ISSN 0235 7I6:'\

LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJA THE LITHUANIAN ACADEMY OF SCIENC S

LITUANISTICA

1997

Nr. 2(30)

ISTORIJA ARCHEOLOGIJA

KALBA LITERATŪRA TAUTOSAKA

ETNOGRAFIJA

VILNIUS "ACADE MI A" l<l97

AKMENYS SU PĖDOMIS LIETUVOJE

Vykintas Vaitkevičius

Lietuvos istorijos institutas, Kražių 5, 2001 Vilnius, Lietuva

Akmenys su pėdomis - gausi mitologinio pobūdžio paminkhĮ grupė Lietuvoje. taip pat kaimyninėse šalyse - Latvijoje, Baltarusijoje, Rytprūsiuose (XIX a. pab. -XX a. pr. duomenimis), Lenkijoje, Pskovo krašte 1

• ŠilĮ paminkhĮ problematika sulaukė Lietuvos tyrinėtojtĮ dėmesio: tai ikikariniai P Tarasenkos straipsniai ir. žinoma, 1958 m. pasirodžiusi knyga 1971- 1972 m. , archeologas V. Ur­banavičius tyrinėjo kelitĮ pėduo­

tųjtĮ akmemĮ aplinką, o 1992 m. akmemĮ su pėdomis temą vėl pa­lietė V. Daugudis, kalbėdamas apie senąsias šventvietes 2.

Šiame straipsnyje aptariama Lietuvos akmenų su pėdomis

vertė, kuri , kaip parodoma, yra mitinė (akmenys su pėdomis atspindi senuosius mitinius jvaizdžius) ir archeologinė-istori­nė (su pėduotaisiais akmenimis susijusi ikikrikščioniška religinė

praktika).

"Pėdos akmenyje". Po ilgesnės pertraukos.

Po Lietuvos krikšto senosios (ikikrikščioniškos) šventvietės bu­vo naikinamos arba jtĮ garbi­nimui suteikiamas krikščioniš­

kas atspalvis, kita prasmė. Į šią

šventviečių kategoriją pateko ir daugelis šiandien vadinamtĮ

mitologinitĮ akmenų , tarp jtĮ

akmenys su pėdomis . Matyti, keitėsi jtĮ funkcijos, vardai, pė­

dos dažniausiai imtos vadinti

1 pav. RingailitĮ (Kai'l iadoril) r. J akmuo su jdubi­mu, kur susirinlo.1sj vanden j '"gerdavo vanagas". Nuotrauka autoriaus 1994 m.

ISSN 0235- 716X. Litu a n isti c a . 1997. Nr. 2(30)

30

Akmenys su pėdomis Lietuvoje

krikščionišktĮjtĮ šventtĮjtĮ arba šėtoniškojo Velnio vardu. Taip pat daugelis sak­mitĮ , padavimtĮ, kuriais remiamasi šiame straipsnyje, yra jau tokio sinkretinio pobūdžio .

1. MITINĖ PĖDŲ AKMENYSE KILMĖ

Pasak padavimtĮ , pėdas akmenyse paliko Dievas, Jėzus Kristus, Marija, velniai ar kiti asmenys, kai jie vaikščiojo po Žemę ir akmenys dar buvo minkšti . Tai pabrėžiama daugelyje padavimų apie pėdtĮ akmenyse kilmę :

"( ... ) pinn Kristaus gimimo buvo minkšti akmenys. Tai kada Kristus ar pon Dėj po žemę vaikščiojo, tai ant tokio akmenio ir paliko su koja znokų ( ... ) ".!.

"( ... ) Tai seni žmonės pasakojo, kad kadaise Marija vaikščiojusi žemėje. Akme­nys buvo minkšti, nu, tai ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėda" 4 •

"( ... ) Jėzus kadaise vaikščiojo po žemę ir minkšti akmenai buvo, tai tiktai pasistojo ir liko [pėdosj ( ... )"5,

"( ... ) sakydavo, ka būda va akmenai tie minkšt '. Velns lakstydavo po lauk i ant akmenio užmin - pėdelės tos žym's ( ... )"6 ir pan.

Į tai reikia atkreipti dėmesį, nes pėduotieji akmenys. kaip kraštovaizdžio elementas, tuomet atsiduria vienoje eilėje, pavyzdžiui, su kalvomis ar pelkėmis.

kurios esą likusios Žemėje iš to paties mitinio laikotarpio. Dažnai pėduotieji akmenys ir vadinami tiesiog Pėdomis: Šeimaties akmuo - Velniopėda 1 • (:elniuktĮ

2 pav. Zigmantiški\Į (Pakruojo r.) akmuo su pėdom. Nuotrauka autoriaus 199 I m.

31

Vykintas Vaitkevičius

akmuo - Velnia pedas 8, PapilitĮ akmuo - Dievo pėda 9, ŠašilĮ akmuo - Velniaminis. Silgonių - Čebatėlis, Savidėnų - Marijos pėdas ir I. t.

Etiologinės sakmės taip pat pasakoja, jog akmenys buvo minkšti ir augo. Sakmės sudaro dvi grupes - akmenys laikomi Velnio (Dievo) pasėta sėkla. Velnias su Dievu dalyvauja kuriant Žemę ir jos elementus 10 arba, sakoma. akmenys iškrito iš dangaus (perl..iinijos metu), plg.:

"Pirmiaus akmenis iš dangaus metė, vienus anksčiau, kitus vėliau ( ... }" 11,

"( ... } Kristus tan [dangų dengusį akmenį. - Aut.} perskėle i keturias dalis ir paskum su perkūnais suskaldė ir nuleido. per sava. galybe unt žemes ( ... } '' 12,

"( ... ) kadaise užėjusi didžiulė tamsi debesis ir pradėjęs karštais akmenimis lyti lietus ( .. . }" 13 (iš dangaus iškritusiais laikomi mitologiniai LapymĮ, ( :imbariškit) akmenys).

Galimas dalykas, kad šie du skirtingi motyvai yra ir skirtingtĮ ideologinit) laikotarpilĮ palikimas. Paprastai pabrėžiamas Dievo ir Velnio, kuriančitĮ Žemę. motyvo archaiškumas 14

• Vis dėlto žinomuose tikėjimuose, apeigose, susijusiose su akmenimis, vyrauja antrojo motyvo atšvaitai.

Tai, jog mitinės akmemĮ kilmės reikia ieškoti danguje, - nenuostabu. Dangus dažnai įsivaizduojamas esąs akmeninis, plg.: ( ... } Pinniau priš Kristaus atejimq visa. musų žeme, visas ors buvo. apsiausts vynu [vienu. -Aut.} akmeniu ( ... }" 15•

perkūnijos metu per akmenis darda Perkūnas savo vežime 16, pasak kihĮ , perkū ­

nijos metu iš dangaus mėtomi akmenys: "ten viršuj akmenis iš vežimo verčia " 17•

"Dievas rita akmenis žemyn" 18 ir pan. Iš tikėjimlĮ sužinome, kad tie iškrit ę akmenys susmenga 7, 9, 13 sieksnitĮ, arba stuomenlĮ, į žemę ir atitinkamai po 7, 9, 13 metlĮ, po truputį kildami aukštyn, iškyla į žemės paviršitĮ - "auga". plg.: "( .. . ) Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo ( ... }" t9.

3 pav. Vištyčio (Vilkaviškio r.) akmuo su pėdom. Nuotrauka V. Daugudžio 1965 m.

32

Akmenys su pėdomis Lietuvoje:

Tikėjimas, jog akmenys augo, visuotinis. Galima įtarti, jog pirminiame mitiniame pasakojime apie tai , kaip akmenys nustojo augti, dalyvavo Perkūnas . Pasak sak­mių, dar minkšti akmenys augo vieną, tris dienas 20

, tol, kol, Dievas neužle ido šalčio 21, kol nebuvo atspėtas jq vardas - "akmuo" 22, kol už jq neužkliuvo Velnias 23 , Marija 24 , nėščia moteriškė, nešanti savo vaiką 25 , pagaliau - kol Dievas nepaleido griausmo ir griausmas neužgriaudė , plg.:

"( .. . ) Kristui užgimus, anas pradėjo prašyt Dievą, kad akmenis suturėt, kad neaugtų, ba regėjo, kad akmenys augs, tai nebus žmonėms daikto Į= vietosj. Tada Dievas griausmą paleidė, griausmas užgriaudė, ir akmenys nustojo au~ti. lr dabar dažnai griausmas daužia akmenin už tai, kad anas turi valią ant akmenų " "·

LatvitĮ sakmėje sakoma, jog Dievas iš dangaus pasiuntė gyvą ugnį - "dzlvu uguni" ir sukietino akmenis 27. Vienoje latviškoje sakmėje pasakojama, jog ak­menys buvo minkšti ir neturėjo vardo. Žmogus kapoja kirviu ir netyčia kirto į akmenį kirviu sušukdamas: " Įkirtau kaip į akmenį". Jis atspėjo akmenq vard<l. ir akmenys nuo to laiko liko kieti 28. Matyt, taip pat kalbama apie į akmenį

trenkusį Perkūną ir sustabdžiusį akmemĮ augimą (dažniausiai Perkūnui priski­riamas ginklas - kirvis 29) .

Sakmėse pasakojama, kad Marija, "nusimušusi koją" į akmenį, jį užkeikia. kad jis daugiau nebeaughĮ - plg.: ''Akmenai seniau au~o, bet kai pana šventa vaikščiojo, nusimušė koją ( ... ) ir juos užkeikė ( ... ) "30. Turint omenyje, kad augda­mi akmenys dar buvo minkšti (žr. aukščiau) reikia suprasti, jog ir Marija , pasak sakmitĮ , užkliūdama už akmens, jmina jame pėdą. Plg.: "( ... ) gi in ta akmena katran Dievo Motina užsigavo pirštelb ty pasiliko anspaudas" 31•

4 pav. Mitki~ kitĮ l'l'ra ktĮ r.) akmuo ~u pėdom , papuoštas devyniais kryželiais ir dviem vainikais Devintinių proga. Nuotrauka A. Thu tavičiaus 1950 m.

3. 23 18

33

Vykintas Vaitkevičius

Prielaidą, jog įdubos (pėdos) "sukietėjusiuose" akmenyse susijusios su Perkūno veikla, paremia tai, jog ir Perk.'lmas "spardosi" - perkfmijos apibūdinimas "spiria" žinomas iš Šiaurės , taip pat ir PietlĮ Lietuvos (spirti - smogti, mušti koja. trenk:ti; plg.: "Kas pats save girs, tą perkūnas spirs" 32

) ar net tai, jog, kaip pažymėjome, Marija i akmenį nusimuša pirštus - pirštelį, plg.: "Ajo Panf'lė

švenciausia. per laukelius, pataikė koja.lį in akmenėlį, numušė mažų pirštelį, aptaškė

akmenėlį kroujaliu ( .. . )" 33 arba nykštį34, kuris po to sumažėja 35 . Kaip parodė A J. Greimas, pirštelis (kibirkštas 36) - tai "suminiatiūrintas" (miniatiūrinis) Per­kūnas ar jo metonimas 37

.

1.2. Akmens kraujas

Sakmėse pasakojama, kad užkliuvęs už akmens asmuo susikruvina ir aptaško krauju akmenis. Jie nuo to laiko lieka " raudoni kaip kruvini", su raudonomis kerpėmis 38 (plg. kai kada sakoma, jog, įmynus akmenyje pėdą, iš akmens ištryk­šta vanduo arba randama į minta pėda su vandeniu 39

). Sakmėse minimas kraujas gali būti ir paties akmens, nes "akmens kraujas" gerai žinomas tautosakinėje medžiagoje: užkalbėjimuose ("Saulės pienas, akmenio kraujas" 40), dainose, kur dažnai sakoma "akmuo be kraujo", "vanduo be sparmĮ", "papartis be ž iedelitĮ" 41 .

