LIES GUALTHÉRIE VAN WEEZELVALĖ DUDAITĖ

RASA GAILIENĖ

INDRĖ GAJDOSIKIENĖ

ASTA GRUODIENĖ

SANDRA JOKUBAUSKĖ

INGA JUODIENĖ

RAMUNĖ JURKUVIENĖ

REGINA KLEVINSKIENĖ

DONATA KLIZIENĖ

VIOLETA LABANAUSKAITĖ

GINTARĖ MARCINKEVIČIŪTĖ

GIEDRĖ MISEVIČIŪTĖ

DALIA NARBUTIENĖ

INGA PAŽARSKIENĖ

ŽANETA ŠIMKIENĖ

JURGITA ŠUKAUSKIENĖ

GUODA VAIČEKAUSKAITĖ

RAMUNĖ VIDMANTIENĖ

Socialinis darbas su socialinės rizikos

šeimomis

Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams

Iš anglų k. vertėIndrė Gajdosikienė, Gintarė Marcinkevičiūtė, Guoda Vaičekauskaitė

RedaktorėAsta Petraitytė

Kaunas2012

Turinys

Pratarmė

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie žmoniškumą

2 skyrius. Socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas su socialinės rizikos šeimomis

3 skyrius. Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai

4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais žmonėmis ir įstaigomis

5 skyrius. Socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos šeima

6 skyrius. Socialinis darbas platesniame bendruomenės ir visuomenės kontekste

Priedas. Apie ataskaitas

Pavyzdžių rodyklė

Metodinių gairių rodyklė

Apie autorius

2

Pratarmė

Metodinių rekomendacijų, kaip dirbti su socialinės rizikos šeima, sąrašą papildo dar vienas

leidinys – ši knyga. Ji labai skiriasi nuo kitų. Joje skaitytojas neras teorinių sampratų ir

apibrėžimų, statistikos, struktūrizuotų situacijos analizių ar schematizuotų nurodymų, kaip

sunorminti rizikos šeimų gyvenimą. Visų šių dalykų pilnos socialinių darbuotojų rengimo

studijų programos. Jas pabaigęs socialinis darbuotojas išeina į realų gyvenimą ir turi spręsti

labai sudėtingas ir komplikuotas gyvenimo diktuojamas situacijas. Tuomet ir iškyla

būtinybė socialiniam darbuotojui panaudoti ir auginti savo kompetenciją, t. y. gebėjimą

priimti sprendimus nestandartinėse situacijose. Teoriniai teiginiai socialiniame darbe lieka

tarsi žemėlapis, padedantis orientuotis vietovėje. Tačiau kiekvienas mąstantis žmogus

supranta, kad vietovė visada turtingesnė ir įvairesnė, negu pažymėta plane. Be to, ji nuolat

kinta, pateikdama naujus iššūkius, pilnus netikėtumų.

Todėl pagrindinė šios metodinės priemonės ašis – atvejai, su kuriais susiduria socialiniai

darbuotojai realiame gyvenime. Jie ne pritaikomi prie teorinio teksto kaip iliustracija, ką

dažnai pastebime kitose knygose, bet priešingai. Pirmiausia pateikiamas atvejis iš realaus

gyvenimo, o po to imamos analizuoti įvairios jo briaunos, pažvelgiama į situaciją įvairiais

aspektais. Bandoma suprasti, kaip situacija gali atrodyti iš kliento pozicijos, kaip ją gali

matyti ir vertinti socialinis darbuotojas, kiti su šeima susiduriantys situacijos dalyviai –

bendruomenės nariai, kaimynai ar giminaičiai. Tokiu būdu priartinamas postpozityvistine

paradigma grįstas daugiamatis tikrovės suvokimas, ne vieną dešimtmetį puoselėjamas

Vakarų Europoje, bet sunkiai besiskinantis kelią Lietuvos praktikoje. Teorijas pateikti labai

paprastai ir praktiškai, atsiverti realybei, kurioje socialinis darbuotojas neretai jaučiasi

bejėgis, gebėti su ja elgtis, atsisakius kaltinimo ar nuožmios kontrolės, po ieškojimų, rimto

tarimosi su savimi ir aplinkiniais rasti netikėtą sprendimą – šių dalykų vis dar stokojame

Lietuvoje. Šiai metodinei priemonei rengti konkurso būdu buvo atrinkta ekspertė, gebanti

pasidalyti Vakarų Europoje įgyta patirtimi, gebanti taikyti patirtinį mokymo būdą ir gerai

žinanti Lietuvos kontekstą. Tai socialinio darbo ekspertė, dėstytoja, turinti ilgametę patirtį

ne tik Nyderlandų Karalystėje, bet ir Lietuvoje, parašiusi ne vieną straipsnį ir knygą.

Rengdama šią metodiką ekspertė bendradarbiavo ne tik su Socialinės globos įstaigų

administravimo tarnyba ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentu prie Socialinės

apsaugos ir darbo ir ministerijos, bet ir su ministerijos darbuotojais. Siekdama tikrumo,

autentiškumo ir dalyvavimo ji įtraukė į metodikos rengimą 18 socialinio darbo praktikų –

įvairių sričių specialistų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis (seniūnijų socialinius

3

darbuotojus darbui su socialinės rizikos šeimomis, socialinius darbuotojus, dirbančius

socialinių paslaugų įstaigose, Vaiko teisių apsaugos skyrių atstovus, mokslininkus, už šią

sritį atsakingus valdininkus). Tai leido pamatyti daugiamatę tikrovę tarpinstitucinio

bendradarbiavimo aspektu ir patirti tokio darbo realų modelį.

Metodikos turinys apima skirtingas darbo su socialinės rizikos šeimomis temas. Knygoje

pateikiamas naujas darbo su šeima suvokimas per šeimų stipriųjų pusių atradimą ir

stiprinimą. Šeimų įgalinimo būdai pateikiami sėkmingos patirties pavyzdžiais. Darbo

etapiškumo, pasiekiamo mažais žingsneliais, įgyvendinimas atskleidžiamas gebant

analizuoti šeimos situaciją, o ne iš karto šokti prie sprendimų siūlymų. Viso metodinės

priemonės rengimo metu buvo lavinami ir priemonės rengėjų, ir jos skaitytojų gebėjimai

imperatyvų bendravimą keisti į dialogą su socialinės rizikos šeima, kolegomis ir

bendruomene. Atskiros knygos dalys skirtos bendradarbiaujamųjų santykių su šeima

užmezgimo ir palaikymo gebėjimams stiprinti, pagalbos šeimoms resursams

bendruomenėje atpažinti ir gebėti jais pasinaudoti. Darbo su šeima efektyvumo vertinimas

knygoje suvokiamas ne kaip vienkartinis veiksmas, bet kaip tęstinė nuolatinio proceso

dalis.

Šią knygą skaityti, naudotis ja kaip metodine priemone taip pat reiktų neįprastai. Šiuo

leidiniu nesiekiama pateikti receptų, kaip reikėtų dirbti. Jos tikslas – sukelti skaitytojui

minčių, kad jis pats/ji pati atpažintų savo unikaliose darbo su socialinės rizikos šeimomis

situacijose esmines poveikio galimybes. Juk ir knygos rengėjams galioja esminis socialinio

darbo principas – ne pasakyti klientui, kaip reikia gyventi ar tvarkytis, ne jį priversti ar jam

nurodyti gyvenimo būdą, bet sudaryti sąlygas atsirasti vidinei motyvacijai, kad jam

pačiam/jai pačiai norėtųsi ir atsirastų galimybės keistis.

Nuo pagarbos žmogaus orumui, nuo rimto humanistinio požiūrio į klientą, savo darbą ir

save prasideda tas pokytis, kurio siekia socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeimomis.

Tikimės, kad šis utopiškai skambantis siekis pamažu taps Lietuvos socialinių darbuotojų

savastimi, o ši metodinė priemonė tam padės.

Dr. Ramunė Jurkuvienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja

4

1 skyrius. Įvadas apie šios knygos tikslą ir esminės pastabos apie

žmoniškumą

Devyniolikos praktikų parašyta knyga

Dalijimasis praktika ir knygos rašymas

Šešių skyrių temos

Individualūs poreikiai

Refleksijos apie atsakomybę

1 pavyzdys. Pirmasis vizitas

Būti įtrauktam ir įsitraukti

Asmeninis indėlis

Įvairios atsakomybės sąvokos reikšmės

2 pavyzdys. Mintys apie atsakomybę

Atsakomybės iš kliento perėmimas

3 pavyzdys. Išvados iš ankstesnių minčių

Užmegzti dialogą

Atsakomybė posovietinėje šalyje

Kai kurie filosofai apie atsakomybę

Žmogaus teisės ir vaiko teisės

Žmoniškumas

Įgalinimas ir galia

Kliento įgalinimas

4 pavyzdys. Kliento galia

Keletas refleksijų

Teisė protestuoti

5 pavyzdys. Įgąsdintas klientas

6 pavyzdys. Socialinio darbuotojo galia

Ribų nustatymas, galia ir kontrolė

Mokymasis iš praktikos refleksijų

Pavyzdžių funkcija

Esminiai mūsų požiūrio dalykai

Metodinės gairės

5

Devyniolikos praktikų parašyta knyga

Dalijimasis praktika ir knygos rašymas

Ši knyga apie socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis metodikas yra skirta

socialinių darbuotojų kvalifikacijai tobulinti. Ji – 18 lietuvių socialinių darbuotojų

dalijimosi savo praktikos patirtimi rezultatas. Šią grupę subūrė, jai vadovavo ir sistemingai

pavyzdžius apibendrino ekspertė iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel, panaudodama

teorines žinias bei ilgametę savo darbo patirtį. Ši 19 žmonių grupė reguliariai susitikinėjo

beveik metus. Dalyvės – socialinio darbo praktikės iš visos Lietuvos, jų veikla vienaip ar

kitaip siejasi su pagalba socialinės rizikos grupės šeimoms. Praktikės atstovavo įvairioms

socialinių paslaugų srities organizacijoms. Dvi grupės dalyvės – Vaiko teisių apsaugos

skyrių vadovės, šešios – socialinių paslaugų skyrių savivaldybėse ar seniūnijose

darbuotojos. Taip pat dalyvavo keletas socialinių darbuotojų iš vaikų dienos centrų ir vaikų

globos namų, socialinių išmokų specialistė, bei du Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos atstovai. Aptariant labai skirtingą dalyvių praktiką, išryškėjo didelė darbo su

šeimomis temų ir problemų įvairovė, apimanti šio darbo specifiką, metodus ir galimybes.

Buvo aptarti ir tie atvejai, kai Vaiko teisių apsaugos skyrius turėjo nuspręsti, jog situacija

šeimoje tokia bloga ir komplikuota, kad vaikams teks palikti namus ir apsigyventi vaikų

globos namuose ar pas globėjus. Įvairovė diskutuojant, kilusi dėl dalyvių skirtingų

asmenybių, pozicijų ir patirties, praturtino diskusiją. Mes, autoriai, nesiekėme abstrakčių

receptų ar paprastų sprendimų. Grupės narių tikslas buvo ne rasti atsakymus į visas

problemas, bet tyrinėti Lietuvos situaciją ir suprasti tikrovę. To konteksto, kuriame vyko

pavyzdžiuose pateiktas gyvenimas, nebuvo galima išleisti iš akiračio.

Knygos autoriai diskusijose ir rašydami koncentravosi į tai, kas vyksta ir kas padeda bei

kas trukdo šioms šeimoms įveikti savo problemas. Svarbu buvo diskutuoti ir dalytis

mintimis apie tai, kaip veikti, reaguoti konkrečiose situacijose taip, kad vaikui ir jo tėvams

būtų suteikta pagalba ir vaikų nereikėtų atiduoti globoti. Socialinio darbuotojo tikslas yra

padėti tėvams ir jų vaikams patiems įveikti savo problemas, pasiekti savo gyvenime

pokyčių ir atkurti nutrūkusius ar pažeistus santykius. Ne vieną kartą paaiškėjo, jog į šią

labai sudėtingą užduotį reikia žiūrėti daugeliu įvairiopų požiūrių.

Šešių skyrių temos

Ši knyga – visų šių tyrinėjimų, refleksijų ir diskusijų rezultatas. Ją sudaro šeši skyriai,

išdėstyti pagal temas, kilusias iš pavyzdžių. Šiame pirmajame skyriuje pateikiamos

6

Esminės pastabos apie žmoniškumą, nes tai esminiai socialinio darbo siekiniai. Antrajame

skyriuje pateikta daug daugiau pavyzdžių bei refleksijų apie socialinio darbuotojo ir Vaiko

teisių apsaugos skyriaus darbą su socialinės rizikos šeimomis, nes šie darbuotojai

glaudžiausiai su šiomis šeimomis susiję. Dirbant su socialinės rizikos šeimomis, reikia

išsiaiškinti esminius klausimus-gaires. Taigi trečiame skyriuje Nuo problemos link

veikimo: išsiaiškintini klausimai šie klausimai yra aprašyti, paaiškinti ir iliustruoti. Parama

socialinės rizikos šeimoms yra neatskiriamai susijusi su darbu kartu. Tai yra ketvirtojo

skyriaus – Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais susijusiais žmonėmis – tema.

Nuolatinis procesas ir besitęsianti socialinė pagalba yra penktojo skyriaus Socialinio

darbuotojo darbas su socialinės rizikos šeima tema. Socialinio darbuotojo pagalba

šeimoms, mėginančioms susidoroti su daugybe problemų, nėra apribota individualia

pagalba klientui. Pagalba šeimoms reiškia ir dėmesį platesniam bendruomenės ir

visuomenės kontekstui – apie tai šeštasis skyrius.

Penkių skyrių pabaigoje skaitytojas ras metodines gaires. Daugelis iš jų susijusios su

metodiniais aspektais, aprašytais tame skyriuje. Kai kurios iš šių gairių skirtos padėti

socialiniam darbuotojui pačiam lavinti savo darbo su socialinės rizikos šeimomis įgūdžius.

Individualūs poreikiai

Kaip sakėme, mūsų tikslas nėra abstraktūs teiginiai. Iš pat pradžių buvo aišku, kad jie

negali padėti praktikams, nes neaprėpia situacijų ir asmenų įvairovės. Tik tada įmanoma

padėti vaikams ir jų tėvams įveikti savo problemas ir gyventi savo gyvenimą, kai

kreipiame dėmesį į jų individualius poreikius, atkuriame santykius, kai kreipiame dėmesį į

klientų jausmus, mintis, svajones ir iniciatyvas. Turime suvokti ir niekada nepamiršti, kad

visi klientai, nepaisant jų skurdo ir kartais socialiai nepriimtino elgesio, turi nuomonę apie

savo asmeninį gyvenimą. Klientai, su kuriais dirba socialiniai darbuotojai, yra kaip mes

visi, – žmonės su savo specifiniais poreikiais, galimybėmis, svajonėmis, norais, baimėmis,

nusivylimais ir asmenine istorija.

Kadangi šeima turi neigiamos patirties, užtrunka laiko, kol ji priima paramą ir supranta,

kad socialinis darbuotojas iš tikrųjų nori jai padėti. Labai dažnai socialinis darbuotojas turi

įveikti gausybę kliūčių, kol įgauna kliento pasitikėjimą ir šis panorsta dalytis savo

problemomis ir mintimis. Darbiniam santykiui su klientu pasiekti reikia labai gerų

socialinio darbuotojo socialinių įgūdžių bei įžvalgumo, padedančio susivokti, kas iš tiesų

vyksta. Socialiniam darbuotojui ne visada lengva išklausyti klientus ar priimti juos

pagarbiai, nes jie gali labai kaltinti, gintis ar izoliuotis. Jų elgesys dažnai grindžiamas

7

baime, pykčiu ir išoriniu spaudimu. Dėl pribloškiančio šių klientų problemų sudėtingumo

bei bendravimo įgūdžių stokos socialinio darbuotojo darbas, jo užduotis tampa labai

sudėtingi. Socialinio darbuotojo užduotis tampa dar sudėtingesnė, kai aplinkiniai

reikalauja, jog būtų pasiekta greitų ir akivaizdžių rezultatų ir išspręstos visuomenei

nepriimtinos problemos.

Refleksijos apie atsakomybę

1 pavyzdys. Pirmas vizitas

Kokia beviltiška gali būti situacija, gerai aprašė viena dalyvė. Ji tuo metu atliko stebėjimą,

skirtą savo studijoms1. Jos ekspresyviai aprašyta viena šeimos gyvenimo atkarpėlė –

pirmas apsilankymas viename iš namų – padeda mums suvokti, kaip netvarkingai, kaip

skurdžiai ir beviltiškai gali gyventi vaikai.

„Įvažiuoju į kiemą. Sena troba. Jos suskilinėję langų stiklai ir nublukusios namo

sienos išduoda skurdą. Įeinu į trobos vidų. Ant krosnies neplautų lėkščių krūva.

Dujinė pakeitusi savo spalvą – iš baltos tapusi juoda. Užuodžiu keistą kvapą.

Pasukusi galvą kairėn pamatau dubenį su juodu vandeniu. Šalia pastebiu pamestą,

apdriskusį, neplautą rankšluostį. Mane apima abejonė, ar išvis kas nors šiame name

gyvena? Įeinu į kambarį. Negaliu patikėti tuo, ką matau, – šešios blizgančios,

baimės kupinos akys žvelgia į mane taip, tarsi ketinčiau juos nuskriausti. Imu tikėti

akimirkos galia. Kyla nenumaldomas troškimas jiems padėti susitvarkyti, apkabinti

ir priglausti juos prie savęs. Esu tikra, kad juos pagimdžiusi moteris nesuteikė jiems

pakankamai šilumos ir laimės. Pradedu jų akyse įskaityti prabėgusius trumpus

gyvenimo metus. Jose nerandu to, ką turėjau aš ir kokias vertybes man įskiepijo

mano šeima. Tie maži, nedrąsūs ir kuklūs žmonės įsistebeiliję seka kiekvieną mano

judesį. Gūžiasi į kamuoliukus, lyg ežiukai, atkišdami spyglius – skaudžios

vaikystės patirtį. Tai vaikai, laukiantys kelias dienas negrįžtančios mamos. Išsiilgę

jos artumo, rūpestingumo ir šilumos – tų dovanų, kurios iš jos gaunamos taip

retai... Matau, kaip keičiasi vaikų veido mimika, judesiai. Pakalbinti jie šiek tiek

įsidrąsina, tačiau bijo prisileisti arčiau. Jaučiu įtampą ir begalinį norą atrasti tą giją,

kuri atvestų mane prie jų. Per atstumą pajaučiu, kad jie išalkę. Mažasis kramsnoja

1 Sandra Jokubauskė. Socialinio darbuotojo vaidmuo kaimo bendruomenėje. Bakalauro tezės. 2012, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas..

8

duonos gabalėlį. Akytės mirksi, tarsi žvaigždės tamsioje skurdo ir nevilties

padangėje. Jie sėdi ant sudriskusios lovos ir apatiškai stebi mus – žmones,

norinčius jiems padėti.“

„Artėjo Velykos. Pasiūlau socialiniam darbuotojui kartu su tais vaikais tvarkyti

namus. Sunku buvo patikėti tuo, ką matau. Mažasis Deividas iš po mamos lovos

traukia tuščius alaus ir vyno butelius, išduodančius mamos gyvenimo būdą.

Septynmetis Lukas šluoja už lovos numestas cigarečių nuorūkas. Mažutėmis

rankelėmis ima šiukšles į saują ir deda į šiukšlių maišą. Galvoju, kas tvarkingumo

įgūdžių moko šį vaiką, kai mama jų pati stokoja. Tai asmenybės, kurias galima

visko išmokyti, tik reikia kantrybės. Vaikai vaikšto dvokiančiomis kojinėmis.

Socialiniam darbuotojui paliepus jas pasikeisti, pakėlę mažas galvytes sako, kad

neturi kuo. Socialinis darbuotojas Lino paklausia, kada plovė kojines. Linukas

nedrąsiai atsako, kad rugsėjo mėnesį, nes tėtis nupirko jas prieš mokyklą. Abejoju,

ar vaikai supranta, kad jos dvokia. Niekas be socialinio darbuotojo to nepasako.

Matau, kaip Linas susigėsta. Tuo tarpu Giedrius atsiklaupia ant žemės ir prašo

padėti išgręžti skudurą. Pajaučiu virpulį širdy. Matau, kaip jo mažos rankytės

panyra į murziną šaltą vandenį ir bando išgręžti seną palaidinę, kuri šiuo metu

atstoja grindų skudurą. Man pasidaro graudu, bet stengiuosi valdytis. Pritupiu šalia

Giedriaus, imu už murzinų jo rankyčių ir švelniai padedu jam išgręžti skudurą. Aš

tikiu, kad galiu jo mažą vaikystės pasaulį nutapyti bent kiek ryškesne spalva.“

Būti įtrauktam ir įsitraukti

Socialinio darbo studentę labai sujaudina situacija, ji jaučia nuoširdų norą padėti šiems

vaikams. Ji buvo pagauta jų žvilgsnių ir išreiškė norą padėti pagerinti vaikų situaciją. Ji

pasirinko įsitraukti ne dėl to, kad kiti ją įpareigojo tai padaryti, ji nebuvo spaudžiama „iš

viršaus“. Nusprendė taip pati iš žmoniškumo ir rūpinimosi tais žmonėmis, kuriems reikia

pagalbos, nes jie silpni ir priklausomi nuo aplinkinių. Vaikai ją sujaudino, sukėlė jai

žmogiškąjį įsipareigojimo kitiems žmonėms jausmą. Kiekvienas, kuris kreipia dėmesį į

aplinkinius žmones ir jaučiasi susijęs su kitais, atpažins šį jausmą. Tai gyvenimo dalis,

humaniškumo bei solidarumo pamatas.

Asmeninis indėlis

Socialiniam darbui būdingas ryšys su kito asmens poreikiais. Socialinės darbuotojos

asmeninis indėlis gali suteikti jai pasitenkinimo, nes iš darbuotojos ko nors tikimasi, ir yra

9

svarbu, ką ji daro. Tačiau ši žmogiškoji vertė yra susijusi ne tik su darbuotoja. Kitiems

asmenims šis jausmas, kad ko nors iš jų tikimasi ir kad jie gali kuo nors vertingu prisidėti,

irgi yra svarbus. Tiek pats prisidėjimas, tiek tai, kad kitas kviečia asmeniškai prisidėti,

suteikia savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Daugeliui klientų trūksta tokios patirties, jie

būna praradę savigarbą bei pasitikėjimą savimi. Sukurti galimybes klientui vėl atrasti ar

padidinti savigarbą yra svarbus socialinio darbuotojo tikslas. Tai ypač svarbu padedant

klientui „(vėl) gyventi savo gyvenimą“. Jei to trūksta, sumenkiname asmenį iki objekto,

nes nekreipiame dėmesio į jo galimybes ir individualumą. Padėti „gyventi savo gyvenimą“

reiškia ir gerbti kito asmens nuomonę bei suteikti jam laisvę prisiimti atsakomybę už savo

veiksmus. Gal tai atrodo savaime suprantama, tačiau sukurti tokią atmosferą praktikoje yra

labai sudėtingas ir dažnai klaidingai suprantamas procesas. Socialiniam darbuotojui ar

aplinkiniams sudėtingiausia, kai klientas neklauso patarimų, kai jo reakcijos skiriasi nuo

bendros nuomonės, kaip reikėtų gyventi ir kaip veikti.

Socialinis darbuotojas kartais veiks už klientą, nes klientas gali būti per silpnas save

apginti, atstovėti. Atstovėti už kitą yra ne tas pat, kas pasakyti jam, ką daryti ar kaip veikti,

uždrausti jam mąstyti savaip ar perimti atsakomybę už jo veiksmus. Taip, būna tokių

situacijų, kuriose perimti atsakomybę iš kliento būtina. To reikia, kai jis nepajėgus

pasirūpinti savimi. Panašiai, kaip tada, kai klientas yra vaikas – jo žinios ribotos dėl jo

trumpo amžiaus ir patirties. Klientui reikia atsakomybės pagal jo pajėgumą. Jei kiti to

nesuteiks, klientas neišmoks būti atsakingas.

Apriboti kam nors tėvų teises reiškia atimti iš tų žmonių tėvų atsakomybę. Labai liūdna,

kai to reikia, tačiau yra situacijų, kai Vaiko teisių apsaugos skyriui tenka kištis ir apginti

grėsmę patiriančius vaikus, nes jų tėvai neprisiima savo atsakomybės. Priimant sprendimą

privalu labai rūpestingai įvertinti, ar to iš tikrųjų reikia, nes tiek vaikui, tiek tėvui/-ams šis

įsikišimas turi toli siekiančių padarinių. Be to, jis gali labai pažeisti vaiką. Nuspręsti, kad

kas nors negali atsakyti už savo veiksmus, galima tik intensyviai išsiaiškinus situaciją

drauge su kitais profesionalais, susijusiais su šeima. Tam reikia lygiaverčio bendravimo ne

tik su pačiu klientu, bet ir su visais tais, kurie susiję su situacija. Toks sprendimas

priimtinas tik atidžiai persvarsčius visas kitas alternatyvas, tik ieškojus kitų galimybių.

Tarkime, ar nėra giminaičių, galinčių pasirūpinti vaiku, kad netektų jo siųsti į vaikų globos

namus. Arba gal kurie nors kaimynai norėtų taip padėti mamai, kad vaikas galėtų likti

namie. Arba gali būti, kad po intensyvių mokymų mama įgis pakankamai įgūdžių tvarkytis

namuose ir auginti savo vaiką.

10

Įvairios atsakomybės sąvokos reikšmės

Mes keletą kartų jau minėjome atsakomybės sąvoką. Labai dažnai ji vartojama norint

parodyti, kad pateikta užduotis atlikta gerai arba netinkamai. Tačiau mes jau susiejome

atsakomybės sąvoką su socialinio darbo praktikante, kuri, beviltiškoje aplinkoje

lankydama vienus paliktus vaikus, įsitraukė, pati prisiėmė atsakomybę jais rūpintis, juos

mokyti tvarkytis.

Svarbu suvokti tas skirtingas prasmes, kuriomis gali būti vartojama atsakomybės sąvoka.

„Atsakomybės“ sąvoka dažniausiai vartojama dvejopai. Viena šio žodžio prasmė susieja jį

su užduoties atlikimu. Kai užduotis yra labai konkreti, tai labai konkreti ir su ja susijusi

atsakomybė: „Mano užduotis eiti pirkti. Pirkti – mano atsakomybė.“ Arba: „Tu atsakingas

už pirkinių sąrašo sudarymą.“ Jei darbuotojas šios užduoties neatlieka, kolega ar vadovas

gali pasakyti: „Tu nesiimi savo atsakomybės.“ Čia atsakomybė susijusi su aiškiai apibrėžta

užduotimi, pateikiama kitam žmogui. Tai gali būti socialinio darbuotojo užduotis, bet ir

klientas gali gauti užduotį.

Mąstant apie apsilankymą tame sename name, kuriame buvo palikti vieni trys vaikai,

atsakomybė turi kitą prasmę. Mes susiejame ją su žmogiška asmeninio įsipareigojimo

kitiems verte. Atsakomybės sąvoka šiuo atveju nėra tokia tiksli, kaip tada, kai susijusi su

konkrečia užduotimi, nes ji susijusi su jausmais ir asmeninėmis iniciatyvomis. Tačiau ji

ypač svarbi, nes motyvacija prisiimti atsakomybę yra nesulyginamai stipresnė nei

konkrečių užduočių vykdymo atveju. Dėl šios asmeninės iniciatyvos darbas su vaikais

buvo socialinio darbo studentei labai įdomus. Tai, kad studentė pati nusprendė, turėjo

laisvės dirbti savaip ir ja pasinaudojo, labai motyvavo ją ieškoti, kaip galima padėti

vaikams.

2 pavyzdys. Mintys apie atsakomybę

Pirmiau cituota socialinio darbo studentė ėmė interviu iš socialinių darbuotojų, dirbančių

su socialinės rizikos šeimomis, bei iš kelių bendruomenės žmonių apie tai, kokį jie mato

socialinio darbuotojo vaidmenį. Ji palietė ir atsakomybės temą. Atsakinėjančios socialinės

darbuotojos buvo susirūpinusios dėl savo klientų ir jautėsi labai už juos atsakingos. Taip

stipriai atsakingos, kad net galėtume sakyti, jog jos perėmė savo klientų atsakomybę, nes iš

jų pasisakymų atrodo, jog klientas pats nebeturi jokios atsakomybės. Tą pastebėjo ir

bendruomenės atstovai.

„Aš tai manau, kad socialinis darbuotojas yra kaip tarpininkas, bet aš tikrai padarau

daug daugiau. Ir tikrai važiuoju, ir [klientą] vežuosi kartu, ir [jį] apiperku (pauzė).

11

Jiems tikrai labai gerai. Visada už juos galvoju. Kiekvieną šeimą reikia apgalvoti:

ko tam dabar reikia, ko tam, [reikia] kovoti. Visada tu galvoji, kiekvieną dieną,

kiekvieną minutę. Ir, neduok Dieve, tu ką nors pamiršai, pats ir griaužies ir tu

jauties atsakingas už tą šeimą...“ (Loreta, socialinė darbuotoja)

,,Atsakingumo jie mažai turi, nes jie [socialinės rizikos šeimos] viską įsivaizduoja,

kad sutvarkys socialinis darbuotojas. Jie [socialinės rizikos šeimos] jau tokio

atsakingumo neturi... Jie jau žino, ar reikės kur nuvežti, ar baigiasi kažkas, ar pasas

pasibaigė, – jie žino, kad socialinis viską sutvarkys. Nu, sakau, savarankiškumo jie

jau tokio neturi.“ (Gintas, bendruomenės atstovas)

Atsakomybės iš kliento perėmimas

Bendrai imant, socialiniai darbuotojai labai rūpinasi. Jie jaučiasi labai atsakingi už savo

klientų gerovę. Galime svarstyti, dėl ko jie perima visą klientų atsakomybę sau. Tai, be

abejonės, ilgainiui tampa jiems per sunku. Ar taip vyksta iš įpročio? Ar dėl to, jog jiems

buvo pasakyta, kad tai jų darbas? Kad jų užduotis rūpintis vaikais ir užtikrinti, jog vaikams

netrūktų maisto, kad jie gyventų švariame ir gerai sutvarkytame name ir kad, pavyzdžiui,

žiemą butas būtų šildomas? O gal jiems patinka būti labai reikalingiems? Ar gal tai apima

visus šiuos aspektus? Tačiau jei prisiimame tokią sunkią kitų žmonių naštą, kartais būna

gerai savęs paklausti: „Kodėl aš tai darau?“

Pradėdami dirbti šie socialiniai darbuotojai tikriausiai mėgo savo darbą. Jie tikriausiai

jautėsi gerai, kai jiems buvo patikimi darbai, užduotys. Kai darbuotojo paprašo būti už ką

nors atsakingam, tai vertintina itin teigiamai, nes žmogus, gaunantis užduotį, jaučiasi

svarbus ir tinkamai priimamas. Vadovas mano, jog darbuotojas pajėgus įvykdyti tam tikrą

užduotį ir prisiimti už ją atsakomybę. Tai verčia jaustis stipresniam.

Rūpinimasis vaikais, netgi Vaiko teisių apsaugos skyriaus įsitraukimas, atrodo savaime

suprantamas, nes tėvai neprisiima atsakomybės rūpintis savo vaikais. Tėvų nesirūpinimas

dažniausiai yra Vaiko teisų apsaugos skyriaus kišimosi ir socialinio darbuotojo įtraukimo

priežastis. Taigi iš pažiūros toks socialinės darbuotojos rūpinimasis atrodo logiškas. Tačiau

šio rūpinimosi rezultatas nepatinka daugeliui socialinių darbuotojų. Piktinasi ir aplinkiniai

žmonės. Viena bendruomenės atstovė pastebėjo:

,,Socialinis darbuotojas visą [socialinės rizikos šeimos] atsakomybę prisiima ir kuo

toliau, tuo labiau [socialinės rizikos šeimos] pripranta ir jiems dar sunkiau yra

integruotis ir pradėti kilti, nes viską padaro socialinis.[...] pinigus išskirsto

12

socialinis darbuotojas, tai jiems nereikia galvoti, ar užteks iki kitos pašalpos, už

juos viską padaro, ir jie mažai atsakingi už save.“ (Dalia)

Socialinė darbuotoja gal jaučiasi labiau valdanti situaciją, teikdama tiek daug pagalbos,

tačiau klientas jaučiasi silpnesnis. Jis veikiau „nurašomas“ ta prasme, kad jo įsitraukimas

nelaikomas svarbiu. Reikia ko nors imtis, kai vaikai paliekami be maisto ar gyvena

didelėje netvarkoje. Tai tiesa. Tačiau taip pat turime suprasti, jog kol socialinė darbuotoja

perima šiuos uždavinius ir neieško, kaip padėti mamai susigrąžinti savo atsakomybę,

klientė tampa vis labiau priklausoma nuo socialinės darbuotojos. Socialinė darbuotoja gali

nutarti laikinai perimti kai kurias užduotis, tačiau kitas žingsnis turėtų būti padėti mamai

vėl tapti atsakinga už savo vaikus.

Keista, kad socialinė darbuotoja yra kaltinama, kad klientui ko nors stinga. Akivaizdu, jog

nesuprantamas socialinio darbo tikrasis tikslas – motyvuoti klientą keistis. Toks požiūris

nepadeda klientui. Taip pat socialinis darbuotojas negali būti įpareigotas visada būti

prieinamas klientui ir neturėti savo asmeninio gyvenimo, nes tada tampa neaiškios jo darbo

ir poilsio ribos. Socialinė darbuotoja taip pat gali turėti vaikų, vyrą, tėvus ar draugų,

kuriems ji reikalinga.

3 pavyzdys. Išvados iš ankstesnių minčių

Socialinio darbo studentė taip apibendrino savo interviu su respondentais.

„Apibendrinus galima teigti, kad socialiniai darbuotojai siekia sutvarkyti klientų

gyvenimą, užmiršdami, kad klientai patys yra už savo gyvenimą atsakingi. Taip pat

socialiniai darbuotojai užmiršta, kad pagrindinė pagalba bendruomenės nariams yra

neformali tarpusavio pagalba.

Laikui bėgant socialiniai darbuotojai ir bendruomenės nariai pastebėjo, kad klientai

tapo nesavarankiškesni. Socialinės darbuotojos, norėdamos padėti šeimai, prisiėmė

didelę dalį klientų atsakomybės. Vietoj klientų aktyvinimo atsirado klientų

pasyvumas ir didesni klientų reikalavimai socialinėms darbuotojoms.“

Užmegzti dialogą

Ši socialinio darbo studentė nutarė padėti vaikams. Tačiau jai reikėjo laisvės, kad galėtų

šitaip pasirinkti, nes ji negalėjo numatyti, kaip rutuliosis situacija, pradėdama dialogą su

vaikais. Šis dialogas – ne tik žodžiai. Tai ir abipusis veikimas ir reagavimas. Ji stebėjo,

kaip vaikai ją sekė. Ir atsargiai reagavo, kad dar labiau jų neišgąsdintų. Socialinis

13

darbuotojas paprašė vaikų pasikeisti kojines ir paklausė, kada jos skalbtos. Vaikų reakcijos

nebuvo galima numatyti. Rezultatas nustebino studentę: „Linukas nedrąsiai atsako, kad

rugsėjo mėnesį, nes tėtis nupirko jas prieš mokyklą. Matau, kaip Linas susigėsta.“ Studentė

nepasako, bet galime numanyti, jog ji nenori, kad vaikas dar labiau gėdytųsi. Tai ne jo

kaltė. Taigi tuo momentu ji gal patylėjo. Tarp jų prasidėjo dialogas be žodžių.

Visiškai kitokia situacija būtų susiklosčiusi, jei įėjusi į kambarį studentė būtų pasakiusi

vaikams, kad ji ims tvarkytis, o jie turi laikytis jos taisyklių ir jai paklusti. Tačiau studentė

to nesiekė. Jos tikslas buvo užmegzti ryšį su vaikais, praplėsti jų akiratį, suteikiant jiems

naujos patirties, padėti jiems įgauti socialinių ir praktinių įgūdžių. Socialinio darbo

studentė labai gerai suprato, jog turi duoti laiko vaikams ją pažinti iki jie pasijus laisvi

pasidalyti su ja savo mintims.

Laisvė, reikalinga tam pasiekti, nereiškia, kad veikiama nekreipiant dėmesio į vaikus ar jų

norus, į jų asmeninį indėlį. Priešingai, šios laisvės reikia tikram dialogui pradėti, nes

dialogo rezultatas yra atviras ir nenuspėjamas. Veikimas atsakingai niekada nevyksta

nekreipiant dėmesio į kitus susijusius žmones. Atsakingas veikimas apima atsakymą

klientui, bendradarbiui ir vadovui. Tokiam veikimui reikia abiejų pusių atvirumo. Linas

labai atvirai reagavo į studentę, o ši savo ruožtu buvo atvira Lino reakcijoms, kai jis

parodė, jog gėdisi.

Atsakomybė posovietinėje šalyje2

Lietuvoje ir tikriausiai daugumoje posovietinių šalių požiūris į atsakomybę gali būti

iškreiptas dėl gyvenimo totalitariniame režime patirties. Toks režimas atsakomybę atsieja

nuo abipusių žmogiškųjų santykių, kurie, mūsų supratimu, yra būtini atsakomybei.

Režimas neduodavo laisvės priimti ar atsisakyti atsakomybės. Nebuvo ir laisvės aptarti, ar

užduotis yra realistiška ir įvykdoma. Totalitarinėse sistemose naikinamas asmeninis

kūrybiškumas. Susieti atsakomybę su abipusiais santykiais, su laisve veikti ir asmeniniu

kūrybiškumu totalitarinėse sistemose nėra savaime suprantama, kaip nurodo Hannah

Arendt. Savo knygoje Totalitarizmas ji aprašo, kaip tokioje sistemoje vadovas yra

atsakingas už visus savo pavaldinių darbus ar klaidas. Ir priduria: „Šitokia total pastraipoje

inė atsakomybė už viską, ką padaro sąjūdis, ir šitoks visiškas visų funkcionierių

susitapatinimas turi labai praktišką padarinį – niekam niekada netenka būti atsakingam už

savo veiksmus ar paaiškinti jų priežastis. Kadangi vadas yra monopolizavęs paaiškinimo

2 Šioje pastraipoje naudojamės knygos Mąstyti, veikti, būti: Socialinis darbas organizacijoje tekstu. Minėta knyga parašyta pagal panašų į šią knygą metodą ir grindžiama tomis pačiomis žmogiškosiomis vertybėmis.

14

teisę ir galimybę, išoriniam pasauliui jis atrodo esąs vienintelis asmuo, kuris žino, ką daro“

(p. 367). Tokiomis aplinkybėmis tampa saugiau vengti asmeninių iniciatyvų. Arba, kai

įmanoma, perduoti užduotį kam nors kitam, tai praktiškai reiškia – žemesniam pagal

hierarchiją asmeniui. Apmąstant atsakomybę buvo pastebėta: „Atsakomybė „nuleidžiama“

vis žemesnę poziciją visuomenėje užimantiems žmonėms. Paprastai taip žemai, kad

žemiausias asmuo nebegali jos nuleisti žemiau ir turi dorotis su ja pats. Susidaro

paradoksali situacija: kas turi mažiausią statusą, galią ir kompetenciją visuomenėje,

priverstas patirti aukštesnę poziciją užėmusių neatsakingumo padarinius. Toks

atsakomybės suvokimas […] pototalitarinėje visuomenėje priimamas kaip visuomenės

norma ir žmonės neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.“3 Čia atsakomybė buvo atsieta nuo

žmoniško bendravimo ir abipusių santykių. Tokioje situacijoje nebesikreipiame vienas į

kitą. Klausimas, ar duotoji užduotis įvykdoma, netinkamas.

Kai kurie filosofai apie atsakomybę

Tokie mąstytojai, kaip E. Frommas, P. Freire, E. Levinas ir H. Arendt, asmeninį indėlį,

įskaitant ir atsakomybę už mūsų veikimą, laiko esmine buvimo žmogumi dalimi4. Tai

būdas išreikšti savo ir kitų asmenų unikalumą. Prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas,

gimęs Kaune, susieja atsakomybę su ryšiu su savo artimu, kitu žmogumi. Viename interviu

Levinas sako: „kalbu apie atsakomybę kaip apie esminę, pirminę ir pamatinę

subjektyvybės sąrangą“5. Šiame interviu Levinas taip pat pastebėjo: „Ryšys su kitu

asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė […]. Sakyti: „Štai aš.“ Padaryti kažką kitam.

Duoti“ (p. 100). Štai ką reiškia būti žmogumi. Ir toliau: „Mano atsakomybė yra

neperleidžiama, niekas negali manęs pakeisti. […] Atsakomybė yra tai, kas atitenka

išimtinai man ir ko aš negaliu žmogiškai atmesti. Ši našta yra aukščiausias vienintelio

orumas. Nesukeičiamas su kitais aš esu tik tiek, kiek esu atsakingas“ (p. 104). Buvimas

atsakingam yra asmeniškas ir negali būti perduodamas. Tai reiškia, kad tai, ką aš darau, yra

svarbu, ir negali būti lengvai padaryta kieno nors kito. Tai taip pat reiškia, kad iš manęs

tikimasi ko nors unikalaus. Hanna Arendt pasakytų, kad veikimas, darymas ko nors

unikalaus daro tave asmeniu, žmogumi. Abu autoriai prieštarauja žmogaus pavertimui tik

jungiamąja grandimi ar pakeičiamu sistemos elementu.

3 Ramunė Jurkuvienė, Dalija Snieškienė. Socialinė raida, p.77.4 Žr. informaciją apie H.Arendt ir E.Leviną knygoje Mąstyti, veikti, būti: Socialinis darbas organizacijoje, p. 251-253, 255-256.5 Emmanuel Lévinas. Etika ir Begalybė, p. 94–96.

15

Žmogaus teisės ir vaiko teisės

1948-aisiais, netrukus po Antrojo pasaulinio karo, Jungtinės Tautos suformulavo žmogaus

teisių normas kaip priemonę, pabrėžiančią visuotinės lygybės, laisvės, abipusės pagarbos ir

socialinės pažangos svarbą visiems žmonėms6.

Vėliau, 1989-aisiais, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje buvo išdėstytos vaikų

teisės7. Ši konvencija suteikia įstatyminių teisių ir moralinių įpareigojimų. Kiekvienos

šalies užduotis – konvencijos principus pritaikyti savo įstatymuose ir dokumentuose.

Lietuvoje ši tarptautinė Vaiko teisių konvencija traktuojama kaip labai svarbi ir ja

grindžiami vaikų apsaugos nuo neteisybės ir smurto įstatymai. Suvokiant vaikų

priklausomybę nuo suaugusiųjų globos, labai svarbu, kad vaikų teises gintų ir jomis

rūpintųsi tokios turinčioms galią organizacijos, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriai. Žmonių

visuomenėje teisių turėjimas yra pagrindas.

Žmoniškumas

Mėgindami nusakyti žmoniškumą, susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir

aprašinėdami nuodugnesnę žmogaus atsakomybės sampratą. Kai tik mėginame

žmoniškumą įvilkti į žodžius, jis tarsi išslysta. Žodžiai turi trūkumų. Suprasti žmoniškumą

reiškia „skaityti tarp eilučių“. Nepaisant to, pamėginsime jį nusakyti, nes šie aspektai

vaidins kartais esmingesnį, kartais ne tokį esminį vaidmenį reflektuojant šios knygos

pavyzdžius.

Žmoniškumas reiškia ir suponuoja individo laisves ir teises. Tačiau jis įpareigoja ne tik

gerbti, padėti, kurti, prisidėti prie visuomenės gėrio, bet ir rūpintis mūsų laisvėmis ir

teisėmis. Socialinių darbuotojų rūpestis yra žmoniškumas, kuriuo gyvendamas kiekvienas,

įskaitant ir mane, teikiantis ir priimantis. Tai reiškia:

° būti priimtam tokiam, koks esi;

° būti išklausytam, kad galėtum laisvai išreikšti, kas tau yra vertinga;

° būti dėmesingam aplinkiniam pasauliui ir sulaukti dėmesio iš jo;

° nebūti teisiamam ir neteisti iš karto, nemėginant suprasti;

° turėti ir teikti erdvės asmeninėms iniciatyvoms;

° turėti ir teikti galimybių kūrybingai prisidėti prie bendro gyvenimo;

° turėti ir teikti erdvės atsiminimams ir viltims;

° teikti ir gauti atleidimą, t. y. suteikti erdvės suklysti;

6 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=278385&p_query=&p_tr2=

7 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id = 19848&p_query=&p_tr2 =

16

° teikti ir priimti naujas galimybes ir naujas progas.8

Įgalinimas ir galia

Kliento įgalinimas

Kita svarbi socialiniams darbuotojams sąvoka yra kliento įgalinimas. Šia sąvoka

koncentruojamasi į pagalbą klientui taip, kad jis galėtų prisiimti atsakomybę už savo

gyvenimą, už savo veikimą. Stokojantis savigarbos ir pasitikėjimo savimi žmogus bemaž

nepajėgia veikti. Iš neužtikrintumo tada tylima ir lengvai paklūstama kitiems žmonėms.

Toks žmogus netiki, kad jis pats pajėgus veikti, nes mano, kad tai beprasmiška. Jam sunku

pasitikėti savo jausmais, patirtimi ir mintimis. Tai blokuoja jo iniciatyvumą. To

rezultatas – prisiimti asmeninę atsakomybę irgi tampa sudėtinga. Jei vertiname veikimą

tokia prasme, apie kurią rašo H. Arendt, – kad ko nors unikalaus darymas daro tave

asmeniu, žmogumi, – socialiniam darbuotojui tampa svarbu padėti klientams atgauti šią

savigarbą, pasitikėjimą savimi. Socialinis darbuotojas siekia šio tikslo ir tai vadiname

kliento įgalinimu.

4 pavyzdys. Kliento galia

Perskaitę šį pavyzdį, galime pamanyti, jog ne visiems klientams reikia įgalinimo. Bent jau

kai kurie geba puikiai pasirūpinti savimi. Tačiau dažnai tai daroma kitų žmonių sąskaita,

kiti žmonės tampa tokio veikimo aukomis. Šiuo atveju tokia auka tapo socialinė

darbuotoja.

„Socialinei darbuotojai, dirbančiai su socialinės rizikos šeimomis, jau dvi savaites

išėjus kasmetinių atostogų, ją pavaduojanti socialinė darbuotoja telefonu

informavo, kad buvo atėjusi moteris iš socialinės rizikos šeimos ir pasigyrė

parašiusi skundą dėl atostogaujančios darbuotojos elgesio ir profesinės

kompetencijos.

Atostogaujančiai darbuotojai paskambinus savo tiesioginiam viršininkui ir

pasiteiravus, ar tikrai yra skundas ir ar galimas nusiskundimų priėmimas, jei ji

atostogauja, jai buvo paaiškinta, kad rizikos šeimos ir jos nariai gali skųstis kada

nori ir kad skundas nagrinėti bus pradėtas tik darbuotojai grįžus iš atostogų.

8 Mąstyti, veikti, būti: Socialinis darbas organizacijoje, p.34-35.

17

Socialinė darbuotoja savo viršininkui apibūdino skundą parašiusios moters šeimą ir

konkrečiai pačią moterį, jos elgesį ir charakterį: moteris ateina į seniūniją iš anksto

nesusitarusi, reiškia pretenzijas, kad jai neteikiama pirmenybė, visada šaukia, kalba

pakeltu tonu, prašo grynųjų, reikalauja socialinės darbuotojos nedelsiant aptarnauti

ją, skambina socialinei darbuotojai ne darbo metu, per išeigines, ateina į namus

vėlai vakare arba prieš darbą, nuolat grasina parašysianti skundą arba iškviesianti

televiziją ir pan. Nuėjus su ja apsipirkti, po valandos ji vėl būna seniūnijoje ir

reikalauja dar kartą su ja eiti apsipirkti. Atėjusi ir neradusi socialinės darbuotojos,

moteris skambina jai, sakydama, kada jūs pasirodysit, aš jūsų laukiu ir t. t. Kartais į

socialinę darbuotoją moteris kreipiasi „ar girdi“, „klausyk“ „ė“ „tu“ ir t. t.

Viršininkas socialinei darbuotojai paaiškino, kad tai nieko tokio, kad dažnai šeimos

kreipiasi ir rašo skundus.

Socialinei darbuotojai grįžus iš kasmetinių atostogų, pas ją į seniūniją atvažiavo

direktoriaus pavaduotoja ir tuo metu vedėjos pareigas einanti kita darbuotoja.

Socialinė darbuotoja su jomis nuvažiavo pas moterį į namus, bet jos ten nerado.

Viena iš viršininkių paskambino moteriai, prisistatė ir pasiteiravo, kur ji šiuo metu

yra, paaiškino, kad norima pasikalbėti dėl skundo. Moteris atsakė: „Nu ir kas, kad

jūs atvažiavot ir norit pasikalbėti, aš dabar esu seniūnijoje, man reikia apsipirkti“,

nors prieš dieną, lydima socialinės darbuotojos, pirko jai reikalingus maisto

produktus ir reikmenis. Kartu su viršininkėmis socialinė darbuotoja nuvyko į

seniūniją, kalbėjosi su moterimi. Kalbantis išaiškėjo, kad moteris supyko ant

socialinės darbuotojos, nes ši nedavė grynųjų pinigų sumokėti už pieną (moteris

perka pieną iš savo motinos, kuri atsisako ateiti į seniūniją pasiimti pinigų už pieną,

taip pat nesutinka, kad pinigus atvežtų socialinė darbuotoja).

Po pokalbio su moterimi darbuotoja su viršininkėmis grįžo į savo kabinetą. Kita

darbuotoja, dirbanti X seniūnijoje, moters, parašiusios skundą, charakterį, elgesį

seniūnijoje ir su socialine darbuotoja apibūdino lygiai taip pat, kaip socialinė

darbuotoja. Viena iš viršininkių teigė, kad viską suprantanti, bet joms reikia

parašyti žodinį įspėjimą socialinei darbuotojai, nes moteris gali skųstis

savivaldybei, o savivaldybėje vyraujanti nuomonė, kad socialiniai darbuotojai nieko

nedirba. Viršininkės paprašė socialinės darbuotojos parašyti paaiškinimą dėl

skundo. Taip pat teigė, kad parašys minėtai moteriai atsakymą, kuriame informuos

ją, kad socialinei darbuotojai skiriamas žodinis įspėjimas. Socialinė darbuotoja

18

paprašė viršininkių nerašyti tokio atsakymo ir paaiškino, kad jei moteris gaus tokį

atsakymą, ji darbuotojai dar labiau kels nepagrįstus reikalavimus.

Maždaug po savaitės į seniūniją atėjo minėta moteris ir tik įėjusi į kabinetą iškart

informavo socialinę darbuotoją, kad ji gavo atsakymą į skundą ir kad jame parašyta,

jog socialinė darbuotoja supažindinta su darbo taisyklėmis ir jei kartosis tokie

įvykiai, bus imamasi griežtesnių priemonių. Tą pačią dieną buvo socialinių

darbuotojų susirinkimas su jų viršininkais. Prieš susirinkimą socialinė darbuotoja

papasakojo viršininkei apie tai, kad buvo atėjusi moteris ir informavo apie jos gautą

laišką ir jo turinį. Viršininkė socialinei darbuotojai atsakė, kad ji negalėjo kaip nors

kitaip parašyti. Susirinkimo metu socialinė darbuotoja paklausė valdžios, kur galėtų

kreiptis socialiniai darbuotojai, kai asmenys, su kuriais jie dirba, kalba ir elgiasi

nemandagiai. Direktoriaus pavaduotoja ir vedėja informavo, kad mes niekur

negalime skųstis dirbdami su tokiomis šeimomis ir turime su tuo taikytis.

Mano nuomone, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis,

dirba ypač sunkų psichologinį darbą, iš jų atimantį daug fizinių jėgų, jie kai kada

dirba ir savo šeimos sąskaita (pvz., važiuodami į šeimą ne savo darbo metu).

Socialinis darbuotojas „atiduoda visą save“, kol išsprendžia šeimų problemas. Ir

savo valdžios nepalaikomam ir neužtariamam jam dar sunkiau dirbti. Šioje

situacijoje valdžia ne tik kad neužstoja socialinio darbuotojo, bet ir negeba atstovėti

savo centro ir visų darbuotojų savivaldybėje. Ji tarsi bijo savivaldybėje sėdinčių

asmenų. Taip pat manau, kad šioje situacijoje moteriai parašytas atsakymas – tai

neformalus skatinimas rašyti daugiau skundų. Atsakymas galėjo būti toks:

„Išnagrinėjus skundą, socialinio darbuotojo darbo pažeidimų nerasta.“

Apie moters šeimą:

Moteris 25 metų, kartu su sugyventiniu augina 5 vaikus, 2 vaikai yra jos, o 3 – jų

abiejų. Šeima gyvena daugiabutyje, keturių kambarių bute. Butą nuomojasi. Jos

sugyventinis turi alkoholizmo problemų. Namuose visada trūksta švaros ir tvarkos.

Pati moteris alkoholį vartoja retai, bet besilaukdama 5 vaiko moteris buvo atėjusi į

seniūniją, nuo jos tada sklido alkoholio kvapas. Susilaukus 5 vaiko ne kartą nuo

moters sklido alkoholio kvapas. Moteris neneigia, kad kartais vartoja alkoholį, bet

problemos čia nemato. Tiek moteriai, tiek jos sugyventiniui buvo siūloma

kodavimosi paslauga, bet jie atsisako. Abu suaugę asmenys yra bedarbiai, šeimos

pajamos – socialinė pašalpa ir vaikų išmoka. Moteris nemoka paskirstyti pinigų (ji

19

gali per savaitę išleisti visą socialinę pašalpą), todėl apsiperka dalyvaujant

socialiniam darbuotojui.“

Keletas refleksijų

Ši klientė labai įgudusi būti galinga ir, atrodo, gana sumaniai manipuliuoja visais

aplinkiniais, įskaitant valdžią, sutinkančią su visais jos skundais. Klientė veikė taip, kad

socialinė darbuotoja buvo apkaltinta ir nubausta, kad nevykdė visų klientės reikalavimų.

Ar galime daryti išvadą, jog ši klientė labai gerai žino, kaip įsakinėti ir kaltinti kitus, bet

negeba užmegzti lygiaverčio žmogiško santykio su kitais žmonėmis? Moteris gali tik

valdyti ir, atrodo, to siekia. Tačiau prisiimti bet kokią atsakomybę už savo veiksmus

nebūdinga jos mąstysenai ir veiksenai. Jai nesuvokiama, kad galima ieškoti tokių

bendravimo būdų, kai asmenys priima vienas kitą pagarbiai. Ji tikriausiai nesuprastų tokio

požiūrio.

Be abejo, ji nori būti traktuojama pagarbiai, tačiau nemato reikalo ir pati taip pat priimti

kitą asmenį. Ar jai būti priimtai pagarbiai reiškia „turėti galią“?

Abejojame, ar socialinės darbuotojos vadovai supranta vienas kito priėmimo pagarbiai

prasmę, nes su pačia socialine darbuotoja jie elgiasi visai nepagarbiai. Galbūt jų reakcija

buvo paremta baime? Didesnių problemų ar savo valdžios baime?

Tikėtina, jog klientė jaučiasi laimėjusi, nes visi aplinkiniai žmonės jai paklūsta. Jei ji siekia

galios, ji teisi. Tačiau jei mes siekiame dialogo ir abipusės pagarbos, priimtinas rezultatas

dar labai toli. Ir dėl to, kaip vadovai sureagavo, socialinei darbuotojai tapo nebeįmanoma

to siekti.

Teisė protestuoti

Teisinga, kad klientas turi teisę protestuoti, ir kad valdžia į jo skundus kreipia deramą

dėmesį, juos išklauso. Kai to nėra, klientas tampa visiškai priklausomas nuo darbuotojo

geros valios. Tačiau ne tik klientas turi turėti tokią teisę. Šiame pavyzdyje socialinei

darbuotojai tokia teisė nesuteikiama ir jos vadovams tai atrodo normalu. Taip nėra. Abu –

ir klientas, ir darbuotoja – turi turėti tokią teisę. Šis vienapusiškumas daro socialinę

darbuotoją visiškai priklausomą nuo klientės ir nuo valdžios, slypinčios už šios klientės.

Dialogas blokuojamas, nes socialinė darbuotoja neturi galimybės protestuoti. Todėl jai

tampa nebeįmanoma atlikti savo darbo, o tai labai svarbu. Į tokią situaciją reikia kreipti

dėmesį. Be valdžios supratimo ir paramos socialinis darbuotojas negali padėti savo

20

klientams. Darbuotojui reikia ne tik lojalios paramos, bet ir kraštutiniais atvejais teisinės

apsaugos.

5 pavyzdys. Įgąsdintas klientas

Ankstesniame pavyzdyje klientė gavo galimybę perimti galią ir kontroliavo situaciją.

Darbuotoja buvo įveikta ir nebeturėjo nei erdvės, nei laisvės veikti.

Tačiau klientą taip pat galima įveikti. Ir ne visi klientai išreikš savo nuomonę taip garsiai ir

aiškiai, kaip anksčiau aprašyta moteriškė, šaukdavusi, jei tik jai kas nepatikdavo.

Dažniausiai socialinis darbuotojas turi labai atidžiai stebėti, kad suprastų, jog klientas bijo

socialinio darbuotojo. Anksčiau minėta socialinio darbo studentė domėjosi šia tema.

„Pamenu, kad nuo pat praktikos pradžios man atrodydavo labai keista, kai klientas,

išvydęs socialinį darbuotoją, pasimesdavo ir susijaudindavo. Jo kūno kalba

išduodavo baimę. Kartais klientui taip drebėdavo rankos, kad jis negalėdavo

pasirašyti dokumento, o jo kūnas nevalingai imdavo vis labiau trūkčioti.

Bandydavau savęs klausti, kodėl žmogus taip jaučiasi? Svarstydavau, vis dėlto

kokiu tikslu sukurtas socialinio darbuotojo etatas darbui su socialinės rizikos

šeimomis? Ar jis reikalingas tam, kad padėtų šeimai, ar tam, kad šeima jį pamačiusi

drebėtų iš baimės? Ko klientas ima laukti iš socialinio darbuotojo ir kokios

priežastys skatina rastis kliento baimę?“

6 pavyzdys. Socialinio darbuotojo galia

Socialinio darbo studentei buvo įdomu, kaip klientai mato socialinį darbuotoją, ir kaip

socialinis darbuotojas – klientus. „Kaip klientai patiria pagalbą?“ – domėjosi ji. Ji norėjo

suprasti klientus ir suvokė, kad tam reikia vertinti klientų nuomonę. Ji suprato, kaip svarbu

ir vertinga klausytis klientų ir girdėti jų idėjas bei patirtis. Ji norėjo iš to mokytis ir paprašė

kelių klientų papasakoti apie savo baimės priežastis.

Lina: ,,Anksčiau tai labai, sakyčiau, socialinė darbuotoja kontroliavo ir vis tiek toks

įsitempęs gaudavai būti. Baimę turi tokią, nes nemalonumų nenori.“

Kita klientė papasakojo:

,,Būna kartais, kad ar pas kokią kaimynę nueinu į svečius, išgeriu ten stikliuką, o

čia ir socialinė darbuotoja įvažiuoja į kiemą. Tai ir bijai.“ Ji pridūrė: „Dar ten kokia

dujinė nevalyta ar kambariai nesutvarkyti, tai dar daugiau jaudinies.“

Socialinio darbo studentė padarė išvadą:

21

„Baimė kyla iš to, kad socialinis darbuotojas atvykęs kontroliuoja gyvenamąją

buitį, drauge palikdamas mažai laisvės kliento gyvenimui.

Socialinės rizikos šeimų pasisakymuose pastebiu, kad viena iš priežasčių, dėl kurios

imama bijoti socialinio darbuotojo, yra kontrole grįsti santykiai. Nuolatinė priežiūra

bei kontrolė kelia klientui nepasitenkinimą socialiniu darbuotoju, o visa tai

santykius tarp kliento ir socialinio darbuotojo daro įtemptus ir nelygiaverčius.

Nurodymai, kaip reikia tvarkytis visuomenei priimtinu būdu, verčia klientą vengti

socialinio darbuotojo vizito.“

Viena socialinė darbuotoja pasisakė taip:

„Pastebėjau, kad jeigu šeimoje viskas gerai ir tvarkinga, tai klientai laukia manęs,

nuvažiavus klausia, kodėl neatvažiavau vakar, kad jie laukė manęs. O kada

kambariai netvarkingi, kada vartoja alkoholį, jie tada ir slepiasi, ir bėga, kavojasi.

Visko būna.“

Kita socialinė darbuotoja rado šios problemos sprendimą:

„Socialinės rizikos šeimos nenori įsileisti, bet kaip gudriai gali jas apgauti. Aš vis

tiek įeinu. Palauki ar šeimos vaiko pareinant iš mokyklos, ar ko. Tas vaikas beldžia

į duris, o tu čia stovi už kampo.“

Socialinio darbo studentė protestuoja prieš tokį elgesį:

„Toks socialinio darbuotojo elgesys dar labiau ugdo nepasitikėjimą socialiniu

darbuotoju, kuris iš esmės turėtų šeimai siekti pagalbos. Socialinės rizikos šeima,

pajutusi, kad socialinio darbuotojo kontrolė yra pakankamai didelė, vengia

bendrauti su juo ir stengiasi išvengti tiesioginio kontakto. Šioje situacijoje socialinis

darbuotojas savo elgesiu daro blogą įtaką socialinės rizikos šeimos vaikui,

pastatydamas jį į nepatogią padėtį. Šeima gali pagalvoti, kad vaikas yra kaltas dėl

to, kad socialinis darbuotojas įėjo į namus. Šiuo atveju žinant socialinės rizikos

šeimos charakteristiką, gali kilti pavojus dėl fizinio vaiko saugumo. Socialinis

darbuotojas, pasinaudojęs vaiku, ne tik padaro įtemptus savo ir socialinės rizikos

šeimos tėvų santykius, bet ir apsunkina vaiko ir tėvų santykius. Tačiau socialinis

darbuotojas šitaip neanalizuoja. Jis džiaugiasi, kad klientai akivaizdžiai įžūliai dar

nesipriešina darbuotojui.“

Ribų nustatymas, galia ir kontrolė

Akivaizdu, kad mūsų tikslas nėra vienpusė kliento ar darbuotojo galia. Tai nereiškia, jog

niekada nepasitaiko situacijų, kai reikia veikti, kartais net naudojant galią, siekiant

22

apsaugoti asmenį nuo fizinio ar psichologinio smurto. Darbo su rizikos šeimomis kontekste

kištis dažniausiai prireikia, kad vaikai būtų apsaugoti nuo didesnės žalos. Vaiko teisių

apsaugos skyrių uždavinys nuspręsti, kada reikia imtis veikti, prižiūrėti, kad būtų veikiama

tinkamai, ir apsaugoti nuo smurto (nes smurtas turi būti nepriimtinas). Prievartos

naudojimas turi toli siekiančių padarinių aukoms. Smurtas skatina smurtą. Intervencija pati

savaime niekada neišsprendžia problemų. Ar tos problemos, dėl kurių buvo įsikišta, bus

sumažintos ar išspręstos, priklauso nuo to, kaip buvo dirbama prieš tai ir kaip bus dirbama

po to.

Reikia ieškoti būdų išvengti prievartinio įsikišimo. Tai reiškia būti dėmesingam signalams

ir juos aptarti, nustatyti aiškias ribas ir kreipti dėmesį į vykstantį procesą. Visada geriau

aptarti ir išsiaiškinti ribas, o ne jėga jas įtvirtinti. Kad ribų ir taisyklių būtų laikomasi,

reikia, kad klientai suprastų jų priežastis. Nesuprantant apribojimai veikiausiai bus laikomi

primestais ir bausme.

Aiškios ribos tinkamu laiku visada yra geriau nei prievartinės intervencijos. Darbo su

rizikos šeimomis kontekste dėl ribų rūšių ir taisyklių, dėl jų priežasčių ir tikslų tarp

socialinių darbuotojų ir Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų vyksta nuolatinė diskusija.

Į klausimą, kokios ribos gali padėti klientui pasiekti specifinį tikslą, galima atsakyti tik

konkrečioje situacijoje ir dialogu.

Akivaizdu, kad jei norime gyventi kartu darniai, reikia drauge formuluoti ribas ir taisykles.

Be susitarimų, kartais formuluojamų įstatymais, gyvenimas tampa beformis ir beteisis.

Turi būti garantuota, kad ribų ir taisyklių laikysis visi. Jei ne, stipriausias ir galingiausias

asmuo gali primesti savo valią jėga ar kitaip.

4 pavyzdyje Kliento galia aprašyta moteris išleisdavo savo pašalpą išsyk, todėl buvo

susitarta, kad ji eis apsipirkti kartu su socialine darbuotoja. Paprastai tai reiškia, kad

socialinė darbuotoja aptaria su moterimi, kaip suorganizuoti apsipirkimą, kad jis tiktų joms

abiem. Tai veda prie sprendimo, kurį galime vertinti kaip susitarimą tarp socialinės

darbuotojos ir klientės. Jos abi turi laikytis šio susitarimo. O jei dėl kokios nors priežasties

tam tikrą dieną klientė ar socialinė darbuotoja negali vykti apsipirkti, jos turėtų informuoti

viena kitą ir susitarti dėl kito laiko. Laikytis tokio pažado klientei gali būti sudėtinga, nes ji

iki tol nebuvo pratusi kreipti dėmesio, kas susitarta dėl laiko. Jei taip, tai taps socialinio

įgūdžio, reikalingo, pavyzdžiui, norint neprarasti darbo bei bendradarbiaujant su kitais

žmonėmis, mokymosi procesu.

Gal šiek tiek užtruks, kol klientė pradės laikytis abiejų nusistatytos taisyklės. Ir tai gali

pareikalauti socialinės darbuotojos kantrybės, jai gali tekti aiškinti, kodėl to reikia, ir pan.

23

Tačiau, jei po kurio laiko paaiškės, kad situacija negerėja, socialinė darbuotoja nustatys

daugiau ribų, pasakys klientei, jog ji negali jai skambinti vakarais ir pan. Kai reikia,

socialinė darbuotoja turi nustatyti ribas, pavyzdžiui, uždrausti skambinti jai po darbo

valandų. Socialinei darbuotojai būti nuolat pasiekiamai yra pernelyg sunku. Be to, tai

nepadeda klientei susitvarkyti savo gyvenimo ir laikytis savo pažadų. Jei klientė nenori

laikytis ar priimti jokių susitarimų, sudarytų dialogu su socialine darbuotoja, šiai reikia

vadovo paramos, kad su didesniu autoritetu būtų paaiškinta, jog klientė turi laikytis

susitarimų.

Tai galioja ir kitai pusei. Socialinė darbuotoja turi tesėti savo pažadus. Ji negali nekreipti

dėmesio į susitarimą ar nerūpestingai jį vykdyti, vis ką nors keisdama. Kai situacija

keičiasi, reikia ją aptarti ir atrasti, kaip kilusį nepatogumą išspręsti. Kai tarp abiejų pusių

yra geras ryšys, tai nebus problema. Jei nėra abipusio pasitikėjimo, tokie palyginti maži

dalykai gali sukelti daug susierzinimo ir kovų.

Socialinė darbuotoja naudoja savo galią, jei mano, kad klientė visada privalo turėti laiko,

darbuotojai pasakius: „O dabar mes eisime apsipirkti.“ Toks požiūris į klientą reiškia, jog

socialinė darbuotoja neteisingai naudojasi savo pozicija ir galia vien dėl to, kad ji turi

pinigus. „Tu turi man paklusti.“ Taip ji – nesąmoningai – perduoda žinią, kad paties

kliento veiksmų nelaiko svarbiais. Socialinė darbuotoja taip užkerta kelią paties kliento

iniciatyvoms ir planams, nes klientas turi būti jai visada pasiekiamas ir prisitaikyti prie

socialinės darbuotojos planų. Kaip socialinė darbuotoja negali visą laiką būti klientei

prieinama, taip ir atvirkščias santykis yra nepriimtinas.

Mokymasis iš praktikos refleksijų

Pavyzdžių funkcija

Visų knygoje pateikiamų pavyzdžių refleksijų raktažodis yra žmogiškas santykis ir

dialogas. Turima galvoje ne draugystė, bet ryšio užmezgimas ir palaikymas taip, kad tai

padėtų klientui įveikti jo dažnai beviltišką, probleminę ir sudėtingą situaciją. Tai

konkrečiai atsiskleidžia reflektuojant Lietuvos socialinių darbuotojų aprašytus pavyzdžius

iš praktikos. Daugumos šių pavyzdžių autorės yra šios knygos bendraautorės. Kai kuriuos

pavyzdžius mūsų paprašyti parašė kiti asmenys, nes jų praktika iliustravo kokį nors kitą

svarbų darbo su socialinės rizikos šeimomis aspektą.

24

Susidūrimas su lietuviška tikrove buvo vienas iš mūsų tikslų. Kad kuo labiau priartėtume

prie tikrovės, ši knyga yra grįsta pavyzdžiais.

Šių pavyzdžių vaidmuo, funkcija yra skirtingi. Dažnai pavyzdys yra atspirties taškas

siauresnei ar platesnei refleksijai. Kartais jis – pagalba suprasti situaciją ar iliustruoti tam

tikrą požiūrį. Tokiu atveju po pavyzdžiu gali nebūti refleksijos. Pastabos apie aprašytus

dalykus gali iškilti ir vėliau tekste. Nebuvo griežtai laikomasi vienos taisyklės.

Daugelis pavyzdžių atspindi sudėtingas situacijas ir paliečia įvairias temas. Tai gali būti

temos, aprašytos kituose skyriuose. Todėl pavyzdžiai sunumeruoti. Tai leidžia kitoje

vietoje grįžti prie ankstesnio pavyzdžio. Visų pavyzdžių sąrašas pateikiamas knygos

pabaigoje. Aptariant pavyzdžius ir atsitikimus niekada nesprendžiama, kas tam tikroje

situacijoje pasielgė teisingai, o kas neteisingai, pavyzdžiai nėra įrodymas, kad kas nors

netinkamai dirba. Skaitydami pavyzdį visada turime turėti galvoje, kad tikrovė turi daug

daugiau aspektų, nei galime paminėti šiame kontekste.

Esminiai mūsų požiūrio dalykai

Tokie mūsų esminių principų ir atspirties taškų apmatai. Trumpai apibendrinant:

o socialinė pagalba turėtų padėti klientui formuoti savo gyvenimą ir jį gyventi;

o socialinio darbuotojo ir kliento santykis turėtų būti kuo mažiau hierarchinis

(vadovaujantis);

o reikia gerbti paties kliento iniciatyvą ir indėlį;

o socialinio darbuotojo ir kliento, taip pat darbuotojo ir kolegų bei kitų darbuotojų

santykiai turėtų būti dialogo pobūdžio;

o socialinio darbo organizacija turi įgalinti darbuotoją veikti atsakingai.

Metodinės gairės

Metodiškas socialinio darbuotojo darbas

Metodiškas darbas reikalauja asmeninio požiūrio, praktinių įgūdžių ir žinių, įskaitant

žinomas teorijas, derinio. Socialinis darbas – praktinė profesija, kilusi iš konkrečių

situacijų ir pagalbos žmonėms. Veikimas, pasirinkimai, supratimas, kas vyksta, yra

esminiai šios profesijos elementai. Tam reikia reflektuoti praktikos procesus ir savo,

klientų bei aplinkinių žmonių ir visuomenės veiksmus. Reflektavimas, situacijos

25

supratimas, jos padarinių suvokimas, vertinimas ir interpretacija yra labai svarbūs

socialinio darbuotojo įgūdžiai.

Tokį reflektavimą galima vadinti atviru požiūriu į tikrovę, į jausmus ir į to, kas vyksta,

padarinius klientui ir jį supantiems žmonėms. Tačiau tai daug daugiau nei požiūris. Tai ir

įgūdis, reikalaujantis kompetencijų, įgyjamų tik per praktiką, užmezgus ryšį su kitais

žmonėmis, ir gerinant bendravimo ir reflektavimo įgūdžius. Suvokimas, kas vyksta, kas

vyko prieš tai ir ko tikimasi ateityje, reikalingas, kad būtų galima nutarti, kokie bus tolesni

žingsniai.

Metodišką darbą sudaro visi šie elementai įvairiomis proporcijomis. Metodiškas darbas yra

socialinio darbuotojo teigiamų rezultatų pasiekimą lemiantis veiksnys. Šiuos elementus

reikia praktikuoti, reflektuoti ir jais dalytis. Tai tęstinis procesas, jo dėka socialinis

darbuotojas išlieka budrus ir motyvuotas. Dėl to socialinio darbo profesija niekada

nepraranda įdomumo ir vertės.

Metodinės gairės kaip mokymosi įrankis

Kad padėtume ugdytis ir palaikyti reflektavimo įgūdžius ir atvirą požiūrį, kiekvieną skyrių

baigiame vadinamosiomis metodinėmis gairėmis. Jos gali būti susijusios su įvairiais

aspektais. Metodinė gairė gali būti:

temos santrauka, pabrėžianti, ko svarbu neužmiršti, kokia tvarka žengti žingsnius,

kvietimas pažvelgti plačiau ar kitaip nei įprastai,

pagalba ugdytis bendravimo ir refleksijos įgūdžius,

pagalba išsiaiškinti ir įvardyti situacijas,

pasiūlymas dirbti mažais žingsneliais.

1 metodinė gairė Tema/klausimas Kaip prieiti prie įsibaiminusio, drovaus ar ryšio vengiančio kliento

Įvadas

Ši schema gali padėti socialiniam darbuotojui išskirti baimės priežastis ir reaguoti į jas.

Baimės priežastys Kaip reaguoti?/Ką daryti? Ko nedaryti?Nesaugumas dėl to, kas nutiks

Pateikti aiškią informaciją, bet ne per daug vienu kartu. Bijant yra sudėtinga klausytis ir suprasti tai, kas girdima. Visko išklausoma nesuprantant.

Užversti žmogų begale informacijos.Tikėtis, kad bijodamas žmogus supras informaciją.

26

Netikrumas. Kas šis socialinis darbuotojas?

Duoti laiko susipažinti su socialiniu darbuotoju.

Netikrumas. Ko jis iš manęs nori?

Paaiškinti (prisistatant ir vėliau) ir pakviesti užduoti klausimus, aiškintis.

Ankstesnė bloga patirtis Priimant. Tokios patirtys nebus paminėtos iš pat pradžių, bet verta suvokti, jog ir iki šių susitikimų galėjo būti daug daugiau ryšių su socialiniais darbuotojais ar valdininkais.

Nekreipti dėmesio į tai, kad būta ankstesnių patirčių, galinčių paveikti kito asmens reakcijas ar jų nebuvimą.

Tikėtis, kad apie tokias neigiamas patirtis bus kalbama pačioje pradžioje. Apie tokias patirtis kalbamasi tik kai užmegztas šioks toks ryšys.

Tikėjimasis kaltinimo Paminėti teigiamus kito asmens veiksmus. Vengti visko, kas gali būti suprasta kaip kaltinimas.

Giminaičių, draugų, kaimynų pasakojimai

Suvokti, jog tokios istorijos gali veikti. Jose gali būti tiesos, tačiau jos gali būti ir labai perdėtos ar papasakotos įgąsdinti.

Kontrolės, lūkesčių neatitikimo dėl buities sąlygų baimė

Vengti netikėtų vizitų. Atkreipti dėmesį į tai, kas gražu: gal žydinčios gėlės; vieta vaikui rengti namų darbus...

Atvykti ir viską apžiūrinėti kritiškai, įvardijant visa, kas yra blogai, ne taip.

Grėsmė, kad netikėtai gali būti paimti vaikai

Išaiškinti, kad jei vaikams nebus galima pasilikti namie, tai bus aptarta ir pasakyta iš anksto.

Atvykti su policininku nepranešus ir paimti vaikus jėga, nediskutuojant.

Kitos priežastys

2 metodinė gairė Tema/klausimas Kaip būti dėmesingam kliento jausmams

Įvadas

27

Jausmai egzistuoja, bet dažnai apie juos nekalbame. Tai nereiškia, kad jie nesvarbūs. Kad geriau suprastų, iš kur kyla kliento jausmai, socialiniam darbuotojui gali būti naudinga paklausti savęs:Kokie būtų mano jausmai ir kaip aš reaguočiau, jei kas nors:

° atėjęs patikrintų, kiek maisto mano šaldytuve?

° atidžiai apžiūrėtų, ar švarūs mano langai, ar suplauti indai?

° visą laiką man sakytų, ką daryti ir kaip?

° žiūrėtų įtardamas, kad aš lankausi pas kaimyną?

° naudotųsi gudrybėmis, kad patektų į mano namus?

3 metodinė gairė Tema/klausimas Ribų nustatymas

Socialiniam darbuotojui tenka nusibrėžti savo atsakomybės ir prieinamumo ribas. Šiame

skyriuje pateiktas 4 pavyzdys Kliento galia parodo, kad begalinis darbuotojo

pasiekiamumas nepadeda klientui prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir gyvenimą. Ta

klientė, kuri tik reikalavo ir nurodinėjo socialiniam darbuotojui, buvo paremta valdžios.

Valdžia neatkreipė dėmesio į tai, kad, remdama klientę, tepasiekė tai, jog socialiniams

darbuotojams tapo neįmanoma klientei padėti. Klientės neišeis įgalinti organizuoti savo

gyvenimą taip, kad vaikai augtų jos tinkamai auklėjami. Klientė naudojo savo galią, bet,

atrodo, jog ji nesidomėjo savo vaikų tinkamu auginimu ar jai tam trūko įgūdžių. Dėl šios

priežasties šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Dėl valdžios reakcijos į

klientės skundą jai ir toliau atrodys, kad teisinga nurodinėti socialinei darbuotojai. Tačiau

socialinio darbuotojo užduotis yra ne perimti tėvų darbą, bet rasti būdų, kaip motyvuoti

tėvus, padėti jiems išmokti padaryti savo darbą patiems. Tam reikia daug dėmesio,

kūrybingumo ir išradingumo.

Jei socialinis darbuotojas tampa prieinamas be ribų, šeima tampa visiškai nuo jo

priklausoma, nes jis priima sprendimus ir pasirūpina viskuo, kas šeimoje turi būti padaryta.

Arba, atvirkščiai, socialinis darbuotojas tampa kliento tarnu. Klientas nurodo, ko jam

reikia, o socialinis darbuotojas turi būti kliento žinioje. Nė vienas iš šių dviejų variantų

nėra socialinio darbuotojo tikslas, nė vienas nepadeda klientui pasiekti reikalingų pokyčių

gyvenime.

Tai grąžina mus prie klausimo: Kaip nustatyti savo ribas?

Kadangi kiekviena situacija yra skirtinga, nėra griežtų taisyklių, tik pagrindinės prielaidos.

Kad būtų konkrečiau, galime paklausti savęs:

Ko siekiu dirbdamas su šiuo klientu? Ar padedu jam tapti savarankiškesniam?

28

Kam aš pats jaučiuosi įsipareigojęs, ko siekti esu motyvuotas palaikydamas santykį su šia

šeima, šiuo klientu?

o Kodėl?

o Kada?

o Kokios yra mano ribos? (Kodėl ir kada?)

Galime atsakyti į šiuos klausimus sau, bet įdomiau, kai pasidalijame savo atsakymais su

keliais kolegomis.

4 metodinė gairėTema/klausimas Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę

Įvadas

Socialinio darbuotojo darbas yra ne padaryti viską už klientą, bet įgalinti klientą prisiimti

atsakomybę už savo poreikius ir sunkumus. Pasiekti, kad klientas prisiimtų atsakomybę,

nėra lengva užduotis. Kad socialinis darbuotojas galėtų įgalinti klientą, jis turi kreipti

dėmesį į tai, kaip klientas ką nors daro. Už ką klientas prisiima atsakomybę ir už ką

neprisiima?

Lentelė padeda suprasti:

už ką klientas prisiima atsakomybę;

kur mes galime pastebėti atsakomybės prisiėmimo užuomazgas;

į kokius dalykus klientas nekreipia dėmesio ar ko nesugeba, nemoka padaryti.

Stulpelis apie pastebėtas užuomazgas yra įdomiausias, kai mąstoma, kaip klientą įgalinti

prisiimti daugiau atsakomybės. Geriausių rezultatų galima pasiekti, kai socialinis

darbuotojas susieja savo pagalbą su kliento atsakomybės užuomazgomis. Atsakomybės

užuomazgomis vadiname paties kliento prisiimtą kad ir labai mažą iniciatyvą. Socialinis

darbuotojas, pastebėjęs šią mažą pradžią, gali padėti klientui ją auginti. Tokiu atveju

socialinis darbuotojas turi ieškoti būdų, kaip paremti klientą, kad šis plėtotų savo

iniciatyvą.

(Vardas) prisiima atsakomybę už

Atsakomybės prisiėmimo užuomazgos

Veikla, į kurią nekreipia dėmesio, nepastebi

Gyvenamoji vieta (Pvz., kambaryje nauji tapetai. Indai suplaunami kasdien. Švenčių proga

(Pvz., naujos gėlės ant palangės, nuolat laistomos. Iššluotos

29

namuose daug daugiau tvarkos.)

grindys.)

Maistas/valgio ruošimas Pvz., maisto šeimai pakanka; ruošiamas šiltas maistasSaugumas namiePvz., sudužęs langas, vaistai, pasiekiami mažam vaikuiSaugumas aplink namus

Dėmesys vaikamsPvz., veikla kartu su tėvais, rūpinimasis vaiko apranga, pagalba ruošiant pamokas

(Pvz., vaikui pagaliau nupirkta šilta striukė)

Sveikatos aspektai

Finansiniai aspektai Pvz., pajamos; pajamų ir išlaidų suderinimas

(Pvz., klientė atidėjo dalį pinigų (visos šeimos pajamos – pašalpos) užmokėti skolai už elektrą)

(Pvz., šeima susitarė dėl įmokų grąžinant skolas už šilumą)

Santykiai šeimoje Pvz., dėmesys vienas kitam, smurtas, nekreipimas dėmesio Santykiai už šeimos ribųVaiko raidaPvz., mokykla,veikla pagal amžiųLaikymasis laiko limitų ir susitarimų atvykti

(Pvz., mama negali atvykti, tad paskambina ar parašo žinutę)

Iniciatyvų prisiėmimas

(Pvz., moteris paskambino ir pasakė, kad dokumentus pasiims pati )

30

Kita

…

31

2 skyrius. Socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas su socialinės rizikos šeimomis

Socialinės rizikos šeimos

Gyvenimas patiriant įtampą

Būnant socialinės rizikos lauke

7 pavyzdys. Pirmas vizitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus reikalavimu

8 pavyzdys. Mama gyvena kitame mieste

Kliento požiūris

9 pavyzdys. Naujos gyvenamosios vietos paieška

Pagalba be formalaus sprendimo

10 pavyzdys. Vaikai paimami į vaikų globos namus

Priešinimasis pagalbai

11 pavyzdys. Kaltinanti mama

12 pavyzdys. Kam atsisakyti lovų?

13 pavyzdys. Priešinimasis pagalbai

14 pavyzdys. Mama pasidavė

Pagalbos atsisakymo aptarimas

Abipusė įtaka ir dialogas

Vaiko teisės

Vaiko teisių apsauga

Turėti savo nuomonę yra vaiko teisė

Ar vienos teisės yra svarbesnės už kitas?

