Embed Size (px)
Citation preview
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
METODIKOS DALYS
I. Metodikos aprašas
II. Metodikos procedūrų aprašas
III. Metodikos įdiegimo aprašas
IV. Metodikos audito aprašas
V. Informacija visuomenei
2
PARENGĖ
I. Aldakauskienė
R. Brinkis
N. Drazdienė
V. Drejerienė
R. Jasinauskas
R. Kregždienė
A. Kudrevičienė
L. Milašienė
J. Navikienė
Z. Petruškevičienė
Ž. Prapuolenienė
D. Stonienė
R. Šlepikienė
RECENZENTAI
B. Burnytė
N. Drazdienė
V. Drejerienė
A. Gelžinis
A. Kudrevičienė
J. Laurynaitienė
A. Liubšys
A. Mickienė
D. Stonienė
A. Vitkauskienė
R. Vankevičienė
2014 m.
Metodikai pritarė Neonatologijos asociacija
3
TURINYS
I. Metodikos aprašas ........................................................................................................... 5
Bendroji dalis ................................................................................................ 6
Priedai ........................................................................................................... 23
Literatūros sąrašas ........................................................................................ 41
II. Metodikos procedūrų aprašas ........................................................................................ 45
III. Metodikos įdiegimo aprašas ........................................................................................ 65
IV. Metodikos audito aprašas ............................................................................................. 83
V. Informacija visuomenei .............................................................................................. 101
4
5
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
I. METODIKOS APRAŠAS
6
1. BENDROJI DALIS.
Šioje metodikoje analizuojama:
Palaikomosios skysčių terapijos (skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų (parenterinio
maitinimo) fiziologinio poreikio užtikrinimo) pagrindiniai principai.
Skysčių ir elektrolitų pusiausvyros atkūrimas (cirkuliuojančio kraujo kiekio atkūrimas,
rehidracija, patologinio skysčių ir elektrolitų netekimo kompensavimas, elektrolitų kiekio
pusiausvyros koregavimas).
Sąvokos ir terminai
Infuzinė terapija – tai normalios organizmo skysčių kiekybinės ir kokybinės sudėties palaikymas
skiriant medikamentų į veną.
Fiziologinis skysčių poreikis – tai skysčių kiekis, kuris skiriamas kompensuoti nejuntamą
(kvėpuojant ir pro odą) ir juntamą skysčių netektį (šlapinantis, tuštinantis).
Nejuntama skysčių netektis – netenkamas skysčių kiekis kvėpuojant ir pro odą.
Juntama skysčių netektis – netenkamas skysčių kiekis šlapinantis, tuštinantis.
Patologinė skysčių netektis – netenkamas skysčių kiekis dėl ligos ar patologinės būklės
(karščiavimo, viduriavimo, nudegimo, odos defektų, drenų pilvo, pleuros ertmėse). Tokia skysčių
netektis didina fiziologinį skysčių poreikį.
Hipovolemija – kraujo tūrio sumažėjimas.
Dehidratacija – pernelyg didelis organizmo skysčių netekimas.
Rehidratacija – netektų organizmo skysčių atkūrimas.
Izotoninė dehidratacija – organizmo skysčių praradimas, sumažėjus vandens ir natrio kiekiui.
Hipotoninė dehidratacija – organizmo skysčių praradimas, sumažėjus natrio kiekiui.
Hipertoninė dehidratacija – organizmo skysčių praradimas, esant normaliam natrio kiekiui.
Parenterinis maitinimas – tai maisto medžiagų skyrimas į veną, siekiant užtikrinti naujagimio
augimo ir vystymosi poreikius, kai enterinis maitinimas negalimas ar atidėtas.
Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai – per mažas ar per didelis elektrolitų kiekis kraujo serume.
7
Santrumpos
AAL – atviras arterinis latakas
AKS – arterinis kraujo spaudimas
BPD – bronchų ir plaučių displazija
Ca – kalcis
Cl – chloras
CRB – C reaktyvusis baltymas
DIK – diseminuota intravazalinė koaguliacija
EKG – elektrokardiograma
K – kalis
KN – kvėpavimo nepakankamumas
KPL – kapiliarų prisipildymo laikas
MPV – mechaninė plaučių ventiliacija
Na – natris
NEK – nekrozinis enterokolitas
NRITS – naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
NVK – nejuntamas vandens kiekis
PM – parenterinis maitinimas
PPH – persistuojanti plautinė hipertenzija
SaO2 – įsotinimas deguonimi (matuojama arteriniame kraujyje)
ST – skysčių trūkumas
ŠSD – širdies susitraukimų dažnis
1. Ligos ar sveikatos problemos apibrėžimas ir (ar) apibūdinimas, paplitimas, etiologija,
klasifikacija.
1.1. Naujagimystės laikotarpis, atsižvelgus į skysčių ir elektrolitų pusiausvyros pokyčių
dinamiką, skirstomas į 3 laikotarpius.
1.1.1. I-as (pereinamasis) laikotarpis.
Pirmą gyvenimo savaitę dėl reliatyviai per didelio bendrojo ir ekstraląstelinio skysčių
pertekliaus, išnešioto naujagimio svorio kritimas sudaro apie 10 proc. kūno svorio,
neišnešioto – 15 proc.
8
Skysčių ir elektrolitų naujagimis netenka pro inkstus, odą ir kvėpavimo takus. Normali
naujagimio diurezė - 45 ml/kg/parą arba 2 ml/kg/val.
Dėl nebrandumo galimybės reguliuoti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą yra ribotos. Pirmą
gyvenimo savaitę neišnešioti naujagimiai gali netekti daug natrio, nes glomerulų filtracijos
greitis didesnis nei reabsorbcijos.
Antidiurezinio hormono daugėja, naujagimiui patiriant stresą (asfiksija, kvėpavimo
sutrikimo sindromas, MPV, pneumotoraksas, kraujosruvos į smegenis, operacijos ir kt.). Tai
sąlygoja diurezės sutrikimus, vandens susilaikymą organizme.
Pro odą gali netekti daug nejuntamo vandens kiekio (NVK), ypač labai neišnešioti
naujagimiai.
Pusę NVK išnešioti naujagimiai netenka pro kvėpavimo takus. Kuo labiau naujagimis
neišnešiotas, tuo daugiau NVK jis netenka.
1.1.2. II (tarpinis) laikotarpis. Nuo antros gyvenimo savaitės iki stabilaus augimo pradžios
(dviejų savaičių amžiaus). Jo metu sumažėja nejuntamo skysčių kiekio netekimas, sumažėja
diurezė iki 1-2 ml/kg/val. ir natrio ekskrecija.
1.1.3. III (stabilaus augimo) laikotarpis. Pastovaus svorio augimo laikotarpis.
Priklausomai nuo naujagimystės laikotarpio fazės, skiriasi naujagimių fiziologinis skysčių bei
elektrolitų poreikis.
1.2. Infuzinės terapijos klasifikacija.
1.2.1. Palaikomoji infuzinė terapija.
Skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų fiziologinio poreikio užtikrinimas.
1.2.2. Skysčių trūkumo šalinimas ir elektrolitų pusiausvyros atkūrimas.
cirkuliuojančio kraujo kiekio atkūrimas;
rehidratacija;
elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimas.
1.2.3. Nuolatinio patologinio skysčių netekimo kompensavimas.
2. Diagnostika.
2.1. Anamnezė (vertinama).
2.1.1. Liga ar būklė, galinti daryti įtaką vandens ir elektrolitų pusiausvyrai.
2.1.1.1. Sukelianti dehidrataciją.
● Nepakankamas maitinimas.
● Viduriavimas.
● Vėmimas, atpylinėjimas.
● Nukraujavimas.
9
● Bakterinis sepsis.
● Meningitas.
● Šlapimo takų infekcija, pielonefritas.
2.1.1.2. Sukelianti hiponatremiją.
● Neadekvačios antidiurezinio hormono sekrecijos sindromas (pneumonija,
meningitas, pneumotoraksas, didelės intrakranialinės kraujosruvos).
● Motinai skirtas didelis skysčių kiekis.
● Skysčių perdozavimas naujagimiui (edemos, svorio augimas).
● Nepakankamas Na skyrimas.
● Neišnešiotiems naujagimiams didelio Na kiekio pro inkstus išsiskyrimas.
● Diuretikų terapija.
● Įgimta antinksčių hiperplazija (mineralkortikoidų trūkumas).
● Hiperglikemija (didėjant gliukozės koncentracijai, mažėja natrio kiekis kraujo
plazmoje: padidėjus 5,5 mmol/l, Na sumažėja 1,6 mmol/l)
2.1.1.3. Sukelianti hipernatremiją.
● Neišnešiotiems naujagimiams didelio nejuntamo skysčių kiekio netekimas.
● Išnešiotiems naujagimiams dehidracija, netekus skysčių dėl neadekvataus
maitinimo iš krūties.
● Sirtas per didelis Na kiekis.
● Diuretikų vartojimas.
● Skysčių netekimas po chirurginių operacijų.
● Hipoksinė išeminė encefalopatija (HIE).
● Centrinės nervų sistemos (CNS) įgimtos anomalijos.
2.1.1.4. Sukelianti hipokalemiją.
● Skysčių perdozavimas.
● Nepakankamas kalio skyrimas.
● Būklė, sąlygojanti per didelį kalio netekimą (diuretikų vartojimas, inkstų
kanalėlių pažeidimas, organizmo skysčių išsiskyrimas pro maitinimo zondą,
ileostomiją, diarėja, vėmimas, atpylinėjimas).
2.1.1.5. Sukelianti hiperkalemiją.
● Per didelis kalio kiekio skyrimas.
● Labai mažo gimimo svorio naujagimiams - dėl padidėjusio kalio patekimo iš
intraląstelinio tarpo į ekstraląstelinį tarpą.
● Oligurinis inkstų nepakankamumas.
● Nebrandi inkstų distalinių kanalėlių funkcija.
● Padidėjęs kalio išsiskyrimas į kraują dėl audinių pažeidimo ar kraujavimo (į
smegenis, kefalohematoma, hemolizė, žarnyno infarktas).
10
● Adrenogenitalinis sindromas.
● Kalio tirpalo su diuretikais skyrimas.
● Medikamentų, kuriuose yra kalio, skyrimas.
● Hemolizavęs kraujo mėginys.
2.1.1.6. Sukelianti hipokalcemiją.
● Diabetinė fetopatija.
● Sunkiai sergantis naujagimis pirmomis gyvenimo paromis (24-48 val.).
● Pakeičiamasis kraujo perpylimas.
● Inkstų nepakankamumas.
2.1.1.7. Sukelianti hiperkalcemiją.
● Dažniausiai jatrogeninė.
● Motinos hiperparatiroidizmas.
2.1.2. Aplinka, kurioje naujagimis slaugomas.
2.1.3. Svorio dinamika.
2.1.4. Jei naujagimis atvyko iš namų ar kito stacionaro, išsiaiškinama:
gimimo svoris, paskutinis žinomas svoris;
ar vėmė, viduriavo, karščiavo;
kaip maitinamas, kokį skysčių kiekį gauna.
2.2. Apžiūra.
2.2.1. Vertinama.
Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija: širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), arterinis kraujo
spaudimas (žr. 10 priedą), kapiliarų prisipildymo laikas (KPL).
Hidratacijos būklė: odos turgoras, gleivinių būklė, didžiojo momenėlio pilnumas.
Edemų buvimas.
Svoris.
2.2.2. Įtariama, kad organizme per daug skysčių, jei yra:
spartus svorio augimas;
edemos;
tachikardija,
padidėjęs centrinis veninis spaudimas.
2.2.3. Skysčių trūkumo požymiai:
svorio netekimas;
tachikardija;
11
pailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas (KPL);
sunkiais atvejais – hipotenzija;
sumažėjęs centrinis veninis spaudimas.
2.2.4. Klinikiniai elektrolitų disbalanso požymiai.
2.2.4.1. Hiponatremija: vangumas, traukuliai; simptomų gali nebūti.
2.2.4.2. Hipernatremija: dėl dehidratacijos – hipotenzija, tachikardija, oligurija; dėl per
didelio skysčių kiekio – edemos, hipertenzija, tachikardija.
2.2.4.3. Hipokalemija: dažniausiai besimptomė; gali būti hipotonija, žarnų
nepraeinamumas, šlapimo susilaikymas, pokyčiai elektrokardiogramoje
(EKG): nusileidžiantis ST segmentas, žemas T dantelio voltažas, U banga.
2.2.4.4. Hiperkalemija: gali būti besimptomė; aritmijos, širdies ir kraujagyslių sistemos
funkcijos nestabilumas; bradikardija, supraventrikulinė ar ventrikulinė
tachikardija, skilvelių virpėjimas; EKG: aukštas T dantelis, sumažėjęs PR
intervalas, platūs QRS kompleksai.
2.2.4.5. Hipokalcemija: dirglumas, traukuliai, apnėjos, aritmijos, širdies
nepakankamumas.
2.2.4.6. Hperkalcemija: gali būti besimptomė; anoreksija, atpylinėjimas, vėmimas,
dirglumas, traukuliai, vangumas, hipertenzija, dehidratacija, maisto
netoleravimas.
2.3. Dehidratacijos laipsnio vertinimas.
Klinikiniai dehidratacijos požymiai vertinami naudojantis dehidratacijos sunkumo vertinimo lentele
(žr. 9 priedą).
2.4. Tyrimai.
2.4.1. Jei yra skysčių ir elektrolitų disbalanso rizikos veiksnių ir įtariama, kad yra
dehidratacija.
Bendras kraujo tyrimas.
CRB.
Cukraus kiekio kraujyje nustatymas.
Elektrolitų (K, Na, Ca) kiekio kraujo serume nustatymas.
Šlapalo ir kreatinino kiekio kraujo serume nustatymas.
Rūgščių ir šarmų pusiausvyros tyrimas.
Šlapimo tyrimas (osmoliariškumas).
12
2.4.2. Jei yra vidutinio sunkumo ar sunkios (hipovoleminio šoko) dehidratacijos požymių.
2.4.2.1. Atliekami tyrimai.
● Rūgščių ir šarmų pusiausvyros tyrimas (gali būti respiracinė ar metabolinė
acidozė, respiracinė alkalozė, hipoksemija).
● Bendras kraujo tyrimas (gali būti anemija dėl nukraujavimo ar hemolizės dėl
sepsio, leukocitozė ar leukopenija dėl infekcijos, trombocitopenija dėl
diseminuotos intravazalinės koaguliacijos (DIK) arba sepsinio šoko).
● CRB.
● Elektrolitų kiekis kraujo serume.
● Cukraus kiekio kraujyje nustatymas (hipo- ar hiperglikemija).
● Kepenų funkcijos tyrimas (bilirubino (bendro ir tiesioginio), kiekis, krešumo
rodmenys, kepenų fermentai).
● Šlapalo ir kreatinino kiekio nustatymas (padidėjimas dėl inkstų funkcijos
sutrikimo).
● Kraujo pasėlio tyrimas.
2.4.2.2. Tiriama, jeigu įtariam, kad yra:
● ūminis nukraujavimas - kraujo grupė ir Rh faktorius;
● širdies patologija - kardioechoskopija;
● ūminis kraujavimas į galvos smegenis - neurosonografija ir doplerografija;
● ūminis kraujavimas į parenchiminius organus - pilvo organų ultragarsinis
tyrimas;
● plaučių patologija, jei yra deguonies poreikis ir kvėpavimo nepakankamumas
(KN) - priekinė krūtinės ląstos ir pilvo rentgenograma.
2.4.2.3 Stebima nepertraukiamai:
širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija: ŠSD, AKS;
kvėpavimo sistemos funkcija: KD, oksigenacija (SpO2);
inkstų funkcija: matuojama diurezė;
temperatūra.
2.5. Infuzoterapijos planas. Remiantis anamneze, apžiūros ir tyrimų duomenimis, vertinama:
2.5.1. Ar reikia stabilizuoti naujagimio būklę (hipovolemija, šoko klinikiniai požymiai,
dehidratacija)?
2.5.2. Ar reikalinga palaikomoji skysčių terapija?
2.5.3. Ar dėl ligos išlieka skysčių netekimas?
13
3. Gydymas.
3.1. Palaikomoji infuzinė terapija: skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų fiziologinio poreikio
užtikrinimas.
Indikacijos.
Sergantys naujagimiai ir neišnešioti naujagimiai, kurie negali būti maitinimai enteriniu būdu arba
kuriems maisto (skysčių) kiekis yra nepakankamas.
3.1.1. Palaikomoji infuzinė terapija: skysčių ir elektrolitų fiziologinio poreikio
užtikrinimas.
3.1.1.1. Skysčių poreikį naujagimiui būtina įvertinti individualiai.
Skysčių ir elektrolitų poreikis apskaičiuojamas atsižvelgus į naujagimystės
laikotarpio fazes (žr. 1 priedą).
Skysčių kiekis neišnešiotiems naujagimiams turi būti nustatomas individualiai
pagal Na kiekį serume ir svorio netekimą [D].
Pirmas kelias gyvenimo paras natrio skyrimą reikia riboti. Jis skirtinas, atsiradus
diurezei. Vertinti skysčių balansą ir tirti elektrolitų kiekį kraujo serume [B].
3.1.1.2. Į skiriamą skysčių kiekį įskaičiuojami visi naujagimiui skiriami skysčiai:
enterinio ir parenterinio maitinimo būdu, su medikamentais skiriamų,
kateterius ir lašines sistemas užpildančių skysčių kiekis.
3.1.1.3. Būklė, kuriai esant rekomenduojama riboti skiriamų skysčių kiekį.
● Naujagimiai, kuriems taikoma kvėpuojamoji terapija. Skysčių ir natrio
chlorido ribojimas sumažina kvėpuojamosios terapijos trukmę [II].
● Neišnešioti naujagimiai. Ribojant skiriamų skysčių kiekį, reikšmingai didėja
svorio kritimas po gimimo, tačiau sumažėja atviro arterinio latako ir nekrozinio
enterokolito dažnis [I].
● Naujagimiai, patyrę asfiksiją gimdami, kai yra inkstų funkcijos
nepakankamumo atsiradimo tikimybė. Pirmąsias 48–72 val. (ar kol kartojasi
traukuliai) išnešiotiems naujagimiams skysčių rekomenduojama skirti 60
ml/kg/p ir mažiau. Vertinti Na kiekį kraujo serume ir svorio dinamiką.
● Oligurinis inkstų nepakankamumas (būtina nustatyti, ar nėra prerenalinio
inkstų nepakankamumo)
3.1.1.4. Būklė, kuriai esant skiriamas didesnis skysčių kiekis:
● NEK, žarnyno nepraeinamumas, stomos;
● viduriavimas.
3.1.2. Palaikomoji infuzinė terapija: maisto medžiagų fiziologinio poreikio užtikrinimas.
14
3.1.2.1. Parenterinio maitinimo (PM) rekomendacijos.
● Dalinis ar pilnas PM turi būti skiriamas visiems neišnešiotiems naujagimiams ir
sergantiems išnešiotiems naujagimiams, kurie negali būti maitinami enteriniu
būdu ar enteriniu būdu maitinami tik iš dalies [IV], siekiant užtikrinti fiziologinį
maisto medžiagų poreikį.
● Jei dėl neišnešioto > 31 sav. ir > 1500 g gimimo svorio ar sergančio išnešioto
naujagimio būklės negalima pradėti enterinio maitinimo, pirmą parą (gyvenimo
ar ligos) gali būti skiriama 10 proc. gliukozės tirpalo infuzija 4–6 mg/kg/min.
greičiu (60–90 ml/kg/p), normoglikemijai užtikrinti.
● Neišnešiotiems naujagimiams ir sergantiems išnešiotiems naujagimiams
rekomenduojama skirti angliavandenių, aminorūgščių ir riebalų ir stebėti šių
maisto medžiagų toleravimą [C].
● Anksti skirti angliavandeniai ir baltymai reikšmingai gerina protinio vystymosi
raidą [II], mažina svorio kritimą [I], gerina augimą, mažina sergamumą sepsiu,
bronchų ir plaučių displazija (BPD) ir mirtingumą [II].
● PM energijos paros poreikis: neišnešiotiems naujagimiams iki 110-120
kcal/kg/p, išnešiotiems naujagimiams - 90-100 kcal/kg/p.
● Neišnešiotiems naujagimiams rekomenduojama minimalų enterinį maitinimą
pradėti pirmą gyvenimo parą [IIB].
● PM turi būti mažinamas atsižvelgus į galimybes kuo greičiau, pradedant enterinį
maitinimą ir skiriant dalinį PM, siekiant išvengti šalutinio PM poveikio [II].
● Pilnas parenterinis maitinimas skiriamas, kol enterinis maitinimas nesieka 30
proc. Parenterinis maitinimas baigiamas, kai enterinis maitinimas sudaro 90
proc. vidutinio skysčių poreikio.
3.1.2.2. PM sudėtis (žr. 3 priedą):
3.1.2.2.1. Aminorūgščių poreikis ir jo užtikrinimas.
● Aminorūgščių skiriama pirmą gyvenimo ar ligos parą.
Šalutinis poveikis
● Aminorūgščių, skiriamų PM metu, disbalansas gali sukelti cholestazę
[II].
● Ursodezoksicholino rūgšties skyrimas ir skiriamų baltymų kiekio
mažinimas turi teigiamą poveikį esant cholestazei, pasireiškusiai dėl
dėl PM [II].
3.1.2.2.2. Angliavandenių poreikis ir jo užtikrinimas.
● Angliavandeniai skiriami pirmą gyvenimo ar ligos parą.
● Skiriamos gliukozės kiekis turi priklausyti nuo naujagimio klinikinės
būklės ir amžiaus [D].
● Išnešiotiems naujagimiams skiriamas gliukozės kiekis neturi viršyti 12
15
mg/kg/min (18 g/kg /d) [C].
● Gliukozė paprastai turi sudaryti 60–75 proc. visų nebaltyminių kalorijų
[C].
● Naujagimiams gliukozės kiekis kraujo serume nustatomas
laboratorijoje ar gliukozės elektrodo pagalba [B].
● Rekomenduojama, kad PM metu gliukozės kiekis kraujyje būtų
palaikomas 2,6–8,3 mmol/l [B].
Šalutinis poveikis
● Didesnės kaip 12 mg/kg/min. gliukozės dozė gali sukelti kepenų
steatozę [IIB].
● Hiperglikemijos pasireiškimo dažnis didėja mažėjant naujagimio
gestaciniam amžiui [II].
● Pirmą gyvenimo parą skirta gliukozė su aminorūgštimis (2–3 g/kg/p)
leidžia išvengti hiperglikemijos [B].
● Insulino skyrimas labai mažo gimimo svorio naujagimiams
hiperglikemijos profilaktikai nerekomenduojamas.
