istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Redakcijos ŽODIS

Iki liepžiedžių dar toli. Švelnus gegužės pabaigos vakaras tarsi motinos pabučiavimas pabudina atmintį. Gyvenimo albume praeitis varto mūsų buvimo šiame pasaulyje pir-muosius puslapius, kuriuose mes, aptempti pliušiniais kos-tiumėliais, stovime šalia savo solidžių senelių, tetų ar dėdžių, o tie darbų nudaužytais delnais glosto mūsų plikai nukirptas galvas, tarsi mes būtume ką tik sugrįžę nuo Laptevų jūros. Ačiū Dievui, mes ten nebuvome, tačiau penktojo dešimtmečio skurdas gyvas mūsų vaikystės

fotografijose. Lyg iškrakmo-lytos virvelės išdykėliškai sty-ro mergaičių kasytės, kurias nedrąsiai tampėme pirmose pradinės mokyklos klasėse. Iš naujo į jas žiūrėdami pa-matome pirmąjį slaptų savo jausmų pumpurą. Mūsų dra-panėlės kuklios, tokios, kokios tuomet buvo, kai mūsų tėvai dainavo „...ir Marse baltos obelys žydės“... Iš melioracijos nukeltų vienkiemių obelys buvo išrautos, nuvyto kiaulidėmis paverstuose dvaruose arba išėjo į kolektyvinius sodus, kuriuose žmonės visaip bandė

prisirakinti prie savo prarastos žemės.

Laikas mus pakelia iš gėlėtų vaikystės laukų ir nuneša į didmiesčių džiungles, įkiša į gyvenimo katakombas, iš kurių sunku išsikrapštyti. Ir matome, kad dabar mums niekuo negali padėti mūsų suolo draugai, kažkada už mus sprendę matematikos uždavinius, talentingai su-fleravę ar guldę galvas kaimoar gatvės muštynėse. Pirmieji mūsų žygių ginklanešiai, pa-slapčių saugotojai dabar stovi ant užmaršties postamento

Turėkime galvoje, kad po pirmųjų pavasario liūčių ir perkūnijos mielą vasaros pradžios vakarą mums tenka atsigulti ant žemės. Iš pradžių gegužės pabaiga mums suteikia retą galimybę pamatyti pienių žiedadulkėmis aplipusį gandrą. Kiek keistokai atrodo pievoje kinkuojantis beveik geltonas ilgasnapis. Gal todėl po savo valdas vaikšto pėsčias, nes pakelti žiedadulkėmis aplipusias plunksnas jam nėra lengva. Ant savo pakilimo tako paukštis atsistoja ant vienos kojos ir kalendamas snapu praneša apie savo įsibėgėjimą. Kokiame nors skrydžių valdymo punkte ant kiaušinių tupinti gandro žmona Zosė duoda leidimą pakilti. Kai gandras palieka pievą, tampa nuobodu, nes ne-bėra į ką žiūrėti. Todėl žvilgsnis pakyla į debesis, kur daug erdvės vaikystės atsiminimams. Taip jau yra, kad žiūrėdami į dangų labai dažnai pagalvojame apie savo draugus. Daugelis jų seniai ten gyvena, tačiau nerašo žinučių, neatsiliepia į mintimis užduodamus klausimus, tarsi duodami suprasti, kad Viešpaties vynuogynų paslaptys skirtos ne mums.

su vos atgaminamomis vardų ir pavardžių nuotrupomis, pravardžių skiemenimis arba lakoniškais užrašais kitoje nuo-traukos pusėje. Į mus iš nuo-traukos nukreiptas žvilgsnis kvepia senų namų krosnimi, arklio prakaitu arba sode pū-vančiais antaniniais obuoliais, kurių prieš daugelį metų taip ir nesugebėjome surinkti.

Dabar mes kitaip renkamės savo draugus. Bet kuri mūsų draugystė privalo duoti pieno, nors tiek, kiek ožka. Mums labai smagu, kad mūsų suoladrau-giai turi įkišę uodegą valdžios arba politikos pelėkautuose, retsykiais sublizga televizoriaus stikle, visu gražumu išsiskleidžia lakuotuose žurnalų viršeliuose, gauna Nacionalines premijas arba mums pakiša kvietimą į spektaklį, koncertą, parodą. Netgi skandalingi jų pasiro-dymai pirmuose dienraščių puslapiuose mums atneša kruopelę naudos, nes mes beregint čiumpame telefono ragelį, kad taptume pirmaisiais mums reikalingo žmogaus guodėjais. Gal nepamirš mūsų pasakytų žodžių: „Neimk į galvą. Kas dirba, tas kenčia“.

Ir renkamės iš savo draugysčių katilo pačius riebiausius, tuos, kurie turi gerų minčių ir idėjų, kurie mūsų kvailumą gali pa-remti pinigais arba savo įtaka pastatyti mus ant aukštesnio visuomenės laiptelio. Kai jie nudirba kilnius savo darbus, mes juos tyliai paliekame, net neatsisveikinę, nepadėkoję už sugaištą laiką, prarastus metus ar nugvelbtų projektų pavadinimus. Būna net taip, kad buvę mūsų draugai nu-sigyvena, degraduoja, iš ne-vilties prasigeria, rytmečiais atsliūkina prie mūsų kiemo vartų, kad gautų kelis litus alui ar cigaretėms. Puolę jie tampa dar labiau ištikimi. Jie grėbsto lapus išpuoselėtuose mūsų soduose, renka akmenis mūsų privatizuotuose jų laukuose, kaip vaikai džiaugiasi kokioje nors kamarėlėje laikinai suteik-tu prieglobsčiu ar vakarykščios sriubos lėkšte. Pasitaikius pro-gai visuomenės sluoksniuose mes mokame pasigirti savo kilniadvasiškumu, be abejo, pabrėždami savo svarbą. Su-prask, jeigu ne aš, jis jau seniai būtų miręs.

