istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Nusikaltėlių godumo pakirstas žuvo kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. Prieš mir� jis darspėjo atsidūsė�: kad �k Lietuvaneišsivaikščiotų. Nespėjome savo dvasia apsikabin� – Lietuva pasklido

po staiga atsivėrusio pasaulio platybes. Šimtmečiais kryžkelėse rymojęs rūpintojėlis skėstelėjo rankomis ir persižegnojęs nuėjo į pievą prigult. Medinėse blaks�enosesus�ngusi ašara pavirto boruže, kuri

Ilgėjanti diena ir už slenksčio pavasariu kvepiantis laukas dar traška ledo pančiuose. Tomis valandomis, kai gamtos, o ne valdžios esame užspiesti į kampą, turime laiko pagalvoti apie tautos esmę. Dabar, kai savivaldos rinkimų propagandinė mašina burzgia mūsų akyse, ausyse ir smegenyse, kai į partinius ar nepriklausomus sąrašus braunasi nuteistieji ir palaimintieji, kai valdžios troškimas, jos turėjimas tampa vos ne šeimų prigimtine teise – mes, neketinantys tapti išrinktaisiais, skaičiuojame tautos būties simbolius, kuriuos esame priversti palaidoti. Tampa baugu prisipažinti, kad tampame tylesni už vieversį, už volungę, už kitą žydinčiame jazmino krūme giedantį paukštį.

Redakcijos ŽODIS Užkimusi Lietuvakiekvieną pavasarį smilgos liemeniu lipa į dangų. Niekas nežino, ar mūsų vaikus mato Dievo vabalėlio akys, tačiau mes galvojame, kad jiems yra geriau negu kare. Dar negreit išauš sugrįžtančiųjų laikas. O kai išauš, kokios vil�es žvaigždės spindėstėviškės dangaus drobėje, kokie žodžiai ir dainos pasi�ks parėjusį?Vytautas Kernagis jau nepasakys – taip noksta vyšnios Suvalkijoj... Dalgio ašmenys nuslys rasotos žolės pašaknimis per sprindį nuo griežlės lizdo.

Yra pasakyta, kad meilė nesibaigia mir�mi. Jono Basanavičiaus ir Jus�noMarcinkevičiaus mir�es data jau yrasimbolis. Vasario 16-oji susieta ne �k su Valstybės, bet ir su lietuviškožodžio gyvybe. Ar ne gimtosios kalbos lobiai atvedė tautą prie jos valstybingumo? Tai gražiai mus užaugino mo�nos tar�s šventa.

Ir tarsi testamentą poetas mums paliko Mikalojaus Daukšos „Pos�lės“prakalboje pasakytus žodžius: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skir�ngumu, ne šalies gražumu,ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės mo�na, pilie�škumotėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, a�msi gyvybę ir garbę.“

Tačiau vis dažniau girdime užkimusios Lietuvos balsą. Kai prabylame nežinia kuriame pasaulio, o ne smegenų pusrutulyje, atsiradusia lietuviška puskalbe, atrodo, kad į Lietuvą atvažiavome �k užri�n�akmens ant tėvų ir protėvių tako. Gal

taip nėra, gal taip �k mums atrodo,kai garsiai skanduodami Lietuvos vardą Antakalnio kapinių smėlyje matome parašytas nepriklausomybės netek�s. „Dienoraštyje be datų“Jus�nas Marcinkevičius rašė: „Mir�esakivaizdoje nuo mūsų pasitraukia gyvenimo kasdienybė, bui�essmulkmenos, visa, kas žema ir menka, tartum numiršta mumyse, mūsų mintys sukasi apie vienaip ar kitaip suprantamą amžinybę, širdyje ima rusen� nusiteikimas gyven� dorai irteisingai“. Turėkime vil�es, jog meslikę gyven� po praradimo skausmoatkimsime. Atsisveikindamas su poetu, Rimvydas Stankevičius sakė: „Valstybės vėliava, aprišta juodu kaspinu gedint ne valdovo, o poeto, – tai vil�es ženklas“. Gal šis ženklasdar kartą mus suvienys, suburs, nes mūsų kasdien vis mažiau ir mažiau. Gal jau net nebe trys milijonai...

10 2011 m. vasario 25 d., penktadienis, Nr. 16

Pajūriais per Tauragės kraštą

Šiandien tai skamba kiek neįtikimai, tačiau seniai žinoma, kad dalis Tauragės rajono – Pajūrio apylinkės – nuo XVI a. iki XIX a. vidurio priklausė Kražių klebonijai, įėjo į Kražių valsčių. Pasidairykime po jas.