● Insulinas skiriamas, kai išlieka hiperglikemija (daugiau kaip 15 mmol/l
ar daugiau kaip 12 mmol/l ir yra gliukozurija), lašant ≤ 10 mg/kg/min.
gliukozės dozei.
● Insulino skyrimo naujagimiams rekomendacijos pateiksots 8 priede.
3.1.2.2.3. Lipidų poreikis ir jo užtikrinimas.
● Lipidų skiriama pirmą gyvenimo ar ligos parą.
● Lipidai turėtų sudaryti 25–40 proc. visų nebaltyminių kalorijų, jei
naujagimis maitinamas tik PM būdu [D].
● Išnešiotiems ir neišnešiotiems naujagimiams lipidų emulsijos turi būti
skiriamos nuolatine infuzija maždaug per 24 valandas [B].
Šalutinis poveikis
● PM metu stebima, ar nėra hiperlipemijos ir jei ji yra, lipidų kiekį būtina
mažinti [B].
● Jeigu yra progresuojanti cholestazė, reikia išsiaiškinti jos priežastį (žr.
Metodiką „Naujagimių tiesioginės hiperbilirubinemijos diagnostika ir
gydymas“) ir spręsti, ar nereikia lipidų kiekį sumažinti ar laikinai
nutraukti [D].
3.1.2.2.4. Geležies, mineralinių medžiagų, mikroelementų ir vitaminų
poreikis ir jo užtikrinimas (žr. 4 priedą).
16
3.1.3. Palaikomajai infuzinei terapijai skiriamų tirpalų sudėtis (žr. 5 priedą).
3.1.4. Parenterinio maitinimo tūrio ir sudėties apskaičiavimas (žr. 6 priedą).
3.2. Skysčių trūkumo šalinimas ir elektrolitų pusiausvyros atkūrimas.
Skysčių trūkumo šalinimas.
Infuzoterapija, skiriama rehidratacijai
Fiziologinio skysčių poreikio užtikrinimas.
Esamo skysčių trūkumo kompensavimas.
Besitęsiančios skysčių netekties kompensavimas.
3.2.1. Skysčių trūkumo šalinimas (rehidratacija).
3.2.1.1. Dehidratacija gali būti:
● izotoninė;
● hipotoninė;
● hipertoninė.
3.2.1.2. Gydymo etapai.
Rehidratacija - elektrolitų ir vandens skyrimas (enteraliai, į veną), siekiant
atkurti netektą kiekį.
Palaikomoji skysčių terapija (skiriama kartu su enteriniu maitinimu).
Normoglikemijos ir elektrolitų pusiausvyros palaikymas.
3.2.2. Pagrindiniai skysčių trūkumo šalinimo hipovoleminio šoko metu gydymo principai.
3.2.2.1. Pirmą valandą svarbu (III):
atkurti ir palaikyti pakankamą ŠSD;
palaikyti pakankamą mikrocirkuliaciją;
palaikyti reikiamą AKS.
3.2.2.2. Skiriama (II):
greita (boliusu) 10 ml/kg 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo infuzija į veną,
stebima, ar nėra hepatomegalijos ir kvėpavimo nepakankamumo.
skysčių boliusai po 10 ml/kg gali būti kartojami prireikus iki 60 ml/kg, kol
sunormalėja mikrocirkuliacija ir AKS.
izotoninių tirpalų su 10 proc. gliukoze pakankamu greičiu, kad nepasireikštų
hipoglikemija.
3.2.2.3. Vėliau (II):
palaikyti normalų ŠSD;
palaikyti normalią mikrocirkuliaciją ir reikiamą AKS.
3.2.2.4. Rekomenduojama (II):
tęsti skysčių terapiją, atsižvelgiant į mikrocirkuliaciją ir centrinį veninį
spaudimą;
skirti parenterinį maitinimą;
koreguoti anemiją, jei reikia (žr. Metodiką „Naujagimių anemijos diagnostika ir
17
gydymas“);
jei yra 10 proc. skysčių perteklius, hipervolemijos požymių ir nėra galimybės
užtikrinti skysčių pusiausvyros esamos diurezės pagalba, skirti diuretikų.
3.2.3. Rehidratacija, atsižvelgus į dehidratacijos sunkumą, jei yra nepakankamas
maitinimasis, vėmimas, viduriavimas ir kitokia būklė vėlesniu naujagimystės
laikotarpiu:
3.2.3.1. Vertinamas dehidratacijos sunkumas.
Apskaičiuojant netektą svorį: iš buvusio svorio prieš ligą atimamas esamas
svoris. (pvz., jei prieš susirgdamas naujagimis svėrė 4000 g, o atvykęs sveria
3600 g, tai dehidratacija yra 10 proc.).
Įvertinant klinikinius požymius (žr. 9 priedą).
3.2.3.2. Įvertinus dehidratacijos sunkumą, reikia nedelsiant nustatyti Na kiekį
kraujo serume!
Daugumai dehidratuotų naujagimių gali būti izotoninė dehidratacija (Na kiekis
kraujo serume normalus (135-145 mmol/l)).
Jei Na kraujo serume < 135 mmol/l, yra hipotoninė dehidratacija.
Jei Na kraujo serume >145 mmol/l, yra hipertoninė dehidratacija.
3.2.4. Izotoninės ir hipotoninės dehidratacijos rehidratacija.
3.2.4.1. Lengva dehidratacija (5 proc., skysčių deficitas (SD) - 50 ml/kg).
● Rehidratuojami maitinant motinos pienu, adaptuotu mišiniu.
● Rehidratacijai skiriamų skysčių tūris: FSP (100 ml/kg) + SD(50 ml/kg) (arba ½
FSP).
● Jei naujagimis nevemia, tęsiamas enterinis maitinimas.
3.2.4.2. Vidutinio sunkumo (10 proc., SD - 100 ml/kg) ar sunki (15 proc., SD - 150
ml/kg) hipotoninė ar izotoninė dehidratacija.
● Rehidratuojama, skiriant skysčių į veną, per vieną parą (24 val.).
● Rehidratacijai skiriamų skysčių tūris:
- Vidutinio sunkumo dehidratacija (10 proc.): FSP* (100 ml/kg) + SD (100
ml/kg) (arba 1 FSP);
- Sunki dehidratacija (15 proc.): FSP (100 ml/kg) + SD (150 ml/kg) (arba 1
½ FSP).
* Į fiziologinį skysčių poreikį įskaičiuojamas parenteriniu ir enteriniu būdu (jei
naujagimis valgo pats) skiriamas skysčių kiekis.
● Šis skysčių kiekis sulašinamas trimis etapais per 24 val.
18
● Skysčių trūkumas (ST) koreguojamas: 50 proc. - per 8 val., 50 proc. - per kitas
16 val.
3.2.4.3. Vidutinio sunkumo ar sunkios hipotoninės ar izotoninės dehidratacijos
rehidratacijos etapai (žr. 11 priedą).
I etapas:
- Į veną skiriama 10-20 ml/kg per valandą natrio chlorido izotoninio (0,9
proc.) tirpalo, siekiant atkurti kraujo tūrį, užtikrinti normalią
mikrocirkuliaciją smegenyse ir širdies raumenyje;
- Dozę galima kartoti, jei reikia atkurti pakankamą mikrocirkuliaciją;
- I etapo metu skirtas skysčių kiekis turi būti atimamas iš numatyto
rehidratacijai skysčių kiekio.
II etapas (trukmė – 8 val.):
- Jo metu sulašinama ⅓ FSP (100 ml/kg) ir ½ skysčių trūkumo
(apskaičiuojamo, atsižvelgiant į svorio deficito procentą: jei svorio trūkumas
5 proc, skysčių trūkumas – 50 ml/kg; jei svorio trūkumas – 10 proc., skysčių
trūkumas – 100 ml/kg);
- Skiriama 5 proc. dekstrozės tirpalo ir 0,45 proc. NaCl tirpalo;
- Jei yra hipoglikemija, skiriama 10 proc. dekstrozės tirpalo;
- Papildomai skiriama 2–3 mmol KCl į 100 ml, tik tuo atveju, kai yra
hipokalemija ir yra diurezė.
III etapas (trukmė – 16 val.):
- Jo metu sulašinama ⅔ FSP (100 ml/kg) ir ½ skysčių deficito;
- Skiriama 5 proc. dekstrozės tirpalo ir 0,2 proc. NaCl tirpalo;
- Jei yra hipoglikemija, skiriama 10 proc. dekstrozės tirpalo;
- Papildomai skiriama 2-3 mmol KCl į 100 ml tik tuo atveju, jei yra
hipokalemija.
3.2.5. Vidutinio sunkumo ar sunkios hipertoninės dehidratacijos rehidratacija.
3.2.5.1. Pagrindiniai principai.
● Koreguojama per 48 val. Lašinant greičiau, gali atsirasti smegenų edema,
traukuliai, insultas.
● Rehidratacijai skiriamų skysčių tūris:
- Skysčių deficitas (10 proc. - 100 ml ar 15 proc. - 150 ml) + dviejų parų FSP*
(100x2=200 ml);
- Šis skysčių kiekis sulašinamas per 48 val.
* Į fiziologinį skysčių poreikį įskaičiuojamas parenteriniu ir enteriniu būdu (jei
naujagimis valgo) skiriamas skysčių kiekis.
19
3.2.5.2. Vidutinio sunkumo ar sunkios hipertoninės dehidratacijos rehidratacijos etapai
I etapas:
- Į veną skiriama boliusu natrio chlorido izotoninio (0,9 proc.) tirpalo 10-20
ml/kg per valandą, siekiant atkurti kraujo tūrį, užtikrinti pakankamą
mikrocirkuliaciją smegenyse ir širdies raumenyje;
- I etapo metu skirtas skysčių kiekis turi būti atimamas iš numatyto
rehidratacijai skysčių kiekio.
II etapas (48 val.):
- Skiriama 5 proc. dekstrozės tirpalo ir (0,2 ar 0,45 proc.) natrio chlorido
hipotoninio tirpalo;
- Jei yra hipoglikemija, skiriama 10 proc. dekstrozės tirpalo;
- Kas 2–4 val. nustatomas Na kiekis kraujo serume;
- Na kiekis kraujo serume turi mažėti ne greičiau kaip 10 mmol/l/per parą
arba 0,4 mmol/l/per val.
3.2.6. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimas.
3.2.6.1. Hiponatremija (mažiau kaip 128 mmol/l). Rekomenduojama:
● riboti skysčių kiekį (iki 75 proc. apskaičiuoto kiekio);
● jei yra neurologinė simptomatika (traukuliai, mieguistumas) ar Na < 120 mmol/l,
skubiai:
- lašinti 6 ml/kg per vieną valandą 3 proc. NaCl tirpalo, kad Na pakiltų iki 125
mmol/l ir išnyktų traukuliai;
- toliau hiponatremija koreguojama lėtai, per vieną arba dvi paras;
- hiponatremijos koregavimas apskaičiuojamas, atsižvelgus į natrio trūkumą:
Natris mmol = 140 mmol/l – Na kiekis kraujo plazmoje X 0,6 X naujagimio
svoris (kg);
● jei yra hiperglikemija, ją šalinti;
● gydant hiponatremiją, natrio kiekis kraujo serume neturi padidėti daugiau
kaip 10 mmol per parą.
3.2.6.2. Hipernatremija (daugiau kaip 150 mmol/l). Rekomenduojama:
● šalinti sukėlusią priežastį;
● lėtai rehidratuoti (Na kiekis kraujo serume turi mažėti ne greičiau kaip 0,4
mmol/l/val). Greitai rehidratuojant gali atsirasti smegenų edema ir traukuliai;
● jei yra hipernatremija dėl skirto per didelio Na kiekio, nutraukti jo skyrimą, jei
reikia, didinti skiriamų skysčių kiekį;
● skirti 5 proc. dekstrozės tirpalo ir 0,45 proc. arba 0,2 proc. natrio chlorido
tirpalo;
● koreguoti per 48–96 val.;
● gydant hipernatremiją, natrio kiekis kraujo serume turi mažėti ne daugiau
kaip 10 mmol per parą.
20
3.2.6.3. Hipokalemija (mažiau kaip 3,0 mmol/l). Rekomenduojama:
● šalinti hipokalemiją sukėlusią priežastį;
● skirti kalio, atsižvelgus į fiziologinį poreikį (per os, jei maitinamas enteriniu
būdu) (žr. 4 priedą);
● jei yra sunki hipokalemija, į veną lėtai skirti 0,3 mmol/kg/val. kalio chlorido
tirpalo, stebint širdies veiklą.
3.2.6.4. Hiperkalemija (daugiau kaip 6 mmol/l). Rekomenduojama:
● atlikti EKG;
● šalinti hiperkalemiją sukėlusią priežastį;
● jei buvo skiriama kalio, nedelsiant nutraukti jo skyrimą;
● jei yra pokyčių EKG, skirti 0,5 mmol/kg kalcio chlorido arba kalcio gliukonato
10 proc. tirpalo;
● kas 4 val. tirti kalio kiekį kraujo serume;
● Medikamentai, skatinantys ekstraląstelinio kalio patekimą į ląsteles:
- gliukozės tirpalas su insulinu (0,05 VV/kg insulino su 2 ml/kg 10 proc.
dekstrozės) infuzija į veną (greitis - 0,1 VV/kg per val. ir 2-4 ml/kg per val.
10 proc. dekstrozės);
- beta antagonistas - albuterolis (salbutamolio infuzija 0,1 μg/kg/min.);
● didinti diurezę furozemidu 1 mg/kg dozei, jei diurezė normali;
● jei yra oligurija ar anurija, atlikti peritoninę dializę.
3.2.6.5. Hipokalcemija (naujagimiams, sveriantiems mažiau kaip 1500 g: bendras
Ca kiekis – mažiau nei 2,0 mmol/l, jonizuoto Ca – mažiau nei 1,1 mmol/l.
Naujagimiams sveriantiems daugiau kaip 1500 g: bendras Ca kiekis –
mažiau nei 1,75 mmol/l, jonizuoto Ca – mažiau nei 1,0 mmol/l).
Rekomenduojama:
● jei yra simptominė hipokalcemija (hiperestezija, traukuliai), skirti 100 mg/kg
arba 1 ml/kg 10 proc. kalcio gliukonato tirpalo į veną per 5–10 min., arba 20
mg/kg arba 0,2 ml/kg 10 proc. kalcio chlorido tirpalo, stebint širdies veiklą,
registruojant EKG. Nešvirkšti kalcio tirpalų į virkštelės arteriją;
● jei naujagimis toleruoja enterinį maitinimą, skirti 500 mg/kg/parai 10 proc.
kalcio gliukonato tirpalo per 4 ar 6 kartus maitinimo metu.
3.2.7. Nuolatinio patologinio skysčių netekimo kompensavimas.
3.2.7.1. Vertinamos patologinės skysčių netektys. Kompensuojama, skiriant
papildomai skysčių atsižvelgus į netekimą arba atitinkamai FSP procentai
ar ml/kg/p. (žr. 12 priedą).
21
3.2.7.2. Jei yra hemodinamikos sutrikimų, skiriama 10-20 ml/kg 0,9 proc. natrio chlorido
tirpalo boliusu. Sunkiais atvejais dozę galima kartoti. Stabilizavus
hemodinamiką, likęs skysčių trūkumas šalinamas per 1–2 paras.
3.2.8. Tirpalų, vartojamų skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų poreikiui užtikrinti
bei skysčių ir elektrolitų pusiausvyrai atkurti švirkštimas.
Tirpalai, vartojami skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų poreikiui užtikrinimui bei skysčių
ir elektrolitų pusiausvyrai atkurti švirkščiami į periferinę ar centrinę veną (žr. Metodikos
procedūrų aprašą).
4. Infuzinės terapijos eigos vertinimas ir gydymo taktika.
4.1. Palaikomosios skysčių terapijos eigos vertinimas.
4.1.1. Būklės stebėjimas infuzoterapijos metu priklauso nuo pagrindinės ligos, klinikinės
būklės ir gydymo metodų.
4.1.2 Infuzinės terapijos sudėties ir tūrio keitimą gali sąlygoti:
● klinikinė naujagimio būklė.
● kūno svoris.
● diurezė.
● rūgščių ir šarmų pusiausvyra.
● elektrolitų kiekis kraujo serume.
● Hematokrito rodmenys.
● šlapalo ir kreatinino kiekis kraujo serume.
● šlapimo lyginamasis tankis, osmoliariškumas (diurezė turi būti 1–3 ml/kg/val., santykinis
tankis 1,005–1,012, osmoliariškumas 100–400 mosm/l).
● elektrolitų kiekis šlapime.
● sulašintas ir pašalintas skysčių kiekis.
4.1.3. Veiksmai palaikomosios infuzinės terapijos metu.
Vertinama naujagimio klinikinė būklė, atliekami tyrimai (žr. 7 priedą).
Apskaičiuojamas per praėjusią parą skirtų (per os, į veną) skysčių kiekis ir išskirtų su
šlapimu, išmatomis, pro drenus ir kt. skysčių kiekis.
4.1.4. Veiksmai rehidratacijos metu (žr. 13 priedą).
4.2. Skysčių terapijos komplikacijos.
4.2.1. Centrinės venos kateterio sukeltos komplikacijos.
● Infekcija (nedelsiant ištraukti kateterį ir skirti antibakterinį gydymą).
● Okliuzija (centrinės venos kateterį praplauti 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu).
22
● Centrinės venos trombozė ir plaučių embolija (nedelsiant ištraukti kateterį, skirti
heparino).
● Centrinės venos kateterio išslydimas iš venos ar venos sienelės vientisumo
pažeidimas (kateterį būtina tvirtai pritvirtinti prie odos, jei centrinės venos kateteris
išslydo iš venos ar yra venos sienelės vientisumo pažeidimo požymių, kateterį nedelsiant
ištraukti).
4.2.2. Skysčių terapijos ir PM komplikacijos.
4.4.2.1. Perdozavimo sindromas.
● Skysčių ir natrio perdozavimas (vertinti klinikinius požymius (tachikardija,
tachipnėja, hepatomegalija), svorio augimo dinamiką, gaunamų ir išskiriamų
skysčių kiekio pusiausvyrą).
● Angliavandenių perdozavimas (tirti glikemiją, gliukozės kiekį šlapime dėl
galimos hiperglikemijos).
● Hiperkalemija (EKG, vertinti ar nėra širdies ritmo sutrikimų, dažnai nustatyti
kalio kiekį kraujo serume).
● Hiperfosfatemija (nustatyti forsforo kiekį kraujo serume ir šlapime).
● Baltymų ir kalorijų perdozavimas (baltymų perdozavimą rodo
hiperamonemija ir (arba) metabolinė acidozė).
4.2.2.2. Metabolinė kaulų liga.
Kaulų mineralizacijos sutrikimas dėl kalcio ir fosforo trūkumo (reguliariai
tirti kalcio kiekį šlapime, šarminės fosfatazės, kalcio ir fosforo kiekį kraujo
plazmoje).
4.2.2.3. Hepatobiliarinės komplikacijos.
Cholestazė (gelta ir tiesioginė hiperbilirubinemija) dėl angliavandenių ir
lipidų metabolizmo sutrikimo (stebėti kepenų funkciją PM metu, kuo anksčiau
pradėti enterinį maitinimą, skirti ursodezoksicholinės rūgšties (10-30 mg/kg/p)
[III].
4.2.2.4. Augimo sulėtėjimas.
● Naujagimiai, kuriems yra skiriamas PM, turi gauti pakankamą maisto
medžiagų ir kalorijų kiekį [I].
● Kiek galima greičiau pradėti enterinį maitinimą ir didinti jo tūrį.
● Vertinti kūno svorio, galvos ir ūgio augimą.
23
2. PRIEDAI.
1 priedas. Naujagimių vidutinis skysčių poreikis (ESPGHAN rek. 2005, NHS 2011) (ml/kg/p)
2 priedas. Naujagimių elektrolitų kiekio normos kraujyje ir jų poreikis (ESPGHAN 2005, NHS
2011)
3 priedas. Parenterinio maitinimo (PM) sudedamosios dalys ir jų dozės priklausomai nuo
naujagimio gestacin io amžiaus
4 priedas. Stabiliai augančių neišnešiotų naujagimių mineralinių medžiagų, mikroelementų ir
vitaminų poreikis (C.Agostoni et al., 2010)
5 priedas. Palaikomajai infuzinei terapijai skiriamų tirpalų sudėtis
6 priedas. Parenterinio maitinimo (PM) tūrio ir sudėties apskaičiavimas
7 priedas. Naujagimio būklės stebėjimas palaikomosios infuzinės terapijos metu
8 priedas. Insulino skyrimo rekomendacijos PM metu
9 priedas. Dehidratacijos sunkumo vertinimas ir rehidratacijai skiriamų skysčių kiekis, atsižvelgus į
dehidratacijos sunkumą
10 priedas. Naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo gestacinio amžiaus
11 priedas. Izotoninės ar hipotoninės dehidratacijos rehidratacijos apskaičiavimo pavyzdys
12 priedas Patologinių skysčių netekčių kompensavimas.
