Prof. dr. Dainius Žalimas

I dalis. Bendroji dalis

Rekomenduojama literatūra

Bendroji literatūra lietuvių kalba:

V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eugrimas, 2006.V. Vadapalas. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. Vilnius:

Eugrimas, 1998.Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinis tarptautinės teisės

įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2000.P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos.

Vilnius: Mintis, 1985.V. Vadapalas. Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir

jurisprudencija. Vilnius: Eugrimas, 2003.

Specialioji literatūra lietuvių kalba

D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės. Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2005.

D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius: Rosma, 1997.

D. Žalimas. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais teisiniai pagrindai. Vilnius: Žaltvykslė, 2008.

D. Žalimas, S. Žaltauskaitė-Žalimienė, Z. Petrauskas, J. Saladžius. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justitia, 2001.

Z. Petrauskas, D. Žalimas, S. Žaltauskaitė-Žalimienė. Diplomatinė teisė. Vilnius: TIC, 2003.Z. Petrauskas. Konsulinė teisė. Vilnius: TIC, 2007.P. Kūris. Atsakomybės tarptautinėje teisėje problemos. Vilnius, 1970. R. Satkauskas. Tarptautinis teisingumas ir Lietuva: Lietuvos bylos Nuolatiniame tarptautinio

teisingumo teisme. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2008.J. Collier, V. Lowe. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje: insttitucijos ir procedūra. Vilnius:

Eugrimas, 2002. S. Katuoka. Tarptautinė jūrų teisė. Vilnius: Eugrimas, 1997.D. Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas. Vilnius: Eugrimas, 2001.D. Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos

Respublikos teisėje. Vilnius: Eugrimas, 2000.D. Jočienė, K. Čilinskas. Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos

teisėje. Vilnius: Teisės projektų ir tyrimų centras, 2005.V. Berger. Europos Žmogaus teisių Teismo jurisprudencija. Vilnius, Eugrimas, 1997. Č. V. Stankevičius. Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Vilnius: Leidybos

centras prie KAM, 2002. P. A. Čiočys. Tarptautinė humanitarinė teisė. Vilnius: LKA, 2002.Žalimas D., Žalimienė S. (sudarytojai). Tarptautiniai dokumentai 8. Tarptautinė žmogaus teisių

apsauga: universalūs dokumentai (2 tomai). – Vilnius: VĮ Registrų centras, 2009.

Rekomenduojama literatūra

Anglų kalba:I. Brownlie. Principles of Public International Law (įvairūs leidimai)

M. N. Shaw. International Law (įvairūs leidimai)

J. G. Starke. Introduction to International Law (įvairūs leidimai)

A. Cassese. International Law (įvairūs leidimai)Malcolm D. Evans. International Law (įvairūs leidimai)

Oppenheim’s International Law (įvairūs leidimai)Akehurst M., Malanczuk P. Modern Introduction to international Law

(įvairūs leidimai)R. Higgins. Problems and Process: International Law and How We Use

It (įvairūs leidimai)

I. Detter. The International Legal Order (įvairūs leidimai)

Rekomenduojama literatūra

Kitomis kalbomis:

Rousseau Ch. Droit International Public (įvairūs leidimai)

Verdross A., Simma B. Universelles Völkerrecht (įvairūs leidimai)

(Simma B.) Völkerrecht (įvairūs leidimai)

Международное право (įvairūs leidimai)Броунли Я. Международное право, 1977

Лукашук И.И. Международное право (įvairūs leidimai)Каламкарян Р.А., Мигачёв Ю.И. Международное право,

2004

Tarptautinės teisės sąvoka

TARPTAUTINĖ (VIEŠOJI) TEISĖ –• specifinė (ypatinga) teisės normų

sistema – ne nacionalinės teisės šaka• reglamentavimo dalykas – tarptautinės

bendrijos narių (valstybių, jų darinių (tarptautinių organizacijų) ir kitų) santykiai

• viešojo pobūdžio santykiai – atsiranda įgyvendinant politinius interesus bei atliekant su jais susijusias funkcijas

Tarptautinės teisės raidos periodizacija

Klasikinės TT bruožai• Karo ir taikos teisė

• Klasikiniai valstybės suvereniteto ir kiti principai

• Subjektai – valstybės

• Pagrindiniai šaltiniai – paprotys ir doktrina

Šiuolaikinės TT bruožai• Jėgos ir grasinimo ja

draudimas• TT humanizacija: nauji

tautų apsisprendimo ir pagarbos žmogaus teisėms principai

• Subjektų skaičiaus augimas (TO, tautos, fiziniai asmenys (?), kt.)

• TT normų kodifikacija tarptautinėmis sutartimis

Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės panašumai

• Paskirtis – tarptautinio bendradarbiavimo reglamentavimas• Institutai (valstybės imunitetas)• Šaltiniai (tarptautinės sutartys ir nacionalinė teisė)

LAT Senato 2000 12 21 nutarimas Nr. 28:TPT - vidaus (privatinės) teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius,

šeimos, darbo ir kitus santykius, turinčius tarptautinį (užsienio) elementą:

1. viena iš santykio šalių yra užsienio fizinis ar juridinis asmuo;2. santykių objektas yra užsienyje;3. juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tam

tikri santykiai, įvyko užsienyje;4. prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo

sprendimą;5. civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia

atlikti kitus civilinius procesinius veiksmus.

Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės skirtumai

TVT• Reglamentuojami

santykiai – politiniai ir kiti viešo pobūdžio

• Subjektai – valstybės ir jų dariniai

• Specifinė savarankiška teisės normų sistema

TPT• Reglamentuojami

santykiai – privatiniai (turtiniai ir pan.)

• Subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys

• Nacionalinės teisės (civilinės, darbo, procesinės) dalis

Specifiniai tarptautinės teisinės sistemos bruožai

• Įstatymų leidybos valdžios nebuvimas• TT normų kūrimo ir privalomumo ypatybės

(valstybių valių suderinimas ir sutikimas)

• Vykdomosios valdžios nebuvimas• Privalomos jurisdikcijos teisminės valdžios

nebuvimas (TTT fakultatyvinė jurisdikcija)

• TT normų laikymosi užtikrinimo ypatybės (savigalbos (self-help) priemonės – atsakomosios priemonės)

• Specifiniai TT šaltiniai• Specifiniai TT subjektai

Tarptautinės teisės šaltiniai

• Tarptautinės sutartys – tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp TT subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas

• Tarptautiniai papročiai – bendra (pasikartojanti ir neprieštaringa) elgesio praktika (objektyvus elementas), pripažinta teisės norma (valstybių opinio juris – subjektyvus elementas)

• Bendrieji teisės principai – pagrindinės teisės apskritai (ir nacionalinės, ir TT) idėjos (teisės kūrimo, teisės normų, įsipareigojimų šaltinis)

• Jurisprudencija – teismų ir arbitražų sprendimai

• Doktrina – TT mokslo žinios (JT TT komisijos darbų reikšmė)TTT Statuto 38 str.

TTT Statute nenurodyti šaltiniai:• TO rezoliucijos (sprendimai)

• Vienašaliai aktai – TT subjektų individualios valios aktai (įskaitant nacionalinės teisės aktus)

Tarptautinės teisės šaltinių rūšys

Pagrindiniai šaltiniai – nustato ir įtvirtina TT normas (elgesio taisykles):

• Tarptautinės sutartys• Tarptautiniai papročiai• Bendrieji teisės principai

Tam tikrais atvejais:• TO rezoliucijos (jei nustato

privalomas elgesio taisykles)• Valstybių vienašaliai aktai (jei

nustatomos įsipareigojimai ar teisės)

• Pagalbiniai šaltiniai – priemonė TT normų turiniui išsiaiškinti:

• Jurisprudencija• Doktrina• TO rezoliucijos• Valstybių vienašaliai aktai

Tarptautinio papročio elementai(pagal 1969 metų Šiaurės jūros kontinentinio šelfo bylą ir kt.)

Objektyvus elementas – elgesio praktika:• Trukmė (ratione temporis)• Vieningumas (ratione materiae)• Visuotinumas (bendrumas) (ratione loci)

Subjektyvus elementas – valstybių opinio juris sive necessitatis:

• Tylus sutikimas (opinio juris generalis)• Opinio juris conventionalis (tarptautinės sutartys)• Kitoks pripažinimas teisės norma (jurisprudencija, doktrina,

TO rezoliucijos, vienašaliai aktai)

Bendrųjų teisės principų konstitucinės funkcijos tarptautinėje teisinėje sistemoje

• TT sistemos unifikavimas• TT sistemos lankstumo užtikrinimas• Vertybių diegimas TT sistemoje• Dinaminė ir evoliucinė funkcija• Teisės aiškinimo ir jos turinio koregavimo įrankis• Autonominis teisės šaltinis pasirenkant taikytinas normas• Pozityvios teisės normų papildymas• Kompromisų pagrindas kuriant TT normas

Tarptautinės teisės subjektai

TT subjektas – darinys, galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas (1949 m. TTT konsultacinė išvada Žalos JT tarnybai atlyginimo byloje):

• Valstybės – pagrindiniai TT subjektai;• Tarptautinės (tarpvyriausybinės) organizacijos – valstybių

susivienijimai, įsteigti tarptautinėmis sutartimis tam tikriems nuolatinio pobūdžio tikslams siekti, turintys nuolatinę institucinę struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tarptautinį teisinį subjektiškumą;

• Tautos, kovojančios dėl nepriklausomybės (Palestina);

• Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai (tarptautinės teritorijos, laisvieji miestai, Šventasis Sostas, Suverenus Maltos Ordinas);

• Fiziniai ir juridiniai asmenys (?) – tam tikrais atvejais galimas ribotas subjektiškumas, jei dalyvavimas kuriant TT normas nelaikomas būtinu subjektiškumo požymiu

Valstybės požymiai pagal tarptautinę teisę(1933 m. Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų bei joje

išdėstytų valstybės požymių sampratos raida))

Materialūs požymiai:• Nuolatiniai gyventojai - teritorinė bendruomenė (pilietybės saitai

atsiranda tik kaip pasekmė)• Apibrėžta teritorija (sienų delimitacija ir demarkacija tik kaip pasekmė)• Valdžia (vyriausybė) – efektyvi gyventojų ir teritorijos kontrolė

Nematerialūs požymiai:• Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis (šiuolaikinėje TT ne

išskirtinis valstybės požymis)

• Nepriklausomybė ir suverenitetas:

- vidinis suverenitetas (valdžios viršenybė ir išskirtinumas);

- išorinis suverenitetas (nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose);

- suvereniteto ribos ir atsakomybė tarptautinei bendrijai

Valstybės teritorija ir jos sudėtinės dalysValstybės teritorija – Žemės rutulio dalis, kuriai taikomas valstybės suverenitetasValstybės teritorijos sudėtinės dalys:• Sausumos teritorija – sausuma, apibrėžta valstybės sienomis (įskaitant salas, anklavus,

pusiau anklavus)• Vandenų teritorija – teritorinė jūra (iki 12 jūrmylių) ir vidaus vandenys (jūros pakrantės

vandenys, uosto vandenys, upės, ežerai, tvenkiniai, kiti vandens telkiniai, įskaitant pasienio)• Oro erdvė – virš sausumos ir vandenų teritorijos• Žemės gelmės – po sausumos ir vandenų teritorija

Valstybės siena – linija ir šia linija einanti vertikali plokštuma, atribojanti valstybės suvereniteto teritorinę erdvę nuo kitų valstybių suvereniteto teritorinių erdvių (LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 1 str.).

Valstybės sienų delimitavimo taisyklės (LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 str.) (dispozityvios – valstybės gali susitarti kitaip):

1) sausumoje – linijos tarp delimitavimo sutartyje nustatytų taškų;2) vandens telkinyje – linija, jungianti vandens telkinio krantų ir valstybės sienos susikirtimo taškus;3) upe – farvaterio (laivakelio) ar deltos (laivybinė upė) viduriu arba pagrindinės vagos viduriu

(nelaivybinė upė);4) tiltu – tilto viduriu arba technologine ašimi.Demarkacija: optimizacija ir kompensacija.

Žemės gelmės

Oro erdvė

Val

styb

ės s

ien

a

Vidaus vandenys

Sausuma

Val

styb

ės

sien

a Teritorinė jūraNe valstybės

teritorija – mišrus režimas: IEZ ir KŠ

De

limita

vim

o

linija

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS SĄVOKA

Tarpvyriausybinės (tarpvalstybinės) Nevyriausybinės

(sąvoka siaurąja, įprastine prasme) (įtraukiamos, jei sąvoka plačiąja

prasme)

Požymiai:» Steigiamasis aktas» Narystė» Nuolatinio pobūdžio tikslai» Institucinė struktūra» Teisinis subjektiškumas» Atitiktis teisei

TARPTAUTINĖS (TARPVYRIAUSYBINĖS) ORGANIZACIJOS SĄVOKA

(sąvoka įprastine prasme):

• Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis (ar kitas tarptautinės teisės aktas)

• Valstybių narystė (ne mažiau 3)• Nuolatinio pobūdžio tikslai (valstybių tarptautinis bendradarbiavimas)• Nuolatinė institucinė struktūra:

- aukščiausioji institucija- vykdomoji institucija- administracinė institucija- kitos institucijos

• Tarptautinis teisinis subjektiškumas (tarptautinės teisės subjektas)

JT TT komisijos 2009 m. Tarptautinių organizacijų atsakomybės straipsnių projekto 2 straipsnis:

“TARPTAUTINĖ ORGANIZACIJA” – tai organizacija, įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės reglamentuojamu aktu ir turinti savo tarptautinį teisinį subjektiškumą; be valstybių, tarptautinių organizacijų nariais gali būti ir kiti dariniai.

TARPVYRIAUSYBINIŲ IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SKIRTUMAI

Tarpvyriausybinės organizacijos:

• Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinės teisės aktas

• Valstybių (kartais – ir kitų tarptautinės teisės subjektų) narystė

• Tarptautinės teisės subjektas (ypatingas juridinis asmuo nacionalinėje teisėje)

Nevyriausybinės organizacijos:

• Steigiamasis aktas – steigiamoji sutartis ar kitas aktas, sudarytas nacionalinės teisės aktų tvarka

• Fizinių ir juridinių asmenų iš skirtingų valstybių narystė

• Nacionalinės teisės subjektas

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KLASIFIKACIJA

Pagal geografinę veiklos sferą ir narystės pobūdį:• Universalios organizacijos (JTO, kitos JT sistemos organizacijos)• Regioninės organizacijos (ESBO, ET, ES, AS, AVO, kt.)

- subregioninės (lokalinės) organizacijos (BA, BMT, ŠT, ŠMT, BJVT, kt.)

Pagal narystės pobūdį ir naujų narių priėmimo tvarką:• Atviros organizacijos (JTO, dauguma universalių JT sistemos

organizacijų)• Uždaros (ES, NATO, kt.) ir pusiau uždaros (dauguma

regioninių) organizacijos:- regioninės organizacijos- bendro paveldo organizacijos (Britų Sandrauga, IKO, NVS, kt.)- funkcinės organizacijos (OPEC, kt.)- narystės kitoje organizacijoje reikalaujančios organizacijos (TRPB ir PB grupė)

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KLASIFIKACIJA

Pagal kompetencijos pobūdį:• Bendros kompetencijos (politinės) organizacijos (JTO, ESBO, ES, AS, ET,

AVO, kt.)• Specializuotos (techninės) organizacijos (JT specializuotosios agentūros, kt.)

Pagal kompetencijos ir santykių su valstybėmis narėmis pobūdį:• Klasikinės organizacijos:

- valstybių veiklos ir bendradarbiavimo koordinacija;- rekomendacinio pobūdžio ir netiesioginio veikimo sprendimai;- institucijos sudaromos iš valstybių narių atstovų;- biudžetas sudaromas iš valstybių narių įnašų

• Viršnacionalinės organizacijos (ES, AS):- valstybių integracija;- kompetencija spręsti įprastinių vidaus kompetencijai sričių klausimus;- privalomi, tiesioginio veikimo ir viršnacionalinės galios sprendimai;- institucijų formavimas ne iš valstybių narių vyriausybių atstovų;- autonominiai biudžeto pajamų šaltiniai;- veiksmingesnis prievartinio sprendimų įgyvendinimo mechanizmas

JUNGTINĖS TAUTOSTIKSLAI

• Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą;• Plėtoti valstybių draugiškus santykius;• Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio

pobūdžio problemas ir skatinant bei plėtojant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;• Būti centru derinant valstybių veiksmus, siekiant minėtų bendrų tikslų

PRINCIPAI• suvereni valstybių narių lygybė;• sąžiningas narystės įsipareigojimų vykdymas;• taikus tarptautinių ginčų sprendimas;• susilaikymas nuo jėgos panaudojimo ar grasinimo ja;• visapusiška pagalba JTO;• visuotinio JT principų laikymosi užtikrinimas;• nesikišimas į valstybių vidaus reikalus

INSTITUCINĖ SISTEMA• PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS:

- Generalinė Asamblėja (GA);- Saugumo Taryba (ST);- Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC);- Globos Taryba (faktiškai neveikia);- Sekretoriatas;- Tarptautinis Teisingumo Teismas

• PAGALBINĖS INSTITUCIJOS

JUNGTINIŲ TAUTŲ SISTEMA• JTO – pagrindas ir koordinuojantis centras (CEB – Chief

Executives Board for Coordination – Koordinacinė aukščiausiųjų administracinių pareigūnų taryba)

• JT SPECIALIZUOTOSIOS AGENTŪROS (ĮSTAIGOS) (18):- ekonominio pobūdžio – 14:

finansų – 5 (TVF, TRPB (PB) ir likusi PB grupė (TFK, TPA, MIGA))transporto ir ryšių – 4 (ICAO, IMO, ITU, PPS)žemės ūkio – 2 (FAO, UNIFAD)pramonės – 1 (UNIDO) meteorologijos – 1 (PMO)turizmo – 1 (PTO)

- socialinio pobūdžio – 2 (TDO, PSO)- kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio – 2 (UNESCO, WIPO)

• AUTONOMINĖS TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS (TATENA, PPO ir TBT (?))