Mūsų palikti draugai nie-

kada mūsų neklausia, kur mes buvome tuomet, kai Ne-priklausomybės pavainikiai tyčiojosi iš jų moterų, vardan vyrų karjeros versdami jas lipti į jų viršininkų lovas. Ką mes veikėme, kai jų vaikai, užguiti nevilties, pasirinko emigraciją? Blausiomis akimis jie laukia mūsų išmaldos kaulo, kad bedante burna amtelėtų tradicinį padėkos žodį. Ir mes didžiuojamės jį išgirdę. Apie ką mąstome, sėdėdami savo išdavysčių pakelėje? Staiga suprantame, kad nepasikeis Rambyno kalno legendos nuo mūsų buvimo, nesuklups Medvėgalis, išgirdęs šiandien reikšmingus mūsų vardus, žaliais šilkais neužsidengs akių Šatrija, regėdama mūsų kasdienybės netektis. Gėlėta vasaros skarelė slysta nuo mūsų pečių, tampa drėgna ir šalta. Vasaros žvarbulyje mus sukrečia mintis, kad po mūsų mirties neliks nieko. Tik pirmos klasės suolo apačioje išpjaus-tyti mūsų vardai. Tačiau tuos suolus irgi kada nors išmes. Todėl nieko kito nelieka, kaip tik atšvęsti mūsų vaikystės draugysčių vėlines.

Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Žalios mūsų draugystės

vėlinės

10 2011 m. gegužės 27 d., penktadienis, Nr. 41

Nukelta į 15 psl. >>>

Gatvės, kuriomis vaikštome

Prezidento gatvėje išlikę ženklai, menantys vieną skausmingiausių mūsų krašto istorijos tarpsnių – po-karį. Kai buvo maudomasi kraujo, skausmo jūroje, buvo užmiršti broliški, kaimyniški santykiai, o valdė priešingi jausmai. Šią su-maištį, priešiškumą atnešė svetimos valstybės nauja ideologija.

Ottas Šubertas

Tauragiškis Ottas Šubertas (1892–1983) žinomas stalius-baldininkas, 1937 m. Prezidento Smetonos gat-vėje pasistatė gyvenamąjį namą su dirbtuvėmis, į kurį įsikėlė iš gretimo medinio namelio, kuriame gyveno, kol statė naująjį namą. Jo cokoliniame aukšte ruošėsi įrengti stalių dirbtuves, o kituose aukštuose – gyvenamąsias patalpas. 1940 m. sovietinė valdžia pa-statą nacionalizavo, savininkams teko išsikraustyti ir už nuomą valstybei apsigyventi gretimame savo mažame mediniame namelyje. 1941 metų pa-vasarį O.Šuberto šeima repatrijavo į Vokietiją. 1943 m. buvo grįžusi, tačiau artėjant frontui atsitraukė į vakarus. O.Šuberto dukra Erika, gimusi 1920 m., baigė Tauragės mokytojų semina-riją, jos sesuo Alma, gimusi 1921 m., baigė Tauragės gimnaziją. Abi seserys 1990 m. buvo atvykusios į Tauragę, į savo jaunystės miestą.

Dar prieš du dešimtmečius Otto Šuberto artimieji kreipėsi į tauragiškius dėl Kančių namų vadinimo „šubertine“. Juk nei namo statytojas, nei jo arti-mieji niekuo dėti, kad pokario metais pastatas buvo paverstas kančių vieta. Atvirkščiai, patys Šubertai neteko savų namų, savos gimtinės. Taura-giškių kalbamoji stilistika pagimdė originalius miesto vietovardžius. Tik tauragiškiai turi Vymerio kalną, Oko mišką, Zumpes, Čiulkininę, Bagdono prūdą ir panašiai. Iš šnekamosios kalbos „šubertinę“ sunku bus išginti, tačiau reiktų vengti šito pavadinimo spaudoje ir ypač dokumentuose. Tai Kančių namai, su mūsų tėvynainių paliktu skausmu ir vilties siekiu.

Kalėjimas

1940 m. Lietuvą okupavus so-vietams O.Šuberto namas buvo na-cionalizuotas ir jame įsikūrė NKVD (išvertus iš rusų kalbos – vidaus reikalų liaudies komisariatas). Pastato cokoliniame aukšte (rūsyje) įkurtas kalėjimas-areštinė. 1940–1941 metais kalėjime buvo 12 kamerų, vėliau – 9. Prasidėjus karui saugumiečiai paliko pastatą, o areštuotieji, išlaužę duris, išsibėgiojo. Vokiečių okupacijos me-tais pastate gyveno Trečiojo Reicho aukšto rango karininkas.

