 Lietuvos žinios. 1933 kovo 15.

13 Policija. 1929 balandžio 1, nr. 6, p. 106.

14 Pr. Mažylis. L. Raud. Kryž. Ligoninės akušerijos skyriaus veikimo 1920–

1922 m. apžvalga, Medicina, 1924 gruodis, nr. 12, p. 968–996.

15 Policija. 1932 spalio 27, nr. 20 (viršelyje).

16 Medicina. 1931 spalis, nr. 10, p. 697.

17 Medicina. 1934 lapkritis, nr. 11, p. 677; gruodis, nr. 12, p. 754.

18 Medicina. 1938 rugpjūtis, nr. 8, p. 728.

19 Medicina. 1937 rugsėjis, nr. 9, p. 776.

20 Medicina. 1938 rugpjūtis, nr. 7, p. 625.

21 Medicina. 1936 lapkritis, nr. 11, p. 961.

22 Medicina. 1924 spalis–lapkritis, nr. 10–11, p. 881.

23 Timothy Snyder. Tautų rekonstrukcija. Iš anglų k. vertė Rimantas Matulis.

Vilnius. Mintis. 2008, p. 116.

24 Medicina. 1920 birželis, nr. 2, p. 33.

25 Medicina. 1920 birželis, nr. 2, p. 54.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

domas KAUNAS

VARDAI IR NAMAI, įRAšyTI MŪsŲ BIOgRAfIJOsEProfesoriaus vlado Žuko 90-mečiui

Vilnius. Mokslininkų namai. Lukiškių aikštė Nr. 1. Šie namai, prie kurių galbūt jau esate stabtelėję

arba dar sustosite, yra įrašyti į daugelio iš mūsų biogra-fijas. Jie buvo tapę, o gal ir tebėra, tarytum neatsiejama Vilniaus universiteto dalis. Jie neatsitiktinai vadinami Mokslininkų namais. Aš ir būrys kitų dabartinės uni-versiteto bendruomenės narių metų metais varstėme profesoriaus Vlado Žuko buto duris, būdami studentai, aspirantai, jauni ir vyresni dėstytojai, kolegos, bibliofi-lai, knygų ir meno žinių ieškotojai. Išeidavome pro jas jau kitokie, nes šie namai buvo dosnūs. Dosnus buvo Profesorius, dosni buvo ponia Eleonora, kurios vaišių skonį tebejaučiu net iš pirmojo apsilankymo 1971-ųjų pavasarį. Susirinkusiems toje vietoje, kurioje, paminint 90-ąjį gimtadienį atidengtas prasmingas atminimo ženklas, nekilo noras kalbėti apie Profesoriaus mokslo aukštumas ir ypatumus. Čia buvusiems visa tai žinoma, o tie, kuriems tai parūps, galės viską sužinoti iš ką tik pasirodžiusio informacinio veikalo „Vladas Žukas: bi-bliografijos rodyklė, 1950–2014“. Man labiau norėtųsi pamintyti apie tai, ką pagalvos arba ko paklaus atsitik-tinis praeivis, pakėlęs galvą ir perskaitęs lakonišką įrašą skulptoriaus Marijono Šlektavičiaus sukurtoje griežtų linijų granito lentoje.

Profesorius nugyveno kone šimtmetį. Amžius bėgo prie penkių valdžių. Dėl nesibaigiančių permainų buvo galima pamesti orientyrus, tapti skeptiku ir prisitaikė-liu. Tačiau Profesorius nebuvo nei skeptikas, nei pri-

sitaikėlis. Būdami šalia, tai jutome, matėme, todėl ir patvirtiname. Bet tik dabar, iš laiko nuotolio suvokė-me, kad jis gyveno ant įtampos briaunos, išlaikydamas pusiausvyrą tarp gyvenimo prasmės ir išgyvenimo tai-syklių. Galbūt padėjo valstietiškas patvarumas ir genti-nių tradicijų išugdyta vertybių atsarga. Buvo santūrus, neskubus skelbti paskutinį žodį, rūpestingai ženklino būsimo kelio orientyrus, gyvenimo ir mokslo etapus įveikė nuosekliai, be atoslūgių. Sovietmečiu nesimėtė, nesiblaškė, brandino, saugojo mokslininko kultūrą ir inteligentiškumą. Profesorius visada turėjo aiškią, nu-spėjamą nuomonę ir laikėsi jos kaip esminės linijos.

Moksle Profesorius vadovavosi racionaliu mąsty-mu. Tai kartais keldavo problemų jam pačiam, ta-čiau iš kelio neišmušdavo. Lietuvių kultūra ir jos pa-veldas – aukščiausia vertybė. Ji buvo atsvara ir atspara, vertinant besikeičiančią Lietuvos tikrovę. Akademinia-me gyvenime išliko moralus: vengė intrigų, varžytinių, apkalbų, pataikavimo. Iš galias turinčiųjų patyrė daug neteisybės, bet nei atviron kovon, nei atviron opozici-jon nestojo. Jam nebuvo būdinga agresyvi retorika. Ki-tus vertino ne pagal tai, ką jie sakė, bet pagal tai, kaip elgėsi. Todėl pasirinkdamas žmones neapsirikdavo ir nenusivildavo. Bent jau tokiais nesiskųsdavo.

Atsivėrusį profesorių mačiau 1990-aisiais. Iš jų ti-kriausiai daug tikėjosi. Kartu stovėjome Maironio ga-tvėje, kai sovietų kareiviai įsiveržė į Tiesos spaustuvę. Protestavome. Matėme, kaip nuo Gedimino kalno

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

bokšto stiebo lėtai leidžiasi Lietuvos vėliava. Profeso-rius verkė. Ir nušvito, pamatęs kad pakilo naujutėlė trispalvė. Gal taip jau sutapo, o gal tai padaryta neatsi-tiktinai, bet, kaip sužinojome vėliau, tą akimirką buvo keičiama senoji, vėjų sudraskyta vėliava. To vaizdo ne-galiu pamiršti iki šios akimirkos.