• KITOS AUTONOMINĖS INSTITUCIJOS – JT GA įsteigtos (UNCTAD, UNDP, UNEP, UNICEF, kt.)

EUROPOS TARYBATIKSLAS

• apsaugoti ir įgyvendinti idealus ir principus, kurie yra bendras paveldas (teisės viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms), ir skatinti ekonominę bei socialinę pažangą (nacionalinis saugumas ET kompetencijai nepriklauso)

INSTITUCIJOS• MINISTRŲ KOMITETAS – aukščiausioji ir sprendžiančioji

institucija;• PARLAMENTINĖ ASAMBLĖJA – patariamoji parlamentinio

bendradarbiavimo institucija;• EUROPOS VIETOS IR REGIONŲ VALDŽIOS KONGRESAS –

konsultacinė vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų institucija;

• SEKRETORIATAS – administracinė institucija;

• EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS – pagal EŽTK sukurta institucija, nagrinėjanti valstybių ir fizinių asmenų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų

NATO

CIVILINĖ STRUKTŪRA:

• Šiaurės Atlanto Taryba ir jos pagalbinės institucijos:

• Gynybos planavimo komitetas;

• Branduolinio planavimo grupė;

• Pagrindiniai komitetai;

• Tarptautinis sekretoriatas

Subordinacija pagal demokratinės civilių kontrolės principą

KARINĖ STRUKTŪRA:

• Karinis komitetas ir jam pavaldžios karinės institucijos:

• Tarptautinis karinis štabas;• Strateginės ir kitos tarptautinės

karinės vadavietės

NATO PA – autonominė parlamentinio bendradarbiavimo institucija

• Paskirtis – laisvės ir kitų bendrų vertybių apsauga

• Tikslai – stabilumo ir gerovės Šiaurės Atlanto regione didinimas (politinis), kolektyvinė gynyba bei taikos ir saugumo užtikrinimas (karinis)

• Principai – bendrieji (ištikimybė JT tikslams ir principams, jėgos nenaudojimas ir taikus ginčų sprendimas) ir specialieji (kolektyvinė gynyba, solidarumas, konsensusas)

Tarptautinės teisės sistema

• Bendroji TT – visuotinai pripažintos normos (įsk. jus cogens):- bendroji paprotinė TT (general customary law) – bendra valstybių praktika, leidžianti pavienius nukrypimus išreiškiant opinio juris (išlygas, prieštaravimus, priešingas partikuliarines normas)

- visuotinė (universali) paprotinė TT (universal customary law) - jus cogens normos (nukrypimai negalimi)

• Partikuliarinė TT – regioninės ir lokalinės normos

• Bendroji dalis – TT normos, kurios gali būti taikomos visoms tarptautinių santykių sritims

• Specialioji dalis – TT normos, kurios reguliuoja ir yra

taikomos tik tam tikroms tarptautinių santykių sritims

Tarptautinės teisės bendroji dalis

• Pagrindiniai tarptautinės teisės principai (1970 m. JT GA Tarptautinės teisės principų deklaracija)

• Tarptautinės teisės subjektų padėtis, įskaitant pripažinimo ir valstybių teisių perėmimo institutus (1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims, 1983 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės nuosavybei, archyvams ir skoloms)

• Žmogaus teisių apsauga (Tarptautinė žmogaus teisių chartija – pagrindiniai aktai: 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas)

• Tarptautinių sutarčių teisė (1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės)

• Tarptautinė teisinė atsakomybė (2001 m. JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektas)

Tarptautinės teisės specialioji dalis

• Diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių)

• Tarptautinių organizacijų (institucijų) teisė (1946 m. Konvencija dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų, 1975 m. Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universalaus pobūdžio tarptautinėmis organizacijomis)

• Tarptautinė humanitarinė teisė (1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos)

• Tarptautinė baudžiamoji teisė (1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas)

• Tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Generalinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT) ir jį plėtojantys kiti Pasaulinės prekybos organizacijos susitarimai)

• Tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT Jūrų teisės konvencija)• Tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės

civilinės aviacijos)• Tarptautinė kosmoso teisė• Tarptautinė ekologinė teisė, kt.

Jus cogens normos(pgl. 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 str.)

Požymiai:• fundamentali bendrosios TT norma (universalus, ne bendras paprotys)• imperatyvioji norma• pripažįsta visa tarptautinė valstybių bendrija kaip tokią normą• neleidžiama nukrypti (imperatyvumas) (negalimos išlygos, prieštaravimas)• gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma• nustato erga omnes įsipareigojimą (įsipareigojimas visai tarptautinei

bendrijai – visų valstybių interesas dėl įsipareigojimo)• specifinės pažeidimo pasekmės (niekinės sutartys ir tarptautiniai

nusikaltimai)Rūšys:• jėgos ir grasinimo ja draudimas (agresijos draudimas)• laisvo tautų apsisprendimo teisė (kolonializmo ar kitokio užsienio

viešpatavimo draudimas)• pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (genocido, kankinimų, rasinės ir

kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas)

• humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas)

• diplomatinė neliečiamybė, masinio atmosferos ir jūrų teršimo draudimas, kt. (?)

Tarptautinė teisė ir moralė

Santykio doktrinos:• Prigimtinės teisės doktrina (teisės atitiktis moralės

normoms)• Teisinis pozityvizmas (teisės ir moralės atskirtis)• Teisinis realizmas (instrumentalizmas) –

indifirentiškumas teisės ir moralės santykio problemoms

Teisingumo principo taikymas tarptautinėje teisėje:• Intra legem (teisės normų turiniui aiškinti)• Praeter legem (teisės spragoms užpildyti)• Contra legem (neteisingą rezultatą lemiančioms

normoms atmesti)

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

• Dualistinė doktrina - atskiros teisinės sistemos, kurios tiesiogiai nesąveikauja

• Monistinė doktrina – tiesioginė šių teisinių sistemų sąveiką, joms būnant vieningoje sistemoje (tarptautinės teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę)

• Koordinacinė (realistinė) doktrina – skirtingos ir nesubordinuotos teisinės sistemos, dėmesys tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui pagal nacionalinę sistemą

Bet kuriuo atveju:Tarptautinės teisės viršenybės (taikymo) tarptautiniuose santykiuose principas

(1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 str., 2001 m. Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 3 str., 1998 m. TTT konsultacinė išvada dėl arbitražinio įsipareigojimo, 1926 m. Vokietijos interesų Lenkijos Aukštutinėje Silezijoje byla, LAT 2000 12 21 nutarimas Nr. 28): fundamentinis TT principas yra tai, kad TT yra viršesnė už nacionalinę teisę; vidaus teise negalima remtis nevykdant tarptautinių įsipareigojimų ir teisinant TT pažeidimą; nacionalinės teisės nuostata yra tik faktas TT požiūriu, kuriuo išreiškiama valstybės valia ir kurį galima vertinti atitikties tarptautiniam įsipareigojimui požiūriu.

Tarptautinės teisės normų įgyvendinimas pagal nacionalinę teisę

• Tiesioginis taikymas (self-execution)• Implementacija (transformacija):

- Nuoroda (bendroji ir konkrečioji)

- Inkorporacija

Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisėTarptautinės sutartys Lietuvos teisinėje sistemoje:

• Ratifikuotos – nacionalinės teisinės sistemos sudėtinė dalis (expressis verbis Konstitucijos 138 str. 3 d. nuostata): negali prieštarauti Konstitucijai (Konstitucijos 7 str. 1 d.), įstatymų galios ir gali būti tiesiogiai taikomos (KT 1995 01 24 išvada, 1995 10 17 nutarimas, 2002 04 25 ir 2004 04 07 sprendimai), kolizijos atveju turi taikymo pirmenybę prieš kitus Seimo priimtus įstatymus (įsk. konstitucinius) – tarp Konstitucijos ir įstatymų (1990 03 11 Aktas, Konstitucijos 135 str. 1 d., KT 2006 03 14 ir 2006 12 21 nutarimai, expressis verbis Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. nustatyta kolizijos taisyklė)KT 2006 12 21 nutarimas (ratifikuotų sutarčių kontekste): “Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis”.Tokia numanoma konstitucinė kolizijos taisyklė skirtingai įgyvendinama ratifikuotų ir neratifikuotų sutarčių atveju. Visos sutartys privalomos vykdyti.

• Neratifikuotos – negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams (KT 1995 10 17 nutarimas, TS įstatymo 11 str., 7 str. 1 d. 8 p.) – nacionalinės teisės dalis, Vyriausybės (poįstatyminių) aktų galia (?), įstatymų nustatytais atvejais turi taikymo pirmenybę prieš įstatymus (LAT Senato 2000 12 21 d. nutarimas Nr. 28)

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nacionalinės teisės aktų hierarchijoje

KONSTITUCIJA(7 str. 1 d.)

ĮSTATYMAI:Ratifikuotos tarptautinės sutartys, ES reglamentai ir direktyvos

Konstituciniai įstatymaiPaprastieji įstatymai

POĮSTATYMINIAI AKTAI:Neratifikuotos tarptautinės sutartys

Vyriausybės nutarimaiMinisterijų, Vyriausybės įstaigų aktai

Specialių įstatymų numatytais atvejais turi taikymo pirmenybę prieš įstatymus

Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisė

Bendroji TT – visuotinai pripažinti TT principai ir normos:- Konstitucijos 135 str. 1 d. (“užsienio politikoje” – formalus dualizmas,

neįtraukimas į nacionalinę teisinę sistemą)- KT ir LAT pozicija, įstatymų leidyba (plečiamasis Konstitucijos 135 str. 1 d.

aiškinimas monizmo ir iš bendrosios TT kylančių tarptautinių įsipareigojimų viršenybės ir taikymo vidaus politikai bei teisei link):- 135 str. 1 d. reiškia TT viršenybę LR teisei (LAT 2000 12 21 nutarimas Nr. 28);- 135 str. 1 d. aiškinama atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir 138 str. 3 d. (KT 1998 12 09 nutarimas: “interpretuojant šiuos Konstitucijos straipsnius pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų. Save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi”);- 135 str. 1 d. reiškia bendrosios TT normų įgyvendinimą visoje valstybės politikoje, jos institucijų veikloje ir nacionalinėje teisėje (Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo preambulė)

- paprotinės TT normos gali būti taikomos, bet paprastai netiesiogiai: - per tarptautines sutartis (pvz., žmogaus teisių apsaugos);

- priimant nacionalinės teisės aktus ir per priimtus teisės aktus, expressis verbis numatančius tarptautinių papročių taikymą arba savo nuostatomis įgyvendinančius bendrosios TT normas (pvz., Konstitucija, BK, Tarptautinių operacijų įstatymas)

Lietuvos Respublikos teisė ir tarptautinė teisė

Nacionalinės ir tarptautinės teisės (ir ES teisės) suderinamumo prezumpcija• Doktrina: valstybė dalyvauja kuriant TT ir ES teisės normas, todėl atsižvelgia į šias normas

nacionalinės teisėkūros procese

• Konstitucija: konstitucinis atviros pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principas, Konstitucijos 135 str. 1 d. (TT standartų taikymas nacionalinėje teisėje), 138 str. 3 d. (tarptautinių sutarčių inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą), Konstitucinis aktas dėl LR narystės ES (preambulės tikslai, ES pagarba valstybių narių nacionaliniam tapatumui ir konstitucinėms tradicijoms, ES teisės normų inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą)

• LAT ir KT jurisprudencija: tarptautinės sutartys ir kitos TT normos, ES teisės normos, tarptautinių organizacijų (JT GA, ET MK ir PA) rezoliucijos, tarptautinių teismų ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija yra Lietuvos teisės aiškinimo bei pažangios plėtros šaltinis

LAT kolegijos 2000 05 17 nutarimas Budweiser byloje: “įvertinus Lietuvos siekius integruotis į Europos Sąjungą ir šių siekių apspręstą nacionalinės teisės derinimą su Europos Sąjungos teise …, (Lietuvos teisės aktai) … turi būti aiškinami ir taikomi tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės kontekste”

KT 2006 12 21 ir 2007 05 15 nutarimai: EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai mutatis mutandis pasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Europos Bendrijų Pirmosios instancijos Teismo jurisprudenciją

• TT ir ES teisės normų atitikties Konstitucijai (konstitucingumo) prezumpcija ir suderinimo metodologiniai pagrindaiKT 1995 01 24 išvada: pažodinės (paraidžiui) nacionalinės teisės ir TT atitikties reikalavimo negali būti; tarptautinė sutartis galėtų prieštarauti Konstitucijai tada, kai 1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį tam tikrų atvejų sąrašą, o sutartis papildomai nustatytų dar kokius nors atvejus; 2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o sutartis leistų; 3) jeigu sutarties nuostata pagal turinį nesutaptų su Konstitucijos nuostata.

Specifiniai Europos Sąjungos teisinės sistemos bruožai(pgl. 1962 m. EBTT Van Gend en Loos bylos sprendimą)

ES teisinė sistema – regioninė, santykinai autonominė, sui generis teisinė sistema, nesutampanti nei su tarptautine, nei su nacionaline teisine sistema

Bruožas ES teisė Tarptautinė teisė Nacionalinė teisė

Prigimtis ir teisėkūros subjektai

Valstybės narės (jų valia) ir viršnacionalinės institucijos (perduota valstybių vidaus kompetencijos dalis)

Valstybės (jų suderinta valia), kiti tarptautinės bendrijos nariai

Valstybės institucijos (jos suvereni valia)

Reglamentavimo dalykas

Tarptautiniai (valstybių narių) ir valstybių vidaus santykiai

Valstybių tarptautiniai santykiai

Valstybės vidaus santykiai

Šaltiniai Pirminė teisė – tarptautinės sutartys, antrinė teisė – ES institucijų aktai

Tarptautinės sutartys, kt. (tarptautinių organizacijų rezoliucijų pagalbinis vaidmuo)

Nacionalinė konstitucija ir įstatymai bei kiti teisės aktai

Subjektai Valstybės narės, jų fiziniai ir juridiniai asmenys

Valstybės, tarptautinės organizacijos

Valstybė ir jos fiziniai bei juridiniai asmenys

Privalomumas, galia ir taikymas (valstybėje)

Privaloma, viršnacionalinė galia (taikymo pirmenybė), tiesioginis taikymas (nustato ES teisė, taiko valstybės institucijos)

Privaloma, gali būti viršnacionalinės galios ir tiesioginio taikymo (nustato nacionalinė teisė, taiko valstybės institucijos)

Privaloma, nacionalinė galia, tiesioginis taikymas (nustato nacionalinė teisė, taiko valstybės institucijos)

Tarptautinė teisė, ES teisė ir nacionalinė teisė

TARPTAUTINĖ TEISĖ

NACIONALINĖ TEISĖ

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ

Tik tarptautinės teisės reglamentuojami tarptautiniai santykiai

ES pirminės ir antrinės teisės reglamentuojami tarptautiniai valstybių narių santykiai

ES pirminės teisės reglamentuojami valstybių narių vidaus santykiai

Tik nacionalinės teisės reglamentuojami valstybės vidaus santykiai

ES antrinės teisės reglamentuojami valstybių narių vidaus santykiai

Tarptautinės teisės reglamentuojami valstybės vidaus santykiai

EST – regioninė TT

EST – NT dalis, sui generis sistema

EST – ES vidaus teisė

TT – NT dalis

Tarptautinės teisės mokslo raida Lietuvoje

• 1780-1821 m. VU (Vyriausioji Lietuvos mokykla) – Moralinių mokslų kolegijos (Humanitarinių mokslų fakultetas) Prigimtinės ir tautų teisės katedra:J. Stroinovskis, S. Malevskis, M. Stankevičius, I. OldachovskisPrigimtinės teisės mokykla

• 1922-1940 m. Lietuvos universitetas (VDU) – Teisių fakulteto Tarptautinės teisės katedraA. Janulaitis, A. Jaščenka, D. Krivickas, T. Petkevičius, L. Natkevičius, M. Romeris, G. Rutenbergas, J. Robinzonas, J. Skruodys (1921 m.), A. Šimkus (VU, 1941-1944 m.)Pozityvizmas, įvairių problemų (Klaipėdos, Vilniaus, kt.) tyrimas

• Nuo 1990 m. VU Teisės fakulteto Tarptautinės ir lyginamosios teisės katedra

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai(JT Chartija, 1970 m. TT principų deklaracija)

Taikos ir saugumo:• Jėgos nenaudojimas• Taikus tarptautinių ginčų sprendimas• Valstybių teritorinis vientisumas (Helsinkio Baigiamasis Aktas)• Valstybių sienų neliečiamybė (Helsinkio Baigiamasis Aktas)

Tarptautinių santykių palaikymo:• Valstybių bendradarbiavimas• Valstybių suvereni lygybė• Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas• Nesikišimas į vidaus reikalus

Žmogaus teisių:• Laisvas tautų apsisprendimas• Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms (Helsinkio Baigiamasis Aktas)

Sisteminis TT principų aiškinimas (1970 m. JT GA TT principų deklaracija, 1975 m. ESBK Helsinkio Baigiamasis aktas):

“Aukščiau išdėstyti principai, juos aiškinant ir taikant, yra tarpusavyje susiję ir kiekvienas principas turi būti aiškinamas kitų principų kontekste”.

