SocialiniS darbaS Su socialinės rizikos šeimomiS · Pratarmė Metodinių rekomendacijų, kaip dirbti su socialinės rizikos šeima, sąrašą papildo dar vienas leidinys – ši

| �

SocialiniS darbaS Su socialinės rizikos šeimomiS

� |

| �

SocialiniS darbaS Su socialinės rizikos šeimomiS

Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams

LIES GUALTHÉRIE VAN WEEZEL | VALĖ DUDAITĖ | RASA GAILIENĖ | INDRĖ GAJDOSIKIENĖ | ASTA GRUODIENĖ |SANDRA JOKUBAUSKĖ | INGA JUODIENĖ |RAMUNĖ JURKUVIENĖ | REGINA KLEVINSKIENĖ |DONATA KLIZIENĖ | VIOLETA LABANAUSKAITĖ |GINTARĖ MARCINKEVIČIŪTĖ |GIEDRĖ MISEVIČIŪTĖ | DALIA NARBUTIENĖ |INGA PAŽARSKIENĖ | ŽANETA ŠIMKIENĖ |JURGITA ŠUKAUSKIENĖ | GUODA VAIČEKAUSKAITĖ |RAMUNĖ VIDMANTIENĖ

Kaunas | 2012

� |

Iš anglų k. vertė:Indrė Gajdosikienė, Gintarė Marcinkevičiūtė, Guoda Vaičekauskaitė

RedagavoAsta Petraitytė

| �

Turinys

Pratarmė | 7

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie žmoniškumą | 9

2 skyrius. Socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas su socialinės rizikos šeimomis | 33

3 skyrius. Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai | 63

4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais žmonėmis ir įstaigomis | 95

5 skyrius. Socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos šeima | 133

6 skyrius. Socialinis darbas platesniame bendruomenės ir visuomenės kontekste | 177

Priedas. Apie ataskaitas | 203

Literatūra | 209

Pavyzdžių rodyklė | 210

Metodinių gairių rodyklė | 212

Apie autorius | 213

� |

| �

PratarmėMetodinių rekomendacijų, kaip dirbti su socialinės rizikos šeima, sąrašą

papildo dar vienas leidinys – ši knyga. Ji labai skiriasi nuo kitų. Joje skaitytojas neras teorinių sampratų ir apibrėžimų, statistikos, struktūrizuotų situacijos analizių ar schematizuotų nurodymų, kaip sunorminti rizikos šeimų gyvenimą. Visų šių dalykų pilnos socialinių darbuotojų rengimo studijų programos. Jas pabaigęs socialinis darbuotojas išeina į realų gyvenimą ir turi spręsti labai sudėtingas ir komplikuotas gyvenimo diktuojamas situacijas. Tuomet ir iškyla būtinybė socialiniam darbuotojui panaudoti ir auginti savo kompetenciją, t. y. gebėjimą priimti sprendimus nestandartinėse situacijose. Teoriniai teiginiai socialiniame darbe lieka tarsi žemėlapis, padedantis orientuotis vietovėje. Tačiau kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad vietovė visada turtingesnė ir įvairesnė, negu pažymėta plane. Be to, ji nuolat kinta, pateikdama naujų iššūkių, kupinų netikėtumų.

Todėl pagrindinė šios metodinės priemonės ašis – atvejai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai realiame gyvenime. Jie ne pritaikomi prie teorinio teksto kaip iliustracija, ką dažnai pastebime kitose knygose, bet priešingai. Pirmiausia pateikiamas atvejis iš realaus gyvenimo, o po to imamos analizuoti įvairios jo briaunos, pažvelgiama į situaciją įvairiais aspektais. Bandoma suprasti, kaip situacija gali atrodyti iš kliento pozicijos, kaip ją gali matyti ir vertinti socialinis darbuotojas, kiti su šeima susiduriantys situacijos dalyviai – bendruomenės nariai, kaimynai ar giminaičiai. Tokiu būdu priartinamas postpozityvistine paradigma grįstas daugiamatis tikrovės suvokimas, ne vieną dešimtmetį puoselėjamas Vakarų Europoje, bet sunkiai besiskinantis kelią Lietuvos praktikoje. Teorijas pateikti labai paprastai ir praktiškai, atsiverti realybei, kurioje socialinis darbuotojas neretai jaučiasi bejėgis, gebėti su ja elgtis, atsisakius kaltinimo ar nuožmios kontrolės, po ieškojimų, rimto tarimosi su savimi ir aplinkiniais rasti netikėtą sprendimą – šių dalykų vis dar stokojame Lietuvoje. Šiai metodinei priemonei rengti konkurso būdu buvo atrinkta ekspertė, gebanti pasidalyti Vakarų Europoje įgyta patirtimi, gebanti taikyti patirtinį mokymo būdą ir gerai žinanti Lietuvos kontekstą. Tai socialinio darbo ekspertė, dėstytoja, turinti ilgametę patirtį ne tik Nyderlanduose, bet ir Lietuvoje, parašiusi ne vieną straipsnį ir knygą. Rengdama šią metodiką ekspertė bendradarbiavo ne tik su Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bet ir su ministerijos darbuotojais. Siekdama tikrumo, autentiškumo ir dalyvavimo ji įtraukė į metodikos rengimą 18 socialinio darbo praktikų – įvairių sričių specialistų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis (seniūnijų socialinius darbuotojus darbui su socialinės rizikos šeimomis, socialinius darbuotojus, dirbančius socialinių paslaugų įstaigose, Vaiko teisių apsaugos skyrių atstovus, mokslininkus, už šią sritį atsakingus valdininkus). Tai leido pamatyti

8 |

daugiamatę tikrovę tarpinstitucinio bendradarbiavimo aspektu ir patirti tokio darbo realų modelį.

Metodikos turinys apima skirtingas darbo su socialinės rizikos šeimomis temas. Knygoje pateikiamas naujas darbo su šeima suvokimas per šeimų stipriųjų pusių atradimą ir stiprinimą. Šeimų įgalinimo būdai pateikiami sėkmingos patirties pavyzdžiais. Darbo etapiškumo, pasiekiamo mažais žingsneliais, įgyvendinimas atskleidžiamas gebant analizuoti šeimos situaciją, o ne iš karto šokant prie sprendimų siūlymų. Viso metodinės priemonės rengimo metu buvo lavinami ir priemonės rengėjų, ir jos skaitytojų gebėjimai imperatyvų bendravimą keisti į dialogą su socialinės rizikos šeima, kolegomis ir bendruomene. Atskiros knygos dalys skirtos bendradarbiaujamųjų santykių su šeima užmezgimo ir palaikymo gebėjimams stiprinti, pagalbos šeimoms resursams bendruomenėje atpažinti ir gebėti jais pasinaudoti. Darbo su šeima efektyvumo vertinimas knygoje suvokiamas ne kaip vienkartinis veiksmas, bet kaip tęstinė nuolatinio proceso dalis.

Šią knygą skaityti, naudotis ja kaip metodine priemone taip pat reiktų neįprastai. Šiuo leidiniu nesiekiama pateikti receptų, kaip reikėtų dirbti. Jos tikslas – sukelti skaitytojui minčių, kad jis pats/ji pati atpažintų savo unikaliose darbo su socialinės rizikos šeimomis situacijose esmines poveikio galimybes. Juk ir knygos rengėjams galioja esminis socialinio darbo principas – ne pasakyti klientui, kaip reikia gyventi ar tvarkytis, ne jį priversti ar jam nurodyti gyvenimo būdą, bet sudaryti sąlygas atsirasti vidinei motyvacijai, kad jam pačiam/jai pačiai norėtųsi ir atsirastų galimybės keistis.

Nuo pagarbos žmogaus orumui, nuo rimto humanistinio požiūrio į klientą, savo darbą ir save prasideda tas pokytis, kurio siekia socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeimomis. Tikimės, kad šis utopiškai skambantis siekis pamažu taps Lietuvos socialinių darbuotojų savastimi, o ši metodinė priemonė tam padės.

Dr. Ramunė Jurkuvienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja

Pratarmė

| �

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie žmoniškumą

Devyniolikos PrakTikų ParašyTa knyga | 10Dalijimasis praktika ir knygos rašymas | 10Šešių skyrių temos | 10Individualūs poreikiai | 11

refleksijos aPie aTsakoMybę | 121 pavyzdys. Pirmasis vizitas | 12Būti įtrauktam ir įsitraukti | 13Asmeninis indėlis | 13Įvairios atsakomybės sąvokos reikšmės | 142 pavyzdys. Mintys apie atsakomybę | 15Atsakomybės iš kliento perėmimas | 153 pavyzdys. Išvados iš ankstesnių minčių | 16Užmegzti dialogą | 17Atsakomybė posovietinėje šalyje | 17Kai kurie filosofai apie atsakomybę | 18Žmogaus teisės ir vaiko teisės | 19Žmoniškumas | 19

ĮgaliniMas ir galia | 20Kliento įgalinimas | 204 pavyzdys. Kliento galia | 20Keletas refleksijų | 22Teisė protestuoti | 235 pavyzdys. Įgąsdintas klientas | 236 pavyzdys. Socialinio darbuotojo galia | 23Ribų nustatymas, galia ir kontrolė | 24

MokyMasis iš PrakTikos refleksijų | 26Pavyzdžių funkcija | 26Esminiai mūsų požiūrio dalykai | 27

MeToDinės gairės | 27

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie žmoniškumą10 |

Devyniolikos PrakTikų ParašyTa knyga

Dalijimasis praktika ir knygos rašymas

Ši knyga apie socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis metodikas yra skirta socialinių darbuotojų kvalifikacijai tobulinti. Ji – 18 lietuvių socialinių darbuotojų dalijimosi savo praktikos patirtimi rezultatas. Šią grupę subūrė, jai vadovavo ir sistemingai pavyzdžius apibendrino ekspertė iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel, panaudodama teorines žinias bei ilgametę savo darbo patirtį. Ši 19 žmonių grupė reguliariai susitikinėjo beveik metus. Dalyvės – socialinio darbo praktikės iš visos Lietuvos, jų veikla vienaip ar kitaip siejasi su pagalba socialinės rizikos grupės šeimoms. Praktikės atstovavo įvairioms socialinių paslaugų srities organizacijoms. Dvi grupės dalyvės – Vaiko teisių apsaugos skyrių vadovės, šešios – socialinių paslaugų skyrių savivaldybėse ar seniūnijose darbuotojos. Taip pat dalyvavo keletas socialinių darbuotojų iš vaikų dienos centrų ir vaikų globos namų, socialinių išmokų specialistė ir du Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Aptariant labai skirtingą dalyvių praktiką, išryškėjo didelė darbo su šeimomis temų ir problemų įvairovė, apimanti šio darbo specifiką, metodus ir galimybes. Buvo aptarti ir tie atvejai, kai Vaiko teisių apsaugos skyrius turėjo nuspręsti, jog situacija šeimoje tokia bloga ir komplikuota, kad vaikams teks palikti namus ir apsigyventi vaikų globos namuose ar pas globėjus. Įvairovė diskutuojant, kilusi dėl dalyvių skirtingų asmenybių, pozicijų ir patirties, praturtino diskusiją. Mes, autoriai, nesiekėme abstrakčių receptų ar paprastų sprendimų. Grupės narių tikslas buvo ne rasti atsakymus į visas problemas, bet tyrinėti Lietuvos situaciją ir suprasti tikrovę. To konteksto, kuriame vyko pavyzdžiuose pateiktas gyvenimas, nebuvo galima išleisti iš akiračio.

Knygos autoriai diskusijose ir rašydami koncentravosi į tai, kas vyksta ir kas padeda bei kas trukdo šioms šeimoms įveikti savo problemas. Svarbu buvo diskutuoti ir dalytis mintimis apie tai, kaip veikti, reaguoti konkrečiose situacijose taip, kad vaikui ir jo tėvams būtų suteikta pagalba ir vaikų nereikėtų atiduoti globoti. Socialinio darbuotojo tikslas yra padėti tėvams ir jų vaikams patiems įveikti savo problemas, pasiekti savo gyvenime pokyčių ir atkurti nutrūkusius ar pažeistus santykius. Ne vieną kartą paaiškėjo, jog į šią labai sudėtingą užduotį reikia žiūrėti daugeliu įvairiopų požiūrių.

šešių skyrių temos

Ši knyga – visų šių tyrinėjimų, refleksijų ir diskusijų rezultatas. Ją sudaro šeši skyriai, išdėstyti pagal temas, kilusias iš pavyzdžių. Šiame pirmajame skyriuje pateikiamos Esminės pastabos apie žmoniškumą, nes tai esminiai socialinio darbo siekiniai. Antrajame skyriuje pateikta daug daugiau pavyzdžių bei refleksijų

| ��

apie socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbą su socialinės rizikos šeimomis, nes šie darbuotojai glaudžiausiai su šiomis šeimomis susiję. Dirbant su socialinės rizikos šeimomis, reikia išsiaiškinti esminius klausimus-gaires. Taigi trečiame skyriuje Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai šie klausimai yra aprašyti, paaiškinti ir iliustruoti. Parama socialinės rizikos šeimoms yra neatskiriamai susijusi su darbu kartu. Tai yra ketvirtojo skyriaus – Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais žmonėmis ir įstaigomis – tema. Nuolatinis procesas ir besitęsianti socialinė pagalba yra penktojo skyriaus Socialinio darbuotojo darbas su socialinės rizikos šeima tema. Socialinio darbuotojo pagalba šeimoms, mėginančioms susidoroti su daugybe problemų, nėra apribota individualia pagalba klientui. Pagalba šeimoms reiškia ir dėmesį platesniam bendruomenės ir visuomenės kontekstui – apie tai šeštasis skyrius.

Penkių skyrių pabaigoje skaitytojas ras metodines gaires. Daugelis iš jų susijusios su metodiniais aspektais, aprašytais tame skyriuje. Kai kurios iš šių gairių skirtos padėti socialiniam darbuotojui pačiam lavinti savo darbo su socialinės rizikos šeimomis įgūdžius.

individualūs poreikiai

Kaip sakėme, mūsų tikslas nėra abstraktūs teiginiai. Iš pat pradžių buvo aišku, kad jie negali padėti praktikams, nes neaprėpia situacijų ir asmenų įvairovės. Tik tada įmanoma padėti vaikams ir jų tėvams įveikti savo problemas ir gyventi savo gyvenimą, kai kreipiame dėmesį į jų individualius poreikius, atkuriame santykius, kai kreipiame dėmesį į klientų jausmus, mintis, svajones ir iniciatyvas. Turime suvokti ir niekada nepamiršti, kad visi klientai, nepaisant jų skurdo ir kartais socialiai nepriimtino elgesio, turi nuomonę apie savo asmeninį gyvenimą. Klientai, su kuriais dirba socialiniai darbuotojai, yra kaip mes visi – žmonės su savo specifiniais poreikiais, galimybėmis, svajonėmis, norais, baimėmis, nusivylimais ir asmenine istorija.

Kadangi šeima turi neigiamos patirties, užtrunka laiko, kol ji priima paramą ir supranta, kad socialinis darbuotojas iš tikrųjų nori jai padėti. Labai dažnai socialinis darbuotojas turi įveikti gausybę kliūčių, kol įgauna kliento pasitikėjimą ir šis panorsta dalytis savo problemomis ir mintimis. Darbiniam santykiui su klientu pasiekti reikia labai gerų socialinio darbuotojo socialinių įgūdžių bei įžvalgumo, padedančio susivokti, kas iš tiesų vyksta. Socialiniam darbuotojui ne visada lengva išklausyti klientus ar priimti juos pagarbiai, nes jie gali labai kaltinti, gintis ar izoliuotis. Jų elgesys dažnai grindžiamas baime, pykčiu ir išoriniu spaudimu. Dėl pribloškiančio šių klientų problemų sudėtingumo bei bendravimo įgūdžių stokos socialinio darbuotojo darbas, jo užduotis tampa labai sudėtingi. Socialinio darbuotojo užduotis tampa dar sudėtingesnė, kai aplinkiniai reikalauja, jog būtų pasiekta greitų ir akivaizdžių rezultatų ir išspręstos visuomenei nepriimtinos problemos.

Devyniolikos praktikų parašyta knyga

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie žmoniškumą�� |

refleksijos aPie aTsakoMybę

1 pavyzdys. Pirmasis vizitas

Kokia beviltiška gali būti situacija, gerai aprašė viena dalyvė. Ji tuo metu atliko stebėjimą, skirtą savo studijoms�. Jos ekspresyviai aprašyta viena šeimos gyvenimo atkarpėlė – pirmas apsilankymas viename iš namų – padeda mums suvokti, kaip netvarkingai, kaip skurdžiai ir beviltiškai gali gyventi vaikai.

„Įvažiuoju į kiemą. Sena troba. Jos suskilinėję langų stiklai ir nublukusios namo sienos išduoda skurdą. Įeinu į trobos vidų. Ant krosnies neplautų lėkščių krūva. Dujinė pakeitusi savo spalvą – iš baltos tapusi juoda. Užuodžiu keistą kvapą. Pasukusi galvą kairėn pamatau dubenį su juodu vandeniu. Šalia pastebiu pamestą, apdriskusį, neplautą rankšluostį. Mane apima abejonė, ar išvis kas nors šiame name gyvena? Įeinu į kambarį. Negaliu patikėti tuo, ką matau, – šešios blizgančios, baimės kupinos akys žvelgia į mane taip, tarsi ketinčiau juos nuskriausti. Imu tikėti akimirkos galia. Kyla nenumaldomas troškimas jiems padėti susitvarkyti, apkabinti ir priglausti juos prie savęs. Esu tikra, kad juos pagimdžiusi moteris nesuteikė jiems pakankamai šilumos ir laimės. Pradedu jų akyse įskaityti prabėgusius trumpus gyvenimo metus. Jose nerandu to, ką turėjau aš ir kokias vertybes man įskiepijo mano šeima. Tie maži, nedrąsūs ir kuklūs žmonės įsistebeiliję seka kiekvieną mano judesį. Gūžiasi į kamuoliukus, lyg ežiukai, atkišdami spyglius – skaudžios vaikystės patirtį. Tai vaikai, laukiantys kelias dienas negrįžtančios mamos. Išsiilgę jos artumo, rūpestingumo ir šilumos – tų dovanų, kurios iš jos gaunamos taip retai... Matau, kaip keičiasi vaikų veido mimika, judesiai. Pakalbinti jie šiek tiek įsidrąsina, tačiau bijo prisileisti arčiau. Jaučiu įtampą ir begalinį norą atrasti tą giją, kuri atvestų mane prie jų. Per atstumą pajaučiu, kad jie išalkę. Mažasis kramsnoja duonos gabalėlį. Akytės mirksi, tarsi žvaigždės tamsioje skurdo ir nevilties padangėje. Jie sėdi ant sudriskusios lovos ir apatiškai stebi mus – žmones, norinčius jiems padėti.“

„Artėjo Velykos. Pasiūlau socialiniam darbuotojui kartu su tais vaikais tvarkyti namus. Sunku buvo patikėti tuo, ką matau. Mažasis Deividas iš po mamos lovos traukia tuščius alaus ir vyno butelius, išduodančius mamos gyvenimo būdą. Septynmetis Lukas šluoja už lovos numestas cigarečių nuorūkas. Mažutėmis rankelėmis ima šiukšles į saują ir deda į šiukšlių maišą. Galvoju, kas tvarkingumo įgūdžių moko šį vaiką, kai mama jų pati stokoja. Tai asmenybės, kurias galima visko išmokyti, tik reikia kantrybės. Vaikai vaikšto dvokiančiomis kojinėmis. Socialiniam darbuotojui paliepus jas pasikeisti, pakėlę mažas galvytes sako, kad neturi kuo. Socialinis darbuotojas

� Sandra Jokubauskė. Socialinio darbuotojo vaidmuo kaimo bendruomenėje. Bakalauro tezės. 2012, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas..

| ��

Lino paklausia, kada plovė kojines. Linukas nedrąsiai atsako, kad rugsėjo mėnesį, nes tėtis nupirko jas prieš mokyklą. Abejoju, ar vaikai supranta, kad jos dvokia. Niekas be socialinio darbuotojo to nepasako. Matau, kaip Linas susigėsta. Tuo tarpu Giedrius atsiklaupia ant žemės ir prašo padėti išgręžti skudurą. Pajaučiu virpulį širdy. Matau, kaip jo mažos rankytės panyra į murziną šaltą vandenį ir bando išgręžti seną palaidinę, kuri šiuo metu atstoja grindų skudurą. Man pasidaro graudu, bet stengiuosi valdytis. Pritupiu šalia Giedriaus, imu už murzinų jo rankyčių ir švelniai padedu jam išgręžti skudurą. Aš tikiu, kad galiu jo mažą vaikystės pasaulį nutapyti bent kiek ryškesne spalva.“

būti įtrauktam ir įsitraukti

Socialinio darbo studentę labai sujaudina situacija, ji jaučia nuoširdų norą padėti šiems vaikams. Ji buvo pagauta jų žvilgsnių ir išreiškė norą padėti pagerinti vaikų situaciją. Ji pasirinko įsitraukti ne dėl to, kad kiti ją įpareigojo tai daryti, ji nebuvo spaudžiama „iš viršaus“. Nusprendė taip pati iš žmoniškumo ir rūpinimosi tais žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, nes jie silpni ir priklausomi nuo aplinkinių. Vaikai ją sujaudino, sukėlė jai žmogiškąjį įsipareigojimo kitiems žmonėms jausmą. Kiekvienas, kuris kreipia dėmesį į aplinkinius žmones ir jaučiasi susijęs su kitais, atpažins šį jausmą. Tai gyvenimo dalis, humaniškumo bei solidarumo pamatas.

asmeninis indėlis

Socialiniam darbui būdingas ryšys su kito asmens poreikiais. Socialinės darbuotojos asmeninis indėlis gali suteikti jai pasitenkinimo, nes iš darbuotojos ko nors tikimasi, ir yra svarbu, ką ji daro. Tačiau ši žmogiškoji vertė yra susijusi ne tik su darbuotoja. Kitiems asmenims šis jausmas, kad ko nors iš jų tikimasi ir kad jie gali kuo nors vertingu prisidėti, irgi yra svarbus. Tiek pats prisidėjimas, tiek tai, kad kitas kviečia asmeniškai prisidėti, suteikia savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Daugeliui klientų trūksta tokios patirties, jie būna praradę savigarbą bei pasitikėjimą savimi. Sukurti galimybes klientui vėl atrasti ar padidinti savigarbą yra svarbus socialinio darbuotojo tikslas. Tai ypač svarbu padedant klientui „(vėl) gyventi savo gyvenimą“. Jei to trūksta, sumenkiname asmenį iki objekto, nes nekreipiame dėmesio į jo galimybes ir individualumą. Padėti „gyventi savo gyvenimą“ reiškia ir gerbti kito asmens nuomonę bei suteikti jam laisvę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Gal tai atrodo savaime suprantama, tačiau sukurti tokią atmosferą praktikoje yra labai sudėtingas ir dažnai klaidingai suprantamas procesas. Socialiniam darbuotojui ar aplinkiniams sudėtingiausia, kai klientas neklauso patarimų, kai jo reakcijos skiriasi nuo bendros nuomonės, kaip reikėtų gyventi ir kaip veikti.

Refleksijos apie atsakomybę


Socialinis darbuotojas kartais veiks už klientą, nes klientas gali būti per silpnas save apginti, atstovėti. Atstovėti už kitą yra ne tas pat, kas pasakyti jam, ką daryti ar kaip veikti, uždrausti jam mąstyti savaip ar perimti atsakomybę už jo veiksmus. Taip, būna tokių situacijų, kuriose perimti atsakomybę iš kliento būtina. To reikia, kai jis nepajėgus pasirūpinti savimi. Panašiai, kaip tada, kai klientas yra vaikas – jo žinios ribotos dėl jo trumpo amžiaus ir patirties. Klientui reikia atsakomybės pagal jo pajėgumą. Jei kiti to nesuteiks, klientas neišmoks būti atsakingas.

Apriboti kam nors tėvų teises reiškia atimti iš tų žmonių tėvų atsakomybę. Labai liūdna, kai to reikia, tačiau yra situacijų, kai Vaiko teisių apsaugos skyriui tenka kištis ir apginti grėsmę patiriančius vaikus, nes jų tėvai neprisiima savo atsakomybės. Priimant sprendimą privalu labai rūpestingai įvertinti, ar to iš tikrųjų reikia, nes tiek vaikui, tiek tėvui/-ams šis įsikišimas turi toli siekiančių padarinių. Be to, jis gali labai pažeisti vaiką. Nuspręsti, kad kas nors negali atsakyti už savo veiksmus, galima tik intensyviai išsiaiškinus situaciją drauge su kitais profesionalais, susijusiais su šeima. Tam reikia lygiaverčio bendravimo ne tik su pačiu klientu, bet ir su visais tais, kurie susiję su situacija. Toks sprendimas priimtinas tik atidžiai persvarsčius visas kitas alternatyvas, tik ieškojus kitų galimybių. Tarkime, ar nėra giminaičių, galinčių pasirūpinti vaiku, kad netektų jo siųsti į vaikų globos namus. Arba gal kurie nors kaimynai norėtų taip padėti mamai, kad vaikas galėtų likti namie. Arba gali būti, kad po intensyvių mokymų mama įgis pakankamai įgūdžių tvarkytis namuose ir auginti savo vaiką.

Įvairios atsakomybės sąvokos reikšmės

Mes keletą kartų jau minėjome atsakomybės sąvoką. Labai dažnai ji vartojama norint parodyti, kad pateikta užduotis atlikta gerai arba netinkamai. Tačiau mes jau susiejome atsakomybės sąvoką su socialinio darbo praktikante, kuri, beviltiškoje aplinkoje lankydama vienus paliktus vaikus, įsitraukė, pati prisiėmė atsakomybę jais rūpintis, juos mokyti tvarkytis.

Svarbu suvokti tas skirtingas prasmes, kuriomis gali būti vartojama atsakomybės sąvoka. „Atsakomybės“ sąvoka dažniausiai vartojama dvejopai. Viena šio žodžio prasmė susieja jį su užduoties atlikimu. Kai užduotis yra labai konkreti, tai labai konkreti ir su ja susijusi atsakomybė: „Mano užduotis eiti pirkti. Pirkti – mano atsakomybė.“ Arba: „Tu atsakingas už pirkinių sąrašo sudarymą.“ Jei darbuotojas šios užduoties neatlieka, kolega ar vadovas gali pasakyti: „Tu nesiimi savo atsakomybės.“ Čia atsakomybė susijusi su aiškiai apibrėžta užduotimi, pateikiama kitam žmogui. Tai gali būti socialinio darbuotojo užduotis, bet ir klientas gali gauti užduotį.

Mąstant apie apsilankymą tame sename name, kuriame buvo palikti vieni trys vaikai, atsakomybė turi kitą prasmę. Mes susiejame ją su žmogiška asmeninio įsipareigojimo kitiems verte. Atsakomybės sąvoka šiuo atveju nėra tokia tiksli, kaip tada, kai susijusi su konkrečia užduotimi, nes čia ji susijusi su jausmais

| ��

ir asmeninėmis iniciatyvomis. Tačiau ji ypač svarbi, nes motyvacija prisiimti atsakomybę yra nesulyginamai stipresnė nei konkrečių užduočių vykdymo atveju. Dėl šios asmeninės iniciatyvos darbas su vaikais buvo socialinio darbo studentei labai įdomus. Tai, kad studentė pati apsisprendė, turėjo laisvės dirbti savaip ir ja pasinaudojo, labai motyvavo ją ieškoti, kaip galima padėti vaikams.

2 pavyzdys. Mintys apie atsakomybę

Pirmiau cituota socialinio darbo studentė ėmė interviu iš socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, bei iš kelių bendruomenės žmonių apie tai, kokį jie mato socialinio darbuotojo vaidmenį. Ji palietė ir atsakomybės temą. Atsakinėjančios socialinės darbuotojos buvo susirūpinusios dėl savo klientų ir jautėsi labai už juos atsakingos. Taip stipriai atsakingos, kad net galėtume sakyti, jog jos perėmė savo klientų atsakomybę, nes iš jų pasisakymų atrodo, jog klientas pats nebeturi jokios atsakomybės. Tą pastebėjo ir bendruomenės atstovai.

„Aš tai manau, kad socialinis darbuotojas yra kaip tarpininkas, bet aš tikrai padarau daug daugiau. Ir tikrai važiuoju, ir [klientą] vežuosi kartu, ir [jį] apiperku (pauzė). Jiems tikrai labai gerai. Visada už juos galvoju. Kiekvieną šeimą reikia apgalvoti: ko tam dabar reikia, ko tam, [reikia] kovoti. Visada tu galvoji, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Ir, neduok Dieve, tu ką nors pamiršai, pats ir griaužies ir tu jauties atsakingas už tą šeimą...“ (Loreta, socialinė darbuotoja)

,,Atsakingumo jie mažai turi, nes jie [socialinės rizikos šeimos] viską įsivaizduoja, kad sutvarkys socialinis darbuotojas. Jie [socialinės rizikos šeimos] jau tokio atsakingumo neturi... Jie jau žino, ar reikės kur nuvežti, ar baigiasi kažkas, ar pasas pasibaigė, – jie žino, kad socialinis viską sutvarkys. Nu, sakau, savarankiškumo jie jau tokio neturi.“ (Gintas, bendruomenės atstovas)

atsakomybės iš kliento perėmimas

Bendrai imant, socialiniai darbuotojai labai rūpinasi. Jie jaučiasi labai atsakingi už savo klientų gerovę. Galime svarstyti, dėl ko jie perima visą klientų atsakomybę sau. Tai, be abejonės, ilgainiui tampa jiems per sunku. Ar taip vyksta iš įpročio? Ar dėl to, jog jiems buvo pasakyta, kad tai jų darbas? Kad jų užduotis rūpintis vaikais ir užtikrinti, jog vaikams netrūktų maisto, kad jie gyventų švariame ir gerai sutvarkytame name ir kad, pavyzdžiui, žiemą butas būtų šildomas? O gal jiems patinka būti labai reikalingiems? Ar gal tai apima visus šiuos aspektus? Tačiau jei prisiimame tokią sunkią kitų žmonių naštą, kartais būna gerai savęs paklausti: „Kodėl aš tai darau?“

Pradėdami dirbti šie socialiniai darbuotojai tikriausiai mėgo savo darbą. Jie tikriausiai jautėsi gerai, kai jiems buvo patikimi darbai, užduotys. Kai darbuotojo paprašo būti už ką nors atsakingam, tai vertintina itin teigiamai, nes žmogus, gaunantis užduotį, jaučiasi svarbus ir tinkamai priimamas. Vadovas mano, jog



darbuotojas pajėgus įvykdyti tam tikrą užduotį ir prisiimti už ją atsakomybę. Tai verčia jaustis stipresniam.

Rūpinimasis vaikais, netgi Vaiko teisių apsaugos skyriaus įsitraukimas, atrodo savaime suprantamas, nes tėvai neprisiima atsakomybės rūpintis savo vaikais. Tėvų nesirūpinimas dažniausiai yra Vaiko teisų apsaugos skyriaus kišimosi ir socialinio darbuotojo įtraukimo priežastis. Taigi iš pažiūros toks socialinės darbuotojos rūpinimasis atrodo logiškas. Tačiau šio rūpinimosi rezultatas nepatinka daugeliui socialinių darbuotojų. Piktinasi ir aplinkiniai žmonės. Viena bendruomenės atstovė pastebėjo: „Socialinis darbuotojas visą [socialinės rizikos šeimos] atsakomybę prisiima ir kuo toliau, tuo labiau [socialinės rizikos šeimos] pripranta ir jiems dar sunkiau yra integruotis ir pradėti kilti, nes viską padaro socialinis. [...] pinigus išskirsto socialinis darbuotojas, tai jiems nereikia galvoti, ar užteks iki kitos pašalpos, už juos viską padaro, ir jie mažai atsakingi už save“ (Dalia).

Socialinė darbuotoja gal jaučiasi labiau valdanti situaciją, teikdama tiek daug pagalbos, tačiau klientas jaučiasi silpnesnis. Jis veikiau „nurašomas“ ta prasme, kad jo įsitraukimas nelaikomas svarbiu. Reikia ko nors imtis, kai vaikai paliekami be maisto ar gyvena didelėje netvarkoje. Tai tiesa. Tačiau taip pat turime suprasti, jog kol socialinė darbuotoja perima šiuos uždavinius ir neieško, kaip padėti mamai susigrąžinti savo atsakomybę, klientė tampa vis labiau priklausoma nuo socialinės darbuotojos. Socialinė darbuotoja gali nutarti laikinai perimti kai kurias užduotis, tačiau kitas žingsnis turėtų būti padėti mamai vėl tapti atsakinga už savo vaikus.

Keista, kad socialinė darbuotoja yra kaltinama, jog klientui ko nors stinga. Akivaizdu, kad nesuprantamas socialinio darbo tikrasis tikslas – motyvuoti klientą keistis. Toks požiūris nepadeda klientui. Taip pat socialinis darbuotojas negali būti įpareigotas visada būti prieinamas klientui ir neturėti savo asmeninio gyvenimo, nes tada tampa neaiškios jo darbo ir poilsio ribos. Socialinė darbuotoja taip pat gali turėti vaikų, vyrą, tėvus ar draugų, kuriems ji reikalinga.

3 pavyzdys. išvados iš ankstesnių minčių

Socialinio darbo studentė taip apibendrino savo interviu su respondentais. „Apibendrinus galima teigti, kad socialiniai darbuotojai siekia sutvarkyti

klientų gyvenimą, užmiršdami, kad klientai patys yra už savo gyvenimą atsakingi. Taip pat socialiniai darbuotojai užmiršta, kad pagrindinė pagalba bendruomenės nariams yra neformali tarpusavio pagalba.

Laikui bėgant socialiniai darbuotojai ir bendruomenės nariai pastebėjo, kad klientai tapo nesavarankiškesni. Socialinės darbuotojos, norėdamos padėti šeimai, prisiėmė didelę dalį klientų atsakomybės. Vietoj klientų aktyvinimo atsirado klientų pasyvumas ir didesni klientų reikalavimai socialinėms darbuotojoms.“

| ��

Užmegzti dialogą

Ši socialinio darbo studentė nutarė padėti vaikams. Tačiau jai reikėjo laisvės, kad galėtų šitaip pasirinkti, nes ji negalėjo numatyti, kaip rutuliosis situacija, pradėdama dialogą su vaikais. Šis dialogas – ne tik žodžiai. Tai ir abipusis veikimas ir reagavimas. Ji stebėjo, kaip vaikai ją sekė. Ir atsargiai reagavo, kad dar labiau jų neišgąsdintų. Socialinis darbuotojas paprašė vaikų pasikeisti kojines ir paklausė, kada jos skalbtos. Vaikų reakcijos nebuvo galima numatyti. Rezultatas nustebino studentę: „Linukas nedrąsiai atsako, kad rugsėjo mėnesį, nes tėtis nupirko jas prieš mokyklą. Matau, kaip Linas susigėsta.“ Studentė nepasako, bet galime numanyti, jog ji nenori, kad vaikas dar labiau gėdytųsi. Tai ne jo kaltė. Taigi tuo momentu ji gal patylėjo. Tarp jų prasidėjo dialogas be žodžių.

Visiškai kitokia situacija būtų susiklosčiusi, jei įėjusi į kambarį studentė būtų pasakiusi vaikams, kad ji ims tvarkytis, o jie turi laikytis jos taisyklių ir jai paklusti. Tačiau studentė to nesiekė. Jos tikslas buvo užmegzti ryšį su vaikais, praplėsti jų akiratį, suteikiant jiems naujos patirties, padėti jiems įgauti socialinių ir praktinių įgūdžių. Socialinio darbo studentė labai gerai suprato, jog turi duoti laiko vaikams ją pažinti iki jie pasijus laisvi pasidalyti su ja savo mintims.

Laisvė, reikalinga tam pasiekti, nereiškia, kad veikiama nekreipiant dėmesio į vaikus ar jų norus, į jų asmeninį indėlį. Priešingai, šios laisvės reikia tikram dialogui pradėti, nes dialogo rezultatas yra atviras ir nenuspėjamas. Veikiama neatsakingai, jei nekreipiamas dėmesys į kitus susijusius žmones. Atsakingas veikimas apima atsakymą klientui, bendradarbiui ir vadovui. Tokiam veikimui reikia abiejų pusių atvirumo. Linas labai atvirai reagavo į studentę, o ši savo ruožtu buvo atvira Lino reakcijoms, kai jis parodė, jog gėdisi.

atsakomybė posovietinėje šalyje

Lietuvoje ir tikriausiai daugumoje posovietinių šalių požiūris į atsakomybę gali būti iškreiptas dėl gyvenimo totalitariniame režime patirties. Toks režimas atsakomybę atsieja nuo abipusių žmogiškųjų santykių, kurie, mūsų supratimu, yra būtini atsakomybei. Režimas neduodavo laisvės priimti ar atsisakyti atsakomybės. Nebuvo ir laisvės aptarti, ar užduotis yra realistiška ir įvykdoma. Totalitarinėse sistemose naikinamas asmeninis kūrybiškumas. Susieti atsakomybę su abipusiais santykiais, su laisve veikti ir asmeniniu kūrybiškumu totalitarinėse sistemose nėra savaime suprantama, kaip nurodo Hannah Arendt. Savo knygoje Totalitarizmas ji aprašo, kaip tokioje sistemoje vadovas yra atsakingas už visus savo pavaldinių darbus ar klaidas. Ir priduria: „Šitokia totalinė atsakomybė už viską, ką padaro sąjūdis, ir šitoks visiškas visų funkcionierių susitapatinimas turi labai praktišką padarinį – niekam niekada netenka būti atsakingam už savo veiksmus ar paaiškinti jų priežastis. Kadangi vadas yra monopolizavęs paaiškinimo teisę ir galimybę, išoriniam pasauliui



jis atrodo esąs vienintelis asmuo, kuris žino, ką daro“ (p. 367). Tokiomis aplinkybėmis tampa saugiau vengti asmeninių iniciatyvų. Arba, kai įmanoma, perduoti užduotį kam nors kitam, tai praktiškai reiškia – žemesniam pagal hierarchiją asmeniui. Apmąstant atsakomybę buvo pastebėta: „Atsakomybė „nuleidžiama“ vis žemesnę poziciją visuomenėje užimantiems žmonėms. Paprastai taip žemai, kad žemiausias asmuo nebegali jos nuleisti žemiau ir turi dorotis su ja pats. Susidaro paradoksali situacija: kas turi mažiausią statusą, galią ir kompetenciją visuomenėje, priverstas patirti aukštesnę poziciją užėmusių neatsakingumo padarinius. Toks atsakomybės suvokimas […] pototalitarinėje visuomenėje priimamas kaip visuomenės norma ir žmonės neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.“� Čia atsakomybė buvo atsieta nuo žmoniško bendravimo ir abipusių santykių. Tokioje situacijoje nebesikreipiame vienas į kitą. Klausimas, ar duotoji užduotis įvykdoma, netinkamas.

kai kurie filosofai apie atsakomybę

Tokie mąstytojai, kaip E. Frommas, P. Freire, E. Levinas ir H. Arendt, asmeninį indėlį, įskaitant ir atsakomybę už mūsų veikimą, laiko esmine buvimo žmogumi dalimi�. Tai būdas išreikšti savo ir kitų asmenų unikalumą. Prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas, gimęs Kaune, susieja atsakomybę su ryšiu su savo artimu, kitu žmogumi. Viename interviu Levinas sako: „kalbu apie atsakomybę kaip apie esminę, pirminę ir pamatinę subjektyvybės sąrangą“�. Šiame interviu Levinas taip pat pastebėjo: „Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė […]. Sakyti: „Štai aš.“ Padaryti kažką kitam. Duoti“ (p. 100). Štai ką reiškia būti žmogumi. Ir toliau: „Mano atsakomybė yra neperleidžiama, niekas negali manęs pakeisti. […] Atsakomybė yra tai, kas atitenka išimtinai man ir ko aš negaliu žmogiškai atmesti. Ši našta yra aukščiausias vienintelio orumas. Nesukeičiamas su kitais aš esu tik tiek, kiek esu atsakingas“ (p. 104). Buvimas atsakingam yra asmeniškas ir negali būti perduodamas. Tai reiškia, kad tai, ką aš darau, yra svarbu, ir negali būti lengvai padaryta kieno nors kito. Tai taip pat reiškia, kad iš manęs tikimasi ko nors unikalaus. Hanna Arendt pasakytų, kad veikimas, darymas ko nors unikalaus daro tave asmeniu, žmogumi. Abu autoriai prieštarauja žmogaus pavertimui tik jungiamąja grandimi ar pakeičiamu sistemos elementu.

� Ramunė Jurkuvienė, Dalija Snieškienė. Socialinė raida, p. 77.� Žr. informaciją apie Hanną Arendt ir Emmanuelį Leviną knygoje Mąstyti, veikti, būti: Sociali-

nis darbas organizacijoje, p. 251–253, 255–256.� Emmanuel Lévinas. Etika ir Begalybė, p. 94–96.

| ��

Žmogaus teisės ir vaiko teisės

1948-aisiais, netrukus po Antrojo pasaulinio karo, Jungtinės Tautos suformulavo žmogaus teisių normas kaip priemonę, pabrėžiančią visuotinės lygybės, laisvės, abipusės pagarbos ir socialinės pažangos svarbą visiems žmonėms�.

Vėliau, 1989-aisiais, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje buvo išdėstytos vaikų teisės�. Ši konvencija suteikia įstatyminių teisių ir moralinių įpareigojimų. Kiekvienos šalies užduotis – konvencijos principus pritaikyti savo įstatymuose ir dokumentuose. Lietuvoje ši tarptautinė Vaiko teisių konvencija traktuojama kaip labai svarbi ir ja grindžiami vaikų apsaugos nuo neteisybės ir smurto įstatymai. Suvokiant vaikų priklausomybę nuo suaugusiųjų globos, labai svarbu, kad vaikų teises gintų ir jomis rūpintųsi tokios turinčioms galią organizacijos, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriai. Žmonių visuomenėje teisių turėjimas yra pagrindas.

Žmoniškumas

Mėgindami nusakyti žmoniškumą, susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir aprašinėdami nuodugnesnę žmogaus atsakomybės sampratą. Kai tik mėginame žmoniškumą įvilkti į žodžius, jis tarsi išslysta. Žodžiai turi trūkumų. Suprasti žmoniškumą reiškia „skaityti tarp eilučių“. Nepaisant to, pamėginsime jį nusakyti, nes šie aspektai vaidins kartais esmingesnį, kartais ne tokį esminį vaidmenį reflektuojant šios knygos pavyzdžius.

Žmoniškumas reiškia ir suponuoja individo laisves ir teises. Tačiau jis įpareigoja ne tik gerbti, padėti, kurti, prisidėti prie visuomenės gėrio, bet ir rūpintis mūsų laisvėmis ir teisėmis. Socialinių darbuotojų rūpestis yra žmoniškumas, kuriuo gyvendamas kiekvienas, įskaitant ir mane, yra teikiantis ir priimantis. Tai reiškia:

būti priimtam tokiam, koks esi; būti išklausytam, kad galėtum laisvai išreikšti, kas tau yra vertinga;būti dėmesingam aplinkiniam pasauliui ir sulaukti dėmesio iš jo; nebūti teisiamam ir neteisti iš karto, nemėginant suprasti; turėti ir teikti erdvės asmeninėms iniciatyvoms; turėti ir teikti galimybių kūrybingai prisidėti prie bendro gyvenimo; turėti ir teikti erdvės atsiminimams ir viltims;teikti ir gauti atleidimą, t. y. suteikti erdvės suklysti;teikti ir priimti naujas galimybes ir naujas progas.�

� http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=278385&p_query=&p_tr�=

� http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=19848&p_query=&p_tr�=� Mąstyti, veikti, būti: Socialinis darbas organizacijoje, p. 34–35.

•••••••••



ĮgaliniMas ir galia

kliento įgalinimas

Kita svarbi socialiniams darbuotojams sąvoka yra kliento įgalinimas. Įgalinti klientą – tai koncentruotis į pagalbą klientui taip, kad jis galėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už savo veikimą. Stokojantis savigarbos ir pasitikėjimo savimi žmogus bemaž nepajėgia veikti. Iš neužtikrintumo tada tylima ir lengvai paklūstama kitiems žmonėms. Toks žmogus netiki, kad jis pats pajėgus veikti, nes mano, kad tai beprasmiška. Jam sunku pasitikėti savo jausmais, patirtimi ir mintimis. Tai blokuoja jo iniciatyvumą. To rezultatas – prisiimti asmeninę atsakomybę irgi tampa sudėtinga. Jei vertiname veikimą tokia prasme, apie kurią rašo H. Arendt, – kad ko nors unikalaus darymas daro tave asmeniu, žmogumi, – socialiniam darbuotojui tampa svarbu padėti klientams atgauti šią savigarbą, pasitikėjimą savimi. Socialinis darbuotojas siekia šio tikslo ir tai vadiname kliento įgalinimu.

4 pavyzdys. kliento galia

Perskaitę šį pavyzdį, galime pamanyti, jog ne visiems klientams reikia įgalinimo. Bent jau kai kurie geba puikiai pasirūpinti savimi. Tačiau dažnai tai daroma kitų žmonių sąskaita, kiti žmonės tampa tokio veikimo aukomis. Šiuo atveju tokia auka tapo socialinė darbuotoja.

„Socialinė darbuotoja, dirbanti su socialinės rizikos šeimomis, jau dvi savaites atostogavo. Pavaduojanti socialinė darbuotoja ją telefonu informavo, kad buvo atėjusi moteris iš socialinės rizikos šeimos ir pasigyrė parašiusi skundą dėl atostogaujančios darbuotojos elgesio ir profesinės kompetencijos.

Atostogaujančiai darbuotojai paskambinus savo tiesioginiam viršininkui ir pasiteiravus, ar tikrai yra skundas ir ar galima priimti nusiskundimus, jei ji atostogauja, jai buvo paaiškinta, kad rizikos šeimos ir jų nariai gali skųstis kada nori ir kad skundas nagrinėti bus pradėtas tik darbuotojai grįžus iš atostogų.

Socialinė darbuotoja savo viršininkui apibūdino skundą parašiusios moters šeimą ir konkrečiai pačią moterį, jos elgesį ir charakterį: moteris ateina į seniūniją iš anksto nesusitarusi, reiškia pretenzijas, kad jai neteikiama pirmenybė, visada šaukia, kalba pakeltu tonu, prašo grynųjų, reikalauja socialinės darbuotojos nedelsiant aptarnauti ją, skambina socialinei darbuotojai ne darbo metu, per išeigines, ateina į namus vėlai vakare arba prieš darbą, nuolat grasina parašysianti skundą arba iškviesianti televiziją ir pan. Nuėjus su ja apsipirkti, po valandos ji vėl būna seniūnijoje ir reikalauja dar kartą su ja eiti apsipirkti. Atėjusi ir neradusi socialinės darbuotojos, moteris skambina jai, sakydama, kada jūs pasirodysit, aš jūsų laukiu ir t. t. Kartais į socialinę darbuotoją moteris kreipiasi „ar girdi“, „klausyk“, „ė“, „tu“ ir t. t. Viršininkas

| ��

socialinei darbuotojai paaiškino, kad tai nieko tokio, kad dažnai šeimos kreipiasi ir rašo skundus.

Socialinei darbuotojai grįžus iš kasmetinių atostogų, pas ją į seniūniją atvažiavo direktoriaus pavaduotoja ir tuo metu vedėjos pareigas einanti kita darbuotoja. Socialinė darbuotoja su jomis nuvažiavo pas moterį į namus, bet jos ten nerado. Viena iš viršininkių paskambino moteriai, prisistatė ir pasiteiravo, kur ji šiuo metu yra, paaiškino, kad norima pasikalbėti dėl skundo. Moteris atsakė: „Nu ir kas, kad jūs atvažiavot ir norit pasikalbėti, aš dabar esu seniūnijoje, man reikia apsipirkti“, nors prieš dieną, lydima socialinės darbuotojos, pirko jai reikalingus maisto produktus ir reikmenis. Kartu su viršininkėmis socialinė darbuotoja nuvyko į seniūniją, kalbėjosi su moterimi. Kalbantis išaiškėjo, kad moteris supyko ant socialinės darbuotojos, nes ši nedavė grynųjų pinigų sumokėti už pieną (moteris perka pieną iš savo motinos, kuri atsisako ateiti į seniūniją pasiimti pinigų už pieną, taip pat nesutinka, kad pinigus atvežtų socialinė darbuotoja).

Po pokalbio su moterimi darbuotoja su viršininkėmis grįžo į savo kabinetą. Kita darbuotoja, dirbanti X seniūnijoje, moters, parašiusios skundą, charakterį, elgesį seniūnijoje ir su socialine darbuotoja apibūdino lygiai taip pat, kaip socialinė darbuotoja. Viena iš viršininkių teigė, kad viską suprantanti, bet joms reikia parašyti žodinį įspėjimą socialinei darbuotojai, nes moteris gali skųstis savivaldybei, o savivaldybėje vyraujanti nuomonė, kad socialiniai darbuotojai nieko nedirba. Viršininkės paprašė socialinės darbuotojos parašyti paaiškinimą dėl skundo. Taip pat teigė, kad parašys minėtai moteriai atsakymą, kuriame informuos ją, kad socialinei darbuotojai skiriamas žodinis įspėjimas. Socialinė darbuotoja paprašė viršininkių nerašyti tokio atsakymo ir paaiškino, kad jei moteris gaus tokį atsakymą, ji darbuotojai dar labiau kels nepagrįstus reikalavimus.

Maždaug po savaitės į seniūniją atėjo minėta moteris ir tik įėjusi į kabinetą iškart informavo socialinę darbuotoją, kad ji gavo atsakymą į skundą ir kad jame parašyta, jog socialinė darbuotoja supažindinta su darbo taisyklėmis ir jei kartosis tokie įvykiai, bus imamasi griežtesnių priemonių. Tą pačią dieną buvo socialinių darbuotojų susirinkimas su jų viršininkais. Prieš susirinkimą socialinė darbuotoja papasakojo viršininkei apie tai, kad buvo atėjusi moteris ir informavo apie jos gautą laišką ir jo turinį. Viršininkė socialinei darbuotojai atsakė, kad ji negalėjo kaip nors kitaip parašyti. Susirinkimo metu socialinė darbuotoja paklausė valdžios, kur galėtų kreiptis socialiniai darbuotojai, kai asmenys, su kuriais jie dirba, kalba ir elgiasi nemandagiai. Direktoriaus pavaduotoja ir vedėja informavo, kad mes niekur negalime skųstis dirbdami su tokiomis šeimomis ir turime su tuo taikytis.

Mano nuomone, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, dirba ypač sunkų psichologinį darbą, iš jų atimantį daug fizinių jėgų, jie kai kada dirba ir savo šeimos sąskaita (pvz., važiuodami į šeimą ne savo

Įgalinimas ir galia


darbo metu). Socialinis darbuotojas „atiduoda visą save“, kol išsprendžia šeimų problemas. Ir savo valdžios nepalaikomam ir neužtariamam jam dar sunkiau dirbti. Šioje situacijoje valdžia ne tik kad neužstoja socialinio darbuotojo, bet ir negeba atstovėti savo centro ir visų darbuotojų savivaldybėje. Ji tarsi bijo savivaldybėje sėdinčių asmenų. Taip pat manau, kad šioje situacijoje moteriai parašytas atsakymas – tai neformalus skatinimas rašyti daugiau skundų. Atsakymas galėjo būti toks: „Išnagrinėjus skundą, socialinio darbuotojo darbo pažeidimų nerasta.“

Apie moters šeimą:„Moteris 25 metų, kartu su sugyventiniu augina 5 vaikus, 2 vaikai yra

jos, o 3 – jų abiejų. Šeima gyvena daugiabutyje, keturių kambarių bute. Butą nuomojasi. Jos sugyventinis turi alkoholizmo problemų. Namuose visada trūksta švaros ir tvarkos. Pati moteris alkoholį vartoja retai, bet besilaukdama 5 vaiko ji buvo atėjusi į seniūniją, nuo jos tada sklido alkoholio kvapas. Susilaukus 5 vaiko ne kartą nuo moters sklido alkoholio kvapas. Moteris neneigia, kad kartais vartoja alkoholį, bet problemos čia nemato. Tiek moteriai, tiek jos sugyventiniui buvo siūloma kodavimosi paslauga, bet jie atsisako. Abu suaugę asmenys yra bedarbiai, šeimos pajamos – socialinė pašalpa ir vaikų išmoka. Moteris nemoka paskirstyti pinigų (ji gali per savaitę išleisti visą socialinę pašalpą), todėl apsiperka dalyvaujant socialiniam darbuotojui.“

keletas refleksijų

Ši klientė labai įgudusi būti galinga ir, atrodo, gana sumaniai manipuliuoja visais aplinkiniais, įskaitant valdžią, sutinkančią su visais jos skundais. Klientė veikė taip, kad socialinė darbuotoja buvo apkaltinta ir nubausta, kad nevykdė visų klientės reikalavimų. Ar galime daryti išvadą, jog ši klientė labai gerai žino, kaip įsakinėti ir kaltinti kitus, bet negeba užmegzti lygiaverčio žmogiško santykio su kitais žmonėmis? Moteris gali tik valdyti ir, atrodo, to siekia. Tačiau prisiimti bet kokią atsakomybę už savo veiksmus nebūdinga jos mąstysenai ir veiksenai. Jai nesuvokiama, kad galima ieškoti tokių bendravimo būdų, kai asmenys priima vienas kitą pagarbiai. Ji tikriausiai nesuprastų tokio požiūrio.

Be abejo, ji nori būti traktuojama pagarbiai, tačiau nemato reikalo ir pati taip pat priimti kitą asmenį. Ar jai būti priimtai pagarbiai reiškia „turėti galią“?

Abejojame, ar socialinės darbuotojos vadovai supranta vienas kito priėmimo pagarbiai prasmę, nes su pačia socialine darbuotoja jie elgiasi visai nepagarbiai. Galbūt jų reakcija buvo paremta baime? Didesnių problemų ar savo valdžios baime?

Tikėtina, jog klientė jaučiasi laimėjusi, nes visi aplinkiniai žmonės jai paklūsta. Jei ji siekia galios, ji teisi. Tačiau jei mes siekiame dialogo ir abipusės pagarbos, priimtinas rezultatas dar labai toli. Ir dėl to, kaip vadovai sureagavo, socialinei darbuotojai tapo nebeįmanoma to siekti.

| ��

Teisė protestuoti

Teisinga, kad klientas turi teisę protestuoti, ir kad valdžia į jo skundus kreipia deramą dėmesį, juos išklauso. Kai to nėra, klientas tampa visiškai priklausomas nuo darbuotojo geros valios. Tačiau ne tik klientas turi turėti tokią teisę. Šiame pavyzdyje socialinei darbuotojai tokia teisė nesuteikiama ir jos vadovams tai atrodo normalu. Taip nėra. Abu – ir klientas, ir darbuotoja – turi turėti tokią teisę. Šis vienapusiškumas daro socialinę darbuotoją visiškai priklausomą nuo klientės ir nuo valdžios, slypinčios už šios klientės. Dialogas blokuojamas, nes socialinė darbuotoja neturi galimybės protestuoti. Todėl jai tampa nebeįmanoma atlikti savo darbo, o tai labai svarbu. Į tokią situaciją reikia kreipti dėmesį. Be valdžios supratimo ir paramos socialinis darbuotojas negali padėti savo klientams. Darbuotojui reikia ne tik lojalios paramos, bet ir kraštutiniais atvejais teisinės apsaugos.

5 pavyzdys. Įgąsdintas klientas

Ankstesniame pavyzdyje klientė gavo galimybę perimti galią ir kontroliavo situaciją. Darbuotoja buvo įveikta ir nebeturėjo nei erdvės, nei laisvės veikti.

Tačiau klientą taip pat galima įveikti. Ir ne visi klientai išreikš savo nuomonę taip garsiai ir aiškiai, kaip anksčiau aprašyta moteriškė, šaukdavusi, jei tik jai kas nepatikdavo.

Dažniausiai socialinis darbuotojas turi labai atidžiai stebėti, kad suprastų, jog klientas bijo socialinio darbuotojo. Anksčiau minėta socialinio darbo studentė domėjosi šia tema.

„Pamenu, kad nuo pat praktikos pradžios man atrodydavo labai keista, kai klientas, išvydęs socialinį darbuotoją, sutrikdavo ir susijaudindavo. Jo kūno kalba išduodavo baimę. Kartais klientui taip drebėdavo rankos, kad jis negalėdavo pasirašyti dokumento, o jo kūnas nevalingai imdavo vis labiau trūkčioti. Bandydavau savęs klausti, kodėl žmogus taip jaučiasi? Svarstydavau, vis dėlto dėl kokio tikslo sukurtas socialinio darbuotojo etatas darbui su socialinės rizikos šeimomis? Ar jis reikalingas tam, kad padėtų šeimai, ar tam, kad šeima jį pamačiusi drebėtų iš baimės? Ko klientas ima laukti iš socialinio darbuotojo ir kokios priežastys skatina rastis kliento baimę?“

6 pavyzdys. socialinio darbuotojo galia

Socialinio darbo studentei buvo įdomu, kaip klientai mato socialinį darbuotoją, ir kaip socialinis darbuotojas – klientus. „Kaip klientai patiria pagalbą?“ – domėjosi ji. Ji norėjo suprasti klientus ir suvokė, kad tam reikia vertinti klientų nuomonę. Ji suprato, kaip svarbu ir vertinga klausytis klientų ir girdėti jų idėjas bei patirtis. Ji norėjo iš to mokytis ir paprašė kelių klientų papasakoti apie savo baimės priežastis.



Lina: ,,Anksčiau tai labai, sakyčiau, socialinė darbuotoja kontroliavo ir vis tiek toks įsitempęs gaudavai būti. Baimę turi tokią, nes nemalonumų nenori.“

Kita klientė papasakojo:,,Būna kartais, kad ar pas kokią kaimynę nueinu į svečius, išgeriu ten stikliuką,

o čia ir socialinė darbuotoja įvažiuoja į kiemą. Tai ir bijai.“ Ji pridūrė: „Dar ten kokia dujinė nevalyta ar kambariai nesutvarkyti, tai dar daugiau jaudinies.“

Socialinio darbo studentė padarė išvadą:„Baimė kyla iš to, kad socialinis darbuotojas atvykęs kontroliuoja

gyvenamąją buitį, drauge palikdamas mažai laisvės kliento gyvenimui.Socialinės rizikos šeimų pasisakymuose pastebiu, kad viena iš priežasčių,

dėl kurios imama bijoti socialinio darbuotojo, yra kontrole grįsti santykiai. Nuolatinė priežiūra bei kontrolė kelia klientui nepasitenkinimą socialiniu darbuotoju, o visa tai santykius tarp kliento ir socialinio darbuotojo daro įtemptus ir nelygiaverčius. Nurodymai, kaip reikia tvarkytis visuomenei priimtinu būdu, verčia klientą vengti socialinio darbuotojo vizito.“

Viena socialinė darbuotoja pasisakė taip: „Pastebėjau, kad jeigu šeimoje viskas gerai ir tvarkinga, tai klientai laukia

manęs, nuvažiavus klausia, kodėl neatvažiavau vakar, kad jie laukė manęs. O kada kambariai netvarkingi, kada vartoja alkoholį, jie tada ir slepiasi, ir bėga, kavojasi. Visko būna.“

Kita socialinė darbuotoja rado šios problemos sprendimą:„Socialinės rizikos šeimos nenori įsileisti, bet kaip gudriai gali jas apgauti.

Aš vis tiek įeinu. Palauki ar šeimos vaiko pareinant iš mokyklos, ar ko. Tas vaikas beldžia į duris, o tu čia stovi už kampo.“

Socialinio darbo studentė protestuoja prieš tokį elgesį: „Toks socialinio darbuotojo elgesys dar labiau ugdo nepasitikėjimą

socialiniu darbuotoju, kuris iš esmės turėtų šeimai siekti pagalbos. Socialinės rizikos šeima, pajutusi, kad socialinio darbuotojo kontrolė yra pakankamai didelė, vengia bendrauti su juo ir stengiasi išvengti tiesioginio kontakto. Šioje situacijoje socialinis darbuotojas savo elgesiu daro blogą įtaką socialinės rizikos šeimos vaikui, pastatydamas jį į nepatogią padėtį. Šeima gali pagalvoti, kad vaikas yra kaltas dėl to, kad socialinis darbuotojas įėjo į namus. Šiuo atveju žinant socialinės rizikos šeimos charakteristiką, gali kilti pavojus dėl fizinio vaiko saugumo. Socialinis darbuotojas, pasinaudojęs vaiku, ne tik padaro įtemptus savo ir socialinės rizikos šeimos tėvų santykius, bet ir apsunkina vaiko ir tėvų santykius. Tačiau socialinis darbuotojas šitaip neanalizuoja. Jis džiaugiasi, kad klientai akivaizdžiai įžūliai dar nesipriešina darbuotojui.“

ribų nustatymas, galia ir kontrolė

Akivaizdu, kad mūsų tikslas nėra vienpusė kliento ar darbuotojo galia. Tai nereiškia, jog niekada nepasitaiko situacijų, kai reikia veikti, kartais net

| ��

naudojant galią, siekiant apsaugoti asmenį nuo fizinio ar psichologinio smurto. Darbo su rizikos šeimomis kontekste kištis dažniausiai prireikia, kad vaikai būtų apsaugoti nuo didesnės žalos. Vaiko teisių apsaugos skyrių uždavinys nuspręsti, kada reikia imtis veikti, prižiūrėti, kad būtų veikiama tinkamai, ir apsaugoti nuo smurto (nes smurtas turi būti nepriimtinas). Prievartos naudojimas turi toli siekiančių padarinių aukoms. Smurtas skatina smurtą. Intervencija pati savaime niekada neišsprendžia problemų. Ar tos problemos, dėl kurių buvo įsikišta, bus sumažintos ar išspręstos, priklauso nuo to, kaip buvo dirbama prieš tai ir kaip bus dirbama po to.

Reikia ieškoti būdų išvengti prievartinio įsikišimo. Tai reiškia būti dėmesingam signalams ir juos aptarti, nustatyti aiškias ribas ir kreipti dėmesį į vykstantį procesą. Visada geriau aptarti ir išsiaiškinti ribas, o ne jėga jas įtvirtinti. Kad ribų ir taisyklių būtų laikomasi, reikia, kad klientai suprastų jų priežastis. Nesuprantant apribojimai veikiausiai bus laikomi primestais ir bausme.

Aiškios ribos tinkamu laiku visada yra geriau nei prievartinės intervencijos. Darbo su rizikos šeimomis kontekste dėl ribų rūšių ir taisyklių, dėl jų priežasčių ir tikslų tarp socialinių darbuotojų ir Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų vyksta nuolatinė diskusija. Į klausimą, kokios ribos gali padėti klientui pasiekti specifinį tikslą, galima atsakyti tik konkrečioje situacijoje ir dialogu.

Akivaizdu, kad jei norime gyventi kartu darniai, reikia drauge formuluoti ribas ir taisykles. Be susitarimų, kartais formuluojamų įstatymais, gyvenimas tampa beformis ir beteisis. Turi būti garantuota, kad ribų ir taisyklių laikysis visi. Jei ne, stipriausias ir galingiausias asmuo gali primesti savo valią jėga ar kitaip.

4 pavyzdyje Kliento galia aprašyta moteris išleisdavo savo pašalpą išsyk, todėl buvo susitarta, kad ji eis apsipirkti kartu su socialine darbuotoja. Paprastai tai reiškia, kad socialinė darbuotoja aptaria su moterimi, kaip suorganizuoti apsipirkimą, kad jis tiktų joms abiem. Tai veda prie sprendimo, kurį galime vertinti kaip susitarimą tarp socialinės darbuotojos ir klientės. Jos abi turi laikytis šio susitarimo. O jei dėl kokios nors priežasties tam tikrą dieną klientė ar socialinė darbuotoja negali vykti apsipirkti, jos turėtų informuoti viena kitą ir susitarti dėl kito laiko. Laikytis tokio pažado klientei gali būti sudėtinga, nes ji iki tol nebuvo pratusi kreipti dėmesio, kas susitarta dėl laiko. Jei taip, tai taps socialinio įgūdžio, reikalingo, pavyzdžiui, norint neprarasti darbo bei bendradarbiaujant su kitais žmonėmis, mokymosi procesu.

Gal šiek tiek užtruks, kol klientė pradės laikytis abiejų nusistatytos taisyklės. Ir tai gali pareikalauti socialinės darbuotojos kantrybės, jai gali tekti aiškinti, kodėl to reikia, ir pan. Tačiau, jei po kurio laiko paaiškės, kad situacija negerėja, socialinė darbuotoja nustatys daugiau ribų, pasakys klientei, jog ji negali jai skambinti vakarais ir pan. Kai reikia, socialinė darbuotoja turi nustatyti ribas, pavyzdžiui, uždrausti skambinti jai po darbo valandų. Socialinei darbuotojai būti nuolat pasiekiamai yra pernelyg sunku. Be to, tai nepadeda klientei susitvarkyti savo gyvenimo ir laikytis savo pažadų. Jei klientė nenori laikytis



ar priimti jokių susitarimų, sudarytų dialogu su socialine darbuotoja, šiai reikia vadovo paramos, kad su didesniu autoritetu būtų paaiškinta, jog klientė turi laikytis susitarimų.

Tai galioja ir kitai pusei. Socialinė darbuotoja turi tesėti savo pažadus. Ji negali nekreipti dėmesio į susitarimą ar nerūpestingai jį vykdyti, vis ką nors keisdama. Kai situacija keičiasi, reikia ją aptarti ir atrasti, kaip kilusį nepatogumą išspręsti. Kai tarp abiejų pusių yra geras ryšys, tai nebus problema. Jei nėra abipusio pasitikėjimo, tokie palyginti maži dalykai gali sukelti daug susierzinimo ir kovų.

Socialinė darbuotoja naudoja savo galią, jei mano, kad klientė visada privalo turėti laiko, vos tik pasakius: „O dabar mes eisime apsipirkti.“ Toks požiūris į klientą reiškia, jog socialinė darbuotoja neteisingai naudojasi savo pozicija ir galia vien dėl to, kad ji turi pinigus. „Tu turi man paklusti.“ Taip ji – nesąmoningai – perduoda žinią, kad paties kliento veiksmų nelaiko svarbiais. Socialinė darbuotoja taip užkerta kelią paties kliento iniciatyvoms ir planams, nes klientas turi būti jai visada pasiekiamas ir prisitaikyti prie socialinės darbuotojos planų. Kaip socialinė darbuotoja negali visą laiką būti klientei prieinama, taip ir atvirkščias santykis yra nepriimtinas.

MokyMasis iš PrakTikos refleksijų

Pavyzdžių funkcija

Visų knygoje pateikiamų pavyzdžių refleksijų raktažodis yra žmogiškas santykis ir dialogas. Turima galvoje ne draugystė, bet ryšio užmezgimas ir palaikymas taip, kad tai padėtų klientui įveikti jo dažnai beviltišką, probleminę ir sudėtingą situaciją. Tai konkrečiai atsiskleidžia reflektuojant Lietuvos socialinių darbuotojų aprašytus pavyzdžius iš praktikos. Daugumos šių pavyzdžių autorės yra šios knygos bendraautorės. Kai kuriuos pavyzdžius mūsų paprašyti parašė kiti asmenys, nes jų praktika iliustravo kokį nors kitą svarbų darbo su socialinės rizikos šeimomis aspektą.

Susidūrimas su lietuviška tikrove buvo vienas iš mūsų tikslų. Kad kuo labiau priartėtume prie tikrovės, ši knyga yra grįsta pavyzdžiais.

Šių pavyzdžių vaidmuo, funkcija yra skirtingi. Dažnai pavyzdys yra atspirties taškas siauresnei ar platesnei refleksijai. Kartais jis – pagalba suprasti situaciją ar iliustruoti tam tikrą požiūrį. Tokiu atveju po pavyzdžio gali nebūti refleksijos. Pastabos apie aprašytus dalykus gali iškilti ir vėliau tekste. Nebuvo griežtai laikomasi vienos taisyklės.

Daugelis pavyzdžių atspindi sudėtingas situacijas ir paliečia įvairias temas. Tai gali būti temos, aprašytos kituose skyriuose. Todėl pavyzdžiai sunumeruoti. Tai leidžia kitoje vietoje grįžti prie ankstesnio pavyzdžio. Visų pavyzdžių sąrašas

| ��

pateikiamas knygos pabaigoje. Aptariant pavyzdžius ir atsitikimus niekada nesprendžiama, kas tam tikroje situacijoje pasielgė teisingai, o kas neteisingai, pavyzdžiai nėra įrodymas, kad kas nors netinkamai dirba. Skaitydami pavyzdį visada turime turėti galvoje, kad tikrovė turi daug daugiau aspektų, nei galime paminėti šiame kontekste.

esminiai mūsų požiūrio dalykai

Tokie mūsų esminių principų ir atspirties taškų apmatai. Trumpai apibendrinant:

socialinė pagalba turėtų padėti klientui formuoti savo gyvenimą ir jį gyventi;socialinio darbuotojo ir kliento santykis turėtų būti kuo mažiau hierarchinis (vadovaujantis);reikia gerbti paties kliento iniciatyvą ir indėlį; socialinio darbuotojo ir kliento, taip pat darbuotojo ir kolegų bei kitų darbuotojų santykiai turėtų būti dialogo pobūdžio; socialinio darbo organizacija turi įgalinti darbuotoją veikti atsakingai.

MeToDinės gairės

Metodiškas socialinio darbuotojo darbas

Metodiškas darbas reikalauja asmeninio požiūrio, praktinių įgūdžių ir žinių, įskaitant žinomas teorijas, derinio. Socialinis darbas – praktinė profesija, kilusi iš konkrečių situacijų ir pagalbos žmonėms. Veikimas, pasirinkimai, supratimas, kas vyksta, yra esminiai šios profesijos elementai. Tam reikia reflektuoti prak-tikos procesus ir savo, klientų bei aplinkinių žmonių ir visuomenės veiksmus. Reflektavimas, situacijos supratimas, jos padarinių suvokimas, vertinimas ir in-terpretacija yra labai svarbūs socialinio darbuotojo įgūdžiai.

Tokį reflektavimą galima vadinti atviru požiūriu į tikrovę, į jausmus ir į to, kas vyksta, padarinius klientui ir jį supantiems žmonėms. Tačiau tai daug daugiau nei požiūris. Tai ir įgūdis, reikalaujantis kompetencijų, įgyjamų tik per praktiką, už-mezgus ryšį su kitais žmonėmis, ir gerinant bendravimo ir reflektavimo įgūdžius. Suvokimas, kas vyksta, kas vyko prieš tai ir ko tikimasi ateityje, reikalingas, kad būtų galima nutarti, kokie bus tolesni žingsniai.

Metodišką darbą sudaro visi šie elementai įvairiomis proporcijomis. Metodiškas darbas yra socialinio darbuotojo teigiamų rezultatų pasiekimą lemiantis veiksnys. Šiuos elementus reikia praktikuoti, reflektuoti ir jais dalytis. Tai tęstinis procesas, jo dėka socialinis darbuotojas išlieka budrus ir motyvuotas. Dėl to socialinio darbo profesija niekada nepraranda įdomumo ir vertės.

•

•

••

•

Metodinės gairės


Metodinės gairės kaip mokymosi įrankis

Kad padėtume ugdytis ir palaikyti reflektavimo įgūdžius ir atvirą požiūrį, kiekvieną skyrių baigiame vadinamosiomis metodinėmis gairėmis. Jos gali būti susijusios su įvairiais aspektais. Metodinė gairė gali būti:

temos santrauka, pabrėžianti, ko svarbu neužmiršti, kokia tvarka žengti žingsnius,kvietimas pažvelgti plačiau ar kitaip nei įprastai,pagalba ugdytis bendravimo ir refleksijos įgūdžius, pagalba išsiaiškinti ir įvardyti situacijas,pasiūlymas dirbti mažais žingsneliais.

1 metodinė gairė Tema/klausimas. Kaip prieiti prie įsibaiminusio, drovaus ar ryšio vengiančio kliento

ĮvadasŠi schema gali padėti socialiniam darbuotojui išskirti baimės priežastis ir re-

aguoti į jas.

Baimės priežastys Kaip reaguoti?/Ką daryti? Ko nedaryti?

Nesaugumas dėl to, kas nutiksPateikti aiškią informaciją, bet ne per daug vienu kartu. Bijant yra sudėtinga klausytis ir suprasti tai, kas girdima. Visko išklausoma nesuprantant.

Užversti žmogų begale informacijos.Tikėtis, kad bijodamas žmogus supras informaciją.

Netikrumas. Kas šis socialinis darbuo-tojas?

Duoti laiko susipažinti su socialiniu darbuotoju.

Netikrumas. Ko jis iš manęs nori? Paaiškinti (prisistatant ir vėliau) ir pakviesti užduoti klausimus, aiškintis.

Ankstesnė bloga patirtis

Priimant. Tokios patirtys nebus paminėtos iš pat pradžių, bet verta suvokti, jog ir iki šių susitikimų galėjo būti daug daugiau ryšių su socialiniais darbuotojais ar valdininkais.

Nekreipti dėmesio į tai, kad būta ankstesnių patir-čių, kurios galėjo paveikti kito asmens reakcijas ar sutrukdyti joms rastis. Tikėtis, kad apie tokias neigiamas patirtis bus kalba-ma pačioje pradžioje. Apie tokias patirtis kalbamasi tik užmezgus šiokį tokį ryšį..

Tikėjimasis kaltinimoPaminėti teigiamus kito asmens veiksmus. Vengti visko, kas gali būti suprasta kaip kalti-nimas.

•

••••

| ��

Giminaičių, draugų, kaimynų pasakojimai

Suvokti, jog tokios istorijos gali veikti. Jose gali būti tiesos, tačiau jos gali būti ir labai perdėtos ar papasakotos norint įgąsdinti.

Kontrolės, lūkesčių neatitikimo dėl buities sąlygų baimė

Vengti netikėtų vizitų. Atkreipti dėmesį į tai, kas gražu: gal žydinčios gėlės, vieta vaikui ruošti namų darbus...

Atvykti ir viską apžiūrinėti kritiškai, įvardijant visa, kas yra blogai, ne taip.

Grėsmė, kad netikėtai gali būti paimti vaikai

Išaiškinti, kad jei vaikams nebus galima pa-silikti namie, tai bus aptarta ir pasakyta iš anksto.

Atvykti su policininku nepranešus ir paimti vaikus jėga, nediskutuojant.

Kitos priežastys

2 metodinė gairė Tema/klausimas. Kaip būti dėmesingam kliento jausmams

Įvadas Jausmai egzistuoja, bet dažnai apie juos nekalbame. Tai nereiškia, kad jie ne-

svarbūs. Kad geriau suprastų, iš kur kyla kliento jausmai, socialiniam darbuoto-jui gali būti naudinga paklausti savęs:

Kokie būtų mano jausmai ir kaip aš reaguočiau, jei kas nors: atėjęs patikrintų, kiek maisto mano šaldytuve?atidžiai apžiūrėtų, ar švarūs mano langai, ar suplauti indai? visą laiką man sakytų, ką daryti ir kaip? įtarinėtų, kad aš lankausi pas kaimyną? naudotųsi gudrybėmis, kad patektų į mano namus?

3 metodinė gairė Tema/klausimas. Ribų nustatymas

Socialiniam darbuotojui tenka nusibrėžti savo atsakomybės ir prieinamumo ribas. Šiame skyriuje pateiktas 4 pavyzdys Kliento galia parodo, kad begalinis darbuotojo pasiekiamumas nepadeda klientui prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Ta klientė, kuri tik reikalavo ir nurodinėjo socialiniam darbuotojui, buvo paremta valdžios. Valdžia neatkreipė dėmesio į tai, kad, remdama klientę, tepasiekė tai, jog socialiniams darbuotojams tapo neįmano-ma klientei padėti. Klientės neišeis įgalinti organizuoti savo gyvenimą taip, kad vaikai augtų jos tinkamai auklėjami. Klientė naudojo savo galią, bet, atrodo, jog ji nesidomėjo savo vaikų tinkamu auginimu ar jai tam trūko įgūdžių. Dėl šios priežasties šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Dėl valdžios reakcijos į klientės skundą jai ir toliau atrodys, kad teisinga nurodinėti socialinei darbuotojai. Tačiau socialinio darbuotojo užduotis yra ne perimti tėvų darbą,

•••••

Metodinės gairės


bet rasti būdų, kaip motyvuoti tėvus, padėti jiems išmokti padaryti savo darbą patiems. Tam reikia daug dėmesio, kūrybingumo ir išradingumo.

Jei socialinis darbuotojas tampa prieinamas be ribų, šeima tampa visiškai nuo jo priklausoma, nes jis priima sprendimus ir pasirūpina viskuo, kas šeimoje turi būti padaryta. Arba, atvirkščiai, socialinis darbuotojas tampa kliento tarnu. Klientas nurodo, ko jam reikia, o socialinis darbuotojas turi būti kliento žinioje. Nė vienas iš šių dviejų variantų nėra socialinio darbuotojo tikslas, nė vienas ne-padeda klientui pasiekti reikalingų pokyčių gyvenime.

Tai grąžina mus prie klausimo: Kaip nustatyti savo ribas? Kadangi kiekviena situacija yra skirtinga, nėra griežtų taisyklių, tik pagrin-

dinės prielaidos. Kad būtų konkrečiau, galime paklausti savęs: Ko siekiu dirbdamas su šiuo klientu? Ar padedu jam tapti savarankiškesniam?Kam aš pats jaučiuosi įsipareigojęs, ko siekti esu motyvuotas palaikydamas santykį

su šia šeima, šiuo klientu? Kodėl?Kada? Kokios yra mano ribos? (Kodėl ir kada?)

Galime atsakyti į šiuos klausimus sau, bet įdomiau, kai pasidalijame savo atsakymais su keliais kolegomis.

4 metodinė gairė Tema/klausimas. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę

ĮvadasSocialinio darbuotojo darbas yra ne padaryti viską už klientą, bet įgalinti

klientą prisiimti atsakomybę už savo poreikius ir sunkumus. Pasiekti, kad kli-entas prisiimtų atsakomybę, nėra lengva užduotis. Kad socialinis darbuotojas galėtų įgalinti klientą, jis turi kreipti dėmesį į tai, kaip klientas ką nors daro. Už ką klientas prisiima atsakomybę ir už ką neprisiima?

Lentelė padeda suprasti:už ką klientas prisiima atsakomybę; kur mes galime pastebėti atsakomybės prisiėmimo užuomazgas;į kokius dalykus klientas nekreipia dėmesio ar ko nesugeba, nemoka padaryti.

Stulpelis apie pastebėtas užuomazgas yra įdomiausias, kai mąstoma, kaip klientą įgalinti prisiimti daugiau atsakomybės. Geriausių rezultatų galima pasiekti, kai socialinis darbuotojas susieja savo pagalbą su kliento atsakomybės užuomazgomis. Atsakomybės užuomazgomis vadiname paties kliento prisiimtą kad ir labai mažą iniciatyvą. Socialinis darbuotojas, pastebėjęs šią mažą pradžią, gali padėti klientui ją auginti. Tokiu atveju socialinis darbuotojas turi ieškoti

•••

•••

| ��

būdų, kaip paremti klientą, kad šis plėtotų savo iniciatyvą.

(Vardas) prisiima atsakomybę užAtsakomybės prisiėmimo užuomazgos

Veikla, į kurią nekreipia dėmesio, nepastebi

Gyvenamoji vieta

(Pvz., kambaryje nauji tapetai. Indai suplaunami kasdien. Švenčių proga na-muose daug daugiau tvarkos.)

(Pvz., naujos gėlės ant palangės, nuolat laistomos. Iššluotos grindys.)

Maistas/valgio ruošimas Pvz., maisto šeimai pakanka; ruošiamas šiltas maistasSaugumas namiePvz., sudužęs langas, vaistai, pasiekiami mažam vaikui

Saugumas aplink namus

Dėmesys vaikamsPvz., veikla kartu su tėvais, rūpi-nimasis vaiko apranga, pagalba ruošiant pamokas

(Pvz., vaikui pagaliau nupirkta šilta striukė)

Sveikatos aspektai

Finansiniai aspektai Pvz., pajamos; pajamų ir išlaidų suderinimas

(Pvz., klientė atidėjo dalį pinigų (visos šeimos pajamos – pašalpos) užmokėti skolai už elektrą)

(Pvz., šeima susitarė dėl įmokų grąžinant skolas už šilumą)

Santykiai šeimoje Pvz., dėmesys vienas kitam, smurtas, nekreipimas dėmesio

Santykiai už šeimos ribų

Vaiko raidaPvz., mokykla,veikla pagal amžiųLaikymasis laiko limitų ir susita-rimų atvykti

(Pvz., mama negali atvykti, tad paskambina ar parašo žinutę)

Iniciatyvų prisiėmimas (Pvz., moteris paskambino ir pasakė, kad dokumentus pasiims pati )

Kita

…

Metodinės gairės

�� |

| ��

2 skyrius. socialinio darbuotojo ir vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas su socialinės rizikos šeimomis

socialinės rizikos šeiMos | 35Gyvenimas patiriant įtampą | 35Patiriant socialinę riziką | 367 pavyzdys. Pirmasis vizitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu | 368 pavyzdys. Mama gyvena kitame mieste | 37Kliento požiūris | 389 pavyzdys. Naujos gyvenamosios vietos paieška | 38Pagalba be formalaus sprendimo | 3910 pavyzdys. Vaikai paimami į vaikų globos namus | 40

PriešiniMasis Pagalbai | 41Ne visi klientai priima pagalbą | 4111 pavyzdys. Kaltinanti mama | 4212 pavyzdys. Dėl ko atsisakyti lovų? | 4213 pavyzdys. Priešinimasis pagalbai | 4214 pavyzdys. Mama pasidavė | 43Pagalbos atsisakymo aptarimas | 44Abipusė įtaka ir dialogas | 45

vaiko Teisės | 46Vaiko teisių apsauga | 46Turėti savo nuomonę yra vaiko teisė | 46Ar vienos teisės yra svarbesnės už kitas? | 47

PagrinDiniai ŽMogaUs Poreikiai Pagal a. Maslow | 47Penkių pagrindinių poreikių iliustracija | 48Saugumas ir kiti poreikiai | 48Socialiniai ryšiai, draugystės ir šeima | 49Abipusiškumas | 49Aplinkiniai žmonės | 49Priimti save ir kitus rimtai | 50

2 skyrius. Socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas�� |

socialinis DarbUoTojas ir vaiko Teisių aPsaUgos skyriUs | 51Bendradarbiavimas | 5115 pavyzdys. Informuoti ar kontroliuoti? | 52Tikrovė ir tiesa | 52Neturint transporto vizitams | 54Abipusiai lūkesčiai | 5416 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai | 54Darbas mažais žingsneliais | 5517 pavyzdys. Refleksija apie mažus dalykus | 56Išvados | 58


| ��

socialinės rizikos šeiMos

gyvenimas patiriant įtampą

Socialinis darbuotojas, teikiantis pagalbą socialinės rizikos šeimai, patenka į sudėtingą situaciją. Juo atidžiau žvelgiame, juo labiau suprantame, kad kiekviena situacija yra labai skirtinga ir kiekvieną iš jų gvildendami turime atsižvelgti į begalę aspektų. Tai iliustruoja mūsų pavyzdžiai.