Puikiai žinoma, jog mitinėje pasaulėjautoje papartis žydi, vanduo (ežerai) skrai­do, ir kartu akmuo turi kraują. Sakoma, kai akmenskaldys bandė skaldyti pėduotą

MitkiškitĮ akmenį, iš jo pasirodė kraujas 42, kraujas bėgo, kai buvo skaldomi Vii-. · · · niaus, Karvio "Užkeiktt)

vestuvitĮ" akmenys 4.1.

Iš pasakojimo apie LinkmemĮ akmenį su pė­da sužinome, jog pėdoje

susirinkęs vanduo žmonit). buvo vadinama<; krauju 44

.

Savo ruožtu vanagas ga­li gerti tik ant akmens po lie taus susirinkusį

vandenį, o jam išdžiūvus. "norėdamas gerti, drasko mažesnius už save paukš­čius ir geria jtĮ kraują " 45 .

Taigi tas akmens kraujas yra arba paties akmens vanduo (plg. visada šlapi Antakmenės 46 , Mockai­čitĮ 47 akmenys, LukonitĮ akmens dubuo 48

), arbn po lie taus (po pirmos perkūnijos 49

) ant akmemJ 5 pav. Mikytų (Plungės r.) akmens pėda. Nuotrauka auto- · susirinkęs vanduo, ir jis riaus 1990 m. yra nepaprastas. gydo:

34

Akmenys su pėdomis Lietuvojl'

"Kada atsikeliu ryte, jei pa/yta, tai tėvukas sakydavo: - Eik, apsiprausk ( ... ) Tq vandeni jdubime susirinkusj kažkokiu stebuklingu laikė ( ... ) kai palydovo, tai sa­ko, - Susirinko vandens, - eikit vaikai apsipraust " 50,

"( ... ) Kap seniau pa/is lietus, eidavont, iš šito pėdo gerdavom vandenį šitų ir mazgodavomės, sako šventas šitas vanduo ( ... )" 51 ,

"( ... )pėda, kurią velnias įspaudęs. Po lietaus ji pilna vandens. Motetys, grįždamas iš lauko karves pamelžusios, šieną grėbusios ar rugius pjovusios, užsuko prie Velnio pėdos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja ( ... )" 52, apsaugo nuo Perkūno 53 .

Akmens kraujas-vanduo nėra mitinis nesusipratimas. Vandens ir akmens mi­tinis artumas akivaizdus: akmuo nustoja "augęs" , kai pavadinamas vardu 54 • kaip ežeras lieka "ant vie tos", kai atspėjamas jo vardas 55, akmens pėda gali "užaug­dinėti": ''( ... ) akmuo su žmogaus pėdu. Žmonės vadzina jj "Velnia pedas'·. Saku. kas pastatys kryželį, tai juo [jau. - Aut.} pėdas ima užau~inecie ( ... )" 5" nelyg ežeras ar akivaras. Tą patvirtina ir šiandien iš žmonitĮ užrašomi padavimai apie akmenis su pėdomis - dabar pėda jau esanti "maža", "nežymi". "o anksčiau

buvo ryški, didelė, buvo žymūs ir pirščiukai" ar pan. (KuL'ikitĮ, KunigiškitĮ, ŽernitĮ. kt. akmenys). Beje, aklas žmogus, palieptas sapno, eina , nurauna nuo akme n'i samanas ir praregi SI, kaip ir aklas žmogus, atspėjęs ežero vardą, a tanka 58. Ak­menys taip pat rasoja 59, norint iššaukti lietų , nuo akmentĮ pešamos samanos: 'Būdavo, kad lietų prisišaukt, tai nuog akmeno tas samanas lupdavom. Koki randam ... tai tas samanas lupi, ir lietus ateina. Tai kap norėjom lietaus, darėm.

Senesni būdavo visko pomokys"tiJ, ant jo liejamas vanduo 01 , jis judinamas "2•

keliamas aukštyn 63 •

Ž inomi akmenys, po kuriais subėgęs pasaulio tvano vanduo ir kuriuos pa­judinus tas vanduo vėl išsiliettĮ 64

, arba pas mus - dažnai baltu, pilku, mėlynu vadinamas akmuo maritĮ viduryje. eže­re, upėje 05, kuris gali "kraujuoti" M

arba iš jo gali bėg­ti vanduo "7 , ant jo (arba trobelėje ak­menyje 68

) būna trys panelės, mergelė

arba Pana švenčiau­sia, kurios šukuoja plaukus 09

, siuva 70 ir pas kurias prašoma užsiūti žaizdas, su­stabdyti kraujo bė­gimą 7 1

. Persiskyrus Baltam akmeniui, atsirado gilios ma­rios. Tas akmuo persiskyrė nutūpus

ant jo sakalui ar­ba užkritus ant jo

6 pav. ėelniukų (Ignalinos r.) akmens pėda. Nu otrauka auro­riaus 1995 m.

35

Vykintas Va itkevičius

sakalo ašaroms 72 (sakalas yra vanagų šeimos paukštis, sakalas ir vanagas skirtin­guose daintĮ variantuose įvairuoja 73 arba tapatinami tos pačios dainos tekste 74).

Dainoje sakoma, jog užkritus ant akmens ašarai jis pražysta 75, akmens žiedas žinomas sakmėse 76

, užkalbėjimuose n, dainose 78, gali būti , kad tas žiedas tai tas

pats "akmens kraujas", nes kartais sakoma, kad Pana švenčiausia nusimušusi pirš­tus į akmenį ne susikruvina ir aptaško krauju akmenis, bet apsiverkia ir užkeikia ak­menis 79. Be to, ašaromis gali būti vadinamas akmens įdu­bimuose susirinkęs vanduo, kuri<; gydydavo nuo įvairilĮ li­gtĮ (Vištyčio akmuo ro). Atei­tyje įdomu bus nustatyti, kaip minėtasis akmens persiskyri- . mo ir marių išsiliejimo siu­žetas susijęs su vadinamuoju pagrindiniu indoeuropiečių

mitu apie Griausmavaldžio ir jo priešininko kovą, kuriame G riausmavaldis, suskaldyda­mas akmenį (uolą), išleidžia vandenis-gyvulius 81

• Galimas dalykas, čia paminėtas moly­va~ vra \:tvitas jo variantas .

7 pav. Ska istgirio (Kelmės r.) akmens pėda. Nu otrauk;, V. () ;nl .!.!. \ld ;i i" ! 1) (,7 111.

8 pav. Žalpių (Raseinių r.) akm ens "Dievo pėda". Nu otrauka 1\. · n lUta vič iau ~ ! '-iu 7 111.

36

I

Akmenys su pėdomis Lietuvoj~

Tik ant akmenų susirinkusį vandenį (kuris kartais dar vadinamas "krauju ". "ašaromis"), pasak sakmiq, gali gerti paukštis, kuriam Dievas yra užd raudęs

gerti vandenį iš upiq, ežerq, šulinitĮ. Variantuose tai vanagas, kikilis (baltaspar­nė), griežlė, volungė (klikis ), nykščiukas (nykštukas), kregždė, sėjikas, kmnko­čius(?) , pelėda(?) 82• Nurodyti vistĮ jtĮ mitines charakteristikas didelis ir sunkus uždavinys dėl šio pobūdžio duomemĮ stokqs. Tuo atveju, kai tokitĮ duome nq pakanka, pavyzdžiui, matome, jog kregždė siejama su Perkūnu - plg.: jeigu žmogus išdraskys kregždės lizdą, "jį perkūnas nutrenks" 83 arba jo "vaikai bus kregžduoti [strazdanoti - aut.]" 84 (NemaitonitĮ akmens įdubime po lie taus susi­rinkusiu vandeniu buvo liepiama prausti strazdanotą veidą, kad strazdanos iš ­nyktq 85

) .

2. MITINĖS PĖDŲ FUNKCUOS

Nepaisant to, kam pasakojimuose pėdos akmenyse priskiriamos (Dievui, Marijai . angelui, velniui ar kitiems), visos tos įdubos laikomos "pėdomis", "kulniukais". tik pavieniais atvejais - pirštais (beje, tarp jq yra ir "kojtĮ pirštt!") , delnais. Įdomu, jog LuponitĮ akmens įdubą vieni laikė Dievo delnu 86

, o kiti, kaip įpras­ta, - Velnio pėda ffl _ Pasak padavimq, pėdos akmenyse atsirado Velniui bėgant (šokant), Dievui žengiant į dangq, iš dangaus nusileidus (apsireiškus) Marijai . Tai kelioniq akimirkos. Nesunkiai pastebime, kad Velniui akmuo yra paskutinė kliūtis bėgant namo, į pragarą: "( ... ) Velnias in egles sedejis, groudzmas kad

9 pav. Plaštakos (Anykščių r.) akmuo su pėda . Nuotrauka A. Tautavičiaus 1970 m.

37

Vykintas Vaitkevičius

doužis vuodegon velniuciui, tas stryke in akmenio i paliko pėdų, a paskui skradžiai žemi pralekis "Bf>, Dievui - paskutiniu laipteliu žengiant i dangtĮ: "Seneliai pasa­kodavo, kad nuo to akmens senasis [?} dievas į dangų nužengęs ir palikęs savo pėdą akmenyje" 89 arba pirmutiniu pjedestalu žemėje: "Žmonės sakydavo, kad Dievulis [ant akmens} iš dangaus nužengė" 90 •

Akmenys su pėdomis t eikia galimybę judėti (keliauti) ir aukštyn, ir žemyn. Tai patvirtina šokiruojantis faktas, jog pėdą akmenyje žmonės laiko arba Velnio (gyvenančio požemyje), arba Dievo (buvojančio danguje) pėda, plg.:

"( ... } kažkoks Dievo pėda, a Velnia, a Dieva pėda, kit Dieva pėda vadin, kit - Velnia " 91 ,

"( ... } sako vieni: tep Dievas davė, o kiti sako, Velnias pridarė ( ... } vieni sako, kad kiba kad jau Dievas davė tokį akmeną, - užaugino, o kiti sako: - Velnias davė ( ... } " 92,

"Vieni kalba, kad ant to akmens Motina Szvencziausia stovėjo, o kiti, kad tai yra velnio pėda, kuris nuo Perkūno bėgo " 93 •

Ant to paties akmens gali būti ir kelios tokios pėdos . Pavyzdžiui, ant :Žalpit) akmens yra dvi pėdos: didesnė - Dievo, mažesnė - Velnio 9-1, ant BajonĮ-Pa­

kriaunio akmens yra Dievo, Velnio ir angelo pėdos 95 • Atskirai galima paminė­ti faktus, Liudijančius , kad žmonės pėdas priskiria skirtingiem<; krikščio niškiem<> šventiesiems - Marijai, Jėzui Kristui , švč. Motinai , Jonui (MitkiškitĮ akmuo). švč. Motinai, Jėzui Kristui, Dievui arba "aniuolui" (ZigmantiškitĮ akmuo) , Ma­rijai arba Jėzui Kristui (Laukagalio akmuo), RingailitĮ akmens pėda laikoma palikta Švenčiausios panelės arba Čigonės 96

• Taip pat paniojami mitinitĮ lietuvi ti sakmitĮ veikėjai - Velnias ir Laumė (MikyhĮ akmuo) , Velnias ir Ragana (Šiau­dalitĮ akmuo) ir t. t.

10 pav. Marijarupolio (Vilniaus r.) akmuo su pėda. Nuotrauka A. Tautavičiaus I 955 111.

