1

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

ETIKOS KATEDRA

ŽANA GABRIELĖ PUŽAUSKIENĖ

ŠVENTO KRYŽIAUS JONO ETINIO TOBULĖJIMO SAMPRATA

Magistro darbas

Darbo vadovas: Dr. Augustinas Dainys

VILNIUS

2015

2

Turinys

Įvadas ................................................................................................................................................... 3

1.Etinio tobulėjimo per tikėjimą samprata ........................................................................................... 5

1.1.Religijos ir etikos santykis ......................................................................................................... 5

1.2.Etinio tobulėjimo samprata ........................................................................................................ 9

2.Šv.Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelias ..................................................................................... 16

2.1.Kas buvo šv. Kryžiaus Jonas? .................................................................................................. 16

2.2.Šv. Kryžiaus Jono kopimas į Karmelio kalną .......................................................................... 21

2.3.Š. Kryžiaus Jono vienovės su Dievu etika ............................................................................... 26

3.Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo panaudojimas etinio ugdymo procese .................................. 31

3.1. Etinio ugdymo samprata ......................................................................................................... 31

3.2. Dorinimo problemos “aktyviosios mokyklos” teorijoje ir praktikoje .................................... 34

3.3.Šv. Kryžiaus Jono pažiūrų pritaikymas etikos pamokose ........................................................ 39

Išvados ............................................................................................................................................... 43

Literatūros sąrašas .............................................................................................................................. 45

Santrauka ........................................................................................................................................... 49

Summary ............................................................................................................................................ 50

Priedai ................................................................................................................................................ 51

Sąžiningumo deklaracija .................................................................................................................... 79

3

Įvadas

Darbo aktualumas. Krikščioniškoji etika gyvuoja nuo viduramžių laikų. Kaip teigia D. M.

Stančienė (2004)1. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa, kitiems – tamsa.

Tačiau visi sutaria, kad vienas iš svarbiausių tos epochos požymių, suvienijęs Europą, yra

krikščionybės priėmimas. Per visą tūkstantmetį Bažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir

sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąją kultūrą. Viduramžiška Europos mąstymo ir doktrinų vienovė

yra grindžiama krikščionišku tikėjimu.

Krikščioniškąją etiką galima suprasti kaip dar viduramžiais suformuotą krikščioniškųjų

mąstytojų puoselėjamą etinę tradiciją. Vėliau Imanuelis Kantas krikščionybę įvardijo kaip moralinę

religiją ir pabrėžė, kad ji skiriasi nuo paprasto kulto religijų tuo, kad būtent krikščionybė itin didelį

dėmesį skiria etiniam, doriniam tobulėjimui.

Krikščioniškoji etika ir jos dogmos yra grindžiama krikščioniškuoju tikėjimu. Šio

laikotarpio etika apima moralės filosofiją ir laimės sampratą. Moralės filosofijoje kalbama apie

protą, apreiškimą, dorybių sistemą ir žmogaus laisvą valią. Laimė yra siejama su amžinuoju

gyvenimu.

Darbe etinio tobulėjimo kelias analizuojamas pasitelkiant šv. Kryžiaus Jono mokymą.

Kryžiaus Jonas (1542–1591) – kunigas, Bažnyčios daktaras, „doctor mysticus“ (mistinis rašytojas),

karmelitų ordino reformatorius. Jis vadinamas Kryžiaus Jonu, nes savo celėje turėjo tik kryžių ir

kiauras naktis melsdavosi iškėlęs kryžiumi rankas. Jonas gimė netoli Avilos, jaunystėje patyrė

skurdą. Mokėsi neturtingųjų mokykloje, vėliau tapo ligoninės direktoriaus tarnu. Tuo metu jis

studijavo ir jėzuitų kolegijoje. Nors būdamas jaunas, daug atgailavo. Jis suprato, kaip vertinga

aukoti savo maldas dėl Jėzaus meilės. Būdamas 21-erių, Jonas pajuto pašaukimą tapti karmelitu.

Svarbiausi jo veikalai, parašyti poetine forma, rodo jį buvus didelį mistiką ir askezės mokytoją,

siekusį sielos vienovės su Kristumi. 1726 m. Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju. Pijus XI

paskelbė jį Bažnyčios daktaru 1926 m. Šventasis yra pagarsėjęs savo dvasinėmis knygomis, kurios

moko mus augti Viešpaties artumoje. Svarbiausiais savo veikalais – „Solida al Monte Carmelo“,

1 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 4

4

„Noche obscura del alma“, parašytais poetine forma, Jonas davė naują kryptį katalikų asketikai ir

mistikai.2

Darbo problema: kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos

pamokose?

Darbo objektas: šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo samprata.

Darbo tikslas – išanalizuoti šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo sampratą.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti etinio tobulėjimo per tikėjimą sampratą.

2. Išnagrinėti Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią.

3. Praktiškai sukurti modelį, kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos

pamokose.

2 Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios daktaras // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/sv-kryziaus-jonas-kunigas-baznycios-daktaras/7380

5

1.Etinio tobulėjimo per tikėjimą samprata

1.1.Religijos ir etikos santykis

Etika dažnai yra vadinama praktine filosofija. Ji tiria žmogaus veiksmus, poelgius, formuoja

moralės normas. Kiekvieno žmogaus gyvenime pagrindinę vietą užima veikla.

Taigi pirmiausia tikslinga apibrėžti religijos ir filosofijos santykį. A.Anzenbacheris

filosofijos ir religijos santykį vadina “žinojimo ir tikėjimo santykiu”3.

A. Šliogeris mano, kad filosofijos ir religijos santykių ypatumus geriausiai išryškina Vakarų

kultūra, “kur religija ir filosofija išsiskyrė į savarankiškas sritis. Tik Vakarų kultūroje atsirado du

unikalūs <…> tipai: žynys-kunigas, religinės bendruomenės galva, ir filosofas vienišius, savo

elgseną ir mąstyseną kartais net polemiškai priešpriešinęs bendruomenei, kurios mąstysena ir

elgsena dažnai buvo grindžiama būtent religija“4.

A. Šliogeris neabejoja, kad “filosofijos kaip kultūros reiškinio įsčios yra religija. Sąmoningo

žmogiškumo raidoje filosofija atsiranda ne tik vėliau už religiją, bet ir iš religijos. Vakarų filosofija

pirmą kartą pasirodo žmogaus pasaulio paviršiuje, išsiverždama iš graikų religijos, apėmusios tris

esminius sandus: mitą, politeizmą ir pilietiškumą. (Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001 –

P.76). Mitologiniai pasakojimai dažnai tapdavo organiška filosofijos dalimi. <…> Platonas savo

idėjoms perteikti ir pagrįsti sėkmingai naudojo ne tik abstrakčius loginius įrodinėjimus, bet ir

mitologinius pasakojimus. Negana to, svarbiausios Platono idėjos išsakytos būtent mito kalba“5.

Svarbiausias skirtumas yra šis : religija save laiko proto dalyku. Tas protas, savaime aišku,

yra žmogaus protas. Filosofijos klausimai apie neempirines patyrimo sąlygas yra keliami žmogaus

proto pastangomis ir atsakomi jo ribose. Filosofija atmeta visus teiginius, kurie negali būti pateikti

ir apginti iš grynojo proto pozicijų. Religijose taip pat protas vaidina tam tikrą vaidmenį.

Išvystytose religijose egzistuoja mokslinė-sisteminė tikėjimo refleksija, kuri yra vadinama teologija.

Tačiau teologija yra labiau specialus mokslas, kadangi ji apibrėžia savo tyrinėjimo dalyką – t.y.

galutinį prasmės pagrindą arba Dievą – kaip specialų tyrinėjimo objektą. Be to, teologija remiasi ir

tokiais pagalbiniais mokslais kaip istorija ar kalbos mokslai (pvz., interpretuojant Šventą Raštą).

3 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P.29 4 Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001. P.76 5 Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001. P.77

6

Ypatingas klausimas yra proto klausimas teologijai. Tačiau teologija nėra toks pat proto mokslas

kaip filosofija. Aukščiau proto ji iškelia tikėjimą.

Pagrindinis religijos komponentas yra tai, kad ne pats žmogus susigalvoja galutinį

prasmės pagrindą, bet šis pagrindas (Dievas) pats iš savęs save apreiškia. Dievas save apreiškia

pasauliui ir jį išgano – tuo yra tikima. Apie Dievo apsireiškimą ir išganymo vyksmą kalba mitai,

tradicijos arba knygos (pvz., Šventas Raštas). Šis “pagrindas pats iš savęs” ir yra problema.

Žmogaus protas negali jo pagrįsti. Iš dieviško prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus

kontroliuojamas dalykas. Todėl religijoje mes susiduriame su tuo, kas yra aukščiau proto, o ne yra

protinga ar neprotinga. Teologija, kuri atlieka religinio tikėjimo mokslinę-sisteminę refleksiją (t.y.

bando moksliškai –sistemiškai tikėjimą pagrįsti ir apmąstyti), bando judėti šioje aukštesnėje

plotmėje. Todėl teologija dažnai kalba teiginiais, kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Jeigu ji

bando suprasti Apreiškimą, tai reiškia, kad ji bando susivokti, kaip save apreiškia kažkas didesnis

už žmogaus protą. Todėl religija bando moksliškai-sistemiškai išreikšti tai, kas transcenduoja (t.y.

peržengia) žmogaus protą (ji yra nukreipta į judesį, kurįs kyla iš galutinio prasmės pagrindo, o ne iš

žmogaus proto).

Kalbant apie teologijos ir filosofijos skirtumą, kas reiškia skirtumą tarp filosofijos ir

“tikėjimo, kurį tikime kaip mokymą”(fides quae creditur), tai kitas religiją ir filosofiją skiriantis

dalykas yra susijęs su tikėjimu, per kurį ar kuriuo yra tikima, t.y. egzistenciniu tikėjimo aktu.

Žmogus pats nesukuria egzistencinio saito su Dievu. Tikintis žmogus savo ryšį su Dievu suvokia

kaip malonę ir kaip Dievo dovaną.. “Ir ką gi tu turi, ko nebūtum gavęs?”( Šv.Paulius, 1 Kor 4,7).

Kadangi tikėjimas yra malonė, jis yra nepaaiškinamas žmogaus protu. Tikėjimas yra buvimas

išrinktu. Renkasi ne pats žmogus, bet iš galutinio prasmės pagrindo kylantis judesys. (Todėl

tikintys žmonės savo tikėjimo dažnai negali pateisinti, motyvuoti, perteikti kitam ar racionaliai

pagrįsti). Egzistencinis saitas su dievybe yra paties Dievo malonė. Kadangi egzistencinis saitas su

dievybe nulemia visą žmogaus gyvenimą, mes sakome, kad religijai žmogaus praktika yra malonės

dalykas. Tuo tarpu filosofija, kuriai žmogaus praktika giliausia prasme yra moralinė praktika,

žmogaus veiksenoje (praktikoje) visų pirma ieško laisvės ir laisvo apsisprendimo.

Tokiu būdu skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus : 1) religija turi reikalą su

dalykais, kurie yra aukščiau proto, su apreiškimu, kai filosofija apsiriboja protu; 2) religija žmogaus

praktikoje mato malonę ir išrinktumą, kylantį iš galutinio prasmės pagrindo; tuo tarpu filosofija

ieško paties žmogaus laisvės ir laisvo apsisprendimo.

7

Etika – filosofijos šaka. Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus,

kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais

ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka, kilusi iš žodžio ethos, kuris reiškia

paprotį, įprotį. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardijo Aristotelis6.

Etika susidomėta pirmiausia JAV po Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus penktajame

dešimtmetyje įvairūs etiniai klausimai dažnai buvo aptariami teologiškai. Religiniai lyderiai

keldavo klausimus apie teisingus atlyginimus, darbo praktikos ir kapitalizmo moralę. Katalikiškoji

socialinė etika kreipė dėmesį į darbininkų teises, pragyvenimo lygį, kėlė moralines vertybes

aukščiau už materialines, pasisakė už nepasiturinčiųjų gyvenimo sąlygų gerinimą.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje etika tapo rimtų mokslinių studijų objektu. Teologai

ir religiniai mąstytojai davė tam pagrindus ir siūlė pritaikyti religinius principus. Nuo šiol daugelyje

JAV aukštųjų mokyklų profesoriai pradėjo dėstyti ir mokyti studentus bendrosios socialinės

atsakomybės.7

XX amžiuje buvo ypač iškeliamas klausimas, kodėl žmogus tiki. Fromas mano, kad

žmogaus atsidavimo poreikį sąlygoja žmogaus egzistencijos sąlygos. Žmogus yra vienintelis

gyvūnas, kuriam jo paties egzistavimas yra problema. Jis turi išvystytą protą, todėl gali bodėtis savo

egzistencija, jaustis nepatenkintas. Žmogus nori patvirtinti sau, kad jo egzistavimas prasmingas. Be

to, ne viską žmogaus protas pajėgus pažinti. Todėl jam reikia į kažką atsiremti, jaustis, kad kažkas

yra aukščiau jo. Todėl žmogui ir reikalingas tikėjimas. Atsidavimas tikslui, idėjai arba žmogų

pranokstančiai galiai – Dievui – yra gyvenimo pilnatvės poreikio išraiška8.

Šiandienos skirtingų stilių bei orientacijų filosofinis mąstymas tampa (tebėra?) vėl

dėmesingas afopatizmo problematikai. Šiuolaikinį filosofinį mąstymą reprezentuojančiose

struktūrose imama ieškoti negatyviojo mąstymo apraiškų.

Emanuelis Levinas (1906 01 12-1995 12 25) yra žinomas kaip kritiškai pasisakęs

vadinamosios pozityviosios teologijos atžvilgiu. Iš Levino pozicijų žvelgiant, pozityvioji teologija

sugriauna transcendencijos religinę situaciją. Pozityvios teologijos kalba apie Dievą skamba

demonstratyviai. Tačiau Levinas atmeta ir negatyviąją teologiją9.

6 Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas: Technologija, 2002 7 Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas, Technologija, 1999 8 Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981 9 Šerpytytė R. Šiuolaikinė filosofija ir negatyvioji teologija: E. Levinas. // Logos, 2005. Nr. 1

8

E. Levinas padeda suprasti Heideggerį, išsiaiškinti jo klaidas. Jis atstatė santykį tarp religijos

ir filosofijos. Tas santykis XX amžiaus filosofijoje buvo praradęs savo vietą. E.Levinas leidžia

suvokti, kad net modernioje filosofijoje religija turi savo vietą. Jis daug kalba apie meilę ir santykį

su Kitu. E.Levinas yra žydas, ir jis moko gerbti kitą. Čia derėtų pasakyti, jog E.Levinas buvo

kviečiamas skaityti paskaitų ir katalikiškų institucijų. 1972 metų rudenį jis skaitė pranešimą

konferencijoje, kurią surengė Amsterdamo aukštoji katalikų teologijos mokykla. 1980 metų

pavasarį Tėvo Dorė seminaruose Paryžiaus katalikų institute kalbėjo apie Senąjį ir Naująjį

Testamentus.

E. Levinui rūpėjo etikos klausimai, etikos vieta religijoje. Sakoma, kad pati etikos galimybė

XX ir XXI amžių sandūroje yra kompromituojama teoriškai postmodernistinio mąstymo prielaidų,

o praktiškai paties gyvenimo tragiškų įvykių. Nepaisant to, E. Levinas ne tik stengėsi pagrįsti etiško

elgesio prasmingumą, bet etiškumo perspektyvoje performulavo pačios filosofijos pamatinį siekį.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad iškiliausi filosofijos klasikai – Platonas, Descartes, Kantas – vienaip ar

kitaip nurodė į etiškumą kaip į filosofavimą apibrėžiančią galutinę instanciją. Viena opiausių

nūdienos žmogaus dvasinių problemų yra žmogaus autentiškumo problema. Logiškai šią problemą

provokuoja garsioji Descartes’o ištara ‘cogito ergo sum’10.

Nors iš tiesų religija ir etika siejama nuo seniausių laikų. Krikščionybės ir etikos sąsajos

matomos dar patristikos laikais. Patristikos laikotarpis pasižymi Bažnyčios Tėvų pastangomis

suderinti krikščionišką mokymą ir Antikos filosofiją. Jau Apologetai (tikėjimo gynėjai) 2 amžiuje

norėjo filosofijos pagalba sutvirtinti krikščionišką mokymą. Žymiausias patristikos atstovas yra

Aurelijus Augustinas (354-430). Augustinas gali būti laikomas ir krikščioniškos etikos bei

filosofijos pradininku. Augustinui žinojimas ir tikėjimas papildo vienas kitą. Nors tikėjimas ir turi

pirmenybę prieš intelektualinį supratimą, tačiau žinojimas turi tikėjimą įtvirtinti. Reikia tikėti, kad

pažintum, ir pažinti, kad tikėtum.

Mums viduramžiai dažniausiai asocijuojasi su tamsa, sustingimu, t.y., mes priimame

humanistų tezę, kad tai buvo tamsos laikotarpis žmonijos istorijoje, netgi žingsnis atgal palyginti su

Antika. Tačiau kartu pripažįstame, kad tuo metu buvo sukurta nemažai didingų literatūros ir meno

kūrinių. Viduramžiams turime būti dėkingi ne tik už šį palikimą, bet ir universitetų atsiradimą11.

Ankstyvaisiais viduramžiais krikščionybės susitikimas su mokslu nebuvo labai drąsus:

graikų filosofija, su kuria tikintiesiems pirmiausia teko susipažinti, dėl savo pobūdžio ne visai tiko

10 Jankauskas S. Etika kaip pirmoji filosofija: senamadiška ar šiuolaikiška? // Problemos, 2006 (69) 11 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 47

9

Kristaus mokslui išreikšti. Pirmieji krikščionys įrodinėjo, kad graikų filosofai dar tik ieško tiesų, o

krikščionims jos jau paskelbtos, todėl jie yra išmintingesni. Tai pabrėžė ir šv. Paulius savo laiškuose

Korintiečiams. Tačiau jis suprato, kad Bažnyčia yra įsteigta tiesai skleisti ir kartu yra universali

mokykla12.

VI-VII a. nuo pagoniško mokymo buvo galutinai pereita prie krikščioniškojo13.

Vėlyvaisiais viduramžiais iškilo ir mokslo kvalifikacijos problema. Žmogaus žinioms

viduramžiais buvo pritaikytas motyvas, susijęs su šventuoju išsigelbėjimu, ir protavimas negalėjo

visiškai išsilaisvinti iš svarbiausių krikščioniškos teologijos principų. Mokslų kvalifikacija rėmėsi

graikų filosofija. Platono skirstymą per stoikus ir epikūriečius priėmė Bažnyčios Tėvai ir patvirtino

šv. Augustinas. (Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 51).

Mokoma viduramžiais buvo vienuolynuose ir prie bažnyčių įsteigtose mokyklose. Tai visai

neturėtų stebinti, žinant, kad absoliuti dauguma to meto intelektualų buvo tiesiogiai susiję su

bažnyčia14. Juolab, kad viduramžiais ir pats mokslas siejosi su tikėjimu. Aurelijaus Augustino

“Išpažinimuose” pateikiama filosofijos samprata - kaip “tikėjimo ir žinojimo santykis”.

1.2.Etinio tobulėjimo samprata

Aurelijus Augustinas (354-430) didžiausia vertybe ir visa ko prasme laikė meilę. Ir pats

Dievas yra meilė. Ši aksioma yra krikščioniškosios etikos pagrindas. ,,Kai mylima, mylimas

objektas grįžtamai veikia mylintį subjektą. Mylintysis tampa savo objekto atvaizdu. Meilė

materialiems dalykams ir laikiniems daiktams yra materiali ir pasmerkta išnykti. Mylint tai, kas

amžina meilė tampa amžina, mylėti dievą, vadinasi, tapti Dievu15. Šv. Augustinas gyvenimą be

Dievo laiko beprasmiu, nes žmogui būtina Dievo meilė: „Kas aš esu be tavęs, jei ne vedlys į

pražūtį?16.

Taigi, Augustino etika pirmiausia yra meilės etika, nes geriausi darbai gimsta tik iš meilės, o

labiausiai iš meilės aukščiausiajam gėriui – Dievui. Augustinas teigia, kad tik meile galima pasiekti

laimę, nes Dievas „mylėdamas atgaivina sielas ir padaro, kad mylinčios jį būtų laimingos“. Todėl

žmogaus prigimtį atspindi ne protas, o jausmai arba širdis, arba aktyvi valia: „tik per valią

12 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 48 13 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 50 14 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 47 15 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 121 16 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 264

10

nusipelnome ir gyvename garbingą bei laimingą gyvenimą, tik per valią – ir gėdingą bei

nelaimingą“. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką žino, bet tuo, ko nori, aiškina Augustinas ir šia

savo teorija įtvirtina voliuntaristinę kryptį tiek filosofijoje, tiek etikoje. Augustinas ypač akcentavo

tikėjimo vaidmenį pažinime, nes, jo nuomone, Dievą, kuris persmelkė žmogaus prigimtį ir kurio

esmė yra valia, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. Valia Augustino filosofijoje yra iškeliama virš

proto ir yra svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška17.

