LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

KINEZITERAPIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

LIGITA PETKEVIČIŪTĖ

AR KINEZITERAPIJA VANDENYJE YRA VEIKSMINGESNĖ UŽ KINEZITERAPIJĄ

SALĖJE KONSERVATYVIAI GYDANT JUOSMENINĖS STUBURO DALIES

IŠVARŽAS?

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. V. Dudonienė

KAUNAS 2012

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas) Ar kineziterapija vandenyje yra veiksmingesnė už kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas? 1. Yra atliktas mano paties/pačios; 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. ..............……… ........................................................ ......................…. (data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. ..............……… ........................................................ ..................…. (data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

................................................................................................................................................................ .......................................................................................................................................................... ………………….. ………………………………………….. ……………………… (data) (vadovo vardas pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas aprobuotas studijų programos komitete: ..............……… ......................................................... ............…………. (aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS ................................................................... (Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas: ...................................................... ................................................................................. (vardas, pavardė) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: ......................................................... ................. ....... ............................................................................ ..............................… (data) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 10

1.1. Anatominiai ir fiziologiniai juosmeninės stuburo dalies ypatumai .................................... 10

1.2. Juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržos priežastys ir stadijos ............ 11

1.3. Juosmeninės stuburo dalies išvaržos simptomai ................................................................. 13

1.4. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos gydymas ......................................................... 15

1.4.1. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos chirurginis gydymas ........................ 16

1.4.2. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos konservatyvus gydymas ................... 17

1.5. Stuburo pažeidimų profilaktika........................................................................................... 22

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...................................................................... 24

2.1. Tiriamieji ............................................................................................................................ 24

2.2. Tyrimo metodai ................................................................................................................... 24

2.3. Tyrimo organizavimas ........................................................................................................ 28

3. TYRIMO REZULTATAI .......................................................................................................... 30

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................... 46

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 50

LITERATŪRA .................................................................................................................................. 51 

 

 

4

AR KINEZITERAPIJA VANDENYJE YRA VEIKSMINGESNĖ UŽ KINEZITERAPIJĄ

SALĖJE KONSERVATYVIAI GYDANT JUOSMENINĖS STUBURO DALIES

IŠVARŽAS?

SANTRAUKA

Raktiniai žodžiai: disko išvarža, skausmas, kineziterapija, funkcinė būklė.

Tyrimo objektas: pacientų, kuriems magnetinio rezonanso tyrimu nustatyta juosmeninės

stuburo dalies išvarža, funkcinės būklės kitimas taikant kineziterapiją salėje arba vandenyje.

Tyrimo problema: kineziterapija užima svarbią vietą atgaunant pacientų funkcinę būklę

konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas. Skirtingos metodikos ne tik mažina

skausmą, bet ir moko pacientą būdų, kaip stiprinti raumenyną ir apsisaugoti nuo tolimesnio stuburo

pažeidimo. Tiek kineziterapija vandenyje, tiek salėje yra naudojamos gydant juosmeninės stuburo

dalies išvaržas. Literatūroje teigiama, kad abi kineziterapijos metodikos statistiškai reikšmingai

sumažina pacientų skausmą bei pagerina jų gyvenimo kokybę (Dundar et al., 2009; Bressel et al.,

2011), tačiau lieka neaišku, kuri kineziterapijos metodika yra veiksmingesnė.

Tyrimo tikslas: nustatyti, kuri kineziterapijos metodika, vandenyje ar salėje, yra

veiksmingesnė konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampą ir skausmą prieš ir po

kineziterapijos.

2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų statinę pilvo ir nugaros raumenų ištvermę prieš ir po

kineziterapijos.

3. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų negalios lygį prieš ir po kineziterapijos.

Hipotezė: manome, kad kineziterapija vandenyje turėtų būti veiksmingesnė už

kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

Tyrimo metodai: tyrimas buvo atliktas VŠĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, fizinės medicinos

ir reabilitacijos centre. Ištirta 60 pacientų, tačiau rezultatų analizei atrinkti 32 tiriamieji, nuo 45 iki

59 metų (50,9±4,3 metų), kuriems disko išvarža diagnozuota L5 – S1 segmente ir patvirtinta

magnetinio rezonanso tyrimu. Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes. Vienai

grupei (n=16) buvo taikyta kineziterapija vandenyje (48,1±3,5 metų), kitai grupei (n=16) –

kineziterapija salėje (52,5±3,9 metų). Kiekvienam pacientui buvo taikoma individuali

kineziterapija: 7 kartus po 30 minučių, kiekvieną darbo dieną. Tiriamųjų tiesios kojos kėlimo

kampas, nugaros skausmas, statinė pilvo ir nugaros raumenų ištvermė bei negalios lygis buvo

vertinami du kartus: prieš kineziterapiją ir po jos.

5

Išvados:

1. Tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo, o skausmas reikšmingai

sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų

metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas.

2. Tiriamųjų pilvo ir nugaros raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo tiek taikant

kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas

skirtumas nenustatytas.

3. Tiriamųjų negalios lygis reikšmingai sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek

kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas.

4. Kineziterapija vandenyje nebuvo veiksmingesnė už kineziterapiją salėje konservatyviai

gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

6

IS AQUA THERAPY MORE EFFECTIVE THAN LAND PHYSIOTHERAPY IN

CONSERVATIVE TREATMENT OF LUMBAR DISC HERNIATION?

SUMMARY

Key words: disc herniation, pain, physiotherapy, functional condition.

Research object: changes in functional state of patients, with a medical diagnosis of a

lumbar herniation confirmed by magnetic resonance imaging, applying aqua or land therapy.

Research problem: physical therapy often plays a major role in conservative herniated disc

treatment. Its methods not only offer immediate pain relief, but they also teach you how to

condition your body to prevent injury. Both physiotherapy methods are used for lumbar disc

herniation treatment. The literature says that both methods statistically significant relieve pain,

improve quality of live (Dundar et al., 2009; Bressel et al., 2011), but it is not known which of

methods is more effective.

Research aim: to determine which physiotherapy technique, land or aqua is more effective

in conservative treatment of lumbar disc herniation.

Research tasks:

1. To evaluate and compare pain intensity and straight leg raise angle before and after

physiotherapy.

2. To evaluate and compare static endurance of abdominal and back muscles before and

after physiotherapy.

3. To evaluate and compare disability level before and after physiotherapy.

Hypothesis: physiotherapy in water should be more effective to compare to land

physiotherapy in the treatment of lumbar herniation.

Research methods: the research was performed in VŠĮ Kaunas clinical hospital, in the

centre of physical medicine and rehabilitation. 60 patients were included, results but for result

analyses were selected only 32 of them (age range 45 – 59 yr.; average 50.9±4.3 yr.), whose lumbar

herniation (at L5 – S1 level) was confirmed by magnetic resonance imagining. Study participants

were divided into two groups: aqua therapy (n = 16; mean age 48.1±3.5 yr.), land physiotherapy

(n=16, mean age 52.5±3.9 yr.). We evaluated straight leg raise angle, back pain intensity, static

endurance of abdominal and back muscles, disability index and functional state of participants

twice: before and after physiotherapy. Every patient got 7 individual physiotherapy procedures,

duration of physiotherapy – 30 minutes.

Conclusions:

1. Both the aquatic and land therapies statistically significantly increased patients straight

leg raise angle and statistically significantly relieved pain but there was no significant difference

between these two methods.

7

2. Both the aquatic and land therapies statistically significantly increased patients static

endurance of abdominal and back muscles but there was no significant difference between these

two methods.

3. Both the aquatic and land therapies statistically significantly decreased disability index

but there was no significant difference between these two methods.

4. Aqua therapy was not more effective than land physiotherapy in conservative treatment

of lumbar disc herniation.

8

ĮVADAS Pasaulinė sveikatos organizacija, apatinės nugaros dalies skausmą pavadino 20 amžiaus

epidemija. Apie 60 – 80 proc. žmonių bent kartą per savo gyvenimą pajaučia juosmeninės stuburo

dalies skausmą. Nugaros skausmo atsiradimui įtakos turi fizinės, psichologinės ir socialinės

priežastys, tačiau, manoma, kad svarbiausios yra kompresinis stuburo slankstelių lūžis,

tarpslankstelinio disko išvarža, spondiliolistezė ir skoliozė (Gunsoo et al., 2011).

Juosmeninės stuburo dalies išvarža, kaip radikulopatinio skausmo ištaka, pirmą kartą buvo

aprašyta 1934 metais. Nuo to laiko juosmeninės stuburo dalies išvarža buvo pripažinta, kaip

labiausiai paplitusi priežastis tarp lėtinių skausmo sutrikimų su reikšmingu poveikiu ekonomikai,

sveikatai ir socialiniam gyvenimui (Manchikanti et al., 2010).

Tarpslankstelinio disko išvaržos gydomos chirurginiu ir konservatyviu būdais. Chirurginis

gydymas yra rekomenduojamas, kai konservatyvus gydymas yra nesėkmingas arba pasireiškia

neurologinė simptomatika (Awad & Moskovich, 2006; Vialle et al., 2010). S. Hu teigia (2006), kad

iš 100 žmonių, kuriems diagnozuota juosmeninės stuburo dalies išvarža, tik 10 yra atliekama

operacija. Tačiau ne visada chirurginis gydymas pasiteisina, nes paciento būklė pagerėja tik praėjus

6 sav. po operacijos, o praėjus 4 metams reikšmingų skirtumų nerandama, lyginant chirurginiu būdu

ir konservatyviai gydytų pacientų būklę (Weinstein et al., 2008; Weber, 2009). Be to,

rekomenduojama kuo ilgiau tęsti konservatyvų gydymą, nes ankstyvasis chirurginis gydymas

pranašesnis tik mažinant pacientų nugaros skausmą (Peul et al., 2008). Taip pat chirurginis

gydymas yra žymiai brangesnis lyginant su konservatyviu (Tosteson et al., 2008).

Darbo aktualumas. Gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas pirmenybė teikiama

konservatyviam gydymui, kuris apima trumpalaikį poilsį, pacientų mokymą, fizinius pratimus,

masažą, ultragarso, šalčio ir karščio paketų taikymą, elektrostimuliaciją, manualinę terapiją ir

akupunktūrą, alternatyvios medicinos pasirinkimą ir medikamentinį gydymą (Schoenfeld & Weiner,

2010). Pratimai yra vienas iš nedaugelio juosmeninės nugaros dalies skausmo gydymo metodų,

kurio poveikis yra ilgalaikis (Maher, 2004). Pratimai gali būti atliekami tiek vandenyje, tiek salėje.

Teigiama, kad abi kineziterapijos metodikos statistiškai reikšmingai sumažina nugaros skausmą,

padidina stuburo mobilumą, pagerina pacientų gyvenimo kokybę (Dundar et al., 2009; Bressel et

al., 2011), tačiau lieka neaišku, kuri kineziterapijos metodika: vandenyje ar salėje yra

veiksmingesnė.

Hipotezė: manome, kad kineziterapija vandenyje turėtų būti veiksmingesnė už

kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

Tyrimo tikslas: nustatyti, kuri kineziterapijos metodika, vandenyje ar salėje yra

veiksmingesnė konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

9

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampą ir skausmą prieš ir po

kineziterapijos.

2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų statinę pilvo ir nugaros raumenų ištvermę prieš ir po

kineziterapijos.

3. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų negalios lygį prieš ir po kineziterapijos.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Anatominiai ir fiziologiniai juosmeninės stuburo dalies ypatumai Žmogaus griaučių ašį sudaro liemens kaulai, prie kurios jungiasi visos kitos griaučių dalys.

Juos sudaro stuburo ir krūtinės kaulai. Stuburas yra sudarytas iš 33 – 35 slankstelių, kurie yra

panašūs vienas į kitą. Skiriami septyni kaklo, dvylika krūtinės ir penki juosmens slanksteliai.

Likusieji penki kryžmens slanksteliai yra suaugę į kryžkaulį, o stuburo gale yra iš skirtingo

slankstelių skaičiaus (3 – 5) suaugęs rudimentinis uodegikaulis (1 pav.) (Tamašauskas ir Stropus,

2003).

1 pav. Stuburo slanksteliai (www.bak.lt, 2008)

Juosmens slanksteliai (L1–L5) turi stambų pupelės formos kūną. Jų keterinė atauga yra

trumpa, o skersinės ataugos ilgos ir gana plonos (Tamašauskas ir Stropus, 2003).

Juosmens slanksteliai yra labiausiai apkraunami, nes jiems tenka didžiausias spaudimas

(Dudonienė, 2008). Juosmens slanksteliai pritaikyti ne tik atramos, bet ir judėjimo funkcijai. Per

skersinę ašį atliekamas lenkimas ir tiesimas, sagitalinę ašį – šoninis lenkimas, tačiau rotacija apie

vertikalią ašį – labai maža (Stark, 2000).

Problematiškiausia stuburo vieta yra L5 – S1 segmentas, nes šiam segmentui tenka

didžiausia apkrova lyginant su kitais stuburo segmentais, šioje vietoje mobili stuburo dalis pereina į

stabilią, o kampas tarp L5 ir S1 slankstelių yra didesnis lyginant su kitais stuburo segmentais. Kitas

svarbus veiksnys, įtakojantis didesnę apkrovą šiai vietai yra santykinai didesnis atliekamų judesių

kiekis (Magee, 2002).