Išvada: TT principai – darni sistema (TT pagrindas) ir vienas kitam neprieštarauja.

Valstybių bendradarbiavimo principas:

• Įvairių valstybių taikaus koegzistavimo deklaravimas - valstybių pareiga bendradarbiauti nepriklausomai nuo jų politinių ekonominių, socialinių sistemų skirtumų (ypač aktualu bipoliariniame pasaulyje)

• Bendradarbiavimas siekiant bendrų visoms valstybėms JT tikslų: tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, pagarba žmogaus teisėms, tarptautinė ekonominė pažanga, bendradarbiavimas su JTO pagal JT Chartiją

Pagarbos žmogaus teisėms principas:

• JT tikslas, tapęs TT principu – visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ugdymas ir skatinimas (JT Chartijos 1 str. 3 p.)

• Prigimtinis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pobūdis (“visos jos išplaukia iš žmogaus orumo ir turi esminę reikšmę jo asmenybei”)

• Valstybių pareigos gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves bei skatinti jų įgyvendinimą

• Nediskriminacijos principas – žmogaus teisės užtikrinamos visiems be skirtumų dėl rasės, lyties, kalbos, religijos, kt.

• Visuotinė žmogaus teisių reikšmė – visuotinis jų užtikrinimas yra svarbus taikai, teisingumui bei valstybių bendradarbiavimui (ryšys su kitais TT principais)

• Žmogaus teisių būklė nėra valstybės vidaus reikalas – antrinė tarptautinės bendrijos atsakomybė (ESBK Žmogiškojo matmens dokumentai: rūpestis žmogaus teisėmis nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus)

• Tarptautinės žmogaus teisių chartijos (ir kitų) dokumentų nuostatų realus įgyvendinimas

Sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principas:• Principo šaltinis – bendrasis teisės principas pacta sunt servanda (t. p.

suverenios valstybių lygybės principas – 1970 m. TT principų deklaracija)• Visų tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, nepriklausomai nuo jų

šaltinio: ir pagal JT Chartiją, ir pagal bendrąją TT, ir pagal tarptautines sutartis

• JT Chartijos viršenybė prieš kitas tarptautines sutartis (Chartija, kaip “tarptautinės bendrijos konstitucija”): “kai įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja įsipareigojimams pagal JT Chartiją, įsipareigojimai pagal Chartiją turi viršenybę” (JT Chartijos 103 str., TT principų deklaracija)JT Chartijoje numatyti JT tikslai ir principai – tarptautinės teisėtvarkos pagrindas, bendrosios TT ir pagrindinių TT principų išraiška, todėl bendrosios TT prieštaravimas JT Chartijai yra teorinis

• Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas – sąžiningumo, kaip bendrojo teisės principo ir moralinio imperatyvo, reikšmė:- pagarba ir ištikimybė prisiimtiems įsipareigojimams (jų šventumas);- tarptautinių įsipareigojimų tarpusavio suderinamumas;- teisėtų lūkesčių apsauga (tylus sutikimas, estoppel);- nepiktnaudžiavimas teisėmis;- abipusiškumas;- proporcingumas;- protingumas;- konkrečios sąžiningo elgesio taisyklės: draudimas pažeisti sutarties objektą ir tikslą iki jos įsigaliojimo, sutarties dvasios pirmenybė prieš raidę, naudos iš nesąžiningo elgesio neigimas, “protingas” laikas ir įvykdymas, kt.

Valstybių suverenios lygybės principas:• Suvereni lygybė – valstybių bendradarbiavimo pagrindas:

- 1949 04 09 TTT sprendimas Corfu sąsiaurio byloje: “pagarba (teritoriniam) suverenitetui – esminis nepriklausomų valstybių tarptautinių santykių pagrindas”

• Suvereni lygybė – lygiateisiškumas (lygios subjektinės teisės ir pareigos, nepaisant ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių skirtumų), o ne faktinė lygybė

• Suverenios lygybės elementai:- valstybių lygybė teisės požiūriu;- lygus naudojimasis nedalomomis visiško suvereniteto teisėmis;- pagarba kitų valstybių suverenitetui, politinei nepriklausomybei ir teisiniam subjektiškumui (kitų TT principų elementai): sąsajos su jėgos nenaudojimo ir nesikišimo principais (1986 06 27 TTT sprendimas Nikaragvos byloje);- teisė laisvai pasirinkti ir plėtoti valstybės politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą (nesikišimo principo elementas): intervencijos, kaip jėgos politikos, neleistinumas pagal Corfu sąsiaurio bylą;- sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas (atitinkamo TT principo pareiga)- valstybės teritorinio vientisumo, įskaitant sienas, neliečiamybė (atitinkamų principų užuomazga): visiškas ir išskirtinis suverenitetas apima valstybės teritoriją, įskaitant vidaus vandenis, teritorinę jūrą ir oro erdvę (Nikaragvos byla)

• Suverenios lygybės (lygiateisiškumo) išimtys nustatomos valstybių sutikimu sutartinėmis (ne paprotinėmis) procesinėmis normomis:- “didžiųjų valstybių” statusas (pvz., nuolatinė narystė ir veto teisė JT ST) – privilegija, susieta su didesne atsakomybe;- sveriamasis balsavimas kai kuriose tarptautinėse organizacijose (finansų, viršnacionalinėse) – atsižvelgimas į indėlį organizacijos veikloje

Valstybių teritorinio vientisumo principas:• Pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui

(valstybių suverenios lygybės principo elementas)- paprotinis pobūdis (Kosovo byla: JT Chartijos 2 str. 4 d. ir TT principų deklaracija, atspindinti paprotinę teisę)

• Taikymo apimtis – tarpvalstybiniai santykiai, todėl nėra implicitinio draudimo tautoms vienašališkai skelbti nepriklausomybę(Kosovo byla: valstybės įsipareigojimai kitų valstybių atžvilgiu)

• Susilaikymas nuo veiksmų, ypač jėgos panaudojimo, prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ir vienybę (jėgos nenaudojimo principo elementas, sienų neliečiamybės principo užuomazga):- teritorija negali būti karinės okupacijos ir kitokio jėgos panaudojimo objektu;- okupacija ir teritorijos įgijimas jėga negali būti pripažintas teisėtu

Valstybių sienų neliečiamybės principas:

• Susilaikymas nuo reikalavimų ar veiksmų, kuriais būtų siekiama užgrobti kitos valstybės teritoriją (valstybių teritorinio vientisumo principo elementas):

- nesikėsinimas į esamas valstybių sienas (jėgos nenaudojimo principo elementas)

• Egzistuojančių sienų (Europoje) neliečiamybė:- teisėtų sienų neliečiamybė – principas taikomas tik pagal tarptautinę teisę nustatytoms sienoms (pareiga nepripažinti teritorijos įgijimo jėga – jėgos nenaudojimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų elementas);

- galimybė keisti sienas teisėtu pagal tarptautinę teisę būdu (pvz., valstybių tarptautine sutartimi);

- ypatinga sutarčių dėl sienos apsauga (draudimas denonsuoti sutartį, nutraukti sutartį dėl esminio aplinkybių pasikeitimo, sutarties privalomumas teisių perėmėjui);

- taikymas pagal analogiją išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo linijoms, nustatančioms susijusias su valstybės teritorija ir jos išskirtinių suverenių teisių įgyvendinimo erdves (1978 12 19 TTT sprendimas Egėjo jūros kontinentinio šelfo byloje)

Nesikišimo principas:

Apsaugos objektas - suverenios valstybių lygybės principo elementas: kiekvienos valstybės teisė laisvai, be kišimosi iš išorės, tvarkyti išskirtinės vidaus kompetencijos (jurisdikcijos) reikalus

Negatyvi pareiga – kitų valstybių susilaikyti nuo veiksmų: tiesiogiai ir netiesiogiai nesikišti į valstybės išskirtinės kompetencijos reikalus

• Paprotinės teisės dalis (Nikaragvos byla, 2005 m. Ginkluotų veiksmų Kongo Demokratinėje Respublikoje byla):

- nors nėra tiesiogiai JT Chartijoje, bet opinio juris aiški iš valstybių praktikos (TT principų deklaracija, 1976 ir 1981 m. JT GA deklaracijos dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus bei jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugos, 1975 m. Helsinkio Baigiamasis aktas, 1933-1936 m. Amerikos ir kiti regioniniai aktai)

• Suverenios valstybių lygybės principo išdava – politinės nepriklausomybės ir suverenių teisių apsauga (šį principą visada pažeidžia draudžiama intervencija)

Nesikišimo principo apsaugos apimtis – išskirtinės kompetencijos reikalų apibrėžimas:

• Iš valstybės suvereniteto išplaukiantys reikalai (Nikaragvos byla: “reikalai, kuriuos dėl valstybės suvereniteto principo valstybei leidžiama spręsti laisvai”) - naudojimasis suvereniomis teisėmis:- vidaus reikalai (politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemos pasirinkimas) – abejotina TTT pozicija dėl laisvės rinktis valstybės režimą, ideologiją;- išorės reikalai (užsienio politikos formavimas)

• Išskirtinės kompetencijos reikalų ribos – ten, kur prasideda TT normų reglamentuojami santykiai (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla: vidaus jurisdikcijos reikalai yra tie, kurių nereglamentuoja TT, ir jų sritis priklauso nuo tarptautinių santykių raidos; Nikaragvos byla: vidaus politika priklauso valstybės išskirtinei kompetencijai, kol nepažeidžiamas tarptautinis įsipareigojimas):- išskirtinės kompetencijos reikalų srities dinamiškumas ir siaurėjimas (valstybės administraciniai reikalai, bet ne žmogaus teisės, kurias užtikrinti privalu pagal atitinkamą TT principą – pirminė valstybės atsakomybė);- šią sritį ribojantys veiksniai, internacionalizuojantys jos klausimus:

- valstybės tarptautiniai įsipareigojimai (pvz., neutralitetas, demokratinė santvarka): reikalas nustoja būti vidiniu, kai valstybė prisiima dėl jo įsipareigojimus kitoms valstybėms (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla);

- tarptautinės taikos ir saugumo užtikrinimo poreikiai (TT principų deklaracija) – JT ST teisė konstatuoti dėl valstybių vidaus situacijos kylančias grėsmes taikai ir saugumui bei veikti jas šalinant

Nesikišimo principo negatyvios pareigos apimtis:

• Draudžiamas kišimasis – kai prievartos metodais trukdoma laisvai pasirinkti, kaip tvarkyti vidaus ir išorės reikalus (Nikaragvos byla: prievartos elementas (element of coercion) sudaro uždraustos intervencijos esmę; Corfu sąsiaurio byla: intervencija – jėgos politikos apraiška, piktnaudžiavimas):

- jėgos naudojimas ar grasinimas ja – viena iš tokios prievartos formų (Ginkluotų veiksmų KDR byla: kai kišimasis susijęs su tiesioginiu ar netiesioginiu jėgos naudojimu, pažeidžiamas ir jėgos nenaudojimo principas);

- nukreiptos į suverenių teisių suvaržymą didelio masto ekonominio, politinio ar kitokio pobūdžio prievartos priemonės (pvz., 1990 m. SSRS ekonominė blokada Lietuvai);

- ginkluotos ar siekiančios prievarta nuversti valdžią opozicijos rėmimas (Nikaragvos byla: nėra teisės remti tokią opoziciją) – ginklų tiekimas (gali prilygti ir jėgos naudojimui), finansinė, logistinė parama

Išvada: nesikišimo principo draudžiamų prievartinių veiksmų spektras yra platesnis nei jėgos nenaudojimo principo (Nikaragvos byla: draudžiamas kišimasis galimas ir naudojant, ir nenaudojant ginkluotos jėgos)

• Leidžiamas kišimasis (Nikaragvos byla):

– be prievartos elemento: valstybės vyriausybės (ne tik opozicijos) prašymas;

- humanitarinė pagalba – jei teikiama be diskriminacijos;

- paprotinės teisės normų modifikacija – valstybių opinio juris dėl naujos principo išimties susiformavimo (TT raida, pvz., dėl intervencijos į Kosovą)

Taikus tarptautinių ginčų sprendimas

Esmė: reikalavimas spręsti tarptautinius ginčus tik taikiomis priemonėmis, t. y. nesiimant jėgos ar grasinimo ja, taip pat kitokio neleistino prievartinio kišimosi (santykis su jėgos nenaudojimo ir nesikišimo principais)

Nikaragvos byla: taikaus ginčų sprendimo principas “papildo draudžiamojo pobūdžio principus” (jėgos nenaudojimo ir nesikišimo), t. y. “principas, pagal kurį bet kurio ginčo šalys, ypač ginčo, kurio tąsa galėtų kelti grėsmę tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui, turi spręsti jį taikiomis priemonėmis. Įtvirtintas Jungtinių Tautų Chartijos 33 straipsnyje, kuris taip pat nurodo galimas taikias priemones, šis principas taip pat turi paprotinės teisės statusą”.

Tarptautinis ginčas (pgl. TTT jurisprudenciją) – TT subjektų nesutarimas dėl TT normos ar fakto, kai vienas subjektas pateikia reikalavimą (pretenziją) kitam, o šis visiškai ar iš dalies šį reikalavimą atsisako tenkinti

Ginčytina situacija – TT subjektų interesų nesutapimas, kai pretenzijos nėra pateikiamos, bet yra įtampa šalių santykiuose

Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principo šaltiniai:

I. Įtvirtinantys TT principą:• 1928 m. Paryžiaus sutarties dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos

priemonės (Briando – Kelloggo pakto) 2 str. (įsipareigojimas “bet kokio pobūdžio ir kilmės ginčus bei konfliktus spręsti tik taikiomis priemonėmis”)

• JT Chartijos 2 str. 3 d. (įsipareigojimas tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, kad nekiltų grėsmė tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui) ir 33 str. (taikių ginčo sprendimo priemonių pavyzdinis sąrašas)

• 1970 m. TT principų deklaracija, 1975 m. Helsinkio Baigiamasis aktas, kt.

II. Reglamentuojantys ginčų sprendimo priemones:• 1907 m. Hagos konvencija dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (I Hagos

konvencija)

• 1928 m. TS Bendrasis aktas dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (1949 m. peržiūrėtas JT GA)

• 1945 m. JT TTT Statutas

• 1958 m. JT Tarptautinės teisės komisijos Pavyzdinės arbitražo proceso taisyklės

• 1992 m. ESBO Sutaikymo ir arbitražo konvencija, kt.

Ginčų rūšys:I. Pagal ginčo įtaką tarptautinei taikai ir saugumui:• Keliantys grėsmę taikai ir saugumui (JT ST galios pgl. JT Chartijos VII skyrių)

• Nekeliantys tokios grėsmės (JT ST galios pgl. JT Chartijos VI skyrių)

II. Pagal ginčo dalyką:• Politiniai (sienų, teritoriniai, kt.)

• Ekonominiai• Teisiniai (Nikaragvos byla, kt. TTT jurisprudencija: kiekvienas teisinis ginčas ir

klausimas gali turėti politinių aspektų)

Teisinis ginčas (pgl. TTT Statuto 36 str. 2 d.) – tai ginčas dėl bet kurio iš šių klausimų:

• tarptautinės sutarties aiškinimo• bet kurio kito tarptautinės teisės klausimo• fakto, kuris reikštų tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą• reparacijos už tarptautinės teisės pažeidimą pobūdžio ir dydžioTeisinis ginčas (2011 m. TTT Rasinės diskriminacijos konvencijos byla, Gruzija v.

