Kultūra

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 SPALIO 6 D. Nr. 36 (118)

Asmeninis politikų žavesys ir skurdas

Rinkimai jau visai ant nosies, o dalis Lietuvos piliečių, kaip teigia apklausas organizuo-jančios agentūros, vis dar neapsisprendžia, už ką balsuoti. Tos pačios agentūros teigia,kad dėl to kaltas žmonių nusivylimas politikais ir netesėtais jų pažadais, o ir politika

apskritai. Tiesą pasakius, toks teiginys kelia šypseną – kada gi pažadai pagerino konkre-taus žmogaus gyvenimą, o politika buvo altruizmo buveinė. Todėl neapsisprendusiųjų bal-suoti dalį būtų galima pavadinti inertiška mase, kurią išjudinti gali tik mokslui nežinomosjėgos.

O juk pasitelkus sveiką nuovoką ir nors nedidelį analizės talentą, jau seniai buvo gali-ma nuspręsti, už ką nebalsuoti. Tam pasitarnavo politinių debatų laidos per televiziją. Irkeista, kai žmonės, ypač kultūrininkai, sako, kad tos laidos tik skatina mizantropiją. Juknebūtina, jas stebint, vadovautis emocijomis – o jeigu jau neapsieinate be emocijų, tai benthumoro jausmą pasitelkite.

Argi ne paradoksalu ir savaip nejuokinga, kad kaip pagrindinis veiksnys visur iš-keliama ekonomika? Juk ne ekonomika mus vienija – lietuviai dirba įvairioms ekonomi-koms, ir Amerikos, ir Anglijos, ir Vokietijos. Vienija kultūrinė ir tautinė tapatybė. Tačiaukultūra kaip viso pasaulio lietuvius vienijantis veiksnys partijų programose neminima.Pavyzdžiui, Tvarkos ir teisingumo partijos programoje kultūrai apskritai neskirta nė žo-džio. (Gal tai ir nenuostabu? Gal šiai partijai artimas buvusios „tvarkos ir teisingumo” im-perijos šūkis: „Kai išgirstu žodį „kultūra”, išsitraukiu brauningą”?). Kitos partijos arbamaloningai remia kultūrą kaip našlaitę ir išlaikytinę, o ne tokią pat orią ir svarbią valsty-bės veiklos sritį, kaip kitos, arba suvokia ją kaip švietimo tarnaitę. O tai jau loginė klaida,nes kultūra yra objektas, o švietimas – tik funkcija, kuri turi išskleisti, išplėtoti objektą irjo reikšmes. Tai labai svarbi funkcija – didžiausios pagarbos vertas ir mokytojų darbas, ir,pavyzdžiui, lituanistinės mokyklėlės JAV, ir švietėjiška „Draugo” veikla, tačiau visgi esmėyra kultūra, kultūrinis identitetas, kuris mus visus, visame pasaulyje telkia.

Ir labai reikėtų pasvarstyti, ar verta balsuoti už politikus, kuriems šis veiksnys nesvar-bus, kurie nori skaldyti tautą, o ne ją vienyti. Kurie eina į politiką, kad savo asmeninę prob-lemą paverstų valstybine ir, nieko nenuvokdami apie valstybės valdymą, sako – et, ateisiuir išmoksiu. Betgi gal mokytis reikėjo anksčiau, nes dabar tokios pamokos valstybei ir jospiliečiams gali nelinksmai baigtis. Antra vertus, politiniai debatai yra neišsemiama me-džiaga ne tik patikrinti, kaip kandidatai pasiruošę politiniam darbui, tačiau ir jų vidinėskultūros analizei, kuri, deja, nedžiugina. (Vienų debatų metu labai įsiminė ponas iš Kaunosavivaldybės, reikalavęs laikytis etiketo ir visiškai diskreditavęs jį savo elgesiu – panašu,kad čia galioja dėsnis Quod licet Iovi, non licet bovi, arba, išvertus į lietuvių kalbą – ką taikaikitiems, tau pačiam netinka). Dar – ar tikrai asmeniniu žavesiu spindi ponas, kuris teisia-mas už mokesčių nemokėjimą ir apgaulingą buhalteriją? Ar tą asmeninį žavesį sudaro ne-tašytas humoro jausmas ir akivaizdus cinizmas, siaubinga kalba, mimikos ir gestų neval-dymas pokalbio metu ir kažkokia mistinė lovelaso aureolė? Pastarąją, panašu, sukūrė tele-vizija, nes nelabai tikiu, kad oriai, save gerbiančiai moteriai toks tipažas galėtų padaryti įs-pūdį. O jeigu reitingai tikrai nemeluoja ir šitas ponas tikrai veržiasi į aukštą vietą, tai manlabai gaila ir Lietuvos moterų, ir Lietuvos kultūros.

Jeigu dar apie kultūrą, tai ją labai gerai atskleidžia ir reklaminiai klipai. Partija, kurikultūrą nuo gilių sovietmečio laikų pateikia kaip valstybės išlaikytinę ir amžinai priklau-sančią nuo valdžios malonės, savo klipe teigia – kas moka šokti ir dainuoti, tegu dainuoja,o mes – dirbsime. Taigi, pone Virgilijau Noreika, ponai baleto artistai ir orkestro muzikan-tai, tamstų veikla – ne darbas, tik juokas, žaidimėlis toks, būta čia darbo nuo pat vaikystėspo pusę dienos groti ir prakaituoti baleto salėje.

Tai dar vienas ryškus akstinas ne tik nebalsuoti už šią partiją, bet ir ja nepasitikėti.Žinoma, piliečiai turi savo valią, teisę rinktis. Ir jie pasirinks. Tik kiekvienas turėtų su-

prasti – išrenki tą, kuriuo pasitiki. O pasitikima dėl konkrečių nuveiktų darbų, dar – dėl pa-čios asmenybės, kurios žavesį sudaro ne kriminalizuotas lovelaso ar iš sraigtasparnio iš-kritusio gelbėtojo įvaizdis, o asmeninės charakterio ir vidinės kultūros savybės, kurios ne-fetišizuojamos.

Jonas Benamis

FESTIVALIS

Purpuriniai išsiskleidė metai –Sidabrinių erdvių augalai.Advokatai ir akrobataiSkraidė ore kaip angelai.

Dingo kūno svoris ir tūris,Gelmėje prabilo prasmė.Daktarai utriusque jurisDeklamavo Saint Mallarmé.

Velnio galiai pavedę sielą(Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis),Akrobatai skrido per vielą,Žongliruodami rutuliais.

Purpuriniai baigiasi metai,Akmenėja diena švelni.Advokatai ir akrobataiPer pasaulį eina liūdni.

Henrikas Radauskas

Šio šeštadienio Kultūros turinys1-as psl. Jonas Benamis. Asmeninis politikų žavesys ir skurdas

2-as psl. Algis Mickūnas. Kryžkelėje

4-as psl. Aldona Žemaitytė. Kūrėjas mieste

5-as psl. A. Vaškevičius. Kybartų miestelio istorija – knygoje

6-as psl. Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

7-as psl. A. V. Škiudaitė. Rainių žudynės ir 1941 m. sukilimas (III)

8-as psl. Kultūros kronika

Kitame numeryje:

•T. Kantoras: didžiojo meistro palikimas

• S. Goštautas. Užrašai iš Harvardo

• Pranui Visvydui – 90

Redaguoja Renata Šerelytė [email protected] Jonas Kuprys

Alfonsas Būdvytis. Vyras, 2. 1983

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2012 SPALIO 6 d.2

Politinė bendruomenė egzistuoja tol, kol ją ku-ria autonomiški ir lygūs piliečiai, o pastariejituri ne tik teisę per rinkimus paskirti valsty-

bės tarnautojus, bet ir pareigą prižiūrėti, kad tar-nautojai laikytųsi jiems paskirtų veiklos reikalavi-mų. Juk rinkėjai yra atsakingi už tuos tarnautojus,kuriuos jie pasamdo, ir, jei tarnautojai peržengiajiems paskirtos veiklos ribas, turi pareigą tokiustarnautojus pašalinti iš darbo. Ką tai reiškia? Lietu-voje girdima įvairiausių priekaištų ir siūlymų, kadreikia pakeisti „valdžią”, nes joje daug korupcijos,nesąžiningumo, stokojama moralės ir gėdos. Norstokie siūlymai yra įdomūs, jie nėra esminiai politi-nės bendruomenės viešojoje erdvėje. Norint supras-ti, kas esmiškumas yra, reikia nutarti, kas yra poli-tinė bendruomenė.

Buvo ir yra daug ra-šoma bei kalbama apiesovietų politiką, kad Lie-tuvoje dar yra išlikę to-kios politikos. Tokie pa-sakymai yra klaidingi išesmės, nes sovietijoje ne-buvo politinės bendruo-menės, o tik bendruome-nė, kur viena grupė val-dė kitą – daugumos gru-pę. Pastaroji negalėjo da-lyvauti jokiuose nutari-mų priėmimuose, nes vi-si nutarimai priklausė„valdžiai”, kuri siekė iš-laikyti turimą galią irneleisti kitoms jėgomsdalyvauti valdžioje. Jeikoks nors individas no-rėtų viešai pareikšti savonuomonę, skirtingą neivaldžios ortodoksijos, jisreikalautų viešosios erd-vės, kurioje visi turi tei-sę dalyvauti kaip lygūs irautonomiški individai.Bet kaip tik sovietų bendruomenėje toks individasbūtų tuojau „sutvarkytas”, o viešoji erdvė tuojaupat uždaryta. O be viešosios erdvės nėra politinėsbendruomenės – demokratijos.