Žmogus siekdamas tobulybės turi atsisakyti žemiškų dalykų: ,,Aš netrokštu nieko, kas yra

žemiška: nei aukso, nei sidabro, nei brangakmenių, puošnių drabužių, nei garbingų pareigų, nei

valdžios, nei kūno malonumų, nei to, kas būtina šioje mūsų gyvenimo kelionėje, - tai yra viso to,

kas pridedama mums, ieškantiems tavo karalystės ir tavo teisingumo”18. Šv. Augustinas ragina

kreipti dėmesį į dvasiškus amžinus dalykus: „reikia mylėti ne ištvirkimą, o dorą“19. Augustinas

laimę laiko neatskiriamu nuo pažinimo. ,,Ne žmogus visa pavadino. Dievas pasakė: ,,O amžinasis

gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją. Vis dėlto

pernelyg akivaizdu, kad pažinimas pagal Augustino koncepciją niekada nepasiektų tikslo, jeigu jis

būtų vien pažinimas. Todėl ši maksima papildoma antrąja, be kurios būtų nesuvokiama laimę

teikiančio žinojimo prigimtis. ,,Jėzus jam pasakė: Mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa

siela ir protu". Galutinis tikslas, į kurį veda pažinimas, yra žinojimas, kuris leidžia mums pasiruošti

tobulam džiaugsmui20. Einant tobulumo link žmogus turi siekti pažinti bei suprasti Dievą ir jo

kelius: ,,Jau seniai degu noru pamąstyti apie tavo įstatymą ir čia parodyti savo žinojimą ir savo

nepatyrimą, pirmuosius tavo šviesos blykstelėjimus ir mano tamsos likučius, kol mano silpnumo

neįveikė tavo stiprybė”21.

Taigi, Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko

prasme meile Dievui.

Tomas Akvinietis (1224-1274). Tomas Akvinietis teigė, kad „veiksmas ir judėjimas yra

nukreiptas į tikslą. Egzistuoja daugybė tikslų, kurių galima siekti, pavyzdžiui, garbė, galia

malonumas. Tačiau nė vienas šių tikslų, neveda į laimę. Neveda sukurtas gėris. Laimę gali suteikti

tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama

17 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 9 18 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 264. P. 267 19 Augustinas A. Dialogas: Apie laisvąjį apsisprendimą. Katalikų pasaulis, 2001. P. 185 20 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 122 21 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 265

11

priežastis. Todėl siekdami gėrio visi daiktai nesąmoningai siekia Dievo“22. Tomas Akvinietis Dievą

laiko pirmuoju judintoju ,,būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina.

Tokiu judintoju visi laiko Dievą“23.

Tomas Akvinietis vertino žmogiškojo proto galią. „Žmogaus išganymui, be filosofijos

mokslų, kurie remiasi žmogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrįstas dieviškuoju

Apreiškimu. Tai buvo būtina pirmiausia dėl to, kad žmogus santykiauja su Dievu kaip su tam tikru

savo tikslu. [...] O reikia, jog tikslas būtų iš anksto žinomas žmonėms, kad jie suderintų su juo savo

pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jog žmogui būtina dėl savo išganymo žinoti kažką tokio, ko

nesuvokia jo protas, bet ką atskleidžia dieviškasis Apreiškimas“24.

Būties hierarchiją Tomas Akvinietis pateikia ją vaizduodamas pasaulio kūrimo procesą, jis

buvo šalininkas teizmo, t.y., požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė,

sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti25.

Pagal Tomo Akviniečio etiką, žmogus yra Dievo kūrinys, kurio esmė glūdi žmogiškosios

būtybės gelmėje ir pasireiškia jo gebėjimais ir veiksmais, todėl žmogus nieko negali atlikti be Dievo

tarpininkavimo. Todėl visi žmogaus veiksmai yra skiriami Dievui. Todėl pagal Tomo Akviniečio

etiką, visos dorybės, įgytos kantriai ugdant žmogiškąsias savybes, skirtos vis labiau tobulinti savyje

Dievo atvaizdą. Tapti Dievo atvaizdu - tai didžiausias žmogaus gyvenimo tikslas“26.

Tomo Akviniečio mokymo turinio aktualumo, yra ir tam tikrų istorinių priežasčių, kodėl

gilinamasi į jo etinę doktriną. Akviniečio etika atsirado kaip tik tuo metu, kai Bažnyčiai ypač

reikėjo metodo, padedančio spręsti konkrečias etikos problemas, paplitus individualios išpažinties

praktikai. 1215 metais ketvirtasis Laterano Susirinkimas paskelbė, kad visiems krikščionims

privaloma kasmetinė išpažintis. Todėl išpažinčių klausytojams reikėjo mokėti skirti tinkamą atgailą

ir atgailaujančiam nurodyti tinkamą dvasinio tobulėjimo kryptį. „Teologijos sumos“ antrojoje dalyje

Akvinietis, remdamasis prigimtimi ir prigimtiniu įstatymu, kalba tiek apie kunigų, tiek apie

pasauliečių moralės klausimus: pavyzdžiui, apie seksualinės nuodėmės pavojingumo laipsnius bei

girtumo tipų klasifikaciją. Tomas pabrėžia, kad nėra tokios žmogaus veiklos srities, kuri būtų

moraliai neutrali, todėl etikai jis skyrė daug dėmesio. Daugeliu atvejų moralines problemas jis

22 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos etikos chrestomatija XI-XII kl., 2001. P. 216 23 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius: Mintis, 1980. P. 411 24 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius: Mintis, 1980. P. 405 25 Nekrošius E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 26 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 152

12

nagrinėjo kaip teologas, bet nevengė jas analizuoti ir filosofijos sferoje, ypač garsiajame Aristotelio

„Nikomacho etikos“ komentare.

Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris, laisvė, protas ir

valia. Praktinis protas, remdamasis pagrindiniu prigimtinio įstatymo nurodymu, kad „gėrį reikia

daryti ir jo siekti, o blogio vengti“, skiria moralinius principus, taisykles ir konkrečias pareigas.

Prigimtinį įstatymą Tomas Akvinietis vadina „prigimtinio proto šviesa“. Taigi viduramžių filosofija

padėjo išspręsti žmogaus gyvenimo prasmės ir dorovinių vertybių pasirinkimo problemą ir nubrėžė

teologinių, moralinių ir intelektinių dorybių, kurių paskirtis yra tobulinti žmogų, nagrinėjimo ribas.

Moralumo instancija yra sąžinė, kuri sprendžia apie motyvaciją ir veiksmų moralinę kokybę.27

Sorenas Kierkegaardas (1813 – 1855). Daugelis to meto teologų mokėsi filosofuoti iš

Kierkegaardo. Jie ypač pabrėžė tikėjimo svarbą, o nuo krikščionių Evangelijos tarsi nubraukė

stebuklų sluoksnį, atmetė mistinius, legendinius aspektus ir įsiskverbė į tikrąją egzistencinę jos

šerdį. Galbūt Kierkegaardo filosofijos poveikis buvo ne visai toks, kokio tikėjosi jis pats; tačiau jo

ryški žmogiškosios egzistencijos vizija, stulbinanti literatūrinė vaizduotė. Kvietimas tikėti yra

suprantami, prasmingi ir mūsų laikais.

Remdamasis asmenine patirtimi Kierkegaardas išskyrė tris žmogiškosios egzistencijos

stadijas: estetinę, etinę ir religinę.

Pirmoji stadija yra estetinė arba grynai juslinė, egzistencija. Žmogus, nepajėgdamas

realizuoti savęs paties ištirpsta pasaulyje. Ši stadija yra asmeninio estetinio mėgavimosi sfera, jo

požiūriu , yra permainingas, vien egoistinis malonumų vaikymasis. Vienintelis siektinas gėris yra

patenkinti savo poreikius. Bet kai kuriems vis dėlto pasiseka apsispręsti ir išsilaisvinti iš

priklausomybės pasauliui. Kai atsisakoma to ,kas jusliška pereinama į kitą stadiją – etinę

egzistenciją.28

Etinė stadija nėra egoistinė, tai veikiau neasmeniškas idealas, dėsnis, pagrįstas ne asmenine

nauda, o protu. Šioje pakopoje gyvenimas yra ne virtinė malonumo akimirkų, o ilgalaikio,

racionaliais principais pagrįsto plano vykdymas. “ Tai – savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija,

reikalaujanti aiškaus apsisprendimo : arba- arba!”29. Čia negali būti kompromisų. Etinė egzistencija

yra sprendimų subjektas, todėl gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą. Tačiau ši pakopa negali

27 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 60 28 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 29 Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995. P. 167

13

būti užbaigtis, nes egzistuoja kaltės galimybė, todėl žmogus negali gyventi idealiai, kol jį valdo

nuodėmė.

Bachmetjevas V.30 pastebi, kad Kierkegaardo tekstuose yra pakankamai nuorodų, jog etinė

stadija nėra vienintelė etikos samprata, kuria operuoja Kierkegaardas. Rekonstravus antrosios etikos

sąvoką ir turinį, aptinkame, jog ji yra sietina su religine stadija. Tai leidžia permąstyti Kierkegaardo

egzistencinių stadijų teoriją apskritai, o taip pat leidžia iš naujo permąstyti religingumo ir etikos

santykį Kierkegaardo filosofijos kontekste. Remiantis Kierkegaardo religiniais tekstais bei Meilės

darbais, galima daryti išvadą, jog religinė etika, nors ir su apribojimais, nėra etika be

komunikuojamo turinio. Greičiau darytina išvada, jog tas turinys yra prasmingas tik tiems, kuriems

krikščioniškojo religinio diskurso pirmieji teiginiai nereikalauja verifikavimo.

Visa tai veda į religinę egzistencijos stadiją. Pasiekti ją savo jėgomis žmogus negali.

Suvokdamas save kaip nuodėmingą, žmogus suvokia, kad krikščionybės požiūriu jis vienas pats

nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas.31 Kierkegaardo

įsitikinimu, aukščiausioje pakopoje žmogus pasiekia įžvalgą, kad religija reikalinga kaip subjektyvi

sąsaja su tiesa.

Interiorizavus etiką ar bent jau jos šaltinį, etika tampa ne tik subjektyvia, bet ir

nekomunikuojama. Ji yra praktikuojama privačiai, tyloje, be jokios nuorodos į viešą, bendrąją

erdvę. Dar daugiau, kadangi ji yra interiorizuota, kitas asmuo čia įgauna išvestinį, atsitiktinį pobūdį.

Iš tiesų, Kierkegaard’o pseudoniminiuose veikaluose esama begalės vietų, kurios atrodo

palaikančios tokius kaltinimus. Paminėkime kad ir vieną: „Baimėje ir drebėjime“ Johannesas de

Silentio, kalbėdamas apie Abraomą, pakartoja keletą kartų: „Abraomas negali kalbėti.“32 Jei jis

negali kalbėti, teigia kritikai, jis negali pasiaiškinti, jei jis negali pasiaiškinti, jis yra už racionalios

bendruomeninės erdvės ribų. Etinė-religinė stadija yra ne tik individuali ta prasme, kad sąlygoja

asmens singuliarumą, ji taip pat neigia bendruomenę, nes ji neigia bendravimą ir šia prasme

socialinę erdvę žmogiškam tarpusavio santykiui.

Tikėjimas – didžioji Kierkegaardo tema, jam tikėjimas- tai stebuklas, keičiantis visą

žmogaus gyvenimą. Dievas pažįstamas tik intensyviomis individualiomis pastangomis, taigi Dievo

tiesa yra išgyventa asmeninė tiesa. Tada nebereikia jokių įrodymų, tėra tiktai tikėjimas.33

Kierkegaardas filosofinės diskusijos objektu padarė visiškai naują dimensiją, būtent

30 Bachmetjevas V. Etinė stadija ir jos ribos Søreno Kierkegaard'o filosofijoje // Žmogus ir žodis, 2012. Nr. 4 31 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 32 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002. P.111 33 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002

14

egzistenciją. Tai – tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. “ Privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti,

ir privalau galėti mąstyti, kad egzistuočiau”34. Filosofas teigia, kad egzistavimas yra pirmesnis

dalykas, kad jis yra mąstymo sąlyga.35 S. Kierkegaardas savo filosofines mintis priešpastato

tradicinei filosofijai bei priekaištauja, kad jie vardan mąstymo yra užmiršę egzistavimą.

Kierkegaardas aistringai neigė , kad individualią patirtį galima įsprausti į kokią nors sistemą

arba suskaidyti į elementarias tiesas. Filosofas neapkentė empirizmo sistemų ir objektyvumo idėjos.

Visų labiausiai jis nekentė tais laikais vyravusios Hėgelio filosofijos, kuri viską susistemino .Jo

teigimu, “ gali būti loginė sistema, bet negali būti egzistencijos sistemos”.36 Juk sistema yra uždara,

o žmogus visada lieka atviras pačiu tuo, kad jis yra laisvas ir todėl nepramatomas savo galimybėse.

Egzistencija Kierkegaardui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o

svarbiausia – ir veikimo vienovė. Kiekvieną kartą ta vienovė turi būti kuriama iš naujo.37 Todėl

egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su pačiu savimi, su pasauliu

ir su Dievu.

Religiškumo temą ir religinio paradokso struktūrą Kierkegaardo filosofijoje plačiai ir

įvairiapusiškai išanalizavo daugelis jo mąstysenos tyrinėtojų ir interpretatorių. Tokiu atveju ši darbo

dalis gali būti laikytina kaip esminių pagrindinės minties (jog Kierkegaardo koncepcijoje lemiantį

vaidmenį turi refleksijos dėka atliktas pakartojimas, įgaunantis paradokso struktūrą) akcentų

sudėliojimas, pasitelkus atliktas interpretacijas tikėjimo paradokso aspektu. Labai įdomų

pastebėjimą pateikia Šliogeris, atkreipdamas dėmesį, kad Baimėje ir drebėjime, svarstydamas apie

tris egzistavimo stadijas, pirmųjų dviejų aptarimui Kierkegaardas pasitelkia istorinius personažus –

Don Žuaną, Faustą, Agamemnoną, kai tuo tarpu trečiosios pavyzdys – Abraomas – paimtas iš mito

terpės. Beje, šis dviejų stadijų „sudėjimas į vieną pusę“ ir priešpastatymas trečiajai, religinei, dažnas

atvejis paties Kierkegaardo tekstuose, o tai, matyt, leidžia manyti, jog pirmosios dvi – estetinė ir

etinė – priskirtinos neautentiškajai pusei ir esančios tarsi pakopinės, įveiktinos, o tuo metu trečioji,

religinė – pageidautina, siektina net paties Kierkegaardo egzistencijoje, autorinėje veikloje.38

Benediktas Spinoza (1632-1677). Benedicto Spinozos etikos ypatybė moralės problemų

svarstymas, naudojantis geometrijos metodu. Metodo pasirinkimas nėra atsitiktinis. Autorius

34 Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995. P. 165 35 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 36 Girnius J. Raštai.T.1. Vilnius, 1991. P. 523 37 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 38 Gustas V. Autentiškas judesys Kierkegaardui – paradoksas kaip reflektuotas pakartojimas // http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/akademybe/autentiskas-judesys-s-kierkegaardui-paradoksas-kaip-reflektuotas-pakartojimas/

15

įsitikinęs, kad egzistuoja viena substancija ir mes patys esame jos apraiškos, tad visa tai, kas yra,

reikia ir yra įmanoma pažinti remiantis tais pačiais, visoje visatoje veikiančiais dėsniais. Kartais

Spinozos teiginiai skatina interpretatorius tvirtinti, kad žmogaus jausmų bei poelgių paaiškinimas

mechanikos principais leidžia neigti religija paremtą etiką. Vargu, ar tai yra taip paprasta. Spinozos

koncepciją vieni kritikai laiko beveik ateistiška, kiti . didžiai teologiška39. Spinoza Dievą apibūdina

kaip substanciją, ,,susidedanti iš begalės atributų, kurių kiekvienas išreiškia amžiną ir begalinę

esmę, būtinai egzistuoja“40. Tačiau priklausomybė ir tarnavimas gamtai, kaip visumai, kurią B.

Spinoza vadina Dievu, yra kartu ir jo laimės sąlyga. Tarnavimas Dievui - tai paklusnumas gamtos

dėsniams. Žmogus, kol tai daro yra laimingas. Jei Dievas norėtų žmogų nubausti, Jis neleistų, kad

pastarasis jam tarnautų. B. Spinoza siūlo įsivaizduoti mąstančią esybę, visiškai priešingą Dievui, be

paliovos jam besipriešinančią. Tokį mes matome esant velnią. Tai būtų, sako Spinoza,

nelaimingiausia būtybė pasaulyje, ir jei maldos galėtų jam padėti, „reiktų melstis už jo

atsivertimą“41. Spinozos nuomone, kiekvienas turi teisę galvoti, ką nori ir kalbėti ką galvoja.

Spinozos etika turi natūralizmo, utilitarizmo ir racionalizmo bruožų. Kaip ir epikūriečiai,

Spinoza pripažįsta, jog gyvenime verta patirti malonumų. Kaip ir stoikai, pamatiniu gyvenimo

principu laiko savisaugą bei nurodo, kad geriausiai gyvena tas, kas elgiasi pagal savo protą ir

prigimtį, kad neįmanoma išvengti savo likimo, bet verta pažinti pačius save bei visus mus supančius

dalykus ir kantriai iškęsti tai, ko neįmanoma pakeisti. Kaip ir Aristotelis, Spinoza vertybe pripažįsta

mąstymo tobulinimą, aukščiausią gėrį mato mintyse apie absoliutą.42

39 Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2009. Nr.55. P. 23 40 Spinoza B. Etika. Vilnius: Pradai, 2001. P. 16 41 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 176 42 Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2008. Nr. 55

16

2.Šv.Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelias

2.1.Kas buvo šv. Kryžiaus Jonas?

Šv. Kryžiaus Jonas (isp. Juan de la Cruz, 1542 m. birželio 24 d. Funtiveros mieste – 1591 m.

gruodžio 14 d. Ubedoje, Ispanijoje) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų

ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Tikrasis vardas Chuanas de Jepes Alvaresas (Juan de

Yepes Álvarez). Gimė Funtiveros mieste aukšto luomo, bet nuskurdusioje dvarininkų šeimoje,

gyvenusioje netoliese Avilos. Jaunystėje ligoninėje prižiūrėjo ligonius. Išsimokslinimą gavo jėzuitų

mokykloje Medina de Kampo miestelyje, kur persikėlė jo šeima po tėvo mirties, ieškodama pajamų

pragyvenimui. 1568 m. įstojo į karmelitų ordiną, religinį išsimokslinimą gavo Salamankoje.

Karmelitų ordine vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl ordino reformų, Jonas tapo

šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir

įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele. 1570–1572 m. buvo

Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno šv.

Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu. Tarp reformuotų ir nereformuotų karmelitų kilus

ginčui dėl jurisdikcijos, Jonas 1577 m. gruodžio 3 d. naktį nereformuotųjų karmelitų buvo suimtas

ir uždarytas į Toledo vienuolyną, iš kur 1578 m. pabėgo. Nelaisvėje pradėjo rašyti eiles,

persmelktas ypatingos mistinės dvasios ir religingumo. Liturginė Šv. Kryžiaus Jono diena minima

gruodžio 14 d.43

Šventasis Kryžiaus Jonas 1926 m. popiežiaus Pijaus XI buvo paskeltas Bažnyčios mokytoju,

tradiciškai vadinami Doctor mystuicus. Kaip teigė M. Heideggeris, tai epochai buvo būdingas

Dievo praradimas, nes pasaulis, ypač Europa, išgyveno tragiškus totalitarinių režimų metus, Antrojo

pasaulinio karo dramą, žmogus išgyveno nihilizmo pagundą, daugybės fizinių ir dvasinių kančių

beprasmybę. Kai prarandamas Dievas, žmogus nebemoka mylėti, nesupranta mirties ir kančių

prasmės. Tik Dievas gali apšviesti ir išlaisvinti žmogų, o žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą

ir laisvę tik tada, kai savo gelmėse patiria, kaip nurodo šv.Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir

perkeičiančiąją malonę. Tikroji žmogaus laisvė – tai bendrystė su Dievu.

Brolis Jonas rašo, kas atsitinka, kai siela, viską palikusi, pasuka Dievo link. Dvasinės

tikrovės gelmę bene pirmąkart mistikos istorijoje išsakoma su didžiule poetine jėga ir filosofiniu

43 Omenas Dž. Krikščioniškas dvasingumas katalikiškose tradicijose. Leidykla: Šventasis kryžius, Roma-Liublinas, 1994

17

tikslumu. Brolis Jonas pats išgyveno viską, ką aprašė – tai gąsdinantis ir trikdantis patyrimas. Jis

nepalieka vietos niekam, kas nėra tikra. Bet šie tekstai skirti ne atbaidyti, o sustiprinti.

