310

311

k

Po vasaros atostogų Leo ir Nesa pradėjo autobusu važinėti į vienuolyno mokyklą. Jos tikėjosi susitikti su vienuolyno vy-resniąja, gauti vadovėlių ir kitų reikmenų sąrašą, mokyklinės uniformos aprašą ir galbūt tam tikrų taisyklių rinkinį. Dar jos manė, kad joms bus aprodytas vienuolynas, tačiau to neįvyko. Joms knietėjo pavaikštinėti ir pasidžiaugti laisve dešimt kartų už Šankarigą didesniame mieste, bet juto, kad gali būti susek-tos. Kas nors pasakys tėvams matęs, kaip jos ant kampo straksi ir kvatoja su kokiu dykaduoniu vaikėzu ar gatvėje laižo ledus.

Kur kas geriau ankstyvu autobusu grįžti namo ir pasirodyti patikimoms.

Nesa nuėjo į viešbutį, tačiau ten pamanė, jog tėvai galėtų būti dėkingesni už tai, kad ji taip anksti grįžo.

– Jau parsiradai? – tarstelėjo ponia Rajan be didelio džiaugsmo.

– Tikiuosi, nuveikei viską, ką norėjai, – pasakė tėvas.Leo nusišypsojo jai.– Tas pats bus ir mano namuose, – užjaučiamai tarė ji. – Bus

pašėrę šunis, o man nieko nepalikę valgyt.Ji ėmė lipti į kalną, vidukalnėj sustojo papasakoti Edžiui Bar-

tonui apie vienuolyną. Jis eisiąs į Brolių krikščionių gimnaziją. Sakėsi nelaukiąs mokyklos. Joje vienuoliai rūpinasi tik sportu.

– Mūsiškėje vienuolėms rūpi tik maldos, – suniurnėjo Leo. – Nuo kiekvienos sienos ant tavęs šokinėja statulos.

Vilkdama žeme rankinę ilgu dirželiu, ji praėjo pro vartinę, kuri kadaise buvo išnuomota, bet nuomininkai ją paliko kaip kiaulidę. Dabar ji užkalta, kad niekas neįlįstų.

Buvo ketvirtadienis, taigi Bidei laisvas pusdienis. Valgyt ji bus palikusi po mėsos gaubtu. Nesant Bidės, vakarienės jie pa-prastai valgo kokios šaltos mėsos. Leo žinojo, kad reikės valgyti vienai, nes niekas jos nepasitiko. Rytą majoras Merfis išvažiavo į Dubliną. Motina tikriausiai vaikštinėja Barnos miške. Leo no-

312

rėjo valgyt viršuje, klausydamasi gramofono. Džeimsui su Ha-riu buvo rašiusi apie dainą „I Love Paris in zee Springtime“. Ga-lėtų klausytis ir klausytis. Kada nors ji nuvyks į Paryžių „in zee Springtime or zee Fall“, pavasarį ar rudenį, su kuo nors, kas jai dainuotų šią dainą. Manė, kad daina niekad neišeis iš mados. Ji užsidarė kambaryje ir, padėjusi pieną ir vištienos sumuštinius, uždėjo plokštelę.

Klestelėjusi ant sofutės prie lango dainavo kartu su plokš-tele, bet staiga nustebo išgirdusi trinktelint duris ir laiptuose trepsint, net neaišku, aukštyn ar žemyn.

Pamaniusi, kad per garsiai leidžia muziką, ji priėjo prie gra-mofono nukelti adatos ir tai darydama pro langą pamatė vai-kiną – perbėgęs veją, jis smuko į krūmus. Bėgdamas vilkosi marškinius.

Leo išsigando. Tikriausiai plėšikas. O jei apačioje jų yra dau-giau? Ji nežinojo, šauktis pagalbos ar apsimesti, kad jos nėra namie.

Mintys lėkė. Jie tikriausiai žino, kad ji yra, jeigu išgirdo mu-ziką. Galbūt vienas koks tyko už jos kambario durų. Širdis dau-žėsi. Namų tyloje ji išgirdo girgžtelint duris. Ji neklydo. Jos kaž-kas tyko. Ji ėmė melstis, kaip dar nebuvo meldusis.

Tarsi atsiliepdamas į jos maldą, Dievas padarė, kad motina pašauktų:

– Leo? Leo? Tu namie?Mama stovėjo už jos kambario durų užraudusi ir sumišusi.Leo puolė jai į glėbį.– Mama, plėšikai! Tau nieko neatsitiko?– Šššš, šššš... Žinoma, nieko... Apie ką tu kalbi?– Aš girdėjau, kaip jie nubėgo laiptais žemyn. Paspruko

per sodą.– Nesąmonė, Leo, nebuvo jokių plėšikų.– Buvo, mama. Aš girdėjau. Mačiau... Mačiau vieną jų.

313

– Ką tu matei?– Mačiau, kaip jis nusivilko ar apsivilko marškinius. Mama,

jis nubėgo ten už alyvų ir peršoko per tvorą.– O ką tu čia veiki? Argi neturėjai dalyvauti ekskursijoje po

mokyklą?– Taip, bet nebuvo jokios ekskursijos. Aš jį mačiau, mama.

Name gali būti jų daugiau.Leo niekad nebuvo mačiusi motinos tokios ryžtingos.– Tuoj pat lipam į apačią ir užbaikim šitą nesąmonę. – Ji

atidarinėjo visų kambarių duris. – Koks plėšikas, jeigu ne-paėmė nei sidabro, nei krištolo? O čia, sporto kambaryje, visi tėvo šautuvai ir pistoletai. Nė vienas nepavogtas. Žiūrėk, net mūsų vakarienė tebėra, taigi gana pliaukšt apie vagis ir įsilaužėlius.

– O žingsniai laiptuose? – Ji jau nebe taip tvirtai tikėjo ma-čiusi tą figūrą.

– Pati nulipau į apačią ir vėl užlipau į savo kambarį. Nežino-jau, kad tu grįžusi...

– Bet aš leidau muziką...– Taip. Todėl ir ėjau pas tave. Paklausti, kodėl taip smarkiai

leidai, o paskui išjungei.Mama atrodė susijaudinusi. Visai kitokia negu visada.Leo nesuprato, kodėl pamanė, jog gresia pavojus, tačiau jau-

tėsi kaip tik taip. Ir ji ėmė vaikščioti po namus tylutėliai, lyg juose tikrai tykotų įsibrovėlis.

Apie šį įvykį ji nesakė nei tėvui, nei Bidei. Kai Nesa Rajan pa-klausė, ar Leo buvo sutikta taip pat meiliai kaip pati Nesa, Leo atsakė pasidariusi sumuštinį ir klausiusis „I Love Paris“.

Nesa Rajan pareiškė, kad gyvenimas baisiai neteisingas. Grį-žusi buvo pristatyta šveisti sidabro.

Įsivaizduok – tokiuose dideliuose namuose esi laisva kaip paukštis...

314

Įsivaizduok. Ji nepastebėjo, kaip Leo sudrebėjo suvokusi, jog ji stengiasi užgniaužti baimę, bet kažkodėl toji baimė darosi dar didesnė.

Kitą dieną alėja atpėdino Foksis Danas. Jo siūbuojanti eisena rodė pasitikėjimą, kurio, eidamas į Slėnio sodybą, nebūtų jau-tęs nė dukart už jį vyresnis žmogus.

Tačiau Foksis nebandė laimės – pasibeldė į užpakalines duris.Bidė buvo labai atšiauri.– Ko? – šaltai paklausė.– O, ačiū, Bide. Visad sakau, kaip gera visur susidurti su tra-

diciniu airišku svetingumu.– Tu ir tavo veislė nieko daugiau nekalbat, tik šaipotės iš

žmonių, kuriems rūpi darbas.Foksis nė nemirktelėjo.– Aš esu kitoks negu mano veislė, kaip tu vadini, Bide. Esu

labai rimtai nusiteikęs rūpintis darbu.– Vadinasi, būsi toks pirmas iš Danų. – Ji tebeširdo matyda-

ma, kaip ramiai jis sėdi jos virtuvėje.– Šeimoje visad turi būti pradininkas. Kur Leo?– Koks tavo reikalas?Ir kaip tik į virtuvę įėjo Leo. Apsidžiaugė išvydusi Foksį. Pa-

vaišino jį sviestine bandele nuo vielinio padėklo, ant kurio aušo Bidės kepiniai.

– Ar iš vidaus patinka? – paklausė jis apie vidurinę mokyklą.– Turbūt. Trupučiuką per daug Švenčiausiosios Mergelės,

bet pats žinai...– Iš mūsų daug kam praverstų Švenčiausiosios Mergelės pa-

vyzdys, – atšovė Bidė.Leo nusikvatojo. Ir vėl viskas atrodė normalu.– Tu smarkiai dirbsi, tiesa? – sunerimo Foksis.– Tik įsivaizduokit, kad vienas iš Dinio Dano berniokų už-

draus smarkiai dirbti, – nusišaipė Bidė.

315

Foksis praleido jos žodžius pro ausis.– Labai svarbu, kad ir tu dirbtum taip pat smarkiai kaip aš, –

pasakė jis Leo. – Aš turiu dirbti, nes esu niekas. Tu irgi turi, nes esi viskas.

