Recenzijos (Reviews) - · PDF fileNuo 1989 metł Bretkßno Biblija pradºta ... (literatßros sàraðe [p.€XVI] neteisingai nurodyti leidimo metai€Œ 1942 vietoj 1941)16

Recenzijos(Reviews)

299 T e x t k r i t i s c h e E d i t i o n

d e r Ü b e r s e t z u n g d e s P s a l t e r s

i n d i e L i t a u i s c h e S p r a c h e

v o n J o h a n n e s B r e t k e

A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 5, 2 0 0 3

I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Textkritische Edition der Übersetzung des Psaltersin die Litauische Sprache von Johannes Bretke,Pastor zu Labiau und Königsberg i. Pr., nach derHandschrift aus dem Jahre 1580 und derüberarbeiteten Fassung dieses Psalters von JohannesRehsa, Pastor zu Königsberg i. Pr., nach dem Druckaus dem Jahre 1625 nebst der Übersetzung des Psaltersin die deutsche Sprache von Martin Luther nach derAusgabe aus dem Jahre 1545, unter Mitarbeit vonFriedemann Kluge. Mit einer Einleitung versehen undherausgegeben von Friedrich Scholz, Biblia Slavica,

herausgegeben von Hans Rothe und Friedrich Scholz,unter Mitarbeit von Christian Hannick und Ludger Udolph,Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 2:Editionsbände, Band 6

Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh,

2002, LXXXI, 559 p. ISBN 3-506-71681-6

Münsterio universiteto profesorius emeritas Friedrichas Scholzas parengë isto-riná kritiná Jono Bretkûno 1580 metais á lietuviø kalbà iðversto Psalmyno � vienosSenojo Testamento knygos � leidimà. Tai pirmas tekstologiðkai diplomatiðkai incorpore iðleistas Bretkûno Biblijos (1579�1590) rankraðèio tomas1. Ðis leidimas yra

1 Aðtuoniø tomø Biblijos manuskriptas sau-gomas Berlyne, Slaptajame valstybiniamePrûsijos kultûros paveldo archyve, GStAPK, XX. HA StA Königsberg StUB Königs-berg, Nr. 44�51. Psalmynas sudaro rank-

raðèio ðeðtà tomà (in quarto) ir turi Nr. 50paþymëtà signatûrà. Priskiriant signatû-ras Archyve buvo vietomis sukeisti duBiblijos rankraðèio tomai: septintas tomaspaþymëtas Nr. 49. 0 0 0

300 Archivum Lithuanicum 5

ir pirmas kritinis XVI amþiaus lietuviðko rankraðtinio teksto leidimas2. Biblijosrankraðèio iðtraukø, tarp jø ir 40 psalmiø, 1983 metais yra paskelbæs Jonas Palionisrinktiniuose Bretkûno raðtuose3. Jocheno D. Range�s 1992 metais istoriðkai kritiðkaiparengti Bretkûno iðverstø Evangelijø ir Apaðtalø darbø (taigi dalies Naujojo Tes-tamento) tekstai funkcionuoja habilitacinio darbo rankraðèio teisëmis ir, deja, yraprieinami tik labai siauram mokslininkø ratui4. Ðiuo atveju Bretkûno Naujojo Tes-tamento kritiná leidimà aplenkë 1992 metais ið spaudos iðëjæs iðsamus monografi-nio pobûdþio komentarø tomas (remiantis Lk 1,5�7 teksto pavyzdþiu jame detaliaipristatomi leidybiniai principai)5. Taèiau, nors pats kritinis Bretkûno Naujojo Tes-tamento leidimas oficialiai nëra pasirodæs6, abiejø mokslininkø � Friedricho Schol-zo ir Jocheno D. Range�s � intensyvaus bendradarbiavimo metu suformuluoti edi-cijos principai, tekstologinë strategija bei metodika yra ir Scholzo iðleisto Psalmynopagrindas.

Psalmyno kritinis leidimas yra dalis didelio visos Bretkûno Biblijos leidybinioprojekto, susidedanèio ið trijø serijø � faksimilës (1), kritiniai leidimai (2), komen-tarai (3). Nuo 1982 metø su pertraukomis vykdomo ir Vokieèiø mokslo draugijos(vok. Deutsche Forschungsgemeinschaft, kitaip DFG) finansuojamo projekto iniciato-

2 Pirma kritine atskiro lietuviðko teksto pub-likacija veikiausiai laikytina Jurgio Geru-lio 1935�1936 metais Studi Baltici þurnalopenktame tome paskelbta 1584 metø ran-kraðtinë vieno lapo apimties priesaikosteisme formulë, vokiðkas ir lietuviðkas josvariantas (Georg Gerullis, �Zu JohannesBretke�, Studi Baltici 5, 1935�1936, 48�61). Gerulio ásitikinimu, lietuviðkojo verti-mo autorius yra Bretkûnas (�Die Überset-zung stammt unzweifelhaft von JohannesBretke�, p. 48). 0 0 0

Èia atsiriboju nuo XVI amþiausspausdintø lietuviðkø raðtø (ne)kritiniøleidimø aptarimo, nes jø rengimo metodi-ka bei praktika skirtinga: pirma, tokiuoseleidimuose lengviau derinamas dokumen-tinis pateikimas (faksimilë) ir tekstologi-nis aparatas (daþniausiai filologiniai ver-tinimai); antra, jø kokybæ Lietuvoje visdar lemia ne tiek parengëjo mokslinëskvalifikacijos, kiek leidëjo pragmatiniaisprendimai. 0 0 0

3 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengëJ[onas] Palionis, J[ulija] Þukauskaitë, Vil-nius: Mokslas, 1983, 183�225.

4 Jochen D. Range, Kommentierte Edition desBandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh.Bretke, Labiau, 1580, Habilitationsschrift,

vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis-tik / Slavistik der Westfälischen Wil-helms-Universität Münster, 1992a.

Jochen D. Range, Kommentierte Editiondes Bandes 7 der altlitauischen Bibelüberset-zung (Evangelien und Apostelgeschichte) vonJoh. Bretke, Labiau, 1580. Beiheft: Anmer-kungen und Erläuterungen, Habilitations-schrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Ro-manistik / Slavistik der WestfälischenWilhelms-Universität Münster, 1992b.

5 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For-schung. Kommentarband zur Bretke-Edition(NT), Biblia Slavica. Serie VI: Supplemen-tum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: Kommen-tarbände, Band 1, Paderborn, München,Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1992c,159�166. 0 0 0

6 Viso NT faksimilinis leidimas: NAVIASTESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓperraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Labguwos ple-bona 1580. DAS NEUE TESTAMENT in dielitauische Sprache übersetzt von Johann Bret-ke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile derHandschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr.1580, hrsg. von Jochen Dieter Range,Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI:Supplementum: Biblia Lithuanica, Band1.7, Paderborn, München, Wien, Zürich:Ferdinand Schöningh, 1991.





rius � profesorius Friedrichas Scholzas. Nuo 1989 metø Bretkûno Biblija pradëtaleisti kaip serijos Biblia Slavica priedas Supplementum Lithuanicum. Iki dabar iðleistiketuri faksimiliø tomai, á juos áeina ðeði ið aðtuoniø Bretkûno rankraðèio tomai:Penkiaknygë (1996; pirmas rankraðèio tomas), Istorinës knygos (2002; antras irtreèias rankraðèio tomas), Psalmynas7 (1991; ðeðtas rankraðèio tomas), Evangelijosir Apaðtalø raðtai (1991; septintas ir aðtuntas rankraðèio tomas). Komentarø seri-joje � kol kas vienintelis Jocheno D. Range�s Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommen-tarband zur Bretke-Edition (NT) (1992; þr. iðn. 5). Friedricho Scholzo parengtas isto-rinis kritinis Psalmyno leidimas pradeda antràjà Bretkûno Biblijos serijà.

Kritinis ir faksimilinis Psalmyno leidimas nuo ðiol sudaro pageidaujamà beitolesniam moksliniam darbui reikalingà pagrindà: rankraðèio, ypaè sudëtingo, fak-similë be kritinio leidimo yra istorinë bibliofilinë iliustracija, patikimiems tyrimamstinkama tik ið dalies (ar veikiau �ið bëdos�); tik greta kritinio leidimo faksimilë yravisavertë dokumentinë autografo publikacija, kurioje orientuotis padeda sistemin-gai parengtas kritinis leidimas8. Bretkûno Psalmyno faksimilës trûkumus, kuriebûdingi apskritai visiems vienatoniams rankraðtinio teksto reprodukavimo bû-dams, Scholzas aptaria iðsamiame kritinio leidimo ávade: dël standaus rankraðèioáriðimo fotokopijoje ne visur aiðkiai matosi vidinëse paraðtëse esanèios grafemos9,neskiriami (ar skiriami nepatikimai) teksto genezës sluoksniai, neatspindimi raðalokorozijos paveikti spalvø skirtumai, liudijantys teksto keitimø, taisymø chronologi-jà (p. XIX�XXI). Tik ið originalo kritiná leidimà rengiantis tekstologas gali autopsið-kai nustatyti ðias iðorines ir vidines teksto ypatybes, ávertinti ir pateikti kaip tekstogenetinæ sistemà. Aukðèiausio patikimumo siekianèiam skaitytojui, be ðiødviejø(faksimilës ir kritinio leidimo), prireiks ir treèiojo idealià tekstologinæ triadà suda-ranèio sando � rankraðèio originalo.

Bretkûno Psalmyno istoriná kritiná leidimà sudaro turinyje nurodytos septyniosdalys: 1) áþanginis þodis (p. IX�XV)10, 2) literatûros sàraðas (p. XVI), 3) siglø irsantrumpø (p. XVII�XVIII) sàraðai11, 4) ávadinis straipsnis (p. XIX�LXXXI), 5) doku-

7 PSALTERAS ING LIETVWISCHKÉ LIESZV-WÊ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebo-no Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSALTER in DIELITAUISCHE SPRACHE übersetzt von Jo-hann Bretke, Pastor zu Labiau Im Jahre Christi1580, Faksimile der Handschrift, Band 6, La-biau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen DieterRange, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Se-rie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica,Band 1.6, Paderborn, München, Wien, Zü-rich: Ferdinand Schöningh, 1991.

8 �Außerdem bieten sie [die Faksimile-Dru-cke] eine lebendige Vorstellung von derHandschrift, die durch ihre Beschreibungund ihre Edition nicht vermittelt werdenkann� (Friedrich Scholz, �Vorwort�,PSALTERAS [...], 1991, VIII).

9 �Da die Aufnahmen für den Faksimile-Band vor dem Neueinbinden gemachtwurden� (p. XXXIX).

10 Èia dvejopai raðoma Jono Rëzos, vok. Jo-hannes Rehsa, pavardë � Rehsa ir Rhesa:�Johannes Rhesa�, �Rehsas Überarbei-tung� (p. IX), �des Rehsaschen Textes�,�Rhesas Texte� (p. XIV). Toliau tekste vi-sais atvejais iðlaikoma forma Rehsa.

11 Siglos (�Sigle�) ir santrumpos(�Abkürzungen�) èia atskirtos, taèiauabëcëliniame santrumpø sàraðe kartu pa-teikiamos ir siglos; p. XVIII du kartus pa-kartoti siglø KS (�Korrekturschicht�, ko-rektûrø sluoksnis) ir R (Jono Rëzos taisy-mai Bretkûno Psalmyno rankraðtyje)þenklai bei paaiðkinimai.


mentinis paraidinis Bretkûno Biblijos ðeðto tomo antraðtinio lapo (p. 1) bei Psalmy-no antraðtinio lapo (p. 2) perraðas ir 6) Jono Rëzos 1625 metais iðleisto redaguotoBretkûno Psalmyno trijø antraðtiniø lapø � pagrindinio, vokiðkojo bei lietuviðkojo �faksimilës (p. 3�5). Septintoji ir didþiausia knygos dalis yra 7) sinoptiðkai iðdëstytitrys tekstai (p. 6�540)12: dokumentinis paraidinis Bretkûno rankraðtinio teksto per-raðas su tekstologiniu aparatu (knygos verso lapai), Rëzos leidimo lietuviðko tekstodokumentinis paraidinis perraðas (knygos recto lapai) ir po abiem lietuviðkais teks-tais ákomponuotas � pradþia verso pusëje tarp Bretkûno teksto ir kritinio aparato;pabaiga recto pusëje po Rëzos tekstu � maþesniu ðriftu surinktas Martino Lutherio1545 metø Psalmyno tekstas13. Uþ paakinimà pridëti ir Lutherio vokiðkà vertimàFriedrichas Scholzas dëkoja profesoriui Jonui Palioniui (p. X). Visi trys tekstai ið-dëstyti taip, kad Psalmyno daliø versetai vienoje atlankoje sutampa ir lapø nereikiavartyti gretinant atitinkamas Bretkûno, Rëzos ir Lutherio teksto vietas. Ðiuo poþiû-riu Scholzo leidimas yra puikiai pritaikytas moksliniam darbui. Gera techninëteksto konstitucija në neleidþia ið pirmo þvilgsnio átarti, kad Lutherio Psalmynasátrauktas á jau sumaketuotà knygà. Dël to atsiradæ �sustumtø� puslapiø, suspaustøeiluèiø, ypaè Bretkûno teksto dalyje. Taèiau tai, kà pripaþásta ir pats Scholzas, tëraestetiniai trûkumai (p. X).

Dokumentiðkai paraidþiui perraðytas Bretkûno tekstas atspindi visas rankraðèiografemas. Atsisakyta èia ligatûriniø literø <á> ir <ã> (vietoj jø raðoma <µ¸>, <t¸>),nors <â> iðlaikyta. Nevienodumø esama perteikiant didþiàsias raides bei <J>.XVI amþiuje tiek antikviniø (kitaip lotyniðkøjø), tiek gotikiniø (kitaip fraktûriniø)spaudmenø rinkiniuose turëta tik viena didþioji litera garsams [i] ir [j] þymëti.Priklausomai nuo spaudmenø rinkinio tipo, ji yra arba raidës formos, arba turiuþriestà á kairæ pusæ vertikalæ, kuri nenusileidþia þemiau eilutës ribos <J>. Bûtenttokia litera vartojama ir spausdintø Rëzos bei Lutherio tekstø perraðe14. Bretkûnoteksto perraðe ji netaikoma, nors protarpiais tokia raidë ásiterpia, pvz., Ps 45,16�õGhi wedama12�, antrame aparate nurodoma, kad taisyta á �12 Jos wedamas�.Bretkûno rankraðtyje didþioji raidë ar <J> yra keleriopos formos: 1) romëniðkovieneto formos, 2) su pailginta, bet neuþriesta vertikale (vadinamoji �i longa�), 3) supailginta neuþriesta vertikale ir horizontaliu brûkðneliu per vidurá bei 4) su pailgin-ta uþriesta vertikale, kada raidë paprastai sujungta su po jos einanèia grafema. Iðesmës trys pastarosios formos turëtø bûti atspindimos viena ir ta paèia spausdintagrafema: arba visais atvejais , arba visais atvejais <J>, arba visais atvejais <J>.

12 Specialø fontø paketà visiems reikalin-giems þenklams atspindëti sukûrë Wolf-gangas Tenhagenas (p. XIV).

13 Lutherio Psalmyno tekstas èia pateiktaspagal kritiná Weimaro leidimà (WA.DB10.1) .

14 Pasitaiko, kad Lutherio teksto perraðe var-tojama ir , pvz.: Ps 72,10 �Die Könige

am Meer vnd in den Inµulen� vietoj�Jnµulen�; arba maþoji <j> vietoj didþio-sios, pvz., Ps 2,12 �Aber wol allen dieauff jn trawen� vietoj �Jn�. Tokiø atvejønëra daug. Lutherio teksto perraðe iðlaiko-mos visos grafemos, iðskyrus <Õ> = <ä>,<æ> = <ö>, <÷> = <ü>.





Mat viena grafema Bretkûnas, kaip ir áprasta XVI amþiuje, þymi ir balsá [i], irpusbalsá [j], pvz., Ps 105,23 vienodai paraðytos formos �Iµraelas� ir �Iakubas� (arba�Jµraelas� ir �Jakubas�). Perraðe, atrodo, stengtasi modernizuoti ir atspindëti ðiøalografø fonetinæ vertæ: ðiuo atveju èia yra �Iµraelas�, bet �Jakubas� (taip pat perraðeskiriama ir Ps 80,2 �Iµraelo�, �Joµeph¼�). Taèiau esti atvejø, kada tokio principonesilaikoma, pvz., Ps 39,1 �õper Judithum3�, antrame aparate nurodoma, kad taisy-ta á �3 Ieduthui�15.

Knygos pabaigoje (�Anhang�, p. 543�559, turinyje nenurodyta, bet aptariamaávadiniame straipsnyje, Rëzos bi[bli]ografijos dalyje, p. XXXI�XXXIV) pridëta kele-tas Jono Rëzos leidimo faksimiliø: iðtrauka ið Rëzos vokiðkos dedikacijos Prûsijoskurfiurstui Jurgiui Vilhelmui (du pirmieji lapai ir paskutinis puslapis), iðtrauka iðKaraliauèiaus universiteto teologijos profesoriaus ir kurfiursto rûmø pamokslinin-ko Johanneso Behmo vokiðkos prakalbos, lotyniðki Coelestino Mislentos, Matthaeu-so Reimero, Kristupo Sapûno (ið viso du; apie autoriø p. XXXIII) eilëraðèiai beipaties Rëzos epigrama ir dvi pirmosios psalmës (vokiðkas tekstas kairëje, lietuvið-kas � deðinëje pusëje).

Detalus Scholzo ávadinis straipsnis supaþindina skaitytojà su istoriniais, filolo-giniais ir tekstologiniais Jono Bretkûno Psalmyno ir Jono Rëzos redaguotos versijosaspektais. Biografinëje ávado dalyje autorius interpretuoja Viktoro Falkenhahno(literatûros sàraðe [p. XVI] neteisingai nurodyti leidimo metai � 1942 vietoj 1941)16

kruopðèiai surinktus Bretkûno gyvenimo faktus ir kelia hipotezæ, kodël Biblijosvertimas nebuvo iðspausdintas. 1590 metø geguþæ kunigaikðèio Jurgio FrydrichoRagainëje suðaukta ðeðiø kunigø konferencija palankiai ávertino Bretkûno postilæ irpasiraðë konsistorijos tarëjo Sebastiano Artomedo suraðytà laiðkà. Tokiu raðtu Po-stilës redaktoriai Simonas Vaiðnoras, Danielius Gaidys (lot. Gallus), Zacharijas Blot-nas, Jonas Hiopneris, Jonas Bylaukis ir Aleksandras Rodûnionis ið esmës suteikëautoriniam Bretkûno pamokslø rinkiniui imprimatur. Scholzas pagal Falkenhahnoperraðà (1941, 103t.) cituoja laiðko dalá, kurioje redaktoriai sako pateikæ Bretkûnuipasiûlymø dël teologijos terminø, sakiniø sklandumo ir kai kuriø pamokslø iðdës-tymo tvarkos (citatoje p. XXIV: �vnss� vietoj �vnns�; �volliger� vietoj �völliger�;�verµtendlicher� vietoj �verµtendtlicher�; �vmb Zu gieµµen� vietoj �vmb¸ugieµµen�).Ðis Falkenhahno ið dalies perraðytas 1590 metø birþelio 1 dienà kunigaikðèio kan-celiarijoje uþregistruotas dokumentas ilgà laikà laikytas dingusiu (ar tiesiog neieð-kotas) ir atsirado visai neseniai. Jis saugomas Berlyne, Slaptajame valstybiniamePrûsijos kultûros paveldo archyve, tik ne geguþës (kaip Falkenhahno laikais [Fal-kenhahn 1941, 103t., 367t., redaktoriø paraðø faksimilës: 15 lentelë, 30 pav.]), o

15 Èia perraðant rankraðtá ásivëlë klaida: turibûti ne �Judithum�, bet �Jdithum� (plg.formà ir Vulgatoje �Idithun�).

16 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau-ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer,

Beiträge zur Kultur- und KirchengeschichteAltpreußens. Schriften der Albertus-Univer-sität, Geisteswissenschaftliche Reihe 31,Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Ver-lag, 1941. 0 0 0


birþelio mënesio aplanke17, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590Juni 1 (K. 1013).

Po pusmeèio, 1591 metø sausá, Postilë buvo atiduota spausdinti. Biblijos vertimuiaptarti 1592 metø rudená (taip pat Ragainëje) suðaukta konferencija turëjo ávertintiÐventojo Raðto perteikimo kokybæ, pirmiausia lietuviðko teksto santyká su LutherioBiblija (p. XXIVtt.). Kadangi atidus filologas ir geras teksto kritikas Jonas BretkûnasSenàjá Testamentà vertë remdamasis dar ir hebrajiðku originalu, Septuaginta beiVulgata, pasidarë neámanoma kruopðèiai sugretinti su visais ðaltiniais ir ypaèávertinti tas teksto vietas, kurios Bretkûno vertime artimesnës hebrajiðkajam tekstui,bet nutolsta nuo Lutherio filologinio vertimo18. Nedaug tepadëjo ir paties Bretkûnokonsultacijos su Karaliauèiaus hebraistais bei gausûs vertimo tobulinimai. Scholzonuomone, Biblija bûtø buvusi iðspausdinta, jeigu Bretkûnas bûtø apsisprendæspasirinkti vienà pagrindiná ðaltiná � Lutherio Biblijà: �Hätte er sich damit begnügt,wie Rehsa dies getan hat, den litauischen Text an die Luthersche Übersetzunganzugleichen und dann einen Konsens mit den hinzugezogegen lit[auischen] Kor-rektoren zu erreichen - und das war ihm bei den Vorbereitungen zum Druck seinerPostille offensichtlich gar nicht schwergefallen -, so hätte er sicher seine Überset-zung Band für Band verhältnismäßig schnell drucken lassen können� (p. XXIX).

Pirmõsios lietuviðkos Biblijos rankraðèio kritinis leidimas yra iððûkis net ir aukð-èiausios kvalifikacijos tekstologui. Lietuviø (ir ne tik) raðtijos istorijoje sunkiai ras-tume antrà tekstà, turintá tiek daug genetiniø sluoksniø ir posluoksniø, atsiradusiøtiek vertimo proceso metu, tiek vëlesniais metais ir deðimtmeèiais, paèiam Bretkûnuiir redaktoriams vertimà tikslinant, taisant, komentuojant, pildant glosomis ir aiðki-nant pastabomis. Ðio rankraðèio parengimas reikalingas itin nuodugnios tekstolo-ginës ir filologinës analizës, leidþianèios nustatyti teksto genezës etapus, chrono-logiðkai suskirstyti Bretkûno keliasluoksnius taisymus, atskirti juos nuo kitø asme-nø intervencijos á tekstà, galiausiai ávertinti apsirikimus bei klaidas ir sistemingaiuþfiksuoti tekstologiniame aparate visus ávairaus pobûdþio keitimus. Tokio ávairia-pusio ir ilgameèio tyrimo akivaizdþiai sëkmingas rezultatas � kalbamasis istoriniskritinis Psalmyno leidimas.

Bretkûnas iðvertë Psalmynà per du mënesius � nuo 1580 metø geguþës 20 dienosiki liepos vidurio. Ávairiopø (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø keitimø tekste jisdarë versdamas, o visà vertimà taisë iki 1602 metø pradþios, taigi su pertraukomis22 metus (p. XXXIV, XXXVI). Pagrindiniu leidþiamu tekstu Scholzo kritiniame lei-dime pasirinktas pirminis uþraðytas Bretkûno tekstas, vadinamasis pagrindinissluoksnis � Grundschicht (GS), atspindintis paties vertëjo intencijas, �einen Text, den

17 Esu dëkinga Archyvo vyriausiajam dar-buotojui daktarui Bernhartui Jähnigui uþkantrius atsakymus á mano vis nekantres-nius laiðkus ieðkant ðio dokumento origi-nalo ir uþ jo suradimà.

18 �Der hebräische Text ist an vielen Stellenverderbt und dunkel, und Luther, der bei

seiner Übersetzung natürlich auch Kom-mentare von Hebraisten heranzog, beson-ders wenn Septuaginta und/oder Vulgatavom hebräischen Text abwichen, wie diesrecht häufig vorkommt, hat bisweilen einefreie Übersetzung gewählt, die sich vomhebräischen Text entfernt� (p. XXX).





Bretke zunächst so gewollt hat� (p. XXXV). Taigi taisymø atveju pagrindinis tekstasatliepia formas, kurias Bretkûnas taisydamas uþraðë ant su klaidomis pradëtosraðyti grafemø grupës arba uþbraukë þodá (resp. jo dalá ar þodþiø grupæ) ir raðënorimà variantà toliau. Kitaip tariant, pagrindinis tekstas atspindi tokiø sinchro-niniø taisymø rezultatà19. Visos pirminio teksto raðymo metu Bretkûno darytø pa-keitimø ir korektûrø tekste bei papildymø marginalijose, apibendrintai vadinamøSofortkorrekturen (Sfk), vietos pagrindiniame edicijos tekste paþymëtos maþosiomislotyniðkos abëcëlës raidëmis (p. XXXIV)20. Ðie keitimai ir papildymai (lotyniðkos irvokiðkos glosos, datà liudijantys áraðai ir pan.) suregistruoti pirmame tekstologinia-me aparate, paþymëtame sigla GS (p. LXVt.). Èia skiriami du minëti taisymø tipai:1) taisymai, kai taisomos jau paraðytos grafemos, þodis ar þodþiø grupë (grafemosbei leksemos iðbrauktos arba uþraðytos ant pirminio varianto), paþymëti santrumpaSfk aus �taisymas ið� (grafiðkai galimas paþymëti �÷xxx�)21, 2) taisymai, kai pradëtaraðyti arba paraðyta visa forma nubraukta ir toliau paraðyta nauja forma, paþymëtisantrumpa Sfk für �taisymas vietoj� (grafiðkai galimas paþymëti �xxx´�)22, pvz.:

Ps 20,2 Ps 43,5

te º apgina tawe Lauk º Diewod

GS: a Sfk aus aµ GS: d Sfk für Wieµchpaties

Vëlesniais metais ir deðimtmeèiais Bretkûno keistos, taisytos, daþnai daugiaunegu vienu vertimo variantu pildytos Psalmyno vietos sudaro vadinamàjá taisymø,arba korektûrø, sluoksná � Korrekturschicht (KS). Ðis per keletà ar net keliolika etapøatsiradæs teksto klodas yra itin sudëtingas. Jis nesudaro atskiro savarankiðko teks-to: �nie zu einem Text gelangen kann, von dem mit Sicherheit behauptet werdenkönnte, er sei von Bretke so konzipiert worden� (p. XXXV). Tokiø gausiø patiesBretkûno (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø taisymø vietos (bei jø ribos, jeigu tai-symai apima þodþiø grupes ar sakinius) pagrindiniame edicijos tekste paþymëtosarabiðkais skaitmenimis23. Ðie vëlesnieji Bretkûno taisymai (Spätkorrekturen) atspin-

19 �anders als J. Palionis (1983) in seiner ver-dienstvollen außerordentlich sorgfältigenEdition von ausgewählten Schriften Bret-kes� (p. XXXV). 0 0 0

20 Þymëjimas raidëmis pradedamas ið naujonuo raidës a kiekviename Bretkûno tekstokritinio leidimo puslapyje (kaip minëjau,tai yra leidimo verso, arba lyginiai, lapai).Vienas leidimo puslapis nebûtinai atitinkavienà Bretkûno rankraðèio puslapá.

21 �Sofortkorrekturen (Sfk) aus bereits nie-dergeschriebenen Buchstaben oder Wör-tern, die durch die Korrektur in irgendei-ner Weise verbessert werden� (p. LXV).

22 �Sfk für durchgestrichene Wörter oderSyntagmen� (p. LXV). 0 0 0

23 Þymëjimas skaitmenimis taip pat kiekvie-name leidimo puslapyje pradedamas iðnaujo, t. y. nuo 1. Esti atvejø, kada leidi-me arabiðki skaitmenys derinami su ma-þosiomis lotyniðkos abëcëlës raidëmis,pvz., Ps 49,1.2 versetuose KS sluoksniotaisymai þymimi 1, 2, 2a, 3 ir t. t. Toksþymëjimas veikiausiai liudija, kad ðie kei-timai rankraðtyje á kritiná leidimà átrauktivëliau, jau sunumeravus viso vieno edici-jos puslapio vëlesniàsias korektûras.


dëti antrame tekstologiniame aparate, paþymëtame sigla KS (grafiðkai galimi paþy-mëti �´xxx�; p. LXIV, LXVI�LXX). Tokiu atveju, kai jau iðtaisytas tekstas Bretkûnobuvo visas nubrauktas � Ps 1, � o paraðtëje uþraðytas naujas vertimo variantas (jisedicijoje pateiktas antrame tekstologiniame aparate, p. 6, 8) savo ruoþtu ilgainiuibuvo taisytas, pastarieji taisymai paþymëti romëniðkais skaitmenimis ir atspindëtiantroje KS aparato pakopoje: �KS (Neufassung)�. Net ir labai nuodugnûs tekstodinamikos tyrimai neleido tam tikrais atvejais nustatyti, ar keitimas priskirtinaspirmajam (GS), ar vëlesniajam (KS) taisymø sluoksniui: �So glaubte ich etliche vonmir zunächst der KS zugeteilten [Korrekturen] später doch eher in die GS einbezie-hen müssen� (p. XXXV). Scholzo priimtas saliamoniðkas sprendimas � paþymëtitaisymà abiejuose tekstologiniuose aparatuose � leidþia tokiais atvejais iðkart at-kreipti dëmesá á �pavojingas� vietas ir pasirinkti paèiam kritiniu leidimu besinau-dojanèiam skaitytojui, pvz.:

Ps 9,12

Liaupµinkite Wieµchpati Sione gi= º wenantÓ, Apreikµchkitek,26 tarp ámoni» io Ward¼27.

GS: k Sfk aus apreikµchkite

KS: 26 s. GS, k 27 Darbus

Taisymø sluoksnio tyrimai sudëtingi ir dël kitø prieþasèiø: per du deðimtme-èius neiðvengiamai kito ir paties Bretkûno braiþas: �Während dieser Zeit hat sichBretkes Schriftduktus natürlich verändert� (p. XXXVI). Taigi tik visø aðtuoniø Bib-lijos rankraðèio tomø nuosekli grafologinë analizë padëtø nustatyti KS taisymøchronologijà. Antra vertus, ne visais atvejais aiðku, ar tam tikri taisymai tikraigalimi priskirti Bretkûno rankai. Nëra abejoniø, kad Psalmynà, be Bretkûno, taisëLaukiðkos kunigas Danielius Gaidys (Daniel Gallus). Scholzo tyrimo duomenimis,Psalmyne Gaidþiui priskirtini 28 taisymai, �darunter drei ganze (PS 96,6; 107,23;124,5) und zwei Halbverse (119,15b und 16a), die Bretke ausgelassen hatte [...]Seine Handschrift ist leicht von der Bretkes zu unterscheiden� (p. XXXVI). Gaidþiokorektûros antrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla G. Kitas Psalmyno tai-sytojas buvo Karaliauèiaus Ðv. Elzbietos baþnyèios lietuviø bendruomenës kuni-gas Jonas Rëza, kuriam apie 1623 metus Johanessas Behmas uþsakë rankraðtáparengti spaudai (p. XXXIt.). Falkenhahnas Rëzai priskyrë nuo 80 iki 110 taisymø(p. XXXVI; Falkenhahn 1941, 230, 298). Scholzas nustatë, kad Rëzos plunksnaipriskirtini maþdaug 136 taisymai 3v�25v lapuose (p. XXXVI) bei veikiausiai darapie 24 keitimus tolesniuose lapuose (p. XXXVII): �Rehsas Handschrift unterschei-det sich von der Bretkes nicht immer so deutlich� (p. XXXVII). Rëzos korektûrosantrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla R. Ne visi Rëzos taisymai buvoátraukti á 1625 metø Psalmyno leidimà: taisymus jis keitë diskutuodamas su savo





redaktoriais24 arba spaustuvininkas atsiþvelgë ne á visus, ypaè ortografinius, keiti-mus25. Tikëtina, kad kai kuriø keitimø Bretkûno tekste padarë ir Rëzos redaktoriai.Kol nëra galutinai nustatyta tokiø keitimø autorystë, jie Scholzo leidime, antrametekstologiniame aparate, iðskirti sigla X (�hypotetisch für einen Korrektor aus demKreise Rehsas�, p. LXVI).

Paties kritinio leidimo parengëjo interferencija á pagrindiná leidþiamà tekstàyra minimali: iðskleistos santrumpos bei suspensijos �<...>�, sutartiniais þenklaispaþymëti faksimilëje sunkiai áskaitomi ar visai neáskaitomi, bet gerai matomi origi-nale þodþiai �[[...]]�; antra vertus, dvigubuose skliaustuose �((...))� paþymëti porankraðèio antrojo áriðimo originale nebematomi, bet atsispindintys faksimilëje þo-dþiai ar þenklai; taip pat paþymëti labai reti atvejai, kada raidës originale neáskai-tytos �+++�. Visus tiek pagrindiniame leidþiamame tekste, tiek abiejuose tekstolo-giniuose aparatuose vartojamus sutartinius þenklus Scholzas aptaria ávade(p. XXXVIII�XLI). Su Bretkûno grafeminiø bei foneminiø sistemø iðtyrimu (p. XLII�LXIV) susijæs dar vienas parengëjo interferencijos á edicijos tekstà atvejis yra prietam tikrø formø paraðytas �(sic!)�: �Nur wenn diese Schreibungen oder Wörterkeinen Sinn zu geben scheinen, werden sie in Anmerkungen kommentiert�(p. XLI). Pvz., Ps 45,1 vartojama forma �graá»� su <á>, o toliau raðomos formossu <µch> � Ps 45,3 �graµchauµeµis�; Ps 45,9 �graµchume�. Atkreipiant dëmesá áraðybos nevienodumus, prie visø trijø formø pagrindiniame edicijos tekste ir pri-dëta �(sic!)�26. Scholzo tyrimai rodo, kad Bretkûnas versdamas Biblijà ir vertimàtaisydamas sàmoningai kûrë savo ortografijos sistemà, remdamasis jau esanèiapraktika ir pats filologiðkai eksperimentuodamas. Vienas ryðkiausiø pavyzdþiø �grafemø <o>, <¾> ir <uo> vartojimas fonemai /uo/ þymëti: pradëjæs nuo MartynoMaþvydo Katekizme nuosekliai ðioje pozicijoje vartotos <o>, Bretkûnas ilgainiuiperëjo prie Maþvydo vëlesniuose spausdintuose raðtuose pasitaikanèios, o Baltra-miejaus Vilento beveik nuosekliai vartojamos <¾>, kol galiausiai nuo 1580 metøpavasario vis labiau linko á <uo> (p. LXt.). Scholzas teisingai mano, kad nosi-niams garsams þymëti Bretkûno Biblijoje, kaip ir Wolfenbüttelio postilëje (1573), var-tojami diakritiniai taðkai po balsëmis <¼>, <¼>, <Ó>, <»> yra pasiskolinti ið lenkøortografijos: �stammt vermutlich aus zeitgenössischen polnischen Handschriften,

24 Septyni Rëzos redakcijà perþiûrëjæ redak-toriai iðvardyti Behmo vokiðkoje prakal-boje (faksimilë p. 552): Petras Kleikys(Petrus Nicolai), Jurgis Beselmanas (Geor-gius Beselmannus), Zacharijas Blotnas (Za-charias Blothnau), Valentinas Fojerðtokas(Valentinus Fewerstock), Kristupas Sapûnas(Christophorus Sappuhn), Jurgis Virèinskis(Gregorius Wirtzinsius), Kristupas Ðteinas(Christophorus vom Stein). 0 0 0

25 Be to, tarp taisymø Bretkûno rankraðtyjeir 1625 metais iðspausdinto Psalmyno tu-rëjo bûti tarpinis teksto variantas � Rëzosperraðytas tekstas, kurá jis áteikë spaustu-vei (p. LXXt.). 0 0 0

26 Tiesa, pasitaiko, kad tokios pastabos pa-teiktos ne pagrindiniame tekste, bet antra-me tekstologiniame aparate, pvz.: Ps 27,1�ir mana iµchganims2�, aparate KS ��2 sic!�. 0 0 0


wo sie aber natürlich nur bei den Vokalen a und e vorkommen konnte� (p. LXII).Ávairûs diakritiniai tiek ilgøjø, tiek nosiniø garsø þymëjimo bûdai tikrai buvo per-imti ið lenkø, tik pritaikyti veikiausiai ne pagal rankraðtinius tekstus, o jau pagalortografijos vadovëlius27. Pirmas toks vadovëlis, lotyniðka Stanisùawo Zaborow-skio Orthographia µeu modus recte scribendi & legendi polonicu[m] idioma q[uam] vti-liµµimus iðleistas 1514 metais Krokuvoje, Floriano Unglerio spaustuvëje (iki 1564metø pasirodë aðtuoni leidimai). Jis ið dalies pritaikë lenkø ortografijai èekiðkàsistemà, taèiau apibendrino ir daug naujø diakritiniø þenklø (pvz., èekø kalbaneturi nosiniø garsø): be kitø, siauràjá nosiná [a] þymëjo trumpoji ðakelë (lot. semi-virgula), taip pat taðkas virð raidës <À>, ilgoji ðakelë (lot. virgula) <±> þymëjoilgajá balsá su nosiniu rezonansu; raidë su taðku apaèioje <¼> � siauràjá [a] (Diealtpolnischen Orthographien 1983, 21tt., faksimilë: 56t., transkripcija: 91)28. 1549 me-tais Karaliauèiuje, Hanso Weinreicho spaustuvëje, iðleistas Jano Sekluciano kate-kizmo antras leidimas turi ortografijos pradmenis. Èia, kaip ir 1551 metais Alek-sandro Augezdeckio spaustuvëje pasirodþiusioje Sekluciano Evangelijoje pagalMatà bei tais paèiais metais iðëjusiame Naujojo Testamento leidime, iðspausdintaStanisùawo Murzynowskio �Orthographia Polska� vartoja spaudmená <²> prieða-kiniam nosiniam garsui þymëti, <±> � uþpakaliniam29. Maþvydo katekizme (1547)lietuviø kalbos nosiniams balsiams þymëti pritaikyti (taèiau vartojami nenuosek-liai) Weinreicho turëti ðvabacherio ðrifto spaudmenys <±> ir <²>. Tik rankraðti-niuose lietuviðkuose XVI amþiaus tekstuose vartojami diakritiniai taðkai po balsë-mis yra tokiø spaudmenø grafinis variantas, taigi veikiausiai pagal juos pritaiky-tas ir iðplëstas rankraðtinis jø atitikmuo. Wolfenbüttelio postilëje greta nuosekliainosiniams ir ilgiesiems balsiams þymëti vartojamos <¼> itin retai pasitaiko grafe-ma <±> (pvz., WP 17v17 �Ape ketwirt±�). Raidë <±> èia daþniausiai vartojama ne

27 Lenkø kalbos ortografijos reformos inten-syviai vyko visà XVI amþiø. Stengtasi su-kurti idealià þenklø sistemà, atspindinèiàvisus lenkø kalbos garsus. Rankraðtiniuo-se tekstuose nosiniai garsai ið pradþiø þy-mëti pagal lotynø abëcëlës galimybes<am>, <an>, XIII amþiaus pabaigoje áves-tas nosinio garso þenklas � raidë o su tað-ku virðuje ir apaèioje (Die altpolnischen Or-thographien des 16. Jahrhunderts. StanisùawZaborowski, Jan Seklucjan � Stanisùaw Mu-rzynowski, Jan Januszowski, eingeleitet undherausgegeben von Stanisùaw Urbañczyk,unter Mitwirkung von Reinhold Olesch,Köln, Wien: Böhlau, 1983, 13t.).