„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vedlio užrašai. Jis rašo ne tik apie Dievo artumą, bet ir

apie jo nutolimą, vienatvę, gyvenimą ne tik be Dievo, bet ir be jokios žemiškos paguodos. Šioje

sukrečiančioje patirtyje belieka viena atrama – meilė, kuri ieškantįjį galiausiai atveda į jo Tikslą.

Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų

ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros

lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė

giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“.

Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė

kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas.

Šventasis Kryžiaus Jonas yra didis kelių, vedančių į vienybę su Dievu, mokytojas. Pasak

Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo, yra gera. ,,Tik Dievas gali apšviesti ir

išlaisvinti žmogų. O žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą ir laisvę tik tada, kai savo gelmėse

patiria, kaip nurodo šventasis Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir perkeičiančiają malonę.

Tikroji žmogaus laisvė - tai bendrystė su Dievu“44. Dievas, vienintelis tobulumo tikslas. Iškeliama

vienybės su Dievu idėja. ,,Dievo ir žmogaus santykio tikslas yra vienybė. Kaip ir draugystė, ji yra

augančios meilės tikslas. Draugyste jau gyvenama jai rengiantis ar į ją linkstant, nes bręsdama ją

sukels ta pati meilė. Taip ir vienybė su Dievu meilėje įgyvendinama visame kelyje. Tai vienybės

kelias, ne tik kelias į vienybę. Visiškas jos įgyvendinimas arba ,,meilės lygybė“ atitinka iškiliausią

tarpsnį45.

Paaiškindamas kas yra vienybė su Dievu, Šv. Kryžiaus Jonas teigia, ,,dera žinoti, kad Dievas

gyvena kiekvienoje sieloje, net didžiausio pasaulio nusidėjėlio sieloje, ir esmiškai ją palaiko. Visada

egzistuoja ši Dievo ir visų kūrinių vienybė, dėl kurios jis išsaugo jų turimą būtį. Tad jei jos nebūtų,

jie tuoj pat išnyktų ir liautųsi buvę. (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.169).

Šv. Kryžiaus Jono įsitikinimu vienybė su Dievu atsiranda tik tada, kai atsiranda meilės

pranašumas ,,kalbėdami apie sielos vienybę su Dievu, kalbame ne apie esmišką, visada esamą

vienybę, bet apie tokią sielos vienybę su Dievu ir perkeitimą į jį, o tai įvyksta ne visada, bet tik tada,

kai atsiranda meilės pranašumas. Todėl ši bus vadinama pranašumo vienybe, o ana - esmės arba

44 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11 45 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 38

18

substancijos vienybe. Ana prigimtinė, o ši antgamtinė. Ji atsiranda, kai dvi, t,y. sielos ir Dievo,

valios atitinka viena kitą, ir vienoje nėra nieko, kas prieštarautų kitai. Šitaip siela, visiškai

nusimetusi tai, kas prieštarauja dieviškajai valiai ir neatitinka jos, per meilę bus perkeista į Dievą“46.

Kryžiaus Jonas pateikia svarbiausią įsakymą: ,,mylėti Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir

visomis jėgomis. Autorius svarsto, kad žmogaus jėga glūdi jo džiaugsmo, baimės, vilties ir skausmo

aistrose. Todėl jo darbas - sukaupti visą aistrų jėgą ir per meilę sutelkti ją į Dievą, idant taip žmogus

įvykdytų svarbiausią įsakymą“47.

Vienybę su Dievu Šv. Kryžiaus Jonas apibūdina kaip kelionę, ,,kelionę apibūdina ir skatina

meilės vienybė su Dievu. Aiškiai primygtinai kartojamas toks ar kitoks atitinkamas posakis. Tai

viso judėjimo tikslas, ašis, variklis. Tai ir patirties, ir sistemos raktas. Viskas sukasi aplink ją ir

viskas ją paaiškina48.

Vienybės su Dievu trunka visą gyvenimą. ,,Pasak Jono, Dievas, mums suteikiantis visa, ko

reikia, nuvelka senąjį mūsų gyvenimą ir apvelka mus naujuoju, krypstančiu ir vedančiu tik į Jį. Šis

vyksmas yra gryna dovana, nepelnyta malonė. To negalime nuveikti savo jėgomis ir tai neįvyksta

pernakt. Šis vyksmas dažniausiai trunka visą gyvenimą, apima konkrečias mūsų gyvenimo

aplinkybes ir įvykius“49.

Perkeitimas į dieviškąją meilę reiškia, kad būtent Šventoji Dvasia veikia mumyse ir per mus,

kai vis pasiduodame judinami Šventosios Dvasios galybės. Šiuo dvasinio augimo tarpsniu visa, ką

mes darome iš meilės – taip pat visi mūsų veiksmai – gali būti vadinami dieviškais, nes, anot

šventojo Kryžiaus Jono, būtent Dvasia juos atlieka, veikdama perkeistame žmoguje ir darbuodamasi

per jį, per jo meilę bei darbus.

Todėl Šv. Kryžiaus Jonas laikosi įsitikinimo, kad nėra tikros meilės vienybės su Dievu, jei

tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. ,,Būti mylimam Dievo, leistis būti mylimam

Dievo Jėzuje Kristuje ir meile atsiliepti į meilę. Kas myli, tas įgyja suvokimą, patenka į šviesą ir

sutinka gyvenimą“50. Šv. Kryžiaus Jonas pateikia esminį patarimą tiek tikinčiam, tiek netikinčiam

"Kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės...“51.

46 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 170 47 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 99 48 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 33 49 Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis – spalis, 2009 50 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11 51 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11

19

„Dvasinėje giesmėje“ Šv. Jonas pateikia sielos apvalymo kelią, t. y. pamažu vis didesnį

džiugų Dievo turėjimą, kol pagaliau siela pajaučia, kad myli Dievą tokia pačia meile, kokia ji yra

mylima Jo paties. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ tęsiama ta pati perspektyva ir nuodugniai aprašomas

perkeičiančio susivienijimo su Dievo būvis. Palyginimui Jonas nuolat pasitelkia ugnies įvaizdį: juo

karštesnė ugnis ir juo daugiau sunaudoja medienos, juo labiau ji žėruoja ir galiausiai virsta liepsna.

Lygiai taip pat Šventoji Dvasia, tamsią naktį valanti ir „švarinanti“ sielą, ilgainiui apšviečia ir

sušildo, tarsi būtų liepsna. Sielos gyvenimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios šventė, leidžianti

išvysti susivienijimo su Dievu šlovę amžinybėje52.

Šv. Kryžiaus Jonas siekia atrasti darną su Dievu. „Gyvosios meilės liepsnos“ prologo tema

išnyra visuose Jono veikaluose: „Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia

apsigyvens tuose, kurie Jį myli, ir taip padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve,

Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“ Jonas poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi

naują gyvenimą, nes Trejybė įsikuria mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir

dabar. Su Dievu savyje galime matyti taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė

ir toks matymas apima ne tik intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas

apima kūną ir kraują, protą ir jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios

prigimties elementai – kūnas ir siela, protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo

gyvybės bei meilės53.

Visoms poemoms, gyvybingumo teikia gyvenimo judėjimas: Tą vieną naktį tamsią aš

trokštu iš meilės degdama (Tamsioji naktis), išėjau tave šaukdama (Dvasinė giesmė), meilės

plyksniuose (Gyvosios meilės liepsna). Šis pradinis ritmas nuolat auga visuose veikaluose. Dievas

veikia galingai, atvirai ar slapta; žmogus juda pagal maksimalius savo siekius ir gebėjimu“54.

Šv. Kryžiaus Jonas kūrinyje „Tamsioji naktis“ nagrinėja vilties sampratą ir atskleidžia jos

reikšmę žmogaus dvasinio tobulėjimo procese. Šv. Kryžiaus Jonas amžinojo gyvenimo vilčiai

suteikia daug platesnę prasmę. Amžinasis gyvenimas– tai ne vien paguoda, padedanti suvaldyti

mirties baimę, o ypatingas tikslas, atskleidžiantis tikrąją gyvenimo prasmę55.

Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo

plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo

52 Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai // http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1 53 Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis – spalis, 2009 54 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 32 55 Pribušauskaitė A.(Red.). Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Kaunas: Caritas, 1998. P. 17

20

būvį, į kurį mus visus kviečia Dievas. Pasak Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo,

yra gera. Per kūrinius galime atrasti tą, kuris juose paliko savo paties pėdsaką. Tačiau tikėjimas yra

vienintelė versmė, dovanota žmogui pažinti Dievą tokį, koks jis yra pats savaime, kaip vieną ir

trejybinį Dievą. Visa, ką Dievas norėjo pranešti žmogui, pasakė Jėzuje Kristuje, kūnu tapusiame

Žodyje. Jėzus Kristus yra vienintelis ir galutinis kelias pas Tėvą (plg. Jn 14, 6). Visa, kas sukurta,

yra niekas, palyginti su juo, ir niekas be jo neturi vertės: vadinasi, kiekviena kita meilė, kad pasiektų

tobulą Dievo meilę, Kristuje turi supanašėti su dieviškąja meile. Štai kodėl šv. Jonas primygtinai

pabrėžia būtinybę apsivalyti ir viduje ištuštėti, kad būtum padarytas toks kaip Dievas, vienintelis

tobulumo tikslas. Tas „švarumas“ yra ne tiesiog daiktų stygius ir nesinaudojimas jais; kas sielą daro

tyrą ir laisvą, veikiau yra netvarkingo prisirišimo prie daiktų pašalinimas. Visa įkeltina į Dievą kaip

gyvenimo centrą ir tikslą. Ilgas ir sunkus tyrinimo procesas, žinoma, reikalauja asmeninių pastangų,

bet pagrindinis veikėjas yra Dievas: visa, ką žmogus gali padaryti, yra tik „pasirengti“ būti atviras

dieviškajam veikimui ir jam nekliudyti. Gyvendamas dieviškosiomis dorybėmis, žmogus pakyla ir

suteikia vertės savo pastangoms. Ritmas, kuriuo auga tikėjimas, viltis ir meilė, eina ranka rankon su

tyrinimu ir laipsnišku susivienijimu su Dievu, kol žmogus perkeičiamas Jame. Pasiekusi šį tikslą,

siela panyra į trejybinį gyvenimą: pasak šv. Jono, ima mylėti Dievą tokia meile, kokia Jis ją myli, o

Jis ją myli Šventojoje Dvasioje. Todėl Bažnyčios mistikos mokytojas laikosi įsitikinimo, kad nėra

tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. Šiame

iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti per

kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi56.

Šv. Kryžiaus Jono visas mokymas remiasi tuo, kaip svarbu nuoširdžiai ieškoti ir rasti

Apreiškimo šaltinį - Kristų, Tėvo žodį ir Dovaną. ,,Autorius įkalbinėja žmogų palikti nuošalyje

visa, kas galėtų trukdyti tikėjimui, ir suveda akivaizdon su Kristumi, su Tuo, kuris atskleidžia ir

dovanoja tiesą ir dieviškąjį gyvenimą Bažnyčioje. Kryžiaus Jonas ne kartą pabrėžia, jog Kristus

atrandamas Bažnyčioje, kurios Magisteriumas laiduoja tikėjimo teisingumą, kuri gydo mūsų žaizdas

ir yra malonės šaltinis. Jėzus Kristus, sutinkamas per Bažnyčią, yra kelias, kuriame ,,rasime gausių

vaisių“57.

56 Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai // http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1 57 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11

21

Vienybės su Dievu kalbėjo nemažai bažnyčios tėvų ir teologų, tačiau Šv. Kryžiaus Jono

naujumas tas, kad šiam mokymui ir patyrimui jis suteikė tiek jėgos, jog pavertė viso krikščioniškojo

gyvenimo nuo smulkiausių dėmenų iki išsamiausio mistinio gyvenimo centru“58.

Apibendrinant galima teigti, kad Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo

sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį perkeisti;

kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą gyvenimą, bet būti

suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir didingiausias būdas teikti Jam

garbę.

2.2.Šv. Kryžiaus Jono kopimas į Karmelio kalną

Visą mokymą apie kopimą į Karmelio kalną brolis Jonas išdėstė giesmėse, kuriose glūdi

būdas, kuriuo galima užkopti iki kalno viršūnės. Kalnas atrodo taip:

• viršūnė, kurios centre yra Dievo buvimas, supamas dorybių ir Dievo dovanų;

• vidurinis kelias, siauras ir status, „grįstas“ žodžiu „nieko“, pakartotu 7 kartus;

• du platūs, bet niekur nevedantys keliai abipus jo su efemeriškomis gėrybėmis ir

įsakymu jų atsisakyti;

• keli stulpeliai, surašyti Kalno papėdėje, mokantys, kaip reikia kopti.

Kalno viršūne brolis Jonas vadina sielos vienybę su Dievu. Giesmėse apgiedama palaiminga

sėkmė, einat į vienybę su Dievu, tačiau prieš tai reikia sielai pereiti tamsiąją naktį. Tamsioji naktis –

tai tamsybės ir vargai, kuriuos paprastai pereina laimingosios sielos, kad galėtų pasiekti dieviškąją

šviesą – tai yra, didelio tobulumo būseną. Toms tamsybėms suprasti nepakanka nei išmanymo, nei

patirties tam išreikšti. Tik tas, kas pereina, geba pajusti, bet ne apsakyti, todėl brolis Jonas ėmėsi

labai sunkaus uždavinio – apsakyti.

Šis sielos perėjimas į vienybę vadinasi naktis todėl, kad dėl sielos pradinio taško ji turi

netekti malonumą teikiančio godumo visiems turėtiems pasaulio dalykams ir paneigti juos. Šis

paneigimas ir stygius yra neliginant visų žmogaus pojūčių naktis. Taip pat kelias, kuriuo eina siela

link vienybės su Dievu yra žmogaus protui nesuprantamas – tamsus kaip naktis. Žmogaus protas

58 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 33

22

taip pat negali suvokti paties Dievo, bet koks jo suvokimas žmogiškam protui neįmanomas, jis

tamsus kaip naktis. Dievu reikia tikėti, o ne jį suvokti. Tikėjimas Dievu čia vadinamas slaptaisiais

laiptais, nes visi tikėjimo tarpsniai ir dėmesys yra slapti ir paslėpti nuo bet kokio pojūčio ir proto.

Taigi siela, atsisakiusi visų žemiškų malonumų pasijunta visiškai tuščia – kaip glotni lenta.

Tačiau tai būtina, nes atmetusi ir paneigusi tai, ką gali gauti per pojūčius, gali pasiekti vienybę su

Dievu. Taip yra dėl to, kad, pasak filosofijos mokymo, dvi priešybės negali tilpti viename subjekte.

Todėl siela, norėdama vienybės su Dievu, ir turi atsisakyti tai, ką malonaus gaudavo per pojūčius.

Brolis Jonas teigia, kad tai verta. Jis cituoja Saliamoną ir sako, kad visas kūrinių grožis, palyginti su

begaliniu Dievo grožiu, yra didžiausias bjaurumas.

Brolis Jonas moko, kad atsikratant visų žemiškų pojūčio būtina visada linkti:

• Ne į tai, kas lengviausia, bet į tai, kas sunkiausia,

• Ne į tai, kas gardžiausia, bet į tai, kas prėskiausia,

• Ne į tai, kas malonu, bet pirmiausia į tai, kas mažiausiai malonu,

• Ne į tai, kas teikia poilsį, bet į tai, kam reikia pastangų,

• Ne į tai, kas paguodžia, bet į tai, kas nepaguodžia,

• Ne į tai, kas daugiausia, bet į tai, kas mažiausia,

• Ne į tai, kas aukščiausia ir puikiausia, bet į tai, kas žemiausia ir labiausiai niekinama,

• Ne ko nors norėti, bet nieko nenorėti,

• Ieškoti ne to, kas iš žemiškų dalykų geriausia, bet to, kas blogiausia, ir dėl Kristaus

trokšti įžengti į visišką nuogumą bei tuštumą ir neturtą viso to, kas tik pasaulyje yra,

atžvilgiu.

Ir užtenka tik to kas pasakyta, kad siela pajustų vienybę su Dievu. Tai nedaug, tačiau tai gali

būti sunku. Tai gali suteikti kančią.

Apie kančios prasmę kalbėjo ir filosofai. Maceina A. teigia, kad laimę galima suvokti tik per

išvirkščiąją jos pusę – kančią, per laimės netekimą: „laimės galia yra patiriama tik per jos sudužimą.

Nesudužusi ir atrodanti nedūžtanti laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulyje. Tuo

tarpu kančia kaip tik mus išbloškia iš šios kasdienybės. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad

pasaulis ir jo apraiška kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę,

kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties

apsisprendimas; priešingai, jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia tik

23

atskleidžia. Kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje“.59 Taigi iš nemąstančios kasdienybės

gali pažadinti tik kančia.

Apie kančią kalba ir Juozas Girnius. Jis mano, kad kančios temos žmonės vengia: Bėgimas

nuo kančios svarstymų yra viena žmogiškojo mūsų bėgimo apraiška. Žmogus paprastai nenori būti

pats sau atviras“60. Kaip ir Maceina, Girnius kančią laiko varomąja jėga: „Kančios nuveikime

ryškiausiai apsireiškia žmogiškosios jėgos šaltiniai ir jo galios paslaptis. Šia prasme kančia yra

vienas didžiųjų žmogaus bandymų ir drauge jo vertės matų“61.Kančią Girnius laikė žmogiškosios

tobulybės kaina: „Žmogus – kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Visos kitos

būtybės savo ribotybę aklai pergyvena. Tik žmoguje visus kūrinius esmingai žyminčios baigtinybės

išgyvenimas pasiekia sąmonės, atseit kančios, rango. Kančia yra ne kas kita, kaip sąmoningas

laisvos žmogiškosios būtybės savosios baigtinybės pergyvenimas“62

Brolis Jonas teigia, kad gali atsitikti taip, jog Dievas ves sielą aukščiausiu tamsiosios

kontempliacijos ir sausros keliu, o jai atrodys, kad ji pasiklydo ir, būdama tokioje būsenoje, tamsi ir

varginga, prislėgta ir gundoma, ji susitiks tokį, kuris kaip Jobo guodėjai pasakys, kad tai dėl

melancholijos ar nepaguodos, ar charakterio, ar galbūt kokios slaptos jos blogybės Dievas ją

apleido. Toliau paprastai linkstama nuspręsti, kad siela turbūt labai bloga, jei jai nutinka tokie

dalykai. Gali atsirasti ir tokių, kurie sakys, jog ji grįžtant atgal, nes jau neberandanti Dievo

dalykuose paguodos, kaip iki šiol, taip padvigubindami vargšės sielos vargą, nes gali būti, kad

labiausiai ji kenčia dėl savo varganumo pažinimo. Jai atrodo, kad ji kupina blogybių ir nuodėmių,

nes tokią kontempliacijos naktį Dievas duoda jai šios pažinimo šviesos, o radus, kas patvirtintų tokį

jos įsitikinimą, sakydamas, kad taip yra dėl jos kaltės, sielos širdgėla ir suspaudimas išauga be galo,

ir tai būna blogiau už mirtį.

Tačiau žmogus yra laisvas rinktis. Kaip teigia Žarskus A.63, svarstydamas apie žmogaus

laisvą valią, jis remiasi teologine kenozės, arba Dievo apsiribojimo, susisiaurinimo, samprata.

Dievo susisiaurinimas pasireiškia tuo, kad Dievas tiesiogiai nebyloja nei istorijoje, nei gamtoje, nei

žodžiu, nei veiksmu. „Niekur ir niekada nesutikdami Dievo kaip Dievo (t. y. tokio, koks jis iš tiesų

yra – Absoliuto) mes savaime esame laisvi apsispręsti tiek jo paties, tiek jo veiklos atžvilgiu“.

59 Maceina A. Jobo drama // Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990. P. 458 - 459 60 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 225 61 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 225 62 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 226 - 227 63 Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8 (188-629)

24

Jeigu būtų priešingai, t. y. jei Dievas pasireikštų visa savo galia, mes neturėtume laisvos

valios. Absoliuto akivaizdoje laisvas žmogaus apsisprendimas nebūtų įmanomas.

Kenotinis, arba save apribojantis, Dievo veikimas ar Jo kalba palieka vietos žmogaus

laisvei. Kenozė yra žmogaus laisvės sąlyga: „Visur girdime tik žmogaus žodį, visur regime tik

gamtos ar istorijos vyksmą. O ar šis žodis ir šis veiksmas yra Dievo, turime apsispręsti mes patys,

jokių specifinių dieviškumo ženklų neįtaigojami ir jokių dieviškumo dėsnių neverčiami, vadinasi,

būdami laisvi, nevaržomi“.

