NR. 49

2007m.VASARIS

L E I D ŽI A ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Nukelta į 4 psl.

Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido atvirukų katalogą „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“. Tai trečiasis vienam Lietu-vos miestui skirtas atvirukų katalogas – iki šiol išleisti „Kauno atvirukai 1918–1940“ (2001, sudarytojai – A. Miškinis ir K. Morkūnas) ir „Vilniaus vaizdų atvirukai. 1897–1915“ (2005, parengė D. Keršytė).

Šiauliečių leidinys dėl gausios jame pateikiamos ikonogra-finės medžiagos yra unikalus šaltinis miesto istorijos, pavel-dosaugos, urbanistikos studijoms. Šiauliai – nuo XX a. karų itin nukentėjęs miestas, kai kurie jo vaizdai yra išlikę tik atvirukuose. Anot vienos iš katalogo rengėjų, „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotojos Romos Baristaitės, šis leidinys – tai iliustruota miesto istorija. Atvirukai – ypač dė-kinga ikonografinė medžiaga: iki pat XX a. vidurio jie buvo labai populiari korespondencijos priemonė, buvo leidžiami dideliais (500 – 3000 egz.) tiražais, todėl jų sklaida gana didelė. Kitoks fotografijų likimas: kas nors įsidėjo į albumą, ir daugiau niekas tų atvaizdų galėjo ir nepamatyti.

Rengiant katalogą, buvo stengiamasi surinkti kiek galima

Virš melsvai snieguotų Andų keterų pamažu kylant ryto saulei geriam ką tik sutiktos argentinietės paruoštą matę. Pietų Amerikoje tai ritualas, paklūstantis saviems laiko ir

erdvės dėsniams. Matė geriama švintant ar ramią popietę, geriama lėtai, valandą, galbūt ir dvi, nes Patagonijos gaučai, ganydami gyvulius, niekur neskubėjo. Matės gėrimas yra reikšminga socialinė praktika. Karštu vandeniu pakartotinai plikomą žolių viralą visi geria drauge iš to paties galvijų oda padengto ilgmoliūgio. Kadaise jėzuitai auginti matę išmoko iš Guaraní genčių, gyvenusių nūdienėse Paragvajaus ir Argentinos žemėse, ir vėliau šią tradiciją išplatino Libane bei Sirijoje. Matės istorijų, kaip ir jos rūšių, užtenka visam gyvenimui neaprėpiamose pampų platybėse.

Vakar Ugnies žemės viduryje sugedo mūsų autobusas. Iš Čilės autobusai vyksta tik kartą per dvi dienas, tačiau vai-ruotojai neturi radijo ryšio, todėl, žiūrėdami į mylių mylias besitęsiančias stepes ir per jas vingiuojantį tuščią kelią, laukėme. Atšiaurūs vėjai nesiliovė iki vidurnakčio, kuomet juos pakeitė stingdantis šaltis ir melsvai rausva šviesa virš vasarą nemie-gančios Antarktidos. Su Marku, Santa Kruze studijuojančiu latviu, kuris visiškai atsitiktinai įlipo į tą patį autobusą, išalkę ir sušalę kalbėjomės apie argentinietišką Mendozos vyną ir ant laužo keptą mėsą. Laikas neegzistavo, nes neturėjome laikrodžių, bet naktį kažkuriuo metu horizonte išvydome link mūsų judančias šviesas. Mes surasti. Išgelbėti. Įvykis

toks neįtikėtinas, kad nori virsti apsakymu ir gulti į miesto bibliotekoje esančią lentyną, pilną senų nuotykių ieškotojų ir atradėjų ekspedicijų žurnalų, romanų ir eilių Patagonijai.

Rašyti vietos antropologiją nėra paprasta. Ji kažkuo panaši į keliautojų pasakojimus, nors keliautojai šia erdve tik praeina, išsiveždami su savimi „tobulą“ patirtį. Kaip į popieriaus lapą sutalpinti tuos tolius, horizontus, kurie buvo ir tebėra, istoriją, įvykius, žmones? Vieta yra gyvybinga, kintanti, bet taip pat ir pastovi. Ji išlieka. Pirmą kartą Patagoniją pažinau Žiulio Verno romane apie kapitono Granto vaikus, 37-ąja lygiagrete keliavusius aplink pasaulį ieškant savo tėvo. Vėliau panašiais keliais 1939-ųjų Norton motociklu traukė Ernestas Che Guevara. Ar šios amžinybėje sustingusios lygumos, kondorų pilni slėniai ir tarp granito kalnų pasislėpusios dangaus mėlio lagūnos įkvėpė revoliuciją? Turbūt ne jos. Atšiaurus Patagonijos grožis nesikeičia, bet žmonės keičiasi. Remiantis revoliuci-onieriaus autobiografija pastatyme filme „Motociklininko dienoraštis“ parodyta, kad būtent sutikti žmonės, jų vargai, socialinė neteisybė nulėmė gydytojo profesijos besimokiusio jaunojo Guevaros likimą.

daugiau iki 1944 m. išleistų atvirukų su Šiaulių miesto pano-raminiais vaizdais, fragmentais ir kt. Vienas iš katalogo leidimo idėjos autorių ir leidinio sudarytojų, „Aušros“ muziejaus atvirukų rinkinio tyrinėtojas Almantas Šlivinskas teigia, kad, nors buvo dėta daug pastangų, dar nepavyko rasti maždaug penktadalio tuo laikotarpiu išleistų atvirukų.

Palyginti nedidelė dalis atvirukų saugoma muziejuose, bibliotekose, didžioji jų dalis sukaupta privačiose kolekcijose. Šiaulių atvirukų katalogo pagrindą sudaro „Aušros“ muziejaus ir miesto filokartininkų Petro Kaminsko (jis yra ir vienas iš katalogo sudarytojų), Česlovo Galkaus, Andriaus Šimkaus, taip pat šiauliečių Vyginto Ališausko, Giedrės Petkevičienės, Vytenio Rimkaus, kauniečio Algimanto Miškinio, kitų Lie-tuvos ir užsienio kolekcininkų surinkti atvirukai. Duomenys katalogui taip pat rinkti Lietuvos muziejuose, bibliotekose, archyvuose.