11

Tarpslankstelinis diskas – tai kompleksas audinių, kuris leidžia atlikti judesius tarp

slankstelių ir perduoda biomechaninę jėgą į stuburą. Išorinis disko paviršius yra sudarytas iš I tipo,

o vidinis iš II tipo kolageninių skaidulų (Risbud et al., 2010).

Priklausomai nuo kūno padėties, diskams tenka skirtingas krūvis (2 pav.). Tarpslankstelinių

diskų spaudimas padidėja sėdint ir lenkiantis (ypač laikant svorį), o sumažėja – gulint ir stovint

(Humphreys & Eck, 1999).

2 pav. Tarpslankstelinių diskų spaudimas priklausomai nuo kūno padėties (Humphreys & Eck,

1999)

1.2. Juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržos priežastys ir

stadijos Apatinės nugaros dalies skausmas dažnai siejamas su tarpslankstelinių diskų degeneraciniais

pokyčiais. Daugiau kaip 80 proc. suaugusiųjų bent vieną kartą per gyvenimą pajaus nugaros

skausmą, o 5 proc. šis skausmas taps lėtiniu (Risbud et al., 2010).

Apatinės nugaros dalies skausmas yra dažniausiai pastebimas fizinės medicinos ir

reabilitacijos specialistų. Juosmeninė disko išvarža yra viena iš apatinės nugaros dalies skausmo

priežasčių (Alper, 2011).

Vertebrogeninį skausmą jauniems pacientams (30–50 metų) dažniausiai sukelia

tarpslankstelinio disko išvarža (Ščiupokas ir Bražėnienė, 2005). Disko išvarža dažniausiai

nustatoma jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms, tačiau retai – pagyvenusiems žmonėms

(Nordemar, 2006).

Dis

ko sp

audi

mo

jėga

(kg)

12

Vaikams ir paaugliams juosmeninės stuburo dalies disko išvarža atsiranda dėl keturių

pagrindinių priežasčių: paveldimumo, traumos, įgimtų vystymosi sutrikimų ir disko degeneracijos

(Burnei et al., 2006).

Degeneraciniams tarpslankstelinių diskų pokyčiams atsirasti įtaką turi hormonų, medžiagų

apykaitos sutrikimai. Svarbūs ir išoriniai veiksniai: infekcinės ligos, stuburo traumos, fizinis krūvis.

Reikšmę turi ir įgimtas raiščių silpnumas, diskų augimo defektai, senatviniai pokyčiai, sukelti

kraujagyslių užsikimšimo (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Labai dažnai išvaržos atsiradimą skatina priverstinė, žmogui dirbant, kūno padėtis, sunkaus

daikto pakėlimas. Žmogus keldamas sunkų daiktą, staiga pajunta smarkų skausmą juosmens–

kryžmens srityje (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Disko išvarža susiformuoja taip (Girskis, 2009):

• Koks nors veiksnys sukelia raumenų agonistų ir antagonistų disbalansą;

• Pasikeičia ašis ir sąnarinių jungčių padėtis, todėl gravitacinės jėgos kryptis į

tarpslankstelinius diskus ir sąnarius tampa netaisyklinga, jie nuolat žalojami;

• Tarpslankstelinio disko skaiduliniame žiede daugėja įtrūkių;

• Tarpslankstelinis diskas išsipučia, išsikiša už savo anatominių ribų ir susiduria su

stuburo nervine šaknele, kuri epizodiškai gali būti dirginama;

• Tarpslankstelinio disko skaidulinis žiedas praranda vientisumą ir suplyšta. Pro

plyšimo vietą išsiveržia minkštasis branduolys ir užspaudžia stuburo nervinę šaknelę.

Tarpslankstelinių diskų degeneracija įtakoja disko išvaržos atsiradimą, ypač L4–L5 ir L5–S1

segmentuose. Skausmo intensyvumas, radikulopatija ir kiti simptomai priklauso nuo išvaržos vietos

ir laipsnio (Humphreys & Eck, 1999).

Yra išskiriamos šios (3 pav.) išvaržos stadijos (Magee, 2008; Dawson & Howard, 2010):

• Protruzija. Protruzijos stadijoje tarpslankstelinio disko branduolys yra įsiterpęs į

skaidulinį žiedą.

• Prolapsas. Prolapso stadijoje minkštuminį branduolį diske sulaiko tik išorinė

skaidulinio žiedo dalis.

• Ekstruzija. Minkštuminiam branduoliui prasiskverbus pro skaidulinį žiedą prasideda

ekstruzija, tarpslankstelinio disko branduolys juda link epidurinio tarpo.

• Sekvestracija. Dalis tarpslankstelinio disko branduolio yra atsiskyręs, minkštuminis

branduolys išsiveržęs per skaidulinį žiedą.

Kinijoje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas nustatyti juosmeninės stuburo dalies išvaržos

rizikos faktorius. Tyrime dalyvavo du tūkstančiai dešimt į ligoninę paguldytų pacientų, kuriems

kompiuterine tomografija ar magnetiniu rezonansu patvirtinta juosmeninės stuburo dalies išvarža,

protruzijos stadija. Kontrolinę grupę sudarė du tūkstančiai septyniasdešimt žmonių, kuriems disko

13

išvarža nenustatyta. Visų tiriamųjų buvo klausiama apie jų šeimos istoriją, profesinę charakteristiką,

rūkymo statusą, darbo psichosocialinius faktorius ir panašiai. Gauti rezultatai parodė, kad

svarbiausias rizikos veiksnys šiame tyrime buvo šeimos istorija. Taip pat svarbūs tokie rizikos

faktoriai kaip juosmens apkrova ir fizinis darbas (Yin-gang et al., 2009).

3 pav. Tarpslankstelinio disko išvaržos stadijos (www.spineuniverse.com, 2009)

1.3. Juosmeninės stuburo dalies išvaržos simptomai Esant pradinėms išvaržos formavimosi stadijoms, pacientus vargina vietinis ir refleksinis

skausmas, kuris dažnai plinta į kryžmeninį klubo sąnarį, kryžmenį, stuburgalį, tarpvietę. Skausmas

taip pat gali plisti pagal sėdimojo nervo eigą (Ščiupokas ir Bražėnienė, 2005).

Skausmas gali būti ūmus arba lėtinis. Ūmus skausmas tęsiasi mažiau nei keturias savaites.

Kartais poūmis skausmas, kuris tęsiasi ne ilgiau kaip 3 mėnesius, priskiriamas ūmiam skausmui, o

lėtinis nugaros skausmas tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius (Chou et al., 2007).

Ūminio skausmo metu tarpslankstelinio disko išvaržos randamos (Petrikonis, 2004):

• L5–S1 – 55,7 proc.

• L4–L5 – 41,7 proc.

• L3–L4 – 1,7 proc.

• L2–L3 – 0,9 proc.

14

Lėtinio skausmo metu tarpslankstelinio disko išvaržos randamos (Petrikonis, 2004):

• L4–L5 – 48,8 proc.

• L5–S1 – 45,0 proc.

• L3–L4 – 6,2 proc.

Esant ūmiam skausmui, pagrindinis dėmesys skiriamas skausmo malšinimui, ribojant

juosmeninės dalies judesių amplitudes. Lėtinio skausmo metu rekomenduojama laikytis įprastinės

kasdienės namų ir darbo veiklos. Poūmio skausmo metu juosmeninės stuburo dalies gydymas turi

būti sutelktas į laipsnišką juosmeninės stuburo dalies raumenų stiprinimą ir tempimą (Alper, 2011).

S1 šaknelės pažeidimo atveju skausmai plinta į užpakalinį sėdmens (4 pav.), šlaunies,

blauzdos paviršių, išorinį pėdos kraštą, mažąjį pėdos pirštą. S1 šaknelės inervacijos srityje

susilpnėja paviršinis jutimas (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Jei pažeidžiama L5 šaknelė (4 pav.), skausmai plinta į viršutinį sėdmens, išorinį šlaunies,

priekinį blauzdos, nugarinį pėdos paviršių ir didįjį pirštą. Susilpnėja jutimas L5 šaknelės inervacijos

srityje. Girnelės ir Achilo sausgyslių refleksai būna pažeisti (Kriščiūnas ir kt., 2008).

4 pav. Skausmo plitimas pagal pažeistą šaknelę (Sadovnik, 2009)

Pažeidus L4 šaknelę (4 pav.), skausmai plinta į priekinį šlaunies, vidinį blauzdos paviršių.

Paviršinis jutimas susilpnėja L4 šaknelės inervacijos srityje. L2 ir L3 šaknelių pažeidimas būna retai

(Kriščiūnas ir kt., 2008).

Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad apie 95 proc. tarpslankstelinių diskų išvaržų

nustatoma L4-L5 ir L5–S1 segmentuose (Špakauskas ir kt., 2002; Boleaga-Duran & Fiesco-Gomez,

       S1 L5 L4 L3

15

2006; Cheung et al., 2009) ir daugiau nei 90 proc. jų sukelia kojos ir nugaros skausmą dėl nervų

šaknelių spaudimo (Chou et al., 2007).

Disko išvaržos sukeliamas skausmas dažnai atsiranda atlikus staigų judesį, pasilenkus,

pakėlus svorį ar nukritus. Dažniausiai dėl disko išvaržos skausmas jaučiamas kojoje ir juosmeninėje

dalyje, bet jauniems pacientams disko išvarža gali sukelti tik kojos skausmus. Iš pradžių skausmas

būna bukas, maudžiantis, bet pamažu stiprėja, kartais iškart tampa maksimaliai stiprus. Skausmas

stiprėja judant, įsitempiant, sėdint žemame krėsle, keliant svorius, ilgą laiką būnant vienoje pozoje,

čiaudint ir kosint. Jis silpsta ramybės metu, ypač gulint ant sveiko šono, sulenkus skaudamą koją

per kelio ir klubo sąnarius (Ščiupokas ir Bražėnienė, 2005).

Esant juosmeninės stuburo dalies išvaržai atsiranda netaisyklinga stuburo, dubens padėtis,

juosmeninės stuburo dalies, kojų paslankumo, jėgos sumažėjimas, tirpimas, dilgčiojimas,

įnervuojamų sričių nejautra (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008).

1.4. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos gydymas Tarpslankstelinė išvarža – ilgas ir kankinantis susirgimas, todėl ligonis ir gydytojas kartu

siekia greitesnio išgijimo (Nordemar, 2006).

Tarpslankstelinės išvaržos gydymo metodai (Nordemar, 2006):

• Esant vidutinio stiprumo skausmams (kai skausmas pakenčiamas), ligoniui

rekomenduojamas gulimas režimas ir nuskausminamieji vaistai, kol pagerės. Kraštutiniu atveju, 3 –

4 savaites.

• Jei bendraujama su gydytoju ar kineziterapeutu, kurie turi atitinkamą pasiruošimą ir

specialią stuburo ištempimo įrangą, mechaninis ištempimas gali būti alternatyvus greitam skausmų

pašalinimui.

• Jei skausmai nepakeliami net po kelių ištempimų ir visiškos ramybės, negalima

atmesti chirurginio metodo.

• Po aštraus ligos periodo nusilpusiems raumenims sutvirtinti ir įprastam stuburo

lankstumui atstatyti, reikia pradėti gydomosios mankštos užsiėmimus. Rekomenduojama

mankštintis vadovaujant kineziterapeutui, kuris gali parinkti tinkamus pratimus priklausomai nuo

išvaržos vietos.

Ankstyvasis chirurginis gydymas leidžia greičiau pašalinti skausmą nei konservatyviai

gydant, tačiau rezultatai per vienerius metus tampa panašūs ir po dviejų metų nesikeičia (Ernst,

1993; Mcculloch, 1996; Peul et al., 2008).

J. Weinstein su bendraautoriais (2006) atliko tyrimą, kurio tikslas palyginti tradicinę

discektomiją su nechirurginiu gydymu. Tyrime dalyvavo 501 pacientas, kuriems buvo diagnozuota

vidinė disko išvarža ir radikulopatiniai simptomai, kurie tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Po 6 savaičių,

16

3 ir 6 mėnesių, 1 ir 2 metų pacientai buvo apklausiami naudojant SF-36, Oswestry negalios indekso

klausimynus ir Bothersomeno indeksą. Gauti rezultatai parodė, kad tiek chirurginis, tiek

konservatyvus gydymas reikšmingai pagerino pacientų gyvenimo kokybę per 2 metus (Weinstein et

al., 2006).

1.4.1. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos chirurginis gydymas

Disko išvaržos chirurginio gydymo kriterijai galutinai nėra nustatyti, vyksta diskusijos apie

chirurginio gydymo privalumus ir trūkumus. Disko išvaržos chirurginis gydymas sukelia greitesnį

simptomų regresą, po jo greitesnė reabilitacija, greičiau atkuriamas darbingumas, tačiau yra vėlyvų

komplikacijų rizika (Terbetas ir Vaitkuvienė, 2009).

Chirurginis gydymas nėra išeitis, nes po stuburo operacijos nuo 5 iki 40 proc. pacientų

kamuoja juosmens ir nugaros skausmas (Tamošauskas ir kt., 2002). Dabar iš 80 proc. asmenų, kurie

jaučia nugaros skausmą, tik 1 – 2 proc. yra atliekamos juosmeninės stuburo dalies operacijos

(Lowe, 2009).