– Nesuprantu tavęs, – tarė Leo.– Tau būtų velniškai lengva nieko nedirbti, plaukti pasroviui

nieko neveikiant ir galų gale už ko nors ištekėti.– Net neketinu, – pasipiktino Leo.– Ir teisingai. Tau reikia susirasti darbą.– Bet galbūt panorėsiu už ko nors ištekėti.– Taip tai taip, bet vis tiek turint darbą būtų geriau, ištekė-

jusiai ar ne.– Dar nesu girdėjusi kvailesnių šnekų. – Bidė trankėsi puo-

dais rodydama savo nepasitenkinimą.– Einam, Foksi, į sodą, – pasiūlė Leo.Į mažą pintinėlę, Leo motinos paliktą po medžiu, juodu ėmė

rinkti smulkius užsilikusius agrastėlius.– Supranti, amžinai taip nebus, – pasakė Foksis.– Taip. Prasidės mokslo metai, gausim uolekties ilgumo

knygų sąrašą.– Aš kalbu apie šituos namus, kai tokia padėtis.Ji neramiai pakėlė akis. Sugrįžo anos dienos baimė – viskas

pasikeitę, namie ji nebesijaučia saugi.– Ką turi galvoje?Ji, atrodo, labai išsigando, ir jam nepatiko, kaip jos veidas

persimainė, tad jis ją ėmė raminti. Pasisakė, kad jeigu sugebėtų apsimesti turįs šešiolika ar daugiau metų, jį galėtų vienas žmo-gus priimti į statybininkų būrį, kurį jis renka darbui Anglijo-je, – visi vyrukai iš šito krašto, saviškiai... Pradėtų, aišku, nuo juodų darbų, tačiau dirbdamas jis iškiltų.

– Nenorėčiau, kad tu išvažiuotum, – pasakė Leo. – Žinau, skamba beprotiškai, bet manęs neapleidžia kvailas jausmas, kad atsitiks kažkas baisaus.

316

k

Atsitiko po trijų savaičių. Šiltą vasaros vakarą. Namuose buvo tylu. Bidė buvo išvažiavusi savo kasmetinių vasaros atostogų į šeimos ūkį. Leo baigė laišką Džeimsui ir Hariui: parašė, kaip tė-tis, atrodo, jaučiasi geriau ir kad daktaras Džimsas sakęs, atseit vaikščiojimas negali pakenkti kojai labiau, negu buvo pakenkta Kare, o jeigu sėdėsiąs krėsle kaip senis, užsiklojęs kelius pledu, seniu ir pavirsiąs.

Todėl jis ilgai vaikščiodavo su ponu Heisu, pasiekdavo net Senąją uolą. Ten šiandien jie ir patraukė. Leo nutarė paėjėti į miestelį ir išsiųsti laišką. Kai jau parašytas, nemėgdavo jo lai-kyti. Mat laiškas galėdavo dienų dienas pragulėti ant staliuko prieškambaryje, ir Bidė tik dulkes apšluostys aplink voką. Sura-dusi ženklą ir užklijavusi, ji išėjo. Ponia Barton lygino, Leo matė pro jos namuko langą. Siuvėja niekad neidavo pasėdėti į savo sodelį. Juk tokį gražų vakarą lauke galima ir ką nors siūti. Leo akimis paieškojo už lango Edžio. Jis buvo ne mažesnis laiškų ra-šytojas negu ji. Retkarčiais susitikdavo jį pašte, ir Ketė Morisėj sykį pasakė, kad be jų abiejų paštas bankrutuotų.

Bet Edžio nė ženklo. Gal jis vaikšto kur nors, ieško keistų pavidalų medgalių ir gėlių kupstų ir juos piešia. Tačiau ji sutiko Najelį Heisą – jis nusiminęs mynė pirmyn atgal priešais Terasą.

– Dieve, mano mokykla panaši į kalėjimą. Visai kaip iš „Gra-fo Montekristo“.

– Mano vienuolynas normalus. Bet prikištas statulų, ir visos piktais veidais.

– O, aš nesukčiau galvos, jeigu būtų tik statulos. Bet kad tu pamatytum vienuolius! Visi ilgais juodais drabužiais ir gedulin-gais veidais.

– Tarsi tėvas Ganas ir tėvas Baris nenešiotų juodų sutanų... Kasdien jas matai. – Leo pamanė, kad Najelis Heisas iš musės daro dramblį.

– Jie nevaikšto pikti kaip velniai.

317

– Ar tavo tėvas irgi mokėsi ten?– Žinoma, mokėsi, ir visi dėdės. Bet jie pamiršo, kaip ten

klaiku. Vis pasakoja, kaip buvę smagu.– Tavo tėtis išėjo pasivaikščioti su mano tėčiu, – pasakė Leo,

pavargusi nuo tokios melancholijos.– Na, vadinasi, trumpai tevaikščiojo, nes maniškis jau na-

mie, rašo kažkokiam kaimiečiui testamentą. Leo, manau, aš neištverčiau advokataudamas Šankarige.

– Visad galima išvykti kur kitur, – tarė Leo. Atrodo, Najelis šiandien nepaguodžiamas.

Gaila, kad tėčio pasivaikščiojimas nutrūko, bet gal jis su mo-tina sode. Kartais ji matydavo, kaip juodu ten sėdi pasistatę na-minio limonado ąsotį ir netgi trupučiuką laimingi.

Ji susitiko tėvą Ganą, tas apgailėjo, kad taip greitai bėga lai-kas. Vėl visa klasė tuoj baigs Šankarigo mokyklą ir pasklis po platųjį pasaulį. Keista, kaip suaugusiesiems laikas lėkte lekia. Leo laikas slinko vėžlio žingsniu.

Įžengusi pro Slėnio sodybos vartus, vartinėje ji išgirdo šū-kaujant ir tą pačią akimirką pamatė alėja atsiskubinant tėvą, kiek tik leido nesveika koja. Leo susigūžė išgirdusi bildant bal-dus ir klykiant.

Tačiau ji nė akimirkos nesuabejojo girdinti motinos balsą:– Ne ne! Tu negali! Ne! – Ir pratisa aimana.– O Dieve, o Dieve... Miriama. Miriama!Tėvas suklupo, lazda iškrito iš rankos, jis pasilenkė jos

paimti.Leo viską matė kaip sulėtintame kadre.Tada juodu išgirdo šūvius. Tris. Pro duris išsverdėjo Leo

mama. Jos palaidinukė buvo kruvina. Akys paklaikusios, plau-kai išsitaršę.

– Dieve... jis bandė... jis mėgino... jis būtų mane nužudęs! – suriko ji. Ji atsigręžė ten, kur už slenksčio kažkas tysojo.

– Frenkai! – sukliko Leo mama. – Oi, ką nors daryk, Fren-kai. Dėl Dievo meilės! Jis būtų manę nužudęs.

318

Leo pasitraukė dar toliau nuo scenos, kurią ji matė, tačiau nesuvokė.

Tėvas teatrališkai lėtais žingsniais priėjo prie durų ir apkabi-no mamą. Ramino ją kaip kūdikį.

– Viskas pasibaigė, Miriama, viskas baigta, – murmėjo jis.– Ar jis negyvas? – Leo mama nebenorėjo žiūrėti.Leo pakraupo pamačiusi, kaip tėvas pasilenkė prie pavidalo,

gulinčio ant vartinės grindų, ir jį apvertė. Leo išvydo vyriškį juodais plaukais. Marškinių krūtinė buvo kruvina.

Šitą vyrą ji matė prieš tris savaites bėgantį prie alyvų krūmų, tą dieną, kai pamanė, kad į jų namus įsibrovė plėšikai.

O dabar abu, tėtis ir mama, verkė.– Viskas gerai, brangioji Miriama. Viskas baigėsi, jis negy-

vas, – kartojo ir kartojo tėtis.

Vėliau jie ir Leo davė truputį brendžio. Atmiešto vandeniu. Bet dar negreit po to, kai grįžo į trobą.

Vartinės duris jie uždarė. Parėjo visi trys susikibę rankomis, ir mama užlipo į viršų nusiprausti.

– Supranti, gal nereikėtų nieko keisti, – išgirdo Leo tėtį sa-kant, bet mama tik pažiūrėjo į jį paklaikusiom akim.

– Ką... nejau būti su šita? Kad liestųsi prie mano kūno? Visas šitas kraujas? Kam? Frenkai, ateik į protą. Kam? – kone isteriš-kai šaukė ji.

– Aš tave nuprausiu, – pasisiūlė jis.– Ne. Prašau, palik mane vieną nors kelioms minutėms.Mama ir savo kambaryje turėjo praustuvę su veidrodžiu ir

lempute virš jos, ir rausvomis gėlėtomis užuolaidėlėmis.Leo nenorėjo būti viena, todėl įsekė paskui motiną. Veidro-

dyje susitiko jų akys.– Mamyte, ar tau viskas gerai? – Ji retai šito klausdavo.Motinos veidas nusigiedrijo.– Viskas gerai, Leo. Viskas baigėsi, – pakartojo ji lyg papūga

tėvo žodžius.

319

– Ką mes dabar darysime? Kas dabar bus?– Ššš. Pirma leisk man atsikratyti viso šito. Mes viską pamir-

šime. Kaip baisų sapną.– Bet...– Viskas tik į gera, Leo, patikėk. – Stovėdama vien su apati-

nuku ir sijonu, mama atrodė labai jauna. Ji trynė ir trynė kaklą ir rankas muiluota flanele, nors jau nebebuvo kraujo pėdsakų. Kraujas džiūvo ant jos geltonos palaidinukės, kurią ji įmetė į šiukšlių dėžę.

Mama išsivalė dantis, įsibėrė į saują „Tweed“ talko miltelių ir išsitrynė jais odą.

