1

2

TURINYS

1. DERMATOLOGIJOS OBJEKTAS IR REIKŠMĖ KOSMETIKOS STUDIJOMS........................ 4

2. ĮVAIRIŲ VEIKSNIŲ POVEIKIS ODAI IR JŲ KOREKCIJOS BŪDAI................................. ...3

2.1. Fiziniai veiksniai ........................................................................................................................... 4

2.2. Cheminiai faktoriai. Alergija cheminėms medžiagoms ................................................................ 5

2.3. Mikroorganizmai ir parazitai ......................................................................................................... 5

3. SVEIKOS GYVENSENOS IR MITYBOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS ORGANIZMUI ................... 6

3.1. Mityba .......................................................................................................................................... 6

3.2. Judėjimas ....................................................................................................................................... 6

3.3. Asmens higiena ............................................................................................................................. 8

3.4. Stresas.......................................................................................................................................... 14

3.5. Žalingi įpročiai ............................................................................................................................ 15

3.6. Ligos ............................................................................................................................................ 19

3.7. Senėjimas .................................................................................................................................... 20

3.8. Saulės UV spindulių įtaka žmogaus odai .................................................................................... 21

4. ODOS TIPAI, FUNKCINĖS ODOS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS. SKIRTINGŲ TIPŲ ................ 22

ODOS HIGIENA ............................................................................................................................... 23

5. PIRMINIAI IR ANTRINIAI ODOS IŠBĖRIMO ELEMENTAI .. Error! Bookmark not defined.

6. EPIDEMIOLOGIJOS PAGRINDAI.............................................................................................. 28

6.1. Infekcinių ligų plitimo keliai ....................................................................................................... 28

6.2. Infekcinių ligų profilaktikos bendrieji principai ......................................................................... 29

6.3. Infekcinių ligų klasifikavimas .................................................................................................... 30

7. INFEKCINĖS ODOS IR LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS .................................................... 31

7.1. Pūlingos odos ligos ..................................................................................................................... 31

7.2. Parazitinės odos ligos .................................................................................................................. 32

7.3. Virusinės odos ligos .................................................................................................................... 33

7.4. Grybelinės odos ligos .................................................................................................................. 34

7.5. Lytiškai plintančios infekcijos. Seruminiai hepatitai. AIDS ....................................................... 36

8. NEUŽKREČIAMOS ODOS LIGOS IR DEFEKTAI ................................................................... 43

8.1. Dermatitai .................................................................................................................................... 43

8.2. Seborėja ir spuogai ...................................................................................................................... 45

8.3. Žvynelinė (psoriazė) .................................................................................................................... 47

8.4. Kapiliarų išsiplėtimas .................................................................................................................. 48

8.5. Odos pigmentacijos sutrikimai .................................................................................................... 49

3

8.6. Odos vėžys .................................................................................................................................. 51

8.7. Plaukų ligos ................................................................................................................................. 53

8.8. Nagų ligos ................................................................................................................................... 57

9. NORMINIAI AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS VIZAŽISTO DARBO HIGIENĄ ............... 60

DEZINFEKCIJA, STERILIZACIJA ................................................................................................. 60

10. SANITARINIAI HIGIENINIAI REIKALAVIMAI IR PRIEŠEPIDERMINIS REŽIMAS

KOSMETIKŲ DARBO PATALPOSE. VIZAŽISTO ASMENS HIGIENA..................................65

4

1. DERMATOLOGIJOS OBJEKTAS IR REIKŠMĖ KOSMETIKOS STUDIJOMS

Dermatologija – tai medicinos šaka, apimanti odos ir jos priedų bei šalia odos esančios

gleivinės ligų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Oda ne tik pats didžiausias, bet ir besikeičiantis

bei reguliariai atsinaujinantis žmogaus organas. Oda saugo organizmą nuo mechaninių pažeidimų ir

kitų aplinkos veiksnių poveikio, padeda reguliuoti kūno temperatūrą, išskiria vandenį ir kitus

metabolizmo produktus yra susijusi su imunine sistema, joje yra daug receptorių, todėl yra svarbi

kaip jutimo organas. Švari, elastinga, rausva oda liudija apie gerą organizmo funkcinę būklę ir tuo

pačiu sveikatą, todėl labai svarbu mokėti ją tinkamai prižiūrėti. Odos priežiūra yra neatsiejama

asmens higienos, kuri apima kūno, drabužių, skalbinių, būsto, maisto ruošimo švarą, darbo,

mokymosi ir poilsio režimą, racionalią mitybą, dalis. Švelni, elastinga, gražiai atrodanti oda – tai ir

aukštesnė gyvenimo kokybė, ir geresnė savijauta. Taigi odą reikia prižiūrėti, ja rūpintis, vengti

kenksmingų veiksnių, greitinančių odos senėjimą ar mažinančių odos apsaugines savybes. Tam ir

pasitelkiamos kosmetikos priemones. Beje, vien kosmetikos priemonėmis, net jei jų naudojama

daug ir labai brangių, tikslas nebus pasiektas. Kosmetika nepadės, jei pats žmogus nesirūpins savo

sveikata, nesilaikys elementarios kūno higienos.

Grožis ir sveikata – tai neatsiejami dalykai. Jei žmogus turi sveikatos problemų: sutrikusi

medžiagų apykaita, kepenų, žarnyno funkcija, serga kraujotakos sistemos ligomis, kvėpavimo

organų ligomis, sutrikusi endokrininių liaukų veikla, visa tai kaip veidrodyje atsispindi

didžiausiame žmogaus organe – odoje. Todėl studijuojantiems kosmetologiją labai svarbu išmanyti

odos struktūrą, žinoti jos atliekamas funkcijas, matyti pokyčius odoje, atskirti sveiką odą nuo

pažeistos ir padėti žmonėms ją padaryti dar gražesnę ir sveikesnę.

2. ĮVAIRIŲ VEIKSNIŲ POVEIKIS ODAI IR JŲ KOREKCIJOS BŪDAI

Odą veikiantys faktoriai:

1. Fiziniai;

2. Cheminiai;

3. Mechaniniai;

4. Infekciniai.

2.1. Fiziniai veiksniai

Fiziniai faktoriai veikiantys odą yra drėgmė, labai aukšta arba labai žema aplinkos

temperatūra, didelis energijos spinduliavimas ( radioizotopų, ultravioletiniai spinduliai), vėjas. Ilgą

laiką veikiant odą drėgmei (vandeniui ar kitiems skysčiams) oda maceruojasi (pabąla, išburksta,

5

pašalinamas riebalų sluoksnis – kaip atrodo skalbėjų rankos). Didelė temperatūra gali sukelti

įvairaus laispnio mažesnius ar didesnius nudegimus. Žemos temperatūros veikimo rezultatas yra

nušalimai ir nuožvarbos. Veikiant, svyruojant vidutinei temperatūrai pakinta, riebalinių, prakaito

liaukų funkcija, o dėl šios pakinta ir odos riebalinė mantija, ph, turgoras – atsiranda įtrūkimai,

raukšlės.

Veikiant ultravioletiniams saulės spinduliams – saulėje eksponuojamos odos vietos (veidas,

kaklas, rankos) sensta greičiau nei kitos kūno vietos. Ro“izotopų spinduliai gali sukelti didesnius ar

mažesnius odos pakitimus.

2.2. Cheminiai faktoriai. Alergija cheminėms medžiagoms

Vystantis pramonei, didėjant aplinkos užterštumui alergenų skaičius nepaprastai greitai

didėja. Jie gali veikti odą, gleivines ir visą organizmą. Į organizmą alergenai pakliūva pro

kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, per odos paviršių. Įvairios cheminės medžiagos įvairiai veikia

odą, pvz.: formalinas – odą sutraukia, sukelia šerpetojimą, todėl oda praranda elastingumą ir

sutrūkinėja. Šarmai, benzinas, žibalas, eteris šalina odos riebalus. Netekus jų oda išdžiūva,

sutrūkinėja, mažėja atsparumas. Degutai ir smalkės žaloja riebalų liaukas, plaukų folikulus.

Rūgštys, šarmai sukelia kontaktinius dermatitus, o alergizuojančios medžiagos (ursolas,

nikelio druskos) – alerginius dermatitus, apsinuodijimai angliavandeniais sukelia odos sustorėjimus,

vėžį ir t.t.

Dažniau serga tie asmenys, kurių organizmo odos jautrumas sutrikęs, padidėjęs. Susirgti

odos ligomis gali ir tie asmenys, kurie turi gretutinių nervų, endokrininių, vidaus organų veiklos

sutrikimų ar ligų.

Dėl mechaninio poveikio odoje atsiranda nuospaudos, nubrozdinimai ir suragėjimai.

2.3. Mikroorganizmai ir parazitai

Infekciniai odos pakenkimai. Grybeliniais odos, nagų susirigimais galima užsikrėsti slaugant

ar kerpant, atleikant manikiūrą, pedikiūrą sergantiems suaugusiems ar vaikams, prižiūrint

sergančius gyvulius. Mielių grybelių kilmės susirgimais suserga dažnai rankas drėgmėje laikantys

asmenys. Niežais ir kitomis parazitinėmis ligomis užsikrečiama kontakto metu su sergančiu

žmogumi metu ar per buitinį kontaktą. Esant pūlingam procesui odoje, nesilaikant asmens higienos

reikalavimų, galima užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis odos ligomis.

6

3. SVEIKOS GYVENSENOS IR MITYBOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS ORGANIZMUI

3.1. Mityba

Sveika mityba žmogui ne tik teikia išorinį grožį, bet ir užtikrina gerą savijautą net sulaukus

garbaus amžiaus. Maistas turi atstatyti žmogaus išeikvotą energiją, organizmas turi būti aprūpintas

reikiamu kiekiu ir santykiu būtinų maisto medžiagų. Su maistu žmogus gauna įvairių cheminių

junginių. Vienus organizmas panaudoja ląstelės struktūriniams - funkciniams komponentams

sudaryti, kitus – energijai gauti, dar kitus - medžiagų apykaitai reguliuoti. Labai svarbu, kad su

maistu gautume visas gyvybiškai būtinas maisto medžiagas, kurių kiekis patenkintų organizmo

poreikius. Antraip, dėl mitybos pažeidimų galima susirgti įvairiomis ligomis, todėl mityba turi būti

pilnavertė ir racionali.

Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra trys pagrindinės sudedamosios maisto dalys.

Riebalai turi daugiausia energijos, angliavandeniai ir baltymai taip pat turi atitinkamą energijos

kiekį. Maisto racione be baltymų, angliavandenių ir riebalų turėtų būti apie 50 kitų maisto

medžiagų: 8-10 aminorūgščių, 13 vitaminų, apie 20 mineralinių medžiagų, vanduo. Vanduo taip pat

labai svarbus, nes visi medžiagų apykaitos procesai vyksta vandeninėje terpėje.

Visas maisto medžiagas organizmas pasisavina iš maisto, todėl kasdien būtina valgyti kiek

galima įvairesnių šviežių ir vertingų maisto produktų, todėl svarbiausias sveikos mitybos patarimas

– vartoti įvairų maistą, nes nė vienas maisto produktas neturi visų organizmui reikalingų medžiagų.

Vartojant įvairų maistą organizmas gauna pakankamai energijos, baltymų, vitaminų, mineralinių

medžiagų ir skaidulų. Kad lengviau būtų pasirinkti įvairius produktus, rekomenduojama naudotis

sveikos mitybos piramide. Visi maisto produktai joje suskirstyti į keturias pakopas. Kiekvienos

pakopos produktai yra svarbūs dėl tam tikrų juose esančių maisto medžiagų. Didžiausią maisto dalį

kiekvieno žmogaus paros mitybos racione turi sudaryti duonos, grūdų ir kruopų gaminiai. Kiek

mažesnę dalį turėtų sudaryti vaisiai ir daržovės. Pastarieji produktai turi ištirtų ir dar neištirtų

cheminių medžiagų, padedančių išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Trečioji

piramidės dalis yra pieno produktai, mėsa, žuvis, kiaušiniai, riešutai bei ankštiniai produktai.

Piramidės smaigalyje yra aliejai, sviestas, margarinas, kiti riebalai, įvairūs padažai, saldumynai,

cukrus, kiti labai kaloringi produktai bei alkoholiniai gėrimai. Šių produktų vertėtų vartoti kuo

mažiau, nes jie beveik neturi organizmui naudingų medžiagų.

3.2. Judėjimas

Judėjimas vienas iš veiksnių palaikančių gerą savijautą, sveikatą bei grožį. Fizinė veikla

padeda sueikvoti nereikalingas kalorijas, gerina širdies darbą, medžiagų apykaitą, grūdina sveikatą

ir kelia nuotaiką. Aktyvi fizinė veikla padeda išsaugoti normalų kūno svorį ir mažina riziką susirgti

7

hipertenzija, širdies ligomis, insultu, cukriniu diabetu, kai kuriomis vėžio rūšimis.

Mechanizavus bei automatizavus gamybą ir buitį, žmogus sunaudoja tik 5-10 % tų fizinių

pastangų, kurių jam reikėjo amžiaus pradžioje. Dėl to atsirado nauja liga - hipodinamija

(nepakankamas fizinis aktyvumas). Dauguma gydytojų ją laiko rimta liga, kuri kenkia žmogaus

organizmui ir gerokai sutrumpina jo gyvenimą.

Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka

vidaus organų veikla bei medžiagų apykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie

įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas, jo

atsparumas įvairioms ligoms.

Fizinio aktyvumo stoka bei prasta sveikatos būklė padidina širdies ir kraujagyslių ligų

riziką. Epidemiologijos tyrimai taip pat rodo aukšto kraujospūdžio ir nuo insulino nepriklausančio

diabeto plitimo tendenciją tarp fiziškai neaktyvių žmonių. Fiziniai pratimai gali daryti poveikį

sportuojančių kraujospūdžiui, insulino pokyčiams, riebalinių ir baltyminių medžiagų apykaitai

organizme. Ilga adaptacija reguliariems fiziniams pratimams didina jautrumą insulinui bei

cholesterolio kiekį, kas iš dalies padeda sportuotojančiam reguliuoti kūno svorį. Vis dėlto net ir

kartkartėmis atliekamų pratimų poveikis gali būti reikšmingas, tokie pratimai didina sportuotojančio

funkcinį pajėgumą. Intensyvesnių fizinių pratybų nauda neabejotina, bet jos gali sukelti ir širdies

priepuolį arba padidinti ortopedinių traumų riziką. Energijos išeikvojimas atliekant fizinius

pratimus yra pagrindinis faktorius, leidžiantis pagerinti medžiagų apykaitą, tačiau yra ir kitų

faktorių, veikiančių raumenų būklę. Reikėtu išskirti pratimus, kurių metu sportuotojančio kaulai

trumpą laiką gauna didelį krūvį, kas sukelia optimalią osteogeninę reakciją. Įvairūs judesiai, kitoks

raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga,

šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis, treniruokliais, kitomis priemonėmis, jo kvėpavimas

tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur

kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu

susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį.

Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra yra labiau atsparesni įvairioms ligoms.

Vadinasi yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį

darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo

nuostoliai 3-4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir suserga, tai serga 2,5 karto trumpiau,

tai yra organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.

Judėjimo aktyvumo poveikis žmogaus sveikatai:

1. gerina širdies raumenų ir griaučių raumenų kraujotaką, darbo ištvermę bei ekonomiškumą

(mažėja nuovargio tempai);

2. mažina cholesterolio kiekį kraujyje;

8

3. mažina tikimybę susirgti diabetu, nes gerėja angliavandenių apykaita;

4. sumažina riebalinio audinio kiekį kūne (nutukimą) bei gliukozės kiekį kraujyje;

5. sumažina stresą, depresiją (didina atsparumą stresui);

6. reguliuoja mitybą;

7. mažina tikimybę susirgti osteoporoze (kaulų tankio sumažėjimu);

8. gerina organizmo prisitaikymo rezervus įvairiems nepageidaujamiems aplinkos

faktoriams;

9. garantuoja optimalų organizmo augimą, optimizuoja senėjimo procesą;

10. gerina fizinį bei protinį darbingumą, teikia gyvenimo džiaugsmą, gerina nuotaiką ir

išvaizdą, skatina pasitikėjimą savimi ir tt.

3.3. Asmens higiena

Asmens higiena – kasdienės (prausimasis, valymas, odos priežiūros priemonių naudojimas)

kūno ir veido odos, plaukų, nagų, burnos ertmės ir dantų priežiūros procedūros, taip pat lovos

skalbinių, baltinių keitimas, jų priežiūra.

Kosmetologai rekomenduoja turėti asmeninės higienos priemonių rinkinį, kuriuo turi

naudotis tik vienas asmuo, kiti šeimos nariai turi turėti atskirus. Tame rinkinyje turėtų būti :

šiurkšti kilpinė pirštinė;

šepetys ar šiurkšti kempinė kūnui;

minkštas rankšluostis veidui;

didelis kilpinis rankšluostis kūnui;

rankšluostis intymiosioms vietoms;

kojų rankšluostis;

popierinės kosmetinės servetėlės;

dantų šepetėlis ir dantų pasta;

šukos ar plaukų šepetys;

žirklutės, pincetas, dildė, žnyplelės;

veidrodėlis;

teptukas, šepetėlis blakstienoms;

kosmetinis pienelis, grietinėlė ar losjonas makiažui nuvalyti;

veido kremas;

rankų kremas;

higieninis lūpų pieštukas;

dezodorantas (rutulinis, tepamasis, bet ne purškiamasis);

plaukų šampūnas;

9

muilas (prausiklis);

kojų kremas.

Odos priežiūra. Prieš pradedant grąžinti veidą ar kūną, oda turi būti švari. Veido ir kūno

prausimas – tai ne tik ant odos nusėdusių aplinkos nešvarumų, bet ir paties organizmo išskiriamo

prakaito bei riebalų liaukų produktų, negyvų epidermio ląstelių pašalinimas. Be to, vandens

procedūros teigiamai veikia nervų sistemą, odos kraujotaką, skatina medžiagų apykaitą. Bet ir čia

reikalingas saikas. Visų pirma turi būti atitinkamos kokybės vanduo. Ypač tai aktualu vasarą, jei

naudojamasi atvirais gamtinio vandens telkiniais. Vandens tinkamumo požiūriu svarbus rodiklis yra

vandens kietumas, kuris priklauso nuo jame ištirpusių kalcio ir magnio druskų. Šie junginiai sausina

odą, oda pradeda pleiskanoti, gali susidaryti net smulkių įtrūkių, kurie gali sukelti ir odos infekciją,

todėl ypač jautrią odą turintieji turi praustis minkštu vandeniu, o vandenį galima suminkštinti

paprasčiausia priemone: pusė arbatinio šaukštelio geriamosios sodos 1 l vandens. Vonioje reikėtų

praustis ne dažniau kaip 1–2 kartus per savaitę. Šiltoje vonioje rekomenduojama pagulėti 10 min.

prieš prausiantis, praustis 5 minutes. Visas procesas turi trukti ne ilgiau kaip 15–20 min., po vonios

apsipilti vėsiu dušo vandeniu. Kasdieniniai higienai pakanka prausimosi po dušu ryte ir vakare.

Prieš prausiantis būtina nuvalyti makiažą valomuoju pieneliu ar makiažo valikliu. Negalima praustis

labai karštu vandeniu. Geriausiai tinka 35–370 C temperatūros vanduo, o baigiant – galima apsipilti

vėsesniu vandeniu. Pagrindinis higienos garantas yra muilas, gaminamas iš gyvūninių ir augalinių

riebalų, ir cheminių šarminių medžiagų bei įvairių naudingų priedų. Geriausiai odai tinka silpnai

rūgščios reakcijos, tausojantis silpnai rūgščią apsauginę odos plėvelę muilas, turintis mažai

kvapiųjų medžiagų. Kokį naudoti muilą – kietą ar skystą, didelės reikšmės neturi.

Verta atsiminti, kad muilą reikia laikyti sausai ir visada švarų, kad neprarastų savo

veiksmingumo. Prausimuisi labai tinka naudoti dušo želė, nes jos sudėtyje yra odos drėkinamųjų ir

maitinamųjų ingredientų, taip pat šių prausimosi priemonių reakcija atitinka optimalią pH – 5,5.