Rusija, pgl. ankstesnę jurisprudenciją) – nesutarimas dėl teisės ar fakto, kai nesutampa 2 asmenų teisiniai požiūriai ar interesai; ginčo faktas yra objektyvus ir galimas nustatyti Teismo, jis turi būti bylos perdavimo Teismui metu

Ginčų sprendimo priemonės

• Tiesioginės derybos – betarpiškas bendras ginčytinų klausimų svarstymas; pagrindinė priemonė, kitų priemonių pagrindas

Konsultacijos – tiesioginių derybų porūšis (santykių gerinimas ir plėtra)

Tarptautinė taikinamoji procedūra – pagalba šalims derėtis ir išspręsti ginčą

• Gerosios paslaugos • Tarpininkavimas• Tyrimas• Sutaikymas

Teisinės institucinės priemonės – teisinio ginčo sprendimas specialioje teisinėje (iš kvalifikuotų teisininkų sudarytoje) institucijoje

• Arbitražas – šalių formuojama, trečiosios šalies vadovaujama

• Teisminis nagrinėjimas – nuolatinė teisminė institucija (be šalių valios)

Kitos priemonės:• Ginčo sprendimas tarptautinėje organizacijoje – taikoma kuri nors iš minėtų

priemonių ar jų derinys

• Bet kuri kita taiki priemonė – taikomas kurių nors iš minėtų priemonių derinys

Neformalizuota

Institucionalizuota (mišri

institucija – komisija)

Rekomendacinio pobūdžio

sprendimai, trečiosios šalies dalyvavimas

Privalomi

sprendimai

Panašus formavimas

Tarptautinė taikinamoji procedūra

Priemonė• Gerosios

paslaugos

• Tarpininkavimas

• Tyrimo komisijos(1907 m. Hagos konvencija:šalys – po 2, jie – pirmininką)

• Sutaikymo komisijos

(ESBO konvencija: šalys – po 1, Sutaikymo ir arbitražo teismo biuras – dar 3)

TikslasTiesioginių

derybų pradžia

Ginčo išsprendimas iš esmės

Faktų, esančių ginčo objektu, tyrimas

Ginčo sprendimas iš esmės padedant rasti bendrą sprendimą

Trečiosios šalies (komisijos) vaidmuo

Pasyvesnis – pagalba kontaktams užmegzti

Aktyvesnis – pasiūlymai šalims dėl ginčo sprendimo suderinant jų interesus

Pasyvesnis (ribotas) – rekomendacijų dėl bendro faktų vertinimo pateikimas

Aktyvesnis (neribotas) – rekomendacijų ne tik dėl faktų, bet ir dėl ginčo sprendimo iš esmės pateikimas

Tarptautinis arbitražas (trečiųjų teismas)RŪŠYS

• Ad hoc (konkrečiam ginčui):Kompromise (speciali sutartis dėl ginčo perdavimo arbitražui) arba arbitražinėje išlygoje (sutarties specialios nuostatos dėl ginčo, kylančio iš sutarties, sprendimo) aptariami visi arbitražo veiklos klausimai: sudarymo tvarka, ginčo dalykas, procedūra, vieta, kalba, šaltiniai, sprendimo priėmimas, šalių įsipareigojimas jį vykdyti, kt.

Pavyzdžiai: 1827 m. “Alabamos” arbitražas (JAV v. JK), 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, tarptautinių organizacijų statuso sutartys, kt.

• Nuolatinis (institucinis) – pritaikytas daugeliui ginčų spręstiDaugelis arbitražo klausimų iš anksto reglamentuota tarptautine sutartimi, įsteigusia nuolatinį arbitražą (administracinę instituciją) – šalys tik perduoda ginčą ir jam spręsti skiria arbitrus iš administruojamo arbitrų sąrašo arbitražo institucijai sudaryti

Pavyzdžiai:1. Nuolatinis arbitražo teismas (Hagoje):- Tarptautinis biuras, Nuolatinė administracinė taryba- 1907 m. Hagos konvencijos šalys skiria iki 4 Teismo

narių į arbitrų sąrašą- šalys skiria po 2 arbitrus (tik 1 iš šalies paskirtųjų

narių), o šie - superarbitrą- 2 dalių procesas (rašytinis ir žodinis), uždaras

procesas, supaprastinto proceso galimybė

2. ESBO Arbitražinis teismas (Ženevoje):- Sutaikymo ir arbitražo teismo biuras- Konvencijos šalys skiria po 1 arbitrą ir 1 pavaduotoją- šalių paskirti atstovai (po 1) ex officio yra Arbitražinio

teismo nariai, o Biuras skiria dar 3 (iš jų renkamas pirmininkas), 2 dalių in camera procesas

Tarptautinio Teisingumo Teismo kompetencija:

Funkcijos:Bylų nagrinėjimas – teisinių ginčų sprendimas:- šalys tik valstybės- fakultatyvinė jurisdikcija, pagrįsta šalių sutikimu- Teismo diskrecijos nebuvimas sprendžiant jurisdikcijos klausimą- sprendimas privalomas tik bylos šalims- sprendimas byloje - pagalbinis TT šaltinis

Konsultacinių išvadų teikimas – tarptautinės teisės aiškinimas:- tik pgl. JT Chartiją įgaliotų JT institucijų ir JT sistemos tarptautinių organizacijų

prašymu (valstybės tik teikia nuomonę nagrinėjamais klausimais)- Teismo diskrecija sprendžiant konsultacinės jurisdikcijos klausimą- konsultacinė išvada – ne ginčo sprendimas, o gairės JT sistemos organizacijų

ir institucijų veiksmams (patariamoji išvada – rekomendacinė galia)- konsultacinės išvados privalomumas tam tikro ginčo šalims tik specialiai

tarptautine sutartimi numatytu atveju (pvz., 1999 04 29 Teismo konsultacinė išvada dėl ginčo dėl JT Žmogaus teisių komisijos specialaus pranešėjo imuniteto nuo teisinio proceso: ginčo šalių įsipareigojimas vadovautis konsultacine išvada pgl. 1946 m. Konvencijos dėl JT privilegijų ir imunitetų 30 skyrių)

- konsultacinė išvada – pagalbinis TT šaltinis

TTT fakultatyvinės jurisdikcijos tarpvalstybinėms byloms rūšys(pgl. šalių sutikimo išreiškimo būdą – Teismo Statuto 36 str.):

• Jurisdikcija ginčams, specialiai numatytiems JT Chartijoje – tokių Chartijos nuostatų iki šiol nėra (pgl. JT Chartijos 36 str. 3 d. ST tik gali rekomenduoti teisinio pobūdžio ginčą perduoti Teismui)

• Jurisdikcija, pagrįsta šalių sutikimu ad hoc – specialiai šalių perduotos bylos:

- kompromisu (specialia tarptautine sutartimi);- forum prorogatum doktrina – vienai ginčo šaliai pripažįstant jurisdikciją, kita atskirai (pareiškimu ar veiksmais) pripažįsta jurisdikciją šiam ginčui (1948 03 25 sprendimas dėl preliminaraus prieštaravimo Corfu sąsiaurio byloje: nėra reikalavimo dėl bylos perdavimo formos, jurisdikcija šiuo atveju pagrįsta dviem atskirais, vienas po kito sekusiais aktais (savanorišku atsakovo sutikimu) vietoje bendro specialaus susitarimo – JK kreipėsi į Teismą, Albanija savanoriškai sutiko pareiškusi apie sutikimą su ST rekomendacija ir pasirengimą Teismo procesui, tuo pačiu atsisakė prieštaravimo teisės)

• Jurisdikcija, pagrįsta šalių sutikimu ante hoc – pagal tarptautinę sutartį išankstinis sutikimas perduoti Teismui bylas dėl šios sutarties aiškinimo ir taikymo (pvz., 1948 m. Genocido konvencija, 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių fakultatyvus protokolas, iš viso – daugiau kaip 250 sutarčių)

• Privalomos jurisdikcijos pripažinimas vienašaliu aktu (abiejų šalių) – jurisdikcija, pagrįsta sutikimu ante hoc pagal fakultatyviąją išlygą (66 valstybės):- terminuotos ir neterminuotos deklaracijos;- deklaracijos be išlygų ir su išlygomisNikaragvos ir Notebomo bylos: Teismas turi jurisdikciją, kai ginčo šalių deklaracijos galioja ginčą perduodant Teismui – nors po to deklaracijos terminas gali baigtis ar šalis gali bet kada deklaraciją atšaukti, toks deklaracijos galiojimo pasibaigimas neturi retrospektyvios galios ir nepanaikina Teismo jurisdikcijos

• Perduotoji jurisdikcija – perimta iš Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo:- pagrįsta šalių sutikimu ante hoc;- vienašaliai privalomos jurisdikcijos pripažinimo aktai

TTT konsultacinės jurisdikcijos sąlygos(pgl. JT Chartijos 96 str., TTT Statuto 65 str.):

• Teisės klausimas – tai klausimas, kuris (Vakarų Sacharos, Palestinos bylos):- išreikštas teisės terminais;- iškelia TT problemas;- reikalauja teise pagrįsto atsakymo (Teismas nustato TT normas, jas aiškina ir taiko atsakymui suformuluoti).

Teisės klausimas gali:- būti konkretus arba abstraktus ir neaiškus (Palestinos byla);- turėti politinių aspektų (1999 m. JT specialaus pranešėjo, 1980 m. PSO ir Egipto

susitarimo, 2010 m. Kosovo, kt. bylos: politiniai aspektai nepaneigia teisinio klausimo pobūdžio)• Įgaliotos institucijos kreipimasis:

- JT GA ir ST – bet kuriuo teisės klausimu (Chartijos 96 str. 1 d., 12 str. neįtakoja)- kitos JT institucijos, JT specializuotos agentūros ir JT sistemos organizacijos (Chartijos 96 str. 2 d.):

- JT GA leidus (bendradarbiavimo susitarime ar rezoliucijoje) – leista 19;- pagal savo kompetenciją (PSO kompetencija Branduolinio ginklo byloje)

• Teismo diskrecija (Statuto 65 str. 1 d.: “Teismas gali pateikti konsultacinę išvadą”):- paprastai nesinaudojama, išskyrus įtikinamas priežastis (1923 m. Rytų Karelijos byla: įtaka negalinčios dalyvauti šalies teisėms)- tokiomis įtikinamomis priežastimis nėra (Palestinos, Kosovo, kt. bylos): susijusios valstybės nesutikimas, galima įtaka politinėms deryboms ir JT veiklai, neigiamos politinės pasekmės, tariamas duomenų trūkumas, kitų JT institucijų išankstinė nuomonė, suinteresuotos šalies nesąžiningumas ir “nešvarios rankos”, klausiančios institucijos intereso nebuvimas, galima įtaka ST veiklai (GA kreipimasis – ne rekomendacija JT Chartijos 12 str. prasme)

Lietuvos Respublikos bylos Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme

(visos tarpukario bylos iš esmės laimėtos)

• 1931 10 15 konsultacinė išvada Geležinkelio eismo tarp Lietuvos ir Lenkijos (Lentvario – Kaišiadorių ruože) byloje (TS Tarybos prašymu): nustatyta, kad Lietuva neturi įsipareigojimo leisti eismą Lentvario – Kaišiadorių geležinkelio ruože (konstatuota tik pareiga derėtis su Lenkija, o ne pasiekti susitarimą, taip pat pareigos leisti eismą nekilo iš Tautų Sąjungos Statuto, Klaipėdos konvencijos ir kitų tarptautinių sutarčių)

• 1932 08 11 sprendimas Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje (JK, Prancūzija, Italija, Japonija v. Lietuva): nuspręsta, kad Klaipėdos gubernatorius turi teisę atšaukti Direktorijos pirmininką, jeigu jis peržengia autonomijos ribas ar kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui ir nėra kitų priemonių (ši teisė numanoma iš to, kad Klaipėdos konvencija ne suteikia Lietuvai teises, o tik nustato Klaipėdos krašto autonomijos ribas kitaip neribodama Lietuvos suvereniteto ir teisės jį ginti), tačiau neturi teisės paleisti Seimelio, jei jis nepritaria teikiamai Direktorijos pirmininko kandidatūrai (bet įvykęs paleidimas nepripažintas niekiniu)

• 1939 02 28 sprendimas Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio byloje (Estija v. Lietuva): pripažinta, kad Lietuvos prieštaravimas dėl Estijos reikalavimo nepriimtinumo yra pagrįstas, nes neišnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės (būtina sąlyga diplomatinei gynybai), todėl byla iš esmės negali būti nagrinėjama, kol neišnaudotos teisminės gynybos priemonės pagal Lietuvos teisę (kitas Lietuvos prieštaravimas dėl to, kad ginama bendrovė žalos jai atsiradimo metu neturėjo Estijos nacionalinės priklausomybės, paliktas nenagrinėtu, nes susijęs su bylos esme)

Jėgos nenaudojimo principo ištakos, raida ir svarbiausi šaltiniai:• Jus ad bellum laikotarpis (iki 1928 m.):

- prigimtinės teisės mokykla – teisingo karo koncepcija (Antika, Viduramžiai, Renesansas)- 1648-1928 m. pozityvizmas – teisė kariauti išnaudojus taikias priemones:

- 1864 m. Ženevos konvencija ir THT užuomazgos (kariavimo metodų reglamentavimas)

- 1899 ir 1907 Hagos konvencijos – karo įstatymų ir papročių (jus in bello) kodifikacija- 1919 m. Tautų Sąjungos Statutas (taikių priemonių išsėmimo taisyklė)

• Jėgos draudimo susiformavimas (1928-1945 m.):- 1928 m. Briando-Kelloggo paktas (Paryžiaus sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės) – agresyvaus karo draudimo principas:

- TS Statuto 10 str. (gerbti ir saugoti nuo užsienio agresijos valstybių politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą)

- 1926-1939 m. dvišalės nepuolimo sutartys, 1933 m. daugiašalė (33 valstybės) Nepuolimo ir sutaikymo antikarinė sutartis (Saavedra Lamos sutartis), 1933 m. Londono konvencija dėl agresijos apibrėžimo (10 valstybių), 1933 m. dvišalė LR-SSRS konvencija dėl agresijos apibrėžimo

- valstybių praktika (1932 m. Stimsono doktrina)• Šiuolaikiniai jėgos draudimo principo šaltiniai (nuo 1945 m.):

- 1945 m. JT Chartija, 2 str. 4 d. – jėgos ir grasinimo ja nenaudojimo principas:- JT GA rezoliucijos: 1970 m. TT principų deklaracija, 1974 m. Rezoliucija dėl

agresijos apibrėžimo, 1987 m. Rezoliucija dėl jėgos nenaudojimo principo efektyvumo didinimo- 1975 m. ESBK Helsinkio Baigiamasis aktas- TTT bylos: 1949 m. Corfu sąsiaurio byla, 1971 m. Namibijos byla, 1986 m.

Nikaragvos byla, 1996 m. Branduolinio ginklo byla, 2004 m. Palestinos byla, 2005 m. Ginkluotų veiksmų KDR byla

Jėgos nenaudojimo principas pagal Briando-Kelloggo paktą ir JT Chartiją

Briando-Kellogo pakto 1 str.:• “karo, kaip nacionalinės politikos

priemonės” atsisakymas

• Saugomi objektai (TS Statuto 10 str.):

- valstybės teritorinis vientisumas

- valstybės politinė nepriklausomybė

• Draudžiama (loginis, teleologinis aiškinimas, kitos sutartys, valstybių praktika, doktrina):

- agresyvus karas:

- užpuolant (jėgos naudojimas);

- grasinant jėga

JT Chartijos 2 str. 4 d.:• “susilaikymas nuo grasinimo jėga

ir jos panaudojimo prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais”

• Saugomi objektai:- valstybės teritorinis vientisumas

- valstybės politinė nepriklausomybė

- tarptautinė teisėtvarka (JT tikslai)

• Draudžiama:

- agresija, ginkluotas užpuolimas

- kitoks jėgos naudojimas

- grasinimas jėga

TTT komisija: Briando-Kelloggo pakto principai išreikšti ir išplėtoti JT Chartijos 2 str. 4 d. (1949 m. Valstybių teisių ir pareigų deklaracijos projekto 9 str.)

Jėgos draudimas pagal JT Chartijos 2 str. 4 d.:“Visos JT narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš

bet kurios valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais”

• Universalus principas – visoms valstybėms (Chartijos 2 str. 6 d., 1987 m. GA rezoliucija)• Paprotinė bendrosios tarptautinės teisės jus cogens norma (1966 m. TT komisijos

komentaras Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės projektui; Nikaragvos byla: Chartija kodifikuoja paprotinę teisę šiuo požiūriu, ją iš esmės atitinka, bet neapima visų jėgos naudojimo reglamentavimo aspektų, 2 str. 4 d. išreiškia esminį ir fundamentalų TT principą, esantį jus cogens; Ginkluotų veiksmų KDR byla: 2 str. 4 d. – Chartijos šerdis; TT principų deklaracija, Helsinkio Baigiamasis aktas: pažeidžiantis Chartiją jėgos naudojimas negali būti priemone tarptautiniams klausimams spręsti ir negali būti teisinamas jokiais motyvais)

• Taikymo sritis – tik tarptautiniai (tarptautinės bendrijos narių), ne vidaus santykiai • Jėga – tik ginkluota (karinė) jėga (sisteminis aiškinimas atsižvelgiant į Chartijos preambulę,

jos nuostatas plėtojančius tarptautinės teisės aktus ir jurisprudenciją)• Apsaugos objektai: valstybės teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė, JT tikslai• Draudžiami veiksmai:

- grasinimas jėga – Branduolinio ginklo byla: grasinimas jėga – deklaruota parengtis naudoti jėgą; grasinimas neteisėtas, kai pats jėgos naudojimas tomis aplinkybėmis būtų neteisėtas- jėgos naudojimas (Nikaragvos, Kongo bylos, TT principų deklaracija, 1974 m. Rezoliucija):

- agresija – kvalifikuotas atvejis, tarptautinis nusikaltimas, sunkus 2 str. 4 d. pažeidimas

- ginkluotas užpuolimas – platesnė sąvoka, apima lengvesnes užpuolimo formas- kitoks jėgos naudojimas – lengvesnės nei ginkluotas užpuolimas formos:

represalijos, opozicijos ginklavimas, ginkluotų grupių organizavimas, apsauginės sienos statyba, kt.

• Teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja – išimtys (?), Branduolinio ginklo byla: kai ne prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar JT tikslus:

– savigyna (Chartijos 51 str.)– JT ST sankcija (Chartijos VII skyrius, 42 str.)– kiti atvejai (?): humanitarinė intervencija (?), tautos savigyna (Chartija nereglamentuoja),

diplomatinė gynyba (ne, 2006 m. TT komisija: tai – diplomatinės ar kitos taikios priemonės)

2 str. 4 d. aiškintina kartu su 51 ir 42 str.

Agresijos samprata(pagal tarptautinę teisę ir LR įstatymus)

1974 m. JT GA Rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo:

• Agresija – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar kitu, nesuderinamu su JT tikslais, būdu- iš objektų išplaukia pažeidimo sunkumas

(t.p. iš veiksmų masto ir trukmės – Kongo byla)- prima facie įrodymas – puolimas pirma

• Agresijos aktai (pavyzdinis sąrašas):- ginkluotas įsiveržimas, užpuolimas, okupacija ir

aneksija- valstybės teritorijos bombardavimas ar ginklų

naudojimas prieš ją- uostų ar pakrančių (jūros) blokada- ginkluotųjų pajėgų užpuolimas- pagal susitarimą dislokuotų kitos valstybės pajėgų

panaudojimas jį pažeidžiant ar buvimas ilgiauKongo byla: jei didelio masto operacijos,

susitarimas dėl išvedimo - ne sutikimas- leidimas naudoti savo teritoriją kitos valstybės

agresijos aktui- ginkluotų gaujų siuntimas (jei pakankamai

sunkaus pobūdžio ginkluoti veiksmai)

2000 07 17 LR ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas:

• Agresija – kitos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas ar grasinimas ją panaudoti prieš LR suverenitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę- rimta grėsmė šiems objektams: ne bet koks ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, ne vietinio pobūdžio ginkluoti incidentai ir valstybės sienos pažeidimai

• Agresijos aktai (pavyzdinis sąrašas):- ginkluotas įsiveržimas į LR, jos užpuolimas,

okupacija ir aneksija- LR teritorijos bombardavimas ar ginklų

naudojimas prieš ją- bet kokia ginkluota LR blokada (ne tik jūrų,

bet ir sausumos bei oro erdvės)- LR ginkluotųjų pajėgų užpuolimas- LR leidus esančių jos teritorijoje (laikinai ar

judančių tranzitu) kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas pažeidžiant LR nustatytas sąlygas

- leidimas naudoti savo teritoriją kitos valstybės agresijos aktui prieš LR

- ginkluotų gaujų siuntimas prieš LR

Savigyna:JT Chartijos 51 str.: jokia Chartijos nuostata neriboja neatimamos (prigimtinės) teisės imtis

individualios ar kolektyvinės savigynos, jeigu įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas (if an armed attack occurs), tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones,

kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir šios priemonės jokiu būdu nedaro įtakos ST įgaliojimams ir atsakomybei pagal Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie būtini tarptautinei

taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.

• Teisė naudoti jėgą ar grasinti ja (teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja) – pradėtam ginkluotam užpuolimui atremti

• Neatimama teisė – kiekvienos valstybės teisė, išplaukianti iš bendrosios TT:- Chartija nenustato, o tik pripažįsta savigynos teisę, įtakodama ją procedūrinėmis taisyklėmis, susijusiomis su ST kompetencija (tam tikra galimybė grįsti preventyvios savigynos teisėtumą) ;- nuoroda į paprotinę TT (paprotinės normos toliau reglamentuoja ginkluoto užpuolimo sąlygos ir savigynos kriterijų (būtinumo ir proporcingumo) klausimus);- neribojama teisė: ST nesankcionuoja, o jai tik pranešama (ST atsakomybės pripažinimas)

• Savigynos formos:- individuali – ginasi pati užpulta valstybė- kolektyvinė – užpultai valstybei padeda kitos (teisė suteikti pagalbą)Teisinis pagrindas kolektyvinės gynybos sutartims (pvz., Šiaurės Atlanto Sutartis) sudaryti: kolektyvinės gynybos sutarties šalių įsipareigojimas bet kurios iš jų ginkluoto užpuolimo atveju įgyvendinti JT Chartijos 51 str. pripažintą kolektyvinės savigynos teisę(teisės transformavimas į sutartinį įsipareigojimą pasinaudoti šia teise)

• Savigynos trukmė: kol ST nesiims efektyvių priemonių – paprastai sankcijos naudoti jėgą pgl. 42 str. (pvz., Kuveito išvadavimas ST įgaliojus 1990 m.)

Savigynos sąlygos ir kriterijai:• Būtina savigynos sąlyga (faktinis pagrindas) – ginkluotas užpuolimas (paprotinė

teisė (Nikaragvos ir Kongo bylos), Chartijos 51 str.):- valstybės ginkluotas užpuolimas kitos valstybės pajėgomis (pgl. agresijos apibrėžimą);- į agresijos apibrėžimą nepatenkantis kitos valstybės (ar kito TT subjekto) jėgos panaudojimas, pagal mastą ir pasekmes prilygintinas ginkluotam užpuolimui (pasirengimas pulti branduoliniu ginklu (1946 m. AEK), politiniais reikalavimais motyvuotas jėgos naudojimas prieš valstybės atstovus ar piliečius, pvz., “valstybinis terorizmas”, JAV diplomatinio ir konsulinio personalo paėmimas įkaitais Irane ir 1980 04 24-25 JAV operacija jam išvaduoti, 1976 07 03 Entebbės (Uganda) incidentas – įkaitai piliečiai, kiber-atakos (?));- pagal mastą ir pasekmes ginkluotam užpuolimui prilygintini teroro aktai, vykdomi nevalstybinių subjektų iš užsienio – pvz., 2001 09 11 Al Quaeda teroro aktai prieš JAV: opinio juris – ST rezoliucijos (2001 09 12 Nr. 1368(2001) ir 2001 09 28 Nr. 1373(2001) – pripažinta neatimama savigynos teisė pagal Chartiją); 2001 09 12 Šiaurės Atlanto Tarybos pareiškimas (taikomas Šiaurės Atlanto Sutarties 5 str., jei užpuolimas iš užsienio), AVO, ANZUS pozicija; Palestinos byla (paprastai valstybės vykdomas užpuolimas, bet netinka ir ST rezoliucijų analogija, nes teroro išpuoliai ne iš išorės, o iš Izraelio okupuotos Palestinos)

Ginkluoto užpuolimo pradžios neapibrėžtumas – karinės operacijos aktyviosios stadijos pradžia ar tikra ir neišvengiama jos grėsmė pabaigus planavimą bei esant visiškai parengčiai (ginklų pobūdis)

Preventyvios savigynos neteisėtumas – negalima savigyna ne nuo ginkluoto užpuolimo, o nuo jo grėsmės (Chartijos 51 str.: ginkluotas užpuolimas įvykdomas; Nikaragvos byla: dėl grėsmės nepasisakyta, bet valstybės buvimas ginkluoto užpuolimo auka – būtina (sine qua non) sąlyga ir individualiai, ir kolektyvinei savigynai; Kongo byla: įvykęs, o ne numatomas užpuolimas)

• Savigynos priemonių teisėtumo kriterijai (pgl. paprotinę teisę – Caroline, Nikaragvos, Branduolinio ginklo bylos):- būtinumas (ir neatidėliotinumas) – jėga yra vienintelė priemonė, taikoma nedelsiant (per protingą laiką) (necessity and imminency)

- proporcingumas – užpuolimui atremti būtina jėga (pgl. mastą ir trukmę, o ne kiekybiškai)

• Procedūriniai reikalavimai (Nikaragvos ir Kongo bylos):- ginkluoto užpuolimo aukos (o ne kitos valstybės) pranešimas apie užpuolimą;- ST informavimas apie savigynos priemones (Chartijos 51 str.)

• Papildomas procedūrinis reikalavimas kolektyvinei savigynai (paprotinė teisė, Nikaragvos byla) – ginkluoto užpuolimo aukos kreipimasis pagalbos

JT Saugumo Tarybos sankcija naudoti jėgą• Teisinis pagrindas – Chartijos 42 straipsnis konkrečiai (jėgos naudojimas, kai gali

nepakakti ar nepakanka kitų priemonių taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti) ir VII skyrius apskritai (ST veiksmai grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto atveju – įgaliojimas valstybėms (48 str.) imtis visų taikai ir saugumui palaikyti būtinų veiksmų)Faktinis pagrindas – grėsmė taikai (gali kilti ir iš situacijos valstybės viduje), taikos pažeidimas ar agresijos aktas ir būtinumas panaudoti jėgą taikai bei saugumui atkurti ar palaikyti (pvz., 1990 08 02-09 25 ST rezoliucijos prieš Iraką, 2011 2026 ir 03 17 ST rezoliucijos Nr. 1970 ir 1973 dėl civilių apsaugos Libijoje)

Sankcijos buvimo problemos (politinė, o ne teisinė institucija):- ex post facto sankcija (ST pagyrimas ir vėlesnis pritarimas: pvz., 1991 m. dėl ECOWAS 1990 m. intervencijos į Liberiją, 1997 m. – dėl ECOMOG intervencijos į Siera Leonę, 1999 06 10 rezoliucija Nr. 1244 dėl Kosovo, ST rezoliucijos dėl Irako: 2003 05 22 Nr. 1483(2003), 2003 10 16 Nr. 1511 (2003), 2004 06 08 Nr. 1546 (2004))

- numanoma ir sąlyginė sankcija (2002 11 08 ST rezoliucija Nr. 1441(2002) dėl Irako)

• JT ST atsakomybė ir įgaliojimai:- pagrindinė (pirminė), bet ne išimtinė (primary, but not exclusive) atsakomybė už tarptautinės tvarkos ir saugumo palaikymą (Chartijos 24 str., 1962 m. JT išlaidų byla, Palestinos byla) – antrinė (likutinė) atsakomybė tenka valstybėms – JT narėms (galinčioms veikti per GA ir regionines organizacijas bei ad hoc koalicijas)

- unikali atsakomybė ir veikla: ribota narystė (15 narių: 5 – nuolatiniai, 10 – nenuolatinių), įgaliojimas veikti visų JT narių vardu (Chartijos 24 str.), nuolatinių narių veto teisė (balsas prieš neleidžia priimti sprendimo), teisė priimti privalomus sprendimus (Chartijos 25, 48 ir 49 str.)

- įgaliojimų ribos – ne konkrečios Chartijos nuostatos, o JT tikslai (1971 m. Namibijos byla: ST galios pagal Chartijos 24 str. neapribotos konkrečiomis galiomis, nurodytomis Chartijos VI, VII, VIII ir XII skyriuose, o vienintelis ST galių apribojimas yra pagrindiniai JT tikslai ir principai)Numanomų galių doktrina – ST praktikos pagrindas (“VI ½ skyriaus” operacijos, kišimasis į vidaus konfliktus, tarptautinių tribunolų steigimas, šalies politinės santvarkos nustatymas, kt.)

JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos įgaliojimų atribojimas:• Įgaliojimų (dalykinės kompetencijos) konkurencija:

- ST pagrindinė, bet ne išimtinė atsakomybė už tarptautinę taiką ir saugumą (Chartijos 24 str.)- GA galios nagrinėti visus tarptautinio bendradarbiavimo klausimus (įskaitant tarptautinės taikos ir saugumo) bei teikti rekomendacijas dėl jų (Chartijos 11 str.)

• GA įgaliojimų apribojimas ST naudai (Chartijos 12 str.): ST vykdant Chartijoje numatytas funkcijas dėl ginčo ar situacijos (įgyvendinant pagrindinę atsakomybę už taiką ir saugumą), GA negali teikti rekomendacijos, jei ST neprašo

• GA galios veikti ST neveiksnumo atveju (pgl. Vienybės taikos labui rezoliuciją (1950 11 03 GA rezoliucija Nr. 377(V)), aiškinančią Chartijos 12 str. 1 d. turinį, ją patvirtinančias JT išlaidų ir Palestinos bylas):- GA gali rekomenduoti bet kurios situacijos taikaus sureguliavimo priemones (Chartijos 14 str.): “priemonės” gali apimti aktyvius veiksmus (jėgos naudojimą), neprivalomos; gali būti kitokios, nei svarstytos ST (Palestinos byla);- tokia GA rekomendacija galima be ST prašymo, esant šioms sąlygoms:

1) grėsmė taikai, taikos pažeidimas ar agresijos aktas;2) ST neveikia (nėra Chartijos 12 str. GA galių apribojimo ST naudai

sąlygos):- klausimo nėra ST darbotvarkėje arba ST tuo metu nesprendžia

atitinkamo darbotvarkės klausimo (Palestinos byla); arba- dėl nuolatinių narių vienybės stokos – veto panaudojimas

balsuojant dėl klausimo iš esmės (Vienybės taikos labui rezoliucija);- veto grėsmė (?) – neišvengiamas veto panaudojimas, jei dėl

klausimo būtų balsuojama ST (1999 m. situacija dėl Kosovo) (?)

Humanitarinė intervencija (doktrina, 1994 05 09 EP rezoliucija dėl humanitarinės intervencijos teisės)

Galimo neteisėtumo argumentai :

• statinis, griežtas, formalus, siaurinamasis, sisteminis Chartijos 2 str. 4 d. aiškinimas atsižvelgiant į 51 ir 42 str. (doktrina, daugumos valstybių praktika, Branduolinio ginklo byla)

• intervencija be valstybės sutikimo, kaip jos suvereniteto pažeidimas (Corfu sąsiaurio byla)

• intervencija, kaip jėgos politikos pasireiškimas ir galimybė piktnaudžiauti galingoms valstybėms (Corfu sąsiaurio byla)

• jėgos naudojimas, kaip netinkama priemonė pagarbai žmogaus teisėms užtikrinti (Nikaragvos byla)

Galimas teisėtumo pagrindimas:

• TT ir teisingumo bei kitų moralinių vertybių suderinamumas – TT raidos humanizacijos tendencija (aksiologinis argumentas)

• dėl Kosovo ir kitų intervencijų kintanti suvereniteto, kaip atsakomybės, samprata ir pareigos apginti koncepcija – doktrinos ir jurisprudencijos korekcijos poreikis (antrinė tarptautinės bendrijos atsakomybė, kai nevykdoma pirminė – AS Konstitucinis aktas)

• JT Chartijos 2 str. 4 d. nuostata dėl jėgos naudojimo leistinumo (kai ne prieš valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir JT tikslus – Branduolinio ginklo byla) (pozityvistinis argumentas)

• pagrindinė, bet ne išimtinė ST atsakomybė (galimybė veikti pgl. Vienybės taikos labui rezoliuciją per GA arba per regionines organizacijas pgl. Chartijos VIII skyrių gaunant paskesnę ST sankciją – TIVSK)

• būtinų sąlygų gerbiant JT Chartiją ir pagrindinę ST atsakomybę laikymasis (TIVSK kriterijai): teisingas tikslas, paskutinė priemonė (EP rez.: “there is no reasonable alternative”), proporcingumas, perspektyvumas, reikiami įgaliojimai, atskaitomybė

Sąvoka: jėgos panaudojimas kitoje valstybėje be ST sankcijos daugelio žmonių gyvybei ir pagrindinėms teisėms apsaugoti nuo jiems gresiančio pavojaus, kai tokios apsaugos negali ar nenori suteikti valstybė, kurios teritorijoje jie yra.