28 �Aus Zaborowskis Beschreibungen ergibtsich, daß es in dem Milieu, in dem er lebte,noch keinen æ-Vokal gegeben hat� (Die alt-

polnischen Orthographien 1983, 22). Pagalanalogijà ilgainiui pradëta vartoti raidë<²> (1983, 27). Maria Juda mano, kadabu þenklai veikiausiai ávesti Zaborowskiopasiûlymu (Maria Juda, Pismo drukowanew Polsce XV�XVIII wieku, Lublin: Wydaw-nictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skùo-dowskiej, 2001, 319). 0 0 0

29 �S. Murzynowski war kein Reformist: seinVerdienst liegt darin, daß er die beste Kra-kauer Praxis klar beschrieben hat� (Stanis-ùaw Urbañczyk, �Diskussion�, Fragen derpolnischen Kultur im 16. Jahrhundert. Vor-träge und Diskussionen der Tagung zum eh-renden Gedenken an Alexander Brückner,Bonn 1978 1, hrsg. von Reinhold Olesch,Hans Rothe, Giessen: Wilhelm Schmitz,1980, 155). 0 0 0





Jono Bylaukio raðytame tekste, bet Mykolo Sapûno taisymuose. Pvz., junginá WP107r25�26 �ano wireµniu akmenim º kampa C --hun Jeµ:� (paþodinis vertimas Ef 2,20:�ipso summo angulari lapide Christo Iesu�, plg. Lutherio [1546] �da IheµusChriµtus der Eckµtein iµt�) Sapûnas pabraukë ir paraðtëje áraðë tikslesná variantà:�Kur C --hus Jesus µ±µpa=ºros akmenimi ira�. Sapûno junginys beveik sutampa suVilento EE 1686�7 �kur º Ieµus Chriµtus S±µparós akmenimi jra�30. Galima manyti,kad tokià Sapûno grafemà paveikë Vilento spausdinta raidë su ðakele. Toje paèio-je Georgo Osterbergerio spaustuvëje kaip ir Euangelijos bei Epistolos (1579) iðspaus-dinta Bretkûno Postilë (1591) iðvis neturi nosinius garsus þyminèiø grafemø(p. LXXV).

Scholzo kritiniame leidime Jono Rëzos 1625 metø Psalmyno (iðleisto Karaliau-èiuje, Laurenzo Segebade�s spaustuvëje) teksto dokumentinis paraidinis perraðas31

pateikiamas be komentarø, iðskyrus tuos atvejus, kai perraðe paþymëti Rëzos klaidøsàraðe suregistruoti þodþiai (p. LXXII). Leidþiamame tekste prie klaidingø þodþiøpaþymëti arabiðki skaitmenys, o Rëzos taisytos formos pateiktos po tekstu�BER[ichtigung]�, pvz.: Ps 105,30 �iµchmets1� ir �BER: 1 iµchmete�. Rëzos leidimoklaidas (daþniausiai tipografines) Scholzas þymi paèiame perraðe, skliausteliuosesu nuoroda �l.� (=lies), pvz.: Ps 105,27 �S¸enklns (l. S¸enklus)�. Aptardamas Rëzosfonografinæ sistemà (p. LXXII�LXXIX) Scholzas pastebi, kad diakritinius þenklusèia turi tik nosinës balsës <±> ir <²> (perraðe perteikta þenklais à, æ), �Bei u wirddie Nasalität überhaupt nicht bezeichnet, bei i bisweilen durch die Verwendungvon j statt i� (p. LXXIV). Taèiau Bretkûno rankraðèio taisymuose Rëza ar jo padëjëjaikai kuriais atvejais diakritiku skyrë ir [á] (p. LIX)32 . Scholzas daro pagrástà iðvadà,kad sprendþiant apie nosinius garsus þyminèiø grafemø vartojimà spausdintuoselietuviðkuose tekstuose, reikia turëti omenyje ir spaustuvininko, ir rinkëjo, ir galiau-siai korektoriaus vaidmená spaudinio gamybos procese: �Bei der Beurteilung vonFormen mit Nasalvokalen in alten lit[auischen] Drucken, besonders aus Königs-berg, ist also höchste Vorsicht geboten. Hier weitgehende Schlußfolgerungen aufeinedialektische (sic! � J. G.) Herkunft von ungewöhnlichen Formen zu ziehen, wiedies vielfach gemacht worden ist, muß als im hohen Maße fragwürdig gelten�(p. LXXV).

30 Iðsamiau apie Wolfenbüttelio postilæ ir ðiopavyzdþio iliustracijà þr. ðio ALt tomop. 76, 77 (6 pav.). 0 0 0 0 0 0

31 Nenurodyta, koks tiksliai egzemplioriusperraðytas. Ið áþanginio þodþio, kur Schol-zas dëkoja Slaptojo valstybinio Prûsijoskultûros paveldo archyvo direktoriuiJürgenui Kloosterhuisui uþ leidimà skelbtiRëzos faksimiles (p. XIV), manytina, kadnaudotasi Archyve saugomu egzemplio-riumi. 0 0 0

32 �In einigen wenigen Fällen haben vermut-lich Rehsa oder seine Helfer versucht, inder Hs die Nasalität von Vokalen durchandere diakritische Zeichen unter den Vo-kalen zum Ausdruck zu bringen, indemsie sich damalige Drucktechniken zumVorbild nahmen. [...] Vielleicht hat Rehsahier Verfahren ausprobiert, von denen erspäter das eine oder andere in seinem neu-en Manuskript verwendet hat� (p. LIX).


Kitas istorinio kritinio Bretkûno Psalmyno leidimo etapas � profesoriaus Fried-richo Scholzo rengiamas komentarø tomas, kuriame bus iðanalizuotas Bretkûnovertimo ir Rëzos redakcijos santykis, Bretkûno teksto santykis su ðaltiniais � Luthe-rio vokiðkuoju vertimu, hebrajiðkuoju Psalmyno originalu, graikiðkuoju Septuagin-tos variantu ir lotyniðkuoju Vulgatos tekstu. Scholzo þodþiais, komentarø tomeypatingas dëmesys bus skiriamas leksikai (�insbesondere zu Fragen der Lexikolo-gie�, p. XI).

Ðis kruopðèiai ir profesionaliai Friedricho Scholzo parengtas Bretkûno Psalmynorankraðèio (taip pat Rëzos redakcijos) istorinis kritinis leidimas tolesniems Bretkû-no tyrimams ir bûsimiems senøjø bei senesniøjø lietuviø kalbos tekstø leidimamsyra editio sine qua non.

Jolanta Gelumbeckaitë

J O L A N T A G E L U M B E C K A I T Ë Gauta 2003 m. kovo 28 d.

Lietuviø kalbos institutas

P. Vileiðio g. 5

LT-2055 Vilnius, Lietuva

el. p.: [email protected]

Herzog August Bibliothek

Schlossplatz 1

D-38304 Wolfenbüttel, Deutschland


311 L i n k s n i ø i r p r i e l i n k s n i n i ø

k o n s t r u k c i j ø s i n t a k s ë

J o n o B r e t k û n o B i b l i j o s

E v a n g e l i j o j e p a g a l L u k à


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Jolanta Gelumbeckaitë,Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksëJono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà.Opera linguistica Lithuanica 1

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla,

2002, 296 p. ISBN 9986-668-31-X, ISSN 1648-3316

Jolanta Gelumbeckaitë tyrë vienà ið seniausiø lietuviø raðtijos tekstø � JonoBretkûno Biblijos Evangelijà pagal Lukà. Knygoje aiðkinamasi, kaip verèiant religinákûriná kinta þodþiø tvarkos modeliai, gramatinës formos, jø raiðka. Autorë uþsibrë-þë tikslà ne atsitiktinai vertinti ir aptarti pavienius pavyzdþius, o sistemiðkai ver-timà gretinti su originalu ar originalais, kad vien ið keliø sugretintø pavieniøsakiniø ar þodþiø junginiø nebûtø daroma tokiø iki ðiol gana paplitusiø nepagrástøiðvadø, jog vertimas esà yra vergiðkas kitø kalbø tekstø sekimas.

Darbas þavi daug kuo: aiðkia struktûra, aptariamos medþiagos (kartais apiman-èios per tris ar keturis tûkstanèius pavyzdþiø) klasifikavimu, lyginimu su analogið-kais kitø kalbø vertimais, o svarbiausia � pagarba tekstui. Pavyzdþiø gausa pra-skleidë ðio rankraðèio kalbos klodus, vertë pamàstyti (sakoma, këlë mokslinæ dis-kusijà) në kiek ne maþiau nei autorës labai átikinamai ir pamatuotai paraðytasiðvadø skyrius.

Gelumbeckaitë aptaria vienà ið sintaksinës sistemos raidos aspektø � linksniøir prielinksniniø konstrukcijø vartosenos kitimà. Analizei pasirinktas Jono Bretkû-no verstos Biblijos (1579�1590) Naujasis Testamentas, bet atsiþvelgta ir á to metopanaðaus þanro tekstus � Martyno Maþvydo Giesmes Chrikðèioniðkas (1 1566; 21570), Bretkûno Postilæ (1591) ir Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas(1579). Kaip svarbiausias tyrimo objektas iðskirta Evangelija pagal Lukà, Bretkûnoiðversta 1579 metø kovo 6�30 dienà; toliau � BLk). Ðios Evangelijos linksniø irprielinksniø konstrukcijos kartais lyginamos su dabartine vartosena, o kartais pa-remiamos ir tarmiø faktais; vertimas autorës gretinamas su lotyniðku, vokiðku irtam tikrais atvejais net graikiðku ðaltiniu.

Knygoje laikomasi verbocentrinës sakinio teorijos, linksniai bei prielinksniainagrinëjami pagal prijungiamuoju ryðiu siejamas sakinio dalis � papildiná beiaplinkybes. Papildiniu ir aplinkybëmis einantys sintaksiniai vienetai apþvelgiami


semantiðkai. Semantiniø funkcijø metodas kaip tik ir ágalina iðskirti objektiniø beiadverbialiniø santykiø grupes.

Kiek plaèiau norëèiau aptarti autorës gvildentà objekto raiðkos klausimà. Ob-jekto raiðkà man teko vienu aspektu nagrinëti pasakojamosios tautosakos rinki-niuose1, iðleistuose Jono Basanavièiaus pastangomis beveik po trijø ðimtø metø,1892�1928 metais. Gelumbeckaitës knyga pravërë dar vienà langà keltoms idë-joms pasitikrinti. Kaip þinoma, pagrindinis objekto raiðkos linksnis � akuzatyvas.Objekto akuzatyvo vartojimas, autorës nuomone, atitinka lotynø kalbos modelá.Èia bûtø galima iðplësti mintá ir akcentuoti, kad bûtent akuzatyvas yra visø indo-europieèiø kalbø objekto raiðkos linksnis. Su linksnine papildinio raiðka susijænemaþa semantiðkai subtiliø atvejø. Vienas ið tokiø � apibrëþto ir neapibrëþtokiekio opozicija, reiðkiama akuzatyvu bei genetyvu. Apie ðià semantinæ kiekioraiðkà vokieèiø2, lenkø3, suomiø4, rusø5, latviø6 kalbose yra raðæs ne vienas minëtøkalbø sintaksës tyrëjas. Èia ir norëèiau padiskutuoti (jokiu bûdu ne priekaiðtautiautorei) dël labai ádomiø vertimo raiðkos atvejø. Gelumbeckaitë pateikia akuzaty-và valdanèiø tranzityviniø veiksmaþodþiø lentelæ (p. 17�34); ðie veiksmaþodþiaitaip pat gali valdyti ir neapibrëþto kiekio kilmininkà, pvz.: atneðti (p. 19), ámesti(p. 20), áneðti (p. 20), (pa)imti (neðti) (p. 20), iðbarstyti (p. 21), iðdalyti (p. 21), iðrinkti(p. 22), mokyti (p. 23), paduoti (p. 24), pamesti (p. 25), papildyti (p. 25), parduoti(p. 25), parodyti, rodyti (p. 25), prarasti (pamesti) (p. 26), pripildyti (pripilti) (p. 27),rinkti (p. 27), sëti (p. 27), siøsti (nusiøsti) (p. 27), sudeginti (p. 28), surinkti (p. 28),tepti (p. 29), turëti (p. 29), uþdëti (p. 29), uþkelti (p. 29), uþmokëti (atiduoti) (p. 29),valgyti (p. 30), atgauti (gauti) (p. 30), atrasti, rasti (p. 31), (pa)daryti (dirbti, veikti)(p. 31), duoti (p. 31), girdëti (p. 32), iðgirsti (p. 32), iðvysti (p. 32), pelnyti (p. 33),siûlyti (p. 33). Autorë teigia, kad dauguma veiksmaþodþiø yra tokio pat junglumokaip ir dabartinës lietuviø kalbos. Taèiau èia pat atkreiptinas dëmesys, jog kuriene kurie veiksmaþodþiai dabar daþniau sudaro junginius su genetyvu (ieðkoti).Genetyvo ir akuzatyvo opozicijos raiðka lietuviø kalboje, kaip galima numanytiið kruopðtaus faktø pateikimo, svyravo ir lietuviðkuose vertimuose. Todël taisy-damas tekstà Bretkûnas kartais pakeisdavo objekto linksná genetyvu. Á ðá subti-lø lietuviø kalbos raiðkos atvejá yra atkreipæs dëmesá ir pirmosios lietuviø kal-bos gramatikos autorius Danielius Kleinas7, ir XX amþiuje sintaksæ tyræs Ernstas

1 Plaèiau þr. Janina Ðvambarytë, Kilmininko irgalininko linksniø santykis Jono Basanavi-èiaus tautosakos rinkiniuose (filologijosmokslø kandidato laipsnio disertacija,rankraðtis), Vilnius, 1992, 170 p.

2 Âëàäèìèð Ã. Àäìîíè, Èñòîðè÷åñêèé ñèí-òàêñèñ íåìåöêîãî ÿçûêà, Ëåíèíãðàä: Íàó-êà, 1963. 0 0 0

3 Stanislaw Szober, Gramatyka jæzyka polskie-go, opracowal Witold Doroszewski, War-szawa: PWN, 31953; Adam Heinz, Geneti-vus w indoeuropejskim systemie przypadko-wym, Warszawa: Panstwowe wydawnic-two naukowe, 1955.

4 Ë[àóðè] Õàêóëèíåí, Ðàçâèòèå è ñòðóêòó-ðà ôèíñêîãî ÿçûêà 1-2, ïåðåâ. ñ ôèí.Þðèé Ñ. Åëèñååâ, Ìîñêâà: �Èíîñòðàí-íàÿ ëèòåðàòóðà�, 1955. 0 0 0

5 Ðóññêéè ÿçûê è ñîâåòñêîå îáùåñòâî. Ìîðôî-ëîãèÿ è ñèíòàêñèñ ñîâðåìåííîãî ðóññêîãîëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà, ïîä ðåä. Ì[èõàè-ëà] Ïàíîâà, Ìîñêâà: Íàóêà, 1968.

6 Janis Enzelîns, Latvieðu valodas gramatika,Rîga: Zinâtne, 1951.

7 Plaèiau þr. Pirmoji lietuviø kalbos gramatika.1653 metai, Vilnius: Valstybinë politinës irmokslinës literatûros leidykla, 1957.

313 L i n k s n i ø i r p r i e l i n k s n i n i ø

k o n s t r u k c i j ø s i n t a k s ë

J o n o B r e t k û n o B i b l i j o s

E v a n g e l i j o j e p a g a l L u k à

Fraenkelis8. Kaip rodo Gelumbeckaitës tyrimas, keitimas genetyvu leidþia manyti,kad semantinius skirtumus vertëjas tikrai suvokë ir stengësi iðreikðti. Þinoma, ne-sutikti su tuo, kad originalo veiksmaþodþio valdymas veikë lietuviðkà vertimà,bûtø juokinga. Ðiaip ar taip, minëtieji lietuviø kalbos objekto raiðkos atvejai, pasi-rodo, nëra prasprukæ ir pro autorës akis.

Dar vienas gana taikliai autorës pastebëtas faktas, kad objektas, esantis arèiauveiksmaþodþio, daþniau vartojamas genetyvu (p. 34), taip pat paremia mintá dëlneapibrëþto kiekio raiðkos. Mat veiksmaþodþio veiksmo trukmë yra susijusi suobjekto linksnio raiðka. Su veiksmaþodþiais, reiðkianèiais baigtiná veiksmà, links-tama vartoti genetyvà, o su veiksmaþodþiais, þyminèiais tæstiná, kartotiná ar nuola-tiná veiksmà, daþniau pasirenkamas akuzatyvas. Veiksmo baigtis daþnai iðreiðkia-ma morfologiðkai (t. y. prieðdëliais), o kartais ji morfologinës raiðkos neturi ir yrasuvokiama ið sakinio. Genetyvas, kaip þymëtasis opozicijos narys, vartojamas kal-bëtojo tuomet, kai bûtinai reikia nusakyti kieká. Akuzatyvas, kaip neþymëtasis opo-zicijos narys, þymi ne tiek visumà, kiek neþymëtà daiktø kieká9. Knygos autorëspateiktoje lentelëje (p. 17�34) vyrauja prieðdëliniai veiksmaþodþiai. Bretkûnas bû-tent prie jø daþniausiai ir taiso akuzatyvà genetyvu.

Aptardama neiginio (t. y. neigiamo veiksmaþodþio) valdymà, autorë taip pat pa-teikia neiginio akuzatyvà valdanèiø tranzityviniø neigiamøjø BLk ir Vulgatos veiks-maþodþiø lentelæ (p. 36�38). Kai kurie objekto raiðkos pavyzdþiai rodo, kad neigia-mas veiksmaþodis valdo objektà, kuriuo norimas nusakyti tikslas ar neapibrëþtaskiekis. Beje, objekto kilmininko ir galininko vartojimas esant neiginiui këlë nemenkàsusirûpinimà ir pirmosios lietuviø kalbos gramatikos autoriui Kleinui. Skirtingàlinksniø vartojimà yra rekomendavusi Elena Oginskienë, tyrusi neigimà lietuviøkalboje10. Linksniø kaitos esant neiginiui problemà sprendþia ir rusø mokslininkai,ypaè Aleksandras Gvozdevas11. Lenkø kalbos tyrëjai net kelia hipotezæ, kad gene-tyvas su neiginiu indoeuropieèiø kalbose galëjæs atsirasti dël ekspresyvaus neigimosustiprinimo12. Mûsø kaimynai latviai konstatuoja nenusistovëjusià objekto raiðkàesant neiginiui13. Ir vokieèiø kalbos istorijos tyrimai rodo, kad iki XVIII�XIX am-þiaus, kol susiformavo nacionalinë kalba, bûta ávairiø neiginio objekto raiðkos ki-timø. Tokios linksniø kaitos, tiesa, neturi graikø ir lotynø kalbos. Knygoje pateikia-ma labai ádomiø ir tiksliø Bretkûno taisymø: ne krutinat naµchtas [´ naµchtu ang]; nekwieµk [...] µuµiedus bagatus [´ µuµied» bagat»] (p. 37), iei kurie ne prÿms ius [´ ius»]

8 Þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen Ka-sus, Kaunas: Valstybës spaustuvë, 1928.Tiesa, Fraenkelis labai plaèiai suprato ne-apibrëþto kiekio raiðkà. Jai kartais prisky-rë ir atvejus su neiginiu.

9 Janina Ðvambarytë, Apibrëþto ir neapibrëþtokiekio raiðka, Ðiauliai: Ðiauliø pedagoginisinstitutas, 1996. 0 0 0

10 Elena Oginskienë, �Galininko vartojimasvietoj neiginio kilmininko�, Kalbos kultûra36, 1979, 25�31.

11 Àëåêñàíäð Í. Ãâîçäåâ, Ñîâðåìåííûé ðóñ-

ñêèé ëèòåðàòóðíûé ÿçûê, Ìîñêâà: Ïðîñ-âåùåíèå, 1968. 0 0 0

12 Adam Heinz, System przypadkowy jæzykapolskiego. Zeszyty naukowie Uniwersytetu Ja-giellonskiego. 101 Prace jazykoznawcze 13,Kraków: Nakùadem Uniwersytetu Jagiel-lonskiego, 1965. 0 0 0

13 M[ilda] Lepika, �Par objektu pie noliegtatransitîva verba latvieðu literarâjâ valo-dâ�, Valodas un literatûras institûta raksti 3.Latvijas PSR Zinâtòu akadçmija, 1954,5�45. 0 0 0


(p. 38). Èia matyti, kaip vertëjas ðalia neiginio nusako ir iðreiðkia tam tikrà kieká.Kitu atveju (p. 36) autorës pastebëta, kad su abstraktais, ypaè su atributà turinèiaisabstraktais, nëra vartotas genetyvas, o paliktas akuzatyvas. Gelumbeckaitës subti-liai atskleista ir tai, kad vertëjas buvæs neprastas semantikas, gebëjæs áþvelgti kalbøskirtumus. Autorë taip pat paremia kalbininkø nuomonæ, kad vartoti akuzatyvàlabiau nuo veiksmaþodþio nutolusioje pozicijoje buvo áprasta, atkreipia dëmesá irá genetyvo glaudesná ryðá su veiksmaþodþiu. Ádomu ir tai, kad neiginio genetyvasdaþniau vartojamas tada, kai lotyniðkoje Vulgatoje linksnis apskritai praleidþia-mas. Treèioje lentelëje pateikiama pavyzdþiø, kurie kelia mintá, kad ir be neiginiogenetyvas ten visai galimas, net ámanomas. Mat þodþiai reikëti, daryti, dëti, duoti,kelti, gerti, neðti, praleisti, paþinti, priimti, ragauti, rasti, regëti, rinkti, turëti (p. 40�43)sudaro tam tikrà grupæ veiksmaþodþiø, galinèiø valdyti abu minëtus linksnius.

Daugiausia vietos autorë skiria aplinkybiø ir jø semantiniø funkcijø raiðkaiapraðyti. Dëstymà èia taip pat vaizdþiai papildo lentelës, kuriose apibendrintaaplinkybiø raiðka (þr. p. 83�226). Gelumbeckaitë aptaria vietos ir bûsenos raiðkàoriginale bei vertime � pirmiausia ji analizuoja pavienius linksnius, po to � links-nius su prielinksniais. Tokia pat tvarka aptariama krypties, laiko, tikslo raiðka.Nagrinëjant kai kuriuos laiko raiðkos atvejus atsiþvelgiama ir á tarmiø duomenis,kurie dar iðsamiau ir átikinamiau pagrindþia ðios raiðkos senumà. Apskritai kelianuostabà tai, kad autorë nepasiklydo visoje toje pavyzdþiø gausoje, nurodydamapavartotas raiðkos formas ir pateikdama jø atitikmenis graikø, lotynø, vokieèiøkalbomis. Lentelës kaip tik ir susistemina teiginius, padeda skaitytojui geriau su-sigaudyti aplinkybiø raiðkos ávairovëje.

Apgalvotai pateiktas ir iðvadø skyrius. Autorë iðryðkina visas nuo originalø áta-kos nepriklausomas objektiniø ir adverbialiniø konstrukcijø raiðkos ypatybes. Taipiðryðkëja Jono Bretkûno áþvalgus gebëjimas lietuviø kalba iðreikðti paèius sudëtin-giausius ir subtiliausius kalbos semantikos atvejus ir rasti jiems tinkamiausius ati-tikmenis. Autorë nurodo ir lotyniðko originalo átakà objektiniø bei adverbialiniø kon-strukcijø raiðkai. Uþsimenama ir apie vokiðko ðaltinio poveiká, bet, anot autorës, jislabai sunkiai áþvelgiamas. Daroma prielaida apie galimus sintaksinius slavizmus.

Apskritai Jolantos Gelumbeckaitës studija iðmaniai atskleidþia Jono Bretkûnosintaksinæ raiðkà, kelia daug minèiø, idëjø. Knyga yra labai nuosekli, gerai atspin-dinti kalbos raidos polinkius, kai kuriø objekto ir aplinkybiø raiðkos atvejø ásiga-lëjimà lietuviø kalboje. Manau, ne vienas kalbos sinchronijos ir diachronijos tyrëjasremsis ðia puikia knyga, kuri turëtø paskatinti autoræ rengti ir publikuoti kuodaugiau sintaksës istorijos tiriamøjø darbø.

Janina Ðvambarytë

J A N I N A Ð V A M B A R Y T Ë Gauta 2003 m. birþelio 10 d.Lietuviø kalbos katedraDialektologijos centrasÐiauliø universitetasP. Viðinskio g. 38LT-5400 Ðiauliai, Lietuvael. p.: [email protected]

315 L i e t u v i ø i ð e i v i ø t e k s t a i a p i e

K r i s t i j o n à D o n e l a i t á 0 0


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Egzodo Donelaitis.Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá,sudarë ir parengë Mikas Vaicekauskas

Vilnius: Aidai,

2001, 527 p. ISBN 9955-445-297

1. Iki ðiol visiems buvo prieinamiausi tik Lietuvoje skelbti Kristijono Donelaièiokûrybos, jo epochos tyrimai. Todël labai ádomu atsiversti knygà, paraðytà kituosekraðtuose, kitokiomis politinëmis ir socialinëmis sàlygomis gyvenusiø autoriø.Tokia knyga � Miko Vaicekausko parengtas ir �Aidø� leidyklos iðleistas iðeivijoslietuviø straipsniø ir trumpø studijø rinkinys Egzodo Donelaitis. Per penkis ðimtuspuslapiø turinèioje knygoje pristatoma dvideðimt autoriø ir jø dvideðimt penkiádomiausi bei reikðmingiausi darbai. Tie darbai skirtingi: vieni trumpi, kiti iðsa-mûs ir ilgi, vieni kupini polemikos ákarðèio, kiti nuspalvinti kruopðtaus akademið-kumo, vieni gilesni, kiti pavirðutiniðkesni. Jie visi turi iðliekamàjà vertæ literatûrosmokslo istorijoje, nes parodo iðeivijoje vykusá Donelaièio kûrybos tyrimo procesàir papildo donelaitikà, pasakydami tai, ko Lietuvos mokslininkai dël sovietiniogyvenimo specifikos jokiu bûdu nebûtø galëjæ minëti arba ko nepasakë dël kitøprieþasèiø.

Iðeivija daug ir dràsiai raðo apie Donelaièio dievotumà, patriotizmà, apie po-kariná Karaliauèiaus kraðto surusinimà ir kitus dalykus. Pagaliau ji jau juoduant balto iðdëstë ribotumà ir trûkumus tø Lietuvos mokslininkø darbø, kuriuoseDonelaitis tiriamas, vadovaujantis marksizmo principais. Kada nors kam nors taivis tiek bûtø reikëjæ pasakyti. Bûsimieji lietuviø literatûros istorijos raðytojai ðiatema gal dar galës ðá bei tà pridurti, bet esminiai dalykai, atrodo, egzodo þmoniøjau yra aptarti. Straipsnyje �Donelaitis praeityje ir ateityje�, skirtame Donelaièiogimimo 250 metø jubiliejui, Juozas Brazaitis (p. 95�109) pasakoja Donelaièio kû-rybos leidimo ir jos vertinimo bei pripaþinimo istorijà, nurodo sovietiniø laikømokslininkø nutylëtus faktus ir kritikuoja marksistinës estetikos vertinimo sche-mas. Kristupas Gudaitis straipsnyje �Apie Donelaièio pasaulëþiûrà ir kûrybà�(p. 77�93) daugiausia vietos skiria aðtriai Leono Gineièio knygos Kristijono Do-


nelaièio �Metai�1 kritikai. Autorius parodo, jog vadovaujantis marksistinës literatû-rologijos principais negalima teisingai ir tinkamai ávertinti Donelaièio. Gudaitisiðkelia Donelaitá kaip svarbø tautiná kovotojà, pabrëþia jo poemos patriotizmà, opabaigoje iðvardija daugelá poemos leidimø ir vertimø á kitas kalbas. Ilgas JonoGriniaus straipsnis �Kristijono Donelaièio suþalotas veidas� (p. 261�302) yra Gi-neièio knygos Kristijonas Donelaitis ir jo epocha2 recenzija. Autorius nurodo ir kny-gos teigiamybes, ir marksistinës estetikos bei sovietø politikos sàlygotus knygostrûkumus, polemizuoja su Gineièiu dël Donelaièio kûrybos interpretacijos. Apiesovietiniø laikø tyrimø ribotumà uþsimena ir Pranas Naujokaitis (p. 228).

Sudarytojas teisingai pasielgë, pirmuoju ádëdamas á rinkiná vienintelá dar Lie-tuvoje paraðytà labai reikðmingà Juozo Brazaièio straipsná �Bûrø kultûros poetas�(p. 11�20). Mat ðiame 1941 metais publikuotame ávade savo parengtam Raðtø lei-dimui Brazaitis labai lakoniðkai susintetino jau skelbtas Donelaièio tyrimø mintisir punktyriðkai nubrëþë daugelá gairiø, kuriomis vëliau vadovavosi ir pats autorius,ir kiti tiek Lietuvos, tiek iðeivijos tyrëjai. Autorius iðryðkino kultûrinio ir istorinioDonelaièio kûrybos fono tendencijas, jos ryðá su pietizmu ir parodë, jog kupinilietuviðko peizaþo detaliø, lietuviø gyvenimo bûdo vaizdø lietuviø poeto kûriniailabai skiriasi nuo to meto poezijos. Brazaitis pabrëþë Donelaièio rûpinimosi bûrønutautëjimu pagrástumà, aptarë poetinës formos dalykus.

Nutautëjimo pavojaus temai ir lietuvybës propagavimui Metuose egzodo likimàpatyræ Donelaièio tyrëjai skyrë daugiausia dëmesio. Bûdamos susijusios su autoriøgyvenimo realybe, kai kuriems straipsniams ðios temos suteikia papildomos vidinësátampos bei semantinio krûvio. Ðtai Vydûnas 1948 metais paskelbtoje nedidelëjestudijoje �Gyvenimas Prûsø Lietuvoje apie 1770 m., kaip já vaizdavo KristijonasDonelaitis� (p. 21�48) ieðko Donelaièio epe atsparos ir atramos, iðtikus audroms,nusiaubusioms lietuviø tautà. Autorius kiekvieno þmogaus identitetà sieja su jotautybe, aiðkina, kad þmogus paveldi savo protëviø ypatumus, ir árodinëja, jog irsvetur atsidûrus pirmiausia reikia vaikà iðmokyti gimtosios kalbos. Juozas Brazaitisgraþios kompozicijos straipsnyje �Kristijono Donelaièio pëdomis� (p. 111�126) ap-þvelgia politinius XVIII amþiaus reiðkinius ir ávykius, pasakoja apie valstietiðkàDonelaièio aplinkà vaikystëje, europinës edukacijos procesà Karaliauèiuje, gimto-sios ir atëjûnø kultûrø susikirtimà Tolminkiemyje. Autorius aukðtina poetà uþ prie-ðinimàsi kolonistø kultûrai, susako pamàstymø apie tai, kad naujø atëjûnø banganutrynë paskutiniuosius Maþosios Lietuvos likuèius: Gumbinë dabar vadinamaGusevu, o kadaise Donelaitá slëpusi Romintos giria virto Krasnolesje. �Donelaitisperdëm lietuviðkas� (p. 324), �Donelaitis buvo iki kaulo lietuvis� (p. 328) � nepails-damas kartoja Albertas Zubras straipsnyje �Donelaitis ðiandien� (p. 319�340), pa-

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio �Me-tai�, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû-ros leidykla, 1954.

2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir joepocha, Vilnius: Valstybinë politinës ir gro-þinës literatûros leidykla, 1964.



raðytame poeto mirties 200 metø proga (1980). Autorius pabrëþia hegzametro áve-dimo á lietuviø kalbà svarbà, Donelaièio propaguojamas moralines vertybes, jo pa-triotizmà, lietuviðkumà, prieðinimàsi kolonizacijai, jo raðtø leidimus, apgailestaujadël Karaliauèiaus kraðto surusinimo, vietovardþiø iðnaikinimo.

Keli autoriai mëgina atskleisti Donelaièio asmenybæ, charakterio bruoþus. StasysYla straipsnyje �Kristijonas Donelaitis: raðytojo tapatybës beieðkant� (p. 303�316)kuria poeto vidiná portretà, charakterá, pabrëþia jo patriotizmà, moraliná prieðinimà-si atëjûnams, religingumà ir pamaldumà. Vincas Natkevièius (�Idealinës vertybësDonelaièio asmenybëje ir �Metuose��, p. 341�357) aptaria poeto biografijos momen-tus, socialines ir politines aplinkybes, jo moralinius principus ir jø raiðkà poemoje.Marija Stankus-Saulaitë straipsnyje �Kristijono Donelaièio saulës� (p. 359�379)kritikuoja iðeivijos ir Lietuvos tyrëjus, tapatinanèius Donelaièio mintis ir charakterásu jo pavaizduotais bûrais. Autorë ypaè piktinasi poeto nuolankumo, taikymosi susavo dalia teze ir tvirtina, kad Donelaièio charakterá geriau atspindi ne kûryba, odokumentinë medþiaga (Þinios, separacijos byla, áraðai Krikðto metrikø knygose irkita) bei laiðkai. Autorës nuomone, juose Donelaitis atsiskleidþia kaip kovojantisdël teisingumo principø þmogus. Tokiø paèiø poeto asmenybës atspindþiø ji randair Metuose.

Juozo Brazaièio paminëtà Donelaièio kûrybos santyká su kitø to meto poetø kûri-niais gana anksti pradëjo rutulioti kiti iðeivijos tyrëjai. Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruo-lis straipsnyje �Anglø literatûra ir Donelaitis� (p. 49�55), paraðytame 1948 metais,apibûdina XVIII amþiaus anglø literatûros situacijà, nagrinëja Jameso Thomsono áta-kos Donelaièiui tikimybæ ir prieina prie iðvados, kad ðiokios tokios átakos galëjo bû-ti. Po keleriø metø tà patá dalykà nagrinëjo Antanas Musteikis (�Thomsono �The Sea-sons� ir Donelaièio �Metai��, p. 57�75). Iðryðkinæs, kas abiem poetams bendra ir skir-tinga, autorius padarë iðvadà, kad abu autoriai yra iðkilûs bei savarankiðki raðyto-jai, ir tiesioginæ anglø poeto átakà Donelaièiui árodyti yra sunku. Ðeðplaukis-Tyruo-lis straipsnyje �Donelaièio �Metai� ir vokieèiø literatûra� reiðkia nuomonæ dël men-kos Kleisto, Gellerto ir kitø kûrëjø átakos Donelaièio kûrybai (p. 179�186). Átakø ieð-kojimø darbus apþvelgia ir vertina Pranas Naujokaitis (�Kristijonas Donelaitis[1714�1780]�, p. 219�257), tam skiria vienà dalies apie Donelaitá poskyrá. Jis pabrë-þia, kad visi tyrëjai akcentuoja Donelaièio originalumà (p. 229�232). Birutë Cipli-jauskaitë straipsnyje �Donelaièio �Metai�: realizmas ir tautinis jausmas� (p. 435�445) nurodo Donelaièio poemos ir Jameso Thomsono ir Jeano Fran�ois de Saint-Lam-bert�o kûriniø skirtumus, iðryðkina Donelaièio originalumà. Prie ðiø straipsniø glau-dþiai ðliejasi Lietuvoje paskelbti Elenos Kuosaitës3 ir Irenos Kostkevièiûtës4 darbai.

3 Elena Kuosaitë, �Kaimo gyvenimo vaizdaiXVIII amþiaus poemoje: Dþ. Tomsonas,O. Goldsmitas, Dþ. Krebas, K. Donelai-tis�, Literatûra 14(3), 1972, 45�71.

4 Irena Kostkevièiûtë, Literatûros dienovidþiai,Vilnius: Vaga, 1964, 235�289.


Panaðios tematikos straipsniuose Vincas Maciûnas (p. 187�203) ir Delija J. Valiukë-naitë (p. 381�402) pabrëþia Donelaièio savitumà, stengiasi atsakyti á klausimà, kurslypi Donelaièio poemos originalumas, kuo ji skyrësi nuo kitø XVIII amþiaus kûri-niø, kas poemoje ypatinga ir amþina. Kiek prasèiau nusisekæs Juozo Tininio straips-nis daug aprëpianèiu pavadinimu �Donelaitis, Hesiodas, Vergilijus ir Biblija� yralabai trumpas (p. 171�177), jo didelæ dalá uþima ilgos citatos, taigi nei kokiø norsárodymø, nei tyrimo èia nëra.

Rinkinyje ádëtas vertingas Prano Naujokaièio Lietuviø literatûros istorijos mono-grafinio pobûdþio skyrius apie Donelaitá (p. 219�259). Jame iðdëstoma poeto biogra-fija, iðvardijami jo kûrybos leidimai ir vertimai á ávairias kalbas, apibûdinami atliktityrimai, plaèiai kalbama apie reikðmingus turinio akcentus, personaþø vaizdavimoprincipus ir kitus poetikos dalykus, nagrinëjamos pasakëèios.

