istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Senasis kelias iš Tauragės į Ragainę iš pradžių vingiavo pajūriais, ties Oplankiu kilo į aukštumą. Iki 1832 m., kol nutiestas naujas plentas per Lauksargius ir Piktupėnus, jis buvo tarptautinės reikšmės traktas, kuriuo vykta į Prūsiją ir toliau. Ilgainiui kelio ruožas nuo Taura-gės iki Kalėnų daug kur sunyko arba virto paprastu lauko keliuku. Tačiau atkarpa nuo Oplankio iki Šereiklaukio, senkelį kiek patiesinus ir paplatinus, naudojama iki šiol. Prie šio „istorinio“ kelio susitelkę nemažai senų kaimų. Vieną jų aplankysime.

Barzūnų ir Oplankio, kartu – Pa-gėgių savivaldybės ir Tauragės rajono, paribiu į Jūrą srūva Barzupė. Kiek aukščiau žiočių ją papildo Gilanda – kitas upelis skalvišku vardu. Rodos, seniau laikyta, kad į Jūrą įteka Gilan-da, o Barzupė tėra jos intakas. Beje, pastarasis vandenvardis nėra senas, jį upokšniui „primetė“ Barzūnų kai-mas. 600 m aukščiau žiočių Barzupė patvenkta, išsiliejusi į vadinamąjį Opankio ežerą (Malūnežerį).

Ties Barzūnais yra ypatinga geo-grafine prasme vieta. Demonstruo-dama sukauptą jėgą, apnuogindama

Barzūnai – kaimas prie senojo Tauragės–Ragainės kelioVytenis ALMONAITIS

dar nesusiformavusius krantus, Jūros upė ties kaimu sukasi dešinėn ir su-formuoja gausų smėlio paplūdimį. Šie keli šimtai metrų – „jaunausia“ Jūros atkarpa. Dar XX a. viduryje šioje vietoje upė regzdavo į rytus išsikišusią kilpą. 1982 m. sudarytame žemėlapyje matyti, kad kilpa jau nu-kirsta, nors tuomet Jūra dar tekėjo ir senąja vaga. Nūnai iš jos liko tik varlėmis kvarkianti senvagė. Beje, nukirsdama kilpą, Jūra sutrumpėjo maždaug 1,4 km, tačiau šis atstumas tradiciškai vis dar įskaičiuojamas į jos ilgį.

Prie minėto paplūdimio, Barzūnų kaimo galulaukėje, įrengta oficiali

stovyklavietė, kurią mėgsta tiek tau-ragiškiai, tiek pagėgiškiai. Netoliese jos yra Barzūnų kapinynas, kurį 1998–2001 m. tyrinėjo archeologų ekspedicija, vadovaujama Valdemaro Šimėno. Nustatyta, kad II–VII a. čia laidoti skalvių genties žmonės. Tarp pusšimčio atidengtų kapų išsiskyrė vienas, kuriame kartu su žirgu buvo palaidotas, matyt, labai turtingas skalvių didžiūnas. Kape rastos gausios įkapės: keli ietigaliai, kirvis, kovos peilis, dalgis, žalvarinė antkaklė, perpetė, penkios segės, gintariniai karoliai ir keletas kitų daiktų. Nors vėlesnių nei VII a. kapų kapinyne kol kas neaptikta, galima spėti, kad

tradicija laidoti toje pačioje vieto-je gyvavo kelis tūkstantmečius (!) – prie kapinyno yra senosios Bar-zūnų kapinės, kurios naudotos bent iki 1944-ųjų. Beje, sovietmečiu jos buvo apiplėštos, čia nelikę nei vieno sveiko antkapinio paminklo. Ateityje archeologai numato Barzūnų kapinyno tyrimus tęsti toliau.

Rašytinė Barzūnų istorija pra-sideda XVI–XVII a. Dar 1540 m. gretimame Gilandžių kaime gyveno trys Barzdūnai (Barsdun) – Petras, Jakas ir Martynas. Matyt, šie žmo-nės ar jų palikuonys ir atkūrė seną skalvių gyvenvietę – Barzūnų kaimą. Sprendžiant pagal 1680 m. užrašytas

pavardes – Šaukštdėtaitis, Šilimaitis, Gunaitis, Naujokas – tuomet kaime gyveno kone vieni lietuvininkai. Tačiau po 1709–1711 m. Didžiojo maro liko tik trys lietuvininkų ūkiai, priklausę Kyliui Graudoniui, Jurgiui Vaišvilui ir Jurgiui Šimkui. Mirusiųjų žemėse iki 1736 m. įsikūrė aštuonios vokiečių kolonistų šeimos, čia apsi-gyveno Hofmeisteriai, Valdburgai, Ziebertai (Siebert), Šulcai (Schultz) ir kiti. Vėliau kaimas vėl sulietuvėjo, 1905 m. beveik pusė jo gyventojų šnekėjo lietuviškai. Tad 1754 m. įkurtoje Barzūnų mokykloje mokyta ir vokiškai, ir lietuviškai. Vykstant Septynerių metų (1756–1763) karui, į Barzūnus atjoję kazokai mokyklą sudegino, tačiau netrukus ji buvo atstatyta. Nuo XIX a. trečiojo dešimt-mečio ją lankė ir gretimo Oplankio kaimo vaikai.

1925 m. Barzūnuose gyveno 236 žmonės, kaimo žemės apėmė 511 ha. 1944 m. rudenį, kaip ir dauguma Klaipėdos krašto kaimų, Barzūnai visiškai ištuštėjo, senieji barzūniškiai pasitraukė. Ir nors kaimą greitai už-pildė nauji gyventojai, jo klestėjimas baigėsi. Sovietmečiu Barzūnai nuo-lat mažėjo, 1995 m. uždaryta ir 241 metus veikusi mokykla. 2010 m. duomenimis, Barzūnuose gyveno tik 34 žmonės, stovėjo 9 sodybos.