Muilu nepatartina prausti sausos odos ir taip pat mėgautis karštu vandeniu, nes gali pažeisti šarminį

- rūgštinį odos balansą ir oda dar labiau išsausės. Prausiantis oda valoma kempine. Kempinę reikia

pasirinkti atsižvelgiant į odos būklę. Jei oda labai jautri, plona, reikia rinktis švelnesnę kempinę, jei

oda labiau užsiteršusi ir yra storesnė, galima ją valyti šiurkštesne kempine. Geriausia naudoti

natūralių pluoštų kempinę ir nepamiršti po kiekvieno prausimosi ją išdžiovinti. Nusiprausus

patariama trumpam apsigaubti rankšluosčiu, o po to kruopščiai nusišluostyti, ypač sulenkimų

vietas, po pažastimis, kirkšnis.

Ypatingos priežiūros reikalauja intymiosios kūno vietos. Intymiąsias vietas turi apsiplauti ne

rečiau kaip du kartus per dieną. Rinka siūlo specialių intymiosios srities priežiūrai skirtų

dezodoruojamųjų prausiklių, kvapnių kasdienių įklotų, servetėlių, tačiau jų naudojimas ankstyvame

10

amžiuje gali sudirginti gleivinę, pakeisti natūralią makšties pH terpę, o tai gali sukelti patologinius

procesus. Intymiąją vietą geriausia plauti tik ranka, tinka bidė, tačiau svarbiausia – nenaudoti jokių

kempinių, nes bakterijos nuo rankų nuteka, o į kempinę įsigeria. Intymiajai vietai sausinti būtina

turėti individualų rankšluostį. Dėvėti geriausia orui laidžias natūralaus pluošto kelnaites. Jas kasdien

keisti. Nerekomenduojama kasdien naudotis įklotais ar servetėlėmis, jos tinka tik retkarčiais (pvz.,

kelionėse).

Plaukų priežiūra. Plaukai - svarbi žmogaus įvaizdžio dalis, todėl būtina deramai juos

prižiūrėti. Be to plaukai atlieka ir tam tikrą apsauginę funkciją - sulaiko tiesioginius saulės

spindulius, saugo galvą nuo karščio, šalčio ir kt. Tam, kad plaukai būtų švarūs, nebūtina naudoti

daug šampūno ar plauti galvą kelis kartus, nes taip darydami, mes galime pažeisti plauko struktūrą,

atimdami iš jo natūralias riebalines medžiagas, kurios plaukams suteikia elastingumą ir blizgesį.

Plaukus derėtų plauti 1-4 kartus per savaitę, priklausomai nuo aplinkos faktorių, kuriose dirbama ir

nuo natūralių galvos odos ypatybių - polinkio riebaluotis. Patartina pasirinkti kasdieninio

naudojimo šampūną, nes jame yra mažesni kiekiai detergentų, jie švelnesni ir ne tokie dirginantys

(ypač tai svarbu, jei plaukus plausite dažnai). Galite rinktis ir vaikiškus šampūnus, nes jie yra

švelnūs be dažančių medžiagų ir turintys mažesnį kiekį konservantų.

Rankų priežiūra. Rankas plauti reikia ne tik prieš valgį, ryte ar vakare, bet ir po valgio ar

bet kokio darbo. Plaunant rankas šiltu vandeniu, galima naudotis specialiu šepetuku rankoms ir

nagams. Atliekant buities tvarkymo, sodo ir kitus darbus būtina mūvėti pirštines. Jeigu pirštinės

trukdo ar jaučiamas diskomfortas, prieš darbą rankas galima pasitepti silikoniniu kremu. Norint

neužteršti panagių, prieš pradedant darbus patartina perbraukti nagais per muilą. Po darbo muilas

lengvai išsiplaus ir panagės be didelių pastangų bus švarios.

Nusiplovus rankas būtinai jas nusišluostyti medvilniniu ar lininiu rankšluosčiu, rankas

galima patepti rankų maitinamuoju kremu, įtrinant jį nuo pirštų pagalvėlių link riešo,

pamasažuojant kiekvieną pirštą, po to delną ir išorinę plaštakos pusę. Žiemą stengtis nenušalti

rankų. Lauke būtinai mūvėti pirštines, neplauti rankų šaltu vandeniu, neišeiti į lauką šlapiomis

rankomis.

Nušalusi, nužvarbusi rankų oda įgauna raudoną atspalvį, tampa sausa, suskirdusi ir šiurkšti,

o tai jau atrodo nepatraukliai.

Kojų priežiūra. Daugumos žmonių kojų priežiūra apsiriboja pėdų plovimu ir nagų

karpymu. Pėdų oda nuolat atsinaujina, taigi po plovimo būtina nuolat pašalinti seną ir nebegyvą

pėdų odos sluoksnį - tokiu būdu sumažinsime nuospaudų ir pūslių pavojų. Susikaupusi

tarpupirščiuose negyvų odos ląstelių masė - puiki terpė daugintis mikroorganizmams, nes čia šilta,

drėgna nuo prakaito, tai sukelia papildomų problemų - nemalonų kvapą, niežulį. Pėdas plaukime

drungnu vandeniu su muilu ar dušo žele ne trumpiau nei 2-3 minutes, pašalinkime negyvas ląsteles

11

kempine, kojų dilde, pemzos gabalėliu. Jei leisime susidaryti suragėjusiam sluoksniui, tada lengviau

atsiras nuospaudos, įtrūkimai, kuriuose kaupsis mikroorganizmai, taip sukeldami odos uždegimą.

Nuospaudos ir sukietėjimai dažniausiai susidaro ant kulno, pirštų pagalvėlių. Jų

formavimuisi turi įtakos bato trynimas, eisena ar pėdos forma. Būtina pasinaudoti minkštais

kempinės įklotais skaudamoms vietoms pridengti (jų galima įsigyti vaistinėse), jei nuospaudos

tampa itin skausmingos - būtina kreiptis į gydytoją, dažnai chirurginiu būdu padedantį atsikratyti

šios problemos.

Kojų odą reikia tinkamai prižiūrėti, naudoti tinkamas kosmetikos priemones. Po pėdų

plovimo, odą būtų naudinga patepti maitinamuoju kremu (ypač sulaukus 40 metų, kai intensyviau

ima ragėti kulnai, sustorėja padų oda) ar bent augaliniu aliejumi. Jei oda stipriai suragėja, vaistinėse

galima nusipirkti specialių kremų, turinčių keratolitinį poveikį, bet geriau, jei specialias priemones

parinks dermatologas, taip galėsite išvengti nepageidaujamo jų poveikio.

Kosmetinių priemonių yra daug ir įvairių - pradedant specialiomis antibakterinėmis žele,

skystu muilu, losjonais ir baigiant kremais, kurie padeda sumažinti nuovargį ir įtampos jausmą

kojose. Perkant kosmetikos priemones, perskaitykite naudojimo instrukciją, cheminę sudėtį, nes

galbūt esate alergiškas kuriam nors iš komponentų, atkreipkite dėmesį į galiojimo laiką.

Prakaitavimui mažinti galima naudoti įvairius dezodorantus, antiperspirantus ir kremus, bet

būtina laikytis tam tikrų saugumo taisyklių - negalima kartu naudoti kremų ir dezodorantų, nes gali

išryškėti cheminės reakcijos, pažeidžiančios paviršinį odos sluoksnį. Kremai ir dezodorantai,

turintys talko, gali užkimšti odos poras ir sukelti uždegimą, bet kokiu atveju būtina pabandyti

kosmetinę priemonę ant vidinio dilbio paviršiaus - ja patepus odos lopinėlį. Jei po 10-15 min.

išryškėja paraudimas, esate jautrus kokiam nors sudėtiniam priemonės komponentui, todėl privalote

jos atsisakyti.

Dauguma kosmetinių priemonių, skirtų kojų priežiūrai, pasižymi priešmikrobiniu,

priešgrybeliniu poveikiu. Veiklioji medžiaga turi būti nurodyta anotacijoje. Bet kokiu atveju, įtarę

grybelinį kojų susirgimą, kreipkitės į dermatologą, nes kai grybelis pažeis kojų nagus, bus kur kas

daugiau problemų.

Nagų priežiūra. Sveiki nagai yra lankstūs ir blizga. Nagus būtina kirpti taisyklingai -

nenutrumpinkite per daug, neiškarpykite kampų, nes į atsiradusią laisvą vietą nagas linkęs įaugti. Jei

nago spalva pakito ar jis pradėjo augti netaisyklingai, kreipkitės į dermatologą - gali būti, kad jūs

užsikrėtėte grybeliu, kuris su laiku pažeis visus nagus ir kojų odą, todėl nedelskite. Nagų įaugimas

gali būti gydomas ir chirurginiu būdu.

Asmens burnos higiena - kasdieninė burnos ertmės priežiūra, atliekama kiekvieno

žmogaus, naudojantis asmeninėmis higienos priemonėmis. Labai svarbu vaikus nuo mažens mokyti

tinkamos asmens burnos higienos, ugdyti ir diegti įpročius ir įgūdžius. Didelę įtaką turi tėvai,

12

tinkamas jų pavyzdys. Stomatologas ar higienistas gali tik patarti, paskatinti.

Pagrindinis asmens burnos higienos metodas - dantų valymas dantų šepetėliu du kartus per

dieną, pašalinant apnašą, maisto likučius ir sustabdyti jų žalingą poveikį burnos ertmės audiniams.

Kiti metodai: tarpdančių valymas higieniniu siūlu, liežuvio valymas, skalavimas tam skirtais

tirpalais, burnos ertmės irigacija specialiaisiais aparatais (vandens srove).

Asmens burnos higienos priemonės: dantų šepetėliai, higieniniai dantų siūlai (flosai),

krapštukai, dantenų stimuliatoriai, burnos ertmės irigatoriai, dantų pastos, skalavimo skysčiai.

Gerai valant burną, veiksmingesnės kitos profilaktikos priemonės (profesionalioji higiena,

fluoridų vartojimas), gerėja emalio mineralizacija ir brendimas, dantenų medžiagų apykaita.

Drabužiai. Drabužiai siuvami iš įvairių audinių:

Medvilnė, linas. Pagrindinis medvilnės ir lino gaminių privalumas - higieniškumas.

Jie lengvi, minkšti, gerai sugeria drėgmę ir pralaidūs orui (drėgmę išgarina į

aplinką). Pluoštai, esant aplinkos drėgmei 65%, sugeria 7-8% drėgmės, o esant 95%

aplinkos drėgmei - 17-18%. Tuo pačiu jie tampa gerais laidininkais - pluoštas

nesielektrina. Baltiniai betarpiškai liečiasi su žmogaus kūno paviršiumi, sugeria

prakaitą, riebalus, epitelio daleles. Jie gaminami iš lengvų ir minkštų, higroskopiškų,

hidrofiliškų, laidžių drėgmei ir orui audinių. Geriausiomis higieninėmis savybėmis

pasižymi audiniai iš natūralios medvilnės ir iš plonos vilnos. Baltiniai iš sintetinių

audinių gaminami, bet jų dėvėti nepatartina, nes jie blogai sugeria drėgmę,

įsielektrina.

Natūralus šilkas. Vienas iš įdomiausių ir pagal eksploatacines savybes unikaliausių

pluoštų yra natūralus šilkas. Natūralus šilkas yra gyvulinės kilmės pluoštas, pasižymi

labai geromis higieninėmis savybėmis yra stiprus ir tamprus. Didelis pluošto

higroskopiškumas neleidžia gaminiams elektrintis, o tai yra dar viena teigiama šilko

savybė. Šilkas vandenyje brinksta, o gaminiai iš jo traukiasi, todėl rekomenduojama

jį skalbti kaip labai jautrų pluoštą - šiltame vandenyje ir rankomis. Higieninės

savybės: šilko pluoštas yra atsparus mikroorganizmams, jis pasižymi labai geru

higroskopiškumu ir mažu šilumos laidumu, būdamas vandens garų aplinkoje ir 20-

250C temperatūroje, pluoštas sugeria iki 37-39% drėgmės, t.y. beveik tiek pat, kiek

vilnos pluoštas ir net du kartus daugiau nei medvilnės. Sugėręs tokį kiekį drėgmės,

pluoštas ar gaminys liečiant atrodo visai sausas. Pagal sugebėjimą sugerti drėgmę

šilkas daug pranašesnis už lino pluoštą.

Sintetiniai audiniai. Be sintetinių medžiagų šiandien apsieiti sunku. Sintetinius rūbus

lengva skalbti, jie retai kada glamžosi, dažnai pakeičia natūralias medžiagas.

Sintetinių audinių yra daug rūšių. Vieni naudojami apatiniams drabužiams, kiti

13

viršutiniams, treti - avalynei. Jų kokybė nuolatos tobulinama, bandoma padaryti kuo

panašesnius į natūralias medžiagas - vilną, liną, medvilnę, šilką, odą. Mažiausiai

panašias į natūralius audinius sintetines medžiagas mūsų oda blogiau toleruoja.

Toleravimas labai priklauso nuo mūsų odos savybių. Nuo prigimties sausa ir jautri

bei ūminių ar lėtinių uždegiminių procesų pažeista oda visiškai netoleruoja ne tik

sintetinių medžiagų, bet ir vilnos. Netoleruojantys privalo tokių audinių vengti, nes

tankus sintetinis audinys neleidžia natūraliai garuoti prakaitui, dėl to odos raginis

sluoksnis būna drėgnas ir dėl to nebeatpalaiduoja turinčias natūraliai pasišalinti

ląsteles. Kūno šiluma ir drėgmė tampa gera terpe mikroorganizmams veistis. Iki tol

buvę nekenksmingi pastoviai odos paviršiuje gyvenantys mikroorganizmai ima

daugintis galinčiais sukelti odos uždegimą, ir virsta pavojingais, susidaro nemalonus

kvapas. Dėvint aptemptas kelnaites ar glaudes, ypač kasdien, oda didžiąją paros dalį

negali kvėpuoti, prakaituoja, kai kam iššunta odos raukšlės, sklinda nemalonus

kvapas, kartais atsiranda bėrimai, niežėjimas, nukasymo žymės. Dėvint sintetinius

marškinius ar panašius rūbus nukenčia nugaros, pečių, krūtinės oda. Dėvint

sintetines kojines, sintetiniu pamušalu išklotus, batus taip pat susidaro hermetiška

terpė, kurioje veisiasi įvairūs mikrobai. Tie, kurie turi polinkį prakaituoti, turėtų

vengti sintetinių rūbų, nes tik taip išvengs kai kurių pasekmių.

Vilna. Tai natūralus pluoštas, kurio audinys naudojamas dažniausiai viršutinių rūbų,

mažai turinčių kontaktų su oda gamybai. Tai higieniškas audinys, lengvas, minkštas,

pralaidus orui, gerai saugantis nuo temperatūrų kaitos.

Avalynė. Kadangi didžiąją dalį praleidžiame avėdami vienokią ar kitokią avalynę,

būtina aptarti ir jos higieninius reikalavimus. Avalynė saugo mūsų kojas nuo

nepageidaujamo aplinkos poveikio (aukštos ir žemos temperatūros, mechaninio

pažeidimo, purvo), tačiau netinkamai parinkta avalynė gali pažeisti pėdą, turėti

įtakos odos ir nagų susirgimams. Avalynė turi būti 10-15 mm ilgesnė už pėdą. Tad

perkant batus atkreipkite dėmesį, kad didysis kojos pirštas nesiremtų į bato smaigalį.

Iš viršaus batas taip pat neturi spausti pėdos ar pirštų - tai sutrikdo kraujotaką.

Reikėtų vengti avėti ankštą ir siaurą avalynę, nes ji pakeičia normalią pėdos formą,

sumažėja sąnarių paslankumas. Avint batus su aukštomis pakulnėmis (kulniukais),

sutrumpėja užpakaliniai ir atsipalaiduoja priekiniai blauzdos raumenys bei pėdos

raiščiai. Koja netenka stabilumo, nes svorio centras pasislenka į priekį, o pėda

remiasi tik į pakulnę bei sulenktus pirštus. Avalynės su aukštais kulniukais atramos

plotas 30-40% mažesnis, todėl galima lengviau patempti raiščius, net išnarinti

čiurnos sąnarį. Ypač nepatartina tokia avalynė paauglėms, nes ji pakeičia normalią

14

laikyseną, skatina stuburo iškrypimą bei trikdo dubens kaulų formavimąsi.

Tinkamiausias pakulnės aukštis vyrams - 20-30 mm, moterims - 20-40 mm, vaikams

(priklausomai nuo amžiaus) - 10-30 mm. Bato smaigalio forma ir plotis turėtų atitikti

pėdos formą. Vaikų avalynė turėtų turėti supinatorius, formuojančius pėdos skliautą

ir saugančius nuo plokščiapadystės.

Gera avalynė turi gerą ventiliacija yra minkšta ir lengva, palaiko pastovų pėdos

mikroklimatą. Žiemą patartina avėti batus su natūraliu ar dirbtiniu kailiu. Vasarą, priešingai,

svarbiausia yra gera avalynės ventiliacija, nes tik tuomet pėda nekaista, o batuose nesirenka

drėgmė. Jei avalynė neatitinka higienos reikalavimų, susikaupęs prakaitas dirgina odą, ji

maceruojasi, greičiau atsiranda odos ligos.

Avalynė gaminama iš sintetinių medžiagų: polivinilchlorido, poliamido, poliuretano,

polistirolo. Svarbiausias jiems keliamas higienos reikalavimas - cheminis stabilumas: jokiomis

sąlygomis neturi išsiskirti cheminės medžiagos, kurios galėtų dirginti odą, bet tokia avalynė yra

blogesnė už natūralios odos, kadangi nepasižymi drėgmės, oro pralaidumu.

Visų rūšių guminiai batai skirti avėti drėgnu metų laiku. Kartu su jais rekomenduotina avėti

ir vilnones kojines. Guminių batų bloga ventiliacija, gali kauptis drėgmė, todėl minėtos priemonės

kuriam laikui apsaugo kojas nuo peršalimo, bet jų ilgai avėti nepatartina, ypač sergantiems sąnarių

ligomis.

3.4. Stresas

Stresas – tai žmogaus fiziologinės ir psichinės įtampos būsena, kurią sukelia išoriniai ir

vidiniai dirgikliai. Šie dirgikliai su kuriais organizmas tarsi ginčijasi, vadinami stresoriais. Stresas

yra natūrali organizmo reakcija ir į vidinį, ir į išorinį, teigiamą ir neigiamą dirginimą. Būdamas

įprastiniu mūsų gyvenimo reiškiniu stresas skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą, tačiau

ilgai trunkantis nekontroliuojamas stresas išsekina psichiką bei imuninę organizmo sistemą ir gali

tapti įvairių ligų priežastimi.

Stresoriais gali būti triukšmas, šaltis, karštis, alkis, įtampa darbe, tarpasmeninių ryšių ir

ateities netikrumas, konfliktai, nesėkmės, problemos šeimoje, grupėje ir pan., tačiau nepaisant

sąlygų, kurioms esant kyla stresas, visais atvejais fiziologiškai žmogaus kūnas reaguoja vienodai.

Organizme vyksta biocheminiai pokyčiai, dėl kurių padažnėja širdies plakimas, padidėja

kraujospūdis, persiskirsto organų aprūpinimas krauju: mažiau - odos ir vidaus organuose, daugiau –

raumenyse ir smegenyse, kraujyje padaugėja cukraus, pagilėja kvėpavimas, išsiplečia bronchai,

padidėja kraujo krešumas ir limfocitų skaičius, padidėja prakaitavimas, sutrinka seksualinės

funkcijos. Šių kūno pakitimų tikslas yra optimaliai reaguoti į stresinę situaciją – aktyvinti

reikalingas funkcijas bei neutralizuoti tuo momentu ne tokius svarbius procesus, tačiau žmogus

neretai dėl to skundžiasi miego, apetito, kraujotakos sutrikimais, pečių, nugaros, galvos skausmais

15

menstruacijų ciklo sutrikimais, nuotaikos svyravimais, dažniau ima rūkyti, vartoti alkoholį, vaistus.

Be fiziologinės reakcijos į stresą žmogus reaguoja ir psichologiškai. Psichinė reakcija gali

būti labai įvairi. Žmogus gali būti irzlus, nekantrus, išsiblaškęs ir t.t.

Streso fazės:

aliarmas - susideda iš šoko fazės ir prieš ją nukreiptos reguliavimo fazės, tačiau organizmas

dažnausiai sugeba tik iš dalies pašalinti šoko sukeltus kūno temperatūros, kraujospūdžio,

skrandžio ir žarnyno audinių funkcijų sutrikimus;

ilgalaikių stresų metu pasipriešinimo fazėje mobilizuojamos visos reguliuoti padedančios

jėgos ir jos dažniausiai laimi, tačiau jei stresas tęsiasi labai ilgai, neįmanoma išvengti žalos

organizmo audiniams;

hormoninė sistema išsenka, dabar organizmas nustoja gintis, dėl to dažniausiai susergama ar

net mirštama.