1944 metais, antrosios okupacijos metu, vėl atstatomas NKVD, nuo 1946 m. – MGB (išvertus iš rusų k. – valstybės saugumo ministerija) kalėjimas-areštinė. Pirmajame ir antrajame aukštuose vyko tardy-mai, cokoliniame buvo kalėjimas su devyniomis kameromis ir karceriu. Saugumiečiai įkalindavo iki šimto suimtųjų, tai buvo du kartus daugiau

Gatvė, kurioje lankėsi Lietuvos prezidentai. Istorinė atmintis (2)

Edmundas MAŽRIMAS

nei numatyta kalėjimo taisyklėse. Dauguma suimtųjų buvo kalinami pa-gal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58 str. „Už kontrrevoliucinius nusikaltimus“. Suimtieji būdavo ka-linami ir tardomi nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, o kai kurie, neatlaikę kančių, mirdavo.

Iš kalėjusių prisiminimų, sukauptų senųjų planų atkurtas kalėjimo ir kie-mo planas. Kalėjimas buvo aptvertas aukšta lentų tvora su spygliuotos vielos raizginiu virš jos, viduje du kiemai: tarnybinis ir bendras. Į tar-nybinį kiemą buvo galima patekti per didelius vartus, kieme buvo įrengti garažai (1947 m.), tarnautojų tualetai. Tarp kiemų įsiterpusi pirtis (1947 m.), užtverta tvora, įrengti vartai. Bendras kiemas didesnis, jame buvo sargybinių stebėjimo aikštelė, tualetas, už jo – aptvertas pasivaikščiojimo kiemelis. Kalėjimui priklausė kitapus vartų stovėjęs ūkinis pastatas (1946 m.) ir rūsys (1947 m.).

Suimtasis buvo pristatomas per kiemus į pagrindinį kalėjimo pastatą. „Procedūra“ prasidėdavo budinčiųjų prižiūrėtojų patalpoje, ten vyko krata. Kameros – skarda apkaltomis durimis su mažais langeliais, viduje mediniai gultai. Kai gultų neužtekdavo, areš-tuotieji guldavo po jais, ant betoninių grindų. Tardydavo daugiausia nakti-mis, kiekvienas tardytojas turėjo savo kankinimo „braižą“, tačiau visus juos vienijo viena – siekis išgauti suimtųjų prisipažinimą už būtus ir nebūtus dalykus. Nepaklusniuosius kalindavo karceryje, ten, be blusų ir pelių, buvo tik betoninis gultas. Kalindavo ir va-dinamojoje „šluotinėje“– po laiptais įrengtoje patalpoje, kurioje laikydavo šluotas, kibirus, skudurus.

Suimtuosius vieną kartą per dieną išleisdavo pasivaikščioti į kiemą. Gaivaus oro įkvėpimas trukdavo 5–10 minučių. Ten kalėjęs skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas (1922–1999) savo 1989 m. užrašuose prisimena: „Lydimi dviejų stribokų, per sargybos holą siaurais cementiniais laiptais pakildavom iki kiemo durų, o paskui aukštom tvorom apkaltu kiemu keliaudavom į nedidukę pa-

sivaikščiojimų aikštelę, kuri buvo įrengta lauko tualeto pašaly. Tualete išpildavom savo „kvepiančią“ pa-važėlę, pasivaikščiojimų kiemelyje pastatydavom ją lyg kokią karalienę vidury ir abu su Stanislovu risnoda-vom aplink.“

Tauragės kalėjimas-areštinė įra-šyta į Lietuvos istoriją ne vien kaip kalinimo vieta. 1946 m. birželio 13 d. partizanų ryšininkams, dirbusiems kalėjimo medikais, papirkus MGB budintį Andriejų Gorbačiovą, pa-vyko suorganizuoti vieną didžiausių Lietuvoje kalinių pabėgimą. Tą naktį pabėgo 23 kaliniai, kurių Vaižganto gatvėje laukė partizanų ryšininkai. Pastarieji kalinius nuvedė į Karšu-vos girią pas partizanus. Pabėgimą organizavo Rolando ir Vytenio būrio

partizanai.Šiame name kalėjo daug žmonių iš

Tauragės, Jurbarko, Šilalės, Pagėgių ir Šilutės rajonų. Buvo kankinami, žudomi Lietuvos partizanai ir po-litiniai kaliniai. Kalėjimas veikė 1944–1954 metais. 1955 m. MGB pastatą paliko, jame apgyvendintos tauragiškių šeimos. 1957 m. pastato vidus perplanuotas, o 1960 m. val-das perėmė rajono ligoninė, įsikūrė Tauragės poliklinika, o 1987 m. – Vi-suomenės sveikatos centras, centras po metų pastatą suremontavo.

Šiandien pastate Prezidento g. 38 vykstantis remontas, finansuojamasiš ES Sanglaudos fondo, pagerins ne tik darbuotojų darbo sąlygas, bet ir veikiantis muziejus turės erdvesnes ekspozicijos sales.

Medis

Senieji tauragiškiai prisimena, kad einantiems gatve ir priartėjusiems prie kalėjimo pastato, ten stovintis sargybinis griežtai įsakydavo pereiti į kitą gatvės pusę. Priešais kalėjimą, kitapus gatvės, augo didžiulis medis. Po tuo medžiu rinkdavosi suimtųjų šeimų nariai ir laukdavo, kol ateis sargybinis ir paims maisto ryšulį, skirtą suimtajam. Sargybinis surink-davo ryšulius ir nešdavo į areštinę. Siuntinius perduoti buvo galima ne visiems. Paprastai tardomiesiems buvo draudžiama gauti siuntinius. Šį draudimą sugalvojo saugumiečių tardytojai tam, kad greičiau išsekintų tardomąjį.