Taigi gali atsirasti sielų, kurios pačios arba jų nuodėmklausiai manytų, kad Dievas veda jas

šiuo dvasinio skaistinimo tamsiosios nakties keliu, o iš tiesų taip nebus, bet bus tik kokio nors jų

netobulumo. Taip pat esama daug sielų, kurios mano neturinčios maldos, bet iš tiesų turi labai daug,

o esama ir tokių, kurios mano turinčios daug, bet yra ne daugiau negu niekas. Esama dar ir kitų,

kurios labai stengiasi ir vargsta, bet, deja, grįžta atgal ir ieško naudingų vaisių tame, kas visiškai

nenaudinga ir veikiau kliudo, o kitos pažengia toli. Esama apsikraunančių ir apsisunkinančių tomis

pačiomis dovanomis, kurių Dievas joms duoda tam, kad eitų pirmyn, ir nepajudančių į priekį.

Daugybė dalykų gali nutikti šiame kelyje Dievo sekėjams – džiaugsmo, širdgėlos, vilčių ir

skausmo: vieni jų kyla iš tobulumo dvasios, kiti – iš netobulumo.

Kai siela išeina į pojūčių naktį, dar lieka šiokios tokios šviesos, išlikus protui ir intelektui,

kuris neapanka. Tačiau ši dvasios naktis, t.y. tikėjimas viską atima tiek iš proto, tiek iš pojūčių.

Todėl siela eina „tamsoj ir apgobta“. Juo mažiau siela remiasi savo gebėjimu, juo ji saugesnė, nes

labiau remiasi tikėjimu. Tikėjimas yra įstabi priemonė siekiant tikslo, t.y. Dievo. Tikėjimą kaip

priemonę brolis Jonas lygina su vidurnakčiu. Tad galima sakyti, kad sielai ši dalis tamsesnė už

pirmą ir tam tikra prasme – už trečią nakties dalį. Pirmą, t.y. pojūčių naktį, galima palyginti su

nakties pirma puse, kai jau nebematyti jokių pojūčiais patiriamų objektų, taigi ji ne taip nutolusi nuo

šviesos kaip vidurnaktis. Trečia dalis, t.y., priešaušris, jau arti dienos, tad ne toks tamsus kaip

vidurnaktis, nes čia jau pat dienos nušvitimas ir žinia, o dieną galima palyginti su Dievu. Tad nors

sielai Dievas iš tiesų yra tokia pat tamsi naktis, kaip ir tikėjimas, kalbant prigimties prasme,

pasibaigus šioms trims nakties dalims, kurios savaime tokios yra ir sielai, Dievas jau pradeda

antgamtiškai apšviesti savo dieviškosios šviesos spinduliu, kuris yra pradžia tos tobulosios

vienybės, ateinančios pasibaigus trečiai, galima sakyti, mažiau tamsiai nakčiai.

Ji tamsesnė už pirmą, nes ši priklauso žmogaus žemesniajai (pojūčių) daliai, vadinasi,

išoriškesnei. Tuo tarpu antra – tikėjimo naktis priklauso aukštesniajai žmogaus daliai (protui),

vadinasi, ji viduje tamsesnė, nes atima proto šviesą – apakina. Todėl teisinga ją lyginti su

vidurnakčiu, kuris yra giliausia ir tamsiausia nakties dalis.

25

Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.

Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taipogi atsižadėjimo skausmą, eidama

per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios

dalininke.

Kad iš kaip šis išgyvenimas būtų pasiektas, jis visiems toks pat: sugriūva buvusi tvarka,

suyra schemos ir planai. Tamsoje nėra jokių kelrodžių; nėra tiesioginio, aiškaus religinio

išgyvenimo, į kurį galėtume atsiremti. Jei išvis dar galime melstis, tai kalbamės su geležiniu

dangumi, kuriame nematyti jokių ženklų. “Tikėjimo amžiuje” tai buvo laikoma Dievo pykčio

išgyvenimu: Dievas pasitraukė iš sielos, jis ją atstūmė. Šiandien daug labiau esame linkę manyti,

jog tai bet kokios, apskritai visos religijos prasmės žlugimas. Jei kalbėjimas apie Dievą negali

atlaikyti tokio išbandymo, iš jo nėra jokios naudos; jis negali nieko išreikšti, o tikrovė yra be Dievo,

taigi galiu išlikti religingas tik atsukęs nugarą tikrovei.

Į tokį išgyvenimą gali būti tik vienintelė reakcija. “Leisk, kad tave apsuptų tamsa, – rašė

Eliotas, – kuri bus Dievo tamsa”. Tą patį, tik ilgesne fraze pasakė ir Kryžiaus Jonas, XVI a.

šventasis, neprilygstamai aiškiai ir nuoširdžiai analizavęs “tamsią naktį”. Jonas sako, kad tikrasis

klausimas yra toks: ko tu iš tiesų sieki – “dvasingumo”, mistinių išgyvenimų, vidinės ramybės, o

gal vis dėlto Dievo? Jei ieškai Dievo, tada privalai būti pasirengęs išsižadėti visų – absoliučiai visų

– jį atstojančių intelektinių ir emocinių pasitenkinimo atmainų. Turi pripažinti, kad Dievas toks

nepanašus į tai, kas apie jį mąstoma ar kaip jis vaizduojamas, jog atsidūręs už savanaudiško

religingumo ribos nebegalėsi būti tikras jokiais jausmais, jokiomis žiniomis. Atsiduri priešais

tuštumą, ir kiekvienas mėginimas nuo to pabėgti arba išsisukti – tai grįžimas į patogių religijos

žaidimų lygmenį.64

Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką. „Gyvojoje Meilės

Liepsnoje“ Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti

neįmanoma. Komentuodamas jis vėl ir vėl paliečia Švenčiausios Trejybės slėpinį, ir kruopščiai

aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji Asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas

lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia

skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega

sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.

64 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046

26

2.3.Š. Kryžiaus Jono vienovės su Dievu etika

Šv. Kryžiaus jojo kopimas į Karmelo kalną – tai mistinė patirtis. Dvasinė žmonijos istorija

demonstruoja dvi skirtingas fundamentalias pozicijas santykyje su nematomu, ir su būdus, kaip

žmogus bando prie to nematomo prisiliesti. Tie du būdai, keliai – tai magija ir misticizmas.65 Šios

sąvokos dažnai painiojamos, tačiau reikia pabrėžti, kad magija neturi nieko bendro su krikščionybe,

o misticizmas gali būti kelias į Dievo pažinimą, į vienovę su juo. Kaip pabrėžė E. Underhill66,

pagrindinis skirtumas tarp magijos ir misticizmo yra tas, kad magija nori gauti, o misticizmas nori

duoti.

Magija yra atskira ezoterikos rūšis, kuri veikia nepriklausomai nuo okultizmo, nors šis ir

padarė nemenką įtaką jos vystymuisi. Dažnai pavadinimai okultizmas ir magija vartojami kaip

sinonimai, kas nėra teisinga, nes okultizmas yra tik siaura maginės filosofijos kryptis egzistavusi

XIX a. – XX a. pr. Šiuo metu galima kalbėti nebent apie neookultizmą. Ankstyvosioms magijos

formoms okultizmas įtakos negalėjo turėti dėl pakankamai vėlyvo savo atsiradimo. Magija yra be

galo senas reiškinys. Magija visada vienokiu ar kitokiu pavidalu visada lydi religiją, nors paprastai

religija priešinasi jos egzistavimui, tačiau liaudyje visada galima atrasti jos apraiškų, dažniausiai

prietarų pavidalu. Didžioji dalis archajinių religijų, magiją laikė neigiamu ar nuodėmingu dalyku.

Štai senovės šumerai, magiją buvo uždraudę net valstybiniu lygmeniu. Nuo magijos bandyta

apsisaugoti įvairiausiais būdais: ritualais, raganų medžioklėmis, draudimais ir pan.. Verta pastebėti,

jog raganų medžioklė nėra vien krikščionybėje sutinkamas reiškinys. Visos archajinės religijos,

vienu ar kitu vystymosi etapu, turėjo, o ir mūsų laikais turi, šio fenomeno apraiškų. Antikiniame

pasaulyje terminas „magija“ buvo siejamas su Persijos šventikais kurie buvo žodinės tradicijos

perdavėjai. Jie buvo vadinami „magi“ arba „magos“. Gana greitai „magos“ buvo susietas su

graikiškuoju „goēs“ t.y. burtininkais ir jų abejotinomis praktikomis. Magijos terminas buvo

naudojamas iki XIX a. pr.67

Misticizmo sąvoką apibrėžė E. Underhill68, autorė teigia, kad misticizmas – tai mistinė

sąmonė. mistinė patirtis reiškia visišką harmoniją su transcendentine tvarka, kokia teologine

formule ta tvarka bebūtų išreiškiama. Ši patirtis palaipsniui apima visą žmogaus sąmonę, kryptingai

65 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000 66 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000 67 Klimenta G. E. Kas yra magija bei kai kurie etiniai jos principai // http://anomalija.lt/2013/05/kas-yra-magija-bei-kai-kurie-etiniai-jos-principai/ 68 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000

27

veikia gyvenimą ir pasiekia savo tikslą/pabaigą tame, kas paprastai vadinama mistine sąjunga arba

vienybe.

Kaip pastebi Ch.L. Gonsales69, dauguma mistikų pritarė neoplatoniškoms pažiūroms, nes jų

siekis buvo patirti Dievą – kaip pačią aukščiausiąją ir nenusakomą dvasią. Mistikai trokšta aukštinti

Dievą – jie teigia, kad jokia žmogaus sukurta teorija negali paaiškinti dieviškumo esmės. Mistikai

buvo įsitikinę, jog tikrasis Dievo pažinimas negali būti suvokiamas protu, racionalus, tik intuityvus.

„Dievas yra pažįstamas ne per mokymą ar per racionalųjį protą, bet per mistinį regėjimą/matymą,

kurio metu žmogus ištirpsta pačiame dieviškume“70. Todėl, kad Dievo pažinti protu neįmanoma,

todėl Dievo pažinimas yra mistiškas reiškinys.

Taip pat mistiką galima apibūdinti kaip pamaldumą, kuriam svarbiausia – vidinės religinės

patirties akcentavimas, religijos įgyvendinimas sieloje. Tokiu būdu misticizmas yra grynoji religinė

intraversija71.

Krikščionybė – svarbiausia Vakarų kultūros religija – irgi turi tam tikrų ezoterizmo bruožų.

Religijos ezoteriškumui įvardinti yra net vartojamas terminas ezoterinė krikščionybė72. Taigi

misticizmas – ezoterinė kategorija. Religinis misticizmas yra privaloma slaptųjų mokymų dalis.

Pačios giliausios, individualiausios tikėjimo formos yra ezoteriškos. Kaip teigia ezoterikas L.

Ovajus73, ezoterizmas net neprieštarauja jokiai religijai. Priešingai - jis padeda paimti ne tik

kosminę energiją, įveikti proto ribotumus, bet traukti į save šventąją dvasią, pajusti ekstazės jėgą,

kuri veda į dieviškąjį praregėjimą. Misticizmas padeda žmogui praregėti ir atrasti žmonijos išmintį

– ir tik tada prabyla intuicija ir vaizduotė; tai kas buvo slapta, tampa atvira, prieinama.

Kaip teigia Raeper, W., Smith, L.74, ezoterika religijoje reiškiasi įvairiomis formomis. Iš

esmės tai tikėjimas, kylantis iš individualios universaliosios vienovės patirties. Ezoterinė patirtis

leidžia atskiriam individui įsilieti į būties visumą. Tai tokia sąmonės nuskaidrėjimo būsena, kai

žmogus tarsi pakyla viršum pasaulio kentėjimų ir blogio. Vienovės su Dievu pajautimas – tai

ezoterinė patirtis.

Žmogaus ir Dievo vienovės nori pats Dievas. Dievas mus sukūrė bendrauti su Juo. Jėzus

sako: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane,

69 Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003 70 Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003 71 Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995 72 Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002 73 Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2 74 Raeper, W., Smith, L. Po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar. Vilnius, 1996

28

niekuomet nebetrokš.“75 Jėzus kvietė žmones ne tik klausytis jo mokymo, bet kartu sekti juo pačiu.

Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“76

Fundamentalus Šv. Kryžiaus Jonas tikėjimas grindžiamas tuo, kad Dievas yra viskas, o

žmogus – niekas. Reiškia, kad pasiektumei visišką susijungimą su Dievu, taigi ir šventumą, reikia

savo apsivalymui skirti visas sielos ir kūno galimybes. Žmogus sielą turi išvalyti nuo bet kokios

žemiškosios įtakos, tik tada bus pasiekta vienovė su Dievu. Tai labai sunku, žmogus, valydamas

savo sielą turi pereiti „Tamsiąją naktį (Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė

mano taką tamsybe” (Job 19, 8)“77

Vienintelis ginklas, kuriuo religija kada nors galėjo ar kada nors galės apsiginti nuo

kaltinimų, neva ji esanti tik jauki išmonė, – tai tie išgyvenimai ar apmąstymai, kuriuos

krikščioniškieji rašytojai, bent jau nuo kokio XVI amžiaus, vadina “dvasios naktimi”. Toji “dvasios

naktis” arba “sielos naktis” dažnai laikyta kitokio pobūdžio religine patirtimi, labai egzaltuotu, labai

skausmingu, labai dramatišku ir mistiniu Kristaus kančių išgyvenimu ar kuo nors panašiu. Bet iš

tiesų ji, deja, daug paprastesnė ir daug grėsmingesnė. Tai religinio išgyvenimo pabaiga, visiška

misticizmo priešprieša. Tai siena, užtvėrusi kelią, kaip sako Jobas; tai prasmės panaikinimas. Ėjome

ir ėjome ratais savo keleliu, ir staiga pamatėme, kad tas kelias sukasi aplink duobę, juodą ir

neįžvelgiamą bedugnę. Visų mūsų religinių sąvokų centre, jei tik mums pakaks nuoširdumo geriau

pažvelgti, yra tuštuma. Ji paverčia niekais bet kokį maldingumą, bet kokią religiją, konservatyvią ar

radikalią. Žmonės įvairiais būdais suvokia šią tuštumą. Vieniems tai asmenybės formavimosi

maldoje rezultatas, neišvengiamai atvedantis į tašką, kai nebepadeda nei žodžiai, nei knygos, nei

įvairios technikos; tada aplink tiktai nesąmonė ir tamsa, atsiranda visiško apleistumo pojūtis.

Kitiems tai asmeniška krizė, kurioje žmogiškųjų išgyvenimų kančia ir beprasmybė staiga pasirodo

tokia neapsakomai teisinga, kad išryškėja, kokios pigios ir melagingos yra banalios religinės

formulės. Gal “radikalui” toks patyrimas ateina suvokus, kad žmonės nesuvaldomi, kai žodžiai

“išlaisvinimas” bei “teisingumas” ir privačioje, ir socialinėje plotmėje nustoja vertės, susidūrę su

vyrų ir moterų neišgydomu destruktyvumu. O gal staiga išsilieja ant Bažnyčios ir liturgijos ilgai

kaupęsis apmaudas: kai kuriems modernios liturgijos lėkštumas ir banalumas leido susivokti, kad

joje niekada nebuvo jokios prasmės.78

75 Evangelija pagal Joną 6: 35 76 Evangelija pagal Joną 14: 6 77 St. John of the Cross // http://www.newadvent.org/cathen/08480a.htm 78 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046

29

Tamsi naktis yra Dievo puolimas prieš religiją. Jei tu iš visos širdies trokšti vienovės su

neapsakoma Dievo meile, tada turi būti pasirengęs tam, kad tavo “religijos” pasaulis subyrės į

šipulius. Jei manai, kad pamaldumo veiksmai, teologinės įžvalgos ar net labdara padeda tau kaip

nors prisiartinti Dievą, vadinasi, vis dar tebežaidi žaidimus. Kita vertus, jei pajėgi priimti tamsos

išgyvenimą ir net juo džiaugtis, jei pajėgi susitaikyti su tuo, kad Dievas – tai daugiau negu idėja, su

kurios pagalba tu organizuoji savo religines, filosofines ar politines pažiūras – tada galbūt vėl atrasi

kelią atgal į religiją, filosofiją ar politiką, tavo santykis su jomis bus daug kūrybiškesnis, nes tu

geriau suvoksi keistą, nevaldomą tiesą, glūdinčią visa ko šerdyje. Tai ir yra tikroji žodžio

“atsiribojimas” reikšmė – tai ne būsena “virš kovos”, bet dalyvavimas joje tokiu pavidalu, kad

darosi įmanoma sąžiningai susikauti su bet kuo, nesibijant nežinomybės. Tai savotiškas

pasirengimas netikėtumams, jei tokia frazė ne pernelyg paradoksali.79

Williams R.80 klausia: kodėl reikalinga būtent ši, o ne kitokia reakcija? Kodėl ją reikia

aiškinti teigiamai, o ne neigiamai? Aišku, kiekvienas žmogus į šį klausimą turi atsakyti savaip. Bet

kažkas tokio pačiame krikščioniškame tikėjime, jo giliausiose šaknyse, gali būti laikoma užuomina

– tas kažkas leido rimtiems krikščionims įvairiais amžiais aiškinti “tamsią naktį” kaip keistos ir

nesugaunamos paties Dievo tikrovės išgyvenimą. Aišku, tai tas pats evangelijose pasikartojantis

motyvas apie būtinumą atsisakyti savo gyvenimo, prisiimti kryžių, pasikrikštyti Jėzaus krikštu ir

taip toliau. Jo viršūnė ir centras – tai paties Jėzaus kančia ir mirtis Getsemanėje bei Kalvarijoje.

Jėzus mums rodomas kaip vienintelis žmogus, išgyvenantis nesąlygišką artumą su Dievu, tam tikru

atžvilgiu turintis Dievo valdžią; tačiau šis artumas jį verčia eiti savo mirties link – į kankinančią ir

beprasmę mirtį: “Kodėl tu mane apleidai?” Būtent artumas Dievui pasiunčia jį į šį kančios pragarą.

Getsemanėje aiškiai matome ir artumą “Aba, Tėve”, ir jo reikalavimus. Artumas Dievui reiškia, kad

tenka atsisakyti visų guodžiančių Dievo pakaitalų ir ištverti šito padarinius. Getsemanėje Jėzus iš

tikrųjų Tėvui sako štai ką: “Aš iš Tavo rankų priimsiu viską, kad ir kas nutiktų. Niekas negali

sunaikinti mūsų bendrystės, net ir tada, kai aš jos beveik nematau ar nejaučiu. Esu pasirengęs visą

save atiduoti Tau, ir man nesvarbu, kokia kaina”.

Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti

„tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos

meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską

79 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046 80 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046

30

palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis

nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.

Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo

triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos

skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas,

norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.

31

3.Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo panaudojimas etinio ugdymo procese

3.1. Etinio ugdymo samprata

„Etiškai auklėti – vadinasi, kryptingai formuoti asmenybės dorovinę sąmonę, charakterio

bruožus bei įpročius, valią ir elgesį. Dorovinio ugdymo tikslas – visuomenėje priimtas dorovės

normas paversti vidiniais asmenybės elgesio imperatyvais, suformuoti elgesio savireguliacijos

sistemą”81 Mokslininkai pažymi, kad bendroji asmenybės dorovinė kultūra negalima, jeigu

neišugdytos dorovinės pažiūros, įsitikinimai ir jausmai, jei vaikai nežino sąvokų, kas yra gera ir kas

bloga, jeigu tarp žmogaus įsitikinimų bei praktinės veiklos nėra vienybės. Vokiečių filosofas ir

pedagogas I.Kantas teigia: „Doroviškai auklėjant reikia iš anksto vaikams suformuoti sąvokas apie

tai, kas yra gera ar bloga”.82

15 Švietimo įstatymo straipsnis skelbia, jog visiems moksleiviams yra privalomas dorovinis

ir pilietinis ugdymas, o tikybos mokoma moksleiviams ar jų tėvams, globėjams, rūpintojams

pageidaujant.83

Dorovinis ugdymas mokykloje vyksta per visų dalykų pamokas ir papildomojo ugdymo

renginius. Kryptingam doriniam ugdymui skiriami etikos ir tikybos dalykai, vieną kurių moksleiviai

laisvai pasirenka kiekvienais mokslo metais.

Dorovinio ugdymo paskirtis - padėti moksleiviui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir

jomis grįsti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Mokykloje lavinami asmens gebėjimai

savarankiškai svarstyti asmeninius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai apsispręsti ir veikti

sudėtingame šiandienos pasaulyje. Sykiu ugdoma asmens pagarba tradicinėms gimtojo krašto ir

Vakarų kultūros pagrindus sudarančioms vertybėms.

Kiekvienoje šalyje laikomasi vis kitokios dorinio ugdymo koncepcijos, nes vadovaujamasi

skirtingomis dorinimo sampratomis. Vieni ją sieja su elgesio normų išmanymu (kitaip tariant,

etiketu), kiti dorinimą laiko pilietiškumo ugdymu, ugdytinio charakterio lavinimu. Dorinį ugdymą

galima sieti ir su filosofine etika, religinėmis dogmomis, tikėjimu ir dvasingumu.