38

Akmenys su pėdomis Lietuvojt'

Visa tai griauna tradicinį pėduottĮjtĮ akmemĮ skirstymą pagal tai, kam žmonės jas priskiria (Dievui, Marijai, Velniui, arkliui, karvei ar kitiems). Atskirai reikia paminėti, kad ir akmemĮ su gyvulitĮ pėdomis išskyrimas nėra tikslus, nes gyvuliiĮ pėdos akmenyse dažniausiai siejamos su dievais ar dievybėmis . Pavyzdžiui. kar­vės pėda laikoma Laumės arba Velnio (Kartenos, Plaštakos akmenys), ar net Marijos (GelvomĮ akmuo) , jaučio - Velnio (ValitĮ akmuo), arklio pėda - palikta Velnio (Lašiškės akmuo), pasagos ženklas - Velnio (MikytlĮ akmuo .,.,) ir t. t. (plg. Latvijoje žinomuose akmenyse su gaidžio, vištos pėdomis , sakoma, tas pėdas įspaudė Velnias 98

) . Sudarant paminkltĮ sąrašus faktiškai dirbtinai atsirado gmpė akmentĮ su žmonitĮ, vaiktĮ pėdomis (daugiausia vengiant minėti šve n­tuosius) . TokitĮ akmentĮ pėdos paprastai laikomos paliktos Dievo, Marijos. Kristaus arba Velnio, Raganos (MaironitĮ, ŠiaudalitĮ , BalsktĮ ir kt. akmenys) .

2.1. Pėduotieji akmenys ir mirusieji

PėduottĮjtĮ akmentĮ mitinis įprasminimas neišsamus be jtĮ sąsajiĮ su mirusiaisims aptarimo. VėlitĮ ("dūšitĮ") sąsajos su akmenimis didesnitĮ abejonitĮ nekelia , "dli ­šios" su akmenimis siejamos ir kalbant apie pomirtinį jlĮ blivį !l'l. Prisiminkime.

II pav. BajonĮ-l'a kriaunio (Rokiškio r.) akmuo su pė­

dom. Nuotrauka A Merkevičiaus 1972 m.

kad karšti akmenys, iškritę

iš dangaus, smigo į žemę gi­lyn (žr. aukščiau) , kaip ir Perkūno nutrenktas velniu ­kas, kuris atsiduria pekloje:

"( ... ) Kai Perkfinas į vr~l­

niukq trenkia, jis jį neužmu­. ša, tik nutrenkia į peklq ant septynių metų; septyninns m etams praėjus, vr~lniukas

· vėl ant žemės pasirodo" 100•

. Kad ir į žemės gilum~1 · patekę akmenys atsiduri a . pekloje, arba čysčiuje, nu -

rodo paplitęs gąsdinimas k<Į

. nors blogai darančiam, plg.: "Jei į vandenį spjausi, tai po mirties reikės laižyti karši q (Jkmenį" 101 • Tas pačias sąsa ­jas gali byloti ir tikėjimai apie tai , jog akmenys iš že­mės gilumos auga, o su jais. po JaiS ar juose kyla ir "dūšios" (i čysčilĮ patekę "dūšios" kyla ir iš van­dens 102

) , plg.: ''Akmenys ir!!,i prieš Jezusį tun'jo dūšiq ir augo, bet dabar neau,f!,a ir br~

39

. Vykintas Vaitkevičius

dūšių, užtat akmenį kiek nori mušk, už jį nėra grieko" 103. Anksčiau mušti akmeni

su "dūšia", reikia suprasti, buvusi nuodėmė - "griekas", kaip kad nuodėme laikoma spjauti į vandenį, ugnį, nulaužti medį ir t. t. Šiuose tikėjimuose paprastai kalbama apie "dūšias" arba neleistinai besielgiančiojo asmens pomirtini likimą 104 •

Augančių akmenų ir kylančių vėlilĮ ("dttšių") sugretinimą pe rša ir tikėjimai. jog tokitĮ akmenų negalima nei piršteliu užkliudyti 105

, judinti, užkasti . Plg.: "( ... ) vienas rusas norėjo skaldyt [akmenį. -Aut. j girnoms, bet pažiūrėjęs pasakė, kad ta5~

kuris tą akmenį palies, iš vietos nepasijudinsiqs" 106, piemenuką, užkliudžiusį akmenį.

akmuo pasiveja ir užmuša 100• Jeigu jau atsitiko taip, kad už akmens užkliūvama

ir tokiu būdu apsunkinamos "dttšiorns" kančios 108, reikia sukalbėti pote rius už skaistykloje kenčiančias vėles: "Jei į akmenį nusimušei koją, tai sukalbėk ''amžinq atilsį': nes po tuo akmeniu atgailoja siela ir ji nori, kad už ją pasimelstum" 109•

Negalima kliudyti, judinti ir šventtĮjtĮ akmemĮ. Žmogus parsivežė Stanisių akmenį su Švenčiausios panelės pėda namo, ir ėmė dvės ti jo gyvuliai. Tada sapne jam pasakė, kad nuvežttĮ akmenį atgal, ir vė l bus gerai. Ž mogus taip ir padarė 110

, Mitkiškių akmenį su pėdomis vis veždavo į Padalę, bet akmuo po nakties atsirasdavo savo vie toje 111 , ir pan.

Dauguma tikėjimų , sakmių nurodo, jog "dūšios" esti jau po iškilusiais ant žemės akmenimis, prie jų ar juose ir pasireiškia įvairiais pavidalais - balttĮ ,

raudantĮ žmonių paveikslais, ugnimis, degančiais (paslėptais, užkeiktais) pinigais ir t. t. Plg.:

"( ... ) Kartą nakti}, nakties laike, išeina, snieg[oj ligi kelio, va ( ... ) kur ten akmenas - ugnis. Tai ugnis tokia ( ... )" 112,

"Kadaise tamsią naktį pasikėlęs raudonas layžiu5~ kurio vidwy buvę galima įžiūrėti žmogaus povyzą ( ... ) [layžiusj ateinqs ant Dideliojo kijlio [akmens. -

12 pav. Šiluvos (RaseinitĮ r.) akmuo su pėda. Nuotrauka A Vaitkevičiaus 1990 m.

40

Akmenys su pėdomis Lietuv 1jt:

Aut. j ir subirėjąs. Iš to kryžiaus belieką tik žarijų krū.va, kuri dar kiek liepsnojanti. imonių įsitikinimu, tai vėlės atliekančios bausmę už nuodėmes" 113

,

"( ... ) Bačkelė auksa(o) tenai, saka ka kariuomenė buvus ir jkasus tata ten auksa(o) į žemę ir užvertė to akmenį ( ... )" 114

•

Neatsitiktinai akmenskaldžiui, skaldžiusiam LempinitĮ akmenį "Svotbą", pri­sisapnuoja užkeiktieji vestuvininkai ir uždraudžia skaldyti tą akmens dalj , kuri žemėje: "( ... ) - Daugiau nerušink, bet sulig žemei, - tas akmuo - nerazrinkta svotba, - jam pasakė ( ... )" 115•

Ten, kur kalbama apie Velnio "pėdas", "kulnis" akmenyse, kaskart minimos ir diišios, kurias Velnias nusineša (nuneša) i pragarą , plg.: "( ... ) žmonės pa­sakoja, kad velnią vijęs angelas, norėdamas atimti iš jo žmogaus dvasią. Kai šokęs velnias per eglę ant to akmens - ir Liko pėda ( ... )" 116

, tai, jog po akmeniu paslėpus ir užkeikus pinigus, Velnias akmenyje įmina savo pėdą : "( ... ) Pėdą Velnias įmynė, skaitos, kai auksą jau pakavojo, kaip pasakyti - kai auksą užkeikė,

tai Velnias pėdą ir įmynė ( ... ) Labai panašu buvo į padą, o dabar - per ilgą laiką duobutės nubyrėjo" 117

, tai, jog, pagal sutarti Velniui užrašius sielą, sutarčiai pa­tvirtinti Velnias akmenyje imina pėdą 118, jog velniukai pėdas išmindžioja važiuo­dami i vestuvitĮ puotą 119

, arba vestuves keldami ant akmens 120 (velnitĮ vestuvės keliamos su pasikorusiomis, pasiskandinusiomis moterimis 12 1

).

Įvairios žemės ir požemio būtybės vaizduojamos gaivališkomis, destruktyvio­mis, kaip ir lietuvitĮ Velnias, laikomas, pavyzdžiui, šleivu, striuku, bekulniu w Jam lietuvitĮ mitologijoje priskiriamas ir mirusitĮjtĮ dievo vaidmuo 123. Tas pats Velnias, kaip matėme, bėgiodamas, Iėkdamas yra įmynęs daugelį savo pėdtĮ

akmenyse. Greitumas - viena iš savybių, kuriomis pasižymi su mimsiais ben­draujantys dievai 124 • Manoma, jog ir lenktynės , bėgimas per laidotuves turėjo

13 pav .. Skudutiškio (MolėttĮ r.) akmuo su pėdom. Mote­ris lenkiasi bučiuoti akmens pėdas. Nuotr. autoriaus 1995 m.

padėti mimsiajam pereiti i kitą pasauŲ 125•

Reikia apžvelgti be nt daij su mirtimi susijusitĮ ti ­kėjimtĮ , kai kurias mirties situacijas, kurios nurodo mirštančiojo " iškeliavi ­mo", jo kelionės faktą .

Sakoma: ''Arti mirštančio neverkit, kad nuo kelio ne-nuves/ut " 12

" , " ( ••• ) viena moteris prieš mirtį ėm!!

šaukti: - Kūma, kūma, pa­lūkėk - kartu eisim! Ne­lauki, tuščia ta vęs, rasiu ir viena kelią. Ir numire> ( ••• ) "

127 arba: "vėlės ir­gi mėgsta keliais vaikš­čioti" 128• Kartais sakoma. jog vėlė ("dūšia") išeina iš kūno per kulną 129

, vė­

lė pamatoma pakylant iš

41

Vykintas Vaitkevičius

lovos kojūgalio 130, o atsisveikinant su mimsiuoju dažnai bučiuojami , liečiami batai. Norint, kad išnyktų mirusiojo baimė, reikia pabučiuoti jam i padus 131 , o samdyti raudotojai kartais turėdavo priraudoti kojos kulnu išmušt<l duobelę ašanĮ uL_

Įvairiose situacijose su mirtimi siejama ir tam tikra eisena, pvz., atbulom: "Atbulas neik: savo tėvą i. pragarą vedi" 133, vedi peklon "dūšias" 134 , atbulas eidamas "Dievo motiną varai į pragarą" 135. Taip pat draudžiama šokinėti ant vienos kojos, vienų koją apsiavus 136

, koją supti 137 ir pan. Galima manyti , kad atskirais atvejais su mirusiojo iškeliavimo ("paskutinės

kelionės") vaizdiniu buvo siejamos ir pėdos akmenyse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje buvo dažnai tikima, jog bastĮ pėdtĮ atspaudus akmenyse palieka po žemę ke­liaujanti ir ramybės ieškanti "dūšia" 138 (VakanĮ Europoje buvo paplitę antkapi­niai paminklai su pavaizduota pėda 139• Plg., sakoma, kad Skaistgirio Martyno akmenyje Martyno pėda liko po to, kai jį ant to akmens mirtinai nuplakė pono tarnai 140

• PėduolltitĮ akmenų sąsajas su mimsiaisiais atspindi ir tokie akmenys. kurie žinomi priešistorinitĮ kapinymĮ te ritorijoje ar jtĮ aplinkoje. Į rytus nuo MaironitĮ akmens būta senojo geležies amžiaus pilkapitĮ ir ankstyvtUtĮ viduram­žitĮ kapinyno, į šiaurės rytus nuo PakalniškitĮ viduriniojo geležies amžiaus pil­kapyno yra PanonĮ akmuo, UudirvitĮ akmuo gulėjo viduriniojo-vėlyvojo geležies amžiaus kapinyno pakraštyje, į pietus nuo PaalksnitĮ senojo geležies amzwus pilkapių, vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjtĮ viduramžitĮ kapinyno guli Pa­šilės akmuo (beje, vadinamas ir Pono Dievo grabu) ir kt.