Permainos valstybėje atnešė permainas ir į asmeni-nį žmonių gyvenimą, pakeitė jų likimus. Atsivėrė naujos galimybės, bet atėjo ir išbandymų metas. Skubėta, daug kas tinkamai nepasverta, diegtos svetimos, nesvarbu, kad vakarietiškos, tradicijos ir taisyklės. Naujasis rekto-rius nubrėžė griežtą emerito amžiaus ribą, universitetą ne savo noru paliko būrys tą ribą vos peržengusių pro-fesorių. Ką tik įsteigtam Komunikacijos fakultetui stigo patirties ir įtakos – neapgynėme Profesoriaus. Ši dėmė kaip nuodėmė persekioja ir mane. Laimei, Profesorius neįsižeidė, kaip nemaža dalis docentų, neužsisklendė ir neatsitvėrė nuo akademinės bendruomenės, nuo ben-draminčių. Jei jau manęs paklaustumėte dabar, ar moks-lai, kuriems atstovaujame, ir pats Profesorius pralaimė-jo, be laiko išlydėtas emeritūron, tai pasakyčiau gal per drąsiai, bet atvirai: iš to nelemto įvykio laimėjo Lietuvos humanitarinis mokslas. Emeritūros metu Profesorius knygų parašė keliskart daugiau negu iki jos. Visu pajė-gumu ir labai rezultatyviai buvo išnaudota mokslininko patirtis bei kūrybinės galios, suteiktos Dievo arba Mo-tinos gamtos. Jų sėmėsi ir iš pakilusios Lietuvos. Lankė kultūros renginius, saugojo ryšius, puoselėjo pomėgį – meno kolekcionavimą. Pamenu, rodos, dar vakar dali-josi drąsia įžvalga: kai apsispręsite sustoti, neužsklęskite savo gyvenimo rinkinių bibliotekų ar muziejų saugyklo-se. Išleiskite juos į gyvenimą: tegu atradimais mėgaujasi kiti, nauji, jauni, laimę bandantys kolekcininkai.

Profesoriaus palikimas gausus, įvairus, daugiasluoks-nis ir dosnus. Juo remsimės, tirsime, vertinsime, skelb-sime įžvalgas, galbūt netgi tokias, kokioms šią akimirką nesame pasirengę. Tam reikia naujo matymo ir laiko nuotolio. Profesorius bus kartu su mumis. Mes, amži-ninkai, jo mokiniai, saugosime jo atminimą ir juo daly-simės. Pasirūpinsime kitais atminimo ženklais, galbūt jie bus kur kas tvaresni ir iškalbingesni negu granito lenta, tyliai žvelgianti nuo Mokslininkų namų sienos.

Po kelerių metų turėtume švęsti vienos iš svarbiausių tautinio sąjūdžio institucijų – Lietuvių mokslo drau-

gijos 100-ąsias metines. Jos reikšmė XX a. išaukštinta, bet monografinio lygmens tyrinėjimų nėra. Taip dažnai nu-tinka garbinamiems objektams – suteikiama aureolė, bet nuodugniau į juos nesigilinama. Su trečia ketvirta karta prislopsta tiesioginių liudytojų aktyvumas, pamažu jų ir visai nebelieka. Kai nebėra ko paklausti, atsakymus ten-ka pagrįsti patiems. Kaip kiekviena mintis ar kūrinys jie turi pereiti visas visuomenės pripažinimo stadijas – nuo grupelės žinovų įvertinimo iki eilutės enciklopedijoje, pastraipos vadovėlyje. Kito kelio paskleisti idėjas, teigi-nius ar vertybes, jeigu esama norinčių visa tai sužinoti, nėra, o nenorintys jokių kelių į praeitį apskritai neieško, apsiriboja dabartimi.

Redaktoriai dažniausiai lieka autorių šešėlyje, o bibli-ografus ir bibliotekininkus užgožia jų aptarnaujami, bet visuomenėje geriau matomi humanitarinių ir kitų moks-lų atstovai. O gal postmoderniais laikais bibliografija jau tapusi pozityvistine ãtgyvena? Nesvarbu, kas ką sakytų,

Apie knygas

Algirdas GRIGARAVIČIUS

TylAus DARBO VAIsIus

lietuvių mokslo draugijos paveldas lietuvos

mokslų akademijos vrublevskių bibliotekoje:

bibliografijos rodyklė. Sudarė eglė Paškevičiūtė-

Kundrotienė. vilnius: lmavB. 2014, p. 132.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

jos specialistai tikrai turi ką veikti. Lietuvos statistikos departamentas pernai gegužę paskelbė, kad nuo 1991 iki 2014 m. Lietuvoje išleista 85,7 tūkst. pavadinimų knygų ir brošiūrų, metinis jų tiražas sudarė beveik 266 milijonus egzempliorių, taigi kiekvienam iš mūsų – nuo kūdikių iki senolių – tektų po 90 leidinių. 477 pavadinimais išleistų laikraščių bendras tiražas 1995 m. siekė šalies gyventojų skaičių, o 2013 m. turėjome 529 pavadinimų žurnalus ir kitus periodinius leidinius, kurių bendras vienkartinis 3,8 milijono tiražas dvigubai lenkė laikraščių leidybą.1 Čia ne-įtraukti tęstiniai mokslo leidiniai. Vilniaus knygų mugėje, bent jau mokslams atstovaujančių institucijų ekspozicijose, šiemet dominavo ne vertimai, o savųjų tekstai, atrodo, su-sižavėjimas verstiniais autoriais blėsta, jų vardai atsiduria išnašose. Gyvename mokslinių ir grožinių, paramokslinių ir paragrožinių tekstų klestėjimo laikais, kas sugeba ką nors parašyti, gali tikėtis ir 15 minučių šlovės. Raštijos paslaugų sferoje atsirado galybė tarpininkų, net ištisa tarpininkavi-mo industrija, nes mesti į rinką įmanoma viską...