13 priedas. Naujagimio būklės stebėjimas rehidratacijos metu
24
1 priedas. Naujagimių vidutinis skysčių poreikis (ESPGHAN rek. 2005, NHS 2011) (ml/kg/p)
Naujagimystės
laikotarpis
Pereinamasis laikotarpis Tarpinis
laikotarpis
Stabilaus
svorio
augimo
laikotarpis
Paros po gimimo 1 2 3 4 5 6 7-14 > 14
Išnešioti
60–70 70–90 90–110 110–130 140–160 140–180 140–170 140–160
Neišnešioti
daugiau kaip
1500 g
60–80 80–100 100–120 120–150 140–160 140–180 140–160
140–160
Neišnešioti
mažiau kaip
1500 g
80–90 100–110 120–130 130–150 140–160 160–180 140–180
2 priedas. Naujagimių elektrolitų kiekio normos kraujyje ir jų poreikis (ESPGHAN 2005, NHS
2011)
Kriterijus Išnešioti Neišnešioti
daugiau kaip 1500 g
Neišnešioti
mažiau kaip 1500 g
NATRIS (Na)
Norma 128–150 mmol/l
Po
reik
is
1–7 paros
0–3,0 (5,0) mmol/kg/p
0–1,8 (3,0) ml/kg/p
7–14 parų
2,0–5,0 mmol/kg/p
1,2–3,0 ml/kg/p
3,0–5,0 mmol/kg/p
1,8–3,0 ml/kg/p
2,0–3,0 (5,0) mmol/kg/p
1,2–1,8 (3,0) ml/kg/p
> 14 parų
2,0–3,0 mmol/kg/p
1,2–1,8 ml/kg/p
3,0–5,0mmol/kg/p
1,8–3,0 ml/kg/p
3,0–5,0 mmol/kg/p
1,8–3,0 ml/kg/p
1 mmol tirpale
0,59 ml natrio chlorido 10 % tirpalo
6,5 ml natrio chlorido 0,9 % tirpalo
0,5 ml Glycophos
KALIS (K)
Norma 3,0-6,0 mmol/l
Po
reik
is
1–7 paros
0-2,0 mmol/kg/p (skirti tik prasidėjus diurezei)
0–2 ml/kg/p
7–14 parų 1,0–3,0 mmol/kg/p 1,0–3,0 mmol/kg/p 1,0–2,0 mmol/kg/p
25
1,0–3,0 ml/kg/p 1,0–3,0 ml/kg/p 1,0–2,0 ml/kg/p
> 14 parų
1,5–3,0 mmol/kg/p
1,5–3,0 ml/kg/p
2,0–5,0 mmol/kg/p
2,0–5,0 ml/kg/p
2,0–5,0 mmol/kg/p
2,0–5,0 ml/kg/p
1 mmol tirpale 1,0 ml kalio chlorido 7,45 % tirpalo
CHLORAS (Cl)
Norma 98–113 mmol/l
Po
reik
is
1–7 paros 0–5,0 mmol/kg/l
7–14 parų
2,0–3,0 mmol/kg/l 3,0–5,0 mmol/kg/l 2,0–3,0 mmol/kg/l
> 14 parų
2,0–3,0 mmol/kg/l 3,0–5,0 mmol/kg/l 2,0–3,0 mmol/kg/l
1 mmol tirpale
0,5 ml natrio chlorido 10 % tirpalo
6,5 ml natrio chlorido 0,9 % tirpalo
1,0 ml kalio chlorido 7,45 % tirpalo
KALCIS (Ca)
Norma Bendro Ca kiekis
Išnešiotiems ir neišnešiotiems > 1500 g
2,0–2,55 mmol/l
Neišnešiotiems < 1500 g
1,75–2,55 mmol/l
Jonizuoto Ca kiekis
Išnešiotiems ir neišnešiotiems > 1500 g
1,1–1,4 mmol/l
Neišnešiotiems < 1500 g
0,9–1,4 mmol/l
Poreikis 0,5–3,0 mmol/kg/p
1 mmol tirpale
4,0 ml kalcio gliukonato 10 % tirpalo
1,5 ml kalcio chlorido 10 % tirpalo
MAGNIS (Mg)
Norma 0,62–1,0 mmol/l
Poreikis 0,3–0,5 mmol/kg/p
1 mmol tirpale 0,5 ml magnio sulfato 25 % tirpalo
FOSFORAS (P)
Norma 1,6–3,0 mmol/l
Poreikis 1–3 mmol/kg/p
1 mmol tirpale 1,0 ml Glycophos
26
3 priedas. Parenterinio maitinimo (PM) sudedamosios dalys ir jų dozės priklausomai nuo
naujagimio gestacinio amžiaus
Komponentas
Kiekis
I flakonas
Gliukozė (g/kg/p) Pradėti nuo (3,5) 4–6 mg/kg/min.
Didinti po 1–3 mg/kg/min.
Maksimalus kiekis – 12 mg/kg/min.
Aminorūgštys
Neišnešioti naujagimiai Išnešioti naujagimiai
Pradėti nuo 2–3 g/kg/p
Didinti po 0,5–1 g/kg/p
iki 3,5–4,0 g/kg/p
Pradėti nuo 2–3 g/kg/p
Didinti po 1 g/kg/p
iki 3,0 g/kg/p
Vaminolakt 6 %
(16,5 ml yra 1 g baltymo)
Pradėti nuo 33–50 ml/kg/p
Didinti po 8,25–16,5 ml/kg/p
iki 58,0–66,0 ml/kg/p
Pradėti nuo 33–50 ml/kg/p
Didinti po 16,5 ml/kg/p
iki 50,0 ml/kg/p
Aminoplazmalis 10 %
10 ml yra 1 g baltymo
Pradėti nuo 20,0–30,0 ml/kg/p
Didinti po 5,0–10,0 ml/kg/p
iki 35,0–40,0 ml/kg/p
Pradėti nuo 20,0–30,0 ml/kg/p
Didinti po 10,0 ml/kg/p
iki 30,0 ml/kg/p
Kalio chlorido 7,45 % tirpalas 1,0–5,0 ml/kg/p
Kalcio gliukonato 10 % tirpalas 2–12 ml/kg/p
Natrio chlorido 10 % tirpalas Žr. 2 priedą „Naujagimių elektrolitų kiekio normos kraujyje ir jų poreikis“
Magnio sulfato 25 % tirpalas 0,15–0,25 ml/kg/p
Peditrace (mikroelementai) 1 ml/kg
Glycophos 1 ml/kg (1 ml yra 2 mmol Na)
Heparinas 1 VV/1 ml (100 VV yra 2 mmol Na)
II flakonas
Riebalai Neišnešioti naujagimiai Išnešioti naujagimiai
Pradėti nuo 1,0–2,0 g/kg/p
Didinti po 0,5–1,0 g/kg/p
Pradėti nuo 1,0–2,0 g/kg/p
Didinti po 0,5–1,0 g/kg/p
Maksimalus kiekis 3,0 g/kg/p Maksimalus kiekis 3–3,5 (4,0) g/kg/p
SMOFlipid 20 %
Lipofundinas 20 %
Intralipidas 20 %
(5 ml yra 1 g riebiųjų rūgščių)
Pradėti nuo 5,0–10,0 ml/kg/p
Didinti po 2,5–5,0 ml/kg/p
Pradėti nuo 5,0–10,0 ml/kg/p
Didinti po 2,5–5,0 ml/kg/p
Maksimalus kiekis - 15,0 ml/kg/p Maksimalus kiekis 15,0–17,5 (20,0)
ml/kg/p
Vitalipid N 4 ml/kg (bet ne daugiau kaip 10 ml)
Soluvit N 1 ml/kg
27
4 priedas. Stabiliai augančių neišnešiotų naujagimių mineralinių medžiagų, mikroelementų ir vitaminų
poreikis (C.Agostoni et al., 2010)
kg/p šimtui kcal
Kalcis (mg) 120–140 110–130
Fosfatas (mg) 60–90 55–80
Magnis (mg) 8–15 7,5–13,6
Geležis (mg) 2–3 1,8–2,7
Cinkas (mg) 1,1–2,0 1,0–1,8
Varis (μg) 100–132 90–120
Selenas (μg) 5–10 4,5–9
Manganas (μg) ≤ 27,5 6,3–25
Floras (μg) 1,5–60 1,4–55
Jodas (μg) 11–55 10–50
Chromas (ng) 30–1230 27–1120
Molibdenas (μg) 0,3–5 0,27–4,5
Tiaminas (μg) 140–300 125–275
Riboflavinas (μg) 200–400 180–365
Niacinas (μg) 280–5500 345–5000
Pantoteno rūgštis (mg) 0,33–2,1 0,3–1,9
Piridoksinas (μg) 45–300 41–273
Kobalaminas (μg) 0,1–0,77 0,08–0,7
Folio rūgštis (μg) 35–100 32–90
L- askorbo rūgštis (mg) 11–46 10–42
Biotinas (μg) 1,7–16,5 1,5–15
Vitaminas A (μg) (1 μg – 3,33 TV) 400–1000 360–740
Vitaminas D, TV/p 800–1000
Vitaminas E (mg) 2,2–11 2–10
Vitaminas K1 (μg) 4,4–28 4–25
Nukleotidai (mg) ≤ 5
Cholinas (mg) 8–55 7–50
Inozitolas (mg) 4,4–53 4–48
28
5 priedas. Palaikomajai infuzinei terapijai skiriamų tirpalų sudėtis
Aminorūgščių tirpalai
Vaminolakt 6 %
Aminoplazmalis 10 %
16,5 ml – 1 g baltymo
10 ml – 1 g baltymo
Riebiųjų rūgščių tirpalai
SMOFlipid 20%
Lipofundinas 20%
Intralipidas 20%
5 ml yra 1 g riebiųjų rūgščių
Angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų tirpalai
Gliukozės 5 % tirpalas
Gliukozės 10 % tirpalas
Gliukozės 20 % tirpalas
Gliukozės 40 % tirpalas
1,2 ml/val. – 1 mg/min.
0,6 ml/val. - 1 mg/min.
0,3 ml/val. - 1 mg/min.
0,15 ml/val. - 1 mg/min.
Glycophos Natrio glicerofosfato pentahidratas 1 ml glikofoso esančios veikliosios medžiagos,
t. y. fosfatai atitinka 1 mmol, natrio – 2 mmol
Vitalipid N Viename mililitre yra:
135,3 mikrogramo retinolio palmitato, atitinka 69 mikrogramus retinolio (230 TV
vitamino A)
20 mikrogramų fitomenadiono (Vitamino K)
1,0 mikrogramas ergokalciferolio (atitinka 40 TV vitamino D2 )
0,64 mikrogramo visų racematų alfa tokoferolio (atitinka 0,7 TV vitamino E )
29
Soluvit N Viename mililitre yra:
0,31 mg tiamino mononitrato (atitinka 2,5 mg vitamino B1)
0,49 mg riboflavino natrio fosfato (atitinka 3,6 mg vitamino B2)
4,0 mg nikotinamido
0,49 mg piridoksino hidrochlorido (atitinka 4,0 mg vitamino B6)
1,65 mg natrio pantotenato (atitinka 15,0 mg pantoteno rūgšties)
11,3 mg natrio askorbato (atitinka 100 mg vitamino C)
6 mikrogramai biotino
40 mikrogramų folio rūgšties
0,5 mikrogramai ciankobolamino
Peditrace Viename mililitre yra:
521 mikrogramas cinko chlorido (Zn – 3,82 μmol)
53,7 mikrogramo vario chlorido (Cu – 0,315 μmol)
3,60 mikrogramo magnio chlorido (Mn – 18,2 nmol)
4,38 mikrogramo natrio selenito (Se – 25,3 nmol)
126 mikrogramai natrio fluorido (F – 3,0 μmol)
1,31 mikrogramo kalio jodido (I – 7,88 nmol)
30
6 priedas. Parenterinio maitinimo (PM) tūrio ir sudėties apskaičiavimas
Pavardė, Vardas ______________________________________ Data Gyvenimo para Koreguotas amžius
Dabartinis svoris/svorio skirtumas per parą Diurezė (ml/p)/ml/kg/val.
1. Skysčiai Skysčių poreikis _____ml/kg/p ______ml/p
1.1. Su vaistais ir kraujo komponentais gaunamas kiekis ______ml/p
1.2. Su maistu gaunamas kiekis ______ml/p
1.3. Parenterinio maitinimo tirpalo kiekis ______ml/p
2. Lipidai ir
vitaminai
Lipidų poreikis _____g/kg/p ______g/p
2.1. Su maistu gauna _____g/p
2.2. Parenteraliai (20 % Smoflipidas, lipofundinas, intralipidas) ____g x 5 =_____ml
2.3. Vandenyje tirpūs vitaminai ____ml/kg/p ___ml
2.4. Riebaluose tirpūs vitaminai ___ml/kg/p _____ml
Lipidų ir vitaminų emulsijos tūris _____ml
I flakonas – Lipidų ir vitaminų emulsija. Jos lašinimo greitis: Lipidų ir vitaminų emulsijos tūris : 24 val. = __________ml/val.
Likęs skysčių kiekis (be lipidų ir vitaminų): Parenterinio maitinimo tirpalo kiekis – lipidų ir vitaminų kiekis = ________________________ml
3. Baltymai Baltymo poreikis ______ g/kg/p ______g/p
3.1. Su maistu gauna ______g/p
3.2. Parenteraliai: 6,5 % vaminolaktas ____g x 100 : 6.5 = ____ml
arba 10 % aminoplazmalis ____g x 10 = _____ ml
4. Elektrolitai,
mikroelementai
4.1. K ____mmol/kg/p _____ml 7,45 % KCl
4.2. Ca ____mmol/kg/p _____ml 10 % Ca gliukonato
4.3. Mg ____mmol/kg/p _____ml 25 % magnio sulfato
31
Natrio glicerofosfatas (Glycophos):
4.4. P
Na
____mmol/kg/p
____mmol/kg/p
_____ml
4.5. Na ____mmol/kg/p ____ml 10 % NaCl
4.6. Mikroelementai ______ml/kg/p _____ml
Likęs skysčių kiekis (be lipidų, vitaminų, baltymų, elektrolitų ir mikroelementų):
Parenterinio maitinimo tirpalo kiekis – lipidų ir vitaminų kiekis - baltymų, elektrolitų ir mikroelementų kiekis = gliukozės kiekis ____________ml
5. Gliukozė 1. Numatomas gliukozės lašinimo greitis (mg/kg/min.) x svoris (kg) x 60 x24 : 1000 = ___________g sausos gliukozės kiekis per parą
5 % (10 ml – 0,5 g gliukozės) gliukozės tirpalo ___ml
10 % (10 ml – 1 g gliukozės) gliukozės tirpalo ___ml
20 % (10 ml – 2 g gliukozės) gliukozės tirpalo____ml
40 % (10 ml – 4 g gliukozės) gliukozės tirpalo____ml
2. Sausos gliukozės kiekis per parą (g) x100 : skysčių kiekis (be lipidų ir vitaminų) (ml) = skiriamo gliukozės tirpalo koncentracija (%)
3. PM skirtų skysčių kiekio lašinimo greitis (ml/val.) x skiriamo gliukozės tirpalo koncentracija (%) x10
____________________________________________________________________________________ = gliukozės lašinimo greitis (mg/kg/min.)
60 : svoris (kg)
Gliukozės, baltymų, elektrolitų, mikroelementų tirpalo tūris _______ml
Heparino (0,5 VV/1 ml tirpalo) ____VV
II flakonas - Gliukozės, amino rūgščių, elektrolitų, mikroelementų, heparino tirpalas. Jo lašinimo greitis_______ ml/val.
Skirtų kcal kiekis Enteriniu būdu
Parenteriniu būdu
Iš viso
___________ kcal
___________ kcal
___________ kcal
_____ kcal/kg
32
7 priedas. Naujagimio būklės stebėjimas palaikomosios infuzinės terapijos metu
Palaikomoji infuzoterapija
(pradinis PM laikotarpis – pirmosios 3-4
paros)
Tęsiant PM
Klinikinės būklės vertinimas Kasdien Kasdien
Svoris (g) Kasdien (jei yra skysčio balanso problemų –
kas 12 val.), tuo pačiu metu
Kasdien, tuo pačiu metu
Ūgis (cm) - Kas savaitę
Galvos apimtis (cm) - Kas savaitę
Skirtų skysčių (per os ir į
veną) kiekis
Kasdien, prireikus - dažniau Kasdien, prireikus - dažniau
Diurezė Kas 8–12 val. Kasdien
Laboratoriniai tyrimai
Glikemija Du kartus paroje Vieną kartą paroje
Gliukozės kiekis šlapime Vieną kartą paroje Kas savaitę
Kraujo dujos Atsižvelgus į širdies ir kraujagyslių bei
kvėpavimo sistemų būklę
Atsižvelgus į širdies ir kraujagyslių bei
kvėpavimo sistemų būklę
Šarmų ir rūgščių pusiausvyra 1–2 kartus paroje, Atsižvelgus į klinikinę būklę
33
atsižvelgus į klinikinę būklę
Laktatai 1–2 kartus paroje,
atsižvelgus į klinikinę būklę
Atsižvelgus į klinikinę būklę
Na, K, Ca kraujo serume Kas 24–48 val. Jei reikia – dažniau,
atsižvelgus į klinikinius požymius
Du kartus paroje, kai yra elektrolitų
disbalansas ar naujagimis ≤ 26 sav.
gestacijos
Kas 24–48 val.
P, Mg kraujo serume Kas 24–48 val. Jei reikia – dažniau,
atsižvelgus į klinikinius požymius
Kas savaitę
Šlapalas, kreatininas Kas 24–48 val. Kas savaitę
Trigliceridai kraujo serume Prieš skiriant lipidų ir didinant jų dozę Kas savaitę
Kepenų funkcijos rodmenys
(tiesioginis bilirubinas, ALT,
AST, šarminė fosfatazė)
Prieš skiriant lipidų Kas savaitę
Kraujo tyrimas Atsižvelgus į klinikinę būklę Kas savaitę
34
8 priedas. Insulino skyrimo rekomendacijos PM metu
Insulino skyrimo indikacijos
Išlieka hiperglikemija (daugiau kaip 15 mmol/l ar daugiau kai 12 mmol/l ir gliukozurija), lašant ≤ 10
mg/kg/min. gliukozės dozei.
Tirpalų su insulinu paruošimas
0,1 VV 1 ml
0,2 VV 1 ml
0,4 VV 1 ml
Įpilama 5 VV insulino į 50 ml 5 proc. gliukozės tirpalą
Įpilama 10 VV insulino į 50 ml 5 proc. gliukozės tirpalą
Įpilama 20 VV insulino į 50 ml 5 proc. gliukozės tirpalą
Insulino lašinimo rekomendacijos
Pradedama lašinti 0,05 VV/kg/val.
Nustatomas gliukozės kiekis kraujyje po 30–60 min. nuo insulino infuzijos pradžios
Nustatomas gliukozės kiekis kraujyje po 30–60 min., pakeitus insulino lašinimo greitį
Nustatomas gliukozės kiekis kraujyje kas 60 min., jei gliukozės kiekis kraujyje yra normalus
Insulino lašinimo greitis priklausomai nuo gliukozės kiekio kraujyje
Daugiau kaip 8 mmol/l Padidinamas insulino lašinimo greitis 0,05 VV/kg/val.
6–8 mmol/l Paliekamas tas pats insulino lašinimo greitis
4–5,9 mmol/l Mažinamas insulino lašinimo greitis palaipsniui po 0,05–0,1
VV/kg/val., kol gliukozės kiekis kraujyje bus apie 4 mmol/l.
Insulino lašinimo greičio mažinimas priklauso nuo gliukozės
kiekio kraujyje.
3–3,9 mmol/l Sustabdoma insulino infuzija
Gliukozės kiekis staigiai krito
ar yra mažiau kaip 3 mmol/l
Sustabdoma insulino infuzija. Švirkščiama 2,5 ml/kg 10 proc.
dekstrozės tirpalo boliusu
35
9 priedas. Dehidratacijos sunkumo vertinimas ir rehidratacijai skiriamų skysčių kiekis, atsižvelgus į
dehidratacijos sunkumą
Požymiai Lengva dehidratacija Vidutinio sunkumo
dehidratacija
Sunki dehidratacija
(šokas)
Netekto svorio
procentas
5 proc.
(skysčių trūkumas -
50 ml/kg)
10 proc.
(skysčių trūkumas -
100 ml/kg)
15 proc
(skysčių trūkumas -
150 ml/kg)
ŠSD 100–160 k./min. *Tachikardija Tachikardija
AKS Pakankamas (žr. 10 priedą) Pakankamas ar
sumažėjęs Mažas
Kvėpavimas Normalus, 40–60 k./min. *Gilūs įkvėpimai, gali
būti tachipnėja Gilūs įkvėpimai,
tachipnėja ar
bradipnėja, apnėjos
Burnos gleivinė,
seilės
Tąsios seilės Gleivinės sausos Labai sausos, seilės
sukepusios (apie lūpas)
Didysis
momenėlis
Normalus Įdubęs Labai įdubęs
Akys Norma *Įdubusios Labai įdubusios
Odos turgoras Normalus *Sumažėjęs (odos
raukšlė išnyksta)
Labai sumažėjęs (stovinti
odos raukšlė)
Oda Normali Vėsi, blyški Šalta, marmuruota,
akrocianozė
Šlapinimasis Normalus ar sumažėjęs Oligurija (< 1
ml/kg/val.)/ anurija (<
0,5 ml/kg/val.)
Anurija (< 0,5 ml/kg/val.)
Kapiliarų
prisipildymo
laikas
Normalus (< 3 s.) Pailgėjęs (3–4 s.) Labai pailgėjęs
(> 4 s.)
Sisteminiai
požymiai
Troškulys *Dirglumas,
mieguistumas
Dejavimas,
mieguistumas
(gali būti koma)
Skiriamų skysčių
kiekis
FSP (100 ml/kg)
+
ST (50 ml/kg)
(arba ½ FSP)
FSP (100 ml/kg)
+
ST (100 ml/kg)
(arba 1 FSP)
FSP (100 ml/kg)
+
ST (150 ml/kg)
(arba 1 ½ FSP)
* - požymiai, kuriems esant didėja šoko rizika
Dažniausiai pasireiškiantys požymiai paryškinti
FSP - fiziologinis skysčių poreikis SD - skysčių trūkumas
36
10 priedas. Naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo gestacinio amžiaus
Neišnešiotų naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo gimimo svorio (Neonatal e-
hand book, updated 2014)
Gimimo svoris (g) Sistolinis kraujospūdis (mmHg) Diastolinis kraujospūdis (mmHg)
501–750 50–62 26–36
751–1000 48–59 23–36
1001–1250 49–61 26–35
1251–1500 46–56 23–33
1501–1750 46–58 23–33
1751–2000 48–61 24–35
Neišnešiotų naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo gestacinio amžiaus
(Neonatal e-hand book, updated 2014)
Gestacijos savaitė Sistolinis kraujospūdis (mmHg) Diastolinis kraujospūdis (mmHg)
< 24 48–63 24–39
24–28 48–58 22–36
29–32 47–59 24–34
> 32 48–60 24–34
Neišnešiotų naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo amžiaus (Neonatal e-hand
book, updated 2014)
Para Sistolinis kraujospūdis (mmHg) Diastolinis kraujospūdis (mmHg)
1 48–63 25–35
2 54–63 30–39
3 53–67 31–43
37
4 57–71 32–45
5 56–72 33–47
6 57–71 32–47
7 61–74 34–46
Išnešiotų naujagimių arterinio kraujospūdžio normos priklausomai nuo amžiaus (Neonatal e-hand book,
updated 2014)
Amžius Sistolinis kraujospūdis
(mmHg)
Diastolinis kraujospūdis
(mmHg)
Vidutinis kraujospūdis
(mmHg)
1 val. 70 44 53
12 val. 66 41 50
1-a para (miego
metu)
70 ± 9 42 ± 12 55 ± 11
1-a para
(būdraujant)
71 ± 9 43 ± 10 55 ± 9
3-čia para (miego
metu)
75 ± 11 48 ± 10 59 ± 9
3-čia para
(būdraujant)
77 ± 12 49 ± 10 63 ± 13
6-a para (miego
metu)
76 ± 10 46 ± 12 58 ± 12
6-a para
(būdraujant)
76 ± 10 49 ± 11 62 ± 12
2-a savaitė 78 ± 10 50 ± 9
3-a savaitė 79 ± 8 49 ± 8
4-a savaitė 85 ± 10 46 ± 9
38
11 priedas. Izotoninės ar hipotoninės dehidratacijos rehidratacijos apskaičiavimo pavyzdys
3 savaičių amžiaus naujagimis, atvykęs į gydymo įstaigą sveria 3600 g.
