istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Skaudvilės miestelio istorinėje terpėje rado vietos skirtingų tikė-jimų ir tautybių miestelėnai. Čia gyvenę kitataučiai amatininkai, prekybininkai menami ir šiandien. Neatsitiktinai miestelio herbe du sukryžiuoti svertuvai (baltarusiškai „bezmėnai“). Šiandien praeitį mena išlikusios senos kapinės, maldos namai. Šiemet nuo Skaudvilės evan-gelikų liuteronų bažnyčios statybos pradžios sukanka 185 metai.

Urbanistikos istorikas dr. Algiman-tas Miškinis pastebi: ,,Bronius Kviklys, nežinia kuo remdamasis, nurodo, kad XVI a. pabaigoje Skaudvilėje įsteigta evangelikų liuteronų parapija. Taigi atrodytų, jog gyvenvietė galėjusi būti (atsikūrusi). Tačiau dabartiniu pavadinimu ji nepaminėta nei XVI a. Karšuvos valsčiaus gyvenamųjų vietovių, nei Batakių seniūnijos kaimų sąraše, nors ten yra šalia dabartinio miesto esančios Angladegių ir Trepų kaimavietės“. Išties, didžioji dauguma rašytinių šaltinių, remdamiesi B.Kvik-liu (pastarasis naudojosi dr. K.Gudai-čio žiniomis), pakartoja abejotiną ir nepagrįstą teiginį, kad Skaudvilėje evangelikai liuteronai būrėsi XVI a. Gyvenvietės istorinė raida aiškiai pasako, kad gyvenvietė pradėjo kurtis tik XVIII a. antrojoje pusėje. Abejo-tinų teiginių yra ir daugiau. Šiandien sudėtinga ne tik juos pagrįsti, bet ir paneigti. Bažnyčios archyvas – san-tuokų, krikšto, mirties įrašų knygos ir kiti dokumentai dingo pastarojo karo metu. Apskritai Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės istorija kol kas susideda tik iš pabirų faktų ir nėra

Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia

Edmundas MAŽRIMAS

Skaudvilė Pirmojo pasaulinio karo metais. Tolumoje matosi Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas

1945 metai

Jei jau Lietuvos KP(b) Tauragės apskrities komitetas (sekretorius Petras Murauskas), apskrities vykdo-masis komitetas (pirmininkas Stasys Malinauskas) sutarė, kad apskričiai reikia laikraščio, tai jie žinojo, ką daro. Jis turėjo ne tik teikti skaitytojams informaciją apie tai, kas vyksta ap-skrityje, bet ir organizuoti žmones į darbus, propaguoti tauragiškiams vadinamojo socializmo idėjas.

Kiek tada Tauragėje buvo gyven-tojų? 1939 m. jų buvo 10,5 tūkst. Po 1941 m. tremčių į Sibirą, vokiečių okupacijos metais – į Vokietiją, po beveik 4 tūkst. Tauragės ir jos apy-linkių žydų sušaudymo gyventojų gerokai sumažėjo. Jie glaudėsi, kur galėjo: vieni pas kitus, ūkiniuose pastatuose, kūrėsi griuvėsiuose, sta-tėsi laikinus būstus, kasėsi žemines. Trūko patalpų įstaigoms, mokykloms, visiems teko susispausti, taikytis prie esamų sąlygų.

Taigi beveik visiškai – bene 80 proc. – karo sugriautoje, sudegintoje Tauragėje, dar išlikusioje „Planetos“ spaustuvėje (Kęstučio g. 2, dabar Spaustuvės g.) 1945 m. sausio 5 d. atspausdintas pirmasis apskrities laik-raščio „Tarybinis valstietis“ numeris. Vasario 10 d. jis pakeitė pavadinimą – tapo „Tarybiniu žodžiu“.

Buvo keista, o gal ir juokinga tada kaimiečius, valstiečius vadinti tarybiniais. Bet prigijo ir tarybiniai penkmečiai, ir tarybinė technika, ir tarybinis žodis. Viską sutarybinome. Net šiandien parduotuvėse yra tą metą primenančios tarybinės dešros, tarybinio šampano.