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka iš-leido bibliografijos rodyklę, kurioje pateikiami čia saugo-mi rankraščiai ir spaudiniai, susiję su LMD. Taip pagerb-ta akademijos pirmtakės veikla, nors leidinys būtų labiau tikęs šimtmečio jubiliejui. Detalią draugijos leidybinės veiklos apžvalgą, leidinių bibliografiją, į kurią įtraukti bi-bliotekoje saugomi 235 spaudiniai, papildo teminė ran-kraščių rodyklė, sudaryta, remiantis kai kurių draugijų, institucijų, buvusių LMD fondų (Mykolo ir Vaclovo Bir-žiškų, Augustino Janulaičio, Petro Klimo, Petro Kraujalio, Emilijos ir Antano Vileišių, Antano Viskanto) ir asme-niniais lietuvių veikėjų, mokslininkų dokumentais. Yra ir pavardžių rodyklė, ir pratarmė, atskleidžianti sudarymo principus. Taigi metodinė pusė sutvarkyta gerai, glumina tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomų originalų nuotraukos, įterptos tarp iliustracijų.

Straipsnio apie leidybinę veiklą autorė praplečia LMD reikšmės lauką – antai idėja steigti Kauno universitetą kilusi po to, kai 1920 m. sausį Kaune įsikūrė draugijos skyrius. Nurodo, kad vadovėliais mokykloms pirmieji ėmė rūpintis Amerikos lietuviai. Aptaria ir keletą nenu-sisekusių projektų – lietuviškos enciklopedijos, Lietuvos žemėlapio leidybos peripetijas ir pan.

Bandysiu papildyti kai kuriuos Eglės Paškevičiūtės-Kundrotienės apžvelgtus dalykus, sutelkdamas dėmesį į bendresnius draugijos veiklos aspektus.

1905 m. pavasarį ir vasarą Vilniaus žiniose vykusi dis-kusija dėl būsimo LMD pobūdžio nepakeitė Jono Basana-vičiaus nuomonės. Jis nepritarė nei istorinei-archeologi-nei, nei kokiai nors kitai specifinei linkmei, siekė įtvirtinti, pasak jo, bendrus mokslui nežinomos Lietuvos tyrimo tikslus. Draugijos įkūrimas, galima sakyti, buvo malonus netikėtumas ir pačiam daktarui – kai 1902 m. pradžioje jis paskelbė atsišaukimą, ragindamas steigti etnografinę draugiją, Amerikoje leidžiama Tėvynė kovo 22 d. redak-cijos skiltyje išreiškė viltį, kad šią idėją parems Europos lietuviai, nes užjūryje etnografija domisi tik kunigas Jonas Žilinskas. 1907 m. LMD turėjo 86 narius, 1915 m. jų buvo 659, o 1932 m. Antano Valaičio sudarytame sąraše kartu su mirusiais ir išbrauktais už mokesčio nemokėjimą įrašy-ta 1412 (iš jų 18 kolektyvinių) narių. Ketvirtadalį jų sudarė mokytojai ir gydytojai, maždaug aštuntadalį – teisininkai, tai atspindi ir tautinio sąjūdžio aktyvistų profesinę sudėtį.

LMD buvo kritikuojama, esą mėgdžioja panašias už-sienio institucijas, dalydama garbės nariams diplomus ir kt., nors jokių diplomų ji nedalijo. Antai Kazimieras Jau-nius, 1908 m. rugpjūčio 5 d. išrinktas garbės nariu, gavo tik pranešimą su daktaro ir Antano Smetonos parašais.2 Mėnraščio Draugija vyr. redaktorius Aleksandras Dam-brauskas-Jakštas LMD siela ir varikliu laikė Basanavičių, tačiau nuogąstavo kad ji nevirstų jo priedėliu, juk net mokslų klasifikacija sudaryta pagal daktaro pažiūras, jis dažnokai savivaliauja, neišklauso jaunimo… Tokiai kri-tikai pritarė ir Lietuvos žinios, žaidimą „moksliškumu“ ragindamos atmesti, pakaks, jei bus įkurta biblioteka ir muziejus.3 Oficialiu draugijos leidiniu tapo Lietuvių tauta, beje, LMD galėjo jam skirti vos 200 rublių, trūks-tamus 434 davė Basanavičius. Vilniaus gubernatoriaus leidimas spausdinti šį mokslo darbų rinkinį buvo gautas 1906 m. vasario 15 d., numatyta, kad jo turinį sudarys straipsniai lietuvių antropologijos, etnologijos, etnogra-fijos temomis, Lietuvos istorijos ir archeologijos tyrinė-jimai, bus rengiamos europinės literatūros šia tematika apžvalgos, sudaroma bibliografija. Žurnalas eis kas du mėnesius, prenumerata metams kainuos 3 rublius.4

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Vincas Mykolaitis-Putinas vertino Lietuvių tautą už tai, kad skelbia medžiagą, susijusią su lietuvių literatūros istorija, bet į Basanavičiaus folklorines studijas „šių dienų metodo ir pasiektų rezultatų šviesoje“ žvelgė atsargiai.5

Vos įsikūrusi LMD „Atsišaukime į Lietuvos visuo-menę“ prašė leidėjų, kad po vieną lietuviškos spaudos ir knygų egzempliorių siųstų knygininkui Antanui Smeto-nai.6 1909 m. draugijos bibliotekoje buvo sukaupta 9000, o 1915 m. – 20 000 leidinių. Vaclovas Biržiška yra pabrė-žęs komplektavimo išskirtinumą, nes daugumą rinkinių sudarė aukos, – visi leidėjai, paveikti steigėjo autoriteto, savo noru siųsdavo laikraščius ir knygas.7 Moralinis įsi-pareigojimas privalomojo egzemplioriaus „įstatymą“ lei-do įgyvendinti savanoriškai.