Socialinis darbuotojas turi kreipti dėmesį ir reaguoti ne tik į tokias dažnai minimas problemas, kaip piktnaudžiavimas alkoholiu, prasta būsto būklė ar vaikų nepriežiūra. Šeima taip pat išgyvena akivaizdų ar ne tokį krintantį į akis spaudimą ir įtampą. Būdas išvengti šios įtampos yra alkoholis. Daugelis tėvų jį vartoja kaip priemonę pabėgti nuo problemų. Tuomet jie kaltinami, kad geria. Galbūt jie bijo, kad iš jų atims vaikus. Kad ir kokios būtų problemos, klientai ir jų aplinka kupini įtampos. „Pripažinti, kad tu turi problemų, – tai tarsi pripažinti savo silpnybes, o tai reiškia, kad esi blogas tėvas ar mama.“ „Jei aš pripažįstu savo problemas ir prašau pagalbos, ar tai gali būti argumentas atimti iš manęs vaikus?“ Šeimos tėvui ar mamai tokios mintys galbūt praskrieja galvoje. Arba jos giliai slepiamos. Be to, tėvai neįpratę išreikšti jausmų žodžiais bei dalytis jausmais su kitais. Tiek minėtos mintys, tiek jų nepaisymas ar nesikalbėjimas apie tai irgi kelia įtampą, nes verčia blogai jaustis. Blogai jaučiamasi ir dėl kaltinimo bei galimos bausmės.

Socialinis darbuotojas negali užmiršti ar nepaisyti tų įtampų sričių, su kuriomis sąmoningai ar ne itin sąmoningai dorojasi klientas. Jei darbuotojas nekreipia į šias įtampas dėmesio, jis iš esmės negali padėti klientui. Ir pats socialinis darbuotojas turi dorotis su savo vidaus ir išorės įtampomis. Ankstesniame skyriuje skaitėme, kad išorės įtampos gali būti labai svarbios (4 pvz.).

Socialinis darbuotojas turi vienu metu ir viską suprasti, ir reaguoti. Be to, ir pats socialinis darbuotojas yra visų šių įtampų laukų dalis. Galbūt jam teks įsikišti ir nustatyti ribas, o tai tėvai suvoks kaip spaudimą ir bausmę. Tačiau apskritai socialiniai darbuotojai turėtų ieškoti būdų mažinti išorės įtampą ir spaudimą.

Mūsų grupėje aptariant spaudimo problemą, vienas dalyvis pareiškė, jog požiūris, raginantis mažinti spaudimą, nebus suprastas: „Daugelis mūsų, lietuvių, mano, jog spausti kitą yra geras darbas. Ir kad tai vienintelis veiksmingas poveikio būdas. Taigi didesnis spaudimas vertinamas kaip šaunus ir pozityvus dalykas.“

Galbūt tai įprastas požiūris. Tačiau baimė ir netikrumo bei nesaugumo jausmai paralyžiuoja. Be to, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad netikėtumai, neįprasta reakcija atveria naujas galimybes ir gali būti būdas išeiti iš uždaro rato. Šis ratas susidaro socialiniam darbuotojui ir klientui ėmus kovoti, kas galingesnis. Apie tai skaitėme ankstesniame skyriuje.

Socialinės rizikos šeimos


Patiriant socialinę riziką

Terminu socialinės rizikos šeima nusakoma susidurianti su keliomis problemomis arba netgi daugeliu iššūkių šeima, patirianti realią riziką, kad situacija taps itin sudėtinga, kelianti grėsmę darniai vaikų raidai ir deramam saugumui, jei niekas jai nepadės. Terminu socialinės rizikos šeima taip pat nusakoma, kad tokia šeima rūpinasi Vaiko teisių apsaugos skyrius, mat joje kyla didelė grėsmė vaikams: jiems gali būti daroma žala arba jie gali būti neapsaugojami nuo nelaimės. Šeima turi susitaikyti su tuo, kad ji kontroliuojama ir turi priimti teikiamą pagalbą. Jei rizika ne mažėja, o didėja, vaikams gali būti taikoma globa. Jei tėvų padėtis vis dar blogėja, teismo sprendimu apribojama tėvų valdžia. Tokiais atvejais kiti, dažniausiai vaikų namų darbuotojai ar globėjai, perima vaikų globą laikinai arba iki vaikų pilnametystės. Bet kokios globos intencija yra laikina globa. Deja, ne visada to pakanka. Visose šiose situacijose neturėtume palikti šeimos vienos, turėtume rasti būdų jai padėti. Suteikti pagalbą prašoma socialinio darbuotojo. Keli socialinių darbuotojų pateikti pavyzdžiai iliustruoja jų patirtį, įgytą susidūrus su šeimomis, patekusiomis į daugeriopai sudėtingas situacijas.

7 pavyzdys. Pirmasis vizitas vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu

Kilus įtarimui, kad nesirūpinama vaiku, informuojamas Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAS). Šio skyriaus darbuotojai ar nepilnamečių reikalų pareigūnas iš policijos ištiria situaciją. Jei jie nutaria, kad vaikas patenka į socialinės rizikos lauką, socialinis darbuotojas iš Socialinių paslaugų skyriaus arba poskyrio gauna pavedimą aplankyti šeimą ir išsiaiškinti, kokios pagalbos jai reikia. Socialinė darbuotoja aprašo, kaip vyksta tokie pirmieji susitikimai ir kokios po to eina procedūros:

„Gaunu iš VTAS nurodymą nuvykti į šeimą. Lankydamasi pirmą kartą šeimoje, pirmiausia prisistatau, susipažįstu su šeima, pasidomiu apie šeimą, vaikus. Pasiteirauju, kaip jiems sekasi ar neturi kokių nors problemų. Po to informuoju, kodėl lankausi ir apie gautą informaciją. Surašau buities tyrimo aktą. Išsiaiškiname VTAS nurodytos problemos priežastis, jei reikia, tėvai parašo paaiškinimą. Informuoju šeimą, kad ji bus stebima 5 mėnesius, o informaciją perduosime VTAS, taip pat, kad jie patenka į stebimų šeimų apskaitą. Jei šeima elgsis tinkamai, tuomet išbrauksime iš stebimų šeimų apskaitos. O jei ir toliau bus pastebimi neigiami dalykai ar gausime nusiskundimų, tada įrašysime į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Prieš įrašant šeimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą VTAS, surašomas buities tyrimo aktas, nustatomi šeimos poreikiai, pildoma šeimos poreikių kortelė. Per 14 d. po šeimos įrašymo ši kortelė ir poreikių vertinimas pateikiami Socialinių paslaugų skyriui. Šeima informuojama apie įrašymą į apskaitą, ją aplanko

| ��

VTAS darbuotojai ir šeima kartu su socialiniu darbuotoju kviečiama į rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarybos posėdį. Posėdyje šeima pristatoma, dar kartą paaiškinama, kodėl ji įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Toliau šeima lankoma pagal poreikį. Kas 3 mėnesius VTAS turime pristatyti individualius darbo planus. Nurodome, ką su šeima kartu nusprendėme, kokius darbus šeima įsipareigojo atlikti. O kas pusmetį VTAS pristatome šeimos vertinimo aktus. Taip pat pervertiname kai kurių šeimų poreikį bendrosioms paslaugoms. Nuo tada šios šeimos rečiau lankomos. Dėl šių šeimų nereikia pildyti individualių darbo planų, užtenka šeimos vertinimo aktų. Ir lankyti pakanka vieną kartą per mėnesį. Nes tėvai, kad ir išgeria, bet namuose maisto būna, vaikai tvarkingi, švariais drabužiais, lanko mokyklas.“Pastaba. Pavyzdžio dalis, kurioje socialinė darbuotoja pasakoja apie

dokumentus, kuriuos turi pildyti, jei šeima įrašoma į sąrašą, praleista. Ją galima rasti 5 skyriuje, kur aptariami dokumentai ir raštai.

8 pavyzdys. Mama gyvena kitame mieste

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie mamą, jau senokai įtrauktą į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl alkoholizmo, valkatavimo ir vaikų nepriežiūros. Pavyzdys mums leidžia įsivaizduoti, su kokiomis skirtingomis problemomis tenka susidurti socialiniam darbuotojui. Iš pradžių dažnai būna neaišku, į ką pirmiausia kreipti dėmesį ir į ką reaguoti. Gerai, jei turi kolegą, su kuriuo gali pasidalyti savo mintimis. Pasidalyti naudinga, nes juo daugiau žmonių, juo daugiau aspektų pastebima. To pageidavo ir šią situaciją aprašiusi socialinė darbuotoja.

„Motina viena augina tris vaikus. Vienas sūnus ir dvyliktokė duktė yra nepilnamečiai. Suaugęs sūnus dažnai girtauja, smurtauja, yra neprognozuojamo elgesio. Jau du kartus buvo sumušęs mažametį broliuką. Šis yra hiperaktyvus, dažnai išprovokuoja muštynes, nes iš neblaivaus brolio vagia cigaretes, erzina jį. Berniukas pats tai patvirtino, prisipažino.

Mama šiuo metu mažiau girtauja, nes susirado alkoholio nevartojantį sugyventinį. Tačiau namuose ji būna retai, nes jau antras mėnuo kaip įsidarbino didmiestyje, ten ir gyvena. Į namus grįžta tik savaitgaliais arba kas antrą savaitgalį. Motina išvykdama vaikams palieka nepakankamai maisto ir pinigų. Todėl berniukas dažnai eina pas kaimynus, kad galėtų pavalgyti. Kaimynai piktinasi, kad jiems tenka ne tik maitinti, bet ir prižiūrėti svetimą vaiką.

Apie tai kalbėjome su mama, žodžiu informavome VTAS. Mama žadėjo atsiųsti pinigų, grįžti. Ji rašė raštiškus įsipareigojimus, kad tinkamai rūpinsis berniuku, jį prižiūrės. Tačiau įsipareigojimų nevykdo.

Motina tikina, kad ji sūnų palieka su vyresne dukra. Tačiau atvykę į šeimą mes dukros dažnai nerandame namuose, ji išeina pas kaimynus, tuomet brolis paliekamas vienas, yra nesaugus. Jis dažnai nelanko mokyklos, valkatauja.


2 skyrius. Socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas38 |

Girtaujantis brolis prieš mėnesį broliuką antrą kartą sumušė. Todėl teismo sprendimu vyresnysis brolis 3 mėnesius negali grįžti į namus. Tačiau turime informacijos, kad jis dažnai lankosi namuose. Ir nežinia, kada jis vėl pakels ranką prieš nepilnametį brolį. Todėl labai bijome, kad berniukas yra nesaugus, kad šeimoje gali įvykti tragedija.“

kliento požiūris

Skaitant pavyzdį, kyla daug minčių ir klausimų. Ne tik socialinė darbuotoja gali kelti klausimą: „Ką daryti?“ tokioje sudėtingoje situacijoje. Juk klientė tikriausiai ne kartą kamavosi dėl to paties. Pagaliau ji rado darbą. Tai suteikia savigarbos. Ji turi naują draugą, jaučiasi ne tokia vieniša ir nebegeria. Ateitis jai atrodo nebe tokia beviltiška?

Galbūt mama baiminasi, jog ten, kur gyvena jos vaikai, senojoje vietoje, žmonės ją tik kaltina ir ja tik skundžiasi: „Tu nesirūpini savo vaikais.“ Veikiausiai todėl mama mano, jog jai geriau vengti tos vietos. Įmanu, jog ji niekada negalėjo ar nedrįso su kuo nors pasidalyti savo rūpesčiais. Galbūt jai stinga praktikos, patirties jiems išreikšti? Apie jausmus niekas niekada jos neklausė. „Geriau nerodyti silpnybių.“ „Kuo galiu pasitikėti ir kam tai rūpi?“ Pasidalyti savo abejonėmis ir rūpesčiais yra rizikinga, nes niekada nežinai, kaip kiti tuo pasinaudos. Gal geriau nekreipti per daug dėmesio į socialinę darbuotoją, užduodančią nepatogius klausimus? Ar ne lengviau pažadėti duoti pinigų ir pasirašyti popierius? Iš tiesų laikytis to, kas pažadėta, yra visai kas kita. Ji savo gyvenime tai jau patyrė begalę kartų. „Geriau su viskuo sutikti, tada bent jau šiuo metu jie tavęs nebetrukdys.“

9 pavyzdys. naujos gyvenamosios vietos paieška

Kai pagalbos paprašoma anksčiau ir neįsikišus Vaiko teisių apsaugos skyriui, kaip šiame pavyzdyje, problemos taip stipriai nesusipina. Todėl jų sprendimas yra ne taip toli. Šiame pavyzdyje mamai ir dviem jos vaikams skubiai reikėjo apsigyventi kitur. Dėl šios priežasties mama susisiekė su maža nevyriausybine organizacija (toliau – NVO), teikiančia paramą vienišoms mamoms, kartais tėčiams. Apie šią organizaciją mamai papasakojo kitos mamos, gaunančios pagalbą iš šios socialinės darbuotojos, kuri yra vienintelė šios organizacijos apmokama profesionalė. Socialinė darbuotoja pasakoja:

„Suskambo mano darbo telefonas. Mums paskambino nauja mama. Ji papasakojo, kokia yra jos situacija, ir pasiteiravo, ar gali tikėtis kokios nors pagalbos iš organizacijos. Ji yra girdėjusi, jog organizacija teikia paslaugas šeimai. Aš pasiūliau susitikti: pakviečiau mamą atvykti į organizaciją ir nuodugniau papasakoti apie savo situaciją, kokios pagalbos tikisi. Atvykusi ji sužinosianti, kokią pagalbą teikia pati organizacija.

| ��

Susitikimo metu išsiaiškinau, jog trijų asmenų šeima gauna ne daugiau nei 500 litų per mėnesį. Moteris nuomojasi butą ir jame gyvena kartu su sugyventiniu, kuris yra buto šeimininkas. Mama su vaikais turi išsikraustyti iš buto per dvi savaites, kadangi buto šeimininkas fiziškai smurtauja prieš moterį. Vaikai mato šį smurtą, o mama neturi galimybių mokėti už gyvenimą bute. Moteris neturi interneto, taigi negali sekti jokių nuomos skelbimų. Ji nežino, kur kreiptis pagalbos. Stokoja maisto produktų ir kitų priemonių. Vienas vaikas lanko savaitinį vaikų darželį, o kitas – mokyklą. Mama turi kelis rimtus sveikatos sutrikimus, taigi niekas nenori jos įdarbinti. Vaikai yra nuo skirtingų tėvų. Vieno vaiko tėvas žinomas ir moka alimentus. Kito vaiko tėvas yra priklausantis nuo alkoholio, taigi iš jo pagalbos moteris negali tikėtis. Mama neturi priekinių dantų, jos veide – randas, apsirengusi skurdžiai, tačiau švariai.

Klientei baigus pasakoti apie savo problemas, pristačiau organizaciją – kokių užsiėmimų, pagalbos gali tikėtis. Daviau kontaktus ir darbo valandas. Sudarėme planą žodžiu. Buvo pasirinkti šie prioritetai: nauja gyvenamoji vieta ir parama maisto produktais. Aš jai daviau kontaktus organizacijos, teikiančios apgyvendinimo paslaugas, ir susitariau, kad kartą per savaitę jai paskambinsiu dėl maisto davimo. Jai sutikus, mes paprašėme organizacijos klientų ir savanorių padėti ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tada susitarėme dėl kito susitikimo. Aš pasiteiravau, kaip ji dabar jaučiasi ir ar yra patenkinta pasiūlyta pagalba.

Po trijų dienų naujos gyvenamosios vietos pasiūlymai pasiekė mūsų organizaciją. Pasiūlymai atkeliavo iš kitų klientų. Moteriai pasirinkus vieną būstą, suorganizavau transportą kraustytis. Mes toliau dirbame su šia šeima, palaikymo procesas rutuliojasi. Ji yra dėkinga už pagalbą ir pati pasisiūlė mums padėti. Aš papasakojau, kuo ji gali padėti. Ji sutiko ateiti vieną kartą per savaitę išvalyti darbo kambarius.“

Pagalba be formalaus sprendimo

Socialinė darbuotoja padėjo mamai, nes mama pati paprašė pagalbos. Mama nelaukė, kol situacija taip susikomplikuos ir įsitemps, kad problemos ją visai suparalyžiuos. Pagalba buvo suteikta neįsikišus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Kadangi nebuvo jaučiamas valdžios spaudimas, jausmas priimant teikiamą pagalbą yra kitoks, susijęs su atsakomybės už savo gyvenimą jausmu.

Mama ėmėsi iniciatyvos paskambinti jai rekomenduotai socialinei darbuotojai. Tai padaryti niekada nėra lengva. Bet kai ji tai padarė, jai buvo smagu, kad rado žmogų, sutikusį jos klausytis ir rimtai priėmusį jos problemas. Socialinė darbuotoja buvo atvira pagalbos prašymui ir pasiūlė susitikti. Mama juto, jog jos problemos suprastos, ir tai motyvavo ją pasidalyti jomis. Mama žinojo, jog informacija, kuria ji dalijasi, nebus perduota Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui. Jei būtų nutikę atvirkščiai, mama būtų nesijautusi tokia laisva prašyti pagalbos ir tokia



atvira kalbėti apie savo rūpesčius. Tuo pat metu socialinė darbuotoja jautėsi galinti laisvai išklausyti, kokie yra poreikiai, ir remdamasi jais pasiūlyti tokią pagalbą, kokią gali suteikti NVO. Mamos atsakomybė buvo priimti šią paramą arba jos nepriimti. Pagalbos suteikimo būdas buvo socialinės darbuotojos atsakomybė. Kaip ją suteikti, buvo nutarta kalbantis. Ši laisvė yra daug ribotesnė, jei šeima yra stebima ar įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Kadangi nėra išorinės kontrolės ir nereikia oficialiai pranešti apie klientą ir teikiamą pagalbą, stiprėja pasitikėjimas tarp socialinės darbuotojos ir mamos. Jos gali susitelkti į poreikius, o ne nerimauti dėl reglamentų ir taisyklių. Nyderlanduose teikiama pirmenybė tokiai pagalbai, kuri nereikalauja formalių sprendimų ir įsipareigojimų. Tokia pagalba yra pelniusi visuomenės pasitikėjimą ir ją lėšomis remia valstybė. Užtruko laiko, kol ją pripažino valdžia. Tačiau nūdien pagalba be formalios registracijos yra labai teigiamai vertinama, nes klientas imasi veikti ir pripažįsta tikrovę. Tai verčia socialinį darbuotoją kreipti ypatingą dėmesį į kliento poreikius, suprantant, kad klientas gali pasakyti ir taip: „Pagalba, kurią teiki, neatliepia mano poreikių. Todėl ieškosiu pagalbos kur nors kitur.“

10 pavyzdys. vaikai paimami į vaikų globos namus

Prieš tai paminėtas santykis buvo atviras ir nepaveiktas baimės bei išorinio spaudimo sukeltų emocijų. Situacija būna kitokia įsitraukus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Ypač jei vaikai paimami iš šeimos netikėtai, kyla baimė ir kitos emocijos. Šiame pavyzdyje trys berniukai – 7 m. Aurimas, 9 m. Vaidas ir 12 m. Darius – buvo paimti iš mokyklos nepasiruošę ir nuvežti tiesiai į vaikų namus. Taip berniukai patyrė didelę prievartą. Dėl jos kilo baimė ir nepasitikėjimas. Kuo pasitikėti, kai taip nutinka tau? Kodėl Vaiko teisių apsaugos skyrius nutarė veikti būtent šitaip, nežinome. Vaikų namų socialinė darbuotoja taip pat nežinojo. Gal VTAS bijojo, kad tėvai priešinsis ir sukels triukšmą? Gali būti, tačiau toks kišimosi būdas atveria didžiulę prarają tarp tėvų ir norinčių jiems padėti. Šią prarają vėliau bus labai sunku sumažinti. Socialinė darbuotoja visa tai taip aprašė:

„Vaikai buvo paimti ir atvežti į globos namus tiesiai iš mokyklos. Atvežtų vaikų akys buvo pilnos baimės, nepasitikėjimo, jie verkė, prašėsi namo. Globos namų darbuotojams buvo palikti tik vaikų perdavimo-apgyvendinimo aktai ir daugiau jokių dokumentų. Jokių žinių apie šeimą, jos padėtį. Dėl kokių priežasčių paimti vaikai taip pat nepaaiškinta. Tik surengus vaiko laikinosios globos plano peržiūrą paaiškėjo, kad namuose nepakanka lėšų pragyventi, tėvams trūksta tėvystės įgūdžių, tėvas piktnaudžiauja alkoholiu (namuose smurto nepastebėta), gyvenimo sąlygos namuose labai prastos: namie netvarka, blogas kvapas, trūksta maisto. Vaikai maistui užsidirbdavo ravėdami daržus pas kaimynus, dirbdami papildomus darbus pagal savo jėgas, uogaudami, grybaudami. Mama serga depresija, todėl nepajėgi namuose tvarkytis, pasipriešinti susiklosčiusiai situacijai.

| ��

Tėvams buvo duoti įpareigojimai susitvarkyti buitį, įsidarbinti, tėvui užsikoduoti nuo alkoholio, lankyti vaikus globos namuose. Tėvai nepasirodė globos namuose tris mėnesius. Po trijų mėnesių į globos namus paskambino nepažįstama moteris, prisistačiusi vaikų kaimyne Marina, pasiteiravo, kokia vaikų būklė, kaip jie gyvena globos namuose, susitarė, kad atvažiuos vaikų aplankyti.

Marina aplankė vaikus. Ji išsiaiškino, kaip gali gauti leidimus vaikus pasiimti savaitgaliais, per atostogas, švenčių dienomis (tėvai tokių leidimų neturėjo), ir tuo pasirūpino. Vaikai pradėjo savaitgalius leisti Marinos namuose, sykiu pabendraudami ir su tėvais. Marina rado lėšų užkoduoti tėvą, nuvežė pas medikus mamą (buvo nustatyta diagnozė, paskirtas gydymas). Norėdama apsaugoti tėvus nuo neigiamos kaimynų įtakos (šalia nuolat buvo girtaujama), Marina apgyvendino tėvus savo sodyboje – vienkiemyje netoli gyvenvietės: tėvai ten turėjo išsikasti griovį, įsivesti vandentiekį, pasidaryti remontą (medžiagomis aprūpino Marina), turėjo susikasti lysves, apsisėti daržus. Marina lankydavo juos kas antrą dieną. Mama dirbdama sveiko. Pinigų grynais pirmą pusmetį Marina tėvams nedavė, jie galėdavo pasiimti maisto produktų iš parduotuvės, išskyrus alkoholinius gėrimus ir cigaretes. Po pusmečio tėvai pradėjo patys apsipirkti parduotuvėje. Atkryčio nebuvo. Kai Marina pamatė, kad gali jais pasitikėti, nupirko karvę, ožką, vištų. Tėvai pradėjo ūkininkauti. Patikėjo savo jėgomis ir tai jiems patiko. Ir vaikai, grįžę į globos namus po savaitgalių, džiaugėsi, kad mama jiems pasaką paseka, kad su tėčiu sukalė inkilėlį, kad ožka atsivedė ožiukų. Po daugiau kaip metų vaikai buvo grąžinti tėvams.“Priešingai, nei tikėtasi iš pradžių, įsikišus ypač gerai šios šeimos kaimynei,

istorija baigiasi labai gražiai ir pozityviai. Tai rodo, jog netikėti ir neįprasti dalykai įmanomi!

PriešiniMasis Pagalbai

ne visi klientai priima pagalbą

Iki šiol nedaug skaitėme apie aprašytų problemų priežastis. Akivaizdu, kad visose situacijose reikėjo ką nors daryti. Jei nebūtų suteikta pagalba, mama nebūtų radusi naujo būsto, o Aurimas, Vaidas ir Darius nebūtų grįžę namo – šeimos gyvenimas nebūtų buvęs atkurtas.

Stebimoms šeimoms, minėtoms 7 pavyzdyje, labai svarbu, kad kas nors jas ne tik informuoja, bet ir domisi jų nuomone ir joms kylančiomis problemomis. Kaimynai, vaikų mokytojas ar kas nors iš seniūnijos galbūt prasitarė vienas kitam ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojui, jog vaikų padėtis kelia susirūpinimą. Tačiau tik tuo atveju, jei žmonės, įsitraukę į diskusiją, paklaus tėvų ir išklausys, ką savo ruožtu sako jie, dėl užsimezgusios bendrystės gali įvykti pokyčių.

Priešinimasis pagalbai


Visose aprašytose situacijose socialinis darbuotojas labai norėjo padėti. Tačiau ar klientai visada nori priimti šią pagalbą? Iš praktikos aiškiai žinome: ne! Tolesniuose keturiuose pavyzdžiuose klientai turi savo priežasčių nepriimti jiems siūlomos pagalbos. Priežastys, kodėl jie nenori pagalbos, išreiškiamos įvairiopai. Pirmiausia pateikiame visus keturis pavyzdžius, o toliau juos aptariame.

11 pavyzdys. kaltinanti mama

Pirmą kartą lankydamasi Skirmantės, vaikų dienos centro lankytojos, šeimoje, socialinė darbuotoja sutiko tik Skirmantės tetą Jūratę:

„Jūratė socialinei darbuotojai papasakoja apie savo 10 metų dukterėčią Skirmantę: „Jos tėtis turi naują šeimą. Mama vartoja alkoholį. Skirmantė turi sveikatos problemų – deformavęsis stuburas, dantys sugedę, jai skauda akis ir viena koja yra trumpesnė. Mama nesilanko mokyklos susirinkimuose, negamina maisto, nesidomi mergaitės situacija.“Kitą kartą socialinė darbuotoja mamą randa namuose:

„Aš radau Ritą švariame kambaryje, ji buvo apsirengusi gražiai ir laukė manęs. Jos veidas buvo raudonas, ištinęs. Ji neturėjo priekinių dantų, kalbėjo nerišliai, buvo justi alkoholio kvapas. Rita kalbėjo reikalaujančiu, priešišku ir kaltinančiu tonu. Ji kalbėjo apie kitų žmonių atsakomybę, tačiau savo atsakomybės neprisiėmė. Aš pasiteiravau, kokia Skirmantės sveikatos būklė. Mama sutiko, jog Skirmantės dantys sugedę, bet ji mano, jog juos sutaisyti yra per brangu. Ji nesilanko mokyklos susirinkimuose, nes mokytoja neišmoko jos vaiko daugybos lentelės. O dukros laisvalaikiu nesirūpina, nes „už tai yra atsakinga mokykla“. Kai paminėjau stuburo deformaciją, ji atsakė, jog kas antro vaiko sveikata sutrikusi.“

12 pavyzdys. Dėl ko atsisakyti lovų?

Klientai gali mus nustebinti. Bent jau taip mano socialinė darbuotoja, išreiškusi savo nuostabą:

„Šeima gyvena skurdžiai. Vieniša mama augina tris vaikus. Prieš kelis mėnesius įsikėlė gyventi į socialinį būstą. Vaikams miegoti sąlygos prastos. Gavus labdarą – vaikų lovelių, iškart susisiekta su kliente. Tačiau moteris atsisakė lovos, sakydama, kad jos vaikai turi geras poilsio sąlygas.“

13 pavyzdys. Priešinimasis pagalbai

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja jau ilgą laiką pažįsta mamą. Darbuotoja nori ją suprasti ir mėgina su ja užmegzti ryšį. Tačiau nesėkmingai. Moteris net pagrasina darbuotojai, jog paleis šunį, jei ši dar kartą ateis.

| ��

„Ilgai stebėta šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos. Šeimą sudaro devyni asmenys: tėvai ir septynios jų atžalos. Du iš jų yra pilnamečiai, o kiti – mažamečiai. Sūnus prieš metus baigė vidurinę ir iki šiol nieko neveikia. Dažniausiai važinėjasi po kaimą su mašina. Vagia iš mamos pinigus. Dukra lanko dvyliktą klasę. Šeimos tėtis dažniausiai būna pas savo mamą gretimame kaime. Ten jai padeda ūkyje. Jis važinėja į turgus pardavinėti daržovių. Namuose nepadeda, grįžta tik pernakvoti. Moteris gyvena iš savo nedidelio ūkio ir socialinių išmokų. Ūkyje dažniausiai dirba viena, kartais padeda dukra. Šeimos buitis netvarkinga. Drabužiai neskalbti, patalynė nešvari. Kambariuose įsimetęs pelėsis, grindys kai kur išlūžusios. Vaikai labai apleisti. Vienas iš vaikų mokykloje patiria patyčias dėl savo netvarkingumo. Nei moteris, nei vyras nepiktnaudžiauja alkoholiu. Atėjus socialinei darbuotojai, moteris grasina paleisti šunį, jei ta kitą kartą ateis, liepia jai eiti auklėti latrų, o ne jos. Ji atsisako bet kokios pagalbos ir tam priešinasi.“

14 pavyzdys. Mama pasidavė

Dar vienas pavyzdys. Čia vaikai nebegyvena namie. Vaiko teisių apsaugos skyrius priėmė sprendimą, kad jie gyventų vaikų globos namuose, nes mama piktnaudžiauja alkoholiu. Vaikų namų socialinė darbuotoja aprašė mamą ir jos vaikus.

„Simonas ir Agnė, brolis ir sesuo, pateko į vaikų globos namus dėl nepakankamos priežiūros namuose. Agnė nesutarė su mamos sugyventiniu. Mamos socialiniai įgūdžiai yra silpni, situacija – komplikuota dėl daugeriopo piktnaudžiavimo. Vaikai patys užsidirbdavo pinigų gatvėse pardavinėdami gėles. Tikrasis vaikų tėvas nepalaiko šeimos ir ja visiškai nesirūpina. Mama kelis kartus lankė vaikus globos namuose, tačiau pradėjusi dažniau vartoti alkoholį nustojo juos lankyti. Dėl alkoholio vartojimo ji neteko darbo. Mama yra emociškai silpna, negali pati nuspręsti, kas situacijoje yra svarbiausia. Nors ji ir stengiasi, tačiau negali atsisakyti savo priklausomybės. Jos motyvacija keistis silpnėja. Vaikų situacija susijusi su šeimos situacija; kai viltis mąžta, vaikai jaučiasi bejėgiai ir grimzta į neviltį.

Simonas yra labai prisirišęs prie mamos. Jis nori sugrįžti pas mamą, tačiau suvokia, jog ji vis dar negali įveikti piktnaudžiavimo alkoholiu. Jis irgi jaučiasi bejėgis dėl jos. Simonas žino, jog negalės grįžti namo, jei mama toliau vartos alkoholį. Jis jaučiasi blogai, nes kiti tėvai atvažiuoja aplankyti savo vaikų į globos namus, o jo mama nebeatvyksta.

Bendraujant su mama paaiškėja, kad ji yra nusivylusi pati savimi, nes nesugeba nustoti gerti. Ji jaučia gėdą ir kaltę, taigi nustojo lankyti savo sūnų ir dukrą vaikų globos namuose. Ji praranda motyvaciją atsitiesti ir susigrąžinti vaikus į namus.“



pagalbos atsisakymo aptarimas

Iš tiesų visi šie pavyzdžiai yra gyvenimo patiriant įtampą iliustracijos. Įtampa verčia ieškoti būdų išgyventi. Ar mama Rita (11 pvz.) priešinasi pagalbai? Vargu. Tikriausiai priešingai: ji labai nori pagalbos. Ji daug reikalauja iš aplinkinių žmonių. Ji iš esmės neatsisako pagalbos. Socialinė darbuotoja suformulavo kitaip: „ji neprisiėmė savo atsakomybės“. Niekas nuo jos pačios elgesio nepriklauso. Visos problemos su jos dukra nulemtos kitų elgesio: „Mokytoja nežino, kaip mokyti, mokykla nesidomi jos laisvalaikiu. Mergaitė turi sveikatos problemų, nes tai būdinga kas antram vaikui.“ Mama Rita tik žiūri į kitus ir juos kaltina. Tai leidžia jai pateisinti savo nieko nedarymą. Socialinei darbuotojai tai didelė problema, nes ji labai gerai supranta, jog kol mama teisinsis, kaltindama kitus, situacija nesikeis. Neišeina visada laikytis nuošalyje. Kiti, tarkime, socialinė darbuotoja, gali padėti, bet negali perimti mamos gyvenimo.

Kaip galima nepriimti lovų, nesupranta socialinė darbuotoja. „Tarkime, jūs neturite lovų, aš galiu suorganizuoti, kad jų gautumėte, o jūs jų nepriimate.“ Neįtikėtina? Gal tai iš gėdos? O gal iš baimės tapti priklausomam nuo kito? Taip pat įmanoma, jog sutikusi priimti lovas klientė jaustųsi pripažįstanti, jog yra bloga mama. Kaip yra iš tikrųjų, mes galime tik spėlioti. Tačiau gal tas žmogus, kurio namai degė, atpažįsta keletą anos moters jausmų? Aptardamas teikiamą ir priimamą pagalbą, jis atkreipė dėmesį: „Žinai, per gaisrą mes daug ko netekome. Namo nebuvome apdraudę. Tai privertė mane suprasti, kad daug lengviau yra teikti pagalbą, nei ją priimti. Teikdamas pagalbą jautiesi stiprus, tai stiprina. Gaudamas pagalbą, jautiesi esąs silpnas, žlugęs.“

Ar ne panašūs jausmai užplūdo tą apgriuvusiame būste gyvenančią moterį, iš kurios vaiko tyčiojamasi mokykloje? Ji pikta ar nusivylusi. To padarinys – ji nenori bendrauti su socialine darbuotoja, ieškančia būdų jai padėti. Ar ji bijo ko nors, ko negali išreikšti? Suvokti ir įvardyti sau, kas tave vargina, pykdo, kodėl puoli į neviltį ir kas tave slegia, nėra lengvai įgaunamas įgūdis. O pyktį iš viso galime nukreipti į niekuo dėtą žmogų, nes daugiau ar mažiau nesąmoningai suvokiame, jog rizikinga nukreipti savo pyktį į tą autoritetą, kuris mus ir pykdo. Tai būtų pernelyg pavojinga. Mama nebijo socialinės darbuotojos ir šaukia jai „išeik ir negrįžk“. Kitaip sakant, „Mano gyvenimas yra ne tavo reikalas. Mes galime pasirūpinti savimi“ (13 pvz.).

Įdomu, kad ji pridūrė: „Eik auklėti latrų, o ne mūsų.“ Taip ji tarytum pasakė: „mes ne tokie jau blogi, mes patys tvarkome savo gyvenimą“. Panašu, kad jos nuomone, socialinės darbuotojos užduotis yra pasiekti, jog žmonės nebegertų.

Be abejo, socialinė darbuotoja tikriausiai pagalvojo: „Kas ją taip pykdo? Ar ji ko nors bijo? Norėčiau su ja daugiau pakalbėti ir ją geriau pažinti.“ Bet moteris neleidžia užmegzti jokio ryšio, jokio bendravimo. Tai verčia socialinę darbuotoją pasijusti bejėgę, nes be dialogo nėra nei supratimo, nei pagalbos ar paramos.

Socialinei darbuotojai gal buvo įdomu, ar yra žmonių, bendraujančių su ta

| ��

moterimi? Kokių dar socialinių ryšių ji turi? Gal ji visiškai save izoliuoja? Ar kas nors sako jai ką nors gero? Gal žmonės tik kaltina ją dėl šiukšlyno aplink namą ir dėl sūnaus, triukšmingai važinėjančio mašina ir gąsdinančio kaimiečius? O mokytoja? Ar ji mėgina konstruktyviai kalbėtis su mama apie tą vaiką, iš kurio tyčiojamasi mokykloje? Ar ji tepasako mamai, kad vaikui mokykloje blogai sekasi? Galbūt mama tiesiog stengiasi išgyventi, neturėdama kitokios patirties ar negalėdama įsivaizduoti, jog gali būti kitaip. Gal ji mano, jog iš kitų gali tikėtis tik blogo?

abipusė įtaka ir dialogas

Bejėgiškumo, beviltiškumo jausmai užplūdo ir Simono bei Agnės mamą (14 pvz.). Gali būti, kad tuo metu, kai vaikai buvo priversti palikti namus, jos geri ketinimai kovoti su savo priklausomybe nuo alkoholio buvo sustiprėję. Bet paskui ji pasidavė. „Aš negaliu to įveikti, niekas nepasikeis, tai kam bandyti.“ Kai nematai pagerėjimo, jokio teigiamo poslinkio, viltis veikiai blėsta. Tokiais momentais sunku palaikyti savo motyvaciją ir kovoti už geresnį gyvenimą. „Tad gal geriau vengti susitikimų su berniuku, juk jis visada būna liūdnas, kai jį lankau?“

Socialinės darbuotojos, palaikančios ryšį su mama, jausmai mamos atžvilgiu veikiausiai labai sumišę: „Nepasiduok taip lengvai, parodyk šiek tiek tvirtumo, duok sau daugiau laiko.“ „Kovok ir vis ateik lankyti savo vaikų. Daryk tai dėl jų.“ Be to, socialinė darbuotoja galbūt mąsto: „Kaip padėti šiai mamai, jei ji nekovoja su savo priklausomybe, jei visai nepajėgia atsispirti alkoholiui ir yra taip prie jo prisirišusi? Juk tik ji viena gali pakeisti tokį savo elgesį. Mes ją išklausysime, paremsime, padėsime jai rasti naują darbą, bet ar ji gebės šį darbą išlaikyti, priklauso tik nuo jos požiūrio ir veiksmų.“ Kai kuriuos dalykus socialiniai darbuotojai gali suorganizuoti, panašiai, kaip Marina, trijų vaikų kaimynė (10 pvz.). Ji surado tėvams vietą gyventi ir padovanojo karvę. Ši kaimynė drauge su socialine darbuotoja labai padėjo. Tiesą sakant, labiau, nei galime tikėtis iš kaimynų. Bet nustoti gerti ar suremontuoti namą reikėjo patiems trijų vaikų tėvams. Ir jie tai padarė. Atrodo, kad tiek tėvai, tiek socialinė darbuotoja ir kaimynė Marina ėmė vis daugiau vieni kitais pasitikėti. Jie pastiprino vienas kitą ir pačius save. Viena paskatino kita ir motyvavo žengti kitą žingsnį.

Be abejo, jei šie mama ir tėtis būtų buvę labai pasyvūs, tik laukę, kad Marina ar socialinė darbuotoja išspręstų jų problemas, jos abi nebūtų buvusios tokios kūrybiškos ir nebūtų taip bendradarbiavusios žengdamos tolesnius žingsnius. Viena yra neatsiejama nuo kita. Tai iliustruoja, kad situacijos gerėjimas yra susijęs su abiem pusėmis. Socialinė darbuotoja pasitikėjo mama, o ši savo ruožtu pasitikėjo kaimyne Marina. Prasidėjo ir stiprėjo teigiamas bendradarbiavimas. Kaimynė ir socialinė darbuotoja pamatė tėvų motyvaciją, o ji savo ruožtu motyvavo jas. Ir taip toliau. Tai dialogo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais pavyzdys. Ne visada bendradarbiaujant įmanoma pasiekti tokį dialogo lygį.



vaiko Teisės

vaiko teisių apsauga

Žmonės kartais mano, kad jiems nereikia jokios pagalbos ir kad jie patys gali pasirūpinti savimi. Tačiau būna, kad tokia situacija baigiasi tuo, jog seseriai tenka rūpintis savo jaunesniuoju broliu, vyresnysis brolis mažąjį smarkiai muša, alkaniems vaikams tenka eiti pas kaimynus, nes mama nepaliko užtektinai pinigų maistui (8 pvz.). Mama įsitikinusi, jog viskas gerai, bet berniukas patiria smurtą ir jam trūksta maisto. Abu dalykai yra susiję su esminėmis vaiko teisėmis. Berniukas yra per mažas save apginti ir savimi pasirūpinti.

Tokiais atvejais gerai, kad yra Vaiko teisių apsaugos skyrius, turintis įgaliojimą užstoti vaiką. Vaiko teisės yra apibrėžtos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kurią Lietuva ir Nyderlandai, kaip ir daugelis kitų šalių, pasirašė. Tai reiškia, jog jos pasižadėjo garantuoti šias teises vaikams savo šalyje. Tačiau garantuoti visas teises praktiškai yra daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Teisės gali prieštarauti viena kitai. Tarkime, vaikas turi teisę gyventi su tėvais. Tačiau saugumas ir maistas taip pat yra teisės. Arba jei tėvai labai rūpinasi vaikais, bet stokoja pinigų maistui, šildymui ir negali suremontuoti savo namo? Lankantis namas atrodo drėgnas ir apipelijęs. Nesaugi vieta gyventi, kaip buvo Aurimui, Vaidui ir Dariui. Bet šis nesaugumas yra visiškai kitoks nei nesaugumas, kylantis dėl smurto ar išnaudojimo. Nešvara kambaryje ar netvarka aplink namus yra lengviau pastebimi, nei tokie žmonių santykiai, kuriems stinga šilumos. Tai mus skatina klausti, kaip mes atskiriame vieną nuo kito? Be to, asmeninis supratimas skiriasi. Tą irgi turime suvokti. „Aš manau, jog kambarys jaukus, o tau atrodo, kad netvarkingas.“

Turėti savo nuomonę yra vaiko teisė

Gyventi su savo tėvais yra teisė. Turėti tokią saugią aplinką, kurioje nesmurtaujama ir negąsdinama, taip pat yra teisė. Vaiko teisė yra turėti savo nuomonę ir būti išklausytam. Simonas, berniukas, gyvenęs vaikų namuose, aiškiai pasakė savo nuomonę: „Aš noriu gyventi su mama“ (14 pvz.). Tačiau ar kas nors jo klausė? Jam su seserimi reikėjo palikti namus ir gyventi vaikų namuose. Kaip ir Aurimui, Vaidui ir Dariui, vieną popietę itin netikėtai paimtiems iš mokyklos ir išvežtiems į vaikų namus (10 pvz.).

Jie garsiai protestavo, pyko ir, be abejonės, jautėsi labai nesaugiai. Jie patyrė prievartą. Ar tai buvo vaiko teisių pažeidimas? Kai kurie pasakytų – taip. Kiti sakytų, kad tai buvo padaryta dėl jų gerovės, ir pridurtų: „Jie per maži suprasti, kad to iš tikrųjų reikėjo.“ Arba sakytų: „Jie maži vaikai, lengvai užmirš visa, kas nutiko.“ Tuo turėtume abejoti. Vaikas daugelį dalykų mato ir supranta kitaip, nei suaugusieji. Tačiau tai nereiškia, kad galime nekreipti dėmesio į jo jausmus.

| ��

Prievartos patirtis nebus taip lengvai pamiršta. Protestuodami vaikai jaučia, kad niekas jų rimtai nevertina, ir atgauti pasitikėjimą žmonėmis užims laiko. Jėgos panaudojimo rezultatas yra nepasitikėjimas kitais. Baimė, kad kiti žmonės tiesiog panaudos jėgą ir išgabens tave nežinia kur, taip lengvai nepradings.

ar vienos teisės yra svarbesnės už kitas?

Pradėję kalbėti apie teises, kartais svarstome, ar vienos iš jų nėra esmingesnės nei kitos? Tam tikra prasme taip yra. Vaiką gali užmiršti gerianti mama. Jai terūpi pramiegoti pagirias ar vėl susiieškoti išgerti, tad jai galbūt nė motais, kad jos vaikas verkia alkanas, ji netgi gali primušti jį, kad jis tik nutiltų. Tai sukels nerimo kaimynams. Norėdami apsaugoti vaiką nuo mirties, jie imsis veikti. Vaiko teisė yra gyventi su mama. Tačiau jis taip pat turi teisę gyventi ir gyventi saugiai. Būtinybė įsikišti yra akivaizdi. Bet ne tiek daug situacijų yra tokios aiškios kaip ši. Tačiau pagalba čia negali baigtis. Po tokio įsikišimo mamai reikia pagalbos ieškant galimybių kaip įmanoma greičiau susigrąžinti vaiką. Išspręsti problemą tik atimant kūdikį yra per paprastas ir žmoniškumą paneigiantis sprendimas. Praktikoje bus daug diskutuojama, kas yra leistina ir kas ne. Kuris iš poreikių svarbesnis, kuris pamatiškesnis.

Kiekvienas atvejis ir situacija mus verčia svarstyti, kokį sprendimą priimti, kaip pasverti priešingus aspektus. Kam teikti pirmenybę ir ką reikia daryti pirmiausia. Kaip palyginti situacijas, kai kiekviena iš jų yra skirtinga. Imtis veiksmų ar nieko nedaryti – abu dalykai yra sąmoningas ar nesąmoningas pasirinkimas. Tai reiškia, kad mums reikia suvokti savo esmines vertybes, savo orientavimosi gaires. Be jų jausimės sutrikę ir neturintys kelrodžių. Sutrikę vadovaujamės atsitiktinėmis taisyklėmis. Tada priklausome nuo kitų, nes patys neturime nuomonės, neturime gairių.

Todėl svarbios vaiko teisės, apibrėžtos Jungtinių Tautų konvencijoje ir grįstos visuotinėmis žmogaus teisėmis. Visos šios teisės yra grindžiamos žmonių poreikiais, žmogiškumu.

PagrinDiniai ŽMogaUs Poreikiai Pagal a. Maslow

Mūsų apmąstymams ir diskusijai apie žmonių (ir vaikų) teises gali padėti ir A. Maslow teorija. Psichologas A. Maslow išskiria pagrindinius poreikius, pavaizduodamas juos kaip piramidę. Piramidės pagrindas yra labai platus, o į viršų – siaurėja. Tokiu vaizdavimu paaiškinami ir apmąstomi žmogaus poreikiai.

Nuo apačios iki viršaus:biologiniai poreikiai (pvz., maistas, miegas, oras), saugumas ir stabilumas, socialiniai poreikiai, socialiniai ryšiai (draugystė, šeima),

•••

Pagrindiniai žmogaus poreikiai pagal A. Maslow


savigarba (kitų pripažinimas, pagarba),savirealizacija (moralumas, kūrybingumas, faktų priėmimas).

Visus šiuos poreikius galima vienaip ar kitaip atpažinti jau pateiktuose pavyzdžiuose. Norėtume remtis šiais praktikos pavyzdžiais, apmąstydami ir aiškindamiesi šiuos penkis žmogaus poreikius.

Penkių esminių poreikių iliustracija

Biologinius poreikius, pavyzdžiui, maistą, švarius rūbus ir tinkamus namus, Vaiko teisių apsaugos pareigūnas vertina labai rimtai. Paprašius socialinės darbuotojos stebėti šeimą ir padėti jai nepatekti į rizikos šeimų sąrašą, pirmiausia paminimi maistas, švarūs drabužiai ir tinkamas būstas (7 pvz). Be šių aspektų, buvo paminėti tokie vertinimo kriterijai, kaip mokyklos lankymas ir dėmesio skyrimas vaikams. Pastarasis atspindi socialinių ryšių poreikį. Švietimas laikytinas svarbiu savirealizacijai. Be to, egzistuoja teisė į švietimą. Tačiau praktiškai daugeliui vaikų tai pareiga, o jos jie gali mėginti išvengti! Čia nebeplėtosime diskusijos, ar švietimas prisideda prie kūrybingumo ir savigarbos.

Beveik visuose pavyzdžiuose paminėti fiziniai poreikiai: maisto stygius, svarbus pavyzdyje apie gyvenančią kitame mieste mamą (8 pvz.); poreikis rasti kitą gyvenamąją vietą ir prastos gyvenimo sąlygos, kaip viena iš priežasčių paimti vaikus į vaikų namus (10, 14 pvz.).

saugumas ir kiti poreikiai

Specialistai dažnai įsikiša būtent dėl saugumo ir stabilumo šeimoje stokos. Socialinė darbuotoja yra susirūpinusi berniuko, gyvenančio su seserimi, saugumu (8 pvz.). Buto savininko fizinis smurtas (9 pvz.) motyvavo socialinę darbuotoją aktyviai padėti mamai ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tai buvo toks pat prioritetas, kaip aprūpinimas maistu. Įdomu stebėti, kaip šiame pavyzdyje minima socialinė darbuotoja stengėsi neperimti iniciatyvos iš mamos. Tik viską aptarusi su mama, socialinė darbuotoja susisiekė su kitomis mamomis ir savanoriais, kad padėtų surasti naują gyvenamąją vietą. Socialinė darbuotoja atidžiai laikėsi taisyklės neįtraukti kitų, nedavus klientui žinios ir negavus jo sutikimo. Akivaizdu, kad mama labai vertina tai, kaip jai buvo padėta. Ji ėmė pasitikėti organizacija, nes jautėsi priimama deramai. Todėl ji ir pati pasisiūlė padėti. Socialinė darbuotoja tuo džiaugėsi. Ne vien dėl to, kad jiems reikėjo pagalbos. Darbuotoja gerai suvokė, jog mamai svarbu likti įsitraukus. Tai suteiks jai socialinių ryšių. Ši socialinė darbuotoja puikiai numanė, kad vienišos moterys lengvai izoliuojasi, o abipusė parama ir socialiniai ryšiai yra labai svarbu. Mamai dalyvavimas organizacijos veikloje suteikia savigarbos ir leidžia save realizuoti.

••

| ��

socialiniai ryšiai, draugystės ir šeima

Aurimas, Vaidas ir Darius bei jų tėvai gali džiaugtis tokia kaimyne kaip Marina, pasigedusia vaikų ir ėmusia jų ieškoti: „Kas jiems nutiko?“ Nežinome, koks buvo vaikų ryšys su Marina iki jiems atsiduriant vaikų namuose. Marina ėmėsi jų ieškoti, tad ryšys turėjo būti geras. Bet Vaiko teisių apsaugos specialistas šio ryšio nepastebėjo. Abejotina, kad skyriaus darbuotojai būtų atkreipę dėmesį į ryšius, nes jiems labiausiai rūpėjo tai, jog vaikams nesaugu namie gyventi. Jie skubėjo gelbėti vaikus. Teisė į ryšius ir Marinos santykis su vaikais šiai institucijai nebuvo labai svarbus. Tokių dalykų tikras vertinimas praktikoje yra daugiau išimtis, nei taisyklė. Galbūt žodžiais tai ir vertinama, tačiau darbai byloja ką kita. Tiesą sakant, tikrąjį vertinimą labiau atspindi darbai. Atsižvelgti į ryšius reiškia tartis su kitais, klausti jų nuomonės ir informuoti, kad vaikai gyvens kitur.

Bendrai imant, į ryšius dažnai neatsižvelgiama – tiek į asmeninius ryšius su draugais ir giminėmis, tiek į ryšius su kitais globėjais. Tačiau asmeninius ryšius reikia vertinti kaip itin reikšmingus. Mes be jų negalime gyventi. Taip pat ir vaikų ryšiai laikytini labai svarbiais. Ne veltui Vaiko teisių konvencijoje pažymima, kad vaikas turi teisę turėti ir reikšti savo nuomonę, taip pat jis turi teisę laisvai pasirinkti, su kuo jis nori bendrauti (12, 13 ir 15 str.).

Įvykis klasėje, kai Aurimas, Vaidas ir Darius buvo netikėtai išvežti, tikriausiai sukrėtė jų klasės draugus. Mes nieko nežinome apie jų reakciją, tačiau tikėtina, kad visiems, su tuo susijusiems, buvo skaudu. Nė vienas iš jų – nei tie trys berniukai, nei jų klasiokai ar mokytoja – nėra tokie objektai, kuriuos panorus galima kur nors perkelti nesukeliant jiems neigiamų padarinių.

abipusiškumas

Kaimynės Marinos teigiamas požiūris padėjo tėvui ir mamai įgauti vilties dėl ateities, o viltis yra sąlyga, kad situacija imtų gerėti. Kita vertus, tai, kaip į Mariną reagavo tėvas, mama ir vaikai, buvo jai malonu. Jie vertino Marinos kūrybingumą ir solidarumą. Tai skatino pačios Marinos savigarbą, o ji savo ruožtu skatino visų šeimos narių savigarbą pasitikėdama jais. Ši šeima vis daugiau gerbė kitus žmones, socialinę darbuotoją ir Mariną, nes šios moterys gerbė šią šeimą. Kaip buvo iš pradžių, nebėra taip svarbu. Užsimezgus dialogui, vyksta tikri pokyčiai.

Iš pradžių tėvams buvo duotos užduotys. Reikėjo daug ką nuveikti: „pasirūpinti namu, rasti darbą, tėvui užsikoduoti ir lankyti vaikus vaikų namuose“. Per daug iš karto? Galbūt tėvai nežinojo, ką daryti, nuo ko pradėti, todėl ir nesirodė vaikų namuose tris mėnesius.

aplinkiniai žmonės

Socialiniai ryšiai ne visada būna teigiami ir konstruktyvūs. Kaimynai

Pagrindiniai žmogaus poreikiai pagal A. Maslow


gali reaguoti dviprasmiškai (8 pvz.). Viena vertus, jie padeda mergaitei ir jos broliui ir juos valgydina. Kita vertus, jie skundžiasi, kad tenka vaikus maitinti, ir sykiu skundžia mamą socialinei darbuotojai: „Kur yra mama? Ji nėra gera mama, nes neatlieka savo pareigų. Ji palieka visa tai mums.“ Tai juos pykdo. Ir jie, pikti ir susierzinę, skundžiasi ir išlieja savo pyktį. Į jų pykčio lauką gali patekti ir socialinė darbuotoja: „Ji nieko nedaro, nes situacija nesikeičia.“ Šiame pavyzdyje nematyti konstruktyvaus ryšio tarp mamos ir šių kaimynų. Be abejo, ginčijimasis vienam su kitu, rėkimas, pykimasis ir kaltinimas taip pat yra ryšio būdai. Tačiau jei bendraujama tik šitaip, tai dažniausiai pavyksta išreikšti save, bet nesiklausoma kito. Tik pradėjus domėtis pykčio, įžeistų jausmų priežastimi, gali užsimegzti tikras bendravimas. O be socialinio ryšio tai yra neįmanoma.

Tokią bendravimo stoką patyrė ir socialinė darbuotoja, aplankiusi Skirmantės mamą (11 pvz.). Galbūt mamai labai trūko socialinių ryšių, tačiau mamos reakcija labai apsunkino socialinės darbuotojos bendravimą su ja. Socialinė darbuotoja tikriausiai norėjo moteriai parodyti, kad vien kaltindama kitus ji save izoliuoja. Mamai tikriausiai reikia, kad ja kas nors pasidžiaugtų, kad ją gerbtų. Tačiau vien reikalaudama to, nekreipdama dėmesio į kitų veiksmus, ji parodo, kad iš tikrųjų nevertina savo dukros mokytojos. Tačiau sykiu ši mama ir savęs nevertina. Be to, ji nesuvokia, kad mokytoja domisi jos nuomone apie mergaitę. Ir kad mokytojai patinka, kai mama domisi mokytojos pastangomis išmokyti jos dukrą daugybos lentelės. Mama galėtų patarti ar padėti. Bet ši mama netikėjo nė savo galimybėmis.

Dažniausiai aplinkiniai žmonės – mokytoja, kaimynai ar seniūnijos darbuotojas – susisiekia su Vaiko teisių apsaugos darbuotojais, kad praneštų apie blogą situaciją. Jie gali jaudintis dėl situacijos, nes jiems rūpi. Kas nors bloga gali nutikti tam vaikui. Tačiau, kad jie pranešė, šeima dažniausiai nežino. Tai kelia įtarimą: „Kas pasakė, kad aš nesirūpinu savo vaikais?“ Reta kuri šeima sureaguos: „O, kaip džiaugiuosi, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius jus atsiuntė.“

Priimti save ir kitus rimtai

Socialinė darbuotoja, prašoma aplankyti šeimą (7 pvz.), labai gerai supranta, kad iš pradžių jos nepriims maloniai. Atvirkščiai, šeima reaguos įtariai ir tikriausiai nepasitikinčiai. Todėl svarbu, kad ji skiria laiko pabendrauti su jais ir paklausti apie jų problemas. Ar per šį pirmą susitikimą šeima jausis pakankamai saugi, kad išsakytų, kas jai svarbu, abejotina. Tačiau užduodama tokius klausimus ir neskubėdama, socialinė darbuotoja leidžia suprasti, kad ji domisi kitais žmonėmis ir jų požiūriais. Ir kad ji nori jų patirtį ir mintis priimti kaip svarbius.

Darbuotoja, aiškiai įvardydama savo atvykimo priežastis, mėgina suteikti kitam asmeniui saugumo. Aiškiai pateikdamas informaciją rodai, jog kitą priimi rimtai. „Štai ko iš manęs galite tikėtis. O šito – ne.“ Juo labiau abejojantis yra kitas žmogus, juo svarbiau yra aiškiai pateikti informaciją. Dideli pažadai skamba

| ��

gražiai, bet vėliau sukelia nusivylimą ir neskatina pasitikėjimo, nes nesiremia tikrove. Tai priešingybė kito žmogaus rimtam vertinimui, nes toks pažadas nėra svarus ir apgalvotas. „Ar aš galiu įgyvendinti, ką žadu, ir prisiimti už tai atsakomybę?“ Jei taip, mano atsakymas yra rimtas. Be abejo, ši atsakomybė už savo žodžius apima ir teisę pasakyti „ne“ ir nebūti už tai kaltinamam, taip pat dėl to nesulaukti pykčio. Piktos reakcijos baimė gali priversti pasakyti „taip“, užuot tarus „ne“.

Aiškios informacijos nebuvimas gali perduoti žinią: „Jam nesvarbu žinoti ar suprasti, kas vyksta. Jis teturi man paklusti, manęs klausyti.“ Arba: „Koks jis kvailas, kad to nežino, nesupranta.“

Teikiant informaciją yra svarbu ne tik ją išsakyti, bet ir domėtis, kaip kitas ją supranta. Mums viskas gali būti aišku, nes kasdien su tuo susiduriame. Tačiau kitam tai gali būti nauja ir nežinoma.

Pirmieji žingsniai užmezgant ryšį turi didelės įtakos tolesnei bendravimo eigai, ar susiklostys bendradarbiavimas, abipusis priėmimas ir pasitikėjimas. Savigarba, įskaitant kitų pripažinimą ir pagarbą jiems, taip pat kitų pagarba tau, kuria atmosferą, kurioje įmanu bendradarbiauti. Kartu tai yra būtina savirealizacijos, kūrybingumo ir faktų priėmimo sąlyga.

Kaip minėjome anksčiau, be vieningo požiūrio ir be dialogo neįmanoma pagalba, nuo kurios pagerėtų situacija. Ypač jei ore tvyro didžiulė įtampa, reikia įveikti daugelį kliūčių, kad atsirastų bendradarbiavimo požiūris. Veikiant Vaiko teisių apsaugos skyriui, jaučiamas spaudimas, nes jie turi galią paimti tavo vaiką. Daugeliui tėvų tai baisi mintis. Todėl jie gali būti linkę slėpti visa, kas įmanoma. Tačiau kiek galima pasitikėti aplinkiniais žmonėmis? Kaimynu ar mokytoja, socialiniu darbuotoju ar vaiko teisių apsaugos inspektoriumi? Jie visi atrodo norintys kontroliuoti ar jaučiasi verčiami kontroliuoti, nes kas nors to iš jų tikisi.

socialinis DarbUoTojas ir vaiko Teisių aPsaUgos skyriUs

bendradarbiavimas

Socialinio darbuotojo darbas yra skirti dėmesio visiems šiems skirtingiems aspektams ir veikti šiame sudėtingame lauke. Kaip matėme, klientų elgesys gali būti trikdantis ir prieštaringas. Tačiau tokios gali būti ir išorinio pasaulio reakcijos. Mokyklos mokytojai, socialinė darbuotoja vaikų globos namuose, kolegos seniūnijoje ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai gali turėti skirtingus lūkesčius ir siekti skirtingų tikslų. Taip pat jie gali norėti permesti problemas ir pagalbos teikimą vien socialiniam darbuotojui. Tiesiai ar užuolankomis jie tarsi sako: „Spręsti šių klientų problemas yra tavo darbas.“ Tačiau jie gali ir nesuprasti,

Socialinis darbuotojas ir Vaiko teisių apsaugos skyrius


kas yra jų atsakomybė, kad, pavyzdžiui, tyčiojimosi iš berniuko klasėje neišeina sustabdyti neįsikišus mokytojui, nes tyčiojamasi mokykloje ir mokytojams reikia ką nors dėl to daryti (13 pvz.).

Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su Vaiko teisių apsaugos skyriumi reikalauja ypatingo dėmesio, nes dažniausiai socialinis darbuotojas dirba pavedus šiai įstaigai. Abu dirba toje pačioje savivaldybėje, tačiau skirtinguose skyriuose, nes kiekviena savivaldybė turi Vaiko teisių apsaugos skyrių ir Socialinių paslaugų skyrių (poskyrį). Šis ne tik rūpinasi šeimomis ir vaikais, bet ir teikia socialinės globos, pagalbos į namus ir kitas paslaugas. Socialinių paslaugų organizavimas, bendradarbiavimas ar pavedimas užduočių seniūnijoms ir bendradarbiavimo su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais organizavimas labai skiriasi, nes itin priklauso nuo vietos valdžios, vadovavimo būdų ir sutarčių.

15 pavyzdys. informuoti ar kontroliuoti?

Laikui bėgant, pasikeitė darbo reikalavimai. Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja rašo apie savo patirtį, susijusią su klientų kontroliavimu ir informavimu.

„Mes, socialiniai darbuotojai, iš pradžių buvome mokomi lankyti šeimas, jas kontroliuoti kuo dažniau, kada tik norime. Taip ir darėme. Tačiau prieš kelerius metus VTAS pakeitė savo nuomonę. Dabar mums yra įsakyta šeimose lankytis vieną kartą per savaitę, nustatytu laiku. Prireikus ir dažniau. Socialinės rizikos šeimoms turime teikti informaciją, kada atvažiuosime į šeimą. Tai pažymėta mūsų planuose. Kad jie būtų namuose, niekur neišeitų. Tai patogu klientui ir mums.

Tačiau mes neturime galimybės laikytis šio principo. Nes, pirma, neturime automobilio, kad galėtume kiekvieną dieną važiuoti. Seniūnija teturi vieną automobilį, kuris dažnai būna užimtas. Todėl į šeimas važiuoju, kai būna laisva mašina. Antra, mes privalome atvažiuoti ir klientams nežinant, kai gauname neigiamos informacijos apie šeimą ir turime patikrinti gautą informaciją. Arba kartais važiuojame pro šalį ir norime aplankyti šeimą, kad nereikėtų papildomai prašyti mašinos kitą dieną (taupant benziną ir laiką).

Įdomu, kaip mes iš tikrųjų turime teisingai elgtis? Juk negalime būti draugais, nenorime būti ir kontrolieriais. Juk kai žmogus būna nesusitvarkęs buities arba išgėręs alkoholio, jis patiria stresą, netikėtai pamatęs savo namuose socialinį darbuotoją. Kur tos mūsų ribos? Teoriškai mus moko vienaip, bet praktiškai to įgyvendinti neįmanoma.“

Tikrovė ir tiesa

Ši socialinė darbuotoja paliečia du įdomius aspektus: požiūrio pokytį ir sąlygas tinkamai dirbti.

| ��

Posūkis nuo kontroliavimo į informavimą rodo esminį požiūrio pokytį. Jis atspindi naują politiką. Nepasakyti kam nors, kad atvykstame, reiškia užklupti žmogų netikėtai. Nėra reikalo jį informuoti, nes jis turi būti pasiekiamas, kad ir kada atvykčiau. Kitaip sakant, „jis turi būti mano dispozicijoje. Jo paties veikla nesvarbi. Jis turi tilpti į mano sistemą.“ Taip nepripažįstame, kad kitas žmogus yra svarbus, nevertiname jo kaip asmens, jo pareigų, jo atsakomybės ar veiklos. Beje, kai ryšys yra geras ar mes esame draugai ar giminaičiai, netikėtas vizitas yra visai kas kita.

Lankydami žmogų mes įžengiame į jo teritoriją. Turime tai gerbti. Beje, jis gali mus svetingai priimti, ir mes turime suteikti jam tą galimybę. Tai konkretus būdas gerbti vienam kitą, susijęs su anksčiau minėtu pagarbos gavimu ir teikimu. O šie susiję su savigarba ir žmogiškuoju orumu.

Galbūt norime atvykti netikėtai ir neinformavę, nes rūpinamės, jog žmogus nebūtų pasirengęs mūsų lankymuisi. Neigiamai galvodami apie kitą sakome sau: „Jei jis žinos, kad atvyksiu, tai norės pasirodyti iš gerosios pusės ir stengsis nuslėpti, ką iš tikrųjų daro ar kas jis iš tiesų yra.“ Tiesa yra slepiama. Tokį požiūrį diktuoja nepasitikėjimas. Ir jis savo ruožtu skatina nepasitikėjimą bei nesąžiningumą: jei tu manimi nepasitiki, kodėl aš turėčiau būti sąžiningas, juk tu to iš manęs nesitiki? Paradoksas: tarsi ieškome tiesos, bet ji ir tai, kas iš tikrųjų vyksta, tokiu atveju lieka paslėpta. Jei žiūrime pro nepasitikėjimo akinius, labai rizikuojame, kad viską taip ir matysime! Pro juos atrodo, kad tiesa negali būti tiesa ir tikrovė. Pradeda atrodyti, kad reikia slėpti tikrovę ir nebūti sąžiningam. Apgaudinėti valdžią gali tapti taip įprasta, kad žmonės nebegali įsivaizduoti kitokio reagavimo būdo. Dėl to tiesa ir tikrovė lieka paslėptos. Ir jei taip, tai kontroliuojami ar nekontroliuojami žmonės nepasitikės kitu asmeniu, nes visą gyvenimą patyrė nepasitikėjimą ir paslėptą kontrolę. O nedalyvaudamas toje pačioje tikrovėje socialinis darbuotojas negali padėti. Jei negalima užsiminti apie tikrovę ir tiesą ir negalima jų tyrinėti, tikras socialinis darbas nevyksta – nes parama ir pagalba yra susijusios su tikrove ir tiesa.

Taigi parama ir pagalba gerinti situaciją yra neįmanomos tokioje atmosferoje, kurioje vien tik kaltinama ir nepasitikima. Rasti, kaip išeiti iš šio bemaž uždaro rato, nėra lengva. Dėl totalitarinės patirties žmonės Lietuvoje yra įgudę apsimesti, užuot žvelgę tiesai į akis.

Pirmas žingsnis norint keistis yra būti realistiškam ir suvokti skirtumus ir įtampas, galinčius kilti tarp pagalbos, informavimo ir kontroliavimo. Dėl šios priežasties Vaiko teisių apsaugos skyriaus kontroliuojamoji funkcija buvo atskirta nuo socialinio darbuotojo užduoties paremti ir padėti. Atliekant šias dvi užduotis, įgaliojimai, taigi galimybės ir ribos, skiriasi. Daugeliu atvejų, jei aiškiai apibrėžiami ir atliekami, jie papildo vienas kitą.



neturint transporto vizitams

Kitas aspektas, paminėtas pavyzdyje, buvo transporto neturėjimas. Didmiesčiuose prieinamas viešasis transportas. Tačiau klientui, gyvenančiam kaime, pasiekti viešojo transporto gali nebūti arba juo nuvykti pas klientą gali trukti labai ilgai. Pavyzdyje socialinė darbuotoja rado sprendimą bendradarbiaudama su kolege. Tai kūrybingas ir praktiškas sprendimas. Tačiau to padarinys – vizituojama, jei turimas transportas, o ne susitarus su klientu ar prireikus.

Aprūpinimą tinkamu transportu galima palyginti su gydytojo aprūpinimu medicininiais įrankiais arba dailidės aprūpinimu reikiamais įrankiais. Kiekviena profesija turi savo įrankius. Socialinis darbuotojas negali daug nuveikti neturėdamas telefono, mašinos, vietos ramiai susitikti su klientu, galimybės aprašyti susitikimus bei savo užrašus kur nors laikyti. Valdžios atstovai, rodos, kartais tą užmiršta, nes daugelis nekreipia į tai dėmesio. Tiesiog tikėtis, kad socialinis darbuotojas pats apsimokės už benziną ar telefoną, tolygu nevertinti socialinio darbuotojo darbo kaip itin svarbaus.

abipusiai lūkesčiai

Socialiniai darbuotojai turi savo nuomonę, kaip atlikti savo darbą. Tačiau ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai turi minčių apie tai, jie iš socialinio darbuotojo tikisi tam tikrų dalykų. Tolesniame pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja pasakoja apie savo lūkesčius.

16 pavyzdys. vaiko teisių apsaugos lūkesčiai

„Ona augina 5 vaikus. Tik vieno vaiko tėvystė yra nustatyta. Ona prisipažįsta, kad 5 vaikų susilaukė nuo trijų vyrų. Šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą įrašyta nuo 2010 metų dėl socialinių įgūdžių stokos. Per pusantrų metų vaikų gyvenamoji aplinka tik blogėjo. Per šalčius šeima pristigo kuro, dėl skolų atjungta elektra. Trys šeimos vaikai lanko mokyklą, todėl jiems kyla problemų ruošiant pamokas, vaikai negali žiūrėti televizoriaus, neturi kuo užsiimti. Būstas labai apleistas: išpeliję kampai, nuplyšę tapetai, pilna voratinklių, maisto atsargos minimalios. Ona nežino, kad nustačius vaikų tėvystę ir priteisus iš tėvų išlaikymą, ji turėtų galimybę gauti iš Vaikų išlaikymo fondo papildomus 800 litų. Socialinis darbuotojas apsiriboja tik šeimos inspektavimu. Pasigendame konkrečių veiksmų, kurie padėtų pagerinti vaikų gyvenimo kokybę. Ona akivaizdžiai neturi motyvacijos ką nors keisti, sugalvoja daugybę priežasčių, kaip nieko nedaryti. Akivaizdu, kad vaikai prie tokios aplinkos jau įpratę. Socialinis darbuotojas turi nedelsdamas parengti veiksmų su šeima planą, numatyti konkrečią veiklą nustatydamas terminus, organizuoti kompleksinę pagalbą

| ��

pasitelkdamas kitas institucijas, su tuo supažindinti Oną ir raginti ją laikytis susitarimo. Būtina grįžtamoji šeimos kontrolė. Priešingu atveju iškyla reali vaikų socialinės atskirties grėsmė.“

Darbas mažais žingsneliais

Skaitydami šį pavyzdį galime, kaip ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, pasijusti nusivylę socialine darbuotoja. Skyriaus darbuotoja tikisi daugiau iniciatyvos sudarant planą, į ką reikėtų susitelkti ir ką pirmiausia reikėtų daryti. Tokie lūkesčiai nėra keisti, nes socialinio darbuotojo užduotis – padėti šeimos nariams keistis. Taip gyvendami kaip dabar, vaikai patiria riziką. Jų raida sustoja, jų saugumas negarantuotas ir t. t. Geras planas nėra vien orientavimosi kryptis. Kai planuojama kartu, mamai paaiškėja, ko ji gali tikėtis iš socialinės darbuotojos ir ko tikimasi iš jos pačios.

Situacijoje, aprašytoje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, akivaizdžiausias socialinio darbuotojo veiksmas būtų buvęs informuoti Oną, jog jei ji teisiškai nustatys, kas yra vaikų tėvas, gaus papildomus 800 Lt. Tada būtų galima su ja aptarti, kaip tai įvykdyti, ir padėti Onai tai padaryti. Jei ji kartais sakytų, kad jai tas neįdomu, tada derėtų domėtis kodėl ir pasiteirauti, kaip ji gebės išgyventi be šių pinigų. Ne viskas paaiškės per vieną susitikimą. Tačiau socialinio darbuotojo uždavinys – sekti tikslus ir veiksmus. Jis turi nutarti, nuo ko ir kaip pradėti. Ir ar tam jis pirmiausia skirs didžiausią dėmesį. Didesnės pajamos suteiktų Onai finansinių galimybių. Tačiau, kadangi Onai trūksta socialinių įgūdžių, tolesnis tikslas būtų mokytis ir mėginti išleisti pinigus ne vien maistui ar brangesniems drabužiams, bet ir kaupti santaupas gyvenamajai vietai pagerinti, būstui šildyti žiemą ir televizijai prijungti. Tam reikia daryti sprendimus, žinant realias kainas. Šią informaciją reikia surinkti. Tai suteiks daug peno socialinio darbuotojo ir mamos Onos pokalbiams, ir neužmirškime vaikų! Įtraukiami į daromus sprendimus vaikai mokosi susidurti su tikrove, klausytis vienas kito ir išreikšti savo mintis. Sulig kiekvienu žingsniu socialinis darbuotojas turi nutarti, ką jis pats darys, o ką gali nuveikti Ona. Jei tikslas yra kaip galima greičiau suremontuoti namus, socialinis darbuotojas daugiausia viską darys pats. Tačiau jei jis galvoja, kaip ugdyti Onos socialinius įgūdžius ir ką daryti, kad ji įgautų didesnę savigarbą, turi būti priimti kitokie sprendimai. Jei buvo nutarta, kad Ona, tarkime, sužinos televizijos ryšio kainas, socialinis darbuotojas turi duoti jai laiko ir pasidomėti, kas iš viso to išėjo. Jei Ona to nepadarė, tada būtų kalbamasi su Ona: „Kodėl nepavyko, kas užstrigo?“ Leidęs jai dar sykį pamėginti, bet turint aiškų tikslą ir aiškiai susitarus dėl laiko, socialinis darbuotojas turi laikytis šio susitarimo, kad parodytų, jog jis svarbus. Žinoma, socialiniam darbuotojui būtų daug lengviau pačiam paskambinti ir sužinoti, jis taip sutaupytų laiko, tačiau tada būtų praleista daug galimybių Onai mokytis ir suprasti, kad ji ne bejėgė ir kad gali save gerbti. Toks požiūris reikalauja ypatingo



socialinio darbuotojo dėmesingumo. Taip pat skatina pamąstyti, kokia galėtų būti priežastis, kodėl Ona ko nors neatlieka. Ar ji bijo skambinti telefonu? Neturi įgūdžių imtis veiksmų?

Planuoti tokiais mažais žingsneliais nėra labai lengva ir užtrunka laiko įprasti. Mes dažnai nesuvokiame, kad dalykai, kuriuos darome kasdien ir beveik automatiškai, gali būti sudėtingi ir nežinomi kitiems. Nesmagu garsiai prisipažinti, kad nežinai, kaip paskambinti ar kaip tikroviškai suskaičiuoti. Kad išvengtum tokių nesėkmių, lengviau yra išsisukti. Ir žmonės kartkartėmis būna labai įgudę išsisukinėti, nes tai yra jų būdas išgyventi. Socialinio darbuotojo uždavinys yra perprasti tokį elgesį ir sureaguoti taip, kad kitas nesijaustų įžeistas, bet norėtų pamėginti, išmokti padaryti pats. Tai tarsi menas ir tam reikalingas geras ryšys su žmogumi, su kuriuo dirbama. Jei socialiniam darbuotojui pasiseka, tai įgalina klientę ir jos savigarba stiprėja.

Ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja pritrūks kantrybės, nes pokyčiai nevyksta taip greitai, yra kitas klausimas. Galbūt ji tikisi greitų rezultatų. Tačiau to tikėtis neteisinga. Tie, kas išmano šį darbą, supras ir sutiks, kad, dirbant aprašytuoju būdu, vyksta tikri ir esminiai pokyčiai. Tačiau tai suprasdamas socialinis darbuotojas turi atskleisti, ko jis siekia ir kokiomis priemonėmis. Būtent to pasigedo ir prašė pateiktojo pavyzdžio autorė. Ji nerašo apie greitus rezultatus. Tačiau ji norėtų žinoti, kuria kryptimi dirbama ir kokie žingsniai žengiami. Jei ji pamatys, kad po kurio laiko Ona ėmė labiau pasitikėti savimi, vaikai paruošia pamokas, kad vėl pradėjo veikti šildymas ir dar likę pinigų šildymui žiemą, ji supras, kad daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja ne tik labiau pasitikės Ona ir jos veiksmais, bet ir socialiniu darbuotoju, nulėmusiu šį procesą.

Juo atviresnis šis bendravimas tarp socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, juo geriau. Tokiu atveju galima pasidalyti ir diskutuoti ir apie dilemas bei abejones. Vien privalomos oficialios ataskaitos ne visada padeda socialiniam darbuotojui geriau atlikti savo darbus ir pasiekti geresnių rezultatų. Apie socialinio darbuotojo ataskaitas, rezultatus ir veiksmus nuodugniau rašoma kituose skyriuose.

17 pavyzdys. refleksija apie mažus dalykus

Paskutinis pavyzdys baigiant šį skyrių. Tai socialinės darbuotojos, dalyvavusios šios knygos rašymo grupės susirinkimuose, apmąstymai, susiję su aptartomis temomis.

„Keiskime požiūrį į socialinį darbą. Išmokime džiaugtis ne tik matomais, dideliais pasiektais darbo rezultatais, bet ir mažais darbeliais. Nes jie mūsų darbe irgi atlieka svarbų vaidmenį. Noriu pateikti pavyzdį.

Mes, socialiniai darbuotojai, patys išsikeliame ir užsibrėžiame sau labai didelius tikslus, iš savęs reikalaujame labai didelių ir sunkiai įgyvendinamų

| ��

darbų. O nemokame pasidžiaugti nuveiktais mažais darbeliais. Mums reikia vizualiai matomų darbų, kad galėtume savimi ar klientais pasidžiaugti. Ir nesuprantame, kiek padarome akiai nematomų darbų, kurių niekas nepastebi. Mums tai atrodo smulkmena ir visai nereikšminga, nes žinome tik mes patys. Pastebime ir įvertiname tik tuomet, kai kas nors kitas pastebi ir įvertina. O reikia pradėti nuo mažų dalykų, mokytis patiems ir to mokyti klientus. Todėl norėčiau pateikti pavyzdį mažo, bet kartu didelio bei pasisekusio pozityvaus atvejo (nes aš jo neįvertinau, kol nepasikalbėjome apie tai viename iš mūsų susitikimų dėl knygos).

Pavyzdys. Viena šeima buvo užsiregistravusi darbo biržoje. Nors ne vieną kartą priminiau, pamiršo nuvažiuoti reikiamą dieną į darbo biržą ir juos išbraukė. Dėl to VTAS mane apšaukė, kad aš tam ir esu, jog priminčiau klientams.

Tuomet sugalvojau labai paprastą būdą, turintį padėti man ir mano klientams. Po kiek laiko, kai šeima vėl užsiregistravo darbo biržoje, nuvykusi į šeimą pamačiau, kad jie turi ant sienos pasikabinę didelį kalendorių. Tada patariau tuoj pat užsirašyti datą, kada kitą kartą reikės vykti registruotis į darbo biržą, ir liepiau prie mano akių apsibraukti kalendoriuje reikalingą dieną. Jie taip ir padarė. Nuo tol šeima niekada neužmiršta nuvykti į darbo biržą, nereikia ir man rūpintis tuo klausimu ir kas kartą priminti.

Tai atrodo smulkmena, bet, patikėkite, ji labai svarbi man ir mano šeimoms. Todėl siūlau ir kitiems socialiniams darbuotojams pasinaudoti šiuo paprastu pavyzdžiu.“

Nedaug bereikia pridurti. Tačiau verta atkreipti dėmesį į sakinį: „Vaiko teisių apsaugos skyrius mane kaltino, kad mano uždavinys yra priminti klientams susitikimus. Taip nutiko dėl to, kad klientė užmiršo dalyvauti susitikime darbo biržoje.“

Kaip minėta 1 skyriuje, už šio kaltinimo slypi mintis, kad socialinis darbuotojas yra atsakingas už kliento veiksmus, nesuprantant, kad abiejų – tiek socialinio darbuotojo, tiek kliento – atsakomybė skiriasi. Šis Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto kaltinimas daro klientą priklausomą nuo socialinės darbuotojos veiksmų. Jei ji nepasako klientui, ką daryti, jis lieka bejėgis. Jis nežino pats, kaip elgtis, taigi dėl to reikia kaltinti socialinę darbuotoją. Tolesnis žingsnis – jau ne tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas kaltins socialinę darbuotoją už visa, kas negerai, bet ir pats klientas! Jei jis neturi bulvių ar jo butas nešildomas, kalta socialinė darbuotoja. „Ji nepadarė, ką turėjo padaryti, ji kalta dėl to, kas jam atsitiko.“ Socialinės darbuotojos uždavinys tampa rūpintis juo ir jo šeima. Tai suteikia jam alibi nieko nedaryti pačiam, nes jam dėl jo paties veiksmų nieko nesakoma, iš jo nesitikima asmeninės atsakomybės. Tikriausiai nesąmoningai pats klientas ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas sumenkina asmenis iki objektų, neturinčių asmens galimybių, kūrybiškumo ir atsakomybės už save ir kitus.



Šitaip reaguodami, jie sumenkina atsakomybės sąvoką iki pareigos, kurią kažkas turi atlikti. Abipusiškumo, būdingo atsakomybei, t. y. prisiimti atsakomybę ir ją teikti, visiškai nepaisoma. Taip pat ir laisvės prisiimti savo atsakomybę ar jos neprisiimti. Jei neatsižvelgiama į šiuos abipusiškumo, laisvės ir asmeninio pasirinkimo aspektus, atsakomybė, žmogui viena pamatinių sąvokų, tampa priemone spausti, rodyti galią ir kontroliuoti.

išvados

Apžvelgiant šį skyrių ir jame aprašytus praktikos pavyzdžius, įspūdį daro problemų įvairovė, kartais jų sudėtingumas ir reikšmingumas. Be abejo, nėra bendrų taisyklių nei šioms problemoms interpretuoti, nei joms spręsti. Nėra receptų. Tačiau vienas principas, mūsų požiūriu, yra tinkamas daugumai, netgi visiems atvejams: neprisirišti prie pirmo įspūdžio, pirmos interpretacijos, pirmo požiūrio.