Nors karas Europoje dar nebuvo pasibaigęs, Lietuvoje artėjo pirmasis taikos pavasaris. Partijai paliepus, reikėjo pokalbio su valstiečiais dėl būsimosios sėjos, dėl žemės ūkio produktų gamybos didinimo. Kovo 5-ąją Tauragėje prasidėjo turbūt rimtas apskrities valstiečių suvažiavimas, trukęs dvi dienas. Dalyvavo apie 300 žmonių. Apie besibaigiantį karą, jo pridarytus nuostolius, ateities planus kalbėjo apskrities vadovai. Apskrities vyr. agronomas, vyr.zootechnikas patarė, mokė, ką ir kaip reikia da-ryti, kad visi turėtume duonos ir

Buvo taip

Bronislovas JAGMINAS

Daugiau kaip 33 metus (nuo 1959 m. rudens) padirbėjęs Tauragės ra-jono laikraščio redakcijoje, buvau visokių permainų liudininkas, šioks toks jų fiksuotojas. Sumaniau imti ir pasklaidyti to man mielo spaudosleidinio komplektus, mintimis sugrįžti į praeitį ir šiek tiek apie ją pa-samprotauti: kai ką ramiau, subtiliau, objektyviau vertinti, dėl kai ko ir šiandien krimstis arba iš ano meto kvailysčių ir pasijuokti. Manau, kad mano amžiaus tauragiškiams kai ką padėsiu prisiminti, o vaikams ir vai-kaičiams ir naujienų pateiksiu: tegu jie žino, kaip nelengvai viskas dabar jau išeinančiai žmonių kartai sekėsi, todėl gal ji verta ir pagarbos. Šiuo rašinių ciklu stengiausi apžvelgti, kaip pokariu keitėsi mūsų miestas, žmonės, apie ką rašė spauda.

išsamiai tirta.Pirmoji užuomina apie Skaudvilę

aptikta 1645 m. Batakių valsčiaus dokumente, kuriame paminėtas ,,po-nas Skaudvilis“ (pan Skowdwil). Gyvenvietė neminima 1680 m. Batakių valsčiaus inventoriuose, kur aprašytos gretimos Pužų ir Angladegių kaima-vietės ir XVIII a. pirmosios pusės do-kumentuose. Kaip teigia skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas, nors tėra likę labai mažai duomenų apie Skaudvilės gyvenvietės pradžią, tačiau neabejotina yra viena: Skaud-vilė yra atsiradusi Skaudvilės dvaro arba, kaip vietos gyventojai vadina – Skaudvildvario žemėje tą dvarą valdžiusių dvarininkų iniciatyva.

Pirmosios žinios apie bažnyčią

XVIII a. vid. minimas Skaudvilės kaimas prie dvaro, būtent tada, tikė-tina, ir įsikuria evangelikų liuteronų bendruomenė, o ne XVI a. Tada bendruomenė maldos namų neturėjo, pamaldos ilgą laiką vyko apylinkės dvaruose: Trepų palivarke, Leliškės ir Adakavo dvaruose. Galima prielaida, kad liuteronų bendruomenė buvo iš-sibarsčiusi po Skaudvilės apylinkes ir rinkdavosi dvarų centruose. Iki 1795 m. reguliarios pamaldos vyko Trepuose, ten įsikuria ir konfesinės kapinės. Iš B.Kviklio sužinome, kad 1795–1799 m. pamaldos laikomos Leliškės dvare, o nuo 1800 m. – viename dideliame Adakavo dvaro namo kambaryje.

XVIII a. antrojoje pusėje dėl pra-sidėjusios gyventojų migracijos iš Prūsijos Skaudvilės liuteronų bend-ruomenėje sustiprėjo vokiečių įtaka. XIX a. pradžioje į Skaudvilę ir apy-linkes kėlėsi vokiečių amatininkai,