Pagrindiniai žmogaus poreikiai pagal A. Maslow

Penkių pagrindinių poreikių iliustracijos

Saugumas ir kiti poreikiai

Socialiniai ryšiai, draugystės ir šeima

Abipusiškumas

Aplinkiniai žmonės

Priimti save ir kitus rimtai

Socialinis darbuotojas ir Vaiko teisių apsaugos skyrius

Bendradarbiavimas

15 pavyzdys. Informuoti ar kontroliuoti?

Tikrovė ir tiesa

32

Neturint transporto vizitams

Abipusiai lūkesčiai

16 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai

Darbas mažais žingsneliais

17 pavyzdys. Refleksija apie mažus dalykus

Išvados

33

Socialinės rizikos šeimos

Gyvenimas patiriant įtampą

Socialinis darbuotojas, teikiantis pagalbą socialinės rizikos šeimai, patenka į sudėtingą

situaciją. Juo atidžiau žvelgiame, juo labiau suprantame, kad kiekviena situacija yra labai

skirtinga ir kiekvieną iš jų gvildendami turime atsižvelgti į begalę aspektų. Tai iliustruoja

mūsų pavyzdžiai.

Socialinis darbuotojas turi kreipti dėmesį ir reaguoti ne tik į tokias dažnai minimas

problemas, kaip piktnaudžiavimas alkoholiu, prasta būsto būklė ar vaikų nepriežiūra.

Šeima taip pat išgyvena akivaizdų ar ne tokį krintantį į akis spaudimą ir įtampą. Būdas

išvengti šios įtampos yra alkoholis. Daugelis tėvų jį vartoja kaip priemonę pabėgti nuo

problemų. Tuomet jie kaltinami, kad geria. Galbūt jie bijo, kad iš jų atims vaikus. Kad ir

kokios būtų problemos, klientai ir jų aplinka kupini įtampos. „Pripažinti, kad tu turi

problemų, tai tarsi pripažinti savo silpnybes, o tai reiškia, kad esi blogas tėvas ar mama.“

„Jei aš pripažįstu savo problemas ir prašau pagalbos, ar tai gali būti argumentas atimti iš

manęs vaikus?“ Šeimos tėvui ar mamai tokios mintys galbūt praskrieja galvoje. Arba jos

giliai slepiamos. Be to, tėvai neįpratę išreikšti jausmų žodžiais bei dalytis jausmais su

kitais. Tiek minėtos mintys, tiek jų nepaisymas ar nesikalbėjimas apie tai irgi kelia įtampą,

nes verčia blogai jaustis. Blogai jaučiamasi ir dėl kaltinimo bei galimos bausmės.

Socialinis darbuotojas negali užmiršti ar nepaisyti tų įtampų sričių, su kuriomis sąmoningai

ar ne itin sąmoningai dorojasi klientas. Jei darbuotojas nekreipia į šias įtampas dėmesio, jis

iš esmės negali padėti klientui. Ir pats socialinis darbuotojas turi dorotis su savo vidaus ir

išorės įtampomis. Ankstesniame skyriuje skaitėme, kad išorės įtampos gali būti labai

svarbios (4 pvz.).

Socialinis darbuotojas turi vienu metu ir viską suprasti, ir reaguoti. Be to, ir pats socialinis

darbuotojas yra visų šių įtampų laukų dalis. Galbūt jam teks įsikišti ir nustatyti ribas, o tai

tėvai suvoks kaip spaudimą ir bausmę. Tačiau apskritai socialiniai darbuotojai turėtų

ieškoti būdų mažinti išorės įtampą ir spaudimą.

Mūsų grupėje aptariant spaudimo problemą, vienas dalyvis pareiškė, jog požiūris,

raginantis mažinti spaudimą, nebus suprastas: „Daugelis mūsų, lietuvių, mano, jog spausti

kitą yra geras darbas. Ir kad tai vienintelis veiksmingas poveikio būdas. Taigi didesnis

spaudimas vertinamas kaip šaunus ir pozityvus dalykas.“

34

Galbūt tai įprastas požiūris. Tačiau baimė ir netikrumo bei nesaugumo jausmai

paralyžiuoja. Be to, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad netikėtumai, neįprasta reakcija

atveria naujas galimybes ir gali būti būdas išeiti iš uždaro rato. Šis ratas susidaro

socialiniam darbuotojui ir klientui ėmus kovoti, kas galingesnis. Apie tai skaitėme

ankstesniame skyriuje.

Būnant socialinės rizikos lauke

Terminu socialinės rizikos šeima nusakoma susidurianti su keliomis problemomis arba

netgi daugeliu iššūkių šeima, patirianti realią riziką, kad situacija taps itin sudėtinga – jei

niekas jai nepadės, – kelianti grėsmę darniai vaikų raidai ir deramam saugumui. Terminu

socialinės rizikos šeima taip pat nusakoma, kad tokia šeima rūpinasi Vaiko teisių apsaugos

skyrius, mat joje kyla didelė grėsmė vaikams: jiems gali būti daroma žala arba jie gali būti

neapsaugojami nuo nelaimės. Šeima turi susitaikyti su tuo, kad ji kontroliuojama ir turi

priimti teikiamą pagalbą. Jei rizika ne mažėja, o didėja, vaikams gali būti taikoma globa.

Jei tėvų padėtis vis dar blogėja, teismo sprendimu apribojama tėvų valdžia. Tokiais atvejais

kiti, dažniausiai vaikų namų darbuotojai ar globėjai, perima vaikų globą laikinai arba iki

vaikų pilnametystės. Bet kokios globos intencija yra laikina globa. Deja, ne visada to

pakanka. Visose šiose situacijose neturėtume palikti šeimos vienos, turėtume rasti būdų jai

padėti. Suteikti pagalbą prašoma socialinio darbuotojo. Keli socialinių darbuotojų pateikti

pavyzdžiai iliustruoja jų patirtį, įgytą susidūrus su šeimomis, patekusiomis į daugeriopai

sudėtingas situacijas.

7 pavyzdys. Pirmasis vizitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu

Kilus įtarimui, kad nesirūpinama vaiku, informuojamas Vaiko teisių apsaugos skyrius

(toliau – VTAS). Šio skyriaus darbuotojai ar nepilnamečių reikalų pareigūnas iš policijos

ištiria situaciją. Jei jie nutaria, kad vaikas patenka į socialinės rizikos lauką, socialinis

darbuotojas iš Socialinių paslaugų skyriaus arba poskyrio gauna pavedimą aplankyti šeimą

ir išsiaiškinti, kokios pagalbos jai reikia. Socialinė darbuotoja aprašo, kaip vyksta tokie

pirmieji susitikimai ir kokios po to eina procedūros:

„Gaunu iš VTAS nurodymą nuvykti į šeimą. Lankydamasi pirmą kartą šeimoje,

pirmiausia prisistatau, susipažįstu su šeima, pasidomiu apie šeimą, vaikus.

Pasiteirauju, kaip jiems sekasi ar neturi kokių nors problemų. Po to informuoju,

kodėl lankausi ir apie gautą informaciją. Surašau buities tyrimo aktą. Išsiaiškiname

VTAS nurodytos problemos priežastis, jei reikia, tėvai parašo paaiškinimą.

35

Informuoju šeimą, kad ji bus stebima 5 mėnesius, o informaciją perduosime VTAS,

taip pat, kad jie patenka į stebimų šeimų apskaitą. Jei šeima elgsis tinkamai, tuomet

išbrauksime iš stebimų šeimų apskaitos. O jei ir toliau bus pastebimi neigiami

dalykai ar gausime nusiskundimų, tada įrašysime į socialinės rizikos šeimų

apskaitą.

Prieš įrašant šeimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą VTAS, surašomas buities

tyrimo aktas, nustatomi šeimos poreikiai, pildoma šeimos poreikių kortelė. Per

14 d. po šeimos įrašymo ši kortelė ir poreikių vertinimas pateikiami Socialinių

paslaugų skyriui. Šeima informuojama apie įrašymą į apskaitą, ją aplanko VTAS

darbuotojai ir šeima kartu su socialiniu darbuotoju kviečiama į rajono savivaldybės

Vaiko teisių apsaugos tarybos posėdį. Posėdyje šeima pristatoma, dar kartą

paaiškinama, kodėl ji įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Toliau šeima lankoma pagal poreikį. Kas 3 mėnesius VTAS turime pristatyti

individualius darbo planus. Nurodome, ką su šeima kartu nusprendėme, kokius

darbus šeima įsipareigojo atlikti. O kas pusmetį VTAS pristatome šeimos vertinimo

aktus. Taip pat pervertiname kai kurių šeimų poreikį bendrosioms paslaugoms. Nuo

tada šios šeimos mažiau kontroliuojamos. Dėl šių šeimų nereikia pildyti

individualių darbo planų, užtenka šeimos vertinimo aktų. Ir lankyti pakanka vieną

kartą per mėnesį. Nes tėvai, kad ir išgeria, bet namuose maisto būna, vaikai

tvarkingi, švariais drabužiais, lanko mokyklas.“

Pastaba. Pavyzdžio dalis, kurioje socialinė darbuotoja pasakoja apie dokumentus, kuriuos

turi pildyti, jei šeima įrašoma į sąrašą, praleista. Ją galima rasti 5 skyriuje, kur aptariami

dokumentai ir raštai.

8 pavyzdys. Mama gyvena kitame mieste

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie mamą, jau senokai įtrauktą į socialinės

rizikos šeimų apskaitą dėl alkoholizmo, valkatavimo ir vaikų nepriežiūros. Pavyzdys mums

leidžia įsivaizduoti, su kokiomis skirtingomis problemomis tenka susidurti socialiniam

darbuotojui. Iš pradžių dažnai būna neaišku, į ką pirmiausia kreipti dėmesį ir į ką reaguoti.

Gerai, jei turi kolegą, su kuriuo gali pasidalyti savo mintimis. Pasidalyti naudinga, nes juo

daugiau žmonių, juo daugiau aspektų pastebima. To pageidavo ir šią situaciją aprašiusi

socialinė darbuotoja.

„Motina viena augina tris vaikus. Vienas sūnus ir dvyliktokė duktė yra

nepilnamečiai. Suaugęs sūnus dažnai girtauja, smurtauja, yra neprognozuojamo

36

elgesio. Jau du kartus buvo sumušęs mažametį broliuką. Šis yra hiperaktyvus,

dažnai išprovokuoja muštynes, nes iš neblaivaus brolio vagia cigaretes, erzina jį.

Berniukas pats tai patvirtino, prisipažino.

Mama šiuo metu mažiau girtauja, nes susirado alkoholio nevartojantį sugyventinį.

Tačiau namuose ji būna retai, nes jau antras mėnuo kaip įsidarbino didmiestyje, ten

ir gyvena. Į namus grįžta tik savaitgaliais arba kas antrą savaitgalį. Motina

išvykdama vaikams palieka nepakankamai maisto ir pinigų. Todėl berniukas dažnai

eina pas kaimynus, kad galėtų pavalgyti. Kaimynai piktinasi, kad jiems tenka ne tik

maitinti, bet ir prižiūrėti svetimą vaiką.

Apie tai kalbėjome su mama, žodžiu informavome VTAS. Mama žadėjo atsiųsti

pinigų, grįžti. Ji rašė raštiškus įsipareigojimus, kad tinkamai rūpinsis berniuku, jį

prižiūrės. Tačiau įsipareigojimų nevykdo.

Motina tikina, kad ji sūnų palieka su vyresne dukra. Tačiau atvykę į šeimą mes

dukros dažnai nerandame namuose, ji išeina pas kaimynus, tuomet brolis

paliekamas vienas, yra nesaugus. Jis dažnai nelanko mokyklos, valkatauja.

Girtaujantis brolis prieš mėnesį broliuką antrą kartą sumušė. Todėl teismo

sprendimu vyresnysis brolis 3 mėnesius negali grįžti į namus. Tačiau turime

informacijos, kad jis dažnai lankosi namuose. Ir nežinia, kada jis vėl pakels ranką

prieš nepilnametį brolį. Todėl labai bijome, kad berniukas yra nesaugus, kad

šeimoje neįvyktų tragedija.“

Kliento požiūris

Skaitant pavyzdį, kyla daug minčių ir klausimų. Ne tik socialinė darbuotoja gali kelti

klausimą: „Ką daryti?“ tokioje sudėtingoje situacijoje. Juk klientė tikriausiai ne kartą

kamavosi dėl to paties. Pagaliau ji rado darbą. Tai suteikia savigarbos. Ji turi naują draugą,

jaučiasi ne tokia vieniša ir nebegeria. Ateitis jai atrodo nebe tokia beviltiška?

Galbūt mama baiminasi, jog ten, kur gyvena jos vaikai, senojoje vietoje, žmonės ją tik

kaltina ir ja tik skundžiasi: „Tu nesirūpini savo vaikais.“ Veikiausiai todėl mama mano, jog

jai geriau vengti tos vietos. Įmanu, jog ji niekada negalėjo ar nedrįso su kuo nors pasidalyti

savo rūpesčiais. Galbūt jai stinga praktikos, patirties jiems išreikšti? Apie jausmus niekas

niekada jos neklausė. „Geriau nerodyti silpnybių.“ „Kuo galiu pasitikėti ir kam tai rūpi?“

Pasidalyti savo abejonėmis ir rūpesčiais yra rizikinga, nes niekada nežinai, kaip kiti tuo

pasinaudos. Gal geriau nekreipti per daug dėmesio į socialinę darbuotoją, užduodančią

nepatogius klausimus? Ar ne lengviau pažadėti duoti pinigų ir pasirašyti popierius? Iš tiesų

37

laikytis to, kas pažadėta, yra visai kas kita. Ji savo gyvenime tai jau patyrė begalę kartų.

„Geriau su viskuo sutikti, tada bent jau šiuo metu jie tavęs nebetrukdys.“

9 pavyzdys. Naujos gyvenamosios vietos paieška

Kai pagalbos paprašoma anksčiau ir neįsikišus Vaiko teisių apsaugos skyriui, kaip šiame

pavyzdyje, problemos taip stipriai nesusipina. Todėl jų sprendimai yra ne taip toli. Šiame

pavyzdyje mamai ir dviem jos vaikams skubiai reikėjo apsigyventi kitur. Dėl šios

priežasties mama susisiekė su maža nevyriausybine organizacija (toliau – NVO), teikiančia

paramą vienišoms mamoms, kartais tėčiams. Apie šią organizaciją mamai papasakojo kitos

mamos, gaunančios pagalbą iš šios socialinės darbuotojos, kuri yra vienintelė šios

organizacijos apmokama profesionalė. Socialinė darbuotoja pasakoja:

„Skamba mano darbo telefonas. Mums paskambino nauja mama. Ji papasakojo,

kokia yra jos situacija, ir pasiteiravo, ar gali tikėtis kokios nors pagalbos iš

organizacijos. Ji yra girdėjusi, jog organizacija teikia paslaugas šeimai. Aš pasiūliau

susitikti: pakviečiau mamą atvykti į organizaciją ir nuodugniau papasakoti apie

savo situaciją, kokios pagalbos tikisi. Atvykusi ji sužinosianti, kokią pagalbą teikia

pati organizacija.

Susitikimo metu išsiaiškinau, jog trijų asmenų šeima gauna ne daugiau nei 500 litų

per mėnesį. Moteris nuomojasi butą ir jame gyvena kartu su sugyventiniu, kuris yra

buto šeimininkas. Mama su vaikais turi išsikraustyti iš buto per dvi savaites,

kadangi buto šeimininkas fiziškai smurtauja prieš moterį. Vaikai mato šį smurtą, o

mama neturi galimybių mokėti už gyvenimą bute. Moteris neturi interneto, taigi

negali sekti jokių nuomos skelbimų. Ji nežino, kur kreiptis pagalbos. Stokoja

maisto produktų ir kitų priemonių. Vienas vaikas lanko savaitinį vaikų darželį, o

kitas – mokyklą. Mama turi kelis rimtus sveikatos sutrikimus, taigi niekas nenori

jos įdarbinti. Vaikai yra nuo skirtingų tėvų. Vieno vaiko tėvas žinomas ir moka

alimentus. Kito vaiko tėvas yra priklausantis nuo alkoholio, taigi iš jo pagalbos

moteris negali tikėtis. Mama neturi priekinių dantų, jos veide – randas, apsirengusi

skurdžiai, tačiau švariai.

Klientei baigus pasakoti apie savo problemas, pristačiau organizaciją – kokių

užsiėmimų, pagalbos gali tikėtis. Daviau kontaktus ir darbo valandas. Sudarėme

planą žodžiu. Buvo pasirinkti šie prioritetai: nauja gyvenamoji vieta ir parama

maisto produktais. Aš jai daviau kontaktus organizacijos, teikiančios

apgyvendinimo paslaugas, ir susitariau, kad kartą per savaitę jai paskambinsiu dėl

38

maisto davimo. Jai sutikus, mes paprašėme organizacijos klientų ir savanorių padėti

ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tada susitarėme dėl kito susitikimo. Aš

pasiteiravau, kaip ji dabar jaučiasi ir ar yra patenkinta pasiūlyta pagalba.

Po trijų dienų naujos gyvenamosios vietos pasiūlymai pasiekė mūsų organizaciją.

Pasiūlymai atkeliavo iš kitų klientų. Moteriai pasirinkus vieną būstą, suorganizavau

transportą kraustytis. Mes toliau dirbame su šia šeima, palaikymo procesas

rutuliojasi. Ji yra dėkinga už pagalbą ir pati pasisiūlė mums padėti. Aš papasakojau,

kuo ji gali padėti. Ji sutiko ateiti vieną kartą per savaitę išvalyti darbo kambarius.“

Pagalba be formalaus sprendimo

Socialinė darbuotoja padėjo mamai, nes mama pati paprašė pagalbos. Mama nelaukė, kol

situacija taip susikomplikuos ir įsitemps, kad problemos ją visai suparalyžiuos. Pagalba

buvo suteikta neįsikišus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Kadangi nebuvo jaučiamas valdžios

spaudimas, jausmas priimant teikiamą pagalbą yra kitoks, susijęs su atsakomybės už savo

gyvenimą jausmu.

Mama ėmėsi iniciatyvos paskambinti jai rekomenduotai socialinei darbuotojai. Tai padaryti

niekada nėra lengva. Bet kai ji tai padarė, jai buvo smagu, kad rado žmogų, sutikusį jos

klausytis ir rimtai priėmusį jos problemas. Socialinė darbuotoja buvo atvira pagalbos

prašymui ir pasiūlė susitikti. Mama juto, jog jos problemos suprastos, ir tai motyvavo ją

pasidalyti jomis. Mama žinojo, jog informacija, kuria ji dalijasi, nebus perduota Vaiko

teisių apsaugos skyriaus specialistui. Jei būtų nutikę atvirkščiai, mama būtų nesijautusi

tokia laisva prašyti pagalbos ir tokia atvira kalbėti apie savo rūpesčius. Tuo pat metu

socialinė darbuotoja jautėsi galinti laisvai išklausyti, kokie yra poreikiai, ir remdamasi jais

pasiūlyti tokią pagalbą, kokią gali suteikti NVO. Mamos atsakomybė buvo priimti šią

paramą arba jos nepriimti. Pagalbos suteikimo būdas buvo socialinės darbuotojos

atsakomybė. Kaip ją suteikti, buvo nutarta kalbantis. Ši laisvė yra daug ribotesnė, jei šeima

yra stebima ar įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Kadangi nėra išorinės kontrolės

ir nereikia oficialiai pranešti apie klientą ir teikiamą pagalbą, stiprėja pasitikėjimas tarp

socialinės darbuotojos ir mamos. Jos gali susitelkti į poreikius, o ne nerimauti dėl

reglamentų ir taisyklių. Nyderlanduose teikiama pirmenybė tokiai pagalbai, kuri

nereikalauja formalių sprendimų ir įsipareigojimų. Tokia pagalba yra pelniusi visuomenės

pasitikėjimą ir ją lėšomis remia valstybė. Užtruko laiko, kol ją pripažino valdžia. Tačiau

nūdien pagalba be formalios registracijos yra labai teigiamai vertinama, nes klientas imasi

veikti ir pripažįsta tikrovę. Tai verčia socialinį darbuotoją kreipti ypatingą dėmesį į kliento

39

poreikius, suprantant, kad klientas gali pasakyti ir taip: „Pagalba, kurią teiki, neatliepia

mano poreikių. Todėl ieškosiu pagalbos kur nors kitur.“

10 pavyzdys. Vaikai paimami į vaikų globos namus

Prieš tai paminėtas santykis buvo atviras ir nepaveiktas baimės bei išorinio spaudimo

sukeltų emocijų. Situacija būna kitokia įsitraukus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Ypač jei

vaikai paimami iš šeimos netikėtai, kyla baimė ir kitos emocijos. Šiame pavyzdyje trys

berniukai – 7 m. Aurimas, 9 m. Vaidas ir 12 m. Darius – buvo paimti iš mokyklos

nepasiruošę ir nuvežti tiesiai į vaikų namus. Taip berniukai patyrė didelę prievartą. Dėl jos

kilo baimė ir nepasitikėjimas. Kuo pasitikėti, kai taip nutinka tau? Kodėl Vaiko teisių

apsaugos skyrius nutarė veikti būtent šitaip, nežinome. Vaikų namų socialinė darbuotoja

taip pat nežinojo. Gal jie bijojo, kad tėvai priešinsis ir sukels triukšmą? Gali būti, tačiau

toks kišimosi būdas atveria didžiulę prarają tarp tėvų ir norinčių jiems padėti. Šią prarają

vėliau bus labai sunku sumažinti. Socialinė darbuotoja visa tai taip aprašė:

„Vaikai buvo paimti ir atvežti į globos namus tiesiai iš mokyklos. Atvežtų vaikų

akys buvo pilnos baimės, nepasitikėjimo, jie verkė, prašėsi namo. Globos namų

darbuotojams buvo palikti tik vaikų perdavimo-apgyvendinimo aktai ir daugiau

jokių dokumentų. Jokių žinių apie šeimą, jos padėtį. Dėl kokių priežasčių paimti

vaikai taip pat nepaaiškinta. Tik surengus vaiko laikinosios globos plano peržiūrą

paaiškėjo, kad namuose nepakanka lėšų pragyventi, tėvams trūksta tėvystės

įgūdžių, tėvas piktnaudžiauja alkoholiu (namuose smurto nepastebėta), gyvenimo

sąlygos namuose labai prastos: namie netvarka, blogas kvapas, trūksta maisto.

Vaikai maistui užsidirbdavo ravėdami daržus pas kaimynus, dirbdami papildomus

darbus pagal savo jėgas, uogaudami, grybaudami. Mama serga depresija, todėl

nepajėgi namuose tvarkytis, pasipriešinti susiklosčiusiai situacijai.

Tėvams buvo duoti įpareigojimai susitvarkyti buitį, įsidarbinti, tėvui užsikoduoti

nuo alkoholio, lankyti vaikus globos namuose. Tėvai nepasirodė globos namuose

tris mėnesius. Po trijų mėnesių į globos namus paskambino nepažįstama moteris,

prisistačiusi vaikų kaimyne Marina, pasiteiravo apie vaikų būklę, jų gyvenimą

globos namuose, susitarė, kad atvažiuos vaikų aplankyti.

Marina aplankė vaikus. Ji išsiaiškino, kaip gali gauti leidimus vaikus pasiimti

savaitgaliais, per atostogas, švenčių dienomis (tėvai tokių leidimų neturėjo), ir tuo

pasirūpino. Vaikai pradėjo savaitgalius leisti Marinos namuose, sykiu

pabendraudami ir su tėvais. Marina rado lėšų užkoduoti tėvą, nuvežė pas medikus

40

mamą (buvo nustatyta diagnozė, paskirtas gydymas). Norėdama apsaugoti tėvus

nuo neigiamos kaimynų įtakos (šalia nuolat buvo girtaujama), Marina apgyvendino

tėvus savo sodyboje vienkiemyje netoli gyvenvietės: tėvai ten turėjo išsikasti

griovį, įsivesti vandentiekį, pasidaryti remontą (medžiagomis aprūpino Marina),

turėjo susikasti lysves, apsisėti daržus. Marina lankydavo juos kas antrą dieną.

Mama dirbdama sveiko. Pinigų grynais pirmą pusmetį Marina tėvams nedavė, jie

galėdavo pasiimti maisto produktų iš parduotuvės, išskyrus alkoholinius gėrimus ir

cigaretes. Po pusmečio tėvai pradėjo patys apsipirkti parduotuvėje. Atkryčio

nebuvo. Kai Marina pamatė, kad gali jais pasitikėti, nupirko karvę, ožką, vištų.

Tėvai pradėjo ūkininkauti. Patikėjo savo jėgomis ir tai jiems patiko. Ir vaikai, grįžę

į globos namus po savaitgalių, džiaugėsi, kad mama jiems pasaką paseka, kad su

tėčiu sukalė inkilėlį, kad ožka atsivedė ožiukų. Po daugiau kaip metų vaikai buvo

grąžinti tėvams.“

Priešingai, nei tikėtasi iš pradžių, įsikišus ypač gerai šios šeimos kaimynei, istorija baigiasi

labai gražiai ir pozityviai. Tai rodo, jog netikėti ir neįprasti dalykai įmanomi!

Priešinimasis pagalbai

Ne visi klientai priima pagalbą

Iki šiol nedaug skaitėme apie aprašytų problemų priežastis. Akivaizdu, kad visose

situacijose reikėjo ką nors daryti. Jei nebūtų suteikta pagalba, mama nebūtų radusi naujo

būsto, o Aurimas, Vaidas ir Darius nebūtų grįžę namo – šeimos gyvenimas nebūtų buvęs

atkurtas.

Stebimoms šeimoms, minėtoms 7 pavyzdyje, labai svarbu, kad kas nors jas ne tik

informuoja, bet ir domisi jų nuomone ir joms kylančiomis problemomis. Kaimynai, vaikų

mokytojas ar kas nors iš seniūnijos galbūt prasitarė vienas kitam ir Vaiko teisių apsaugos

darbuotojui, jog vaikų padėtis kelia susirūpinimą. Tačiau tik tuo atveju, jei žmonės,

įsitraukę į diskusiją, paklaus tėvų ir išklausys, ką savo ruožtu sako jie, dėl užsimezgusios

bendrystės gali įvykti pokyčių.

Visose aprašytose situacijose socialinis darbuotojas labai norėjo padėti. Tačiau ar klientai

visada nori priimti šią pagalbą? Iš praktikos aiškiai žinome: ne! Tolesniuose keturiuose

pavyzdžiuose klientai turi savo priežasčių nepriimti jiems siūlomos pagalbos. Priežastys,

kodėl jie nenori pagalbos, išreiškiamos įvairiopai. Pirmiausia pateikiame visus keturis

pavyzdžius, o toliau juos aptariame.

41

11 pavyzdys. Kaltinanti mama

Pirmą kartą lankydamasi Skirmantės, vaikų dienos centro lankytojos, šeimoje, socialinė

darbuotoja sutiko tik Skirmantės tetą Jūratę:

„Jūratė socialinei darbuotojai papasakoja apie savo 10 metų dukterėčią Skirmantę:

„Jos tėtis turi naują šeimą. Mama vartoja alkoholį. Skirmantė turi sveikatos

problemų – deformavęsis stuburas, dantys sugedę, jai skauda akis ir viena koja yra

trumpesnė. Mama nesilanko mokyklos susirinkimuose, negamina maisto, nesidomi

mergaitės situacija.“

Kitą kartą socialinė darbuotoja mamą randa namuose: „Aš radau Ritą švariame

kambaryje, ji buvo apsirengusi gražiai ir laukė manęs. Jos veidas buvo raudonas,

ištinęs. Ji neturėjo priekinių dantų, kalbėjo nerišliai, buvo justi alkoholio kvapas.

Rita kalbėjo reikalaujančiu, priešišku ir kaltinančiu tonu. Ji kalbėjo apie kitų

žmonių atsakomybę, tačiau savo atsakomybės neprisiėmė. Aš pasiteiravau, kokia

Skirmantės sveikatos būklė. Mama sutiko, jog Skirmantės dantys sugedę, bet ji

mano, jog juos sutaisyti yra per brangu. Ji nesilanko mokyklos susirinkimuose, nes

mokytoja neišmoko jos vaiko daugybos lentelės. O dukros laisvalaikiu nesirūpina,

nes „už tai yra atsakinga mokykla“. Kai paminėjau stuburo deformaciją, ji atsakė,

jog kas antro vaiko sveikata sutrikusi.“

12 pavyzdys. Dėl ko atsisakyti lovų?

Klientai gali mus nustebinti. Bent jau taip mano socialinė darbuotoja, išreiškusi savo

nuostabą:

„Šeima gyvena skurdžiai. Vieniša mama augina tris vaikus. Prieš kelis mėnesius

įsikėlė gyventi į socialinį būstą. Vaikams miegoti sąlygos prastos. Gavus vaikų

lovelių labdarą iškart susisiekta su kliente. Tačiau moteris atsisakė lovos,

sakydama, kad jos vaikai turi geras poilsio sąlygas.“

13 pavyzdys. Priešinimasis pagalbai

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja jau ilgą laiką pažįsta mamą. Darbuotoja nori ją

suprasti ir mėgina su ja užmegzti ryšį. Tačiau nesėkmingai. Moteris net pagrasina

darbuotojai, jog paleis šunį, jei ši dar kartą ateis.

„Ilgai stebėta šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos apskaitą dėl socialinių įgūdžių

stokos. Šeimą sudaro devyni asmenys: tėvai ir septynios jų atžalos. Du iš jų yra

42

pilnamečiai, o kiti – mažamečiai. Sūnus prieš metus baigė vidurinę ir iki šiol nieko

neveikia. Dažniausiai važinėjasi po kaimą su mašina. Vagia iš mamos pinigus.

Dukra lanko dvyliktą klasę. Šeimos tėtis dažniausiai būna pas savo mamą

gretimame kaime. Ten jai padeda ūkyje. Jis važinėja į turgus pardavinėti daržovių.

Namuose nepadeda, grįžta tik pernakvoti. Moteris gyvena iš savo nedidelio ūkio ir

socialinių išmokų. Ūkyje dažniausiai dirba viena, kartais padeda dukra. Šeimos

buitis netvarkinga. Drabužiai neskalbti, patalynė nešvari. Kambariuose įsimetęs

pelėsis, grindys kai kur išlūžusios. Vaikai labai apleisti. Vienas iš vaikų mokykloje

patiria patyčias dėl savo netvarkingumo. Nei moteris, nei vyras nepiktnaudžiauja

alkoholiu. Atėjus socialinei darbuotojai, moteris grasina paleisti šunį, jei ta kitą

kartą ateis, liepia jai eiti auklėti latrų, o ne jos. Ji atsisako bet kokios pagalbos ir

tam priešinasi.“

14 pavyzdys. Mama pasidavė

Dar vienas pavyzdys. Čia vaikai nebegyvena namie. Vaiko teisių apsaugos skyrius priėmė

sprendimą, kad jie gyventų vaikų globos namuose, nes mama piktnaudžiauja alkoholiu.

Vaikų namų socialinė darbuotoja aprašė mamą ir jos vaikus.

„Simonas ir Agnė, brolis ir sesuo, pateko į vaikų globos namus dėl nepakankamos

priežiūros namuose. Agnė nesutarė su mamos sugyventiniu. Mamos socialiniai

įgūdžiai yra silpni, situacija – komplikuota dėl daugeriopo piktnaudžiavimo. Vaikai

patys užsidirbdavo pinigų gatvėse pardavinėdami gėles. Tikrasis vaikų tėvas

nepalaiko šeimos ir ja visiškai nesirūpina. Mama kelis kartus lankė vaikus globos

namuose, tačiau pradėjusi dažniau vartoti alkoholį nustojo juos lankyti. Dėl

alkoholio vartojimo ji neteko darbo. Mama yra emociškai silpna, negali pati

nuspręsti, kas situacijoje yra svarbiausia. Nors ji ir stengiasi, tačiau negali

atsisakyti savo priklausomybės. Jos motyvacija keistis silpnėja. Vaikų situacija

susijusi su šeimos situacija; kai viltis mąžta, vaikai jaučiasi bejėgiai ir grimzta į

neviltį.

Simonas yra labai prisirišęs prie mamos. Jis nori sugrįžti pas mamą, tačiau suvokia,

jog ji vis dar negali įveikti piktnaudžiavimo alkoholiu. Jis irgi jaučiasi bejėgis dėl

jos. Simonas žino, jog negalės grįžti namo, jei mama toliau vartos alkoholį. Jis

jaučiasi blogai, nes kiti tėvai atvažiuoja aplankyti savo vaikų į globos namus, o jo

mama nebeatvyksta.

43

Bendraujant su mama paaiškėja, kad ji yra nusivylusi pati savimi, nes nesugeba

nustoti gerti. Ji jaučia gėdą ir kaltę, taigi nustojo lankyti savo sūnų ir dukrą vaikų

globos namuose. Ji praranda motyvaciją atsitiesti ir susigrąžinti vaikus į namus.“

Diskusija apie pagalbos atsisakymą

Iš tiesų visi šie pavyzdžiai yra gyvenimo patiriant įtampą iliustracijos. Įtampa verčia

ieškoti būdų išgyventi. Ar mama Rita (11 pvz.) priešinasi pagalbai? Vargu. Tikriausiai

priešingai: ji labai nori pagalbos. Ji daug reikalauja iš aplinkinių žmonių. Ji iš esmės

neatsisako pagalbos. Socialinė darbuotoja suformulavo kitaip: „ji neprisiėmė savo

atsakomybės“. Niekas nuo jos pačios elgesio nepriklauso. Visos problemos su jos dukra

nulemtos kitų elgesio: „Mokytoja nežino, kaip mokyti, mokykla nesidomi jos laisvalaikiu.

Mergaitė turi sveikatos problemų, nes tai būdinga kas antram vaikui.“ Mama Rita tik žiūri į

kitus ir juos kaltina. Tai leidžia jai pateisinti savo nieko nedarymą. Socialinei darbuotojai

tai didelė problema, nes ji labai gerai supranta, jog kol mama teisinsis, kaltindama kitus,

situacija nesikeis. Neišeina visada laikytis nuošalyje. Kiti, tarkime, socialinė darbuotoja,

gali padėti, bet negali perimti mamos gyvenimo.

Kaip galima nepriimti lovų, nesupranta socialinė darbuotoja. „Tarkime, jūs neturite lovų,

aš galiu suorganizuoti, kad jų gautumėte, o jūs jų nepriimate.“ Neįtikėtina? Gal tai iš

gėdos? O gal iš baimės tapti priklausomam nuo kito? Taip pat įmanoma, jog sutikusi

priimti lovas klientė jaustųsi pripažįstanti, jog yra bloga mama. Kaip yra iš tikrųjų, mes

galime tik spėlioti. Tačiau gal tas žmogus, kurio namai degė, atpažįsta keletą anos moters

jausmų? Aptardamas teikiamą ir priimamą pagalbą, jis atkreipė dėmesį: „Žinai, per gaisrą

mes daug ko netekome. Namo nebuvome apdraudę. Tai privertė mane suprasti, kad daug

lengviau yra teikti pagalbą, nei ją priimti. Teikdamas pagalbą jautiesi stiprus, tai stiprina.

Gaudamas pagalbą, jautiesi esąs silpnas, žlugęs.“

Ar ne panašūs jausmai užplūdo tą apgriuvusiame būste gyvenančią moterį, iš kurios vaiko

tyčiojamasi mokykloje? Ji pikta ar nusivylusi. To padarinys – ji nenori bendrauti su

socialine darbuotoja, ieškančia būdų jai padėti. Ar ji bijo ko nors, ko negali išreikšti?

Suvokti ir įvardyti sau, kas tave vargina, pykdo, kodėl puoli į neviltį ir kas tave slegia, nėra

lengvai įgaunamas įgūdis. O pyktį iš viso galime nukreipti į niekuo dėtą žmogų, nes

daugiau ar mažiau nesąmoningai suvokiame, jog rizikinga nukreipti savo pyktį į tą

autoritetą, kuris mus ir pykdo. Tai būtų pernelyg pavojinga. Mama nebijo socialinės

darbuotojos ir šaukia jai „išeik ir negrįžk“. Kitaip sakant, „mano gyvenimas yra ne tavo

reikalas. Mes galime pasirūpinti savimi“ (13 pvz.).

44

Įdomu, kad ji pridūrė: „Eik auklėti latrų, o ne mūsų.“ Taip ji tarytum pasakė: „mes ne tokie

jau blogi, mes patys tvarkome savo gyvenimą“. Panašu, kad jos nuomone, socialinės

darbuotojos užduotis yra pasiekti, jog žmonės nebegertų.

Be abejo, socialinė darbuotoja tikriausiai pagalvojo: „Kas ją taip pykdo? Ar ji ko nors bijo?

Norėčiau su ja daugiau pakalbėti ir ją geriau pažinti.“ Bet moteris neleidžia užmegzti jokio

ryšio, jokio bendravimo. Tai verčia socialinę darbuotoją pasijusti bejėge, nes be dialogo

nėra nei supratimo, nei pagalbos ar paramos.

Socialinei darbuotojai gal buvo įdomu, ar yra žmonių, bendraujančių su ta moterimi?

Kokių dar socialinių ryšių ji turi? Gal ji visiškai save izoliuoja? Ar kas nors sako jai ką

nors gero? Gal žmonės tik kaltina ją dėl šiukšlyno aplink namą ir dėl sūnaus, triukšmingai

važinėjančio mašina ir gąsdinančio kaimiečius? O mokytoja? Ar ji mėgina konstruktyviai

kalbėtis su mama apie tą vaiką, iš kurio tyčiojamasi mokykloje? Ar ji tepasako mamai, kad

vaikui mokykloje blogai sekasi? Galbūt mama tiesiog stengiasi išgyventi, neturėdama

kitokios patirties ar negalėdama įsivaizduoti, jog gali būti kitaip. Gal ji mano, jog iš kitų

gali tikėtis tik blogo?

Abipusė įtaka ir dialogas

Bejėgiškumo, beviltiškumo jausmai užplūdo ir Simono bei Agnės mamą (14 pvz.). Gali

būti, kad tuo metu, kai vaikai buvo priversti palikti namus, jos geri ketinimai kovoti su

savo priklausomybe nuo alkoholio buvo sustiprėję. Bet paskui ji pasidavė. „Aš negaliu to

įveikti, niekas nepasikeis, tai kam bandyti.“ Kai nematai pagerėjimo, jokio teigiamo

poslinkio, viltis veikiai blėsta. Tokiais momentais sunku palaikyti savo motyvaciją ir

kovoti už geresnį gyvenimą. „Tad gal geriau vengti susitikimų su berniuku, juk jis visada

būna liūdnas, kai jį lankau?“

Socialinės darbuotojos, palaikančios ryšį su mama, jausmai mamos atžvilgiu veikiausiai

labai sumišę: „Nepasiduok taip lengvai, parodyk šiek tiek tvirtumo, duok sau daugiau

laiko.“ „Kovok ir vis ateik lankyti savo vaikų. Daryk tai dėl jų.“ Be to, socialinė darbuotoja

galbūt mąsto: „Kaip padėti šiai mamai, jei ji nekovoja su savo priklausomybe, jei visai

nepajėgia atsispirti alkoholiui ir yra taip prie jo prisirišusi? Juk tik ji viena gali pakeisti tokį

savo elgesį. Mes ją išklausysime, paremsime, padėsime jai rasti naują darbą, bet ar ji gebės

šį darbą išlaikyti, priklauso tik nuo jos požiūrio ir veiksmų.“ Kai kuriuos dalykus

socialiniai darbuotojai gali suorganizuoti, panašiai, kaip Marina, trijų vaikų kaimynė

(10 pvz.). Ji surado tėvams vietą gyventi ir padovanojo karvę. Ši kaimynė drauge su

socialine darbuotoja labai padėjo. Tiesą sakant, labiau, nei galime tikėtis iš kaimynų. Bet

45

nustoti gerti ar suremontuoti namą reikėjo patiems trijų vaikų tėvams. Ir jie tai padarė.

Atrodo, kad tiek tėvai, tiek socialinė darbuotoja ir kaimynė Marina ėmė vis daugiau vieni

kitais pasitikėti. Jie pastiprino vienas kitą ir pačius save. Viena paskatino kita ir motyvavo

žengti kitą žingsnį.

Be abejo, jei šie mama ir tėtis būtų buvę labai pasyvūs, tik laukę, kad Marina ar socialinė

darbuotoja išspręstų jų problemas, jos abi nebūtų buvusios tokios kūrybiškos ir nebūtų taip

bendradarbiavusios žengdamos tolesnius žingsnius. Viena yra neatsiejama nuo kita. Tai

iliustruoja, kad situacijos gerėjimas yra susijęs su abiem pusėmis. Socialinė darbuotoja

pasitikėjo mama, o ši savo ruožtu pasitikėjo kaimyne Marina. Prasidėjo ir stiprėjo

teigiamas bendradarbiavimas. Kaimynė ir socialinė darbuotoja pamatė tėvų motyvaciją, o

ji savo ruožtu motyvavo jas. Ir taip toliau. Tai dialogo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais

pavyzdys. Ne visada bendradarbiaujant įmanoma pasiekti tokį dialogo lygį.

Vaiko teisės

Vaiko teisių apsauga

Žmonės kartais mano, kad jiems nereikia jokios pagalbos ir kad jie patys gali pasirūpinti

savimi. Tačiau būna, kad tokia situacija baigiasi tuo, jog seseriai tenka rūpintis savo

jaunesniuoju broliu, vyresnysis brolis mažąjį smarkiai muša, alkaniems vaikams tenka eiti

pas kaimynus, nes mama nepaliko užtektinai pinigų maistui (8 pvz.). Mama įsitikinusi, jog

viskas gerai, bet berniukas patiria smurtą ir jam trūksta maisto. Abu dalykai yra susiję su

esminėmis vaiko teisėmis. Berniukas yra per mažas save apginti ir savimi pasirūpinti.

Tokiais atvejais gerai, kad yra Vaiko teisių apsaugos skyrius, turintis įgaliojimą užstoti

vaiką. Vaiko teisės yra apibrėžtos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, kurią Lietuva

ir Nyderlandai, kaip ir daugelis kitų šalių, pasirašė. Tai reiškia, jog jos pasižadėjo

garantuoti šias teises vaikams savo šalyje. Tačiau garantuoti visas teises praktiškai yra

daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Teisės gali prieštarauti viena kitai.

Tarkime, vaikas turi teisę gyventi su tėvais. Tačiau saugumas ir maistas taip pat yra teisės.

Arba jei tėvai labai rūpinasi vaikais, bet stokoja pinigų maistui, šildymui ir negali

suremontuoti savo namo? Lankantis namas atrodo drėgnas ir apipelijęs. Nesaugi vieta

gyventi, kaip buvo Aurimui, Vaidui ir Dariui. Bet šis nesaugumas yra visiškai kitoks nei

nesaugumas, kylantis dėl smurto ar išnaudojimo. Nešvara kambaryje ar netvarka aplink

namus yra lengviau pastebimi, nei tokie žmonių santykiai, kuriems stinga šilumos. Tai mus

46

skatina klausti, kaip mes atskiriame vieną nuo kito? Be to, asmeninis supratimas skiriasi.

Tą irgi turime suvokti. „Aš manau, jog kambarys jaukus, o tau atrodo, kad netvarkingas.“

Turėti savo nuomonę yra vaiko teisė

Gyventi su savo tėvais yra teisė. Turėti tokią saugią aplinką, kurioje nesmurtaujama ir

negąsdinama, taip pat yra teisė. Vaiko teisė yra turėti savo nuomonę ir būti išklausytam.

Simonas, berniukas, gyvenęs vaikų namuose, aiškiai pasakė savo nuomonę: „Aš noriu

gyventi su mama“ (14 pvz.). Tačiau ar kas nors jo klausė? Jam su seserimi reikėjo palikti

namus ir gyventi vaikų namuose. Kaip ir Aurimui, Vaidui ir Dariui, vieną popietę itin

netikėtai paimtiems iš mokyklos ir išvežtiems į vaikų namus (10 pvz.).

Jie garsiai protestavo, pyko ir, be abejonės, jautėsi labai nesaugiai. Jie patyrė prievartą. Ar

tai buvo vaiko teisių pažeidimas? Kai kurie pasakytų – taip. Kiti sakytų, kad tai buvo

padaryta dėl jų gerovės, ir pridurtų: „Jie per maži suprasti, kad to iš tikrųjų reikėjo.“ Arba

sakytų: „Jie maži vaikai, lengvai užmirš visa, kas nutiko.“ Tuo turėtume abejoti. Vaikas

daugelį dalykų mato ir supranta kitaip, nei suaugusieji. Tačiau tai nereiškia, kad galime

nekreipti dėmesio į jo jausmus. Prievartos patirtis nebus taip lengvai pamiršta.

Protestuodami vaikai jaučia, kad niekas jų rimtai nevertina, ir atgauti pasitikėjimą

žmonėmis užims laiko. Jėgos panaudojimo rezultatas yra nepasitikėjimas kitais. Baimė,

kad kiti žmonės tiesiog panaudos jėgą ir išgabens tave nežinia kur, taip lengvai nepradings.

Ar vienos teisės yra svarbesnės už kitas?

Pradėję kalbėti apie teises, kartais svarstome, ar vienos iš jų nėra esmingesnės nei kitos?

Tam tikra prasme taip yra. Vaiką gali užmiršti gerianti mama. Jai terūpi pramiegoti

pagirias ar vėl susiieškoti išgerti, tad jai galbūt nė motais, kad jos vaikas verkia alkanas, ji

netgi gali primušti jį, kad jis tik nutiltų. Tai sukels nerimo kaimynams. Norėdami apsaugoti

vaiką nuo mirties, jie imsis veikti. Vaiko teisė yra gyventi su mama. Tačiau jis taip pat turi

teisę gyventi ir gyventi saugiai. Būtinybė įsikišti yra akivaizdi. Bet ne tiek daug situacijų

yra tokios aiškios kaip ši. Tačiau pagalba čia negali baigtis. Po tokio įsikišimo mamai

reikia pagalbos ieškant galimybių kaip įmanoma greičiau susigrąžinti vaiką. Išspręsti

problemą tik atimant kūdikį yra per paprastas ir žmoniškumą paneigiantis sprendimas.

Praktikoje bus daug diskutuojama, kas yra leistina ir kas ne. Kuris iš poreikių svarbesnis,

kuris labiau pamatinis.

Kiekvienas atvejis ir situacija mus verčia svarstyti, kokį sprendimą priimti, kaip pasverti

priešingus aspektus. Kam teikti pirmenybę ir ką reikia daryti pirmiausia. Kaip palyginti

47

situacijas, kai kiekviena iš jų yra skirtinga. Imtis veiksmų ar nieko nedaryti – abu dalykai

yra sąmoningas ar nesąmoningas pasirinkimas. Tai reiškia, kad mums reikia suvokti savo

esmines vertybes, savo orientavimosi gaires. Be jų jausimės sutrikę ir neturintys kelrodžių.

Sutrikę vadovaujamės atsitiktinėmis taisyklėmis. Tada priklausome nuo kitų, nes patys

neturime nuomonės, neturime gairių.

Todėl svarbios vaiko teisės, apibrėžtos Jungtinių Tautų konvencijoje ir grįstos visuotinėmis

žmogaus teisėmis. Visos šios teisės yra grindžiamos žmonių poreikiais, žmogiškumu.

Pagrindiniai žmogaus poreikiai pagal A. Maslow

Mūsų apmąstymams ir diskusijai apie žmonių (ir vaikų) teises gali padėti ir A. Maslow

teorija. Psichologas A. Maslow išskiria pagrindinius poreikius, pavaizduodamas juos kaip

piramidę. Piramidės pagrindas yra labai platus, o į viršų – siaurėja. Tokiu vaizdavimu

paaiškinami ir apmąstomi žmogaus poreikiai.

Nuo apačios iki viršaus:

° biologiniai poreikiai (pvz., maistas, miegas, oras),

° saugumas ir stabilumas,

° socialiniai poreikiai, socialiniai ryšiai (draugystė, šeima),

° savigarba (kitų pripažinimas, pagarba),

° savirealizacija (moralumas, kūrybingumas, faktų priėmimas).

Visus šiuos poreikius galima vienaip ar kitaip atpažinti jau pateiktuose pavyzdžiuose.

Norėtume remtis šiais praktikos pavyzdžiais, apmąstydami ir aiškindamiesi šiuos penkis

žmogaus poreikius.

Penkių esminių poreikių iliustracija

Biologinius poreikius, pavyzdžiui, maistą, švarius rūbus ir tinkamus namus, Vaiko teisių

apsaugos pareigūnas vertina labai rimtai. Paprašius socialinės darbuotojos stebėti šeimą ir

padėti jai nepatekti į rizikos šeimų sąrašą, pirmiausia paminimi maistas, švarūs drabužiai ir

tinkamas būstas (7 pvz). Be šių aspektų, buvo paminėti tokie vertinimo kriterijai, kaip

mokyklos lankymas ir dėmesio skyrimas vaikams. Pastarasis atspindi socialinių ryšių

poreikį. Švietimas laikytinas svarbiu savirealizacijai. Be to, egzistuoja teisė į švietimą.

Tačiau praktiškai daugeliui vaikų tai pareiga, o jos jie gali mėginti išvengti! Čia

nebeplėtosime diskusijos, ar švietimas prisideda prie kūrybingumo ir savigarbos.

48

Beveik visuose pavyzdžiuose paminėti fiziniai poreikiai: maisto stygius, svarbus pavyzdyje

apie gyvenančią kitame mieste mamą (8 pvz.); poreikis rasti kitą gyvenamąją vietą ir

prastos gyvenimo sąlygos, kaip viena iš priežasčių paimti vaikus į vaikų namus (10,

14 pvz.).

Saugumas ir kiti poreikiai

Specialistai dažnai įsikiša būtent dėl saugumo ir stabilumo šeimoje stokos. Socialinė

darbuotoja yra susirūpinusi berniuko, gyvenančio su seserimi, saugumu (8 pvz.). Buto

savininko fizinis smurtas (9 pvz.) motyvavo socialinę darbuotoją aktyviai padėti mamai

ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tai buvo toks pat prioritetas, kaip aprūpinimas maistu.

Įdomu stebėti, kaip įdėmiai šiame pavyzdyje minima socialinė darbuotoja nemėgino

perimti iniciatyvos iš mamos. Tik viską aptarusi su mama, socialinė darbuotoja susisiekė

su kitomis mamomis ir savanoriais, kad padėtų surasti naują gyvenamąją vietą. Socialinė

darbuotoja atidžiai laikėsi taisyklės neįtraukti kitų, nedavus klientui žinios ir negavus jo

sutikimo. Akivaizdu, kad mama labai vertina tai, kaip jai buvo padėta. Ji ėmė pasitikėti

organizacija, nes jautėsi priimama deramai. Todėl ji ir pati pasisiūlė padėti. Socialinė

darbuotoja tuo džiaugėsi. Ne vien dėl to, kad jiems reikėjo pagalbos. Darbuotoja gerai

suvokė, jog mamai svarbu likti įsitraukus. Tai suteiks jai socialinių ryšių. Ši socialinė

darbuotoja puikiai numanė, kad vienišos moterys lengvai izoliuojasi, o abipusė parama ir

socialiniai ryšiai yra labai svarbu. Mamai dalyvavimas organizacijos veikloje suteikia

savigarbos ir leidžia save realizuoti.

Socialiniai ryšiai, draugystės ir šeima

Aurimas, Vaidas ir Darius bei jų tėvai gali džiaugtis tokia kaimyne kaip Marina,

pasigedusia vaikų ir ėmusia jų ieškoti: „Kas jiems nutiko?“ Nežinome, koks buvo vaikų

ryšys su Marina iki jiems atsiduriant vaikų namuose. Marina ėmėsi jų ieškoti, tad ryšys

turėjo būti geras. Bet Vaiko teisių apsaugos specialistas šio ryšio nepastebėjo. Abejotina,

kad skyriaus darbuotojai būtų atkreipę dėmesį į ryšius, nes jiems labiausiai rūpėjo tai, jog

vaikams nesaugu namie gyventi. Jie skubėjo gelbėti vaikus. Teisė į ryšius ir Marinos

santykis su vaikais šiai institucijai nebuvo labai svarbus. Tokių dalykų tikras vertinimas

praktikoje yra daugiau išimtis, nei taisyklė. Galbūt žodžiais tai ir vertinama, tačiau darbai

byloja ką kita. Tiesą sakant, tikrąjį vertinimą labiau atspindi darbai. Atsižvelgti į ryšius

reiškia tartis su kitais, klausti jų nuomonės ir informuoti, kad vaikai gyvens kitur.

49

Bendrai imant, į ryšius dažnai neatsižvelgiama – tiek į asmeninius ryšius su draugais ir

giminėmis, tiek į ryšius su kitais globėjais. Tačiau asmeninius ryšius reikia vertinti kaip

itin reikšmingus. Mes be jų negalime gyventi. Taip pat ir vaikų ryšiai laikytini labai

svarbiais. Ne veltui vaiko teisių konvencijoje pažymima, kad vaikas turi teisę turėti ir

reikšti savo nuomonę, taip pat jis turi teisę laisvai pasirinkti, su kuo jis nori bendrauti (12,

13 ir 15 str.).

Įvykis klasėje, kai Aurimas, Vaidas ir Darius buvo netikėtai išvežti, tikriausiai sukrėtė jų

klasės draugus. Mes nieko nežinome apie jų reakciją, tačiau tikėtina, kad visiems, su tuo

susijusiems, buvo skaudu. Nė vienas iš jų – nei tie trys berniukai, nei jų klasiokai ar

mokytoja – nėra tokie objektai, kuriuos panorus galima kur nors perkelti nesukeliant jiems

neigiamų padarinių.

Abipusiškumas

Kaimynės Marinos teigiamas požiūris padėjo tėvui ir mamai įgauti vilties dėl ateities, o

viltis yra sąlyga, kad situacija imtų gerėti. Kita vertus, tai, kaip į Mariną reagavo tėvas,

mama ir vaikai, buvo jai malonu. Jie vertino Marinos kūrybingumą ir solidarumą. Tai

skatino pačios Marinos savigarbą, o ji savo ruožtu skatino visų šeimos narių savigarbą

pasitikėdama jais. Ši šeima vis daugiau gerbė kitus žmones, socialinę darbuotoją ir Mariną,

nes šios moterys gerbė šią šeimą. Kaip buvo iš pradžių, nebėra taip svarbu. Užsimezgus

dialogui, vyksta tikri pokyčiai.

Iš pradžių tėvams buvo duotos užduotys. Reikėjo daug ką nuveikti: „pasirūpinti namu, rasti

darbą, tėvui užsikoduoti ir lankyti vaikus vaikų namuose“. Per daug iš karto? Galbūt tėvai

nežinojo, ką daryti, nuo ko pradėti, todėl ir nesirodė vaikų namuose tris mėnesius.

Aplinkiniai žmonės

Socialiniai ryšiai ne visada būna teigiami ir konstruktyvūs. Kaimynai gali reaguoti

dviprasmiškai (8 pvz.). Viena vertus, jie padeda mergaitei ir jos broliui ir juos valgydina.

Kita vertus, jie skundžiasi, kad tenka vaikus maitinti, ir sykiu skundžia mamą socialinei

darbuotojai: „Kur yra mama? Ji nėra gera mama, nes neatlieka savo pareigų. Ji palieka visa

tai mums.“ Tai juos pykdo. Ir jie, pikti ir susierzinę, skundžiasi ir išlieja savo pyktį. Į jų

pykčio lauką gali patekti ir socialinė darbuotoja: „Ji nieko nedaro, nes situacija nesikeičia.“

Šiame pavyzdyje nematyti konstruktyvaus ryšio tarp mamos ir šių kaimynų. Be abejo,

ginčijimasis vienam su kitu, rėkimas, pykimasis ir kaltinimas taip pat yra ryšio būdai.

Tačiau jei bendraujama tik šitaip, tai dažniausiai pavyksta išreikšti save, bet nesiklausoma

50

kito. Tik pradėjus domėtis pykčio, įžeistų jausmų priežastimi, gali užsimegzti tikras

bendravimas. O be socialinio ryšio tai yra neįmanoma.

Tokią bendravimo stoką patyrė ir socialinė darbuotoja, aplankiusi Skirmantės mamą

(11 pvz.). Galbūt mamai labai trūko socialinių ryšių, tačiau mamos reakcija labai

apsunkino socialinės darbuotojos bendravimą su ja. Socialinė darbuotoja tikriausiai norėjo

moteriai parodyti, kad vien kaltindama kitus ji save izoliuoja. Mamai tikriausiai reikia, kad

ja kas nors pasidžiaugtų, kad ją gerbtų. Tačiau vien reikalaudama to, nekreipdama dėmesio

į kitų veiksmus, ji parodo, kad iš tikrųjų nevertina savo dukros mokytojos. Tačiau sykiu ši

mama ir savęs nevertina. Be to, ji nesuvokia, kad mokytoja domisi jos nuomone apie

mergaitę. Ir kad mokytojai patinka, kai mama domisi mokytojos pastangomis išmokyti jos

dukrą daugybos lentelės. Mama galėtų patarti ar padėti. Bet ši mama netikėjo nė savo

galimybėmis.

Dažniausiai aplinkiniai žmonės – mokytoja, kaimynai ar seniūnijos darbuotojas –

susisiekia su Vaiko teisių apsaugos darbuotojais pranešti apie blogą situaciją. Jie gali

jaudintis dėl situacijos, nes jiems rūpi. Kas nors bloga gali nutikti tam vaikui. Tačiau, kad

jie pranešė, šeima dažniausiai nežino. Tai kelia įtarimą: „Kas pasakė, kad aš nesirūpinu

savo vaikais?“ Reta kuri šeima sureaguos: „O, kaip džiaugiuosi, kad Vaiko teisių apsaugos

skyrius jus atsiuntė.“

Savęs ir kitų priėmimas rimtai

Socialinė darbuotoja, prašoma aplankyti šeimą (7 pvz.) labai gerai supranta, kad iš pradžių

jos nepriims maloniai. Atvirkščiai, šeima reaguos įtariai ir tikriausiai nepasitikinčiai. Todėl

svarbu, kad ji skiria laiko pabendrauti su jais ir paklausti apie jų problemas. Ar per šį pirmą

susitikimą šeima jausis pakankamai saugi, kad išsakytų, kas jai svarbu, abejotina. Tačiau

užduodama tokius klausimus ir neskubėdama, socialinė darbuotoja leidžia suprasti, kad ji

domisi kitais žmonėmis ir jų požiūriais. Ir kad ji nori jų patirtį ir mintis priimti kaip

svarbius.

Darbuotoja, aiškiai įvardydama savo atvykimo priežastis, mėgina suteikti kitam asmeniui

saugumo. Aiškiai pateikdamas informaciją rodai, jog kitą priimi rimtai. „Štai ko iš manęs

galite tikėtis. O šito – ne.“ Juo labiau abejojantis yra kitas žmogus, juo svarbiau yra aiškiai

pateikti informaciją. Dideli pažadai skamba gražiai, bet vėliau sukelia nusivylimą ir

neskatina pasitikėjimo, nes nesiremia tikrove. Tai priešingybė kito žmogaus rimtam

vertinimui, nes toks pažadas nėra svarus ir apgalvotas. „Ar aš galiu įgyvendinti, ką žadu, ir

prisiimti už tai atsakomybę?“ Jei taip, mano atsakymas yra rimtas. Be abejo, ši atsakomybė

51

už savo žodžius apima ir teisę pasakyti „ne“ ir nebūti už tai kaltinamam, taip pat dėl to

nesulaukti pykčio. Piktos reakcijos baimė gali priversti pasakyti „taip“, užuot tarus „ne“.

Aiškios informacijos nebuvimas gali perduoti žinią: „Jam nesvarbu žinoti ar suprasti, kas

vyksta. Jis teturi man paklusti, manęs klausyti.“ Arba: „Koks jis kvailas, kad to nežino,

nesupranta.“

Teikiant informaciją yra svarbu ne tik ją išsakyti, bet ir domėtis, kaip kitas ją supranta.

Mums viskas gali būti aišku, nes kasdien su tuo susiduriame. Tačiau kitam tai gali būti

nauja ir nežinoma.

Pirmieji žingsniai užmezgant ryšį turi didelės įtakos tolesnei bendravimo eigai, ar

susiklostys bendradarbiavimas, abipusis priėmimas ir pasitikėjimas. Savigarba, įskaitant

kitų pripažinimą ir pagarbą jiems, taip pat kitų pagarba tau, kuria atmosferą, kurioje įmanu

bendradarbiauti. Kartu tai yra būtina savirealizacijos, kūrybingumo ir faktų priėmimo

sąlyga.

Kaip minėjome anksčiau, be vieningo požiūrio ir be dialogo neįmanoma pagalba, nuo

kurios pagerėtų situacija. Ypač jei ore tvyro didžiulė įtampa, reikia įveikti daugelį kliūčių,

kad atsirastų bendradarbiavimo požiūris. Veikiant Vaiko teisių apsaugos skyriui, jaučiamas

spaudimas, nes jie turi galią paimti tavo vaiką. Daugeliui tėvų tai baisi mintis. Todėl jie

gali būti linkę slėpti visa, kas įmanoma. Tačiau kiek galima pasitikėti aplinkiniais

žmonėmis? Kaimynu ar mokytoja, socialiniu darbuotoju ar vaikų teisių apsaugos

inspektoriumi? Jie visi atrodo norintys kontroliuoti ar jaučiasi verčiami kontroliuoti, nes

kas nors to iš jų tikisi.

Socialinis darbuotojas ir Vaiko teisių apsaugos skyrius

Bendradarbiavimas

Socialinio darbuotojo darbas yra skirti dėmesio visiems šiems skirtingiems aspektams ir

veikti šiame sudėtingame lauke. Kaip matėme, klientų elgesys gali būti trikdantis ir

prieštaringas. Tačiau tokios gali būti ir išorinio pasaulio reakcijos. Mokyklos mokytojai,

socialinė darbuotoja vaikų globos namuose, kolegos seniūnijoje ar Vaiko teisių apsaugos

skyriaus darbuotojai gali turėti skirtingus lūkesčius ir siekti skirtingų tikslų. Taip pat jie

gali norėti permesti problemas ir pagalbos teikimą vien socialiniam darbuotojui. Tiesiai ar

užuolankomis jie tarsi sako: „Spręsti šių klientų problemas yra tavo darbas.“ Tačiau jie gali

ir nesuprasti, kas yra jų atsakomybė, kad, pavyzdžiui, tyčiojimasis iš berniuko klasėje

52

negali būti sustabdytas neįsikišus mokytojui, nes tyčiojamasi mokykloje ir mokytojams

reikia ką nors dėl to daryti (13 pvz.).

Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su Vaiko teisių apsaugos skyriumi reikalauja

ypatingo dėmesio, nes dažniausiai socialinis darbuotojas dirba pavedus šiai įstaigai. Abu

dirba toje pačioje savivaldybėje, tačiau skirtinguose skyriuose, nes kiekviena savivaldybė

turi Vaiko teisių apsaugos skyrių ir socialinių paslaugų skyrių (poskyrį). Šis ne tik rūpinasi

šeimomis ir vaikais, bet ir teikia socialinės globos, pagalbos į namus ir kitas paslaugas.

Socialinių paslaugų organizavimas, bendradarbiavimas ar pavedimas užduočių seniūnijoms

ir bendradarbiavimo su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais organizavimas labai

skiriasi, nes itin priklauso nuo vietos valdžios, vadovavimo būdų ir sutarčių.

15 pavyzdys. Informuoti ar kontroliuoti?

Laikui bėgant, pasikeitė darbo reikalavimai. Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja rašo

apie savo patirtį, susijusią su klientų kontroliavimu ir informavimu.

„Mes, socialiniai darbuotojai, iš pradžių buvome mokomi lankyti šeimas, jas

kontroliuoti kuo dažniau, kada tik norime. Taip ir darėme. Tačiau prieš kelerius

metus VTAS pakeitė savo nuomonę. Dabar mums yra įsakyta šeimose lankytis

vieną kartą per savaitę, nustatytu laiku. Prireikus ir dažniau. Socialinės rizikos

šeimoms turime teikti informaciją, kada atvažiuosime į šeimą. Tai pažymėta mūsų

planuose. Kad jie būtų namuose, niekur neišeitų. Tai patogu klientui ir mums.

Tačiau mes neturime galimybės laikytis šio principo. Nes, pirma, neturime

automobilio, kad galėtume kiekvieną dieną važiuoti. Seniūnija teturi vieną

automobilį, kuris dažnai būna užimtas. Todėl į šeimas važiuoju, kai būna laisva

mašina. Antra, mes privalome atvažiuoti ir klientams nežinant, kai gauname

neigiamos informacijos apie šeimą ir turime patikrinti gautą informaciją. Arba

kartais važiuojame pro šalį ir norime aplankyti šeimą, kad nereikėtų papildomai

prašyti mašinos kitą dieną (taupant benziną ir laiką).

Įdomu, kaip mes iš tikrųjų turime teisingai elgtis? Juk negalime būti draugais,

nenorime būti ir kontrolieriais. Juk kai žmogus būna nesusitvarkęs buities arba

išgėręs alkoholio, jis patiria stresą, netikėtai pamatęs savo namuose socialinį

darbuotoją. Kur tos mūsų ribos? Teoriškai mus moko vienaip, bet praktiškai to

įgyvendinti neįmanoma.“

Tikrovė ir tiesa

53

Ši socialinė darbuotoja paliečia du įdomius aspektus: požiūrio pokytį ir sąlygas tinkamai

dirbti.

Posūkis nuo kontroliavimo į informavimą rodo esminį požiūrio pokytį. Jis atspindi naują

politiką. Nepasakyti kam nors, kad atvykstame, reiškia užklupti žmogų netikėtai. Nėra

reikalo jį informuoti, nes jis turi būti pasiekiamas, kad ir kada atvykčiau. Kitaip sakant, „jis

turi būti mano dispozicijoje. Jo paties veikla nesvarbu. Jis turi tilpti į mano sistemą.“ Taip

nepripažįstame, kad kitas žmogus yra svarbus, nevertiname jo kaip asmens, jo pareigų, jo

atsakomybės ar veiklos. Beje, kai ryšys yra geras ar mes esame draugai ar giminaičiai,

netikėtas vizitas yra visai kas kita.

Lankydami žmogų mes įžengiame į jo teritoriją. Turime tai gerbti. Beje, jis gali mus

svetingai priimti, ir mes turime suteikti jam tą galimybę. Tai konkretus būdas gerbti

vienam kitą, susijęs su anksčiau minėtu pagarbos gavimu ir teikimu. O šie susiję su

savigarba ir žmogiškuoju orumu.

Galbūt norime atvykti netikėtai ir neinformavę, nes rūpinamės, jog žmogus nebūtų

pasirengęs mūsų lankymuisi. Neigiamai galvodami apie kitą sakome sau: „Jei jis žinos, kad

atvyksiu, tai norės pasirodyti iš gerosios pusės ir stengsis nuslėpti, ką iš tikrųjų daro ar kas

jis iš tiesų yra.“ Tiesa yra slepiama. Tokį požiūrį diktuoja nepasitikėjimas. Ir jis savo

ruožtu skatina nepasitikėjimą bei nesąžiningumą: jei tu manimi nepasitiki, kodėl aš

turėčiau būti sąžiningas, juk tu to iš manęs nesitiki? Paradoksas: tarsi ieškome tiesos, bet ji

ir tai, kas iš tikrųjų vyksta, tokiu atveju lieka paslėpta. Jei žiūrime pro nepasitikėjimo

akinius, labai rizikuojame, kad viską taip ir matysime! Pro juos atrodo, kad tiesa negali

būti tiesa ir tikrovė. Pradeda atrodyti, kad reikia slėpti tikrovę ir nebūti sąžiningam.

Apgaudinėti valdžią gali tapti taip įprasta, kad žmonės nebegali įsivaizduoti kitokio

reagavimo būdo. Dėl to tiesa ir tikrovė lieka paslėptos. Ir jei taip, tai kontroliuojami ar

nekontroliuojami žmonės nepasitikės kitu asmeniu, nes visą gyvenimą patyrė

nepasitikėjimą ir paslėptą kontrolę. O nedalyvaudamas toje pačioje tikrovėje socialinis

darbuotojas negali padėti. Jei negalima užsiminti apie tikrovę ir tiesą ir negalima jų

tyrinėti, tikras socialinis darbas nevyksta – nes parama ir pagalba yra susijusios su tikrove

ir tiesa.

Taigi parama ir pagalba gerinti situaciją yra neįmanomos tokioje atmosferoje, kurioje vien

tik kaltinama ir nepasitikima. Rasti, kaip išeiti iš šio bemaž uždaro rato, nėra lengva. Dėl

Lietuvos totalitarinės patirties žmonės Lietuvoje yra įgudę apsimesti, užuot žvelgę tiesai į

akis.

54

Pirmas žingsnis norint keistis yra būti realistiškam ir suvokti skirtumus ir įtampas,

galinčius kilti tarp pagalbos, informavimo ir kontroliavimo. Dėl šios priežasties Vaiko

teisių apsaugos skyriaus kontroliuojamoji funkcija buvo atskirta nuo socialinio darbuotojo

užduoties paremti ir padėti. Atliekant šias dvi užduotis, įgaliojimai, taigi galimybės ir

ribos, skiriasi. Daugeliu atvejų, jei aiškiai apibrėžiami ir atliekami, jie papildo vienas kitą.

Neturint transporto vizitams

Kitas aspektas, paminėtas pavyzdyje, buvo transporto neturėjimas. Didmiesčiuose

prieinamas viešasis transportas. Tačiau klientui, gyvenančiam kaime, pasiekti gali nebūti

transporto arba nuvykti pas jį gali trukti labai ilgai. Pavyzdyje socialinė darbuotoja rado

sprendimą bendradarbiaudama su kolege. Tai kūrybingas ir praktiškas sprendimas. Tačiau

to padarinys – vizituojama, jei turimas transportas, o ne susitarus su klientu ar prireikus.

Aprūpinimą tinkamu transportu galima palyginti su gydytojo aprūpinimu medicininiais

įrankiais arba dailidės aprūpinimu reikiamais įrankiais. Kiekviena profesija turi savo

įrankius. Socialinis darbuotojas negali daug nuveikti neturėdamas telefono, mašinos, vietos

ramiai susitikti su klientu, galimybės aprašyti susitikimus bei savo užrašus kur nors laikyti.

Valdžios atstovai, rodos, kartais tą užmiršta, nes daugelis nekreipia į tai dėmesio. Tiesiog

tikėtis, kad socialinis darbuotojas pats apsimokės už benziną ar telefoną, tolygu nevertinti

socialinio darbuotojo darbo kaip itin svarbaus.

Abipusiai lūkesčiai

Socialiniai darbuotojai turi savo nuomonę, kaip atlikti savo darbą. Tačiau ir Vaiko teisių

apsaugos skyriaus darbuotojai turi minčių apie tai, jie ko nors tikisi iš socialinio

darbuotojo. Tolesniame pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja pasakoja

apie savo lūkesčius.

16 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos lūkesčiai

„Ona augina 5 vaikus. Tik vieno vaiko tėvystė yra nustatyta. Ona prisipažįsta, kad 5

vaikų susilaukė nuo trijų vyrų. Šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus,

apskaitą įrašyta nuo 2010 metų dėl socialinių įgūdžių stokos. Per pusantrų metų

vaikų gyvenamoji aplinka tik blogėjo. Per šalčius šeima pristigo kuro, dėl skolų

atjungta elektra. Trys šeimos vaikai lanko mokyklą, todėl jiems kyla problemų

rengiant pamokas, vaikai negali žiūrėti televizoriaus, neturi kuo užsiimti. Būstas

labai apleistas: išpeliję kampai, nuplyšę tapetai, pilna voratinklių, maisto atsargos

55

minimalios. Ona nežino, kad nustačius vaikų tėvystę ir priteisus iš tėvų išlaikymą, ji

turėtų galimybę gauti iš Vaikų išlaikymo fondo papildomus 800 litų. Socialinis

darbuotojas apsiriboja tik šeimos inspektavimu. Pasigendame konkrečių veiksmų,

kurie padėtų pagerinti vaikų gyvenimo kokybę. Ona akivaizdžiai neturi motyvacijos

ką nors keisti, sugalvoja daugybę priežasčių, kaip nieko nedaryti. Akivaizdu, kad

vaikai prie tokios aplinkos jau įpratę. Socialinis darbuotojas turi nedelsdamas

parengti veiksmų su šeima planą, numatyti konkrečią veiklą nustatydamas

terminus, organizuoti kompleksinę pagalbą pasitelkdamas kitas institucijas, su tuo

supažindinti Oną ir raginti ją laikytis susitarimo. Būtina grįžtamoji šeimos kontrolė.

Priešingu atveju iškyla reali vaikų socialinės atskirties grėsmė.“

Darbas mažais žingsneliais

Skaitydami šį pavyzdį galime, kaip ir Vaiko teisių apsaugos darbuotoja, pasijusti nusivylę

socialine darbuotoja. Skyriaus darbuotoja tikisi daugiau iniciatyvos sudarant planą, į ką

reikėtų susitelkti ir ką pirmiausia reikėtų daryti. Tokie lūkesčiai nėra keisti, nes socialinio

darbuotojo užduotis – padėti šeimos nariams keistis. Taip gyvendami kaip dabar, vaikai

patiria riziką. Jų raida sustoja, jų saugumas negarantuotas ir t. t. Geras planas nėra vien

orientavimosi kryptis. Kai planuojama kartu, mamai paaiškėja, ko ji gali tikėtis iš

socialinės darbuotojos ir ko tikimasi iš jos pačios.

Situacijoje, aprašytoje Vaiko teisių apsaugos darbuotojos, akivaizdžiausias socialinio

darbuotojo veiksmas būtų buvęs informuoti Oną, jog jei ji teisiškai nustatys, kas yra vaikų

tėvas, gaus papildomus 800 Lt. Tada būtų galima su ja aptarti, kaip tai įvykdyti, ir padėti

Onai tai padaryti. Jei ji kartais sakytų, kad jai tas neįdomu, tada derėtų domėtis kodėl ir

pasiteirauti, kaip ji gebės išgyventi be šių pinigų. Ne viskas paaiškės per vieną susitikimą.

Tačiau socialinio darbuotojo uždavinys – sekti tikslus ir veiksmus. Jis turi nutarti, nuo ko ir

kaip pradėti. Ir ar tam jis pirmiausia skirs didžiausią dėmesį. Didesnės pajamos suteiktų

Onai finansinių galimybių. Tačiau, kadangi Onai trūksta socialinių įgūdžių, tolesnis tikslas

būtų mokytis ir mėginti išleisti pinigus ne vien maistui ar brangesniems drabužiams, bet ir

kaupti santaupas gyvenamajai vietai pagerinti, televizijai prijungti ir būstui šildyti žiemą.

Tam reikia daryti sprendimus, žinant realias kainas. Šią informaciją reikia surinkti. Tai

suteiks daug peno socialinio darbuotojo ir mamos Onos pokalbiams, ir neužmirškime

vaikų! Įtraukiami į daromus sprendimus vaikai mokosi susidurti su tikrove, klausytis

vienas kito ir išreikšti savo mintis. Sulig kiekvienu žingsniu socialinis darbuotojas turi

nutarti, ką jis pats darys, o ką gali nuveikti Ona. Jei tikslas yra kaip galima greičiau

56

suremontuoti namus, socialinis darbuotojas daugiausia viską darys pats. Tačiau jei jis

galvoja, kaip ugdyti Onos socialinius įgūdžius ir ką daryti, kad ji įgautų didesnę savigarbą,

turi būti priimti kitokie sprendimai. Jei buvo nutarta, kad Ona, tarkime, sužinos televizijos

ryšio kainas, socialinis darbuotojas turi duoti jai laiko ir pasidomėti, kas iš viso to išėjo. Jei

Ona to nepadarė, tada būtų kalbamasi su Ona: „Kodėl nepavyko, kas užstrigo?“ Leidęs jai

dar sykį pamėginti, bet turint aiškų tikslą ir aiškiai susitarus dėl laiko, socialinis

darbuotojas turi laikytis šio susitarimo, kad parodytų, jog jis svarbus. Žinoma, socialiniam

darbuotojui būtų daug lengviau pačiam paskambinti ir sužinoti, jis taip sutaupytų laiko,

tačiau tada būtų praleista daug galimybių Onai mokytis ir suprasti, kad ji ne bejėgė ir kad

gali save gerbti. Toks požiūris reikalauja ypatingo socialinio darbuotojo dėmesingumo.

Taip pat skatina pamąstyti, kokia galėtų būti priežastis, kodėl Ona ko nors neatlieka. Ar ji

bijo skambinti telefonu? Neturi įgūdžių imtis veiksmų?

Planuoti tokiais mažais žingsneliais nėra labai lengva ir užtrunka laiko įprasti. Mes dažnai

nesuvokiame, kad dalykai, kuriuos darome kasdien ir beveik automatiškai, gali būti

sudėtingi ir nežinomi kitiems. Nesmagu garsiai prisipažinti, kad nežinai, kaip paskambinti

ar kaip tikroviškai suskaičiuoti. Kad išvengtum tokių nesėkmių, lengviau yra išsisukti. Ir

žmonės kartkartėmis būna labai įgudę išsisukinėti, nes tai yra jų būdas išgyventi. Socialinio

darbuotojo uždavinys yra perprasti tokį elgesį ir sureaguoti taip, kad kitas nesijaustų

įžeistas, bet norėtų pamėginti, išmokti padaryti pats. Tai tarsi menas ir tam reikalingas

geras ryšys su žmogumi, su kuriuo dirbama. Jei socialiniam darbuotojui pasiseka, tai

įgalina klientę ir jos savigarba stiprėja.

Ar Vaiko teisių apsaugos darbuotoja pritrūks kantrybės, nes pokyčiai nevyksta taip greitai,

yra kitas klausimas. Galbūt ji tikisi greitų rezultatų. Tačiau to tikėtis neteisinga. Tie, kas

išmano šį darbą, supras ir sutiks, kad, dirbant aprašytuoju būdu, vyksta tikri ir esminiai

pokyčiai. Tačiau tai suprasdamas socialinis darbuotojas turi atskleisti, ko jis siekia ir

kokiomis priemonėmis. Būtent to pasigedo ir prašė pateiktojo pavyzdžio autorė. Ji nerašo

apie greitus rezultatus. Tačiau norėjo sužinoti, kuria kryptimi dirbama ir kokie žingsniai

žengiami. Jei ji pamatys, kad po kurio laiko Ona ėmė labiau pasitikėti savimi, vaikai

parengia pamokas, kad vėl pradėjo veikti šildymas ir dar likę pinigų šildymui žiemą, ji

supras, kad daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Vaiko teisių apsaugos darbuotoja ne tik labiau

pasitikės Ona ir jos veiksmais, bet ir socialiniu darbuotoju, nulėmusiu šį procesą.

Juo atviresnis šis bendravimas tarp socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos

darbuotojos, juo geriau. Tokiu atveju galima pasidalyti ir diskutuoti ir apie dilemas bei

abejones. Vien privalomos oficialios ataskaitos ne visada padeda socialiniam darbuotojui

57

geriau atlikti savo darbus ir pasiekti geresnių rezultatų. Apie socialinio darbuotojo

ataskaitas, rezultatus ir veiksmus nuodugniau rašoma kituose skyriuose.

17 pavyzdys. Refleksija apie mažus dalykus

Paskutinis pavyzdys baigiant šį skyrių. Tai socialinės darbuotojos, dalyvavusios šios

knygos rašymo grupės susirinkimuose, apmąstymai, susiję su aptartomis temomis.

„Keiskime požiūrį į socialinį darbą. Išmokime džiaugtis ne tik matomais, dideliais

pasiektais darbo rezultatais, bet ir mažais darbeliais. Nes jie mūsų darbe irgi atlieka

svarbų vaidmenį. Noriu pateikti pavyzdį.

Mes, socialiniai darbuotojai, patys išsikeliame ir užsibrėžiame sau labai didelius

tikslus, iš savęs reikalaujame labai didelių ir sunkiai įgyvendinamų darbų. O

nemokame pasidžiaugti nuveiktais mažais darbeliais, kurie taip pat atlieka mūsų

darbe svarbų vaidmenį. Mums reikia vizualiai matomų darbų, kad galėtumėme

savimi ar klientais pasidžiaugti. Ir nesuprantame, kiek padarome akiai nematomų

darbų, kurių niekas nepastebi. O mums tai atrodo smulkmena ir visai

nereikšminga, nes žinome tik mes patys. Pastebime ir įvertiname tik tuomet, kai

kas nors kitas pastebi ir įvertina. O reikia pradėti nuo mažų dalykų, mokytis

patiems ir to mokyti klientus. Todėl norėčiau pateikti pavyzdį mažo, bet kartu

didelio bei pasisekusio pozityvaus atvejo (nes aš jo neįvertinau, kol

nepasikalbėjome apie tai viename iš mūsų susitikimų dėl knygos).

Pavyzdys: viena šeima buvo užsiregistravusi darbo biržoje. Nors ne vieną kartą

buvau priminusi, pamiršo nuvažiuoti reikiamą dieną į darbo biržą ir juos išbraukė.

Dėl to VTAS mane apšaukė, kad aš tam ir esu, kad priminčiau klientams.

Tuomet sugalvojau labai paprastą būdą, turintį padėti man ir mano klientams. Po

kiek laiko, kai šeima vėl užsiregistravo darbo biržoje, nuvykusi į šeimą pamačiau,

kad jie turi ant sienos pasikabinę didelį kalendorių. Tada patariau tuoj pat

užsirašyti datą, kada kitą kartą reikės vykti registruotis į darbo biržą, ir liepiau prie

mano akių apsibraukti kalendoriuje reikalingą dieną. Jie taip ir padarė. Nuo tol

šeima niekada neužmiršta nuvykti į darbo biržą, nereikia ir man rūpintis tuo

klausimu ir kas kartą priminti.

Tai atrodo smulkmena, bet patikėkit, ji labai svarbi man ir mano šeimoms. Todėl

siūlau ir kitiems socialiniams darbuotojams pasinaudoti šiuo paprastu pavyzdžiu.“

58

Nedaug bereikia pridurti. Tačiau verta atkreipti dėmesį į sakinį: „Vaiko teisių apsaugos

skyrius mane kaltino, kad mano uždavinys yra priminti klientams susitikimus. Taip nutiko

dėl to, kad klientė užmiršo dalyvauti susitikime darbo biržoje.“

Kaip minėta 1 skyriuje, už šio kaltinimo slypi mintis, kad socialinis darbuotojas yra

atsakingas už kliento veiksmus, nesuprantant, kad abiejų – tiek socialinio darbuotojo, tiek

kliento – atsakomybė skiriasi. Šis Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūno kaltinimas

daro klientą priklausomą nuo socialinės darbuotojos veiksmų. Jei ji nepasako klientui, ką

daryti, jis lieka bejėgis. Jis nežino pats, kaip elgtis, taigi dėl to reikia kaltinti socialinę

darbuotoją. Tolesnis žingsnis – jau ne tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnas kaltins

socialinę darbuotoją už visa, kas negerai, bet ir pats klientas! Jei jis neturi bulvių ar jo

butas nešildomas, kalta socialinė darbuotoja. „Ji nepadarė, ką turėjo padaryti, ji kalta dėl

to, kas jam atsitiko.“ Socialinės darbuotojos uždavinys tampa rūpintis juo ir jo šeima. Tai

suteikia jam alibi nieko nedaryti pačiam, nes jam apie jo paties veiksmus nieko nesakoma,

iš jo nesitikima asmeninės atsakomybės. Tikriausiai nesąmoningai pats klientas ir Vaiko

teisių apsaugos skyriaus darbuotojas sumenkina asmenis iki objektų, neturinčių asmens

galimybių, kūrybiškumo ir atsakomybės už save ir kitus.

