AC-37-1

NETESYBAS IR PALŪKANAS REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadas

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis)[1]. Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kurią taikant pasireiškia turtinis (ekonominis) prievolės pobūdis, nes skolininkas už tinkamą prievolių vykdymą atsako savo turtu. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą.

Kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus[2]. Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, gali sudaryti prievolės įvykdymą užtikrinančius susitarimus, pavyzdžiui, dėl laidavimo (CK 6.76 – 6.89 straipsniai) arba rankpinigių (CK 6.98 – 6.100 straipsniai), pasinaudoti daikto sulaikymo teise (CK 6.69 straipsnis) ir kt. Kreditorius, be kita ko, turi galimybę naudotis dar dviem Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Nors netesybos ir palūkanos artimos savo paskirtimi ir siekiamais tikslais, tačiau turi ir esminių skirtumų, dėl kurių šie civilinės teisės institutai negali būti tapatinami.

Palūkanų ir netesybų taikymą reglamentuoja nacionalinė teisė, tačiau, atsižvelgiant į tarptautinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo procesus bei Lietuvos Respublikos narystę tarptautinėse organizacijose, netesybų ir palūkanų institutų taikymui kartu su privalomais nacionalinės ir regioninės teisės aktais aktualūs tampa ir vadinamosios negriežtosios regioninės ir tarptautinės teisės šaltiniai (angl. soft law).

Europos Sąjungos teisėje dėl netesybų pasisakoma 1978 metais Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtoje rezoliucijoje „Dėl netesybų civilinėje teisėje“ – viename pirmųjų bendrų Europos Sąjungos šalims teisės aktų, užtikrinančių kreditoriaus interesų apsaugą netesybomis ir įtvirtinančių pagrindinius netesybų instituto bruožus: netesybų akcesoriškumą, pernelyg didelių netesybų mažinimo galimybę, netesybų ir realių nuostolių santykį ir kt.[3] Šios rezoliucijos nuostatomis pasinaudota rengiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias netesybas (CK 6.71 – 6.75 straipsniai). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų taip pat įtvirtinta Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto parengtuose Tarptautinių komercinių sutarčių principuose (7.4.13 straipsnis)[4], o regioniniu Europos Sąjungos lygiu kreditoriaus teisę į netesybas nustato Europos privatinės teisės komisijos, suburtos Europos Sąjungos valstybių narių privatinės teisės unifikavimo darbui, suformuluoti Europos sutarčių teisės principai (9.509 straipsnis)[5].

Tarptautiniu mastu reglamentuojamas ir palūkanų institutas. Kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų už vėlavimą įvykdyti piniginius mokėjimus pagal tarptautinę pirkimo – pardavimo sutartį įtvirtinta 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių (78 straipsnis)[6] bei pirmiau nurodytuose Tarptautinių komercinių sutarčių principuose (7.4.9 straipsnis). Europos Sąjungos lygiu kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę nustatyta Europos sutarčių teisės principų 9.508 straipsnyje, o priėmus direktyvą dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose, įtvirtintas bendras palūkanų dydis,

taikomas už mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, pažeidimus[7]. Šios direktyvos pagrindu 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymas[8]. Pataisytas direktyvos dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose variantas, priimtas 2011 m. vasario 16 d., į Lietuvos nacionalinę teisę kol kas neperkeltas[9].

Tęsiant Europos Sąjungos valstybių narių privatinės teisės unifikavimo darbą, 2008 metais parengtas Europos privatinės teisės principų, apibrėžimų ir pavyzdinių nuostatų projektas, sutrumpintai vadinamas Rekomendaciniu bendrųjų nuostatų projektu, kuriame įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios ne tik palūkanas, mokamas už prievolės įvykdymo termino praleidimą (3:701–3:711 straipsniai), bet ir nuostatos, reglamentuojančios netesybas (3:712, 3:713 straipsniai)[10]. Praėjus dar dvejiems metams priimta Žalioji knyga dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms, kurioje pateiktas pasiūlymas dėl vientisesnio požiūrio į Europos sutarčių teisę[11]. Šio pasiūlymo pagrindu parengtas Reglamento dėl Europos pirkimo – pardavimo sutarčių reguliavimo projektas[12]. Reglamente nustatytos bendrosios nuostatos, reguliuojančios netesybas (10 straipsnis) ir palūkanas, mokamas pažeidus prievolės įvykdymo terminą (166 – 169 straipsniai). Pažymėtina, kad siūloma šio reglamento taikymo sritis apima tarpvalstybines pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas verslo subjektų, iš kurių vienas yra smulkaus ar vidutinio dydžio verslo įmonė, bei sutartis, sudarytas verslo subjektų ir vartotojų. Reglamento projektas šiuo metu svarstomas Europos Sąjungos Taryboje.

Atsižvelgiant į piniginių prievolių gausą, skirtingas palūkanų ir netesybų sampratas ir jų funkcijas bei didėjančią tarptautinio ir Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo įtaką, palūkanų ir netesybų institutus reglamentuojančių teisės normų taikymas Lietuvos teismų praktikoje kelia tam tikrų sunkumų. Klausimų kyla dėl netesybų ir palūkanų santykio piniginėse prievolėse, palūkanas reglamentuojančių teisės normų tarpusavio santykio, palūkanų skaičiavimo ir kt. Aktualus klausimas – teismo teisės mažinti palūkanų ar netesybų dydį (tarifą) apimtis, nes nepagrįstai sumažinus šalių sutartas palūkanas ar netesybas kyla grėsmė, kad nukentėjusi šalis negaus to, kas jai priklauso pagal sutartį, o skolininkas nepatirs tų neigiamų padarinių, kurie skatintų vykdyti prievolę. Kita vertus, neprotingai didelės netesybos ar palūkanos sudaro sąlygas kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis ir gali nepagrįstai suvaržyti skolininką.

Atsižvelgdamas į teismų praktikoje pasitaikančius skirtingus netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo atvejus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės jurisprudencijos, kurioje taikomos šiuos civilinės teisės institutus reguliuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos tikslas – atskleisti vyraujančias kasacinio teismo praktikos, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias netesybų ir palūkanų institutus, tendencijas ir aptarti teigiamus jurisprudencijos pavyzdžius, kurie, formuojant tolimesnę teismų praktiką, padėtų pašalinti pasitaikančius palūkanas ir netesybas reglamentuojančių teisės normų taikymo skirtumus.