Terminija: humanitarinė intervencija ar pareigos apsaugoti (responsibility to protect) vykdymas (2001 m. gruodžio mėn. Tarptautinės intervencijos ir valstybės suvereniteto komisijos (TIVSK) pranešimas)

Bruožai:

- jėgos panaudojimas be ST sankcijos (kitaip būtų pgl. JT Chartijos VII skyrių);

- tikslas – kitos valstybės jurisdikcijai priklausančių asmenų apsauga nuo šiurkščių ir sistemingų jų pagrindinių teisių pažeidimų (jei savų piliečių gynyba – paprastai savigyna);

- būtina sąlyga - valstybė, kurioje ginami asmenys yra, nevykdo iš jos suvereniteto kylančios pirminės atsakomybės teikti apsaugą savo žmonėms (antrinė atsakomybė (dėl jus cogens) tenka tarptautinei bendrijai)

Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo problema(pgl. 1996 07 08 TTT konsultacinę išvadą Branduolinio ginklo panaudojimo ar grasinimo juo byloje)

Galimas branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumas:

• Kitaip nei kitų masinio naikinimo ginklo (cheminio ir biologinio) klasių atveju, nėra sutartinių ir paprotinių TT normų, aiškiai uždraudžiančių branduolinį ginklą ar jo naudojimą (tarptautinės sutartys riboja ginklo paplitimą, nustato neplatinimo režimą, branduolinių bandymų draudimą ir nebranduolines zonas, JT GA rezoliucijos dėl branduolinio ginklo neteisėtumo nėra valstybių opinio juris)

• Branduolinio ginklo panaudojimo JT Chartija (jus ad bellum normos) neriboja – galimas teisėtumas savigynos (51 str.) ir ST sankcijos (42 str.) atvejais (antrojo atvejo TTT neaptarė)

• Savigynos atveju – jei atitinka proporcingumo ir būtinumo kriterijus (nebent kraštutiniu savigynos atveju, kai dėl ginkluoto užpuolimo kyla pavojus pačiam valstybės išlikimui (in an extreme circumstance of self-defence, when a very survival of a State is at stake))

Galimas branduolinio ginklo panaudojimo neteisėtumas:

• Dėl savo humanitarinio pobūdžio tarptautinės humanitarinės teisės (jus in bello) normos taikomos ir branduoliniam ginklui bei jo panaudojimui (nors pagal kokybinius ir kiekybinius požymius branduolinis ginklas skiriasi nuo konvencinių ginklų (įprastinės ginkluotės), kuriuos ribojant THT normos atsirado ir buvo plėtojamos)

• Martenso išlyga: pagrindiniai THT principai ir ginkluotę reglamentuojančios normos mutatis mutandis taikomos naujiems ginklams, kurie išrandami po šių normų atsiradimo

• Branduolinio ginklo panaudojimas galėtų prieštarauti šiems pagrindiniams THT principams:- kombatantų ir civilių atskyrimo principui (leistina atakuoti tik kombatantus ir karinius taikinius);- nereikalingų kančių ir žalos draudimas (ginkluotės pasirinkimo ribojimas)

TTT: galutinė išvada negalima, valstybės turi moralinę pareigą derėtis dėl nusiginklavimo

Laisvo tautų apsisprendimo principas:• Ištakos: - tautos suvereniteto principas (Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV Nepriklausomybės

deklaracija)- nacionalinių valstybių susikūrimas po Pirmojo pasaulinio karo (1918 m. JAV Prezidento Vilsono 14 punktų, 1917 m. Lenino dekretai (?), taikos ir sienų sutartys)- JT Chartijos 1 str. 2 p. (JT tikslas) ir dekolonizacijos procesas (transformacija į principą)

• Pagrindiniai šaltiniai:- 1960 12 14 JT GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms (rezoliucija Nr. 1514(XV))- 1970 m. TT principų deklaracija;- universalios sutartinės normos – 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto identiški 1 str.;- regioniniai aktai (pvz., Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija)

• Kolektyvinė žmonių teisė – priklauso tautai, kaip žmonių visumai, o ne individualiems asmenims (kitaip nei tautinių mažumų teisės)

• Jus cogens norma (TT komisija), sąlygojanti erga omnes įsipareigojimus (1995 m. Rytų Timoro byla, Palestinos byla; 1989 m. Gvinėjos Bisau ir Senegalo delimitacijos arbitražo byla)

• Subjektas – visos tautos. Tauta – doktrininė sąvoka ir fakto klausimas (Palestinos byla). Doktrina: tauta – žmonių grupė (politinė teritorinė bendruomenė, apibūdinama per 2 elementus:- objektyvusis – išoriniai skirtumai nuo kitų žmonių grupių (1990 m. UNESCO ekspertų komitetas: bendra istorija, rasinė ar etninė kilmė, kultūrinis homogeniškumas, kalbinis, religinis, ideologinis bendrumas, bendra gyvenamoji teritorija ir ekonominis gyvenimas);- subjektyvusis – tautos savimonė (žmonių grupės saviidentifikacija kaip atskiro tautinio vieneto)

• Reikšmė – universalus visų tautų apsisprendimas yra esminė sąlyga užtikrinti individualias žmogaus teises (1992 12 16 GA rezoliucija Nr. 83(47) dėl universalaus tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo ir kt.)

Laisvo tautų apsisprendimo teisės turinys:

Nustatyti savo politinį statusąPolitinio statuso formos:- suverenios ir nepriklausomos valstybės

sukūrimas;- laisvas susijungimas su kita

nepriklausoma valstybe;- kitoks laisvai nustatytas politinis statusas

(pvz., asociacija su valstybe)

Apsisprendimo rūšys (ne kolonijų tautoms):• Vidinis – apsisprendimas dėl raidos

egzistuojančios valstybės viduje• Išorinis (secesija, galima tik išimtiniu

atveju) – atsiskyrimas nuo esamos valstybės sukuriant savos valstybę

Pasirinkti ekonominės, socialinės ir kultūrinės raidos kelią

Inter alia:- Kiekvienos tautos teisė laisvai naudotis

savo gamtos turtais ir ištekliais (antikolonijinis kontekstas) – nuolatinio suvereniteto gamtiniams ištekliams principo (1962 m. JT GA Deklaracija dėl Naujosios ekonominės tvarkos ir 1974 m. JT GA Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija) branduolys (Kongo byla: principo paprotinis teisinis pobūdis)

- Atitinkama valstybių pareiga neatimti iš tautų jų pragyvenimo šaltinio ir pagrindo

• Kiekviena tauta turi teisę laisvai, be kišimosi iš išorės:

• Atitinkamos valstybių pareigos (erga omnes pobūdžio):

- gerbti apsisprendimo teisę, skatinti jos įgyvendinimą ir jam teisėtomis priemonėmis padėti;

- besąlygiškai sudaryti sąlygas kolonijų tautoms laisvai apsispręsti (1960 m. JT GA Deklaracija)

- netrukdyti tautoms laisvai apsispręsti ir neatimti iš jų šios teisės:

Draudžiamas trukdymas ir pažeidimai: naudojant jėgą (TT principų deklaracija); motyvuojant tautos politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu atsilikimu (1960 m. Deklaracija); reiškiant nepagrįstas suvereniteto pretenzijas į tautos teritoriją remiantis vasaliniais ar personalinės unijos ryšiais, žemės nuosavybės teisėmis (Vakarų Sacharos byla, Tibetas), taip pat vykdant tautos teritorijos de facto aneksiją ir keičiant joje gyventojų sudėtį (Palestinos byla, Rusijos okupuotos Gruzijos teritorijos)

Tautų apsisprendimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų santykis:• Kolonijų tautų apsisprendimo

atveju – santykio problemos nekyla:kolonijos tapimas nepriklausoma negali pažeisti metropolijos teritorijos vientisumo, nes kolonija nėra šios teritorijos dalis (TT principų deklaracija: kolonija turi kitokį statusą nei ją valdančios valstybės teritorijos statusas)

Kolonijos samprata (doktrina): tai – užsienio valstybės valdoma nesavavaldi (paprastai užjūrio) teritorija, kurią apibūdina du elementai:- objektyvusis – išoriniai požymiai (užgrobimas ir valdymas jėga, svetimų įstatymų įvedimas, kolonistų kėlimas ir jų lemiamas vaidmuo valdant teritoriją, teritorijos ir jos išteklių eksploatavimas metropolijos, o ne gyventojų interesais);- subjektyvusis – metropolija pati pripažįsta šią teritoriją savo kolonija (pvz., deklaruoja tokį statusą JT)

• Kitų tautų apsisprendimo atveju – santykio problema sprendžiama sistemiškai derinant abu principus:- paprastai pirmenybė teikiama vidiniam apsisprendimui (jei esama valstybė gerbia tautų apsisprendimo teisę ir todėl turi reprezentatyvią vyriausybę, atstovaujančią visus valstybės teritorijos gyventojus be jokios diskriminacijos – pvz., demokratinėje valstybėje)- teisė į išorinį apsisprendimą išimtiniu atveju – gynybinė (remedial) secesija (jei esama valstybė negerbia tautų apsisprendimo teisės ir neturi tokios reprezentatyvios vyriausybės – pvz., nedemokratinė valstybė, naikinanti tam tikrą tautą (Ičkerijos Čečėnų Respublika sukurta apsisprendus čečėnų tautai atsiskirti nuo Rusijos (SSRS)))

- teritorinis vientisumas – tarpvalstybinių santykių principas (Kosovo byla: tautos vienašalė nepriklausomybės deklaracija ipso facto nėra neteisėta (išskyrus užsienio jėgos ir etninio valymo atvejus), nors taip pat ipso facto nereiškia secesijos teisėtumo (reikalavimo pareiškimas, o ne teisės įgyvendinimas))

Pagrindas – TT principų deklaracija: tautų apsisprendimo principas neleidžia ir neskatina veiksmų, kuriais būtų skaidomas ar pažeidžiamas suverenios ir nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ir politinė vienybė, jei ši valstybė gerbia ir laikosi tautų apsisprendimo principo bei dėl šios priežasties turi vyriausybę, atstovaujančią visiems valstybės teritorijos gyventojams be skirtumų dėl rasės, tikėjimo, odos, kt.

Valstybių teisių perėmimas• Šaltiniai:

- specialios susijusių valstybių (teisių perėmėjų, valstybės pirmtakės ir teisių perėmėjų) sutartys- 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims- 1983 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei, archyvams ir skoloms

• Sąvoka: vienos valstybės tarptautinių teisių ir įsipareigojimų perėjimas kitai valstybei – vienos valstybės pakeitimas kita atsakant už tam tikros teritorijos tarptautinius santykius (1978 m. Vienos konvencijos 2 str. 1 d. b p. ir 1983 m. Vienos konvencijos 2 str. 1 d. a p.)Būtina sąlyga: vienos valstybės suvereniteto (suverenių teisių į teritoriją) pakeitimas kitos valstybės suverenitetu tam tikrai teritorijai – tos teritorijos teisinės priklausomybės (teisinio titulo, ne faktinio valdymo) pasikeitimas

• Atvejai (suverenių teisių į teritoriją pasikeitimas):- naujos nepriklausomos valstybės susikūrimas (buvusios kolonijos tapimas valstybe) (?)- valstybė pirmtakė lieka (teritorijos dalies perėjimas kitai valstybei, secesija – nauja valstybė)- valstybės pirmtakės nelieka (valstybės iširimas, prisijungimas prie kitos valstybės, valstybių susijungimas į naują)Ne atvejis: valstybės tęstinumas ir identitetas (teisinio subjektiškumo tapatumas)

• Objektai:

- tarptautinės sutartys (sutartinės teisės ir įsipareigojimai)- valstybinė nuosavybė (nuosavybės teisės)- valstybės skolos (skoliniai įsipareigojimai)- valstybės archyvai (istoriniai ir administravimo dokumentai)Ne objektai:- narystė tarptautinėse organizacijose (nesuderinama su TO steigiamąja sutartimi)- tarptautinės privatinės teisės kontraktai (taikomos TPT normos) - privačios nuosavybės teisės, privatūs skoliniai įsipareigojimai

Valstybių teisių perėmimo ir valstybės tęstinumo (identiteto) sąvokų santykis

Valstybių teisių perėmimas:• kai kurių teisių ir įsipareigojimų

tapatumas ir tęstinumas• būtina sąlyga – suvereniteto tam

tikrai teritorijai pasikeitimas

• keli skirtingi TT subjektai – tam tikrų jų teisių ir įsipareigojimų tapatumas

Valstybės tęstinumas (identitetas):• visų teisių ir įsipareigojimų

tęstinumas ir tapatumas• suverenitetas teritorijai (suverenių

teisių turėtojas) nesikeičia: įvyksta materialaus valstybės požymio (teritorijos, gyventojų skaičiaus, valdžios) pokytis (ar užsienio karinė okupacija), iškeliantis tolesnio valstybės egzistavimo klausimą

• vienas TT subjektas – subjektiškumo (TT subjekto teisių ir įsipareigojimų, o ne materialių požymių) identitetas

Valstybės identitetas – statinė sąvoka (tapatumas iki ir po įvykio (proceso), kėlusio abejonę valstybės egzistavimu)

Valstybės tęstinumas – dinaminis identiteto predikatas (valstybės egzistavimas to įvykio (proceso) metu)

Išvada: sąvokų ir atvejų netapatumas, skirtingumas bei nesuderinamumas

Valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims principai:

• 2 TT principų kolizija:- pacta sunt servanda (tarptautinių teisių ir įsipareigojimų tęstinumo, tarptautinių santykių stabilumo interesas)- pacta tertiis nec nocent nec prosunt (valstybės suvereniteto apsauga, savanoriškas tarptautinių įsipareigojimų prisiėmimas kitiems negalint jų primesti be sutikimo)

• Kolizijos sprendimo būdai:- Automatinis teisių perėmimas – kai kurioms svarbiausioms tarptautinei bendrijai sutartims:

- daugiašalėms sutartims, įtvirtinančioms erga omnes įsipareigojimus ir jus cogens normas (pvz., 1996 m. Genocido byla: naujoji JFR nuo teisių perėmimo momento yra 1948 m. Konvencijos prieš genocidą dalyvė);

- dvišalėms sutartims dėl sienos ir sienos režimo (1978 m. Vienos konvencijos 11 str., 1997 m. Gabcíkovo-Nagymaros byla)- Neperimamos sutartys – tos, kurių taikymas atitinkamai teritorijai būtų nesuderinamas su sutarties objektu ir tikslu ar iš esmės pakeistų jos vykdymo sąlygas (1978 m. Vienos konvencijos 15 str. b p., 17 str. 2 d., 31 str. 1 d. b p. ir 3 d., 34 str. 2 d. b p., 35 str. c p.): pvz., politinio ir karinio bendradarbiavimo sutartys, tarptautinių organizacijų steigiamosios (narystės jose) sutartys, kt.- Kitos (perimamos) sutartys – tos, kurių perėmimas galimas:

- pirmenybė specialioms sutartims – valstybės teisių perėmėjos sutartys dėl tolesnio perimamų sutarčių taikymo su kitomis perimamų sutarčių šalimis (1978 m. Vienos konvencijos 24 str.);

- vienašaliu valstybės teisių perėmėjos pareiškimu – pgl. galiojančias bendrosios TT normas (1978 m. Vienos konvencijos 9 str.)

• Tabula rasa taisyklė (?) – naujoms nepriklausomoms valstybėms (buv. kolonijoms pgl. 1978 m. Vienos konvencijos 16 str.)

Valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei principai:

• Pirmenybė specialioms sutartims (valstybės pirmtakės ir valstybės teisių perėmėjos, valstybių teisių perėmėjų sutartims – 1983 m. Vienos konvencijos 11 str., 14 str. 1 d., 17 str. 1 d., 18 str. 1 d.)

• Nuosavybės perėjimas be kompensacijos (valstybei pirmtakei ar kitoms teisių perėmėjoms – 1983 m. Vienos konvencijos 11 str.)

• Nuosavybės perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:1) kai yra 1 valstybė teisių perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka (valstybių susijungimas, vienos valstybės prisijungimas prie kitos):

- valstybių pirmtakių (valstybės pirmtakės) visa nuosavybė pereina valstybei teisių perėmėjai (1983 m. Vienos konvencijos 16 str.);

2) kai yra kelios valstybės teisių perėmėjos arba, be teisių perėmėjos, lieka ir valstybė pirmtakė (pirmtakės nuosavybės dalijimas teritorijos perdavimo, secesijos, naujos nepriklausomos valstybės susikūrimo ir valstybės iširimo atvejais pgl. 1983 m. Vienos konvencijos 14, 15, 17 ir 18 str.):

- nekilnojamasis turtas – pagal buvimo vietą tai valstybei, kurioje jis yra

- kilnojamasis turtas, teisiškai susijęs su tam tikra teritorija (registravimo vieta) – atitinkamai valstybei, su kuria jis susijęs

- kitas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas (trečiosiose šalyse esantis ir labiau nesusijęs su jokia teisių perėmime dalyvaujančia valstybe) – pereina valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi (proporcingai indėliui, kurį su teisių perėmimu susijusi teritorija padarė kuriant turtą – pgl. 1983 m. Vienos konvencijos 15 str. 1 d. c ir f p.)

Valstybių teisių perėmimo valstybės finansiniams įsipareigojimams (skoloms) principai:

• Pirmenybė specialioms sutartims (valstybės pirmtakės ir valstybės teisių perėmėjos, valstybių teisių perėmėjų sutartims – 1983 m. Vienos konvencijos 37 str. 1 d., 38 str. 1 d., 40 str. 1 d., 41 str.)

• Pasekmių kreditoriams nebuvimas (kreditorių – valstybių ar tarptautinių organizacijų – teisių apsauga nemažinant finansinių įsipareigojimų dydžio – 1983 m. Vienos konvencijos 36 str.)