Kataloge pateikiami 858 atvirukai – nuo pirmojo žinomo, siųsto 1902 m., iki išleistų Antrojo pasaulinio karo metais. Leidinys sudarytas chronologiniu-abėcėliniu principu ir su-

sideda iš 4 dalių, atspindinčių valstybės raidos laikotarpius: atvirukai, išleisti carinės Rusijos valdymo metais (1902–1914), Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918), Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940) bei Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944). Katalogo sudarytojai neišskyrė pirmo-sios sovietų okupacijos 1940–1941 m. laikotarpio, nes, deja, nerasta tais metais išleistų Šiauliams skirtų atvirukų.

Kiekvienoje dalyje atvirukai pateikiami pagal leidėjų pavardžių ar leidyklų pavadinimų abėcėlinę tvarką, po to grupuojami į sąlygines serijas. Kadangi nebuvo įmanoma rasti informacijos apie kai kuriuos leidėjus, atvirukų serijas, atskirų atvirukų leidimo datas ir kt., kai kurie duomenys kataloge pateikiami kaip spėjami. Almantas Šlivinskas su šypsena prisimena, kad leidinio redaktorė, pradėjusi skaityti pirmąją redakciją, stebėjosi, ar moksliniame leidinyje gali būti tiek daug „nemokslinių“ sąvokų: „spėjama“, „manoma“...

Katalogo sudarytojams reikėjo įspėti nemažai galvosūkių.

Matės vizijos, arba Patagonijos keliais

Ieva Jusionytė

Nukelta į 3 psl.

Atvirukuose – d i n g ę m i e s t o v a i z d a i

Šiaulių jaunimas ant Talkšos ežero. J. Papievio fotografija.

cmyk

NR.49� psl.

Šiandien pliaupiant žiaurumo kinui ir geismo televizijai, odos ir kaulų „kūniškųjų nuodėmių“ kultūra prašosi paaiškinama. Vienas didžiųjų geismo teoretikų ir praktikų yra J. W. Goethe`s Mefistofelis, išsamiai diskutavęs apie nuodėmių tikslus ir praktiką. P. Sloterdijkas Mefistofelį priskiria cinikams, kurie tyčiojasi iš mokslininkų pasiaukojimo teorijoms ir technikai. Mokslininkams suabe-jojus savo gyvenimo prasme, cinizmo šėtonas siūlo išpildyti jų slapčiausius, gėdingiausius troškimus kilniu ir oriu būdu. Goethe`s Me-fistofelis, norėdamas sugundyti studentą, sako sovietmečiu tarp studentų kultiniais tapusius žodžius: „Teorija, brolau, – sausa šaka, / Už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“.

Moksliškai apibrėžtų gyvenimo tikslų ir techninių priemonių kritika yra prielaida šė-tonui manipuliuoti žmonių norais – „vaisingu medžiu“. Vis dėlto Faustas pats, niekieno neverčiamas, sutinka būti manipuliuojamas. Lygiai kaip ir V. Nabokovo „Lolitos“ herojus Humbertas. Iki Lolitos Humbertas jau buvo sugundęs daug nimfečių ir išsamiai pažinęs jų kūniškumo ypatybes. Jis skaitė literatūrą ta tema, gebėjo lengvai užmaskuoti savo geismus, kai kalbėdavosi su psichiatrais. Jo patirtis rodo, kad ne vien Lolita manipuliuoja Humbertu (paplitusi nuomonė), bet ir pats Humbertas sąmoningai pasiduoda šiai manipuliacijai, t. y. manipuliuoja manipuliacija. Simtomiška, kad Humberto ilgai ugdytas gebėjimas kū-niškai nusidėti tampa vis mažiau pastebimas. Goethe`i ir Nabokovui kūnas vis dar turėjo aiškią taktilinę, skonio, kvapo, skausmo prasmę, skirtingai nei jų skaitytojams, kurie pirmiausiai mato logoso viešpatiją ir ženklinę geismo produkciją.

Lolita yra naivi manipuliatorė, o jos herojus yra įgudęs manipuliuojamasis (pagal analogiją: naivi sadistė ir rafinuotas mazochistas). Tačiau Mefistofelio ir Fausto situacija truputį panaši: Mefistofelis mato, kad Faustas neturi pakanka-mų turiningos nuodėmės kompetencijų, nėra įgudęs malonumų reikaluose, neturi tinkamo skonio ir vaizduotės. O šėtonas nuodėmių reikaluose yra įgudęs, tačiau nori išlikti sąži-ningas, nenori manipuliuoti Fausto naivumu, todėl „gyvenimo medį“ jį moko pažinti ne iš raidžių. Kitaip tariant, velnias siūlo personaliai orientuotą prekę, ugdo vartotoją, skiria jam didelį marketinginį dėmesį.

Tuo tarpu šiuolaikinė visuomenė gerokai sumenkėjo. Beveik išnyko pastabaus, pamo-kančio, auklėjančio mainytojo fenomenas, gyvavęs Europoje iki pat XIX a. pradžios.

Žinoma, daugelis gali pasakyti, kad kiekvie-na pardavimo/supirkimo kompanija siekia ugdyti savo vartotoją. Tačiau šiandien toks auklėjimas prarado asmeninį santykį ir remiasi segmentiškai orientuota reklama, beasmeniais siūlymais išbandyti mėginius. Anoniminė prekyba neprilygsta mefistofeliškai vartotojo auklėjimo strategijai. Heideggerio žodžiais tariant, šiuolaikiniai reklamos, marketingo agentai prarado santykį su būtimi: su pragaro ir rojaus patyrimu, su platoniškąja paidea samprata, renesansine studia humanitatis idėja, romantine Bildung vizija, kuriose šiuolaikinė hermeneutika dar įžvelgia būties mąstymo galimybę. Mefistofelis yra guru, filosofijos mokytojas, todėl puikiai jaučiasi tarp moks-lininkų ir filosofų. Kita vertus, jis aiškiai atskiria metafiziką, kuri tėra disciplinavimo priemonė, ir sielos ugdymą, kuris reikalauja asmeninio, globėjiško požiūrio. Pavyzdžiui, šėtonas aptinka, kad Faustas nemoka tin-giniauti, negeba atsipalaiduoti ir mėgautis kūnų, kvapų, skonio įvairove – lygiai kaip ir absoliuti dauguma šiuolaikinių vartotojų, praradusių šį nuostabų aristokratų išpuoselėtą meną. Todėl mefistofelis kreipiasi į laumę, kuri paruošia stebuklingą gėrimą, nuo kurio: „Išmoksi aukšto tinginystės meno / Ir jusi, net žingsniuodamas gatve, / Kaip Kupidonas širdį tau kutena“. Tačiau lavinimo istorija tuo neužsibaigia, veikiau tai tik įspūdinga įžanga į lėto kūniško mėgavimosi meną: „Nuskintas vaisius tik tada skanus, kai jo pasiekt iš karto negali tu; / Tad paraityk pirma kulnus [...] Ją prijaukink, prisiviliok, – / Prie tikslo niekad nesibrauk tiesiog�“�“