Atlikta kasacinio teismo praktikos analizė turėtų suteikti daugiau aiškumo prievolės šalims, siekiančioms savo turtinių interesų apsaugos bei padėti dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo nukentėjusiai šaliai apsispręsti, kurį civilinių teisių gynimo būdą pasirinkti, o teismams –spręsti ginčus, susijusius su prievolių pažeidimu ir nuostolių atlyginimu. Šioje apžvalgoje tiriama Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, susiformavusi tiek prieš 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso priėmimą, tiek po jo įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios netesybas ir palūkanas, apžvalgoje analizuojamos atsižvelgiant į tarptautinį bei regioninį netesybų ir palūkanų teisinį reglamentavimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad netesybos ir palūkanos analizuojamos tik privatinės teisės kontekste.

1. Netesybų samprata

Netesybų institutas detaliai reglamentuojamas CK 6.71 – 6.75 straipsniuose, įtvirtinančiuose netesybų sampratą, susitarimo dėl netesybų formą, netesybų ir realaus prievolės įvykdymo santykį,

netesybų mažinimą ir kitas nuostatas. Netesybos taip pat įtvirtintos CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje civilinės atsakomybės sampratą, CK 6.256 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK 6.258 straipsnyje, įtvirtinančiame skolininko pareigą prievolės neįvykdymo atveju sumokėti netesybas (CK 6.258 straipsnio 1 dalis) ir teismo teisę mažinti pernelyg dideles netesybas (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), bei kitose teisės normose.

Netesybų sąvokaCKįtvirtinta expressis verbis. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos CK 6.71 straipsnio prasme Lietuvoje mokamos išimtinai tik pinigais, kreditoriui nenumatant galimybės netesybų reikalauti kita forma, pavyzdžiui, pirkėjui nesuteikiama teisė iš pardavėjo reikalauti pristatyti daugiau prekių už tą pačią, anksčiau pirkėjo sumokėtą, kainą.

Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais[13]. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis[14] bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita[15] (apie netesybų mažinimą žr. apžvalgos 7.1 skyriuje).

Netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Pagrindinis netesybų bruožas – akcesoriškumas, įtvirtintas CK 6.74 straipsnyje, nustatančiame, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis. Vadinasi, šalių susitarimas dėl netesybų yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Kaip nurodoma Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą priteisti netesybas, turi aiškintis ne tik aplinkybes, susijusias su netesybų nustatymu, jų dydžiu ir kt., bet pirmiausia turi nustatyti, ar pagrindinė prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti nustatytos netesybos, yra galiojanti, ar skolininkas tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę, ar nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės ir kitas reikšmingas aplinkybes[16]. Tai reiškia, kad civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį.Pažymėtina, kad tokiais atvejais įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis CK 6.75 straipsnio nuostatomis, priskirta skolininkui: jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.

Išvestinis prievolės mokėti netesybas pobūdis taip pat reiškia, kad sutarties šalis, perimdama pagrindinius trečiojo asmens įsipareigojimus, kartu perima ir šalutinę prievolę dėl pagrindinių įsipareigojimų neįvykdymo. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Štai kasaciniame teisme nagrinėta civilinė byla, kurioje ginčyta ieškovo, individualios įmonės, ir trečiojo asmens, bendrovės, sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią ieškovas (individuali įmonė) įsipareigojo atstovauti bendrovės tiekiamai paslaugai – priimti, sandėliuoti ir pristatyti siuntas klientams, o bendrovė – sumokėti už individualios įmonės paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas kreipėsi į teismą po to, kai buvo informuotas, jog visi bendrovės skoliniai reikalavimai ir sutartiniai įsipareigojimai pereina kitai, pagrindinei, bendrovei (atsakovui), kuri už

ieškovo (individualios įmonės) suteiktas dukterinei bendrovei paslaugas atsiskaitė tik iš dalies. Ieškovas prašė teismo iš atsakovo, pagrindinės įmonės, priteisti ne tik likusią skolą, bet ir netesybas[17]. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą iš atsakovo, įsipareigojimus perėmusios bendrovės, priteisti netesybas, nes, teismo nuomone, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui tik už ieškovo paslaugas, suteiktas pagal jo ir trečiojo asmens (dukterinės įmonės) bendradarbiavimo sutartį. Kasacinis teismas, nesutikdamas su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, konstatavo, kad atsakovas, perimdamas trečiojo asmens skolinius įsipareigojimus ieškovui pagal bendradarbiavimo sutartį, kartu perėmė ir atsakomybę dėl šių įsipareigojimų neįvykdymo teisinių padarinių, t. y. pareigą mokėti ieškovui netesybas.

Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Tai reiškia, kad, pirma, netesybų už prievolės pažeidimą ir realaus prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis) galima reikalauti tik tada, kai prievolė pažeidžiama praleidžiant prievolės įvykdymo terminą, antra, skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, negali vietoje sutarties įvykdymo kreditoriui sumokėti netesybas ir nevykdyti sutarties.

Pažymėtina, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia prievolės pažeidimo atveju, kai prievolė pažeidžiama ne prievolės įvykdymo termino praleidimu, kreditoriui vietoje netesybų reikalauti realiai įvykdyti pagrindinę prievolę. Kreditorius, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus, kiekvienu konkrečiu atveju pasirenka, ko reikalauti iš skolininko: netesybų ar realaus prievolės įvykdymo (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis).

Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybas, mokamas baudos forma, reglamentuoja CK 6.71 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis)[18].

Delspinigiai dažniausiai skaičiuojami pažeidus prievolės įvykdymo terminą, o bauda gali būti nustatoma tiek už sutarties įvykdymo termino praleidimą, tiek už kitaip, ne sutarties įvykdymo termino praleidimu, pasireiškusį sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Be to, delspinigiai pasižymi tęstinumu, nes jie skaičiuojami už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (dieną, savaitę ar mėnesį ir pan.), o bauda paprastai yra vienkartinė, t. y. ji sumokama vieną kartą. Tačiau tiek delspinigių, tiek baudos išieškojimo teismine tvarka atveju reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas) (apie ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų žr. apžvalgos 8.3 skyriuje).