Išrašant svoris buvo 4000 g.
Svorio trūkumas (ST) - 400 g.
(tai yra 10 proc. svorio trūkumas – vidutinio sunkumo dehidracija. ST – 100 ml/kg)
Skysčių trūkumas (ST) yra 100 ml/kg = 400 ml
Skysčių, reikalingų rehidratacijai tūris: FSP (100 ml/kg) + ST (100 ml/kg) = 200 ml/kg/24 val. = 200 ml x 4 kg / 24 val. = 800 ml per 24 val.
Rehidratacijos
fazė
Skysčių tūris Apskaičiavimas
I etapas:
kritinis
20 ml/kg/val. (Galima kartoti, jei
reikia)
Sušvirkšta
20 ml x 4 kg = 80 ml
(ST) 400 ml – (sušvirkšta boliusu) 80 ml = 320 ml (liko
skysčių deficitui kompensuoti)
II etapas:
pirmos 8 val.
½ likusio skysčių
deficito
+
⅓ FSP (100 ml/kg)
½ ST bus: 320 ml : 2 = 160 ml
⅓ FSP bus: 100 ml (FSP) x 4 kg = 400 ml : 3 = 133 ml
Reikia sulašinti per 8 val.
½ ST + 1/3 FSP = 160 ml + 133 ml = 293 ml
Lašinimo greitis: 293 ml : 8 val = 37 ml/val.
III etapas:
sekančios 16
val.
½ likusio trūkumo
+
⅔ FSP (100 ml/kg)
½ ST: 160 ml ⅔ FSP bus : 100 ml (FSP) x 4 kg = 400 ml : 3 x 2 = 267 ml
Reikia sulašinti per 16 val.:
160 ml + 267 ml = 427 ml
Lašinimo greitis: 427 ml : 16 val =27 ml/val.
Iš viso reikėjo sulašinti 800 ml per 24 val.
Sulašinta 80 ml (boliusu) + 293 ml (1/2 ST + 1/3 FSP per 8 val.) + 427 ml (1/2 ST + 2/3 FSP per
16 val.) = 800 ml/24 val.
39
12 priedas. Patologinių skysčių netekčių kompensavimas
Patologinės skysčių netektys Patologinių skysčių netekčių kompensavimas
Pro virškinimo traktą (vėmimas, viduriavimas) Kompensuojama atsižvelgus į netekimą
Su šlapimu (poliurinis inkstų nepakankamumas,
kofeinas, diuretikai)
Kompensuojama atsižvelgus į netekimą
Jei yra padidėjęs nejuntamas skysčių netekimas pro odą:
sausa aplinka Skiriama iki 50 proc. FSP
karščiavimas, temperatūros pakilimas 0,1° skiriama 10–12 % FSP
fototerapija Skiriama 10–30 % FSP
prakaitavimas Skiriama 10–20 ml/kg/p
Pro drenus (pleuros, pilvaplėvės ertmių), stomas Kompensuojama atsižvelgus į netekimą
Kraujuojant Kompensuojama atsižvelgus į netekimą
Jei yra odos defektų ir pažeidimų (omfalocelė, pilvo
sienos defektas (gastroshysis), meningomielocelė,
žaizdos)
Skiriama 1–2 ml/kg/val.
Drenažinės smegenų skilvelių punkcijos Kompensuojama atsižvelgus į netekimą
Operacijų metu
Paviršinės operacijos metu Skiriama 1–2 ml/kg/val.
Atliekant torakotomiją Skiriama 4–7 ml/kg/val.
Pilvo ertmės operacijos metu Skiriama 10 ml/kg/val.
FSP – fiziologinis skysčių poreikis
40
13 priedas. Naujagimio būklės stebėjimas rehidratacijos metu
Požymiai
Rehidratacijos metu
Hipovoleminio šoko metu Esant vidutinio sunkumo
dehidratacijai
Klinikinė būklė Nuolat, vertinant hipovoleminio šoko
požymius
Nuolat, vertinant dehidratacijos
požymius
Svoris (g) Kas 12 val.
Temperatūra Nuolat Kas 4 val.
SpO2 Nuolat
(prieš AAL ir už AAL)
Nuolat
AKS Nuolat (jei matuojamas invaziniu būdu)
ar kas 10–15 min., matuojant neinvaziniu
būdu
Kas 2 val.
Centrinis veninis spaudimas Nuolat -
EKG Nepertraukiamai Esant elektrolitų disbalansui -
nepertraukiamai
Skirtų skysčių (per os ir į veną)
kiekis
Kas 6–8 val. Kas 12 val.
Diurezė Kas 6–8 val. Kas 12 val.
Laboratoriniai tyrimai
Glikemija Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Gliukozės kiekis šlapime Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Kraujo dujos Atsižvelgus į širdies ir kraujagyslių bei
kvėpavimo sistemų būklės
Atsižvelgus į širdies ir
kraujagyslių bei kvėpavimo
sistemų būklės
Šarmų ir rūgščių pusiausvyra Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Laktatai Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Na, K, Ca kraujo serume Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
P, Mg kraujo serume Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Šlapalas, kreatininas Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Kepenų funkcijos rodmenys
(tiesioginis bilirubinas, ALT, AST,
šarminė fosfatazė)
Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Kraujo tyrimas Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
Protrombino laikas Atsižvelgus į klinikinę būklę Atsižvelgus į klinikinę būklę
41
3. LITERATŪROS SĄRAŠAS.
1. Koletzko B, Goulet O, Hunt J, Krohn K, Shamir R; Parenteral Nutrition Guidelines Working Group;
European Society for Clinical Nutrition and Metabolism; European Society of Paediatric
Gastroenterology, Hepatology and Nutrition (ESPGHAN); European Society of Paediatric Research
(ESPR).Guidelines on Paediatric Parenteral Nutrition of the European Society of Paediatric
Gastroenterology, Hepatology and Nutrition (ESPGHAN) and the European Society for Clinical
Nutrition and Metabolism (ESPEN), Supported by the European Society of Paediatric Research
(ESPR) 2005. J Pediatr Gastroenterol Nutr. 2005;41(2):1-87. Available
at:http://espen.info/documents/A174-01PaedPNGuidel_Introduction.pdf
2. Brierley J, Carcillo JA, Karen Choong K,Cornell T, DeC A. Clinical practice parameters for
hemodynamic support of pediatric and neonatal septic shock: 2007 update from the American
College of Critical Care Medicine.Crit Care Med 2009;37(2):679-681. Available at:
http://www.learnicu.org/Docs/Guidelines/HemodynamicSupportPediatric.pdf
3. Adcock LM. Etiology, clinical manifestations, and evaluation of neonatal shock. Up to date 2013.
Available at :http://www.uptodate.com/contents/etiology-clinical-manifestations-and-evaluation-of-
neonatal-shock
4. Meyers RS. Pediatric Fluid and Electrolyte Therapy, Meyers RS. J Pediatr Pharmacol Ther.
2009;14(4):204-11. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3460795/pdf/i1551-6776-14-4-204.pdf
5. NICE clinical guideline CG84. Diarrhoea and vomiting in children: Diarrhoea and vomiting caused
by gastroenteritis: diagnosis, assessment and management in children younger than 5 years. 2009
Available at: http://guidance.nice.org.uk/CG84.
6. North Trent Neonatal Network Clinical Guideline (NHS) Fluid and electrolyte management in
neonates. 2011. Available at:
http://www.northtrentneonatal.nhs.uk/UserFiles/File/NTNN%20fluid%20management%20COMPL
ETED.pdf
7. Profits J. Fluid and electrolyte therapy in newborns. Up to date 2013. Available at:
http://www.uptodate.com/contents/fluid-and-electrolyte-therapy-in-
newborns?source=search_result&search=Fluid+and+electrolyte+therapy+in+newborns&selectedTit
le=1~150
8. Somers MJ. Treatment of hypovolemia (dehydration) in children. Up to date 2013. Available
at:http://www.uptodate.com/contents/treatment-of-hypovolemia-dehydration-in-
children?source=search_result&search=treatment+of+hypovolemia+inchildren&selectedTitle=1~15
0
9. Somers MJ. Clinical assessment and diagnosis of hypovolemia (dehydration) in children. Up to date
2013. Available at: http://www.uptodate.com/contents/clinical-assessment-and-diagnosis-of-
hypovolemia-dehydration-in-
children?source=search_result&search=Clinical+assessment+and+diagnosis+of+hypovolemia+in+c
hildren&selectedTitle=1~150
42
10. Adcock LM. Etiology, clinical manifestations, and evaluation of neonatal shock. Up to date 2013.
Available at: http://www.uptodate.com/contents/etiology-clinical-manifestations-and-evaluation-of-
neonatal-shock/contributors.
11. Fusch C, Bauer K, Böhles HJ, Jochum F, Koletzko B, Krawinkel M et al.and Working group for
developing the guidelines for parenteral nutrition of The German Society for Nutritional Medicine.
Neonatology/Paediatrics-guidelines on parenteral nutrition, chapter 13. Ger Med Sci. 2009;7.
Available at: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2795370/pdf/GMS-07-15.pdf.
12. Ziegler EE. Meeting the Nutritional Needs of the Low-Birth Infant. Ann Nutr Metab 2011;58(1):8-
18. Available at: http://www.nestlenutrition-
institute.org/resources/library/Free/annales/Annales_69_1/Documents/ANE_Reprint323381_Titel.p
df
13. Arsenault D, Brenn M, Kim S, Gura K, Compher C, Simpser E; American Society for Parenteral
and Enteral Nutrition Board of Directors, Puder M. A.S.P.E.N. Clinical Guidelines: hyperglycemia
and hypoglycemia in the neonate receiving parenteral nutrition. JPEN J Parenter Enteral Nutr.
2012;36(1):81-95. Available at:http://pen.sagepub.com/content/36/1/81.full.pdf+htm
14. ElHassan NO, Kaiser JR. Parenteral Nutrition in the Neonatal Intensive Care Unit. NeoReviews
2011;12(3):130-140. Available at:
http://pediatrics..edu/divisions/neonatology/education/pdf/Parenteral%20Nutrition%20in%20the%2
0NICU.pdf.
15. Schanler RJ. Parenteral nutrition in premature infans (literature review) 2013. Available
at:www.uptodate.com
16. Sweet DG, Carnielli V, Greisen G, Hallman M, Ozek E, Plavka R et al. European Association of
Perinatal Medicine: European consensus guidelines on the management of neonatal respiratory
distress syndrome in preterm infants - 2013 update. Neonatology 2013;103:353-368.
17. Bell EF, Acarregui MJ. Restricted versus liberal water intake for preventing morbidity and
mortality in preterm infants. Cochrane Database Syst Rev 2010.
18. Stroustrup A, Trasande L, Holzman IR. Randomized controlled trial of restrictive fluid management
in transient tachypnea of the newborn. J Pediatr.2012;160(1):38–43. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3219819/pdf/nihms-309104.pdf
19. Kecskes Z, Healy G, Jensen A. Fluid restriction for term infants with hypoxic-ischaemic
encephalopathy following perinatal asphyxia. Cochrane Database Syst Rev 2005 . Available at:
http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/14651858.CD004337.pub2/pdf/standard.
20. Word gastroenterology organisation (WGO) practice guideline: acute diarrhea. 2008. Available at:
httpl://www.guideline.gov/content.aspx?id=12679
21. Stephens BE, Walden RV, Gargus RA, Tucker R, McKinley L, Mance M et al. First-week protein
and energy intakes are associated with 18-month developmental outcomes in extremely low birth
weight infants. Pediatrics. 2009;123(5):1337-43. Available at:
http://pediatrics.aappublications.org/content/123/5/1337.full.pdf+html.
22. Moyses HE, Johnson MJ, Leaf AA, Cornelius VR. Early parenteral nutrition and growth outcomes
in preterm infants: a systematic review and meta-analysis. Am J Clin Nutr. 2013;97(4):816-26.
43
23. Ehrenkranz RA, Das A, Wrage LA, Poindexter BB, Higgins RD, Stoll BJ et al.; Eunice Kennedy
Shriver National Institute of Child Health and Human Development Neonatal Research Network.
Early nutrition mediates the influence of severity of illness on extremely LBW infants. Pediatr Res.
2011;69(6):522-9. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3090495/pdf/nihms285520.pdf
24. Trivedi A, Sinn JK. Early versus late administration of amino acids in preterm infants receiving
parenteral nutrition.Cochrane Database Syst Rev. 2013. Available at:
http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/14651858.CD008771.pub2/pdf/abstract.
25. Valentine CJ, Fernandez S, Rogers LK, Gulati P, Hayes J, Lore P et al. Early amino-acid
administration improves preterm infant weight.J Perinatol. 2009;29(6):428-32. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2834366/pdf/jp200951a.pdf
26. Drenckpohl D, McConnell C, Gaffney S, Niehaus M, Macwan KS. Randomized trial of very low
birth weight infants receiving higher rates of infusion of intravenous fat emulsions during the first
week of life. Pediatrics. 2008;122(4):743-51. Available
at:http://pediatrics.aappublications.org/content/122/4/743.full.pdf+html
27. APA Concensus guideline on operative fluid management in children. APAGBI Review Date 2010.
Available at:
http://www.apagbi.org.uk/sites/default/files/Perioperative_Fluid_Management_2007.pdf.
28. PALS Provider Manual. Hazinski MF. 2002.165-166.
29. Trieschmann U, Cate UT, Sreeram N. Central venous catheters in children and neonates – what is
important? Images Paediatr Cardiol. 2007 Oct;9(4):1-8.
30. MacDonald M.G. , J.Ramasethu, K.Rais-Bahrami. Atlas of Procedures in Neonatology. Lippincott
Williams &Wilkins, Fifth edition, 2013.
31. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008–12-09 įsakymas Nr. V-1237 „Dėl Lietuvos
medicinos normos MN 112: 2008 „Gydytojas neonatologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir
atsakomybė“ patvirtinimo“.
32. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013-09-23 įsakymas Nr. V-900 „Dėl nėščiųjų,
gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo”.
33. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008-01-16 įsakymas Nr. V-31 ,,Dėl naujagimių
intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo reikalavimų”.
44
45
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
II. METODIKOS PROCEDŪRŲ APRAŠAS
46
1. Procedūros „Periferinės venos kateterizavimas“ aprašymas (žr. 1 priedą).
1.1. Procedūra skirta: IIA, IIB ir III lygio gydymo stacionarų gydytojams neonatologams, pediatrams,
naujagimių slaugytojams.
1.2. Indikacijos: Periferinės venos kateteris reikalingas į veną suleisti medikamentų, skysčių ir (ar)
parenterinio maitinimo atveju, kai enterinis maitinimas negalimas.
1.3. Procedūrai atlikti reikia: vieno žmogaus.
1.4. Reikalingos priemonės:
1. Odos antiseptikas.
2. Vienkartinės sterilios pirštinės.
3. 21-24 dydžio intraveniniai kateteriai (kaniulės ) ar 23-25 dydžio adatos „peteliškės“.
4. Sterilūs marlės tamponėliai.
5. Sterilūs įvairių dydžių vienkartiniai švirkštai ir trijų krypčių jungtis.
6. Fiziologinis 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas.
7. Antikoaguliacinis (heparino) tirpalas ( 1−0,5 VV 1 ml tirpalo)
8. Pleistras, žirklės, diafanoskopas, longetė.
9. Skausmo malšinimo priemonės (gliukozės tirpalas, lidokaino tepalas).
1.5. Eiga:
1. Prieš procedūrą su muilu nusiplaukite rankas, jas nusausinkite ir įtrinkite dezinfekuojamojo tirpalo.
2. Užsimaukite pirštines.
3. Nuvalykite odą procedūros vietoje su antiseptiku nuo centro periferijos link.
4. Patikrinkite, ar pasirinkta kraujagyslė tikrai vena (palpuojant arterija pulsuoja; prisipildymo kitimas
žemiau užspaudimo vietos − arterija subliūkšta, o vena prisipildo; įdūrus − veninis kraujas tamsesnis, o
iš arterijos šviesesnis).
5. Durdami kateterį laikykite nuopjova į viršų lygiagrečiai su kraujagysle, kraujo tekėjimo kryptimi ir odą
pradurkite smailu kampu, po to sumažinkite dūrimo kampą ir stumiamuoju judesiu pradurkite veną.
6. Ištraukite iš kateterio metalinį stiletą, įstumkite kateterį į veną giliau. Turi pasirodyti kraujo.
7. Sušvirkškite 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo, kad įsitikintumėte jog kateteris gerai įkištas, prijunkite
trijų krypčių jungtį.
8. Sušvirkškite antikoagulianto tirpalo, kad kateteris neužkrešėtų.
9. Įkištą kateterį fiksuokite lipniu steriliu tvarsčiu prie odos.
10. Naudokite longetę fiksacijai kad lenkiant ranką ar koją kateteris nepasislinktų.
11. Nuolat stebėkite kateterio įkišimo vietą. Atsiradus paraudimui ar (ir) patinimui, kateterį ištraukite.
47
1.6. Galimos komplikacijos, jų sprendimo būdai, prevencija:
1. Hematoma (galima išvengti ar sumažinti švelniai spaudžiant dūrio vietoje).
2. Venos spazmas (dažniausiai praeina savaime).
3. Flebitas ir infiltracija:
● Tikrinkite kas 1−2 valandas kateterio (kaniulės) įkišimo vietą.
● Naudokite heparinizuotą tirpalą .
● Ištraukite kateterį, jeigu jo įkišimo vietoje atsiranda uždegimo pažymių ar abejojate geru
funkcionavimu.
● Nenaudokite ilgų kateterių (kaniulės) ir hiperosmoliarinių tirpalų, nes jie labiau pažeidžia
kraujagyslių endotelį.
4. Infekcija (tiek flebito, tiek infekcijos rizika didėja kateterį (kaniulę) naudojant > 72 val.).
5. Embolizacija oru ar krešuliais.
6. Audinių nekrozė suleidus tirpalą ar medikamentą į arteriją (visada prieš procedūrą patikrinkite ar tikrai
pasirinkote veną).
7. Apatinės galūnės išemija ar gangrena infuzavus į poodines venas (v. saphena) (mechanizmas neaiškus).
8. Skysčių patekimas į minkštuosius audinius pažeidus kraujagyslės vientisumą.
2. Procedūros „Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę
veną“ aprašymas (žr. 2 priedą).
2.1. Procedūra skirta: III lygio paslaugas teikiančių gydymo stacionarų gydytojams neonatologams,
naujagimių slaugytojams.
2.2. Indikacijos:
Kateterio į viršutinę ar apatinę tuščiąją veną kišimas pro periferines venas:
1. Pilnas parenterinis maitinimas.
2. Būtinas ilgalaikis medikamentų švirkštimas į veną.
3. Hiperosmosinių ar dirginamųjų skysčių, kurių negalima švirkšti į periferinę veną, skyrimas.
4. Naujagimiai, kuriems problemiška periferinių venų kateterizacija.
48
2.3. Kontraindikacijos (tik santykinės):
1. Odos infekcija punkcijos vietoje.
2. Bakteriemija ar grybelinė infekcija.
3. Pakankamas ir adekvatus periferinių venų kateterių naudojimas.
2.3. Procedūrai atlikti reikia: dviejų žmonių (atliekančio procedūrą ir asistento).
2.4. Reikalingos priemonės:
Sterilios priemonės
1. Rentgenokontrastinis kateteris Fr.1 arba Fr.2.
2. Nulaužiamoji adata – stiletas.
3. Apklotai, tvarsliava.
4. Mažas lenktas pincetas.
5. Sterilūs marlės tamponėliai.
6. Odos antiseptikas.
7. Permatomas pleistras.
8. Heparinizuotas (0,5−1 VV/ml) 0,9 proc. NaCl tirpalas.
9. 2 ml ar 5 ml švirkštas.
10. Sterilios pirštinės, chalatas.
Nesterilios priemonės
1. Matavimo juostelė.
2. Kepurė.
3. Kaukė.
2.5. Kateterio kišimo vietos:
1. Alkūnės venos − vidurinė alkūnės vena (v. mediana cubiti) ir karališkoji vena (v. basilica) − yra
pirmiausiai pasirinktinos venos. Galvine vena (v. cephalica) kateteris dažnai blogai slenka ir
dažniausiai lieka pažastinėje venoje (v. axilaris).
2. Didžioji poodžio vena (v. saphena magna).
3. Galvos poodžio venos: smilkinio (v. temporalis) ir užpakalinė ausies (v. posterior auriculi).
4. Pažastinės venos (v. axiliaris).
5. Išorinės jungo venos (v jugularis externa).
49
Dešinės kūno pusės venos ir karališkoji (v. basilica) yra lengviau kateterizuojamos dėl tiesesnio ir
artimesnio kelio iki centrinės venos. Pažastinės ir jungo venos mažiausiai tinka kateterizuoti dėl šalia
einančių arterijų ir nervų.
2.6. Kateterio kišimo gylio matavimas:
Kišant kateterį į centrinę veną pro rankų, skalpo ar jungo venas, numatomo įkišti kataterio ilgį reikia
matuoti nuo numatomos venos punkcijos vietos palei venos eigą, per jungo duobę, iki III tarpšonkaulinio
tarpo.
Kišant kateterį pro kojų venas, numatomo įkišti kataterio ilgį reikia matuoti nuo numatomos venos
punkcijos vietos palei venos eigą iki kardinės ataugos.
2.7. Procedūros eiga:
Pasiruošimas
1. Kateteris pasirenkamas, atsižvelgus į naujagimio kūno masę ir maksimalų numatomą infuzijos greitį.
2. Malšinamas skausmas (žr. Metodiką „Naujagimių skausmo mažinimas“).
3. Patikrinama, ar visos procedūrai priemonės paruoštos.
4. Įjungiamos šildymo ir apšvietimo lempos.
5. Pasirenkama vena, pro kurią bus kišamas kateteris į centrinę veną.
6. Naujagimis guldomas į patogią padėtį, fiksuojamas vystyklu.
7. Išmatuojamas numatomo kišti į centrinę veną kateterio kišimo ilgis.
8. Asmuo, kuris kiš kateterį į centrinę veną:
● užsideda kaukę, kepurę;
● nusiplauna rankas, dezinfekuoja dezinfektantu. Apsivelka sterilų chalatą ir užsimauna pirštines;
● užpildo 2 ml ar 5 ml švirkštą heparinizuotu 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu;
● pasiruošia sterilų procedūros lauką: laikydamas galūnę steriliu tvarsčiu, odos antiseptiku plačiai
nuvalo odą apie dūrio vietą (valo nuo vidaus į išorę koncentriškais ratais). Leidžia odos antiseptikui
nudžiūti (apie 1 min.). Po to dar kartą taip pat odos antiseptiku plačiai nuvalo odą apie dūrio vietą.