Senojo kelio ruožas Oplankys–Vilkyškiai 1796–1802 m. sudarytame Prūsijos žemėlapyje, kurio originalas saugomas Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje

Jūra ties Barzūnais Autoriaus nuotrauka

Tyrimų metu 1999 m. atkastas V–VI a. skalvių didžiūno kapas Barzūnų kapinyne Valdemaro Šimėno nuotrauka

10 2012 m. kovo 23 d., penktadienis, Nr. 24

Bažnyčios kantoratas

Parapijai, be bažnyčios, priklausė dar du pastatai: kantoratas ir ūkinis pastatas. Kantoratas buvo medinis, dengtas gontais. Jame buvo įrengtas butas kantoriaus šeimai ir patalpos parapinei mokyklai, kurią lankė iki 30 vaikų. Pirmosios žinios apie kontorate veikiančią mokyklą sie-kia 1847 m. 1860 m. Skaudvilėje nurodyta 50 kiemų su 500 gyven-tojų, iš kurių miestelyje gyveno 47 evangelikai liuteronai, o apylinkėse – 803, daugumą sudarė vokiečiai. Padaugėjus tikinčiųjų padidėjo ir surenkamo metinio mokesčio lėšos. Už šias lėšas parapija galėjo steigti ir išlaikyti parapinę mokyklą, kuri paprastų kaimo ir miestelio žmonių vaikams diegė ir stiprino mokymosi bei raštingumo vertės supratimą. Joje mokė tikybos, skaitymo, rašymo ir skaičiavimo, vaikus paruošdavo konfirmacijai, kuri vykdavo kasmet.1860 m. parapinę mokyklą lankė 28 vaikai (12 berniukų, 16 mergaičių). Mokykloje buvo numatyta mokyti iki 30 vaikų. 1862 m. duomenimis, liuteronų skaičius nuo 1860 m. ne-pakito. Po 1863 m. sukilimo vietos valdžia parapines mokyklas prie evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčių uždarė, o 1865 m. atidarė mokyklas, kuriose buvo dėstoma valstybine rusų kalba.

1897 m. miestelyje surašyta 1390 gyventojų. Tuo metu rinkosi dideli turgūs, suvažiuodavo pirklių iš Vo-kietijos, Anglijos, Švedijos ir Rusijos gubernijų. Miestelėnai, be prekybos, vertėsi amatais. Tarp amatininkų buvo kalvių, stalių, siuvėjų, laikrodininkų, batsiuvių, račių, kepėjų, kailiadirbių, dažytojų. Tai daugiausia vokiečiai, garsėję medžiokliniais šautuvais ir ortopedinės avalynės dirbiniais.

1910–1952 m. buvęs parapijos pirmininkas Benjaminas Noreika ir jo sūnus Augustas, pakeitęs tėvą, buvęs parapijos pirmininku 1952–1997 m., prisimena kantorių Hermaną Hessą ir varpininką (zvanininką, zakrastijoną) Gumą. Ant kantoriaus pečių gulėjo visi parapijos rūpesčiai: kai neat-važiuodavo kunigas, jis laikydavo pamaldas, mokė vaikus parapinėje mokykloje, ruošė konfirmacijai,krikštijo, laidojo, tuokė, tvarkė doku-mentus. H.Hessas turėjo dvi dukras ir sūnų Jurgį. Lietuvos kariuomenės leitenantas Jurgis Hessas tragiškai, per nelemtą atsitikimą, žuvo 1927 m., Tauragės sukilimo metu, palaidotas Tauragės konfesinėse kapinėse.

Parapijos varpininkas Gumas rūpi-nosi ūkiniais reikalais: dirbo parapijai priklausančioje žemėje, prižiūrėjo bažnyčios aplinką ir pastatus, skam-bindavo prieš pamaldas, kam nors mirus ir nustatytu laiku šeštadienio vakarais. Visus bažnyčios reikalus tvarkė išrinkta komisija. Komisija išsirinkdavo pirmininką.

Skaudvilės parapija nuolatinio kunigo neturėjo, pamaldas laikyti atvykdavo kunigai iš Tauragės ir Batakių. Atvykstantys kunigai pa-maldas laikė keturis kartus per metus – per didžiąsias šventes. Likusį laiką pamaldas laikydavo kantorius. Po Antrojo pasaulinio karo, sumažėjus

Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia(Tęsinys, pradžia Nr. 16, 2012 m. vasario 24 d.)

Edmundas MAŽRIMAS

parapijiečių, pamaldos vykdavo tik kartą per mėnesį arba dar rečiau.

Maždaug dviejų šimtmečių istoriją menančios Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės dvasiniam gyvenimui vadovavo nemažai ku-nigų ir sakytojų, paprastai vadintų kantoriais. Įvairiu laiku Skaudvi-lės parapiją (kartu su Tauragės ir Batakių kunigais) aptarnavo šie kunigai: Jonas Linkis (1792–1802), Jonas Karolis Kristijonas Kryzė (1802–1805), Jonas Godfrydas Čėsna (1805–1831), Jonas Karolis Čėsna (1831–1871), Jonas Pipiras (1872–1883), Martynas Keturakai-tis (1883–1892), Gustavas Karolis Matisonas (1893–1911), Augustas Vymeris (1911–1942), Julius Hiršas (1937–1940), vyskupas Jonas Vik-toras Kalvanas (1940–1995), Mikas Preikšaitis (1946–1972), vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1995–1997). 1997 m. parapijos diakonu paskirtas Edikas Šulcas, 1999 m. jis įšventintas į kunigus ir paskirtas aptarnauti Skaudvilės ir Lauksargių parapijas.

1957 m. dar tvirtą kantorato pa-statą sovietinės valdžios nurodymu nugriovė, o jo vietoje pastatė mūrinį pastatą ir perdavė Skaudvilės var-totojų kooperatyvui (dabar Kelmės g. 20).