– Eik, brangioji. Eik pas tėvą. Noriu apsirengti.Leo pamanė, kad mamai tereikia užsivilkti kitą palaidinukę.

Ir, aišku, liemenėlę. Tik dabar ji suvokė, kad mama stovi prie praustuvės kažkodėl be liemenėlės. Tik su apatinuku. Šilkiniu, šviesiai kreminiu.

Viskas atrodė taip keista ir netikra. Faktas, kad mama liepė išeiti iš kambario, tebuvo mažytė smulkmenėlė bendrame pa-veiksle.

Leo nuėjo į svetainę. Ji jautė, kad apie tokį dalyką nedera kalbėti mažojoje svetainėje, kur jie būna paprastomis dienomis. Tėčiui turbūt irgi taip atrodė. Jis užkūrė židinį, abu šunys, Lansas ir Džesė, apsidžiaugė, ištiesė priešais ugnį savo didžiules gelsvas letenas.

Leo staiga pamanė, kad Lansas su Džese nežino, kas nutiko. Paskui prisiminė, kad apskritai niekas nežino: nei Najelis Hei-sas, su kuriuo kalbėjosi vos prieš pusvalandį, nei ponia Barton, pamojusi jai nuo lyginimo lentos, nei tėvas Ganas, skundęsis, kam taip greit lekia laikas.

Tėvas Ganas? Kodėl jo čia nėra?Kai kas miršta, žmonės kviečia kunigą. Ir daktaras Džim-

sas, Eilinos ir Šeilos tėtis, turėtų čia būti. Taigi, jeigu kas suser-

320

ga ar miršta, automobiliu atvažiuoja tėvas Ganas ir daktaras Džimsas.

Motina stovėjo prie durų. Drebėdama apglėbė save.– Kaip gerai, kad užkūrėt ugnį, – tarė ji.Abu, Leo ir jos tėtis, pakėlė akis. Mamos balsas buvo toks

kasdieniškas – toks normalus. Tarsi ten nieko nebūtų įvykę. Vartinėje.

Štai tada tėtis abiem ir pripylė brendžio.– Ir Leo lašelį įpilk, – pasakė mama taip, lyg siūlytų per pie-

tus daugiau sriubos.– Eikš prie ugnies, sušilk rankas. Aš paskambinsiu seržantui

Kynui. Prisistatys per penkias minutes.– Ne! – rėžė balsas it rimbas.– Turime jį iškviesti, reikėjo iškart jam skambinti.Leo siurbčiojo siaubingo ir nepažįstamo skonio brendį. Ne-

suprantama, kaip žmonės, tokie kaip Moros Brenan tėvas, gali kasdien gerti alkoholį. Šlykštu.

– Frenkai, mano nervai neišlaikys. Aš ir taip šitiek iškentėjau.– Seržantas Kynas labai malonus. Jis pasistengs viską su-

tvarkyti kuo greičiau. Tai tik formalumas.– Man nereikia jokių formalumų. Net neprašyk manęs.– Tas vyras norėjo tave nušauti, turėjo vieną mano šautuvų.

Ir būtų nušovęs. – Tėvo balsas sudrebėjo iš susijaudinimo.Motina tapo dar ramesnė ir lediniu balsu pasakė:– Tačiau nenušovė. Atsitiko taip, kad aš jį nušoviau.– Tu nuo jo gyneisi... šautuvas pats iššovė. Taigi jis nusišovė.– Ne. Aš paėmiau šautuvą ir jį nušoviau.– Tu nežinai, kaip iš tikrųjų buvo. Tau šokas.Majoras Merfis lyg ir baudėsi eiti į prieškambarį prie te-

lefono.Motinai net nereikėjo pakelti balso, kad jis suvoktų, jog ji

kalba visiškai rimtai.– Jeigu jam paskambinsi, Frenkai, aš išeisiu iš šitų namų, ir

daugiau manęs nebematysi. Abu manęs nebematysit.

321

Jis ištiesė rankas tarsi vėl ketindamas ją apglėbti, priglausti kaip ten prie vartinės, paguosti kaip ir ten, pasakyti, kad viskas baigėsi.

Atrodo, mama tikrai tiki, kad viskas baigėsi.Sukiodama stiklinę, Leo klausėsi, kaip tėvai kalbasi apie

žmogų, kuris negyvas guli vartinėje.Motinos balsas buvo svetimas ir nei šioks, nei toks. Skambė-

jo netgi ne kaip balsas, o kaip zvimbimas, plonas, lygus zvimbi-mas, be jokių pakilimų ir nusileidimų.

Ji kalbėjo kaip žmogus, įsitikinęs, kad kalba visiškai pro-tingai.

Frenkas pats jai sakęs, kad viskas baigta. Taigi pamirškime tai. Kam painioti į šį reikalą tuos slunkius policininkus, kad kartotų ir kartotų tą patį, klausinėtų ir patys atsakinėtų? Tas vyras grasino ją nušauti. Ir pats žuvo nuo kulkos. Taigi akis už akį. Teisingumas įvykdytas. Tegul viskas lieka kaip yra.

Kas kartą pertraukta ji susakydavo tą savo keistą beasmenį grasinimą: „Arba aš išnyksiu iš šitų namų, ir jūs manęs nebe-matysit.“

Toks įspūdis, lyg jie pamiršo Leo buvimą. Ji lyg užhipnotizuo-ta žiūrėjo, kaip motina, vien tik kartodama savo tą grasinimą, pradeda įveikti sveiko proto įrodymus. Ji matė, kaip pasikeitė tėvas: iš stipraus vyro, guodžiančio į baisią bėdą pakliuvusią savo žmoną, tapo dvejojančiu ir išsigandusiu žmogeliu. Matė, kaip jis kramto lūpą, žiūrėjo, kaip jo akys vis labiau plečiasi iš baimės po kiekvieno naujo grasinimo, kad Miriama Merfi išeis iš namų ir daugiau jie jos nebematys.

Ji norėjo ją pertraukti, paklausti motiną, kurgi ji eitų. Kodėl ji juos paliktų, savo namus ir šeimą?

Bet Leo nedrįso nė krustelėti. Tik tada, kai tėvas pasakė:– Aš negalėčiau be tavęs gyventi, Miriama, tu negalėtum iš-

eiti žinodama tai...– Prašau... – Ji pažvelgė į savo keturiolikmetę dukterį taip,

tarsi tėvas būtų nusižengęs geram skoniui. Vyras neturi tei-

322

sės kalbėti apie savo jausmus, apie savo silpnumą, juolab gir-dint vaikui.

Majoras Merfis priėjo prie sofutės palangėje, kur sėdėjo Leo.– Leo, brangus vaikeli...– Kas dabar bus, tėti?– Viskas bus gerai. Kaip tavo mama sako, viskas baigėsi,

baigta. Nėra reikalo...– Ar mes kviesime daktarą Džimsą? Tėvą Ganą?..– Leo, eime. Aš tave palydėsiu į lovą.– Tėti, aš noriu likti čia, prašau...– Tu nori mums padėti, nori būti didelė ir narsi, ir elgtis

teisingai...– Ne. Aš noriu likti čia. Man baisu.Lauke, parke, jau sutemo. Krūmai kūpsojo lyg juodos pabai-

sos, be jokios kitos spalvos, ne taip kaip tada, kai jie grįžo susi-kibę ir susiglaudę, gindamiesi nuo vartinėje palikto siaubo.

Jis vis tiek nuvedė ją į virtuvę, o ten prikaistuvyje pašildė pie-no. Paėmęs didelę sidabrinę pipirinę, pabarstė pipirais į didelį puodelį supiltą pieną. Jis užlipo su ja į viršų ir privedė prie jos miegamojo durų.

– Vilkis naktiniais, būk gera mergytė, – pasakė jis.Jis nusisuko, o Leo išsinėrė iš žalios perkelinės suknelės ir

vasarinio apatinuko, nusimovė kelnaites ir užsitraukė rausvus flanelinius naktinukus, išėmusi iš triušio formos dėžutės, ku-rioje jie būdavo laikomi. Leo su siaubu prisiminė, kad kai rytą juos kišo į dėžutę, dar nieko nebuvo atsitikę. Košmaras dar ne-buvo prasidėjęs.

Ji įlipo į lovą, gurkštelėjo pieno. Tėvas atsisėdo ant lovos krašto, paglostė jai kaktą.

– Viskas bus gerai, Leo.– Tėti, kaip gali viskas būti gerai?– Nežinau. Ir Kare nesuprasdavau, kaip, bet būdavo.– Būta gerumo. Tu buvai sužeistas ir negali laisvai vaikščioti.– Netiesa, galiu. – Jis atsistojo.

323

Jo veidas buvo toks liūdnas, kad Leo norėjosi rėkti. Ji norėjo atidaryti langą, atsiklaupti ant sofutės ir rėkti, šaukti Šankarigą, kad jiems visiems padėtų. Bet ji tik prikando lūpą.

– Turiu lipti žemyn, – pasakė jis. Tarsi jie būtų sąjunginin-kai. Sąjungininkai, suvieniję jėgas, kad apgintų keistai tylinčią apačioje motiną, nebemokančią kalbėti įprastu balsu.

Ji mėgo žaisti „jeigu“ žaidimą. Jeigu užlipsiu į viršų, kol didy-sis laikrodis prieškambaryje nebaigs mušti valandų, ponia Keli rytoj nebus blogai nusiteikusi. Jeigu iki antradienio pražydės krokai priešais namus, gausiu laišką nuo Hario ir Džeimso.