2. Palūkanų samprata

Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra:pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos);antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos).

Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis[19] (toliau – mokėjimo, pelno palūkanos), iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę

įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai[20]. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (CK 6.872 straipsnis), banko indėlio (CK 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (CK 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse. Pažymėtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanas gali įtvirtinti ir specialieji įstatymai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas)[21].

Tik kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Štai dar 1999 metais nagrinėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas, spręsdamas dėl skolininko pareigos sumokėti kompensuojamąsias palūkanas už praleistą prievolės įvykdymo terminą, konstatavo, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, šalia paskolos teisinių santykių tarp sutarties šalių atsiranda nauji teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu[22]. Tais atvejais, kai paskolos sutartis nenutraukiama ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis (apie palūkanų skaičiavimą žr. apžvalgos 8.2 skyriuje).

Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos[23].

Atsižvelgiant į mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skirtumus, šioje apžvalgoje aiškiai neįvardijus, kad aptariamos mokėjimo (pelno) palūkanos, laikytina, kad omenyje turimos kompensuojamosios palūkanos.

3. Netesybų ir palūkanų santykis

Palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų. Pavyzdžiui, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Praktikoje kompensuojamoji palūkanų ir netesybų paskirtis pasireiškia tuo, kad, kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (apie netesybų ir palūkanų funkcijas žr. apžvalgos 4 ir 5 skyriuose). Kita vertus,

palūkanų institutą nuo netesybų skiria tai, kad netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Kreditorius, siekiantis gauti pelną už pinigų perleidimą naudoti skolininkui, turėtų sutartyje nustatyti skolininko pareigą mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, nes netesybos kompensuoja tik dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Sutarties, kurioje nėra sutarta dėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir šių palūkanų mokėjimas nenustatytas įstatymo, pažeidimo atveju kreditorius galėtų reikalauti tik netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų, kurios, atsižvelgiant į kompensuojamąją abiejų institutų paskirtį, būtų įskaitytos viena į kitą, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė.

Tiek pelno (mokėjimo), tiek kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Tuo palūkanos skiriasi nuo netesybų, kuriomis gali būti užtikrinamas bet kurios prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje televizijos ir prodiuserio buvo sudaryta sutartis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad prodiuseris turi garantuoti, kad vienerius metus laiko nuo laidų pirmosios transliacijos dienos nebus programų vedėju kitose televizijos stotyse be televizijos raštiško sutikimo. Pažeidusiam šią sąlygą prodiuseriui nustatyta 50 000 Lt dydžio bauda[24]. Kasacinis teismas išaiškino, kad įsipareigojimas dėl baudos mokėjimo pažeidus vieną iš sutarties nuostatų reiškia, kad šalys susitarė dėl netesybų, tai atitinka CK 6.71 straipsnio nuostatas, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti nustatytas ir nuostolių atlyginimas, ir netesybos (bauda, delspinigiai), todėl toks susitarimas neprieštarauja prievolių teisės nuostatoms.

Netesybos mokamos tik sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Be to, CK įtvirtinti skirtingi netesybų ir palūkanų ieškinio senaties terminai (apie ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl palūkanų ir netesybų žr. apžvalgos 8.3 skyriuje).

4. Netesybų funkcijos

Netesybų prigimtis yra dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos, minėta, yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį,– viena civilinės atsakomybės formų. Tai pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje: netesybų teisinė prigimtis yra ta, kad tai yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma[25].

Dėl netesybų, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, pažymėtina, kad visi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai (netesybos, įkeitimas, laidavimas, garantija, rankpinigiai ir kt.) atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės įvykdymo termino suėjimo (CK šeštosios knygos V skyrius). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan.

Apibūdinant netesybas kaip sutartinės civilinės atsakomybės formą reikėtų pažymėti, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK

6.245 straipsnio 3 dalis). Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius[26].

Atsižvelgiant į netesybų akcesoriškumą, netesybos, kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma, gali būti taikoma tik tuomet, kai skolininkui taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Sutartinė civilinė atsakomybė netesybų mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.217–6.222 straipsniai), o kai sutartis neįvykdoma praleidus terminą – kartu su reikalavimu įvykdyti prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis).

5. Palūkanų funkcijos

Vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat sutinkama su tokiu palūkanų atliekamų funkcijų išskyrimu[27]. Dviejų palūkanų funkcijų išskyrimas reikšmingas tuo, kad padeda nustatyti ne tik palūkanų vietą tarp kitų kreditoriaus interesų apsaugos būdų, bet ir palūkanų skaičiavimo tvarką bei išspręsti skirtingas funkcijas atliekančių palūkanų santykio problemas (pavyzdžiui, dvigubų palūkanų; CK 6.37 straipsnio 4 dalis). Siekiant identifikuoti palūkanų funkcijas, pirmiausia reikia įvertinti civilinį teisinį santykį, kurio pagrindu atsirado teisė reikalauti sumokėti palūkanas.

Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos įtvirtintos CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.872, 6.896, 6.920 ir kt. straipsniai). Kaip yra nurodęs Aukščiausiasis Teismas, palūkanos, paskoliniuose santykiuose atliekančios mokėjimo funkciją, yra paskolos gavėjų mokėjimai kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialioms bei vertybinių popierių investicijoms ir vartotojui. Palūkanos yra „atlygis“ kreditoriams už susilaikymą nuo einamojo vartojimo ir riziką skolinant pinigus. Pasiūlos teorijoje palūkanos yra užmokestis už kapitalo, kaip gamybos veiksmo, panaudojimą[28].

Kompensuojamosios palūkanos, minėta, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai). Kompensuojamosios palūkanos bei jų dydžiai taip pat gali būti įtvirtinti specialiuosiuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius prevencijos įstatyme[29], Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR konvencija)[30] ir kt.

Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje byloje, kurioje skolininkas nevykdė teismo sprendimu nustatytos piniginės prievolės buvusiam sutuoktiniui sumokėti piniginę kompensaciją už santuokoje įgyto turto dalį, atitekusią kitam sutuoktiniui, kasacinis teismas konstatavo, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją[31]. Pažymėtina, kad skolininkas neprivalo mokėti palūkanų už kreditoriaus praleisto termino laiką (CK 6.262 straipsnio 3 dalis).

Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių[32]. Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos.

Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių[33]. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos.

Praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku numato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)[34]. Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis)[35]. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją. Kai kreditorius iš skolininko reikalauja ir kompensuojamųjų palūkanų, ir netesybų, ir kitų nuostolių, palūkanos ir netesybos, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė, įskaitomos viena į kitą, o likusių nuostolių dydį turi įrodyti kreditorius.

Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu. Mokėjimo (pelno) palūkanų ir netesybų išieškojimas kreditoriui neužkerta kelio reikalauti kitų nuostolių, jeigu jis jų patyrė didesnius, negu netesybų suma.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius (apie palūkanų skaičiavimą žr. apžvalgos 8.2 skyriuje). Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą[36].Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias

palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas[37]. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui[38].

6. Netesybų ir palūkanų dydis

6.1. Įstatymų, sutarties ir teismo nustatytų netesybų dydžiai

Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, teismas teisę nustatyti baudą skolininkui turi tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą (CK 2.24 straipsnio 7 dalis). CK 6.61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė skirti baudą skolininkui, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats, o CK 6.215 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė kreditoriaus reikalavimu išieškoti baudą kreditoriaus naudai tuo atveju, jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Pažymėtina, kad teismo nustatytose netesybose paprastai vyrauja skatinamoji netesybų funkcija, kartu tokios netesybos atlieka ir kompensuojamąją funkciją. Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl vykdymo procese skiriamų baudų kasacinis teismas išaiškino, kad už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka ir kompensuojamąją funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės, ir skatinamąją funkciją, nes skolininkui skyrus baudą jis tampa suinteresuotas kuo greičiau įvykdyti prievolę[39].

Specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti kiti, negu CK įtvirtinti netesybų mokėjimo pagrindai ir maksimalūs jų dydžiai. Štai Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta, kad atsakingas draudikas, praleidęs draudimo išmokos mokėjimo terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas (19 straipsnio 4 dalis)[40]. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai, kurių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną (2 straipsnio 1 dalis)[41].

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje išaiškinta, kad akcininko rašytinis įsipareigojimas bendrovės stebėtojų tarybai ar valdybai dėl informacijos išsaugojimo yra sandoris, kurį pažeidus, akcininkui gali atsirasti prievolė atlyginti žalą, padarytą neteisėtu duomenų paskelbimu, todėl akcininko rašytinis įsipareigojimas gali būti užtikrinamas netesybomis baudos forma (CK 6.71 straipsnis)[42].

Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis)[43].

Šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis), tačiau šio reikalavimo nesilaikymas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio, o tik atima teisę, kilus ginčui,

įrodinėjant susitarimą dėl netesybų, šalims remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

6.2. Įstatymų ir sutarties nustatyti palūkanų dydžiai

Palūkanų dydis (tarifas) priklauso nuo to, ar taikomos įstatymo nustatytos, ar šalių sutartos palūkanos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, palūkanos nustatytos CK 6.210 straipsnyje, numatančiame fiksuotus palūkanų dydžius (tarifus) už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą: terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių[44]. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos[45].

Įstatymo nustatytos palūkanos ir jų tarifai, be kita ko, gali būti įtvirtinti specialiuosiuose įstatymuose. Pavyzdžiui, kompensuojamosios palūkanos ir jų dydžiai nustatyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius prevencijos įstatyme, reglamentuojančiame palūkanas ir jų dydį už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (3 straipsnio 4 dalis), Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad vekselio turėtojas iš asmens, kuriam jis pareiškė reikalavimus, gali reikalauti sumokėti 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo[46], Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje pavėluoto mokėjimo palūkanų dydį[47], Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnio 16 dalyje, įtvirtinančioje akcininko pareigą, per nustatytą terminą neįvykdžius prievolės privalomai nupirkti akcijas ir, neužginčijus akcijų kainos, sumokėti 10 procentų metinių palūkanų nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas[48] ir kituose įstatymuose.

Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms[49].Tais atvejais, kai abi piniginės prievolės šalys yra privatūs juridiniai asmenys (verslininkai), kreditorius, reikalaujantis priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo momento, gali pasirinkti taikyti mažesnį, t. y. 5 procentų, procesinių palūkanų tarifą, nepaisant to, kad privatiems juridiniams asmenims taikomas 6 procentų procesinių palūkanų dydis (CK 6.210 straipsnio 2 dalis), nes kreditoriaus prašymas taikyti mažesnį procesinių palūkanų dydį, negu nustato įstatymas, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms[50]. Tačiau kai abi piniginės prievolės šalys yra fiziniai asmenys, taikomas 5 procentų procesinių palūkanų dydis (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešiesiems juridiniams asmenims, pavyzdžiui, valstybės įmonėms, vykdančioms jų kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, taikytinas 5 procentų procesinių palūkanų tarifas[51].

Pažymėtina, kad netinkamai pritaikytas procesinių palūkanų tarifas sudaro pagrindą teismui ex officio pakeisti taikytą šių palūkanų tarifą. Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pritaikius netinkamą įstatyme nustatytų palūkanų dydį yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, priteistas palūkanas sumažinant nuo 6 iki 5 procentų metinių palūkanų dydžio, nes reikalavimas pareikštas fizinių asmenų, kurie nėra verslininkai[52].

Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi

prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas (apie palūkanų mažinimą žr. apžvalgos 7.2 skyriuje). Kai specialieji įstatymai nustato didesnius palūkanų tarifus, skaičiuojant procesines palūkanas taip pat taikomi didesnieji, specialiajame įstatyme nurodyti, palūkanų tarifai. Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytą palūkanų normą, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, todėl teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo[53].

Lietuvos civilinėje teisėje bendri mokėjimo (pelno) palūkanų dydžiai įstatymo neįtvirtinti, nes juos nustato šalys, sudarydamos konkrečias sutartis. Dėl to mokėjimo (pelno) palūkanos neprivalo būti mokamos (priteisiamos), jei šalys dėl jų nesusitarė arba pareiga jas mokėti nėra nustatyta įstatyme. Palūkanų už naudojimąsi kreditoriaus pinigais dydis CK įtvirtintas tik kai kuriuose teisiniuose santykiuose. Pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis[54]. Jeigu pelno (mokėjimo) palūkanų dydis neaptartas banko indėlio sutartyje, banko ar kita kredito įstaiga moka vidutinę palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo dieną sutarties sudarymo vietoje (CK 6.896 straipsnio 3 dalis).

Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys)[55].

7. Netesybų ir palūkanų mažinimas

Civiliniame kodekse expressis verbis nustatyta tik netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita[56]. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

7.1. Netesybų mažinimo pagrindai

Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl

prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės[57]. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant[58]. Be to, skolininko prašymas sumažinti netesybas nėra savarankiškas reikalavimas – tai atsikirtimas į ieškinio reikalavimą netesybas priteisti, todėl prašymas sumažinti netesybas, pareikštas iki teisminių ginčų pabaigos, nepriklausomai nuo tokio prašymo pareiškimo formos, turi būti pripažįstamas tinkamai pareikštu ir teismo nagrinėtinu[59]. Teismas gali mažinti netesybas (delspinigius) ir tuo atveju, jei toje pačioje byloje yra reikalavimo juos sumokėti įskaitymas (CK 6.130–6.140 straipsniai)[60]. Tačiau jeigu ginčas dėl netesybų mažinimo kyla po to, kai teismine tvarka jau buvo išspręstas ginčas dėl netesybų įskaitymo ir toje byloje netesybų mažinimo klausimas nebuvo keltas, tai skolininkas kitoje byloje nebegali kelti klausimo dėl netesybų dydžio mažinimo, nes laikoma, kad jos sumokėtos įskaitymo būdu (CK 6.73 straipsnio 2 dalis)[61].

Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi[62]. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą[63].

Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio[64]. Aiškindamas CK 6.73, 6.258 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas nuostolių ir netesybų santykis, kasacinis teismas suformavo praktiką, kad netesybų įskaitymo esmė yra ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); ex officio sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą[65]. Pažymėtina, kad kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį.

Jeigu netesybos nepadengia nuostolių, kreditoriui išlieka teisė iš skolininko reikalauti neatlygintų nuostolių dalies. Kreditorius, siekiantis prisiteisti nuostolius, kiek jų nepadengia netesybos, turi reikšti atskirą reikalavimą atlyginti nuostolius, nes reikalavimo priteisti netesybas pareiškimas savaime nereiškia ir reikalavimo priteisti kitus nuostolius pareiškimo. Netesybos ir nuostoliai yra savarankiškos sutartinės civilinės atsakomybės formos, o įstatymas nustato skirtingus netesybų ir nuostolių priteisimo pagrindus, todėl kreditorius, siekdamas, kad jam būtų priteistos ir netesybos, ir jas viršijantys nuostoliai, turi reikšti abu šiuos reikalavimus.

Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys[66].Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai[67]: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad netesybų mažinimui CK 6.228 straipsnis dėl esminės šalių nelygybės netaikytinas, nes šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį, kuri privalėjo sutikti su jai

pasiūlytomis sutarties sąlygomis[68], suteikiančioms perdėtą pranašumą kitos sutarties šalies atžvilgiu.

Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Bendroji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties – užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio.

Tačiau tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis[69]. Teismas, mažindamas netesybas, pirmiausia atsižvelgia įšalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus[70], tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį[71], šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojai[72] ar ne, ar šalys yra viešieji juridiniai asmenys, vykdantys visuomenines funkcijas, pavyzdžiui, kariuomenė[73], taip pat į faktines bylos aplinkybes[74], kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus[75], sutarties šalių interesų pusiausvyrą[76], bankų mokamų palūkanų dydį[77], CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar visiškai nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių[78]. Netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją[79] arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą[80]. Be to, teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio, atsižvelgia į skolininko turtinę padėtį[81] (tačiau sunki atsakovo turtinė padėtis neatleidžia atsakovo nuo prievolės vykdymo[82]), skolininko elgesį[83] ir kt.

Netesybos, minėta, yra pinigų suma (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis, todėl neįmanoma nustatyti vienodo, visiems atvejams skirto, netesybų tarifo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai[84]. Pavyzdžiui, vienoje byloje tinkamu netesybų dydžiu buvo pripažinti 0,1 proc. dydžio delspinigiai[85], o kitoje byloje 0,1 proc. delspinigių tarifas teismo pripažintas kaip aiškiai per didelis ir sumažintas iki 0,02 proc.[86]. Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai[87] už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną[88].

Lietuvos civilinėje teisėje galioja vienintelė teismo teisės mažinti netesybas išimtis: nemažinamos sumokėtos netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, jeigu netesybos sumokėtos geruoju[89]. Jeigu skolininkas atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad šiuo klausimu tarp šalių kilo ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka. Teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme[90].

7.2. Palūkanų mažinimo pagrindai

Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant

dviem pagrindams:susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis)[91].

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą[92], į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas[93]

ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis.

Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje konstatuota, kad įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11[94], nei 14,75 proc. metinių palūkanų dydis[95].

Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).

8. Netesybų ir palūkanų skaičiavimas

8.1. Netesybų (delspinigių) skaičiavimas

Netesybų skaičiavimui svarbūs du momentai – netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek šalių sutartimi. Turint omenyje tai, kad bauda, kaip netesybų forma, yra konkreti, vienkartinio pobūdžio suma, mokama prievolės pažeidimo atveju, kreditoriui reikalaujant skolininko atsakomybės baudos forma aktualus išlieka tik sutartinės skolininko atsakomybės atsiradimo pagrindas ir baudos pareikalavimo momentas, todėl šiame skyriuje išsamiau aptartina delspinigių skaičiavimo pradžia ir pabaiga.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo atveju netesybų skaičiavimo pradžia laikomas momentas, kai skolininkas neįvykdo prievolės po kreditoriaus pareikalavimo praėjus septynių dienų ar kitam protingam terminui.