Šitaip reaguodami, jie sumenkina atsakomybės sąvoką iki pareigos, kurią kažkas turi

atlikti. Abipusiškumo, būdingo atsakomybei, t. y. prisiimti atsakomybę ir ją teikti, visiškai

nepaisoma. Taip pat ir laisvės prisiimti savo atsakomybę ar jos neprisiimti. Jei

neatsižvelgiama į šiuos abipusiškumo, laisvės ir asmeninio pasirinkimo aspektus,

atsakomybė, žmogui viena pamatinių sąvokų, tampa priemone spausti, rodyti galią ir

kontroliuoti.

Išvados

Apžvelgiant šį skyrių ir jame aprašytus praktikos pavyzdžius, įspūdį daro problemų

įvairovė, kartais jų sudėtingumas ir reikšmingumas. Be abejo, nėra bendrų taisyklių nei

šioms problemoms interpretuoti, nei joms spręsti. Nėra receptų. Tačiau vienas principas,

mūsų požiūriu, yra tinkamas daugumai, netgi visiems atvejams: neprisirišti prie pirmo

įspūdžio, pirmos interpretacijos, pirmo požiūrio.

Nepaisant svaiginančios įvairovės, esminis mūsų požiūrio dalykas ir pagrindinė šio

skyriaus išvada yra ta, kad be tikro ryšio tarp darbuotojo ir kliento, be dialogo nėra

socialinio darbo.

Užmezgant ir palaikant dialogą esmingai svarbu:

o laisvė išreikšti kitokią nei kitų nuomonę ir keisti savo nuomonę;

59

o atvirumas ir aiškinimasis yra abipusis procesas, jo metu teikiama ir gaunama

informacija;

o visų dalyvių įtraukimas;

o suvokimas, kad kiekvienas, įskaitant nespecialistus ir klientus, yra savo srities, taip

pat ir savo patirties bei jausmų, ekspertas, autoritetas;

o atvirumas naujoms kylančioms idėjoms;

o rezultatas, padarinys yra atviras, nenuspėjamas.

Tolesniame skyriuje aptarsime, kaip įdėmiau žvelgti į tai, kas vyksta, naudojantis

septyniais pagrindiniais klausimais.

Metodinės gairės

5 metodinė gairė Tema/klausimas Pažanga ne visada akivaizdi

Pažanga ne visada akivaizdi ir rezultatus galima pastebėti tik atsižvelgiant į mažus

pasiekimus. Kad suprastume, kas vyksta, labai svarbu kreipti dėmesį į, palyginti, mažus

pasiekimus, juos pastebėti ir įvardyti. Šio įvardijimo reikia, kad:

° suvoktume šiuos rezultatus;

° stebėtume, kuria kryptimi vyksta pokytis;

° tęstume;

° parodytume šį rezultatą klientui, nes niekas taip neskatina ir nemotyvuoja, kaip

pagyrimas už teigiamus rezultatus;

° paaiškintume Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir vadovams, ką pasiekėme;

° gebėtume užrašyti šiuos smulkius, bet esminius pasiekimus ataskaitose.

Pateikiame keletą pasiektų rezultatų pavyzdžių. Šiuos rezultatus socialinės darbuotojos

paminėjo, paklaustos: Kokius savo darbo rezultatus pastebėjote per paskutines dvi

savaites?

- Klientė buvo laiminga, nes buvo pakviesta į pokalbį dėl darbo.

- Viena moteris, lankiusi AA grupę kitame mieste, pasakė man, kad ketina įkurti vietinę AA grupę.

- Tėvas ir mama užsikodavo nuo alkoholio.

60

- Mano santykiai su šeimos mama pagerėjo. Iš pradžių ji gąsdino, kad paleis šunis, kai ateisiu, o paskutinę savaitę mes jau kalbamės ir ji įsileidžia mane į vidų.

- Vaikas pasakė man tiesą ir nepamelavo.

- Klientė nebijojo ateiti į seniūniją ir pasikalbėti apie savo problemas.

- Šeimos mama šiemet skynė agurkus iš savo daržo. Anksčiau ji daržo neturėjo.

- Pastebėjau, kad klientas priėmė mane be baimės.

- Mama numezgė kojines ir kepurytę savo kūdikėliui.

- Dirbu su viena šeima, priklausoma nuo alkoholio. Motyvavau juos užsikoduoti, bet jie atsisakydavo. Tačiau paskutinį sykį lankantis šioje šeimoje tėvai netikėtai pasakė, kad jie užsikodavo ir nebegeria. Tai ypač nustebino ir nudžiugino.

- Berniukas, nerengdavęs namų darbų, paprašė papildomų užduočių;

- …

Tokie kitų socialinių darbuotojų pateikti pavyzdžiai atkreipia ir mūsų dėmesį į pasiektus

rezultatus. Tačiau galbūt naudinga užduoti sau ir kolegai šį klausimą:

Kokius savo darbo rezultatus pastebėjote per paskutines dvi savaites?

6 metodinė gairė Tema/klausimas Kliento ryšys su darbuotoju/darbuotoja

Įvadas

Užmegzdami ryšį su klientais ir kitais šeimos nariais, atkreipiame dėmesį, koks mūsų

vaidmuo jį užmezgant. Tačiau tuo pat metu ir klientas savo ruožtu mėgins užmegzti ryšį su

socialine darbuotoja. Kad suprastume klientą, būtų gerai savęs kartas nuo karto paklausti:

o Kaip klientas mezga ryšį su manimi (ar jis vengia manęs)?

o Kaip aš dėl šių mėginimų jaučiuosi?

Keletas pavyzdžių, rodančių, jog kliento ir socialinio darbuotojo ryšys geras:

o Klientė informavo mane, kad pasikeitė jos telefono numeris.

o Klientas paskambino ir paklausė mano nuomonės.

o Kai jai padėjau, ji padėkojo.

o Kai susitinkame mieste, ji nevengia manęs ir pasisveikina.

61

o Vaikas, kuris anksčiau su manimi nešnekėjo, ateina beveik kasdien pasikalbėti.

7 metodinė gairė Tema/klausimas Dėmesys šeimos santykiams

Svarbu kreipti dėmesį ne tik į socialinio darbuotojo ir kliento santykį, bet ir į šeimos

santykius. Per greitai nutarti, jog jie geri ar blogi, vadinasi, juos pernelyg supaprastinti. Kai

vieni apie kitus gerai atsiliepia, gal ir atrodo gražu, bet tai gali būti labai dirbtina. O

aštresnis pokalbis ne visada blogai. Jis gali būti ženklas, kad du žmonės vienas kitam

svarbūs ir nesutinka kokiu nors abiem svarbiu klausimu. Per greitas sutikimas su viskuo

nepadeda kito suprasti. Išsakydamas kitokią nuomonę žmogus parodo, jog kitas žmogus

jam yra svarbus.

Kreipiant dėmesį į šeimos santykius reikia žiūrėti, kas vyksta, ir kaip mama, tėvas, vaikai

reaguoja vieni į kitus. Juo daugiau dėmesio į tai kreipsime, juo daugiau pastebėsime.

Kalbantis knygą rašančiųjų grupėje šia tema, buvo paminėta:

Mama žaidė su vaikais ir kartu su jais piešė.

Tėvas su sūnumi kartu dirbo namų ūkio darbus.

Mama padėjo rengti pamokas.

Berniukas kartu su tėvu ravėjo daržą.

Mama iškepė pyragą, ir kai aš įėjau, visi kartu sėdėjo prie stalo.

Tėvas su sūnumi kartu taisė dviratį.

Mama ir sūnus kartu pjaustė obuolius ir virė obuolienę.

Po susitikimo su šeima verta sau užduoti klausimą:

Kokius teigiamus veiksmus tarp skirtingų šeimos narių šį kartą pastebėjau?

8 metodinė gairė Tema/klausimas Savigarbos ugdymas

Savigarba susijusi su asmeniniais jausmais, ankstesne patirtimi ir kitų žmonių rodoma

pagarba.

Tinkamas būdas suvokti, kas skatina savigarbą ir kas ją mažina, yra paklausti savęs, savo

kolegų ir kitų aplinkinių žmonių, bei išgirstomis mintimis pasidalyti:

62

o Kada ir dėl kokios kieno nors reakcijos ar kokio nors įvykio padidėjo mano

savigarba?

o Kada ir dėl kokios kieno nors reakcijos ar kokio nors įvykio padidėjo

kolegos/draugo/giminaičio/mano pašnekovo savigarba?

o Kada ir po kokios pastabos ar įvykio jaučiausi pažemintas ir kad į mane nekreipia

dėmesio?

o Kada ir po kokios pastabos ar įvykio kolega/draugas/giminaitis/mano pašnekovas

jautėsi pažemintas ir kad į jį nekreipiamas dėmesys?

9 metodinė gairė Tema/klausimas Klausinėjimas kelia baimę

Buvo pastebėta, kad klausinėjamas klientas gali įsibaiminti ar imti gintis. Galbūt taip yra

todėl, kad klausinėjimas dažniausiai susijęs su kontrole, o kontrolė skatina baimę ir

netikrumą: „Turiu teisingai atsakyti, bet nežinau, kokio atsakymo tikimasi.“ „Ką daryti,

nežinau atsakymo – taigi aš bloga?“

Tokios reakcijos ir nesaugumo jausmai gali būti susiję su ankstesne patirtimi. Pavyzdžiui,

mokytojas mokykloje pyko, mokiniui darant klaidas. „Turi atsakyti teisingai.“

Užduoti klausimą kontroliuojant yra tik viena klausinėjimo priežastis. Yra begalė kitokių

priežasčių:

o pasitikrinti informaciją, tarkime, dėl susitikimo laiko;

o iš susidomėjimo kitu asmeniu;

o išreiškiant susirūpinimą;

o norint geriau suprasti situaciją ar žmogų, teiraujantis apie jų lūkesčius, jausmus ir

veiksmus;

o norint gauti grįžtamąjį ryšį, ar pavyko, ar klientui tai patiko, ar nepatiko;

o norint pakviesti pašnekovą aiškiau reikšti savo patirtis, mintis, nuomones;

o norint labiau suvokti pašnekovo motyvaciją.

Šios priežastys atspindi norą suprasti ir ieškoti problemų sprendimo kartu. Du visada žino

daugiau. Ypač tuo atveju, kai problemų negalima išspręsti lengvai, labai svarbu jas tyrinėti

klausinėjant. Sunku įsivaizduoti dialogą be klausimų. Klausimų uždavimas – tai esminės

temos, problemos, iššūkio tyrinėjimas drauge. Du žmonės ar daugiau žmonių žino, mato ir

patiria daugiau, nei vienas žmogus.

63

Tačiau, jei pašnekovas to nesupranta, bendravimas stringa. Vienas jaučia grėsmę, kitas

manosi esąs nesuprastas. Ką daryti? Kaip reaguoti?

o Suprantant, kad klausimas gali nugąsdinti, nes jį galima palaikyti kontrole.

o Rodant ir išsakant, kad šie klausimai yra ne kontroliniai, bet užduodami iš

susidomėjimo ir noro suprasti.

o Išaiškinant, kad neklausinėjant ir negaunant atsakymų apie tai, kas vyksta,

neįmanoma reali pagalba.

64

3 skyrius. Nuo problemos link veikimo: išsiaiškintini klausimai

Klausimai-gairės

Įvadinės pastabos

Septyni pagrindiniai klausimai

Kas vyksta, kokios yra problemos, kas trikdo?

18 pavyzdys. Minčių lietus apie problemas

Skirtingi žiūros būdai

Vertinimas ir interpretavimas

19 pavyzdys. Palikti vaikus namie ar nepalikti?

Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

Kuo padeda vaizdavimas

Piešimas

Piešimas kartu su dalyvaujančiais asmenimis

Žmonės aplink šeimos narius

Susijusios organizacijos

Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai?

Ką mums gali pasakyti šeimos istorija

20 pavyzdys. Dėmesys stipriosioms pusėms

Žiūrint iš šeimos istorijos perspektyvos

Šeimos aplinkos laukas

Socialinio darbuotojo vaidmuo

Socialinis darbuotojas kaip asmuo

Socialinio darbuotojo pozicija, mėgstami ir nemėgstami dalykai

21 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos specialisto galia/kontrolė

Sąžiningumas, pasitikėjimas ir saugumo jausmas

22 pavyzdys. Naikinant utėles

Asmeninis ar struktūrinis sprendimas

23 pavyzdys. Fizinė grėsmė

Tarpusavio parama

Skirtingos rizikos rūšys

Nuodugnus (rūpestingas) darbas

Žmogiški pasirinkimai

24 pavyzdys. Rinktis žmogiškumą

65

Teigiamos klientų galimybės

Poreikis atidžiai ieškoti

Ko siekti?

Rinktis iš skirtingų galimybių (19 pavyzdys)

Skirtingų pasirinkimų padariniai

Ko siekti 8 pavyzdyje Mama gyvena kitame mieste

Ko siekti 20 pavyzdyje Dėmesys stipriosioms pusėms

Tikslai 22 pavyzdyje Naikinant utėles

Nuo ko pradėti veikti?

Veikimas

Metodinės gairės

66

Klausimai-gairės

Įvadinės pastabos

Klausydamiesi istorijos ar skaitydami pavyzdį, dažnai norime peršokti prie atsakymo į

klausimą: ką daryti? Kaip išspręsti šią problemą?

Tačiau kurią problemą? Įdėmiau pažvelgę suprasime, kad dažniausiai galima išskirti keletą

problemų. Tarkime, pavyzdyje apie kitame mieste gyvenančią mamą buvo paminėta:

priklausomybė nuo alkoholio, valkatavimas ir vaikų nepriežiūra (8 pvz.). O pasigilinus,

išaiškės daug daugiau problemiškų aspektų. Jei pasikalbėtume su kolega ir su minėta

mama, jie tikriausiai pridurtų skirtingas problemas. Todėl labai įdomu ir naudinga įvardyti

problemas kartu. Nesitikėkime, kad kiti matys taip pat kaip mes. Man norėtųsi, kad aš

pasirodyčiau teisus. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas. Jei nutariame, jog pagrindinė

problema yra socialinių įgūdžių stoka, problema tampa tarsi aiški. Tačiau pradėję galvoti,

ką reikėtų daryti, suprasime, kad tokia formuluotė iš tiesų apima kelis aspektus, susijusius

su socialiniais įgūdžiais. Panašia patirtimi galėtų dalintis socialinė darbuotoja, kurios

veiksmus planavome 16 pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai. Problemas

reikia įvardyti, nes neįvardijus negalima pasirinkti. Nieko neišskyrus, situacija tampa tokia

trikdanti ir sudėtinga, kad klientas nebemato kitos išeities, kaip tik bėgti nuo tikrovės į

tariamą apatijos prieglobstį ar griebtis alkoholio. Tačiau matėme, kad toks bėgimas nuo

tikrovės tik sukuria naujas problemas.

Socialinis darbuotojas, negebantis išnarplioti sudėtingo problemų raizginio, suskirstyti jį į

mažus žengtinus žingsnelius, negali padėti klientui įgyti pasitikėjimo savimi, kylančio

patiriant teigiamus rezultatus. Kad ir kokie maži atrodytų žingsneliai, jie yra labai svarbūs,

kad žmogus nepasiduotų ir visiškai neprarastų vilties.

Taigi mums reikia duoti laiko problemoms tyrinėti bei įvardyti ir suvokti, kas vyksta ir ko

tikimasi. Norint gerai perprasti ir išsiaiškinti, kokios iš tiesų pagalbos reikia, būtina

ištyrinėti keletą temų prieš nusprendžiant, kuria kryptimi pradėsime dirbti. Ir tik sutarus dėl

bendro tikslo, galima nutarti dėl pirmųjų konkrečių žingsnių tam tikslui pasiekti.

Septyni pagrindiniai klausimai

Akivaizdu, kad į praktinius pavyzdžius galima žiūrėti įvairiopai. Tyrinėjimui to, kas vyksta

konkrečioje situacijoje, pasirinkome septynis pagrindinius klausimus-gaires. Juos šiame

skyriuje plačiau paaiškinsime remdamiesi praktikos pavyzdžiais.

o Kas vyksta, kokios kyla problemos, kas trikdo?

67

o Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

o Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai?

o Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo?

o Kokios yra teigiamos kliento galimybės?

o Ko siekti?

o Ką daryti pirmiausia?

Kas vyksta, kokios kyla problemos, kas trikdo?

18 pavyzdys. Minčių lietus apie problemas

Grupėje nagrinėdami 8 pavyzdį, vardydami tai, kas svarbu Mamos, gyvenančios kitame

mieste, atveju, paminėjome šiuos dalykus:

° mama nesirūpina savo vaikais;

° mama susikūrė naują gyvenimą;

° kyla fizinis pavojus berniuko sveikatai;

° viena vertus, bendruomenė neprisiima atsakomybės; kita vertus, kaimynai padeda ir

pyksta;

° sesuo turi rūpintis nepilnamečiu broliu;

° susiklostė sudėtinga finansinė situacija;

° neaišku, kaip paskirstomi ir kaip naudojami pinigai;

° vaikai yra labai nepriklausomi;

° vaikų ir mamos santykiai;

° kodėl brolis nesilaiko teismo sprendimo,

° berniukas nelanko mokyklos ir leidžia laiką gatvėje.

Skirtingi žiūros būdai

Sudarinėdami tokį sąrašą, galime sunerimti ir sakyti: „Jau gana problemų, sustokime

pagaliau. Jau turime pakankamai problemų!“ Baimė, kad jau daug išvardyta, skatina mus

sustoti. Tačiau neužmirškime, kad mes viską surašome ne tam, kad visas problemas

išspręstume, bet kad suprastume, kas vyksta. O po to galėtume pasirinkti, į ką

koncentruotis. Beje, minėtame pavyzdyje aprašoma sudėtinga situacija, trunkanti gana ilgą

68

laiką ir susijusi su daugeliu žmonių. Visi šie žmonės turi savo nuomonę, patirtį, problemas,

interesus ir poreikius. Taigi nenustebkime, jei keldami kitus pagrindinius klausimus, šioje

situacijoje įžvelgsime dar daugiau problemų.

Tai, ką vienas žmogus mato kaip problemą, kitas gali suvokti visiškai kitaip! Problemų

sąraše paminėta: „Mama susikūrė naują gyvenimą.“ Kyla mintis: „Tai svarbu. Bet ar tai

problema? Argi ji nesuteikia naujų galimybių?“ Tai įtraukti į sąrašą pasiūlęs žmogus galbūt

turi priežasčių įvardyti tai kaip problemą. Mes nebegalime paklausti, kodėl jis taip pasakė.

Bet galime leisti sau spėlioti. Tačiau jei taip nutinka susirinkimo metu, geriau nesijuokti iš

žmogaus ar nemėginti nekreipti į jį dėmesio, o paprašyti paaiškinti, ką jis turi galvoje. Jei

priimame jo idėjas pagarbiai, jos plečia mūsų mąstymo lauką. Gal minėtasis žmogus taip

sako todėl, jog mama išvyko gyventi į kitą miestą ir jos naujasis gyvenimas ten neapima

jos vaikų, jais priversti rūpintis kiti? Tačiau šis naujas gyvenimas reiškia, jog ji gavo darbą.

Kaime, kur ji iki tol gyveno, ji tikriausiai jo nebūtų gavusi. O kas pasakytina dėl naujo

vaikino? Ar ne gera buvo jo įtaka, kad ji daugiau nebegeria? Tokia svarstymų įvairovė

iliustruoja, jog mes tą pačią situaciją galime įvardyti skirtingai. Taip pastebime įvairius

aspektus. Įvairovė aprašant taip pat priklauso nuo mūsų interpretacijų, interesų ir mūsų

vertinimo pobūdžio.

O ką derėtų manyti apie teiginį „vaikai yra labai nepriklausomi“? Ar tai problema, nes jie

turi savo nuomonę ir patys imasi veikti? Gal problema tai, kad jie nesilaiko taisyklių ir

nepaklūsta? Nepaklūsta kam? Mamai, socialinei darbuotojai ar Vaiko teisių apsaugos

skyriaus darbuotojai? Kita vertus, galime žiūrėti į tai ir pozityviai, suprasdami, kad toks

elgesys yra jų išgyvenimo būdas. Tai, jog mergaitė rūpinasi broliuku, turi ir teigiamų, ir

neigiamų pusių. Atsakomybės našta vaikui gali būti per sunki, bet kartu ji daug dalykų

išmoksta, pavyzdžiui, pirkti maistą ir virti. Ne idealiai, nes iki tvarkos namuose dar daug

trūksta. Tačiau vaikai mėgina ir daro geriausia, ką sugeba. Ir tai, be kita ko, jiems teikia

malonumą ir pasitenkinimą? Gal galima su vaikais apie tai kalbėtis ir klausti jų nuomonės?

Vertinimas ir interpretavimas

Skirtinga žiūra ir skirtingas situacijos įvardijimas gali lemti, jog susidaro priešingos

nuomonės. Todėl esame kviečiami į dialogą su savimi ir kitais. Mėginimas įvardyti

situaciją padeda žiūrėti realistiškiau. Įžodinta mintis tampa konkretesnė. Įvardijimas

padeda suvokti, kaip mes interpretuojame ir vertiname situaciją. Iš to, kaip situaciją

nusakome, labai dažnai galima nustatyti, kaip mes ją supratome ir ką apie ją manome.

Išsiugdžius gebėjimą reflektuoti savo įvardijimą ateina naujų minčių. Juo labiau tolstame

69

nuo minties (o gal noro?) duoti ir gauti tinkamą atsakymą, juo labiau išsilaisviname priimti

tikrovę ir galime joje dalyvauti drauge bei pradėti dialogą. Akivaizdu, jog persiėmus tokiu

požiūriu suvokiama, kad egzistuoja ne vienintelis atsakymas. Taip pat aiškėja, kad nėra

„gerų“ ar „blogų“ atsakymų.

Domėjimasis, kaip galima kitaip pažvelgti į tą pačią problemą, padeda įveikti uždarumą,

atsiradusį dėl susiaurėjusio matymo. Jei priimame šią laisvę, ji labai dažnai mums padeda

pradėti naujaip ar rasti sprendimą, nors iki tol nežinojome, ką daryti. Atėjus naujai minčiai

apie problemą, kyla noras tuoj pat šokti prie naujo jos sprendimo. Tačiau geriau pasilaikyti

tą mintį ir nepraleisti kitų pagrindinių klausimų-gairių.

19 pavyzdys. Palikti vaikus namie ar nepalikti?

Kartais reikia daryti toli siekiančius padarinius turinčius sprendimus. Panašius į

aprašytuosius šiame pavyzdyje, kuriame keliamas klausimas, ar vaikai gali likti namie, ar

turi būti auginami kitoje aplinkoje.

„Inga nuošaliame vienkiemyje gyvena su 6 savo vaikais: 18 m. Algiu, 16 m.

Mykolu, 10 m. Eugenijumi, 5 m. Luku, 3 m. Eriku ir 2 m. Simu. Šeima labai

skursta. Moteris nesugeba pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, nors juos

savotiškai myli. Vaikai nelanko mokyklos, meluoja, vagiliauja. Mažieji vaikai yra

neprižiūrimi: lapkričio mėnesį basomis, neapsirengę, alkani laksto kieme. Namuose

mamos dažnai nebūna, mažieji vaikai būna paliekami su vyresniaisiais broliais.

Namuose padėtis kritiška, namai šalti, visai nekūrenama. Kambariuose netvarka,

mėtosi skudurai, šiukšlių bei nuorūkų pilnos grindys. Maistas gaminamas labai

retai, vaikų pagrindinis patiekalas – kruopos. Retkarčiais labdarą maisto produktais

šeima gauna iš agentūros „SOS vaikai“. Šeimai labai trūksta socialinių įgūdžių ir

materialinių lėšų. Elektros tinklai grasina nutraukti elektros tiekimą, nes nemokami

mokesčiai.

Ingos šeimoje susidarė ypač sunki situacija: sprendžiamas klausimas, ką daryti su

jos nepilnamečiais vaikais. Mokytojai skundžiasi, kad mokyklinio amžiaus vaikai

labai retai lanko pamokas. Moteris susirūpinusi, kad iš jos gali būti paimti vaikai.

Pagrindiniai problemos dalyviai yra mama Inga ir jos sūnūs Algis, Mykolas ir

Eugenijus:

Inga yra išsigandusi, kad iš jos gali būti atimti vaikai. Moteris nesugeba

pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, nors juos savotiškai myli. Vaikai

nelanko mokyklos, meluoja, vagiliauja.

70

Algiui liepos mėnesį suėjo 18 metų: mokykloje jis mokėsi pagal specialiąją

ugdymo programą, specialybės neturi, niekur nedirba, nieko nenori veikti,

ištisas dienas guli lovoje ir žiūri televizorių. Labai menkai save vertina.

Mykolo itin sudėtingi santykiai su mokytojais. Į mokyklą ateina retkarčiais.

Neigiamai žiūri į mokslą, todėl mokslas sekasi visai prastai, daug neigiamų

pažymių. Klasėje draugų neturi.

Eugenijus į mokyklą vaikšto dažniau negu brolis, jam mokytis sekasi geriau,

klasėje turi kelis draugus, su jais palaiko ryšį, bendrauja. Namuose sąlygų

mokytis neturi. Stiprus ryšys su motina: jos bijo, klauso.

Inga šiuo metu yra sutrikusi – nepasitiki socialiniais darbuotojais ir Vaiko teisių

apsaugos skyriaus specialistais, bijo dėl savo vaikų, netiki, kad jai norima padėti.

Socialiniam darbuotojui reikės iš naujo įgyti mamos pasitikėjimą. Darbuotojui

reikės užmegzti nuoširdų, rūpestingą pokalbį ir parodyti neteisiantį supratimą.

Mokyklos pedagogai yra susirūpinę dėl savo mokinių Mykolo ir Eugenijaus

netinkamo elgesio, pamokų praleidinėjimo. Šie mokiniai nemotyvuoti mokytis.

Pagrindinė problema šioje šeimoje yra vaikų nepriežiūra – jie auga socialinės

rizikos šeimoje, neigiama aplinka neskatina sveikos asmenybės brendimo ir raidos.

Motina neturi tinkamų socialinių įgūdžių, riboja vaikų emocinę, dvasinę ir fizinę

raidą. Motina neturi motyvacijos keistis – rūpintis vaikais, tvarkyti buities sąlygas.

Jos požiūriu, viskas gerai.“

Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

Kuo padeda vaizdavimas

Aiškinantis kliento lauką, aplinką, įskaitant visus jo šeimos narius, itin pravartu pasiėmus

popieriaus ir pieštuką pavaizduoti, kas su kuo susijęs ir kokie jų tarpusavio santykiai. Taigi

popierius ir pieštukas mums pasitarnaus kaip refleksijos įrankiai. Vartodami terminą

„laukas“ sekame Kurtu Lewinu, vienu iš socialinės psichologijos pradininkų (K. Lewin.

Lauko teorija socialiniuose moksluose: rinktiniai teoriniai straipsniai). K. Lewinas

pabrėžia, jog žmogus yra aktorius daugiašalių tarpusavio sąveikų lauke, o ne mechanizmo

komponentas.

Inga, jos sūnūs Algis, Mykolas ir Eugenijus tiesiogiai įvardyti kaip problemos dalis. Tačiau

kaip kiti vaikai? Piešdami ar braižydami turime jiems irgi suteikti kokią nors vietą. Tai

71

priverčia mus mąstyti: kur? Kokia jų pozicija? Jų elgesys nepatraukia dėmesio, bet jie taip

pat yra šios šeimos nariai, turi savo teises, socialinius ryšius ir jausmus. Kad ir kokie būtų

priimami sprendimai, jie bus susiję ir su jais. Remiantis pateikta informacija, schema, arba

piešinys, galėtų atrodyti taip.

Piešimas

Piešimas skirtas tikrovei tyrinėti, jis padeda ją reflektuoti. Taigi piešimas tampa net

svarbesnis už rezultatą (schemą). Piešdami turime nutarti, kur pavaizduoti vieną ar kitą

asmenį. Kas yra arčiau vienas kito? Tarp kurių asmenų yra atstumas?

Mūsų piešinyje pavaizdavome mamą šiek tiek atokiau, nes buvo paminėta, jog jos dažnai

nebūna namie. Kadangi vaikai rūpinasi vienas kitu, jie pavaizduoti arčiau. Kiek abejojome

dėl Algio. Kai jam sukako 18 m., jo pozicija šeimoje ir santykis su Vaiko teisių apsaugos

skyriumi pasikeitė. Jis dabar suaugęs, ir jie juo nebesirūpina.

Linijomis tarp asmenų pažymimi abipusiai santykiai. Rodyklėmis nurodomos pagrindinės

ryšio ir bendravimo kryptys. Bent tiek, kiek mums žinoma. Jos gali keistis, todėl toks

vaizdavimas atspindi tam tikrą momentą. Tarp Eugenijaus ir mamos rodyklės eina į abi

puses. Rodyklė nuo Eugenijaus iki jo mamos net paryškinta, kad atspindėtų, jog jis jos

„bijo, klauso“. Kitaip tariant, galbūt ji jam vis dar autoritetas.

Linijos tarp mamos ir Algio bei Mykolo sutrūkinėjusios, nes, atrodo, jog jie nebevertina

mamos rimtai. O kokią liniją nubrėžti tarp brolių? Ir kokias linijas tarp aplinkui esančių

72

žmonių? Kur pavaizduoti tėvą, o gal jų yra daugiau, nei vienas? Geriau piešti juos toli, nes

su jais nėra ryšio? O gal su kuriais nors palaikomas ryšys? Ar reikėtų pažymėti konflikto

liniją, ar sutrūkinėjusią, o gal neutralią ryšio su mama ar ir ryšio su kai kuriais vaikais

liniją? Nežinome. Tik paklausus, tokie dalykai paaiškėtų.

Piešimas kartu su dalyvaujančiais asmenimis

Mes galime tik spėlioti. Bet jei pieštume tokią schemą su Inga ir/ar jos vaikais, jie

paminėtų tuos asmenis, kuriuos norėtų pridėti. Arba pasakytų mums, kam, jų nuomone,

nereikia skirti vietos. Kai šitaip kalbamasi, žmonės įsitraukia ir ima išsakyti, kaip jie patiria

situaciją. Dalyvių mintys gali nesutapti, taigi prasideda dialogas. Piešimas suteikia

galimybę išreikšti emocijas. Iškyla nauji faktai. Tame procese dalyvaujančiam socialiniam

darbuotojui piešimas suteikia daug informacijos apie jausmus ir aplinkinius žmones.

Žmonės aplink šeimos narius

Šalia Eugenijaus nurodėme – mažais kryželiais – jo draugą iš mokyklos. Ar Eugenijus turi

daugiau ryšių? Kai kurių artimesnių, kitų – ne tokių artimų? Jei norime geriau suprasti

Eugenijų, vertėtų nupiešti detalesnį jo ryšių piešinį.

O kaip dėl kitų dviejų berniukų aplinkos? Jie vagiliauja – ar daro tai vieni? Abu kartu ar su

kaimo vaikais? Ir mama, ar ji turi draugų? Kur ji vis išeina?

Susijusios organizacijos

Šalia asmeninių ryšių schemoje reikia pavaizduoti profesionalus ir organizacijas, susijusius

su šeima, kad suprastume jų įtaką. Kiek žinome, tai yra mokykla, agentūra „SOS vaikai“,

elektros tiekėjas, socialinė darbuotoja iš socialinių paslaugų skyriaus, Vaiko teisių

apsaugos skyriaus darbuotoja ir asmuo, pateikęs atvejį, – savivaldybės Socialinės paramos

skyriaus darbuotoja.

O linijos tarp šių organizacijų? Kaip jas nubrėžti? Ar yra koks nors jų tarpusavio ryšys? Ir

beveik jokių linijų, siejančių su mama? Jei taip nutiktų, taptų aišku, kad daugiau yra

kalbama apie šeimą nei su šeima?

O gal visos linijos veda į mamą, bet nėra jokių rodyklių tarp organizacijų? Arba visos

rodyklės atsuktos į mamą? O su kuo ji pati palaiko ryšį? Kad ir kokias linijas nubrėžtume,

tai, kad jos yra arba kad jų nėra, taip pat jų kryptys, vėliau, reflektuojant tikrovę, mums

padės nutarti, kokie turėtų būti tolesni žingsniai.

73

Bendravimas tarp organizacijų gali vykti įvairiais būdais ir per skirtingus asmenis.

Tarkime, raštu, rašant ataskaitas, arba ne taip formaliai, telefonu. Kas ką informuoja? Ar

informacija abipusė? O kaip dėl konsultavimosi ir abipusiu sutarimu priimtų sprendimų?

Ar viena kuri organizacija hierarchiškai svarbesnė už kitą? Visada kyla klausimas, kiek

gilintis į šiuos aspektus kiekvienoje situacijoje. Išsiaiškinti yra gerai, bet turime saugotis

neįsitraukti į nepabaigiamą tyrinėjimą. Sprendimas piešti detalesnę schemą gali būti

priimtas kaip vienas iš pirmųjų žingsnių nutarus, kuria kryptimi bus dirbama (7 pagrindinis

klausimas).

Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai?

Ką mums gali pasakyti šeimos istorija

Apie Ingos ir jos šeimos istoriją daug ko nežinome. Neatrodo, kad paskutiniaisiais metais

įvyko kažkas svarbaus, kas būtų nulėmę pokytį į gerą ar blogą pusę. Suvokti, kad nieko

apie tai nežinome, taip pat vertinga. Tai verčia mus domėtis, ar iš tikrųjų į nieką nereikia

atkreipti dėmesio? Bent jau turėtų būti istorija, susijusi su vaikų tėvu ar skirtingais tėvais.

Kažkoks ryšys buvo, nes beveik kas dveji metai gimė po vaiką. Tai tikrai istorijos dalis.

Tolesniame pavyzdyje istorija yra svarbesnė.

20 pavyzdys. Dėmesys stipriosioms pusėms

„Agnės ir Kęstučio šeimoje auga 6 vaikai: 14 m., 12 m., 6 m., 4 m. dvynukai, ir

2 m. Šeima gyvena kaime, dviejų mažų kambarių name be patogumų.

Spalio mėnesį šeimoje kilo tam tikrų problemų. Mama ir tėvas ėmė piktnaudžiauti

alkoholiniais gėrimais, mažiesiems nebuvo saugu gyventi tokiomis sąlygomis

(smurto atvejų šeimoje nebuvo nustatyta). Vaikai buvo apgyvendinti globos

namuose, nustačius laikinąją globą. Vyresnieji vaikai buvo apgyvendinti vienuose

globos namuose, mažylis – šeimynoje.

Pagrindine problema įvardytas alkoholizmas šeimoje. Tačiau, nežiūrint į tai, Agnė

ir Kęstutis kiek galėdami rūpinosi savo vaikais: registruodavo ir veždavo pas

gydytojus, laikydavosi jų nurodymų. Pagal galimybes tvarkėsi buityje. Pagal

sudarytą laikinosios globos planą tėvai turėjo užsikoduoti, įsidarbinti arba būti

registruoti darbo biržoje. Per paskirtą laiką tėvas užsikodavo, mama nustojo vartoti

74

alkoholį savo jėgomis. Kiek galėdami, apsitvarkė buityje. Vaikai buvo grąžinti į

šeimą po keturių mėnesių.

Kitų metų kovo mėnesį antrajai dukrai Editai buvo ruošiamasi daryti operaciją. Dėl

medikų klaidos ruošiantis šiai operacijai mergaitė tapo visiškai neįgali. Ji daugiau

kaip mėnesį laiko gulėjo komos būklės, mama nuolat buvo šalia jos. Tuo tarpu

namuose likęs tėvas (kai kurių vaikų patėvis) nesugebėjo vienas tvarkytis namuose,

palūžo, pradėjo girtauti. Buvo priimtas sprendimas vėl paimti vaikus iš šeimos,

apgyvendinti vaikų globos namuose, kol mama su Edita grįš į namus. Sykiu tėvas

įpareigotas vėl užsikoduoti, registruotis darbo biržoje, padaryti namuose remontą,

atskiriant gyvenamąsias patalpas mažiesiems. Įpareigojimai nemenki, mano

supratimu, tačiau pajamos, apgyvendinus vaikus globos namuose, sumažėjo. Tėvas

užsikodavo, dirbo viešuosius darbus, sutvarkė namus, padarė remontą. Mama su

Edita, turinčia visišką negalią (sunkiai kalbėjo, nesėdėjo, nevaikščiojo, pati

nenulaikė galvos, nevalgė), grįžo į namus po šešių mėnesių. Per globos plano

peržiūrą buvo nuspręsta tęsti laikinąją globą vaikams, gyvenantiems globos

namuose, nes mamai su Edita dar turėjo būti skiriama reabilitacija sanatorijoje,

vaikus grąžinti į namus prieš Kalėdas.

Prieš Kalėdas, organizavus globos plano peržiūrą, vaikai namo nebuvo sugrąžinti,

motyvuojant tuo, kad per tą laiką tėvas kelis kartus rastas neblaivus (nors mama jau

nuo sausio mėnesio nė karto nerasta neblaivi, socialinės darbuotojos teigimu,

negeria visą tą laiką). Namuose padarytas remontas. Tėvas ir mama registruoti

darbo biržoje. Edita rūpinamasi: ji vežama pas gydytojus (to paties patėvio),

mergaitė jau kalba, valgo pati, sėdi, paeina, o tai mamos ir patėvio tinkamos

priežiūros rezultatas. Kiek kartų buvome atvažiavę aplankyti šeimos, namuose

pakankamai tvarkinga, šilta, paruoštas šiltas maistas, mergaitė prižiūrėta, švari.

Tėvai per visą laiką pagal galimybes lankydavo vaikus globos namuose,

palaikydavo ryšius su vyresniais vaikais telefonu, rūpinosi jų sveikata, nepraleido

nė vieno vizito pas gydytoją, veždavo patys ir tuos vaikus, kurie gyveno globos

namuose. Noriai bendrauja ir bendradarbiauja, tariasi su socialine darbuotoja

seniūnijoje, su darbuotojais globos namuose. Vaikus žadama grąžinti prieš Velykas.

Aš, kaip vaikų globos namų socialinė darbuotoja, matyčiau kitą sprendimą. Per

globos plano peržiūrą aš ir seniūnijos socialinė darbuotoja išsakėme nuomonę, kad

vaikai būtų grąžinti į šeimą, nes ši šeima turi stipriųjų pusių, kurias galima

akcentuoti dirbant socialinį darbą su šia šeima. Mes tikrai neįvardytume

75

alkoholizmo kaip didžiausios problemos šioje šeimoje. Tėvams trūksta tėvystės

įgūdžių, bet jų niekaip neišsiugdysi, jeigu vaikai gyvens atskirai. Jeigu namuose

gali gyventi visišką negalią turinti mergaitė, tai kodėl negali gyventi sveiki vaikai,

kuriais tėvai nori rūpintis patys. O ir ryšys tarp tėvų ir mažesniųjų vaikų yra labai

glaudus ir šiltas. Vaikams kiekviena diena be tėvų yra labai sunki.“

Žiūrint iš šeimos istorijos perspektyvos

Šeimos problemos prasidėjo prieš keletą metų. Kokios problemos, mes neinformuojami. Ar

jos susijusios su situacija, nežinodami negalime spręsti. Gal ne. Žvelgiant į istoriją, ne

viską reikia tyrinėti. Analizuojant situaciją, reikia pasirinkti, ką tyrinėsime. O pasirinkdami

turime turėti galvoje, jog norime žmoniškai padėti žmonėms. Priklausomai nuo situacijos,

kai kuriuos aspektus reikia daugiau, kitus mažiau sustiprinti. Nėra vienodų taisyklių.

Šiame pavyzdyje pasakojama istorija prasidėjo kai mama, iki tol neturėjusi įpročio gerti,

ėmė taip girtuokliauti, kad nebeprižiūrėjo vaikų. Taip pat ir tėvas įniko vis daugiau gerti.

Abiem tai buvo būdas užmiršti savo problemas ir trumpam nuo jų pabėgti?

Vaikams reikėjo kraustytis į vaikų globos namus. Abiem tėvams tai turėjo būti didelis

sukrėtimas. Tai privertė juos suvokti, kad jiems reikia keisti savo gyvenimo būdą. Ir jiems

pavyko savo gyvenseną taip gerai pakeisti, kad vaikai po keturių mėnesių sugrąžinti

namo – puikus rezultatas.

Tačiau tuo vargai nesibaigė. Šį kartą ne dėl tėvų elgesio ar alkoholio vartojimo. Dukrai

Editai reikėjo operacijos. Deja, jos padariniai buvo itin liūdni. Dėl gydytojų klaidos

mergaitė mėnesį išbuvo komos būklės. Tuo laiku tėvai turėjo labai jaudintis. Kuo visa tai

pasibaigs? Edita atsigavo iš komos, tačiau įgijo sunkią negalią. Ji nebenulaikė galvos,

nepajėgė sėdėti, valgyti ir kalbėti. Visa tai reikėjo iš naujo išmokti. Joks medikas negalėjo

numatyti, kiek ji atsigaus. Tačiau tėvams labai rūpinantis, Editos situacija smarkiai

pagerėjo. Skaitėme, jog ji pradėjo daugiau kalbėti, pati valgyti, vėl galėjo atsisėsti ir net

pradėjo vaikščioti. Be abejo, šie rezultatai pasiekti labai dideliu visų šeimos narių

atkaklumu. Kad tėvas palūžo tam tikru momentu, kai jam reikėjo vienam pačiam ištverti

situaciją, nes mama su Edita buvo ligoninėje, yra labai suprantama. Galime jį už tai

kaltinti, bet galime ir taip vertinti: „Jis ilgą laiką sugebėjo nepalūžti rūpindamasis penkiais

mažais vaikais ir namais.“ Tuo laiku jis nedirbo ir galbūt jaudinosi dėl savo tuometinių ir

būsimų pajamų. Be to, pridėkime nuolatinį rūpestį dėl toli esančių žmonos ir Editos.

Susidoroti su visu tuo vienam yra bemaž neįmanoma, tad nenuostabu, kad žmogus palūžo.

Ar niekam tuo metu nekilo mintis pasiūlyti pagalbą namuose? Atrodo, kad ne.

76

Vaikų globos namų socialinei darbuotojai, atrodo, daro įspūdį, kad tėvai ištvėrė – tai matyti

iš to, kaip ji aprašė istoriją.

Šeimos aplinkos laukas

Prie šio pavyzdžio nepridėjome piešinio ar brėžinio. Tačiau jei jį pridėtume, galėtume

įrašyti daugelį asmenų ir organizacijų – ligoninės gydytojus, reabilitacijos centro

darbuotojus; vaikų globos namų direktorių ir socialinę darbuotoją, taip pat auklėtojas bei

socialinių paslaugų skyriaus darbuotoją iš savivaldybės. Ir neužmirškime Vaiko teisių

apsaugos skyriaus darbuotojų. Tikėtina, jog ši organizacija vadovavo sprendimų dėl vaikų

grąžinimo ar negrąžinimo namo priėmimui.

Organizacijų ir susijusių su sprendimų priėmimu asmenų vaidmuo taip pat gali būti

tyrinėjamas braižant: pažymint, kas dalyvavo, kas su kuo bendravo, kas atidžiai klausėsi,

kas visai nesiklausė, kas nevertino kitų nuomonių. Tokia refleksija įdomi, jei norime

pažvelgti atgal ir įvertinti procesą, kad suprastume, išmoktume ir būtume geriau pasirengę,

kai po kiek laiko sprendimas bus persvarstomas.

Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo?

Socialinis darbuotojas kaip asmuo

Norėdami suprasti savo galimybes ir ribotumus, turime žvelgti ne tik į savo užduotį ir

vaidmenį, bet ir į savo jausmus, vertinimus bei veiksmus. Socialiniai darbuotojai dažnai

taip susitelkia į savo klientus ir jų poreikius, kad užmiršta kreipti dėmesį į save. Bet, kaip

sakėme anksčiau, kad kitus vertintume rimtai, turime rimtai vertinti ir save. Socialinis

darbas daug reikalauja ir kad ištvertume, mums reikia kartas nuo karto suvokti, kas mus

palaiko. Reikia apmąstyti, ką daryti, kad neperdegtum ar nepasiduotum nevilčiai. Todėl

turime klausytis savęs ir suvokti, kas mums teikia malonumą ir pasitenkinimą, ir laiku

leisti sau gerai pailsėti.

Mūsų veiksmai remiasi mūsų interpretacijomis ir situacijos vertinimu, kitaip tariant, mūsų

asmeniniai interesai, mums patinkantys ir nepatinkantys dalykai bei asmeninė patirtis turi

didžiulės įtakos mūsų veiksmams. Ji nebūtinai turi būti neigiama, tačiau geriau atpažinti

tokias įtakas, nei nekreipti į jas dėmesio.

Socialinio darbuotojo pozicija, mėgstami ir nemėgstami dalykai

77

Pavyzdyje apie Dėmesį stipriosioms pusėms vaikų globos namų socialinei darbuotojai

padarė įspūdį mamos ir tėvo stiprybė. Tai suteikė jai džiaugsmo ir pasitenkinimo. Bet ji

taip pat supyko, kad buvo priimtas sprendimas palikti vaikus vaikų globos namuose.

Tikėtina, kad tėvas ir mama jautėsi padrąsinti jos supratimo ir įvertinimo. Tėvai jaučia, kad

darbuotojai daro įspūdį jų rūpinimasis Edita ir dėmesingumas jai, nors darbuotoja to garsiai

ir neišsako. Vaikai įgauna geros patirties: jų tėvai vertinami pagarbiai.

Asmuo, papasakojęs mums apie Ingą ir jos vaikus (19 pvz.), yra ne taip teigiamai

nusiteikęs, bet irgi emociškai įsitraukęs. Ši darbuotoja labai jaudinasi, kas nutiks mamai ir

vaikams ateityje. Ji pati nėra socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja. Ji susijusi

su mama, nes rūpinasi jos socialinėmis pašalpomis. Suvokti savo poziciją ir uždavinius yra

svarbu, nes jie nulemia, ką mes galime nuveikti arba ko negalime padaryti šeimos labui.

Kitų lūkesčiai irgi susiję su mūsų užduotimi/vaidmeniu.

Ši užduotis ar vaidmuo turi įtakos, kaip kiti mus vertina. Dalyvaujant direktoriui ar kitam

valdžios atstovui, visi kiti gali imti kalbėti atsargiau. O gal geriau visai nieko nesakyti? Jei

būtume valdžioje, mums tikriausiai nepatiktų, kad, mums pasirodžius, žmonės tampa ne

tokie atviri. Arba kad jie paklūsta nepasakydami, kas iš tiesų vyksta. Suvokę šias įtakas,

galime ieškoti būdų įveikti šiuos sunkumus.

21 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos specialisto galia/kontrolė

Čia Vaiko teisių apsaugos specialistas panaudojo savo einamas pareigas visiškai

nesuprasdamas autoritarinio elgesio neigiamų padarinių. Jo nuomone, toks reagavimo

būdas buvo geras. Jis nė kiek neabejojo pasieksiantis gerų rezultatų.

„Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas buvo nepatenkintas socialinės

darbuotojos darbo su socialinės rizikos šeimomis rezultatais jų regione. Jis

socialinei darbuotojai pasakė: „Tu nežinai, kaip reikia dirbti. Aš tau parodysiu, kaip

reikia bendrauti su šeima.“ Taigi jie kartu nuvažiavo aplankyti šeimos netikėtai, ne

pagal susitarimą su ja.

Nuvažiavęs į šeimos namus, jis pasakė mamai, kaip jai reikia elgtis, ir moteris tuo

metu tuoj pat su viskuo sutiko. Ji neprieštaravo ir nieko nesakė prieš. Moteris tik

pakluso ir pasirašė. Grįžtant į savivaldybę, skyriaus specialistas pasakė socialinei

darbuotojai, jog dabar ji žinos, kaip reikia elgtis. Ir kai kitą kartą lankysis pas

šeimas, „elkis lygiai taip pat kaip aš“. Socialinė darbuotoja tylėjo. Ji suvokė, jog jei

ji bendrautų tokiu būdu, šeima to nepriimtų. Ji neturėjo tokios galios pozicijos kaip

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas. Tačiau ji jos ir nepavydėjo, nes puikiai

78

suvokė, jog vien gąsdinimas nesuveiks. Socialinei darbuotojai buvo aišku, jog

mama neturėjo kitos išeities, tik paklusti, ir neturėjo galimybės atsisakyti, nors

nieko nedarys ką pažadėjusi. Per kitą susitikimą socialinės darbuotojos spėjimas

pasitvirtino. Po ano susitikimo niekas nepasikeitė: mama elgėsi taip, kaip buvo

įpratusi.“

Sąžiningumas, pasitikėjimas ir saugumo jausmas

Apie situaciją Ingos šeimoje žinome, jog ore tvyrojo toli siekiančio sprendimo dėl vaikų iki

18 m. nuojauta. Ar vaikai galės pasilikti namie? Mokykla labai skundėsi, nes vaikai

praleidinėjo pamokas.

Mama buvo labai susirūpinusi ir jautė spaudimą, nes iš jos galėjo būti atimti vaikai. Taigi ji

turėjo rimtų priežasčių nepasitikėti socialine darbuotoja ir Vaiko teisių apsaugos

specialiste. „Jie sako, kad nori man padėti, bet ką tai reiškia, jei jie gali ateiti ir atimti mano

vaikus?“ Dėl kokios priežasties ji turi pasitikėti socialine darbuotoja? Ši realistiška baimė

drauge su ankstesne Ingos patirtimi labai ją įjautrins neišreikštiems socialinės darbuotojos

jausmams. Inga tikriausiai yra patyrusi, kad žodžiai lengvai ištariami, bet ne visada galima

jais pasitikėti.

Taigi jei pirmasis socialinės darbuotojos uždavinys, kaip atrodo iš pavyzdžio, yra atgauti

mamos pasitikėjimą, socialinės darbuotojos pirmasis žingsnis – būti sąžininga sau ir

klausti: „Kiek pasitikėjimo ir saugumo jausmo aš galiu suteikti Ingai? Saugumą, kad jos

vaikų neatims? Gal tam tikromis sąlygomis? Tarkime, vaikai nebus paimti per ateinančius

6 mėnesius, jei per tą laiką tu, Inga, mano padedama stengsiesi pagerinti situaciją? O jei,

mano padedama, galėsi parodyti Vaiko teisių apsaugos specialistui, kad kai kur situacija

pagerėjo, galėsime sudaryti naują sutartį kitai pusei metų.“ Jei socialinė darbuotoja negali

pasiūlyti jokio saugumo, Inga jos neklausys ir nebus motyvuota keistis.

Tačiau socialinė darbuotoja savo ruožtu supras, kad toks saugumas gali būti garantuotas tik

kartu su jos kolegomis iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Socialinė darbuotoja yra

priklausoma nuo jų, kad galėtų tokį saugumą garantuoti. Tai kaip grandinės grandys. Be

Vaiko teisių apsaugos skyriaus patikinimo, kad jie pasitiki socialine darbuotoja, ši negali

nieko laiduoti Ingai. Kas per tą pusmetį pasikeis ir kiek, sudėtinga prognozuoti. Kultūroje,

kur žmonės tikisi saugumo iš sutarčių, o ne iš susidomėjimo tuo, kas iš tiesų vyksta, kaip

matėme paskutiniame, 21 pavyzdyje, kuriame aprašomas specialistas tik naudojosi savo

valdžia, socialiniam darbuotojui nelengva įgyti profesionalų pasitikėjimą, saugumą ir

laisvę veikti pagal situacijos keliamus poreikius.

79

Pirmajame skyriuje aprašyta socialinė darbuotoja, nubausta už tai, kad nevykdė visko, ko

pageidavo klientė, labai išraiškingai iliustruoja, kad socialinis darbuotojas priklauso nuo to,

kaip valdžia supranta socialinio darbo tikslus ir metodus. Akivaizdžiai matome, kad bendra

vizija ir požiūris yra būtinos sąlygos būti suprastam ir saugiai jaustis. Kaip Ingai, klientei,

reikia jausti saugumą ir pasitikėjimą, kad galėtų veikti, taip to reikia ir socialinei

darbuotojai. Nejusdami pasitikėjimo ir saugumo, negalime reaguoti tinkamai ir adekvačiai.

22 pavyzdys. Naikinant utėles

Šiame pavyzdyje socialinei darbuotojai labiausiai rūpi ne saugumas, bet jos įsipareigojimas

šeimai. Darbuotojos saugumo aspektas taip pat paliestas, tačiau svarbiausias klausimas

bus: ar ši darbuotoja ne pernelyg daug rūpinasi?

„Su seniūnijoje dirbančia socialine darbuotoja susisiekė mokyklos socialinė

pedagogė (darbuotojos pažinojo viena kitą, tačiau jų santykiai buvo labai formalūs)

pranešti, kad paaiškėjo, jog vienos šeimos (socialinės rizikos šeimos) vaikai yra

užsikrėtę pedikulioze, t. y. utėlėmis, ir socialinei darbuotojai „reikia ką nors daryti“,

nes ji dirba su tokiomis šeimomis. Socialinei darbuotojai ši šeima buvo žinoma jau

kelis metus, tačiau pastaroji problema dėl utėlių – ne. Kadangi socialinė darbuotoja

buvo jautri ir geranoriška, iš karto sutiko, kad pasirūpins šeima, padės jai spręsti

susidariusią situaciją.

Žinodama, kad šeima neturi finansinių galimybių nusipirkti vaistų ligai gydyti,

socialinė darbuotoja savo lėšomis nupirko vaikams vaistų ir kurį laiką stebėjo, ar

tėvai naudoja (ir kaip dažnai) vaistus, ar gydymas efektyvus. Tėvams utėlėmis

užsikrėtę vaikai ir jų gydymas nebuvo didžiausia problema, tad situacija iš esmės

nesikeitė.

Po tam tikro laiko apie problemą socialinė darbuotoja papasakojo savo vadovei.

Vadovės nuomone, ši šeimos problema nebuvo tik socialinės darbuotojos

atsakomybė, todėl nuspręsta parašyti paklausimą Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijai ir išsiaiškinti, koks socialinio darbuotojo vaidmuo tokioje situacijoje,

kas – socialiniai ar medicinos darbuotojai – tiesiogiai atsakingi, kad liga neplistų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, pedikuliozės ir kitų ligų

profilaktika, gydymas ir pan. yra sveikatos priežiūros specialistų kompetencija bei

tiesioginė atsakomybė. Socialinio darbuotojo vaidmuo tokiu atveju – padėti spręsti

šeimai šią problemą (t. y. organizuoti pagalbą, tarpininkauti ir kitais atvejais gydant

80

ligą), todėl labai svarbus yra socialinio darbuotojo ir kitų sričių specialistų glaudus

bendradarbiavimas.“

Asmeninis ar struktūrinis sprendimas

Gražu, kad socialinė darbuotoja ėmėsi veiksmų ir kad teigiamai reagavo į aiškią problemą.

Jos atsakymas kolegei iš mokyklos buvo: „Aš ko nors imsiuosi.“ Ji iš savo pinigų nupirko

vaistų ir aplankė šeimą. O gal šis energingas vaistų už savo pinigus pirkimas vis dėlto yra

per švelnus veiksmas? Mums galbūt patinka, kad ji nepasirinko ilgo biurokratinio kelio ir

nesiėmė ieškoti, kas sumokės už vaistus. Gal socialinė darbuotoja veikė vadovaudamasi

patirtimi: „Jei aš vaistų nenupirksiu, niekas šeimai nepadės.“ Be to, ji galbūt galvojo:

„Mokytojos gali vaikus kaltinti, o kiti vaikai dar atokiau nuo jų laikysis. Aš to nenoriu, tai

jiems negerai.“ O gal socialinė darbuotoja nutarė taip veikti, nes nusprendė: „Aš nenoriu

tiek dėmesio skirti procedūroms. Tai veltui praleistas laikas ir išeikvota energija. Man daug

svarbiau, kad darbas būtų padarytas.“

Faktas, jog toje seniūnijoje ar socialiniame centre, ar jo padalinyje nesukaupta jokių lėšų

tokio pobūdžio išlaidoms, yra struktūrinis sprendimas. Jį galime palyginti su atveju, kai

socialinei darbuotojai tenka naudotis savo mašina ir pačiai mokėti už benziną, kad pasiektų

klientus (15 pvz.).

Kai kurie žmonės, bent jau Nyderlanduose, sakytų: „Tokiais veiksmais, kaip vaistų

pirkimas savo sąskaita, mes palaikome sistemą, ir niekas nepasikeis.“ „Politikai ir vadovai

nesiims diegti jokių pokyčių, kol mes neužprotestuosime ir neišreikšime savo

nepasitenkinimo. Jie pasinaudos mūsų gerumu.“

Socialinė darbuotoja pasipasakojo savo vadovei. Ar darbuotoja suprato, kodėl taip padarė?

Nes pasijuto bejėgė? „Aš taip stengiausi ir veltui, niekas nepasikeitė. Utėlės vėl puola, o

tėvai nemato reikalo keisti savo įpročius.“ O gal ji kalbėjosi dėl organizacinių įvykio

aspektų, tarkime, dėl pinigų vaistams? Beje, vaistų poreikis buvo platesnis klausimas, nes

tokiu atveju dažnai kyla klausimas dėl užduočių pasidalijimo tarp socialinio darbo ir

medicinos.

Vadovė tuoj pat klausimą taip interpretavo ir paprašė ministerijos paaiškinimo. Ji

nesusisiekė su savo rajono kolegomis medikais, bet pasirinko patį oficialiausią būdą. Iš

nesaugumo, nes nenorėjo rizikuoti suklysti ar pažeisti taisykles? O gal iš praktikos žinojo,

jog jos kolegės iš medicinos srities nežiūrės į jas rimtai? Gali būti, ir jei taip, regione būtina

gerinti bendradarbiavimą. Apie tai daugiau kitame skyriuje.

81

Šiame paskutiniame pavyzdyje buvo paminėtas su įvairiomis rizikomis susijęs saugumas.

Pirmiausia tai vaikų sveikatai kylanti rizika ir su tuo susijusi socialinės darbuotojos rizika:

„Kaip galiu būti tikra, kad neužsikrėsiu?“ Šioje situacijoje užsikrėtimo rizika gal ne tokia

didelė, tačiau yra situacijų, kur tai tikrai labai svarbus klausimas. Susisiekimą su valdžia ir

prašymą paaiškinti taisykles galima vertinti ir kaip rizikos neprisiėmimą bei apsidraudimą,

kad tinkamai laikomasi taisyklių.

23 pavyzdys. Fizinė grėsmė

Kitokia baimė kyla, kai situacija tampa pavojinga dėl fizinio smurto, kaip tai patyrė

socialinė darbuotoja šiame pavyzdyje. Socialinė darbuotoja ne tik bijo būti sužeista, bet ir

kad vėliau negalės apsiginti, jei bus kliento apkaltinta. Ji mums pasakoja, kaip išsprendė

šią problemą.

„Mūsų darbe yra didelė problema, kad mes, socialiniai darbuotojai, dirbame

nesaugiai, neturime jokių saugumo priemonių ir negalime jomis naudotis. Nes

galime būti apkaltinti, kad neteisingai panaudojome priemonę. Ir neįrodysime, kad

klientas buvo kaltas, o ne socialinis darbuotojas. Nes darbuotojas atvyksta vienas,

neturi liudininkų, ir klientas liks teisus. Todėl tenka naudotis tuo, ką turime. O mes

turime ir psichologinių žinių, kuriomis tenka pasinaudoti darbo metu.

Norėčiau paminėti situaciją, kaip aš išvengiau fizinio smurto pritaikydama

psichologinį metodą. Nuvykome į šeimą ir radome vaikus paliktus vienus, be

priežiūros ir be maisto. Tėvai, anot vaikų, girtavo pas netoliese gyvenančius

kaimynus. Todėl kartu su kita socialine darbuotoja nuvykome (nuosava mašina) pas

minėtus kaimynus. Išlipusios iš mašinos kieme kalbėjomės su kaimyno

sugyventine. Moteris buvo neblaivi. Mes teiravomės, kur yra vaikų motina. Ji

gynėsi, kad pas juos jos nėra ir kad ji nieko apie tai nežino. O kai paaiškinau, kad

aš žinau ir turiu informacijos, kad būtent čia minėta motina girtauja, moteris

pradėjo gintis, šaukti ant mūsų. Išgirdęs triukšmą išėjo namo savininkas. Jis išpuolė

į kiemą ir nieko nesakęs griebė vidury kiemo stovintį 15 litrų talpos didelį aliuminį

puodą ir užsimojo man duoti. Mes su kolege labai išsigandome. Kolegė iš lėto

sėdosi į mašiną. Ji siūlė man irgi bėgti arba skubėti važiuoti iš kiemo. Bet aš

supratau, kad jei bėgsime, tai jis dar labiau susinervins ir puodą tikrai paleis į mus

arba į mašinos langus. Mano gynyba buvo tokia.

Pirmiausia aš sustojau ir nepajudėjusi iš vietos ramiu tonu, lengvu judesiu pakėliau

ranką ir garsiai pasakiau „STOP“. „Aš ne pas jus atvažiavau ir nežadu jūsų teisti ir

82

kaltinti. Aš noriu padėti vaikams, ieškau jų motinos, nes vaikai yra nevalgę, alkani

ir palikti be priežiūros. Turiu informacijos, kad ji buvo pas jus, todėl ir atvykau.“

Vyras, išgirdęs ramų mano kalbos toną, suprato, kad aš ne jį dėl kažko kaltinu, o tik

ieškau minėtos motinos. Tuomet jis apsiramino, nuleido puodą žemyn ir padėjo ant

žemės. Ir pats pradėjo ramiau kalbėti. Tačiau faktą, kad minėta mama yra pas juos,

neigė, gynėsi, kad nieko nežino. Nors po to sužinojau, kad moteris ten girtavo, tik

buvo pasislėpusi.

Kai pamačiau, kad vyras nusiramino, atsisveikinau, ramiai įsėdau į mašiną ir

išvažiavome iš kiemo. Bet grįžusi iš karto parašiau policijai pareiškimą, nes turėjau

liudininkę, kuri buvo labai išsigandusi. Vyras gavo administracinę baudą.“

Tarpusavio parama

Vykdama kartu su kolege, socialinė darbuotoja užsitikrino saugumą. Tai suteikė reikalingos

stiprybės: „Esame dviese.“ Negana to, ji turi liudininkę, kuri ją parems. Baisu būti

apkaltinam neturint galimybės bešališkai gintis ar garantijos, kad kiti tave gins. Šiame

pavyzdyje socialinė darbuotoja parašė pareiškimą policijai, ir žmogus gavo baudą. Šis

veiksmas diskutuojant buvo vertinamas įvairiai. Kai kuriems toks veiksmas po įvykio

atrodė nebereikalingas. Kiti sakė: „Gerai, kad žmogui buvo aiškiai duota suprasti, jog jo

reakcija buvo neproporcinga.“ Abi nuomonės turi tiesos. Taip ar ne – priimti sprendimą yra

asmeninis apsisprendimas.

Baimės jausmą galime vertinti kaip perspėjimą, jis verčia mus galvoti: „Ko aš bijau? Iš kur

man kilo šis jausmas? Ar jį laikyti svarbiu?“ Tokios refleksijos padeda geriau suprasti save

ir situaciją. Kaip matėme, tam reikia bendravimo.

Kalbėti apie pavojų ir baimę yra ypač svarbu, jei norime dirbdami neatitrūkti nuo tikrovės.

Pasidalydami kartais suprantame, jog mes perdedame, ir galime rasti būdų, kaip savo

baimę įveikti. Turime stengtis, kad baimė ir pavojus neparalyžiuotų mūsų veikimo, nes

tada nebematome jokių alternatyvų. Ir, pasak patarlės, baimė yra prasta patarėja.

Skirtingos rizikos rūšys

Fizinis smurtas gąsdina. Tai patyrė ta socialinė darbuotoja, kuriai klientė grasino paleisianti

šunį (13 pvz.). Šią grėsmę galime pridėti prie anksčiau minėtų rizikų: rizikos kliento

sveikatai, rizikos socialinės darbuotojos sveikatai ir nerizikavimo sulaužyti taisykles.

Tačiau yra ir kitokia rizika. Ji susijusi su tuo, jog žmonių reakcijos yra nenuspėjamos. Tai

būdinga visam mūsų veikimui. Ir tikriausiai dar labiau tai tinka socialiniams darbuotojams,

83

dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis. Socialiniai darbuotojai nuolat susiduria su

probleminėmis, neaiškiomis ir nenuspėjamomis situacijomis. Nepaisant to, galbūt ir dėl to,

labai svarbu, kad jie nebūtų palikti vieni, bet jaustų paramą dirbdami savo sunkų darbą, kai

jie mėgindami, konfrontuodami, siūlydami ieško būdų, kaip motyvuoti šeimas, patekusias į

ypač sudėtingas situacijas. Tai susiję su rizikos prisiėmimu. Kad socialiniai darbuotojai

nenusigręžia nuo problemų, o ieško išeičių iš daugelio bemaž neįmanomų situacijų, turėtų

būti labai vertinama. Tačiau dažnai būna atvirkščiai. Todėl kyla baimė, kad jei kas nutiktų

kai kuriems klientams, bus apkaltintas socialinis darbuotojas, kaip nesiėmęs veiksmų tam

sutrukdyti. Keletas tokių atvejų iliustracijų pateikta ankstesniuose skyriuose. Tarkime,

socialinė darbuotoja buvo apkaltinta, nes nevykdė visų klientės pageidavimų (4 pvz.). Arba

17 pavyzdyje kita organizacija apkaltino socialinę darbuotoją nepriminus klientui atvykti į

darbo biržą. Reagavome į šiuos pavyzdžius, susiedami šį spaudimą socialiniam darbuotojui

su skirtingais požiūriais į asmens laisvę. Neteisinga galvoti, jog socialinio darbuotojo

užduotis yra perimti visą kliento atsakomybę. Paskutinis 8 pavyzdžio Mama gyvena kitame

mieste socialinės darbuotojos sakinys buvo: „labai bijome, kad berniukas yra nesaugus,

kad šeimoje neįvyktų tragedija“. Šiuo sakiniu socialinė darbuotoja ne tik išreiškė baimę,

kad kas nors nutiks berniukui, bet ir savo baimę, kad ji, kaip tos šeimos socialinė

darbuotoja, būtų už tai apkaltinta. Ji baiminosi, kad tokiu atveju ji sulauktų didelių

kaltinimų, nors ir dirbtų kaip įmanoma rūpestingiau.

Nuodugnus (rūpestingas) darbas

Mes galime dirbti nuodugniai. Tačiau problema ta, kad tai, kas yra itin rūpestingas darbas,

priklauso nuo mūsų požiūrio į atliekamą darbą ir jo vizijos. Mes tai suprantame kaip atidų

rizikos kištis ar nesikišti įvertinimą siejant jį su kliento asmeninės atsakomybės ir laisvės

veikti pripažinimu.

Sukurti gyvenimo sąlygas, kur išvengiama visų rizikų, neįmanoma ir nežmoniška. Mes

galime padaryti visa, kas įmanoma, kad paskatintume vaiką eiti į mokyklą, tačiau tai gali

pranokti mūsų galimybes. Mes galime su juo kalbėtis, jį raginti eiti, jam sakyti, kad, norint

gauti įdomų darbą, reikalingas diplomas, kalbėtis su jo mokytoja ir t. t. Kad ir ką darytume,

nėra garantijos, jog mums pasiseks. Jei jis paauglys, jam nepadėsime, jei kaskart paėmę už

rankos palydėsime į mokyklą. Vaikinas taip pat turi teisę į laisvą pasirinkimą ir savo

atsakomybę. Apstatę vaikiną kliūtimis galime jį priversti elgtis pagal mūsų norą, tačiau tai

nepadės jam prisiimti savo asmeninės atsakomybės. Priešingai, visos jo pastangos bus

nukreiptos jos išvengti.

84

Ieškojimas, kaip suderinti laisvę, asmeninę atsakomybę ir rūpinimąsi vienas kitu, – niekad

nesibaigiantis ir sudėtingas iššūkis. Jei siekiame išvengti visų pavojų, geriau nedalyvauti

jokiose diskusijose ir nekelti kojos iš namų. Juk būti eismo dalyviu yra rizikinga! Imtis

iniciatyvos, išsakyti savo nuomonę – viskas susiję su rizika. Niekada nesame tikri, kad visi

žmonės mus supras ar kad veikiame teisingai. Kitaip sakant, lūkestis, kad šeimą, su kuria

dirbame, galime apsaugoti nuo visų pavojų ir joje galime išvengti visų rizikų, yra iliuzija.

Tačiau galime ir turime atidžiai įvertinti kiekvieną situaciją. Tam reikia išskirti skirtingas

baimės rūšis ir skirtingas rizikas, jas įvardijant. Į skirtingas rizikas reikia skirtingai

reaguoti. Suvokę, su kokios rūšies rizika susiduriame, galime ieškoti būdų ją sumažinti.

Tarkime, baimė, kad nežinome taisyklės, gali sumažėti susiradus atitinkamos informacijos.

Kilus fizinio smurto rizikai numanoma veikti kitaip, nei kilus sveikatos problemai.

Žmoniški pasirinkimai

Svarstymai tampa dar sudėtingesni, kai kyla pavojus žmoniškumui. Pagarba žmoniškumui

apima ir paisymą nematomos rizikos, susijusios su orumu, savigarba, žmogiškais

santykiais ir jausmais. Ši nematoma rizika žeidžia pačią žmogiškąją būtybę. Kadangi tokia

rizika yra nematoma arba neapskaičiuojama, priešingai, nei konkretūs materialūs dalykai,

atrodo, tarsi jos nėra. Tačiau pačiam asmeniui minėti nematomi aspektai, apibendrinti

žmoniškumo sąvoka, yra labai realūs ir egzistuojantys. Dažnai pačiam žmogui jie

svarbesni nei „objektyvūs dalykai“. Vadinasi, negalima į šiuos aspektus nekreipti dėmesio,

svarstant įvairias rizikas. Toks rizikos vertinimas nebus vienbalsis, jis glaudžiai susijęs su

asmeninėmis žmogaus sampratomis bei situacijos vertinimo būdais.

Kūdikio mama pasigeria. Ir dėl rizikos, kad kas nors gali nutikti kūdikiui, įtraukiamas

socialinis darbuotojas. Kai kurie sakys: „Aš negaliu rūpintis šiuo 9 mėnesių kūdikiu. Ir

kadangi negaliu prisiimti šios atsakomybės, bet noriu užtikrinti, kad nieko kūdikiui

neatsitiks, manau, jog kūdikį reikia paimti iš mamos ir nugabenti į saugią vietą. Aš tai

padarysiu, nes nenoriu įsivelti į bėdą.“ Kitas socialinis darbuotojas gali sureaguoti visiškai

kitaip: „Kūdikio emocinė raida sutriks, jei atskirsiu jį nuo mamos. Tai rizika, kurią aš

vertinu kaip didelę ir noriu jos išvengti. Ar tikrai didelė yra rizika, kad mama vėl pasigers?

Ar tai jos įprastas elgesys, ar yra kokia nors specifinė priežastis, dėl ko taip atsitiko?

Atskyrimas nuo kūdikio mamai kelia dar didesnę įtampą, dėl jos ji dar labiau gers. Taigi

rizika, kad vaikas nebegrįš mamai, didėja, tampa didesne rizika.“ Ir apsvarstęs visus už ir

prieš, socialinis darbuotojas nutaria rizikuoti palikti vaiką namuose. Su sąlyga, kad mama

85

palaikys ryšį telefonu ir po kelių dienų susitiks su socialiniu darbuotoju aptarti, kaip

išvengti, kad nepasikartotų tokios problemos.

Visada geriau tokį palyginamąjį įvertinimą atlikti kartu su kolega ar kuo nors iš Vaiko

teisių apsaugos, o ne vienam, ypač jei darbe esi naujokas. Pirmiausia, du žmonės mato

daugiau, nei vienas, ir nuspręsti drauge yra geriau, nei vienam. Nelengva pasitikėti savo

mintimis ir jausmais vertinant kito asmens elgesį, nes niekada iki galo nežinai, ar esi teisus.

O socialiniam darbuotojui reikia pasitikėti savimi ir jausti aplinkinių žmonių pasitikėjimą

juo. Be to bemaž neįmanomi tokie svarstymai. Kad ir kokį priimtume sprendimą, – palikti

kūdikį su mama ar išvežti jį į kūdikių namus, – tai toli siekiantis sprendimas, o jo rezultatas

nėra garantuotas. Iš esmės tą galima pasakyti apie visą mūsų veikimą ar neveikimą.

Teisingesniam sprendimui priimti reikia įžvalgos – kaip mūsų tikslas prisideda prie

žmoniškumo. Tas dar svarbiau, kai savo veiksmais iriamės prieš srovę.

Ne tik socialiniai darbuotojai susiduria su tokiais klausimais. Iš esmės visų profesijų

atstovams tenka svarstyti, ar pasirinkti laikytis bendros taisyklės ar priimti žmoniškesnį

sprendimą. Kalbant su policijos nepilnamečių reikalų inspektore buvo aišku, kad ir ji

dvejoja, kokį sprendimą priimti. Tolesnis pavyzdys yra tokio svarstymo iliustracija.

24 pavyzdys. Pasirinkti žmoniškumą

Žmonės dažniausiai mano, kad policija yra kontroliuojanti ir baudžianti organizacija ir kad

pareigūnai tik vykdo įsakymus ir paklūsta formalioms taisyklėms. Tačiau ir policijos

pareigūnai ne aklai vykdo įsakymus, o yra veikiami ir žmoniškumo. Šis pavyzdys gerai

iliustruoja tą pirmiau aprašytą pasirinkimą, kurį dažnai tenka daryti darbuotojams,

norintiems dirbti žmogiškai.

„Tėvas parašė pareiškimą, kad jo nepilnametę dukrą vakarėlio metu nugirdė

pilnametis jos draugas ir kiti buvę vakarėlyje draugai. Tėvas norėjo, kad būtų

nubausti tokią veiką vykdę jaunuoliai, nes mergaitė parėjo namo visiškai girta, jai

prireikė medikų pagalbos, buvo padaryta žala jos sveikatai. Vadovaujantis

galiojančiais įstatymais už nepilnamečio įtraukimą vartoti alkoholį, jo nugirdymą,

gresia baudžiamoji atsakomybė.

Pagal tėvo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, apklausti visi vakarėlyje

buvę jaunuoliai, pati mergaitė. Tyrimo metu nustatyta, kad mergaitė atėjo į vakarėlį

pati; savanoriškai, niekieno neverčiama vartojo alkoholinius gėrimus, dėl to radosi

tokie padariniai. Išaiškėjus tokioms aplinkybėms, nubausti tektų patį pareiškimą

parašiusį tėvą už nepilnamečio vaiko nepriežiūrą.

86

Pareigūnai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė, kad mergaitė ir jos tėvas ir taip jau

nemažai išgyveno, ir tėvo nenubaudė.

Jeigu pareigūnai nebūtų į šį atvejį pažiūrėję iš žmogiškosios pusės, o tik vadovavęsi

įstatymu, tėvas būtų nubaustas. Nors šiuo atveju atlikus tarnybinį patikrinimą, būtų

nustatyta, kad pareigūnai patys nusižengė įstatymui, nevykdydami savo pareigos,

už tai jiems grėstų drausminės nuobaudos.“

Teigiamos kliento galimybės

Mūsų pagrindinių klausimų sąraše tolesnis yra apie teigiamas kliento situacijos galimybes.

22 pavyzdyje socialinė darbuotoja, be problemų, aprašė daug tėvo ir motinos teigiamų

elgesio aspektų. Dėl jų ji ragino grąžinti vaikus namo. Jos patarimas nebuvo išklausytas.

Tačiau tai nereiškia, kad teigiami poslinkiai neturėjo teigiamų padarinių. Vis dėlto vaikai

galės grįžti namo per Velykas.

Poreikis atidžiai ieškoti

Rasti teigiamų galimybių Ingos elgesyje (19 pvz.) daug sudėtingiau. Todėl dar svarbiau jų

ieškoti. Susitelkimas į neigiamus aspektus yra neveiksmingas darbo būdas, jei stengiamės

vertinti savo klientus pagarbiai ir ketiname siekti pokyčių. Šioje šeimoje daug kas yra

blogai. Skaitėme, jog Inga, mama, neturi motyvacijos keistis, nesugeba pasirūpinti savo

vaikais, nepalaiko namie tvarkos. Mažesni vaikai žiemai artėjant laksto kieme basi ir

neapsirengę, valgis gaminamas retai. Vaikai nelanko mokyklos, meluoja ir vagiliauja.

Galime daryti išvadą, kad visa tai yra blogai, bet Inga nenori nieko keisti, jos supratimu,

„viskas gerai.“

Gal ji nesąmoningai bijo rizikos pripažinti, kad būtina keistis? Jei ji su tuo sutiktų, kiti gali

nutarti, jog ji sutinka, kad jos vaikams reikia augti kur nors kitur? O gal Inga

neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kitaip? Jei norime priimti Ingą ir jos vaikus rimtai ir

drauge pakviesti juos gerinti savo situaciją, turime rasti su jais ryšį per jiems atpažįstamus,

patinkančius ar jiems svarbius veiksmus. Teigiami veiksmai, kad ir kokie būtų iš pirmo

žvilgsnio menki ir nereikšmingi, galų gale pasirodys esantys esmingi ir gera ryšio

užmezgimo pradžia. Drauge tai gali padėti jiems įgyti jėgų, nes ne viskas, ką jie daro, yra

blogai.

87

Stiprioji Ingos pusė, kad ji savitai myli savo vaikus. Iš to, kiek dabar žinome, tai geriausias

išeities taškas. Žmogų, papasakojusį apie šią šeimą, veikiausiai tai skatina nepasiduoti ir

nesutikti, kad šiai šeimai negalima padėti. Būtų įdomu, kaip tas žmogus pastebėjo šią

meilę? Ką pamatė? Tai būtų pirmieji klausimai, kuriuos užduotume kalbėdamiesi su juo.

Arba turime užduoti juos sau, susidūrę su panašia situacija. Tai padės mums rasti, nuo ko

pradėti.

Šiuo momentu liksime prie spėliojimų. Ar Inga savo veiksmais parodo, kad rūpinasi?

Tarkime, kartais pagamindama skanaus maisto? O gal neseniai nupirko vaikams naujų

drabužių? O kaip sodas ar daržas? Ar ten yra daržovių, vaisių, bulvių, ar augina kokių

gyvulių? Gal Inga užsiimdavo kuo nors drauge su vaikais? Jei taip, tokius veiksmus galima

pagirti, apie juos dera kalbėtis. Ar ji gali kuriuos nors iš jų daryti dažniau?

O kai kurie geri Eugenijaus pažymiai mokykloje? Jei mama šypsosi, kai kas nors galų gale

pasako ką nors gera apie vieną iš jos sūnų, darosi aišku, kad jai malonu, kad ji tuo

didžiuojasi. Kitas žingsnis galėtų būti pasiūlyti suorganizuoti namų darbų ruošimo vietą,

kad Eugenijaus rezultatai dar pagerėtų? Kartu tai būtų paskata šiek tiek pasitvarkyti kartu.

Kitas žingsnis galėtų būti nusipirkti su Inga keletą valymo įrankių ir parodyti jai, kaip jais

naudotis. Inga ir jos vaikai gal neturi supratimo, kaip tvarkytis ar plauti kambarį. O kai

atsirastų šiek tiek tvarkos ir vaikams tas patiktų, tai galėtų paskatinti kreipti dar daugiau

dėmesio į tvarkos ir higienos aspektus. Gal tai skamba pernelyg optimistiškai. Tikriausiai

taip ir yra. Tačiau tik mėgindami, veikdami pamatysime, kaip reaguoja Inga ir jos vaikai. Ir

tuo pat metu stebėdami, kas vyksta, prieisime prie naujų, realistiškesnių idėjų.

Tai įsivaizduodami rengiamės kitiems dviem pagrindiniams klausimams: ko siekti ir ką

daryti pirmiausia. Šiuo atveju tikslas gali būti suformuluotas taip: „dirbti, kad atsirastų

susidomėjimas ir motyvacija“. Pirmieji maži žingsneliai būtų palankiai įvertinti pastebėtus

gerus dalykus ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja Inga ir vaikai. Ar gerų dalykų įvardijimas

padeda kilti jų savigarbos jausmui? Ir užmegzti geresnį ryšį, kad Inga priimtų pagalbą? Kai

ryšys pagerėja, socialinė darbuotoja gali žengti dar kitą žingsnį bei labiau susitelkti į

grįžtamąjį ryšį ir imtis naujų iniciatyvų. Tačiau iš pradžių Inga turi patikėti, kad gali keistis,

patirdama, kad ji gali pagerinti vaikų situaciją.

Socialinei darbuotojai pastebėjus, kad dėl kokio nors mamos veiksmo vaikas nusišypso,

atrodo laimingas ar susidomėjęs, gerai tokius pastebėjimus Ingai įvardyti, nes ji pati per

savo kasdienius darbus tikriausiai to nemato. Tačiau tikėtina, jog Ingai tokios pastabos

patiktų, nes jai rūpi jos vaikai. Minėdami tokius dalykus drauge tarsi sakome jai: „Aš tai

pastebiu, tai teigiamai vertinu, ir verta tai daryti dažniau.“

88

Labai tikėtina, kad tokie teigiami žodžiai bus Ingai ir vaikams itin nauja ir neįprasta. Jie

daug labiau įpratę, kad juos kaltintų ar ant jų rėktų. Jie gali jaustis nepatogiai. Arba jie tuo

netikės: „Taip negali būti.“ Tačiau visiems mums patinka gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį,

todėl giliai širdyje jiems gali būti malonu. Drauge jie mokosi naujų socialinių įgūdžių, juos

gali imti taikyti.

Socialinio darbuotojo laukia sunkus darbas atpažįstant skirtingų šeimos narių interesus.

Greitos sėkmės negarantuojame. Anot su slapta pasididžiavimo gaidele kalbėjusios

socialinės darbuotojos: „Man truko trejus metus, bet dabar šeimos mama klausia mano

patarimo ir dalijasi su manimi savo problemomis.“

Ko siekti?

Pasirinkti iš skirtingų galimybių

Šio skyriaus pradžioje perspėjome neprisirišti prie pirmosios į galvą atėjusios versijos,

tačiau pasinaudoti pagrindiniais klausimais-gairėmis, kad suprastume situaciją iš įvairių

perspektyvų. Tačiau ateina laikas, kai reikia nutarti, ko siekti. Pasirinkti gali būti sudėtinga,

bet negalima to atidėlioti amžinai. Visada yra įtampa tarp „Ar aš žinau pakankamai?“ ir

„Ką nors reikia daryti, geriau dabar nei vėliau.“ Ilgiau laukti irgi gali būti negerai. Kartais

tenka rinktis iš dviejų nelabai gerų variantų, tačiau laukimas gali būti dar blogiau.

Rinkdamiesi turime suprasti, kurią problemą sprendžiame, ir kokie yra pasirinkimo

variantai. Pavyzdyje Ar palikti vaikus namie? renkamės, ar duoti Ingai galimybę pagerinti

situaciją, padedamai socialinio darbuotojo, ar leisti vaikams augti kur nors kitur,

globojančioje šeimoje ar vaikų globos namuose (19 pvz.). Pastarasis pasirinkimas įvyktų

tuo atveju, jei būtų nebetikima, jog situacija namuose gali pasikeisti. O pirmasis

pasirinkimas reikštų, jog taikoma visiškai skirtinga strategija ir galioja visai skirtingi

susitarimai tarp šeimos narių, socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus, nei

antruoju atveju. Taip pat ir tolimesni žingsniai būtų visai kitokie.

