Lietuviškoskolekcinėsmonetos

MONETOS, SKIRTOS KAZIUKO MUGEI (IŠ SERIJOS „TRADICINĖS LIETUVIŲ ŠVENTĖS”)

MONETOS, SKIRTOS KAZIUKO MUGEI (IŠ SERIJOS „TRADICINĖS LIETUVIŲ ŠVENTĖS”)

Nominalas 5 euraiSidabras Ag 925Kokybė „proof“

Skersmuo 28,70 mmMasė 12,44 g

Tiražas 2 000 vnt. Išleista 2017 m.

Monetos briaunoje simboliai

Nominalas 1,50 euroVario ir nikelio lydinys Cu/Ni

Kokybė „unc“Skersmuo 27,50 mm

Masė 11,10 gTiražas 25 000 vnt.

Išleista 2017 m.Monetos briauna rantuota

Monetos dailininkas Rytas Jonas Belevičius

Informacija Lietuvos bankeTel. (8 5) 268 0316

El. p. gpd@lb.ltwww.lb.lt

Monetos nukaldintosUAB Lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos© Lietuvos bankas, 2017

Monetų fotografas Arūnas BaltėnasDizaineris Liudas Parulskis

Leidinyje panaudotos Liudo Parulskio iliustracijos, Šarūno Mažeikos (BFL), Audriaus Bagdono (BFL) nuotraukos.

Išleido Lietuvos bankas, Gedimino pr. 6, LT-01103 VilniusSpausdino „INDIGO print“, www.indigoprint.lt

www.lb.lt

rybinis, čia jis parduodavo savo gamybos papuošalus, atvirukus, keramines švilpynes, dūdeles. Kas beliko miesto valdžiai – tik palaikyti kultūrinį mugės vyksmą. Virš Kalvarijų turgavietės vartų būdavo kabinama Kaziuko mugės iš-kaba, viduje surenčiama pakyla folkloro ansamblių pasirodymams.

Tačiau Kaziukas visiškai atgimė tik 1989-aisiais, kai buvo leista prekiauti ir koncertuoti Vilniaus senamiestyje. Mugės infrastruktūros tvarkymą miesto savivaldybė konkurso tvarka atidavė verslui, o kultūrine programa pradėjo rūpintis Vilniaus etninės kultūros centras. Dabar mugė kasmet pradedama te-atralizuota eisena, jos personažai primena miesto legendas ir istoriją. Lanky-tojų dėmesį ypač patraukia amatų technologijų, gamybos procesų demons-travimas, ar tai būtų kalvystė, ar puodų žiedimas, ar meninė medžio drožyba. Prie Rotušės įrengiama tradicinių amatų gatvelė. Savita kūrybine raiška čia da-lijasi ir Lietuvos tautinės mažumos. O prekyba vyksta nuo Lukiškių aikštės iki

Tymo kvartalo ir Pilies gatve iki Rotušės. Geriausiems tautodailininkams, turin-tiems meno kūrėjo vardą, ir sertifi kuotiems tradicinių amatų meistrams vietos skiriamos Gedimino prospekto pradžioje. Be Lietuvos amatininkų ir tautodai-lininkų, į kvietimą dalyvauti mugėje mielai atsiliepia ir meistrai iš kaimyninių kraštų. Tad garsas apie Vilniaus Kaziuką plinta vis plačiau. Mugės lankytojų, vilniečių ir miesto svečių, skaičius jau artėja prie pusės milijono.

Europoje vis labiau populiarėjant pažintiniam turizmui, vilnietiškasis šimtme-tinių tradicijų Kaziukas turi visas prielaidas tapti plačiai žinomu ir gausiai lan-komu renginiu. Kaziuko mugė – geriausias būdas parodyti pasauliui lietuvių ir tautinių Lietuvos mažumų etninį savitumą bei kūrybiškumą, istorines krašto tradicijas.

Prof. dr. Libertas Klimka

Vilniaus Kaziukas – spalvinga tautodailės mugė, ku-ria sostinė pasitinka pavasarį. Ji įdomi sena istorine

tradicija – yra kilusi iš šventuoju paskelbto karalaičio Kazi-miero pagerbimo procesijų. Laikui bėgant bažnytinius atlaidus

lydintis prekymetis, vadinamasis kermošius, išaugo iki trijų dienų mugės. Kaziukas yra ne tik prekymetis, bet ir etninės kultūros reiškinys. Šioje mugėje galima pamatyti išmoningų rankų darbo gaminių, paragauti kulinarinio paveldo valgių, pasidžiaugti spalvingomis vilnietiškomis verbomis ir kitais tautodailės dirbiniais, pasilinksminti stebint folkloro ansamblių pasirodymus. Šimtmečių tradiciją turinti mugė neturi ly-gių nei Lietuvoje, nei aplinkiniuose kraštuose.