prekybininkai. XIX a. pirmojoje pusėje, atsižvelgdamas į išaugusios bendruomenės dvasinio gyvenimo poreikius, tuometinis Skaudvilės dvaro savininkas Rokas Pšeciševskis 1827 m. skyrė margą (0,71 ha) žemės ir pinigų liuteronų bažnyčiai statyti, tačiau ją išlaikyti turėjo patys parapijiečiai. Žemė paskirta gyvenvietės rytiniame pakraštyje, prie kelio į Nemakščius. Rašytiniuose šaltiniuose sutinkama, kad 1827 m. pastatyta bažnyčia. Ta-čiau netgi po dešimties metų, 1837 m., Skaudvilės plane nėra pažymėta bažnyčios. Vadinasi, bažnyčia pastatyta vėliau. Bažnyčios statybos data, kaip ir bendruomenės įsikūrimo data, irgi neaiški. Kaip rašoma Bostono enciklo-pedijoje, nežinia kada Skaudvilėje buvo pastatyta evangelikų liuteronų medinė bažnyčia. Tik prielaidų sekoje galima spėti bažnyčios statybos eigą.

Vertinant bažnyčios architektūrinę konstrukciją, bažnyčia ir jos bokštas pastatyti kaip atskiri statiniai. Tai pa-stebėjo ir meistrai, remontavę bažnyčią pastaruoju metu, o kaip prisimena Benjaminas Noreika, 1910–1952 m. buvęs Skaudvilės evangelikų liutero-nų parapijos pirmininkas, bažnyčios architektūra nuo pastatymo nesikeitė. Tai patvirtina išlikusios 1915–1932 m. ir vėlesnės fotografijos.

Paskyrus parapijai žemę bebokštės bažnyčios statyba užsitęsė dėl 1831 m. sukilimo, nors tiesioginių duo-menų apie sukilimo eigą apylinkėse nėra. Užsitęsus bažnyčios statybai ji ir nepažymėta Skaudvilės 1837 m. plane. Bendruomenė skirtoje žemėje prie kelio, 1838 m. pastatė kantoratą – gyventi kantoriui ir atvykstančiam kunigui apsistoti.

Nukelta į 16 psl. >>>

prie duonos. Pasiųstas sveikinimo ir dėkingumo laiškas draugui Stalinui – karo pergalių vadui, Lietuvos žemių sujungėjui ir išlaisvintojui. Tokių nurodymais iš aukščiau organizuotos meilės laiškų į Kremlių buvo daug. Tauragiškių pasiuntiniai dalyvavo ir kovo 27 d. Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame darbo valstiečių atstovų suvažiavime. Ten pranešimą skaitė Lietuvos KP(b) CK sekretorius draugas Antanas Sniečkus. Visi tada buvome draugai, kaip dabar ponai.

1944 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Atstatytos valstiečių teisės į žemę, kurią okupacijos metu buvo užgrobę paniekinamai vadinami dvarponiai ir buožės, kartu grąžinant valstiečiams iš jų atimtus trobesius, gyvulius, derlių, inventorių. To įstatymo įgyvendinimas pareikalavo drąsos, prievartos, teismų, ginkluoto pogrindžio atoveiksmio, todėl pralieta ir kraujo.

Tauragėje, mieste, buvo lyg ir ramiau, bet griuvėsių, degėsių vaiz-dą vis dar atmenu. Neliko žydams priklausiusių parduotuvių, kur man nupirkdavo kokių nors skanėstų. Po gatves vėjas nešiojo visokius popie-rius. Buvo ir tokių, iš kurių galėjome pasidaryti sąsiuvinių. Ant šaligatvių basiems reikėjo saugotis stiklo šukių. Beje, įsistiklinti bombų, sviedinių sprogimų sužalotus langus buvo viena didžiausių tauragiškių problemų. Po kojomis painiojosi nutraukyti elektros laidai. Todėl didelis turtas buvo gera, mažai rūkstanti žibalinė lempa, žibintas, kai eini į lauką ar tvartą, kišeninis prožektorius, jei gaudavai nusipirkti baterijų. Dorai uždirbtas ir nusipirktas, ne iš žydų paimtas dviratis, laikrodis buvo vos ne prabanga.

1945 m. birželio 26 d. apskrities vykdomajame komitete tartasi dėl miesto sutvarkymo ir atstatymo. Pirmą kartą kaunietis architektas L.Skromanas pristatė savo planą, kurį įgyvendinus Tauragė būsian-ti gražiausiai suplanuotas miestas Lietuvoje. Jame sutilpsią 25 tūkst. gyventojų. Namai būsią 2–3 aukštų. Vėliau tą planą teko tobulinti, pa-tvirtintas 1948 m.