Tarpukario metai

Parapijiečiai kalbėjo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą rusų kariškiai bažnyčią pavertė grūdų sandėliu. Buvo išnešti suolai, nukabintas var-pas. Vitoldas Vasiliauskas prisimena (jis tarpukariu gyveno Skaudvilėje, o dabar Vokietijoje), kad kurį lai-ką bažnyčioje buvo rusų kazokų arklidės. Vėliau, kai Skaudvilėje vokiečiai įkūrė apskritį (kreizą), bažnyčioje buvo leista melstis, vėl pakabintas nespėtas išvežti varpas. Šio varpo skambesys, anot Augusto Noreikos, garsesnis net už Tauragės evangelikų liuteronų M.Mažvydo bažnyčios varpo skambesį.

Tarpukario metais ryškų pėdsaką Skaudvilės evangelikų liuteronų

parapijos gyvenime paliko kantorius Hermanas Hessas. Tai buvo šviesi asmenybė, išsilavinęs, turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje, be religinių, buvo ir pasaulietinių kny-gų. Jo bibliotekoje buvo filosofijos,vokiečių literatūros klasikų kūrinių: Emanuelio Kanto, Fridricho Šilerio, Volfgano Gėtės ir kt. H.Hessas kartu buvo ir bažnyčios vargonininkas.

A.Noreika prisimena, kad mirus kantoriaus H.Hesso žmonai tėvui tvarkytis padėjo dukros, jos dirbo parapijos mokykloje, tvarkė ūkį. Kantoriaus dukra Erna ištekėjo už skaudviliškio Volfo. Žinoma, kad kantorius su šeima 1941 m., kaip ir daugelis parapijiečių, repatrijavo į Vokietiją, o karo metais buvo sugrįžęs į Skaudvilę ir artėjant frontui 1944 m. pasitraukė į vakarus.

Visus bažnyčios reikalus tvarkė išrinkta parapijos komisija (dabar parapijos taryba), ji išsirinkdavo pirmininką. Kandidatus į komisiją, be parapijiečių, galėjo siūlyti kunigas ir kantorius. Buvo žiūrima, kad tai būtų tvarkingi, pavyzdingi žmonės. Parapijos komisija keičiama buvo retai, vieną kitą jos narį pakeisdavo tik jam pasenus, mirus ar išvykus gyventi kitur. Pagrindinis komisijos uždavinys buvo rūpintis bažnyčios ir jai priklausančių pastatų remontu, priežiūra ir parapijos pinigų panau-dojimu. Komisija sprendė, kokius darbus reikia atlikti, kiek mokėti už darbą, nustatydavo kantoriaus ir varpininko algą. Lėšų apskaita buvo griežta, nes bažnyčia išsilaikė tik iš parapijiečių aukų. Buvo mo-kamas nustatytas metinis mokestis, aukodavo pamaldų metu, o jeigu pinigų pritrūkdavo, organizuodavo tikslines rinkliavas, pavyzdžiui, stogo dengimui ir panašiai. Kanto-riaus ir varpininko algos buvo labai nedidelės.

Komisijoje žinomi buvę parapi-jiečiai: Vencelis, Nevas, Noreika, Lemanas. Jos kasininkas tvarkė parapijos pajamų ir išlaidų apskaitą. Kartą metuose vyko kasos patikrini-mas, jo rezultatai būdavo paskelbiami visai parapijai, kad visi žinotų, kur

ir kaip išleisti paaukoti pinigai. Iš tų lėšų buvo išlaikoma ir parapinė mokykla. Visą kitą parapijos doku-mentaciją: krikšto, konfirmacijos,mirimų, gimimų, santuokų knygas tvarkė kantorius ir kunigas.

Parapijos archyvas dingęs. Nėra žinių, ar jis išvežtas karo metais, ar sunaikintas. Manoma, kad tarpu-kariu dalis archyvo buvo Tauragės evangelikų liuteronų konsistorijoje. Skaudvilės evangelikų liuteronų baž-nyčios parapijos tarybos pirmininkas Romualdas Jurkšaitis(1997–2002) 1999 m. užrašė Jurgio Aušros pri-siminimus: „1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje Jurgio tėvas Martynas Aušra su šeima bėgo nuo fronto ir iš Šilutės atsidūrė netoli Skaudvilės. Laikinai apsigyveno pas ūkininką. Jurgiui tada buvo 5 metai. Jis prisimena, kad jam su tėvu teko būti Skaudvilės bažnyčioje. Ligi šiol išliko prisiminimas, kad bažnyčioje buvo suversta į krūvas daug visokių popierių, knygų. Galima spėti, kad tai buvo tas suirutės metas, kai kantorius Hessas ir dauguma parapijiečių jau buvo pasitraukę į Vokietiją, o kantoratas ir bažnyčia likę be priežiūros.“

Iš šio prisiminimo galima prie-laida, kad kantorate galėjo būti parapijos dokumentų ir kantoriaus H.Hesso paliktas turtas. Aišku, visa tai buvo išvežta į kartono fabriką, kaip buvo daroma su kitų bažnyčių ir vienuolynų archyvais.

Prieškaryje į pamaldas susirink-davo daug žmonių, pilna bažnyčia. Didelė dalis parapijiečių buvo vo-kiečiai. Pamaldos vykdavo vienu metu ir lietuviams, ir vokiečiams, tik vieną savaitę buvo laikomos lietuvių, o kitą – vokiečių kalba. Į bažnyčią rinkdavosi ne tik Skaudvilės, bet ir aplinkinių kaimų tikintieji: iš Batakių, Upynos, Adakavo, Trepų, Girdiškės, Lomių. Skaudviliškiai į pamaldas ateidavo pėsti, iš toliau brikomis atvažiuodavo – turtingesni, neturtingi paprastais vežimais, daž-nai vienu vežimu atvykdavo kelios šeimos. Jaunesni atmindavo dvira-čiais. Arklius statydavo miestelyje

pas pažįstamus, kantorato kieme, aplink bažnyčią.