Skirtingų pasirinkimų padariniai

Pavyzdyje Palikti vaikus namie ar nepalikti? (19 pvz.) ieškodami teigiamų aspektų jau

numatėme pirmąjį pasirinkimo variantą: „Suteikti Ingai ir jos vaikams galimybę pagerinti

situaciją gaunant konkrečią pagalbą.“ Mes netgi aptarėme paskutinį pagrindinį klausimą –

ką daryti pirmiausia. Paminėjome, jog šiam sprendimui reikia aiškių sąlygų, kurias priima

89

visi, įsitraukę į atvejį. Viena iš sąlygų buvo aiškios socialinio darbuotojo, dirbančio su

šeima, laisvės ir ribos. Taip pat, kad nebūtų jokio netikėto kitų organizacijų kišimosi prieš

tai visiems nepasikonsultavus. Be to, Ingai ir vaikams reikia užtikrinti, kad vaikai nebus

paimti netikėtai ir iki tolesnio situacijos įvertinimo.

Prieš suteikdami Ingai tokią galimybę, Vaiko teisių apsaugos specialistas ir socialinis

darbuotojas turi sutarti dėl pagrindinių dalykų. Vienas iš jų – susitarimas, kiek laiko

duodama iki rezultatų vertinimo. Reikia ypač aiškiai bendrauti su Inga ir vaikais, nes

reikia, kad jie pritartų ir sutiktų priimti socialinio darbuotojo pagalbą. Įtraukimas į

susitarimo detales juos motyvuotų. Be motyvacijos, toks įtraukimas padeda suvokti

padarinius ir gali jiems padėti išsakyti mintis. Jei Inga nori apie tai šnekėtis, vadinasi,

žengtas didelis žingsnis. Inga ir vaikai ims suprasti, kad pokyčiai priklauso nuo jų pačių.

Net jei jie neturėtų atsakymų ar pasiūlymų, tokie klausimai ir žingsniai padeda jiems

atkreipti dėmesį į savo jausmus ir į aplinkinius žmones. Tuo tarsi sakome: „Jūsų nuomonė

svarbi, aš nesu „viršininkas“, nurodysiantis, ką daryti, o tu turi tik klausyti. Bet kadangi aš

priimu tave rimtai, tu irgi turi mane priimti rimtai.“ Socialinė darbuotoja gali siūlyti įvairių

dalykų, kaip mes rašėme ankstesnėje pastraipoje, ji gali padrąsinti ir teikti pasiūlymus.

Svarbus įgūdis čia yra nutarti dėl tokių realistiškų mažų žingsnelių, kurie būtų įdomūs

Ingai ir vaikams. Šeimai svarbu, kad rezultatai būtų susiję su tuo, kas ir jiems įdomu. Juo

daugiau įsitraukia vaikai ir juo labiau jie yra šio proceso dalis, juo tikėtiniau, kad bus

pasiekta teigiamų rezultatų.

Kad klausiama vaikų jų nuomonės, jiems gali būti netikėta, bet ar tai nėra viena iš vaiko

teisių, suformuluota Vaiko teisių konvencijoje? Tačiau tai ne vienintelė priežastis domėtis

vaiko nuomone. Vaikai labai gerai pažįsta savo situaciją ir dažniausiai gali mums padėti

kūrybiškai spręsdami problemas; o tai jiems padeda mokytis ir prisiimti asmeninę

atsakomybę.

Antrasis pasirinkimas

Kai neabejojama, jog šeimai nepavyks pasitaisyti padedamai socialinio darbuotojo, bus

pasirinkta antroji galimybė. Pagrindiniu tikslu tampa rasti kitą vietą vaikams augti. Tam

reikalinga visiškai kitokia strategija, nes reikia rasti vaikų globos namus ar globojančią

šeimą. Svarbu nepamiršti, kad Ingą ir jos vaikus reikėtų tinkamai informuoti apie šį

sprendimą. Socialinis darbuotojas ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojas turi susitarti: „Kas

praneš šeimai?“ Taip pat reikia aptarti, ar šeimai bus leidžiama prisidėti sprendžiant, kokie

bus tolesni žingsniai. Kalbėti apie tai gali tekti socialiniam darbuotojui. Išmintinga iš

90

anksto apgalvoti, ar Ingai ir jos vaikams būtų dar kartą leidžiama mėginti taisytis, jei jie

staiga suvoktų, kokie yra jų nenoro gerinti savo situaciją padariniai. Kitaip sakant, ar dar

yra galimybių grįžti prie pirmojo pasirinkimo? Jei taip, vadinasi, socialinis darbuotojas turi

daugiau laisvės bendrauti su Inga ir jos vaikais. Jei ne, galime tikėtis nuožmios kovos.

Šeima dar labiau nusigręš nuo visuomenės. O tokio protesto sprendimas jėga ilgainiui

sukels tik dar daugiau problemų.

Šiame skyriuje pateikta nemažai kitų gana išsamių pavyzdžių. Įdomu peržvelgti, su kokiais

pasirinkimais mes susiduriame šiuose pavyzdžiuose, apmąstydami klausimą ko siekti.

Priimdami sprendimą dvejojame, nes sakydami „taip“ vienam dalykui sakome „ne“ kitam.

Įvardiję, kur darbo netęsime, geriau suvoksime savo pasirinkimo padarinius!

Ko siekti 8 pavyzdyje Mama gyvena kitame mieste

Kalbėdami apie mamą, pradėjusią naują gyvenimą kitame mieste drauge su nauju vaikinu

ir gavusią naują darbą, siūlėme, kad šie dalykai būtų atspirties taškas. Jei taip, tikslą

galėtume formuluoti taip: „Siekti, kad mama, nors ir gyvendama kitame mieste, rūpintųsi

savo vaikais palaikydama artimą ryšį ir teikdama finansinę paramą.“ Toks toli siekiantis

tikslas, be abejo, reikalauja aiškiai suformuluotų sąlygų ir susitarimų su visomis

dalyvaujančiomis pusėmis, panašiai kaip Ingos ir jos vaikų atveju (19 pvz.).

Galėtų būti pasirinkti ir kiti tikslai, pavyzdžiui:

o padėti mamai rasti darbą arčiau namų ir kviesti ją grįžti namo;

o ieškoti vaikams galimybių gyventi su mama didmiestyje;

o baigti vaikų gyvenimą kartu ir ieškoti globojančios šeimos ar vaikų globos

namų mergaitei ir mažajam berniukui.

Socialinės darbuotojos užduotis bus suvokti skirtingų galimybių padarinius ir aptarti juos

su žmonėmis, susijusiais su šiuo atveju. Tai suteikia daug informacijos, galinčios būti

naudingos prieš priimant galutinį sprendimą. Taip pat išaiškėja, kokia bus atitinkamo

sprendimo galia, stiprumas. Tolesnis žingsnis – dalyvauti sprendimo priėmimo procese

informuojant ir konsultuojant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus. Paskutinį žodį

tars Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai: ar jie sutinka su tuo tikslu, ar nesutinka.

Tų, kurios labiausiai susijusios su problemų sprendimu, mamos ir dukros, nuomonė ir

noras veikti bus lemiamas veiksnys pirmaisiais trimis atvejais. Ir tikriausiai naujasis

draugas taip pat norės turėti čia balsą!

91

Aptardami, kokie žmonės susiję su pirmosiomis galimybėmis, galime išskirti bent tris

grupes: šeimos narius, aplinkinius žmones, pavyzdžiui, kaimynus, ir profesionalus. Iš

pastarųjų, be socialinio darbuotojo ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojo, galėtume įtraukti,

tarkim, mokytoją, dienos centro socialinę darbuotoją ar bendruomenės atstovą. Jie taip pat

gali prisidėti.

Tokios diskusijos su įsitraukusiais asmenimis leidžia labiau juos suprasti. Be to, jos padeda

socialiniam darbuotojui ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui pamatyti, ar

realistiški yra šie tikslai. Skirtingų dialogų metu paaiškės, dėl ko reikia sutarti, kas gali

suteikti pagalbą ir kaip. Tačiau, be abejonės, ypač svarbu, kad vyktų tikras dialogas su

mama, dukra, mažesniu broliuku ir vyresniu broliu. Reikia, kad jie jaustųsi kviečiami būti

kūrybingi ir prisiimti kiekvienas savo vis kitokią atsakomybę. Idėjų kėlimas, išeičių

ieškojimas, klausymasis vienas kito ir sprendimų priėmimas kartu tampa esmine ir svarbia

proceso dalimi. Akivaizdu, kad tai užtrunka, tačiau ir suteikia daug galimybių mokytis iš

patirties, priimti vienam kitą pagarbiai ir ugdytis savigarbą. Vadovauti tokiam procesui,

viena vertus, yra nelengva užduotis socialiniam darbuotojui, bet, kita vertus, iš to gali kilti

daug naujų ir kūrybiškų galimybių.

Susinervinusiems kaimynams irgi reikia dėmesio. Jei paklaustume jų nuomonės ar

patarimo, jie gal įveiktų savo pyktį. Pasiteirautina, ką jie gali pasiūlyti ir kokios jų

galimybės. Svarstytina, ar dera tai daryti dalyvaujant mamai su dukra. Jei nekreipsime

dėmesio į kaimynus, jie gali dar labiau supykti: „Po to, kai mes tiek daug padarėme, mūsų

nebereikia. Jie ieško pagalbos iš kitų.“

Kai šiame darbe dalyvauja tiek daug žmonių, labai svarbu nuolat dalytis vertinimais. Juos

gali siūlyti socialinis darbuotojas tarsi proceso vadovas. Jis surenka žmones ne kaip

konfliktų reguliuotojas, ne tada, kai kyla konfliktai ar peštynės, bet reguliariai

organizuodamas susirinkimus pasidalyti patirtimi ar prireikus ką nors pakeisti susitarime ar

taisyklėse. Ir neužmirškime: kvieskime vienas kitam teikti teigiamą grįžtamąjį ryšį!

Ko siekti 20 pavyzdyje Dėmesys stipriosioms pusėms

Į ką koncentruotis šiame pavyzdyje? Viena galimybė yra padėti tėvams ir vaikams priimti

situaciją. „Išnaudoti, kas joje geriausia.“ Kita galimybė būtų siekti, kad po kurio laiko

sprendimas būtų persvarstytas. Jei taip nutartume, reikėtų rinktis: ar laukti, kol ateis

persvarstymo laikas, ar ieškoti būdų jį paspartinti.

Siekiant, kad vaikai grįžtų namo, persvarsčius sprendimą, vienas iš pirmųjų žingsnių būtų

informuoti, kada tai įvyks. Taip pat aptarti su tėvais, kas jiems padėtų gerinti jų tėvystės

92

įgūdžius. Socialinė darbuotoja buvo teisi atkreipdama dėmesį, jog daug lengviau įgyti tuos

įgūdžius, vaikams gyvenant namie. Tačiau žinant, kad vaikams bus leista grįžti namo,

galima aktyviai tą išnaudoti.

Galbūt šį kartą daugiau dėmesio reikia skirti sprendimų darymo žingsniams ir tam, kokia

informacija pasiekia turinčius sprendžiamąjį balsą šiame procese. Kokie yra jų motyvai, jų

baimės? Kad namie per mažai pagalbos? Tokiu atveju būtų galima iš anksto susisiekti su

vietiniu socialiniu darbuotoju ar kuo nors kitu, kas galėtų suteikti šią pagalbą. Be to, reikia

turėti galvoje, jog tyrinėti galimybes kartu su tėvais užtrunka laiko.

Kaip ir pavyzdyje apie Ingą ir jos vaikus, tolesni žingsniai nebūtinai turi būti susiję vien su

klientu, jie gali būti susiję ir su procedūromis ar įstatymais. Todėl svarbu gerai išmanyti

įstatymus, žinoti, kokios organizacijos netoli šeimos veikia.

Visiškai kitokie žingsniai laukia, jei priimamas sprendimas, kad vaikai liks vaikų globos

namuose iki pilnametystės. Jei situacija tokia ir jos persvarstyti neįmanoma, svarbu

vaikams padėti priimti savo gyvenimą vaikų globos namuose ir žiūrėti, kad jie palaikytų

ryšį su tėvais ir sergančia sesute namie. Tam reikėtų ir vaikų globos namų socialinės

darbuotojos dėmesio. Su vaikais ir tėvais reikėtų išsiaiškinti, kaip jie gali palaikyti ryšį

telefonu, raštu (internetu?) ir kada ir kaip gali susitikti savaitgaliais ir per atostogas. O jei

vaikų globos namuose vyksta kokios nors šventės, vaikai galbūt nori, kad ir jų tėvai

dalyvautų. Pagrindinė problema tėvams būtų kelionės išlaidos. Kartas nuo karto tėvai,

vaikai ir socialinė darbuotoja turėtų susitikti ir aptarti, kaip jie dėl visko jaučiasi, gal kyla

naujų minčių ar pasiūlymų, kaip sustiprinti ryšį. O jei jis silpsta, reikėtų aptarti to

priežastis.

Tikslai 22 pavyzdyje Naikinant utėles

Ketvirtasis pavyzdys, kuriam šiame skyriuje skirta daug dėmesio, – Naikinant utėles. Čia

irgi būtų galima rinktis iš bent keleto tikslų:

o siekti, kad šeima suprastų rūpinimosi utėlių išnaikinimu svarbą kaip vaikų higienos

dalį;

o tarpininkauti tarp šeimos ir vietinės poliklinikos ar sveikatos priežiūros įstaigos;

o siekti struktūrinių pokyčių, kad nereikėtų iš savo kišenės mokėti už vaistus,

telefoną ar transportą.

Svarstant šiuos tikslus, svarbiausio išskyrimas susijęs su socialinio darbuotojo įsitraukimu.

Kitaip sakant, ar atlikti savo, kaip socialinio darbuotojo, darbą – tai būtų pirmasis tikslas, –

ar užmegzti šeimos ryšį su vietine sveikatos įstaiga. Tai reikštų, jog reikia supažindinti

93

šeimą su sveikatos priežiūros įstaiga ir įstaigą – su šeima, ir palikti užduotį padėti tėvams

įsisąmoninti higienos poreikį bei naikinti utėles ir kitus parazitus sveikatos priežiūros

įstaigos darbuotojui. Socialinio darbuotojo vaidmuo liktų koks buvęs – palaikyti ryšį kaip

anksčiau.

Ar prie tikslų reikia pridėti siekį geresnio bendradarbiavimo tarp sveikatos priežiūros

įstaigos ir vietinės socialinių paslaugų įstaigos, paaiškės siekiant antrojo tikslo – šeimos

supažindinimo su sveikatos priežiūros įstaiga.

Sprendimą siekti struktūrinių pokyčių – gerinti bendradarbiavimą ar finansines sąlygas –

reikia priimti organizacijos viduje. Tam reikia tartis su vadovu. Klientai iš pradžių nepajus,

kad organizacija siekia struktūrinių tikslų. Tačiau gerinant organizacijos teikiamą pagalbą,

tokių tikslų siekti yra labai svarbu. Ilgainiui tai patirs ir klientai. Šių iniciatyvų reikia imtis

ne tik „iš viršaus“, bet ir patiems praktikams, nes jie puikiai susipažinę su praktika ir žino,

ko jiems trūksta darbe su klientais.

Nuo ko pradėti veikti?

Veikimas

Kai apsisprendžiame dėl tikslo, dėl pagrindinės darbo krypties, reikia imtis konkrečiai

veikti. Žmonės ir situacijos keičiasi tik mažų veiksmų, sėkmingai papildančių vienas kitą,

dėka. Visi kartu šie veiksmai nulemia realių pokyčių procesą.

Kaip, pavyzdžiui, socialiniam darbuotojui siūlytuose žingsniuose dirbant su Ona (16 pvz.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai). Tada aprašėme procesą, kaip Oną įtraukti į savo

vaikų situacijos gerinimą. Jei ji nepaskambina, nors buvo žadėjusi, socialinė darbuotoja

pastebi, kad nieko nebuvo padaryta. Apmąsčiusi savo vaidmenį ir svarstydama, ar aiškiai

pateikė užduotį, socialinė darbuotoja padarė išvadą, kad situacija gali būti tokia: Ona

nežino, kaip paskambinti. Ji neturi šio įgūdžio, ir socialinė darbuotoja nutaria: „Tolesnis

mano tikslas – pasiekti, kad ji įgytų šį įgūdį. Tačiau kaip? Kokiu būdu? Parodant, kaip aš tą

darau, ir tada leidžiant ir jai pabandyti.“

Mūsų praktiniai su pavyzdžiais susiję aprašymai iliustravo, kad tai, ko mes siekiame, ir tai,

ką darome, pirmiausia nėra taip atsaju, kaip atrodo skaitant pagrindinius klausimus-gaires.

Galima imtis veikti, kad paaiškėtų, ko reikia siekti.

Tačiau atskirti šiuos pagrindinius klausimus yra svarbu, nes kasdieniame gyvenime galime

būti taip užsiėmę, kad peršokame nuo veiksmo prie veiksmo pamiršdami, kokia kryptimi

94

veikiame. Kita vertus, rizikuojame koncentruodamiesi į tikslą likti ties gerais ketinimais,

nepaversti jų veiksmais, o tik stebėti, kas vyksta praktikoje.

Veikti reiškia rizikuoti, reiškia ko nors siekti ir stebėti, kokie veikimo rezultatai. Tada

reikia imtis žengti naują mažą žingsnelį. Veikti reiškia persvarstyti ir apsispręsti veikti.

Socialinė darbuotoja, kurios tikslas būtų įtraukti sveikatos įstaigos darbuotoją, svarstytų: ar

man pirmiausia susisiekti su mama ir ją informuoti? O gal prieš tai susiskambinti su

sveikatos įstaiga ir paklausti, kas susisieks su šeima, o tada su šiuo asmeniu aptarti, kaip

geriausia būtų su juo bendrauti? Šia refleksija apie veikimo dvipoliškumą (veikimą ir

mąstymą) paliečiame labai būdingą socialinio darbo profesijos dalį. Kadangi tai –

pagrindinė 5 skyriaus tema, čia į ją nebesigilinsime.

Metodinės gairės

10 metodinė gairėTema/klausimas Metodinės pagrindinių klausimų gairės

Vienai iš temų nagrinėti tinka kelios metodinės gairės. Šioje apžvalgoje paminėtos

metodinės gairės, tinkančios kiekvienai iš specifinių temų.

Pagrindinis klausimas Metodinė gairė Skyrius Kas vyksta, kokios problemos, kas trikdo?

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę

1 skyrius

Koks yra laukas, kuriame gyvena klientas?

7 gairė. Dėmesys santykiams šeimoje11 gairė. Schemų ir brėžinių naudojimas

2 skyrius3 skyrius

Kokie šeimos praeities įvykiai turi įtakos dabarčiai?

Koks socialinio darbuotojo vaidmuo?

3 gairė. Ribų nustatymas6 gairė. Kliento ryšys su socialiniu darbuotoju12 gairė. Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti

1 skyrius2 skyrius

3 skyrius

Kokios yra teigiamos kliento galimybės?

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę13 gairė. Teigiamos kliento galimybės

3 skyrius

1 skyrius

Ko siekti? 4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi

1 skyrius

2 skyrius

95

Ką daryti pirmiausia? 12 gairė. Išsiaiškintinas momentas5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi

5 skyrius2 skyrius

11 metodinė gairė Tema/klausimas Schemų ir brėžinių naudojimas

Popierius ir pieštukas yra labai naudingi įrankiai:

° abipusiams santykiams šeimoje tyrinėti ir suprasti;

° visoms su šeima susijusioms organizacijoms ir/ar asmenims vizualizuoti;

° norint geriau suvokti konfliktines situacijas tarp žmonių ir/ar organizacijų;

° organizacijoms, teikiančioms pagalbą (socialinis žemėlapis, žr. 4 skyrių), pavaizduoti.

Schemų ir brėžinių naudojimas

Piešdami lauką vizualizuojame situaciją, ji tampa realistiška. Tada lengviau apie ją kalbėtis

ir dalytis. Piešinyje ar schemoje galime išskirti įvairius lauko aspektus, pavyzdžiui: Kas

kam nurodinėja, duoda užduotis? Kas su kuo konstruktyviai ar konfliktiškai bendrauja?

Taip pavaizdavus tikrovę, galima apgalvoti ir aptarti abipusius šeimos ar komandos narių

santykius. Vaizduojamus asmenis galima sujungti linijomis (storomis, plonomis,

trūkinėjančiomis), strėlėmis, išreiškiančiomis jų ryšius, bendravimą. Gerus draugus galima

pavaizduoti arti, o žmogų, su kuriuo retai kalbamasi, toliau.

Patarimai vaizduojantiems

o Piešinys ar schema yra darbo įrankis, taigi jis atspindi tam tikrą momentą. Jis yra ne

neginčijamos tiesos atvaizdas, bet aiškinimosi įrankis.

o Vizualizacija piešiant padeda atsekti trūkstamą informaciją (atrasti trūkstamas

grandis).

o Vaizduodami asmenis pieškite kiekvieną individualiai (ne tik keletą brolių, keletą

draugų), nes tik kaip individai jie tampa „lauko“ dalimi.

o Linijos gali reikšti santykius, konfliktus, vienpusiškumą (strėlė); linijos nebuvimas

reiškia, kad nėra ryšio tarp asmenų. Klaustuku tinka pažymėti neaiškų santykį tarp

žmonių.

o Piešimas ar braižymas drauge su tais, kurių santykiai vaizduojami, padeda suprasti

skirtingus požiūrius į tą pačią situaciją.

96

o Vizualizuodami galime aiškiau kalbėtis apie (neaiškią) situaciją ir kartu ją aiškintis.

o Schema padeda geriau suvokti neaiškumus ir skatina klausimus, juos dalyviai

lengviau pripažįsta, nes iš piešinio klausimai tampa akivaizdūs visiems.

o Kai diagrama tampa pernelyg sudėtinga, galima naudoti skirtingas spalvas.

12 metodinė gairėTema/klausimas Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti

Kaip ir kitoms profesijoms, socialiniam darbui dirbti reikalingi įrankiai. Pagrindiniai

socialinio darbuotojo įrankiai yra jo asmeninis požiūris, įgūdžiai ir žinios. Bet be techninių

įrankių – transporto ar aiškių susitarimų dėl jo užduočių – jis negali dirbti.

Išskirtinos šios būtinos socialinio darbuotojo darbo sąlygos:

Techninė įranga

Aiškumas dėl užduočių, darbo valandų ir atlyginimo

Komanda ir/ar parama

Profesinė laisvė

Profesionalūs įgūdžiai bei žinios ir (papildomas) lavinimasis (kursai).

Gerų darbo sąlygų sukūrimas iš dalies priklauso nuo paties socialinio darbuotojo, iš dalies

nuo turimų patalpų, nuo vadovo paramos ir nuo bendradarbiavimo bei susitarimų su

kitomis organizacijomis, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriai.

Apžvelgiant tai, kas prieinama ir gerai organizuota, o ką galima būtų gerinti, galima

pasitelkti šią schemą:

Paaiškinimas + / - / ? Ką gerinti?

Su kuo aptarti?Ką galiu pati/pats padaryti?

97

Ko reikia iš kitų?

Techninė įrangaTransportas

Telefonas

Kompiuteris

Darbo vieta

….

Užduotys, atlyginimas

Darbo valandos Aiškumas dėl darbo valandų yra svarbus.Darbo valandų skaičius iš esmės apriboja laiką, skirtą darbui. Tačiau dėl problemų, su kuriomis susiduria socialinis darbuotojas, darbo valandas ne visada įmanoma iš anksto suplanuoti arba apsiriboti tik nurodytu darbo laiku.To padarinys gali būti toks: socialinis darbuotojas dirba neapibrėžtą laiką, o tai kartais yra nepriimtina, nes neatspindi tikrovės klientui. Be to, socialinis darbuotojas „perdega“ ir jo šeima ima protestuoti.

Ar vakare ar savaitgalį dirbtas darbo valandas galima kompensuoti laisvu laiku paprastomis dienomis?

Komanda, paramaAbipusė parama Dėl sudėtingų problemų ir toli

siekiančių sprendimų socialiniam darbuotojui reikia žmonių, su kuriais galėtų laisvai kalbėtis ir praplėsti savo akiratį.

Vadovavimas Darbo sudėtingumas reikalauja tokio vadovo, kuris domisi problemomis, tikrove, klausosi ir įdėmiai priima socialinio darbuotojo siūlomus sprendimus ir pasiūlymus.

98

Vaiko teisių apsaugos skyrius

Šis dalijimasis ir abipusis supratimas bei parama reikalingi ir iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus.

Socialinis darbuotojas

Socialinis darbuotojas turi paaiškinti savo žingsnius, darbo kryptį ir pan.

Profesinė laisvė Šios laisvės aspektaiSu klientu 1. Laisvė paremti klientus, remiantis jų

iniciatyvomis, o ne komandomis „iš viršaus“.

Jokio netikėto kišimosi

2. Aiškus susitarimas su vaiko teisių apsaugos pareigūnais dėl nesikišimo, kol siekiama pasitikėjimo, santykių ir pokyčių.

(Papildomas) mokymasis, kursai,supervizijos

13 metodinė gairė Tema/klausimas Teigiamos kliento galimybės

Poreikio ieškoti teigiamų atspirties taškų metodinis pagrindimas yra prielaida, kad, atidžiai

ieškant, visose situacijose galima rasti teigiamų dalykų. Šie teigiami atspirties taškai yra

ypač svarbūs dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui:

o Teigiamas grįžtamasis ryšys motyvuoja ir skatina imtis veikti. Be to, jis mus

išvaduoja iš besileidžiančios negatyvių jausmų spiralės, ir iš jautimosi nevertingam.

o Jis padeda asmeniui, klientui suprasti, ką ir kaip jis gali pagerinti. Kai jis mato, jog

užduotis yra susijusi su tuo, ką jis gali ir moka daryti, pokytis nepriverčia jo jaustis

visiškai bejėgiu.

o Tiek jis pats, tiek kiti gali pastebėti konkrečius rezultatus.

o Labai tikėtina, kad kiti palankiai įvertins jo veiksmus.

o Mėginimas ir patyrimas, kad ką nors gali padaryti, suteikia pasitikėjimo savimi,

savigarbos, kurios reikia, kad išdrįstum veikti naujaip.

o Pokyčiai yra susiję su asmeniniu susidomėjimu, o ne su išorine prievarta.

Kai kurios kitos metodinės gairės, galinčios padėti pastebėti teigiamas kliento galimybes:

4 gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę (žr. 1 skyrių),

5 gairė. Pažanga ne visada akivaizdi (žr. 2 skyrių).

99

4 skyrius. Darbas kartu organizaciniame lauke su skirtingais

žmonėmis ir įstaigomis

Vaiko teisių apsauga ir socialinis darbas

Įžanga

25 pavyzdys. Darbas kartu

Keletas refleksijų

26 pavyzdys. Vaikai pasitiki socialine darbuotoja

Rezultatai

27 pavyzdys. Tėvo kerštas

Neišnaudotos galimybės

Organizacinis laukas: Vaiko teisų apsaugos skyrius ir Socialinių paslaugų

skyrius

Vaiko teisių apsaugos skyrius

Savivaldybės

Į ką kreiptis, kai yra didelių problemų su vaikais

Daugiau susijusių žmonių ir įstaigų

Bendradarbiavimas su policija

28 pavyzdys. Policininkų apsilankymas

Keletas minčių apie tai, kas galbūt nutiko

Kaip vertinti apsilankymą?

29 pavyzdys. Dėkingumas už policijos paramą

Naujas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje

Daugiau organizacijų – daugiau susijusių žmonių

Nevyriausybinių organizacijų įvairovė

Bendradarbiavimas su dienų centrais ir vaikų namais

Kas būdinga dienų centrams ir vaikų namams

30 pavyzdys. Nuolat skolose

Prevencija

31 pavyzdys. Bendradarbiavimas su tėvu

Kantrybė ir nepasidavimas

32 pavyzdys. Darbas su ta pačia šeima

Bendradarbiavimas su kolega iš kitos organizacijos

100

Konfidencialumas

33 pavyzdys. Berniukas nenori grįžti namo

Mintys apie pavyzdį

34 pavyzdys. Evelina imasi veikti

Pasiskirstymas vaidmenimis

35 pavyzdys. Gyvenimas vaikų namuose

Bendradarbiavimas: kas krinta į akis

Veiksmingas bendradarbiavimas

Į ką kreipti dėmesį

Tiesioginis ryšys

Darbo susirinkimuose įgūdžiai

Susirinkimo struktūra

Skirtingos užduotys, pozicijos ir nuomonės

Kiekviena profesija turi savo terminus

Laisvė siekti specifiškesnių savo tikslų

Kontrolė ir atsakomybės pasidalijimas

Bendravimas su klientais

Kas darytina, kai bendradarbiavimas silpnas

36 pavyzdys. Laiminga pabaiga

Metodinės gairės

101

Vaiko teisių apsauga ir socialinis darbas

Įvadas

Ankstesniuose skyriuose matėme akivaizdų gero bendradarbiavimo poreikį tarp Vaiko

teisių apsaugos skyriaus darbuotojų ir Socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų,

turinčių reikalo su rizikos šeimomis. Kai trūksta bendradarbiavimo, vaikams ir jų tėvams

suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai jaučiasi bejėgiai.

Šis skyrius – apie tą komplikuotą lauką, kuriame dirba socialinis darbuotojas ir gyvena

klientai. Ypatingą dėmesį skyrėme skirtingų „žaidėjų“ – susijusių žmonių – darbui kartu.

Pirmoje dalyje pateikiame keletą pavyzdžių apie Vaiko teisų apsaugos specialisto ir

socialinio darbuotojo bendradarbiavimą. Vėliau bendradarbiavimo lauką išplečiame, nes

įsitraukia daug daugiau organizacijų. Tik tada, kai vienų su kitais dialogas yra aiškus ir

geras, galima pasiekti puikių rezultatų.

25 pavyzdys. Darbas kartu

Vaiko teisių apsaugos specialistė šiame pavyzdyje pabrėžia gerą bendradarbiavimą su

socialine darbuotoja. Ji pasakoja:

„Vienoje seniūnijoje gyvena mama su dešimtmete dukra. Moteris yra neįgali, jai

sparčiai progresuoja demencija dėl epilepsijos ir ji nebegali pati pasirūpinti savo

mažamete dukra. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai suorganizavo

išvažiuojamąjį pasitarimą į seniūniją dėl pagalbos šeimai. Pasitarime dalyvavo

seniūnė, socialinio darbo organizatorė, socialinė darbuotoja, dirbanti su šia

socialinės rizikos šeima, bei du Vaiko teisų apsaugos skyriaus specialistai, taip pat

buvo pakviesta ir dalyvavo minėta mama. Kadangi mama iki minėto pasitarimo

gydėsi psichiatrijos ligoninėje (dėl agresijos priepuolių), mergaitei buvo nustatyta

laikinoji globa, o jos globėja paskirta teta, gyvenanti tame pačiame miestelyje. Prieš

nustatant mergaitei laikiną globą, buvo išklausyta jos nuomonė, su kuo ji norėtų

gyventi. Mergaitė gerai pažįsta savo tetą ir jos šeimą, artimai bendrauja su savo

dviem pusseserėmis (tetos dukromis), todėl norėjo gyventi tetos šeimoje. Iš

gydymo įstaigos buvo gauta pažyma, kad mama dėl savo sveikatos būklės negali

tinkamai pasirūpinti dukra. Pati mergaitė sakė, kad pas mamą nesilanko, nes bijo, o

mama ją sutikusi gatvėje apšaukia ir apstumdo.

Mama gyvena su savo girtaujančiu tėvu atskirame name. Mama su vaiko teta

(brolio žmona) konfliktavo ir buvo problema išaiškinti mamai, kad toks sprendimas

102

dėl laikinosios globos yra geriausias vaikui ir kad ji galėtų bendrauti su savo dukra.

Vėliau reikėjo paaiškinti mamai, kad ji turėtų susitaikyti su vaiko teta, nes jos

bendravimas su dukra neapribotas, o jei santykiai blogi, tada bendravimas bus

konfliktiškas ir tai kenks vaikui. Mama buvo geranoriška ir suprato, kad jos dukrai

reikia pagalbos, kurią gali suteikti teta. Sutiko kartu su socialine darbuotoja pirmą

kartą aplankyti dukrą pas globėją (tetą) ir spręsti santykių problemą. Taip pat

sutiko, kad jai socialinė darbuotoja padės apsipirkti, t. y. spręsti finansines

problemas, nes paimta paskola, gaunamą neįgalumo pensiją ji išleidžia

neapgalvotai, perka daug nereikalingų daiktų, mėnesio pabaigoje neturi už ką

nusipirkti maisto. Taip pat išspręsta mamos būsto šildymo problema (nupirkti

elektrinį tepalinį radiatorių), nes bute sugedęs centrinis šildymas, ir langų problema

(juos pažadėjo sudėti brolis, o nereikalingus senus stiklus paaukos mokykla), nes

prieš išvežama į ligoninę mama išdaužė langų stiklus.

Mergaitė bendrauja su mama, gyvena pas tetą, lanko miestelio mokyklą.

Mamos šeimai reikalinga nuolatinė socialinio darbuotojo pagalba, ją teikia

socialinė darbuotoja ir socialinio darbo organizatorė seniūnijoje.

Kalbant apie Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų ir socialinių darbuotojų,

dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, bendradarbiavimą reikia paminėti, kad

socialinės darbuotojos metų pabaigoje rengia ataskaitas apie darbą su šeima ir

pasiektus rezultatus. Tokias ataskaitas gauna ir Vaiko teisių apsaugos skyrius, jos

analizuojamos, aptariamos.“

Keletas refleksijų

Kai buvo nutarta, kad mama dėl savo negalios nebegali rūpintis savo dukra, Vaiko teisių

apsaugos specialistui reikėjo organizuoti dukrai globos nustatymą. Jie suorganizavo

susitikimą tolesniems žingsniams aptarti. Visi susiję asmenys buvo pakviesti šiame

susitikime dalyvauti. Susitikimas buvo organizuotas jų seniūnijoje. Tai gali atrodyti

smulkmena, tačiau tai parodo, kad profesionalai eina klientų ir jų aplinkos link, o ne tikisi,

kad klientai ir kiti žmonės ateis pas juos. Tai buvo susirinkimas, kuriame skirtingi žmonės

galėjo išgirsti vieni kitų mintis ir galėjo pasidalyti savo mintimis bei aptarti, ką reikia

daryti toliau. Dialogas vyko ne tik tarp susirūpinusių globa, jame dalyvavo ir asmuo, dėl

kurio viskas prasidėjo. Kadangi ji dalyvavo, buvo kalbamasi ne vien apie ją, bet ir su ja.

Toks susirinkimas yra tiesiausias kelias priimti kiekvieną pagarbiai ir suteikti jiems

103

galimybę aktyviai dalyvauti. Kai visi dalyviai būna pasirengę, toks susitikimas gali duoti

daug puikių rezultatų.

Buvo atsiklausta ir mergaitės nuomonės, tai labai svarbu. Ne vien todėl, kad gera žinoti jos

nuomonę. Svarbu ir dėl to, jog mergaitė pamato, kad jos klausomasi ir kad ji gali pasitikėti

aplinkiniais, kad neįvyks nieko netikėto. Gerai, kad teta sužinojo, jog mergaitė pati nori

gyventi pas ją. Tai leidžia tikėtis geresnės pradžios, nei tokį sprendimą priimant prieš

mergaitės valią.

Pasidarė aišku, kad mamai labai sunku priimti, jog jos moša, mergaitės teta, tapo globėja ir

ateityje mergaitė gyvens su ja. Tam reikėjo dėmesio, nes praeityje tarp abiejų moterų būta

įtampų. Socialinės darbuotojos užduotis buvo įveikti šiuos jausmus. Socialinė darbuotoja

atliko tai daugiau nei per vieną žingsnį. Iš pradžių ji kalbėjosi su mama. Per šį susitikimą

jos galėjo kalbėtis apie mamos jausmus, kylančius dėl to, kad ji negali auginti savo vaiko.

Ir socialinė darbuotoja dar kartą jai paaiškino, kad sprendimas atiduoti mergaitės globą jos

tetai ilgainiui bus tiek mergaitei, tiek mamai tinkamiausias. Jos gyventų tame pačiame

mieste ir, jei tarp mamos ir mošos nebebūtų įtampos, mama galėtų labai dažnai susitikti su

dukra. Galų gale mama su tuo sutiko, ir tada reikėjo žengti tolesnį žingsnį – suorganizuoti

jųdviejų susitikimą, kad jos galėtų aptarti ir įveikti tarp jų užaugusius susierzinimus.

Socialinė darbuotoja nuvyko su mama, kad galėtų tarpininkauti. Bet ir po to mama nebuvo

palikta viena. Socialinė darbuotoja padėjo susitvarkyti su skolomis ir patarė, kaip tvarkyti

finansus ateityje.

Įsitraukė platesnis giminaičių ir bendruomenės ratas. Mamos brolis padėjo sudėti

mokyklos dovanotus langų stiklus.

Tai, kad socialinė darbuotoja kasmet turi pateikti ataskaitą, gali erzinti: „Kiek darbo!“ Be

abejo, ją parengti užtrunka laiko, tačiau tai priverčia peržvelgti, kas nutiko, ir palaikyti ryšį

su Vaiko teisių apsaugos specialistais. O formuluojant pozityviai: „Tai būdas palaikyti

įsitraukusius Vaiko teisų apsaugos specialistus ir gauti grįžtamąjį ryšį apie tai, kas jiems

patiko ar nepatiko.“

26 pavyzdys. Vaikai pasitiki socialine darbuotoja

„Motina Daiva gyvena su dviem nepilnamečiais: 12 metų dukra ir 9 metų sūnumi.

Vaikų tėvas miręs. Šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl motinos

girtavimo, nepakankamos vaikų priežiūros. Šeimos artimieji (Daivos sesuo,

močiutė ir vaikų vyresnioji sesuo) nebenori kištis į jų gyvenimą, nes mano, kad

nebėra priemonių, kurios padėtų vaikų motinai atsisakyti žalingų įpročių, mat

104

aplinka, su kuria mama bendrauja, daro jai labai stiprų poveikį, nepaleidžia iš savo

rato. Seniūnijos socialinė darbuotoja išbandė visas priemones: pokalbius, lankymus,

paslaugų teikimą šeimai. Ji sutarė su Priklausomybės ligų centru, kad Daivą priims

į stacionarą 10 dienų detoksikacijai. Po dešimties dienų sugrįžusi ir sutikta Daiva

gyrėsi socialinei darbuotojai, kad viskas gerai, kad jai net bloga pagalvojus apie

alkoholį. Tačiau dar tą patį vakarą Daiva prisigėrė. Taip ją iš „kelionės“ sutiko

draugės. Ji vėl gėrė kiekvieną dieną, į namus sugrįždavo tik paryčiais, o numigusi

vėl išeidavo.

Vaikai labai pasitiki socialine darbuotoja. Ji pasikalbėjo su vaikais ir įtikino juos,

kad jiems būtų geriausia kol kas pagyventi atskirai. Kadangi giminaičiai nesutiko

jais pasirūpinti, vaikus apgyvendinome globos institucijoje. Daiva, tik po savaitės

atvykusi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, klaupėsi ant kelių ir prisiekinėjo, kad

vaikai jai labai svarbūs, ir ji padarys viską, kad juos susigrąžintų. Tačiau pirmą

mėnesį pokyčių neįvyko. Daiva buvo nusiteikusi labai priešiškai socialinės

darbuotojos atžvilgiu, pyko dėl jos lankymosi namuose. Sudarant vaikų globos

planą, į susitikimą atvyko visos suinteresuotos šalys. Įpareigojome Daivą vykdyti

socialinės darbuotojos rekomendacijas dėl priklausomybės nuo alkoholio gydymo,

nuolat palaikyti su ja ryšį, tartis, lankyti savo vaikus, nemeluoti jiems ir nežadėti

nieko „per daug“. Baimindamiesi, kad ilgainiui ryšys su vaikais tik silpnės,

nusprendėme su socialine darbuotoja Daivos gyvenamosios vietos seniūnijoje

organizuoti visų suinteresuotų pusių pasitarimą ir sudaryti priemonių planą, kaip

dirbti su Daiva. Į pasitarimą atėjo ir Daiva (buvo požymių, kad gėrusi). Po ilgų

diskusijų Daivą pavyko įtikinti, kad jai būtina ilgalaikė pagalba, jei ji turi noro

užauginti savo vaikus pati. Pokalbyje dalyvavo ir Daivos sesuo. Sutarta, kad ji

kreipsis į medikus dėl kodavimo. Daivos sesuo sutiko tai procedūrai paskolinti 500

litų ir pati ją nuvežti į Kauną. Prieš savaitę Daiva ir vaikai buvo pakviesti į

psichologų iš šeimos santykių instituto konsultaciją (išvada dar negauta). Globos

institucija paaiškino, kad vaikai sunkiai adaptavosi globos namuose, tačiau

supranta, kad mamai būtina pagalba, ir tikisi, kad jai pavyks atsitiesti. Socialinė

darbuotoja palaiko ryšį su vaikais, juos padrąsina, papasakoja, kas vyksta jų

namuose. Nuolatinis ryšys tarp VTAS darbuotojos ir socialinės darbuotojos leidžia

veikti greitai. Nuolat keičiamasi informacija. Jei Daiva užsikoduos, toliau

planuosime atvejo peržiūrą, numatysime tolesnius veikimo žingsnius. Prasideda

vasaros atostogos ir vaikams labai svarbu, kur jie jas praleis.“

105

Rezultatai

Šiuo atveju šeimos narių santykiai taip įsitempė, kad kai kurie nariai stengėsi atsitolinti. Jie

nustojo bendrauti, nes visa situacija atrodė beviltiška – jie pasidavė. Tik po kurio laiko

susitikimuose pradėjo dalyvauti ir įsitraukė sesuo – galbūt supratusi, kad, įsitraukus

socialinei darbuotojai ir Vaiko teisių apsaugos pareigūnei, nebe visos problemos griuvo

vien ant jos pečių.

Ne veltui socialinė darbuotoja kreipė dėmesį į abipusius santykius ir ypač į savo ryšį su

dviem vaikais. Mama žodžiais teigia, kad nori keistis, bet nieko nedaro. Ji nenustojo gerti.

Jos draugės ją, grįžusią iš priklausomybės ligų centro, entuziastingai sutiko. Viena vertus,

visiems mums reikia socialinių ryšių ir tai galėtume teigiamai įvertinti. Tačiau šios

„draugės“ nėra iš tiesų susidomėjusios, joms nerūpi, kokia grėsminga situacija ir jos

nepadeda mamai palaikyti gero ryšio su vaikais. Mamai šie socialiniai ryšiai atrodo labai

svarbūs. Ji negali jų atsisakyti. Galbūt tai jos vienintelės draugės ir jos vieninteliai

socialiniai ryšiai už namų ribų?

Socialinė darbuotoja domisi vaikų nuomone ir atidžiai jų klausosi. Dėl gero tarpusavio

santykio darbuotoja gali su vaikais aptarti, kokia sudėtinga situacija. Ji turi kalbėti

realistiškai ir jiems pasakyti, kad jiems reikės gyventi kur nors kitur, nes mamos nuolat

nėra namie ir ji jais nesirūpina. Darbuotoja gali pridurti: „Mes norime padėti jūsų mamai,

bet iki šiol mums nepavyko.“

Tolesnis žingsnis buvo tai, jog socialinė darbuotoja ir Vaiko teisių apsaugos specialistė

svarstė situaciją. Jos nutarė, kad vaikams kurį laiką geriau gyventi kur nors kitur. Kadangi

giminaičiai vaikų nepriėmė, vaikai pateko į vaikų globos namus. Po šio atsitikimo mama

„pabudo“ ir supyko. Ji nukreipė savo pyktį į socialinę darbuotoją.

Pasirodė, kad svarbu suorganizuoti tokį susitikimą, kuriame dalyvautų visos susijusios

pusės. Šis žingsnis buvo žengtas dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, kaip ir ankstesniame

pavyzdyje, labai gerai, kad visi dalyviai galėjo išgirsti vieni kitų nuomones ir svarstyti

kartu, ką daryti toliau ir kaip reaguoti į piktą mamą. Mamai tikriausiai buvo svarbu, kad ji

galėjo išreikšti savo pyktį. Tačiau ji taip pat turėjo išklausyti kitų požiūrio, ir jai iš įvairių

pusių skirtingais žodžiais buvo pasakyta, jog ji pati sukūrė daugumą problemų ir kad jai

labai reikia pagalbos. Mamai tapo vis sudėtingiau neigti tikrovę.

Buvo siekiama, kad mama suvoktų, jog tai, kas įvyko, yra jos pačios elgesio padarinys. Ji

pati asmeniškai atsakinga už savo reakcijas. Iškilo skirtingi dviejų dalyvaujančių

organizacijų – Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir socialinių paslaugų poskyrio – uždaviniai

106

ir atsakomybė. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė paaiškino mamai, kad ji neturi

teisės nukreipti savo pykčio į socialinę darbuotoją. Ir pridūrė: „Turite suprasti, kad ta

moteris yra jūsų socialinė darbuotoja, vadinasi, ji privalo jums padėti ir ji tikrai mėgina tai

daryti. Todėl neišmintinga nepaisyti jos pasiūlymų.“ Tai padėjo socialinei darbuotojai

atkurti ir palaikyti ryšį su mama ir ieškoti būdų jai padėti. Vaikai vėl galės grįžti namo tik

tada, jei mama bendradarbiaus. Proceso rezultatas dar neapibrėžtas, ir abi „pusės“ –

socialinio darbo ir Vaiko teisių apsaugos specialistai, – bendradarbiaudami ir suvokdami

skirtingus savo vaidmenis, aktyviai dalyvaus procese.

Susitikimas ir bendradarbiavimas su kitais ir kitiems dalyviams padėjo suprasti ir prisiimti

savo atsakomybę. Vaikų namų darbuotojai galėjo papasakoti, kaip sunku vaikams

negyventi namie. Ir mamos giminaičiai nebenusigręžė galutinai. Sesuo dalyvavo susitikime

ir aktyviai prisidėjo.

27 pavyzdys. Tėvo kerštas

Skaitydami šį pavyzdį atpažinsime kitą priežastį bendradarbiauti. Tėvas taip įsižeidė dėl

moters elgesio, kad ji jį išmetė iš namų, jog visaip mėgino jai atkeršyti. Pasakoja socialinė

darbuotoja:

„Ta šeima, apie kurią kalbama šiame pavyzdyje, buvo nuolat globojama vietos

bendruomenės, dirbančios šeimos gerovės srityje.

Andželika, užaugusi globos namuose, išsituokusi, gyveno su sugyventiniu Stasiu. Iš

pirmos santuokos Andželikos šeimoje augo 4 vaikai, vienas iš jų turintis negalią,

penktas gimė gyvenant su sugyventiniu. Sugyventinis niekur nedirbo, dažnai

girtaudavo, skriausdavo vaikus, smurtaudavo.

Andželika dažnai kreipdavosi pagalbos į bendruomenę, policiją, tačiau situacija

šeimoje negerėjo. Skatinama spręsti šeimos problemas dėl sugyventinio elgesio,

moteris ryžosi gyventi viena. Iškeldinus sugyventinį iš Andželikai priklausančio

buto, prasidėjo nuolatinis moters persekiojimas, šmeižimas. Stasys, būdamas

neblaivus, skambindavo bendruomenės aktyvui, seniūnijos socialinio darbo

organizatorei, teigdamas, kad Andželika girtauja, nesirūpina savo vaikais. Po

minėtų skambučių Andželikos šeimoje ne kartą lankėsi bendruomenės atstovės

(socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis, bendruomenės

slaugytoja, seniūnaitė, pedagogė), tačiau paaiškėdavo, kad informacija melaginga.

Andželika nė karto nebuvo rasta išgėrusi, namai rasti tvarkingi, vaikai prižiūrėti ir

aprūpinti. Moteris pasakojo, kad buvęs sugyventinis nuolat grasina, nepalieka

107

šeimos ramybėje. Šiuos faktus patvirtindavo ir kaimynai. Bendruomenė glaudžiai

bendradarbiauja su gimnazija, kurioje mokosi Andželikos vaikai, mokytojai jokių

nusiskundimų dėl vaikų mokyklos lankymo, elgesio ar ugdymosi neturėjo. Apie

Andželikos šeimos problemą žinojo kaimynai, bendruomenė, seniūnija, policijos

įgaliotinis, ne kartą lankęsis šeimoje dėl Stasio elgesio.

Stasiui nepavyko įgyvendinti savo kėslų – sužlugdyti Andželikos nei per vietos

bendruomenę, nei per seniūniją, todėl jis paskambino į VTAS. Andželikos šeimoje

vaiko teisių apsaugos specialistai lankėsi vieną kartą ir lankymosi metu

neužfiksavo nei moters girtavimo, nei vaikų nepriežiūros.

VTAS specialistai apie šeimą nei seniūnijoje, nei bendruomenėje nepasidomėjo ir

po vienintelio apsilankymo Andželikos šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos

šeimų apskaitą. Nurodytos įrašymo priežastys visiškai neatitiko tikrovės ir padėties

šeimoje.“

Neišnaudotos galimybės

Sugyventinės išvarytas Stasys padarė visa, ką galėjo, kad apjuodintų Andželiką. Pirmiausia

jis kreipėsi į bendruomenės žmones, vėliau kreipėsi oficialiau – į seniūniją. Jam nepavyko.

Iš pradžių žmonės laikė jo skundus svarbiais ir lankėsi pas Andželiką, kad patikrintų, kas iš

tiesų vyksta. Tačiau dėl gero bendravimo ir bendradarbiavimo bendruomenėje ir su

socialine darbuotoja visi labai greitai suprato, kad Andželika kaltinama neteisingai ir

skundai neatitinka tikrovės. Stasys atkeršijo, bet po kurio laiko niekas jo skundų nepaisė.

Tai, kad jam nebesiseka, galėjo jį vis labiau pykdyti. Jis pamėgino kreiptis į vis aukštesnę

hierarchiškai instituciją ir nesustojo. Paskutinis jo žingsnis – kreipimasis į Vaiko teisių

apsaugos skyrių.

Čia bendravimas sustojo. Vaiko teisių apsaugos specialistas nusprendė, kad ir kokia būtų

situacija, šeimą reikia įtraukti į rizikos šeimų apskaitą. Dėl daugelio priežasčių toks

sprendimas paliko neišnaudotų galimybių. Pirmiausia, skyriui nepakankamai bendraujant

su bendruomene ir sprendimą priimant be jokio dialogo pabrėžiamas didžiulis atstumas

tarp abiejų pusių: Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir bendruomenės bei socialinių paslaugų

tarnybos. Jei ryšiai būtų buvę geri, socialinė darbuotoja ar jos vadovas ar seniūnas būtų

susisiekę su Vaiko teisių apsaugos vadove aptarti, kas nutiko ir kaip atkurti santykius.

Trūko bendravimo ir susitikimų, todėl daugelis tų žmonių, kurie rūpinosi vaikais ir

Andželika, kurie jiems įvairiai padėjo, pasijuto Vaiko teisių apsaugos skyriaus

nevertinami. Socialinė darbuotoja pajuto, kad skyrius ją izoliuoja ir visiškai nušalina.

108

Vaiko teisių apsaugos specialistai tikriausiai nesuprato, kad taip veikdami praleidžia geras

galimybes. Gal Stasys Andželikos įrašymą į socialinės rizikos šeimų apskaitą laikė savo

pergale, bet tai tikriausiai dar labiau nutolino jį nuo bendruomenės. Jo izoliavimasis

lengvai gali virsti dar didesne agresija. Vaiko teisių apsaugos skyrius, priešingai nei

vadovas ankstesniame pavyzdyje, neleido Stasiui suprasti, kad jo elgesys neteisingas ir

nepriimtinas. Klientams reikia aiškiai suteikti ir tokį grįžtamąjį ryšį. Tokiu grįžtamuoju

ryšiu žmogus ne apkaltinamas, bet jam atskleidžiama, kad jo elgesys yra netinkamas.

Paprieštaraujant žmogui sykiu parodoma, kad jo paisoma, į jį atsižvelgiama. Ir tik po

aiškaus grįžtamojo ryšio galime žengti tolesnius konstruktyvius žingsnius.

Tikėtina, kad sprendimas „Dabar esi įrašyta į rizikos šeimų apskaitą“ nubraukia visas

Andželikos pastangas rūpintis savo vaikais, nepadaryti jų geriančio sugyventinio aukomis.

Tai ją tikriausiai labai prislėgė. Taip pat ir socialinę darbuotoją, nes ji labai susierzino dėl

Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmų. Ar skyrius turėjo rimtų argumentų šitaip spręsti,

nežinome. Tačiau socialinei darbuotojai tenka didelis darbas padėti Andželikai

nepasiduoti. Kita vertus, visa bendruomenės parama joms padės. Protestuojant prieš Vaiko

teisių apsaugos skyriaus veiksmus, gal sustiprės bendruomenės žmonių solidarumas. Jei

taip, Vaiko teisių apsaugos skyrius izoliavo ir save, priimdamas sprendimą nebendravęs.

Organizacinis laukas: Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Socialinių paslaugų skyrius

Vaiko teisių apsaugos skyrius

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovų nuomonė pirmuose dviejuose pavyzdžiuose yra

labai aiški: „Be komandinio darbo – jokių gerų rezultatų.“ Bendradarbiavimas su socialinių

paslaugų darbuotojais, klientais, jų giminėmis ir aplinka yra ypač svarbus. Viena vadovė

teigė: „Vaiko teisių apsaugos skyrius yra labiausiai suinteresuotas darbo su šeima

rezultatais. Nuo konstruktyvaus ir veiksmingo bendradarbiavimo priklauso mūsų darbo

kokybė ir pasiekimai. Mes norime, kad kuo mažiau vaikų netektų tėvų globos ir kad tie,

kurie gyvena institucijose, grįžtų į savo šeimas.“

Kita Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė, kalbėdama apie rezultatus ir

bendradarbiavimą, pasidalijo patirtimi: „Prieš keletą metų pakeičiau mūsų darbo stilių.

Dabar mūsų skyriaus darbuotojai tiesiogiai bendrauja su socialiniais darbuotojais,

dirbančiais su šeima. Iki tol visas bendravimas vyko per mūsų Socialinių paslaugų centro

darbo su socialinės rizikos šeimomis skyriaus vedėją. Tačiau tai mūsų netenkino. Tai buvo

109

per ilgas ir per sudėtingas kelias, prapuldavo nemaža dalis informacijos. Be to, užėmė daug

laiko. Bendrauti tiesiogiai yra daug tinkamesnis būdas. Informacijos kelias sutrumpėjo.

Šiek tiek užtruko, kol visi priėmė tokį darbo būdą. Tačiau dabar visi prie jo pripratome.

Informacija keliauja trumpiau ir bendravimas daug labiau tiesioginis. Aš galiu

argumentuoti ir klausti paaiškinimo. Socialinė darbuotoja – taip pat. Ji argumentuoja ir, jei

mano kitaip, gali išsakyti. Man patinka toks aiškumas, nes jis daug geriau padeda mums

apsvarstyti „už“ ir „prieš“. Mes vieni kitus daug geriau suprantame.“

Savivaldybės

Šį poskyrį apie Socialinių paslaugų centrus ir Vaiko teisių apsaugos skyrius parašė Regina

Klevinskienė ir Asta Gruodienė, lietuvės autorės.

2006 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, patvirtintas socialinių paslaugų

katalogas bei socialinių paslaugų teikimo metodika. Pagrindiniais socialinių paslaugų

teikėjais tapo savivaldybės. Jos atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijose

gyventojams užtikrinimą planuodamos ir organizuodamos socialines paslaugas,

kontroliuodamos bendrųjų socialinių paslaugų priežiūros kokybę.

Savivaldybių socialinės paramos (ar rūpybos) skyriai atsako už paslaugų šeimai ar

asmeniui organizavimą. Seniūnijų socialiniai darbuotojai vertina, koks yra poreikis

socialinių paslaugų neįgaliems, senyvo amžiaus asmenims, ir teikia išvadas minėtam

skyriui dėl socialinių paslaugų teikimo šiems asmenims. Paslaugas socialinės rizikos

šeimoms, auginančioms vaikus, teikia socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės

rizikos šeimomis, jų pavaldumas savivaldybėse yra skirtingas (Socialinių paslaugų

centrams, seniūnijoms).

Šeimos politiką formuoja ir įgyvendina įvairaus lygio socialinės institucijos ir

struktūros:

valstybinės;

savivaldos;

visuomeninės, bendruomeninės;

privačios.

Paslaugas, pagalbą, išmokas šeimoms administruoja savivaldybės. Savivaldybės taip pat

teikia piniginę socialinę paramą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems

asmenims, neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms, organizuoja jiems pagalbą į namus,

dienos socialinę globą ir kitas paslaugas.

110

Per paslaugų sistemą teikiama parama šeimoms labiausiai išreiškia netiesioginius paramos

šeimai politikos būdus, kuriais VO ir NVO gali reikšmingai padėti šeimoms įvairiais jų

gyvenimo atvejais (šeimos funkcijas derinti su profesine veikla, saviraiška ir kt.).

Siekiant, kad gyventojai socialines paslaugas gautų kuo arčiau savo gyvenamosios vietos,

plečiama socialinių paslaugų infrastruktūra: dienos centrai, „apsaugotas būstas“,

savarankiško gyvenimo namai, socialinės reabilitacijos centrai, krizių centrai, socialinės

globos įstaigos ir kt.

Šeimos nariai ar globėjai (rūpintojai), visą parą ar dalį paros patys teikiantys pagalbą

nuolatinės priežiūros reikalingiems šeimoje gyvenantiems asmenims, dėl tam tikrų

priežasčių (ligos, komandiruotės, atostogų ir kt. atvejais) gali pasinaudoti „atokvėpio“

paslauga, priežiūros reikalingus asmenis palikdami trumpą laiką socialiai globoti socialinės

globos įstaigose.

Priėmus Socialinių paslaugų įstatymą Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – VTAS)

nebedirba socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis, tačiau jas lanko bei teikia

išvadas Socialinės paramos skyriui dėl paslaugų šeimai organizavimo. VTAS vykdo

valstybės deleguotą (perduotą savivaldybėms) funkciją – vaiko teisių apsaugą. VTAS –

struktūriniai savivaldybių administraciniai padaliniai – yra pagrindinės institucijos,

vykdančios vaiko teisių apsaugos politikos priemones ir užtikrinančios vaiko teisių

apsaugą savivaldybių teritorijose. VTAS glaudžiai bendradarbiauja su paslaugų teikėjais,

siekdami laiduoti bendrą tikslą – vaiko gerovę bei teisę gyventi šeimoje. VTAS veikla yra

finansuojama iš valstybės biudžeto.

LR Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus vaiko

teisių apsaugos ir jų gynimo srityje.

Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Teisingumo ministerijos taip pat

dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką, atlieka teisės aktais nustatytas

funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos

politiką, organizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą,

kartu su kitomis ministerijomis rūpinasi paslaugų vaikams prieinamumu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos organizuoja vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą, koordinuoja

VTAS darbą, teikia metodinę pagalbą VTAS, organizuoja darbuotojų mokymus.

111

LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga vykdo vaiko teisių ir jo teisėtų interesų

užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą ir kontrolę, tiria vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimų

atvejus, siekia gerinti vaikų padėtį.

Vykdydamas vaiko teisių apsaugą VTAS bendradarbiauja su kitais socialiniais partneriais.

Vaiko paėmimo iš šeimos klausimą skyriaus darbo laiku sprendžia VTAS. Po darbo

valandų tai atlieka policijos pareigūnai.

Šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos klausimą ar jos

išbraukimo iš apskaitos klausimą, gavęs informaciją bei ją patikrinęs, sprendžia VTAS.

Į ką kreiptis, kai yra didelių problemų dėl vaikų

Kai kaimynai, giminaičiai, mokyklos mokytoja, policija ar kiti žmonės yra susirūpinę dėl

vaiko auklėjimo, kai įtariamas fizinis smurtas, reikia apie tai pranešti Vaiko teisių apsaugos

skyriui. Po pranešimo skyriaus specialistas ištiria situaciją. Tada ją pristato šio skyriaus

komisijai. Jei reikia ką nors daryti, tai gali reikšti, jog:

- šeima tampa stebima šeima,

- šeima tampa socialinės rizikos šeima,

- vaikui skiriama globa (laikina ar nuolatinė).

Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, šeima gali dar būti įrašyta į sąrašą tokių

šeimų, kurioms trūksta socialinių įgūdžių.

Kai vaikas laikinai paimamas iš šeimos (daugiausia metams), teismo sprendimo nereikia.

Tačiau jei situacija labai sudėtinga, teismas prašomas spręsti bylą ir gali būti apribota tėvų

valdžia. Tokiu atveju paskiriami vaiko globėjai (asmenys ar institucija).

Daugiau susijusių žmonių ir įstaigų

Bendradarbiavimas su policija

Į darbą su rizikos šeimomis yra įsitraukusios daug daugiau organizacijų. Tarkime,

Andželika laikas nuo laiko kviesdavosi policiją, bijodama Stasio smurto jos ar jos vaikų

atžvilgiu (27 pvz.). Smurtas namuose – viena iš priežasčių kviesti policiją. Kitais atvejais

priežastis gali būti tėvų girtumas ar kitokie skubūs atvejai Vaiko teisių apsaugos skyriaus

nedarbo laiku.

112

Jei smurtaujama, kviečiama policija. Arba kai reikia įrodymų, jog namie smurtaujama,

kaip matysime iš tolesnio, 28 pavyzdžio. Du tolesni pavyzdžiai atspindi socialinių

darbuotojų bendradarbiavimą su policija. Socialinių darbuotojų patirtis čia skirtinga.

Pirmajame pavyzdyje klientę ir socialinę darbuotoją apvylė policininkų elgesys. Antrajame

pavyzdyje abi, klientė ir socialinė darbuotoja, liko labai patenkintos rezultatu.

28 pavyzdys. Policininkų apsilankymas

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie vienos savo klientės, iškvietusios

policiją, kad ši patvirtintų, jog jos sugyventinis muša vaikus, patirtį. Užuot sulaukusi

pagalbos, klientė sulaukė kitko:

„32 metų Audrė rajono socialinių paslaugų centro socialinei darbuotojai pranešė,

kad jos 53 metų amžiaus sugyventinis Gediminas agresyviai elgiasi su jos vaikais:

14 ir 10 metų mergaitėmis, 5 metų berniuku (kuriam nustatytas raidos sutrikimas ir

pripažintas neįgalumas) ir kitu pusės metų berniuku. Mažasis yra jų bendras vaikas,

o vyresnieji vaikai yra iš Audrės ankstesnės santuokos. Audrės trijų vyresniųjų

vaikų tėvas yra miręs.

Audrė socialinei darbuotojai parašė paaiškinimą, kad Gediminas vartoja fizinį

smurtą ir necenzūrinius žodžius vaikų atžvilgiu. Gediminas, paliktas pasaugoti savo

pusės metų sūnų, jo pradėjusio verkti nenuramina, bet agresyviai ant jo šaukia ir jį

purto, vyresnius Audrės vaikus išvadina necenzūriniais žodžiais, o vyresniojo

berniuko atžvilgiu naudojo fizinę jėgą. Po smūgio vaikui skaudėjo galvą. Audrės

teigimu, tokių smurto proveržių būta ne vieną kartą. Socialinė darbuotoja yra

pastebėjusi įbrėžimus ant berniuko rankos, tačiau mama tada teigė, kad vaikas

įsibrėžė žaisdamas, nes yra ypač judrus.

Apie galimą smurtą prieš Audrės vaikus socialinė darbuotoja telefonu informavo

policiją ir parašė oficialų raštą Vaiko teisių apsaugos skyriui. Ši šeima yra įtraukta į

socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą.

Praėjus kuriam laikui, socialinė darbuotoja iš VTAS gavo raštą, kad VTAS dėl šio

įvykio nusiuntė oficialų raštą policijai, kad ši išsiaiškintų, ar tikrai toje šeimoje

smurtaujama prieš vaikus. Praėjus kuriam laikui socialinė darbuotoja iš klientės

sužinojo, kad policijos pareigūnai lankėsi klientės namuose, bet nesistengė

išsiaiškinti, ar tikrai yra smurtaujama vaikų atžvilgiu. Audrė socialinei darbuotojai

pasakojo, kad atvykę policininkai iš karto užsipuolė ją ir jos sugyventinį, neleido

nei klientei, nei vaikams, nei sugyventiniui papasakoti apie įvykį, neleido pasakyti

113

nė žodžio, neišklausė, bet šaukė, barėsi, priekaištavo klientei, kad policininkams

reikia važiuoti į jos šeimą, be reikalo eikvoti degalus, apkaltino, kad jie geria,

mušasi, o paskui skundžiasi socialinei darbuotojai. Taip aprėkę klientę jie

išvažiavo. Policija žinojo, kad ši šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą

(nors jau beveik metai socialinei darbuotojai lankantis šioje šeimoje nepastebėta

gėrimo požymių, tėvai rasti blaivūs, puikiai tvarkosi buityje, vaikai prižiūrėti).

Praėjus dar kuriam laikui socialinė darbuotoja iš policijos gavo oficialų raštą. Jame

buvo parašyta, kad policija, iš VTAS gavusi raštą dėl galimo smurto prieš vaikus

atvejo, apsilankė Audrės šeimoje. Pasak policijos, apsilankymo metu klientė teigė,

kad jos sugyventinis prieš vaikus nesmurtavo ir niekada ji nėra nei mačiusi, nei

girdėjusi, kad kurio nors iš 4 auginamų vaikų atžvilgiu sugyventinis smurtautų.

Klientė sakė, kad jos sugyventinis tik neturi kantrybės auklėti vaikus, dažniausiai

ant jų užšaukia, taip tikėdamasis juos išauklėti. Policija dar parašė, kad su klientės

sugyventiniu buvo profilaktiškai pasikalbėta, kad jis įspėtas apie galimus

padarinius, jei dar smurtaus vaikų atžvilgiu. Galutinė policijos išvada buvo tokia –

duomenų, jog buvo smurtaujama vaikų atžvilgiu, nerasta, nes klientė dėl panašių

atvejų į policiją niekada iki tol nėra kreipusis.“

Aprašymo pabaigoje socialinė darbuotoja išreiškia savo susirūpinimą ir nusivylimą tuo,

kas įvyko:

„Šiuo atveju klientės situacija nepasikeitė, problema neišspręsta. Audrė norėjo

apsaugoti savo vaikus nuo sugyventinio smurto, neigiamo jo poveikio, bjaurių

žodžių, ryžosi pirmą kartą kreiptis pagalbos, bet reikiamos pagalbos nesulaukė,

buvo policininkų pažeminta, apkaltinta melavimu. Taip klientė prarado pasitikėjimą

policija, teisėsauga, drauge ir socialine darbuotoja. Galbūt kitą kartą Audrė smurto

atveju jau nebesikreips pagalbos į socialinį darbuotoją, nes ji prarado pasitikėjimą ir

juo. Socialinis darbuotojas turės sunkiai dirbti, kad klientas juo vėl tikėtų,

pasitikėtų.“

Keletas minčių apie tai, kas galbūt nutiko

Pabaigoje socialinė darbuotoja sako esanti nusivylusi dėl to, kaip policija veikė šioje

situacijoje. Socialinė darbuotoja taip pat bijo, kad dėl policininkų elgesio pablogėjo jos

ryšys su kliente. Ar tai tik jos baimė, ar ji jau matė konkrečius to ženklus, nežinome.

Socialinė darbuotoja tik bendrais bruožais apibūdino savo bendravimą su mama. Dėl to

lieka daug erdvės spėlionėms. Tačiau tai leidžia mums užrašyti savo mintis. Šeima yra

114

įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, vadinasi, yra problemų su vaikais. Smurtas,

atrodo, yra pagrindinė problema. Bent jau apie jį socialinė darbuotoja daugiausia rašo.

Panašu, kad jos tikslas buvo paremti mamos norą apsaugoti šeimos vaikus nuo smurto,

neigiamos aplinkos ir keiksmažodžių. Taigi socialinė darbuotoja ieško, kaip padėti mamai.

Ar socialinė darbuotoja pasiūlė oficialiai raštu kreiptis į policiją? Jei taip, tikriausiai ji,

išgirdusi mamos pasakojimus ir pamačiusi mėlynes ant vyresniojo berniuko rankos,

įžvelgė svarių priežasčių kreiptis į policiją.

Mama norėjo pakeisti situaciją ir sutiko parašyti oficialų raštą, kad jos sugyventinis

smurtauja. Tačiau tuo pat metu mama, rodos, dvejoja. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad,

atkreipus mamos dėmesį į mėlynes, ši neigė, jog tai dėl smurtavimo. Tai nenuostabu.

Viena vertus, mamai labai rūpi jos vaikai, kita vertus, sugyventinis yra vieno iš jos vaikų

tėvas. Jis tikriausiai būna ne tik nekantrus ir agresyvus, bet ir labai švelnus bei gailisi savo

protrūkių. Konfrontuoti su juo dėl jo elgesio ir atvirai jį apkaltinti gali būti labai baisu. Gal

jis gali keršyti? Kad ir kokie buvo moters jausmai, ji laikėsi procedūrų, ir galų gale Vaiko

teisių apsaugos skyrius paprašė policijos ištirti, ar būta smurto.

Kaip įvertinti apsilankymą?

Policijos apsilankymą galima interpretuoti įvairiai. Apie tai, kas nutiko, sužinojome iš

mamos socialinei darbuotojai papasakotos istorijos. Jos teigimu, policininkai buvo grubūs

ir kaltino ją ir jos sugyventinį, padarė išvadą, kad smurtas kilo dėl girtumo. Socialinės

darbuotojos vertinimu, policininkai taip elgėsi, nes tai jiems įprasta situacija. Tačiau šiuo

atveju policininkų lankomoje šeimoje tuo momentu nebuvo smurtaujama. Taigi situaciją

ištirti reikėjo kalbantis. Alkoholio vartojimą policininkai smurto priežastimi įvardijo galbūt

ne kaltindami, bet spėliodami? Taip pat įmanoma, jog policininkai susierzino, kad jiems

reikia atlikti šį tyrimą, tad jų tonas iš tiesų turėjo kaltinimo ir spaudimo gaidelę. Tačiau

galėjo būti ir kitų veiksnių, keliančių įtampas. Tarkime, išgąstis, staiga, netikėtai

apsilankius policijai? Nuo oficialaus rašto parašymo iki šio apsilankymo galėjo prabėgti

tiek laiko, kad mama tai beveik užmiršo? Ir nepamirškime problemos, kad reikėjo atvirai

sugyventiniui prisipažinti, jog ji oficialiai jį apskundė smurtavus. Ar klientė tai suprato

rašydama pareiškimą, abejojame. Ar socialinė darbuotoja ją perspėjo, irgi nežinome. Taigi

yra daug priežasčių painiai situacijai susiklostyti.

Žvelgdami atgal, matome ženklų, kad mama dvejojo dėl situacijos. Kalbėti apie tai su

socialine darbuotoja yra viena. Bet kalbėtis apie tai su sugyventiniu yra bemaž neįmanoma.

Tai tik sukels dar daugiau įtampos ir spaudimo.

115

Socialinė darbuotoja nusivylė, jog smurtas nebuvo įrodytas. Tačiau kaip policijai jį įrodyti,

jei auka jo nemini? Policija praneša, kad buvo kalbama, jog tėvas neturi kantrybės, taip pat

jie kalbėjosi su tėvu, kad smurtas nepriimtinas. Žiūrint iš policijos pusės, ji neturėjo

argumentų, kad šeimoje smurtaujama. Jiems lemiamas veiksnys buvo tai, kad moteris

anksčiau niekada neskambino policijai pranešti apie smurtą.

Socialinei darbuotojai tikriausiai buvo apmaudu, kad policija nesikreipė į ją, bet to pagal

reglamentą gal ir nereikia. Socialinė darbuotoja gali dėl to apgailestauti. Jei taip, gal tai

gera priežastis susėsti pasikalbėti su kolegomis iš Vaiko teisių apsaugos ir sužinoti, ką jie

mano apie tokius atvejus. O kai abejonėmis ar mintimis bus pasidalyta, gal vertėtų pradėti

diskusiją ir su policijos departamentu apie procedūras, kad visi geriau suprastų vieni kitų

poreikius ir darbo būdus ir pagerėtų bendradarbiavimas.

29 pavyzdys. Dėkingos už policijos pagalbą

Šiame pavyzdyje pateikiama situacija keleriopai skirtinga, nors taip pat iškviečiama

policija. Šeima policijai gerai žinoma ir iš pradžių tai yra priežastis nesikišti. Tik su

socialinės darbuotojos pagalba policija pradeda veikti. Socialinės darbuotojos žingsniai

buvo labai aiškūs ir gerai organizuoti.

„Šeima augina tris nepilnamečius vaikus, tėvų namuose gyvena ir tėvų išlaikomi

dar trys suaugę pilnamečiai vaikai. Šeimoje konfliktai, muštynės yra labai dažnas

reiškinys, policija tuose namuose taip pat dažnas svečias. Šeima įrašyta į rizikos

šeimų sąrašą dėl girtavimo ir socialinių įgūdžių stokos. Mama ne girtuoklė,

dirbanti, viena išlaiko visą šeimą ir geriantį vyrą, todėl nenuostabu, kad ji pikta ir

nepakanti savo vyrui, jo keliamiems konfliktams ir priekabiavimui tiek prie jos, tiek

prie vaikų. Vieną vakarą, jau gerokai po darbo, suskambo darbinis telefonas.

Pamačiau, kad skambina klientė. Pakėlusi ragelį išgirdau verksmą, klientė

tesugebėjo drebančiu balsu pasakyti, kad sutuoktinis, pasiėmęs kirvį, puola ją ir

vaikus, ryšys nutrūko. Aš bandžiau perskambinti, bet niekaip negalėjau

prisiskambinti. Mane apėmė siaubas, kad tik nesužeistų klientės ar vaikų. Pagaliau

prisiskambinau klientei. Ji buvo labai sumišusi, verkė, pasakė, kad stovi su vaikais

lauke, o policija atvažiuoti atsisako, motyvuodama tuo, kad jų šeimoje nuolatiniai

konfliktai ir neva policijai nėra reikalo ten važiuoti. Kaip šiandien atsimenu koks

bjaurus buvo tą vakarą oras – lijo ir pūtė stiprus vėjas. Negalėjau likti abejinga,

nusprendžiau pati paskambinti į policiją. Surinkau pagalbos telefoną 112, nes

žinojau, kad pokalbiai skambinant šiuo numeriu yra įrašinėjami. Operatorei

116

atsiliepus, pirmiausia prisistačiau, jog esu socialinė darbuotoja ir noriu pranešti, kad

mano klientei ir jos vaikams gresia pavojus. Tuoj buvau sujungta su vyriausiuoju

policijos komisariatu ir komisaru, jam taip pat prisistačiau ir išsakiau situaciją.

Policijos komisaras atsakė, kad tuoj pat atsiųs į įvykio vietą policijos ekipažą.

Paskambinau vėl klientei ir liepiau laukti policijos. Po kiek laiko paskambino

klientė ir man ėmė labai dėkoti, kad iškviečiau policiją. Ji pasakojo, kad

policininkai atvyko labai greitai, surinko visus įrankius, kuriais klientės sutuoktinis

grasino sužeisti namiškius, išsivežė ir smurtaujantį vyrą, klientei liepė parašyti

pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo smurtautojui. Visos šios procedūros

policininkai niekada iki tol neatlikdavo. Jei policija ir atvažiuodavo, tai

pastovėdavo tarpduryje ir vėl išvažiuodavo iš klientės namų, nesutramdytas ir

nenubaustas vyras smurtautojas likdavo namuose, o policijai išvykus vėl imdavosi

smurto prieš sutuoktinę.“

Naujas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje

Abu pavyzdžiai iliustruoja, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir aiški informacija.

Antrajame pavyzdyje darbuotoja žengė sau pačiai ir policijai labai aiškius žingsnius. Nė

vienai šaliai nebuvo neaišku, ar reikia kištis. Gal todėl rezultatas daug labiau tenkino

klientę, socialinę darbuotoją ir tikriausiai pačius policininkus? Taip pat naujasis Apsaugos

nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas tikriausiai paveikė į gera? Tikriausiai šio naujo

įstatymo aptarimas padėjo policininkui geriau pasiruošti reaguoti į tokią situaciją, o

socialinė darbuotoja žinojo, kokią informaciją pateikti, jei smurtaujama.

Dalia Narbutienė, viena iš knygos autorių, po susitikimo su policija taip aprašė situaciją:

„Anksčiau (iki įsigaliojant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui),

smurto atveju iškvietus policiją, tačiau vėliau susitaikius su skriaudiku, buvo

galima nerašyti pareiškimo, tada policijos pareigūnas profilaktiškai pasikalbėdavo,

raštiškai įspėdavo smurtautoją ir tuo viskas pasibaigdavo, dažnai iki kito karto.

Nuo 2011 metų gruodžio 15 dienos galioja Apsaugos nuo smurto artimoje

aplinkoje įstatymas, numatantis baudžiamąją smurtautojo atsakomybę. Įpratę

smurtauti šeimose vyrai (nors tas pat gresia ir smurtaujančioms moterims) dabar

turėtų susimąstyti, nes policijos pareigūnai smurtautoją dviem paroms uždaro į

areštinę. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, teismas smurtautojui gali skirti kardomąją

priemonę – suėmimą.

117

Tačiau neretai ir nubaudus smurtautoją, iškeldinus iš gyvenamosios vietos,

pritaikius draudimą bendrauti su smurtą nuo jo patyrusiais artimaisiais, jis grįžta į

šeimą, jam atleidžiama. Kaip minėjo policijos pareigūnė, dažniausiai dėl smurto

artimoje aplinkoje kreipiasi niekur nedirbančios, auginančios vaikus moterys, jos

yra išlaikomos savo vyrų ar sugyventinių ir nuo jų priklausomos. Nors ir atrodo,

kad policijos pareigūnai gali išspręsti šeimos problemas, tačiau gyventi ar

negyventi su smurtaujančiu sutuoktiniu (sugyventiniu, draugu) yra moters (vyro)

laisvas pasirinkimas ir valia, „juk nepriversi žmonių skirtis“.

Daugiau organizacijų – daugiau susijusių žmonių

Daugelyje ankstesnių, taip pat ir toliau pateikiamų pavyzdžių, minima dar daugiau

bendradarbiaujančių organizacijų ir asmenų, tarkime, mokytoja ir mokyklos socialinė

pedagogė, vaikų dienos centro socialinė darbuotoja, vaikų globos namų direktorė,

gydytoja, socialinių išmokų skyriaus darbuotoja ir panašiai. Priklausomai nuo situacijos,

šeimos gali turėti daug ryšių. Tiek daug, kad mes neketiname jų visų suminėti, tik kelis.

Manome, kad, pasinaudojus šiomis pastabomis, taip pat panaršius internete, pasitelkus

savo kūrybiškumą, galima jų atrasti dar daugiau.

Keliuose miestuose veikia darbo su šeima srityje besispecializuojančios organizacijos. Kai

kurios iš jų, kaip Vaiko gerovės centras „Pastogė“ (pirmoji organizacija, pradėjusi rengti

globėjus Lietuvai atgavus nepriklausomybę), prasidėjo kaip NVO. Vėliau dėl finansinių

priežasčių organizacija tapo Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus dalis, kaip ir

keletas kitų organizacijų, įrodžiusių savo svarbą.

Nevyriausybinių organizacijų įvairovė

„Pastogė“ yra specializuotos organizacijos, bendradarbiaujančios su VTAS, pavyzdys.

Dauguma specializuotų organizacijų veikia didesniuose miestuose. Regionuose trūksta

tokių organizacijų ir žmonės gali jų pasigesti, nes bendradarbiauti ir konsultuotis su jomis

gali būti patrauklu. Tačiau be oficialių ir dažnai vyriausybinių organizacijų, yra nemažai

programų moterims ir vaikams, patekusiems į sudėtingas situacijas, taip pat programų,

nukreiptų prieš smurtą artimoje aplinkoje.

Socialinė darbuotoja, dirbanti su Andželika, parašė, jog bendruomenė moterį labai parėmė.

Kaip, ji nenurodė, tačiau, be kaimynų, mokytojų ar policijos pagalbos, tai galėtų būti

maistas iš maisto banko ar bažnyčios labdara, taip pat agentūros „SOS vaikai“ parama

maistu, kaip paminėta pavyzdyje apie Ingą (19 pvz.). Andželikai galėjo padėti ir Caritas.

118

Ši organizacija ne tik teikia materialinę paramą, ji įvairiuose miestuose yra įkūrusi dienos

centrų ir inicijavusi daugelį socialinių programų visoje Lietuvoje.

Paprastai žmonės geriausiai žino, kas vyksta jų rajone, kaime ar mieste. Tačiau net jei

manome, jog žinome, kartas nuo karto dera pasidomėti, kas vyksta aplink mus, ir pridėti

gautą informaciją prie savo rajono „socialinio žemėlapio“.

Kai kurios organizacijos labiau orientuotos į vienišų mamų ar skurstančių vaikų poreikius.

Kitos – labiau į neturinčių įgūdžių bedarbių darbo rinką. Yra tokių organizacijų, kurios

daugiausia padeda smurtą patyrusioms moterims. Kitos – vaikų globos namus

paliekančiam jaunimui, nes vaikų globos namuose jie buvo labai apsaugoti ir juos palieka

nepasirengę gyventi savarankiškai.

Be tokių projektų, sudėtingomis sąlygomis augantiems vaikams ir jaunimui gali būti

įdomūs jaunimo klubai ir neformalus švietimas. Pačios šeimos dažnai nebūna informuotos

apie tokias iniciatyvas, todėl joms reikia pagalbos jas rasti ir su jomis susisiekti. Kitos

organizacijos, pavyzdžiui, Bažnyčios įkurti Šeimos centrai, iš esmės besirūpinantys

„normaliomis šeimomis“, kartais irgi turi įdomių programų šeimoms, reikalingoms

ypatingos paramos.

Apžvelgti visų programų ir iniciatyvų nepavyks, be to, informacija greitai sensta. Gali

atsirasti naujų įdomių iniciatyvų, kitos labai profesionalios ir sėkmingos programos gali

išnykti, dažnai dėl finansinių priežasčių. Dauguma jų finansuojamos iš projektų lėšų ir dėl

tos priežasties nebetęsiamos. Dažnai tai būna labai sunki situacija, nes dingsta tęstinumas ir

stabdomas mokymasis iš geros patirties.

Ar bus gerai bendradarbiaujama, priklausys ne tik nuo oficialių tikslų ar dokumentų, bet ir

nuo abipusių santykių ir įsitraukusių žmonių atvirumo. Tai lemia bendradarbiavimo sėkmę

ir tai, ar šeimos sudėtingose situacijose jaučiasi priimtos ir laukiamos.

Bendradarbiavimas su vaikų dienų centrais ir vaikų globos namais

Kas būdinga vaikų dienų centrams ir vaikų globos namams

Kalbėdami apie specifiškesnę pagalbą riziką patiriantiems vaikams, dar nepaminėjome

dviejų svarbių organizacijų – vaikų dienos centrų (VDC) ir vaikų globos namų. Kai vaikai

negali likti savo šeimose, jie auga vaikų globos namuose ar globėjų šeimose. Gyvenimas

vaikų globos namuose gali būti laikinas arba nuolatinis, t. y. iki 18 m. amžiaus. Kita

galimybė – gyventi su giminaičiais, kaip nutiko mergaitei, apsigyvenusiai pas savo tetą

119

(25 pvz.). Jei nėra giminaičių, sutinkančių ir tinkančių globoti, reikia rasti ką nors kitą.