Atskirai reikia paminėti VakanĮ bei Šiaurės Europoje žinomus akmenis su duobutėmis, datuojamus neolito, žalvario ar ankstyvojo geležies amžiaus laiko­tarpiu , kurie pažįstami ir Lietuvoje 141

• Šie akmenys dažniausiai siejami su mi­

14 pav. SJ...'lldutiškio (Molėtų r.) akmuo su pėdom. Moteris iš akmens pėdtĮ renka samanėles. Nuotr. autoriaus 1995 m.

42

rusittitĮ kulto tradicijo­mis 142

, Lietuvoje ži nomtJ šio tipo akmemĮ duobutės dažnai laikomos pėdomis ar kulniukais (PelėkitĮ.

PaežeritĮ (Pakruojo r. ). Kadarų, ŽvirblitĮ akme­nys) , taip pat jtĮ išvaizda kartais primena pėduo­

jttit! akmemĮ įdubimus (plg. MikyllĮ, Tauralaukio akmenys) .

Pagrįsta manyti, kad ikikrikščioniškajame miti­niame pasakojime apie tai, kaip akmenys sukie­tėja ir nustojo augti. da­lyvavo Perkūnas, akme ns "kraujas" - taip pat po lietaus ant akmens susirin­kęs vanduo (tas pats van­duo gali būti vadinamas ir ašaromis 143

) . Akmenyse

Akmenys su pėdomis Lietuvoje

esančitĮ įdubimtĮ, laikomtĮ pėdomis, mitinės funkcijos buvo tarnauti dievtĮ ir mirusiqjtĮ kelionėm<>, teikti galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn, pereiti iš vieno pasaulio į kitą. Tokie mitiniai vaizdiniai lėmė atitinkamą žmonilĮ religinę praktiką ten, kur guli pėduotieji akmenys.

3. RELIGINĖ PRAKTIKA

Negausius duomenis apie apeigas prie akmemĮ su pėdomis patogiausia aptarti keliais aspektais - laiko (kada apeigos vyko) ir pobūdžio (kokios jos buvo).

Išsamus ir šiuo atveju unikalus jėzuitlĮ 1723 m pranešimas Vilniaus Jėzuii\Į Kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštyje:

"( ... ) Paniekinusi Dievo namus, didelė daugybė žmonių kiekvieną sekmadienh išpuolantį per jauną mėnulb iš visur suplaukdavo prie to akmens, jj garbindami ar nusilenkdami, ar klaupdamiesi, arba aukodami tam akmeniui duonos, vilnos, linų. pinigų. Tačiau daugiausia ši dievybė būdavo garbinama lazdomis, kurias jai palik­davo visi tie, kurie pagal įžadą ateidavo pas tą akmenį pėsti su lazda ( ... ) ligoniai. darydami įvairius įžadus, iš visur atvykę tikėdavosi atĮ!.auti sveikatą: tai skaudamų kojų, tai akių, tai rankų stiprybę ... Jie vis sakydavo, kad ten esanti įspausta .šven­čiausios mergelės Marijos pėda, nors befonnė duobutė tame akmenyje jokio neturi panašumo į Mergelės pėdą ir primena greičiau šuns pėdos atspaudą ( ... )" 144

.

Iš pranešimo galima sužinoti bent kelis svarbius dalykus. Pirma, tai. jog sekmadieniais, "išpuolančiais per jauną mėnuli", žmonės lanko ne bažnyčią. o pėduotą akmenį (plg. padavimą apie MitkiškilĮ akmenį: "Žmonės sako, kad ten buvusi bažnyčia. O tas akmuo buvęs po altoriumi" 145

). Jeigu tai buvo sekmadie­niai, kai jaunas mėnulis patekėdavo , tai buvo keli kartai per metus (pvz .. tokilĮ sutapimtĮ 1997 metais - 3), o jeigu būdavo laukiama sekmadienio esant jaunam mėnuliui , toks atvejis galėjo būti kiekvieną mėnesį. Antra. tai , jog be Bažnyčios žinios į šuns pėdą panašią įdubą akmenyje žmonės laikė mergelės Marijos pėdos atspaudu. Trečia, jog davę įžadus ir atkeliavę ligoniai čia palikdavo savo lazdas, ir tai buvo pataikyta viena iš akmens garbinimo apraišklĮ (XX a. "cū ­

daunose" vietose šiuo atveju buvo paliekami ramentai (plg. Kadagynai-Jos­kaudai, Kretingos r. ).

Turimi daugiausia XlX a. pabaigos - XX a. duomenys byloja, jog akmenys su pėdomis buvo lankomi bet kuriuo melu prireikus (blogai pasiju tus, sergant) ar prie progos (einant pro šali), taip pat bažnytinitĮ švenčilĮ me tu, pavyzdžiui. per atlaidus: MitkiškitĮ , ZigmantiškitĮ akmenys labiausiai buvo lankomi Devin­tinitĮ-DešimtinitĮ laikotarpiu, Skudutiškio - šv. Trejybės atlaidtĮ dieną, Šiluvos -per Šilines, SilgonitĮ - šv. Onos atlaidtĮ dieną, MaironilĮ - ŠilinitĮ atlaidlĮ savai­tę ir pan. (plg. Baltarusijoje pėduotieji akmenys lankomi per šv. Joną, šv. Tre­jybę, Velykas, Sekmines, šv. Jurgį 146

). Galima manyti, kad didžiosios religinės šventės atitiko svarbesnes senojo (ikikrikščioniškojo) tikėjimo šventes ar bent I <Į

laikotarpį, kai jos buvo rengiamos. Įdomu, jog kitais atvejais apeiglĮ prie pė­duotlĮjtĮ akmemĮ datas nurodo, tiesa, retos sakmės apie raganas bei velnius -tarkim, ant MauganĮ akmens su pėdomis apylinkės raganos šokdavo BlovieščitĮ (03 25) naktį 147

• Tai byloja apie šitĮ švenčilĮ (šiuo atveju - šokitĮ) supriešinimą su oficialiuoju krikščionišku švenčilĮ kalendoriumi (plg. raganomis laikomos mo-

43

Vykintas Vaitkevičius

te rys, kurios renka nuo akmenų kerpes ar samanėles 148, "čerauninkėmis", -

kurios prausiasi vandeniu, susirinkusiu ant akmens 149).

Duomenys apie tai, kad pėduotieji akmenys žmonit! lankomi, ne visada nusa­ko apeigtĮ pobūdį ir dažnai apsiriboja konstatavimu, jog į akmenį kre ipiamasi kaip į pirmutinę instituciją, galinčią padėti (pvz., prie akmens su vaiko pėda mel­džiama vaiktĮ 150) arba, jog akmeniui išreiškiama didžiausia pagarba - prie akmens einama keliais, čia žegnojamasi, kalbami poteriai, akmuo bei jo pėdos bučiuojami :

"( ... ) žmonės, kas sirgdami kokiomis ligomis, eidavo prie to akmens melstis. Nuo to visi ir pagydavo" 15 \ "Seniau, kai tas akmuo dar matė~~ žmonės bučiuot jo eidavo" 152

(plg. 1723 m. žinią, jog suplaukiantys prie pėduotojo akmens žmonės j į garbina ar nusilenkia, ar klaupiasi") . 1995 m. užfiksuotas tokios apeigos prie pėduotojo Skudutiškio akmens pe r šv. Trejybės atlaidus: prie akmens ateinantys žmonės

atnešdavo laukinių gėlių puokštelitĮ, jas padėdavo ant pėdq, tada atsiklaupdavo. pe rsižegnodavo ir pabučiuodavo abi pėdas 153• Žinomi akmemĮ puošimo gėlėmis atvejai, kai ant akmens (pėdq) buvo dedami vainikai 154 • MitkiškitĮ akmens pėdas puošusiq vainikų žolynai paskui buvo naudojami gydymui, nuovirams 155 •

Gydymo reikalams nuo akmenų arba iš pėdtĮ buvo renkamos ir samanėlės t5b

arba nusiskeliama akmens nuoskaltĮ, kaip talismamĮ 157 . Akmenys buvo nežymiai skaldomi ir tikint, jog sugrūstos akmens, kurio neperžengia gyvulys, nuoskalos (akmens miltai) padeda nuo gyvuliq, šunų ligtĮ 158

•

Su dažnai duodamais ižadais išgijus aplankyti šventą pėduotąjį akmenį ir kažką čia paaukoti susiję ant ttĮ akmemĮ aukojami pinigai, audeklai, vilna 15" .

Paskui šios aukos paprastai būdavo perduodamas artimiausiai bažnyčia i ,

Nustatyti mitinį žinomtĮ apeigtĮ prie pėduotąjtĮ akmemĮ pobūdį trukdo duo­memĮ fragmentiškumas. Ryškiausia mitiškai motyvuota apeiga - pėdose susirin­kusio lie taus vandens ("kraujo") naudojimas gydymui, tikint nepaprastomis jo savybėmis . Šis vanduo gydo akis 160

, stiprina kojas 161, gydo karpas 162 (plg. akme­

IltĮ dube nyse susirinkęs vanduo gydo akis 163, rožę, gtlmbą 164). Savo ruožtu vėl

turime progos stebėti dvilypį (tikėjimo prasme) pėdtĮ akmenyse vaizdinį - pėda

dažnai laikoma Velnio, o joje susirinkusiu vandeniu gydomasi 1"5.

Vienas tikėjimas, jog išgėręs Velnio pėdoje susirinkusio vandens pavirsi vel­ninku: "( ... ) akmenyje buvusi velnio pėda atrodė kaip tikra žmogaus basa pėda su pirštais ir raukšlėmis. Kartais, einant pro šalb užeida.vo toks noras atsigerti iš tos pėdos, nes ten buvo toks švarus, skaidrus vanduo, bet bijodavom, kad nepavirstwne velniuka.is" 166 siejasi su pasakose gerai žinoma situacija - be rniukas, atsigėręs vandens iš arklio pėdos , pavirstq arkliu, iš jaučio , - jaučiu, atsigėręs vande ns iš avinėlio pėdos, pavirsta avinėlius 1"7 . Šiais pavidalais mirusiej i pasireiškia po­mirtiniame pasaulyje 168

, t. y. perėję pasaulitĮ ribą. Tad atskirais atvejais judėji­mo-perėjimo iš vieno pasaulio į kitą (iš vienos būsenos i kitą) galimybę suteikia ir pėdose susirinkęs vanduo.

PABAIGA

Straipsnyje pateikti duomenys rodo, jog pėduotieji akmenys yra saviti pamink­lai, kuritĮ vertę nusako:

1) sąsajos su mitiniu pasakojimu apie akmemĮ, įdubtĮ-pėdtĮ juose kilmę;

44

Akmenys su pėdomis Lietuvoje

2) mitinės pėdtĮ akmenyse funkcijos; 3) kilęs priešistoriniais laikais ir neretai dar XX a. pasireiškęs jtĮ sakralumas. Tikroji įdubtĮ-pėdtĮ, kaip ir pačitĮ akmentĮ, kilmė jtĮ mitiniam vaidmeniui

pasaulėjautoje įtakos neturėjo . O tai, kad aštuntojo dešimtmečio archeologiniai tyrinėjimai (vad. Urbanavičius) prie pėduolltit! akmemĮ ryškesnitĮ rezultattĮ ne­davė, byloja apie čia vykusitĮ apeigtĮ specifiką, kuriai užčiuopti ateityje, matyt. bus pasitelkti ir kiti specialūs me todai.