Pažymėtina, kad specialieji įstatymai gali nustatyti kitus netesybų (delspinigių) skaičiavimo pradžios momentus. Pavyzdžiui, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos (2 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento šalių sutartiniams santykiams taikomos, kai šalys dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento nesusitaria sutartyje. Kreditoriaus ir skolininko sudarytose sutartyse svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti netesybų skaičiavimo pradžią, nes kai kurios formuluotės gali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios kreditoriaus pareigą netesybų pareikalauti papildomu raginimu. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas, išsiaiškinęs sutarties nuostatas, nustatė, kad pirkimo – pardavimo sutartyje šalių nustatyta sąlyga, kad pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti 0,2 procento nuo sąskaitos sumos delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną reiškia, jog delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, o pardavėjui pareikalavus. Kreditoriaus reikalavimu sumokėti netesybas šioje byloje buvo pripažintas skolininkui pateiktose sąskaitose faktūrose įtvirtintas nurodymas, kad neapmokėjus per nurodytą terminą, už kiekvieną uždelstą dieną priskaičiuojama 0,2 proc. delspinigių[96]. Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje konstatuota, kad, šalims sulygus, jog nuomotojo pareiga mokėti nuomininkui sutartas netesybas atsiranda ne sutarties pažeidimo ar jos nutraukimo, o pareikalavimo momentu, laikytina, kad nuomininko pareiga mokėti netesybas atsiranda tik tuo atveju, jeigu nuomotojas to pareikalauja. Teismas taip pat konstatavo, kad, sutartyje esant tokioms sąlygoms, kreditorius turi teisę ir nereikalauti, kad būtų mokamos baudos ar delspinigiai[97]. Vadinasi, nustatant netesybų skaičiavimo pradžios momentą svarbu, ar šalys netesybų skaičiavimo pradžios momentą apibrėžė sutartyje, ir, jeigu apibrėžė, kokiomis sąlygomis. Neaiškiai sutartyje suformuluotos nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

Kartu pažymėtina, kad įstatymuose gali būti nustatyti netesybų (delspinigių) skaičiavimo nutraukimo, sustabdymo ir atnaujinimo atvejai. Pavyzdžiui, pagal Valstybės skolos įstatyme nustatytas delspinigių skaičiavimo sustabdymo sąlygas, delspinigių skaičiavimas valstybės skolininkui sustabdomas, jei valstybės skolininkas neturi galimybės sumokėti visos skolos, tačiau įsipareigoja padengti likusią skolos dalį ir esant galimybei pateikia skolos grąžinimą užtikrinančias priemones ir jeigu valstybės skolininko – fizinio asmens, taip pat ūkininko, individualios įmonės savininko arba ūkinės bendrijos nario – ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki (10 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai)[98]. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (10 straipsnio 4 dalies 3 punktas), kartu nustatant, kad netesybų (delspinigių) skaičiavimas atnaujinamas nuo teismo nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (27 straipsnio 3 dalis)[99]. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus neteisminę bankroto procedūrą, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo bankroto bylos iškėlimo.

Netesybos (delspinigiai) gali būti skaičiuojamos iki prievolės įvykdymo momento arba iki bylos iškėlimo teisme[100]. Tačiau tais atvejais, kai netesybos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, kreditoriaus teisė į netesybas po bylos iškėlimo teisme neprarandama: netesybos gali būti skaičiuojamos ir po bylos iškėlimo, jeigu skolininkas neįvykdo savo prievolės. Štai vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje teisės pažeidimas (paskolos negrąžinimas), už kurį šalys susitarė mokėti delspinigius, truko ilgiau negu iki ieškinio pateikimo teismui, todėl ir delspinigiai buvo priskaičiuoti iki pat prievolės įvykdymo, o ne iki ieškinio pateikimo[101]. Tokiu atveju teismas taip pat sprendžia netesybų ir procesinių palūkanų įskaitymo klausimą.

8.2. Palūkanų skaičiavimas ir dvigubų palūkanų draudimas

Palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Pavyzdžiui, šalys, sudarydamos paskolos sutartį, gali įtvirtinti sąlygą, kad palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais skaičiuojamos piniginės prievolės vykdymo laikotarpiu ir mokamos kas mėnesį (CK 6.872 straipsnio 2 dalis) arba kiekvienais metais ir kt. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.897 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta,

kad palūkanos už indėlius pradedamos skaičiuoti nuo kitos dienos po indėlio priėmimo dienos iki dienos, einančios prieš dieną, kai indėlis buvo išmokėtas ar nurašytas iš sąskaitos kitais pagrindais. Neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo.

Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia, gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Specialieji teisės aktai gali nustatyti kitus kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momentus. Pavyzdžiui, pagal CMR konvenciją palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu yra pateikiama pretenzija, o jeigu tokios nebuvo – nuo ieškinio pareiškimo dienos (27 straipsnis)[102].Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis).

Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Štai vienoje byloje kasacinis teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas paskaičiavo nuo ieškinio gavimo teisme dienos, o apeliacinis teismas – nuo pirmininko rezoliucijos paskirti teisėją priėmimo dienos, konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neteisingai nustatė ieškinio priėmimo dieną[103] bei procesines palūkanas apskaičiavo nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatytos įstatymo[104], procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti[105].Kai teismui pateikiamas prašymas skaičiuoti procesines palūkanas, teismas jas priteisia vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas, gavęs kreditoriaus prašymą jas priteisti, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo,neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokio prašymo tenkinimui. Pavyzdžiui, baigiamosiose kalbose pareikštas prašymas priteisti procesines palūkanas netraktuotinas kaip civilinio proceso teisės pažeidimas ir laikomas tinkamu[106]. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos, jei ieškinys tenkinamas[107].

Kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo[108].Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis)[109], jeigu atsakovas reikalauja

taikyti ieškinio senatį. Tuo atveju, kai reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra reiškiamas toje pačioje byloje, kurioje sprendžiamas pagrindinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, procesinių palūkanų reikalavimas yra šalutinis, todėl papildomai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Tais atvejais, kai dėl procesinių palūkanų išieškojimo reiškiamas atskiras ieškinys, šis ieškinys apmokestinamas žyminiu mokesčiu, apskaičiuotu vadovaujantis bendrosiomis žyminio mokesčio dydžio nustatymo taisyklėmis (CPK 80 straipsnis).