Panašiai į bažnyčią atvykdavo ir tuoktis, arčiau gyvenantieji at-eidavo pėsti, iš toliau atvažiuodavo arkliais. Arklius ir vežimus įvairiai papuošdavo. Turtingesnių arkliai, pakinktai buvo daugiau išpuošti, gražesni, o vestuvininkų palyda didesnė. Neturtingi vestuvių kartais visai nekeldavo, tik tuokdavosi bažnyčioje. Už santuoką, krikštą, palaidojimą reikėdavo mokėti, nu-statyto mokesčio nebuvo, duodavo, kas kiek galėjo. Iš visai neturtingų nieko neimdavo.

Laidotuvių metu mirusįjį į bažny-čią atveždavo labai retai. Dažniausiai kantorių ar kunigą kviesdavo į namus, atlikdavo apeigas ir palydėdavo mirusįjį į kapines. Iš kapinių kartais grįždavo į namus gedulingų pietų, pasimelsdavo.

Kantorius H.Hessas palaikė gerus ekumeninius santykius su Skaudvilės Romos katalikų bendruomene, už tai buvo gerbiamas. Atitinkamai evangelikų liuteronų bendruomenė sugyveno su kitomis konfesijomis, nebent buitiniame lygmenyje kildavo neaiškumų, tačiau apie tai neaptikta žinių. Skaudvilės evangelikų liute-ronų bendruomenės nariai dalyvavo miestelio visuomenės veikloje ir bendrame kultūriniame gyvenime.

Sovietinė okupacija

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam baigiantis visa vokiečių bendruomenė emigravo, Skaudvilėje liko tik labai nedidelis lietuvių liuteronų šeimų skaičius. Į Vokietiją pasitraukus kan-toriui Hermanui Hessui, sumenkusi Skaudvilės parapija savo kunigo ir kantoriaus nebeturėjo, keturis kartus per metus ją aptarnaudavo iš Tauragės atvykęs vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas ir Batakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mikas Preikšaitis (1946–1972). Religinį gyvenimą ėmė varžyti ir sovietinė valdžia. 1948 m. bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta grūdų sandėliu, o 1957 m. nugriautas kantoratas.

Konsistorijos prezidentas, kunigas Erikas Leijeris, 1947 m. rugpjūčio 28 d. gavo pranešimą, kad Skaudvilės valsčiaus vykdomasis komitetas nu-taria užimti Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčią. E.Leijeris, nesu-tikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į LKP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų ir į religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Leoną Pu-šinį prašydamas, kad vietos valdžia atsisakytų ketinimų užimti bažnyčią. Tačiau į tai niekas neatsižvelgė, o priešingai – kunigą E.Leijerį ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Michailovkos lagerį, kur 1951 m. gruodžio 31 d. jis mirė.

1948 m. liepos 17 d. Skaudvilės valsčiaus Darbo žmonių tarybos nuta-rimu Nr. 21 skelbiama, kad bažnyčia nacionalizuojama. 1947–1948 m. bažnyčia buvo paversta grūdų san-dėliu. Bažnyčioje gyvenusi Eugenija Babkinaitė praardė bažnyčios stogą ir apipylė grūdus vandeniu. Atėjusi komisija nustatė, kad grūdams laikyti bažnyčia netinkama.

Nukelta į 15 psl. >>>

Skaudvilės rajoninės dainų šventės eisena 1954 m. E.Mažrimo asmeninio archyvo nuotrauka

152012 m. kovo 23 d., penktadienis, Nr. 24

Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia

>>> Atkelta iš 10 psl.

Bažnyčios nacionalizacijos pro-cesas tęsėsi iki pat 1952 m.

1948 m. rugsėjo 18 d. Skaudvilės evangelikų liutero-nų bendruomenė įregistruota religinių reikalų taryboje prie SSRS ministrų tarybos, gauna registracijos pažymėjimą, pa-sirašytą įgaliotinio Broniaus Leono Pušinio. 1948 m. spa-lio 29 d. pasirašyta sutartis, pagal kurią nacionalizuoti Skaudvilės evangelikų liu-teronų maldos namai išnuo-mojami parapijai. Sutarties originalas išlikęs, tik sunkiai įskaitomas. Sutartį pasirašė naujai sudarytas bažnytinis komitetas, sudarytas iš dvi-dešimties parapijiečių. Vėliau, sovietmečiu, šis komitetas buvo vadinamas dvidešimtuku. Į pirmąjį bažnytinį „dvide-šimtuką“ buvo įrašyti: Emilis Mirbukas, Julius Mirbukas, Martynas Mirbukas iš Po-žerio kaimo, Augustas No-reika, Olga Noreikienė, Ema Mirbukaitė, Antanas Knolis, Ona Knolienė, Jonas Mirba-kas, Aleksas Mirbakas, Marta Kampikevičienė iš Skaud-vilės, Benjaminas Noreika, Ona Noreikienė iš Ivangėnų kaimo, Juozas Korsakas iš Šidagių kaimo, Margarita Norbutienė, Elzbieta Kumpytė, Martynas Krausas, Eugenija Babkinaitė, Ieva Kolertienė, Urtė Nausėdienė – visi iš Skaudvilės. Vėliau pagal vei-kiančius sovietinius įstatymus „dvidešimtukas“ tvarkė visus bažnyčios reikalus, finansus,samdė parapijos kunigą ir t.t. Nors tikrasis parapijos šeimi-ninkas buvo kunigas.