81 Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius,1983. P.78 82 Kantas I. Apie pedagogiką. Kaunas, 1990 83 www.smm.lt

32

Ne visos Europos valstybių mokyklos turi atskirą etikos discipliną. Remiantis praeito

dešimtmečio duomenimis, etika kaip praktinė filosofijos dalis dėstoma Prancūzijoje, Švedijoje,

Ispaninjoje, Danijoje. Vokietijoje etika dėstoma ir kaip filosofijos dalis, ir kaip atskiras dalykas,

alternatyvus religijos pamokoms. Krikščioniškos, gilias religines šaknis turinčios tautos moralumą

sieja su krikščioniška pasaulėžiūra. Tokių šalių švietimo sistemos turi atitikti Bažnyčios mokymą.

Tokios šalys yra Ispanija, Italija, Portugalija. Tuo tarpu JAV, Prancūzija daugiausia skiria dėmesio

pilietiškumo ugdymui, jaunimą skatina domėtis žmogaus teisėmis.

Lietuvoje mokiniai dorinio ugdymo pamokas renkasi iš dviejų alternatyvų – etikos ir

tikybos. Profilinėje mokykloje dėstoma filosofinė etika.

Daugelio etikos mokymo priemonių profilinei mokyklai autorė Jūratė Baranova sukūrė

etikos mokymo struktūrą, parengė pirmąją individualią etikos mokymo programą, kuri vėliau tapo

bendraja programa. Jos pastangų dėka atsirado visa medžiaga, reikalinga interpretacijos, darbo su

tekstu metodikos naudojimui: išleista knyga mokytojams, dirbantiems su filosofiniais tekstais,

paveikslais ir naudojantiems interpretacijos metodą, parengti metodiniai patarimai, kaip dirbti su

tekstais. Rengiami seminarai, atsirado filosofės pasekėjų ir bendraminčių ratas. Ji bendradarbiauja

su T. Sodeika, R.Šerpytytė, J.Jankūniene, L.Duobeliene, V.Asakavičiūte ir kitais mokslininkais bei

mokytojais.

Dauguma Lietuvos švietimo ir dorinio ugdymo specialistų (filosofai K. Stoškus, J. Balčius,

B. Kuzmickas) nostalgiškai kalba apie dvasinį ugdymą. Šiuolaikinėje filosofijoje, paneigus doro

elgesio vienareikšmę sampratą ir normatyvumą, daugiau linkstama į dvasingumo ugdymą, kurio

aptartis tarsi nereikalauja didelio aiškumo, leidžia daugiau kalbėti apie holizmą.84 Holizmas – tai

pasaulio kaip visumos suvokimo koncepcija, kai problemos sprendimas pradedamas nuo visumos,

tik vėliau, pereinant prie komponentų. Holizmas priešingas elementarizmui, kuris traktuoja visumą

kaip atskirų dalių sumą. Holizmas (iš graikų klb. žodžio holos, reiškiančio visas, pilnas) yra idėja,

kad sistemą, kaip visumą, didžiąja dalimi apsprendžia tai, kaip elgiasi jos sudėtinės dalys; sistemoje

atsiranda sinergijos efektas, kuris nulemia sistemos elgesį ir savybes. Pagrindinį holizmo principą

apibrėžė Aristotelis savo „Metafizikoje“: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“.85

Lietuvoje atsiranda vis daugiau ugdymo institucijų, kurios dorinį ugdymą grindžia Amerikos

mokyklų charakterio ugdymo modeliais. Remiamasi amerikiečio T. Lickonos sukurta charakterio

ugdymo teorija ir filosofijos klasikais. Tai mokymas, dažniausiai grindžiamas Aristotelio

84 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 85 Ansbacher H. L. On the origin of holism. The Journal of Adlerian Theory, Research & Practice, 1994

33

pateiktomis dorybėmis, vertybių hierarchija, klusnumu ir pagarba autoritetams. Čia taip pasireiškia

I. Kanto plėtoto imperatyvymo ir maksimų įtaka.86

Tačiau nūnai Amerikos mokyklos yra kritikuojamos. Pirmiausia Aristotelio koncepcija buvo

skirta to meto socialinei sanklodai ir vergovei įteisinti, kad daugelis klusnumo dalykų buvo

propaguoti turint aiškius politinius tikslus ir tai nesisieja su šiandienos demokratinėmis

visuomenėmis. Mokyklos nėra maži klusnių gyventojų rezervatai. Doriniai įgūdžiai dažniausiai

galioja tik pačiose ugdymo bendruomenėse, o už jų ribų vadovaujamasi visai kitokiomis elgesio

taisyklėmis ir nuostatomis. Be to, autoritetų baimė slopina kai kurių ugdytinių poreikį patiems

svarstyti, spręsti. Nevertėtų šios kritikos suvokti tiesmukiškai, vis dėl to derėtų jos paisyti.87

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose jau įsigalėjo tradicija siūlyti ugdytiniui pačiam

surasti atsakymą į jam iškylančias etines dilemas. Šios tradicijos plėtotoja J. Baranova parengė daug

etikos mokymo priemonių, tokio mokymo programą ir metodiką. Jos darbuose nėra aiškiai

suformuotų moralumo taisyklių, principų, čia pateikiama polemika su autoriais, jų nuomonių ir

dialogų interpretacijos. Moralė šiuo atveju kuriama sokratiškojo pažinimo būdu – per dialogą; taip

pat skatinama empatija, lyginant panašius skirtingų autorių ir pašnekovų išgyvenimus, siūloma

svarstyti ir reflektuotus tekstus, jų sąsajas ir savo paties samprotavimus apie juos.88

Jūratė Baranova ragina įsiklausyti į argumentus, kuriuos teikė dvi skirtingos, netgi

priešingos mokyklos, formuluodamos moralinio ugdymo prielaidas: viena jų pabrėžė proto

vaidmenį moraliniame ugdyme (Sokratas, Kantas, Hare’as, Popperis), kita (Hume’as, Scheleris,

Rorty, Williamsas) – jausmų svarbą. Pastebimas ne tik šių išeities taškų skirtingumas, bet ir

nesuderinamumas. teigia: „Mes leisime sau suabejoti tokiu radikaliu proto ir jausmo atskyrimu bei

supriešinimu. Kantas ir Hume’as negalėjo surasti bendrų sąlyčio taškų, nes vaizduotę Kantas buvo

perkėlęs į estetinio skonio pasaulį ir atskyręs nuo moralinio ugdymo. Tačiau ir Popperis, ir Rorty,

nors ir žvelgia į moralinį ugdymą iš radikaliai skirtingų perspektyvų, kalba apie vaizduotės svarbą

moraliniam asmenybės tapsmui. Popperis labiau pabrėžia techninį, mokslinį vaizduotės teikiamą

išradingumą, Rorty – humanitarinį, literatūrinį, tačiau ir vienu, ir kitu atveju vaizduotė reikalauja

gebėjimo atsitolinti nuo tiesioginės situacijos ir įsivaizduoti nebūtus, bet galimus pasaulius. Tai

ugdo ir universalizavimo, apie kurį rašo analitiškasis Hare’as, gebą, ir empatiją, kurią propaguoja

antiteoriškai nusiteikęs Rorty. Vaizduotė ir galėtų būti ta asmens vidinės galios teritorija, kurioje

susitiktų protas ir jausmas, radikaliai neneigdami vienas kito, nekeldami vienas kitam grėsmės. Iš

86 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 87 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 88 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006

34

moraliai brandžios asmenybės paprastai tikimės ir gebėjimo argumentuoti (kaip pažymi Hare’as ir

Popperis), ir gilesnių principų suvokimo (Hare’as), ir gebėjimo atpažinti ir vertinti naujus, netikėtus,

atsitiktinius dalykus (Popperis, Rorty). Pritartume Williamsui, teigiančiam, kad moraliniame

ugdyme būtina ieškoti proto bei jausmo harmonijos. Tokia prielaida remiantis (derinant filosofiją,

poeziją, prozą, vizualųjį meną) buvo parengti filosofinės etikos vadovėliai, jau dešimt metų

naudojami dalies mokinių Lietuvos mokyklose.89 Pastebimas ne tik šių išeities taškų skirtingumas,

bet ir nesuderinamumas. Tačiau J. Baranova prieina išvados, kad ši priešprieša, pasiekianti ir

šiuolaikinę ugdymo filosofiją, yra pernelyg sureikšminama ir pasiūlo ieškoti tarpusavio dermės tarp

dviejų skirtingų asmens galių – proto ir jausmo, pasitelkus vaizduotę, jas sujungiant. Nors problema

nėra paprasta ir nukrypimai į vieną ar kitą pusę visada galimi, moralinio ugdymo tikslas galėtų būti

šių dviejų galių dermė – moraliniam ugdymui panaudojami ir filosofiniai, ir literatūriniai tradicijos

aspektai.

Kitas Lietuvos doriniame ugdyme įsigalėjęs metodas grindžiamas J. Dewey ir M. Lipmano

filosofija, jis skatina kritinį mąstymą, racionaliai svarstyti etines problemas. Jį plėtoja L. Degėsys ir

R. Aškinytė. M. Lipmanas teigia, kad organizuojant ugdymo procesą, daroma esminė klaida -

pagrindiniais įgūdžiais laikomi skaitymas, rašymas ir skaičiavimas, dar kalbėjimas, klausymas.

Mąstymas, pagrįstas logikos taisyklėmis būtinu įgūdžiu nelaikomas.

Šie metodologiniai orientyrai tik iš dalies atitinka pedagogų ir psichologų populiarinamą L.

Kohlbergo tripakopį metodą, kuris grindžiamas J. Piaget kognityvine psichologija. L. Kohlbergo

ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis moralės etapai gerokai kritikuojami, nors jų pakaitalą

rasti gana sunku. Moralės ugdymo filosofas F. Oseris dialogą siūlo kaip alternatyvą. Lietuvoje

stiprėjanti dialogo filosofijos įtaka yra vienas iš būdų kiek pakoreguoti L. Kohlbergo poveikį

švietimui, taip pat ir šiuo metu nepaveikius normatyvinius, grindžiamus imperatyvais, modelius.90

3.2. Dorinimo problemos “aktyviosios mokyklos” teorijoje ir praktikoje

Moralės filosofija – tai mokslas, kuris tyrinėja plačiąja prasme gėrio ir blogio santykį.

Moralės filosofija kelia klausimus apie tai, kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai

89 Baranova J. Filosofinės abejonės dėl mąstymo ir jausmų priešpriešos moralinio ugdymo procese // Acta paedagogica Vilnensia, 2009. Nr. 22 90 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006

35

pasirenkama) kaip atskirti vieną nuo kito, kodėl reikia deramai elgtis, kas yra pati moralė, kokiais

principais remtis praktiniame gyvenime ir pan. Moralės filosofija siekia teorinio moralės sąvokos

pagrindimo ir optimizuoti praktinę veiklą normų ir atitinkamų taisyklių pagrindu. (Ką turiu

daryti?)91

Moralinė filosofija remiasi vertybinėmis nuostatomis. Vertybė - tai tikėjimas arba pojūtis,

kuris apima daugybę žmonių ir laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Pavyzdžiui, veiklumas,

individualumas, lygybė, autoritetas - tai vis vertybės, kurios daro didelę įtaką žmonių gyvenimo

būdui, nuo jų hierarchijos priklauso ir tai, kaip jie gali būti valdomi, nes tai lemia, ką vieni ar kiti

žmonės vertina.

Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą - akivaizdu, kad skirtingų

kartų vertybių sistemos jau nesutampa ne vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos

orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes iš tikrųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių

konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja. Štai kad ir tokia vertybė

kaip individualumas - jaunosios kartos ji nepalyginti labiau vertinama nei vyresniosios. Šios akyse

ji kartais kotiruojama netgi neigiamai, kaip išsišokimas kenkiant bendram reikalui. Galima būtų

sakyti, kad krikščioniško nuolankumo, autoriteto vertybės (ne vienu atveju panašios į socialistinės

visuomenės vertybes) artimesnės vyresniajai kartai, o jaunesniajai būdingesnės pragmatiškos

laisvajai rinkai būdingos individualumo, veiklumo vertybės.

Bendrųjų vertybių išraiška yra normos, kuriomis vadovaujamasi tam tikroje situacijoje.

Keičiantis vertybėms, keičiasi ir normos. Laikantis skirtingų normų, konfliktas neišvengiamas. Kita

vertus, vertybių reliatyvizmas neišvengiamas, nes jis reiškia, kad nėra tokių universalių standartų,

kuriais galima būtų kurias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogomis, kiekvieną vertybę

reikia vertinti atskirai ir tam tikru jos gyvavimo periodu. Tų pačių ar panašių normų išpažinimas

vienija žmones į bendrijas, grupes. Tai tampa motyvacija laikytis vienų ar kitų normų: būti

panašiam į tos grupės ar bendrijos narius, kuriai žmogus norėtų būti priskirtas ar kuriai siekia būti

priskirtas. Persigrupuojant bendrijoms ar grupėms normų ribos tampa ne tokios aiškios.

Vertybės yra nepaprastai svarbios ugdymo procese. Jos yra vienas iš ugdymo filosofijos

objektų. Tačiau šiais laikais yra ugdytojų ir pačių ugdytinių tarpe iškilęs konfliktas tarp alternatyvių

ir tradicinių vertybių. Vertybės tapo diskusine problema.

B. Bitinas skiria tris ugdymo struktūroje funkcionuojančių vertybių lygmenis.

91 Moralės filosofija filosofijų struktūroje // http://www.vsv.lt/mokymas/Morales_filosofija/2008.html

36

Pradinis asmenybės socialinio formavimosi lygmuo implikuoja daiktiškąsias vertybes; jos

yra esminis socializacijos turinio komponentas. Kai asmenybės socialinis formavimasis

konkretinamas, tai yra siekiama valdyti akultūrizacijos procesą, daiktiškųjų vertybių pasaulis labai

susiaurėja – ugdymo turinyje lieka tik vertybės, reikšmingos tai kultūrai, kurioje rengiamas

ugdytinis. Tad ugdymo realybėje vertybės yra parenkamos. Juo konkretesnis ugdymo lygmuo, juo

labiau ribojama vertybių funkcionavimo sritis.92

Šis reiškinys skiria antrąjį vertybių pedagoginio funkcionavimo lygmenį – jų tapsmą

ugdymo tikslais. Pavyzdžiui, lavinimo turinys, traktuojamas kaip ugdymo tikslas, ugdymo proceso

dalyviams tuo pat metu yra vertybė, nes priešingu atveju mokiniai nesimokytų, o mokytojas

nemokytų.93

Dar sudėtingesnė aksiologijos problema – kaip vertinti tuos objektus, kurie aptariami

ugdymo turinyje, funkcionuoja ugdymo procese žinių bei gebėjimų pavidalu. Šis aspektas yra

trečiasis vertybių funkcionavimo ugdymo procese lygmuo.94

B. Bitinas teigia, kad vertybės, nors ir yra esminis ugdymo tikslų komponentas, tėra

abstrakčios aksiologinės kategorijos tol, kol ugdymo turinyje nėra išreiškiamos kaip dalykinio

lavinimo, papildomo ugdymo ar kitokios ugdomosios veiklos sudedamoji dalis.95

Tas faktas, kad ugdymo realybės struktūroje vertybės funkcionuoja kaip savarankiškas jos

komponentas, iškelia klausimą apie paties ugdymo vertingumą, jo reikšmingumą individui,

visuomenei bei žmonijai. Akivaizdu, kad ugdymas turi tarnauti jaunosios kartos vertybinių

orientacijų gyvybiškumo ir patvarumo formavimuisi.96

B. Bitinas pabrėžia ugdytinio individualios vertybių sistemos socialinį reikšmingumą. Anot

jo, ši problema yra itin aktuali šiuolaikinėje visuomenėje, kai, atsisakius autoritariškai diegiamų

ugdymo procese vertybių, neaišku, kaip parinkti racionalius vaikų ir jaunimo auklėjimo tikslus.

Vertybinis vakuumas, socialinė apatija – bene pagrindinės šiuolaikinio jaunimo blogybės. Vieną,

vienintelę visiems ugdymo proceso dalyviams privalomą vertybių sistemą pakeitus kita privaloma

(etnine, konfesine, individualistine ar pan.), pedagoginė būtis išliktų deformuota (gal keistųsi tik

deformacijos pobūdis bei kryptis).97

92 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 93 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 94 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 95 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 174 96 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 175 97 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 175

37

Vadinasi, vienintelė išeitis – vertybinis pliuralizmas kaip pagrindinis auklėjimo turinio

sudarymo principas.

Įgyvendinant vertybinio pliuralizmo principą, auklėjimo proceso organizatoriams kyla

galutinio tikslo problema: skatinti ugdytinių individualiųjų vertybinių sistemų įvairovę ar,

priešingai, siekti, nors ir latentine forma, ugdytinių grupės kaip auklėjimo subjekto vertybinio

sutelktumo. Ši dilema itin aktuali švietimo politikams, kai reikia spręsti, kokios taktikos laikytis

nacionalinių mažumų atžvilgiu: iš vienos pusės, natūralus yra siekis per visuomeninio ugdymo

sistemą jas integruoti į nacionalinės valstybės struktūrą, iš kitos – akivaizdus uždavinys išsaugoti

bei plėtoti mažumų nacionalinę kultūrą, etnines ypatybes ir panašiai.98

Apibendrindamas B.Bitinas teigia, kad tik vertybių sistema, kurios hierarchinėje viršūnėje

yra pagarbos bei pakantumo vertybės, ugdymui suteikia individo tapatinimo su žmonija prasmę.

Vadinasi, reikia iš esmės keisti pačią ugdymo realybę (visų pirma ugdytojo asmenybę) ir šią realybę

aprašančią teoriją. Šį uždavinį ir padeda įgyvendinti ugdymo aksiologija99.

Kadangi vyrauja vertybių pliuralizmas, iškilo konfliktas tarp tradicinių ir alternatyvių vertybių.

Atsižvelgiant į Lietuvos visuomenės nusistovėjusią vertybinę orientaciją, galima būtų

išskirti tam tikras vertybių grupes: religinę, moralės, socialinę - politinę, šeimos, kultūrinę.

Tarp tradicinių vertybių reikėtų paminėti religines vertybes. Moralinis krikščionybės idealas

- žmogus, suvokiantis savo atsakomybę už moralinę pasaulio būklę ir savanoriškai prisiimantis kitų

žmonių kaltes. Socialinis krikščionybės idealas - visų žmonių tarnas.

Labai svarbios iš tradicinių vertybių yra moralinės vertybės. Praktiškai visos koncepcijos

pagrindine objektyvia vertybe laiko gėrį, pagrindine subjektyvia vertybe - moralumą. Religinėse

filosofinėse koncepcijose teigiamas absoliutus ir transcendentinis gėris (Platono Gėrio idėja; Plotini

Vienis). Pagrindinės priemonės, leidžiančios tokį gėrį pasiekti arba bent jau jo siekti, yra savęs

tobulinimas ir savęs atsižadėjimas. Kadangi savęs atsižadėti sugeba nedaugelis žmonių, religinėse

filosofinės koncepcijose buvo svarbi moralinio įstatymo samprata. Šiuo atveju Dievas, ar

Absoliutus gėris, suvokiamas ne kaip moralinės veiklos tikslas, o sąlyga, moralinio įstatymo kūrėjas

ir palaikytojas. F. Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - vienas ryškiausių bandymų

atskleisti bei pagrįsti tokio įstatymo egzistavimo būtinumą. Juk jeigu moralinio įstatymo nėra, tada,

to paties autoriaus herojaus D. Karamazova žodžiais tariant, „viskas leista“.

98 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 176 99 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 176 - 177

38

Religinėse etinėse koncepcijose moralumas suvokiamas kaip veikla, palaikanti arba bent

nedaranti žalos gyvybei visose jos pasireiškimo formose. Pagrindinės tokios veiklos sąlygos -

pagarba, užuojauta, atsakomybės jausmas. Kaip rašė A. Schweitzeris, „etika - tai begalinė

atsakomybė už visa, kas gyva“.100 Jis suformulavo principą, kuris jungia savęs tobulinimo ir

aukojimosi etikas: "Pagrindinis etiškumo principas, logiškai būtinas, turįs savo turinį, nuolat, gyvai

ir dalykiškai polemizuojantis su tikrovę, suformulavus skamba taip: aukotis gyvenimui iš didžiosios

pagarbos gyvenimui“.101

Kadangi šiomis dienomis dauguma jaunuolių stokoja moralinių principų, dorovinių

vertybių, jaučia vidinę tuštumą, susvetimėjimą, moralinis auklėjimas, dvasinis jaunimo ugdymas

darosi aktualesnė dabarties problema. Įdomių ieškojimų moralinio auklėjimo srityje slypi

“naujosios, aktyviosios mokyklos” patirtyje.