Leidžia odos antiseptikui nudžiūti (apie 1 min.). Pakloja didelį sterilų apklotą po galūne ir kitą ant
jos, palikdamas atvirą tik dūrio vietą.
Procedūra
Asistentas
Užspaudžia galūnę aukščiau venos punkcijos vietos.
Procedūrą atliekantis
Kiek įtempęs odą, duria adata 0,5−1 cm žemiau venos 15−30 laipsnių kampu.
Pasirodžius kraujui, įkiša adatą giliau 5−6 mm mažesniu kampu, kol visas adatos galas įeina į venos
spindį.
50
Asistentas
Atleidžia suspaustą galūnę.
Procedūrą atliekantis
Lenktu mažu pincetu paima kateterį apie 1 cm nuo distalinio galo ir kiša į adatą.
Lėtai, po kelis milimetrus kiša kateterį pro adatą apie 6−7 cm arba į numatytą gylį.
Stabilizavęs kateterį, lengvai spausdamas aukščiau adatos galo, lėtai ištraukia adatą ir sulaužo.
Jei kateteris nepatenka į reikiamą gylį, lėtai kiša po kelis milimetrus pincetu iki numatyto gylio.
Jei kateteris neslenka, lengvai masažuoja veną kraujo tėkmės kryptimi proksimaliau dūrio vietos ar
kartkartėmis suleidžia į kateterį po 0,5−1 ml heparinizuoto 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo, keičia
galūnės ar galvos padėtį.
Patikrina, ar kraujas sugrįžta į kateterį, ir jį nustumia heparinizuotu 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu.
Patikrina, ar į reikiamą gylį įkištas kateteris.
Prie kateterio prijungia ilgintuvą.
Lengvai spaudžia kateterio įkišimo vietą spaudžiamuoju tvarsčiu, kol nustos kraujuoti.
Laikinai kateterį fiksuoja steriliu pleistru, kol bus patikrinta kateterio padėtis rentgenologiškai.
Jei kateterio padėtis tinkama (atlikus rentgenologinį tyrimą), likusią išorėje kateterio dalį lengvai
suvynioja ant odos, ant jo užklijuoja sterilų permatomą pleistrą, palieka matomą kateterio kišimo į
periferinę veną vietą.
Rentgenologinė kateterio padėties kontrolė
Įkišus kateterį į centrinę veną pro periferinę veną, atliekamas rentgenologinis tyrimas, apimant vietą,
kur įkištas kateteris, pilvą ir krūtinės ląstą.
Kateterį įkišus pro viršutinės kūno dalies venas, distalinis kateterio galas turi būti viršutinėje
tuščiojoje venoje (neišnešiotam naujagimiui 0,5−1 cm nuo dešiniojo prieširdžio ertmės, išnešiotiems
naujagimiams 1−2 cm nuo nuo dešiniojo prieširdžio ertmės).
Kateterį įkišus pro kojų venas, distalinis kateterio galas turi būti apatinėje tuščiojoje venoje ties 1−4
juosmeniniu slanksteliu.
2.8. Kateterio priežiūra:
1. Dažnai tikrinti kateterio įkišimo vietą.
2. Pleistrą keisti susitepus ar kas 7 dienas.
3. Keisti prijungimo vamzdelius pagal skyriaus tvarką.
4. Imtis priemonių, kad kateteris nebūtų užterštas bakterijomis:
laikytis griežtos aseptikos;
vengti naudoti jungtis sistemoje;
51
visada nuvalyti alkoholiu sujungimo vietas prieš atjungimą ir po jo;
prieš medikamentų leidimą ir po jo praplauti kateterį fiziologiniu tirpalu.
5. Mažiausias infuzijos greitis − 1 ml/val. (jei infuzija nutraukiama, kateteris greitai užkreša). Maksimalus
infuzijos greitis – pagal gamintojo instrukciją.
6. Kateterio praplovimo tūris − 0,5 ml. Praplauti 5−10 ml švirkštais, nes mažesnio tūrio (1 ml) švirkštai
gali sudaryti per didelį spaudimą ir nuplėšti kateterį.
7. Mažos heparino dozės infuziniame tirpale (0,5 VV /kg kūno svorio/val. ar 0,5 VV/ml tirpalo) sumažina
okliuzijos riziką ir pailgina kateterio funkcionavimo laiką.
8. Kateterį naudoti kraujui imti tyrimams ar kraujo transfuzijai tik išimtiniais atvejais.
9. Kateterį ištraukti, kai nebėra medicininės būtinybės jį laikyti.
2.9. Galimos komplikacijos:
1. Kateterizavimo metu: kraujavimas, pneumotoraksas, pneumomediastinumas, hemotoraksas, arterijos
punkcija, peties rezginio pažeidimas.
2. Flebitas.
3. Kateterio pasislinkimas ar netinkama padėtis.
4. Infekcija.
5. Kateterio disfunkcija.
6. Trombozė, tromboembolija.
7. Lašinamo tirpalo ekstravazacija.
8. Kateterio nutrūkimas.
52
3. Procedūros „Poraktikaulinės venos (v. subclavia) kateterizavimas“ aprašymas (žr. 3
priedą).
3.1. Procedūra skirta: III lygio gydymo stacionarų gydytojams neonatologams, naujagimių slaugytojams.
3.2. Indikacijos:
1. Koncentruotų tirpalų bei vazoaktyvių medikamentų lašinimas.
2. Centrinio veninio spaudimo matavimas.
3. Kraujo ėmimas laboratoriniam tyrimui.
4. Ilgalaikis parenterinis maitinimas.
3.3. Procedūrai atlikti reikia: vieno žmogaus.
3.4. Reikalingos priemonės:
1. Sterilios pirštinės.
2. Kaukė.
3. Kepurė.
4. Sterilus vystyklas (arba kitoks sterilus audeklas) operaciniam laukui uždengti.
5. Okteniseptas.
6. Sterilūs pagaliukai su vata arba (ir) sterilios servetėlės.
7. 5 ml ir 10 ml vienkartiniai švirkštai.
8. 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas.
9. Punkcinė adata.
10. Specialus minkštas metalinis stiletas.
11. Rentgenokontrastinis centrinės venos kateteris: 18 GA, 20 GA, 22 GA (4Fr, 3Fr arba 2 Fr).
12. Pleistras kateteriui fiksuoti.
13. Analgetikai ir sedatyvai.
3.5. Procedūros eiga:
Naujagimiui poraktikaulinė vena katetrizuojama sukėlus bendrąją nejautrą. Procedūros metu turi būti
galimybė stebėti monitoriuje oksigenaciją, širdies veiklą ir kvėpavimą.
Pasiruošimas procedūrai
Procedūrą atliekantis gydytojas švariai nusiplauna rankas ir jas dezinfekuoja.
Užsimauna sterilias pirštines.
Naujagimis paguldomas ant nugaros horizontalioje padėtyje.
Jam po pečiais pakišamas nedidelis volelis.
Galva pasukama į priešingą punkcijos vietai pusę.
53
Rankos priglaudžiamos prie liemens ir truputį patraukiamos žemyn.
Poraktikaulinės venos dūrio vieta nuvaloma dezinfekuojamuoju tirpalu (okteniseptu).
Plotas apie dūrio vietą apdengiamas steriliu vystyklu.
Poraktikaulinės venos kateterizavimas
Pirštu čiuopiamos anatominės struktūros (raktikaulis, jungo duobė, raktikaulio-krūtinkaulio jungtis),
surandama tinkama punkcijos vieta. Poraktikaulinė vena naujagimiui paprastai punktuojama ir
kateterizuojama poraktikauliniu būdu, pasirenkant vieną iš dviejų punkcijos taškų (žr.pav.).
Pav. Poraktikaulinės venos punkcijos vietos
(Trieschmann et al., Images Paediatr Cardiol. 2007)
Punkcinė adata sujungiama su 5 ml arba 10 ml švirkštu, į jį pritraukiama 3-5 ml 0,9 proc. natrio
chlorido tirpalo.
Duriama 30−35˚ kampu krūtinės ląstos atžvilgiu, nukreipiant adatos smaigalį į viršutinį raktikaulio
− krūtinkaulio jungties kraštą.
Iš lėto stumiant adatą pirmyn (ne giliau kaip 1−3 cm priklausomai nuo naujagimio svorio), švirkštu
mėginama įtraukti kraujo.
Jeigu kraujo švirkšte nepasirodo, adata iš lėto traukiama atgal ir toliau švirkšte sudaromas nedidelis
neigiamas slėgis.
Jeigu į švirkštą plūsteli veninio kraujo srovė, vadinasi, adatos galas pateko į venos spindį.
Tvirtai dviem pirštais fiksuojant punkcinę adatą, atsargiai nuimamas švirkštas ir pro adatos spindį
įkišamas specialus (minkštas) metalinis mandrenas. Jis turi lįsti laisvai ir praeiti 5−7 cm už adatos
galo.
Adata ištraukiama.
Ant mandreno užmaunamas kateteris, kuris sukamuoju judesiu stumiamas pro punkcijos vietą į
venos spindį apie 4−6 cm, matuojant nuo punkcijos vietos.
Punkcijos vieta dar kartą nuvaloma okteniseptu.
Kateteris fiksuojamas prie odos pleistru („Tegaderm“).
54
Kateterio padėties poraktikaulinėje venoje (v. subclavia) kontrolė
Kateterizavus poraktikaulinę veną, reikia dar kartą įsitikinti, kad pro kateterį į švirkštą lengvai
patenka kraujas.
Jei kraujo stulpelio judėjimas jame atitinka kvėpavimo judesius, vadinasi kateterio galas yra ties
dešiniuoju prieširdžiu.
Jei kraujo stulpelio judėjimas jame atitinka širdies susitraukimų dažnį, vadinasi jis yra dešiniajame
prieširdyje.
Jeigu centrinis veninis spaudimas mažas, kraujo stulpelio katateryje gali ir nebūti.
Kateterizavus poraktikaulinę veną, būtina padaryti priekinę krūtinės ląstos rentgenogramą, kad būtų
galima įsitikinti, jog kateterio padėtis tinkama. Kateterio galas turi atsidurti ties dešiniuoju
prieširdžiu.
Prireikus kateterio padėtis koreguojama (jis atitraukiamas arba pastumiamas gilyn, nepažeidžiant
sterilumo).
3.6. Galimos komplikacijos:
Pneumotoraksas arba (ir) pneumomediastinumas.
Hidrotoraksas arba hemotoraksas.
Poraktinės arterijos punkcija ir kateterizavimas.
Pagrindinio limfinio latako pažeidimas (dažniau pasitaiko kateterizuojant iš kairės pusės) ir
chilotoraksas.
Širdies perforacija ir hidroperikardas.
Širdies tamponada ir širdies sustojimas.
Punkcijos vietos supūliavimas.
Sepsis.
Jeigu po kurio laiko kraujo į kateterį nepatenka, jį atitraukiant švirkštu, arba dėl neaiškios priežasties
atsiranda širdies ritmo sutrikimų, tachiaritmija arba bradiaritmija, būtina nedelsiant pakartotinai padaryti
priekinę krūtinės ląstos rentgenogramą ir spręsti, ar kateterio nereikėtų ištraukti.
3.7. Kateterio priežiūra:
Pakeisti kateterio tvarstį visuomet, kai jis yra suteptas (krauju, vėmalais ir pan.).
Reguliariai keisti kateterio tvarstį ne rečiau kaip kartą per savaitę:
- atklijavus tvarstį, patikrinti, ar kateteris tebėra tinkamoje padėtyje (žr. žymas!);
- įsitikinti, kad dūrio vieta nėra paraudusi, patinusi, kad nėra jokių išskyrų;
- apie dūrio vietą odą gerai dezinfekuoti;
- uždėti nedidelę sausą sterilią servetėlę;
- dar kartą įsitikinti, kad į kateterį kraujas teka gerai;
- tinkamai fiksuoti kateterį pleistru.
Jeigu, traukiant švirkštu į kateterį kraujo nepatenka, arba (ir) yra dūrio vietos infekcijos požymių
(patinimas, paraudimas, serozinių arba pūlingų išskyrų iš punkcijos vietos) kateterį būtina nedelsiant
ištraukti.
55
4. Priedai.
1 priedas. Procedūros „Periferinės venos kateterizavimas“ kontrolinis lapas.
2 priedas. Procedūros „Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę veną“
kontrolinis lapas
3 priedas. Procedūros „Poraktikaulinės venos kateterizavimas“ kontrolinis lapas
56
1 priedas. Procedūros „Periferinės venos kateterizavimas“ kontrolinis lapas.
PROCEDŪROS
„PERIFERINĖS VENOS KATETERIZAVIMAS“
KONTROLINIS LAPAS
Procedūra skirta gydytojams neonatologams, pediatrams, naujagimių slaugytojams
Procedūrai atlikti reikia vieno žmogaus
Indikacijos Priemonės
Periferinė venos kateteris
reikalingas į veną sušvirkšti
medikamentų, skysčių ir (ar)
parenterinio maitinimo atveju, kai
enterinis maitinimas negalimas.
1. Odos antiseptikas.
2. Vienkartinės sterilios pirštinės.
3. 21-24 dydžio intraveniniai kateteriai (kaniulės ) ar 23-25 dydžio adatos
„peteliškės“.
4. Sterilūs marlės tamponėliai.
5. Sterilūs įvairių dydžių vienkartiniai švirkštai ir trijų krypčių jungtis.
6. Fiziologinis 0,9 % natrio chlorido tirpalas.
7. Antikoaguliacinis (heparino) tirpalas ( 1−0,5 VV 1 ml tirpalo).
8. Pleistras, žirklės, diafanoskopas, longetė.
9. Skausmo malšinimo priemonės (gliukozė, lidokaino tepalas).
PROCEDŪROS EIGA
Pasiruošimas
1. Prieš procedūrą su muilu nusiplauk rankas, jas nusausink ir įtrink dezinfekuojamuoju tirpalu.
2. Užsimauk pirštines.
3. Nuvalyk odą procedūros vietoje su antiseptiku nuo centro periferijos link.
4. Patikrink, ar pasirinkta kraujagyslė tikrai vena (palpuojant arterija pulsuoja; prisipildymo kitimas žemiau
užspaudimo vietos − arterija susitraukia, o vena prisipildo; įdūrus − veninis kraujas tamsesnis, o iš arterijos
šviesesnis).
Periferinės venos kateterizavimas
1. Durdamas kateterį laikyk nuopjova į viršų lygiagrečiai su kraujagysle, kraujo tekėjimo kryptimi.
2. Odą pradurk smailu kampu,
3. Po to sumažink dūrimo kampą ir stumiamuoju judesiu pradurk veną.
4. Ištrauk iš kateterio metalinį stiletą.
5. Įstumk kateterį į veną giliau, turi pasirodyti kraujo.
57
6. Sušvirkšk 0,9 % natrio chlorido tirpalo, kad įsitikintum jog kateteris gerai įkištas.
7. Prijunk trijų krypčių jungtį.
8. Sušvirkšk antikoagulianto tirpalo, kad kateteris neužkrešėtų.
9. Įkištą kateterį fiksuok lipniu steriliu tvarsčiu prie odos.
10. Naudok longetę fiksacijai, kad lenkiant ranką ar koją, kateteris nepasislinktų.
11. Nuolat stebėk kateterio įkišimo vietą. Atsiradus paraudimui ar (ir) patinimui, kateterį ištrauk.
58
2 priedas. Procedūros „Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę veną“
kontrolinis lapas
PROCEDŪROS
„VIRŠUTINĖS AR APATINĖS TUŠČIOSIOS VENOS KATETERIZAVIMAS
PRO PERIFERINĘ VENĄ“
KONTROLINIS LAPAS
III lygio paslaugas teikiančių gydymo stacionarų gydytojams neonatologams, naujagimių slaugytojams
Procedūrai atlikti reikia dviejų žmonių: procedūrą atliekančio ir asistento
Indikacijos Priemonės
Pilnas parenterinis maitinimas.
Būtinas ilgalaikis medikamentų
švirkštimas.
Hiperosmosinių ar dirginamųjų
skysčių, kurių negalima švirkšti į
periferinę veną, skyrimas.
Naujagimiai, kuriems problemiška
periferinių venų kateterizacija.
Sterilios priemonės
Rentgenokontrastinis kateteris Fr.1
arba Fr.2
Nulaužiamoji adata – stiletas.
Apklotai, tvarsliava.
Mažas lenktas pincetas.
Sterilūs marlės tamponėliai.
Odos antiseptikas.
Permatomas pleistras.
Heparinizuotas (0,5−1 VV/ml) 0,9 %
NaCl tirpalas.
2 ml ar 5 ml švirkštas.
Sterilios pirštinės, chalatas.
Nesterilios priemonės
Matavimo juostelė.
Kepurė.
Kaukė.
59
Kateterio įkišimo vietos pasirinkimas
Parink periferinę veną, pro kurią kiši kateterį į viršutinę ar apatinę tuščiąją veną.
Alkūnės venos − vidurinė alkūnės vena (v. mediana cubiti) ir karališkoji vena (v. basilica) − yra pirmiausiai pasirinktinos
venos.
Didžioji poodžio vena (v. saphena magna).
Galvos poodžio venos: smilkinio (v. temporalis) ir užpakalinė ausies (v. posterior auriculi).
Pažastinės venos (v. axiliaris).
Išorinės jungo venos (v jugularis externa).
Per galvinę veną (v. cephalica) kateteris dažnai blogai slenka ir dažniausiai lieka pažastinėje venoje (v. axilaris).
Kateterio įkišimo gylio matavimas
Išmatuok kateterio kišimo gylį
Kišdamas kateterį į centrinę veną pro rankų, skalpo ar jungo venas, numatomo įkišti kataterio ilgį matuok nuo numatomos
venos punkcijos vietos palei venos eigą, per jungo duobę, iki III tarpšonkaulinio tarpo.
Kišdamas kateterį pro kojų venas, numatomo įkišti kataterio ilgį matuok nuo numatomos venos punkcijos vietos palei venos
eigą iki kardinės ataugos.
Pasiruošimas procedūrai
1. Pasirink kateterį, atsižvelgdamas į naujagimio kūno masę ir maksimalų numatomą infuzijos greitį.
2. Malšink skausmą (žr. Metodiką „Naujagimių skausmo malšinimas“).
3. Patikrink, ar visos procedūrai priemonės paruoštos.
4. Įjunk šildymo ir apšvietimo lempas.
5. Pasirink veną, pro kurią bus kišamas kateteris į centrinę veną.
6. Paguldyk naujagimį į patogią padėtį, fiksuok jį vystyklu.
7. Išmatuok numatomo kišti į centrinę veną kateterio kišimo ilgį.
8. Pasiruošk procedūrai:
● užsidėk kaukę, kepurę;
● nusiplauk rankas, dezinfekuok dezinfektantu;
● apsivilk sterilų chalatą ir žsimauk pirštines.
9. Užpildyk 2ml ar 5 ml švirkštą heparinizuotu 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu.
Procedūros lauko paruošimas
1. Laikydamas galūnę, steriliu tvarsčiu odos antiseptiku plačiai nuvalyk odą apie dūrio vietą, valydamas nuo vidaus į išorę
koncentriškais ratais.
2. Leisk odos antiseptikui nudžiūti (palauk apie 1 min.).
3. Po to dar kartą taip pat odos antiseptiku plačiai nuvalyk odą apie dūrio vietą.
4. Leisk odos antiseptikui nudžiūti (palauk apie 1 min.).
60
5. Paklok sterilų apklotą po galūne ir kitą ant jos, palikdamas atvirą tik dūrio vietą.
Kateterio kišimas į apatinę ar viršutinę tuščiąją veną pro periferinę veną
Asistentas
Užspausk galūnę aukščiau venos punkcijos vietos.
Procedūrą atliekantis
● Kiek įtempęs odą, durk adata 0,5–1 cm žemiau venos 15–30 laipsnių kampu.
● Pasirodžius kraujui, kišk adatą giliau 5–6 mm mažesniu kampu, kol visas adatos galas įeis į venos spindį.
Asistentas
Atleisk suspausta galūnę.
Procedūrą atliekantis
● Lenktu mažu pincetu paimk kateterį apie 1 cm nuo distalinio galo ir įkišk į adatą.
● Lėtai, po kelis milimetrus kišk kateterį pro adatą apie 6–7 cm arba į numatytą gylį
● Stabilizavęs kateterį lengvai spausk aukščiau adatos galo, lėtai ištrauk adatą ir ją sulaužyk.
Jei kateteris neįkištas į reikiamą gylį, lėtai kišamas po kelis milimetrus pincetu iki numatyto gylio.
Jei kateteris neslenka, lengvai masažuojama vena kraujo tėkmės kryptimi proksimaliau dūrio vietos ar kartkartėmis suleidžiant į
kateterį po 0,5–1 ml heparinizuoto 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo, pakeičiama galūnės ar galvos padėtis.
● Patikrink, ar kraujas sugrįžta į kateterį ir jį nustumk heparinizuotu 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu.
● Patikrink, ar į reikiamą gylį įkištas kateteris.
● Prie kateterio prijunk ilgintuvą.
● Lengvai spausk kateterio įkišimo vietą spaudžiamuoju tvarsčiu, kol nustos kraujuoti.
● Laikinai kateterį fiksuok steriliu pleistru (kol bus patikrinta kateterio padėtis rentgenologiškai).
Rentgenologinė kateterio padėties kontrolė
Atlik rentgenologinį tyrimą, apimdamas vietą, kur įkištas kateteris, pilvą ir krūtinės ląstą.
Kateterį įkišus pro viršutinės kūno dalies venas, distalinis kateterio galas turi būti viršutinėje tuščiojoje venoje (neišnešiotam
naujagimiui – 0,5–1 cm nuo dešiniojo prieširdžio ertmės, išnešiotam naujagimiui – 1–2 cm nuo nuo dešiniojo prieširdžio
ertmės).
Kateterį įkišus pro kojų venas, distalinis kateterio galas turi būti apatinėje tuščiojoje venoje ties 1–4 juosmeniniu slanksteliu.
Jei kateterio padėtis tinkama, likusią išorėje kateterio dalį lengvai suvyniok ant odos, ant jo užklijuok sterilų permatomą
pleistrą, palikdamas matomą kateterio įkišimo į periferinę veną vietą.