Tam, kad būtų galima apskaičiuoti galutinę kreditoriaus naudai priteistiną sumą, be palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentų, svarbu nustatyti ir sumas, nuo kurių skaičiuojamos palūkanos. Bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas, tais atvejais, kai piniginė prievolė neįvykdyta laiku, susideda iš šių sumų:

- neįvykdytos piniginės prievolės sumos,

- palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos, CK 6.261 straipsnis);

- palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, kai jos nustatytos sutartyje (mokėjimo, pelno palūkanos, pavyzdžiui, paskolos sutartyje, CK 6.872 straipsnis).

Įstatyme nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu[110]. Tai reiškia, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pavyzdžiui, delspinigių, palūkanų ir panašiai[111]. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje turi nurodyti sumą, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, jų dydį ir dieną, nuo kurios jos skaičiuojamos. Konkrečią palūkanų sumą apskaičiuoja antstolis vykdydamas teismo sprendimą. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, prasme[112].

8.3. Ieškinio senaties taikymas netesyboms ir palūkanoms

Tiek netesyboms, tiek ir palūkanoms taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių), minėta, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o reikalavimams dėl palūkanų, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimo – penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Kitus teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai gali įtvirtinti kitokius netesybų ir palūkanų ieškinio senaties terminus. Pavyzdžiui, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme numatyti delspinigiai yra su darbo santykiais susijusi išmoka, todėl reikalavimui priteisti šiuos delspinigius ieškinio senaties terminai nustatomi pagal darbo teisės normas[113], kuriose įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso (toliau – DK) reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais CK nuostatos dėl netesybų darbo teisiniuose santykiuose taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių DK nereglamentuoja[114].

Primintina, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio

santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Pagal procesinę padėtį toks asmuo paprastai yra atsakovas, nes ginčo materialinio teisinio santykio šalis ir proceso dalyvis dažniausiai sutampa.

Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia reikalavimams išieškoti periodines išmokas (delspinigius ir palūkanas) turi tam tikrų ypatumų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs [115]. Štai vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje kreditorius į teismą dėl delspinigių, apskaičiuotų skolininkui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. liepos 1 d., kreipėsi 2000 m. liepos 18 d. Kasacinis teismas kasatoriaus argumentus dėl netinkamo ieškinio senaties instituto taikymo paskaičiuojant delspinigius atmetė ir konstatavo, kad nors į teismą, prašydamas priteisti paskaičiuotus delspinigius ieškovas kreipėsi 2000 m. liepos 18 d., tačiau laikotarpis, už kurį apskaičiuoti delspinigiai, yra šeši mėnesiai, nes paskutinė delspinigių skaičiavimo diena yra 2000 m. liepos 1 d., todėl delspinigiai už šešių mėnesių laikotarpį apskaičiuoti teisingai[116]. Daugiau kaip už šešis mėnesius tokiu atveju delspinigius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas, jeigu skolininkas neprašo taikyti ieškinio senaties termino, taip pat jeigu bendra tvarka pareiškiamas ieškinys (ar papildomas ieškinys toje pačioje byloje) dėl delspinigių priteisimo už naują laikotarpį. Delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį iki pagrindinės prievolės įvykdymo[117].

Analogiškomis nuostatomis reikėtų vadovautis taikant ieškinio senatį mokėjimo (pelno) ir kompensuojamosioms palūkanoms. Tačiau, tais atvejais, kai dėl procesinių palūkanų teisme pareiškiamas savarankiškas reikalavimas, teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo[118].

Pažymėtina, kad pagal CK 1.135 straipsnį, pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai, nors jiems pareikšti nustatyti ieškinio senaties terminai dar ir nėra suėję. Pavyzdžiui, ieškinio dėl delspinigių priteisimo pareiškimas nenutraukia ieškinio senaties termino eigos pareikšti ieškiniui dėl pagrindinio reikalavimo (pavyzdžiui, dėl paskolos sumos priteisimo), tačiau, pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai, nors jų senaties terminai dar nebūtų pasibaigę[119].

CK 1.134 straipsnio 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas, kartu draudžia taikyti ieškinio senaties terminą reikalaujant palūkanų už indėlius. Kredito įstaigų veiklos teisinis reglamentavimas grindžiamas sąžiningumo ir patikimumo principais, o indėlio kredito įstaigoje teisiniai santykiai specifiški tuo, kad jie nukreipti į ilgalaikį itin dideliu pasitikėjimu pagrįstą lėšų saugojimą, todėl būtina nustatyti absoliutų draudimą bankams ir kitoms kredito įstaigoms pasisavinti jiems patikėtus indėlius. Tuo tikslu įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką arba kitas kredito įstaigas (CK 1.134 straipsnio 2 punktas), reiškia, kad reikalavimams išmokėti palūkanas už indėlius ieškinio senatis taip pat netaikoma.

Išvados

1. Kreditoriaus teisę reikalauti atlyginti nuostolius užtikrina vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum), kuris įgyvendinamas taikant įvairius kreditoriaus interesų apsaugos būdus, tarp jų – palūkanų ir netesybų institutus.

2. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).Netesybomis siekiama sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius, sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties bei skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus.

3. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

4. Netesybos ir palūkanos yra skirtingi prievolių teisės institutai. Nors tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, tačiau netesybos, kitaip negu mokėjimo (pelno) palūkanos, neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, o netesybomis gali būti užtikrinamas bet kurios prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Netesybos mokamos tik sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei.

5. Kaip vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, netesybos atlieka skatinamąją (iki prievolės įvykdymo momento) ir užtikrinamąją (po prievolės įvykdymo termino suėjimo) funkcijas. Netesybos kaip civilinės atsakomybės forma atlieka ir nuostolių kompensuojamąją funkciją.Palūkanos atlieka dvi funkcijas: mokėjimo ir kompensuojamąją. Kompensuojamoji palūkanų funkcija atsiranda skolininkui pažeidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, taip pat atlieka kompensuojamąją funkciją.

6. Jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys prašo ir netesybų, ir kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją. Kai kreditorius iš skolininko reikalauja ir kompensuojamųjų palūkanų, ir netesybų, ir kitų nuostolių, kompensuojamosios palūkanos ir netesybos, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė, įskaitomos viena į kitą, o likusių nuostolių dydį turi įrodyti kreditorius. Pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu. Pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų išieškojimas kreditoriui neužkerta kelio reikalauti kitų nuostolių, jeigu jis jų patyrė didesnių, negu netesybų suma.