Lietuvoje nuo 2007 metų gegužės 29 dienos atliekamos perkutaninės lazerinės disko

dekompresijos operacijos (5 pav.). Perkutaninės lazerinės disko dekompresijos principas pagrįstas

teiginiu, kad tarpslankstelinis diskas yra uždara hidraulinė sistema, kuri susideda iš daug vandens

turinčio minkštojo branduolio ir netampraus sausgyslinio žiedo (Terbetas ir Vaitkuvienė, 2009).

Perkutaninės lazerinės disko dekompresijos metu naudojamas lazerio spindulys, kuris

išgarina nedidelę minkštojo branduolio dalį. Taikant vietinę nejautrą ir kontroliuojant

rengenoskopu, plona adata įduriama į tarpslankstelinį diską, pro adatą į diską įleidžiamas

šviesolaidis. Šviesolaidžiu lazerio spindulys nukreipiamas į minkštąjį branduolį. Lazerio spindulys

ne tik išgarina vandenį, bet ir pakelia disko temperatūrą, sukelia baltymų denatūraciją, struktūriniai

disko baltymai nebetenka savybės surišti vandenį, disko slėgio kritimas tampa ilgalaikis,

perkutaninės lazerinės disko dekompresijos efektas taip pat tampa ilgalaikis (Terbetas ir

Vaitkuvienė, 2009).

Vilniaus ligoninėse nuo 2007 metų gegužės iki 2009 birželio atliktos 24 perkutaninės

lazerinės disko dekompresijos operacijos. Prieš operaciją pacientams skausmo intensyvumas buvo

įvertintas pagal vizualinių analogų skalę (VAS), gyvenimo kokybė ir neįgalumo laipsnis – pagal

Oswestry negalios indekso (ONI) klausimyną. VAS skausmo indeksas prieš operaciją buvo nuo 3

iki 7 balų ramybės būsenoje, atliekant judesį - nuo 5 iki 9 balų, ONI nuo 20 iki 60 proc. Geras ir

ilgai trunkantis efektas buvo 14 pacientų (70 proc.). Po 6 mėnesių skausmas pagal VAS esant

ramybės būsenos svyravo nuo 1 iki 5 (vidurkis - 1,75), judesio metu nuo 1 iki 7 balų (vidurkis –

2,6), ODI nuo 2 iki 48 proc. (Terbetas ir Vaitkuvienė, 2009).

17

 

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad atlikus operaciją 74 proc. pacientų gyvenimo kokybė po

vienerių metų yra gera arba labai gera. Šie duomenys gauti apklausus 328 pacientus (Larequi-

Lauber et al., 1997).

5 pav. Perkutaninės lazerinės disko dekompresijos operacijos schema (Terbetas ir

Vaitkuvienė, 2009)

Pagrindinė pooperacinio skausmo priežastis – netiksliai nustatyta diagnozė ir nepakankamai

griežta atranka operuotinų pacientų. Kitos svarbios priežastys: pakartotinė tarpslankstelinio disko

išvarža, epidularinė fibrozė, segmentinis juosmeninės stuburo dalies nestabilumas ir antrinė

tarpslankstelinių angų stenozė pakitus stuburo anatomijai po abipusės laminektomijos ir

discektomijos (Tamošauskas ir kt., 2002).

Pakartotinės chirurginės operacijos dažnai tik pablogina ilgalaikę prognozę, nes sukelia

nevaldomą randėjimo procesą epiduraliniame tarpe, didina segmentinį stuburo nestabilumą,

tarpslankstelinių angų stenozę (Tamošauskas ir kt., 2002).

1.4.2. Juosmeninės stuburo dalies disko išvaržos konservatyvus gydymas

Dėl disko išvaržos spontaninės rezorbcijos tarpslankstelinio disko išvaržos sukeltų

simptomų natūrali eiga dažniausiai yra gerybinė. Yra tiesioginė disko išvaržos rezorbcijos ir

klinikinių simptomų gerėjimo koreliacija. Disko išvaržos rezorbcija vyksta todėl kad, išoriniame

išvaržos sluoksnyje vyksta uždegiminė infiltracija (Terbetas ir Vaitkuvienė, 2009).

18

Ūminio skausmo atveju svarbiausia greitai ir efektyviai numalšinti skausmą, atkurti statines

ir dinamines stuburo funkcijas. Taikomi masažai, manualinė terapija, akupunktūra, šildomieji

kompresai, skausmui malšinti – farmakologinis gydymas (Ščiupokas, 2006).

Svarbu mokinti pacientą judesių bei padėčių, mažinančių skausmą, motyvuoti būti

aktyviems nuo pat ligos pražios, nes natūraliai išliekantis krūvis stuburui ir jį supantiems

raumenims yra naudingesnis nei specifiniai pratimai (Ščiupokas, 2006).

Jei skausmas pereina į lėtinę stadija, kineziterapija ir daugiadisciplinis gydymas tampa

svarbiausiais. Svarbu pacientą mokyti taisyklingai atlikti judesius, mažiau apkraunančius stuburą

(Ščiupokas, 2006).

Stuburo ištempimas – tai tarpslankstelinės išvaržos gydymo būdas, esant ūmiam skausmui

pradinėse ligos stadijose. Tai labai senas būdas, kuriuo susidomėjimas pastaruoju metu išaugęs. Dėl

ištempimo susidaro tarpslankstelinės ertmės slėgių skirtumas, kuris gali „įsiurbti“ išvaržą. Tam

reikia surasti teisingą poveikio kryptį ir parinkti atitinkamą jėgą, kad nepakenktų stuburui dar

labiau. Kartais patariama ištempimą atlikti pačiam ligoniui, reaguojant į skausminius pojūčius.

Teisingai atliekant procedūrą, skausmas turi mažėti,o ne didėti (Nordemar, 2006).

Z. Unlu su bendraautoriais (2008) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 60 tiriamųjų su

juosmeninės stuburo dalies išvarža. Tiriamieji pagal atsitiktinę atranką buvo suskirstyti į tris grupes.

Kiekvienai grupei buvo taikyta skirtinga gydymo metodika: trakcija, ultragarsas ir mažo galingumo

lazeris. Gauti rezultatai parodė, kad skausmas ir negalios lygis reikšmingai sumažėjo visose

grupėse, tačiau tarp gydymo metodų reikšmingas skirtumas nenustatytas. Magnetinio rezonanso

tyrimas parodė, kad išvarža sumažėjo visose grupėse, bet tarp grupių skirtumas nenustatytas (Ulnu

et al., 2008).

Kineziterapija vandenyje. Kineziterapija vandenyje yra vienas iš būdų, leidžiančiu kaip

galima anksčiau pradėti aktyvinti kraujotaką ir kvėpavimą, stiprinti raumenis, mažiau apkraunant

stuburą. Vandenyje atliekami pratimai ir judesiai leidžia be didesnio skausmo didinti jėgą,

lankstumą, padeda atgauti jėgas. Vandenyje mažėja spaudimas tarpslanksteliniuose diskuose, todėl

stuburas apsaugomas nuo perkrovų (Cirtautas ir kt., 2003).

Pratimai vandenyje yra populiariausia reabilitacijos priemonė tinkanti tiek ūmių traumų, tiek

lėtinių ligų gydymui (Becker, 2009).

B. Waller su bendraautoriais (2009) atliko sisteminę apžvalgą, norėdami įvertinti

kineziterapijos vandenyje efektyvumą, gydant juosmeninės stuburo dalies skausmą. Gauti rezultatai

parodė, kad kineziterapija vandenyje yra saugi ir efektyvi gydymo priemonė, mažinant juosmeninės

stuburo dalies skausmą (Waller et al., 2009).

Kineziterapija vandenyje sujungia du natūralius biologinius veiksnius: judėjimą ir vandenį.

Vanduo greičiau atkuria sutrikusias organizmo funkcijas (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008).

19

Vandens procedūros gerina ligonio emocinę būklę ir stiprina jo dvasią. Kineziterapija vandenyje,

ligoniams po disko išvaržos, mažina skausmą, raumenų dirglumą ir spazmiškumą, didina sąnarių

stabilumą, stiprina raumenis (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Vandens poveikis (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008):

• Terminis. Terminis poveikis priklauso nuo vandens temperatūros. Gydomojo

baseino vandens optimaliausia temperatūra yra 28 – 32° C, o sergant judėjimo ir atramos aparato ir

nervų ligomis – 35 – 37° C. Šiluma mažina skausmą, raumenų dirglumą ir spazmiškumą, galūnių

drebėjimą.

• Cheminis. Cheminis poveikis priklauso nuo ištirpusių vandenyje cheminių

medžiagų. Kineziterapija, atliekama mineraliniame, jūros vandenyje, teigiamai veikia bendrąsias

organizmo funkcijas.

• Mechaninis. Mechaninis poveikis priklauso nuo kūno pasinėrimo į vandenį gylio.

Pasinėrus mažėja kūno svoris. Iki kaklo į vandenį pasinėręs žmogus sveria apie 2,5 kg. Įvertinus

virš vandens esančios galvos svorį – apie 7,5 kg, tai sudarytų apie 1/10 įprastinio svorio. Šiomis

sąlygomis lengviau atlikti lokomocines funkcijas, judinti sąnarius. Dėl vandens hidrostatinio

spaudimo sunkėja įkvėpimas, lengvėja ir gylėja iškvėpimas, pakyla diafragma.

• Psichologinis. Maloni šilta aplinka suteikia lengvumo, laisvumo, pasitikėjimo savo

jėgomis jausmą, tikėjimą pasveikti.

Fizinių pratimų vandenyje kontraindikacijos (Kriščiūnas ir kt., 2008):

• Atviros žaizdos, trofinės opos, egzema, grybinės ligos;

• Akių, ausų uždegimas, ausies būgnelio perforacija, pusiausvyros sutrikimai;

• Karščiavimas, infekcinės ligos, bacilų nešiojimas;

• Ūminės vidaus ligos, lėtinių ligų paūmėjimai, funkcijų dekompensacija;

• Epilepsija;

• Šlapimo ir išmatų nelaikymas;

• Fistulės su pūlingomis išskyromis, gausus skrepliavimas;

• Padidėjęs organizmo jautrumas chlorui ir kitoms dezinfekuojamosioms medžiagoms.

Kineziterapija vandenyje taip pat kontraindikuotina esant: nestabiliai krūtinės anginai,

grėsmingiems širdies ritmo sutrikimams, hipotenzinėms ir hipertenzinėms krizėms. Fiziniai

pratimai vandenyje atliekami tik kineziterapeutui stebint (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008).

Pagrindiniai, sergant stuburo ligomis, kineziterapijos vandenyje tikslai ir uždaviniai

(Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008):

• Koreguoti laikyseną;

• Šalinti patologinius stuburo pokyčius;

20

• Atitinkamomis padėtimis ir aktyviais fiziniais pratimais mažinti skausmą;

• Gerinti pažeistosios srities kraujotaką ir medžiagų apykaitos procesus;

• Mažinti padidėjusį raumenų tonusą;

• Normalizuoti pažeistą sąnariu paslankumą;

• Stiprinti atitinkamas raumenų grupes;

• Lavinti koordinacija tarp judesių ir kvėpavimo;

• Gerinti emocinę būseną ir bendrąją organizmo būklę.

Kineziterapija po disko išvaržos apima kaklo, nugaros, liemens, šlaunies, blauzdos raumenų

tempimo, stiprinimo ir aerobinės ištvermės, koordinacijos ir pusiausvyros pratimus (Kriščiūnas ir

kt., 2008).

Atliekant kineziterapija vertikalioje vonioje, tempiant stuburą, atpalaiduojami raumenys,

atlaisvinami suspausti stuburo diskai ir šalinami stuburo segmentų funkciniai blokai. Tempimo

pratimai paprastai atliekami palengva, kiekvieną kartą didinant judesių amplitudę. Pratimų

kartojimo skaičius turi būti pakankamai didelis (ne mažiau 8 – 12). Atliekant tempimo pratimus,

svarbu, kad ligonis nejaustų stipraus skausmo, įtemptų raumenys pamažu, nespyruokliuotų,

nesulaikytų kvėpavimo (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas, didelis dėmesys kreipiamas į pilvo, nugaros,

sėdmens raumenų stiprinimą, nes būdami tvirti šie raumenys sudaro natūralų raumeninį korsetą,

kuris stabilizuoja stuburą. Raumenų jėgai ugdyti reikia pratimų su pasipriešinimu. Jėgos treniruotei

tinka izotoniniai, izometriniai arba izokinetiniai pratimai (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Atliekant kineziterapiją vandenyje, optimalus vandens gylis – ligoniui iki pažastų.

Procedūros trukmė: 30 – 45 minutės. Kineziterapija turi būti atliekama individualiai, atsižvelgiant į

ligos eigą, ligonio amžių, fizinę raidą, galimybes. Po procedūros ligonis turi ilsėtis patogioje

padėtyje 30 – 60 minučių (Kriščiūnas ir Kavaliauskienė, 2008).

Derinant kineziterapiją vandenyje su kineziterapija salėje efektyviau veikiama raumenų

jėga, greičiau atgaunama lokomocija, gerinamas savarankiškumas (Cirtautas ir kt., 2003).

Mokslininkai, kurie analizavo kineziterapijos vandenyje poveikį, atliko tyrimą, kuriame

dalyvavo 19 tiriamųjų. Tiriamieji pagal atsitiktinę atranką buvo suskirstyti į dvi grupes:

kineziterapijos vandenyje grupę (n=9) ir kontrolinę grupę (n=10). Kineziterapija vandenyje buvo

taikoma 10 savaičių, 5 kartus per savaitę. Kineziterapiją vandenyje sudarė trys dalys: 10 minučių –

apšilimas, 30 – pagrindiniai pratimai, 10 – atsipalaidavimas. Gauti rezultatai parodė, kad skausmas

tiriamojoje grupėje reikšmingai sumažėjo (p<0,01) nuo 6,5±3,5 balo iki 3,1±2,3 balo, o kontrolinėje

grupėje reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0, 01) (Gunsoo et al., 2011).

