Likimo kalavijas

8/19/2019 Likimo kalavijas

1/290


2/290

F A N T A S T I S KO J I K A U K U B I B L I O T E K A1

A N D R Z E J S A P K O V V S K I

LIKimO H R L R U I J A S


3/290

F A N T A S T I Š K O J I K A U K O B I B L I O T E K A1

Fantastinių novelių romanas

Iš lenkų kalbos vertė

R A S A L I A U G A U D A I T Ė

ir

E V A L D A S L I U T K E V I Č I U S


4/290

FANTASTIŠKOJI KAUKO BIBLIOTEKA, 1 knyga

ANDRZEJ S AP KOW SKI

"MIECZ PRZ EZNACZ ENIA"

"Supernowa", Warszawa, 1992

Viršelis dailininko

Andriaus Zakšausko

Copyright © by Andrzej Sapkowski, 1992

Vertimas į lietuvių kalbą ©,

leidykla "Dagonas", 1997

Pirmasis leidimas

ISBN 9986870003


5/290

GAL IMYBIŲ R IBA

Sakau jums, nebeišeis, tarė spuoguotasis, įtikinamai lin-guodamas galvą. Jau valanda su ketvirčiu, kaip ten įlindo. Jau

jo nebėr.

Miestelėnai, susispietę tarp griuvėsių, tylėjo, spoksodami į

žiojėjančią mūre juodą angą, į pusiau užgriuvusį įėjimą požemin.

Storulis geltona palaidine pamindžikavo vietoje, atsikrenkštė, nu-

sitraukė nuo galvos suglamžytą kepurėlę.

Dar palaukim, braukdamas prakaitą nuo išretėjusių anta-

kių, pasakė jis. Ko gi? prunkštelėjo spuoguotasis. Gal užmiršot, vaite,

kad tuose požemiuose baziliskas tupi? Kas į juos įlenda tas žu-

vęs. Ar maža žmonių ten dingo? Ko gi tad belaukti?

Tarėmės gi, abejodamas sumurmėjo storulis. Kaipgi da-

bar? *

Su gyvu tarėtės, vaite, prabilo spuoguotojo draugas mil-

žinas, pasirišęs odinę skerdiko prijuostę. O dabar jis miręs, aiš-

ku kaip dieną. Išsyk buvo matyti, jog pražūtin eina, kaip ir kiti. Jis

gi be veidrodžio įlindo, tik su kardu. O be veidrodžio bazilisko ne-

nudobsi, kiekvienas šitą žino.

Sutaupėte pinigėlių, vaite, pridūrė spuoguotasis. Nes ir

mokėti už baziliską nebėra kam. Tad eikite ramiai namolio. O

burtininko arklį ir mantą mes paimsime, neduosim geram daik-

tui pražūti.

Taigi, pritarė skerdikas. Stipri kumelė, o ir ryšuliokai ne-

menkai prikimšti. Pažiūrėkim, kas viduje.

Kaipgi taip? Ką jūs? Tylėkit, vaite, ir nesikiškit, nes prisišauksite nelaimę, įspėjo

spuoguotasis.

Stipri kumelė, pakartojo skerdikas.

Palik tą arklį ramybėje, branguti.

Skerdikas, lėtai atsigręžęs, išvydo atvykėlį, išnirusį iš už mū-

ro kampo, iš už žmonių, susigrūdusių aplink įėjimą požemin, nu-

garų.

Svetimasis garbanotas tankiaplaukis brunetas ant pašiltinto palaidinio buvo užsivilkęs rusvą tuniką, avėjo aukštaaulius rai-

telio batus. Ir neturėjo ginklo.

i


6/290

Pasitrauk nuo arklio, pakartojo jis, kandžiai šypsodamasis.

Kaipgi taip? Svetimas arklys, svetimi krepšiai, svetima nuosavy-

bė, o tu spigini į visa tai savo išvarvėjusias žlibes, tiesi nusususią

leteną? Argi taip dera?

Spuoguotasis, lėtai kišdamas ranką užantin, pažvelgė Į sker-

diką. Skerdikas linktelėjo galvą ir mostelėjo būrelio pusėn, iš ku-

rio atsiskyrė du kresni, trumpai kirpti žaliūkai. Abu laikė dalbas,kokiomis skerdykloje svaigina gyvulius.

Kas toks būsi, paklausė spuoguotasis, neištraukdamas

rankos iš užančio, kad mums nurodinėji, kas dera, o kas ne?

Ne tavo reikalas, branguti.

Ginklo tai nesinešiojate.

Teisybė, atėjūnas nusišypsojo dar kandžiau. Nesinešioju.

Tai negerai, spuoguotasis ištraukė iš užančio ranką su il-

gu peiliu. Labai negerai, kad nesinešiojate.

Skerdikas taip pat išsitraukė ilgą tarsi medžioklinis durtuvas

peilį. Anie du žengtelėjo priekin, pakeldami vėzdus.

Man nebūtina nešiotis, tarė svetimasis net nekrustelėjęs.

Mano ginklas seka paskui.

Zengdamos minkštu, tvirtu žingsniu, iš už griuvėsių išėjo dvi

jaunos merginos. Akimoju būrelis prasiskyrė, atsitraukė, prare-

tėjo.

Abi merginos šypsojosi: žybsėjo dantys, markstėsi akys, nuo

kurių kampučių link ausų driekėsi plačios mėlynos tatuiruočių juostos. Lūšių odos, juosiančios klubus, neslėpė raumeningų

šlaunų. Virš pirštinių, sunertų iš mažų plieno žiedelių, matėsi nuo-

gos apvalios rankos, kurių oda virpėjo nuo išsitempusių raume-

nų. Iš už pečių, taip pat apgaubtų šarvų marškiniais, kyšojo kar-

dų rankenos.

Spuoguotasis lėtai lėtutėliai pritūpė ir padėjo peilį ant žemės.

Iš angos griuvėsiuose pasigirdo akmenų bildesys, brazdėji-

mas, po to iš tamsos išniro rankos ir įsikibo į švarplėtą mūro kraš-tą. Pavymui pasirodė: baltaplaukė, pribirusi kalkių galva, išblyš-

kęs veidas ir iš už nugaros kyšanti kalavijo rankena. Minia sušur

muliavo.

Kūprindamasis baltaplaukis iš skylės išvilko stambų keisto

pavidalo kūną, išvoliotą krauju permirkusiose dulkėse. Laikyda-

mas padarą už ilgos driežo uodegos, be žodžių numetė jį prie sto-

rojo vaito kojų. Vaitas atšoko, užkliuvo už nugriuvusio mūro kam-

po, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo lenkto paukščio snapo,pievinių sparnų ir riestų tarsi pjautuvas pentinų. Nuo išpūsto gurk-

to


7/290

lio, kažkada ryškiai raudono, dabar purvinai rudo. Nuo sustik-

lėjusių, įdubusių akių.

Štai jums baziliskas, tarė baltaplaukis, purtydamas nuo

kelnių dulkes. Kaip ir tarėmės. Malonėkite manuosius du šim-

tus lintarų. Tikrų ir mažai nurėžtų. Perspėju patikrinsiu.

Vaitas drebančiomis rankomis iškrapštė kapšą. Baltaplaukisapsidairė, akimirką atidžiau pažvelgdamas į spuoguotąjį ir prie jov

kojų gulintį peilį. Žvilgtelėjo į rusva tunika vilkintį vyrą, i lūšių kai-

liais apsitempusias merginas.

Kaip visada, tarė jis, traukdamas kapšą iš drebančių vai-

to rankų. Dėl jūsų kišu galvą į kilpą, gaudamas už tai varganus

grašius, o jūs tuo metu gviešiatės mano daiktų. Niekada nepasi-

keisite, velniai jus rautų.

Nepaliesti, atsitraukdamas sumurmėjo skerdikas. Dvejetassu vėzdais jau seniai ištirpo minioje. Jūsų daiktai nepaliesti,

pone.

Nepaprastai džiaugiuosi, nusišypsojo baltaplaukis. Bežiū-

rėdami į šią šypseną, tarsi besiverianti žaizda pražydusią blyškia-

me veide, žmoneliai ėmė sparčiai skirstytis. Ir todėl, broleli, tu

taip pat liksi nepaliestas. Keliauk su Dievu. Bet keliauk kuo sku-

biau.

Spuoguotasis, slinkdamas atbulas, taipogi bandė pasitrauk-

ti. Spuogai bjauriai išryškėjo jo staiga išblyškusiame veide. Palauk, palauk, tarė jam žmogus rusva tunika. Kai ką pa-

miršai.

Ką... pone?

Kad grasinai man peiliu.

Staiga aukštesnioji mergina susiūbavo ant plačiai pražergtų

kojų, pasuko klubus. Šaižiai sušvilpė ore nežinia kada ištrauktas

kardas. Spuoguotojo galva išlėkė aukštyn ir, nubrėžusi ore lanką,

Įkrito į griuvėsiuose žiojėjančią kiaurymę. Kūnas tarsi nukirstaskamienas sunkiai ir kietai žnegtelėjo tarp aptrupėjusių plytų. Mi-

nia aiktelėjo. Antroji mergina, spausdama kardo rankeną, vikriaiv

apsisuko, saugodama užnugarį. Tačiau to nebereikėjo. Žiopliai,

klupdami už nuolaužų ir virsdami, skuodė miesto link, kiek kojos

neša. Visų priekyje, įspūdingai pasišokinėdamas, dūmė vaitas,

vos keletu sieksnių lenkdamas griaumedį skerdiką.

Puikus kirtis, šaltai įvertino baltaplaukis, prisidengdamas

akis nuo saulės ranka, aptempta juoda pirštine. Puikus zerikaniškojo kardo kirtis. Lenkiu galvą prieš laisvųjų kovotojų įgudimą

ir grožį. Esu Geraltas iš Rivijos.

7


8/290

O aš, rusva tunika apsirėdęs nepažįstamasis dūrė pirštu į

išblukusį herbą ant krūtinės, vaizduojantį tris juodus, vienoje ei-

lėje tupinčius paukščius aukso fone, esu Borchas, vadinamas

Trikuosiu. Cia mano merginos: Teja ir Veja. Taip jas vadinu, nes

betariant tikruosius jų vardus, liežuvį galima nusilaužti. Abi, kaip

teisingai atspėjai, zerikanietės.

Atrodo, tik jų dėka aš tebeturiu arklį ir mantą. Dėkoju jums,

kovotojos. Ir jums dėkoju, ponas Borchai.

Trikuosi. Ir užmiršk tą "poną". Ar dar turi reikalų šiame

miesteliūkštyje, Geraltai iš Rivijos?

Jokiu.

Nuostabu. Tad siūlau: netoliese, kryžkelėje, prie pat kelio į

prieplauką, yra smuklė. "Pas susimąsčiusį slibiną". Puikūs patie-

kalai, kuriems nėra lygių visoje apylinkėje. Kaip tik ten išsirengiau,

ketindamas pasistiprinti ir pernakvoti. Būtų šaunu, jei sutiktumeikeliauti drauge.

Borchai, atsigrįždamas nuo arklio, baltaplaukis pažvelgė į

šviesias nepažįstamojo akis, išsiaiškinkime iki galo. Esu raga-

nius.

Tą ir pats įspėjau. O ištarei tai tokiu balsu tarsi sakytum:

"Esu raupsuotasis".

Yra tokių, lėtai prabilo Geraltas, kurie linkę verčiau bend-

rauti su raupsuotuoju, nei su raganiumi. Yra ir tokių, nusijuokė Trikuosis, kurie mieliau bendrau-

ja su avimis, nei su merginomis. Ką gi, tik užjaust belieka ir vie-

nus, ir kitus. Taigi kviečiu dar sykį.

Geraltas nusitraukė pirštinę ir paspaudė ištiestą jam ranką.

Sutinku ir džiaugiuosi susipažinęs.

Tuomet keliaujam, nes išalkau.

MSmuklininkas pašluoste perbraukė šiurkščias stalo lentas, nu-

silenkė ir nusišypsojo. Jam trūko dviejų priekinių dantų.

Taaaip... Trikuosis minutėlę žiūrėjo į aprūkusias lubas ir

paluby dykinėjančius vorus. Pirmiausia... Pirmiausia alaus. Kad

dusyk nevaikščiotumei visą statinaitę. O prie alaus... Ką gali pa-

siūlyti prie alaus, branguti?

Sūrio? surizikavo smuklininkas.

Ne, susiraukė Borchas. Sūris desertui. Prie alaus norė-tume ko nors rūgštaus ir sūraus.

8


9/290

Klausau, smuklininkas išsišiepė dar plačiau. Du priekiniai

dantys nebuvo vieninteliai, kurių trūko. Unguriukų su česnaku

aliejuje bei acte arba marinuotų žaliųjų pipirų ankščių...

Puiku. Ir vieno, ir antro. O po to sriubos, tokios, kokią čia

kadaise valgiau joje plaukiojo įvairios kriauklės, žuvytės ir kitos

gardžios šiukšlės.

Sielininkų sriubos? Būtent. O po to ėriuko kepenų su svogūnais. O po to

stirtą vėžių. Krapų įmesk kiek tilps į puodą. Po to avies sūrio ir

salotų. Vėliau matysim.