Ilgą laiką, po kantoriaus H.Hesso išvykimo, bažnyčią, kantoratą prižiūrėjo ir tvarkė E.Babkinaitė. Šios moters nuopelnai bažnyčiai dideli, ji buvo bažnyčios ramstis pačiais sunkiausiais metais, kai parapijiečiai staigių permainų buvo išblaškyti, o parapija – neskaitlinga. Jos portretas dabar kabo bažnyčios zakristi-

Aplinkinių kaimų ūkininkai, atvykę į Skaudvilę 1957 m. E.Mažrimo asmeninio archyvo nuotrauka

1946

Tauragės apskrities Kul-tūros-švietimo darbo skyrius apskrityje įsteigė 117 klu-bų-skaityklų, 13 bibliotekų. „Tarybinis žodis“ skelbė: jas puošią Lenino, Stalino portretai, plakatai. Užeinantys galėsią pasiskaityti laikraščių, žurnalų, knygų. Būsią ir įvairios rinki-minės literatūros, nes artėjanti vasario 10-oji, TSRS Aukš-čiausiosios tarybos rinkimų diena. Vyksiančios paskaitos, susitikimai su kandidatais į deputatus. Kaip buvo organi-zuojami ir klastojami rinkimai, dar bus progų pakalbėti.

Kovo mėn. apskrities laikraš-tyje buvo išspausdintas Tauragės miesto vykdomojo komiteto pranešimas, kad Bažnyčių gatvė pervadinama į Žemaitės gatvę, Prezidento – į M.Melnikaitės g., Stoties – į Liaudies g., Žemaitės – į Tauro g., Vasario 16-osios – į Liepos 21-osios g. Nutarta, kad taip tarybiškiau skambės.

Net 5 redakcijos darbuoto-jai vieną rytą dalyvavo reide, po to parašė, kaip kai kurių įmonių darbininkai renkasi į darbą, kada pradeda dirbti, kaip sekasi. „Maiste“, jau va-dintame ir mėsos kombinatu, maistiečiai rinkosi ir darbus pra-dėjo punktualiai, pavyzdingai. „Progreso“ lentpjūvėje-malūne irgi nebuvę dėl ko priekaištauti. Pagyrimo sulaukė ten įrengtas jaukus raudonasis kampelis. Tai toks kambarys, kuriame tada buvo paprastai raudonu audeklu uždengtas stalas, ant jo – laikraščiai, žurnalai, prie jo – kėdės, ant sienų, žinoma, vadų portretai, dar kas nors raudono. Ten galėjai užeiti ar pavalgyti, ar pasišildyti, bet dažniausiai tokie kampeliai stovėdavo tušti. Buvo svarbu, kad jie būtų, jei iš aukščiau kas tikrins. Kritikos sulaukė „Jėgos“ virvių fabriko, „Ąžuolo“ malūno (už didžiojo turgaus), pieno priėmimo punkto (priklausė Skaudvilės pieninei) vadovai. Ten ir darbo drausmė, ir tvarka reido dalyviams nepatiko.

„Tauragės miesto dirbantieji blogai aprūpinami duona“ – di-delis straipsnis su tokia antrašte buvo išspausdintas apskrities laikraštyje balandžio 9 d. Kaip jis išdrįso apie tai prabilti? Žmo-nės gauna korteles, su kuriomis perka duoną, kitus produktus, pyksta, kad visko trūksta. Laik-raštis akcentuoja: kalta ne tarybų valdžia. Apskrities vykdomasis komitetas apsvarstė tokią padėtį. Kalta Tauragės grūdų paruošų organizacija (kartais vadina-ma kontora), kad nepasirūpina grūdais. Prekybos ministerija skyrusi tų grūdų, kruopų, o tauragiškiams iš Laukuvos buvę sunku jų parsivežti. Malūnai neturi grūdų, kepyklos – mil-tų, žmonės negali pasinaudoti kortelėmis. Apskrities Prekybos skyrius privaląs kontroliuoti, kas darosi, ir reaguoti, jei netvarka.

joje, taip parapijiečiai išreiškė jai savo dėkingumą.

Į Skaudvilę Babkinų šeima pateko per Pirmąjį pasaulinį karą. Šeimoje buvo mama, Eugenija ir du broliai. Tėvo nebuvo, jo likimas nežinomas. Karo metu šeimai Skaudvilės miestelyje nebuvo kur gyventi, tad ją priglaudė Benjaminas Noreika iš Pasuvirkščio kaimo. Apie 1925 m. Babkinų šeima atsikėlė gyventi į Skaudvilę, netrukus Eugenijos broliai ir mama mirė. 1941 m., kantoriui H.Hessui ir varpininkui Gumui repatrijavus į Vokietiją, E.Bab-kinaitė apsigyveno kantorate ir liko prižiūrėti bažnyčią bei jos ūkį. Vokiečių okupacijos metais bažnyčia veikė, grįžo kantorius H.Hessas ir kai kurie parapijiečiai, kurie 1944 m. pasitraukė į vakarus.

1956 m. pradėtas griauti kontoratas, Eugenijai siūlytos kitos gyvenamosios patalpos, bet ji iš kontorato nesikėlė, o vėliau, spaudžiama vietos valdžios, persikėlė į bažnyčią. Įsikėlusi į bažnyčią, iš pradžių gyveno prieanginyje, vėliau – zakristijoje (raštinėje). Taip nešildomoje bažnyčioje ji gyveno keletą metų. Nuo 1990 m. E.Babkaitė išsikėlė į Adakavo senelių prieglaudą, kur 1999 m. mirė. Palaidota Trepų kapinėse, kur parapijie-čių lėšomis pastatytas kuklus paminklas.