21

Kineziterapija salėje. Pratimų terapija yra plačiai paplitusi gydant juosmeninės stuburo

dalies skausmą (Tulder et al., 2000).

Pacientas ir jo šeimos nariai lengvai išmoksta ir prisimena pratimus. Pilvo ir nugaros

raumenų stiprinimo pratimai gali palengvinti simptomus, sumažinti kūno svorį, turi teigiamą

poveikį depresijos ir nerimo mažinime. Tiesimo ir izomeriniai pratimai atliekami pirmiausia, kai

skausmas yra numalšintas ir pacientas turi pakankamai jėgos juos atlikti. Lenkimo pratimai

labiausiai apkrauna tarpslankstelinius diskus, todėl jų gydymo metu rekomenduojama vengti

(Humphreys & Eck, 1999).

A. Bakhtiary su bendraautoriais (2005) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 60 pacientų su

juosmeninės stuburo dalies išvarža L4 – L5 ir L5 – S1 segmentuose. Išvaržų lokalizacija patvirtinta

magnetinio rezonanso arba kompiuterinės tomografijos tyrimu. Tiriamieji pagal atsitiktinę atranką

buvo suskirstyti į dvi grupes: vienai grupei pirmąsias keturias savaites buvo taikyti stuburo

stabilizavimo pratimai ir po to keturias savaites jie neatliko jokių pratimų, kitai grupei pirmąsias

keturias savaites nebuvo taikomi jokie pratimai, o kitas keturias savaites tokie patys stabilizavimo

pratimai kaip ir pirmajai grupei. Gauti rezultatai parodė, kad stuburo stabilizavimo pratimai

pacientams su juosmeninės stuburo dalies išvarža atsiradusia daugiau nei prieš 2 mėnesius, gali

sumažinti skausmą, pagerinti funkcinę būklę. Tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo,

funkcinė būklė reikšmingai pagerėjo, skausmas reikšmingai sumažėjo abiejose grupėse tyrimo

pabaigoje ir reikšmingas skirtumas tarp grupių nenustatytas (Bakhtiary et al., 2005).

Norėdami palyginti stuburo stabilizavimo ir klasikinių stuburo pratimų poveikį pacientams

su postero-lateraline disko išvarža, M. N. Babur su bendraautoriais (2011) atliko tyrimą, kuriame

dalyvavo 50 tiriamųjų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: kontrolinę, kuriai buvo taikomi

klasikiniai stuburo pratimai ir tiriamąją, kuriai taikyti stabilizavimo pratimai. Tiriamieji pratimus

atliko keturias savaites. Pokyčiai buvo vertinami naudojant Oswestry modifikuotą skalę. Gauti

rezultatai parodė, kad stuburo stabilizavimo pratimai yra geresnis pasirinkimas lyginant su

klasikiniais stuburo pratimais pacientams su postero-lateraline disko išvarža (Babur et al., 2011).

Stuburo stabilizavimo pratimai aktyvuoja juosmeninės stuburo dalies raumenis. Šie pratimai

malšina skausmą, pagerina funkcinius parametrus, stiprina liemens ir nugaros tiesėjus. Tradiciniai

lankstumo didinimo pratimai yra naudingi tik tais atvejais, kai pacientas yra ūmios būklės, nes jie

yra saugūs ir juos lengva išmokti visiems pacientams (Babur et al., 2011).

J. Lewis su bendraautoriais (2005) atliko atsitiktinės atrankos su aklu vertinimu tyrimą,

norėdami palyginti dvi kineziterapijos metodikas pacientams su lėtiniu juosmeninės stuburo dalies

skausmu. Tyrime dalyvavo 80 pacientų su lėtiniu juosmeninės stuburo dalies skausmu. Tiriamieji

buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmai grupei buvo taikoma individuali 30 minučių trukmės

manualinė terapija (stuburo mobilizacija) ir stuburo stabilizavimo pratimai, antrai grupei – 10

22

pratimų stotelių, kurios apėmė aerobinius, stuburo stabilizavimo pratimus ir manualinę terapiją.

Trys kineziterapeutai prižiūrėjo ne daugiau nei 10 pacientų grupę, užsiėmimas truko vieną valandą.

Praėjus 6 ir 12 mėnesių po gydymo buvo atliktas pacientų įvertinimas naudojant klausimynus ir

fizinius matavimus. Gauti rezultatai parodė, kad abi intervencijos statistiškai reikšmingai sumažino

pacientų negalią, pacientai abiejose grupėse geriau atliko testuojamus fizinius judesius (Lewis et al.,

2005).

A. Hauggaard ir A. Persson (2007) atliko sistematinę apžvalgą, norėdamos įvertinti stuburo

stabilizavimo poveikį, pacientams su juosmeninės stuburo dalies skausmu. Straipsniai buvo ieškomi

PubMed ir PEDro paieškos bazėse. Atrinkta 10 straipsnių. Rezultatai parodė, kad stuburo

stabilizavimo pratimai mažina negalią, skausmą, padidina multifidinių raumenų skerspjūvio plotą,

tačiau per mažai įrodymų, kad stabilizavimo pratimai pagerino gyvenimo kokybę (Hauggaard &

Persson, 2007).

Norėdami įvertinti stuburo stabilizavimo pratimų poveikį mažinant juosmeninės stuburo

dalies skausmą, B. Rackwitz su bendraautoriais (2006) atliko atsitiktinės atrankos sisteminę

apžvalgą. Straipsnių analizė parodė, kad stuburo stabilizavimo pratimai turi ilgalaikį poveikį

mažinant juosmeninės stuburo dalies skausmą (Rackwitz et al., 2006).

Reabilituojant kenčiančius apatinės nugaros dalies skausmus, rekomenduojama (Dudonienė,

2008):

• Stiprinti liemens raumenis, kad būtų apsaugota nugara. Gydomosiose programose

daugiau dėmesio tūrėtų būti skiriama nugaros raumenų ištvermei, o ne raumenų jėgai.

• Sulenkti kelius atliekant atsisėdimą, atsilenkimą. Sulenkus kelius sumažėja stuburo

pažeidimo rizika, nes daugiau apkraunami pilvo raumenys, o apatinei nugaros daliai tenka mažesnis

krūvis.

• Atsilenkimai gerina nugaros būklę. Atsilenkimai turi būti atliekami taisyklingai, nes

jų metu stiprėja pilvo raumenys, bet juosmeninei nugaros daliai tenka labai didelis spaudimas.

Atsilenkimų metu negalima per daug susilenkti.

• Keliant sunkius daiktus sulenkti kelius, bet ne nugarą. Tai ergonominis patarimas

žmonėms, kurių darbas yra susijęs su nugaros skausmo atsiradimo rizika.

Kineziterapijos taikymo efektyvumas priklauso nuo intensyvumo (intensyvios

kineziterapijos programos yra veiksmingesnės nei švelnios), priežiūros (priežiūros programos yra

veiksmingesnės nei nekontroliuojamos) ir paciento supratimo apie gydymo naudą (Maher, 2004).

1.5. Stuburo pažeidimų profilaktika Stuburo pažeidimų profilaktikai yra labai svarbi jo stabilizavimo programa. Stuburo

stabilumą (liemens stabilumą), lemia raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta veikla ir

23

pakankamas pajėgumas. Turi būti atliekami įvairių kūno padėčių pratimai – sėdint, stovint,

lenkiantis, keliant svorį, gulint, verčiantis. Dinaminiai stuburo stabilumo pratimai atliekami ant

nestabilių paviršių (pvz., plokštumų, kamuolių). Rekomenduojamas sėdėjimas ir spyruokliavimas

ant kamuolio po 30 minučių per dieną. Viršutinei kūno daliai balansuojant ant nestabilaus pagrindo

ugdomas gebėjimas išlaikyti gravitacijos centrą. Specifiniai nugaros raumenys, stabilizuojantys

stuburą, yra dauginis nugaros ir skersinis pilvo raumuo. Dauginis raumuo kontroliuoja slankstelių

judėjimą, skersinis pilvo raumuo yra svarbiausias iš pilvo preso raumenų. Stuburo stabilumo

programa sukurta ne tik stuburo skausmo profilaktikai, bet ir stuburą palaikančius raumenis

stiprinti. Pratimų technika pagrįsta propriorecepcijos ugdymu (Kriščiūnas ir kt., 2008).

Esant apatinės nugaros dalies skausmams rekomenduojama (Dudonienė, 2008):

• Reguliariai mankštintis stiprinant nugaros ir pilvo raumenis.

• Mažinti svorį, jei būtina, nes nutukę žmonės turi didesnę riziką nugaros skausmams

atsirasti.

• Vengti rūkymo, nes rūkymas didina degeneracinius stuburo pakitimus.

• Stengtis išlaikyti taisyklingą kūno padėti atliekant namų ruošos darbus.

• Perimant sunkius daiktus iš kitų asmenų ar keliant juos nuo žemės reikia laikyti kuo

arčiau kūno, vengti liemens pasukimų ar palenkimų.

• Vengti sėdėjimo, stovėjimo ar darbo vienoje ilgai trunkančioje padėtyje.

• Stengtis sumažinti emocinę įtampą, kuri sukelia raumenų įtampą.

24

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tiriamieji Tyrime dalyvavo 60 pacientų, kuriems diagnozuota juosmeninės stuburo dalies išvarža,

tačiau rezultatų analizei atrinkti 32 tiriamieji, kurie atitiko šiuos kriterijus:

• Juosmeninės stuburo dalies išvarža patvirtinta magnetinio branduolių rezonanso tyrimu;

• Amžius 45 – 59 metų;

• Išvaržos lokalizacija L5 – S1.

Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes. Vienai grupei buvo taikyta

kineziterapija vandenyje, kitai – kineziterapija salėje. Tiriamųjų amžiaus, ūgio, svorio ir kūno masės

rodikliai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų amžiaus, ūgio, svorio ir kūno masės rodikliai

Lytis Amžius (m) Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI

Kineziterapija

SALĖJE

Moterys (n=8) 51,8±3,7 164,6±3,8 81,6±12,1 30,0±3,4

Vyrai (n=8) 53,3±4,1 180,3±5,0 85,5±9,4 26,3±3,0

Bendrai (n=16) 52,5±3,9 172,4±9,1 83,6±10,6 28,2±3,6

Kineziterapija

VANDENYJE

Moterys (n=8) 49,8±4,0 164,6±8,5 73,0±12,7 26,9±3,9

Vyrai (n=8) 46,4±2,0 185,6±6,5 97,3±13,6 28,3±4,2

Bendrai (n=16) 48,1±3,5 175,1±13,1 85,1±17,9 27,6±4,0

Lyginant abiejų grupių tiriamuosius pagal amžių nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,05),

tačiau, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos suskirstymą, tiriamieji priklauso vienai amžiaus

grupei (vidutinis amžius) (Sadana et al., 2002). Lyginant pagal ūgį, svorį ir kūno masės indeksą

reikšmingas skirtumas tarp grupių nenustatytas (p>0,05).

Vertinant skirtingų grupių moterų amžių, ūgį, svorį ir kūno masės indeksą, reikšmingas

skirtumas nenustatytas (p>0,05).

Lyginant abiejų grupių vyrus pagal amžių, nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,05), tačiau

lyginant pagal ūgį, svorį ir kūno masės indeksą reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

2.2. Tyrimo metodai Atliekant tyrimą buvo taikomi šie tyrimo metodai:

1. Tiesios kojos kėlimo kampo vertinimas. Tiriamasis guli ant nugaros. Koja ištiesta

per kelio sąnarį, pėda su blauzda sudaro statų kampą per čiurnos sąnarį. Kineziterapeutas lėtai kelia

koją aukštyn, laikydamas ją visiškai ištiestą per kelio sąnarį (7 pav.). Sveikas žmogus gali pakelti

25

koją 90° be nemalonaus pojūčio ar esant nedideliam pakinklio sausgyslės tempimui. Kai disko

išvarža spaudžia nervų šakneles, tiesią koją pakelti galima nedaug, nes pradeda skaudėti nugarą ir

koją. Teigiamas požymis – skausmas keliant koją disko išvaržos pusėje (Magee, 2008).

7 pav. Tiesios kojos kėlimo testas

2. Juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumo vertinimas. Skausmo

intensyvumui vertinti galima naudoti vizualinių analogų skalę. Naudojant šią skalę, galima palyginti

skausmo stiprumą prieš procedūrą ir po jos, taip pat įvertinti ar skausmas sumažėjo po gydymo.

Lietuvoje patvirtinta skausmo intensyvumo vertinimo skalė pateikta 8 paveiksle (Knašienė, 2009). 

 

8 pav. Lietuvoje patvirtintos skausmo intensyvumo skalės (Knašienė, 2009)

3. Statinės pilvo raumenų ištvermės vertinimas. Pradinė padėtis – tiriamasis guli ant

nugaros, kojos sulenktos per klubo sąnarį 45°, per kelius – 90°, rankos sukryžiuotos už galvos.

Pacientui reikia išlaikyti padėtį kaip galima ilgiau.