Per laiką medis, saugojęs suimtųjų artimuosius nuo lietaus ir saulės kait-ros, nudžiūvo, ir jį nupjovė. Žmonės kalbėjo, kad medis nudžiūvo nuo susirinkusiųjų ašarų.

Nešantys atmintį

Sovietmečiu tauragiškiai tik pa-šnibždomis prisimindavo ir kalbė-davo apie šį pastatą, jame patirtas skriaudas. Tik atgimimo metais apie tai prabilta spaudoje, susirūpinta tų dienų atminimu.

Iš pradžių reikėjo aiškiai apibrėžti istorinę kančių kiemo teritoriją, iš-saugoti šią teritoriją ir su istoriniais įvykiais susijusius pastatus. Tačiau tai buvo atliekama chaotiškai, nepa-svarsčius, ir pareikalavo bereikalingo laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Tai nedavė greitų laukiamų rezultatų.

Istorinei erdvei sutvarkyti buvo parengtas profesionalaus architekto projektas, tačiau jis netiko Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, todėl ji parengė kitą projektą. Kieme pastatytas paminklinis kompleksas kankintiems ir žuvusiems partizanams, pokario politiniams kaliniams. Jame – atminimo siena su žuvusių partiza-nų, ryšininkų pavardėmis ir medinis kryžius, pastatytas slapta pokariu ant partizano Antano Lukšio kapo ir atvežtas iš Žygaičių kapinių. Pa-minklo autoriai ir statytojai – Pranas Rindokas, Pranas Jonikas, Steponas Strainys, Antanas Urbutis.

1993 m. lapkričio 28 d. kančių kieme atidengtas paminklas. Jo sta-tybą rėmė ir padėjo valstybinis mėsos fabrikas, AB „Tauragės Tauras“, pieno perdirbimo įmonė, komercinė įmonė „Beržė“, Tauragės „Keramika“, miškų urėdija, „Geležinio vilko“ kariai.

Susirūpinta ir steigti muziejų. Pra-džia buvo 1995 m., kai Kančių namo cokoliniame aukšte įsikūrė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyrius bei ekspozicijos salė. Kitais metais Zita Knatauskienė pradėjo rinkti eksponatus būsimam muziejui. Ekspozicijos salė gyvavo, tačiau mu-ziejaus statuso neturėjo, nes nebuvo teisinės registracijos. Kovų ir kančių muziejuje sukaupta daug reikšmingų eksponatų, muziejus buvo pranokęs visuomeninio muziejaus lygmenį, o klausimas dėl muziejaus registracijos vis nebuvo sprendžiamas.

Kančių kieme – paminklo atidengimo iškilmės 1993 m. lapkričio 23 d. Edmundo Mažrimo nuotrauka

Peteraičių namelis buvusioji M.Melnikaitės (Prezidento g.) gatvės pabaigoje. Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis

Editos Peteraitytės asmeninio archyvo nuotrauka

2011 m. gegužės 27 d., penktadienis, Nr. 41 15

Gatvės, kuriomis vaikštome

Gatvė, kurioje lankėsi Lietuvos prezidentai. Istorinė atmintis (2)

Nuo praėjusių metų pradžios Kovų ir kančios muziejus prijungtas prie Tauragės krašto muziejaus kaip mu-ziejaus Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų ekspozicija.

Savanoris

Prezidento gatvėje, jau miesto pa-kraštyje, mažame namelyje, gyveno gausi Peteraičių šeima. Ši sodyba įspūdinga būdavo pavasarį, kai nedi-delis namelis paskęsdavo žydinčiame sode. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sodyba buvo nugriauta, o greta jos pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai.

Šeimynos galva Andrius Pete-raitis (1894–1980), gimęs ir augęs Karapolio kaime, ūkio darbų mokėsi Tauragėje pas evangelikų liuteronų kleboną Augustą Vymerį. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas karinei tarnybai, pasių-stas į frontą. Po Spalio revoliucijos Rusijoje A.Peteraitis pašauktas į tarnybą Raudonojoje armijoje ir pa-siųstas „vaduoti“ Vilniaus. Atvykęs į Vilnių, su kitais lietuviais paspruko iš Raudonosios armijos ir sugrįžo į tėviškę.

Jaunas karys, mėtytas karų, revo-liucijų, išmoko lenkų, rusų vokiečių kalbas. 1919 m. A.Peteraitis sugrįžo į Tauragę, sutiko Jurgį Aukštuolaitį, tuo metu Tauragėje kūrusį Žemaičių batalioną. J.Aukštuolaitis kreipėsi į Andrių – „baik svietą lyginti, stok į savanorius“. Jaunas karys, matęs juodo, balto ir raudono, sutiko. Tik bėda, sprukdamas iš Raudonosios armijos prarado dokumentus, teko klebonui A.Vymeriui liudyti, para-šyti charakteristiką. Su šiais doku-mentais Andrius stojo į savanorius ginti naujai susikūrusią Lietuvą. A.Peteraitį, kaip turintį karinės patirties, paskyrė kuopos viršila, ir jis vadovavo dviem šimtams karių. Tarnavo 6-ajame Pilėnų kunigaikščio Margirio pulke, už didvyriškumą rusų fronte apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Vėliau lenkų fronte buvo kontūzytas ir pakliuvo į lenkų ne-laisvę. Už kautynes lenkų fronte A.Peteraitis pristatomas antrajam, antrojo laipsnio Vyčio kryžiaus, ap-dovanojimui, tačiau apdovanojimas didvyrio taip ir nepasiekė. Lietuvai atlaikius bermontininkų, lenkų ir Raudonosios armijos puolimus, Andrius iš lenkų nelaisvės sugrįžo į Tauragę.