Sprendžiant dėl globos, svarbu žinoti, kodėl jos reikia ir kokie yra įstatyminiai to

pagrindai. Socialinis darbuotojas taip pat turėtų atkreipti dėmesį į emocinius ir praktinius

tokio sprendimo padarinius šeimai.

Ryšys su tėvais iš esmės skiria vaiko gyvenimą vaikų globos namuose nuo dienos centro

lankymo. Pirmuoju atveju vaikai susitinka tėvus, kai jie juos aplanko vaikų globos

namuose arba kai vaikai gauna leidimą pabūti namuose atostogų metu. Vaikai, lankantys

dienos centrą, lieka namie. Ryšys tarp vaikų ir tėvų nenutrūksta.

Abiejose įstaigose pagrindinis socialinių darbuotojų dėmesys skiriamas vaikams, kuriais jie

rūpinasi. Priklausomai nuo organizacijos politikos, skiriama ir daugiau ar mažiau dėmesio

tėvams. Daugelyje organizacijų socialiniai darbuotojai norėtų skirti daug daugiau dėmesio

tėvams, tačiau dėl laiko stokos jų galimybės yra ribotos. Gyvenant vaikų globos namuose,

ryšių intensyvumą veikia ir atstumas.

Paprastai namie likusiai šeimai (tėvams) padeda Socialinių paslaugų skyriaus socialinis

darbuotojas. Akivaizdu, kad geras bendradarbiavimas tarp skirtingų socialinių darbuotojų

yra labai svarbus tiek vaikui, tiek jo tėvams.

30 pavyzdys. Nuolat skolose

Kaip buvo matyti iš kelių pavyzdžių, vaiko gerbūvis labai susijęs su tėvų elgesiu. Artimai

bendraudami su vaikais, dienos centro socialiniai darbuotojai neakivaizdžiai mato, kokia

yra situacija namuose, kokių problemų turi tėvai ar kokių socialinių įgūdžių jiems trūksta.

VDC socialinė darbuotoja pastebėjo:

„Yra šeima, kuri kas mėnesį gauna nemažą sumą pajamų, tačiau visuomet skendi

skolose už elektrą, vandenį, dujas ir kitas komunalines paslaugas. Kalbėdama su

tėvais ir vaikais, supratau, jog didžiausia problema yra ta, kad jie nemoka, nežino,

kaip naudoti pinigus. Gavusi pinigus šeima iškart eina į parduotuvę ir išleidžia

didžiąją dalį. Pamiršta visas komunalines paslaugas ir kitas ateinančias dienas iki

kol vėl gaus pinigų. Panašu, kad šeima neplanuoja savo išlaidų ir pajamų.

Gyvenama šia diena ir negalvojama apie rytojų.“

Prevencija

Šis pavyzdys – tik trumpa iliustracija to, ką atidi vaikų dienos centro socialinė darbuotoja

pastebi dirbdama su vaikais. Ši socialinė darbuotoja norėtų aptarti su tėvais, kaip leidžiami

pinigai, ir suorganizuoti programą, padedančią tėvams planuoti bei tvarkyti šeimos

120

biudžetą. „Tai galbūt padės tėvams ne taip greitai papulti į bėdą dėl finansinių priežasčių ir

sumažins įtampą jų gyvenime“, – mano socialinė darbuotoja. Ji gali pridurti sau: „Patys

tėvai nematys poreikio kalbėtis apie biudžetą.“

Socialinė darbuotoja žino, kad dėl laiko stokos jai būtų sunku kalbėtis su tėvais atskirai šia

tema. Taip pat ir kalbėtis su jais apie vaikų auginimą, apie ribas ir laisvės davimą, apie

taisyklių nustatymą ir konfliktų sprendimą. Darbuotoja mieliau rinktųsi tokių temų

aptarimą tėvų grupėje. Tėvai gali vieni iš kitų mokytis, ir yra sričių, kur kai kurie iš jų

išmano daugiau ir už socialinę darbuotoją, tarkime, valgio gaminimas iš pigių produktų.

Diskusija grupėje padeda tėvams patobulinti savo bendravimo įgūdžius ir suprasti, kad jie

ne vieninteliai susiduria su tokiomis problemomis (žr. 6 skyrių, jame pateiktas tokio tėvų

susitikimo pavyzdys).

Būtų gerai rasti laiko organizuoti tokią veiklą, tai padeda užkirsti kelią gana mažoms

problemoms išsikeroti iki komplikuotų situacijų.

31 pavyzdys. Bendradarbiavimas su tėvu

Nors pagrindinis dienos centro socialinio darbuotojo uždavinys skirti dėmesį vaikams, tai

nereiškia, kad visai neskiriama dėmesio tėvams. Po pradinio įtampos ir konfliktų periodo

tėvas ir dienos centro darbuotojai pradėjo konstruktyviai bendradarbiauti. VDC darbuotoja,

patenkinta tuo, kas įvyko, pasakoja istoriją:

„Tėtis su dviem sūnumis atėjo į dienos centrą prieš dvejus metus. Prašė, jog

priimtume lankyti juos abu. Vienam berniukui buvo 9, kitam 11 metų. Pirmąjį

susitikimą pasikalbėjome apie lankymo galimybes, dėl kokių priežasčių nori leisti

vaikus į dienos centrą (šeima nebuvo atsiųsta nei savivaldybės, nei VTAS, nei

socialinių paslaugų centro), ar vaikai patys nori lankyti, užpildėme dokumentus.

Taip pat paaiškinome, ką darome dienos centre, kokios yra taisyklės ir kad

skambinsimės ir bendrausime.

Vaikams pradėjus lankyti dienos centrą, kilo problemų dėl elgesio. Kvietėmės tėtį

kalbėtis, visada informuodavome. Pirmaisiais kartais tėvas buvo labai priešiškai

nusiteikęs mūsų atžvilgiu, negirdėjo, ką sakome, atmetė informaciją ir teigė, jog

daugiau nieko negali padaryti. Pirmųjų 7–8 susitikimų metu buvo justi didelė

gynyba, tėvo įtampa. Teigė, jog skaito daug literatūros ir domisi, viską daro kaip

„priklauso“, laikėsi atstumo. Tėvo reakciją supratome – kadangi prieš tai vaikai

augo su mama. Šeima išsiskyrusi seniai, tačiau mama girtavo ir neprižiūrėjo vaikų.

Patys berniukai pasiprašė gyventi pas tėtį. Vyras buvo priblokštas ir nežinojo, kaip

121

auklėti, prižiūrėti vaikus, kur rasti namuose vietos ir kaip viską derinti su darbu.

Vyro neigiamą nusistatymą, atstumo laikymąsi, pyktį laikėme savaime

suprantamais.

Pirmųjų susitikimų metu tiesiog tėvą informuodavome, koks berniukų elgesys

dienos centre, klausdavome, kaip sekasi namie ir kaip vaikai elgiasi namie.

Susitikimai vykdavo pagal poreikį, bet dažniausiai kas 2 mėnesius. Tų susitikimų

metu leisdavome tėčiui pykti ar išsakyti neigiamas emocijas. Tiesiog

išklausydavome ir neprieštaraudavome.

Per 5 ar 6 susitikimą tėčio pradėjome klausti, kokias nuobaudas skiria vaikams už

nusižengimus. Mes paaiškinome, kokias skiriame dienos centre, ir galbūt galima

laikytis vieningos sistemos? Tačiau tėtis buvo priešiškai nusiteikęs ir pasakė, jog jis

viską daro gerai ir teisingai. Mes dirbkime pagal savo sistemą, o jis namie pagal

savo. Tačiau visada prašė informuoti apie vaikų elgesį.

Praėjus maždaug 8 mėnesiams, ėmė atsispindėti vaikų elgesio pažanga. Susitikimo

metu tai paminėjome tėvui ir per reguliarius vertinimus centre – patiems vaikams.

Tėvo priešiškumas pradėjo mažėti laipsniškai. Vaikams nusižengus, nuolatos

komunikuodavome, klausdavome jo nuomonės, kokias nuobaudas, jo nuomone,

galima mums taikyti ir ką jis taikys namuose, kiek laiko. Maždaug po metų darbo

tėtis, atėjęs į dienos centrą, kartais mums pajuokaudavo. Kas kartą atkreipdavome

dėmesį ir pasakydavome, ko pasiekėme kartu, ir pabrėždavome, jog tai padarėme

su tėčio pagalba: vaikai lanko mokyklą, lanko dienos centrą, laikosi daugumos

taisyklių, dalyvauja užsiėmimuose, pagerėjo higienos įgūdžiai. Vyras pasitelkė

dailyraščio rašymą kaip nuobaudą vaikams. Šią nuobaudą taikome dienos centre.

Po išvykų, ekskursijų su dienos centru tėtis visada skambindavo ir klausdavo, kaip

berniukams sekėsi, kaip jie elgėsi, ar nebuvo problemų. Maždaug po pusantrų metų

sulūžus dienos centro riedlentei tėtis pats paskambino mums ir pasakė, jog gali

pažiūrėti riedlentę. Jei turės tinkamų įrankių ir detalių, pasistengs pataisyti. Tai

mums parodė, jog su vyru yra užmegztas ryšys.“

Kantrybė ir nepasidavimas

Tėvas, susidūręs su nauja situacija, – jo du sūnūs gyvens su juo, nebe su mama – ieškojo

sprendimo. Kur jie galėtų būti, kai jis bus darbe? Akivaizdu, kad jis visada palaikė ryšį su

sūnumis. Tačiau susitikti su jais kartas nuo karto yra ne tas pats, kas su jais kartu gyventi.

Berniukai to pasiprašė patys. Tėvas priėmė šią užduotį atsakingai, tačiau neturėjo įgūdžių

122

ir negalėjo įsivaizduoti, kaip bendrauti su socialiniais darbuotojais dėl sudėtingo šių dviejų

berniukų elgesio. Socialinės darbuotojos mėgino pasidalyti su juo savo susirūpinimu,

abejonėmis ir mintimis. Tačiau tai jį pykdė. O kadangi tėvas ir socialinės darbuotojos

nederino taisyklių namie ir dienos centre, berniukai gyveno dviejuose skirtinguose

pasauliuose. Tai didino jų elgesio problemas. Trečias pasaulis, kuriame jie gyveno, buvo,

be abejo, mokykla. Tačiau skirtumas tarp namų ir dienos centro yra ne toks akivaizdus,

kaip skirtumas tarp mokyklos sistemos ir pasaulio už mokyklos. Tiek namai, tiek dienos

centras yra susiję su laisvalaikiu, todėl vaikams sudėtingiau suvokti, kuo jie skiriasi. Bent

jau berniukams tai buvo sudėtinga, taip pat ir tėvui bei socialiniams darbuotojams.

Tėvas galėjo būti nepatyręs, ką reiškia dalytis savo vaikų problemomis ir nebūti

kaltinamam už klaidas. Jis norėjo vaikus gerai išauklėti ir ieškojo būdų, kaip išspręsti

kylančias problemas. Tėvas slėpėsi knygose, teorijose. Tačiau teorijos negali pakeisti

pasidalijimo, kaip sekasi ką nors pritaikyti, ir to, kas vyksta, aptarimo. Toks aptarimas

padeda suvokti, kaip tu ir kiti veikia vieni kitus, ir mokytis iš patirties bei vienas iš kito.

Socialinės darbuotojos neprarado kantrybės ir suvokė, kad jo pyktis gali būti susijęs su

staiga pasikeitusia, jam labai nauja situacija. Užtruko, kol tėvas išgirdo jų klausimą: „Kaip

jūs sprendžiate problemas?“ Tai geras klausimas, nes rodo susidomėjimą tuo, kaip tėvas

susidoroja su problemomis. Tai nereiškia, kad anksčiau socialinės darbuotojos

neužduodavo tokių klausimų, – bet kol tėvas į jas žiūrėjo kaip į žinančias „kaip reikia“

profesionales, tol jis, matyt, nesijautė laisvas pasakotis, kaip susidoroja su savo

abejonėmis. Socialinių darbuotojų susidomėjimas padėjo jam suprasti, kad jie turi bendrą

interesą – rūpestį berniukais. Ir kad socialinės darbuotojos iš tiesų labai domisi jo

nuomone, kad jie kartu gali dalytis mintimis, o to ir reikėjo, kad problemos su berniukais

spręstųsi. Šis bendras interesas buvo tikro bendradarbiavimo pradžia – o kad toks

bendradarbiavimas vyktų, reikia: bendro intereso, dalijimosi abejonėmis, mintimis ir

galimais sprendimais. Vis daugiau jie ėmė suprasti, kaip vieniems kitų reikia ir kaip smagu

dalytis. Abejojame, kad tėvas išreiškė tai žodžiais. Tačiau jis parodė savo palankumą

kitaip – pasiūlydamas pagalbą, sulūžus riedlentei. Socialinė darbuotoja tai suprato. Jai tai

buvo įrodymas, kad žingsnis po žingsnio jie pasiekė tikrą ir abipusį bendradarbiavimą.

32 pavyzdys. Darbas su ta pačia šeima

Priešingai, nei galėtume tikėtis, bendradarbiavimas su tos pačios profesijos kolege iš kitos

organizacijos gali būti ne paprastesnis, bet sudėtingesnis. Šiame pavyzdyje nepavyko

pasiekti tikro bendradarbiavimo, bent jau iki šiol.

123

„Yra šeima – mama, sugyventinis, dvi mergaitės (9 ir 12 metų), ir 16 metų

berniukas. Viena iš mergaičių lanko vaikų dienos centrą (VDC). Kita mergaitė taip

pat lankė centrą, tačiau šiuo metu nebelanko. Berniukas į mokyklą neina, būna

namuose. Mama su sugyventiniu turi alkoholizmo problemą. Kuomet jie geria,

vaikais niekas nesirūpina. Namuose nebūna šilto maisto, drabužiai neskalbiami,

nėra šildomi namai ir t. t. Kita organizacija (pavadinkime X) dirba tiesiogiai su

šeima. Vaikų dienos centras su šeima nedirba, tik su vaikais. Maždaug prieš metus

socialinė darbuotoja iš organizacijos X atvyko į VDC. Paprašė, kad pakviesčiau

mergaites. Paklausiau, kas ji tokia ir ko nori. Tik tuomet ji prisistatė, kad yra

socialinė darbuotoja iš organizacijos X ir kad nori pasikalbėti su mergaitėmis apie

šeimos problemas. Jas visas įleidau į kabinetą. Socialinei darbuotojai išėjus,

pasikviečiau mergaites ir paklausiau, kas čia įvyko. Jos man papasakojo, jog tai jų

šeimos socialinė darbuotoja iš X organizacijos. Mergaitės taip pat papasakojo, kad

ji jau buvo atvažiavusi į VDC, jos buvo lauke (nes buvo vasara) ir kalbėjosi su ta

darbuotoja lauke. Nei aš, nei kolegė apie tai nieko nežinojome. Po šio susitikimo

centre socialinė darbuotoja iš X pradėjo skambinėti man ir klausinėti, kas vyksta

šeimoje, ar tėvai geria ir pan. Aš jai pasakydavau tik tai, ką žinodavau arba ką

pastebėdavau iš mergaičių elgesio. Tačiau kai aš paklausdavau, kaip sekasi darbas

su ta šeima, ji man labai mažai pasakydavo, kas vyksta. Taip pat visuomet

baigdama pokalbį pasakydavo, jog jeigu ne VDC, vaikai būtų paimti iš šeimos. Tai

atrodė kaip tam tikras spaudimas. Paskambinusi socialinė darbuotoja skųsdavosi,

kad mama neatidaro durų, kad ji neina, nevykdo įsipareigojimų ir t. t. Kartais

atrodydavo, jog aš žinau daugiau apie šeimą, negu ji. Ir skambinėja klausdama

informacijos, kurią ji turėtų žinoti.“

Bendradarbiavimas su kolega iš kitos organizacijos

Nepasakyti kitam, kas esi, neinformuoti apie savo atvykimo tikslą ką nors lankant, be

abejo, nėra geras būdas bendradarbiavimui pradėti. Tai taip pat nelabai mandagu, ypač šiuo

atveju, kai atvyksti į kito – kolegės organizacijos – teritoriją. Socialinė darbuotoja,

pateikusi pavyzdį, lengvai būtų nekreipusi į tai dėmesio, jei vėliau būtų vykęs abipusis

keitimasis informacija. Tačiau jai nepavyko pasiekti dialogo.

Dažnas socialinės darbuotojos (pavadinkime ją X, nes ji dirba organizacijoje X)

skambinimas rodo, kad dienos centro socialinė darbuotoja gali suteikti jai svarbios

informacijos. Ir gali būti, kad pabrėždama, jog „vaikai jau būtų buvę paimti iš šeimos, jei

124

ne dienos centras“, darbuotoja X norėjo pabrėžti, kad dienos centras atlieka gerą ir svarbų

darbą.

Galime ir kitaip interpretuoti socialinės darbuotojos X reakcijas. Galime sakyti, jog ji labai

gerai suvokia savo pačios darbo svarbą. Ji viską daro, kad vaikai galėtų likti namie, o ne

važiuotų į vaikų namus. Namai geriau. Todėl jai reikia surinkti kiek įmanoma daugiau

informacijos. Ta prasme, kad „savo informacija tu turi padėti man atlikti mano darbą“.

Tačiau taip darydama, socialinė darbuotoja X nesupranta, negerbia dienos centro socialinės

darbuotojos darbo vertės. Ji taip pat nepripažįsta, kad abipusis dalijimasis daug labiau

padėtų šeimai. Jos galėtų pasiskirstyti užduotimis bei pasinaudoti geru dienos centro

socialinės darbuotojos ryšiu su mergaitėmis ir galbūt su mama, dažnai besislepiančia nuo

socialinės darbuotojos X. Tai gali būti signalas, kad socialinės darbuotojos X ryšiui su

mama kažko trūksta ir kad mama nenori susitikti su šia socialine darbuotoja.

Konfidencialumas

Jei paklaustume, kodėl socialinė darbuotoja X neteikia informacijos, veikiausiai ji

atsakytų, kad dėl savo darbo konfidencialumo. Be abejo, svarbu rūpintis, ką darai su savo

informacija ir labai sąmoningai atsirinkti, su kuo dalijiesi privačia informacija apie savo

klientus. Tačiau informacijos vienpusiškumas stabdo bendradarbiavimą. Dienos centro

socialinė darbuotoja tikriausiai suprato, jog ne visa informacija galima dalytis. Ji pati irgi

turi atsargiai dalytis savo turima informacija. „Tą galiu pasakyti, o to geriau ne, nes

neaišku, kaip socialinė darbuotoja X iš organizacijos X tą panaudos.“

Teisingai elgtis su informacija yra nelengvas ir nevienareikšmis dalykas. Geras kriterijus

atskirti, ar tinkamai elgiesi su informacija, yra – ar informacija padės geriau padėti

mergaitėms ir jų tėvams. Tačiau taip pat negalima pažeisti to pasitikėjimo, kurį mums

suteikė žmonės, mus informuodami.

Sprendžiant, ar dalytis informacija, svarbu ir tai, ar pasitikime tuo žmogumi, kurį

informuojame. Tam mums reikia pažinti tą žmogų, su kuriuo dalijamės informacija. Mes

taip pat norime žinoti, kaip kitas žmogus, šiuo atveju kolegė, elgsis su mūsų suteikta

informacija. Ar ji atsargiai ją naudos, suprasdama, kokia brangi ši suteikta informacija yra

tam asmeniui, apie kurį kalbame? Kitaip sakant, nepažinodami kito asmens ir juo

nepasitikėdami, būsime daug atsargesni ir ne taip atvirai dalysimės informacija ir mintimis.

Tai vėl grąžina mus prie bendradarbiavimo ir dialogo temos. Reikia palaikyti dialogą, kad

pažintume vienas kitą, kad geriau vieni kitus suprastume ir atsirastų pasitikėjimas.

125

Tai reiškia, jog jei konfidencialumo dingstimi nevyksta abipusis dalijimasis informacija,

bendradarbiauti bus neįmanoma. Nesidalijimas jokia informacija gal atrodo gražiai ir

profesionaliai, tačiau iš esmės yra taip pat neprofesionalus, kaip ir darymas priešingai –

dalijimasis viskuo, ką žinai apie kitą, neimant domėn, su kuo kalbiesi ir kaip jis gali tai

panaudoti.

Kita dalijimosi informacija priežastis yra noras apsaugoti trečius asmenis – jei mums

nesidalijant informacija, jiems bus padaryta didelė žala. Tarkime, kraštutinė tokia situacija

būtų, jei žmogus jums labai konfidencialiai pasako, kad ką nors planuoja nužudyti. Tokia

informacija gali tiek pakenkti trečiam asmeniui, kad ja būtina dalytis.

33 pavyzdys. Berniukas nenori grįžti namo

Lūkestis, kad vaikas galės pasilikti namie, nes lanko dienos centrą, ne visada išsipildo.

Situacija šeimoje gali būti tokia sudėtinga ir trikdanti, kad vaikas pats pasiprašo palikti

šeimą. Taip nutiko šiame pavyzdyje, kur problemos, atrodo, brendo ilgai ir artėja prie

atomazgos. Vaikų dienos centro socialinė darbuotoja pasakoja, kas nutiko. Iš pradžių ji

pateikia šiek tiek bendros informacijos.

„Šeimoje girtaujama apie 20 metų. Auga 11 metų berniukas, kiti vaikai globojami

močiutės. Kai girtauja, šeima neįsileidžia socialinio darbuotojo, socialinio

pedagogo, policijos ir kitų įstaigų atstovų, dažnai ir kaimynų. Vyras smurtauja prieš

moterį. Užgėrimo laikotarpiu berniuko neleidžia į mokyklą, vaikų dienos centrą,

namuose trūksta maisto.

Tokio užgėrimo laikotarpiu (tęsėsi dvi savaites) socialinės darbuotojos šeima

neįsileido. Mokyklos socialinė pedagogė taip pat vyko į šeimos namus, rado

praviras duris, girtus tėvus, nepažįstamą vyrą. Berniuko namuose nebuvo, trūko

maisto. Aš susisiekiau su pilnamete berniuko sese, gyvenančia pas močiutę.

Merginai iš kelių kartų pavyko patekti į namus, tėvai girtavo, maisto nebuvo, tačiau

brolio išsivežti tėvai neleido.

Į VTAS organizuotą šeimos atvejo peržiūrą tėvai ir sesuo neatvyko. Buvo nuspręsta

berniuką patraukti iš šeimos. Po kelių dienų berniukas atėjo pas mokyklos socialinę

pedagogę ir papasakojo, kad tėvai geria, kad namuose nėra maisto, kad jis nenori

grįžti namo, prašė vežti jį į vaikų gerovės centrą. Socialinė pedagogė vėl informavo

mane ir VTAS. VTAS darbuotojai nusprendė, kad tučtuojau reikia berniuką

palydėti iki vaikų gerovės centro. Aš palydžiu berniuką (socialinė pedagogė sakė,

126

kad ji negali), papasakoju apie šeimą, kartu su centro darbuotoja nuvykstame į

šeimą vaistų berniukui, nes jis serga epilepsija, o tėvai atsisako atvykti.

Persiunčiu vaikų gerovės centrui šeimos įvertinimą. Vėliau vyksta šeimos atvejo

peržiūra, sprendžiama dėl tolesnės vaiko globos.“

Mintys apie pavyzdį

Namie iš vaikų gyveno tik jauniausias berniukas. Jo broliai ir seserys gyveno pas močiutę.

Kartais atrodo, kad viskas šeimoje gerai, o kartais šeima geria ir užsidaro: neatrakina durų,

neatsiliepia telefonu. Berniukui tai nepakenčiama situacija. Tuo metu jis nesilanko nei

dienos centre, nei mokykloje. Taigi labai gerai, kad šiuo atveju skirtingos padedančios

organizacijos susisiekė viena su kita. Mokyklos socialinė pedagogė ir VDC socialinė

darbuotoja konsultavosi ir nutarė, kad vienintelis būdas pasiekti tą berniuką, dėl kurio jos

buvo susirūpinusios, – apsilankyti namuose. Jos užsispyrė ir galų gale socialinė pedagogė

rado duris atrakintas, o už jų – girtą kompaniją. Tačiau berniuko ten nebuvo, taigi jos

susisiekė su seserimi, padėjusia rasti brolį.

Tokiais momentais labai gerai, kad yra Vaiko teisių apsaugos skyrius, turįs galią kištis, nes

situacija buvo per rimta, kad galima būtų leisti jai tęstis. Vaiko teisių apsaugos skyrius

suorganizavo susitikimą su visais su berniuku susijusiais žmonėmis. Tačiau tėvai

neatsiliepė į kvietimą atvykti. Tai galbūt dar aiškiau įvairiems susirinkimo dalyviams

parodė, kad reikia ką nors daryti – buvo priimtas sprendimas, kad berniukas nebegali likti

šeimoje. Iki tol, atrodo, su pačiu berniuku tai nebuvo aptarta. Bent jau tai nepaminėta ir

pasakyta, jog vėliau jis pats nutarė, kad nebenori gyventi su tėvais. Jis tai pasakė mokyklos

socialinei pedagogei. Ji tikriausiai buvo jam labiausiai pasiekiamas žmogus. Taip pat ir

VDC socialinė darbuotoja buvo prieinamesnė, nei Vaiko teisių apsaugos specialistai. Jos

aptarė, kuri nuveš vaiką į krizių centrą. Ir socialinė darbuotoja, taip pat gerai sutarusi su

berniuku, jį palydėjo.

Šiuo atveju neieškota bendradarbiavimo su tėvais. Visi pasidavė dėl ankstesnių patirčių? O

tėvai galėjo suvokti, jog atėjo laikas, kai ir šis jauniausias vaikas nebegalės pasilikti namie.

Ši baimė tikriausiai buvo priežastis neleisti seseriai vežtis jo pas močiutę.

34 pavyzdys. Evelina imasi veikti

33 pavyzdyje labai svarbi paties vaiko nuomonė ir iniciatyva, nors svarbus ir gero ryšio su

vaikais siekimas. Tai dar akivaizdžiau iš šiame pavyzdyje pateikiamos istorijos. Jei Evelina

127

nebūtų patogiai jautusis su darbuotoja, ji gal būtų atsitraukusi ir užsidariusi, o ne jautusis

laisva pačiai imtis veikti. Pasakoja Vaiko teisių apsaugos specialistė:

„Jauna mama Simona viena augina dvylikametę dukrą Eveliną. Simona yra neįgali,

nuo vaikystės su jaunesniu broliu augo internate, jos motinai buvo atimtos

motinystės teisės.

Su Simonos šeima dirbo socialinė darbuotoja, nes jos šeima buvo įrašyta į

socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl tėvystės įgūdžių stokos ir sveikatos problemų.

Evelina lankė netoliese esantį vaikų dienos centrą, buvo aktyvi, dalyvaudavo

renginiuose. Į šventinius Dienos centro renginius kartu su dukra ateidavo ir Simona.

Simona turi darbą, ji dirba pusę dienos laidojimo paslaugų įstaigoje.

Simonai kartu su dukra ir mama skirtas 2 kambarių socialinis būstas, kur viename

kambaryje įsikūrusi Simona su dukra, kitame – jos motina. Simonos mama dažnai

„užgeria“.

Prieš mėnesį į Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi dvylikametė Evelina ir paprašė

ją apgyvendinti globos namuose, nes mama pradėjo dažnai girtauti, močiutė taip pat

geria ir ji nebenori gyventi namuose, kur renkasi kompanijos ir nėra ramybės dėl

nuolatinių išgertuvių.

Į skyrių pakvietėme socialinę darbuotoją, dirbančią su šeima. Ji patvirtino, kad

Simona pradėjo gerti su savo motina ir kompanijomis. Kalbėjome ir su Dienos

centro darbuotoja, ji paaiškino, kad Evelina nenoriai eina namo. Ji aktyviai

dalyvauja centro veikloje, vaidina spektaklyje.

VTAS specialistė tvarkė dokumentus dėl vaiko apgyvendinimo globos namuose, o

socialinė darbuotoja aktyviau dirbo su mama. Kadangi per savaitę pokyčių nebuvo,

mergaitė apgyvendinta vaikų globos namuose. Mama nesitikėjo, kad jos dukra gali

atsidurti globos institucijoje, buvo labai priblokšta, po kelių dienų paprašė pagalbos

dėl užsikodavimo nuo priklausomybės alkoholiui.

Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo susirinkusios: socialinė darbuotoja, dirbanti su

šeima, Vaikų dienos centro darbuotoja, dirbanti su mergaite, tartasi dėl pagalbos

šeimai ir mergaitei, aptarti šios situacijos pokyčiai.

Kadangi mama „užsikodavo“, jai duotas leidimas per Velykas paimti dukrą į

namus.

Toliau stebima šeimos situacija, fiksuojami pokyčiai.“

Pasiskirstymas vaidmenimis

128

Šioje istorijoje palaikomas ilgalaikis ryšys su Simona, Evelinos mama. Bet, atrodo, ne su

močiute, gyvenančiame kitame jų buto kambaryje. Anksčiau toks ryšys tikriausiai buvo.

Kai Simona buvo maža, jos mama taip pat negalėjo rūpintis ja ir jos broliu. Abu užaugo

vaikų globos namuose. Apie praeitį žinome nedaug, tačiau iš to, ką žinome, galime spręsti,

kad santykiai šioje šeimoje yra sudėtingi. Ir kad mama neturi įgūdžių auginti savo vaikus?

Simona, gyvendama vaikų globos namuose, nepatyrė normalaus auginimo. Augindama

Eveliną ji gali stokoti tokio natūralaus auklėjimo patirties, nes ji užaugo vaikų globos

namuose.

Evelina paaugo ir pasidarė kritiškesnė. Gali būti, kad bendraudama su bendraklasiais ar

VDC vaikais ji suprato, jog jos situacija namuose yra toli gražu ne normali. Evelinos ryšiai

su ja besirūpinančiais darbuotojais buvo geri ir ji jais pasitikėjo. Ir, laimei, profesionalai

susisiekė vieni su kitais, Evelinai nuėjus į Vaiko teisių apsaugos skyrių pranešti, jog ji

nebenori likti namuose. Skyrius susisiekė su abiem socialinėmis darbuotojomis – ir su

VDC, ir su Socialinių paslaugų skyriaus, žinančiomis šią šeimą. Jos buvo atidžiai klausęsi

Evelinos, tad paaiškėjo, jog VDC socialinė darbuotoja gerai žino Evelinos nuomonę. Gali

būti, kad socialinė darbuotoja, pasikalbėjusi su Evelina ir supratusi, kaip jai sunku namie,

padėjo jai priimti sprendimą ir pasiūlė kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Vaiko teisių

apsaugos skyriaus vadovės pavedimu Socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja

išnaudojo laiką, reikalingą dokumentams užpildyti, aktyviam bendravimui su mama.

Tačiau tik Evelinai palikus namus, mama suvokė, kad dukra išvyko ir, jei mama pati nieko

nedarys, Evelina negrįš. Asmuo, aprašęs istoriją, puikiai supranta, kad su Evelinos

išvykimu istorija nesibaigia. Priešingai, prasideda darbas. Todėl buvo įdomu skaityti, kad

darbuotojos buvo susitikusios aptarti, ką daryti toliau, kaip atkurti santykius ir ieškoti būdų

Evelinai grįžti namo. Tam būtinas geras bendradarbiavimas tarp Vaiko teisių apsaugos

skyriaus, VDC ir Socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų ir ateityje. Jos turi ne

tik susiderinti vizijas ir siektiną tikslą, bet ir pasidalyti uždaviniais. Tarkime, kas palaiko

ryšį su Evelina, kol ji ne namie? Ji tikriausiai nedalyvauja susitikimuose, tačiau jos

nuomonė būtų lemiantis veiksnys imantis tolesnių žingsnių. Kas bendrauja su ja, ją

informuoja apie priimtus sprendimus ir pasiklausia jos nuomonės? Galime sakyti, kad jai

tik 11 metų, bet tai nereiškia, jog ji neturi savo minčių, nes ji jau įrodė priešingai,

kreipdamasi į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Evelina, matydama, kad su ja bendraujama,

suvokė, kad jos paisoma, kad ji vertinama ir dabar ji turi galimybę išmokti susidoroti su

savo sudėtinga biografija. Tai padės jai įveikti nusivylimus. Gyvenimas vaikų globos

namuose neabejotinai irgi ne visada malonumas. Tuo pat metu daug emocijų kels

129

problemos namuose. Tokiu atveju galgi geriausia, kad palaikyti ryšį su Evelina apsiimtų

VDC socialinė darbuotoja. Atrodo, jog jų ryšys geras. Be to, tai leidžia socialinei

darbuotojai iš Socialinių paslaugų skyriaus pagrindinį dėmesį skirti paramos teikimui

mamai. Taip pasiskirsčiusios vaidmenis, abi socialinės darbuotojos įgauna daugiau laisvės

(ir laiko) susitelkti į savo klientės problemą. Kai viena darbuotoja dirba su abiem –

mergaite ir mama, – randasi rizika, jog darbuotoja labiau susitapatins su viena iš jų.

Tarkime, su mergaite, ir lengvai supyks ant mamos, nes atrodo, jog ši nesirūpina savo

dukra. Tai trukdo darbuotojai klausytis ir priimti, kad mama taip pat turi savo kovas ir

problemas. O nekreipiant į tai dėmesio ir nepadedant jų įveikti, mama negebės rūpintis

dukra.

35 pavyzdys. Gyvenimas vaikų namuose

Socialinei darbuotojai vaikų globos namuose taip pat nelengva kreipti dėmesį į abiejų

pusių – vaikų ir tėvų – interesus. Socialiniai darbuotojai, besirūpinantys vaikais, susiduria

su vaiko liūdesiu ir pykčiu. Tokiu atveju galvojame: „Kodėl mama pažadėjo atvykti, bet to

nepadarė? Arba kodėl ji neatvyksta ar nepaskambina dažniau? Vaikas taip džiaugiasi, jei ji

apsilanko ar paskambina. Tai taip svarbu vaikui.“ Arba socialinė darbuotoja atsidūsta:

„Mama galėtų būti stipresnė ir atsispirti alkoholiui“ (14 pvz.).

Šiame pavyzdyje socialinei darbuotojai neblogai pavyksta rūpintis ir mama. Tačiau suteikti

pagalbą mamai namuose nėra jos uždavinys. Vaikų globos namų socialinė darbuotoja

pasakoja:

„Vido ir Raimondos šeimoje augo 3 vaikai: 12 metų Nojus, 10 metų Pijus ir 6 metų

Laimutė. Šeima gyveno sodų bendrijoje, mažame dviejų kambarių su virtuve

namelyje. Mama praeityje raudonu diplomu pabaigusi mokyklą, studijavo

universitete, bet jo nepabaigė, ištekėjo prieš tėvų valią (dėl to nutrūko santykiai su

šeima). Tėvas – vairuotojas. Raimonda niekur nedirbo, augino vaikus, pinigų su

vaikais užsidirbdavo rinkdami uogas, grybaudami. Raimonda perėmė Vido

gyvenimo būdą savaitgaliais „pasivaišinti“, tačiau vaikais rūpinosi. Nojus turi

sveikatos problemų.

Vidas, norėdamas greitų ir didelių pinigų, užsiėmė narkotikų pervežimu, už tai

buvo nuteistas kalėti užsienio šalyje. Raimonda liko viena su vaikais. Pajamų

nebuvo pakankamai, ilgainiui atsirado skola už elektrą 1500 Lt, todėl buvo

nutrauktas elektros tiekimas. Skolos padengti nebuvo už ką. Paaštrėjo Nojaus

sveikatos būklė, nes maistas buvo ruošiamas ne toks, kokį vaikas gali valgyti, o kad

130

būtų pavalgyti. Vaikai pamokas ruošdavo prie žvakių. Mama kartais

„pasivaišindavo“. Į globos namus vaikai buvo atvežti nustačius laikinąją globą,

jiems pasakius, kad „važiuojate į vasaros stovyklą“.

Mamai buvo duoti įpareigojimai įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje,

susimokėti skolą už elektrą, kad jos tiekimas vėl būtų atnaujintas, susitvarkyti buitį,

lankyti vaikus globos namuose. Užsiregistruoti biržoje nepavyko, nes buvo

pasibaigęs asmens dokumento galiojimo laikas. Raimonda dirbo atsitiktinius

darbus. Raimonda – viena iš tų mamų, kurios atvažiuoja aplankyti vaikus ne todėl,

kad ją įpareigojo, o todėl, kad iš tiesų myli savo vaikus, labai glaudus ir šiltas ryšys

tarp jos ir vaikų (ir tarp pačių vaikų), ji viena iš tų nedaugelio mamų, kurios

atvažiavusios praleisdavo gerą pusdienį kartu su vaikais. Kai pabaigoje vasaros

buvo sprendžiamas klausimas dėl tolimesnės vaikų globos, mama pati pasakė: „kad

vaikams globos namuose geriau“ (stipriai pagerėjo Nojaus sveikata). Laikinoji

globa buvo pratęsta pusmečiui. Namuose, kur nėra elektros, Raimonda nebegyveno,

su seniūnijos socialine darbuotoja neužsimezgė pozityvus santykis, darbuotojos

ataskaitose buvo rašoma: „nerasta namuose“, „nebendrauja“, „pokyčių nėra“.

Kad vaikai globos namuose, prieš pat Kalėdas nustebusi sužinojo Raimondos

sesuo, atvažiavusi į jų namus vaikų aplankyti, pasveikinti su šventėmis. Kaimynai

pranešė, kad vaikai globos namuose. Teta susirado vaikus, pasirūpino leidimais

pasiimti juos savaitgaliais, atostogų ir švenčių dienomis. Atsinaujino jų santykiai.

Vaikai vasaros atostogas praleido su teta ir seneliu. Teta surado ir kitus gimines,

taip pat panorusius savaitgaliais pasiimti vaikus į savo namus.

Sesuo susirado Raimondą, pasiūlė jai persikelti gyventi į tėviškę. Atsistatė nutrūkę

ryšiai ir santykiai su giminėmis. Raimonda persikėlė gyventi į kitą rajoną,

užsiregistravo darbo biržoje, geranoriškai bendrauja ir bendradarbiauja su Vaiko

teisių apsaugos skyriaus specialistais, seniūnijos socialine darbuotoja. Susitvarkė

ištuokos dokumentus. Papildomų pajamų užsidirba megzdama kojines, kepures.

Lanko vaikus (tiesa, retai, nes labai iš toli reikia atvažiuoti), bendrauja telefonu. Jau

jai pačiai duotas leidimas pasiimti vaikus atostogoms. Po atostogų vaikai grįžo

laimingi, patenkinti, apmegzti nuo galvos iki kojų, lauktuvių visiems parvežė

mamos keptų pyragų. Planuojama pasibaigus mokslo metams vaikus grąžinti

mamai. O dar prieš pusmetį buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į

teismą dėl neterminuoto motinos valdžios ribojimo trijų vaikų atžvilgiu.“

131

Bendradarbiavimas: kas krinta į akis

Mama labai bendradarbiavo su vaikų globos namų darbuotojais. Ji norėjo savo vaikams

geriausio, tačiau problemos, atrodo, ją visai paskandino, ir ji prapuolė.

Šis pavyzdys taip pat rodo, koks skirtingas gali būti bendradarbiavimas tarp vaikų globos

namų socialinės darbuotojos ir seniūnijų socialinių darbuotojų. Gerai atsispindi

bendradarbiavimo įtaka. Pirmoji seniūnijos socialinė darbuotoja, rodos, nelabai domėjosi

situacija ir kas nutiko su vaikais. Ataskaitose ji rašė: „mamos nebuvo namie“,

„nebendrauja“, „nėra pokyčių“. Jos nuomonė apie mamą labai skyrėsi nuo to įspūdžio, kurį

susidarome iš vaikų globos namų socialinės darbuotojos pasakojimo. Neigiamos seniūnijos

darbuotojos ataskaitos tikriausiai neigiamai veikė Vaiko teisių apsaugos skyriaus

specialistų nuomonę.

Mėginant įvertinti darbą kartu, atrodo, jog tarp dviejų įstaigų socialinių darbuotojų nevyko

joks pasidalijimas. Ar seniūnijos socialinė darbuotoja kada nors susisiekė su vaikų globos

namų socialine darbuotoja? Abejojame. Vaikų ir mamos laimei, mama, išsikrausčiusi į kitą

rajoną, pradėjo dirbti su kita Socialinių paslaugų skyriaus socialine darbuotoja, ir ši daug

labiau įsitraukė. Tai vėl suteikė mamai viltį. Ji užsiregistravo darbo biržoje,

bendradarbiavo su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir seniūnijos socialiniais darbuotojais.

Ar tai ne iliustracija, kiek daug įtakos turi socialinio darbuotojo požiūris ir susidomėjimas?

Manome, kad taip.

Vaikų globos namų socialinė darbuotoja buvo aktyvi, tačiau jos galimybė veikti yra ribota.

Ši darbuotoja yra priklausoma nuo seniūnijos socialinės darbuotojos požiūrio ir darbo

būdo. Ji negali ir neturi perimti kito profesionalo vaidmens. Abi turi savo uždavinius.

Seniūnijos/socialinių paslaugų skyriaus socialinė darbuotoja turi dirbti su mama, vaikų

globos namų darbuotoja – su vaikų namų vaikais.

Tai, kad mamos sesuo rūpinosi vaikais ir nenustojo ieškoti visai pradingusios mamos, taip

pat turėjo labai teigiamai ir motyvuojančiai paveikti mamą. Jei tavęs kas nors ieško ir nori

įtraukti, reiškia, kad jam tavęs reikia ir jis į tave žiūri rimtai. Sesuo už tave atstovi, tu nesi

užmiršta. Dėl sesers iniciatyvų suaktyvėjo ir bendradarbiavimas su kitais šeimos nariais.

Kai tik vaikų namų socialinė darbuotoja pamatė mamos seserį susidomėjus vaikais, ji

tikriausiai ją labai ragino vaikus lankyti. Socialinė darbuotoja suprato, kokie svarbūs

vaikams yra giminaičiai. Taigi, nutrūkus ryšiui su mama, socialinė darbuotoja labai

apsidžiaugė pasirodžius vaikų giminaitei. Jei nėra mamos ar tėvo, giminės vaikams tampa

dar svarbesni. Todėl labai gerai, kad vaikų globos namai vis labiau laikosi politikos

palaikyti ryšį su vaikų tėvais ir giminaičiais ar, jei reikia, jį atkurti.

132

Šis pavyzdys taip pat gerai parodo, kad neturėtume per greitai pasiduoti. Tinkamai

bendradarbiaujant, įvyko daug pokyčių į gera. Tai, ko niekas nesitikėjo, buvo įmanoma ir

tapo tikrove. Prieš pusmetį vaikų globos namų socialinė darbuotoja negalėjo numatyti

tokio teigiamo rezultato! Taigi labai gerai, kad visi dalyvavusieji buvo atviri ir atidūs

pokyčiams.

Veiksmingas bendradarbiavimas

Į ką atkreipti dėmesį

Po visų šių skirtingų pavyzdžių tinka apibendrinti, į ką kreipti dėmesį, siekiant veiksmingai

bendradarbiauti. Akivaizdu, kad darbas su socialinės rizikos šeimomis nebendradarbiaujant

yra neįmanomas, nes visada į darbą su šeima būna įsitraukę keletas žmonių. Kai ryšys su

jais geras, galima pasidalyti savo rūpesčiais ir abejonėmis, kaip tai padarė socialinė

pedagogė, susirūpinusi berniuku, nustojusiu lankyti mokyklą. Jei ji nebūtų susisiekusi su

vaikų dienos centro socialine darbuotoja, galėjo jaustis sutrikusi: „Ką daryti?“ (35 pvz.).

Rajonuose, kur gyvuoja toks bendradarbiavimo požiūris, darbuotojai jaučiasi remiami.

Ten, kur to trūksta, būtų gerai rasti būdų vienam kitą geriau pažinti, kitaip jautiesi labai

vienišas, einantis prieš srovę, o tai labai vargina.

Tiesioginis ryšys

Viena iš pagrindinių jo sąlygų – abipusis interesas ir geri bendravimo įgūdžiai. Dėl šios

priežasties anksčiau cituota Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė siekė tiesioginio ryšio

tarp savo skyriaus darbuotojų ir socialinių paslaugų skyriaus socialinių darbuotojų. Tai

labai padeda vieniems kitus suprasti ir vertinti, branginti. Jei kas neaišku, galima

pasiklausti. O jeigu tarp dviejų žmonių įsiterpia trečias, tarkime, socialinių paslaugų

skyriaus vadovė, reikia ne tik daugiau laiko, bet ir pasimeta ar yra iškreipiama informacija.

Juo daugiau tarpininkų tarp dviejų darbuotojų, juo daugiau kyla nesusipratimų, to net

nepastebint. Akis į akį greičiau pastebime, kad kalbame apie skirtingus dalykus, nors

vartojame tą patį žodį. Arba, atvirkščiai, kovojame, nes vartojame skirtingus žodžius, nors

esame tos pačios nuomonės.

Aiškios ir tinkamos informacijos teikimą galime vadinti įgūdžiu. Tai nėra taip lengva ir

geriausias būdas to mokytis yra mėginti ir gauti grįžtamąjį ryšį. Šiame kontekste

grįžtamasis ryšys reiškia pasakyti vienas kitam, kokia informacija pateikiant buvo tinkama,

133

o kas buvo per platu ar neaišku. Tai padeda mums suprasti, kaip geriau pateikti

informaciją. Tačiau teikti ir priimti tokį grįžtamąjį ryšį nėra taip paprasta. Tam reikia ne tik

bendravimo įgūdžių, bet ir abipusio intereso, pagarbumo vienas kito atžvilgiu ir žinojimo,

kad kitas tave priima.

Dalyvavimo susirinkimuose įgūdžiai

Keliuose pavyzdžiuose kaip geras ir naudingas įrankis buvo paminėti visų dalyvių

susirinkimai. Jie suteikia galimybę išgirsti ir išreikšti nuomones, patirtis ir tikslus.

Tiesiogiai ir tuo pat metu galima išsiaiškinti visų skirtingus požiūrius, pasidalyti teigiamais

poslinkiais ir išgirsti, kokių kas nors turi rūpesčių. Taip ne tik sutaupome laiko, bet ir

galime kartu priimti sprendimus bei išsakyti kitokias nuomones. Jei dalyviai įgudę

dalyvauti susirinkimuose dėl bendrų klientų, komandos susitikimas bus dar sėkmingesnis.

Kas nors turi vadovauti susitikimui, stebėdamas, kad kalbos atitiktų susitikimo tikslą, ir

rūpindamasis, kad visi turėtų galimybę išreikšti savo nuomonę. Geriems rezultatams

pasiekti neužtenka visiems tik sueiti kartu ir kalbėtis. Susitikimai, apie kuriuos pasakojama

pavyzdžiuose ir apie kuriuos palankiai atsiliepė dalyviai, be abejo, turėjo tam tikrą

struktūrą, kurios visi dalyviai laikėsi.

Susirinkimo struktūra

Turi būti aišku, kas dalyvauja ir kokius atlieka vaidmenis, kokias turi užduotis ir kaip yra

susijęs su klientu. Tai sąlyga, kad dalyviai jaustųsi laisvai ir saugiai. Kai dalyvauja asmuo,

tarkime, kaimynė, padedanti tėvams (10 pvz.), bet niekas nežino, kas ji tokia, kiti dalyviai

tyliai spėlios: „Kas ji? Kaip ji elgsis su mūsų informacija?“ Tai neprisidės prie

konstruktyvios ir pasitikėjimo atmosferos kūrimo.

Taigi susitikimo pradžioje svarbu užtikrinti, kad visi žinotų, kas yra kas. Taip pat kodėl

mes čia esame. Dėl ko susirinkome? Kokią problemą reikia aptarti ar kokia pasidalyti?

Kokį sprendimą reikia priimti? Jei visi dalyviai žinos tai iš anksto, jie gali ateiti pasirengę.

Išsiaiškinus susirinkimo tikslą, reikia laiko susirinkti papildomos informacijos iš dalyvių ir

klausimams užduoti. Gavus naujos informacijos problemos gali pasikeisti ar persitvarkyti.

Tik po to skiriama laiko pasidalyti nuomonėmis ir galimais sprendimais. Šis pasidalijimas

nuomonėmis ves link išvadų, sprendimų ir tolesnių žingsnių. Pabaigoje reikia pasiskirstyti

užduotimis – kas ką daro? Taip pat reikia sutarti, ar nauja informacija bus dalijamasi

kitame susitikime, ar kitaip. Tai turi būti aišku prieš pabaigiant susitikimą.

134

Jei visi dalyviai yra susipažinę su tokia struktūra ir ją priima, yra lengviau. Įgūdžiai daro

susitikimą veiksmingesnį. Reikia tam tikros disciplinos, nes be jos visi tik šokinės ir sakys,

ką galvoja. Toks bendravimo būdas nėra konstruktyvus. Jis užima daug laiko ir abejotina,

ar pabaigoje bus priimti tinkami ir įvykdomi sprendimai.

Reikia diskusijų vadovo, seksiančio susitikimo eigą. Jei Vaiko teisių apsaugos vadovė

šaukia susitikimą, ji savaime gali prisiimti užduotį sekti, ar susirinkimas eina tinkama

vaga, ir pasirūpinti, kad visi dalyviai išsakytų savo nuomones. Labai gerai, jei asmuo turi

gerus vadovavimo diskusijai įgūdžius. Tačiau vadovauti susirinkimui nebūtinai savaime

turi imtis įstaigos vadovas. Nevadovavimas diskusijai palieka daugiau laisvės reikšti savo

nuomonę, nes geras diskusijų vadovas laikosi daugiau ar mažiau neutralios pozicijos –

kadangi taip labiau kviečiami kiti išsakyti savo nuomonę.

Skirtingos užduotys, pozicijos ir nuomonės

Turime atsižvelgti į tai, jog dalyviai laikosi skirtingų nuomonių, tada bendradarbiavimas

bus naudingas. Skirtingas nuomones reikia vertinti ir priimti pagarbiai. Tai svarbi

susitikimo priežastis. Skirtingi požiūriai dažnai yra susiję su skirtingomis dalyvių

užduotimis ir skirtinga atsakomybe. Tarkime, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė turi

užduotį rūpintis vaiko teisėmis. Vaikui dėl savo tėvų elgesio atsisakius eiti namo, svarbu,

kad yra kas jo poreikiais pasirūpina (33 pvz.). O Evelinai susisiekus su Vaiko teisių

apsaugos pareigūnu, reikėjo, kad kas nors turėtų galią priimti šį ilgalaikių padarinių turintį

sprendimą prieš jos motinos valią (34 pvz.). Tačiau buvo gerai, kad kitas asmuo, socialinė

darbuotoja, dirbusi su Evelinos mama Simona, galėjo su mama kalbėtis apie jos jausmus ir

aptarti, ką Simona gali padaryti, kad Evelina vėliau galėtų grįžti namo. Arba kai kuriais

kitais atvejais griežtas vadovo sprendimas padėjo mamai priimti socialinės darbuotojos

pagalbą.

Kai mes kiekvienas žiūrime savo užduoties ir pozicijos, atrodo, kad siekiame skirtingų

rezultatų. Tačiau, pažvelgę į šiuos tikslus atidžiau, turėtume suprasti, jog visi komandos

dalyviai turi bendrą ilgalaikį tikslą. Tarkime, padėti Ingai ir jos vaikams įgauti motyvacijos

gerinti savo situaciją, nes to reikia vaikams (19 pvz.). Vaiko teisių apsaugos skyriaus

užduotis/vaidmuo buvo nubrėžti aiškias ribas. Socialinės darbuotojos užduotis – padėti

Ingai įgauti daugiau savigarbos ir tikėti pokyčiu. Mokytoja norėjo, kad vaikai lankytų

mokyklą, nes kitaip ji negali jų mokyti. Jei norime dirbti kartu, turime suprasti savo bendrą

tikslą ir jį priimti. Jei socialinė darbuotoja vaikų namuose tik pyktų, kad vaikai negali grįžti

135

namo, kaip ji norėtų, ji negalėtų padėti tėvams įgyti daugiau tėvystės įgūdžių iki

persvarstant sprendimą (20 pvz.).

Kiekviena profesija turi savo terminus

Komandos nariai yra įvairių profesijų atstovai, todėl nėra savaime suprantama, kad visi

supras vienas kito kalbą. Kiekviena profesija turi savo specifinius terminus, juos gali

prireikti paaiškinti kitiems. Jei tarp profesijų yra hierarchija, toks abipusis domėjimasis ar

aiškinimasis lengvai gali užstrigti. „Neklausiu, ką tai reiškia, nes nenoriu, kad mane laikytų

kvailu.“ Arba: „Nereikia minėti to, ką pastebėjau, nes mano dalyvavimas nėra toks

svarbus.“ Kita vertus, galime įsivaizduoti, kad stabdanti reakcija žodžiais ar neverbaline

kalba būtų: „Ką, nežinai, ką tai reiškia?..“ Aišku, toks požiūris neskatina dalytis patirtimi.

Tarp kolegų specifiniai terminai gali būti labai naudingi. Tačiau nesitikėkime, kad jie

savaime bus aiškūs kitiems. Arba kita profesija tą terminą vartoja kiek kita prasme.

Kalbėjimas paprastais žodžiais gali padėti išvengti nesusipratimų. Drauge tai yra geras

būdas mokytis kalbėti su tėvais ir vaikais. Kalbėdamiesi su jais, irgi geriau vartokime

paprastus žodžius! Kita vertus, šeimos irgi gali reikšti mintis savaip. Kad juos suprastume,

gali prireikti išmokti jų kalbą ar suprasti, ką reiškia jų išraiškos būdai. Kaip socialinė

darbuotoja suprato, kad tėvas išreiškė savo dėkingumą ne žodžiais, bet pasisiūlydamas

sutaisyti sulūžusią riedlentę (31 pvz.).

Laisvė siekti specifiškesnių savo tikslų

Iš bendrojo tikslo kiekvienas profesionalas atrinks savo tikslą, kurio turi siekti. Tam reikia

aiškios savo užduoties vizijos ir aiškiai suprastos galimybės, taip pat laisvės ir erdvės dirbti

pagal specifinį konkrečios profesijos būdą. Sukurti tokią laisvę/erdvę būtų pirmasis

socialinės darbuotojos uždavinys, laiduojant Ingai, kad vaikai nebus paimti netikėtai

(19 pvz.). Socialinė darbuotoja aptartų su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, kiek laiko ji ar

kiti galėtų dirbti be netikėto įsikišimo. To reikia, kad darbuotoja turėtų laisvę dirbti su

Inga. Neaiškaus ir netikėto įsikišimo rizika atimtų galimybę socialinei darbuotojai įgyti

Ingos pasitikėjimą ir suteikti jai patirtį, kad dirbant galima pasiekti pagerėjimą.

Kontrolė ir atsakomybės pasidalijimas

Šiame kontekste svarbu, kad skiriasi atsiskaitymas už bendrąją atsakomybę ir

kontroliavimas. Abu dalykai yra savaip vertingi, tačiau negalima jų painioti. Pagrindinis

skirtumas yra tas, kad atsiskaitymas vyksta vedant dialogą. Be susidomėjimo, kas vyksta,

136

domimasi ir kodėl kas nors vyksta kitaip, nei tikėtasi ar planuota. Tokia informacija gali

būti aptarta vėliau, pasidalijus, kodėl įvyko kitaip. Šis domėjimasis susijęs ne tik su tuo,

kaip dirbo darbuotoja ar reagavo klientas. Apžvelgiant, kas vyko, aptariami ir struktūriniai,

organizaciniai aspektai. O kontroliuojant labiausiai rūpinamasi, ar laikėmės susitarimo, ar

tinkamai laikėmės taisyklių.

Jau daugsyk minėtame 19 pavyzdyje apie Ingą gali būti pasiektas susitarimas, kad

socialinė darbuotoja palaikys ryšį su darbuotoja iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Kartas

nuo karto socialinė darbuotoja bus paprašyta informacijos apie pasidalytą atsakomybę.

Taip kiti galės sekti procesą. O jei vyrauja bendradarbiavimo požiūris, toks atsiskaitymas

vertingas abiem pusėms, nes toks pasidalijimas taip pat reiškia, jog nesi paliktas vienas

sudėtingoje situacijoje.

Jei organizacijos kultūroje vyrauja kontroliavimas, dominuos noras kontroliuoti ir bus

tikimasi, kad informacija teikiama tiktai siekiant kontroliuoti. Net jei klausdami žmonės

neturi intencijos kontroliuoti, kiti priims klausimus kaip kontrolę. Jei taip, žmonės mažiau

norės pasakoti ir bus ne tokie atviri, kalbėdami apie tai, kas vyksta iš tiesų. Dialogas strigs.

Bendravimas su klientais

Skyrėme tiek dėmesio darbui su kolegomis, kad rizikuojame užmiršti bendravimą su

klientu, kurio labui dirbame. Siekdami, kad taip nenutiktų, pavyzdžiui, piešdami

organizacijų lauką aplink Ingą, kėlėme klausimą, kaip profesionalų linijos/rodyklės buvo

nukreiptos į klientę (19 pvz.). Arba kalbėdami apie Evelinos – ji pati pasiprašė į vaikų

namus – ateitį (34 pvz.), aptarėme, jog ji tikrai norėtų žinoti, kokie bus tolesni žingsniai ir

kaip ji gali dalyvauti.

Jei neinformuojame klientų ir nepadedame jiems akis į akį susidurti su savo tikrove,

vadinasi, jų nekviečiame ir neskatiname ieškoti savo sprendimų patiems. Taip jie negali

įveikti savo problemų. Nežinojimas, kas vyksta, ką kiti apie juos diskutuoja, sukuria

neužtikrintumą. Tai taip pat neskatina prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.

Nedalyvaujantis žmogus tampa priklausomas nuo to, „ką kiti nuspręs“. Taip žmogus tampa

pasyvus, blėsta jo mąstymas ir iniciatyva. Mama, iš pradžių pasakiusi „ne“, turi turėti

galimybę persvarsčiusi pakeisti savo reakciją ir sprendimą.

36 pavyzdys. Laiminga pabaiga

137

Šio skyriaus pabaigoje pateikiamas pavyzdys, rodantis darbo drauge džiaugsmą. Rezultatas

suteikė daug pasitenkinimo socialinei darbuotojai, pasakojančiai istoriją, mokyklos

mokytojams, ir Vaiko teisių apsaugos specialistui. Jie visi dalyvavo vestuvėse.

„Socialinės rizikos šeimoje augo 2 mergaitės (15 ir 2 metų), dar trys vaikai augo

globos įstaigoje. Sugyventiniai tėvai nuolat girtavo, dėl to būdavo smurtaujama,

netinkamai prižiūrimi vaikai ir t. t.

Pradėjus dirbti su minėta šeima, motina nuolat skųsdavosi dėl penkiolikmetės

elgesio, teigdavo, kad mergaitė vartoja alkoholį, paromis negrįžta į namus.

Bendraujant su mokyklos socialine pedagoge paaiškėjo, kad mergaitė mokykloje

mokosi pakankamai gerai, aktyviai įsitraukusi į visuomeninę veiklą, yra atsakinga.

Mergaitė pasiaiškindavo, kad ji negrįžta į namus, nes negali pakęsti girtaujančios

mamos ir jos sugyventinio, sakydavo, kad mama ją nuolat šmeižia, jų tarpusavio

santykiai buvo labai konfliktiški, motina dukrai neturėjo jokio autoriteto.

Maždaug po pusmečio mergaitė, atėjusi pas socialinę darbuotoją, pasipasakojo, kad

turi 30 metų amžiaus draugą ir laukiasi nuo jo kūdikio. Paauglė verkė, buvo

išsigandusi, teigė, kad nebeis į mokyklą. Motina, sužinojusi apie dukros nėštumą,

aprėkė įvairiais žodžiais ir pareiškė, kad su vaiku į namus tikrai nepriims.

Šiai mergaitei teikiant pagalbą buvo bendradarbiaujama su mokykla. Mokyklos

darbuotojai buvo labai tolerantiški susiklosčius tokiai situacijai, suteikė galimybę

mokinei pasirinkti laisvą lankymo grafiką, klasės auklėtoja ją nuolat palaikė

morališkai.

Su socialinei darbuotojos pagalba buvo kreiptasi į teismą dėl santuokinio amžiaus

sumažinimo. Pora padavė pareiškimus tuoktis, tačiau vestuvių datą pasakė tik

socialinei darbuotojai, motinai apie tai sakyti mergaitė nenorėjo, nors tarpusavio

santykiai jau buvo šiek tiek geresni (mergaitė gyveno savo draugo namuose).

Dieną prieš vestuves socialinė darbuotoja sulaukė mergaitės prašymo, kad pabūtų

santuokos liudininke, tačiau tam dar reikėjo ir vyro. Dėl šio reikalo darbuotoja

kreipėsi į VTAS specialistą, puikiai žinojusį visą mergaitės istoriją. Jis sutiko

pagelbėti. Dar mergaitė apgailestavo, kad visi jos gražesni drabužiai per maži dėl

nėštumo ir ji neturi kuo apsirengti.

Per vieną dieną bendruomenės dėka socialinė darbuotoja surado tinkamus

drabužius, gėlių parduotuvės savininkės paprašė nemokamai padaryti jaunajai

puokštelę.

138

Vestuvių dieną socialinė darbuotoja tarnybiniu automobiliu atvežė jaunuosius,

savivaldybėje jau laukė VTAS specialistas. Po santuokos nuvežėme jaunuosius į

gražią vietą, padarėme nuotraukų atsiminimui (jos vėliau buvo įteiktos kaip

dovana). Praėjus savaitei po vestuvių šiai porai gimė sveikas, gražus sūnelis (jam

dabar jau dveji metukai).

Sukūrusi šeimą mergaitė nebepriklauso rizikos šeimai, tačiau su socialine

darbuotoja nuolat palaiko glaudų ryšį.“

Socialinė darbuotoja, dirbusi su mama, domėjosi, ką mergaitė mano apie gyvenimą

namuose, kokie jausmai jai kyla. Ji suteikė mergaitei teisę mąstyti savaip. Taip darydama,

ji laikė mergaitę svarbia, ir ši dėl to buvo patenkinta. Ji jautėsi socialinės darbuotojos

suprasta ir priimta, taigi pradėjusi lauktis ir nežinodama, ką daryti, susisiekė su socialine

darbuotoja. Dėl gero bendravimo su mergaite ir, galime numanyti, su jos draugu, taip pat

su Vaiko teisių apsaugos specialistu kliūtys tuoktis buvo įveiktos. Mergaitė jautėsi paremta

ir nemetė mokslų. Teigiamas ir rimtas mergaitės ir vaikino požiūris, be abejonės, skatino

darbuotojus suruošti džiaugsmingą vestuvių šventę. Visi su malonumu dalyvavo ir iki šiol

yra patenkinti, kaip viskas susiklostė. Nuotraukos – geras prisiminimo ženklas

jaunavedžiams, bet ir darbuotojams liko daug gerų prisiminimų. Tai, kaip viskas vyko,

padrąsina juos greitai nepasiduoti. Jaunavedžiams, kaip pasakose, galima palinkėti gyventi

kartu ilgai ir laimingai.

139

Metodinės gairės

14 metodinė gairė Tema/klausimas Susirinkimų dalyvių dėmesiui

Susirinkimai yra bendradarbiavimo įrankis. Žmonės, dirbantys su ta pačia šeima ar susiję

su ta pačia problema, susitinka informuoti vienas kito apie savo individualius tikslus, savo

darbo būdą ir pasidalyti bei aptarti savo požiūrius ir bendrus tikslus. Pasidalijus

problemomis ir jas aptarus, galima žengti tolimesnius žingsnius. Kai visa tai vyksta

susirinkime, visi dalyvaujantieji yra įtraukti į pokyčių procesą. Dėl skirtingų patirčių,

užduočių ir požiūrių į problemą gali būti sunku pasiekti tokių susirinkimų produktyvumo.

Todėl pateikiame keletą dalykų dalyvių dėmesiui (taip pat žr. šio skyriaus 15 metodinę

gairę).

Iš esmės susirinkimas susideda iš trijų dalių:

° pasirengimo susirinkimui;

° paties susirinkimo;

° veiksmų po susirinkimo.

Pasirengimas

Jei kiekvienas ateitų pasirengęs, susirinkimas būtų veiksmingesnis ir pasiektų geresnių

rezultatų. Pasirengimą sudaro:

° praeito susirinkimo užrašų peržiūrėjimas – kas buvo sutarta, kokie buvo kiekvieno

uždaviniai, kas ką (įskaitant mane) pažadėjo po to padaryti;

° parengti informaciją apie tai, kas įvyko nuo praėjusio susitikimo ir šio susitikimo;

° apgalvoti, kurias problemas kelti, kuriuos klausimus užduoti ir kuriuos sprendimus

aptarti, taip pat kokius sprendimus norėtumėte priimti.

Susirinkimas

Be pasidalijimo informacija apie šeimos pažangą ir problemas, yra svarbu:

° priimti aiškius sprendimus, ko reikia siekti iki kito karto ir koks kiekvieno vaidmuo;

° nutarti, kas ką daro, ir užrašyti tai protokole;

° susitarti, kada vėl įvyks susitikimas, kuriame bus aptarti rezultatai ir nutarta dėl tolesnių

žingsnių;

° nutarti, kas ir kaip informuoja negalėjusius dalyvauti susirinkime.

140

Veiksmai po susirinkimo

Po susirinkimo tęsiamas numatytas darbas – turi būti daroma, kas buvo susitarta ir

pažadėta.

Mokymosi procesas

Dalyvavimo susirinkimuose galima išmokti praktikuojantis ir kartas nuo karto įvertinant

susirinkimus. Geriausias būdas tapti labiau įgudusiu dalyviu yra gauti ir teikti grįžtamąjį

ryšį apie savo asmeninį indėlį.

15 metodinė gairė Tema/klausimas Diskusijų vadovo užduotis

Įvadas

Kad būtų kas seka diskusiją ir užtikrina, jog visi dalyviai gali pasisakyti ir sekti diskusiją,

reikia paskirti diskusijos vadovą. Diskusijos vadovas taip pat seka, kiek laiko liko ir ar

diskusija atitinka susitikimo tikslą. Jos pareiga įsikišti, jei visą laiką kalba vienas žmogus ir

užgožia kitus. Primesti savo nuomonę nėra diskusijos vadovo užduotis. Priešingai, tikras

diskusijos vadovas laikosi neutraliai.

Jo užduotis yra įgalinti kitus išreikšti savo nuomonę. Šią užduotį įmanoma įvykdyti tik

visiems dalyviams pritarus, nes diskusijų vadovui reikia laisvės ir autoriteto/galios įsikišti,

jei, pavyzdžiui, kas nors kalba ne į temą.

Diskusijų vadovo užduotys trumpai:

apibendrinti rezultatus;

suformuluoti, kokias problemas reikia išspręsti, kokius klausimus aptarti;

pakviesti komandos narius siūlyti savo idėjas dėl požiūrio krypčių;

pakviesti siūlyti problemų sprendimus;

suformuluoti reikalingus priimti sprendimus;

užtikrinti, kad sprendimams visi pritaria ir kad jie įvykdomi;

aiškiai nutarti kas su kuo turi susitikti ir kalbėtis dėl susirinkime priimtų sprendimų ir

aptartų temų;

paaiškinti, kaip/ar bus informuojami nedalyvavusieji susirinkime;

sutarti, kada bus aptarti rezultatai ir sutarta dėl tolesnių žingsnių;

aiškiai pabaigti susirinkimą, suteikiant aiškumo ir dėl kito susitikimo.

141

Mokymosi procesas

Šiuos įgūdžius galima įgyti praktikuojantis ir prašant grįžtamojo ryšio iš dalyvių, ką jie

pastebėjo, kas, jų nuomone, pavyko ir kas ne taip pasisekė.

16 metodinė gairė Tema/klausimas Pasiūlymai, kaip gerinti bendradarbiavimą

Aptariant bendradarbiavimą grupės dalyviai pabrėžė: „Kai trūksta bendradarbiavimo,

vaikams ir jų tėvams suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai

jaučiasi bejėgiai.“

Kita išvada buvo: „Geras bendradarbiavimas, ypač tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus

darbuotojų ir socialinių darbuotojų, nėra labai lengvas ir lengvai užstringa dėl skirtingų

nuomonių apie šeimos problemas ir kaip su jomis dirbti. Visiškai skirtingas požiūris į

situaciją dažnai stabdo veiksmingą bendradarbiavimą.“

Šios dvi išvados rodo gero bendradarbiavimo poreikį. Dėl to siūlome patarimų, galinčių

padėti gerinti darbą kartu. Tik vertinant, kaip sekasi bendradarbiauti, ir praktikuojantis

bendradarbiavimas gali gerėti. Galima ieškoti išeičių, kaip įvairiopai pagerinti

bendradarbiavimą:

o rodant didesnį susidomėjimą kito nuomone;

o teikiant informaciją apie savo veiksmus ir lūkesčius kitiems;

o skiriant laiko vaidmenims ir abipusiams lūkesčiams išsiaiškinti;

o bendraujant ne tik elektroniniu paštu ar pateikiant oficialią ataskaitą, bet ir telefonu

bei akis į akį;

o išreiškiant nusivylimą ir susierzinimą, padedančius geriau suprasti;

o kreipiant dėmesį į konfliktus, iš dalies todėl, kad vienaip ar kitaip jie turi įtakos

dabarčiai;

o randant, kas galėtų padėti įveikti iškilusį konfliktą;

o skiriant laiko pasidalyti teigiamomis patirtimis, o ne kreipiant dėmesį tik į

problemas;

o pasakant kitam, ką jis padarė gerai ir kaip padėjo tau.

142

5 skyrius. Socialinis darbuotojas dirba su socialinės rizikos

šeima

Ryšio užmezgimas

Veikimas ir apmąstymas

37 pavyzdys. Mamos paieškos

Keletas refleksijų

Rimtas pokalbis su mama

38 pavyzdys. Lankymasis namuose

Apsilankymas namuose suteikia daug informacijos

39 pavyzdys. Mama tik šypsosi

Skirtinga kultūrinė aplinka

Asmeninis santykis su savo kultūra

Romų kultūrinis pagrindas

Kaip tęsti darbą su Rūta ir Agne?

Keli apibendrinimai

Darbas su šeima – procesas, reikalaujantis laiko

40 pavyzdys. Grįžimas namo po gydymosi priklausomybių centre

Pirmos mintys

Gėrimo privalumai

Konkretūs pasiūlymai

Ryšio su Alma struktūravimas

41 pavyzdys. Kaip dirbti su geriančia šeima?

Dar kelios refleksijos apie nustojimą gerti

Konfrontacija su klientu dėl savo jausmų

Du metodiniai įrankiai

Besitęsiantys procesai

Išsiaiškintini momentai

Momentų iliustracija pavyzdžiu

Grįžtamojo ryšio teikimas

42 pavyzdys. Veidrodžio metodas

Ataskaitos

Oficialios ataskaitos

143

43 pavyzdys. Kaip pradėti teikti pagalbą socialinės rizikos šeimai

Nekreipiant dėmesio į problemas

44 pavyzdys. Procedūros, ataskaitos ir dokumentai

Stebimų šeimų sąraše

Skirtingos ataskaitos ir jų rašymo priežastys

Gera ataskaita

Esminiai požiūrio dalykai

45 pavyzdys. Ilgalaikė pagalba

Savigarbos ir asmeninės atsakomybės svarba

Socialinio darbuotojo reagavimo įvairovė

Metodinės gairės

144

Ryšio užmezgimas

Veikimas ir apmąstymas

Ankstesniuose pavyzdžiuose aprašyta nemažai įvairių situacijų. Skirtingi klientai, skiriasi

jų situacijos ir reakcijos į tai, kas vyksta. Į kiekvieną atvejį irgi galima žiūrėti vis kitaip.

Kaip ir į darbuotojų bendravimą vienas su kitu bei bendradarbiavimą. Tačiau nepaisant

šios svaiginančios įvairovės, socialinis darbuotojas visada balansuoja tarp dviejų polių:

veikimo ir refleksijos. Kiekvienos praktiškos, dažnai greitos reakcijos reikalaujančio

įsikišimo metu reikia sau užduoti klausimą: ar vis dar judu link to galutinio tikslo, kurį

turėjau galvoje ar dėl kurio susitarėme su klientu? O gal reikia ką nors keisti, bent jau

pridėti niuansų?

Tai reiškia, jog socialinis darbuotojas visą laiką stebi, kas vyksta, ir kokias reakcijas

skatina jo veiksmai. Jis laikosi savo krypties, bet sykiu yra atviras klientų

siūlomiems/daromiems pokyčiams.

Apžvelgdami praktikos pavyzdžius pastebime, jog daugelis šeimų yra priklausomos nuo

alkoholio. Atrodo, kad kaip tik dėl šios priežasties Vaiko teisių apsaugos skyrius įsikiša

dažniausiai, taip pat plačiai paplitęs reikalavimas, kad socialiniai darbuotojai padėtų

šeimoms įveikti šią problemą. Apskritai, viena iš pagrindinių girtavimo priežasčių yra

bėgimas nuo per didelės įtampos. Kai patiriamos įtampos darosi per didelės, žmonės ieško,

kaip jas sumažinti. Alkoholis padeda tai padaryti. O Vaiko teisių apsaugos skyriaus

kišimasis ar policijos baudos sukelia dar daugiau įtampos. Baimė ir drauge poreikis

pripažinti savo problemas įtampą didina.

Į socialinį darbuotoją, atvykstantį Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavedimu, žiūrima su

nepasitikėjimu, kaip pasiųstą „priešo“. Reikia laiko ir sunkaus darbo, kad šis įtarimas būtų

įveiktas. Kaip minėta, abipusis pasitikėjimas įgyjamas per patirtį. Pasitikėjimas niekada

neatsiranda vien dėl to, kad teikiama pagalba, ar dėl to, kad pagalba reikalinga. Jis

neatsiranda nurodžius – „turi manimi pasitikėti“. Tik įgijęs klientų pasitikėjimą ir

kreipdamas dėmesį į jų gyvenimo įtampas, socialinis darbuotojas gali imti padėti. Įgyti

pasitikėjimą dažniausiai yra sunkus darbas. Pasak vienos socialinės darbuotojos, „Kai

klientai ar šeima gali kalbėti ir nebijodami pasisakyti apie savo problemas, – štai tada

prasideda darbas, pokytis.“

Pagalba klientui pakeisti dėl jo elgesio ir/ar aplinkybių susiklosčiusias problemiškas

situacijas yra tęstinis procesas, jame socialinis darbuotojas dalyvauja gana ilgą laiką.

Šiame skyriuje kreipiame dėmesį į šį besitęsiantį veikimo, reflektavimo ir davimo laiko

145

pokyčiui įvykti procesą. Šio proceso metu socialinis darbuotojas būna tai aktyvesnis, tai

pasyvesnis. Jei socialinis darbuotojas kartas nuo karto nepasirinktų pasyvios laikysenos,

klientas neturėtų galimybės veikti pats. Mums reikia duoti klientui laiko ir neįsikišti per

greitai. Atkreipti dėmesį į šį laiko aspektą socialinio darbo profesijoje yra ypač svarbu.

37 pavyzdys. Mamos paieškos

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja lanko mamą, nes palaiko ryšį su dviem jos

vyresnėmis dukromis. Skaitant pavyzdį, kyla klausimas: o ką daryti toliau? Socialinė

darbuotoja pradeda trumpa įžanga:

„34 m. mama Rasa augina 10 metų Agnę ir 12 metų Viltę – dukras nuo pirmojo

vyro (žuvusio), ir 9 mėn. dukrą Ramintą nuo antrojo vyro (mirusio). Tame pačiame

mieste, vieno kambario bute, gyvena 53 m. mergaičių močiutė.

5-asis susitikimas su šeima. Einu į Rasos nuomojamą kambarį dviejų aukštų name,

nes turiu žinių, kad ji gėrė 5 dienas.

Beeinančią pas Rasą pirmame aukšte mane užkalbino kaimynė iš 4 buto. Taip pat

išėjo kaimynė iš 7 buto. Jos teigė, kad vakar Rasa gavo pašalpą ir su Raminta

vežimėlyje kažkur buvo išvažiavusi ir negrįžo per naktį. Vakar iki 12 val. nakties

kūdikį prižiūrėjo kaimynės, o 7 buto savininkas Ignas (iš jo Rasa nuomoja kambarį)

paguldė miegoti Agnę. Ryte kažkoks Jonas nuvedė Agnę pas netoliese gyvenančią

mamos pažįstamą ieškoti mamos, bet jos ten nerado.

Kaimynės sutartinai tvirtina, kad visas namas globoja Agnę ir Ramintą (Viltė

pabėgo pas močiutę), nes jų mama geria. Ypač kaimynams būna baisu, kai alkana

Raminta naktį klykia, o šalia gulinti girta Rasa nereaguoja. Kartą Raminta buvo

iškritusi iš lovytės, kitąsyk vos neužduso, prisikimšusi burną vaflių. Dažnai

vežimėlį su Raminta iš miesto parstumia Agnė, o mama girta slenka iš paskos.

Agnė verkia: „Mama, negerk.“ Kaimynai mato prie parduotuvės Agnę,

pardavinėjančią gėlytes, nes „mažylei sesei reikia pieno“. Kai visos anūkės gyveno

pas močiutę, mažylė jau buvo pradėjusi stovėti, o dabar mama jai perka tik liesą

pieną, ir mergaitė verkia iš alkio.

Kaimynių teigimu, Agnė prižiūri sesę ir praleidžia pamokas, neturi mokymosi

priemonių, rūbų, nors mama gauna 500 Lt pašalpą.

Man bekalbant su kaimynėm, Agnė namo atlydėjo girtą mamos draugę Laurą.

Laiptais nusileido girtas nuomojamo kambario savininkas Ignas ir, šiurkščiai

patraukęs Agnę už rankovės, liepė eiti namo. Mergaitė išsigandusi pradėjo verkti:

146

„jis mane muša“. Ji paprašė manęs važiuoti su ja „pas mamą į kitą rajoną“.

Aplinkui pradėjo rinktis dar daugiau kaimynų (apie 10). Trys iš jų buvo girti ir

agresyvūs.

Paėmiau mergaitę už rankos ir kartu išvažiavom pas močiutę. Močiutė labai

susirūpino, kad nėra Rasos su Raminta, kad Agnė alkana, pamaitino ją ir trise

išvažiavom ieškoti, kur „mama geria“. Agnė žinojo kelis tokius butus, viename

gyveno „Budulis“, bet mamos ten nebuvo. Tada nuėjom į kitą namą, kur gyveno

Arvydas, su kuriuo „mama gerdavo“, bet ten niekas Agnės neįsileido. Kažkas iš

kaimynų pasakė, kad Rasa gali būti išvažiavusi į priemiestį.“

Keletas apmąstymų

Socialinė darbuotoja nuvyko į namus, nes susirūpino Agne, dalyvavusia vienoje iš jos

organizuojamų veiklų. Agnė jai pasakė, kad jos mama gėrė penkias dienas. Todėl vaikai

buvo palikti vieni. Kaimynai taip pat buvo susirūpinę. Kai tik kažkuri kaimynė pastebėjo

socialinę darbuotoją, tuoj ėmė su ja kalbėti ir skųstis mama. Kaimynai rūpinosi ne be

priežasties. Naktimis garsiai verkdavo kūdikis. Jie matė, kaip dešimtmetė Agnė rūpinasi

savo sesute.

Kaimynai gerai žinojo, kas vyksta šioje šeimoje, ir tikriausiai buvo gerai informuoti, kas

vyksta su visais namo gyventojais. Jie žinojo, kada kažkas gauna pašalpą ar atlyginimą. Jie

stebėjo, kas įeina į namą ir kas išeina iš jo, ir galėjo pasakyti, ką veikė vaikai. Dalytis

džiaugsmu ir problemomis, taip pat alkoholiu, tikriausiai namo gyventojams yra įprasta.

Tiek daug jų geria, todėl ši vieta ne per geriausia augti vaikams. Taigi socialinė darbuotoja

iš karto sureagavo, kai Agnė paprašė ją palydėti, ir jos nuvyko pas močiutę. Saugumas

darbuotojai buvo prioritetas. Be to, socialinė darbuotoja galbūt norėjo pasikalbėti apie

situaciją su močiute. Socialinė darbuotoja pirmiausia ėmėsi ieškoti mamos ir kūdikio. Jos

su močiute ir Agne nuvyko į keletą vietų, kuriose galėjo būti mama. Čia istorija baigiasi.

Kada ir kur buvo rastos mama ir Raminta, nepasakojama.

Kyla klausimas: ką daryti toliau? Po šių pirmųjų žingsnių turi būti žengiami tolesni. Mamai

ir vaikams reikia pagalbos. Ar mama priims pagalbą, yra kitas klausimas. Socialinei

darbuotojai reikia išsiaiškinti, ar mama motyvuota priimti pagalbą. Jei ne, padėtis blogės.

Tad reikia informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių, nes situacija vaikams pavojinga. Ar tai

darytina iš karto, ar vėliau? Atsakymas priklauso nuo pokalbio su mama.

Rimtas pokalbis su mama

147

Kai mama bus grįžusi ir išsipagirios, reikia su ja kalbėtis apie situaciją. Mamai reikia

atskleisti, kokia sudėtinga padėtis, ir privaloma jos pasiteirauti, ką ji darys, kad situacija

pagerėtų. Ar ji turi minčių, kas padėtų jai įveikti potraukį alkoholiui? Kalbėti apie tai

įmanoma, jei mama pripažįsta, kad ji yra alkoholikė, bet ji tikriausiai tai neigs.

Kažin, ar gerti jau yra ilgalaikis jos įprotis? O gal jis sustiprėjo mirus pirmam ar antram

vyrui? Galbūt gedėdama po pirmojo vyro žūties ji ėmė svaigintis. Gali atrodyti, kad tokie

klausimai ir temos yra susiję labiau su pačios mamos jausmais ir problemomis, nei su

vaikų poreikiais. Tačiau akivaizdu, kad mamos jausmai ir tas dėmesys, kurį ji gali skirti

savo vaikams, yra glaudžiai susiję. Be abejonės, reikia kalbėtis ir apie jos elgesio

padarinius vaikams. Tikėtina, kad mama supranta neigiamus savo gėrimo padarinius. Tai

žadina kaltės jausmą ir verčia ją jaustis vis labiau bejėge. Jei mes vienpusiškai parodysime,

jog ji nepajėgi auginti savo vaikų, mama gali dar labiau izoliuotis ir nusisukti nuo savo

mamos (vaikų močiutės) bei socialinės darbuotojos. Taip nevilties priblokšta ji dar labiau

atsigręžtų į tuos žmones, kurie bent jau palaiko jai kompaniją kartu gerdami. Ir sugėrovai

gali būti jai malonūs ar žadėti visokių gerų dalykų, kol mamos pinigai patenkina ir jų

alkoholio poreikį.

Užmegzti ryšį su mama ir leisti jai susidurti su tikrove taip, kad ji nesijaustų atstumta ir

palikta dar vienišesnė, reikia laiko. Gal todėl socialinė darbuotoja kelis kartus jau lankėsi

pas mamą. Ar buvo kalbėtasi apie Rasos piktnaudžiavimą alkoholiu, nežinome. Tačiau, kol

to negalima aptarti, situacija nesikeis.