Valdžia galėjo sakyti, ką tik norėjo, vien dėlsavo jėgos išlaikymo, ir niekas negalėjo užginčytijos teiginių, nes ji neturėjo jokios atsakomybės pa-valdiniams, be to, pavaldiniams buvo uždraustos vi-sos viešosios pasireiškimo priemonės. Net nereikiasakyti, kad tokia valdžia yra korumpuota, nesąži-ninga ar nemorali, ar kad joje neteisėtai dalinamasipozicijomis, valstybės lėšomis – tokia valdžia yravalstybė ir visas iždas, visos pozicijos priklauso jai.Tokios valdžios veikla nėra politiška, bet grynastrategija naudoti bet kokias priemones, siekiantišlaikyti ir kelti savo galią. O priemonės nereikalau-ja jokios moralės, sąžinės, jos neturi jokių ribų.Kaip Leninas kikeno: „Mes susidorojome su dešim-čia milijonų buožių” ir, aišku, su milijonais raštin-gųjų. Mes nei jo, nei Algirdo M. Brazausko negalimekaltinti nemoralumu, nes paprastoje bendruome-nėje jie yra valdžia ir taškas. Visa tai yra ArtimųjųRytų persiškos imperijos autokratiškos tradicijosvariantas: valdovas-valdžia ir įstatymai yra lygūsvaldžios dabartinės galios poreikiams. Šios tradici-jos variantai yra visi Artimųjų Rytų monoteizmaisu hierarchinėmis valdžios struktūromis, besitę-siančiomis per įvairias krikščionybes, tokias kaipRoma ir Bizantija, per komunizmus ir fašizmus. Vi-si šie variantai neturi politikos, nes juose nėra vie-šosios erdvės.

Ką tai reiškia dabartinėje Lietuvoje? Jei valdžiaelgiasi, kaip jai patinka, jei jos pagrindinis tikslasyra rūpintis tik savo interesais, kur kiekvienas val-dininkas stumdosi su kitais, sudaro kintančias koa-licijas dėl pozicijų, tai mes negalime kalbėti, kadtokia valdžia yra politinė. Ji gali sakyti ką tik nori,

nes jos pasisakymai nėra jai jokie įsipareigojimai –tai tik strategija lengviau, be didelių išlaidų laikytibendruomenės narius savo rankose. Geras pavyz-dys būtų Brazauskas, kuris buvo valdžia sovietų lai-kais ir, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasilikokomunistu, nors ir apsirengęs kitokia sermėga. Jukkai po vienų rinkimų jis buvo paklaustas, kodėl ne-vykdo, ką pažadėjo per rinkimus, jo atsakymas bu-vo komunistinis: žmonėms galima pažadėti, ką tiknorime, bet tai nereiškia, kad tokius pažadus turiuįgyvendinti. Jis valdžioje ir jis neturi jokios atsako-mybės žmonėms. Jam viešoji erdvė – tai tik valdžiosretorikos reikalas, o ne politinės bendruomenės ly-gių ir autonomiškų piliečių racionalių aptarimųvieta.

Aišku, galima teigti, kad Brazauskas negalėjosustabdyti opozicijos partijų kelti savo kandidatus.Bet ir pastarieji elgiasi taip, kaip jis – vadovaujasigryna retorika prieš rinkimus ir savivaliauja po jų.

Čia nėra politinės bendruomenės ir nereikia kalbėtiapie moralę, sąžinę, teises ar pareigas, nes tokiojenepolitinėje bendruomenėje tokia kalba negalioja.

Todėl iškyla klausimas: kas sudaro politinębendruomenę, priklausančią Vakarų civilizacijai?Politiniai principai, kurie sutampa su politinės ben-druomenės pagrindais, yra visai kitokie. Jie reika-lauja prielaidų, kur laisvi ir lygūs žmonės sudaropirmą ir paskutinį visų sąryšių bei įstatymų nus-tatymą ir kur laisva spauda sudaro sąlygas žmonesinformuoti.

Čia iškyla klausimas apie skirtumą tarp są-ryšių, sudarančių politinę bendruomenę, ir kitų są-ryšių rūšių. Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nesatsakymas reikalauja stropios politinės bendruo-menės grindimo apžvalgos. Reikia pabrėžti, kadgrindimas nebūtinai yra susijęs su kokiomis norsistorinėmis sąlygomis arba specifiniais interesais.Sąlygos bei interesai gali būti įvairūs, bet grindi-mas reiškia būtiną instituciją, kuria remiasi antri-nės politinės institucijos.

Pirmoji „politinė” institucija yra viešoji erdvė,kurioje kiekvienas bendruomenės narys turi teisę,pareigą ir atsakomybę dalyvauti visuose nutari-muose, diskutuoti dėl visų viešų reikalų, sąmonin-gai ir susitarus laikytis susitarimų kaip viešumostaisyklių. Taip pat svarbu pastebėti, kad susitari-mas nėra absoliutus, nes asmenys supranta, kadžmogus gali klysti ir todėl jis yra atsakingas už savoklaidų ištaisymą. Viešojoje erdvėje kiekvienas da-lyvis yra lygus ir autonomiškas, o autonomija reiš-kia besąlygišką taisyklių tapimą šaltiniu be jokiųpriežasčių. Viešoji erdvė nėra tik kokia nors „susi-rinkimų salė”, bet fenomenas, kuris atsiranda betkur ir bet kada, kai kiekvienas gali paviešinti savonuomonę, visiškai supratus, kad kiti tą nuomonęgali apklausti, rasti joje trūkumų. Taip sąmoningas

paviešintojas suprastų, kad jo nuomonė nėra pakan-kama, bet taip pat atrasti nepakankamumų kitų tei-giniuose ir todėl rasti laikiną būdą tuos skirtumusišspręsti.

Politinėje bendruomenėje „valdžia” sutampasu laisvų ir lygių asmenų nutarimais, kokie turi bū-ti viešumos žmonių tarpusavio elgesio įstatymai.Reikia pastebėti, kad tokie įstatymai nėra pagrin-džiami kokia nors išsvajota žmogaus prigimtimi,nes pagal prigimtį žmonės nėra nei laisvi, nei lygūs,jie skiriasi savo galiomis, norais ir siekiais, todėl įs-tatymai iš prigimties negali pasirodyti laisvai su-kurti, visiems lygūs. Reiškia, laisvė ir lygybė, kaipir viešoji erdvė, nėra duotos kaip įgimtos ypatybės,bet kaip kuriami fenomenai. Nustojus veikti laisvairacionaliai viešojoje erdvėje, dingsta viešoji erdvė,lygybė ir laisvė. Demokratinės bendruomenės grin-dimas nėra praeities dalykas, tarsi būtų atliktas se-nolių arba grindžiančių tėvų; jis atsiranda tik tada,kada yra nuolatos palaikomas piliečių.

Neįmanoma kalbėti apie demokratiją kaip sis-temą, kuri turi savo gyvenimą, be piliečių dalyvavi-mo, šalia to, kad piliečiai tam tikru metu turi privi-legiją balsuoti. Demokratinė bendruomenė yra savegrindžianti struktūra, o ne struktūra, primesta ben-druomenei arba pagrįsta kokiais nors interesais.Demokratinėje bendruomenėje žmogaus autonomi-

ja ir lygybė yra palaiko-mos jų pačių labui. Va-dinasi, žmonių autono-mijos ir lygybės šaltinisyra tas pats ir gali rastisir būti palaikomas vienpolitinėje bendruome-nėje. Iš esmės bet kokiakitokia bendruomenėgali remtis įvairiausiaisinteresais ir tikslais irsukurti vieną dominuo-jančią grupę. Esant to-kioms aplinkybėms, au-tonomija ir lygybė išvisnepasirodys kaip feno-menai. Suvokimas, kadžmonės veikia bendruo-menėje pagal savo inte-resus ir tikslus, sukuriabendruomenės struktū-rą, kur pavienio žmo-gaus arba grupės intere-sai prieštarauja kitiems.Tokios padėties išspren-dimas reikalauja jėgos,kurios erdvėje kalbaapie laisvę ir lygybę ap-

skritai tampa nesąmoninga. Bet ką reiškia kalbėtiapie autonomiją bei lygybę?

Reikia suprasti, kad, nesant jokių lygybių irlaisvės iš prigimties, nėra specifinės žmogaus es-mės, kuri galėtų būti lygybės ir laisvės šaltiniu beipateisinimu. Galima sakyti, kad lygybė išplaukia išspecifinės laisvės, kaip autonomiškos, sąvokos. Pa-starosios atveju taisyklės, kurios tampa politinėsbendruomenės įstatymais, nėra surastos, bet su-kurtos be jokių priežasčių. Autonomiška laisvėyra tapati formaliai galvosenai. Formalios struktū-ros neseka jokiomis priežastimis, nesvarbu, ar josbūtų medžiaginės, ar psichologinės, bet išplaukia išlaisvai postuluotų principų. Jei principai, taisyklėsnėra išvedami iš priežasčių, tada kiekvienas žmo-gus, kaip besąlyginis taisyklių šaltinis, yra lygus ki-tiems. Kitaip tariant, nesant esminių prielaidų, ku-rios sudarytų ontologinius pagrindus žmogaussprendimui apie save ir kitus, visi sprendimai turibūti pagrįsti individų autonomiškai nustatytomistaisyklėmis. Tokie autonomiški individai yra lygūs.Kiekvienas yra lygus taisyklių kūrėjas.

Norint turėti bendras taisykles, jas reikia su-kurti ir aptarti viešojoje politinėje erdvėje. Kiekvie-nas asmuo, norintis išlaikyti savo autonomiją ir ly-gybę, turi dalyvauti joje, kaip, beje, ir bendrų tai-syklių pasiūlymuose bei aptarimuose. Demokrati-nės bendruomenės bei veiklos principai reikalauja,kad vienintelis taisyklių šaltinis būtų viešai išplėto-ti ir aptarti įstatymai.

Čia susiduriame su vienu besąlyginiu principu:ontologiškai bei metafiziškai kalbant, nėra nuspręs-ta, ar žmogus tikrai yra laisvas, ar ne. Tokiu atvejušį klausimą keliame į kitą plotmę. Politinės erdvėsgrindimas yra tas pats, kaip žmogaus autonominės

KryžkelėjeAlgis Mickūnas

Nukelta į 3 psl.