Tik dėl didžiulio tikinčiųjų pasiaukojimo bažnyčia buvo išsaugota, nors kantorato, ūkinio pastato ir žemės ne-grąžino, o parapijiečiai tapo savo bažnyčios nuomininkais. Pokario metais parapijos rei-kalai buvo išties prasti. Nors į Skaudvilę kėlėsi daug naujų gyventojų (1940 m. – 1500, 1959 m. – 2723, 1963 m. – 2784), kurie apsigyveno pa-sitraukusių į vakarus lietuvių ir vokiečių, karo metu sušau-dytų žydų namuose, tačiau bažnyčios niekas nerėmė, ji tapo apleista. Todėl 1952 m. sausio 9 d. Skaudvilės rajono DŽDT VK pirmininkas krei-

pėsi į religinių kulto tarybos įgaliotinį prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos: „Siunčiame dvi fotografijas Skaudvilėsevangelikų bažnyčios iš prie-kio ir iš šono. Bažnyčios pasta-tą manoma panaudoti kultūros švietimo reikalams. Pastatas netaisomas, apžėlęs kerpėmis, vietomis langų stiklai išdau-žyti. Stovi gražioje vietoje, bet labai apleista: aptvėrimai nupuvę ir nunešioti, niekas negalvoja ją taisyti, nes nėra kam. Toks apleidimas gadina viso miesto vaizdą“.

Kitame Skaudvilės rajono VK pirmininko rašte smulkiai aprašomas pastatas, jo iš-matavimai, būklė. Išmatuotą bažnyčią vėl norima atimti. Nežinia, kuo baigėsi šis su-sirašinėjimas, tačiau bažnyčia uždaryta nebuvo.

Tuo sunkiu laikmečiu E.Babkinaitė kovojo dėl baž-nyčios išlikimo. Kiek išgalėjo, ją remontavo. Ji rašė raštus rajono valdžiai, prašė lėšų sto-gui uždengti. Atėjo atsakymai, kad bažnyčia nėra įtraukta į architektūros paminklų sąrašą, todėl lėšų skirti negalima. E.Babkinaitė, gavusi lėšų (iš kur gavo lėšų, nežinoma), 1969 m. pradėjo gontais dengti stogą. Kai meistrai uždengė trečdalį stogo, jai surašytas savavališko remonto aktas, įpareigojantis nedelsiant nu-traukti darbus.

Tada tik retkarčiais pa-maldų laikyti kunigas atva-žiuodavo iš Tauragės.

1977 m. lapkričio 6 d. Skaudvilės bažnyčioje įvyko iškilmingos pamaldos, skirtos bažnyčios 150 metų jubiliejui pažymėti. 1981 m. parapijiečių pastangomis (E.Babkinaitės, brolių Drignaičių) suremon-tuotas bažnyčios stogas, bokštelis ir vidus. 1981 m. spalio 25 d. vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas aplankė gražiai suremontuotą Skaud-vilės bažnyčią.

(Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)

(Tęsinys, pradžia Nr. 16, 2012 m. vasario 24 d.)

Bronislovas JAGMINAS

Pasikeitus minėtos paruošų organizacijos vadovams, rudenį, kai valstiečiai ėmė vežti nau-jojo derliaus grūdus, jau veikė du gerai sutvarkyti sandėliai, trečias buvo statomas.

Balandžio 27–28 dienomis Tauragėje įvyko pirmoji ap-skrities komjaunimo konfe-rencija. Į garbės prezidiumą buvo pasiūlytas VKP(b) CK biuras su draugu Stalinu prie-šakyje. Reikėjo įsivaizduoti, kad konferencijoje dalyvauja ir tas biuras, ir pats Stalinas, atsistoti ir audringai paploti. Laikraštyje neparašyta, nei kiek tada tų komjaunuolių apskrityje buvo, nei kas iš jų pasisakė konferencijoje, nei ką konkrečiai jie pasakė. Tikriau-siai dauguma tų komjaunuolių buvo kariškiai, nes net 1954 m., kai baigiau Tauragės pirmąją vidurinę mokyklą, klasėje te-buvo 6 komjaunuoliai (iš 27 baigusiųjų). Bet apie kariškių buvimą Tauragėje laikraštis ne-galėjo nė prasižioti – valstybės paslaptis.

Kad konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas, dabar jau TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas S.Malinauskas, Lie-tuvos KP(b) apskrities komiteto pirmasis sekretorius P.Muraus-kas, žinoma, nenutylėta. Vėliau redakcija buvo įpratinta: jei tokie asmenys kur nors daly-vaudavo, bent vienu sakiniu reikėjo tai akcentuoti.

Įsisteigęs mėgėjų teatras neturėjo kur vaidinti. Miesto halėje (dabar sporto mokykla) per 9 dienas įrengta tinkama vaidinimui vieta. Gegužės pir-mosios švenčių proga čia ir suvaidinta B.Dauguviečio 2 veiksmų pjesė „Laimė“. Taip prasidėjo Tauragės kultūros namų istorija.

Buvo ir toks apskrities Me-lioracijos skyrius. Gegužės pra-džioje jis pranešė, kad apskrityje yra 2560 ha durpynų. Prasidedąs durpių kasimo ir džiovinimo sezonas. Pieninės, elektrinės, malūnai galėtų jų įsigyti ir labiau vartoti kaip kurą.

Vasarą Tauragėje pradė-jo veikti mišriojo tipo vaikų lopšelis. Priimta 15 kūdikių, kurių mamytės dirba. Yra du švarūs kambariai. Trūksta tik žaislų, mažų kėdučių ir staliukų. Apskrities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas, tada Tauragėje gerbtas gydytojas Antanas Di-džiulis džiaugėsi, kad vis labiau rūpinamasi vaikais, tvarkomos jų įstaigos. Jau veikia motinos ir vaiko konsultacija, gimdymo skyrius, pieno mažyliams vir-

tuvė. Nors ligoninėje 120 lovų, reikėtų ją plėsti, o poliklinikoje labai maža vietos kabinetams. Tuo guodėsi šventiniame – lap-kričio 7 d. (1917 m. revoliucijos metinės) laikraščio numeryje tas pats vedėjas: reikėtų naujų rūmų. Tik po daugelio metų išsipildė pokarinės A.Didžiulio svajonės. Tuo pat metu gydytojo žmona Serafima Didžiulienėdirektoriavo Tauragės gim-nazijoje (buvusioje Mokytojų seminarijoje).