Klausau. Visiems... tai reiškia keturiskart?

Aukštesnioji zerikanietė prieštaraudama papurtė galvą ir

reikšmingai patapšnojo sau per liemenį, aptemptą ankštais lino

marškiniais.

Pamiršau. Trikuosis mirktelėjo Geraltui. Merginos saugo

linijas. Ponas šeimininke, avieną tik mudviem. Alų nešk tuojaupat, kartu su tais unguriukais. Visa kita vėliau, kad neatauštų.

Atėjom čia ne prisiryti, o paprasčiausiai padoriai besišnekučiuo-

dami praleisti laiką.

Suprantu, smuklininkas nusilenkė dar kartą.

Įžvalgumas tavo darbe labai reikalingas. Tad duok delną,

branguti.

Suskambo aukso monetos. Smuklininkas plačiai išsižiojo.

Tai ne rankpinigiai, pranešė Trikuosis. Tai visas užmo-kestis. O dabar dumk virtuvėn, gerasis žmogau.

Kamaraitėje buvo šilta. Geraltas atsisegė diržą, nusitraukė pa-

laidinę ir pasiraitę marškinių rankoves.

Matau, tarė jis, kad grynųjų tau netrūksta. Gyveni iš rite-

riams teikiamų privilegijų?

Siek tiek, nusišypsojo Trikuosis, nesileisdamas į smulkme-

nas.

Su unguriukais ir ketvirčiu statinaitės buvo greitai susidoro-

ta. Zerikanietės sau alaus irgi negailėjo, tad netrukus abi paste- bimai pralinksmėjo. Kažką šnibždėjosi tarpusavyje. Veja, ta aukš-

tesnė, staiga pratrūko gerkliniu juoku.

Merginos šneka bendrine kalba? dėbčiodamas į jas akies

kraštu, tyliai paklausė Geraltas.

Prastai. Ir yra nekalbios. O tas pagirtina. Kaip sriuba, Geral

tai?

Mhm.

Išgerkime. Mhm.

9


10/290

Geraltai, Trikuosis padėjo šaukštą ir elegantiškai žagtelė- jo, trumpam prisiminkime, apie ką kalbėjome kelyje. Supratau,kad tu, raganiau, klajoji iš vieno pasaulio krašto į kitą, o pakeliui,

jei pasitaiko kokia pabaisa, nugalabini ją. Taip prasimanai pinigų.Ir tai raganiaus amatas?

Daugmaž.

Ar būna taip, jog kur nors pakviečia? Na, sakykim, specia-lus užsakymas. Tada kaip, joji ir dirbi savo darbą?

Nelygu kas ir dėl ko kviečia.

Ir už kiek? Įvairiai, raganius patraukė pečiais. Viskas brangsta, o gy-

venti reikia, kaip sakydavo viena mano pažįstama burtininkė. Įdomus požiūris. Sakyčiau, labai praktiškas. Tačiau ištako-

se glūdi kažkokia idėja, Geraltai. Tvarkos jėgų susikirtimas su

Chaoso jėgomis, kaip sakydavo vienas mano pažįstamas burti-ninkas. Įsivaizdavau, jog atlieki pareigą, visur ir visada gini žmo-nes nuo Blogio. Be jokių išlygų. Stovi vienoje tvoros pusėje.

Tvarkos jėgos, Chaoso jėgos. Labai gražūs žodžiai, Borchai.Primygtinai nori pastatyti mane kurioje nors mūšio lauko pusė-

je. Mūšio, kuris, kaip visi mano, yra amžinas prasidėjo gerokaiprieš mus ir tęsis, kai mūsų jau seniai nebebus. Kieno pusėje yrakalvis, kaustantis arklius? Arba smuklininkas, kuris kaip sykis ats-kuodžia čionai su pilnu katilu avienos? Kur, tavo manymu, nub-

rėžta riba tarp Tvarkos ir Chaoso? Viskas labai paprasta, pažiūrėjo jam į akis Trikuosis. Tas,

kas atstovauja Chaosą, yra grėsmė, vadinasi, agresyvioji pusė.Tvarka, šiuo atveju, yra ta pusė, kuriai grasinama, kurią reikia ap-ginti. Kuriai reikia gynėjo. Na, išgerkime. Ir griebkimės ėriuko.

Sutinku.

Besirūpinančios savo figūromis zerikanietės, užkrimtusios go-džiai gėrė. Veja, palinkusi prie draugės peties ir kasa glostydama

stalo viršų, vėl kažką šnibždėjo. Teja, žemesnioji, garsiai nusijuo-kė, linksmai primerkdama tatuiruotus vokus.

Taigi, tarė Borchas, grauždamas kaulą. Jeigu sutinki,tęskime pokalbį. Supratau, jog netrokšti stoti kurios nors jėgospusėn. Dirbi savo darbą.

Dirbu.

Tačiau nepabėgsi nuo Tvarkos ir Chaoso grumtynių. Norsir mėginai palyginti, tačiau esi ne kalvis. Mačiau kaip dirbi. Įlen-di į rūsį griuvėsiuose ir ištempi iš ten nukautą baziliską. Yra,

branguti, skirtumas tarp arklių kaustymo ir baziliskų žudymo. Sa-kei, jog už gerą užmokestį nusibelsi į pasaulio kraštą ir nugalabin

10


11/290

si padarą, kurį tau nurodys. įsivaizduokim, kad žiaurus slibinas

niokoja...

Niekam tikęs pavyzdys, nutraukė jį Geraltas. Matai, da-

bar tau viskas susimakaluos su tuo Chaosu ir Tvarka. Nes slibi-nų, kurie, be abejonės, atstovauja Chaosą, aš nežudau.

v

Kaip gi taip? Trikuosis aplaižė pirštus. Se tau, kad nori!Juk iš visų pabaisų slibinas yra, ko gero, pats kenksmingiausias,

žiauriausias ir nuožmiausias. Pats šlykščiausias šliužas. Užpuldi-nėja žmones, spjaudo ugnimi ir grobia tas, na kaip jas, nekaltas

mergeles. Mažai pasakojimų esi girdėjęs? Negali būti, kad tu, ra-

ganius, neturi savo trofėjų sąraše bent poros slibinų.v

Slibinų nemedžioju, sausai tarė Geraltas. Sakiauodegius

taip. Plėviasparnius. Aitvarus. Bet ne slibinus, ypač žalius, juo-

dus ir raudonus. Turėk omeny. Nustebinai mane, pasakė Trikuosis. Na, gerai, turėsiu

omenyje. Bet pakaks šiuokart apie slibinus, nes tolumoje matau

kažką raudonuojant veikiausiai tai mūsų vėžiai. Išgerkime!Jie traiškė dantimis raudonus kiautus, čiulpė baltą mėsą. Sū-

rus vanduo, grauždamas iki sopulio, tekėjo per rankas iki pat al-

kūnių. Borchas, jau kaušu gremždamas statinaitės dugną, pilstėalų. Zerikanietės dar labiau pralinksmėjo, grėsmingai šypsodamo

sios, dairėsi po smuklę raganius neabejojo, kad ieško progos

peštynėms. Trikuosis irgi turėjo šitą pastebėti, nes staiga pagra-sino joms vėžiu, kurį laikė už uodegos. Merginos sukikeno, o Te

ja, sudėjusi lūpas tarsi bučiniui, pamerkė akį jos tatuiruotas vei-

das atrodė bjauriai. Laukinės kaip miško katės, sumurmėjo Geraltui Trikuosis.

Nuolat reikia stebėti. Jos, branguti, tik švystblykst, ir apsižiūrėt

nespėji, kai aplink ant grindų pilna žarnų. Tačiau vertos visų pa-saulio turtų. Kad tu žinotum, ką jos sugeba...

Žinau, linktelėjo galvą Geraltas. Geresnę palydą sunkusurasti. Zerikanietės gimę kovoti, jas nuo vaikystės kautis moko.

Ne apie tai kalbu, Borchas išspjovė ant stalo vėžio koją. Turėjau omeny jų gabumus lovoje.

Geraltas sunerimęs dėbtelėjo į merginas. Abi šypsojosi. Ve-

ja žaibišku, beveik nepastebimu judesiu siektelėjo pusdubenio.Žiūrėdama į raganių primerktomis akimis, triukšmingai perkan-

do iš indo ištrauktą kiautą. Jos lūpos blizgėjo nuo sūraus van-

dens. Trikuosis garsiai atsirūgo.

Tai vadinasi, Geraltai, tarė jis, slibinų nemedžioji nei ža-lių, nei kitokių. Turėsiu omenyje. O kodėl, jei galima paklausti, tik

trijų spalvų?

11


12/290

Teisingiau keturių.

Minėjai tris.

Tave, Borchai, domina slibinai. Dėl kokios nors ypatingos

priežasties?

Ne. Vien iš smalsumo.

Aha. Kalbant apie spalvas taip jau priimta skirstyti tikruo-

sius slibinus. Nors šis apibūdinimas nėra itin tikslus. Dažniausiaisutinkami žalieji slibinai yra veikiau pilkšvi kaip paprasčiausi plė

viasparniai. Raudonieji iš tikro yra rausvoki arba plytos spalvos.

Didelius, tamsiai rudus slibinus priimta vadinti juodaisiais. Re-

čiausi yra balti slibinai niekad tokio nemačiau. Gyvena jie toli-

moje šiaurėje. Berods.

Įdomu. O žinai, apie kokius dar slibinus girdėjau?v

Žinau, Geraltas gurkštelėjo alaus. Apie tuos pačius, apie

kuriuos girdėjau ir aš. Apie auksinius. Tokių nėra. Kuo' remdamasis šitą tvirtini? Todėl, kad niekada nematei?

Balto, rodos, taip pat niekada nematei?

Ne apie tai kalbama. Už jūrų, Ofire ir Zangvebare, gyvena

balti arkliai juodais dryžiais. Jų taipogi niekada nemačiau, bet ži-

nau esant. O auksinis slibinas mitologinis sutvėrimas. Legenda.

Kaip feniksas, pavyzdžiui. Feniksų ir auksinių slibinų nėra.

Veja, atsirėmusi alkūnėmis į stalą, smalsiai žiūrėjo į jį.

Tikriausiai žinai, ką kalbi, nes esi raganius, Borchas iš sta-

tinaitės pasėmė alaus. Vis dėlto manau, kad kiekvienas mitas,

kiekviena legenda privalo turėti kokias nors šaknis. O po tomis

šaknimis būna kažkas pakasta.

Pakasta, patvirtino Geraltas. Dažniausiai svajonės, troš-

kimai, ilgesys. Tikėjimas, kad galimybėms ribų nėra. O kartais

atsitiktinumas.

Būtent, atsitiktinumas. Gal kažkada ir gyveno auksinis slibi-

nas vienintelė ir nepakartojama mutacija?

Jeigu ir taip, jį ištiko visų mutantų likimas. Raganius nu-sigręžė. Pernelyg skyrėsi nuo kitų, kad išliktų.

Cha, tarė Trikuosis, dabar, Geraltai, prieštarauji gamtos

dėsniams. Mano pažįstamas burtininkas paprastai sakydavo, kad

gamtoje kiekviena būtybė turi savo tąsą, tad vienaip ar kitaip iš-

liks. Viena baigtis tai kitos pradžia. Nėra galimybių ribos, bent

jau gamta tokios nežino.

Didis optimistas buvo tavo pažįstamas burtininkas. Tik į vie-

ną smulkmeną jis neatkreipė dėmesio: į gamtos padarytą klaidą.

Arba į klaidą žaidusiujų su ja. Auksinis slibinas ir į jį panašūs

12


13/290

Teisingiau keturių.

Minėjai tris.

Tave, Borchai, domina slibinai. Dėl kokios nors ypatingos

priežasties?

Ne. Vien iš smalsumo.

Aha. Kalbant apie spalvas taip jau priimta skirstyti tikruo-

sius slibinus. Nors šis apibūdinimas nėra itin tikslus. Dažniausiaisutinkami žalieji slibinai yra veikiau pilkšvi kaip paprasčiausi plė

viasparniai. Raudonieji iš tikro yra rausvoki arba plytos spalvos.

Didelius, tamsiai rudus slibinus priimta vadinti juodaisiais. Re-

čiausi yra balti slibinai niekad tokio nemačiau. Gyvena jie toli-

moje šiaurėje. Berods.

Įdomu. O žinai, apie kokius dar slibinus girdėjau?

Žinau, Geraltas gurkštelėjo alaus. Apie tuos pačius, apie

kuriuos girdėjau ir aš. Apie auksinius. Tokių nėra.

Kuo' remdamasis šitą tvirtini? Todėl, kad niekada nematei?

Balto, rodos, taip pat niekada nematei?

Ne apie tai kalbama. Už jūrų, Ofire ir Zangvebare, gyvena

balti arkliai juodais dryžiais. Jų taipogi niekada nemačiau, bet ži-

nau esant. O auksinis slibinas mitologinis sutvėrimas. Legenda.

Kaip feniksas, pavyzdžiui. Feniksų ir auksinių slibinų nėra.