Aleksandras Macijauskas. Iš serijos Demonstracija Kaune, 1987

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 SPALIO 6 d. 3

laisvės ir iš jos einančios lygybės kūrimas. Be šioserdvės kūrimo nėra jokios galimybės kurti autono-miją ir lygybę. Tuo pačiu šios erdvės palaikymasyra lygus individo autonomijos ir lygybės palaiky-mui. Individo atsisakymas dalyvauti politinėje erd-vėje sutampa su žmogaus autonominės laisvės irlygybės praradimu, jo sugrįžimu prie bendruome-ninių grupių bei individų interesų bei jėgų susidū-rimų. Vienas nesusipratimas turi būti pašalintas:kiekvieno individo autonomija, kaip besąlyginistaisyklių šaltinis, politinėje erdvėje neleidžia sava-vališkos veiklos. Laisvai sukurtos taisyklės nėrapriežastys, kurios priverčia sudaryti veiklos ribas,bet yra protingai aptariamos formos, už kurias visiyra atsakingi ir tik jų dėka visi turi lygias teises.Autonominė laisvė teigia, kad veikla, besilaikantilaisvai įkurtų ir bendrai nustatytų taisyklių, yralaisva veikla.

Be abejo, galima teigti, kad, gyvenant su kitais,autonomiškas individas turi būti ribotas, ypač kaivieno ar vienos grupės interesai įgauna persvarą.Šią tezę taip pat pristato kapitalistai ir komunistai.Bet tokia tezė ne tik padalina bendruomenę į prie-šingas stovyklas, bet ir susiaurina viešąją erdvę ikikovos lauko, perpildyto neracionalių motyvų bei in-teresų, kur visuomenės paskirti tarnautojai ope-ruoja savo interesais irinteresais tų, kurie juosgana gerai ,,patepa”. Šiuoatveju politinė bendruo-menė žlunga, ir žmogausgyvenimas supaprastėja –tampa kurmio gyvenimu:visi veiksmai yra nulemtipriežasčių, ir kalba apieautonomiją ir lygybę, tei-ses ir atsakomybę virstatuščia retorika. Griežtaikalbant, net ta mistinė,,rinka” nėra privati nuo-savybė, bet viešojoje erd-vėje, politinėje bendruo-menėje nustatyta: yra su-tarta, kas bus privatu irkas bus vieša, ir todėl nė-ra tik ekonomika, bet po-litinė ekonomika, kur ri-ba tarp viešumo ir priva-tumo nėra absoliuti – jigali būti pakeista viešainutarus. Kaip minėta, nu-tarimai yra lygūs įstaty-mams.

Viena svarbiausiųsąlygų yra įstatymų visuotinumas. Šalia priešingy-bių kiekviename įstatyme pašalinimo, visuotinu-mas užtikrina racionalumą ir lygybę. Kitaip ta-riant, kiekvienas pasiūlytas ir viešai nutartas įsta-tymas galioja visiems, įskaitant ir patį pasiūlytoją.Kiekviena išimtis tokį įstatymą padaro nebe visuo-tiną arba reikalauja, kad specifinė išimtis taip patbūtų pakelta iki įstatymo visuotinumo. Įstatymų vi-suotinumas atveda iki kito pagrindinio principo:teigimas, kad individas esąs autonomiškas ir lygusįstatymų šaltinis, turi būti pakeltas į visuotinąteigimą ir įtraukti kiekvieną bendruomenės narį.Kiekvienas yra lygus kaip autonomiškas įstatymųšaltinis. Be tokio visuotinumo politinė erdvė atsi-durtų savo pačios priešingybėje: viešai nustatyti įs-tatymai galiotų vieniems, o ne kitiems. Tai priešta-rautų politinės bendruomenės grindimui ir auto-nomijos kūrimui.

Vadovaujantis šiais principais, politinės bend-ruomenės nariai gyvena pagal laisvai sukurtus įs-tatymus, turi teises ir atsakomybę už jų palaikymą.Todėl bet koks nukrypimas nuo įstatymų negali bū-ti laikomas nemoraliu, nesąžiningu, nesveiku, betiš esmės – kriminaliniu. Nėra kitokio nusikaltimo,kaip tas, kuris nesilaiko viešųjų įstatymų. Jei kamnors įstatymas yra nepriimtinas, jis/ji turi teisę irnet pareigą viešai pareikalauti įstatymą pakeisti, otai reiškia – racionaliai įtikinti, kad dabar galiojan-tis įstatymas yra nepakankamas, gal net neraciona-lus, reikalaujantis pataisymų. Ši užduotis irgi yrapilietinis reikalavimas. Bet nesilaikyti dabartyjesukurtų įstatymų, juos laužyti yra kriminalinėveikla.

Ką reiškia be išimties visiems politinės bend-ruomenės nariams? Pradėkime nuo viešųjų susita-rimų tarp norinčių tarnauti politinei bendruome-

nei ir tos bendruomenės narių, kurie yra įpareigotisamdyti tarnautojus. Norintys tarnauti viešai siūlo,kokius talentus jie turi ir ką jie, kaip visuomenėssamdiniai, gali nuveikti viešumos labui. Jų pasiūly-mai yra teisėtas susitarimas su jų samdytojais –bendruomenės nariais. Jei jie yra pasamdyti perrinkimus, reiškia, kad visuomenė sutinka su pasiū-lymais ir samdinius įpareigoja įgyvendinti visuspažadus. Taigi yra sutartis, ir išrinktieji yra atsa-kingi už savo pažadus, o rinkėjai – už viešumos tar-nautojų pasamdymą ir prižiūrėjimą. Jei samdiniainesielgia atsakingai, netarnauja pagal susitarimąsu samdytojais, jie sulaužo sutartį ir tampa nusikal-tėliais. Trumpai tariant, samdytojai, kurie yra atsa-kingi už tokių tarnautojų pasamdymą, turi pareigątokius samdinius tuojau pat atstatydinti, nes tiesamdiniai tapo nusikaltėliais, atsisakė visų teisių.Nes jie elgėsi ne pagal laisvą susitarimą, bet pagalsavo pačių norus, siekdami pralobti ar bandydamisukurti taisykles, kurios gali būti naudingos jų gru-pei ar net grupei, kuri jiems gerai užmoka. Tokietarnautojai atsisako būti autonomiški, atsakingi,gyvenantys pagal visuotines viešumos taisykles irtodėl atsisakantys būti autonomiškais ir lygiaisžmonėmis. Tokiu atveju jie susiprastina į priežas-tingumo plotmę, tampa kurmiais, žiūrinčiais,kaip ką sugriebti ir nutempti į savo urvą. Jie atsi-sako teisių, nes jie atsisakė atsakomybės, ir todėl jie

nebepriklauso politinei bendruomenei. Nors jie galir šūkautų, kad jie turi ,,žmonių teises”, toks šūka-vimas yra tik kurmio, norinčio ir toliau turėti ,,tei-sę” gyventi ne laisvo žmogaus, bet barsuko urvinįgyvenimą, balsas.

Bet šio skatiko kita pusė yra samdytojų atsako-mybė ir pareiga. Jei samdytojai atsisako kištis į,,politinius” reikalus, atsisako tuojau pat išmesti ištarnybos savo samdinius, tokie samdytojai pradedatoleruoti kriminalizmą. Lietuvoje girdisi šnekos:,,O kas gi yra be dėmės?” Ką toks pasakymas reiškiaiš esmės? Ką padarysi, nėra tokio tarnautojo, kurisnesusitepęs. Bet kokia dėmė, tokia kaip įstatymųsulaužymas, yra nusikaltimo ženklas. Ir jei samdy-tojai vėl tokius „dėmėtus” paskiria į tarnybą, taireiškia, kad rinkėjai yra atsakingi už tai, kad leidoveikti kriminalinei valdžiai. Trumpai tariant,rinkėjai atsisako būti atsakingi ir tampa kurmiųgyvenimo rėmėjais ir dalyviais. Ciniškai kalbant,,,mano gerbiama visuomene, ar tu tikrai tokia kvai-la?” Ir čia kaip tik sulaukiame atsako: kada kandi-datas, tikras nusikaltėlis ir net laikantis save neLietuvos piliečiu, ir teigiantis, kad lietuviai yra dur-neliai ir juos galima lengvai apmauti, yra išrenka-mas į Seimą, į Europos Parlamentą, nes jis padalinapo keletą skatikų ,,bobutėms”, mes matome, kad vi-suomenė, samdytojai samdo tarnautoją, kuris vie-šai pareiškia, kad jis yra nusikaltėlis. Vadinasi, šipublika taip pat atsisako savo autonomijos, lygybės,susitapatina su priežastingumo bendruomenės rei-kalavimais ir gyvena be teisių, atsisako būti žmonė-mis – grįžta į kurmių urvus.

Bet nepavydėkime tiems, kurie, susiaurinę po-litinę bendruomenę iki interesų kovos lauko, laimi,nes jie irgi atsisako autonomijos ir lygybės, atsisakovisuotinumo ir todėl – teisių ir, ,,nupirkę” bendruo-

menės samdinius, tampa kurmiais. Jie staiga dings-ta kaip laisvi žmonės ir džiaugiasi bei didžiuojasituo, kad jų urvas prikimštas didesnės šlamšto krū-vos. Taigi ar už saldainiuką, ar už rūmus tie, kurieatsisako savo autonomijos, savo atsakingo dalyvavi-mo viešojoje erdvėje, ar jie būtų išrinkti tarnauti irpaneigia savo atsakomybę, parsiduodami intere-sams, ar tie, kurie perka viešumos samdinius, arrinkėjai, kurie nereikalauja nusikaltėliais tapu-sių samdinių ir jų papirkėjų ,,išmetimo”, irgi tampatoleruojantys nusikaltimus ir todėl atsisakantys sa-vo autonomijos ir teisių. Ir todėl taip lengvai susi-kuria kurmių pasaulis, kuriame kiekvienas išlendaiš urvo, paurzgia, pakalena dantimis, pagrobia vien-as iš kito ir vėl – šmurkšt atgal į urvą.