Reikðmingu laikytinas labai plaèiai nagrinëjantis Donelaièio sàsajas su pietiz-mu studijos pobûdþio Alekso Vaðkelio straipsnis �Pietistinis sàjûdis Maþojoje Lie-tuvoje ir Kristijonas Donelaitis� (p. 127�170). Autorius iðsamiai aptaria pietizmosàjûdþio atsiradimà Karaliauèiaus kraðte, jo ypatumus, iðdësto Donelaièio biogra-fijà, jo veiklos ir kûrybos sàsajas su pietizmu.

Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruolis straipsnyje �Kristijono Donelaièio �Metø� vertimaiá vokieèiø kalbà� (p. 427�434) gvildena Lietuvoje niekieno netirtà temà: jis aptariaLiudviko Rëzos, Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Ludwigo Passarge�sir Hermanno Buddensiego vertimus, nurodo jø teigiamybes ir trûkumus.

Originaliø minèiø yra Rimvydo Ðilbajorio, Vytauto Kavolio, Elenos Tumienësdarbuose. Ðilbajoris (p. 403�425) árodinëja, jog Metai turi pasakëèios elementø, jogpoema primena iðtæstà pasakëèià. Tumienë (p. 205�217) laiko Metus epu. Ji nurodoepinius poemos formos ir turinio bruoþus ir pabrëþia, jog tai � didaktinis epas.Kavolis (p. 447�473) samprotauja apie anapusinio velnio pasaulio jausenos apraið-kas poemoje, lietuviðkojo klusnumo ir jausmingumo principus.

2. Trumpai apþvelgæ knygà matome, kad iðeivijos ánaðas á Donelaièio tyrimusyra tikrai svarus ir reikðmingas, kad egzodo þmonës ðioje srityje dirbo taip patatkakliai, kûrybiðkai, pasiaukojamai, kaip ir likusieji Lietuvoje. Visi ið esmës dirbovienà darbà. Visø Donelaièio tyrëjø veikla yra tarytum tvirta lazda pasiremti keti-nantiems eiti toliau. Juk eiti ir galima, ir bûtina. Bronius Vaðkelis straipsnyje �Kris-tijonas Donelaitis laiko tëkmëje� (p. 475�484) surinko su Donelaièiu bei jo kûrybasusijusius neatsakytus klausimus. Á kai kuriuos turbût niekada nebus duota aið-kaus atsakymo, o kai kurie gal ir bus kieno nors iðnarplioti.

Ðá klausimø sàraðà, be abejo, galima papildyti. Pavyzdþiui, nei iðeivijos, neiLietuvos mokslininkai, mano nuomone, dar nëra susidorojæ su hiperbolës Donelai-èio poemoje problema. Ásigalëjo communis opinio doctorum, jog hiperbolë Donelaièiopoemoje beveik be iðimties yra satyrinë priemonë. Naujokaitis raðo taip: �Gausiai



vartojama hiperbolë. Padidinti, sutirðtinti vaizdai paryðkina tempà, padidina atstu-mus, iðpleèia erdvæ, humorà ir paðaipà nuveda iki sarkazmo, suðarþuoja tikrovæ.Pvz., vakmistro keiksmas toks smarkus ir bjaurus, kad varlës umaru á vandená ðoko,o þvirbliai negyvi nuo stogo nupuolë; Mykolas darþe taip svilino kuilá, kad permylià dûmai lyg debesys pasikëlë, kad aptemdë saulæ, þvaigþdes ir mënulá; Pelëdostroba taip apgriuvus, kad nuo arklio suþvengimo nukrito sparas; muzikantai taipiðsigando, kad su visais savo instrumentais palindo po suolu... Hiperboliniø vaiz-dø galima rasti kiekviename �Metø� puslapyje. Tai labai sustiprina vaizdingumà,pabrëþia mintá, ávykiams suteikia dinamikos� (p. 252). Gineitis tvirtina, kad hiper-bolë yra viena bûdingiausiø Donelaièio satyrinës iðraiðkos formø5. �Hiperbolëmiskuriamø satyriniø ðarþø �Metuose� nemaþa. Antai prakutæs, bet kietas gaspadoriusKrizas dievagojasi, jog dël samdiniø rajumo nebeturás kur maistui paskerstø galvijø�skûras pakabinti� (II. 377�388). Dvaro kulinarijos apraðymà jau Rëza teisingailaikë satyra. Tokie satyriniai ðarþai yra ir girto, besiþudanèio �didpilvio� epizodas(I. 202�244), ir kaimynø namus griaunantis Doèio kûlimas (III. 650�680)�, � teigiajis6. Grotesku Gineitis laiko Doèio tarno Durako ðaudymo ir Mykolo kiaulës svili-nimo epizodus (Gineitis 1972, 130). Albino Jovaiðo nuomonë tokia pati, kaip cituo-tøjø autoriø: �Labiausiai á akis krintantis tropas � iðplëstinës hiperbolës, kuriomisDonelaitis, tiesà sakant, gal ir piktnaudþiauja. Poetui, matyt, tos hiperbolës reiðkëpoetiná þaidimà, kuris neretai turëjo kelti ir juokà. Todël Donelaièio hiperbolesreikëtø kildinti ið komizmo�7. Grinius hiperboles irgi laiko savotiðka humoro rûðimiydoms iðjuokti (p. 292).

Gaila, kad esant tokiai vienodai nuomonei visiðkai vieniðas nuskambëjo kitokápoþiûrá skelbiàs Viktorijos Daujotytës balsas: �Ir �Metø� iðdidinimai (�viens pons[...] prisiëdæs / Ir visokiø rinèvyniø svetimø prisikoðæs [...] taip baisiai ðaukti pa-gavo, / Kad visa pekla dël to nusigandusi rûko / Irgi bedugniai jos bei pamotosprasivërë�) irgi turëtø eiti ið epo tradicijos�8. Be jokios abejonës, Daujotytë teisi:hiperbolë pirmiausia yra epo þenklas, epo esmë, epo dvasia. Be hiperbolës neáma-noma ásivaizduoti klasikinio epo. Þinoma, hiperbolë gali bûti ir satyros priemonë,epe ji irgi gali bûti pasitelkta kokiam nors personaþui pajuokti. Taèiau apskritaiDonelaièio pavartotas hiperboles vis dëlto, mano nuomone, reikëtø diferencijuoti,nes ið tiesø ne visos jos skirtos satyriniam vaizdui sukurti.

Neturëtø gluminti Metø hiperboliø nerealumas. Á ðá klausimà atsakyta jau An-tikoje. Neþinomas veikalo Apie pakylëtumà autorius cituoja neátikimà Herodoto hi-perbolæ ir aiðkina, kad hiperbolë yra átikinama ne blaivaus proto, o meninës tiesospoþiûriu: �Panaðus ir Herodoto pasakymas apie kovojusius prie Termopilø. �Ðioje

5 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir joepocha, Vilnius: Vaga, 1990, 320.

6 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviøliteratûroje, Vilnius: Vaga, 1972, 135.

7 Albinas Jovaiðas, Kristijonas Donelaitis,Kaunas: Ðviesa, 1992, 146.

8 Viktorija Daujotytë, Tautos þodþio lemtys,Vilnius: Vaga, 1990, 56t.


vietoje, � sako jis, � besiginanèius kardais, kas juos atsitiktinai dar turëjo, besigi-nanèius rankomis ir dantimis barbarai uþpylë strëlëmis.� Èia tu paklausi, kaipgalima dantimis kovoti su ðarvuotais hoplitais ir kà reiðkia �uþpilti strëlëmis�, bettai vis dëlto átikina, nes ne turinys èia pasitelkiamas hiperbolës dëlei, o hiperbolë,atrodo, suprantamai gimsta ið turinio�9.

Todël verta dar kartà perþvelgti kai kurias Donelaièio hiperboles. Ðtai jau minë-tas kiaulës svilinimo epizodas:

Tikt girdëkit, kaip Bendiksas þàsinà pjauja

Ir kaip Paikþentis pasiritæs avinà smaugia.

Vauðkus savo namams vienragá buliø stekena,

O Mikols darþe taip smarkiai svilina kuilá,

Kad per mylià dûmai, nei debesiai pasikëlæ,

Saulæ su þvaigþdëms ir ðaltà mënesá tamsin. (RG 345�347)10

Pirmiausia reikëtø pabrëþti, kad kiaulës svilinimà vaizduojanti hiperbolë èianëra visiðkai nepriklausoma. Ji juk áterpta á gradacijos figûrà: Bendiksas pjaunaþàsinà, Paikþentis avinà, Vauðkus buliø. Atrodo, buliaus vaizdu gradacija galëtøbaigtis, bet ji nesibaigia, nes poetas sugalvoja dar didesná dalykà, iðreikðtà puikia,vaizdinga epine hiperbole: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulæ, kad dûmai netdangø siekia. Kadangi pirmieji gradacijos nariai nëra satyriniai, ir paskutiniojonegalime laikyti satyriniu. Tai viena. Antra, nepaisant neátikimø dalykø (kur taimatyta, kad saulë, mënulis ir þvaigþdës kartu danguje bûtø ir svilinamos kiaulësdûmai juos uþtamsintø! O jei turima galvoje, kad Mykolas svilino tà savo kuilá irvisà, tegu ir trumpà, rudens dienà, ir dar naktá, tai kokio didumo turëjo bûti takiaulë? Kiek kûliø ðiaudø jai nusvilinti reikëjo?), ði hiperbolë, pasak veikalo Apiepakylëtumà autoriaus, visiðkai suprantamai gimsta ið konteksto. Ji iðreiðkia ne pa-ðaipà, ne autoriaus norà pasityèioti ið Mykolo (toks noras bûtø visiðkai nelogiðkasir neaiðkus), o didþiulá jo dþiaugsmà, kad uoliai, atkakliai, iðtvermingai vargæ irtriûsæ bûrai rudená turi tiek daug maisto. Tai patvirtina po jos einanèios eilutës:�Taigi dabar deðrø visokiø bus prisivalgyt / Nës laðiniø bei kumpiø jau rûkytpakabytø / Þiemai pas bûrus daugybë didelë kaba� (RG 348�350). Vadinasi, My-kolas visai nëra satyrinis personaþas. Prieðingai, tai herojizuotas personaþas. Po-etas ðiuo vaizdu parodo ir valstieèiø darbo, ir jo rezultatø didybæ. Paprastas bûrasðiame epizode nëra nereikðmingas þemës kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojiniøepø veikëjø, ágyja kosminá mastà.

Panaðiai bûtø galima paaiðkinti ir mësos ruoðimà Krizo dukters vestuvëms:

9 Knygelë apie pakylëtumà=Libellus de sublimita-te: kaþkada Lionginui priskirta, vertë Henri-kas Zabulis, Vilnius: Aidai, 1997,XXXVIII. 4.

10 Èia ir toliau cituojamas Vytauto Vitkaus-ko redaguotas Metø tekstas (KristijonasDonelaitis, Metai ir pasakëèios, Vilnius: Bal-tos lankos, 1994).



Karviø tris bergþdþias, o jauèiø du mësinëjo;

Bet kiek kiauliø bei aviø, mësininks neruokavo;

Ale þàsø bei viðtø vos viena pasiliko. (RG 143�145)

Galime iki soties samprotauti, kiek maisto reikëjo á vestuves sukviestam visamkaimui, bet nieko tuo nepeðime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realø maistokieká, ne pasityèioti ið Krizo, o pabrëþti jo turtingumà ir dosnumà, ir jis pasitelkëðio bûro vertæ padidinanèià, já herojizuojanèià hiperbolæ. Tam paèiam tikslui skirtair jos tàsa: troðkinant ðitiek mësos, krosnys turëjo ûþti, gàsdindamos kaimynus.

Kita su Krizu susijusi hiperbolë skirta jo turto eikvojimui. Ðiam bûrui pasitaikëpasisamdyti tokià valgià ðeimynà, kad jis dejuoja turësiàs beveik elgetomis iðeiti:

Karviø bei aviø, bei jauèiø didelá pulkà,

O ir kiauliø bei oþkø taip daug mësinëjau,

Kad jau vos þinojau, kur skûras pakabyti.

Tikt uþvakar dar priësdyt pamuðiau buliø,

Nuo kurio ik dienai ðiai (tikt gëda sakyti)

Vosgi ragai su kaulais ir skûra pasiliko. (VD 380�385)

Krizo situacija labai panaði á Odisëjo sûnaus Telemacho. Ðis nuolatos skundþia-si, kad, tëvà laikydami niekada nebesugráðianèiu, motinai perðasi Itakës bei kaimy-niniø salø vyrai ir atëjæ á svetimus namus be perstojo vaiðinasi. Ðtai kiek gyvuliøPenelopës gerbëjai pasipjovë vienai puotai:

Savo rûbus tuojau ant krëslø ir krasiø padëjæ,

Ðoko sau avinus pjauti vilnotus ir oþkas riebiàsias,

Meiteliø priskerdë daug ir karvæ melþiamà vienà

Vaiðëm gausingom papjovë11.

Matome, jog vaiðiø ið tiesø bûta pernelyg gausiø, bet vis dëlto niekas nelaiko ðioshiperbolës satyrine. O klausimø juk kilti gali: kaip gali bûti, kad ðitiek gyvuliøpaskerdþiama kasdien jau keleri metai? Kokio dydþio turëjo bûti Odisëjo bandos,kad taip ilgai uþteko ir dar uþtenka gyvuliø? Taèiau Homeras dël to galvos nesuko,kadangi jam ne tai rûpëjo: hiperbole jis siekë parodyti, kokia baisi nelaimë uþgriûvadorà þmogø, kai jo turtà eikvoja svetimieji. Kodël gi to paties negalëtume leistiDonelaièiui?

Kaþin, ar reikëtø abejoti ir dël ðios Metø hiperbolës:

Að, uþvakar tavo namus blogus pravaþiuodams,

Kad ásitëmyèiau tikrai, tyèiomis paþiûrëjau.

11 Homeras, Odisëja, vertë Antanas Damb-rauskas, Vilnius: Vaga, 1997, XVII. 179�182 .


Taipgi beþiopsant man, arklys mano þvengti pradëjo,

Ir tuojaus tavo sparø viens nuo stogo nupuolë,

O langø vienam perdëm skylë pasidarë. (RG 624�628)

Tai Enskio kalba. Enskys yra stiprus, atkaklus, iðradingas epo herojus, darbðtus,dar nesenas, bet brandà jau pasiekæs vyras, ir galime numanyti, kad jo arkliai iðtiesneprasti. Beje, vienà jis puoðniai padabino Krizo dukters vestuvëms. Taigi, pirma,hiperbolë herojizuoja Enská, turintá puikø, skardþiai þvengiantá arklá. Antra, ji pa-brëþia visiems bûrams gëdà darantá Pelëdos nevalyvumà ir apsileidimà: viskas jonamuose iðklibæ ir vos ne vos besilaiko.

Ilga hiperbolë skirta kitam poemos nenaudëliui Doèiui. Prasideda ji ðitaip:

Þemë su visais daiktais virpëti pagavo.

Tuo sveèiai visi, dël to didei nusigandæ,

Ið svetlyèios bûriðkos kûliais iðsirito,

Taip kad jø keli sveikas akeles iðsibadë,

O kiti rankas ar kojas buvo palûþæ.

O ðtai vis dël niekniekiø taipo nusitiko,

Nës Doèys su ðeðiais kûlikais, kuldami þirnius,

Taip nesvietiðkai virkðèias su spragilu dauþë,

Kad ir pelës po ðiaudais kribþdëti nedráso,

O sveèiø daugums sau negandas pasidarë. (RG 652�661)

Toliau pasakojama, kad Doèys taip smarkiai kulia javus kasmet, ir nuo spragilødauþymo yra suguræ daug pastatø, net iðvirtæ giriø ir sugriuvæ kalnø. StipruolioDoèio veikla ágauna milþiniðkà mastà, bet toji veikla nëra pozityvi. Juk visas ðitassmarkumas kyla, kaip paaiðkina poetas (RG 685�694), dël Doèio baisaus skubëjimokuo greièiau turëti grûdø, juos parduoti ir pinigus pragerti. Doèys yra neigiamøbruoþø turintis epinis herojus, tuo panaðus, pavyzdþiui, á Penelopës gerbëjø vadei-và Antinojà ar kurá kità Homero epø nedorëlá. Laikydami Doèá epo herojumi, turimepatikëti, kad jis iðties smarkiai kûlë, kaip tikime Iliados herojaus Nestoro pasako-jimu, jog jis vienas nukovë ðimtà vyrø:

Að gi juos pulti pradëjau kaip viesuls ið debesio juodo,

Ir penkiasdeðimt veþimø jø paëmiau greit. Po du vyru

Raitës ðalia jø kiekvieno, pataikyti ieties manosios.12

Tokia hiperbolë reikalinga epinës herojinës erdvës, didumo, monumentalumoáspûdþiui sukurti13.

12 Homeras, Iliada, vertë Jeronimas Ralys irkiti, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû-ros leidykla, 1962, XI. 747�749.

13 Heinrich Lausberg, Elemente der literarischenRhetorik, München: Max Hueber Verlag,1963, 76. 0 0 0



Tikime ir Vergilijaus Eneidos siûlomu perdëtu greitos lengvakojës Kamilësvaizdu:

Jos mergiðkos rankos nepratæ

Sukinti verpstæ Minervos, ir jai nuo vaikystës malonios

Karo baisybës, o kojø greièiu ji vëjus pralenkia.

Ji ir per laukà javø nepjautø praskristi galëtø,

Neprisilietus në ðiaudo, në varpos vienos nenumynus;

Per vandenyno bangas putotas ji rastø sau kelià,

Ir në laðelis ant kojø greitø uþtikðt nesuspëtø14.

Ðalia tokiø perdëjimø ir Durako ðaudymas (ÞR 301�301), ir vakmistro keiksmai(VD 96�113), ir kitos Metø hiperbolës neatrodo keistos.

Hiperbolës prasmë Metuose, be abejo, yra ne vienintelis tirtinas dalykas. Jis èiapasirinktas kaip pavyzdys, parodantis, kad ateityje Donelaitis bus tiriamas, bejokio vargo pasitelkiant visø jo nagrinëtojø, taip pat ir aptartosios knygos autoriø,balsus.

Iðeiviø idëjos gráþo á tëvynæ. Tokia yra didþioji rinkinio Egzodo Donelaitis prasmë.Mat labai smagu ir patogu turëti po ranka ðià knygà todël, kad net mokslinësebibliotekose kai kuriuos straipsnius nëra paprasta rasti, nors dabar uþsienyje gy-venanèiø lietuviø veikalai ir nebedraudþiami, nebeuþdaryti specialiuose fonduose.O leidiniui pasklidus po Lietuvà, iðeivijos tyrëjø darbai pasidarë prieinami ne tiksostinës ar didesniø miestø gyventojams, bet ir visos Lietuvos mokytojams beikitiems ðviesesniems þmonëms. Anglø ir vokieèiø kalbomis paraðyti Elenos Tumie-nës, Birutës Ciplijauskaitës, Alfonso Ðeðplaukio-Tyruolio straipsniai èia iðversti álietuviø kalbà.

Be to, malonu paimti á rankas moksliðkai, kvalifikuotai parengtà knygà. Rengëjasapmàstë ir atrankos principus, ir straipsniø iðdëstymo tvarkà. Manyèiau, jog jispamatuotai straipsnius bei studijas iðdëstë chronologiniu principu. Taip lengviausuprasti vieno ar kito teiginio istorijà. Mikas Vaicekauskas pateikë ir rinkinyjenespausdintø, jo galva, ne tokiø svarbiø iðeiviø darbø bibliografijà. Sunku netásivaizduoti, kiek jam reikëjo krapðtytis, vienodinant kûriniø pavadinimus, varda-þodþiø ir vietovardþiø raðybà, bibliografijos duomenis, ávairias citatas. Bûtina pa-brëþti, kad sudarytojas nuveikë ir dar vienà didelá, mokslinio svarumo leidiniuisuteikiantá darbà: jis kruopðèiai sutikrino, sutvarkë, papildë straipsniø iðnaðas,pataisë klaidas. Kaip ir dera filologijos leidiniui, knyga turi net keturias rodykles:

14 Vergilijus, Eneida, vertë Antanas Damb-rauskas, Vilnius: Vaga, 1989, VII. 805�811. 0 0 0


asmenvardþiø, vietovardþiø, Metø personaþø ir Metø bei pasakëèiø citatø. Dël visøèia minëtø prieþasèiø ðios knygos turëtø laukti ilgas gyvenimas.

Dalia Dilytë

D A L I A D I L Y T Ë Gauta 2003 m. birþelio 4 d.

Klasikinës filologijos katedra

Vilniaus universitetas

Universiteto g. 5



I ð v o k i ð k ø j ø r a ð t ø a p i e

K r i s t i j o n à D o n e l a i t á

325


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá.Senoji Lietuvos literatûra 9,parengë Leonas Gineitis

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas,

2002, 285 p. ISBN 9955-475-19-6

Iðleista Senosios Lietuvos literatûros serijos trylikta knyga. Tai Leono Gineièioparengta chrestomatija Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá. Nuo pat moksliniodarbo pradþios Gineitis tiria lietuviø klasiko Kristijono Donelaièio asmená bei kû-rybà, daug dëmesio skirdamas ðaltiniø paieðkai bei analizei. Nemaþai vokiðkøðaltiniø, ypaè XVIII amþiaus, Gineitis pirmasis átraukë á mokslo apyvartà rengda-mas Donelaièiui skirtà studijà1. Ji dëjo pamatus ðiuolaikinei Lietuvos donelaitikai,kurià vëliau plëtojo Kostas Doveika, Vincas Kuzmickas, Jurgis Lebedys, AlbinasJovaiðas ir kiti. Vokiðki ðaltiniai tapo atspirtimi ne tik tiriant Donelaièio kûrybà, betir kompleksiðkai atkuriant XVIII amþiaus Prûsijos istorinæ ir kultûrinæ aplinkà2,ávairiais rakursais vertinant lietuviø literatûriná gyvenimà, vokiðkoje atmosferojebrendusios lietuviø raðtijos specifikà3.

Gineitis laikomas vienu autoritetingiausiø Prûsijos lietuviø kultûros bei litera-tûros specialistø, filologo ir filosofo þvilgsniu rëpiantis senàjà raðtijà. Jis iðleidoðeðias monografijas (trys ið jø skirtos Donelaièiui ir jo epochai), buvo pagrindinispirmojo pilno Donelaièio Raðtø leidimo rengëjas. Gineièio darbø panoramoje reikð-mingà vietà uþima istoriografiniai tyrimai ir jø pagrindu parengtos ðaltiniø ar jøiðtraukø chrestomatijos. Lietuviø literatûros istoriografijoje4 (tai pirmas iðsamus ðiossrities darbas lietuviø literatûros moksle) jis susistemino ir ávairiais aspektais áver-tino jau þinomø ir pirmà kartà pristatomø autoriø istoriografijos darbus, o 1988metais pasirodþiusioje Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatijoje5 visuomenei

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio �Me-tai�, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû-ros leidykla, 1954. 0 0 0

2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir joepocha, 2-asis pataisytas ir papildytas lei-dimas, Vilnius: Vaga, 21990; Leonas Ginei-tis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius:Lietuviø literatûros ir tautosakos institu-tas, 1998. 0 0 0

3 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviøliteratûroje, Vilnius: Vaga, 1972; LeonasGineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir lietuviøliteratûra, Vilnius: Pradai, 1995.

4 Leonas Gineitis, Lietuviø literatûros istorio-grafija, Vilnius: Vaga, 1982.

5 Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomati-ja, parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga,1988. 0 0 0

Archivum Lithuanicum 5326

pateikë atrinktus ir á lietuviø kalbà iðverstus vokiðkus, rusiðkus, lotyniðkus, lenkið-kus tekstus (nuo XVI amþiaus iki 1940 metø) su iðsamiais komentarais. Lietuvojeistoriografija ilgà laikà buvo ganëtinai apleista literatûrologijos sritis. Ðios proble-matikos klausimai buvo keliami atskiruose straipsniuose, monografijose, faktogra-finës medþiagos teikë lietuviø bibliografijos leidiniai, taèiau daugelis iðbarstytøðaltiniø (straipsniai periodiniuose leidiniuose, retø knygø pratarmës, uþsienio bib-liotekose saugomi senieji leidiniai ir rankraðèiai, archyviniai ðaltiniai) nebuvo pa-tekæ tyrëjø akiratin, o apie kai kuriuos þinota tik ið bibliografiniø apraðø bei nuo-rodø. Ðaltiniø ieðkojimas ir tyrimas yra beveik visø humanitariniø mokslø, tarp jøir literatûros istorijos, maitinanèioji versmë.

Dabar mûsø rankose antroji Gineièio sudaryta chrestomatija. Joje dëmesys su-telktas á vienà lietuviø literatûros mokslui vis dar aktualià temà � donelaitikà, oðaltiniø atrankos kriterijumi pasirinkta vokieèiø kalba. Þanro poþiûriu tai naujotipo � teminë � chrestomatija. Joje publikuojami reikðmingiausi Prûsijoje, vëliauVokietijoje paraðyti darbai apie Donelaitá, jo aplinkà ir kûrybà. Didþioji jø dalis imtaið minëtosios 1988 metø chrestomatijos, taèiau èia skelbiama ir nemaþai naujøðaltiniø.

Pirmojoje chrestomatijoje skaitytojai neras iðtraukø ið ásrutiðkio Aleksandro Hor-no (1834�1897) ir tolminkiemiðkio Hugo Freybergo (1850�1916?) darbø. Pastarasisautorius tuomet buvo þinomas tiktai ið bibliografiniø ðaltiniø. Jo 1898 metais Sta-lupënuose iðleistõs knygos6 kopija tik vëliau Donelaièiø genealogijos tyrëjo LutzoWenau rûpesèiu atkeliavo á Lietuvà. Á naujàjà chrestomatijà átraukta ypaè daugmedþiagos ið Franzo Oskaro Tetznerio (1863�1919) 1895�1903 metais atliktø archy-viniø tyrimø7.

Kai kurie ankstesniojoje chrestomatijoje pristatyti ðaltiniai gerokai iðplësti. Ðaliajau skelbtø Martino Ludwigo Rhesos (1776�1840) tekstø ið pirmojo DonelaièioMetø leidimo èia dar pateikta iðtraukø, kuriose Rhesa analizuoja poeto kûrybà irnuðvieèia poemos vertimo á vokieèiø kalbà aplinkybes. Bene pirmà kartà lietuviøkalba skelbiami Rhesos parengti kai kuriø Metø daliø komentarai. Daugiau neguankstesniojoje chrestomatijoje pateikiama iðtraukø ið Georgo Heinricho Ferdinan-do Nesselmanno (1811�1881) ir Augusto Schleicherio (1821�1868) darbø. Pirmàkartà á lietuviø kalbà iðverstos ir publikuojamos XX amþiaus tyrëjø Hermanno

6 Carl Wilhelm Hugo Freyberg, Geschichte derevangelischen Kirchengemeinde Tollmingkeh-men, Stallupönen: [Hermann Klutke Ver-lag], 1898.

7 Franz Oskar Tetzner, �Christian Donalitiusund die Tolminkemische Schule. Ein Bei-trag zur ostpreussischen Schulgeschich-te�, Pedagogische Blätter für Lehrerbildung26, 1897; Franz Oskar Tetzner, �ChristianDonalitius und seine Zeit�, Nord und Süd

(Breslau) 80, 1897; Franz Oskar Tetzner,�Christian Donalitius von Lasdinehlen�,Zeitschrift für Brandenburgisch-Preussischeund Niederdeutsche Heimatkunde 15�17,1903; Franz Oskar Tetzner, �Die Litauerin Ostpreussen�, Globus 68, 1895; FranzOskar Tetzner, Die Slaven in Deutschland,Braunschweig: Druck und Verlag vonFriedrich Vieweg und Sohn, 1902.



327

Buddensiego (1893�1976), Kurto Donalies (1909�1994) ir Lutzo Wenau (g. 1930)darbø iðtraukos8.

Leidinyje ið viso pristatyta septyniolika autoriø. Jø ánaðas gana nevienodas:ávairûs þiniø pateikimo motyvai, skirtinga publikuojamø ðaltiniø funkcinë paskirtisir mokslinë vertë. Gineitis kruopðèiai surinko negausius XVIII amþiaus ðaltinius,kuriuose daþnai Donelaitis tik minimas, net ir tokius, kur jam skirta vos keletaseiluèiø. Jø autoriai � ávairaus rango Prûsijos dvasininkai (nuo superintendento ikikantoriaus), istorikai. Kaip matome ið chrestomatijoje pateiktø iðtraukø, kunigasDonelaitis pirmiausiai paminëtas bendrojo pobûdþio ðaltiniuose � Prûsijos kunigøbiografiniame þinyne9, istoriniuose veikaluose10. Tik vëliau kiek plaèiau prabiltaapie poetà Donelaitá11.

Chrestomatija sudaryta laikantis autoriø chronologijos, o jeigu skelbiamas nevienas to paties autoriaus tekstas � ir tekstø paraðymo chronologijos. Portretinioprincipo, kai to paties autoriaus darbai sutelkti vienoje vietoje, laikytasi ir kaikuriuose kituose Gineièio leidiniuose. Toks grupavimo bûdas ne tik padeda áver-tinti kiekvieno autoriaus ánaðà, bet parodo ir jo tyrimø, kartais ir poþiûrio evoliucijà.

Chronologinis iðdëstymas gerai atskleidþia ir visos vokiðkosios donelaitikosraidà. Akivaizdu, kad tikroji donelaitika pradëjo formuotis XIX amþiuje. Ne visiDonelaièio tyrëjai turëjo specialø filologiná iðsimokslinimà. 1818 metais Karaliau-èiaus universiteto teologijos profesorius Rhesa, skelbdamas poemà Metai su savopaties vertimu á vokieèiø kalbà, ádëjo platø analitiná ávadà, kuriame analizavopoeto kûrybà. Ðis ávadas ir tapo Donelaièio moksliniø tyrimø pradþia. Tai aiðkiaipastebës tie skaitytojai, kurie skaitys chrestomatijà iðtisai.

Èia reikëtø padaryti nedidelá ekskursà ir paminëti profesoriaus Rhesos nuopel-nà populiarinant Donelaièio kûrybà Karaliauèiaus universitete. Apie tai pavykoneseniai suþinoti ið Karaliauèiaus universiteto archyviniø bylø, saugomø Berlyne,Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (Geheimes Staatsarchiv

8 Hermann Buddensieg, �Kristijonas Donelai-tis. Leben und Werk in seiner Zeit�, Kristi-jonas Donelaitis. Die Jahreszeiten, Nachdich-tung von Hermann Buddensieg, München:Wilhelm Fink Verlag, 1966; Kurt Donalies,�Stammtafeln Donelaitis-Donalitius-Do-nalies�, Altpreussische Geschlechtskunde. Fa-milienarchiv 15, Hamburg, 1993; Lutz We-nau, Der Pfarredichter von Tollmingkehmenund seine Zeit, Lilienthal: Selbstverlag, 1996.

9 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefasste Nach-richten von allen seit der Reformation an denLutherischen Kirchen in Ostpreussen gestan-denen Predigern, Königsberg: GottliebLebrecht Hartung, 1777. 0 0 0

10 Ludwig Baczko, Versuch einer Geschichteund Beschreibung der Stadt Königsberg 7,

Königsberg: in der hartungschen Buchdr.und Buchh., 1790; Friedrich Samuel Bock,Versuch einer Wirtschaftlicher Naturgeschich-te von dem Königreich Ost- und Westpreussen1, Dessau: auf Kosten der Verlagskasse,1782.

11 Georg Christoph Pisanski, Entwurf einerpreussischen Literärgeschichte in vier Büchern,hrsg. von Rudolf Philippi, Königsberg:Verlag der Hartungschen Druckerei, 1886;Gottfried Ostermeyer, Erste LittauischeLiedergeschichte, Königsberg: gedruckt mitDriestischen Schriften, 1793; ChristianGottlieb Mielcke, Anfangs-Gründe einerLittauischen Sprach-Lehre, Königsberg:Hartung, 1800.


Preussischer Kulturbesitz zu Berlin, toliau � GStA PK). 1810�1840 metais Rhesabuvo Teologijos fakultete veikusio Lietuviø kalbos seminaro vadovas. Seminaropaskirtis � iðmokyti bûsimuosius kunigus savarankiðkai rengti lietuviðkus pa-mokslus ir lietuviðkai katekizuoti. Nusiþengdamas statutui, Rhesa 1825 metaispradëjo seminaro pratybose nagrinëti Donelaièio Pasakëèias (jas Rhesa iðleido1824-aisiais)12, o 1830 metais parengë akademiná Donelaièio Metø skaitymø kur-sà13. Nereliginio kûrinio gramatika ir kalbos iðraiðka buvo analizuojama aukðtes-niajame seminaro skyriuje su gabiausiais ir gerai lietuviø kalbà mokanèiais klau-sytojais. Dël to Rhesa 1834 metais sulaukë grieþtø vyriausybës priekaiðtø. Tainurodoma Lietuviø ir lenkø kalbø seminaro archyvinëse bylose, kurios saugomosLenkijos valstybiniame archyve Olðtyne (Archivum Pañstwowe w Olsztynie, toliau �APO)14. 1825�1827 metais jo vadovaujamà seminarà lankë ir vienas ðioje chresto-matijoje pristatomø autoriø � Karlas Wilhelmas Ottas Glogau. Greièiausiai semi-naro pratybø metu Rhesai kilo naujoviðko � ðnekamosios lietuviø kalbos þodynoidëja. Jo pagrindà turëjo sudaryti Donelaièio kûriniø leksika. Toká þodynà Rhesaparengë, taèiau jis, deja, nebuvo iðspausdintas.

Chrestomatijoje iðryðkëja svarus ánaðas, kurá vokiðkoje donelaitikoje paliko irMetø kitø leidimø rengëjai, þinomi filologai. Tai Jenos universiteto profesorius,indoeuropeistas Augustas Schleicheris, Karaliauèiaus universiteto profesorius Ge-orgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, Karaliauèiaus literatas teisininkasLouisas Passarge, iðleidæs savàjá Donelaièio groþiniø kûriniø vertimà á vokieèiøkalbà. Jie tæsë Rhesos pradëtus Donelaièio kûrybos tyrimus, bandë sukurti vientisàklasiko ir jo aplinkos vaizdà. Chrestomatijoje (p. 35�41, 58�59) graþiai dera palan-kios recenzijos apie poemos leidimus, iðspausdintos þinomuose vokieèiø literatû-riniuose þurnaluose Jenoje (Jenaische allgemeine Literaturzeitung, 1818, Nr. 152), Wei-mare (Literarisches Wochenblatt, 1818, Nr. 50), Göttingene (Göttingische gelehrte Anzei-gen, 1819, Nr. 56�57) ir Leipzige (Leipziger Literaturzeitung, 1820, Nr. 251; Blätter fürliterarische Unterhaltung, 1871, Nr. 20). Tai rodo, jog jau XIX amþiaus pradþiojedonelaitika perþengë Rytø Prûsijos ribas.

Puslapis po puslapio chrestomatijoje ryðkëja ir Donelaièio biografija. Pirmasisiðsamiau jo gyvenimà apraðë taip pat Rhesa Metø leidime (chrestomatijoje p. 17�19).Donelaièio kûrybai sulaukus tarptautinio pripaþinimo, XIX amþiaus pabaigoje su-sidomëta autoriaus fenomenu, istoriniu ir kultûriniu fonu bei atskiromis detalëmis.

12 Acta betreffend: das Litthauische und Pol-nische Seminar bei der Theologischen Fa-kultät der Universität Königsberg, 1809�1830, Bl. 105; GStA PK I. HA Rep. 76. Nr.907. Vol. I. Tai 1825�1826 akademiniømetø seminaro ataskaita.

13 Acta betreffend: das Litthauische und Pol-nische Seminar bei der Theologischen Fa-

kultät der Universität Königsberg, 1831�1861, Bl. 4; GStA PK I. HA. Rep. 76. Nr.908. Vol. II. Tai 1830�1831 akademiniømetø seminaro ataskaita.

14 Litauisches und Polnisches Seminarium,1811�1851, Bl. 425�436; APO Kurato-rium, 1647/57.



329

Donelaièio pastatydintoje baþnyèioje tarnavæs Freybergas aktyviai rinko istorinesþinias apie paèià parapijà ir pateikë kai kuriø naujø archyviniø duomenø apiepoetà ir jo aplinkà. Kur kas plaèiau nei Freybergo buvo þinomi Leipzigo profeso-riaus Tetznerio, Donelaièio archyvo tyrëjo, darbai. Tyrimø rezultatus jis nuolatskelbdavo mokslo þurnaluose. Tetzneris surinko tuo metu prieinamà medþiagà iðTolminkiemio baþnyèios ir Karaliauèiaus universiteto archyvø (dalis ðios medþia-gos dabar dingusi). Tetznerio tyrimais remiamasi ir ðiandien. Chrestomatijoje pa-teikti Rhesos duomenys, gauti susiraðinëjant su Donelaitá paþinojusiais asmenimis,Passarge�s rasti faktai, unikalûs Tetznerio atradimai (poeto autobiografinës �Þi-nios�, áraðai baþnytinëse knygose) jau leidþia chronologiðkai atkurti Donelaièioklebonavimo Tolminkiemyje deðimtmeèius.

Chrestomatijoje publikuojami labai skirtingi trijø XX amþiaus autoriø darbai.Vokieèiø poetas ir eseistas Buddensiegas, 1966 metais ið naujo iðvertæs DonelaièioMetus, leidinio ávade ið istorinës perspektyvos apþvelgë ankstesnius tyrimus, ypaèsusijusius su pakartotiniais poemos leidimais, naujai interpretavo jos meninæ vertæir literatûrines átakas. Tai reikðmingiausia XX amþiuje vokieèiø tyrëjo atlikta Done-laièio kûrybos analizë. Vëliau, kaip matyti ir ið chrestomatijos, reikðmingesniøvokiðkø tyrimø nebûta. Du paskutinieji chrestomatijoje pristatomi autoriai � filolo-gai mëgëjai. Tai Donelaièiø giminës palikuonys: teisininkas Kurtas Donalies irpedagogas Lutzas Wenau. Jie rëmësi ankstesniø tyrëjø atskleistais ðaltiniais, gili-nosi á giminës genealogijà, pildë þinias naujais archyvø duomenimis, taèiau iðesmës naujo þodþio donelaitikoje netarë.