Vokiečių okupacijos metais geležinkeliu per Tauragę į Ry-tus riedėjo sąstatai su karine technika, šaudmenimis, į Va-karus – su kare žuvusiaisiais ir sužeistaisiais. Atsitraukdami vokiečiai smarkiai sužalojo Tau-ragės geležinkelio stoties rūmus, susprogdino prekių sandėlį, jų pakrovimo ir iškrovimo rampas, iešmus, kelius, hidrantus, su-gadino ryšių, elektros tinklus, inventorių. Pagirtas stoties viršininko pavaduotojas Vin-cas Rola, organizavęs stoties atstatymą. Paskiausiai, „Mais-to“ specialistams padedant, sutvarkytas stoties centrinis šildymas.

Baigiantis metams, apskrities laikraštis paskelbė keletą ne-įprastų informacijų iš Tauragės liaudies teismo. Bežemiai ir mažažemiai, gavę žemės, ne-žinojo, kaip elgtis su iš dvar-ponių, buožių atimtais ir jiems valdžios atiduotais hektarais. Buvo visokių gandų, grasinimų, daug baimės. Kas slapstėsi miškuose, priešinosi, kas laukė, kuo viskas baigsis. Prievolės valstybei irgi buvo naujovė. Turi žemės, gyvulių – dalinkis su valstybe grūdais, bulvėmis, mėsa, pienu, vilna, kiaušiniais, mokėk mokesčius. Nei 1945, nei 1946 metais nesiteikę atsi-skaityti su valstybe atsidūrė teisme. Keli teismo posėdžiai vyko Skaudvilėje, arčiau kai-miečių – kad jie girdėtų, žinotų, bijotų. O bausmės buvo ir to-kios: 2 metai nelaisvės, 5 metai tremties už Lietuvos TSR ribų konfiskuojant turtą, 5 metamsatimant rinkimų teisę. Vienas buožė, nesumokėjęs samdiniui algos, norėjęs papirkti teisėją puodyne medaus, nuteistas 5 nelaisvės metams.

Veikė Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Tauragės apskrities skyrius su savo po-skyriais ir grupėmis, turėjęs įveikti kaimo ginkluotą pasiprie-šinimą. Bet apie tai apskrities laikraštis nerašė.

(Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)

Buvo taip

Po karo atstatinėjama Tauragė

16 2012 m. kovo 23 d., penktadienis, Nr. 24

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Kalbos s�listėsRaimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Gimęs kunigautiŠių metų kovo 6-ąją kunigui Jonui Okui būtų sukakę 90 metų. Jau greit metai, kai jo nebėra, tačiau draugiškumu, šviesia išmintimi ir nepailstančiu humoru švietęs kunigas gyvas visų jį pažinojusių širdyse.

Išsiskyrė iš bendraamžių

J.Oko vaikystės prabėgo Ri-dikiškės ir Devynakių kaimuose, Tauragės apylinkėse. Nuo mažens mažasis Jonukas išsiskyrė iš savo bendraamžių. Jurbarko evangeli-kų liuteronų parapijos tinklalapyje Edmundas Gavėnia rašė: „Mažų rankų spaudžiami žemių gumulėliai buvo kantriai lipdomi į statomų bažnytėlių sienas ar mažų kapelių kauburėlius, o vėliau papuošiami gėlytėmis ir kryželiais. Dievas ap-dovanojo Jonuką gražiu balsu – vos sulaukęs septynerių, jis jau giedojo kaimo budėtuvėse ir bažnyčioje. Jono balso būta stipraus – nuo jo užvestos giesmės garso bangos užgesdavo net žvakės“. 1958 m. savo biografijojejis prisiminė: „Mano motina buvo

dievobaiminga moteriškė. Mūsų namuose dažnai vykdavo naminės pamaldos (surinkimai), kuriuose lankydavosi iš Tauragės ir jos plačios apylinkės Dievo Žodžio skelbėjai (ne kunigai), vadinamieji sakytojai. Ir aš šią tarnystę pamėgau ir ją prakti-kuoju, reikalui esant palaidodamas mirusiuosius ir atlikdamas kitus dvasinius patarnavimus.“

Baigęs mokyklą, Jonas ėmėsi mokytis siuvėjo amato, mokėjo labai gražiai piešti. Dar jaunystėje būsimasis kunigas mėgo dalyvauti laidotuvėse, giedoti, sakyti jaudinan-čias kalbas prie kapo duobės, – visa tai bylojo apie neeilinę šio jaunuolio išmintį. Gyvendamas Devynakių kaime, J.Okas ėmė rūpintis namo statybomis Tauragėje. Į namus, kuriuose gyveno iki mirties, su savo mylima mama jis persikėlė 1961 metais. Kunigas savo šeimos nesu-kūrė, visą gyvenimą jis prižiūrėjo mamą, kuri mirė 1991 metų kovo 13 dieną, sulaukusi 94-erių.

Ir darbininkas, ir kunigas

Pokario metais J.Okas buvo pa-skirtas dirbti Šakviečio kolūkyje. Jam buvo skirtos lauko brigadininko pareigos. Vis dėlto visą tą laiką jo neapleido Dievo tarnystės pašau-kimas, kuris Jono širdyje gyveno nuo vaikystės. J.Okas dvasinę tar-nystę bažnyčioje pradėjo sovietinės priespaudos metais, kai tuometinė

ideologinė sistema visaip stengėsi sugriauti žmonių tikėjimą. Galiausiai 1958 metais J.Okas imasi diakono tarnystės. 1963 m. sausio 12 dieną tuometinis religijos reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis išdavė J.Okui „Kulto tarnautojo pažymėjimą“, su-teikusį jam teisę aptarnauti Švėkšnos, Sudargo,o po metų ir Šilalės para-pijas. Nuo 1972 m. kunigui buvo paskirta aptarnauti ir Skirsnemunės, Jurbarko ir Smalininkų parapijas.