Dabar galima aptarti moralę ir sąžinę. Lietu-voje daug kalbama apie valdžios moralę arnemoralumą, apie gėdos jausmo stoką, apie

korupciją ir kitas nuodėmes. Bet niekas iš tų mo-ralizuotojų mums nepasako, kokia moralė yra tik-roji. Bendruomenės nariai, jų grupės turi įvairiųmoralių: britai turi utilitarizmą, ir jų pareiga yradauginti malonumą; amerikiečiai – pragmatizmą irjei jis veikia, tai yra gerai. Kaip Rorty pareiškė, ne-reikia jokių diskusijų, reikia tik atsiraityti ranko-ves ir daryti gera. Judaizmas skatina įgyvendintisavo genties tėvo įstatymus, krikščionys ir islamo iš-

pažinėjai turi pareigą ,,iš-gelbėti” žmoniją nuo nuo-puolių. Tad kalbėdamiapie moralumo stoką, su-siduriame su priešingo-mis kryptimis. Krikščio-nys nori įstatymu už-drausti homoseksualu-mą, utilitarizmas norėtųjį remti, kapitalistai (suAyn Rand) teigia, kad mo-kesčiai yra nemoralu, nesjie atima nuopelnus išmoralių, darbščių žmo-nių ir taip toliau.

Tad jei iš paskirtųvalstybės tarnautojų rei-kalautume elgtis mora-liai, tuojau gautume atsa-kymą: krikščionys elgsisvienaip, islamo išpažinė-jai – kitaip, kapitalistai –dar kitaip ir t. t. Ir kiek-vienas valstybės tarnau-tojas norės prastumti sa-vo moralę kaip visuoti-ną. Todėl politinės bend-ruomenės nuostatos ne-

klausia apie moralumą, bet apie pareigas ir atsako-mybę prieš įstatymus ir piliečius ir, jiems nusižen-gus, nepaisant nusižengėlio moralės, apie tapimąnusikaltėliais.

Lietuviai patys gali nuspręsti, ar jie gyvena to-kiame bendruomenės pasaulyje, taigi be autono-mijos, lygybės ir atsakomybės teisių. Jei jie tokį pa-saulį priima, tai jie yra atsakingi už jį. Atsakomy-bės, o tai reiškia – laisvės ir lygybės – priėmimasyra sunkiausia našta – savo žmogiškumo, apiman-čio kilnumą, savigarbą ir pagarbą kitiems, orumą,išlaikymas reikalauja stropaus dalyvavimo viešu-moje, stropaus atsisakymo toleruoti nusikaltėlius,nepaisant to, kaip prabangiai jie beapsirengtų, irreikalauti iš jų ne tik atsakomybės, bet ir laikysenoskilnumo, o sulaužius bet kokį įstatymą, patiemsgarbingai atsistatydinti iš pareigų.

Prisiminkime, kaip gimė dabartinė Lietuva. Jigimė kaip išsivadavimo staigmena, netikėtumas –mes laisvi ir visa mūsų dabartis ir ateitis yra mūsųrankose; mes esame absoliučiai atsakingi už savolemtį, laimes ir nelaimes ir be jokių atsiprašinė-jimų ir pasiteisinimų kuriame savo teises ir pri-siimame visišką atsakomybę už jų išlaikymą. Mesdėl to esame pasirengę paaukoti savo turtą ir netgyvybę: geriau mirsime atsistoję, bet nebegyvensi-me parklupę. Tai Sąjūdžio dalyvių nuostata – neieš-koti naujų pelningų postų, nesistumdyti dėl aukš-tesnių valdžios pozicijų ar įsigyti kitų pamaldžiąpagarbą, nes visa tai buvo daroma ne dėl savęs, betdėl visų. Ką tokie filosofai sukūrė, ar tai būtų an-tikos Atėnuose, ar Philadelphijoje, ar Vilniuje – tainebuvo filosofinė nuostaba juslinių daiktų pasaulioakivaizdoje ar žmogaus tapimas atskirtu vienetu,

Nukelta į 8 psl.

Atkelta iš 2 psl.

Aleksandras Macijauskas. Demonstracija Kaune, 2. 1967

Druskininkuose jau ruduo. Tiesiog akysegelsta klevų lapai, saulės zuikučiais sublyk-sintys, kai pro debesį išlenda jos didenybė

saulė. Parkuose žalias vejos kilimas vis labiau pri-sivelia geltonų ir rudų dėmių. Antai Muzikinioskulptūrų parko įėjimo arka, dar neseniai žėrėjusiįvairiaspalvių gėlių vainiku, jau tėra tik tuščią erd-vę apjuosiantis lankas. Poilsiautojų mažėja tiesiog

akyse, o gatvėse retėja automobilių ir savaip dyki-nėjančių, niekur neskubančių praeivių. Tokiu me-tu išryškėja tai, ko nematei vasaros kaitros ar šiltųliūčių užpiltame kurorte. Ir tas tuštėjantis kurortaspalieka laiko pamąstymui, koks visagalis viešpatisgali būti kūrėjas mieste. Ir tuo kūrėju gali būti netik menininkas, bet ir visuomenininkas, ir politi-kas, ir net verslininkas... Gintaras Žilys tai įrodėsavo biografija, kuri atitinkamais jo gyvenimotarpsniais pasipildė šiais titulais. Gintaras ir buvomano gidas, keliaujant per rudenėjančius Druski-ninkų skulptūros parkus, kurių mieste yra mažiau-siai trys, o jei geriau paieškotum, Druskininkų ku-rorte ir jo prieigose priskaičiuotum keliasdešimtskulptūrų. Taigi Druskininkai savo skulptūromis„nuneša” ir sostinę Vilnių, ir Kauną beigi Panevėžįsu Šiauliais, ir garsųjį Klaipėdos skulptūrų parką,sukurtą dar sovietmečiu.

Mūsų kelionėje per Druskininkų skulptūrųparkus rūpėjo apžiūrėti Žako Lipšico, garsaus pa-saulinio masto skulptoriaus, garbei pavadintus

gamtos kampelius. Mat Ž. Lipšicas gimė ir augoDruskininkuose, o namas, kuriame dailininkas gi-mė XIX a. pabaigoje, jau kaip „senoviškai” moder-nus (architektūros prasme) viešbutis „Best Wes-tern” atgimė XXI a. pradžioje. Savo tauriai mėlynuįėjimu ir tokios pat spalvos skoninga ažūro tvorelejis primena brangią papuošalų dėžutę...

Dabar jau sunku atrinkti, kam pirmiausia kiloidėja surengti skulptorių simpoziumą ir sukurtiskulptūras, skirtas Druskininkams. Greičiausiaipanevėžiečiui Alfridui Pajuodžiui, priminus jam,kad Žakas Lipšicas buvo druskininkietis, ir 1998 me-tais panorusiam Druskininkuose surengti skulp-torių simpoziumą. Bet Pajuodžio negalima laikyti Ž.Lipšico vardo skulptūrų parko prie „Dainavos”, VšĮValstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo cen-tro, krikštatėviu, nes jis... nepanoro su didžiuojuskulptorium dalytis garbe. A. Pajuodis dirbo drau-ge su kitais simpoziumo dalyviais – Dovydu Zunde-lovičium, Osvaldu Neniškiu, Jonu Šimonėliu. Išla-kių, galima sakyti, šimtamečių medžių (beržas, ke-lios pušys, klevas), papėdėje tuščią vejąprieš pagrindinį „Dainavos” korpusą pertris savaites užpildė santūrūs ir į šią erd-vę natūraliai įaugę skulptorių darbai.Ypač jaudinančiai – savo rimtimi ir monu-mentaliu rūsčiu – įspūdinga D. Zundelovi-čiaus „Stirnelė”, išrašyta hebrajiškais irlietuviškais rašmenimis. Savo dvasia jigal artimiausia Ž. Lipšico kūrybai, joje iš-kaltas tekstas kalba apie Laiką – laikągimti ir mirti, sodinti ir rauti, juoktis irverkti... Šiuo metu Dovydas gyvena užtūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, bet jodvasios dalelė amžiams liko Druskinin-kuose, šalia „Dainavos”, po aukštakamie-niais medžiais, šalia amžinai žaliuojančiųpušynų, Nemuno ir Ratnyčėlės.

Ir O. Neniškio „Banga”, ir J. Šimonė-lio „Žiedas”, ir jau vėliau čia atsiradusihumoru dvelkianti Gedimino Mažinto„Gedimino Mažinto pilis” – skulptūros, gi-musios tuščioje erdvėje priešais „Daina-vą” – davė mintį bent pramečiui rengtiskulptūros simpoziumus Ž. Lipšicui pa-gerbti. Tų simpoziumų krikštatėviai, vaizduotėjeišvydę Žako Lipšico vardo skulptūrų parko viziją,buvo Gintaras Žilys ir Druskininkų savivaldybėjedirbęs skulptorius Antanas Balkė. Tačiau be VšĮValstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo cent-ro „Dainava” vadovo Zenono Streikaus pritarimojiems būtų buvę nelengva įgyvendinti savo viziją.Gintaras, kaip kūrėjas, anuomet buvo metalo plasti-kos fanatikas. Bet ne mažiau fanatiškai jis atsidėjovisuomeniniam darbui ir Atgimimo laikų politikai.

Panevėžietis Gintaras Žilys, atsikėlęs į Druski-ninkus, įsimylėjo šį miestą ir jam skyrė jaunatviš-kumu trykštančią savo energiją – dalyvavo ne tikdruskininkiečių menininkų sąjūdyje, bet ir miestovaldymo politikoje, buvo net dviejų kadencijų mies-to tarybos narys. Tada dar nebuvo atslūgęs Sąjū-

džio idėjų įkarštis... Psi-chologas Zenonas Strei-kus, pirmosios kadenci-jos Nepriklausomoje Lie-tuvoje (1990–1995) Druski-ninkų miesto tarybos pir-mininkas, 1996 metais pa-skirtas VšĮ Valstybės irsavivaldybių tarnautojųmokymo centro „Daina-va” direktoriumi, kaip re-ta giliai suvokia ir jaučiagamtos grožio bei menosvarbą žmonių dvasinei irfizinei sveikatai. Z. Strei-kus natūraliai įsiliejo į vi-suomeninių organizacijų„Žako Lipšico vardoskulptūrų parkas” bei„Poetinis Druskininkųruduo” visuomeninę-me-ninę veiklą.