Tyrimø daugiaaspektiðkumas, faktø gausa, autoriø poþiûriø ávairovë, neretai irkontraversiðkumas galëtø supainioti maþiau pasirengusá skaitytojà, todël moksli-niu poþiûriu itin vertingas �Parengëjo prieraðas�, tik jis labai nepelnytai áterptasknygos pabaigoje tarp bibliografijos ðaltiniø ir personalijø rodyklës, iðspausdintassmulkesniu ðriftu. Ið tikrøjø ði labai reikalinga publikuojamø tekstø apþvalga ga-li bûti laikoma savarankiðku straipsniu. Prieraðo paskirtis, kaip sako pats auto-rius, � perþvelgti knygoje iðdëstomus tekstus ne �iðilginiu� (chronologiniu) bûdu,o per �skersiná pjûvá�, lyginant ávairiø autoriø faktografinæ medþiagà, akcentuo-jant skirtingà Donelaièio kûrybos interpretacijà, atskleidþiant nuomoniø prieðta-ringumà. Jame atkreipiamas dëmesys á sakytiniø ir raðytiniø ðaltiniø, ið kuriøbuvo rinkta medþiaga, unikalumà, nurodomas kiekvieno autoriaus ánaðas ir origi-nalumas. Pateikiamas þinias Gineitis papildo ir patikslina savo paties áþvalgomis.Prieraðe iðryðkinamos trys teminës grupës: 1) poeto kultûrinë istorinë aplinka,2) biografija ir 3) kûryba.

Aptardamas tekstuose atkuriamà poeto aplinkà, Gineitis iðskiria keletà aspektø.Vienur vokieèiø autoriø nuomonës ið esmës sutampa. Panaðiai traktuojamas XVIIIamþiuje vykæs Prûsijos kultûrinio gyvenimo atsinaujinimas, ðvietimo problemos,Karaliauèiaus universiteto vaidmuo ir jo skleidþiama atmosfera, Baþnyèios átaka,Hallës pietizmo skverbimasis. Nuomonës skiriasi, kai palieèiami tokie diskusiniai


dalykai, kaip kolonizacijos poveikis XVIII amþiaus Prûsijos lietuviø savitumui,ðvietimo paskatos ir rezultatai, kraðto atstatymo bûdai bei priemonës ir ið to kylan-èios problemos.

Gineitis ne tik apibendrina jø tyrimus, bet ir akcentuoja dar iðliekanèias prielai-das, spëliones, prieðtaringas traktuotes bei spragas tiriant Donelaièio biografijà.Antai nevienodai ið tø paèiø archyviniø ðaltiniø pateikiama poeto mirties data(mënuo), stinga patikimø þiniø apie jo gyvenimà iki studijø ir tarnybà Stalupënuo-se, apie jo dvasiná gyvenimà ir paþiûras. Beje, ir toliau lieka nepatvirtinta hipotezë,ar Donelaitis dalyvavo Karaliauèius universiteto Lietuviø kalbos seminare. Apie ðábiografijos faktà uþsimena daugelis ðioje chrestomatijoje skelbiamø tekstø autoriø:Rhesa, anoniminës recenzijos autorius, recenzuojantis Nesselmanno iðleistus Metus(1871), Passarge, Tetzneris, taèiau në vienas, net pirmasis ðá faktà paminëjæs Rhesa,nenurodo tai patvirtinti galinèio archyvinio ðaltinio. Donelaièio dalyvavimas semi-nare iki ðiol nëra árodytas dokumentais. To laikotarpio seminaristø sàraðo Lietuviøkalbos seminaro bylose nepavyko rasti ir man. Taèiau yra þinoma, kad 1733�1763metais, kai seminarui vadovavo Franzas Albertas Schultzas (1692�1763), já lankytibuvo privaloma. 1733 ir 1735 metø karaliaus ásakymuose buvo pasakyta, kad visiteologijos studentai, kilæ ið vietoviø, kuriose pamokslai sakomi lietuviø kalba, turilankyti Lietuviø kalbos seminarà, prieðingu atveju neteks visø lengvatø ir net busðalinami ið universiteto15. Tad, remiantis ðiais faktais, galima daryti tvirtesnæ prie-laidà, kad Donelaitis, á universitetà ástojæs 1736 metais, vis dëlto lankë Lietuviøkalbos seminarà, galbût ir pats dëstë lietuviø kalbà savo bendramoksliams. Anuo-met specialiø lietuviø kalbos mokytojø seminare nebuvo � jais buvo skiriami vyres-niøjø kursø studentai senjorai. Jie gaudavo specialià seminaro stipendijà (Renthey-Stipendium) ir turëjo teisæ metus ilgiau gyventi studentø bendrabutyje. Tokià leng-vatà turëjo ir Donelaitis.

Reikia ið karto atkreipti dëmesá á kai kuriuos klaidingus ðaltiniuose apie semi-narà pateiktus faktus, kurie chrestomatijoje lieka nepakomentuoti. Wenau nurodo,kad Donelaièio vadovas seminare buvæs Henricho Lysijaus (1670�1731) sûnusJohannas Lysijus (p. 224). Kaip þinoma, tuo metu seminaro inspektorius (taip anuo-met oficialiai vadinti seminaro vadovai) buvo minëtasis Schultzas16. Jenos laikrað-tyje 1818 metais paskelbtoje anoniminëje recenzijoje nurodoma, jog Donelaitis lan-kæs 1718 metais Schultzo ásteigtà seminarà (p. 35). Ið tiesø seminaras buvo ásteigtasPrûsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I dekretu, o pirmuoju vadovu paskirtasHenrichas Lysijus17. Dël seminaro ásteigimo datos iki ðiol nebuvo bendros nuomo-

15 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefaßte Ge-schichte des Königreichs Preußen, Königs-berg: Kanter, 1769, 709.

16 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii vonden Polnisch- und Litthauischen Prediger-und Schullehrer Seminar zu Königsberg in

Preussen, 1797�1805, Bl. 22; GStA PKAlt. Rep. II, 76, Nr. 271.

17 Litauisches und Polnisches Seminarium,1809�1854, Bl. 57; APO Kuratorium,1647/57. 0 0 0



331

nës � daþniausiai nurodomi 1723-ieji. Gineitis ðià dilemà sprendþia taip: 21 iðna-ðoje, komentuodamas Rhesos nuorodà, kad ði ástaiga ákurta 1718 metais, raðo, kadseminaras formaliai ásteigtas 1718-aisiais, o praktiðkai pradëjo veikti 1723 metais.Panaðiai aiðkinama ir 132 iðnaðoje: Lietuviø kalbos seminaras prie Karaliauèiausuniversiteto pradëjo veikti 1723 metais. Naujausi tyrimai rodo, kad seminaras buvoásteigtas vis dëlto 1718 metais, taèiau veikë neefektyviai (gyvavo tris semestrus, jálankë apie 12 studentø). Seminaras sustiprëjo 1723 metais, inspektoriumi paskyrusJohannà Jacobà Quandtà ir parengus pirmàjá seminaro statutà18.

�Parengëjo prieraðe� Gineitis atkreipia dëmesá á nevienodai vertinamus Metøparaðymo motyvus ir poemos liaudiðkumà sàlygojusius veiksnius, skirtingai trak-tuojamà þanrà ir kûrinio kompozicijos problemiðkumà, tematikos specifiðkumà,prototipø, literatûriniø paraleliø bei átakø klausimus. Jis aptaria bandymus nusta-tyti poemos sukûrimo metus. Donelaièio raðtø leksikos specifika, kûrybos redaga-vimo ir vertimo problemos labiausiai rûpëjo jo kûriniø leidëjams (Rhesai, Schleiche-riui, Nesselmannui, Passarge�i, Buddensiegui), todël parengëjas èia apþvelgia jøneakivaizdinæ polemikà. Jis atskleidþia autoriø prieðtaravimus dël Donelaièio eilë-daros: hegzametras laikomas ir �svetimais panèiais� (Rhesa), ir �lietuviðkuoju heg-zametru� (Mielcke) ar net metru, artimu lietuviø liaudies dainø stiliui (Hornas). Tasklausimas, Gineièio manymu, vertas iðsamesnio tyrimo. Analizuodamas autoriøpastabas apie Donelaièio pasakëèias, jis atkreipia dëmesá á skirtingà ðiø kûrinëliøpaskirties ir originalumo vertinimà, nurodo tirtinus dalykus (pvz., Ezopo pasakëèiøátakà Donelaièiui).

Kalbant apie tekstø parengimo trûkumus, reikia pritarti Miko Vaicekausko nuo-monei19, kad tekstø kupiûravimas mokslinio pobûdþio leidiniui nebuvo naudingas.Tai ypaè nepateisinama skelbiant tekstus, kurie iðspausdinti skaitytojui sunkiaiprieinamuose leidiniuose ir skirti specialiai Donelaièiui ar jo kûrybos leidëjui Rhe-sai. Maþiau kupiûruotos tik trumputës iðtraukos ið XVIII amþiaus raðtø. Tiesa,paaiðkinimuose parengëjas atskleidþia kai kuriø (taèiau ne visø) praleistø tekstovietø turiná ir pateikia tokio elgesio motyvus, taèiau joks komentaras negali adek-vaèiai uþpildyti teksto spragø. Nemotyvuotai sutrumpinta iðtrauka ið GottfriedoOstermeyerio Pirmosios lietuviðkø giesmynø istorijos (p. 13). Be platesnio kontekstoneaiðku, kokiu pretekstu Ostermeyeris kreipësi á Donelaitá, kuris jam �buvo þinomasir kaip poetas, ar jis savo ánaðu nesutiktø mûsø paremti�. Iðnaðoje (9) poetas buvopaaiðkinæs, jog jam darosi sunku raðyti dël rankø skausmo. Mano manymu, èiastinga iðnaðos, kad Ostermeyeris kvietë þinomà poetà prisidëti prie rengiamo naujolietuviðko giesmyno (1780�1781).

18 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii vonden Polnisch- und Litthauischen Prediger-und Schullehrer Seminar zu Königsberg inPreussen, 1797�1805, Bl. 22v�23; GStAPK Alt. Rep. II, 76, Nr. 271.

19 Mikas Vaicekauskas, �Komentarai Done-laièio tema�, Naujasis þidinys. Aidai, prie-das Knygø aidai: recenzijos, apþvalgos, ano-tacijos 4, 2002, 27�34.


Kaip ir ankstesniojoje chrestomatijoje, Gineitis tekstams suteikia trumpus pava-dinimus, orientuojanèius á turiná. Taèiau ðioje chrestomatijoje prie tø paèiø tekstøjie formuluojami kitaip nei ankstesniojoje, tik kaþin ar geriau: plg.: A. Ðleicheris[Apie K. Donelaièio �Metus�] (1988) ir [�Metai� � ðedevras] (2002).

Po teksto ar iðtraukos paþymëtas skaièius nurodo jø ðaltiná bibliografiniamesàraðe, bet skaitytojui bûtø patogiau rasti informacijà apie ðaltiná prie paties teksto,ypaè tada, kai pateikiama daugiau iðtraukø ið skirtingø to paties autoriaus darbø(pavyzdþiui, deðimties Tetznerio straipsniø). Tada nereikëtø taip daþnai þiûrëti ásàraðà knygos pabaigoje.

Ðalia autentiðko vokiðko ðaltinio nurodomos ankstesnës jo publikacijos lietuviøkalba. Tai padeda skaitytojui suþinoti, ar ðaltinis chrestomatijoje skelbiamas pirmàkartà. Taèiau po iðtrauka ið Glogau knygos (p. 60�61) nurodytas tik pirminis (vo-kiðkas) ðaltinis, nors ji jau buvo skelbta ankstesniojoje chrestomatijoje. Painiau yrasu nuorodomis á recenzijø publikacijas. Èia po tekstu nurodomos tik ankstesnës álietuviø kalbà iðverstos Rhesos ir Nesselmanno parengtø Metø leidimø recenzijos,kurias yra paskelbæ ir aptaræ Gineitis bei Jovaiðas. Chrestomatijos skaitytojas, no-rëdamas suþinoti, kokiuose leidiniuose paskelbtos recenzijos, informacijos turësieðkoti kitu principu � jà ras ne knygos pabaigoje esanèioje bibliografijoje, kaipreikëtø tikëtis, o 74, 76, 79, 88 ir 133 iðnaðose. Taèiau net ir visà knygà atidþiaiperskaitæs, jis nesuþinos, kokiame mieste buvo paskelbta paskutinioji publikuojamarecenzija (133 iðnaðoje leidimo vieta nenurodyta, nors visose kitose iðnaðose jinurodoma lauþtiniuose skliaustuose net ir tada, kai leidimo vieta nesunkiai atspë-jama ið paties leidinio pavadinimo).

Uþsienio periodinëje spaudoje XIX amþiuje pasirodþiusios Donelaièio kûriniorecenzijos iðlieka reikðmingos istoriniu ir paþintiniu poþiûriu � jos, kaip þinia,atvërë neþinomam lietuviø poetui kelià á Europà. Chrestomatijoje recenzijos slepiasipo parengëjo suformuluotu poskyrio pavadinimu �[Ið L. Rëzos �Metø� leidimovertinimø]� ir antraðte �[Atsiliepimas apie G. Nesselmanno �Donelaitá�]� (èia keliaabejoniø ir paèios formuluotës). Pavadinti poskyrá tiesiog �Recenzijos� buvo nepa-ranku, matyt, dël to, kad tekstai kupiûruoti. Taèiau turinyje ðá poskyrá vertëjo labiauatskirti nuo Rhesos darbø, nes tik greitosiomis perþvelgus knygos turiná (o tai daroskaitytojas prieð pradëdamas gilintis á tekstus), dël netikslaus pavadinimo susidaroáspûdis, kad bus kalbama apie tai, kaip pats Rhesa vertino Metø leidimà. Beje, ðiameleidinyje nepristatoma átakingame Londono politikos, literatûros, mokslo ir menoþurnale The Saturday Review 1869, t. 28, Nr. 733 paskelbta anoniminë recenzija.Nors ji paraðyta anglø kalba, bet recenzentas rëmësi vokiðkàja Metø leidimo dalimi.Ðioje recenzijoje ávertinama visa Donelaièio kûryba, svarstomos literatûrinës átakos,iðkeliamas lietuviø kalbos originalumas tarp Europos kalbø ir autoriaus unikalu-mas tarp literatûros kûrëjø.

Recenzijø bûta ir vietinëje Karaliauèiaus spaudoje. Pati pirmoji Metø recenzijaparaðyta vos tik pasirodþius Donelaièio poemai. Ji paskelbta Metø leidëjo Friedricho



333

Hartungo spausdintame Karaliauèiaus karaliðkojo adresø biuro informaciniamebiuletenyje20. Tai nedidelë anotacinio pobûdþio anoniminë recenzija, bet joje pabrë-þiama lietuviðka autoriaus kilmë, palankiai vertinamas poemos turinys ir kalba,pristatomas jos parengëjas Rhesa, aptariamas vokiðkas poemos vertimas ir leidiniostruktûra. Ið esmës tie patys aspektai buvo lieèiami ir vëliau pasirodþiusiose uþsie-nio recenzijose. Karaliauèiaus recenzijà 1993 metais surado Domas Kaunas21, ta-èiau Gineièio chrestomatijoje jos nëra.

Chrestomatijoje publikuojamos recenzijos daugiausia anoniminës, taèiau vienosautorius yra gerai þinomas lietuviø literatûros bièiulis Jacobas Abrahamas Penzelis(1749�1819), tuometinis Jenos universiteto lektorius, palaikæs ryðius su daugeliuþinomø lietuviø raðtijos veikëjø, tarp jø su Gottfriedu Ostermeyeriu, jo sûnumiZiegfriedu Ostermeyeriu, Rhesa, ir propagavæs lietuviø istorijos bei tautosakos dar-bus Vokietijoje22. Tad jo vardas lietuviø literatûros istorijoje nëra atsitiktinis, taèiauèia nepelnytai nurodytas ne prie recenzijos teksto ar bibliografijoje, o vël tik 74 ir507 iðnaðoje.

Korektûrai reikia priskirti spaudos riktà: 208 puslapyje raðoma, kad Rhesos Metøleidimas recenzuotas Jenos laikraðtyje Jenaische Allgemeine Literaturzeitung 1718 me-tais, o ið tiesø � 1818-aisiais. Beje, knygoje 9�14 puslapiai nepaginuoti, taèiau èia,matyt, leidëjø neapsiþiûrëjimas.

Chrestomatijos pabaigoje yra daug iðnaðø (daugiau kaip pusðeðto ðimto, neskai-tant to paties turinio iðnaðø, atsirandanèiø dël faktografiniø þiniø kartojimosi ávai-riø autoriø darbuose � jos þymimos tuo paèiu numeriu). Dël iðtisinës iðnaðø nume-racijos knyga naudotis daug patogiau negu pirmàja chrestomatija, kur kiekvienoposkyrio iðnaðos buvo numeruojamos nuo pradþios. Daugelis ðiø iðnaðø � iðsamûsrealijø, faktø ir publikuojamø autoriø poþiûrio komentarai, atskleidþiantys ir patiesparengëjo pozicijà. Be to, iðnaðose papildomi, patikslinami ar paneigiami kai kurietekstø autoriø teiginiai.

Bibliografijoje pateikiamas numeruotas abëcëlinis literatûros sàraðas, á kuráátraukti ir visi vokiðkø tekstø ðaltiniai (iðskyrus, kaip minëta, recenzijas) bei kaikurie kiti donelaitikos tyrimai. Pirmojoje chrestomatijoje (1988) literatûros sàraðeprie vokiðkø ðaltiniø pavadinimo buvo lauþtiniuose skliaustuose nurodomi lietu-viðki pavadinimai net ir tø kûriniø, kurie dar neiðversti á lietuviø kalbà, pvz.:�Passarge L. Aus baltischen Landen = [Ið baltø kraðtø]�. Ðioje chrestomatijoje ver-timø nëra, o bûtø naudinga, juk knygà skaitys ir maþiau vokieèiø kalbà mokantysskaitytojai, kuriems svarbu suprasti ðaltinio pavadinimà.

20 Konigsberger Intelligenz-Zettel 152, 1818 0626, 2242�2243. 0 0 0

21 Domas Kaunas, Donelaièio þemës knygiai,Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,1993, 132�133. 0 0 0

22 Vilija Gerulaitienë, �Gotfrydas Ostermeje-ris ir jo lituanistiniai rankraðèiai�, KeturiGotfrydo Ostermejerio rankraðèiai, parengëVilija Gerulaitienë, Vilnius: Lietuvos isto-rijos institutas, 2002, 18�19.


Leidiná uþbaigia informatyvi personalijø rodyklë. Joje nurodomos asmens gyve-nimo datos, pateikiama trumpa charakteristika. Asmenvardþiai raðomi originaloforma su lietuviðkomis galûnëmis, laikantis tos paèios nuostatos, kaip ir vëlesnëse,bet skirtingai nei ankstesniosiose autoriaus knygose. Prie tradiciðkai lietuvinamøpavardþiø (Kvantas, Milkus, Rëza) skliaustuose nurodytos vokiðkuose ðaltiniuoseáprastos formos (Quandt, Mielcke, Rhesa). Taèiau yra ir nenuoseklumø. Gineièioveikaluose ávairuoja Karlo Wilhelmo Otto Glogau pavardës raðyba. Ðiame leidinyjeji raðoma Glagau. Archyvuose iðlikusiuose seminaristø sàraðuose randame ðio as-mens pavardës formà Glogau23. Ankstesniojoje Gineièio chrestomatijoje Passarge�svardas buvo raðomas Liudvigas (ne Ludwigas arba Liudvikas), o ðioje � Louis (turëtøbûti Louisas).

Ir ðioje chrestomatijoje liko neiðspræsta jau åmþina tampanti vardø problema, kairaðoma apie Rytø Prûsijos asmenis, turëjusius du, tris ir daugiau vardø. Pagal tokraðto tradicijas �ðaukiamasis� vardas (vok. Rufname) bûdavo arèiausiai pavardës.Parengëjas visus to paties asmens vardus pateikia personalijø rodyklëje, taèiautekste daþniausiai þymi tik vienà vardo raidæ. Tada ir atsiranda painiavos. Pavyz-dþiui, Carlas Wilhelmas Hugo Freybergas vadinamas H. (=Hugo) Freybergu, KarlasWilhelmas Ottas � W. (=Wilhelmu) Ottu, t. y. pasirinktas �ðaukiamasis� vardas).Tuo tarpu Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas vadinamas G. (=Geor-gu) Nesselmannu, t. y. toliausiai nuo pavardës esanèiu vardu. Lietuviø kalbininkødarbuose ðitas asmuo vadinamas Ferdinandu Nesselmannu. Panaðiai yra ir suFranzo Oskaro Tetznerio, Friedricho Samuelio Bocko, Danielio Heinricho Arnoldtoir daugybës kitø asmenø vardais. Lietuviø literatûros moksle ðiais klausimais visdar stinga bendros nuostatos. Paèiø populiariausiø autoriø vardus, matyt, jau teksvartoti tradiciðkai. Juk neáprastai skambëtø Gottliebas Mielcke, be to, bûtø sunkuatskirti Peterá Gottliebà nuo Christiano Gottliebo (tëvà nuo sûnaus), o LudwigasRhesa pavirstø Gediminu Rhesa.

Yra ir kita neiðspræsta problema � kada ir kaip turëtume lietuvinti vokiðkusvardus? Chrestomatijoje esanèioje personalijø rodyklëje pastebima tendencija skir-tingai raðyti tà patá vokiðkà vardà priklausomai nuo to, kiek jo turëtojas yra susijæssu lietuviø literatûra ir raðtija. Dël to randame Gotlibas Milkus (pagal vokieèiøfonetikos dësnius lietuviðkai turëtø bûti Gotlybas) ir Gottliebas Klopstockas; Gotfri-das Ostermejeris (turëtø bûti Gotfrydas) ir Gottfriedas Scheffleris. Dar blogiau, kainurodoma tik pirmoji vardo raidë. Kurià pasirinkti? Ch. (=Christianas) ar K (=Kris-tijonas), Z (=Zygfrydas) ar S (=Siegfriedas)? Tokia pati painiava ir su vokiðkomispavardëmis. Suka galvas ir autoriai, ir leidëjai, kaip raðyti giminaièius, jei tik vienasið jø susijæs su lietuviø kultûra, pavyzdþiui, þinomas raðtijos atstovas Kristijonas

23 Acta betreffend: das Litthauische und Pol-nische Seminar bei der Theologischen Fa-kultät der Universität Königsberg,

1809�1830, Bl. 134; GStA PK I. HA Rep.76. Nr. 907. Vol. I.



335

Gotlybas Milkus ir jo brolis Theodoras Gabrielius Mielcke, eilinis Mielkiemio irPilkalnio kunigas. Tikra netvarka kyla abëcëlinëse rodyklëse: Cipelis ar Zippelis,Sengstockas ar Zengðtokas? Nenuoseklumas raðant vokiðkus asmenvardþius yrabendra Rytø Prûsijos kultûros tyrëjø problema, tad bûtø pats laikas spræsti jàgeranoriðkai sutelkus jëgas.

Nemaþà darbà Gineitis nuveikë versdamas ðiam leidiniui naujus tekstus beitikslindamas ar redaguodamas anksèiau skelbtuosius. Pasinaudota ir kitø þinomøliteratûrologø (Lebedþio, Jovaiðo) parengtais vertimais. Tekstai ar jø iðtraukos ið-versti tiksliai ir sklandþiai, iðlaikant XVIII�XIX amþiaus dvasià. Versti senuosiusgotikiniu ðriftu paraðytus vokiðkus spaudinius ir ypaè rankraðèius � nelengvasdarbas, juo labiau kad Rytø Prûsijoje vyravo vokieèiø þemaièiø tarmë, kuri tiekleksika, tiek kai kuriomis gramatinëmis ypatybëmis skiriasi nuo ðiuolaikinës ben-drinës vokieèiø kalbos. Taèiau yra þinoma, kad kai parengëjas verèia pats, vertimasdël to tik laimi. Ið esmës vertimas nepriekaiðtingas. Tiesa, kai kur pasitaiko irnetikslumø (pvz., kalbant apie kaimà, esantá Romintos slënyje, þodis Circum, ðiuoatveju reiðkiantis geometrinæ figûrà � apskritimà, verèiamas cirkas, p. 62).

Istoriniø tekstø vertëjai nuolat susiduria su realijomis, kurios istorikø dar nëraiki galo atskleistos ir lietuviðkai ávardytos. Daug sunkumø kelia Prûsijoje ávairiaislaikotarpiais vartoti terminai, ypaè ûkiniai ir administraciniai, neretai ir baþnytinioar net buitinio gyvenimo realijos. Gineièiui teko ieðkoti lietuviðkø atitikmenø arpaaiðkinimø. Tai dar viena bendra kalbininkø, literatûrologø ir istorikø problema.Iðeitis bûtø viena: susibûræ ávairiø srièiø specialistai turëtø parengti Rytø Prûsijosrealijø aiðkinamàjá þodynëlá. Èia Gineièio konsultacijos bûtø gyvai reikalingos. Jisjau yra padaræs pradþià rengdamas minëtà Lietuviø literatûros istoriografijos chresto-matijà. Jos pabaigoje ádëtas daugiau kaip pusantro ðimto þodþiø aiðkinamasis is-toriniø, religiniø, filologiniø, visuomeniniø, buitiniø ir kt. terminø bei realijø þody-nëlis. Ypaè svarbu atkreipti dëmesá á vokiðkø þodþiø daugiareikðmiðkumà, kadneatsitiktø kaip vienam lenkø istorikui, kuris vok. Sprachidiotismen (pasenusi þo-dþio Idioma daugiskaitos forma) suprato ne kaip kalbos idiomos, o kaip kalbos idio-tizmas ir pakomentavo, jog kalbininkas (èia turëtas galvoje, beje, Ludwigas Rhesa!)nevengë ironiðko poþiûrio á lietuviø kalbà.

Apibendrinant reikia pabrëþti, kad Gineièio parengtas vokiðkø XVIII�XX am-þiaus donelaitikos ðaltiniø rinkinys turi didelæ mokslinæ ir paþintinæ vertæ. Iðbars-tyti ðaltiniai, iki ðiol buvæ daugiau þinomi tik specialistams, pirmà kartà sukauptivienoje vietoje. Knyga supaþindina maþiau vokieèiø kalbà mokantá skaitytojà sureikðmingais ðaltiniais, parodanèiais Donelaitá nauju rakursu � vokieèiø autoriøpoþiûriu. Donelaièio fenomenas atsiskleidë specifinëje Prûsijos aplinkoje. Ið vokið-køjø raðtø mus pasiekusios pirmos faktografinës þinios ir Donelaièio kûrybos in-terpretacija tebëra unikalus ðaltinis ir ðiuolaikiniams donelaitikos tyrëjams � lietu-viø, vokieèiø, lenkø bei rusø mokslininkams.


Vokiðki tekstai apie Donelaitá, chrestomatijos parengëjo kritiðkai ávertinti, tiesiakelià kitiems literatûros tyrëjams. Ði chrestomatija daugeliu atvejø yra informatyviir patraukli knyga aukðtøjø mokyklø dëstytojams ir studentams, literatams ir isto-rikams. Galbût ji taps ir gausesniø tokio pobûdþio darbø pradþia.

Liucija Citavièiûtë

L I U C I J A C I T A V I È I Û T Ë Gauta 2003 m. kovo 13 d.

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas

Antakalnio g. 6



337 M a r t y n a s L i u d v i k a s R ë z a ,

L i e t u v i ø k a l b o s s e m i n a r o

i s t o r i j a


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Martynas Liudvikas Rëza,Lietuviø kalbos seminaro istorija,parengë ir vertë Liucija Citavièiûtë

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas,

2003, 118 p. ISBN 995-475-36-6

Die Geschichte des Litauischen Seminars an der Albertina in Königsberg ist erstin der jüngsten Vergangenheit (wieder) in das Blickfeld wissenschaftlicher For-schung geraten. In diesem Zusammenhang sind insbesondere die Arbeiten vonLiucija Citavièiûtë zu erwähnen, die erst kürzlich eine detaillierte und faktenreicheDissertation zur Geschichte des Litauischen Seminars vorgelegt hat. Diese (leiderbisher noch nicht publizierte) Dissertation zeichnet sich in ganz besonderer Weisedurch die Vielzahl der von der Autorin ausgewerteten Quellen deutscher (GeheimesStaatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin), polnischer (Archiwum pañstwowew Olsztynie) und litauischer Archive aus.

1. Ein Teil dieser Archivalien wird jetzt separat als Quellenpublikation einerbreiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht.1 Es handelt sich hierbei um eine Schriftaus der Feder von Martin Ludwig Rhesa, dem bekannten Baltisten, der selbstDozent am Litauischen Seminar war und über 30 Jahre als Direktor die Geschickedes Litauischen Seminars maßgeblich bestimmte. Sie gehörte ursprünglich in denBestand des Staatsarchivs in Königsberg und wird jetzt im Archiwum pañstwowew Olsztynie unter der Signatur: Kuratorium 1647/57, Litauisches und PolnischesSeminarium (1809�1854), Bl. 53�75 aufbewahrt.

Die von Citavièiûtë unter dem Titel Lietuviø kalbos seminaro istorija publizierteSchrift Rhesas besteht aus insgesamt fünf Teilen, und zwar aus:

1 Eine weitere auf Rhesa bezogene Archivalieund zwar seine im Zusammenhang mitseiner Evaluierung als Dozent des Litau-ischen Seminars erbrachte Übersetzung ei-nes Psalms Davids und die Korrektur vonGottfried Ostermeyer veröffentlichte Cita-

vièiûtë bereits in der von Vilija Gerulaitie-në besorgten Ausgabe Keturi Gotfrydo Os-termejerio rankraðèiai, parengë Vilija Geru-laitienë, Vilnius: Þara, 2002, 21�25,79�82. 0 0 0


1. Bericht über das litthauische Seminarium (S. 47f.).2. Geschichte und Verfaßung des litthauischen Seminariums auf der Universi-

taet zu Königsberg (S. 49�69).3. Wünsche und Vorschläge an die höhere Unterrichts behörde zur Verbeßerung

und Erweiterung des litthauschen Seminarii (S. 70f.).4. Verzeichnis derer Herren, die das Litth. Seminarium frequentieren (S. 72).5. Verzeichnis der Mitglieder des litthauischen Seminarii (S. 73f.).Sie bietet diese Texte zunächst in transliterierter Form mit entsprechenden text-

kritischen Bemerkungen. Im Vorspann dazu (S. 43�45) legt sie ausführlich dieEditionsprinzipien dar. Daran schließt sich die litauische Übersetzung an (S. 75�96), der sie in Endnoten (S. 97�104) für den litauischen Leser entsprechendeErläuterungen zu den im Text erwähnten Personen und Sachverhalten beigibt.

Die Publikation wird abgerundet durch eine einleitende Darstellung mit demTitel �Karaliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos seminaras ir Martynas LiudvikasRëza� (S. 11�42). In groben Zügen skizziert sie hier die Bedeutung des KönigsbergerLitauischen Seminars sowohl für das Litauische Schrifttum selbst, als auch inseinem Einfluss auf Großlitauen und das Ausland. In einem weiteren Kapitel gehtsie auf die Rolle Rhesas beim Ausbau des Litauischen Seminars und dessen Pro-filierung ein, um dann eine ausführliche Einführung in die Rhesasche Schrift zugeben.

In einem Anhang bietet Citavièiûtë eine Übersicht über die ersten Studenten vonRhesa, die sie um Fakten aus deren Biographie und der späteren Tätigkeit ergänzt.Beigefügt sind weiterhin ein Namensregister sowie ein Ortsregister.

2. Dem Litauischen Seminar in Königsberg kommt, wie die Herausgeberin un-terstreicht, eine zentrale Rolle in der preußisch-litauischen Kultur- und Geistesge-schichte zu, gingen doch aus ihm eine Vielzahl von Geistlichen hervor, die sich umdas litauische Schrifttum verdient gemacht haben.

Ursprünglich gegründet um den Pfarrernachwuchs für die litauischen Gemein-den in der litauischen Sprache zu unterweisen, entwickelte es sich zunehmend zueiner akademischen Lehranstalt, die das Litauische auch als philologische Diszi-plin betrieb. Diese Entwicklung ist nicht zuletzt ein Verdienst Rhesas, der durchseine eigenen sprachwissenschaftlichen Ambitionen maßgeblich dazu beitrug. Inden Jahren 1811�1816 entspann sich jedoch ein Konflikt zwischen der Regierungund der Universität um die grundsätzliche Ausrichtung des Seminars. Die Vertreterder Regierung plädierten dafür, das Litauische Seminar zusammen mit dem Polni-schen Seminar dem Theologischen Seminar anzugliedern und es damit (wieder) aufdie Pfarrerausbildung für die litauischen Gemeinden zu beschränken (S. 32).

Im Kontext dieser Auseinandersetzung ist die hier zu besprechende Schrift an-zusiedeln. Rhesa erarbeitet sie, um das Ministerium von dem Nutzen des Seminarszu überzeugen und auch zum Teil, um sich gegen die gegenüber ihm erhobenen



i s t o r i j a

Vorwürfe zu verteidigen. Neben einem Vorwort und Vorschlägen für eine Reformie-rung des Seminars verfasst er eine Seminargeschichte, in der er auf Bedeutung desSeminars für das geistig-kulturelle Leben Preußisch-Litauens einging.

Er spannt den Bogen zurück bis Herzog Albrecht und verfolgt die Bemühungenum die Etablierung des litauischen Sprachunterrichts an der Universität Königs-berg und stellt schließlich die Entwicklung des Litauischen Seminars bis zu seinerAmtszeit dar.

Den von Rhesa in seiner Geschichte beschriebenen Auseinandersetzungen zwi-schen den Vertretern von Pietismus und Orthodoxie (wobei er die beiden Strömun-gen selbst nicht nennt) gibt die Herausgeberin breiten Raum in ihrer einleitendenStudie. Allerdings unterlaufen ihr gerade hier bei der Darstellung der Rolle desPietismus in Ostpreußen eine Reihe von Fehlern und Ungenauigkeiten.

Die vermeintlichen Autonomiebestrebungen der Orthodoxie (�Jø oponentai orto-doksai buvo plataus iðsilavinimo þmonës [...], siekiantys iðlaikyti savo kraðto [...]fizinæ ir dvasinæ autonomijà nuo Brandenburgo kunigaikðtystës�, S. 36) sind nurbedingt mit dem Jahr der Königskrönung 1701 in Zusammenhang zu bringen, wieCitavièiûtë in der Fußnote 40 (�1701 m., susijungus Brandenburgo ir Prûsijos þe-mëms�) suggeriert. Die Zugehörigkeit Preußens zum Kurfürstentum Brandenburgbestand bereits lange vorher, spätestens seit 1660 als Brandenburg endgültig dieLehnshoheit über Preußen erhalten hat. Zu diesem Zeitpunkt beginnt bereits derAufbau gesamtstaatlicher Institutionen. Insofern stellt 1701 nur den Abschlussdieser Entwicklung dar.2

Mit der Bemerkung, dass die Pietisten nach der Verbreitung der deutschen Kul-tur trachten (�Halës pietistai didelá dëmesá skyrë [...] vokiðkos kultûros platinimui�,S. 36) wiederholt sie hier indirekt, den in der litauischen Geschichtsschreibungtradierten Vorwurf, die Pietisten hätten die Germanisierung vorangetrieben. DieseDarstellung hat Ona Aleknavièienë erst kürzlich in einem Aufsatz über Lysius inFrage gestellt.3 Citavièiûtë verallgemeinert Aussagen von Lysius, deren Interpreta-tion kontextbezogen erfolgen sollte, und bezieht sie auf den Halleschen Pietismusinsgesamt. Allerdings zeigt die Geschichte des Halleschen Pietismus, und nichtzuletzt die Geschichte des Litauischen Seminars in Halle, dass die Pietisten großesInteresse den jeweiligen Volkssprachen entgegenbrachten, die sie u.a. auch ausMissionsbestrebungen erlernt und in die sie auch übersetzt haben.4 Die Beständean fremdsprachiger Literatur und fremdsprachigen Übersetzungen in Archiv undBibliothek der Franckeschen Stiftungen legen davon ein beredtes Zeugnis ab.

2 Manfred Schlenke (Hrsg.), Preußen-Plötz:preußische Geschichte zum Nachschlagen, Frei-burg im Breisgau [u.a.]: Ploetz, 1987, 33.

3 Ona Aleknavièienë, �Henricho Lyzijauslaiðkas Augustui Hermannui Francke�i�,ALt 3, 187�206.

4 Eduard Winter, Die Pflege der west- undsüdslawischen Sprachen in Halle im 18. Jahr-hundert, Berlin: Akademie Verlag, 1954.


Das Interesse des Königs Friedrich Wilhelm I galt nicht in erster Linie demPietismus selbst, sondern den Erfolgen August Hermann Franckes im Bereich desSchulwesens. Pietistisch gebildete und erzogene Absolventen galten als tüchtigeStaatsdiener, die der König für seine Staatsreform brauchte. Insofern irrt Citavièiûtë,wenn sie die Unterstützung des Königs für die Pietisten darauf zurückführt, dasser selbst Pietist gewesen sei, wie sie S. 36 behauptet. Vielmehr gehörte er derreformierten Kirche an und nicht der lutherischen Kirche, innerhalb der die Ausei-nandersetzung von Pietismus und Orthodoxie geführt wurde.

Auch die Angaben zur Person Heinrich Lysius�, des ersten bedeutenden Vertre-ters des Pietismus in Ostpreußen, bedürfen an dieser Stelle der Korrektur. WennCitavièiûtë in der Endnote 13, S. 98 zu Lysius schreibt, dass er �karaliaus atsiøstasá Karaliauèiø 1707 metais skleisti pietizmo�, dann übersieht sie hier einige Dinge.Zunächst sollte hier der Name des Königs erwähnt werden, und zwar war dasFriedrich I, und nicht Friedrich Wilhelm I, der besonders enge Kontakte mit denHalleschen Pietisten unterhielt und später bei der Gründung des Litauischen Se-minars eine Rolle spielte. Da eine jegliche Stellenbesetzung vom König approbiertwerden musste, kann man die Initiative dazu nicht dem König selbst zuschreibenund ihm schon gar nicht unterstellen, er wolle damit den Pietismus verbreiten.Vielmehr wurde Lysius auf Empfehlung Speners 1701 zunächst für das Amt desDirektors der Königlichen Schule (seit 1703 Collegium Fridericianum) vorgeschla-gen, welches er 1702 antrat. 1701 wurde er außerordentlicher Professor an derAlbertina.5 Demnach war Lysius bereits in Königsberg und musste nicht erst dort-hin hingeschickt werden, als er 1709 als ordentlicher Professor berufen wurde. Aufwelches Datum Citavièiûtë mit der Angabe 1707 anspielt, bleibt unklar.