Socialinė darbuotoja ieškojo mamos, nes to reikėjo vaikui. Taigi tikėtina, kad socialinės

darbuotojos dėmesys labiausiai krypsta į pagalbos suteikimą mergaitei. Tačiau socialinė

darbuotoja tikriausiai galvojo ir apie pagalbą mamai: „O kai mama supras, kad jai reikia

pagalbos, kas toliau? Ar aš turėčiau suteikti tą pagalbą? Kur baigiasi mano užduotis? Ar

turiu tik padėti jai priimti pagalbą, t. y. padėti mamai susisiekti su žmogumi, galinčiu jai

ateityje padėti? O gal turėčiau padėti aš pati?“ Socialinė darbuotoja turi tai apgalvoti, kad

neįsitrauktų pernelyg daug. Ryšiui užmegzti reikia laiko ir energijos. Tačiau toliau jų reikia

dar daugiau. Kai pagaliau pasieki, kad mama tavimi pasitikėtų ir norėtų dalytis

problemomis, nebegali sustabdyti pagalbos proceso. Užmegztas ryšys reiškia, kad tu, kaip

socialinis darbuotojas, sukeli lūkesčius. Blogai, jei lūkesčiai liktų neapibrėžti ir

nerealistiški, o mama dėl jų neišsipildymo jaustųsi nusivylusi ar atmesta.

Taip pat reikia priimti sprendimą, ar informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių. Pasirinkimas

toks: nesusisiekti su VTAS arba informuoti juos, suprantant, kad VTAS turi žinoti

situaciją. Tačiau VTAS neturėtų kištis, kol socialinė darbuotoja kalbasi su mama apie

148

situaciją ir vesdama dialogą ieško, kaip mamai geriausia padėti. O gal socialinė darbuotoja

jau dabar turėtų pasakyti VTAS, kad situacija nebepakenčiama? Bet kokiu atveju Vaiko

teisų apsaugos skyriaus įtraukimo klausimą reikia aptarti su mama. Tai verčia mamą

susidurti su tikrove ir gali padėti jai suprasti, kokia sudėtinga yra situacija. Mama gal jau

bijo, kad kaimynai ar mokytojai susisieks su VTAS. Jei ji jau mąsto apie tai, jai gali

palengvėti, socialiniam darbuotojui tai paminėjus. Mat tada ji galėtų išreikšti savo baimę.

Neišreikštos baimės skatintų jos neviltį ir vienišumą.

Tokie argumentai perša mintį, jog kalbantis su mama paminėtinas Vaiko teisių apsaugos

skyrius. Dar vienas argumentas už šio skyriaus paminėjimą – jei socialinė darbuotoja

nesusisiekia su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, ji prisiima per daug atsakomybės. Pasak

vieno iš skyriaus darbuotojų: „Riziką vaiko teisėms vertina Vaiko teisių apsaugos skyriaus

specialistai, o ne socialinis darbuotojas. Be to, čia reikalinga kompleksinė pagalba, o jei

socialinė darbuotoja nesusisiekia su kitais, jai labai sudėtinga rasti sprendimą.“

Argumentas prieš Vaiko teisių apsaugo skyriaus informavimą būtų toks: žmogų, kalbantį

mamai apie šį skyrių, ji priimtų kaip „priešą“. Ar socialinė darbuotoja su Vaiko teisių

apsaugos skyriumi susisieks iš karto, tikriausiai priklausys nuo to, kaip ji įvertins situaciją

po pokalbio su mama, ir nuo to, ar mama norės pažvelgti tikrovei į akis ir ar turės stiprybės

imtis veikti, padedama vienos ar kitos socialinės darbuotojos. Būtų geriau, jei mama pati

nutartų priimti pagalbą, o ne Vaiko teisių apsaugos skyrius ją priverstų tai padaryti –

nepatyrusi tokios prievartos ji būtų daug labiau motyvuota priimti pagalbą ir pati siekti

pokyčių.

38 pavyzdys. Lankymasis namuose

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja apie apsilankymą pas Akvilę,

trisdešimtmetę dviejų vaikų mamą. Vienas iš vaikų, trylikametis sūnus, gyvena su seneliais

atskirai. Mama gyvena su trisdešimtmečiu sugyventiniu Mantu ir septynmečiu sūnumi

Ernestu. Jo tėvas buvo narkomanas ir sėdi kalėjime už netyčinę žmogžudystę.

„Įeinu į butą. Į akis krinta tvarka. Akvilė, tvarkingai apsirengusi, stipriai

prisirūkiusi, išbalusio nesveiko veido moteris, 10 val. ryto drybso ant sofos šalia

sugyventinio Manto, nepaleisdama iš rankų mobilaus telefono (kažkas skambina,

kažkas rašo žinutes ir moteris atsakinėja į jas). Kambario tarpduryje stovi Ernestas

ir įdėmiai klausosi mano ir mamos pokalbio.

Akvilė sakosi nuo mažens serganti epilepsija, buvo mamos ir patėvio mušama,

augo su seneliais. Vaikystėje buvo prievartauta, „nesupratau, ką daro, skaudėjo“.

149

Dabar moteris geria vaistus, lankosi pas psichiatrą. Anot Akvilės, ji turi problemų,

nes nori susigrąžinti vyresnįjį sūnų iš senelių, bei turi problemų dėl Ernesto – jis

serga tuberkulioze, prastai mokosi, mokykloje yra nemėgstamas.

Pradžioje pakalbinu Ernestą. Jis nešvariais rūbais, suplyšusiom kojinėm. Vaikas

kalba nenoriai, turi kalbos defektą, nemoka suformuluoti sąvokų. Kaip brangiausius

žmones apibūdina mamą ir brolį.

Ant spintos kabo graži spalvota darželyje daryta Ernesto nuotrauka. Ant tos pačios

spintos viršaus, vaikui nepasiekiami, sudėti vaikiški žaislai – mašinėlės. Paklausiu,

kodėl jos ne ant žemės. „Nes sulaužo.“ Akvilė, pakėlusi balsą, užrėkia ant sūnaus,

šis įsikniaubia į sofos kraštą, pravirksta. Mama jo nenuramina, skundžiasi man, kad

„šitaip jis gali valandą daryti, iki isterijos“. Klausiu mamos, ką vaikas mėgsta

daryti. „Žaisti lauke, bet greit grįžta, nes vaikai jį primuša, arba jis atiduoda

vaikams savo žaislus, kad su juo žaistų.“ Klausiu mamos, ar eina į kiemą

pasiaiškinti, kodėl vaikai muša jos sūnų. Tyla. Mama skundžiasi, kad Ernestas ilgai

neužmiega vakarais. Paklausiu, ar nemanote, kad gerai vaikui prieš miegą

paskaityti pasaką. Mama sako skaitanti. Bet paklausta knygos pavadinimo,

nepasako. Paprašau vaiką padeklamuoti kokį eilėraštį ar dainelę, vaikas nieko

nemoka. Pokalbio pabaigoje vaikas iš tarpdurio sako: „Aš tau niekas, va močiutei

Vitalijai tai aš Ernestukas.“ Mama niekaip nereaguoja į vaiko žodžius. Per tą laiką

kažko ateina kaimynas, išsiveda mamą į kitą kambarį ir aiškiai laukia, kol aš

išeisiu...“

Apsilankymas namuose suteikia daug informacijos

Socialinei darbuotojai šis apsilankymas buvo pirmas susipažinimas su šeima. Atrodo, jog ji

iki tol nepažinojo nei berniuko, nei mamos, bet norėjo su abiem susipažinti. Norint

susipažinti, apsilankymas namuose yra visada įdomus. Jis suteikia daugiau informacijos,

nei gautume vien kalbėdamiesi kabinete. Tarkime, galime pastebėti, kad kambarys

tvarkingas, bet berniuko žaislai jam nepasiekiami, sudėti ant spintos.

Ar socialinės darbuotojos laukė? Mes manome, kad taip, nes ji tikriausiai nesilankė

neperspėjusi. Ji neparašė, kodėl lankėsi, bet tikrai bus įspėjusi mamą, tardamasi dėl dienos

ir laiko. Akvilei nelabai rūpėjo socialinės darbuotojos apsilankymas. Ore tarsi tvyrojo

nuotaika: „Socialine darbuotoja, negadink mano įprasto gyvenimo.“

Atvykti į šeimą pirmąkart yra tam tikra prasme nuotykis, nes niekada nežinome, ko tikėtis

ir kaip mus sutiks. Šiuo atveju viskas vyko sklandžiai ir ramiai, išskyrus pabaigą. Jei

150

socialinė darbuotoja lanko šeimą, vykdydama Vaiko teisių apsaugos skyriaus drausminę

akciją, priėmimas gali būti priešiškesnis. Ore gali tvyroti agresija arba protestas.

Bendrai imant, socialinės darbuotojos požiūris buvo santūrus. Ji kalbėjo apie tai, ką

pastebėjo, bet, mamai nereaguojant į keliamus klausimus, socialinė darbuotoja stebėjo ir

nebeklausinėjo. Taip pat vyko ir jos vizito pabaiga. Tiesą sakant, pabaigos nebuvo. Akvilė

tiesiog išėjo į kitą kambarį ir negrįžo. Tai tikriausiai labai nepatiko socialinei darbuotojai.

Tačiau toks neišbaigtumas būdingas visai bendravimo eigai.

Socialinė darbuotoja visaip mėgino įtraukti į pokalbį berniuką. Ji skyrė daugiau dėmesio

jam ir atrodė daugiau susidomėjusi juo, nei mama. Gal mama buvo nusivylusi sūnumi ir

todėl užsiėmė savo reikalais, tarkime, skambinimu telefonu ir SMS rašymu? Paskutiniai

Ernesto žodžiai reikšmingi: „Aš tau niekas, va močiutei Vitalijai tai aš – Ernestukas!“ Šie

žodžiai rodo socialinei darbuotojai, kaip jis jaučiasi smukdomas ir nevertinamas.

Po to ši socialinė darbuotoja turi nutarti, ką daryti toliau. Situacija neatrodo tokia

problematiška, kad reikėtų Vaiko teisių apsaugos skyriaus įsikišimo. Bet tai nereiškia, kad

berniuko raidai nekyla rizika. Taigi reikia ką nors daryti. O gal užtenka viską palikti

psichiatrui, pas kurį mama dabar lankosi, tikintis, kad jis padės? Socialinė darbuotoja turi

sau išsiaiškinti, ką ji pati ketina daryti. Ar ji įsitrauks daugiau ir sieks glaudesnio ryšio su

mama, stengdamasi daugiau su ja bendrauti? Taip darydama, darbuotoja gali daugiau

sužinoti apie Akvilės istoriją ir apie jos jausmus Ernesto kalinčiam tėvui. Tie jausmai gali

būti susiję su jos reakcijomis sūnaus atžvilgiu. Mamos istorija problematiška, tačiau tai ne

pasiteisinimas visiškai nekreipti dėmesio į berniuką. Tačiau jei ji neišmoks susidoroti su

savo problemomis, ji neturės jėgų skirti dėmesio savo sūnui. Jos ryšys su psichiatru gali

padėti jai įveikti asmenines problemas, labiau susidomėti sūnumi ir jo problemomis.

Mama keletą kartų pareiškė, kaip sunku auginti šį vaiką. Akvilė veikiau skundžiasi, kad jos

gailėtųsi, nei ieško sprendimų ar imasi veikti. Tai vienas būdas vertinti situaciją, bet gal per

paprastas. Šiai mamai, turinčiai skausmingą istoriją, vaikystėje išprievartautai, sudėtinga

atrasti save. Apie savo išprievartavimą ji stulbinančiai lengvai kalba savo vaiko

akivaizdoje. Ar tai pirmas kartas, o gal ji tai daro dažniau, nekreipdama dėmesio, kad jis

yra šalia, nepaisydama to poveikio, kurį tokia istorija gali turėti berniukui ar kitiems

žmonėms? Tai gali būti gana impulsyvus elgesys.

Iš šio pavyzdžio neaišku, kaip socialinė darbuotoja suvokia savo užduotį. Atrodo, kad ji

stebi mamą ne dėl to, kad šeima būtų įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, bet todėl,

kad šis berniukas lanko tą dienos centrą, kuriame darbuotoja dirba.

151

Mamos šeimos istorija taip pat gali padėti suprasti, kodėl žaisliukai guli ant spintos,

nepasiekiami vaikui. Iš pradžių tai gali pasirodyti labai keista. Tačiau kai kurie žmonės

mūsų grupėje domėjosi, o gal tai kilo iš mamos praeities? Gal mama vaikystėje (po

išprievartavimo, o gal ir prieš) augo vaikų namuose? Ten, taip pat ir kai kuriuose

darželiuose, geresni žaislai būdavo užkeliami aukštai ant lentynų, kad visiems lankytojams

būtų matyti, jog žaislų yra, bet vaikai jų nepasiektų.

Socialinė darbuotoja, lankydama šeimą ir paskui reflektuodama susitikimą, turi nutarti, ką

jai toliau daryti. Šiuo atveju tai reikštų rinktis: ar aktyviau įsitraukti ir ieškoti ryšio su

mama, mėginti ją geriau suprasti, ar to nedaryti. Jei socialinė darbuotoja nutartų aktyviau

įsitraukti, ji galėtų mėginti padaryti vaiko auklėjimą bendru jų interesu. Mama nesiims

iniciatyvos, tad reikės skirti daug dėmesio ir laiko, kad būtų rastas darbo kartu tikslas. O

kadangi šiai mamai jau padeda psichiatras, gal geriau palikti viską kaip yra. Gauti pagalbą

iš dviejų profesionalų tuo pačiu metu Akvilei bus pernelyg sudėtinga, iš tiesų jai tai

nepadės.

Bendraujant su vaikais, gali būti akivaizdu, kad tėvams reikia pasikeisti. Taip pat privalu

bendradarbiauti su giminaičiais. Bendradarbiavimas su tėvais gali būti labai sėkmingas,

kaip matėme iš socialinės darbuotojos, dirbusios su tėčiu, pavyzdžio (31 pvz.). Tačiau šiuo

atveju pirmiausia reikia pagalbos mamai Akvilei, kad ji galėtų bendradarbiauti su socialine

darbuotoja ir gebėtų sukurti geresnę aplinką berniukui.

39 pavyzdys. Mama tik šypsosi

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat ieško bendradarbiavimo su mama būdų, nes

jos vaikai turi problemų. Ir dar kartą mama neparodo noro dirbti kartu. To priežastys gali

būti įvairios.

„Vida (34 metų) gyvena su vyru ir turi 11 vaikų. Vida prieš metus grįžo iš

įkalinimo įstaigos. Vida yra romų kilmės moteris. Vyriausias vaikas yra 17 metų

amžiaus, jauniausias – 9 mėnesių. Mūsų vaikų dienos centrą lanko dvi dukterys

Rūta (9 m.) ir Agnė (8 m.). Vyras dirba neoficialiai ilgas darbo valandas ir šiuo

metu su juo glaudaus ryšio nepalaikom. Kol mama buvo įkalinimo įstaigoje, mes,

socialiniai darbuotojai, daugiau bendravome su tėčiu. Abi mergaitės dienos centrą

lanko apie pusantrų metų. Mergaitės dienos centre daug draugų neturi, dažnai

mušasi, keikiasi, erzinasi ir tyčiojasi iš kitų vaikų bei vadovų. Dažnai konfliktuoja

ir sukelia kitų vaikų neigiamas emocijas. Tokiu atveju stengiasi visokiais būdais

išvengti atsakomybės už savo poelgius. Kiekvieną dieną stengiasi sulaužyti kuo

152

daugiau dienos centro taisyklių. Dienos centre už muštynes ir stiprius nusižengimus

vaikams skiriama bausmė – laisva diena. Vaikas kitą dieną negali ateiti į dienos

centrą. Kai mergaitės gauna laisvą dieną, prasideda dar didesni isterijos priepuoliai

ir neigiamos emocijos.

Mergaičių mama palaiko tokį jų elgesį. Kalbantis individualiai ir kviečiant Vidą

bendradarbiauti, ji teigia, kad mes klystam, nes jos mergaitės negali taip elgtis. Kai

kalbamės apie dienos centro taisykles ir koks elgesys nepriimtinas, mama

nevalingai pradeda šypsotis ir kaskart teigia, jog jai nesvarbu, ar lankys merginos

dienos centrą, ar ne. Ji kartoja, kad jos mergaitės tokios yra. Sako: „mano

mergaitės“ ir šypsosi.

Tarp kolegų pasidalijame, kad pradedame jausti nevilties ir nežinomybės jausmą –

kaip dirbti su mergaitėmis ir pačia šeima?“

Skirtinga kultūrinė aplinka

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat rūpinasi, kaip auklėjami vaikai. Dėl to

socialinė darbuotoja susisiekė su mama. Jos ir jos kolegių pagrindinis klausimas buvo:

„Kaip galime bendradarbiauti su mama, kad įveiktume mergaičių elgesio problemas?“ Iki

šiol socialinių darbuotojų ir vaikų dienos centro vadovų pastangos buvo bevaisės. Mama

ne tik neparodė susidomėjimo, ji netgi palaikė mergaičių neigiamą ir problematišką elgesį.

Atsakymas, ką daryti toliau, nėra toks paprastas. Įžvalgų gauti galime pažvelgę plačiau,

tarkime, į praeitį. Kaip užsimezgė jų ryšys? Ar koks nors įvykis, kuriame dalyvavo mama

ar kiti giminaičiai, padėtų suprasti motinos elgesį? Kokia mamos ir šeimos aplinka? Buvo

paminėta, kad mama yra romų kilmės. Ar tėtis irgi, nežinome. Tačiau mama priklauso šiai

specifinei visuomenės grupei.

Negalime užmiršti, jei norime suprasti klientą ir jo reakcijas, jog priklausymas specifinei

kultūrinei visuomenės grupei turi savo poveikį. Vertinant tokią situaciją sau užduotini šie

klausimai:

o Kas šiai kultūrai ir jos istorijai būdinga?

o Ar jie turi specifines tradicijas, savo religiją su specifiniais papročiais?

o Ar jų požiūris į socialinį darbuotoją skiriasi nuo bendros visuomenės nuomonės?

Be šių klausimų apie specifinę grupės istoriją, apie papročius, kultūrinius dalykus ir

religiją, įsidėmėtina, kad kiekvienas asmuo savitai susijęs su šiais dalykais. Žmogui gali

būti labai svarbi jo kilmė ir jis gali didžiuotis savo istorija. Religija jam gali būti labai

153

svarbi – tada jis tikriausiai specifinius papročius laiko itin reikšmingais. Jie yra svarbi jo

dalis. Kitas žmogus gali reaguoti atvirkščiai, nekreipti dėmesio į savo tautos kultūrą. Tos

tautos narys jis tėra todėl, kad ten gimė. Jis gali nežinoti apie kultūrinius savo tautos turtus

ar net nemokėti savo gimtosios kalbos. Jei visi namie kalba sava kalba, tai toks žmogus

gali sunkiai kalbėti lietuviškai. Kad ir kaip asmuo žiūrėtų į savo kultūrinį paveldą,

socialinis darbuotojas, kad suprastų klientą, privalo kreipti dėmesį į kultūrinius aspektus.

Kreipti dėmesį į kultūrinį ir religinį paveldą reiškia domėtis kliento istorija. Tai gali padėti

mums suprasti ir aplink tą asmenį susidariusį lauką. Taip pat ir kaip kiti žmonės į jį

reaguoja.

Asmeninis santykis su savo kultūra

Socialinės darbuotojos pastaba, jog moteris buvo romų kilmės, turi tam tikrą priežastį.

Įdomu, kokią. Tai buvo susiję su informacija, pateikta apie moterį. Informacija, kaip

anksčiau sakėme, yra svarbi. Bet galime čia išgirsti ir tam tikrą neigiamą gaidelę. Dirbant

socialinį darbą su kitos kultūros žmonėmis, reikia ir sau užduoti asmeninius klausimus.

„Kaip aš žiūriu į šią specifinę grupę? Ar aš jais domiuosi? O gal turiu kokių prietarų? Gal

kritiškai ar neigiamai vertinu šios kultūros žmones?“ Tarkime, Nyderlanduose, dirbdami su

islamą išpažįstančiais žmonėmis, turime užduoti sau klausimą, kaip žiūrime į šią religiją.

Stipriau sakant, ar matau juos kaip potencialius teroristus? Gal manau, kad jų religija

neduoda nieko gero? Ar iš tikrųjų domiuosi jais, suprantu, kad tokios etiketės tik trukdo

žmogiškam santykiui užsimegzti ir užkerta kelią žmoniškumui? Toks supaprastintas ir

ribotas požiūris kelia baimę ir trukdo vykti tikram dialogui.

Romų kultūrinis pagrindas

Ar Vida didžiavosi, kad ji iš romų, nežinome. Tačiau Vida gali jausti, kad jos kultūra ir jų

gyvenimo būdas ne visada pagarbiai vertinamas. Priešingai, dažnai į romus žiūrima įtariai.

Pavyzdžiui, „nežinau, ar galiu tavimi pasitikėti“. Tokios reakcijos veikia ir Vidą. Gali būti,

kad ji tada reaguoja taip: „jei mūsų, romų, visuomenė negerbia, tai kodėl mes turime

paisyti visuomenės? Kodėl turime laikyti jūsų taisykles svarbiomis?“ Jei Vida reaguoja

šitaip, dienos centro socialiniai darbuotojai priims jos reakciją kaip jų darbo būdo neigimą,

atmetimą. Socialiniams darbuotojams jų centro taisyklės yra labai svarbios. Jų dėka vaikų

dienos centre vaikams gera būti. Tačiau šiuo atveju Vida reaguoja daug giliau, pagal savo

požiūrį ir jausmus visuomenės atžvilgiu. Ji protestuoja prieš Lietuvos visuomenę, o ne

154

prieš centro taisykles. Vida mato socialinius darbuotojus kaip tos visuomenės, kuriai ji

nepriklauso ir kurios ji nesijaučia priimama, atstovus.

Ką tik gana savitai interpretavome situaciją. Ar šioje interpretacijoje yra tiesos, nežinome.

Tačiau Vida tikriausiai ne pirmoji kreipiasi į socialinę darbuotoją kaip į visuomenės

atstovę ar kaip į specifinę funkciją atliekančią pareigūnę ir nemato asmens. Tai suvokdami

nepriimsime kai kurių reakcijų per daug asmeniškai ir labiau suprasime Vidos reakcijas.

Šis suvokimas mums gali padėti suprasti, ko iš Vidos galime tikėtis. Neįmanoma lengvai

pakeisti bendro požiūrio į kultūrą. Tačiau asmeniniai ryšiai gali labai teigiamai šį požiūrį

paveikti. Socialinė darbuotojos reakcija gali arba patvirtinti Vidai jos nuomonę, kad ji nėra

visuomenės dalis, arba ją paneigti. Socialinė darbuotoja tokią nuomonę paneigtų, jei tęstų

ryšį su Vida ir vis domėtųsi ja, nesitikėdama iš karto didelių Vidos elgesio pokyčių. Tačiau

bet kokiu atveju verta pamąstyti, ką daryti su Rūta ir Agne, VDC lankytojomis.

Kaip tęsti darbą su Rūta ir Agne?

Tai, kad suprantame Vidą, savaime nepaaiškina, ką mums daryti. Bet tai gali mums padėti

suprasti, ar realu pasiekti, kad ji susidomėtų. Vida labai sąžiningai pasakė: „Man nesvarbu,

ar merginos lankys dienos centrą ar jo nelankys.“ Kitaip sakant, „tai ne mano reikalas“.

Kol Vidai nesvarbu ir neįdomu, negalima tikėtis, jog ji dirbs kartu. Visa peržiūrėję, galime

suformuluoti tokius tikslus, iš kurių galime rinktis:

o vienpusiškai atsidėti bendradarbiavimui su abiem mergaitėmis;

o leisti Vidai suprasti, jog ji yra laukiama, bet palikti ateičiai galimybę, kad ji

susidomės;

o pasiduoti ir nebedirbti su Rūta ir Agne;

o toliau stengtis užmegzti ryšį su Vida ir ieškoti bendradarbiavimo su ja būdų.

Čia, tekste, pasirenkame pirmąjį variantą ir atsidedame bendradarbiavimui su Rūta ir Agne.

Tai reiškia, jog su mergaitėmis ieškome darbinio santykio. Tiesiog tęsti darbą su jomis, iš

esmės nieko nekeičiant, būtų neišmintinga. Dabartinė netenkinanti situacija tęstųsi ir abiejų

pusių susierzinimas vis augtų. Taigi pamėginkime, ar bendraudami su mergaitėmis galime

rasti visus tenkinantį darbo būdą.

Prieš pradedant kalbėtis su Rūta ir Agne, kodėl joms verta lankytis centre, reikia grįžti prie

jų istorijos. Kada ir ko jos atėjo? Tikriausiai organizacija jomis rūpinosi, kol jų tėvai buvo

kalėjime. Pavyzdyje neaprašyta, tačiau mums žinoma, kad jų tėvas irgi trumpą laiką kalėjo.

Gal jos atėjo tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos skyriui? Jei taip, svarbu sužinoti, ar jų

155

atėjimas buvo prievolė, sąlyga, kad grįš namo. O gal tai buvo ne toks primygtinis

pasiūlymas? Turi būti aišku, nes tokie dalykai veikia tolesnius žingsnius. Jei dalyvavo

Vaiko teisių apsaugos skyrius, skyriaus darbuotojus reikia įtraukti į sprendimo priėmimo

procesą. Jei skyrius nedalyvavo, socialinės darbuotojos yra laisvesnės kalbėtis su

mergaitėmis: „Kas tau įdomu centre? Dėl ko tau patinka čia ateiti? Ką norėtum čia veikti?“

Užduodant tokius klausimus rizikuojama, kad jos atsakys: „Niekas čia mums nepatinka.

Mes ateiname, nes mums liepia čia ateiti.“ Arba atsakys: „mus atsiunčia“. Ir tai galbūt bus

paskutiniai jų žodžiai. Ir jos išeis?..

Tačiau tikriausiai jos turi tam tikrą paskatą ateiti. O tai yra naujų susitarimų pagrindas:

„Gerai, kadangi jums tai įdomu, ateikite, ir mes jums padėsime. Tačiau mes savo ruožtu

prašome atkreipti dėmesį į šias taisykles.“ „Ar galite jų laikytis? Kaip mes galime jums

padėti?“ Jų atsakymas gali būti: taip, bet. Šis „bet“ yra įdomiausias ir svarbiausias, nes gali

padėti suprasti, ką jos galvoja. Tai ir galimybė kalbėtis su jomis apie tai, kas joms

nepatinka. Tai gali būti pradžia siekti pirmųjų ne pernelyg reiklių susitarimų. Joms

nepavyks iš karto laikytis visų taisyklių. Tam reikės laiko ir tikriausiai reguliarių

individualių pokalbių, kad būtų apžvelgta, kaip sekasi ir ko reikėtų siekti. Tokį pašnekesį

galima panaudoti gauti grįžtamąjį ryšį apie gerus ir ne tokius gerus rezultatus. Galima

sutarti, kokios yra kitos mergaitėms įveikiamos „užduotys“, pagerinsiančios jų socialinius

įgūdžius. Jų noras laikas nuo laiko apžvelgti, kaip sekasi, gali būti viena pagrindinių sąlygų

leisti lankyti centrą. Nes neturint šio noro niekas nesikeis. Ar tai suveiks? Tik laikas ir

mėginimai parodys. Komandoje turi būti aišku, kieno užduotis pakalbėti apie tai, „kaip

sekasi“ su Rūta, ir kieno – su Agne. Jos yra du skirtingi asmenys su savo galimybėmis ir

ribomis, taigi būtų gerai kreiptis į jas kaip į du individus. Ypač jei jos laikosi drauge,

rizikuojama į jas dažnai kreiptis kaip į vieną asmenį.

Jei jos atėjo į dienos centrą per Vaiko teisių apsaugos skyrių, toks požiūris irgi gali

suveikti, tačiau reikia informuoti skyrių ir mergaitės turi žinoti, kad skyrius apie tai

informuotas.

Keletas apibendrinimų

Šie trys pavyzdžiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingi. Tačiau jie turi keletą

panašumų. Pravartu šiuos aspektus suformuluoti.

o Socialinis darbuotojas, dirbantis su vaikais ir padedantis jiems asmeniškai ugdytis,

negali nekreipti dėmesio į vaiko aplinką: į jį supančių suaugusiųjų rūpesčius ir problemas.

Tai veikia vaikų situacijas.

156

o Lengvai gali kilti įtampa tarp tėvų (pavyzdžiuose – mamų) ir vaikų poreikių. Tiek

vaikai, tiek suaugusieji turi savo rūpesčius, teises, poreikius, svajones ir reagavimo būdus.

Ir abejus – vaikus ir suaugusiuosius – reikia traktuoti rimtai.

o Ar socialinis darbuotojas galės padėti abiem, vaikui ir suaugusiajam, priklauso nuo jo

darbo pobūdžio ir nuo laiko, kurį jis gali skirti šiai pagalbai, bei nuo jo ryšio su abiem.

Labai dažnai, ypač jei suaugusieji (vaikų tėvai) patys turi daug problemų, geriau atskirti

šiuos du vaidmenis ar užduotis. Vienas socialinis darbuotojas padėtų vaikui, kitas

profesionalas – socialinis darbuotojas ar psichologas – padėtų suaugusiajam.

o Tam, kad galėtų padėti vaikui ar suaugusiajam, socialinis darbuotojas pirmiausia turi

siekti tinkamo santykio su klientu. Todėl reikia, kad klientas bent minimaliai pasitikėtų

socialiniu darbuotoju ir norėtų susitikti ir kalbėtis apie tai, kas vyksta. Tik kai abiem

pusėms aiškus bendras tikslas, galima sutarti dėl konkretesnių žingsnių.

o Socialinis darbuotojas turi ne tik aiškiai išsakyti klientui tikslus, bet ir nedviprasmiškai

leisti jam suprasti, ko iš jo tikimasi. Ir klientas, ir socialinis darbuotojas turi savo

atsakomybę besitęsiančiame procese.

o Kliento kultūrinė kilmė turi skatinti socialinio darbuotojo domėjimąsi specifinėmis tos

kultūros ypatybėmis ir jų svarba klientui.

Darbas su šeima – laiko reikalaujantis procesas

40 pavyzdys. Grįžimas namo po gydymo priklausomybių ligų centre

Ankstesniuose pavyzdžiuose dėmesį skyrėme ryšio užmezgimui ir nutarimui, kokia yra

pagalbos kryptis ir koks jos tikslas. Šiame poskyryje kalbėsime apie proceso, reikalingo

siekiant pokyčių, tąsą. Ar pasieksime rezultatų ir ar greitai – visada nenuspėjamas ir atviras

klausimas. Tolesniame pavyzdyje socialinė darbuotoja, dirbanti su Alma ir Arnu, kelia sau

klausimą: „Kaip elgtis ir kaip padėti šeimos nariams, ypač Almai, grįžtančiai namo po

gydymo iš priklausomybių ligų centro?“

„Almos (42 m.) ir Arno (45 m.) šeima atvyko į mūsų rajoną prieš penkerius metus.

Šeima paėmė paskolą, įsigijo namą. Alma dirbo degalinėje. Arnas prekiavo

naudotais automobiliais turguje. Šeimos materialinė padėtis buvo stabili. Jie

reguliariai mokėjo paskolą, remontavo namą.

Šeimoje du vaikai: Aušra (12 m.) ir Airidas (15 m.). Pilnametė dukra Rita mokosi

ir gyvena atskirai. Aušra ir Airidas mokosi gimnazijoje. Mergaitė mokosi labai

157

gerai, dalyvauja užklasinėje veikloje, olimpiadose. Airidas labai uždaras.

Mokykloje turi tik vieną draugą. Su mokytojais ir klasės auklėtoja beveik

nebendrauja.

Šeimos problemos prasidėjo, kai tėtis susilaužė koją. Šeima neteko pagrindinio

pajamų šaltinio. Vyras ėmė išgėrinėti. Po kurio laiko darbo neteko ir Alma. Tėvai

girtavo namuose. Vėliau kildavo konfliktai. Galiausiai mama išeidavo iš namų

kelioms dienoms ar savaitei. Vaikai su girtaujančiu tėvu likdavo namuose. Šeimai

trūko būtiniausių priemonių ir maisto produktų.

Tuomet šeimai ėmė padėti Almos motina, gyvenanti kitame rajone. Senyva motina

pasirūpina malkomis bei maisto produktais, daug bendrauja su vaikais. Močiutė

kaltina Arną dėl visų šeimos problemų, tačiau labai nori jiems padėti.

Situacija šeimoje nuolat blogėja. Alma ir Arnas nesugeba apsispręsti, kas jiems yra

svarbiausia. Dėl nuolatinių nesutarimų jie norėtų skirtis, tačiau vėl susitaiko ir

toliau girtauja. Arnas įsitikinęs, kad jo girtavimas yra mažesnė problema, nei

Almos bėgiojimas iš namų. Tėvai mano, kad vaikai yra pakankamai dideli ir patys

gali savimi pasirūpinti.

Po ilgo apsisprendimo Alma išvyko gydytis į Priklausomybių ligų centrą. Arnas

liko namuose ir toliau girtauja. Vaikai tuo metu išvykę pas močiutę – jiems

atostogos.“

Pirmos mintys

Perskaičius šį pavyzdį ir suvokus, kas vyksta, į galvą ateina mintis, ar tikrai buvo

neišvengiama, kad tokia, palyginti, menka nelaimė – kojos lūžis, turėtų tokius toli

siekiančias padarinius šiai šeimai? Tėvas atrodė verslus žmogus. Šeima persikėlė į naują

rajoną, tikėdamasi gerų perspektyvų jo verslui – prekybai naudotais automobiliais turguje.

Tačiau akivaizdu, kad tai labai pažeidžiamas verslas. Ar Arnas tiesiog per daug

optimistiškai, o ne realistiškai žvelgė į šį verslą? Šeima nesukaupė jokių santaupų. Arnas

lengvai ėmėsi verslo, ir pradžių jį lydėjo sėkmė, gal todėl jis su Alma atsipalaidavo,

nebekreipė dėmesio į riziką, tenkančią savarankiškai dirbančiam asmeniui. Jie neįvertino

rizikos netekti pajamų kilus tam tikroms sveikatos problemoms. Šeima nepamąstė, kad

verta apsidrausti sveikatą, dalis žmonių iš viso to nedaro. Šalyje, kur privatus verslas tik

prasideda, tokius aspektus galima lengvai pražiūrėti ar nekreipti į juos dėmesio. Žmogui iš

tokios šalies, kaip Nyderlandai, kur privataus verslo tradicijos daug ilgesnės, mintys apie

galimas rizikas ir apsidraudimą nuo jų iš karto šauna į galvą.

158

O gal jau ir anksčiau būta problemų? Kitaip sunku suprasti, kad kojos lūžis priverčia

žmogų mesti savo verslą. Gali būti, kad apie problemas nebuvo kalbama. Pripažinti, kad

tai, ko ėmėsi su dideliu optimizmu, nepavyko, Arnui yra per sudėtinga? Geriau tylėti ir

atsitraukti? Ar geriau atidėlioti kalbėjimąsi, nes, kol problemos neminimos, galima į jas

nekreipti dėmesio? O vėliau dar sudėtingiau kalbėti apie tai, kas įvyko.

Girtavimo privalumai

Mąstydami apie girtavimą, darome išvadą, jog gėrimas gali pasirodyti veiksminga pagalba,

kai norime atsitraukti. Alkoholis padeda pabėgti nuo rūpesčių ir blogų jausmų. Bent jau

laikinai. Po to reikia daugiau gerti, kad galima būtų laikytis atokiai nuo problemų. Tuo

tarpu jos vis auga. Gėrimas taip pat padeda praleisti tą laiką, kurį nežinai kaip kitaip

panaudoti. Be to, tai gali suteikti malonią kompaniją... Praradusi darbą Alma irgi mielai

gerdavo.

Ar ši šeima kalbėdavo apie savo problemas ir ieškojo, kaip jas išspręsti? Kaip jie tai darė?

Galime tik spėlioti. Tikėtina, kad dalytis mintimis, išreikšti jausmus, abejones,

susirūpinimą ir ieškoti būdų, kaip įveikti blogėjančią situaciją, jiems buvo neįprasta. Tam

reikia bendravimo įgūdžių, o jų jie gal niekada neturėjo.

Buvo paminėta, kad laikas nuo laiko mama dingdavo iš namų. Arnui tai buvo blogiau nei

jo gėrimas. Abejojame, kad Alma pasakydavo jam, kur ji eidavo. Atrodo, kad ji tik

prapuldavo ir tiek. Ar kas nors jos ko nors klausdavo? Ar nebedrįsdavo to daryti išsigandę

jos piktos reakcijos? Tai verčia mus spėlioti, kaip reagavo Arnas ir jo vaikai, kai Alma

išeidavo. O ji pati? Išeidama pirmąsyk, Alma gal mąstė: „Ar kas nors pasiges manęs ir

paklaus, kur buvau? Ar jiems įdomu, ką veikiau ir kodėl išvykau?“ Reakcijos jai grįžus irgi

galėjo būti labai įvairios: nuo kaltinimo ir pykčio iki susirūpinimo ar palengvėjimo, kad ji

grįžo. O gal nieko nebuvo sakoma, ir Alma priėmė tai kaip abejingumą? Gyvenimas tekėjo

savo vaga tarsi nieko nebūtų įvykę? Arno neklausinėjimą galėtume vertinti kaip

„nekelkime daugiau problemų“. O gal Arnas neįsivaizdavo, kaip kalbėtis apie tai, kas

įvyko? Vietoj žodžių galima pasiūlyti stiklelį. Tiesą sakant, tai irgi tam tikra prasme

bendravimas. Kad ir kokie griaunantys būtų girtavimo padariniai, kartais kai kuriems

gėrimas gali suteikti „teigiamą“ prasmę: tarkime, švęsti ką nors džiaugsmingo, linkėti

sveikatos, išspręsti konfliktą ir jį užmiršti. Kai gėrimu pateisinamas nekalbėjimas, tai ne

taip teigiama.

Konkretūs pasiūlymai

159

Kitas klausimas – ar tokios refleksijos padeda mums nutarti, ką daryti, kai Alma grįš po

gydymosi priklausomybių centre. Mes manome, kad taip, nes tai padeda mums atsidėti

bendravimui su Alma ir jos vyru ir pakviesti juos pačius galvoti, ką daryti toliau. Galbūt

Alma labiau pasirengusi imtis veiksmų, nei Arnas. Pasirinkdama gydymąsi, Alma parodė,

kad nori keisti savo gyvenimą. Už tai ją galima girti ir jai grįžus reikia imti kalbėtis, ką

daryti toliau. Dar kartą sakyti jai, jog alkoholis yra blogai, neveiksminga. Ji pati tai puikiai

žino. Jai būtų daug įdomiau būti pakviestai pamąstyti ir pabendrauti apie tai, ką ji nori

daryti toliau.

Socialinės darbuotojos uždavinys – priversti ją galvoti ir pakviesti tai išsakyti. Po

gydymosi Alma gali grįžti turėdama daug gerų ketinimų. Taigi būtų gerai susitikti su ja

netrukus ir pasikalbėti, ką ji planuoja daryti toliau. O jei ji turi minčių, išklausyti jų ir

aptarti su Alma, kaip paversti jas tikrove. Jos ketinimai gali būti tokie teigiami, kad ji

tuojau pat tikėsis gerų rezultatų. Tai nerealu, ir socialinė darbuotoja turi padėti Almai

susidėlioti ir nutarti, kokius konkrečius žingsnius ji gali žengti. Almai būtų gerai pasirinkti

vieną idėją ir pradėti ją vykdyti. Teigiami rezultatai ir aplinkinių žmonių, tarkime, jos

vaikų ar močiutės pripažinimas didins jos motyvaciją tęsti, nes tai grąžina savigarbą.

Be kasdienės struktūros yra sunku būti aktyviai, tad būtų gerai padėti Almai rasti tokią

struktūrą. Ją suteikia darbas, nes tam tikru laiku turi būti tam tikroje vietoje, ir pan. Tačiau

kadangi nei Alma, nei Arnas nebeturi darbo, tokią struktūrą turi sukurti jie patys. Tai nėra

lengvas darbas. Galima kelti ir klausimą apie darbo paiešką. Iš to, kas parašyta, nematyti,

kad Alma ar Arnas ketintų vėl ieškoti darbo. Tam gali būti priežasčių, nes tik žingsnis po

žingsnio jie atgaus disciplinuotumą, reikalingą darbe. Tačiau jie jau vėl gali pradėti jo

siekti.

Ryšio su Alma struktūravimas

Jei socialinė darbuotoja atsidės ryšiui su Alma, jos turi susitarti dėl reguliarių susitikimų,

kuriuose bus aptarti tolesni žingsniai, dalijamasi patirtimi ir duodami patarimai. Tokius

susitikimus galima organizuoti skirtingais būdais. Tarkime, gana atsitiktinai – kai yra

reikalas ar norima. Arba, tai gal būtų geriau, reguliariai, susitarus dėl dienos ir laiko ilgesnį

laikotarpį. Tarkime, kas dvi savaites, pirmadieniais, 11 val. Reguliarumas suteikia

struktūrą ir padeda išlaikyti tęstinumą. Kitaip, jei visi nuolat užsiėmę, yra lengva nukėlinėti

susitikimus ir susitikti tik iškilus „didelėms problemoms“. Tik ilgesnį laiką kviesdama

Almą pasipasakoti, kuo ji užsiėmusi, kuo rūpinasi ir džiaugiasi, socialinė darbuotoja padės

Almai save išreikšti. Toks kalbėjimasis gali būti Almai naujiena ir sukelti taip pat ir

160

nepatogumo jausmą. Tai dar vienas argumentas, kodėl susitikimai turėtų vykti reguliariai.

Nes be tokios struktūros kalbėjimasis gali tęstis be galo arba gali lengvai pasibaigti,

argumentavus: „Aš pernelyg užsiėmusi.“ Per šiuos susitikimus socialinė darbuotoja gali

palaikyti Almą. Šis palaikymas gali Almai padėti neatkristi, negrįžti prie įpročio girtauti,

iškilus naujoms problemoms arba rezultatams neatitikus jos lūkesčių ir norų.

O jei Alma vėl kelioms dienos pradingtų, socialinė darbuotoja gali pasidomėti: „Ar gerai

praleidai laiką? Kas privertė tave išvykti?“ Toks išvykimas gali turėti ir teigiamų

priežasčių, tarkime: „Išvengti problemų ir nurimti.“ Jei taip, tai lyg pertraukėlė, kai

emocijos pernelyg sukyla, kad galėtum jas suvaldyti. Jei taip yra, galima plėtoti šią temą

aptariant: gal yra ne tokių radikalių būdų susitvarkyti su savo jausmais?

Iki Alma pajėgs išreikšti savo jausmus, prabėgs laiko. Ar jai iš viso pavyks tai padaryti?

Sunku numatyti. Tačiau pokalbiai padėtų sumažinti įtampą. Jie padėtų socialinei

darbuotojai suprasti Almos stipriąsias ir silpnesnes vietas, o suprasdama Almą, darbuotoja

gali adekvačiau reaguoti.

Būtų gražu, kad žingsnelis po žingsnelio Alma imtų daugiau bendrauti su savo vyru ir

dukromis. Tačiau pasiekti tokį bendravimo lygį, kad jie, tarkime, galėtų kalbėtis apie

Almos dingimus be kaltinimų ir pykčio protrūkių, yra iliuzija. Jei jie galėtų taip kalbėtis,

jie vienas kitą geriau suprastų.

Vaikai ir vyras geriausiai gali patys išsakyti, ką jie galvoja apie Almos dingimus. Tačiau

tai reikštų, jog jie visi pradeda bendrauti kartu, pasakydami vienas kitam, kas jiems vienas

kitame patinka ir kas nepatinka. Ar jiems tai būtų įdomu ir naudinga, socialinė darbuotoja

gali atrasti mėgindama ir stebėdama jų reakcijas.

Socialinės darbuotojos darbo esmė būtų suteikti galimybių išreikšti save ir pripažinti

mažus teigiamus žingsnelius, žengtus bendraujant ir plečiant Almos interesus, vėl

atrandant ką veikti ir kuo domėtis, užuot leidus laiką geriant. Turėkime vilties, kad tai

padės jai susipažinti su tokiais žmonėmis, kuriuos domina ne alkoholis, bet kas nors kita.

Ar Alma ir Arnas galų gale liks kartu, ar išsiskirs, sunku pasakyti. Gali būti, kad žingsnis

po žingsnio jie vėl pradės vienas kitą suprasti ir vertinti bei vienas kitą veiks teigiamai. Bet

išlieka ir galimybė, jog jie atitols vienas nuo kito ir išsiskirs.

41 pavyzdys. Kaip dirbti su geriančia šeima?

Ne tik Almai ir Arnui alkoholis yra didelė pagunda. Daugelyje socialinės rizikos šeimų

alkoholis tampa pagrindiniu jų priešu ir visa užgožiančia spręstina problema. Daugelį

161

socialinių darbuotojų tai varo į neviltį: „Ką daryti? Kaip dirbti su tokia šeima?“ Panašiai

buvo socialinei darbuotojai, aprašiusiai šį atvejį.

„Zita, 45 metų moteris, viena augina du nepilnamečius vaikus (vaikų tėvas miręs):

12 metų dukrą Ernestą, ir 10 metų sūnų Eimantą. Šeima gyvena dviejų kambarių

bute be komunalinių patogumų. Abu vaikai lanko gimnaziją, Ernesta 6 klasę, o

Eimantas 4 klasę. Moteris registruota darbo biržoje. Šeimos pajamos – našlės,

našlaičių išmokos ir socialinė pašalpa.

Vaikų motina turi alkoholio vartojimo problemą. Po kiekvienų išgertuvių ji gailisi,

kad vartojo alkoholį ir neprižiūrėjo vaikų. Raštiškai pažada negerti, bet blaivi

ištveria tik kelias dienas. Būdama neblaivi, Zita dažnai konfliktuoja su savo vaikais.

Moteris vaikus yra pastūmusi, sudavusi jiems, dažnai vaikus užgaulioja

necenzūriniais žodžiais. Į šią šeimą ne kartą kviesta policija moters girtumui

nustatyti. Zita bausta policijos ir VTAS darbuotojų baudomis ir įspėjimais dėl vaikų

nepriežiūros.

2011 m. gegužės mėnesį Zita kreipėsi į rajono centro psichikos centrą pagalbos, jai

buvo paskirtas medikamentinis gydymas dėl alkoholio vartojimo. Po gydymo tą

patį mėnesį moteris buvo koduota, kad nevartotų alkoholio. Vaikų teigimu, mama

apie 3 mėnesius išbuvo blaivi, vėliau pasislėpusi išgerdavo lengvų alkoholinių

gėrimų. Zitos teigimu, alkoholio jai pasiūlė draugė, teigusi, kad „tu nebijok gerti,

nieko blogo tau nebus – nenumirsi, tik labai blogai jausies“. Pabandžiusi ir

pamačiusi ne tokius jau baisius padarinius, dar dažniau ėmė vartoti alkoholinius

gėrimus. Moteriai buvo rekomenduota pakartotinai kreiptis į psichikos centrą. Zita

kreipėsi ten pakartotinai, jai buvo skirti stipresni medikamentai, bet moteris vengė

juos vartoti.

Zita nesirūpina vaikais, alkoholinius gėrimus vartoja vakarais arba savaitgaliais.

Išeina iš namų, grįžta naktį ir pradeda konfliktuoti su vaikais. Socialinė darbuotoja

kalba su Zita apie alkoholio vartojimo padarinius ir žalą, siūlo jai pagalbą. Pagalbos

moteris atsisako vis žadėdama daugiau negerti. Zitą įpareigojo kiekvieną rytą ateiti

į seniūniją pas socialinę darbuotoją, išgerti jai paskirtus vaistus. Po dviejų dienų

paaiškėjo, kad moteris ryte išgerdavo vaistus, o vakarais vartodavo alkoholinius

gėrimus.

Zita į gautas baudas, įspėjimus ir pokalbius nereaguoja. Vis pažada nevartoti

alkoholio, bet savo pažadų nevykdo.“

162

Daugiau refleksijų apie nustojimą gerti

Zitai alkoholis taip pat labai reikalingas. Jos patiriama įtampa tikriausiai milžiniška. Vėl

kyla klausimas, kokią strategiją galėtų pasitelkti socialinė darbuotoja, kad padėtų Zitai

galutinai nesusigadinti gyvenimo ir neprarasti vaikų. Dviguba Zitos reakcija į alkoholį

verčia socialinę darbuotoją dvejoti. Iš ryto ji ateina vaistų ir sako, jog nori mesti gerti. O

vakare ji prisideda prie geriančios draugės. „Ką daryti?“ – svarsto socialinė darbuotoja. Ar

tai pykdo socialinę darbuotoją, verčia ją jaustis beviltiškai? Gali būti, tačiau geriau būtų

pamėginti suprasti, kas Zitai kelia tiek įtampos, jog ji negali atsispirti alkoholiui. Kad ji

nori pokyčio, yra aišku, kitaip iš ryto neateitų išgerti savo vaistų.

Darome prielaidą, jog didžiulė įtampa verčia Zitą griebtis stiklelio. Tokios pataisos

priemonės, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriaus bausmės ar policijos baudos, nesuveikė.

Priešingai, jos tikriausiai padidino tą įtampą, kurią mama jaučia. Kas yra jos įtampos

šaltinis? Pajamų trūkumas, rūpestis dėl vaikų ar kaltės jausmas, kad ji vėl keikia savo

vaikus? Kol nepagerės socialinės darbuotojos ir Zitos ryšys, darbuotoja to nesužinos.

Valdžios naudojamos baudimo priemonės nepadės Zitai patikėti, kad socialinė darbuotoja

jai nori padėti.

Ar yra galimybė pradėti nuo jos pažado ar ketinimo daugiau nebegerti? Ir pasiūlyti Zitai

atsidėti tam, ką ji daro gerai? Tačiau socialinė darbuotoja gali prieštarauti – juk Zita

atsisako pagalbos. Tai tiesa, bet kaip Zita supranta pagalbą? Tikriausiai Zitai gauti pagalbą

reiškia tapti priklausomam nuo kito, o taip tampi silpnu žmogumi. Jos atsisakymą pagalbos

galime interpretuoti ir teigiamai, tarkime: „Labai gerai, kad nori mesti gerti ir nori tai

padaryti savaip. Aptarkime, kaip tu nori tai daryti, ir gal aš galėčiau pateikti keletą

pasiūlymų?“ Išsakydama tokį požiūrį, socialinė darbuotoja leidžia suprasti, kad ji daug

tikisi iš Zitos ir nenori perimti Zitos iniciatyvų ir veiksmų.

Iš to, ką žinome apie jos gyvenimą ir praeitį, kyla klausimas – kokiame pasaulyje ji gyveno

iki vyro mirties? Kiek jos elgesį paveikė jo mirtis? Ar ji vis dar jo gedi ir jai jo trūksta?

Vienišumo jausmas gali ją laikas nuo laiko įveikti. Ji viena su dviem vaikais. Ar ji turi

giminių ar kitų artimų žmonių? Ji turi du vaikus, tačiau gali ilgėtis suaugusių žmonių

draugijos. Zita vieniša, turi finansinių problemų? Bijo būti apkaltinta, prarasti vaikus? Gali

būti visų šių dalykų mišinys ir, jei paklausime tiesiai, Zitai galbūt pačiai nebus aišku, kas

jai kelia daugiausiai įtampos. Ta draugė, su kuria Zita geria, nepamiršo jos, grįžusios iš

priklausomybių centro. Ar Zita bijo prarasti šią draugę, jei mestų gerti? Šiuo momentu,

kaip matome, ji mėgina įtikti abiem, socialinei darbuotojai gerdama vaistus ir draugei

vakare gerdama alkoholį.

163

Tik geriau supratus, kas kelia įtampą, ir radus ryšį su Zita, galima tartis dėl tolimesnių

žingsnių ir pagalbos pobūdžio. Atsajus girtavimo problemos sprendimas nepadės.

Atkreipus dėmesį į Zitos interesus ar pageidavimus galima priartėti prie jos. Gali būti, kad

jai svarbu rasti darbą? O gal jos dukros? Ar kokie nors kiti interesai?

Kad būtų pasiekta pažanga ir laikomasi krypties, taip pat reikia nustatyti šių susitikimų

laiką, dažnumą, kaip rašyta anksčiau. Ir pačiam susitikimui reikia tam tikros struktūros.

Kiekvieno susitikimo pabaigoje derėtų taip aiškiai, kaip įmanoma, sutarti, ką Zita nuveiks

iki kito susitikimo. Prireikus, socialinė darbuotoja turi padėti Zitai paversti jos ketinimus

realiais veiksmais. O jei socialinė darbuotoja norėtų pabrėžti, kad nori bendradarbiauti su

Zita, ji gali paklausti Zitos, ką galėtų pati padaryti iki kito susitikimo: „Tu iki kito karto

padarysi tai, o aš tai. Kaip mums sekėsi, pasikalbėsime per kitą susitikimą.“ Kai bus

užmegztas ryšys su Zita ir Zita ims pasitikėti socialine darbuotoja, atsiras daug temų

pokalbiams. Tarkime, apie Zitos ryšį su dukromis ir kaip gražiai jos auga.

Konfrontacija su klientu dėl savo jausmų

Socialinei darbuotojai vertėtų išreikšti savo jausmus ar abejones. „Tikiuosi, kad jūs norite

įveikti savo problemas, bet aš nežinau kaip. Ką mums daryti? Jūsų besikeičiantis požiūris

verčia mane abejoti.“ Toks išsakymas padės klientei suprasti, kokias reakcijas ji sukelia.

Aptardama savo jauseną, socialinė darbuotoja parodo vertinanti klientę. Socialinė

darbuotoja taip pat gali pasakyti klientei, jog ji pati nesijaučia išties vertinama. Tokios

konfrontacijos gali būti labai veiksminga socialinės darbuotojos darbo dalis.

Konfrontavimas gali padėti klientui pažvelgti į tikrovę ir suprasti, kaip jų veiksmai

paveikia kitus žmones.

Be to, gali reikėti išsiveržti iš to užburto rato, kuriame klientė sukasi: sakyti socialinei

darbuotojai (ir sau), kad ji nori keistis, bet nieko nedaryti. O socialinė darbuotoja vis siūlo

pagalbą ir jaučiasi įstrigusi, nes klientė nesikeičia.

Prieš išsakydama klientei savo susierzinimą ar kitus jausmus, socialinė darbuotoja turi

paklausti savęs, ką dar gali klientei pasiūlyti. Tik išsakyti neigiamus jausmus nepaveiku,

nes klientė supras tai kaip jos kaltinimą arba atmetimą. O to socialinė darbuotoja nenori.

Taigi, atverdama klientei tikrovę, darbuotoja turi ir pasiūlyti jai, ką jos dabar galėtų daryti

kartu. Panašiai kaip situacijoje apie dienos centrą, kur socialinė darbuotoja konfrontuotų su

dviem mergaitėmis dėl jų elgesio, kad sukurtų naują situaciją, kurioje visi galėtų dirbti ir

nereikėtų siųsti mergaičių namo. Taigi socialinė darbuotoja pirmiausia turi apsvarstyti

alternatyvas, kurias galėtų pasiūlyti klientei. Taip pat svarbu, kad socialinė darbuotoja

164

suteiktų tokį grįžtamąjį ryšį tada, kai pati nėra perpildyta emocijų, kad reaguotų ne vien

emociškai, negebėdama susidoroti su savo neigiamais jausmais. Tai taip pat reiškia, kad

socialinė darbuotoja turi tiesiai klientei pasakyti, kaip ją erzina klientės veikimo būdas, ir

pasiūlyti jai alternatyvą. Tarkime, pasiūlydama klientei ieškoti naujų interesų ar imtis

naujos veiklos. Ji gali pasiūlyti klientei savo pagalbą šitaip ieškant ir mėginant. Jos gali

susitarti, kad socialinė darbuotoja iš savo pusės ne visada priešinsis klientei dėl jos gėrimo.

Ir socialinė darbuotoja gali pasakyti, jog būtų smagu kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų vyksta,

o ne vien apie gerus ketinimus – ir dėl to ji tikisi iš klientės sąžiningumo.

Negaudama jokios pagalbos Zita nesugebės pradėti veiklos ir jos tęsti. Šį grįžtamąjį ryšį

socialinė darbuotoja turi taip pat aiškiai suteikti Zitai. Ir, kaip sakyta, jei Zita apsimestų,

kad ji gali susitvarkyti, socialinė darbuotoja turi būti griežta ir tam tikrą laiką reikalauti iš

Zitos, kad ši ateitų ir papasakotų, ką veikia. Mintis tokia: „Tai priklauso nuo jūsų, aš noriu

jus traktuoti rimtai. Jūs tiek daug kartų sakėte, kad norite ką nors daryti, tai kodėl gi mums

nesusitikus, kad galėtumėte man papasakoti, kaip jums sekasi. Man tai įdomu.“

Ar Zita norės ar nenorės dalytis savo jausmais dėl gėrimo ir ar ji geria mažiau, paaiškės tik

pakvietus ją dalytis, nespaudžiant ar nerodant nusivylimo, jei jai nepavyksta nustoti gerti.

Tačiau ir nebijant išsakyti dvejopas reakcijas, parodyti, kad pažadai neatneša realių

veiksmų.

Du metodiniai įrankiai

Besitęsiantys procesai

Aprašydamos procesus pabrėžėme proceso tęstinumą. Atidžiai žvelgdami, suvoksime, kad

jį sudaro nuolat besikeičiantys veikimas ir refleksija. Tačiau žvelgdami atidžiau galime

pastebėti, kad refleksiją apie tai, ką veikti, sudaro 5 momentai. Išskyrėme šiuos 5

momentus ir pavadinome juos išsiaiškintinais momentais. Sąmoningas šių momentų

suvokimas mums sustiprina jausmą, kad vyksta procesas, ir gali padėti, atėjus sąstingiui.

Šie penki momentai nuolat greitai keičia vienas kitą.

Išsiaiškintini momentai

Kad ir kas būtų įvykę, šis veiksmas, kartu žvelgiant ir į ateitį bei praeitį, suteikia mums

naujų realistiškų įžvalgų ir minčių. Tai tampa pagrindu imtis tolesnio veiksmo. Iš tiesų

kiekvienas nutikimas, įvykis turi šiuos dėmesio, refleksijos momentus. Vadiname juos

išsiaiškintinais momentais. Tokie momentai yra:

165

1. situacijos tyrinėjimas;

2. tikslų formulavimas ir vieno jų pasirinkimas darbui;

3. sprendimas, kaip dirbsime, ką naudosime;

4. žvelgimas atgal į rezultatą, kas įvyko, pasikeitė;

5. laiko skyrimas savo asmeniniam indėliui reflektuoti.

Išsiaiškintini momentai diagramoje

Šie penki momentai sudaro besitęsiančią spiralę, joje jie vis kartojasi. Tai spiralė, o ne

apskritimas ar tiesi linija. Apskritimas yra uždaras, o linija rodo, kad pokyčio siekimas yra

darbas viena aiškia kryptimi. Tačiau tikrovė ne tokia, bent jau, kai pokytis nėra

priverstinis, prievarta pareikalautas iš viršaus, iš išorės. Spiralė reiškia atvirumą ir judėjimą

ne griežtai nuspėjama linija, nes visi įsitraukusieji asmeniškai prisidės. Tai nenuspėjamas ir

ne linijinis procesas.

Momentų iliustracija pavyzdžiu

Pamėginsime įsivaizduoti, kaip šie socialinės darbuotojos žingsniai galėtų atrodyti,

remdamiesi 16 pavyzdžiu Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai.

Buvo pastebėta, kad galėtų padidėti aprašomos socialinės rizikos šeimos pajamos.

Tarkime, socialinė darbuotoja padėjo, kad mamos Onos pajamos padidėtų aštuoniais

šimtais litų. Pasiekusi tai, socialinė darbuotoja mąsto: „Į ką koncentruotis toliau?“ Prieš

nutardama, koks jų tolesnis tikslas, socialinė darbuotoja apžvelgia: „Kokia situacija

dabar?“ (pirmasis momentas spiralėje). Darbuotoja mato, jog pinigų yra daugiau, bet reikia

166

padėti mamai nutarti, kaip šiuos pinigus naudoti, bei užtikrinti, kad bent dalis jų būtų

skiriama namo remontui bei šildymui žiemą. Šios mintys grįstos dabartinės situacijos

aiškinimusi. Socialinė darbuotoja tada formuluoja kitus tikslus: „Kalbėtis su mama, kaip

leisti pinigus; pamatyti, kokie remonto darbai šeimai yra svarbūs ir kiek realistiškai mama

gali įvertinti išlaidas, ar ji tikrai nori su tuo dirbti (antrasis momentas: ko siekti). Kitas

žingsnis yra nutarti, kaip siekti šio tikslo (trečiasis momentas). Socialinei darbuotojai buvo

akivaizdu: „Lankantis pas mamą ir kalbantis.“ Galima buvo pasikviesti mamą ir į savo

biurą. Tačiau socialinė darbuotoja to nepasirinko, nes daug praktiškiau aptarti, ką bute

reikia remontuoti, esant tame bute. Bute visi gali įvertinti, kokie pataisymai būtų

svarbiausi.

Apsilankiusi pas Oną ir pasikalbėjusi, socialinė darbuotoja apžvelgė, kas pasiekta (4

momentas). „Kas įvyko kalbantis?“ „Apie ką diskutavome ir ką nutarėme?“ Ona atrodė

motyvuota dalį pinigų naudoti remontui. Tačiau ji neturėjo supratimo apie kainas ir ką

pasikviesti padėti. Susitikimo pabaigoje jos susitarė, kad Ona pasidomės kainomis ir

galimybėmis.

Be tokios apžvalgos, socialinė darbuotoja reflektavo, kaip ji pati reagavo (5 momentas). Ji

suprato, kad iš pradžių pati jautėsi kiek susierzinusi. Ona atrodė neturinti supratimo, ką

reikėtų keisti ir taisyti. Tačiau pokalbiui vykstant, socialinei darbuotojai pateikus keletą

pasiūlymų, mama labiau susidomėjo ir įsitraukė. „Ar kartais ne per daug siūliau?“ – mąstė

socialinė darbuotoja. „Galbūt, bet to kažkiek reikėjo, nes Ona visiškai neturėjo minčių, ką

galima padaryti“, – samprotavo ji. Socialinė darbuotoja suvokė, jog ji lengvai gali nustumti

Oną į šalį, per greitai pateikdama per daug idėjų. Todėl ji nusprendė, kad kitą kartą ji

reaguos atsargiau, nes kitaip kyla rizika, jog mama pasidarys pernelyg priklausoma nuo jos

pasiūlymų.

Tai mus vėl atveda prie pirmojo žingsnio: situacijos, tačiau su naujomis įžvalgomis ir

kitomis žiniomis. Pavyzdžiui, kad Onai buvo įdomu, tačiau kai reikėjo išreikšti mintis, ji

lūkuriavo. Tada reikia nutarti dėl naujo tikslo (kitas antrasis momentas): išgirsti, kokią

informaciją surinko Ona. Socialinė darbuotoja pasirinko tą patį būdą, kaip ir anąsyk, –

susitikimą Onos namuose (3 momentas). Iš pradžių ji abejojo. Galima buvo paskambinti ir

pasidomėti, kokie rezultatai. Tačiau permąsčiusi socialinė darbuotoja šį būdą atmetė. Ji

pasirinko susitikti su Ona, nes tai leido jai sužinoti, ką Ona iš tikrųjų darė ir ko nedarė, ir

apie tai kalbėtis.

Po šio antrojo susitikimo socialinė darbuotoja vėl jį apžvelgė (4 momentas). Ona pasakė

jai, kad buvo labai užsiėmusi ir kad neturėjo laiko pasidomėti kainomis ir pan. Ši pastaba

167

privertė socialinę darbuotoją susimąstyti, ar užduotis, dėl kurios jos susitarė praeitą kartą,

nebuvo pernelyg apibendrinta? Darbuotoja nutarė šįsyk būti konkretesnė ir sudaryti kartu

su Ona sąrašą, ką reikia padaryti ir kaip. Tai darydama, socialinė darbuotoja sau galvojo:

„Geriau kitam kartui susitarti dėl kokių trijų tikslų, nei dėl per daug. Tada galima tikėtis,

kad Ona iki kito karto pasieks teigiamų rezultatų.“ Vėliau, žiūrint po trečio susitikimo,

paaiškėjo, kad tai buvo gera mintis. Ona didžiavosi tuo, ko pasiekė, o socialinė darbuotoja

galėjo ją už tai pagirti. Teigiamas grįžtamasis ryšys pastiprino Onos savigarbą ir motyvavo

pačią būti aktyvią ir nepasiduoti.

Grįžtamojo ryšio teikimas

Ieškant, kokie turėtų būti žingsniai darbuotojos, dirbančios su Zita, taip pat dienos centro

darbuotojos, dirbančios su Rūta ir Agne, buvo siūloma teikti grįžtamąjį ryšį. Žvelgdami į

kitus pavyzdžius pastebėsime, kad socialinės darbuotojos dažnai teikia grįžtamąjį ryšį, nes

tai padeda klientams suprasti tikrovę ir suprasti savo elgesio padarinius. Suteikiant

grįžtamąjį ryšį svarbu suprasti, kad tai reikia daryti atsargiai, nežeminant ir neniekinant.

Grįžtamasis ryšys gali būti konstruktyvus ir malonus: „Man padėjo, kad pasakėte man tai.“

„Man patiko, kaip paskutinįsyk bendravote su dukra.“ Jis gali būti ir labiau priešinantis:

„Jūs tikitės iš manęs, kad būsiu sąžiningas, o aš tikiuosi to iš jūsų.“ „Pažadėjote man

negerti savaitgalį, kai turėjo atvažiuoti anūkas, bet nesilaikėte savo pažado ir net manėte,

kad galite tai nuslėpti.“ „Man labiau patiktų, kad nemeluotumėte, kad negeriate.

Nemanykite, kad aš to nepastebiu.“

Juo grįžtamasis ryšys konkretesnis ir aiškesnis, juo labiau jis padeda klientui suprasti, apie

ką mes kalbame ir ką reikėtų daryti kitaip. Ne visada lengva rasti gerą būdą parodyti

klientui, ką tu pastebėjai ir kaip kiti mato jo veiksmus. Daugmaž atsitiktinai viena socialinė

darbuotoja rado savitą būdą aiškiai parodyti klientei, kokia jos išvaizda, - ja daugelis

klientų nesirūpina. Darbuotoja pavadino šį būdą „Veidrodžio metodu“.

42 pavyzdys. Veidrodžio metodas

Tai švelnus, bet aiškus būdas mesti iššūkį aplaidžiai kliento išvaizdai. Šis metodas

neabejotinai parodo tikrovę:

„Savo darbo kabinete ant sienos turiu pasikabinusi didelį veidrodį. Šį veidrodį

naudoju pagal paskirtį ne tik sau, bet pritaikau ir klientams – kai mano šeimos

ateina pas mane į kabinetą netvarkingi, nešvariais drabužiais, nesiprausę, nes dažnai

jie veidrodžio neturi arba turi, bet į jį nežiūri ir savęs nemato. Kai ateina pas mane į

168

kabinetą, aš paprašau atsistoti prieš veidrodį ir pažvelgti į save, pažiūrėti, kaip jie

atrodo. Nemoralizuoju, leidžiu patiems save įvertinti ir patiems padaryti išvadas,

kas yra negerai. Pažvelgę į save, jie patys pasako, kaip jie atrodo ir ką reikėtų

pakeisti. Tuomet prašau padaryti tai, ką jie pamatė ir pasakė, išsiplauti, ką reikia, ir

tuomet vėl ateiti pas mane.

Taip atsitiko su viena kliente. Vieną dieną ji atėjo blaivi, bet jos drabužiai buvo

labai nešvarūs, pati murzina, galva neplauta. Tuomet aš paprašiau atsistoti prieš

veidrodį ir pasižiūrėti atidžiai į save. Moteris, pamačiusi save veidrodyje, buvo

labai savikritiška ir atvira. Pažadėjo šiandien pat išsimaudyti ir išsiplauti striukę.

Kitą dieną moteris vėl atėjo pas mane. Vos tik pradarė duris, pastebėjau, kad ji labai

gražiai atrodo. Galva išplauta, plaukai pasukti, lūpos padažytos, striukė taip pat

išplauta. Aš vėl paprašiau jos atsistoti prieš veidrodį. Kai ji atsistojo prieš veidrodį,

ji gėrėjosi savimi, moteris tiesiog švytėjo. Tuomet aš garsiai pasidžiaugiau ja,

pagyriau už pastangas, nuveikto jos darbo rezultatus. Moteris gėrėjosi ir dėkojo už

tai, kad ją pagyriau. Išėjo geros nuotaikos.

Tai buvo abiem malonu, nes supratome viena kitą be didelių moralų. Užteko

moteriai pamatyti save veidrodyje.

Todėl labai svarbu socialiniame darbe mokėti ne tik kritikuoti klientus, matyti ne tik

neigiamus dalykus, bet ir pastebėti mažus pozityvius darbelius. Mokėti kartu

pasidžiaugti, pagirti. Kad žmogus kada nors vėl norėtų tai pakartoti, žinodamas, kad

vėl jį pagirsime. Prisiminęs šią džiaugsmo akimirką jis vėl nusipraus, pasipuoš ir

vėl ateis. Nes norės gauti komplimentų. Tai yra paskatinimas. Tai mano nuomonė.

Turi būti dialogas.“

Ataskaitos

Oficialios ataskaitos

Ankstesniuose pavyzdžiuose ir refleksijose pagrindinį dėmesį skyrėme socialinio

darbuotojo ir kliento ryšio užmezgimui, darbuotojo asmeniniams požiūriams, klientų

iniciatyvos skatinimui ir jų savigarbos ugdymui dialogu. Tačiau, kita vertus, egzistuoja

valdžios ir kontrolės elementas. Tiek klientas, tiek socialinis darbuotojas ar Vaiko teisių

apsaugos skyriaus pareigūnai padarys viską, kas įmanoma, kad šeima nepatektų į

socialinės rizikos šeimų sąrašą. Kartais grėsmės užtenka, kad atsirastų poreikis keistis,

169

tačiau, deja, ne visada. Negalima paneigti, kad kliento ir socialinio darbuotojo santykiui

daugiau ar mažiau būdinga kontrolė ir parama.

Šiai kontrolei įgyvendinti egzistuoja oficialios taisyklės ir reikalavimai, nulemti įstatymų

ar potvarkių. Tai gerai, nes be šių taisyklių klientai ir darbuotojai priklausytų tik nuo

asmeninių nuomonių ir norų. Kaip rodo pavyzdžiai, vietinės aplinkybės skiriasi, kai kurios

taisyklės yra taikomos skirtingai.

43 pavyzdys. Kaip pradėti teikti pagalbą socialinės rizikos šeimai

Žiūrėdami į kai kuriuos praktikos pavyzdžius pastebime, kad skirtinguose rajonuose kiek

skiriasi laiko limitai. Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja pasakoja, kaip tai

organizuojama jos savivaldybėje.

„Gavusi šeimos, įrašytos į socialinės rizikos šeimų apskaitą, bylą, per tris dienas

turiu nuvykti į šeimą. Gautoje byloje būna šie dokumentai: šeimos socialinių

paslaugų poreikio vertinimas (jį pildo seniūnijos socialinio darbo organizatorė),

sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo (socialinės paramos skyriaus), VTAS

informacija dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Pirmą kartą nuvykusi į šeimą prisistatau, paaiškinu, kodėl atvykau į šeimą ir koks

mano lankymosi tikslas, kokias funkcijas atlieku. Bendraudama pildau socialinį

šeimos pasą, taip susirenku daug informacijos apie šeimą, šeimos narių pomėgius,

buitines gyvenimo sąlygas, materialinę padėtį, darbinę veiklą, šeimos narių

silpnybes ir stiprybes, sveikatos problemas ir t. t. Dažniausiai klientai neigia, kad

šeimoje yra problemų, nežino, dėl ko jie įrašyti į socialinės rizikos šeimų apskaitą,

todėl klientams bandau padėti įvardyti, kokios problemos trukdo šeimai

savarankiškai funkcionuoti, ką galime išspręsti artimiausiu metu, kokios pagalbos

klientai gali tikėtis iš socialinės darbuotojos.

Apsilankiusi šeimoje, susirinkusi reikalingą informaciją, vertinu šeimos socialinės

rizikos lygį, pagal kurį nustatomas apsilankymų skaičius šeimoje. Kito

apsilankymo metu su klientais aptariame ir sudarome individualų pagalbos šeimai

planą 6 mėnesiams.“

Problemų neigimas

Taisyklė per kiek dienų reikia pirmą kartą susisiekti su šeima yra praktiška, ji padeda

užtikrinti, jog šeima per kelių dienų laikotarpį sužinos, kad ji įrašyta į socialinės rizikos

šeimų apskaitą ir kokie yra to padariniai. Daugeliui žmonių tai staigmena. Ar gal tiksliau

170

būtų pasakyti, jog jie neigia, kad turi problemų, į jas nekreipia dėmesio. Galime tikėtis, jog

Vaiko teisių apsaugos specialistas jau lankėsi pas juos norėdamas susipažinti su situacija ir

pasakė, jog lankosi dėl to, kad jiems buvo pranešta apie problemas šeimoje. Šeima gali

klausti: kokias problemas? Ar jei nedrįsta paklausti Vaiko teisių apsaugos skyriaus

specialisto, jie gali samprotauti sau patys: „Dėl ko jie atvyko? Kokių mes turime

problemų?“ Taigi manytina, kad šeimoms sprendimas įrašyti jas į socialinės rizikos šeimų

apskaitą yra mažiau netikėtas, nei kai kurie klientai parodo ar jaučiasi.

Priežastis, dėl kurios socialinis darbuotojas lankosi šeimoje, yra labai aiški. Ryšys nėra

savanoriškas, bet priverstinis. Iš pradžių tai veikia šeimos požiūrį, taip pat ir socialinio

darbuotojo. Nors gal nebūtinai, nes socialinio darbuotojo darbo būdas su socialinės rizikos

šeimomis iš principo nesiskiria nuo darbo su kitomis (pavyzdžiui, stebimomis) šeimomis.

Šeimų aplinkybės skiriasi, tačiau socialinis darbuotojas vienodai išklausys šeimos narius ir

domėsis jų požiūriu į situaciją. Pateiktajame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat

padeda šeimoms išsakyti savo problemas. Ir ji supranta, kad dažniausiai šiems klientams

tai nėra labai lengva. Jie neįpratę išreikšti save. Socialinė darbuotoja turi būti labai gera

klausytoja. Ir, be abejo, ne visos problemos išaiškės per pirmąjį susitikimą. Tačiau

taisyklės reikalauja, jog jau kito susitikimo metu su klientais turi būti sutarta dėl darbo

plano. Tai reiškia, kad reikia pasidalyti be galo daug informacijos per labai trumpą laiką.

Be abejo, tik po ilgesnio laiko ir po daugiau vizitų socialinė darbuotoja pagalvos: „Dabar

aš pradedu suprasti jų situaciją, jų rūpesčius ir reakcijas.“

Tačiau, nepaisant to, yra gerai, kad labai greitai reikia sudaryti šešių mėnesių planą. Jis

šeimai suteikia saugumo ir aiškumo. Tačiau planas neturi būti pernelyg griežtas, nes šeimai

reikia laiko permąstyti savo naują situaciją. Kaip jie reaguos į socialinio darbuotojo

pagalbą, nuspėti negalime. Jei apsimetame, kad žinome, kaip šeima reaguos, vadinasi,

pakankamai nevertiname jų individualumo ir asmeninio reagavimo būdo.

Socialinės darbuotojos patirtis, kad dauguma atvejų šeima neigia problemas, gali būti

interpretuojama įvairiai. Tai gali būti jų gynybos būdas: „Mes neturime problemų, mes

gyvename gerai.“ Arba galbūt toks jų gyvenimo būdas jiems yra normalus, natūralus, jie

kitokio ir įsivaizduoti negali.

Kad ir kokios būtų priežastys, labai svarbu, kad socialinė darbuotoja ne tik kalbėtųsi su jais

apie tai, ką reikia keisti, bet ir padėtų jiems įsivaizduoti, ką jie gali padaryti, dirbdama

mažais žingsneliais, kaip buvo iliustruota daugelyje pavyzdžių (16, 19 pvz.). Be tokio

vadovavimo šeima neturės supratimo, ką daryti ir nuo ko pradėti, siekiant pakeisti ir

pagerinti situaciją.

171

44 pavyzdys. Procedūros, ataskaitos ir dokumentai

Kitame rajone keletas šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų sąrašą procedūrų skiriasi,

kaip galime suprasti iš informacijos, pateikiamos šio rajono socialinės darbuotojos. Ji

pabrėžia laikotarpį, kai prieš įrašymą į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeima yra

„stebimų šeimų“ apskaitoje. Apie tai, kaip socialinė darbuotoja prisistato šeimai, galime

paskaityti 7 šios knygos pavyzdyje.

„Socialinių paslaugų skyriui per 14 dienų po šeimos įrašymo į stebimų šeimų

apskaitą pateikiame Asmens (šeimos) registracijos kortelę ir Asmens (šeimos)

socialinių paslaugų poreikio vertinimą, individualius darbo planus. Tokie patys

dokumentai pildomi ir šeimą įrašant į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

Po kiekvieno apsilankymo surašau šeimos lankymo aktus bei padėties įvertinimo

aktus. Ir jei lankydamasi pastebiu, kad šeima ir toliau nedaro pažangos, šeima gali

būti ir anksčiau, nelaukiant 5 mėn., įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą.

VTAS pateikiame buities tyrimo aktą, paaiškiname, dėl kokių priežasčių šeima

įrašoma. Pridedami apsilankymo aktai, padėties įvertinimo aktai, paaiškinimai ir

išsamūs apsilankymų tikslai, kokios problemos šeimoje, kuriomis dienomis.

Tiksliai paaiškinama, dėl kokių priežasčių šeima įrašoma į socialinės rizikos šeimų

apskaitą.

Prieš įrašant šeimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą, šeima informuojama apie tai,

pas juos lankosi VTAS pareigūnai, užpildomos tos pačios formos, buities tyrimo

aktas ir šeima kartu su socialiniu darbuotoju kviečiama į savivaldybės Vaikų teisių

apsaugos skyriaus posėdį. Posėdyje pristatoma šeima, dar kartą informuojama dėl

ko įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą.“

Stebimos šeimos

Šios socialinės darbuotojos rajone yra labai vertinama, kad galima šeimą pirmiausia pradėti

stebėti, o ne labai greitai įrašyti į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Kituose rajonuose irgi

yra stebėjimo periodas, tačiau juo naudojamasi kitaip. Dėmesys, skirtas šiame pavyzdyje

stebėjimui, yra įdomus. Tai suteikia socialinei darbuotojai galimybę atvirai kalbėtis su

šeima. Ji gali jiems pasakyti: „Jūsų šeimoje nėra gerai. Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo

nusiskundimų, kad neprižiūrite savo vaikų (ar dėl kokių kitų priežasčių), dėl to nutariama

šeimą stebėti.“ Socialinės darbuotojos požiūris toks: „Aptarkime, ką galite daryti ir kaip

mes galime padėti, kad situacija ne blogėtų, o gerėtų, ir mes nebūtume priversti įrašyti jūsų

172

į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Ir mano padedami jūs galite susitvarkyti. Nes jei

patektumėte į socialinės rizikos šeimų apskaitą, kišimasis būtų daug stipresnis. Jūs

būtumėte daug labiau kontroliuojami ir, pavyzdžiui, nebegalėtumėte nepriklausomai leisti

pašalpų, o tik man, socialinei darbuotojai, prižiūrint. Be to, nepamirškite, kad tada aš

turėčiau daug dažniau atsiskaityti Vaiko teisių apsaugos skyriui.“

Skirtingos ataskaitų rūšys ir priežastys jas rašyti

Ataskaitos rašomos dėl įvairiausių priežasčių. Taip pat skiriasi ir jų skaitytojai, ir mūsų

rašymo pobūdžio padariniai. Ataskaitos ir raštai atspindi, kas vyksta, ir padeda dalytis

informacija apie tai, kas nutinka. Dažnai, gal per dažnai, tai vienpusis kontroliavimo

įrankis. Jei taip, trūksta daugelio ataskaitų aspektų, nes pasimeta dalijimosi informacija,

kaip pasirengimo dialogui ir grįžtamajam ryšiui, aspektas.

Kalbėdami apie ataskaitas galime išskirti užrašus sau ar kolegoms, kad neužmirštume, kas

nutiko, kas buvo susitarta ir ką reikia daryti. Tai labai praktiškas priminimas mums patiems

ir būdas aptarti su kolegomis tai, ką mes padarėme, ir ką tikimės padarysiant kitus.

Trumpai pasižymėti pastabas po kiekvieno susitikimo, pokalbio telefonu ar veiksmo,

susijusio su šeima, yra geras ir privalomas įprotis. Jis padeda mums atsiminti, ką sutarėme,

kas nutiko ir kokie rezultatai pasiekti. Tokie užrašai labai naudingi, kai vėliau mėginame

įvertinti, kokių rezultatų pasiekėme ar nepasiekėme, kaip plėtojosi ryšys ir kas vyko

netikėtai.

Taip pat pravartūs būtų užrašai apie tai, kas ir kada buvo daroma, tarkime, apsilankymas

šeimoje, ataskaitos rašymas, susitikimas. Tokie užrašai labai naudingi mums ir kitiems, nes

padeda pažvelgti į visą įvairią mūsų veiklą ir kaip mes jai naudojame laiką. Galime vertinti

tai kaip kontrolę, bet iš tiesų toks žymėjimasis padeda mums suprasti, kam daugiausia

sunaudojame laiko. Taip pat ir tam vadovui, kuriam reikia ne tik apžvalgos, pateikiamos

visų darbuotojų, bet kuris ir domisi, kiek kas užima laiko, užrašai, kiek veiklai skirta laiko,

suteikia įžvalgų, kaip iš tiesų viskas vyksta. Tai padės suprasti, kad ne viskas, ko

reikalaujama iš socialinio darbuotojo, gali būti padaryta per duotą laiką. Laikas yra ribotas

ir pokalbyje su vadovu reflektavus, kokie yra prioritetai, pasidaro aiškiau, ką reikia daryti.

Klausimas, ar mūsų darbą galima padaryti per duotą laiką, gali virsti diskusija apie tai, kas

iš tiesų įmanoma.

Kai tokia informacija matoma tik kaip būdas kontroliuoti ir įsitikinti, ar kas nors laikosi

taisyklių, nėra abipusio pasitikėjimo ir bendro susidomėjimo atliekamu darbu. Tai taip pat

rodo gero bendradarbiavimo ir gero vadovavimo trūkumą.

173

Be minėtų ataskaitų/užrašų, socialinis darbuotojas turi rašyti oficialias ataskaitas Vaiko

teisių apsaugos skyriui apie klientą, jo elgesį, tikėtinus ir pasiektus rezultatus. Ir apie šias

ataskaitas galime klausti, ar jos matomos kaip parama sudėtingam darbui su šeima, ar jos

rašomos tik todėl, kad tokios yra taisyklės, instrukcijos. Kitaip sakant, ar mes ir tie žmonės,

kuriems rašome ataskaitą, domisi darbo turiniu, įvairiais žingsniais, procesais, kliūtimis ir

pasisekimais ir ar jie nori dalyvauti pasidalijime apie tai?

Paprasti apibūdinimai: „nieko ypatingo“, „nebuvo namie“, „nebendrauja“, „nėra

pokyčių“ – nepadeda mums suprasti situacijos ir sekti, kas vyksta. Dėl šios priežasties

tokia informacija yra neprasminga. Ji per trumpa ir jai trūksta turinio.