61
3 priedas. Procedūros „Poraktikaulinės venos kateterizavimas“ kontrolinis lapas
PROCEDŪROS
PORAKTIKAULINĖS VENOS KATETERIZAVIMAS
KONTROLINIS LAPAS
III lygio paslaugas teikiančių gydymo stacionarų gydytojams neonatologams, naujagimių slaugytojams
Procedūrai atlikti reikia dviejų žmonių: atliekančio procedūrą ir asistento
Indikacijos Priemonės
Koncentruotų tirpalų bei
vazoaktyvių medikamentų
lašinimas.
Centrinio veninio spaudimo
matavimas.
Kraujo ėmimas laboratoriniam
tyrimui.
Ilgalaikis parenterinis maitinimas.
Sterilios pirštinės.
Kaukė.
Kepurė.
Sterilus vystyklas (arba kitoks sterilus audeklas) operaciniam laukui uždengti.
Okteniseptas.
Sterilūs pagaliukai su vata arba/ir sterilios servetėlės.
Vienkartiniai 5 ml ir 10 ml švirkštai.
0,9 % natrio chlorido tirpalas.
Punkcinė adata.
Specialus minkštas metalinis stiletas.
Rentgenokontrastinis centrinės venos kateteris: 18 GA, 20 GA, 22 GA (4Fr,
3Fr arba 2 Fr) .
Pleistras kateteriui fiksuoti.
Analgetikai ir sedatyvai.
Pasiruošimas procedūrai
62
Nusiplauk rankas ir jas dezinfekuok.
Užsimauk sterilias pirštines.
Paguldyk naujagimį ant nugaros horizontalioje padėtyje.
Pakišk po pečiais nedidelį volelį.
Galvą pasuk į priešingą punkcijos vietai pusę.
Priglausk rankas prie liemens, truputį patraukdamas jas žemyn.
Nuvalyk poraktikaulinės venos dūrio vietą dezinfekuojamuoju tirpalu (okteniseptu).
Apdenk plotą apie dūrio vietą steriliu vystyklu.
Poraktikaulinės venos kateterizavimas
Pirštu čiuopk anatomines struktūras (raktikaulį, jungo duobę, raktikaulio-krūtinkaulio jungtį), surandant tinkamą
punkcijos vietą. Poraktikaulinė vena naujagimiui paprastai punktuojama ir kateterizuojama poraktikauliniu būdu,
pasirenkant vieną iš dviejų punkcijos taškų (pav.).
Pav. Poraktikaulinės venos punkcijos vietos (Trieschmann et al., Images Paediatr Cardiol. 2007)
Sujunk punkcinę adatą su 5 ml arba 10 ml švirkštu.
Į švirkštą pritrauk 3–5 ml 0,9 % natrio chlorido tirpalo.
Durk 30–35˚ kampu krūtinės ląstos atžvilgiu, nukreipdamas adatos smaigalį į viršutinį raktikaulio-krūtinkaulio
jungties kraštą.
Iš lėto stumk adatą pirmyn (ne giliau kaip 1–3 cm priklausomai nuo naujagimio svorio), švirkštu mėgindamas
įtraukti kraujo.
Jeigu kraujo švirkšte nepasirodo, adatą iš lėto trauk atgal ir toliau švirkšte sudarydamas nedidelį neigiamą slėgį.
Jeigu į švirkštą plūsteli veninio kraujo srovė, vadinasi, adatos galas pateko į venos spindį.
Tvirtai dviem pirštais fiksuok punkcinę adatą, atsargiai atjunk švirkštą.
Įkišk pro adatos spindį specialų (minkštą) metalinį mandreną. Jis turi lįsti laisvai ir praeiti 5–7 cm už adatos galo.
63
Ištrauk adatą.
Ant mandreno užmauk kateterį.
Kateterį sukamuoju judesiu stumk pro punkcijos vietą į venos spindį apie 4–6 cm (matuojant nuo punkcijos vietos).
Kateterio galas turi būti ties dešiniuoju prieširdžiu.
Nuvalyk punkcijos vietą okteniseptu.
Fiksuok kateterį prie odos pleistru („Tegaderm“).
Kateterio padėties poraktikaulinėje venoje (v. subclavia) kontrolė
Atitraukdamas švirkšto stūmoklį atgal, įsitikink, kad pro kateterį į švirkštą lengvai patenka kraujas.
Jei kraujo stulpelio judėjimas jame atitinka kvėpavimo judesius, vadinasi kateterio galas yra ties dešiniuoju prieširdžiu.
Jei kraujo stulpelio judėjimas jame atitinka širdies susitraukimų dažnį, vadinasi jis yra dešiniajame prieširdyje.
Jei centrinis veninis spaudimas mažas, kraujo stulpelio kateteryje gali ir nebūti.
Atlik priekinę krūtinės ląstos rentgenogramą, kad galėtum įsitikinti, jog kateterio padėtis yra tinkama.
Kateterio galas turi atsidurti ties dešiniuoju prieširdžiu.
Atitrauk kateterį atgal ar pastumk gilyn, jeigu jo padėtis netinkama, nepažeidžiant sterilumo.
64
65
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
III. METODIKOS ĮDIEGIMO APRAŠAS
66
1. Būtinų resursų (medicininės įrangos, žmogiškųjų ir kt.) aprašymas.
1.1. Žmogiškieji resursai ir darbo organizavimas tretinio ir antrinio lygio stacionarinėse asmens
sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose akušerijos ir neonatologijos paslaugas.
1.1.1. Gydytojo neonatologo pareigos, kvalifikacija ir atsakomybė.
1.1.1.1. Gydytojas neonatologas, privalo žinoti infuzinės terapijos ir parenterinio maitinimo
principus; turi gebėti punktuoti periferinę ir centrinę veną, įkišti kateterį į centrinę
veną.
1.1.1.2. Gydytojas neonatologas privalo nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos
Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
1.1.2. Gydymas priklausomai nuo paslaugų lygio.
Vadovaujanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr.
V-31 „Dėl naujagimių intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo
reikalavimų“, infuzinė terapija gali būti taikoma tretinio ir antrinio lygio neonatologijos paslaugas
teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
1.2. Naujagimių infuzinės terapijos priemonės.
1.2.1. Antrinio A lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose
(vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu
Nr. V-31 „Dėl naujagimių intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo
reikalavimų“).
1.2.1.1. Infuzinės terapijos priemonės:
gyvybinių funkcijų monitorius (EKG, kvėpavimo, neinvazinio kraujospūdžio,
pulsoksimetrijos, pageidautina transkutaninio pO2 ir pO2 registravimo funkcijos);
perfuzoriai;
„peteliškės“ tipo adatos, intraveniniai kateteriai, periferinės centrinės venos kateteriai
(PCVK);
mobilusis rentgeno aparatas;
elektroninės svarstyklės;
infuzinės terapijos tirpalai.
1.2.1.2. Laboratorijos ir diagnostikos tarnybos (visą parą).
Laboratorija turi užtikrinti klinikinius (kraujo, hematokrito rodmenų, leukogramos,
CRB, kraujo grupės, Rh faktoriaus, Kumbso mėginio) ir biocheminius kraujo
(gliukozės, elektrolitų, šarmų bei rūgščių pusiausvyros) tyrimus, taip pat
mikroskopinius ir mikrobiologinius tyrimus.
Rentgenologinių ir ultragarsinių tyrimų atlikimas ir jų aprašymas.
67
Kraujo tarnyba privalo visą parą užtikrinti aprūpinimą krauju ir jo pakaitalais bei teikti
skubią transfuziologinę pagalbą.
1.2.2. Antrinio B ir tretinio lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros
įstaigose (vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d.
įsakymu Nr. V-31 „Dėl naujagimių intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų
teikimo reikalavimų“).
1.2.2.1. Infuzinės terapijos priemonės:
gyvybinių funkcijų monitorius (EKG, kvėpavimo, neinvazinio kraujospūdžio,
pulsoksimetrijos, pageidautina transkutaninio pO2 ir pO2 registravimo funkcijos);
perfuzoriai;
įvairių dydžių umbilikaliniai arteriniai ir veniniai kateteriai „peteliškės“ tipo adatos,
intraveniniai kateteriai, periferinės centrinės venos kateteriai (PCVK);
elektroninės svarstyklės;
infuzinės terapijos tirpalai.
mobilusis rentgeno aparatas.
1.2.2.2. Laboratorijos ir diagnostikos tarnybos (visą parą).
Laboratorija turi užtikrinti klinikinius (kraujo, hematokrito rodmenų, leukogramos,
CRB, kraujo grupės, Rh faktoriaus, Kumbso mėginio) ir biocheminius kraujo
(gliukozės, elektrolitų, šarmų bei rūgščių pusiausvyros) tyrimus, taip pat
mikroskopinius ir mikrobiologinius tyrimus.
Rentgenologinių (ultragarsinis doplerinis, echokardioskopija, magnetinio rezonanso
tomografija, ultragarsas) tyrimų atlikimas ir jų aprašymas.
Kraujo tarnyba privalo visą parą užtikrinti aprūpinimą krauju ir jo pakaitalais bei teikti
skubią transfuziologinę pagalbą.
2. Būtini (direktoriaus įsakymai, tvarkos aprašai), metodikos įdiegimo ligoninėje, dokumentai.
Ligoninės direktoriaus įsakymas dėl metodikos „Naujagimių infuzinė terapija“ patvirtinimo jo
vadovaujamoje gydymo įstaigoje.
3. Svarbiausių būtinų metodikos įgyvendinimo įgūdžių aprašymas ir vaizdinė medžiaga.
Praktinių įgūdžių algoritmai.
68
4. Priedai.
1 priedas. Periferinės venos kateterizavimo algoritmas
2 priedas. Poraktikaulinės venos kateterizavimo algoritmas
3 priedas. Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę veną
Periferinės venos kateterizavimas
Pabaiga
I. Pasiruošimas
Užsimauk pirštines
Nusiplauk rankas ir įtrink jas dezinfektantu
Nuvalyk odą procedūros vietoje su antiseptiku nuo
centro periferijos link
Palpuojant arterija pulsuoja;
prisipildymo kitimas žemiau užspaudimo
vietos - arterija subliūkšta, o vena prisipildo; įdūrus -
veninis kraujas tamsesnis, o iš
arterijos šviesesnis
Durdamas kateterį laikyk nuopjova į viršų lygiagrečiai
su kraujagysle, kraujo tekėjimo kryptimi
Odą pradurk smailu kampu
II. Periferinės venoskateterizavimas
II. Periferinės venoskateterizavimas
Patikrink, ar pasirinkta kraujagyslė tikrai vena
Sumažink dūrimo kampą ir stumiamuoju judesiu pradurk
veną
Ištrauk iš kateterio metalinį stiletą
Įstumk kateterį į veną giliau - turi pasirodyti kraujo
Sušvirkšk 0,9 % natrio chlorido tirpalo, kad
įsitikintum jog kateteris gerai įkištas
Prijunk trijų krypčių jungtį
Sušvirkšk heparino tirpalo, kad kateteris neužkrešėtų
Įkištą kateterį fiksuok lipniu steriliu tvarsčiu prie odos
Pritvirtink longetę galūnės fiksacijai, jei kateterį įkišai į
galūnės veną
1 priedas. Periferinės venos kateterizavimo algoritmas
69
Poraktikaulinės venos kateterizavimas
I. Pasiruošimas procedūrai II. Poraktikaulinės venoskateterizavimas
III. Kateterio padėtiesporaktikaulinėje venoje (v. subclavia) kontrolė
Pirštu čiuopk anatomines struktūras (raktikaulį, jungo
duobę, raktikaulio - krūtinkaulio jungtį), surask tinkamą
punkcijos vietą
II. Poraktikaulinės venoskateterizavimas
III. Kateterio padėtiesporaktikaulinėje venoje (v. subclavia) kontrolė
Atitraukdamas švirkšto stūmoklį atgal, įsitikink, kad pro kateterį
į švirkštą lengvai patenka kraujas
Atlik priekinę krūtinės ląstos rentgenogramą, kad galėtum įsitikinti, jog kateterio padėtis
yra tinkama
Nusiplauk rankas ir jas dezinfekuok
Atitrauk kateterį atgal ar pastumk gilyn, jei kateterio
padėtis netinkama
Užsimauk sterilias pirštines
Paguldyk naujagimį ant nugaros horizontalioje padėtyje
Pakišk po pečiais nedidelį volelį
Galvą pasuk į priešingą punkcijos vietai pusę
Priglausk rankas prie liemens, truputį patraukdamas jas žemyn
Nuvalyk poraktikaulinės venos dūrio vietą dezinfekuojamuoju
tirpalu
Apdenk plotą apie dūrio vietą steriliu vystyklu
Sujunk punkcinę adatą su 5 ml arba 10 ml švirkštu
Į švirkštą pritrauk 3-5 ml natrio chlorido 0,9 % tirpalo
Durk 30-35˚ kampu krūtinės ląstos atžvilgiu, nukreipdamas
adatos smaigalį į viršutinį raktikaulio - krūtinkaulio
jungties kraštą
Iš lėto stumk adatą pirmyn (ne giliau kaip 1-3 cm priklausomai nuo naujagimio svorio), švirkštu
mėginant traukti kraujo
Jeigu kraujo švirkšte nepasirodo, adatą iš lėto trauk atgal ir toliau švirkšte sudarydamas nedidelį
neigiamą slėgį
Tvirtai dviem pirštais fiksuok punkcinę adatą, atsargiai atjunk
švirkštą
Įkišk pro adatos spindį specialų (minkštą) metalinį mandreną
Ištrauk adatą
Kateterį sukamuoju judesiu stumk pro punkcijos vietą į venos
spindį apie 4-6 cm
Nuvalyk punkcijos vietą okteniseptu
Fiksuok kateterį prie odos pleistru
Pabaiga
Poraktikaulinė vena naujagimiui punktuojama ir
kateterizuojama poraktikauliniu būdu,
pasirenkant vieną iš dviejų punkcijos taškų
(žr. Metodikos procedūrų aprašą)
Jeigu į švirkštą plūsteli veninio kraujo srovė,
vadinasi, adatos galas pateko į venos spindį
Mandrenas turi lįsti laisvai ir praeiti 5-7 cm už adatos
galo
Kateterio galas turi atsidurti ties dešiniuoju prieširdžiu
2 priedas. Poraktikaulinės venos kateterizavimo algoritmas
70
I. Kateterio įkišimo vietos parinkimas
II. Kateterio įkišimo gyliomatavimas
III. Pasiruošimasprocedūrai
Išmatuok kateterio įkišimo gylį
II. Kateterio įkišimo gyliomatavimas
III. Pasiruošimasprocedūrai
IV. Procedūros laukoparuošimas
Pasirink kateterį, atsižvelgdamas į naujagimio
kūno masę ir maksimalų numatomą infuzijos greitį
Patikrink, ar visos procedūrai priemonės paruoštos
Pasirink periferinę veną, pro kurią kiši kateterį į viršutinę ar
apatinę tuščiąją veną
Paguldyk naujagimį į patogią padėtį, fiksuok jį vystyklu
Išmatuok numatomo kišti į centrinę veną kateterio įkišimo
ilgį
Pasiruošk procedūrai pats:● užsidėk kaukę, kepurę;● nusiplauk rankas,
dezinfekuok dezinfektantu;● apsivilk sterilų chalatą ir
užsimauk pirštines.
Užpildyk 2 ml ar 5 ml švirkštą heparinizuotu 0,9 proc. natrio
chlorido tirpalu
Pabaiga
V. Kateterio įkišimas į apatinę ar viršutinę tuščiąją
veną pro periferinę veną
Įjunk šildymo ir apšvietimo lempas
Parink veną, pro kurią bus kišamas keteteris į centrinę
veną
IV. Procedūros laukoparuošimas
Steriliu tvarsčiu, sudrėkintu odos antiseptiku nuvalyk
odą apie dūrio vietą, valydamas nuo vidaus į
išorę koncentriškais ratais
Leisk odos antiseptikui nudžiūti (palauk apie 1 min.)
Dar kartą steriliu tvarsčiu, sudrėkintu odos antiseptiku,
nuvalyk odą apie dūrio vietą, valydamas nuo vidaus į išorę koncentriškais ratais
Paklok sterilų apklotą po galūne ir kitą ant jos,
palikdamas atvirą tik dūrio vietą
V. Rentgenologinė kateterio padėties kontrolė
V. Kateterio kišimas į apatinę ar viršutinę tuščiąją
veną pro periferinę veną
Leisk odos antiseptikui nudžiūti (palauk apie 1 min.)
VI. Rentgenologinėkateterio padėties kontrolė
A. Užspausk galūnę aukščiau venos punkcijos
vietos
Kiek įtempęs odą, durk adata 0,5-1 cm žemiau
venos 15-30 laipsnių kampu
Pasirodžius kraujui, įkišk adatą giliau 5-6 mm
mažesniu kampu, kol visas adatos galas įeis į venos
spindį
A. Atleisk suspausta galūnę
Lenktu mažu pincetu paimk kateterį apie 1 cm nuo
distalinio galo ir kišk į adatą
Lėtai, po kelis milimetrus kišk kateterį pro adatą apie 6-7 cm arba į numatytą gylį
Stabilizavęs kateterį lengvai spausk aukščiau adatos
galo, lėtai ištrauk adatą ir ją sulaužyk
Patikrink, ar kraujas sugrįžta į kateterį, ir jį nustumk heparinizuotu 0,9 proc. natrio chlorido tirpalu
Patikrink, ar į reikiamą gylį įkištas kateteris
Prie kateterio prijunk pailginimo liniją
Lengvai spausk kateterio įkišimo vietą spaudžiamuoju tvarsčiu, kol nustos kraujuoti
Laikinai kateterį fiksuok steriliu pleistru
Asistento veiksmai - A
Procedūrą atliekančiojo veiksmai
Atlik rentgenologinį tyrimą, apimdamas vietą, kur įkištas
kateteris, pilvą ir krūtinės ląstą
Įvertink kateterio padėtį
Jei kateterio padėtis tinkama, likusią išorėje kateterio dalį lengvai
suvyniok ant odos, ant jo užklijuok sterilų permatomą
pleistrą, palikdamas matomą kateterio įkišimo į
periferinę veną vietą
Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę
veną
Alkūnės venos (vidurinė alkūnės vena (v. mediana cubiti) ir karališkoji vena (v. basilica) yra
pirmiausiai pasirinktinos venos
Kišdamas kateterį į centrinę veną pro rankų, skalpo ar
jungo venas, numatomo įkišti
kataterio ilgį matuok nuo numatomos venos punkcijos vietos palei venos eigą, per jungo
duobę, iki III tarpšonkaulinio tarpo
Kišdamas kateterį pro kojų venas, numatomo įkišti
kataterio ilgį matuok nuo numatomos venos punkcijos
vietos palei venos eigą iki kardinės
ataugos
Kateterį įkišus pro viršutinės kūno dalies
venas, distalinis kateterio galas turi būti
viršutinėje tuščiojoje venoje - neišnešiotam naujagimiui 0,5-1 cm
nuo dešiniojo prieširdžio ertmės,
išnešiotiems naujagimiams 1-2 cm
nuo nuo dešiniojo prieširdžio ertmės
Kateterį įkišus pro kojų venas, distalinis
kateterio galas turi būti apatinėje tuščiojoje
venoje ties 1-4 juosmeniniu slanksteliu
3 priedas. Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę veną
Malšink skausmą (žr. Metodiką ,,
Naujagimių skausmo malšinimas”)
71
Glaustas metodikos
pristatymas
72
Infuzinė terapija – tai normalios organizmo skysčių kiekybinės ir kokybinės sudėties palaikymas arba atkūrimas infuzuojant
medikamentų į veną.
Šios metodikos apimtis:
• Palaikomosios skysčių terapijos (skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų(parenterinio maitinimo) fiziologinio poreikio užtikrinimo) pagrindiniaiprincipai.
• Skysčių ir elektrolitų pusiausvyros atkūrimas (cirkuliuojančio kraujo kiekioatkūrimas, rehidratacija, patologinio skysčių ir elektrolitų netekimokompensavimas, elektrolitų kiekio pusiausvyros koregavimas).
Metodikos „NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA“
svarbiausi teoriniai aspektai (1)
73
• Tirpalai, vartojami skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų poreikiui
užtikrinti bei skysčių ir elektrolitų pusiausvyrai atkurti švirkščiami į
periferinę ar centrinę veną.
Metodikoje pateikiami keturių procedūrų aprašymai (žr. Metodikos
procedūrų aprašą)
• Periferinės venos kateterizavimas
• Viršutinės ar apatinės tuščiosios venos kateterizavimas pro periferinę veną
• Virkštelės venos kateterizavimas
• Poraktikaulinės venos kateterizavimas
Metodikos „NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA“ svarbiausi
praktiniai aspektai
74
Būtinos metodikos įdiegimo priemonės (1)
1. Ligoninės vyr. gydytojo įsakymas dėl metodikos „Naujagimių infuzinėterapija“ patvirtinimo jo vadovaujamoje gydymo įstaigoje.
2. Žmogiškieji resursai
• Gydytojas neonatologas privalo žinoti infuzinės terapijos ir parenterinio maitinimo principus; turi gebėti punktuoti periferinę ir centrinę veną, įkišti centrinį kateterį
• Gydytojas neonatologas privalo nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės akto nustatyta tvarka.
Lietuvos respublikos SAM įsakymas Nr. V-1237 „Gydytojas neonatologas: teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 2008 gruodžio mėn.9 d.
75
3. Gydymas pagal paslaugų lygį
Infuzinė terapija gali būti taikoma tretinio ir antrinio lygio neonatologijos paslaugas paslaugas teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. ásakymas Nr. V-31 „Dėl naujagimių intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo reikalavimų“
Būtinos metodikos įdiegimo priemonės (2)
76
4. Naujagimių infuzinei terapijai reikalingos priemonės antrinio A lygiopaslaugas teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose
Infuzinei terapijai reikalingos priemonės:
• gyvybinių funkcijų monitorius (EKG, kvėpavimo, neinvazinio kraujospūdžio,pulsoksimetrijos, pageidautina transkutaninio pO₂ ir pO₂ registravimofunkcijos);
• perfuzoriai;
• „peteliškės“ tipo adatos, intraveniniai kateteriai, periferiniai centriniaiveniniai kateteriai (PCVK);
• mobilusis rentgeno aparatas;
• elektroninės svarstyklės;
• infuziniai tirpalai.