3.5 Žalingi įpročiai

Alkoholio vartojimas

Visuose alkoholiniuose gėrimuose yra to paties etilo alkoholio arba etanolio, tai narkotikas,

kurio nedidelis kiekis veikia svaiginančiai, atpalaiduojančiai, gerina nuotaiką. Alkoholis yra

slopinanti cheminė medžiaga, kurios poveikis panašus į migdomųjų vaistų poveikį. Didesnės

alkoholio dozės sutrikdo psichinę veiklą iki sąmonės praradimo ir net mirties. Dažnas alkoholio

vartojimas per ilgesnį laiką taip paveikia nervų sistemą, kad be alkoholio ji nebegali gerai

funkcionuoti: žmogus patiria taip vadinamus abstinencijos reiškinius ir jaučiasi taip blogai, jog turi

vėl išgerti nors ir nedaug alkoholio, kad savijauta pagerėtų. Taip tampama priklausomu nuo

alkoholio ligoniu – alkoholiku.

Labiausiai alkoholis pakenkia nervų sistemai, kiekvienas pasigėrimas negrįžtamai pražudo

dešimtis tūkstančių smegenų ląstelių. Piktnaudžiaujantiems alkoholiniais gėrimais pablogėja

atmintis, sutrinka miegas, juos vargina galvos skausmai, nusilpsta raumenys, skauda kojas, jiems

dažnai vystosi alkoholinės psichozės.

Problemos, susijusios su nesaikingu alkoholio vartojimu:

1. Fizinės problemos:

traumos ir nelaimingi atsitikimai;

kepenų ligos;

skrandžio ir žarnyno ligos;

insultas;

lytinių funkcijų sutrikimai;

aukštas kraujospūdis;

16

širdies ligos;

apsinuodijimas alkoholiu;

vėžys;

cukrinis diabetas;

smegenų pažeidimai;

alkoholio vartojimas nėštumo metu yra svarbiausia vaikų silpnaprotystės ir kitų apsigimimų

priežastis.

2. Emocinės problemos:

nemiga;

nerimas;

depresija;

atminties silpnėjimas;

apatija;

psichologinė priklausomybė;

bandymas nusižudyti.

3. Socialinės problemos:

ginčai šeimoje;

smurtas namuose;

vairavimas išgėrus;

agresyvumas;

prisigėrimas viešose vietose;

darbo netekimas;

pinigų trūkumas;

skolos;

draugų netektis.

Asmenys, turintys alkoholio vartojimo problemų, turėtų konsultuotis pas gydytoją narkologą

arba kreiptis į AA (anoniminių alkoholikų) ar Minesotos programos grupes, kur renkasi žmonės,

turintys rūpesčių dėl alkoholio vartojimo.

Rūkymas

Rūkymas yra vienas iš labiausiai sveikatą žalojančių žalingų įpročių, o tabakomanija

priskiriama prie ypač paplitusių narkomanijos formų. Tabako dūmuose yra 4000 cheminių junginių.

Svarbiausios tabako dūmų kenksmingos medžiagos yra:

17

nikotinas – lengvai į kraujotaką patenkanti toksinė medžiaga, kuri stipriai veikia nervų

sistemą. Jis skatina kraujagyslių spazmus ir pagreitina aterosklerozės atsiradimą.

Svarbiausia yra tai, kad nikotinas sukelia priklausomybę;

anglies viendeginis (smalkės, anglies monoksidas – CO) – kraujo nuodai. Jis susijungia su

hemoglobinu, išstumdamas deguonį ir pablogina audinių aprūpinimą deguonimi;

dervos, kuriose randama apie 60 kancerogeninių (vėžį sukeliančių) medžiagų. Šios

medžiagos priskiriamos stipriausiems A klasės kancerogenams;

dirginančios medžiagos – aldehidai, ketonai, fenolai ir kt. Jos pakenkia bronchų gleivinę ir

sukelia lėtinį bronchitą.

Nikotinas yra natūralus tabako augalo skystis. Jo yra cigaretėse, cigaruose, pypkių ir

kramtomajame tabake. Nikotinas stimuliuoja kai kurių cheminių junginių išsiskyrimą galvos

smegenyse, daugiausia dopamino ir noradrenalino. Dopaminas yra susijęs su malonumo jausmu ir

pakilia nuotaika; staigus dopamino išskyrimas į neurosinapses būdingas tiek nikotinui, tiek visoms

narkotinėms medžiagoms: heroinui, amfetaminui, kokainui ir t.t.. Būtent šitos sistemos stimuliacija

ir skatina žmogų rūkyti.

Tabako dūmuose esantis anglies monoksidas mažina akių tinklainės nervų ląstelių jautrumą,

nepalankiai veikia dėmesį, reakcijos greitį, silpnina jautrumą garsui.

Rūkymas turi didžiulę reikšmę lėtiniam bronchitui ir lėtinei obstrukcinei plaučių ligai

išsivystyti. Tabako dervos, nusėsdamos bronchuose, tiesiogiai žaloja jų virpamąjį epitelį. Nikotinas

ir kitos dirginančios medžiagos sutrikdo bronchų vegetacinę inervaciją, didina gleivinės liaukų

sekreciją, stiprina gleivinės pabrinkimą ir sudaro palankias sąlygas infekcijai. Rūkant vystosi ir

plaučių audinio pakitimai. Sumažėjus bronchų laidumui, plaučių alveolės pradeda plėstis,

sutrūkinėja, prasideda plaučių emfizema. Dėl smarkaus dirginimo sparčiai vystosi jungiamasis

audinys – pneumofibrozė ir bronchito, ir emfizemos atvejais pasunkėja įkvepiamo oro srauto

judėjimas. Sumažėja kraujyje deguonies, daugėja anglies dioksido. Sutrikusi plaučių ventiliacija dar

labiau apsunkina širdies darbą.

Nustatyta, kad aktyvus ir pasyvus rūkymas, gali sukelti daugybę ligų:

vėžį: plaučių, burnos ertmės, gerklų, stemplės, kasos, inkstų ir šlapimo pūslės;

širdies ir kraujagyslių ligas: koronarinę širdies ligą, krūtinės anginą, periferinių kraujagyslių

ligas, aortos aneurizmą;

smegenų kraujagyslių ligas: išeminius bei hemoraginius insultus;

kvėpavimo sistemos ligas: visų pirma, lėtinį bronchitą, plaučių emfizemą, lėtinę obstrukcinę

plaučių ligą;

viršutinių kvėpavimo takų infekcines ligas;

18

skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligę;

nėštumo bei gimdymo patologiją: spontaninius abortus, priešlaikinius gimdymus;

gimsta mažo svorio naujagimiai, auga perinatalinis mirtingumas;

vyrų potencijos sutrikimus;

skonio, uoslės pojūčių susilpnėjimą.

Efektyvus būdas apsisaugoti nuo šių ligų – mesti rūkyti.

Rūkantysis, kuris nori mesti rūkyti, turėtų būti palaikomas šeimos ir visuomenės. Metus

rūkyti sunkiausia būna pirmas dvi – tris dienas. Vėliau noras rūkyti silpnėja ir visai išnyksta.

Rūkantieji turėtų žinoti, kad nors rūkymo metimas yra sunkus procesas, milijonai rūkančiųjų

sėkmingai meta.

Narkotinių medžiagų vartojimas

Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos

intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį.

Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus (kanapes, opiumą,

morfijų, heroiną, kokainą ir kt.), psichotropines medžiagas (amfetaminą, fenmentraziną,

barbitūratus, benzodiazepinus, ekstazi, LSD ir kt.), tam tikrus vaistus, anestetikus, lakiuosius

tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Pagal pagrindinį intoksikacijos

poveikį, narkotinės medžiagos skirstomos į stimuliuojančias, slopinančias bei haliucinogenines.

Narkotinės medžiagos paprastai vartojamos keturiais būdais:

rūkant arba įkvepiant;

švirkščiant į veną (intraveninis vartojimas), kartais į raumenis arba po oda;

ryjant, kai kurias atvejais kramtant ir nuryjant tik seiles;

uostant, kai medžiaga patenka ant burnos ar nosies gleivinės.

Visos narkotinės medžiagos keičia ar įtakoja svarbias psichines funkcijas, pavyzdžiui,

susijaudinimą, jautrumą skausmui, reakcijų stiprumą, atminties trumpalaikiškumą ir suvokimą.

Intoksikacija sukeliama, jei smegenis pasiekia pakankamai didelė narkotinės medžiagos

koncentracija. Poveikį lemia narkotinės medžiagos sudėtis, suvartota dozė, vartojimo būdas,

narkomano asmenybė, nusiteikimas, vartojimo aplinka ir kiti veiksniai.

Pagirios prasideda, kai po intoksikacijos smegenų funkcijos normalizuojasi. Gali atsirasti

nuovargis, koncentracijos sutrikimų, agresija, pykinimas ir taip toliau.

Tolerancijos išsivystymas – tai apsauginė organizmo reakcija į nuodingą, pakartotinai

vartojamą narkotinę medžiagą. Dėl šios priežasties susilpnėja įprastos dozės sukeliamas poveikis.

Narkomanas pajunta, kad gali „pakelti” daugiau narkotiko, norėdamas patirti ankstesnį poveikį, jis

19

turi suvartoti daugiau.

Abstinencijos ar susilaikymo simptomai – stiprios organizmo ir smegenų adaptacinės

reakcijos, narkomanui išblaivėjus po pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo. Jos gali trukti

kelias dienas (kai kuriais atvejais net savaites), kartais neapsieinama be gydytojų pagalbos. Kai

kuriais atvejais abstinencijos simptomai gali kelti grėsmę gyvybei.

Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis – bet koks kontroliuojamos medžiagos

vartojimas ne medicinos tikslais, t.y. ne pagal receptą arba priešingai medicininėms

rekomendacijoms.

Priklausomybė nuo narkotikų – nekontroliuojamas troškimas patirti narkotinės medžiagos

sukeliamą psichinį poveikį. Priklausomybė gali išsivystyti skirtingu greičiu, priklausomai nuo

narkomano asmenybės, narkotinės medžiagos poveikio, vartojimo intensyvumo ir kitų veiksnių.

Priklausomybė turi didelę įtaką narkomano elgesiui, priklausomą narkomaną sunku gydyti.

Narkomanijos problemos neįmanoma išspręsti įprastais būdais. Privaloma keisti visuomenės

elgesį bei požiūrį, šalinti priežastis ir tai daryti organizuotai, sistemingai, derinant atskirų žinybinių

institucijų siekius ir galimybes.

3.6. Ligos

Liga – organizmo veiklos sutrikimas. Sergančiame žmogaus organizme funkcionuoja visi

organai ir sistemos, tačiau sutrinka gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, sumažėja ar visai pranyksta

darbingumas.

Priežastys:

ušorinės (egzogeninės);

fiziniai veiksniai;

cheminiai veiksniai;

biologiniai veiksniai;

psichiniai veiksniai;

vidinės (endogeninės);

pakitęs organizmo reaktyvumas.

Organų sistemų įgimtas funkcinis silpnumas:

1) Laikotarpiai:

inkubacinis - trunka nuo priežasties ar žalingo veiksnio poveikio pradžios iki pirmųjų ligos

reiškinių;

prodrominis - trunka nuo pirmųjų ligos požymių iki išsiplėtojimo (nuo kelių valandų iki

savaitės);

20

Kliniškai ryški liga - laikotarpis trunka nuo kelių dienų (pvz., sergant gripu) iki kelių

dešimčių metų (pvz., sergant sifiliu, tuberkulioze). Jo metu atsiranda visi ligai būdingi

simptomai

Ligos baigtis gali būti staigi arba lėta:

1) Pasveikimas:

Visiškas – organizmas likviduoja buvusius

pakitimus;

Nevisiškas – lieka struktūrinių arba funkcinių

pakitimų.

2) Perėjimas į patologinę būklę – kartais liga komplikuojasi – atsiranda papildomų patologinių

pakitimų.

3) Mirtis

2) Skirstymas pagal trukmę:

Ūminės – prasideda staigiai, greitai atsiranda ligos simptomų, trunka 2-3

savaites;

Lėtinės – prasideda pamažu, būna pagerėjimų ir paūmėjimų, trunka virš 6

savaičių

3) Pagal etiologinį faktorių:

Infekcinės;

Neinfekcinės;

Psichinės;

Genetinės;

Kitos.

3.7. Senėjimas

Amžiaus įtakoti odos pakitimai. Odos senėjimas

Pasaulio mokslininkai intensyviai ieško būdų, kaip sustabdyti senėjimo procesą. Išlikti jauni,

jaunai atrodyti žmonės norėjo jau seniai. Švelni, elastinga, gražiai atrodanti oda – tai ir aukštesnė

gyvenimo kokybė, ir geresnė savijauta. Taigi odą reikia prižiūrėti, ja rūpintis, vengti kenksmingų

veiksnių, greitinančių odos senėjimą ar mažinančių odos apsaugines savybes, tam ir pasitelkiamos

kosmetikos priemones. Beje, vien kosmetikos priemonėmis, net jei jų naudojama daug ir labai

brangių, tikslas nebus pasiektas. Kosmetika nepadės, jei pats žmogus nesirūpins savo sveikata,

nesilaikys elementarios kūno higienos.

21

Kosmetologai ir dermatologai žino, kad oda yra žmogaus sveikatos atspindys. Graži, sveika

oda gali būti tik pas sveiką žmogų. Pakitusi odos spalva ir atsiradusios bei gilėjančios raukšlės

didžiausias rūpestis ypač moterims. Labiausiai raukšlėjasi atvirų kūno vietų oda (veido, kaklo,

rankų). Raukšlių daugėja nuo saulės ultravioletinių spindulių, kurie veikia į kolagenines skaidulas

bei dėl oro judėjimo, temperatūros kitimų, ko pasekoje pasikeičia odos riebalinė mantija. Oda gali

susiraukšlėti staigiai sumažėjus svoriui, sunkiai sergant, esant nuolatiniams stresams, greičiau

raukšlės atsiranda darant dažnas grimasas, veido raumenų staigius ir greitus judesius. Dėl visų

išvardintų priežasčių, kad anksti neatsirastų raukšlių ir kitų nepageidaujančių pokyčių, įtakojančių

odos senėjimą, reikia šalinti priežastis.

Žymiai sunkiau kovoti su raukšlėmis, kurios atsiranda su amžiumi dėl elastinio audinio

atrofijos. Ji senėja, keičiasi, tampa nebe tokia patraukli. Sensta visas organizmas, bet žmogus ligotai

reaguoja į atvirų odos vietų pasikeitimus, kurie ir sensta, keičiasi greičiau. Jau nuo 30 metų

prasideda degeneraciniai pakitimai kolageninių, elastinių skaidulų, keičiasi biocheminė baltymų,

polisacharidų sudėtis, mažėja kraujagyslių skaičius, jų sprūdis (pralaidumas), jos sklerozuojasi, dėl

to sutrinka odos maitinimas, mažėja ląstelių skaičius, vandens su laiku plonėja derma, poodinis

sluoksnis, mažėja odos elastingumas, turgoras – standumas ir oda tampa sukritusi, raukšlėta.

Keičiasi ir odos spalva: rausvą, švelnią, gražią spalva turi jauni žmonės su amžiumi ji tampa

blyškiai geltona ar pilkos spalvos (dėl odos kraujagyslių sklerozės, dėl vandens sumažėjimo odos

raginiame epidermio sluoksnyje dėl ko saulės spinduliai neprasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius

ir nepersimato poodis). Oda tampa sausesnė, nes epidermio ląstelių skaičius, raginis sluoksnis

pasidaro puresnis, nepraleidžia drėgmės.

3.8. Saulės UV spindulių įtaka žmogaus odai

Iki šiol grožio etalonu laikomas ryškiai įdegęs jaunas kūnas. Daugelis žmonių veržiasi į

tropines šalis ir be saiko mėgaujasi saulės voniomis. Jaunesni žmonės yra pamėgę lankytis

soliariumuose. Nors įdegęs kūnas siejamas su grožiu ir sveikata, nesaikingas deginimasis saulėje ar

soliariume yra kenksmingas odai. Įdegis - tai apsauginė odos reakcija į pažeidimą, sukeltą

ultravioletinių saulės spindulių. Nesaikingas deginimasis saulėje sukelia odos sausėjimą, oda tampa

mažiau elastinga, raukšlėjasi, gali atsirasti patologiniai odos pakitimai – pigmentinės dėmės,

apgamai, odos vėžys (melanoma).

Yra trys ultravioletinių saulės spindulių rūšys, kurios sukelia įdegį ir nudegimus:

UVA spinduliai (bangos ilgis 320-400 nm) sukelia odos įdegį, turi silpną poveikį odos

nudegimui (paraudimui) ir piktybinėms odos ligoms, tačiau UVA spinduliai yra 10-

100 kartų mažiau sulaikomi atmosferos ozono sluoksnio negu UVB spinduliai. UVA

spinduliai yra naudojami soliariumuose, taip pat gali būti pritaikomi kai kurių odos

ligų, pvz. psoriazės gydymui. UVA spinduliai spartina odos senėjimo procesus,

22

sukelia fotodermatozes (bėrimai saulės pasiekiamose kūno vietose), taip pat stiprina

kancerogeninį UVB spindulių poveikį;

UVB spinduliai (bangos ilgis 290-320 nm) sukelia odos nudegimo reakciją ir

stimuliuoja įdegį, tai labiausiai kancerogeninė ultravioletinių spindulių grupė. Apie

90 procentų UVB spindulių sulaiko atmosferos ozono sluoksnis. Maži UVB kiekiai

reikalingi vitamino D gamybai odoje;

UVC spinduliai (bangos ilgis 200-290 nm) nepasiekia žemės paviršiaus, nes yra

labiausiai sulaikomi ozono sluoksnio. Juos gali spinduliuoti dirbtiniai UV šaltiniai

(gyvsidabrio lempos). Paprastai oda, besigindama nuo saulės spindulių, stengiasi

išskirti kuo daugiau odą nudažančio tamsiau pigmento melanino. Žmogaus odoje yra

mažiausiai karščio receptorių, todėl į odos perkaitimą reaguojama pavėluotai. Per

ilgai kaitinantis galima „nudeginti“ odą (dažniausiai pasitaiko I – II laipsnio odos

nudegimai). Įdegį prarandame po kelių mėnesių, o oda, daugelį kartų patyrusi saulės

sukeltą nudegimą, linkusi greičiau raukšlėtis, sausėti, gali atsirasti patologiniai odos

pakitimai: dėmės, apgamai, melanoma (odos vėžys). Didžiausias pavojus yra tas,

kad neigiami odos pokyčiai vystosi nepastebimai ir nebeišnyksta. Tyrimai įrodė, kad

net apie 80 proc. saulės sukeltų odos pažeidimų atsiranda iki 18 metų, o jų padariniai

išryškėja po 20-ties ar net 30-ties metų. Ypač nerekomenduojama kaitintis saulėje

vyresnio amžiaus žmonėms, nėščioms moterims, sergantiesiems lėtinėmis plaučių,

kepenų, inkstų, onkologinėmis, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Ultravioletinių spindulių poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavojingiausias

metų laikas lepintis saulės spinduliais yra nuo ankstyvo pavasario iki pat rugpjūčio

vidurio, o paros metas - nuo 10 iki 14 - 16 val., tuo metu saulės spinduliai yra patys

intensyviausi. Saulės spindulių poveikis odai priklauso nuo aplinkos sąlygų: ozono

sluoksnio, oro užterštumo, kontinento, spindulių atspindžio nuo vandens, sniego,

smėlio. Svarbu, koks odos tipas būdingas saulės veikiamam žmogui ir kiek laiko

praleidžiama saulėje, tai, kas yra įprasta tamsiaodžiui dykumų gyventojui, kuris nuo

gimimo gyvena 40 ir daugiau laipsnių C temperatūros aplinkoje, gali būti pražūtinga

šviesiaodžiui rusvaplaukiui šiauriečiui.

Nuo kenksmingo saulės poveikio galima apsisaugoti vengiant tiesioginių saulės spindulių,

dėvint apsauginius drabužius arba naudojant apsaugines priemones nuo saulės.

Kremai nuo saulės būna trijų tipų – blokuojantys saulės spindulius ir sugeriantys arba

kombinuoti. Blokuojantys UV spindulius kremai atspindi saulės spindulius nuo odos (sudėtyje turi

titano dioksido, cinko oksido). Sugeriantys UV spindulius kremai savo sudėtyje turi medžiagų,

23

absorbuojančių kenksmingus saulės spindulius (oksibenzonas, para-amino benzoinė rūgštis,

etilheksil salicilatai ir kt.). Kombinuoti kremai nuo saulės sudėtyje turi ir blokuojančių ir

absorbuojančių UV spindulius komponentų.