Nepaisant svaiginančios įvairovės, esminis mūsų požiūrio dalykas ir pagrindinė šio skyriaus išvada yra ta, kad be tikro ryšio tarp darbuotojo ir kliento, be dialogo nėra socialinio darbo.

Užmezgant ir palaikant dialogą esmingai svarbu:laisvė išreikšti kitokią nei kitų nuomonę ir keisti savo nuomonę; atvirumas ir aiškinimasis yra abipusis procesas, jo metu teikiama ir gaunama informacija; visų dalyvių įtraukimas;suvokimas, kad kiekvienas, įskaitant nespecialistus ir klientus, yra savo srities, taip pat ir savo patirties bei jausmų, ekspertas, autoritetas; atvirumas naujoms kylančioms idėjoms;rezultatas, padarinys yra atviras, nenuspėjamas.

Tolesniame skyriuje aptarsime, kaip įdėmiau žvelgti į tai, kas vyksta, naudojantis septyniais pagrindiniais klausimais.

MeToDinės gairės

5 metodinė gairėTema/klausimas. Pažanga ne visada akivaizdi

Pažanga ne visada akivaizdi ir rezultatus galima pastebėti tik atsižvelgiant į mažus pasiekimus. Kad suprastume, kas vyksta, labai svarbu kreipti dėmesį į, palyginti, mažus pasiekimus, juos pastebėti ir įvardyti. Šio įvardijimo reikia, kad:

suvoktume šiuos rezultatus;stebėtume, kuria kryptimi vyksta pokytis;

••

••

••

••

| ��

tęstume;parodytume šį rezultatą klientui, nes niekas taip neskatina ir nemotyvuoja, kaip pagyrimas už teigiamus rezultatus; paaiškintume Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir vadovams, ką pasiekėme;gebėtume užrašyti šiuos smulkius, bet esminius pasiekimus ataskaitose.

Pateikiame keletą pasiektų rezultatų pavyzdžių. Šiuos rezultatus socialinės darbuotojos paminėjo, paklaustos:

Kokius savo darbo rezultatus pastebėjote per paskutines dvi savaites?Klientė buvo laiminga, nes buvo pakviesta į pokalbį dėl darbo. Viena moteris, lankiusi AA grupę kitame mieste, pasakė man, kad ketina įkurti vietinę AA grupę. Tėvas ir mama užsikodavo nuo alkoholio.Mano santykiai su šeimos mama pagerėjo. Iš pradžių ji gąsdino, kad paleis šunis, kai ateisiu, o paskutinę savaitę mes jau kalbamės ir ji įsileidžia mane į vidų.Vaikas pasakė man tiesą ir nepamelavo. Klientė nebijojo ateiti į seniūniją ir pasikalbėti apie savo problemas. Šeimos mama šiemet skynė agurkus iš savo daržo. Anksčiau ji daržo neturėjo. Pastebėjau, kad klientas priėmė mane be baimės.Mama numezgė kojines ir kepurytę savo kūdikėliui.Dirbu su viena šeima, priklausoma nuo alkoholio. Motyvavau juos užsikoduoti, bet jie atsisakydavo. Tačiau paskutinį sykį lankantis šioje šeimoje tėvai netikėtai pasakė, kad jie užsikodavo ir nebegeria. Tai ypač nustebino ir nudžiugino. Berniukas, neruošdavęs namų darbų, paprašė papildomų užduočių.

Tokie kitų socialinių darbuotojų pateikti pavyzdžiai atkreipia ir mūsų dėmesį į pasiektus rezultatus. Tačiau galbūt naudinga užduoti sau ir kolegai šį klausimą: Kokius savo darbo rezultatus pastebėjote per paskutines dvi savaites?

6 metodinė gairėTema/klausimas. Kliento ryšys su darbuotoju/darbuotoja

ĮvadasUžmegzdami ryšį su klientais ir kitais šeimos nariais, atkreipiame dėmesį,

koks mūsų vaidmuo jį užmezgant. Tačiau tuo pat metu ir klientas savo ruožtu mėgins užmegzti ryšį su socialiniu darbuotoju. Kad suprastume klientą, būtų gerai savęs kartas nuo karto paklausti:

Kaip klientas mezga ryšį su manimi (ar gal vengia manęs)?Kaip aš dėl šių mėginimų jaučiuosi?

••

••

••

••

•••

•••

•

••

Metodinės gairės


Keletas pavyzdžių, rodančių, jog kliento ir socialinio darbuotojo ryšys geras:Klientė informavo mane, kad pasikeitė jos telefono numeris.Klientas paskambino ir paklausė mano nuomonės.Kai jai padėjau, ji padėkojo.Kai susitinkame mieste, ji nevengia manęs ir pasisveikina.Vaikas, kuris anksčiau su manimi nešnekėjo, ateina beveik kasdien pasikalbėti.

7 metodinė gairėTema/klausimas. Dėmesys šeimos santykiams

Svarbu kreipti dėmesį ne tik į socialinio darbuotojo ir kliento santykį, bet ir į šeimos santykius. Per greitai nutarti, jog jie geri ar blogi, vadinasi, juos pernelyg supaprastinti. Kai vieni apie kitus gerai atsiliepia, gal ir atrodo gražu, bet tai gali būti labai dirbtina. O aštresnis pokalbis ne visada blogai. Jis gali būti ženklas, kad du žmonės vienas kitam svarbūs ir nesutinka kokiu nors abiem svarbiu klausimu. Per greitas sutikimas su viskuo nepadeda kito suprasti. Išsakydamas kitokią nuomonę žmogus parodo, jog kitas žmogus jam yra svarbus.

Kreipiant dėmesį į šeimos santykius reikia žiūrėti, kas vyksta, ir kaip mama, tėvas, vaikai reaguoja vieni į kitus. Juo daugiau dėmesio į tai kreipsime, juo daugiau pastebėsime. Kalbantis knygą rašančiųjų grupėje šia tema, buvo paminėta:

Mama žaidė su vaikais ir kartu su jais piešė. Tėvas su sūnumi kartu dirbo namų ūkio darbus. Mama padėjo ruošti pamokas.Berniukas kartu su tėvu ravėjo daržą. Mama iškepė pyragą, ir kai aš įėjau, visi kartu sėdėjo prie stalo. Tėvas su sūnumi kartu taisė dviratį. Mama ir sūnus kartu pjaustė obuolius ir virė obuolienę.

Po susitikimo su šeima verta sau užduoti klausimą: Kokius teigiamus veiksmus tarp skirtingų šeimos narių šį kartą pastebėjau?

8 metodinė gairėTema/klausimas. Savigarbos ugdymas

Savigarba susijusi su asmeniniais jausmais, ankstesne patirtimi ir kitų žmonių rodoma pagarba.

Tinkamas būdas suvokti, kas skatina savigarbą ir kas ją mažina, yra paklausti savęs, savo kolegų ir kitų aplinkinių žmonių, bei išgirstomis mintimis pasidalyti:

Kada ir dėl kokios kieno nors reakcijos ar kokio nors įvykio padidėjo mano savigarba?

•••••

•••••••

•

| ��

Kada ir dėl kokios kieno nors reakcijos ar kokio nors įvykio padidėjo kolegos/draugo/giminaičio/mano pašnekovo savigarba? Kada ir po kokios pastabos ar įvykio jaučiausi pažemintas ir kad į mane nekreipia dėmesio?Kada ir po kokios pastabos ar įvykio kolega/draugas/giminaitis/mano pašnekovas jautėsi pažemintas ir kad į jį nekreipiamas dėmesys?

9 metodinė gairėTema/klausimas. Klausinėjimas kelia baimę

Buvo pastebėta, kad klausinėjamas klientas gali įsibaiminti ar imti gintis. Galbūt taip yra todėl, kad klausinėjimas dažniausiai susijęs su kontrole, o kontrolė skatina baimę ir netikrumą: „Turiu teisingai atsakyti, bet nežinau, kokio atsakymo tikimasi.“ „Ką daryti, nežinau atsakymo – taigi aš bloga?“

Tokios reakcijos ir nesaugumo jausmai gali būti susiję su ankstesne patirtimi. Pavyzdžiui, mokytojas mokykloje pyko, mokiniui darant klaidas. „Turi atsakyti teisingai.“

Užduoti klausimą kontroliuojant yra tik viena klausinėjimo priežastis. Yra begalė kitokių priežasčių:

pasitikrinti informaciją, tarkime, dėl susitikimo laiko;iš susidomėjimo kitu asmeniu;išreiškiant susirūpinimą;norint geriau suprasti situaciją ar žmogų, teiraujantis apie jų lūkesčius, jausmus ir veiksmus;norint gauti grįžtamąjį ryšį, ar pavyko, ar klientui tai patiko, ar nepatiko; norint pakviesti pašnekovą aiškiau reikšti savo patirtis, mintis, nuomones;norint labiau suvokti pašnekovo motyvaciją.

Šios priežastys atspindi norą suprasti ir ieškoti problemų sprendimo kartu. Du visada žino daugiau. Ypač tuo atveju, kai problemų negalima išspręsti lengvai, labai svarbu jas tyrinėti klausinėjant. Sunku įsivaizduoti dialogą be klausimų. Klausimų uždavimas – tai esminės temos, problemos, iššūkio tyrinėjimas drauge. Du žmonės ar daugiau žmonių žino, mato ir patiria daugiau, nei vienas žmogus.

Tačiau, jei pašnekovas to nesupranta, bendravimas stringa. Vienas jaučia grėsmę, kitas manosi esąs nesuprastas. Ką daryti? Kaip reaguoti?

Suprantant, kad klausimas gali nugąsdinti, nes jį galima palaikyti kontrole.Rodant ir išsakant, kad šie klausimai yra ne kontroliniai, bet užduodami iš susidomėjimo ir noro suprasti.Išaiškinant, kad neklausinėjant ir negaunant atsakymų apie tai, kas vyksta, neįmanoma reali pagalba.

•

•

•

••••

•••

••

•

Metodinės gairės

�� |

| ��

3 skyrius. nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai

klaUsiMai-gairės | 65Įvadinės pastabos | 65Septyni pagrindiniai klausimai | 65

kas vyksTa, kokios kyla ProbleMos, kas TrikDo? | 6618 pavyzdys. Minčių lietus apie problemas | 66Skirtingi žiūros būdai | 66Vertinimas ir interpretavimas | 6719 pavyzdys. Palikti vaikus namie ar nepalikti? | 68

koks yra laUkas, kUriaMe gyvena klienTas? | 69Kuo padeda vaizdavimas | 69Piešimas | 69Piešimas kartu su dalyvaujančiais asmenimis | 70Žmonės aplink šeimos narius | 70Susijusios organizacijos | 70

kokie šeiMos PraeiTies Įvykiai TUri ĮTakos Dabarčiai? | 71Ką mums gali pasakyti šeimos istorija | 7120 pavyzdys. Dėmesys stipriosioms pusėms | 71Žiūrint iš šeimos istorijos perspektyvos | 73Šeimos aplinkos laukas | 73

koks yra socialinio DarbUoTojo vaiDMUo? | 74Socialinis darbuotojas kaip asmuo | 74Socialinio darbuotojo pozicija, mėgstami ir nemėgstami dalykai | 7421 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos specialisto galia/kontrolė | 75Sąžiningumas, pasitikėjimas ir saugumo jausmas | 75

�� | 3 skyrius. Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai

22 pavyzdys. Naikinant utėles | 76Asmeninis ar struktūrinis sprendimas | 7723 pavyzdys. Fizinė grėsmė | 78Tarpusavio parama | 79Skirtingos rizikos rūšys | 79Nuodugnus (rūpestingas) darbas | 80Žmoniški pasirinkimai | 8124 pavyzdys. Rinktis žmoniškumą | 82

TeigiaMos klienTo galiMybės | 82Poreikis atidžiai ieškoti | 83

ko siekTi? | 84Rinktis iš skirtingų galimybių (19 pavyzdys) | 84Skirtingų pasirinkimų padariniai | 85Antrasis pasirinkimas | 86Ko siekti 8 pavyzdyje Mama gyvena kitame mieste | 86Ko siekti 20 pavyzdyje Dėmesys stipriosioms pusėms | 87Tikslai 22 pavyzdyje Naikinant utėles | 88

nUo ko PraDėTi veikTi? | 89Veikimas | 89


| ��

klaUsiMai-gairės

Įvadinės pastabos

Klausydamiesi istorijos ar skaitydami pavyzdį, dažnai norime peršokti prie atsakymo į klausimą: ką daryti? Kaip išspręsti šią problemą?

Tačiau kurią problemą? Įdėmiau pažvelgę suprasime, kad dažniausiai galima išskirti keletą problemų. Tarkime, pavyzdyje apie kitame mieste gyvenančią mamą buvo paminėta: priklausomybė nuo alkoholio, valkatavimas ir vaikų nepriežiūra (8 pvz.). O pasigilinus, išaiškės daug daugiau problemiškų aspektų. Jei pasikalbėtume su kolega ir su minėta mama, jie tikriausiai pridurtų skirtingas problemas. Todėl labai įdomu ir naudinga įvardyti problemas kartu. Nesitikėkime, kad kiti matys taip pat kaip mes. Man norėtųsi, kad aš pasirodyčiau teisus. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas. Jei nutariame, jog pagrindinė problema yra socialinių įgūdžių stoka, problema tampa tarsi aiški. Tačiau pradėję galvoti, ką reikėtų daryti, suprasime, kad tokia formuluotė iš tiesų apima kelis aspektus, susijusius su socialiniais įgūdžiais. Panašia patirtimi galėtų dalytis socialinė darbuotoja, kurios veiksmus planavome 16 pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai. Problemas reikia įvardyti, nes neįvardijus negalima pasirinkti. Nieko neišskyrus, situacija tampa tokia trikdanti ir sudėtinga, kad klientas nebemato kitos išeities, kaip tik bėgti nuo tikrovės į tariamą apatijos prieglobstį ar griebtis alkoholio. Tačiau matėme, kad toks bėgimas nuo tikrovės tik sukuria naujas problemas.

Socialinis darbuotojas, negebantis išnarplioti sudėtingo problemų raizginio, suskirstyti jį į mažus žengtinus žingsnelius, negali padėti klientui įgyti pasitikėjimo savimi, kylančio patiriant teigiamus rezultatus. Kad ir kokie maži atrodytų žingsneliai, jie yra labai svarbūs, kad žmogus nepasiduotų ir visiškai neprarastų vilties.

Taigi mums reikia duoti laiko problemoms tyrinėti bei įvardyti ir suvokti, kas vyksta ir ko tikimasi. Norint gerai perprasti ir išsiaiškinti, kokios iš tiesų pagalbos reikia, būtina ištyrinėti keletą temų prieš nusprendžiant, kuria kryptimi pradėsime dirbti. Ir tik sutarus dėl bendro tikslo, galima nutarti dėl pirmųjų konkrečių žingsnių tam tikslui pasiekti.

septyni pagrindiniai klausimai

Akivaizdu, kad į praktinius pavyzdžius galima žiūrėti įvairiopai. Tyrinėjimui to, kas vyksta konkrečioje situacijoje, pasirinkome septynis pagrindinius klausimus-gaires. Juos šiame skyriuje plačiau paaiškinsime remdamiesi praktikos pavyzdžiais.

Kas vyksta, kokios kyla problemos, kas trikdo? Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

••

Klausimai-gairės


Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai? Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo? Kokios yra teigiamos kliento galimybės? Ko siekti? Ką daryti pirmiausia?

kas vyksTa, kokios kyla ProbleMos, kas TrikDo?

18 pavyzdys. Minčių lietus apie problemas

Grupėje nagrinėdami 8 pavyzdį, vardydami tai, kas svarbu Mamos, gyvenančios kitame mieste, atveju, paminėjome šiuos dalykus:

mama nesirūpina savo vaikais;mama susikūrė naują gyvenimą;kyla fizinis pavojus berniuko sveikatai; viena vertus, bendruomenė neprisiima atsakomybės; kita vertus, kaimynai padeda ir pyksta;sesuo turi rūpintis nepilnamečiu broliu;susiklostė sudėtinga finansinė situacija;neaišku, kaip paskirstomi ir kaip naudojami pinigai;vaikai yra labai nepriklausomi;vaikų ir mamos santykiai;kodėl brolis nesilaiko teismo sprendimo,berniukas nelanko mokyklos ir leidžia laiką gatvėje.

skirtingi žiūros būdai

Sudarinėdami tokį sąrašą, galime sunerimti ir sakyti: „Jau gana problemų, sustokime pagaliau. Jau turime pakankamai problemų!“ Baimė, kad jau daug išvardyta, skatina mus sustoti. Tačiau neužmirškime, kad mes viską surašome ne tam, kad visas problemas išspręstume, bet kad suprastume, kas vyksta. O po to galėtume pasirinkti, į ką koncentruotis. Beje, minėtame pavyzdyje aprašoma sudėtinga situacija, trunkanti gana ilgą laiką ir susijusi su daugeliu žmonių. Visi šie žmonės turi savo nuomonę, patirtį, problemas, interesus ir poreikius. Taigi nenustebkime, jei keldami kitus pagrindinius klausimus, šioje situacijoje įžvelgsime dar daugiau problemų.

Tai, ką vienas žmogus mato kaip problemą, kitas gali suvokti visiškai kitaip! Problemų sąraše paminėta: „Mama susikūrė naują gyvenimą.“ Kyla mintis: „Tai svarbu. Bet ar tai problema? Argi ji nesuteikia naujų galimybių?“ Tai įtraukti į sąrašą pasiūlęs žmogus galbūt turi priežasčių įvardyti tai kaip problemą. Mes nebegalime paklausti, kodėl jis taip pasakė. Bet galime leisti sau

•••••

••••

•••••••

| ��

spėlioti. Tačiau jei taip nutinka susirinkimo metu, geriau nesijuokti iš žmogaus ar nemėginti nekreipti į jį dėmesio, o paprašyti paaiškinti, ką jis turi galvoje. Jei priimame jo idėjas pagarbiai, jos plečia mūsų mąstymo lauką. Gal minėtasis žmogus taip sako todėl, jog mama išvyko gyventi į kitą miestą ir jos naujasis gyvenimas ten neapima jos vaikų, jais priversti rūpintis kiti? Tačiau šis naujas gyvenimas reiškia, jog ji gavo darbą. Kaime, kur ji iki tol gyveno, ji tikriausiai jo nebūtų gavusi. O kas pasakytina dėl naujo vaikino? Ar ne gera buvo jo įtaka, kad ji daugiau nebegeria? Tokia svarstymų įvairovė iliustruoja, jog mes tą pačią situaciją galime įvardyti skirtingai. Taip pastebime įvairius aspektus. Įvairovė aprašant taip pat priklauso nuo mūsų interpretacijų, interesų ir mūsų vertinimo pobūdžio.

O ką derėtų manyti apie teiginį „vaikai yra labai nepriklausomi“? Ar tai problema, nes jie turi savo nuomonę ir patys imasi veikti? Gal problema tai, kad jie nesilaiko taisyklių ir nepaklūsta? Nepaklūsta kam? Mamai, socialinei darbuotojai ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai? Kita vertus, galime žiūrėti į tai ir pozityviai, suprasdami, kad toks elgesys yra jų išgyvenimo būdas. Tai, jog mergaitė rūpinasi broliuku, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Atsakomybės našta vaikui gali būti per sunki, bet kartu ji daug dalykų išmoksta, pavyzdžiui, pirkti maistą ir virti. Ne idealiai, nes iki tvarkos namuose dar daug trūksta. Tačiau vaikai mėgina ir daro geriausia, ką sugeba. Ir tai, be kita ko, jiems teikia malonumą ir pasitenkinimą? Gal galima su vaikais apie tai kalbėtis ir klausti jų nuomonės?

vertinimas ir interpretavimas

Skirtinga žiūra ir skirtingas situacijos įvardijimas gali lemti, jog susidaro priešingos nuomonės. Todėl esame kviečiami į dialogą su savimi ir kitais. Mėginimas įvardyti situaciją padeda žiūrėti realistiškiau. Įžodinta mintis tampa konkretesnė. Įvardijimas padeda suvokti, kaip mes interpretuojame ir vertiname situaciją. Iš to, kaip situaciją nusakome, labai dažnai galima nustatyti, kaip mes ją supratome ir ką apie ją manome. Išsiugdžius gebėjimą reflektuoti savo įvardijimą ateina naujų minčių. Juo labiau tolstame nuo minties (o gal noro?) duoti ir gauti tinkamą atsakymą, juo labiau išsilaisviname priimti tikrovę ir galime joje dalyvauti drauge bei pradėti dialogą. Akivaizdu, jog persiėmus tokiu požiūriu suvokiama, kad egzistuoja ne vienintelis atsakymas. Taip pat aiškėja, kad nėra „gerų“ ar „blogų“ atsakymų.

Domėjimasis, kaip galima kitaip pažvelgti į tą pačią problemą, padeda įveikti uždarumą, atsiradusį dėl susiaurėjusio matymo. Jei priimame šią laisvę, ji labai dažnai mums padeda pradėti naujaip ar rasti sprendimą, nors iki tol nežinojome, ką daryti. Atėjus naujai minčiai apie problemą, kyla noras tuoj pat šokti prie naujo jos sprendimo. Tačiau geriau pasilaikyti tą mintį ir nepraleisti kitų pagrindinių klausimų-gairių.

Kas vyksta, kokios kyla problemos, kas trikdo?

68 | 3 skyrius. Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai

19 pavyzdys. Palikti vaikus namie ar nepalikti?

Kartais reikia daryti toli siekiančius padarinius turinčius sprendimus. Panašius į aprašytuosius šiame pavyzdyje, kuriame keliamas klausimas, ar vaikai gali likti namie, ar turi būti auginami kitoje aplinkoje.

„Inga nuošaliame vienkiemyje gyvena su 6 savo vaikais: 18 m. Algiu, 16 m. Mykolu, 10 m. Eugenijumi, 5 m. Luku, 3 m. Eriku ir 2 m. Simu. Šeima labai skursta. Moteris negeba pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, nors juos savotiškai myli. Vaikai nelanko mokyklos, meluoja, vagiliauja. Mažieji vaikai yra neprižiūrimi: lapkričio mėnesį basomis, neapsirengę, alkani laksto kieme. Namuose mamos dažnai nebūna, mažieji vaikai būna paliekami su vyresniaisiais broliais. Namuose padėtis kritiška, namai šalti, visai nekūrenama. Kambariuose netvarka, mėtosi skudurai, šiukšlių bei nuorūkų pilnos grindys. Maistas gaminamas labai retai, vaikų pagrindinis patiekalas – kruopos. Retkarčiais labdarą maisto produktais šeima gauna iš agentūros „SOS vaikai“. Šeimai labai trūksta socialinių įgūdžių ir materialinių lėšų. Elektros tinklai grasina nutraukti elektros tiekimą, nes nemokami mokesčiai.

Ingos šeimoje susidarė ypač sunki situacija: sprendžiamas klausimas, ką daryti su jos nepilnamečiais vaikais. Mokytojai skundžiasi, kad mokyklinio amžiaus vaikai labai retai lanko pamokas. Moteris susirūpinusi, kad iš jos gali būti paimti vaikai.

Pagrindiniai problemos dalyviai yra mama Inga ir jos sūnūs Algis, Mykolas ir Eugenijus:

Inga yra išsigandusi, kad iš jos gali būti atimti vaikai. Moteris nesugeba pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, nors juos savotiškai myli. Vaikai nelanko mokyklos, meluoja, vagiliauja.

Algiui liepos mėnesį suėjo 18 metų: mokykloje jis mokėsi pagal specialiąją ugdymo programą, specialybės neturi, niekur nedirba, nieko nenori veikti, ištisas dienas guli lovoje ir žiūri televizorių. Labai menkai save vertina.

Mykolo itin sudėtingi santykiai su mokytojais. Į mokyklą ateina retkarčiais. Neigiamai žiūri į mokslą, todėl mokslas sekasi visai prastai, daug neigiamų pažymių. Klasėje draugų neturi.

Eugenijus į mokyklą vaikšto dažniau negu brolis, jam mokytis sekasi geriau, klasėje turi kelis draugus, su jais palaiko ryšį, bendrauja. Namuose sąlygų mokytis neturi. Stiprus ryšys su motina: jos bijo, klauso.

Inga šiuo metu yra sutrikusi – nepasitiki socialiniais darbuotojais ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais, bijo dėl savo vaikų, netiki, kad jai norima padėti. Socialiniam darbuotojui reikės iš naujo įgyti mamos pasitikėjimą. Darbuotojui reikės užmegzti nuoširdų, rūpestingą pokalbį ir parodyti neteisiantį supratimą.

Mokyklos pedagogai yra susirūpinę dėl savo mokinių Mykolo ir Eugenijaus netinkamo elgesio, pamokų praleidinėjimo. Šie mokiniai nemotyvuoti mokytis.

•

•

•

•

| ��

Pagrindinė problema šioje šeimoje yra vaikų nepriežiūra – jie auga socialinės rizikos šeimoje, neigiama aplinka neskatina sveikos asmenybės brendimo ir raidos. Motina neturi tinkamų socialinių įgūdžių, riboja vaikų emocinę, dvasinę ir fizinę raidą. Motina neturi motyvacijos keistis – rūpintis vaikais, tvarkyti buities sąlygas. Jos požiūriu, viskas gerai.“

koks yra laUkas, kUriaMe gyvena klienTas?

kuo padeda vaizdavimas

Aiškinantis kliento lauką, aplinką, įskaitant visus jo šeimos narius, itin pravartu pasiėmus popieriaus ir pieštuką pavaizduoti, kas su kuo susijęs ir kokie jų tarpusavio santykiai. Taigi popierius ir pieštukas mums pasitarnaus kaip refleksijos įrankiai. Vartodami terminą „laukas“ sekame Kurtu Lewinu, vienu iš socialinės psichologijos pradininkų (K. Lewin. Lauko teorija socialiniuose moksluose: rinktiniai teoriniai straipsniai). K. Lewinas pabrėžia, jog žmogus yra aktorius daugiašalių tarpusavio sąveikų lauke, o ne mechanizmo komponentas.

Inga, jos sūnūs Algis, Mykolas ir Eugenijus tiesiogiai įvardyti kaip problemos dalis. Tačiau kaip kiti vaikai? Piešdami ar braižydami turime jiems irgi suteikti kokią nors vietą. Tai priverčia mus mąstyti: kur? Kokia jų pozicija? Jų elgesys nepatraukia dėmesio, bet jie taip pat yra šios šeimos nariai, turi savo teises, socialinius ryšius ir jausmus. Kad ir kokie būtų priimami sprendimai, jie bus susiję ir su jais. Remiantis pateikta informacija, schema, arba piešinys, galėtų atrodyti taip.

Piešimas

Piešimas skirtas tikrovei tyrinėti, jis padeda ją reflektuoti. Taigi piešimas tampa net svarbesnis už rezultatą (schemą). Piešdami turime nutarti, kur pavaizduoti vieną ar kitą asmenį. Kas yra arčiau vienas kito? Tarp kurių asmenų yra atstumas?

Piešinyje pavaizdavome mamą šiek tiek atokiau, nes buvo paminėta, jog jos dažnai nebūna namie. Kadangi vaikai rūpinasi vienas kitu, jie pavaizduoti arčiau. Kiek abejojome dėl Algio. Kai jam sukako 18 m., jo pozicija šeimoje ir santykis su Vaiko teisių apsaugos skyriumi pasikeitė. Jis dabar suaugęs, ir jie juo nebesirūpina.

Linijomis tarp asmenų pažymimi abipusiai santykiai. Rodyklėmis nurodomos pagrindinės ryšio ir bendravimo kryptys. Bent tiek, kiek mums žinoma. Jos gali keistis, todėl toks vaizdavimas atspindi tam tikrą momentą. Tarp Eugenijaus

Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?


ir mamos rodyklės eina į abi puses. Rodyklė nuo Eugenijaus iki jo mamos net paryškinta, kad atspindėtų, jog jis jos „bijo, klauso“. Kitaip tariant, galbūt ji jam vis dar autoritetas.

Linijos tarp mamos ir Algio bei Mykolo sutrūkinėjusios, nes, atrodo, jog jie nebevertina mamos rimtai. O kokią liniją nubrėžti tarp brolių? Ir kokias linijas tarp aplinkui esančių žmonių? Kur pavaizduoti tėvą, o gal jų yra daugiau, nei vienas? Geriau piešti juos toli, nes su jais nėra ryšio? O gal su kuriais nors palaikomas ryšys? Ar reikėtų pažymėti konflikto liniją, ar sutrūkinėjusią, o gal neutralią ryšio su mama ar ir ryšio su kai kuriais vaikais liniją? Nežinome. Tik paklausus, tokie dalykai paaiškėtų.

Piešimas kartu su dalyvaujančiais asmenimis

Mes galime tik spėlioti. Bet jei braižytume tokią schemą su Inga ir/ar jos vaikais, jie paminėtų tuos asmenis, kuriuos norėtų pridėti. Arba pasakytų mums, kam, jų nuomone, nereikia skirti vietos. Kai šitaip kalbamasi, žmonės įsitraukia ir ima išsakyti, kaip jie patiria situaciją. Dalyvių mintys gali nesutapti, taigi prasideda dialogas. Piešimas suteikia galimybę išreikšti emocijas. Iškyla nauji faktai. Tame procese dalyvaujančiam socialiniam darbuotojui piešimas suteikia daug informacijos apie jausmus ir aplinkinius žmones.

Žmonės aplink šeimos narius

Šalia Eugenijaus nurodėme – mažais kryželiais – jo draugą iš mokyklos. Ar Eugenijus turi daugiau ryšių? Kai kurių artimesnių, kitų – ne tokių artimų? Jei norime geriau suprasti Eugenijų, vertėtų nupiešti detalesnį jo ryšių piešinį.

O kaip dėl kitų dviejų berniukų aplinkos? Jie vagiliauja – ar daro tai vieni? Abu kartu ar su kaimo vaikais? Ir mama, ar ji turi draugų? Kur ji vis išeina?

susijusios organizacijos

Šalia asmeninių ryšių schemoje reikia pavaizduoti profesionalus ir organizacijas, susijusius su šeima, kad suprastume jų įtaką. Kiek žinome, tai yra mokykla, agentūra „SOS vaikai“, elektros tiekėjas, socialinė darbuotoja iš socialinių paslaugų skyriaus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja ir asmuo, pateikęs atvejį, – savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotoja.

O linijos tarp šių organizacijų? Kaip jas nubrėžti? Ar yra koks nors jų tarpusavio ryšys? Ir beveik jokių linijų, siejančių su mama? Jei taip nutiktų, taptų aišku, kad daugiau yra kalbama apie šeimą nei su šeima?

O gal visos linijos veda į mamą, bet nėra jokių rodyklių tarp organizacijų? Arba visos rodyklės atsuktos į mamą? O su kuo ji pati palaiko ryšį? Kad ir kokias linijas nubrėžtume, tai, kad jos yra arba kad jų nėra, taip pat jų kryptys, vėliau,

| ��

reflektuojant tikrovę, mums padės nutarti, kokie turėtų būti tolesni žingsniai.Bendravimas tarp organizacijų gali vykti įvairiais būdais ir per skirtingus

asmenis. Tarkime, raštu, rašant ataskaitas, arba ne taip formaliai, telefonu. Kas ką informuoja? Ar informacija abipusė? O kaip dėl konsultavimosi ir abipusiu sutarimu priimtų sprendimų? Ar viena kuri organizacija hierarchiškai svarbesnė už kitą? Visada kyla klausimas, kiek gilintis į šiuos aspektus kiekvienoje situacijoje. Išsiaiškinti yra gerai, bet turime saugotis neįsitraukti į nepabaigiamą tyrinėjimą. Sprendimas braižyti detalesnę schemą gali būti priimtas kaip vienas iš pirmųjų žingsnių nutarus, kuria kryptimi bus dirbama (7 pagrindinis klausimas).

kokie šeiMos PraeiTies Įvykiai TUri ĮTakos Dabarčiai?

ką mums gali pasakyti šeimos istorija

Apie Ingos ir jos šeimos istoriją daug ko nežinome. Neatrodo, kad paskutiniaisiais metais įvyko kažkas svarbaus, kas būtų nulėmę pokytį į gerą ar blogą pusę. Suvokti, kad nieko apie tai nežinome, taip pat vertinga. Tai verčia mus domėtis, ar iš tikrųjų į nieką nereikia atkreipti dėmesio? Bent jau turėtų būti istorija, susijusi su vaikų tėvu ar skirtingais tėvais. Kažkoks ryšys buvo, nes beveik kas dveji metai gimė po vaiką. Tai tikrai istorijos dalis. Tolesniame pavyzdyje istorija yra svarbesnė.

20 pavyzdys. Dėmesys stipriosioms pusėms

„Agnės ir Kęstučio šeimoje auga 6 vaikai: 14 m., 12 m., 6 m., 4 m. dvynukai ir 2 m. Šeima gyvena kaime, dviejų mažų kambarių name be patogumų.

Spalio mėnesį šeimoje kilo tam tikrų problemų. Mama ir tėvas ėmė piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, mažiesiems nebuvo saugu gyventi tokiomis sąlygomis (smurto atvejų šeimoje nebuvo nustatyta). Vaikai buvo apgyvendinti globos namuose, nustačius laikinąją globą. Vyresnieji vaikai buvo apgyvendinti vienuose globos namuose, mažylis – šeimynoje.

Pagrindine problema įvardytas alkoholizmas šeimoje. Tačiau, nežiūrint to, Agnė ir Kęstutis kiek galėdami rūpinosi savo vaikais: registruodavo ir veždavo pas gydytojus, laikydavosi jų nurodymų. Pagal galimybes tvarkėsi buityje. Pagal sudarytą laikinosios globos planą tėvai turėjo užsikoduoti, įsidarbinti arba būti registruoti darbo biržoje. Per paskirtą laiką tėvas užsikodavo, mama nustojo vartoti alkoholį savo jėgomis. Kiek galėdami, apsitvarkė buityje. Vaikai buvo grąžinti į šeimą po keturių mėnesių.

Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai?


Kitų metų kovo mėnesį antrajai dukrai Editai buvo ruošiamasi daryti operaciją. Dėl medikų klaidos ruošiantis šiai operacijai mergaitė tapo visiškai neįgali. Ji daugiau kaip mėnesį laiko gulėjo komos būklės, mama nuolat buvo šalia jos. Tuo tarpu namuose likęs tėvas (kai kurių vaikų patėvis) negebėjo vienas tvarkytis namuose, palūžo, pradėjo girtauti. Buvo priimtas sprendimas vėl paimti vaikus iš šeimos, apgyvendinti vaikų globos namuose, kol mama su Edita grįš į namus. Sykiu tėvas įpareigotas vėl užsikoduoti, registruotis darbo biržoje, padaryti namuose remontą, atskiriant gyvenamąsias patalpas mažiesiems. Įpareigojimai nemenki, mano supratimu, o pajamos, apgyvendinus vaikus globos namuose, sumažėjo. Tėvas užsikodavo, dirbo viešuosius darbus, sutvarkė namus, padarė remontą. Mama su visiškai neįgalia Edita (sunkiai kalbėjo, nesėdėjo, nevaikščiojo, pati nenulaikė galvos, nevalgė) grįžo į namus po šešių mėnesių. Per globos plano peržiūrą buvo nuspręsta tęsti laikinąją globą vaikams, gyvenantiems globos namuose, nes mamai su Edita dar turėjo būti skiriama reabilitacija sanatorijoje, vaikus grąžinti į namus prieš Kalėdas.

Prieš Kalėdas, organizavus globos plano peržiūrą, vaikai namo nebuvo sugrąžinti, motyvuojant tuo, kad per tą laiką tėvas kelis kartus rastas neblaivus (nors mama jau nuo sausio mėnesio nė karto nerasta neblaivi, socialinės darbuotojos teigimu, negeria visą tą laiką). Namuose padarytas remontas. Tėvas ir mama registruoti darbo biržoje. Edita rūpinamasi: ji vežama pas gydytojus (to paties patėvio), mergaitė jau kalba, valgo pati, sėdi, paeina, o tai mamos ir patėvio tinkamos priežiūros rezultatas. Kiek kartų buvome atvažiavę aplankyti šeimos, namuose pakankamai tvarkinga, šilta, paruoštas šiltas maistas, mergaitė prižiūrėta, švari. Tėvai per visą laiką pagal galimybes lankydavo vaikus globos namuose, palaikydavo ryšius su vyresniais vaikais telefonu, rūpinosi jų sveikata, nepraleido nė vieno vizito pas gydytoją, veždavo patys ir tuos vaikus, kurie gyveno globos namuose. Noriai bendrauja ir bendradarbiauja, tariasi su socialine darbuotoja seniūnijoje, su darbuotojais globos namuose. Vaikus žadama grąžinti prieš Velykas.

Aš, kaip vaikų globos namų socialinė darbuotoja, matyčiau kitą sprendimą. Per globos plano peržiūrą aš ir seniūnijos socialinė darbuotoja išsakėme nuomonę, kad vaikai būtų grąžinti į šeimą, nes ši šeima turi stipriųjų pusių, kurias galima akcentuoti dirbant socialinį darbą su šia šeima. Mes tikrai neįvardytume alkoholizmo kaip didžiausios problemos šioje šeimoje. Tėvams trūksta tėvystės įgūdžių, bet jų niekaip neišsiugdysi, jeigu vaikai gyvens atskirai. Jeigu namuose gali gyventi visišką negalią turinti mergaitė, tai kodėl negali gyventi sveiki vaikai, kuriais tėvai nori rūpintis patys. O ir ryšys tarp tėvų ir mažesniųjų vaikų yra labai glaudus ir šiltas. Vaikams kiekviena diena be tėvų yra labai sunki.“

| ��

Žiūrint iš šeimos istorijos perspektyvos

Šeimos problemos prasidėjo prieš keletą metų. Kokios problemos, mes neinformuojami. Ar jos susijusios su situacija, nežinodami negalime spręsti. Gal ne. Žvelgiant į istoriją, ne viską reikia tyrinėti. Analizuojant situaciją, reikia pasirinkti, ką tyrinėsime. O pasirinkdami turime turėti galvoje, jog norime žmoniškai padėti žmonėms. Priklausomai nuo situacijos, kai kuriuos aspektus reikia daugiau, kitus mažiau sustiprinti. Nėra vienodų taisyklių.

Šiame pavyzdyje pasakojama istorija prasidėjo, kai mama, iki tol neturėjusi įpročio gerti, ėmė taip girtuokliauti, kad nebeprižiūrėjo vaikų. Taip pat ir tėvas įniko vis daugiau gerti. Abiem tai buvo būdas užmiršti savo problemas ir trumpam nuo jų pabėgti?

Vaikams reikėjo kraustytis į vaikų globos namus. Abiem tėvams tai turėjo būti didelis sukrėtimas. Tai privertė juos suvokti, kad jiems reikia keisti savo gyvenimo būdą. Ir jiems pavyko savo gyvenseną taip gerai pakeisti, kad vaikai po keturių mėnesių sugrąžinti namo – puikus rezultatas.

Tačiau tuo vargai nesibaigė. Šį kartą ne dėl tėvų elgesio ar alkoholio vartojimo. Dukrai Editai reikėjo operacijos. Deja, jos padariniai buvo itin liūdni. Dėl gydytojų klaidos mergaitė mėnesį išbuvo komos būklės. Tuo laiku tėvai turėjo labai jaudintis. Kuo visa tai pasibaigs? Edita atsigavo iš komos, tačiau tapo neįgali. Ji nebenulaikė galvos, nepajėgė sėdėti, valgyti ir kalbėti. Visa tai reikėjo iš naujo išmokti. Joks medikas negalėjo numatyti, kiek ji atsigaus. Tačiau tėvams labai rūpinantis, Editos situacija smarkiai pagerėjo. Skaitėme, jog ji pradėjo daugiau kalbėti, pati valgyti, vėl galėjo atsisėsti ir net pradėjo vaikščioti. Be abejo, šie rezultatai pasiekti labai dideliu visų šeimos narių atkaklumu. Kad tėvas palūžo tam tikru momentu, kai jam reikėjo vienam pačiam ištverti situaciją, nes mama su Edita buvo ligoninėje, yra labai suprantama. Galime jį už tai kaltinti, bet galime ir taip vertinti: „Jis ilgą laiką sugebėjo nepalūžti rūpindamasis penkiais mažais vaikais ir namais.“ Tuo laiku jis nedirbo ir galbūt jaudinosi dėl savo tuometinių ir būsimų pajamų. Be to, pridėkime nuolatinį rūpestį dėl toli esančių žmonos ir Editos. Susidoroti su visu tuo vienam yra bemaž neįmanoma, tad nenuostabu, kad žmogus palūžo. Ar niekam tuo metu nekilo mintis pasiūlyti pagalbą namuose? Atrodo, kad ne.

Vaikų globos namų socialinei darbuotojai, atrodo, daro įspūdį, kad tėvai ištvėrė – tai matyti iš to, kaip ji aprašė istoriją.

šeimos aplinkos laukas

Prie šio pavyzdžio nepridėjome piešinio ar brėžinio. Tačiau jei jį pridėtume, galėtume įrašyti daugelį asmenų ir organizacijų – ligoninės gydytojus, reabilitacijos centro darbuotojus; vaikų globos namų direktorių ir socialinę darbuotoją, taip pat auklėtojas bei socialinių paslaugų skyriaus darbuotoją iš savivaldybės. Ir neužmirškime Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų.



Tikėtina, jog ši organizacija vadovavo sprendimų dėl vaikų grąžinimo ar negrąžinimo namo priėmimui.

Organizacijų ir susijusių su sprendimų priėmimu asmenų vaidmuo taip pat gali būti tyrinėjamas braižant: pažymint, kas dalyvavo, kas su kuo bendravo, kas atidžiai klausėsi, kas visai nesiklausė, kas nevertino kitų nuomonių. Tokia refleksija įdomi, jei norime pažvelgti atgal ir įvertinti procesą, kad suprastume, išmoktume ir būtume geriau pasirengę, kai po kiek laiko sprendimas bus persvarstomas.

koks yra socialinio DarbUoTojo vaiDMUo?

socialinis darbuotojas kaip asmuo

Norėdami suprasti savo galimybes ir ribotumus, turime žvelgti ne tik į savo užduotį ir vaidmenį, bet ir į savo jausmus, vertinimus bei veiksmus. Socialiniai darbuotojai dažnai taip susitelkia į savo klientus ir jų poreikius, kad užmiršta kreipti dėmesį į save. Bet, kaip sakėme anksčiau, kad kitus vertintume rimtai, turime rimtai vertinti ir save. Socialinis darbas daug reikalauja ir kad ištvertume, mums reikia kartas nuo karto suvokti, kas mus palaiko. Reikia apmąstyti, ką daryti, kad neperdegtum ar nepasiduotum nevilčiai. Todėl turime klausytis savęs ir suvokti, kas mums teikia malonumą ir pasitenkinimą, ir laiku leisti sau gerai pailsėti.

Mūsų veiksmai remiasi mūsų interpretacijomis ir situacijos vertinimu, kitaip tariant, mūsų asmeniniai interesai, mums patinkantys ir nepatinkantys dalykai bei asmeninė patirtis turi didžiulės įtakos mūsų veiksmams. Ji nebūtinai turi būti neigiama, tačiau geriau atpažinti tokias įtakas, nei nekreipti į jas dėmesio.

socialinio darbuotojo pozicija, mėgstami ir nemėgstami dalykai

Pavyzdyje Dėmesys stipriosioms pusėms vaikų globos namų socialinei darbuotojai padarė įspūdį mamos ir tėvo stiprybė. Tai suteikė jai džiaugsmo ir pasitenkinimo. Bet ji taip pat supyko, kad buvo priimtas sprendimas palikti vaikus vaikų globos namuose. Tikėtina, kad tėvas ir mama jautėsi padrąsinti jos supratimo ir įvertinimo. Tėvai jaučia, kad darbuotojai daro įspūdį jų rūpinimasis Edita ir dėmesingumas jai, nors darbuotoja to garsiai ir neišsako. Vaikai įgauna geros patirties: jų tėvai vertinami pagarbiai.

Asmuo, papasakojęs mums apie Ingą ir jos vaikus (19 pvz.), yra ne taip teigiamai nusiteikęs, bet irgi emociškai įsitraukęs. Ši darbuotoja labai jaudinasi, kas nutiks mamai ir vaikams ateityje. Ji pati nėra socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja. Ji susijusi su mama, nes rūpinasi jos socialinėmis pašalpomis. Suvokti savo poziciją ir uždavinius yra svarbu, nes jie nulemia, ką mes galime nuveikti arba ko negalime padaryti šeimos labui. Kitų lūkesčiai irgi susiję su mūsų užduotimi/vaidmeniu.

| ��

Ši užduotis ar vaidmuo turi įtakos, kaip kiti mus vertina. Dalyvaujant direktoriui ar kitam valdžios atstovui, visi kiti gali imti kalbėti atsargiau. O gal geriau visai nieko nesakyti? Jei būtume valdžioje, mums tikriausiai nepatiktų, kad, mums pasirodžius, žmonės tampa ne tokie atviri. Arba kad jie paklūsta nepasakydami, kas iš tiesų vyksta. Suvokę šias įtakas, galime ieškoti būdų įveikti šiuos sunkumus.

21 pavyzdys. vaiko teisių apsaugos specialisto galia/kontrolė

Čia Vaiko teisių apsaugos specialistas panaudojo savo einamas pareigas visiškai nesuprasdamas autoritarinio elgesio neigiamų padarinių. Jo nuomone, toks reagavimo būdas buvo geras. Jis nė kiek neabejojo pasieksiantis gerų rezultatų.

„Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas buvo nepatenkintas socialinės darbuotojos darbo su socialinės rizikos šeimomis rezultatais jų regione. Jis socialinei darbuotojai pasakė: „Tu nežinai, kaip reikia dirbti. Aš tau parodysiu, kaip reikia bendrauti su šeima.“ Taigi jie kartu nuvažiavo aplankyti šeimos netikėtai, ne pagal susitarimą su ja.

Nuvažiavęs į šeimos namus, jis pasakė mamai, kaip jai reikia elgtis, ir moteris tuo metu tuoj pat su viskuo sutiko. Ji neprieštaravo ir nieko nesakė prieš. Moteris tik pakluso ir pasirašė. Grįžtant į savivaldybę, skyriaus specialistas pasakė socialinei darbuotojai, jog dabar ji žinos, kaip reikia elgtis. Ir kai kitą kartą lankysis pas šeimas, „elkis lygiai taip pat kaip aš“. Socialinė darbuotoja tylėjo. Ji suvokė, jog jei ji bendrautų tokiu būdu, šeima to nepriimtų. Ji neturėjo tokios galios pozicijos kaip Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas. Tačiau ji jos ir nepavydėjo, nes puikiai suvokė, jog vien gąsdinimas nesuveiks. Socialinei darbuotojai buvo aišku, jog mama neturėjo kitos išeities, tik paklusti, ir neturėjo galimybės atsisakyti, nors nieko nedarys ką pažadėjusi. Per kitą susitikimą socialinės darbuotojos spėjimas pasitvirtino. Po ano susitikimo niekas nepasikeitė: mama elgėsi taip, kaip buvo įpratusi.“

sąžiningumas, pasitikėjimas ir saugumo jausmas

Apie situaciją Ingos šeimoje žinome, jog ore tvyrojo toli siekiančio sprendimo dėl vaikų iki 18 m. nuojauta. Ar vaikai galės pasilikti namie? Mokykla labai skundėsi, nes vaikai praleidinėjo pamokas.

Mama buvo labai susirūpinusi ir jautė spaudimą, nes iš jos galėjo būti atimti vaikai. Taigi ji turėjo rimtų priežasčių nepasitikėti socialine darbuotoja ir Vaiko teisių apsaugos specialiste. „Jie sako, kad nori man padėti, bet ką tai reiškia, jei jie gali ateiti ir atimti mano vaikus?“ Dėl kokios priežasties ji turi pasitikėti socialine darbuotoja? Ši realistiška baimė drauge su ankstesne Ingos patirtimi labai ją įjautrins neišreikštiems socialinės darbuotojos jausmams. Inga tikriausiai yra patyrusi, kad žodžiai lengvai ištariami, bet ne visada galima jais pasitikėti.

Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo?


Taigi jei pirmasis socialinės darbuotojos uždavinys, kaip atrodo iš pavyzdžio, yra atgauti mamos pasitikėjimą, socialinės darbuotojos pirmasis žingsnis – būti sąžininga sau ir klausti: „Kiek pasitikėjimo ir saugumo jausmo aš galiu suteikti Ingai? Saugumą, kad jos vaikų neatims? Gal tam tikromis sąlygomis? Tarkime, vaikai nebus paimti per ateinančius 6 mėnesius, jei per tą laiką tu, Inga, mano padedama stengsiesi pagerinti situaciją? O jei, mano padedama, galėsi parodyti Vaiko teisių apsaugos specialistui, kad kai kur situacija pagerėjo, galėsime sudaryti naują sutartį kitai pusei metų.“ Jei socialinė darbuotoja negali pasiūlyti jokio saugumo, Inga jos neklausys ir nebus motyvuota keistis.

Tačiau socialinė darbuotoja savo ruožtu supras, kad toks saugumas gali būti garantuotas tik kartu su jos kolegomis iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Socialinė darbuotoja yra priklausoma nuo jų, kad galėtų tokį saugumą garantuoti. Tai kaip grandinės grandys. Be Vaiko teisių apsaugos skyriaus patikinimo, kad jie pasitiki socialine darbuotoja, ši negali nieko laiduoti Ingai. Kas per tą pusmetį pasikeis ir kiek, sudėtinga prognozuoti. Kultūroje, kur žmonės tikisi saugumo iš sutarčių, o ne iš susidomėjimo tuo, kas iš tiesų vyksta, kaip matėme paskutiniame, 21 pavyzdyje, kuriame aprašomas specialistas tik naudojosi savo valdžia, socialiniam darbuotojui nelengva įgyti profesionalų pasitikėjimą, saugumą ir laisvę veikti pagal situacijos keliamus poreikius.

Pirmajame skyriuje aprašyta socialinė darbuotoja, nubausta už tai, kad nevykdė visko, ko pageidavo klientė, labai išraiškingai iliustruoja, kad socialinis darbuotojas priklauso nuo to, kaip valdžia supranta socialinio darbo tikslus ir metodus. Akivaizdžiai matome, kad bendra vizija ir požiūris yra būtinos sąlygos būti suprastam ir saugiai jaustis. Kaip Ingai, klientei, reikia jausti saugumą ir pasitikėjimą, kad galėtų veikti, taip to reikia ir socialinei darbuotojai. Nejusdami pasitikėjimo ir saugumo, negalime reaguoti tinkamai ir adekvačiai.

22 pavyzdys. naikinant utėles

Šiame pavyzdyje socialinei darbuotojai labiausiai rūpi ne saugumas, bet jos įsipareigojimas šeimai. Darbuotojos saugumo aspektas taip pat paliestas, tačiau svarbiausias klausimas bus: ar ši darbuotoja ne pernelyg daug rūpinasi?

„Su seniūnijoje dirbančia socialine darbuotoja susisiekė mokyklos socialinė pedagogė (darbuotojos pažinojo viena kitą, tačiau jų santykiai buvo labai formalūs) pranešti, kad paaiškėjo, jog vienos šeimos (socialinės rizikos šeimos) vaikai yra užsikrėtę pedikulioze, t. y. utėlėmis, ir socialinei darbuotojai „reikia ką nors daryti“, nes ji dirba su tokiomis šeimomis. Socialinei darbuotojai ši šeima buvo žinoma jau kelis metus, tačiau pastaroji problema dėl utėlių – ne. Kadangi socialinė darbuotoja buvo jautri ir geranoriška, iš karto sutiko pasirūpinti šeima, padėti jai spręsti susidariusią situaciją.

Žinodama, kad šeima neturi finansinių galimybių nusipirkti vaistų ligai gydyti, socialinė darbuotoja savo lėšomis nupirko vaikams vaistų ir kurį

| ��

laiką stebėjo, ar tėvai vartoja (ir kaip dažnai) vaistus, ar gydymas efektyvus. Tėvams utėlėmis užsikrėtę vaikai ir jų gydymas nebuvo didžiausia problema, tad situacija iš esmės nesikeitė.

Po tam tikro laiko apie problemą socialinė darbuotoja papasakojo savo vadovei. Vadovės nuomone, ši šeimos problema nebuvo tik socialinės darbuotojos atsakomybė, todėl nuspręsta parašyti paklausimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir išsiaiškinti, koks socialinio darbuotojo vaidmuo tokioje situacijoje, kas – socialiniai ar medicinos darbuotojai – tiesiogiai atsakingi, kad liga neplistų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, pedikuliozės ir kitų ligų profilaktika, gydymas ir pan. yra sveikatos priežiūros specialistų kompetencija bei tiesioginė atsakomybė. Socialinio darbuotojo vaidmuo tokiu atveju – padėti spręsti šeimai šią problemą (t. y. organizuoti pagalbą, tarpininkauti ir kitais atvejais gydant ligą), todėl labai svarbus yra socialinio darbuotojo ir kitų sričių specialistų glaudus bendradarbiavimas.“

asmeninis ar struktūrinis sprendimas

Gražu, kad socialinė darbuotoja ėmėsi veiksmų ir kad teigiamai reagavo į aiškią problemą. Jos atsakymas kolegei iš mokyklos buvo: „Aš ko nors imsiuosi.“ Ji iš savo pinigų nupirko vaistų ir aplankė šeimą. O gal šis energingas vaistų už savo pinigus pirkimas vis dėlto yra per švelnus veiksmas? Mums galbūt patinka, kad ji nepasirinko ilgo biurokratinio kelio ir nesiėmė ieškoti, kas sumokės už vaistus. Gal socialinė darbuotoja veikė vadovaudamasi patirtimi: „Jei aš vaistų nenupirksiu, niekas šeimai nepadės.“ Be to, ji galbūt galvojo: „Mokytojos gali vaikus kaltinti, o kiti vaikai dar atokiau nuo jų laikysis. Aš to nenoriu, tai jiems negerai.“ O gal socialinė darbuotoja nutarė taip veikti, nes nusprendė: „Aš nenoriu tiek dėmesio skirti procedūroms. Tai veltui praleistas laikas ir išeikvota energija. Man daug svarbiau, kad darbas būtų padarytas.“

Faktas, jog toje seniūnijoje ar socialiniame centre, ar jo padalinyje nesukaupta jokių lėšų tokio pobūdžio išlaidoms, yra struktūrinis sprendimas. Jį galime palyginti su atveju, kai socialinei darbuotojai tenka naudotis savo mašina ir pačiai mokėti už benziną, kad pasiektų klientus (15 pvz.).

Kai kurie žmonės, bent jau Nyderlanduose, sakytų: „Tokiais veiksmais, kaip vaistų pirkimas savo sąskaita, mes palaikome sistemą, ir niekas nepasikeis.“ „Politikai ir vadovai nesiims diegti jokių pokyčių, kol mes neužprotestuosime ir neišreikšime savo nepasitenkinimo. Jie pasinaudos mūsų gerumu.“

Socialinė darbuotoja pasipasakojo savo vadovei. Ar darbuotoja suprato, kodėl taip padarė? Nes pasijuto bejėgė? „Aš taip stengiausi ir veltui, niekas nepasikeitė. Utėlės vėl puola, o tėvai nemato reikalo keisti savo įpročius.“ O gal ji kalbėjosi dėl organizacinių įvykio aspektų, tarkime, dėl pinigų vaistams? Beje, vaistų poreikis buvo platesnis klausimas, nes tokiu atveju dažnai kyla



klausimas dėl užduočių pasidalijimo tarp socialinio darbo ir medicinos.Vadovė tuoj pat klausimą taip interpretavo ir paprašė ministerijos

paaiškinimo. Ji nesusisiekė su savo rajono kolegomis medikais, bet pasirinko patį oficialiausią būdą. Iš nesaugumo, nes nenorėjo rizikuoti suklysti ar pažeisti taisykles? O gal iš praktikos žinojo, jog jos kolegės iš medicinos srities nežiūrės į jas rimtai? Gali būti, ir jei taip, regione būtina gerinti bendradarbiavimą. Apie tai daugiau kitame skyriuje.

Šiame paskutiniame pavyzdyje buvo paminėtas su įvairiomis rizikomis susijęs saugumas. Pirmiausia tai vaikų sveikatai kylanti rizika ir su tuo susijusi socialinės darbuotojos rizika: „Kaip galiu būti tikra, kad neužsikrėsiu?“ Šioje situacijoje užsikrėtimo rizika gal ne tokia didelė, tačiau yra situacijų, kur tai tikrai labai svarbus klausimas. Susisiekimą su valdžia ir prašymą paaiškinti taisykles galima vertinti ir kaip rizikos neprisiėmimą bei apsidraudimą, kad tinkamai laikomasi taisyklių.

23 pavyzdys. fizinė grėsmė

Kitokia baimė kyla, kai situacija tampa pavojinga dėl fizinio smurto, kaip tai patyrė socialinė darbuotoja šiame pavyzdyje. Socialinė darbuotoja ne tik bijo būti sužeista, bet ir kad vėliau negalės apsiginti, jei bus kliento apkaltinta. Ji mums pasakoja, kaip išsprendė šią problemą.

„Mūsų darbe yra didelė problema, kad mes, socialiniai darbuotojai, dirbame nesaugiai, neturime jokių saugumo priemonių ir negalime jomis naudotis. Nes galime būti apkaltinti, kad neteisingai panaudojome priemonę. Ir neįrodysime, kad klientas buvo kaltas, o ne socialinis darbuotojas. Nes darbuotojas atvyksta vienas, neturi liudininkų, ir klientas liks teisus. Todėl tenka naudotis tuo, ką turime. O mes turime ir psichologinių žinių, kuriomis tenka pasinaudoti darbo metu.

Norėčiau paminėti situaciją, kaip aš išvengiau fizinio smurto pritaikydama psichologinį metodą. Nuvykome į šeimą ir radome vaikus paliktus vienus, be priežiūros ir be maisto. Tėvai, anot vaikų, girtavo pas netoliese gyvenančius kaimynus. Todėl kartu su kita socialine darbuotoja nuvykome (nuosava mašina) pas minėtus kaimynus. Išlipusios iš mašinos kieme kalbėjomės su kaimyno sugyventine. Moteris buvo neblaivi. Mes teiravomės, kur yra vaikų motina. Ji gynėsi, kad pas juos jos nėra ir kad ji nieko apie tai nežino. O kai paaiškinau, kad aš žinau ir turiu informacijos, kad būtent čia minėta motina girtauja, moteris pradėjo gintis, šaukti ant mūsų. Išgirdęs triukšmą išėjo namo savininkas. Jis išpuolė į kiemą ir nieko nesakęs griebė vidury kiemo stovintį 15 litrų talpos didelį aliuminį puodą ir užsimojo man duoti. Mes su kolege labai išsigandome. Kolegė iš lėto sėdosi į mašiną. Ji siūlė man irgi bėgti arba skubėti važiuoti iš kiemo. Bet aš supratau, kad jei bėgsime, tai jis dar labiau susinervins ir puodą tikrai paleis į mus arba į mašinos langus. Mano gynyba buvo tokia.

| ��

Pirmiausia aš sustojau ir nepajudėjusi iš vietos ramiu tonu, lengvu judesiu pakėliau ranką ir garsiai pasakiau „STOP“. „Aš ne pas jus atvažiavau ir nežadu jūsų teisti ir kaltinti. Aš noriu padėti vaikams, ieškau jų motinos, nes vaikai yra nevalgę, alkani ir palikti be priežiūros. Turiu informacijos, kad ji buvo pas jus, todėl ir atvykau.“

Vyras, išgirdęs ramų mano kalbos toną, suprato, kad aš ne jį dėl kažko kaltinu, o tik ieškau minėtos motinos. Tuomet jis apsiramino, nuleido puodą žemyn ir padėjo ant žemės. Ir pats pradėjo ramiau kalbėti. Tačiau faktą, kad minėta mama yra pas juos, neigė, gynėsi, kad nieko nežino. Nors po to sužinojau, kad moteris ten girtavo, tik buvo pasislėpusi.

Kai pamačiau, kad vyras nusiramino, atsisveikinau, ramiai įsėdau į mašiną ir išvažiavome iš kiemo. Bet grįžusi iš karto parašiau policijai pareiškimą, nes turėjau liudininkę, kuri buvo labai išsigandusi. Vyras gavo administracinę baudą.“

Tarpusavio parama

Vykdama kartu su kolege, socialinė darbuotoja užsitikrino saugumą. Tai suteikė reikalingos stiprybės: „Esame dviese.“ Negana to, ji turi liudininkę, kuri ją parems. Baisu būti apkaltinam neturint galimybės bešališkai gintis ar garantijos, kad kiti tave gins. Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja parašė pareiškimą policijai, ir žmogus gavo baudą. Šis veiksmas diskutuojant buvo vertinamas įvairiai. Kai kuriems toks veiksmas po įvykio atrodė nebereikalingas. Kiti sakė: „Gerai, kad žmogui buvo aiškiai duota suprasti, jog jo reakcija buvo neproporcinga.“ Abi nuomonės turi tiesos. Taip ar ne – priimti sprendimą yra asmeninis apsisprendimas.

Baimės jausmą galime vertinti kaip perspėjimą, jis verčia mus galvoti: „Ko aš bijau? Iš kur man kilo šis jausmas? Ar jį laikyti svarbiu?“ Tokios refleksijos padeda geriau suprasti save ir situaciją. Kaip matėme, tam reikia bendravimo.

Kalbėti apie pavojų ir baimę yra ypač svarbu, jei norime dirbdami neatitrūkti nuo tikrovės. Pasidalydami kartais suprantame, jog mes perdedame, ir galime rasti būdų, kaip savo baimę įveikti. Turime stengtis, kad baimė ir pavojus neparalyžiuotų mūsų veikimo, nes tada nebematome jokių alternatyvų. Ir, pasak patarlės, baimė yra prasta patarėja.

skirtingos rizikos rūšys

Fizinis smurtas gąsdina. Tai patyrė ta socialinė darbuotoja, kuriai klientė grasino paleisianti šunį (13 pvz.). Šią grėsmę galime pridėti prie anksčiau minėtų rizikų: rizikos kliento sveikatai, rizikos socialinės darbuotojos sveikatai ir nerizikavimo sulaužyti taisykles.

Tačiau yra ir kitokia rizika. Ji susijusi su tuo, jog žmonių reakcijos yra nenuspėjamos. Tai būdinga visam mūsų veikimui. Ir tikriausiai dar labiau tai



tinka socialiniams darbuotojams, dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis. Socialiniai darbuotojai nuolat susiduria su probleminėmis, neaiškiomis ir nenuspėjamomis situacijomis. Nepaisant to, galbūt ir dėl to, labai svarbu, kad jie nebūtų palikti vieni, bet jaustų paramą dirbdami savo sunkų darbą, kai jie mėgindami, konfrontuodami, siūlydami ieško būdų, kaip motyvuoti šeimas, patekusias į ypač sudėtingas situacijas. Tai susiję su rizikos prisiėmimu. Kad socialiniai darbuotojai nenusigręžia nuo problemų, o ieško išeičių iš daugelio bemaž neįmanomų situacijų, turėtų būti labai vertinama. Tačiau dažnai būna atvirkščiai. Todėl kyla baimė, kad jei kas nutiktų kai kuriems klientams, bus apkaltintas socialinis darbuotojas, kaip nesiėmęs veiksmų tam sutrukdyti. Keletas tokių atvejų iliustracijų pateikta ankstesniuose skyriuose. Tarkime, socialinė darbuotoja buvo apkaltinta, nes nevykdė visų klientės pageidavimų (4 pvz.). Arba 17 pavyzdyje kita organizacija apkaltino socialinę darbuotoją nepriminus klientui atvykti į darbo biržą. Reagavome į šiuos pavyzdžius, susiedami šį spaudimą socialiniam darbuotojui su skirtingais požiūriais į asmens laisvę. Neteisinga galvoti, jog socialinio darbuotojo užduotis yra perimti visą kliento atsakomybę. Paskutinis 8 pavyzdžio Mama gyvena kitame mieste socialinės darbuotojos sakinys buvo: „labai bijome, kad berniukas yra nesaugus, kad šeimoje gali įvykti tragedija“. Šiuo sakiniu socialinė darbuotoja ne tik išreiškė baimę, kad kas nors nutiks berniukui, bet ir savo baimę, kad ji, kaip tos šeimos socialinė darbuotoja, būtų už tai apkaltinta. Ji baiminosi, kad tokiu atveju ji sulauktų didelių kaltinimų, nors ir dirbtų kaip įmanoma rūpestingiau.

nuodugnus (rūpestingas) darbas

Mes galime dirbti nuodugniai. Tačiau problema ta, kad tai, kas yra itin rūpestingas darbas, priklauso nuo mūsų požiūrio į atliekamą darbą ir jo vizijos. Mes tai suprantame kaip atidų rizikos kištis ar nesikišti įvertinimą siejant jį su kliento asmeninės atsakomybės ir laisvės veikti pripažinimu.

Sukurti gyvenimo sąlygas, kur išvengiama visų rizikų, neįmanoma ir nežmogiška. Mes galime padaryti visa, kas įmanoma, kad paskatintume vaiką eiti į mokyklą, tačiau tai gali pranokti mūsų galimybes. Mes galime su juo kalbėtis, jį raginti eiti, jam sakyti, kad, norint gauti įdomų darbą, reikalingas diplomas, kalbėtis su jo mokytoja ir t. t. Kad ir ką darytume, nėra garantijos, jog mums pasiseks. Jei jis paauglys, jam nepadėsime, jei kaskart paėmę už rankos palydėsime į mokyklą. Vaikinas taip pat turi teisę į laisvą pasirinkimą ir savo atsakomybę. Apstatę vaikiną kliūtimis galime jį priversti elgtis pagal mūsų norą, tačiau tai nepadės jam prisiimti savo asmeninės atsakomybės. Priešingai, visos jo pastangos bus nukreiptos jos išvengti.

Ieškojimas, kaip suderinti laisvę, asmeninę atsakomybę ir rūpinimąsi vienas kitu, – niekada nesibaigiantis ir sudėtingas iššūkis. Jei siekiame išvengti visų pavojų, geriau nedalyvauti jokiose diskusijose ir nekelti kojos iš namų. Juk

| 81

būti eismo dalyviu yra rizikinga! Imtis iniciatyvos, išsakyti savo nuomonę – viskas susiję su rizika. Niekada nesame tikri, kad visi žmonės mus supras ar kad veikiame teisingai. Kitaip sakant, lūkestis, kad šeimą, su kuria dirbame, galime apsaugoti nuo visų pavojų ir joje galime išvengti visų rizikų, yra iliuzija. Tačiau galime ir turime atidžiai įvertinti kiekvieną situaciją. Tam reikia išskirti skirtingas baimės rūšis ir skirtingas rizikas, jas įvardijant. Į skirtingas rizikas reikia skirtingai reaguoti. Suvokę, su kokios rūšies rizika susiduriame, galime ieškoti būdų ją sumažinti. Tarkime, baimė, kad nežinome taisyklės, gali sumažėti susiradus atitinkamos informacijos. Kilus fizinio smurto rizikai numanoma veikti kitaip, nei kilus sveikatos problemai.

Žmoniški pasirinkimai

Svarstymai tampa dar sudėtingesni, kai kyla pavojus žmoniškumui. Pagarba žmogui apima ir paisymą nematomos rizikos, susijusios su orumu, savigarba, žmogiškais santykiais ir jausmais. Ši nematoma rizika žeidžia pačią žmogiškąją būtybę. Kadangi tokia rizika yra nematoma arba neapskaičiuojama, priešingai, nei konkretūs materialūs dalykai, atrodo, tarsi jos nėra. Tačiau pačiam asmeniui minėti nematomi aspektai, apibendrinti žmoniškumo sąvoka, yra labai realūs ir egzistuojantys. Dažnai pačiam žmogui jie svarbesni nei „objektyvūs dalykai“. Vadinasi, negalima į šiuos aspektus nekreipti dėmesio, svarstant įvairias rizikas. Toks rizikos vertinimas nebus vienbalsis, jis glaudžiai susijęs su asmeninėmis žmogaus sampratomis bei situacijos vertinimo būdais.

Kūdikio mama pasigeria. Ir dėl rizikos, kad kas nors gali nutikti kūdikiui, įtraukiamas socialinis darbuotojas. Kai kurie sakys: „Aš negaliu rūpintis šiuo 9 mėnesių kūdikiu. Ir kadangi negaliu prisiimti šios atsakomybės, bet noriu užtikrinti, kad nieko kūdikiui neatsitiks, manau, jog kūdikį reikia paimti iš mamos ir nugabenti į saugią vietą. Aš tai padarysiu, nes nenoriu įsivelti į bėdą.“ Kitas socialinis darbuotojas gali sureaguoti visiškai kitaip: „Kūdikio emocinė raida sutriks, jei atskirsiu jį nuo mamos. Tai rizika, kurią aš vertinu kaip didelę ir noriu jos išvengti. Ar tikrai didelė yra rizika, kad mama vėl pasigers? Ar tai jos įprastas elgesys, ar yra kokia nors specifinė priežastis, dėl ko taip atsitiko? Atskyrimas nuo kūdikio mamai kelia dar didesnę įtampą, dėl jos ji dar labiau gers. Taigi rizika, kad vaikas nebegrįš mamai, didėja, tampa didesne rizika.“ Ir apsvarstęs visus už ir prieš, socialinis darbuotojas nutaria rizikuoti palikti vaiką namuose. Su sąlyga, kad mama palaikys ryšį telefonu ir po kelių dienų susitiks su socialiniu darbuotoju aptarti, kaip išvengti tokių problemų pasikartojimo.

Visada geriau tokį palyginamąjį įvertinimą atlikti kartu su kolega ar kuo nors iš Vaiko teisių apsaugos, o ne vienam, ypač jei darbe esi naujokas. Pirmiausia, du žmonės mato daugiau, nei vienas, ir nuspręsti drauge yra geriau, nei vienam. Nelengva pasitikėti savo mintimis ir jausmais vertinant kito asmens elgesį, nes niekada iki galo nežinai, ar esi teisus. O socialiniam darbuotojui reikia pasitikėti



savimi ir jausti aplinkinių žmonių pasitikėjimą juo. Be to bemaž neįmanomi tokie svarstymai. Kad ir kokį priimtume sprendimą, – palikti kūdikį su mama ar išvežti jį į kūdikių namus, – tai toli siekiantis sprendimas, o jo rezultatas nėra garantuotas. Iš esmės tą galima pasakyti apie visą mūsų veikimą ar neveikimą. Teisingesniam sprendimui priimti reikia įžvalgos – kaip mūsų tikslas prisideda prie žmoniškumo. Tas dar svarbiau, kai savo veiksmais iriamės prieš srovę.

Ne tik socialiniai darbuotojai susiduria su tokiais klausimais. Iš esmės visų profesijų atstovams tenka svarstyti, ar pasirinkti laikytis bendros taisyklės ar priimti žmoniškesnį sprendimą. Kalbant su policijos nepilnamečių reikalų inspektore buvo aišku, kad ir ji dvejoja, kokį sprendimą priimti. Tolesnis pavyzdys yra tokio svarstymo iliustracija.

24 pavyzdys. rinktis žmoniškumą

Žmonės dažniausiai mano, kad policija yra kontroliuojanti ir baudžianti organizacija ir kad pareigūnai tik vykdo įsakymus ir paklūsta formalioms taisyklėms. Tačiau ir policijos pareigūnai ne aklai vykdo įsakymus, o yra veikiami ir žmoniškumo. Šis pavyzdys gerai iliustruoja tą pirmiau aprašytą pasirinkimą, kurį dažnai tenka daryti darbuotojams, norintiems dirbti žmoniškai.

„Tėvas parašė pareiškimą, kad jo nepilnametę dukrą vakarėlio metu nugirdė pilnametis jos draugas ir kiti buvę vakarėlyje draugai. Tėvas norėjo, kad būtų nubausti tokią veiką vykdę jaunuoliai, nes mergaitė parėjo namo visiškai girta, jai prireikė medikų pagalbos, buvo padaryta žala jos sveikatai. Vadovaujantis galiojančiais įstatymais už nepilnamečio įtraukimą vartoti alkoholį, jo nugirdymą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Pagal tėvo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, apklausti visi vakarėlyje buvę jaunuoliai, pati mergaitė. Tyrimo metu nustatyta, kad mergaitė atėjo į vakarėlį pati; savanoriškai, niekieno neverčiama vartojo alkoholinius gėrimus, dėl to radosi tokie padariniai. Išaiškėjus tokioms aplinkybėms, nubausti tektų patį pareiškimą parašiusį tėvą už nepilnamečio vaiko nepriežiūrą.

Pareigūnai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė, kad mergaitė ir jos tėvas ir taip jau nemažai išgyveno, ir tėvo nenubaudė.

Jeigu pareigūnai nebūtų į šį atvejį pažiūrėję iš žmogiškosios pusės, o tik vadovavęsi įstatymu, tėvas būtų nubaustas. Nors šiuo atveju atlikus tarnybinį patikrinimą, būtų nustatyta, kad pareigūnai patys nusižengė įstatymui, nevykdydami savo pareigos, už tai jiems grėstų drausminės nuobaudos.“

TeigiaMos klienTo galiMybės

Mūsų pagrindinių klausimų sąraše tolesnis yra apie teigiamas kliento situacijos galimybes. 22 pavyzdyje socialinė darbuotoja, be problemų, aprašė daug tėvo

| 83

ir motinos teigiamų elgesio aspektų. Dėl jų ji ragino grąžinti vaikus namo. Jos patarimas nebuvo išklausytas. Tačiau tai nereiškia, kad teigiami poslinkiai neturėjo teigiamų padarinių. Vis dėlto vaikai galėjo grįžti namo per Velykas.

Poreikis atidžiai ieškoti

Rasti teigiamų galimybių Ingos elgesyje (19 pvz.) daug sudėtingiau. Todėl dar svarbiau jų ieškoti. Susitelkimas į neigiamus aspektus yra neveiksmingas darbo būdas, jei stengiamės vertinti savo klientus pagarbiai ir ketiname siekti pokyčių. Šioje šeimoje daug kas yra blogai. Skaitėme, jog Inga, mama, neturi motyvacijos keistis, nesugeba pasirūpinti savo vaikais, nepalaiko namie tvarkos. Mažesni vaikai žiemai artėjant laksto kieme basi ir neapsirengę, valgis gaminamas retai. Vaikai nelanko mokyklos, meluoja ir vagiliauja. Galime daryti išvadą, kad visa tai yra blogai, bet Inga nenori nieko keisti, jos supratimu, „viskas gerai“.

Gal ji nesąmoningai bijo rizikos pripažinti, kad būtina keistis? Jei ji su tuo sutiktų, kiti gali nutarti, jog ji sutinka, kad jos vaikams reikia augti kur nors kitur? O gal Inga neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kitaip? Jei norime priimti Ingą ir jos vaikus rimtai ir drauge pakviesti juos gerinti savo situaciją, turime rasti su jais ryšį per jiems atpažįstamus, patinkančius ar jiems svarbius veiksmus. Teigiami veiksmai, kad ir kokie būtų iš pirmo žvilgsnio menki ir nereikšmingi, galų gale pasirodys esantys esmingi ir gera ryšio užmezgimo pradžia. Drauge tai gali padėti jiems įgyti jėgų, nes ne viskas, ką jie daro, yra blogai.

Stiprioji Ingos pusė, kad ji savitai myli savo vaikus. Iš to, kiek dabar žinome, tai geriausias išeities taškas. Žmogų, papasakojusį apie šią šeimą, veikiausiai tai skatina nepasiduoti ir nesutikti, kad šiai šeimai negalima padėti. Būtų įdomu, kaip tas žmogus pastebėjo šią meilę? Ką pamatė? Tai būtų pirmieji klausimai, kuriuos užduotume kalbėdamiesi su juo. Arba turime užduoti juos sau, susidūrę su panašia situacija. Tai padės mums rasti, nuo ko pradėti.

Šiuo momentu liksime prie spėliojimų. Ar Inga savo veiksmais parodo, kad rūpinasi? Tarkime, kartais pagamindama skanaus maisto? O gal neseniai nupirko vaikams naujų drabužių? O kaip sodas ar daržas? Ar ten yra daržovių, vaisių, bulvių, ar augina kokių gyvulių? Gal Inga užsiimdavo kuo nors drauge su vaikais? Jei taip, tokius veiksmus galima pagirti, apie juos dera kalbėtis. Ar ji gali kuriuos nors iš jų daryti dažniau?

O kai kurie geri Eugenijaus pažymiai mokykloje? Jei mama šypsosi, kai kas nors galų gale pasako ką nors gera apie vieną iš jos sūnų, darosi aišku, kad jai malonu, kad ji tuo didžiuojasi. Kitas žingsnis galėtų būti pasiūlyti suorganizuoti namų darbų ruošimo vietą, kad Eugenijaus rezultatai dar pagerėtų? Kartu tai būtų paskata šiek tiek pasitvarkyti kartu. Kitas žingsnis galėtų būti nusipirkti su Inga keletą valymo įrankių ir parodyti jai, kaip jais naudotis. Inga ir jos vaikai gal neturi supratimo, kaip tvarkytis ar plauti kambarį. O kai atsirastų šiek tiek tvarkos ir vaikams tas patiktų, tai galėtų paskatinti kreipti dar daugiau dėmesio į tvarkos

Teigiamos kliento galimybės


ir higienos aspektus. Gal tai skamba pernelyg optimistiškai. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau tik mėgindami, veikdami pamatysime, kaip reaguoja Inga ir jos vaikai. Ir tuo pat metu stebėdami, kas vyksta, prieisime prie naujų, realistiškesnių idėjų.

Tai įsivaizduodami rengiamės kitiems dviem pagrindiniams klausimams: ko siekti ir ką daryti pirmiausia. Šiuo atveju tikslas gali būti suformuluotas taip: „dirbti, kad atsirastų susidomėjimas ir motyvacija“. Pirmieji maži žingsneliai būtų palankiai įvertinti pastebėtus gerus dalykus ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja Inga ir vaikai. Ar gerų dalykų įvardijimas padeda kilti jų savigarbos jausmui? Ir užmegzti geresnį ryšį, kad Inga priimtų pagalbą? Kai ryšys pagerėja, socialinė darbuotoja gali žengti dar kitą žingsnį bei labiau susitelkti į grįžtamąjį ryšį ir imtis naujų iniciatyvų. Tačiau iš pradžių Inga turi patikėti, kad gali keistis, patirdama, kad ji gali pagerinti vaikų situaciją.

Socialinei darbuotojai pastebėjus, kad dėl kokio nors mamos veiksmo vaikas nusišypso, atrodo laimingas ar susidomėjęs, gerai tokius pastebėjimus Ingai įvardyti, nes ji pati per savo kasdienius darbus tikriausiai to nemato. Tačiau tikėtina, jog Ingai tokios pastabos patiktų, nes jai rūpi jos vaikai. Minėdami tokius dalykus drauge tarsi sakome jai: „Aš tai pastebiu, tai teigiamai vertinu, ir verta tai daryti dažniau.“

Labai tikėtina, kad tokie teigiami žodžiai bus Ingai ir vaikams itin nauja ir neįprasta. Jie daug labiau įpratę, kad juos kaltintų ar ant jų rėktų. Jie gali jaustis nepatogiai. Arba jie tuo netikės: „Taip negali būti.“ Tačiau visiems mums patinka gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį, todėl giliai širdyje jiems gali būti malonu. Drauge jie mokosi naujų socialinių įgūdžių, juos gali imti taikyti.

Socialinio darbuotojo laukia sunkus darbas atpažįstant skirtingų šeimos narių interesus. Greitos sėkmės negarantuojame. Anot su slapta pasididžiavimo gaidele kalbėjusios socialinės darbuotojos: „Man truko trejus metus, bet dabar šeimos mama klausia mano patarimo ir dalijasi su manimi savo problemomis.“

ko siekTi?

rinktis iš skirtingų galimybių (19 pavyzdys)

Šio skyriaus pradžioje perspėjome neprisirišti prie pirmosios į galvą atėjusios versijos, tačiau pasinaudoti pagrindiniais klausimais-gairėmis, kad suprastume situaciją iš įvairių perspektyvų. Tačiau ateina laikas, kai reikia nutarti, ko siekti. Pasirinkti gali būti sudėtinga, bet negalima to atidėlioti amžinai. Visada yra įtampa tarp „Ar aš žinau pakankamai?“ ir „Ką nors reikia daryti, geriau dabar nei vėliau.“ Ilgiau laukti irgi gali būti negerai. Kartais tenka rinktis iš dviejų nelabai gerų variantų, tačiau laukimas gali būti dar blogiau.

Rinkdamiesi turime suprasti, kurią problemą sprendžiame ir kokie yra pasirinkimo variantai. Pavyzdyje Ar palikti vaikus namie? renkamės, ar duoti Ingai

| 85

galimybę pagerinti situaciją, padedamai socialinio darbuotojo, ar leisti vaikams augti kur nors kitur, globojančioje šeimoje ar vaikų globos namuose (19 pvz.). Pastarasis pasirinkimas įvyktų tuo atveju, jei būtų nebetikima, jog situacija namuose gali pasikeisti. O pirmasis pasirinkimas reikštų, jog taikoma visiškai skirtinga strategija ir galioja visai skirtingi susitarimai tarp šeimos narių, socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus, nei antruoju atveju. Taip pat ir tolimesni žingsniai būtų visai kitokie.

skirtingų pasirinkimų padariniai

Pavyzdyje Palikti vaikus namie ar nepalikti? (19 pvz.) ieškodami teigiamų aspektų jau numatėme pirmąjį pasirinkimo variantą: „Suteikti Ingai ir jos vaikams galimybę pagerinti situaciją gaunant konkrečią pagalbą.“ Mes netgi aptarėme paskutinį pagrindinį klausimą – ką daryti pirmiausia. Paminėjome, jog šiam sprendimui reikia aiškių sąlygų, kurias priima visi, įsitraukę į atvejį. Viena iš sąlygų buvo aiškios socialinio darbuotojo, dirbančio su šeima, laisvės ir ribos. Taip pat, kad nebūtų jokio netikėto kitų organizacijų kišimosi prieš tai visiems nepasikonsultavus. Be to, Ingai ir vaikams reikia užtikrinti, kad vaikai nebus paimti netikėtai ir iki tolesnio situacijos įvertinimo.