Leidėjas Antanas Olšauskas (Olševskis), sumanęs lie-tuvių kalba Čikagoje leisti enciklopediją, tam reikalui skyrė 25 000 rublių. Rašyti straipsnius apie lietuvių tau-tą, pasakas ir papročius, „žaislus“ ir numizmatiką kvietė Basanavičių.8 Augustinas Janulaitis siūlė leisti tik litua-nistinę enciklopediją, ji neturėtų būti kurios nors moks-lo šakos ar pakraipos propaganda, juo labiau nederėtų imtis polemikos su priešingomis nuomonėmis.9 Matyt, jį bus įkvėpęs partiečio socialdemokrato Mykolo Biržiš-kos pasiūlymas aktyvinti LMD veiklą, leisti lituanistinį enciklopedinio pobūdžio žinyną, įtraukiant į šį darbą jaunuomenę ir visus galinčius, – tai sustiprintų draugi-jos ryšius su visuomene. Paminėjo, kad reikėtų pateikti žinias iš istorijos, literatūros, ekonomikos, filologijos, geografijos, botanikos ir kitų sričių. Lietuvių uždavi-nys – patikrinti užsieniečių mokslinius argumentus ir nesilaikyti įsitvėrus į jų pasiekimų skverną. Tai kruopš-tus ilgų metų darbas, šiuo tikslu Lietuvių tautą reikėtų spausdinti kas ketvirtį, bet enciklopedijos leidyba nesu-trukdysianti pastatyti Tautos namų.10 Kad enciklopedi-ja yra pernelyg ankstyvas lietuviams uždavinys, Viltyje svarstė autorius, pasirašęs Kauniečiu. LMD komitetas čikagiškio leidėjo iniciatyvai pritarė, nors pripažino, kad neturime pakankamai nei vadovėlių, nei mokslinių kny-gų, liaudis brangaus leidinio neįpirks, o inteligentai gali naudotis užsieniniais. Projektui pritaręs komitetas jau sudarė ir specialią komisiją, bet ar toks leidinys nekom-promituos draugijos? Juk tarp lietuvių yra vos vienas ki-

tas, išmanantis tam tikras mokslo sritis, sklinda gandai, esą straipsnių autoriais būsiantys jauni „vienodo kryps-nio“ žmonės, vadinasi, bus galima platinti tendencingas idėjas, – nerimavo Kaunietis, dėstydamas krikščionių demokratų nuomonę.11

Mintį, kad lietuvišką enciklopediją rengtų Tėvynės mylėtojų draugija, tų pat metų vasarą Amerikoje iškėlė Juozas Gabrys, Vinco Kudirkos raštų rengėjas. Spaudo-je pasirodė keletas straipsnių, aptariančių tokių leidinių parengimo sunkumus ir galimybes. Sumanymą su deta-liu planu lapkričio 13 ir 17 d. pristatė ir Lietuvos žinios. Į tai sureagavo Olšausko paskirtasis redaktorius Kleo-pas Jurgelionis – to paties laikraščio 1910 m. gruodžio 31 d. ir 1911 m. sausio 6 d. numeriuose jis piktinosi tais, kurie niekina idėją leisti kompiliacinę enciklo-pediją, remiantis anglų ir rusų leidiniais. Jo manymu, Tėvynės mylėtojų draugija, turėdama vos 4000 rublių metinį biudžetą, originalią lietuviškąją enciklopediją leis ištisus 50 metų. Gabrys planavo 15 tomų, Olšaus-kas pasitenkino trimis. Kompiliacinės versijos suma-nytojams 1911 m. vasarą vis dėlto pavyko susitarti su Dambrausku-Jakštu, tiesa, Teologijos skyriaus komi-tetas išsireikalavo teisę peržiūrėti straipsnius, susiju-sius su filosofija ir sociologija, o kunigams uždraudė bendradarbiauti individualiai, nes tai „organizuotas darbas“.12 Leidėjas redaktoriams pasiūlė nepriimti-nas, jų nuomone, sąlygas, per menką atlygį už darbą. Jurgelionis ir Antanas Lalis pareigų atsisakė. Atvirame laiške „Dėl enciklopedijos žlugimo“, kurį 1912 m. bir-želio 26 d. išspausdino Lietuvos žinios, jie paminėjo 26 enciklopedijos autorius. Basanavičius, būdamas Lie-tuvos skyriaus vedėjas, galėjo kai kuriuos kviesti savo nuožiūra. Enciklopedijos leidybai LMD sudarė speci-alią komisiją (Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis, Domas Šidlauskas, Jonas Basanavičius ir Jurgis Šlapelis kaip kalbos taisytojas). Trys pirmieji, pasipiktinę Teolo-gijos komitetui suteiktomis teisėmis, iš jos pasitraukė.13 Įvyko keletas posėdžių, buvo parengtas enciklopedijos planas, pakviesti 34 autoriai, parašyta 30 straipsnių. Olšauskas, nesutaręs su redaktoriais, pakartotinai kreipėsi į LMD ir ši rugsėjo 17 d. sudarė naują „darbo organizacijos ir redakcijos komisiją“, į kurią delegavo

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

savo narius Biržišką ir Šlapelį, pakvietė Bronių Untu-lį, Augustiną Janulaitį, Stasį Matulaitį, Stasį Šilingą ir Gabrielę Petkevičaitę.14 1912 m., stiprėjant krikščionių demokratų įtakai, LMD veikloje atsirado ir politinių atspalvių. Čia reikėtų pabrėžti, kad Basanavičiaus tak-tas leido suderinti skirtingų srovių nuostatas. Galima netgi teigti, kad LMD atliko parapartinės organizacijos vaidmenį, nors pats daktaras skaudžiai nukentėjo nuo krikščionių demokratų, kai bandė grįžti į politiką per IV Dūmos rinkimus Suvalkų gubernijoje. Beje, jie vyko ne tautinių, o partinių tikslų kontekste – tai reiškė ko-kybinius lietuvių visuomenės pokyčius.