Tiriamojo statinė pilvo raumenų ištvermė yra vertinama (Magee, 2008):

a. Norma/5 balai – kai rankos už kaklo, lenkiamasi tol, kol mentės pakyla nuo kušetės

(padėtis išlaikoma 20 – 30 sekundžių) (9 e) pav.).

26

b. Gerai/4 balai – kai rankos sukryžiuotos ant krūtinės, lenkiamasi tol, kol mentės

pakyla nuo kušetės (padėtis išlaikoma 15 – 20 sekundžių) (9 d) pav.).

c. Patenkinamai/3 balai – kai rankos tiesiamos, lenkiamasi tol, kol mentės pakyla nuo

kušetės (padėtis išlaikoma 10 – 15 sekundžių) (9 c) pav.).

d. Silpnai/2 balai – kai rankos tiesiai, lenkiamasi tol, kol menčių viršus pakyla nuo

kušetės (padėtis išlaikoma 1 – 10 sekundžių) (9 b) pav.).

e. Blogai/1 – kai rankos tiesiai, keliama tik galva (9 a) pav.).

a) b)  

b)  

c) d)  

 

e)

9 pav. Statinė pilvo raumenų ištvermė vertinama: a) blogai, b) silpnai, c) patenkinamai, d) gerai, e) norma

27

4. Statinės nugaros raumenų ištvermės vertinimas. Pradinė padėtis - tiriamasis guli

ant pilvo. Jis turi tiesti nugarą ir kelti nuo kušetės viršutinę kūno dalį kiek galėdamas aukščiau.

Galima testą pradėti, kai tiriamasis laiko rankas ištiestas prie šonų ir atsilenkiant siekia kojų link.

Testui sunkėjant rankos laikomos už galvos.

Nugaros tiesėjų vertinimas atliekamas taip (Magee, 2008):

a. Norma/5 balai – kai rankos sunertos už galvos, pakeliama galva ir krūtinė nuo

pagrindo (padėtis išlaikoma 20 – 30 sekundžių) (10 d) pav.).

b. Gerai/4 balai – kai rankos laikomos prie šonų, keliama galva ir krūtinė nuo pagrindo

(padėtis išlaikoma 15 – 20 sekundžių) (10 c) pav.).

c. Patenkinamai/3 balai – kai rankos laikomos prie šonų, pakeliamas krūtinkaulis nuo

pagrindo (padėtis išlaikoma 10 – 15 sekundžių) (10 b) pav.).

d. Silpnai/2 balai – kai rankos laikomos prie šonų, pakeliama galva nuo pagrindo

(padėtis išlaikoma 1 – 10 sekundžių) (10 a) pav.).

e. Blogai/1 – tik nežymus raumens susitraukimas, be jokio judesio.

a) b)  

c) d)

10 pav. Statinės nugaros raumenų ištvermės vertinimas: a) blogai, b) patenkinamai, c) gerai, d) norma

28

5. Negalios vertinimas Oswestry klausimynu. Šis klausimynas skirtas juosmeninės

stuburo dalies disfunkcijos sunkumui įvertinti pagal skausmo intensyvumą įvairiose gyvenimo

situacijose. Klausimynas sudarytas iš 10 klausimų, turinčių po 6 atsakymus (A - F). Kiekvienam

klausymui pacientas pasirenka tik po vieną, jam labiausiai tinkantį atsakymą.

Kiekviena atsakymo raidė vertinama balu: A – 0; B – 1; C – 2; D – 3; E – 4; F – 5. 0 balų –

aukščiausias funkcijos įvertinimas, 50 balų – žemiausias. Gauti balai paverčiami procentais

dauginant iš dviejų.

Negalios vertinimas Oswestry klausimynu (Fritz & Irrgan, 2001):

• 0 – 20 proc. – minimali disfunkcija;

• 20 – 40 proc. – vidutinė disfunkcija;

• 40 – 60 proc. – sunki disfunkcija;

• 60 – 80 proc. – negalia;

• 80 – 100 proc. – lovos rėžimas (arba simuliuojami simptomai).

6. Negalios vertinimas Roland-Morris klausimynu. Šis klausimynas skirtas įvertinti

juosmeninės stuburo dalies skausmo įtaką paciento funkcinei būklei. Klausimyną sudaro 24

klausimai apie kasdienę veiklą. Pacientas į klausimus atsako taip arba ne. Kuo daugiau teigiamų

atsakymų surenka, tuo paciento funkcinė būklė prastesnė (Roland & Morris, 1983).

2.3. Tyrimo organizavimas Tyrimas buvo atliktas VŠĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, fizinės medicinos ir reabilitacijos

centre nuo 2011-02-10 iki 2011-06-03.

Pacientai, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, atlikto 7 individualias procedūras.

Kineziterapijos vandenyje trukmė – 30 minučių. Per pirmąsias 20 minučių pacientas atlikdavo

pratimus, skirtus stiprinti ir atpalaiduoti raumenis, tempimo pratimus, o po to 10 minučių ramiai

kabėdavo (atrama po pažastimis).

Pacientai, kuriems taikyta individuali kineziterapija salėje, atliko 7 procedūras, kurių trukmė

– 30 minučių. Procedūros metu pacientui buvo taikomi stuburo stabilizavimo ir tempimo pratimai.

Tyrimo organizavimo schema pateikiama 11 paveiksle.

29

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tyrimo duomenys buvo apdoroti naudojant matematinės statistikos metodus ir pateikti

grafikuose. Naudojant kompiuterinę programą Microsoft Office Excel 2007, buvo skaičiuojami

rodiklių aritmetiniai vidurkiai , standartinis nuokrypis (σ). Kokybinių požymių dažnumas buvo

išreiškiamas procentais, jų statistinis ryšys įvertintas χ2 (chi) kriterijumi. Statistinė hipotezė apie

lyginamųjų grupių vidurkių lygybę buvo tikrinta pagal Stjudento t kriterijų prieš tai palyginus

grupių dispersijas pagal Fisherio F kriterijų. Reikšmingumo lygmuo α, tikrinant statistines

hipotezes, pasirinktas 0,05. Duomenų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.

n=32

JUOSMENINĖ STUBURO IŠVARŽA (n=60)

Atmestin=28

KINEZITERAPIJA

VANDENYJE (n=16)

KINEZITERAPIJA

SALĖJE (n=16)

7 procedūros po 30 min. 7 procedūros po 30 min.

Atrankos kriterijai: - Amžius 45 – 59 metų - Išvaržos lokalizacija L5 – S1 - Diagnozė patvirtinta MBR

I VERTINIMAS - Skausmas. - Negalios indeksas (Oswestry skalė). - Tiesios kojos pakėlimo kapas (Tiesios kojos kėlimo testas). - Statinė pilvo ir nugaros raumenų ištvermė. - Funkcinė būklė (Roland Morris).

II VERTINIMAS - Skausmas. - Negalios indeksas (Oswestry skalė). - Tiesios kojos pakėlimo kapas (Tiesios kojos kėlimo testas). - Statinė pilvo ir nugaros raumenų ištvermė. - Funkcinė būklė (Roland Morris).

REZULTATŲ ANALIZĖ

( )X

30

3. TYRIMO REZULTATAI Tiesios kojos kėlimo kampas. Išanalizavus tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija

vandenyje, tiesios kojos kėlimo kampo duomenis, nustatyta, kad prieš kineziterapiją tiesios kojos

kėlimo kampo vidurkis buvo 40,1±7,3 laipsnio, o po kineziterapijos reikšmingai padidėjo (p<0,05)

iki 56,1±13,0 laipsnių (12 pav.).

Pacientų, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, tiesios kojos kėlimo kampo vidurkis

prieš kineziterapiją buvo 44,1±15,7 laipsnio, po kineziterapijos reikšmingai padidėjo (p<0,05) iki

59,4±13,3 laipsnio (12 pav.).

12 pav. Tiesios kojos pakėlimo kampas prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT),

* - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Analizuojant tyrimo duomenis (2 lentelė) nustatyta, kad moterų tiesios kojos kėlimo kampas

prieš kineziterapiją vandenyje buvo 39,1±8,1 laipsnio, o po kineziterapijos reikšmingai padidėjo

(p<0,001) iki 50,9±10,7 laipsnio.

Taikant kineziterapiją salėje moterų tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo

(p<0,001) nuo 51,1±18,7 laipsnio iki 65,6±15,2 laipsnio (2 lentelė).

Įvertinus vyrų duomenis (2 lentelė), nustatyta, kad tiek po kineziterapijos procedūrų salėje,

tiek po kineziterapijos procedūrų vandenyje, tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo

(p<0,001) abiejose grupėse: salėje nuo 37,0±8,1 laipsnio iki 53,1±7,5 laipsnio, vandenyje nuo

41,1±6,7 laipsnio iki 61,4±13,6 laipsnio.

31

2 lentelė. Tiriamųjų vyrų ir moterų tiesios kojos kėlimo kampas laipsniais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT P reikšmė tarp

prieš ir po KT Prieš KT Po KT

P reikšmė tarp

prieš ir po KT

KT vandenyje 39,1±8,1 50,9±10,7 0,001 41,1±6,7 61,4±13,6 0,001

KT salėje 51,1±18,7 65,6±15,2 0,001 37,0±8,1 53,1±7,5 0,001

P reikšmė

tarp grupių 0,12 0,04

0,29 0,16

Išanalizavus tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampo pokytį (13 pav.), nustatyta, kad taikant

kineziterapiją salėje, moterų tiesios kojos kėlimo kampo pokytis buvo 14,5±5,9 laipsnio, o vyrų -

16,1±5,8 laipsnio ir tarp lyčių reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

Vertinant tiesios kojos kėlimo pokytį lyties aspektu, taikant kineziterapiją vandenyje (13

pav.), nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,05). Moterų tiesios kojos kėlimo kampo pokytis buvo

11,8±3,8 laipsnio, o vyrų 20,3±9,9 laipsnio.

13 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų tiesios kojos kėlimo kampo pokytis skirtingose grupėse

Juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumas. Nustatyta, kad prieš kineziterapiją

vandenyje tiriamųjų nugaros skausmas buvo 5,9±1,8 balo, o salėje – 4,8±1,8 balo (14 pav.).

Po kineziterapijos, pacientų juosmeninės nugaros dalies skausmas patikimai sumažėjo

(p<0,05) abiejose grupėse: salėje iki 2,6±1,4 balo, vandenyje – 3,6±1,5 balo (14 pav.).

32

14 pav. Juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumas prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos

(Po KT), * - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Vertinant tiriamųjų moterų nugaros skausmo intensyvumą po kineziterapijos procedūrų

nustatyta, kad jis reikšmingai sumažėjo (p<0,001) nuo 5,8±1,3 balo iki 3,1±1,4 balo atliekant

pratimus salėje ir nuo 6,8±1,8 balo iki 4,1±1,6 balo vandenyje (3 lentelė).

Po kineziterapijos procedūrų, nugaros skausmo intensyvumas vyrams reikšmingai sumažėjo

(p<0,001) tiek atliekant pratimus salėje (nuo 3,8±1,5 balo iki 2,1±0,8 balo), tiek vandenyje (nuo

5,0±1,6 balo iki 3,1±1,6 balo) (3 lentelė).

3 lentelė.Tiriamųjų vyrų ir moterų nugaros skausmo intensyvumas balais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

KT vandenyje 6,8±1,8 4,1±1,6 0,001 5,0±1,6 3,1±1,6 0,001

KT salėje 5,8±1,3 3,1±1,4 0,001 3,8±1,5 2,1±0,8 0,001

P reikšmė tarp

grupių 0,25 0,23

0,10 0,10

33

Analizuojant skausmo pokytį taikant kineziterapiją salėje (15 pav.), reikšmingas skirtumas

tarp moterų (2,6±1,2 balo) ir vyrų (1,6±1,2 balo) skausmo pokyčio nenustatytas (p>0,05).

Taikant kineziterapiją vandenyje, moterų skausmo pokytis buvo 2,6±0,7 balo, o vyrų

1,9±0,6 balo ir tarp lyčių skausmo pokytis reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (15 pav.).

15 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų skausmo pokytis skirtingose grupėse

Įvertinus visų tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, procentinį

pasiskirstymą pagal juosmeninės stuburo dalies skausmą, nustatyta, kad prieš kineziterapiją 6 proc.

tiriamųjų jautė silpną skausmą ir net 6 proc. tiriamųjų savo skausmą apibūdino kaip nepakeliamą

(16 pav.).

Po kineziterapijos vandenyje, tiriamųjų jaučiamas juosmeninės stuburo dalies skausmas

reikšmingai sumažėjo (p<0,05), nes 50 proc. pacientų jautė silpną skausmą (1-3 balai), o 12 proc. –

stiprų skausmą (6-8 balai) (16 pav.).

Analizuojant juosmeninės stuburo dalies skausmą tiriamiesiems prieš kineziterapijos salėje

taikymą, nustatyta, kad 31 proc. tiriamųjų jautė silpną skausmą, o 44 proc. – stiprų skausmą (16

pav.).

Po kineziterapijos salėje, tiriamųjų jaučiamas juosmeninės stuburo dalies skausmas

reikšmingai sumažėjo (p<0,05), nes 6 proc. pacientų visai nebejautė skausmo ir net 69 proc. – jautė

silpną skausmą. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas prieš ir po kineziterapijos pagal chi kvadratą

reikšmingai pasikeitė (p<0,05) (16 pav.).