Prieš suteikdami Ingai tokią galimybę, Vaiko teisių apsaugos specialistas ir socialinis darbuotojas turi sutarti dėl pagrindinių dalykų. Vienas iš jų – susitarimas, kiek laiko duodama iki rezultatų vertinimo. Reikia ypač aiškiai bendrauti su Inga ir vaikais, nes reikia, kad jie pritartų ir sutiktų priimti socialinio darbuotojo pagalbą. Įtraukimas į susitarimo detales juos motyvuotų. Be motyvacijos, toks įtraukimas padeda suvokti padarinius ir gali jiems padėti išsakyti mintis. Jei Inga nori apie tai šnekėtis, vadinasi, žengtas didelis žingsnis. Inga ir vaikai ims suprasti, kad pokyčiai priklauso nuo jų pačių. Net jei jie neturėtų atsakymų ar pasiūlymų, tokie klausimai ir žingsniai padeda jiems atkreipti dėmesį į savo jausmus ir į aplinkinius žmones. Tuo tarsi sakome: „Jūsų nuomonė svarbi, aš nesu „viršininkas“, nurodysiantis, ką daryti, o tu turi tik klausyti. Bet kadangi aš priimu tave rimtai, tu irgi turi mane priimti rimtai.“ Socialinė darbuotoja gali siūlyti įvairių dalykų, kaip mes rašėme ankstesnėje pastraipoje, ji gali drąsinti ir teikti pasiūlymų. Svarbus įgūdis čia yra nutarti dėl tokių realistiškų mažų žingsnelių, kurie būtų įdomūs Ingai ir vaikams. Šeimai svarbu, kad rezultatai būtų susiję su tuo, kas ir jiems įdomu. Juo daugiau įsitraukia vaikai ir juo labiau jie yra šio proceso dalis, juo tikėtiniau, kad bus pasiekta teigiamų rezultatų.

Kad klausiama vaikų jų nuomonės, jiems gali būti netikėta, bet ar tai nėra viena iš vaiko teisių, suformuluota Vaiko teisių konvencijoje? Tačiau tai ne vienintelė priežastis domėtis vaiko nuomone. Vaikai labai gerai pažįsta savo situaciją ir dažniausiai gali mums padėti kūrybiškai spręsdami problemas; o tai jiems padeda mokytis ir prisiimti asmeninę atsakomybę.

Ko siekti?


antrasis pasirinkimas

Kai neabejojama, jog šeimai nepavyks pasitaisyti padedamai socialinio darbuotojo, bus pasirinkta antroji galimybė. Pagrindiniu tikslu tampa rasti kitą vietą vaikams augti. Tam reikalinga visiškai kitokia strategija, nes reikia rasti vaikų globos namus ar globojančią šeimą. Svarbu nepamiršti, kad Ingą ir jos vaikus reikėtų tinkamai informuoti apie šį sprendimą. Socialinis darbuotojas ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojas turi susitarti: „Kas praneš šeimai?“ Taip pat reikia aptarti, ar šeimai bus leidžiama prisidėti sprendžiant, kokie bus tolesni žingsniai. Kalbėti apie tai gali tekti socialiniam darbuotojui. Išmintinga iš anksto apgalvoti, ar Ingai ir jos vaikams būtų dar kartą leidžiama mėginti taisytis, jei jie staiga suvoktų, kokie yra jų nenoro gerinti savo situaciją padariniai. Kitaip sakant, ar dar yra galimybių grįžti prie pirmojo pasirinkimo? Jei taip, vadinasi, socialinis darbuotojas turi daugiau laisvės bendrauti su Inga ir jos vaikais. Jei ne, galime tikėtis nuožmios kovos. Šeima dar labiau nusigręš nuo visuomenės. O tokio protesto sprendimas jėga ilgainiui sukels tik dar daugiau problemų.

Šiame skyriuje pateikta nemažai kitų gana išsamių pavyzdžių. Įdomu peržvelgti, su kokiais pasirinkimais mes susiduriame šiuose pavyzdžiuose, apmąstydami klausimą ko siekti. Priimdami sprendimą dvejojame, nes sakydami „taip“ vienam dalykui sakome „ne“ kitam. Įvardiję, kur darbo netęsime, geriau suvoksime savo pasirinkimo padarinius!

ko siekti 8 pavyzdyje Mama gyvena kitame mieste

Kalbėdami apie mamą, pradėjusią naują gyvenimą kitame mieste drauge su nauju vaikinu ir gavusią naują darbą, siūlėme, kad šie dalykai būtų atspirties taškas. Jei taip, tikslą galėtume formuluoti taip: „Siekti, kad mama, nors ir gyvendama kitame mieste, rūpintųsi savo vaikais palaikydama artimą ryšį ir teikdama finansinę paramą.“ Toks toli siekiantis tikslas, be abejo, reikalauja aiškiai suformuluotų sąlygų ir susitarimų su visomis dalyvaujančiomis pusėmis, panašiai kaip Ingos ir jos vaikų atveju (19 pvz.).

Galėtų būti pasirinkti ir kiti tikslai, pavyzdžiui: padėti mamai rasti darbą arčiau namų ir kviesti ją grįžti namo;ieškoti vaikams galimybių gyventi su mama didmiestyje;baigti vaikų gyvenimą kartu ir ieškoti globojančios šeimos ar vaikų globos namų mergaitei ir mažajam berniukui.

Socialinės darbuotojos užduotis bus suvokti skirtingų galimybių padarinius ir aptarti juos su žmonėmis, susijusiais su šiuo atveju. Tai suteikia daug informacijos, galinčios būti naudingos prieš priimant galutinį sprendimą. Taip pat išaiškėja, kokia bus atitinkamo sprendimo galia, stiprumas. Tolesnis žingsnis – dalyvauti sprendimo priėmimo procese informuojant ir konsultuojant

•••

| 87

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus. Paskutinį žodį tars Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai: ar jie sutinka su tuo tikslu, ar nesutinka. Tų, kurios labiausiai susijusios su problemų sprendimu, mamos ir dukros, nuomonė ir noras veikti bus lemiamas veiksnys pirmaisiais trimis atvejais. Ir tikriausiai naujasis draugas taip pat norės turėti čia balsą!

Aptardami, kokie žmonės susiję su pirmosiomis galimybėmis, galime išskirti bent tris grupes: šeimos narius, aplinkinius žmones, pavyzdžiui, kaimynus, ir profesionalus. Iš pastarųjų, be socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojo, galėtume įtraukti, tarkim, mokytoją, dienos centro socialinę darbuotoją ar bendruomenės atstovą. Jie taip pat gali prisidėti.

Tokios diskusijos su įsitraukusiais asmenimis leidžia labiau juos suprasti. Be to, jos padeda socialiniam darbuotojui ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui pamatyti, ar realistiški yra šie tikslai. Skirtingų dialogų metu paaiškės, dėl ko reikia sutarti, kas gali suteikti pagalbą ir kaip. Tačiau, be abejonės, ypač svarbu, kad vyktų tikras dialogas su mama, dukra, mažesniu broliuku ir vyresniu broliu. Reikia, kad jie jaustųsi kviečiami būti kūrybingi ir prisiimti kiekvienas savo vis kitokią atsakomybę. Idėjų kėlimas, išeičių ieškojimas, klausymasis vienas kito ir sprendimų priėmimas kartu tampa esmine ir svarbia proceso dalimi. Akivaizdu, kad tai užtrunka, tačiau ir suteikia daug galimybių mokytis iš patirties, priimti vienam kitą pagarbiai ir ugdytis savigarbą. Vadovauti tokiam procesui, viena vertus, yra nelengva užduotis socialiniam darbuotojui, bet, kita vertus, iš to gali kilti daug naujų ir kūrybiškų galimybių.

Susinervinusiems kaimynams irgi reikia dėmesio. Jei paklaustume jų nuomonės ar patarimo, jie gal įveiktų savo pyktį. Pasiteirautina, ką jie gali pasiūlyti ir kokios jų galimybės. Svarstytina, ar dera tai daryti dalyvaujant mamai su dukra. Jei nekreipsime dėmesio į kaimynus, jie gali dar labiau supykti: „Po to, kai mes tiek daug padarėme, mūsų nebereikia. Jie ieško pagalbos iš kitų.“

Kai šiame darbe dalyvauja tiek daug žmonių, labai svarbu nuolat dalytis vertinimais. Juos gali siūlyti socialinis darbuotojas tarsi proceso vadovas. Jis surenka žmones ne kaip konfliktų reguliuotojas, ne tada, kai kyla konfliktai ar peštynės, bet reguliariai organizuodamas susirinkimus pasidalyti patirtimi ar prireikus ką nors pakeisti susitarime ar taisyklėse. Ir neužmirškime: kvieskime vienas kitam teikti teigiamą grįžtamąjį ryšį!

ko siekti 20 pavyzdyje Dėmesys stipriosioms pusėms

Į ką koncentruotis šiame pavyzdyje? Viena galimybė yra padėti tėvams ir vaikams priimti situaciją. „Išnaudoti, kas joje geriausia.“ Kita galimybė būtų siekti, kad po kurio laiko sprendimas būtų persvarstytas. Jei taip nutartume, reikėtų rinktis: ar laukti, kol ateis persvarstymo laikas, ar ieškoti būdų jį paspartinti.

Siekiant, kad vaikai grįžtų namo, persvarsčius sprendimą, vienas iš pirmųjų žingsnių būtų informuoti, kada tai įvyks. Taip pat aptarti su tėvais, kas jiems

Ko siekti?


padėtų gerinti jų tėvystės įgūdžius. Socialinė darbuotoja buvo teisi atkreipdama dėmesį, jog daug lengviau įgyti tuos įgūdžius, vaikams gyvenant namie. Tačiau žinant, kad vaikams bus leista grįžti namo, galima aktyviai tą išnaudoti.

Galbūt šį kartą daugiau dėmesio reikia skirti sprendimų darymo žingsniams ir tam, kokia informacija pasiekia turinčius sprendžiamąjį balsą šiame procese. Kokie yra jų motyvai, jų baimės? Kad namie per mažai pagalbos? Tokiu atveju būtų galima iš anksto susisiekti su vietiniu socialiniu darbuotoju ar kuo nors kitu, kas galėtų suteikti šią pagalbą. Be to, reikia turėti galvoje, jog tyrinėti galimybes kartu su tėvais užtrunka laiko.

Kaip ir pavyzdyje apie Ingą ir jos vaikus, tolesni žingsniai nebūtinai turi būti susiję vien su klientu, jie gali būti susiję ir su procedūromis ar įstatymais. Todėl svarbu gerai išmanyti įstatymus, žinoti, kokios organizacijos netoli šeimos veikia.

Visiškai kitokie žingsniai laukia, jei priimamas sprendimas, kad vaikai liks vaikų globos namuose iki pilnametystės. Jei situacija tokia ir jos persvarstyti neįmanoma, svarbu vaikams padėti priimti savo gyvenimą vaikų globos namuose ir žiūrėti, kad jie palaikytų ryšį su tėvais ir sergančia sesute namie. Tam reikėtų ir vaikų globos namų socialinės darbuotojos dėmesio. Su vaikais ir tėvais reikėtų išsiaiškinti, kaip jie gali palaikyti ryšį telefonu, raštu (internetu?) ir kada ir kaip gali susitikti savaitgaliais ir per atostogas. O jei vaikų globos namuose vyksta kokios nors šventės, vaikai galbūt nori, kad ir jų tėvai dalyvautų. Pagrindinė problema tėvams būtų kelionės išlaidos. Kartas nuo karto tėvai, vaikai ir socialinė darbuotoja turėtų susitikti ir aptarti, kaip jie dėl visko jaučiasi, gal kyla naujų minčių ar pasiūlymų, kaip sustiprinti ryšį. O jei jis silpsta, reikėtų aptarti to priežastis.

Tikslai 22 pavyzdyje Naikinant utėles

Ketvirtasis pavyzdys, kuriam šiame skyriuje skirta daug dėmesio, – Naikinant utėles. Čia irgi būtų galima rinktis iš bent keleto tikslų:

siekti, kad šeima suprastų rūpinimosi utėlių išnaikinimu svarbą kaip vaikų higienos dalį;tarpininkauti tarp šeimos ir vietinės poliklinikos ar sveikatos priežiūros įstaigos;siekti struktūrinių pokyčių, kad nereikėtų iš savo kišenės mokėti už vaistus, telefoną ar transportą.

Svarstant šiuos tikslus, svarbiausio išskyrimas susijęs su socialinio darbuotojo įsitraukimu. Kitaip sakant, ar atlikti savo, kaip socialinio darbuotojo, darbą – tai būtų pirmasis tikslas, – ar užmegzti šeimos ryšį su vietine sveikatos įstaiga. Tai reikštų, jog reikia supažindinti šeimą su sveikatos priežiūros įstaiga ir įstaigą – su šeima, ir palikti užduotį padėti tėvams įsisąmoninti higienos poreikį bei naikinti utėles ir kitus parazitus sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojui. Socialinio darbuotojo vaidmuo liktų koks buvęs – palaikyti ryšį kaip anksčiau.

•

•

•

| 89

Ar prie tikslų reikia pridėti siekį geresnio bendradarbiavimo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir vietinės socialinių paslaugų įstaigos, paaiškės siekiant antrojo tikslo – šeimos supažindinimo su sveikatos priežiūros įstaiga.

Sprendimą siekti struktūrinių pokyčių – gerinti bendradarbiavimą ar finansines sąlygas – reikia priimti organizacijos viduje. Tam reikia tartis su vadovu. Klientai iš pradžių nepajus, kad organizacija siekia struktūrinių tikslų. Tačiau gerinant organizacijos teikiamą pagalbą, tokių tikslų siekti yra labai svarbu. Ilgainiui tai patirs ir klientai. Šių iniciatyvų reikia imtis ne tik „iš viršaus“, bet ir patiems praktikams, nes jie puikiai susipažinę su praktika ir žino, ko jiems trūksta darbe su klientais.

nUo ko PraDėTi veikTi?

veikimas

Kai apsisprendžiame dėl tikslo, dėl pagrindinės darbo krypties, reikia imtis konkrečiai veikti. Žmonės ir situacijos keičiasi tik mažų veiksmų, sėkmingai papildančių vienas kitą, dėka. Visi kartu šie veiksmai nulemia realių pokyčių procesą.

Kaip, pavyzdžiui, socialiniam darbuotojui siūlytuose žingsniuose dirbant su Ona (16 pvz. Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai). Tada aprašėme procesą, kaip Oną įtraukti į savo vaikų situacijos gerinimą. Jei ji nepaskambina, nors buvo žadėjusi, socialinė darbuotoja pastebi, kad nieko nebuvo padaryta. Apmąsčiusi savo vaidmenį ir svarstydama, ar aiškiai pateikė užduotį, socialinė darbuotoja padarė išvadą, kad situacija gali būti tokia: Ona nežino, kaip paskambinti. Ji neturi šio įgūdžio, ir socialinė darbuotoja nutaria: „Tolesnis mano tikslas – pasiekti, kad ji įgytų šį įgūdį. Tačiau kaip? Kokiu būdu? Parodant, kaip aš tą darau, ir tada leidžiant ir jai pabandyti.“

Mūsų praktiniai su pavyzdžiais susiję aprašymai iliustravo, kad tai, ko mes siekiame, ir tai, ką darome, pirmiausia nėra taip atsaju, kaip atrodo skaitant pagrindinius klausimus-gaires. Galima imtis veikti, kad paaiškėtų, ko reikia siekti.

Tačiau atskirti šiuos pagrindinius klausimus yra svarbu, nes kasdieniame gyvenime galime būti taip užsiėmę, kad peršokame nuo veiksmo prie veiksmo pamiršdami, kokia kryptimi veikiame. Kita vertus, rizikuojame koncentruodamiesi į tikslą likti ties gerais ketinimais, nepaversti jų veiksmais, o tik stebėti, kas vyksta praktikoje.

Veikti reiškia rizikuoti, reiškia ko nors siekti ir stebėti, kokie veikimo rezultatai. Tada reikia imtis žengti naują mažą žingsnelį. Veikti reiškia persvarstyti ir apsispręsti veikti. Socialinė darbuotoja, kurios tikslas būtų įtraukti sveikatos įstaigos darbuotoją, svarstytų: ar man pirmiausia susisiekti su mama ir ją informuoti? O gal prieš tai susiskambinti su sveikatos įstaiga ir

Nuo ko pradėti veikti?


paklausti, kas susisieks su šeima, o tada su šiuo asmeniu aptarti, kaip geriausia būtų su juo bendrauti? Šia refleksija apie veikimo dvipoliškumą (veikimą ir mąstymą) paliečiame labai būdingą socialinio darbo profesijos dalį. Kadangi tai – pagrindinė 5 skyriaus tema, čia į ją nebesigilinsime.

MeToDinės gairės

10 metodinė gairėTema/klausimas. Metodinės pagrindinių klausimų gairės

Vienai iš temų nagrinėti tinka kelios metodinės gairės. Šioje apžvalgoje paminėtos metodinės gairės, tinkančios kiekvienai iš specifinių temų.

Pagrindinis klausimas Metodinė gairė Skyrius

Kas vyksta, kokios problemos, kas trikdo?

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę 1 skyrius

Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

7 gairė. Dėmesys santykiams šeimoje11 gairė. Schemų ir brėžinių naudojimas

2 skyrius3 skyrius


Koks socialinio darbuotojo vaidmuo?

3 gairė. Ribų nustatymas6 gairė. Kliento ryšys su socialiniu darbuotoju12 gairė. Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti

1 skyrius2 skyrius3 skyrius

Kokios yra teigiamos kliento galimybės?

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę13 gairė. Teigiamos kliento galimybės

3 skyrius1 skyrius

Ko siekti?4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi

1 skyrius2 skyrius

Ką daryti pirmiausia? 21 gairė. Išsiaiškintini momentai5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi

5 skyrius2 skyrius

11 metodinė gairėTema/klausimas. Schemų ir brėžinių naudojimas

Popierius ir pieštukas yra labai naudingi įrankiai: abipusiams santykiams šeimoje tyrinėti ir suprasti;visoms su šeima susijusioms organizacijoms ir/ar asmenims vizualizuoti;norint geriau suvokti konfliktines situacijas tarp žmonių ir/ar organizacijų;

•••

| ��

organizacijoms, teikiančioms pagalbą (socialinis žemėlapis, žr. 4 skyrių), pavaizduoti.

schemų ir brėžinių naudojimasPiešdami lauką vizualizuojame situaciją, ji tampa realistiška. Tada lengviau

apie ją kalbėtis ir dalytis. Piešinyje ar schemoje galime išskirti įvairius lauko aspektus, pavyzdžiui: kas kam nurodinėja, duoda užduotis? Kas su kuo konstruktyviai ar konfliktiškai bendrauja? Taip pavaizdavus tikrovę, galima apgalvoti ir aptarti abipusius šeimos ar komandos narių santykius. Vaizduojamus asmenis galima sujungti linijomis (storomis, plonomis, trūkinėjančiomis), strėlėmis, išreiškiančiomis jų ryšius, bendravimą. Gerus draugus galima pavaizduoti arti, o žmogų, su kuriuo retai kalbamasi, toliau.

Patarimai vaizduojantiems Piešinys ar schema yra darbo įrankis, taigi jis atspindi tam tikrą momentą. Jis yra ne neginčijamos tiesos atvaizdas, bet aiškinimosi įrankis.Vizualizacija piešiant padeda atsekti trūkstamą informaciją (atrasti trūkstamas grandis).Vaizduodami asmenis pieškite kiekvieną individualiai (ne tik keletą brolių, keletą draugų), nes tik kaip individai jie tampa „lauko“ dalimi.Linijos gali reikšti santykius, konfliktus, vienpusiškumą (strėlė); jei linijos nėra, vadinasi, nėra ryšio tarp asmenų. Klaustuku tinka pažymėti neaiškų santykį tarp žmonių.Piešimas ar braižymas drauge su tais, kurių santykiai vaizduojami, padeda suprasti skirtingus požiūrius į tą pačią situaciją.Vizualizuodami galime aiškiau kalbėtis apie (neaiškią) situaciją ir kartu ją aiškintis.Schema padeda geriau suvokti neaiškumus ir skatina klausimus, juos dalyviai lengviau pripažįsta, nes iš piešinio klausimai tampa akivaizdūs visiems.Kai schema tampa pernelyg sudėtinga, galima naudoti skirtingas spalvas.

12 metodinė gairėTema/klausimas. Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti

Kaip ir kitoms profesijoms, socialiniam darbui dirbti reikalingi įrankiai. Pagrindiniai socialinio darbuotojo įrankiai yra jo asmeninis požiūris, įgūdžiai ir žinios. Bet be techninių įrankių – transporto ar aiškių susitarimų dėl jo užduočių – jis negali dirbti.

•

•

•

•

•

•

•

•

•

Metodinės gairės


Išskirtinos šios būtinos socialinio darbuotojo darbo sąlygos:Techninė įranga Aiškumas dėl užduočių, darbo valandų ir atlyginimoKomanda ir/ar paramaProfesinė laisvėProfesionalūs įgūdžiai bei žinios ir (papildomas) lavinimasis (kursai).

Gerų darbo sąlygų sukūrimas iš dalies priklauso nuo paties socialinio darbuotojo, iš dalies nuo turimų patalpų, nuo vadovo paramos ir nuo bendradarbiavimo bei susitarimų su kitomis organizacijomis, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriai.

Apžvelgiant tai, kas prieinama ir gerai organizuota, o ką galima būtų gerinti, galima pasitelkti šią schemą:

Paaiškinimas + / - / ? Ką gerinti?

Su kuo aptarti?

Ką galiu pati/pats padaryti?

Ko reikia iš kitų?

Techninė įranga

Transportas

Telefonas

Kompiuteris

Darbo vieta

Užduotys, atlyginimas

Darbo valandos

Aiškumas dėl darbo valandų yra svarbus.Darbo valandų skaičius iš esmės apriboja laiką, skirtą dar-bui. Tačiau dėl problemų, su kuriomis susiduria socialinis darbuotojas, darbo valandas ne visada įmanoma iš anksto suplanuoti arba apsiriboti tik nurodytu darbo laiku.To padarinys gali būti toks: socialinis darbuotojas dirba neapibrėžtą laiką, o tai kartais yra nepriimtina, nes neatspindi tikrovės klientui. Be to, socialinis darbuotojas „perdega“ ir jo šeima ima protestuoti.

Ar vakare ar savaitgalį dirbtas darbo valandas galima kompensuoti laisvu laiku paprastomis dienomis?

Komanda, parama

Abipusė paramaDėl sudėtingų problemų ir toli siekiančių sprendimų socialiniam darbuotojui reikia žmonių, su kuriais galėtų laisvai kalbėtis ir praplėsti savo akiratį.

•••••

| ��

Vadovavimas Darbo sudėtingumas reikalauja tokio vadovo, kuris domi-si problemomis, tikrove, klausosi ir įdėmiai priima sociali-nio darbuotojo siūlomus sprendimus ir pasiūlymus.

Vaiko teisių apsaugos skyrius

Šis dalijimasis ir abipusis supratimas bei parama reikalingi ir iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus.

Socialinis darbuotojas Socialinis darbuotojas turi paaiškinti savo žingsnius, dar-bo kryptį ir pan.

Profesinė laisvė Šios laisvės aspektai

Su klientu 1. Laisvė paremti klientus, remiantis jų iniciatyvomis, o ne komandomis „iš viršaus“.

Jokio netikėto kišimosi 2. Aiškus susitarimas su vaiko teisių apsaugos pareigū-nais dėl nesikišimo, kol siekiama pasitikėjimo, santykių ir pokyčių.

(Papildomas) mokymasis, kursai, supervizijos

13 metodinė gairėTema/klausimas. Teigiamos kliento galimybės

Poreikio ieškoti teigiamų atspirties taškų metodinis pagrindimas yra prielaida, kad, atidžiai ieškant, visose situacijose galima rasti teigiamų dalykų. Šie teigiami atspirties taškai yra ypač svarbūs dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui:

Teigiamas grįžtamasis ryšys motyvuoja ir skatina imtis veikti. Be to, jis mus išvaduoja iš besileidžiančios negatyvių jausmų spiralės ir iš jautimosi nevertingam.Jis padeda asmeniui, klientui suprasti, ką ir kaip jis gali pagerinti. Kai jis mato, jog užduotis yra susijusi su tuo, ką jis gali ir moka daryti, pokytis nepriverčia jo jaustis visiškai bejėgio.Tiek jis pats, tiek kiti gali pastebėti konkrečius rezultatus.Labai tikėtina, kad kiti palankiai įvertins jo veiksmus.Mėginimas ir patyrimas, kad ką nors gali padaryti, suteikia pasitikėjimo savimi, savigarbos, kurios reikia, kad išdrįstum veikti naujaip.Pokyčiai yra susiję su asmeniniu susidomėjimu, o ne su išorine prievarta.

Kai kurios kitos metodinės gairės, galinčios padėti pastebėti teigiamas kliento galimybes:

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę (žr. 1 skyrių),5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi (žr. 2 skyrių).

•

•

•••

•

Metodinės gairės

�� |

| ��

4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais žmonėmis ir įstaigomis

vaiko Teisių aPsaUga ir socialinis Darbas | 97Įžanga | 9725 pavyzdys. Darbas kartu | 97Keletas refleksijų | 9826 pavyzdys. Vaikai pasitiki socialine darbuotoja | 99Rezultatai | 10027 pavyzdys. Tėvo kerštas | 101Neišnaudotos galimybės | 102

organizacinis laUkas: vaiko Teisių aPsaUgos skyriUs ir socialinių PaslaUgų skyriUs | 103Vaiko teisių apsaugos skyrius | 103Savivaldybės | 104Į ką kreiptis, kai yra didelių problemų dėl vaikų | 106

DaUgiaU sUsijUsių ŽMonių ir ĮsTaigų | 106Bendradarbiavimas su policija | 10628 pavyzdys. Policininkų apsilankymas | 106Keletas minčių apie tai, kas galbūt nutiko | 108Kaip vertinti apsilankymą? | 10829 pavyzdys. Dėkingos už policijos paramą | 109Naujas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje | 110Daugiau organizacijų – daugiau susijusių žmonių | 111Nevyriausybinių organizacijų įvairovė | 111

benDraDarbiaviMas sU vaikų Dienos cenTrais ir vaikų naMais | 112Kas būdinga vaikų dienos centrams ir vaikų globos namams | 11230 pavyzdys. Nuolat skolose | 113Prevencija | 11331 pavyzdys. Bendradarbiavimas su tėvu | 114Kantrybė ir nepasidavimas | 115

�� | 4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke

32 pavyzdys. Darbas su ta pačia šeima | 116Bendradarbiavimas su kolega iš kitos organizacijos | 117Konfidencialumas | 11733 pavyzdys. Berniukas nenori grįžti namo | 118Mintys apie pavyzdį | 11934 pavyzdys. Evelina imasi veikti | 120Pasiskirstymas vaidmenimis | 12035 pavyzdys. Gyvenimas vaikų globos namuose | 122Bendradarbiavimas: kas krinta į akis | 123

veiksMingas benDraDarbiaviMas | 124Į ką kreipti dėmesį | 124Tiesioginis ryšys | 125Darbo susirinkimuose įgūdžiai | 125Susirinkimo struktūra | 125Skirtingos užduotys, pozicijos ir nuomonės | 126Kiekviena profesija turi savo terminus | 127Laisvė siekti specifiškesnių savo tikslų | 127Kontrolė ir atsakomybės pasidalijimas | 128Bendravimas su klientais | 12836 pavyzdys. Laiminga pabaiga | 129


| ��

vaiko Teisių aPsaUga ir socialinis Darbas

Įžanga

Ankstesniuose skyriuose matėme akivaizdų gero bendradarbiavimo poreikį tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų ir Socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų, turinčių reikalo su rizikos šeimomis. Kai trūksta bendradarbiavimo, vaikams ir jų tėvams suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai jaučiasi bejėgiai.

Šis skyrius – apie tą komplikuotą lauką, kuriame dirba socialinis darbuotojas ir gyvena klientai. Ypatingą dėmesį skyrėme skirtingų „žaidėjų“ – susijusių žmonių – darbui kartu.

Pirmoje dalyje pateikiame keletą pavyzdžių apie Vaiko teisų apsaugos specialisto ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimą. Vėliau bendradarbiavimo lauką išplečiame, nes įsitraukia daug daugiau organizacijų. Tik tada, kai vienų su kitais dialogas yra aiškus ir geras, galima pasiekti puikių rezultatų.

25 pavyzdys. Darbas kartu

Vaiko teisių apsaugos specialistė šiame pavyzdyje pabrėžia gerą bendradarbiavimą su socialine darbuotoja. Ji pasakoja:

„Vienoje seniūnijoje gyvena mama su dešimtmete dukra. Moteris yra neįgali, jai sparčiai progresuoja demencija dėl epilepsijos ir ji nebegali pati pasirūpinti savo mažamete dukra. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai suorganizavo išvažiuojamąjį pasitarimą į seniūniją dėl pagalbos šeimai. Pasitarime dalyvavo seniūnė, socialinio darbo organizatorė, socialinė darbuotoja, dirbanti su šia socialinės rizikos šeima, bei du Vaiko teisų apsaugos skyriaus specialistai, taip pat buvo pakviesta ir dalyvavo minėta mama. Kadangi mama iki minėto pasitarimo gydėsi psichiatrijos ligoninėje (dėl agresijos priepuolių), mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa, o jos globėja paskirta teta, gyvenanti tame pačiame miestelyje. Prieš nustatant mergaitei laikiną globą, buvo išklausyta jos nuomonė, su kuo ji norėtų gyventi. Mergaitė gerai pažįsta savo tetą ir jos šeimą, artimai bendrauja su savo dviem pusseserėmis (tetos dukromis), todėl norėjo gyventi tetos šeimoje. Iš gydymo įstaigos buvo gauta pažyma, kad mama dėl savo sveikatos būklės negali tinkamai pasirūpinti dukra. Pati mergaitė sakė, kad pas mamą nesilanko, nes bijo, o mama ją sutikusi gatvėje apšaukia ir apstumdo.

Mama gyvena su savo girtaujančiu tėvu atskirame name. Mama su vaiko teta (brolio žmona) konfliktavo ir buvo problema išaiškinti mamai, kad toks sprendimas dėl laikinosios globos yra geriausias vaikui ir kad ji galėtų bendrauti su savo dukra. Vėliau reikėjo paaiškinti mamai, kad ji turėtų susitaikyti su vaiko teta, nes jos bendravimas su dukra neapribotas,

Vaiko teisių apsauga ir socialinis darbas

98 | 4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke

o jei santykiai blogi, tada bendravimas bus konfliktiškas ir tai kenks vaikui. Mama buvo geranoriška ir suprato, kad jos dukrai reikia pagalbos, kurią gali suteikti teta. Sutiko kartu su socialine darbuotoja pirmą kartą aplankyti dukrą pas globėją (tetą) ir spręsti santykių problemą. Taip pat sutiko, kad jai socialinė darbuotoja padės apsipirkti, t. y. spręsti finansines problemas, nes paimta paskola, gaunamą neįgalumo pensiją ji išleidžia neapgalvotai, perka daug nereikalingų daiktų, mėnesio pabaigoje neturi už ką nusipirkti maisto. Taip pat išspręsta mamos būsto šildymo problema (nupirkti elektrinį tepalinį radiatorių), nes bute sugedęs centrinis šildymas, ir langų problema (juos pažadėjo sudėti brolis, o nereikalingus senus stiklus paaukos mokykla), nes prieš išvežama į ligoninę mama išdaužė langų stiklus.

Mergaitė bendrauja su mama, gyvena pas tetą, lanko miestelio mokyklą. Mamos šeimai reikalinga nuolatinė socialinio darbuotojo pagalba, ją teikia

socialinė darbuotoja ir socialinio darbo organizatorė seniūnijoje.Kalbant apie Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų ir socialinių

darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, bendradarbiavimą reikia paminėti, kad socialinės darbuotojos metų pabaigoje rengia ataskaitas apie darbą su šeima ir pasiektus rezultatus. Tokias ataskaitas gauna ir Vaiko teisių apsaugos skyrius, jos analizuojamos, aptariamos.“

keletas refleksijų

Kai buvo nutarta, kad mama dėl savo negalios nebegali rūpintis savo dukra, Vaiko teisių apsaugos specialistui reikėjo organizuoti dukrai globos nustatymą. Jie suorganizavo susitikimą tolesniems žingsniams aptarti. Visi susiję asmenys buvo pakviesti šiame susitikime dalyvauti. Susitikimas buvo organizuotas jų seniūnijoje. Tai gali atrodyti smulkmena, tačiau tai parodo, kad profesionalai eina klientų ir jų aplinkos link, o ne tikisi, kad klientai ir kiti žmonės ateis pas juos. Tai buvo susirinkimas, kuriame skirtingi žmonės galėjo išgirsti vieni kitų mintis ir galėjo pasidalyti savo mintimis bei aptarti, ką reikia daryti toliau. Dialogas vyko ne tik tarp susirūpinusių globa, jame dalyvavo ir asmuo, dėl kurio viskas prasidėjo. Kadangi ji dalyvavo, buvo kalbamasi ne vien apie ją, bet ir su ja. Toks susirinkimas yra tiesiausias kelias priimti kiekvieną pagarbiai ir suteikti jiems galimybę aktyviai dalyvauti. Kai visi dalyviai būna pasirengę, toks susitikimas gali duoti daug puikių rezultatų.

Buvo atsiklausta ir mergaitės nuomonės, tai labai svarbu. Ne vien todėl, kad gera žinoti jos nuomonę. Svarbu ir dėl to, jog mergaitė pamato, kad jos klausomasi ir kad ji gali pasitikėti aplinkiniais, kad neįvyks nieko netikėto. Gerai, kad teta sužinojo, jog mergaitė pati nori gyventi pas ją. Tai leidžia tikėtis geresnės pradžios, nei tokį sprendimą priimant prieš mergaitės valią.

Pasidarė aišku, kad mamai labai sunku priimti, jog jos moša, mergaitės teta, tapo globėja ir ateityje mergaitė gyvens su ja. Tam reikėjo dėmesio, nes praeityje

| ��

tarp abiejų moterų būta įtampų. Socialinės darbuotojos užduotis buvo įveikti šiuos jausmus. Socialinė darbuotoja atliko tai daugiau nei per vieną žingsnį. Iš pradžių ji kalbėjosi su mama. Per šį susitikimą jos galėjo kalbėtis apie mamos jausmus, kylančius dėl to, kad ji negali auginti savo vaiko. Ir socialinė darbuotoja dar kartą jai paaiškino, kad sprendimas atiduoti mergaitės globą jos tetai ilgainiui bus tiek mergaitei, tiek mamai tinkamiausias. Jos gyventų tame pačiame mieste ir, jei tarp mamos ir mošos nebebūtų įtampos, mama galėtų labai dažnai susitikti su dukra. Galų gale mama su tuo sutiko, ir tada reikėjo žengti tolesnį žingsnį – suorganizuoti jųdviejų susitikimą, kad jos galėtų aptarti ir įveikti tarp jų užaugusius susierzinimus. Socialinė darbuotoja nuvyko su mama, kad galėtų tarpininkauti. Bet ir po to mama nebuvo palikta viena. Socialinė darbuotoja padėjo susitvarkyti su skolomis ir patarė, kaip tvarkyti finansus ateityje.

Įsitraukė platesnis giminaičių ir bendruomenės ratas. Mamos brolis padėjo sudėti mokyklos dovanotus langų stiklus.

Tai, kad socialinė darbuotoja kasmet turi pateikti ataskaitą, gali erzinti: „Kiek darbo!“ Be abejo, ją parengti užtrunka laiko, tačiau tai priverčia peržvelgti, kas nutiko, ir palaikyti ryšį su Vaiko teisių apsaugos specialistais. O formuluojant pozityviai: „Tai būdas palaikyti įsitraukusius Vaiko teisų apsaugos specialistus ir gauti grįžtamąjį ryšį apie tai, kas jiems patiko ar nepatiko.“

26 pavyzdys. vaikai pasitiki socialine darbuotoja

„Motina Daiva gyvena su dviem nepilnamečiais: 12 metų dukra ir 9 metų sūnumi. Vaikų tėvas miręs. Šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl motinos girtavimo, nepakankamos vaikų priežiūros. Šeimos artimieji (Daivos sesuo, močiutė ir vaikų vyresnioji sesuo) nebenori kištis į jų gyvenimą, nes mano, kad nebėra priemonių, kurios padėtų vaikų motinai atsisakyti žalingų įpročių, mat aplinka, su kuria mama bendrauja, daro jai labai stiprų poveikį, nepaleidžia iš savo rato. Seniūnijos socialinė darbuotoja išbandė visas priemones: pokalbius, lankymus, paslaugų teikimą šeimai. Ji sutarė su Priklausomybės ligų centru, kad Daivą priims į stacionarą 10 dienų detoksikacijai. Po dešimties dienų sugrįžusi ir sutikta Daiva gyrėsi socialinei darbuotojai, kad viskas gerai, kad jai net bloga pagalvojus apie alkoholį. Tačiau dar tą patį vakarą Daiva prisigėrė. Taip ją iš „kelionės“ sutiko draugės. Ji vėl gėrė kiekvieną dieną, į namus sugrįždavo tik paryčiais, o numigusi vėl išeidavo.

Vaikai labai pasitiki socialine darbuotoja. Ji pasikalbėjo su vaikais ir įtikino juos, kad jiems būtų geriausia kol kas pagyventi atskirai. Kadangi giminaičiai nesutiko jais pasirūpinti, vaikus apgyvendinome globos institucijoje. Daiva, tik po savaitės atvykusi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, klaupėsi ant kelių ir prisiekinėjo, kad vaikai jai labai svarbūs, ir ji padarys viską, kad juos susigrąžintų. Tačiau pirmą mėnesį pokyčių neįvyko. Daiva buvo nusiteikusi



labai priešiškai socialinės darbuotojos atžvilgiu, pyko dėl jos lankymosi namuose. Sudarant vaikų globos planą, į susitikimą atvyko visos suinteresuotos šalys. Įpareigojome Daivą vykdyti socialinės darbuotojos rekomendacijas dėl priklausomybės nuo alkoholio gydymo, nuolat palaikyti su ja ryšį, tartis, lankyti savo vaikus, nemeluoti jiems ir nežadėti nieko „per daug“. Baimindamiesi, kad ilgainiui ryšys su vaikais tik silpnės, nusprendėme su socialine darbuotoja Daivos gyvenamosios vietos seniūnijoje organizuoti visų suinteresuotų pusių pasitarimą ir sudaryti priemonių planą, kaip dirbti su Daiva. Į pasitarimą atėjo ir Daiva (buvo požymių, kad gėrusi). Po ilgų diskusijų Daivą pavyko įtikinti, kad jai būtina ilgalaikė pagalba, jei ji turi noro užauginti savo vaikus pati. Pokalbyje dalyvavo ir Daivos sesuo. Sutarta, kad ji kreipsis į medikus dėl kodavimo. Daivos sesuo sutiko tai procedūrai paskolinti 500 litų ir pati ją nuvežti į Kauną. Prieš savaitę Daiva ir vaikai buvo pakviesti į psichologų iš šeimos santykių instituto konsultaciją (išvada dar negauta). Globos institucija paaiškino, kad vaikai sunkiai adaptavosi globos namuose, tačiau supranta, kad mamai būtina pagalba, ir tikisi, kad jai pavyks atsitiesti. Socialinė darbuotoja palaiko ryšį su vaikais, juos padrąsina, papasakoja, kas vyksta jų namuose. Nuolatinis ryšys tarp VTAS darbuotojos ir socialinės darbuotojos leidžia veikti greitai. Nuolat keičiamasi informacija. Jei Daiva užsikoduos, toliau planuosime atvejo peržiūrą, numatysime tolesnius veikimo žingsnius. Prasideda vasaros atostogos ir vaikams labai svarbu, kur jie jas praleis.“

rezultatai

Šiuo atveju šeimos narių santykiai taip įsitempė, kad kai kurie nariai stengėsi atsitolinti. Jie nustojo bendrauti, nes visa situacija atrodė beviltiška – jie pasidavė. Tik po kurio laiko susitikimuose pradėjo dalyvauti ir įsitraukė sesuo – galbūt supratusi, kad, įsitraukus socialinei darbuotojai ir Vaiko teisių apsaugos pareigūnei, nebe visos problemos griuvo vien ant jos pečių.

Ne veltui socialinė darbuotoja kreipė dėmesį į abipusius santykius ir ypač į savo ryšį su dviem vaikais. Mama žodžiais teigia, kad nori keistis, bet nieko nedaro. Ji nenustojo gerti. Jos draugės ją, grįžusią iš priklausomybės ligų centro, entuziastingai sutiko. Viena vertus, visiems mums reikia socialinių ryšių ir tai galėtume teigiamai įvertinti. Tačiau šios „draugės“ nėra iš tiesų susidomėjusios, joms nerūpi, kokia grėsminga situacija ir jos nepadeda mamai palaikyti gero ryšio su vaikais. Mamai šie socialiniai ryšiai atrodo labai svarbūs. Ji negali jų atsisakyti. Galbūt tai jos vienintelės draugės ir jos vieninteliai socialiniai ryšiai už namų ribų?

Socialinė darbuotoja domisi vaikų nuomone ir atidžiai jų klausosi. Dėl gero tarpusavio santykio darbuotoja gali su vaikais aptarti, kokia sudėtinga situacija. Ji turi kalbėti realistiškai ir jiems pasakyti, kad jiems reikės gyventi kur nors kitur, nes mamos nuolat nėra namie ir ji jais nesirūpina. Darbuotoja gali pridurti: „Mes norime padėti jūsų mamai, bet iki šiol mums nepavyko.“

| 101

Tolesnis žingsnis buvo tai, jog socialinė darbuotoja ir Vaiko teisių apsaugos specialistė svarstė situaciją. Jos nutarė, kad vaikams kurį laiką geriau gyventi kur nors kitur. Kadangi giminaičiai vaikų nepriėmė, vaikai pateko į vaikų globos namus. Po šio atsitikimo mama „pabudo“ ir supyko. Ji nukreipė savo pyktį į socialinę darbuotoją.

Pasirodė, kad svarbu suorganizuoti tokį susitikimą, kuriame dalyvautų visos susijusios pusės. Šis žingsnis buvo žengtas dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, kaip ir ankstesniame pavyzdyje, labai gerai, kad visi dalyviai galėjo išgirsti vieni kitų nuomones ir svarstyti kartu, ką daryti toliau ir kaip reaguoti į piktą mamą. Mamai tikriausiai buvo svarbu, kad ji galėjo išreikšti savo pyktį. Tačiau ji taip pat turėjo išklausyti kitų požiūrio, ir jai iš įvairių pusių skirtingais žodžiais buvo pasakyta, jog ji pati sukūrė daugumą problemų ir kad jai labai reikia pagalbos. Mamai tapo vis sudėtingiau neigti tikrovę.

Buvo siekiama, kad mama suvoktų, jog tai, kas įvyko, yra jos pačios elgesio padarinys. Ji pati asmeniškai atsakinga už savo reakcijas. Iškilo skirtingi dviejų dalyvaujančių organizacijų – Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir socialinių paslaugų poskyrio – uždaviniai ir atsakomybė. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė paaiškino mamai, kad ji neturi teisės nukreipti savo pykčio į socialinę darbuotoją. Ir pridūrė: „Turite suprasti, kad ta moteris yra jūsų socialinė darbuotoja, vadinasi, ji privalo jums padėti ir ji tikrai mėgina tai daryti. Todėl neišmintinga nepaisyti jos pasiūlymų.“ Tai padėjo socialinei darbuotojai atkurti ir palaikyti ryšį su mama ir ieškoti būdų jai padėti. Vaikai vėl galės grįžti namo tik tada, jei mama bendradarbiaus. Proceso rezultatas dar neapibrėžtas, ir abi „pusės“ – socialinio darbo ir Vaiko teisių apsaugos specialistai, – bendradarbiaudami ir suvokdami skirtingus savo vaidmenis, aktyviai dalyvaus procese.

Susitikimas ir bendradarbiavimas su kitais ir kitiems dalyviams padėjo suprasti ir prisiimti savo atsakomybę. Vaikų namų darbuotojai galėjo papasakoti, kaip sunku vaikams negyventi namie. Ir mamos giminaičiai nebenusigręžė galutinai. Sesuo dalyvavo susitikime ir aktyviai prisidėjo.

27 pavyzdys. Tėvo kerštas

Skaitydami šį pavyzdį atpažinsime kitą priežastį bendradarbiauti. Tėvas taip įsižeidė dėl moters elgesio, kad ji jį išmetė iš namų, jog visaip mėgino jai atkeršyti. Pasakoja socialinė darbuotoja:

„Ta šeima, apie kurią kalbama šiame pavyzdyje, buvo nuolat globojama vietos bendruomenės, dirbančios šeimos gerovės srityje.

Andželika, užaugusi globos namuose, išsituokusi, gyveno su sugyventiniu Stasiu. Iš pirmos santuokos Andželikos šeimoje augo 4 vaikai, vienas iš jų turintis negalią, penktas gimė gyvenant su sugyventiniu. Sugyventinis niekur nedirbo, dažnai girtaudavo, skriausdavo vaikus, smurtaudavo.

Andželika dažnai kreipdavosi pagalbos į bendruomenę, policiją,



tačiau situacija šeimoje negerėjo. Skatinama spręsti šeimos problemas dėl sugyventinio elgesio, moteris ryžosi gyventi viena. Iškeldinus sugyventinį iš Andželikai priklausančio buto, prasidėjo nuolatinis moters persekiojimas, šmeižimas. Stasys, būdamas neblaivus, skambindavo bendruomenės aktyvui, seniūnijos socialinio darbo organizatorei, teigdamas, kad Andželika girtauja, nesirūpina savo vaikais. Po minėtų skambučių Andželikos šeimoje ne kartą lankėsi bendruomenės atstovės (socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis, bendruomenės slaugytoja, seniūnaitė, pedagogė), tačiau paaiškėdavo, kad informacija melaginga. Andželika nė karto nebuvo rasta išgėrusi, namai rasti tvarkingi, vaikai prižiūrėti ir aprūpinti. Moteris pasakojo, kad buvęs sugyventinis nuolat grasina, nepalieka šeimos ramybėje. Šiuos faktus patvirtindavo ir kaimynai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su gimnazija, kurioje mokosi Andželikos vaikai, mokytojai jokių nusiskundimų dėl vaikų mokyklos lankymo, elgesio ar ugdymosi neturėjo. Apie Andželikos šeimos problemą žinojo kaimynai, bendruomenė, seniūnija, policijos įgaliotinis, ne kartą lankęsis šeimoje dėl Stasio elgesio.

Stasiui nepavyko įgyvendinti savo kėslų – sužlugdyti Andželikos nei per vietos bendruomenę, nei per seniūniją, todėl jis paskambino į VTAS. Andželikos šeimoje vaiko teisių apsaugos specialistai lankėsi vieną kartą ir lankymosi metu neužfiksavo nei moters girtavimo, nei vaikų nepriežiūros.

VTAS specialistai apie šeimą nei seniūnijoje, nei bendruomenėje nepasidomėjo ir po vienintelio apsilankymo Andželikos šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Nurodytos įrašymo priežastys visiškai neatitiko tikrovės ir padėties šeimoje.“

neišnaudotos galimybės

Sugyventinės išvarytas Stasys padarė visa, ką galėjo, kad apjuodintų Andželiką. Pirmiausia jis kreipėsi į bendruomenės žmones, vėliau kreipėsi oficialiau – į seniūniją. Jam nepavyko. Iš pradžių žmonės laikė jo skundus svarbiais ir lankėsi pas Andželiką, kad patikrintų, kas iš tiesų vyksta. Tačiau dėl gero bendravimo ir bendradarbiavimo bendruomenėje ir su socialine darbuotoja visi labai greitai suprato, kad Andželika kaltinama neteisingai ir skundai neatitinka tikrovės. Stasys atkeršijo, bet po kurio laiko niekas jo skundų nepaisė. Tai, kad jam nebesiseka, galėjo jį vis labiau pykdyti. Jis pamėgino kreiptis į vis aukštesnę hierarchiškai instituciją ir nesustojo. Paskutinis jo žingsnis – kreipimasis į Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Čia bendravimas sustojo. Vaiko teisių apsaugos specialistas nusprendė, kad ir kokia būtų situacija, šeimą reikia įtraukti į rizikos šeimų apskaitą. Dėl daugelio priežasčių toks sprendimas paliko neišnaudotų galimybių. Pirmiausia, skyriui nepakankamai bendraujant su bendruomene ir sprendimą priimant be jokio dialogo pabrėžiamas didžiulis atstumas tarp abiejų pusių: Vaiko teisių apsaugos

| 103

skyriaus ir bendruomenės bei socialinių paslaugų tarnybos. Jei ryšiai būtų buvę geri, socialinė darbuotoja ar jos vadovas ar seniūnas būtų susisiekę su Vaiko teisių apsaugos vadove aptarti, kas nutiko ir kaip atkurti santykius. Trūko bendravimo ir susitikimų, todėl daugelis tų žmonių, kurie rūpinosi vaikais ir Andželika, kurie jiems įvairiai padėjo, pasijuto Vaiko teisių apsaugos skyriaus nevertinami. Socialinė darbuotoja pajuto, kad skyrius ją izoliuoja ir visiškai nušalina.

Vaiko teisių apsaugos specialistai tikriausiai nesuprato, kad taip veikdami praleidžia geras galimybes. Gal Stasys Andželikos įrašymą į socialinės rizikos šeimų apskaitą laikė savo pergale, bet tai tikriausiai dar labiau nutolino jį nuo bendruomenės. Jo izoliavimasis lengvai gali virsti dar didesne agresija. Vaiko teisių apsaugos skyrius, priešingai nei vadovas ankstesniame pavyzdyje, neleido Stasiui suprasti, kad jo elgesys neteisingas ir nepriimtinas. Klientams reikia aiškiai suteikti ir tokį grįžtamąjį ryšį. Tokiu grįžtamuoju ryšiu žmogus ne apkaltinamas, bet jam atskleidžiama, kad jo elgesys yra netinkamas. Paprieštaraujant žmogui sykiu parodoma, kad jo paisoma, į jį atsižvelgiama. Ir tik po aiškaus grįžtamojo ryšio galime žengti tolesnius konstruktyvius žingsnius.

Tikėtina, kad sprendimas „Dabar esi įrašyta į rizikos šeimų apskaitą“ nubraukia visas Andželikos pastangas rūpintis savo vaikais, nepadaryti jų geriančio sugyventinio aukomis. Tai ją tikriausiai labai prislėgė. Taip pat ir socialinę darbuotoją, nes ji labai susierzino dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmų. Ar skyrius turėjo rimtų argumentų šitaip spręsti, nežinome. Tačiau socialinei darbuotojai tenka didelis darbas padėti Andželikai nepasiduoti. Kita vertus, visa bendruomenės parama joms padės. Protestuojant prieš Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmus, gal sustiprės bendruomenės žmonių solidarumas. Jei taip, Vaiko teisių apsaugos skyrius izoliavo ir save, priimdamas sprendimą nebendravęs.

organizacinis laUkas: vaiko Teisių aPsaUgos skyriUs ir socialinių PaslaUgų skyriUs

vaiko teisių apsaugos skyrius

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovų nuomonė pirmuose dviejuose pavyzdžiuose yra labai aiški: „Be komandinio darbo – jokių gerų rezultatų.“ Bendradarbiavimas su socialinių paslaugų darbuotojais, klientais, jų giminėmis ir aplinka yra ypač svarbus. Viena vadovė teigė: „Vaiko teisių apsaugos skyrius yra labiausiai suinteresuotas darbo su šeima rezultatais. Nuo konstruktyvaus ir veiksmingo bendradarbiavimo priklauso mūsų darbo kokybė ir pasiekimai. Mes norime, kad kuo mažiau vaikų netektų tėvų globos ir kad tie, kurie gyvena institucijose, grįžtų į savo šeimas.“

Organizacinis laukas


Kita Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė, kalbėdama apie rezultatus ir bendradarbiavimą, pasidalijo patirtimi: „Prieš keletą metų pakeičiau mūsų darbo stilių. Dabar mūsų skyriaus darbuotojai tiesiogiai bendrauja su socialiniais darbuotojais, dirbančiais su šeima. Iki tol visas bendravimas vyko per mūsų Socialinių paslaugų centro darbo su socialinės rizikos šeimomis skyriaus vedėją. Tačiau tai mūsų netenkino. Tai buvo per ilgas ir per sudėtingas kelias, prapuldavo nemaža dalis informacijos. Be to, užėmė daug laiko. Bendrauti tiesiogiai yra daug tinkamesnis būdas. Informacijos kelias sutrumpėjo. Šiek tiek užtruko, kol visi priėmė tokį darbo būdą. Tačiau dabar visi prie jo pripratome. Informacija keliauja trumpiau ir bendravimas daug labiau tiesioginis. Aš galiu argumentuoti ir klausti paaiškinimo. Socialinė darbuotoja – taip pat. Ji argumentuoja ir, jei mano kitaip, gali išsakyti. Man patinka toks aiškumas, nes jis daug geriau padeda mums apsvarstyti „už“ ir „prieš“. Mes vieni kitus daug geriau suprantame.“

savivaldybės

Šį poskyrį apie Socialinių paslaugų centrus ir Vaiko teisių apsaugos skyrius parašė Regina Klevinskienė ir Asta Gruodienė, lietuvės autorės.

2006 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, patvirtintas socialinių paslaugų katalogas bei socialinių paslaugų teikimo metodika. Pagrindiniais socialinių paslaugų teikėjais tapo savivaldybės. Jos atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijose gyventojams užtikrinimą planuodamos ir organizuodamos socialines paslaugas, kontroliuodamos bendrųjų socialinių paslaugų priežiūros kokybę.

Savivaldybių socialinės paramos (ar rūpybos) skyriai atsako už paslaugų šeimai ar asmeniui organizavimą. Seniūnijų socialiniai darbuotojai vertina, koks yra poreikis socialinių paslaugų neįgaliems, senyvo amžiaus asmenims, ir teikia išvadas minėtam skyriui dėl socialinių paslaugų teikimo šiems asmenims. Paslaugas socialinės rizikos šeimoms, auginančioms vaikus, teikia socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, jų pavaldumas savivaldybėse yra skirtingas (Socialinių paslaugų centrams, seniūnijoms).

Šeimos politiką formuoja ir įgyvendina įvairaus lygio socialinės institucijos ir struktūros:valstybinės;savivaldos;visuomeninės, bendruomeninės;privačios.

Paslaugas, pagalbą, išmokas šeimoms administruoja savivaldybės. Savivaldybės taip pat teikia piniginę socialinę paramą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms, organizuoja jiems pagalbą į namus, dienos socialinę globą ir kitas paslaugas.

Per paslaugų sistemą teikiama parama šeimoms labiausiai išreiškia

•

••••

| 105

netiesioginius paramos šeimai politikos būdus, kuriais VO ir NVO gali reikšmingai padėti šeimoms įvairiais jų gyvenimo atvejais (šeimos funkcijas derinti su profesine veikla, saviraiška ir kt.).

Siekiant, kad gyventojai socialines paslaugas gautų kuo arčiau savo gyvenamosios vietos, plečiama socialinių paslaugų infrastruktūra: dienos centrai, „apsaugotas būstas“, savarankiško gyvenimo namai, socialinės reabilitacijos centrai, krizių centrai, socialinės globos įstaigos ir kt.

Šeimos nariai ar globėjai (rūpintojai), visą parą ar dalį paros patys teikiantys pagalbą nuolatinės priežiūros reikalingiems šeimoje gyvenantiems asmenims, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, komandiruotės, atostogų ir kt. atvejais) gali pasinaudoti „atokvėpio“ paslauga, priežiūros reikalingus asmenis palikdami trumpą laiką socialiai globoti socialinės globos įstaigose.

Priėmus Socialinių paslaugų įstatymą Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – VTAS) nebedirba socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis, tačiau jas lanko bei teikia išvadas Socialinės paramos skyriui dėl paslaugų šeimai organizavimo. VTAS vykdo valstybės deleguotą (perduotą savivaldybėms) funkciją – vaiko teisių apsaugą. VTAS – struktūriniai savivaldybių administraciniai padaliniai – yra pagrindinės institucijos, vykdančios vaiko teisių apsaugos politikos priemones ir užtikrinančios vaiko teisių apsaugą savivaldybių teritorijose. VTAS glaudžiai bendradarbiauja su paslaugų teikėjais, siekdami laiduoti bendrą tikslą – vaiko gerovę bei teisę gyventi šeimoje. VTAS veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto.

LR Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje.

Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Teisingumo ministerijos taip pat dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką, atlieka teisės aktais nustatytas funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos politiką, organizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą, kartu su kitomis ministerijomis rūpinasi paslaugų vaikams prieinamumu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuoja vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą, koordinuoja VTAS darbą, teikia metodinę pagalbą VTAS, organizuoja darbuotojų mokymus.

LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga vykdo vaiko teisių ir jo teisėtų interesų užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą ir kontrolę, tiria vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimų atvejus, siekia gerinti vaikų padėtį.

Vykdydamas vaiko teisių apsaugą VTAS bendradarbiauja su kitais socialiniais partneriais.

Vaiko paėmimo iš šeimos klausimą skyriaus darbo laiku sprendžia VTAS. Po darbo valandų tai atlieka policijos pareigūnai.

Organizacinis laukas


Šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą klausimą ar jos išbraukimo iš apskaitos klausimą, gavęs informaciją bei ją patikrinęs, sprendžia VTAS.

Į ką kreiptis, kai yra didelių problemų dėl vaikų

Kai kaimynai, giminaičiai, mokyklos mokytoja, policija ar kiti žmonės yra susirūpinę dėl vaiko auklėjimo, kai įtariamas fizinis smurtas, reikia apie tai pranešti Vaiko teisių apsaugos skyriui. Po pranešimo skyriaus specialistas ištiria situaciją. Tada ją pristato šio skyriaus komisijai. Jei reikia ką nors daryti, tai gali reikšti, jog:

šeima tampa stebima šeima, šeima tampa socialinės rizikos šeima,vaikui skiriama globa (laikina ar nuolatinė).

Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, šeima gali dar būti įrašyta į sąrašą tokių šeimų, kurioms trūksta socialinių įgūdžių.

Kai vaikas laikinai paimamas iš šeimos (daugiausia metams), teismo sprendimo nereikia. Tačiau jei situacija labai sudėtinga, teismas prašomas spręsti bylą ir gali būti apribota tėvų valdžia. Tokiu atveju paskiriami vaiko globėjai (asmenys ar institucija).

DaUgiaU sUsijUsių ŽMonių ir ĮsTaigų

bendradarbiavimas su policija

Į darbą su rizikos šeimomis yra įsitraukusios daug daugiau organizacijų. Tarkime, Andželika laikas nuo laiko kviesdavosi policiją, bijodama Stasio smurto jos ar jos vaikų atžvilgiu (27 pvz.). Smurtas namuose – viena iš priežasčių kviesti policiją. Kitais atvejais priežastis gali būti tėvų girtumas ar kitokie skubūs atvejai Vaiko teisių apsaugos skyriaus nedarbo laiku.

Jei smurtaujama, kviečiama policija. Arba kai reikia įrodymų, jog namie smurtaujama, kaip matysime iš tolesnio, 28 pavyzdžio. Du tolesni pavyzdžiai atspindi socialinių darbuotojų bendradarbiavimą su policija. Socialinių darbuotojų patirtis čia skirtinga. Pirmajame pavyzdyje klientę ir socialinę darbuotoją apvylė policininkų elgesys. Antrajame pavyzdyje abi, klientė ir socialinė darbuotoja, liko labai patenkintos rezultatu.

28 pavyzdys. Policininkų apsilankymas

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie vienos savo klientės, iškvietusios policiją, kad ši patvirtintų, jog jos sugyventinis muša vaikus, patirtį. Užuot sulaukusi pagalbos, klientė sulaukė kitko:

•••

| 107

„32 metų Audrė rajono socialinių paslaugų centro socialinei darbuotojai pranešė, kad jos 53 metų amžiaus sugyventinis Gediminas agresyviai elgiasi su jos vaikais: 14 ir 10 metų mergaitėmis, 5 metų berniuku (jam nustatytas raidos sutrikimas ir pripažintas neįgalumas) ir kitu pusės metų berniuku. Mažasis yra jų bendras vaikas, o vyresnieji vaikai yra iš Audrės ankstesnės santuokos. Audrės trijų vyresniųjų vaikų tėvas yra miręs.

Audrė socialinei darbuotojai parašė paaiškinimą, kad Gediminas vartoja fizinį smurtą ir necenzūrinius žodžius vaikų atžvilgiu. Gediminas, paliktas pasaugoti savo pusės metų sūnų, jo pradėjusio verkti nenuramina, bet agresyviai ant jo šaukia ir jį purto, vyresnius Audrės vaikus išvadina necenzūriniais žodžiais, o vyresniojo berniuko atžvilgiu naudojo fizinę jėgą. Po smūgio vaikui skaudėjo galvą. Audrės teigimu, tokių smurto proveržių būta ne vieną kartą. Socialinė darbuotoja yra pastebėjusi įbrėžimus ant berniuko rankos, tačiau mama tada teigė, kad vaikas įsibrėžė žaisdamas, nes yra ypač judrus.

Apie galimą smurtą prieš Audrės vaikus socialinė darbuotoja telefonu informavo policiją ir parašė oficialų raštą Vaiko teisių apsaugos skyriui. Ši šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą.

Praėjus kuriam laikui, socialinė darbuotoja iš VTAS gavo raštą, kad VTAS dėl šio įvykio nusiuntė oficialų raštą policijai, kad ši išsiaiškintų, ar tikrai toje šeimoje smurtaujama prieš vaikus. Praėjus kuriam laikui socialinė darbuotoja iš klientės sužinojo, kad policijos pareigūnai lankėsi klientės namuose, bet nesistengė išsiaiškinti, ar tikrai yra smurtaujama vaikų atžvilgiu. Audrė socialinei darbuotojai pasakojo, kad atvykę policininkai iš karto užsipuolė ją ir jos sugyventinį, neleido nei klientei, nei vaikams, nei sugyventiniui papasakoti apie įvykį, neleido pasakyti nė žodžio, neišklausė, bet šaukė, barėsi, priekaištavo klientei, kad policininkams reikia važiuoti į jos šeimą, be reikalo eikvoti degalus, apkaltino, kad jie geria, mušasi, o paskui skundžiasi socialinei darbuotojai. Taip aprėkę klientę jie išvažiavo. Policija žinojo, kad ši šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą (nors jau beveik metai socialinei darbuotojai lankantis šioje šeimoje nepastebėta gėrimo požymių, tėvai rasti blaivūs, puikiai tvarkosi buityje, vaikai prižiūrėti).

Praėjus dar kuriam laikui socialinė darbuotoja iš policijos gavo oficialų raštą. Jame buvo parašyta, kad policija, iš VTAS gavusi raštą dėl galimo smurto prieš vaikus atvejo, apsilankė Audrės šeimoje. Pasak policijos, apsilankymo metu klientė teigė, kad jos sugyventinis prieš vaikus nesmurtavo ir niekada ji nėra nei mačiusi, nei girdėjusi, kad kurio nors iš 4 auginamų vaikų atžvilgiu sugyventinis smurtautų. Klientė sakė, kad jos sugyventinis tik neturi kantrybės auklėti vaikus, dažniausiai ant jų užšaukia, taip tikėdamasis juos išauklėti. Policija dar parašė, kad su klientės sugyventiniu buvo profilaktiškai pasikalbėta, kad jis įspėtas apie galimus padarinius, jei dar smurtaus vaikų atžvilgiu. Galutinė policijos išvada buvo tokia – duomenų, jog buvo smurtaujama vaikų atžvilgiu, nerasta, nes klientė dėl panašių atvejų į policiją niekada iki tol nėra kreipusis.“

Daugiau susijusių žmonių ir įstaigų


Aprašymo pabaigoje socialinė darbuotoja išreiškia savo susirūpinimą ir nusivylimą tuo, kas įvyko:

„Šiuo atveju klientės situacija nepasikeitė, problema neišspręsta. Audrė norėjo apsaugoti savo vaikus nuo sugyventinio smurto, neigiamo jo poveikio, bjaurių žodžių, ryžosi pirmą kartą kreiptis pagalbos, bet reikiamos pagalbos nesulaukė, buvo policininkų pažeminta, apkaltinta melavimu. Taip klientė prarado pasitikėjimą policija, teisėsauga, drauge ir socialine darbuotoja. Galbūt kitą kartą Audrė smurto atveju jau nebesikreips pagalbos į socialinį darbuotoją, nes ji prarado pasitikėjimą ir juo. Socialinis darbuotojas turės sunkiai dirbti, kad klientas juo vėl tikėtų, pasitikėtų.“

keletas minčių apie tai, kas galbūt nutiko

Pabaigoje socialinė darbuotoja sako esanti nusivylusi dėl to, kaip policija veikė šioje situacijoje. Socialinė darbuotoja taip pat bijo, kad dėl policininkų elgesio pablogėjo jos ryšys su kliente. Ar tai tik jos baimė, ar ji jau matė konkrečius to ženklus, nežinome. Socialinė darbuotoja tik bendrais bruožais apibūdino savo bendravimą su mama. Dėl to lieka daug erdvės spėlionėms. Tačiau tai leidžia mums užrašyti savo mintis. Šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, vadinasi, yra problemų su vaikais. Smurtas, atrodo, yra pagrindinė problema. Bent jau apie jį socialinė darbuotoja daugiausia rašo. Panašu, kad jos tikslas buvo paremti mamos norą apsaugoti šeimos vaikus nuo smurto, neigiamos aplinkos ir keiksmažodžių. Taigi socialinė darbuotoja ieško, kaip padėti mamai.

Ar socialinė darbuotoja pasiūlė oficialiai raštu kreiptis į policiją? Jei taip, tikriausiai ji, išgirdusi mamos pasakojimus ir pamačiusi mėlynes ant vyresniojo berniuko rankos, įžvelgė svarių priežasčių kreiptis į policiją.

Mama norėjo pakeisti situaciją ir sutiko parašyti oficialų raštą, kad jos sugyventinis smurtauja. Tačiau tuo pat metu mama, rodos, dvejoja. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad, atkreipus mamos dėmesį į mėlynes, ši neigė, jog tai dėl smurtavimo. Tai nenuostabu. Viena vertus, mamai labai rūpi jos vaikai, kita vertus, sugyventinis yra vieno iš jos vaikų tėvas. Jis tikriausiai būna ne tik nekantrus ir agresyvus, bet ir labai švelnus bei gailisi savo protrūkių. Konfrontuoti su juo dėl jo elgesio ir atvirai jį apkaltinti gali būti labai baisu. Gal jis gali keršyti? Kad ir kokie buvo moters jausmai, ji laikėsi procedūrų, ir galų gale Vaiko teisių apsaugos skyrius paprašė policijos ištirti, ar būta smurto.

kaip vertinti apsilankymą?

Policijos apsilankymą galima interpretuoti įvairiai. Apie tai, kas nutiko, sužinojome iš mamos socialinei darbuotojai papasakotos istorijos. Jos teigimu, policininkai buvo grubūs ir kaltino ją ir jos sugyventinį, padarė išvadą, kad smurtas kilo dėl girtumo. Socialinės darbuotojos vertinimu, policininkai taip

| 109

elgėsi, nes tai jiems įprasta situacija. Tačiau šiuo atveju policininkų lankomoje šeimoje tuo momentu nebuvo smurtaujama. Taigi situaciją ištirti reikėjo kalbantis. Alkoholio vartojimą policininkai smurto priežastimi įvardijo galbūt ne kaltindami, bet spėliodami? Taip pat įmanoma, jog policininkai susierzino, kad jiems reikia atlikti šį tyrimą, tad jų tonas iš tiesų turėjo kaltinimo ir spaudimo gaidelę. Tačiau galėjo būti ir kitų veiksnių, keliančių įtampas. Tarkime, išgąstis, staiga, netikėtai apsilankius policijai? Nuo oficialaus rašto parašymo iki šio apsilankymo galėjo prabėgti tiek laiko, kad mama tai beveik užmiršo? Ir nepamirškime problemos, kad reikėjo atvirai sugyventiniui prisipažinti, jog ji oficialiai jį apskundė smurtavus. Ar klientė tai suprato rašydama pareiškimą, abejojame. Ar socialinė darbuotoja ją perspėjo, irgi nežinome. Taigi yra daug priežasčių painiai situacijai susiklostyti.

Žvelgdami atgal, matome ženklų, kad mama dvejojo dėl situacijos. Kalbėti apie tai su socialine darbuotoja yra viena. Bet kalbėtis apie tai su sugyventiniu yra bemaž neįmanoma. Tai tik sukels dar daugiau įtampos ir spaudimo.

Socialinė darbuotoja nusivylė, jog smurtas nebuvo įrodytas. Tačiau kaip policijai jį įrodyti, jei auka jo nemini? Policija praneša, kad buvo kalbama, jog tėvas neturi kantrybės, taip pat jie kalbėjosi su tėvu, kad smurtas nepriimtinas. Žiūrint iš policijos pusės, ji neturėjo argumentų, kad šeimoje smurtaujama. Jiems lemiamas veiksnys buvo tai, kad moteris anksčiau niekada neskambino policijai pranešti apie smurtą.

Socialinei darbuotojai tikriausiai buvo apmaudu, kad policija nesikreipė į ją, bet to pagal reglamentą gal ir nereikia. Socialinė darbuotoja gali dėl to apgailestauti. Jei taip, gal tai gera priežastis susėsti pasikalbėti su kolegomis iš Vaiko teisių apsaugos ir sužinoti, ką jie mano apie tokius atvejus. O kai abejonėmis ar mintimis bus pasidalyta, gal vertėtų pradėti diskusiją ir su policijos departamentu apie procedūras, kad visi geriau suprastų vieni kitų poreikius ir darbo būdus ir pagerėtų bendradarbiavimas.

29 pavyzdys. Dėkingos už policijos pagalbą

Šiame pavyzdyje pateikiama situacija keleriopai skirtinga, nors taip pat iškviečiama policija. Šeima policijai gerai žinoma ir iš pradžių tai yra priežastis nesikišti. Tik su socialinės darbuotojos pagalba policija pradeda veikti. Socialinės darbuotojos žingsniai buvo labai aiškūs ir gerai organizuoti.

„Šeima augina tris nepilnamečius vaikus, tėvų namuose gyvena ir tėvų išlaikomi dar trys suaugę pilnamečiai vaikai. Šeimoje konfliktai, muštynės yra labai dažnas reiškinys, policija tuose namuose taip pat dažnas svečias. Šeima įrašyta į rizikos šeimų sąrašą dėl girtavimo ir socialinių įgūdžių stokos. Mama ne girtuoklė, dirbanti, viena išlaiko visą šeimą ir geriantį vyrą, todėl nenuostabu, kad ji pikta ir nepakanti savo vyrui, jo keliamiems konfliktams ir priekabiavimui tiek prie jos, tiek prie vaikų. Vieną vakarą, jau gerokai po



darbo, suskambo darbinis telefonas. Pamačiau, kad skambina klientė. Pakėlusi ragelį išgirdau verksmą, klientė tesugebėjo drebančiu balsu pasakyti, kad sutuoktinis, pasiėmęs kirvį, puola ją ir vaikus, ryšys nutrūko. Aš bandžiau perskambinti, bet niekaip negalėjau prisiskambinti. Mane apėmė siaubas, kad tik nesužeistų klientės ar vaikų. Pagaliau prisiskambinau klientei. Ji buvo labai sumišusi, verkė, pasakė, kad stovi su vaikais lauke, o policija atvažiuoti atsisako, motyvuodama tuo, kad jų šeimoje nuolatiniai konfliktai ir neva policijai nėra reikalo ten važiuoti. Kaip šiandien atsimenu koks bjaurus buvo tą vakarą oras – lijo ir pūtė stiprus vėjas. Negalėjau likti abejinga, nusprendžiau pati paskambinti į policiją. Surinkau pagalbos telefoną 112, nes žinojau, kad pokalbiai skambinant šiuo numeriu yra įrašinėjami. Operatorei atsiliepus, pirmiausia prisistačiau, jog esu socialinė darbuotoja ir noriu pranešti, kad mano klientei ir jos vaikams gresia pavojus. Tuoj buvau sujungta su vyriausiuoju policijos komisariatu ir komisaru, jam taip pat prisistačiau ir išsakiau situaciją. Policijos komisaras atsakė, kad tuoj pat atsiųs į įvykio vietą policijos ekipažą. Paskambinau vėl klientei ir liepiau laukti policijos. Po kiek laiko paskambino klientė ir man ėmė labai dėkoti, kad iškviečiau policiją. Ji pasakojo, kad policininkai atvyko labai greitai, surinko visus įrankius, kuriais klientės sutuoktinis grasino sužeisti namiškius, išsivežė ir smurtaujantį vyrą, klientei liepė parašyti pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo smurtautojui. Visos šios procedūros policininkai niekada iki tol neatlikdavo. Jei policija ir atvažiuodavo, tai pastovėdavo tarpduryje ir vėl išvažiuodavo iš klientės namų, nesutramdytas ir nenubaustas vyras smurtautojas likdavo namuose, o policijai išvykus vėl imdavosi smurto prieš sutuoktinę.“

naujas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje

Abu pavyzdžiai iliustruoja, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir aiški informacija. Antrajame pavyzdyje darbuotoja žengė sau pačiai ir policijai labai aiškius žingsnius. Nė vienai šaliai nebuvo neaišku, ar reikia kištis. Gal todėl rezultatas daug labiau tenkino klientę, socialinę darbuotoją ir tikriausiai pačius policininkus? Taip pat naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas tikriausiai paveikė į gera? Tikriausiai šio naujo įstatymo aptarimas padėjo policininkui geriau pasiruošti reaguoti į tokią situaciją, o socialinė darbuotoja žinojo, kokią informaciją pateikti, jei smurtaujama.

Dalia Narbutienė, viena iš knygos autorių, po susitikimo su policija taip aprašė situaciją:

„Anksčiau (iki įsigaliojant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui), smurto atveju iškvietus policiją, tačiau vėliau susitaikius su skriaudiku, buvo galima nerašyti pareiškimo, tada policijos pareigūnas profilaktiškai pasikalbėdavo, raštiškai įspėdavo smurtautoją ir tuo viskas pasibaigdavo, dažnai iki kito karto.

| ��

Nuo 2011 metų gruodžio 15 dienos galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, numatantis baudžiamąją smurtautojo atsakomybę. Įpratę smurtauti šeimose vyrai (nors tas pat gresia ir smurtaujančioms moterims) dabar turėtų susimąstyti, nes policijos pareigūnai smurtautoją dviem paroms uždaro į areštinę. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, teismas smurtautojui gali skirti kardomąją priemonę – suėmimą.

Tačiau neretai ir nubaudus smurtautoją, iškeldinus iš gyvenamosios vietos, pritaikius draudimą bendrauti su smurtą nuo jo patyrusiais artimaisiais, jis grįžta į šeimą, jam atleidžiama. Kaip minėjo policijos pareigūnė, dažniausiai dėl smurto artimoje aplinkoje kreipiasi niekur nedirbančios, auginančios vaikus moterys, jos yra išlaikomos savo vyrų ar sugyventinių ir nuo jų priklausomos. Nors ir atrodo, kad policijos pareigūnai gali išspręsti šeimos problemas, tačiau gyventi ar negyventi su smurtaujančiu sutuoktiniu (sugyventiniu, draugu) yra moters (vyro) laisvas pasirinkimas ir valia, „juk nepriversi žmonių skirtis“.

Daugiau organizacijų – daugiau susijusių žmonių

Daugelyje ankstesnių, taip pat ir toliau pateikiamų pavyzdžių, minima dar daugiau bendradarbiaujančių organizacijų ir asmenų, tarkime, mokytoja ir mokyklos socialinė pedagogė, vaikų dienos centro socialinė darbuotoja, vaikų globos namų direktorė, gydytoja, socialinių išmokų skyriaus darbuotoja ir panašiai. Priklausomai nuo situacijos, šeimos gali turėti daug ryšių. Tiek daug, kad mes neketiname jų visų suminėti, tik kelis. Manome, kad, pasinaudojus šiomis pastabomis, taip pat panaršius internete, pasitelkus savo kūrybiškumą, galima jų atrasti dar daugiau.

Keliuose miestuose veikia darbo su šeima srityje besispecializuojančios organizacijos. Kai kurios iš jų, kaip Vaiko gerovės centras „Pastogė“ (pirmoji organizacija, pradėjusi rengti globėjus Lietuvai atgavus nepriklausomybę), prasidėjo kaip NVO. Vėliau dėl finansinių priežasčių organizacija tapo Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus dalis, kaip ir keletas kitų organizacijų, įrodžiusių savo svarbą.

nevyriausybinių organizacijų įvairovė

„Pastogė“ yra specializuotos organizacijos, bendradarbiaujančios su VTAS, pavyzdys. Dauguma specializuotų organizacijų veikia didesniuose miestuose. Regionuose trūksta tokių organizacijų ir žmonės gali jų pasigesti, nes bendradarbiauti ir konsultuotis su jomis gali būti patrauklu. Tačiau be oficialių ir dažnai vyriausybinių organizacijų, yra nemažai programų moterims ir vaikams, patekusiems į sudėtingas situacijas, taip pat programų, nukreiptų prieš smurtą artimoje aplinkoje.

Socialinė darbuotoja, dirbanti su Andželika, parašė, jog bendruomenė moterį labai parėmė. Kaip, ji nenurodė, tačiau, be kaimynų, mokytojų ar policijos



pagalbos, tai galėtų būti maistas iš maisto banko ar bažnyčios labdara, taip pat agentūros „SOS vaikai“ parama maistu, kaip paminėta pavyzdyje apie Ingą (19 pvz.). Andželikai galėjo padėti ir Caritas. Ši organizacija ne tik teikia materialinę paramą, ji įvairiuose miestuose yra įkūrusi dienos centrų ir inicijavusi daugelį socialinių programų visoje Lietuvoje.

Paprastai žmonės geriausiai žino, kas vyksta jų rajone, kaime ar mieste. Tačiau net jei manome, jog žinome, kartas nuo karto dera pasidomėti, kas vyksta aplink mus, ir pridėti gautą informaciją prie savo rajono „socialinio žemėlapio“.

Kai kurios organizacijos labiau orientuotos į vienišų mamų ar skurstančių vaikų poreikius. Kitos – labiau į neturinčių įgūdžių bedarbių darbo rinką. Yra tokių organizacijų, kurios daugiausia padeda smurtą patyrusioms moterims. Kitos – vaikų globos namus paliekančiam jaunimui, nes vaikų globos namuose jie buvo labai apsaugoti ir juos palieka nepasirengę gyventi savarankiškai.

Be tokių projektų, sudėtingomis sąlygomis augantiems vaikams ir jaunimui gali būti įdomūs jaunimo klubai ir neformalus švietimas. Pačios šeimos dažnai nebūna informuotos apie tokias iniciatyvas, todėl joms reikia pagalbos jas rasti ir su jomis susisiekti. Kitos organizacijos, pavyzdžiui, Bažnyčios įkurti Šeimos centrai, iš esmės besirūpinantys „normaliomis šeimomis“, kartais irgi turi įdomių programų šeimoms, reikalingoms ypatingos paramos.

Apžvelgti visų programų ir iniciatyvų nepavyks, be to, informacija greitai sensta. Gali atsirasti naujų įdomių iniciatyvų, kitos labai profesionalios ir sėkmingos programos gali išnykti, dažnai dėl finansinių priežasčių. Dauguma jų finansuojamos iš projektų lėšų ir dėl tos priežasties nebetęsiamos. Dažnai tai būna labai sunki situacija, nes dingsta tęstinumas ir stabdomas mokymasis iš geros patirties.

Ar bus gerai bendradarbiaujama, priklausys ne tik nuo oficialių tikslų ar dokumentų, bet ir nuo abipusių santykių ir įsitraukusių žmonių atvirumo. Tai lemia bendradarbiavimo sėkmę ir tai, ar šeimos sudėtingose situacijose jaučiasi priimtos ir laukiamos.

benDraDarbiaviMas sU vaikų Dienos cenTrais ir vaikų globos naMais

kas būdinga vaikų dienos centrams ir vaikų globos namams

Kalbėdami apie specifiškesnę pagalbą riziką patiriantiems vaikams, dar nepaminėjome dviejų svarbių organizacijų – vaikų dienos centrų (VDC) ir vaikų globos namų. Kai vaikai negali likti savo šeimose, jie auga vaikų globos namuose ar globėjų šeimose. Gyvenimas vaikų globos namuose gali būti laikinas arba nuolatinis, t. y. iki 18 m. amžiaus. Kita galimybė – gyventi su giminaičiais, kaip

| ��

nutiko mergaitei, apsigyvenusiai pas savo tetą (25 pvz.). Jei nėra giminaičių, sutinkančių ir tinkančių globoti, reikia rasti ką nors kitą. Sprendžiant dėl globos, svarbu žinoti, kodėl jos reikia ir kokie yra įstatyminiai to pagrindai. Socialinis darbuotojas taip pat turėtų atkreipti dėmesį į emocinius ir praktinius tokio sprendimo padarinius šeimai.

Ryšys su tėvais iš esmės skiria vaiko gyvenimą vaikų globos namuose nuo dienos centro lankymo. Pirmuoju atveju vaikai susitinka tėvus, kai jie juos aplanko vaikų globos namuose arba kai vaikai gauna leidimą pabūti namuose atostogų metu. Vaikai, lankantys dienos centrą, lieka namie. Ryšys tarp vaikų ir tėvų nenutrūksta.

Abiejose įstaigose pagrindinis socialinių darbuotojų dėmesys skiriamas vaikams, kuriais jie rūpinasi. Priklausomai nuo organizacijos politikos, skiriama ir daugiau ar mažiau dėmesio tėvams. Daugelyje organizacijų socialiniai darbuotojai norėtų skirti daug daugiau dėmesio tėvams, tačiau dėl laiko stokos jų galimybės yra ribotos. Gyvenant vaikų globos namuose, ryšių intensyvumą veikia ir atstumas.