Aktyviajai mokyklai rūpi ne tik mokymo, bet ir moralinio auklėjimo problemos.102

Naujojo ugdymo pradžia – XIX a. pab. Ir XX a. pradžios Vakarų Europos ir JAV

mokyklose. Buvo siekiama, kad mokykla atitiktų ekonominius ir kultūrinius laikmečio

reikalavimus. Pakito pedagoginių ir psichologinių mokslų vertinimo kriterijai, pedagogai siekė vis

glaudesnių kontaktų vieni su kitais. Tuo tikslu buvo rengiami tarptautiniai kongresai moralinio

auklėjimo klausimais. 1920 metais Ženevos kongrese buvo mėginama parengti universalias

dorovinio auklėjimo taisykles. Naujumas tas, kad į dorinį auklėjimą buvo žvelgiama kaip į

nuolatinę vaiko patirties rekonstrukciją.103

Visų šalių “aktyviosios mokyklos” atstovai neigiamai vertino autoritarinius metodus.

Akcentuojama, jog mokytojas neturi teisės primesti vaikui savo moralės.104

“Aktyvios mokyklos” autoriai išskyrė tris pagrindinius principus: parodyti vaikui gėrio

privalumus, skatinti pagarbą ir meilę gėriui, ugdyti vaike gėrį.105

“Aktyviosios mokyklos” idėjos atsispindėjo Lietuvos pedagogų ieškojimuose 1918 – 1940

metais.106

100 Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984 101 Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984 102 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 132 103 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 127 104 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 130 105 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 131 106 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 132

39

3.3.Šv. Kryžiaus Jono pažiūrų pritaikymas etikos pamokose

Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu

mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv.

Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias.

Krikščioniškosios vertybės milijonams žmonių suteikia pusiausvyros ir stabilumo jausmą.

Sutarti gali įvairių kultūrų, tautų, tikėjimų žmonės. Svarbu, kad būtų puoselėjamos amžinos

civilizacijos vertybės: Meilė, Tikėjimas, Tiesa, Žmogaus orumas. Kelias į civilizacijų dialogą ir

žmonijos stabilumą yra gana aiškus, tai – pagarba praeičiai, pasitikėjimas šiandiena ir viltingas

tikėjimas ateitimi, kurie ir sudaro civilizacijų dialogo esmę.

Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą - akivaizdu, kad skirtingų

kartų vertybių sistemos jau nesutampa ne vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos

orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes iš tikrųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių

konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja. Štai kad ir tokia vertybė

kaip individualumas - jaunosios kartos ji nepalyginti labiau vertinama nei vyresniosios. Šios akyse

ji kartais kotiruojama netgi neigiamai, kaip išsišokimas kenkiant bendram reikalui. Galima būtų

sakyti, kad krikščioniško nuolankumo, autoriteto vertybės (ne vienu atveju panašios į socialistinės

visuomenės vertybes) artimesnės vyresniajai kartai, o jaunesniajai būdingesnės pragmatiškos

laisvajai rinkai būdingos individualumo, veiklumo vertybės.

Bendrųjų vertybių išraiška yra normos, kuriomis vadovaujamasi tam tikroje situacijoje.

Keičiantis vertybėms, keičiasi ir normos. Laikantis skirtingų normų, konfliktas neišvengiamas. Kita

vertus, vertybių reliatyvizmas neišvengiamas, nes jis reiškia, kad nėra tokių universalių standartų,

kuriais galima būtų kurias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogomis, kiekvieną vertybę

reikia vertinti atskirai ir tam tikru jos gyvavimo periodu. Tų pačių ar panašių normų išpažinimas

vienija žmones į bendrijas, grupes. Tai tampa motyvacija laikytis vienų ar kitų normų: būti

panašiam į tos grupės ar bendrijos narius, kuriai žmogus norėtų būti priskirtas ar kuriai siekia būti

priskirtas. Persigrupuojant bendrijoms ar grupėms normų ribos tampa ne tokios aiškios.

Krikščioniškosios vertybės – mažiausios kintančios vertybės, todėl jos ir buvo pasirinktos

nagrinėti šiame darbe. Kaip yra rašęs Bitinas B., „Moralinis krikščionybės idealas - žmogus,

40

suvokiantis savo atsakomybę už moralinę pasaulio būklę ir savanoriškai prisiimantis kitų žmonių

kaltes. Socialinis krikščionybės idealas - visų žmonių tarnas“107.

Pagal krikščioniškąjį mokymą asmenybė geba „pažinti ir mylėti savo Kūrėją“.108 Asmenybė

yra autonomiška. Žmogaus asmuo yra savo minčių, veiksmų ir padarinių subjektas.

Asmenybiškumas – tai laisvė. Be asmens valios laisvės negalima dorovinė atsakomybė, praranda

prasmę kaltė ir atgaila, atlygis ir bausmė, gailestis ir satisfakcija.109

Asmenybiškumas – tai vienatvė. Žmogus, kaip asmenybė, vienas pats turi išgyventi laisvės,

atsakomybės ir sąžinės akistatą. Žmogaus asmenybiškumas – tai supratimas, kad jis ne pats save

sukūrė, jis turi jausti bendrystę su Dievu.110

Kūdikis – jau asmuo ir, jeigu jis pakrikštytas, yra Dievo vaikas ir Kristaus kūno dalis.111

Socialiniu teologiniu požiūriu jungimasis per Kristaus kūną yra glaudžiausias žmonių

tarpusavio vienybės ir vienybės su triasmeniu Dievu principas. Vienas trijuose asmenyse Dievas

sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, todėl galime daryti išvadą, kad „Dievo socialumas atsispindi

žmogiškame socialume.112

Maceina pateikia gilinasi į teistinio egzistencializmo sampratą, esmę. Autorius pateikia

egzistencializmo sąvoką: „Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios

problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinis ir žemiškasis jos buvimas“. Nuo

Aristotelio laikų yra žinoma, kad žmogus – tai protingas gyvūnas – animal rationale. Autorius

iškelia klausimą: „o kaipgi būna šis protingas gyvūnas, kokia jo būtis šioje tikrovėje?“ Į šį klausimą

ir atsako egzistencializmas.113

Tačiau nėra vienintelio atsakymo, kiekvienas žmogus pats atsako į šį klausimą apie savo

egzistenciją, apie savo gyvenimą, apie savo paskirtį šioje žemėje.

Krikščioniškasis socialinis mokymas teisingumą laiko viena iš pagrindinių dorybių. Dorybė,

kuri yra pagrista prigimtine teise. Pagrindinis teisingumo uždavinys: garantuoti teisių ir pareigų

pusiausvyrą. Teisingumas yra neatsėjamas nuo žmogaus gerovės. Teisingas žmogus – geras,

sąžiningas, orus žmogus. Teisingumas yra žmogaus gyvenimo tvarkytojas.

107 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000 108 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 29 109 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 29 - 30 110 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 30 - 31 111 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 31 112 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 33 113 Maceina A. Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990

41

Glaudus sutuoktinių gyvenimo ir meilės ryšys yra Kūrėjo nustatytas ir aprūpintas savais

įstatymais. Pats Dievas yra santuokos autorius. Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo

rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per

daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai

įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios

institucijos orumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau

suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės

gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos bendruomenės klestėjimu.

Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno

žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra

meilė“114 . Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir

nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera.

Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui

palaikyti kūriniją: "Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite

žemę ir valdykite ją'"115. Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam:

"Negera žmogui būti vienam".

Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus gali suvokti pasaulį kaip visumą.

Pasaulis atrandamas žmogiškajame pažinime. Augalas erdvėje įsišaknijęs, gyvūnas joje juda, tuo

tarpu žmogus erdvę suvokia kaip pasaulį. Ši visuma įvairiai mąstoma mituose, religijose, moksluose

ar vaikų vaizdiniuose. Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėvaizdį, t.y., jis suvokia save kaip esantį

tam tikroje visumoje. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam “savojoje

būtyje rūpi ta pati būtis”, sykiu kelia klausimą: kodėl yra būtis, o ne veikiau niekas? Savo

sugebėjimu klausti, žmogus padaro abejotiną bet kokią klausinėjimo ribą ir taip ją peržengia.116

Žmogus pasaulį ne tik suvokia, žmogaus buvimas pasaulyje yra veiklus buvimas. Tai teorinė

veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos; praktinė veikla, kuria

vadinamas pats savaime vertingas veikimas, būtent dorovinis elgesys; poetinė veikla (techninis-

gamybinis darbas bei meninė kūryba). Žmogus veikia, nes reikia apsirūpinti. Pasauliškumas iš pat

pradžių ir reiškiasi tuo apsirūpinimu ir rūpinimusi kitais žmonėmis. Rūpestis, kaip ir apsirūpinimas

ir rūpinimasis, visada žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada paženklinta

114 1 Jn 4, 8. 16 115 Pr 1, 28 116 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P. 213 - 214

42

prasmės. Veiklos prielaida yra tai, kad žmogus visada žino prasmės visumą. Bet kokia veikla, anot

Aristotelio, yra laimės siekimas.117

Be žmogaus nėra ne tik pasaulio – nėra ir laiko. Laikas egzistuoja tik todėl, kad žmogaus

dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. Žmogus visada žino, kad

jo gyvenimas yra baigtinis. Jį riboja gimimas ir mirtis. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės

priklauso tai, ,kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą mirties link.118

Taigi, galima išskirti tokias pagrindines krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa,

žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas.

Taip pat reikia pabrėžti mokiniams, kad Dievas yra vienas: „Kai kalbame apie religiją, iš

tiesų kalbame apie žmonių religijos priėmimą, kuris per šimtmečius materializavosi religinių

mąstytojų raštuose. Žmonių religingumas yra dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, lygiai taip pat

kaip žmonių supratimas apie gamtą ir visuomenę“119. Skirtingų religijų atstovai tik skirtingai Dievą

garbina skirtingais ritualais. Skirtingų religijų atstovai vienas kitą netgi žudo. Tuo tarpu mistikai

vienas kitą supranta, nes misticizmas – universaliausia religijų kalba. Gyvasis tikėjimas (mistika,

Dievo patyrimas) iš esmės skiriasi nuo dogmatiško tikėjimo ne tik teologine prasme, bet ir savo

įtaka asmenybei. Dogmatiškas tikėjimas – sustingusi teiginių ar idėjų sistema, pasak mitologo D.

Razausko, „gyvą sielą, tiesioginius jos išgyvenimus, jausmus, patyrimus bei mintis, patį psichinį bei

dvasinį gyvenimą kaip tokį grasina sukaustyti gatavomis „idėjomis“, lietuviškai tariant, – sustabdyti

stabais.“120 Taigi „misticizmas yra grynoji religinė intraversija“121.

Misticizmą mokiniai geriausiai gali suvokti būtent įsigilinę į šv. Kryžiaus Jono etinio

tobulėjimo kelią.

117 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P. 215 - 216 118 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992 . P. 218 - 220 119 Bahhi E. Islamas ir žmogaus teisės // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-11-16-islamas-ir-zmogaus-teises/4927 120 Razauskas D. Sustabarėjusi sąmonė: „dvasinės stabmeldystės“ samprata // Kultūrologija. Nr. 14 121 Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995

43

Išvados

1. Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko prasme

meile Dievui. Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris,

laisvė, protas ir valia. Laimę gali suteikti tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra

kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama priežastis. B. Spinoza nuomone, tikrasis

Dievo garbinimas esąs paprastas jo minties supratimas, atsidavimas jam visa širdimi,

laikantis teisingumo ir meilės principų. Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo

sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį

perkeisti; kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą

gyvenimą, bet būti suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir

didingiausias būdas teikti Jam garbę. Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda

prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama

parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį visus kviečia Dievas.

2. Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų

ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja

tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas. Kad

pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo

įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės

spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską

palikti. Tai mistinė patirtis. Mistiką galima apibūdinti kaip pamaldumą, kuriam svarbiausia

– vidinės religinės patirties akcentavimas, religijos įgyvendinimas sieloje. Tokiu būdu

misticizmas yra grynoji religinė intraversija. Krikščionybė – svarbiausia Vakarų kultūros

religija – irgi turi tam tikrų ezoterizmo bruožų. Religijos ezoteriškumui įvardinti yra net

vartojamas terminas ezoterinė krikščionybė122. Taigi misticizmas – ezoterinė kategorija.

Religinis misticizmas yra privaloma slaptųjų mokymų dalis. Pačios giliausios,

individualiausios tikėjimo formos yra ezoteriškos. Kaip teigia ezoterikas L. Ovajus123,

ezoterizmas net neprieštarauja jokiai religijai. Priešingai - jis padeda paimti ne tik kosminę

energiją, įveikti proto ribotumus, bet traukti į save šventąją dvasią, pajusti ekstazės jėgą,

kuri veda į dieviškąjį praregėjimą. Misticizmas padeda žmogui praregėti ir atrasti žmonijos

122 Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002 123 Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2

44

išmintį – ir tik tada prabyla intuicija ir vaizduotė; tai kas buvo slapta, tampa atvira,

prieinama.

3. Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu

mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv.

Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias. Galima išskirti tokias pagrindines

krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa, žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia

diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas per religiją. Taip pat reikia pabrėžti,

kad mistika – universaliausia religijų kalba, nes skirtingų religijų atstovai vienas kitą žudo, o

mistikai tarpusavyje susišneka.

45

Literatūros sąrašas

1. Acta paedagogica Vilnensia. VII. Vilnius, 2000

2. Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos etikos chrestomatija XI-XII kl., 2001

3. Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius:

Mintis, 1980

4. Ansbacher H. L. On the origin of holism. The Journal of Adlerian Theory, Research &

Practice, 1994

5. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992

6. Augustinas A. Dialogas: Apie laisvąjį apsisprendimą. Katalikų pasaulis, 2001

7. Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004

8. Bachmetjevas V. Etinė stadija ir jos ribos Søreno Kierkegaard'o filosofijoje // Žmogus ir

žodis, 2012. Nr. 4

9. Bahhi E. Islamas ir žmogaus teisės // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-11-16-

islamas-ir-zmogaus-teises/4927

10. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002

11. Baranova J. Filosofinės abejonės dėl mąstymo ir jausmų priešpriešos moralinio ugdymo

procese // Acta paedagogica Vilnensia, 2009. Nr. 22

12. Basic issues in medieval philosophy :selected readings presenting the interactive discourses

among major figures, 2006. 1.

13. Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995

14. Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000

15. Bogue R. To chotose to chotose: To Believe in this World// Afterimages of Gilles Deleuze

Film Philosophy. London, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2010

46

16. Code of Canon Law Latin – English edition. Canon Law Society of America. Washington,

2006

17. Damasio, Antonio R. Looking for Spinoza :joy, sorrow, and the feeling brain 2003

101.9(092)

18. De Wulf, MauriceAn Introduction to Scholastic Philosophy :Medieval and Modern

(Scholasticism Old and New)195623)

19. Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006

20. Evangelija pagal Joną 14: 6

21. Evangelija pagal Joną 6: 35

22. Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981

23. Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995

24. Garrett, Stephen M. God’s beauty-in-act :participating in god’s suffering glory 2013 7.01

25. Girnius J. Raštai. T.1. Vilnius, 1991

26. Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003

27. Gustas V. Autentiškas judesys Kierkegaardui – paradoksas kaip reflektuotas pakartojimas //

http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/akademybe/autentiskas-judesys-s-kierkegaardui-

paradoksas-kaip-reflektuotas-pakartojimas/

28. Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996

29. Huber, Carlo. Speaking of God 2001 231

30. Yardan, John L. God and the challenge of evil :a critical examination of some serious

objections to the good and omnipotent God 2001 231

31. Jankauskas S. Etika kaip pirmoji filosofija: senamadiška ar šiuolaikiška? // Problemos, 2006

(69)

32. Kantas I. Apie pedagogiką. Kaunas, 1990

33. Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002

34. Klimenta G. E. Kas yra magija bei kai kurie etiniai jos principai //

http://anomalija.lt/2013/05/kas-yra-magija-bei-kai-kurie-etiniai-jos-principai/

35. Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas, Technologija, 1999

47

36. Leu E.The Role of Teachers, Schools, and Communities in Quality Education: A Review of

the Literature, AED Global education centrer academy for education development, 2005

37. Maceina A. Jobo drama // Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990. P. 432

38. Maceina A. Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990

39. Marenbon, John. Medieval philosophy :an historical and philosophical introduction, 2009. 1

(091).

40. Moralės filosofija filosofijų struktūroje //

http://www.vsv.lt/mokymas/Morales_filosofija/2008.html

41. Nekrošius E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

42. Omenas Dž. Krikščioniškas dvasingumas katalikiškose tradicijose. Leidykla: Šventasis

kryžius, Roma-Liublinas, 1994

43. Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2

44. Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai //

http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1

45. Pribušauskaitė A.(Red.). Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Kaunas: Caritas, 1998

46. Raeper, W., Smith, L. Po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar. Vilnius, 1996

47. Ramonas A. Kryžiaus teologija: J. Moltmanas, H. U. von Balthasaras // Logos, 2008. Nr. 55

48. Razauskas D. Sustabarėjusi sąmonė: „dvasinės stabmeldystės“ samprata // Kultūrologija. Nr.

14

49. Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis –

spalis, 2009

50. Roy, Arundhati The god of small things 1997 821.111(540)-3

51. Schirrmacher, Thomas God wants you to learn, labour, and love 1999 248.1

52. Spinoza B. Etika. Vilnius: Pradai, 2001

53. St. John of the Cross // http://www.newadvent.org/cathen/08480a.htm

54. Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004

55. Šerpytytė R. Šiuolaikinė filosofija ir negatyvioji teologija: E. Levinas. // Logos, 2005. Nr. 1

56. Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3

48

57. Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001

58. Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios daktaras // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/sv-

kryziaus-jonas-kunigas-baznycios-daktaras/7380

59. Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013

60. Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984

61. The Chief Works of Benedict de Spinoza :On the Improvement of the Understanding. The

Ethics. Correspondence 1955 101.9(4)

62. Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000

63. Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2008. Nr.

55

64. Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2009.

Nr.55.

65. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas: Technologija, 2002

66. Wangerin, Walter The book of God :[the Bible as a novel] 1996 821.111(73)

67. Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-

naktis/8046

68. www.smm.lt

69. Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8

(188-629)

70. Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8

(188-629)

71. Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius,1983

72. Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002

49

Santrauka

Krikščioniškąją etiką galima suprasti kaip dar viduramžiais suformuotą krikščioniškųjų mąstytojų puoselėjamą etinę tradiciją. Vėliau Imanuelis Kantas krikščionybę įvardijo kaip moralinę religiją ir pabrėžė, kad ji skiriasi nuo paprasto kulto religijų tuo, kad būtent krikščionybė itin didelį dėmesį skiria etiniam, doriniam tobulėjimui. Darbe etinio tobulėjimo kelias analizuojamas pasitelkiant šv. Kryžiaus Jono mokymą. Kryžiaus Jonas (1542–1591) – kunigas, Bažnyčios daktaras, „doctor mysticus“ (mistinis rašytojas), karmelitų ordino reformatorius.

Darbo tikslas – išanalizuoti šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo sampratą. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: atskleisti etinio tobulėjimo per tikėjimą sampratą; išnagrinėti Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią; praktiškai sukurti modelį, kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos pamokose. Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko prasme meile Dievui. Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris, laisvė, protas ir valia. Laimę gali suteikti tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama priežastis. B. Spinoza nuomone, tikrasis Dievo garbinimas esąs paprastas jo minties supratimas, atsidavimas jam visa širdimi, laikantis teisingumo ir meilės principų. Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį perkeisti; kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą gyvenimą, bet būti suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir didingiausias būdas teikti Jam garbę. Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį visus kviečia Dievas. Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas. Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv. Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias. Galima išskirti tokias pagrindines krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa, žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas. Raktiniai žodžiai: Šv. Kryžiaus Jonas, Karmelo kalnas, krikščioniškoji etika, misticizmas, vienovė su Dievu, etinio tobulėjimo kelias.

50

Summary

Christian Ethics we understand as the cherished ethical tradition of the Christian thinkers in the middle ages. Later Emanuel Kant identified Christianity as a moral religion and emphasized that it differs from a simple religion cult as Christianity pays particular attention to the ethical and moral perfection. In this work the way of ethical perfection is being analyzed referring to St. Cross John’s teaching. St. Cross John (1542-1591) was a priest, a doctor “doctor mysticus” (a mystical writer), reformator of the Carmelits Order.

The aim of this work is to analyze St. Cross John’s understanding of ethical perfection. In order to reach this aim such task were risen: to show the understanding of ethical perfection through faith; analyze St. Cross John’s way of ethical perfection and create a practical model how to use St. Cross John’s way of ethical perfection in the lessons of Ethics.

Aurelius Augustin links the perfection of a man with the biggest value and the significance of love to God. Thom Aquinas showed that the essential origin of Ethics consists of common goodness, freedom, mind and will.

Only the general goodness can give happiness. This general goodness is God itself. He is the basis of every motion and the first immutable reason. B. Spinoza thinks that the real worship of God is the understanding of his thought, commitment to him with all heart and following the principles of justice and love. The teaching of St. Cross John broadens the understanding of the ethical perfection. Man must realize that God lives in every person and wants to transform him. Every person can be transformed and even deified. It may last for the whole life but it is the most honorable aim of life – to be united with God and worship him. The main works of St. Cross John help us to approach to the essential points of his wide and deep mystical teaching and it shows the reliable way to sanctity , the state of perfection to which the God invites us .