Nuorodos

Gauta 1997 02 10

1 10. B. YpTaHc, KaMHH -"Clle.Ll,OBI1KJ1" Ha Tepp11TOp1111 JlaTBim, Latvijas PSR Ziniil!Ju akademijas vestis, 1988, Nr. 7, p. 92-106; 3. A llii}'Koy, MayKAieble ceeiJKu MiHyym•tbiHbl. MiHcK, 1992, p. 147-155; C. Beckherrn, Merkwiirdige Stei11e in Ost- und Westpreusst:n, Altpreussische Monatsschriji, 1893, Hf. 30, S. 374-429; M. Baruch, Boic stopki. Archeologia i folk/o r. Kamieni z wyilobionymi sladami sr6p, Warszawa, 1907, p. 32-82; A A Ane~o; ­

caH.LI,pOB, KyllhTOBbie KaMHI1 TicKOBCKOI% 3eMmr B 6a.mHI%CKOM KOHTeKcTe, Dangaus ir žemės simboliai, V., 1995, p. 158-177; kt.

2 P. Tarasenka, "Velnio" pėdos, Jaunoji karta, 1934, Nr. 2, p. 21; iclem, "Pėduotieji"

akmenys, Trimita s, 1927, Nr. 19, p. 616; idem, Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai ak· menys), V., 1958, p. 20-33; V. Daugudis, PagonišklĮjtĮ šventykh) Lietuvoje klausimu, l ki­krikščioniškosios Lietuvos kultūra, V., 1992, p. 54-55, 73.

3 AisėmĮ akmuo • - VUB, f. 213-203 (27). 4 Mitkiškių akmuo - EMD, p. 53 (Nr. 49). 5 PanonĮ akmuo - P G. Cesiūnienė, g. 1925 m., PanonĮ k., KaišiadoritĮ r. U. V. Vait­

kevičius 1993 m. 6 Šiliškio akmuo - P B. Ignaciūnas, g. 1906 m., Mažeikonių k., Pakruojo r. U. A. l Jr-

banavičius 1994 m. 7 IP, p. 18 (Nr. 10). 8 LMD I 254 (338a)**. 9 VK, 1980 m. 10 KAŽ, p. 20-21 (Nr. 15); ŠLSA , p. 246 (Nr. 438); kt. II LMD I 474 (592). 12 LTR 1790 (64). 13 Kiškoniai, l:ytuvėnų v1s. - LŽV (M. Balilionytė, 1935 m.). 14 N. Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, V.,

1987, p. 118- 11 9. 15 LTR 1790 (64). 1" J. Balys, Perkūnas lietuvitĮ liaudies tikėjimuos, TD III, p. 175 (Nr. 440), p. 176

(Nr. 475); kt. 17 Op. cit., p. 176 (Nr. 469). 18 Op. cit., p. 176 (Nr. 467).

• Trumpi duomenys apie straipsnyje minimus akmenis pateikiami pabaigoje pride­damame priede.

•• Renkant duomenis Lietuvių tautosakos rankraštyne, naudotasi ir B. Kerbelytės suda rytu pasakojamosios tautosakos katalogu. Už l eidimą naudot is katalogu autorius dėkoja hab il. dr. B. Kerbelytei.

45

Vykintas Vaitkevičius

19 KAŽ p. 21 (Nr. 17); taip pat žr. N. Laurinkienė, Perkūnlnllkė - griaustinio dit:vo ženklas, Liaudies kultūra, 1996, Nr. 1, p. 23.

20 KAŽ p. 20-21 (Nr. 15); LPT, p. 125 ((Nr. 6); prierašas); IT, p. 69. 21 KAŽ p. 20-21 (Nr. 15); IT, p. 69, 70; vienas savitas sakmės variantas pasakoja,

jog akmenis užkeikė Dievas, kai jie užgavo jam ranką - P. S. Šilabrita, g. )l)J 2 m. ŽižnnĮ k., Šalčininkų r. U. V. Vaitkevičius 1996 m.

22 Gervėčiai, V., 1989, p. 366; IT, p. 68, 69. 23 /T, p. 68. 24 Gervėčiai, p. 366. 25 KAŽ, p. 21 (Nr. 17). 26 TD IV, p. 278 (Nr. 586); plg. LTR 2560 (293); LTR 2376 ( I). v rl; p. 68. 28 Op. cit., p. 68. 29 plg. J . Balys, Perkūnas ... , p. 167 (Nr. 317), p. 182 (Nr. 563). 30 LTR 374d (2135). 3t LTR 1580 (414). 32 LKž IX, p. 833, XIII, p. 436; žr. ir A Sabaliauskas, Lietuvių kalbos lt>ksika, V. ,

1990, p. 104. 33 Tž rv, p. 504 (Nr. 1). 34 11R 1184 (65). 35 LTR 2560 (295). 36 LKŽ V, p. 726. 37 A. J. Greimas, Tautos atmmttes beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-('hi~t,~;o,

1990, p. 341; plg. Budrių "Perkūno" akmuo buvo atneštas ponios ant mažojo pirštt:lio (LTt IV, p. 645-646 (Nr. 726)).

38 KAŽ, p. 21 (Nr. 17); P. J. Šalomskas, g. 1911 m., Uiriotiškiq k., Priem1 r. U. V. Vaitkevičius 1992 m.

39 Kairelių akmuo - J. Šliavas, Žeimelio ir jo apylinkių archeologiniai paminklai, Kraštotyra, V., 1971 , p. 141-142; Gelvonų akmuo - LTR 2368 (309).

40 LZ, p. 69 (Nr. 21 ). 41 TD IV, p. 15 (Nr. 38), taip pat Nr. 39, 40. 42 P. M. Mlečkienė, g. 1934 m., Mitkiškių k., Trakų r. U. V. Vaitkevičius, 1995 111. 43 V. Vaitkevičius, Žmonės, pavirtę akmenimis, Liaudies kultūra, 1996, Nr. 5, p. 20:

neatmestina galimybė, kad kraujas tokiuose pasakoj imuose gali būti ir sielvarto d ėl

skaldomo šventojo akmens iliustracija. 44 EMD, p. 58 (Nr. 63). 45 MT IX, p. 60-61 (Nr. 142). 46 LMD I 184 (47). 47 P. S. Sereckienė, g. 1907 m., Gudalių k., Skuodo r., dabar gyv. Paežerės Rūdaičil)

k., Plungės r. U. V. Vaitkevičius, 1996 m. 48 P. K. Norkienė, g. 1907 m., Karališkių k., dabar gyv. GelvomĮ mstl. , Širvintl) r.

U. D. ir V. Vaitkevičiai 1996 m. 49 I. Jablonskis, Ar sugrjš budriškiai j Budrius ?, Gimtinė, 199 I, Nr. 8, p. 2. 50 Nemaitonių akmuo - P. A Stankevičienė, g. 1944 m., Nemaitonil) k., Kaišiadoril) r.

U. V. Vaitkevičius 1992 m.

46

51 Peleko akmuo - LTR 4426 (96). 52 Šeimaties akmuo - IP, p. 18 (Nr. 10); NikronilĮ akmuo - LTR 4561 (89); kt. 53 LIT, Nr. 23282. 54 Gervėčiai, p. 366; IT, p. 68, 69. 55 plg. LTt IV, p. 608-609 (Nr. 655). 56 LMD I 183 (105).

Akmenys su pėdomis Lietuvoj t:

s7 Zigmantiškių akmuo - EDM, p. 59 (Nr. 64); LTR 619 (42a). s8 žr. L. Ba1čiūtė, Vandens ir akių sąsajos lietuvių mitologijoje, Lituanistica, l 91.J5 .

Nr. 3, p. 105. S9 plg. VUB, f. 152-9, p. 45. 60 P V. Morkūnas, g. 1921 m., Nemaitonių k., Kaišiadorių k. U. V. Vaitkevičius 1993 111.

01 DM I, p. 494; )l)l(. <Dp3lbep, 3oAomaH 6em6b, Jlemmrpa,n, 1928, Bbm . I, c. 102- LO:I : r . Illypu, HcmopWl npUMUmU6!10ii KYIIbmypw: /ĮyX06/IGH KY/Ibmypa, CaHKT neTep6yp1 . 1896 , T. 1, C. 618.

62 HDA VIII, p. 400; Paulys Real-Encyklopiidie der Altertumswissenschafi von G. Wis­sowa, Stuttgart, 1896, T. 2, S. 726.

oJE. Levkovas, Kulto akmenys Baltarusijoje, Mokslas ir gyvenimas, 1993, Nr. 4, p. 18; :~. A JlH)ixoy, May"'1i6ble ... , c. 64-69.

""plg. H. Biedennann, Knaurs Lexikon der Symbole, Miinchen , 1989, s. 316-317. 6s LDK, p. 247 (Nr. 17); LLD V, tipas V 811; LZ. p. 95 (Nr. 141 , 142), p. 115-11 6

(Nr. 239); taip pat plg. 6a6yJUJ T3K JUllfbJna ... : 3a.M06bl ai) X6apo6, CKJ13,!\. r. A Eapmnr:mitt, MiHcK, 1992, c. 10, 11 , 14, 15, kt. ; PyccKue :Jazo6opw, cocT. H . H. C'aayrnKiuw, MocKBa, 1993 , c. 59 (NQ 103) , 60 (N<! 104), 66 (NQ 119). 75 (NQ 147); kt.

'"' plg. Ea6yiiH maK IIH•twlla ... , c. 15; PyccKue :JGZ06opw ... , c. 45 (Nil 53). 67 PyccKue :Jazo6opw .. . , c. 44 (Nil 48), p. 47 (Nil 60). 68 plg. LLD V, p. 146 (Nr. 144). 69 plg. SIS, p. 351-352 (Nr. 778). 70 PyccKue :Jazooopw ... , c. 47 (Nil 60); plg. LZ, p. 115- 116 (Nr.239); LTt 1, p. 19R-- 199

(Nr. 207). 71 PyccKue :JGZ060pb1 ... , c. 45- 46 (N<! 55); 3aM06bl, YKJI3Jl. r . A 6apTaUI3Bi'l, MiHCK ,

1992, c. 155 (Nil 467) , c. 156 (NQ 472); plg. skausmas ten iškarpomas auksinėmis žirklėmis - LZ, p. 95 (Nr. 141).

72 LLD Vl, tipas D 399; plg. sakmėje iš Vitebsko krašto, sakoma, kad ant akmen~ nukrinta trys kibirkštys (JlereH}lbt i npe}laHHi , cKJl. M. 51 . fpbtH6naT , A l. fypcKi, pt:LL

A C. <DR}lociK, MiHcK, 1983, c. 78- 79 (Nil 94)). 73 plg. LLD V, tipą V 811. 74 plg. LLD IV, p. 158 (Nr. 149). 7s LTR 31 (474). 7• LMD I 474 (132). n LTt V, p. 891 (Nr. 9260). 78 Gaidės ir Rimšės apylinkės, V., 1969, p. 337-338 (Nr. 2 1 ). 79JlereH}lbt i npe}laHHi. .. , c. 43 (Nil 12). ro B. Kerbelytė, Lietuvių liaudies padavimai, V., 1970, p. 77-78. 81 žr. B. B. l1&'1HOB, B. H. Tonopoa, HcCJieiJo6a!IUH 6 o611acmu CJW6JIIICKux iJpe61tOCml!ti :

JleKcu•tecKue u ljJpa3eOIIOZu•tecKue 6onpocw peKO!IcmpyK~uu meKcmo6, MocKBa, 1974, c. 5. 82 žr. KAŽ, p. 70 (Nr. 123, 124); MT IX, p. 28 (Nr. 53), p. 46 (Nr. 106), p. 51 (Nr.