• Skolų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:1) kai yra 1 valstybė teisių perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka (valstybių susijungimas, vienos valstybės prisijungimas prie kitos):

- valstybių pirmtakių (valstybės pirmtakės) visos skolos pereina valstybei teisių perėmėjai (1983 m. Vienos konvencijos 39 str.);2) kai yra kelios valstybės teisių perėmėjos arba, be teisių perėmėjos, lieka ir valstybė pirmtakė (pirmtakės skolų dalijimas teritorijos perdavimo, secesijos, naujos nepriklausomos valstybės susikūrimo ir valstybės iširimo atvejais pgl. 1983 m. Vienos konvencijos 37, 38, 40 ir 41 str.):

- skolos perėjimas valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi – atsižvelgiant į (proporcingai) teisių perėmėjai atitenkančią nuosavybę, turtines teises ir interesus, taip pat lokalizuotas skolas (pvz., specialiai tos teritorijos plėtrai skirtas paskolas);

- naujoms nepriklausomoms valstybėms (buv. kolonijoms) – tabula rasa principas (?), išskyrus lokalizuotas skolas (1983 m. Vienos konvencijos 38 str.)

Valstybių teisių perėmimo valstybiniams archyvams principai:• Pirmenybė specialioms sutartims (valstybės pirmtakės ir valstybės teisių

perėmėjos, valstybių teisių perėmėjų sutartims – 1983 m. Vienos konvencijos 27 str. 1 d., 28 str. 7 d., 30 str. 1 ir 3 d., 31 str. 1 ir 4 d.)

• Archyvų perėjimas be kompensacijos (1983 m. Vienos konvencijos 23 str.)• Archyvų grupių integralumo užtikrinimas (1983 m. Vienos konvencijos 25 str.)• Perduodamų archyvų saugumo užtikrinimas (1983 m. Vienos konvencijos 26 str.)• Archyvų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:

1) kai yra 1 valstybė teisių perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka (valstybių susijungimas, vienos valstybės prisijungimas prie kitos):

- valstybių pirmtakių (valstybės pirmtakės) visi archyvai pereina valstybei teisių perėmėjai (1983 m. Vienos konvencijos 29 str.);

2) kai yra kelios valstybės teisių perėmėjos arba, be teisių perėmėjos, lieka ir valstybė pirmtakė (pirmtakės archyvų dalijimas teritorijos perdavimo, secesijos, naujos nepriklausomos valstybės susikūrimo ir valstybės iširimo atvejais pgl. 1983 m. Vienos konvencijos 27, 28, 30 ir 31 str.):

- municipaliniai archyvai – įprastiniam teritorijos administravimui būtini archyvai pereina atitinkamai teisių perėmėjai, kuriai atitenka ta teritorija;

- teisių perėmėjai pereina išimtinai ir daugiausia su jos teritorija susijusi valstybės pirmtakės nacionalinių archyvų dalis;

- teisių perėmėjai laiduojamas priėjimas prie susijusios su ja neperimamos valstybės pirmtakės nacionalinių archyvų dalies (įskaitant teisę gauti kopijas) – archyvų, susijusių su teisių perėmėjos teritorija, sienomis, istoriniu ir kultūriniu paveldu, perimtų archyvų dokumentų turiniu ir panašiomis aplinkybėmis;

- naujai nepriklausomai valstybei (buv. kolonijai) – atitenka iki jos priklausomybės laikotarpio jos teritorijai priklausę ir valstybei pirmtakei atitekę archyvai (?) (1983 m. Vienos konvencijos 28 str. 1 d. a p.)

Pripažinimas tarptautinėje teisėjePripažinimas – vienašalis tarptautinės teisės subjekto aktas, kuriuo konstatuojama tam tikra situacija, teisė,

faktas ar kitoks objektas ir jo atitiktis tarptautinei teisei • Vienašalis valstybės (rečiau – kito TT subjekto) aktas – individualios valios aktas• Pripažinimo akto elementai:

- pripažinimo objekto buvimo konstatavimas- pripažinimo objekto teisėtumo konstatavimas- ketinimas užmegzti santykius su pripažįstamu subjektu (nebūtina pasekmė)

• Savanoriškas politinis aktas, turintis teisines pasekmes (politinis-teisinis aktas):- nėra teisinės pripažinimo pareigos (yra tik neteisėtų situacijų nepripažinimo pareiga);- pripažinimo kriterijų reliatyvumas (lemia politiniai, o ne teisiniai motyvai, pastarieji naudojami politiniams sprendimams pridengti)

• Pripažinimo akto forma:- įgaliotos institucijos ar pareigūno aktas (rezoliucija ar kitas teisės aktas (pvz., Seimo rezoliucija, Vyriausybės nutarimas), nota, pareiškimas (pvz., Prezidento ar URM) raštu ar žodžiu, kt.)- nuostata dvišalėje sutartyje (pvz., 1920 m. LR-RSFSR taikos sutartis, 1991 m. LR-Danijos ir LR-RSFSR sutartys)- numanomas pripažinimas (konkliudentiniai veiksmai, pvz., diplomatinių santykių užmezgimas ar plataus reglamentavimo sutarties sudarymas, priėmimas į tarptautinę organizaciją, kt.)

• Pripažinimo objektai (rūšys pagal objektą):- valstybės pripažinimas- vyriausybės (valdžios) pripažinimas; - vyriausybės emigracijoje pripažinimas- tautinio išsivadavimo judėjimo pripažinimas- teisės, pretenzijos, kito objekto pripažinimas

• Pripažinimo rūšys (pagal teisines pasekmes):- de jure (visiškas, galutinis ir neatšaukiamas)- de facto (dalinis, negalutinis, neįpareigojantis fakto konstatavimas)- ad hoc (vienkarčiai fragmentiški kontaktai, iš esmės nereiškiantys pripažinimo)

Pripažinimo teisinė reikšmė (pagal pripažinimo akto pasekmes)Konstitucinė teorija (klasikinė TT):• Esmė – konstitucinė (konstitutyvinė)

pripažinimo reikšmė: absoliutaus pobūdžio pasekmės – pripažinimas sukuria valstybę, kaip TT subjektą, ar vyriausybę (iki tol ji neegzistuoja)

• Privalumas – pripažinimo reikšmės dvišaliams santykiams užmegzti atskleidimas (be pripažinimo neįmanomi diplomatiniai ir konsuliniai santykiai)

• Trūkumai:- neaiškumas, kelių valstybių pripažinimas laikytinas pakankamu- realybės stoka (LR, KLDR, VDR, SSRS vyriausybės, kt. atvejai)

- valstybių ir vyriausybių, visos tarptautinės bendrijos egzistavimo reliatyvizmas (jį lemia subjektyvi kiekvienos valstybės valia)

- apsaugos nepripažintoms valstybėms ir vyriausybėms ir jų teisių neigimas (savavališkų nepripažįstančios valstybės priemonių galimybės pateisinimas)

Deklaracinė teorija (šiuolaikinė TT):• Esmė – deklaracinė (konstatuojamoji)

pripažinimo reikšmė: riboto pobūdžio pasekmės – pripažinimas tik konstatuoja iki jo atsiradusį faktą (nesukuria valstybės ar vyriausybės, kuri atsiranda nuo tada, kai darinys įgyja valstybės požymius arba faktiškai pradeda vykdyti vyriausybės funkcijas)

1933 m. Montevidėjo konvencijos 3 str.: “Valstybė politiškai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar ją pripažįsta kitos valstybės. Valstybė, net prieš ją pripažįstant, turi teisę ginti savo vientisumą ir nepriklausomybę ...”

• Privalumai (lemiantys didesnį pripažinimą doktrinoje ir praktikoje):

- didesnė atitiktis realybei (objektyvių faktų pripažinimas)

- apsaugos suteikimas kitos valstybės nepripažįstamai valstybei (ji bet kuriuo atveju yra TT subjektas, turintis teises pagal bendrąją TT)

• Trūkumas – realybės stoka visiškai nepripažintų valstybių ar vyriausybių atveju (faktinė silpna tokių darinių padėtis, realus nesinaudojimas TT subjekto statusu)

Valstybių ir vyriausybių pripažinimas• Valstybės pripažinimas –

vienašalis valstybės aktas, kuriuo konstatuojamas politiškai organizuotos žmonių bendrijos buvimas tam tikroje teritorijoje, jos galėjimas laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir būti tarptautinės bendrijos nare:

- pripažįstama nauja valstybė, kaip TT subjektas (kad tam tikras darinys turi valstybės požymius ir atsirado teisėtai);- pripažįstamas valstybės atsiradimo teisėtumas pagal TT;- valstybės pripažinimas paprastai tuo pačiu reiškia ir jos vyriausybės pripažinimą;- pripažinimo klausimas kyla atsiradus naujai valstybei ir pripažinimas galioja tol, kol valstybė egzistuoja

• Vyriausybės pripažinimas – vienašalis valstybės aktas, kuriuo ji konstatuoja, kad tam tikra institucija yra pakankamai efektyvi, kad galėtų atstovauti kitą valstybę (tam tikros teritorijos gyventojus) tarptautiniuose santykiuose ir per ją būtų palaikomi tos kitos valstybės santykiai su pripažįstančia valstybe:

- pripažįstama paprastai jau pripažintos valstybės institucija, kaip galinti atstovauti šią valstybę tarptautiniuose santykiuose (kitaip vyriausybės pripažinimas galėtų reikšti ir dar nepripažintos valstybės pripažinimą);- paprastai atskirai vyriausybė nepripažįstama (esamas valstybės pripažinimas suponuoja konstitucine tvarka besikeičiančių vyriausybių pripažinimą);- paprastai nepasisakoma dėl vyriausybės teisėtumo, kuris dažniausiai yra nacionalinės teisės klausimas (išskyrus užsienio agresiją ir intervenciją);- pripažinimo klausimas kyla išskirtiniu atveju, kai pažeidžiamas konstitucinis valdžios tęstinumas valstybėje ir dėl to neaišku, kas jai atstovauja tarptautiniuose santykiuose (nauja vyriausybė po valstybės perversmo, kelių vyriausybių konkurencija dėl valdžios, nauja vyriausybė po tam tikro vyriausybės nebuvimo laikotarpio dėl vidaus ginkluoto konflikto ar agresijos)

Valstybių ir vyriausybių pripažinimo rūšys:

De jure – galutinis (įsitikinimas egzistavimo fakto galutiniu pobūdžiu), neatšaukiamas, visiškas (pasekmė – visaverčių diplomatinių, konsulinių ir kitų santykių užmezgimas)

De facto (šiuolaikinėje TT nebepraktikuojamas) – negalutinis (nėra įsitikinimo egzistavimo fakto galutinumu), atšaukiamas, dalinis ir ribotas (pasekmė – riboti diplomatiniai ir konsuliniai (dažniau – tik konsuliniai) bei kiti santykiai)

Valstybių ir vyriausybių pripažinimo kriterijai (sąlygos)

• Klasikinė TT:- vyriausybės efektyvumas – veiksminga valstybės teritorijos ir sienų bei gyventojų kontrolė, kurią atskleidžia de facto administracinio aparato ir teisės aktų įgyvendinimo kontrolės laipsnis, rimto pasipriešinimo vyriausybei nebuvimas ir didžiosios gyventojų dalies parama- kiti (šalutiniai) kriterijai: TT normų laikymasis, tam tikra vyriausybės politika, kitų valstybių pozicija pripažinimo klausimu

• Šiuolaikinė TT – papildomi nauji kriterijai (pgl. 1991 12 23 EB Tarybos Naujų Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos valstybių pripažinimo gaires):- JT Chartijos ir ESBK Helsinkio Baigiamojo akto principų laikymasis, ypač sienų neliečiamybės ir taikaus ginčų sprendimo principų;- pagarba žmogaus teisėms, įskaitant tautinių mažumų teises, ir kitų ESBK Žmogiškojo matmens dokumentų nuostatų pripažinimas bei įgyvendinimas;- kitų teisinės valstybės ir demokratijos principų pripažinimas bei įgyvendinimas;- nusiginklavimo, branduolinio ginklo neplatinimo ir kitų masinio naikinimo ginklų uždraudimo įsipareigojimų prisiėmimas;- įsipareigojimas taikiai spręsti su valstybių teisių perėmimu susijusius ir kitokius lokalinius ginčus; - kt.

• Bendras dėsningumas: pripažinimo akto politinis pobūdis lemia bet kurių pripažinimo kriterijų reliatyvumą ir nevieningą taikymo praktiką (Lietuvos vyriausybės, Bosnijos ir Hercegovinos, Čečėnijos, Kinijos Respublikos (Taivanio) vyriausybės, Vidurio Azijos valstybių, kita pripažinimo praktika)

Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus pagrindas:(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 1-15 str.)

Tarptautinės teisės pažeidimas – valstybės veika (veikimas arba neveikimas), kurios sudėtį sudaro du elementai:

• Objektyvusis – valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas- neveikimo atveju sąlygos (Įkaitų Teherane byla): žinojimas apie įsipareigojimą ir būtinybę veikti, buvimas tinkamų priemonių ir jų nesiėmimas

• Subjektyvusis – veikos priskyrimas valstybei (valstybė atsako tik už savo veiką):- valstybės institucijų ir pareigūnų veika – nepriklausomai nuo vietos valstybės institucijų sistemoje ir hierarchijoje, taip pat nepriklausomai nuo to, ar viršijami turimi įgaliojimai (TTK, Genocido byla: valstybės institucija – pagal valstybės teisę jos vardu veikianti jos organizacijos dalis (de jure) ar formaliai atskiras, bet iš tikrųjų visiškai priklausomas darinys (de facto), o ne tik išlaikomas ar remiamas politiškai, finansiškai, logistiškai ar kariškai)- asmenų ar darinių, vykdančių valstybinės valdžios elementus, veika – jei įgalioti vykdyti valstybės funkcijas pagal nacionalinę teisę ir veikia šių funkcijų ribose (pvz., nevyriausybinės organizacijos, vykdančios viešojo administravimo funkcijas)- valstybės kontroliuojama asmens ar asmenų grupės veika – jeigu elgesio kontrolė yra efektyvi (efektyvios kontrolės testas) (Nikaragvos, Įkaitų Teherane, Genocido bylos: visiškos priklausomybės testas netaikomas, bet bendros kontrolės ir priklausomybės (finansų, mokymo, organizavimo, tiekimo srityse) nepakanka, o turi būti vadovavimas (kontrolė) konkrečiai veikai, kuri pažeidžia TT normas, ar pavedimas ar vertimas šią veiką atlikti)- faktiškai vykdančių valstybinės valdžios elementus situacijose, kai valdžios institucijų nėra ar jos nefunkcionuoja, asmenų veika – jei faktiškai įgyvendinama valdžia ir to reikalauja aplinkybės (pvz., laivo kapitonas ar orlaivio vadas, kitas asmuo kritiškoje situacijoje)- sukilėlių ar panašaus judėjimo veika – jeigu tokiam judėjimui pavyksta sukurti naują valstybę ar vyriausybę- priskirtų valstybei kitos valstybės institucijų veika- bet kuri kita kitų subjektų veika, kurią valstybė priima ar pripažįsta kaip savo

Valstybės atsakomybę (veikos neteisėtumą) šalinančios aplinkybės(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 20-27 str.)

• Sutikimas – negalioja jus cogens normos pažeidimui• Savigyna – savigynos priemonė pgl. JT Chartijos 51 straipsnį ir paprotinę teisę• Atsakomoji priemonė – nukentėjusios valstybės taikoma priemonė prieš valstybę pažeidėją

reaguojant į TT pažeidimą ir nevykdant tarptautinio įsipareigojimo (jeigu atitinka kitus atsakomųjų priemonių teisėtumo reikalavimus)

• Force majeure (nenugalima jėga) – neleidžianti vykdyti įsipareigojimo valstybės nekontroliuojama jėga ar nenumatytas įvykis, jeigu:

- valstybė pati neprisidėjo prie force majeure situacijos atsiradimo;- valstybė neprisiėmė force majeure situacijos rizikos

• Nelaimė (distress) – būtinas tarptautinio įsipareigojimo nesilaikymas, jeigu:- asmens veiksmais gelbėjama savo ar kitų (patikėtų) asmenų gyvybė;- nėra kitos išeities – vienintelis būdas gyvybei gelbėti;- nelaimės situacija nesusidarė dėl valstybės elgesio;- veika nesukelia tokio paties ar didesnio pavojaus

• Būtinasis reikalingumas (state of necessity) – būtinas tarptautinio įsipareigojimo nesilaikymas, jeigu (t.p. pgl. Gabcíkovo-Nagymaros projekto, Palestinos bylas):

- ginamas valstybės esminis interesas (ne asmens gyvybė, kitaip – nelaimės situacija);

- tai yra vienintelis būdas esminiam interesui apsaugoti;- ginamam esminiam interesui yra iškilęs sunkus ir neišvengiamas pavojus;- tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas nesukelia rimtos grėsmės valstybės, kuriai

įsipareigota, ar visos tarptautinės bendrijos esminiam interesui (pvz., ne erga omnes įsipareigojimo pažeidimas) – ne tokia pat ar didesnė grėsmė kitai valstybei;

- įsipareigojimo pobūdis nepašalina galimybės remtis būtinuoju reikalingumu (pvz., ne erga omnes įsipareigojimas);

- valstybė neprisidėjo prie būtinojo reikalingumo situacijos susidarymoGabcíkovo-Nagymaros projekto byla: būtinasis reikalingumas nepanaikina tarptautinio įsipareigojimo ir nenutraukia sutarties, o tik atleidžia nuo atsakomybės už įsipareigojimo pagal sutartį nevykdymą

Valstybių tarptautinės teisės pažeidimų rūšys(pgl. JT TTK 2001 m. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 40-41, 48, 54

str., 1996 m. Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 19 , 51-53 str., TTK komentarus abiems projektams)Tarptautinis nusikaltimas – bendrosios TT imperatyvinės

normos nustatyto įsipareigojimo sunkus pažeidimas:• jus cogens normos pažeidimas – tarptautinės bendrijos pamatinio

intereso (vertybės) apsaugos įsipareigojimo pažeidimas• sunkus pažeidimas – sistemingai arba dideliu mastu vykdomas

įsipareigojimo nesilaikymas (kitaip – tarptautinis deliktas)• pavyzdžiai (atsakomybės dualizmas – ir fizinių asmenų baudžiamoji atsakomybė yra):

- agresija – sunkus įsipareigojimo palaikyti taiką ir saugumą pažeidimas- kolonijinė priespauda – sunkus įsipareigojimo gerbti tautų apsisprendimo teisę pažeidimas- vergija, genocidas, apartheidas, kankinimai, piratavimas (?) – sunkus masinis žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimo pažeidimas- masinis atmosferos ar jūros teršimas – sunkus žmogaus aplinkos apsaugos įsipareigojimo pažeidimas- kiti sunkūs jus cogens normų pažeidimai: karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, jėgos naudojimas pajungiant kitas, nei kolonijų, tautas, kt.