St. Cross John was a Catholic Saint, a writer and a poet, mystic, the reformer of the Order of Carmelits and a teacher of Church. St. Cross John analyses such themes as God, man, existence, love, suffering, death and monastic life. Man must be free from all the ties and become ‘empty’ from all the impressions and creations if he wants to achieve the unity with God, he must be permeable to the piercing beam of a diving love. John teaches that we must leave our ‘toil’ and enter into ‘doing nothing’, leave everything.

St. Cross John’s view is the affirmation of Christian values. During the lessons the Christian values are introduced and in the context the students are introduced with St. Cross John, his way of ethical perfection. We could pick out such main Christian values as love, truth and human dignity. Exactly these values we must spread during the lessons of Ethics and Moral.

Keywords: St. Cross John, the hill of Carmel, Christian Ethics, mysticism, unity with God, the way of ethical perfection.

51

Priedai

IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS Nr. 1

Tema. Prasmingo gyvenimo atradimas (pagal Šv. Kryžaus Joną).

Klasė. 10 klasė

Probleminis klausimas: Kas yra prasmingas gyvenimas?

Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Skaitydami Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukas, mokiniai įvertins, kokią svarbą jie asmeniškai teikia gyvenimo prasmei, ir

suformuluos motto, kuo pagrįstas jų požiūris. Diskutuodami grupėse mokiniai analizuos tris „

dieviškąsias dorybes“.

Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas

Šv. Kryžiaus Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai

Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną.

Metodai. Pokalbis, situacijų analizė, filosofinių tekstų skaitymas ir interpretacija.

Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą

analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.

Priemonės. Įvairių spalvų lipnūs lapeliai, rašymo priemonės, dalomoji medžiaga.

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, kas yra prasmingas gyvenimas.

PAMOKOS EIGA

Pamokos

dalys/

metodai

Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas

52

Organizaci

-nė dalis

Mokinių

nu-

siteikimas

darbui

1 min.

Pasisveikinimas

Pasisveikina.

Mokiniai nusiteikia darbui.

Temos ir

uždavinio

skelbimas

.

5 min.

Lentoje užrašoma

tema: ,,Prasmingo

gyvenimo atradimas"

Uždaviniai:

Remdamiesi Šv.

Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukomis,

išsiaiškinkite, kas

yra prasmingas

gyvenimas?

Mokiniai klausosi,

suvokia pamokos

tikslą.

Išryškins pamokos temą.

Suvoks pamokos uždavinį.

Naujos

medžiago

s

perteikim

as

(28 min.)

Šv. Kryžiaus kūrinių

ištraukų skaitymas

(žr. Priedą Nr.1-2).

Tekstas skaitomas

(pvz., susėdus ratu)

pagal eilės numerį.

Remiantis Šv.

Kryžiaus Jono

gyvenimo prasmės

samprata, sukurti jo

gyvenimo motto.

Motto – tai frazė ar

sakinys, kuris

Mokiniai

komentuoja, kokias

mintis ar asociacijas

sukėlė skaityti

tekstai.

Motto - kūrimas.

Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukomis suvokti gyvenimo

prasmę bei dvasinio tobulėjimo svarbą.

53

išreiškia žmogaus

požiūrį į gyvenimą,

užsibrėžtą tikslą.

Išdalinami lipnūs

lapeliai ant, kūrių

mokiniai surašo

gyvenimo motto

pagal Šv. Kryžiaus

Joną.

Įtvirtinimas

pamokos

refleksija

(10 min.)

Mokiniams

pateikiamas

klausimai:

Šią pamoką

supratau, kad

svarbu mąstyti apie

gyvenimo prasmę,

nes… Mane

nustebino,

sukrėtė…¬

Mokiniai atsakinėja į

pateiktus, klausimus,

reflektuoja.

Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį

ir ieškoti atitinkamų išvadų.

1 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių

,,Tikėjimas reikalingas proto pritemdymui, kad ruoštų žmogaus sielą susivienijimui su Viešpačiu.

„Siela, išeidama iš namų apsisiaučia tokiu drabužiu, kuris ryškiausiai parodo jos vidinį nusiteikimą

Todėl šis drabužis yra trijų spalvų: baltos, žalios ir raudonos. Jos žymi tris dieviškąsias dorybes –

tikėjimą, viltį ir meilę. Tikėjimas tampa pirmuoju drabužiu, ant kurio velkami visi kiti. Baltu

drabužiu vilkinčią sielą sunku pastebėti šėtonui, todėl tikėjimas suramina visas proto galias, o

kiekvienas norintis vienytis su Dievu, turi turėti savo viduje tikėjimą. (Šv. Kryžiaus Jonas. 1998

Tamsioji naktis, 1998, 131 p.). Viltis ruošia amžinajam gyvenimui, jos tikslas atitraukti žmogaus

širdį nuo pasaulio tuštybių, kurie yra siūlomi. Viltis žmogų skatina žvelgti vien link Dievo. Viltis

veikia tarsi filtras, naikinantis blogas mintis, kad siela galėtų pakilti dar aukščiau, iki dieviškosios

meilės platybių.

54

Kad siela galėtų artėti prie Dievo meilės, šv. Kryžiaus Jonas (1998) kalba, kad žmogus turi pereiti

tam tikrus etapus „nuo mąstymų iki dieviškųjų dalykų kontempliacijos“ (Šv. Kryžiaus Jonas, 1998,

62 p.), kurie galimi tik su Dievo veikimu ir vedimu. Taip siela yra Dievo ruošiama ypatingam

dalykui: „pilnam taikos ir meilės Dievo įsiliejimui, uždegančiam sielą meilės liepsna“ (Šv. Kryžiaus

Jonas, 1998, 64 p.).

Ištrauka iš Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną

Kryžiaus Jonas gimė 1542 m. Gonzalo de Yepeso ir Catalinos Alvarezų šeimoje,

gyvenusioje nedideliame Fontiveroso miestelyje netoli Avilos Senojoje Kastilijoje. Šeima buvo

labai neturtinga. Tėvas, kilęs iš kilmingos Toledo giminės, buvo išvarytas iš namų ir neteko

palikimo, nes vedė Cataliną, paprastą šilko audėją. Jau vaikystėje neteko tėvo, devynerių metų su

motina ir broliu Pranciškumi patraukė į Medina del Kampą netoli Valjadolido, prekybos ir kultūros

centro. Čia lankė Colegio de los Doctrinos ir dirbo kai kuriuos paprastus darbus vienuolyno prie

Šventosios Marijos Magdalietės bažnyčios seserims. Dėl savo žmogiškųjų savybių ir pasiekimų

mokykloje iš pradžių ligonių slaugytoju priimtas į Immaculada Concepción ligoninę, paskui į

jėzuitų kolegiją, kaip tik įsteigtą Medina del Kampe. Į kolegiją Jonas įstojo aštuoniolikos ir čia

trejus metus studijavo humanitarinius mokslus, retoriką ir klasikines kalbas. Ugdomojo kurso

pabaigoje jis jau aiškiai matė prieš akis savo pašaukimą – vienuoliškąjį gyvenimą ir iš visų

Medinoje veikusių ordinų labiausiai jautėsi šaukiamas į Karmelį.

1563 m. vasarą pas miesto karmelitus pradėjo noviciatą ir pasirinko vienuoliškąjį Mato

vardą. Kitais metais buvo išsiųstas į garsųjį Salamankos universitetą, kur trejus metus studijavo

laisvuosius menus ir filosofiją. 1567 m. įšventintas kunigu, grįžo į Medina del Kampą, supamas

saviškių švęsti pirmųjų šv. Mišių. Čia jis pirmą kartą susitiko su Jėzaus Terese, susitikimas abiem

buvo lemtingas: Teresė išdėstė savo planą, kaip reformuoti Karmelį, taip pat ir ordino vyriškąją

atšaką, bei pasiūlė Jonui „dėl didesnės Dievo garbės“ prisidėti. Jaunasis kunigas taip susižavėjo

Teresės idėjomis, kad tapo karštu plano rėmėju. Abu kelis mėnesius bendradarbiavo ir dalijosi

idealais bei pasiūlymais, siekdami kuo greičiau atidaryti pirmuosius Basųjų karmelitų namus. Jie

duris atvėrė 1568 m. gruodžio 28 d. Duruele, nuošalioje Avilos provincijos vietovėje. Šią pirmąją

reformuotąją vyrų bendruomenę sudaro Jonas ir dar trys bendražygiai. Atnaujindami

vienuoliškuosius įžadus pagal pradinę regulą, visi keturi pasirinko naujus vardus: Jonas, pasivadinęs

Kryžiaus Jonu, šiuo vardu vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. 1572 m. pabaigoje, prašomas šv.

Teresės, Jonas tapo Avilos Įsikūnijimo vienuolyno, kurio priore buvo šventoji, nuodėmklausiu ir

kapelionu. Tas laikas buvo artimo bendradarbiavimo ir abu praturtinusios dvasinės draugystės

metai. Būtent šiuo laikotarpiu datuojami svarbiausi Teresės veikalai ir pirmieji Jono raštai.

55

Karmelio ordino reforma rutuliojosi sunkiai ir Jonui atnešė didelių kančių.

Skausmingiausias įvykis buvo jo pagrobimas ir įkalinimas, melagingai apkaltinus, senosios regulos

karmelitų vienuolyne Tolede 1577 m. Šventasis kalėjo kelis mėnesius ir patyrė fizinio bei moralinio

vargo ir prievartos. Čia jis sukūrė eilėraščių, tarp jų ir garsiąją „Dvasinę giesmę“. Naktį iš 1578 m.

rugpjūčio 16-osios į 17-ąją jam pagaliau su nuotykiais pavyko pabėgti ir surasti prieglobstį miesto

Basųjų karmeličių vienuolyne. Šv. Teresė ir reformuotieji karmelitai jo išsilaisvinimą sutiko su

didžiuliu džiaugsmu. Po trumpo poilsio Jonas jėgoms atgauti buvo išsiųstas į Andalūziją, kur dešimt

metų praleido įvairiuose vienuolynuose, pirmiausia Granados. Ordine ėjo įvairias pareigas ligi pat

provincijos vikaro ir užbaigė savo dvasinius veikalus. Tada kaip Teresės vienuoliškosios

šeimos, jau įgijusios visišką autonomiją, generalinės vadovybės narys grįžo į gimtuosius kraštus.

Gyveno Segovijos karmelyje, kur ėjo bendruomenės vyresniojo pareigas. 1591 m. buvo atleistas iš

visų pareigų, ketinant išsiųsti jį į naują ordino provinciją Meksikoje. Kartu su dešimt bendražygių

rengdamasis ilgai kelionei, pasitraukė į vienišą vienuolyną Chaene, kur sunkiai susirgo. Jonas

didžiulius kentėjimus pakėlė pavyzdingai ramiai ir kantriai. Mirė naktį iš 1591 m. gruodžio 13-osios

į 14-ąją, konfratrams recituojant Rytinę. Su jais atsisveikino žodžiais: „Šiandien Valandų liturgijos

išeinu melstis į dangų.“ Jo marieji palaikai buvo perkelti į Segoviją. 1675 m. Klemenso X

paskelbtas palaimintuoju, 1726 m. Benedikto XIII – šventuoju.

Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas

į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“.

„Dvasinėje giesmėje“ šv. Jonas pateikia sielos apvalymo kelią, t. y. pamažu vis didesnį

džiugų Dievo turėjimą, kol pagaliau siela pajaučia, kad myli Dievą tokia pačia meile, kokia ji yra

mylima Jo paties. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ tęsiama ta pati perspektyva ir nuodugniai aprašomas

perkeičiančio susivienijimo su Dievo būvis. Palyginimui Jonas nuolat pasitelkia ugnies įvaizdį: juo

karštesnė ugnis ir juo daugiau sunaudoja medienos, juo labiau ji žėruoja ir galiausiai virsta liepsna.

Lygiai taip pat Šventoji Dvasia, tamsią naktį valanti ir „švarinanti“ sielą, ilgainiui apšviečia ir

sušildo, tarsi būtų liepsna. Sielos gyvenimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios šventė, leidžianti

išvysti susivienijimo su Dievu šlovę amžinybėje.

„Kopime į Karmelio kalną“ dvasinis kelias vaizduojamas kaip laipsniškas sielos tyrinimas,

kuris būtinas norint pasiekti aukščiausią krikščioniškojo tobulumo tašką, simbolizuojamą Karmelio

kalno viršūnės. Jis pateikiamas kaip kelias, kuriuo žmogus suka bendradarbiaudamas su dieviškuoju

veikimu, kad išlaisvintų sielą nuo visokio Dievo valiai priešingo prisirišimo ar polinkio.

Ištyrinimas, kuris, norint meilės kupinam susivienyti su Dievu, turi būti tobulas, prasideda nuo

juslinio gyvenimo ir tęsiamas per tai, kas įgyjama trimis dieviškosiomis dorybėmis – tikėjimu,

viltimi ir meile, nuskaistinančiomis ketinimą, atmintį ir valią.

56

„Tamsiojoje naktyje“ aprašomas „pasyvusis“ aspektas, tai yra Dievo veikimas šiame sielos

„tyrinimo“ procese. Mat vienų žmogaus pastangų neužtenka norint prasiskverbti iki asmens

polinkių bei blogų įpročių giliausių šaknų: jis juos gali tik tramdyti, bet ne iki galo išrauti. Tam

reikalingas ypatingas Dievo veikimas, iš pagrindų nuskaistinantis dvasią ir parengiantis ją meilės

kupinam susivienijimui su Dievu. Šv. Jonas šį tyrinimą vadina „pasyviu“, nes jį, nors siela ir

priima, slėpiningu veikimu atlieka Šventoji Dvasia, kaip ugnies liepsna išdildanti kiekvieną

nešvarumą. Šiuo tarpsniu sielą užgriūva visi įmanomi išbandymai, tarsi ji būtų tamsioje naktyje.

Šie pagrindiniai šventojo kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir

gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį

mus visus kviečia Dievas. Pasak Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo, yra gera.

Per kūrinius galime atrasti tą, kuris juose paliko savo paties pėdsaką. Tačiau tikėjimas yra vienintelė

versmė, dovanota žmogui pažinti Dievą tokį, koks jis yra pats savaime, kaip vieną ir trejybinį

Dievą. Visa, ką Dievas norėjo pranešti žmogui, pasakė Jėzuje Kristuje, kūnu tapusiame Žodyje.

Jėzus Kristus yra vienintelis ir galutinis kelias pas Tėvą (plg. Jn 14, 6). Visa, kas sukurta, yra

niekas, palyginti su juo, ir niekas be jo neturi vertės: vadinasi, kiekviena kita meilė, kad pasiektų

tobulą Dievo meilę, Kristuje turi supanašėti su dieviškąja meile. Štai kodėl šv. Jonas primygtinai

pabrėžia būtinybę apsivalyti ir viduje ištuštėti, kad būtum padarytas toks kaip Dievas, vienintelis

tobulumo tikslas. Tas „švarumas“ yra ne tiesiog daiktų stygius ir nesinaudojimas jais; kas sielą daro

tyrą ir laisvą, veikiau yra netvarkingo prisirišimo prie daiktų pašalinimas. Visa įkeltina į Dievą kaip

gyvenimo centrą ir tikslą. Ilgas ir sunkus tyrinimo procesas, žinoma, reikalauja asmeninių pastangų,

bet pagrindinis veikėjas yra Dievas: visa, ką žmogus gali padaryti, yra tik „pasirengti“ būti atviras

dieviškajam veikimui ir jam nekliudyti. Gyvendamas dieviškosiomis dorybėmis, žmogus pakyla ir

suteikia vertės savo pastangoms. Ritmas, kuriuo auga tikėjimas, viltis ir meilė, eina ranka rankon su

tyrinimu ir laipsnišku susivienijimu su Dievu, kol žmogus perkeičiamas Jame. Pasiekusi šį tikslą,

siela panyra į trejybinį gyvenimą: pasak šv. Jono, ima mylėti Dievą tokia meile, kokia Jis ją myli, o

Jis ją myli Šventojoje Dvasioje. Todėl Bažnyčios mistikos mokytojas laikosi įsitikinimo, kad nėra

tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. Šiame

iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti per

kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi.

57

IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR. 2

Tema. Kas yra meilė?

Klasė. 10 klasė

Probleminis klausimas: Ar gali žmogus nugyventi gyvenimą nieko nemylėdamas?

Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Remiantis, filosofiniais ir

religiniais tekstais, ieškoti atsakymų kas yra meilė. Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Kryžiaus Jonas.

1998 Tamsioji naktis. Caritas

Šv. Kryžiaus Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai

Šv. Pauliaus laiškas Korinkiečiams

Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną.

Richard P. Hardy, 2009. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis

tarp mūsų. Rugsėjis - spalis

Metodai. Pokalbis, situacijų analizė, filosofinių tekstų skaitymas ir interpretacija.

Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą

analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.

Priemonės. Internetas, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, ką reiškia meilė filosofiniu ir religiniu

samprotavimu.

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, ką reiškia meilė filosofiniu ir religiniu

samprotavimu.

PAMOKOS EIGA

Pamokos Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas

58

dalys/

metodai

Organizaci-

nė dalis

Mokinių nu-

siteikimas

darbui

1 min.

Pasisveikinimas

Pasisveikina.

Mokiniai nusiteikia darbui.

Temos ir

uždavinio

skelbimas.

5 min.

Lentoje užrašoma

tema: Kas yra

meilė?

Uždaviniai:

Ieškoti atsakymų į

meilės klausimus,

remiantis

filosofiniais ir

religiniais tekstais

bei jas interpretuoti.

Remiantis Šv.

Kryžiaus Jono

kūriniais apibūdinti

kas yra meilė.

Mokiniai

klausosi, suvokia

pamokos tikslą..

Išryškins pamokos temą.

Suvoks pamokos uždavinį.

Naujos

medžiagos

perteikimas

(28 min.)

Mokiniams

pateikiama užduotis,

naudojantis

internetu, surasti 3-5

įžymių filosofų

mintis apie meilę.

Mokiniai atlieka

užduotį bei

pristato klasei.

Mokiniai skaito

59

Skaitoma ištrauka iš

apaštalo Pauliaus

,,Himnas meilei" (žr.

1 priedą)

Skaitomos ištraukos

iš Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių, ieškant

atsakymo kokią

meilės sampratą

pateikia autorius?

ištrauką, atrenka

labiausiai

patinkančias

eilutes, jas užrašo

ir paaiškina.

Darbas grupėse

ieškant atsakymų.

Į pateiktą

klausimą

mokiniai atsako

raštu

argumentuotai

(užsirašo 3-5

mintis)

Įtvirtinimas

pamokos

refleksija

(10 min.)

Mokiniams

pateikiamas

klausimai:

Ar gali žmogus

gyventi nieko

nemylėdamas?

Kokios filosofų

mintys apie meilę

išsiminė labiausiai?

Mokiniai

atsakinėja į

pateiktus,

klausimus,

reflektuoja.

Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį

ir ieškoti atitinkamų išvadų.

1 Priedas. Ištrauka iš Šv. Pauliaus laiškas Korinkiečiams ,,Himnas meilei"

Aš trokštu jums nurodyti

dar prakilnesnį kelią:

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau

60

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

2 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių

,,Būti mylimam Dievo, leistis būti mylimam Dievo Jėzuje Kristuje ir meile atsiliepti į meilę. Kas

myli, tas įgyja suvokimą, patenka į šviesą ir sutinka gyvenimą"(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p. 11).

Šv. Kryžiaus Jonas pateikia esminį patarimą tiek tikinčiam, tiek netikinčiam "Kur nėra meilės,

įdėkite meilės ir gausite meilės... "(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p. 11).

„Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apsigyvens tuose, kurie Jį myli, ir taip

padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“ Jonas

poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi naują gyvenimą, nes Trejybė įsikuria

mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir dabar. Su Dievu savyje galime matyti

taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė ir toks matymas apima ne tik

intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas apima kūną ir kraują, protą ir

jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios prigimties elementai – kūnas ir siela,

protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo gyvybės bei meilės" (Richard P. Hardy,

2009).

61

,,Nėra tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas.

Šiame iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti

per kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi.

(Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011)."

,,Meilė – tai Dievo paveikslas, darantis žmones panašius į Kūrėją" ( Šv. Kryžiaus Jonas. 1998

Tamsioji naktis. Caritas).

,,Siela Dievo meilėje, patiria beribį džiaugsmą. Toks žmogus yra laimingas savanoriška tarnyste

Dievui, kuri keičia ne tik dvasinį jo gyvenimą, bet įgalina ir išorinį veiklumą: „rodo uolumo, kuo

daugiau padaro ir padaro iš meilės, nes trokšta kuo daugiau padaryti iš šventos meilės jam“ (Šv.

Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas, p.46).

62

IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS Nr. 3

Tema. Koks aukščiausias žmogaus tikslas?

Klasė. 11 klasė

Tikslas:

Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Svarstydami Šv. Kryžiaus Jono

įžvalgas mokiniai paaiškins, kokią prasmę žmogaus gyvenime turi gyvenimo tikslas, suvoks

gyvenimo įprasminimo pakopas. Aptars ir analizuos savo asmeninius tikslus.

Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai

Metodai. Pokalbis, diskusija, minčių lietus, rašymas, skaitymas, mąstymas, kūrybinis darbas,

darbas grupėse.

Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą

analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.

Priemonės. IKT skaidrės, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti koks yra aukščiausias žmogaus tikslas.

PAMOKOS EIGA

Pamokos

dalys/

metodai

Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas

Organizaci-

nė dalis

Mokinių nu-

Pasisveikinu.

Pasidžiaugiu

susirinkusiais

Pasisveikina.

Mokiniai nusiteikia darbui.

63

siteikimas

darbui

1 min.

mokiniais.

Praeitos

pamokos

kartojimas.

2 min.

Pateikiami

klausimai.

- Kokią temą

gvildenome praeitą

pamoką?

Mokiniai prisimena

praėjusią pamoką ir

Atsakinėja į

pateikiamus

klausimus.

Prisimins praeitą pamoką.

Savo atsakymus pagrįs argumentuotais

teiginiais.

Temos ir

uždavinio

skelbimas.

5min.

Lentoje užrašoma

tema: Koks

aukščiausias

žmogaus tikslas?

Įvadiniai klausimai: Kokią prasmę žmogaus gyvenime turi viena ar kita veikla? Ar kiekvienas žmogus gali būti doras ir laimingas? Koks yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas?

Uždavinys:

Remdamiesi Šv.

Kryžiaus Jono

kūrinio ištraukomis,

išsiaiškinite, koks

aukščiausias

žmogaus tikslas?

Analizuodami

Mokiniai įdėmiai

klausosi

pasakojimo,

atsakinėja į

pateiktus

klausimus.

Išryškins pamokos temą.

Suvoks pamokos uždavinį.

64

pateiktą medžiagą,

savarankiškai juos

susiesite su savo

gyvenimu.

Įvadinė

dalis.

5 min.

Mūsų humanistinėje

visuomenėje žmonės

siekia įvairiausių

tikslų, galvodami

kad ras gyvenimo

prasmę. Paminėsiu

tik keletą tikslų:

karjera, turtai, geri

santykiai, gerų darbų

darymas. Žmonės

pripažįsta, kad net ir

pasiekus užsibrėžtus

tikslus dėl turtų ar

malonumų, jie vis

tiek viduje jaučia

tuštumą, ir atrodo,

kad jos niekas negali

užpildyti.

Pamąstykite, kodėl

taip vyksta?

Mokiniai klausosi

Mokiniai atsako į

klausimą.

Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.

65

Naujos

medžiagos

perteikimas

( 10 min.

ruošiasi, 5

min.

pristatymui)

Mokiniai

suskirstomi

grupėmis

Užduoties

paaiškinimas.

Kiekviena grupė

gauna ištrauką iš

Šv. Kryžiaus Jono

kūrinio. (Žr. Priedą

Nr.1). Ją perskaitę

turite atskleisti

ištraukos pagrindinę

mintį ir

argumentuotai

atsakyti į klausimus:

Koks aukščiausias

gyvenimo tikslas

pagal Šv. Kryžiaus

Jono mokymą?

Kaip atrasti

svarbiausią

gyvenimo tikslą?

Ar lengva pasiekti

aukščiausią

gyvenimo tikslą?

Mokiniai nusiteikia

darbui grupėse.

Klausosi užduoties.

Darbas grupėse

ieškant atsakymų.

Atsakymus į

pateiktus klausimus

mokiniai atsako

raštu

argumentuotai.

Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,

išdėstyti savo mintis ir reziumuoti

užduoties išvadas.

Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukomis gebės pritaikyti

jau turimas žinias ir savo asmeninę

patirtį, suvoks dvasinio tobulėjimo svarbą.

Įtvirtinimas

( 15 min.)

Ant lentos surašomi

svarbiausi gyvenimo

tikslai pagal Šv.

Kryžiaus Jono

mokymą.

Mokiniai užsirašo

pagrindinius

teiginius

Mokiniai išsako

Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį

ir ieškoti atitinkamų išvadų.

66

Atviras klausimas

mokiniams: Koks Jūsų

tikslas?

savo nuomonę.

Grįžtamasis

ryšys.

(1 min.)

- Ar galite pasakyti

kuo ši pamoka buvo

reikšminga?

Mokiniai prisimena

ir įvardija

pagrindinius

pamokos aspektus.

Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius dalykus išsakytus

pamokoje.

Apibendri-

nimas.

(1min.)

Paprašau mokinių

gautuose

paveikslėliuose

pažymėti savo vietą,

kuri atspindėtų jų

dalyvavimą

pamokoje.

Mokinių darbas

įvertinamas

kaupiamaisiais

taškais.

Mokiniai pažymi

savo vietą.

Garsiai išsako savo

pastebėjimus.

Įsivertina pamoką

kaupiamaisiais

taškais.

Gebės glaustai papasakoti išeitą pamokos

temą, apibendrinti.

Objektyviai įsivertins savo dalyvavimą

pamokoje.

Pamokos

užbaigimas

(1 min.)

Padėkoju mokiniams

už darbą

Mokiniai klausosi,

atsisveikina.

67

1 priedas. Ištraukos iš Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai.

Aidai

,,Mylėti Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis jėgomis. Autorius svarsto, kad

žmogaus jėga glūdi jo džiaugsmo, baimės, vilties ir skausmo aistrose. Todėl jo darbas - sukaupti

visą aistrų jėgą ir per meilę sutelkti ją į Dievą, idant taip žmogus įvykdytų svarbiausią įsakymą"

(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.99)

,,Kelionė apibūdina ir skatina meilės vienybė su Dievu. Aiškiai primygtinai kartojamas toks

ar kitoks atitinkamas posakis. Tai viso judėjimo tikslas, ašis, variklis. Tai ir patirties, ir sistemos

raktas. Viskas sukasi aplink ją ir viskas ją paaiškina (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.33).

,,Pasak Jono, Dievas, mums suteikiantis visa, ko reikia, nuvelka senąjį mūsų gyvenimą ir

apvelka mus naujuoju, krypstančiu ir vedančiu tik į Jį. Šis vyksmas yra gryna dovana, nepelnyta

malonė. To negalime nuveikti savo jėgomis ir tai neįvyksta pernakt. Šis vyksmas dažniausiai trunka

visą gyvenimą, apima konkrečias mūsų gyvenimo aplinkybes ir įvykius"(Richard P. Hardy, 2009).

,,Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apsigyvens tuose, kurie Jį myli,

ir taip padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“

Jonas poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi naują gyvenimą, nes Trejybė

įsikuria mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir dabar. Su Dievu savyje galime

matyti taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė ir toks matymas apima ne tik

intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas apima kūną ir kraują, protą ir

jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios prigimties elementai – kūnas ir siela,

protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo gyvybės bei meilės (Richard P. Hardy,

2009).

68

IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR. 4

Tema. Kodėl sunku rasti gyvenimo prasmę?

Klasė. 12 klasė

Probleminis klausimas: Kodėl nelengva atrasti gyvenimo prasmę?

Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Analizuodami, Šv.

Kryžiaus Jono kūrinius, mokiniai gebės suvokti Kokios vertybės įprasmina žmogaus

gyvenimą.

Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai

Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas

Metodai. Filosofinio teksto nagrinėjimas, diskusija, darbas grupėse.

Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą

analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.

Priemonės. dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti Kodėl sunku rasti gyvenimo prasmę?

PAMOKOS EIGA

Pamokos

dalys/

metodai

Mokytojo

veikla Mokinių veikla Gebėjimas

Organizaci-

nė dalis

Mokinių nu-

Pasisveikinimas

.

Pasidžiaugimas

Pasisveikina.

Mokiniai nusiteikia darbui.

69

siteikimas

darbui

1 min.

susirinkusiais

mokiniais.

Praeitos

pamokos

kartojimas.

2 min.

Pateikiami

klausimai.

- Kokią temą

gvildenome

praeitą pamoką?

Kas yra

reikalinga

pasiekti

prasmingą

gyvenimą.

Mokiniai prisimena

praėjusią pamoką ir

Atsakinėja į

pateikiamus klausimus.

Mokiniai pristato esė ,,

Prasmingam gyvenimui

reikalinga...

Prisimins praeitą pamoką.

Savo atsakymus pagrįs argumentuotais

teiginiais.

Temos ir

uždavinio

skelbimas.

5min.

Lentoje

užrašoma tema:

Kodėl sunku

rasti gyvenimo

prasmę?

Pateikiamas

klausimas: Kaip

manote, kodėl

sunku rasti

gyvenimo

prasmę?

Uždavinys:

Remdamiesi Šv.

Kryžiaus Jono

kūrinio

ištraukomis,

Mokiniai diskutuoja,

bei pateikia

argumentus.

Mokiniai įdėmiai

klausosi, išsiaiškina

užduotį.

Išryškins pamokos temą.

Suvoks pamokos uždavinį.

70

išsiaiškinti, kas

yra gyvenimo

prasmė? Kokias

vertybes

gyvenimo

prasmės pamatą,

iškelia Šv.

Kryžiaus Jonas?

Įvadinė

dalis.

5 min.

Mokiniams

pateikiama

pirmoji

užduotis.

Sudaryti

vertybių sąrašą,

sudaromas

vertybių sąrašas,

užrašant jas ant

lentos.

Naudojant minties

lietaus metodą

mokiniai, pateikia

vertybes.

Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.

Naujos

medžiagos

perteikimas

( 10 min.

ruošiasi, 5

min.

pristatymui)

Mokiniai

suskirstomi

grupėmis

Užduoties

paaiškinimas.

Kiekviena grupė

gaunate

ištrauką iš Šv.

Kryžiaus Jono

kūrinio. (Žr.

Priedą Nr.1). Ją

perskaitę turite

atskleisti

Mokiniai nusiteikia

darbui grupėse.

Klausosi užduoties.

Darbas grupėse ieškant

atsakymų.

Atsakymus į pateiktus

klausimus mokiniai

atsako raštu

argumentuotai.

Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,

išdėstyti savo mintis ir reziumuoti

užduoties išvadas.

Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukomis gebės suvokti,

kad vertybės yra prasmingo gyvenimo

pagrindas.

71

ištraukos

pagrindinę mintį

ir argumentuotai

atsakyti į

klausimus:

Kas yra

gyvenimo

prasmės

pagrindas?

Kokios vertybės

yra svarbiausios

pagal Šv.

Kryžiaus Jono

mokymą?

Įtvirtinimas

( 15 min.)

Mokiniams

pateikiama

užduotis, iš ant

lentoje surašytų

vertybių,

pasirinkti 5

svarbiausias bei

sunumeruoti

pagal svarbumą.

Diskusija, kokią

įtaką pasirinktos

vertybės turi

prasmingam

gyvenimui.

Mokiniai atlieka

užduotį.

Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį

ir ieškoti atitinkamų išvadų.

Grįžtamasis

ryšys.

(2 min.)

Kuo naudinga,

jums buvo ši

pamoka.

Mokiniai prisimena ir

įvardija pagrindinius

pamokos aspektus.

Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius dalykus išsakytus

pamokoje.

72

Įdėmiai klauso namų

užduoties.

1 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių:

,,Šv. Kryžiaus Jonas kūrinyje „Tamsioji naktis“ nagrinėja vilties sampratą ir atskleidžia jos reikšmę

žmogaus dvasinio tobulėjimo procese. Šv. Kryžiaus Jonas amžinojo gyvenimo vilčiai suteikia daug

platesnę prasmę. Amžinasis gyvenimas– tai ne vien paguoda, padedanti suvaldyti mirties baimę, o

ypatingas tikslas, atskleidžiantis tikrąją gyvenimo prasmę (Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji

naktis, 1998, p .17).

,,Meilė yra tai, kas tyrina ir nuskaistina sielas ir ji degina sielą tol, kol visiškai nuvalo, o tada

įsiliepsnoja galinga jėga, gaunama per Viešpaties apreiškimą"(Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji

naktis, 1998, 131 p .17).

,,Tik Dievas gali apšviesti ir išlaisvinti žmogų. O žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą ir laisvę

tik tada, kai savo gelmėse patiria, kaip nurodo šventasis Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir

perkeičiančiają malonę. Tikroji žmogaus laisvė - tai bendrystė su Dievu" (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013,

p.11). Dievas, vienintelis tobulumo tikslas. Iškeliama vienybės su Dievu idėja. ,,Dievo ir žmogaus

santykio tikslas yra vienybė. Kaip ir draugystė, ji yra augančios meilės tikslas. draugyste jau

gyvenama jai rengiantis ar į ją linkstant, nes bręsdama ją sukels ta pati meilė. Taip ir vienybė su

Dievu meilėje įgyvendinama visame kelyje. tai vienybės kelias, ne tik kelias į vienybę. visiškas jos

įgyvendinimas arba ,,meilės lygybė" atitinka iškiliausią tarpsnį (Dvasinė giesmė, 38).

73

IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR.5

Tema. Žmogaus tobulumo paieškos

Klasė. 12 klasė

Probleminis klausimas: kur slypi žmogaus tobulumas?

Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Analizuodami, Šv. Kryžiaus Jono

kūrinius, mokiniai nusako savo gyvenimo įprasminimo kelius.

Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai

Metodai. Pokalbis, demonstravimas, filosofinio teksto nagrinėjimas, diskusija, esė rašymas ir

įvertinimas.

Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą

analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.

Priemonės. IKT skaidrės, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.

Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti kaip pasiekti tobulumą.

PAMOKOS EIGA

Pamokos

dalys/

metodai

Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas

Organizaci-

nė dalis

Mokinių nu-

siteikimas

darbui

1 min.

Pasisveikinimas.

Pasidžiaugimas

susirinkusiais

mokiniais.

Pasisveikina.

Mokiniai nusiteikia darbui.

Praeitos

pamokos

kartojimas.

Pateikiami

klausimai.

- Kokią temą

Mokiniai

prisimena

praėjusią pamoką

Prisimins praeitą pamoką. Savo atsakymus

pagrįs argumentuotais teiginiais.

74

2 min. gvildenome praeitą

pamoką?

ir Atsakinėja į

pateikiamus

klausimus.

Temos ir

uždavinio

skelbimas.

5min.

Lentoje užrašoma

tema: Žmogaus

tobulumo paieškos

Uždavinys:

Remdamiesi Šv.

Kryžiaus Jono

kūrinio

ištraukomis,

išsiaiškinti, kas yra

prasmingas ir

tobulas gyvenimas

?

Analizuodami

pateiktą medžiagą,

savarankiškai juos

susiesite su savo

gyvenimu, kokį

gyvenimą jūs

laikote prasmingu?

Mokiniai įdėmiai

klausosi,

išsiaiškina

užduotį.

Išryškins pamokos temą.

Suvoks pamokos uždavinį.

Įvadinė

dalis.

5 min.

Pateikiami

klausimai

diskusijai:

Ar pakanka turėti

tikslą ir siekti, jo

Mokiniai

dalyvauja

diskusijoje.

Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.

75

kad gyvenimas

būtų prasmingas?

Kokie tikslai verti

tikro gyvenimo?

Dėl ko verta

gyventi?

Naujos

medžiagos

perteikimas

( 10 min.

ruošiasi, 5

min.

pristatymui)

Mokiniai

suskirstomi

grupėmis

Užduoties

paaiškinimas.

Kiekviena grupė

gaunate ištrauką iš

Šv. Kryžiaus Jono

kūrinio. (Žr. Priedą

Nr.1). Ją perskaitę

turite atskleisti

ištraukos

pagrindinę mintį ir

argumentuotai

atsakyti į

klausimus:

Kokių nurodymų

būtina laikytis,

siekiant prasmingo

gyvenimo pagal

Šv. Kryžiaus Jono

mokymą?

Kiekviena grupė,

turi išrinkti po 3,

jūsų nuomone,

Mokiniai

nusiteikia darbui

grupėse. Klausosi

užduoties.

Darbas grupėse

ieškant atsakymų.

Atsakymus į

pateiktus

klausimus

mokiniai atsako

raštu

argumentuotai.

Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,

išdėstyti savo mintis ir reziumuoti užduoties

išvadas.

Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono

kūrinių ištraukomis gebės pritaikyti jau

turimas žinias ir savo asmeninę patirtį,

suvoks prasmingo gyvenimo svarbą.

76

svarbiausius

patarimus, siekiant

įprasminti savo

gyvenimą.

Įtvirtinimas

( 15 min.)

Remiantis asmenine

patirtimi ir Šv.

Kryžiaus Jono

kūriniais, užrašyti

tris argumentus:

Prasmingam

gyvenimui

reikalinga.....

Mokiniai atlieka

užduotį.

Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį

ir ieškoti atitinkamų išvadų.

Grįžtamasis

ryšys.

(2 min.)

- Ar galite pasakyti

kuo ši pamoka

buvo reikšminga?

Užduodama namų

darbų užduotis,

pasirinkti vieną iš

suformuluotų

argumentų,

prasmingam

gyvenimui

reikalinga...

Mokiniai

prisimena ir

įvardija

pagrindinius

pamokos

aspektus.

Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius

dalykus išsakytus pamokoje.

77

Parašyti 1 puslapio

esė.

Įdėmiai klauso

namų užduoties.

1 priedas. Ištraukos iš Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai (psl.

149-420)

Tobulumo laiptai:

1. Nė už ką pasaulyje nedaryti jokios nuodėmės, net sąmoningos lengvosios, nei akivaizdžios

klaidos.

2. Stengtis visada, kiek tik leidžia darbai, vaikščioti Dievo akivaizdoje - tikroviškoje,

įsivaizduojamoje ar vienijančioje.

3. Nedarykite ir nesakykite nieko, ko Kristus nebūtų aiškiai sakę ar daręs, būdamas mano luome,

tokio pat amžiaus ir tokios pat sveikatos kaip aš.

4. Visur siekite didesnės Dievo garbės ir šlovės.

5. Dėl jokio užsiėmimo neapleisti minties maldos, nes ji maitina sielą.

6. Dėl jokio užsiėmimo neapleisti sąžinės patikrinimo, už kiekvieną kaltę atlikti kokią nors atgailą.

7. Laisvai siektis dėl prarasto ar be meilės Dievui praleisto laiko.

8. Dievas tebūna jūsų visų kilnių ir menkų reikalų tikslas, antraip neaugsite nei tobulumu, nei

nuopelnais.

9. Niekada neapleiskite maldos; atkakliai jos laikykitės, ypač patirdami sausrą ir sunkumus, nes

Dievas nori dažnai pasižiūrėti, kas jūsų sieloje, o po to nematyti, kai lengva ir malonu.

10. Danguje ir žemėje - visada tai, kas mažiausia, o vieta ir pareigos - žemiausios.

78

11. Niekada nesikiškite, kur neliepta, ir neužsispirkite, net būdamas teisus. O kur liepta, nestverkite

visos rankos, jei duodamas tik pirštas (kaip sakoma), nes kai kurie apsigauna, manydami esą

įpareigoti atlikti tai, ko daryti, gerai pagalvojus, niekas jų neįpareigoja.

12. Nesidomėkite kitų reikalais, nei blogais, nei gerais, nes be nuodėmės pavojaus, čia dar glūdi ir

išsiblaškymo bei silpna - dvasiškumo priežastis.

13. Visada stenkitės atlikti išpažintį, gerai suprasdamas savo vargingumą, aiškiai ir skaidriai.

14. Nenusiminkite, jei pareigos ar darbai taptų sunkūs ir varginantys, nes tai tęsis ne visada, o sielą

išmėginantis Dievas, įsakymus vaizduojantis sunkius, netrukus pavers gėriu ir nauda.

15. Visada atminkite: visa, kas ištiktų, sėkminga ar priešinga, kyla iš Dievo, idant nesipūstumėte dėl

vieno ir neliūdėkite dėl kito.

16. Atminkite visada, kad atėjote čia tik tam, kad taptumėte šventu, tad neleiskite savo sieloje

viešpatauti niekam, kas neveda į šventumą.

17. Visada mieliau džiuginkite kitus negu save, ir tada nei pavyduliausite artimui, nei jį savinsitės.

Tai dera suprasti kaip tobulumo siekiamybę, nes Dievas labai pyksta ant tų, kurie labiau brangina

tai, kas patinka žmonėms, negu tai, kas patinka Jam.

79

Sąžiningumo deklaracija

AKADEMINIO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA DĖL MAGISTRO DARBO “ŠVENTO KRYŽIAUS JONO ETINIO TOBULĖJIMO SAMPRATA” 2015 m. gegužės 18d. Patvirtinu, kad prieš įteikdama darbą susipažinau su Etikos didaktikos katedros mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarka, Akademinio sąžiningumo gairėmis bei patvirtinu, jog katedrai įteikiamas darbas:

.

Atliktas savarankiškai ir nepažeidžiant Akademinio sąžiningumo gairių reikalavimų.

.

Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

Darbe pateikiamas visas naudotas literatūros sąrašas.

.

Darbas atitinka Mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarkos reikalavimus

Žana Gabrielė Pužauskienė.