116), p. 58 (Nr. 132), p. 59 (Nr. 137), p. 60 (Nr. 141), p. 66 (157). 83 V. Krėvė-Mickevičius, Mūsų paukščiai tautosakoje, MT, t. 2, p. 105 (Nr. 2R). 84 J. Elisonas, Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje, MT, t. 5, p. 90 (Nr. 951 ). 8s Žr. 50 nuorodą. 8

• VUB, f. 213-207 (26). 87 J . Šliavas, Lygumos, stabai ir žmonės (mašinr.), Žeimelis, 1976, p. 35-40 VUB.

f. 152-10. 88 č:elniukų akmuo - LMD I 183 (105). 89 Pandėlio akmuo - RKM; taip pat žr. Papilių akmuo - LTR 886 (20). 90 MekitĮ akmuo - P A. Druktenis, g. 1924 m., Šukiškės k., ŠiaulitĮ r. U. D. l~man­

čionis 1992 m.; plg. Marijos apsirei.~kimo Šiluvoje ant akmens mitą.

47

Vykintas Vaitkevičius

91 Pašilės akmuo - P M. Radavičius, g. 1920 111 ., Kipšit) k., dabar gyv. Pašilės k. , Kelmės r. V. V. Vaitkevičius 1994 m.

92 Silgonių akmuo - P P. Laukaitienė, g. 1901 m., Paliepit) k., Alytaus r. U. V. Vaitke­vičius J 993 m.; Vištyčio akmuo - B. Kerbelytė, Lietuvių ... , p. 79; Purvėm) akmuo - su Velnio pėda (VK, 1963) arba Dievo (B. Dakanis, Mažeikių rajono archeologijos paminklt) žvaJgymas, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988-1989 metais, V., 1990, p. 188).

93 Plaučiškių akmuo - [Be aut. I Į Titavienus, Vienybė Lietuvninkų, 1894, Nr. 33, p. 3t)0. 94 Žalpiai, Šiluva vis. - LtV (V. Ždank11s, 1935). 9s LLS, p. 225 (Nr. 502). 9o Mitkiškių akmuo - LTR 4113 (68, 91, 132, 161 ); P. Thrasenka, Ieškoj imai Nerie~

ir Šventosios santeklyje, Mūsų senovė, 1922, t. I, 1. 588; ZigmantiškitĮ akmuo -LTR 2368 (547); P. Thrasenka, "Dievo" pėdos, Jaunoji karta, 1933, Nr. 22, p. 377-378: J. Klikūnas, Šis tas i.~ mūstĮ senovės, Švietimo darbas, 1926, Nr. 6, p. 757 ; Laukagalio akmuo - P M. Lekavičienė, g. 1905 111., Dainavos k., dabar gyv. Padalės k., Kaišiadorh) r. U. V. Vaitkevičius 1993 m.; RingailhĮ akmuo - P D. 1'c1rimienė, g. 1911 m., UnkonitĮ k., Prienų r. V. V. Vaitkevičius 1992 m.; P J. Pašvenckas, g. 1926 m., U. V. Vaitkevičiu~ 1992 111 .

97 P. A. Damašius, g. 19 16 m., Gudalių k. , Skuodo r. U. V. Vaitkevičius 1994 m. 98 plg. JT, p. 92-93. 99 ML , p. 103 (Nr. 974); plg. Nr. 926, 973. 100 J. Balys, Perkūnas ... , p. 154 (Nr. 83), plg. 155 (Nr. 105). 101 ML, p. (JOJ Nr. 946); LTR I 161 (83); Ti III, p. 358, 359; kt. 102 Z. Slaviūnas, Liaudies papročiai ir mitiniai jvaizdžiai Mažvydo raštuose, Senoji

lietuviška knyga, V., 1947, p. 178; plg. BLV, p. 27. 103 LMD I 474 (784). 104 plg. ML, p. lO 1 (Nr. 944); LTR I 161 (84); Z. Slaviūnas, Liaudies ... , p. 177, I 84:

ŠLSA, p. 238 (Nr. 434); kt. IOS SV, p. 85. tao Kriokliai, Papilės vis. - LiV (V. Andriušis, I 935); taip pat LTR. I 539 (62). 107 SV, p. 86. tos BLV, p. 28 (Nr. 32). 109 ML , p. 103 (N r. 974). 110 LTR. 2909 (39); plg. HDA VI, p. 88, 424; JlcreHJlbl i npe.uaHHi. .. , p. 351 (Nr. 608 ). 111 LTR. 4118 (187). 112 ūdėnų akmuo - P D. Serapinienė, g. 1935 m., Sūdėmį k., Kretingos r. U. V. Vait­

kevičius 1993 m. ttJ MargitĮ akmuo - Margiai, Platelit) vis. - LiV (T Jogminas, 1935). 114 VisgaudžitĮ akmuo, vadinamasi.<> Velnio karstas - P M. Pušk:ys, g. J 9 14 m., Vaič;li­

čitĮ k., dabar gyv. Visgaudžit) k., Skuodo r. U. V. Vaitkevičius 1994 m. us Dieveniškės, V., 1968, p. 363 (Nr. 31 ). m Č'elniuktĮ akmuo - LLS, p. 225 (Nr. 50 I); taip pat žr. Verdu litį akmuo -

B. Dakanis, A. Merkevičius (jaun.), Nauji duomenys apie Radviliškio rajono archeol gij ~

paminklus, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986-1987 metais, V., 1988, p. 17Q- 180. 117 Silgonių akmuo - P L. Sakalauskas, g. 192 1 111., Silgonhį k., Alytaus r. U. V. Va it­

kevičiu 1993 m. ; apie DikonitĮ akmeni žr. P. Th rasenka, Velnio pėdos, Jaunoji kartu. 1934, Nr. 2, p. 21 ; LatvitĮ padavime sakoma, kad Velnias po akmeniu pakiša pinigus ir pono sielą, kad ji pinigus saugotų, o pats Velnias jspaudžia akmenyje savo pėdą - IT, p. 90.

48

118 Laukagalio akmuo - J . Sakalas, Kazokiškės, Sekmadienis, 1939 O I 08. 119 Bilionių akmuo - /JAS, Nr. 499, p. 3. 120 Paežerių (Pakruojo r.) akmuo - P. Thrasenka, Pėdos ... , p. 34.

Akmenys su pėdomis Lietuvoj~·

121 N. Vėlius, Chtoniškosios ... , p. 190. 122 Op. cit. , p. 39. 123 Op. cit., p. 275-276. 124 0 p. cit., p. 71-72. 125 B. 5:1. nponn , 11cmopu•teCKUe KOpiiU 80Jitue6noi1 CKa:JKU, JleHHHrpan, 1946 , c. J21:

plg. ML , p. 39 (Nr. 327). 126 ML, p. 71 (Nr. 647). 127 Op.· cit., p. 37 (Nr. 311 ). 128 LTS II, p. 170; plg. "Seno kelio naikinti negalima, nes · tuojau mirsi" - ML , p. IR

(Nr. 58), taip pat žr. Nr. 34: HDA VIII, p. 1088. 129 ML, p. 40 (Nr. 338). no LTR, 1 167 (340). 131 ML, p. 53 (Nr. 482). 132 M. č:ilvinaitė, Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai, Gimtasai kraštas, 1943,

Nr. 31 , p. 186. 133 TŽ I, p. 343 (Nr. 198); plg. ML, p. 17 (Nr. 27); plg. ThUZl) akmens Velnio pėdos

buvo "išvirkščios nei žmogaus" - V. Vaitkevičius, Mosėdžio ir Salantl) apylinkitĮ senosios šventvietės, Liaudies kultūra, 1995, Nr. 2, p. 31.

134 P T. Kelienė, g. 1921 m., Narbutiškio k., dabar gyv. Klementiškės k. , Zarasl) r. U. V. Vaitkevičius 1995 m.

13s VUB, f. 213-317, p. 18. 13b ML, p. 17 (Nr. 31); TŽ I, p. 341 (NR. 165); TŽ Ill, p. 353, 359, 367. 137 LTR 369 (140); TŽ I, p. 343 (Nr. 199). 138 :~. A Jlnyxoy, MayK.,1i8ble ... , c. 155; Rusijos tyrinėtojai tradiciškai pėduotus akm enb

sieja su mirusiųjų ir jų dievo Veleso kultu, plg.: M. B. Wop1m , CeMaHTHKa HeKoTophiX H306p<UKeiDJfi Ha KYJihTOBbiX KaMHIDC, ApxeOJIOZUJ/ U ucmOpUJI JlCK080 U JlCKOBCKOii 3€'..!11/ILI.

Te:Jucbl iJoKJiaiJoe K npeikmoR~et'i nayrmou Kon(j.Jepeuųuu no meAte: '')J,peBuepyccKoe R:Jbl•tecmBu U ezo mpaiJuųuu", ncKOB, 1988, C. 61- 62.

139 M. Barucb, Boze ... , p. 18, 23. 140 P E. Burdulienė, g. 1928 m., StulgilĮ k., dabar gyv. Šaukėnuose, Kelmės r. U. V. Vait­

kevičius 1994 m.; taip pat žr. LTR 4941 (571 ); Vak. Europoje žinomi akmenys su pėdl)

arba rankų jspauclais, kuriuos jspaudė mirdami žmonės - plg. Die deutschen Sagen der Brlider Grimm in 2 Thilen: Ortssagen, Berlin-Leipzig-Wien-Stuttgart, 1816, S. 274.

141 V. Vaitkevičius, Akmenys su duobutėmis: sena ir nauja, Kultūros paminklai, t. 3, V., 1996, p. 6-18.

142 10. B. YpTaHC, KyJihTOBbie KaMIDi c yr.ny6neiDJRMH s JlaTBim, KpamKue coo6~euuH .11ncmumyma apxeo11ozuu AH CCCP, MocK.Ba , 1987, c. 69- 73; Nordische Altenumskundc von dr. Sophus Miiller, Strassburg, 1897, Bd. I, S. 167-168; kt.

143 Lietus dažnai tapatinamas su ašaromis - plg. LTt V, p. 465 (Nr. 5528). 144 J. Lebedys, Lietuvių kalba XVJJ-XVJJJ a. viešajame gyvenime, V., 1976, p. 210- 211. 145 LTR 4118 (3). 140 JI. B. .llY'lMU., 3 . A JlesKos, BaJJYH KaK o6beKT noKJJoHeHHH y 6eJJopyccos, Ap­

xeoJIOZUJ/ u ucmopuR IlcKoea u IlcKOBCKoi1 3eJIIJIU 1988. Te:JUCbl iJ01utaiJoe uay•mo-npaK­muųecKot'i KOitcjJepeiiŲUU, ncKOB, 1989, C. 57 .

147 LTR 1044 (122); plg. sakmes apie velnilĮ ir raganų šventes prie LenčilĮ akmens -LTR 4554 (529, 531, 636).

148 LTR 1418 (564). 149 Mockaičių akmuo; žr. 47 nuorodą. 150 Genaičių akmuo - Genaičiai, Gargždų vis. - LŽV (P. Vaitkevičienė, 1935). 151 Zigmantiškių akmuo - EMD, p. 59 (Nr. 64). 152 Aisėnų akmuo, U. 1969 m. - VUB, f. 213-203 (27).

J . 23 18 49

Vykintas Vaitkevičius

153 Stra ipsnio autoriaus duomenys. 154 Zigmantiškių akmuo - B. Buračas, Pasakojimai ir padavimai, V., 1996, p. 25 7:

Mitkiškių akmuo - žr. P. Thrasenkos nuotrauką 1920-1922 m., MAB, f. 235-425; Būdo~ akmuo - V. Šaulys [Be pavad.j, in Mūsų. gamta, 1967, Nr. 3, p. 33.