Būtinos metodikos įdiegimo priemonės (3)
77
4. Naujagimių infuzinei terapijai reikalingos priemonės antrinio B ir tretiniolygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose:
Infuzinei terapijai reikalingos priemonės:
• gyvybinių funkcijų monitorius (EKG, kvėpavimo, neinvazinio kraujospūdžio,pulsoksimetrijos, pageidautina transkutaninio pO₂ ir pO₂ registravimofunkcijos);
• perfuzoriai;
• įvairių dydžių umbilikaliniai arteriniai ir veniniai kateteriai;
• „peteliškės“ tipo adatos, intraveniniai kateteriai, periferiniai centriniaiveniniai kateteriai (PCVK);
• elektroninės svarstyklės
• infuziniai tirpalai;
• mobilusis rentgeno aparatas.
Būtinos metodikos įdiegimo priemonės (4)
78
Personalo mokymo planas (1)
• Teorinė informacija (žr. Metodikos aprašą)
- Rekomenduojama visiems neonatologams (pediatrams), slaugytojams įsisavinti
šią medžiagą savarankiškai.
- Teorinę informaciją aptarti bendro susirinkimo (skyriuose ar ligoninės
padalinyje) metu (data...................).
79
Personalo mokymo planas (2)
5. Procedūrų įsisavinimas (žr. Metodikos procedūrų aprašą)
Rekomenduojama visiems neonatologams (pediatrams), slaugytojams įsisavinti
savarankiškai, po to, naudojantis manekenais ir praktinių įgūdžių algoritmais,
praktinius įgūdžius įsisavinti bendro susirinkimo (skyriuose ar ligoninės
padalinyje) metu (datos ..............................).
80
Vidinis auditas (žr. Metodikos audito aprašą) (1)
• Vidinis auditas atliekamas klinikose/skyriuose, kuriuose teikiama pagalbanaujagimiui.
• Tikslas – įvertinti įdiegtos metodikos „Naujagimių infuzinė terapija“efektą.
• Vidinio audito tvarka
1. Atsakingo už metodikos įgyvendinimo auditą asmens išrinkimas ir
pristatymas.
2. Nustatyti tvarką, kaip dažnai atliks auditą metodikos „Naujagimių
infuzinė terapija“ įgyvendinimo klausimu pagal pateiktus auditui
kriterijus.
3. Audito rezultatų aptarimas su bendradarbiais.
4. Sprendimų priėmimas ir suderinimas su administracija.
81
Vidinis auditas (žr. Metodikos audito aprašą) (2)
1. Vieną kartą per 6 mėn. atliekamas įdiegtos metodikos efekto ligoninėjeauditas antrinio lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymoįstaigose, vieną kartą per 3 mėn. - tretinio lygio paslaugas teikiančiosestacionarinėse gydymo įstaigose.
2. Audito uždaviniai (priklausomai nuo taikytų infuzinės terapijosmetodų gydymo įstaigoje).
- Palaikomosios infuzinės terapijos auditas.
- Skysčių trûkumo šalinimo auditas;
- Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas;
- Nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo kompensavimo auditas.
3. Supažindinama su audito vertinimo kriterijais (žr. Metodikos auditoaprašą)
82
83
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
IV. METODIKOS AUDITO APRAŠAS
84
1. Išsamus įdiegtos metodikos efekto ligoninėje aprašas.
1.1. Vieną kartą per 3 mėn. atliekamas įdiegtos metodikos efekto auditas III lygio paslaugas
teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose, vieną kartą per 6 mėn. - II lygio paslaugas teikiančiose
stacionarinėse gydymo įstaigose.
1.2. Audito uždaviniai.
1.2.1. Palaikomosios infuzinės terapijos auditas.
1.2.2. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas.
1.2.3. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas.
1.2.4. Nuolatinio patologinio skysčių netekimo kompensavimo auditas.
1.3. Audito priemonės.
1.3.1. Palaikomosios infuzinės terapijos auditas: naujagimių, kuriems buvo skirta palaikomoji
infuzinė terapija, ligos istorijos.
1.3.2. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas: naujagimių, kuriems buvo skirta palaikomoji
infuzinė terapija, ligos istorijos.
1.3.3. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas: naujagimių, kuriems buvo skirta
palaikomoji infuzinė terapija, ligos istorijos.
1.3.4. Nuolatinio patologinio skysčių netekimo kompensavimo auditas: naujagimių, kuriems buvo
skirta palaikomoji infuzinė terapija, ligos istorijos.
1.4. Audito metu vertinami kriterijai.
1.4.1. Palaikomosios infuzinės terapijos auditas:
• Ar teisingai apskaičiuotas skysčių, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis.
• Ar skysčių poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar teisingai apskaičiuotas elektrolitų, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis.
• Ar elektrolitų poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar įvertinta būklės, kurios metu ribojamas ar skiriamas didesnis skysčių kiekis.
• Ar skysčių ribojimo ar didesnio jų kiekio skyrimo indikacijos dokumentuojamos ligos istorijoje.
• Ar buvo skirtas dalinis ar pilnas PM neišnešiotam naujagimiui ar sergančiam išnešiotam naujagimiui,
kuris negalėjo būti maitinamas enteriniu būdu ar taip buvo maitinamas iš dalies.
• Ar buvo skiriamas pakankamas energijos kiekis (neišnešiotiems didinant iki110–120 kcal/kg kūno
svorio per parą, išnešiotiems – iki 90–100 kcal/kg kūno svorio per parą).
• Ar energijos kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar buvo skiriamas reikiamas baltymų kiekis (nuo 2–3 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems –
3,0 g/kg kūno svorio per parą, neišnešiotiems – 3,5–4,0 g/kg kūno svorio per parą).
• Ar baltymų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar buvo skiriamas reikiamas riebalų kiekis (nuo 1–2 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems – 3,0
g/kg kūno svorio per parą, neišnešiotiems – 3,5–4,0 g/kg kūno svorio per parą).
85
• Ar riebalų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar buvo skiriamas reikiamas angliavandenių kiekis, atsižvelgus į glikemiją.
• Ar angliavandenių kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje.
• Ar vertinama naujagimio klinikinė būklė, atliekami antropometriniai matavimai, atliekami
laboratoriniai tyrimai palaikomosios infuzinės terapijos metu.
• Ar naujagimio klinikinės būklės, antropometrinių duomenų, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas
palaikomosios infuzinės terapijos metu dokumentuojamas ligos istorijoje.
1.4.2. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas.
• Ar vertinami dehidratacijos klinikiniai požymiai.
• Ar dehidratacijos klinikiniai požymiai dokumentuojami ligos istorijoje.
• Ar atliekami visi reikalingi tyrimai (bendras kraujo tyrimas, CRB, kraujo pasėlio, ŠRB, elektrolitų
kiekis kraujo serume, glikemija, bilirubinas frakcijomis, kepenų fermentai, krešumo rodmenys,
kreatininas, šlapalas), jei yra vidutinio sunkumo ar sunki dehidratacija.
• Ar vertinama ir dokumentuojama ligos istorijoje, kokia yra dehidratacija (hipotoninė, izotoninė,
hipertoninė).
• Ar teisingai apskaičiuojamas skysčių tūris, reikalingas vidutinio sunkumo ir sunkiai dehidratacijai
koreguoti.
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama per 24 val., etapais:
pirmiausiai skiriant 10–20 ml/kg kūno svorio per val. skysčių boliusu, po to 50 proc. skysčių kiekio
− per 8 val., likusį 50 proc. − per kitas 16 val.
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama 10–20 ml/kg kūno
svorio per val. 0,9 proc. Na Cl. tirpalo boliusu.
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama po injekcijos
boliusu 5 proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc. Na Cl tirpalu.
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipertoninė dehidratacija koreguojama per 48 val, dviem etapais:
injekuojant 10-20 ml/kg kūno svorio per valandą boliusu į veną 0,9 proc. Na Cl tirpalo, po to - 5
proc. dekstrozės tirpalo ir 0,45 proc. NaCl tirpalo per 48 val.
• Ar koreguojant vidutinio sunkumo ar sunkią hipertoninę dehidrataciją kas 2-4 val. nustatomas natrio
kiekis kraujo serume.
• Ar vertinama klinikinė naujagimio būklė, atliekami laboratoriniai tyrimai rehidratacijos metu.
• Ar klinikinės naujagimio būklės, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas rehidratacijos metu
dokumentuojamas ligos istorijoje.
1.4.3. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas.
• Ar vertinami elektrolitų disbalanso rizikos veiksniai ir/ar klinikiniai požymiai.
• Ar atliekami tyrimai, įtarus, kad yra elektrolitų disbalansas.
• Ar koreguojama hiponatremija (< 120 mmol/l).
• Ar koreguojama hipernatremija (150 mmol/l ir daugiau).
• Ar koreguojama hipokalemija (mažiau nei 3,0 mmol/l).
86
• Ar koreguojama hiperkalemija (daugiau nei 6 mmol/l).
• Ar koreguojama hipokalcemija (naujagimiams, sveriantiems mažiau kaip 1500 g: bendro Ca −
mažiau nei 2,0 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,1 mmol/l. Naujagimiams, sveriantiems daugiau
kaip 1500 g: bendro Ca − mažiau nei 1,75 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,0 mmol/l).
1.4.4. Nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo kompensavimo auditas.
• Ar vertinama patologinė skysčių netektis.
• Ar patologinė skysčių netektis kompensuojama teisingai, apskaičiuojant pagal netekimą arba
atitinkamai FSP procentais, ar ml/kg kūno svorio per parą.
• Ar patologinė skysčių netektis ir jų kompensavimas teisingai dokumentuojama ligos istorijoje.
1.5. Pokalbis su administracija, anonimiškai pateikiant audito rezultatus ir sprendžiant problemas.
2. Išsamus auditorių funkcijų aprašymas.
2.1. Palaikomosios infuzinės terapijos auditas. Auditorius patikrina (trečiojo ir antrojo B lygio
paslaugas teikiančiuose stacionaruose 10 atsitiktinai parinktų, antrojo A lygio – visų) naujagimių,
kuriems buvo skirta palaikomoji infuzinė terapija, ligos istorijų. Įvertina:
• Ar teisingai apskaičiuotas skysčių, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis;
• Ar skysčių poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar teisingai apskaičiuotas elektrolitų, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis;
• Ar elektrolitų poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar įvertinta būklė, kurios metu ribojamas ar skiriamas didesnis skysčių kiekis;
• Ar skysčių ribojimo ar didesnio jų kiekio skyrimo indikacijos dokumnetuojamos ligos istorijoje;
• Ar buvo skirtas dalinis ar pilnas PM neišnešiotam naujagimiui ar sergančiam išnešiotam naujagimiui,
kuris negalėjo būti maitinamas enteriniu būdu ar tokiu būdu buvo maitinamas iš dalies;
• Ar buvo skiriamas pakankamas energijos kiekis (neišnešiotiems didinant iki 110-120 kcal/kg kūno
svorio per parą, išnešiotiems – iki 90-100 kcal/kg kūno svorio per parą);
• Ar energijos kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar buvo skiriamas reikiamas baltymų kiekis (nuo 2−3 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems −
3,0 g/kg kūno svorio per parą, neišnešiotiems − 3,5–4,0 g/kg kūno svorio per parą);
• Ar baltymų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar buvo skiriamas reikiamas riebalų kiekis (nuo 1−2 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems −
3−3,5 (4,0) g/kg kūno svorio per parą, neišnešiotiems − 3,0 g/kg kūno svorio per parą);
• Ar riebalų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar buvo skiriamas reikiamas angliavandenių kiekis, atsižvelgus į glikemiją;
• Ar angliavandenių kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje;
• Ar vertinama naujagimio klinikinė būklė, atliekami antropometriniai matavimai, atliekami
laboratoriniai tyrimai palaikomosios infuzinės terapijos metu;
87
• Ar naujagimio klinikinės būklės, antropometrinių duomenų, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas
palaikomosios infuzinės terapijos metu dokumentuojamas ligos istorijoje.
Užpildo anketą (žr. 1 priedą), atsakydamas į klausimus „Taip“ ir „Ne“.
2.2 Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas. Auditorius patikrina (trečiojo ir antrojo B
lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai parinktų, antrojo A lygio – visų)
naujagimių, kuriems buvo skirta rehidratacija, ligos istorijas. Įvertina:
• Ar vertinami klinikiniai dehidratacijos požymiai;
• Ar klinikiniai dehidratacijos požymiai dokumentuojami ligos istorijoje;
• Ar atliekami visi reikalingi tyrimai (bendras kraujo tyrimas, CRB, kraujo pasėlio, ŠRB, elektrolitų
kiekis kraujo serume, glikemija, bilirubinas frakcijomis, kepenų fermentai, krešumo rodmenys,
kreatininas, šlapalas), jei yra vidutinio sunkumo ar sunki dehidratacija;
• Ar vertinama ir dokumentuojama ligos istorijoje, kokia yra dehidratacija (hipotoninė, izotoninė,
hipertoninė);
• Ar teisingai apskaičiuojamas skysčių tūris, reikalingas vidutinio sunkumo (fiziologinis skysčių
poreikis) ir sunkiai dehidratacijai koreguoti;
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama per 24 val., etapais:
pirmiausiai skiriant 10–20 ml/kg kūno svorio per val. skysčių boliusu, po to 50 proc. skysčių kiekio
− per 8 val., likusį 50 proc. − per kitas 16 val.;
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama skiriant 10–20
ml/kg kūno svorio per val. 0,9 proc. Na Cl tirpalo boliusu;
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama injekcijos boliusu 5
proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc. Na Cl tirpalu;
• Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipertoninė dehidratacija koreguojama per 48 val., dviem etapais:
10−20 ml/kg kūno svorio per valandą boliusu į veną injekuojant 0,9 proc. NaCl tirpalo, po to − 5
proc. dekstrozės tirpalo ir 0,45 proc. Na Cl tirpalo per 48 val.;
• Ar koreguojant vidutinio sunkumo ar sunkią hipertoninę dehidrataciją kas 2-4 val. nustatomas natrio
kiekis kraujo serume;
• Ar vertinama naujagimio klinikinė būklė, atliekami laboratoriniai tyrimai rehidratacijos metu;
• Ar naujagimio klinikinės būklės, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas rehidratacijos metu
dokumentuojamas ligos istorijoje.
Užpildo anketą (žr. 2 priedą), atsakydamas į klausimus „Taip“ ir „Ne“.
2.3. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas. Auditorius patikrina (trečiojo ir
antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai parinktų, antrojo A lygio –
visų) naujagimių, kuriems buvo skirta infuzinė terapija, ligos istorijas. Įvertina:
• Ar vertinami elektrolitų disbalanso rizikos veiksniai ir (ar) klinikiniai požymiai;
• Ar atliekami tyrimai, įtarus,kad yra elektrolitų disbalansas;
88
• Ar koreguojama hiponatremija (< 120 mmol/l);
• Ar koreguojama hipernatremija (150 mmol/l ir daugiau);
• Ar koreguojama hipokalemija (mažiau nei 3,0 mmol/l);
• Ar koreguojama hiperkalemija (daugiau nei 6 mmol/l);
• Ar koreguojama hipokalcemija (naujagimiams, sveriantiems mažiau kaip 1500 g: bendro Ca −
mažiau nei 2,0 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,1 mmol/l. Naujagimiams sveriantiems daugiau
kaip 1500 g: bendro Ca − mažiau nei 1,75 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,0 mmol/l).
Užpildo anketą (žr. 3 priedą), atsakydamas į klausimus „Taip“ ir „Ne“.
2.4. Nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo kompensavimo auditas. Auditorius patikrina
(trečiojo ir antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai parinktų, antrojo A
lygio – visų) naujagimių, kuriems buvo skirta infuzinė terapija, ligos istorijas. Įvertina:
• Ar vertinama patologinė skysčių netektis;
• Ar patologinė skysčių netektis kompensuojama teisingai, apskaičiuojant pagal netekimą arba
atitinkamai FSP procentais ar ml/kg kūno svorio per parą;
• Ar patologinė skysčių netektis ir jų kompensavimas teisingai dokumentuojama ligos istorijoje.
Užpildo anketą (žr. 4 priedą), atsakydamas į klausimus „Taip“ ir „Ne“.
3. Priedai.
1 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ: Palaikomosios infuzinės terapijos auditas
2 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas
3 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume
koregavimo auditas
4 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ: Nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo
kompensavimo auditas
89
1 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ: Palaikomosios infuzinės terapijos auditas
Tema. Palaikomosios infuzinės terapijos vertinimas naujagimio ligos istorijoje.
Tikslas. Iki... (datos) atlikti palaikomosios infuzinės terapijos vertinimą 100 proc. naujagimių, kuriems buvo taikyta palaikomoji infuzinė terapija.
Instrukcijos
Audito dažnis − vieną kartą per 3 mėn. III lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose, vieną kartą per 6 mėn. − II lygio paslaugas
teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose.
Tiriamųjų skaičius − trečiojo ir antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai parinktos, antrojo A lygio – visų
naujagimių, kuriems buvo skirta palaikomoji infuzinė terapija, ligos istorijos.
1. Ar buvo skirtas dalinis ar pilnas PM neišnešiotam naujagimiui ar
sergančiam išnešiotam naujagimiui, kuris negalėjo būti maitinamas
enteriniu būdu?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
2. Ar teisingai apskaičiuotas skysčių, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai,
poreikis? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
3. Ar skysčių poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos
istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
4. Ar teisingai apskaičiuotas elektrolitų, skirtų palaikomąjai infuzinei
terapijai, poreikis? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
5. Ar elektrolitų poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos
istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
6. Ar įvertinta būklė, kurios metu ribojamas ar skiriamas didesnis skysčių
kiekis? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
90
7. Ar skysčių ribojimo ar didesnio jų kiekio skyrimo indikacijos
dokumentuojamos ligos istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
8. Ar buvo skiriamas pakankamas energijos kiekis (neišnešiotiems didinant
iki 110−120 kcal/kg kūno svorio per parą, išnešiotiems – iki 90−100
kcal/kg kūno svorio per parą)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
9. Ar energijos kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
10. Ar buvo skiriamas reikiamas baltymų kiekis (nuo 2−3 g/kg kūno svorio
per parą, iki: išnešiotiems − 3,0 g/kg kūno svorio per parą, neišnešiotiems −
3,5–4,0 g/kg kūno svorio per parą)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
11. Ar baltymų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
12. Ar buvo skiriamas reikiamas riebalų kiekis (nuo 1–2 g/kg kūno svorio
per parą, iki išnešiotiems − 3−3,5 (4,0) g/kg kūno svorio per parą,
neišnešiotiems −3,0 g/kg kūno svorio per parą)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
13. Ar riebalų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
14. Ar buvo skiriamas reikiamas angliavandenių kiekis, atsižvelgus į
glikemiją? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
15. Ar angliavandenių kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos
istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
91
16. Ar vertinama klinikinė naujagimio būklė, atliekami antropometriniai
matavimai, atliekami laboratoriniai tyrimai palaikomosios infuzinės
terapijos metu?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
17. Ar naujagimio klinikinės būklės, antropometrinių duomenų,
laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas palaikomosios infuzinės terapijos
metu dokumentuojamas ligos istorijoje?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Bendras audituotų ligos istorijų skaičius su
Skaitiklis................ Ar buvo skirtas dalinis ar pilnas PM neišnešiotam naujagimiui ar sergančiam išnešiotam naujagimiui, kuris
negalėjo būti maitinamas enteriniu būdu
Skaitiklis................ Ar teisingai apskaičiuotas skysčių, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis
Skaitiklis................ Ar skysčių poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar teisingai apskaičiuotas elektrolitų, skirtų palaikomąjai infuzinei terapijai, poreikis
Skaitiklis................ Ar elektrolitų poreikio apskaičiavimas teisingai dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar įvertinta būklė, kurios metu ribojamas ar skiriamas didesnis skysčių kiekis
Skaitiklis................ Ar skysčių ribojimo ar didesnio jų kiekio skyrimo indikacijos dokumnetuojamos ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar buvo skiriamas pakankamas energijos kiekis (neišnešiotiems didinant iki110−120 kcal/kg kūno svorio per parą,
išnešiotiems – iki 90−100 kcal/kg kūno svorio per parą)
Skaitiklis................ Ar energijos kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar buvo skiriamas reikiamas baltymų kiekis (nuo 2−3 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems − 3,0 g/kg kūno svorio per
parą, neišnešiotiems − 3,5–4,0 g/kg kūno svorio per parą)
Skaitiklis................ Ar baltymų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar buvo skiriams reikiamas riebalų kiekis (nuo 1−2 g/kg kūno svorio per parą, iki išnešiotiems −3−3,5 (4,0) g/kg kūno svorio
per parą, neišnešiotiems – 3,0 g/kg kūno svorio per parą)
Skaitiklis................ Ar riebalų kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar buvo skiriamas reikiamas angliavandenių kiekis, atsižvelgus į glikemiją
Skaitiklis................ Ar angliavandenių kiekio apskaičiavimas dokumentuojamas ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar vertinama naujagimio klinikinė būklė, atliekami antropometriniai matavimai, atliekami laboratoriniai tyrimai
palaikomosios infuzinės terapijos metu
Skaitiklis................ Ar naujagimio klinikinės būklės, antropometrinių duomenų, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas palaikomosios infuzinės
terapijos metu dokumentuojamas ligos istorijoje
Vardiklis................ Bendras audituotų ligos istorijų skaičius
92
2 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo auditas
Tema. Skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo vertinimas naujagimio ligos istorijoje.
Tikslas. Iki... (datos) atlikti skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo vertinimą 100 proc. naujagimių, kuriems buvo taikyta skysčių trūkumo (dehidratacijos)
šalinimo terapija.
Instrukcijos.
Audito dažnis − vieną kartą per 3 mėn. III lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose, vieną kartą per 6 mėn. - II lygio paslaugas teikiančiose
stacionarinėse gydymo įstaigose.
Tiriamųjų skaičius − trečiojo ir antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose −10 atsitiktinai parinktos, antrojo A lygio – visų naujagimių, kuriems buvo
skirta skysčių trūkumo (dehidratacijos) šalinimo terapija, ligos istorijos.