Weiterhin sollte die Datierung des Lysiusschen Katechismus korrigiert werden,die die Herausgeberin mit 1722 angibt. Entscheidend ist hier das Entstehungsda-tum und zwar 1719, wie es sich in der Literatur eingebürgert6, und nicht dasErscheinungsdatum 1722, zumal dieser dann vom Vertreter der Gegenpartei Gab-riel Engel herausgegeben wurde, wobei bisher unklar ist, inwieweit der LysiusscheKatechismus vor Drucklegung noch bearbeitet wurde und wir somit von zweiverschiedenen Redaktionen sprechen müssen.

Ähnliche Datierungsungenauigkeiten finden wir auch an anderer Stelle. Soerwähnt sie S. 18 im Zusammenhang mit der Seminarlektüre die von Quandtveranstaltete litauische Bibelausgabe 1755, ohne darauf zu verweisen, dass es sich

5 Lehnerdt, �Heinrich Lysius�, AltpreußischeBibliographie 1, hrsg. von Christian Kroll-mann, Marburg: N.G. Elwert Verlag, 1974,414. 0 0 0

6 Pietro U. Dini (par.), Heinrich Lysius, Maþa-sis katekizmas (pagal Berlyno rankraðtá),Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,

1993; Baldur Panzer (Hrsg.), Der kleine Ca-techismus D. M. Lutheri: deutscher und litau-ischer Text nach der Handschrift Ms. Slav.Quart. 4 (Berlin/Krakau) = Måêas katgismasD. Mertino Lutteraus / besorgt von D. Hen-rich Lysius, Tillsitt 1719. Frankfurt amMain [u.a.]: Lang, 1993.



i s t o r i j a

hierbei um die 2. Auflage derselben handelt. An anderer Stelle (S. 100, Endnote 30)sind die Lebensdaten von Johann Behrendt, dem Insterburger Erzpriester und He-rausgeber des Gesangbuches fehlerhaft, die doch richtig mit 1667�1739 anzugebensind. Hier liegt offenbar eine Verwechslung mit dem Pfarrer von Kaukehmen, Jo-hann Behrend vor.

Datierungsungenauigkeiten, die auf Rhesa zurückgehen, bleiben von Citavièiûtëunkommentiert. So hätte doch zumindest vermerkt werden müssen, dass der Reces-sus generalis der Kirchenvisitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter imHertzogthumb Preussen, auf den sich Rhesa bezieht (S. 52), auf 1639 und nicht auf1683 zu datieren ist.

Anzumerken seien noch Citavièiûtës Aussagen zu Gottfried Ostermeyer. Soschreibt sie auf S. 100, Fußnote 34, dass es �to laikotarpio seminaristø sàraðønerasta, taèiau tuomet karaliaus ásakymu seminarà lankyti privalëjo visi ið lietu-viðkø apskrièiø kilæ teologijos studentai�, obwohl doch allgemein bekannt seindürfte, dass Ostermeyer außerhalb des litauischen Sprachgebietes und zwar inMarienburg geboren wurde. Vaclovas Birþiðka nennt ihn als Mitglied des Litau-ischen Seminars.7

3. Da der Rezensentin eine Kopie des Originals der Rhesaschen Schrift nichtzugänglich war, kann die Richtigkeit der Lesung in der Edition nicht nachgeprüftwerden. Citavièiûtë bietet einen im Allgemeinen gut lesbaren, verständlichen Text.Nur wenige Lesungen scheinen hier überprüfenswert. So ist auf S. 51 oben sichergottseelige statt gultseelige Fürst zu lesen, zumindest finden wir diese Form in denvon Rhesa angegebenen Seiten in Arnoldts Historie der Königsbergischen Univer-sität.8 Auch scheint die Zusammensetzung Pfarrer-Bürgen (S. 52) unverständlich, diedoch sicherlich aufzulösen ist in Pfarrer, Bürger.

4. In Anbetracht des heute sehr antiquiert wirkenden Stils des RhesaschenTextes entscheidet sich die Herausgeberin an einigen Stellen im Interesse derVerständlichkeit des litauischen Textes für eine freie Übersetzung. Gegen diesePraxis ist im Prinzip nichts einzuwenden. Nur unterlaufen ihr zuweilen Ungenau-igkeiten in der Übersetzung. Zumeist haben diese keinen Einfluss auf die grund-legende Textaussage, insofern soll an dieser Stelle nur auf einige, den Textsinnverändernde Passagen eingegangen werden.

Wenn Rhesa schreibt �wie es mit einem gewißen Mosuidius� der Fall war (S. 50),dann geht er davon aus, dass der Adressat � anders als der litauische Leser, denCitavièiûtë für ihre Übersetzung annimmt � diesen nicht kennt. Insofern ist die

7 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 2, Vilnius:Sietynas, 21990, 101.

8 Daniel Heinrich Arnoldt, Ausführliche undmit Urkunden versehene Historie der Königs-

bergischen Universität 1, Königsberg: Jo-hann Heinrich Hartung, 1746, 125.


Übersetzung durch �su þinomu Maþvydu� (S. 77) an dieser Stelle nicht richtig.Adäquater wäre �su tokiu Maþvydu�.

An anderer Stelle heißt es bei Rhesa in einem Auszug aus der Ordinatio deAlumnis �Sobald aber bei der Competenz 2 oder mehrere Litthauer vorhandenwären, müßte man darauf sehen, wer die erforderte Sprache desto beßer verstünde,dem andern sollte ein Theil des während der Vacanz ersparten Geldes zu Theilwerden� (S. 51). In dem vorangegangenen Teil wird über die für die Litauer einge-richteten Stipendien berichtet, insofern ist der Text so zu interpretieren, dass der-jenige, der die litauische Sprache am besten verstünde, das Stipendium bekäme, derandere/die anderen jedoch ein Teil des Geldes, das während der Zeit eingespartwurde, als kein Litauer ein Stipendium erhalten hat.

Citavièiûtë aber übersetzt: �Jeigu atsirasdavo du ar daugiau tinkamø lietuviø,rekomenduota atkreipti dëmesá, kuris ið jø geriau moka lietuviø kalbà, ir tam skirtivakacijos laikotarpiu sutaupytus pinigus� (S. 77�78), d.h. nach Citavièiûtës Über-setzung würde nur einer der Litauer finanziell unterstützt werden.

Einige Ungenauigkeiten in der Übersetzung hätten sich durch die Berücksichti-gung innertexlicher Bezüge vermeiden lassen, wie bei der Übersetzung der folgen-den Passagen: �Dazu soll zu Anfang ein Docens ex ordine Magistrorum, der in denSprachen wohl geübet, und in der Theologie wohl gegründet auch für diejenigen, sodie litthausche Sprache erlernen oder sich in derselben perfektioniren sollen, eineigner Informator aus den Candidatis Ministerii gehalten werden, der die litthauscheSprache aus dem Grunde verstehet� (S. 54). Diese Stelle allein kann missverstandenwerden. Wenn man aber die auf S. 61 von Rhesa gegebene Information mit einbe-zieht �Von dem ursprünglichen Plan, daß ein Magister Artium in Theologicis beson-ders informiren sollte, fand man sich genöthigt, gleich anfangs abzugehen, weileiner Seits, kein Gehalt für diesen Lehrer ausgesetzt war, anderer Seits die StudiosiGelegenheit genug hatten, bei den Professoribus Theologica zu hören�, dann wirdklar, was hier gemeint ist. Nämlich, dass ein Magister der Theologie, der die Spra-chen, und zwar die für das Theologiestudium wichtigen, d.h. Griechisch, Lateinund Hebräisch gut beherrscht, die Mitglieder des Litauischen Seminars gesondertin Theologie unterweisen sollte, ein Kandidat für ein Predigtamt (in den litauischenGemeinden), der die litauische Sprache gut beherrscht, hingegen in der litauischenSprache.

Insofern geht hier Citavièiûtë mit ihrer Übersetzung völlig Fehl, wenn sieschreibt: �Ið pradþiø docentu turi bûti paskirtas gerai lietuviø kalbà mokantis irturintis gerø teologijos þiniø magistras, o tiems, kurie nori daugiau iðmokti lietuviøkalbos ar pagilinti jos þinias, turi bûti skiriamas itin gerai mokantis kalbà minis-terijos kandidatas� (S. 80).

Nicht konsequent ist Citavièiûtë bei der Wiedergabe des Begriffes Oberhofpredi-ger, der doch lautet vyriausiasis rûmø pamokslininkas. Doch zuweilen gibt sie nurrûmø pamokslininkas � das bedeutet nur Hofprediger, von denen es jeweils zwei



i s t o r i j a

neben dem Oberhofprediger gab � was in Bezug auf Quandt sachlich nicht richtigist (S. 98), oder auch vyriausiasis dvaro pamokslininkas, was in Bezug auf die Eindeu-tigkeit der Begriffsbildung zu beanstanden ist (S. 82).

5. Quellenpublikationen erfordern einen immensen Arbeitsaufwand. Insofernist es zu begrüßen, dass sich die Herausgeberin dieser Arbeit mit großem Engage-ment und viel Fleiß angenommen hat. Allerdings gebietet diese Arbeit auch einebesondere Pflicht zur Sorgfalt, sowohl bei der Recherche als auch bei der Transkrip-tion und der Übersetzung. Da die Quellen selbst nicht ohne weiteres zugänglichsind, wird im wissenschaftlichen Diskurs in erster Linie auf die Quellenpublikationzurückgegriffen. Dabei wird der Quelle eine gewisse Autorität zuerkannt, so dassbei der Erarbeitung unterlaufene Fehler schwerer wiegen, als in irgend einer ande-ren Publikation, da sie die weitere wissenschaftliche Diskussion erheblich beein-flussen können. Neben der Vermeidung von Fehlern gehört zur Sorgfaltspflichtauch der konsequente Literatur- bzw. Quellennachweis, den die Rezensentin imVorwort bei der Anführung von Rhesa gewidmeten Arbeiten (S. 7) vermisst, genau-so wie in der Endnote 40 auf S. 101, wo die Herausgeberin sich auf Naujai atskleistiðaltiniai bezieht, diese jedoch nicht nachweist, so dass ihre Aussagen für den Lesernicht nachprüfbar sind. Auch sollten Fragezeichen, soweit sie sich nicht auf frag-liche Lesungen beziehen, bereits möglichst vor der Publikation beseitigt werden.9

Der Autor bzw. der Herausgeber einer wissenschaftlichen Publikation hat nebender Pflicht zur Sorgfalt auch die Pflicht zur sachlichen und objektiven Darstellung.So zeugt es von einer gewissen Voreingenommenheit (durch Kenntnis der tatsächli-chen späteren Entwicklung), wenn Citavièiûtë den Zustandsbericht Rhesas, �Daindeßen die Zahl der eingebornen Litthauer nicht hinreichend ist, um die litthau-ische Prediger und Schul-Stellen mit Landes Kinden zu besetzen, so ist nochim[m]er ein großer Theil von Deutschen und Auswärtigen nöthig, die das Litthau-ische erlernen müßen� (S. 61), in dem er durch immer noch die Hoffnung auf Bes-serung der Situation zum Ausdruck bringt, mit �Pradëjus stigti lietuviø kilmësjaunuoliø, nebepakako kandidatø lietuviø pamokslininkø ir mokytojø vietoms uþ-imti, todël reikëjo lietuviø kalbos mokyti vis daugiau vietiniø ar atvykusiø vokie-èiø� (S. 85) übersetzt. Durch die Übersetzung von immer noch durch vis daugiau(immer mehr) wird aber bereits der Unausweichlichkeit der Entwicklung zum Aus-druck gebracht, die Rhesa mit seiner Formulierung nicht im Sinn hatte.

Im Interesse einer sachlichen, objektiven Darstellung bleibt zu überlegen, ob esdes einem Vorwurf gleichkommenden Nachsatzes �lietuviø raðtijai niekuo nenusi-

9 So notiert Citavièiûtë auf S. 108 unterPunkt 13 neben dem Ortsnamen Wenden(Ventës?). Ventë heißt jedoch auf DeutschWindenburg und hatte keine Kirche. Wen-den ist ein Ort im Kirchenkreis Rastenburg,

vgl. dazu Friedwald Moeller, Altpreußi-sches Evangelisches Pfarrbuch von der Refor-mation bis zur Vertreibung 1, Hamburg:Verein für Familienforschung in Ost- undWesteuropa, 1968, 148.


pelnæs� (S. 99) zu Abraham Wolfs Biographie bedurft hätte. Ein solcher Hinweishätte unterbleiben können, zumal Citavièiûtë bei den biographischen Angaben zuden späteren Direktoren des Litauischen Seminars auch darauf verzichtet. Wenndieser Fakt unbedingt Erwähnung finden sollte, bietet sich eine neutralere Formu-lierung an, wie �jis lietuviø raðtijoje nepasireiðkë�.

Mit der von Liucija Citavièiûtë besorgten Edition des Rhesaschen Textes liegtnun eine erste umfängliche Darstellung der Geschichte des Litauischen Seminarsin Königsberg vor. Sie ist jedoch nur der Appetithappen. Warten wir jetzt auf dieauf ihrer Dissertation basierende umfassende Seminargeschichte von Liucija Cita-vièiûtë selbst.

Christiane Schiller

C H R I S T I A N E S C H I L L E R Gauta 2003 m. liepos 4 d.

Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0

Franckeplatz 1, Haus 24

D-06110 Halle (Saale), Deutschland

el. p.: [email protected] 0 0 0

345 C h r i s t i a n e S c h i l l e r , 0 0

B i l i n g u i s m u s : z u r D a r s t e l l u n g 0 0

e i n e s s o z i o l i n g u i s t i s c h e n 0 0 0 0

P h ä n o m e n s i n d e r L i t e r a t u r 0 0


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Christiane Schiller,Bilinguismus: zur Darstellung einessoziolinguistischen Phänomens in der Literatur

Frankfurt am Main; Berlin; Bern; Bruxelles; New York; Wien: Lang,

2000, 289 p. ISSN 0941-4134, ISBN 3-631-35376-6

Kaip raðo Christiane Schiller áþangoje, ði knyga � tai jos disertacijos sutrumpin-tas variantas. Ji mane sudomino dël dviejø dalykø: dël to, kad autorë kontrastiniubûdu nagrinëja Hermanno Sudermanno (1857�1928) Litauische Geschichten (Lietuvið-kas apysakas) ir Ievos Simonaitytës (1897�1978) Viliø Karaliø ir, antra, dël autorëssiekio susieti literatûrà bei lingvistikà. Vokieèiø ir lietuviø literatûrø bei kultûrøsàsajos ádomios ir dar maþai tirtos, o ir kita paribio zona � lingvistinis poþiûris áliteratûros tekstus man neatrodo draustinas.

Taigi Schiller uþsibrëþë tikslà palyginti dvikalbystës pasireiðkimo atvejus vokie-èiø autoriaus Sudermanno apysakose bei lietuviø raðytojos Simonaitytës romane.Ðiuos kûrinius jungia veiksmo vieta � Klaipëdos kraðtas, veiksmo laikas � XXamþiaus pradþia bei veikëjai � Prûsijos lietuviai bei vokieèiai. Kaip tik ðiø veikëjøkomunikacijos ypatybës ir tapo Schiller tyrimo objektu.

Schiller, remdamasi Sudermanno autobiografiniu kûriniu Das Bilderbuch meinerJugend bei jo laiðkais, nustatë, jog raðytojas menkai temokëjo lietuviø kalbà, taèiau,prieð raðydamas Lietuviðkas apysakas, iðstudijavo Frydricho Kurðaièio (FriedrichKurschat) Lietuviø kalbos þodynà, kad galëtø kai kuriuos þodþius bei posakius pa-vartoti vaizduojamø veikëjø kalboje. Sudermanno apysakø Kelionë á Tilþæ, MikasBumbulis, Merga, Jonas ir Erdmë veikëjai dvikalbiai. Jie daþniausiai moka vokieèiø irlietuviø kalbas, o viena ið jø yra gimtoji (arba pirminë). Mokslinës studijos autorënagrinëja kiekvienà apysakà ir parodo, kokie kalbiniai reiðkiniai reprezentuojaveikëjø dvikalbystæ (citatos, metakalbinës nuorodos, vardai, komunikacinës bazëspaþeidimas [t. y. kalbos nesupratimas], kalbø interferencija).

Kad skaitytojas susidarytø áspûdá, kaip Schiller apraðo ir analizuoja dvikalbys-tës pasireiðkimus Sudermanno apysakose, pateiksime keletà pavyzdþiø. Autorëpasirenka kokià nors fiktyviø veikëjø komunikacijos situacijà, kurioje kalbinëmispriemonëmis signalizuojama lietuviø ar vokieèiø kalbos vartosena. Tai gali bûti


lietuviðki realijø pavadinimai, kuriø vokieèiø kalboje nëra, pavyzdþiui, apysakojeMerga raðytojas vartoja lietuviðkus þodþius muturis �iðtekëjusios moters skarelë�,baboèius �baubas� (p. 101). Vidiniame Marinkës monologe pavartotas lietuviðkasþodis gimdyvë taip pat liudija ðios veikëjos galvoje uþfiksuotà lietuviðkà registrà.Leksiniai germanizmai veikëjø kalboje pons Stootsanwalts, pons Wackmeisteris galireikðti, kaip teigia Schiller, lietuviø kalbos vartojimà arba interferencijà (p. 103).

Mokslinës studijos autorë analizuoja kalbos kodo pakeitimo situacijas apysakojeMerga. Vienoje ið jø Marinkë kalbasi su ponu Westphaliu ir pereina, kaip raðoSudermannas, á lietuviø kalbà, kad lengviau galëtø iðreikðti mintis ir viskà papa-sakoti. Schiller daro iðvadà, jog tokia fiktyvi komunikacinë situacija yra dvikalbys-tës pavyzdys. Kodo pakeitimas kita kryptimi � ið lietuviø kalbos á vokieèiø � galibûti paminëtas kitoje situacijoje, kai ponas Westphalis per Marinkës vestuves kalbalietuviðkai, o ponia Westphal savo palinkëjimus jaunavedþiams pasako vokiðkai,nes lietuviðkai nemoka (p. 105).

Christiane Schiller pastebi, jog èia apie kodo pakeitimà reikëtø kalbëti atsiþvel-giant á visà komunikacinæ situacijà. Dvikalbystë ðioje situacijoje eksplicitiðkai iðreið-kiama per adresatà � Jozupà Wilkatà, tai reiðkia, jog ið situacijos skaitytojui aiðku,kad adresatas supranta ir vokiðkai, ir lietuviðkai.

Viena ið dvikalbystës apraiðkø recenzuojamoje knygoje laikomas kalbos pakei-timas (Sprachwechsel), kuris aptariamas penktajame skyriuje. Sudermanno apysakosJonas ir Erdmë veikëjai stengiasi visiðkai asimiliuotis su vokieèiais, antai jaunoslietuvaitës netgi pakeièia savo vardus: Smailiaus dukra Ulelë pasivadina Adele, oUrtë � Ortrud. Ðá faktà Schiller laiko etninio identiteto pakeitimu, kartu ir kalbospakeitimu: vokieèiø kalba ima dominuoti ðiø asmenø vartosenoje.

Dvikalbystæ þymi ir kalbø interferencijos atvejai, apie kuriuos knygos autorëraðo, toliau nagrinëdama Sudermanno apysakà Jonas ir Erdmë. Tai ir pasakotojouþuomina apie Erdmës kalbësenà vokiðkai atkiðus lûpas, ir ortografinës bei fone-tinës klaidos Jono laiðkuose. Ðioje apysakoje raðytojas pirmà kartà pamini interfe-rencijos atvejus lietuviø, o ne vokieèiø kalboje. Schiller iðskiria dvi pagrindinesinterferencijos rûðis: fonetinës/fonologinës normos paþeidimus ir parakalbinio el-gesio normø paþeidimus.

Ðias interferencijos rûðis autorë iliustruoja tokiais pavyzdþiais:

Er [Witkuhn � C. S.] spricht ein richtiges, aber fremdklingendes Litauisch, etwawie die Pfarrer sprechen, die es erst später gelernt haben, und sieht überhaupt auswie ein verkappter Deutscher (cituojama ið Schiller monografijos, p. 118). (Lietu-viðkai jis ðneka taisyklingai, tik su kaþkokiu svetimu akcentu, kaip kunigai, kurietik vëliau iðmoko tà kalbà, ir apskritai atrodo kaip koks persidaræs vokietis1).

Und sie [Ulele � C. S.] spricht sogar litauisch. Nie hat man solch eine DameLitauisch sprechen gehört. Es geht zwar etwas humplig, aber es ist doch noch

1 Hermann Sudermann, Lietuviðkos apysakos,ið vokieèiø kalbos vertë Adomas Drukte-

nis, Kaunas: Juttos Noak leidykla, 1996,119 .

347 C h r i s t i a n e S c h i l l e r , 0 0

B i l i n g u i s m u s : z u r D a r s t e l l u n g 0 0

e i n e s s o z i o l i n g u i s t i s c h e n 0 0 0 0

P h ä n o m e n s i n d e r L i t e r a t u r 0 0

Litauisch (cituojama ið Schiller monografijos, p. 119). (Ji netgi ðneka lietuviðkai. Kurtai girdëta, kad tokia dama ðnekëtø lietuviðkai! Nors ir ne visai sklandþiai, bet visdëlto lietuviðkai� [Sudermann 1996, 174]).

Tokius kalbësenos apibûdinimus su kaþkokiu svetimu akcentu ir ne visai sklandþiaiSchiller interpretuoja kaip dviejø skirtingø interferencijos rûðiø lietuviø kalbojepavyzdþius, t. y. fonetinius ir parakalbinius normos neatitikimus. Autorë pagrástaiiðskiria du nevienodus aptariamø sociolingvistiniø reiðkiniø realizavimo apysako-se atvejus: pirma, ðie reiðkiniai gali bûti apraðomi (kaip minëtose citatose), antra,reiðkiniai gali bûti pateikiami de facto (tai apysakoje iliustruoja Jono Baltruðaièiolaiðkai su ortografinëmis bei fonetinëmis klaidomis). Yra dar ir treèia interferencijørealizavimo Sudermanno tekste rûðis: konkreèius interferencijos pasireiðkimus lydiautoriaus komentaras. Èia tiktø Schiller minimas pavyzdys su [h] garso tarimuvokieèiø kalboje:

Die [Urte und Katrike � C. S.] sind nun schon längst zwei große Mädchen, gehenin die Schule und lernen ein vornehmes Deutsch. Und die Erdme spricht auch nurnoch Deutsch mit ihnen, denn sie sollen ja in die weite Welt hinaus, dorthin, wodie Menschen nicht einmal wissen, daß es Litauer gibt. Sie ist unerbittlich, wennsie das �h� nicht aussprechen können, und wie sie�s endlich gelernt haben, daverwechseln sie �Ecke� und �Hecke� und sagen �der Uhn at Heier gelegt�. Undmanchmal weiß die Erdme es selber nicht (cituojama ið Schiller monografijos,p. 113). (Jos jau seniai dvi didelës mergaitës, vaikðto á mokyklà ir mokosi grynosvokieèiø kalbos. Erdmë irgi stengiasi ðnekëti su jomis tik vokiðkai � juk jos iðeisá platø pasaulá, tenai, kur þmonës ir þinoti neþino, kad esama lietuviø. Ji baisiaiðirsta, kad dukterys nemoka iðtarti �h�, o kai pagaliau iðmoksta, tai sumaiðo�Ecke� su �Hecke� ir sako �der Uhn at Heier gelegt�. Kartais ir Erdmë pati neþino,kaip turi bûti [Sudermann, 1996, 178]).

Vertëjas Adomas Druktenis iðnaðoje paþymi: �Turëtø bûti: das Huhn hat Eiergelegt � viðta padëjo kiauðiniø (vok.)� (Sudermann 1996, 178).

Schiller ðá pavyzdá pagrástai traktuoja kaip apraðomojo ir imituojanèio interfe-rencijos perteikimo bûdø kombinacijà (p. 113).

Knygos autorë, remdamasi pavyzdþiais, parodo, jog Lietuviðkø apysakø pasako-tojas, kaip ir veikëjai, dvikalbis, nes iðverèia lietuviðkus posakius, dainas, komen-tuoja apysakø veikëjø lietuviø kalbà. Schiller prieina iðvadà, jog tokia pasakotojopozicija suponuoja lietuviðkai nesuprantantá adresatà, kuriam pasakotojas komen-tuoja, verèia.

Reikia pabrëþti, kad Schiller moksliniam stiliui bûdingos ðios savybës: nuosek-lus pasirinkto sociolingvistinio aspekto nagrinëjimas, grieþtas apraðymo schemoslaikymasis, verþlus, be jokiø nukrypimø minties plëtojimas bei pagrindiniø teiginiøpakartojimas, átvirtinimas, susumavimas. Pastaroji savybë ypaè ryðki penktojo sky-riaus pabaigoje. Èia ne tik pakartojamos iðvados apie lietuviø, vokieèiø kalbø kodøvartojimà, jø kaità, interferencijos reiðkinius, komunikacinës bazës paþeidimus Lie-


tuviðkø apysakø tekste, bet ir nagrinëjami ðiø fenomenø vaizdavimo bûdai (Darstel-lungsweisen), atsiþvelgiant á kalbëtojo bei adresato kalbos vartojimo (Performanz) beimokëjimo (Kompetenz) aspektus. Sociolingvistiniø reiðkiniø vaizdavimo bûdai Su-dermanno Lietuviðkose apysakose autorës dar pateikiami apibendrinta forma lentelëje(p. 164�165). Galima bûtø ðiek tiek papriekaiðtauti Schiller, kad daþnas tø paèiø pa-vyzdþiø citavimas vargina skaitytojà bei maþina jo domëjimàsi pateikta medþiaga.

Ðeðtajame knygos skyriuje autorë tuo paèiu pasirinktu metodu nagrinëja IevosSimonaitytës romano Vilius Karalius vokiðkus fragmentus bei jø sàryðá su lietuviðkutekstu. Ji iðskiria ðiame romane penkias vokiðkø intarpø rûðis: dialogo fragmentus,frazeologinius vienetus, kreipinius, dainas arba baþnytines giesmes ir raðtø citatas.Schiller paþymi, kad romane Vilius Karalius yra net 146 vokiðki fragmentai. Veikëjøkomunikacijoje vokiðki dialogo fragmentai atspindi jø dvikalbystæ arba jø asimilia-cijà su vokieèiais. Frazeologiniai posakiai, patarlës, sentencijos daþniausiai reali-zuojami veikëjø màstymo lygmenyje. Schiller nuomone, raðytoja parinko tokiusposakius, kurie gerai þinomi ir suprantami Prûsijos lietuviams, pavyzdþiui: Nichtalles Gold, was glänzt; Pack bleibt Pack (p. 179).

Schiller paþymi, jog vokiðki kreipiniai romane vartojami veikëjø kalboje ir paro-do kalbanèiojo arba adresato priklausomybæ vokieèiø kalbos kodui, o iðtraukas iðvokiðkø dainø ir þaidimø Simonaitytë vartoja siekdama pabrëþti bendrà vokiðkà at-mosferà. Mokslinës studijos autorë viename ið ekskursø trumpai aptaria þemaièiøtarmës prie Priekulës fonologines, morfologines savybes ir kritiðkai atsiliepia apieLietuvos lituanistø poþiûrá á vokieèiø ir lietuviø kalbø kontaktus. Autorës nuomone,neteisinga, jog ðio reiðkinio rezultatai buvo atmetami kaip �barbarizmai�, lietuviø irvokieèiø kalbø interferencijos atvejai buvo traktuojami tik kaip lietuviø norminës kal-bos paþeidimai (p. 200). Ið naujesniø ðios srities darbø Schiller pamini Nijolës Èe-pienës disertacijà Lietuviø kalbos germanizmai ir jø fonetinë adaptacija (Vilnius, 1995).

Schiller iðsamiai nagrinëja analogiðkus dvikalbystës pasireiðkimus Viliuje Kara-liuje ir Sudermanno Lietuviðkose apysakose, kartu iðryðkindama ðiø tekstø skirtybes,pavyzdþiui, tà faktà, kad Simonaitytës romane nëra autoriaus-pasakotojo. Taigi dvi-kalbystë pasireiðkia tik veikëjø komunikacijoje ir visø pirma tik Prûsijos lietuviøkalboje, nes tikrø vokieèiø, iðskyrus kunigo figûrà, Simonaitytë nelaiko dvikalbiais.

Baigdama norëèiau pabrëþti, jog Christiane�s Schiller knyga ádomi ir literatûrostyrëjams, ir lingvistams, ji teikia naujø idëjø besidomintiems vokieèiø ir lietuviøkultûrø ryðiais, taèiau pirmiausia � tai tikslaus mokslinio tyrimo bei nuoseklaus,netgi atkaklaus pasirinkto lingvistinio metodo pritaikymo pavyzdys.

Sigita Barniðkienë

S I G I T A B A R N I Ð K I E N Ë Gauta 2003 m. geguþës 5 d.

Vytauto Didþiojo universitetas

K. Donelaièio g. 58

LT-3000 Kaunas, Lietuva

el. p: [email protected] 0 0 0

349 K e t u r i G o t f r y d o O s t e r m e j e r i o

r a n k r a ð è i a i


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai.Historiae Lituaniae Fontes Minores 3,parengë Vilija Gerulaitienë

Vilnius: Þara, Lietuvos istorijos institutas,

2002, 159 p. ISBN 9986-34-084-5

Bemerkenswerterweise nehmen derzeit die Belege dafür zu, daß es gerade unterden heutigen Forschungsbedingungen möglich, ja anregend und nützlich ist, sichum die Erschließung auch �kleinerer Quellen� zur Geschichte Litauens zu bemü-hen. Angesichts der vielen Verluste in Archiven, Bibliotheken und öffentlichen oderprivaten Beständen an Zeitzeugnissen, wie sie im Laufe der Zeit und vor allem inden tragischen Jahrzehnten des 20. Jahrhunderts entstanden sind bzw. entstehenmußten, darf man die Erschließung jeden neuen Fundes als einen faktischen Beitragzur Erweiterung der Kenntnisse sowohl über geschichtliche als auch über wissen-schaftshistorische Zusammenhänge betrachten.

Unter solchen Gesichtspunkten ist die Identifizierung von zwei Autographenzusammen mit der Erschließung von zwei neu entdeckten handschriftlichen Doku-menten Gottfried Ostermeyers (1716�1800) ein in vieler Hinsicht bemerkenswertesEreignis. In der hier vorliegenden Publikation werden die Handschriften Ostermey-ers in Form von Faksimiles der deutschsprachigen Originale (S. 91�150) und ihrerTransliteration sowie ihrer Übersetzung ins Litauische dargeboten. Diese Wiederga-be wird eingeleitet mit einer kurzen Darstellung von Ostermeyers Leben und seinenVerdiensten zugunsten des litauischen Schrift- und Volkstums in den letzten Jahr-zehnten des 18. Jahrhunderts in Preußisch-Litauen (S. 7�11), mit der genauerenBeschreibung von den Umständen des Bekanntwerdens der Handschriften, von ih-rem Zustand sowie von ihrem jetzigen Standort, zusammen mit der Zuordnung dereinzelnen Handschriften in den damaligen wissenschaftlichen Kontext (S. 11�20).

Vilija Gerulaitienë betont in ihrem Vorwort (S. 5�6), daß durch diese Handschrif-ten die bekannten, gedruckt zugänglichen Schriften1 � gewissermaßen indirekt �

1 Vgl. Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai rað-tai, parengë, iðvertë Liucija Citavièiûtë,

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,1996.


2 Vgl. z.B. Juozas Kriþinauskas, Stasys Sma-gurauskas, Vokieèiø�lietuviø kalbø þodynas,Vilnius, 22001, 1046.

von Ostermeyer selbst inhaltlich ergänzt, präzisiert werden. Überdies würde darausnoch viel mehr über sein persönliches Engagement und seine Arbeitsweise hervor-gehen als aus seinen druckreif erarbeiteten, redigierten Publikationen.

Für die gewiß nicht leichte Aufgabe der Entzifferung der Originaltexte und derenUmsetzung in die gedruckte Form hat sich die Herausgeberin verbindliche Prinzi-pien zusammengestellt (S. 27�29), z.B. anhand der �Empfehlungen zur Editionfrühneuzeitlicher Texte� im Jahrbuch der historischen Forschung in der BundesrepublikDeutschland, 1981 (vgl. S. 29 Anm.1). An diese Prinzipien hat sie sich dann auchstrikt gehalten; das ist u.a. ersichtlich an den diesbezüglichen, jeweils präzisenAnmerkungen im Verlauf der Textwiedergaben.

Besonders in dem umfangreichen Autograf Ostermeyers (vgl. S. 12), der � ihrerReihenfolge in der Publikation nach � ersten Handschrift mit dem Titel �Histori-sche Nachricht von der littauischen Bibel�, erschweren an manchen Stellen Korrek-turen (offensichtlich des Autors selbst), wie Durchstreichungen, Unterstreichungen,nachträgliche Einfügungen, verwendete Schreibkürzel usw. die Lesbarmachung bishin zur Rekonstruktion einer druckreifen Vorlage, die der Intention Ostermeyersentsprechen würde und damit den Anforderungen genügt, welche die Herausgebe-rin sich selbst und ihren Mitarbeitern vorgibt (vgl. S. 14f.). Man kann zugeben, daßin diesem Autograf nicht immer eine durchgestrichene Passage von einer unterstri-chenen graphisch eindeutig zu unterscheiden ist, jedoch sollte in dem extra hervor-gehobenen Beispiel �Von den wenigen Predigern, die damals in unserm Littauenangestellet waren, verstunden nicht alle die landessprache� (S. 27; 31; 93) höchstwahrscheinlich das unterstrichene Wort wenigen als nicht durchgestrichen stehenbleiben. Nach Auffassung der Rezensentin hat Ostermeyer ausdrücken wollen: Esgab (zu Willents� Zeiten) zu wenige Prediger im Lande, und von diesen wenigenPredigern verstanden nicht alle die Landessprache. Wie bekannt, war der Mangelan Kirchen, Geistlichen (und Schulen) im Lande Preußen ein Sympton für die vonHerzog Albrecht in seinem Herrschaftsbereich betriebene (und nach seinem Todfortgesetzte) Kirchenpolitik. Darauf dürfte Ostermeyer angespielt haben.

Auf das Ganze gesehen, tut eine solche Bemerkung dem Verdienst von Geru-laitienë um die interessante, wissenschaftlich weiterführende Veröffentlichungdieser Handschrift keinen Abbruch, auch nicht die folgenden Unstimmigkeiten.In �Was man indeßen bey uns verabstumete, bewerkstelligte man im Großherzog-thum� (S. 32) ist die Korrektur �bewerkstelligte� aus unterstrichenem �geschahe�natürlich vollkomen richtig, man sollte aber anstatt �verabstumete� mit Blick aufdas Faksimile (S. 98) besser verabsäumete lesen und folglich nicht mit lit. aptiloübersetzen (S. 45), sondern mit nepadarë, praleido2. Auch scheint der Vorschlag

351 K e t u r i G o t f r y d o O s t e r m e j e r i o

r a n k r a ð è i a i

eine Berechtigung zu haben, �welches beym Esra und Nehemia etliche Male ver-kan[n]t� (S. 35) als �welches beym Esra und Nehemia etliche Male vorkom[m]t� zulesen (vgl. S. 108). Selbstverständlich sind die hiermit angezweifelten Lesartenkeine Fehler, die den jeweiligen Textsinn entstellen würden. Im einzelnen müßtendann sicherlich noch alle von Ostermeyer kritisch behandelten Bibelstellen mitden entsprechenden Bibeldrucken genauer verglichen werden, wozu die Rezen-sentin jedoch wenig würde beitragen können.

Die zweite von Gerulaitienë publizierte Handschrift mit dem rekonstruiertenTitel [Die Zusätze zum Beitrag zur Altpreußisschen Religionsgeschichte und zu denGedanken von den alten Bewohnern des Landes Preußen] wurde von ihr als Kopie vonanderer Hand nachgewiesen, und bibliographisch exakt bestimmt (S. 15f.) und imganzen recht sachkundig für den Druck umgesetzt. Unstimmigkeiten in der Lesungdieser Handschrift, die zu einem Teil auf fehlenden Sach- und Namenkenntnissendes (unbekannten) Kopisten, zum anderen auf dessen Versehen beruhen, sind um-sichtig bereinigt worden. Wie nicht anders zu erwarten, konnten wohl nicht alleUnsicherheiten in der Interpretation ausgeräumt werden. So beispielsweise amSchluß dieser zweiten Handschrift, wo gelesen wurde: �da dieses doch einen vielschatlichern Sinn giebt� (Faksimile S. 142; gedruckte Version S. 60). Die litauischeÜbersetzung �nes ðis turi daug miglotesnæ prasmæ� (S. 72) läßt erkennen, daßschattigeren Sinn verstanden worden ist, was nach dem Kontext � und deutschemSprachgebrauch entsprechend � unwahrscheinlich ist; man würde hier eine posi-tive Aussage erwarten, ein Wort mit der Bedeutung deutlich, zutreffend. Leiderscheint die Lesung hier keine brauchbare Eindeutigkeit herzugeben.

Dagegen ist die Übersetzung von �Grabhügel� (S. 53) mit piliakalnis (S. 61)gewissermaßen eine knifflige Sache der Interpretation: es ist fraglich, ob sich Oster-meyer an dieser Stelle mit seiner Etymologie zu �unseren Mogillen� auf Hügelgräberaus früherer Zeit und nicht auf damalige Bestattungen außerhalb von Friedhöfenbezieht. Nach Meinung der Rezensentin sollte es hier einfach litauisch pilkapis(poln. mogiùa �Grab, Grabhügel�) heißen. Es dürfte wohl den beabsichtigten Rahmenunseres Beitrags sprengen, wenn in dieser Rezension der Versuch gewagt würde,anhand von Vergleichen der �Zusätze� mit den beiden in ihrem Titel genanntenPublikationen ein ausführlicheren oder gar bewertenden Einblick in außerdemnoch mögliche derartige Probleme von Textinterpretation vorzunehmen.