Veja, atsirėmusi alkūnėmis į stalą, smalsiai žiūrėjo į jį.

Tikriausiai žinai, ką kalbi, nes esi raganius, Borchas iš sta-

tinaitės pasėmė alaus. Vis dėlto manau, kad kiekvienas mitas,kiekviena legenda privalo turėti kokias nors šaknis. O po tomis

šaknimis būna kažkas pakasta.

Pakasta, patvirtino Geraltas. Dažniausiai svajonės, troš-

kimai, ilgesys. Tikėjimas, kad galimybėms ribų nėra. O kartais

atsitiktinumas.

Būtent, atsitiktinumas. Gal kažkada ir gyveno auksinis slibi-

nas vienintelė ir nepakartojama mutacija?

Jeigu ir taip, jį ištiko visų mutantų likimas. Raganius nu-sigręžė. Pernelyg skyrėsi nuo kitų, kad išliktų.

Cha, tarė Trikuosis, dabar, Geraltai, prieštarauji gamtos

dėsniams. Mano pažįstamas burtininkas paprastai sakydavo, kad

gamtoje kiekviena būtybė turi savo tąsą, tad vienaip ar kitaip iš-

liks. Viena baigtis tai kitos pradžia. Nėra galimybių ribos, bent

jau gamta tokios nežino.

Didis optimistas buvo tavo pažįstamas burtininkas. Tik į vie-

ną smulkmeną jis neatkreipė dėmesio: į gamtos padarytą klaidą.

Arba į klaidą žaidusiųjų su ja. Auksinis slibinas ir į jį panašūs

12


14/290

mutantai, jeigu ir egzistavo, išlikti negalėjo. Sukliudė labai natū-

rali galimybių riba.

Ir kokia gi tai riba?

Mutantai, Borchai, Geralto skruostų raumenys stipriai virp-

telėjo, mutantai yra sterilūs. Tik legendose išlieka tie, kurie ne-

gali išlikti gamtoje. Tik legenda ir mitas nežino galimybių ribos.Trikuosis tylėjo. Geraltas pažvelgė į merginas, į jų staiga su-

rimtėjusius veidus. Veja netikėtai palinko į jo pusę ir apkabino

kaklą tvirta raumeninga ranka. Raganius skruostu pajuto jos

drėgnų nuo alaus lūpų prisilietimą.

Tu joms patinki, lėtai ištarė Trikuosis. Kad mane perkū-

nas tu joms patinki.

Kas čia nuostabaus? liūdnai nusišypsojo raganius.

Nieko. Tik reikia aplaistyti. Seimininke! Antrą statinaitę!

Nekvailiok. Daugiausia ąsotį. Du ąsočius! suriaumojo Trikuosis. Teja, turiu trumpam

išeiti.

Zerikanietė atsistojo, paėmė nuo suolo kardą, ilgesingai nuž-

velgė salę. Ir nors anksčiau, kaip pastebėjo raganius, kelios po-

ros akių, žiūrėdamos į išsipūtusį kapšą, žibėjo negera ugnimi, nie-

kas kažkodėl neskubėjo eiti paskui kiek svyrinėjantį Borchą, tai-

kantį pro duris kieman. Teja, patraukusi pečiais, nusekė paskui

darbdavį. Kuo tu iš tiesų vardu? paklausė Geraltas pasilikusiąją užs-

talėje.v

Žybtelėjo balti Vejos dantys. Jos palaidinė buvo smarkiai at-

lapota... beveik iki galimybių ribos. Raganius neabejojo, jog tai

dar vienas iššūkis sėdintiems salėje.

Alveaenerle.

Gražu, raganius neabejojo, kad zerikanietė atkiš lūputes ir

mirktelės jam. Neapsiriko. Veja?

Hm?

Kodėl keliaujate su Borchu? Jūs, laisvos kovotojos? Ar ga-

li atsakyti?

Hm.

Hm, ką?

Jis yra... raukydama kaktą zerikanietė ieškojo žodžių. Jis

yra... pats... gražiausias.

Raganius palingavo galvą. Kriterijai, kuriais vadovaujasi mo-terys, vertindamos vyrų patrauklumą, ne pirmą kartą jam pasiro-

dė nesuprantami.

13


15/290

Trikuosis, segiodamasis kelnes ir garsiai nurodinėdamas

smuklininkui, įgriuvo į kamaraitę. Teja, atsilikusi du žingsnius nuo

jo, apsimesdama nuobodžiaujančia, dairėsi po smuklę, o pirkliai

ir sielininkai stropiai vengė jos žvilgsnio. Veja iščiulpė dar vieną

vėžį ir karts nuo karto siuntė raganiui iškalbingus žvilgsnius.

Užsakiau dar po ungurį, šįkart po keptą, Trikuosis sun-

kiai atsisėdo, žvangindamas neužsegtu diržu. Privargau su tais vėžiais, tad berods praalkau. Ir dėl tavo nakvynės sutariau, Geral

tai. Nėra prasmės tau nakčia valkiotis. Dar pasilinksminsim. Į jūsų

sveikatą, merginos!

Vessekheal, taure jam saliutuodama atsakė Veja. Teja

mirktelėjo ir pasirąžė, o įspūdinga krūtinė, nepateisinusi Geralto

vilčių, neperplėšė jos marškinių.

Pasilinksminsim, Trikuosis persisvėrė į kitą stalo pusę ir

pliaukštelėjo Tėjai per užpakaliuką. Pasilinksminsim, raganiau.Ei, šeimininke! Lėk čionai!

Smuklininkas skubiai pribėgo, šluostydamasis į prijuostę ran-

kas.

Ar turi rėčką? Skalbimui, tokią tvirtą ir didelę?

Kokio didumo, pone?

Keturiems asmenims.

Ke... turiems... smuklininkas išsižiojo... beveik iki galimy-

bių ribos.

Keturiems, traukdamas iš kišenės išpampusį kapšą, pat-

virtino Trikuosis.

Surasim, aplaižė lūpas smuklininkas.

Puiku, nusijuokė Borchas. Liepk nunešti ją į viršų mano

kambarin ir pripilti karšto vandens. Vikriai, branguti. Taipogi ir

alaus liepk tenai nunešti kokius tris ąsočius.

Zerikanietės sukikeno ir abi vienu kartu mirktelėjo.

Kurią renkiesi? paklausė Trikuosis. Ei? Geraltai?

Raganius pasikasė pakaušį.v

Žinau, kad nelengva pasirinkti, supratingai pasakė Trikuo-

sis. Pačiam kartais sunkoka. Gerai, rėčkoj nutarsim. Ei, mergi-

nos! Padėkit man užlipti laiptais!

III

Ant tilto buvo užkarda. Kelią kirto ilgas tvirtas rąstas, užkeltas

ant medinių ožių. Prieš jį ir už jo stovėjo alebardininkai, vilkintysodines, metalo kniedėmis nusagstytas striukes ir šarvų gobtuvus.

14


16/290

irš užtvaros vangiai plevėsavo skaisčiai raudona vėliava su sidab-ro grifu.

Koks dar velnias? nustebo Trikuosis, žingine jodamas ar-tyn. Negalima joti?

Garantinį raštą turit? neištraukdamas iš burnos šakelės, ku-

rią, nežinia ar iš bado, ar neturėdamas ką veikti žiaumojo, paklau-

sė arčiausiai stovintis alebardininkas.

Koks raštas? Kas čia nutiko, maras? O gal karas? Kieno įsa-

kymu užtverėte kelią?

Karaliaus Nidamiro, Caingorno valdovo, sargybinis perstū

mė šakelę į kitą burnos kampą ir mostelėjo vėliavos pusėn. Berašto į kalnus nevalia.

Kažkokia kvailystė, pavargusiu balsu tarė Geraltas. Čia jukne Caingornas, o Dyklaukio valdos. Tai Dyklaukis, o ne Caingor

nas ima mokestį už Bra tiltus. Kuo čia dėtas Nidamiras? Manęs neklauskite, sargybinis išspjovė šakelę. Ne mano

reikalas. Man kad tik popierius patikrinti. Jei norit, kalbėkit su

mūsų dešimtininku. O kur jis?

Ten, už muitininko trobos, saulutėje šildosi, tarė alebardi-

ninkas, žiūrėdamas ne į Geraltą, o į nuogas, tingiai balnuose be-sirąžančių zerikaniečių šlaunis.

CJž muitininko namelio, ant sausų rąstigalių krūvos, sėdėjo

sargybinis ir alebardos kotu smėlyje piešė moteraitę, o teisingiau jos dalį, matomą iš neįprastos perspektyvos. Greta, švelniai

braukdamas liutnės stygas, pusiau gulomis tįsojo liesas vyras,

prisidengęs akis originalaus kirpimo slyvų spalvos kepurėle, pa-puošta sidabro sagtimi ir ilga, virpančia gervės plunksna.

Geraltas pažino tą kepurėlę ir plunksną, garsėjančias nuo Bui

nos iki Jarugos, žinomas dvaruose, tvirtovėse, užeigose, smuk-lėse ir viešnamiuose. Ypač viešnamiuose.

Vėdryne! Raganius Geraltas! iš po atsmauktos kepurėlės sužiuro

linksmos mėlynos akys. Cia tai bent! Ir tu čia? Gal netyčia turi

garantinį raštą?

Ko jūs čia visi su tuo raštu? raganius iššoko iš balno. Vėd-

ryne, kas čia vyksta? Aš ir šis riteris Borchas Trikuosis su paly-

da norėjome nukakti į kitą Bra krantą. Paaiškėjo, kad negalime.

Aš taip pat negaliu, Vėdrynas atsistojo, nusitraukė kepurėlęir pabrėžtinai elegantiškai nusilenkė zerikanietėms. Manęs irgi

nenori leisti kitan krantan. Manęs Vėdryno, paties garsiausio

menestrelio ir poeto, žinomo aplinkui tūkstančio mylių spinduliu

15


17/290

nepraleidžia štai šitas dešimtininkas, nors, kaip matote, taip pat

yra menininkas.

Nė vieno nepraleisiu be garantinio rašto, niūriai tarė dešim-

tininkas ir dūrė koto galu į smėlį, šia esmine detale baigdamas

savo piešinį.

Na ir apsieisime, pasakė raganius. Josime kairiuoju kran-

tu. Taip kelias iki Hengforso ilgesnis, bet ką darysi, jei kitaip ne-

galima.

Iki Hengforso? nustebo bardas. Tai tu, Geraltai, ne pas-

kui Nidamirą keliauji? Ne slibino medžioti?

Kokio slibino? susidomėjo Trikuosis.

Nežinote? Tikrai nežinote? Na, tuomet, ponai, privalau jums

viską papasakoti. Vis tiek čia laukiu gal jos pro šalį koks žmo-

gelis su raštu, pažįstantis mane, ir leis prisijungti. Sėskitės.

Minutėlę, tarė Trikuosis. Saulė beveik tris ketvirčius linkzenito užkopusi, o mano gerklė velniškai išdžiūvusi. Ką čia sau-

sa burna šnekėsim. Teja, Veja, grįžkite risčia miestelin ir nupirkite

statinaitę.

Patinkate man, pone...

Esu Borchas, vadinamas Trikuosiu.

Vėdrynas, vadinamas Neprilygstamuoju. Kai kurių merginų.

Pasakok, Vėdryne, nekantravo raganius. Nesiruošiame čia

styroti iki vakaro.Bardas pirštais apkabino liutnės grifą, veržliai perbraukė sty-

gas.

Kaip pageidausite eilėmis ar paprastai?

Paprastai.

Labai prašau, liutnės Vėdrynas nepadėjo. Tad paklausy-

kit, kilmingieji ponai, kas nutiko prieš savaitę netoli laisvojo mies-

to, Dyklaukiu vadinamo. Ogi rytui vos brėkštant, tik tik saulelei

nurausvinus miglos skraistę, virš laukų nusidriekusią...v Žadėjai paprastai, priminė Geraltas.

Taigi ar ne taip? Na gerai, gerai. Suprantu. Trumpai, be me-

taforų. [ ganyklas prie Dyklaukio atskrido slibinas.

Ėėėė, tarė raganius. Netikiu, kad tai tiesa. Jau daugel me-

tų šiose apylinkėse niekas neregėjo slibino. Ar tik nebuvo čia pa-

prasčiausias plėviasparnis? Pasitaiko tokių didelių plėviasparnių,

beveik kaip...v

Raganiau, neįžeidinėk manęs. Žinau, ką šneku. Aš jį mačiau.Ir pasisek tu man šitaip, jog kaip sykis buvau Dyklaukio turguje,

pats viską regėjau. Baladė jau baigta, bet jūs nenorėjote...

16


18/290

Pasakok. Ar didelis buvo?

Ilgas kaip trys arkliai. Ties sprandu neaukštesnis už arklį,

ik daug storesnis. Pilkas it smėlis.

Žalias, vadinasi.

Taip. Netikėtai atlėkė, įpuolė tiesiai avių bandon, išvaikė pie-

menis, nudaigojo daugiau nei tuziną gyvulių, keturis surijo ir

nuskrido. Nuskrido... palingavo galvą Geraltas. Ir viskas?