Pajūris (Pajūrėlis)

Užėmęs pušimis pasikaišiusią aukštumėlę, kurią supa Jūra, Šešuvis, o iš pietryčių apibrėžia Perkūnupis – kanalizuotas, bet mitologinį vardą išsaugojęs upeliūkštis. Prie Jūros, Šilalės krašte, yra kitas Pajūris – nemažas miestelis. Seniau Pajūriu vadinti ir Tauragės dvaras bei Pajūralio bažnytkaimis. Kad būtų skiriamas nuo šių bendravardžių, aprašomasis kaimas dažnai vadinamas Pajūrėliu arba Tauragės Pajūriu. Tačiau šaltiniuose šie vietovardžiai sunkiai atskiriami, todėl seniau rašytose kaimo istorijose apstu netikslumų.

Užbaigus karą su Vokiečių ordinu ir 1422 m. nustačius sieną, Pajūrio apylinkės – buvęs Skalvos šiaurės rytinis pakraštys – atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Čia jau galima buvo ramiai gyventi, ūkininkauti, todėl karo metais apleistos žemės netruko įgyti naujus savininkus. Bent nuo XVI a. pradžios jais buvo Kražių klebonai. Istoriko Kazio Misiaus žiniomis, Pajūris rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą įvardijamas 1501 m., kaip Kražių klebonijai priklausantis palivarkas. 1534 m. karalienė Bona išdavė privilegiją, kuria dar kartą patvirtino šią priklausomybę. Administracine prasme Pajūrio apylinkės LDK laikais sudarė toli nuo branduolio atitolusią Kražių valsčiaus „salą“.

Kražių klebonai čia turėjo visai nemažą ūkį. 1579 m. jam priklausė „keturiolika žemdirbių, aštuoni lažininkai – vyrai ir moterys, dešimt valakų žemės bei vaisių sodas; tai sudaro 30 auksinų pajamų“. Be to, buvo „žvejybos upėse įrankiai, žuvų veisyklos, tvenkiniai, ežeras, 400 vežimų šieno“. Vėlesni šaltiniai liudija, kad valda buvo dar didesnė, į ją įėjo ne tik Pajūrio bažnytkaimis bei palivarkas, bet ir Ližių, Dvarviečių, Sodalės bei Vališkių kaimai. Pasinaudodami reformacijos sukelta suirute, su Žemaičių seniūno Alberto Bilevičiaus pritarimu šį turtą užgrobė kaimyninio Tauragės dvaro bendrasavininkiai Šemetos. Vis dėlto Kražių klebonai 1582 m. kreipėsi į valdovo teismą ir žemes atgavo. Pajūris jiems priklausė dar pustrečio šimtmečio. Tik 1843 m. carinė valdžia valdą suvalstybino.

Nežinia, ar taip buvo nuo senų senovės, tačiau XIX a. pirmosios pusės šaltiniai perša mintį, jog tada Pajūrio palivarko ūkinis centras buvo kitame, dešiniajame, Jūros krante. Gal jau tuomet, lyginant su milžinišku

Vytenis ALMONAITIS

Kražių klebono valdos: Pajūris ir LižiaiTauragės dvaru, jis vadintas Dvareliu. Apytikriai XIX a. viduryje, išdalijus palivarko žemes valstiečiams, ten susikūrė Dvarelio kaimas.

Valdytojai pasistengė, kad iki 1569 m. Pajūryje būtų pastatyta nedidelė bažnytėlė, tapusi Kražių filija. Vėliauji buvo daugelį kartų perstatyta, didinta. XIX a. pabaigoje bažnyčia visiškai suklypo, todėl kunigas Mykolas Šaikūnas (žr. toliau) sumanė pastatyti naują. Carinė valdžia atmetė net penkis prašymus leisti tą daryti, vis dėlto 1896–1897 m. pasisekė bažnyčią pastatyti. Gaila, kad tarnavo ji neilgai – 1915 m. supleškėjo Pirmojo pasaulinio karo ugnyje. 1921 m. suręsta laikina bažnytėlė vėl sudegė Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Galutinai bažnyčios liekanos nugriautos 1954 m.

Nuo 1888 m. Pajūryje kunigavęs M.Šaikūnas pagarsėjo kaip lietuviškos spaudos platintojas, atkaklus lietuvybės skleidėjas. Persikeldamas į Pajūrį iš Tauragnų, jis pakvietė atvykti ir buvusius klebonijos darbininkus bei patarnautojus: Dominyką Stundžią, Liudviką ir Domicelę Balčiūnaites. Jų talkinamas, pavertė Pajūrį draudžiamų lietuviškų leidinių gabenimo tarpiniu punktu. Vietinių knygnešių per sieną pergabentas knygas – šimtus egzempliorių – Pajūryje perimdavo spaudos platintojai iš Tauragnų parapijos: Motiejus Balčiūnas, Jonas Vaicekauskas bei Jonas Stundžia. Šie knygnešiai paskleisdavo lietuviškus leidinius Ukmergės, Utenos, Švenčionių, Zarasų, Ignalinos ir kituose Aukštaitijos kraštuose. Cariniai pareigūnai 1893 m. nubaudė M.Šaikūną pinigine bauda, tačiau tuo jo nesustabdė. 1898 m. kunigas iškeltas į kitą parapiją, tačiau 1899–1902 m. Pajūryje kunigavo Jonas Vidmantas – kitas žinomas knygnešystės organizatorius.