Nukelta į 16 psl. >>>

16 2012 m. vasario 24 d., penktadienis, Nr. 16

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Kalbos s�listėsRaimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Kraštietę Birutę Baltru-šaitytę-Masionienę prisime-name kaip rašytoją, poetę, literatūros teoretikę. O kokia ji buvo mokinė? Apie tai galima sužinoti iš Martyno Mažvydo pagrindinės mo-kyklos muziejuje surinktos medžiagos.

Nuo 2012 m. vasario Lietu-vos jaunimo turizmo centras, koordinuojantis mokyklų mu-ziejų veiklą, paskelbė kūrybinį projektą „Raktas į mokyklos muziejaus skrynią“, skirtą Muziejų metams paminėti. Paskelbus kūrybinį konkursą „Istorinės asmenybės mokyklos muziejuje“ mūsų mokyklos kraštotyrininkai nutarė su-rinkti medžiagą apie buvusią Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos mokinę Birutę Bal-trušaitytę-Masionienę. Maž-vydiečiai labai didžiuojasi, kad yra seniausios Tauragės mokyklos tradicijų tęsėjai ir turi labai turtingą mokyklos muziejų.

Renkant kraštotyrinę me-džiagą daug įdomios informaci-jos suteikė buvusi anglų kalbos mokytoja Danutė Biknerienė. Ji iš savo asmeninio archyvo surinko daug nuotraukų, by-lojančių apie B.Baltrušaity-tės-Masionienės mokyklinius metus. Jos mokėsi vienoje klasėje ir 1960 m. baigė mūsų mokyklą kartu su kitais 33 lai-dos abiturientais. D.Biknerienė pasakojo, kad Birutė buvo puiki draugė – visų bendraklasių mylima, nuoširdi, visada pa-sirengusi padėti. Labai noriai dalyvaudavo mokykliniuose renginiuose, nes jau tada išsi-skyrė kūrybiniais gebėjimais. Tauragės kraštotyrininkė Alma Mizgirienė prisimena Birutės žodžius: „Dar mokykloje besi-mokydama, jau buvau laikoma poete ir laimėjau keletą rajono premijų. 1953 m. rajono laik-raštis išspausdino pirmuosius

Skaudvilės evangelikų liute-ronų bažnyčia 1932 m.

Edmundo Mažrimo asmeninio archyvo nuotrauka

Buvo taip

Praėjus vos dviem savaitėms po Tauragės miesto išvadavimo iš vokiečių okupacijos, 1944 m. spalio 23 d. pradėjo darbą Tauragės „Maistas“. Po metų apskrities laikraštis pranešė, kad visi planai vykdomi sėk-mingai. Įmonėje dirbą 427 darbininkai, per tą laiką rea-lizuota daugiau kaip 14 tūkst. tonų mėsos ir jos gaminių. Veikiančios 3 skerdyklos – Jur-barke, Raseiniuose, Šilutėje, 13 gyvulių paruošų bazių. Už 1 rublį darbininkai galį „Maiste“ skaniai papietauti.

1944 m. spalį pradėjo veikti ir ‚Jūros“ lentpjūvė-malūnas (už Jūros, prie tilto). Dirbą du gateriai, dvejos girnos. Iš „Progreso“ lentpjūvės-malūno (buvo ten, kur dabar Jovarų vidurinė mokykla) pranešama, kad įmonė vis ėmusi elektrą iš „Maisto“, kartais jos trūkdavę. Tai sutvarkė savo seną garo katilą, vasario 27 d. jis pra-dėjęs veikti.

Redakciją pasiekė informa-cija ir iš virvių fabriko „Jėga“. Gaminami špagatai, virvės, transmisijų diržai, pakinktai,

susirūpinta didesniu darbo našumu.

Tauragės kooperatyvas „Laisvė“ 1945 m. pradžioje mieste jau turėjo 5 parduotuves, 2 valgyklas. Daugėjo pirkėjų, o valgyklose kasdien lankėsi po 120–150 žmonių.