Čia padarysiu trum-

pą ekskursą į „Dainavą”. Seni mediniai „Dainavos”korpusai Atgimimo metais buvo jau apšepę, nes darsovietmečiu jos, kaip Ministrų Tarybos sanatorijos,statusą atėmė anuomet pati prašmatniausia Druski-ninkuose „Lietuvos” sanatorija. Z. Streikaus vado-vavimo laikotarpiu „Dainava” atgimė naujam gy-venimui ne tik vidiniu, giluminiu, darbo turiniu,bet ir išore. Tapęs naujosios „Dainavos” vadovu, Z.Streikus pratęsė senąsias kultūrines sanatorijostradicijas ir sukūrė naujas. Jo vadovavimo metais„Dainava” tapo ne tik gydymo-reabilitacijos įstai-ga, bet ir, kaip jau minėjau, mokomuoju centruvalstybės ir savivaldybių tarnautojams. Čia vykstaintensyvus mokslinis-praktinis ir meninis gyveni-mas. Dažnos mokslinės ir populiariojo švietimokonferencijos rengiamos keliose „Dainavos” salėse,pavadintose poetiškais mitologinės Lietuvos var-dais: Saulės, Mėnulio, Perkūno, Ledos ir t. t.

Pagarbiai saugoma didžiulė, per du aukštus,Angelinos Banytės freska etnografiniais motyvais.Freską jau verkiant reiktų restauruoti, bet Klaipė-doje gyvenančią jos autorę sunku prisikviesti į kitąLietuvos pakraštį. „Dainava” pastoviai bendraujasu kauniečiais tapytojais, su menininkais iš Lenki-jos. Svetingas „Dainavos” vadovas reguliariai orga-nizuoja tapytojų plenerus, muzikinius koncertus,kurių klausytojai būna ne tik sanatorijos darbuoto-jai ir pacientai, bet ir miesto gyventojai. Na, o apiePoetinį Druskininkų rudenį, kuris organizuojamaskasmet spalio pradžioje, liudija ne tik įvairūs ren-giniai mieste, bet ir kavinė „Širdelė” (nuostabu pa-matyti jaukią „Širdelės” iškabą, kai žinai, kad neto-liese stūkso gremėzdiška, sniegu širdį stingdanti„Snow arena”).

Į „Širdelę” smagu užsukti bet kuriuo metų lai-ku, bet per Poetinį rudenį ji dūzgia poetais ir poetė-mis lyg bičių avilys, pritvinkęs jausmingų eilėraš-


Aldona Žemaitytė

Kūrėjas mieste

Osvaldo Neniškio „Banga”. 1998

Gedimino Mažinto „Gedimino Mažinto pilis”

Dovydo Zundelovičiaus „Stirnelė”. 1998Aldonos Žemaitytės nuotraukos

Atnaujintas „Dainavos” korpusas Maironio gatvėje Nukelta į 8 psl.

„Kybartai. Lieponos–Širvintos paru-bežės vietovaldų istorinė apybraiža” –taip pavadinta knyga neseniai išleistaLietuvoje. Tai išsami ir labai įdomi šiopasienio miestelio, kažkada žymėjusioLietuvos ir Mažosios Lietuvos, Prūsijos,o dabar – Lietuvos ir Rusijos FederacijosKaraliaučiaus srities sieną, istorija. Isto-rija, kurią ketverius metus rinko ir rašėkraštotyrininkas, inžinierius AlbinasVaitkevičius.

„Turėjau reikalų Mokslų Akademijos biblio-tekoje Vilniuje, ir ten lankantis kilo idėja pasido-mėti gimtąja Suvalkija, pasižiūrėti, kas ir kaipapie ją rašoma. Radau daugybę Šakių apskritieskraštotyrininkų darbų, tačiau apie Vilkaviškio ap-skritį nebuvo nieko, išskyrus nedidelę knygelęapie Kybartus. Nutariau, kad reikia imtis šito dar-bo, mane labai skatino ir palaikė Pasaulio kybar-tiečių draugijos nariai. Daug su jais kalbėjausi, ta-riausi ir kruopelė po kruopelės rinkau medžiagąknygai”, – pasakojo autorius.

Nemažai medžiagos šiai solidžiai 336 puslapiųknygai kraštotyrininkas rado Lietuvos mokslųakademijos Vrublevskių bibliotekoje, taip pat Cen-triniame valstybės archyve Vilniuje ir Marijampo-lės archyve, jis taip pat rėmėsi įvairiais dokumen-tais, enciklopedijomis, straipsniais spaudoje, kraš-totyrininkų darbais. „Gal mano pateiktas literatū-ros sąrašas ir ilgokas, bet ten stengiausi paminėtivisus šaltinius”, – sakė autorius, turėdamas gal-voje net 11 knygos puslapių užimantį literatūros iršaltinių sąrašą.

Galvodamas, kaip sudėti ir sugrupuoti visusistorijos faktus, autorius pasirinko įdomų būdą –iš vienos pusės jis pateikė miestelio istoriją nuopat karalienės Bonos valdymo laikų XVI amžiauspabaigoje, o iš kitos pusės jis išdėstė visas buvu-sias Kybartų vietovaldas – kaimą, posadą, gminą,apskritį, rajoną. Knygoje yra pateikiama ir Kybar-tuose veikusių valstybinių, privačių bei visuome-ninių organizacijų veiklos apžvalga.

A.Vaitkevičius gimė netoli Vištyčio 1928 me-tais, buvo dar vaikas, kai su tėvais atsikraustė į Ba-jorų kaimą Kybartų valsčiuje. Įgijęs inžinieriauselektromechaniko specialybę, jis dirbo „Minties”leidyklos Techninės literatūros redakcijoje, vėliau– Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos moks-linio tyrimo institute, buvo vienas iš tų, kurie kūrėLietuvos muitinę. Tik išėjęs į pensiją, jis atradodaugiau laiko Kybartams ir ėmėsi šios knygos.

Leidinį iliustruoja apie 250 nuotraukų. Dalis jų– istorinės, archyvinės ir retai kam matytos, dalis –iš šių dienų. Autorius panaudojo atvirukus, kuriebuvo išleisti prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eitkū-nuose, taip pat kelis tarpukario albumus. Knygoje –nemažai lentelių, schemų, įvairių dokumentų.

Kybartai davė Lietuvai nemažai žymių žmo-nių. Čia gimė rašytojas, dramaturgas ir žurna-listas Algirdas Landsbergis (1924–2004), 1949-ai-siais atvykęs į JAV, dirbęs „Amerikos balso” ir„Laisvosios Europos” radijuje. Kybartai yra ir ži-nomos Lietuvos operos solistės Gražinos Apanavi-čiūtės gimtinė. Šiame pasienio miestelyje yra gi-męs ir pasaulinio garso žydų kilmės dailininkasIsakas Levitanas (1860–1900), ypač išgarsėjęs savonutapytais Rusijos peizažais.

Čia gimė ir garsi Lenkijos etnografė, TorunėsMikolajaus Koperniko universiteto profesorė, bu-vusi Torunės etnografijos muziejaus direktorėMaria Znamierowska-Prufferowa (1898–1990), ku-rios knyga „Vilnius, miestas arčiausia širdies” bu-vo išleista Lietuvoje 2009 metais. Kybartai – ir len-kų kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo EmilioMlynarskio (1870–1935) gimtinė. Jis – artimas Lie-tuvos lakštingala vadintos dainininkės BeatričėsGrincevičiūtės (1911–1988) giminaitis, turėjęs dide-lę įtaką dainininkės karjerai.

Kybartai yra ir ilga-mečio žurnalisto, daug de-šimtmečių „Draugui” ir ki-tiems lietuvių leidiniamsAmerikoje bei Kanadojerašančio, Cicero mieste gy-venančio Edvardo Šulaičiogimtinė. Naująją knygą sujos autoriaus autografužurnalistas jau gavo iš Lie-tuvos. E. Šulaitis – A.Vait-kevičiaus bendraamžis,abu kitąmet minės 85-eriųmetų jubiliejų, abu kartujie yra mokęsi ir sėdėję vie-name suole pirmojeklasėje 1935 metais.

„Kybartai daugeliui įdomūs ir dėl to, kad jie1940–1941 metais tapo Pirmosios Respublikos laiki-nąja sostine, čia paskutines savo valandas Lietuvo-je prieš pasitraukdamas iš jos į Vakarus praleidoprezidentas Antanas Smetona. Ta epopėja yra de-taliai aprašyta, Amerikoje apie Smetonos pasi-traukimą net buvo išleista knyga. Apie tas dienasyra sukurta labai daug įvairių mitų ir net klasto-čių”, – teigė knygos autorius.

Vienas tokių mitų, pasakojančių apie Prezi-

dento pasitraukimą per Lieponos upelį – kad A.Smetonai atėjus prie dvi valstybes skyrusio upelio,kažkas iš vietinių žmonių pasakė, jog prezidentuinedera bristi per upelį, iš kažkur greitai atnešėkluono duris, jas padėjo ant seklaus upelio krantųir tada A. Smetona su lydinčiais asmenimis perėjoį Vokietijos pusę. A. Vaitkevičius sakė, kad yra netpadirbtų nuotraukų, kurios vaizduoja per Lieponąvedamą prezidentą.

„Man pačiam buvo labai įdomu, kodėl į Kybar-tus atvykęs prezidentas, beveik valandą praleidęsgeležinkelio stotyje, nevažiavo pas miesto burmis-trą, o apsistojo pas gimnazijos direktorių? Po po-kalbių su istorikais man paaiškėjo, kad A. Smeto-na buvo opozicijoje prieš Kybartų burmistrą JuoząPrapuolenį dėl jo sūnaus Leono, būsimo 1941 metųbirželio sukilimo vadovo veiklos, dėl to taip pasiel-gė”, – aiškino knygos autorius.

