- Dieve, kodėl  man davei tik dvi rankas? Jų neužteks visiems geriems darbams padaryti,

visiems vaikams paglostyti, liūdintiems apkabinti, visoms ašaroms nušluostyti,

nedrąsiems už rankos palaikyti...

Kodėl davei tik dvi akis? Jų per mažai, kad pastebėčiau

viską, kas turi būti pastebėta - žmonių gerumą, pagalbos

prašančius, šypsenas, ir ašaras...

Jų neužtenka pažvelgti į akis kiekvienam, kas ilgisi žmogaus artumo...Jų per mažai, kad suspėčiau įžvelgti

kiekviename žmoguje jo šviesiąją esmę, ir...atskleisčiau ją jam pačiam... O aš taip norėčiau...

 Kodėl davei man tik dvi kojas – jų neužtenka aplankyti visus vienišus, liūdinčius... Net jei visą gyvenimą

keliaučiau, jų vis tiek neužtektų... Kodėl tik dvi? Jų per mažai, kad galėčiau vienu metu būti keliose vietose...Kodėl paroje tik 24 valandos? Kodėl tik 60 minučių?

Kodėl tik vieną balsą? Aš negaliu tuo pat metu dainuoti lopšinę, duoti patarimą ir tuo

pat metu tylėti, kai to reikia...

Tėve, kodėl man davei tik vieną širdį? Kodėl tik vieną?

- Tai tiesa, mano vaike... Daviau tau tik vieną širdį... bet visoms širdims daviau tą pačią

meilę, meilės begalybę...

Tą pačią ugnį. Jei ji karštai degs tavo širdyje, tu sugebėsi ja sušildyti kitas širdis. Ta pati

meilė jas degins. O tada.. Meilė žvelgs visomis pasaulio akimis,

glostys visomis rankomis, keliaus visomis kojomis, kalbės

visomis kalbomis...

PPS Inga