1602 m. karalaitį Kazimierą (1458–1484) paskelbus šventuoju, 1604 m. gegužės 10 d. iškilminga procesija Vilniuje buvo sutikta popiežiaus pašventinta purpurine šv. Kazi-miero vėliava, atgabenta iš Romos. Nuo tada sostinėje vykdavo iškilminga, net kiek teatralizuota eisena, kurioje dalyvaudavo visų sostinės amatų cechų meistrai, gildi-jų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, studentai, krašto didikai ir jų palyda. Su išskleistomis vėliavomis, savo amato ar veiklos ženklais, ginklais ir išblizgintais šarvais jie rikiuodavosi žygiui Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Iškilmės užtrukdavo, tad kaipgi apsieisi be prekybos maistu, skanumynais, religine atributika? O juk reikia ir lauktuvių parvežti.

1636 m. popiežius Urbonas III paskelbė šv. Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o jo paminėjimo iškilmes nuo karalaičio mirties dienos, kovo 4-osios, pratęsė iki okta-vos – aštuonių dienų. Būtent iš šios bažnytinės šventės metu vykusios prekybos ir susiformavo didesnė mugė, miestelėnų meiliai pavadinta Kaziuku. Komercinė šven-tės dalis pamažu vis plėtėsi. 1827 m. pirkliai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros

aikštėje rengti tris dienas trunkantį prekymetį – vadinamąjį jomarką. Pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių – vilniečiai visus tuos laikinus įrenginius vadin-davo būdomis. Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų, Stanislovas Fleris, užfiksavo įspūdingus mugės vaizdus: Katedros aikštėje banguoja žmonių jūra. 1901 m. tuo pretekstu, kad aikštėje bus statomas paminklas Rusijos valdovei Jekaterinai II, mugė iškelta į Lukiškių aikštę. Bet greitai ji nebetilpo ir ten, nes suvažiuodavo per 2 400 vežimų iš aplinkinių kaimų ir visos Vilnijos. Todėl prekybininkų stoginėms buvo paskirta visa Neries krantinė tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų, tarpais paliekant vietos karuselėms, šaudykloms, loterijoms ir cirko atrakcionams.

Kuo Kaziukas skyrėsi nuo kitų mugių? Pirmiausia pavasariška nuotaika – visur skambėjo muzika, pokštai, pasižodžiavimai. Be manufaktūrinių ar fabrikinių ga-minių, kurių atveždavo pirkliai, daugiausia buvo prekiaujama namudiniais vals-tiečių dirbiniais – viskuo, ką kaimo vyrai gebėdavo pagaminti iš medžio ilgais žiemos vakarais. Vilnijos krašto žmonės nuo seno vertėsi namudiniais verslais ir amatais, nes iš žemės ūkio smėlingose dirvose prasigyventi buvo nelengva. Tradicinės Kaziuko prekės – tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, kubiliukai, geldos, duonkubiliai, sviestamušės, gorčiai, liepinės medui, druskinės, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldai. Taip pat medinės žemės ūkio padargų dalys: dalgiakočiai, grėbliai, kinkymo lankai ir kamanos. Medžio tekintojai prekiauda-vo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais. Turgų labai paįvairindavo mediniai žaislai. Būta ir labai išmoningų, visaip judančių: drugelių, plasnojančių mediniais sparneliais, šuniukų, vizginančių uodegas, malkas pjau-nančių meškučių. O berniukų akį ypač traukdavo mediniai arkliukai: ir ant ratukų, ir ant lingių, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais. Lauktuvių iš mugės namiškiai gaudavo „Kaziuko širdžių“ – meduolių su glajum

užrašytais meilingais linkėjimais bei Smurgainių riestainių vėrinių. Senes-niais laikais nė viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo, o išmo-kytos jos būdavo Smurgainyse veikusioje Meškų akademijoje, įsteigtoje

kunigaikščių Radvilų.

Nuo kovo 4-osios Vilnius šurmuliuodavo 3–4 dienas, nelygu oras ir prekių gausa. 1935 m. senąsias šventės tradicijas prisiminė studentija. Išvakarėse su-

sirinkusi prie Šv. Kazimiero bažnyčios, linksmu karnavaliniu būriu ji patraukė į Lukiškių aikštę. Priekyje ėjo šaukliai su fanfaromis, už jų – istoriniais karių ir pirklių kostiumais persirengę jaunuoliai. Iš paskos riedėjo vežimai su išraiškinga Vilniaus firmų, prekybos atstovybių reklama. Mugės metu studentai rodydavo „Šėpos“ ma-rionečių teatro spektaklius – aktualias politinio ir akademinio gyvenimo parodijas.

Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Tačiau Vilnijos krašto žmonės nepamiršo senosios tradi-

cijos. Keletą dienų apie kovo 4-ąją būdavo galima stebėti nepaprastą prekybos pagyvėjimą, ypač

pagausėdavo medžio dirbinių. Palaipsniui muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kū-

Vilniaus Kaziukas – ryškiausia tradicinė sostinės šventė