Kuriantis Lietuvos kariuomenei, savanoriams paskatinti vyriausybė pažadėjo bežemiams ir mažažemiams suteikti pirmumą žemei gauti. 1924 m. rugpjūčio 18 d. Žemės reformos nutarimu nusavinta Boriso Vasil-čikovo Tauragės dvaro žemė buvo išparceliuota ir išdalinta savanoriams. Naujakuriai subūrė naują apie 100 ha Šaltaičių kaimą. Jame žemės gavo ir A.Peteraitis. Darbštūs savanoriai Šaltaičių kaimą tvarkė pavyzdingai,

rentė namus, veisė sodus, gėlynus. Tačiau šis pavyzdingas ūkininka-vimas truko neilgai, iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Mat savanorių Šaltaičių kaimas buvo prie Lietu-vos–Vokietijos sienos ir, sovietams perėmus sieną, kaimas pakliuvo į vadinamąją pasienio mirties zoną, kurioje nieko neturėjo būti, į zoną pakliuvusieji buvo nušaunami, o visi Šaltaičių gyventojai buvo iškelti iš savo gražių sodybų.

Po Antrojo pasaulinio karo gausi savanorio šeima, sugrįžusi iš Vokie-tijos priverstinių darbų, prisiglaudė tada jau M.Melnikaitės gatvėje. Šian-dieninės Prezidento gatvės pabaigoje buvo laukai, ten miestiečiai turėjo bendras ganyklas. Kitapus buvusios Pieteraičių sodybos 1973 m. pastatyta 2-oji vidurinė mokykla (dabar – „Šal-tinio“ pagrindinė), įrengtas stadionas. Jo vietoje buvusios didžiulės pelkės, vietiniai dar šiandien prisimena, buvo tokios klampios, kad kartą paskendo besigananti karvė.

Prezidento gatvėje, atsiradusioje prieš pusantro šimtų metų, gyveno gabių ir garbių tauragiškių. Visus juos suminėti nėra galimybės. Per savo gyvenimą joje buvo meldžiamasi, gatvė matė ne tik skausmo, nevilties, bet ir džiaugsmo, laimės. Joje gimė ir gims dar ne vienas tauragiškis, o užaugęs didžiuosis gimęs Prezidento gatvėje.

Sovietinio saugumo Tauragės ap-skrities skyriaus kalėjimo-areštinės planas. 1950 m.

Sudarė Edmundas Mažrimas

Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Andrius Peteraitis su žmona Marta 1925 m.

Editos Peteraitytės asmeninio archyvo nuotrauka

>>> Atkelta iš 10 psl.

E.Bazinienė Lomių krašte žino-ma ne vien kaip gerbiama ir reikli lituanistė, bet nuo darbo pradžios visa širdimi pasinėrusi į krašto-tyrinę veiklą. Tai visuomeninis, neapmokamas darbas, jį gali dirbti ne visi, tai tartum pašaukimas, nes kraštotyrinė veikla įtraukia žmogų visam gyvenimui. Vien spaudoje mokytoja pateikė daugiau kaip 32 darbus, Lomiuose įkurtas kraštotyros muziejus, išsaugotas ateinančioms kartoms rašytojos, poetės Birutės Baltrušaitytės-Masionienės atmini-mas. Literatūriniai renginiai poetės atminimui vyksta kas penkeri metai. Jie skirti visam Tauragės kraštui. 65-mečio proga gimtajame Treinosios kaime, buvusioje sodybos vietoje, pasodinta liepaitė (ji taip gražiai auga).70-mečio minėjime, be rajono literatų, istorikų, kraštotyrininkų, dalyvavo iš Vilniaus atvykusi pro-fesorė V.Daujotytė, M.Slušinskaitė, rašytojos duktė, meras P.Petrošius, seniūnas J.Samoška, žurnalistai. 2010 m. muziejaus kieme atidengtas koplytstulpis, kurį sukūrė architek-tas S.Juška. Nepaisant blogo oro, šventė pavyko.

Mokytoja E.Bazinienė ne tik pati visur dalyvauja, bet skatina ir savo mokinių kūrybinę veiklą, su jais dalyvauja rajoniniuose ir res-publikiniuose rašinių konkursuose. Lomių mokinių sukurti rašiniai, eilėraščiai, pasakos laimi prizines vietas, įtraukiami į kraštotyrinę veiklą, ji yra ir kraštotyros būrelio vadovė. Buvę jos mokiniai, dabar jau studentai, tęsia mokykloje pamėgtą darbą. Mokytoja šešerius metus vadovavo rajono kraštotyros darbui, savo žinias ir patyrimą perduoda pradedantiems pedagogams. Darbas būtų dar sėkmingesnis, jeigu rajone veiktų Kraštotyros draugija.

Jau antrą dešimtmetį E.Bazinienė ir E.Užkurienė nuosekliai ruošia „Lomių krašto enciklopediją“. Lei-dinys papildomas naujais vardais, datomis, vietovėmis iki pat šiol. Pirmasis variantas Viešąją biblioteką pasiekė 2001 m. Sutvarkius visą enciklopedijos medžiagą turėtų būti išleista leidinys – knyga, kuri būtų prieinama visiems rajono gy-ventojams kaip, pavyzdžiui, Albino Batavičiaus knygos.