Nors dar XVI a. iš kaimo virto bažnytkaimiu, nors šaltiniuose dažnai vadinamas miesteliu, į didesnę gyvenvietę Pajūris neišaugo – tiek 1859 m., tiek 1923 m. duomenimis jame buvo 13 sodybų ir apie 60 gyventojų. Sovietmečiu gyvenimo centras persikėlė į gretimą Dauglaukį, kuris Atgimimo metais tapo ir parapijos centru. 2009 m. Pajūryje buvo 23 sodybos, 75 gyventojai.

Ties Pajūriu nuo seno būta brastos kelyje į Tauragę. Prieškariu šalia jos pastatytas šioks toks tiltas, tačiau ritantis frontui jis buvo sunaikintas. Apie 1960 m. toje pat vietoje pastatytas lieptas, tačiau Jūra jį greitai nudraskė. Tada įrengtas keltas – prie lyno pritvirtinta didesnė valtis, kurią vairuodavo vadinamieji „parvazninkai“. Pagerėjus susisiekimui keliais keltas nustojo veikti.

Pajūryje tebėra XIX a. pradžioje įrengtos katalikų kapinės. Jose ilsisi Augaičių, Austynų, Juknų, Kybartų, Stonių ir kitos vietinės giminės. Kapinėse išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios metalinių ir akmeninių, meniniu bei kalbiniu požiūriu įdomių antkapinių paminklų. Jų užrašuose prašoma „SUKALBETE NORINT WIENA SWEIKA MARIJA“ ar

bent „ACIDUKSIETJ“. Tarp kitų paminklų išsiskiria iš lietų detalių sukonstruota neogotikos stiliaus metalinė koplytėlė, žyminti 1897 m. mirusios Elžbietos Šaikūnienės kapą. Šis anuomet brangus paminklas pagamintas vienoje Kauno gamykloje. Pagal pavardę, datą ir paminklo išskirtinumą galima spėti, kad čia palaidota minėto kunigo M.Šaikūno motina.

Į dešinę nuo šios koplytėlės, arčiau šiaurinės kapinių tvoros, kape, pažymėtame paminklu su Gediminaičių stulpais, ilsisi partizanas Vincas Jakutis-Skaisgiris (g. 1911). Prieškariu jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Baigiantis karui V.Jakutis buvo evakuotas į Vokietiją ir turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus. Tačiau grįžo į Lietuvą ir 1945 m. įsijungė į rezistencinį sąjūdį. Kovojo Lydžio (nuo 1948 m. – Aukuro) rinktinės Lelijos būryje, kuris veikė Gaurės bei Dauglaukio apylinkėse. Matyt, buvo patikimas kovotojas, nes 1948 m. tapo vado pavaduotoju. Deja, tų pačių metų pabaigoje, vienam iš partizanų neatsakingai panaudojus ginklą, V.Jakutis žuvo. Bendražygiai jį slapčia palaidojo gimtojo Kuisių kaimo pamiškėje. Tik 2002-aisiais partizano palaikai iškilmingai perkelti į senelių kapavietę Pajūrio kapinėse. Antkapyje simboliškai įamžintas ir Vinco brolio, taip pat laisvės kovotojo Felikso Jakučio-Sniegučio (g. 1913 m.) atminimas. Tapę partizanais broliai iš pradžių įsijungė į vieną būrį, tačiau vėliau sąmoningai išsiskyrė. Tikėjosi, kad jei žus, tai ne abu kartu, kad gal nors vienas išliks gyvas. Deja, ir Sniegutis 1951 m. žuvo Šilų kaime prie Ariogalos. Jo palaidojimo vieta nežinoma.

Pajūrio centre stovi stulpo formos paminklas sovietiniams pasieniečiams. Po Lietuvos okupacijos jie ten įkūrė 106-ojo pulko 2-ąją užkardą ir saugojo tuometinės Sovietų Sąjungos sieną su Vokietija iki kurios nuo Pajūrio – tik geras kilometras. 1941-aisiais, pirmąją karo dieną, šiems pasieniečiams teko vienas pirmųjų Vokietijos kariuomenės smūgių, kurio jie neatlaikė – visi žuvo. Kartu su jų būstine sudegė ir šalia stovėjusi Pajūrio bažnyčia.

Ližiai

Įsikūrę išskirtinėje gamtiniu požiūriu vietoje, prie Jūros ir Šešuvies santakos. Tai dvi didžiausios pietų Žemaitijos upės. Jei Jūra pagal ilgį (172 km) užima dešimtą vietą Lietuvos upių sąraše, tai Šešuvis (114,5 km) – septynioliktą. Jūra iki santakos atplukdo vidutiniškai 21,1 m3/s vandens, Šešuvis prideda kone antra tiek – 16,4 m3/s. Tiesa, Jūra kur kas sraunesnė, o Šešuvis, ypač žemupyje – tingi, lėta upė.