Dabar ji sėdėjo tamsiame miegamajame apsikabinusi kelius. Jeigu nesikelsiu, viskas bus gerai. Atvažiuos daktaras Džimsas ir pasakys, kad tas žmogus visai nėra miręs. O jeigu vis dėlto miręs, tėvas Ganas pasakys, kad mama dėl to nekalta.

O jeigu pernakt nesikelsiu iš lovos, nejudėdama šitaip sėdė-siu kiaurą naktį, paaiškės, kad išvis nieko to neįvyko.

Rytą ji pabudo sustingusi, pavargusi. Išsėdėti nemiegant nepa-vyko. O dabar magija neveiks. Tai atsitiko, visut viskas.

Nebėr prasmės sėdėti apsikabinus kelius. Niekas nepadės.Kaip ši diena gali būti įprasta? Saulėta diena, kai Lansas su

Džese laksto lauke, kai laiškininkas Metis atvažiuoja alėja, kai iš apačios sklinda valgio kvapai.

Leo išlipo iš lovos ir pasižiūrėjo į savo veidą spintos veidro-dyje. Jis buvo išbalęs, net pilkšvas, po išsigandusiomis žalsvai pilkomis akimis – tamsūs šešėliai. Susiraitę plaukai styrojo.

Ji užsitraukė drabužius, kuriuos buvo numetusi ant grindų vakar vakare; vakar vakare, kai tėtis stovėjo čia išgąstingu veidu.

Atsidarė durys, įėjo mama. Nebe tokia, kokia buvo vakar va-kare. Apsirengusi mėlyną lininį kostiumėlį, susišukavusi plau-kus, rausvai pasidažiusi lūpas ir žvali, energinga.

324

– Turiu nuostabią naujieną, – pasakė ji.Leo pajuto, kaip skruostus užlieja karštis. Tas žmogus nemi-

rė. Daktaras Džimsas jį išgelbėjo.Jai nespėjus ko nors pasakyti, mama atidarė spintą ir pradė-

jo traukti Leo sukneles.– Mes važiuosime atostogauti, visi trys, – pranešė mama. –

Mudu su tavo tėčiu nutarėme, kad kaip šito mums dabar reikia. Nagi, ar ne puiki staigmena?

– Bet... – Leo perdžiūvo gerklė.– Bet mes turime išvažiuoti iškart po pusryčių, nes kelias

tolimas.– Mes bėgame? – sukuždėjo Leo.– Visą savaitę mes... O kur tavo maudymosi kostiumėlis?

Mes važiuosime į žavų viešbutį ant uolos krašto ir kasryt galėsi-me prieš pusryčius bėgti žemyn maudytis. Tu tik įsivaizduok...

Per pusryčius tėvas į ją nežiūrėjo, ir Leo suprato, kad nega-lima užsiminti apie vakar vakaro įvykį. Tėvas kažkokiu būdu nusipirko teisę pabėgti su motina. Štai kaip yra.

Jie išgirdo beldimą į užpakalines duris. Visi trys neramiai su-sižvalgė, tačiau atėjo tik Nedas, prižiūrintis sodą. Leo girdėjo, kaip tėvas jam aiškina apie netikėtas atostogas... ir kaip duoda nurodymus.

Šiltnamių būklė siaubinga – jeigu Nedas pasistengtų užsi-imti vien jais, išravėtų, sutvarkytų.

– O kaip dėl alpinariumo, majore... sere?– Labai svarbu, kad jo neliestum. Jo apžiūrėti atvažiuos

žmogus iš Dublino botanikos sodo. Be jo žinios liepė nieko ne-judinti.

– Labai gerai, – apsidžiaugė Nedas. – Ar man užpilti duobę, kurią iškasėme?

– Oi, mes ją jau užpylėme...Jeigu Nedas ir nustebo, kad kare sužeistas žmogus ir jo ne-

labai sveika žmona užpylė žemėmis duobę, kurią jis kasė dvi dienas, niekuo neišsidavė.

325

– Vadinasi, tegul būna, kaip yra, majore... sere?– Tegul būna, Nedai. Nieko neliesk.Leo pajuto, kaip visas kūnas pašiurpo.Prisiminė, kaip vakar naktį sėdėjo apglėbusi kelius. Ir gir-

dėjo žingsnius, slopius balsus, kažką velkant, traukiant. Tačiau motina visiškai ramiai klausėsi pokalbio prie durų ir net nusi-juokė tėvui grįžus į kambarį.

– Na, tikiuosi, gera naujiena Nedui. Viskas, ko nereikia da-ryti, jam yra maloni staigmena.

Leo stengėsi atmušti slenkantį artyn siaubą.Dažnai jos sapnai atrodydavo kaip tikrovė... netgi tikroviš-

kesni už tikrovę. Tikriausiai ir dabar taip yra, ji sapnuoja. Ir vėl beldimas į duris. Vėl neramūs žvilgsniai.

Dabar atėjo Foksis Danas.– Klausau, Foksi? – be jokio entuziazmo tarė tėvas.– Kaip laikotės? – Foksis niekad į nieką nesikreipdavo titu-

lu ar laipsniu. Niekad nesisveikindavo su kunigu sakydamas „tėve“ ir nė už ką nevadindavo Leo tėvo majoru.

– Dėkui, Foksi, puikiai. O tu?– Tiesiog nuostabiai. Atėjau atsisveikinti su Leo.Staiga tėvo balsas suskambo įtariai.– O iš kur, leisk paklausti, sužinojai, kad ji išvažiuoja?– Nesužinojau, – linksmai atsakė Foksis. – Aš pats išvažiuo-

ju, todėl ir atėjau atsisveikinti.– Ką gi, įeik.Foksis per podėlį ir virtuvę atidrožė į mažąją svetainę.– Sveiki, – linktelėjo jis Leo motinai.Ji nusišypsojo strazdanotam raudonplaukiui berniokėliui,

vieninteliam iš Danų, kurio neįveikė skurdas ir nepriežiūra.– Ir kurgi taip išsirengei? – mandagiai pasidomėjo ji.Foksis jai neatsakė, kreipėsi į Leo.– Išplaukiu į Londoną, Leo. Nesitikėjau, kad pavyks tai pa-

daryti. Maniau, taip ir trinsiuos čia kaip idiotas, stumdysiu še-petį kieno nors krautuvėje.

326

– Tu per jaunas vykti į Angliją.– Amžiaus niekas neklaus. Jiems tik reikia, kad statybvietėje

būtų kas užpliko arbatos.– Ar nebijosi?– Po mano senio ir po Moros Brenan tėvo? Abu amžinai

parsivelka girti ir abu vis taikosi mane primušti. Ko dar galė-čiau bijoti?

Jis kalbėjo taip, lyg Leo tėvų nebūtų kambaryje. Tai nebuvo tyčinis nemandagumas, tiesiog jis jų nematė.

– Ar kada nors grįši į Šankarigą?– Grįšiu kasmet per Kalėdas su rieškučiomis svarų, kaip ir

visi statybininkai.Majoras Merfis paklausė, ar Foksis ko nors mokysis.– Aš visko mokysiuos, – atsakė Foksis.– Ne, aš turėjau omeny, supranti, garbingą amatą, pavyz-

džiui, mūrininko... Būtų labai gerai, jei galėtum mokytis, dirbti mokiniu.

– Taip ir bus. – Foksis net nepažvelgė į žmogų, o kad paisy-tų, ką jis sako...

– Ar tu rašysi, kaip ten sekasi? – Leo žinojo, kad jos balsas dreba ir nerodo susidomėjimo, kokio norisi Foksiui.

– Aš niekad per daug nemėgau rašto, bet, kaip sakau, pasi-matysime per kiekvienas Kalėdas, tada viską ir išpasakosiu.

– Sėkmės tau Anglijoje, – užbaigė pokalbį Leo motina, kel-damasi nuo stalo.

Foksis įdėmiai pasižiūrėjo į ją.– Aha. Atrodo, sėkmė man labai pravers. Bet svarbiau dirbti

ir parodyti, kad moki dirbti.– Tu dar vaikas. Žiūrėk, kad jie tau nesugadintų svei-

katos, sakyk, kad negali sunkiai dirbti, – maloniai pamokė majoras.

Bet Foksis į tokias kalbas nesileido.– Sakysiu, kad man septyniolika. Šitaip ir įsikabinsiu. Septy-

niolika, tik truputį ūgiu atsilikęs. – Jis gyveno pagal savą laiko

327

sampratą, ne majoro. – Iki pasimatymo per Kalėdas, Leo, – pa-sakė jis ir išėjo.

Leo matė, kaip jis pakasė Lansui ausį, pamėtėjo Džesei pa-galiuką.

Kiti žmonės bijodavo dviejų smarkiai lojančių labradorų. Tik ne Foksis Danas.

Ji kelis kartus prisiminė jį per tas keistas atostogas, tą keistą laiką tolimame viešbutyje, kur jai visiškai nebuvo ko veikti, tik skaityti knygas iš bibliotekos. Kai kada ji vaikščiodavo su tėvais smėlėtu paplūdimiu, rinkdavo geldeles. Bet paprastai ji palik-davo juos vaikštinėti vienus su šunimis. Tėvai atrodė labai ar-timi, kartais net eidavo susikibę už rankų; tėvas šlubuodavo, motina retsykiais pasilenkusi paimdavo kokį išplautą medgalį ir sviesdavo į jūrą, o Lansas su Džese puldavo vandenin lenkty-niaudami, katras pirmas pagriebs ir atneš jai atgal.