„Lomių krašto enciklopedija“ – pirmas toks leidinys rajone.1992 m. buvo išleista „Tauragės krašto enciklopedija“, ją sudarė B.Jagmi-nas, R.Barščiauskas, A.Mizgirienė, E.Mažrimas, nors ji apima visą

Kraštotyros arimuose – naujas Elenos Bazinienės ir Lolitos Užkurienės darbas „Lomių krašto enciklopedija“

Alma MIZGIRIENĖ

Mokytoja E.Bazinienė gimė 1953 m. gegužės 5 d. 1986 m. baigė Vilniaus valstybinį peda-goginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 2006 m. suteikta lietuvių kalbos mokytojos metodininkės kategorija. Vyras Jonas Bazinys taip pat mokytojas. 1996 m. jam suteikta anglų kalbos vyr. mokytojo kategorija, o 1998 m. – fizikos vyr. mo-kytojo kategorija. Sūnus Rimvydas su šeima gyvena ir dirba Vilniuje. Visa šeima labai kūrybinga.Lolita Užkurienė gimė 1971 m. Batakiuose. 1993 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1994 m. pradėjo dirbti Lomių pagrindinėje mokykloje. 2005 m. VDU įgijo edukologijos magistro laipsnį. Yra aktyvi Lomių kaimo bendruomenės valdybos narė, projektų bendraautorė.

rajoną, bet per tą laiką daug kas pasikeitė. Kitaip reikia vertinti istorinius veikėjus, faktus, pa-pildyti. Tauragės enciklopedija buvo pirmoji respublikoje, dabar ji moraliai paseno.

„Lomių krašto enciklopedija“ – jau nauja medžiaga, rašoma Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsikra-čius sovietinių štampų, daug vietos skiriama partizaniniam judėjimui, tremtiniams ir politiniams kaliniams, bažnytinei veiklai, dvarų istorijai, šaulių veiklai, kapams ir t.t.

Tačiau E.Bazinienės ir E.Už-kurienės surinktoje medžiagoje pirmumas tenka mokykloms ir mo-kytojams, dirbusiems Lomių krašte ir aplinkiniuose kaimuose.

Keletas pavardžių ir vietovių iš gausios „Lomių krašto enciklope-dijos“ medžiagos:

Jonas Kūras – pirmasis Lomių pradinės mokyklos vedėjas. 1938 m. tremtinys, su šeima išvežtas 1941 06 14;

Ona Midvikienė (1895–1978) – Lomių pradinės mokyklos mo-kytoja. Jai suteiktas LTSR Nu-sipelniusios mokytojos vardas. Palaidota Lomių kapinėse;

Albinas Grybas (1902–1998). Iki 1955 m. dirbo Lomių pradinės mokyklos vedėju. Aktyvus visuo-menininkas. Su šeima išsikėlė į Kauną, palaidotas Kaune;

Lionginas Jautakis 1964 m. pa-skirtas direktoriumi, žmona Stasė Jautakienė – matematikė. Šiuo metu pensininkai, gyvena Klaipė-dos rajone;

Kostas Jūrevičius – buvęs Vaiti-mėnų pradžios vedėjas. 1941 06 14 išvežtas su šeima į Sibirą;

Juozapas Jovaišas – 1918 m. Lie-tuvos savanoris, gyvenęs Šakviečio kaime. Yra medžiagos ir apie kitus savanorius;

Jonas Poška, slapyvardžiu Kęs-tutis, žuvo Šakviečio miške. Juozas Kasperavičius, slapyvardžiu Vis-

vydas, žuvo 1947 m. Antegluonio kaime.

Daug vietos enciklopedijoje skiriama ir šiuo metu Treinosios kaime gyvenančiai Irenai Tamo-šaitienei, gimusiai 1937 m., poetei, publicistei, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narei.

Enciklopedijoje daug vietos ski-riama ir Lomių krašto eiliniams žmonėms: tai kaimo ir miestelio muzikantai, mezgėjos, audėjos, staliai, tautodailininkai. Visa tai papildyta eilėraščiais, pasakomis, padavimais, mokinių rašiniais, tai tikrai įdomu skaityti. Nuo Lomių nutolę Mažonai įeina į enciklopediją pradedant seniūnu J.Samoška, jo indėliu tiriant Lomių krašto ben-druomenės aktyvią veiklą, Mažonų ir kitų kaimų istorinę praeitį ir kartu su dabarties žmonėmis pasiektais gerais darbo rezultatais tarp rajono seniūnijų, pagarba ir pripažinimu. Mažonų mokyklos istorijoje minima Regina Serapinaitė, 1954–1957 m. dirbusi septynmetės mokyklos direktore, istorikė. 1955–1956 mok-slo metais dirbo tauragiškė, mano paauglystės ir mokslo dienų draugė Nina Krivonosovaitė-Ivanauskie-nė. 1957 m. ištekėjo už Alfonso Ivanausko ir iki pensijos dirbo 1-oje vidurinėje mokykloje.1957 m. direktorės pareigas ėjo Zenona Jurevičiūtė, vėliau dirbo Švietimo skyriaus inspektore, dabar pensi-ninkė, kuria eiles.