Leidinyje „Kybartai” jis išsamiai dokumenti-niu stiliumi aprašo paskutines A. Smetonos valan-das Lietuvoje, 1940 metų birželio 15 d. praleistas Ky-bartuose, taip pat ir jo pasitraukimą per Lieponosupelį. ,,Apie 24 val. Prezidentas ir jį lydintieji – adju-tantas pulk. ltn. S. Žukaitis, saugumo pareigūnai M.Adomavičius ir A. Čiuoderis padėkojo vedliams už

didžiulę paslaugą, atsisvei-kino su jais ir, nusiavę batus irnusimovę kojines, perbridoper siaurą ir negilią Lieponą.Kitoje pusėje vėl apsiavę, jienužingsniavo Eitkūnų link”, –cituoja knygos autorius 1940metų dokumentų leidinį „Lie-tuvos aneksija”, išleistą 1990-aisiais.

Įdomus knygoje ir pasku-tinis skyrius „Trečiojoje ne-priklausomos Lietuvos Res-publikoje (1990 03 11 – 2012 0615)”, kuriame rašoma jau apiedabartinių Kybartų ūkinį gy-venimą, švietimą, sveikatospriežiūrą, įvairius visuomeni-nius judėjimus, taip pat Ky-bartų katalikų parapiją ir kitų

konfesijų bendruomenes, pateikiama informacijaapie seniūniją, nemažai rašoma apie valstybės sie-nos apsaugą, muitinės veiklą.

Aktyviai veikianti Pasaulio kybartiečių drau-gija, kuriai dabar vadovauja daug metų JungtinėseAmerikos Valstijose praleidęs ir į Lietuvą sugrįžęsLeonas Narbutis, planuoja naujus darbus. Draugijosnariai siekia, kad miestelis turėtų savo muziejų, kurbūtų kaupiama jo istorija, įvairūs rodiniai, medžia-ga apie garsius kraštiečius. �


Turtinga pasienio miestelio Kybartų istorija – knygojeAlgis Vaškevičius

Knygos autorius Albinas Vaitkevičius ir Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.A. Vaškevičiaus nuotr.


GGIINNTTAARRAASSBBLLEEIIZZGGYYSS

SODAS

tegu žydi viskas dar keletąakimirkų – – – visatos sodas

varvantys žvaigždynų žiedai

daugybės jų jau nebėrakuriuos dar matai žiedai kuriaisgrožiesi išplėšyti – – žydinčiosdraiskanos

daugybės dalykų kuriuosdar matai jau nebėra likęs tikpėdsakas būtent todėl niekadanegalima pasikliaut akimis

kur bepastatysi

koją ką beištarsi kur benumirsivien žydinčios žvaigždės kuriossudegė prieš tūkstančius metųir nors vis dar sklinda šviesa bet

tai tik prieblanda sodas

pilnas draiskanų šmėklųišnara kuriągyvybė nusimetė ir kol eisi gyventuž to ką mataiuž atsiminimų

apsidairyk dar keletąakimirkų pasižiūrėk šypsokis nes jukjauti jau kaip traukia kaip tempia kitagravitacija – – –

JONOS ATGAILOS EILĖRAŠTIS I

Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis. Tada Jona iš žuvies pilvomeldėsi Vieš pačiui, savo Dievui. (JON 2,2)

tris dienas aš tylėjau Dieve

ir dar kelis tūkstančius metųžmonės stebėsis ir pasakoskoks užsispyręs buvo jonakaip priešinosi kaip neklausė Tavęskaip žuvies pilve tris dienas ištylėjobet

tos trys dienos praėjo ne tik dėl mano užsispyrimotrys nesiliaujančio beviltiškumo dienoskai nemačiau jokios prošvaistės jokios galimybėsbijojau net šauktis Tavęs

trečią dieną Tu pats įdėjai žodžius į sustingusiasmano lūpas pažadinai mane nušvitau:„Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, irJis išklausė manęs. Kai iš mirusiųjų buveinėspilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą” o ištikrųjų juk tai aš išgirdau Tave

Dieve įdėk man ausis kai žengsiu į požemiusžengsiu pats iš savęs leisk išgirstTavo balsą ir Tau įsakius žuvispasaulis tegu išvemia maneiš šito kūno

JONOS ATGAILOS EILĖRAŠTIS III

tada artinasi didelis vėjasjis yra ne šito pasauliomaterija trupa kaip smėlismolekulės ir net atomai skaidosi

bet siela sudaryta ne iš atomųne iš molekulių ne medžių ne jūrosneturiu su kuo palyginti sieloskai šitaip kalbu kai noriu papasakoti

Dievekai Tu juokiesi kad man nepavyksta – –

kai bangosšiaušiasi kaitavo angelas lipa į laivą kai manežadina meta į jūrą – – aš drąsiai

ėjau į žuvies pilvą

žengiau per bortą į pražūtįnes bijantis vis tiek negyvenanes manosiela

yra daug daugiau negu jūra ar vėjasar bet kuris žodis bet kuris daiktas kurįtik galėčiau įvardinti – – Dievas

kvatojasikai noriu su kuo nors palyginti sieląpalygint tą galią kvatoja ir liepia

lipt lauk

žinok sako

jeigu nori kalbėt apie sielą tai neturijokios atramos šiam pasauly jokiopavyzdžionieko

turi išeitiir šėlstantijūra negali tavęs išgąsdint

NEBAIGTAS SONETAS

kodėl sniegas o juoda per grindinįkodėl lapė sulojo per sapnąkai taip tyliai sakau – ar Jis girdiužrašau – ir su šypsena perbraukiu

vienas kirtis – ir jau esu gimęsantras kirtis – ir eina gyvenimasaš kertu ir nugriūnu ir kirmėlėsir vėl kaunuosi – ieškau – ir kaunuosi

o rašyti nė vienas nemokamnesam savo likimo kalviaimane kalė per visą gyvenimą

pjaustė lupo skaptavo dorojoir laiko nebuvo – nespėjausoneto išdailinti

KRŪMAS IR SIELA

susitikau krūmą kurisniekur nebegalėjo eiti

ir aš sakau brolinegaliu pajudėt negaliuišraut šaknų iš materijos

– – – niekaip

Eilėraščiai iš knygos: Gintaras Bleizgys. Sodas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012

Irmanto Gelūno nuotr.

EEIILLĖĖRRAAŠŠČČIIAAII


Tęsinys. Pradžia 2012 m. rugsėjo 22 d. „Kultūroje”

Kaltinimai luokiškiams, kuriais remiantisjie buvo suimti

Nutarimus suimti paprastai pildė A. Grušojau minėtas žiaurusis Galkinas, NKGB vyr.operatyvinis įgaliotinis Telšiuose, valsty -

bės saugumo seržantas; suėmimus dažniausiaitvir tindavo Petras Raslanas, NKGB Telšių sky -riaus viršininkas. Nutarimuose suimti Luokėsvals čiaus gyventojus naudotasi liudininkų PranoZubo (pagal toje pačioje byloje esančią NKVD me -džiagą, 1942 m. partizanų nušautas), Zubienės, Vil -činsko, Luokės apylinkės įgaliotinio (milici nin ko)Bulio parodymais. Šie arba patys ką nors gir dėjosu kilėlius kalbant, o dažniausiai neva girdėjo iš ki -tų, bet tų kitų pavardės ne nuro -domos.

Pirmiausia trafaretiškaiįvar dijama, kad kaltinamasisyra kontrrevoliucinės organi za -cijos narys (atkreipiame skaity -to jų dėmesį, kad čia naudojamaenkavėdistų terminologija).Pvz., seržantas Galkinas „ra -do”, kad Antanas Tuma, g. 1900m., iš Gudiškių k., Luokės vals -čiaus, kilęs iš valstiečių–buožėsšeimos, lietuvis, SSRS pilietis,raštingas, vedęs, šaulių organi -zacijos narys, yra kontrrevoliu -cinės pogrindinės sukilėlių or -ganizacijos, veikiančios Telšiųapskrityje ir keliančios sau už -davinį ginkluoto sukilimo būdunuversti sovietų valdžią, narys.Pagrindas suimti: „Tumos An -ta no bute Gudiškių kaime nekar tą vyko nelegalūs kontrre -vo liu cinės organizacijos nariųsusirinkimai, kuriuose daly va -vo Rimeikis, Kirlys, Tilis, Venckus, Tarutis, Ta raš -ka ir kiti, kur buvo svarstomi kovos su Sovietų val -džia klausimai”.

Kontrrevoliucine veikla kaltintam JustinuiPet kevičiui, 1912 m. gimusiam ir gyvenančiamLuo kėje, raštingam, nepartiniam, buvusiam poli -cininkui, lietuviui, buvusiam šaulių organizacijosvadovui, rasti tokie įkalčiai: „1940 m. gruodyjeorganizacijos dalyvis Viktoravičius pasakojo, kadvienas iš aktyvių kontrrevoliucinės organizacijosnarių yra buvęs policininkas Petkevičius. Tuo patmetu Petkevičius įvardijo dar 6 kontrrevoliucinėsorganizacijos narius. Apylinkės įgaliotinis Bulisva sario 1941 m. 24 d. pranešė, kad PetkevičiusDam b rausko namuose rodė šaunamąjį ginklą –šautuvą Kaziui Grušui ir Stasiuliui. Vasario mėn.kontrrevoliucinės organizacijos vadas Venckusbuvo iškviestas į Telšių karinį komisariatą, okontr revoliucinės organizacijos nariai galvojo,kad Venckus iškviestas į NKGB. Petkevičius ir Ka -zys Grušas visą naktį vaikščiojo po Luokės mies -telį laukdami Venckaus grįžimo. Ryšium su tuoPetkevičius sakė, kad „jeigu Venckų areštuos, mesliksime kaip be rankų”. (Beje, kaltinimuose K.Gru šui tie žodžiai įdedami į jo lūpas.)