Velnias yra mainytojas. Jis vienas gėrybes keičia į kitas: sielą siūlo išmainyti į gyvenimo spalvas. Kuo brangesnė siela, tuo daugiau už ją siūloma klausos, lytėjimo, skonio, kvapo malonumų. Nevykusi siela yra pigi. Faustas – mokslininkas, į jį dar galima investuoti, ugdyti jo gebėjimus mėgautis menais, amūro žaidimais, perimti vyndarių meno paslaptis ir pan. Šiandien situacija pasikeitė. Šėtonui tenka mažiau gundyti: stovi eilės žmonių, laukiančios patvirtinimo apie jų geismų išsipildymą. Jie net neprašo kokios nors gundymo ar mėgavimosi patirties, o tie-siog reikalauja etiketės, žavingo paveikslėlio, brendo, patvirtinančio jų tariamą malonumo patyrimą. Vartotojų sielų atpigimui pasitar-navo reginių visuomenė, kuri kūno nuodėmę pakeitė vaizdu, reginiu užgožė lėtą taktilinę, skonio ir vaizduotės patirtį.

Žinoma, didieji nusikaltėliai – sąvadautojai, sukčiai, plėšikai anaiptol neišnyko. Tačiau jie išstumti į paribius: mūsų visuomenėje nebesižavima vagimis, žudikais, teroristais, prekiautojais žmonėmis. Jie priklauso tabu – išstumtai, nuolatos slopinamai, baimės ir gėdos – sferai. Televizijos visuomenė sukūrė kitokį „pozityvų“ individą: saikingai dozuojamų vaizdų vartotoją, viešosios disciplinos gerbėją, svajojantį apie svetimas istorijas. Televizijos ir didžiųjų prekybos centrų sukurtas nau-jasis masių žmogus neturi ir XX a. pradžios industrinio masių žmogaus polėkio: jis ne-turi gebėjimų kelti revoliuciją, jam svetimas

Iki nuodėmių išpardavimo

Gintautas Mažeikis

Šeštadienį Šiauliuose visi keliai veda į turgų, kurio erdviuose paviljonuose akys raibsta nuo Lietuvoje gaminamų gėrybių gausos. Apsvaigus nuo jos galima prasiblaškyti turgaus užeigoje, kuri yra to paties paviljono dalis, tik atitverta neaukšta tvorele. Tad kirsdamas lietuviškus cepelinus ar gurkšnodamas lie-tuvišką alų gali čia pat, už pertvaros, stebėti autentišką virte verdantį ne tik turgaus, bet turbūt ir visos Lietuvos gyvenimą. Pavargus nuo turgaus klegesio, galima savo mintims leisti paskraidyti po... Čiurlionio paveikslo „Jūros sonata. ANDANTE“ reprodukciją, kuri – akivaizdu, nors ir neįtikėtina – kabo čia pat, prie baro, ant sienos. Tikrai atgaivina spengianti jūros dugno tyla su nuskendusiais pasauliais, kurių ramybę drumsčia atsargiai iš gelmių į viršų laivelį kelianti ranka. Kur tu, laive, plaukei? Gal norėjai emigruoti į paveikslo tolyje švytinčius nežinomų kraštų miražus?

Panašų norą jau įgyvendino prie staliuko po reprodukcija alų gurkšnojanti pora. Tiesa, virš galvų kabančio paveikslo jiedu turbūt net nepastebėjo, nes garsiai ir aistringai visai užeigai aiškina, kad iš Lietuvos tuoj tuoj visi išplauks, išvažiuos, tad čia viskas galės užsi-daryti ir vėl atsidaryti po metų, kai vėl visi sugrįš švęsti Kalėdų.

Nuo gruodžio iki sausio vidurio Šiauliai pilni kalėdinių emigrantų. Ne vienas jų, išėjęs į miesto centrą ar į turgų, nori būtinai garsiai paskelbti apie savo grįžimą, nes per kraštus verčiasi europietiškos „savigarbos“ jausmas. Tai triukšmingieji emigrantai.

Bet yra ir tyliųjų emigrantų, kuriuos išduoda tik jų skausminga reakcija dėl storžieviško ap-tarnavimo ir jų tylus tarpusavio pokalbis apie tai, kad ten, emigracijoje, bendravimo kultūra yra kitokia, kad ten daugiau mandagumo, ten niekas nieko neterorizuoja triukšminga muzika, kas taip mėgstama Lietuvos kavinėse, gatvėse, net traukiniuose. Juos atpažįsti iš tylaus atsidūsėjimo, kad pasiilgsta Lietuvos, bet jie nebegalėtų pakęsti nepagarbos žmogui, susidedančios is smulkmenų, kurių čionykštis net nepastebi.

Yra ir veikliųjų emigrantų, apie kuriuos sužinai šalia suskambus mobiliajam telefonui, kuriuo jie visur ir visiems dėsto savo mintis: taip, pinigų užtenka, bet emigracijoje viskas svetima, tačiau Lietuvoje irgi negali gyventi, nes čia juos nuvertina, atlyginimai juokingi. Jie perka Lietuvoje butus, sklypus, čia tuo-kiasi, čia gydosi, bet kaip bus ateityje – dar nežino...

Yra ir tokių emigrantų, kurių Lietuva ne-sulaukia net ir per Kalėdas. Apie juos sužinai iš žinučių elektroniniame pašte – jie palinki gerų Naujųjų Metų tau, Šiauliams ir Lietu-vai, bet Lietuvoje jiems tiesiog per pilka, jie geriau kviečia per tviskančias Kalėdas atvykti pas juos.

Bet ar gali būti kitaip? Lietuva viena puse remiasi į jūrą. O jūra – tai vartai į kitus kraštus, kelionių, nežinomų pasaulių, kurie atrodo geresni, ilgesys. Jūra, be abejo, – tai ir sudužę laivai kaip Čiurlionio paveiksluose. Beje, vos ne visą savo darbingiausio gyvenimo dalį Čiurlionis taip pat praleido ne Lietuvoje, nors visus savo darbus paskyrė Lietuvai. Tiesa, toks gyvenimas jį nualino. Bet jei ne pažintis su svetimais kraštais, kažin ar jo paveiksluose būtų tiek erdvės, tiek beribės perspektyvos.