Tai labai trumpa apžvalga. „Lo-mių krašto enciklopedija“ apima 175 lapus ir dar vis papildoma naujais vardais ir pavardėmis. Jonas Kairys-Kairevičius, gimęs 1940 m., kilęs iš Mišeikių kaimo, žymus Kauno teisininkas, aktyvus Lietuvos evan-gelikų liuteronų konfesijos narys, 2010 metų enciklopedijos recenzijoje rašė: „Didelė enciklopedijos vertybė yra tai, kad čia pateikiama daug kaimų, vietovių vardų bei upėvar-džių. Tai labai svarbu ateinančioms kartoms. Lietuviui žemė buvo ne tik maitintoja, bet ir dvasinė apraiška. Kiekvienas upeliukas, kiekvienas kalnelis ar plynas lauko lopas turėjo vardą. Tame varde yra paslėpta (užkoduota) tos vietos istorija ir sąsaja su žmonėmis...“

Belieka tik palinkėti kuklioms ir labai darbščioms Lomių krašto mokytojoms, bendruomenei, kad 2011 m. Tauragės krašto žmonės į savo rankas paimtų ir įvertintų protu ir širdimi „Lomių krašto enciklopediją“. Tai bus unikalus leidinys Tauragės krašto istorijo-je. „Be praeities mes niekas – lyg vėjy pabertos sėklelės“ (Ieva Si-monaitytė).

16 2011 m. gegužės 27 d., penktadienis, Nr. 41

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Pajūriais per Tauragės kraštą (9)

Nuo Meldiklaukių ir Dvarviečių iki Oplankio ir Kuisių Jūros upe daugiau nei 500 m ėjo tarpvals-tybinė siena. Žemiau pastarųjų vietovių upė jau vingiuoja tik per buvusią Kryžiuočių ordino, Prūsijos, dar vėliau – Vokietijos valstybės teritoriją. Etnografineprasme tai Mažoji Lietuva – dau-geliu bruožų nuo kaimyninės Žemaitijos besiskiriantis etno-kultūrinis regionas. Tik 1923 m. šios žemės – Klaipėdos kraštas – buvo prijungtos prie Lietuvos Respublikos.

Jūros veidas šiose vietose pa-laipsniui keičiasi. Čia pakrantės atviros vėjui, beveik nebesima-to paupio miškelių, todėl iki pat vandens nusileidžia aukštažolės pievos. Jų žalią kilimą pagyvina Jūros paupiams būdingi skaisčiai žydintys augalai, pavyzdžiui, kitur nedažni vandeniniai čėriukai ar pelkinės žilės.

Keletas kilometrų žemiau buvu-sios tarpvalstybinės sienos į Jūrą iš kairės tyliai įalma upelis Lupis. Jo vardas seniai užmirštas ir galbūt užrašytas netiksliai, tačiau jis taip vadinamas 1665 m. sudarytame Ra-gainės apskrities žemėlapyje. Lupis srovena per Krokiškius – apie 7 km Jūros pakrantės valdantį kaimą.

Krokiškiai (Kriokiškiai)

26 kaimo sodybos ilga virtine išsidėsčiusios ant vaizdingo aukš-tumos krašto. Šiauriau plyti beveik iki 4 km išplatėjęs Jūros slėnis, kuris pavasariais virsta šaltavandeniu ežeru. Vandeniui ištekėjus duburyje sužaliuoja šviežiai patręšta žolė. Nors pusė šios didpievės nuo seno priklausė žemaičiams iš Kuisių, pajūrio lankos leido ir vietos lie-tuvininkams auginti daug galvijų, sėkmingai verstis pienininkyste.

Istorikams dar teks išsiaiškinti, ar 1539–1540 m. šaltinyje minimas ir netoliese Vilkyškių buvęs kaimas Crayca, Krayca tapatintinas su Kro-kiškiais. Tikimybė didelė, nes toje vietovėje gyveno keli Žadmantai, gi prie Krokiškių tebėra Žagmantų kaimelis. 1556 m. sodžius įvardija-mas jau lengvai atpažįstamu vardu – Krakischk. Žymėdamas 1576 m. sudarytame žemėlapyje Crackare (vėlesniame variante – Crackaw), kartografas Kasparas Henenbergeris greičiausiai taip pat turėjo omenyje Krokiškius.

1736 m. sodžiuje ūkininkavo 14 lietuvininkų. Matyt, nuo maro mirusiųjų sodybose jau buvo įkur-dintos 7 vokiečių ir 1 zalcburgiečių šeima. Vis dėlto Krokiškiai išliko lietuviškiausias apylinkės kaimas. Žinoma, kad 1905 m. lietuviškai šnekėjo 70% krokiškiečių. Prieš-kariu Krokiškiuose gyveno daugiau kaip 200 žmonių. Po 1944-ųjų, daugumai senųjų gyventojų pasi-

Kitapus tarpvalstybinės sienos: Krokiškiai ir Žagmantai

Vytenis ALMONAITIS

traukus į Vakarus, Krokiškiai kiek sumažėjo. 2010 m. juose gyveno maždaug 105 žmonės.

Krokiškiuose yra bent trejetas lankytinų kultūros paminklų. Va-kariniame kaimo pakraštyje, prie Duburio ežeriuko, pakilę raudoni mūrai. Čia būta nedidelio dvarelio. Be kitų statinių, jo sodyboje išlikę du raudonplyčiai, kraštui būdingos architektūros ūkiniai pastatai. Nors gerokai apleisti, jie tebestebina to-bulai išlenktomis arkomis, dailiais plytų raštais.