Ližių kaimavardis greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Ližas, Ližaitis. Tai juo labiau tikėtina žinant, kad dar 1571 m. Tauragėje gyveno Baltrušis Ližaitis (Bałtrusz Lizaic).

Pajūrio apylinkės Vokietijoje sudarytame ir 1920 m. atspausdintame topografiniame žemėlapyje. Originalo mastelis 1:100 000

Iš Aerogeodezijos instituto senųjų žemėlapių rinkinio

Koplytėlė ant Elžbietos Šaikūnienės (tikėtina – kunigo motinos) kapo Pajūrio kapinėse Nukelta į 15 psl. >>>Asmeninio archyvo nuotrauka

2011 m. vasario 25 d., penktadienis, Nr. 16 15

Anot archeologo Fiodoro Pokrovskio, XIX a. ardytame Ližių kapinyne rasta kalavijų, žalvarinių papuošalų bei sidabrinių monetų. Nors radiniai neišliko, jie datuojami maždaug IX–XII a. Apytikriai į pietus nuo Šešuvies žiočių prasideda teritorija, kurioje iki Vokiečių ordino invazijos gyveno baltų gentis skalviai. Nors yra manančių kitaip, nemažai tyrinėtojų Ližių kaime bando lokalizuoti skalvių Šešuvies (lot. Sassowia, vok. Sassow) pilį. Tai viena iš keturių rašytiniuose šaltiniuose minimų skalvių tvirtovių, stovėjusi (jei lokalizacijai pritarsime) pačiame pasienyje su tuometine Žemaitija. Maždaug 1276 m., užėmę Šereikos pilį Šereiklaukyje, vokiečiai puolė Šešuvį. Petro Dusburgiečio kronikoje apie tai rašoma: „Brolis Konradas fon Tirbergas, magistras […], subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie Šešuvies, skalvių pilies, kurią pradėjo smarkiai pulti; po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmė į nelaisvę, o kitus išžudė kalaviju“. Sugriovę pilį, vokiečiai jos apylinkę

>>> Atkelta iš 10 psl.

Kražių klebono valdos: Pajūris ir Ližiai

jau laikė savo žeme ir 1312 m. Šešuvies Lauke (Feld Sassow) suteikė žemės sklypus lojaliems skalviams Navaldei (Nawalde) bei jo broliui Švainiui (Schwen), o 1333 m. – Rakstei (Rochstin).

Prielaidas, kad Šešuvies pilis galėjo stovėti Ližiuose, sustiprina rusų archeologo Fiodoro Pokrovskio žinios, jog XIX a. pabaigoje vietos gyventojai lauko kampą ties Jūros ir Šešuvies santaka vadino piliakalniu, pasakodavo, kad čia stovėjęs

„švedų miestas“, ką neva patvirtina prie santakos randami plytgaliai. Galbūt vietovardyje ir padavimus primenančiuose pasakojimuose išliko žinia apie tuo metu upių jau nuplautą piliavietę. Kad ši vieta tiko gynybai, patvirtina faktas, jog 1406 m. ją, kaip galimą naujos tvirtovės vietą, apžiūrėjo ir apmatavo Ordino pareigūnų ekspedicija. Tiesa, kryžiuočių pilis čia taip ir nebuvo pastatyta. Beje, XX a. antrojoje pusėje, upėms pakeitus

vagas, spėjama piliavietė atsidūrė nebe santakoje, o žemiau jos, Jūros dešiniame krante. Tikėtina, kad kovų su kryžiuočiais laikais Jūra ir Šešuvis tekėjo dar kitaip, nes į pietvakarius nuo santakos tebėra senvaginis Šešuplaukio ežeras.

Kaime yra ir daugiau archeologijos paminklų. Prie pat pietinės minėto sąvartyno ribos kūpso vadinamasis Sklepkalis – 150 m ilgio, 3–4 m aukščio puslankio formos pylimas. Tai XVII a. fortifikacijai būdingasgynybinis įtvirtinimas, liudijantis, kad kadaise čia kovai ruošėsi nežinomos kariuomenės dalinys.

Senieji šaltiniai, kuriuose minimi Ližiai, kol kas neištirti. Tiesa, pastebėta, kad 1692 m. sudarytame Tauragės dvaro žemėlapyje ties Jūros ir Šešuvies santaka pažymėtos sodybos. Taigi tuo metu kaimas turėjo egzistuoti. Įdomu, kad nors buvo prie pat didžiulio Tauragės dvaro centro, Ližiai nuo seno priklausė ne jam, o bažnytiniam Pajūrio dvareliui, kuris 1843 m. suvalstybintas. Tolesnę kaimo istorinę raidą bendriausiais bruožais nusako statistika. 1923 m. čia surašyti 92 žmonės ir 18 kiemų. 1959 m. Ližiuose dar buvo 77

gyventojai, tačiau 2009 m. likusiose 9 sodybose begyveno tik 14 ližiškių.