Apsauginiai kremai nuo saulės būna įvairių SPF (sun protection factor – saulės apsauginis

faktorius) filtrų: minimaliai apsaugantys – SPF 2-12, vidutiniškai apsaugantys – SPF 12-30, stipriai

apsaugantys – SPF 30 ir daugiau. SPF faktorius parodo, kiek laiko galima būti saulėje,

nenukenčiant nuo UV saulės spindulių.

4. ODOS TIPAI, FUNKCINĖS ODOS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS. SKIRTINGŲ TIPŲ

ODOS HIGIENA

Kiekvienam žmogui gimstant tenka savas odos tipas su kuriuo tas žmogus paprastai ir

gyvena.

Skiriami odos tipai:

normali;

sausa;

riebi;

mišri (kombinuota) oda.

Oda, veikiant tam tikriems faktoriams gali kisti – pavyzdžiui, sulaukus vyresnio amžiaus,

tapti sausesnė.

Kiekvieno tipo oda turi savo ypatybes ir reikalauja savitos priežiūros. Nustatyti savo odos

tipą paprastai nesunku – užtenka prie veido prispausti rūkomojo popieriaus lapelį arba pasinaudoti

nesudėtingais testais. Kartais odos tipą nustatyti nėra taip paprasta. Odą veikia neigiamų aplinkos

faktorių – oro sąlygų, gausaus ultravioletinio spinduliavimo, rūkymo – poveikis. Oda nelieka

nuošalyje ir nuo vidinių problemų, reaguodama į stresus, nemigą, persivalgymą, vidaus organų

susirgimus. Nuo to pablogėja odos spalva, atsiranda dėmės, bėrimai ir raukšlės, oda skeldėja. Joje

atsiranda inkštirų, signalizuojančių apie blogą vidaus sekrecijos organų būklę ir medžiagų apykaitos

sutrikimus. Kai kurios riebios odos sritys gali tapti sausos. Remiantis svarbiausiomis odos sandaros

ir funkcionavimo ypatybėmis, patologijos požymių buvimu arba nebuvimu, odą galima skirstyti,

nors ir sąlyginai, į dvi pagrindines grupes: ,,sveika" ir ,,probleminė" oda.

,,Sveikai" odai galima priskirti anksčiau paminėtus keturis tipus – normalią, sausą, riebią ir

mišraus tipo (kombinuotą) odą.

,,Probleminei" odai derėtų priskirti jautrią, greitai senstančią (vystančią), problemišką odą.

Riebią odą su neryškiu polinkiu į inkštirus arba su pavieniais ir nenuolatiniais jų pasireiškimais,

24

reikia priskirti ,,sveikai" riebiai odai. O riebią odą su ryškiu polinkiu į inkštirus, ypač esant

chroniškai šios patologijos eigai ir periodiškiems atsinaujinimams, teisingiau priskirti

,,probleminei" odai.

Bet kurio tipo oda yra jautri visiems poveikiams, tik skirtingai. Jei tas jautrumas peržengia

įprastines ribas, pasireiškia audringai ir jau artėja prie aiškių patologinių pakitimų – vadinasi, tai yra

nesveika jautri oda.

Odos skirstymas į tipus gana sąlygiškas, kadangi apie vieną ar kitą tipą galima kalbėti tik

tada, kai pagrindinės šio tipo savybės kuriuo nors konkrečiu atveju yra ryškios (,,visiškai" normali

arba ,,visiškai" riebi oda ir pan.), bet tarp skirtingų odos tipų yra daug pereinamųjų padėčių, odos

tipas neretai metams bėgant keičiasi, pagaliau to paties individo oda gali susidėti iš sausų, normalių,

riebių ir netgi ,,problemiškų" sričių.

Normali oda

Normali oda yra lygi, tampri, elastinga. Jos išvaizda sveika, spalva švelni ir lygi. Lygios ir

nedidelės poros kartais būna pastebimos tik ant nosies sparnelių ir smakro. Ant odos nesimato

dėmių, retai pasirodo blizgantys ploteliai arba pūlinėliai. Normalioje odoje subalansuotas riebalų ir

drėgmės kiekis, todėl liečiant ji neatrodo nei sausa, nei riebi.

Normali oda lengvai toleruoja prausimąsi minkštu kambario temperatūros vandeniu; po

prausimosi ji tampa lygi. Per dieną oda išlieka gaivi ir jos savininkui nesukelia jokių nemalonių

pojūčių. Raukšlių nėra ir teisingai prižiūrint, neatsiranda iki pat senatvės. Deja, normali oda – gana

retas reiškinys, ir bėgant metams normali oda paprastai tampa sausesnė.

Normali oda, kaip ir visos kitos, reikalauja nuolatinės priežiūros. Ją reikia saugoti nuo

kenksmingo poveikio, periodiškai valyti ir drėkinti. Bendrosios rekomendacijos normalios odos

priežiūrai: vartoti švelnias valomąsias priemones, lengvus drėkinamuosius kremus su mažu

riebalinių medžiagų kiekiu.

Sausa oda

Sausa oda dažniausiai yra lygi ir plona, švelni, matinė (neblizganti) su mažomis, beveik

nematomomis poromis. Tokia oda lengvai pažeidžiama, jautri išorinių dirgiklių poveikiui, todėl ant

sausos odos neretai pasirodo raudonos dėmės, sausi žvyneliai, suskeldi lūpų kampučiai, akių

plyšeliai. Sausa oda dažnai turi apgamų ir strazdanų, yra linkusi į ankstyvas raukšles bei ankstyvą

vytimą.

Vienų oda sausa vos ne nuo vaikystės, kitiems sausumas atsiranda bėgant metams, trečių

oda tampa sausa dėl streso, išgyvenimų, klimato permainos. Vasarą normali (ir netgi riebi) oda

žiemą dažnai virsta ,,beveik sausa". Be to, odos sausumas neretai yra įvairių susirgimų simptomas.

Odos sausumo priežasčių yra keletas, bet ne visos jos susijusios su odos vandens balanso

pakitimu. Vandens balansas – tai pusiausvyra tarp patenkančio į odą skysčio ir jo išgaravimo nuo

25

odos paviršiaus. Kai oda sausa, ši pusiausvyra yra pažeista garavimo naudai.

Bendrosios rekomendacijos sausos odos priežiūrai: vartoti švelnius, turtingus

maitinamosiomis medžiagomis kremus, drėkinamuosius kremus, švelnias valomąsias priemones su

maitinamųjų medžiagų priedais, tonizuojamuosius gelius.

Riebi oda

Riebi oda visada blizga, jos paviršius riebaluotas. Riebios odos poros paprastai išsiplėtusios,

ji primena ,,apelsino žievelę".

Už savo ypatybes riebi oda labiausiai dėkinga riebalų liaukų sekrecijai. Ši hipersekrecija

prisideda prie porų infekavimo. Dėl infekcijos įtakos riebioje odoje dažnai prasideda uždegiminiai

procesai, atsiranda inkštirai. Todėl šio tipo odos galimybė laikui bėgant tapti ,,problemiška" yra

didžiausia.

Antra vertus, odos riebalų perteklius saugo riebią odą nuo išdžiūvimo, todėl ji rečiau

raukšlėjasi ir paprastai lėčiau senėja. Bendrosios tokios odos priežiūros rekomendacijos: vartoti šiek

tiek sausinančius kremus, tonikus, valomąsias kaukes ir pienelius. Riebios odos valymui reikia

skirti ypatingą dėmesį, o pasirodžius inkštirams ir ryškiems uždegiminiams reiškiniams - imtis

specialių priemonių.

Mišraus tipo (kombinuota) oda

Mišraus tipo oda išsiskiria netolygia sandara. Tad veido oda nosies, kaktos ir smakro srityje

(T formos zonoje) gali blizgėti, o likusioji odos dalis tuo pat metu – būti sausoka ar pleiskanojanti.

Smilkiniuose ir ant skruostų tokia oda atrodo lygesnė, matinė, o veido viduryje (kaktos, nosies)

poros stambios, ant kaktos ir smakro susidaro inkštirai. Kartais riebūs ir sausi odos plotai

kaitaliojasi kita tvarka.

Priklausomai nuo odos būklės, prižiūrėti ją reikia kaip riebią arba kaip normalią. Retais

atvejais atskiroms odos sritims reikalinga ypatinga priežiūra. Pavyzdžiui, po rytinio prausimosi

riebūs odos ploteliai suvilgomi poras sutraukiančiu losjonu, o likusieji - patepami kosmetiniu

pieneliu arba drėkinamuoju kremu. Vakare oda valoma pieneliu arba kremu, riebūs ploteliai

suvilgomi losjonu, o sausi patepami kremu.

Metams bėgant, mišraus tipo oda gali keistis – paprastai į normalią.

,,Probleminė oda"

Visa tai, kas buvo pasakyta anksčiau, tinka įvairiais sveikos odos atvejais. Probleminės odos

aprašymui naudojami įvairūs terminai ir pavadinimai. Dažniausiai tokiai odai priskiriama jautri,

greitai senstanti (vystanti), problemiška oda.

Jautri oda

Bet kurio tipo oda reaguoja į išorės poveikius, tačiau jautrios odos ypatybė yra jos audringa,

26

perdėta reakcija (paraudimas, sudirgimas, polinkis į alerginius reiškinius ir pan.) į įprastus

poveikius. Jautri oda paprastai yra lygi, glotni, šiek tiek permatoma, po ja aiškiai matomos

kraujagyslės. Šios odos priežiūrai itin svarbu tausojantis valymas ir geras maitinimas.

Subrendusi (vystanti) oda

Sausą septyniasdešimtmetės moters odą, turinčią šiam amžiui būdingų ir neišvengiamų

ypatybių, reikia ir laikyti sausa oda. O štai odą su senėjimo požymiais, kurių pasireiškimas

,,pralenkia" (pavyzdžiui, dėl pagreitėjusio senėjimo, susijusio su ultravioletiniu spinduliavimu,

medžiagų apykaitos sutrikimais, kepenų ir žarnyno ligomis) atitinkamą amžių, reikia vadinti greitai

senstančia. Dažniausiai greitai vystanti oda yra didelių vidinių negerovių, kurios reikalauja dėmesio

ir atitinkamų stiprinamųjų ar gydomųjų priemonių, pasekmė.

Problemiška oda

Rriebią odą su neryškiu polinkiu į inkštirus arba su pavieniais ir nenuolatiniais jų

pasireiškimais, reikia ir priskirti ,,sveikai" riebiai odai. O riebią odą su ryškiu polinkiu į inkštirus,

ypač esant chroniškai šios patologijos eigai ir periodiškiems atsinaujinimams, reikia priskirti

,,nesveikai", problemiškai odai. Apskritai problemiška oda – tai ne tiek ,,nesveikas" riebios odos

variantas, kiek viso organizmo, jo vidaus organų ir sistemų veiklos sutrikimų liudijimas. Ir šia

prasme problemiška oda yra stiprinamosios kosmetikos, dermatologijos bei terapijos dėmesio

objektas.

5. PIRMINIAI IR ANTRINIAI ODOS IŠBĖRIMO ELEMENTAI

5.1. Bėrimų klasifikacija

I. Pagal išvaizdą:

Netuštuminiai - dėmė, dėmelė (macula), papulė (papula), plokštelė (plaque), pūkšlė (urtica),

mazgas (nodus), mazgelis (nodulus);

Tuštuminiai (ertminiai) - pūslelė (vesicula), pūslė (bulla), pūlinukas (pustula).

II. Pagal atsiradimo pobūdį:

Pirminiai bėrimai atsiranda kaip tiesioginė odos reakcija į išorinį ir vidinį dirgiklį;

Antriniai bėrimai elementai susidaro iš pirminių, pastariesiems vystantis.

27

III. Pagal dydį (skersmenį):

≤ 5 mm (žirnio dydžio): dėmelė, mazgelis, pūslelė, papulė

≥ 5 mm: dėmė, mazgas, pūslė, plokštelė

Bėrimų apibūdinimas:

polimorfinis (vienos rūšies) ar monomorfinis (kelių rūšių) bėrimas pvz: ūmus dermatitas

(pūslelės, erozijos, šašai);

bėrimų rūšys (pirminiai, antriniai, tuštuminiai, netuštuminiai) ir jų dydis;

lokalizacija, išplitimas (kiek pažeista kūno paviršiaus ploto);

palpacijos duomenys (kietas, minkštas, skausmingumas);

papildomi apžiūros būdai (Aušpico triada, Nikolskio simptomas ir kt.)

Reikia atkreipti dėmesį į:

1. elemento lokalizaciją, gylį (epidermyje, dermoje ar hipodermoje);

2. į elemento evoliuciją;

3. į išeitį (lieka randas, ar ne, dėmė šviesi ar tamsi).

Netuštuminiai bėrimo elementai:

Dėmė – įvairaus dydžio ir formos ribotas odos spalvos pakitimas. Neišsipalpuoja, neiškyla

virš odos paviršiaus. Skiriame:

1. kraujagyslinės dėmės, kurios esti uždegiminės atsiranda dėl laikino spenelinio dermos

sluoksnio kapiliarų išsiplėtimo – spaudžiant išnyksta. Neuždegiminės dėmės – dėl pastovaus odos

kraujagyslių išsiplėtimo;

2. hemoraginės dėmės – kraujosrūvos, kai iš kraujagyslių į aplinkinius audinius patenka

eritrocitai, plyšus indo sienelei, padidėjus jos pralaidumui arba sutrikus kraujo krešėjimui;

3. pigmentinės dėmės vystosi dėl odos pigmentacijos sutrikimų, jei pigmento per daug –

jos rudos, juodos splavos, jei nėra – atsiranda baltos spalvos dėmės.

Mazgelis – ribotas odos iškilimas dėl ląstelių padaugėjimo epidermyje ar speneliniame

sluoksnyje. Papulių spalva, dydis, konsistencija, kontūrai labai įvairūs. Nykstant, jos

infiltratas rezorbuojasi, paviršiuje atsiranda pleiskanėlių, papulė plokštėja ir virsta

hiperpigmentuota ar depigmentuota dėme.

Gumbelis – lėtinis, uždegiminis, kompaktiškas odos iškilimas, primena mazgelį, bet apima

gilesnius odos sluoksnius, pupelės, riešuto dydžio rusvos ar melsvos spalvos, būdingi

chroniškiems infekciniams susirgimams (tbe, lnes), centras išporėja, užgijus lieka randas.

28

Mazgas – lėtinis uždegimas, nuo gumbelio skiriasi dydžiu (iki vištos kiaušinio) ir

lokalizacijos gilume (siekia poodį), centras išporėja, užgijus lieka randas.

Pūkšlė – betuštyminis staigiai besivystantis odos pabrinkimas, atsirandantis dėl spenelinio

odos sluoksnio kapiliarų sienelių pralaidumo padidėjimo. Spalva porceliano baltumo ir

rožiniai raudona, įvairaus dydžio (nuo žirnio iki delno) greit atsiranda, greit išnyksta.

Pėdsakų nelieka. Labai niežti.

Tuštyminiai bėrimo elementai:

1) Pūslelė – tuštyminis, ūmaus pobūdžio odos bėrimas su seroniniu turiniu, dydis nuo vos

įžiūrimo iki vištos kiaušinio, lokalizuojasi po raginiu sluoksniu, epidermyje ar po epidermiu.

Pūslelių išeitys:

turinys rezorbuojasi;

sudžiūsta į šašą;

plyšta, atsiveria erozija.

Prasidėjus antrinei infekcijai virsta į pūlinuką. Užgija be randų.

2) Pūlinukas – tuštiminis, ūmus uždegiminis bėrimas, kurio turinys pūlingas.

3) Cista – tuštymas odoje, apsuptas jungiamojo audinio kapsule.

Antriniai bėrimo elementai:

Atsiranda iš pirminių bėrimų. Skiriami:

pleiskanos (squamae) – raginio sluoksnio atsiskiriančios ląstelės;

šašas (crusta) - sudžiūvęs pūslelės, pūlinuko turinys ar kitas odos sekretas;

erozija (erosio) – paviršinis epidermio defektas, užgyjantis be pėdsakų;

nukasymas (excoriatio) – linijinės erozijos;

opa (ulcus) – gilesnis odos defektas, siekia dermą ar poodį. Užgijus lieja randas;

įtrūkimas (fissura) – užgijus odos opoms – odos defektas pakeičiamas jungiamuoju audiniu,

kuriame nėra odos piešinio;

randas (cicatrix) – oda susiraukšlėja, kaip popierius, įgauna melsvai – raudoną spalvą.

Matyti stambesnės kraujagyslės;

odos atrofija;

lichenifikacija – esant odos lėtiniam uždegimui oda sustorėja, patamsėja, išsausėja,

pleiskanoja.

29

6. EPIDEMIOLOGIJOS PAGRINDAI

6.1. Infekcinių ligų plitimo keliai

Infekcinės ligos – tai užkrečiamos ligos, kuriomis susergama jų sukėlėjams (bakterijoms,

virusams, grybeliams, pirmuonims) patekus į organizmą ir jame toliau dauginantis. Sukėlėjai gali

daugintis įsiskverbimo vietoje (lokali infekcija), o kai kurie kraujotakos ir limfinės sistemų takais

išplisti po visą organizmą (sepsis, kitaip kraujo užkrėtimas).

Užkrečiama liga reiškia, kad ji gali būti vieno žmogaus perduodama kitam. Skiriami 4

perdavimo būdai:

1. kontaktinis būdas: lietimosi metu per odą, gleivines;

2. oro lašelinis būdas: iškosint arba iškvepiant sukėlėjus;

3. per kraują: pvz, įkandus vabzdžiui;

4. per virškinamąjį traktą: pvz, maistas užterštas mikrobais.

Susirgimo sunkumas priklauso nuo imuniteto būklės, sukėlėjo savybių (kiek jis yra

virulentiškas), patekimo vietos (kaip gerai sukėlėjas prasiskverbė ir ar gali jame daugintis). Visų

pirma už apsisaugojimą nuo ligų sukėlėjų yra atsakinga imuninė sistema. Ji gebėjimą kovoti su

sukėlėjais įgauna gyvenimo eigoje, todėl vyresni žmonės tam tikromis infekcinėmis ligomis

perserga lengviau nei jaunesni.

6.2. Infekcinių ligų profilaktikos bendrieji principai

Profilaktika – tai priemonių, padedančių saugoti, stiprinti ir atkurti sveikatą bei išvengti ligų,

visuma. Profilaktika skirstoma į tris rūšis:

pirminė profilaktika – tai priemonių, kurias vartojant stengiamasi išvengti ligų, keičiant

asmens jautrumą ligoms, šalinant ligų priežastis ir rizikos veiksnius, visuma. Pirminė

profilaktika apima sveikos gyvensenos ugdymą, sveikos aplinkos sudarymą, imunizaciją ir

kt.;

antrinė profilaktika – tai priemonių, kurias atliekant siekiama sustabdyti ligą ir išvengti jos

komplikacijų, visuma. Pagrindinės priemonės – ankstyvoji ligų diagnostika ir veiksmingas

gydymas;

tretinė profilaktika – tai priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti įsisenėjusios ligos

ryškėjimą, išvengti invalidumo bei pagerinti gyvenimo kokybę, visuma (gydomosios ir

atkuriamosios priemonės).

Rankų plovimas – įprasta, tačiau labai svarbi asmens higienos procedūra. Jas plauname ne

30

tik tam, kad būtų švarios, bet ir tam, kad apsaugotume save ir aplinkinius nuo užkrečiamų ligų.

Sveikatos ir higienos specialistai pripažįsta, kad rankų plovimas – viena iš svarbiausių priemonių,

užkertančių kelią infekcijų plitimui.

Kaip plauname rankas?

Muiluotas rankas triname viena į kitą iš visų pusių ir nuplauname po tekančiu vandeniu, taip

pašalindami nešvarumus ir toksiškus mikroorganizmus. Norėdami apsisaugoti nuo bakterijų, rankas

plauname antiseptiniu muilu ar įtriname dezinfekuojančiomis priemonėmis.

Toksiški mikroorganizmai ant mūsų rankų būna ne nuolatos, juos lengva nuplauti, tačiau yra

kita mikroorganizmų rūšis – patogeniniai mikroorganizmai arba kolonizuojanti flora – kuri gyvena

ant rankų odos ir įprastu būdu lengvai nenusiplauna.