34

16 pav. Procentinis abiejų grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal skausmo intensyvumą prieš (Prieš

KT) ir po kineziterapijos (Po KT) * - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Statinė pilvo raumenų ištvermė. Nustatyta, kad po kineziterapijos taikymo statinė pilvo

raumenų ištvermė patikimai padidėjo (p<0,05) nuo 2,8±0,8 balo iki 3,4±0,6 balo taikant

kineziterapija salėje, o taikant kineziterapiją vandenyje patikimai padidėjo (p<0,05) nuo 2,7±0,7

balo iki 3,4±0,62 balo (17 pav.).

35

17 pav. Pilvo raumenų statinė ištvermė prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05,

lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Moterų pilvo raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,001) nuo 2,1±0,4 balo iki

2,9±0,4 balo taikant kineziterapiją vandenyje (4 lentelė).

Taikant kineziterapiją salėje (4 lentelė), moterų pilvo raumenų statinė ištvermė padidėjo nuo

2,9±0,6 balo iki 3,1±0,4 balo, tačiau reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

Įvertinus vyrų statinę pilvo raumenų ištvermę (4 lentelė) nustatyta, kad po kineziterapijos

vandenyje, vyrų ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,05) nuo 3,3±0,5 balo iki 3,9±0,4 balo, o taikant

kineziterapiją salėje, reikšmingai padidėjo (p<0,001) nuo 2,6±0,9 balo iki 3,6±0,7 balo.

4 lentelė. Tiriamųjų vyrų ir moterų pilvo raumenų statinė ištvermė balais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš

ir po KT

Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

KT vandenyje 2,1±0,4 2,9±0,4 0,001 3,3±0,5 3,9±0,4 0,01

KT salėje 2,9±0,6 3,1±0,4 0,17 2,6±0,9 3,6±0,7 0,001

P reikšmė tarp

grupių 0,01 0,18

0,11 0,41

36

Pilvo raumenų ištvermės pokytis (18 pav.), taikant kineziterapiją salėje, reikšmingai skyrėsi

(p<0,05) vertinant lyties aspektu (moterų 0,3 balo; vyrų 1,0 balo), tačiau taikant kineziterapiją

vandenyje, reikšmingas skirtumas tarp vyrų (0,6 balo) ir moterų (0,8 balo) pilvo raumenų ištvermės

pokyčio nenustatytas (p>0,05).

18 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų pilvo raumenų statinės ištvermės pokytis skirtingose grupėse

Išanalizavus visų tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, statinę pilvo

raumenų ištvermę, nustatyta (19 pav.), kad prieš kineziterapiją 12 proc. tiriamųjų pilvo raumenų

ištvermė buvo vertinama gerai (4 balai), tačiau 44 proc. – silpnai (2 balai).

Po kineziterapijos vandenyje (19 pav.), 44 proc. tiriamųjų pilvo raumenų statinė ištvermė

buvo vertinama gerai ir tik 6 proc. – silpnai.

Įvertinus visų tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, pilvo raumenų ištvermę

nustatyta (19 pav.), kad prieš kineziterapiją 19 proc. tiriamųjų pilvo raumenų statinė ištvermė buvo

vertinama gerai, o 44 proc. – silpnai.

Po kineziterapijos salėje (19 pav.), 6 proc. tiriamųjų pilvo raumenų statinė ištvermė buvo

vertinama kaip norma, 69 proc – patenkinamai. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas prieš ir po

kineziterapijos pagal chi kvadratą reikšmingai pasikeitė (p<0,05).

37

  19 pav. Procentinis abiejų grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal pilvo raumenų statinę ištvermę

prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Statinė nugaros raumenų ištvermė. Išanalizavus visų tiriamųjų statinę nugaros raumenų

ištvermę, nustatyta, kad prieš kineziterapiją vandenyje, statinė nugaros raumenų išvermė buvo

2,6±0,8 balo, o prieš kineziterapiją salėje 2,6±0,9 balo (20 pav.).

Vertinant tiriamųjų statinę nugaros raumenų ištvermę po kineziterapijos taikymo, nustatyta,

kad tiek po kineziterapijos vandenyje (3,6±0,7 balo), tiek po kineziterapijos salėje (3,3±0,8 balo),

nugaros raumenų ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,05) (20 pav.).

38

20 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermė prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT),

* - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Moterų nugaros raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,05) tiek atliekant

pratimus salėje (nuo 2,4±0,7 balo iki 3,0±0,5 balo), tiek vandenyje (nuo 2,0±0,5 balo iki 3,0±0,5

balo) (5 lentelė).

Vyrų nugaros raumenų statinė ištvermė prieš kineziterapiją salėje buvo 2,9±1,0 balo, o prieš

kineziterapiją vandenyje – 3,1±0,6 balo. Po kineziterapijos (5 lentelė), abiejų grupių vyrų nugaros

raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,05), vandenyje iki 4,1±0,4 balo, salėje iki

3,5±0,9 balo.

5 lentelė. Tiriamųjų vyrų ir moterų nugaros raumenų statinė ištvermė balais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT

P reikšmė tarp

prieš ir po KT Prieš KT Po KT P reikšmė

KT vandenyje 2,0±0,5 3,0±0,5 0,001 3,1±0,6 4,1±0,4 0,001

KT salėje 2,4±0,7 3,0±0,5 0,01 2,9±1,0 3,5±0,9 0,04

P reikšmė tarp

grupių 0,27 1,0

0,56 0,11

39

Moterų nugaros raumenų ištvermės pokytis (21 pav.) taikant kineziterapiją salėje buvo

0,6±0,5 balo, vyrų – 0,6±0,7 balo. Taikant kineziterapiją vandenyje, tiek vyrų, tiek moterų nugaros

raumenų ištvermės pokytis buvo 1,0±0,5 balo.

21 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų nugaros raumenų statinės ištvermės pokytis skirtingose grupėse

Išanalizavus visų tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, statinę nugaros

raumenų ištvermę, nustatyta (22 pav.), kad prieš kineziterapiją 12 proc. tiriamųjų nugaros raumenų

ištvermė buvo vertinama gerai (4 balai) ir 6 proc. - blogai.

Po kineziterapijos vandenyje (22 pav.), 6 proc. tiriamųjų nugaros raumenų statinė ištvermė

buvo vertinama kaip norma, ir tik 6 proc. – silpnai.

Vertinant visų tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, nugaros raumenų

ištvermę nustatyta (22 pav.), kad prieš kineziterapiją net 44 proc. tiriamųjų nugaros raumenų

ištvermė buvo vertinama silpnai ir 6 proc. – blogai.

Po kineziterapijos salėje, 6 proc. tiriamųjų nugaros raumenų statinė ištvermė buvo vertinama

kaip norma, 25 proc. – gerai. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas prieš ir po kineziterapijos pagal

chi kvadratą reikšmingai pasikeitė (p<0,05) (22 pav.).

40

22 pav. Procentinis abiejų grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal nugaros raumenų statinę ištvermę

prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po

(Po KT) kineziterapijos

Negalios vertinimas. Įvertinus visų tiriamųjų negalios indeksą, pagal Oswestry negalios

vertinimo klausimyną (23 pav.), nustatyta, kad po kineziterapijos vandenyje negalios indeksas

patikimai sumažėjo (p<0,05) nuo 41,7±10,5 proc. iki 30,9±10,6 proc.

Po kineziterapijos salėje negalios indeksas taip pat patikimai sumažėjo (p<0,05) nuo

44,1±10,2 proc. iki 32,5±8,2 proc.

41

23 pav. Tyriamųjų negalios indeksas prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05,

lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Taikant kineziterapiją (6 lentelė), moterų negalios indeksas reikšmingai sumažėjo (p<0,001)

vandenyje nuo 46,4±12,3 proc. iki 37,1±9,4 proc., o salėje nuo 50,4±4,7 proc. iki 36,8±7,4 proc.

Įvertinus tiriamųjų vyrų negalios indeksą po kineziterapijos procedūrų (6 lentelė) nustatyta,

kad jis reikšmingai sumažėjo (p<0,001) tiek atliekant pratimus salėje (nuo 37,8±10,6 proc. iki

28,3±6,8 proc.), tiek vandenyje (nuo 37,0±5,9 proc. iki 24,8±8,2 proc.).

6 lentelė. Tiriamųjų vyrų ir moterų negalios indeksas procentais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

KT vandenyje 46,4±12,3 37,1±9,4 0,001 37,0±5,9 24,8±8,2 0,001

KT salėje 50,4±4,7 36,8±7,4 0,001 37,8±10,6 28,3±6,8 0,001

P reikšmė tarp

grupių 0,41 0,9

0,86 0,36

Moterų negalios indekso pokytis (24 pav.), taikant kineziterapiją salėje buvo 13,6±6,0 proc.,

vyrų – 9,5±5,4 proc. Taikant kineziterapiją vandenyje, moterų negalios indekso pokytis buvo

42

9,3±3,6 proc., vyrų – 12,3±5,4 proc. Tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje

tarp vyrų ir moterų negalios indekso pokyčio reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

24 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų negalios indekso pokytis skirtingose grupėse

Analizuojant tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, procentinį

pasiskirstymą pagal disfunkciją (25 pav.), nustatyta kad prieš kineziterapiją 50 proc. tiriamųjų buvo

nustatyta vidutinė disfunkcija ir 50 proc. – sunki disfunkcija.

Po kineziterapijos vandenyje (25 pav.), 25 proc. tiriamųjų buvo nustatyta minimali

disfunkcija, 63 proc. – vidutinė ir 12 proc. – sunki disfunkcija.

Vertinant visų tiriamųjų disfunkciją, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, nustatyta (25

pav.), kad prieš kineziterapiją net 62 proc. tiriamųjų nustatyta sunki disfunkcija.

Po kineziterapijos salėje, 13 proc. tiriamųjų disfunkcija buvo minimali, 81 proc. – vidutinė.

Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas prieš ir po kineziterapijos pagal chi kvadratą reikšmingai

pasikeitė (p<0,05) (25 pav.).

43

25 pav. Procentinis abiejų grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal disfunkciją prieš (Prieš KT) ir po

kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05, lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Analizuojant tiriamųjų, kuriems buvo taikyta kineziterapija vandenyje, funkcinę būklę,

taikant Roland Morris klausimyną, nustatyta, kad prieš kineziterapiją funkcinė būklė buvo 14,1±3,8

balo, o po kineziterapijos – 8,9±3,2 balo (26 pav.).

Pacientų, kuriems buvo taikyta kineziterapija salėje, funkcinė būklė prieš kineziterapija

buvo 15,0±2,7 balo, po kineziterapijos - 9,3±2,9 balo (26 pav.).

44

26 pav. Tiriamųjų funkcinė būklė prieš (Prieš KT) ir po kineziterapijos (Po KT), * - p<0,05,

lyginant rodiklius prieš (Prieš KT) ir po (Po KT) kineziterapijos

Moterų funkcinė būklė (7 lentelė), taikant kineziterapiją, reikšmingai pagerėjo (p<0,001)

abiejose grupėse: nuo 15,8±2,1 balo iki 9,8±2,9 balo taikant kineziterapiją salėje, o taikant

kineziterapiją vandenyje nuo 15,8±3,1 balo iki 10,6±2,4 balo.

7 lentelė. Tiriamųjų vyrų ir moterų funkcinė būklė balais prieš ir po kineziterapijos

Tiriamieji Moterys Vyrai

Grupės Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

Prieš KT Po KT

P reikšmė

tarp prieš ir

po KT

KT vandenyje 15,8±3,1 10,6±2,4 0,001 12,4±3,9 7,3±3,1 0,001

KT salėje 15,8±2,1 9,8±2,9 0,001 14,3±3,1 8,9±3,1 0,001

P reikšmė tarp

grupių 1,0 0,52

0,30 0,31

Įvertinus tiriamųjų vyrų funkcinę būklę po kineziterapijos procedūrų nustatyta, kad ji

reikšmingai pagerėjo (p<0,001) tiek atliekant pratimus salėje (nuo 14,3±3,1 balo iki 8,9±3,1), tiek

vandenyje (nuo 12,4±3,9 balo iki 7,3±3,1 balo) (7 lentelė).

45

Vyrų funkcinės būklės pokytis (27 pav.), taikant kineziterapiją salėje, buvo 5,4±1,2 balo,

moterų – 6,0±1,7 balo. Po kineziterapijos vandenyje, vyrų funkcinės būklės pokytis buvo 5,1±3,9

balo, moterų – 5,1±1,6 balo.

27 pav. Tiriamųjų vyrų ir moterų funkcinės būklės pokytis skirtingose grupėse

46

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS Šis tyrimas buvo atliktas siekiant įvertinti ar kineziterapija vandenyje yra veiksmingesnė už

kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

Tyrimui buvo pasirinkti pacientai, kurių išvaržos lokalizacija buvo L5–S1 segmente.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad apie 95 proc. tarpslankstelinių diskų išvaržų nustatoma L4–

L5 ir L5–S1 segmentuose (Špakauskas ir kt., 2002; Boleaga-Duran & Fiesco-Gomez, 2006; Cheung

et al., 2009; Vijaya, 2012).

K. Cheung su bendraautoriais (2009) ištyrė 1043 tyrime savanoriškai dalyvavusius asmenis

ir nustatė, kad iki 30 metų amžiaus disko išvarža buvo diagnozuota 40 proc. tyrime dalyvavusių

asmenų, o juosmeninės stuburo dalies išvaržos didžiausias paplitimas nustatomas asmenims nuo 50

iki 55 metų amžiaus. Mūsų tyrime jauniausias pacientas buvo 45 metų amžiaus.