Jei ne emigracija, kažin ar tokie skirtingi kalėdiniai emigrantai turėtų juos siejantį dalyką – emigracijoje įgytą stiprų savigarbos jausmą, kuris jų jau niekada neapleis, kad ir kur jie gyventų. Bet emigrantui – gal net ir amžinam emigrantui – svarbu nepamiršti, kuria jūra išplaukei. Turbūt saugiausia iš-plaukti, kai jūra alsuoja andantės tempu. O jei jūroje trenktų audra, Lietuva galetų būti lyg ta Čiurlionio paveikslo ranka, kuri nuo dugno pakelia nuskendusius laivelius...

Jūros sonata turguje, arba pamąstymai apie kalėdinius emigrantusNijolė Feldmanaitė

naikinantis ir griaunantis maištas, nevaldomi masinio geidulio proveržiai. Naujiesiems, nekenksmingiems vartotojams skirti žavingi, glamūriniai (popkultūrinio spindesio, aukšto kičo) vaizdai tapo svarbiausiais jų diskursų, jų savęs identifikavimo tikslais ir ribomis. Ne ideologija, o spindintys paveikslėliai šiandien nubrėžia, kas leidžiama ir turi būti žiūrima, įsivaizduojama, vartojama, o kur prasideda tabu. Tokiam vartotojui pasibaisėjimą kelia susidūrimas su kūniška skausmo tikrove: jis baisisi narkomanų užeigomis, kur draugiškai dalijamasi senais švirkštais, pigiomis aludėmis su palikto maisto ir alaus tykančiais varguo-liais. Tiesa, kaip pastebi S. Žižekas, vartotojų visuomenė kartais susigalvoja sau skausmo ir griovimo praktikas, norėdama grįžti į įsivaizduojamą tikrovę. Viena tokių pramogų yra automobilių „bulių kovos“. Jos rodo, kad išėjimas iš glamūrinio rojaus reikalauja specialios organizuotos griovimo, naikinimo praktikos, kuri taip pat turi būti prižiūrima. Kaip pastebi V. Pelevinas romane „Empire V“, glamūras yra šiuolaikinio vartotojiško diskurso galia ir disciplina: spindintys paveikslėliai kuria savo subjektus. Šiuolaikinį vartotoją riboja ne kūno nuodėmės siaubas, o spektaklio pabaigos baimė. Glamūrinė tikrovė skatina simuliakrines nuodėmes, skatina pigų, greitą ir nuolatos kintantį pasimėgavimą. Todėl senieji vaizdai tiesiog atpiginami, išparduodami CD pavidalu. Vartotojiškos tariamos nuodėmės neturi jokios išliekamosios vertės.

Vartotojų visuomenei turėtų būti skirtas atskiras pragaras, nes šie pseudonusidėjėliai vargu ar galėtų būti pripažinti didžiųjų nuodytojų, kankintojų, sąvadautojų, eretikų ir karingų ateistų. Dantės aprašytame pragare, kaip ir rojuje, susirenka tie, kurie gyvenimą pažino ne kompiuteriniuose žaidimuose, o geismą – ne iš „Panelės“ ar „Cosmopolitan“ žurnalų. Ten gyvena F. Dostojevskio „Užrašų iš Mirusiųjų namų“, Homero „Odisėjos“ ir „Illiados“ herojai, Nietzsche`s antžmogiai, o ne žiūrovai. Ten veikiausiai yra ir lietuviškų kaimo sodybų plėšikai-žmogžudžiai, kuriems iki spektaklio visuomenės labai toli ir kuriems glamūras atsiveria pigaus vyno pavidalu. Tokios lietuviškos nuodėmės nevertos Me-fistofelio žvilgsnio, o jų herojai nenusipelno gundytojo pamokų.

Išugdyti rafinuotą nusidėjėlį sunku, subtil-ios nuodėmės auklėjimas užtrunka ilgai. Tai iliustruoja T. Harrio romanas „Hanibalas: pradžia“ bei to paties pavadinimo P. Weberio filmas. Gaspardas Ullielis, vėliau Hanibalas Lekteris, kerštaudamas lavino gebėjimą sub-tiliai nusidėti: nuo vulgarios žmogėdrystės jaunystėje iki subtilios kanibalinės kuli-narijos brandžiame amžiuje. Susidūrimas su sužvėrėjusiais lietuvių kilmės fašistuojančiais nusikaltėliais, pirmoji itin gili psichinė trauma ir sesers kraujo skonis, patologinės anatomijos ir rytų kultūros studijos, kanibalistiniai bandy-mai, vėliau – psichologinių įgūdžių šlifavimas. Visa tai padėjo tapti „Avinėlių tylėjimo“ hero-jumi, kuriam būdingi faustiški intelektualumo bruožai, rafinuotas mefistofeliškas skonis, Nietzsche`s Übermensch gebėjimas peržengti visuomenės sankcionuotas ribas, būti anapus glamūrinės tikrovės (G. Debordo „Spektak-lio visuomenės“). Svarbiausia, norėdamas virsti Hanibalu, Ullielis turėjo paneigti patį nuodėmingumo statusą. Istorijoje yra buvę tokio neigimo pavyzdžių: tai revoliucinis eksproprijatorių eksproprijavimas, manip-uliavimas manipuliatoriais bei lekteriškas kanibalų suvalgymas.

Nuodėmingų paveikslėlių vartojimas pinga, nes, augant jų vaizdų poreikiui, didėja ir pasiūla. Tūkstančiai žmonių dirba tariamų kūniškųjų nuodėmių industrijoje ir milijonai perka jų produkciją. O šiurkščius ir subtil-ius nusidėjimus, kaip, beje, ir sunkią ligą, mirtį, psichinę negalią, asocialumą, visus su nusikaltimais susijusius ir net slaugomus asmenis visuomenė yra linkusi pašalinti iš savo regėjimo horizonto, suskliausti slaugos ligoninėse, ištrinti naudojant eutanaziją, sukamšyti į kalėjimus, į gatvių užribius, šiukšlynus. Lietuviška visuomenė sparčiai vejasi amerikietiško animacinio serialo „Simpsonai“ herojus, naikindama gebėjimą kelti revoliucijas, ištrindama erdvę saviems goethe`ms, dostojevskiams, išstumdama buvimo anapus leidžiamo patirtį, reikalingą nuodėmei ir malonei.

Tomo Andrijausko nuotrauka.

Park�s�� ����su�lt�s�� ����su�lt

cmyk

NR.493 psl.