Paprastai namie likusiai šeimai (tėvams) padeda Socialinių paslaugų skyriaus socialinis darbuotojas. Akivaizdu, kad geras bendradarbiavimas tarp skirtingų socialinių darbuotojų yra labai svarbus tiek vaikui, tiek jo tėvams.

30 pavyzdys. nuolat skolose

Kaip buvo matyti iš kelių pavyzdžių, vaiko gerbūvis labai susijęs su tėvų elgesiu. Artimai bendraudami su vaikais, dienos centro socialiniai darbuotojai neakivaizdžiai mato, kokia yra situacija namuose, kokių problemų turi tėvai ar kokių socialinių įgūdžių jiems trūksta. VDC socialinė darbuotoja pastebėjo:

„Yra šeima, kuri kas mėnesį gauna nemažą sumą pajamų, tačiau visuomet skendi skolose už elektrą, vandenį, dujas ir kitas komunalines paslaugas. Kalbėdama su tėvais ir vaikais, supratau, jog didžiausia problema yra ta, kad jie nemoka, nežino, kaip naudoti pinigus. Gavusi pinigus šeima iškart eina į parduotuvę ir išleidžia didžiąją dalį. Pamiršta visas komunalines paslaugas ir kitas ateinančias dienas iki kol vėl gaus pinigų. Panašu, kad šeima neplanuoja savo išlaidų ir pajamų. Gyvenama šia diena ir negalvojama apie rytojų.“

Prevencija

Šis pavyzdys – tik trumpa iliustracija to, ką atidi vaikų dienos centro socialinė darbuotoja pastebi dirbdama su vaikais. Ši socialinė darbuotoja norėtų aptarti su tėvais, kaip leidžiami pinigai, ir suorganizuoti programą, padedančią tėvams planuoti bei tvarkyti šeimos biudžetą. „Tai galbūt padės tėvams ne taip greitai papulti į bėdą dėl finansinių priežasčių ir sumažins įtampą jų gyvenime“, – mano socialinė darbuotoja. Ji gali pridurti sau: „Patys tėvai nematys poreikio kalbėtis apie biudžetą.“

Bendradarbiavimas su vaikų dienos centrais ir vaikų globos namais


Socialinė darbuotoja žino, kad dėl laiko stokos jai būtų sunku kalbėtis su tėvais atskirai šia tema. Taip pat ir kalbėtis su jais apie vaikų auginimą, apie ribas ir laisvės davimą, apie taisyklių nustatymą ir konfliktų sprendimą. Darbuotoja mieliau rinktųsi tokių temų aptarimą tėvų grupėje. Tėvai gali vieni iš kitų mokytis, ir yra sričių, kur kai kurie iš jų išmano daugiau ir už socialinę darbuotoją, tarkime, valgio gaminimas iš pigių produktų. Diskusija grupėje padeda tėvams patobulinti savo bendravimo įgūdžius ir suprasti, kad jie ne vieninteliai susiduria su tokiomis problemomis (žr. 6 skyrių, jame pateiktas tokio tėvų susitikimo pavyzdys).

Būtų gerai rasti laiko organizuoti tokią veiklą, tai padeda užkirsti kelią gana mažoms problemoms išsikeroti iki komplikuotų situacijų.

31 pavyzdys. bendradarbiavimas su tėvu

Nors pagrindinis dienos centro socialinio darbuotojo uždavinys skirti dėmesį vaikams, tai nereiškia, kad visai neskiriama dėmesio tėvams. Po pradinio įtampos ir konfliktų periodo tėvas ir dienos centro darbuotojai pradėjo konstruktyviai bendradarbiauti. VDC darbuotoja, patenkinta tuo, kas įvyko, pasakoja istoriją:

„Tėtis su dviem sūnumis atėjo į dienos centrą prieš dvejus metus. Prašė, jog priimtume lankyti juos abu. Vienam berniukui buvo 9, kitam 11 metų. Pirmąjį susitikimą pasikalbėjome apie lankymo galimybes, dėl kokių priežasčių nori leisti vaikus į dienos centrą (šeima nebuvo atsiųsta nei savivaldybės, nei VTAS, nei socialinių paslaugų centro), ar vaikai patys nori lankyti, užpildėme dokumentus. Taip pat paaiškinome, ką darome dienos centre, kokios yra taisyklės ir kad skambinsimės ir bendrausime.

Vaikams pradėjus lankyti dienos centrą, kilo problemų dėl elgesio. Kvietėmės tėtį kalbėtis, visada informuodavome. Pirmaisiais kartais tėvas buvo labai priešiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, negirdėjo, ką sakome, atmetė informaciją ir teigė, jog daugiau nieko negali padaryti. Pirmųjų 7–8 susitikimų metu buvo justi didelė gynyba, tėvo įtampa. Teigė, jog skaito daug literatūros ir domisi, viską daro kaip „priklauso“, laikėsi atstumo. Tėvo reakciją supratome – kadangi prieš tai vaikai augo su mama. Šeima išsiskyrusi seniai, tačiau mama girtavo ir neprižiūrėjo vaikų. Patys berniukai pasiprašė gyventi pas tėtį. Vyras buvo priblokštas ir nežinojo, kaip auklėti, prižiūrėti vaikus, kur rasti namuose vietos ir kaip viską derinti su darbu. Vyro neigiamą nusistatymą, atstumo laikymąsi, pyktį laikėme savaime suprantamais.

Pirmųjų susitikimų metu tiesiog tėvą informuodavome, koks berniukų elgesys dienos centre, klausdavome, kaip sekasi namie ir kaip vaikai elgiasi namie. Susitikimai vykdavo pagal poreikį, bet dažniausiai kas 2 mėnesius. Tų susitikimų metu leisdavome tėčiui pykti ar išsakyti neigiamas emocijas. Tiesiog išklausydavome ir neprieštaraudavome.

Per 5 ar 6 susitikimą tėčio pradėjome klausti, kokias nuobaudas skiria

| ��

vaikams už nusižengimus. Mes paaiškinome, kokias skiriame dienos centre, ir galbūt galima laikytis vieningos sistemos? Tačiau tėtis buvo priešiškai nusiteikęs ir pasakė, jog jis viską daro gerai ir teisingai. Mes dirbkime pagal savo sistemą, o jis namie pagal savo. Tačiau visada prašė informuoti apie vaikų elgesį.

Praėjus maždaug 8 mėnesiams, ėmė atsispindėti vaikų elgesio pažanga. Susitikimo metu tai paminėjome tėvui ir per reguliarius vertinimus centre – patiems vaikams. Tėvo priešiškumas pradėjo mažėti laipsniškai. Vaikams nusižengus, nuolatos komunikuodavome, klausdavome jo nuomonės, kokias nuobaudas, jo nuomone, galima mums taikyti ir ką jis taikys namuose, kiek laiko. Maždaug po metų darbo tėtis, atėjęs į dienos centrą, kartais mums pajuokaudavo. Kas kartą atkreipdavome dėmesį ir pasakydavome, ko pasiekėme kartu, ir pabrėždavome, jog tai padarėme su tėčio pagalba: vaikai lanko mokyklą, lanko dienos centrą, laikosi daugumos taisyklių, dalyvauja užsiėmimuose, pagerėjo higienos įgūdžiai. Vyras pasitelkė dailyraščio rašymą kaip nuobaudą vaikams. Šią nuobaudą taikome dienos centre.

Po išvykų, ekskursijų su dienos centru tėtis visada skambindavo ir klausdavo, kaip berniukams sekėsi, kaip jie elgėsi, ar nebuvo problemų. Maždaug po pusantrų metų sulūžus dienos centro riedlentei tėtis pats paskambino mums ir pasakė, jog gali pažiūrėti riedlentę. Jei turės tinkamų įrankių ir detalių, pasistengs pataisyti. Tai mums parodė, jog su vyru yra užmegztas ryšys.“

kantrybė ir nepasidavimas

Tėvas, susidūręs su nauja situacija, – jo du sūnūs gyvens su juo, nebe su mama – ieškojo sprendimo. Kur jie galėtų būti, kai jis bus darbe? Akivaizdu, kad jis visada palaikė ryšį su sūnumis. Tačiau susitikti su jais kartas nuo karto yra ne tas pats, kas su jais kartu gyventi. Berniukai to pasiprašė patys. Tėvas priėmė šią užduotį atsakingai, tačiau neturėjo įgūdžių ir negalėjo įsivaizduoti, kaip bendrauti su socialiniais darbuotojais dėl sudėtingo šių dviejų berniukų elgesio. Socialinės darbuotojos mėgino pasidalyti su juo savo susirūpinimu, abejonėmis ir mintimis. Tačiau tai jį pykdė. O kadangi tėvas ir socialinės darbuotojos nederino taisyklių namie ir dienos centre, berniukai gyveno dviejuose skirtinguose pasauliuose. Tai didino jų elgesio problemas. Trečias pasaulis, kuriame jie gyveno, buvo, be abejo, mokykla. Tačiau skirtumas tarp namų ir dienos centro yra ne toks akivaizdus, kaip skirtumas tarp mokyklos sistemos ir pasaulio už mokyklos. Tiek namai, tiek dienos centras yra susiję su laisvalaikiu, todėl vaikams sudėtingiau suvokti, kuo jie skiriasi. Bent jau berniukams tai buvo sudėtinga, taip pat ir tėvui bei socialiniams darbuotojams.

Tėvas galėjo būti nepatyręs, ką reiškia dalytis savo vaikų problemomis ir nebūti kaltinamam už klaidas. Jis norėjo vaikus gerai išauklėti ir ieškojo būdų, kaip išspręsti kylančias problemas. Tėvas slėpėsi knygose, teorijose. Tačiau



teorijos negali pakeisti pasidalijimo, kaip sekasi ką nors pritaikyti, ir to, kas vyksta, aptarimo. Toks aptarimas padeda suvokti, kaip tu ir kiti veikia vieni kitus, ir mokytis iš patirties bei vienas iš kito. Socialinės darbuotojos neprarado kantrybės ir suvokė, kad jo pyktis gali būti susijęs su staiga pasikeitusia, jam labai nauja situacija. Užtruko, kol tėvas išgirdo jų klausimą: „Kaip jūs sprendžiate problemas?“ Tai geras klausimas, nes rodo susidomėjimą tuo, kaip tėvas susidoroja su problemomis. Tai nereiškia, kad anksčiau socialinės darbuotojos neužduodavo tokių klausimų, – bet kol tėvas į jas žiūrėjo kaip į žinančias „kaip reikia“ profesionales, tol jis, matyt, nesijautė laisvas pasakotis, kaip susidoroja su savo abejonėmis. Socialinių darbuotojų susidomėjimas padėjo jam suprasti, kad jie turi bendrą interesą – rūpestį berniukais. Ir kad socialinės darbuotojos iš tiesų labai domisi jo nuomone, kad jie kartu gali dalytis mintimis, o to ir reikėjo, kad problemos su berniukais spręstųsi. Šis bendras interesas buvo tikro bendradarbiavimo pradžia – o kad toks bendradarbiavimas vyktų, reikia: bendro intereso, dalijimosi abejonėmis, mintimis ir galimais sprendimais. Vis daugiau jie ėmė suprasti, kaip vieniems kitų reikia ir kaip smagu dalytis. Abejojame, kad tėvas išreiškė tai žodžiais. Tačiau jis parodė savo palankumą kitaip – pasiūlydamas pagalbą, sulūžus riedlentei. Socialinė darbuotoja tai suprato. Jai tai buvo įrodymas, kad žingsnis po žingsnio jie pasiekė tikrą ir abipusį bendradarbiavimą.

32 pavyzdys. Darbas su ta pačia šeima

Priešingai, nei galėtume tikėtis, bendradarbiavimas su tos pačios profesijos kolege iš kitos organizacijos gali būti ne paprastesnis, bet sudėtingesnis. Šiame pavyzdyje nepavyko pasiekti tikro bendradarbiavimo, bent jau iki šiol.

„Yra šeima – mama, sugyventinis, dvi mergaitės (9 ir 12 metų) ir 16 metų berniukas. Viena iš mergaičių lanko vaikų dienos centrą (VDC). Kita mergaitė taip pat lankė centrą, tačiau šiuo metu nebelanko. Berniukas į mokyklą neina, būna namuose. Mama su sugyventiniu turi alkoholizmo problemą. Kuomet jie geria, vaikais niekas nesirūpina. Namuose nebūna šilto maisto, drabužiai neskalbiami, namai nešildomi ir t. t. Kita organizacija (pavadinkime X) dirba tiesiogiai su šeima. Vaikų dienos centras su šeima nedirba, tik su vaikais. Maždaug prieš metus socialinė darbuotoja iš organizacijos X atvyko į VDC. Paprašė, kad pakviesčiau mergaites. Paklausiau, kas ji tokia ir ko nori. Tik tuomet ji prisistatė, kad yra socialinė darbuotoja iš organizacijos X ir kad nori pasikalbėti su mergaitėmis apie šeimos problemas. Jas visas įleidau į kabinetą. Socialinei darbuotojai išėjus, pasikviečiau mergaites ir paklausiau, kas čia įvyko. Jos man papasakojo, jog tai jų šeimos socialinė darbuotoja iš X organizacijos. Mergaitės taip pat papasakojo, kad ji jau buvo atvažiavusi į VDC, jos buvo lauke (nes buvo vasara) ir kalbėjosi su ta darbuotoja lauke. Nei aš, nei kolegė apie tai nieko nežinojome. Po šio susitikimo centre socialinė darbuotoja iš X pradėjo skambinėti man ir klausinėti,

| ��

kas vyksta šeimoje, ar tėvai geria ir pan. Aš jai pasakydavau tik tai, ką žinodavau arba ką pastebėdavau iš mergaičių elgesio. Tačiau kai aš paklausdavau, kaip sekasi darbas su ta šeima, ji man labai mažai pasakydavo, kas vyksta. Taip pat visuomet baigdama pokalbį pasakydavo, jog jeigu ne VDC, vaikai būtų paimti iš šeimos. Tai atrodė kaip tam tikras spaudimas. Paskambinusi socialinė darbuotoja skųsdavosi, kad mama neatidaro durų, kad ji neina, nevykdo įsipareigojimų ir t. t. Kartais atrodydavo, jog aš žinau daugiau apie šeimą, negu ji. Ir skambinėja klausdama informacijos, kurią ji turėtų žinoti.“

bendradarbiavimas su kolega iš kitos organizacijos

Nepasakyti kitam, kas esi, neinformuoti apie savo atvykimo tikslą ką nors lankant, be abejo, nėra geras būdas bendradarbiavimui pradėti. Tai taip pat nelabai mandagu, ypač šiuo atveju, kai atvyksti į kito – kolegės organizacijos – teritoriją. Socialinė darbuotoja, pateikusi pavyzdį, lengvai būtų nekreipusi į tai dėmesio, jei vėliau būtų vykęs abipusis keitimasis informacija. Tačiau jai nepavyko pasiekti dialogo.

Dažnas socialinės darbuotojos (pavadinkime ją X, nes ji dirba organizacijoje X) skambinimas rodo, kad dienos centro socialinė darbuotoja gali suteikti jai svarbios informacijos. Ir gali būti, kad pabrėždama, jog „vaikai jau būtų buvę paimti iš šeimos, jei ne dienos centras“, darbuotoja X norėjo pabrėžti, kad dienos centras atlieka gerą ir svarbų darbą.

Galime ir kitaip interpretuoti socialinės darbuotojos X reakcijas. Galime sakyti, jog ji labai gerai suvokia savo pačios darbo svarbą. Ji viską daro, kad vaikai galėtų likti namie, o ne važiuotų į vaikų namus. Namai geriau. Todėl jai reikia surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos. Ta prasme, kad „savo informacija tu turi padėti man atlikti mano darbą“. Tačiau taip darydama, socialinė darbuotoja X nesupranta, negerbia dienos centro socialinės darbuotojos darbo vertės. Ji taip pat nepripažįsta, kad abipusis dalijimasis daug labiau padėtų šeimai. Jos galėtų pasiskirstyti užduotimis bei pasinaudoti geru dienos centro socialinės darbuotojos ryšiu su mergaitėmis ir galbūt su mama, dažnai besislepiančia nuo socialinės darbuotojos X. Tai gali būti signalas, kad socialinės darbuotojos X ryšiui su mama kažko trūksta ir kad mama nenori susitikti su šia socialine darbuotoja.

konfidencialumas

Jei paklaustume, kodėl socialinė darbuotoja X neteikia informacijos, veikiausiai ji atsakytų, kad dėl savo darbo konfidencialumo. Be abejo, svarbu rūpintis, ką darai su savo informacija ir labai sąmoningai atsirinkti, su kuo dalijiesi privačia informacija apie savo klientus. Tačiau informacijos vienpusiškumas stabdo bendradarbiavimą. Dienos centro socialinė darbuotoja tikriausiai suprato, jog ne visa informacija galima dalytis. Ji pati irgi turi atsargiai dalytis savo turima



informacija. „Tą galiu pasakyti, o to geriau ne, nes neaišku, kaip socialinė darbuotoja X iš organizacijos X tą panaudos.“

Teisingai elgtis su informacija yra nelengvas ir nevienareikšmis dalykas. Geras kriterijus atskirti, ar tinkamai elgiesi su informacija, yra – ar informacija padės geriau padėti mergaitėms ir jų tėvams. Tačiau taip pat negalima pažeisti to pasitikėjimo, kurį mums suteikė žmonės, mus informuodami.

Sprendžiant, ar dalytis informacija, svarbu ir tai, ar pasitikime tuo žmogumi, kurį informuojame. Tam mums reikia pažinti tą žmogų, su kuriuo dalijamės informacija. Mes taip pat norime žinoti, kaip kitas žmogus, šiuo atveju kolegė, elgsis su mūsų suteikta informacija. Ar ji atsargiai ją naudos, suprasdama, kokia brangi ši suteikta informacija yra tam asmeniui, apie kurį kalbame? Kitaip sakant, nepažinodami kito asmens ir juo nepasitikėdami, būsime daug atsargesni ir ne taip atvirai dalysimės informacija ir mintimis. Tai vėl grąžina mus prie bendradarbiavimo ir dialogo temos. Reikia palaikyti dialogą, kad pažintume vienas kitą, kad geriau vieni kitus suprastume ir atsirastų pasitikėjimas.

Tai reiškia, jog jei konfidencialumo dingstimi nevyksta abipusis dalijimasis informacija, bendradarbiauti bus neįmanoma. Nesidalijimas jokia informacija gal atrodo gražiai ir profesionaliai, tačiau iš esmės yra taip pat neprofesionalus, kaip ir darymas priešingai – dalijimasis viskuo, ką žinai apie kitą, neimant domėn, su kuo kalbiesi ir kaip jis gali tai panaudoti.

Kita dalijimosi informacija priežastis yra noras apsaugoti trečius asmenis – jei mums nesidalijant informacija, jiems bus padaryta didelė žala. Tarkime, kraštutinė tokia situacija būtų, jei žmogus jums labai konfidencialiai pasako, kad ką nors planuoja nužudyti. Tokia informacija gali tiek pakenkti trečiam asmeniui, kad ja būtina dalytis.

33 pavyzdys. berniukas nenori grįžti namo

Lūkestis, kad vaikas galės pasilikti namie, nes lanko dienos centrą, ne visada išsipildo. Situacija šeimoje gali būti tokia sudėtinga ir trikdanti, kad vaikas pats pasiprašo palikti šeimą. Taip nutiko šiame pavyzdyje, kur problemos, atrodo, brendo ilgai ir artėja prie atomazgos. Vaikų dienos centro socialinė darbuotoja pasakoja, kas nutiko. Iš pradžių ji pateikia šiek tiek bendros informacijos.

„Šeimoje girtaujama apie 20 metų. Auga 11 metų berniukas, kiti vaikai globojami močiutės. Kai girtauja, šeima neįsileidžia socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, policijos ir kitų įstaigų atstovų, dažnai ir kaimynų. Vyras smurtauja prieš moterį. Užgėrimo laikotarpiu berniuko neleidžia į mokyklą, vaikų dienos centrą, namuose trūksta maisto.

Tokio užgėrimo laikotarpiu (tęsėsi dvi savaites) socialinės darbuotojos šeima neįsileido. Mokyklos socialinė pedagogė taip pat vyko į šeimos namus, rado praviras duris, girtus tėvus, nepažįstamą vyrą. Berniuko namuose nebuvo, trūko maisto. Aš susisiekiau su pilnamete berniuko sese, gyvenančia

| ��

pas močiutę. Merginai iš kelių kartų pavyko patekti į namus, tėvai girtavo, maisto nebuvo, tačiau brolio išsivežti tėvai neleido.

Į VTAS organizuotą šeimos atvejo peržiūrą tėvai ir sesuo neatvyko. Buvo nuspręsta berniuką patraukti iš šeimos. Po kelių dienų berniukas atėjo pas mokyklos socialinę pedagogę ir papasakojo, kad tėvai geria, kad namuose nėra maisto, kad jis nenori grįžti namo, prašė vežti jį į vaikų gerovės centrą. Socialinė pedagogė vėl informavo mane ir VTAS. VTAS darbuotojai nusprendė, kad tučtuojau reikia berniuką palydėti iki vaikų gerovės centro. Aš palydžiu berniuką (socialinė pedagogė sakė, kad ji negali), papasakoju apie šeimą, kartu su centro darbuotoja nuvykstame į šeimą vaistų berniukui, nes jis serga epilepsija, o tėvai atsisako atvykti.

Persiunčiu vaikų gerovės centrui šeimos įvertinimą. Vėliau vyksta šeimos atvejo peržiūra, sprendžiama dėl tolesnės vaiko globos.“

Mintys apie pavyzdį

Namie iš vaikų gyveno tik jauniausias berniukas. Jo broliai ir seserys gyveno pas močiutę. Kartais atrodo, kad viskas šeimoje gerai, o kartais šeima geria ir užsidaro: neatrakina durų, neatsiliepia telefonu. Berniukui tai nepakenčiama situacija. Tuo metu jis nesilanko nei dienos centre, nei mokykloje. Taigi labai gerai, kad šiuo atveju skirtingos padedančios organizacijos susisiekė viena su kita. Mokyklos socialinė pedagogė ir VDC socialinė darbuotoja konsultavosi ir nutarė, kad vienintelis būdas pasiekti tą berniuką, dėl kurio jos buvo susirūpinusios, – apsilankyti namuose. Jos užsispyrė ir galų gale socialinė pedagogė rado duris atrakintas, o už jų – girtą kompaniją. Tačiau berniuko ten nebuvo, taigi jos susisiekė su seserimi, padėjusia rasti brolį.

Tokiais momentais labai gerai, kad yra Vaiko teisių apsaugos skyrius, turįs galią kištis, nes situacija buvo per rimta, kad galima būtų leisti jai tęstis. Vaiko teisių apsaugos skyrius suorganizavo susitikimą su visais su berniuku susijusiais žmonėmis. Tačiau tėvai neatsiliepė į kvietimą atvykti. Tai galbūt dar aiškiau įvairiems susirinkimo dalyviams parodė, kad reikia ką nors daryti – buvo priimtas sprendimas, kad berniukas nebegali likti šeimoje. Iki tol, atrodo, su pačiu berniuku tai nebuvo aptarta. Bent jau tai nepaminėta ir pasakyta, jog vėliau jis pats nutarė, kad nebenori gyventi su tėvais. Jis tai pasakė mokyklos socialinei pedagogei. Ji tikriausiai buvo jam labiausiai pasiekiamas žmogus. Taip pat ir VDC socialinė darbuotoja buvo prieinamesnė, nei Vaiko teisių apsaugos specialistai. Jos aptarė, kuri nuveš vaiką į krizių centrą. Ir socialinė darbuotoja, taip pat gerai sutarusi su berniuku, jį palydėjo.

Šiuo atveju neieškota bendradarbiavimo su tėvais. Visi pasidavė dėl ankstesnių patirčių? O tėvai galėjo suvokti, jog atėjo laikas, kai ir šis jauniausias vaikas nebegalės pasilikti namie. Ši baimė tikriausiai buvo priežastis neleisti seseriai vežtis jo pas močiutę.



34 pavyzdys. evelina imasi veikti

33 pavyzdyje labai svarbi paties vaiko nuomonė ir iniciatyva, nors svarbus ir gero ryšio su vaikais siekimas. Tai dar akivaizdžiau iš šiame pavyzdyje pateikiamos istorijos. Jei Evelina nebūtų patogiai jautusis su darbuotoja, ji gal būtų atsitraukusi ir užsidariusi, o ne jautusis laisva pačiai imtis veikti. Pasakoja Vaiko teisių apsaugos specialistė:

„Jauna mama Simona viena augina dvylikametę dukrą Eveliną. Simona yra neįgali, nuo vaikystės su jaunesniu broliu augo internate, jos motinai buvo atimtos motinystės teisės.

Su Simonos šeima dirbo socialinė darbuotoja, nes jos šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl tėvystės įgūdžių stokos ir sveikatos problemų. Evelina lankė netoliese esantį vaikų dienos centrą, buvo aktyvi, dalyvaudavo renginiuose. Į šventinius Dienos centro renginius kartu su dukra ateidavo ir Simona. Simona turi darbą, ji dirba pusę dienos laidojimo paslaugų įstaigoje.

Simonai kartu su dukra ir mama skirtas 2 kambarių socialinis būstas, kur viename kambaryje įsikūrusi Simona su dukra, kitame – jos motina. Simonos mama dažnai „užgeria“.

Prieš mėnesį į Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi dvylikametė Evelina ir paprašė ją apgyvendinti globos namuose, nes mama pradėjo dažnai girtauti, močiutė taip pat geria ir ji nebenori gyventi namuose, kur renkasi kompanijos ir nėra ramybės dėl nuolatinių išgertuvių.

Į skyrių pakvietėme socialinę darbuotoją, dirbančią su šeima. Ji patvirtino, kad Simona pradėjo gerti su savo motina ir kompanijomis. Kalbėjome ir su Dienos centro darbuotoja, ji paaiškino, kad Evelina nenoriai eina namo. Ji aktyviai dalyvauja centro veikloje, vaidina spektaklyje.

VTAS specialistė tvarkė dokumentus dėl vaiko apgyvendinimo globos namuose, o socialinė darbuotoja aktyviau dirbo su mama. Kadangi per savaitę pokyčių nebuvo, mergaitė apgyvendinta vaikų globos namuose. Mama nesitikėjo, kad jos dukra gali atsidurti globos institucijoje, buvo labai priblokšta, po kelių dienų paprašė pagalbos dėl užsikodavimo nuo priklausomybės alkoholiui.

Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo susirinkusios: socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima, Vaikų dienos centro darbuotoja, dirbanti su mergaite, tartasi dėl pagalbos šeimai ir mergaitei, aptarti šios situacijos pokyčiai.

Kadangi mama „užsikodavo“, jai duotas leidimas per Velykas paimti dukrą į namus. Toliau stebima šeimos situacija, fiksuojami pokyčiai.“

Pasiskirstymas vaidmenimis

Šioje istorijoje palaikomas ilgalaikis ryšys su Simona, Evelinos mama. Bet, atrodo, ne su močiute, gyvenančiame kitame jų buto kambaryje. Anksčiau toks

| ��

ryšys tikriausiai buvo. Kai Simona buvo maža, jos mama taip pat negalėjo rūpintis ja ir jos broliu. Abu užaugo vaikų globos namuose. Apie praeitį žinome nedaug, tačiau iš to, ką žinome, galime spręsti, kad santykiai šioje šeimoje yra sudėtingi. Ir kad mama neturi įgūdžių auginti savo vaikus? Simona, gyvendama vaikų globos namuose, nepatyrė normalaus auginimo. Augindama Eveliną ji gali stokoti tokio natūralaus auklėjimo patirties, nes ji užaugo vaikų globos namuose.

Evelina paaugo ir pasidarė kritiškesnė. Gali būti, kad bendraudama su bendraklasiais ar VDC vaikais ji suprato, jog jos situacija namuose yra toli gražu ne normali. Evelinos ryšiai su ja besirūpinančiais darbuotojais buvo geri ir ji jais pasitikėjo. Ir, laimei, profesionalai susisiekė vieni su kitais, Evelinai nuėjus į Vaiko teisių apsaugos skyrių pranešti, jog ji nebenori likti namuose. Skyrius susisiekė su abiem socialinėmis darbuotojomis – ir su VDC, ir su Socialinių paslaugų skyriaus, žinančiomis šią šeimą. Jos buvo atidžiai klausęsi Evelinos, tad paaiškėjo, jog VDC socialinė darbuotoja gerai žino Evelinos nuomonę. Gali būti, kad socialinė darbuotoja, pasikalbėjusi su Evelina ir supratusi, kaip jai sunku namie, padėjo jai priimti sprendimą ir pasiūlė kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės pavedimu Socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja išnaudojo laiką, reikalingą dokumentams užpildyti, aktyviam bendravimui su mama. Tačiau tik Evelinai palikus namus, mama suvokė, kad dukra išvyko ir, jei mama pati nieko nedarys, Evelina negrįš. Asmuo, aprašęs istoriją, puikiai supranta, kad su Evelinos išvykimu istorija nesibaigia. Priešingai, prasideda darbas. Todėl buvo įdomu skaityti, kad darbuotojos buvo susitikusios aptarti, ką daryti toliau, kaip atkurti santykius ir ieškoti būdų Evelinai grįžti namo. Tam būtinas geras bendradarbiavimas tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus, VDC ir Socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų ir ateityje. Jos turi ne tik susiderinti vizijas ir siektiną tikslą, bet ir pasidalyti uždaviniais. Tarkime, kas palaiko ryšį su Evelina, kol ji ne namie? Ji tikriausiai nedalyvauja susitikimuose, tačiau jos nuomonė būtų lemiantis veiksnys imantis tolesnių žingsnių. Kas bendrauja su ja, ją informuoja apie priimtus sprendimus ir pasiklausia jos nuomonės? Galime sakyti, kad jai tik 11 metų, bet tai nereiškia, jog ji neturi savo minčių, nes ji jau įrodė priešingai, kreipdamasi į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Evelina, matydama, kad su ja bendraujama, suvokė, kad jos paisoma, kad ji vertinama ir dabar ji turi galimybę išmokti susidoroti su savo sudėtinga biografija. Tai padės jai įveikti nusivylimus. Gyvenimas vaikų globos namuose neabejotinai irgi ne visada malonumas. Tuo pat metu daug emocijų kels problemos namuose. Tokiu atveju galgi geriausia, kad palaikyti ryšį su Evelina apsiimtų VDC socialinė darbuotoja. Atrodo, jog jų ryšys geras. Be to, tai leidžia socialinei darbuotojai iš Socialinių paslaugų skyriaus pagrindinį dėmesį skirti paramos teikimui mamai. Taip pasiskirsčiusios vaidmenis, abi socialinės darbuotojos įgauna daugiau laisvės (ir laiko) susitelkti į savo klientės problemą. Kai viena darbuotoja dirba su abiem – mergaite ir mama, – randasi rizika, jog darbuotoja labiau susitapatins su viena iš jų. Tarkime, su mergaite, ir lengvai supyks ant mamos, nes atrodo, jog



ši nesirūpina savo dukra. Tai trukdo darbuotojai klausytis ir priimti, kad mama taip pat turi savo kovas ir problemas. O nekreipiant į tai dėmesio ir nepadedant jų įveikti, mama negebės rūpintis dukra.

35 pavyzdys. gyvenimas vaikų globos namuose

Socialinei darbuotojai vaikų globos namuose taip pat nelengva kreipti dėmesį į abiejų pusių – vaikų ir tėvų – interesus. Socialiniai darbuotojai, besirūpinantys vaikais, susiduria su vaiko liūdesiu ir pykčiu. Tokiu atveju galvojame: „Kodėl mama pažadėjo atvykti, bet to nepadarė? Arba kodėl ji neatvyksta ar nepaskambina dažniau? Vaikas taip džiaugiasi, jei ji apsilanko ar paskambina. Tai taip svarbu vaikui.“ Arba socialinė darbuotoja atsidūsta: „Mama galėtų būti stipresnė ir atsispirti alkoholiui“ (14 pvz.).

Šiame pavyzdyje socialinei darbuotojai neblogai pavyksta rūpintis ir mama. Tačiau suteikti pagalbą mamai namuose nėra jos uždavinys. Vaikų globos namų socialinė darbuotoja pasakoja:

„Vido ir Raimondos šeimoje augo 3 vaikai: 12 metų Nojus, 10 metų Pijus ir 6 metų Laimutė. Šeima gyveno sodų bendrijoje, mažame dviejų kambarių su virtuve namelyje. Mama praeityje raudonu diplomu pabaigusi mokyklą, studijavo universitete, bet jo nepabaigė, ištekėjo prieš tėvų valią (dėl to nutrūko santykiai su šeima). Tėvas – vairuotojas. Raimonda niekur nedirbo, augino vaikus, pinigų su vaikais užsidirbdavo rinkdami uogas, grybaudami. Raimonda perėmė Vido gyvenimo būdą savaitgaliais „pasivaišinti“, tačiau vaikais rūpinosi. Nojus turi sveikatos problemų.

Vidas, norėdamas greitų ir didelių pinigų, užsiėmė narkotikų pervežimu, už tai buvo nuteistas kalėti užsienio šalyje. Raimonda liko viena su vaikais. Pajamų nebuvo pakankamai, ilgainiui atsirado skola už elektrą 1500 Lt, todėl buvo nutrauktas elektros tiekimas. Skolos padengti nebuvo už ką. Paaštrėjo Nojaus sveikatos būklė, nes maistas buvo ruošiamas ne toks, kokį vaikas gali valgyti, o kad būtų pavalgyti. Vaikai pamokas ruošdavo prie žvakių. Mama kartais „pasivaišindavo“. Į globos namus vaikai buvo atvežti nustačius laikinąją globą, jiems pasakius, kad „važiuojate į vasaros stovyklą“.

Mamai buvo duoti įpareigojimai įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje, susimokėti skolą už elektrą, kad jos tiekimas vėl būtų atnaujintas, susitvarkyti buitį, lankyti vaikus globos namuose. Užsiregistruoti biržoje nepavyko, nes buvo pasibaigęs asmens dokumento galiojimo laikas. Raimonda dirbo atsitiktinius darbus. Raimonda – viena iš tų mamų, kurios atvažiuoja aplankyti vaikus ne todėl, kad ją įpareigojo, o todėl, kad iš tiesų myli savo vaikus, labai glaudus ir šiltas ryšys tarp jos ir vaikų (ir tarp pačių vaikų), ji viena iš tų nedaugelio mamų, kurios atvažiavusios praleisdavo gerą pusdienį kartu su vaikais. Kai pabaigoje vasaros buvo sprendžiamas klausimas dėl tolimesnės vaikų globos, mama pati pasakė: „kad vaikams globos namuose

| ��

geriau“ (stipriai pagerėjo Nojaus sveikata). Laikinoji globa buvo pratęsta pusmečiui. Namuose, kur nėra elektros, Raimonda nebegyveno, su seniūnijos socialine darbuotoja neužsimezgė pozityvus santykis, darbuotojos ataskaitose buvo rašoma: „nerasta namuose“, „nebendrauja“, „pokyčių nėra“.

Kad vaikai globos namuose, prieš pat Kalėdas nustebusi sužinojo Raimondos sesuo, atvažiavusi į jų namus vaikų aplankyti, pasveikinti su šventėmis. Kaimynai pranešė, kad vaikai globos namuose. Teta susirado vaikus, pasirūpino leidimais pasiimti juos savaitgaliais, atostogų ir švenčių dienomis. Atsinaujino jų santykiai. Vaikai vasaros atostogas praleido su teta ir seneliu. Teta surado ir kitus gimines, taip pat panorusius savaitgaliais pasiimti vaikus į savo namus.

Sesuo susirado Raimondą, pasiūlė jai persikelti gyventi į tėviškę. Atsistatė nutrūkę ryšiai ir santykiai su giminėmis. Raimonda persikėlė gyventi į kitą rajoną, užsiregistravo darbo biržoje, geranoriškai bendrauja ir bendradarbiauja su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais, seniūnijos socialine darbuotoja. Susitvarkė ištuokos dokumentus. Papildomų pajamų užsidirba megzdama kojines, kepures. Lanko vaikus (tiesa, retai, nes labai iš toli reikia atvažiuoti), bendrauja telefonu. Jau jai pačiai duotas leidimas pasiimti vaikus atostogoms. Po atostogų vaikai grįžo laimingi, patenkinti, apmegzti nuo galvos iki kojų, lauktuvių visiems parvežė mamos keptų pyragų. Planuojama pasibaigus mokslo metams vaikus grąžinti mamai. O dar prieš pusmetį buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į teismą dėl neterminuoto motinos valdžios ribojimo trijų vaikų atžvilgiu.“

bendradarbiavimas: kas krinta į akis

Mama labai bendradarbiavo su vaikų globos namų darbuotojais. Ji norėjo savo vaikams geriausio, tačiau problemos, atrodo, ją visai paskandino ir ji prapuolė.

Šis pavyzdys taip pat rodo, koks skirtingas gali būti bendradarbiavimas tarp vaikų globos namų socialinės darbuotojos ir seniūnijų socialinių darbuotojų. Gerai atsispindi bendradarbiavimo įtaka. Pirmoji seniūnijos socialinė darbuotoja, rodos, nelabai domėjosi situacija ir kas nutiko su vaikais. Ataskaitose ji rašė: „mamos nebuvo namie“, „nebendrauja“, „nėra pokyčių“. Jos nuomonė apie mamą labai skyrėsi nuo to įspūdžio, kurį susidarome iš vaikų globos namų socialinės darbuotojos pasakojimo. Neigiamos seniūnijos darbuotojos ataskaitos tikriausiai neigiamai veikė Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų nuomonę.

Mėginant įvertinti darbą kartu, atrodo, jog tarp dviejų įstaigų socialinių darbuotojų nevyko joks pasidalijimas. Ar seniūnijos socialinė darbuotoja kada nors susisiekė su vaikų globos namų socialine darbuotoja? Abejojame. Vaikų ir mamos laimei, mama, išsikrausčiusi į kitą rajoną, pradėjo dirbti su kita Socialinių paslaugų skyriaus socialine darbuotoja, ir ši daug labiau įsitraukė. Tai vėl suteikė mamai viltį. Ji užsiregistravo darbo biržoje, bendradarbiavo



su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir seniūnijos socialiniais darbuotojais. Ar tai ne iliustracija, kiek daug įtakos turi socialinio darbuotojo požiūris ir susidomėjimas? Manome, kad taip.

Vaikų globos namų socialinė darbuotoja buvo aktyvi, tačiau jos galimybė veikti yra ribota. Ši darbuotoja yra priklausoma nuo seniūnijos socialinės darbuotojos požiūrio ir darbo būdo. Ji negali ir neturi perimti kito profesionalo vaidmens. Abi turi savo uždavinius. Seniūnijos/socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja turi dirbti su mama, vaikų globos namų darbuotoja – su vaikų namų vaikais.

Tai, kad mamos sesuo rūpinosi vaikais ir nenustojo ieškoti visai pradingusios mamos, taip pat turėjo labai teigiamai ir motyvuojančiai paveikti mamą. Jei tavęs kas nors ieško ir nori įtraukti, reiškia, kad jam tavęs reikia ir jis į tave žiūri rimtai. Sesuo už tave atstovi, tu nesi užmiršta. Dėl sesers iniciatyvų suaktyvėjo ir bendradarbiavimas su kitais šeimos nariais.

Kai tik vaikų namų socialinė darbuotoja pamatė mamos seserį susidomėjus vaikais, ji tikriausiai ją labai ragino vaikus lankyti. Socialinė darbuotoja suprato, kokie svarbūs vaikams yra giminaičiai. Taigi, nutrūkus ryšiui su mama, socialinė darbuotoja labai apsidžiaugė pasirodžius vaikų giminaitei. Jei nėra mamos ar tėvo, giminės vaikams tampa dar svarbesni. Todėl labai gerai, kad vaikų globos namai vis labiau laikosi politikos palaikyti ryšį su vaikų tėvais ir giminaičiais ar, jei reikia, jį atkurti.

Šis pavyzdys taip pat gerai parodo, kad neturėtume per greitai pasiduoti. Tinkamai bendradarbiaujant, įvyko daug pokyčių į gera. Tai, ko niekas nesitikėjo, buvo įmanoma ir tapo tikrove. Prieš pusmetį vaikų globos namų socialinė darbuotoja negalėjo numatyti tokio teigiamo rezultato! Taigi labai gerai, kad visi dalyvavusieji buvo atviri ir atidūs pokyčiams.

veiksMingas benDraDarbiaviMas

Į ką kreipti dėmesį

Po visų šių skirtingų pavyzdžių tinka apibendrinti, į ką kreipti dėmesį, siekiant veiksmingai bendradarbiauti. Akivaizdu, kad darbas su socialinės rizikos šeimomis nebendradarbiaujant yra neįmanomas, nes visada į darbą su šeima būna įsitraukę keletas žmonių. Kai ryšys su jais geras, galima pasidalyti savo rūpesčiais ir abejonėmis, kaip tai padarė socialinė pedagogė, susirūpinusi berniuku, nustojusiu lankyti mokyklą. Jei ji nebūtų susisiekusi su vaikų dienos centro socialine darbuotoja, galėjo jaustis sutrikusi: „Ką daryti?“ (35 pvz.).

Rajonuose, kur gyvuoja toks bendradarbiavimo požiūris, darbuotojai jaučiasi remiami. Ten, kur to trūksta, būtų gerai rasti būdų vienam kitą geriau pažinti, kitaip jautiesi labai vienišas, einantis prieš srovę, o tai labai vargina.

| ��

Tiesioginis ryšys

Viena iš pagrindinių jo sąlygų – abipusis interesas ir geri bendravimo įgūdžiai. Dėl šios priežasties anksčiau cituota Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė siekė tiesioginio ryšio tarp savo skyriaus darbuotojų ir socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų. Tai labai padeda vieniems kitus suprasti ir vertinti, branginti. Jei kas neaišku, galima pasiklausti. O jeigu tarp dviejų žmonių įsiterpia trečias, tarkime, socialinių paslaugų skyriaus vadovė, reikia ne tik daugiau laiko, bet ir pasimeta ar yra iškreipiama informacija. Juo daugiau tarpininkų tarp dviejų darbuotojų, juo daugiau kyla nesusipratimų, to net nepastebint. Akis į akį greičiau pastebime, kad kalbame apie skirtingus dalykus, nors vartojame tą patį žodį. Arba, atvirkščiai, kovojame, nes vartojame skirtingus žodžius, nors esame tos pačios nuomonės.

Aiškios ir tinkamos informacijos teikimą galime vadinti įgūdžiu. Tai nėra taip lengva ir geriausias būdas to mokytis yra mėginti ir gauti grįžtamąjį ryšį. Šiame kontekste grįžtamasis ryšys reiškia pasakyti vienas kitam, kokia informacija pateikiant buvo tinkama, o kas buvo per platu ar neaišku. Tai padeda mums suprasti, kaip geriau pateikti informaciją. Tačiau teikti ir priimti tokį grįžtamąjį ryšį nėra taip paprasta. Tam reikia ne tik bendravimo įgūdžių, bet ir abipusio intereso, pagarbumo vienas kito atžvilgiu ir žinojimo, kad kitas tave priima.

Darbo susirinkimuose įgūdžiai

Keliuose pavyzdžiuose kaip geras ir naudingas įrankis buvo paminėti visų dalyvių susirinkimai. Jie suteikia galimybę išgirsti ir išreikšti nuomones, patirtis ir tikslus. Tiesiogiai ir tuo pat metu galima išsiaiškinti visų skirtingus požiūrius, pasidalyti teigiamais poslinkiais ir išgirsti, kokių kas nors turi rūpesčių. Taip ne tik sutaupome laiko, bet ir galime kartu priimti sprendimus bei išsakyti kitokias nuomones. Jei dalyviai įgudę dalyvauti susirinkimuose dėl bendrų klientų, komandos susitikimas bus dar sėkmingesnis. Kas nors turi vadovauti susitikimui, stebėdamas, kad kalbos atitiktų susitikimo tikslą, ir rūpindamasis, kad visi turėtų galimybę išreikšti savo nuomonę. Geriems rezultatams pasiekti neužtenka visiems tik sueiti kartu ir kalbėtis. Susitikimai, apie kuriuos pasakojama pavyzdžiuose ir apie kuriuos palankiai atsiliepė dalyviai, be abejo, turėjo tam tikrą struktūrą, kurios visi dalyviai laikėsi.

susirinkimo struktūra

Turi būti aišku, kas dalyvauja ir kokius atlieka vaidmenis, kokias turi užduotis ir kaip yra susijęs su klientu. Tai sąlyga, kad dalyviai jaustųsi laisvai ir saugiai. Kai dalyvauja asmuo, tarkime, kaimynė, padedanti tėvams (10 pvz.), bet niekas nežino,

Veiksmingas bendradarbiavimas


kas ji tokia, kiti dalyviai tyliai spėlios: „Kas ji? Kaip ji elgsis su mūsų informacija?“ Tai neprisidės prie konstruktyvios ir pasitikėjimo atmosferos kūrimo.

Taigi susitikimo pradžioje svarbu užtikrinti, kad visi žinotų, kas yra kas. Taip pat kodėl mes čia esame. Dėl ko susirinkome? Kokią problemą reikia aptarti ar kokia pasidalyti? Kokį sprendimą reikia priimti? Jei visi dalyviai žinos tai iš anksto, jie gali ateiti pasirengę.

Išsiaiškinus susirinkimo tikslą, reikia laiko susirinkti papildomos informacijos iš dalyvių ir klausimams užduoti. Gavus naujos informacijos problemos gali pasikeisti ar persitvarkyti. Tik po to skiriama laiko pasidalyti nuomonėmis ir galimais sprendimais. Šis pasidalijimas nuomonėmis ves link išvadų, sprendimų ir tolesnių žingsnių. Pabaigoje reikia pasiskirstyti užduotimis – kas ką daro? Taip pat reikia sutarti, ar nauja informacija bus dalijamasi kitame susitikime, ar kitaip. Tai turi būti aišku prieš pabaigiant susitikimą.

Jei visi dalyviai yra susipažinę su tokia struktūra ir ją priima, yra lengviau. Įgūdžiai daro susitikimą veiksmingesnį. Reikia tam tikros disciplinos, nes be jos visi tik šokinės ir sakys, ką galvoja. Toks bendravimo būdas nėra konstruktyvus. Jis užima daug laiko ir abejotina, ar pabaigoje bus priimti tinkami ir įvykdomi sprendimai.

Reikia diskusijų vadovo, seksiančio susitikimo eigą. Jei Vaiko teisių apsaugos vadovė šaukia susitikimą, ji savaime gali prisiimti užduotį sekti, ar susirinkimas eina tinkama vaga, ir pasirūpinti, kad visi dalyviai išsakytų savo nuomones. Labai gerai, jei asmuo turi gerus vadovavimo diskusijai įgūdžius. Tačiau vadovauti susirinkimui nebūtinai savaime turi imtis įstaigos vadovas. Nevadovavimas diskusijai palieka daugiau laisvės reikšti savo nuomonę, nes geras diskusijų vadovas laikosi daugiau ar mažiau neutralios pozicijos – kadangi taip labiau kviečiami kiti išsakyti savo nuomonę.

skirtingos užduotys, pozicijos ir nuomonės

Turime atsižvelgti į tai, jog dalyviai laikosi skirtingų nuomonių, tada bendradarbiavimas bus naudingas. Skirtingas nuomones reikia vertinti ir priimti pagarbiai. Tai svarbi susitikimo priežastis. Skirtingi požiūriai dažnai yra susiję su skirtingomis dalyvių užduotimis ir skirtinga atsakomybe. Tarkime, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė turi užduotį rūpintis vaiko teisėmis. Vaikui dėl savo tėvų elgesio atsisakius eiti namo, svarbu, kad yra kas jo poreikiais pasirūpina (33 pvz.). O Evelinai susisiekus su Vaiko teisių apsaugos pareigūnu, reikėjo, kad kas nors turėtų galią priimti šį ilgalaikių padarinių turintį sprendimą prieš jos motinos valią (34 pvz.). Tačiau buvo gerai, kad kitas asmuo, socialinė darbuotoja, dirbusi su Evelinos mama Simona, galėjo su mama kalbėtis apie jos jausmus ir aptarti, ką Simona gali padaryti, kad Evelina vėliau galėtų grįžti namo. Arba kai kuriais kitais atvejais griežtas vadovo sprendimas padėjo mamai priimti socialinės darbuotojos pagalbą.

| ��

Kai mes kiekvienas žiūrime savo užduoties ir pozicijos, atrodo, kad siekiame skirtingų rezultatų. Tačiau, pažvelgę į šiuos tikslus atidžiau, turėtume suprasti, jog visi komandos dalyviai turi bendrą ilgalaikį tikslą. Tarkime, padėti Ingai ir jos vaikams įgauti motyvacijos gerinti savo situaciją, nes to reikia vaikams (19 pvz.). Vaiko teisių apsaugos skyriaus užduotis/vaidmuo buvo nubrėžti aiškias ribas. Socialinės darbuotojos užduotis – padėti Ingai įgauti daugiau savigarbos ir tikėti pokyčiu. Mokytoja norėjo, kad vaikai lankytų mokyklą, nes kitaip ji negali jų mokyti. Jei norime dirbti kartu, turime suprasti savo bendrą tikslą ir jį priimti. Jei socialinė darbuotoja vaikų namuose tik pyktų, kad vaikai negali grįžti namo, kaip ji norėtų, ji negalėtų padėti tėvams įgyti daugiau tėvystės įgūdžių iki persvarstant sprendimą (20 pvz.).

kiekviena profesija turi savo terminus

Komandos nariai yra įvairių profesijų atstovai, todėl nėra savaime suprantama, kad visi supras vienas kito kalbą. Kiekviena profesija turi savo specifinius terminus, juos gali prireikti paaiškinti kitiems. Jei tarp profesijų yra hierarchija, toks abipusis domėjimasis ar aiškinimasis lengvai gali užstrigti. „Neklausiu, ką tai reiškia, nes nenoriu, kad mane laikytų kvailu.“ Arba: „Nereikia minėti to, ką pastebėjau, nes mano dalyvavimas nėra toks svarbus.“ Kita vertus, galime įsivaizduoti, kad stabdanti reakcija žodžiais ar neverbaline kalba būtų: „Ką, nežinai, ką tai reiškia?..“ Aišku, toks požiūris neskatina dalytis patirtimi.

Tarp kolegų specifiniai terminai gali būti labai naudingi. Tačiau nesitikėkime, kad jie savaime bus aiškūs kitiems. Arba kita profesija tą terminą vartoja kiek kita prasme. Kalbėjimas paprastais žodžiais gali padėti išvengti nesusipratimų. Drauge tai yra geras būdas mokytis kalbėti su tėvais ir vaikais. Kalbėdamiesi su jais, irgi geriau vartokime paprastus žodžius! Kita vertus, šeimos irgi gali reikšti mintis savaip. Kad juos suprastume, gali prireikti išmokti jų kalbą ar suprasti, ką reiškia jų išraiškos būdai. Kaip socialinė darbuotoja suprato, kad tėvas išreiškė savo dėkingumą ne žodžiais, bet pasisiūlydamas sutaisyti sulūžusią riedlentę (31 pvz.).

laisvė siekti specifiškesnių savo tikslų

Iš bendrojo tikslo kiekvienas profesionalas atrinks savo tikslą, kurio turi siekti. Tam reikia aiškios savo užduoties vizijos ir aiškiai suprastos galimybės, taip pat laisvės ir erdvės dirbti pagal specifinį konkrečios profesijos būdą. Sukurti tokią laisvę/erdvę būtų pirmasis socialinės darbuotojos uždavinys, laiduojant Ingai, kad vaikai nebus paimti netikėtai (19 pvz.). Socialinė darbuotoja aptartų su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, kiek laiko ji ar kiti galėtų dirbti be netikėto įsikišimo. To reikia, kad darbuotoja turėtų laisvę dirbti su Inga. Neaiškaus ir netikėto įsikišimo rizika atimtų galimybę socialinei darbuotojai įgyti Ingos pasitikėjimą ir suteikti jai patirtį, kad dirbant galima pasiekti pagerėjimą.



kontrolė ir atsakomybės pasidalijimas

Šiame kontekste svarbu, kad skiriasi atsiskaitymas už bendrąją atsakomybę ir kontroliavimas. Abu dalykai yra savaip vertingi, tačiau negalima jų painioti. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad atsiskaitymas vyksta vedant dialogą. Be susidomėjimo, kas vyksta, domimasi ir kodėl kas nors vyksta kitaip, nei tikėtasi ar planuota. Tokia informacija gali būti aptarta vėliau, pasidalijus, kodėl įvyko kitaip. Šis domėjimasis susijęs ne tik su tuo, kaip dirbo darbuotoja ar reagavo klientas. Apžvelgiant, kas vyko, aptariami ir struktūriniai, organizaciniai aspektai. O kontroliuojant labiausiai rūpinamasi, ar laikėmės susitarimo, ar tinkamai laikėmės taisyklių.

Jau daugsyk minėtame 19 pavyzdyje apie Ingą gali būti pasiektas susitarimas, kad socialinė darbuotoja palaikys ryšį su darbuotoja iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Kartas nuo karto socialinė darbuotoja bus paprašyta informacijos apie pasidalytą atsakomybę. Taip kiti galės sekti procesą. O jei vyrauja bendradarbiavimo požiūris, toks atsiskaitymas vertingas abiem pusėms, nes toks pasidalijimas taip pat reiškia, jog nesi paliktas vienas sudėtingoje situacijoje.

Jei organizacijos kultūroje vyrauja kontroliavimas, dominuos noras kontroliuoti ir bus tikimasi, kad informacija teikiama tiktai siekiant kontroliuoti. Net jei klausdami žmonės neturi intencijos kontroliuoti, kiti priims klausimus kaip kontrolę. Jei taip, žmonės mažiau norės pasakoti ir bus ne tokie atviri, kalbėdami apie tai, kas vyksta iš tiesų. Dialogas strigs.

bendravimas su klientais

Skyrėme tiek dėmesio darbui su kolegomis, kad rizikuojame užmiršti bendravimą su klientu, kurio labui dirbame. Siekdami, kad taip nenutiktų, pavyzdžiui, piešdami organizacijų lauką aplink Ingą, kėlėme klausimą, kaip profesionalų linijos/rodyklės buvo nukreiptos į klientę (19 pvz.). Arba kalbėdami apie Evelinos – ji pati pasiprašė į vaikų namus – ateitį (34 pvz.), aptarėme, jog ji tikrai norėtų žinoti, kokie bus tolesni žingsniai ir kaip ji gali dalyvauti.

Jei neinformuojame klientų ir nepadedame jiems akis į akį susidurti su savo tikrove, vadinasi, jų nekviečiame ir neskatiname ieškoti savo sprendimų patiems. Taip jie negali įveikti savo problemų. Nežinojimas, kas vyksta, ką kiti apie juos diskutuoja, sukuria neužtikrintumą. Tai taip pat neskatina prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nedalyvaujantis žmogus tampa priklausomas nuo to, „ką kiti nuspręs“. Taip žmogus tampa pasyvus, blėsta jo mąstymas ir iniciatyva. Mama, iš pradžių pasakiusi „ne“, turi turėti galimybę persvarsčiusi pakeisti savo reakciją ir sprendimą.

| ��

36 pavyzdys. laiminga pabaiga

Šio skyriaus pabaigoje pateikiamas pavyzdys, rodantis darbo drauge džiaugsmą. Rezultatas suteikė daug pasitenkinimo socialinei darbuotojai, pasakojančiai istoriją, mokyklos mokytojams, ir Vaiko teisių apsaugos specialistui. Jie visi dalyvavo vestuvėse.

„Socialinės rizikos šeimoje augo 2 mergaitės (15 ir 2 metų), dar trys vaikai augo globos įstaigoje. Sugyventiniai tėvai nuolat girtavo, dėl to būdavo smurtaujama, netinkamai prižiūrimi vaikai ir t. t.

Pradėjus dirbti su minėta šeima, motina nuolat skųsdavosi dėl penkiolikmetės elgesio, teigdavo, kad mergaitė vartoja alkoholį, paromis negrįžta į namus.

Bendraujant su mokyklos socialine pedagoge paaiškėjo, kad mergaitė mokykloje mokosi pakankamai gerai, aktyviai įsitraukusi į visuomeninę veiklą, yra atsakinga.

Mergaitė pasiaiškindavo, kad ji negrįžta į namus, nes negali pakęsti girtaujančios mamos ir jos sugyventinio, sakydavo, kad mama ją nuolat šmeižia, jų tarpusavio santykiai buvo labai konfliktiški, motina dukrai neturėjo jokio autoriteto.

Maždaug po pusmečio mergaitė, atėjusi pas socialinę darbuotoją, pasipasakojo, kad turi 30 metų amžiaus draugą ir laukiasi nuo jo kūdikio. Paauglė verkė, buvo išsigandusi, teigė, kad nebeis į mokyklą. Motina, sužinojusi apie dukros nėštumą, aprėkė įvairiais žodžiais ir pareiškė, kad su vaiku į namus tikrai nepriims.

Šiai mergaitei teikiant pagalbą buvo bendradarbiaujama su mokykla. Mokyklos darbuotojai buvo labai tolerantiški susiklosčius tokiai situacijai, suteikė galimybę mokinei pasirinkti laisvą lankymo grafiką, klasės auklėtoja ją nuolat palaikė morališkai.

Su socialinės darbuotojos pagalba buvo kreiptasi į teismą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo. Pora padavė pareiškimus tuoktis, tačiau vestuvių datą pasakė tik socialinei darbuotojai, motinai apie tai sakyti mergaitė nenorėjo, nors tarpusavio santykiai jau buvo šiek tiek geresni (mergaitė gyveno savo draugo namuose).

Dieną prieš vestuves socialinė darbuotoja sulaukė mergaitės prašymo, kad pabūtų santuokos liudininke, tačiau tam dar reikėjo ir vyro. Dėl šio reikalo darbuotoja kreipėsi į VTAS specialistą, puikiai žinojusį visą mergaitės istoriją. Jis sutiko pagelbėti. Dar mergaitė apgailestavo, kad visi jos gražesni drabužiai per maži dėl nėštumo ir ji neturi kuo apsirengti.

Per vieną dieną bendruomenės dėka socialinė darbuotoja surado tinkamus drabužius, gėlių parduotuvės savininkės paprašė nemokamai padaryti jaunajai puokštelę.

Vestuvių dieną socialinė darbuotoja tarnybiniu automobiliu atvežė



jaunuosius, savivaldybėje jau laukė VTAS specialistas. Po santuokos nuvežėme jaunuosius į gražią vietą, padarėme nuotraukų atsiminimui (jos vėliau buvo įteiktos kaip dovana). Praėjus savaitei po vestuvių šiai porai gimė sveikas, gražus sūnelis (jam dabar jau dveji metukai).

Sukūrusi šeimą mergaitė nebepriklauso rizikos šeimai, tačiau su socialine darbuotoja nuolat palaiko glaudų ryšį.“Socialinė darbuotoja, dirbusi su mama, domėjosi, ką mergaitė mano apie

gyvenimą namuose, kokie jausmai jai kyla. Ji suteikė mergaitei teisę mąstyti savaip. Taip darydama, ji laikė mergaitę svarbia, ir ši dėl to buvo patenkinta. Ji jautėsi socialinės darbuotojos suprasta ir priimta, taigi pradėjusi lauktis ir nežinodama, ką daryti, susisiekė su socialine darbuotoja. Dėl gero bendravimo su mergaite ir, galime numanyti, su jos draugu, taip pat su Vaiko teisių apsaugos specialistu kliūtys tuoktis buvo įveiktos. Mergaitė jautėsi paremta ir nemetė mokslų. Teigiamas ir rimtas mergaitės ir vaikino požiūris, be abejonės, skatino darbuotojus suruošti džiaugsmingą vestuvių šventę. Visi su malonumu dalyvavo ir iki šiol yra patenkinti, kaip viskas susiklostė. Nuotraukos – geras prisiminimo ženklas jaunavedžiams, bet ir darbuotojams liko daug gerų prisiminimų. Tai, kaip viskas vyko, padrąsina juos nepasiduoti. Jaunavedžiams, kaip pasakose, galima palinkėti gyventi kartu ilgai ir laimingai.

MeToDinės gairės

14 metodinė gairėTema/klausimas. Susirinkimų dalyvių dėmesiui

Susirinkimai yra bendradarbiavimo įrankis. Žmonės, dirbantys su ta pačia šeima ar susiję su ta pačia problema, susitinka informuoti vienas kito apie savo individualius tikslus, savo darbo būdą ir pasidalyti bei aptarti savo požiūrius ir bendrus tikslus. Pasidalijus problemomis ir jas aptarus, galima žengti tolimesnius žingsnius. Kai visa tai vyksta susirinkime, visi dalyvaujantieji yra įtraukti į pokyčių procesą. Dėl skirtingų patirčių, užduočių ir požiūrių į problemą gali būti sunku pasiekti tokių susirinkimų produktyvumo. Todėl pateikiame keletą dalykų dalyvių dėmesiui (taip pat žr. šio skyriaus 15 metodinę gairę).

Iš esmės susirinkimas susideda iš trijų dalių: pasirengimo susirinkimui, paties susirinkimo, veiksmų po susirinkimo.

PasirengimasJei kiekvienas ateitų pasirengęs, susirinkimas būtų veiksmingesnis ir pasiektų

geresnių rezultatų. Pasirengimą sudaro:praeito susirinkimo užrašų peržiūrėjimas – kas buvo sutarta, kokie buvo kiekvieno uždaviniai, kas ką (įskaitant mane) pažadėjo po to padaryti;

•

| ��

parengti informaciją apie tai, kas įvyko nuo praėjusio susitikimo iki šio susitikimo; apgalvoti, kurias problemas kelti, kuriuos klausimus užduoti ir kuriuos sprendimus aptarti, taip pat kokius sprendimus norėtumėte priimti.

susirinkimas Be pasidalijimo informacija apie šeimos pažangą ir problemas, yra svarbu:priimti aiškius sprendimus, ko reikia siekti iki kito karto ir koks kiekvieno vaidmuo;nutarti, kas ką daro, ir užrašyti tai protokole;susitarti, kada vėl įvyks susitikimas, kuriame bus aptarti rezultatai ir nutarta dėl tolesnių žingsnių;nutarti, kas ir kaip informuoja negalėjusius dalyvauti susirinkime.

veiksmai po susirinkimo Po susirinkimo tęsiamas numatytas darbas – turi būti daroma, kas buvo

susitarta ir pažadėta.

Mokymosi procesasDalyvavimo susirinkimuose galima išmokti praktikuojantis ir kartas nuo

karto įvertinant susirinkimus. Geriausias būdas tapti labiau įgudusiu dalyviu yra gauti ir teikti grįžtamąjį ryšį apie savo asmeninį indėlį.

15 metodinė gairėTema/klausimas. Diskusijų vadovo užduotis

ĮvadasKad būtų kas seka diskusiją ir užtikrina, jog visi dalyviai gali pasisakyti ir

sekti diskusiją, reikia paskirti diskusijos vadovą. Diskusijos vadovas taip pat seka, kiek laiko liko ir ar diskusija atitinka susitikimo tikslą. Jos pareiga įsikišti, jei visą laiką kalba vienas žmogus ir užgožia kitus. Primesti savo nuomonę nėra diskusijos vadovo užduotis. Priešingai, tikras diskusijos vadovas laikosi neutraliai.

Jo užduotis yra įgalinti kitus išreikšti savo nuomonę. Šią užduotį įmanoma įvykdyti tik visiems dalyviams pritarus, nes diskusijų vadovui reikia laisvės ir autoriteto/galios įsikišti, jei, pavyzdžiui, kas nors kalba ne į temą.

Diskusijų vadovo užduotys trumpaiApibendrinti rezultatus;suformuluoti, kokias problemas reikia išspręsti, kokius klausimus aptarti; pakviesti komandos narius siūlyti savo idėjas dėl požiūrio krypčių;pakviesti siūlyti problemų sprendimus;

•

•

•

••

•

••••

Metodinės gairės


suformuluoti reikalingus priimti sprendimus;užtikrinti, kad sprendimams visi pritaria ir kad jie įvykdomi;aiškiai nutarti kas su kuo turi susitikti ir kalbėtis dėl susirinkime priimtų sprendimų ir aptartų temų;paaiškinti, kaip/ar bus informuojami nedalyvavusieji susirinkime;sutarti, kada bus aptarti rezultatai ir sutarta dėl tolesnių žingsnių;aiškiai pabaigti susirinkimą, suteikiant aiškumo ir dėl kito susitikimo.

Mokymosi procesasŠiuos įgūdžius galima įgyti praktikuojantis ir prašant grįžtamojo ryšio iš

dalyvių, ką jie pastebėjo, kas, jų nuomone, pavyko ir kas ne taip pasisekė.

16 metodinė gairėTema/klausimas. Pasiūlymai, kaip gerinti bendradarbiavimą

Aptariant bendradarbiavimą grupės dalyviai pabrėžė: „Kai trūksta bendradarbiavimo, vaikams ir jų tėvams suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai jaučiasi bejėgiai.“

Kita išvada buvo: „Geras bendradarbiavimas, ypač tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų ir socialinių darbuotojų, nėra labai lengvas ir lengvai užstringa dėl skirtingų nuomonių apie šeimos problemas ir kaip su jomis dirbti. Visiškai skirtingas požiūris į situaciją dažnai stabdo veiksmingą bendradarbiavimą.“

Šios dvi išvados rodo gero bendradarbiavimo poreikį. Dėl to siūlome patarimų, galinčių padėti gerinti darbą kartu. Tik vertinant, kaip sekasi bendradarbiauti, ir praktikuojantis bendradarbiavimas gali gerėti. Galima ieškoti išeičių, kaip įvairiopai pagerinti bendradarbiavimą:

rodant didesnį susidomėjimą kito nuomone;teikiant informaciją apie savo veiksmus ir lūkesčius kitiems;skiriant laiko vaidmenims ir abipusiams lūkesčiams išsiaiškinti;bendraujant ne tik elektroniniu paštu ar pateikiant oficialią ataskaitą, bet ir telefonu bei akis į akį;išreiškiant nusivylimą ir susierzinimą, padedančius geriau suprasti; kreipiant dėmesį į konfliktus, iš dalies todėl, kad vienaip ar kitaip jie turi įtakos dabarčiai; randant, kas galėtų padėti įveikti iškilusį konfliktą; skiriant laiko pasidalyti teigiamomis patirtimis, o ne kreipiant dėmesį tik į problemas;pasakant kitam, ką jis padarė gerai ir kaip padėjo tau.

•••

•••

••••

••

••

•

| ��

5 skyrius. socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos šeima

ryšio UŽMezgiMas | 135Veikimas ir apmąstymas | 13537 pavyzdys. Mamos paieškos | 136Keletas refleksijų | 137Rimtas pokalbis su mama | 13738 pavyzdys. Lankymasis namuose | 139Apsilankymas namuose suteikia daug informacijos | 14039 pavyzdys. Mama tik šypsosi | 141Skirtinga kultūrinė aplinka | 142Asmeninis santykis su savo kultūra | 143Romų kultūrinis pagrindas | 143Kaip tęsti darbą su Rūta ir Agne? | 144Keli apibendrinimai | 145

Darbas sU šeiMa – laiko reikalaUjanTis Procesas | 14640 pavyzdys. Grįžimas namo po gydymosi priklausomybių centre | 146Pirmos mintys | 147Girtavimo privalumai | 147Konkretūs pasiūlymai | 148Ryšio su Alma struktūravimas | 14941 pavyzdys. Kaip dirbti su geriančia šeima? | 150Dar kelios refleksijos apie nustojimą gerti | 151Konfrontacija su klientu dėl savo jausmų | 152

DU MeToDiniai Įrankiai | 153Besitęsiantys procesai | 153Išsiaiškintini momentai | 153Išsiaiškintini momentai schemoje | 154Momentų iliustracija pavyzdžiu | 154Grįžtamojo ryšio teikimas | 15542 pavyzdys. Veidrodžio metodas | 156

�� | 5 skyrius. Socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos šeima

aTaskaiTos | 157Oficialios ataskaitos | 15743 pavyzdys. Kaip pradėti teikti pagalbą socialinės rizikos šeimai | 157Problemų neigimas | 15844 pavyzdys. Procedūros, ataskaitos ir dokumentai | 159Stebimos šeimos | 159Ataskaitų rūšys ir jų rašymo priežastys | 160Gera ataskaita | 162

PoŽiūrio svarba | 16245 pavyzdys. Ilgalaikė pagalba | 162Savigarbos ir asmeninės atsakomybės svarba | 164Socialinio darbuotojo reagavimo įvairovė | 165


| ��

ryšio UŽMezgiMas

veikimas ir apmąstymas

Ankstesniuose pavyzdžiuose aprašyta nemažai įvairių situacijų. Skirtingi klientai, skiriasi jų situacijos ir reakcijos į tai, kas vyksta. Į kiekvieną atvejį irgi galima žiūrėti vis kitaip. Kaip ir į darbuotojų bendravimą vienas su kitu bei bendradarbiavimą. Tačiau nepaisant šios svaiginančios įvairovės, socialinis darbuotojas visada balansuoja tarp dviejų polių: veikimo ir refleksijos. Kiekvienos praktiškos, dažnai greitos reakcijos reikalaujančio įsikišimo metu reikia sau užduoti klausimą: ar vis dar judu link to galutinio tikslo, kurį turėjau galvoje ar dėl kurio susitarėme su klientu? O gal reikia ką nors keisti, bent jau pridėti niuansų?

Tai reiškia, jog socialinis darbuotojas visą laiką stebi, kas vyksta, ir kokias reakcijas skatina jo veiksmai. Jis laikosi savo krypties, bet sykiu yra atviras klientų siūlomiems/daromiems pokyčiams.

Apžvelgdami praktikos pavyzdžius pastebime, jog daugelis šeimų yra priklausomos nuo alkoholio. Atrodo, kad kaip tik dėl šios priežasties Vaiko teisių apsaugos skyrius įsikiša dažniausiai, taip pat plačiai paplitęs reikalavimas, kad socialiniai darbuotojai padėtų šeimoms įveikti šią problemą. Apskritai, viena iš pagrindinių girtavimo priežasčių yra bėgimas nuo per didelės įtampos. Kai patiriamos įtampos darosi per didelės, žmonės ieško, kaip jas sumažinti. Alkoholis padeda tai padaryti. O Vaiko teisių apsaugos skyriaus kišimasis ar policijos baudos sukelia dar daugiau įtampos. Baimė ir drauge poreikis pripažinti savo problemas įtampą didina.

Į socialinį darbuotoją, atvykstantį Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu, žiūrima su nepasitikėjimu, kaip pasiųstą „priešo“. Reikia laiko ir sunkaus darbo, kad šis įtarimas būtų įveiktas. Kaip minėta, abipusis pasitikėjimas įgyjamas per patirtį. Pasitikėjimas niekada neatsiranda vien dėl to, kad teikiama pagalba, ar dėl to, kad pagalba reikalinga. Jis neatsiranda nurodžius – „turi manimi pasitikėti“. Tik įgijęs klientų pasitikėjimą ir kreipdamas dėmesį į jų gyvenimo įtampas, socialinis darbuotojas gali imti padėti. Įgyti pasitikėjimą dažniausiai yra sunkus darbas. Pasak vienos socialinės darbuotojos, „Kai klientai ar šeima gali kalbėti ir nebijodami pasisakyti apie savo problemas, – štai tada prasideda darbas, pokytis.“

Pagalba klientui pakeisti dėl jo elgesio ir/ar aplinkybių susiklosčiusias problemiškas situacijas yra tęstinis procesas, jame socialinis darbuotojas dalyvauja gana ilgą laiką. Šiame skyriuje kreipiame dėmesį į šį besitęsiantį veikimo, reflektavimo ir davimo laiko pokyčiui įvykti procesą. Šio proceso metu socialinis darbuotojas būna tai aktyvesnis, tai pasyvesnis. Jei socialinis darbuotojas kartas nuo karto nepasirinktų pasyvios laikysenos, klientas neturėtų galimybės veikti pats. Mums reikia duoti klientui laiko ir neįsikišti per greitai. Atkreipti dėmesį į šį laiko aspektą socialinio darbo profesijoje yra ypač svarbu.

Ryšio užmezgimas


37 pavyzdys. Mamos paieškos

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja lanko mamą, nes palaiko ryšį su dviem jos vyresnėmis dukromis. Skaitant pavyzdį, kyla klausimas: o ką daryti toliau? Socialinė darbuotoja pradeda trumpa įžanga:

„34 m. mama Rasa augina 10 metų Agnę ir 12 metų Viltę – dukras nuo pirmojo vyro (žuvusio), ir 9 mėn. dukrą Ramintą nuo antrojo vyro (mirusio). Tame pačiame mieste, vieno kambario bute, gyvena 53 m. mergaičių močiutė.

5-asis susitikimas su šeima. Einu į Rasos nuomojamą kambarį dviejų aukštų name, nes turiu žinių, kad ji gėrė 5 dienas.

Beeinančią pas Rasą pirmame aukšte mane užkalbino kaimynė iš 4 buto. Taip pat išėjo kaimynė iš 7 buto. Jos teigė, kad vakar Rasa gavo pašalpą ir su Raminta vežimėlyje kažkur buvo išvažiavusi ir negrįžo per naktį. Vakar iki 12 val. nakties kūdikį prižiūrėjo kaimynės, o 7 buto savininkas Ignas (iš jo Rasa nuomoja kambarį) paguldė miegoti Agnę. Ryte kažkoks Jonas nuvedė Agnę pas netoliese gyvenančią mamos pažįstamą ieškoti mamos, bet jos ten nerado.

Kaimynės sutartinai tvirtina, kad visas namas globoja Agnę ir Ramintą (Viltė pabėgo pas močiutę), nes jų mama geria. Ypač kaimynams būna baisu, kai alkana Raminta naktį klykia, o šalia gulinti girta Rasa nereaguoja. Kartą Raminta buvo iškritusi iš lovytės, kitąsyk vos neužduso, prisikimšusi burną vaflių. Dažnai vežimėlį su Raminta iš miesto parstumia Agnė, o mama girta slenka iš paskos.

Agnė verkia: „Mama, negerk.“ Kaimynai mato prie parduotuvės Agnę, pardavinėjančią gėlytes, nes „mažylei sesei reikia pieno“. Kai visos anūkės gyveno pas močiutę, mažylė jau buvo pradėjusi stovėti, o dabar mama jai perka tik liesą pieną, ir mergaitė verkia iš alkio.

Kaimynių teigimu, Agnė prižiūri sesę ir praleidžia pamokas, neturi mokymosi priemonių, rūbų, nors mama gauna 500 Lt pašalpą.

Man bekalbant su kaimynėm, Agnė namo atlydėjo girtą mamos draugę Laurą. Laiptais nusileido girtas nuomojamo kambario savininkas Ignas ir, šiurkščiai patraukęs Agnę už rankovės, liepė eiti namo. Mergaitė išsigandusi pradėjo verkti: „jis mane muša“. Ji paprašė manęs važiuoti su ja „pas mamą į kitą rajoną“. Aplinkui pradėjo rinktis dar daugiau kaimynų (apie 10). Trys iš jų buvo girti ir agresyvūs.

Paėmiau mergaitę už rankos ir kartu išvažiavom pas močiutę. Močiutė labai susirūpino, kad nėra Rasos su Raminta, kad Agnė alkana, pamaitino ją ir trise išvažiavom ieškoti, kur „mama geria“. Agnė žinojo kelis tokius butus, viename gyveno „Budulis“, bet mamos ten nebuvo. Tada nuėjom į kitą namą, kur gyveno Arvydas, su kuriuo „mama gerdavo“, bet ten niekas Agnės neįsileido. Kažkas iš kaimynų pasakė, kad Rasa gali būti išvažiavusi į priemiestį.“

| ��

keletas refleksijų

Socialinė darbuotoja nuvyko į namus, nes susirūpino Agne, dalyvavusia vienoje iš jos organizuojamų veiklų. Agnė jai pasakė, kad jos mama gėrė penkias dienas. Todėl vaikai buvo palikti vieni. Kaimynai taip pat buvo susirūpinę. Kai tik kažkuri kaimynė pastebėjo socialinę darbuotoją, tuoj ėmė su ja kalbėti ir skųstis mama. Kaimynai rūpinosi ne be priežasties. Naktimis garsiai verkdavo kūdikis. Jie matė, kaip dešimtmetė Agnė rūpinasi savo sesute.

Kaimynai gerai žinojo, kas vyksta šioje šeimoje, ir tikriausiai buvo gerai informuoti, kas vyksta su visais namo gyventojais. Jie žinojo, kada kažkas gauna pašalpą ar atlyginimą. Jie stebėjo, kas įeina į namą ir kas išeina iš jo, ir galėjo pasakyti, ką veikė vaikai. Dalytis džiaugsmu ir problemomis, taip pat alkoholiu, tikriausiai namo gyventojams yra įprasta. Tiek daug jų geria, todėl ši vieta ne per geriausia augti vaikams. Taigi socialinė darbuotoja iš karto sureagavo, kai Agnė paprašė ją palydėti, ir jos nuvyko pas močiutę. Saugumas darbuotojai buvo prioritetas. Be to, socialinė darbuotoja galbūt norėjo pasikalbėti apie situaciją su močiute. Socialinė darbuotoja pirmiausia ėmėsi ieškoti mamos ir kūdikio. Jos su močiute ir Agne nuvyko į keletą vietų, kuriose galėjo būti mama. Čia istorija baigiasi. Kada ir kur buvo rastos mama ir Raminta, nepasakojama.

Kyla klausimas: ką daryti toliau? Po šių pirmųjų žingsnių turi būti žengiami tolesni. Mamai ir vaikams reikia pagalbos. Ar mama priims pagalbą, yra kitas klausimas. Socialinei darbuotojai reikia išsiaiškinti, ar mama motyvuota priimti pagalbą. Jei ne, padėtis blogės. Tad reikia informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių, nes situacija vaikams pavojinga. Ar tai darytina iš karto, ar vėliau? Atsakymas priklauso nuo pokalbio su mama.

rimtas pokalbis su mama

Kai mama bus grįžusi ir išsipagirios, reikia su ja kalbėtis apie situaciją. Mamai reikia atskleisti, kokia sudėtinga padėtis, ir privalu pasiteirauti, ką ji darys, kad situacija pagerėtų. Ar ji turi minčių, kas padėtų jai įveikti potraukį alkoholiui? Kalbėti apie tai įmanoma, jei mama pripažįsta, kad ji yra alkoholikė, bet ji tikriausiai tai neigs.

Kažin, ar gerti jau yra ilgalaikis jos įprotis? O gal jis sustiprėjo mirus pirmam ar antram vyrui? Galbūt gedėdama po pirmojo vyro žūties ji ėmė svaigintis. Gali atrodyti, kad tokie klausimai ir temos yra susiję labiau su pačios mamos jausmais ir problemomis, nei su vaikų poreikiais. Tačiau akivaizdu, kad mamos jausmai ir tas dėmesys, kurį ji gali skirti savo vaikams, yra glaudžiai susiję. Be abejonės, reikia kalbėtis ir apie jos elgesio padarinius vaikams. Tikėtina, kad mama supranta neigiamus savo gėrimo padarinius. Tai žadina kaltės jausmą ir verčia ją jaustis vis labiau bejėgę. Jei mes vienpusiškai parodysime, jog ji nepajėgi auginti savo vaikų, mama gali dar labiau izoliuotis ir nusisukti nuo savo mamos

Ryšio užmezgimas

138 | 5 skyrius. Socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos šeima

(vaikų močiutės) bei socialinės darbuotojos. Taip nevilties priblokšta ji dar labiau atsigręžtų į tuos žmones, kurie bent jau palaiko jai kompaniją kartu gerdami. Ir sugėrovai gali būti jai malonūs ar žadėti visokių gerų dalykų, kol mamos pinigai patenkina ir jų alkoholio poreikį.

Užmegzti ryšį su mama ir leisti jai susidurti su tikrove taip, kad ji nesijaustų atstumta ir palikta dar vienišesnė, reikia laiko. Gal todėl socialinė darbuotoja kelis kartus jau lankėsi pas mamą. Ar buvo kalbėtasi apie Rasos piktnaudžiavimą alkoholiu, nežinome. Tačiau, kol to negalima aptarti, situacija nesikeis.

Socialinė darbuotoja ieškojo mamos, nes to reikėjo vaikui. Taigi tikėtina, kad socialinės darbuotojos dėmesys labiausiai krypsta į pagalbos suteikimą mergaitei. Tačiau socialinė darbuotoja tikriausiai galvojo ir apie pagalbą mamai: „O kai mama supras, kad jai reikia pagalbos, kas toliau? Ar aš turėčiau suteikti tą pagalbą? Kur baigiasi mano užduotis? Ar turiu tik padėti jai priimti pagalbą, t. y. padėti mamai susisiekti su žmogumi, galinčiu jai ateityje padėti? O gal turėčiau padėti aš pati?“ Socialinė darbuotoja turi tai apgalvoti, kad neįsitrauktų pernelyg daug. Ryšiui užmegzti reikia laiko ir energijos. Tačiau toliau jų reikia dar daugiau. Kai pagaliau pasieki, kad mama tavimi pasitikėtų ir norėtų dalytis problemomis, nebegali sustabdyti pagalbos proceso. Užmegztas ryšys reiškia, kad tu, kaip socialinis darbuotojas, sukeli lūkesčius. Blogai, jei lūkesčiai liktų neapibrėžti ir nerealistiški, o mama dėl jų neišsipildymo jaustųsi nusivylusi ar atmesta.

Taip pat reikia priimti sprendimą, ar informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių. Pasirinkimas toks: nesusisiekti su VTAS arba informuoti juos, suprantant, kad VTAS turi žinoti situaciją. Tačiau VTAS neturėtų kištis, kol socialinė darbuotoja kalbasi su mama apie situaciją ir vesdama dialogą ieško, kaip mamai geriausia padėti. O gal socialinė darbuotoja jau dabar turėtų pasakyti VTAS, kad situacija nebepakenčiama? Bet kokiu atveju Vaiko teisų apsaugos skyriaus įtraukimo klausimą reikia aptarti su mama. Tai verčia mamą susidurti su tikrove ir gali padėti jai suprasti, kokia sudėtinga yra situacija. Mama gal jau bijo, kad kaimynai ar mokytojai susisieks su VTAS. Jei ji jau mąsto apie tai, jai gali palengvėti, socialiniam darbuotojui tai paminėjus. Mat tada ji galėtų išreikšti savo baimę. Neišreikštos baimės skatintų jos neviltį ir vienišumą.