Jau paminėtam Kaziui Grušui, gimusiam 1911m. Juciuose, ir ten, tėvo ūkyje, gyvenančiam, ki -lusiam iš valstiečių-buožių, raštingam, buvusiamšau lių organizacijos vadui, kontrrevoliucinės or -ga nizacijos nariui, pateikti tokie kaltinimai: „1940m. gruodžio mėn. kontrrevoliucinės organizacijosnarys Viktoravičius Juozas pareiškė (kažkam, ma -tyt, patikimam, gal net sukilimo dalyviui, kuriopa vardė nenurodoma. – A. V. Š.), kad jų organizaci -joje vienas iš aktyvių žmonių yra Kazys Gru šas išJu cių, šaulys. Luokės apylinkės įgaliotinis Bulissavo vasario pareiškime pranešė, jog jam iš Luokėsgyventojo Vasilevičiaus žinoma, kad Kazys Grušaskartu su Petkevičium ir Stasiuliu Dam brausko na -me apžiūrinėjo šautuvą. ...Yra duomenų, kad Gru -šas turi ginklą. 1941 m. balandyje Luokės mies te -lyje sutikęs (kažką. – A. V. Š.) ginklų klausimu pa -

reiškė, kad organizacija turi 6 kulkosvaidžius, šau -tuvų ir patronų. Ginklai pristatomi iš Kauno, atve -ža karininkas, kuris instruktuoja”.

Nutarime areštuoti Liudą Bielskį iš Kau na -tavos Pranas Zubas liudija, kad jis yra kontr re vo -liu cinės organizacijos narys, o Zubienė parodė,kad „Bielskis kartu su Vitkum Rumbučio darži nė -je apžiūrinėjo kovinį šautuvą. Bielskis įspėjo Rum -butį, kad pastarasis kvailai daro laikydamas šau -tu vą namie. „O aš savo ginklo namie nelaikau irjei gu pas mane darys kratą, tai ginklo neras”. To -lesnė kalba ėjo apie išskirtinai kontrrevoliucinįdarbą”... Vilčinskas pareiškė, kad „Bielskis vedėagi taciją prieš rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Ta -rybą, ragino boikotuoti”.

Juozas Viktoravičius, kuris yra įvardijamaskaip kontrrevoliucinės organizacijos narys, esą tu -rė jo ginklą, pokalbyje yra sakęs, kad ypač kontr re -voliucinėje organizacijoje išsiskiria Lietuvos ka -riuo menės majoras Opulskis, kuris vadovauja or -ga nizacijai. Pastarasis Viktoravičiui sakęs, kad

„šiuo metu yra laikas sukilti pats palankiausias,nes Lietuvoje yra vokiečių armijos, kuri prižiūrire patriaciją”. Viktoravičiaus slapyvardis buvęs„Ju cai”. Viktoravičius Juozas yra sakęs, kad ak -tyvus organizacijos narys yra ir jo brolis Antanas.Vi sa Viktoravičių šeima demonstratyviai atsisa -kiusi balsuoti SSRS AT rinkimuose.

Antanas Rimeikis, g. 1894 m., iš Maluvėnų(ki toje vietoje – iš Mataičių), valstietis, tu -rintis 6 ha žemės, kaltinamas vedęs agi ta -

ciją prieš sovietų valdžią, giria Vokietiją. „Sakė,kad sovietų valdžios greitai nebus. Jeigu kas, mespa bėgsim į Vokietiją, su kuria labai geri ryšiai.Laiš kus gauname reguliariai. Vasarį važiavo pasdraugą Šilinską Tadeušą ir grįždamas rodė, kad išŠilinsko gavo pistoletą „Parabel” su 3 patronais.Tuo metu jis sakė, kad Luokėj veikia 20 žmoniųpog rindinė organizacija, kuri kovos su Sovietų val -džia. „Mums reikia ginklų, nors mes jų turim, jei -gu reikės, bus ir kulkosvaidžių”. Jis sakė, kad josū nus taip pat organizacijos narys, kuris atvykstair duoda nurodymus. Jeigu reikės, atveš ir ginklų”.

Juozas Kirlys, g. 1883 m., Pašatrijos kaimo, 210ha žemės buvęs savininkas, dvarininkas. Nuta ri -me areštuoti rašoma, kad yra kontrrevoliucinėsor ganizacijos narys, buvęs tautininkų vadas Luo -kės valsčiuje, turi artimų ryšių su Smetona, ku risyra jo vieno sūnaus krikštatėvis. (Kaip šiandientvirtina Kirlio sūnus Matas, šeimos artimi ryšiaisu prezidentu A. Smetona „liudininkų” buvo su -gal voti. Nors prezidentas iš tiesų vieną kartą lan -kėsi jų namuose, ir tai buvo šventės ant Šatrijoskal no metu, bet jis nebuvo Kirlio vaikų krikš tatė -vis. – A. V. Š.) Turi du brolius, kurių vienas – buvęsLietuvos Generalinio štabo 2 skyriaus viršininkas,kitas – kunigas. Viktoravičius sakęs, kad Kirlys or -ganizaciją remiąs materialiai. Kovo mėn. jo na -muo se vyko susirinkimas, kur dalyvavo vokietisPe teraitis ir Rimeikis Antanas; tą mėnesį vyko irki tas susirinkimas, kur dalyvavo 3 kunigai ir A.Ri meikis.

Enkavėdistų nutarimuose areštuoti cituojamineįvardinti liudininkai, kurie perduoda neva pa -čių sukilėlių pasakytus žodžius. Kadangi kažką pa -našaus galima išskaityti ir pačių sukilėlių tar dy -mų medžiagoje, galima įtarti, kad liudija buvę su -ki lėliai, gal atsimetę, gal pašalinti kaip ne pa tei si -nę vilčių. Pvz., buvo apklausta keletas tokių, ku rieprisipažįsta buvę „belopartizanai”, bet sakosi at -leisti iš partizanų būrio; vienas iš tokių „liudi nin -kų” partizanų buvęs iškratytas, matyt, parti za nųvardu padaręs ką nors nepriderančio. Paša lin tiejigalėjo įduoti buvusius bendražygius iš keršto.Ypač tokių „liudininkų” buvo nemažai surinkta poka ro, ieškant Adolfo Grušo kalčių, kurias po Sta -lino mirties atmetė netgi sovietiniai prokurorai. Irapskritai kaltinimai dažniausiai yra abstraktūs irniekuo neparemti arba melagingi. Kai kuriuos liu -dininkus meluojant nutveria patys tardytojai.Pvz., Adomas Vaišvila, g. 1902 m., buvęs Viekšneliųapy linkės pirmininkas ir buvęs sukilėlių-parti za -nų suimtas, jau po karo apklausiamas sako, kad

Adol fas Grušas suėmė Alek -są Vaigauską iš Jucių, „kurįpartizanai nušovė”. Tardy -to jas perklausia: ar ko norsnepainioji? Vė liau apklau -siama sovietinio aktyvistožmona Marija Vai gauskienėsako, kad jos vy rą suėmė neA. Grušas.

O gal visa tai, kas yra tųliudininkų parodymuose,me las ir išsigalvojimai? At -rodo, kad ne viskas. Yra pa -čių suimtųjų tardymo me -džiaga. Nors kankinimaisiš traukta medžiaga irgi galibūti melaginga – žmogus ga -li prisipažinti viską, ko no rikankintojas, kad tik grei -čiau tas pragaras bai g tųsi,bet pasikartojantys da ly kaikitų tardymuose ro do tikraivykusius daly kus.

Štai nutarime areštuotiKaunatavos pradinės mo -

kyk los mokytoją Stasį Kau pą, g. 1900 m., sakoma,kad jis buvęs tauti ninkų orga nizacijos Kauna ta -voje vadovas, šaulių, Jaunosios Lietuvos orga niza -cijos, skautų organizacijos ir kt. narys. Arešto or -deryje rašoma, kad Vilčinskas pra neša, jog mokyk -loje vyksta nelegalūs susi rin ki mai, kur daly vaujaKaupas, Kauna tavos ku ni gas, Rumbutis ir kiti. Pertar dymus Rum butis, Bielskis ir Kaupas iš tiesųpri pažįsta, kad jie sudarė trijulę, mat Luokėsvalsčiaus sukilėliai savo struktūrą grin dė būtenttrijų narių grupele.

Apie Kaupą liudija ir Zubienė, kuri sako kovo24 d. girdėjusi iš Rumbučio, kad Kaupas yra kontr -revoliucinės organizacijos narys, „jie rengiasi iš -va lyti Lietuvą nuo komunistų”.

Dar vienas reikšmingas įkaltis buvo raštelis,rastas pas Kostą Bielskį. Akistatoje gegužės 27 d.K. Bielskis sako, kad raštelis, kurį rašė Kaupas, bu -vo skirtas Skrinskui į Marijampolę, iš kur į Kau - natavą eidavo ginklai.

Pranui Stasiuliui, g. 1903 m., iš Barvydžių, liu -dininkas priskiria tokius žodžius: „Mes daugiautaip gyventi negalim, mes dirbam, tęsiame, ginklųmes turime ir tikimės, kad ginklai mums padės”.Milicininkas vasario 24 d. pareiškime rašo, kadSta siulis – buvęs šaulių vadas. Be to ginklo žiū rė -jimo Dambrausko namuose vasario 21 d. jam pri -kišami ryšiai su Venckumi, Taraška, Račkausku,Ri mei kiu. Balandžio mėn. Kazys Grušas sakęs,kad aktyvūs organizacijos nariai yra Stasiulis,Vik to ravičius ir kad organizacijoje yra 6 kul ko -svaidžiai ir kovinių šautuvų. Nors, kaip rodo Ypa -tingajame archyve saugoma V. Opulskio byla,ginklų arsenalo enkavėdistai nerado, bet ginklųLuo kėje buvo. Dar daugiau, Kaunatava galėjo būtinetgi tam tikra prasme ginklų persiuntimo punk -tas. „Oho, apie Kaunatavą mama sakydavo, kad tentai jau buvo...”, – sako luokiškė Birutė Jocytė-Garš -kienė.

Tęsinys kitame numeryje

Rainių žudynės ir 1941 m. sukilimas (lll)Audronė Viktorija Škiudaitė

Akimirka iš Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos kilnojamosios parodos ,,Rainių tragedija:at mintis gyva” istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje


Atkelta iš 3 psl.

Atkelta iš 4 psl.