Ne. Nes kitą rytą vėl atlėkė, šįkart arčiau miestelio. Nusilei-

do tiesiai į bobų, skalbiančių žlugtą ant Bra kranto, būrį. Na ir nešė

jos kudašių, žmogau! Gyvenime taip nesijuokiau. O slibinas ap-

suko porą ratų virš Dyklaukio ir nuskrido link ganyklų. Ten vėl

griebė avis. Tik tuomet prasidėjo sąmyšis ir netvarka, nes anks-

čiau mažai kas tikėjo piemenimis. Burmistras sušaukė vietos rink-

tinę ir cechus, bet kol tie spėjo susirikiuoti, prastuomenė paėmė

vairą į savo rankas ir viską sutvarkė.

Kaip?

Įdomiu, liaudišku būdu. Čionykštis meistras batsiuvys, tūlas

Ožiakrimtis, sugalvojo, kaip bjaurybę nudėti. Jis užmušė avį, tirš-

tai prikimšo čemerių, vilkuogių, nuodingosios šunpetrės, sieros

ir batsiuvių dervos. Kad būtų tikriau, vietos vaistininkas vidun su-

pylė dvi kvortas savos gamybos mikstūros nuo šunvočių, o žynys

iš Krėvės šventyklos pasimeldė prie dvėselienos. Po to tą paruoštą

avelę, parėmę mietu, pastatė vidury bandos. Tiesą sakant, niekasnetikėjo, kad slibinas susigundys tuo per mylią dvokiančiu šūdu,

:ačiau tikrovė pranoko visus lūkesčius. Nekreipdamas dėmesio į

gyvas ir bliaunančias aveles, bjaurybė prarijo auką kartu su mietu.

O toliau? Vėdryne, kalbėk gi.

O aš ką veikiu? Juk kalbu. Klausykit, kas buvo toliau. Laiko

praėjo ne daugiau, nei patyręs vyras trunka išvarstyti damos kor-

setą, kai slibinas riaumodamas staiga ėmė per abu galus leisti

dūmus. Vertėsi kūlio, bandė pakilti, po to sudribo ir nebejudėjo.

Dvejetas savanorių nuėjo patikrinti, ar nunuodyta bjaurybė dar

kvėpsi. Savanoriai: vietos karstadirbys bei kvailelis, sumeistrautas

silpnaprotės medkirčio dukters ir samdomų ietininkų padalinio,

dar karvedžio Nužibobo sukilimo laikais traukusio per Dyklaukį.

Bet ir meluoji tu, Vėdryne.

Nemeluoju, tik pagražinu, o tai jau skirtumas.

Nedidelis. Pasakok, laiko gaila.

Taigi, kaip minėjau, karstadirbys ir narsusis idiotas nuėjo

žvalgybon. Po to jiems supylėme po mažą, bet akį džiuginantįpilkapėlį.

17


19/290

Aha, pasakė Borchas. Reiškia slibinas dar buvo gyvas.

O kaipgi, linksmai tarė Vėdrynas. Gyvas. Bet toks silpnas,

kad nesurijo nei karstadirbio, nei puskvailio, tik kraujaL nulaižė. Po

to, dideliam aplinkinių nusivylimui, labai sunkiai pakilęs nusk-

rido. Kas pusantro šimto uolekčių triukšmingai krisdavo žemėn

ir vėl pakildavo. Retsykiais rėpliojo, vilkdamas užpakalines lete-

nas. Drąsesni, nepaleisdami iš akių, nusekė paskui. Ir žinote, ką?

Kalbėk, Vėdryne.

Slibinas nusileido Pelėsakalių Kalnų tarpekliuose, netoli Bra

ištakų, ir pasislėpė tenykštėse olose.

Dabar viskas aišku, pratarė Geraltas. Slibinas tose olose

nugrimzdęs į letargą, matyt, šimtmečius lindėjo. Girdėjau apie to-

kius atsitikimus. Ten turi būti ir jo lobynas. Dabar žinau, kodėl

užtvėrė tiltą. Kažkas ant to lobio nori uždėti savo leteną. O tas

"kažkas" Nidamiras iš Caingorno.

Taip ir yra, patvirtino trubadūras. Visas Dyklaukis net spir-

ga, nes ten manoma, kad slibinas bei tas lobis jiems priguli. Ta-

čiau su Nidamiru susikibti nedrįsta. Nidamiras tai vaikigalis, ku-

riam dar barzda nedygsta, bet spėjęs įrodyti, jog su juo neverta

peštis. To slibino jam velniškai reikia, todėl taip mitriai sukruto.

Nori pasakyti reikia lobio?

Taigi, kad labiau slibino, nei lobio. Matot, Nidamiras tiesia

nagus į gretimą Maleoro kunigaikštystę. Ten, po staigios ir keis-

tos kunigaikščio mirties, liko, taip sakant, lovai tinkamo amžiauskunigaikštytė. Maleoro didikai į Nidamirą bei kitus konkurentus

žiūri suraukę nosis, nes žino, jog naujas valdovas jiems stipriai su-

verš žąslus priešingai tai snarglei kunigaikštytei. Todėl jie kaž-

kur atkasė seną apdulkėjusią pranašystę, bylojančią, kad karūna

ir mergiotės ranka priklausys tam, kuris nudobs slibiną. Kadan-

gi čia slibino niekas jau ištisus amžius nematė, tai manė, jog bus

ramu. Nidamiras, aišku, pasišaipė iš legendos būtų Maleorą jė-

ga paėmęs, ir tiek, bet čia užgriuvo žinia apie Dyklaukio slibiną,tad sumojo galįs sutriuškinti Maleoro diduomenę jų pačių gink-

lu. Jeigu pasirodytų ten, nešinas slibino galva, liaudis jį sveikin-

tų kaip dievų siųstą valdovą, o didikai nedrįstų net cyptelėti. Ste-

bitės, jog nurūko paskui tą slibiną kaip katė su pūsle? Ir būtent

paskui tokį, kuris vos kojas pavelka? Tai netikėtas laimikis, likimo

dovana, po šimts pypkių.

O kelius nuo priešininkų užsitvėrė.

Tikriausiai. Ir nuo Dyklaukio žmonelių. Be to, po visą apylin-

kę išsiuntinėjo raitus pasiuntinius su įsakymais. Tiems, kam

18


20/290

privalu tą slibiną užmušti, nes pats Nidamiras neturi nė menkiau-

sio noro su kardu olon lįsti. Akimirksniu buvo sušaukti žymiausi

slibinmušiai. Daugelį, Geraltai, tikriausiai pažįsti.

Galbūt. Kas atvyko?

Eikas iš Deneslės, tai viens.

Kad jį kur... raganius tyliai švilptelėjo. Dievobaimingasis

ir dorovingasis Eikas, patsai riteris be dėmės.

Pažįsti jį, Geraltai? paklausė Borchas. Ar tikrai jis toks sli-

binų siaubas?

Ne tik slibinų. Eikas susidoroja su bet kokia pabaisa. Žudė

net mantikoras ir grifus. Girdėjau, kad pribaigė ir keletą slibinų.

Smarkus vyras. Tačiau, niekšas, gadina man verslo reikalus, nes

neima pinigų. Kas dar, Vėdryne?

Kirtikai iš Krinfrido.

Na, tai slibinui galas. Net jei ir pasveikti suspėjo. Ta trijulė gerai susigiedojusi šutvė. Kovoja ne itin garbingai, bet visada sėk-

mingai. Išmušė visus plėviasparnius ir šakiauodegius Redanijoj,

tuo pačiu nukirsdindami tris raudonuosius slibinus ir vieną juo-

dąjį. O tai šis tas. Ar jau visi?

Ne. Prisijungė dar šešetas nykštukų, vadovaujamų Jarpeno

Zigrino.

Nepažįstu tokio.

O apie slibiną Okvistą iš Kvarco Kalno girdėjai? Girdėjau. Ir mačiau brangakmenius iš jo lobyno. Buvo ten

nuostabių spalvų safyrai ir vyšnios didumo deimantai.

Na, tuomet žinok, kad būtent Jarpenas Zigrinas ir jo nykštu-

kai sudorojo Okvistą. Apie tai ir baladė buvo sudėta, tačiau nevy-

kusi, nes ne mano. Jei negirdėjai nieko nepraradai.

Tai jau visi?

Taip. Tave išskyrus. Tvirtinai nieko apie slibiną negirdėjęs

kas žino, gal ir tiesa. Bet dabar jau žinai. Ir ką? Ogi nieko. Tas slibinas manęs nedomina.

Cha! Gudru, Geraltai. Nes ir taip neturi karališkojo rašto.

Sakau dar sykį: man tas slibinas nerūpi. O tau, Vėdryne? Kas

tave traukia ton pusėn?

Aišku, kas, trubadūras patraukė pečiais. Turiu suktis įvy-

kių bei įdomių renginių verpete. Gandas apie kovą su šiuo slibi-

nu pasklis toli. Žinoma, galėčiau sudėti baladę tik kalbų pasiklau-

sęs, tačiau dainuojama to, kuris savo akimis regėjo kovą, ji skam- bės kitaip.

19


21/290

Kovą? nusijuokė Trikuosis. Greičiau kažką panašaus į

kiaulės skerdimą ar dvėselienos mėsinėjimą. Klausau ir negaliuv

atsistebėti. Šlovingi karžygiai lekia čionai kiek žirgai neša, kad

paskerstų stimpantį slibiną, nunuodytą kažkokio mužiko. Juokas

ima ir vemti noris.

Klysti, tarė Geraltas. Jeigu nuodai slibino išsyk nepribai-

gė, tai jo organizmas juos tikriausiai jau nugalėjo, ir slibinas vėl

kupinas jėgų. Tačiau tai nėra svarbu. Kirtikai iš Krinfrido vis tiek

jį užmuš, bet be kovos, jei nori žinoti, apsieita nebus.

Dedi viltis į kirtikus, Geraltai?

Aišku.

Kaip sykis, atsiliepė iki tol tylėjęs sargybinis dailininkas.

Slibiniokas stebuklingas padaras, kitaip jo nenudėsi, kaip tik

burtais. Jei kas ir susidoros su juo, tai tik ta burtininkė, kuri čia vakar prajojo.

Kas? sukluso Geraltas.

Burtininkė, pakartojo sargybinis. Sakau juk.

Vardą pasakė?

Sakė, bet pamiršau. Raštą turėjo. Jauna, savaip graži, bet

jau tos akys... Patys žinote, ponai. Kūnas žmogui pagaugais nuei-

na, kai tokia pažvelgia.

Vėdryne, ar apie šitai žinai ką nors? Kas čia galėtų būti? Ne, susiraukė bardas. Jauna, graži ir tos akys. Irgi mat žy-

mės. Visos tokios. Nė viena mano pažįstama burtininkė o pažįs-

tu daugybę neatrodo vyresnė nei dvidešimt penkerių, na, trisde-

šimties metų, nors, viena kita, girdėjau, mena laikus, kai giria ošė

ten, kur šiandien Naujamiestis stūkso. Aišku, vis tie eleksyrai iš

mandragoros. Ir į akis sau mandragorą lašina, kad blizgėtų. Ne-

būtų bobos.

Ar ne rudaplaukė? paklausė raganius.

Ne, pone, atsakė dešimtininkas. Juoduke. O arklys kokio plauko? Bėras su balta žvaigžde?

Ne. Juodas kaip ir ji. Taigi, ponai, sakau jums, ji slibiną už-

muš. Slibinas burtininkų darbas. Žmogaus jėgų tam nepakanka.

įdomu, ką pasakytų batsiuvys Ožiakrimtis, nusijuokė Vėd-

rynas. Jeigu jis būtų turėjęs po ranka ką stipresnį, negu čeme-

rys ar vilkuogės džiūtų šiandien slibino oda Dyklaukyje ant sta-

tinių tvoros, baladė būtų baigta, o aš neblukčiau čia saulėkai-

toje... Kas nutiko, kad Nidamiras nepasiėmė tavęs kartu? paklau-

sė Geraltas, šnairomis žiūrėdamas į poetą. Juk buvai Dyklauky

20


22/290

je, kai jis žygin patraukė. Argi karalius nemėgsta menininkų? Kas

nutiko, kad čia gelsti, o ne šalia karališkosios balnakilpės muzi-

kuoji?

Kalta viena jauna našlė, niūriai tarė Vėdrynas. Velniai

griebtų. Siek tiek palėbavau, o kitą dieną Nidamiras su visa svi-

ta jau buvo anapus upės. Kartu netgi tą Ožiakrimtį ir žvalgus iš

Dyklaukio rinktinės paėmė, tik mane pamiršo. Aiškinu, aiškinu

dešimtininkui, o jis savo...

Yra raštas praleidžiu, abejingai tarė alebardininkas, šlapin

damasis ant muitininko namelio sienos. Nėra rašto neleidžiu.

Toks įsakymas...

O, nutraukė jį Trikuosis, merginos su alumi grįžta.

Ir ne vienos, atsistodamas pridūrė Vėdrynas. Pažiūrėkit,

koks žirgas. Kaip slibinas.