D. Sacic ir E. Sacic (2010) ištyrė 626 pacientus, kuriems kompiuterine tomografija ar

magnetiniu rezonansu patvirtinta L5–S1 segmento išvarža ir nustatė, kad 8 proc. tiriamųjų buvo nuo

20 iki 29 metų; 20 proc. – nuo 30 iki 39; 40 proc. – nuo 40 iki 49 ir 32 proc. – nuo 50 iki 60 metų

(Sacic & Sacic, 2010). Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad grupės, kuriai buvo taikyta kineziterapija

salėje amžiaus vidurkis buvo 52,5±3,9 metų, o kineziterapijos vandenyje – 48,1±3,5 metų. Lyginant

abiejų grupių tiriamuosius pagal amžių nustatytas reikšmingas skirtumas (p<0,05), tačiau, pagal

Pasaulinės sveikatos organizacijos suskirstymą, tiriamieji priklauso vienai amžiaus grupei (vidutinis

amžius) (Sadana et al., 2002).

Siekiant diagnozuoti juosmeninės stuburo dalies išvaržą, atliekamas tiesios kojos kėlimo

testas. Jei skausmas, keliant koją, atsiranda nuo 30 iki 70 laipsnių, testas yra teigiamas (Majlesi et

al., 2008; Walsh & Hall, 2009; Jacobs et al., 2011). Išanalizavę tyrimo rezultatus nustatėme, kad

tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo (p<0,05) abiejose grupėse, tačiau tarp skirtingų

kineziterapijos metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05). Vieno tyrimo metu, taikant

tris savaites trunkantį konservatyvų gydymą (karščio paketai, ultragarsas, izomeriniai apatinės

nugaros dalies ir šlaunies nugarinio paviršiaus raumenų tempimo pratimai) devyniolikos metų

pacientui, tiesios kojos kėlimo kampas padidėjo nuo 30 iki 55 laipsnių (Ozcakar et al., 2003).

Analizuojant duomenis lyties aspektu, tiek vyrų, tiek moterų, tiesios kojos kėlimo kampas

reikšmingai padidėjo (p<0,001) taikant abi kineziterapijos metodikas.

Lyginant moterų tiesios kojos kėlimo kampo rodiklius prieš kineziterapiją, reikšmingas

skirtumas tarp skirtingų kineziterapijos metodikų nenustatytas (p>0,05). Po kineziterapijos, moterų,

kurioms buvo taikyta kineziterapija salėje, tiesios kojos kėlimo kampas buvo statistiškai

reikšmingai didesnis (p<0,05) lyginant su moterimis, kurioms taikyta kineziterapija vandenyje, o

vyrų tiesios kojos kėlimo kampas taikant skirtingas kineziterapijos metodikas, tiek prieš

kineziterapiją, tiek po jos reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

47

Analizuojant tiesios kojos kėlimo kampo pokytį, vyrų tiesios kojos kėlimo kampo pokytis

buvo statistiškai reikšmingai didesnis (p<0,05), lyginant su moterų, taikant kineziterapiją

vandenyje.

Skausmas yra subjektyvus rodiklis, tačiau jo sumažėjimas yra vienas pagrindinių požymių

rodančių kineziterapijos veiksmingumą. Mokslininkai, kurie analizavo stuburo stabilizavimo

pratimų poveikį, nustatė, kad jie yra veiksmingi mažinant tiriamųjų nugaros skausmą (Peng et al.,

2009; Mannion et al., 2012). H. Gunsoo ir bendraautorių (2011) tyrimo rezultatai parodė, kad

kineziterapija vandenyje reikšmingai sumažino juosmeninės stuburo dalies skausmą. H. Kamioka su

bendraautoriais (2010) atliko sisteminę apžvalgą ir nustatė, kad kineziterapija vandenyje ir

kineziterapija salėje reikšmingai sumažina skausmo intensyvumą, tačiau reikšmingas skirtumas tarp

kineziterapijos metodikų nenustatytas (Kamioka et al., 2010). Mūsų tyrimas taip pat parodė, kad

tiek kineziterapija vandenyje, tiek kineziterapija salėje reikšmingai sumažina (p<0,05) juosmeninės

stuburo dalies skausmą ir tarp skirtingų kineziterapijos metodų reikšmingas skirtumas nenustatytas

(p>0,05), nes skausmas reikšmingai sumažėjo (p<0,001) tiek vyrams, tiek moterims, po

kineziterapijos salėje ir vandenyje taikymo.

Moterų skausmo pokytis taikant kineziterapiją vandenyje buvo statistiškai reikšmingai

didesnis (p<0,05) lyginant su vyrų skausmo pokyčiu. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas, pagal

skausmo intensyvumą, prieš ir po kineziterapijos reikšmingai pasikeitė (p<0,05), tiek po

kineziterapijos vandenyje, tiek po kineziterapijos salėje, skausmas reikšmingai sumažėjo.

Liemens raumenys stabilizuoja stuburą, padėdami užkirsti kelią juosmeninės nugaros dalies

skausmui (Babur et al., 2011). Mūsų tyrimas parodė, kad pilvo ir nugaros raumenų statinė ištvermė

reikšmingai pagerėjo tiek po kineziterapijos vandenyje, tiek po kineziterapijos salėje (p<0,05),

tačiau tarp skirtingų kineziterapijos metodų, reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05). Tyrimais

nustatyta, kad sveikiems suaugusiems žmonėms atliekant stuburo stabilizavimo pratimus vandenyje

ir salėje, liemens raumenų aktyvumo lygis yra didesnis salėje (Bressel et al., 2011). Y. Kim su

bendraautoriais (2010) atliko tyrimą ir nustatė, kad vandenyje atliekami lokomociniai pratimai yra

naudingi norint palaipsniui sustiprinti liemens raumenis, pacientams po juosmeninės stuburo dalies

distektomijos operacijos (Kim et al., 2010).

Moterų pilvo raumenų statinė ištvermė taikant kineziterapiją vandenyje reikšmingai

pagerėjo (p<0,05), tačiau po kineziterapijos salėje reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

Vyrų pilvo raumenų statinė ištvermė reikšmingai pagerėjo (p<0,05) taikant abi

kineziterapijos metodikas ir tarp kineziterapijos metodikų, prieš ir po kineziterapijos, reikšmingas

skirtumas nenustatytas (p>0,05). Taikant kineziterapiją salėje, vyrų statinės pilvo raumenų

ištvermės pokytis buvo statistiškai reikšmingai didesnis (p<0,05), lyginant su moterų pilvo raumenų

ištverme.

48

Moterų ir vyrų nugaros raumenų ištvermė reikšmingai padidėjo (p<0,05), tiek po

kineziterapijos vandenyje, tiek salėje ir tarp kineziterapijos metodikų reikšmingas skirtumas

nenustatytas. Procentinis abiejų grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal pilvo ir nugaros raumenų

statinę ištvermę prieš ir po kineziterapijos reikšmingai pasikeitė (p<0,05), pilvo ir nugaros raumenų

ištvermė reikšmingai padidėjo po kineziterapijos.

Oswestry negalios klausimyno analizė parodė, kad esant juosmeninės stuburo dalies

skausmui pacientai vengia fizinio aktyvumo reikalaujančių kasdieninių darbų, juos vargina ėjimas,

ilgas stovėjimas ir sėdėjimas, taip pat ilgiau nei 6 valandas trunkantis miegas. Mūsų tiriamiesiems,

Oswestry negalios indeksas reikšmingai sumažėjo (p<0,05) abiejose grupėse, nuo sunkios iki

vidutinės disfunkcijos ir tarp kineziterapijos metodų reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

B. Waller ir bendraautorių (2009) sistematinė apžvalga parodė, kad kineziterapija vandenyje

reikšmingai sumažina negalios indeksą, lyginant su grupe, kuriai netaikytas joks gydymas. Taip pat

šioje apžvalgoje buvo lyginama kineziterapija salėje su kineziterapija vandenyje ir nustatyta, kad

abi kineziterapijos metodikos reikšmingai sumažino negalios indeksą.

U. Dundar su bendraautoriais (2009) atliko tyrimą, kuris parodė, kad abi kineziterapijos

metodikos reikšmingai sumažino negalią, tačiau kineziterapija vandenyje yra efektyvesnė lyginant

su kineziterapija salėje.

Kitas tyrimas parodė, kad ištyrus pacientus, kuriems nustatyta juosmeninės stuburo dalies

išvarža ir kurie buvo gydomi konservatyviai, Oswestry negalios indeksas sumažėjo nuo 58 iki 15

proc. (Benson et al., 2010).

A. Gagne ir S. Hasson (2010) atliko 49 metų amžiaus moters, kuriai magnetinio rezonanso

tyrimu diagnozuota L5-S1 segmento išvarža, atvejo analizę. Pacientei per 5 savaites buvo paskirta

14 kineziterapijos procedūrų. Gauti rezultatai parodė, kad Oswestry negalios indeksas sumažėjo nuo

36 proc. iki 0 proc. (Gagne & Hasson, 2010).

Mūsų tyrime, vertinant negalios indeksą po kineziterapijos taikymo, nustatyta, kad tiek vyrų

tiek moterų negalia reikšmingai sumažėjo (p<0,001) abiejose grupėse, tačiau tarp skirtingų

kineziterapijos metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) nei prieš, nei po

kineziterapijos taikymo. Procentinis abiejų grupių respondentų pasiskirstymas pagal disfunkciją

prieš ir po kineziterapijos reikšmingai pasikeitė (p<0,05), po kineziterapijos disfunkcija reikšmingai

sumažėjo.

Roland Morris klausimynas dažniausiai yra naudojamas norint įvertinti negalią, susijusią su

juosmeninės nugaros dalies skausmu (Demoulin et al., 2010). Taikydami Roland Morris

klausimyną, nustatėme, kad abi kineziterapijos metodikos reikšmingai pagerino (p<0,05) pacientų

funkcinę būklę ir tarp grupių reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05). Mokslininkai atliko

tyrimą ir taikydami Roland Morris klausimyną nustatė, kad stuburo stabilizavimo pratimai

49

reikšmingai pagerino pacientų, su lėtiniu juosmeninės nugaros dalies skausmu, funkcinę būklę

(Mainnion et al., 2012). Mūsų tyrime, moterų ir vyrų funkcinė būklė, vertinta Roland Morris

klausimynu reikšmingai pagerėjo (p<0,001) tiek taikant kineziterapiją vandenyje, tiek salėje ir tarp

skirtingų kineziterapijos metodikų prieš ir po kineziterapijos taikymo reikšmingas skirtumas

nenustatytas (p>0,05).

Prieš atlikdami tyrimą tikėjomės, kad kineziterapijos vandenyje procedūros turėtų būti

veiksmingesnės lyginant su kineziterapija salėje, konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies

išvaržas, tačiau hipotezė pasitvirtino tik iš dalies, nes tik moterų pilvo raumenų ištvermė statistiškai

reikšmingai pagerėjo taikant kineziterapiją vandenyje, o taikant kineziterapiją salėje, reikšmingas

skirtumas nenustatytas.

Mūsų tyrimas parodė, kad abi kineziterapijos metodikos statistiškai reikšmingai pagerino

pacientų gyvenimo kokybę (p<0,05), tačiau reikšmingo skirtumo tarp kineziterapijos vandenyje ir

kineziterapijos salėje nenustatėme (p>0,05). Tyrėjai teigia, kad pacientai, kuriems skauda

juosmeninę stuburo dalį turėtų pradėti pratimus daryti vandenyje, nes vandenyje mažiau

apkraunamas stuburas, jiems lengviau pratimus atlikti, o norėdami palaipsniui didinti liemens

raumenų aktyvumo lygį, pratimus vėliau galėtų atlikti salėje (Bressel et al., 2011).

Norint įrodyti kineziterapijos vandenyje ir salėje poveikį pacientams po juosmeninės stuburo

dalies išvaržos, tyrimą reikėtų pratęsti su didesne tiriamųjų imtimi, prailginant pratimų programos

taikymo laiką.

50

IŠVADOS

1. Tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo, o skausmas reikšmingai

sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų

metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas.

2. Tiriamųjų pilvo ir nugaros raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo tiek taikant

kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas

skirtumas nenustatytas.

3. Tiriamųjų negalios lygis reikšmingai sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek

kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas.

4. Kineziterapija vandenyje nebuvo veiksmingesnė už kineziterapiją salėje konservatyviai

gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas.

 

51

LITERATŪRA

1. Alper, S. (2011). Lumbar disk herniation. Turkiye Klinikleri Journal of Medical Sciences, 4

(1), 32 – 43.

2. Awad, J., Moskovich, R. (2006). Lumbar disc herniation: surgical versus nonsurgical

treatment. Clinical Orthopaedics & Related Research, 443 (2), 183 – 197.

3. Babur, M. N., Ahmed, D., Rashid, F. (2011). Comparing the effectiveness of lumbar

stabilization exercises with general spinal exercises in patients with postero-lateral disc

herniation. Rewal Medical Journal, 36 (4), 259 – 261.

4. Bakhtiary, A. H., Safavi-Farokhi, Z., Rezasoltani, A. (2005). Lumbar stabilizing exercises

improve activities of daily living in patients with lumbar disc herniation. Juornal of Back and

Musculoskeletal Rehabilitation, 18, 55 – 60.