Mažame kambarėlyje su langu iš daugybės rombinių stiklų ji miegodavo nekaip. Pernelyg įkyriai ošė Atlantas žemai po uola. Žvaigždės čia atrodė kitaip negu Šankarige, kur ji sėdėdavo ant sofutės palangėje ir žiūrėdavo į naktį – į tokį įprastą Slėnio so-dybos sodą, alyvas, krūmokšnius, nusidriekusius abipus alėjos iki pat didžiųjų geležinių vartų ir vartinės.

Prisiminusi vartinę ji sudrebėdavo. Rytą, išvažiuojant iš namų, ji nedrįso ton pusėn žiūrėti. Bijojo, kad grįždama ją pa-matys, bet sykiu jai norėjosi išvažiuoti iš šio keisto, nerealaus viešbučio, baigti atostogas, kurių neturėjo būti.

Slėnio sodyboje jau bus parsiradusi Bidė. Kas galėjo atsitikti? Ką ji galėjo užeiti? Tačiau nei tėvas, nei motina jai neskambino ir, atrodo, dėl nieko nesijaudino.

Leo sugniaužė gerklę. Ji negalėjo valgyti lėkštėje gulinčio valgio.

– Mano duktė nesveikuoja. Jūsų puikus maistas niekuo dėtas.

328

Leo pažvelgė į motiną negalėdama patikėti. Kaip ji gali taip lengvai ir tokiu nerūpestingu balsu meluoti? Jeigu gali dabar, gali meluoti apie ką tik nori. Nieko nebėra taip, kaip buvo.

Leo labai baisu. Jai reikia draugės ar draugo. Ne Nesos, nes ta iš siaubo tik išpūstų akis. Ne Edžio Bartono, nes jis pasitrauktų į savo mišką, pas gėles ir piešinius. Ne Najelio Heiso, nes jis pasakytų, kad iš suaugusiųjų nieko kito ir negali tikėtis, – jie visiškai nepatikimi.

Ji negali pasisakyti ir tėvui Ganui, net per išpažintį. Mora Brenan išsigąstų labiau, negu bijo ji pati.

Akimirką ji pagalvojo apie Foksį Daną, bet jeigu jis ir būtų namie, ne toks žmogus, kuriam galėtum papasakoti. Įdomu, kaip jam sekasi grumtis su gyvenimu didelėje statyboje Londo-ne. Nejau jis tikrai mano žmones įtikinti, kad jam septyniolika? Bet visada buvo toks įžūlus, toks drąsus, taigi gal ir įtikins.

Automobiliui riedant pro vartus į Slėnio sodybos alėją, ji žiūrė-jo kiton pusėn. Sakytum bijodama pamatyti, kad vartinės durys atlapotos, o jų laukia seržantas Kynas su būriu policininkų.

Tačiau viskas buvo po senovei. Šunys dūko laimingi, kad yra namie, o ne įkalinti automobilyje. Bidė sukiojosi netverdama smalsumu dėl tokių netikėtų jų atostogų. Senukas Nedas, iki tol šiltnamyje rūkęs, staiga griebėsi darbo.

Jokių naujienų, pasakė Bidė. Viskas puiku. Atėjo laiškas nuo ponaičių Hario ir Džeimso ir kažkoks siuntinėlis, ant kurio trū-kę ženklų, todėl Metis reikalavo primokėti.

Ji apsižodžiavusi su mėsininku, nes jis, kaip kiekvieną sekma-dienį, atsiuntęs jautienos gabalą ir supykęs, kai jam buvo pra-nešta, kad šeima išvažiavusi atostogauti. Užėjęs seržantas Kynas paklausti, ar jie nieko negirdėję apie vieną dingusį čigoną.

Bidė juos visus mikliai sudorojusi.Mečiui pasakiusi, jog šitie namai jau tiek išleidę pašto žen-

klams, kad jam turėtų būti gėda net išsižioti apie priemoką. Ir

329

jis susitraukęs nuvažiavo savo dviratėliu, laimingos kelionės. Mėsininkui irgi kliuvo nuo Bidės liežuvio: ji jam išrėžė, kad naujasis mėsinės fasadas išgražintas už pinigus, kuriuos majo-ras Merfis su šeima yra sumokėję už geriausią mėsą, todėl jam turėtų būti gėda bambėti.

Seržantą Kyną ji paklaususi, ką jis sau manąs, jeigu galįs įsi-vaizduoti, kad kažkoks čigonas išdrįso kelti koją į Slėnio sody-bos teritoriją.

Iš pradžių Leo nenorėjo su niekuo susitikti. Ji norėjo pu-siausėdom klūpėti ant sofutės palangėje ir žiūrėti į kiemą, kur žaidžia šunys ir senukas Nedas vangiai bando kažką ravėti, kur tėvas šlubčiodamas išeina alėja pasitikti pono Heiso ir kur su skrybėle rankoj tarp krūmokšnių ir alyvų slankioja motina.

Iš Botanikos sodo neatvažiavo joks žmogus, turėjęs patarti dėl alpinariumo, kurį jie ketino įrengti ant užpiltos duobės.

Kai iš miesto atvyko ponas O’Nilas, aukcionatorius, pasiteirau-ti, ar jie neketina išnuomoti vartinės, Leo tėvai atsakė kol kas neketiną, kada nors tikrai nuomosią, bet kol kas nieko tikro ne-žinantys: o jeigu katras nors sūnus susimanys grįžti namo ir apsigyventi vartinėje?

Niekas niekad nešnekėdavo, kad Haris ar Džeimsas galėtų grįžti. Leo suprato, jog tai dar vienas tų lengvų mamos mela-gysčių, panašiai kaip tada viešbutyje, kai personalui ji teisinosi, kad Leo nesveikuojanti, todėl negalinti valgyti.

Vieną dieną atėjo klasiokė Mora Brenan ir pasiprašė tarnaitės darbo. Sakė vis tiek turinti kur nors dirbti, tad kodėl ne kokiam nors žmogui kaip Leo, kuri jai patinkanti? Tą dieną Leo sumišo ir išsigando. Atrodė, štai dar vienas pavyzdys, kad pasaulis eina iš proto: Mora, mokykloj sėdėjusi su ja vienam suole, nori atei-dinėti pas juos šveisti grindų, nes toks yra gyvenimas.

Tačiau po kelių savaičių Leo jau įsidrąsino išeiti iš Slėnio so-dybos. Ji apsilankė pas Edį Bartoną ir jo motiną. Jie kalbėjosi su

330

ja taip, lyg viskas būtų normalu. Ir ji pradėjo tikėti, jog taip ir yra. Iš Londono atėjo atvirukas su bjauriai pakraigliotu vienu sakiniu: „Norėčiau, kad būtum čia.“ Ji suprato, kad nuo Foksio Dano, nors parašo nebuvo. O vieną šeštadienį per išpažintį tė-vas Ganas paklausė ją, ar jos neslegiąs koks negerumas.

Leo širdis ėmė lipti per gerklę.– Kodėl klausiate, tėve? – sušnibždėjo ji.– Atrodai nervinga, vaikeli. Jei nori man ką pasakyti, atmink,

kad per mane sakai Dievui.– Žinau, tėve.– Taigi jei turi kokį rūpestį...– Aš turiu rūpestį, tačiau iš tikrųjų tas rūpestis ne mano,

kito žmogaus.– Ar tai kokia tavo nuodėmė, vaike?– Ne, tėve. Ne. Nieko panašaus. Bet aš to dalyko nesupran-

tu. Matot, jis susijęs su suaugusiais žmonėmis.Tyla.Tėvas Ganas tylėdamas mąstė. Jam atrodė, kad kalbama apie

tai, kaip vaikas susidūrė su suaugusiųjų lytiniu gyvenimu, apie pasibjaurėjimą ir gėdą, kuriuos gali sukelti šis atradimas.

– Galbūt visi tie dalykai taps aiškesni vėliau, – paguodė jis Leo.– Vadinasi, tėve, manot, kad man nėra reikalo rūpintis?– Nėra, jeigu tas dalykas nuo tavęs nepriklauso, vaike, jeigu

į tai tau nedera kištis, – atsakė kunigas.Leo pasijuto kur kas geriau. Už mažas savo nuodėmes ji su-

kalbėjo tris „Sveika, Marija“, o didžiausią bėdą nustūmė į patį giliausią sąmonės užkaborį. Juk kunigas pasakė, kad vėliau Die-vas tą dalyką padarys aiškesnį; dabar ne laikas jaudintis dėl to.

Rengdamasi mokytis vienuolyno mokykloje mieste, ji stengėsi daryti viską, kad gyvenimas Slėnio sodyboje atrodytų norma-lus. Įsitraukė į jų žaidimą. Apsimetė, kad tą vasaros vakarą, kai pasaulis sustojo, nieko neįvyko.

331

k

Leo vėl pradėjo vaikščioti pakalnėn susitikti su buvusiais moky-klos draugais: Nesa Rajan iš viešbučio, kurios motina jai niekad neleisdavo dykinėti; su Šeila ir Eilina Bleik, parvažiavusiomis iš savo brangaus pensiono ir vis klausiančiomis, ar galima ateiti į Slėnio sodybą pažaisti teniso. Leo joms atsakydavo, kad aikštelę reikia tvarkyti, joje daug darbo. Ji suvokė šią vasarą meluojanti taip pat sklandžiai kaip motina. Ji susitikdavo su Najeliu Heisu. Jis prisipažino manąs, kad yra įsimylėjęs.