Tokie argumentai perša mintį, jog kalbantis su mama paminėtinas Vaiko teisių apsaugos skyrius. Dar vienas argumentas už šio skyriaus paminėjimą – jei socialinė darbuotoja nesusisiekia su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, ji prisiima per daug atsakomybės. Pasak vieno iš skyriaus darbuotojų: „Riziką vaiko teisėms vertina Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, o ne socialinis darbuotojas. Be to, čia reikalinga kompleksinė pagalba, o jei socialinė darbuotoja nesusisiekia su kitais, jai labai sudėtinga rasti sprendimą.“

Argumentas neinformuoti Vaiko teisių apsaugos skyriaus būtų toks: žmogų, kalbantį mamai apie šį skyrių, ji priimtų kaip „priešą“. Ar socialinė darbuotoja su Vaiko teisių apsaugos skyriumi susisieks iš karto, tikriausiai priklausys nuo to,

| ��

kaip ji įvertins situaciją po pokalbio su mama, ir nuo to, ar mama norės pažvelgti tikrovei į akis ir ar turės stiprybės imtis veikti, padedama vienos ar kitos socialinės darbuotojos. Būtų geriau, jei mama pati nutartų priimti pagalbą, o ne Vaiko teisių apsaugos skyrius ją priverstų tai padaryti – nepatyrusi tokios prievartos ji būtų daug labiau motyvuota priimti pagalbą ir pati siekti pokyčių.

38 pavyzdys. lankymasis namuose

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie apsilankymą pas Akvilę, trisdešimtmetę dviejų vaikų mamą. Vienas iš vaikų, trylikametis sūnus, gyvena su seneliais atskirai. Mama gyvena su trisdešimtmečiu sugyventiniu Mantu ir septynmečiu sūnumi Ernestu. Jo tėvas buvo narkomanas ir sėdi kalėjime už netyčinę žmogžudystę.

„Įeinu į butą. Į akis krinta tvarka. Akvilė, tvarkingai apsirengusi, stipriai prisirūkiusi, išbalusio nesveiko veido moteris, 10 val. ryto drybso ant sofos šalia sugyventinio Manto, nepaleisdama iš rankų mobilaus telefono (kažkas skambina, kažkas rašo žinutes ir moteris atsakinėja į jas). Kambario tarpduryje stovi Ernestas ir įdėmiai klausosi mano ir mamos pokalbio.

Akvilė sakosi nuo mažens serganti epilepsija, buvo mamos ir patėvio mušama, augo su seneliais. Vaikystėje buvo prievartauta, „nesupratau, ką daro, skaudėjo“. Dabar moteris geria vaistus, lankosi pas psichiatrą. Anot Akvilės, ji turi problemų, nes nori susigrąžinti vyresnįjį sūnų iš senelių, bei turi problemų dėl Ernesto – jis serga tuberkulioze, prastai mokosi, mokykloje yra nemėgstamas.

Pradžioje pakalbinu Ernestą. Jis nešvariais rūbais, suplyšusiom kojinėm. Vaikas kalba nenoriai, turi kalbos defektą, nemoka suformuluoti sąvokų. Kaip brangiausius žmones apibūdina mamą ir brolį.

Ant spintos kabo graži spalvota darželyje daryta Ernesto nuotrauka. Ant tos pačios spintos viršaus, vaikui nepasiekiami, sudėti vaikiški žaislai – mašinėlės. Paklausiu, kodėl jos ne ant žemės. „Nes sulaužo.“ Akvilė, pakėlusi balsą, užrėkia ant sūnaus, šis įsikniaubia į sofos kraštą, pravirksta. Mama jo nenuramina, skundžiasi man, kad „šitaip jis gali valandą daryti, iki isterijos“. Klausiu mamos, ką vaikas mėgsta daryti. „Žaisti lauke, bet greit grįžta, nes vaikai jį primuša, arba jis atiduoda vaikams savo žaislus, kad su juo žaistų.“ Klausiu mamos, ar eina į kiemą pasiaiškinti, kodėl vaikai muša jos sūnų. Tyla. Mama skundžiasi, kad Ernestas ilgai neužmiega vakarais. Paklausiu, ar nemanote, kad gerai vaikui prieš miegą paskaityti pasaką. Mama sako skaitanti. Bet paklausta knygos pavadinimo, nepasako. Paprašau vaiką padeklamuoti kokį eilėraštį ar dainelę, vaikas nieko nemoka. Pokalbio pabaigoje vaikas iš tarpdurio sako: „Aš tau niekas, va močiutei Vitalijai tai aš Ernestukas.“ Mama niekaip nereaguoja į vaiko žodžius. Per tą laiką kažko ateina kaimynas, išsiveda mamą į kitą kambarį ir aiškiai laukia, kol aš išeisiu...“

Ryšio užmezgimas


apsilankymas namuose suteikia daug informacijos

Socialinei darbuotojai šis apsilankymas buvo pirmas susipažinimas su šeima. Atrodo, jog ji iki tol nepažinojo nei berniuko, nei mamos, bet norėjo su abiem susipažinti. Norint susipažinti, apsilankymas namuose yra visada įdomus. Jis suteikia daugiau informacijos, nei gautume vien kalbėdamiesi kabinete. Tarkime, galime pastebėti, kad kambarys tvarkingas, bet berniuko žaislai jam nepasiekiami, sudėti ant spintos.

Ar socialinės darbuotojos laukė? Mes manome, kad taip, nes ji tikriausiai nesilankė neperspėjusi. Ji neparašė, kodėl lankėsi, bet tikrai bus įspėjusi mamą, tardamasi dėl dienos ir laiko. Akvilei nelabai rūpėjo socialinės darbuotojos apsilankymas. Ore tarsi tvyrojo nuotaika: „Socialine darbuotoja, negadink mano įprasto gyvenimo.“

Atvykti į šeimą pirmąkart yra tam tikra prasme nuotykis, nes niekada nežinome, ko tikėtis ir kaip mus sutiks. Šiuo atveju viskas vyko sklandžiai ir ramiai, išskyrus pabaigą. Jei socialinė darbuotoja lanko šeimą, vykdydama Vaiko teisių apsaugos skyriaus drausminę akciją, priėmimas gali būti priešiškesnis. Ore gali tvyroti agresija arba protestas.

Bendrai imant, socialinės darbuotojos požiūris buvo santūrus. Ji kalbėjo apie tai, ką pastebėjo, bet, mamai nereaguojant į keliamus klausimus, socialinė darbuotoja stebėjo ir nebeklausinėjo. Taip pat vyko ir jos vizito pabaiga. Tiesą sakant, pabaigos nebuvo. Akvilė tiesiog išėjo į kitą kambarį ir negrįžo. Tai tikriausiai labai nepatiko socialinei darbuotojai. Tačiau toks neišbaigtumas būdingas visai bendravimo eigai.

Socialinė darbuotoja visaip mėgino įtraukti į pokalbį berniuką. Ji skyrė daugiau dėmesio jam ir atrodė daugiau susidomėjusi juo, nei mama. Gal mama buvo nusivylusi sūnumi ir todėl užsiėmė savo reikalais, tarkime, skambinimu telefonu ir SMS rašymu? Paskutiniai Ernesto žodžiai reikšmingi: „Aš tau niekas, va močiutei Vitalijai tai aš – Ernestukas!“ Šie žodžiai rodo socialinei darbuotojai, kaip jis jaučiasi smukdomas ir nevertinamas.

Po to ši socialinė darbuotoja turi nutarti, ką daryti toliau. Situacija neatrodo tokia problematiška, kad reikėtų Vaiko teisių apsaugos skyriaus įsikišimo. Bet tai nereiškia, kad berniuko raidai nekyla rizika. Taigi reikia ką nors daryti. O gal užtenka viską palikti psichiatrui, pas kurį mama dabar lankosi, tikintis, kad jis padės? Socialinė darbuotoja turi sau išsiaiškinti, ką ji pati ketina daryti. Ar ji įsitrauks daugiau ir sieks glaudesnio ryšio su mama, stengdamasi daugiau su ja bendrauti? Taip darydama, darbuotoja gali daugiau sužinoti apie Akvilės istoriją ir apie jos jausmus Ernesto kalinčiam tėvui. Tie jausmai gali būti susiję su jos reakcijomis sūnaus atžvilgiu. Mamos istorija problematiška, tačiau tai ne pasiteisinimas visiškai nekreipti dėmesio į berniuką. Tačiau jei ji neišmoks susidoroti su savo problemomis, ji neturės jėgų skirti dėmesio savo sūnui. Jos ryšys su psichiatru gali padėti jai įveikti asmenines problemas, labiau susidomėti sūnumi ir jo problemomis.

| ��

Mama keletą kartų pareiškė, kaip sunku auginti šį vaiką. Akvilė veikiau skundžiasi, kad jos gailėtųsi, nei ieško sprendimų ar imasi veikti. Tai vienas būdas vertinti situaciją, bet gal per paprastas. Šiai mamai, turinčiai skausmingą istoriją, vaikystėje išprievartautai, sudėtinga atrasti save. Apie savo išprievartavimą ji stulbinančiai lengvai kalba savo vaiko akivaizdoje. Ar tai pirmas kartas, o gal ji tai daro dažniau, nekreipdama dėmesio, kad jis yra šalia, nepaisydama to poveikio, kurį tokia istorija gali turėti berniukui ar kitiems žmonėms? Tai gali būti gana impulsyvus elgesys.

Iš šio pavyzdžio neaišku, kaip socialinė darbuotoja suvokia savo užduotį. Atrodo, kad ji stebi mamą ne dėl to, kad šeima būtų įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, bet todėl, kad šis berniukas lanko tą dienos centrą, kuriame darbuotoja dirba.

Mamos šeimos istorija taip pat gali padėti suprasti, kodėl žaisliukai guli ant spintos, nepasiekiami vaikui. Iš pradžių tai gali pasirodyti labai keista. Tačiau kai kurie žmonės mūsų grupėje domėjosi, o gal tai kilo iš mamos praeities? Gal mama vaikystėje (po išprievartavimo, o gal ir prieš) augo vaikų namuose? Ten, taip pat ir kai kuriuose darželiuose, geresni žaislai būdavo užkeliami aukštai ant lentynų, kad visiems lankytojams būtų matyti, jog žaislų yra, bet vaikai jų nepasiektų.

Socialinė darbuotoja, lankydama šeimą ir paskui reflektuodama susitikimą, turi nutarti, ką jai toliau daryti. Šiuo atveju tai reikštų rinktis: ar aktyviau įsitraukti ir ieškoti ryšio su mama, mėginti ją geriau suprasti, ar to nedaryti. Jei socialinė darbuotoja nutartų aktyviau įsitraukti, ji galėtų mėginti padaryti vaiko auklėjimą bendru jų interesu. Mama nesiims iniciatyvos, tad reikės skirti daug dėmesio ir laiko, kad būtų rastas darbo kartu tikslas. O kadangi šiai mamai jau padeda psichiatras, gal geriau palikti viską kaip yra. Gauti pagalbą iš dviejų profesionalų tuo pačiu metu Akvilei bus pernelyg sudėtinga, iš tiesų jai tai nepadės.

Bendraujant su vaikais, gali būti akivaizdu, kad tėvams reikia pasikeisti. Taip pat privalu bendradarbiauti su giminaičiais. Bendradarbiavimas su tėvais gali būti labai sėkmingas, kaip matėme iš socialinės darbuotojos, dirbusios su tėčiu, pavyzdžio (31 pvz.). Tačiau šiuo atveju pirmiausia reikia pagalbos mamai Akvilei, kad ji galėtų bendradarbiauti su socialine darbuotoja ir gebėtų sukurti geresnę aplinką berniukui.

39 pavyzdys. Mama tik šypsosi

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat ieško bendradarbiavimo su mama būdų, nes jos vaikai turi problemų. Ir dar kartą mama neparodo noro dirbti kartu. To priežastys gali būti įvairios.

„Vida (34 metų) gyvena su vyru ir turi 11 vaikų. Vida prieš metus grįžo iš įkalinimo įstaigos. Vida yra romų kilmės moteris. Vyriausias vaikas yra 17 metų amžiaus, jauniausias – 9 mėnesių. Mūsų vaikų dienos centrą lanko dvi dukterys Rūta (9 m.) ir Agnė (8 m.). Vyras dirba neoficialiai ilgas darbo

Ryšio užmezgimas


valandas ir šiuo metu su juo glaudaus ryšio nepalaikom. Kol mama buvo įkalinimo įstaigoje, mes, socialiniai darbuotojai, daugiau bendravome su tėčiu. Abi mergaitės dienos centrą lanko apie pusantrų metų. Mergaitės dienos centre daug draugų neturi, dažnai mušasi, keikiasi, erzinasi ir tyčiojasi iš kitų vaikų bei vadovų. Dažnai konfliktuoja ir sukelia kitų vaikų neigiamas emocijas. Tokiu atveju stengiasi visokiais būdais išvengti atsakomybės už savo poelgius. Kiekvieną dieną stengiasi sulaužyti kuo daugiau dienos centro taisyklių. Dienos centre už muštynes ir stiprius nusižengimus vaikams skiriama bausmė – laisva diena. Vaikas kitą dieną negali ateiti į dienos centrą. Kai mergaitės gauna laisvą dieną, prasideda dar didesni isterijos priepuoliai ir neigiamos emocijos.

Mergaičių mama palaiko tokį jų elgesį. Kalbantis individualiai ir kviečiant Vidą bendradarbiauti, ji teigia, kad mes klystam, nes jos mergaitės negali taip elgtis. Kai kalbamės apie dienos centro taisykles ir koks elgesys nepriimtinas, mama nevalingai pradeda šypsotis ir kaskart teigia, jog jai nesvarbu, ar lankys merginos dienos centrą, ar ne. Ji kartoja, kad jos mergaitės tokios yra. Sako: „mano mergaitės“ ir šypsosi.

Tarp kolegų pasidalijame, kad pradedame jausti nevilties ir nežinomybės jausmą – kaip dirbti su mergaitėmis ir pačia šeima?“

skirtinga kultūrinė aplinka

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat rūpinasi, kaip auklėjami vaikai. Dėl to socialinė darbuotoja susisiekė su mama. Jos ir jos kolegių pagrindinis klausimas buvo: „Kaip galime bendradarbiauti su mama, kad įveiktume mergaičių elgesio problemas?“ Iki šiol socialinių darbuotojų ir vaikų dienos centro vadovų pastangos buvo bevaisės. Mama ne tik neparodė susidomėjimo, ji netgi palaikė mergaičių neigiamą ir problematišką elgesį.

Atsakymas, ką daryti toliau, nėra toks paprastas. Įžvalgų gauti galime pažvelgę plačiau, tarkime, į praeitį. Kaip užsimezgė jų ryšys? Ar koks nors įvykis, kuriame dalyvavo mama ar kiti giminaičiai, padėtų suprasti motinos elgesį? Kokia mamos ir šeimos aplinka? Buvo paminėta, kad mama yra romų kilmės. Ar tėtis irgi, nežinome. Tačiau mama priklauso šiai specifinei visuomenės grupei.

Negalime užmiršti, jei norime suprasti klientą ir jo reakcijas, jog priklausymas specifinei kultūrinei visuomenės grupei turi savo poveikį. Vertinant tokią situaciją sau užduotini šie klausimai:

Kas šiai kultūrai ir jos istorijai būdinga? Ar jie turi specifines tradicijas, savo religiją su specifiniais papročiais?Ar jų požiūris į socialinį darbuotoją skiriasi nuo bendros visuomenės nuomonės?

Be šių klausimų apie specifinę grupės istoriją, apie papročius, kultūrinius dalykus ir religiją, įsidėmėtina, kad kiekvienas asmuo savitai susijęs su šiais

•••

| ��

dalykais. Žmogui gali būti labai svarbi jo kilmė ir jis gali didžiuotis savo istorija. Religija jam gali būti labai svarbi – tada jis tikriausiai specifinius papročius laiko itin reikšmingais. Jie yra svarbi jo dalis. Kitas žmogus gali reaguoti atvirkščiai, nekreipti dėmesio į savo tautos kultūrą. Tos tautos narys jis tėra todėl, kad ten gimė. Jis gali nežinoti apie kultūrinius savo tautos turtus ar net nemokėti savo gimtosios kalbos. Jei visi namie kalba sava kalba, tai toks žmogus gali sunkiai kalbėti lietuviškai. Kad ir kaip asmuo žiūrėtų į savo kultūrinį paveldą, socialinis darbuotojas, kad suprastų klientą, privalo kreipti dėmesį į kultūrinius aspektus. Kreipti dėmesį į kultūrinį ir religinį paveldą reiškia domėtis kliento istorija. Tai gali padėti mums suprasti ir aplink tą asmenį susidariusį lauką. Taip pat ir kaip kiti žmonės į jį reaguoja.

asmeninis santykis su savo kultūra

Socialinės darbuotojos pastaba, jog moteris buvo romų kilmės, turi tam tikrą priežastį. Įdomu, kokią. Tai buvo susiję su informacija, pateikta apie moterį. Informacija, kaip anksčiau sakėme, yra svarbi. Bet galime čia išgirsti ir tam tikrą neigiamą gaidelę. Dirbant socialinį darbą su kitos kultūros žmonėmis, reikia ir sau užduoti asmeninius klausimus. „Kaip aš žiūriu į šią specifinę grupę? Ar aš jais domiuosi? O gal turiu kokių prietarų? Gal kritiškai ar neigiamai vertinu šios kultūros žmones?“ Tarkime, Nyderlanduose, dirbdami su islamą išpažįstančiais žmonėmis, turime užduoti sau klausimą, kaip žiūrime į šią religiją. Stipriau sakant, ar matau juos kaip potencialius teroristus? Gal manau, kad jų religija neduoda nieko gero? Ar iš tikrųjų domiuosi jais, suprantu, kad tokios etiketės tik trukdo žmogiškam santykiui užsimegzti ir užkerta kelią žmoniškumui? Toks supaprastintas ir ribotas požiūris kelia baimę ir trukdo vykti tikram dialogui.

romų kultūrinis pagrindas

Ar Vida didžiavosi, kad ji iš romų, nežinome. Tačiau Vida gali jausti, kad jos kultūra ir jų gyvenimo būdas ne visada pagarbiai vertinamas. Priešingai, dažnai į romus žiūrima įtariai. Pavyzdžiui, „nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti“. Tokios reakcijos veikia ir Vidą. Gali būti, kad ji tada reaguoja taip: „jei mūsų, romų, visuomenė negerbia, tai kodėl mes turime paisyti visuomenės? Kodėl turime laikyti jūsų taisykles svarbiomis?“ Jei Vida reaguoja šitaip, dienos centro socialiniai darbuotojai priims jos reakciją kaip jų darbo būdo neigimą, atmetimą. Socialiniams darbuotojams jų centro taisyklės yra labai svarbios. Jų dėka vaikų dienos centre vaikams gera būti. Tačiau šiuo atveju Vida reaguoja daug giliau, pagal savo požiūrį ir jausmus visuomenės atžvilgiu. Ji protestuoja prieš Lietuvos visuomenę, o ne prieš centro taisykles. Vida mato socialinius darbuotojus kaip tos visuomenės, kuriai ji nepriklauso ir kurios ji nesijaučia priimama, atstovus.

Ką tik gana savitai interpretavome situaciją. Ar šioje interpretacijoje yra tiesos, nežinome. Tačiau Vida tikriausiai ne pirmoji kreipiasi į socialinę darbuotoją kaip

Ryšio užmezgimas


į visuomenės atstovę ar kaip į specifinę funkciją atliekančią pareigūnę ir nemato asmens. Tai suvokdami nepriimsime kai kurių reakcijų per daug asmeniškai ir labiau suprasime Vidos reakcijas. Šis suvokimas mums gali padėti suprasti, ko iš Vidos galime tikėtis. Neįmanoma lengvai pakeisti bendro požiūrio į kultūrą. Tačiau asmeniniai ryšiai gali labai teigiamai šį požiūrį paveikti. Socialinė darbuotojos reakcija gali arba patvirtinti Vidai jos nuomonę, kad ji nėra visuomenės dalis, arba ją paneigti. Socialinė darbuotoja tokią nuomonę paneigtų, jei tęstų ryšį su Vida ir vis domėtųsi ja, nesitikėdama iš karto didelių Vidos elgesio pokyčių. Tačiau bet kokiu atveju verta pamąstyti, ką daryti su Rūta ir Agne, VDC lankytojomis.

kaip tęsti darbą su rūta ir agne?

Tai, kad suprantame Vidą, savaime nepaaiškina, ką mums daryti. Bet tai gali mums padėti suprasti, ar realu pasiekti, kad ji susidomėtų. Vida labai sąžiningai pasakė: „Man nesvarbu, ar merginos lankys dienos centrą ar jo nelankys.“ Kitaip sakant, „tai ne mano reikalas“. Kol Vidai nesvarbu ir neįdomu, negalima tikėtis, jog ji dirbs kartu. Visa peržiūrėję, galime suformuluoti tokius tikslus, iš kurių galime rinktis:

vienpusiškai atsidėti bendradarbiavimui su abiem mergaitėmis;leisti Vidai suprasti, jog ji yra laukiama, bet palikti ateičiai galimybę, kad ji susidomės;pasiduoti ir nebedirbti su Rūta ir Agne;toliau stengtis užmegzti ryšį su Vida ir ieškoti bendradarbiavimo su ja būdų.

Čia, tekste, pasirenkame pirmąjį variantą ir atsidedame bendradarbiavimui su Rūta ir Agne. Tai reiškia, jog su mergaitėmis ieškome darbinio santykio. Tiesiog tęsti darbą su jomis, iš esmės nieko nekeičiant, būtų neišmintinga. Dabartinė netenkinanti situacija tęstųsi ir abiejų pusių susierzinimas vis augtų. Taigi pamėginkime, ar bendraudami su mergaitėmis galime rasti visus tenkinantį darbo būdą.

Prieš pradedant kalbėtis su Rūta ir Agne, kodėl joms verta lankytis centre, reikia grįžti prie jų istorijos. Kada ir ko jos atėjo? Tikriausiai organizacija jomis rūpinosi, kol jų tėvai buvo kalėjime. Pavyzdyje neaprašyta, tačiau mums žinoma, kad jų tėvas irgi trumpą laiką kalėjo. Gal jos atėjo tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos skyriui? Jei taip, svarbu sužinoti, ar jų atėjimas buvo prievolė, sąlyga, kad grįš namo. O gal tai buvo ne toks primygtinis pasiūlymas? Turi būti aišku, nes tokie dalykai veikia tolesnius žingsnius. Jei dalyvavo Vaiko teisių apsaugos skyrius, skyriaus darbuotojus reikia įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Jei skyrius nedalyvavo, socialinės darbuotojos yra laisvesnės kalbėtis su mergaitėmis: „Kas tau įdomu centre? Dėl ko tau patinka čia ateiti? Ką norėtum čia veikti?“

••

••

| ��

Užduodant tokius klausimus rizikuojama, kad jos atsakys: „Niekas čia mums nepatinka. Mes ateiname, nes mums liepia čia ateiti.“ Arba atsakys: „mus atsiunčia“. Ir tai galbūt bus paskutiniai jų žodžiai. Ir jos išeis?..

Tačiau tikriausiai jos turi tam tikrą paskatą ateiti. O tai yra naujų susitarimų pagrindas: „Gerai, kadangi jums tai įdomu, ateikite, ir mes jums padėsime. Tačiau mes savo ruožtu prašome atkreipti dėmesį į šias taisykles.“ „Ar galite jų laikytis? Kaip mes galime jums padėti?“ Jų atsakymas gali būti: taip, bet. Šis „bet“ yra įdomiausias ir svarbiausias, nes gali padėti suprasti, ką jos galvoja. Tai ir galimybė kalbėtis su jomis apie tai, kas joms nepatinka. Tai gali būti pradžia siekti pirmųjų ne pernelyg reiklių susitarimų. Joms nepavyks iš karto laikytis visų taisyklių. Tam reikės laiko ir tikriausiai reguliarių individualių pokalbių, kad būtų apžvelgta, kaip sekasi ir ko reikėtų siekti. Tokį pašnekesį galima panaudoti gauti grįžtamąjį ryšį apie gerus ir ne tokius gerus rezultatus. Galima sutarti, kokios yra kitos mergaitėms įveikiamos „užduotys“, pagerinsiančios jų socialinius įgūdžius. Jų noras laikas nuo laiko apžvelgti, kaip sekasi, gali būti viena pagrindinių sąlygų leisti lankyti centrą. Nes neturint šio noro niekas nesikeis. Ar tai suveiks? Tik laikas ir mėginimai parodys. Komandoje turi būti aišku, kieno užduotis pakalbėti apie tai, „kaip sekasi“ su Rūta, ir kieno – su Agne. Jos yra du skirtingi asmenys su savo galimybėmis ir ribomis, taigi būtų gerai kreiptis į jas kaip į du individus. Ypač jei jos laikosi drauge, rizikuojama į jas dažnai kreiptis kaip į vieną asmenį.

Jei jos atėjo į dienos centrą per Vaiko teisių apsaugos skyrių, toks požiūris irgi gali suveikti, tačiau reikia informuoti skyrių ir mergaitės turi žinoti, kad skyrius apie tai informuotas.

keli apibendrinimai

Šie trys pavyzdžiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingi. Tačiau jie turi keletą panašumų. Pravartu šiuos aspektus suformuluoti.

Socialinis darbuotojas, dirbantis su vaikais ir padedantis jiems asmeniškai ugdytis, negali nekreipti dėmesio į vaiko aplinką: į jį supančių suaugusiųjų rūpesčius ir problemas. Tai veikia vaikų situacijas.

Lengvai gali kilti įtampa tarp tėvų (pavyzdžiuose – mamų) ir vaikų poreikių. Tiek vaikai, tiek suaugusieji turi savo rūpesčius, teises, poreikius, svajones ir reagavimo būdus. Ir abejus – vaikus ir suaugusiuosius – reikia traktuoti rimtai.

Ar socialinis darbuotojas galės padėti abiem, vaikui ir suaugusiajam, priklauso nuo jo darbo pobūdžio ir nuo laiko, kurį jis gali skirti šiai pagalbai, bei nuo jo ryšio su abiem. Labai dažnai, ypač jei suaugusieji (vaikų tėvai) patys turi daug problemų, geriau atskirti šiuos du vaidmenis ar užduotis. Vienas socialinis darbuotojas padėtų vaikui, kitas profesionalas – socialinis darbuotojas ar psichologas – padėtų suaugusiajam.

Tam, kad galėtų padėti vaikui ar suaugusiajam, socialinis darbuotojas pirmiausia turi siekti tinkamo santykio su klientu. Todėl reikia, kad klientas

•

•

•

•

Ryšio užmezgimas


bent minimaliai pasitikėtų socialiniu darbuotoju ir norėtų susitikti ir kalbėtis apie tai, kas vyksta. Tik kai abiem pusėms aiškus bendras tikslas, galima sutarti dėl konkretesnių žingsnių.

Socialinis darbuotojas turi ne tik aiškiai išsakyti klientui tikslus, bet ir nedviprasmiškai leisti jam suprasti, ko iš jo tikimasi. Ir klientas, ir socialinis darbuotojas turi savo atsakomybę besitęsiančiame procese.

Kliento kultūrinė kilmė turi skatinti socialinio darbuotojo domėjimąsi specifinėmis tos kultūros ypatybėmis ir jų svarba klientui.

Darbas sU šeiMa – laiko reikalaUjanTis Procesas

40 pavyzdys. grįžimas namo po gydymo priklausomybių ligų centre

Ankstesniuose pavyzdžiuose dėmesį skyrėme ryšio užmezgimui ir nutarimui, kokia yra pagalbos kryptis ir koks jos tikslas. Šiame poskyryje kalbėsime apie proceso, reikalingo siekiant pokyčių, tąsą. Ar pasieksime rezultatų ir ar greitai – visada nenuspėjamas ir atviras klausimas. Tolesniame pavyzdyje socialinė darbuotoja, dirbanti su Alma ir Arnu, kelia sau klausimą: „Kaip elgtis ir kaip padėti šeimos nariams, ypač Almai, grįžtančiai namo po gydymo iš priklausomybių ligų centro?“

„Almos (42 m.) ir Arno (45 m.) šeima atvyko į mūsų rajoną prieš penkerius metus. Šeima paėmė paskolą, įsigijo namą. Alma dirbo degalinėje. Arnas prekiavo naudotais automobiliais turguje. Šeimos materialinė padėtis buvo stabili. Jie reguliariai mokėjo paskolą, remontavo namą.

Šeimoje du vaikai: Aušra (12 m.) ir Airidas (15 m.). Pilnametė dukra Rita mokosi ir gyvena atskirai. Aušra ir Airidas mokosi gimnazijoje. Mergaitė mokosi labai gerai, dalyvauja užklasinėje veikloje, olimpiadose. Airidas labai uždaras. Mokykloje turi tik vieną draugą. Su mokytojais ir klasės auklėtoja beveik nebendrauja.

Šeimos problemos prasidėjo, kai tėtis susilaužė koją. Šeima neteko pagrindinio pajamų šaltinio. Vyras ėmė išgėrinėti. Po kurio laiko darbo neteko ir Alma. Tėvai girtavo namuose. Vėliau kildavo konfliktai. Galiausiai mama išeidavo iš namų kelioms dienoms ar savaitei. Vaikai su girtaujančiu tėvu likdavo namuose. Šeimai trūko būtiniausių priemonių ir maisto produktų.

Tuomet šeimai ėmė padėti Almos motina, gyvenanti kitame rajone. Senyva motina pasirūpina malkomis bei maisto produktais, daug bendrauja su vaikais. Močiutė kaltina Arną dėl visų šeimos problemų, tačiau labai nori jiems padėti.

Situacija šeimoje nuolat blogėja. Alma ir Arnas nesugeba apsispręsti, kas jiems yra svarbiausia. Dėl nuolatinių nesutarimų jie norėtų skirtis, tačiau vėl

•

•

| ��

susitaiko ir toliau girtauja. Arnas įsitikinęs, kad jo girtavimas yra mažesnė problema, nei Almos bėgiojimas iš namų. Tėvai mano, kad vaikai yra pakankamai dideli ir patys gali savimi pasirūpinti.

Po ilgo apsisprendimo Alma išvyko gydytis į Priklausomybių ligų centrą. Arnas liko namuose ir toliau girtauja. Vaikai tuo metu išvykę pas močiutę – jiems atostogos.“

Pirmos mintys

Perskaičius šį pavyzdį ir suvokus, kas vyksta, į galvą ateina mintis, ar tikrai buvo neišvengiama, kad tokia, palyginti, menka nelaimė – kojos lūžis, turėtų tokius toli siekiančias padarinius šiai šeimai? Tėvas atrodė verslus žmogus. Šeima persikėlė į naują rajoną, tikėdamasi gerų perspektyvų jo verslui – prekybai naudotais automobiliais turguje. Tačiau akivaizdu, kad tai labai pažeidžiamas verslas. Ar Arnas tiesiog per daug optimistiškai, o ne realistiškai žvelgė į šį verslą? Šeima nesukaupė jokių santaupų. Arnas lengvai ėmėsi verslo, ir pradžių jį lydėjo sėkmė, gal todėl jis su Alma atsipalaidavo, nebekreipė dėmesio į riziką, tenkančią savarankiškai dirbančiam asmeniui. Jie neįvertino rizikos netekti pajamų kilus tam tikroms sveikatos problemoms. Šeima nepamąstė, kad verta apsidrausti sveikatą, dalis žmonių iš viso to nedaro. Šalyje, kur privatus verslas tik prasideda, tokius aspektus galima lengvai pražiūrėti ar nekreipti į juos dėmesio. Žmogui iš tokios šalies, kaip Nyderlandai, kur privataus verslo tradicijos daug ilgesnės, mintys apie galimas rizikas ir apsidraudimą nuo jų iš karto šauna į galvą.

O gal jau ir anksčiau būta problemų? Kitaip sunku suprasti, kad kojos lūžis priverčia žmogų mesti savo verslą. Gali būti, kad apie problemas nebuvo kalbama. Pripažinti, kad tai, ko ėmėsi su dideliu optimizmu, nepavyko, Arnui yra per sudėtinga? Geriau tylėti ir atsitraukti? Ar geriau atidėlioti kalbėjimąsi, nes, kol problemos neminimos, galima į jas nekreipti dėmesio? O vėliau dar sudėtingiau kalbėti apie tai, kas įvyko.

girtavimo privalumai

Mąstydami apie girtavimą, darome išvadą, jog gėrimas gali pasirodyti veiksminga pagalba, kai norime atsitraukti. Alkoholis padeda pabėgti nuo rūpesčių ir blogų jausmų. Bent jau laikinai. Po to reikia daugiau gerti, kad galima būtų laikytis atokiai nuo problemų. Tuo tarpu jos vis auga. Gėrimas taip pat padeda praleisti tą laiką, kurį nežinai kaip kitaip panaudoti. Be to, tai gali suteikti malonią kompaniją... Praradusi darbą Alma irgi mielai gerdavo.

Ar ši šeima kalbėdavo apie savo problemas ir ieškojo, kaip jas išspręsti? Kaip jie tai darė? Galime tik spėlioti. Tikėtina, kad dalytis mintimis, išreikšti jausmus, abejones, susirūpinimą ir ieškoti būdų, kaip įveikti blogėjančią situaciją, jiems

Darbas su šeima – laiko reikalaujantis procesas


buvo neįprasta. Tam reikia bendravimo įgūdžių, o jų jie gal niekada neturėjo.Buvo paminėta, kad laikas nuo laiko mama dingdavo iš namų. Arnui tai buvo

blogiau nei jo gėrimas. Abejojame, kad Alma pasakydavo jam, kur ji eidavo. Atrodo, kad ji tik prapuldavo ir tiek. Ar kas nors jos ko nors klausdavo? Ar nebedrįsdavo to daryti išsigandę jos piktos reakcijos? Tai verčia mus spėlioti, kaip reagavo Arnas ir jo vaikai, kai Alma išeidavo. O ji pati? Išeidama pirmąsyk, Alma gal mąstė: „Ar kas nors pasiges manęs ir paklaus, kur buvau? Ar jiems įdomu, ką veikiau ir kodėl išvykau?“ Reakcijos jai grįžus irgi galėjo būti labai įvairios: nuo kaltinimo ir pykčio iki susirūpinimo ar palengvėjimo, kad ji grįžo. O gal nieko nebuvo sakoma, ir Alma priėmė tai kaip abejingumą? Gyvenimas tekėjo savo vaga tarsi nieko nebūtų įvykę? Arno neklausinėjimą galėtume vertinti kaip „nekelkime daugiau problemų“. O gal Arnas neįsivaizdavo, kaip kalbėtis apie tai, kas įvyko? Vietoj žodžių galima pasiūlyti stiklelį. Tiesą sakant, tai irgi tam tikra prasme bendravimas. Kad ir kokie griaunantys būtų girtavimo padariniai, kartais kai kuriems gėrimas gali suteikti „teigiamą“ prasmę: tarkime, švęsti ką nors džiaugsmingo, linkėti sveikatos, išspręsti konfliktą ir jį užmiršti. Kai gėrimu pateisinamas nekalbėjimas, tai ne taip teigiama.

konkretūs pasiūlymai

Kitas klausimas – ar tokios refleksijos padeda mums nutarti, ką daryti, kai Alma grįš po gydymosi priklausomybių centre. Mes manome, kad taip, nes tai padeda mums atsidėti bendravimui su Alma ir jos vyru ir pakviesti juos pačius galvoti, ką daryti toliau. Galbūt Alma labiau pasirengusi imtis veiksmų, nei Arnas. Pasirinkdama gydymąsi, Alma parodė, kad nori keisti savo gyvenimą. Už tai ją galima girti ir jai grįžus reikia imti kalbėtis, ką daryti toliau. Dar kartą sakyti jai, jog alkoholis yra blogai, neveiksminga. Ji pati tai puikiai žino. Jai būtų daug įdomiau būti pakviestai pamąstyti ir pabendrauti apie tai, ką ji nori daryti toliau.

Socialinės darbuotojos uždavinys – priversti ją galvoti ir pakviesti tai išsakyti. Po gydymosi Alma gali grįžti turėdama daug gerų ketinimų. Taigi būtų gerai susitikti su ja netrukus ir pasikalbėti, ką ji planuoja daryti toliau. O jei ji turi minčių, išklausyti jų ir aptarti su Alma, kaip paversti jas tikrove. Jos ketinimai gali būti tokie teigiami, kad ji tuojau pat tikėsis gerų rezultatų. Tai nerealu, ir socialinė darbuotoja turi padėti Almai susidėlioti ir nutarti, kokius konkrečius žingsnius ji gali žengti. Almai būtų gerai pasirinkti vieną idėją ir pradėti ją vykdyti. Teigiami rezultatai ir aplinkinių žmonių, tarkime, jos vaikų ar močiutės pripažinimas didins jos motyvaciją tęsti, nes tai grąžina savigarbą.

Be kasdienės struktūros yra sunku būti aktyviai, tad būtų gerai padėti Almai rasti tokią struktūrą. Ją suteikia darbas, nes tam tikru laiku turi būti tam tikroje vietoje, ir pan. Tačiau kadangi nei Alma, nei Arnas nebeturi darbo, tokią struktūrą turi sukurti jie patys. Tai nėra lengvas darbas. Galima kelti ir klausimą

| ��

apie darbo paiešką. Iš to, kas parašyta, nematyti, kad Alma ar Arnas ketintų vėl ieškoti darbo. Tam gali būti priežasčių, nes tik žingsnis po žingsnio jie atgaus disciplinuotumą, reikalingą darbe. Tačiau jie jau vėl gali pradėti jo siekti.

ryšio su alma struktūravimas

Jei socialinė darbuotoja atsidės ryšiui su Alma, jos turi susitarti dėl reguliarių susitikimų, kuriuose bus aptarti tolesni žingsniai, dalijamasi patirtimi ir duodami patarimai. Tokius susitikimus galima organizuoti skirtingais būdais. Tarkime, gana atsitiktinai – kai yra reikalas ar norima. Arba, tai gal būtų geriau, reguliariai, susitarus dėl dienos ir laiko ilgesnį laikotarpį. Tarkime, kas dvi savaites, pirmadieniais, 11 val. Reguliarumas suteikia struktūrą ir padeda išlaikyti tęstinumą. Kitaip, jei visi nuolat užsiėmę, yra lengva nukėlinėti susitikimus ir susitikti tik iškilus „didelėms problemoms“. Tik ilgesnį laiką kviesdama Almą pasipasakoti, kuo ji užsiėmusi, kuo rūpinasi ir džiaugiasi, socialinė darbuotoja padės Almai save išreikšti. Toks kalbėjimasis gali būti Almai naujiena ir sukelti taip pat ir nepatogumo jausmą. Tai dar vienas argumentas, kodėl susitikimai turėtų vykti reguliariai. Nes be tokios struktūros kalbėjimasis gali tęstis be galo arba gali lengvai pasibaigti, argumentavus: „Aš pernelyg užsiėmusi.“ Per šiuos susitikimus socialinė darbuotoja gali palaikyti Almą. Šis palaikymas gali Almai padėti neatkristi, negrįžti prie įpročio girtauti, iškilus naujoms problemoms arba rezultatams neatitikus jos lūkesčių ir norų.

O jei Alma vėl kelioms dienos pradingtų, socialinė darbuotoja gali pasidomėti: „Ar gerai praleidai laiką? Kas privertė tave išvykti?“ Toks išvykimas gali turėti ir teigiamų priežasčių, tarkime: „Išvengti problemų ir nurimti.“ Jei taip, tai lyg pertraukėlė, kai emocijos pernelyg sukyla, kad galėtum jas suvaldyti. Jei taip yra, galima plėtoti šią temą aptariant: gal yra ne tokių radikalių būdų susitvarkyti su savo jausmais?

Iki Alma pajėgs išreikšti savo jausmus, prabėgs laiko. Ar jai iš viso pavyks tai padaryti? Sunku numatyti. Tačiau pokalbiai padėtų sumažinti įtampą. Jie padėtų socialinei darbuotojai suprasti Almos stipriąsias ir silpnesnes vietas, o suprasdama Almą, darbuotoja gali adekvačiau reaguoti.

Būtų gražu, kad žingsnelis po žingsnelio Alma imtų daugiau bendrauti su savo vyru ir dukromis. Tačiau pasiekti tokį bendravimo lygį, kad jie, tarkime, galėtų kalbėtis apie Almos dingimus be kaltinimų ir pykčio protrūkių, yra iliuzija. Jei jie galėtų taip kalbėtis, jie vienas kitą geriau suprastų.

Vaikai ir vyras geriausiai gali patys išsakyti, ką jie galvoja apie Almos dingimus. Tačiau tai reikštų, jog jie visi pradeda bendrauti kartu, pasakydami vienas kitam, kas jiems vienas kitame patinka ir kas nepatinka. Ar jiems tai būtų įdomu ir naudinga, socialinė darbuotoja gali atrasti mėgindama ir stebėdama jų reakcijas.

Socialinės darbuotojos darbo esmė būtų suteikti galimybių išreikšti save ir pripažinti mažus teigiamus žingsnelius, žengtus bendraujant ir plečiant Almos



interesus, vėl atrandant ką veikti ir kuo domėtis, užuot leidus laiką geriant. Turėkime vilties, kad tai padės jai susipažinti su tokiais žmonėmis, kuriuos domina ne alkoholis, bet kas nors kita.

Ar Alma ir Arnas galų gale liks kartu, ar išsiskirs, sunku pasakyti. Gali būti, kad žingsnis po žingsnio jie vėl pradės vienas kitą suprasti ir vertinti bei vienas kitą veiks teigiamai. Bet išlieka ir galimybė, jog jie atitols vienas nuo kito ir išsiskirs.

41 pavyzdys. kaip dirbti su geriančia šeima?

Ne tik Almai ir Arnui alkoholis yra didelė pagunda. Daugelyje socialinės rizikos šeimų alkoholis tampa pagrindiniu jų priešu ir visa užgožiančia spręstina problema. Daugelį socialinių darbuotojų tai varo į neviltį: „Ką daryti? Kaip dirbti su tokia šeima?“ Panašiai buvo socialinei darbuotojai, aprašiusiai šį atvejį.

„Zita, 45 metų moteris, viena augina du nepilnamečius vaikus (vaikų tėvas miręs): 12 metų dukrą Ernestą, ir 10 metų sūnų Eimantą. Šeima gyvena dviejų kambarių bute be komunalinių patogumų. Abu vaikai lanko gimnaziją, Ernesta 6 klasę, o Eimantas 4 klasę. Moteris registruota darbo biržoje. Šeimos pajamos – našlės, našlaičių išmokos ir socialinė pašalpa.

Vaikų motina turi alkoholio vartojimo problemą. Po kiekvienų išgertuvių ji gailisi, kad vartojo alkoholį ir neprižiūrėjo vaikų. Raštiškai pažada negerti, bet blaivi ištveria tik kelias dienas. Būdama neblaivi, Zita dažnai konfliktuoja su savo vaikais. Moteris vaikus yra pastūmusi, sudavusi jiems, dažnai vaikus užgaulioja necenzūriniais žodžiais. Į šią šeimą ne kartą kviesta policija moters girtumui nustatyti. Zita bausta policijos ir VTAS darbuotojų baudomis ir įspėjimais dėl vaikų nepriežiūros.

2011 m. gegužės mėnesį Zita kreipėsi į rajono centro psichikos centrą pagalbos, jai buvo paskirtas medikamentinis gydymas dėl alkoholio vartojimo. Po gydymo tą patį mėnesį moteris buvo koduota, kad nevartotų alkoholio. Vaikų teigimu, mama apie 3 mėnesius išbuvo blaivi, vėliau pasislėpusi išgerdavo lengvų alkoholinių gėrimų. Zitos teigimu, alkoholio jai pasiūlė draugė, teigusi, kad „tu nebijok gerti, nieko blogo tau nebus – nenumirsi, tik labai blogai jausies“. Pabandžiusi ir pamačiusi ne tokius jau baisius padarinius, dar dažniau ėmė vartoti alkoholinius gėrimus. Moteriai buvo rekomenduota pakartotinai kreiptis į psichikos centrą. Zita kreipėsi ten pakartotinai, jai buvo skirti stipresni medikamentai, bet moteris vengė juos vartoti.

Zita nesirūpina vaikais, alkoholinius gėrimus vartoja vakarais arba savaitgaliais. Išeina iš namų, grįžta naktį ir pradeda konfliktuoti su vaikais. Socialinė darbuotoja kalba su Zita apie alkoholio vartojimo padarinius ir žalą, siūlo jai pagalbą. Pagalbos moteris atsisako vis žadėdama daugiau negerti. Zitą įpareigojo kiekvieną rytą ateiti į seniūniją pas socialinę darbuotoją, išgerti jai paskirtus vaistus. Po dviejų dienų paaiškėjo, kad moteris ryte išgerdavo vaistus, o vakarais vartodavo alkoholinius gėrimus.

| ��

Zita į gautas baudas, įspėjimus ir pokalbius nereaguoja. Vis pažada nevartoti alkoholio, bet savo pažadų nevykdo.“

Dar kelios refleksijos apie nustojimą gerti

Zitai alkoholis taip pat labai reikalingas. Jos patiriama įtampa tikriausiai milžiniška. Vėl kyla klausimas, kokią strategiją galėtų pasitelkti socialinė darbuotoja, kad padėtų Zitai galutinai nesusigadinti gyvenimo ir neprarasti vaikų. Dviguba Zitos reakcija į alkoholį verčia socialinę darbuotoją dvejoti. Iš ryto ji ateina vaistų ir sako, jog nori mesti gerti. O vakare ji prisideda prie geriančios draugės. „Ką daryti?“ – svarsto socialinė darbuotoja. Ar tai pykdo socialinę darbuotoją, verčia ją jaustis beviltiškai? Gali būti, tačiau geriau būtų pamėginti suprasti, kas Zitai kelia tiek įtampos, jog ji negali atsispirti alkoholiui. Kad ji nori pokyčio, yra aišku, kitaip iš ryto neateitų išgerti savo vaistų.

Darome prielaidą, jog didžiulė įtampa verčia Zitą griebtis stiklelio. Tokios pataisos priemonės, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriaus bausmės ar policijos baudos, nesuveikė. Priešingai, jos tikriausiai padidino tą įtampą, kurią mama jaučia. Kas yra jos įtampos šaltinis? Pajamų trūkumas, rūpestis dėl vaikų ar kaltės jausmas, kad ji vėl keikia savo vaikus? Kol nepagerės socialinės darbuotojos ir Zitos ryšys, darbuotoja to nesužinos. Valdžios naudojamos baudimo priemonės nepadės Zitai patikėti, kad socialinė darbuotoja jai nori padėti.

Ar yra galimybė pradėti nuo jos pažado ar ketinimo daugiau nebegerti? Ir pasiūlyti Zitai atsidėti tam, ką ji daro gerai? Tačiau socialinė darbuotoja gali prieštarauti – juk Zita atsisako pagalbos. Tai tiesa, bet kaip Zita supranta pagalbą? Tikriausiai Zitai gauti pagalbą reiškia tapti priklausomam nuo kito, o taip tampi silpnu žmogumi. Jos atsisakymą pagalbos galime interpretuoti ir teigiamai, tarkime: „Labai gerai, kad nori mesti gerti ir nori tai padaryti savaip. Aptarkime, kaip tu nori tai daryti, ir gal aš galėčiau pateikti keletą pasiūlymų?“ Išsakydama tokį požiūrį, socialinė darbuotoja leidžia suprasti, kad ji daug tikisi iš Zitos ir nenori perimti Zitos iniciatyvų ir veiksmų.

Iš to, ką žinome apie jos gyvenimą ir praeitį, kyla klausimas – kokiame pasaulyje ji gyveno iki vyro mirties? Kiek jos elgesį paveikė jo mirtis? Ar ji vis dar jo gedi ir jai jo trūksta? Vienišumo jausmas gali ją laikas nuo laiko įveikti. Ji viena su dviem vaikais. Ar ji turi giminių ar kitų artimų žmonių? Ji turi du vaikus, tačiau gali ilgėtis suaugusių žmonių draugijos. Zita vieniša, turi finansinių problemų? Bijo būti apkaltinta, prarasti vaikus? Gali būti visų šių dalykų mišinys ir, jei paklausime tiesiai, Zitai galbūt pačiai nebus aišku, kas jai kelia daugiausiai įtampos. Ta draugė, su kuria Zita geria, nepamiršo jos, grįžusios iš priklausomybių centro. Ar Zita bijo prarasti šią draugę, jei mestų gerti? Šiuo momentu, kaip matome, ji mėgina įtikti abiem, socialinei darbuotojai gerdama vaistus ir draugei vakare gerdama alkoholį.

Tik geriau supratus, kas kelia įtampą, ir radus ryšį su Zita, galima tartis dėl



tolesnių žingsnių ir pagalbos pobūdžio. Atsajus girtavimo problemos sprendimas nepadės. Atkreipus dėmesį į Zitos interesus ar pageidavimus galima priartėti prie jos. Galbūt jai svarbu rasti darbą? O gal jos dukros? Ar kokie nors kiti interesai?

Kad būtų pasiekta pažanga ir laikomasi krypties, taip pat reikia nustatyti šių susitikimų laiką, dažnumą, kaip rašyta anksčiau. Ir pačiam susitikimui reikia tam tikros struktūros. Kiekvieno susitikimo pabaigoje derėtų taip aiškiai, kaip įmanoma, sutarti, ką Zita nuveiks iki kito susitikimo. Prireikus, socialinė darbuotoja turi padėti Zitai paversti jos ketinimus realiais veiksmais. O jei socialinė darbuotoja norėtų pabrėžti, kad nori bendradarbiauti su Zita, ji gali paklausti Zitos, ką galėtų pati padaryti iki kito susitikimo: „Tu iki kito karto padarysi tai, o aš tai. Kaip mums sekėsi, pasikalbėsime per kitą susitikimą.“ Kai bus užmegztas ryšys su Zita ir Zita ims pasitikėti socialine darbuotoja, atsiras daug temų pokalbiams. Tarkime, apie Zitos ryšį su dukromis ir kaip gražiai jos auga.

konfrontacija su klientu dėl savo jausmų

Socialinei darbuotojai vertėtų išreikšti savo jausmus ar abejones. „Tikiuosi, kad jūs norite įveikti savo problemas, bet aš nežinau kaip. Ką mums daryti? Jūsų besikeičiantis požiūris verčia mane abejoti.“ Toks išsakymas padės klientei suprasti, kokias reakcijas ji sukelia. Aptardama savo jauseną, socialinė darbuotoja parodo vertinanti klientę. Socialinė darbuotoja taip pat gali pasakyti klientei, jog ji pati nesijaučia išties vertinama. Tokios konfrontacijos gali būti labai veiksminga socialinės darbuotojos darbo dalis. Konfrontavimas gali padėti klientui pažvelgti į tikrovę ir suprasti, kaip jų veiksmai paveikia kitus žmones.

Be to, gali reikėti išsiveržti iš to užburto rato, kuriame klientė sukasi: sakyti socialinei darbuotojai (ir sau), kad ji nori keistis, bet nieko nedaryti. O socialinė darbuotoja vis siūlo pagalbą ir jaučiasi įstrigusi, nes klientė nesikeičia.

Prieš išsakydama klientei savo susierzinimą ar kitus jausmus, socialinė darbuotoja turi paklausti savęs, ką dar gali klientei pasiūlyti. Tik išsakyti neigiamus jausmus nepaveiku, nes klientė supras tai kaip jos kaltinimą arba atmetimą. O to socialinė darbuotoja nenori. Taigi, atverdama klientei tikrovę, darbuotoja turi ir pasiūlyti jai, ką jos dabar galėtų daryti kartu. Panašiai kaip situacijoje apie dienos centrą, kur socialinė darbuotoja konfrontuotų su dviem mergaitėmis dėl jų elgesio, kad sukurtų naują situaciją, kurioje visi galėtų dirbti ir nereikėtų siųsti mergaičių namo. Taigi socialinė darbuotoja pirmiausia turi apsvarstyti alternatyvas, kurias galėtų pasiūlyti klientei. Taip pat svarbu, kad socialinė darbuotoja suteiktų tokį grįžtamąjį ryšį tada, kai pati nėra perpildyta emocijų, kad reaguotų ne vien emociškai, negebėdama susidoroti su savo neigiamais jausmais. Tai taip pat reiškia, kad socialinė darbuotoja turi tiesiai klientei pasakyti, kaip ją erzina klientės veikimo būdas, ir pasiūlyti jai alternatyvą. Tarkime, pasiūlydama klientei ieškoti naujų interesų ar imtis naujos veiklos. Ji gali pasiūlyti klientei savo pagalbą šitaip ieškant ir mėginant. Jos gali susitarti, kad socialinė darbuotoja iš

| ��

savo pusės ne visada priešinsis klientei dėl jos gėrimo. Ir socialinė darbuotoja gali pasakyti, jog būtų smagu kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, o ne vien apie gerus ketinimus – ir dėl to ji tikisi iš klientės sąžiningumo.

Negaudama jokios pagalbos Zita nesugebės pradėti veiklos ir jos tęsti. Šį grįžtamąjį ryšį socialinė darbuotoja turi taip pat aiškiai suteikti Zitai. Ir, kaip sakyta, jei Zita apsimestų, kad ji gali susitvarkyti, socialinė darbuotoja turi būti griežta ir tam tikrą laiką reikalauti iš Zitos, kad ši ateitų ir papasakotų, ką veikia. Mintis tokia: „Tai priklauso nuo jūsų, aš noriu jus traktuoti rimtai. Jūs tiek daug kartų sakėte, kad norite ką nors daryti, tai kodėl gi mums nesusitikus, kad galėtumėte man papasakoti, kaip jums sekasi. Man tai įdomu.“

Ar Zita norės ar nenorės dalytis savo jausmais dėl gėrimo ir ar ji geria mažiau, paaiškės tik pakvietus ją dalytis, nespaudžiant ar nerodant nusivylimo, jei jai nepavyksta nustoti gerti. Tačiau ir nebijant išsakyti dvejopas reakcijas, parodyti, kad pažadai neatneša realių veiksmų.

DU MeToDiniai Įrankiai

besitęsiantys procesai

Aprašydamos procesus pabrėžėme proceso tęstinumą. Atidžiai žvelgdami, suvoksime, kad jį sudaro nuolat besikeičiantys veikimas ir refleksija. Tačiau žvelgdami atidžiau galime pastebėti, kad refleksiją apie tai, ką veikti, sudaro 5 momentai. Išskyrėme šiuos 5 momentus ir pavadinome juos išsiaiškintinais momentais. Sąmoningas šių momentų suvokimas mums sustiprina jausmą, kad vyksta procesas, ir gali padėti, atėjus sąstingiui. Šie penki momentai nuolat greitai keičia vienas kitą.

išsiaiškintini momentai

Kad ir kas būtų įvykę, šis veiksmas, kartu žvelgiant ir į ateitį bei praeitį, suteikia mums naujų realistiškų įžvalgų ir minčių. Tai tampa pagrindu imtis tolesnio veiksmo. Iš tiesų kiekvienas nutikimas, įvykis turi šiuos dėmesio, refleksijos momentus. Vadiname juos išsiaiškintinais momentais. Tokie momentai yra: 1. situacijos tyrinėjimas; 2. tikslų formulavimas ir vieno jų pasirinkimas darbui;3. sprendimas, kaip dirbsime, ką naudosime; 4. žvelgimas atgal į rezultatą, kas įvyko, pasikeitė; 5. laiko skyrimas savo asmeniniam indėliui reflektuoti.

Du metodiniai įrankiai


išsiaiškintini momentai schemoje

Šie penki momentai sudaro besitęsiančią spiralę, joje jie vis kartojasi. Tai spiralė, o ne apskritimas ar tiesi linija. Apskritimas yra uždaras, o linija rodo, kad pokyčio siekimas yra darbas viena aiškia kryptimi. Tačiau tikrovė ne tokia, bent jau, kai pokytis nėra priverstinis, prievarta pareikalautas iš viršaus, iš išorės. Spiralė reiškia atvirumą ir judėjimą ne griežtai nuspėjama linija, nes visi įsitraukusieji asmeniškai prisidės. Tai nenuspėjamas ir ne linijinis procesas.

Momentų iliustracija pavyzdžiu

Pamėginsime įsivaizduoti, kaip šie socialinės darbuotojos žingsniai galėtų atrodyti, remdamiesi 16 pavyzdžiu Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai.

Buvo pastebėta, kad galėtų padidėti aprašomos socialinės rizikos šeimos pajamos. Tarkime, socialinė darbuotoja padėjo, kad mamos Onos pajamos padidėtų aštuoniais šimtais litų. Pasiekusi tai, socialinė darbuotoja mąsto: „Į ką koncentruotis toliau?“ Prieš nutardama, koks jų tolesnis tikslas, socialinė darbuotoja apžvelgia: „Kokia situacija dabar?“ (pirmasis momentas spiralėje). Darbuotoja mato, jog pinigų yra daugiau, bet reikia padėti mamai nutarti, kaip šiuos pinigus naudoti, bei užtikrinti, kad bent dalis jų būtų skiriama namo remontui bei šildymui žiemą. Šios mintys grįstos dabartinės situacijos aiškinimusi. Socialinė darbuotoja tada formuluoja kitus tikslus: „Kalbėtis su mama, kaip leisti pinigus; pamatyti, kokie remonto darbai šeimai yra svarbūs ir kiek realistiškai mama gali įvertinti išlaidas, ar ji tikrai nori su tuo dirbti (antrasis momentas: ko siekti). Kitas žingsnis yra nutarti, kaip siekti šio tikslo (trečiasis momentas). Socialinei darbuotojai buvo akivaizdu: „Lankantis pas mamą ir kalbantis.“ Galima buvo pasikviesti mamą ir į savo biurą. Tačiau socialinė darbuotoja to nepasirinko, nes daug praktiškiau aptarti, ką bute reikia remontuoti, esant tame bute. Bute visi gali įvertinti, kokie pataisymai būtų svarbiausi.

Apsilankiusi pas Oną ir pasikalbėjusi, socialinė darbuotoja apžvelgė, kas pasiekta (4 momentas). „Kas įvyko kalbantis?“ „Apie ką diskutavome ir ką nutarėme?“ Ona atrodė motyvuota dalį pinigų naudoti remontui. Tačiau ji neturėjo supratimo apie kainas ir ką pasikviesti padėti. Susitikimo pabaigoje jos susitarė, kad Ona pasidomės kainomis ir galimybėmis.

Be tokios apžvalgos, socialinė darbuotoja reflektavo, kaip ji pati reagavo (5 momentas). Ji suprato, kad iš pradžių pati jautėsi kiek susierzinusi. Ona

| ��

atrodė neturinti supratimo, ką reikėtų keisti ir taisyti. Tačiau pokalbiui vykstant, socialinei darbuotojai pateikus keletą pasiūlymų, mama labiau susidomėjo ir įsitraukė. „Ar kartais ne per daug siūliau?“ – mąstė socialinė darbuotoja. „Galbūt, bet to kažkiek reikėjo, nes Ona visiškai neturėjo minčių, ką galima padaryti“, – samprotavo ji. Socialinė darbuotoja suvokė, jog ji lengvai gali nustumti Oną į šalį, per greitai pateikdama per daug idėjų. Todėl ji nusprendė, kad kitą kartą ji reaguos atsargiau, nes kitaip kyla rizika, jog mama pasidarys pernelyg priklausoma nuo jos pasiūlymų.

Tai mus vėl atveda prie pirmojo žingsnio: situacijos, tačiau su naujomis įžvalgomis ir kitomis žiniomis. Pavyzdžiui, kad Onai buvo įdomu, tačiau kai reikėjo išreikšti mintis, ji lūkuriavo. Tada reikia nutarti dėl naujo tikslo (kitas antrasis momentas): išgirsti, kokią informaciją surinko Ona. Socialinė darbuotoja pasirinko tą patį būdą, kaip ir anąsyk, – susitikimą Onos namuose (3 momentas). Iš pradžių ji abejojo. Galima buvo paskambinti ir pasidomėti, kokie rezultatai. Tačiau permąsčiusi socialinė darbuotoja šį būdą atmetė. Ji pasirinko susitikti su Ona, nes tai leido jai sužinoti, ką Ona iš tikrųjų darė ir ko nedarė, ir apie tai kalbėtis.

Po šio antrojo susitikimo socialinė darbuotoja vėl jį apžvelgė (4 momentas). Ona pasakė jai, kad buvo labai užsiėmusi ir kad neturėjo laiko pasidomėti kainomis ir pan. Ši pastaba privertė socialinę darbuotoją susimąstyti, ar užduotis, dėl kurios jos susitarė praeitą kartą, nebuvo pernelyg apibendrinta? Darbuotoja nutarė šįsyk būti konkretesnė ir sudaryti kartu su Ona sąrašą, ką reikia padaryti ir kaip. Tai darydama, socialinė darbuotoja sau galvojo: „Geriau kitam kartui susitarti dėl kokių trijų tikslų, nei dėl per daug. Tada galima tikėtis, kad Ona iki kito karto pasieks teigiamų rezultatų.“ Vėliau, žiūrint po trečio susitikimo, paaiškėjo, kad tai buvo gera mintis. Ona didžiavosi tuo, ko pasiekė, o socialinė darbuotoja galėjo ją už tai pagirti. Teigiamas grįžtamasis ryšys pastiprino Onos savigarbą ir motyvavo pačią būti aktyvią ir nepasiduoti.

grįžtamojo ryšio teikimas

Ieškant, kokie turėtų būti žingsniai darbuotojos, dirbančios su Zita, taip pat dienos centro darbuotojos, dirbančios su Rūta ir Agne, buvo siūloma teikti grįžtamąjį ryšį. Žvelgdami į kitus pavyzdžius pastebėsime, kad socialinės darbuotojos dažnai teikia grįžtamąjį ryšį, nes tai padeda klientams suprasti tikrovę ir suprasti savo elgesio padarinius. Suteikiant grįžtamąjį ryšį svarbu suprasti, kad tai reikia daryti atsargiai, nežeminant ir neniekinant. Grįžtamasis ryšys gali būti konstruktyvus ir malonus: „Man padėjo, kad pasakėte man tai.“ „Man patiko, kaip paskutinįsyk bendravote su dukra.“ Jis gali būti ir labiau priešinantis: „Jūs tikitės iš manęs, kad būsiu sąžiningas, o aš tikiuosi to iš jūsų.“ „Pažadėjote man negerti savaitgalį, kai turėjo atvažiuoti anūkas, bet nesilaikėte savo pažado ir net manėte, kad galite tai nuslėpti.“ „Man labiau patiktų, kad nemeluotumėte, jog negeriate. Nemanykite, kad aš to nepastebiu.“

Du metodiniai įrankiai


Juo grįžtamasis ryšys konkretesnis ir aiškesnis, juo labiau jis padeda klientui suprasti, apie ką mes kalbame ir ką reikėtų daryti kitaip. Ne visada lengva rasti gerą būdą parodyti klientui, ką tu pastebėjai ir kaip kiti mato jo veiksmus. Daugmaž atsitiktinai viena socialinė darbuotoja rado savitą būdą aiškiai parodyti klientei, kokia jos išvaizda, – ja daugelis klientų nesirūpina. Darbuotoja pavadino šį būdą „Veidrodžio metodu“.

42 pavyzdys. veidrodžio metodas

Tai švelnus, bet aiškus būdas mesti iššūkį aplaidžiai kliento išvaizdai. Šis metodas neabejotinai parodo tikrovę:

„Savo darbo kabinete ant sienos turiu pasikabinusi didelį veidrodį. Šį veidrodį naudoju pagal paskirtį ne tik sau, bet pritaikau ir klientams – kai mano šeimos ateina pas mane į kabinetą netvarkingi, nešvariais drabužiais, nesiprausę, nes dažnai jie veidrodžio neturi arba turi, bet į jį nežiūri ir savęs nemato. Kai ateina pas mane į kabinetą, aš paprašau atsistoti prieš veidrodį ir pažvelgti į save, pažiūrėti, kaip jie atrodo. Nemoralizuoju, leidžiu patiems save įvertinti ir patiems padaryti išvadas, kas yra negerai. Pažvelgę į save, jie patys pasako, kaip jie atrodo ir ką reikėtų pakeisti. Tuomet prašau padaryti tai, ką jie pamatė ir pasakė, išsiplauti, ką reikia, ir tuomet vėl ateiti pas mane.

Taip atsitiko su viena kliente. Vieną dieną ji atėjo blaivi, bet jos drabužiai buvo labai nešvarūs, pati murzina, galva neplauta. Tuomet aš paprašiau atsistoti prieš veidrodį ir pasižiūrėti atidžiai į save. Moteris, pamačiusi save veidrodyje, buvo labai savikritiška ir atvira. Pažadėjo šiandien pat išsimaudyti ir išsiplauti striukę.

Kitą dieną moteris vėl atėjo pas mane. Vos tik pradarė duris, pastebėjau, kad ji labai gražiai atrodo. Galva išplauta, plaukai pasukti, lūpos padažytos, striukė taip pat išplauta. Aš vėl paprašiau jos atsistoti prieš veidrodį. Kai ji atsistojo prieš veidrodį, ji gėrėjosi savimi, moteris tiesiog švytėjo. Tuomet aš garsiai pasidžiaugiau ja, pagyriau už pastangas, nuveikto jos darbo rezultatus. Moteris gėrėjosi ir dėkojo už tai, kad ją pagyriau. Išėjo geros nuotaikos.

Tai buvo abiem malonu, nes supratome viena kitą be didelių moralų. Užteko moteriai pamatyti save veidrodyje.

Todėl labai svarbu socialiniame darbe mokėti ne tik kritikuoti klientus, matyti ne tik neigiamus dalykus, bet ir pastebėti mažus pozityvius darbelius. Mokėti kartu pasidžiaugti, pagirti. Kad žmogus kada nors vėl norėtų tai pakartoti, žinodamas, kad vėl jį pagirsime. Prisiminęs šią džiaugsmo akimirką jis vėl nusipraus, pasipuoš ir vėl ateis. Nes norės gauti komplimentų. Tai yra paskatinimas. Tai mano nuomonė. Turi būti dialogas.“

| ��

aTaskaiTos

oficialios ataskaitos

Ankstesniuose pavyzdžiuose ir refleksijose pagrindinį dėmesį skyrėme socialinio darbuotojo ir kliento ryšio užmezgimui, darbuotojo asmeniniams požiūriams, klientų iniciatyvos skatinimui ir jų savigarbos ugdymui dialogu. Tačiau, kita vertus, egzistuoja valdžios ir kontrolės elementas. Tiek klientas, tiek socialinis darbuotojas ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnai padarys viską, kas įmanoma, kad šeima nepatektų į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Kartais grėsmės užtenka, kad atsirastų poreikis keistis, tačiau, deja, ne visada. Negalima paneigti, kad kliento ir socialinio darbuotojo santykiui daugiau ar mažiau būdinga kontrolė ir parama.

Šiai kontrolei įgyvendinti egzistuoja oficialios taisyklės ir reikalavimai, nulemti įstatymų ar potvarkių. Tai gerai, nes be šių taisyklių klientai ir darbuotojai priklausytų tik nuo asmeninių nuomonių ir norų. Kaip rodo pavyzdžiai, vietinės aplinkybės skiriasi, kai kurios taisyklės yra taikomos skirtingai.

43 pavyzdys. kaip pradėti teikti pagalbą socialinės rizikos šeimai

Žiūrėdami į kai kuriuos praktikos pavyzdžius pastebime, kad skirtinguose rajonuose kiek skiriasi laiko limitai. Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja, kaip tai organizuojama jos savivaldybėje.

„Gavusi šeimos, įrašytos į socialinės rizikos šeimų apskaitą, bylą, per tris dienas turiu nuvykti į šeimą. Gautoje byloje būna šie dokumentai: šeimos socialinių paslaugų poreikio vertinimas (jį pildo seniūnijos socialinio darbo organizatorė), sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo (socialinės paramos skyriaus), VTAS informacija dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Pirmą kartą nuvykusi į šeimą prisistatau, paaiškinu, kodėl atvykau į šeimą ir koks mano lankymosi tikslas, kokias funkcijas atlieku. Bendraudama pildau socialinį šeimos pasą, taip susirenku daug informacijos apie šeimą, šeimos narių pomėgius, buitines gyvenimo sąlygas, materialinę padėtį, darbinę veiklą, šeimos narių silpnybes ir stiprybes, sveikatos problemas ir t. t. Dažniausiai klientai neigia, kad šeimoje yra problemų, nežino, dėl ko jie įrašyti į socialinės rizikos šeimų apskaitą, todėl klientams bandau padėti įvardyti, kokios problemos trukdo šeimai savarankiškai funkcionuoti, ką galime išspręsti artimiausiu metu, kokios pagalbos klientai gali tikėtis iš socialinės darbuotojos.

Apsilankiusi šeimoje, susirinkusi reikalingą informaciją, vertinu šeimos socialinės rizikos lygį, pagal kurį nustatomas apsilankymų skaičius šeimoje. Kito apsilankymo metu su klientais aptariame ir sudarome individualų pagalbos šeimai planą 6 mėnesiams.“

Ataskaitos


Problemų neigimas

Taisyklė, per kiek dienų reikia pirmą kartą susisiekti su šeima, yra praktiška, ji padeda užtikrinti, jog šeima per kelias dienas sužinotų, kad ji įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą ir kokie yra to padariniai. Daugeliui žmonių tai staigmena. Ar gal tiksliau būtų pasakyti, jog jie neigia, kad turi problemų, į jas nekreipia dėmesio. Galime tikėtis, jog Vaiko teisių apsaugos specialistas jau lankėsi pas juos norėdamas susipažinti su situacija ir pasakė, jog lankosi dėl to, kad jiems buvo pranešta apie problemas šeimoje. Šeima gali klausti: kokias problemas? Ar jei nedrįsta paklausti Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto, jie gali samprotauti sau patys: „Dėl ko jie atvyko? Kokių mes turime problemų?“ Taigi manytina, kad šeimoms sprendimas įrašyti jas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra mažiau netikėtas, nei kai kurie klientai parodo ar jaučiasi.

Priežastis, dėl kurios socialinis darbuotojas lankosi šeimoje, yra labai aiški. Ryšys nėra savanoriškas, bet priverstinis. Iš pradžių tai veikia šeimos požiūrį, taip pat ir socialinio darbuotojo. Nors gal nebūtinai, nes socialinio darbuotojo darbo būdas su socialinės rizikos šeimomis iš principo nesiskiria nuo darbo su kitomis (pavyzdžiui, stebimomis) šeimomis. Šeimų aplinkybės skiriasi, tačiau socialinis darbuotojas vienodai išklausys šeimos narius ir domėsis jų požiūriu į situaciją. Pateiktajame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat padeda šeimoms išsakyti savo problemas. Ir ji supranta, kad dažniausiai šiems klientams tai nėra labai lengva. Jie neįpratę išreikšti save. Socialinė darbuotoja turi būti labai gera klausytoja. Ir, be abejo, ne visos problemos išaiškės per pirmąjį susitikimą. Tačiau taisyklės reikalauja, jog jau kito susitikimo metu su klientais turi būti sutarta dėl darbo plano. Tai reiškia, kad reikia pasidalyti daugybe informacijos per labai trumpą laiką. Be abejo, tik po ilgesnio laiko ir po daugiau vizitų socialinė darbuotoja pagalvos: „Dabar aš pradedu suprasti jų situaciją, jų rūpesčius ir reakcijas.“

Tačiau, nepaisant to, yra gerai, kad labai greitai reikia sudaryti šešių mėnesių planą. Jis šeimai suteikia saugumo ir aiškumo. Tačiau planas neturi būti pernelyg griežtas, nes šeimai reikia laiko permąstyti savo naują situaciją. Kaip jie reaguos į socialinio darbuotojo pagalbą, nuspėti negalime. Jei apsimetame, kad žinome, kaip šeima reaguos, vadinasi, pakankamai nevertiname jų individualumo ir asmeninio reagavimo būdo.

Socialinės darbuotojos patirtis, kad dauguma atvejų šeima neigia problemas, gali būti interpretuojama įvairiai. Tai gali būti jų gynybos būdas: „Mes neturime problemų, mes gyvename gerai.“ Arba galbūt toks jų gyvenimo būdas jiems yra normalus, natūralus, jie kitokio ir įsivaizduoti negali.

Kad ir kokios būtų priežastys, labai svarbu, kad socialinė darbuotoja ne tik kalbėtųsi su jais apie tai, ką reikia keisti, bet ir padėtų jiems įsivaizduoti, ką jie gali padaryti, dirbdama mažais žingsneliais, kaip buvo iliustruota daugelyje pavyzdžių (16, 19 pvz.). Be tokio vadovavimo šeima neturės supratimo, ką daryti ir nuo ko pradėti, siekiant pakeisti ir pagerinti situaciją.

| ��

44 pavyzdys. Procedūros, ataskaitos ir dokumentai

Kitame rajone keletas šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų sąrašą procedūrų skiriasi, kaip galime suprasti iš informacijos, pateikiamos šio rajono socialinės darbuotojos. Ji pabrėžia laikotarpį, kai prieš įrašymą į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeima yra „stebimų šeimų“ apskaitoje. Apie tai, kaip socialinė darbuotoja prisistato šeimai, galime paskaityti 7 šios knygos pavyzdyje.

„Socialinių paslaugų skyriui per 14 dienų po šeimos įrašymo į stebimų šeimų apskaitą pateikiame Asmens (šeimos) registracijos kortelę ir Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimą, individualius darbo planus. Tokie patys dokumentai pildomi ir šeimą įrašant į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Po kiekvieno apsilankymo surašau šeimos lankymo aktus bei padėties įvertinimo aktus. Ir jei lankydamasi pastebiu, kad šeima ir toliau nedaro pažangos, šeima gali būti ir anksčiau, nelaukiant 5 mėn., įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. VTAS pateikiame buities tyrimo aktą, paaiškiname, dėl kokių priežasčių šeima įrašoma. Pridedami apsilankymo aktai, padėties įvertinimo aktai, paaiškinimai ir išsamūs apsilankymų tikslai, kokios problemos šeimoje, kuriomis dienomis. Tiksliai paaiškinama, dėl kokių priežasčių šeima įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Prieš įrašant šeimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą, šeima informuojama apie tai, pas juos lankosi VTAS pareigūnai, užpildomos tos pačios formos, buities tyrimo aktas ir šeima kartu su socialiniu darbuotoju kviečiama į savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus posėdį. Posėdyje pristatoma šeima, dar kartą informuojama dėl ko įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą.“

stebimos šeimos

Šios socialinės darbuotojos rajone yra labai vertinama, kad galima šeimą pirmiausia pradėti stebėti, o ne labai greitai įrašyti į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Kituose rajonuose irgi yra stebėjimo periodas, tačiau juo naudojamasi kitaip. Dėmesys, skirtas šiame pavyzdyje stebėjimui, yra įdomus. Tai suteikia socialinei darbuotojai galimybę atvirai kalbėtis su šeima. Ji gali jiems pasakyti: „Jūsų šeimoje nėra gerai. Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo nusiskundimų, kad neprižiūrite savo vaikų (ar dėl kokių kitų priežasčių), dėl to nutariama šeimą stebėti.“ Socialinės darbuotojos požiūris toks: „Aptarkime, ką galite daryti ir kaip mes galime padėti, kad situacija ne blogėtų, o gerėtų, ir mes nebūtume priversti įrašyti jūsų į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Ir mano padedami jūs galite susitvarkyti. Nes jei patektumėte į socialinės rizikos šeimų apskaitą, kišimasis būtų daug stipresnis. Jūs būtumėte daug labiau kontroliuojami ir, pavyzdžiui, nebegalėtumėte nepriklausomai leisti pašalpų, o tik man, socialinei darbuotojai, prižiūrint. Be to, nepamirškite, kad tada aš turėčiau daug dažniau atsiskaityti Vaiko teisių apsaugos skyriui.“

Ataskaitos


ataskaitų rūšys ir jų rašymo priežastys

Ataskaitos rašomos dėl įvairiausių priežasčių. Taip pat skiriasi ir jų skaitytojai, ir mūsų rašymo pobūdžio padariniai. Ataskaitos ir raštai atspindi, kas vyksta, ir padeda dalytis informacija apie tai, kas nutinka. Dažnai, gal per dažnai, tai vienpusis kontroliavimo įrankis. Jei taip, trūksta daugelio ataskaitų aspektų, nes pasimeta dalijimosi informacija, kaip pasirengimo dialogui ir grįžtamajam ryšiui, aspektas.

Kalbėdami apie ataskaitas galime išskirti užrašus sau ar kolegoms, kad neužmirštume, kas nutiko, kas buvo susitarta ir ką reikia daryti. Tai labai praktiškas priminimas mums patiems ir būdas aptarti su kolegomis tai, ką mes padarėme, ir ką tikimės padarysiant kitus. Trumpai pasižymėti pastabas po kiekvieno susitikimo, pokalbio telefonu ar veiksmo, susijusio su šeima, yra geras ir privalomas įprotis. Jis padeda mums atsiminti, ką sutarėme, kas nutiko ir kokie rezultatai pasiekti. Tokie užrašai labai naudingi, kai vėliau mėginame įvertinti, kokių rezultatų pasiekėme ar nepasiekėme, kaip plėtojosi ryšys ir kas vyko netikėtai.

Taip pat pravartūs būtų užrašai apie tai, kas ir kada buvo daroma, tarkime, apsilankymas šeimoje, ataskaitos rašymas, susitikimas. Tokie užrašai labai naudingi mums ir kitiems, nes padeda pažvelgti į visą įvairią mūsų veiklą ir kaip mes jai naudojame laiką. Galime vertinti tai kaip kontrolę, bet iš tiesų toks žymėjimasis padeda mums suprasti, kam daugiausia sunaudojame laiko. Taip pat ir tam vadovui, kuriam reikia ne tik apžvalgos, pateikiamos visų darbuotojų, bet kuris ir domisi, kiek kas užima laiko, užrašai, kiek veiklai skirta laiko, suteikia įžvalgų, kaip iš tiesų viskas vyksta. Tai padės suprasti, kad ne viskas, ko reikalaujama iš socialinio darbuotojo, gali būti padaryta per duotą laiką. Laikas yra ribotas ir pokalbyje su vadovu reflektavus, kokie yra prioritetai, pasidaro aiškiau, ką reikia daryti. Klausimas, ar mūsų darbą galima padaryti per duotą laiką, gali virsti diskusija apie tai, kas iš tiesų įmanoma.

Kai tokia informacija matoma tik kaip būdas kontroliuoti ir įsitikinti, ar kas nors laikosi taisyklių, nėra abipusio pasitikėjimo ir bendro susidomėjimo atliekamu darbu. Tai taip pat rodo gero bendradarbiavimo ir gero vadovavimo trūkumą.

Be minėtų ataskaitų/užrašų, socialinis darbuotojas turi rašyti oficialias ataskaitas Vaiko teisių apsaugos skyriui apie klientą, jo elgesį, tikėtinus ir pasiektus rezultatus. Ir apie šias ataskaitas galime klausti, ar jos matomos kaip parama sudėtingam darbui su šeima, ar jos rašomos tik todėl, kad tokios yra taisyklės, instrukcijos. Kitaip sakant, ar mes ir tie žmonės, kuriems rašome ataskaitą, domisi darbo turiniu, įvairiais žingsniais, procesais, kliūtimis ir pasisekimais ir ar jie nori dalyvauti pasidalijime apie tai?

Paprasti apibūdinimai: „nieko ypatingo“, „nebuvo namie“, „nebendrauja“, „nėra pokyčių“ – nepadeda mums suprasti situacijos ir sekti, kas vyksta. Dėl šios priežasties tokia informacija yra neprasminga. Ji per trumpa ir jai trūksta turinio.

Užrašant informaciją visada kyla įtampa tarp tokios bejausmės, neįpareigojančios informacijos ir per ilgų istorijų. Užrašyti adekvatų kiekį

| ��

informacijos nėra lengva ir neišmokstama savaime. Laiko stoka taip pat mus verčia rašyti per daug apibendrintai.

Mūsų rašymo būdui daro įtaką ir skaitytojai. O jų gali būti ne vienas: socialinių paslaugų skyriaus vadovas, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovas ir darbuotojai, mokytoja, nepilnamečių reikalų inspektorius ar policininkas, teisininkas, ministerijos pareigūnai. Kai socialinė darbuotoja nežino, kam ji rašo, ji bus atsargesnė. O klientas ar sužinos, kas apie jį rašoma? Kai reikės, kad jis su kuo nors sutiktų, jo bus paprašyta perskaityti ir pasirašyti.

Galima pastebėti kitą įtampą – tendenciją supaprastinti ataskaitas klausimynais, užuot situaciją aprašius laisva forma. Klausimynai turi privalumų. Jie mums aiškiai nurodo, ko paklausti kliento, ką užrašyti ir ko ieškoti. Rezultatus lengva apdoroti statistiškai. Tačiau kadangi visi klientai ir jų situacijos skiriasi, šios formos vis plečiamos. Didžiulis trūkumas yra tas, kad valdžiai atrodo svarbu ir įdomu tik tai, ko yra paklausta. Ar tai teisinga asmens ir veiklos atžvilgiu, – svarbus klausimas.

Kai kalbame apie ataskaitas raštu, turime suprasti, kad dažniausiai jos atspindi paveikslą tam tikru laiko momentu. Situacija gali staigiai pasikeisti. To mes ir siekiame. Tačiau labai dažnai užrašyta ataskaita įgauna tiesos vertę, o dėl aprašytų žmonių pagal pasenusią informaciją priimami toli siekiantys sprendimai.

Darbe kilus dideliems konfliktams tarp socialinio darbuotojo ir kliento ar vadovo, ar kolegos, ataskaitos naudojamos kaip darbo kokybės parodymas. Tai dar viena priežastis rašyti ataskaitas ir prašyti parašo. Ne tik darbuotojo, bet ir kliento dažnai prašoma pasirašyti dokumentą: sutartą darbą planą, pažadą, kad negersi, kaip skaitėme 41 pavyzdyje. Arba parašo prašoma po socialinės darbuotojos vizito. Tikriausiai parašo tokiu atveju prašoma saugumo sumetimais, nes ataskaitą galima naudoti kaip parodymą, jei ji su parašu, ji juridiškai galioja.