Užrašant informaciją visada kyla įtampa tarp tokios bejausmės, neįpareigojančios

informacijos ir per ilgų istorijų. Užrašyti adekvatų kiekį informacijos nėra lengva ir

neišmokstama savaime. Laiko stoka taip pat mus verčia rašyti per daug apibendrintai.

Mūsų rašymo būdui daro įtaką ir skaitytojai. O jų gali būti ne vienas: socialinių paslaugų

skyriaus vadovas, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovas ir darbuotojai, mokytoja,

nepilnamečių reikalų inspektorius ar policininkas, teisininkas, ministerijos pareigūnai. Kai

socialinė darbuotoja nežino, kam ji rašo, ji bus atsargesnė. O klientas ar sužinos, kas apie jį

rašoma? Kai reikės, kad jis su kuo nors sutiktų, jo bus paprašyta perskaityti ir pasirašyti.

Galima pastebėti kitą įtampą – tendenciją supaprastinti ataskaitas klausimynais, užuot

situaciją aprašius laisva forma. Klausimynai turi privalumų. Jie mums aiškiai nurodo, ko

paklausti kliento, ką užrašyti ir ko ieškoti. Rezultatus lengva apdoroti statistiškai. Tačiau

kadangi visi klientai ir jų situacijos skiriasi, šios formos vis plečiamos. Didžiulis trūkumas

yra tas, kad valdžiai atrodo svarbu ir įdomu tik tai, ko yra paklausta. Ar tai teisinga asmens

ir veiklos atžvilgiu, – svarbus klausimas.

Kai kalbame apie ataskaitas raštu, turime suprasti, kad dažniausiai jos atspindi paveikslą

tam tikru laiko momentu. Situacija gali staigiai pasikeisti. To mes ir siekiame. Tačiau labai

dažnai užrašyta ataskaita įgauna tiesos vertę, o dėl aprašytų žmonių pagal pasenusią

informaciją priimami toli siekiantys sprendimai.

Darbe kilus dideliems konfliktams tarp socialinio darbuotojo ir kliento ar vadovo, ar

kolegos, ataskaitos naudojamos kaip darbo kokybės parodymas. Tai dar viena priežastis

rašyti ataskaitas ir prašyti parašo. Ne tik darbuotojo, bet ir kliento dažnai prašoma

pasirašyti dokumentą: sutartą darbą planą, pažadą, kad negersi, kaip skaitėme 41

pavyzdyje. Arba parašo prašoma po socialinės darbuotojos vizito. Tikriausiai parašo tokiu

atveju prašoma saugumo sumetimais, nes ataskaitą galima naudoti kaip parodymą, jei ji su

parašu, ji juridiškai galioja.

174

Prašymas kliento pasirašyti taip pat gali reikšti, kad darbo planas sukurtas dialogu arba kad

klientas yra informuotas apie tai, kas ten parašyta. Prieš pasirašant, svarbu tai aptarti su

klientu, suteikti jam galimybę pridurti, kaip jis tai mato, ar pataisyti. Ar visada galima taip,

kitas klausimas, nes dokumentų kalba gali būti klientui nelabai suprantama, o prašyti

paaiškinti retas klientas būna įpratęs. Tam reikia įgūdžių ir savigarbos.

Kol kas tiek refleksijų apie ataskaitas ir užrašus. Kad užkirstume kelią nesusipratimams,

norime pasakyti, jog šios pastabos nepateisina absoliučių vienbalsių ataskaitų. Svarbiau yra

suprasti, kokia yra kiekvienos ataskaitos rūšies vertė. Paprašyti ataskaitos lengviau nei ją

parašyti. Kadangi laikas yra brangus, o pagrindinis darbas yra ne rašyti ataskaitas, bet

dirbti su klientais, turime saugotis, kad nereikėtų rašyti ataskaitų tik dėl ataskaitų. Visi

socialiniai darbuotojai kartkartėmis atsidūsta: „Visos šios ataskaitos ir registracijos formos

užima tiek daug laiko, kad atrodo, jog tai svarbiau, nei patys susitikimai su klientais.“ „Tai

našta, ar jų iš tikrųjų reikia?“

Gera ataskaita

Ataskaitos sugalvotos kaip pagalba, parama darbui drauge. Ataskaitos yra gerai, kai padeda

geriau suprasti ir kviečia prisiimti savo užduotis ir atsakomybę. Sykiu visada turime turėti

galvoje, jog ataskaitos – tai tik priemonė pagalbos klientams, vaikams ir jų šeimoms,

procese. Šis rūpinimosi žmonija tikslas neturi būti išleistas iš akių. Ataskaitos nėra pačios

sau tikslas, jos yra tik priemonė.

Požiūrio esmė

45 pavyzdys. Ilgalaikė pagalba

Kaip sakyta, socialinis darbuotojas turi rašyti daug ataskaitų. Tolesniame pavyzdyje, be

abejonės, irgi buvo daug jų prirašyta. Istorija įdomi tuo, kad aprašoma pagalba šeimai,

trukusi daugiau nei septynerius metus. Reikėjo daug laiko, kad būtų pasiekti šie geri

rezultatai, kuriais socialinė darbuotoja akivaizdžiai ir dėl svarių priežasčių džiaugiasi. Ne

tik laikas, bet ir konstruktyvus įvairių profesionalų bendradarbiavimas leido jiems pasiekti

šį rezultatą. Šiame regione darbas drauge yra labai gerai išplėtotas. Ten ne tik žiūrima, kuo

gali prisidėti skirtingi profesionalai, bet jie taip pat nebijo laikytis savo tikslo ir būti labai

griežti. Intensyvus bendradarbiavimas ir aiškus bendravimas tarp Vaiko teisių apsaugos

175

skyriaus žmonių ir socialinių paslaugų skyriaus socialinės darbuotojos buvo abipusio

pasitikėjimo ir susidomėjimo santykis.

„Aprašysiu socialiai aplaidžią daugiavaikę šeimą. Šeimoje auga septyni

mažamečiai vaikai, penki iš jų lanko mokyklą. Tėvai – Vitalija ir Stasys – yra jauni

ir šiek tiek vaikiško, naivaus būdo. Ši šeima nuolat stokoja maisto produktų bei

gyvena skurdžiomis buities sąlygomis – devyni šeimos nariai turi sutilpti viename

kambarėlyje. Dėl tėvų lengvabūdiškumo gaunama pašalpa prageriama su

kaimynais, taigi pinigų maistui ar kitoms būtiniausioms reikmėms greitai nebelieka.

Vaikai dėl tėvų girtavimo bei socialinio aplaidumo kenčia badą, skurdą bei šaltį.

Dėl skurstančios šeimos problemų pirmiausia kreipėsi kaimynai.

Darbui su šia šeima buvo sutelkti šie žmonės: socialinis darbuotojas, bendruomenės

slaugytoja, seniūnas, vaiko teisių apsaugos skyrius, socialinės paramos skyriaus

darbuotojai, šalia gyvenantys tėvai, kaimo bendruomenė, mokykla.

Pirmiausia pradėjome kartu su bendruomenės slaugytoja ir seniūnu po pašalpų

gavimo lankytis šioje šeimoje, stebėti situaciją. Deja, niekas nesikeitė. Po kelių

dienų nelikdavo nei pinigų, nei maisto. Į klausimą, kur išleido gautus pinigus,

Vitalija ir Stasys negalėdavo atsakyti, išsisukinėdavo, į darbuotojų apsilankymus

žiūrėjo nepatikliai. Apsilankymų metu stengdavomės parodyti, kad nesmerkiame jų,

esame palankiai nusiteikę ir tenorime padėti. Šalia gyvenantys tėvai kiekvieną mūsų

apsilankymą stebėdavo su džiaugsmu, nes buvo suinteresuoti padėti šiai šeimai

išbristi iš skurdo ir alkoholizmo. Tai ir buvo pirmasis ramstis mūsų darbe. Antrasis

ramstis buvo kaimynai, padėję išaiškinti įvairias situacijas, o kritiniais atvejais

paskambindavę mums į seniūniją.

Išanalizavę situaciją ir įvertinę ją, parengėme pagalbos planą. Kiekvieno

apsilankymo metu surašydavome buities tyrimo aktus ir pateikdavome juos

savivaldybei dėl paramos pagrindiniais maisto produktais gavimo. Remiantis mūsų

surinkta medžiaga, ši šeima buvo įtraukta į sąrašą šeimų, kurioms rajono mero

potvarkiu „Dėl socialinių pašalpų mokėjimo“ turėtų būti kiekvieną mėnesį

nuperkami pagrindiniai maisto produktai.

Tai buvo antroji „skaudi“ intervencija į šią šeimą, nes taip buvo apribota jos

galimybė laisvai disponuoti gautų pašalpų pinigais. Šis pasikeitimas sukėlė šeimos

pasipiktinimą. Netrukus, skatinami asocialių kaimynų, jie pradėjo rašyti skundus ir

šantažuoti darbuotojus. Tačiau rankų nenuleidome, kadangi jautėme kaimo

bendruomenės bei socialinės paramos skyriaus darbuotojų paramą. Niekur neradusi

176

pritarimo savo nepasitenkinimui, Vitalijos ir Stasio šeima priprato prie mūsų

teikiamos paramos. Ypač laimingi buvo vaikai ir seneliai. Bėgant laikui įgavome

pasitikėjimą ir tapome laukiamais svečiais. Bendradarbiaujant su Vaikų labdaros

fondu, šiai šeimai buvo teikiama parama drabužiais, buitiniais prietaisais. Buitis

tapo tvarkingesnė, nes vos pastebėję teigiamus poslinkius skatindavome šeimos

narius, įvertindavome jų pastangas teikiama labdara. Taip laipsniškai šeima buvo

aprūpinta patalyne, lovomis, vaiko vežimėliu, skalbimo mašina. Kreipėmės į

savivaldybę dėl galimybės gauti didesnį gyvenamąjį plotą. Po kelių metų šiai

šeimai jų gyvenamajame kaime buvo nupirktas namas. Ši dovana suteikė begalę

džiaugsmo tiek tėvams, tiek vaikams.

Vitalijos ir Stasio šeima nebereiškė mums pretenzijų, noriai priimdavo teikiamą

pagalbą, patys jos prašydavo, tardavosi, kaip geriausia paskirstyti šeimos biudžetą,

kad jo užtektų visam mėnesiui. Iš pirmo žvilgsnio pagrindinės problemos lyg ir

buvo išspręstos, tačiau, mano manymu, svarbiau yra ne sužvejoti žuvį, bet paduoti

meškerę, kad klientai patys išmoktų žvejoti. Paskutinis mūsų pagalbos projekto

uždavinys buvo iš lėto pratinti šią šeimą prie darbo.

Ieškojome būdų, kaip šiai šeimai nupirkti gyvulių, nes jie patys finansiškai to

padaryti nebuvo pajėgūs. Sužinojusi, kad Vaikų labdaros fondą parėmė vokiečiai ir

sunkiai gyvenančioms šeimoms gali nupirkti karvę, kreipiausi į šį fondą su prašymu

padėti. Vitalija ir Stasys irgi jau norėjo gyventi kaip visi kaimo žmonės. Karvė buvo

padovanota, šeima laiminga, o mes irgi džiaugėmės, kad jai netrūks pieno.

Vaikams buvo padovanotas šunelis ir katinas, kad jie mokytųsi kuo nors rūpintis.

Nuolat domėjomės, ar karvė pamelžta, ar pašerti gyvuliai. Stebėti situaciją

paprašėme ir senelių. Pavasarį padėjome šeimai iš ūkininkų nusipirkti bulvių sėklų

ir skatinome jas pasodinti. Vasaros metu sekėme šienapjūtės darbus, primindavome,

kada laikas šienauti ar suvežti šieną. Kad nereikėtų visą laiką priminti, ką kada

daryti, kilo mintis šiuos priminimus pateikti kūrybiškai. Kiekvienam šeimos nariui

sudariau socialinių įsipareigojimų planą su paskirstytais ūkio darbais, kad

kiekvienas jaustų atsakomybę ir turėtų veiklos, kuo rūpintis. Tai sukėlė didelį vaikų

susidomėjimą. Vyriausiajai dukrai buvo patikėta atsakomybė ravėti gėlių darželį,

jauniausiai – plauti indus, o jauniausiam sūnui – pašerti kates ir šunis. Pažadėjau,

kad kiekvieno pastangos bus įvertintos metų pabaigoje. Patariau kiekvienam

sugalvoti po slaptą svajonę, kurios išsipildymas priklausys nuo jų darbo įvertinimo.

177

Palikau specialų dienyną, jame paprašiau vyriausios dukters kasdien žymėti, kaip

kiekvienas vykdo savo socialinius įsipareigojimus.

Apsilankiusi šioje šeimoje po mėnesio atostogų, rugsėjo mėnesį, atnešiau

kiekvienam vaikui po mažą staigmenėlę. Vaikai, išbėgę manęs pasitikti, pasakojo

apie savo atliktus darbus. Sode ganėsi pariebėjusi karvė, vaikai ją šėrė obuoliais.

Vartant dienyną nejučia užkliūna sakinys: „...Paulius savo katinus ir šunis taip

nušėrė, kad jie jau paeiti nebegali.“

Vėliau nuėjome apžiūrėti bulvių lauko. Nors bulvės tais metais neužderėjo, o dalį

iškniso šernai, tačiau nudžiugino, kad ši šeima patikėjo bei pasitikėjo mumis ir

pamažu pradėjo bristi iš skurdo.

Socialiniame darbe pagalbos procesas įvardijamas kaip metodas, kurio pagalba

socialinis darbuotojas padeda klientui suprasti situaciją ir numato ateities tikslus.

Tai ilgas, reikalaujantis kantrybės bei pasiaukojimo, laipsniškas ėjimas prie tikslo

kūrybiškai. Tai, kas buvo pasiekta mūsų darbo komandos su Vitalijos ir Stasio

šeima, yra septynerių metų atkaklaus darbo rezultatas. Jie suprato ankstesnes savo

klaidas, atvirai jas pripažįsta ir kiekvieną kartą pasitaikius progai dėkoja mums ir

nuolat konsultuojasi su socialine darbuotoja. Didžiausias rezultatas – tai pelnytas

Stasio ir Vitalijos begalinis pasitikėjimas.“

Savigarbos ir asmeninės atsakomybės svarba

Dar kartą parodyta, kokia svarbi gali būti šeimai aplinkinių parama ir tai, kad žmonės ne

kaltinami, bet gauna praktišką pagalbą. Šiuo atveju senelių pritarimas buvo svarbus

veiksnys įtikinant Vitaliją ir Stasį, kad socialinė darbuotoja nori jiems ir jų vaikams

geriausio. Senelių bendradarbiavimas su socialine darbuotoja ir susidomėjimas savo

vaikais ir vaikaičiais buvo labai svarbus. Šiems seneliams labai palengvėjo, kai Vaiko

teisių apsaugos ir Socialinių paslaugų skyriai pradėjo kištis.

Iš pradžių daugiausia informacijos socialinė darbuotoja gaudavo ir susirinkdavo ne iš pačių

Vitalijos ir Stasio, bet iš aplinkinių. Tyrinėti aplink asmenį visada rizikinga. Tai sukels

nepasitikėjimą. Tačiau tai, kad informacija buvo renkama, nebuvo laikoma paslaptyje, ir

tai buvo daroma norint padėti šeimai. Tai kas kita. Vitalijai ir Stasiui buvo pasakyta, kad

dėl jų prastos ir vaikams netinkamos situacijos bus renkama informacija, nes Vaiko teisių

apsaugos skyrius gavo perspėjimą, jog vaikai yra labai apleisti. Be abejo, tėvai buvo

pakviesti išsakyti savo nuomonę. Socialinė darbuotoja atidžiai klausėsi jų istorijos

varianto. Jų nuomonė taip pat buvo svarbi. Darbuotoja norėjo kuo labiau atsižvelgti į

178

Vitaliją ir Stasį, tačiau šie iš pradžių nelabai socialinės darbuotojos ir jos pagalbos paisė.

Jie ja netikėjo ir nenorėjo bendrauti. O kai niekas nepasikeitė, imtasi griežtesnių

sprendimų, visiškai įsiutinusių tėvus ir jų sugėrovus. Tačiau žingsnis po žingsnio jie

priėmė situaciją ir jų santykis su socialine darbuotoja bei aplinkiniais pagerėjo. Tai labai

pradžiugino vaikus ir buvo paskata socialinei darbuotojai ir kitiems tęsti pradėtą darbą. Kai

socialinė darbuotoja pastebėjo, kad jie patys pradėjo imtis iniciatyvos ir teigiamų veiksmų,

užsimezgė praktinis dialogas. Jis tapo vis intensyvesnis. To pavyzdys yra jiems nupirktas

namas. Šeima įgijo daug daugiau vietos. Vitalijai ir Stasiui namas reiškė, kad jiems iš

tikrųjų padėta. O jų vis didėjantis aktyvumas buvo įrodymas bendruomenei ir kitiems, kad

jie nebenori būti priklausomi nuo kitų. Vitalijos ir Stasio iniciatyva skatino darbuotoją

jiems padėti, o darbuotojos parama drąsino Vitaliją ir Stasį. Taigi tai vis labiau tapo

abipusis procesas ir vis daugiau skatino teigiamus pokyčius. Be abejonės, tai motyvavo

visus.

Įdomu matyti, kaip vaikai ir jų tėvai buvo pakviesti ir kaip jiems buvo labai konkrečiai

padėta prisiimti savo atsakomybę, aptariant skirtingas užduotis ir jas pasiskirstant.

Kiekvienas šeimos narys gavo po užduotį, susijusią su jo interesais, amžiumi ir

galimybėmis. Mergaitė gavo ir priėmė užduotį užrašyti, kas ką daro. Tam ji gavo praktinį

įrankį – užrašų knygutę, panašiai kaip 17 pavyzdyje toks įrankis buvo kalendorius.

Mergaitė tikriausiai didžiavosi, kad jai buvo patikėta tokia užduotis. O socialinės

darbuotojos pagyrimai dėl to, kaip ji vykdė savo užduotis, kėlė jos savigarbą. Tas pats

atsitiko ir su kitais vaikais.

Teigiami rezultatai skatino socialinę darbuotoją. Ji vis kūrybiškiau ieškojo išeičių. Tai,

kaip ji ir kiti panaudojo Vaikų labdaros fondą ir kitą labdarą, taip pat įdomu ir naudinga.

Tai rodo atvirumą ir gerą jų aplinkos galimybių išmanymą.

Procesas tapo abipusis. Šeimą labai motyvavo, kad socialinė darbuotoja buvo kūrybiška ir

neabejinga. O šeimos atsakas ryšį su socialine darbuotoja padarė ją įkvepiančiu ir

džiaugsmingu. Tai visiems įsitraukusiems teikė daug energijos. Be to, tai palaikė socialinės

darbuotojos įsitraukimą.

Įvairūs socialinio darbuotojo reagavimo būdai

Žvelgdami į įvairius pavyzdžius ir jų refleksijas, galime daryti išvadą, kad socialinio

darbuotojo veiksmai būna labai įvairūs. Nuo klausymosi iki aiškaus grįžtamojo ryšio

suteikimo, nuo savo nuomonės išsakymo iki nutylėjimo. Visos šios reakcijos pasireiškia ir

šiame bei ankstesniuose skyriuose. Gerai pasirinktos ir tinkamos reakcijos yra vienas iš

179

svarbių socialinio darbuotojo metodų, taikomų padedant klientams. Visos jos, deramai

vartojamos, prisideda prie pokyčių ir gerinimo proceso. Šioje paskutinėje skyriaus dalyje

apžvelgsime šią veikimo būdų įvairovę. Kartais remsimės pavyzdžiais, pateiktais šiame ar

viename iš ankstesnių skyrių.

Be daugelio skirtingų jau paminėtų įgūdžių, verta atkreipti dėmesį ir į dėmesingumo bei

susidomėjimo tuo, kas vyksta, požiūrį. Ypač svarbūs įgūdžiai – pastebėti mažus pokyčio

daigelius ir geras klientų iniciatyvas. Tačiau tai ne viskas, nes buvo kalbama ir apie

atvirumo svarbą. Socialinė darbuotoja rašė, jog VTAS darbuotojai svarstė, kad mamai

reikėtų atimti motinystės teises. Tačiau kadangi jie buvo atviri netikėtumams, socialinė

darbuotoja galėjo papasakoti, kad po pusmečio situacija pasikeitė į priešingą pusę: buvo

rengiamasi mokslo metų pabaigoje grąžinti mamai vaikus (35 pvz.). Toks požiūris yra

būtina sąlyga pastebėti mažus elgesio pokyčius, kaip kad pastebėjo socialinė darbuotoja,

supratusi, kad Vitalija ir Stasys nustojo skųstis (45 pvz.). Arba socialiniai darbuotojai,

atkreipę dėmesį į Evelinos aktyvų dalyvavimą dienos centre (33 pvz.).

Geras klausymasis yra esminis socialinio darbuotojo įgūdis. Į tai įeina ne tik žodžių

klausymasis, bet ir neverbalinių reakcijų pastebėjimas. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad

Inga savitai mylėjo savo vaikus, nes atidžiai klausėsi Ingos. Tačiau, be Ingos žodžių, ji tai

suprato stebėdama (19 pvz.).

Socialinio darbuotojo įgūdis kreipti dėmesį į tai, kas vyksta, lavėja. Darbuotoja,

pastebėjusi, kad vyras, pačiupęs didžiulį puodą, ketino jį į ją mesti, gali džiaugtis tokiu

įgūdžiu. Arba girdėdama, kad jo balsas nurimo (23 pvz.). Stebėdami daug sužinome apie

asmenį ir situaciją, kaip parodė pavyzdys su ant spintos užkeltais Ernesto žaislais, kuriuos

socialinė darbuotoja pastebėjo lankydamasi namuose (38 pvz.). Klausymasis, pastebėjimas,

aplinkos stebėjimas vyksta išsyk. Susitinkant su klientais, tokie įgūdžiai visada naudingi.

Drauge socialiniam darbuotojui reikalingi geri verbaliniai įgūdžiai, nes jis turi paaiškinti

tai, kas vyksta, bendrauti ne tik su klientais, bet ir su kolegomis iš savo ar kitų

organizacijų. Dalyvavimas susirinkime neturi prasmės, jei neinformuojame kitų dalyvių

apie tai, ko mes siekiame, ką darėme, ką matėme ar kuo, tarkime, abejojame. Vaiko teisių

apsaugos skyriaus vadovė buvo nepatenkinta socialinės darbuotojos Onai teikiama

pagalba, nes socialinė darbuotoja negalėjo paaiškinti, ko siekė ir kaip dirbo (16 pvz.).

O kalbant apie ataskaitas, socialiniam darbuotojui reikia lavinti ne tik verbalinius įgūdžius.

Visoms rašytinėms ataskaitoms socialinis darbuotojas turi turėti rašymo kompetenciją. Be

to, šiais laikais reikia mokėti ne tik išreikšti save raštu, bet ir naudotis kompiuteriu, kuris

tapo pagrindiniu rašytinės informacijos įrankiu.

180

Verbalinių įgūdžių reikia teikti grįžtamajam ryšiui – tam veiksmui, kurį ne kartą ir dėl

įvairių priežasčių minėjome. Grįžtamojo ryšio teikimas yra svarbi priemonė pasakyti, ką

mes gerai vertiname ir branginame. Pasakydama mergaitei, kuri atidžiai rašėsi, ką kas darė

darže ir namuose, kad ji tai labai gerai darė, socialinė darbuotoja parodė, kad ji pastebėjo,

ką darė mergaitė, ir kad jai tai patiko. Be abejo, socialinė darbuotoja ir kitiems vaikams

leido suprasti, kad jie gerai atliko savo darbus. Buvo pastebėtas ir šeimos rūpinimasis

karve. O kai kas nors pastebi, ką padarei gerai, tai džiugina (45 pvz.).

Panašią reikšmę gali turėti grįžtamasis ryšys kolegai. Be to, gali prireikti teikti grįžtamąjį

ryšį, kad užkirstume kelią nesusipratimams ir susierzinimams ir palaikytume gerus

abipusius santykius. Jei per ilgai laukiame ir nekreipiame dėmesio į susierzinimą, laikome

jį tarsi užkimšę butelyje, jis vis stiprėja. Tada kyla rizika, kad netikėtu ir netikusiu

momentu „iššausime“. Įgūdis išsakyti tokį susierzinimą anksčiau ir konstruktyviai yra

didelė pagalba užkertant kelią netikėtumams ir sudėtingoms kovoms, kartais kylančioms,

nes neskiriame deramo dėmesio savo jausmams.

Panašių įgūdžių reikia padedant klientui – padėti jam suprasti, ką jis skatina savo elgesiu.

Mūsų grįžtamojo ryšio reikia, kad klientas suprastų tikrovę ir jo socialiniai įgūdžiai

pagerėtų. Pasakydami klientui, kad mums labai patiko, jog jis uždavė tą klausimą, arba kad

džiaugiamės, jog jis pasakė turintis kitą nuomonę, galime jam padėti suprasti, ką sukelia jo

veiksmai. Ir kaip anksčiau minėta, kai kas nors sako, kad tai, ką darai, tu darai gerai, tu gali

tai daryti dar dažniau. Tai daug paveikiau, nei šaukimas ar kaltinimas, prie kurių klientas

tikriausiai yra įpratęs, bet kurie nepasako jam, o kaip reaguoti kitaip. Grįžtamojo ryšio

reikia ir tada, kai kas nors kalba nesąmones ar meluoja. Tarkime, Stasio atveju, kai jis

skleidė neigiamą informaciją apie jį atmetusią moterį (27 pvz.).

Įgūdis rimtai konfrontuoti yra specifinis grįžtamasis ryšys, apie jį kalbėjome aptardami

pavyzdį su Rūta ir Agne, nesilaikiusiomis dienos centro taisyklių (39 pvz.). Taip pat

sprendimus vežti berniuką į vaikų gerovės centrą ar leisti Evelinai gyventi vaikų namuose

galima vertinti kaip stiprią konfrontaciją su jų tėvais. Šiuo atveju imantis veiksmų. Vien

toks veiksmas niekada nebus konstruktyvus. Jam reikia tęsinio. Tai būtina sąlyga, nes dėl

to tampa įmanoma kalbėtis apie tolesnius žingsnius ir tam tikru būdu pradėti iš naujo (33,

34 pvz.).

Socialinis darbuotojas ne visada yra tik malonus, suprantantis ir visa priimantis asmuo. Jis

taip pat yra tas asmuo, kuris turi sekti, ar laikomasi pagrindinės krypties ar tikslo. Todėl jis

neturi bijoti pasipriešinimo. Kaip ta socialinė darbuotoja, kuri buvo apskųsta po to, kai

181

Vitalijos ir Stasio sugėrovai patarė jiems rašyti skundus. Tačiau socialinė darbuotoja

pridūrė: „mes nesustojome“ (45 pvz.).

Kad būtų laikomasi krypties, reikia įgūdžio suprasti situaciją ir požiūrio, kad ne visos

klientų, kolegų ar visuomenės reakcijos yra asmens puolimas. Labai dažnai socialinė

darbuotoja yra užsipuolama ne asmeniškai, bet dėl to, kad yra tam tikros funkcijos atstovė.

Tarkime, mama Daiva labai pyko ant socialinės darbuotojos, kai jos vaikai išvyko į vaikų

namus (26 pvz.). Kalbėjome apie Vidos, romų mamos, nesidomėjusios dienos centro

taisyklėmis, reakcijas (39 pvz.). Tada pabrėžėme, kad Vidos reakcija yra ne reakcija į

konkrečią darbuotoją, bet bendresnė reakcija į tą visuomenę, kurios ji nesijaučia priimta.

Tačiau jei visas reakcijas vertiname tik kaip nukreiptas į mūsų profesiją, atmetame savo

asmeninę atsakomybę ir jausmus. Kad gebėtume apžvelgti abi puses, reikia gerai

subalansuoti savo asmeninį indėlį ir visa, kas vyksta aplink mus ir kam mes neturime

jokios įtakos.

Socialinė darbuotoja, dirbdama su socialinės rizikos šeimomis, dėl šios sudėtingos

profesijos susiduria su įvairiausiomis emocijomis, sunkumais ir neišsprendžiamomis

problemomis. Kad ji galėtų tęsti darbą, jai kartkartėmis reikia pasidalyti savo abejonėmis ir

rūpesčiais. Jei ji nesijaučia laisva pasikonsultuoti su kolege ar vadove, šiame darbe

išgyventi praktiškai neįmanoma. Todėl į savo įgūdžių sąrašą įtraukiame gebėjimą

pasidalyti savo jausmais, kylančiomis problemomis, ir laiku paprašyti pagalbos.

Socialinis darbuotojas nuolat susiduria su dilema, ar ko nors imtis tučtuojau, ar palaukti.

Socialinė darbuotoja ir pedagogė suprato, jog berniukas šiuo momentu nenori grįžti namo

ir joms reikia tuoj pat veikti. Jos susisiekė su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, ir vaikas

buvo palydėtas į krizių centrą (33 pvz.). Tačiau duoti laiko Vitalijai ir Stasiui žingsnelis po

žingsnelio keisti savo požiūrį ir nepaimti jų vaikų į vaikų namus, tėvams ėmus protestuoti,

buvo išmintinga ir davė gerų rezultatų. Tačiau tuo momentu, kai socialinė darbuotoja

susidūrė su jų priešinimusi, dar nebuvo garantijos, kad rezultatai bus tokie teigiami. Ateitis

buvo dar prieš akis ir sėkmė negarantuota (45 pvz.).

Kai socialinė darbuotoja lankėsi pas Ernesto mamą ir pastebėjo, kad mama nereaguoja į

berniuko verksmą, socialinė darbuotoja taip pat nereagavo. Tuo momentu ji nutarė palaukti

kitos galimybės pakalbėti apie tai. Mama per daug priešinosi ir buvo pernelyg gynybiška.

Kita nereagavimo priežastis galėjo būti tai, kad šalia buvo pats Ernestas (38 pvz.).

Be to, labai gera priežastis socialiniam darbuotojui nesiimti veikti yra leidimas klientui

tapti veikliam. Labai greitai pateikiant idėjas, imantis ką nors daryti pačiam, socialinis

182

darbuotojas gali lengvai užkirsti kelią kito žmogaus kūrybiškumui. Nuomonė, kad juo

aktyvesnis bus socialinis darbuotojas, juo geriau jis dirbs savo darbą, yra klaidinga.

Jei socialinė darbuotoja, davusi visiems šeimos nariams užduočių ir prašiusi imtis

asmeninės atsakomybės, būtų galvojusi, kad Stasys pats neturi minčių, ką daryti, ar

nepradeda ganėtinai greitai, Stasys niekada nebūtų nė sužinojęs, kad jis pats gali

pasirūpinti gyvuliais ir daržu.

Socialinės darbuotojos gebėjimas išskaidyti sudėtingas problemas, nes jos pernelyg

sudėtingos ir susipynusios, yra labai reikalingas, nes be jo įvairios problemos įveiktų tiek

darbuotoją, tiek klientą. Tai skatina bejėgiškumą ir nepajėgumą, nes situacijų

sudėtingumas paralyžiuoja, ir mes nieko nebegalime daryti. Taigi jau anksčiau minėjome,

jog reikia ugdyti gebėjimą išskirti ir žengti mažus žingsnelius.

Dėmesys momentui, tam, kas vyksta čia ir dabar, yra svarbus – bet drauge reikia turėti

galvoje ir praeitį bei ateitį. Mes jau anksčiau minėjome, jog, turint galvoje tikslą, reikia

kreipti dėmesį į tai, kaip procesas tęsiasi. Tai demonstruojama konkrečiais žingsneliais,

tarkime, susitarimu susitikimo pabaigoje. Arba, kaip susitikimuose su Zita (41 pvz.),

aiškumu, kada kitą kartą susitiksite ir kas ką iki kito karto padarys.

Į procesą orientuotas darbas taip pat reiškia, kad konfliktinėse situacijose neuždaromos

durys. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, konfrontacija su klientu neturi būti paskutinis

dalykas prieš atsiskiriant. Tai galima pasiekti sakant: „Pagalvokime apie tai abu ir vėliau

pasakysime, ką sugalvojome.“ Arba sutarti, kad „mums gal geriau verta dar kartą susitikti

ir aptarti, ką daryti toliau.“

Visas šis dėmesys ryšio su klientu užmezgimui ir palaikymui nereiškia, kad socialinis

darbuotojas turi monopolizuoti ryšį su klientu. Socialinio darbuotojo užduotis yra ir padėti

klientui susisiekti su kitais, tarkime, kaip Evelina (34 pvz.) buvo paskatinta susisiekti su

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadove. Ir, pavyzdžiui, skatinti klientą dalyvauti

bendruomenės veikloje, gerinti tėvų ir vaikų santykius. 22 pavyzdyje buvo siūloma

socialiniam darbuotojui pristatyti šeimą sveikatos apsaugos darbuotojai. Kitame socialinė

darbuotoja apsiėmė atlikti tarpininkės vaidmenį tarp mamos ir mošos šioms konfliktuojant

dėl dukros globos, kurią mergaitės teta buvo apsiėmusi (25 pvz.). Trumparegiška galvoti,

kad juo daugiau mes patys vieni susisiekiame su klientu, juo geriau dirbame savo darbą.

Daug tiesos atspindi vienos socialinės darbuotojos pasakymas: „Mano pagrindinė

užduotis – priversti klientą mąstyti pačiam.“ Ji pridūrė: „Aš noriu, kad jis galvotų, ką, kaip

ir kodėl daro.“

183

Skamba paprasčiau, nei yra tikrovėje. Šis mąstymo skatinimo procesas reikalauja tinkamos

pusiausvyros tarp skyrimo tam laiko ir naujos minties, praktinio pasiūlymo ar naujos

patirties pateikimo.

Kad ir kokius minėtume įgūdžius, socialinio darbuotojo išradingumas ir kūrybiškumas, taip

pat gebėjimas rasti praktinius sprendimus jam dažnai padeda išsisukti iš įvairių, kad ir

pačių netikėčiausių situacijų, į kurias jis patenka.

Aptardami bendradarbiavimą grupės dalyviai pabrėžė: „Kai trūksta bendradarbiavimo,

vaikams ir jų tėvams suteikiama ne tokia gera pagalba, o profesionalai taip pat dažnai

jaučiasi bejėgiai.“

Kita išvada buvo: „Geras bendradarbiavimas, ypač tarp Vaiko teisių apsaugos skyriaus

darbuotojų ir socialinių darbuotojų, nėra labai lengvas, jis lengvai stringa dėl skirtingų

nuomonių apie šeimos problemas ir kaip su jomis dirbti. Visiškai skirtingi požiūriai į

situaciją dažnai stabdo veiksmingą bendradarbiavimą.“

Šios dvi išvados rodo gero bendradarbiavimo poreikį. Todėl siūlome patarimų, galinčių

padėti gerinti darbą kartu. Tik vertinant, kaip einasi bendradarbiauti, ir praktikuojantis,

bendradarbiavimas gali gerėti. Ieškotina išeičių, kaip įvairiai pagerinti bendradarbiavimą:

o rodant didesnį susidomėjimą kito nuomone;

o teikiant informaciją apie savo veiksmus ir lūkesčius kitiems;

o skiriant laiko vaidmenims ir abipusiams lūkesčiams išsiaiškinti;

o bendraujant ne tik elektroniniu paštu ar pateikiant oficialią ataskaitą, bet ir telefonu

bei akis į akį;

o išreiškiant nusivylimą ir susierzinimą, padedančius geriau suprasti;

o kreipiant dėmesį į konfliktus, iš dalies todėl, kad vienaip ar kitaip jie turi įtakos

dabarčiai;

o randant, kas galėtų padėti įveikti iškilusį konfliktą;

o skiriant laiko pasidalyti teigiamomis patirtimis, o ne kreipiant dėmesį tik į

problemas;

o pasakant kitam, ką jis padarė gerai ir kaip padėjo tau.

Metodinės gairės

17 metodinė gairė Tema/klausimas Sukurti darbo santykį su klientu

184

Prieš padėdamas klientui keisti savo gyvenimą socialinis darbuotojas turi pasiekti, kad

klientas juo pasitikėtų. Pasak vienos socialinės darbuotojos, „Kai klientas ar šeima

nebijodami gali kalbėti, pasakoti apie savo problemas, tada prasideda darbas, pokytis.“

Gebėjimas kalbėti ir abipusis pasitikėjimas

Kliento pasitikėjimo negalima pasiekti vien pasakius jam, kad jis turi pasitikėti socialiniu

darbuotoju. Kaip minėta anksčiau, pasitikėjimas neateina pats savaime. Jam reikia laiko ir

atidaus bendravimo, kad pagaliau socialinis darbuotojas galėtų pasakyti, pavyzdžiui, taip:

„Mano klientė, priklausoma nuo narkotikų, pagaliau įsileido mane į butą. Prieš tai mes

keletą kartų kalbėjomės laiptinėje.“ Kaip pasiekti, kad klientė, gąsdinusi paleisianti šunį,

galėtų kalbėtis su socialine darbuotoja ir įsileisti ją į namus?

Kaip tai pasiekti?

° Pripažįstant, kad klientas gali būti įtarus ir gali nepasitikėti socialiniu darbuotoju (taip

pat žr. 1 metodinę gairę Kaip bendrauti su bijančiu, droviu ar vengiančiu klientu).

° Duodant klientui laiko ir neimant nekantrauti, pykti ar kaltinti kliento, kad tavimi

nepasitiki.

° Aiškiai išsakant priežastis, dėl ko susisiekta su klientu. Tačiau suprantant, kad iš baimės

ar neužtikrintumo ne viskas gali būti išgirsta ir suprasta iš karto.

° Sąžiningai pasakant, ko galima tikėtis iš socialinio darbuotojo. Gražūs nerealūs pažadai

neskatina pasitikėjimo.

° Darant tai, kas pažadėta. „Surinksiu jums tokią informaciją ir po trijų dienų atvyksiu

jums jos suteikti.“

° Duodant klientui laiko pažinti socialinį darbuotoją ir leidžiant jam labai praktiškai

patirti, kad socialinis darbuotojas gali teikti naudingą pagalbą.

° Atidžiai klausantis kliento rūpesčių ir stengiantis suprasti, kas kelia įtampą ir

nepasitikėjimą.

° Ieškant būdų suteikti klientui saugumo, kaip aprašyta 19 pavyzdyje apie Ingą,

nepasitikėjusią socialiniu darbuotoju iš baimės, kad darbuotojas atims iš jos vaikus. Tik

socialiniam darbuotojui susitarus su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, kad šis nesikiš

netikėtai, kol klientė susitikinėja su socialiniu darbuotoju ir stengiasi keistis, įmanomas

darbas.

185

° Užsirašant po susitikimo, kas buvo pasakyta ir kas buvo svarbu klientui, – ir grįžtant

prie to kitą kartą. Tai parodo klientui, kad socialinis darbuotojas iš tiesų domisi jo

darbais ir mintimis.

18 metodinė gairė Tema/klausimas Susitikimų su klientu struktūravimas, kad jie taptų tikru darbo procesu

Svarbus paramos klientui įrankis yra susitikimas ir kalbėjimasis apie pokyčius. Jis gali

vykti kliento namuose ar socialinio darbuotojo kabinete seniūnijoje. Kad susitikimas būtų

vaisingas, socialinis darbuotojas turi kreipti dėmesį į procesą rengdamasis susitikimui ir

apmąstydamas tolesnius žingsnius.

Ši apžvalga galėtų padėti suvokti įvairius aspektus prieš susitikimą su klientu, per jį ir po

jo.

Susitikimas PaaiškinimasŠiame skyriuje rašėme apie Almą (40 pvz.). ir apie susitikimų su ja struktūravimą. Tas pats pavyzdys pasitelkiamas iliustruojant keletą šios apžvalgos aspektų.

Pasirengimas

Klausimai išankstinei refleksijai

Kas įvyko praeitą kartą?

Kad socialinė darbuotoja galėtų laikytis bendresnių tikslų ir galėtų planuoti mažesnius žingsnelius, kalbėdamasi su Alma, jai reikia prisiminti, kas įvyko praeitą kartą. Čia įsivaizduosime, kad Alma sutiko reguliariai susitikinėti. Reguliarūs susitikimai yra sąlyga siekti pokyčių ir keitimosi proceso.Alma turėjo abejonių, bet sutiko, kad tam tikrą dieną tam tikru laiku socialinė darbuotoja vėl ją aplankytų.

Ką mes sutarėme? Praeitą susitikimą buvo sutarta, kad Alma papasakos, kaip jai sekėsi per tas kelias savaites, praėjusias jai grįžus iš priklausomybių centro.

Ties kokiu tikslu norėčiau susitelkti šįkart?

Socialinė darbuotoja nutarė paraginti Almą papasakoti, ką ši veikė sugrįžusi. Kaip ji jautėsi? Taip pat paklausti, ar jai pavyko nebegerti.

Ko galiu tikėtis? Socialinei darbuotojai nebuvo visai

186

aišku, ko ji gali tikėtis. Ar Alma kalbės apie savo jausmus? Ar ji iš tikrųjų negėrė grįžusi namo? Gal ji užsiėmė kuo smagiu su savo vaikais?

Susitikimas Pradžioje: skirti laiko suprasti, kokia yra dalyvaujančių žmonių nuotaika. Sutarti, kiek laiko bus skirta susitikimui.

Lankymasis namuose reiškia, kad esi svečias ir turi prisitaikyti prie kito asmens aplinkos.

Dėmesys tam, kas įvyko nuo praeito susitikimo iki dabar. „Ar įvyko kas nors ypatingo? Ar įvyko kas nors, apie ką man reikia sužinoti?“

Nuo praeito karto galėjo įvykti svarbių dalykų.

Teigiamas grįžtamasis ryšys (apie tai, ką ji nuveikė dėl tvarkos kambaryje? Apie skanų pyragą? Apie gėlę ant stalo?...)

Teigiamas grįžtamasis ryšys gali padėti sukurti gerą atmosferą.

Paminėti, apie ką buvo sutarta kalbėtis. Kas buvo nutarta nuveikti ir kaip viskas pavyko.

O gal dėl ko tai nebuvo atlikta? Kas nepasisekė? Kitaip sakant, „ko galime iš to išmokti?“

Šiais klausimais šis susitikimas susiejamas su prieš tai buvusiu.Jei nekreipiame dėmesio į tai, kas buvo nutarta, procesas gali nutrūkti ir sustoti. Kalbėti apie sėkmę yra gerai, tačiau gerai ir aptarti, kas nepavyko, su kokiomis problemomis susidurta.Kalbantis derėtų turėti galvoje susitikimui skirtą laiką. Tai padeda saugiai jaustis ir dirbti susitelkus.

Aiškūs susitarimai dėl kito karto:Jūs iki kito susitikimo padarysite tai...Aš padarysiu šitai... Kada ir kur susitiksime.

Pokyčių siekimas reiškia, jog bus „namų darbų“ ir tokių užduočių, kurias reikės atlikti.

Apžvalga: Ar yra dar ką aptarti?Ar ko nors neužmiršau?

Toks klausimas skatina klientę paminėti, kuo ji užsiėmusi, kuo nepatenkinta ar nusivylusi.Jei susitikimo laikas baigėsi, geriau susitarti, kada galima būtų apie tai kalbėtis, nei tęsti pokalbį.

Po susitikimo Peržvelgti pačiam: Koks buvo rezultatas?Ar buvo staigmenų, netikėtų reakcijų?Kas buvo teigiama? Koks nors

187

rezultatas?„Ne tokie rezultatai? Apie ką?

Savo vaidmens peržvelgimas

Užrašuose sau pasižymėti tai, kaip viskas vyko ir dėl ko buvo susitarta.

Užrašai padeda prisiminti, kas buvo susitarta, kas buvo paminėta, bet ką reikėtų daugiau aptarti, juose atsispindi pastabos apie santykius.Užrašai yra svarbūs rengiant ataskaitas ir vėliau (oficialesnį) įvertinimą.

Daryti tai, ką pažadėjau.

19 metodinė gairė Tema/klausimas Kalbėjimas apie jausmus

Labai dažnai klientai nekreipia dėmesio į savo jausmus. Jie neįpratę kalbėti apie juos.

Niekas niekada jų neklausė: „Kaip Jūs jaučiatės?“ Dėmesio kreipimas į jausmus gali versti

jaustis neužtikrintai. Ankstesniais laikais jausmų niekas labai nevertino. Buvo reikalingi tik

faktai ir teisingi atsakymai. Negebėjimas išreikšti jausmų nereiškia, jog jausmų nėra. Jie

gali būti pasislėpę, tačiau kartais aiškiai pasireiškia neverbaliai. Stebėdami neverbalinį

elgesį galime mėginti interpretuoti kito žmogaus jausmus. Tačiau tai rizikinga, nes lengvai

galime suklysti. Jausmai yra itin asmeniniai, neturėtume interpretuoti jų per greitai, galima

kito žmogaus jausmus supainioti su savo jausmais.

Kalbėdami apie jausmus turime suprasti, kad jausmai yra asmeniniai. Jei manome, kad

galime pasakyti kitam, ką jis turi jausti, spaudžiame kitą pateikti atsakymą, kurio patys

tikimės ir norime išgirsti. Tai priešingybė kito įgalinimui ir tikram domėjimuisi, kaip kitas

supranta situaciją.

Atsakymo, kaip kitas jaučiasi, gal iš karto negausime. Tačiau klausimai apie jausmus gali

padėti klientui imti mąstyti apie juos ir pamažėle pradėti juos reikšti.

Ką derėtų turėti galvoje, kalbant apie jausmus:

o Nebijokite paklausti apie kito žmogaus jausmus: „Kaip Jūs jaučiatės?“

o Galite jam pasakyti: „Aš jaučiuosi taip.“

o Išreikšdami savo jausmus parodome, kad asmuo gali kalbėti apie jausmus ir kad

turėti jausmų „normalu“. „Mes visi jų turime ir priimkime juos rimtai.“

188

o Svarbu priimti atsakymą ir nemėginti jo taisyti. Toks mėginimas leistų klientui

padaryti išvadą: „Aš žinau, kaip tu turi jaustis.“

o Galima užduoti tik naujus klausimus. Pvz., „Gal galite daugiau apie tai

papasakoti?“ „Ar dažnai taip jaučiatės?“ „Kada?“

o Nebūtina tęsti, nes jei mes patys nebijome kalbėti apie jausmus, pasitaikys naujų

progų paskatinti žmogų apie savo jausmus kalbėti.

20 metodinė gairė Tema/klausimas Grįžtamasis ryšys

Šiame skyriuje paminėjome įvairias priežastis grįžtamajam ryšiui teikti. Grįžtamasis ryšys

reiškia kito informavimą – ką aš pastebėjau apie tai, kaip ji(s) veikė ir kaip aš dėl to

jaučiuosi. Teikti konstruktyvų ir adekvatų grįžtamąjį ryšį nėra visada lengva.

Įvardijimas, ką pastebėjau, visada kai ką pasako apie mane. „Man patiko, ką Jūs padarėte:

Jūs palaikėte mano nuomonę, ir aš tuo džiaugiausi. Daugelis žmonių galvojo priešingai.“

„Jūs man padėjote.“ Arba: „Jūs mane sutrikdėte.“ „Suerzinote mane, kai išėjote ir

negalėjote palaukti.“ Ir taip toliau. Teikdamas grįžtamąjį ryšį, išreiškiu savo asmeninę

nuomonę, o ne „tiesą“.

Kai miniu teigiamą elgesį, kitam tai patiks ir jis jausis padrąsintas. Tai, ką jis padarė, yra

pastebėta ir vertinama. Tai gali būti stimulas daryti tai dažniau. „Jaučiausi padrąsintas Jūsų

klausimo papasakoti daugiau apie įvykį,“ „Jūs tikrai gražiai sugalvojate įvairių naujų

žaidimų berniukams.“ „Mačiau, kad jiems patiko, kaip jūs skambinate gitara.“

Pasakyti tokius dalykus nėra labai sunku. Tereikia kreipti dėmesį į tokį teigiamą elgesį ir

išsakyti tai garsiai. Toks grįžtamasis ryšys padeda klientui suprasti, kad jis elgėsi gerai ir

galėtų tai daryti dažniau.

Tačiau ne visa, ką kitas žmogus daro, yra gražu ir pozityvu. Jei niekas jam nepasako, kad

jis, pavyzdžiui, visą laiką kaltina kitus, skaudina savo komentarais ar niekada neįvykdo, ką

pažadėjęs, jis gali nesuvokti tokio savo elgesio.

Kalbėtis apie tokį elgesį yra daug sunkiau. Neigiamų dalykų išsakymas lengvai gali sukelti

pyktį ar bejėgiškumo jausmą. Arba žmogus nuo jūsų nusisuks. Ar tai priežastys nesuteikti

tokio pobūdžio grįžtamojo ryšio?

Mes taip nemanome, tačiau teikdami tokį įtemptesnio pobūdžio grįžtamąjį ryšį, kurį lengva

neteisingai suprasti, turime pagalvoti, jog sąžiningas pasakymas, ką man sukelia kito

elgesys, gali būti labai konfrontuojantis. Dėl to mums pirmiausia reikėtų apsvarstyti:

189

Ar mano santykis su tuo žmogumi yra geras, pakankamai stiprus, kad jam tai išsakyčiau?

Ar pripažįstu, kad jis yra asmuo su savo galimybėmis ir ribotumais, kaip ir aš?

Apie kokį teigiamą jo elgesį galiu jam taip pat pasakyti?

Ar yra prasmės jam sakyti ir ar tikrai to reikia?

Kada jam pasakyti? (Pvz., ne paskutiniu mūsų susitikimo momentu, ne tada, kai jis

susijaudinęs ir pan.)

Teikdami grįžtamąjį ryšį turime turėti galvoje, jog geriau pasakyti ką nors apie žmogaus

elgesį (veiksmą), nei apibendrintai apie žmogų. Geriau kalbėti apie tai, ką jis padarė, kas

man patinka arba kas nepatinka. Tai gal mane skaudina, liūdina ir pan. Tačiau jei kelia

susirūpinimą jo rėkimas, dar nereiškia, kad jis rėksnys. „Rėkimas tokiu momentu man

nepatinka. Tai man nepriimtina.“

Priduriant klausimą, asmuo paskatinamas reaguoti ir pateikti savo nuomonę dėl savo

reakcijos.

Išsakymas kitam asmeniui savo reakcijos į jo elgesį yra mano pagarbos jam ir tiesumo jo

atžvilgiu išraiška. Tai padeda kitam asmeniui suvokti, ką sukelia jo reakcijos. Nežinant to

neįmanoma keisti savo elgesio. Tam, kad nutartume keisti elgesį, reikia suvokti, koks jis

yra.

Grįžtamojo ryšio teikimo galima išmokti tik praktikuojantis ir:

- pastebint, ką mano grįžtamasis ryšys sukelia;

- įvardijant, kas trikdo, kas trukdo, kas patinka;

- leidžiant kitam asmeniui taip pat suteikti jums grįžtamąjį ryšį;

- jaučiantis pakankamai laisvam paklausti, kokius jausmus sukelia grįžtamasis ryšys;

- nebaigiant kalbėjimosi iš karto po grįžtamojo ryšio, bet skiriant laiko aiškiau

išsakyti bei suprasti tuos jausmus ir emocijas, kurias aš sukėliau;

- jei kitas nenori kalbėti daugiau, ieškoti kitų galimybių grįžti prie to, kas jį galbūt

įskaudino, ir ieškoti būdų atkurti ryšį;

- kviečiant kitą kalbėti apie savo jausmus;

- ieškant, kaip užbaigti teigiamai;

- suprantant, kad toks keitimasis mintimis padeda vienam kitą geriau suprasti ir

vertinti.

21 metodinė gairė Tema/klausimas Išsiaiškintini momentai

190

Metodinė gairė Išsiaiškintini momentai yra šiame skyriuje aprašyta ir iliustruota pavyzdžiu.

Čia dar kartą trumpai pateikiame santrauką kaip metodinį įrankį.

Šis metodas padeda reflektuoti konkrečius veiksmus ir geriau suvokti pagalbos šeimai

žingsnius, momentus. Šie pasikartojantys žingsniai yra labai svarbūs pokyčių siekimo

procesui.

Išsiaiškintini momentai

Kad ir kas būtų įvykę, šis įvykis, kartu žvelgiant ir į ateitį bei praeitį, suteikia mums naujų

realistiškų įžvalgų ir minčių. Tai tampa tolesnio veiksmo pagrindu. Iš tiesų kiekvienam

nutikimui, įvykiui būdingi šie dėmesio, refleksijos momentai. Vadiname juos

išsiaiškintinais momentais. Tokie momentai yra:

1. situacijos tyrinėjimas;

2. tikslų formulavimas ir vieno jų pasirinkimas darbui;

3. sprendimas, kaip dirbsime, ką naudosime;

4. žvelgimas atgal į rezultatą, kas įvyko, pasikeitė;

5. laiko skyrimas savo asmeniniam indėliui reflektuoti.

Išsiaiškintinų momentų schema

191

Šie penki momentai sudaro besitęsiančią spiralę, kurioje jie vis kartojasi. Tai spiralė, o ne

apskritimas ar tiesi linija. Apskritimas yra uždaras, o linija rodo, kad pokyčio siekimas yra

darbas viena aiškia kryptimi. Tačiau tikrovė ne tokia, bent jau, kai pokytis nėra priverstinis,

prievarta pareikalautas iš viršaus, iš išorės. Spiralė reiškia atvirumą ir judėjimą ne griežtai

nuspėjama linija, nes visi įsitraukę asmeniškai prisidės. Tai nenuspėjamas ir ne linijinis

procesas.

192

6 skyrius. Socialinis darbas platesniame bendruomenės

ir visuomenės kontekste

Grupių diskusijos

Darbas ne tik su individualiais klientais

46 pavyzdys. „Normalūs“ tėvai susitinka su tėvais, turinčiais problemų

47 pavyzdys. Kitos socialinės darbuotojos refleksijos apie tėvų susitikimus

Raktažodis – bendras interesas

48 pavyzdys. Susitikimas su tėvais vaikų dienos centre

Pasirengimas leidžia jaustis saugiai ir būti atviram klausytis

49 pavyzdys. Tradicinių švenčių organizavimas

Skirtingi susitikimo tikslai

50 pavyzdys. Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių problemų turinčias šeimas

Laisvė imtis iniciatyvų

Bendruomenė

51 pavyzdys. Mintys apie bendruomenę

Iniciatyvos nelabai pripažįstamos

Ryšys su Lietuvos istorija

Socialinio darbuotojo motyvavimas ir parama jam

52 pavyzdys. Aklagatvis rūpinantis berniuku

Apkaltinta, nes padėjo

Dėmesys poreikiams tarp nusibrėžtų tikslų

53 pavyzdys. Kaip gauti bendruomenės pagalbą?

Kokios pagalbos galime tikėtis?

Bendri interesai

54 pavyzdys. Atskiros grupės

Praktika „savoje“ grupėje

55 pavyzdys. Neigiami pasisakymai apie socialinės rizikos šeimas

Kiekvieno indėlis

Keletas išvadų

Socialinės pašalpos

56 pavyzdys. Socialinė pašalpa neskatina šeimų dirbti

Gyvenimas iš pašalpų kaip gyvenimo būdas

193

Skirtingų paslaugų susiejimas

Politikos formavimas dialogu

57 pavyzdys. Lankymasis tik dėl maisto

Ką pasirinkti

Kas svarbiau: taisyklė ar poreikis

Kontrolė ar dialogas

194

Grupių diskusijos

Darbas ne vien su individualiais klientais

Iki šiol aptarėme individualią socialinio darbuotojo pagalbą šeimai. Socialinio darbo

literatūroje tai dažnai vadinama darbu su atveju, kad būtų galima atskirti nuo darbo su

bendruomene ir socialinio grupinio darbo. Taigi socialinis darbas susijęs ne tik su

individualia pagalba. Grupių susitikimus ir veiklą, susijusią su bendruomene, galima

vertinti kaip įdomų būdą socialiniam darbuotojui padėti socialinės rizikos šeimoms.

45 pavyzdyje skaitėme, kad „Vitalija ir Stasys irgi jau norėjo gyventi kaip visi kaimo

žmonės“. Svarbu pasiekti tokį sėkmingą rezultatą. Padėti žmonėms būti bendruomenės

dalimi galima įvairiai. Viena galimybė – padėti klientui dalyvauti bendruomenės

organizuojamose veiklose, kaip paminėta ankstesniame skyriuje. Grupių susitikimai yra

kita gera galimybė. Tokie susitikimai suveda žmones ir leidžia jiems pasidalyti patirtimi,

suprasti, kad jų problemos nėra tokios unikalios, mokytis vienam iš kito ir būti

pakviestiems imtis iniciatyvos patiems. Tolesni pavyzdžiai yra tokių susitikimų

iliustracijos.

46 pavyzdys. „Normalūs“ tėvai susitinka su tėvais, turinčiais problemų

Iš šio pavyzdžio sužinome apie socialinę darbuotoją, po darbo organizuojančią susitikimus

skirtingo socialinio statuso tėvams. Dalį grupės sudarė vadinamosios „normalios“ šeimos,

o kitą dalį – šeimos, įrašytos į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Ypatinga tai, kad abi šios

grupės susitiko palankiai.

„Viena socialinė darbuotoja iš rajono pasakojo, kad po darbo socialinių paslaugų

skyriuje dirba kurdama bendruomenę. Į pirmąjį susitikimą ji pakvietė ne tik

aktyvias, tvirtas, bet ir socialiai remtinas, problemines šeimas. Susitikimo metu

žmonės iš „normaliųjų“ šeimų buvo būreliais išsibarstę beveik po visą patalpą, kiek

bendraudami vieni su kitais, o žmonės iš probleminių šeimų – labiau viename

kampe, bet po vieną, nedrįsdami kalbinti. „Kaip gražu buvo klausyti, – pasakojo

socialinė darbuotoja, – kai po pirmųjų susitikimų „normalių šeimų“ žmonės pradėjo

su nuostaba man sakyti: „Bet juk jie tokie patys žmonės, kaip mes, tik jų labai

sudėtinga situacija!“ Ir kai dabar vyksta susitikimai, tai visi yra susimaišę

tarpusavyje ir gyvai kalbasi. Kai kur pradėjo draugauti šeimomis, viščiukais ar

daržovių sėklomis keičiasi, vieni kitus lanko.“ Ir nors toks darbas yra tik

projektinis, būtent čia darbuotoja atsigauna ir mato prasmę dirbti.“

195

47 pavyzdys. Kitos socialinės darbuotojos refleksijos apie tėvų susitikimus

Nėra pateikta daug detalių apie susitikimų eigą. Pavyzdžiui, gaila, kad nepapasakota, kaip

socialinė darbuotoja rengia susitikimus ir ką ji darė pirmųjų susitikimų metu, kad pasiektų

tokį gerą rezultatą – nes daugeliui socialinių darbuotojų, skaičiusių šį pavyzdį, buvo

smalsu, kas vyko. Viena iš šių socialinių darbuotojų, kuriai patiko susitikimų tarp

socialinės rizikos šeimų ir kitų tėvų mintis, užrašė savo apmąstymus. Tai, kad vyko tokie

susitikimai, pažadino entuziazmą ir teigiamus jausmus. Ji labai džiaugėsi, kad socialinė

darbuotoja, kuriai susitikusi ji mielai paspaustų ranką, pradėjo tokią veiklą. Socialinė

darbuotoja paaiškina, dėl ko ji taip džiaugėsi šiais susitikimais:

„Už tai, kad socialinė darbuotoja kurdama kaimo bendruomenę sugebėjo pakviesti

ne tik aktyvias, tvirtas šeimas, bet ir problemines. Kad ji turėjo tiek drąsos,

rizikavo, pasitikėjo šeimomis. Nes nežinia kuo galėjo pasibaigti šis vakarėlis

(pavyzdžiui, ne tik patyčiomis, bet ir konfliktais). O ji gebėjo kontroliuoti ir valdyti

situaciją, suvienyti žmones, įgalinti vienus su kitais bendrauti šeimomis,

bendradarbiauti, dalytis, mainytis daiktais.

Bet man kilo ir abejonių. Trūko informacijos, ar ji pakvietė visas savo rizikos

šeimas, ar tik ramias ir nekonfliktiškas, ir ar buvo antrosios pusės. Nes socialinė

darbuotoja galėjo atrinkti tik teigiamas šeimas, gal tik jai priimtinas, kuriomis ji

pasitikėjo arba pagal kažkokį kriterijų. Kvietė tik tuos, kas jai patiko, su kuo ji gerai

sutarė. Jei ji pakvietė neskirstydama ir nesvarstydama, netaikė jokių kriterijų,

tuomet norėtųsi šią stiprią moterį pasikviesti į mūsų susitikimus pasidalinti savo

gerąja patirtimi. Paklaustume, kaip jai pavyko prikalbinti šiuos žmones. Ar tai buvo

ilgas procesas, ar tai labai lengva ir paprasta. Kaip ji išlavino visų bendravimo

įgūdžius? Gal tai įgimta jos charizma?

Tuomet aš manau, kad ši socialinė darbuotoja yra kompetentinga, stipri, drąsi

moteris, tai kūrybiška asmenybė, empatiška, pasitikinti savimi, žinanti jų vertybes,

žino savo klientų ne tik silpnąsias puses, bet ir stipriąsias. Tai reiškia, kad ji laikosi

konfidencialumo ir anonimiškumo principų, jos klientai pasitikėjo ja, nes paprašyti

dalyvavo bendruomenės susitikime. Ir šiuos susitikimus ji sėkmingai tęsia toliau.

Tai nesibaigė ties vienu ir nepasisekusiu susitikimu. Tai tapo tradicija.“

Raktažodis – bendras interesas

196

Ar socialinė darbuotoja, organizavusi susitikimus, pakvietė visas socialinės rizikos šeimas,

nežinome. Tačiau net jei ji apsiribojo pažįstamais tėvais ir turinčiais kiek bendravimo

įgūdžių, tokie susitikimai vis tiek yra įdomūs ir vertingi. Tiems, kas juose dalyvavo,

susitikimai padėjo praplėsti jų akiratį ir keisti abipusius išankstinius nusistatymus.

Tikriausiai socialinė darbuotoja pagalvojo, prieš kviesdama tėvus, kuriuos iš jų kviesti. Kai

organizuojame tokią grupę, reikia iš anksto apgalvoti: ką pakviesiu ir dėl kokių priežasčių?

Ar tikiuosi, kad potencialūs dalyviai turės tam tikrų ypatingų žinių, pomėgių ar socialinių

įgūdžių? Priežastis susitikimui turėtų būti pagrindinis veiksnys. Visi turėtų turėti vaikų, bet

ar to paties amžiaus? Juk paaugliai kelia mums kitus iššūkius ir problemas, nei

ikimokyklinukai. Būtų įdomi ir įvairaus amžiaus vaikų tėvų grupė.

Reikia pagalvoti ir apie žmonių skaičių. Jei norime, kad žmonės klausytųsi vienas kito,

grupė neturi būti labai didelė. Taip pat dalyvių skaičius iš abiejų grupių turėtų būti panašus.

Be abejo, nežinome, ar visi atvyks, bet pradedant yra geriau pakviesti 5–8 tėvus iš

kiekvienos grupės, o ne 10 ar 15. 20–30 žmonių grupėje daug sunkiau išsakyti savo

nuomonę ir visų išklausyti, palyginus su 10 žmonių grupe.

Pakviestiesiems galėjo būti pasakyta, kad susitikimo priežastis – susipažinti ir pasidalinti

vaikų auklėjimo patirtimis. Taigi noras dalintis tuo galėjo būti priežastimi pakviesti ir

ateiti. Tada nesvarbus išsilavinimo lygis ar geri bendravimo įgūdžiai. Svarbesni kriterijai –

noras dalyvauti ir susidomėjimas.

Ar dalyviai norės kalbėtis apie savo bendrus interesus priklauso nuo to, kaip diskusija bus

pristatyta ir vedama. Ruošdama susitikimą, socialinė darbuotoja tikriausiai apie tai

pagalvojo ir paklausė savęs: „apie ką jie gali kalbėtis?“ Yra labai svarbu pradėti nuo temų,

kurios kiekvienam pažįstamos, nes tai suteikia visiems teigiamą įspūdį, kad jie turi apie ką

kalbėtis. Tarkime, tėvai galėtų papasakoti, ką gero praeitą savaitę nuveikė jų vaikas, ir ką –

kas nelabai jiems patiko.

Pagrindine šių susitikimų sėkmės priežastimi turėjo būti tai, kad visi dalyviai turėjo bendrų

interesų – vaikų, – ir kad diskusijų vadovė padėjo jiems tai suprasti ir tuo dalintis. Šalia

temų ir klausimų, kuriais galima kalbėtis, apsvarstymo, socialinė darbuotoja turėjo

apsvarstyti ir susitikimų struktūrą. Tarkime, pradžioje skiriant laiko susipažinti. Aiški

pradžia ir pabaiga suteikia saugumo. Dalyviai turi žinoti, kada susirinkimas baigsis. Jei

sutarta, kad bus baigta 18 val., vadovui to reikia ir laikytis, o ne dirbti dar vieną valandą.

Jei vadovas mato, kad susirinkimas užtruks, sutartu pabaigos laiku ar kiek prieš tai jis turi

aptarti su dalyviais, kad pabaigos laikas atėjo, bet dalijimasis pačiame įkarštyje. Tada visi

turi nutarti, ką darys toliau: diskutuos ilgiau, susitiks ir pratęs kitą kartą, o gal užteks tiek

197

diskusijos, kiek jau įvyko. Toks aiškumas ir susitarimų laikymasis padeda dalyviams

pasitikėti vadovu ir tuo, kad jie priimami rimtai – tarkime, nemanoma, jog visi turi turėti

laiko dar valandos diskusijai.

Skirtingai nei komandos susitikimuose, aprašytuose 3-me skyriuje, tokių susitikimų tikslas

yra ne kartu nutarti, kaip teisingai auklėti vaikus, bet išgirsti skirtingas mintis ir problemų

sprendimus. Diskusijų vadovui tai reiškia, jog reikia kiekvienam suteikti galimybę ką nors

pasakyti ir išreikšti savo labai skirtingas nuomones. Socialinė darbuotoja turėjo į tai

atkreipti dėmesį. Dažnai tai yra sudėtingiausias vadovavimo diskusijoms aspektas, nes gali

būti, kad vienas ar du dalyviai yra linkę kalbėti be perstojo. Kuris nors dalyvis gali būti

labai užtikrintas dėl savo nuomonės ir norėti įtikinti kitus. Dėl to kitas dalyvis, kurio

nuomonė ar patirtis skiriasi, lengvai tyli ir gali atitolti. O kiti pradės kalbėtis su savo

kaimynais. Tokiais momentais diskusijų vadovui reikia turėti stiprybės įsikišti pasakant,

kad jų mintys labai įdomios, tačiau pasiklausykime ir kitų nuomonių. Juk dėl to čia ir

susirinkome. „Mūsų nuomonės ir aplinkybės labai skirtingos, kaip ir mūsų patirtys ar mūsų

vaikai“. Išlaikyti neutralią poziciją ir paskatinti tuos, kuriuos gali užgožti kiti, yra svarbiau,

nei turėti charizmą.

Įdomus grupės vedimo aspektas yra tas, jog kiti grupės nariai labai dažnai padeda. Ypač jei

jie jaučiasi laisvi užduoti klausimą ar yra pakviečiami reaguoti skirtingai, grupės dalyviai

padės, klausydamiesi vienas kito.

O kai kuris dalyvis labai smarkiai teisia/smerkia, diskusijų vadovui reikia aiškiai parodyti,

kad yra įvairių reagavimo būdų, ir kad tokie susitikimai yra įdomūs, nes galime klausytis

vienas kito, o ne dėl vienpusiškų nuomonių pateikimo. Taigi sekti tokius dalykus yra viena

iš pagrindinių diskusijos vadovo užduočių. Tačiau ir pati vadovė turi džiaugtis kitokiomis

nuomonėmis ir asmeninėmis reakcijomis, o ne vien remtis teorijomis iš knygų. Istorijos

apie tai, kas iš tiesų vyksta gyvenime yra ne mažiau įdomios ir vertingos išgirsti. Kai tik

socialinė darbuotoja ir dalyviai tai suvoks, bus daug apie ką kalbėtis, kuo dalytis ir ko

vienas iš kito išmokti.

Tai, kas čia paminėta apie vadovavimą grupės dialogui ir jo padrąsinimą, tinka ir kitiems

grupių susitikimams.

48 pavyzdys. Tėvų susirinkimas dienos centre

Kadangi buvo vasaros atostogų pabaiga ir turėjo prasidėti nauji mokslo metai, dvi vieno

dienos centro socialinės darbuotojos nutarė suorganizuoti susitikimą su visais vaikų,

198

lankančių VDC, tėvais. Susitikimas buvo atidžiai parengtas ir patenkino tėvų, vaikų, ir

dviejų socialinių darbuotojų poreikius. Viena iš jų pasakoja apie susitikimą.

„Norėjome sukviesti tėvus ir pasikalbėti apie naujus mokslo metus, paklausti jų

nuomonės apie vaikų dienos centrą, išgirsti jų poreikius ir norus savo vaikams

dienos centre. Taip pat norėjome informuoti tėvus apie praėjusią vasarą, stovyklą,

sanatoriją, išreikšti savo (darbuotojų) nuomonę ir norus. Apie planuojamą

susirinkimą informavome parapijos kleboną ir kitą kunigą, kuris padeda dirbti su

vaikais. Jie abu pritarė mūsų idėjai ir nutarė dalyvauti susitikime su tėvais. Prieš

pakviesdamos tėvus, mes su kolege labai aiškiai išsiaiškinome pačios sau, ko mes

norime iš šio susirinkimo. Nes jei neįsivardini to aiškiai, labai sunku vesti

susitikimą.

Pasidarėme didžiulį sąrašą dalykų kuriuos norime pasakyti, pasidalinti su tėvais.

Prieš susirinkimą, mes keturi (kolegė, klebonas, kunigas ir aš) susirinkome ir

pasidalinome užduotimis. Parapijos klebonas nutarė kalbėti apie išlaidas, kurias

patiria parapija dėl centro veiklos. Kitas kunigas nutarė kalbėti apie vasaros

stovyklą ir apie vaikų dantų taisymą, nes daugiausiai jis rūpinasi šiais reikalais.

Mano kolegė kalbėjo apie sanatoriją ir kaip sekėsi vaikams ten. Aš buvau atsakinga

už tėvų nuomonės ir pasiūlymų išklausimą. Buvome pasiruošę kavos, arbatos,

sausainių, saldainių. Buvo labai malonu matyti tiek daug tėvų. Prieš susirinkimą

nesitikėjome, kad beveik visų vaikų tėvai ateis. Iš viso centre yra 25 vaikai, į

susitikimą atėjo 20 žmonių iš 17 skirtingų šeimų. Kai kurie tėvai atsivedė kitą

šeimos vaiką.

Pradžioje pasidžiaugėme, kad tiek daug tėvų atėjo į susitikimą. Tuomet sutarėme

dėl laiko. Nutarėme, kad užtruksime ilgiausiai dvi valandas. Tuomet sutarėme dėl

pagrindinių taisyklių – kalbame po vieną, jeigu kyla klausimai, kvietėme

nesidrovėti ir klausti ir t. t.

Buvo labai įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į tai, kas yra sakoma susirinkimo

metu. Reakcijos buvo tiek verbalinės, tiek neverbalinės. Po susirinkimo kai kurie

tėvai pasiliko ir kalbėjomės apie dalykus, kurie nebuvo iškelti susirinkimo metu.

Taip pat beveik visi tėvai neišlėkė iškart po susirinkimo. Jie pasiliko centre, jų

vaikai aprodė centrą. Vaikai didžiavosi aprodydami centrą, rodydami nuotraukas

stende. Kuomet jau visi išėjo, mes su kolege pasilikome ir pasikalbėjome apie

susirinkimą. Pasidalinome savo įspūdžiais, pastabomis. Nutarėme, kad reikia rengti

susitikimus, nes tai geras būdas užmegzti ir palaikyti ryšį.“

199

Pasiruošimas leidžia jaustis saugiai ir padeda atidžiai klausytis

Pavyzdys gražiai ir gerai iliustruoja, kaip socialinės darbuotojos pasiruošė susitikimui ir

kaip jis vyko. Tikėtina, jog dėl to, kad gerai ir rūpestingai pasiruošė, jos buvo užtikrintos

dėl susitikimo struktūros ir taip pat jautėsi laisvos klausytis tėvų. Pasidalijus užduotimis

tapo dar įdomiau, o tėvams buvo smagu girdėti skirtingus žmones. Visiems – tėvams,

socialinėms darbuotojoms, kunigams ir ten buvusiems vaikams – tai padėjo suvokti, kad

vyksta centre. O tėvai suprato, kad jie čia laukiami. Taip pat kai kuriems tėvams galėjo būti

malonu susitikti vieni kitus ir išgirsti vienas kitų klausimus ir reakcijas.

49 pavyzdys. Tradicinių švenčių organizavimas

Trečią susitikimų su klientais variantą aprašė vienos mažos NVO, padedančios vienišoms

mamoms, susiduriančioms su socialinėmis problemomis, vadovė (socialinė darbuotoja). Ji

surinko grupę klienčių Kalėdų šventei organizuoti.

„Dauguma NVO dirbančiųjų turbūt yra patyrę tą nenumaldomą norą pradžiuginti

šeimas, bent švenčių proga leisti joms atitrūkti nuo jas slegiančių problemų,

suorganizuojant joms tradicines šventes – šv. Kalėdų ir/ar šv. Velykų, galbūt kitas.

Savo praktikoje ne aš organizuoju šeimoms turinčioms socialinių problemų šventes,

bet įgalinu jas pačias pasitelkiant turimas žinias jas susikurti ir praleisti smagiai

laiką drauge įnešant į šventės sukūrimą dalelę savo žinių, darbo ir patirties.

Gruodžio mėnesio pradžioje miestas jau pasipuošęs ir aplink tvyro šventinės

nuotaikos. Susitikimas su mamų grupe žada, kad bus kalbama apie kalėdinės

šventės organizavimą. Į susitikimą ateina 14 mamų iš 20-ties kviestų, pokalbis

prasideda susirinkus visoms laukiamoms ir pasidarius šiltos kavos ar arbatos

puodelį, dėmesys koncentruojamas į jų poreikius. Pirmas klausimas prasidėjus

dialogui iš vadovo pusės yra: „Ar jūs norite, kad padėčiau jums susikurti Kalėdinę

šventę ir kartu galėtume smagiai praleisti laiką?“ Daug nelaukus iš mamų pusės

pasigirsta atsakymai, kurie byloja, jog joms ta šventė labai svarbi. Tęsdama mintį

vadovė siūlo apsvarstyti šventės datą, bei ko jų nuomone reikia, kad šventė įvyktų.

Siūloma pasiskirstyti atsakomybėmis, nuspręsti kas už ką gali prisiimti atsakomybę

– už salės puošimą, balionų pūtimą, stalo ruošimą, kas galėtų būti Kalėdų senelis,

kaip užimti vaikus iki jam pasirodant ir pan.

Diskusija įsibėgėja. Pagaliau pasigirsta pirmieji sprendimai iš mamų pusės. Vadovė

stebi jų diskusiją, karts nuo karto įsiterpdama, apibendrindama, kas buvo pasakyta,

200

pasitikslindama ir mamų sprendimus užsirašydama ant popieriaus lapo, kad visiems

būtų aišku, kas bus ir ko galima tikėtis iš visų čia susirinkusių ir iš tų, kas šiame

susitikime dėl tam tikrų priežasčių nedalyvavo.

Susitikimui baigiantis jaučiasi mamų entuziazmas, įsijautimas į užduoties –

Kalėdinės šventės sau sukūrimą. Viskas, už ką atsakingas vadovas, yra salės

paieška, kurioje galėtų vykti šventė, informuoti visas šeimas apie tai, kas buvo

nuspręsta šio susitikimo metu, pasirūpinti dovanėlėmis šeimoms, pakviesti

savanorius į šventę bei pasiruošimą jai.

Šventės metu stebima, kaip šeimos tampa ne tik pasyviais šventės dalyviais, bet ir

aktyviais jos kūrėjais. Panašią įvykių seką galima stebėti ir artėjant Velykinei

šventei.“

Skirtingi susirinkimų tikslai

Duotuose pavyzdžiuose pateiktos trys skirtingos priežastys susitikimams su klientais.

Kiekviena yra savaip vertinga. Pirmajame pavyzdyje dvi skirtingos tėvų grupės, įprastai

nesusitinkančios, buvo paskatintos pasidalinti patirtimi ir geriau vienas kitą suprasti.

Asmeniškai susitikti yra vienas iš geriausių būdų pašalinti abipusius stereotipus.

Tėvų susitikimas dienos centre leido tėvams aiškiai suprasti, kad jų nuomonė darbuotojams

yra svarbi. Tai taip pat šiems tėvams galėjo būti nauja patirtis būti pakviestiems išsakyti

savo nuomonę grupei ar klausytis, kaip kiti tėvai kitaip išsprendė problemą. Galima lavinti

ir praktikuoti socialinius įgūdžius. Socialines darbuotojas dialogas taip pat įkvėpė, nes jos

gavo grįžtamąjį ryšį iš tėvų apie savo darbą. Pasidalijusios jos galėjo jaustis ne tokios

vienišos su savo abejonėmis ir problemomis. Be to, tai suteikė tėvams galimybę pasidomėti

tuo, kad vyksta dienos centre. Kasdienos skuboje socialinės darbuotojos gal abejojo, ar

tėvams tai įdomu ir rūpi.

Paskutiniame pavyzdyje klientės buvo pačios pakviestos organizuotis Kalėdų šventę.

Klientės organizacijoje gavo dar aktyvesnį vaidmenį, nes buvo pakviestos bendradarbiauti

su socialine darbuotoja ir organizacijos savanoriais. Šioje organizacijoje nerasime griežto

atskyrimo tarp klientų ir darbuotojų. Socialinė darbuotoja aiškiai klientėms išreiškė: „Jūs

taip pat turite prisiimti atsakomybę už tai, kas čia vyksta.“ Tai, kaip socialinė darbuotoja

aprašė susitikimą, leidžia suprasti, kad klientės ne pirmą kartą kviečiamos organizuoti

veiklą pačios. Tai šios organizacijos kultūros dalis.

Socialinė darbuotoja pirmiausia pakvietė dalyves pateikti idėjas ir mintis apie Kalėdų

šventimą drauge. Ji davė laiko minčių lietui ir pasisakymams, kas jas ir jų vaikus šventėse

201

džiugina. Tik po to buvo pradėta kalbėti konkrečiau ir jos kartu nutarė, ką ir kaip daryti.

Socialinė darbuotoja stengėsi per daug nesikišti. Ji nenorėjo perimti jų iniciatyvų ar taisyti

jų pasiūlymų. Tačiau ji sekė, kas vyksta, ir galime tikėtis, jog jei kurios dalyvės idėjos liko

neišgirstos ar buvo nustelbtos kitų, socialinė darbuotoja tą dalyvę parėmė. Socialinės

darbuotojos tikslas buvo kad visos įsitrauktų ir kad jaustų pasididžiavimą galutiniu

rezultatu. Pasidžiaugimas kiekvienos indėliu organizuojant šventę ne tik žadino

kūrybiškumą, bet ir sustiprino jų tarpusavio ryšį bei gerino socialinius įgūdžius.

50 pavyzdys. Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių problemų turinčias šeimas

Socialinė darbuotoja, vadovaujanti aprašytai organizacijai, yra labai atidi ir jautri klienčių

įtraukimui į organizacijos veiklą, ir aktyviai tą daro. Iš dalies tai būtinybė, nes organizacija

gali padaryti daugiau, kai įsitraukia daugiau žmonių, tačiau tai yra ir vadovės esminė

vizija.

„Organizacija, reguliariai gaunanti paramą maistu, dvi dienas per savaitę

organizuoja jo išdalinimą, į maisto paketų šeimoms ruošimo procesą įtraukdama

pačias šeimas. Sudaromas grafikas, pagal kurį kiekviena norinti ir galinti tam skirti

laiko klientė savanoriškai gali atvykti nurodytu laiku į organizaciją ir padėti

suruošti maisto paketus kitoms šeimoms. Kviečiamos dvi moterys, užsirašiusios tai

dienai savanoriauti, jų atvykstančių laukia darbuotoja. Joms atvykus, jos

supažindinamos su paramos maistu skirstymo į paketus pagrindinėmis taisyklėmis,

bei laiku, per kurį turi būti atliktas darbas (maždaug 1,5 val.). Tokiu būdu

skatinamas jų savanoriškas įsitraukimas, savarankiškumas, atsakomybė. Svarbu

atkreipti dėmesį į tai, jog moterys po to dar kartą užsirašo ir noriai atvyksta padėti

ruošiant maisto paketus kitoms šeimoms. Kai darbas būna baigtas, jų yra

pasiteiraujama, ką jos galvoja apie atliktą darbą. Daugumos reakcijos būna, kad

joms smagu padėti, tada jos jaučiasi reikalingos, kad jos tik pabandžiusios suprato,

kad tai nėra taip paprasta ir lengva, kad sunku nuspręsti, kaip išdalinti maistą, bet

mano, kad kitą kartą jau bus lengviau, kad atvykusios padėti, jos gali daugiau

pabendrauti.

Šioje situacijoje „laimi“ abi pusės – klientai įsitraukia į savanorišką darbinį

užimtumą, o organizacija sutaupo laiko, kuris gali būti skiriamas kitų darbų

atlikimui.“

Laisvė imtis iniciatyvų

202

Tokie požiūriai, kaip pavaizduoti pavyzdžiuose, leidžia numanyti, jog socialinė darbuotoja

ne tik koncentruojasi į individualią pagalbą asmenims, bet ir kreipia dėmesį į socialinės

rizikos šeimų socialinę aplinką. Taip pat į tai, kuo tėvai gali prisidėti prie organizacijos.

Tačiau įsitraukti tokiu būdu, kaip aprašyta paskutiniajame pavyzdyje, nebus įmanoma

kiekvienoje organizacijoje, dirbančioje su socialinės rizikos šeimomis. Tą apspręs

organizacijos tikslas ir jos taisyklės.

Ar socialinis darbuotojas galės kviesti klientus veikti taip, kaip jiems atrodo gerai,

priklausys ne tik nuo organizacijos tikslo, bet ir nuo jos kultūros, bei nuo laisvės,

duodamos socialiniam darbuotojui.

Nurodant tokią veiklą iš viršaus nebus rezultatų, nes taip paminami asmeniniai

kūrybiškumas, iniciatyva ir atsakomybė. Vien duoti kitam užduotį yra visiškai kitoks

požiūris. Kai kuriais atvejais klientui tai gali būti įdomu, tačiau daugeliu atveju dėl to jie

netampa labiau savarankiški. Gavęs užduotį klientas vis klausinės: „Ar šitaip aš turiu

daryti? Ar teisingai darau?“ Kad žmogus pradėtų pasitikėti tuo, kaip jis daro, jam reikia

laisvės daryti savaip. Taip pat jam reikia socialinio darbuotojo paramos. Tačiau socialinis

darbuotojas gali paremti tada, kai pats nėra susaistytas prievolės paveikti kliento elgesį, nes

taip jam liepė vadovai, bet priešingai, yra laisvas skatinti paties kliento iniciatyvas. Toks

požiūris padeda (vėl) atrasti savo asmeninį kūrybiškumą ir atsakomybę, pamatyti jų vertę ir

rasti juose pasitenkinimą.