– Visi viską daro per jauni, – priekaištingai tarė Leo. – Fok-sis per jaunas išvykti į Angliją dirbti, tu per jaunas įsimylėti. O kas ji tokia?

Jis nepasakė. Leo pamanė, kad gal Nesa. Tačiau ne, negali būti? Jis juk gyvena kitoj gatvės pusėj, visą gyvenimą su ja pa-žįstamas. Kažkaip nesuderinama su įsimylėjimu. Oi, per daug sudėtinga...

Ji susitikdavo su Nense Fin iš aludės. Nensė buvo, anot šan-karigiečių, patrakėlė. Penkiolikos metų, bet kaltinama įžūlumu ir tuo, kad šaudo akimis į vyrus. Kartais ji stovėdavo už baro, padėdavo aptarnauti klientus. Aludė buvo ne vieta merginai.

Nensė sakė norinti važiuot į Ameriką ir ten dirbti padavė-ja kokteilių bare. Toks buvo jos tikslas, tačiau tėvas jį vadino beprotybe. Nensė skundėsi, kad jos tėvui Džoniui Finui, pre-kiaujančiam „geriausiais gėrimais“, išsekusi kantrybė. Jau tris savaites kas vakarą atlenda policija ir klausia, ar kas nors nesu-simušė su čigonais, o tėvas aiškina į savo aludę niekad neįlei-džiąs jokio prakeikto čigono. Seržantas Kynas pasakė, jog labai nekrikščioniška, tada Nensės tėvas atrėžė, kad policija kitaip užgiedotų, jeigu jis įsileistų čigonus ir imtų iš jų pinigus, taigi jie apsižodžiavo, o rezultatas toks, kad policininkai seka Džo-nio Fino aludę kiekvieną vakarą, pasirengę pulti kaip vanagai, jeigu koks žmogelis užgaiš su bokalu nors trisdešimt sekundžių po valandos, iki kurios galima prekiauti alkoholiniais gėrimais.

332

k

Pasibaigė vasara ir prasidėjo naujas gyvenimas, gyvenimas, kai kasdien reikia autobusu važiuoti į mokyklą mieste. Autobusas kratydavosi keliu per miestukus ir miškelius, sustodamas prie keliukų ir kryžkelių, kur žmonės lauko takais išeidavo į plentą. Leo ir Nesa Rajan mokydavosi pamokas autobuso dardėjimo kaimo keliais ritmu. Jiedvi išklausydavo, kaip kita deklamuoja atmintinai užduotą eilėraštį, įrodinėdavo teoremas ir spręsda-vo algebros uždavinius. Dažnai nė nedirstelėdamos į lekiančius pro šalį peizažus.

Kartais Leo atrodydavo, kad aplinkui viskas tėra dekoraci-ja. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, būtų pamanęs, kad mato svajingą moksleivę, žiūrinčią į laukus, kuriuose ganosi galvijai, į gyva-tvores ir krūmus, keičiančius spalvas sulig metų laiku.

Tačiau Leo Merfi akys sakytum viso to nematė. Jos mintys dažnai bėgdavo pas motiną. Išbalusią, liguistą motiną, kuri tuš-čiomis akimis bet kokiu oru vis dažniau klaidinėdavo po Slėnio sodybos sodą tyliai kažką sau murmėdama.

Leo teko matyti, kaip mama sėdi po alyvos krūmu, išsiblaš-kiusi pašo sterblėje šviesiai violetinius žiedelius ir šneka:

– Deni, tu turėjai alyvines akis. Tavo akys buvo tamsiai aly-vinės. Dabar jos užmerktos.

Denį ji minėdavo ir pusiausėdom gulėdama ant alpinariu-mo. Kiekvieną mielą dienelę, lyja ar šviečia saulė, jį ravėdavo, purendavo; nespėja piktžolė iškišti galvos, jau ponia Merfi ją nurauna.

– Bent jau prižiūriu tavo kapą, Deni, mano berniuk, – ry-puodavo ji. – Negali skųstis, kad tavo kapas be gėlių. Joks vyras Airijoje neturi tiek gėlių.

Pirmą kartą išgirdusi motiną šitaip kalbant su savimi, Leo sustingo iš siaubo. Visi žinojo, kad prapuolęs čigonas yra vardu Denis. Jo šeima pasakojo, kad jis tikriausiai turėjęs Šankarige merginą. Dingdavęs iš taboro ilgam laikui, o grįždavo visad su

333

šypsena, bet nesakydavo kur buvęs. Gal jis kartais pabėgęs su kokia nors vietine mergaite? Seržantas Kynas čigonus patiki-nęs, kad iš miestelio nedingusi jokia mergina: jis pats visus ap-klausęs, jokių dingusių asmenų.

– Jokių, išskyrus Denį, – pasakė ponia Makdona, liūdna mo-teris tamsiu, raukšlėtu veidu – Denio motina.

Visa tai Leo išgirsdavo iš kitų. Nesa Rajan prisiklausydavo viešbutyje visokiausių šnekų ir visas jas persakydavo žodis į žodį. Tai buvo vienintelis jaudinantis dalykas jų gyvenime. Ji nesuprato, kodėl jos draugė Leo tuo visiškai nesidomi ir su ki-tais nespėlioja, kas galėjo įvykti.

Ėjo mėnesiai, o Leo motina vis labiau tolo nuo tikrovės. Leo liovėsi pasakoti jai apie mokyklą ir kitus kasdieniškus reikalus. Ji pradėjo kreiptis į motiną kaip į ligonę:

– Kaip šiandien jautiesi, mama?– Na... nežinau, tikrai nežinau, – atsakydavo ta blausiu bal-

su. Moteris, kuri būdavo tokia elegantiška ir grakšti, motina, kuri organizuodavo iškylas, pasibaisėjusi taisydavo gramatikos ar tarimo klaidas... Iš jos nieko nebeliko.

Valgio ji beveik neliesdavo, tik mieguistai šypsodavosi tėvui, Leo ir Bidei, lyg jie būtų pažįstami tik iš matymo. Ji kalbindavo šunis, Lansą ir Džesę, jau ne dičkius šokinėjančius šuniukus, o solidžius šunis. Pasakodavo, kaip jie pažinojo Denį, ir liepdavo saugoti jo kapą.

Bidė negalėjo negirdėti. Turėjo būti kurčia, kad nesuprastų, apie ką kalbama.

Bet suokalbis tęsėsi. Ponia Merfi negaluojanti, tačiau dabar, kai jau ilgesnės dienos arba giedresnis oras, arba gražesnė, be darganų žiema, – nelygu metų laikas, – ji būtinai pasijusianti geriau.

Senukas Nedas buvo išleistas į pensiją. Retkarčiais nupjauti žolės ateidavo Edis Bartonas, bet sodo niekas deramai nepri-žiūrėjo. Kai kada į kovą su piktžolėmis stodavo Leo ir majoras, bet tai buvo ne jų jėgoms. Tik alpinariumas buvo apsipylęs gė-

334

lėmis. Ponia Merfi vaikščiodavo po Slėnio sodybos apylinkes su žirklėmis kišenėje, prisikarpydavo gėlių, o kartais ir prisikasda-vo galinčių, jos manymu, prigyti augalų.

Vis labiau į džiungles panėšėjančiame sode alpinariumas žy-dėjo kaip paminklas, kaip memorialas.

Visaip stengdamasi, kad šitaip kalbančios motinos niekas neišgirstų ir nepamatytų, Leo sudėjo sau po kruopelę tą siau-bingą istoriją, visa, kas nutiko per tas savaites, kai jai buvo ke-turiolika ir ji nieko neišmanė apie pasaulį. Per savaites prieš pa-sikeičiant jos pasauliui.

Motina prisimindavo ne tik alyvines Denio akis, bet ir jo sti-prias rankas, jo jauną kūną. Ji prisimindavo jo juoką, jo nekan-trumą ir geismą ją turėti, dar, paskui dar... Leo su pasibjaurė-jimu klausėsi, kaip motina prisimena ir apverkia savo prarastą meilę. Ji nekentė vaikiškai koketiškos aistros motinos balse, kai ta kalbėdavo apie vyrą, kuriam ji atsiduodavo ant sama-notos žemės, miegamajame ant kilimo, po alyvų krūmeliais ar vartinėje.

Tačiau užsiminus apie vartinę jos veidas apsiniaukdavo, o klausimai tapdavo griežtesni. Kodėl jis buvo toks godus? Kam jam reikėjo to sidabro? Kodėl reikalavo, kad ji paimtų visas brangenybes? Ką reiškia, kad jis atseit norėjo turėti kuo pre-kiauti, ką išmainyti kelionėje į Golvėjų? Argi jis neturėjo jos, didžiausios savo brangenybės? Miriamos Merfi akys tapdavo negyvos kaip akmenys, kai ji prieidavo šitą vietą, kai prašnek-davo apie paskutinį jų pasimatymą... Apie sidabrą, kurį jis vy-niojo į staltiesę vaikščiodamas po namus, kilnodamas daiktus, tą paimdamas, tą palikdamas. Ji jo prašė, maldavo.

„Sakyk, kad apiplėšė. Sakyk, kad parėjusi namo nebera-dai.“ – Jo alyvinės akys juokėsi iš jos.

– Aš jam sakiau, kad nepaliktų manęs, kad jis man siųstas ir neturi teisės išeiti.