Ryšių kontoroje buvo su-sirinkę apskrities ryšių skyrių viršininkai. Pasiguosta, kad stringa telefono, telegrafo ry-šiai. Dėl geležinkelio remonto kurį laiką strigo ir pašto vago-nų eismas. Korespondenciją, skirtą Tauragei, teko gabentis iš Raseinių, Nemakščių ry-šių skyrių. 1945 m. rugpjūtį ji buvo atvežama iš Kauno sunkvežimiu.

1945 m. birželio 10 d. ap-skrities darbo inteligentijos konferencijoje aptartos pokario aktualijos, inteligentijos užda-viniai. Bet diskusijos dalyvių būta mažokai – dėl nedrąsumo, neatvirumo, kaip informavo ap-skrities laikraštis. Inteligentai tada buvo ir dabar yra atsargūs. Kartais geriau patylėti nei imti ir išdrožti teisybę, jeigu nori dirbti.

Kokia tada buvo apskritis (iki 1950 m.), rodo švietimo

įstaigų išsidėstymas. Gimna-zijos veikė Tauragėje (475 mokiniai), Šilalėje, Laukuvoje, Švėkšnoje, Eržvilke, progimna-zijos – Skaudvilėje, Žemaičių Naumiestyje, Kaltinėnuose, Batakiuose, progimnazijų pa-geidavo Vainutas, Žygaičiai, Gaurė. Po karo ir šioms, ir dau-gybei pradinių mokyklų trūko patalpų, mokytojų, vadovėlių, rašymo priemonių, visko. Laik-raštyje tada bendradarbiavęs apskrities Švietimo skyriaus ve-dėjas, Tauragei daug nusipelnęs žmogus Kazys Paulauskas rašė: „Steigiami valsčių švietimo skyriai, kad tik geriau sektųsi numatyti darbai.

Šių eilučių autorius jau normaliai – rugsėjo 1-ąją, pra-dėjo lankyti Tauragės pradinės mokyklos ketvirtąjį skyrių. Vokiečių okupacijos metais mokyklos dirbo nereguliariai, 2 pamainomis, pamokos pra-sidėdavo spalio mėnesį, baig-davosi irgi mėnesiu anksčiau nei įprasta. Mokė ir tikybos, ir vokiečių kalbos. Nuo šių mokslo metų tokių pamokų neliko.

(Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)

>>> Atkelta iš 15 psl.

Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčiaVadinasi, bažnyčia ir kantora-tas buvo statomas kartu, nes kam gi pastatas kantoriui, jei dar nėra bažnyčios? 1838 m. parapijiečiai įsivedė reguliarų mokestį kantoriui išlaikyti, 1860 m. įsigijo varpą.

1868 m. Skaudvilėje buvo 685 gyventojai, iš kurių 44 – evangelikai liuteronai, ku-rie, dr. A.Miškinio teigimu, 1886 m. pastatė naują medinę bažnyčią su nedideliu bokštu. Kiti rašytiniai šaltiniai teigia, kad 1866 m. bažnyčia per-tvarkyta, pastatytas medinis bokštas ir tokia ji išlikusi iki mūsų dienų. Kyla klausimas, ar buvo viena, ar dvi baž-nyčios? Jei buvo viena, tai kuriais metais ji pastatyta?

Atsakant į šiuos klausimus reiktų prisiminti, kad Skaud-vilės evangelikų liuteronų

>>> Atkelta iš 15 psl.

parapija buvo vokiška. Dėl šios priežasties 1884 m., paraginti kunigo Jono Pipiro, nuo jos atsiskyrė lietuviškai kalbantieji ir subūrė Batakių evangelikų liuteronų parapiją. Ji gana greitai Gerviečiuose pasistato bažnyčią ir 1885

m. spalio 27 d. pašventina. Skaudvilės parapija, netekusi dalies parapijiečių, vargu ar galėjo imtis statyti naują bažnyčią. Be to, Skaudvilės bažnyčia ir jos bokštas savo konstrukcija yra atskiri sta-tiniai, tad jei 1886 m. buvo statoma nauja bažnyčia, tai ją būtų statę vientisą. Seka aiški prielaida, kad 1886 m. ne statyta nauja bažnyčia, o atliktas kapitalinis remontas ir pastatytas bokštas-varpinė. Tikėtina, kad minint 1866 m. bažnyčios remonto datą įsivėlė klaida.