Wenn in der Einleitung in die �Zusätze� (S. 17) davon die Rede ist, daß sich derunbekannte Kopist der Schreibung <zz> bedient, wo Ostermeyer gewöhnlich <tz>verwendet, und demzufolge eine andere Mundart (lit. tarmë) des Kopisten vermutetwird, so darf man eine solche Begründung aus germanistischer Sicht anzweifeln.Speziell die Schreibvarianten <tz>, <zz> (und <z>) können lautlich nicht unter-schiedliche Ausspracheweisen der Schreiber widerspiegeln. Vielmehr beruhen sieauf damals noch weitgehend tolerierten, usuell bedingten Schwankungsfällen in


der deutschen Rechtschreibung, Schreiber konnten sich noch individuell entschei-den oder ihrer �Schule� folgen. Man trifft in der damaligen Zeit sogar nochSchwankungen bei ein und demselben Schreiber bzw. Drucker. Das wäre übrigensauch auf die Varianten teutsch � deutsch usw. zu beziehen. Obwohl um 1800 dieEntwicklung einer einheitlichen deutschen Literatursprache zu einem relativenAbschluß gekommen war, dauerte es noch 100 Jahre, bis es auf der sog. II. Ortho-graphischen Konferenz (Berlin, 1901) zu einem verbindlichen einheitlichen deut-schen orthographischen Regelwerk kam. Es empfiehlt sich also nicht, bestimmteGrundsätze der litauischen Sprach- und Dialektforschung auf vorliegenden Falldes �unbekannten Kopisten� zu übertragen.

Die dritte Handschrift, nämlich der Ostermeyers Brief an Abraham Jakob Penzelvom 6. Januar 1781 bestätigt einmal mehr die bereits bekannte Tatsache, daß sichOstermeyer als profunder Kenner von Kultur und Sprache der Preußisch-Litauerüber die (ost)preußischen Grenzen hinaus einen Namen gemacht hatte. Immerhinlebte Penzel damals in Krakau. Zwar hatte er sich 1775�1778 in Königsberg auf-gehalten, eine persönliche Bekanntschaft mit dem nunmehrigen Briefschreiber habeaber nicht stattgefunden. Der Kontakt soll über Ostermeyers Sohn Siegfried zustan-de gekommen sein (vgl. S. 18f.). Wie aus dem hier publizierten Briefmanuskripthervorgeht, hat es eine umfangreichere Korrespondenz zwischen den beiden bzw.über Mittelsmänner gegeben. Es sind jedoch weitere Briefe nicht erhalten gebliebenoder noch nicht aufgefunden worden.

Im Vergleich etwa mit dem Autograf zur historischen Nachricht von der litauischenBibel (s. o.) macht diese Briefhandschrift einen durchaus flüssigen und geordnetenEindruck, wenn sie auch keine kalligraphische Meisterleistung darbietet. So erfor-derte ihre Transliteration, ihre Umsetzung für den Druck nach den vorgegebenenPrinzipien weniger Aufwand an Anmerkungen und Überlegungen hinsichtlich derwörtlichen Textdeutung. Dabei soll jedoch anerkennend hervorgehoben werden,daß allein die Lesung solcher, in dem damaligen gotischen (deutschen) Schrifttypushandgeschriebener Texte heute ganz besondere Kenntnisse und Fähigkeiten vo-raussetzt, die nur durch längere Übung erworben und nur bei stets aufmerksamemArbeiten solide Ergebnisse erbringen können, wie die vorliegende Publikation derHandschriften eindringlich zeigt.

In einem Passus des Briefmanuskripts scheint eine andere Lesart als die von Vi-lija Gerulaitienë vorgenommene vertretbar zu sein. Schon in ihrer Einleitung zu demBrief, in der sie auf das Anliegen Penzels, von Ostermeyer Texte litauischer Volks-lieder zugeschickt zu bekommen, sowie auf die Meinung des letzteren betreffs die-ser Dainos eingeht, steht zu lesen �Jos [= dainos � G. B.] esà nesurimuotos, kartaisnet neðvankios� (S. 19). Da gibt sie offensichtlich ihre Lesung wieder, die im Zu-samenhang lautet �Ich halte aber unsere Dainas, soviel ich der[en] gesehen habe, deslobes nicht werth, das Ihn[en] ein Leßing (richtigere Schreibung: Lessing � G. B.) u[nd]andere beylegen. Es ist kindische Tändelei u[nd] weiter nichts, zuwid[er] laufs auch

353 Z i g m a s Z i n k e v i è i u s, 0 0 0

R i n k t i n i a i s t r a i p s n i a i 1 � 2 0 0 0

wohl schmutzig Zeug mit unter, das anstößig ist� (S. 73); der zweite Satz dieses zi-tierten Passus ist so übersetzt: �Tai tik vaikø þaidimas ir nieko daugiau: jos nesu-rimuotos, o kartais ir neðvankios, tiesiog smerktinos� (S. 75). Wenn man jedoch ein-zig �zuwid[er] laufs� als zuweilen läuft (auch wohl schmutzig Zeug mit unter) liest,was unseres Erachtens genauso möglich ist (vgl. Faksimile S. 144), dann bleibt fürjos nesurimuotos praktisch keine Wortfolge mehr übrig. Dann könnte man dem Os-termeyer bei all seiner zum Ausdruck gebrachten Skepsis gegenüber dem volkskund-lichen Wert der �unserer Dainas� in diesem Zusammenhang nicht unterstellen, erhalte diese für reimlos. Auch nicht, wenn man wohlweislich berücksichtigt, daß dieQualität von Reimen ein von ihm gern und oft gebrauchtes Kriterium gewesen istbei seiner Kritik an der Qualität von geistlichen Liedtexten, von Gesangbuchversen.

Die vierte der hier zu besprechenden Handschriften stellt die litauische Überset-zung des 2. Psalms dar, die 1797 von Martin Ludwig Rhesa (1776�1840; bekannterunter den Namen Ludwig Jedimin Rhesa (lit. Liudvikas Gediminas Rëza) verlangtwurde, als eine mit der Visitation des Litauischen und des Polnischen Seminars inKönigsberg beauftragte (königliche) Kommission die Litauischkenntnisse des da-mals 21jährigen Studenten und Dozenten am Litauischen Seminar überprüfen wol-lte. Liucija Citavièiûtë berichtet (S. 21�25), daß diese Übersetzung zusammen mitden Korrekturen und einer �Bemerkung über das Ganze� von der Hand des alsGutachter benannten Ostermeyer dem Visitationsbericht beigefügt worden ist undwie diese Manuskripte im Bestand der Acta der königl. Ober Schul-Collegii [...] (1797�1805) im Geheimen Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz in Berlin aufgefundenwerden konnten. Diese Entdeckung ist als begrüßenswert anzusehen für diejenigen,die sich mit der Geschichte der akademischen und personellen Beziehungen an derUniversität Königsberg und speziell an dem dortigen Litauischen Seminarbeschäftigen. Ihre nunmehrige kommentierte Publikation wirft ebenso ein Lichtdarauf, daß auch Persönlichkeiten �aus der Provinz� wie Ostermeyer, sofern sie daswollten, in den dortigen akademischen (und administrativen) Kreisen Gehör undAnerkennung finden konnten, wenn sie sich durch Leistungen hervortaten bzw.persönlich oder wenigstens ihrem Namen nach auf sich aufmerksam machten,nicht zuletzt durch schriftstellerische Leistungen, die über ihre Amtspflichten in-nerhalb eines mehr oder weniger beschaulichen Daseins als � wie wir heute sagenwürden � gewöhnliche Dorfpfarrer hinausgingen.

Soweit einige knappe Ausführungen zu der zur Besprechung vorliegenden Pub-likation von vier Handschriften des Gottfried Ostermeyer (1793) �der Trempen-schen Gemeine Pastor senior und der Königl. Deutschen Gesellschaft zu Königs-berg Ehrenmitglied�. Nicht unerwähnt soll schließlich bleiben, daß dieser Publika-tion, die die Originalhandschriften in Faksimiles und getreulicher Transliterationzugänglich macht, eine Zusammenfassung ebenfalls in deutscher Sprache beigegebenwurde (S. 83�90). Wahrscheinlich wollten die Autorin und die Mitarbeiter desInstituts für litauische Geschichte als Herausgeber damit bekunden, daß sie sich


gern an hiesige, auf Osteuropa spezialisierten Historiker sowie an solche Leserwenden möchten, die an den Studien zu deutsch-litauischen Beziehungen in Ver-gangenheit (und Gegenwart!) interessiert sind, um ihnen die neuen Erkenntnissedirekt zugänglich machen, den Wissensstand auf diesem Gebiet zu erweitern. Mögedenn diese Erwartung in Erfüllung gehen.

Gertrud Bense

G E R T R U D B E N S E Gauta 2003 m. birþelio 12 d.

Jägerplatz 17

D�06108 Halle (Saale), Deutschland




I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Zigmas Zinkevièius,Rinktiniai straipsniai 1�2

Vilnius: Katalikø akademija,

2002, 1: 646 [2] p.; 2: 624 p. ISBN 5-420-01493-9

Jau tradicija lietuviø kalbotyroje tampa atskiromis knygomis leisti ankstesnesgyvøjø mûsø kalbotyros klasikø publikacijas, per keletà deðimtmeèiø skelbtasmokslinëje periodikoje, ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kt. 2001-aisiais Algir-das Sabaliauskas, recenzuodamas Alekso Girdenio Kalbotyros darbø tritomá1, raðë,kad tai yra bene �pirmas atvejis ne tik lietuviø, bet apskritai baltø kalbotyrosistorijoje, kai mokslininkui dar esant gyvam taip rûpestingai iðleidþiami jo atskiro-mis knygomis neskelbti darbai�2, o jau po metø pasirodë pirmieji du Zigmo Zinke-vièiaus Rinktiniø straipsniø tomai3. Tai simboliðkas sutapimas, liudijantis gyvà dvi-ejø kolegø ilgametá moksliná bendradarbiavimà4 ir dviejø nepailstanèiø oponentøpolemikà5. Taèiau ðákart bus kalbama ne apie tai. Èia norëtøsi nors prabëgomis

1 Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 1�3, Vil-nius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos ins-titutas, 2000�2001.

2 Algirdas Sabaliauskas, rec.: �Aleksas Gir-denis, Kalbotyros darbai�, Blt 36(1), 2002,138�140.

3 Tiesa, per tà laikà iðleista ir daugiau pana-ðaus pobûdþio leidiniø, þr., pvz., Vytau-tas Sirtautas, Regina Petkevièienë, ÈesysGrenda, Rinktiniai kalbotyros straipsniai,Ðiauliai: Ðiauliø universiteto leidykla,2001.

4 Ko verta vien Girdenio ir Zinkevièiaus pa-siûlytoji naujoji lietuviø tarmiø klasifika-cija, daugeliui XX amþiaus antros pusëslietuviø dialektologø tapusi tyrimø iðei-ties taðku. Bendras ðiø autoriø straipsnisapie tai 1966 metais paskelbtas Klb 14,139�147, o perspausdinamas Zinkevi-

èiaus Rinktiniø straipsniø pirmo tomop. 354�364. 0 0 0

5 Prisiminkime skirtingà kurðiø substrato áta-kos þemaièiams interpretacijà, pavyz-dþiui, kalbant apie þemaièiø kirèio ati-traukimà (þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviødialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 46;Aleksas Girdenis, �Kurðiø substrato pro-blema ðiaurës þemaièiø teritorijoje�, Ið lie-tuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas, 1981,222). Dar plg. skirtingà minimø autoriøpoþiûrá á kai kurias baltø vokalizmo pro-blemas: Zigmas Zinkevièius, �Î ðàçâèòèèáàëòèéñêîãî âîêàëèçìà�, Áàëòî-ñëàâÿí-ñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972, 5�14;Aleksas Girdenis, rec.: �Áàëòî-ñëàâÿíñêèéñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972�, Blt 13(1),1977, 300�306. 0 0 0


þvilgtelëti á kone penkiasdeðimt Zinkevièiaus mokslinës veiklos metø, pabandytøuþfiksuoti Rinktiniø straipsniø tomuose. Zigmas Zinkevièius � bene produktyviau-sias pokario lietuviø kalbininkas, paraðæs ne vienà deðimtá knygø, jau nekalbantapie atskirus straipsnius ir straipsnelius6. Ðá kartà Lietuviø katalikø mokslo akade-mija7 nutarë iðleisti kalbininko Rinktinius straipsnius, kuriuos sudarys keturi tomai.Pirmieji du èia ir aptariami.

Ið karto atkreiptinas dëmesys, kad leidinys iðsiskiria tuo, jog á já �dedami straips-niai, paskelbti ne tik moksliniuose, bet ir plaèiajai visuomenei skirtuose periodi-niuose leidiniuose� (p. 7). Taigi orientuojamasi á gana plaèià skaitytojø auditorijà,ávairø adresatà. Straipsniai á rinkiná dedami ne chronologiðkai, o pagal temas. Abupirmieji tomai susideda ið penkiø skyriø. Pirmas tomas � �Lietuviø kalbos kilmë irryðiai su kaimynø kalbomis�, �Istorinë gramatika�, �Tarmiø kilmë�, �Dialektologi-ja�, �Raðomosios kalbos kilmë�; antras tomas � �Valstybë ir kalba�, �Senøjø raðtøkalba�, �XVIII�XIX a. raðtø kalba�, �XX amþius�, �Rytø Lietuva�.

Kaip matyti ið turinio, autoriaus interesai tikrai platûs. Ið viso á pirmuosius durinkinio tomus ádëta per 250 ávairiausiø publikacijø. Specialistams pirmiausiasvarbu, kad daugelis èia publikuojamø lingvistikos straipsniø yra ir dabar aktu-alûs. Jie pateikti su visu moksliniu aparatu, literatûros nuorodomis ir kt. Tokiøstraipsniø perspausdinimas aptariamajame leidinyje � didelë pagalba kalbos isto-rijos darbininkams, nes turint po ranka ðá rinkiná, nebereikia atskirø straipsniøieðkoti gausioje lingvistinëje periodikoje. Èia sudëti straipsniai, publikuoti moksloleidiniuose (Baltisticoje, Kalbotyroje, Lietuviø kalbotyros klausimuose, Lituanisticoje,Lingua Posnaniensis, Res Balticae), ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kitur. Kaikurie jø � tikra mûsø istorinës kalbotyros klasika.

Pirmo tomo skyriuje �Lietuviø kalbos kilmë ir ryðiai su kaimynø kalbomis�spausdinamas 1985 metais Baltisticoje8 skelbtas Zinkevièiaus straipsnis �Lenkø�jotvingiø þodynëlis?� (p. 30�60). Èia autorius pateikia Narevo upës apylinkëserasto dvikalbio lenkiðko ir, spëjama, baltiðko (jotvingiðko?) rankraðtinio þodynëlio

6 Þr. Zigmas Zinkevièius. Bibliografija, sudarëMirga Griðkevièienë, Salomëja Peciulko,Vilnius: Lietuvos TSR valstybinë respubli-kinë biblioteka, 1987.

7 Apmaudi korektûros klaida � pirmo tomovirðelyje vietoj �Lietuviø katalikø moksloakademija� iðspausdinta �Lietuviø kata-likø mokslø akademija�. Korektûros riktøðiame leidinyje yra ir daugiau.

8 Þr. Blt 21(1), 1985, 61�82; 21(2), 1985,184�194. Tiesa, apskritai lingvistinëje lite-

ratûroje pirmosios publikacijos ðia temapasirodë kiek anksèiau � 1983 metais IIbaltø�slavø konferencijos tezëse (�Ïîëüñ-êî-ÿòâÿæñêèé ñëîâàðèê?�, Áàëòî-ñëàâÿí-ñêèå ÿçûêîâûå îòíîøåíèÿ â èñòîðè÷åñêîì èàðåàëüíîì ïëàíå: òåç. äîêë. II áàëòî-ñëà-âÿíñêîé êîíô., 29 íîÿá.�2 äåê. 1983 ã.,Ìîñêâà, 1983, 19�20), o 1984-aisiais tuopaèiu pavadinimu rinkinyje Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ 1983, Ìîñêâà:Íàóêà, 1984, 3�29. 0 0 0



nuoraðo fotokopijà bei lingvistinæ baltiðkø þodþiø analizæ. Keliuose lapuose rankasuraðytas þodynëlis buvæs áriðtas lotyniðkoje maldaknygëje. Zinkevièius daro iðva-dà, kad �þodynëlis yra reikðmingas Narevo (Nauros) pakrantëse anuomet gyvenu-sio baltø etnoso kalbinis paminklas�, kurá reikia visapusiðkai iðtirti (p. 60). Ðispaskelbtas tekstas susilaukë didelio pasaulio baltistø susidomëjimo ir aktyviosmokslinës diskusijos9. Apie kalbamàjá þodynëlá Zinkevièius paskelbë dar ne vienàpublikacijà mokslinëje ir publicistinëje spaudoje, ðia tema skaitë paskaitas ir pra-neðimus. Viena tokia paskaita �Nauja apie jotvingiø kalbà�10 ádëta èia aptariamøRinktiniø straipsniø pirmame tome (p. 61�67). Be to, ðiame leidinyje spausdinamosir daugelá metø Baltisticoje ávairiais kalbos klausimais skelbtos Zinkevièiaus �Smul-kmenos�, kuriø turinys daþnai anaiptol ne smulkmeniðkas, o labai reikðmingas. Áðá rinkiná �Smulkmenos� dedamos taip pat ne chronologine tvarka, o po straipsniø,kuriø temà jos tæsia ar plëtoja, papildo, tikslina. Pavyzdþiui, po minëtøjø publika-cijø apie jotvingiø þodynëlá ádëtos LVII ir LXV �Smulkmenos� (p. 67), kuriose tiks-linama skelbta medþiaga apie minëtàjá þodynëlá.

Ðiame pirmo tomo skyriuje spausdinami keturi straipsniai ið knygos Lietuviøetnogenezë11: �Kalbos duomenys� (apie baltø gentis V�VIII amþiuje; p. 69�72), �Cen-trinio baltø arealo skilimas ir lietuviø kalbos iðtakos� (p. 72�76), �Lietuvos vardokilmë� (p. 76�78) bei �Kitø baltø genèiø ásiliejimas á lietuviø tautybæ. Substratoreikðmë lietuviø tarmiø formavimuisi� (p. 79�97). Ryðiø su kaimynais temà plëtojair èia pat spausdinamas straipsnis �Seniausi lietuviø kalbiniai kontaktai su sla-vais� (p. 99�107)12, kuriame aptariamos fonologinës ir morfologinës per slavus atë-jusios lietuviø kalbos inovacijos, analizuojami leksikos skoliniai.

Antrame pirmo tomo skyriuje, skirtame istorinës gramatikos dalykams, taip patesama straipsniø, kalbos istorikams tapusiø kone chrestomatiniais. Pavyzdþiui,istorine morfologija besidomintis tyrëjas negali apeiti Zinkevièiaus straipsnio �Lie-tuviø kalbos postpoziciniai vietininkai� (p. 284�302)13, kuriame iðsamiai aptariamiðiø unikaliø lokatyvø susiformavimo, darybos, formø raidos klausimai. Vëliau pasi-

9 Þr. Jevgenij Chelimskij, �Fenno�Ugrica âÿòâÿæñêîì ñëîâàðèêå�, Tarptautinë baltis-tø konferencija, Vilnius: Vilniaus valstybi-nis universitetas, 1985, 234�235; VladimirOriol, �Marginalia to the Polish-�Jatvin-gian� Glossary�, IF 91, 1986, 269�272;Wolfgang P. Schmid, �Die �Germanismen�im sog. Polnisch-Jatvingischen Glossar�,IF 91, 1986, 273�286.

10 Skelbta leidinyje Lituanistikos instituto 1985metø suvaþiavimo darbai, Èikaga, 1989,150�156. 0 0 0

11 Lietuviø etnogenezë, Vilnius: Mokslas, 1987.12 Þr. LKK 28, 1989, 4�11.13 Þr. Blt 18(1), 1982, 21�38. Tiesa, postpo-

ziciniø vietininkø tyrimø Zinkevièius yrapaskelbæs ir anksèiau, pavyzdþiui, jiemsskirtas jo Lietuviø kalbos istorinës gramati-kos skyrius (Zigmas Zinkevièius, Lietuviøkalbos istorinë gramatika 1, Vilnius: Moks-las, 1980, 253�263), taèiau kalbamasisstraipsnis yra nepalyginti iðsamesnis.


rodæ su kai kuriais ðio straipsnio teiginiais polemizuojantys darbai14 tik patvirtinajo iðliekamàjà mokslinæ vertæ. Ðiame skyriuje yra keletas straipsniø istorinës grama-tikos klausimais, paraðytø rusø kalba. Lietuviø tarmiø vietininko formoms su baig-meniu -su, -se, -sa skirtas straipsnis �Î ôîðìàõ ëîêàòèâà â ëèòîâñêèõ äèàëåêòàõ�(p. 239�246)15. Istorinës fonologijos dalykai nagrinëjami straipsniuose �Î ðàçâèòèèáàëòèéñêîãî âîêàëèçìà� (p. 246�256)16, �Ê èñòîðèè ïàëàòàëèçàöèè ñîãëàñíûõ âáàëòèéñêèõ ÿçûêàõ� (p. 257�262)17. Pastarajame straipsnyje árodinëjama, kad bal-tiðkasis priebalsiø minkðtinimas yra palyginti vëlyvas reiðkinys, vykæs jau po baltøprokalbës suskilimo, taigi priebalsiø palatalizacija baltø kalbose negalinti bûti lai-koma argumentu teigti tariamai egzistavus baltø ir slavø prokalbæ. Per 70 pirmotomo antrojo skyriaus puslapiø uþima þinomos Zinkevièiaus studijos apie lietuviøkalbos ávardþiuotinius bûdvardþius18 rusiðkas variantas �Íåêîòîðûå âîïðîñû îá-ðàçîâàíèÿ ìåñòîèìåííûõ ïðèëàãàòåëüíûõ â ëèòîâñêîì ÿçûêå� (p. 170�239)19. Ka-þin ar buvo tikslinga ðià publikacijà dëti á aptariamàjá rinkiná, kuris pirmiausiaskiriamas Lietuvos skaitytojui. Juolab kad ir mokslo reikalui, palyginti su lietuvið-kuoju originalu, jis ne kà nauja tepasako (anot paties autoriaus, tai �tik truputásutrumpintas� lietuviðkos knygos variantas [p. 239]). Be to, èia pat pateikiamas taipaèiai temai skirtas vëliau pasirodæs autoriaus straipsnis �Dël ávardþiuotiniø bûd-vardþiø raidos� (p. 270�279)20, koreguojantis ir tikslinantis kai kuriuos ankstesnëjestudijoje skelbtus teiginius.

Kiti du ðio tomo skyriai skirti diachroninei ir sinchroninei dialektologijai. Lie-tuviø tarmiø kilmæ nagrinëjanèiame skyriuje minëtinas ið rinkinio Ið lietuviø etno-genezës perspausdinamas straipsnis �Þemaièiø tarmës kilmës klausimu� (p. 329�335)21, kuriame aiðkinamas þemaièiø termino santykis su buvusia Þemaièiø kuni-gaikðtyste ir þemaièiø tarme, bei kito Lietuvos regiono tarmæ nagrinëjantis panaðauspobûdþio straipsnis ��Dzûkai� ir �dzûkavimas�� (p. 338�346)22.

�Dialektologijos� skyriuje, be jau minëto kartu su Aleksu Girdeniu paraðytoetapinio straipsnio �Dël lietuviø kalbos tarmiø klasifikacijos� (þr. 4 iðnaðà), nuro-dytina ir kita tam paèiam klausimui skirta didelë publikacija �Apie lietuviø kalbostarmiø skirstymà� (p. 365�380)23. Kaip þinoma, maþdaug po deðimtmeèio pasirodë

14 Plg., pavyzdþiui, kitokià -m- kilmës inter-pretacijà daugiskaitos adesyvo formante-uosump: Albertas Rosinas, Baltø kalbøávardþiai: morfologijos raida, Vilnius: Vil-niaus universitetas, 1995, 64. 0 0 0

15 Þr. Lingua Posnaniensis 12/13, 1968, 71�76.16 Þr. Áàëòî-ñëàâÿíñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà:

Íàóêà, 1972, 5�14. 0 0 017 Þr. Latvijas PSR Zinâtòu Akadçmijas vçstis

4(309), 1973, 93�97. 0 0 0

18 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos ávar-dþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, Vil-nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite-ratûros leidykla, 1957. 0 0 0

19 Þr. Âîïðîñû ñëàâÿíñêîãî ÿçûêîçíàíèÿ 3,Ìîñêâà, 1958, 50�100. 0 0 0

20 Þr. LKK 18, 1978, 99�105. 0 0 021 Þr. Ið lietuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas,

1981, 12�18. 0 0 022 Þr. ABSl 18, 1987, 413�421.23 Þr. LMAD 3(31), A serija, 1969, 137�151.



Zigmo Zinkevièiaus Lietuviø kalbos dialektologijos vadovëlis aukðtøjø mokyklø stu-dentams24, parengtas pagal minëtuose straipsniuose iðkeltus teorinius lietuviø kal-bos tarmiø klasifikacijos principus.

Pirmà tomà uþbaigia lietuviø raðomosios kalbos kilmei skirti straipsniai. Èiapirmiausia minëtinas kalbos istorikams svarbus straipsnis �Rytietiðkoji XVII a.lietuviø raðtø kalba, jos kilmë ir iðnykimas� (p. 477�499)25. Pristatæs vienà ið trijømûsø senosios raðtijos kalbos variantø ir jam atstovaujanèius pagrindinius auto-rius (Konstantinà Sirvydà ir Jonà Jaknavièiø) bei anoniminius tekstus (1605 metøJokûbo Ledesmos bei 1677 metø Roberto Belarmino katekizmø vertimus), aptaræsnagrinëjamosios raðtijos autoriø gimtinës bei tarmës identifikavimo hipotezes, Zin-kevièius bando atsakyti á klausimà, kuris Rytø Lietuvos dialektas bus davæs pra-dþià ðiai kalbai. Aptariamos fonologijos, morfologijos ypatybës ir daroma iðvada,kad aptariamøjø raðtø kalba greièiausiai sietina su Vilniaus miesto ano meto lie-tuviðka koinë (p. 488). Baigdamas straipsná, autorius reziumuoja, kad kitaip �susi-klosèius istorinëms Lietuvos valstybës ir Vilniaus miesto sàlygoms, nagrinëjamojirytietiðka XVII a. raðtø kalba [...] bûtø galëjusi tapti visos Lietuvos bendrine kalba�(p. 498).

Ið esmës panaði tema plëtojama straipsnyje �Dar kartà dël lietuviø XVI�XVII a.raðtø kalbos kilmës� (p. 531�537)26, kur Zinkevièius diskutuoja su Jonu Palioniu dëlto laikotarpio vadinamøjø interdialektø ir raðtø kalbos santykio. Zinkevièiaus èiaakcentuojama interdialektinës ðnekamosios kalbos átaka lietuviø raðtø kalbai. Pa-lionis ðá poþiûrá kritikavo abejodamas apskritai tokios interdialektinës kalbos egzis-tavimu27. Ðiandien galima pridurti, kad tokias abejones patvirtina ir vëlesni Euro-pos bendriniø kalbø formavimosi istorijos tyrimai, leidþiantys manyti, �kad inter-dialektinës prieðraðytinës ðnekamosios lietuviø kalbos (koinë) koncepcija vargiaigali peraugti neárodytos hipotezës statusà�28.

Kaip atskirà grupæ ðiame skyriuje bûtø galima skirti vadinamuosius atradimøstraipsnius (ðiuo poþiûriu toks bûtø ir aptartasis straipsnis apie jotvingiø þodynë-lá). Be filologiniuose þurnaluose paskelbtø darbø �Lietuviðkos glosos 1501 metømiðiole� (kartu su Sigitu Narbutu; p. 540�557)29, �Mintys, kurios kyla susipaþinussu Sigito Narbuto rasta lietuviðka marginalija 1530 m. �Homilijose�� (p. 558�563)30,�Über die Sprache der ältesten litauischen handschriftlichen Texte� (p. 563�571)31,

24 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialek-tologija, Vilnius: Mokslas, 1978.

25 Þr. Blt 8(1), 1972, 79�100.26 Þr. Blt 24(2), 1988, 198�203.27 Jonas Palionis, �Dël lietuviø literatûrinës

kalbos kilmës �interdialektinës� koncepci-jos�, Blt 23(2), 1987, 184�192.

28 Giedrius Subaèius, rec.: �John H. Fisher,The Emergence of Standart English, Lexing-ton, Kentucky: The University Press ofKentucky, 1996�, ALt 1, 1999, 257.

29 Þr. Blt 3(2) priedas, 1989, 325�341.30 Þr. Lt 3(23), 1995, 62�65.31 Þr. LgB 4, 1995, 83�91.


èia priklausytø ir keletas kitokio pobûdþio leidiniuose (Drauge, Dienovidyje, Gimto-joje kalboje, Lietuvos aide) spausdintø straipsniø (p. 572�576; 585�587; 596�600;623�624 ir kt.). Visuose juose plëtojama svarbi mintis, kad �Vilniaus lietuviðkosraðtijos pradþià reikëtø sieti ne su kontrreformacine jëzuitø veikla [...], bet nukeltiá kiek ankstesnius laikus� (p. 557).

Antrà Rinktiniø straipsniø tomà, kaip minëta, taip pat sudaro penki skyriai. Pa-lyginti su pirmuoju, èia kur kas daugiau publicistinës pakraipos ir apskritai visuo-meninio pobûdþio publikacijø. Iðskirtinas skyrius �Senøjø raðtø kalba� (p. 46�288),kuriame vyrauja lingvistiniai straipsniai. Nemaþai jø ir XVIII�XIX amþiaus raðtøkalbai skirtame skyriuje (p. 289�410). Þvelgiant á pateiktuosius straipsnius chrono-loginiu poþiûriu, nesunku dar kartà ásitikinti, kad leidinio autorius � kalbos isto-rikas, o su sinchronija susijæ kalbos dalykai jam rûpi kur kas maþiau. Tikroji kal-bininko Zinkevièiaus stichija � amþiø glûdumon nugrimzdusios kalbos máslës irmëginimai jas áminti.

�Senøjø raðtø kalbos� skyriuje ið esmës tæsiamos temos, plëtotos pirmo tomopabaigoje. Kiekviename èia skelbiamame straipsnyje aptariamas koks nors atskiraslietuviø senøjø raðtø paminklas, analizuojama jo kalba. Matyt, sunku bûtø rasti tokámûsø senosios raðtijos kûriná, apie kurá Zinkevièius nebûtø raðæs32. Vis dëlto bentjau ið ðio leidinio galima spræsti, kad daugiausia autorius domëjæsis LDK paraðy-tais darbais. Iðimtis èia bûtø pirmosios lietuviðkos knygos autorius Martynas Maþ-vydas, kurio kalbos tyrimams Zinkevièius yra skyræs ypaè daug dëmesio (�M. Maþ-vydo raðtø kalba� [p. 181�222]33, �Martyno Maþvydo raðtø aukðtaitybës� [p. 262�269]34 ir kiti straipsniai). Dar minëtini tokie svarbûs senajai raðtijai skirti Zinkevi-èiaus straipsniai: �Apie 1605 m. katekizmo tarmæ� (p. 46�53)35, �M. Petkevièiauskatekizmo (1598 m.) tarmë� (p. 54�90)36, �Dël K. Sirvydo �Punktø sakymø� genezësir kalbos� (p. 90�105)37, �S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.) kalba� (p. 109�150)38.

XVIII�XIX amþiaus tiriamø raðtø geografija ir tø raðtø autoriø tarminë priklau-somybë irgi plati: nuo þemaièio Simono Daukanto (�S. Daukanto raðtø tekstai. Jorinktiniø raðtø 1955 m. leidimo redagavimo principai� [p. 289�294]39) iki suvalkie-

32 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos is-torija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Moks-las, 1988. 0 0 0

33 Þr. Blt 13(2), 1977, 358�371; 14(1), 1978,38�44; 14(2), 1978, 139�146; 15(1), 1979,16�22. 0 0 0

34 Þr. Lietuviø katalikø mokslo akademija. Met-raðtis 7, 1994, 358�365.

35 Þr. Blt 4(1), 1968, 109�116.

36 Þr. Blt 6(2), 1970, 227�243; 7(1), 1971,67�86. 0 0 0

37 Þr. Blt 7(2), 1971, 153�167.38 Þr. LKK 15, 1974, 137�170.39 Þr. Simonas Daukantas, Rinktiniai raðtai,

sudarë Meilë Lukðienë, Kaunas: Valstybi-në groþinës literatûros leidykla, 1955,429�472. 0 0 0



èio Antano Tatarës (�Apie A. Tatarës �Pamokslø iðminties ir teisybës� (1851 m.)kalbà� [p. 303�310]40), nuo Maþosios Lietuvos Kristijono Donelaièio (�K. Donelaièioraðtø kalba istorinës gramatikos ir dialektologijos poþiûriu� [p. 370�374]41) iki Ado-mo Mickevièiaus (�Lietuviðkas Adomo Mickevièiaus autografas� [p. 312�328]42). Netik kalbininkø, bet ir platesnës auditorijos susidomëjimo sulauks ðiame skyriujespausdinami straipsniai �Lietuviðka leksika 1724 m. Europos kelioniø vadove�(p. 295�303)43 bei �Elementoriø kalba� (p. 399�410)44.

Kiti du Rinktiniø straipsniø antro tomo skyriai �XX amþius� ir �Rytø Lietuva�gerokai skiriasi nuo bendro leidinio konteksto. Èia daugiausia spausdinami ekstra-lingvistinio pobûdþio apþvalginiai straipsniai: �1969�1972 m. Kalbos sekcijos dar-bo apþvalga� (p. 411�416), �Trumpa Lietuviø kalbos katedros veiklos apþvalga�(p. 419�423), �Lituanistika ir baltistika� (p. 424�426) ir kt.; sociolingvistinës publi-kacijos: �Dvikalbystë� (p. 456�475), �Lietuviø kalba Rytprûsiuose� (p. 476�480),�Perskirta lietuviø tarmë� (p. 483�484), taip pat karðtos publicistinës autoriaus dis-kusijos dël lietuviø kalbos ir lietuvybës Rytø Lietuvoje (daugelis antro tomo pasku-tiniojo skyriaus straipsniø).

Jau minëta, kad aptariamojo straipsniø rinkinio autorius orientavosi á ganaplaèià skaitytojø auditorijà. Kaip nurodoma leidinio anotacijoje, �já supras kiekvie-nas, turintis viduriná iðsilavinimà�. Orientacija á toká ávairø adresatà, matyt, busnulëmusi ir gana eklektiðkà straipsniø atrankà. Greta solidþiø moksliniø studijø èiayra knygø anotacijø, informaciniø praneðimø, publicistikos, vieðø politiniø pareið-kimø, proginiø kalbø. Kadangi leidinys pavadintas Rinktiniai straipsniai, tai ne itinaiðkûs tø straipsniø atrinkimo kriterijai, juolab kad �Pratarmëje� autorius nurodo,jog tuo metu, kai tie straipsniai buvo raðomi, �raðyta tai, ko labiausiai tada reikëjo,o ne kas atitiko autoriaus pomëgius� (p. 7). Þinoma, �dabar tokius straipsniusperdirbinëti nëra prasmës� (p. 7), taèiau publikuojant juos ið naujo, rimtesnë atran-ka, matyt, nebûtø pakenkusi. O gal apskritai bûtø buvæ logiðkiau atskirai dëtimokslinius, publicistinius ir kitokio pobûdþio straipsnius? Skaitytojas tada þinotø,kur ir ko jam ieðkoti.

Baigiant pasakytina, kad tokio leidinio pasirodymas � dþiugus dalykas. Zig-mas Zinkevièius � viena ryðkiausiø dabartinës lietuviø istorinës kalbotyros figû-rø, o kai kurie èia spausdinami straipsniai jau tapæ beveik bibliografine retenybe

40 Þr. Blt 17(2), 1981, 170�176.41 Þr. Darbai apie Kristijonà Donelaitá, sudarë,

redagavo Leonas Gineitis, Algis Samulio-nis, Vilnius: Vaga, 1993, 104�108.

42 Þr. Blt 19(1), 1983, 74�90.

43 Þr. LKK 16, 1975, 225�231.44 Þr. Lietuviðki elementoriai, sudarë Aurelija

Rabaèiauskaitë, Ingrida Korsakaitë, Kau-nas: Ðviesa, 2000, 95�103.


(juk toli graþu ne kiekvienas turi sukaupæs pilnus Baltisticos ar Lietuviø kalbotyrosklausimø komplektus, jau nekalbant apie ávairius atskirus rinkinius). Todël á vie-nà vietà surinkta per pusðimtá metø paraðytø straipsniø retrospektyva yra ne tikgera pagalba studijuojanèiajam bei tirianèiajam, bet ir ákvepiantis pavyzdys ieð-koti ir rasti.

Bronius Maskuliûnas

B R O N I U S M A S K U L I Û N A S Gauta 2003 m. birþelio 16 d.

Ðiauliø universitetas

P. Viðinskio g. 38

LT-5400 Ðiauliai, Lietuva


363 B a l t ø r e l i g i j o s i r m i t o l o g i j o s

ð a l t i n i a i 2 . X V I a m þ i u s


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2.XVI amþius,parengë Norbertas Vëlius

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas,

2001, 821 p. ISBN 5-420-01487-4 (the second volume), 5-420-01486-6 (all volumes)

This impressive volume contains all the 16th century historical sources ofinformation about Baltic religion and mythology beginning with a selection fromFriedrich von Sachsen�s Neues Landesordnung �New land regulation� from 1503(p. 10) and ending with Salomon Henning�s Warhafftiger und bestendiger Bericht�True and certain report� from 1589 (pp. 688-690). The book is also supplied witha list of abbreviations and all the works cited (pp. 691-719), an index ofmythologems (pp. 720-768), an index of peoples and nations (pp. 769-773), a placename index (pp. 774-792) and an index of personal names (pp. 793-821).