Nuo beržynėlio pusės šuoliais lėkė zerikanietės, iš šonų spaus-

damos raitelį, sėdintį ant didelio, nerimastingo kovos eržilo.

Raganius taip pat atsistojo.

Raitelis vilkėjo alyvų spalvos aksomo palaidinę sidabro apva-

dais ir trumpą apsiaustą, apsiūtą sabalų kailiais. Jis tiesus sėdėjo

balne ir išdidžiai žvelgė į juos. Geraltas tokio žvilgsnio nemėgo.

Sveiki, ponai. Esu Doregarajus, prisistatė raitelis, lėtai ir di-

dingai lipdamas iš balno. Magistras Doregarajus. Juodasis ma-

gas.

Magistras Geraltas. Raganius.

Magistras Vėdrynas. Poetas.

Borchas, vadinamas Trikuosiu. O su mano merginomis, ku-

rios kaip tik kaištį iš statinaitės traukia, jau susipažinai, ponas Do

regarajau.

Tiesą sakant, taip, tarė burtininkas net nešyptelėjęs. Aš ir

gražiosios kovotojos iš Zerikanijos jau pasisveikinome.

Na, tai į sveikatą! Vėdrynas išdalino Vejos atneštus odos

puodukus. Išgerkite su mumis, ponas burtininke. Ponas Bor

chai, ar dešimtininkui įpilti?

Aišku. Eikš pas mus, kary.

Manau, siurbtelėjęs mažą elegantišką gurkšnelį, tarė ma-

gas, kad prie užkardos ant tilto jus atvedė tas pats tikslas, kaip

ir mane.

Jeigu turite omenyje slibiną, ponas Doregarajau, pasakė

Vėdrynas, tai, tiesą sakant, taip ir yra. Noriu ten būti ir sudėti ba-

ladę. Deja, štai šis dešimtininkas, žmogėnas, kaip matyti, ne

21


23/290

mokantis elgtis padorioje draugijoje, nenori manęs praleisti. Rei-

kalauja garantinio rašto.

Prašom atleisti. Alebardininkas išgėrė savo alų ir sučepsėjo.

Gavau griežčiausią įsakymą nieko be rašto neleisti. O panašu,

jog visas Dyklaukis susėdo vežimuosna ir ketina traukti į kalnus

medžioti slibino. Man liepta...

Tavasis įsakymas, kareivi, suraukė antakius Doregarajus,

skirtas valkatoms, galintiems trukdyti, mergšėms, platinančioms

paleistuvystę ir bjaurias ligas, piktadariams, padugnėms bei dy-

kinėtojams. Bet ne man.

Nė vieno be rašto neleisiu, pasišiaušė dešimtininkas. Pri-

siekiu...

Neprisiekinėk, nutraukė jį Trikuosis. Verčiau dar išgerk.

Teja, įpilk šiam narsiam kariūnui. Ir atsisėskime, ponai. Nedera

kilmingiems žmonėms gerti stovint, paskubomis bei tinkamai ne-

nusiteikus.

Visi susėdo ant sienojų aplink statinaitę.

Alebardininkas, tik ką įšventintas į didikus, net paraudo iš pa-

sitenkinimo.

Gerk, šaunusis šimtininke, paragino Trikuosis.

Lyg ir dešimtininkas esu, ne šimtininkas, dar labiau parau-

do alebardininkas.

Bet būtinai šimtininku tapsi, iššiepė dantis Borchas. Vy-ras tu galvotas, akimirksniu paaukštins.

Doregarajus, atsisakęs antros taurės, atsigręžė į Geraltą.

Miestelyje dar kalba apie baziliską, garbusis raganiau, o tu

jau, kaip matau, į slibiną dairaisi, tyliai pasakė burtininkas. Įdo-

mu, ar tau taip grynųjų reikia, ar tik malonumo dėlei žudai pas-

merktus išnykti padarus?

Keistas smalsumas, tarė Geraltas, to, kuris galvotrūkčiais

dumia į slibino skerstuves, idant išmuštų jam dantis tokius ver-tingus, gaminant stebuklingus vaistus ir eleksyrus. Ar tai tiesa,

garbusis burtininke, jog tie, kurie išmušti dar gyvam slibinui pa-

tys geriausi?

Tikrai žinai, jog dėl jų ten vykstu?v

Žinau. Tačiau tave kai kas jau aplenkė, Doregarajau. Nese-

niai čia prajojo viena iš jūsų brolijos su karališkuoju raštu, ku-

rio tu neturi. Juodaplaukė, jei tau įdomu.

Ant juodžio? Lyg ir taip.

Jenefer, niūriai ištarė Doregarajus. Raganius krūptelėjo.

22


24/290

Įsivyravo tyla, kurią nutraukė būsimojo šimtininko bliovimas.

Nė vieno... be rašto...

Dviejų šimtų lintarų užteks? Geraltas ramiai išsitraukė iš ki-

šenės kapšą, gautą iš storojo vaito.

Geraltai, paslaptingai nusišypsojo Trikuosis, vis dėlto...

Atleisk man, Borchai. Gaila, tačiau su jumis į Hengforsą ne-

josiu. Gal kitą kartą. Gal dar susitiksim.

Niekas manęs Hengforse nelaukia, lėtai tarė Trikuosis.

Ničniekas, Geraltai.

Slėpkit tą kapšą, pone, grėsmingai ištarė būsimasis šimti-

ninkas. Tai paprasčiausias bandymas papirkti. Ir už tris šimtus

neleisiu.

O už penkis šimtus? Borchas išsitraukė savo piniginę.

Slėpk kapšelį, Geraltai. Aš užmokėsiu muitą. Man jau ima patik-ti. Penki šimtai, ponas kary. Po šimtinę nuo galvos, įskaitant ma-

no mergaites, kaip vieną dailų asmenį. Ką?

Ojojoj, oi, oi, susirūpino būsimasis šimtininkas, slėpdamas

po striuke Borcho kapšą. Ką aš pasakysiu karaliui?

Pasakysi jam, išsitiesdamas ir traukdamas iš už diržo

įmantrią dramblio kaulo burtalazdę, tarė Doregarajus, kad pa-

sižiūrėjus tave sukaustė baimė.

Į ką pasižiūrėjus, pone?Burtininkas mostelėjo lazdele, sušuko užkeikimą. Pušis, augu-

si ant upės šlaito, pliūptelėjo ugnimi, visa nuo žemės iki pat vir-

šūnės akimirksniu apsisiautė šėlstančiomis liepsnomis.

Ant arklių! pašokdamas, Vėdrynas užsimetė liutnę ant pe-

čių. Ant arklių, ponai! Ir panaitės!

Salin užtvarą! sustūgo alebardininkams turtingasis dešim-

tininkas, turintis dideles galimybes tapti šimtininku.

Ant tilto, už užtvaros, Veja įtempė pavadį, žirgas ėmė trypti vie-

toje, dudenti kanopomis į tašytus rąstus. Mergina, purtydama ka-

sas, veriančiai suriko.

Teisingai, Veja! pritarė Trikuosis. Pirmyn, gerbiamieji, gin-

kit arklius! Josim zerikanietiškai su dundesiu ir švilpesiu!

IV Tik pažiūrėkit, tarė Boholtas, vyriausias iš kirtikų didžiu-

lis ir gremėzdiškas tarsi seno ąžuolo kamienas. Nidamiras jūsų,garbieji ponuliai, neišgujo į visas keturias puses, nors tikėjausi,

jog taip įvyks. Ką gi, ne mums, vargetoms, abejoti karališkų sp

23


25/290

rendimų teisingumu. Prašom prie laužo. Taisykitės guolius, vyru-čiai. Pasakyk atvirai, raganiau, apie ką tu su tuo karalium kalbė-

jai?

Apie nieką, atsakė Geraltas, patogiau atremdamas nuga-

rą į ugnies pusėn paslinktą balną. Jis net iš šėtros neišėjo. Tik

atsiuntė tą savo pastumdėlį, kaip jį ten...

Gylenšterną, pasufleravo drūtas barzdotas nykštukas Jarpenas Zigrinas, įstumdamas ugnin iš tankynės atitemptą milžiniš-

ką smalingą išvartą. Pasipūtusi baidyklė. Nutukęs meitėlis. Kai

tik prisijungėm, anas atėjo, nosį iki debesų užrietė, fe, fe. 'Atmin-

kit, nykštukai", tarė, "kas čia vadovauja, o kas privalo paklus

ti. Cia įsakinėja karalius Nidamiras, o jo žodis įstatymas", ir taip

toliau. Stovėjau, klausiausi ir galvojau, kad liepsiu savo vyrukams

pargriauti jį žemėn, ir apčiurkšiu jo apsiaustą. Bet nepanorau, ži-

note, nes vėl kalbos būtų pasklidusios, kad nykštukai pikčiurnos,

nenaudėliai, kalės vaikai ir kad neįmanomas... kaip tas, rupūžė,

vadinasi... sambūvis, ar kaip jį ten. Ir vėl kur nors, kokiame nors

miestelyje, kiltų skerdynės. Tad mandagiai klausiausi ir galvą link-

sėjau.

Panašu, kad ponas Gylenšternas nieko kita nemoka, pa-

sakė Geraltas. Nes ir mums tą patį paporino, todėl taipogi te-

ko galvas kinkuoti.

O aš manau, tiesdamas gūnią ant žabarų krūvos, atsilie-

pė kitas kirtikas, blogai Nidamiras padarė, kad jūsų neišvijo. Toslibino medžioti sėlina tiek žmogelių, jog net baisu žiūrėti. Visas

skruzdėlynas. Tai jau ne žygis, o laidotuvių eisena kapinyno link.

Aš, pavyzdžiui, kamšalynėje grūstis nemėgstu.

Nurimk, Griautuk, pasakė Boholtas. Krūvoje keliauti

saugiau. Tu ką, niekad nėjai slibinų medžioti? Visada paskui sli-

biną galybė žmogelių traukia visas samplūdis tikras viešnamis

ant ratų. Bet vos, bjaurybė, pasirodo, tai žinai, kas kovos lauke

lieka. Mes, o ne kas kitas.Boholtas akimirkai nutilo, smagiai gurkštelėjo iš didelio, vy-

telėmis apipinto ąsočio, po to triukšmingai nusišnypštė ir atsiko-

sėjo.

Kita vertus, tęsė jis, patirtis rodo, jog pats smagumas ir

pjautynės ne sykį prasideda tik užmušus slibiną, ir galvos lekia ta-

da kaip kopūstai. Medžiokliai kits kitam į gerkles kimba tik ėmus

dalintis lobį. Ką, Geraltai? Ei? Ar aš neteisus? Raganiau, ar apkur-

tai?

Žinau tokių nutikimų, sausai patvirtino Geraltas.

24


26/290

Sakai, žinai. Tikriausiai iš nuogirdų, nes mano ausų nepa-

siekė žinia, jog būtumei kada slibinus medžiojęs. Kaip gyvas ne-

girdėjau, kad raganiai su slibinais kautųsi. Tad keista, jog čia pa-

sirodei.

Tiesa, prakošė jauniausias iš kirtikų Kenetas, pramintas

Stiebgraužiu, keista. O mes...

Palauk, Stiebgraužy. Dabar aš kalbu, nutildė jį Boholtas.

Tiesą sakant, nesiruošiu ilgai plepėti. Raganius ir taip jau suprato,

ką noriu pasakyti. Aš jį pažįstu, jis mane taipogi, iki šiol kelio kits

kitam neperbėgom, manau, kad ir toliau taip bus. Nes žiūrėkit,

vyručiai, jeigu, pavyzdžiui, aš raganiui norėčiau sukliudyti dirbti ar

sumanyčiau iš panosės nudžiauti grobį, tai šis vaikinas nieko ne-

laukęs šmaukštelėtų man savo raganišku skustuvu ir būtų tei-

sus. Tiesą kalbu?Niekas nei patvirtino, nei prieštaravo. Neatrodė, jog Boholtui

ypatingai rūpėtų viena ar kita.

Taigi, tęsė jis, kaip jau esu sakęs, būryje keliauti saugiau.

Draugijoje ir raganius gali praversti. Vietovė čia laukinė, nuošali

jei priešais iššoktų kokia baidyklė ar rajūne, arba stryga turė-

tume bėdos. O kad šalia bus Geraltas išvengsime nelaimės, nes

tai jo amatas. Tačiau slibinas ne jo amatas. Tiesa?

Vėl niekas nei pritarė, nei ginčijosi. Ponas Trikuosis, perduodamas ąsotėlį nykštukui, tęsė Bo-

holtas, keliauja drauge su Geraltu, ir tai man geriausias įrody-

mas. Kuris jums, Griautuk, Stiebgraužy, trukdo? Ne Vėdrynas, tik-

riausiai?

Vėdrynas, tarė Jarpenas Zigrinas, paduodamas ąsotėlį bar-

dui, visada atsivelka, kai vyksta kas įdomaus. Ir visi žino, jog jis

netrukdys, nepadės ir žygio nesulėtins. Tarsi varnalėša šuns uo-

degoje. Tiesa, vaikinai?"Vaikinai" barzdoti kvadratiniai nykštukai ėmė kvatoti, kra-

tydami barzdas. Vėdrynas atsmaukė kepurėlę ant pakaušio ir

gurkštelėjo iš ąsotėlio.