155 žr. 42 nuorodą. 150 Skudutiškio akmuo - P. J . Liutkevičienė, g. 1926 m., Ažuba lių k., Mol ėtlĮ r.

U. D. Astramska itė 1995 m.; MitkiškitĮ akmuo - žr. 42 nuorodą. 157 Skaistgirio akmuo - žr. 140 nuorodą; Šiluvos akmuo - B. Buračas, Pasakojimai ... ,

p. 205 ; Paežerių (Radviliškio r.) akmuo - V. Vaitkevičius, Akmenys su duobutėmis ... , p. 14. 158 Čelniukų akmuo - LMD I 474 (252). 159 Zigmanti~kių akmu o - CD . B. lloKposcKHfi , ApxeoJJOZu•tec:Kafl Kapma KoBeuc:Kot"t

zy6epnuu, KonHo, 1899, c. 60 (aukoja pinigus, linus, vilną); P. Th rasenka, " Dievo" pėdos ... , p. 377-378 (aukoja pinigus, rankšluosčiu s, pirštines); Mitkiškit) akmuo - LTR 4 11 R (123) (aukoja linus, audinius).

160 Vištyčio akmuo - B. Kerbelytė, Lietuvių ... , p. 77- 78; PaežeritĮ (Pakruojo r.) akmuo­J. Šliavas, Iš Mūšos senovės (mašinr.), Žeimelis, 1975 , p. 11 2, VUB, f. 152-6.

161 Va balių akmuo - P. A.J egelevičienė, g. 1922 m., Va balių k., Alytaus r. U. V. Vail­kevičius 1992 m.; Šeimaties akmuo - IP, p. 18 (Nr. 10).

1<>2 KatkūmĮ akmuo - J. Šliavas, Iš Mūšos senovės, p. 76: LinkmemĮ akmuo - EMD. p. 58 (Nr. 63); plg. TŽ III, p. 355.

163 Liukonių akmuo - žr. 48 nuorodą. 104 Kirdiškių akmuo - V. Urbanavičius, Mitologiniai akmenys, Mokslas ir gyvPnimas.

1979, Nr. 8, p. 37. 165 plg. Morciūniškių akmuo - A. Mažiulis, Laukų akmenys ir j tĮ sun audoj imas,

Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2, p. 175- 176. 106 Vervedžių akmuo - Pasakoja dailininkė n a ivistė Ele na Adoma i t ien ė, Liaudies

kultūra, 1996, Nr. 4, p. 52. 167 plg. Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais imarpai5~ surinko ir pa rengė J. Do­

vydaitis, V., 1987, p. 174-191 (Nr. 44-46); LTt III, p. 464-466 (Nr. 160); Lietuvių rašytojų

surinktos pasakos ir sakmės, parengė B. Kerbelytė, V., 198 1, p. 137- 139 (Nr. 78); HapoO/I b/1! pyccKue CKa3Ku, 113 c6opHHKa A H . Aq:laHacbeaa, MocKD.1, 1982, N2 377- 380: kt.

108 žr. N. Vėliu s, Chtoniškasis ... , p. 183-188; G. Beresnevičiu s, Dausos, Kl aipėda,

1990, p. 50-52.

Thumpioiai

AP - A rcheologijos paminklo pasas (pasą užpildžiusio asmens pavardė, data), saugomas Kultūros paveldo centro Archeologijos sk-yriuje.

BLV - Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių, surinko J. Basa navičius, Kaunas, 1928. DM - J . Grimm, Deutsche Mythologie. Giite rslob, 1875-1878, T. I- III. EMD - Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai, suda rė N. Vėliu s, V. ,

1995 . HDA - Handworterbuch des deutschen Aberglaubens, Berlin- New York, 1987, T. I-XII. !JAS - Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas, bylos nume ris. IP - Istoriniai padavimai: Lithuanian Historical Legends, parengė J. Balys, Chicago,

1949. IT - Latvicšu tautas tcik.as: lzcdšaniis tcikas (Iz1ase), sastiid. A. Ancelane, Rlga, 199 1. KAŽ - Kaip atsirado Žemė. Lietuvių etiologinės sakmės, suda rė ir pa rengė N. Vėliu s ,

V., 1986. LAM - P. Thrasenka, Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928. LDK - V. Misevičienė, Lietuvių liaudies dainų katalogas: Darbo dainos; Kalendorinių

apeigų dainos, V., 1972.

50

Akmenys su pėdomis Lietuvoj~;

LKD - Lietuvos kraštotyros draugijos archyvas. LKi - Lietuvių kalbos žodynas, V., 1941-1995, t. I-XVI. LLD - Lietuvių liaudies dainynas IV: Vestuvinės dainos II, parengė B. Kazlauskienė

ir B. Stundžienė, melodijas parengė Z. Puteikienė, V., 1988. LLD V - Lietuvių liaudies dainynas V: Vestuvinės dainos Ill, parengė B. Kazlau!>­

kienė, melodijas parengė Z. Puteikienė, ž. Ramoškaitė, V., 1989. LLD VI - Lietuvių liaudies dainynas VI: Darbo dainos, parengė V. Misevičien ė,

melodijas parengė Z. Puteikienė, V., 1993. LLS - Lietuvių Liaudies sakmės, parengė J. Balys, Kaunas, 194 1. LLTJ PK - Lietuvių Literatūros ir tautosakos instituto Pasakojamosios tautosakos kar­

toteka. LMD - Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. LPT - Latvicšu pasakas un tcikas. Pec Anša Lerclla-Puškaiša un citiem avotiem

sakopojis un redigejis prof. P. Šmit~ (Scllmidt), Riga, 1936, t. XIII. LTR - Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių litrratūros ir tautosakos institutl'. LTS - J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai, Tiibingen, 1948, t. I- II. LTT - Latviešu tautas ticčjumi. Sakrajis un sakartojis prof. P. Šmits. RIĮJ.a ,

1940- 1941, t. I-IV. LTt I - Lietuvių tautosaka. Dainos, parengė V. Barauskien ė, B. Kazlauskie nė , fi.

Uginčius, V., 1962, t. I. LTt Ill - Lietuvių tautosaka. Pasakos, parengė L. Sauka, A Seselsl,.-ytė, V., I 965, t. Ill. LTt IV - Lietuvių tautosaka. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos, parengė

L. Sauka, A Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis, V., 1967, t. IV. LTt V - Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. iaidimai ir šokiai, pa rengė K. <..lri­

gas, V., 1968, t. V. LZ - V. J. Mansikka, Litauische Zauberspriiche, FF Communications, Helsinki, 192l),

Nr. 87. LiV - Lietuvos žemės vardyno anketa (anketos pildytojo pavardė ir laikas). Anketo~

saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. MAB - Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. ML - J. Balys, Mirtis ir laidotuvės, Silver Spring MD, 1981. MT - Mūsų. tautosaka. Kaunas, 1930- 1935, t. 1- X. RKM - Rokiškio kraštotyros muziejuje saugomi rankraščiai.

SIS - Sutartinės: Daugiabalsės Lietuvių liaudies dainos, parengė Z. Slaviūnas, V., 1958, t. 2. SV - Sužeistas vėjas: Lietuvių Liaudies mitologinės sakmės, sudarė N. Vėlius, V., 1987. ŠLSA - Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, surinko M. lančiauskas, V., 1975 . TD - Tautosakos darbai, Kaunas, 1935-1940, t. 1-Vll. Ti - Tauta ir žodis, Kaunas, 1923-1931 , t. I-VII. VK - Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka (ir vietovardžio užrašymo metai). VUB - Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius.

Straipsoyje mioimų istorioių akmcoų sąrašas - jtĮ ad resas, paminklinis statusas (AR ­respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, AV - vietinės re ik.~mės archeologijo~

paminklas, LA - laikinoji Kultūros paveldo inspekcijos istorijos ir kultūros paminkhĮ

apskaita). Žvaigždutė prie paminklinio numerio reiškia, jog paminklas iš sąrašo išbrauktas. Jeigu akmuo nejrašytas i paminklų sąrašą, nurodomos trumpos žinios apie jj ir

svarbesnė literatūra (pagal santrumptĮ sąrašą arba literatūros nuorodas).

A is ė n ų (VeiviržėmĮ seniūn., Klaipėdos r.) akmuo su pėda, nurodomas pamiškėje,

smėlynuose (VUB, f. 213-203 (27)). A n ta km e n ė s (Kazitiškio seniūn., Ignalinos r.) akmuo AR 167.

51

Vykintas Vaitkevičius

B a j o r ų - P a k r i a u n i ų (Kriaunų . eniūn. , Rokiškio r.) akmu o su 3 pėdomis

AR 936. B a I s k IĮ (Mažonų seniūn . , Thuragės r.) akmuo su 2 pėdomis AV 1476*. Užkastas

apie 1980 m. Bu d rių (Kavarsko seniūn ., Anykščių r.) akmuo nu rodomas Budril) ežeru pakran­

tėje (LAM, p. 110; P. Thrasenka, Pėdos ... , p. 71 (Nr. 74); LTt IV, p. 645-646 (Nr. 725, 726 )). Būdų I (Vievio seniūn., Trakų r.) akmuo su pėda, nurodomas pi voje (P. Thra­

senka, Pėdos ... , p. 79 (Nr. 204); V. Šaulys [Be pavad.), in Mūsų gamta, 1967, Nr. 3, p. 33).

č: e 1 n i u k ų (Tverečiaus seniūn ., Ignalinos r.) akmuo su pėda AR 200. Č' i m b a r i š kių (Inturkės seniūn ., Molėtų r.) akmuo AR 650. D i k o n i ų (Panevėžio seniūn . ir r.) akmuo su pėda buvo 200 m i PR nuo M. Dū­

dos sodybos, šlapioje, akmenuotoje pievoje. Suskaldytas apie 1956 m. (LA M, p. 12 1: P. Thrasenka, Pėdos ... , p. 69 (Nr. 47); AP (S. Daunys, 1956 08); J . Š1iavas, Lygumos ... , p. 58).

G e I v o n IĮ (Gelvonų seniūn ., Š irvintų r.) akmuo su pėda AV 1425 *. G e n a i č i IĮ (Ga rgždų seniūn., Klaipėdos r.) akmuo su pėda buvo KalmĮ lanku. e.

Užkastas apie 1915 m. vokiečių kareiviiĮ (Gena ič ia i, Ga rgždiĮ vis. - LiV (P. Vaitkevičie­n ė, 1935)).

G u d i r v i ų (Upynos seniūn ., Š il a l ės r.) akmu o su pėda, gulėjo pietry tiJ1iame kaimo kapmyno AV 2009 dalyje. Pe rkeltas i Upyną, K. Lovčiko sodybą IIAS Nr. 2609.

K a d a rų (Papilio seniūn . , Biržų r.) akmuo su pėda AR 128. K a i r e 1 i I) (Žeimelio seniūn ., Pakruojo r.) akmuo su pėda nu rodomas Kratašino

miškelio vakariniame krašte, prie Velniabalos (J . Šliavas, Žeilltelio ir jo apylinkil) ... , p. 141- 142).