• specifinės pasekmės – nukentėjusiomis laikomos visos valstybės (atsakingos valstybės atsakomybės santykiai su visa tarptautine bendrija), bet ne baudžiamoji atsakomybė (tik individams BA): - specifinės kitų, nei tiesiogiai nukentėjusi, valstybių teisės:

- teisė reikšti reikalavimą dėl valstybės atsakomybės (pažeidimo nutraukimo ir reparacijos)

- teisė taikyti atsakomąsias priemones- specifinės (?) kitų, nei tiesiogiai nukentėjusi, valstybių pareigos (Palestinos, Namibijos, kt. bylos):

- nepripažinti neteisėtos situacijos- neteikti pagalbos neteisėtai situacijai palaikyti- bendradarbiauti teisėtomis priemonėmis nutraukiant pažeidimą

(konkrečių efektyvių teisėtų priemonių trūkumo problema)

Tarptautinis deliktas – bet kuris kitas, nei tarptautinis nusikaltimas, TT pažeidimas:

• kitokios, nei jus cogens, normos pažeidimas arba nesunkus jus cogens normos pažeidimas

• atsakomybės santykiai kyla tik tarp atsakingos ir nukentėjusios valstybių:- teisę reikšti reikalavimą dėl atsakomybės ir taikyti atsakomąsias priemones turi tik nukentėjusi valstybė

• kitų valstybių pareigos:- nepripažinti neteisėtos situacijos ir neteikti pagalbos jai palaikyti (reakcijos į bet kurį TT pažeidimą minimumas)- bendradarbiavimas nutraukiant pažeidimą (?)

Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus (reparacijos – žalos atlyginimo) rūšys ir formos

(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 28-39 str.) Visiškos reparacijos principas (1928 m. rugsėjo 13 d. NTTT sprendimas Chorzowo fabriko byloje): “reparacija turi, kiek tai įmanoma, panaikinti visas neteisėto akto pasekmes ir atkurti situaciją, kuri, tikėtina, būtų egzistavusi,

jeigu šis aktas nebūtų įvykdytas; jeigu restitucija natūra neįmanoma, turi būti sumokėta suma, atitinkanti restitucijos natūra vertę”

• Materialinė atsakomybė – materialinės žalos atlyginimas – 2 reparacijos formos:

- Restitucija – teisėtos situacijos, kuri buvo iki pažeidimo, atkūrimas (jei tai nėra neįmanoma ir nesukelia neproporcingos galimai kompensacijai naštos)

- Kompensacija – bet kokios finansiškai įvertinamos žalos, įskaitant negautas pajamas, atlyginimas pinigais ar lygiaverte natūra (tiek, kiek žalos nepadengia restitucija)

1997 m. rugsėjo 25 d. TTT sprendimas Gabcíkovo-Nagymaros projekto byloje: bendra nukentėjusios valstybės teisė gauti kompensaciją yra nusistovėjusi TT norma

• Nematerialinė (politinė) atsakomybė – moralinės žalos atlyginimas – 1 reparacijos forma:

- Satisfakcija (jei žalos negalima padengti restitucija ir kompensacija – kai restitucijos ir kompensacijos nepakanka arba žalą gali atlyginti tik satisfakcija):

- pažeidimo pripažinimas, įskaitant TTT sprendimą, kuriuo konstatuotas pažeidimas (Arešto orderio, Genocido, kt. bylos);

- oficialus atsiprašymas;- apgailestavimo išreiškimas;- nominalus nuostolių atlyginimas (simbolinė kompensacija);- kaltų dėl pažeidimo asmenų patraukimas atsakomybėn (įskaitant perdavimą) - kitoks tinkamas aktas

Satisfakcijos formos reikalavimai: proporcingumas žalai ir atsakingos valstybės nežeminimas

Atsakomosios priemonės(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 49-54 str., 1996 m.

Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 47-50 str., t.p. Nikaragvos, Gabcíkovo-Nagymaros projekto, Irano, kt. bylos)

• Nukentėjusios valstybės taikoma atsakomybės įgyvendinimo forma (ne atsakomybė – žalos atlyginimas)

• Tikslas – priversti atsakingą valstybę įvykdyti su jos atsakomybe susijusias pareigas (nutraukti pažeidimą, tam tikrais atvejais – ir suteikti reparaciją)

• Turinys – laikinas atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų atsakingai valstybei nesilaikymas• Teisėtumo reikalavimai:

- proporcingumas – proporcinga pagal pažeidimo (pažeistų teisių) pobūdį ir sunkumą priemonė (pvz., neproporcinga yra kraštutinė ekonominė ar politinė prievarta, nukreipta prieš valstybės teritorijos vientisumą ir politinę nepriklausomybę, diplomatinių ir konsulinių imunitetų pažeidimas);

- trukmė – iki bus nutrauktas pažeidimas ir ginčas sprendžiamas teisme ar arbitraže (jei atsakinga valstybė nepaklūsta ginčo sprendimo priemonėms – iki bus suteikta reparacija);

- procedūriniai reikalavimai:- prieš imantis priemonių pareikalauti iš atsakingos valstybės su jos atsakomybe susijusių pareigų

vykdymo;- pranešti apie sprendimą imtis atsakomųjų priemonių ir pasiūlyti derėtis (išskyrus skubias

priemones, būtinas teisėms apsaugoti);- laikytis įsipareigojimų pagal taikomą ginčo sprendimo procedūrą (išskyrus atvejus, kai atsakinga

valstybė nesilaiko šių įsipareigojimų)• Draudžiamos atsakomosios priemonės (pažeidžiančios jus cogens ir kai kurias kitas TT

normas):- grasinimas jėga ir jos naudojimas;- pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas;- humanitarinio pobūdžio įsipareigojimus pažeidžiančios represalijos (pvz., atsakomieji karo įstatymų ir papročių, kitų THT normų sunkūs pažeidimai);- kitoks jus cogens normų pažeidimas;- diplomatinių ir konsulinių pareigūnų, patalpų, archyvų, dokumentų neliečiamybės pažeidimas

Nukentėjusios valstybės reikalavimo dėl atsakomybės pareiškimas(JT TTK Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 42-48 str., t.p. 1992 06 26 TTT sprendimas Tam tikrų fosfatų Nauru byloje, LaGrand, kt. bylos, LR įstatymas “Dėl SSRS okupacijos žalos

atlyginimo”)

• Pareiga tinkamai pateikti reikalavimą atsakingai valstybei:- reikalavimo turinys: kaip turi būti nutrauktas pažeidimas ir kokios formos reparacija turi būti suteikta- reikalavimo forma: atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį ir dydį bei santykių su atsakinga valstybe būklę, reikalavimą gali kelti įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai įvairiomis formomis (nebūtinai diplomatinė nota ar kitas oficialus dokumentas; pakanka pareikšti pretenziją žodžiu, jeigu atsakingos valstybės informuotumą apie tokią pretenziją galima įrodyti spaudos pranešimais apie atitinkamas nukentėjusios valstybės atstovų viešas kalbas ar susitikimuose su atsakingos valstybės atstovais iškeltus klausimus)

- ginančio fizinį ar juridinį asmenį reikalavimo priimtinumas: atitiktis diplomatinės gynybos reikalavimams dėl pilietybės (nacionalinės priklausomybės) ir vidaus gynybos priemonių išsėmimo- reikalavimo laikas: reikalavimas pateikiamas per protingą laiką (Nauru, LaGrand bylos: tarptautinė teisė šiuo atžvilgiu nenustato jokio konkretaus laiko termino, todėl tik atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes galima daryti išvadą, ar praėjus tam tikram laikui reikalavimas dėl atsakomybės tapo nepriimtinas)

• Teisės reikšti reikalavimą praradimas:- teisėtas reikalavimo atsisakymas (jis turi būti aiškus ir nedviprasmiškas);- numanomas atsisakymas – elgesys, rodantis, jog valstybė sutinka su tuo, kad praėjo laikas reikalavimui pareikšti (pasyvumas ar delsimas pateikti reikalavimą per pakankamą laiką, pareikšto reikalavimo nepalaikymas nenuosekliai ir prieštaringai elgiantis, kitoks numanomas sutikimas su esama situacija)

• Tinkamai pareikšto reikalavimo nepanaikina:- užtrukęs jo įgyvendinimas;- atsakingos valstybės atsisakymas tenkinti reikalavimą;- atsakingos valstybės protestas ar priešpriešinių reikalavimų pateikimas

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

Sąvoka:TT šaka, kurios normos reglamentuoja tarptautinių sutarčių

sudarymą, galiojimą ir vykdymą

SVARBIAUSI ŠALTINIAI:

I. Tarptautinė teisė:- 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;- 1986 m. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų

II. Nacionalinė teisė:- Lietuvos Respublikos Konstitucija;- 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas;- Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklės, patvirtintos LRV;- kt.

TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA:(1969 m. ir 1986 m. Vienos konvencijų 2 str. 1 d. a punktas, LR

Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d.)

• tarptautinis susitarimas (numato tarptautinės teisės subjektų tarptautines teises ir pareigas)

• valstybių, tarptautinių organizacijų, kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas

• reglamentuojamas tarptautinės teisės• rašytinis susitarimas (gali būti žodiniai džentelmeniški

susitarimai – pvz., su Latvija 1981 m. dėl Lietuvos diplomatinės tarnybos išlaikymo)

• nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro susitarimą

• nepriklausomai nuo pavadinimo (konvencija, sutartis, susitarimas, protokolas, paktas, kompromisas, konkordatas, apsikeitimas notomis, memorandumas, deklaracija, chartija, įstatai, konstitucija, statutas, konsulinė konvencija, kt.)

TARPTAUTINIO (TARPŽINYBINIO) SUSITARIMO (MoU) SĄVOKA:

(LR Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 2 d. ir LR tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklių 12 p.)

• tarptautinio pobūdžio susitarimas (dėl bendradarbiavimo su užsienio subjektais)

- dažniausi pavadinimai: (bendradarbiavimo) susitarimas ar deklaracija, (supratimo) memorandumas, (ketinimų) protokolas

• ministerijos, Vyriausybės įstaigos, kitos valstybės institucijos vardu

• pagal ministerijos, Vyriausybės įstaigos, kitos valstybės institucijos kompetenciją

• sudarytas su kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos institucija

• formaliai tarptautinės teisės požiūriu neįpareigojantis (politinio ir techninio pobūdžio įsipareigojimai)

• neprieštarauja Konstitucijai, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams

TARPTAUTINĖS SUTARTIES IR TARPTAUTINIO TARPŽINYBINIO

SUSITARIMO SKIRTUMAI

Tarptautinė sutartis

• tarp valstybių, kitų tarptautinės teisės subjektų (jų vardu, jiems kyla teisės ir pareigos)

• reglamentuoja tarptautinės teisės normos

• valstybės atsakomybė• teisiškai įpareigojantis• įstatymo ar poįstatyminio

Vyriausybės akto galia

Tarptautinis tarpžinybinis susitarimas

• tarp valstybių, tarptautinių organizacijų institucijų (jų vardu, pagal jų kompetenciją)

• reglamentuoja nacionalinės (vidaus) teisės normos

• institucijos atsakomybė• teisiškai neįpareigojantis• institucijos akto galia

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS(pagal subjektus)

I. Pagal subjektų pobūdį:

• tarp valstybių;• tarp valstybių ir tarptautinių

organizacijų;• tarp tarptautinių organizacijų

II. Pagal subjektų skaičių

• dvišalės• daugiašalės:

- universalios (1969 m. Vienos konvencija)- regioninės (Šiaurės Atlanto Sutartis, EŽTK)- trišalės ir lokalinės (Baltijos, Šiaurės valstybių)

• mišrios (EB (ES) ir jos narių sutartys su trečiosiomis šalimis)

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS

Pagal objektą (reglamentavimo dalyką):• Politinės (sąjungos, gynybos, taikos, draugystės ir

bendradarbiavimo, gerų kaimyninių santykių, tarpvalstybinių santykių pagrindų, sienų);

• Ekonominės (investicijų skatinimo ir apsaugos, energetikos, transporto, paskolų, techninės pagalbos, kt.)

Pagal prisijungimo tvarką (daugiausia daugiašalės):

• Atviros• Uždaros

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYSPagal vidaus teisines procedūras (išreiškiant sutikimą su

sutarties privalomumu):• Ratifikuotinos (LR Konstitucijos 138 str. 1 d., Tarptautinių sutarčių

įstatymo 7 str.):- dėl valstybės sienų, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų nustatymo ir pakeitimo;- dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartys;- dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;- dėl Lietuvos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;- dėl Lietuvos dalyvavimo universaliose ir regioninėse tarptautinėse organizacijose;- daugiašalės arba ilgalaikės (5 m.) ekonominės sutartys;- dėl užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso Lietuvos teritorijoje;- nustatančios kitokias normas, nei LR įstatymai, sutartys; - kt. (sutartims numatant ratifikavimą)

• Neratifikuotinos:- tvirtinamos (LR Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 3 d., 9 str.)

- netvirtinamos (LR Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 4 ir 5 d.):

pasirašomos (įsigaliojančios nuo pasirašymo) ir apsikeitimas notomis

TARPTAUTINĖS SUTARTIES SUDARYMO STADIJOS

(pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės)

I. Teksto priėmimas ir jo autentiškumo nustatymas (Vienos konvencijos 9-10 str.):

• pasirašymas• pasirašymas ad referendum• parafavimas

II. Sutikimas su sutarties privalomumu (Vienos konvencijos 11-16 str.):• pasirašymas• pasikeitimas sutartį sudarančiais dokumentais• ratifikavimas• tvirtinimas, priėmimas• prisijungimas

LR TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PROCESAS

I. Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyva (Tarptautinių sutarčių įstatymo 3 str.)

II. Sprendimas dėl sutarties sudarymo tikslingumo (Tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str.)

Respublikos Prezidentas, URM, Vyriausybė

III. Įgaliojimai derėtis, priimti sutarties tekstą ir nustatyti jo autentiškumą (Vienos konvencijos 7 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 5 ir 6 str.)Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Ministras Pirmininkas

IV. Sutarties teksto priėmimas ir jo autentiškumo nustatymas

V. Sutikimas su sutarties privalomumu

Absoliutus negaliojimas – niekinės sutartys:

• Prievarta prieš valstybės atstovą

• Prievarta prieš valstybę (grasinimas jėga ir jėgos naudojimas)

• Prieštaravimas jus cogens normoms

Santykinis negaliojimas – nuginčijamos sutartys:

• Esminės reikšmės vidaus teisės normų dėl įgaliojimų sudaryti sutartį pažeidimas

• Įgaliojimų išreikšti sutikimą su sutarties privalomumu viršijimas

• Klaida• Apgaulė• Valstybės atstovo

papirkimas

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ NEGALIOJIMO PAGRINDAI

(Vienos konvencijos 46-53 str.)

TARPTAUTINĖS SUTARTIES NUTRAUKIMO IR VEIKIMO SUSTABDYMO PAGRINDAI

(Vienos konvencijos 54-64 str.):

• Šalių susitarimu• Denonsavimas (vienašalis sutarties nutraukimas)• Vėlesnės tapačios sutarties sudarymas• Esminis sutarties pažeidimas• Paskesnis sutarties vykdymo negalimumas (objekto

išnykimas)• Esminis aplinkybių pasikeitimas• Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas• Naujos jus cogens normos atsiradimas• Karo būklė (?)