Each entry is given in the original language and, if the original is in Latin,German or Polish respectively, it is supplied with a Lithuanian translation andcommentaries by one or more authors. For example, the first selection from the NeuesLandesordnung calls upon the government and the masters to do more to teach theLithuanians and Old Prussians who work for them and to attract them to the(Christian) faith. Furthermore sorcerers and sorceresses are to be arrested andpunished according to the law. In his commentary Algirdas Matulevièius writesthat Mannhardt, who published this extract, concluded that even in the 16th cen-tury it was impossible either with punishments by civil and religious authoritiesor with the good will of priests to eradicate paganism (p. 9). Norbertas Vëlius addsthat the order had in mind not so much the local people suspected of sorcery, ofwhich there were plenty everywhere, but rather the wandering propagators of theold belief. He also quotes Mannhardt to the effect that there were more of them inthe northeastern part of Prussia because of the proximity to Sambia where thebishopric was not so concerned with strengthening the faith of its wards.


The second selection is from Erasmus Stella�s De borussiae antiquitatibus �Con-cerning Prussian antiquities� written between 1508 and 1510 and published inBasel in 1518, according to Eugenija Ulèinaitë (p. 11). She writes also that ErasmusStella was in fact Johann Stüller and was born in Leipzig, although the exact yearis unknown. Norbertas Vëlius adds (p. 12), that knowing that Erasmus Stellaquoted his sources rather inaccurately and that he mixed up and falsified much,and liked to create half historical, half fantastic legends, one can question theauthenticity of the mythological information which he wrote. But when one com-pares this with other sources, it doesn�t seem that his facts have been invented, butthat they harmonize rather well with other accounts.

Since it is impossible to discuss in a review of reasonable length every item (as,indeed, each item deserves), I will comment rather arbitrarily and at random onsome of the selections. Between 1520 and 1529 Simon Grunau, a Dominican monkwho lived in Dominican monasteries closest to Elbing and later to Gdansk, wrotea large work entitled Cronika und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten undwaaren historien des namkundigenn landes zu Prewssen �Chronicle and description ofthe most amusing, useful and true known history of the Prussian land� consistingof 24 parts in which he described the Prussian land, its boundaries, nature, inhab-itants, economy and the history of the country from the oldest times up to 1525.The German order was secularized in 1525 and in 1526 the Cronika was hastilyre-edited and in 1529 supplemented (p. 35). According to Rimantas Jasas (p. 37)the greatest value of the Cronika is as a document for study of the attitudes andworld-view of the Catholic elements during the period of the reformation. After athorough discussion of Grunau�s sources and the various opinions about hisreliability Norbertas Vëlius concludes that Grunau�s Prussian Chronicle is one ofthe most popular sources and that he has been quoted and criticized by a multi-tude of investigators of Baltic religion and mythology (p. 46).

According to Ingë Lukðaitë the Sudovian booklet entitled Der VnglaubigenSudauen ihrer Bockheiligung mit sambt andern Ceremonien, so sie tzu brauchengepflegeth �The goat sacrifice by the unbelieving Sudovians along with otherceremonies which they are in the habit of performing� is an anonymous tractabout the Sambian Sudovian customs, way of life, beliefs and mythology and isto be dated between 1520 and 1530 (p. 123). Norbertas Vëlius writes (p. 125) thatfrequently Old Prussian mythology is reconstructed for the most part relying onthis booklet and sources which were under its influence. Nevertheless it must benoted, according to Vëlius, that the Sudovian booklet describes Sudovian, not OldPrussian, gods and customs. It is true, of course, that the Sudovians had alreadylived in Prussia for several centuries, and had experienced Old Prussian influ-ence, but the author of the booklet did not always carefully distinguish betweenSudovian and Old Prussian beliefs. In addition the booklet was composed a few



centuries after the prohibition of the Sudovian and Old Prussian religions, whichhad in that time been subject to the influence of the Christian religion (p. 126). Inthis booklet the Sudovian gods are listed in the order of their importance: heaven- earth - under the earth. Thus we encounter (pp. 128-129): Ockopirmus - the firstgod of heaven and the stars; Swayxtix - the god of light; Auschauts - the god of thelame, sick and healthy; Autrimpus - the god of oceans and seas; Potrimpus - thegod of running water; Bardoayts - the god of boats; Pergrubrius - who nourishesleaves and grass; Pilnitis - this god enriches and fills barns; Parkuns - the god ofthunder, lightning and rain; Peckols - the god of hell and darkness; Pockols - theflying souls or devils; Puschkayts - the earth god under the elder tree; Barstucke -the little people; Markopole - the people of the earth. The exceptions are Auschautswho is placed directly after the heavenly gods and Parkuns who is placed afterthe earth gods.

The Sudovian booklet furnishes us also with the phrase Kellewese periot, Kelleweseperiot, der treiber kompt �the (wagon) driver is coming� (p. 136). Maþiulis, ascribingthe work to Maletius, gives the variant Kelleweµze perioth, der treiber iµt kommen �the(wagon) driver has arrived.�1 According to Maþiulis there have been attempts toexplain the form perioth as reflecting a 3rd singular athematic present (cf. Old Indicyâ-ti �goes�), but he is of the opinion that the translation does not imply a present,but rather a preterit tense.2 Thus he reconstructs the verb as *perjât, which heanalyzes as a nom. sg. neut. past passive participle < *perjât?. In any case, whetherone interprets the Old Prussian form as present or preterit, one must assume theloss of a final vowel (if present then *-i, and if preterit participle, then *-a). I haveaccepted Maþiulis� explanation of the morphology, but have a slightly differentexplanation of the syntax, namely that the noun Kelleweµze may be in the nomina-tive case and that perioth may reflect *perjâtü a neuter -t- participle in predicateposition. The construction would then be more or less parallel to Old Indic Yama¥(nom. sg. masc.) pra-yâ-ta-¥ (nom. sg. masc. -t- participle) �Y. set out on the road�,in which Old Prussian -jâ-tü = Old Indic -yâ-ta- the only difference being that theOld Indic participle shows grammatical concord, whereas the Old Prussian par-ticiple apparently does not.3 The use of the neuter adjective without grammaticalconcord in predicate position is common, however, in Baltic and other Indo-European languages.

1 Prûsø kalbos paminklai, compiled by Vytau-tas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966, 30-31;Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai2, Vilnius: Mokslas, 1981, 63.

2 Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos etimologijosþodynas 3(L-P), Vilnius: Mokslo irenciklopedijø leidykla, 1996, 263-264.

3 William R. Schmalstieg, �Kelleweszeperioth �der Treiber ist kommen� �the(Wagon) Driver Has Arrived��, BaltuFiloloìija 11(1), 2002, 73-76; Jan Gonda,A concise elementary grammar of the Sanskritlanguage, translated by Gordon B. Ford,University, Alabama, 1966, 90.


Ingë Lukðaitë (p. 399) writes that Michael the Lithuanian (Michalo Lituanus)was really Venclovas Mikalojaitis from Maiðiagala, a man with broad horizons andlearning, who knew Latin and Lithuanian very well and could compare the lexiconof the two languages in many fields. Around 1550 he wrote De moribus tartarorum,lituanorum et moscorum �Concerning the customs of the Tartars, Lithuanians andMuscovites� which was published in Basel in 1615. In his attempt to further thenotion that the forefathers of the Lithuanians came from Rome, Michael theLithuanian published a list of Latin nouns which have congeners in Lithuanian.Apparently he assumed that the Lithuanian congener would be obvious to anybodywho knew Lithuanian, because the congeners are not given in the original (p. 402),but only in the Lithuanian translation (p. 404).

As is well known, the great majority of these words are, indeed, Indo-Europeancongeners and it is, of course, due to the extraordinary conservatism of theLithuanian language that even the person without philological training noticesmany resemblances between Lithuanian and Latin words immediately. In the trans-lation, however, a few misprints have crept in. Lat. tenuis �thin� is cognate with Lith.twvas, not tëvas �father� and for Lat. pecus �cattle� one wonders why the rare formpëkus (according to LKÞ IX, 754 known from Friedrich Kurschat�s dictionary) isgiven rather than the more common pdkus �animals, herd.� The translator, IgnasJonynas, gives no Lithuanian cognate for vetustus �aged, ancient,� but it would, ofcourse, be the somewhat archaic vdtuðas.

It was not only Michael the Lithuanian who noticed the connection betweenLatin and Lithuanian. In Maciej Stryjkowski�s Kronika polska, litewska, ýmódzka iwszystkiej Rusi �Polish, Lithuanian, Samogitian and All Russian Chronicle� weread (book 11, 4th chapter, here p. 524-525) �[...] Gedimin [...] las ciemny bogompoúwiæciù, (co zwano u ùaciñskich pogan i inszych narodów Lucus, a Litwa i dziúlas zowie Laukos)� (�[...] Gediminas [...] dedicated to the gods a dark forest [whichis called among the Latin pagans and other nations Lucus, and Lithuania[ns] eventoday call a forest Laukos]�). So Stryjkowski must have noticed the relationshipbetween Lat. lucus �a wood, grove, or thicket of trees sacred to a deity� and Lith.laukas �field�.4 In the Lithuanian translation (p. 558) the word Laukos has beencorrected to laukas but Pol. las �forest� is translated by Lith. giria, not laukas.

Some of the stories concerning the conversion of the Baltic peoples to Chris-tianity are absolutely charming. According to Stryjkowski, book 15, chapter 5,(pp. 534, 567), once on Good Friday a Bernardine monk was demonstratingJesus� sufferings by flagellation (ad flagellationem), and a Samogitian, a simplevillage fellow, asked his friend: �Who is it that the priest is beating?� The friend

4 Ernst Fraenkel, Litauisches etymologischesWörterbuch, Heidelberg: Carl Winter;

Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht,1955ff, 344. 0 0 0



answered: �the Lord God.� The simple fellow then asked: �Is that the one whomade our rye crop bad?� and his friend answered: �The very same,� so the simplefellow shouted to the preacher: �Great job, dear priest, whip this God, who gaveus the bad rye crop!�

There is also the well known story, quoted here from Guagnini�s KronikaSarmacyi europskiej �European Sarmatian chronicle� (p. 476, 489-491), that when aChristian preacher said that the world had been created, one of the Lithuaniannobles said to the king that the priest was not telling the truth, because the priestwas a young man and that the other listeners including himself, who were mucholder, did not remember the creation. The king answered that the priest wasn�tsaying that the creation had occurred during his (the priest�s) life time, but muchearlier, about 5,000 years ago. Well, estimates of the age of the universe are differentnowadays, so it seems to me that the Lithuanian noble was justified in expressinghis skepticism.

In his De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum�Concerning the gods of the Samogitians and other Sarmatians and false Christians�Jan Ùasicki writes (p. 580, 593) that when Iacobus Lascouius (Jokûbas Laskauskas)preached to the idolatrous Balts that there was only one God, they answered him:�Why are you foisting off on us one God, as if he were more powerful than all ofours? One God is just one: more gods can do more.� Unfortunately we are notinformed as to how Lascouius answered this question, but the question shows tomy satisfaction, at least, that the idolatrous Balts were not so stupid.

Misprints include: p. 157, line 5 from the bottom, antra vetus > antra vertus; p. 300,line 6 from the bottom, þmgø > þmogø; p. 468, line 18, Âîëúòåð > Âîëüòåð; p. 495,line 9, pakui > paskui. Sometimes it is not easy to locate the source of some thought.For example, I was interested in the statement that in the mythology and folkloreof many Indo-Europeans the windows of the house are called eyes and human eyesare called windows (p. 239). The references given are to Öèâüÿí, 1972 and Òîïîðîâ,1984. Since I have defended the view that Old Prussian (Elbing Vocabulary 214)accodis �rochloch, hole in the wall for the elimination of smoke� is to be read as/akutis/ and derives from Proto-Baltic *akas �eye� (just as Lith. dial. langutis derivesfrom langas), I was interested in seeing further parallels.5 Unfortunately the Civ�janarticle was not immediately available to me. I did, however, look into the Toporovdictionary, but since no page number was given, it was impossible for me to locatethe reference, even though I did scan the entire volume. Time spent reading any-thing by Toporov is always, indeed, time well spent, but it would have been mucheasier if an appropriate page reference had been available.

5 William R. Schmalstieg, �Lithuanian akas�ice-hole� and Old Prussian accodis *�eye,opening�*�, Blt 36(1), 2002, 19-23.


The compiler, translators and commentators are to be congratulated on prepar-ing this extremely useful source of information on Baltic religion and mythology.I might add also that the book is beautifully bound and printed. The book willundoubtedly be in the future an indispensable tool for research in the field.

William R. Schmalstieg

W I L L I A M R . S C H M A L S T I E G Gauta 2003 m. birþelio 12 d.

814 Cornwall Road

State College PA 16803, U.S.A.


369 K o n r a d S c h r ö d e r ,

D i e s k a n d i n a v i s c h e n u n d

b a l t i s c h e n S p r a c h e n s o w i e

J i d d i s c h u n d R o t w e l s c h


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Konrad Schröder,Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowieJiddisch und Rotwelsch. Ein Verzeichnis der Lehr-und Lernmaterialien 1500�1800 einschließlich derNeudrucke und ausgewählter Sekundärliteratur,mit Standortnachweisen. Der Unterricht in denweniger gelernten Sprachen Europas, 1500�1800.Ein bibliographischer Versuch, Band 1

Augsburg: Univ.,

2001, X, 136 S. ISBN 3-923549-61-X

Eine spezielle Bibliographie der historischen Lehr- und Lernmaterialien für diebaltischen Sprachen war, zumindest für den westeuropäischen Leser, bisher einweitgehendes Desiderat. Die Bemühungen von Konrad Schröder richten sich da-rauf, diese Lücke zu schließen, wobei er allerdings bereits im Vorwort einschrän-kend bemerkt, nur einen Appetitshappen liefern zu können.

Die insgesamt 136 Seiten umfassende Bibliographie versucht auf 15 Seiten (Let-tisch, S. 75�82; Litauisch, S. 83�89) einen Überblick über die litauischen und letti-schen Wörterbücher und Grammatiken � darauf beschränken sich hier im Wesent-lichen die Lern- und Lehrmittel � zu geben. Andere Lernmittel, wie Gesprächsbü-cher oder zweisprachige Textausgaben religiöser Werke, die nachweislich ebenfallszum Spracherwerb benutzt wurden, werden nur sporadisch verzeichnet. Das Alt-preußische bleibt unberücksichtigt.

Den einzelnen Artikeln ist eine Bibliographie der �Hintergrund-Studien� voran-gestellt, die Überblicksdarstellungen über die jeweiligen Sprachen bieten sollen.Daran schließt sich ein alphabetisch nach dem Verfasser geordnetes Verzeichnisder Lehr- und Lernwerke an, wobei die einzelnen Titel mit einem Numerus currensversehen werden.


Die Titelnachweise sind folgendermaßen aufgebaut: Neben der Titelangabe bie-tet Schröder Hinweise zu vorhandenen Faksimile-Ausgaben. Darüber hinaus weister den Bestand der Originalausgaben an westeuropäischen und amerikanischenBibliotheken nach. Die Bestände in den osteuropäischen Ländern werden nur ver-einzelt mitberücksichtigt; die in Litauen und Lettland selbst werden nicht verzeich-net. Zuweilen kommentiert der Autor die einzelnen Ausgaben und führt einschlägi-ge Sekundärliteratur dazu an. Allerdings bezieht sich diese nicht immer auf dielitauischen resp. lettischen Ausgaben (s.u.).

Wer von Schröder einen vollständigen Nachweis, wenigstens der litauischenund lettischen Grammatiken und Wörterbücher für den betrachteten Zeitraum er-wartet, der wird enttäuscht. Zwar berücksichtigt er teilweise auch nur handschrift-lich überlieferte Werke und sogar nur beschriebene bzw. zitierte, jedoch nicht über-lieferte Werke, jedoch vermisst man andererseits einige zentrale Druckwerke, wiefür das Litauische das Compendium Gram[m]aticae Lithuanicae von Theophil Schultz(Königsberg, 1673) und für das Lettische das dreisprachige Wörterbuch Dictiona-rium Polono-Latino-Lottavicum (Vilnius, 1683) von Georg Elger.

Dabei hätte ein Blick in die entsprechenden Nationalbibliographien oder dieeinschlägigen Arbeiten, wie etwa für das Lettische von Daina Zemzare1 und ArtursOzols2 oder für das Litauische von Jurgis Lebedys3, Jonas Palionis4 und ZigmasZinkevièius5 genügt, um diesem Mangel abzuhelfen. Entsprechend unvollständigsind auch die Angaben zur Sekundärliteratur. Auch die Hintergrundstudien bietennicht das, was man von ihnen erwartet, und zwar eine Orientierung undeinschlägige Informationen zu den behandelten Sprachen und dem speziellen Ge-genstand. Einem, der sich über das Litauische und die entsprechenden Lernmittelinformieren will, ist mit einem Hinweis auf Maria Baryczowa, �Augustyn Rotun-dus Mieleski, wojt wileñski, pierwszy historyk i apologeta Litwy� (Ateneum Wi-leñskie 10, 1935) sicher nicht geholfen.

Diese und andere bibliographische Informationen ohne direkten Bezug zumThema auf der einen Seite sowie die Lückenhaftigkeit einschlägiger biblio-graphischer Informationen auf der anderen lassen den Eindruck entstehen, dass diedargebotenen Informationen nicht Ergebnis einer sorgfältigen Recherche sind, einersolchen hätte es bedurft, sondern dass sie vielmehr zufällig zusammengetragenworden sind.

Dass es dem Autor offenbar an den entsprechenden Sprachkenntnissen und dembaltistischen Fachwissen fehlt, um Informationen zu verifizieren und Zusam-

1 Daina Zemzare, Latvieðu vârdnîcas. (Lîdz1900. gadam), Rîga: Zinâtòu akadçmijasizdevniecîba, 1961.

2 Arturs Ozols, Veclatvieðu rakstu valoda,Rîga: Liesma, 1965.

3 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, Vil-nius: Mokslas, 1977.

4 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinës kalbos is-torija, Vilnius: Mokslas, 1977; Jonas Palio-

nis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vil-nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,1995.

5 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija1�6, Vilnius: Mokslas, 1984�1995; TheHistory of the Lithuanian Language, Vilnius:Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu-tas, 1996.

371 K o n r a d S c h r ö d e r ,

D i e s k a n d i n a v i s c h e n u n d

b a l t i s c h e n S p r a c h e n s o w i e

J i d d i s c h u n d R o t w e l s c h

menhänge beurteilen zu können, kann man ihm nicht direkt zum Vorwurf machen.Allerdings wünscht man sich, dass er im Interesse des Gesamtergebnisses entspre-chende Fachwissenschaftler konsultiert hätte.

Diese Bibliographie müsste nicht an dieser Stelle besprochen werden, wenn sienicht ein in der Lituanistik bisher völlig unbekanntes Werk zitiert. Unter Nr. 243führt Schröder eine dreisprachige (Lateinisch, Deutsch, Litauisch) Ausgabe desOrbis sensualium pictus von Johann Amos Comenius von 1682, ohne Ortsangabe, an.Diese Ausgabe findet sich nicht in der Lietuvos TSR bibliografija (LB). Können wirunserem Wissen um das litauische Schrifttum eine weiteres Werk hinzufügen?Sicherlich nicht.

Es spricht vieles dafür, dass die von Schröder zitierte litauische Ausgabe nieexistierte, zumal er selbst kein Exemplar nachweisen kann. Die umfangreichenLiteraturangaben, die Schröder der Titelangabe beigibt, beziehen sich nicht auf dievermeintliche litauische Ausgabe, sondern ganz allgemein auf den Orbis sensualiumpictus, helfen in dieser Hinsicht also nicht weiter. Allein in der Bibliographie vonKurt Pilz6 wird die litauische Ausgabe erwähnt. Pilz wiederum stützt sich auf JeanGeorge Théodore Graesse7, Èen«k Zíbrt8 und Hertvík Jarník9, wobei sich Zíbrt undJarník ihrerseits auf Graesse beziehen. Graesse, der somit als einzige Quelle übrigbleibt, hat selbst nur unvollständige Informationen. Er erwähnt die entsprechendeAusgabe im Zusammenhang mit den anderen Ausgaben des Orbis sensualium pictusund fügt lediglich an �une troisiéme en latin, allemand et lithuanien (s.l. 1682 in8°)� (Graesse 1861, 234). Einen Erscheinungsort kann er nicht nachweisen. Pilzvermutet Nürnberg, denn in der dortigen Druckerei Endter ist ein Großteil derAusgaben des Orbis sensualium pictus erschienen (Pilz 1967, 135).

Für das Jahr 1682 lassen sich folgende Ausgaben des Orbis sensualium pictusnachweisen: eine deutsch-lateinische (Nürnberg: Endter, 1682), eine lateinisch-schwedische (Abö: Winter, 1682) sowie eine dreisprachige deutsch-lateinisch-pol-nische Ausgabe. Letztere ist in Riga bei Johann Georg Wilke erschienen: Joh. AmosComenii. º Orbis sen- º sualium pictus. º Hoc est: º Omnium fundamentalium inmundo rerum & in º vitó actionum, º Pictura & Nomenclatura. º Editio trilinguisauctior et emendatior; cum Titulorum juxtó atq[ue] º Vocabulorum Indice trilingui.º Die sichtbare Welt. º Swiót Oczywisty º Das ist: º Aller vornehmsten Welt=Dingeund Lebens=Verrichtungen. º Vorbildung und Benamung. º Wyobrózenie y Wykùód.º Auffs neu auffgelegt und in allen dreyen Sprachen verbessert; neben einem Titul

6 Kurt Pilz, Johann Amos Comenius. Die Aus-gaben des �Orbis Sensualium Pictus�. EineBibliographie, Nürnberg: Selbstverlag derStadtbibliothek, 1967.

7 Jean George Théodore Graesse, Trésor de liv-res rares et precieux, ou nouveau Dictionnairebibliographique 2, Dresde [u.a.]: Kuntze,1861, 234.

8 Èen«k Zíbrt, Bibliografie Èeské historie 5,

Prag: Èeské akad. císa¬e Frantiðka Josefapro v«dy, slovesnost a um«ní, 1912, Nr.20365 .

9 Hertvík Jarník, Veðkerych spis¾ Jana AmosaKomenského 8. Orbis pictus, Brno: Úst¬edníspolek Jednot uèitelskych na Morav«, Filo-sofickå fakulta Masarykovy university,1929, XXXV.


º und drey Wörter=Register. º Wrydze Drukowaù y wyùozyù Jan Georg Wilken I. K.M Drukarz, 1682.10

Handelt es sich bei dieser Ausgabe um die vermeintlich litauische? Da im Titelnicht explizit erwähnt wurde, dass es sich bei der dritten Sprache um polnischhandelt, sondern nur eine polnische Übersetzung des Titels, des Druckortes unddes Druckers erscheint, könnten hier möglicherweise die polnischen Textfragmenteals litauische interpretiert worden sein. Diese Deutung scheint wahrscheinlich, dasich für eine derartige Verwechslung weitere Beispiele finden lassen.11 In Anbe-tracht der unzureichenden Informationen, die Graesse bietet, sowie der fehlendenÜberlieferung durch andere Quellen, ist davon auszugehen, dass hier tatsächlicheine Verwechslung vorliegt. Ob diese auf Graesse selbst zurückgeht oder auf seineQuellen (die er nicht nennt), ist nicht mehr zu ermitteln.

Die von Schröder vorgelegte Bibliographie verdient trotz aller Mängel unsereBeachtung. Bibliographien zu erstellen ist eine wichtige, zumeist langwierige undsehr undankbare Aufgabe. Um so mehr ist es zu würdigen, dass sich der Autordieser Aufgabe angenommen hat. Mit der Einbeziehung der baltischen Sprachen ineine Bibliographie zu den skandinavischen Sprachen dokumentiert er ein vermeint-lich neues Ostseeraum-Verständnis, das aus der Perspektive des zusammenwach-senden Europas sehr modern anmutet, seine Wurzeln aber in der Geschichte hat.

Die Darbietung von Informationen zum Baltischen in diesem Kontext bietet eineChance, auch andere Interessentenkreise zu erreichen, sie für diese Thematik zuinteressieren und damit neue Forschungsperspektiven zu eröffnen. Der relativsorgfältig recherchierte Bestand der angeführten litauischen und lettischen Lehr-und Lernmittel an den westeuropäischen und US-amerikanischen Bibliotheken bie-tet dafür gute Voraussetzungen.

Es bleibt zu wünschen, dass in absehbarer Zeit eine zweite Auflage dieserBibliographie erscheint, die die Mängel der ersten behebt.

Christiane Schiller

C H R I S T I A N E S C H I L L E R Gauta 2003 m. birþelio 13 d.

Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Franckeplatz 1, Haus 24

D-06110 Halle (Saale), Deutschland


10 Für diese Information habe ich Frau AijaTaimiòa von der Latvijas AkadçmiskâBibliotçka in Rîga zu danken. Die Richtig-keit der Titelangaben konnte von der Re-zensentin nicht überprüft werden.

11 Einen ähnlichen Fall, und zwar die Ver-wechslung einer polnischen mit einer ver-meintlich litauischen Bibel beschreibt Jo-lanta Gelumbeckaitë in ihrem Aufsatz�Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuvið-kos knygos�, ALt 2, 2000, 89 (S. 75�98).

373 E r d v i l a s J a k u l i s ,

L i e t u v i ø k a l b o s tekbti, tdka t i p o

v e i k s m a þ o d þ i a i i r j ø i s t o r i j a


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Erdvilas Jakulis,Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipoveiksmaþodþiai ir jø istorija

Daktaro disertacija, Vilnius,

2002, 160 p.

2002 metø geguþës 31 dienà Vilniaus universitete daktaro disertacijà apgynëErdvilas Jakulis1. Jo darbo vadovas � prof. habil. dr. Bonifacas Stundþia. Oponavonet du habilituoti daktarai � prof. Evalda Jakaitienë ir prof. Zigmas Zinkevièius. Jauvien tai rodo, kad aptariamoji disertacija nëra eilinë. Èia tiek sinchroniðkai, tiekdiachroniðkai iðsamiai iðnagrinëti 827 didþiajame Lietuviø kalbos þodyne uþfiksuotitekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai. Jie pasiþymi tuo, kad jø prezento formos yra pana-ðios á atitinkamas pirminiø ðakniniø veiksmaþodþiø a kamieno formas (plg. tdka irndða), o preterito ir bendraties formos primena iðvestiniø veiksmaþodþiø su priesaga-ëti formas (plg. tekbjo, tekbti ir baltbjo, baltbti). Pirmiausia Jakulis, remdamasis ðiuo-laikiniais þodþiø darybos principais, iðsklaidë ankstesniø tyrëjø abejones ir átikina-mai árodë, kad nagrinëjamojo tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai (p. 7tt.). Tolesniuo-se skyriuose jis iðsamiai apraðë ðiø veiksmaþodþiø semantikà (p. 17�23), ðakniesstruktûrà (p. 23�42), kirèiavimà (p. 43�52), nustatë jø diachroninius sluoksnius:lietuviø ir latviø kalbø atitikmenis (p. 53�76), jø giminaièius prûsø (p. 76�82), slavø(p. 82�107) ir kitose indoeuropieèiø kalbose (p. 107�123).

Disertacijoje yra ir svarbiø minèiø, padedanèiø geriau suprasti, kaip atsiradonetaisyklingas tekbti, tdka kaitybos tipas. Jis turi tiksliø atitikmenø tik latviø kalboje(plg. liet. tekbti, tdka, tekbjo ir latv. tecêt, teku, tecdju). Tuo remiantis daroma iðvada, kadðis kaitybos tipas susidarë rytø baltø kalbose (p. 124). Toliau tiriant miðriuosius ir

1 Jis yra baltistø Antano Jakulio ir AudronësJakulienës-Kaukienës sûnus. Savo tëvøpramintais keliais eina ir jø duktë DaliaJakulytë, 1995 metais paskelbusi savo të-

vo sudaryto Knygos Nobaþnystës þodþiøindekso pirmàjà dalá (plg. recenzijà ALt 3,2001, 293�297).


kitus panaðius nereguliariosios kaitybos baltø kalbø veiksmaþodþius, svarbus irkitas Jakulio pastebëjimas. Latviø kalbai bûdingas priesagos apibendrinimas vi-soms laikø formoms. Ið 123 bendrøjø rytø baltø kalbø tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiø7% latviø kalbos atitikmenø turi du prezento variantus su -u/-dju, 6% � tik su -çju,plg. liet. murmbti, mùrma, murmbjo ir latv. dial. murmçt, -çju, -çju (p. 76).

Jau ir anksèiau buvo pastebëtas latviø kalbos polinkis prastinti veiksmaþodþiokaitybos sistemà, plg. liet. daraf, dariaf, daryti ir latv. daru, darîju, darît, taip pat latv.meluôju, reiðkiantá tiek �meluoju�, tiek ir �melavau�2. Tai turint omenyje, bûtø galimaateityje naujai paþvelgti á lietuviðkuose XVI�XVII amþiaus raðtuose (daugiausiaMaþosios Lietuvos) turimas ilgàsias preterito formas su -inojo greta trumposiosbendraties su -inti ir prezento su -ina (plg. garbinojo, bet garbinti, garbina). Paprastai,remiantis latviø kalbos atitikmenimis su -inât, -inu / -inâju, -inâju, manoma, kadkadaise ir lietuviø kalboje egzistavusios bendratys su *-inoti3. Taèiau gal lietuviøkalba iðlaikiusi senesnæ bûklæ, o latviø kalba pagal preterito formas ilgainiui iðly-ginusi ðiø vediniø paradigmà? Èia atkreiptinas dëmesys ir á lietuviðkø priesagø-inti ir -inëti4 santyká.

Remdamasis veldiniais ið indoeuropieèiø prokalbës, Jakulis pagrástai mano, kadtekbti, tdka kaitybos tipas formavosi ið ðakniniø a kamieno veiksmaþodþiø, plg. liet.tdka ir s. baþn. sl. tekR, teðti, liet. tdna ir s. ind. tanåkti �tena, krenka� (p. 120).

Svarbi ir kita iðvada, kad *tekçti tipo bendratis atsiradusi rytø baltø kalbose pa-gal analogijà su *tekç§â tipo preterito formomis (p. 120). Èia galima bûtø atkreipti dë-mesá á du dalykus. Pirma, bendratys galutinai susiformavo palyginti vëlai ið veiks-mø pavadinimø. Skirtingos bendraèiø formos (liet., latv. su -t(i), o pr. su -twei), ma-tyt, rodo, kad kadaise baltø (kaip ir kitose senosiose indoeuropieèiø5) kalbose veiks-mø pavadinimai buvo plaèiai daromi su priesagomis *-tu- ir *-ti-; ðie darybos tipaiëmë nykti bei stabarëti veikiausiai jau atsiskyrus rytø ir vakarø baltø kalboms. An-tra, rytø baltø kalbose pastebëtas ryðkus polinkis veiksmaþodinius daiktavardþiussieti su preterito kamienais. Antai lietuviø kalbos veiksmø pavadinimai su -imas6 ir

2 Plg. Ernstas Frenkelis, Baltø kalbos, Vilnius:Mintis, 1969, 52. 0 0 0

3 Plg. Adalbert Bezzenberger, Beiträge zurGeschichte der litauischen Sprache, Göttin-gen: Verlag von Robert Peppmüller, 1877,112tt.; Jânis Endzelîns, Latvieðu valodasgramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdev-niecîba, 1951, 833tt.; Zigmas Zinkevièius,Lietuviø kalbos istorinë gramatika 2, Vilnius:Mokslas, 1981, 93. Tuo grindþiama ir ne-labai gera leksikografinë praktika þody-nuose atstatinëti lietuviø kalboje nesamasbendratis su *-inoti (plg. ALt 1, 1999, 156-157; 4, 2002, 286). 0 0 0

4 Jos abi, matyt, yra vardaþodinës kilmës iðbûdvardþiø priesagos *-ino- (þr. Þðèé

Â. Îòêóïùèêîâ, Èç èñòîðèè èíäîåâðî-ïåéñêîãî ñëîâîîáðàçîâàíèÿ, Ëåíèíãðàä:Èçäàòåëüñòâî Ëåíèíãðàäñêîãî óíèâåðñè-òåòà, 1967, 104, plg. dar Ernst Fraenkel,�Zur Herkunft der litauischen Verba auf-inti und Adjektiva auf -intelis�, APh 7,1938, 17tt.). 0 0 0

5 Plg. Émile Benveniste, Noms d�agent et nomsd�action en indo-européen, Paris: AdrienMaisonneuve, 1948.

6 Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybosraida. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai vedi-niai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei-dykla, 1993, 21tt. 0 0 0

375 E r d v i l a s J a k u l i s ,

L i e t u v i ø k a l b o s tekbti, tdka t i p o

v e i k s m a þ o d þ i a i i r j ø i s t o r i j a

atitinkami latviðki vediniai su -ums7 ið pradþiø buvo daromi ið prezento formø, o vë-liau susieti su preterito kamienais, plg. liet. tekímas (Lz) → tekbjimas.

Taigi norint galutinai iðaiðkinti tekbti, tdka tipo paradigmos genezæ, principinëssvarbos yra preterito formos su *-ç§â, kuriø kilmë dar nëra iki galo aiðki. Tiesa,Jakulio disertacijoje, plaèiau nepasvarsèius, tiesiog konstatuojama: �Prie preteritokamiengalio *-ç- pridëtas antrinis kamiengalis *-§â-� (p. 120). Þinoma, Jono Kazlaus-ko8 hipotezë, kad ilgosios *-ç§â (resp. *-â§â) tipo formos kilusios ið trumpøjø preteritoformø su *-ç (resp. *-â), turi svariø argumentø: 1) trumposios formos (pvz., tekb, neðió)lietuviø kalbos tarmëse turimos dviejuose nesusisiekianèiuose arealuose � pietva-karinëse ir rytinëse ðnektose (plg. dar LKA III, þemël. 98); 2) panaðiø trumpøjø formøgreta ilgøjø yra ir latviø kalbos tarmëse9; 3) prûsø kalbos tekstuose ilgøjø *-ç§â, *-â§âtipo formø visai neuþfiksuota, jas èia atitinka trumpesnës formos su *-ç, *-çi ir *-â,*-âi (plg. be, bçi �buvo�; eb-sgnâ, signai �þegnojo�)10; 4) trumposios baltø kalbø preteritoformos su *-ç, *-â galbût turi ir kai kuriø atitikmenø kitose giminiðkose kalbose, plg.liet. db ir s. ind. ã-dhâ-t, gr. Æ-ϑη-κα, liet. sëdb ir s. baþn. sl. s«d«.

Taèiau trumpàsias tekb tipo formas laikyti labai senomis kol kas trukdo jø akû-tinis galûnës kirèiavimas11. Tiesa, Williamas R. Schmalstiegas (1974, 156, plg. darALt 4, 2002, 238�239) mano, kad akûtas èia ásivestas vëliau vietoj anksèiau buvusiocirkumflekso. Bet ðiai hipotezei árodyti dar reikia iðsamesniø studijø.

Be to, atkreiptinas dëmesys ir á kità taip pat dar nepakankamai iðplëtotà Kaz-lausko (1968, 348) mintá, jog åuklë, galvó tipo veiksmaþodþiai ankstyvajame raidosetape galëjæ bûti artimi daiktavardþiams ir galbût neturëjæ visø asmenø formø. Tadgal vertëtø ateityje naujai apmàstyti ankstesniø tyrëjø minëtà ir kai kuriø miðriojotipo veiksmaþodþiø ryðá su vardaþodþiais, plg. sopbti ir sópë, skaudbti ir skaudq beikt.12 Tiesa, kaip jau minëta, tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai. Taèiauvardaþodinës prigimties formos á veiksmaþodþio sistemà pateko ne vien daryboskeliu13, bet ir dël kitokiø prieþasèiø. Antai Ernstas Fraenkelis (KZ 53, 1925, 37; LEW

7 Ì[àÿ] Áàëòûíÿ, Ñóôôèêñàëüíîå ñëîâîîáðà-çîâàíèå îòãëàãîëüíûõ ñóùåñòâèòåëüíûõ âëàòûøñêîì ïèñüìåííîì ÿçûêå (íà -ðana,-ums, -îba, -iens). Àâòîðåôåðàò äèñ.êàíä. ôèëîë. íàóê, Ðèãà, 1979, 15�16.

8 Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos istorinëgramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 340tt.

9 Plg. dar Antons Breidaks, �Aorist and im-perfect relics in East Baltic dialects andorigin of Old Prussian be, bçi, bei�, Collo-quium Pruthenicum Secundum, ed. by Woj-ciech Smoczyñski, Kraków: Universitas,1998, 39tt. 0 0 0

10 Plg. dar William R. Schmalstieg, An OldPrussian Grammar, University Park-Lon-don: The Pennsylvania State UniversityPress, 1974, 155tt.

11 Plg. A[leksas] Girdenis, V[ladas] Þulys,rec.: �Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos is-torinë gramatika�, Blt 8(2), 1972, 200�201;Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w per-spektywie porównawczej, Kraków: Wydaw-nictwo Uniwersytetu Jagielloñskiego,2001, 217tt. Kazlausko hipotezës kritikàmini ir Jakulis disertacijos ávade (p. 3), ta-èiau jos plaèiau neávertina.

12 Plg. Pranas Skardþius, Lietuviø kalbos þo-dþiø daryba, Vilnius, 1943, 524.

13 Dël to amþino rato: vardaþodis ´ veiks-maþodis ´ vël vardaþodis ´ ir vël veiks-maþodis (plg. Îòêóïùèêîâ 1967, 107�109). 0 0 0


14 Plg. dar Benjamins Jçgers, �Verkannte Be-deutungsverwandtschaften baltischerWörter�, KZ 80, 1966, 66tt.; Kari Liukko-nen, �Dël lietuviø kalbos veiksmaþodþiodaiktavardinës kilmës formø�, Jono Kaz-lausko diena: istorinës gramatikos dalykai.Tarptautinës konferencijos programa ir tezës,Vilnius: Vilniaus universitetas, 2000, 21�22; Axel Holvoet, rec.: �William R.

Schmalstieg, The Historical Morphology ofthe Baltic Verb�, Blt 36(1), 2002, 133�134.