Kada plauname rankas?

Pirmiausia rankas plauname, kai tik pastebime, kad jos nešvarios, tačiau poreikis plauti

rankas priklauso nuo aplinkybių. Sveikatos apsaugos ar maisto ruošimo srityse jos turėtų būti

plaunamos dažniau.

Kaip neužsikrėsti krauju ir kitais organizmo skysčiais plintančiomis infekcijomis:

Nesinaudokite kitų asmenų panaudotais (nesteriliais) švirkštais, adatomis bei skutimosi

peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.

Venkite kraujo ir jo produktų perpylimo.

Naudokite asmenines apsaugines priemones (gumines pirštines, kaukes, chalatus ir kt.) ir

venkite mikrotraumų darbo metu atliekant procedūras, kai yra kontaktas su paciento krauju.

Praktikuokite saugų seksą.

Specifinė infekcinių ligų profilaktika

Skiepai – tai įgyto imuniteto – organizmo gebos pasipriešinti infekcinių ligų sukėlėjams –

išugdymas į jį sušvirkščiant vakcinas (susilpnintus arba negyvus ligos sukėlėjus arba tik jų dalis,

nekenkiančias organizmui).

Skiepijimas, t.y. vakcinacija ir šiais laikais yra pats efektyviausias infekcijų valdymo būdas.

Skiepų programa pasirodė viena iš ekonomiškai efektyviausių visuomenės sveikatos apsaugos

priemonių. Racionali skiepų politika ypač sėkmingai mažina skiepais valdomų vaikų ir suaugusiųjų

ligų dažnį. Ji padeda užmiršti, kuo pasireiškia anksčiau labai paplitusios tokios vaikų infekcinės

ligos, kaip difterija, kokliušas, tymai, parotitinė infekcija (kiaulytė) ir kitos. Skiepai padėjo

likviduoti tokias baisias ligas kaip raupai ir poliomielitas.

Skiepijimo tikslai:

apsaugoti asmenį nuo susirgimo infekcine liga;

kontroliuoti infekcinių ligų paplitimą visuomenėje;

31

atpiginti infekcinių ligų gydymą, sumažinus jų skaičių.

Kad liga neišplistų, paskiepytų (pavakcinuotų) vaikų/suaugusiųjų skaičius turi būti 94–95

proc. visos skiepyti būtinos populiacijos.

6.3. Infekcinių ligų klasifikavimas

Infekciniai susirgimai skirstomi pagal ligos sukėlėjo rūšį:

bakterinės infekcijos, pvz, difterija, kokliušas, stabligė, skarlatina, žaizdų infekcijos;

virusinės infekcijos, pvz, tymai, kiaulytė, raudonukė, ŽIV, hepatitas A, B ir C, poliomielitas,

pasiutligė;

grybelinės infekcijos, pvz, pėdų grybelis;

parazitinės infekcijos, pvz, maliarija.

Virusai yra ligų sukėlėjai, kurie kitaip nei bakterijos, negali savarankiškai daugintis, nebent

tik įsibrovę į gyvas lasteles, pvz, žmogaus. Jie naudoja užkrėstos šeiminko ląstelės dauginimosi

mechanizmą.

7. INFEKCINĖS ODOS IR LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS

7.1. Pūlingos odos ligos

Pūlingos odos ligos – piodermijos. Jas sukelia piogeniniai mikrobai – stafilokokai ir

streptokokai. Jie randami ore, dulkėse, žemėje, sveikų žmonių odos paviršiuje. Į odą mikrobai

prasiskverbia per odos įbrėžimus, įsipjovimus, sumušimus. Jei žmogaus organizmo atsparumas

sumažėjęs (dėl blogos mitybos, imuninės sistemos veiklos sutrikimų, sunkių gretutinių susirgimų)

mikroorganizmai sukelia odoje pūlingus bėrimus. Skiriamos:

- Streptodermijos - sukelia streptokokai, pažeidžia epidermį, sugijus nepalieka

randų. Ligos :

streptokokinis impetigo;

aptaka;

burnos kampų infekcija.

- Stafilodermijos - sukelia stafilokokai. Jie pakenkia odą ir jos priedus, pasiekia dermą ir

poodį, palieka randus. Ligos:

folikulitas;

32

šunvotė;

karbunkulas;

hidradenitas.

Streptodermijos

Streptokokinis impetigo. Serga dažniausiai vaikai. Greit plinta per nešvarias rankas,

užterštus drabužius, žaislus. Bėrimai lokalizuojasi veide, rečiau rankose. Atsiranda žirnio didumo

gležna pūslelė. Jų greit daugėja. Pūslelių turinys pūlingas. Pūslelėms plyšus lieka erozijos, skysčiui

sudžiūvus susidaro gelsvi šašai, jiems nukritus, lieka rausvos dėmelės, negausios pleiskanėlės.

Aptaka. Tai vieno ar kelių nagų volelių pūlingas uždegimas. Prie nago atsiranda pasagos

formos subliuškusios pūslelės su drumstu skysčiu, skauda.

Burnos kampų infekcija – apima vieną arba abu burnos kampus. Burnos kampuose atsiranda

pūslelės, kurios greit trūksta nuo burnos judesių ir lieka erozijos, kurias dirgina seilės, maistas,

todėl jos ilgai neužgyja.

Stafilodermijos

Folikulitas – vystosi sergantiems seborėja. Apie plauką iškyla kietokas, truputį skausmingas

mazgelis, kurio viršūnėje atsiranda puslelė. Jam sugijus, lieka randelis, nes pūliai ištirpdo folikulo

makšties sieneles.

Furunkulas (šunvotė) – išsivysto, kai uždegimas plinta gilyn ir į šonus. Prasideda procesas

skausmingu mazgeliu, kuris greit didėja, pasiekia kašono dydį. Mazgas raudonas, skausmingas, po

kelių dienų jo viršūnė suminkštėja ir tampa pūlinga. Jai trūkus, išbėga pūliai, lieka gili opa, kuriai

sugijus susiformuoja randas.

Karbunkulas (piktvotė) – susiformuoja iš keleto furunkulų, iškilusių vienas šalia kito. Serga

išsekę, seni asmenys.

Hidradenitas – pūliniai, atsiradę pažastų prakaito liaukose. Serga, kurie daugiau prakaituoja.

Pažastų odos gilumoje atsiranda kietokas, skausmingas mazgas, vėliau viršūnėje susiformuoja

pūlinga pūslelė, kuriai trūkus, išbėga pūliai. Greit tokių mazgelių atsiranda daugiau, jie gali susilieti

į vieną gumbą. Sugijus lieka randai.

7.2. Parazitinės odos ligos

Niežai

Niežų sukėlėjas - erkė. Plinta tiesioginio kontakto keliu per užkrėstus daiktus, drabužius.

Patelės didesnės nei patinėliai. Apvaisinta pragraužia epidermį, rausia jame urvelius ir deda

kiaušinėlius.

Inkubacinis periodas 10 -14 d. Tipiškais atvejais prasideda stipriu niežtėjimu, sustiprėjančiu

atsigulus į lovą ir sušilus, nes erkių veikla sustiprėja naktį. Bėrimai atsiranda tipiškose vietose:

33

rankų tarpupirščiuose, riešuose, apie alkūnes, pažastis, moterims krūtų odoje, apie bambą, vyrams –

lytinių organų odoje, šlaunų vidiniame paviršiuje, sėdmenų odoje. Šiose vietose matome porinius

mazgelius. Tako pradžioje (įsiskverbimo vieta) matyti pilkai juodas taškelis – erkė, takas – kur oda

storesnė, delnų šonuose, rankose persišviečia kiaušinėliai, tako pabaigoje – maža pūslelė, kurioje

gali rasti ir erkę. Niežai gali komplikuotis pūlingu odos uždegimu, nes pro nukasytą odą patenka

infekcija.

Galvos ir drabužinė, kirkšninė utėlės

Galvos utėlė parazituoja galvos plaukuose. Jei niežti galvos, kaklo odą ar yra bėrimai šiose

srityse, pirmiausia reikia gerai apžiūrėti odą ar nėra utėlių, ar glandų plaukuose. Galvos utėlės

laisvai bėgioja po plaukuotąją galvos dalį, o glandos prilimpa prie plaukų. Dėl odos nukasymų

dažnai prasideda antrinė infekcija. Kaklo, galvos odoje gali būti be nukasymų pūlingo odos

uždegimo elementų – šašų, pleiskanų, erozijų.

Kūno drabužinė utėlė ir jos glindos randamos drabužių siūlėse. Joms esant ligonis

skundžiasi intensyviu odos niežėjimu ir bėrimu. Bėrimo elementai dažniausiai lokalizuojasi

drabužių siūlių vietose – pečiuose, liemens šonuose, juosmens, sėdmenų, šoniniuose paviršiuose.

Utėlių įkandimo vietose lieka melsvos, lešio didumo dėmės, šalia jų lieka nukasymo elementų,

šašų, gali būti pūlinėlių. Ligą įtarti padeda netipiškose bėrimo vietose esantys odos bėrimai.

Diagnozuojant visada reikia apžiūrėti ligonio apatinių drabužių siūles – juose rasime utėlių.

Kirkšninė utėlė parazituoja lytinių organų odoje, sukelia įkandimo reakcijas, melsvai

raudonos spalvos dėmes. Utėlė vienos pusės kojomis yra įsisurbusi į plauko folikulą, kita pusė yra

odos paviršiuje.

7.3. Virusinės odos ligos

Karpos – virusinis susirgimas. Virusai esti kelių rūšių, nes sukelia penkių tipų virusai.

Pirmojo tipo plinta paduose, antrojo – ant rankų, trečio – ant veido, dar vienas ketvirtas tipas

sukelia karpas ant lytinių organų. Užsikrėtimo keliai – tiesioginio kontakto ar per užkrėstus daiktus,

jiems atsirasti padeda odos traumos, odos sausumas, padidėjęs prkaitavimas. Inkubacinis periodas

nuo keleto dienų iki kelių savaičių, priklauso nuo induvidualių organizmo savybių.

Labiausiai paplitusios paprastosios karpos, tai neuždegiminiai plokšti mazgeliai, 2 -5 mm

aukščio, 3 -10 mm skersmens, odos ar pilkšvos spalvos, kietu ar šiurkščiu paviršiumi, kartais jos

susilieja ir sudaro dideles plokšteles. Lokalizuojasi dažniausiai nugarinėje plaštakos pusėje, ant

pirštų šonų, prie nagų volelių. Rečiau kitose kūno vietose. Paduose išauga labiausiai spaudžiamose

vietose – kulnų, pėdos priekio odoje, jos esti standžios, apsuptos kieto, raginio vainiko, suragėjusiu

paviršiumi, kuriame dažnai būna juodų taškelių. Jos susilieja ir atrodo kaip viena didelė karpa.

Vaikštant jos spaudžiamos todėl labai skauda.

Jaunatvinės ar plokščiosios karpos, vos pakyla nuo odos paviršiaus. Esti nedidelio 1,5 mm

34

skersmens, odos ar kiek rausvesnės spalvos, lygiu paviršiumi, daugiausia auga ant veido, kaklo,

plaštakų. Šio tipo karpų turi vaikai ir paaugliai.

Kandilomos smailiagalės – dažnai perduodamos lytiniu keliu. Dažniau serga asmenys

sergantys lytinių organų lėtiniais uždegiminiais procesais. Užsikrečiama tiesioginio kontakto keliu

ar per užkrėstus daiktus. Lokalizacija: moterų mažosios ir didžiosios lytinės lūpos, vyrams ant

varpos, apie išeinamąją angą, vaikams apie nosį ir burną, tai nedidelės smeigtuko galvutės dydžio,

siūlo formos, rausvos dažnai ant kojytės išaugos, gali susilieti į didesnius konglomeratus, kurie

primena gaidžio skiauterę arba žiedinius kopūstus.

Senatvinės karpos – serga dažniausiai vyresnio amžiaus, virš 40 metų asmenys. Ant veido,

sprando, plaštakų, nugaros, krūtinės, odos atsiranda netaisyklingos formos, griežtų ribų 0,5 – 3 cm

diametro, paraudusių židinių, kurie vėliau tampa pilki ar rudi, šiose vietose oda šiurkšti, raukšlėta,

paviršiuje daug spenelinės formos ataugų, kurias kartais dengia riebalų sluoksnis.

Virusinės dermatozės

Virusai į žmogaus organizmą patenka įvairiais keliais: pro odą, gleivinę, apkrėstus daiktus,

lytinių santykių metu, bučiuojantis. Manoma, kad virusu užsikrečiama kūdikystėje ir vėliau jis ilgai

gali būti latentiniame periode. Inkubacinis periodas svyruoja nuo kelių dienų iki 2-3 savaičių. Šiai

ligų grupei priklauso herpes, bėrimai, karpos, užkrečiamas moliuskas.

Paprastoji pūslelinė: ligos sukėlėjas yra dviejų tipų I ir II herpes virusai. I tipo sukelia

bėrimus veide. II tipo – lytinių organų srityje. Perduodamos lytinio kontakto keliu. Neretai šie

bėrimai atsiranda sergant gripu, plaučių uždegimu, meningitu ar kitomis infekcijomis.

Bėrimai dažniausiai lokalizuojasi veide, ant lūpų, nosies, burnos gleivinėje ar lytinių organų

srityje. Pradžioje atsiranda niežėjimas, deginimas, vėliau ribotas paraudimas ir labai greitai pasirodo

smeigtuko galvutės didumo pūslelių grupė, jų turinys skaidrus, po kelių dienų tampa drumstas, po 4

-10 dienų sudžiūsta į šašą. Jam nukritus bėrimai išnyksta be pėdsakų.

Užkrečiamas moliuskas – dažniausiai serga vaikai, rečiau suaugusieji. Bėrimų lokalizacija

labai įvairi, dažniausiai atsiranda veido, kaklo, krūtinės, lytinių organų odoje. Atsiranda mažų

perlamutrinių, blizgančių mazgelių, nuo 2 mm iki 2 cm didumo su įdubimu centre, jį paspaudus per

įdubusį centrą – išsiskiria varškės išvaizdos turinys.

7.4. Grybelinės odos ligos

Grybelines odos ligas sukelia grybeliai – žemesnieji augalai. Jų kūną sudaro išsišakoję siūlai

– micelės, dauginasi sparvomis, pumpuravimu. Jie labai atsparūs medžiagoje išlieka gyvi iki 3 – 5

metų. Diagnozuojant būtini tyrimai: odos pleiskanos, nagai, plaukai – apruošiami atitinkamai ir

tiriama mikroskopu. Grybelinėms ligoms plisti padeda maudymasis baseinuose, pirtyse, sintetinės

kojinės, auliniai batai, sulaikantys prakaitą. Taip pat ir organizmo – žmogaus bendra sveikata. Turi

reikšmės įvairios pėdos odos ir nagų traumos, sužeidimai, sultėjusi kraujotaka kojose, rankose,

35

padidėjęs prakaitavimas, CD, nutukimas, imuninės sistemos susilpnėjimas, sekinančios sunkios

ligos TBC, CA, vitaminų trūkumas, ilgas vartojimas antibiotikų, hormonų, citostatikų. Inkubacinis

laikotarpis labai įvairus, nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.

Mikozių klasifikacija:

Keratomikozės - įvairiaspalvė dedervinė – raginis epidermio sluoksnis. Dermotofitijos:

epidermofitijos: kirkšnių, pėdų oda, kojų I ir II nagai;

rubrofitijos: oda rankų ir kojų nagai;

trichofitijos: oda, nagai, plaukai;

mikrosparijos: oda, plaukai;

kandidozės – odos, gleivinės, nagai;

giliosios mikozės.

I. Įvairiaspalvė dedervinė. Ja serga gausiai prakaituojantys asmenys. Nugaros, krūtinės

odoje atsiranda linkusios susilieti rudos, gelsvos, smulkiai pleiskanojančios dėmės. Mažai niežti.

Nuo saulės bėrimai gerai gyja ir nusilupus pleiskanoms lieka šviesesnės neįdegusios odos ploteliai.

Dažnai ligos recidyvai.

II. Dermotofitijos:

1) Epidermofitija – liga prasideda nuo kojų tarpupirščių tarp IV – III ir IV – V kojos pirštų.

Jie parausta, įtrūksta, pleiskanoja. Pėdų skliautuose gali atsirasti gilios, kietos pūslelės,

išsidėsčiusios grupėmis. Jos gali supūliuoti. Epidermofitija pažeidžia I ir V pirštų nagus, nes juos

labiausiai trina avalynė. Procesas prasideda nuo laisvojo nago krašto, atsiranda geltonos, išilginės

juostos, nagai tampa nelygūs, ima trupėti iš galo sustorėja.

2) Rubrofitija – pasireiškia labai įvairiai:

delnų padų rubrofitija – prasideda nuo kojų tarpupirščių pleiskanojimo, įtrūkimo, vėliau

pereina į padus ir į vienos ar abiejų rankų delnus. Čia oda sustorėja, išryškėja odos raukšlės,

gausiai pleiskanoja, atrodo, lyg miltais pabarstytas, padidėja odos sausumas, gali

skausmingai sutrūkinėti;

stambių raukšlių rubrofitija – dažnai pasitaiko – kirkšnių, pažastų, po krūtimis, tarp

sėdmenų. Atsiranda židiniai, karpytais kraštais iš mazgelių pūslelių, šašelių kurie sudaro lyg

volelį ne ištisinių, o su sveikos odos tarpais;

lygiosios odos – blauzdų, šlaunų, dilbių, plaštakų, pėdų darsoliniuose paviršiuose yra

bėrimai, kurių kraštuose yra charakteringas volelis, centrai šviesesni ir pleiskanojantys;

nagų rubrofitija – dažniausias variantas pakenkia visus kojų nagus, kai kuriems pereina ir į

rankų. Skiriami keli pakenkimo variantai: a) normotrofinis - nagas nestorėja, bet jame

atsiranda baltos ar gelsvos išilginės juostos; b) hipertrofinis – nagas storėja, darosi pilkšvas

36

ar gelsvas, trupa iš krašto ir šonų, po nagu kaupiasi hipertrofinės masės – raginės. Skauda

spaudžiant avalynei; c) atrofinis – nago plokštelė nutrupa, lieka tik mėnuliuko srityje; d)

onicholyzinis – nagas suplonėja, atšoka nuo nago guolio;

generalizuota rubrofitija – sergant ilgai, geriant antibiotikus, gliukokartikoidus, išplitę

bėrimai įvairiose kūno vietose, raukšlėse, pakenkiami rankų ir kojų nagai;

trichoplitija. Užsikrėtimo keliai: a) žmogus žmogui; b) iš gyvulių žmogui; c) nuo užkrėstų

daiktų (kepurės, skarelės). Šiuo grybeliu serga raguočiai (karvės ypač veršeliai), graužikai,

žiurkės, pelės. Dažniausiai bėrimai atsiranda odoje – lygiojoje. Atsiranda rausvos apvalios,

truputį niežtinčios dėmės, turinčios ryškias ribas, kuriose matome iškilusį volelį, centras

šviesesnis ir pleiskanoja. Lokalizuojasi drabužių nepridengtose odos vietose. Tokie bėrimai

gali atsirasti plaukuotoje galvos dalyje – pakenkiami plaukai, jie tampa pilki ir lūžta 1 – 3

mm nutolę nuo odos, galvos ūsų, barzdos odoje, gali išsivystyti gilioji tripofilija- bėrimų

vietoje greit iškyla minkšti mazgai, kuriuose matome daug atskirų pūlinėlių, iškrenta

plaukai, paspaudus išsiveržia pūliai;

mikrosparija – užsikrečiama nuo žmonių ir nuo kačių ir šūnų tiesiogiai ar per užkrėstus

daiktus. Galvos ir kūno odoje atsiranda įvairaus didumo, panašūs į trichofiliją bėrimai.

Bėrimo vietose iškrenta plaukai. Lieka plaukų nuolaužos;

III. Kandidozės – sukėlėjas kandida grybelis, panašus į mieles. Jų daug yra mus supančioje

aplinkoje yra sąlygiškai patogeniški. Ligoms atsirasti turi reikštis tokie veiksniai: padidinta drėgmė

– rankos visa laiką mirksta vandenyje, bet didesnę reikšmę turi endogeniniai veiskniai, žmogaus

organizmo imuninė sistema (CD, tisbakteriozė dėl antibiotikų, padidintas prakaitavimas).