Nuo Ližių iki buvusios sienos su Vokietija – vos keli kilometrai. Tad ne atsitiktinumas, kad kaime gyveno knygnešys Juozas J.Ambrozevičius, kurį pasienio sargybiniai 1889 m. nutvėrė su 40-čia lietuviškų leidinių. Ližiškis Vincas Butkus talkino knygnešiui Juozui Remeikiui iš Norkaičių. Pastarasis 1889 m., prisipirkęs Prūsuose lietuviškų maldaknygių, atsinešė jas iki Jūros pakrantės kažkur ties Meldiklaukiais. Ten kirto sieną, valtimi atplukdė leidinius iki Ližių ir paslėpė juos V.Butkaus sodyboje. Deja, rusų pasieniečiai atsekė paskui knygnešį ir suradę atėmė visą jo krovinį – 99 „Aukso altorius“ ir 44 „Šaltinius“.

Sovietmečiu šis rekreacine vietove galėjęs tapti kaimas buvo paverstas „sanitariniu“ Tauragės priemiesčiu. Čia pastatyta vandens valymo įmonė, įrengtas karjeras, o 1967 m. pradėtas versti milžiniškas sąvartynas. Tik 2010 m. jis uždarytas ir sutvarkytas, tuo tarpu vandenvalos įmonė 2009–2010 m. pastatyta beveik iš naujo. Belieka džiaugtis, kad iš jos į Jūrą pateks kur kas švaresnis vanduo nei iki tol.

Ližių istorijos liudytojas – Sklepkalnis

Kas gi tas Fišeris?

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gaurės dvarą įsigijo carinės kariuomenės gydytojas Jonas Fišeris. Jis garsus tuo, kad buvo caro šeimos pribuvėjas, vienam iš Rusijos caro Nikolajaus II palikuonių padėjo išvysti pasaulį. Tai, žinoma, didelė garbė ir atsakomybė. Caras dėl to buvo ypač palankus ir mielaširdingas gydytojui. Fišeris gyveno Kaune, o vasaras su savo gausia devynių vaikų šeima praleisdavo Gaurės dvare. Čia nemokamai gydė kaimo žmones, ir geros kalbos apie gydytoją, apie jo kuklumą, žmogiškumą pasklido plačiai. Be to, visi žinojo, kad jis vienintelis žmogus, kuris pirmasis laikė savo rankose caro sosto paveldėtoją. Šis faktas irgi vertė pagarbiai ir su nuostaba žiūrėti į šį žmogų. Fišeris netoli dvaro, ant Šešuvies upės kranto, ypač vaizdingoje vietoje, pastatė didelę neoromantinio stiliaus raudonų plytų koplyčią. Ją planavo paversti savo gausios šeimos mauzoliejumi, todėl įrengė 12 kriptų. Buvo prasitaręs, kad pats irgi norėtų būti joje palaidotas. Fišeris, pasibaidžius arkliams, netikėtai žuvo Peterburge. Mirusio dvarininko kūną balzamavo, parvežė į Gaurę ir palaidojo jo paties statytoje koplyčioje. Pirmojo pasaulinio karo metais kariai

Ar prisikels naujam gyvenimui Fišerio koplyčia?

Eugenijus ŠALTIS

saltis@kurjeris.lt

Tauragės savivaldybės Gaurės seniūnijoje kraštietis architektas Linas Krugelis supažindino savo kraštiečius, Gaurės bendruomenę su idėja ir jo parengtu Fišerio koplyčios renovacijos projektu. Pagal numatytą koncepciją Fišerio koplyčia turėtų tapti visuotiniu traukos centru, vieta, kurioje ramybės ir susikaupimo ieškantis žmogus galėtų pasisemti dvasinio peno. Koplyčioje numatoma išryškinti sakralinę funkciją, tačiau ją perteikiant šiuolaikiniam žmogui suprantama ir aktualia menine kalba. Tai būtų ne liūdesio, ne gedulo, bet šviesos, vilties ir kultūrinio bei dvasinio pažinimo vieta.

Asmeninio archyvo nuotrauka

išniekino Fišerio kapą, nuo mirusiojo palaikų nuplėšė brangenybes. Vėliau dar ne kartą šis kapas buvo niekinamas, tyčiojamasi iš numirusiojo kūno. Tarybiniais metais koplyčia išliko, tačiau šiuo metu jos būklė yra labai bloga. Ji kol kas nėra įtraukta į kultūros paveldo registrą ir nelabai kas ja rūpinasi, tačiau Tauragės rajono kultūros paveldo tarnyba stebi, kartais talkų metu sutvarko aplinką, pačią koplyčią, yra surinkta visa istorija, padarytos įvairių laikotarpių nuotraukos, aprašymai. Fišerio palaikai, kaip sakė Gaurės bendruomenės aktyvistė, krašto žinovė, muziejaus kūrėja ir sergėtoja Irena Laugalienė, vienos talkos metu buvo sutvarkyti, perlaidoti toje pačioje vietoje ir apsaugoti nuo vandalų.