Vigmantas Butkus

Apie (filologijos) mokslo ir studijų žlug-dytojų masiškėjimą, suvešėjimą, tiesiog iškūpėjimą, apie jų rūšių bei porūšių, klasių bei poklasių radimąsi, mutantinę jų įvairovę, komjaunuolišką jų veržlumą „Parke“ rašiau jau kelis kartus (paskutinį kartą – 2006 m. rugsėjo numeryje). O kas apie juos dar nerašė ar šiaip kokiame kolegų pokalbyje jų „geru žodžiu“ neminėjo? Tačiau toji mokslo ir studijų re-novatorių, revizorių, normintojų, kodifikuo-tojų, metodininkų, konsultantų etc. armada nepaisant visko kuo toliau, tuo dažniau taip įsisiautėja, kad iš po jų keliamų putų ir bangų vos patys mokslas bei studijos besimato. Kiek žinau, pirmiausiai ir drąsiausiai jie apspinta humanitarinius bei socialinius mokslus. Ir suprantama – juk visiškai neapsijuokiant nurodinėti, patarinėti branduolinės fizikos ar širdies chirurgijos paskaitų skaitytojams, straipsnių, knygų rašytojams yra ir rizikingiau, ir nesaugiau. O kokie jūsų, širdies chirurgijos specseminarus vedantis profesoriau, dalyko modulio apraše formuluojami to seminaro intelektualūs gebėjimai? O perkeliamieji gebė-jimai? Koks jūsų modulio aktualumas, tikslai? Kokie uždaviniai, ar jie atitinka valstybės, regiono raidos dinamiką? Turbūt nesunku prognozuoti, kad net tvirčiausius nervus ir stabiliausią psichologinę struktūrą turinčiam chirurgijos profesoriui po tokių klausimų skalpelis rankose gali imti ir suvirpėti.

Prigimtiniai ir pagrindiniai (filologijos) mokslo ir studijų biurokratų, kaip apskritai

Straipsnis tarybinės armijos dienos progaskiriamas kylančiai biuro/filokratijos žvaigždelei D. S. vilnensis

Darsyk apie (filologijos) mokslo ir studijų biuro/filokratus

visų biurokratų, siekiniai: (1) viską unifikuoti, bet dažniausiai unifikuoti pagal labai sudėtin-gą kelių lygmenų sistemą, kuri, pageidautina, būtų (2) permanentiškai kintanti ir kurios „žaidimo taisykles“ optimaliai išmanytų tik jie patys. Tiedu svertai biurokratijai ir suteikia daugiausiai kratos – didžiausią jėgos, galios, prievartos monopolį.

Unifikacijos veikimo mechanizmas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas kaip rasių gryninimo teorija ir praktika „paprastame fašizme“. Tarkim, gyvena ir šiandieninės Lietuvos mokslo / studijų institucijoje dirba polonistas (skandinavistas…). Jis spausdina savo straipsnius pačiuose prestižiškiausiuose Lenkijos (Danijos, Švedijos…) leidiniuose, tie leidiniai, tiksliau, kompetetingiausios šiose srityse jų redakcijos jį noriai priima, publikuoja. Tačiau per to nelaimėlio polonisto (skandinavisto…) atestaciją Lietuvos mokslo / studijų institucijoje ima ir paaiškėja, kad tie patys prestižiškiausi Lenkijos (Danijos, Švedijos…) leidiniai Lietuvos mokslo biuro-kratų nėra įrašyti į mistiškosioms „bazėms“ priklausančių leidinių sąrašą. (Kaip čia neprisiminti sovietmečio, kai dirbti „bazėje“ net valytoja ar sargu buvo ir naudingiau, ir garbingiau nei docentu aukštojoje mokyklo-je�) Taip šiuolaikinių „bazių“ valytojos ir sargai nelaimėlį polonistą (skandinavistą…) ima ir „rasiškai“ išgrynina – sterilizuoja, unifikuoja, t. y. „baziškai lituanizuoja“ kaip nemokslinin-ką. Suprantama, nelaimėlis laimės ir teisybės galėtų ieškoti teismuose, ypač tarptautiniuose, kurie po tarptautinių ekspertizių galėtų duoti teisinį atsakymą į klausimą: kas geriau išmano

mokslinę polonistiką (skandinavistiką…) – lietuviškieji „bazių“ sudarinėtojai bei sergėtojai ar pačių prestižiškiausių Lenkijos (Danijos, Švedijos…) leidinių redakcijos? Taip pat kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui – tik ne mokslo ir studijų biurokratui ar jo pogentainiui filokratui – suprantama, kad šis klausimas yra retorinis ir kvailas per visą pilvą iš esmės.

Arba, tarkim, studijų ir mokslo institucija, jos padaliniai turėtų daugiau nei penkias-dešmties metų patirtį rengti tam tikros rūšies (tarkim, filologijos) specialistus, turėtų su-formuotas tradicijas, vadinamąją materialinę bazę, kvalifikuotus, žinomus profesorius, docentus ir t. t., ir pan. Atvažiavusi kolegiška geranoriška specialistų rengimą tikrinanti tos srities profesionalų komisija nefiksuotų nė vieno esminio (esminio�) trūkumo, o vėliau galutinį tikrinimo protokolo variantą parengti pavestų vienam komisijos nariui. Ir šis, o varge vargeli vargiausias, pasirodytų beturįs itin raiš-kų filokratinį identitetą. Ką gi jis darytų? Ogi, pavyzdžiui, tvirtai nusičiuptų vieną iš galimų formaliųjų unifikacinių metriukų ir, numojęs atkalia ranka į viso reikalo esmę, rašytų, net ne rašytų, o spaudydamas klaviatūrą, krykštautų: mano pasiimtasis unifikacinis metriukas (nors galėjo ir imti kitą, ir matuoti kitaip) rodo, kad 4 centimetrais yra pažeistos unifikacinės taisyklės, todėl tikrinamiesiems padaliniams būtina sterilizacija, o vėliau – gal net kastracija� Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui – tik ne mokslo ir studijų biurokratui ar jo pogen-tainiui filokratui – suprantama ir aišku, jog būtų panašu, jei, pavyzdžiui, nusispjautume

į patyrusio profesionalo dailininko nutapytą paveikslą vien dėl to, kad jis pagal kažkokį unifikacinį metriuką yra kiek per didelio (ar per mažo) formato. Bet tai ir yra tikro biuro/fi-lokrato skiriamasis bruožas� Jofirmos ženklas.� Jo firmos ženklas. Jo vizitinė kortelė. Jam iš nenugalimosios centrinio aparato biuro/filokratų kontoros deleguota kolektyvinio identiteto skiautė, kuria jis išdidžiai mosuoja kaip neabejotino savo pranašumo ir pergalės vėliava, nesumo-damas, kad skiautė ir tėra skiautė – apgailėtina pilkos filokratinės egzistencijos draiskana.