Prašymas kliento pasirašyti taip pat gali reikšti, kad darbo planas sukurtas dialogu arba kad klientas yra informuotas apie tai, kas ten parašyta. Prieš pasirašant, svarbu tai aptarti su klientu, suteikti jam galimybę pridurti, kaip jis tai mato, ar pataisyti. Ar visada galima taip, kitas klausimas, nes dokumentų kalba gali būti klientui nelabai suprantama, o prašyti paaiškinti retas klientas būna įpratęs. Tam reikia įgūdžių ir savigarbos.

Kol kas tiek refleksijų apie ataskaitas ir užrašus. Kad užkirstume kelią nesusipratimams, norime pasakyti, jog šios pastabos nepateisina absoliučių vienbalsių ataskaitų. Svarbiau yra suprasti, kokia yra kiekvienos ataskaitos rūšies vertė. Paprašyti ataskaitos lengviau nei ją parašyti. Kadangi laikas yra brangus, o pagrindinis darbas yra ne rašyti ataskaitas, bet dirbti su klientais, turime saugotis, kad nereikėtų rašyti ataskaitų tik dėl ataskaitų. Visi socialiniai darbuotojai kartkartėmis atsidūsta: „Visos šios ataskaitos ir registracijos formos užima tiek daug laiko, kad atrodo, jog tai svarbiau, nei patys susitikimai su klientais.“ „Tai našta, ar jų iš tikrųjų reikia?“

Ataskaitos


gera ataskaita

Ataskaitos sugalvotos kaip pagalba, parama darbui drauge. Ataskaitos yra gerai, kai padeda geriau suprasti ir kviečia prisiimti savo užduotis ir atsakomybę. Sykiu visada turime turėti galvoje, jog ataskaitos – tai tik priemonė pagalbos klientams, vaikams ir jų šeimoms, procese. Šis rūpinimosi žmonėmis tikslas neturi būti išleistas iš akių. Ataskaitos nėra pačios sau tikslas, jos tėra priemonė.

PoŽiūrio svarba

45 pavyzdys. ilgalaikė pagalba

Kaip sakyta, socialinis darbuotojas turi rašyti daug ataskaitų. Tolesniame pavyzdyje, be abejonės, irgi buvo daug jų prirašyta. Istorija įdomi tuo, kad aprašoma pagalba šeimai, trukusi daugiau nei septynerius metus. Reikėjo daug laiko, kad būtų pasiekta šių gerų rezultatų, kuriais socialinė darbuotoja akivaizdžiai ir dėl svarių priežasčių džiaugiasi. Ne tik laikas, bet ir konstruktyvus įvairių profesionalų bendradarbiavimas leido jiems pasiekti šį rezultatą. Šiame regione darbas drauge yra labai gerai išplėtotas. Ten ne tik žiūrima, kuo gali prisidėti skirtingi profesionalai, bet jie taip pat nebijo laikytis savo tikslo ir būti labai griežti. Intensyvus bendradarbiavimas ir aiškus bendravimas tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus žmonių ir socialinių paslaugų skyriaus socialinės darbuotojos buvo abipusio pasitikėjimo ir susidomėjimo santykis.

„Aprašysiu socialiai aplaidžią daugiavaikę šeimą. Šeimoje auga septyni mažamečiai vaikai, penki iš jų lanko mokyklą. Tėvai – Vitalija ir Stasys – yra jauni ir šiek tiek vaikiško, naivaus būdo. Ši šeima nuolat stokoja maisto produktų bei gyvena skurdžiomis buities sąlygomis – devyni šeimos nariai turi sutilpti viename kambarėlyje. Dėl tėvų lengvabūdiškumo gaunama pašalpa prageriama su kaimynais, taigi pinigų maistui ar kitoms būtiniausioms reikmėms greitai nebelieka. Vaikai dėl tėvų girtavimo bei socialinio aplaidumo kenčia badą, skurdą bei šaltį. Dėl skurstančios šeimos problemų pirmiausia kreipėsi kaimynai.

Darbui su šia šeima buvo sutelkti šie žmonės: socialinis darbuotojas, bendruomenės slaugytoja, seniūnas, vaiko teisių apsaugos skyrius, socialinės paramos skyriaus darbuotojai, šalia gyvenantys tėvai, kaimo bendruomenė, mokykla.

Pirmiausia pradėjome kartu su bendruomenės slaugytoja ir seniūnu po pašalpų gavimo lankytis šioje šeimoje, stebėti situaciją. Deja, niekas nesikeitė. Po kelių dienų nelikdavo nei pinigų, nei maisto. Į klausimą, kur išleido gautus pinigus, Vitalija ir Stasys negalėdavo atsakyti, išsisukinėdavo, į darbuotojų apsilankymus žiūrėjo nepatikliai. Apsilankymų metu stengdavomės parodyti,

| ��

kad nesmerkiame jų, esame palankiai nusiteikę ir tenorime padėti. Šalia gyvenantys tėvai kiekvieną mūsų apsilankymą stebėdavo su džiaugsmu, nes buvo suinteresuoti padėti šiai šeimai išbristi iš skurdo ir alkoholizmo. Tai ir buvo pirmasis ramstis mūsų darbe. Antrasis ramstis buvo kaimynai, padėję išaiškinti įvairias situacijas, o kritiniais atvejais paskambindavę mums į seniūniją.

Išanalizavę situaciją ir įvertinę ją, parengėme pagalbos planą. Kiekvieno apsilankymo metu surašydavome buities tyrimo aktus ir pateikdavome juos savivaldybei dėl paramos pagrindiniais maisto produktais gavimo. Remiantis mūsų surinkta medžiaga, ši šeima buvo įtraukta į sąrašą šeimų, kurioms rajono mero potvarkiu „Dėl socialinių pašalpų mokėjimo“ turėtų būti kiekvieną mėnesį nuperkami pagrindiniai maisto produktai.

Tai buvo antroji „skaudi“ intervencija į šią šeimą, nes taip buvo apribota jos galimybė laisvai disponuoti gautų pašalpų pinigais. Šis pasikeitimas sukėlė šeimos pasipiktinimą. Netrukus, skatinami asocialių kaimynų, jie pradėjo rašyti skundus ir šantažuoti darbuotojus. Tačiau rankų nenuleidome, kadangi jautėme kaimo bendruomenės bei socialinės paramos skyriaus darbuotojų paramą. Niekur neradusi pritarimo savo nepasitenkinimui, Vitalijos ir Stasio šeima priprato prie mūsų teikiamos paramos. Ypač laimingi buvo vaikai ir seneliai. Bėgant laikui įgavome pasitikėjimą ir tapome laukiamais svečiais. Bendradarbiaujant su Vaikų labdaros fondu, šiai šeimai buvo teikiama parama drabužiais, buitiniais prietaisais. Buitis tapo tvarkingesnė, nes vos pastebėję teigiamus poslinkius skatindavome šeimos narius, įvertindavome jų pastangas teikiama labdara. Taip laipsniškai šeima buvo aprūpinta patalyne, lovomis, vaiko vežimėliu, skalbimo mašina. Kreipėmės į savivaldybę dėl galimybės gauti didesnį gyvenamąjį plotą. Po kelių metų šiai šeimai jų gyvenamajame kaime buvo nupirktas namas. Ši dovana suteikė begalę džiaugsmo tiek tėvams, tiek vaikams.

Vitalijos ir Stasio šeima nebereiškė mums pretenzijų, noriai priimdavo teikiamą pagalbą, patys jos prašydavo, tardavosi, kaip geriausia paskirstyti šeimos biudžetą, kad jo užtektų visam mėnesiui. Iš pirmo žvilgsnio pagrindinės problemos lyg ir buvo išspręstos, tačiau, mano manymu, svarbiau yra ne sužvejoti žuvį, bet paduoti meškerę, kad klientai patys išmoktų žvejoti. Paskutinis mūsų pagalbos projekto uždavinys buvo iš lėto pratinti šią šeimą prie darbo.

Ieškojome būdų, kaip šiai šeimai nupirkti gyvulių, nes jie patys finansiškai to padaryti nebuvo pajėgūs. Sužinojusi, kad Vaikų labdaros fondą parėmė vokiečiai ir sunkiai gyvenančioms šeimoms gali nupirkti karvę, kreipiausi į šį fondą su prašymu padėti. Vitalija ir Stasys irgi jau norėjo gyventi kaip visi kaimo žmonės. Karvė buvo padovanota, šeima laiminga, o mes irgi džiaugėmės, kad jai netrūks pieno.

Vaikams buvo padovanotas šunelis ir katinas, kad jie mokytųsi kuo nors rūpintis. Nuolat domėjomės, ar karvė pamelžta, ar pašerti gyvuliai. Stebėti

Požiūrio svarba


situaciją paprašėme ir senelių. Pavasarį padėjome šeimai iš ūkininkų nusipirkti bulvių sėklų ir skatinome jas pasodinti. Vasaros metu sekėme šienapjūtės darbus, primindavome, kada laikas šienauti ar suvežti šieną. Kad nereikėtų visą laiką priminti, ką kada daryti, kilo mintis šiuos priminimus pateikti kūrybiškai. Kiekvienam šeimos nariui sudariau socialinių įsipareigojimų planą su paskirstytais ūkio darbais, kad kiekvienas jaustų atsakomybę ir turėtų veiklos, kuo rūpintis. Tai sukėlė didelį vaikų susidomėjimą. Vyriausiajai dukrai buvo patikėta atsakomybė ravėti gėlių darželį, jauniausiai – plauti indus, o jauniausiam sūnui – pašerti kates ir šunis. Pažadėjau, kad kiekvieno pastangos bus įvertintos metų pabaigoje. Patariau kiekvienam sugalvoti po slaptą svajonę, kurios išsipildymas priklausys nuo jų darbo įvertinimo. Palikau specialų dienyną, jame paprašiau vyriausios dukters kasdien žymėti, kaip kiekvienas vykdo savo socialinius įsipareigojimus.

Apsilankiusi šioje šeimoje po mėnesio atostogų, rugsėjo mėnesį, atnešiau kiekvienam vaikui po mažą staigmenėlę. Vaikai, išbėgę manęs pasitikti, pasakojo apie savo atliktus darbus. Sode ganėsi pariebėjusi karvė, vaikai ją šėrė obuoliais. Vartant dienyną nejučia užkliūna sakinys: „...Paulius savo katinus ir šunis taip nušėrė, kad jie jau paeiti nebegali.“

Vėliau nuėjome apžiūrėti bulvių lauko. Nors bulvės tais metais neužderėjo, o dalį iškniso šernai, tačiau nudžiugino, kad ši šeima patikėjo bei pasitikėjo mumis ir pamažu pradėjo bristi iš skurdo.

Socialiniame darbe pagalbos procesas įvardijamas kaip metodas, kurio pagalba socialinis darbuotojas padeda klientui suprasti situaciją ir numato ateities tikslus. Tai ilgas, reikalaujantis kantrybės bei pasiaukojimo, laipsniškas ėjimas prie tikslo kūrybiškai. Tai, kas buvo pasiekta mūsų darbo komandos su Vitalijos ir Stasio šeima, yra septynerių metų atkaklaus darbo rezultatas. Jie suprato ankstesnes savo klaidas, atvirai jas pripažįsta ir kiekvieną kartą pasitaikius progai dėkoja mums ir nuolat konsultuojasi su socialine darbuotoja. Didžiausias rezultatas – tai pelnytas Stasio ir Vitalijos begalinis pasitikėjimas.“

savigarbos ir asmeninės atsakomybės svarba

Dar kartą parodyta, kokia svarbi gali būti šeimai aplinkinių parama ir tai, kad žmonės ne kaltinami, bet gauna praktišką pagalbą. Šiuo atveju senelių pritarimas buvo svarbus veiksnys įtikinant Vitaliją ir Stasį, kad socialinė darbuotoja nori jiems ir jų vaikams geriausio. Senelių bendradarbiavimas su socialine darbuotoja ir susidomėjimas savo vaikais ir vaikaičiais buvo labai svarbus. Šiems seneliams labai palengvėjo, kai Vaiko teisių apsaugos ir Socialinių paslaugų skyriai pradėjo kištis.

Iš pradžių daugiausia informacijos socialinė darbuotoja gaudavo ir susirinkdavo ne iš pačių Vitalijos ir Stasio, bet iš aplinkinių. Tyrinėti aplink asmenį visada rizikinga. Tai sukels nepasitikėjimą. Tačiau tai, kad informacija

| ��

buvo renkama, nebuvo laikoma paslaptyje, ir tai buvo daroma norint padėti šeimai. Tai kas kita. Vitalijai ir Stasiui buvo pasakyta, kad dėl jų prastos ir vaikams netinkamos situacijos bus renkama informacija, nes Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo perspėjimą, jog vaikai yra labai apleisti. Be abejo, tėvai buvo pakviesti išsakyti savo nuomonę. Socialinė darbuotoja atidžiai klausėsi jų istorijos varianto. Jų nuomonė taip pat buvo svarbi. Darbuotoja norėjo kuo labiau atsižvelgti į Vitaliją ir Stasį, tačiau šie iš pradžių nelabai socialinės darbuotojos ir jos pagalbos paisė. Jie ja netikėjo ir nenorėjo bendrauti. O kai niekas nepasikeitė, imtasi griežtesnių sprendimų, visiškai įsiutinusių tėvus ir jų sugėrovus. Tačiau žingsnis po žingsnio jie priėmė situaciją ir jų santykis su socialine darbuotoja bei aplinkiniais pagerėjo. Tai labai pradžiugino vaikus ir buvo paskata socialinei darbuotojai ir kitiems tęsti pradėtą darbą. Kai socialinė darbuotoja pastebėjo, kad jie patys pradėjo imtis iniciatyvos ir teigiamų veiksmų, užsimezgė praktinis dialogas. Jis tapo vis intensyvesnis. To pavyzdys yra jiems nupirktas namas. Šeima įgijo daug daugiau vietos. Vitalijai ir Stasiui namas reiškė, kad jiems iš tikrųjų padėta. O jų vis didėjantis aktyvumas buvo įrodymas bendruomenei ir kitiems, kad jie nebenori būti priklausomi nuo kitų. Vitalijos ir Stasio iniciatyva skatino darbuotoją jiems padėti, o darbuotojos parama drąsino Vitaliją ir Stasį. Taigi tai vis labiau tapo abipusis procesas ir vis daugiau skatino teigiamus pokyčius. Be abejonės, tai motyvavo visus.

Įdomu matyti, kaip vaikai ir jų tėvai buvo pakviesti ir kaip jiems buvo labai konkrečiai padėta prisiimti savo atsakomybę, aptariant skirtingas užduotis ir jas pasiskirstant. Kiekvienas šeimos narys gavo po užduotį, susijusią su jo interesais, amžiumi ir galimybėmis. Mergaitė gavo ir priėmė užduotį užrašyti, kas ką daro. Tam ji gavo praktinį įrankį – užrašų knygutę, panašiai kaip 17 pavyzdyje toks įrankis buvo kalendorius. Mergaitė tikriausiai didžiavosi, kad jai buvo patikėta tokia užduotis. O socialinės darbuotojos pagyrimai dėl to, kaip ji vykdė savo užduotis, kėlė jos savigarbą. Tas pats atsitiko ir su kitais vaikais.

Teigiami rezultatai skatino socialinę darbuotoją. Ji vis kūrybiškiau ieškojo išeičių. Tai, kaip ji ir kiti panaudojo Vaikų labdaros fondą ir kitą labdarą, taip pat įdomu ir naudinga. Tai rodo atvirumą ir gerą jų aplinkos galimybių išmanymą.

Procesas tapo abipusis. Šeimą labai motyvavo, kad socialinė darbuotoja buvo kūrybiška ir neabejinga. O šeimos atsakas ryšį su socialine darbuotoja padarė ją įkvepiančiu ir džiaugsmingu. Tai visiems įsitraukusiems teikė daug energijos. Be to, tai palaikė socialinės darbuotojos įsitraukimą.

socialinio darbuotojo reagavimo įvairovė

Žvelgdami į įvairius pavyzdžius ir jų refleksijas, galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo veiksmai būna labai įvairūs. Nuo klausymosi iki aiškaus grįžtamojo ryšio suteikimo, nuo savo nuomonės išsakymo iki nutylėjimo. Visos šios reakcijos pasireiškia ir šiame bei ankstesniuose skyriuose. Gerai pasirinktos

Požiūrio svarba


ir tinkamos reakcijos yra vienas iš svarbių socialinio darbuotojo metodų, taikomų padedant klientams. Visos jos, deramai vartojamos, prisideda prie pokyčių ir gerinimo proceso. Šioje paskutinėje skyriaus dalyje apžvelgsime šią veikimo būdų įvairovę. Kartais remsimės pavyzdžiais, pateiktais šiame ar viename iš ankstesnių skyrių.

Be daugelio skirtingų jau paminėtų įgūdžių, verta atkreipti dėmesį ir į dėmesingumo bei susidomėjimo tuo, kas vyksta, požiūrį. Ypač svarbūs įgūdžiai – pastebėti mažus pokyčio daigelius ir geras klientų iniciatyvas. Tačiau tai ne viskas, nes buvo kalbama ir apie atvirumo svarbą. Socialinė darbuotoja rašė, jog VTAS darbuotojai svarstė, kad mamai reikėtų atimti motinystės teises. Tačiau kadangi jie buvo atviri netikėtumams, socialinė darbuotoja galėjo papasakoti, kad po pusmečio situacija pasikeitė į priešingą pusę: buvo rengiamasi mokslo metų pabaigoje grąžinti mamai vaikus (35 pvz.). Toks požiūris yra būtina sąlyga pastebėti mažus elgesio pokyčius, kaip kad pastebėjo socialinė darbuotoja, supratusi, kad Vitalija ir Stasys nustojo skųstis (45 pvz.). Arba socialiniai darbuotojai, atkreipę dėmesį į Evelinos aktyvų dalyvavimą dienos centre (33 pvz.).

Geras klausymasis yra esminis socialinio darbuotojo įgūdis. Į tai įeina ne tik žodžių klausymasis, bet ir neverbalinių reakcijų pastebėjimas. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad Inga savitai mylėjo savo vaikus, nes atidžiai klausėsi Ingos. Tačiau, be Ingos žodžių, ji tai suprato stebėdama (19 pvz.).

Socialinio darbuotojo įgūdis kreipti dėmesį į tai, kas vyksta, lavėja. Darbuotoja, pastebėjusi, kad vyras, pačiupęs didžiulį puodą, ketino jį į ją mesti, gali džiaugtis tokiu įgūdžiu. Arba girdėdama, kad jo balsas nurimo (23 pvz.). Stebėdami daug sužinome apie asmenį ir situaciją, kaip parodė pavyzdys su ant spintos užkeltais Ernesto žaislais, kuriuos socialinė darbuotoja pastebėjo lankydamasi namuose (38 pvz.). Klausymasis, pastebėjimas, aplinkos stebėjimas vyksta išsyk. Susitinkant su klientais, tokie įgūdžiai visada naudingi.

Drauge socialiniam darbuotojui reikalingi geri verbaliniai įgūdžiai, nes jis turi paaiškinti tai, kas vyksta, bendrauti ne tik su klientais, bet ir su kolegomis iš savo ar kitų organizacijų. Dalyvavimas susirinkime neturi prasmės, jei neinformuojame kitų dalyvių apie tai, ko mes siekiame, ką darėme, ką matėme ar kuo, tarkime, abejojame. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė buvo nepatenkinta socialinės darbuotojos Onai teikiama pagalba, nes socialinė darbuotoja negalėjo paaiškinti, ko siekė ir kaip dirbo (16 pvz.).

O kalbant apie ataskaitas, socialiniam darbuotojui reikia lavinti ne tik verbalinius įgūdžius. Visoms rašytinėms ataskaitoms socialinis darbuotojas turi turėti rašymo kompetenciją. Be to, šiais laikais reikia mokėti ne tik išreikšti save raštu, bet ir naudotis kompiuteriu, kuris tapo pagrindiniu rašytinės informacijos įrankiu.

Verbalinių įgūdžių reikia teikti grįžtamajam ryšiui – tam veiksmui, kurį ne kartą ir dėl įvairių priežasčių minėjome. Grįžtamojo ryšio teikimas yra svarbi priemonė pasakyti, ką mes gerai vertiname ir branginame. Pasakydama

| ��

mergaitei, kuri atidžiai rašėsi, ką kas darė darže ir namuose, kad ji tai labai gerai darė, socialinė darbuotoja parodė, kad ji pastebėjo, ką darė mergaitė, ir kad jai tai patiko. Be abejo, socialinė darbuotoja ir kitiems vaikams leido suprasti, kad jie gerai atliko savo darbus. Buvo pastebėtas ir šeimos rūpinimasis karve. O kai kas nors pastebi, ką padarei gerai, tai džiugina (45 pvz.).

Panašią reikšmę gali turėti grįžtamasis ryšys kolegai. Be to, gali prireikti teikti grįžtamąjį ryšį, kad užkirstume kelią nesusipratimams ir susierzinimams ir palaikytume gerus abipusius santykius. Jei per ilgai laukiame ir nekreipiame dėmesio į susierzinimą, laikome jį tarsi užkimšę butelyje, jis vis stiprėja. Tada kyla rizika, kad netikėtu ir netikusiu momentu „iššausime“. Įgūdis išsakyti tokį susierzinimą anksčiau ir konstruktyviai yra didelė pagalba užkertant kelią netikėtumams ir sudėtingoms kovoms, kartais kylančioms, nes neskiriame deramo dėmesio savo jausmams.

Panašių įgūdžių reikia padedant klientui – padėti jam suprasti, ką jis skatina savo elgesiu. Mūsų grįžtamojo ryšio reikia, kad klientas suprastų tikrovę ir jo socialiniai įgūdžiai pagerėtų. Pasakydami klientui, kad mums labai patiko, jog jis uždavė tą klausimą, arba kad džiaugiamės, jog jis pasakė turintis kitą nuomonę, galime jam padėti suprasti, ką sukelia jo veiksmai. Ir kaip anksčiau minėta, kai kas nors sako, kad tai, ką darai, tu darai gerai, tu gali tai daryti dar dažniau. Tai daug paveikiau, nei šaukimas ar kaltinimas, prie kurių klientas tikriausiai yra įpratęs, bet kurie nepasako jam, o kaip reaguoti kitaip. Grįžtamojo ryšio reikia ir tada, kai kas nors kalba nesąmones ar meluoja. Tarkime, Stasio atveju, kai jis skleidė neigiamą informaciją apie jį atmetusią moterį (27 pvz.).

Įgūdis rimtai konfrontuoti yra specifinis grįžtamasis ryšys, apie jį kalbėjome aptardami pavyzdį su Rūta ir Agne, nesilaikiusiomis dienos centro taisyklių (39 pvz.). Taip pat sprendimus vežti berniuką į vaikų gerovės centrą ar leisti Evelinai gyventi vaikų namuose galima vertinti kaip stiprią konfrontaciją su jų tėvais. Šiuo atveju imantis veiksmų. Vien toks veiksmas niekada nebus konstruktyvus. Jam reikia tęsinio. Tai būtina sąlyga, nes dėl to tampa įmanoma kalbėtis apie tolesnius žingsnius ir tam tikru būdu pradėti iš naujo (33, 34 pvz.).

Socialinis darbuotojas ne visada yra tik malonus, suprantantis ir visa priimantis asmuo. Jis taip pat yra tas asmuo, kuris turi sekti, ar laikomasi pagrindinės krypties ar tikslo. Todėl jis neturi bijoti pasipriešinimo. Kaip ta socialinė darbuotoja, kuri buvo apskųsta po to, kai Vitalijos ir Stasio sugėrovai patarė jiems rašyti skundus. Tačiau socialinė darbuotoja pridūrė: „mes nesustojome“ (45 pvz.).

Kad būtų laikomasi krypties, reikia įgūdžio suprasti situaciją ir požiūrio, kad ne visos klientų, kolegų ar visuomenės reakcijos yra asmens puolimas. Labai dažnai socialinė darbuotoja yra užsipuolama ne asmeniškai, bet dėl to, kad yra tam tikros funkcijos atstovė. Tarkime, mama Daiva labai pyko ant socialinės darbuotojos, kai jos vaikai išvyko į vaikų namus (26 pvz.). Kalbėjome apie Vidos, romų mamos, nesidomėjusios dienos centro taisyklėmis, reakcijas (39 pvz.). Tada pabrėžėme, kad Vidos reakcija yra ne reakcija į konkrečią darbuotoją, bet

Požiūrio svarba


bendresnė reakcija į tą visuomenę, kurios ji nesijaučia priimta.Tačiau jei visas reakcijas vertiname tik kaip nukreiptas į mūsų profesiją,

atmetame savo asmeninę atsakomybę ir jausmus. Kad gebėtume apžvelgti abi puses, reikia gerai subalansuoti savo asmeninį indėlį ir visa, kas vyksta aplink mus ir kam mes neturime jokios įtakos.

Socialinė darbuotoja, dirbdama su socialinės rizikos šeimomis, dėl šios sudėtingos profesijos susiduria su įvairiausiomis emocijomis, sunkumais ir neišsprendžiamomis problemomis. Kad ji galėtų tęsti darbą, jai kartkartėmis reikia pasidalyti savo abejonėmis ir rūpesčiais. Jei ji nesijaučia laisva pasikonsultuoti su kolege ar vadove, šiame darbe išgyventi praktiškai neįmanoma. Todėl į savo įgūdžių sąrašą įtraukiame gebėjimą pasidalyti savo jausmais, kylančiomis problemomis, ir laiku paprašyti pagalbos.

Socialinis darbuotojas nuolat susiduria su dilema, ar ko nors imtis tučtuojau, ar palaukti. Socialinė darbuotoja ir pedagogė suprato, jog berniukas šiuo momentu nenori grįžti namo ir joms reikia tuoj pat veikti. Jos susisiekė su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, ir vaikas buvo palydėtas į krizių centrą (33 pvz.). Tačiau duoti laiko Vitalijai ir Stasiui žingsnelis po žingsnelio keisti savo požiūrį ir nepaimti jų vaikų į vaikų namus, tėvams ėmus protestuoti, buvo išmintinga ir davė gerų rezultatų. Tačiau tuo momentu, kai socialinė darbuotoja susidūrė su jų priešinimusi, dar nebuvo garantijos, kad rezultatai bus tokie teigiami. Ateitis buvo dar prieš akis ir sėkmė negarantuota (45 pvz.).

Kai socialinė darbuotoja lankėsi pas Ernesto mamą ir pastebėjo, kad mama nereaguoja į berniuko verksmą, socialinė darbuotoja taip pat nereagavo. Tuo momentu ji nutarė palaukti kitos galimybės pakalbėti apie tai. Mama per daug priešinosi ir buvo pernelyg gynybiška. Kita nereagavimo priežastis galėjo būti tai, kad šalia buvo pats Ernestas (38 pvz.).

Be to, labai gera priežastis socialiniam darbuotojui nesiimti veikti yra leidimas klientui tapti veikliam. Labai greitai pateikiant idėjas, imantis ką nors daryti pačiam, socialinis darbuotojas gali lengvai užkirsti kelią kito žmogaus kūrybiškumui. Nuomonė, kad juo aktyvesnis bus socialinis darbuotojas, juo geriau jis dirbs savo darbą, yra klaidinga.

Jei socialinė darbuotoja, davusi visiems šeimos nariams užduočių ir prašiusi imtis asmeninės atsakomybės, būtų galvojusi, kad Stasys pats neturi minčių, ką daryti, ar nepradeda ganėtinai greitai, Stasys niekada nebūtų nė sužinojęs, kad jis pats gali pasirūpinti gyvuliais ir daržu.

Socialinės darbuotojos gebėjimas išskaidyti sudėtingas problemas, nes jos pernelyg sudėtingos ir susipynusios, yra labai reikalingas, nes be jo įvairios problemos įveiktų tiek darbuotoją, tiek klientą. Tai skatina bejėgiškumą ir nepajėgumą, nes situacijų sudėtingumas paralyžiuoja, ir mes nieko nebegalime daryti. Taigi jau anksčiau minėjome, jog reikia ugdyti gebėjimą išskirti ir žengti mažus žingsnelius.

Dėmesys momentui, tam, kas vyksta čia ir dabar, yra svarbus – bet drauge

| ��

reikia turėti galvoje ir praeitį bei ateitį. Mes jau anksčiau minėjome, jog, turint galvoje tikslą, reikia kreipti dėmesį į tai, kaip procesas tęsiasi. Tai demonstruojama konkrečiais žingsneliais, tarkime, susitarimu susitikimo pabaigoje. Arba, kaip susitikimuose su Zita (41 pvz.), aiškumu, kada kitą kartą susitiksite ir kas ką iki kito karto padarys.

Į procesą orientuotas darbas taip pat reiškia, kad konfliktinėse situacijose neuždaromos durys. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, konfrontacija su klientu neturi būti paskutinis dalykas prieš atsiskiriant. Tai galima pasiekti sakant: „Pagalvokime apie tai abu ir vėliau pasakysime, ką sugalvojome.“ Arba sutarti, kad „mums gal geriau verta dar kartą susitikti ir aptarti, ką daryti toliau.“

Visas šis dėmesys ryšio su klientu užmezgimui ir palaikymui nereiškia, kad socialinis darbuotojas turi monopolizuoti ryšį su klientu. Socialinio darbuotojo užduotis yra ir padėti klientui susisiekti su kitais, tarkime, kaip Evelina (34 pvz.) buvo paskatinta susisiekti su Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadove. Ir, pavyzdžiui, skatinti klientą dalyvauti bendruomenės veikloje, gerinti tėvų ir vaikų santykius. 22 pavyzdyje buvo siūloma socialiniam darbuotojui pristatyti šeimą sveikatos apsaugos darbuotojai. Kitame socialinė darbuotoja apsiėmė atlikti tarpininkės vaidmenį tarp mamos ir mošos šioms konfliktuojant dėl dukros globos, kurią mergaitės teta buvo apsiėmusi (25 pvz.). Trumparegiška galvoti, kad juo daugiau mes patys vieni susisiekiame su klientu, juo geriau dirbame savo darbą.

Daug tiesos atspindi vienos socialinės darbuotojos pasakymas: „Mano pagrindinė užduotis – priversti klientą mąstyti pačiam.“ Ji pridūrė: „Aš noriu, kad jis galvotų, ką, kaip ir kodėl daro.“

Skamba paprasčiau, nei yra tikrovėje. Šis mąstymo skatinimo procesas reikalauja tinkamos pusiausvyros tarp skyrimo tam laiko ir naujos minties, praktinio pasiūlymo ar naujos patirties pateikimo.

Kad ir kokius minėtume įgūdžius, socialinio darbuotojo išradingumas ir kūrybiškumas, taip pat gebėjimas rasti praktinius sprendimus jam dažnai padeda išsisukti iš įvairių, kad ir pačių netikėčiausių situacijų, į kurias jis patenka.

Aptardami bendradarbiavimą grupės dalyviai pabrėžė: „Kai trūksta bendradarbiavimo, vaikams ir jų tėvams suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai jaučiasi bejėgiai.“

Kita išvada buvo: „Geras bendradarbiavimas, ypač tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų ir socialinių darbuotojų, nėra labai lengvas, jis lengvai stringa dėl skirtingų nuomonių apie šeimos problemas ir kaip su jomis dirbti. Visiškai skirtingi požiūriai į situaciją dažnai stabdo veiksmingą bendradarbiavimą.“

Šios dvi išvados rodo gero bendradarbiavimo poreikį. Todėl siūlome patarimų, galinčių padėti gerinti darbą kartu. Tik vertinant, kaip einasi bendradarbiauti, ir praktikuojantis, bendradarbiavimas gali gerėti. Ieškotina išeičių, kaip įvairiai pagerinti bendradarbiavimą:

rodant didesnį susidomėjimą kito nuomone;teikiant informaciją apie savo veiksmus ir lūkesčius kitiems;

••

Požiūrio svarba


skiriant laiko vaidmenims ir abipusiams lūkesčiams išsiaiškinti;bendraujant ne tik elektroniniu paštu ar pateikiant oficialią ataskaitą, bet ir telefonu bei akis į akį;išreiškiant nusivylimą ir susierzinimą, padedančius geriau suprasti; kreipiant dėmesį į konfliktus, iš dalies todėl, kad vienaip ar kitaip jie turi įtakos dabarčiai; randant, kas galėtų padėti įveikti iškilusį konfliktą; skiriant laiko pasidalyti teigiamomis patirtimis, o ne kreipiant dėmesį tik į problemas;pasakant kitam, ką jis padarė gerai ir kaip padėjo tau.

MeToDinės gairės

17 metodinė gairėTema/klausimas. Sukurti darbo santykį su klientu

Prieš padėdamas klientui keisti savo gyvenimą socialinis darbuotojas turi pasiekti, kad klientas juo pasitikėtų. Pasak vienos socialinės darbuotojos, „Kai klientas ar šeima nebijodami gali kalbėti, pasakoti apie savo problemas, tada prasideda darbas, pokytis.“

gebėjimas kalbėti ir abipusis pasitikėjimas Kliento pasitikėjimo negalima pasiekti vien pasakius jam, kad jis turi

pasitikėti socialiniu darbuotoju. Kaip minėta anksčiau, pasitikėjimas neateina pats savaime. Jam reikia laiko ir atidaus bendravimo, kad pagaliau socialinis darbuotojas galėtų pasakyti, pavyzdžiui, taip: „Mano klientė, priklausoma nuo narkotikų, pagaliau įsileido mane į butą. Prieš tai mes keletą kartų kalbėjomės laiptinėje.“ Kaip pasiekti, kad klientė, gąsdinusi paleisianti šunį, galėtų kalbėtis su socialine darbuotoja ir įsileisti ją į namus?

kaip tai pasiekti? Pripažįstant, kad klientas gali būti įtarus ir gali nepasitikėti socialiniu darbuotoju (taip pat žr. 1 metodinę gairę Kaip bendrauti su bijančiu, droviu ar vengiančiu klientu).Duodant klientui laiko ir neimant nekantrauti, pykti ar kaltinti kliento, kad tavimi nepasitiki.Aiškiai išsakant priežastis, dėl ko susisiekta su klientu. Tačiau suprantant, kad iš baimės ar neužtikrintumo ne viskas gali būti išgirsta ir suprasta iš karto. Sąžiningai pasakant, ko galima tikėtis iš socialinio darbuotojo. Gražūs nerealūs pažadai neskatina pasitikėjimo.

••

••

••

•

•

•

•

•

| ��

Darant tai, kas pažadėta. „Surinksiu jums tokią informaciją ir po trijų dienų atvyksiu jums jos suteikti.“Duodant klientui laiko pažinti socialinį darbuotoją ir leidžiant jam labai praktiškai patirti, kad socialinis darbuotojas gali teikti naudingą pagalbą.Atidžiai klausantis kliento rūpesčių ir stengiantis suprasti, kas kelia įtampą ir nepasitikėjimą.Ieškant būdų suteikti klientui saugumo, kaip aprašyta 19 pavyzdyje apie Ingą, nepasitikėjusią socialiniu darbuotoju iš baimės, kad darbuotojas atims iš jos vaikus. Tik socialiniam darbuotojui susitarus su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, kad šis nesikiš netikėtai, kol klientė susitikinėja su socialiniu darbuotoju ir stengiasi keistis, įmanomas darbas. Užsirašant po susitikimo, kas buvo pasakyta ir kas buvo svarbu klientui, – ir grįžtant prie to kitą kartą. Tai parodo klientui, kad socialinis darbuotojas iš tiesų domisi jo darbais ir mintimis.

18 metodinė gairėTema/klausimas. Susitikimų su klientu struktūravimas, kad jie taptų tikru darbo procesu

Svarbus paramos klientui įrankis yra susitikimas ir kalbėjimasis apie pokyčius. Jis gali vykti kliento namuose ar socialinio darbuotojo kabinete seniūnijoje. Kad susitikimas būtų vaisingas, socialinis darbuotojas turi kreipti dėmesį į procesą rengdamasis susitikimui ir apmąstydamas tolesnius žingsnius.

Ši apžvalga galėtų padėti suvokti įvairius aspektus prieš susitikimą su klientu, per jį ir po jo.

Susitikimas

PaaiškinimasŠiame skyriuje rašėme apie Almą (40 pvz.). ir apie susitikimų su ja struktūravimą. Tas pats pavyzdys pasitelkiamas iliustruojant keletą šios apžvalgos aspektų.

Pasirengimas

Klausimai išankstinei refleksijai

Kas įvyko praeitą kartą?

Kad socialinė darbuotoja galėtų laikytis bendresnių tikslų ir galėtų planuoti mažesnius žingsnelius, kalbėdamasi su Alma, jai reikia prisiminti, kas įvyko praeitą kartą. Čia įsivaizduosime, kad Alma sutiko reguliariai susitikinėti. Reguliarūs susitikimai yra sąlyga siekti pokyčių ir keitimosi proceso.Alma turėjo abejonių, bet sutiko, kad tam tikrą dieną tam tikru laiku socialinė darbuotoja vėl ją aplankytų.

Ką mes sutarėme? Praeitą susitikimą buvo sutarta, kad Alma papasakos, kaip jai sekėsi per tas kelias savaites, praėjusias jai grįžus iš priklausomybių centro.

Ties kokiu tikslu norėčiau susitelkti šįkart?

Socialinė darbuotoja nutarė paraginti Almą papasakoti, ką ši veikė sugrįžusi. Kaip ji jautėsi? Taip pat paklausti, ar jai pavyko nebegerti.

•

•

•

•

•

Metodinės gairės


Ko galiu tikėtis? Socialinei darbuotojai nebuvo visai aišku, ko ji gali tikėtis. Ar Alma kalbės apie savo jausmus? Ar ji iš tikrųjų negėrė grįžusi namo? Gal ji užsiėmė kuo smagiu su savo vaikais?

Susitikimas

Pradžioje: skirti laiko suprasti, kokia yra dalyvaujančių žmonių nuotaika. Sutarti, kiek laiko bus skirta susitikimui.

Lankymasis namuose reiškia, kad esi svečias ir turi prisitaikyti prie kito asmens aplinkos.

Dėmesys tam, kas įvyko nuo praeito susitikimo iki dabar. „Ar įvyko kas nors ypatingo? Ar įvyko kas nors, apie ką man reikia sužinoti?“

Nuo praeito karto galėjo įvykti svarbių dalykų.

Teigiamas grįžtamasis ryšys (apie tai, ką ji nuveikė dėl tvarkos kambaryje? Apie skanų pyragą? Apie gėlę ant stalo?...)

Teigiamas grįžtamasis ryšys gali padėti sukurti gerą atmosferą.

Paminėti, apie ką buvo sutarta kalbėtis. Kas buvo nutarta nuveikti ir kaip viskas pavyko.

O gal dėl ko tai nebuvo atlikta? Kas nepasisekė? Kitaip sakant, „ko galime iš to išmokti?“

Šiais klausimais šis susitikimas susiejamas su prieš tai buvusiu.Jei nekreipiame dėmesio į tai, kas buvo nutarta, procesas gali nutrūkti ir sustoti. Kalbėti apie sėkmę yra gerai, tačiau gerai ir aptarti, kas nepavyko, su kokiomis problemomis susidurta.Kalbantis derėtų turėti galvoje susitikimui skirtą laiką. Tai padeda saugiai jaustis ir dirbti susitelkus.

Aiškūs susitarimai dėl kito karto:Jūs iki kito susitikimo padarysite tai...Aš padarysiu šitai... Kada ir kur susitiksime.

Pokyčių siekimas reiškia, jog bus „namų darbų“ ir tokių užduočių, kurias reikės atlikti.

Apžvalga: Ar yra dar ką aptarti?Ar ko nors neužmiršau?

Toks klausimas skatina klientę paminėti, kuo ji užsiėmusi, kuo nepatenkinta ar nusivylusi.Jei susitikimo laikas baigėsi, geriau susitarti, kada galima būtų apie tai kalbėtis, nei tęsti pokalbį.

Po susitikimo

Peržvelgti pačiam: Koks buvo rezultatas?Ar buvo staigmenų, netikėtų reakcijų?Kas buvo teigiama? Koks nors rezultatas?„Ne tokie rezultatai? Apie ką?

Savo vaidmens peržvelgimas

Užrašuose sau pasižymėti tai, kaip viskas vyko ir dėl ko buvo susitarta.

Užrašai padeda prisiminti, kas buvo susitarta, kas buvo paminėta, bet ką reikėtų daugiau aptarti, juose atsispindi pastabos apie santykius.Užrašai yra svarbūs rengiant ataskaitas ir vėliau (oficialesnį) įvertinimą.

Daryti tai, ką pažadėjau.

| ��

19 metodinė gairė.Tema/klausimas. Kalbėjimas apie jausmus

Labai dažnai klientai nekreipia dėmesio į savo jausmus. Jie neįpratę kalbėti apie juos. Niekas niekada jų neklausė: „Kaip Jūs jaučiatės?“ Dėmesio kreipimas į jausmus gali versti jaustis neužtikrintai. Ankstesniais laikais jausmų niekas labai nevertino. Buvo reikalingi tik faktai ir teisingi atsakymai. Negebėjimas išreikšti jausmų nereiškia, jog jausmų nėra. Jie gali būti pasislėpę, tačiau kartais aiškiai pasireiškia neverbaliai. Stebėdami neverbalinį elgesį galime mėginti interpretuoti kito žmogaus jausmus. Tačiau tai rizikinga, nes lengvai galime suklysti. Jausmai yra itin asmeniniai, neturėtume interpretuoti jų per greitai, galima kito žmogaus jausmus supainioti su savo jausmais.

Kalbėdami apie jausmus turime suprasti, kad jausmai yra asmeniniai. Jei manome, kad galime pasakyti kitam, ką jis turi jausti, spaudžiame kitą pateikti atsakymą, kurio patys tikimės ir norime išgirsti. Tai priešingybė kito įgalinimui ir tikram domėjimuisi, kaip kitas supranta situaciją.

Atsakymo, kaip kitas jaučiasi, gal iš karto negausime. Tačiau klausimai apie jausmus gali padėti klientui imti mąstyti apie juos ir pamažėle pradėti juos reikšti.

Ką derėtų turėti galvoje, kalbant apie jausmus: Nebijokite paklausti apie kito žmogaus jausmus: „Kaip Jūs jaučiatės?“Galite jam pasakyti: „Aš jaučiuosi taip.“ Išreikšdami savo jausmus parodome, kad asmuo gali kalbėti apie jausmus ir kad turėti jausmų „normalu“. „Mes visi jų turime ir priimkime juos rimtai.“Svarbu priimti atsakymą ir nemėginti jo taisyti. Toks mėginimas leistų klientui padaryti išvadą: „Aš žinau, kaip tu turi jaustis.“Galima užduoti tik naujus klausimus. Pvz., „Gal galite daugiau apie tai papasakoti?“ „Ar dažnai taip jaučiatės?“ „Kada?“Nebūtina tęsti, nes jei mes patys nebijome kalbėti apie jausmus, pasitaikys naujų progų paskatinti žmogų apie savo jausmus kalbėti.

20 metodinė gairėTema/klausimas. Grįžtamasis ryšys

Šiame skyriuje paminėjome įvairias priežastis grįžtamajam ryšiui teikti. Grįžtamasis ryšys reiškia kito informavimą – ką aš pastebėjau apie tai, kaip ji(s) veikė ir kaip aš dėl to jaučiuosi. Teikti konstruktyvų ir adekvatų grįžtamąjį ryšį nėra visada lengva.

Įvardijimas, ką pastebėjau, visada kai ką pasako apie mane. „Man patiko, ką Jūs padarėte: Jūs palaikėte mano nuomonę, ir aš tuo džiaugiausi. Daugelis žmonių galvojo priešingai.“ „Jūs man padėjote.“ Arba: „Jūs mane sutrikdėte.“ „Suerzinote mane, kai išėjote ir negalėjote palaukti.“ Ir taip toliau. Teikdamas grįžtamąjį ryšį, išreiškiu savo asmeninę nuomonę, o ne „tiesą“.

•••

•

•

•

Metodinės gairės


Kai miniu teigiamą elgesį, kitam tai patiks ir jis jausis padrąsintas. Tai, ką jis padarė, yra pastebėta ir vertinama. Tai gali būti paskata daryti tai dažniau. „Jaučiausi padrąsintas Jūsų klausimo papasakoti daugiau apie įvykį,“ „Jūs tikrai gražiai sugalvojate įvairių naujų žaidimų berniukams.“ „Mačiau, kad jiems patiko, kaip jūs skambinate gitara.“

Pasakyti tokius dalykus nėra labai sunku. Tereikia kreipti dėmesį į tokį teigiamą elgesį ir išsakyti tai garsiai. Toks grįžtamasis ryšys padeda klientui suprasti, kad jis elgėsi gerai ir galėtų tai daryti dažniau.

Tačiau ne visa, ką kitas žmogus daro, yra gražu ir pozityvu. Jei niekas jam nepasako, kad jis, pavyzdžiui, visą laiką kaltina kitus, skaudina savo komentarais ar niekada neįvykdo, ką pažadėjęs, jis gali nesuvokti tokio savo elgesio.

Kalbėtis apie tokį elgesį yra daug sunkiau. Neigiamų dalykų išsakymas lengvai gali sukelti pyktį ar bejėgiškumo jausmą. Arba žmogus nuo jūsų nusisuks. Ar tai priežastys nesuteikti tokio pobūdžio grįžtamojo ryšio?

Mes taip nemanome, tačiau teikdami tokį įtemptesnio pobūdžio grįžtamąjį ryšį, kurį lengva neteisingai suprasti, turime pagalvoti, jog sąžiningas pasakymas, ką man sukelia kito elgesys, gali būti labai konfrontuojantis. Dėl to mums pirmiausia reikėtų apsvarstyti:

Ar mano santykis su tuo žmogumi yra geras, pakankamai stiprus, kad jam tai išsakyčiau?Ar pripažįstu, kad jis yra asmuo su savo galimybėmis ir ribotumais, kaip ir aš?Apie kokį teigiamą jo elgesį galiu jam taip pat pasakyti? Ar yra prasmės jam sakyti ir ar tikrai to reikia? Kada jam pasakyti? (Pvz., ne paskutiniu mūsų susitikimo momentu, ne tada, kai jis susijaudinęs ir pan.)

Teikdami grįžtamąjį ryšį turime turėti galvoje, jog geriau pasakyti ką nors apie žmogaus elgesį (veiksmą), nei apibendrintai apie žmogų. Geriau kalbėti apie tai, ką jis padarė, kas man patinka arba kas nepatinka. Tai gal mane skaudina, liūdina ir pan. Tačiau jei kelia susirūpinimą jo rėkimas, dar nereiškia, kad jis rėksnys. „Rėkimas tokiu momentu man nepatinka. Tai man nepriimtina.“

Priduriant klausimą, asmuo paskatinamas reaguoti ir pateikti savo nuomonę dėl savo reakcijos.

Išsakymas kitam asmeniui savo reakcijos į jo elgesį yra mano pagarbos jam ir tiesumo jo atžvilgiu išraiška. Tai padeda kitam asmeniui suvokti, ką sukelia jo reakcijos. Nežinant to neįmanoma keisti savo elgesio. Tam, kad nutartume keisti elgesį, reikia suvokti, koks jis yra.

Grįžtamojo ryšio teikimo galima išmokti tik praktikuojantis ir:pastebint, ką mano grįžtamasis ryšys sukelia;įvardijant, kas trikdo, kas trukdo, kas patinka;leidžiant kitam asmeniui taip pat suteikti jums grįžtamąjį ryšį;jaučiantis pakankamai laisvam paklausti, kokius jausmus sukelia grįžtamasis ryšys;

•

••••

••••

| ��

nebaigiant kalbėtis iš karto po grįžtamojo ryšio, bet skiriant laiko aiškiau išsakyti bei suprasti tuos jausmus ir emocijas, kurias aš sukėliau;jei kitas nenori kalbėti daugiau, ieškoti kitų galimybių grįžti prie to, kas jį galbūt įskaudino, ir ieškoti būdų atkurti ryšį;kviečiant kitą kalbėti apie savo jausmus; ieškant, kaip užbaigti teigiamai;suprantant, kad toks keitimasis mintimis padeda vienam kitą geriau suprasti ir vertinti.

21 metodinė gairėTema/klausimas. Išsiaiškintini momentai

Metodinė gairė Išsiaiškintini momentai yra šiame skyriuje aprašyta ir iliustruota pavyzdžiu. Čia dar kartą trumpai pateikiame santrauką kaip metodinį įrankį.

Šis metodas padeda reflektuoti konkrečius veiksmus ir geriau suvokti pagalbos šeimai žingsnius, momentus. Šie pasikartojantys žingsniai yra labai svarbūs pokyčių siekimo procesui.

išsiaiškintini momentaiKad ir kas būtų įvykę, šis įvykis, kartu žvelgiant ir į ateitį bei praeitį, suteikia

mums naujų realistiškų įžvalgų ir minčių. Tai tampa tolesnio veiksmo pagrindu. Iš tiesų kiekvienam nutikimui, įvykiui būdingi šie dėmesio, refleksijos momentai. Vadiname juos išsiaiškintinais momentais. Tokie momentai yra: 1. situacijos tyrinėjimas; 2. tikslų formulavimas ir vieno jų pasirinkimas darbui;3. sprendimas, kaip dirbsime, ką naudosime; 4. žvelgimas atgal į rezultatą, kas įvyko, pasikeitė; 5. laiko skyrimas savo asmeniniam indėliui reflektuoti.

išsiaiškintinų momentų schemaŠie penki momentai sudaro

besitęsiančią spiralę, kurioje jie vis kartojasi. Tai spiralė, o ne apskritimas ar tiesi linija. Apskritimas yra uždaras, o linija rodo, kad pokyčio siekimas yra darbas viena aiškia kryptimi. Tačiau tikrovė ne tokia, bent jau, kai pokytis nėra priverstinis, prievarta pareikalautas iš viršaus, iš išorės. Spiralė reiškia atvirumą ir judėjimą ne griežtai nuspėjama linija, nes visi įsitraukę asmeniškai prisideda. Tai nenuspėjamas ir ne linijinis procesas.

•

•

•••

Metodinės gairės


| ��

6 skyrius. socialinis darbas platesniame bendruomenės ir visuomenės kontekste

grUPių DiskUsijos | 179Darbas ne tik su individualiais klientais | 17946 pavyzdys. „Normalūs“ tėvai susitinka su tėvais, turinčiais problemų | 17947 pavyzdys. Kitos socialinės darbuotojos refleksijos apie tėvų susitikimus | 180Raktažodis – bendras interesas | 18048 pavyzdys. Tėvų susirinkimas vaikų dienos centre | 182Pasirengimas leidžia jaustis saugiai ir atidžiai klausytis | 18349 pavyzdys. Tradicinių švenčių organizavimas | 183Skirtingi susitikimo tikslai | 18450 pavyzdys. Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių problemų turinčias šeimas | 185Laisvė imtis iniciatyvų | 186

benDrUoMenė | 18751 pavyzdys. Mintys apie bendruomenę | 187Iniciatyvos nelabai pripažįstamos | 188Sąsaja su Lietuvos istorija | 188Socialinio darbuotojo motyvavimas ir parama jam | 18952 pavyzdys. Aklagatvis globojant berniuką | 190Apkaltinta, nes padėjo | 190Dėmesys poreikiams šalia numatytų tikslų | 19153 pavyzdys. Ką daryti, kad bendruomenė padėtų? | 192Kokios pagalbos galime tikėtis? | 192Bendri interesai | 19354 pavyzdys. Atskiros grupės | 194Praktika „savoje“ grupėje | 19455 pavyzdys. Neigiami pasisakymai apie socialinės rizikos šeimas | 195Kiekvieno indėlis | 195Keletas išvadų | 196

178 | 6 skyrius. Socialinis darbas platesniame kontekste

socialinės PašalPos | ��56 pavyzdys. Socialinės pašalpos neskatina šeimų dirbti | 197Gyvenimas iš pašalpų kaip gyvenimo būdas | 197Skirtingų paslaugų susiejimas | 198

PoliTikos forMaviMas DialogU | 19957 pavyzdys. Lankymasis tik dėl maisto | 199Ką rinktis | 200Kas svarbiau: taisyklė ar poreikis | 200Kontrolė ar dialogas | 201

| ��

grUPių DiskUsijos

Darbas ne vien su individualiais klientais

Iki šiol aptarėme individualią socialinio darbuotojo pagalbą šeimai. Socia-linio darbo literatūroje tai dažnai vadinama darbu su atveju, kad būtų galima atskirti nuo darbo su bendruomene ir socialinio grupinio darbo. Taigi socialinis darbas susijęs ne tik su individualia pagalba. Grupių susitikimus ir veiklą, susi-jusią su bendruomene, galima vertinti kaip įdomų būdą socialiniam darbuotojui padėti socialinės rizikos šeimoms.

45 pavyzdyje skaitėme, kad „Vitalija ir Stasys irgi jau norėjo gyventi kaip visi kaimo žmonės“. Svarbu pasiekti tokį sėkmingą rezultatą. Padėti žmonėms būti bendruomenės dalimi galima įvairiai. Viena galimybė – padėti klientui dalyvau-ti bendruomenės organizuojamose veiklose, kaip minėta ankstesniame skyriuje. Grupių susitikimai yra kita gera galimybė. Tokie susitikimai suveda žmones ir leidžia jiems pasidalyti patirtimi, suprasti, kad jų problemos nėra tokios uni-kalios, mokytis vienam iš kito ir būti pakviestiems imtis iniciatyvos patiems. Tolesni pavyzdžiai yra tokių susitikimų iliustracijos.

46 pavyzdys. „normalūs“ tėvai susitinka su tėvais, turinčiais problemų

Iš šio pavyzdžio sužinome apie socialinę darbuotoją, po darbo organizuo-jančią susitikimus skirtingo socialinio statuso tėvams. Dalį grupės sudarė vadi-namosios „normalios“ šeimos, o kitą dalį – šeimos, įrašytos į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Ypatinga tai, kad abi šios grupės viena kitą vertino palankiai.

„Viena socialinė darbuotoja iš rajono pasakojo, kad po darbo socialinių paslaugų skyriuje dirba kurdama bendruomenę. Į pirmąjį susitikimą ji pa-kvietė ne tik aktyvias, tvirtas, bet ir socialiai remtinas, problemines šeimas. Susitikimo metu žmonės iš „normaliųjų“ šeimų buvo būreliais išsibarstę be-veik po visą patalpą, šiek tiek bendraudami vieni su kitais, o žmonės iš pro-bleminių šeimų – labiau viename kampe, bet po vieną, nedrįsdami kalbinti. „Kaip gražu buvo klausyti, – pasakojo socialinė darbuotoja, – kai po pirmų-jų susitikimų „normalių šeimų“ žmonės pradėjo su nuostaba man sakyti: „Bet juk jie tokie patys žmonės, kaip mes, tik jų labai sudėtinga situacija!“ Ir kai dabar vyksta susitikimai, tai visi yra susimaišę tarpusavyje ir gyvai kal-basi. Kai kur pradėjo draugauti šeimomis, viščiukais ar daržovių sėklomis keičiasi, vieni kitus lanko.“ Ir nors toks darbas yra tik projektinis, būtent čia darbuotoja atsigauna ir mato prasmę dirbti.“

Grupių diskusijos


47 pavyzdys. kitos socialinės darbuotojos refleksija apie tėvų susitikimus

Nėra pateikta daug detalių apie susitikimų eigą. Pavyzdžiui, gaila, kad ne-papasakota, kaip socialinė darbuotoja rengia susitikimus ir ką ji darė pirmųjų susitikimų metu, kad pasiektų tokį gerą rezultatą – nes daugeliui socialinių dar-buotojų, skaičiusių šį pavyzdį, buvo smalsu, kas vyko. Viena iš šių socialinių darbuotojų, kuriai patiko susitikimų tarp socialinės rizikos šeimų ir kitų tėvų mintis, užrašė savo apmąstymus. Tai, kad vyko tokie susitikimai, pažadino en-tuziazmą ir teigiamus jausmus. Ji labai džiaugėsi, kad socialinė darbuotoja – jai susitikusi ji mielai paspaustų ranką – ėmėsi tokios veiklos. Socialinė darbuotoja paaiškina, kodėl ji taip džiaugėsi šiais susitikimais:

„Todėl, kad socialinė darbuotoja kurdama kaimo bendruomenę gebėjo pa-kviesti ne tik aktyvias, tvirtas šeimas, bet ir problemines. Kad ji turėjo tiek drąsos, rizikavo, pasitikėjo šeimomis. Nes nežinia kuo galėjo pasibaigti šis vakarėlis (pavyzdžiui, ne tik patyčiomis, bet ir konfliktais). O ji gebėjo kontro-liuoti ir valdyti situaciją, suvienyti žmones, įgalinti vienus su kitais bendrauti šeimomis, bendradarbiauti, dalytis, mainytis daiktais.

Bet man kilo ir abejonių. Trūko informacijos, ar ji pakvietė visas savo rizikos šeimas, ar tik ramias ir nekonfliktiškas, ar dalyvavo antrosios pusės. Nes soci-alinė darbuotoja galėjo atrinkti tik teigiamas šeimas, gal tik jai priimtinas, ku-riomis ji pasitikėjo arba pagal kažkokį kriterijų. Kvietė tik tuos, kas jai patiko, su kuo ji gerai sutarė. Jei ji pakvietė neskirstydama ir nesvarstydama, netaikė jokių kriterijų, tuomet norėtųsi šią stiprią moterį pasikviesti į mūsų susitiki-mus pasidalyti savo gerąja patirtimi. Paklaustume, kaip jai pavyko prikalbinti šiuos žmones. Ar tai buvo ilgas procesas, ar tai labai lengva ir paprasta. Kaip ji išlavino visų bendravimo įgūdžius? Gal tai įgimta jos charizma?

Tuomet aš manau, kad ši socialinė darbuotoja yra kompetentinga, stipri, drąsi moteris, tai kūrybiška asmenybė, empatiška, pasitikinti savimi, žinanti savo klientų vertybes, jų ne tik silpnąsias, bet ir stipriąsias puses. Tai reiškia, kad ji laikosi konfidencialumo ir anonimiškumo principų, jos klientai pasi-tikėjo ja, nes paprašyti dalyvavo bendruomenės susitikime. Ir šiuos susitiki-mus ji sėkmingai tęsia toliau. Tai nesibaigė vienu nepasisekusiu susitikimu. Tai tapo tradicija.“

raktažodis – bendras interesas

Ar socialinė darbuotoja, organizavusi susitikimus, pakvietė visas socialinės rizikos šeimas, nežinome. Tačiau net jei ji apsiribojo pažįstamais tėvais ir turin-čiais šiek tiek bendravimo įgūdžių, tokie susitikimai vis tiek yra įdomūs ir ver-tingi. Tiems, kas juose dalyvavo, susitikimai padėjo plėsti savo akiratį ir keisti abipusius išankstinius nusistatymus.

| 181

Tikriausiai socialinė darbuotoja apgalvojo prieš kviesdama tėvus, kuriuos iš jų kviesti. Kai organizuojame tokią grupę, reikia iš anksto apgalvoti: ką pakvie-siu ir dėl kokių priežasčių? Ar tikiuosi, kad potencialūs dalyviai turės tam tikrų ypatingų žinių, pomėgių ar socialinių įgūdžių? Priežastis susitikimui turėtų būti pagrindinis veiksnys. Visi turėtų turėti vaikų, bet ar to paties amžiaus? Juk pa-augliai kelia mums kitus iššūkius ir problemas nei ikimokyklinukai. Būtų įdomi ir įvairaus amžiaus vaikų tėvų grupė.

Reikia pagalvoti ir apie žmonių skaičių. Jei norime, kad žmonės klausytųsi vie-nas kito, grupė neturi būti labai didelė. Taip pat dalyvių skaičius iš abiejų grupių turėtų būti panašus. Be abejo, nežinome, ar visi atvyks, bet pradedant yra geriau pakviesti 5–8 tėvus iš kiekvienos grupės, o ne 10 ar 15. 20–30 žmonių grupėje daug sunkiau išsakyti savo nuomonę ir visų išklausyti, nei 10 žmonių grupėje.

Pakviestiesiems galėjo būti pasakyta, kad susitikimo priežastis – susipažinti ir pasidalyti vaikų auklėjimo patirtimi. Taigi noras dalytis galėjo būti kvietimo ir atėjimo priežastis. Tada nesvarbus išsilavinimo lygis ar geri bendravimo įgū-džiai. Svarbesni kriterijai – noras dalyvauti ir susidomėjimas.

Ar dalyviai norės kalbėtis apie savo bendrus interesus, priklauso nuo to, kaip diskusija bus pristatyta ir vedama. Rengdama susitikimą, socialinė darbuotoja tikriausiai apie tai pagalvojo ir paklausė savęs: „Apie ką jie gali kalbėtis?“ Labai svarbu pradėti nuo temų, kurios kiekvienam artimos, nes tai visiems leidžia su-sidaryti teigiamą įspūdį, padeda pajusti, kad jie turi apie ką kalbėtis. Tarkime, tėvai galėtų papasakoti, ką gero praeitą savaitę nuveikė jų vaikas ir ką padarė tokio, kas jiems nelabai patiko.

Pagrindinė šių susitikimų sėkmės priežastis turėjo būti tai, kad visi dalyviai turėjo bendrų interesų – vaikų ir kad diskusijų vadovė padėjo jiems tai suprasti ir tuo dalytis. Be temų ir klausimų, kuriais galima kalbėtis, apsvarstymo, so-cialinė darbuotoja turėjo apmąstyti ir susitikimų struktūrą. Tarkime, pradžioje skiriama laiko susipažinti. Aiški pradžia ir pabaiga suteikia saugumo. Dalyviai turi žinoti, kada susirinkimas baigsis. Jei sutarta, kad bus baigta 18 val., vadovui to reikia ir laikytis, o ne dirbti dar vieną valandą. Jei vadovas mato, kad susirin-kimas užtruks, sutartu pabaigos laiku ar šiek tiek iki jo jis turi užsiminti daly-viams, kad pabaigos laikas atėjo, o dalijimasis pačiame įkarštyje. Tada visi turi nutarti, ką darys toliau: diskutuos ilgiau, susitiks ir tęs kitą kartą, o gal užteks tiek diskusijos, kiek jau įvyko. Toks aiškumas ir susitarimų laikymasis padeda dalyviams pasitikėti vadovu ir pajusti, kad į juos žiūrima pagarbiai – tarkime, nemanoma, jog visi privalo turėti laiko dar valandos diskusijai.

Skirtingai nei komandos susitikimuose, aprašytuose 3 skyriuje, tokių susiti-kimų tikslas yra ne kartu nutarti, kaip teisingai auklėti vaikus, bet išgirsti skir-tingas mintis ir problemų sprendimus. Diskusijų vadovui tai reiškia, jog reikia kiekvienam suteikti galimybę ką nors pasakyti ir išreikšti savo labai skirtingas nuomones. Socialinė darbuotoja turėjo į tai atkreipti dėmesį. Dažnai tai yra su-dėtingiausias vadovavimo diskusijoms aspektas, nes gali būti, kad vienas ar du

Grupių diskusijos


dalyviai yra linkę kalbėti be perstojo. Kuris nors dalyvis gali itin pasikliauti savo nuomone ir norėti įtikinti kitus. Dėl to kitas dalyvis, kurio nuomonė ar patirtis skiriasi, veikiai nutyla ir gali atitolti. O kiti imasi šnekučiuotis su savo kaimy-nais. Tokiais momentais diskusijų vadovui reikia turėti stiprybės įsikišti pasa-kant, kad jų mintys labai įdomios, tačiau pasiklausykime ir kitų nuomonių. Juk dėl to čia ir susirinkome. „Mūsų nuomonės ir aplinkybės labai skirtingos, kaip ir mūsų patirtys ar mūsų vaikai.“ Išlaikyti neutralią poziciją ir paskatinti tuos, kuriuos gali užgožti kiti, yra svarbiau, nei turėti charizmą.

Įdomus vadovavimo grupei aspektas yra tas, jog kiti grupės nariai labai daž-nai padeda. Ypač jei jie jaučiasi laisvi užduoti klausimą ar yra pakviečiami rea-guoti kitaip, grupės dalyviai padės, klausydamiesi vienas kito.

O kai kuris nors dalyvis labai smarkiai teisia ar smerkia, diskusijų vadovui reikia aiškiai parodyti, kad yra įvairių reagavimo būdų ir kad tokie susitikimai yra įdomūs ne dėl vienpusiškai pateikiamų nuomonių, bet kad galime klausytis vienas kito. Taigi sekti tokius dalykus yra viena iš pagrindinių diskusijos vado-vo užduočių. Tačiau ir pats vadovas turi džiaugtis kitokiomis nuomonėmis ir asmeninėmis reakcijomis, o ne vien remtis teorijomis iš knygų. Istorijos apie tai, kas iš tiesų vyksta gyvenime, yra ne mažiau įdomios ir vertingos išgirsti. Kai tik socialinė darbuotoja ir dalyviai tai suvoks, bus daug apie ką kalbėtis, daug kuo dalytis ir daug ko vienam iš kito išmokti.

Tai, kas čia sakoma apie vadovavimą grupės dialogui ir jo skatinimą, tinka ir kitiems grupių susitikimams.

48 pavyzdys. Tėvų susirinkimas vaikų dienos centre

Kadangi buvo vasaros atostogų pabaiga ir turėjo prasidėti nauji mokslo me-tai, dvi vieno dienos centro socialinės darbuotojos nutarė suorganizuoti susitiki-mą su visais vaikų, lankančių VDC, tėvais. Susitikimas buvo atidžiai parengtas ir patenkino tėvų, vaikų ir dviejų socialinių darbuotojų poreikius. Viena iš jų pasakoja apie susitikimą.

„Norėjome sukviesti tėvus ir pasikalbėti apie naujus mokslo metus, pa-klausti jų nuomonės apie vaikų dienos centrą, išgirsti jų poreikius ir ko jie norėtų savo vaikams dienos centre. Taip pat norėjome informuoti tėvus apie praėjusią vasarą, stovyklą, sanatoriją, išreikšti savo (darbuotojų) nuomonę ir norus. Apie planuojamą susirinkimą informavome parapijos kleboną ir kitą kunigą, padedantį dirbti su vaikais. Jie abu pritarė mūsų idėjai ir nutarė da-lyvauti susitikime su tėvais. Prieš pakviesdamos tėvus, mes su kolege labai aiškiai išsiaiškinome pačios sau, ko mes norime iš šio susirinkimo. Nes jei neį-sivardiji to aiškiai, labai sunku vesti susitikimą.

Sudarėme didžiulį sąrašą tų dalykų, kuriuos norime pasakyti, pasidalyti su tėvais. Prieš susirinkimą mes keturiese (kolegė, klebonas, kunigas ir aš) susirinkome ir pasidalijome užduotimis. Parapijos klebonas nutarė kalbėti

| 183

apie parapijos išlaidas dėl centro veiklos. Kitas kunigas nutarė kalbėti apie vasaros stovyklą ir apie vaikų dantų taisymą, nes jis daugiausia rūpinasi šiais reikalais. Mano kolegė kalbėjo apie sanatoriją ir kaip sekėsi vaikams ten. Aš buvau atsakinga už tėvų nuomonės ir pasiūlymų išklausymą. Buvome pa-siruošę kavos, arbatos, sausainių, saldainių. Buvo labai malonu matyti tiek daug tėvų. Prieš susirinkimą nesitikėjome, kad beveik visų vaikų tėvai ateis. Iš viso centre yra 25 vaikai, į susitikimą atėjo 20 žmonių iš 17 skirtingų šeimų. Kai kurie tėvai atsivedė kitą šeimos vaiką.

Iš pradžių pasidžiaugėme, kad tiek daug tėvų atėjo į susitikimą. Tuomet sutarėme dėl laiko. Nutarėme, kad užtruksime ilgiausiai dvi valandas. Tuo-met sutarėme dėl pagrindinių taisyklių – kalbame po vieną, jeigu kyla klausi-mai, kvietėme nesidrovėti ir klausti ir t. t.

Buvo labai įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į tai, kas sakoma susirinkimo metu. Reakcijos buvo tiek verbalinės, tiek neverbalinės. Po susirinkimo kai kurie tėvai pasiliko ir kalbėjomės apie tuos dalykus, kurie nebuvo iškelti susirinkimo metu. Taip pat beveik visi tėvai neišlėkė iškart po susirinkimo. Jie pasiliko cen-tre, jų vaikai aprodė centrą. Vaikai didžiavosi vedžiodami po centrą, rodydami nuotraukas stende. Kuomet jau visi išėjo, mes su kolege pasilikome ir pasikal-bėjome apie susirinkimą. Pasidalijome savo įspūdžiais, pastabomis. Nutarėme, kad reikia rengti susitikimus, nes tai geras būdas užmegzti ir palaikyti ryšį.“

Pasirengimas leidžia jaustis saugiai ir atidžiai klausytis

Pavyzdys gražiai ir gerai iliustruoja, kaip socialinės darbuotojos pasiruošė susitikimui ir kaip jis vyko. Tikėtina, jog taip gerai ir rūpestingai pasirengusios jos nedvejojo dėl susitikimo struktūros ir jautėsi laisvos klausytis tėvų. Pasidali-jus užduotimis tapo dar įdomiau, o tėvams buvo smagu girdėti kalbat skirtingus žmones. Visiems – tėvams, socialinėms darbuotojoms, kunigams ir ten buvu-siems vaikams – tai padėjo suvokti, kas vyksta centre. O tėvai suprato, kad jie čia yra laukiami. Taip pat kai kuriems tėvams galbūt buvo malonu susitikti su kitų vaikų tėvais, išgirsti vieniems kitų klausimus ir reakcijas.

49 pavyzdys. Tradicinių švenčių organizavimas

Trečią susitikimų su klientais variantą aprašė vienos mažos NVO, padedan-čios vienišoms mamoms, susiduriančioms su socialinėmis problemomis, vado-vė (socialinė darbuotoja). Ji surinko grupę klienčių Kalėdų šventei organizuoti.

„Dauguma NVO dirbančiųjų turbūt yra patyrę tą nenumaldomą norą pra-džiuginti šeimas, bent švenčių proga leisti joms atitrūkti nuo jas slegiančių problemų, suorganizuojant joms tradicines šventes – šv. Kalėdų ir/ar šv. Ve-lykų, galbūt kitas. Savo praktikoje aš ne organizuoju šeimoms, turinčioms socialinių problemų, šventes, bet įgalinu pačias šeimas pasitelkiant turimas

Grupių diskusijos


žinias jas susikurti ir smagiai praleisti laiką drauge, rengiant šventę pasinau-doti savo žiniomis, darbu ir patirtimi.

Gruodžio mėnesio pradžioje miestas jau pasipuošęs ir aplinka dvelkia šventi-ne nuotaika. Susitikimas su mamų grupe žada, kad bus kalbama apie kalėdinės šventės organizavimą. Į susitikimą ateina 14 mamų iš 20-ties kviestų, pokalbis prasideda susirinkus visoms laukiamoms ir, pasidarius šiltos kavos ar arbatos puodelį, dėmesys nukreipiamas į jų poreikius. Pirmas vadovės klausimas užsi-mezgus dialogui: „Ar jūs norite, kad padėčiau jums susikurti Kalėdų šventę ir kartu galėtume smagiai praleisti laiką?“ Daug nelaukus iš mamų pusės pasigirs-ta atsakymai, bylojantys, jog joms ta šventė labai svarbi. Tęsdama mintį vadovė siūlo apsvarstyti šventės datą bei ko, jų nuomone, reikia, kad šventė įvyktų. Siū-loma pasiskirstyti atsakomybę, nuspręsti, kas už ką gali prisiimti atsakomybę – už salės puošimą, balionų pūtimą, stalo ruošimą, kas galėtų būti Kalėdų senelis, kaip užimti vaikus iki jam pasirodant ir pan.

Diskusija įsibėgėja. Pagaliau pasigirsta pirmieji sprendimai iš mamų pusės. Vadovė stebi jų diskusiją, karts nuo karto įsiterpdama, apibendrindama, kas buvo pasakyta, pasitikslindama ir mamų sprendimus užsirašydama ant popie-riaus lapo, kad visiems būtų aišku, kas bus ir ko galima tikėtis iš visų čia susi-rinkusių ir iš tų, kas šiame susitikime dėl tam tikrų priežasčių nedalyvavo.

Susitikimui baigiantis justi mamų entuziazmas, įsijautimas į užduoties – kalėdinės šventės sau – kūrimą. Vadovui telieka atsakomybė surasti salę, ku-rioje galėtų vykti šventė, informuoti visas šeimas apie tai, kas buvo nuspręsta šio susitikimo metu, pasirūpinti dovanėlėmis šeimoms, pakviesti savanorius į šventę ir pasiruošimą jai.

Šventės metu stebima, kaip šeimos tampa ne tik pasyviais šventės dalyviais, bet ir aktyviais jos kūrėjais. Panašiai klostosi įvykiai ir artėjant Velykų šventei.“

skirtingi susitikimų tikslai

Duotuose pavyzdžiuose pateiktos trys skirtingos susitikimų su klientais prie-žastys. Kiekviena yra savaip vertinga. Pirmajame pavyzdyje dvi skirtingos tėvų grupės, įprastai nesusitinkančios, buvo paskatintos pasidalyti patirtimi ir geriau vienai kitą suprasti. Asmeniškai susitikti yra vienas iš geriausių būdų pašalinti abipusius stereotipus. Tėvų susitikimas dienos centre leido jiems aiškiai supras-ti, kad jų nuomonę darbuotojai laiko svarbia. Taip pat šiems tėvams galėjo būti nauja patirtis būti pakviestiems išsakyti savo nuomonę grupei ar klausytis, kaip kiti tėvai kitaip sprendžia problemą. Galima lavinti ir praktikuoti socialinius įgūdžius. Socialines darbuotojas dialogas taip pat įkvėpė, nes jos gavo grįžta-mąjį ryšį iš tėvų apie savo darbą. Pasidalijusios jos pasijuto ne tokios vienišos, neliko vien su savo abejonėmis ir problemomis. Be to, tai suteikė tėvams gali-mybę pasidomėti tuo, kad vyksta dienos centre. Dėl kasdienės skubos socialinės darbuotojos galbūt abejojo, ar tėvams tai įdomu ir rūpi.

| 185

Paskutiniame pavyzdyje klientės buvo pakviestos pačios organizuotis Kalė-dų šventę. Klientės organizacijoje gavo dar aktyvesnį vaidmenį, nes buvo pa-kviestos bendradarbiauti su socialine darbuotoja ir organizacijos savanoriais. Šioje organizacijoje klientai ir darbuotojai griežtai neatskiriami. Socialinė dar-buotoja klientėms aiškiai pasakė: „Jūs taip pat turite prisiimti atsakomybę už tai, kas čia vyksta.“ Iš socialinės darbuotojos pateikto susitikimo aprašymo matyti, kad klientės ne pirmą kartą kviečiamos organizuoti veiklą pačios. Tai šios orga-nizacijos kultūros dalis.

Socialinė darbuotoja pirmiausia pakvietė dalyves išsakyti idėjas ir mintis apie Kalėdų šventimą drauge. Ji davė laiko minčių lietui ir pasisakymams, kas klientes ir jų vaikus šventėse džiugina. Tik po to buvo imta kalbėti konkrečiau ir jos kartu nutarė, ką ir kaip daryti. Socialinė darbuotoja stengėsi per daug nesi-kišti. Ji nenorėjo perimti jų iniciatyvų ar taisyti jų pasiūlymų. Tačiau ji sekė, kas vyksta, ir galime tikėtis, jog jei kurios nors dalyvės idėjos liko neišgirstos ar buvo nustelbtos kitų, socialinė darbuotoja tą dalyvę parėmė. Socialinė darbuotoja kėlė tikslą – kad visos įsitrauktų ir kad jaustų pasididžiavimą galutiniu rezultatu. Pasidžiaugimas kiekvienos indėliu organizuojant šventę ne tik žadino kūrybiš-kumą, bet ir sustiprino jų tarpusavio ryšį bei gerino socialinius įgūdžius.

50 pavyzdys. Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių problemų turinčias šeimas

Socialinė darbuotoja, vadovaujanti minėtai organizacijai, yra labai atidi ir jautri klienčių įtraukimui į organizacijos veiklą, ji aktyviai tą daro. Iš dalies tai būtinybė, nes organizacija gali nuveikti daugiau, kai įsitraukia daugiau žmonių, tačiau tai yra ir vadovės esminė vizija.

„Organizacija, reguliariai gaunanti paramą maistu, dvi dienas per savaitę organizuoja jo išdalijimą, į maisto paketų šeimoms ruošimo procesą įtraukda-ma pačias šeimas. Sudaromas grafikas, pagal kurį kiekviena norinti ir galinti tam skirti laiko klientė savanoriškai gali atvykti nurodytu laiku į organiza-ciją ir padėti suruošti maisto paketus kitoms šeimoms. Kviečiamos dvi mo-terys, užsirašiusios tą dieną savanoriauti, jų atvykstančių laukia darbuotoja. Atvykusios jos supažindinamos su paramos maistu skirstymo į paketus pa-grindinėmis taisyklėmis bei laiku, per kurį turi būti atliktas darbas (maždaug 1,5 val.). Tokiu būdu skatinamas jų savanoriškas įsitraukimas, savarankišku-mas, atsakomybė. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog moterys po to dar kartą užsirašo ir noriai atvyksta padėti ruošiant maisto paketus kitoms šeimoms. Kai darbas būna baigtas, jų pasiteiraujama, ką jos galvoja apie atliktą darbą. Daugumos reakcija būna, kad joms smagu padėti, tada jos jaučiasi reikalin-gos, kad jos tik pabandžiusios suprato, kad tai nėra taip paprasta ir lengva, kad sunku nuspręsti, kaip išdalyti maistą, bet mano, kad kitą kartą jau bus lengviau, kad atvykusios padėti jos gali daugiau pabendrauti.

Grupių diskusijos


Šioje situacijoje „laimi“ abi pusės – klientai įsitraukia į savanorišką dar-binę veiklą, o organizacija sutaupo laiko, kuris gali būti skiriamas kitiems darbams atlikti.“

laisvė imtis iniciatyvų

Pavyzdžiuose pavaizduoti požiūriai leidžia numanyti, jog socialinė darbuo-toja ne tik koncentruojasi į individualią pagalbą asmenims, bet ir kreipia dėmesį į socialinės rizikos šeimų socialinę aplinką. Taip pat į tai, kuo tėvai gali prisidėti prie organizacijos. Tačiau įsitraukti taip, kaip aprašyta paskutiniajame pavyzdy-je, nebus įmanoma kiekvienoje organizacijoje, dirbančioje su socialinės rizikos šeimomis. Tą nulemia organizacijos tikslas ir jos taisyklės.

Ar socialinis darbuotojas gali kviesti klientus veikti taip, kaip jiems atrodo tinkama, priklauso ne tik nuo organizacijos tikslo, bet ir nuo jos kultūros bei nuo laisvės, suteikiamos socialiniam darbuotojui.

Nurodant tokią veiklą iš viršaus nebus rezultatų, nes taip paminami asmeni-nis kūrybiškumas, asmeninė iniciatyva ir atsakomybė. Vien duoti kitam užduo-tį yra visiškai kitoks požiūris. Kai kuriais atvejais klientui tai gali būti įdomu, tačiau daugeliu atveju dėl to klientai netampa savarankiškesni. Gavęs užduotį klientas vis klausinės: „Ar šitaip aš turiu daryti? Ar teisingai darau?“ Kad žmo-gus pasitikėtų savo veikimo būdu, jam reikia laisvės daryti savaip. Taip pat jam reikia socialinio darbuotojo paramos. Tačiau socialinis darbuotojas gali paremti tada, kai pats nėra susaistytas prievolės paveikti kliento elgesį, nes taip jam lie-pė vadovai, bet, priešingai, kai jis yra laisvas skatinti paties kliento iniciatyvas. Toks požiūris padeda naujai atrasti savo asmeninį kūrybiškumą ir atsakomybę, pamatyti jų vertę ir per juos rasti pasitenkinimą.

Daugeliui klientų, tačiau ne tik klientų, bet ir socialinių darbuotojų, būti pakvies-tiems dalyvauti ir asmeniškai prisidėti gali būti itin nauja patirtis. Tai suteikia naujų minčių, skatina kūrybiškumą ir padeda užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Dvi mo-terys, po maisto paketų ruošimo paprašytos grįžtamojo ryšio, labai gerai suvokė, kokią naudą tai joms davė. Ne materialinę naudą, bet emocinę. Tai padidino jų sa-vigarbą ir pasitenkinimą, kad jos reikalingos. Suprasdami naudą tik kaip piniginę ar materialinę, labai susiauriname naudos sąvoką. Socialinė darbuotoja, pakvietusi žmones susiorganizuoti sau šventę ar pakuoti maistą, labai gerai tai supranta.

Tos iniciatyvos, kurių imasi bendruomenė, ją labai sustiprina ir sutelkia. O socialinis darbuotojas gali prisiimti iniciatyvą kviesti žmones prisidėti. Tačiau esama pavojaus, kad profesionalas perims idėjas ar iniciatyvas jas pagerindamas ir pagražindamas. Tendencija pagerinti ir pagražinti kyla iš to, kad profesiona-las nori paremti, padėti. Tačiau riba tarp paramos ir perėmimo yra labai subtili. Ypač jei dirbame su tokiais žmonėmis, kuriems daryti ką nors patiems yra labai nauja patirtis. Jie tuoj pat pradės remtis „geriau išmanančiais“. Nepasitikintis savo idėjomis klientas nuolat klausinėja: „O ką dabar daryti?“ Norėdamas būti

| 187

tobulas socialinis darbuotojas kartais nejučiomis perima idėjas, o tai klientui pa-tvirtina, jog „kiti išmano geriau.“

Inicijavimas, dalijimasis nuomonėmis ir grįžtamojo ryšio teikimas apie tai, kas pavyksta ir ką būtų galima pagerinti, gali vis labiau tapti įpročiu, kultūra. Todėl dera po įvykio susitikti su dalyviais ir aptarti, kas gerai pavyko, ko galima išmokti iš to, kaip visa vyko, kaip kiekvienas įsitraukė ir atliko savo užduotį.

benDrUoMenė

51 pavyzdys. Mintys apie bendruomenę

Pradėti ką nors nauja reikalinga parama. Bet susilaukti šios paramos yra sunkiau, nei norėtųsi socialinei darbuotojai, užrašiusiai savo mintis. Ši socialinė darbuotoja taip pat labai entuziastingai reagavo į dviejų tėvų grupių susitiki-mą (46 pvz.). Pavyzdys sukėlė daug minčių, kuriomis ji norėtų pasidalyti.