Vienintelė neoromantizmo stiliaus koplyčia Lietuvoje

– Dvaras yra sudegęs, netekome bažnyčios, ir tai yra Gaurei labai dideli praradimai. Paskutinė iš architektūrinių vertybių liko Fišerio koplyčia. Lietuvoje neoromantizmo stiliaus statinių yra mažai, o tokio stiliaus koplyčia – tiktai viena, – aiškino kraštiečiams architektas L.Krugelis.

– Renovuojant koplyčią būtų atkuriamas pirminis architektūrinis pavidalas , a ts ta tomos mūro konstrukcinės savybės, atkuriami dekoro ir fasadinės plastikos elementai. Stogas uždengiamas kokybiškomis, sezoniškumui a t s p a r i o m i s k e r a m i n ė m i s čerpėmis, kurių profilis analogiškasautentiškoms, buvusioms čerpėms. Fasadai dažomi pagal autentišką spalvą, kuri būtų nustatoma paveldo specialistų ir polichrominių tyrimų pagalba. Projekte siūloma i šmontuot i koplyč ios rūs io perdangą, kuri dažnai būdavo išlaužiama vandalų, tokiu būdu atveriant žiūrovui ekspozicinį vaizdą į kriptas ir sustiprinant koplyčios vertikalios erdvės efektingumą. Atsivėrusioje erdvėje būtų montuojama dekoratyvinio meno kompozicija sakraline tematika. Ši meninė kompozicija taptų pagrindine traukos centru.

Linas Krugelis pristatė projektą Gaurės bendruomenei

Taip atrodų Fišerio koplyčia – vienintelis tokio stiliaus statinys Lietuvoje Lino Krugelio projektas

Autoriaus nuotrauka

Nukelta į 16 psl. >>>

16 2011 m. vasario 25 d., penktadienis, Nr. 16

Artimiau susipažinau su mokytoju Nikodemu Krapavicku, kai 1987–1988 mokslo metais dirbau IV vidurinėje mokykloje. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad jis 1935 metais baigė Tauragės mokytojų seminariją, kad mūsų kraštietis gimęs 1911 m. spalio 30 d. Kunigiškiuose. Maža pasakyti, kad kraštietis, tai Tėvynės patriotas, kurio gyvenimas turėtų tapti pavyzdžiu jaunimui, ypač skautams, apie kurių veiklą per mažai rašoma.

N.Krapavickas augo kaime, prie žibalinės lempos, pirmąsias raides iš maldaknygės pažino, stovėdamas prie mamos verpimo ratelio. Buvo tryliktas vaikas religingoje šeimoje.

Baigęs Kunigiškiuose pradinę mokyklą, 1931 metais įstojo į Tauragės mokytojų seminariją (direktorius Jurgis Macelis, apie šią kilnią asmenybę spaudoje buvo mano straipsnis), seminariją baigė 1935 metais ir pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoju Tauragės rajone.

Mokydamasis seminarijoje, buvo ne tik pavyzdingas mokinys, bet ir aktyvus jūrų skautas, su grupe daug keliavo po istorines Lietuvos vietoves, priklausė dramos būreliui, sportavo.

Dirbdamas Sutkų, Pagramančio mokyklose, buvo gerbiamas mokinių, visuomenės, nes buvo baigęs ir Kauno kariūnų aukštesniąją mokyklą, turėjo leitenanto laipsnį, priklausė šaulių organizacijai. 1940 metais buvo išrinktas delegatu į respublikinį mokytojų suvažiavimą, kurio

Mokytojo Nikodemo Krapavicko veikla dar laukia pripažinimo ir įvertinimo

Alma MIZGIRIENĖ

delegatai paskutinį kartą stovėdami giedojo Lietuvos himną, nes prasidėjo sovietinė okupacija. Viso šito užteko, kad įskundus E.J. N.Krapavickas būtų suimtas 1941 m. birželio mėnesį Tauragėje, gyvuliniais vagonais kartu su kita mūsų inteligentija per Naująją Vilnią atsidurtų tolimajame Sibire. Tremtis prasidėjo Krasnojarsko krašte, Revučių 7-ame lageryje. Kartu su juo kalėjo buvęs Lietuvos prezidentas A.Stulginskis, švietimo ministras J.Tonkūnas, kitame lageryje – Tauragės moterų šaulių vadė mokytoja L.Žvilbytė ir t.t. N.Krapavicką po dešimties metų darbo, bado ir kančių perkėlė į Dolgij Most rajoną, sąlygos buvo šiek tiek lengvesnės nei darbas miške 40°C šaltyje.