Kultūros kronikabet staiga pasirodę fenomenai, keliantys filo so fi -nį siaubą: štai tu, štai aš, jis ir ji, esame atsakingiuž savo veiks mus kaip pir ma pra džius ir besąlygi -nius, kaip neturinčius prie žas čių, kaip suige ne-ris, kaip absoliučiai mano, tavo, jos ir jo. Tarsi bū -tu me tik gimę, nuogi, be jokių bendruomenėsdra bu žių, be jokios valdžios paramos ar užtikrin-to pragyvenimo, be jokios dievybių pagalbos, beaiškiaregių nuorodų į atei ties ženklus, net be aiš -kios ateities, bet vis tik pa tikėję savo žmo giškuver tingumu ir, net suvokdami žmogišką klaidin -gu mą, kuriame neregėtus ir siaubingus feno me -nus: visų autonomiją, lygybę, teises ir ypač atsa -ko mybę. Visos buvusios tiesos, dievybių nuo sta -tos, neklaidingos „moksliškos ideo logijos” tampapaženklintos klaustuku.

Mes turime surasti tiesas ir teisingumą irdrįs ti visa, ką suradome, pakeisti. Juk tik auto -nomiškas žmogus gali būti atsakingas iki tokiosribos, kad pats laisvai pripažįsta savo klaidas irstengiasi jas ištaisyti. Nepriklauso mos Lietuvoskū rėjai, kaip ir kiti autonomijos ir atsakomybėsfenomenų kūrėjai, turėjo iš gy venti tą siaubingąstaigmeną: štai čia stoviu ir kitaip nebegaliu. Tąakimirką nukrenta visi pan čiai ir grandinės, iržmogus tampa tuo, kas jis yra iš esmės: auto no -miš kas, subrendęs ir at sakingas, nebegalintisteig ti, kad kiti yra kalti, atsakingi už jo gyven-imą ir jo klaidas. Toks žmo gus tampa Vakarų ci -vili zacijos piliečiu. Staiga iškyla reikalavimassu bręsti, suaugti, nes šią akimirką žmogus atsi-randa krizės pa dėtyje, kelių išsiskyrime: visa,kas galiojo, vi sas pasaulis, kuris žmogų globojo,val dė, da vė prasmę, tikslus ir tapatybę, visą jus -li nį pa tvirtinimą, tampa paženklintas klaustu -ku.

Su Sąjūdžiu Lietuva išsivaduoja iš „Bizan ti -jos”, iš visažinančių valdovų, visą ateitį re gin -čių mokslinių šamanų, turinčių amžiną ir ne-kin tan čią tiesą ir teisingumą, ir vėl tampa vaka-rie tiška. Žmogus vėl tampa žmogumi: klys tan-tis, bet atviras kitiems ir savo paties kritikai –drįs tantis pa sikeisti ir reikalaujantis, kad betko kių „iš min čių”, pranašesniųjų teiginiai būtųpa teisinami. Šian dien lietuvis sto vi kryžkelėje:ar grįžti į kurmio urvą, ar gyventi kaip subren-du siam žmo gui. �

Algis Mickūnas – Ohio University profesorius, lietu-vių išeivijos filosofas, fenomenologas, Lietuvos mokslųaka demijos narys, Klaipėdos ir Vilniaus universitetų gar-bės daktaras.

čių, komiškų situacijų, į kurias pakliū va at si pa -lai davę žodžio menininkai. Čia skaito mos ei lės,vyks ta diskusijos, juokaujama ir puo tau ja maprie kavos puodelio ir taurelės brendžio. Visa taiįamžinta ant „Širdelės” sie nų, dau giau sia Gin ta -ro Žilio fotografijose, išdė liotose mo zai kos prin -ci pu. Taigi „Širdelė” smar kiai ski ria si nuo kitųmiesto kavinių ar res toranų. Ji žavi savo iš o ri -niu ir vidi niu au tentiškumu kaip iš savęs ši lu -mą spin du liuo jan tis gyvas organiz mas. „Dai na -vos” te ritorija jau ki ne tik kompak tiš ku skulp tū -rų par ku, bet ir archi tek tūros, gam tos ir žmo niųbu vimo toje erdvėje vie tove.

Manau, kad „Dainavos” ir jos vadovo sėk -min gas bendradarbiavimas su menininkais pa -ska tino energingą „Draugystės” sanatorijos šei -mininkę Violetą Kaubrienę sekti kolegos Ze no -no Streikaus pavyzdžiu. Tiltelis per Rat ny čė lęties jos įsiliejimu į Nemuną sujungė dva sinepras me giminingas teritorijas. Dar vienas til te -lis buvo ma giškas Žako Lipšico var das. Bet ir čiane ap si eita be Gintaro Žilio ir An tano Bal kės tan -de mo. Apie tai – jau kitame „Druskininkų nau -jie nų” nu meryje. �

2012 09 29 Vilniuje prasidėjo tarptautinis Vil -niaus teatro festivalis „Sirenos”. Šiemet žiūrovamssiūlomi devyni spektakliai. Nacionalinis dramos te -at ras parodys du darbus – Oskaro Koršunovo reži -suo tą „Išvarymą” pagal M. Ivaškevičiaus pjesę ir Ya -nos Ross režisuotą suomių dramaturgo M. Myl lyahopje sę „Chaosas”. Oskaro Koršunovo/Vilniaus miestoteatras pateiks tris darbus – O. Koršunovo „Mi ran ą”pa gal W. Shakespeare’o „Audrą”, A. Arei mos „JulijųCezarį” ir O. Koršunovo „Dugne” pa gal M. Gorkiopje sę. „Lėlės” teatre bus galima išvysti režisieriausGintaro Varno ir dailininkės Ju li jos Skuratovos spek -tak lį „Teiresijo krūtys” pagal G. Apo linaire’o pjesę.Auksės Petrulienės Psilikono te at ras parodys prem -jerą – „Išplėšk sielą” pagal Os caro Wilde’o pasaką.Dar minėtinas Vido Bareikio spektaklis – pro vo ka ci -ja „Mr. Fluxus, arba Šarla tanai?”. Užsienio svečiųprog ramą sudaro M. Shro derio spektaklis „Apie gy -ve nimo trumpumą”, R. Gar cios „Mirtis ir rein kar na -ci ja į kaubojų” ir R. Cas telluci „Apie Dievo sūnausvei do koncepciją”. Po spek taklių vyks susitikimai sure žisieriais.

2012 09 10 – 09 29 Vilniaus galerijoje ,,Meno ni -ša” vyko emalio meno paroda. Galerija, minėdamade šim ties metų sukaktį, surengė „Tarp tautinį emaliome no simpoziumą Vilnius 2012”, kuriame subūrėema lio meno dailininkus ir ilga mečius galerijospart nerius iš Latvijos, Rusijos, Is pa nijos, Gruzijos,Ve nesuelos, Šveicarijos ir Lietu vos. Simpoziumopro g ramą sudarė kūrybinės ema lio meno dirb tu vės,pa skaitos bei emalio meno kūri nių paroda „800ºC”. Ekspozicijoje – trisdešimties autorių kū ri niai, su -kur ti iki simpoziumo. Vėliau eks po zicija pa pil dytakū rybinių dirbtuvių metu su kur tais naujais darbais.

2012 09 26 – 2012 10 13 Vilniuje, „Arkos” ga -le rijoje, atidaryta dailininkės Gražinos Vitar tai tėsparoda „Sustojęs laikas”, skirta dailininkės 70-me čiui. Dailininkė yra surengusi apie 40 per so -nalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji – aktyvi ko -lek tyvinių parodų dalyvė. Pasak G.Vitartaitės, ta py -ba jai – ir muzika, ir poezija, ir filosofija, o su stojęslai kas – tai poetiškas požiūris į tikrovę, praeitį ir da -bar tį, leidžiantis žiūrovui patirti tapybinių ir mu zi ki -nių dermių vienybę.

2012 09 27 – 2012 10 07 vyks tarptautinis Kau -no kino festivalis, rengiamas nuo 2007 metų.Šian dien tai vienas labiausiai vertinamų kino festi -va lių Lietuvoje ir svarbiausias kino renginys Kaune.Festivalis pristato pasaulyje pripažintus filmus, ieš -ko naujų atradimų. Šiemet vaidybiniai filmai bus ro -do mi „Plataus kampo” ir „Tapatumų” progra mo se.Prog ramos „Muzika, keičianti pasaulį” ir „Visos mū -zos” pristatys įdomią dokumentiką apie meną ir jokū rėjus. Bus rodomi ir trumpametražiai filmai, ani -ma cija, retrospektyvos. Festivalio metu organi zuo -ja mos atviros diskusijos, kino dirbtuvės, spe cialiospaskaitos.

Visą spalio mėnesį Varėnoje vyks jau tradicija ta -pęs iškilios teatro režisierės Dalios Tamu le vi čiūtėsat minimui skirtas profesionalių teatrų festivalis. Jometu bus įteikta Dalios Tamulevičiūtės var do pre -mi ja, o Varėnos kultūros centro scena sutiks net 18spek taklių. Šiais metais pirmą kartą žiūrovai išvysOs karo Koršunovo ir Kauno mažojo teatro spek tak -lius. Festivalyje dalyvaus aktorė Birutė Mar su spek -takliu „Jis ir Ji”, sukurtu pagal Jono Biliūno ir J. Ja -n u laitytės-Biliūnienės laiškus, Naisių vasaros te at -ras su spektakliu pagal Sauliaus Šaltenio pjesę„Škac, mirtie, visados škac” (režisierė – Regina Ste -po navičiūtė), Lietuvos rusų dramos teatras atvešspek taklį „Trys mylinčios” – šiuolaikinę Žemaitės„Tri jų mylimų” interpretaciją, prabilsiančią trimiskal bomis – lietuvių, rusų ir lenkų (režisierė – LaimaAdomaitienė). Varėniškiams bus proga išvysti ir Jo -no Vaitkaus režisuotą šiuolaikinio suomių drama tur -go J. Jokelos pjesę „Fundamentalistai”, Oskaro Kor -šu novo „Dugne” pagal M. Gorkio pjesę, poezijosspektaklį „Geležis ir sidabras” pagal Vlado Šimkauspoeziją (aktorius Rolandas Kazlas) ir kt. Bus spek -taklių ir mažiesiems žiūrovams.

Kryžkelėje

Kūrėjas mieste

Documents

Kultūra