Kaimo centre, prie pagrindinės gatvės, išlikęs dar vienas raudono mūro pastatas su didesniais langais – senoji mokykla. Matyt, ji su-mūryta tik XX a. pradžioje, tačiau Krokiškiai gali pasididžiuoti, jog pirmoji kaimo mokykla pradėjo

veikti maždaug 1737 m. Dėmesio vertos ir senosios evan-

gelikų liuteronų kapinės, esančios Krokiškių miškelio pakraštyje. Sovietmečiu jas niokojo kas norėjo, vagys čia lankėsi ir 2003–2006 m. Vis dėlto, kiek pavėlavusi, kaimo bendruomenė kapines sutvarkė, aptvėrė. 2010-aisiais jose buvo likę keliolika įvairių antkapinių pa-minklų, daugiausiai XIX a. statytų metalinių kryžių. Kelių giminių kapus tebejuosė metalinės tvorelės, kurios buvo populiarios iki I pa-saulinio karo. Neretai, atsisakius brangokų kryžių, prie jų tvirtintos lietos lentelės su bendru įrašu, pavyzdžiui, „Czion ilsis Gimine Berkstadt“. Užrašai ant paminklų daryti tiek seniau mėgtu gotišku, tiek lotynišku šriftu. Juose mini-

mos senųjų gyventojų pavardės – Naujokai, Vaišvilai, Šimkaičiai, Jurgetaičiai, Kėkštaičiai ir kitos.

Ties Krokiškiais Jūros pakran-tėje tebestyro poliai – prieplaukos liekanos. Nuo senų laikų čia veikė keltas, kuris jungė Krokiškius su Vartūliškiais ir sutrumpindavo kelią į apylinkės centrą Vilkyškius penkis kartus. Vietoje jo apie 1962–1965 m. virš upės ištemptas kabantis lieptas. Statinys buvo toks tvirtas, kad juo net galėdavo važiuoti lengvieji au-tomobiliai. Tačiau apie 1979–1980 m. Jūra lieptą sugriovė, ir niekas jo atstatyti nebesiryžo.

Žagmantai

Pietrytinis Krokiškių kaimynas, dar arčiau Jūros prigludęs kaimelis.

1540 m. minimi keli šiose apy-linkėse gyvenę valstiečiai Žad-mantai. Matyt, iš jų asmenvardžių ir kilo Žagmantų vietovardis. Jis pažymėtas (Sigmonten) 1665 m. sudarytame žemėlapyje. Apie 1699 m. Žagmantuose įsikūrė smuklė, bent nuo XVIII a. pradžios veikė keltas per Jūrą.

1736 m. kaime gyveno 6 lietu-vininkų šeimos ir smuklininkas. Ilgainiui gyvenvietė išaugo, iš jos dalių susikūrė atskiri Žagmantėlių ir Aukštųjų Žagmantų kaimai. XIX a. Žagmantai gerokai suvokietėjo. 1905 m. 12-oje sodybų gyveno 79 žmonės ir tik 22 iš jų šnekėjo lie-tuviškai. Po pragaištingų 1944-ųjų Žagmantai metai iš metų menko. 2010 m. juose bebuvo 3 sodybos, mažiau nei 10 gyventojų.

Žagmantuose stovėjo raudonmū-rė mokykla. Deja, tik taip supratę istorinio pastato vertę, 2003 m. savininkai jį nugriovė plytoms. Nuniokotas ir kitas Žagmantų pra-eitį menantis kultūros paminklas – senosios evangelikų liuteronų kapinės. Jos įrengtos apie 300 m nuo Jūros, ant kalvelės, kurios formos labai primena ankstyvą pi-liakalnį (koordinatės N 55°08’05.0” E 22°12’17.6”). 2004 m. jose dar mėtėsi trys lieti kryžiai. Du iš jų seniau žymėjo Kalvaičių (Kallweit) giminės kapus, o tai liudija, kad gretimas dvaras Kalvaičiais vadintas neatsitiktinai. Iki 2010 m. kapinėse beliko keletas kapų apvadų ir be-toninių paminklų. Vienas kapas tebebuvo aptvertas išskirtinai dailia modernistinės stilistikos metaline tvorele. Tikėtina, kad ji įrengta po I pasaulinio karo.

Ties paskutiniąja Žagmantų so-dyba Jūrą pasiekia Užpilis. Jo nebe-vartojamas vardas užfiksuotas 1665m. žemėlapyje (Urzpiles). Tai, kad upelis tekėjo „už pilies“, dar kartą liudija, kad Žagmantuose galėjo stovėti nedidelė skalvių pilaitė. Minėtame žemėlapyje įvardintas ir kitas, 700 m žemiau Užpilio į Jūrą įčiurlenantis upokšnis. Tačiau jo pavadinimas sunkiai perskaitomas (Suswagale ?). Tikėtina, kad upelis vadintas Sausvagale ar panašiai. Šie iš „mirusių“ prikelti vandenvardžiai liudija, kokie turtingi žinių klodai dar laukia Mažosios Lietuvos pra-eities tyrinėtojų.

Lieptas per Jūrą ties Krokiškiais apie 1970 m. Redos Tamašauskienės rinkinio nuotrauka

Buvusi Krokiškių mokykla Autoriaus nuotraukaAnt tvorelės pritvirtinta lieta lentelė Krokiškių kapinėse Autoriaus nuotrauka

Krokiškių dvarelio ūkiniai pastatai Autoriaus nuotrauka