Konsistorijos prižiūrimas J.Okas ėmėsi teologijos studijų. Kunigauti tarybiniais metais nebuvo paprasta, kunigui dar daug metų teko dirbti Tauragės medžio apdirbimo gamyk-loje „Tauras“, važinėti į pamaldas autobusais, kęsti žiemos šaltį, pės-čiomis klampoti užpustytais keliais, patirti įvairių išmėginimų. Sunku besuskaičiuoti, kiek buvo palaidota, kiek pakrikštyta, kiek skaityta pa-mokslų, kiek daug artimų ir mylimų žmonių palydėta į amžinybę.

Nors tada viešai buvo deklaruo-jama religijos laisvė, norėdamas tarnauti bažnyčioje ordinuotas dva-sininkas privalėjo būti įregistruotas TSRS Religijų Reikalų Taryboje, o tiksliau – pas jos įgaliotinį Vilniuje. Be tokio leidimo nė vienas kunigas neturėjo teisės skelbti Žodžio ir ad-ministruoti sakramentų. Bažnyčiai prašant, J.Okas buvo „įregistruotas“ 1958 m. – iš karto po jo įvedimo į diakono tarnystę. Diakono pareigas jis ėjo Tauragės bažnyčioje, asistuo-

damas kunigui Jonui Kalvanui.

Atstovavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai

Dvasinė tarnystė diakonui J.Okui nebuvo lengva. Į pamaldas jam tekdavo važinėti autobusais, kurių eismas sekmadieniais buvo ribo-jamas. Dažnai jam tekdavo nueiti nemažus atstumus pėsčiomis, kęsti dienos kaitrą ar šaltį. Tuo metu, 1957 metais, prasidėjo antrasis bažnyčios persekiojimas. Valdžios sprendimu buvo uždarytos Pašyšių, Vyžių, Nidos parapijos, o jų bažnyčios pavers-tos sandėliais, kino salėmis. Išlikę dokumentai liudija, kad tuometinė valdžia ketino uždaryti ir Švėkšnos

bei Vanagų bažnyčias. Diakonas J.Okas nuo 1963 m. ėmė

aptarnauti Sudargo ir uždarymo iš-vengusią negausią Švėkšnos parapiją. Tarnystė reikalavo pasišventimo. Apkrautos įvairiais valstybiniais mokesčiais parapijos pajėgdavo padengti tik dvasininko kelionės išlaidas. „Kadangi iš to negalėjau pragyventi, stojau dirbti į Tauragės medžio apdirbimo įmonę“. Nuo 1964 m. J.Okas aptarnavo ir Šilalės parapiją.

Tarnaudamas diakonu J.Okas toliau pas kun. J.Kalvaną gilino teologijos žinias. 1972 m. mirus Šilutės kun. Mikui Preikšaičiui konsistorija nusprendė jį įšventinti į kunigus diakonus ir paskirti Šilutės

parapijos administratoriumi. Ordi-nuotas jis buvo 1973 m. balandžio 8 d. Šilutės bažnyčioje. Ten pat 1978 m. rugpjūčio 13 d. jis paaukštintas į kunigus ir apdovanotas sidabriniu kryžiumi.

Kun. J.Okas buvo ilgametis baž-nyčios konsistorijos narys. 1970 m. sinode jis buvo išrinktas į jos narius-kandidatus, o 1975 m. kooptuotas jos nariu. 1976 m. sinode jis išrinktas jos nariu, 1983 m. – pirmininko pavaduotoju, o 1990 m. – konsis-torijos prezidiumo nariu. Eidamas šias pareigas, jis ne kartą atstovavo Lietuvos liuteronų bažnyčiai įvai-riose ekumeninėse konferencijose, tarp jų 1980 m. Taline ir 1983 m. Maskvoje.

Pelnė žmonių meilę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kunigas aptarnavo Skirsnemunės ir ką tik atsikūrusią Jurbarko parapiją. Jis mėgo meną ir muziką. Jo rūpesčiu paveikslais buvo išdabinta Skirs-nemunės bažnyčia. Kunigas turėjo stiprų balsą ir mokėjo daugelį liaudies giesmių melodijų. Giesmių muzikos mylėtojai jį aplankė keletą metų iki jo mirties ir įamžino keletą liaudies melodijų. Kunigą žmonės mylėjo už paprastumą, nuoširdumą ir malonų bendravimą. Tikintiesiems patiko jo paprasti ir suprantami pamokslai. Juose jis ne kartą yra pabrėžęs, jog „tai, kad Jėzus numirė ir prisikėlė yra taip aišku, kaip kad dukart du lygu keturi.“

Palaidotas Joniškės kapinėse

Viešpats kun. J.Oką pasišaukė 2011 m. birželio 1 d. Atsisveikinimo pamaldos įvyko birželio 4 d. Tauragės bažnyčioje. Kartu su gausiu būriu tikinčiųjų jose dalyvavo kunigai M.Dikšaitis, R.Dokšas, E.Šulcas, R.Šemeklis, D.Petkūnas ir diak. K.Skausmenis. Dėl ligos laidotuvėse negalėjęs dalyvauti vyskupas Min-daugas Sabutis perdavė paguodos žodį tikintiesiems. Vyskupas prisi-minė, kad J.Okas buvo kunigas, su kuriuo jis pradėjo dvasinės tarnystės kelią Jurbarko parapijoje ir kuris visada jį žavėjo paprastumu.

Kunigas J.Okas palaidotas Joniš-kės kapinėse, šalia mamos. „Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas pjūčiai atėjus“ (Ps.126,5).

Parengta pagal www.liuteronai.lt,

www.jurbarke.puslapiai.lt informaciją

Tauragės medžio apdirbimo įmonėje 1966 m. lapkričio 3 d.

Su mama prie savo namo. Tauragėje apsigyveno 1959 lapkritį

1971 m. gegužės 30 d. per Sekminių šventę Tauragės bažnyčioje Jonas Okas buvo įvestas ir pašventintas diakono tarnybai įvelkant į skraistę