P� S� Straipsnis kylančiai biuro/filokratijos žvaigždelei D. S. vilnensis (Divina Stella uvilnensis) tarybinės armijos dienos proga dedikuojamas ne tik todėl, kad biuro/filokratų armada demoralizaciniu požiūriu tą armiją (jos agonijos laikais) labai primena, bet ir šiek tiek atsitiktinai – dėl to, kad šis „Parko“ numeris išleidžiamas vasario 23-čiąją. Jei numeris būtų pasirodęs vasario 14-tąją, straipsnį kylančiajai žvaigždelei D. S. vilnensis labai mielai būčiau dedikavęs Valentino dienos proga. Mat kartais atrodo, kad biuro/filokratams labiausiai ir trūksta… meilės; taip taip, žvaigždele, meilės. Nors, jei bent vienu vienusėliu žvaigždišku spindesėliu išsikyšteltum iš už storų vilnensis institucinių mūrų į kokią viešesnę erdvę, paėmęs viešųjų dalykinių disputų pliauškelę, pripliaukščiau be skrupulų it kokią įkyrią muselę atgalios prie tų mūrų, neatsižvelgdamas į jokias insignijas: nei saulensis, nei vilnensis.

trysbutkai@takas.lt

Atkelta iš 1 psl.Pavyzdžiui, teko identifikuoti atvirukus, kuriuose klaidingai nurodytas miesto pavadi-nimas: pateikiamas turgaus vaizdas, užrašas

skelbia, kad tai yra Joniškis, nors horizonte matomi Šiaulių miesto pastatai – identiš-kai išsidėstę kaminai buvo užfiksuoti kito leidėjo atviruke. Panašios klaidos būdingos Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu leistiems atvirukams – juos dažniausiai leido vokiečių leidėjai.

Anot katalogo sudarytojų, būtent Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu (1915–1918) buvo išleista daugiausiai atvirukų, jų ir kataloge pateikta daugiausiai – 490, nemažos dalies tais metais leistų atvirukų dar nepavyko rasti. Anot Almanto Šlivinsko, didelę atvirukų paklausą tuo metu lėmė keletas veiksnių: nemokamas karo lauko paštas, paprastesnė atviruko nei voke siunčiamo laiško cenzūra, gana aukštas vokiečių armijos raštingumo lygis.

Dažniausiai XX a. pirmosios pusės at-virukuose vaizduojamos centrinės miesto gatvės, įspūdingiausi Šiaulių architektūriniai objektai, daugelis kurių neišliko iki mūsų dienų. Roma Baristaitė sako, kad labiausiai apmaudu, jog kai kurie iš jų buvo sugriauti ne karų metu, o po jų, nemažai pastatų nugriauta sovietiniais laikais.

Atvirukų leidėjų labiausiai pamėgtas objek-tas yra Šiaulių Katedra. Jos vaizdas dominuoja ne tik reprezentaciniuose atvirukuose, bet ir ten, kur įamžintas karų nuniokotas mies-

Atvirukuose – d i n g ę m i e s t o v a i z d a itas. Griuvėsių fone matomas Katedros bokštas buvo tarsi atskaitos taškas, pa-dėjęs identifikuoti atviruke užfiksuotą miesto vietą. Beje, yra ir tokių atviru-kų, kuriuose nesi-mato nei Katedros, nei kito atpažįstamo pastato – vien griu-vėsių krūva...

Atvirukuose įam-žinti ir kai kurie svarbesni istoriniai XX a. pirmosios pu-sės įvykiai: 1910 m. Šiauliuose rengta Žemės ūkio p aroda, 1912 m. vykusios Borodino mūšio šimtmečio minėji-mo iškilmės, užfik-suotas 1917 m. virš miesto praskridęs dirižablis.

Žmonių portretai atvirukuose daž-niausiai atsitiktiniai. Vokiečių išleistuose propagandiniuose atvirukuose įamžinti vargani, nelaimingi žmonės, o užrašuose skelbiama, kad tai – rusų sugriautas, sudegintas miestas. Kitaip vaizduojami Vokietijos armijos kariai – išdidūs, pa-sitempę, tvarkingi. Katalogo sudaryto-jai, norėdami parodyti kitokius to laikotarpio miesto gyventojų portretus, leidinio maketą papuošė keliomis fotografijomis.

Muziejininkai sako, kad nuveiktas didelis darbas toli gražu nėra baigtas. Katalogą jau dabar galima papildyti, nes kolekcininkai nuolat pildo savo rinkinius naujais radiniais – tai nesibaigiantis procesas, kurį dar labiau paskatino katalogo pasirodymas.

Šiuo metu ant Almanto Šlivinsko darbo

stalo rikiuojasi į atvirukų katalogą netilpusių fotoatvirukų kolekcija – kataloge paskelbti tik iki 1918 m. išleisti fotoatvirukai. Tarpukario laikotarpiu jie buvo leidžiami ypač masiškai ir būtų sudarę vos ne tokią pat dalį kaip spaustuviniai atvirukai. Taigi laukia nauji atradimai...

Parengė Sigita Inčiūrienė

Grafo Zubovo parkas (dab. Kaštonų alėja). Bronislavo Zatorskio atvirukas.

1912 m. liepos 8 d. Į Šiaulius atskridęs aviatorius Abramovičius. Nežinomo leidėjo atvirukas.

cmyk

NR.494 psl.

Redaktorė: Sigita Inčiūrienė.Fotografas: Tomas Andrijauskas.Redakcinė kolegija:Irena Baliulė, Vigmantas Butkus,Virginijus Kinčinaitis, Gintautas Mažeikis, Jonas Ruškus, Danguolė Šakavičiūtė.Kalbos redaktorius: Bronius Maskuliūnas.

Leidinį remia Šiaulių m. savivaldybė ir UAB �Rūta��Rūta�Rūta��.