15 Plg. Calvert Watkins, Geschichte der indo-germanischen Verbalflexion, Heidelberg:Carl Winter, 1969, 178.

16 Plg. Audronë Kaukienë, Lietuviø kalbosveiksmaþodþio istorija 1�2, Klaipëda: Klai-pëdos universitetas, 1994�2000. 0 0 0

714) veiksmaþodþio reikbti genezës ieðko tokiuose pasakymuose kaip yra reika14.Apskritai indoeuropeistai treèiàjá asmená linkæ vadinti savita sintaksine anga var-daþodinëms formoms á veiksmaþodþio paradigmà15. Tad galbût vardaþodinës kil-mës formø miðimas su senosiomis ðakninëmis veiksmaþodþio formomis, formuojan-tis preterito paradigmai, ir sudarë prielaidas atsirasti vadinamiesiems miðriojo tipoveiksmaþodþiams? Tai, aiðku, tik preliminari hipotezë tolesniems tyrimams. Kitavertus, ádomus ir Jakulio iðkeltas semantinis motyvas (t. y. duratyvinë vibratyvinëreikðmë bei jos morfologinio áforminimo poreikis) tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiamsplisti (p. 120�121).

Taigi Jakulio disertacija, nors kol kas dar neiðleista atskira knyga, yra tikraivertingas baltistikos veikalas, graþiai pratæsiantis disertanto mamos Audronës Kau-kienës darbus16.

Saulius Ambrazas

S A U L I U S A M B R A Z A S Gauta 2003 m. sausio 18 d.


P. Vileiðio g. 5



377 A l m a R a g a u s k a i t ë , X V I � X V I I I a .

k a u n i e è i ø a s m e n v a r d þ i a i 0 0 0


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Alma Ragauskaitë,XVI�XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai

Daktaro disertacija, Vilnius,

2002, 222 p.

2002 metø spalio 9 dienà Lietuviø kalbos institute Alma Ragauskaitë apgynëdaktaro disertacijà. Darbo vadovë � habil. dr. Vitalija Maciejauskienë. Èia iðsa-miai iðtirti XVI�XVIII amþiaus asmenvardþiai, iðrinkti daugiausia ið ávairiø Kau-no miesto savivaldos dokumentø, paraðytø lenkø, lotynø ir LDK kanceliarineslavø kalba1 (pastaroji disertacijoje ne visai tiksliai vadinama senàja gudø kalba).Tokiø asmenvardþiø uþraðymø surinkta per 11 300. Be to, jie lyginami ir su tometo asmenvardþiais ið kitø Lietuvos vietø. Panaudoti ir giminiðkø kalbø asmen-vardþiø tyrimo duomenys. Tad darbas daþnai praðoka Kauno miesto ribas. Di-sertacija paraðyta metodiðkai, kiekvienas teiginys iliustruotas gausiais autentiðkaraðyba pateiktais pavyzdþiais. Prieduose rasime aptartø asmenvardþiø rodyklæ(p. 187�222).

Nors ðis darbas skirtas asmenvardþiø istorijai, taèiau èia yra svarbiø duomenøir iðorinei lingvistikai. Ypaè tai pasakytina apie lietuviðkø asmenvardþiø slavini-mo skyriø (p. 24�42). Ragauskaitë nustatë, kad XVI amþiuje Kauno raðtininkaineretai dar iðlaikydavo gana autentiðkas lietuviðkø asmenvardþiø lytis, nors jautada nemaþa jø dalis turëjo slaviðkà priesagà -oviè (27,08% visø patroniminiø vyrøasmenvardþiø); nelietuviðkø asmenvardþiø lyèiø padaugëjo XVII amþiaus antrojepusëje, o XVIII amþiuje jos ëmë vyrauti. Tai ið dalies atspindi lietuviø kalbos

1 Dël termino plg. Christian S. Stang, DieWestrussische Kanzleisprache desGrossfürstentums Litauen, Oslo: Det NorskeVidenskaps-Akademi i Oslo, 1935; Zig-mas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 2.Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas, 1987,117tt.; A[lgirdas] S[abaliauskas], ,,Slavø

kanceliarinë kalba�, Lietuviø kalbos enciklo-pedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei-dybos institutas, 1999, 592; Pietro Um-berto Dini, Baltø kalbos. Lyginamoji istorija,Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybosinstitutas, 2000, 282�283. 0 0 0


vartojimo vieðajame gyvenime maþëjimà tuo metu2. Tiesa, lietuviø kalbos padëtis,matyt, skyrësi atskiruose miestuose. Tai rodo disertacijoje atliktas Kauno (1791�1827 metø Ðv. Petro ir Povilo) ir Këdainiø (1752�1798 metø Ðv. Jurgio) baþnyèiøknygø palyginimas: XVIII amþiaus pabaigos këdainiðkiø pavardëse lietuviðkøbruoþø likæ daugiau negu maþdaug to paties meto kauniðkiø (p. 44�45). Ádomu irtai, kad didþioji pavardþiø lenkinimo banga XVIII amþiuje sutampa su leksikosslavybiø antplûdþiu á LDK lietuviðkus raðtus. Ir vienu, ir kitu atveju matyti sustip-rëjusi (palyginti su XVI�XVII amþiumi) orientacija á prestiþinæ lenkø kalbà. Be to,XVIII amþiaus lietuviø autorius leksikos slavybes vartoti skatino tuo metu Europojepopuliarus makaroninis stilius. Tad Baroko epochoje skoliniai galëjo tapti savituintelektualumo bei aukðtojo stiliaus þenklu3.

Lietuviðkø asmenvardþiø slavinimui ypatingà poveiká darë raðtininkai bei jøintencijos (p. 44)4. Juk raðtininkai anuomet daþniausiai buvo nelietuviai. Kaipmalonià iðimtá èia galima bûtø priminti Vido Garliausko Ðiaulënø baþnyèiossantuokø knygose rastus lietuviðkus áraðus, darytus 1719�1738 metais5. Jie uþra-ðyti nusiþengiant to meto Baþnyèios nuostatams, kurie primygtinai reikalavo ra-ðyti lotyniðkai, ir rodo ypatingà klebono nusiteikimà lietuviø kalbos atþvilgiu. Beto, ðie áraðai daryti tuo metu, kai Kaune lietuviðkos pavardës buvo masiðkai len-kinamos.

Kita vertus, pavardþiø slavinimo procesui galëjo turëti átakos ir paèiø gyven-tojø intencijos. Antai disertacijoje paþymima, kad vienoje ir toje paèioje 1791�1827 metø Kauno parapinës Ðv. Petro ir Povilo baþnyèios knygoje maþiau buvoslavinamos Kauno priemiesèiø bei ðiai parapijai priklausiusiø kaimø gyventojønegu paèiame Kauno mieste gyvenusiø miestieèiø pavardës (p. 43�44). Tai galbûtrodo, kad XVIII amþiuje tarp miestieèiø buvo prestiþiðka turëti lenkiðkas pavar-dþiø formas, o toliau nuo miesto gyvenæ lietuviai, geriau iðlaikæ gimtàjà kalbà,

2 Plaèiau apie tai þr. Jurgis Lebedys, Lietuviøkalba XVII�XVIII a. vieðajame gyvenime,Vilnius: Mokslas, 1976; Petras Jonikas,Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje. Visuo-meniniai lietuviø kalbos istorijos bruoþai,Chicago: Lituanistikos instituto leidykla,1987, 69tt., 116tt.

3 Plg. Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 2,Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybosinstitutas, 2000, 393; Artûras Tereðkinas,,,Stiliaus ir þanro problemos M. Aliðauskoir K. Lukausko pamoksluose�, Senoji Lietu-vos literatûra 1. Senosios literatûros þanrai,Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,1992, 133�134; Mikas Vaicekauskas,,,Prieðkalbë Jonui Palioniui, arba MykoloOlðevskio apologija�, Naujasis Þidinys-Ai-dai 4, 1996, 208; Giedrius Subaèius, ,,Dël

Miko Vaicekausko apologijos Mykolui Ol-ðevskiui�, Naujasis Þidinys-Aidai 6, 1996,579�580; Aleksas Girdenis, Petras Skir-mantas, 1759 metø ,,Ziwatas�, Vilnius:Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas,1998, IX�XII (taip pat recenzijà ALt 1,1999, 195�196); Juozas Karaciejus, ,,DëlXVIII a. raðtø kalbos�, LKK 39, 1998, 134�139 .

4 Þr. dar Z[igmas] Zinkevièius, Lietuviø antro-ponimika. Vilniaus lietuviø asmenvardþiaiXVII a. pradþioje, Vilnius: Mokslas, 1977,96tt.; Ì[åéëóòå] Ðàìîíåíå, Ëèòîâñêèåôàìèëèè êîíöà XVIII â. Àâòîðåô. äèñ.êàíä. ôèëîë. íàóê, Âèëüíþñ, 1987, 7�8.

5 Vidas Garliauskas, ,,Lietuviðki Ðiaulënøbaþnyèios áraðai 1719�1738 metø santuo-kø metrikuose�, ALt 3, 2001, 213�250.

379 A l m a R a g a u s k a i t ë , X V I � X V I I I a .

k a u n i e è i ø a s m e n v a r d þ i a i 0 0 0

vartojo autentiðkas lietuviðkas pavardes. Zigmas Zinkevièius (1977, 117) pana-ðiai interpretuoja XVII amþiaus Vilniaus miesto aukðtuomenës ir prastuomenësasmenvardþiø uþraðymø skirtumus.

Ne tik etimologus, bet ir iðorinës lingvistikos bei Lietuvos istorijos tyrëjus turëtøsudominti platus asmenvardþiø kilmës skyrius (p. 119�154)6. Antai ið jo aiðkiaimatyti, kad XVI�XVIII amþiuje Kaune gyveno gausi vokieèiø bendruomenë. Tairodo ir istorikø tyrimai7. Kita vertus, per nagrinëjamàjá laikotarpá laipsniðkai maþëjogrynai lietuviðkos kilmës asmenvardþiø (XVI amþiuje 24% ´ XVII amþiuje 16% ´XVIII amþiuje tik 12%). Tiesa, rengiant disertacijà spaudai galima pageidauti priekiekvieno ðiame skyriuje pateikiamo asmenvardþio nurodyti jo kilmës pamatà (plg.Zinkevièius 1977).

Disertacijoje iðsamiai aptartas kaunieèiø pavardþiø susidarymas (p. 73�99)8.Ragauskaitë nustatë, kad Kauno diduomenei priklausæ lietuviai bei èia gyvenævokieèiai jau XVI amþiaus pradþioje turëjo paveldimas pavardes, o XVII antrojojepusëje visi kaunieèiai buvo uþraðomi su pavardëmis9. Tai leidþia manyti, kadmiestuose gyvenæ lietuviai pavardes ágijo anksèiau nei valstieèiai. Pastarøjø pavar-dþiø formavimàsi iðsamiai iðtyrë Vitalija Maciejauskienë10.

Gal kiek fragmentiðkesnis yra asmenvardþiø darybos apraðas (p. 100�119). Èiagalima buvo labiau iðryðkinti XVII amþiuje vykusius lietuviðkø vyrø asmenvardþiødarybos pokyèius. Antai ið pirmajame priede pateiktos statistikos (p. 182) matyti,kad XVII amþiuje, palyginti su XVI, smarkiai padaugëjo kaunieèiø asmenvardþiøsu priesagomis -aitis (24 ´ 41) bei -(i)ûnas (16 ´ 31) ir labai sumaþëjo atitinkamøvediniø su -iðkis (38 ´ 4), ðiek tiek ir su -(i)onis (34 ´ 24)11. XVIII amþiuje Kaunomiesto pavardþiø uþraðymø su lietuviðkomis priesagomis beveik nebeliko.

6 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,XVI a. antro-sios pusës Kauno miestieèiø lietuviðkoskilmës asmenvardþiai�, ALL 41, 1999,145�158; ,,XVII a. pirmosios pusës Kaunomiestieèiø asmenvardþiø kilmë�, ALL 43,2000, 93�110. 0 0 0

7 Plg. Zenonas Ivinskis, Lietuvos prekyba,Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas,1934, 10�25; Jonas Puzinas, Rinktiniai rað-tai 2, Chicago: Lituanistikos instituto lei-dykla, 1983, 179tt.; Zigmantas Kiaupa,,,Kovos tarp liuteronø ir katalikø Kaunomieste iki XVIII a. vidurio�, Religinës kovosir erezijos Lietuvoje 4, Vilnius: Mintis, 1977,13�26. 0 0 0

8 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,Kauno mies-tieèiø pavardþiø formavimasis XVI�XVIII a.�, ALL 46, 2001, 123�143.

9 Panaðiu laiku, matyt, formavosi ir kituosemiestuose gyvenusiø lietuviø pavardës,

plg. Zinkevièius 1977, 64�65; ZigmantasKiaupa, ,,Ðiauliø gyventojø kaita ir pasto-vumas XVII�XVIII a.�, Ðiauliø miesto savi-valdai 200. Respublikinës istorikø mokslinëskonferencijos tezës, Ðiauliai: Titnagas,1991, 3�4. 0 0 0

10 Vitalija Maciejauskienë, Lietuviø pavardþiøsusidarymas, Vilnius: Mokslas, 1990.

11 Apie bendras tëvavardinës kilmës asmen-vardþiø darybos tendencijas Lietuvoje þr.Antanas Salys, Raðtai 2, Roma: Lietuviøkatalikø mokslø akademija, 1983, 51�52;Z[igmas] Zinkevièius, ,,Tëvavardinë as-menvardþiø sistema Lietuvoje�, Blt 2priedas, 1977, 151�156; V[italija] Macie-jauskienë, ,,Lietuviø asmenvardþiø prie-sagø paplitimas XVII a.�, LKK 17, 1977,159�165. 0 0 0


Reikia tikëtis, kad ávairiais poþiûriais svarbus Almos Ragauskaitës darbas grei-tai bus iðleistas atskira knyga.

Saulius Ambrazas

S A U L I U S A M B R A Z A S Gauta 2003 m. sausio 28 d.


Vileiðio g. 5



381 J o v i t a E r i c h s m e i e r ,

T i k s l o , s à l y g o s i r n u o l a i d o s

ð a l u t i n i a i s a k i n i a i X V I � X V I I a .

M a þ o s i o s L i e t u v o s a u t o r i ø

r a ð t u o s e


I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 3 - 4 4 7 - 0 9 3 1 2 - 9

Jovita Erichsmeier,Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniaiXVI�XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose

Daktaro disertacija, Kaunas,

2002, 166 p.

2002 metø lapkritá Vytauto Didþiojo universitete Jovita Erichsmeier apgynë dak-taro disertacijà Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI�XVII a. MaþosiosLietuvos autoriø raðtuose (166 p.). Darbo vadovas prof. habil dr. Vytautas Ambrazas.Sudëtiniai senosios lietuviø raðtijos sakiniai � iki ðiol vis dar maþai tirta istorinëssintaksës sritis. Imtis ðios rûðies ðalutiniø sakiniø istorijos doktorantæ paskatinoryðkûs sintaksinës sandaros pokyèiai, ávykæ lietuviø kalboje daugiau negu perketuris amþius.

Disertacijoje keliami du pagrindiniai tikslai: 1) iðtirti XVI�XVII amþiaus Maþo-sios Lietuvos autoriø raðtuose paliudytus tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniussakinius bei nustatyti ne tik jungtukø pasiskirstymà, bet ir sakiniø modelius, bû-dingus XVI amþiaus gyvajai kalbai, ið pastarøjø iðskiriant modelius, kurie jautuomet buvo archaizmai; 2) remiantis tyrimo rezultatais, palyginti XVI amþiauslietuviø kalboje vartotø minëtø rûðiø sakiniø modelius su dabartiniais ir mëgintinustatyti pagrindinæ raidos kryptá.

Darbo uþdaviniu disertacijoje laikoma surinktø sudëtiniø sakiniø analizë trimisaspektais: 1) prijungiamøjø jungtukø distribucija, 2) modeliø iðskyrimas ir 3) tari-niais einanèiø veiksmaþodþiø morfologinës raiðkos tyrimas.

Taip suformuluoti tikslai ir uþdaviniai verèia kelti klausimà, kas ið tiesø ðiojedisertacijoje bus nagrinëjama: kalba kaip sistema ar kalba kaip kalbëjimo aktas.

1. Norint tai suprasti, reikia pradëti nuo objekto ir temos. Apibrëþdama tiria-muosius ðaltinius, autorë nurodo:

Medþiaga ðiam darbui surinkta ið visø svarbiausiø XVI�XVII a. Maþosios Lietuvosautoriø raðtø: Martyno Maþvydo 1547 metø katekizmo, Giesmës ðv. Ambroziejaus(1549), Formos krikðtymo (1559) ir abiejø giesmyno daliø (pirmoji dalis � 1566, ant-


roji � 1570 m.), Baltramiejaus Vilento Enchiridiono (1579) ir Evangelijø bei epistolø(1579), Jono Bretkûno postilës (1591) ir jo verstø Mato bei Luko evangelijø (1580),taip pat ið Simono Vaiðnoro Þemèiûgos teologiðkos (1600). Ið Wolfenbüttelio postilës(1573) [...] èia tiriami sakiniai nerinkti [...] (p. 10).

Ar ðitie veikalai ið tiesø yra visi svarbiausi XVI�XVII amþiaus Maþosios Lietuvosraðtai? Èia iðvardyti darbai, áskaitant ir Vaiðnoro Þemèiûgà teologiðkà, paraðyti XVIamþiuje. Ið XVII amþiaus nëra në vieno Maþosios Lietuvos autoriaus kûrinio. Jeibûtø tiriamas dviejø ðimtmeèiø laikotarpis, tai turëtø bûti analizuojamas Jono Rë-zos Psalteras Dovydo (1625)1, Lozoriaus Zengðtoko, Danieliaus Kleino, Jono Rikovi-jaus giesmynai ir maldynai2, rankraðtiniai þodynai Lexicon Lithuanicum ir ClavisGermanico-Lithvana, Kleino ir Sapûno�Ðulco gramatikos. Èia ypaè iðskirtina Kleinogramatika3. Nors ji paraðyta lotyniðkai, taèiau skyriuje apie jungtukus (De Conjunc-tionibus) pateikiami sàlygos (Conditionales) ir nuolaidos (Conceßiv¿) jungtukai bei jølotyniðki atitikmenys (KlG 142). Pateikdamas asmenavimo paradigmas, prie vadi-namojo subjunktyvo (Subjunctivus) veiksmaþodþiø Kleinas priraðo jungtukus (kar-tais su lotyniðkais atitikmenimis, plg. Jey / jeib / idant wadíntas buãíau / µi, ut vocarer,butumbei / butu KlG 104; Jeib / jog / idant µakâãia / µakâãiau / µakâtumbei / µakâtu KlG 113).Skyriuje apie jungtukø konstrukcijas (De Conµtructione Conjunctionum) jis bandodiferencijuoti ir jø vartosenà, daugiausia dëmesio skirdamas reikðmës santykiamssu veiksmaþodþio nuosaka (KlG 173�174).

Nors disertacijoje ið tiesø nagrinëjami tik XVI amþiaus Maþosios Lietuvos kûri-niai, taèiau visame tekste jie laikomi XVI�XVII amþiaus raðtais. Baigiamosios iðva-dos (p. 160�161) daromos taip pat apie XVI�XVII amþiaus Maþosios Lietuvosraðtuose vartotus jungtukus, sakiniø modelius ir tariniais einanèiø veiksmaþodþiømorfologinæ raiðkà, plg.:

1 Rëza, suredagavæs Bretkûno 1580 metaisiðverstà Psalmynà pagal Lutherio Biblijà,pateikë naujà Psalmyno versijà; apie taiplaèiau þr. Friedrich Scholz, �Einleitung�,Textkritische Edition der Übersetzung desPsalters in die Litauische Sprache von Johan-nes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsbergi. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre1580 und der überarbeiteten Fassung diesesPsalters von Johannes Rehsa, Pastor zuKönigsberg i. Pr., nach dem Druck aus demJahre 1625 nebst der Übersetzung des Psaltersin die deutsche Sprache von Martin Luthernach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unterMitarbeit von Friedemann Kluge, mit eineEinleitung versehen und herausgegebenvon Friedrich Scholz, Paderborn, München,Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002,XXV, LXXI.

2 Nors XVII amþiuje dalis giesmiø buvo per-spausdinama ið Maþvydo ir Bretkûnogiesmynø, taèiau naujieji giesmynai buvopildomi naujomis giesmëmis, ið naujo re-daguojami (ypaè Kleino giesmynas � jameádëtos 108 naujos giesmës), þr. Jurgis Le-bedys, Senoji lietuviø literatûra, Vilnius:Mokslas, 1977, 110�117; Dainora Pociûtë,XVI�XVII a. protestantø baþnytinës giesmës.Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë ir Prûsø Lie-tuva, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tauto-sakos institutas, 1995.

3 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvani-ca [...] à M. DANIELE Klein [...] REGIO-MONTI, Typis & µumptibus JOHANNISREUSNERI, ANNO crisogon%aV cI�. I�c.LIII. Remiamasi perspaudu: Pirmoji lietu-viø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinëpolitinës ir mokslinës literatûros leidykla,1957 (toliau � KlG).





r a ð t u o s e

XVI�XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose ið viso rasti 783 neverstiniai arbasavo sandara nuo originalø besiskiriantys tikslo sakiniai (p. 50);

XVI�XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtams nebûdingi nuolaidos sakiniai,kuriø poriniu jungtuku norint...vienok bei jo variantais prijungtam ðalutiniam dë-meniui pagrindinio atþvilgiu bûdinga interpozicija (p. 144);

XVI�XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniøprijungimo priemonë yra jungtukas idant ir jo variantas idanti; jungtukai jeib ir jengtikslo reikðme vartojami nepalyginamai reèiau, o dabartinëje lietuviø kalboje pla-èiai ásigalëjæs jungtukas kad tikslo reikðme èia dar visai nevartojamas (p. 160).

Kita vertus, jei nutarta analizuoti ið esmës keturiø XVI amþiaus Maþosios Lie-tuvos autoriø veikalus � Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro, lyginimui imantdar Mikalojaus Daukðos (vidurinis raðomosios kalbos variantas) bei KonstantinoSirvydo raðtus (rytinis raðomosios kalbos variantas), tai analizës tikslas turëtø bûtine kalba kaip sistema, o kalba kaip kalbëjimo aktas, t. y. analizë turëtø bûti skirtapasirinktø autoriø bûdingiems sintaksës bruoþams, jø individualumui, kalbos mo-këjimui nustatyti. Tokiu atveju pavyzdþius ið verstiniø tekstø (tokiø XVI amþiujedaugiausia) reikëtø gretinti su originaluose esanèiais atitikmenimis ir tirti, kokiàátakà kiekvieno autoriaus sintaksei darë originalai, iðryðkinti skirtumus, paaiðkintiprieþastis. Disertacijoje daugiausia dëmesio vis dëlto skiriama nustatyti tiems mo-deliams, kurie buvo bûdingi XVI�XVII amþiaus Maþosios Lietuvos gyvajai kalbaiarba jau buvo netgi archaizmai, atspindintys chronologiðkai ankstesná raidos tarps-ná negu tiriamasis.

Disertacijoje ypaè vertingais laikomi senuosiuose raðtuose esantys originalûssakiniai ir tie verstiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos netu-rëjo. Jie analizuojami pirmiausia. Sakiniø originalumas nustatomas remiantis filo-loginës interpretacijos metodu, kurio esmæ sudaro verstiniuose raðtuose randamøkonstrukcijø sistemiðkas gretinimas su vertimo ðaltiniais. Pagal santyká su origi-nalais tiriami sakiniai skirstomi á tris grupes: 1) originalius ir tiesioginiø atitikme-nø vertimo ðaltiniuose neturinèius sakinius; 2) sakinius, kuriuos vertimo ðaltiniuo-se atitinka skirtingos sandaros sakiniai ir 3) sakinius, kuriø sandara sutampa suoriginalais, bet skiriasi tik ðalutiniam dëmeniui prijungti vartojamais jungtukais(p. 13). Mokslui svarbûs ir tie pavyzdþiai, kurie iðversti paþodþiui, ir tie, kuriuosverèiant nutolta nuo originalø. Pastarieji gali paliudyti tam tikrø lietuviðkø kon-strukcijø atsparumà verstinëms ir gebëjimà su jomis konkuruoti.

Pagal kà sakiniai skirstomi á tris minëtas grupes? Koks filologinio metodo san-tykis su vidinës rekonstrukcijos metodu? Treèioji grupë � originalus atitinkantysmodeliai � abejoniø beveik nekelia, taèiau pirmosios dvi grupës labai problemiðkos.Antai kalbant apie tikslo sakinius, sakoma, kad ið viso rasti 1903 sakiniai, o peraðtuonis ðimtus tyrimui surinktø tikslo sakiniø nëra verstiniai: jie rasti ið daliesoriginalioje Bretkûno Postilëje, Vaiðnoro paraðytoje Þemèiûgos teologiðkos lietuviðkojeprakalboje bei tose Maþvydo ir Vilento raðtø dalyse, kuriø vertimo ðaltiniai dar


nenustatyti, taip pat originalaus Sirvydo pamokslø rinkinio pirmojoje dalyje (p. 16,ðiuo poþiûriu plg. dar p. 26, 50, 75, 76, 82, 103, 119 ir t. t.). Jei vertimo ðaltinisnenustatytas, ar galima teigti, kad sakinys neverstinis? Ar neradus atitikmens vie-name ðaltinyje yra pagrindo teigti, kad sakinys originalus, ir priskirti já pirmosiomsdviem grupëms?

Tokio skirstymo patikimumo analizæ reikia pradëti nuo Vilento Enchiridiono irEvangelijø bei Epistolø (1579) bei jø vertimo ðaltiniø. Pavyzdþiai ið Enchiridionodisertacijoje lyginami su Lutherio Enchiridiono 1529 metø leidimu. Taèiau Reinhol-das Trautmannas nustatë, kad pagrindinis Vilento katekizmo ðaltinis yra 1543metø Leipzigo leidimas ENCHIRIDION Der Kleine Catechismus. Fur die gemeine Pfar-herr vnd Prediger. D. Mart. Luther. Leipzig. Vilentas dar gali bûti naudojæsis ir visaisar keliais Wittenbergo leidimais4. Taigi Vilento katekizmas lyginamas ne su tuoðaltiniu, ið kurio buvo verstas. 1529 metø Lutherio katekizme neradus atitikmensar radus kitokios sandaros sakinio modelá, sakoma, kad toks kalbos vienetas laiky-tinas originaliu (plg. 62, 89, 90, 91 ir t. t.). 1529 ir 1543 metø Lutherio katekizmusskiria 14 metø. Katekizmø XVI amþiaus leidimai gerokai skyrësi vienas nuo kito dëldviejø prieþasèiø: ir dël to, kad pats Lutheris juos taisë, ir dël to, kad savavaliðkaidaug kà keitë patys spaustuvininkai.

Pavyzdþiai ið Vilento Evangelijø bei Epistolø disertacijoje lyginami tik su LutherioBiblijos 1546 metø leidimu. Taèiau, versdamas Evangelijas, Vilentas neabejotinairëmësi Vulgata ir graikiðku Naujuoju Testamentu. Bretkûnas, á savo Postilæ nuraðy-damas Vilento tekstus, daugiausia taisë bûtent tas vietas, kurias Vilentas buvoiðvertæs ið Vulgatos ar graikiðko NT, plg. Lk 1,78:

EE 15421�23 Per jµc¸ias mielaµchirdingiµtes Diewa mu=ºµu / Per kuriasmus atlankie ateidams iµch º aukµchta

BP II 23313�15 Per µchirdiµchka mielaµchirdingiµte º Diewo muµu / Per kure

mus atlanke º Vátekeghimas iµch aukµchtoLB Durch die herãliche barmherãigkeit vnµers Gottes, Durch

welche vns beµucht hat der Auffgang aus der HæheV per viscera misericordiae Dei nostri, in quibus visitavit nos

oriens ex altoG di� spl@gcna æl#ouV qeoÒ =män, æn oÅV æpisk#yetai =m�V

ànatol¦ æx ÖyouV

Dël to analizuojamus sakinius ið Vilento Evangelijø bei Epistolø neuþtenka lygintitik su Lutherio Biblija. Tuo tarpu disertacijoje, jei Vilento sakinys nesutampa su1546 metø Lutherio Biblija, jis priskiriamas prie originaliø ar savo sandara nuooriginalø besiskirianèiø sakiniø. Antai p. 77 teigiama, kad Vilento raðtuose yra 17

4 Reinhold Trautmann, �Die Quellen der dreialtpreussischen Katechismen und des En-chiridions von Bartholomaeus Willent�,

Altpreussiche Monatsschrift 46, 1909, 478�479 .





r a ð t u o s e

sàlygos sakiniø, kurie savo sandara skiriasi nuo originalo � Lutherio Biblijos. Ið p.78 pateiktø pavyzdþiø èia bus palygintas tik vienas, kuris ið tiesø skiriasi nuoLutherio Biblijos, bet jis sutampa su Vulgata ir graikiðku NT, plg. Mt 4,3:

EE 4323�25 Iey eµµi º µunus Diewa / liepk / idant tie akmenis d¾n± pa=ºwirµtu

LB Biµtu Gottes µon, µo µprich, das dieµe µtein brot werden

V Si Filius Dei es, dic, ut lapides isti panes fiant

G eá uÂÊV e¿ toÒ qeoÒ, eáp� Ãna oÂ l%qoi oÙtoi Àrtoi g#nwntai

Taigi jungtuko jei atitikmuo yra Vulgatoje ir graikiðkame NT, taèiau disertacijojedaroma iðvada, kad �tokiu atveju èia aptariami lietuviðki pavyzdþiai verèiamiprieðingai originalui ir iðlaikoma lietuviø kalbai bûdinga sàlygos sakinio sandara:ðalutinis sakinys jungiamas hipotaktiniu jungtuku jei� (p. 77). Tokiø pavyzdþiø yrair daugiau (plg. kad ir p. 92 esanèius EE 12724 ir EE 1774 pavyzdþius, neatitinkan-èius vokiðkø salygos sakiniø, kuriuose ðalutinis dëmuo sudarytas su inversija, suatitinkamais lotyniðkais ir graikiðkais dëmenimis). Vadinasi, ið Vilento Enchiridionoir Evangelijø bei Epistolø imtø ðalutiniø sakiniø analizë pagal santyká su originalaisnëra patikima � kai kurie sakiniai nepagrástai priskirti originaliems ar nuo origi-nalo besiskiriantiems sakiniams.

Problemiðki kai kurie pavyzdþiai ir ið Bretkûno Postilës. Teigiama, kad ji pusiauoriginali, o ið jos imti sakiniai � neverstiniai (p. 34, 37, 84, 133, 134 ir t. t.). Diser-tacijoje atsiribojama nuo perikopiø � jos nelaikomos autentiðkais Bretkûno kalbosfaktais, taèiau neinformuojama, ar imta pavyzdþiø ið pirmoje dalyje esanèios 40puslapiø �Passio�. Pamokslø ir �Passio� ðaltiniai iki ðiol nenustatyti. Bretkûnasrëmësi kitø protestantø teologø darbais ir pamoksluose gali bûti verstø fragmentø.Kol neatlikta visos Postilës filologinë analizë ir iki galo nenustatyta jos teksto isto-rija, kiek neatsargu laikyti visiðkai originaliais netgi pamokslø sakinius. Antaidisertacijoje (p. 35) cituojamas sakinys Ant Swieto buwa ubagu / º Ieib mums ghisµuµµimiltu / º Dangui bagotais daritu / º Angelams mus priligintu (BP I 10[18]3�6) yragiesmës posmas, paþodþiui nuraðytas arba ið Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø pir-mos dalies (MþG I 18214�17), arba ið tos paèios giesmës, pakartotinai perspausdintosBretkûno Giesmëse Duchaunose (1589). Tai giesmë �Pagirtas buk Iesu Christe�, verstaið vokieèiø kalbos �Gelobest seistu Iesu Christ�. Disertacijoje neverstiniais laikomiir sakiniai ið Maþvydo raðtø, jei jø ðaltiniai nenustatyti (p. 35, 76, 82 ir t. t.).

Dël ligðiolinës senøjø raðtø filologinës analizës nepaisymo ar nepakankamo pai-symo tampa abejotina dalis lingvistinës analizës rezultatø. Tai ypaè pasakytinaapie duomenis lentelëse Nr. 3, 7, 11, kur pirmasis skaièius reiðkia neverstiniø, ant-rasis � verstiniø, kuriuos originale atitinka skirtingos sandaros sakiniai, treèiasis �paþodþiui iðverstø sakiniø kieká. Iðimtis èia ið dalies yra tik treèiasis skaièius �paþodþiui iðversti ir tik jungtukais nuo originalo besiskiriantys sakiniai, bet ir tasskaièius rodo sakinius, kurie atitinka tik disertacijoje lygintus originalus.


Ðioje vietoje jau tenka apgailestauti, kad vis dar neatlikta visø XVI amþiauslietuviðkø raðtø filologinë analizë, nenustatyti visø vertimø ðaltiniai, vertimai sis-temingai nesugretinti su originalais, nepakankamai atskleista paèiø kûriniø istorijair jø teksto istorija.

2. Nors disertacijoje ypaè vertingais laikomi senøjø raðtø originalûs ir tie vers-tiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos neturëjo, taèiau dël neat-sargiai taikytø ankstesnës filologinës analizës rezultatø ne ðitie tyrimo aspektailaikytini reikðmingiausiais. Senøjø raðtø tyrëjams bus tikrai naudinga disertacijojesukaupta medþiaga ir kalbos kaip kalbëjimo akto analizë. Tad vertinant atliktàdarbà, ðiuo atveju reikia þiûrëti ne á tai, kur buvo taikyta, o á tai, kur pataikyta.

Disertacijoje iðanalizuoti keturiø svarbiausiø XVI amþiaus Maþosios Lietuvosautoriø � Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro � vartoti tikslo, sàlygos ir nuo-laidos ðalutiniai sakiniai. Jie lyginti su Daukðos ir Sirvydo raðtuose rastais saki-niais. Nustatyta ðalutiniams sakiniams prijungti vartojamø jungtukø forma ir di-stribucija, atkreiptas dëmesys á pasiskirstymo netolygumà. Duomenys pateikiamilentelëse (p. 23, 24, 72, 73, 128, 130 ir kt.). Pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniøjungimo priemonë � dabartinëje lietuviø kalboje jau periferinis jungtukas idant ir joforma idanti. Ðis jungtukas retesnis tik Maþvydo raðtuose (nesudaro në pusës visøpavartotø tikslo jungtukø). Jungtukas jeng itin daþnas Vaiðnoro Þemèiûgoje teologið-koje, retesnis Maþvydo ir Vilento raðtuose, visai nevartojamas Daukðos raðtuose irSirvydo Punktuose sakymø (analizuota tik pirma dalis). Pastarajame ðaltinyje jaurandamas ir dabartinëje kalboje vartojamas funkcinis jungtukas kad.

Ypaè svarbu, kad analizuojant ne tik jungtukø distribucijà, bet ir sakiniø mode-lius, iðskirta, kurie ið jø bûdingi atskiriems autoriams, taigi iðryðkinamas jø sintak-sës individualumas. Antai nustatyta, kad tik Bretkûno ir Vaiðnoro raðtams bûdingitikslo sakiniai, sudaryti pagal modelius idant <...> tada/tad...Vf, jeib <...> tada...Vf irjeng <...> tad...Vf, gretintinus su vienu ið sàlygos sakiniø modeliø jei <...> tada...Vf.Maþvydo ir Bretkûno raðtuose nustatyta kitokia jungtuku jeib prijungtø sàlygossakiniø morfologinë raiðka.

Tik Bretkûno Postilëje pasitaiko nuolaidos sakiniø, jungiamø jungtuku net, betðiam autoriui nebûdingas jungtukas norint. Maþvydo raðtuose nevartojamas ðalu-tinius nuolaidos dëmenis jungiantis jungtukas kaèei, tuo tarpu Vaiðnoras vartojodar ir jo variantus kaè bei kaèeigel. Pagrindinë nuolaidos sakiniø jungimo priemonëanalizuotuose tiek Didþiosios, tiek Maþosios Lietuvos raðtuose � poriniai jungtukai.Nuo dabartinës lietuviø kalbos pagal vartojamus nuolaidos jungtukus labiausiaiskiriasi Vilentas, Bretkûnas ir Vaiðnoras.

Disertacijoje nustatyta, kad pagrindinë ðalutiniø sàlygos sakiniø jungimo prie-monë Maþosios Lietuvos raðtuose � jungtukas jei bei jo variantai jeig, jeigi, jeigu,daug retesnis jungtukas kada ir jo variantas kad, reèiausias jeib ir jo variantas jeibeg.Lyginamuose Daukðos ir Sirvydo tekstuose taip pat daþniausias jungtukas jei, betèia jau vartojamas ir dabartinei lietuviø kalbai bûdingasis kad.





r a ð t u o s e

Vertinant kalbos kaip kalbëjimo akto analizæ, darbo trûkumu laikytina tai, kadiðvadose (p. 160�161) neatsispindi nagrinëtø lietuviðkø sakiniø santykis su origi-nalais, nëra apibûdinama nei vokiðkø, nei lotyniðkø ar lenkiðkø ðaltiniø átaka.

Siekis nustatyti struktûrinius XVI�XVII amþiuje vartotø ir dabartinëje kalbojevartojamø sakiniø pakitimus bei raidos tendencijas kartais atrodë per didelis uþ-mojis � reikëjo ðokti nuo XVI iki XXI amþiaus, � taèiau senosios raðtijos ir dabar-tinës kalbos sintaksës lyginimas taip pat davë ádomiø rezultatø. Ávairiaplanë ana-lizë ne tik parodë tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniø sakiniø raidos netolygumà,kai kuriø jos elementø konservatyvumà, bet ir atkreipë dëmesá á probleminius irtoliau tirtinus istorinës sintaksës klausimus.

Ona Aleknavièienë

O N A A L E K N A V I È I E N Ë Gauta 2003 m. liepos 25 d.


P. Vileiðio g. 5

Documents

Recenzijos (Reviews) - · PDF fileNuo 1989 metł Bretkßno Biblija pradºta ... (literatßros sàraðe [p.€XVI] neteisingai nurodyti leidimo metai€Œ 1942 vietoj 1941)16