Jaunas organizmas išgyveno. N.Krapavickas susipažino su tremtine iš Telšių Vaclova Petkute, su ja

susilaukė vienintelės dukters Danutės, kuri Tauragėje vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu ir dirbo Vilniaus universitete.

Grįžimas į Lietuvą, Tauragę buvo ilgas ir sunkus. Valdžia nenorėjo priregistruoti, paskui leisti vėl mokytojauti, bet savo atkaklumo dėka Nikodemas gavo butą Dariaus ir Girėno gatvėje, po Stalino mirties buvo reabilituotas. Įsigijo sodą, mokyklos direktorės L.Judelienės dėka buvo priimtas į IV vidurinę mokyklą darbų mokytoju, šį jam malonų darbą dirbo iki pat išėjimo į pensiją.

N . K r a p a v i c k u i t e r m i n a s „pensininkas“ niekaip neprigijo. Buvo labai aktyvus Sąjūdžio narys, išrinktas iniciatyvinės grupės pirmininku, organizavo tremtinių susirinkimus, mokyklose bandė atgaivinti skautų organizacijos veiklą, rašė prisiminimus į rajoninę spaudą. Jo ir tremtinių iniciatyva prie buvusio NKVP pastato Prezidento gatvėje, vadinamo „Šubartine“, buvo pritvirtinta atminimo lenta. Buvo išrinktas politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininku. Pats asmeniškai iš Rambyno gatvės gyventojų rinko parašus, kad nedidelė, vienpusė gatvelė prie geležinkelio stoties būtų pavadinta Tremtinių keliu. Tai buvo pasiekta.

Tremtinių N. ir V.Krapavickų, P. ir Z.Kundrotų, tautodailininko D.Dužinsko iniciatyva jau atgimimo laikotarpiu prie Tauragės katalikų bažnyčios, šventoriuje, buvo pastatyti trys kryžiai negrįžusiųjų iš Sibiro tremties atminimui, prisidėjo prie paminklų atkūrimo.

N.Krapavickas bendravo ir su „Santakos“ muziejaus darbuotojais, muziejui padovanojo asmeninių

nuotraukų, daiktų, kai kurių tremtyje naudotų drabužių, dalyvaudavo muziejaus renginiuose, šventėse.

N.Krapavickas paskatino ir mane, kaip kraštotyrininkę, organizuoti du susitikimus su buvusiais Tauragės mokytojų seminarijos auklėtiniais ir vieną su Tauragės valdžios aukštesniosios komercijos mokyklos mokiniais. Padedant Tauragėje dirbusių mokytojų prisiminimams, laiškams (archyvai dar buvo uždaryti), kraštotyros draugijai ir švietimo skyriui, muziejui susitikimai praėjo įspūdingai, nes 1988–1994 metais svečių buvo net iš Australijos, Kanados, JAV, Vokietijos, Lenkijos, neskaičiuojant buvusių mokinių iš visos Lietuvos. N.Krapavickas paruošė 1940–1941 metų mokytojų tremtinių vinjetę su 21 nuotrauka. Tai unikalus vieno žmogaus darbas. Vinjetė saugoma muziejaus fonduose, bet galėtų būti dažniau naudojama mokyklų patriotinio auklėjimo darbe. N.Krapavicko 85-ųjų metinių minėjimas įvyko Senjorų klube. Vienas žymiausių mūsų Tauragės visuomenės veikėjų,

apdovanotas dviem Gedimino ordino medaliais, mirė 1998 m. gruodžio mėn. 16 d., palaidotas Tauragės miesto senosiose kapinėse. Šiais metais N.Krapavickui būtų sukakę 100 metų. Ar bus pripažinta jo veikla, jo vardas mūsų krašto istorijoje, parodys 2011 metai. Reikia tikėtis.

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Nikodemas Krapavickas po apdo-vanojimo Gedimino ordinu

1941 m. tremtiniai, gyvenantys Tauragėje. Kalba tremtinys Nikodemas Krapavickas. 1989 m. vasario 14 d.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar prisikels naujam gyvenimui Fišerio koplyčia?

Koplyčioje būtų įmontuotos atviros ažūrinės durys, pro kurias lankytojai matytų koplyčios vidaus erdvę – vitražus, dangas ir kt. Tokie sprendimai taikomi Vilniaus Kalvarijų koplyčiose.

Vilniaus dailės akademijos pagalba

Pagalbos ranką, atkuriant ir sukuriant sakralinio meno vertybes koplyčioje, ištiesė Vilniaus dailės akademija ( VDA ). Pasak L.Krugelio, VDA Taikomųjų menų fakulteto bendruomenė kartu su dekanu, garsiu vitražo specialistu Lietuvoje, profesoriumi Algirdu Dovydėnu, koplyčią panaudos kaip mokslinę kūrybinę bazę. VDA studentai sukurtų vitražų, mozaikų projektus galės įgyvendinti iš dalies Akademijos lėšomis. Tai būtų postūmis koplyčios atkūrimo procese. Kursinių arba baigiamųjų diplominių darbų pavidalu

studentai sukurtų vitražus keturiems koplyčios langams, sakralinės tematikos mozaiką rytinėje koplyčios sienos nišoje, mozaikines rūsio grindis. Proceso metu bus svarstoma ir ieškoma įtaigių ir įdomių idėjų meninei sakralinei vidaus erdvės kompozicijai sukurti – tai galėtų būti stiklo skulptūra arba erdvėje kabanti vitražinė kompozicija ir pan. Ši kompozicija turėtų tapti ir vienu vertingiausių meno kūrinių apylinkėse. Įdomių idėjų projekto autorius turi ir vieną iš jų pateikė gauriškiams.