Raukšlių kandidozė pažeidžia didžiuosius rankų ir kojų tarpupirščius, pašutimai –

ryškių ribų rausvi su melsvu atspalviu židiniai, kurių kraštuose epidermis apsilupęs. Tokie iššutimai

gali būti burnos kampuose, apie lūpas, krūtų spenelius.

Nagų volelių ir nagų kandidozė - prasideda nuo nago volelio, kuris parausta, patinsta,

iš po nago volelio pasirodo pūliai, išnyksta kutikula. Greit atsiranda nago nelygumai – skersinis

nagelis, nagas suminkštėja, sustorėja, nustoja blizgėti. Trunka metais.

Gleivių kandidozė – paraudę, pasidengę balkšvomis taškinėmis apnašomis, kurias

nuėmus lieka erozuoti gleivinės plotai. Skauda, niežti. Pakenkia burnos gleivinę, gerklės, makšties,

vulvos gleivinę, varpos odą.

7.5. Lytiškai plintančios infekcijos. Seruminiai hepatitai. AIDS

1. Sifilis

Sifilį sukelia blyškioji treponema, kurią 1905 m. atrado ir aprašė Hofmanas ir Šaudinis.

Blyškioji treponema (spirocheta) mikroskopuojant tamsiame lauke atrodo kaip plonytis, susisukęs į

37

spiralę, šviesiai blizgantis, labai judrus siūlelis. Vingelių skaičius yra nuo 8 iki 12. Vingeliai visi

lygūs. Blyškioji treponema juda švytuokliniais judesiais apie savo išilginę ašį. Judesiai banguoti.

Blyškiąja vadinama todėl, kad blogai nusidažo anilino dažais. Ji geriausiai matoma tamsiame

regėjimo lauke.

Blyškioji treponema neatspari išoriniams dirgikliams, išskyrose laikosi tol, kol išskyros

išdžiūsta. Esant 55 – 60° C temperatūrai, žūsta per 15 minučių. Geriausia temperatūra dauginimuisi

yra 37° C.

Užsikrėtimo sifiliu keliai

Sukėlėjas blyškioji treponema į žmogaus organizmą patenka pro pažeistą odą ir gleivines.

Sifilis ypač užkrečiamas pirminiu ir antriniu periodu. Užsikrėtimo keliai:

- lytinis kelias;

- buitinis kelia, t.y. cigaretės, bučiniai, rečiau per ginekologų bei urologų apžiūras, per

instrumentus, nepakankamai juos dezinfekuojant;

- kraujo kelias – perpilant sergančiojo sifiliu kraują;

- vaisiui perduoda serganti motina.

Užsikrėtimo sifiliu keliai

Sukėlėjas blyškioji treponema į žmogaus organizmą patenka pro pažeistą odą ir gleivines.

Sifilis ypač užkrečiamas pirminiu ir antriniu periodu. Užsikrėtimo keliai:

- lytinis kelias;

- buitinis kelias, t.y. cigaretės, bučiniai, rečiau per ginekologų bei urologų apžiūras, per

instrumentus, nepakankamai juos dezinfekuojant;

- kraujo kelias – perpilant sergančiojo sifiliu kraują;

- vaisiui perduoda serganti motina.

Bendroji sifilio eiga

Sifilis yra lėtinė, ciklinės eigos infekcinė liga. Inkubacinis periodas trunka 3 – 4 savaites.

Patekusi į organizmą spirocheta greitai dauginasi ir po 3 – 4 savaičių įsibrovimo vietoje sukelia

pirminius sifilio reiškinius, baigiasi ribotu audinių sukietėjimu. Atsiradus kietajam šankeriui

prasideda pirminis sifilio periodas ir trunka apie 9 savaites. Pro limfinius plyšius spirocheta patenka

į artimiausius limfmazgius, todėl jie padidėja ir sukietėja. Po 3 – 4 savaičių nuo užsikrėtimo

pradžios tampa teigiamos serologinės reakcijos. Apie 9 – 10 savaitę nuo užsikrėtimo, prasideda

antrinis sifilio periodas, kuris trunka 3 – 5 metus. Antrinis sifilis pasireiškia odos ir gleivinių

bėrimu, pakenkiami vidaus organai ir centrinė nervų sistema. Visi šie reiškiniai ir negydomi per 2

mėnesius praeina, nepalikdami jokių žymių. Lieka tik teigiamos serologinės reakcijos. Prasideda

38

latentinis sifilio periodas. Negydant po 2 – 3 mėn. odą išberia pakartotinai, tačiau išbėrimų būna

mažiau, jie didesni, grupuoti. Prasideda antrinis sifilio recidyvas. Tokių recidyvų gali būti keletas,

tarpai tarp jų ilgėja. Jei ligonis nesigydo po 3 – 4 metų prasideda tretinis sifilio periodas. Šiuo

periodu atsiranda gumbeliai ir gumos. Gumos atsiranda odoje, kauluose, vidaus organuose, nervų

sistemoje. Gumos auga lėtai, griauna audinius, išnykę palieka randus, kurie gali sutrikdyti atskirų

kūno dalių funkcijas. Jei pažeidžiamos galvos smegenys, išsivysto progresyvinis paralyžius.

Sifilio klasifikacija:

1. Lues I;

2. Lues II: ankstyvas 1 – 2 metai, vėlyvas virš 2 metų;

3. Lues III;

4. Neurolues;

5. Latentinis;

6. Įgimtas: ankstyvas, vėlyvas I lues periodas.

Spirochetos patekimo vietoje atsiranda raudona dėmelė, vėliau susiformuoja mazgelis, o po

kelių savaičių atsiranda kietasis šankeris, apskrita ar pailga, lėkštais kraštais, blizgančiu lygiu dugnu

rūkyto kumpio spalvos neskausminga žaizda. Čiupinėjant erozijos dugną jaučiama kremzlės

kietumo konsistencija. Opa būna viena, retai kelios. Jos atsiranda dažniausiai lytiniuose organuose

arba apie juos, bet gali būti ir bet kurioje vietoje, priklauso nuo užsikrėtimo pobūdžio: burnoje,

rankų, krūtų ir t.t., moterims – ant gimdos kaklelio.

Po savaitės nuo opos atsiradimo, išsivysto regionins limfadenitas. Palpuojant apčiuopiami

riešuto didumo ir didesni, paslankūs, elastingi nei su oda, nei tarpusavyje suaugę limfmazgiai,

neskausmingi.

Antrinis sifilio periodas prasideda po 2 – 3 mėnesių nuo užsikrėtimo. Ant kūno odos ir

gleivinių atsiranda išbėrimų. Nors bėrimai įvairūs, bet turi bendrų požymių:

nesukelia subjektyvių požymių: neniežti, neskauda;

bėrimų ribos ryškios, spalva ruda ar rausvai rožinė;

pagrindas kietas;

nunyksta negydomi, nepalieka randų;

šalia bėrimų yra padidėję limfmazgiai ir teigiamos serologinės reakcijos.

Dažniausiai atsiranda sifilinė roseola. Išberia šonų, nugaros, galūnių odą, tai nelabai ryškios,

melsvos ar rausvos nago didumo dėmės. Jas ligoniai ne visada pastebi. Jos laikosi 2 – 3 savaites ir

nunyksta nepalikdamos žymių.

39

Šalia roseolių atsiranda ir populinia bėrimai, tai įvairaus didumo mazgeliai, kurie gali būti

įvairaus dydžio ir formos. Atsiranda lytinių organų odoje, o vėliau ir kitose kūno vietose. Bėrimų

neniežti, neskauda, kai nunyksta lieka rudos dėmės. Vietoje, kur yra išskyrų, bėrimai gali išopėti.

Antrinio recidyvinio periodo metu ant kaklo, pečių, nugaros ir krūtinės odoje atsiranda

apvalios baltos dėmelės.

Gali atsirasti sifilinis išplikimas, nes plaukų spenelius pakenkia spirochetų toksinai, jie

nunyksta ir plaukai iškrenta.

Gali būti sifilinė angina, kaulų ir sąnarių skausmai, gali būti pakenkiami vidaus organai.

Nervų sistemos sifilis pasireiškia dažnai ir įvairiai, priklauso nuo sifilio periodo: meningitas,

galvos smegenų kraujagyslių pakenkimas, smegenų džiūtis, paralyžius.

Vaisiaus sifilio spirocheta pereina į vaisių per pakenktą placentą ir su virkštelės krauju. Jei

praėjo daug metų nuo moters užsikrėtimo, gali gimti sveikas vaikas. Jei spirocheta patenka į vaisių

IV – VI nėštumo mėnesį, vaisius dažniausiai žūna nėštumo viduryje. Sergančioms sifiliu moterims

būdingi vėlyvi persileidimai, priešlaikiniai gimdymai, negyvų ir sifiliu sergančių naujagymių

gimdymai. Jei suserga paskutiniais nėštumo mėnesiais, vaikas gali gimti sveikas ar užsikrėsti

gimdymo

metu.

2. Gonorėja

Tai labiausiai paplitusi venerinė liga. Ją sukelia gonokokas, sudarytas iš 2 purutulių, panašių

į pupelę, perskirtų plonais tarpeliais.

Sukėlėjas mažai atsparus išoriniams dirgikliams, ligonių išskyrose išsilaiko tol, kol pūliai

išdžiūsta. Jei aplinka drėgna, gali išsilaikyti iki paros.

Užsikrečiama:

1. lytinių santykių metu;

2. serganti mama gimdymo metu gali užkrėsti naujagimio akutes;

3. buitinis – naudojantis tuo pačiu rankšluosčiu, kempine.

Skiriama: ūminė ir lėtinė, komplikuota formos.

Vyrų gonorėja. Inkubacinis periodas nuo 1 dienos iki 3 savaičių. Vyrams pažeidžia šlapimo

kanalą. Skundžiasi perštėjimu ir skausmu šlapinantis. Išorinės šlapimo kanalo angos lūputės

paraudusios, pabrinkusios. Laisvai teka iš kanalo gausios, pūlingos išskyros. Šlapinimasis dažnas,

gali būti ir skausmingas. Jei negydome po 2 – 3 savaičių procesas aprimsta, sumažėja išskyrų, pūlių,

sumažėja skausmas, procesas tampa lėtinis. Dažniausiai panašios komplikacijos yra gonorėjinis

prostatitas - dėl ko atsiranda šlapinimosi sutrikimai, skausmas išeinamojoje angoje ir tuštinantis.

40

Prostata padidėja, tampa skausminga. Gonorėjinis epidermitas – dėl ko ligonis staigiai sukarščiuoja,

temperatūra pakyla iki 38 – 40°C, sėklidės priedėlis patinsta, sukietėja, pasidaro labai skausmingas.

Jei uždegimas užtrunka ilgiau, gali susiaurėti šlapimo kanalas ir kt.

Moterų gonorėja. Ji skiriasi nuo vyrų, nes labai silpni subjektyvūs ir objektyvūs pojūčiai.

Uždegimas iš karto vystosi šlapimo gimdos kanale, lytinėse liaukose, prie makšties – bus

nekomplikuota. Jei pažeidžiama gimda, jos priedai – komplikuota gonorėja. Jei ūmus procesas tik

nedaugelis moterų skundžiasi skausmingu šlapinimusi, dažniau nieko nejaučia. Parausta šlapimo

kanalo angos lūputės ir iš makšties pasirodo pūlingos išskyros, kai gonorėja tampa komplikuota,

moteris pradeda karščiuoti, atsiranda skausmai pilvo apačioje, gali sutrikti mėnesinių ciklas.

Mergaičių gonorėja. Serga 2 – 8 metų mergaitės. Užsikrečia miegodamos vienoje lovoje su

sergančiaisiais, naudojantis bendrais rankšluosčiais, kempinėmis. Mergaitėms pažeidžiama makšties

ir išorinių lytinių organų gleivinė, dėl to parausta išoriniai lytiniai organai, jie būna padengti

pūlingomis išskyromis. Šlapinimasis tampa dažnesnis ir skausmingesnis. Iš makšties teka irgi

pūlingos išskyros.

3. Seruminiai hepatitai

Virusinis hepatitas B. Tai lėtinė kepenų liga (trunkanti 6 mėnesius ir daugiau), sukelta

hepatito B viruso (HBV). Liga paprastai prasideda nuo ūminio hepatito B ir pereina į lėtinį. Šis

hepatitas turi specifinius žymenis kraujyje bei kepenyse (HBsAg, HBV DNR, HbcAg).

Priežastys

Hepatitą B sukelia virusas HBV (hepatito B virusas), tai labai dažna liga - apie 5 proc.

gyventojų yra lėtiniai infekcijos nešiotojai. Liga galima užsikrėsti kontaktuojant su užsikrėtusiojo

organizmo skysčiais: lytinių santykių metu, intraveniškai vartojant narkotikus, buitinio kontakto

metu (įsidūrus, įsipjovus), kraujo perpylimo metu. Didelė rizika - medicinos darbuotojams.

Požymiai

Dažnai lėtinis B hepatitas yra besimptomis. Jei liga įgyta kūdikystėje ar yra įsisenėjusi,

ligonis gali net nežinoti kada liga prasidėjo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra

nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai yra: bendras silpnumas, galvos

skausmas, nuovargis ir nemiga, padidėjęs prakaitavimas, nervingumas. Kartais sutrinka virškinimas

- kartumas burnoje, apetito stoka, pykinimas, sunkumas pilvo viršuje, dešiniojo šono skausmas.

Kamuoja ir šiek tiek padidėjusi temperatūra (apie 370oC), kartais - odos niežulys, sąnarių, raumenų

skausmas. Vėliau galimi širdies, kraujagyslių, inkstų, kasos, odos ar net kraujo pažeidimai.

Ligai progresuojant, hepatitas sukelia kepenų cirozę ir net kepenų vėžį ar nepakankamumą.

Liga yra labai sunkiai gydoma ir dažniausiai virusas nešiojamas visą gyvenimą.

Hepatitas B diagnozuojamas atlikus kraujo biocheminius ir morfologinius tyrimus.

Randamas padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas. Serume - specifiniai žymenys - HBsAg, HBV

41

DNR, HbcAg. Atliekama ir kepenų biopsija bei histologinis tyrimas.

Profilaktika

Bendroji profilaktika - tai kontakto su užkrėstojo kūno skysčiais vengimas (saugūs lytiniai

santykiai, pirštinių naudojimas medicinos praktikoje, narkotikų nevartojimas). Yra ir vakcina prieš

HBV. Pastaruoju metu pradėti skiepyti visi vaikai. Rekomenduojama pasiskiepyti žmonėms,

turintiems kontaktą su kitų žmonių organizmo skysčiais.

Prognozė

Liga sunkiai pasiduoda gydymui, dažnai pereina į kepenų cirozę ir nepakankamumą. Ją

diagnozuoti taip pat sunku, nes pasireiškia nespecifiniais požymiais.

Virusinis hepatitas C yra užkrečiamoji liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas,

turintis 6 potipius. Virusas atsparus ir daugelį dienų gali būti gyvybingas netgi išdžiūvusiame kraujo

lašelyje.

Infekcijos šaltinis – sergantis virusiniu hepatitu C žmogus. Virusinis hepatitas C gali būti

ūminis arba lėtinis. Susirgus ūminiu virusiniu hepatitu C, tik 10–15 proc. ligonių pasveiksta, kitiems

apie 85 proc. (jei liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius) vystosi lėtinis virusinis hepatitas C, 50 proc. iš

jų liga progresuoja į kepenų cirozę ir 50 proc. pastarųjų komplikuojasi kepenų vėžiu. Hepatito C

virusas žmogų žudo iš lėto. Skiepų nuo virusinio hepatito C nėra. Pasaulio sveikatos organizacijos

duomenimis hepatito C virusu yra užsikrėtę 1–3 proc. pasaulio gyventojų. Lietuvoje kasmet

užregistruojama apie 150 sergančiųjų ūminiu virusiniu hepatitu C.

Pagrindinis virusinio hepatito C užsikrėtimo kelias – per užkrėstą hepatito C virusu kraują.

Dažniausiai šia liga užsikrečia intraveniniai narkomanai, kai keli narkomanai pakartotinai naudoja

bendrą nesterilų švirkštą, adatą arba įtraukia į švirkštą iš bendro indo narkotikus.

Kitas užsikrėtimo būdas – hepatito C virusu užkrėsto kraujo ar iš jo pagamintų kraujo

preparatų perpylimas.

Yra galimybė užsikrėsti hepatito C virusu buityje, kai ligonis arba viruso nešiotojas ir jo

artimieji ar kiti asmenys naudoja bendrus asmens daiktus, pvz., dantų šepetukus, skustuvus,

manikiūro, pedikiūro bei tatuiruočių atlikimo reikmenis.

60–80 proc. atvejų ligoniai, sergantys virusiniu hepatitu C, bloga sveikata visai

nesiskundžia. Kitiems gali pasireikšti įvairūs ligos požymiai, pvz., panašus į gripą nuovargis,

apetito stoka, pykinimas ir vėmimas, karščiavimas, silpnumas, lengvi pilvo skausmai arba pagelsta

oda ir akių obuoliai, patamsėja šlapimas.

Labai retai hepatito C virusu užsikrečiama lytiniu būdu.

Rekomendacijos, kaip neužsikrėsti virusiniu hepatitu C:

- nesinaudokite kitų asmenų panaudotais (nesteriliais) švirkštais, adatomis bei skutimosi

peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.;

42

- venkite kraujo ir jo produktų perpylimo;

- audokite asmenines apsaugines priemones ir venkite mikrotraumų darbo metu atliekant

invazines procedūras, tyrimus, kai yra kontaktas su paciento krauju;

- raktikuokite saugų seksą;

- nformuokite Jus gydančius gydytojus jei esate užsikrėtę hepatito C virusu.

4. AIDS

AIDS sukėlėjas yra virusas, vadinamas ŽIV. Yra du ŽIV tipai 1 ir 2. Plitimo keliai:

lytiniu keliu;

motina vaisiui (placenta);

kraujo kelias (perpilant, hemofilija, nesterilūs švirkštai – narkomanai).

Inkubacinis laikotarpis 3 – 6 savaitės, jam pasibaigus, atsiranda ūmios virusinės infekcijos

požymiai (primena gripą). Ligonis karščiuoja, negaluoja, gali skaudėti sąnarius, raumenis, gali

skaudėti pilvą, viduriuoti, gali išberti odą. Po 2 – 3 savaičių šie reiškiniai praeina savaime ir

prasideda ilgas 1 – 3 ar net 10 metų trunkantis latentinis periodas, kurio metu gali būti tik padidėję

limfmazgiai daugelyje kūno vietų. Nors asmuo jaučiasi sveikas, jis yra užkrato šaltinis. Teigiami

kraujo tyrimai. Vėliau prasideda AIDS, tuo metu randama 2 ar daugiau klinikinių požymių ir 2 ir

daugiau laboratorinių tyrimų rodiklių, kurie gali trukti 3 mėn. ir ilgiau.

Klinikiniai požymiai:

karščiavimas 38°C, kintantis;

ilgalaikis viduriavimas;

svorio mažėjimas, daugiau nei 10 kg;

nuovargis, silpnumas;

limfmazgių padidėjimas;

naktinis prakaitavimas;

burnos kandidozė;

pūslinės odos ligos.

Laboratoriniai tyrimai:

1. teigiama ŽIV reakcija;

2. leukocitų sumažėjimas;

3. limfocitų sumažėjimas;

4. anemija;

5. ENG padidėjimas;

43

6. imunologiniai tyrimai.

Po pre AIDS prasideda AIDS, kurio trukmė 1 – 2 metai. Dėl imunodficitinės – oputunistinės

infekcijos atsiranda ligos jaunesniems nei 60 m Pvz.: odos – virusinės, kandidozės, Kapoši

sarkoma, seborėjinis dermatitas, grybelinės odos ligos.

8. NEUŽKREČIAMOS ODOS LIGOS IR DEFEKTAI

8.1. Dermatitai

Dermatitas – ūminis epidermio ir dermos uždegimas, kurį sukelią išoriniai ir vidiniai

dirgikliai:

paprastas – kontaktinis dermatitas;

alerginis dermatitas;

toksikodermijos.

1. Paprastas dermatitas – kontaktinis. Vystosi kai oda paveikiama stipriu fiziniu dirgikliu

(aukšta, žema, temperatūra, ultravioletiniais spinduliais, rentgeno spinduliais, spaudimas,

trynimas, cheminės medžiagos (labai koncentruotos rūgštys ir šarmai), biologiniai dirgikliai

bei augalai (augalai, rūtos, chrizantemos)). Jis atsiranda kiekvienam, nepriklauso nuo odos

jautrumo.