Aaaach, bjaurybė, sustenėjo jis, gaudydamas orą. Net

kvapą gniaužia. Iš ko ji varyta? Iš skorpionų?

Geraltai, man tik viena nepatinka, perimdamas iš menest

relio indą, pasakė Stiebgraužys, jog atsivedei tą burtininką. Cia

nuo burtininkų jau ankšta darosi.

Teisybė, pritarė jam nykštukas. Stiebgraužys tiesą sako.

Tas Doregarajus čia mums reikalingas kaip karvei balnas. Nese-

niai įsitaisėme nuosavą raganą, kilmingąją Jenefer, tfu, tfu.

25


27/290

Taaip, tarė Boholtas, gremždamas nagais savo tvirtą it jau-

čio sprandą, nuo kurio ką tik nusisegė odinį, plieno spygliais nu-

sagstytą antkaklį. Burtininkų, garbieji ponuliai, čia tikrai daugo-

ka. Per daug lygiai dviem. Ir pernelyg jie prie mūsų Nidamiro pri-

lipo. Tik pažiūrėkit, mes čia po žvaigždelėmis aplink laužą, o jie,

gudriosios lapės, atleiskit už žodį, šilumoj, karališkoj šėtroj jau

kažką rezga. Nidamiras, ragana, burtininkas ir Gylenšternas. OJenefer pati blogiausia. Ar pasakyti jums, ką jie ten rezga? Kaip

mus apmauti štai ką.

Ir stirnieną ryja, niūriai įsiterpė Stiebgraužys. O ką mes

valgėm? Švilpiką! O kas, sakykit, yra švilpikas? Žiurkė, ne kas kita.

Tai ką mes valgėme? Žiurkę!

Nieko baisaus, tarė Griautukas. Greitai paragausime sli-

bino uodegos. Nieko nėra skaniau už anglyse keptą slibino uo-

degą. Jenefer, tęsė Boholtas, yra bjauri, pikta ir liežuvinga bo

v

ba. Tai ne tavo mergikės, ponas Borchai. Sios tylios ir meilios.

Štai, pažvelkite atsisėdo prie arklių, kardus galanda, o kai ėjau

pro šalį ir šmaikščiai užkalbinau nusišypsojo, dantukus parodė.

Taip, jomis galima pasidžiaugti. Tai ne Jenefer, kuri vis velniavą

rezga. Sakau jums, reikia būti budriems, nes iš mūsų sutarties

liks tik mėšlo krūva.

Kokios sutarties, Boholtai? Na, Jarpenai, ar pasakysim raganiui?

Nėra ką slėpti, tarė nykštukas.

Degtinėlės jau nebėr, apversdamas ąsotėlį dugnu į viršų,

įsiterpė Stiebgraužys.

Tai atnešk. Esi jauniausias, gerbiamasis. Tą sutartį, Geral

tai, patys surašėm, nes mes ne samdiniai ar kokie apmokami

tarnai, kuriuos Nidamiras, porą auksinių po kojomis numetęs,

galėtų siųsti kautis su slibinu: mes pabaisą ir be Nidamiro sudorosim, o Nidamiras be mūsų niekaip. Štai čia ir paaiškėja, kas

daugiau vertas ir kieno dalis turi būti didesnė. Todėl reikalą išsp-

rendėme teisingai tie, kurie su kardu rankoje eis kautis ir pak-

los slibiną, pasiims pusę lobio. Nidamiras, naudodamasis prigim-

ties ir titulo teise, šiaip ar taip, ketvirtadalį pasičiups. O kiti, jei-

gu kiek padės kovoti, kitą ketvirtadalį lygiomis dalimis pasidalins

tarpusavyje. Ką apie tai manai?

O ką apie tai mano Nidamiras?

Nepasakė nei "taip", nei "ne". Bet geriau tegul tas snarglius

nešokinėja. Kartoju, pats jis neis slibino galabyti, turės pasikliauti

26


28/290


29/290

Į šviesos ratą tyliai įžengė neaukšta jauna moteris, juodais,

aukso tinkleliu apgaubtais plaukais, susisupusi į vilnos apsiaustą.

Kas čia taip dvokia? apsimesdamas, kad jos nemato, pak-

lausė Jarpenas Zigrinas. Ar tik ne siera?

Ne, žiūrėdamas į šalį, Boholtas demonstratyviai truktelė-

jo nosį. Tai muskusas arba kiti kvepalai. Ne, tai tikriausiai... išsiviepė nykštukas. Ak! Tai juk kil-

mingoji ponia Jenefer! Sveika, sveika.

Burtininkė lėtai apžvelgė susirinkusius, akimirką jos spindin-

čių akių žvilgsnis stabtelėjo prie raganiaus. Geraltas šyptelėjo.

Ar leisite prisėsti?

Žinoma, geradėja tu mūsų, pasakė Boholtas ir žagtelėjo.

Sėskitės štai čia, ant balno. Kenetai, pajudink užpakalį ir paduok

garbiajai burtininkei balną. Girdžiu, jog apie reikalus kalbate. Jenefer atsisėdo, išties-

dama dailias, juodomis kojinėmis aptemptas kojas. Be manęs?

Nedrįsome trukdyti, tarė Jarpenas Zigrinas, tokią svarbią

asmenybę.

Tu, Jarpenai, pasukdama galvą nykštuko pusėn, primer-

kė akis Jenifer, geriau tylėk. Juk nuo pirmos dienos tyčia elgiesi

su manimi kaip su tuščia vieta, oru, tad nevark, daryk taip ir to-

liau.. Nes man tai irgi netrukdo. Ką jūs, ponia, Jarpenas išsišiepė, atkišdamas nelygius

dantis. Tagul mane erkės apninka, jei nesielgiu su jumis geriau,

nei su oru. Orą, pavyzdžiui, kartais pagadinu, o jus nieku gyvu

nedrįsčiau.

Sugriaudėjo garsus barzdotų "vaikinų" juokas, bet pastarieji

tuoj pat nutilo, išvydę mėlyną pašvaistę, staiga apgaubusią bur-

tininkę.

Dar žodelį tarsi, ir iš tavęs, Jarpenai, liks vien pagadintas

oras, ištarė Jenefer balsu, kuriame suskambo metalinės gaide-

lės. Ir juoda dėmė ant žolės.

Iš tikrųjų, krenkštelėjo Boholtas, sudrumsdamas įsivyravu-

sią tylą. Nutilk, Zigrinai. Paklausykime, ką mums pasakys ponia

Jenefer. Ką tik skundėsi, kad be jos kalbame apie reikalus. Todėl

spėju, jog nori mums kažką pasiūlyti. Paklausykime, garbieji po-

nuliai, ką gi pasiūlys. Svarbu tik, kad nesibaustų viena pati bur-

tais slibiną nugalabinti.

O ką? Jenefer pakėlė galvą. Manai, Boholtai, kad neįma-

noma?

28


30/290

Gal ir įmanoma. Bet mums neapsimoka, nes tuomet tik-

riausiai pareikalautumėt pusės slibino lobio.

Mažų mažiausiai, abejingai tarė burtininkė.

Na, pati matot, jog toks sandėris mums nepriimtinas. Mes,

ponia, esame vargani kovotojai jeigu grobis pasprunka iš pano-

sės, tai badas akysna žvelgia. Rūgštynėmis ir balanda mintame...

...tik retsykiais šventadieniais švilpikais pasilepiname, liūd-

nai įsiterpė Jarpenas Zigrinas.

...šaltinio vandeniu užgeriame, Boholtas gurkštelėjo iš ąso-

tėlio ir nusipurtė. Mes, ponia Jenefer, neturime išeities. Arba

grobis, arba žiemą mirtis patvory. Nes užeigos kainuoja.

Ir alus, pridūrė Griautukas.

Ir paleistuvės, įsisvajojo Stiebgraužys.

Todėl, Boholtas pažiūrėjo į dangų, patys, be burtų ir jū-

sų pagalbos užmušim slibiną. Tu įsitikinęs? Atmink, Boholtai, jog yra galimybių ribos.

Gal ir yra, niekad nebuvau sutikęs. Ne, ponia. Kartoju sli-

biną užmušime patys, be jokių burtų.

Tuo labiau, pridūrė Jarpenas Zigrinas, kad burtai grei-

čiausiai taipogi turi galimybių ribas, kurių priešingai nei savų

nežinome.

Pats sumąstei, lėtai paklausė Jenefer, ar kas nors pagel-

bėjo? Ar tik ne raganius, esantis šioje garbingoje draugijoje, su-teikia jums tokį pasitikėjimą?

Ne, žiūrėdamas į Geraltą, kuris po galva pasikišęs balną ir

tingiai išsitiesęs ant gūnios atrodė snaudžiąs, tarė Boholtas. Ra-

ganius čia niekuo dėtas. Klausykit, garbingoji Jenefer, mes kara-

liui šį bei tą pasiūlėme jis nesiteikė atsakyti. Mes kantrūs, pa-

lauksim iki ryto. Jeigu karalius sutartį patvirtins toliau josime

kartu. Jei ne, mes grįžtame.

Mes taipogi, burbtelėjo nykštukas. Jokių derybų nebus, tęsė Boholtas. Arba duok, arba dai-

nuok. Ponia Jenefer, pakartokit mūsų žodžius Nidamirui. O jums

tiek pasakysiu sutartis naudinga ir jums, ir Doregarajui, jeigu tik

susitarsite su juo. Mums, žinokit, slibino dvėselienos nereikia, vien

uodegą paimsime. O visa kita bus jūsų, tik rinkitės. Nepagailėsim

jums nei dantų, nei smegenų nieko, ko reikia burtams.

Tikra tiesa, kikendamas pridūrė Jarpenas Zigrinas. Sti

pena liks jums, burtininkams. Niekas jos neatims. Nebent kiti

maitėdos.

Jenefer atsistojo, ant pečių užsimetė apsiaustą.

29


31/290

Nidamiras nelauks iki ryto, šiurkščiai pasakė ji. Jis su jū-

sų sąlygomis sutinka jau dabar. Neklausydamas mano ir Dorega

rajaus patarimo žinokite šitai.

Nidamiras, lėtai prakošė Boholtas, rodo stebėtiną tokiam

jaunam karaliui išmintį. Nes, mano manymu, ponia Jenefer, iš-

mintis tai mokėjimas nenugirsti kvailų ar nenuoširdžių patarimų.

Jarpenas Zigrinas prunkštelėjo į barzdą. Kitaip čiulbėsit, įsirėmė į šonus burtininkė, kai jus rytoj

slibinas ištalžys, subadys ir snukius sutraiškys. Laižysite man ba-tus ir inkšite, prašydami pagalbos. Kaip visada. Kaipgi aš jus ge-

rai pažįstu! Kaip nuluptus pažįstu... tokius... kaip jūs. Pažįstu iki

šleikštumo.

Ji nusisuko ir net neatsisveikinusi nuėjo į tamsą.

Mano laikais, tarė Jarpenas Zigrinas, burtininkės sėdėjo

bokštuose, skaitė išmintingas knygas ir šaukštu maišė tigliuose.

Kovotojams po kojų nesipainiojo ir į mūsų reikalus nesikišo. Ir už-pakalių nekraipė prieš vaikinų akis.

Užpakaliukas, tiesą sakant, neblogas, derindamas liutnę,pasakė Vėdrynas. Ar ne, Geraltai? Geraltai? Ei, o kur raganius

dingo?

O kas mums darbo? mesdamas medgalius liepsnon, su-niurzgė Boholtas. Nuėjo. Gal krūmuosna prispyrė, gerbiamasai.

Cia jo reikalas.

Turbūt, sutiko bardas ir sudavė delnu per stygas. Gal jums ką nors padainuoti?

Dainuok, bala tavęs nematė, pasakė Jarpenas Zigrinas ir

nusispjovė. Tik nemanyk, Vėdryne, kad už tavo bliovimą duosiu

nors skatiką. Cia, berneli, ne karaliaus rūmai.

Ir pats matau, linktelėjo galvą trubadūras.

V Jenefer.Ji tarsi nustebusi atsigręžė, nors raganius neabejojo, jog iš to-

lo girdėjo jo žingsnius. Pastačiusi ant žemės medinę rėčką, ji iš-sitiesė ir nubraukė nuo kaktos iš po aukso tinklelio išsprūdusius

plaukus, sunkiomis garbanomis krintančius ant pečių.

Geraltai.

Ji, kaip visada, vilkėjo tik dviejų spalvų rūbus. Savųjų spalvų

juodos ir baltos. Juodi plaukai, ilgos juodos blakstienos, įsak-

miai liepiančios spėti po jomis slypinčių akių spalvą. Juodas si- jonas, trumpa juoda palaidinukė balto kailio apykakle. Balti

30


32/290

ploniausio lino marškiniai. Ant kaklo juodo aksomo kaspinas,

papuoštas deimančiukais nubarstyta obsidiano žvaigžde.