„Iš atvejo mane labiausiai sužavėjo ta moteris, kuri ėmėsi šio projekto. Ne kiekvienoje bendruomenėje yra tokių žmonių. Kita vertus, jei ir yra, niekas ne-nori dirbti už ačiū. Ne paslaptis, kad būti bendruomenės pirmininku yra sava-noriškas darbas, už kurį niekas nemoka. Iki projekto laimėjimo yra ilgas kelias. Taip pat toks žmogus turi turėti daug pagelbinčių savybių: jam turi rūpėti ben-druomenės žmonių problemos, jis turi stengtis, komunikuoti su jais, galiausiai ir pats turi būti stiprus žmogus. Ne paslaptis, kad mažoje bendruomenėje ataidi kalbos apie tave vos tik suklydus ar kažko paprašius. Reikia mokėti apginti save ir savo veiklą bei išlikti motyvuotam dirbti visuomenės labui.

Tai pat šis atvejis man labai patiko tuo, kad socialinės rizikos šeimos nebuvo atskirtos nuo kitų bendruomenės šeimų, o tai dažnai pasitaiko mūsų bendruo-menėse. Dažnai susiduriu su tokiu požiūriu, kai socialinės rizikos šeimos tie-siog yra ignoruojamos dėl kitokio gyvenimo būdo. Taigi socialiniam darbuo-tojui kviečiant į susitikimą, pavyzdžiui, ir tokias, ir tokias šeimas kyla rizika būti apkaltintam organizavus viešą pasityčiojimą iš socialinės rizikos šeimų. Gerai, jei išeina, kad susirinkimas ir integracija sėkminga, tačiau jei ne? Bet man patiko, kaip kažkas pakomentavo tokį dalyką: ,,Jei mes galvosime apie nesė-kmes, sukaupsime savyje daug stabdžių, kurie mums trukdys siekti tikslo.“ Rašau didelį pliusą už šią pastabą. Kažkada galvojau apie socialinės rizikos ir ,,normalių šeimų“ vaikų dienos centro įkūrimą savo kaimo bendruomenėje. Tačiau negavusi palaikymo iš seniūno sustojau, o po to pradėjau galvoti, o jei kas nepavyks, jei aš nemokėsiu dirbti su jais, galiausiai valdyti konfliktinių si-tuacijų, – kas tada? Todėl sustojau. Taip pat abejojau, kai atsirado vieta naujam bendruomenės pirmininkui. Pradėjau savęs klausti: ,,Juk aš jauna, kaip žmonės gali manimi pasitikėti? Ko aš galiu pasiekti, juk aš čia tik atvažiuoju ir čia pra-bėgo tik mano vaikystė.“ Taip ir gyvenu su tokiomis mintimis.

Bendruomenė


Pagrindinės problemos, kurias matau bendruomenėje, – tai stiprėjanti socialinės rizikos šeimų izoliacija, bendruomenės narių susvetimėjimas, ben-druomenės narių nežinojimas, koks yra socialinis darbas su tokiomis šeimo-mis. Bendruomenės nariai mato socialinį darbuotoją kaip „viską padarantį“ už socialinės rizikos šeimas asmenį. Todėl atsiranda nepasitenkinimas tokio-mis šeimomis, iš kurių atsakomybę perima socialinis darbuotojas, ir tai ska-tina neapykantą bendruomenėje. Integracija šioje vietoje nevyksta, o blogėja. Atsiranda net tokių pasakymų: „Reikia pradėti gerti, kad įtrauktų į riziką, tada nereikės galvoti, kaip gyventi, viską padarys socialinis.“

iniciatyvos nelabai pripažįstamos

Socialinė darbuotoja, užrašiusi savo mintis apie rizikos šeimas ir jų santykį su bendruomene, paliečia keletą svarbių temų. Tuo ji kviečia mus plačiau pažiūrėti. Ji pabrėžia, kad:

socialinės rizikos šeimos vis labiau izoliuojasi;socialinis darbuotojas matomas kaip galintis išspręsti visas šeimos problemas;kad pradėtum naują iniciatyvą, reikia būti labai stipriam ir norėti „plaukti prieš srovę“;dauguma žmonių labiau kreipia dėmesį į tavo daromas klaidas, o ne džiau-giasi, kad norima pradėti kas nors naujo;norėdamas tęsti, turi nebijoti kritikos;labai reikia vadovo paramos ir padrąsinimo.

sąsaja su lietuvos istorija

Socialinė darbuotoja daro išvadą, kad bendruomenė nevertina iniciatyvų. Dėl to ji ir daugelis kitų nesijaučia pakviesti ar skatinami pradėti ką nors naujo. Ji nesijaučia pakankamai stipri prisiimti riziką.

Ar galėtume sakyti, jog ta priežastis, dėl kurios nepalaikomos iniciatyvos, yra baimė? Baimė, kylanti dėl patirties, įgytos tuo istorijos laikotarpiu, kai iniciaty-vumas nebuvo skatinamas. Sovietų režimo laikais asmeninės iniciatyvos ne tik nebuvo vertinamos ar skatinamos, jos buvo labai pavojingos. Susitikimai, para-ma silpnesniesiems ir rūpinimasis jais lengvai žadindavo nepasitikėjimą ir įta-rumą. Kiek tai vis dar veikia visuomenę? Ir žmonių požiūrį vieniems į kitus bei į socialinius darbuotojus, kurių profesija yra padėti visuomenės silpniesiems?

Apie tikrovę nebuvo kalbama, problemos būdavo neminimos ir neapta-riamos. Nebuvo dialogu ieškoma tikroviškų išeičių. Buvo nepriimtina klausti kieno nors nuomonės ir pasidžiaugti individualia raiška ir asmeniškais atsaky-mais. Sprendimai ir teisingi atsakymai būdavo pateikiami iš aukščiau. Ieškoti savo atsakymų, galvoti pačiam – ne visada lengva. Dėl to imama manyti ar net socialiniam darbuotojui sakyti: „reikia pradėti gerti, kad įtrauktų į rizikos šei-

•••

•

••

| 189

mas, tada nereikės pačiam galvoti, kaip gyventi, viską padarys socialinis“.Tai gali pasirodyti patrauklu, tačiau tikriausiai tik trumpam. Daugumai žmo-

nių, esančių socialinės rizikos šeimų sąraše, nepatinka, kai jiems nurodoma, kaip gyventi. Be abejo, yra žmonių, kuriems gal ir lengviau, kai socialinis darbuotojas pasako, ką daryti. Tačiau mūsų požiūris į socialinį darbuotoją šioje knygoje ne toks. Socialinis darbuotojas nemano, jog jo uždavinys yra perimti savo klientų gyvenimą. Jei klientai ar valdžia kaltina socialinį darbuotoją, klientams padarius ką nors netinkamo, tai rodo asmeninės atsakomybės neigimą (žr. taip pat 1 sk.). Socialinis darbuotojas neturi galios sustabdyti kliento blogo elgesio ir nenori tokios galios įgyti. Jis neketina priversti kitą žmogų paklusti jam ar padaryti jį priklausomą nuo savęs. Jei socialinis darbuotojas siektų šių dalykų, jis perimtų asmeninę atsakomybę – o ji yra viena iš esminių žmogaus kaip asmens teisių. Tai nėra socialinio darbo tikslas.

socialinio darbuotojo motyvavimas ir parama jam

Ne tik klientui, bet ir pačiam socialiniam darbuotojui reikia padrąsinimo. To ir prašo socialinė darbuotoja, pateikusi savo mintis. Ji supranta, kad aplinkinė kultūra jos neremia. Priešingai, žmonės, rodos, laukia klaidų, kurias ji gali pada-ryti, užuot įvertinę naują iniciatyvą, naują mintį. Juk šie dalykai visada susiję su rizikos prisiėmimu, nes sėkmė nėra garantuota. Tai atsivėrimas naujai nežinomai patirčiai, naujoms vietoms. Šis atvirumas yra būtina pokyčių sąlyga. Be abipusio susidomėjimo ir dialogo negali būti nei darbo kartu, nei paramos, nesvarbu, ar kalbame apie darbą komandoje, ar apie darbą su skirtingomis organizacijomis. Tai tinka ir visuomenei, bendruomenei.

Atvirumas žmonėms ir jų situacijoms buvo paminėtas kaip pamatinis sociali-niam darbuotojui. Ir to ypač reikia dirbant su socialinės rizikos šeimomis. Padėti šeimoms rasti tenkinančius sprendimus reiškia individualizuotą požiūrį. Situa-cijos, asmenys ir jų problemos gali turėti panašumų, tačiau jos niekada nėra vie-nodos. O kai visuomenė to nesuvokia ir nevertina, socialinio darbuotojo darbas tampa labai sudėtingas ir beveik neįmanomas. Bent jau kartas nuo karto reikia, kad kas nors suprastų socialinio darbuotojo pastangas.

Organizacijų ir bendruomenių vadovai, pavyzdžiui, seniūnas, gali labai tei-giamai paveikti socialinių darbuotojų iniciatyvas. Tačiau jiems patiems gali kilti problemų, mat gana dažnai jie savo ruožtu jaučiasi savo valdžios kontroliuojami ir kaltinami. Pasitaiko, kad žmonės bendruomenėje kreipia dėmesį labiau į jų nepasisekimus ir klaidas, o ne į iniciatyvą ir pasiekimus. To padarinys – naujos iniciatyvos stringa. Pralaužti šį bemaž uždarą ratą nėra lengva. Tai įmanoma tik labiau vertinant socialinius darbuotojus ir tuos jų vadovus, kurie nebijo susi-durti su sudėtingomis situacijomis ir ieško sprendimų plėtodami dialogą. Taip pat rodant susidomėjimą gerais ar blogais rezultatais, nes iš abiejų mes galime daug išmokti.

Bendruomenė


52 pavyzdys. aklagatvis globojant berniuką

Vaikų globos namų direktorė pasiklydo tarp skirtingų organizacijų taisyklių ir atsakomybių. Rezultatas – ji buvo apkaltinta, užuot pasiūlius jai paramą ir tų valdžios atstovų, kurie norėtų dalytis su ja atsakomybe, pagalbą. Direktorė trumpai papasakojo, kas nutiko.

„Mūsų globos namai kreipėsi į savivaldybės vaiko gerovės plėtros reikalų komisiją dėl vidutinės priežiūros berniukui, nelankančiam mokyklos, vagiliau-jančiam, negrįžtančiam naktimis į globos namus, rūkančiam, vartojančiam al-koholį ir besisvaiginančiam. Socialiniai darbuotojai įtarė, kad tokį vaiko elgesį iš dalies skatino vaiko motina. Apie tai buvo pranešta komisijoje ir priimant spen-dimą dėl vaiko prašėme, kad jis būtų perkeltas į kitą miestą. Tačiau po dviejų mėnesių gavome atsakymą, kad globos namų prašymas netenkinamas. Apie tai pranešėme Vaiko teisių apsaugos skyriui, nes vaiko elgesys nepakito, su vai-ko motina ryšio nepavyko užmegzti, ji nuolatos slapstosi. Skyriaus darbuotojai pasakė, kad padėti nieko negali. Tada apie šią problemą kalbėjome su Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja ir pavaduotoja. Jos aiškiai išdėstė žingsnius, ką jie daro, jei vaikas yra šeimoje, tačiau vaikui patekus į globos namus jų darbas kaip ir baigiasi. Ir niekas nežino, kaip padėti vaikui, kuris turi elgesio problemų, turi priklausomybių, o jam tik 11 metų. Jaučiamės palikti vieni, be pagalbos ir nesuprasti, nes kai berniukas apsivogė parduotuvėje, vaikų globos namų direk-torė buvo nubausta administracine bauda. Teisme teisėjai bandant paaiškinti aplinkybes, teisėja pasakė: „Jūs esate vaiko globėjai ir už tai atsakote.“

apkaltinta, nes padėjo

Direktorė rūpinosi berniuku, nes jam reikėjo pagalbos. Tačiau po kurio laiko pasidarė aišku, kad socialinės darbuotojos ir direktorė negali berniukui padėti. Joms nepavyko užmegzti su juo ryšio. Jis eidavo, kur norėdavo. Jos negalėjo ir nenorėjo jo užrakinti. Jų pastatas tam nepritaikytas ir jie šitokiu būdu nedirba. Jos labai stengėsi, bet nerado ryšio su berniuko mama. Mama, rodėsi, niekuo ne-sidomėjo ir slėpėsi. Darbuotojoms atrodė, kad mama daro berniukui blogą įtaką. Mama pati jau ilgai vartojo narkotikus. Taigi direktorė paprašė, kad berniukas būtų perkeltas į kitą miestą, kad tarp jo ir mamos atstumas padidėtų. Tačiau jos prašymas buvo atmestas, ir berniukas liko šiuose nedideliuose globos namuose, nepaisant to, kad direktorė labai aiškiai gerovės komisijai nurodė, jog jie nei gali padėti berniukui, nei gali atriboti jį nuo motinos įtakos. Pokalbis su Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovybe taip pat nepadėjo, nes jie imasi veiksmų tik tada, jei vaikas gyvena šeimoje. Problemos kilo iš mamos, tačiau vaikas gyveno vaikų globos namuose, taigi vėl jokios pagalbos direktorė nesulaukė.

Visi pareigūnai, su kuriais susisiekė direktorė, suprato problemą, bet kiekvie-nas dėl savų priežasčių atsisakė įsitraukti. Jie laikėsi nuošalyje ir neieškojo spren-

| ��

dimo kartu su direktore. Taigi direktorė buvo palikta viena. Tikriausiai pagal tai-sykles ir įstatymus visi šie žmonės ir organizacijos buvo teisūs nesikišdami. Tačiau profesionalo atsakomybės požiūriu, abipusė parama būtų buvęs akivaizdžiausias veiksmas. Nors turėjo galią, organizacijos atstovai paliko direktorę vieną su vaiku, su kuriuo niekas negalėjo susitvarkyti. Direktorė negalėjo šio vaiko paveikti ne dėl savo nepajėgumo, bet dėl įvairių visuomenės jėgų bei dėl taisyklių ir įstatymų ribojimų. Berniukui tik 11 metų, o globa nebuvo pritaikyta jo poreikiams. Tokių dalykų gana lengvai nutinka, nes kai kurių vaikų, gyvenančių globos namuose, situacijos būna labai sudėtingos.

O kai taip nutinka, mes galime ir pasirinkti kartu pažvelgti į specifinę situ-aciją, ieškodami, ką galime padaryti, kad padėtume berniukui, ir kaip galime paremti direktorę ir darbuotojas, neišsiuntusias berniuko lauk ar nepalikusias jo likimo valiai. Argi ne valdžios ir vadovų užduotis dėl savo užimamos padėties galvoti kartu su direktore, užklupus neišspręstoms ar netikėtoms situacijoms?

Situacija baigėsi tuo, kad teisėja direktorę apkaltino ir paskyrė baudą. Tuo momentu Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė galėjo užstoti direktorę ir pa-aiškinti, kokia čia situacija. Kodėl jie to nepadarė, nežinome. Yra ir priešingų pavyzdžių, tarkime, kai Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė palaikė socialinę darbuotoją, dirbusią su ant jos pykusia mama (27 pvz.).

Šiuo atveju Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė galėjo paremti direktorę. Ir išnaudoti šią sudėtingą situaciją paaiškinti teismui, kad ne visose situacijose būna visus tenkinančių sprendimų. Taip ji būtų davusi suprasti, kad tuos žmo-nes, kurie nepasiduoda ir neatsuka problemoms nugarų, turime ne kaltinti ir teisti, o vertinti. Būtų pravertęs ir dialogas tarp šios vadovės, teisėjos ir direk-torės, nes tai būtų padėję teisėjai suprasti tikrąsias problemas. O direktorė būtų pasijutusi paremta, o ne palikta viena.

Dėmesys poreikiams šalia numatytų tikslų

Problemos susikaupė, nes berniuko elgesys dėl mamos, kitaip sakant, aplin-kos, įtakos tapo per daug sudėtingas, jog organizacija viena pati galėtų tai iš-spręsti. O kadangi visuomenė kinta, mes susiduriame su iššūkiais, kurių vien kurdami naujus įstatymus neįveiksime. Tačiau galime juos įveikti kreipdami dėmesį į skirtingus poreikius ir galimybes.

Aptardami šią situaciją supratome, kad problema yra ne vien ribota paslaugų pasiūla. Problema yra ir tai, kad su problema susiję žmonės prisirišo prie savo vyk-domų užduočių ir nekreipė dėmesio bei nesidomėjo, kas yra šalia tų užduočių. Kitaip sakant, profesionalai ir valdžia atsitraukė ir griežtai apsiribojo tik savo pačių išsikeltomis užduotimis. Taip darantys nekreipia dėmesio į tai, kas yra šalia tikslų (užduočių). Todėl kartais net užmirštamas organizacijos buvimo tikslas, nes nėra konkrečios taisyklės, skirtos naujai situacijai. Taip šiame pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyrius iš tiesų nebeatsižvelgia į vaiko teises, vaikui patekus į vaikų glo-

Bendruomenė

�� | 6 skyrius. Socialinis darbas platesniame kontekste

bos namus. Užuot pasižiūrėję į berniuko atvejį kaip į galimybę struktūruoti naujus sprendimus, jie visiškai atsisakė atsakomybės. Taip žmonės mėgina sugrūsti realų gyvenimą į savo taisyklių stalčiukus, tačiau gyvenimas visada įvairesnis nei tai-syklės. Be to, geros taisyklės kuriamos padėti žmonėms, o ne jiems trukdyti ar ne tam, kad būtų kliūtis priimti asmenį su pagarba. Todėl susidūrę su problemomis ir norėdami ieškoti sprendimų turime suvokti ir šį „šalia“ bei apie tai diskutuoti. Jei mes į tai dėmesio nekreipiame, o tik laikomės savo nustatytų taisyklių, tie asme-nys, kurie žiūri plačiau ir nori dirbti pagal klientų poreikius, yra paliekami vieni neišsprendžiamų situacijų akivaizdoje (kaip nutiko vaikų globos namų direktorei, kuri liko viena su nesuvaldomu berniuku ir nesugaunama jo mama). O jei klientas niekam nerūpi, jis lengvai gali pasimesti tarp nesuderintų įvairių organizacijų tai-syklių, jausdamasis visiškai nereikalingas ir niekam nesvarbus.

Darėme išvadą, kad kol iš įpratimo, baimės nesilaikyti taisyklių, baimės, kad padaugės darbo, ar nežinomybės baimės nekreipiame dėmesio į tai, kas yra šalia mūsų skirtingų atsakomybių ir užduočių, tol daugelis problemų lieka nespren-džiamos ir būna neteisingai primetamos vienišam darbuotojui, besistengian-čiam dirbti žmoniškai.

53 pavyzdys. ką daryti, kad bendruomenė padėtų?

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat jaučiasi palikta viena. Šįkart ji negauna bendruomenės paramos. Tačiau skaitant kyla klausimas, ko ji tikėjosi, ir ar jos lūkesčiai pagrįsti?

„Šeima augina keturis vaikus. Abu sutuoktiniai piktnaudžiauja alkoholiu. Moteris bedarbė, vyras dirbantis. Moteris konfliktuoja su vyru. Ji pabėga iš namų. Praeina kelios paros, ji namo negrįžta, būna pas kitą vyrą. Socialinė darbuotoja ieško vaikų mamos, tačiau į privačią nuosavybę niekas neįsilei-džia. Kitą rytą į seniūniją ateina vyriškis ir pasako, kad matė moterį, lipančią pro langą pas kitą vyriškį. Tačiau pagalbos nesiūlo. Socialinė darbuotoja šioje vietoje tarsi tas asmuo, kuris vienas turi padaryti tvarką kaimo bendruome-nėje. Bendruomenė nesirūpina padėti socialiniam darbuotojui. Jis neturi į ką atsiremti ieškodamas pagalbos.“

kokios pagalbos galima tikėtis

Socialinė darbuotoja sieja incidentą su bendruomene. Tikriausiai pagrįstai, nes tai atskleidžia mums abipusius santykius šiame kaime. Tačiau šis įvykis pa-rodo ir tai, kas už ką atsakingas. Atrodo, jog kai kurie tikisi, kad socialinė dar-buotoja prižiūrės nesirūpinančią savo vaikais moterį ir grąžins ją namo. Tačiau ar tokia kontrolė yra socialinės darbuotojos darbas? Žinoti, kas vyksta, yra gerai, tačiau priversti grįžti? Tikėtis, jog socialinė darbuotoja yra atsakinga, kad mote-ris nesilankytų pas kitą vyrą?

| ��

Pas socialinę darbuotoją atvyko vyras ir pasakė, kur moteris buvo. Tai, kad žmogus iš tos pačios bendruomenės informavo socialinę darbuotoją, reiškia, kad jis norėjo, jog darbuotoja žinotų, kur moteris yra. Galbūt jis norėjo socialinei darbuotojai padėti? Ar tai buvo parama: „Jūs teisi, ta moteris buvo ten“? Bet jei vyras būtų moteriai sakęs, kad ji turi grįžti namo, ji tikriausiai būtų atsakiusi: „Ne tavo reikalas.“

Socialinė darbuotoja nusivylė. Kodėl? Ar ji norėjo, kad vyras priverstų moterį grįžti namo, nes jei jis to nepadarys, tai turės daryti socialinė darbuotoja? Vyro galima buvo paprašyti informuoti moterį, kad socialinė darbuotoja jos ieško, nes jos reikia namuose. Arba jis galėjo moteriai pasakyti, kad socialinė darbuotoja nori su ja susitikti aptarti situacijos namuose. Tačiau daugiau nebuvo galima tikėtis nei iš vyro, nei iš socialinės darbuotojos.

Jei viršininkai tikisi iš socialinės darbuotojos, kad ji privers moterį pasilik-ti namuose, jie ne tik duoda darbuotojai nerealistišką užduotį, bet ir nekreipia dėmesio į pačios moters asmeninę atsakomybę. Moteris tikriausiai puikiai žino, kad turi rūpintis savo vaikais ir kad ji susidurs su savo elgesio padariniais. Kitą kartą socialinė darbuotoja turi apie tai kalbėtis tiek su moterimi, tiek su jos vyru. O susitikimo metu galima vėl iškelti klausimą: „Ką daryti susiklosčius tokiai situacijai? Kas padės ir ką klientai darys patys, kad situacija pagerėtų, ir t. t.“ Tačiau privertus mamą grįžti namo tikras pokytis neįvyks. Priešingai, ji vis la-biau ims slapstytis. O vyro ir žmonos konfliktą turi išspręsti jie patys. Socialinė darbuotoja gali pasisiūlyti tarpininkauti ar pakviesti juos išsakyti savo susierzi-nimą, pagalvoti kartu, gal jie kokiu nors bendruomenės žmogumi pasitiki, ir jis jiems galėtų padėti? Tačiau tai ir viskas, ką gali padaryti socialinė darbuotoja, jei norime gerbti kitų asmeninę atsakomybę.

bendri interesai

Socialinė darbuotoja susiejo tai su bendruomene. Įdomu, nes taip ji kelia pamatinį klausimą apie tai, ko tikimės iš bendruomenės. Kada vadiname gru-pę žmonių bendruomene? Nėra taip lengva tai aprašyti, nes tai daugiau, nei gyvenimas kaimynystėje ar tame pačiame kaime. Tai nusako visų santykius ir rūpinimąsi vienų kitais. Kai žmonės nekreipia dėmesio vienas į kitą, vertina kitų elgesį tik kaip gerą ar blogą ar bijo aplinkinių žmonių, negalime jų vadinti bendruomene.

Jei sakome, kad esame bendruomenė, turime tam tikrą bendrą interesą – nes gyvename toje pačioje vietoje ar tame pačiame kaime arba mus sieja kokie nors kiti dalykai. O iš žmonių, sudarančių mūsų bendruomenę, tikimės bent jau šiek tiek bendro intereso ir savitarpio pagarbos bei vieni kitų vertinimo ne pagal pajamas, išsilavinimą ar biografijos faktus. Taip pat paramos vienas kitam, kai kam nors reikia pagalbos.

Bendruomenė


54 pavyzdys. atskiros grupės

Ar tikrai šio bendro intereso trūksta ir jis yra tik socialinio darbuotojo svajonė? Tokia yra daugelio socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, patirtis. Ne tik „normalios“ šeimos atsiskiria nuo socialinės rizikos šeimų, bet ir so-cialinės rizikos šeimos linkusios atsiriboti. Tai suprantama, tačiau kelia nusivylimą socialinei darbuotojai, pakvietusiai jas imtis bendros veiklos bendruomenėje:

„Bendruomenė – nevyriausybinė organizacija (kaimiškoje vietovėje) dirba šeimos gerovės srityje, plečia socialinę veiklą. Bendruomenė organizuoja įvai-rius renginius, mokymus, savipagalbos grupes šeimoms ir jų nariams. Įgyven-dindami savo veiklą pastebėjome, kaip sudėtinga yra įtraukti į veiklą žmones iš socialinės rizikos šeimų, nors jiems, rodos, būtų ypač naudinga mūsų pa-galba. Minėti žmonės visada be didelių kvietimų ateina, kai bendruomenėje yra skirstoma parama maistu, rūbais ir t. t. Tačiau į kitokią veiklą juos prisi-kviesti labai sunku, minėti asmenys prižada dalyvauti, tačiau sutartu laiku neatvyksta. Arba kitas pavyzdys, kai buvo sutarta su kliente dėl dalyvavimo užsiėmime ir jos nesulaukėme. Pro langą pamačiau ją išeinančią iš teritorijos. Vėliau bendraujant su moterimi paaiškėjo, kad ji buvo atėjusi, tačiau nesuti-ko manęs ir įeiti nedrįso. Pastebėjome, kad šie žmonės nejaukiai jaučiasi tarp „normalių“, rodos, tarp žmonių yra nubrėžta kažkokia riba.“

Praktika „savoje grupėje“

Socialinė darbuotoja, aprašiusį šį pavyzdį, galbūt galvojo: „Kaip gaila, kad nepastebėjau savo klientės laiku – būčiau ją pakvietusi įeiti. Ją reikia labiau pa-drąsinti, nei aš maniau.“ Būtų gerai, kad darbuotoja nesigailėtų dėl savo įdėtų pastangų, bet matytų tai kaip proceso dalį. Šis įvykis padėjo socialinei darbuo-tojai geriau suprasti savo klientę. Tikėkimės, kad nei klientė, nei socialinė dar-buotoja po šio vieno karto nepasiduos ir nenustos siekusios pokyčio. Pats susi-tikimas šiai klientei galėjo būti labai nepažįstama veikla, vertusi ją abejoti: „Ko iš manęs tikimasi? Kaip man elgtis?“ Dėl to įeiti į patalpą ji baiminosi, klientei reikėjo to padrąsinimo, kurį galėjo suteikti socialinė darbuotoja, kaip pažįsta-mas ir priimamas asmuo. Moteris tikriausiai pažinojo visus kaimo gyventojus. Ji galėjo įsivaizduoti, kaip jie nustebę sako: „Ką ji čia daro?“ Galbūt ji tai patiria atėjusi į parduotuvę, kur visi į ją žiūri ir nusisuka?

Jei žmonės nėra dalyvavę susirinkime, jei jie neįpratę reikšti savo nuomo-nės grupėje ar dalyvauti bendroje veikloje, geriausia pradėti nuo veiklos or-ganizavimo grupėje, su kuria dirbate (kaip anksčiau minėtoje organizacijoje, padedančioje mamoms ir jų vaikams, 49, 50 pvz.). O kai dalyviai įpras prie susitikimų, kuriuose aptariama kokia nors tema, klausiama nuomonės ar or-ganizuojama kokia nors veikla, kur kas noriau prisidės prie kitokios veiklos, įsitraukę į ją geriau jausis. O paprašyti atlikti kokią nors užduotį, tarkime, pa-

| ��

dėti išpilstyti kavą, žmonės pasijunta esantys reikalingi. Tai šiai žmonių grupei nėra tokia dažna patirtis.

55 pavyzdys. neigiami pasisakymai apie socialinės rizikos šeimas

Kaip minėta ankstesniame pavyzdyje, socialinės rizikos šeimai dalyvauti bendruomenės veikloje nėra savaime suprantama. Dėl įvairiausių priežasčių žmonės iš daugiaprobleminių šeimų lieka atsiskyrę. Mūsų grupės diskusijose buvo išsakyta daug neigiamų reakcijų į šias šeimas pavyzdžių, pradedant lan-kymusi ligoninėje, baigiant popierių pildymu. Jei esame jautrūs, pastebėsime šį dažnai neigiamą įvaizdį. Socialiniai darbuotojai, einantys kartu su šiais žmonė-mis ar ginantys juos, patiria panašių į juos nukreiptų reakcijų. Tiek socialinės rizikos šeimas, tiek socialinius darbuotojus kiti mato kaip kitokius, esančius iš visuomenės paribio. Tai atspindi tokie teiginiai:

„Šios šeimos nesijaučia reikalingos ar svarbios. „Kodėl aš turėčiau keistis? Ar kas pastebės, kad aš pasikeičiau? Niekam manęs nereikia.“

„Ką daryti klientui, jei net mane iš visur išvaro? Tai kaip jam susirinkti popierius? Juos nuolat visi smerkia.“

„Jie kitaip atrodo, nuo jų gali sklisti kvapas.“„Tarsi savaime suprantama, kad socialinis darbuotojas, dirbantis su sociali-

nės rizikos šeimomis, į pagalbos šeimai planavimą ir problemų identifikavimą ir sprendimus prireikus bando įtraukti šeimos artimuosius, giminaičius, kai-mynus, bendruomenę ar kitų sričių specialistus. Tačiau realybė kiek kitokia. Rajonuose, kuriuose didelė bedarbystė, ne vienas socialinis darbuotojas, siek-damas pasitelkti į pagalbą šeimai bendruomenės narius, išgirsta: „Tau juk už tai moka atlyginimą, tai tu ir padėk.“

„Kas gali padėti keistis šeimoms ir jas supančiai aplinkai, kad didėtų rūpi-nimasis vieniems kitais ir aplinka, pasitikėjimas savimi ir tarpusavio pasitikė-jimas, ryžtas keistis, pagarba, tolerancija ir drauge mažėtų socialinė atskirtis bei (su)stiprėtų bendruomenės iniciatyva?“

kiekvieno indėlis

Šie teiginiai susiję su įvairiomis temomis. Tačiau juos sieja išsakomi neigiami jausmai. Šios ištaros išreiškia atstumą tarp „normalių“ žmonių ir socialinės rizi-kos šeimų. Ką žmonės nori pasakyti fraze: „Tau moka, tai tu ir padėk“? Tikriau-siai jie mąsto: „Gauni algą už pagalbą, todėl tai tavo darbas, o ne mano. Aš už tai pinigų negaunu, tad kodėl turiu vargintis? Tai ne mano reikalas.“ O gal jie nori socialiniam darbuotojui pasakyti: „Džiaukis, kad yra tokių šeimų, nes dėl jų turi darbą“? Ar jie susirūpinę, kad socialinės darbuotojos padedamos šios šeimos gaus darbo vietas, kurių nepavyko gauti jiems patiems? O gal tai reiškia: „Tai tavo darbas rasti jam darbo, jei tau nesiseka, tai tavo kaltė“?

Bendruomenė


Kad ir kokios būtų šiame pavyzdyje kalbančiųjų intencijos, visų teiginiai, taip pat ir socialinių darbuotojų, atspindi nepasitenkinimo ir bejėgiškumo jausmus: „Mes norime, kad būtų kitaip. Kas gali šioms šeimoms ir jų aplinkai padėti?“

Iš esmės atsakymas daug kuo panašus į individualią pagalbą klientams. Kaip rašoma 1 skyriuje, niekas negali pakeisti asmens ar jo aplinkos, jei tas asmuo pats nemėgins keistis. Vienas, be socialinės darbuotojos ar kitų žmonių pagalbos, to pa-daryti jis negali. Su visuomene yra taip pat. Tikėjimasis, kad kokie nors konkretūs žmonės iš išorės ar spaudimas iš aukščiau gali pakeisti žmogų, yra iliuzija, kaip jau ne kartą iliustruota pavyzdžiais ir aptarimais. Išspręsti visas problemas už kli-entą – ne socialinio darbuotojo užduotis. Ne jo užduotis išspręsti ir bendruomenės problemas. Tai visų bendruomenės narių užduotis. Socialinio darbuotojo užda-viniai bendruomenėje specifiniai. Socialinis darbuotojas negali ir neturi perimti kitų žmonių problemų ir užduočių. Tačiau socialiniai darbuotojai gali būti labai jautrūs poreikiams. Darbuotojai gali išsiugdyti įgūdžius paversti šiuos poreikius diskusija ir pasiūlyti veiklą, įgalinančią žmones ir prisidedančią prie bendro su-pratimo. Darbuotojai gali rasti būdų, kaip įtraukti žmones taip, kad jie pastebėtų, jog gali prisidėti, ir kad jie, kaip ir kiekviena žmogiškoji būtybė, yra reikalingi.

keletas išvadų

Mūsų pagrindinė išvada – socialinis darbuotojas, be individualios pagalbos, turi skirti dėmesio ir bendruomenei, klientų aplinkai. Be asmeninės pagalbos šeima negebėtų keistis. Tačiau jei susitelksime vien į individualią pagalbą, klien-tams nepadėsime užmegzti ryšio su aplinka. Gyventi kartu ir turėti socialinių ryšių yra esminė gyvenimo dalis. O kai esame izoliuoti nuo aplinkinių žmonių, mums stinga socialinių ryšių. Kaip aptarėme 2 skyriuje, socialiniai ryšiai yra vienas iš esminių žmogaus poreikių.

Dažniausiai pagrindinė socialinio darbuotojo užduotis yra individualiai dirb-ti su šeimomis, patekusiomis į daugiaproblemes situacijas. Tačiau taip pat reikia, kad socialiniai darbuotojai padėtų savo klientams įsilieti į bendruomenę. Tarki-me, pakviečiant juos kartu aptarti svarbias temas ar paskatinant juos dalyvauti veikloje. Tokie dalykai padeda klientams tapti aktyviais visuomenės nariais.

Bendruomenės kūrimas yra dvipusis procesas, kuriame turi dalyvauti visi. Socialinio darbuotojo uždavinys lygintinas su tarpininko tarp aplinkos ir socialinės rizikos šeimų vaidmeniu. Viskas prasideda nuo to, kaip socialinis darbuotojas informuoja bendruomenę, visuomenės žmones apie patekusius į neįprastas ir problemines situacijas. Norint tapti tokia bendruomene, kurioje visi gali turėti savo dalį ir būti priimti, kiekvienam reikia prisiimti savo atsa-komybės dalį ir būti aktyviam.

Visuomenė negali slėptis už socialinio darbuotojo nugaros. Negali ir atsukti nugaros problemoms, palikdama jas socialiniam darbuotojui ar žmogui, mo-kančiam drąsiai prisiimti asmeninę atsakomybę. Taip nutinka, jei kreipiamasi

| ��

tik į socialinį darbuotoją arba jei jis kaltinamas, kai kyla problemų ar kai žmonės nenori spręsti jų diskutuodami bei dalydamiesi atsakomybe.

socialinės PašalPos

56 pavyzdys. socialinės pašalpos neskatina šeimų dirbti

Gyvenimas visuomenės pakraštyje gali tapti gyvenimo būdu. Kai kurie žmo-nės tai renkasi ir netgi būna laimingi taip gyvendami. Bent jau toks yra žmogaus, aprašiusio šiame pavyzdyje tokias šeimas, įspūdis. Tačiau tuo pat metu šis žmo-gus mąstė: „Ar tai ne per lengvas gyvenimo būdas, nes jie naudojasi mūsų išmo-kų sistema? Sistema gali veikti tik dėl mokesčių, kuriuos sumoka sunkiai dirban-tys. Socialinėms paslaugoms apmokėti naudojami visų finansiniai ištekliai, todėl turime labai sąmoningai žiūrėti, kaip leidžiami šie pinigai.“ Be to, tas žmogus klausė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų visuomenėje galime padėti vargšams ir niekam nereikia mirti iš bado. Bet ką daryti, kai tai nemotyvuoja žmonių dirbti? Ir ką daryti, kai antra karta gyvena šitaip, nes tai tapo jų gyvenimo būdu?“

„Jurga (51 m.) ir Algirdas (50 m.) šiuo metu augina tris nepilnamečius vai-kus, kiti 6 vaikai jau yra pilnamečiai. Šeima daugiau kaip 10 metų gauna pini-ginę socialinę pašalpą. Nei motina, nei tėvas oficialiai nedirba. Tos šeimos pil-namečiai vaikai taip pat gauna piniginę socialinę pašalpą. Tik vienas iš sūnų dirba bendrovėje 4 val. per dieną už minimalų atlyginimą.“

„Duktė Rosita (29 m.) turi savo šeimą, augina tris vaikus. Vyras dirba ben-drovėje ir gauna minimalų darbo užmokestį. Šeima gauna visas galimas pini-gines socialines išmokas: išmoką vaikui, socialinę paramą mokiniams, pinigi-nę socialinę paramą.“

„Asta (46 m.) kartu su sugyventiniu Vidmantu (45 m.) augina dukrą Valę (4 m.), 4 vaikai gyvena vaikų globos namuose, dar 3 vaikai yra pilnamečiai. Šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Vienas iš jos sūnų (21 m.) jau keli metai gauna piniginę socialinę pašalpą. Duktė Sonata (24 m.), sugy-ventinis Vaidas (36 m.) ir du vaikai taip pat yra socialinę riziką patyrusi šeima. Šeima gauna visas galimas pinigines socialines išmokas: išmoką vaikui, soci-alinę paramą mokiniams, piniginę socialinę paramą.“

„Irena (54 m.) su vyru (61 m.) gyvena kaimo vietovėje, gauna piniginę so-cialinę pašalpą jau daugiau kaip 8 metai. Turi 6 pilnamečius vaikus. Iš jų du vaikai turi sukūrę savo šeimas ir visi gauna pinigines socialines pašalpas.“

gyvenimas iš pašalpų kaip gyvenimo būdas

Šios šeimos tarsi sako: „Yra socialinių pašalpų, taigi jomis pasinaudokime. Mes tą įpratę daryti.“ Tačiau gali būti, kad jie jaučiasi aplinkybių įkalinti. Nežinome,

Socialinės pašalpos


kokią pagalbą jie gavo. Tačiau vaikams tikriausiai buvo sudėtinga įgauti tinkamus socialinius įgūdžius namie. Ar mokytojai mokykloje priėmė vaikus pagarbiai, irgi nepasakojama. Veikiausiai nuo pat pradžių šie vaikai ir jų šeimos buvo stigmati-zuojami. O kai į mokyklą atėjo jaunesnieji vaikai, jau buvo žinoma: „Jis iš prastos šeimos.“ Abejojame, jog vaikams buvo pasiekiama kitokia pagalba, kaip vaikų dienos centras, nes visi pavyzdžiai yra apie šeimas, gyvenančias kaimo vietovėse. Tikriausiai jie visi gyveno izoliuotai ir turėjo mažai socialinių ryšių.

Šiomis refleksijomis nenorime pasakyti, kad turime priimti situaciją tokią, kokia ji yra, bet ir neturime šių šeimų tik gailėtis. Mes norime pabrėžti, kad no-rėdami keisti kultūrą turime žiūrėti ne tik į individus, bet ir plačiau – į istoriją, į aplinkinį lauką ir į tai, kaip visuomenė vertina tą grupę, su kuria dirbame (šiuo atveju – socialinės rizikos šeimas).

skirtingų paslaugų susiejimas

Kaip sakyta, jei norime pokyčių bendruomenėje, turime ne tik rodyti dėmesį individams, bet ir žiūrėti struktūriškiau. Tarkime, žinoti, kiek yra prieinami:

darbo rinka; švietimas; socialinė veikla bendruomenėje; vaikų priežiūra po pamokų; sveikatos apsauga.

Tačiau mums reikia kreipti dėmesį ir į tokius aspektus kaip: gyvenimo aplinkybės; tėvystės įgūdžiai;priklausomybė nuo alkoholio ir socialinė aplinka; kaip auginami ir savarankiškam gyvenimui parengiami vaikai vaikų globos namuose;kokią paramą gauna jaunimas, grįžęs namo po ilgų gyvenimo metų vaikų globos namuose.

Šioje knygoje nesigilinsime į visus šiuos skirtingus aspektus ir jų sąveiką. Mintis už šių sąrašų aiški. Kad tokias šeimas įtrauktume į bendruomenę, reikia sujungti šių šeimų poreikius, problemas ir skirtingus išteklius.

Be to, nereikia užmiršti klausimo: kokios yra šios bendruomenės, šio regiono stipriosios pusės? Kad padėtume bendruomenei plėtotis, reikia matyti, kas joje sekasi gerai, kokių esama iniciatyvų ir vietinių išteklių. Vertimas bendruomenę priimti idėjas iš šono ar iš „viršaus“ niekada neduoda rezultatų. Reikia padrąsini-mo, pasidžiaugimo geromis idėjomis ir finansinės paramos įgyvendinti įdomias iniciatyvas. Kaip ir socialinei darbuotojai, norėjusiai įkurti vaikų dienos centrą vaikams iš normalių ir socialinės rizikos šeimų, reikėjo bendruomenės vadovo

•••••

••••

•

| ��

paramos, taip ir tokiems pokyčiams visuomenėje reikia aiškaus vietinės bendruo-menės ir valdžios palaikymo. Tačiau ši neturi pateikti konkrečių veikimo instruk-cijų. Žmonės patys turi tapti aktyvūs ir būti pakviesti diskutuoti kartu apie tai, kas jiems įdomu. Taip randasi abipusis interesas, esminis darbui kartu ir tapimui bendruomene. Padaryti savo aplinką patrauklesne vieta gali tik patys žmonės. Socialinis darbuotojas pateikė mamai pasiūlymų ir padėjo išskirti problemas bei veikti realistiškais mažais žingsneliais, taip jis gali padėti ir bendruomenei. Be to, labai įkvepia apsikeitimas idėjomis ir patirtimi tarp skirtingų bendruomenių.

Tačiau kai kiti perima iniciatyvas, žmonės vėl pasijunta nevertinami, nelai-komi svarbiais ir tada jie nebūna motyvuoti veikti patys. Dienos centre tėvai buvo pakviesti susitikti ir pateikti savo nuomones, mažos NVO klientai buvo pakviesti susiorganizuoti Kalėdų šventę. Tokios iniciatyvos skatina abipusį in-teresą ir dialogą. Tikri pokyčiai nuo tokių mažų dalykų ir prasideda. Taip pat gali būti vertinga susisiekti su pagrindiniais bendruomenės žmonėmis, tarki-me, kunigu ar aktyviu mokytoju.

PoliTikos forMaviMas DialogU

57 pavyzdys. lankymasis tik dėl maisto

Kiekviena organizacija turi savo pagrindinį tikslą. Jo reikia, nes be jo nei klientai, nei darbuotojai nežino, ko iš organizacijos tikėtis ir ką ji gali pasiūlyti klientams. Tikslas nusako organizacijos galimybes ir ribas. Tačiau kartais šios ribos atrodo esančios per arti viena kitos ir priverčia mus mąstyti, kokią pagal-bą galima teikti, o kokios negalima. Kaip šiame pavyzdyje, kuriame socialinė darbuotoja svarsto, kiek ilgai jie gali daryti išimtį berniukui, ateinančiam į jų vaikų dienos centrą tik maisto. Vaikas atsisako dalyvauti kitoje vaikų dienos centro veikloje.

„14 metų berniukas gyvena su seneliu. Senelis nesugeba išlaikyti, tinkamai auklėti anūko, trūksta maisto, drabužių, berniukas yra uždaras, jam sunku bendrauti su žmonėmis, jis nesilaiko asmeninės higienos, yra pasyvus. Ber-niuko mama gyvena skyriumi, pas sugyventinį, vaiką aplanko kartą per mė-nesį ir rečiau. Vaiko tėvas gyvena su savo mama, girtauja, pas sūnų kartais apsilanko savaitgaliais.

Mano kolegė, anksčiau dirbusi su berniuko šeima, palaiko su juo ryšį, tačiau berniukas atsisakė lankyti dienos centrą. Bandėme jį prie dienos centro pratinti po truputį. Prisikvietėme žadėdamos, kad gali ateiti, kai nėra kitų vaikų, kad galės pavalgyti ir naudotis kompiuteriu. Berniukas atėjo, parodėme patalpas, žaidimus, kompiuterį, davėme maisto (atsisakė valgyti dienos centre). Iš pra-džių berniukas ateidavo, pasiimdavo maistą ir išeidavo (dienos centre neval-gė), su manim beveik nekalbėdavo. Vėliau kelis kartus naršė internete, žaidė

Politikos formavimas dialogu


kompiuterinius žaidimus, netgi leido mažesniam dienos centro vaikui stebėti, kaip žaidžia, atsakė į mano klausimus sakiniais.

Kviečiamas prisidėti prie kitų vaikų, dalyvauti dienos centro veikloje, vis sakydavo „vėliau“, „kitą kartą“, tačiau pažadėjo ateiti pirmadienį ir pabandy-ti. Pirmadienį berniukas atėjo ne sutartu laiku, o anksčiau, tikėjosi gauti maisto ir žaisti kompiuteriu. Tačiau maistas dar nebuvo atvežtas, aš berniukui primi-niau jo pažadą, siūliau ateiti vėliau, kartu su vaikais. Berniukas atsisakė da-lyvauti dienos centro veikloje, žadėjo ateiti pasiimti maisto į pavakarę, tačiau neatėjo nei tą dieną, nei kitą. Šnekėdamas telefonu su mano kolege berniukas buvo nepatenkintas, teigė, „kad jis ne vergas“, tačiau atėjo pasiimti maisto.

Mes nežinome, kiek laiko galėsime duoti berniukui maisto, jeigu jis ir to-liau nelankys dienos centro. Kita vertus, ar/kiek toks mūsų ir vaiko santykis yra išties naudingas, jam padeda? Galbūt mes ugdome vaiko įprotį gauti tai, ko jam reikia, neįdedant pastangų, mokome, kad nebūtina dirbti/veikti, jog turėtum, ką valgyti?“

ką rinktis

Darbuotojos buvo susirūpinusios berniuku. Jis gyvena labai izoliuotai. Jo se-nelis, pas kurį jis gyvena, negali jam daug padėti. Vaikas retai sutinka savo tėtį ir mamą. Jie taip pat juo nesirūpina. Atrodo, kad berniukui reikia pačiam rasti būdą išgyventi. Socialinės darbuotojos labai gerai suprato, kaip sunku jam ben-drauti su kitais vaikais. Bet kadangi jis yra ir alkanas, jos suteikė jam galimybę priprasti prie vaikų dienos centro, kai nėra kitų vaikų. Jų strategija nespausti jo atrodė sėkminga. Jis tapo mažiau gynybiškas ir net bežaisdamas kompiuterinį žaidimą prisileido kitus vaikus.

Socialinė darbuotoja tikėjosi, kad žingsnis po žingsnio jis ims ateiti vis daž-niau tuo metu, kai centre būna vaikų. Jo paprašė taip padaryti, ir vaikas pažadė-jo ateiti pirmadienį. Tačiau jis neištesėjo savo pažado. Kai socialinė darbuotoja tai priminė, berniukas supyko. Socialinė darbuotoja pradėjo svarstyti: „Gal jam reikia daugiau laiko? O gal mes per švelnios, pernelyg jautrios ir jam geriau pa-dėsime daugiau reikalaudamos?“

Be savo refleksijų, kaip individualiai prieiti prie vaiko ir ką jam pasiūlyti, so-cialinė darbuotoja turėjo kitą rūpestį: „Mes nežinome, kiek laiko galėsime duoti berniukui maisto, jeigu jis ir toliau nelankys dienos centro.“

kas svarbiau: taisyklė ar poreikis?

Iš kur kyla šis susirūpinimas, kiek laiko galima maitinti vaiką, jei jis nelanko vaikų dienos centro? Lankyti centrą yra pagrindinis tikslas, o maisto davimas – tik viena iš užduočių? Už šio susirūpinimo, ar leistina duoti maisto, gal slypi tokios priežastys:

| 201

pedagoginės priežastys – mūsų lankstumas nepadeda berniukui tapti socia-lesniam;kiti vaikai gali protestuoti, kodėl jam leidžiama ateiti kitu laiku vien maisto, o jiems neleidžiama; savo darbu norime susitelkti į dienos centro veiklą ir nematome, kad mūsų uždavinys – tik maisto dalijimas;kas nors iš valdžios gali atvykti patikrinti mūsų darbo ir būsime apkaltinti, kad neteisėtai duodame šiam berniukui maistą.

Galime susipainioti, kai klientai priverčia mus susimąstyti apie mūsų tikslus ir darbo būdą. Nes tada imame nutuokti, kad tai nėra taip savaime suprantama, kaip mums norėtųsi. Tačiau iš tiesų tokia konfrontacija labai teigiama. Ji nelei-džia mums užsnūsti, nes susidūrę su specifiniais kliento poreikiais mes priversti galvoti apie tai, kas svarbiausia mums. O aptardami tai komandoje turime iš-reikšti savo mintis ir jomis dalytis.

Atkreipiame dėmesį, kad keturios išvardytos susirūpinimo priežastys yra skirtingo pobūdžio: individualus rūpinimasis klientu, darbas su klientų grupe ir jų tarpusavio santykiai. Trečiasis rūpestis labiau siejasi su darbuotojais ir koman-da: kam skirti laiko ir kokius sprendimus priimti komandoje. Tai siejasi su klau-simu, kuriuo organizacijos lygmeniu bus sprendžiamas klausimas ir ar vadovas taip pat įsitrauks į diskusijas ir sprendimų priėmimą. Diskusija gali tapti paskata paieškoti, ar nėra kitų organizacijų, galinčių teikti maistą berniukui. Arba ji gali tapti priežastimi susisiekti su mokykla? Kaip ten yra su maitinimu ir kaip jam se-kasi bendrauti su kitais vaikais? Labiau išsiaiškinę lauką, galime padaryti išvadą, jog niekas daugiau negali aprūpinti jo maistu, dėl to tą turime padaryti mes. O ryšį palaikyti šiuo momentu gali būti svarbiau, nei priversti jį daugiau bendrauti su kitais vaikais? Gal reikia susitarimo, kada jis gali ateiti pasiimti maisto, kad tai suteiktų jam tam tikrą dienos struktūrą, kuri neleistų jam daryti vien tai, ko jis nori? Reikės aiškumo tiek komandoje, tiek pačiam berniukui. Tačiau tikriausiai ir lankstumo, nes vaikas, matyt, yra įpratęs eiti ten, kur pats nori.

kontrolė ar dialogas

Tačiau kaip reaguoti į kontroliuojančią valdžią? Juk tikriausiai tai labiau-siai kelia rūpestį darbuotojams? O gal ir ne, gal jų darbas su vadovu ir vietine valdžia yra labai atviras, nes valdžia itin domisi tiek praktika, tiek tikrove? Tai būtų konstruktyviausias požiūris, nes tokiu atveju neįprasti incidentai yra gera galimybė susisiekti vieniems su kitais ir informuoti apie poreikius bei aptarti, ką daryti ir kaip ieškoti sprendimų. O toks sprendimas gali priklausyti nuo situacijos – galbūt reikia individualaus sprendimo, o gali reikėti ir struktūriš-kesnio, kai poreikiai platesni. Tai atsispindėjo ankstesniame pašalpų gavimo aptarime.

•

•

•

•

Politikos formavimas dialogu


Kaip ir visi kiti dialogai, šis būtų dvipusis procesas. Jis verčia socialinius dar-buotojus reflektuoti, kaip jie gali dirbti ir ko tam reikėtų. Jei socialiniai darbuo-tojai nekalba kitiems apie savo praktiką, negalime iš vadovų ir vietinės ar vals-tybinės valdžios tikėtis, kad jie žinotų, kaip tikra praktika atrodo. Kuo geriau ir aiškiau socialiniai darbuotojai gali išreikšti poreikius ir savo pasiūlymus, tuo aiškesni tie poreikiai yra valdžios atstovams. Ir jie pradės suprasti, kad geriausi sprendimai ateina iš dialogo tarp praktikų ir jų klientų. O tai turėtų sumažinti valdžios atstovų norą nurodyti sprendimus ir padidinti pastangas sudaryti są-lygas dirbti laisviau, įgalinti.

Be to, gali būti svarbu suvokti taisyklių svarbą, jų funkcijas ir kam jos rei-kalingos. Praktikai ir klientai labai dažnai žiūri į taisykles vienpusiškai: „Jos sukurtos kontroliuoti ir sumažinti mūsų laisvę.“ Tačiau į taisykles galima žiū-rėti ir kitaip. Taisyklės yra labai gerai, jei jos yra parama, padeda orientuotis ir, suteikdamos ribas, sukuria laisvę veikti viduje. Tarkime, taisyklė, kad dienos centre yra pinigų vaikų maistui. Tai, kad darbuotojai gali tiekti vaikams maistą, suteikia darbuotojams saugumo ir stabilumo. O kai yra aišku, kas virs, kiti turi laiko ir laisvės užsiimti su vaikais kita veikla. Tai tik paprastas pavyzdys, paaiš-kinantis, kad ne visos taisyklės yra tik mūsų laisvės apribojimas.

Geros taisyklės yra tos, kurios teikia galimybių atsiliepti į poreikius. Tačiau kad būtų sukurtos tokios taisyklės, tuos poreikius reikia aiškiai išreikšti, aptarti ir pagarbiai į juos atsižvelgti tiems, kurių užduotis yra žiūrėti plačiau, – vietinio ar valstybinio lygio politikams.

Kad klientui būtų padėta, pabrėžėme, kaip svarbu vienam kitą vertinti, už-megzti tarpusavio ryšį ir siekti dialogo. Ryšys su politikais niekuo nesiskiria. Kliento poreikis, ypatingas reikalavimas gali būti labai įdomus, kai jis skatina ryšius tarp skirtingų organizacijų ir bendruomenės ir tarp skirtingų politikos kūrimo lygmenų.

| 203

Priedas. apie ataskaitas

Ramunė VidmantienėPildomi dokumentai

Vaiko teisių apsaugos, kiti specialistai bei socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, savo kasdieniame darbe pildo daugybę doku-mentų: ataskaitų, aktų, teikimų, susitarimų ir t. t. Paprastai šie dokumentai turi tam tikrą nustatyto pavyzdžio ar pačių darbuotojų sugalvotą, kad palengvintų darbą, formą.

Sutaupoma laiko pildant aiškiai suformuluotą ir lakonišką dokumento formą, kurios turinys padeda ir leidžia operatyviau fiksuoti reikalingą informaciją (faktus, pokyčius, aplinkybes ir t. t.), reikšmingą mūsų darbe ar reikalingą kitiems, kurių sprendimai gali būti susiję su mūsų pateikta informacija (teismas, rajono taryba, meras, administracijos direktorius, socialinių paslaugų centro vadovas ir t. t.).

Kadangi iš esmės skiriasi įvairių specialistų ir socialinių darbuotojų, dirban-čių su šeima, darbo pobūdis, tai ir pildomo dokumento tikslai bei paskirtis yra skirtingi. Dėl minėtų priežasčių dokumentų formos taip pat yra įvairios apim-ties ir įvairaus turinio. Labai svarbu atsirinkti ir užfiksuoti tai, kas yra aktualu mums ir turi kokios nors reikšmės tiems, kuriems dėl kokio nors tikslo doku-mentas bus teikiamas.

Labai svarbu, kad dokumentų pildymas neužgožtų gyvo bendravimo su klientu (ypač socialiniams darbuotojams), kad užduodami klausimai ir tonas nežemintų žmogaus orumo.

Šiame skyriuje pateikta informacija padės mums atsirinkti ir surašyti į do-kumento formą tai, kas aktualu dabar ir gali būti reikšminga vėliau – priimant įvairius sprendimus, susijusius su šeima ir vaikais.

Užrašoma informacija

Kaip buvo minėta įžangoje, 5 skyriuje ir keliose metodinėse rekomendacijose, turi būti užrašoma labai daug informacijos apie klientus ir socialinių darbuotojų darbą, kad būtų galima sekti, kas vyksta, ir informuoti kitus apie procesą bei rezultatus. Tai turi būti daroma labai kruopščiai, nes viskas, kas yra užrašoma, gali turėti toli siekiančių padarinių: nulemti sprendimus, priimamus su vaikais ir jų šeimomis, o kartais ir sprendimus dėl vaikų ir jų šeimų.

Tiek Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai, tiek socialiniai darbuotojai, dirbdami su šeima, renka reikalingą informaciją ir veda užrašus apie susitiki-mus su šeimos nariais, kad galėtų sekti vykstantį procesą. Dirbdamas su šeima socialinis darbuotojas ją tikriausiai susitinka dažniau nei Vaiko teisų apsaugos specialistai ir kartas nuo karto informuoja juos apie savo patirtį. Svarbią Vaiko

Apie ataskaitas

204 |

teisių apsaugos skyrių specialistų surenkamos informacijos dalį sudaro sociali-nių darbuotojų parengiamos ataskaitos.

vaiko teisių apsaugos skyriaus užrašomi dalykai

Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistų darbo tikslas – stebėti šeimos procesą (kas vyksta šeimoje žingsnelis po žingsnelio) ir palaikyti darbo planą su šeima. Tai sudaro:

praktinė (techninė) informacija (kiek vaikų, ...);elgesys (buvo išgėrę, vaikas nelanko mokyklos, ...);įspūdžiai apie gyvenimo sąlygas;namų saugumas (spynos, elektros lizdai, vaistai vaikams pasiekiamose vietose, ...);santykiai tarp šeimos narių;išvados;tolimesni žingsniai.

Kokia informacija yra užrašoma, konkretus VTAS nusprendžia pats. Taip pat jie patys nutaria, kaip visa informacija yra surašoma ir kas galės prie tos informacijos prieiti. VTAS surinkta informacija gali būti naudojama kitiems informuoti arba, pavyzdžiui, prašant teismo priimti tam tikrus sprendimus. Tik dalis surinktos in-formacijos pasiekia kai kuriuos su šeima dirbančius asmenis, kuriems dėl jų darbo pobūdžio reikia būti informuotiems arba reikia priimti sprendimus. VTAS specia-listai informacija dalijasi tik tada, jei yra poreikis ir aiškus dalijimosi tikslas.

socialinių darbuotojų užrašomi dalykai

Priklausomai nuo rajono, labai skiriasi tai, kaip socialiniai darbuotojai pildo dokumentus ir ką užsirašo. Tai išvada, padaryta aptarus šią temą susitikimuo-se su šios knygos autoriais. Kas yra užrašoma ir kaip, dažniausiai nusprendžia socialinių paslaugų skyrius, savivaldybė ir/arba Vaiko teisių apsaugos skyrius, remdamiesi vidaus taisyklėmis. Kai kuriuose rajonuose socialiniai darbuotojai yra laisvesni ir gali kartu su kolegomis susikurti savą informacijos užrašymo sistemą. Kitur socialiniai darbuotojai jaučiasi verčiami pildyti beprasmius dokumentus. Pasigilinus paaiškėjo, jog jie pildo socialiniam darbui nepritaikytą formą, sukurtą dėl Vaiko teisių apsaugos skyriui kilusio poreikio ir iš ten perimtą. Aklas formų perėmimas gali labai trukdyti darbe: nereikalingos informacijos perrašymas atima daug laiko, jį būtų galima panaudoti kitam darbui; naudojama daug popieriaus, jam laikyti reikia daug vietos; be to, socialiniai darbuotojai jaučia milžinišką įtam-pą, kad reikia pildyti tiek daug beprasmiškos (besikartojančios) informacijos. Kiti net pasiima nemokamų atostogų dokumentams pildyti! Todėl labai svarbu, kad vadovai ir socialiniai darbuotojai savo skyriuje galėtų aptarti savo pildomų formų

••••

•••

Priedas

| 205

ir užrašų tikslus ir naudojimą ir priimtų sprendimus, padedančius dirbti.Nepaisant skirtumų, visi socialiniai darbuotojai susiduria su kelių rūšių rašytine medžiaga.

apžvalga

Ši apžvalga padės atskirti aspektus, galinčius paskatinti aptarti užrašus tarp socialinių darbuotojų ir su vadovais. Išskiriami 7 tikslai, priežastys, kodėl yra rengiamos ataskaitos. Pavyzdžiui, sekti darbo procesą ir pokyčius šeimoje. Ben-dra informacija apie šeimos narius yra kas kita nei atsiskaitymas vadovui dėl savo darbo laiko panaudojimo.

Pastaba. Šioje apžvalgoje paminime daugelį aspektų, tačiau sąrašas toli gražu nėra baigtinis!

i. vaiko teisių apsaugos skyriaus arba kito partnerio užduotis

Užrašoma informacija Paaiškinimas Pokyčiai

Užduotis

Informacija apie tai, kas vyko prieš sprendimą/ užduoties skyrimą

ii. bendra informacija apie vaiką/-us ir šeimą

Paaiškinimas

Šią informaciją dažniausiai renka socialiniai darbuotojai

Pokyčiai

Dalis šios (bendrosios) informacijos apie šeimos narius bus surinkta per pirmuosius susitikimus su klientais.Vėliau galima pridurti daugiau faktų, taip pat gali būti užrašomi pokyčiai.

Bendra informacija apie šeimą

Vardai ir pavardės: mamos, tėvo; išsilavinimas, darbo vieta, užsiėmimas, kokie santykiai su vaikais, jų sveikatos būklė, tėvų tarpusavio santykiai, giminės, kiti vaikai…

Gyvenimo sąlygos Namas, butas, kaimas, miestas. Gyvenamosios vietos sąlygos

Finansai PajamosSocialinės išmokos

Apie ataskaitas

206 |

Sveikata Šeimos daktaras, adresas, kiti specialistai

Informacija apie vaiką/-us

Vardas, pavardė, gimimo data,gyvenamoji vieta (jeigu skiriasi nuo pirmiau nurodytosios),sveikata,vaikų darželis/mokykla, klasė (mokytoja)vaikų dienos centras (adresas, kontaktinis asmuo)

Informacija apie kitas paslaugas

Organizacijos, adresai, kontaktiniai asmenys

iii. Problemos (įskaitant ir kaip jas mato skirtingi šeimos nariai)

Tema Paaiškinimas Pokyčiai

Priežastys, dėl kurių tėvai nepakankamai rūpinasi vaikais,šeimos problemos

Stipriosios ir silpnosios šeimos pusės, motyvacija keisti gyvenimą, problemų įvardijimas. Socialinis ir pedagoginis vaikų apleistumas, smurtas šeimoje, tėvų priklausomybės, finansiniai sunkumai ir t .t.

Tėvų (globėjų) nuomonė apie problemas, poreikius Tėvų požiūris į problemas, įžvalgos apie problemas ir kaip jie patys įvardija problemas.Kokios pagalbos šeima prašo

Pirmojo vaiko poreikiai ir norai Vaiko pomėgiai, mokykla, kaip jis mato situaciją, kokie jausmai mamai, tėvui, ...

Antrojo vaiko poreikiai ir norai Tas pat, kas ir pirmam vaikui

Ir t. t.

iv. Proceso sekimas

Paaiškinimas

Ateinančio laikotarpio siektini tikslai

Laikotarpis gali būti kelios savaitės, jei susitikimai dažni, ar keli mėnesiai, jei ne taip dažnai susitinkama.Iš pradžių sukurti darbinį santykį su klientu, pasiekti abipusį pasitikėjimą.Vėliau specifiškesni tikslai: įgūdis, pokytis, įgūdžių lavinimas .

Ryšys su šeima

Vizitas/telefoninis pokalbis/ …DataLaikasTikslas Dalyvaujantys asmenys

Priedas

| 207

Rezultatai, įspūdžiai

Rezultatai (+, - ?)ĮspūdžiaiSusitarimai, ką reikia padaryti iki kito susitikimoKitas susitikimas

Būsimas susitikimas Žr. pirmiau

Rezultatai, įspūdžiai

Ir t. t.

Tarpinis įvertinimas Proceso apžvalga – kaip mato pats socialinis darbuotojas ir kaip mato kartu su šeima

Siektinų tikslų koregavimas.Tolesni tikslai ir žingsneliai

(Oficialus) įvertinimas po tam tikro laiko

Pasirengimas pokalbiui su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais

v. atsiskaitymas vaiko teisių apsaugos skyriui

Tema Paaiškinimas

Ataskaitos Vaiko teisių apsaugos skyriui Praėjus iš anksto sutartam periodui, už kurį atsiskaitoma Vaiko teisių apsaugos skyriui, arba

paaiškėjus naujiems faktams;iškilus (neatidėliotiniems) klausimams.

••

Pasirengimas sprendimų priėmimo procesui dėl kliento (ir su juo)

Sprendimai gali būti dėl išbraukimo iš stebimų šeimų apskaitos, perrašymo iš stebimų šeimų apskaitos į socialinės rizikos apskaitą ir pan.

vi. konsultavimasis/tarimasis su kitomis įsitraukusiomis organizacijomis

Tema Paaiškinimas Pasirengimas sprendimų priėmimo procesui dėl kliento (ir su juo)

Informacija apie susitikimus

Konsultacijos su specialistais Bendravimas susitikus/telefonu… rezultatai

vii. skyriaus vadovo informavimas

Tema Paaiškinimas

Atsiskaitymas už veiklą

Informacija iš socialinio darbuotojo apie jo veiklą, pvz., lankymasis namuose, konsultavimasis su kolegomis, kitomis organizacijomis.Automobilio naudojimas/laikas, sugaištas važiavimui.Ir …

Apie ataskaitas

208 |

Ši išplėstinė apžvalga gali išgąsdinti: „Kiek daug reikia atsiskaitinėti.“ Tačiau neskatiname daugiau ir sudėtingiau atsiskaitinėti. Priešingai, sistema turėtų tapti aiškesnė ir iš socialinių darbuotojų pareikalauti ne tiek daug laiko, kaip dabar. Tuo tarpu dabar kai kur ataskaitos praktiškai užima daugiau laiko, nei darbas su žmonėmis.

Pagrindinis socialinio darbuotojo darbas yra padėti vaikams ir jų tėvams vėl valdyti savo gyvenimą. Dėl šios priežasties labai svarbu sukurti sistemą, iš soci-alinio darbuotojo neatimančią per daug brangaus darbo laiko.

išvados ir gairės

Ataskaitos yra priemonė, padedanti dirbti rūpestingai, informuoti kitus apie savo darbą, apie vykstantį procesą, problemas ir pokyčius. Ataskaitos nėra savitikslės. Jos turi būti naudingos ir rašomos dėl aiškių priežasčių.Priklausomai nuo ataskaitos rūšies galima naudotis:

formalizuotais, standartizuotais klausimynais;struktūruotais užrašais, į ką reikia atkreipti dėmesį;laisvos formos užrašais.

Užrašydami informaciją apie klientus, visada turime prisiminti, jog šie užrašai gali būti lemtingi sprendžiant apie asmenį ir artimus jam žmones. Kaip minėta įžangoje, užrašų tonas niekada neturėtų žeminti žmogaus orumo.

•

•***

•

Priedas

| 209

literatūra

Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto alba, 2001.

Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005.

Lies Gualthérie van Weezel ir 14 Lietuvos socialinių darbuotojų. Mąstyti, veikti, būti: Socialinis darbas organizacijoje. – Kaunas, Lietuvos socialinių dar-buotojų asociacija, 2010. (English version: Reflecting, acting, being: Organisa-tional aspects of social work)

Sandra Jokubauskė. Socialinio darbuotojo vaidmuo kaimo bendruomenėje. Baka-lauro tezės. – Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2012.

Jurkuvienė R., Snieškienė D. Socialinė raida. Universiteto vadovėlis. – Kau-nas: Vitae litera, 2008.

Levinas E. Etika ir begalybė. Pokalbiai su Philippe’u Nemo. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Lewin K. Lauko teorija socialiniuose moksluose. Rinktiniai teoriniai straipsniai. – Vilnius: Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2007.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dok-paieska.showdoc_l?p_id=19848&p_query=&p_tr2=

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=2639�

�.

�.

�.

4.

�.

�.

�.

8.

�.

Literatūra

210 |

Pavyzdžių rodyklė

1 pavyzdys Pirmasis vizitas (1 skyrius) | 122 pavyzdys Mintys apie atsakomybę (1 skyrius) | 153 pavyzdys Išvados iš ankstesnių minčių (1 skyrius) | 164 pavyzdys Kliento galia (1 skyrius) | 20 | 25, 29, 35, 805 pavyzdys Įgąsdintas klientas (1 skyrius) | 236 pavyzdys Socialinio darbuotojo galia (1 skyrius) | 237 pavyzdys Pirmasis vizitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu

(2 skyrius) | 36 | 41, 48, 50, 1598 pavyzdys Mama gyvena kitame mieste (2 skyrius) | 37 | 46, 48,

50, 65, 66, 80, 869 pavyzdys Naujos gyvenamosios vietos paieška (2 skyrius) | 38 | 4810 pavyzdys Vaikai paimami į vaikų globos namus (2 skyrius) | 40 |

45, 46, 48, 12511 pavyzdys Kaltinanti mama (2 skyrius) | 42 | 44, 5012 pavyzdys Dėl ko atsisakyti lovų? (2 skyrius) | 4213 pavyzdys Priešinimasis pagalbai (2 skyrius) | 42 | 44, 52, 7914 pavyzdys Mama pasidavė (2 skyrius) | 43 | 45, 46, 48, 12215 pavyzdys Informuoti ar kontroliuoti? (2 skyrius) | 52 | ��16 pavyzdys Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai (2 skyrius) | 54 | 65, 15817 pavyzdys Refleksija apie mažus dalykus (2 skyrius) | 56 | 80, 16518 pavyzdys Minčių lietus apie problemas (3 skyrius) | 6619 pavyzdys Palikti vaikus namie ar nepalikti? (3 skyrius) | 68 | 74, 83, 84,

85, 86, 112, 127, 128, 158, 166, 17120 pavyzdys Dėmesys stipriosioms pusėms (3 skyrius) | 71 | 87, 12721 pavyzdys Vaiko teisių apsaugos specialisto galia/

kontrolė (3 skyrius) | 75 | ��22 pavyzdys Naikinant utėles (3 skyrius) | 76 | 82, 88, 16923 pavyzdys Fizinė grėsmė (3 skyrius) | 78 | ��24 pavyzdys Rinktis žmoniškumą (3 skyrius) | 8225 pavyzdys Darbas kartu (4 skyrius) | 97 | 113, 16926 pavyzdys Vaikai pasitiki socialine darbuotoja (4 skyrius) | 99 | ��27 pavyzdys Tėvo kerštas (4 skyrius) | 101 | 106, 167, 19128 pavyzdys Policininkų apsilankymas (4 skyrius) | 10629 pavyzdys Dėkingos už policijos paramą (4 skyrius) | 109


| ��

30 pavyzdys Nuolat skolose (4 skyrius) | 11331 pavyzdys Bendradarbiavimas su tėvu (4 skyrius) | 114 | 127, 14132 pavyzdys Darbas su ta pačia šeima (4 skyrius) | 11633 pavyzdys Berniukas nenori grįžti namo (4 skyrius) | 118 |

120, 126, 166, 167, 16834 pavyzdys Evelina imasi veikti (4 skyrius) | 120 | 126, 128, 167, 16935 pavyzdys Gyvenimas vaikų globos namuose (4 skyrius) | 122 | 124, 16636 pavyzdys Laiminga pabaiga (4 skyrius) | 12937 pavyzdys Mamos paieškos (5 skyrius) | 13638 pavyzdys Lankymasis namuose (5 skyrius) | 139 | 166, 16839 pavyzdys Mama tik šypsosi (5 skyrius) | 141 | ��40 pavyzdys Grįžimas namo po gydymosi priklausomybių

centre (5 skyrius) | 146 | ��41 pavyzdys Kaip dirbti su geriančia šeima? (5 skyrius) | 150 | 161, 16942 pavyzdys Veidrodžio metodas (5 skyrius) | 15643 pavyzdys Kaip pradėti teikti pagalbą socialinės

rizikos šeimai (5 skyrius) | 15744 pavyzdys Procedūros, ataskaitos ir dokumentai (5 skyrius) | 15945 pavyzdys Ilgalaikė pagalba (5 skyrius) | 162 | 166, 167, 168, 17946 pavyzdys „Normalūs“ tėvai susitinka su tėvais,

turinčiais problemų (6 skyrius) | 179 | 18747 pavyzdys Kitos socialinės darbuotojos refleksija apie

tėvų susitikimus (6 skyrius) | 18048 pavyzdys Tėvų susirinkimas vaikų dienos centre (6 skyrius) | 18249 pavyzdys Tradicinių švenčių organizavimas (6 skyrius) | 183 | ��50 pavyzdys Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių

problemų turinčias šeimas (6 skyrius) | 185 | ��51 pavyzdys Mintys apie bendruomenę (6 skyrius) | 18752 pavyzdys Aklagatvis globojant berniuką (6 skyrius) | 19053 pavyzdys Ką daryti, kad bendruomenė padėtų? (6 skyrius) | 19254 pavyzdys Atskiros grupės (6 skyrius) | 19455 pavyzdys Neigiami pasisakymai apie socialinės

rizikos šeimas (6 skyrius) | 19556 pavyzdys Socialinės pašalpos neskatina šeimų dirbti (6 skyrius) | 19757 pavyzdys Lankymasis tik dėl maisto (6 skyrius) | 199

Pastaba. Tamsiu šriftu nurodomas puslapis, kuriame pateikiamas pavyzdys, įprastu šriftu – tie puslapiai, kuriuose pavyzdys minimas ar plačiau aptariamas.


�� |

Metodinių gairių rodyklė

1 metodinė gairė Kaip prieiti prie įsibaiminusio, drovaus ar ryšio vengiančio kliento | 28

2 metodinė gairė Kaip būti dėmesingam kliento jausmams | 29

3 metodinė gairė Ribų nustatymas | 29

4 metodinė gairė Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę | 30

5 metodinė gairė Pažanga ne visada akivaizdi | 58

6 metodinė gairė Kliento ryšys su darbuotoju/darbuotoja | 59

7 metodinė gairė Dėmesys šeimos santykiams | 60

8 metodinė gairė Savigarbos ugdymas | 60

9 metodinė gairė Klausinėjimas kelia baimę | 61

10 metodinė gairė Metodinės pagrindinių klausimų gairės | 90

�� metodinė gairė Schemų ir brėžinių naudojimas | 90

�� metodinė gairė Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti | 91

�� metodinė gairė Teigiamos kliento galimybės | 93

�� metodinė gairė Susirinkimų dalyvių dėmesiui | 130

�� metodinė gairė Diskusijų vadovo užduotis | 131

�� metodinė gairė Pasiūlymai, kaip gerinti bendradarbiavimą | 132

17 metodinė gairė Sukurti darbo santykį su klientu | 170

18 metodinė gairė Susitikimų su klientu struktūravimas, kad jie taptų tikru darbo procesu | 171

19 metodinė gairė Kalbėjimas apie jausmus | 173

20 metodinė gairė Grįžtamasis ryšys | 173

21 metodinė gairė Išsiaiškintini momentai | 175

Metodinių gairių rodyklė

| ��

apie autorius

lies gualthérie van weezel. Gimė, mokėsi Nyderlanduose, dirba Nyderlan-duose ir Lietuvoje. Dirbo socialine darbuotoja institucijoje fiziškai neįgaliam jau-nimui, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose socialiniams darbuotojams (atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį); supervizorė ir nepriklausoma eks-pertė (socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba). Rašė neįgalių žmonių socialinės integracijos, institucinio socialinio darbo, orga-nizacinių socialinio darbo aspektų temomis.

valė Dudaitė. Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinosios globos namų direktorė. Šiuose namuose dirba nuo 2000 m. „Su rizikos grupės vaikais sociali-ne darbuotoja dirbu nuo 1998 m. Savo darbą su vaikais laikau man Dievo duotu kvietimu ir juo didžiuojuosi.“

rasa gailienė. 10 metų dirbo papildomo ugdymo pedagoginį darbą. 2006 m. bai-gė Klaipėdos universitetą, tęstines studijas, įgijo bakalauro diplomą – socialinio darbuotojo specialybę. Šiuo metu dirba Šilalės rajono savivaldybės administraci-jos Bijotų seniūnijos socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

indrė gajdosikienė. Pirmoji Lietuvoje baigusi socialinio darbo doktorantūros programą. Turi darbo nevyriausybinėse ir valstybinėse įstaigose patirties. Dėstė socialinio darbo dalykus Kauno kolegijoje bei Vilniaus universitete.

asta gruodienė. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėp-ties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė (sociali-nio darbo magistrė), kuruojanti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, atestacijos, socialinių garantijų ir kitus klausimus. Darbą socialinės apsaugos sistemoje pradėjo nuo socialinio darbo su šeimomis Vilniaus mieste.

sandra jokubauskė. 2012 metais baigė socialinio darbo studijas Lietuvos svei-katos mokslų universitete. Atlikdama praktiką įvairiose organizacijose, dirban-čiose su socialinės rizikos šeimomis, pasirinko baigiamąjį darbą šia tema.

inga juodienė. 1993 m. baigė Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą, 2003 m. įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikacinę kategoriją. Pedagoginio dar-bo patirtis – 17 metų. 2011 m. baigė Edukologijos fakultetą, įgijo edukologijos ba-kalauro laipsnį su šeimos pedagogikos ir vaiko teisių apsaugos specializacija ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Nuo 2008 m. dirba socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis. Nuo 2009 m. nevyriausybinės organizacijos „Vėriš-kių bendruomenė“ valdybos narė. LPF „Maisto bankas“ savanorė, koordinatorė.

Apie autorius

�� |

ramunė jurkuvienė. Dvidešimt metų dirbo gydytoja, socialinio darbo ma-gistratūros Vytauto Didžiojo universitete pirmos laidos absolventė, socialinių mokslų daktarė. Dirbdama socialinį darbą aktyviai dalyvavo socialinio darbo profesijos raidoje, inicijavo ne vieną inovacinę socialinę programą, tarp jų pro-fesionalios supervizijos mokymus Lietuvoje. Dirbo dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, Kauno kolegijoje, Kauno medicinos universitete, vėliau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Pastaraisiais metais buvo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja.

regina klevinskienė. Baigė VDU Socialinių mokslų fakultetą, įgijo švietimo vadybos ir edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Raseinių rajono savival-dybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. „Šioje srityje dirbu jau 15 metų. Darbe vadovaujuosi nuostata: ką vaikas gaus iš jį supančio pasau-lio, tą ir grąžins.“

Donata klizienė. VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis. 2003 m. baigė Kauno kolegiją, įgijo so-cialinio darbuotojo kvalifikaciją; 2009 m. Kauno technologijos universitete įgijo viešojo administravimo kvalifikacijos laipsnį; 2012 m. įgijo socialinio darbo ma-gistro kvalifikacinį laipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Socialinio dar-bo patirtis – 8 metai, dvejus paskutinius metus dirba socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

violeta labanauskaitė. Baigė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institu-tą, Mykolo Romerio universitete 2010 m. įgijo socialinio darbuotojo kvalifika-cijos pažymėjimą. Nuo 2007 m. dirba Panevėžio rajono savivaldybės adminis-tracijos Socialinės paramos skyriuje vyresniąja socialinių išmokų specialiste. Jos pareigos yra socialinių išmokų skaičiavimas ir socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, įtrauktomis į socialinės rizikos šeimų apskaitą, kuravimas.

gintarė Marcinkevičiūtė. 2009 m. baigė Kauno medicinos universitetą, Socia-linio darbo medicinoje programą. Dirba socialine darbuotoja vaikų dienos centre. 2010–2012 m. dalyvavo tarptautiniame projekte „Grundtvig“. Studijuoja Kauno technologijos universitete magistro studijų Socialinės politikos programoje.

giedrė Misevičiūtė. Įgijo socialinio darbuotojo specialybę Vilniaus universite-te. Profesinė patirtis: darbas nevyriausybiniame šeimos paramos centre, pacien-to patikėtinė psichiatrijos ligoninėje, projektų koordinatorė, socialinė darbuotoja savivaldybės socialinių paslaugų centre ir vaikų dienos centre.

Dalia narbutienė. Baigė Kauno kolegiją, joje įgijo socialinio darbuotojo profe-sinę kvalifikaciją. Toliau tęsė studijas Mykolo Romerio universitete, baigė ma-

Apie autorius

| ��

gistratūros studijų Vaiko teisių apsaugos programą, suteiktas socialinio darbo magistro laipsnis. Ketverius metus dirba vaikų globos namuose vyriausiąja so-cialine darbuotoja.

inga Pažarskienė. Baigė Panevėžio kolegiją, joje įgijo socialinio darbuotojo spe-cialybę. Toliau studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo aukštąjį uni-versitetinį išsilavinimą, edukologijos bakalauro laipsnį ir socialinio pedagogo kvalifikaciją. Nuo 2007 m. dirba Panevėžio rajono Ramygalos seniūnijoje vyr. so-cialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

Žaneta šimkienė. 1994 m. baigė socialinio darbo magistro studijas VDU, įgijo socialinio darbo eksperto kvalifikaciją. 1995 m. buvo viena iš Vaikų gerovės cen-tro „Pastogė“ steigėjų. Dvylika metų dirba Kauno arkivyskupijos šeimos centre, Šeimos išsaugojimo programoje.

jurgita šukauskienė. 2007 m. baigė Kauno kolegiją ir įgijo socialinio darbuo-tojo kvalifikaciją, bakalauro laipsnį. 2010 m. Mykolo Romerio universitete bai-gė papildomąsias tęstines socialinio darbo programos studijas. 2012 m. Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakultete baigė Vaiko teisių apsaugos programos studijas ir apsigynė magistro laipsnį. 2011 m. pradėjo dirbti socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

guoda vaičekauskaitė. 2009 m. baigė Kauno medicinos universitete socialinį darbą medicinoje. Nuo tų pačių metų dirba Kauno Šančių parapijos vaikų die-nos centro socialine darbuotoja. Šiuo metu studijuoja magistrantūros studijose socialinę politiką.

ramunė vidmantienė. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko tei-sių apsaugos skyriaus vedėja. Turi medikės, pedagogės, teisininkės išsilavinimą bei 18 metų darbo patirtį ginant vaiko teises. Stažavosi Vokietijoje ir Norvegijoje. Ramunė dirba įvairių darbo grupių, komisijų bei vaiko teisių pažeidimų preven-cijos projektuose.

Apie autorius

�� |

Documents

SocialiniS darbaS Su socialinės rizikos šeimomiS · Pratarmė Metodinių rekomendacijų, kaip dirbti su socialinės rizikos šeima, sąrašą papildo dar vienas leidinys – ši