1. Ar vertinami klinikiniai dehidratacijos požymiai?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
2. Ar klinikiniai dehidratacijos požymiai dokumentuojami ligos istorijoje?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
3. Ar atliekami visi reikalingi tyrimai (bendras kraujo tyrimas, CRB, kraujo
pasėlio, ŠRB, elektrolitų kiekis kraujo serume, glikemija, bilirubinas
frakcijomis, kepenų fermentai, krešumo rodikliai, kreatininas, šlapalas) jei
yra vidutinio sunkumo ar sunki dehidratacija?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
4. Ar vertinama ir dokumentuojama ligos istorijoje, kokia yra dehidratacija
(hipotoninė, izotoninė, hipertoninė)? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
5. Ar teisingai apskaičiuojamas skysčių tūris, reikalingas vidutinio
sunkumo (fiziologinis skysčių poreikis (100 ml/kg kg kūno svorio) +
skysčių deficitas (100 ml/kg kg kūno svorio)) ir sunkiai (fiziologinis skysčių
poreikis (100 ml/kg kg kūno svorio) + skysčių deficitas (150 ml/kg kg kūno
svorio) dehidratacijai koreguoti?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
6. Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija
koreguojama per 24 val, etapais: pirmiausiai injekujant 10–20 ml/kg kūno
svorio per val. skysčių boliusu, po to 50 proc. skysčių kiekio − per 8 val.,
likusį 50 proc. − per kitas 16 val.?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
93
7. Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija
koreguojama skiriant 10–20 ml/kg kg kūno svorio per val. 0,9 proc. NaCl
tirpalo boliusu?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
8. Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija
koreguojama 5 proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc. NaCl tirpalu? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
9. Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipertoninė dehidratacija koreguojama
per 48 val, dviem etapais: 10-20 ml/kg kūno svorio per valandą 0,9 proc.
NaCl tirpalo boliusu į veną, po to 5 proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc.
Na Cl tirpalu per 48 val.?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
10. Ar koreguojant vidutinio sunkumo ar sunkią hipertoninę dehidrataciją
kas 2−4 val. nustatomas natrio kiekis kraujo serume? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
11. Ar vertinama klinikinė naujagimio būklė, atliekami laboratoriniai
tyrimai rehidratacijos metu? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
12. Ar klinikinės naujagimio būklės, laboratorinių tyrimų rodmenų
vertinimas rehidratacijos metu dokumentuojamas ligos istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Bendras audituotų ligos istorijų skaičius su
Skaitiklis................ Ar vertinami klinikiniai dehidratacijos požymiai
Skaitiklis................ Ar dehidratacijos klinikiniai požymiai dokumentuojami ligos istorijoje
Skaitiklis................ Ar atliekami visi reikiami tyrimai (bendras kraujo tyrimas, CRB, kraujo pasėlio, ŠRB, elektrolitų kiekis kraujo serume, glikemija, bilirubinas
frakcijomis, kepenų fermentai, krešumo rodmenys, kreatininas, šlapalas), jei yra vidutinio sunkumo ar sunkiai dehidratacija
Skaitiklis................ Ar vertinama ir dokumentuojama ligos istorijoje, kokia yra dehidratacija (hipotoninė, izotoninė, hipertoninė)
Skaitiklis................ Ar teisingai apskaičiuojamas skysčių tūris, reikalingas vidutinio sunkumo (fiziologinis skysčių poreikis (100 ml/kg kūno svorio) + skysčių
deficitas (100 ml/kg kūno svorio)) ir sunkiai (fiziologinis skysčių poreikis (100 ml/kg kūno svorio) + skysčių deficitas (150 ml/kg kūno svorio) dehidratacijai
koreguoti
94
Skaitiklis................ Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama per 24 val, etapais: pirmiausiai injekuojant 10–20 ml/kg
kūno svorio per val. skysčių boliusą, po to 50 proc. skysčių kiekio − per 8 val., likusį 50 proc. − per kitas 16 val.
Skaitiklis................ Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama injekuojant 10–20 ml/kg kūno svorio per val. 0,9 proc.
NaCl tirpalo boliusu
Skaitiklis............... Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipotoninė ar izotoninė dehidratacija koreguojama 5 proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc. NaCl tirpalu
Skaitiklis................ Ar vidutinio sunkumo ar sunki hipertoninė dehidratacija koreguojama per 48 val, dviem etapais: injekuojant 10-20 ml/kg kūno svorio per
valandą 0,9 proc. NaCl tirpalo boliusu, po to − 5 proc. dekstrozės tirpalu ir 0,45 proc. NaCl tirpalu per 48 val.
Skaitiklis................ Ar koreguojant vidutinio sunkumo ar sunkią hipertoninę dehidrataciją, kas 2-4 val. nustatomas natrio kiekis kraujo serume Skaitiklis................ Ar vertinama klinikinė naujagimio būklė, atliekami laboratoriniai tyrimai rehidratacijos metu
Skaitiklis................ Ar klinikinės naujagimio būklės, laboratorinių tyrimų rodmenų vertinimas rehidratacijos metu dokumentuojamas ligos istorijoje
Vardiklis................ Bendras audituotų ligos istorijų skaičius
95
3 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo auditas
Tema. Elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo vertinimas naujagimio ligos istorijoje.
Tikslas. Iki... (datos) atlikti elektrolitų kiekio pokyčių kraujo serume koregavimo vertinimą 100 proc. naujagimių, kuriems buvo taikyta infuzinė terapija.
Instrukcijos
Audito dažnis − vieną kartą per 3 mėn. III lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose, vieną kartą per 6 mėn. − II lygio paslaugas teikiančiose
stacionarinėse gydymo įstaigose.
Tiriamųjų skaičius − trečiojo ir antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai parinktos, antrojo A lygio – visų naujagimių, kuriems buvo
skirta infuzinė terapija, ligos istorijos.
1. Ar vertinami elektrolitų disbalanso rizikos veiksniai ir (ar) klinikiniai
požymiai? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
2. Ar atliekami tyrimai, įtarus, kad yra elektrolitų disbalansas?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
3. Ar koreguojama hiponatremija (< 120 mmol/l)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
4 Ar koreguojama hipernatremija (150 mmol/l ir daugiau)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
5. Ar koreguojama hipokalemija (mažiau nei 3,0 mmol/l)
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
6. Ar koreguojama hiperkalemija (daugiau nei 6 mmol/l)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
96
7. Ar koreguojama hipokalcemija (naujagimiams, sveriantiems mažiau kaip
1500 g: bendro Ca − mažiau nei 2,0 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei
1,1 mmol/l. Naujagimiams, sveriantiems daugiau kaip 1500 g: bendro
Ca − mažiau nei 1,75 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,0 mmol/l)?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Bendras audituotų ligos istorijų skaičius su
Skaitiklis................ Ar vertinami elektrolitų disbalanso rizikos veiksniai ir/ar klinikiniai požymiai
Skaitiklis................ Ar atliekami tyrimai, įtarus, kad yra elektrolitų disbalansas
Skaitiklis................ Ar koreguojama hiponatremija (< 120 mmol/l)
Skaitiklis................ Ar koreguojama hipernatremija (150 mmol/l ir daugiau)
Skaitiklis................ Ar koreguojama hipokalimija (mažiau nei 3,0 mmol/l)
Skaitiklis................ Ar koreguojama hiperkalimija (daugiau nei 6 mmol/l)
Skaitiklis................ Ar koreguojama hipokalcemija (naujagimiams, sveriantiems mažiau kaip 1500 g: bendro Ca − mažiau nei 2,0 mmol/l, jonizuoto
Ca − mažiau nei 1,1 mmol/l. Naujagimiams, sveriantiems daugiau kaip 1500 g: bendro Ca − mažiau nei 1,75 mmol/l, jonizuoto Ca − mažiau nei 1,0
mmol/l)
Vardiklis................ Bendras audituotų ligos istorijų skaičius
97
4 priedas. XXX LIGONINĖS AUDITO PRIEMONĖ: Nuolatinio patologinio skysčių kiekio
netekimo kompensavimo auditas
Tema. Nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo kompensavimo vertinimas naujagimio, kuriam buvo
skirta infuzinė terapija, ligos istorijoje.
Tikslas. Iki... (datos) atlikti nuolatinio patologinio skysčių kiekio netekimo kompensavimo vertinimą 100
proc. naujagimių, kuriems buvo taikyta infuzinė terapija.
Instrukcijos
Audito dažnis − vieną kartą per 3 mėn. III lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose,
vieną kartą per 6 mėn. − II lygio paslaugas teikiančiose stacionarinėse gydymo įstaigose.
Tiriamųjų skaičius − trečiojo ir antrojo B lygio paslaugas teikiančiuose stacionaruose − 10 atsitiktinai
parinktos, antrojo A lygio – visų naujagimių, kuriems buvo skirta infuzinė terapija, ligos istorijos.
1. Ar vertinama patologinė skysčių netektis?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
2. Ar patologinė skysčių netektis kompensuojama teisingai, apskaičiuojant
pagal netekimą arba atitinkamai FSP procentai, ar ml/kg kūno svorio per
parą?
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
3. Ar patologinė skysčių netektis ir jos kompensavimas teisingai
dokumentuojama ligos istorijoje? Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Taip
Ne
Bendras audituotų kontrolinių lapų skaičius su
Skaitiklis................ Ar vertinama patologinė skysčių netektis
Skaitiklis................ Ar patologinė skysčių netektis kompensuojama teisingai, apskaičiuojant pagal netekimą arba
atitinkamai FSP procentai, ar ml/kg kūno svorio per parą
Skaitiklis................ Ar patologinė skysčių netektis ir jų kompensavimas teisingai dokumentuojama ligos istorijoje
Vardiklis................ Bendras audituotų kontrolinių lapų skaičius
98
5. Literatūros sąrašas.
1. Koletzko B, Goulet O, Hunt J, Krohn K, Shamir R; Parenteral Nutrition Guidelines Working
Group; European Society for Clinical Nutrition and Metabolism; European Society of
Paediatric Gastroenterology, Hepatology and Nutrition (ESPGHAN); European Society of
Paediatric Research (ESPR).Guidelines on Paediatric Parenteral Nutrition of the European
Society of Paediatric Gastroenterology, Hepatology and Nutrition (ESPGHAN) and the
European Society for Clinical Nutrition and Metabolism (ESPEN), Supported by the European
Society of Paediatric Research (ESPR) 2005. J Pediatr Gastroenterol Nutr. 2005;41(2):1-87.
Available at:http://espen.info/documents/A174-01PaedPNGuidel_Introduction.pdf
2. Brierley J, Carcillo JA, Karen Choong K,Cornell T, DeC A. Clinical practice parameters for
hemodynamic support of pediatric and neonatal septic shock: 2007 update from the American
College of Critical Care Medicine.Crit Care Med 2009;37(2):679-681. Available at:
http://www.learnicu.org/Docs/Guidelines/HemodynamicSupportPediatric.pdf
3. Adcock LM. Etiology, clinical manifestations, and evaluation of neonatal shock. Up to date
2013. Available at :http://www.uptodate.com/contents/etiology-clinical-manifestations-and-
evaluation-of-neonatal-shock
4. Meyers RS. Pediatric Fluid and Electrolyte Therapy, Meyers RS. J Pediatr Pharmacol Ther.
2009;14(4):204-11. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3460795/pdf/i1551-6776-14-4-204.pdf
5. NICE clinical guideline CG84. Diarrhoea and vomiting in children: Diarrhoea and vomiting
caused by gastroenteritis: diagnosis, assessment and management in children younger than 5
years. 2009 Available at: http://guidance.nice.org.uk/CG84.
6. North Trent Neonatal Network Clinical Guideline (NHS) Fluid and electrolyte management in
neonates. 2011. Available at:
http://www.northtrentneonatal.nhs.uk/UserFiles/File/NTNN%20fluid%20management%20CO
MPLETED.pdf
7. Profits J. Fluid and electrolyte therapy in newborns. Up to date 2013. Available at:
http://www.uptodate.com/contents/fluid-and-electrolyte-therapy-in-
newborns?source=search_result&search=Fluid+and+electrolyte+therapy+in+newborns&select
edTitle=1~150
8. Somers MJ. Treatment of hypovolemia (dehydration) in children. Up to date 2013. Available
at:http://www.uptodate.com/contents/treatment-of-hypovolemia-dehydration-in-
children?source=search_result&search=treatment+of+hypovolemia+inchildren&selectedTitle=
1~150
9. Somers MJ. Clinical assessment and diagnosis of hypovolemia (dehydration) in children. Up to
date 2013. Available at: http://www.uptodate.com/contents/clinical-assessment-and-diagnosis-
of-hypovolemia-dehydration-in-
children?source=search_result&search=Clinical+assessment+and+diagnosis+of+hypovolemia+
in+children&selectedTitle=1~150
10. Adcock LM. Etiology, clinical manifestations, and evaluation of neonatal shock. Up to date
2013. Available at: http://www.uptodate.com/contents/etiology-clinical-manifestations-and-
evaluation-of-neonatal-shock/contributors.
99
11. Fusch C, Bauer K, Böhles HJ, Jochum F, Koletzko B, Krawinkel M et al.and Working group
for developing the guidelines for parenteral nutrition of The German Society for Nutritional
Medicine. Neonatology/Paediatrics-guidelines on parenteral nutrition, chapter 13. Ger Med Sci.
2009;7. Available at: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2795370/pdf/GMS-07-
15.pdf.
12. Ziegler EE. Meeting the Nutritional Needs of the Low-Birth Infant. Ann Nutr Metab
2011;58(1):8-18. Available at: http://www.nestlenutrition-
institute.org/resources/library/Free/annales/Annales_69_1/Documents/ANE_Reprint323381_Ti
tel.pdf
13. Arsenault D, Brenn M, Kim S, Gura K, Compher C, Simpser E; American Society for
Parenteral and Enteral Nutrition Board of Directors, Puder M. A.S.P.E.N. Clinical Guidelines:
hyperglycemia and hypoglycemia in the neonate receiving parenteral nutrition. JPEN J Parenter
Enteral Nutr. 2012;36(1):81-95. Available
at:http://pen.sagepub.com/content/36/1/81.full.pdf+htm
14. ElHassan NO, Kaiser JR. Parenteral Nutrition in the Neonatal Intensive Care Unit.
NeoReviews 2011;12(3):130-140. Available at:
http://pediatrics..edu/divisions/neonatology/education/pdf/Parenteral%20Nutrition%20in%20th
e%20NICU.pdf.
15. Schanler RJ. Parenteral nutrition in premature infans (literature review) 2013. Available
at:www.uptodate.com
16. Sweet DG, Carnielli V, Greisen G, Hallman M, Ozek E, Plavka R et al. European Association
of Perinatal Medicine: European consensus guidelines on the management of neonatal
respiratory distress syndrome in preterm infants - 2013 update. Neonatology 2013;103:353-
368.
17. Bell EF, Acarregui MJ. Restricted versus liberal water intake for preventing morbidity and
mortality in preterm infants. Cochrane Database Syst Rev 2010.
18. Stroustrup A, Trasande L, Holzman IR. Randomized controlled trial of restrictive fluid
management in transient tachypnea of the newborn. J Pediatr.2012;160(1):38–43. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3219819/pdf/nihms-309104.pdf
19. Kecskes Z, Healy G, Jensen A. Fluid restriction for term infants with hypoxic-ischaemic
encephalopathy following perinatal asphyxia. Cochrane Database Syst Rev 2005 . Available
at: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/14651858.CD004337.pub2/pdf/standard.
20. Word gastroenterology organisation (WGO) practice guideline: acute diarrhea. 2008. Available
at: httpl://www.guideline.gov/content.aspx?id=12679
21. Stephens BE, Walden RV, Gargus RA, Tucker R, McKinley L, Mance M et al. First-week
protein and energy intakes are associated with 18-month developmental outcomes in extremely
low birth weight infants. Pediatrics. 2009;123(5):1337-43. Available at:
http://pediatrics.aappublications.org/content/123/5/1337.full.pdf+html.
22. Moyses HE, Johnson MJ, Leaf AA, Cornelius VR. Early parenteral nutrition and growth
outcomes in preterm infants: a systematic review and meta-analysis. Am J Clin Nutr.
2013;97(4):816-26.
23. Ehrenkranz RA, Das A, Wrage LA, Poindexter BB, Higgins RD, Stoll BJ et al.; Eunice
Kennedy Shriver National Institute of Child Health and Human Development Neonatal
Research Network. Early nutrition mediates the influence of severity of illness on extremely
100
LBW infants. Pediatr Res. 2011;69(6):522-9. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3090495/pdf/nihms285520.pdf
24. Trivedi A, Sinn JK. Early versus late administration of amino acids in preterm infants receiving
parenteral nutrition.Cochrane Database Syst Rev. 2013. Available at:
http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/14651858.CD008771.pub2/pdf/abstract.
25. Valentine CJ, Fernandez S, Rogers LK, Gulati P, Hayes J, Lore P et al. Early amino-acid
administration improves preterm infant weight.J Perinatol. 2009;29(6):428-32. Available at:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2834366/pdf/jp200951a.pdf.
26. Drenckpohl D, McConnell C, Gaffney S, Niehaus M, Macwan KS. Randomized trial of very
low birth weight infants receiving higher rates of infusion of intravenous fat emulsions during
the first week of life. Pediatrics. 2008;122(4):743-51. Available
at:http://pediatrics.aappublications.org/content/122/4/743.full.pdf+html
27. APA Concensus guideline on operative fluid management in children. APAGBI Review Date
2010. Available at:
http://www.apagbi.org.uk/sites/default/files/Perioperative_Fluid_Management_2007.pdf.
28. PALS Provider Manual. Hazinski MF. 2002.165-166.
29. Trieschmann U, Cate UT, Sreeram N. Central venous catheters in children and neonates – what
is important? Images Paediatr Cardiol. 2007 Oct;9(4):1-8.
30. MacDonald M.G. , J.Ramasethu, K.Rais-Bahrami. Atlas of Procedures in Neonatology.
Lippincott Williams &Wilkins, Fifth edition, 2013.
31. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 gruodžio 9 d. įsakymas Nr. V-1237
„Dėl Lietuvos medicines MN 112: 2008 „Gydytojas neonatologas.Teisės, pareigos,
kompetencija ir atsakomybė”patvirtinimo”.
32. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013-09-23 įsakymas Nr. V-900 „Dėl
nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo”.
33. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008-01-16 įsakymas Nr. V-31 ,,Dėl
naujagimių intensyviosios terapijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo reikalavimų‟.
101
METODIKA
NAUJAGIMIŲ INFUZINĖ TERAPIJA
V. INFORMACIJA VISUOMENEI
102
Informacija tėvams
Infuzinė terapija
Naujagimio organizme vanduo sudaro iki 80 procentų kūno svorio. Net mažas skysčių trūkumas
gali pabloginti naujagimio būklę. Ypač skysčio trūkumui jautrūs neišnešioti ir sergantys
naujagimiai.
Kas yra infuzinė terapija?
Infuzinė terapija – tai gydymas lašinant skysčių į veną.
Infuzinės terapijos tikslai:
1. pašalinti skysčio trūkumą;
2. užtikrinti reikiamą skysčio kiekį pagal naujagimio organizmo poreikį;
3. šalinti elektrolitų (kalio, natrio, kalcio) kiekio naujagimio kraujyje sutrikimus;
4. užtikrinti ir palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje;
5. jei neišnešioto ar sergančio naujagimio negalima maitinti pro skrandį, maitinti į veną
(parenterinis maitinimas).
Parenterinis maitinimas – tai gydymas skysčiais, t. y. į veną lašinama maitinamųjų tirpalų: baltymų,
riebalų, angliavandenių, elekrolitų, mikroelementų ir vandenyje bei riebaluose tirpių vitaminų
mišinių.
Kada gali prireikti infuzinės terapijos?
Infuzinės terapijos prireikia naujagimiams:
1. neišnešiotiems, kurie negali pakankamai maitintis natūraliu būdu, t. y. pro skrandį;
2. sergantiems chirurginėmis ligomis;
3. sergantiems infekcinėmis ligomis;
4. gimusiems per mažo ar per didelio svorio, nesuvalgantiems pakankamai motinos pieno, kad
gliukozės kiekis kraujyje būtų normalus;
5. netenkatiems daug skysčių ir elektrolitų (kalio, natrio) atpylinėdami, viduriuodami, gausiai
šlapindamiesi ar karščiuodami;
6. ilgesnį laiką gavusiems nepakankamai maisto.
103
Kaip atliekama infuzinė terapija?
Gydytojas įvertina naujagimio būklę ir laboratorinių tyrimų rezultatus. Tada suskaičiuoja kiek
skysčio reikia naujagimiui per parą. Remdamasis laboratorinių tyrimų rezultatais suskaičiuoja kiek
ir kokių kitų tirpalų reikia skirti.
Skiriant maitinimą į veną apskaičiuojama, kiek reikia sulašinti baltymų, riebalų, angliavandenių,
mikroelementų ir vitaminų. Pro į veną įkištą kateterį paruošti tirpalai lašinami numatytu greičiu.
Kaip stebima naujagimio būklė skiriant infuzinę terapiją?
Naujagimio būklė greitai keičiasi, todėl svarbu ne tik laiku paskirti reikiamą infuzinę terapiją, bet ir
stebėti, kad ji atitiktų naujagimio organizmo poreikius. Kartais tenka keisti skiriamo skysčio kiekį
(pvz., didinti pradėjus karščiuoti ar mažinti, kai blogėja inkstų veikla).
Kas kelias valandas vertinama naujagimio būklė, suskaičiuojama kiek naujagimis gavo ir kiek
neteko skysčių (šlapindamasis, tuštindamasis, kvėpuodamas, karščiuodamas ir t. t.), jei reikia
keičiamas tirpalų kiekis ir (ar) sudėtis.
Naujagimių, kuriems atliekama infuzinė terpija ir (ar) maitinami pro veną ilgesnį laiką, kasdien
vertinamas svoris, šlapimo kiekis, nustatomas elektrolitų, gliukozės kiekis kraujyje, kas savaitė
nustatomi kepenų, inkstų veiklą atspindintys kraujo rodmenys (kepenų fermentai, bilirubinas,
šlapalas, kreatininas) ir baltymų bei trigliceridų (tam tikrų riebalų) kiekis kraujyje.
Ar infuzinė terapija gali sukelti komplikacijų?
Kaip ir kiekvienas gydymas, infuzinė terapija gali sukelti tam tikrų komplikacijų.
Nors infuzinė terapija ir (ar) maitinimas pro veną skiriami kiekvienam naujagimiui individualiai,
naujagimiai nevienodai reaguoja į tirpalus, todėl gali padidėti gliukozės kiekis kraujyje (tenka
mažinti angliavandenių kiekį), taip pat gali padidėti trigliceridų (tam tikrų riebalų) kiekis kraujyje
(mažinamas jų kiekis).
Kadangi skysčiai lašinami į veną, yra pavojus, kad kateteris iš venos išslįs, skysčiai pateks į
minkštuosius audinius ir sukels patinimą.
Kišant kateterį į veną, praduriama oda, atsiranda rizika patekti infekcijai. Kartais prasideda venos
uždegimas ir susidaro kraujo krešuliukų.
Siekiant išvengti komplikacijų, nepertraukiamai stebima naujagimio būklė ir kateterio įkišimo vieta.
Kilus nors menkiausiam įtarimui, kad prasideda komplikacijos, kateteris ištraukiamas ir įkišamas
naujas kitoje vietoje.