Taigi galime teigti, kad Skaudvilės evangelikų liu-teronų bebokštė bažnyčia pastatyta iki 1838 m., o 1886 m. bažnyčiai atliktas kapita-linis remontas ir pristatytas bokštas.

(Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)

PrisimenantBirutę Baltrušaitytę-Masionienę

Vilija VALUCKIENĖ

Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovė

Redakcijos archyvo nuotraukaTauragės pilis po karo

mano eilėraščius. Tiesa, man daug padėjo vyresnieji literatai, o ypač žurnalistas B.Jagmi-nas“. („Tauragiškių balsas“, 1991 m.)

Danutė Jankauskienė, bu-vusi lietuvių kalbos mokytoja, irgi domėjosi žymiąja mūsų kraštiete. Štai ką ji rašo: „Bi-rutė mokyklą pradėjo lankyti gimtinėje Lomiuose, sulaukusi septynerių metų. Ją mokė mo-kytoja Ona Midvikienė. Ši mokytoja mokiniams paliko didžiulį įspūdį, nes ji dažnai išsivesdavusi vaikus iš mo-kyklos ir, susėdus prie upės, įdomiai pasakodavo įvairias istorijas apie praeitį. O kartais mokytoja prašydavo patylėti ir paklausyti (kas labai sunku būdavę). Po to pagirdavo.“

Bet Birutė Lomiuose mokėsi tik vienerius metus. Atvykus į Tauragę buvo nuspręsta, kad ne-tinka jos mokslo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo, todėl mergaitė negalės mokytis antrojoje klasėje. Tad pirmą-ją klasę teko lankyti antrus metus. Daugiau informacijos apie šiuos mokyklinius metus mokyklos archyve nėra.

1953 m. B.Baltrušaitytė pradėjo mokytis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos 5b klasėje. Klasė labai didelė, net 51 mokinys. Archyve yra išlikę tų laikų klasių žurnalai, tad kraštotyrininkai gali rasti duomenų apie tai, kaip sekėsi Birutei mūsų mokykloje.

D.Jankauskienė rašė „Įdo-miausia, kad lietuvių kalbą mokiniams dėstė Albertas Mi-liūnas, tauragiškiams labiau-

Baigiant mokyklą, 1960 m. (Birutė – antra iš dešinės) Danutės Biknerienės asmeninio archyvo nuotraukos

siai žinomas kaip chemikas, matematikos mokytojas. Jis tuos pačius vaikus mokė ir aritmetikos. Pirmuosius pa-žymius iš abiejų dalykų moky-tojas Birutei parašęs vienodus – penketus, tačiau vėliau pažy-miai ėmė skirtis. Ryškėjo, kad mergaitei geriau sekasi lietuvių kalba. Žinodama mokytojo reiklumą, griežtumą, ypatingą kruopštumą, galėčiau teigti, kad mokytojas gerai suprato savo mokinę. Apie tai kalba įrašai pastabų skiltyje: „Paskaityti B. Baltrušaitytės atpasakojimą“, „Lentoje klaidas taisys Birutė Baltrušaitytė“. O įdomiausias įrašas yra prie aritmetikos dalyko. Birutės pažymiai ne-kokie, gresia trejetas. Mokyto-jas parašo: „L. ger. moka liet. klb.“, taip lyg pateisindamas savo poelgį. Vadinasi, net toks griežtas mokytojas pripažino mokinės gabumus“.

Baigusi Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, B.Baltru-šaitytė išvyko studijuoti rusų kalbos ir literatūros Vilniaus universitete.

Jaunieji kraštotyrininkai, rinkdami medžiagą mokyklos istorijai, rado įrašą, kad 1991 metais mūsų mokykla šventė 70 metų jubiliejų. Svečių sąraše kaip garbės viešnia paminėta ir B.Baltrušaitytė-Masionienė.

Straipsnis paruoštas re-miantis karštotyrine medžiaga, esančia mokyklos muziejuje.

Birutė Baltrušaitytė (1958 m.)