2. Alerginis dermatitas nuo kontaktinio skiriasi:

dirginimo vietoje odos uždegimas vystosi ne tuoj pat, o po tam tikro inkubacinio periodo;

reikalingas pakartotinas dirginimas, dėl ko padidėja odos jautrumas;

alerginis dermatitas vystosi tik tiems asmenims, kurių yra padidėjęs odos jautrumas;

uždegiminė reakcija vyksta ne tik dirginimo vietoje, bet ir toli nuo jos;

nustojus dirginti galimi dermatito recidyvai.

Dermatito klinika priklauso nuo dirgiklio ypatybių. Poveikio trukmės, atsakomosios

organizmo reakcijos.

Dermatitui būdingas karštis, skausmas, paraudimas ir patinimas. Skiriamas dermatito

eriteminė, mazgelinė, pūslinė, šlapiavimo ir pleiskanojimo stadijos (panašiai kaip egzemos).

Pašalinus dirgiklį bėrimai greitai išnyksta, sugyja. Lėtinis dermatitas susiformuoja po pakartotinų

ilgai trunkančių kontaktų su dirgikliu, dėl to oda sustorėja, pleiskanoja, smarkiai ragėja.

Kai dirgikliai patenka per virškinimo traktą, kvėpavimo takus ar per kraują ir pažeidžia odą

44

– toks dermatitas vadinamos toksikodermija.

Egzema –tai paviršinis alerginis niežtintis odos uždegimas, atsirandantis nuo išorinių ir

vidinių dirgiklių asmenims, linkusiems sirgti alerginėmis ligomis, tai labai dažnai varginanti,

paskartojanti odos liga. Polinkis ja sirgti gali būti paveldėtas ir įgytas.

Egzemą gali sukelti įvairūs alergenai, veikiantys odą per kraują arba tiesioginio kontakto

būdu. Į kraują dažniausiai patenka įvairios maisto medžiagos, maisto dažai, konservantai, kai kurie

vaistai, bakterijų a/g. Ligos paūmėjimus dažnai sieja su sunkiais nerviniais stresais, įtampa,

išgąsčiu, pervargimu. Dažnai yra ir kepenų, inkstų, virškinamojo trakto ligos, sutrikusių harmonų

įtaka.

Egzema gali pasirodyti bet kurioje odos vietoje, jos bėrimai kaip taisyklė išsidėsto

sistemiškai. Egzemai būdingos šios stadijos:

1. paraudimai – atsiranda raudonos dėmelės susiliejančios į didesnius plotus, bėrimus;

2. niežti, peršti;

3. mazgelinė – dėmės greit pabrinksta ir virš odos iškyla grūdo - vikio didumo mazgelis;

4. pūslelinė stadija – mazgelių viršūnėlėse formuojasi pūslelės pripildytos skaidraus skysčio;

5. pūlinuko stadija – pūslelių turinys supūliuoja;

6. šlapiavimo stadija – pūslelėms ir pūlinukams suplyšus atsiveria ryškiai raudonos spalvos

erozijos;

7. šašų stadija – erozijas užtraukia šašai;

8. pleiskanojimo stadija - procesui rimstant šašai nukrinta ir atsiranda pleiskanų.

Kiekvienam ligoniui tuo pačiu metu gali būti visų stadijų egzemos židinių. Procesui

užtrukus procesas virsta lėtinės eigos. Paraudimas mažėja, erozijos gyja, nebešlapiuoja, atsiranda

ryški infiltracija, sustorėjimas. Lėtinė egzema linkusi paūmėti, tada oda patinsta, parausta, apsipila

šviežiomis pūslelėmis, šlapiuoja. Egzema paūmėja dažnai ir gali laikytis keletą mėnesių ar metų. Jai

būdingas įvairaus intensyvumo niežėjimas, jei blogai gydoma gali staigiai išplisti. Skiriamos šios

egzemos formos:

I) tikroji egzema – kai sergama nuo vaikystės, ligonį dažnai išberia pūslėmis, atsiranda

erozijos, egzema šlapiuoja, kartojasi;

II) mikrobinė egzema – dažnai išsivysto apie opas, žaizdas, ilgai negyjančius sužeidimus, ji

nesimetriška. Židiniai dažnai yra apatinėse galūnėse, yra pūlinėlių, pūlinių šašų;

III) seborėjinė egzema – prasideda nuo galvos, ausų, veido, kaklo, krūtinės. Plinta tarp

menčių, atsiranda raudonos spalvos dėmių, populių, sėlėninių balsvų pleiskanų. Jai nebūdingas

šlapiavimas, pūslelės erozijos;

IV) kai egzemą sukelia išoriniai profesiniai faktoriai ji vadinama profesine. Šios rūšies

45

egzema prasideda plaštakų riešų srityse, nustojus dirbti ji pranyksta, pradėjus – ji kartojasi;

V) išskiriama – atopinis dermatitas, kuri gali būti paprastoji vaikų egzema (serga 2-3mėn.

kūdikiai, jų veido oda parausta, patinsta, ją išberia smulkiomis pūslelėmis, kurios šlapiuoja,

pasidengia gelsvais šašais. Ji atsiranda dėl kūdikio maitinimo klaidų. Susirigimas gali apimti kaktos,

ausų, galvos odą, vėliau ir visą kūnelį. Dar skiriama neuroderminė vaikų egzema – kuri išsivysto iš

paprastosios. Nustojus šlapiavimui lieka odos niežėjimas, oda pasidaro nutrinta sustorėjusi, ypač

alkūnių sulenkimuose, pakinkliuose, apie kaklą, veide. Gijimo laikotarpius keičia paūmėjimai.

8.2. Seborėja ir spuogai

Seborėjinis dermatitas – tai patologinė odos būklė, kada sutrinka riebalinių liaukų funkcija

ir kokybiškai pakinta odos riebalai, kai suaktyvėja riebalų liaukų veikimas vadinas riebalinė

seborėja, sumažėjęs – sausoji seborėja. Riebalų liaukų funkciją veikia endokrininė sistema. Seborėja

vystosi, kai sutrinka endogenų – estrogenų santykis, padidėja andogenų lygis.

Priežastys:

1. genetinės – paveldėjimas;

2. skrandžio – žarnyno, pirmiausia kepenų ligos, nes androgenai svarbiausi kepenyse;

3. nervų sistemos sutrikusi funkcija, stresinės situacijos, pergyvenimai;

4. po kiaušidžių operacijų;

5. endokrininių liaukų – lytinių, skydliaukės, hipofizės, antiksčių sutrikusi veikla, pvz.:

klimakso metu sumažėja estrogenų kiekis.

Seborėja gali atsirasti lytinio brendimo metu ir išlikti daug metų. Riebalinė seborėja

senatvėja sumažėja, o sausoji padidėja.

Riebalinė seborėja vystosi galvos, veido, krūtinės, nugaros, lytinių organų odoje. Oda

riebaluota, blizganti, folikų žiotys plačios, kartais matyti smulkūs riebalų lašeliai. Folikuluose

kaupiasi odos riebalai, susimaišo su pleiskanomis, todėl susidaro pilkos ar juosvos spalvos

kamšteliai (komedonai), kurie lengvai išsispaudžia kartu su riebalais. Plaukuotoje galvos dalyje

plaukai atrodo lyg sutepti riebalais, čia riebalai susilaiko, suyra, susimaišo su raginėmis masėmis ir

sudaro pilkai geltonos spalvos storą sluoksnį. Jis dirgina odą, sukelia niežėjimą. Nuo kasymo oda

susibraižo, parausta, gali atsirasti pūlinėlių, vystosi eksematizacija, kuri gali plisti ir už ausų

kaušelių, kartu prasideda plaukų slinkimas. Vyrams jis dažnai baigiasi visišku viršugalvio

nuplikimu, nes atsiranda chroniškas plaukų folikulo ir riebalinių liaukų pakenkimas. Riebalus

nuvalius spiritu, jie vėl greitai pasirodo, kaip lašeliai, ypač kaktos, smakro, skruostų, plaukuotoje

galvos dalyje, ligai progresuojant seborėja gali išplisti į visą veido, krūtinės ir nugaros odą.

Sausoji seborėja – daugiau paliečia plaukuotosios galvos dalies, blauzdos, ūsų, antakių odą.

Susidaro daug smulkių pleiskanų, plaukai atrodo kaip miltais pabarstyti, pleiskanos gausiai byra ant

46

apykaklės. Didėjanti seborėja veikia plaukų augimą prasideda jų slinkimas. Veido odoje gali

atsirasti įvairaus didumo dėmių, padengtų baltomis smulkiomis pleiskanėlėmis. Nuprausus odą,

tokios dėmės parausta, pasidaro sausos, šiurkščios, kartais jas niežti.

Paprastieji spuogai (Acne vulgaris). Didžiausią įtaką spuogų atsiradimui turi vyriški

hormonai (taip vadinamieji androgenai, kuriems priklauso testosteronas), skatinantys riebalų

liaukas gaminti daugiausia riebalų, o dėl to kyla spuogai. Dažniausia problemas sukelia acne

conglobata – spuogų tipas, kai vienas su kitu susijungia keli dideli spuogai ir tarp folikulų susidaro

pūlių kanalai, tuomet gali būti pažeista oda ir atsirasti randai.

Paprastieji arba jaunatviniai spuogai – riebalų liaukų ir plaukų maišelio lėtinis uždegimas.

Jų simptomai: raudonų uždegiminių odos mazgelių, spuogų, dažnai ir pūlinukų susidarymas, kartais

– randai.

Spuogai atsiranda dažniau berniukams brendimo metu ant veido (kaktos, skruostų, smakro),

krūtinės, nugaros. Spuogams atsirasti įtakos turi daug veiksnių, pvz.:

riebalų liaukų sekrecijos padidėjimas;

riebalų liaukų latakų užsikimšimas riebalinėmis ir suragėjusiomis epitelio ląstelėmis;

mikroorganizmų veisimasis ant odos;

odos uždegimas;

vyriškųjų lytinių hormonų androgenų kiekio padidėjimas (brendimo laikotarpiu tai ypač

išryškėja). Dėl šių hormonų poveikio suintensyvėja riebalų liaukų sekrecinė funkcija ir

didėja epitelio ląstelių keratinizacija – ragėjimas plaukų folikuluose. Aknės bakterijos

dauginasi susidariusiame darinyje ir sukelia uždegimą;

genetiniai veiksniai. Apie 50 proc. paauglių, kurių tėvai jaunystėje turėjo rūpesčių dėl

paprastųjų spuogų, taip pat vargina spuogai.

Spuogų atsiradimo stadijos:

Nulinė – riebalų liaukos maišelis (folikulas) dar tebėra normalaus dydžio, o hormonai jį

sužadina, kad gamintųsi daugiau riebalų;

Pirmoji – riebalai išplečia folikulą, jame nusėda suragėjusios ląstelės bei bakterijos ir

užkemša folikulo lataką. Nors anga į išorę dar yra atvira, tačiau riebalų sankaupa jau

matoma kaip baltas taškelis;

Antroji – latakas atsiveria, kai odos folikule susikaupia daug riebalų ir suragėjusių ląstelių.

Tuomet odoje matosi tipiškas inkštiras juoda galvute. Dažnai klaidingai manoma, kad juodi

inkštirai atsiranda dėl švaros trūkumo, tačiau tai netiesa – tamsi spalva susidaro veikiant

odos pigmentui melaninui;

Trečioji – bakterijos sukelia uždegimą folikulo viduje, atsiranda pūlių ir matosi raudoni

47

sukietėję spuogai gelsvu centru. Esant sunkiai aknės formai, folikulo sienelės gali plyšti,

tada uždegimas persimeta į gretimus odos audinius. Aknės forma, kai iškyla uždegiminiai

spuogai, vadinama acne papulosa. Skausmingi pūlingi aknės mazgai, plintant uždegimui po

oda, – acne conglobata požymis.

Maistas spuogų susidarymui ir ligos eigai tiesioginės įtakos neturi, tačiau atsiradus

spuogams, patartina vartoti mažiau angliavandenių, riebalų, pieno, grietinėlės.

Kasdienė odos priežiūra – svarbi spuogų profilaktika. Rekomenduotina praustis šiltu

vandeniu ir muilu ne rečiau kaip 2 kartus per dieną, odą valyti specialiais preparatais, prieš tai

pasikonsultavus su gydytoju arba kosmetologu. Valymo procedūrų tikslas – susikaupusių lipidų bei

bakterijų pašalinimas. Svarbu pasirinkti tinkamas spuoguotos odos priežiūros priemones ir jokiu

būdu nemaigyti, nespaudyti, nekrapštyti atsiradusio net ir mažiausio spuogelio. Paviršiniai spuogai

paprastai jokių žymių nepalieka, o stambesnieji, gilūs palieka gilius randus. Gilieji spuogai

subjauroja veido, nugaros odą.

Paprastųjų spuogų prognozė gera. Sulaukus 25 m. amžiaus jie dažnai išnyksta. Gilieji

spuogai lieka ilgą laiką, o jiems išnykus lieka negražūs randai.

Atsiradus paprastiesiems spuogams ir ligai ūmėjant, vien valymo priemonių gali nepakakti,

todėl būtina kreiptis į gydytoją dermatologą.

Rožiniai spuogai (veido raudonis, rozacea). Rožiniai spuogai – odos liga, pasireiškianti

veido raudonumu ir spuogais. Šia liga serga vyresnio amžiaus žmonės, dažniau moterys, dėl įvairių

priežasčių: endokrininių veiksnių, padidėjusio kraujo pritekėjimo į veido kraujagysles ir t.t.

8.3. Žvynelinė (psoriazė)

Tai lėtinė – recidyvuojanti liga. Ja susregama dažniausiai nuo 10-25 metų amžiaus.

Etiologija nėra aiški. Yra daug teorijų (virusinė – nervinė, endokrininės sistemos sutrikimai)

aiškinančių žvynelinės atsiradimą. Šios ligos atsiradimui svarbus paveldėjimas.

Ilga nervinė įtampa, staigi psichinė įtampa, lėtinės infekcijos židiniai, alkoholiniai gėrimai

ligą gali išprovokuoti ar būti paūmėjimų priežastimi. Klinika: pirmiausia atsiranda smulkus, bet

pamažu didėjantis mazgelis, kuris greitai pasidengia sidabro spalvos žvyneliais pleiskanomis.

Bėrimų elementų gali būti keletas, bet gali būti išberta visa oda. Atskiri bėrimai gali susijungti ir

sudaryti įvairias figūras. Ligai įsisenėjus bėrimai sustorėja, sukietėja, susidaro storas luobas.

Dažniausiai žvynelinės bėrimai lokalizuojasi alkūnių, kelių ir galvos plaukuotoje odoje. Apie 30

proc. ligonių liga pažeidžia nagus. Nagai nustoja blizgėti, sustorėja, patamsėja. Nago kraštas pakyla

nuo nago guolio, nagas trupa arba nagas gali būti normalios išvaizdos, tik jo paviršiuje atsiranda

duobutės. Apie 5 proc. ligonių yra pažeidžiami sąnariai ( rankų, kojų pirštų, o vėliau ir kiti).

Skiriamos 3 ligos vystymosi stadijos:

48

progresyvinė (bėrimai didėja, atsiranda naujų elementų, gausiai pleiskanoja, pleiskanos

pilnai nepadengia viso bėrimo – pakraštyje lieka raudonas lankelis);

stacionarinė (naujų bėrimų neatsiranda, visą bėrimą dengia pleiskanos);

regresyvinė (bėrimų centruose atsiranda sveikos odos ploteliai, kurie pamažu didėja, bėrimai

nustoja pleiskanoti, kol visai nunyksta, lieka baltos, hiperpigmentuotos dėmė, kurios

ilgainiui tampa normalios spalvos).

8.4. Kapiliarų išsiplėtimas

Neretai į kosmetologo kabinetą užsuka klientai, kuriuos vargina veido raudonis ir išsiplėtę

kapiliarai. Dažnai raudonio priežastis - išsiplėtę kapiliarai (kuperozė). Kuperozė yra ir viena iš

rožinių spuogų stadijų.

Kad raudonis išmuštų kuo rečiau, turime išmokti nuolat rūpestingai prižiūrėti odą, saugoti ją

nuo kenksmingų veiksnių.

Kaip išsiplečia kapiliarai?

Kapiliarą gaubia jungiamasis audinys ir jeigu jis silpnas, užtenka visai nedidelių išorinių

veiksnių (saulės spindulių, karščio, alkoholio) ir kapiliaras išsiplečia į jį priplūsta daugiau kraujo,

veido oda parausta.

Priežastys:

paveldimumas - manoma, kad silpnas jungiamasis kapiliarų audinys yra paveldimas. Taigi

jei vieno iš tėvų kapiliarai išsiplėtę, tikėtina, kad ir vaiką kamuos panašios problemos.

išoriniai veiksniai:

1. dažna temperatūros kaita (pvz., iš šalto oro įėjus į šiltą patalpą);

2. aukšta temperatūra (darbas skalbyklose, prie karštų krosnių ir pan.);

3. ultravioletiniai spinduliai (ilgas buvimas saulėje);

4. alkoholis.

Jeigu kapiliarai išsiplėtę, gali būti, kad vargina hipertenzija (aukšto kraujospūdžio liga).

Odos priežiūra. Pirmiausia būtina nustatyti kapiliarų išsiplėtimo priežastis. Jeigu tai viena

iš rožinių spuogų ligos stadijų, reikia nedelsiant kreiptis į dermatologą. Jeigu kraujagyslės išryškėja

dėl hipertenzijos, reikia stengtis sureguliuoti spaudimą.

Jei veidas raudonuoja ne dėl ligos, patartina naudoti išoriniam kapiliarų stiprinimui ir

gydymui skirtas kosmetikos priemones. Vengti išorinių veiksnių neigiamo poveikio, ypač darbo

nuolatiniame karštyje.

Grynas vitaminas C - viena iš veiksmingiausių priemonių, gerinanti odos regeneraciją,

sauganti odą nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio, todėl nuolat naudojant vitaminą C, oda tampa

lygesnė ir gaivesnė, stiprėja kapiliarai ir raudonis mažėja.

49

Kosmetikos produktai. Veiksmingi kosmetikos produktai sukurti specialiai kapiliarams

stiprinti:

medicininių dėlių ekstraktas (hirudinas) mažina veninio kraujo sąstovį;

kaštonų ekstraktas (eskinas) turi ne tik tų pačių savybių kaip hirudinas, bet dar ir gerina

veninę kraujotaką, stiprina kapiliarus;

glycyrrhetinic rūgštis. Ji gaminama iš glyceria šaknies, kuri nuo senų senovės laikoma

veiksminga priemone, mažinančia raudonį;

ryžių lukštų ekstraktas (gama oryzanol) stiprina kapiliarus;

meškauogių ekstraktas (molberry) mažina raudonį.

Dumblių ekstraktas. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į specialų dumblių ekstraktą (Coralina

oficcinalis), kuris blokuoja infraraudonuosius spindulius ir neleidžia prasiskverbti šilumai.

Naudojant blokuojamąjį dumblių ekstraktą, kapiliarai išlieka susitraukę, nepaisant temperatūrų

kaitos.

Makiažo galia. Ant labiausiai išsiplėtusių kraujagyslių patartina tepti žalio atspalvio pudrą.

Ji puikiai maskuoja raudonį, tada derėtų dėti sluoksnelį jūsų tono pudros ir tik vėliau veidą reikia

papudruoti biria pudra. Nesibaiminkite: pudra nekenkia odai. Šiuo metu siūloma daugybė puikių

pudrų su drėkikliais, reikalinga UV spindulių apsauga (kremai su apsauginiais filtrais) ir kitos

rekomenduojamos priemonės.

Jei kraujagyslių tinklas labai ryškus, būtina gydyti. Labai stambūs, išsiplėtę kapiliarai gali

būti naikinami lazeriu arba elektrokoaguliacijos būdu (plonas elektrodas tiesiog „sutrauko”

kraujagysles). Gydomąsias procedūras geriausia atlikti rudenį arba žiemą. Po gydymo odą reikia

saugoti nuo žalingų veiksnių ir nepamiršti stiprinti kapiliarų.

8.5. Odos pigmentacijos sutrikimai

Hiperpigmentacija – tai reiškinys, kai dėl sutrikusios apsauginio odos pigmento melanino

gamybos ant odos atsiranda tamsių dėmių. Pigmentinės dėmės gali būti įgimtos ir įgytos.

Dažniausia pigmentinių dėmių atsiradimo priežastis – saulės spinduliai, ypač UVA, kurie veikia

melanocitus, odos ląsteles, gaminančias melaniną. Šios ląstelės ir lemia odos pigmentaciją.