7. Prievolė mokėti netesybas, jų dydžiai gali būti nustatyti įstatyme, šalių sutartyje ir teismo sprendime, o palūkanų dydžiai – įstatyme ir šalių sutartyje. Kiti įstatymai gali nustatyti kitus, negu CK įtvirtintus netesybų ir palūkanų mokėjimo pagrindus ir maksimalius jų dydžius.

8. Teismo teisė mažinti netesybas CK nustatyta expressis verbis. Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.Netesybos gali būti sumažintos, kai jos neprotingai didelės arba kai pagrindinė prievolė iš dalies įvykdyta. Palūkanos mažinamos, kai jos prieštarauja įstatymams arba sąžiningumo, protingumo principams. Teismas, mažindamas tiek netesybas, tiek palūkanas, pirmiausia tiria netesybų ar palūkanų santykį su

nuostoliais bei atsižvelgia į kitas, įtakos turinčias aplinkybes. Šių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tinkamu netesybų ar palūkanų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas jų dydis.

9. Įstatymo nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momento šalių sutartiniams santykiams taikomos, kai šalys dėl netesybų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momento nesusitaria sutartyje. Palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų funkcijos. Pagal bendrąja taisyklę, mokėjimo (pelno) palūkanos skaičiuojamos iki sutarties pasibaigimo, o įstatymų ar sutarties nustatytos kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

[1] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262.

[2]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010.

[3]Committee of Ministers of theCouncil of Europe. Penal clauses in civil law. Resolution No. (78) 3. Strasbourg, 1978.

[4]UNIDROIT. Principles Of International Commercial Contracts. Rome, 1994.

[5] Commision on European Contract Law. The Principles of European Contract Law, 1999.

[6]Konvencijadėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių // Valstybės žinios, 1995, Nr. 102-2283.

[7]Europos Parlamento ir Tarybos2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose. Oficialusis leidinys L 200 , 08/08/2000.

[8]Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas // Valstybės žinios, 2003, Nr. 123-5571.

[9] The Directive 2011/7/EU of the European Parliament and of the Council of 16 February 2011 on combating late payment in commercial transactions ( recast).

[10]Principles, Definitions andModel Rules ofEuropean Private Law.Draft Common Frame of Reference (DCFR). Outline Edition. Sellier. European Law Publishers, 2008.

[11] Green Paper from the Commission on policy options for progress towards a European Contract Law for consumers and businesses. Brussels, 1.7.2010. COM (2010) 348 final.

[12]Proposal for aRegulation of the European Parliament and of the Councilon a Common European Sales Law. Brussels, 11.10.2011. COM(2011) 635 final; 2011/0284(COD).

[13] Žr.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008.

[14]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005.

[15]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; taip pat žr. 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtącivilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007.

[16]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2005.

[17]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2008.

[18]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2004.

[19] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005.

[20] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.

[21]Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas // Valstybės žinios, 2011,Nr. 1-1.

[22]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999.

[23]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011.

[24]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2002.

[25]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; taip pat žr.2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2004; 2005 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2006 m. birželio 14 d. nutartį, priimtącivilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006; kt.

[26]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; taip pat žr.2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2004; 2005 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; kt.

[27]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr.2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.

[28]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1334/2000.

[29]Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas // Valstybės žinios, 2003, Nr. 123-5571.

[30] Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija // Valstybės žinios, 1998, Nr. 107-2932.

[31]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2006; taip pat žr.2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-

751/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006; kt.

[32]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; kt.

[33]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003.

[34]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006.

[35]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003.

[36]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008.

[37]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008.

[38]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007.

[39]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009.

[40]Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 56-1977.

[41] Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 20-521.

[42]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2003.

[43]Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas // Valstybės žinios, 2011,Nr. 1-1.

[44]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003.

[45]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006.

[46]Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas //Valstybės žinios, 1999, Nr. 30-851.

[47]Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas // Valstybės žinios, 2010, Nr. 125-6385.

[48]Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas // Valstybės žinios, 2011, Nr. 145-6819.

[49]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; taip pat žr. 2005 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005.

[50]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005.

[51]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005.

[52]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2005.

[53] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; taip pat žr. 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010.

[54]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005.

[55]Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas // Valstybės žinios, 2011, Nr. 1-1.

[56]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006.

[57]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; taip pat žr. 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje bylos Nr. 3K-3-578/2005.

[58]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-1094/2003.

[59] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 27d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-719/2002.

[60]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008.

[61] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2012.

[62]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008.

[63]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2007.

[64]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; taip pat žr. 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; kt.

[65]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007.

[66] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-866/2002.

[67]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007.

[68]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010.

[69]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007.

[70]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2005.

[71]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010.

[72]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; taip pat žr. 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008.

[73]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2006.

[74]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2006.

[75] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-757/2002; taip pat žr. 2005 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; kt.

[76]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005.

[77]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2001.

[78]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007.

[79]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; taip pat žr. 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m.spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtącivilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; kt.

[80]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2008.

[81]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2000.

[82] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2001.

[83]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2004.

[84]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007.

[85]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008.

[86]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-173/2006.

[87]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; taip pat žr.2005 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2005;2005 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2005; kt.

[88]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis, priimtacivilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; taip pat žr.2006 m. kovo 6 d. nutartį, priimtącivilinėje Nr. 3K-3-173/2006.

[89]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005.

[90]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimtacivilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007.

[91] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002.

[92]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003.

[93]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006.

[94]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006.

[95]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006.

[96] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004.

[97]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009.

[98] Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas // Valstybės žinios, 2010, Nr. 145-7419.

[99] Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 31-1010.

[100] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; taip pat žr. 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009.

[101] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-631/2001.

[102] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001.

[103] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012.

[104]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-888/2003; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2006 m.kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; kt.

[105]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; taip pat žr. 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; kt.

[106]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011.

[107] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; taip pat žr. 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007.

[108] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012.

[109]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007.

[110]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo, Nr. A3-130.

[111]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.birželio29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; taip pat žr. 2005 m.rugsėjo28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; kt.

[112]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; taip pat žr. 2005 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005.

[113]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-128/2003.

[114]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2008.

[115]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000; taip pat žr. 2001 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2001; 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-912/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001; kt.

[116]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2001.

[117]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000.

[118]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007.

[119]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2002.