1909 m. pavasarį ketinta Vilniuje rengti viešas pas-kaitas iš LMD tiriamų sričių, buvo pakviesta keletas profesorių, o į potencialius klausytojus kreiptasi, kad apie savo dalyvavimą praneštų draugijos komitetui, – paskaita vykdavo, jei susirinkdavo maždaug 100 klau-sytojų, pasirengusių sumokėti po 5 rublius.15 Metų pa-baigoje kursą išklausė mokytojai. LMD narių paskaitos padažnėjo, kai 1909 m. įsikūrė „Rūtos“ klubas. Basa-navičius įtaigumo dėlei pasitelkdavo archeologinius radinius. Marija Pečkauskaitė 1908 m. rugpjūčio 10 d. laiške Pranui Augustaičiui dalijosi įspūdžiais iš daktaro paskaitos apie žalvario kultūrą Lietuvoje: gana įdomi, paremta naujais duomenimis, tačiau tai, ką pridėjo nuo savęs, kritikuotina, nes rodo pernelyg lakią fantaziją. Iš radinių, kurie buvo rodomi, ypač patikusi sagtis su įra-šu. Klausytojų susirinkę apie šimtą.16

Į draugijos veiklą stengtasi įtraukti ir lietuvių simpa-tikus, pavyzdžiui, Mykolą Römerį, kuris 1908 m. susi-rinkime skaitė pranešimą apie poetą Antaną Strazdą. Vėliau praplėstą paskelbė Lietuvių tautos žurnale. Ap-gailestavo, kad lietuviškai rašo negražiai, jaučia daran-tis daug klaidų: „Betgi geriau parašyti nemoku.“17

1905 m. rudenį būrelis Vilniaus lietuvių inteligentų sutvėrė „kuopą“ Lietuvos žemėlapiui išleisti. Povilas Matulionis, Petras Vileišis, Vladas Mironas, kunigas Ignas Šopara, Alfonsas Petrulis, Valentinas Urbonavi-čius, Juozas Masiulis, Juozas Tumas ir Jonas Basanavi-čius sudėjo 393 rublius. Už parengiamuosius darbus sumokėta 312 rublių, likusią sumą daktaras siūlė per-vesti LMD, kad biblioteka įsigytų trūkstamų leidinių.18

Matulionio sumanymas išleisti reljefinį Lietuvos žemė-lapį po aštuonerių metų baigėsi nesėkme.

Dar paminėtina, kad 1910 m. spalio 21 d. spaudoje pasirodė žinutė apie greit išeisiantį daktaro leidžiamą mėnraštį, skirtą folklorui,19 prieš Pirmąjį pasaulinį karą bandyta skelbti smulkiąją tautosaką.

Išleista bibliografijos rodyklė labai pravers tyrinėto-jams, atkreips dėmesį į neaptartus LMD veiklos aspek-tus. Taip darė ir Basanavičius, buvusiems gimnazistams ir studentams parinkdamas temas ir medžiagą iš savo akylai saugomų rinkinių.

1 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-07-lietuvos-statistikos-depar-

tamentas-1991-2014-metais-lietuvoje-isleista-85-7-tukst-knygu-ir-brosiu-

ru/117379, žr. 2015 m. kovo 3 d.

2 LLMA, F. 43, AP. 1, B. 49, l. 29.

3 Balsas apie lietuvių mokslo draugiją. Lietuvos žinios. 1908 m. vasario 26 d.,

nr. 47, p. 4.

4 LCVIA, F. 1241, AP. 1, B. 1119, l. 50.

5 Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai, t. XII, I knyga. Literatūros istorija. Vilnius:

LLTI, 2011, p. 457.

6 Vienybe lietuvninku. 1907, nr. 27, p. 321.

7 Vaclovas Biržiška. J. Basanavičius ir Lietuvių mokslo draugija. Sekmoji

diena. 1921, nr. 39, p. 66.

8 G. P. Naujas amerikiečių sumanymas. Lietuvos žinios. 1910 m. spalio 20 d.,

nr. 83, p. 1.

9 Augustinas Janulaitis. Apie lietuvių enciklopediją. Lietuvos žinios. 1910 m.

spalio 23 d., nr. 84, p. 1–2.

10 Analfabetas [Mykolas Biržiška]. Lietuvių žinynas. Visuomenė. 1910, nr. 5,

p. 169–171.

11 Kaunietis. Dėl lietuvių enciklopedijos. Viltis. 1913 m. vasario 2 d., nr. 14, p. 1.

12 J. Bkps. [Jurgis Šaulys]. Amerikos „pirmeiviai“ ir Lietuvos klerikalai arba A.

Olševskio enciklopedija. Lietuvos žinios. 1912 m. balandžio 19 d., nr. 46, p. 2–3.

13 Dėl Lietuviškos enciklopedijos. Lietuvos žinios. 1912 m. liepos 7 d., nr. 79, p. 2.

14 Vilniuje. Lietuvos žinios. 1912 m. rugsėjo 20 d., Nr. 111, p. 3.

15 Iš „Liet. Mokslo Draugijos“. Viltis. 1909 m. spalio 7 d., nr. 116, p. 2.

16 VUBRS, F1-E24, l. 12–13.

17 LLTI BR, F22-878, l. 2.

18 D-ras J. Basanavičius. Lietuvos žemėlapio leidimą likviduojant. Viltis.

1913 m. kovo 10 d., nr. 29, p. 2.