Laikraštis išeina paskutinį mėnesio penktadienį.Redakcijos adresas: Vilniaus g. 88, 76285 Šiauliai.Telefonas: 59 58 20.Elektroninis paštas: park@cr.su.ltwww.su.lt

Matės vizijos, arba Patagonijos keliais

Šių metų sausio mėnesį Kaune, Vytauto Didžiojo univer-sitete, buvo ginami Socialinės antropologijos magistrantūros programos magistro darbai. Tai antroji studijų, kurioms kelias atsivėrė tik po kelių nesėkmingų bandymų, laida. Antropologi-ją kaip universitetinių studijų sritį pirmąkart bandyta įtvirtinti VDU 1990–1992 m., o 1997–2003 m. – VU.

Antropologijos disciplinos įsitvirtinimas Lietuvoje proble-miškas: visuomenės sąmonėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad tai – mokslas apie „dinozaurus“, gerų geriausiai – apie „žmonių kaukoles ir kaulus“, trūksta ne tik visuomenės su-interesuotumo bei poreikio, bet ir aiškios švietimo ir mokslo sistemos politikos.

Visose Europos Sąjungos valstybėse kultūrinė/socialinė antropologija jau seniai laikoma atskira sociologijos ir kultūros studijų šaka, antropologijos katedros ir institutai egzistuoja visuose didžiuosiuose pasaulio bei Europos Sąjungos uni-versitetuose.

Žinant, jog Lietuvoje egzistuoja antropologijos niša, argu-mentuotesnis atrodo išskirtinio dėmesio skyrimas naujausiems antropologinio pobūdžio tyrinėjimams. Kalbėdami apie pirmuosius 2005 m. VDU apgintus Socialinės antropologijos magistro darbus, komisijos nariai teigė, jog visi darbai labai vertingi, nes tai pirmieji tokio pobūdžio tyrinėjimai Lietuvoje. Tyrimų įvairovės aktualumas ir perspektyvus antropologijos gebėjimas atsakyti į aktualias šių dienų Lietuvos problemas atsispindėjo magistrantų darbų tematikoje: Atskirtis atskirty-je: romų identitetai posovietinėje Lietuvoje; Seksualinių lyčių santykių išraiškų transformacija lietuviškuose vaidybiniuose filmuose: vizualinės antropologijos perspektyva; Bausmę atliku-sių asmenų socialinio identiteto fragmentacija; Homoseksualūs žmonės viešose ir privačiose erdvėse: socialistinis ir posocialistinis Lietuvos kontekstas (tai – tik keletas temų iš pirmųjų Socialinės antropologijos apgintų magistro darbų sąrašo).

Vienareikšmiškai įvardyti baigiamųjų magistrų darbų privalumus/trūkumus būtų neetiška, tačiau pastebima ten-

Sociokultūrinės kompetencijos: vėluojantis procesasAsta Jurevičiūtė

Apmąstyti nepastovią, mobilią erdvę galima „archeologiš-kai“, atsargiai po vieną nuimant istorijos sluoksnius. Iki 1520 metų, kuomet Ferdinandas Magelanas sąsiauriu pasiekė Ramų-jį vandenyną, kaip ir visame europiečių atrastame žemyne, čia gyveno guanakus, nandu ir jūros gyvius medžiojusios gentys – Tehuelche, užkariautojų mituose įvardintos kaip stepėse klajo-janti milžinų rasė, Ugnies žemės Selk‘nam ir labiausiai į pietus kada nors įsikūrę žmonės – Yámana. Ironiška, kad laukiniai gyvūnai išliko nacionaliniuose parkuose ir tūkstančius mylių besitęsiančiose laukinėse stepėse, tačiau vietinės Patagonijos gentys beveik išnyko. Vienintelė Yámana moteris gyvena Puerto Williams uoste – paskutinėje gyvenvietėje pakeliui į Pietų polių, taip tęsdama ir baigdama savo genties tradiciją – būti taip toli pietuose, kaip tik įmanoma.

Čilėje tebegyvena Mapuche, arba „žemės žmonės“, iki XIX a. pabaigos atsilaikę prieš ispanų kolonistus, o vėliau ir prieš besikuriančią valstybę. Neseniai vykdant gyventojų sura-šymą apie pusė milijono Čilės piliečių teigė esantys Mapuche. Jų lyderiai savo tautos vėliava išdidžiai mosuoja išėję į gatves kartu su Čilės moksleiviais ir studentais, protestuojančiais prieš iš Augusto Pinočeto paveldėtą švietimo sistemą ir joje įtvirtintą

Atkelta iš 1 psl. nelygybę, socialinį neteisingumą. Neįprasta „Pingvinų žygiu“ pavadinto protesto sąjunga pasirašė ant betoninių Santjago bei Valparaiso gatvių sienų.

Patagonijos žemėse lėtai kuriantis atvykėliams iš Europos, XIX a. peizaže įsitvirtino avis ir galvijus auginantys gaučai. Tie patys, kurie gyvendami balne klajojo pampomis, vakarais gėrė matę ir, steigiantis nepriklausomai Argentinai, Urugvajui, Čilei, tapo ypač svarbiais nacionalizmo simboliais. Vėliau, kai romantinį laikotarpį pakeitė karinės diktatūros laikai, tolimoji Ugnies žemė tapo kalėjimu politiniams oponentams. Revoliucionieriai vertė diktatorius, kol kairiuosius revoliuci-onierius nugalėjo rinkos ekonomika, kuri galiausiai išdidžią Argentiną su jos pesu parklupdė ant kelių. Dabar beribės Patagonijos platybės kaip prestižinis pirkinys pasidalintos tarp Benettonų klano, Silvestro Stalonės, Christopherio Lamberto ir Tedo Turnerio.

Bet tai – dalykai, kurių nežino iš po odinių skrybėlių į tolius žvelgiantys keliautojai. Jiems Patagonija likusi tokia pat nekalta, kokią kažkada ją matė kapitono Granto vaikai. Ugnies žemėje sugedusiame autobuse sutikau penkis trejų metų tarny-bą Izraelio armijoje ką tik baigusius būsimus studentus. „Tik kažkas tokio nuostabaus ir atokaus kaip Pietų Amerika padeda nusikratyti klaikios armijos dienų atminties“, – prisimenu

vienos merginos žodžius. Taip, Patagonija yra ribinė erdvė, pusiau laukinė, pusiau prijaukinta. Nors pasaulio pabaigoje, iš kurios galima šokti į laivą, plaukiantį už tūkstančio kilometrų esančios Antarktidos link, yra dešimtys interneto kavinių, perplaukus Magelano sąsiaurį, už dviejų metrų nuo į salos gilumą vingiuojančio žvyrkelio plyti laukas, nusmaigstytas raudonomis vėliavėlėmis su užrašu „Minos“, primenančiomis neišspręstus sienų klausimus, kalnuose, ledynuose ir srauniose upėse tebedingsta keliautojai, tik jir dabar nebelaidojami gėlė-tose Punta Arenas kapinėse, kur ilsisi sąsiauriuose sudužusių laivų kapitonai, o neseniai laikraštyje pasirodė pasakojimas apie mirtiną pumos ataką. Modernybės keliai apraizgė stepes ir Andų kalnus, tačiau pasukus į bet kurią pusę galima klajoti dienų dienas nesutinkant nė vieno žmogaus, nepasiekiant nė vieno miesto, neprijojant nė vienos hasiendos.