Daugeliui klientų, tačiau ne vien klientų, bet ir socialinių darbuotojų, būti pakviestiems

dalyvauti ir asmeniškai prisidėti gali būti labai nauja patirtis. Tai suteikia naujų minčių,

skatina kūrybiškumą ir užmezga ryšį su kitais žmonėmis. Dvi moterys, paklaustos

grįžtamojo ryšio po maisto paketų ruošimo labai gerai suvokė, kokią naudą tai joms davė.

Ne materialinę naudą, bet emocinę. Tai padidino jų savigarbą ir pasitenkinimą, kad jos

reikalingos. Suprasdami naudą tik kaip piniginę ar materialinę, labai susiauriname naudos

sąvoką. Socialinė darbuotoja, pakvietusi žmones susiorganizuoti sau šventę ar pakuoti

maistą, labai gerai tai supranta.

Iniciatyvos, kurių imasi bendruomenė, labai sustiprina bendruomenės sanglaudą. O

socialinis darbuotojas gali prisiimti iniciatyvą kviesti žmones prisidėti. Tačiau yra pavojus,

kad profesionalas perims idėjas ar iniciatyvas jas pagerindamas ir pagražindamas.

Tendencija pagerinti ir pagražinti kyla iš to, kad profesionalas nori paremti, padėti. Tačiau

riba tarp paramos ir perėmimo yra labai subtili. Ypač jei dirbame su žmonėmis, kuriems

daryti kažką patiems yra labai nauja patirtis. Jie tuoj pat pradės remtis tais, kurie „geriau

išmano.“ Kai klientas nepasitiki savo idėjomis, jis gali nuolat klausinėti: „O ką dabar

203

daryti?“ Iš noro būti tobulu socialinis darbuotojas gali perimti idėjas, kas klientui

patvirtintų, jog „kiti išmano geriau.“

Inicijavimas, dalijimasis nuomonėmis ir grįžtamojo ryšio teikimas apie tai, kas pavyksta ir

ką galima būtų pagerinti kitą kartą gali vis labiau tapti įpročiu, kultūra. Dėl to yra gerai po

įvykio susitikti su dalyviais ir aptarti, kas gerai pavyko, o ką galima išmokti iš to, kaip

vyko, bei kaip kiekvienas įsitraukė ir atliko savo užduotį.

Bendruomenė

51 pavyzdys. Mintys apie bendruomenę

Pradėti ką nors nauja reikalinga parama. Bet susilaukti šios paramos yra sunkiau, nei

norėtųsi socialinei darbuotojai, užrašiusiai savo mintis. Ši socialinė darbuotoja taip pat

labai su entuziazmu reagavo į dviejų tėvų grupių susitikimą (46 pvz.). Pavyzdys sužadino

daug minčių, kuriomis ji norėtų pasidalinti.

„Iš atvejo mane labiausiai sužavėjo ta moteris, kuri ėmėsi šio projekto. Ne

kiekvienoje bendruomenėje yra tokių žmonių. Kita vertus, jei ir yra, niekas nenori

dirbti už ačiū. Ne paslaptis, kad būti bendruomenės pirmininku yra savanoriškas

darbas, už kurį niekas nemoka. Iki projekto laimėjimo yra ilgas kelias. Taip pat toks

žmogus turi turėti daug pagelbinčių savybių: jam turi rūpėti bendruomenės žmonių

problemos, jis turi stengtis, komunikuoti su jais, galiausiai ir pats turi būti stiprus

žmogus. Ne paslaptis, kad mažoje bendruomenėje ataidi kalbos apie tave vos tik

suklydus ar kažko paprašius. Reikia mokėti apginti save ir savo veiklą, bei išlikti

motyvuotam dirbti visuomenės labui.

Tai pat atvejyje man labai patiko, kad socialinės rizikos šeimos nebuvo atskirtos

nuo kitų bendruomenės šeimų, kas dažnai pasitaiko mūsų bendruomenėse. Dažnai

susiduriu su tokiu požiūriu, kad socialinės rizikos šeimos tiesiog yra ignoruojamos

dėl kitokio gyvenimo būdo. Taigi iškyla rizika socialiniam darbuotojui, pavyzdžiui

kviečiant į susitikimą ir tokias ir tokias šeimas, būti apkaltintam organizavus viešą

pasityčiojimą iš socialinės rizikos šeimų. Gerai, jei išeina, kad susirinkimas ir

integracija sėkminga, tačiau jei ne? Bet šiam dalykui man patiko kažkieno

komentaras: ,,Jei mes galvosime apie nesėkmes, sukaupsim savyje daug stabdžių,

kurie mums trukdys siekti tikslo“. Rašau didelį pliusą už šią pastabą. Kažkada

galvojau apie socialinės rizikos ir ,,normalių šeimų“ vaikų dienos centro įkūrimą

204

savo kaimo bendruomenėje. Tačiau negavusi palaikymo iš seniūno sustojau, o po to

pradėjau galvoti, o jei kas nepavyks, jei aš nemokėsiu dirbti su jais, galiausiai

valdyti konfliktinių situacijų - kas tada? Todėl sustojau. Taip pat abejojau, kai

atsirado vieta naujam bendruomenės pirmininkui. Pradėjau savęs klausti: ,,Juk aš

jauna, kaip žmonės gali manimi pasitikėti? Ko aš galiu pasiekti, juk aš čia tik

atvažiuoju ir čia prabėgo tik mano vaikystė.“ Taip ir gyvenu su tokiomis mintimis.

Pagrindinės problemos, kurias matau bendruomenėje, tai stiprėjanti socialinės

rizikos šeimų izoliacija, bendruomenės narių susvetimėjimas, bendruomenės narių

nežinojimas koks yra socialinis darbas su tokiomis šeimomis. Bendruomenės nariai

mato socialinį darbuotoją, kaip „viską padarantį“ už socialinės rizikos šeimas

asmenį. Todėl atsiranda nepasitenkinimas tokiomis šeimomis, už kurias

atsakomybę perima socialinis darbuotojas, ir tai skatina neapykantą bendruomenėje.

Integracija šioje vietoje nevyksta, o blogėja. Atsiranda net tokių pasakymų: „Reikia

pradėti gerti, kad įtrauktų į riziką, tada nereikės galvoti kaip gyventi, viską padarys

socialinis.“

Iniciatyvos nelabai pripažįstamos

Socialinė darbuotoja, užrašiusi savo mintis apie rizikos šeimas ir jų santykį su

bendruomene, paliečia keletą svarbių temų. Tuo ji kviečia mus plačiau pažiūrėti. Ji

pabrėžia, kad:

o socialinės rizikos šeimos vis labiau izoliuojasi;

o socialinis darbuotojas matomas kaip galintis išspręsti visas šeimos problemas;

o naujai iniciatyvai pradėti reikia būti labai stipriam ir norėti „plaukti prieš srovę“;

o dauguma žmonių labiau kreipia dėmesį į tavo daromas klaidas, o ne džiaugiasi, kad

norima pradėti kažkas naujo;

o norėdamas tęsti, turi nebijoti kritikos;

o labai reikalingi vadovo parama ir padrąsinimas.

Ryšys su Lietuvos istorija

Socialinė darbuotoja daro išvadą, kad bendruomenė nevertina iniciatyvų. Dėl to ji ir

daugelis kitų nesijaučia pakviesti ar skatinami pradėti ką nors naujo. Ji nesijaučia

pakankamai stipri prisiimti riziką.

Ar galėtume pasakyti, jog priežastis, dėl ko nepalaikomos iniciatyvos, yra baimė? Baimė,

kylanti dėl istorijos, kurioje iniciatyvumas nebuvo skatinamas. Sovietinio režimo laikais

205

asmeninės iniciatyvos ne tik nebuvo vertinamos ar skatinamos – jos buvo labai pavojingos.

Susitikimai, parama ir rūpinimasis silpnesniais lengvai žadino nepasitikėjimą ir įtarumą.

Kiek tai vis dar veikia visuomenę?

Ir žmonių požiūrį vienas į kitą bei į socialinius darbuotojus, kurių profesija yra padėti

visuomenės silpniesiems? Apie tikrovę nebuvo kalbama, problemos nebuvo minimos ir

aptariamos. Nebuvo dialogu su dalyviais ieškoma tikroviškų išeičių. Buvo nepriimtina

klausti kieno nuomonės ir pasidžiaugti individualumu ir asmeniškais atsakymais.

Sprendimai ir teisingi atsakymai būdavo pateikiami iš aukščiau. Ieškoti savo atsakymų,

galvoti pačiam nėra visada lengva. Dėl to pradedama galvoti ar net socialiniam darbuotojui

sakyti - „reikia pradėti gerti, kad įtrauktų į rizikos šeimas, tada nereikės pačiam galvoti

kaip gyventi, viską padarys socialinis“.

Tai gali pasirodyti patrauklu, tačiau tikriausiai tik trumpam. Daugumai žmonių, esančių

socialinės rizikos šeimų sąraše, nepatinka, kai jiems nurodoma, kaip gyventi. Be abejo, yra

žmonių, kuriems gal lengviau, kai socialinis darbuotojas pasako, ką daryti. Tačiau mūsų

požiūris į socialinį darbuotoją šioje knygoje ne toks. Socialinis darbuotojas nemano, jog jo

uždavinys yra perimti savo klientų gyvenimą. Jei klientai ar valdžia kaltina socialinį

darbuotoją, kai klientai padaro ką negerai, tai rodo asmeninės atsakomybės neigimą (žr.

taip pat 1 sk.). Socialinis darbuotojas neturi galios sustabdyti kliento blogą elgesį – ir neturi

noro tokią galią įgyti. Jis neketina ir priversti kitą paklusti ir padaryti jį priklausomą nuo

savęs. Jei socialinis darbuotojas siektų šių dalykų, jis perimtų asmeninę atsakomybę – o tai

yra viena iš esminių žmogaus kaip asmens teisių. Tai nėra socialinio darbo tikslas.

Socialinio darbuotojo motyvavimas ir parama jam

Ne tik klientui, bet ir pačiam socialiniam darbuotojui reikia padrąsinimo. To ir prašo

socialinė darbuotoja, pateikusi savo mintis. Ji supranta, kad kultūra aplink ją nėra

paremianti. Priešingai, žmonės rodos laukia klaidų, kurias ji gali padaryti, vietoj to, kad

įvertintų naują iniciatyvą, naują mintį. Juk šie dalykai visada susiję su rizikos prisiėmimu,

nes sėkmė nėra garantuota. Tai atsidengimas naujai nežinomai patirčiai, naujoms vietoms.

Šis atvirumas yra būtina pokyčių darymo sąlyga. Be abipusio susidomėjimo ir dialogo

negali būti nei darbo kartu, nei paramos, ar kalbėtume apie darbą komandoje, ar apie darbą

su skirtingomis organizacijomis. Tai tinka ir visuomenei, bendruomenei.

Atvirumas žmonėms ir jų situacijoms buvo paminėtas kaip pamatinis socialiniam

darbuotojui. Ir to ypatingai reikia dirbant su socialinės rizikos šeimomis. Padėti šeimoms

rasti tenkinančius sprendimus reiškia individualizuotą požiūrį. Situacijos, asmenys ir jų

206

problemos gali turėti panašumų, tačiau jos niekada nėra vienodos. O kai visuomenė to

nesuvokia ir nevertina, socialinio darbuotojo darbas tampa labai sudėtingu ir beveik

neįmanomu. Bent jau kartas nuo karto reikia, kad kas suprastų socialinės darbuotojos

pastangas.

Organizacijų ir bendruomenių vadovai, kaip seniūnas, gali labai teigiamai įtakoti socialinių

darbuotojų iniciatyvas. Tačiau jiems gali būti problema, kad gana dažnai jie savo ruožtu

jaučiasi kontroliuojami ir kaltinami savo valdžios. Arba žmonių bendruomenėje, kurie

pasiruošę kreipti dėmesį į jų nepasisekimus ir klaidas, o ne į jų iniciatyvą ir pasiekimus. To

padarinys – naujos iniciatyvos stringa. Pralaužti šį bemaž uždarą ratą nėra lengva. Tai

įmanoma tik labiau vertinant socialinius darbuotojus ir tuos jų vadovus, kurie nebijo

susidurti su sudėtingomis situacijomis ir ieško sprendimų dialoge. Taip pat rodant

susidomėjimą gerais ir blogais rezultatais, nes iš abiejų mes galime daug išmokti.

52 pavyzdys. Akligatvis globojant berniuką

Vaikų globos namų direktorė pasiklydo tarp skirtingų organizacijų taisyklių ir

atsakomybių. Rezultatas – vietoje to, kad rastų paramą ir valdžios atstovus, kurie norėtų

dalytis su ja atsakomybėmis, ji buvo apkaltinta. Direktorė trumpai pasakoja, kas nutiko.

Mūsų globos namai kreipėsi į savivaldybės vaiko gerovės plėtros reikalų komisiją

dėl vidutinės priežiūros berniukui, kuris nelankė mokyklos, vagiliavo, negrįždavo

naktimis į globos namus, rūkė, vartojo alkoholį ir svaiginosi. Socialiniai

darbuotojai įtarė, kad tokį vaiko elgesį iš dalies skatino vaiko motina. Apie tai buvo

pranešta komisijoje, ir priimant spendimą dėl vaiko prašėme, kad jis būtų perkeltas

į kitą miestą. Tačiau po dviejų mėnesių gavome atsakymą, kad globos namų

prašymas netenkinamas. Apie tai pranešėme Vaiko teisių apsaugos skyriui, nes

vaiko elgesys nepakito, su vaiko motina ryšio nepavyko užmegzti, ji nuolatos

slapstosi. Skyriaus darbuotojai pasakė, kad padėti nieko negali. Tada apie šią

problemą kalbėjome su vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja ir pavaduotoja. Jos

aiškiai išdėstė žingsnius, ką jie daro, jei vaikas yra šeimoje, tačiau vaikui patekus į

globos namus jų darbas kaip ir baigiasi. Ir niekas nežino, kaip padėti vaikui, kuris

turi elgesio problemų, turi priklausomybių, o jam tik 11 metų. Jaučiamės palikti

vieni, be pagalbos ir nesuprasti, nes kai berniukas apsivogė parduotuvėje, vaikų

globos namų direktorė buvo nubausta administracine bauda. Teisme teisėjai

bandant paaiškinti aplinkybes teisėja pasakė - jūs esate vaiko globėjai ir už tai

atsakote.“

207

Apkaltinta, nes padėjo

Direktorė rūpinosi berniuku, nes jam reikėjo pagalbos. Tačiau po kurio laiko pasidarė

aišku, kad socialinės darbuotojos ir direktorė negali berniukui padėti. Joms nepavyko

užmegzti su juo ryšio. Jis eidavo, kur norėdavo. Jos negalėjo ir nenorėjo jo užrakinti. Jų

pastatas tam nepritaikytas, ir jie šitokiu būdu nedirba. Jie labai stengėsi, bet nerado ryšio su

berniuko mama. Mama, rodėsi, niekuo nesidomėjo ir slėpėsi. Darbuotojoms atrodė, kad

mama blogai įtakoja berniuką. Mama jau ilgai pati vartojo narkotikus. Taigi direktorė

paprašė, kad berniukas būtų perkeltas į kitą miestą, kad tarp jo ir mamos atstumas

padidėtų. Tačiau jos prašymas buvo atmestas, ir berniukas liko šiuose nedideliuose globos

namuose nepaisant to, kad direktorė labai aiškiai gerovės komisijai nurodė, jog jie nei gali

padėti berniukui, nei gali atitraukti jį nuo motinos įtakos. Pokalbis su Vaiko teisių

apsaugos skyriaus vadovybe taip pat nepadėjo, nes jie imasi veiksmų tik jei vaikas gyvena

šeimoje. Problemos kilo iš mamos, tačiau vaikas gyveno vaikų globos namuose, taigi vėl

jokios pagalbos direktorė nesulaukė.

Visi pareigūnai, su kuriais susisiekė direktorė, suprato problemą, bet kiekvienas dėl savų

priežasčių atsisakė įsitraukti. Jie laikėsi nuošalyje ir neieškojo sprendimo kartu su

direktore. To padarinys – direktorė buvo palikta viena. Tikriausiai pagal taisykles ir

įstatymus visi šie žmonės ir organizacijos buvo teisūs nesikišdami. Tačiau žiūrint iš

profesionalo atsakomybės požiūrio, abipusė parama būtų buvęs akivaizdžiausias veiksmas.

Nors turėjo galią, organizacijos atstovai paliko direktorę vieną su vaiku, su kuriuo niekas

negalėjo susitvarkyti. Ne dėl to, kad ši direktorė buvo nepajėgi, bet dėl įvairių visuomenės

jėgų bei dėl taisyklių ir įstatymų. Berniukui tik 11 metų, o globa nebuvo pritaikyta jo

poreikiams. Tai lengvai gali nutikti, kai vaikų, gyvenančių globos namuose, situacijos yra

labai sudėtingos.

O kai taip nutinka, mes galime ir pasirinkti kartu pažvelgti į specifinę situaciją, ieškodami,

ką galima padaryti, kad padėtume berniukui, ir kaip paremti direktorę ir darbuotojas,

kurios neišsiuntė berniuko lauk ar nepaliko likimo valiai. Argi ne valdžios ir vadovų

užduotis, dėl jų užimamos pozicijos, galvoti kartu su direktore, kai užklumpa neišspręstos

ar netikėtos situacijos?

Baigėsi tuo, kad teisėja direktorę apkaltino ir paskyrė baudą. Tuo momentu Vaiko teisių

apsaugos skyriaus vadovė galėjo užstoti direktorę ir paaiškinti, kokia čia situacija. Kodėl

208

jie to nepadarė, nežinome. Yra ir priešingų pavyzdžių, tarkime, kai Vaiko teisių apsaugos

skyriaus vadovė palaikė socialinę darbuotoją, dirbusią su ant jos pykusia mama (27 pvz.).

Šiuo atveju Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė galėjo paremti direktorę. Ir išnaudoti šią

sudėtingą situaciją paaiškinti teismui, kad ne visoms situacijoms yra visus patenkinančių

sprendimų. Taip duoti suprasti, kad žmones, kurie nepasiduoda ir neatsuka problemoms

nugarų, turime ne kaltinti ir teisti, o vertinti. Būtų pravertęs ir dialogas tarp šios vadovės,

teisėjos ir direktorės, nes tai padėtų teisėjai suprasti tikras problemas. O direktorė jaustųsi

paremta, o ne palikta viena.

Dėmesys poreikiams šalia numatytų tikslų

Problemų sankaupa susijusi su tuo, kad berniuko elgesys dėl mamos įtakos, kitaip sakant,

aplinka, tapo per daug sudėtingas, jog organizacija viena pati galėtų tai išspręsti. O kadangi

visuomenė kinta, mes susiduriame su iššūkiais kurių vien naujų įstatymų kūrimu

neįveiksime. Tačiau galime juos įveikti kreipdami dėmesį į skirtingus poreikius ir

galimybes.

Aptardami šią situaciją supratome, kad problema yra ne vien ribota paslaugų pasiūla.

Tačiau problema yra tai, kad su problema susiję žmonės prisirišo prie savo vykdomų

užduočių ir nekreipė dėmesio bei nesidomėjo, kas yra šalia tų užduočių. Kitaip sakant,

profesionalai ir valdžia atsitraukė ir griežtai apsiribojo tik jų pačių nusibrėžtomis

užduotimis. Kas taip daro, nekreipia dėmesio į tai, kas yra šalia tikslų (užduočių). Dėl to

kartais net užmirštamas organizacijos buvimo tikslas, nes nėra konkrečios taisyklės naujai

situacijai. Kaip šiame pavyzdyje Vaiko teisių apsaugos skyrius iš tiesų nebeatsižvelgia į

vaiko teises, vaikui patekus į vaikų globos namus. Užuot pasižiūrėję į berniuko atvejį kaip į

galimybę struktūruoti naujus sprendimus, jie visiškai atsisakė atsakomybės. Taip žmonės

mėgina sugrūsti realų gyvenimą į savo taisyklių stalčiukus, tačiau gyvenimas visada

turtingesnis už taisykles. Be to, geros taisyklės kuriamos padėti žmonėms, o ne jiems

trukdyti ar ne tam, kad būtų kliūtimi priimti/traktuoti asmenį rimtai. Dėl to, susidurdami su

problemomis ir norėdami ieškoti sprendimų, turime suvokti ir šį „šalia“ bei apie tai

diskutuoti. Jei mes į tai dėmesio nekreipiame, o tik laikomės savo nustatytų taisyklių, tie

asmenys, kurie žiūri plačiau ir nori dirbti pagal klientų poreikius, yra paliekami vieni

neišsprendžiamų situacijų akivaizdoje (kaip nutiko vaikų globos namų direktorei, kuri liko

viena su nesuvaldomu berniuku ir jo nesugaunama mama). O jei klientas niekam nerūpi,

tai jis lengvai gali pasimesti tarp nesuderintų įvairių organizacijų taisyklių, jausdamasis

visiškai nereikalingu ir niekam nesvarbiu.

209

Darėme išvadą, kad kol iš įpratimo, baimės nesilaikyti taisyklių, baimės kad padaugės

darbo, ar nežinomybės baimės nekreipiame dėmesio į tai, kas yra šalia mūsų skirtingų

atsakomybių ir užduočių, tol daugelis problemų lieka neišsprendžiamos ir būna neteisingai

užmetamos ant pečių vienišam darbuotojui, ieškančiam, kaip dirbti žmogiškai.

53 pavyzdys. Ką daryti, kad bendruomenė padėtų?

Šiame pavyzdyje socialinė darbuotoja taip pat jaučiasi palikta viena. Šįkart ji negauna

bendruomenės paramos. Tačiau skaitant kyla klausimas, ko ji tikėjosi, ir ar jos lūkesčiai

pagrįsti?

„Šeima augina keturis vaikus. Abu sutuoktiniai piktnaudžiauja alkoholiu. Moteris

bedarbė, vyras dirbantis. Moteris konfliktuoja su vyru. Ji pabėga iš namų. Praeina

kelios paros, ji namo negrįžta, būna pas kitą vyrą. Socialinė darbuotoja ieško vaikų

mamos, tačiau į privačią nuosavybę niekas neįsileidžia. Kitą rytą į seniūniją ateina

vyriškis ir pasako, kad matė moterį lipant per langą pas kitą vyriškį. Tačiau

pagalbos nesiūlo. Socialinė darbuotoja šioje vietoje tarsi tas tas asmuo, kuris vienas

turi padaryti tvarką kaimo bendruomenėje. Bendruomenė stokoja pagalbos

socialiniam darbuotojui. Jis neturi į ką atsiremti ieškant pagalbos resursų.“

Kokios pagalbos galima tikėtis

Socialinė darbuotoja sieja incidentą su bendruomene. Ir tikriausiai ne be priežasties, nes tai

atskleidžia mums abipusius santykius šiame kaime. Tačiau šis įvykis yra ir apie tai, kas už

ką atsakingas. Atrodo, jog kažkas tikisi, kad socialinė darbuotoja prižiūrės moterį ir grąžins

ją namo, jei ji nesirūpina savo vaikais. Tačiau ar tokia kontrolė – socialinės darbuotojos

darbas? Žinoti, kas vyksta, yra gerai, tačiau priversti grįžti? Tikėtis, jog socialinė

darbuotoja yra atsakinga, kad moteris nesilankytų pas kitą vyrą?..

Pas socialinę darbuotoją atvyko vyras ir pasakė, kur moteris buvo. Tai, kad žmogus iš tos

pačios bendruomenės informavo socialinę darbuotoją, reiškia, kad jis norėjo, jog

darbuotoja žinotų, kur moteris yra. Jis norėjo socialinei darbuotojai padėti? Ar tai buvo

kaip parama: „Jūs teisi, ta moteris buvo ten.“ Bet jei jis būtų moteriai sakęs, kad ji turi

grįžti namo, ji tikriausiai būtų atsakiusi: „Ne tavo reikalas.“

Socialinė darbuotoja nusivylė. Dėl ko? Ar ji norėjo, kad vyras priverstų moterį grįžti namo,

nes jei jis to nepadarys, tą turės daryti socialinė darbuotoja? Vyro galima buvo paprašyti

informuoti moterį, kad socialinė darbuotoja jos ieško, nes jos reikia namuose. Arba jis

galėjo moteriai pasakyti, kad socialinė darbuotoja nori su ja susitikti aptarti situaciją

namuose. Tačiau daugiau nebuvo galima tikėtis nei iš vyro, nei iš socialinės darbuotojos.

210

Jei viršininkai tikisi iš socialinės darbuotojos, kad ji privers moterį pasilikti namuose, jie ne

tik duoda darbuotojai nerealistišką užduotį, bet ir nekreipia dėmesio į pačios moters

asmeninę atsakomybę. Moteris tikriausiai puikiai žino, kad turi rūpintis savo vaikais ir kad

ji susidurs su savo elgesio padariniais.. Kitą kartą socialinė darbuotoja turi apie tai kalbėtis

tiek su moterimi, tiek su jos vyru. O susitikimo metu galima vėl iškelti klausimą: „Ką

daryti su šia situacija? Kas padėtų, ir ką klientai darys patys, kad situacija pagerėtų, ir t.t.“

Tačiau privertus mamą grįžti namo tikras pokytis neįvyks. Priešingai, ji vis labiau ir labiau

slėpsis. O kai yra konfliktas tarp vyro iš žmonos, jie turi išspręsti jį patys. Socialinė

darbuotoja gali pasisiūlyti tarpininkauti ar pakviesti juos išreikšti savo susierzinimus, ar

galvoti kartu, gal dar yra kas bendruomenėje, kuo jie pasitikėtų ir kas galėtų padėti? Tačiau

tai ir viskas, ką gali padaryti socialinė darbuotoja, jei norime gerbti kitų asmeninę

atsakomybę.

Bendri interesai

Socialinė darbuotoja susiejo tai su bendruomene. Įdomu, nes taip darydama, ji kelia labiau

pamatinį klausimą apie tai, ko tikimės iš bendruomenės. Kada vadiname grupę žmonių

bendruomene? Nėra taip lengva tai aprašyti, nes tai daugiau, nei gyvenimas toje pačioje

kaimynystėje ar kaime. Tai nusako visų santykius ir rūpestį vieni kitais. Kai žmonės

nekreipia dėmesio vienas į kitą, stipriai vertina elgesį kaip tik gerą ar blogą, ar bijo žmonių

aplink, mes negalime jų vadinti bendruomene.

Kalbėdami apie bendruomenę, turime tam tikrą bendrą interesą – nes gyvename toje

pačioje vietoje ar kaime, arba šiaip turime kitokių sąlyčio taškų. O iš žmonių, kurie sudaro

šią bendruomenę, mes tikimės bent jau šiek tiek bendro intereso ir vienas kito priėmimo

rimtai nekreipiant dėmesio į pajamas, kultūrą ar biografijos faktus. Taip pat paramos

vienas kitam, kai kam nors reikia pagalbos.

54 pavyzdys. Atskiros grupės

Ar tikrai šio bendro intereso trūksta ir jis yra tik socialinio darbuotojo svajonė? Tokia yra

daugelio socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, patirtis. Ne tik

„normalios“ šeimos atsiskiria nuo socialinės rizikos šeimų, bet ir socialinės rizikos šeimos

reaguoja panašiai. Tai suprantama, tačiau kelia nusivylimą socialinei darbuotojai,

pakvietusiai jas bendrai veiklai bendruomenėje:

„Bendruomenė – nevyriausybinė organizacija (kaimiškoje vietovėje) dirba šeimos

gerovės srityje, plečia socialinę veiklą. Bendruomenė organizuoja įvairius

211

renginius, mokymus, savipagalbos grupes šeimoms ir jų nariams. Įgyvendindami

savo veiklas pastebėjome, kaip sudėtinga yra įtraukti į veiklas žmones iš socialinės

rizikos šeimų, kuriems rodos mūsų pagalba būtų ypač naudinga. Minėti žmonės

visada be didelių kvietimų ateina kai bendruomenėje yra skirstoma parama maistu,

rūbais ir t.t. Tačiau į kitas veiklas juos prisikviesti labai sunku, minėti asmenys

prižada dalyvauti, tačiau sutartu laiku neatvyksta. Arba kitas pavyzdys, kai buvo

sutarta su kliente apie dalyvavimą užsiėmime ir jos nesulaukėme. Per langą

pastebėjau, kad ji išeina iš teritorijos. Vėliau bendraujant su moterimi paaiškėjo,

kad ji buvo atėjusi, tačiau nesutiko manęs ir įeiti nedrįso. Pastebėjome, kad šie

žmonės nejaukiai jaučiasi tarp „normalių“, rodos tarp žmonių yra nubrėžta kažkokia

riba.“

Praktika „savoje grupėje“

Socialinė darbuotoja, aprašiusį šį pavyzdį, paskui gal galvojo: „Kaip gaila, kad

nepastebėjau savo klientės laiku – būčiau ją pakvietusi įeiti. Jai reikia daugiau

padrąsinimo, nei aš tikėjausi.“ Būtų gerai, kad darbuotoja nesigailėtų dėl savo įdėtų

pastangų, bet matytų tai kaip proceso dalį. Šis įvykis padėjo socialinei darbuotojai geriau

suprasti savo klientę. Tikėkimės, kad nei klientė, nei socialinė darbuotoja po šio vieno

karto nepasiduos ir nenustos siekusios pokyčio. Pats susitikimas šiai klientei galėjo būti

labai nepažįstama veikla, vertusi ją abejoti: „Ko iš manęs tikimasi? Kaip man elgtis?“ Dėl

to įžengimas į patalpą gąsdina, ir klientei pritrūko to padrąsinimo, kurį galėjo suteikti

socialinė darbuotoja, kaip pažįstamas ir priimamas asmuo. Moteris tikriausiai pažinojo

visus kaimo gyventojus. Ji galėjo įsivaizduoti, kaip jie nustebs, ir galvos: „Ką ji čia daro?“

Galbūt ji tai patiria atėjusi į parduotuvę, kur visi į ją žiūri ir nusisuka?

Jei žmonės nėra patyrę dalyvavimo susirinkimuose, neįpratę reikšti savo nuomonę grupėje

ar dalyvauti bendroje veikloje, geriausia pradėti nuo veiklos organizavimo grupėje, su

kuria dirbate (kaip anksčiau minėtoje organizacijoje padedančioje mamoms ir jų vaikams,

49, 50 pvz.). O kai dalyviai labiau įpras prie susitikimų, kur aptariama kokia nors tema,

klausiama nuomonių ar organizuojama kokia nors veikla, tai jausis geriau ir atviriau

prisijungdami prie kitų veiklų. O kai jų paprašoma atlikti kokią užduotį, tarkime, padėti

išpilstyti kavą, tai veikla juos užima ir padeda jaustis reikalingais. O tai šiai žmonių grupei

nėra tokia dažna patirtis.

55 pavyzdys. Neigiami pasisakymai apie socialinės rizikos šeimas

212

Kaip minėta ankstesniame pavyzdyje, socialinės rizikos šeimai dalyvauti bendruomenės

veikloje nėra savaime suprantama. Dėl įvairiausių priežasčių žmonės iš daugiaprobleminių

šeimų lieka atsiskyrę. Mūsų grupės diskusijose buvo pateikta daug neigiamų reakcijų į šias

šeimas pavyzdžių, pradedant lankymusi ligoninėje, baigiant popierių pildymu. Jei esame

jautrūs, pastebėsime šį dažnai neigiamą įvaizdį. Socialiniai darbuotojai, einantys kartu su

šiais žmonėmis ar ginantys juos, patiria panašias reakcijas į save. Tiek socialinės rizikos

šeimas, tiek socialinius darbuotojus kiti mato kaip skirtingus ir iš visuomenės paribio. Tai

atsispindėjo tokiais teiginiais:

„Šios šeimos nesijaučia reikalingos ar svarbios. „Kodėl aš turėčiau keistis? Ar kas

pastebės, kad aš pasikeičiau? Niekam manęs nereikia.“

„Ką daryti klientui, jei net mane iš visur išvaro? Tai kaip jam susirinkti popierius?

Juos nuolat visi smerkia.“

„Jie kitaip atrodo, nuo jų gali sklisti kvapas.“

„Tarsi savaime suprantama, kad socialinis darbuotojas, dirbantis su socialinės

rizikos šeimomis, į pagalbos šeimai planavimą ir problemų identifikavimą ir

sprendimus, prireikus bando įtraukti šeimos artimuosius, giminaičius, kaimynus,

bendruomenę ar kitų sričių specialistus. Tačiau realybė kiek kitokia. Rajonuose,

kuriuose didelė bedarbystė, ne vienas socialinis darbuotojas, siekdamas pasitelkti į

pagalbą šeimai bendruomenės narius, išgirsta: „tau juk už tai moka atlyginimą, tai

tu ir padėk“.

„Kas gali padėti keistis šeimoms ir jas supančiai aplinkai, kad didėtų rūpestis vienas

kitu ir aplinka, pasitikėjimas savimi ir tarpusavio pasitikėjimas, ryžtas keistis,

pagarba, tolerancija ir drauge mažėtų socialinė atskirtis bei (su)stiprėtų

bendruomenės iniciatyva?“

Kiekvieno indėlis

Šie teiginiai susiję su įvairiomis temomis. Tačiau jiems bendra, kad išsakomi neigiami

jausmai. Teiginiai išreiškia atstumą tarp „normalių“ žmonių ir socialinės rizikos šeimų. Ką

žmonės nori pasakyti fraze „Tau moka, tai tu ir padėk“? Tikriausiai jie galvoja: „Gauni

algą už pagalbą, dėl to tai tavo darbas, o ne mano. Aš už tai pinigų negaunu, tai dėl ko turiu

vargintis? Tai ne mano reikalas.“ Ar gal jie nori socialiniam darbuotojui pasakyti:

„džiaukis, kad yra tokių šeimų, nes jos suteikia tau darbą“? Ar jie susirūpinę, kad su

socialinės darbuotojos pagalba šios šeimos gaus darbą, kurio jiems trūksta? Ar gal „tai tavo

darbas rasti jam darbo, ir jei tau nepavyksta, tai tavo kaltė“?

213

Kokios bebūtų šiame pavyzdyje kalbančiųjų intencijos, visų teiginiai, taip pat ir socialinių

darbuotojų, atspindi nepasitenkinimo ir bejėgiškumo jausmus: „Mes norime, kad būtų

kitaip. Kas gali šioms šeimoms ir jų aplinkai padėti?“

Iš esmės atsakymas turi daug panašumo su individualia pagalba klientams. Kaip aprašyta

1-ame skyriuje, niekas negali pakeisti asmens ar jo aplinkos, jei tas asmuo ir pats nemėgins

keistis. Vienas, be socialinės darbuotojos ar kitų žmonių pagalbos, to padaryti jis negali. Su

visuomene yra taip pat. Tikėtis, kad kažkokie konkretūs žmonės iš išorės ar spaudimu iš

aukščiau gali pakeisti žmogų, yra iliuzija, kaip jau ne kartą iliustruota pavyzdžiais ir

aptarimuose. Išspręsti visas problemas už klientą – ne socialinio darbuotojo užduotis.

Panašiai ne jo užduotis ir išspręsti bendruomenės problemas. Tai – visų, kas yra

bendruomenės dalis, užduotis. Socialinio darbuotojo uždaviniai bendruomenėje specifiniai,

ir darbuotojai negali ir neturi perimti kitų žmonių problemų ir užduočių. Tačiau socialiniai

darbuotojai gali būti labai jautrūs poreikiams. Darbuotojai gali išsiugdyti įgūdžius paversti

šiuos poreikius diskusija, ir pasiūlyti veiklas, kurios įgalina žmones ir prisideda prie bendro

supratimo. Darbuotojai gali rasti būdų, kaip įtraukti žmones taip, kad jie pastebėtų, jog gali

prisidėti, ir kad jie, kaip ir kiekviena žmogiška būtybė, yra reikalingi.

Keletas išvadų

Mūsų pagrindinė išvada yra tai, kad šalia individualios pagalbos, socialinis darbuotojas turi

skirti dėmesio ir bendruomenei, klientų aplinkai. Be asmeninės pagalbos šeima nesugebėtų

keistis. Tačiau jei koncentruojamės vien į individualią pagalbą, klientams nepadedame

susisieti su aplinka. Gyventi kartu ir turėti socialinių ryšių yra esminė gyvenimo dalis. O

kai mes esame izoliuoti nuo aplinkui mus esančių žmonių, mums trūksta socialinių ryšių.

Kaip aptarėme 2 skyriuje, socialiniai ryšiai yra vienas iš esminių žmogaus poreikių.

Dažniausiai pagrindinė socialinio darbuotojo užduotis yra individualiai dirbti su šeimomis

daugiaproblemėse situacijose. Tačiau taip pat reikia, kad socialiniai darbuotojai padėtų

savo klientams įsikomponuoti į bendruomenę. Tarkime, pakviečiant juos kartu aptarti

svarbias temas ar paskatinant juos dalyvauti veiklose. Tokie dalykai padeda klientams tapti

aktyviais visuomenės nariais.

Bendruomenės kūrimas yra dvipusis procesas, kuriame turi dalyvauti visi. Socialinio

darbuotojo uždavinį galima palyginti su tarpininku tarp aplinkos ir socialinės rizikos

šeimų. Viskas prasideda tuo, kaip socialinis darbuotojas informuoja bendruomenę,

visuomenės žmones apie tuos, kurie gyvena neįprastose ir probleminėse situacijose. Tačiau

214

tampant bendruomene, kurioje visi gali prisidėti ir būti priimti, tiems, kas nori būti

įsijungę, reikia prisiimti savo dalį ir būti aktyviais.

Visuomenė negali slėptis už socialinio darbuotojo nugaros. Negali ir atsukti nugaros

problemoms palikdama jas socialiniam darbuotojui ar žmogui, kuris moka drąsiai prisiimti

asmeninę atsakomybę. Taip nutinka, jei kreipiamasi tik socialinį darbuotoją ar jei jis

kaltinamas, kai kyla problemų ar kai žmonės nenori spręsti problemų diskutuodami bei

dalindamiesi atsakomybėmis.

Socialinės pašalpos

55 pavyzdys. Socialinės pašalpos neskatina šeimų dirbti

Gyvenimas visuomenės pakraštyje gali tapti gyvenimo būdu. Kai kurie žmonės tai renkasi

ir gali būti laimingi, taip gyvendami. Bent jau toks yra asmens, aprašiusio šiame pavyzdyje

šeimas, įspūdis. Tačiau tuo pat metu šis asmuo galvojo: „Ar tai ne per lengvas gyvenimo

būdas, nes jie naudojasi mūsų išmokų sistema? Sistema gali veikti tik dėl mokesčių,

kuriuos sumoka sunkiai dirbantieji. Socialinėms paslaugoms apmokėti naudojami visų

finansiniai ištekliai, dėl to turime labai sąmoningai žiūrėti, kaip leidžiami šie pinigai.“

Asmuo pridūrė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų visuomenėje galime padėti vargšams ir

niekam nereikia mirti iš bado. Bet ką daryti, kai tai nemotyvuoja žmonių dirbti? Ir ką

daryti, kai antra karta gyvena šitaip, nes tai tampa jų gyvenimo būdu?“

„Jurga (51 m.) ir Algirdas (50 m.) šiuo metu augina tris nepilnamečius vaikus, dar

kiti 6 vaikai jau yra pilnamečiai. Šeima daugiau kaip 10 metų gauna piniginę

socialinę pašalpą. Nei motina, nei tėvas oficialiai nedirba. Tos šeimos pilnamečiai

vaikai taip pat gauna piniginę socialinę pašalpą. Tik vienas iš sūnų dirba bendrovėje

4 val. per dieną už minimalų atlyginimą.

Duktė Rosita (29 m.) turi savo šeimą, augina tris vaikus. Vyras dirba bendrovėje ir

gauna minimalų darbo užmokestį. Šeima gauna visas galimas pinigines socialines

išmokas: išmoką vaikui, socialinę paramą mokiniams, piniginę socialinę paramą.“

„Asta (46 m.) kartu su sugyventiniu Vidmantu (45 m.) augina dukrą Valę (4 m.), 4

vaikai gyvena vaikų globos namuose, dar 3 vaikai yra pilnamečiai. Šeima yra

įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Vienas iš jos sūnų (21 m.) jau keli metai

gauna piniginę socialinę pašalpą. Duktė Sonata (24 m.), sugyventinis Vaidas (36

m.) ir du vaikai taip pat yra socialinę riziką patyrusi šeima. Šeima gauna visas

215

galimas pinigines socialines išmokas: išmoką vaikui, socialinę paramą mokiniams,

piniginę socialinę paramą.“

„Irena (54 m.) su vyru (61 m.) gyvena kaimo vietovėje, gauna piniginę socialinę

pašalpą jau daugiau kaip 8 metai. Turi 6 pilnamečius vaikus. Iš jų du vaikai turi

sukūrę savo šeimas ir visi gauna pinigines socialines pašalpas.“

Gyvenimas iš pašalpų kaip gyvenimo būdas

Šios šeimos tarsi sako: „Yra socialinių pašalpų, taigi jomis pasinaudokime. Mes tą įpratę

daryti.“ Tačiau gali būti, kad jie jaučiasi įstrigę savo aplinkybėse. Nežinome, kokią pagalbą

jie gavo. Tačiau vaikams tikriausiai buvo sudėtinga įgauti tinkamus socialinius įgūdžius

namie. Ar mokytojai mokykloje priėmė vaikus pagarbiai, irgi nepasakojama. Veikiausiai

nuo pat pradžių šie vaikai ir jų šeimos buvo stigmatizuojami. O kai į mokyklą atėjo

jaunesnieji vaikai, jie jau buvo žinomi: „Jis iš prastos šeimos.“ Abejojame, jog vaikams

buvo pasiekiama kitokia pagalba, kaip vaikų dienos centras, nes visi pavyzdžiai yra apie

šeimas, gyvenančias kaimo vietovėse. Tikriausiai jie visi gyveno izoliuotai ir turėjo mažai

socialinių ryšių.

Šiomis refleksijomis nenorime pasakyti, kad turime priimti situaciją tokią, kokia ji yra, bet

ir neturime tik gailėtis šių šeimų. Mes norime pabrėžti, kad norint keisti kultūrą, turime

žiūrėti ne tik į individus, bet ir plačiau į istoriją, lauką aplink ir į tai, kaip visuomenės yra

vertinama grupė, su kuria dirbame (šiuo atveju, socialinės rizikos šeimos).

Skirtingų paslaugų susiejimas

Kaip sakyta, kai kalbame apie pokyčius bendruomenėje, šalia dėmesio individams, turime

žiūrėti ir labiau struktūriškai. Tarkime, apžvelgiant, kiek egzistuoja ir yra prieinami:

darbo rinka;

švietimas;

socialinė veikla bendruomenėje;

vaikų priežiūra po pamokų;

sveikatos apsauga.

Tačiau mums reikia kreipti dėmesį ir į tokius aspektus kaip:

o gyvenimo aplinkybės;

o tėvystės įgūdžiai;

o priklausomybė nuo alkoholio ir socialinė aplinka;

216

o kaip auginami ir savarankiškam gyvenimui paruošiami vaikai vaikų globos

namuose;

o kokią paramą gauna jaunimas grįždamas namo po ilgų metų gyvenimo vaikų

globos namuose.

Šios knygos kontekste nesigilinsime į visus šiuos skirtingus aspektus ir jų sąveiką. Mintis

už šių sąrašų aiški. Kad tokias šeimas įtrauktume į bendruomenę, reikia sujungti šių šeimų

poreikius, problemas, ir skirtingus išteklius.

Be to, nereikia užmiršti klausimo: „Kokios yra šios bendruomenės, šio regiono stipriosios

pusės?“ Kad padėtume bendruomenei vystytis, reikia matyti, kas joje sekasi gerai, kokios

yra iniciatyvos ir vietiniai ištekliai. Vertimas bendruomenę priimti idėjas iš šono ar iš

„viršaus“ niekad neduoda rezultatų. Reikia padrąsinimo, pasidžiaugimo geromis idėjomis

ir finansinės paramos įgyvendinti įdomias iniciatyvas. Kaip ir socialinei darbuotojai,

norėjusiai įkurti vaikų dienos centrą vaikams iš normalių ir socialinės rizikos šeimų,

reikėjo bendruomenės vadovo paramos, taip tokiems pokyčiams visuomenėje reikia

aiškaus palaikymo iš vietinės bendruomenės ir iš valdžios. Tačiau ši neturi pateikti

konkrečių veikimo instrukcijų. Žmonės patys turi tapti aktyvūs ir būti pakviesti diskutuoti

kartu apie tai, kas jiems įdomu. Tai darant, prasideda abipusis interesas, esminis darbui

kartu ir tapimui bendruomene. Padaryti savo aplinką patrauklesne vieta gali tik patys

žmonės. Socialinis darbuotojas davė mamai pasiūlymų ir padėjo išskirti problemas bei

veikti realistiškais mažais žingsneliais, - taip jis gali padėti ir bendruomenei. Šalia to, labai

įkvepia pasikeitimas idėjomis ir patirtimi tarp skirtingų bendruomenių.

Tačiau kai kiti perima iniciatyvas, žmonės dar kartą pasijunta nepriimami rimtai ir tada jie

nebus motyvuoti veikti patys. Dienos centre tėvai buvo pakviesti susitikti ir pateikti savo

nuomones, mažos NVO klientai buvo pakviesti susiorganizuoti Kalėdų šventų. Tokios

iniciatyvos skatina abipusį interesą ir dialogą. Tikri pokyčiai nuo tokių mažų dalykų ir

prasideda. Taip pat gali būti vertinga susisiekti su pagrindiniais bendruomenės žmonėmis,

tarkime, kunigu ar aktyviu mokytoju.

Politikos formavimas dialogu

56 pavyzdys. Atvykimas tik dėl maisto

217

Kiekviena organizacija turi savo pagrindinį tikslą. Tai reikalinga, nes be jo nei klientai, nei

darbuotojai nežino, ko iš organizacijos tikėtis ir ką galima pasiūlyti klientams. Tikslas

nusako organizacijos galimybes ir ribas. Tačiau kartais šios ribos gali pasirodyti per

siauros ir priverčia mus mąstyti, kokią pagalbą teikti ar ne. Kaip šiame pavyzdyje, kur

socialinė darbuotoja svarsto, kiek ilgai jie gali daryti išimtį berniukui, kuris ateina į jų

vaikų dienos centrą tik maisto. Vaikas atsisako dalyvauti kitose vaikų dienos centro

veiklose.

„14 metų berniukas gyvena su seneliu. Senelis nesugeba išlaikyti, tinkamai auklėti

anūko, trūksta maisto, drabužių, berniukas yra uždaras, jam sunku bendrauti su

žmonėmis, nesilaiko asmeninės higienos, yra pasyvus. Berniuko mama gyvena

skyriumi, pas sugyventinį, vaiką aplanko kartą per mėnesį ir rečiau. Vaiko tėvas

gyvena su savo mama, girtauja, pas sūnų kartais apsilanko savaitgaliais.

Mano kolegė, anksčiau dirbusi su berniuko šeima, turi su juo ryšį, tačiau berniukas

atsisakė lankyti dienos centrą. Bandėme jį prie dienos centro pratinti po truputį.

Prisikvietėme, žadėdamos, kad gali ateiti, kai nėra kitų vaikų, kad galės pavalgyti ir

naudotis kompiuteriu. Berniukas atėjo, parodėme patalpas, žaidimus, kompiuterį,

davėme maisto (atsisakė valgyti dienos centre). Pradžioj berniukas ateidavo,

pasiimdavo maistą ir išeidavo (dienos centre nevalgė), su manim beveik

nekalbėdavo. Vėliau kelis kartus naršė internete, žaidė kompiuterinius žaidimus,

netgi leido mažesniam dienos centro vaikui stebėti, kaip žaidžia, atsakė į mano

klausimus sakiniais. Kviečiamas prisijungti prie kitų vaikų, dalyvauti dienos

centro veikloje, vis sakydavo „vėliau,“ „kitą kartą,“ tačiau pažadėjo ateiti

pirmadienį ir pabandyti. Pirmadienį berniukas atėjo ne sutartu laiku, o anksčiau,

tikėjosi gauti maisto ir žaisti kompiuteriu. Tačiau maistas dar nebuvo atvežtas, aš

berniukui priminiau jo pažadą, siūliau ateiti vėliau, kartu su vaikais. Berniukas

atsisakė dalyvauti dienos centro veikloje, žadėjo ateiti pasiimti maisto į pavakarę,

tačiau neatėjo nei tą dieną, nei kitą. Šnekėdamas telefonu su mano kolege berniukas

buvo nepatenkintas, teigė, „kad jis ne vergas,“ tačiau atėjo pasiimti maisto.

Mes nežinome, kiek laiko galėsime duoti berniukui maisto, jeigu jis ir toliau

nelankys dienos centro. Kita vertus, ar/kiek toks mūsų ir vaiko santykis yra išties

naudingas, jam padeda? Galbūt mes ugdome vaiko įprotį gauti tai, ko jam reikia

neįdedant pastangų, mokome, kad nebūtina dirbti/veikti, jog turėtum, ką valgyti?“

Ką rinktis

218

Darbuotojos buvo susirūpinusios berniuku. Jis gyvena labai izoliuotai. Jo senelis, pas kurį

jis gyvena, negali jam daug padėti. Vaikas retai sutinka savo tėtį ir mamą. Jie taip pat juo

nesirūpina. Atrodo, kad berniukui reikia pačiam rasti būdą išgyventi. Socialinės

darbuotojos labai gerai suprato, kaip sunku jam bendrauti su kitais vaikais. Bet kadangi jis

yra ir alkanas, jos suteikė jam galimybę priprasti prie vaikų dienos centro, kai nėra kitų

vaikų. Jų strategija nespausti jo atrodė sėkminga. Jis tapo mažiau gynybiškas ir net

bežaisdamas kompiuterinį žaidimą prisileido kitus vaikus.

Socialinė darbuotoja tikėjosi, kad žingsnis po žingsnio jis ateis vis dažniau tuo metu, kai

centre būna vaikų. Jo paprašė taip padaryti, ir vaikas pažadėjo ateiti pirmadienį. Tačiau jis

neištesėjo savo pažado, ir kai socialinė darbuotoja tai priminė, berniukas supyko. Socialinė

darbuotoja pradėjo svarstyti: „Gal jam reikia daugiau laiko? O gal mes per švelnios,

pernelyg jautrios, ir jam geriau padės, jei mes daugiau reikalausime?“

Šalia savo refleksijų, kaip individualiai prieiti prie vaiko ir ką jam būtų galima pasiūlyti,

socialinė darbuotoja turėjo kitą rūpestį: „Mes nežinome, kiek laiko galėsime duoti

berniukui maisto, jeigu jis ir toliau nelankys dienos centro.“

Kas svarbiau: taisyklė ar poreikis?

Iš kur šis rūpestis apie tai, kiek laiko galima maitinti vaiką, jam nelankant vaikų dienos

centro? Lankyti centrą yra pagrindinis tikslas, o maisto davimas – tik viena užduočių? Už

šio susirūpinimo, ar leistina duoti maisto, gal slypi tokios priežastys:

o pedagoginės priežastys – mūsų lankstumas nepadeda berniukui tapti socialesniu;

o kiti vaikai gali protestuoti, kodėl jis gali ateiti kitu laiku vien maisto, o mes ne;

o savo darbu norime koncentruotis į dienos centro veiklas, ir nematome, kad mūsų

uždavinys – tik maisto dalijimas;

o kas nors iš valdžios gali atvykti ir kontroliuoti mūsų darbą – ir mus apkaltinti, kad

neteisėtai duodame šiam berniukui maistą.

Galime susipainioti, kai klientai priverčia mus galvoti apie mūsų tikslus ir darbo būdą. Nes

tada pradedame suprasti, kad tai nėra taip savaime suprantama, kaip mums norėtųsi. Tačiau

iš tiesų tokia konfrontacija labai teigiama. Ji neleidžia mums užsnūsti, nes susidūrę su

specifiniais kliento poreikiais mes priversti galvoti apie tai, kas svarbiausia mums. O

aptardami tai komandoje, turime išreikšti savo mintis ir jomis dalintis.

Pastebėsime, kad keturios išvardytos susirūpinimo priežastys yra skirtingo pobūdžio:

individualus rūpinimasis klientu, darbas su klientų grupe ir jų tarpusavio santykiai.

219

Trečiasis rūpestis labiau siejasi su darbuotojais ir komanda: kam skirti laiko ir kokius

sprendimus priimti komandoje. Tai siejasi su klausimu, kuriame organizacijos lygyje bus

sprendžiamas klausimas, ir ar vadovas taip pat įsitrauks į diskusijas ir sprendimų priėmimą.

Diskusija gali tapti priežastimi paieškoti, ar nėra kitų organizacijų, kurios teiktų maistą

berniukui. Arba ji gali tapti priežastimi susisiekti su mokykla? Kaip ten yra su maitinimu,

ir kaip jam sekasi bendrauti su kitais vaikais? Labiau išsiaiškinę lauką, galime padaryti

išvadą, jog niekas daugiau negali aprūpinti jo maistu, dėl to tą turime padaryti mes. O ryšio

palaikymas šiuo momentu gali būti svarbesnis, nei priversti jį daugiau bendrauti su kitais

vaikais? Gal reikia susitarimo, kada jis gali ateiti pasiimti maisto, kad tai suteiktų jam tam

tikrą dienos struktūrą, kuri neleistų jam vien daryti, ką jis nori? Reikės aiškumo tiek

komandoje, tiek pačiam berniukui. Tačiau tikriausiai ir lankstumo, nes vaikas matyt yra

įpratęs eiti, kur pats nori.

Kontrolė ar dialogas

Tačiau kaip reaguoti į kontroliuojančią valdžią? Juk tikriausiai tai labiausiai kelia rūpesčio

darbuotojams? O gal ir ne, gal jų darbas su vadovu ir vietine valdžia yra labai atviras, nes

valdžia labai domisi tiek praktika, tiek tikrove? Tai būtų konstruktyviausias požiūris, nes

tokiu atveju neįprasti incidentai yra gera galimybė susisiekti vieniems su kitu ir informuoti

apie poreikius, bei aptarti, ką daryti ir kaip ieškoti sprendimų. O toks sprendimas gali

priklausyti nuo situacijos – gali būti, jog reikia individualaus sprendimo, o gali reikėti ir

labiau struktūrinio, kai poreikiai platesni, kas atsispindėjo ankstesniame pašalpų gavimo

aptarime.

Kaip ir visi kiti dialogai, šis būtų dvipusis procesas. Jis verčia socialinius darbuotojus

reflektuoti, kaip jie gali dirbti ir ko tam reikėtų. Jei socialiniai darbuotojai nekalba kitiems

apie savo praktiką, negalime iš vadovų ir vietinės ar valstybinės valdžios tikėtis, kad jie

žinotų, kaip tikra praktika atrodo. Kuo geriau ir aiškiau socialiniai darbuotojai gali išreikšti

poreikius ir savo pasiūlymus, tuo aiškesni tie poreikiai yra valdžios atstovams. Ir jie pradės

suprasti, kad geriausi sprendimai ateina iš dialogo tarp praktikų ir jų klientų. O tai turėtų

sumažinti valdžios atstovų norą nurodyti sprendimus, ir padidinti - pastangas sukurti

sąlygas dirbti laisviau, įgalinti.

Be to, gali būti svarbu suvokti taisyklių svarbą, jų funkcijas ir kam jos reikalingos.

Praktikai ir klientai labai dažnai žiūri į taisykles vienpusiškai: „Jos sukurtos kontroliuoti ir

sumažinti mūsų laisvę.“ Tačiau į taisykles galima žiūrėti ir kitaip. Taisyklės yra labai gerai,

jei jos yra parama, padeda orientuotis, ir suteikdamos ribas, sukuria laisvę veikti viduje.

220

Tarkime, taisyklė, kad dienos centre yra pinigų maistui vaikams. Tai, kad darbuotojai gali

tiekti vaikams maistą, suteikia darbuotojams saugumo ir stabilumo. O kai yra aišku, kas

virs, kiti turi laiko ir laisvės užsiimti su vaikais kita veikla. Tai tik paprastas pavyzdys,

paaiškinantis, kad ne visos taisyklės yra tik mūsų laisvės apribojimas.

Geros taisyklės yra tos, kurios kuria galimybes atsiliepti į poreikius. Tačiau kad būtų

sukurtos tokios taisyklės, tuos poreikius reikia aiškiai išreikšti, aptarti, ir rimtai priimti

tiems, kurių užduotis yra žiūrėti plačiau – vietinio ar valstybinio lygio politikams.

Kad klientui būtų padėta, pabrėžėme, kaip svarbu vienam kitą vertinti, užmegzti ryšį ir

siekti dialogo. Ryšys su politikais niekuo nesiskiria. Kliento poreikis, ypatingas

reikalavimas gali būti labai įdomus, kai jis skatina ryšius tarp skirtingų organizacijų ir

bendruomenės, ir tarp skirtingų politikos kūrimo lygmenų.

221

Priedas. Apie ataskaitas

Dokumentai, kuriuos pildome (Ramunė Vidmantienė)

Vaiko teisių apsaugos, kiti specialistai bei socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės

rizikos šeimomis, savo kasdieniniame darbe pildo daugybę dokumentų: ataskaitų, aktų,

teikimų, susitarimų ir t. t. Paprastai šie dokumentai turi tam tikrą nustatyto pavyzdžio ar

pačių sugalvotą, kad palengvintų sau darbą, formą.

Sutaupoma laiko pildant aiškiai suformuluotą ir lakonišką dokumento formą, kurios turinys

padeda ir leidžia operatyviau fiksuoti reikalingą informaciją (faktus, pokyčius, aplinkybes

ir t. t.), kuri yra reikšminga mūsų darbe ar reikalinga kitiems, kurių sprendimai gali būti

susiję su mūsų pateikta informacija (teismas, rajono taryba, meras, administracijos

direktorius, socialinių paslaugų centro vadovas ir t. t.).

Kadangi iš esmės skiriasi įvairių specialistų ir socialinių darbuotojų, dirbančių su šeima

darbo pobūdis, tai ir pildomo dokumento tikslai bei paskirtis yra skirtingi. Dėl minėtų

priežasčių dokumentų formos taip pat bus įvairios savo apimtimi ir turiniu. Labai svarbu

atsirinkti ir užfiksuoti tai, kas yra aktualu mums ir turės kažkokios reikšmės tiems, kam ir

kokiu tikslu dokumentas bus teikiamas.

Labai svarbu, kad dokumentų pildymas neužgožtų gyvo bendravimo su klientu (ypač

socialiniams darbuotojams), kad užduodami klausimai ir tonas nežemintų žmogaus orumo.

Šiame skyriuje pateikta informacija padės mums atsirinkti ir sudėti į dokumento formą tai,

kas aktualu dabar ir gali būti reikšminga vėliau – priimant įvairius sprendimus, susijusius

su šeima ir vaikais.

Užrašoma informacija

Kaip buvo minėta įžangoje, 5 skyriuje ir keliose metodinėse rekomendacijose, turi būti

užrašoma labai daug informacijos apie klientus ir socialinių darbuotojų darbą, kad būtų

galima sekti kas vyksta ir informuoti kitus apie procesą bei rezultatus. Tai turi būti daroma

labai kruopščiai, nes viskas, kas yra užrašoma, gali turėti toli siekiančių padarinių

sprendimams, priimamiems su, o kartais ir apie vaikus ir jų šeimas.

Tiek Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai, tiek socialiniai darbuotojai, dirbdami su

šeima renka reikalingą informaciją ir veda užrašus apie susitikimus su šeimos nariais, kad

galėtų sekti vykstantį procesą. Dirbdamas su šeima socialinis darbuotojas tikriausiai ją

susitinka dažniau nei Vaiko teisų apsaugos specialistai, ir kartas nuo karto informuoja juos

222

apie savo patirtį. Svarbią Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų surenkamos informacijos

dalį sudaro ataskaitos, kurias paruošia socialiniai darbuotojai.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus užrašomi dalykai

Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistų darbo tikslas yra stebėti šeimos procesą

(kas vyksta šeimoje žingsnelis po žingsnelio) ir palaikyti darbo planą su šeima. Tai sudaro:

Praktinė (techninė) informacija (kiek vaikų, ...);

Elgesys (buvo išgėrę, vaikas nelanko mokyklos, ...);

Įspūdžiai apie gyvenimo sąlygas;

Namų saugumas (spynos, elektros lizdai, vaistai vaikams pasiekiamose vietose, ...);

Santykiai tarp šeimos narių;

Išvados;

Tolimesni žingsniai.

Kokia informacija yra užrašoma, konkretus VTAS nusprendžia pats. Taip pat jie patys

nutaria kaip visa informacija yra surašoma ir kas galės prie tos informacijos prieiti. VTAS

surinkta informacija gali būti naudojama informuoti kitus arba, pavyzdžiui, prašant teismo

priimti tam tikrus sprendimus. Tik dalis surinktos informacijos pasiekia kai kuriuos su

šeima dirbančius asmenis, kuriems dėl jų darbo pobūdžio reikia būti informuotiems arba

reikia priimti sprendimus. VTAS specialistai informacija dalinasi tik jei yra poreikis ir

aiškus dalijimosi tikslas.

Socialinių darbuotojų užrašomi dalykai

Priklausomai nuo rajono, labai skiriasi tai, kaip socialiniai darbuotojai pildo dokumentus ir

ką užsirašo. Tai išvada, padaryta po šios temos aptarimo susitikimuose su šios knygos

autoriais. Kas yra užrašoma ir kaip dažniausiai būna apspręsta vidinių socialinių paslaugų

skyriaus, savivaldybės, ir/arba Vaiko teisių apsaugos skyriaus taisyklių. Kai kuriuose

rajonuose socialiniai darbuotojai yra laisvesni ir gali kartu su kolegomis susikurti savą

informacijos užrašymo sistemą. Kitur socialiniai darbuotojai jautėsi užversti beprasmių

dokumentų pildymu. Pasigilinus paaiškėjo, jog jie pildo socialiniam darbui nepritaikytą

formą, sukurtą Vaiko teisių apsaugos skyriaus poreikiu ir iš ten perimtą. Formų perėmimas

aklai gali labai trukdyti darbe: nereikalingos informacijos perrašymas atima daug laiko,

kurį galima būtų panaudoti kitam darbui; naudojama daug popieriaus, kurio laikymui reikia

daug vietos; be to, socialiniai darbuotojai jaučia milžinišką įtampą, kad reikia pildyti tiek

223

daug beprasmiškos (besikartojančios) informacijos – kiti net pasiima nemokamų atostogų

dokumentams pildyti! Dėl to labai svarbu, kad vadovai ir socialiniai darbuotojai savo

skyriuje galėtų aptarti savo pildomų formų ir užrašų tikslus ir naudojimą, ir prieitų

sprendimų, padedančių dirbti.

Nepaisant skirtumų, visi socialiniai darbuotojai susiduria su kelių rūšių rašytine medžiaga.

Apžvalga

Ši apžvalga padės atskirti aspektus, kurie galėtų paskatinti užrašų aptarimą socialinių

darbuotojų tarpe ir su vadovais. Išskiriami 7 tikslai, priežastys, kodėl yra ruošiamos

ataskaitos. Pavyzdžiui: sekti darbo procesą ir pokyčius šeimoje. Bendra informacija apie

šeimos narius yra kas kita nei atsiskaitymas vadovui apie savo darbo laiko panaudojimą.

Pastaba: šioje apžvalgoje mes paminime daugelį aspektų, tačiau sąrašas toli gražu nėra

baigtinis!

I: Vaiko teisių apsaugos skyriaus arba kito partnerio užduotis

Užrašoma informacija Paaiškinimas Pokyčiai Užduotis Informacija apie tai, kas vyko prieš sprendimą / užduoties skyrimą

II: Bendra informacija apie vaiką/-us ir šeimą

Paaiškinimas

Ši informacija dažniausiai renkama socialinių darbuotojų

Pokyčiai

Dalis šios (bendros) informacijos apie šeimos narius bus surinkta per pirmuosius susitikimus su klientais.Vėliau galima pridurti daugiau faktų, taip pat gali būti užrašomi pokyčiai.

Bendra informacija apie šeimą:

Vardai ir pavardės: mamos, tėvo; išsilavinimas, darbo vieta, užsiėmimas, kokie santykiai su vaikais, jų sveikatos būklė, tėvų tarpusavio santykiai,

224

giminės, kiti vaikai…

Gyvenimo sąlygos Namas, butas, kaimas, miestas. Gyvenamosios vietos sąlygos

Finansai PajamosSocialinės išmokos

Sveikata Šeimos daktaras, adresas, kiti specialistai

Informacija apie vaiką/-us Vardas, pavardė, gimimo data,gyvenamoji vieta (jeigu skiriasi nuo aukščiau nurodytos)sveikata;vaikų darželis/mokykla, klasė (mokytoja)vaikų dienos centras (adresas, kontaktinis asmuo)

Informacija apie kitas paslaugas

Organizacijos, adresai, kontaktiniai asmenys

III. Problemos (įskaitant ir kaip jas mato skirtingi šeimos nariai)

Tema Paaiškinimas Pokyčiai Priežastys, dėl ko tėvai nepakankamai rūpinasi vaikais,šeimos problemos

Stipriosios ir silpnosios šeimos pusės, motyvacija keisti gyvenimą, problemų įvardinimas. Socialinis ir pedagoginis vaikų apleistumas, smurtas šeimoje, tėvų priklausomybės, finansiniai sunkumai ir t.t.

Tėvų (globėjų) nuomonė apie problemas, poreikius

Tėvų požiūris į problemas, įžvalgos apie problemas ir būdai, kaip jie patys įvardija problemas.Kokios pagalbos šeima prašo

Pirmojo vaiko poreikiai ir Vaiko pomėgiai, mokykla,

225

norai kaip jis mato situaciją, kokie jausmai mamai, tėvui, ...

Antrojo vaiko poreikiai ir norai

Tas pats kas ir pirmam vaikui

Ir t.t.

IV: Proceso sekimas

Paaiškinimas Ateinančio laikotarpio siektini tikslai

Laikotarpis gali būti kelios savaitės, jei susitikimai dažni, ar keli mėnesiai, jei ne taip dažnai susitinkama.Pradžioje: sukurti darbinį santykį su klientu, pasiekti abipusį pasitikėjimą;Vėliau labiau specifiniai: įgūdis, pokytis, įgūdžių lavinimas

Ryšys su šeima: Vizitas/telefoninis pokalbis/ …DataLaikasTikslas Dalyvaujantys asmenys

Rezultatai, įspūdžiai Rezultatai (+, - ?)ĮspūdžiaiSusitarimai, ką reikia padaryti iki kito susitikimoKitas susitikimas

Būsimas susitikimas Žr. aukščiau

Rezultatai, įspūdžiai

Ir t.t.

Tarpinis įvertinimas Proceso apžvalga – kaip mato pats socialinis darbuotojas ir kaip - kartu su šeima

Siektinų tikslų koregavimas.Tolesni tikslai ir žingsneliai

(Oficialus) įvertinimas po tam tikro laiko

Pasirengimas pokalbiui su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais

V: Atsiskaitymas Vaiko teisių apsaugos skyriui Tema Paaiškinimas Ataskaitos vaiko teisių apsaugos skyriui

Praėjus iš anksto sutartam periodui už kurį atsiskaitoma Vaiko teisių apsaugos skyriui, arba

o paaiškėjus naujiems faktams;

226

o iškilus (neatidėliotiniems) klausimams.

Pasiruošimas sprendimų priėmimo procesui apie klientą (ir su juo)

Sprendimai gali būti apie išbraukimą iš stebimų šeimų apskaitos, perrašymą iš stebimų šeimų apskaitos į socialinės rizikos apskaitą ir pan.

VI: Konsultavimasis/tarimasis su kitomis įsitraukusiomis organizacijomis

Tema Paaiškinimas Pasiruošimas sprendimų priėmimo procesui apie klientą (ir su juo)

Informacija apie susitikimus

Konsultacijos su specialistais Bendravimas susitikus/telefonu… rezultatai

VII: Skyriaus vadovo informavimas

Tema Paaiškinimas Atsiskaitymas už veiklas Informacija iš socialinio

darbuotojo apie jo veiklas, pvz.: lankymaisi namuose, konsultavimasis su kolegomis, kitomis organizacijomis.Automobilio naudojimas/laikas sugaištas važiavimui.Ir …

Ši išplėstinė apžvalga gali išgąsdinti: “Kiek daug reikia atsiskaitinėti.” Tačiau neskatiname

daugiau ir sudėtingiau atsiskaitinėti. Priešingai, sistema turėtų tapti aiškesnė ir iš socialinių

darbuotojų pareikalauti ne tiek daug laiko, kaip dabar. Tuo tarpu dabar kai kur praktikoje

ataskaitos užima daugiau laiko, nei darbas su žmonėmis.

Pagrindinis socialinio darbuotojo darbas yra padėti vaikams ir jų tėvams vėl valdyti savo

gyvenimus. Dėl šios priežasties labai svarbu sukurti sistemą, kuri iš socialinio darbuotojo

neatima per daug brangaus darbo laiko.

Išvados ir gairės

227

° Ataskaitos yra priemonė, padedanti dirbti rūpestingai, informuoti kitus apie savo darbą,

apie vykstantį procesą, problemas ir pokyčius. Ataskaitos nėra tikslas pačios sau. Jos

turi būti rašomos veiksmingai ir dėl aiškių priežasčių.

° Priklausomai nuo ataskaitos rūšies galima naudoti:

o formalizuotus, standartizuotus klausimynus;

o struktūruotus užrašus, į ką reikia atkreipti dėmesį;

o laisvos formos užrašus.

° Užrašydami informaciją apie klientus, visada turime prisiminti, jog šie užrašai gali būti

lemtingi sprendžiant apie asmenį ir artimus jam žmones. Kaip minėta įžangoje, užrašų

tonas niekada neturėtų žeminti žmogaus orumo.

228

Literatūra

1. Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius: Tyto alba, 2001.

2. Arendt H. Žmogaus būklė. – Vilnius: Margi raštai, 2005.

3. Lies Gualthérie van Weezel ir 14 Lietuvos socialinių darbuotojų. Mąstyti, veikti, būti:

Socialinis darbas organizacijoje. – Kaunas, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, 2010.

(English version: Reflecting, acting, being: Organisational aspects of social work)

4. Sandra Jokubauskė. Socialinio darbuotojo vaidmuo kaimo bendruomenėje. Bakalauro tezės. – Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2012.

5. Jurkuvienė R., Snieškienė D. Socialinė raida. Universiteto vadovėlis. – Kaunas: Vitae

litera, 2008.

6. Levinas E. Etika ir begalybė. Pokalbiai su Philippe’u Nemo. – Vilnius: Baltos lankos,

1994.

7. Lewin K. Lauko teorija socialiniuose moksluose. Rinktiniai teoriniai straipsniai. –

Vilnius: Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2007.

8. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija //

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=19848&p_query=&p_tr2=

9. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas //

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=26397

229

Pavyzdžių rodyklė

1 pavyzdys. Pirmasis vizitas (1 skyrius)

2 pavyzdys. Mintys apie atsakomybę (1 skyrius)

3 pavyzdys. Išvados iš ankstesnių minčių (1 skyrius)

4 pavyzdys. Kliento galia (1 skyrius)

5 pavyzdys. Įgąsdintas klientas (1 skyrius)

6 pavyzdys. Socialinio darbuotojo galia (1 skyrius)

7 pavyzdys. Pirmas vizitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus reikalavimu (2 skyrius)

8 pavyzdys. Mama gyvena kitame mieste (2 skyrius)

9 pavyzdys. Naujos gyvenamosios vietos paieška (2 skyrius)

10 pavyzdys. Vaikai paimami į vaikų globos namus (2 skyrius)

11 pavyzdys. Kaltinanti mama (2 skyrius)

12 pavyzdys. Kam atsisakyti lovų? (2 skyrius)

13 pavyzdys. Priešinimasis pagalbai (2 skyrius)

14 pavyzdys. Mama pasidavė (2 skyrius)

15 pavyzdys. Informuoti ar kontroliuoti? (2 skyrius)

16 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos skyriaus lūkesčiai (2 skyrius)

17 pavyzdys. Refleksija apie mažus dalykus (2 skyrius)

18 pavyzdys. Minčių lietus apie problemas (3 skyrius)

19 pavyzdys. Palikti vaikus namie ar nepalikti? (3 skyrius)

20 pavyzdys. Dėmesys stipriosioms pusėms (3 skyrius)

21 pavyzdys. Vaiko teisių apsaugos specialisto galia/kontrolė (3 skyrius)

22 pavyzdys. Naikinant utėles (3 skyrius)

23 pavyzdys. Fizinė grėsmė (3 skyrius)

24 pavyzdys. Rinktis žmogiškumą (3 skyrius)

25 pavyzdys. Darbas kartu (4 skyrius)

26 pavyzdys. Vaikai pasitiki socialine darbuotoja (4 skyrius)

27 pavyzdys. Tėvo kerštas (4 skyrius)

28 pavyzdys. Policininkų apsilankymas (4 skyrius)

29 pavyzdys. Dėkingumas už policijos paramą (4 skyrius)

30 pavyzdys. Nuolat skolose (4 skyrius)

31 pavyzdys. Bendradarbiavimas su tėvu (4 skyrius)

32 pavyzdys. Darbas su ta pačia šeima (4 skyrius)

230

33 pavyzdys. Berniukas nenori grįžti namo (4 skyrius)

34 pavyzdys. Evelina imasi veikti (4 skyrius)

35 pavyzdys. Gyvenimas vaikų namuose (4 skyrius)

36 pavyzdys. Laiminga pabaiga (4 skyrius)

37 pavyzdys. Mamos paieškos (5 skyrius)

38 pavyzdys. Lankymasis namuose (5 skyrius)

39 pavyzdys. Mama tik šypsosi (5 skyrius)

40 pavyzdys. Grįžimas namo po gydymosi priklausomybių centre (5 skyrius)

41 pavyzdys. Kaip dirbti su geriančia šeima? (5 skyrius)

42 pavyzdys. Veidrodžio metodas (5 skyrius)

43 pavyzdys. Kaip pradėti teikti pagalbą socialinės rizikos šeimai (5 skyrius)

44 pavyzdys. Procedūros, ataskaitos ir dokumentai (5 skyrius)

45 pavyzdys. Ilgalaikė pagalba (5 skyrius)

46 pavyzdys. „Normalūs“ tėvai susitinka su tėvais, turinčiais problemų (6 skyrius)

47 pavyzdys. Kitos socialinės darbuotojos refleksija apie tėvų susitikimą (6 skyrius)

48 pavyzdys. Susitikimas su tėvais vaikų dienos centre (6 skyrius)

49 pavyzdys. Tradicinių švenčių organizavimas (6 skyrius)

50 pavyzdys. Maisto paketų ruošimas, įtraukiant socialinių problemų turinčias šeimas (6

skyrius)

51 pavyzdys. Mintys apie bendruomenę (6 skyrius)

52 pavyzdys. Aklagatvis rūpinantis berniuku (6 skyrius)

53 pavyzdys. Kaip gauti bendruomenės pagalbą? (6 skyrius)

54 pavyzdys. Atskiros grupės (6 skyrius)

55 pavyzdys. Neigiami pasisakymai apie socialinės rizikos šeimas (6 skyrius)

56 pavyzdys. Socialinė pašalpa neskatina šeimų dirbti (6 skyrius)

57 pavyzdys. Lankymasis tik dėl maisto (6 skyrius)

231

Metodinių gairių rodyklė

1 metodinė gairė. Kaip prieiti prie įsibaiminusio, drovaus ar ryšio vengiančio kliento

2 metodinė gairė. Kaip būti dėmesingam kliento jausmams

3 metodinė gairė. Ribų nustatymas

4 metodinė gairė. Kaip įgalinti klientą prisiimti atsakomybę

5 metodinė gairė. Pažanga ne visada akivaizdi

6 metodinė gairė. Kliento ryšys su darbuotoju/darbuotoja

7 metodinė gairė. Dėmesys šeimos santykiams

8 metodinė gairė. Savigarbos ugdymas

9 metodinė gairė. Klausinėjimas kelia baimę

10 metodinė gairė. Metodinės pagrindinių klausimų gairės

11 metodinė gairė. Schemų ir brėžinių naudojimas

12 metodinė gairė. Būtinos sąlygos socialinio darbuotojo darbui atlikti

13 metodinė gairė. Teigiamos kliento galimybės

14 metodinė gairė. Susirinkimų dalyvių dėmesiui

15 metodinė gairė. Diskusijų vadovo užduotis

16 metodinė gairė. Pasiūlymai, kaip gerinti bendradarbiavimą

17 metodinė gairė. Sukurti darbo santykį su klientu

18 metodinė gairė. Susitikimų su klientų struktūravimas, kad jie taptų tikru darbo procesu

19 metodinė gairė. Kalbėjimas apie jausmus

20 metodinė gairė. Grįžtamasis ryšys

21 metodinė gairė. Išsiaiškintini momentai

232

Knygos autoriai

Lies Gualtherie van Weezel. Gimė, mokėsi Nyderlanduose, dirba Nyderlanduose ir Lietuvoje. Dirbo socialine darbuotoja institucijoje fiziškai neįgaliam jaunimui, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose socialiniams darbuotojams (atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį); supervizorė ir nepriklausoma ekspertė (socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba). Rašė neįgalių žmonių socialinės integracijos, institucinio socialinio darbo, organizacinių socialinio darbo aspektų temomis.

Valė Dudaitė. Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinosios globos namų direktorė. Šiuose namuose dirba nuo 2000 m. „Su rizikos grupės vaikais socialine darbuotoja dirbu nuo 1998 m. Savo darbą su vaikais laikau man Dievo duotu kvietimu ir juo didžiuojuosi.“

Rasa Gailienė. 10 metų dirbo papildomo ugdymo pedagoginį darbą. 2006 m. baigė Klaipėdos universitetą, tęstines studijas, įgijo bakalauro diplomą – socialinio darbuotojo specialybę. Šiuo metu dirba Šilalės rajono savivaldybės administracijos Bijotų seniūnijos socialine darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis.

Indrė Gajdosikienė. Pirmoji Lietuvoje baigusi socialinio darbo doktorantūros programą. Turi darbo nevyriausybinėse ir valstybinėse įstaigose patirties. Dėstė socialinio darbo dalykus Kauno kolegijoje bei Vilniaus universitete.

Asta Gruodienė. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė (socialinio darbo magistrė), kuruojanti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, atestacijos, socialinių garantijų ir kitus klausimus. Darbą socialinės apsaugos sistemoje pradėjo nuo socialinio darbo su šeimomis Vilniaus mieste.

Sandra Jokubauskė. 2012 metais baigė socialinio darbo studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Atlikdama praktiką įvairiose organizacijose, dirbančiose su socialinės rizikos šeimomis, pasirinko baigiamąjį darbą šia tema.

Inga Juodienė. 1993 m. baigė Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą, 2003 m. įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikacinę kategoriją. Pedagoginio darbo patirtis – 17 metų. 2011 m. baigė Edukologijos fakultetą, įgijo edukologijos bakalauro laipsnį su šeimos pedagogikos ir vaiko teisių apsaugos specializacija ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Nuo 2008 m. dirba socialine darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis. Nuo 2009 m. nevyriausybinės organizacijos „Vėriškių bendruomenė“ valdybos narė. LPF „Maisto bankas“ savanorė, koordinatorė.

Ramunė Jurkuvienė. Dvidešimt metų dirbo gydytoja, socialinio darbo magistratūros Vytauto Didžiojo universitete pirmos laidos absolventė, socialinių mokslų daktarė. Dirbdama socialinį darbą aktyviai dalyvavo socialinio darbo profesijos raidoje, inicijavo ne vieną inovacinę socialinę programą, tarp jų profesionalios supervizijos mokymus Lietuvoje. Dirbo dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, Kauno kolegijoje, Kauno medicinos universitete, vėliau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Pastaraisiais metais buvo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja.

233

Regina Klevinskienė. Baigė VDU Socialinių mokslų fakultetą, įgijo švietimo vadybos ir edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Raseinių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. „Šioje srityje dirbu jau 15 metų. Darbe vadovaujuosi nuostata: ką vaikas gaus iš jį supančio pasaulio, tą ir grąžins.“

Donata Klizienė. VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis. 2003 m. baigė Kauno kolegiją, įgijo socialinio darbuotojo kvalifikaciją; 2009 m. Kauno technologijos universitete įgijo viešojo administravimo kvalifikacijos laipsnį; 2012 m. įgijo socialinio darbo magistro kvalifikacinį laipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Socialinio darbo patirtis – 8 metai, dvejus paskutinius metus dirba socialine darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis.

Violeta Labanauskaitė. Baigė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutą, Mykolo Romerio universitete 2010 m. įgijo socialinio darbuotojo kvalifikacijos pažymėjimą. Nuo 2007 m. dirba Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje vyresniąja socialinių išmokų specialiste. Jos pareigos yra socialinių išmokų skaičiavimas ir socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, įtrauktomis į socialinės rizikos šeimų sąrašą, kuravimas.

Gintarė Marcinkevičiūtė. 2009 m. baigė Kauno medicinos universitetą, Socialinio darbo medicinoje programą. Dirba socialine darbuotoja vaikų dienos centre. 2010–2012 m. dalyvavo tarptautiniame projekte „Grundtvig“. Studijuoja Kauno technologijos universitete magistro studijų Socialinės politikos programoje.

Giedrė Misevičiūtė. Įgijo socialinio darbuotojo specialybę Vilniaus universitete. Profesinė patirtis: darbas nevyriausybiniame šeimos paramos centre, paciento patikėtinė psichiatrijos ligoninėje, projektų koordinatorė, socialinė darbuotoja savivaldybės socialinių paslaugų centre ir vaikų dienos centre.

Dalia Narbutienė. Baigė Kauno kolegiją, joje įgijo socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją. Toliau tęsė studijas Mykolo Romerio universitete, baigė magistratūros studijų Vaiko teisių apsaugos programą, suteiktas socialinio darbo magistro laipsnis. Ketverius metus dirba vaikų globos namuose vyriausiąja socialine darbuotoja.

Inga Pažarskienė. Baigė Panevėžio kolegiją, joje įgijo socialinio darbuotojo specialybę. Toliau studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, edukologijos bakalauro laipsnį ir socialinio pedagogo kvalifikaciją. Nuo 2007 m. dirba Panevėžio rajono Ramygalos seniūnijoje vyr. socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

Žaneta Šimkienė. 1994 m. baigė socialinio darbo magistro studijas VDU, įgijo socialinio darbo eksperto kvalifikaciją. 1995 m. buvo viena iš Vaikų gerovės centro „Pastogė“ steigėjų. Dvylika metų dirba Kauno arkivyskupijos šeimos centre Šeimos išsaugojimo programoje.

Jurgita Šukauskienė. 2007 m. baigė Kauno kolegiją ir įgijo socialinio darbuotojo kvalifikaciją, bakalauro laipsnį. 2010 m. Mykolo Romerio universitete baigė papildomąsias tęstines socialinio darbo programos studijas. 2012 m. Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakultete baigė Vaiko teisių apsaugos programos studijas ir apsigynė magistro laipsnį. 2011 m. pradėjo dirbti socialine darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis.

234

Guoda Vaičekauskaitė. 2009 m. baigė Kauno medicinos universitete socialinį darbą medicinoje. Nuo tų pačių metų dirba Kauno Šančių parapijos vaikų dienos centro socialine darbuotoja. Šiuo metu studijuoja magistratūros studijose socialinę politiką.

Ramunė Vidmantienė. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. Turi medikės, pedagogės, teisininkės išsilavinimą bei 18 metų darbo patirtį ginant vaiko teises. Stažavosi Vokietijoje ir Norvegijoje. Ramunė dirba įvairių darbo grupių, komisijų bei vaiko teisių pažeidimų prevencijos projektuose.

235