19 Naujas Laikraštis. Lietuvos žinios. 1910 m. spalio 21 d., nr. 84, p. 2.

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Kaip kancaras tapo caras“ – tai ne stebuklinė pa-saka, o mokslinis, su meile parašytas profesoriaus

Dugino traktatas, atskleidžiantis, kad būtoji sovietinė svajonė naujaisiais laikais realizuojasi sparčiau, patvariau ir globaliau negu amerikoniškoji. Mat Obama turi viso labo vieną svajonių fabriką, vadinamą Holivudu, o Pu-tinas Raudonasai disponuoja visa sunkiąja industrija ir lengvąja pramone, kurią sumaniai nukreipė propagand-ine linkme. Vienur imperiniais kiekiais malamas nukain-otas patriotinis kiaulienos faršas „Pobeda“, kitur masiškai gaminami šarvuočiai Potiomkinai, trečiur audžiami tūkstančių tūkstančiai metrų juodų ir oranžinių spalvų koloradinių juostelių. Viename Maskvos prekybos cen-tre stūkso dviejų kubinių metrų konteineris, prigrūstas vietnamietiškų Šv. Georgijaus juostelės spalvomis išmargintų šlepečių – tai rodo tarptautinį minkštosios galios efektą. Neatsilieka nuo sostinės ir provincija, antai Kalugoje buvo iškeltas pusę kvartalo apjuosęs plakatas „Сегодня Крым, завтра Рим“. Sako, pats Silvio sunerimo ir, paskambinęs Putinui Raudonajam, ėmė įkalbinėti, kad savo geoerotines aistras šis nukreiptų priešingon pusėn. Nenorėdamas liūdinti draugo Berlusconi’o, Kremliaus samoduras kalugiškiams liepė laikinai susivynioti savo plakatą ir paslėpti iki geresnių laikų, kai, pasak poetės, „raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės“…

Visai nejuokingi skaitiniai

lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXXiii

POlITINĖ sOMNOlENCIJA

Mokslininkas Duginas, dedukcinį metodą taiky-damas pramaišiui su indukaciniu, išsamiai aprašo, kaip kadaise Vova Putinas sėmėsi žvalgybinių žinių, o prisisėmęs įsidarbino SSRS ir VDR draugystės namų direktoriumi. Postas buvo svarbus ir atsakingas – teko rengti priėmimus aukštiems (pats direktorius tada buvo dar žemaūgis) svečiams iš Maskvos, tokiems kaip „geležinis Šurikas“ (aliuzija į Feliksą, tampantį Feniksu), vedžiodavo juos po parduotuves, valgydin-davo, girdydavo, o prinokusius kraudavo į lėktuvą ir siųsdavo atgal. Aukštesniuose KGB koridoriuose Vovą anais laikais nepelnytai pravardžiavo Nuorūka, Išblyškusia Kandimi, o jis kantriai kentė nuoskaudas ir kaupėsi skrydžiui („надейся и жди“ – nurodo pirmas instrukcijos punktas pasaloje tūnančiam kagėbistui). Buvo iškalęs auksinę tiesą: jei liūtų bandai vadovauja avinas, ilgainiui liūtai virsta avinų banda. Kuo toki-omis sąlygomis tampa avinas, aišku ir be papildomų žvalgybinės instrukcijos punktų.

Tikėjosi, laukė ir sulaukė – šlovės rytas išaušo prieš 15 metų, o kada ateis vakaras, nurodys pats samodu-ras, dabar, beje, kagėbistų pravardžiuojamas gerokai pagarbiau – Botoksu, ir tai daroma tik visiškai slaptai už uždarų durų visiškoje tamsoje. Nekeista, kad dėl to juos kankina vištakumas, daugelį apėmusi somnolen-

„

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

cija, t. y. liguistas mieguistumas, palaimingai politiškai apsiautęs beveik 87 proc. Rusijos gyventojų.

Nauji laikai, nauji papročiai: tie, kurie kadaise paniekinamai sakydavo: „Из грязи в князи“, dabar su pamaldžia pagarba konstatuoja, kad kancaras vis dar caras. Tai puikus įrodymas, kaip žiauriai klysta net įžvalgieji klasikai, antai vienas užsispyręs teigė, esą „рождëнный ползать, летать не может“. Bet Nuorūka nesivolioja pažemiais, ji skraido, ir dar kaip aukštai! Išblyškusi Kandis savo ruožtu seniai paneigė visus laikinumo dėsnius. Patenkintas tuo, kaip klostosi reikalai, Botoksas apsiavė pačiūžas ir Sočio ledo arenoje įmušė bent tris golus į priešininkų vartus. Buvo viešai įrodyta dar viena aksioma: sporto veteranai, net „žvaigždės“, bejėgės prieš ilgaamžes politikos „žvaigždes“, žaidžiančias vienoje komandoje su oligarchais. Jei būtų norėjęs, samoduras galėjo atakuoti net ir abejus vartus, mat vartininkai iš visų jėgų stengėsi jam nesukliudyti.

Visa Rusija ant ledo! Nes ji yra ten, kur yra Jis! Kad nenusloptų sportinė vado aistra, Kalugos gyventojai drąsiai išsivyniojo savąjį plakatą, meno meistrai nuo galvos iki kojų apsivyniojo Šv. Georgijaus juostelėmis, apsimovė koloradinėmis šlepetėmis ir viešai išradingai demonstravo minkštąją politinę dainų ir šokių galią. Publika, t. y. liaudis, karingai šūkaudama ir kimšdama nukainotą faršą „Pobeda“, slapčiomis, tačiau ne be pagrindo vylėsi, kad geriausias visų laikų ir tautų ledo ritulininkas, sausai įveikęs priešus, draugams įpils po stiklinę „Absoliut“.