Prisimenu, kaip prieš išvykstant į pietus virš smoge sken-dinčio Santjago Čilės universitetą baigęs Diego pasakojo, kad vasarą didžiąją Patagonijos gyventojų dalį sudaro milžiniškose kuprinėse savo gyvenimus velkančių ir nuo ozono skylės ken-čiančių nomadų rasė. Jam šie sezoniniai atvykėliai nepatinka. Jis kairysis. Studijų metus leido su plakatais priešais geltonus universiteto mūrus, kritikuodamas tai, ką prieš daugiau nei šimtą metų pradėjo Ignas Domeika – konservatyvus lietuvių kilmės Čilės universiteto rektorius iš Nesvyžiaus. Siekdamas tautos ir valstybės vienybės, pradines mokyklas jis kūrė toli-muose šalies kampuose, taip paribiuose gyvenančius Mapuche paversdamas „įsivaizduojamos bendruomenės“ dalimi. Tačiau jis taip pat manė, kad universitetinis išsilavinimas skirtas vien valdančiosios klasės atžaloms. Nelygybės struktūros švietimo sistemoje išliko, nors ir užmaskuotos privačių bei valstybinių mokyklų perskyra: vos du procentai savivaldybės mokyklas baigusių vaikų įstoja į universitetus. Dabar Diego mokosi Harvarde ir į Patagoniją grįžta su „The North Face“ atributais, tačiau po kelių naktų palapinėje negyvenamuose miškuose ar argentiniečių vyno šventėse „nebesvarbu, kas esi ir iš kur esi, svarbu, kad esi čia“.

Šeštadienio vakarą gerdama matę šiltame kambaryje Bos-tone, žvelgiu į šimtus kelionėje padarytų nuotraukų. Beribiai toliai, stepės, kalnai... Ne, tai nėra ta Patagonija, kurioje buvau. Objektyvas nepagavo to laisvės jausmo, kuris apima valandų valandas jojant pampomis ar kalnų slėniuose stebint kondoro skrydį. Jis neužfiksavo mėlynųjų kalafačių skonio ar vėjyje sužvarbusio gaučo veido. Nuotraukose nerandu pietų pusrutulio žvaigždynų, pasienio zonos ežeru vaikščiojančių rožinių flamingų, net į audros įsiūbuotus vandenis neriantys ruoniai ir pingvinai atrodo netikri. Nebetikiu ir tuo, kad autobusas iki vidurnakčio visų užmirštas stovėjo šąlančioje niekieno žemėje. Patagonija per didelė, kad būtų parsigabenta namo kaip suvenyras. Ji liko ten. Laisvėje. Ir tik matės ritualo metu atgimsta jos vizijos.

dencija, jog kai kurios studentų pasirinktos antropologijos sritys sėkmingai plėtojamos toliau. Pirmiausiai turiu galvoje vizualinės antropologijos sritį, kurios darbams vadovauja prof. habil. dr. Romas Vaštokas, savo teorinėmis bei praktinėmis žiniomis įkvepiantis ir užburiantis studentus. Jis, garsios an-tropologės Margaret Mead mokinys, aktyviai propaguoja ir skatina vizualinės antropologijos plėtrą Lietuvoje. Naujausias didžiuosiuose ekranuose pasirodęs antropologo filmas „Štai ir mes“ (režisierius, operatorius Romas Vaštokas, montažo režisierė Ona Volungevičiūtė, Lietuva, 2007) – tik viena juosta iš itin gausaus jo videoarchyvo. Filme, sukurtame remiantis dokumentine projektinės veiklos medžiaga, kalbama apie lietuvių tapatybę, identiteto stabilumą bei kaitą lemiančius veiksnius, tautos tapatybės išsaugojimą/praradimą globali-zacijos sąlygomis.

Antrosios laidos magistrai iš ekonominės antropologijos perspektyvos atliko Marijampolės automobilių turgaus tyri-mus, tyrinėjo Kaliningrado srities lietuvių identiteto kaitos procesus, Kibbutz‘ų transformaciją šiuolaikiniame Izraelyje ir kt. Tyrimų kokybės vertę lėmė vietinės (native) kalbos žinios, taikomosios antropologijos perspektyvos pritaikymas imigrantų akultūracijos ir integracijos procesams, privataus verslo viešosiose erdvėse analizė.

Antropologai tiesiogiai stebi žmonių gyvenseną, siekia suprasti socialines sąveikas ir kultūras bendruomenės viduje, užfiksuotus skirtumus ir panašumus lygina globalioje perspek-tyvoje, akcentuoja holistinį aspektą bei kultūrinį reliatyvizmą, kuris teigia, kad nėra universalių standartų, leidžiančių vienas kultūras laikyti pranašesnėmis už kitas.

Antropologijos srityje besidarbuojančių specialistų poreikis nėra įtrauktas į valstybinių Lietuvos aukštojo mokslo bei studijų formuotojų planus. Antropologijos studijas baigusių absolventų reikia bendruomenėse, seniūnijose, turizmo agentūrose, kultūros paveldą kuruojančiuose savivaldybių skyriuose, migracijos, viešosios tvarkos palaikymo ir bausmių atlikimo įstaigose, Tautinių mažumų departamente, tarptau-tinėse organizacijose ir fonduose ir pan.

Šiandien įvardijami tarpdiciplininiai socialiniai-humanita-riniai gebėjimai, sociokultūrinės kompetencijos poreikiai bei studentų domėjimasis šia sritimi gal netaps abstrakčios teorinės įžvalgos preliudija. Paradoksalu, jog Lietuvoje nėra antropo-loginės pakraipos universitetinių pagrindinių studijų, todėl tuščią nišą galbūt padės užpildyti nauja vertinimo ekspertų patvirtinimo laukianti ŠU Sociokultūrinės antropologijos bakalauro studijų programa.

Gaucho, Čilė. Ievos Jusionytės nuotrauka.

Tomo Andrijausko fotografija.