Nė kiek nepasikeitei.

Tu taip pat. Ji perkreipė lūpas. O tai visai įtikėtina. Arba,

jei nori, visai neįtikėtina. Šiaip ar taip, ši užuomina gal ir tinka pra-

dėti pokalbį, bet yra beprasmė. Tiesa?

Tiesa, linktelėjo galvą Geraltas, žvelgdamas šonan, į Nidamiro šėtros ir už tamsių vežimų siluetų liepsnojančių karaliaus

lankininkų laužų pusę. Nuo tolimiausio laužo sklido skambus

Vėdryno balsas. Jis dainavo "Žvaigždes virš vieškelio" vieną savo

labiausiai vykusių meilės baladžių.

Ką gi, pradžia jau yra, tarė burtininkė. Klausau, kas toliau?

Matai, Jenefer...

Matau, šiurkščiai nutraukė ji. Bet nesuprantu. Ko čia at-

vykai, Geraltai? Juk ne dėl slibino? Tavo požiūris į juos turbūt ne-

pakito?

Ne. Niekas nepakito.

Tai ko gi, klausiu tavęs, prisijungei prie mūsų?

Ar patikėsi, jei pasakysiu, jog dėl tavęs?

Jenefer tylėdama žiūrėjo į jį, o jos žėrinčios akys nieko gero

nežadėjo.

Kodėl ne, patikėsiu, pagaliau pratarė ji. Vyrams patinka

sutikti buvusias meilužes, patinka atgaivinti prisiminimus. Mėgsta

sivaizduoti, jog kadaise buvusi meilės ekstazė suteikia jiems kaž-ką panašaus į teisę iki gyvos galvos laikyti partnerę savo nuosa-

vybe. Tai padeda jiems puikiai jaustis. Tu nesi išimtis. Kaip be

Dūtų gaila.

Kaip bebūtų gaila, Jenefer, nusišypsojo raganius, tu tei-

si. Tai, kad tave matau, padeda man puikiai jaustis. Džiaugiuosi

:ave matydamas.

Ir viskas? Na, tuomet, sakykime, jog ir aš džiaugiuosi. Pasi-

džiaugusi linkiu tau labos nakties. Rengiuosi, kaip matai, ilsėtis.

Prieš tai ketinu nusiprausti, o dirbdama šį darbą, esu įpratusi nu-

sirengti. Todėl pasitrauk susimildamas, mandagiai pagerbdamas

mano kuklumą.

Jen, ištiesė į ją rankas Geraltas.

Nevadink manęs taip! atšokdama piktai sušnypštė Jenefer,

: iš pirštų, ištiestų jo pusėn, pažiro žydros ir raudonos kibirkštys.

Jei mane paliesi, niekše, išdeginsiu tau akis!

Raganius pasitraukė atgal. Burtininkė, kiek aprimusi, vėl nu-

sibraukė nuo kaktos plaukus ir, įrėmusi kumščius į klubus, ats stojo priešais jį.

31


33/290

Tu ką manei, Geraltai? Kad linksmai paplepėsim, prisimin-

sim senus laikus? O pasikalbėję galbūt eisime drauge į vežimą ir

pasimylėsim ant kailių šiaip sau, norėdami atgaivinti prisimini-

mus? Ką?

Geraltas, nežinodamas, ar burtininkė stebuklingai skaito min-

tis, ar tik taikliai jas atspėja, kreivai šypsodamasis, tylėjo.

Tie ketveri metai, Geraltai, nepraėjo be pėdsako. Aš jau ap-rimau, todėl ir tik todėl šiandien susitikusi nespjoviau tau į akis.

Bet tegul mano mandagumas neapgauna tavęs.

Jenefer...

Tylėk! Tau, nenaudėli, daviau daugiau nei kuriam kitam vy-

rui. Pati nežinau, kodėl būtent tau. O tu... Na jau ne, mano bran-

gusis. Aš nesu mergšė ar atsitiktinai miške nutykota elfe, kurią

vieną rytą galima pamesti. Išeiti nepažadinus, palikus puokštelę

našlaičių ant stalo. Kurią galima išjuokti. Saugokis! Jeigu dabarištarsi nors žodį pasigailėsi!

Geraltas nepasakė nė žodžio, jausdamas Jenefer viduje kun-

kuliuojantį pyktį. Burtininkė vėl nubraukė nuo kaktos nepaklus-

nias garbanas ir iš arti pažvelgė jam į akis.

Nieko nepadarysi susitikome, tyliai ištarė ji. Nepradėki

me kivirčytis. Elkimės oriai. Apsimeskime, jog esame geri pažįs-

tami. Bet neapsirik, Geraltai. Tarp tavęs ir manęs jau nieko nebe-

liko. Nieko, supranti? Todėl džiaukis, nes tai reiškia, jog atsisakiau

kai kurių tau skirtų ir dar neseniai puoselėtų sumanymų. Tačiau

nesitikėk, kad atleidau. Aš tau, raganiau, niekada neatleisiu. Nie-

kada.

Ji staiga nusigręžė, čiupo rėčką, kad net vanduo ištiško, ir

nuėjo už vežimo.

Geraltas, nuvijęs paausy zvimbiantį uodą, lėtai patraukė prie

laužo, kur tuo metu skystais plojimais buvo įvertintas Vėdryno pa-

sirodymas. Raganius pažvelgė į tamsiai mėlyną dangų virš juodos

dantytos viršukalnių juostos. Jam norėjosi juoktis. Kodėl neži-nojo.

V I Ei ten, atsargiau! Atidžiau žiūrėkit! atsigręždamas pasostėje

vilkstinės pusėn, sušuko Boholtas. Arčiau uolos! Nežiopsot!

Vežimai riedėjo, šokčiodami per akmenis. Vežikai, pliekdami

vadžiomis arklius, keikėsi, pasilenkę neramiai žvalgėsi, ar ratai pa-kankamai toli nuo tarpeklio, kuriuo ėjo siauras nelygus kelias,

32


34/290

krašto. Apačioje, bedugnės gelmėje, baltai putodama tarp akme-

nų kunkuliavo Bra upė.

Geraltas, prisiglaudęs prie uolų sienos, nusėtos retomis rudo-

mis samanomis ir balta, kerpes primenančia augmenija, sulaikė

arklį. Jis leidosi aplenkiamas kirtikų vežimo. Iš gurguolės prie-

kio atšuoliavo Stiebgraužys, kartu su Dyklaukio žvalgais vedantis

vilkstinę.

Pirmyn! šūktelėjo jis. Vikriau judinkitės! Priekyje bus erd-

viau!

Lydimi keleto raitų lankininkų, prie Geralto prijojo karalius Ni

damiras ir Gylenšternas. Paskui juos dardėjo karališkoji gurguo-

lė, o dar toliau lingavo nykštukų vežimas, važnyčiojamas be pa-

liovos besikeikiančio Jarpeno Zigrino.

Nidamiras liesas šlakuotas paauglys, vilkintis baltą odinę st-

riukelę metęs į raganių išdidų, nors ir abejingą žvilgsnį, aplen-

kė Geraltą. Gylenšternas išsitiesė ir sulaikė arklį.

Minutėlę, ponas raganiau, valdingai tarė jis.

Klausau, kulnais niuktelėjęs kumelės šonus, Geraltas drau-

ge su kancleriu lėtai patraukė paskui gurguolę. Raganius stebė-

josi, jog turėdamas tokį įspūdingą pilvą, Gylenšternas užuot pa-

togiai keliavęs vežime, pasirinko balną.

Vakar, švelniai timptelėjęs aukso kniedėmis nusagstytą pa-

vadį, Gylenšternas atmetė nuo peties turkio spalvos apsiaustą, vakar pasakėte, kad slibinas jums nerūpi. Kas gi tuomet jums rū-

pi, ponas raganiau? Kodėl tad vykstate su mumis?

Cia laisva šalis, ponas kancleri.

Kol kas. Tačiau šioje procesijoje, ponas Geraltai, kiekvienas

privalo žinoti savo vietą. Ir karaliaus Nidamiro valia jam skirtas pa-

reigas. Suprantate?

Ko jūs norite, ponas Gylenšternai?

Aš jums pasakysiu. Girdėjau, jog paskutiniu metu su jumis,raganiais, sunku susitarti. įdomu tai, kad vos parodai raganiui pa-

baisą, kurią reikia užmušti, pastarasis užuot ėmęs kardu kapoti,

pradeda svarstyti ar dera taip elgtis, ar tai neviršija galimybių ri-

bų, ar neprieštarauja kodeksui ir, ar tas padaras apskritai yra pa-

baisa... tarsi šito nebūtų matyti vos užmetus akį. Manding, jums

paprasčiausiai ėmė pernelyg gerai sektis. Mano laikais raganiai

skatiko kišenėje neturėjo, tik autus. Nesiginčydavo, o kapodavo

tą, kas liepta buvo nesvarbu, vilkolakį ar slibiną, ar mokesčiųrinkėją. Svarbiausia buvo taiklus kirtis. Ar ne taip, Geraltai?

33


35/290

Gal turiu atlikti kokią užduoti, Gylenšternai? kimiai paklausė

raganius. Tuomet sakykit, kas nutiko. Apsvarstysim. O jeigu ne-

turite ką pasiūlyti, tai neverta net burnos aušinti, tiesa?

Užduotį? atsiduso kancleris. Ne. Mums rūpi slibinas, o jis,

raganiau, labai toli už tavo galimybių ribos. Cia jau kirtikai gabes-

ni. Tenorėjau vien informuoti tave. įspėti. Raganiškus įnorius, pa-

baisų skirstymą į geras ir blogas, mudu su karaliumi Nidamirudar galime pakęsti, tačiau klausyti kitokių paistalų nepageidau-

jame. Nesikiškite, raganiau, į karaliaus reikalus. Ir nesibičiuliau

kite su Doregarajumi.

Aš nepratęs draugauti su burtininkais. Kodėl taip manote?

Doregarajaus užgaidos, pasakė Gylenšternas, didesnės

net už jūsų, raganių. Jis nepasitenkina vien pabaisų skirstymu į

geras ar blogas. Jis mano, jog visos yra geros.

Perlenkia lazdą. Be abejo. Tačiau atkakliai gina savo pažiūras. Tikrai nenus-

tebsiu, jeigu jam kas atsitiks. O kad prie mūsų prisiplakėte su

keista draugija...

Aš nesu Doregarajaus draugijoje. Nei jis manojoj.

Nepertrauk. Gana keista draugija. Raganius, kupinas būgš-

tavimų it lapės kailis blusų. Burtininkas, kartojantis druidų kliede-

sius apie pusiausvyrą gamtoje. Tylenis riteris Trikuosis su palyda

iš Zerikanijos, kur, kaip žinia, slibino atvaizdui atnašaujamos au-kos. Ir staiga jie visi patraukia medžioklėn. Keista, ar ne tiesa?

Tebūnie taip.

Tuomet žinok, tarė kancleris, jog patys sudėtingiausi da-

lykai, kaip rodo patirtis, sutvarkomi labai paprastai. Neversk, ra-

ganiau, jų imtis.

Nesuprantu.

Supranti, supranti. Dėkoju už pokalbį, Geraltai.

Geraltas sustojo. Gylenšternas paragino arklį ir, pasivijęs gur-guolę, prisigretino prie karaliaus. Pro šalį prajojo Eikas iš Denes

lės, vilkintis dygsniuotą šviesios odos palaidinį, nusėtą įspaudais

nuo šarvų. Paskui save jis vedėsi nešulinį arklį apkrautą šarvais,

lietu sidabro skydu ir galinga ietimi. Geraltas kilstelėjo ranką, svei-

kindamas jį, tačiau klajojantis riteris, suspaudęs siauras lūpas,

nusigręžė ir paragino arklį.

Tu jam ne itin patinki, Geraltai, prijodamas pasakė Dore

garajus. Ar ne? Teisybė.

34


36/290

Konkurencija, tiesa? Abu dirbate panašius darbus. Tik Eikas

yra idealistas, o tu profesionalas. Nedidelis skirtumas, ypač

tiems, kuriuos žudote.

Nelygink manęs su Eiku, Doregarajau. Velniai žino, kurį šiuo

palyginimu įžeidi jį ar mane, tačiau nelygink.

Kaip nori. Tiesą sakant, man abu jūs esate tokie pat atgra-

sūs.

Dėkoju.

Nėra už ką, burtininkas patapšnojo per sprandą Jarpeno

bei jo nykštukų riksmų išgąsdintam žirgui. Aš, raganiau, manau,

kad žudymą vadinti pašaukimu yra pasibjaurėtina, žema ir kvai-

la. Mūsų pasaulyje vyrauja pusiausvyra. Bet kokių šiame pasauly-

je gyvenančių tvarinių naikinimas ir žudymas pažeidžia tą pusiaus-

vyrą. O pusiausvyros stoka artina išnykimą. Išnykimą ir mūsų pa-

saulio pabaigą. Druidų teorija, konstatavo Geraltas. Aš ją žinau. Kažkada,

dar Rivijoj, vienas senas žynys man ją išdėstė. Po poros dienų jį

sudraskė žiurkolakiai. Pusiausvyros pažeidimų nepastebėjau.