Kokie vis dėlto gražūs kaimyninės šalies įpročiai! Niekas nagų tarp durų nekaišioja, kieno vežime sėdi, to ir giesmę gieda. Nėra ko stebėtis, kad pavyzdinės tvarkos ir pavydėtino stabilumo sąlygomis dirbti rusams veržiasi vis daugiau Europos politinių liūtų, puikiai žinančių, kas jiems vadovaus. Po Gerhardo Schroederio, kuris „Gazprome“ darbuojasi jau 10 metų, pas Michailą Fridmaną, antrą tarp Rusijos turtuolių, įsidarbino pats buvęs Švedijos ministras pirmininkas, vėliau užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas. Ir ne dėl pinigų buvę valdžios žmonės tą daro! Už palyginti menką (250 tūkstančių eurų per metus) sumą, kokią gauna buvęs

Vokietijos kancleris, neįmanoma, pasak pačių rusų, papirkti net Dūmos deputato! Tad kur čia šuo pakastas?!

„Kam Mišai tas Carlas? – suko galvą Butkevičius (tiesa, ne Algirdas, o viso labo Audrius). – Mišai gali reikėti kirpėjo, virėjo, įvaizdžio kūrėjo, kūnsargio, bet tik ne pasaulinio lygio politinės figūros.“ Vadinasi, Carlo reikia Vovai!

O kaip yra pas mus? Visi bando vieni kitiems gerkles perkąsti! Antai sveikatos ministrė naujajame gydytojų profesinės etikos kodekse suktai nurodė vengti „intymaus ar seksualinio pobūdžio santykių su pacientais“. O kaip tada juos pagydysi? Arba štai naujieji merai griauna viską, ką pastatė senieji. „Savivaldybė – ne Holivudas“, – visavaldžio Kauno mero lieptas pareiškė vicemeras liberalas KAIRYS (ar tokių būna?) ir liepė panaikinti Kino studiją, leisdamas suprasti, kad svarbiausi iš visų menų kauniečiams nuo šiol bus rolmopsai.

Prezidentei konstatavus, kad Premjeras nemoka skaityti lietuviškai, toks Gedvilas pareiškė pasitraukiantis iš pretendentų į Apšvietimo lempą, esą „dabar ne laikas žaisti neaiškius politinius žaidimus, o reikia pradėti dirbti“.

Klausimėlis (a): kada bus laikas?Klausimėlis (b): ką Seimo vicepirmininkas veikė iki

šiol, kad dirbti pradės tik dabar?Esant tokiai sumautai padėčiai, Premjeras sudarė

darbo grupę, kuri skubiai in corpore išskrido į Meksiką, kad perimtų išradingo meksikiečių politiko Renato Tronco Gomezo diegiamą unikalią idėją – šis ieško dublerio, kurį išmokys kalbėti ir elgtis visiškai taip, kaip tą daro pats. Tiesa, antrininkui neleis miegoti su savo žmona, nors per atranką jos balsas būsiąs lemiamas, nes Renatą Troncą ji pažįsta kaip nuluptą…

Turėdamas tokį dublerį, mūsiškis Premjeras jaustųsi dvigubai geriau: ne visada pats eitų pas Prezidentę, ne visus viešus savo žodžius jam tektų viešai paneigti pačiam. Kur du stos, kaip sakoma, visados daugiau pridarys…

tiesiai iš ledinės Sočio tarpuvartėsKrescencija ŠURKUtĖ

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

kultūros barai2015. 5 (605)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

SummARIES

Žibartas jACKūNAS. Procedural “Democracy”. It is a quarter of a century sin-ce Lithuania became independent. Many consider this period to be suces-sufl, however, there are many individuals in academy and public sphere who have contradictory opinions. We are very good at criticising the power but we are far less sucessful in offering remedies and implementing changes, thus we should choose to strengthen the foundations of democracy and create an environment that favors substantial democracy (page 2).

Bilbao Effect While Looking into an Abyss. Architect and engineer Mal-colm Millais in conversation with Almantas Samalavičius. According to Millais, architectural Modernism is built on false premises. From the very starting point it was elitist, full of flawed presumptions and despite trou-blesom experience of the last century it continues on the same road to nowhere, ignoring undeniable evidence of its failure. In many ways it equals a religious community with its high-priests, orders, Inquisition and the faithfull (page 9).

Arūnas SPRAUNIUS. Covers of the Only and Unrepeatable Reality. We live in a period when naratives are accumulated with a help of technologies. the abundance of information destroys arguments and eternal truths, we choose to believe empiricist practices instead authorities with cer-tain consequences (page 17).

Aistė NOREIKAItĖ. What Sparkles Distrust in Practical Reason. Continua-tion of discussion started b y Laurynas Adomaitis in his article the Place of Practice between Philosophy and Wisdom (Kultūros barai, November, 2014 ) In what way should we think about morality and politics? Can we find answers as to what is good and what is evil, how we should live, which political establishment is the best? the author argues that reason does not destroy communality of philosophy (page 23).

Simas ČELUtKA. Two Enemies of Practical Reason. the author replies to the article of Laurynas Adomaitis suggesting that we should abandon metaphysical assumptions that negate the individuality of a human being, specificity of human reality. Human being is not only a part of nature. Human being is a part of nature but also a part of practical world, the world of freedom (page 26).

Kęstutis ŠAPOKA. How to Catch Art Criticism? Some thoughts on the changes of function of our art criticism. Some art critics writing about the state of the art in this field noted some twenty years ago that everyt-hing is not so bad, however, dovilė tumpytė recently claimed that she finds emptiness where art theory and criticism in Lithuania is expected to thrive. the author sets out to explore the situation asking what made this art critic to become so desperate (page 31).

julius KELERAS. Poems (page 35).