K a r t e n o s (Kartenos seniūn. , Kretingos r.) akmu o su pėda AR 506. K a t k ū n ų (J oniškėlio seniūn ., Pasvalio r.) a~muo su pėda buvo prie Mažupės,

prieša is A. Gusčio sodybą. Užkastas 1971 m. (J . Sliavas, Iš Mūšos senovės, p. 76 ). K ir d i š kių (Noriūnų seniūn ., Kupiškio r.) akmuo su dubeniu AR 564*. Perkeltas

i Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. . Ku I s k i ų (Paukštakių seniūn., Plungės r.) akmuo su pėda i pietvakarius nuo Z. Va­

siliausko sodybos, i pietryčius nuo Pietvės up., ka lvos viršuje. (Auto riaus duomenys. ) Ku n i g i š k i ų (Pajūrio seniūn ., Š ilalės r.) akmuo su pėda i vakarus nuo Aukuro

akmens AR 1064, Kisės up. ka iriajame krante (/JAS Nr. 35 1, p. 8-9; V. Starkevič ius,

Verti dėmesio akmenys (mašmr.), Šilalė, 1986, p. 12 (Nr. 24), LKD, f. 32; V. Daugudis, Pagon išk1Įjų šventyklų Lietuvoje klausmm, lkikrikščioniškoji Lietuvos kultūra, V. , I C)lJ2 , p. 62).

L a py n IĮ (Tauragės seniūn . ir r.) akmuo LA. L aši š k ė s (Šilal ės seniūn . ir r. ) akmuo su 2 pėdomis buvo Groblinės miško

šiaurmėje dalyje. Suskaldytas apie 1970 m. (V. Starkevičius, Vertio dėmesio .. . , p. 12- 13 (Nr. 26); Autoriaus duomenys.)

L a u k a g a I i o (Papa rčių seniūn., Kaišiado riiĮ r.) akmuo su pėda AR 3 16. L e m p i n i ų (Balta rusija, Varanavo r.) akmuo prie kelio Stalgonys-Kaula liškė:­

(Kanvališkės) (V. Va itkevičius, Žmonės, pavirtę akmenimis, Liaudies kultūra, 1996, Nr. 2, p. 23-24).

L e n č ių (Krakių seniūn ., Kėda iniiĮ r.) akmuo su 3 pėdom buvo Velnybalos ir Velnybaliuko sąsmaukoje. Susprogdilltas prieš Antrąji pasaul ini ka rą ir sudėtas i pamatu~

(LTR 4554 (528- 536); P. Tarasenka, Pėdos ... , p. 68 (Nr. 30); Autoriaus duomenys.) Linkm e n ų (Lmkmenų seniūn., Ignalmos r.) akmu o su pėda nurodomas prie

kelio i Darželius (3 km i š iaurę nuo LinkmemĮ) (LTR 2594 (50, 51 ); tas pat EMD , p. 5R (Nr. 63)).

52

Akmenys su pėdomis Lietuvoje

Liu kon i tĮ (Gelvonų senmn., Širvintų r.) akmuo su dubeniu AR 1122. L u p o n i lĮ (Kužių seniūn., Šiaulių r.) akmuo su pėda buvo i šiaurės vakams nuo

pilikalnio AR 1013, prie kelio i Gruzdžius. Suskaldytas 1925 a rba apie 1966 m. (llAS Nr. 258, p. 89; I/AS, Nr. 332, p. 27; P. Thrasenka, Pėdos ... , p. 78 (Nr. 186); VUB . f. 213-207 (23, 26); J. Šliavas, Lygumos ... , p. 35-40).

M a i r o n i ų (Liolių seniūn., Kelmės r. ) akmuo su pėda AV 349. M a r g i ų (PlatelitĮ seniūn., Plungės r.) akmu o, nurodomas prie kelio Gintališ­

kė-Notėna i (Margiai, PlatelitĮ vis. - LtV (T. Jogminas, 1935)). M a ug a r tĮ (Kupi.'ikio seniūn . ir r.) akmuo su pėda AR 559"'. Suna ikintas apie

1975 m., melio racijos metu . M e k i ų (Bubių seniūn., ŠiaulilĮ r.) akmuo su pėda buvo KurtwėmĮ miške, perkelta:-.

Mekius, Katino sodybą ( D. Ramančionio duomenys). M i k y tų (Platelių seniūn ., Plungės r.) akmu o su pėda AR 794. M i t k i š k i ų (Vievio seniūn ., TraklĮ r.) akmu o su pėdomis AR 1242. M o c k a i č i lĮ (Barstyčių seniūn ., Skuodo r.) akmuo AV 1143. M a r c i ū n i š k i tĮ (Dusetų seniūn., Za rastĮ r.) akmuo su pėda buvo prie kelio

Dusetos-Meilūna i . Sunaikintas apie 1935 111. (A. Mažiulis, Laukt! akme nys ... , p. 175- 176 ). N e m a i t o n i lĮ (Nema ito nilĮ seniūn ., Kaiš iado ritĮ r.) akmuo LA. N i k r o n i ų (Aukštadva rio seniūn ., Tra kų r. ) akmuo su ženklais AR 1222. Pa e ž e r i lĮ (Roza limo seniūn., Pakruojo r.) akmuo su duobutėmi AR 171 2. Pa e ž e r i lĮ (Šeduvos seniūn. , Radvil iškio r.) akmuo su duobutėmi.s nu rodom a~

kaimo lauku ose (V. Vaitkevičiu s, Akmenys su duobutėmis, p. 13-14). Pa n d ė I i o (Pandė lio seniūn., Rokiškio r.) akmuo su pėda buvo prie Pa ndėlio

girios, ties Blažio vnk. Da lis akmens buvo suska1dyta apie 1920 m . (RKM). P a n o r lĮ (Paparčių seniūn. , Ka iš iadorių r. ) akmuo su pėdomis LA. P a p i I i lĮ (ObelitĮ seniūn ., Rokiškio r.) akmuo su pėda buvo ka imo lauku ose.

Suskaldytas iki Antrojo pasaulinio karo (LTR 886 (20); VK, 1980). P a š i I ė s (Kražių seniūn ., Kelm ės r.) akmuo su pėda AR 386. P c:: I e k o (Baltarusija, Breslaujos r.) akmuo su pėda bažnyčios (kokios ?) i;vento riuje

(LTR 4426 (96)). P e I ė k i lĮ (Da rbėmĮ seniūn ., Kre tingos r.) akmuo su duobutėmis AR 524. P I aš tak o s (KurklitĮ seniūn . , AnykščitĮ r.) akmuo su pėda AR 100*. Suna ikinta~

apie 1980 m. P I a u č i š k i lĮ (Rozalimo seniūn., Paknwjo r.) akmuo su pėda ({Be aut.J 1 Ti­

tavienus, Vienybė Lietuvninkų, 1894, Nr. 33, p. 390. P u r v ė n lĮ (Laižuvos seniiin., MažeikitĮ r.) akmu o su pėda AR 2090. S a v i d ė n ų (Joniškio seniūn., MolėnĮ r.) akmuo su pėda gulėjo ŠakitĮ pievoje, i~

akmemĮ išgrjstame liepte lyje pe r upeliuką. Perkeltas prie E. Maciul evičien ės nannJ .. (R. Balkutės duomeny ).

S i I g o n i ų (Butrimonių seniūn., Alytaus r.) akmuo su pėda gulėjo prie kelio i Butrimonis, dabar pe rkeltas a rčiau L. Sakalausko sodybos ir pastatytas. (Autoriau~

duomenys). S k a i s t g i r i o (Šaukėnų seniūn., Kelmės r.) akmu o su pėda AR 41 O. Skudutiški o (Suginčių seniūn., Molėt1Į r.) akmuo su 2 pėdomis guli i š iaurė :-.

vakarus nuo Skudutiškio akmemĮ AR 669 ir AR 670. S t a n is i lĮ (Baltarusija, Varanavo r.) akmuo su pėda ka imo ka pinėse (LTR 2909

(3 1)). S ū d ė n ll (Darb ėnų seniūn . , Kretingos r.) akmuo su dubeniu AV 1879. Š aš i ų (Grinkiškio seniūn, Rokiškio r.) akmuo su pėda buvo tarp lJeručitĮ ir

ŠašitĮ, Velniaminės miško vakariniame pakraštyje, prie Velniaminės pelkės. Sun aikintas apie 1975 m. (P. Tarasenka, Pėdos ... , p. 77 (Nr. 177) Autoriaus duomenys.

53

Vykintas Vaitkevičius

šeima t i es (Tauragnų senmn., Utenos r.) akmuo su pėda AR 1347. š i a u da I i ų (Š ilalės seniūn . ir r. ) akmuo su 3 pėdom buvo Lol..)'stos ir Kalū ­

pio santakoje. Suskaldytas apie 1965 m. (P. Th rasenka. Pėdo . ... , p. 78 (N r. 190): AP (A. Poška, 1960); V. Starkevičius, Verti dėmesio ... , p. 20 (Nr. 39)).

š i I iš k i o (Pakruojo seniūn., Pakruojo r.) akmuo su keliomis pėdomis buvo kaimu ganykloje. Suskaldytas apie 1935 m. (A. Urabanavičiaus duomenys).

š i Iu v os (Šiluvos seniūn ., Raseinių r.) akmuo su pėda yra Švč. Dievo Motino~ apsireiškimo koplyčioj e, altoriaus papėdėje (LAM, p. 244; P. Thrasenka, Pėdos .. . , p. 79 (Nr. 208); kt.).

Ta ur a I a uk i o (Sendvario seniūn., Klaipėdos r.) akmuo su pėda AR 467. Ta u z ų (Mosėdžio seniūn., Skuodo r.) akmuo buvo su 2 pėdom ir lazdos atspaudu,

kaimo vakaruose. Sunaikintas melioracijos metu (/JAS, Nr. I, p. 53 ; P. '111rasenka, Pėdos ... , p. 77 (Nr. 70); V. Va itkevičius, Mosėdžio ir Salant1.Į a py linkit) ... , p. 3 1 ).

V a b a I i ų (RaitininktĮ seniūn. , Alytaus r.) akmuo su jdubimu (pėda ?) nurodoma~ kaimo vakaruose, miške (Autoriaus duomenys).

V a I i tĮ (Balninkų seniūn . , Molėtų r.) akmuo su pėdomis AR 634. V e r du I i ų (Aukštelkių seniūn ., Radviliškio r.) ·akmuo su pėda AV 2040. V e r v e d ž i ų (Pap ilės seniūn . , Akmenės r.) akmuo su pėda nurodomas A. Joniškiu

lauke (Pasakoja dailininkė na ivistė Elena Adomaitienė ... , p. 52). V i š t y č i o (Pajevonio seniūn ., Vilkaviškio r.) akmuo su pėda AR 1430. Z i g m a n ti š kių (Rozalimo seniūn., Pakruojo r. ) akmu o su pėda AR 71 0. ž a I p i ų (Š iluvos seniūn ., Raseinių r.) akmuo su pėdomis AR 906. ž e r n i ų (Žem. Kalvarijos seniūn., Plungės r.) akmuo su pėda guli tarp Žemių

ir Krapšt ikitĮ , Pilelio dauboje, išdžiūstančiame upelyje (Atltoriaus duomenys). Ž v ir b I i ų (Ėriškių seniūn ., Panevėžio r.) akmuo su pėdomis AR 744*. Perkelta~

prie ĖriškitĮ kultūros n amtĮ .

Vyklotas Vaitkevičius

FOOTPRINT STONES IN llTHUANIA

Summary

Footprint stones represent a plentiful group of mytbological monuments in Lithuania . They are related with mythological images and their sacredness which generated in th..: prehistoric period but persisted also after the introduction of Christ ianity, when thdr worship obta ined a new meaning.

The data presented in this article make it possible to relate these stones with the god Perkūnas (Thunder) who acted in the mythological story about the o rigi11 or stunes and footprints on them. T he mythological function of footprints in stones was to serw the gods and the dead in their travels, i. e., keep them to trespass the boun la ry between the two worlds. T hese mythological images detemtined certa in religious rites around the footprint tones. T he best known and mythologically motivated rite is rep­resented by the collection of rain water in the footprint (sometimes the water is called " tea rs", "blood") and its use in curing eyes, extemtination of warts and freckles, strength­ening of legs.

54