Kartoju, abejingai pažvelgė į jį Doregarajus, pasaulyje vy-

rauja pusiausvyra. Natūrali pusiausvyra. Kiekviena rūšis turi savo

natūralius priešus, o pastarieji savo priešus. Ir žmonės taip pat.v

Žmogaus priešų naikinimas, kuriam tu pasišventei ir kurio daigai

ima želti, gresia rasės išsigimimu.v

Zinai ką, burtininke, suirzo Geraltas, kada nors nueik pas

motiną, kurios vaiką surijo baziliskas ir pasakyk, jog ji privalo

džiaugtis, nes tai neleido išsigimti žmonių rasei. Pamatysi, ką ji

tau pasakys.

Tvirtas argumentas, raganiau, iš užnugario prijodama sa-

vo didžiuoju juodžiu, pasakė Jenefer. O tu, Doregarajau, galvok,

ką šneki.

Aš nepratęs slėpti savo pažiūrų.Jenefer įjojo tarp jų. Raganius pastebėjo, kad plaukus dengusį

aukso tinklelį pakeitė iš baltos skarelės susuktas raištis.

Tad imk jas kuo greičiau slėpti, Doregarajau, pasakė bur-

tininkė. Ypač nuo Nidamiro ir kirtikų, jau įtariančių, jog ketini

sutrukdyti užmušti slibiną. Tol, kol vien tik kalbi, jie mano, kad esi

nepavojingas maniakas. Tačiau, jeigu ką nors sumanysi, jie kaip

mat nusuks tau sprandą nespėsi nė kvėptelėti.

Burtininkas nepagarbiai ir paniekinančiai nusišypsojo. Be to, tęsė Jenefer, skelbdamas tokias pažiūras, griauni

mūsų amato bei pašaukimo reikšmę.

35


37/290

Kuo gi?

Savo teoriją, Doregarajau, gali taikyti vabalams bei pana-

šiems sutvėrimams. Bet ne slibinams. Nes slibinai yra tikri ir pa-

tys blogiausi žmogaus priešai. Svarbiausia čia ne žmonijos iš-

sigimimas, o jos išlikimas. Norint išlikti, būtina susidoroti su prie-

šais, kuriems esant išlikti neįmanoma.

Slibinai nėra žmogaus priešai, įsiterpė Geraltas.Burtininkė pažvelgė į jį ir nusišypsojo. Vien tik lūpomis.

Šį klausimą, pasakė ji, palik spręsti mums, žmonėms.

Tau, raganiau, lemta ne vertinti, o dirbti.

Kaip užprogramuotam, bevaliui golemui?

Tai tavo palyginimas, o ne mano, šaltai atrėžė Jenefer.

Bet taiklus.

Jenefer, tarė Doregarajus, sulaukusi tokių metų ir taip iš-

silavinusi, šneki tokias nesąmones. Kodėl būtent slibinai yra pa-grindiniai žmogaus priešai? Kodėl ne kiti, šimtą kartų nuožmes-

ni padarai, kurių sąžinę slegia šimteriopai didesnis aukų skaičius,

negu yra nužudę slibinai? Kodėl ne hirikos, šakiauodegiai, man

tikoros, amfisbenai ar grifai? Kodėl ne vilkai?v

Pasakysiu tau, kodėl. Žmogaus pranašumas prieš kitas rases

ir rūšis, jo kova už tam tikrą vietą gamtoje, už erdvę gyvybei, gali

būti laimėta tik tuomet, kai baigsis klajokliškas gyvenimas ir gam-

ta nevers bastytis iš vietos į vietą, beieškant ėdesio. Kitaip niekadanepadidės gimstamumas žmogaus vaikas pernelyg ilgai yra ne-

savarankiškas. Tiktai tarp miesto ar tvirtovės sienų saugiai gyve-

nanti moteris gali gimdyti kiek reikia, tai yra, kas metai. Vaisingu-

mas, Doregarajau, tai evoliucija, tai būtina sąlyga, norint išlikti

ir vyrauti. Štai ir atėjo slibinų eilė. Jokia kita pabaisa tik slibinas

gali kelti grėsmę miestui ar tvirtovei. Jeigu slibinai nebus išnai-

kinti, žmonės, norėdami būti saugūs, užuot jungęsi, skirstysis,

nes slibino ugnis namų tankumyne košmaras. Tai šimtai au-

kų, tai siaubingos žudynės. Todėl slibinai, Doregarajau, priva-

lo būti išmušti iki paskutinio.

Keistai šypsodamasis, Doregarajus pažvelgė į ją.

Zinai, Jenefer, nenorėčiau sulaukti tos valandos, kai išsipil-

dys tavo kalbos apie žmogaus viešpatavimą, kai panašūs į tave

užsikariaus vietą gamtoje. Laimei, to niekada nebus. Jau greičiau

išsiskersite tarpusavyje, išdvėsite nuo vidurių ir dėmėtosios šilti-

nės, nes ne slibinai, o nešvara ir utėlės gresia jūsų puikiesiems

miestams, kuriuose moterys kasmet gimdo, tačiau iš dešimtiesnaujagimių tik vienas gyvena ilgiau nei dešimt dienų. Taip, Jene

36


38/290

fer, vaisingumas, vaisingumas ir dar kartą vaisingumas. Geriau,

mano brangioji, imtum gimdyti vaikus tau labiau pritiktų. Taip

išsaugotum tą laiką, kurį dabar nevaisingai švaistai visokiems pra-

manams. Lik sveika.

Paraginęs arklį, burtininkas nušuoliavo į gurguolės pradžią.

Geraltas, akies kampučiu dėbtelėjęs į išblyškusį ir įsiūčio perkreip-

tą Jenefer veidą, iš anksto ėmė gailėti burtininko. Raganius žinojopriežastį: Jenefer, kaip ir dauguma burtininkių, buvo nevaisinga.

Bet, priešingai daugeliui, labai dėl šito graužėsi ir tiesiog įtūžda

vo, išgirdusi bet kokią užuominą. Doregarajus tikriausiai tą žinojo.

Tik nenujautė, kokia Jenefer kerštinga.

Prisišauks bėdą, sušnypštė ji. Oi prisišauks. Saugokis, Ge

raltai. Ir nemanyk jei kas nutiks, o tu nesielgsi protingai aš ta-

vęs neginsiu.

Nusiramink, nusišypsojo jis. Mes, tai yra raganiai ir beva-liai golemai, visuomet elgiamės protingai. Kadangi galimybių ri-

bos, kuriose galime veikti, nubrėžtos labai aiškiai.

Tik pažiūrėkit, Jenefer, vis dar išbalusi, pažvelgė į jį. Įsi-

žeidei tarsi panaitė, kuriai prikišo skaistybės stoką. Esi raganius

ir šito nepakeisi. Tavo pašaukimas...

Jen, liaukis, nes man koktu darosi.

Jau sakiau nevadink manęs taip. O tavo šleikštuliai manęs

nedomina. Kaip ir visos kitos tavo būsenos bei ribota raganiaus

pojūčių įvairovė.

Tačiau, jei nenustosi pliauškusi apie kilnius tikslus, kovą už

žmonių gerovę ir apie siaubingus žmonių giminės priešus slibi-

nus, tau teks išvysti kai kurias iš jų. Aš geriau žinau.

Taip? burtininkė prisimerkė. Ir ką gi tokio, raganiau, žinai?

O kad ir tai, Geraltas nepaisė staigaus, grėsmingo ant kak-

lo kabančio medaliono virpėjimo, jeigu slibinai neturėtų lobynų

šlubas šuo jais nesidomėtų, ką jau ten burtininkai. Įdomu tai,

jog kiekvienoje slibino medžioklėje sukinėjasi koks nors... glau-džiai su Juvelyrų gildija susijęs burtininkas. Toks kaip tu. O vėliau,

nors rinkon turėtų patekti galybė brangakmenių, jie kažkodėl ten

nepatenka ir jų kaina nekrinta. Todėl nepasakok man apie pašau-

kimą bei kovą dėl žmonijos laimės. Per daug gerai ir per ilgai tave

pažįstu.

Pernelyg ilgai, piktai perkreipusi lūpas, pakartojo Jenefer.

Deja. Bet tu negalvok, kalės vaike, kad per daug gerai. Po perkū-

nais, kokia kvailė buvau... Ai, nešdinkis velniop! Negaliu į tave žiū-rėti!

37


39/290

Burtininkė riktelėjusi paragino juodį ir veržliai nušuoliavo prie-

kin. Raganius sulaikė žirgą ir praleido vežimą su spygaujančiais,

besikeikiančiais, kaulinėmis švilpynėmis švilpiančiais nykštukais.

Tarp jų, išsidrėbęs ant maišų su avižomis, brązgindamas liutnę,

gulėįo Vėdrynas.

Ei! rodydamas į Jenefer, riaumojo Jarpenas Zigrinas nuo

pasostės. Kas ten juoduoja kelyje?! Įdomu, kas tai? Panašu, kadkumelė!

Tikrai! ant pakaušio nusmaukdamas slyvų spalvos kepurėlę

atsišaukė Vėdrynas. Tai kumelė! Raita ant kastruoto eržilo! Ne-

regėta!

Jarpeno vyrai, kratydami barzdas, choru nusikvatojo. Jenefer

apsimetė negirdinti.

Sulaikęs žirgą, Geraltas praleido raitus Nidamiro lankininkus.

Už jų, kiek atsilikęs, lėtai jojo Borchas, o jam įkandin zerikanietės, kurios ir buvo kolonos ariergardas. Geraltas palaukė, kol jie

prijos ir, Borcho arkliui susigretinus su jo kumele, nujojo drauge.

Abu tylėjo.

Raganiau, staiga pratarė Trikuosis. Noriu tavęs paklausti.

Klausk.

Kodėl negrįžti?

Raganius kurį laiką žiūrėjo į jį tylėdamas.

Tikrai nori žinoti?

Noriu, atsigręždamas, pasakė Trikuosis.

Joju su jais, nes esu bevalis golemas. Nes esu vieškeliu vėjo

nešama pakulų gniūžtė. Pasakyk man, kur turėčiau keliauti? Ir

ko? Cia bent jau susirinko tokie, su kuriais turiu apie ką pakalbėti.

Tokie, kurie man priėjus nenutyla. Tie, kurie net jei ir manęs ne-

mėgsta, sako tiesą į akis, bet nesvaido iš už tvoros akmenimis. Su

jais keliauju dėl tos pačios priežasties, dėl kurios su tavimi jojau

į sielininkų smuklę. Nes man vis tiek, kur. Aš neturiu vietos, ku-

rion galėčiau nuvykti. Neturiu tikslo, kuris privalo būti kelio pabai-goje.

Trikuosis krenkštelėjo.

Kiekvieno kelio pabaigoje yra tikslas. Kiekvienas jį turi. Net

ir tu, nors manai esąs kitoks, nei visi.

Dabar aš tavęs paklausiu.

Klausk.

O tu ar turi kelio gale esantį tikslą?

Turiu. Laimės kūdikis.

38


40/290

Ne laimė svarbui, Geraltai. Svarbu tai, kuo tiki ir kam pasiš

venti. Niekas to neturėtų geriau žinoti, nei... Nei raganius.

Šiandien visi lyg susitarę kalba apie pašaukimą, atsiduso

Geraltas. Nidamiro pašaukimas pasiglemžti Maleorą. Eiko iš

Deneslės pašaukimas ginti žmones nuo slibinų. Doregarajus

Ričiasi esąs pašauktas elgtis atvirkščiai. Jenefer, dėl kai kurių jos

organizme įvykusių pokyčių, negali įgyvendinti savo pašaukimo,

:odėl siaubingai blaškosi. Tik kirtikai ir nykštukai, velniai juos

griebtų, nejaučia jokio pašaukimo, o paprasčiausiai nori kuo dau-

giau prisigrobti. Gal todėl mane taip traukia prie jų?

Ne prie jų tave, Geraltai iš Rivijos, traukia. Nesu nei aklas, nei

kurčias. Ne jų vardus išgirdęs tuomet stvėreisi už kapšo. Tačiau...

man atrodo...

Be reikalo tau atrodo, nepiktai tarė raganius.

Atsiprašau. Be reikalo atsiprašinėji.

Jie bemaž laiku suturėjo arklius, idant neatsitrenktų į staiga

sustojusią Caingorno lankininkų koloną.

Kas atsitiko? pasistiebė balnakilpėse Geraltas. Kodėl sus-

tojom?

Nežinau, Borchas nusigręžė. Veja, keistai perkreipusi veidą,

greitai ištarė keletą žodžių.

Pajojėsiu priekin ir patikrinsiu, tarė raganius. Pasilik.

Kodėl?Trikuosis, žiūrėdamas į žemę, minutėlę patylėjo.

Kodėl? pakartojo Geraltas.

Jok, tarė Borchas. Gal taip bus geriau.

Kas turi būti geriau?

Jok.

Tiltas, jungiantis du prarajos kraštus, atrodė patvarus, nes bu

. o suręstas iš storų pušies rąst

Documents

Likimo kalavijas