Šilutės F. Bajoraičio VB Pašyšių filialo

bibliotekininkė Danutė Adomavičienė

Kaziuko Mugė

Kaziuko mugė – kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro

mugė, kurioje žmonės pardavinėja

savo pagamintus liaudiškus

dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama

artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos,

kovo 4 d.

Svarbiausias mugės atributas – verba,

gaminama iš išdžiovintų margų gėlių ir žolių.

Kaziuko mugės ištakos siekia XVII a.

pradžią. 1602 m. lapkričio 7 d.

popiežius Klemensas VIII savo breve

oficialiai paskelbė Kazimierą šventuoju Lenkijos ir Lietuvos,o Urbonas VIII 1636

m. paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos

globėju. Tais pačiais metais

šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų šv. Kazimiero

bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo 1604 m., į

Zigmanto Vazos įsakymu specialiai pastatytą

puošnią koplyčią Katedroje, kur jie yra ir

dabar.

Spėjama, kad kaip tik nuo Šventojo palaikų perkėlimo 1636 m. ir

prasideda Kaziuko mugės istorija. Tada

Katedroje imti rengti šv. Kazimiero atlaidai, o neatskiriama atlaidų

dalimi visada buvo taip

vadinamas „kermošius“

Tie „kermošiai“ vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes

prigęsdami, tai vėl atsinaujindami, kol 1827 m. Vilniaus pirkliai neišsirūpino privilegijos rengti didesnį, kelias dienas vykstantį,

prekymetį, taip vadinamą „jomarką“

Joje jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet

suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje

būdavo sustatomos vadinamosios „būdos“,

laikinos stoginės ar palapinės. Tuo

laikotarpiu atsiranda ir vienas iš Kaziuko mugės

atributų – saldus meduolis „Kaziuko

širdis“.

„Kaziuko širdžių“ būdavo įvairiausių

dydžių ir spalvų: rudos – su medumi,

baltos – su mėtomis, rausvos – su

spanguolėmis. Galėdavai išsirinkti su

užrašytu mylimosios ar mylimojo

vardu arba gražiu palinkėjimu,

meilės prisipažinimu: „Uogele,

priimk mano širdį“, „Pasakyk,

mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo

širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi

mano?“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane“ ir kt.

XX a. pradžioje Mugė buvo iškelta į Lukiškių aikštę. Tuo laikotarpiu

mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę

valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais. Į mugę

suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir „būdom“ būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo

Žvėryno iki Žaliojo tilto.

Šį klestėjimą nutraukė I pasaulinis karas

XX a. 3 deš. Vilniaus „Kaziukas“ vėl

atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 m., kai prie mugės

rengimo gausiai prisidėjo Vilniaus studentai, rengę

triukšmingas kostiumines eisenas.

Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas

1938 ir 1939 m.

Pokarį Kaziuką „iškraustė“ ir iš Lukiškių aikštės

Sovietmečiu mugė buvo perkelta į

tuometinį kolūkinį Kalvarijų turgų.

Šioje vietoje vykstanti mugė nebuvo įspūdinga ir šventiška, kadangi buvo

apribota erdvėje ir prekeivių skaičiumi.

Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos

nepriklausomybę, Kaziuko mugė grįžo į senąją vietą, į

Katedros aikštę, į Senamiesčio gatves ir net prasiplėtė į Tymo kvartalą.

Ji yra viena ryškiausių kalendorinių švenčių, turinti

šimtmečių tradicijas, kiekvieną kartą pristatanti išmoningus rankų darbo

gaminius ir neturinti lygių aplinkiniuose kraštuose.

Mugė pritraukia kelis šimtus tūkstančių lankytojų.

Antrąją mugės dieną vyksta šventinės

teatralizuotos eitynės, kuriose dalyvauja, kaip

ir senais laikais, žymiausi amatininkai, liaudies meno, senovės amatų propaguotojai.

Amatininkų, tautodailininkų eitynės

Vilniaus gatvėmis ypatingos dėl to, kad

reiškia meistrų vienybę ir nusiteikimą po viena vėliava siekti bendrų

tikslų.

Kaziuko mugė turi ir savo metraštį, kuris

leidžiamas Vilniuje nuo 2003 m. „Kaziuko laikraštis“ remia tradicinių amatų

puoselėjimą ir išsaugojimą.

Jame ne tik dalinamasi amatų paslaptimis, bet ir

aprašoma įdomioji Vilniaus ir mūsų krašto istorija,

pateikiama praktinė mugės informacija dalyviams,

amatininkams, lankytojams. „Kaziuko laikraštis“

leidžiamas vieną kartą per metus ir gausiai

parduodamas Kaziuko mugėje Vilniuje.

Svarbiausias pirkinys mugėje – širdelės formos sausainiai pavadinimu „Kaziuko širdis“, puošti piešiniais, vardais ar specialiais ženklais. Kitas

tradicinis pirkinys – „barankių“ (trapučių) karoliai.

Daugelis taip pat keliauja į mugę įsigyti verbų ir rankų darbo įrankių, naudojamų kasdieninėje buityje.

Akimirkos iš Kaziuko mugės

Seniau Dabar

Akimirkos iš Kaziuko mugės

Seniau Dabar

Akimirkos iš Kaziuko mugės

Seniau Dabar

Gerų jums akimirkų ir džiugios nuotaikos