Vienas vaizdingiausių kampelių Tauragės rajone

L.Krugelio nuomone, Fišerio koplyčios aplinka turi didžiulį kraštovaizdinį potencialą – terasuotą koplyčios kalną juosia vaizdingas Šešuvies upės vingis su smėlėtais krantais. Iš pietų pusės vinguriuoja sraunus miško upeliukas. Tinkamai prižiūrima ši vietovė, kartu su renovuota koplyčia, sukurtų vieną vaizdingiausių gamtos kampelių Tauragės rajone. Ten būtų galima rengti vestuvių

apeigas ir fotosesijas, įvairius plenerus jauniesiems menininkams ir poezijos mėgėjams, žmonės galėtų ramiai pailsėti, atsipalaiduoti. Todėl būtina suformuoti funkcionalų privažiavimą. O žemės klausimą rajono Taryba jau išsprendė priėmusi sprendimą „Prašyti Nacionalinės žemės tarnybos suformuoti 2,0 ha sklypą Tauragės rajono savivaldybėje, Gaurės seniūnijoje, Gaurės k., visuomenės poreikiams – viešosios paskirties rekreacijai ir poilsiui.“ Prašymą dėl žemės skyrimo buvo pateikusi Gaurės bendruomenė „Gaurkiemis“.

Kilo diskusijos

Koplyčios atstatymo sąmata siekia apie 130 tūkst. litų. Tačiau čia dar neįskaičiuotos aplinkos tvarkymo, elektros linijos, automobilių aikštelės įrengimo kainos. Sąmata dėl to tikriausiai padvigubėtų. Natūraliai kilo klausimas ir diskusijos – iš kur lėšos? Nemenka dalis bendruomenės narių buvo iš karto nusistatę prieš koplyčios renovaciją, nes pirmenybę teikė Gaurės ąžuolo sutvarkymui ar

kitiems darbams. Kai kas išgyveno, kad šias lėšas reikės aukoti patiems gauriškiams. Tačiau atsirado daug palaikančių šią gražią kraštiečio, jauno ir perspektyvaus architekto iniciatyvą. Tauragės rajono meras Pranas Petrošius palaiko autoriaus idėją ir patikino, kad Gaurės bendruomenė tikrai nebus palikta viena, padės savivaldybė, ras finansavimą, padėsparengti projektą. Pasak mero, prireiks metų kitų, kol projektą bus galima pradėti įgyvendinti.

Projekto autoriaus kompetencija abejoti neverta

Jaunas gauriškis architektas L.Krugelis (gim. 1983 m.) jau gerai žinomas. Tauragės „Versmės“ gimnazijos auklėtinis yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetą, studijavęs Sevilijos universitete, yra architektūros magistras, šiuo metu bebaigiantis doktorantūros studijas. Jis dalyvavo daugelyje konkursų, stažavosi Prancūzijoje, Kanuose. Be kitų įvairių apdovanojimų, 2006

metais Lietuvos architektų sąjunga jį apdovanojo už geriausią bakalauro diplominį darbą. 2007 m. kartu su nacionalinės premijos laureatu kraštiečiu skulptoriumi Regimantu Midvikiu pelnė paskatinamąją premiją už paminklo Herkui Mantui Kaliningrade projektą. Su šiuo žymiu skulptoriumi L.Krugelis dalyvavo dar keliuose rimtuose konkursuose, pelnė prizines, paskatinamąsias vietas ir premijas, laimėjo paminklo broliams Vileišiams konkursinį projektą (1 ir 3 vietos), pirmąją vietą Rambyno kalno aukurui, paminklo kovotojams už laisvę Kėdainiuose konkursą ir t.t. Jaunasis architektas dalyvauja mokslinėse konferencijose, ruošia mokslinius straipsnius ir juos publikuoja. Architekto pasiryžimas ir jau įdėtas didžiulis darbas, parengtas Fišerio koplyčios renovacijos projektas yra verti pagarbos ir visokeriopo palaikymo. Logiškai galvojant, jeigu ne L.Krugelis, vargu ar kas būtų artimiausiais metais pajudinęs Fišerio koplyčios renovacijos reikalus. Pradžia padaryta jau gera. Reikia pagaliau tai visiems suprasti ir paremti.

>>> Atkelta iš 15 psl.