5. Becker, B. E. (2009). Aquatic therapy: scientific foundations and clinical rehabilitation

applications. PM&R: the journal of injury, function, and rehabilitation, 1 (9), 859 – 931.

6. Benson R., Tavares, S., Robertson, S., Sharp, R., Marshall, R. (2010). Conservatively treated

massive prolapse discs: a 7-year follow-up. Annals of the Royal College of Surgeons of

England, 92 (2), 147 – 153.

7. Boleaga-Duran, B., Fiesco-Gomez, L. E. (2006). Degenerative disease of the lumbar spine.

Clinical and magnetic resonance imagine correlation. Cirugia y cirujanos, 74 (2),101 – 106.

8. Bressel, E., Dolny, D. G., Gibbons, M. (2011). Trunk muscle activity during exercises

performed on land and in water. Medicine and science in sports and exercise, 43 (10), 1927 –

1932.

9. Burnei, G., Gavriliu, S., Vlad, C. et al. (2006). Discal hernia in children and teenagers:

medical, surgical and recovery treatment. Romanian journal of internal medicine, 44 (4), 477

– 558.

10. Cheung, K., Karppinen, J., Chan, D. et al. (2009). Prevalence and patter of lumbar magnetic

resonance imaging changes in a population study of one thousand forty-three individuals.

Spine, 34 (9), 934 – 940.

11. Chou, R., Qaseem, A., Snow, V. et al. (2007). Diagnosis and treatment of low back pain: a

joint clinical practice guideline from the American College of Physicians and the American

Pain Society. Anals of internal medicine, 147 (7), 478 – 491.

12. Cirtautas, A., Dadelienė, R., Jamontaitė, I. (2003). Kineziterapijos vandenyje efektyvumo

įvertinimas po stuburo išvaržų operacijų juosmeninėje dalyje. Sveikatos mokslai, 1 (24), 28 –

30.

52

13. Demoulin, C., Ostelo, R., Knottnerus, J. A., Smeets, R. (2010). What factors influence the

measurement properties of the Roland-Morris disability questionnaire? European Journal of

Pain, 14 (2), 200 – 206.

14. Dudonienė, V. (2008). Stuburo stabilizavimo pratimai (p. 8, 17 – 23). Kaunas: LKKA.

15. Dundar, U., Solak, O., Yigit, I., Evcik, D., Kavuncu, V. (2009). Clinical effectiveness of

aquatic exercise to treat chronic low back pain: a randomized controlled arial. Spine, 34 (14),

1436 – 1440.

16. Ernst, E. (1993). Disk hernia, operate or not? Wiener klinische Wochenschrift, 105 (2), 56 –

64.

17. Fritz, J., Irrgang, J. (2001). A comparison of a modified Oswestry low back pain disability

questionnaire and the quebec back pain disability scale. Physical therapy, 81 (2), 776 – 788.

18. Gagne, A., Hasson, S. (2010). Lumbar extension exercises in conjunction with mechanical

traction for the management of a patient with a lumbar herniated disc. Physiotherapy Theory

and Practice, 26 (4), 256 – 266.

19. Girskis, J. (2009). Apie žmogaus ir visuomenės stuburą (p. 62—74). Vilnius: Tito Alba.

20. Gunsoo, H., Minhaeng, C., Gitaek, N., et. al. (2011). The effects on muscle strength and

visual analog scale pain of aquatic therapy for individuals with low back pain. Journal of

Physical Therapy Science, 23 (1), 57 – 60.

21. Hauggaard, A., Persson, L. (2007). Specific stabilisation exercises in patients with low back

pain – a systematic review. Physical Therapy Reviews, 12 (3), 233 – 248.

22. Hu, S. (2006). Lumbar disc herniation section of Disorders, diseases, and injuries of the spine.

(p. 246 – 249). New York: McGraw-Hill.

23. Humphreys, S. C., Eck, J. C. (1999). Clinical evaluation and treatment options for herniated

lumbar disc. American family physician, 59 (3), 575 – 582.

24. Yin-gang, Z., Zhengming, S., Zhi, Z., Jian, L., Xiong, G. (2009). Risk factors for lumbar

intervertebral disc herniation in Chinese population: a case-control study. Spine, 25 (34), 918

– 922.

25. Jacobs, W., Tulder, M., Arts, M. et al. (2011). Surgery versus conservative management of

sciatica due to a lumbar herniated disc: a systematic review. European Spine Journal, 20 (5),

513 – 522.

26. Kamioka, H., Tsutani, K., Okuizumi, H. et al. (2010). Effectiveness of aquatic exercise and

balneotherapy: a summary of systematic reviews based on randomized controlled trials of

water immersion therapies. Journal of Epidemiology, 20 (1), 2 – 12.

53

27. Kim, Y., Park, J., Shim, J. (2010). Effects of aquatic backward locomotion exercise and

progressive resistance exercise on lumbar extension strength in patients who have undergone

lumbar distectomy. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation, 91 (2), 208 – 214.

28. Knašienė, J. (2009). Onkologinio skausmo malšinimas opioidais. Skausmo medicina, 1 (25), 6

– 9.

29. Kriščiūnas, A., Kavaliauskienė, A. (2008). Kineziterapija vandenyje, sergant stuburo ligomis

(p. 6 – 8, 54). Kaunas: KMU.

30. Kriščiūnas, A., Kimtys, A., Rimdeikienė, I.ir kt. (2008). Kineziterapija (p. 29 – 30). Kaunas:

Vitae Litera.

31. Larequi-Lauber, T., Vader, J., Burnand, B et al. (1997). Appropriateness of indications for

surgery of lumbar disc hernia and spinal stenosis. Spine, 22 (2), 203 – 209.

32. Lewis, J., Hewitt, J., Billington, L. et al. (2005). A randomized clinical Arial comparing two

physiotherapy interventions for chronic low back pain. Spine, 30 (7), 711 – 721.

33. Maher, C. G. (2004). Effective physical treatment for chronic low back pain. The Orthopedic

clinics of North America, 35 (1), 57 – 64.

34. Magee, D. J. (2008). Orthopaedic physical assessment (p. 519 – 520, 540 – 561). Canada:

Saunders Elsevier.

35. Majlesi, J., Togay, H., Unalan, H., Toprak, S. (2008). The sensitivity and specificity of Slump

and Straight leg raising tests in patients with lumbar disc herniation. Journal of Clinical

Rheumatology, 14 (2), 87 – 91.

36. Manchikanti, L., Singh, V., Falco, F., Cash, K., Pampati, V. (2010). Evaluation of the

effectiveness of lumbar interlaminar epidural injections in managing chronic pain of lumbar

disc herniation or radiculitis: a randomized, double-blind, controlled trial. Pain physician, 13

(4), 343 – 355.

37. Mannion, A. F., Caporaso, F., Pulkovski, N., Sprott, H. (2012). Spine stabilisation exercises

in the treatment of chronic low back pain: a good clinical outcome is not associated with

improved abdominal muscle function. European spine journal, 21 (1), 521 – 532.

38. Mcculloch, J. A. (1996). Focus issue on lumbar disc herniation: maro- and microdiscectomy.

Spine, 21 (24), 80.

39. Nordemar, R. (2006). Nugaros skausmai (p. 66 – 71). Šiauliai: Narbuto leidykla.

40. Ozcakar, L., Kaymak, B., Cetin, A., Basgoze, O. (2003). An exemplary case of unilateral

hamstring tightness in an adolescent. Joint bone spine, 71 (1), 85 – 86.

41. Peng, T., Xin-long, M., Tao, W., Jian-xiong, M., Xue, Y. (2009). Correlation between

radiculalgia and count of T lymphocyte subsets in the peripheral blood of patient with lumbar

disc herniation. Orthopaedic surgery, 1 (4), 317 – 321.

54

42. Petrikonis, K. (2004). Kuo skiriasi ūminis ir lėtinis šaknelinis kojos skausmas. Neurologijos

seminarai, 3 – 21, 19 – 26.

43. Peul, W. C., Brand, R., Thomeer, R. T. et al. (2008). Prolonged conservative care versus early

surgery in patients with sciatica caused by lumbar disc herniation: two years results of a

randomised controlled trial. British Medical Journal, 14, 1355 – 1363.

44. Rackwitz, B., Bie, R., Limm, H. et al. (2006). Segmental stabilization exercises and low back

pain. What is the evidence? A systematic review of randomized controlled trials. Clinical

Rehabilitation, 20 (7), 553 – 567.

45. Risbud, M. V., Schaer, T. P., Shapiro, I. M. (2010). Toward an understanding of the role of

notochordal cells in the adult intervertebral disc: From discord to accord. Developmental

dynamics, 239 (8), 2141 – 2148.

46. Roland, M. O., Morris R. W. (1983). A study of natural history of back pain. Part 1:

Development of a reliable and sensitive measure of disability in low back pain. Spine, 8, 141

– 144.

47. Sacic, D., Sacic, E. (2010). Duration of the ambulance treatment for discus-hernia of the L/S

segments in relation to clinical manifestations. HealthMED, 4 (2), 455 – 460.

48. Sadana, R., Tandon, A., Murray, C. et al. (2002). Describing population health in six

domains: comparable results from 66 household surveys. Global Programme on Evidence for

Health Policy Discussion, 43, 6.

49. Schoenfeld, A., Weiner, B. (2010). Treatment of lumbar disc herniation: evidence-based

practice. International Journal of General Medicine, 3 (7), 209 – 214.

50. Stark, V. J. (2000). Specific problems of the spine. Low back disorders. Milwaukee: Mosby.

51. Ščiupokas, A. (2006). Dar kartą apie nugaros skausmą. Gydymo menas, 9 (132), 29 – 32.

52. Ščiupokas, A., Bražėnienė, R. (2005). Juosmens skausmo diagnostika ir gydymas. Skausmo

medicina, 2 (11), 19 – 24.

53. Špakauskas, B., Dambrauskas, Ž., Krikščionaitienė, A. (2002). Skausmas, būdingas operuoto

stuburo sindromui. Medicina, 38 (8), 808 – 815.

54. Tamašauskas, K. A., Stropus, R. (2003). Žmogaus anatomija (p. 52 – 53). Kaunas: KMU.

55. Tamošauskas, R., Palionis, D., Simanauskas, K. (2002). Operuoto stuburo skausmo sindromo

gydymo skausmo klinikoje rezultatai ir prognostiniai kriterijai. Sveikatos mokslai, 5, 34 – 39.

56. Terbetas, G., Vaitkuvienė, A. (2009). Perkutaninė lazerinė liumbalinio tarpslankstelinio disko

dekompresija. Lietuvos chirurgija, 7 (1 – 2), 35 – 40.

57. Tosteson, A., Skinner, J., Tosteson, T. et al. (2008). The cost effectiveness of surgical versus

nonoperative treatment for lumbar disc herniation over two years: evidence from spine patient

outcomes research trial (SPORT). Spine, 33 (19), 2108 – 2115.

55

58. Tulder, M., Malmivaara, A., Esmail, R., Koes, B. (2000). Exercise therapy for low back pain.

Spine, 25 (21), 2784 – 2796.

59. Unlu, Z., Tasci, S., Tarhan, S., Pabuscu, Y., Islak, S. (2008). Comparison of 3 physical

therapy modalities for acute pain in lumbar disc herniation measured by clinical evaluation

and magnetic resonance imaging. Journal of manipulative and physiological therapeutics, 31

(3), 191 – 198.

60. Vialle, L. R., Vialle, E. N., Henao, J. E., Giraldo, G. (2010). Lumbar disc herniation. Revista

Brasileira de Ortopedia, 45 (1), 17 – 22.

61. Vijaya, K. (2012). Lumbar disc herniation. Orthopaedic & Muscular system, 1 (1), 1 – 2.

62. Waller B., Lambeck, J., Daly, D. (2009). Therapeutic aquatic exercise in the treatment of low

back pain: a systematic review. Clinical Rehabilitation, 23 (1), 3 – 14.

63. Walsh, J., Hall, T. (2009). Agreement and correlation between the straight leg raise and slump

tests in subjects with leg pain. Journal of manipulative and physiological therapeutics, 32 (3),

184 – 192.

64. Weber, H. (2009). Lumbar disc herniation: a controlled, prospective study with ten years of

observation. The International Journal of Spine Surgery, 3 (1), 30 – 40.

65. Weinstein, J., Tosteson, T., Lurie, J. et al. (2006). Surgical vs nonoperative treatment for

lumbar disk herniation. Journal of the American Medical Association, 293 (20), 2441 – 2450.

66. Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika.(2008). Normalioji anatomija. [žiūrėta:

2011–11–13]. Prieiga per internetą: <http://www.bak.lt/medicinines-

paslaugos/neurologija/nugaros-ir-sedmeninio-nervo-skausmas>

67. Dawson, E. G., Howard, S. (2010). Herniation discs: definition, progression, and diagnosis.

[žiūrėta: 2011-05-14]. Prieiga per internetą:

<http://www.spineuniverse.com/conditions/herniated-disc/herniated-discs-definition-

progression-diagnosis>

68. Lowe, T. G. (2009). Degenerative disc disease and low back pain. [žiūrėta: 2012–01–06].

Prieiga per internetą: <http://www.spineuniverse.com/displayarticle.php/article242.html>

69. Sadovnik, N. (2009). Sciatica NYC, leg pain NYC, herniated disc NYC. [žiūrėta: 2011–05–

14]. Prieiga per internetą: < http://herniateddiscdrx9000.wordpress.com/2009/04/29/sciatica-

leg-pain-herniated-disc-new-york-city/>