Leo tą maldelę mokėjo atmintinai, būtų galėjusi kalbėti ją kartu su motina, glostančia alpinariumo žemę.

335

– Tu nenorėjai manęs klausyti, Deni. Pavadinai mane sene. Sakei, kad aš iš tavęs gavau pakankamai meilės ir smagumo, todėl turiu atsidėkoti. Sakei, kad paimsi porą šautuvų, mums, girdi, iš jų jokios naudos, o jam reikės medžioti miškuose... Aš prašiau, kad ir mane pasiimtum... O tu tik nusijuokei ir pavadi-nai sene. Aš negalėjau tavęs išleisti, turėjau tave sulaikyti, kad liktum, štai kodėl... – Motina šypsodama vėl paglostė žemę. – Ir štai tu su manimi, Deni, mano berniuk. Dabar niekad manęs nepaliksi.

Leo jau seniai žinojo, ką jos tėvas tą naktį taip tampė ir tąsė išjudindamas senas žaizdas ir vilkdamas bejėgę koją. Jis žinojo, kodėl šitą moterį reikia saugoti, kad ji neišplepėtų savo istorijos policijai. Ir Leo jau žinojo.

Mokykloje ji buvo laikoma užsidariusia tylene. Vienuolės apie ją kalbėdavosi su jos tėvu, nes ponia Merfi, motina, niekad ne-sirodydavo.

Motinėlė Dorotėja, pažįstanti pasaulio paklydimus, nutarė, kad jos motina tikriausiai turi alkoholio problemų. Kaipgi ki-taip. Kitaip ji kada nors vis tiek atvažiuotų. Labai sunku vaikui, tokiai mielai mergaitei, bet su nepramušamu kiautu.

Leo pasakė tėvui Ganui, kad motina nelabai sveika, todėl nerei-kia suprasti neteisingai, jeigu jos nebūna mišiose.

Tėvas Ganas paklausė, ar jos motina nenorėtų Komunijos priimti namie, Slėnio sodyboje.

– Kad nelabai žinau, tėve. – Leo prikando lūpą.Tėvas Ganas irgi buvo pažįstamas su pasaulio paklydimais.– Gal tuo tarpu palikime, kaip yra? – pasiūlė jis. – O jeigu

šituo atžvilgiu kas nors pasikeistų, užteks man tik pasakyti.Leo pamanė, kad iš tikrųjų Šankarige be galo lengva nuo

visų ką nors nuslėpti. O gal tik tada, jei gyveni Slėnio sodyboje,

336

didžiuliame name, aptvertame aukšta mūro tvora, su dideliu sodu, krūmynais ir vartine.

Galbūt išlaikyti paslaptis būtų kur kas sunkiau, jei gyventum paupio lūšnyne arba Terasoje, kur kiekvienas mato tavo namo duris, arba viešbutyje, per kurį kasdien pereina pusė miestelio.

Motinos ji stengėsi neišleisti iš akių, bet per daug nesirū-pino. Nejautė nuolatinio nerimo, kuris graužtų kaip nepraei-nantis skausmas. Būdavo daugybė valandų, kai Leo net nepri-simindavo motinos dešimtis kartų perpasakotos istorijos. Buvo mokyklos ekskursijos, buvo vakarėliai, bučiavimasis su Najeliu Heisu, kai jie susidurdavo nosimis, o sykį netikėtai ją pabučia-vo Ričardas Heisas, Najelio pusbrolis, ir jų nosys nė trupučio nesusidūrė.

Ričardas Heisas buvo labai gražus, atvykęs sujudino visą miestelį. Leo buvo gaila Najelio, nes širdies gilumoje ji manė, kad Najelis tebėr neabejingas Nesai, bet Nesa, aišku, kaip be galvos dėl atvykėlio.

Reikia pasakyti, kad Ričardas Nesai labai dėmesingas. Veda ją pasivaikščioti, vežioja, veža į kiną mieste. Leo dingtelėjo, kad jis gan pavojingas, bet paskui ji tik gūžtelėjo. Iš kur ji gali žinoti? Jos požiūris į meilę ir fizinį potraukį buvo labai jau neaiškus.

Kai kurios mergaitės klasėje ketino tapti medicinos sese-lėmis; jos išsiuntė prašymus į įvairias Dublino ir Londono li-gonines.

– Tėti, ar man irgi būti sesele? – paklausė ji.Juodu vaikščiojo, vakarais dažnai taip darydavo. Mama sau-

giai šnekučiavosi su alpinariumu – jeigu Bidę laikysi nebyliu akmeniu, nes tokiu ir buvo pastaruosius trejus ilgus metus, aplink nebuvo nieko, kas girdėtų vėl prasidėjusį jos rypavimą.

– O ar norėtum būti sesele?– Jeigu iš to būtų naudos.Jos tėvas suseno ir pražilo. Didžiąją dalį laiko jis įtikinėdavo

sūnus negrįžti į Šankarigą ir aiškindavo jiems, kad motinos sil-pna psichinė sveikata.

337

Be abejo, jie rašė, klausinėjo, kodėl nieko nedaroma. Jie parašė ir daktarui Džimsui, tačiau majoras Merfis tai palai-kė pasibaisėtinu kišimusi. Laimei, Džimsas Bleikas jam prita-rė, kad pasipūtę jaunikliai tariasi viską išmaną. Jeigu Frenkas Merfis sako, kad Miriamai nieko blogo nėra, vadinasi, taip ir yra. Daktaras matydavo liesutį, blyškų Miriamos Merfi veidą ir pernelyg blizgančias jos akis; jo manymu, ji visad buvo gan neramus žmogus, iš tų, kurie nuolat tikrina elektros jungiklius ir nenori išmesti senų laikraščių. Šitai jis pastebėjo lankyda-masis Slėnio sodyboje ir manė, kad jos, kaip ir daugelio ner-vingų moterų, nėra ko klausinėti ir nėra ko tikėtis atsakymų. Ši šeima ne iš tų, kuri prašytų jį siuntimo pas psichiatrą, kad būtų nustatyta negalavimo priežastis. Dar gerai, kad neprašo-ma vis daugiau raminamųjų ir migdomųjų. Jau ir už tai reikia dėkoti.

Kaip ir buvo žadėjęs, Foksis Danas parvykdavo per kiekvie-nas Kalėdas. Kai grįžęs pirmą kartą atėjo prie Slėnio sodybos užpakalinių durų pasipuošęs nauja striuke su užtrauktuku ir languotu pamušalu, nustebo sutiktas be galo šaltai. Nepasa-kysi, kad ir šiaip būdavo karštai priimamas, bet vis dėlto jau per daug...

– Ką gi, pasakyk mano draugei Leo. Ji žino, kur aš gyvenu, – sumišęs tarė jis Bidei.

– Neabejoju, kaip ir visi kiti, ji puikiai žino, kur gyvena Da-nai, ir nenorės ten maišytis, – atkirto Bidė.

Leo išgirdo jų pokalbį. Tą patį vakarą nuėjo į Danų lūšną.– Atėjau paklausti, ar nenorėtum pasivaikščioti Barnos miš-

ke, – pasakė ji.Foksis atrodė labai patenkintas. Tiesiog pristigo žodžių. Ne-

atėjo į galvą nei gūžtelėti, nei šmaikštauti.– Na, aš tavęs irgi nekviečiu į savo namus. Einam ir būkim

miško vaikais.

338

Jis pasakojo jai apie gyvenimą name, kurį nuomojasi vienuo-lika vyrų, visi iš Airijos. Pasakojo apie girtuokliavimą ir kaip daugelis jų prageria viską, ką uždirba kruvinu triūsu.

– Tai ko ten būni? – paklausė ji.– Mokausi... ir taupau. Bet svarbiausia – mokausi.– Ko gali išmokti iš senių, kurie geria iki nugriuvimo?– Turbūt mokausi, ko nedaryti arba kaip galima daryti tei-

singai.Sėdėdamas ant išvartos, Foksis jai kalbėjo apie galimybes,

apie žmones, kurie prasimušė, apie smulkius rangovus, kurie dirba gerai ir viską daro sparčiai. Kalbėjo, kad reikia susiras-ti puikų elektriką, gerą santechniką, porą nagingų mūrininkų, klasišką dailidę. Tada bereikia žmogaus, kuris jiems vadovau-tų, ir tu jau turi savo brigadą, – reikia žmogaus, turinčio galvą skaičiavimams, kuris mokėtų apskaičiuoti darbų sąmatą ir ben-drauti su užsakovais.

– Ir ką tu gali gauti šitam darbui? – nuoširdžiai susidomėjo ji.– Dieve mano, Leo, aš pats tuo užsiimsiu. Dėl to ten ir sėdžiu.Jai pasidarė gėda, kad juo nepasitiki.– Ar žinojai, kad mano tėvas sėdėjo kalėjime? – kaltai pa-

klausė jis.– Girdėjau. Turbūt Bidė pasakė.– Kur jau ji nepasakys...Ji blaškėsi tarp užuojautos ir noro nuraminti jį, jog tai ne-

svarbu.– Ar jam buvo labai blogai? – paklausė ji.– Nežinau, jis su manim nekalba. Turėjo ilgiau ten pasė-

dėti. Jis tvojo žmogui lentgaliu su išlindusiomis vinimis. Jis pavojingas.

– Tu ne toks, – staiga tarė ji.– Žinau, bet nenorėjau, kad pamirštum, iš kur aš atėjęs.– Tu esi tu, aš esu aš.– O man turi ką papasakoti? – paklausė jis.– Ne. Kodėl klausi? – Jos balsas nutrūko.