Andrius jEVSEjEVAS. Imitatio Christi or Three Theatrical Pains According to Mayenburg. theater critic reviews three recently staged plays directed by

Oskaras Koršunovas, Polish director Grzegorz jarzyna and Latvian director Viestur Meikšans. He claims that though all three plays are aesthetically dif-ferent they contain some ontological unity that is conditioned by common sociocultural shifts, common social feelings and even attitudes toward geo-political changes together with logic of the dramatized texts (page 38).

Laisvydė ŠALČIūtĖ. Learning to Swim, Making Use of Beauty. Artist’s es-say (page 44).

Fullmoon, Order and Patience. textile artists Birutė Vaitiekūnienė inter-viewed by an art critic Kristina Stančienė (page 50).

Patrice PAVIS. What Does Globalization Provides and What Does It Change Irreversibly? the author discusses economical and aesthetic im-pact of globalization on theaters (page 54).

Kęstutis ŠAPOKA. Real Freedom is Still Ahead. Review of an exhibition of sculp-tor Vidas Simanavičius in Alytus city’s jurgis Kunčinas’ public library (page 60).

Kristina StANČIENĖ. Shining, Cutting, Breaking. Review of Baltic Art of Glass Art: An educational aspect (page 62).

Stasys EIdRIGEVIČIUS. Blinking Mysterious Eye. Artist’s essay (page 65).Kęstutis ŠAPOKA. Anxiety of Cheating Oneself. Review of an exhibition of Ignas Krunglevičius in Vilnius Vartai gallery (page 69).

tomas GENEVIČIUS. Films of Andrzej Wajda - Present Looking into the Past. Polish films are presented in an annual week of Polish films and works by Andrzej Wajda were presented earlier by contemporary art fes-tival Kaunas in Art. dissemination. Acquaintances (page 71).

Faustas Sadauskas: “There is nothing ephemeral”. Sadauskas was born in Melbourne 1959. His parents were part of the post-war Lithuanian di-aspora. His commitment to carving and his respect for materials ower much to his family background and the Lithuanian tradition of wood-carving. (page 74).

Almantas SAMALAVIČIUS. Darkness and Light in Katmandu Valley. Writer’s essay triggered by the recent earthquake in Katmandu, Nepal that brought back the memories of his trip to the remarkable heritage sites of Katmandu valley a year before the disaster as well as insigths into Newar Buddhist culture so different from other religious communities in the region (page 75).

Kęstutis SKRUPSKELIS. Medical Doctors and Specialists of Whichcraft or How We Were Building our State. the first years after WW I were very hard: during the German occupation most medical doctors, policemen and municipal officers left the country and moved into Russia and it was almost impos-sible to evaluate the qualifications of those who returned after the war. the law gave preference to those who performed operations and used medical drugs, while those individuals who performed paid medical treatment with-out being licensed were persecuted by the state (page 83).

domas KAUNAS. Names and Houses Inscribed in Our Biography. On the occasion of the anniversary of librarian prof. Vladas Žukas (page 88).

Algirdas GRIGARAVIČIUS. A Fruit of Silent Labour. Review of the biblio-graphical book „the Legacy of Lithuanian Science Society in Vrublevskiai Library of Lithuanian Academy of Sciences“ (page 89).

Krescencija ŠURKUtĖ. Political somnolentia. Ironical essay on Lithuania‘s cultural and political life (page 93).

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 5

Bronislovas KUzMICKASFrom a distance (En) (Lt)Postmodern identity in an increasingly postmodern realityWhy is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu-anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports

Sajay SAMUEL, Almantas SAMALAVIČIUSNotes from a technoscape (En) (Lt)A conversation with Sajay SamuelWhy is it that those in power cannot think outside the categories of eco-nomics and techno-science when faced with the spectre of widespread joblessness and natural disasters caused by an excessive reliance on techno-science? Sajay Samuel says it‘s time to stop and reflect.

Warren KARLENzIG, Almantas SAMALAVIČIUSWinds of urban change (En) (Lt)A conversation with Warren KarlenzigFrom the rewilding of London‘s Upper Lea Valley to performance indicator software to manage 663 of China‘s largest cities, Warren Karlenzig knows more than most about urban sustainability projects. yet he‘s never been as daunted as now by the unfathomable scale of today‘s cities.

Richard HEINBERG, Almantas SAMALAVIČIUSBoom or bust time for critical thinking? (En) (Lt)A conversation with Richard HeinbergFollowing the massive bailouts, stimulus spending and quantitative eas-ing of recent years, everyone breathed a sigh of relief and went back to sleep, says Richard Heinberg. But the coming global energy crisis will likely provide the jolt that wakes everyone up again.

Arthur W HUNt III, Almantas SAMALAVIČIUSTechnology and consumership (En) (Lt)A conversation with Arthur W. Hunt IIItoday‘s media, combined with the latest portable devices, have pushed serious public discourse into the background and hauled triviality to the fore, according to media theorist Arthur W Hunt. And the jeffersonian no-tion of citizenship has given way to modern consumership.

Antanas ŠILEIKALong ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt)Baltic stories in a global contextWhat’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience.

tomas KAVALIAUSKAS, tatiana zHURzHENKOPost-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt)A conversation with tatiana zhurzhenkoIn an interview conducted before Euromaidan commenced, tatiana zhur-zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism.

Giedrius SUBACIUS The death of a language (En) (Lt)It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis

kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali-

niam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 2800 egz.

Kaina – 4,99 Lt / 1,45 Eur

SRtR fondas 2015 m. Kultūros barų projektui

„Bendrieji kultūros tyrimai“ vykdyti skyrė

76 000 eurų finansinę paramą

Problemos ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Nuomonės apie nuomones (iš dalies), Kūryba ir kūrėjai (iš dalies), Apie knygas