339

Jis gūžtelėjo. Sakytum būtų pasiūlęs progą išklausyti vienas kito išpažinties.

Tačiau jis nežinojo, kad jų išpažintys nebūtų lygiavertės. Ką iškrėtė jo tėvas, nuskambėjo per visą grafystę. Tai, ką padarė jos motina, žino tik trys žmonės.

Jis žiūrėjo į ją tarsi laukdamas.– Šiaip sau, grynai šiaip sau, – pagaliau pasakė jis.Ji matė, kad jis žiūri į ją, susijuosusią lietpaltį diržu, rankas

susikišusią giliai į kišenes. Vėjas raudonai nugairino jos skruos-tus. Rausvai auksinės garbanos styrojo kaip dygliakrūmis. Jau-tė, kad jis ją kiaurai permato, regi viską, žino viską.

– Nekenčiu savo plaukų, – staiga pasakė ji.– Jie kaip aureolė, – tarė jis.Ir ji nusijuokė.

Jis parvykdavo kiekvienoms Kalėdoms. Ateidavo į Slėnio sody-bą, ir ji vesdavosi jį pasivaikščioti. Savaitę, kurią jis praleisdavo namie, jie matydavosi kasdien.

Nesa Rajan ją smerkė.– Juk žinai, kad jo tėvas sėdėjo kalėjime, – priekaištavo ji Leo.– Žinau, – atsiduso Leo. Iš Bidės šimtus kartų buvo tai gir-

dėjusi.– Tada stebiuosi, kad tu su juo vaikštai.– Žinau, kad stebiesi. – Tą patį jai sakydavo tėvas. Bet vieną

kartą ji jam paprieštaravo:– Tėti, jeigu visi žinotų apie mus, gal irgi nenorėtų su mumis

vaikščioti. – Tėvas persimainė tarsi gavęs antausį. Ji iškart pa-sigailėjo savo žodžių. – Atleisk, aš nenorėjau... Tik manau, kad Foksis namie jaučiasi toks vienišas. Aš jo nekviečiu į namus. Tėti, man septyniolika, beveik aštuoniolika. Kodėl mes kabinė-jamės prie žmonių? Kas ne kas, o mes!

Tėvo akyse sublizgo ašaros.– Vaikščiok po mišką su kuo tik nori, – kimiai pasakė jis.

340

k

Per tas Kalėdas Foksis pranešė, kad jo laukia sėkmė. Jis dirba su dviem kitais vyrais. Jie jau patys ieško užsakovų, nusisamdys meistrų, suburs brigadą. Nebedirbs sukčiams ir nenaudėliams, pasisavinantiems visą pelną.

– Jau greitai susitaupysiu tiek, kad grįšiu turtingas, – pasakė jis. – Tada atvažiuosiu jūsų alėja didele mašina, Bidei paduosiu paltą ir pirštines, o tavo tėvą paprašysiu tavo rankos. Motina pastatys chereso ir ims galvoti, kaip tau siūti vestuvinę suknelę.

– Aš niekad netekėsiu, – pasakė Leo.– Tu, aišku, nepaklausei mano patarimo mokytis ar susirasti

darbo.– Aš negaliu išvažiuoti iš namų.– Gal pasakysi kodėl? – Jo akys tebeturėjo galią verti ją kiau-

rai ir viską matyti, viską suprasti.– Kada nors pasakysiu, – pažadėjo ji, suvokdama taip ir pa-

darysianti.

Šiemet ji pagaliau gavo Foksio adresą. Parašė jam, jis atsiuntė trumputį laiškelį. „Leo, kodėl tau neišmokus spausdinti maši-nėle? Tavo rašysena baisesnė net už mano. Taip negali tęstis, kai pradėsime didįjį verslą, – kad nė vienas nesugebėtume pa-rašyti laiško.“

Ji nusikvatojo. Nesai Rajan nepasigyrė, kad Foksis Danas jai lyg ir pasipiršo. Tėvams irgi nieko nesakė.

Motina mirė vieną rudens naktį. Daktaras sakė, kad nuo gulė-jimo lauke. Drėgnam nakties ore ji persišaldė, bronchitas kom-plikavosi plaučių uždegimu. Moteriai, kurios sveikata visad buvo tokia silpna, nebuvo jokios vilties.

Ją rado gulinčią ant alpinariumo su vienais naktiniais.

341

k

Bažnyčia buvo pilna. Po laidotuvių majoras Merfis visus pa-kvietė ateiti į Rajano viešbutį išgerti ir užkąsti. Be galo neįpras-ta, Šankarige negirdėtas daiktas. Bet jis sakė, kad ir jam, ir Leo šiuo metu per daug liūdna priimti žmones Slėnio sodyboje. Jis neabejojo, kad jie teisingai jį suprasią.

Paskui Leo pradėjo kasdien autobusu važinėti į miestą: ji įstojo į didįjį raštvedybos koledžą, kurį baigė ir Nesa.

– Kodėl negalėjai mokytis su manimi? – burbėjo Nesa.– Tada nebuvo atėjęs laikas, – atsakė ji.

Iš Foksio Dano ji negavo jokio laiškelio dėl motinos mirties.Ji jam apie tai nerašė. Tačiau kas nors iš jo siaubingos šeimy-

nėlės tikriausiai su juo susirašinėja, taigi turėjo užsiminti, kad ponia Merfi iš Slėnio sodybos rasta lauke vienais naktiniais, kad jai tikriausiai buvę galvoj negerai. Visi juk žinojo.

Kai jis parvyko Kalėdoms, tapo aišku, kad Foksis nieko neži-nojo. Jis labai užjautė ir buvo liūdnas.

Ji pakvietė jį į vidų, ne į mažąją, bet į didžiąją svetainę. Drau-ge jie užsikūrė židinį. Senukai šunys išsitiesė patenkinti, kad kambarys vėl gyvenamas.

Bidė jau nematė prasmės burbėti. Šiuose namuose įvyko tiek permainų. Faktas, kad Foksis Danas pakviestas į majoro svetai-nę, šiomis dienomis atrodė tik smulkmena.

Jis papasakojo Leo savo planus. Anglijoje prisižiūrėjęs, kaip vykdomas užstatymas. Pavyzdžiui, Slėnio sodyba: galima par-duoti didžiumą žemės, pastatyti joje aštuonis namus ir kartu išlaikyti sodybą.

– Manau, tavo tėvui patiktų, – tarė jis.Pro langą jie matė, kaip liūdna, vieniša majoro Merfio figūra

vis tirštėjančiose sutemose vaikšto iki vartų ir atgal.

342

– Mes niekad negalėsime parduoti žemės, – pasakė Leo.– Ar dėl to, apie ką tu vieną kartą sakei, kad kada nors man

pasakysi?– Taip.– Ar jau gali pasakyti?– Ne. Dar ne, Foksi.– Ar dėl tavo motinos mirties niekas nepasikeitė? – Ir vėl tas

jausmas, jog jis viską žino.– Ne. Matai, tėtis čia tebegyvena. Nieko nevalia... judinti.Ji galvojo apie didžiules kasamąsias, ekskavatorius, sulygin-

siančius su žeme alpinariumą, o kada nors taip vis tiek atsitiks, kai Slėnio sodyba išnyks, kaip išnyks didelė dalis senosios Ai-rijos, užleis vietą namams, kuriuose įsikurs sugrįžę tėvynėn ai-riai, sunkiai plušėję svetimose šalyse. Žmonės, panašūs į Foksį, sugrįšiantys pasiimti palikimo.

Ir tada bus išjudinti Denio Makdonos palaikai, tiek metų iš-gulėję po gėlių mauzoliejumi. Prasidės tyrimas.

– Mums jau daugiau kaip dvidešimt vieni metai. Galime da-ryti ką tinkami, – tarė jis.

– Aš visada galėjau daryti ką tinkama, tik iš to buvo maža naudos.

– Ir aš, – karštai pasakė jis. – Tačiau man tai davė baisiai daug naudos. Nuo pat vaikystės niekad nenorėjau kitos mergai-tės, tik tavęs. O ko tu norėjai?

– Norėjau būti saugi, – atsakė ji.Ir jis pažadėjo, kad su juo tikrai galės būti saugi. Tą vakarą

jie šiek pasikalbėjo, kitą dieną Barnos miške – jau daugiau. Jis palydėjo ją iki Slėnio sodybos vartų. Pamatė, kaip ji suka akis nuo vartinės namuko.

– Čia kažkas atsitiko, – tarė jis.– Aš visad žinojau, kad esi ekstrasensas.– Papasakok, Leo. Mes negalime turėti paslapčių.Pro vieną namo langą jie matė jos tėvą, sėdintį svetainėje

priešais židinį. Tikriausiai sumanė pasėdėti šiame kambaryje,

kai vakar jame pamatė juos abu. Ir ji papasakojo Foksiui tą istoriją.

– Paimkime raktą, – pasakė jis.Ji įėjo per virtuvę ir prieškambaryje nuo kablio nukabino

vartinės raktą. Dviese, užsidegę žvakes, jie apėjo visą vartinę – niekuo nekaltą namą, nežinantį, kas jame nutiko.

Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo jai į akis.– Ir vėl tavo plaukai kaip aureolė. Juos tokius padarai, kad aš

eičiau iš proto.– Ar tu matai, kokia bėda, kokia baisi bėda?– Nematau nieko, ko nebūtų galima sutvarkyti atvežus savi-

vartį cemento, – atsakė Foksis Danas.