Labiausiai pigmentines dėmes išryškina pirmieji pavasario saulės spinduliai. Šiuo metų

laiku ar vykstant į šiltuosius kraštus, būtina speciali dermatologo ar kosmetologo konsultacija.

Reikia įsidėmėti, kad šiltuoju metų laiku reikia vengti tiesioginių saulės spindulių. Žinoma, būtina

kuo efektyvesnė odos priežiūra specializuota kosmetika, skirta apsaugai nuo saulės. Nereikia

pamiršti, kad tai ne tik patikimi SPF, bet ir saulės poveikiui odą paruošiantys, išsaugantys drėgmę

bei odos senėjimą stabdantys kosmetikos produktai.

Pigmentinių dėmių gali atsirasti ar padaugėti, jei būdami saulėje naudosite kremus, losjonus,

50

dezodorantus, kvepalus ar kitas kosmetikos priemones, kuriose yra alkoholio, tokių kosmetinių

priemonių būnant saulėje reikėtų nenaudoti.

Žinoma, kad norint išvengti pigmentinių dėmių, būtina naudoti specialius balinamuosius

odos priežiūros produktus, kuriuos dermatologas ar kosmetologas parenka individualiai, tai

profesionalių kosmetologų atliekamos procedūros (šveitimas), kurios paruošia odą vasarai ir slopina

melanino gamybą. Šveičiamuosius pilingus namuose derėtų naudoti atsargiai, tiksliai vykdant

instrukcijoje esančius nurodymus. Vasarą minėtų procedūrų išvis negalima atlikti, nors

pigmentacija išryškėja būtent šiuo metu. Taip pat nederėtų pavasarį teptis balinamaisiais kremais,

nes „išbalintą" odą saulė veikia dar stipriau, todėl susiformuoja patvarios sunkiai išgydomos

pigmentinės dėmės. Blukinamuosius kremus reiktų skirti nuo balinamųjų, šie kremai padeda

išvengti pigmentinių dėmių, skaistina, maitina ir drėkina odą.

Odos drėkinimas ypač svarbus šiltuoju metu. Drėkinti odą būtina neatsižvelgiant į jos tipą.

Rekomenduojama naudoti drėkinamuosius kremus su antioksidantais. Vitaminas C stiprus

antioksidantas, neutralizuojantis laisvuosius radikalus, todėl renkantis kremus, reiktų atkreipti

dėmesį ar jame yra šio vitamino.

Jeigu nesate alergiškas citrusiniams vaisiams, valgykite jų pakankamai ir patenkinsite

vitamino C poreikį bei tikrai pagražinsite odą.

Odos pigmentaciją gali sukelti ir skatinti aknė. Aknės pažeistos odos vietose pigmentinės

dėmės dažniausiai neišvengiamos, todėl aknės gydymas ar jos poveikio sušvelninimas saugo nuo

dėmių atsiradimo, o atsiradusioms neleidžia tamsėti.

Didelės pigmentinės dėmės ant veido ir kaklo atsiranda daugeliui nėščių moterų, ypač

vasarą, tai nėštumo metu suaktyvėjusios hipofizės, išskiriančios hormoną melanoforminą, veiklos

rezultatas. Pastebimų teigiamų rezultatų būsimos mamytės gali tikėtis ir pasinaudojusios liaudies

medicina. Petražolės, citrinos, agurko sultys, braškių tyrelė šviesina odą. Tepant šių augalų ar vaisių

kaukes vieną ar du kartus per savaitę, pridedant sumaltų avižinių dribsnių ir atskiedžiant pienu, kad

pasidarytų tyrelė – oda taps skaistesnė. Nepamirškite ir ugniažolės: dėmeles patrinti du kartus per

dieną šviežiomis jų išspaudomis arba žiupsnelį džiovintų žolių užpilti spiritu (1:5), palaikyti tris

dienas. Antpilu suvilgytas servetėles kasdien uždėti ant odos ir palaikyti 15 min. Kasdien

prausiantis šviežiomis beržų ar vandeniu atskiestomis citrinų (jų nepatartina vartoti sausai odai)

sultimis, pigmentinės dėmelės taip pat pabąla.

Vyresniame amžiuje sutrinka odos stabili kolageno ir elastino skaidulų struktūra,

prarandamas gebėjimas kaupti ir išlaikyti drėgmę. Prasideda netolygi melanino gamyba odos

pigmentinėse ląstelėse. Reiktų rinktis kremus, skirtus brandžiai odai su dermopeptidais.

Baltmė arba kitaip vadinama vitiligo liga – tai progresuojanti melanocitopenija,

pasireiškianti baltų odos dėmių atsiradimu dėl pigmentacijos sutrikimų, o tiksliau – dėl melanino

51

stokos atskirose kūno vietose. Ligai progresuojant, baltų dėmių didėja.

Baltmė – dažniausiai prasideda nuo nedidelės baltos dėmelės bet kurioje kūno vietoje. Tokia

dėmelė reiškia, kad sutriko melanino, suteikiančio odai atspalvį, gamyba. Ligai progresuojant,

pažeisti melanocitai nyksta, depigmentacija didėja – baltų dėmių plotų daugėja, jie plinta po visą

kūną. Pažeistų vietų skaičius, forma, dydis yra įvairūs, dėmių atsiranda bet kurioje kūno vietoje.

Baltme serga 1–2 proc. visos populiacijos. Ligos priežastys neaiškios. Baltmės kilmės

teorijų yra daug: paveldimumas, neurogeninės hipotezės, teigiančios, kad įtampa gali nulemti

melanocitų žūtį, sąsaja su kitomis ligomis, tokiomis kaip skydliaukės sutrikimai, piktybinė anemija,

cukrinis diabetas, Adisono liga. Taip pat yra teigiančių, kad tai autotoksinė arba atoimuninė liga, kai

oragnizmas pats naikina odą dažančias daleles.

Vasarą, veikiant saulės spinduliams, ligos pažeisti plotai ypač išryškėja, nes lieka balti, o

aplink esant oda patamsėja, todėl patartina ilgai nebūti tiesioginiuose saulės spinduliuose, ypač nuo

10 val. ryto iki 16 val. dienos. Kad kontrastas būtų kuo mažesnis, neretai rekomenduojama baltus

plotus tepti maskuojamaisiais, spalvą suteikiančiais kremais, tačiau pastebėta, kad dažnam baltme

sergančiam dėl tam tikrų pažeistos odos savybių įprastinės savaiminio įdegio priemonės netinka,

todėl geriau naudoti specialų maskuojamąjį gelį. Jo dažomieji pigmentai sukurti specialiai

depigmentuotai odai, todėl greitai suteikia atspalvį bei padeda sulyginti sveikos ir baltmės pažeistos

odos spalvą. Maskuojamąjį gelį reikia tepti tik ant pažeistų odos vietų, spalvos intensyvumą galima

padidinti tepant geliu kelis kartus.

Nors visiško išgijimo gydytojai paprastai nežada, ligą svarbu gydyti, kad ji neprogresuotų,

todėl pavasarį ir vasarą reikėtų skirti ypatingą dėmesį odos priežiūrai, mitybai, kosmetinėms

priemonėms ir vitaminams.

8.6. Odos vėžys

Jie gali būti gėrybiniai ir piktybiniai.

I. Gėrybiniai odos augliai atsiranda iš odoje esančio audinio: jungiamojo, riebalinio ir

raumeninio.

Gėrybiniai odos augliai skirstomi: a) apgamai:

kraujagysliniai;

pigmentiniai;

liaukiniai (cistos).

b) priešvėžiniai – ikivėžiniai:

leukoplakijos;

senatvinė keratoma;

odos ragas;

52

pedžeto liga.

II. Piktybiniai – susidaro iš:

epitelinių ląstelių – epiteliomos;

pigmentinių – melanomos;

jungiamojo audinio – sarkomos.

Bazalinių ląstelių karcinoma. Manoma, kad bazaliomos sudaro apie 70-80% visų

piktybinių odos navikų, todėl tai yra dažiausiai pasitaikanti odos vėžio forma. Jos atsiradimui

didžiausios įtakos turi kumuliacinė UV spindulių dozė, retais atvejais arseno junginiai, anglies

dulkės, suodžiai, tepalai, jonizuojanti radiacija, randai (po nudegimų), kseroderma pigmentosum,

vakcinacijos ir tatuiruotės. Vidutinis pacientų, sergančių bazalioma amžius yra 55 metai.

Navikai išsivysto iš giliausiojo, bazalinio epidermio sluoksnio, todėl ir vadinami

bazaliomomis. Bazaliomos gali išplisti dermyje. Išskirtinė šių navikų savybė yra reti metastazavimo

atvejai – mažiau kaip 1%. Navikai lėtai progresuoja atsiradimo vietoje, neišplisdami visame

organizme. Bazaliomos aptinkamos atvirose kūno vietose: veide, galvos plaukuotoje dalyje,

sprande, galūnėse ir kt. Joms būdingas daugybiškumas, t.y. keli židiniai įvairiose kūno vietose.

Anksti diagnozavus ligą išgydyti pavyksta apie 99% pacientų. Mirties atvejai reti, bendras 5-erių

metų išgyvenamumas siekia 99%, o recidyvams – 96%.

Plokščialąstelinis odos vėžys. Šie navikai bendroje odos piktybinių navikų struktūroje

sudaro apie 9-19% ir po bazaliomų yra antri. Daugiausia pacientų būna apie 70-ies metų amžiaus.

Plokščialąstelinio vėžio etiologijai reikšmingiausia yra UVB kumuliacinė dozė, tačiau įtakos gali

turėti ir kiti faktoriai. Plokščialąstelinis vėžys, kaip ir bazaliomos, prasideda epidermyje, tačiau jam

būdinga invazija ir į dermą (gilųjį odos sluoksnį) bei metastazavimas, įvairių šaltinių duomenimis

svyruojantis tarp 2-35%. Tais atvejais, kai invazija siekia tik epidermį, plokščialąstelinis vėžys

vadinamas Bowen’o liga. Plokščialąstelinis vėžys neturi tokio būdingo klinikinio vaizdo kaip

bazaliomos, tačiau pastebėta, kad šie navikai gali prasidėti kaip lėtai didėjančios eriteminės

makulės ar papulės, ilgainiui tampančios mazgais, kurie išopėja. Navikai gali būti skausmingi.

Pažymėtina, jog apatinių galūnių trofinės opos, osteomielitinės fistulės, kliniškai labai primena

plokščialąstelinį vėžį, jos gali supiktybėti, todėl joms atkakliai negyjant yra būtina biopsija iš opos

krašto. Plokščialąstelinį vėžį diagnozavus ankstyvose stadijose, išgydyti pavyksta apie 94-99%

pacientų. Atokios metastazės (naviko išplitimas vidaus organuose, kauluose ir kt.) pasitaiko retai: 2-

7% pacientų, o 5-erių metų išgyvenamumas tada nesiekia 10%.

Melanoma odos piktybinių navikų struktūroje užima 11%, tačiau nuo jos miršta 75% odos

piktybiniais navikais sergančių pacientų. Daugiausia pacientų būna 57-erių metų amžiaus, o 75%

53

pacientų būna jaunesni nei 70-ies, tai agresyviausia odos vėžio forma, tačiau anksti nustačius ligą,

išgydyti galima apie 97% pacientų. Melanomos etiologijai, kaip ir kitoms odos vėžio rūšims,

svarbus yra UV spindulių poveikis. Melanomos atveju reikšmingas ne kumuliacinis UV poveikis, o

UV spindulių sukelti ūmūs nudegimai pūslėmis, nuolat pasikartojanti intensyvi UV ekspozicija.

Manoma, jog apie 50% melanomų išsivysto iš gerybinių odos navikų – apgamų (melanocitų

sankaupų), o kitos netvarkingai dauginantis pigmentinėms odos ląstelėms – melanocitams. Abiem

atvejais melanomų morfologinis pagrindas yra melanocitai, išsidėstę epidermio bazaliniame

sluoksnyje ir sudarantys apgamus. Dauguma žmonių turi 10-40 apgamų. Apgamai skirstomi į

įgimtus (su jais gimstama) ir įgytus (atsiradusius po gimimo), o pastarieji į gerybinius ir atipinius

apgamus. Naujų apgamų gali atsirasti iki 35-40 metų amžiaus. Vyresniame amžiuje dalis apgamų

gali išnykti.

Melanoma gali atsirasti daugelyje organų, tačiau 90% atvejų ji atsiranda odoje, likusieji 10%

atvejų – pasiskirsto akyse, smegenų dangaluose, kvėpavimo takų, virškinamojo trakto bei lytinių

organų gleivinėse. Moterims dažniausia blauzdų, o vyrams – kamieno odos melanoma. Manoma,

jog 52% odos melanomos lokalizuojasi galvos - kaklo ir kamieno srityse, o 46% galūnėse.

Pabrėžtina, jog 4-10% melanomos atvejų nepavyksta surasti pirminio naviko. Daugybiniai

melanomos navikai reti: pasitaiko 4-5% pacientų ir paprastai išryškėja metų bėgyje.

8.7. Plaukų ligos

Plaukai saugo organizmą nuo mechaninių ir terminių pažeidimų, tai yra raginiai dariniai,

kuriems būdingas lankstumas, elastingumas, higroskopiškumas.

Plaukas sudarytas iš plauko stiebo ir plauko šaknies. Plauko šaknis yra jungiamojo audinio

maišelyje folikule. Šaknis baigiasi kolbos pavidalo praplatėjimu - plauko svogūnėliu, kuriame

nuolat dauginasi plauko ląstelės ir auga plaukas. Plauko svogūnėlis šakės pavidalo dariniu supa

plauko spenelį, kuriame gausu kraujagyslių. Prie kiekvieno plauko folikulo yra prisitvirtinęs

šiaušiamasis plauko raumuo ir į jį atsiveria riebalų liauka. Po gimimo naujų plaukų folikulų

nesusidaro ir absoliutus plaukų folikulų skaičius nedidėja. Plaukai auga cikliškai, yra skiriamos 3

fazės:

augimo arba anageno fazė - trunka 2-6 m.;

pereinamoji arba katageno - trunka 2-3 sav.;

ramybės arba telogeno - trunka 3-4 mėn.

Ramybės fazėje plaukas iškrenta ir tame pačiame folikule pradeda augti naujas plaukas.

Galvos plaukuotoje dalyje yra apie 100-120 tūkst. plaukų, 80-85 proc. jų yra augimo, 2-3 proc. -

pereinamojoje, o 10-15 proc. - ramybės fazėje. Plaukas ir jo folikulas labiausiai pažeidžiami augimo

fazėje. Pažeistas plaukas gali reaguoti dvejopai: prieš laiką pereiti į telogeno fazę arba iškristi

54

anageno fazėje. Plauko augimo dinamika tiriama trichografiškai, t.y. mikroskopuojant nustatoma

plaukų raidos fazė, plauko šaknies ir stiebo patologiniai pakitimai.

Androgeninis plikimas

Plikimo priežastys ir mechanizmai yra labai įvairūs, bet dažniausiai tiek vyrams, tiek

moterims būdingas androgeninis plikimas. Šis plikimas atsiranda dėl paveldėtos plauko folikulo

savybės ypatingai reaguoti į normalų kraujyje esančių androgenų kiekį. Vyrams androgeninis

plikimas gali prasidėti bet kuriame amžiuje po lytinio subrendimo. Pirmas pasikeitimas paprastai

yra plaukų retėjimas kaktos šonuose, stebimas 96 proc. subrendusio amžiaus vyrų, nors tolimesnis

plikimas progresuoja apie 50 proc. vyrų. Vyrams pagal plaukų išretėjimą kaktos ir pakaušio srityse

nustatomas nuplikimo laipsnis pagal Hamiltono klasifikaciją (I - VII). Moterims androgeninis

plikimas paprastai prasideda kiek vėliau (apie 30-40-uosius gyvenimo metus) ir stebimas bendras

plaukų retėjimas visame galvos plote, tačiau labiausiai išreikštas viršugalvyje. Kaktinė plaukų linija

dažniausiai išlieka. Plaukų retėjimo laipsnis nustatomas pagal Liudviko klasifikaciją (I - III). Jeigu

moterų androgeninę alopeciją lydi riebioji seborėja, jaunatviniai spuogai, hirsutizmas yra

nereguliarios mėnesinės, reikėtų įtarti androgenų metabolizmo patologiją. Esant androgeniniam

plikimui trichogramoje stebimas padidėjęs telogeninių plaukų skaičius bei displastiniai anageno

fazės plaukai. Svarbus požymis - skirtingo diametro plaukai. Androgeninį plikimą reikia pradėti

gydyti kuo anksčiau, tuomet įmanoma sustabdyti ar sulėtinti šį procesą. Išoriškai androgeninė

alopecija gali būti gydoma minoksidiliu, estradioliu, anastimu, pilosomu. Moterims pasirinktinai

rekomenduojama skirti spironolaktoną per os, kuris yra galingas antiandrogenas, mažinantis jo

produkciją ir blokuojantis androgenų poveikį ląsteliniame lygyje, cimetidiną, kombinuotus

estrogenų - progestinų kontraceptinius preparatus. Vyrams skiriamas finasteridas per os, kuris yra 5

alfa reduktazės inhibitorius be androgeninio, antiandrogeninio ar kitokio steroidinio hormono

aktyvumo.

Židininis plikimas

Po androgeninės alopecijos dažniausiai sutinkamas yra židininis plikimas, tai neaiškios

etiologijos staigaus plikimo liga. Manoma, kad židininė alopecija gali vystytis dėl autoimuninio

plauko folikulo pažeidimo. Židininiu plikimu serga apie 1,7 proc. žmonių, dažniau jauni žmonės

(iki 25 metų), dar dažniau vaikai. Sergant židininiu plikimu, per kelias savaites ar mėnesius

susiformuoja apskritimo ar ovalo formos plikimo židiniai, linkę didėti ir susilieti į didesnius

nuplikimo plotus, kartais ir visai nuplinkama. Židininis plikimas dažnai būna kartu su alerginiu

rinitu, astma, atopiniu dermatitu. Ši plikimo forma būdinga 4 proc. sergančiųjų vitiligu. Dažnai

sergantiems židinine alopecija diagnozuojamos skydliaukės ligos. Sergant šiuo plikimu,

trichogramoje randami šauktuko formos distrofiniai plaukai, padidėjęs telogeno fazėje esančių

plaukų kiekis. Atliekant laboratorinius tyrimus, gali būti nustatoma limfocitozė, leukocitozė su

55

nukrypiu į kairę, sumažėjęs cinko kiekis kraujo plazmoje, plaukuose ir eritrocituose, mažesni vario,

geležies kiekiai. Biopsija atliekama esant židininės alopecijos difuzinei formai diferencijuoti su

androgeniniu plikimu.

Gydymo metodai, stimuliuojantys plaukų augimą, yra labai įvairūs, todėl sudarant gydymo

planą reikėtų pagalvoti apie laukiamą naudą, pagėrėjimą ir riziką. Dažnai sergantiems židininiu

plikimu plaukai gali ataugti spontaniškai. Lokaliam gydymui gali būti skiriama minoksidilio

monoterapija arba kartu su kortikosteroidais. Jeigu pacientui yra daugiau nei 10 metų ir galvos odos

pažeidimų apimtis ne didesnė kaip 50 proc., galima atlikti poodines kortikosteroidų injekcijas į

išplikimo židinius. Esant didesnei kaip 50 proc. pažeidimų apimčiai, gali būti skiriama vietinė

imunoterapija DPCP - difenilciklopropenonu arba SADBE - dibutilestero skvarine rūgštimi. Plaukų

ataugimas stebimas vartojant gliukokortikoidus per os, ciklosporiną. Pastarojo aliejinis tirpalas gali

būti naudojamas išoriškai. Nutraukus gydymą šiais medikamentais, vėl pasireiškia plikimas. Taip

pat šią alopecijos formą siūloma gydyti izoprinozinu, timopeptinu, levamizoliu, psoralenu vietiškai

ir per os, kombinuojant su švitinimu UVA spinduliais, cinko sulfatu. Labai svarbi, gydant židininį

plikimą, yra psichologinė gydytojo ir šeimos pagalba.

Difuzinė alopecija

Moterims būdingesnė difuzinė alopecija. Žinoma daug difuzinės alopecijos priežasčių, todėl

svarbu kruopščiai surinkti anamnezę. Ji gali prasidėti motinoms praėjus 6-16 sav. po gimdymo,

laikantis nesubalansuotos dietos, kai greitai netenkama svorio, po sunkių infekcinių ligų, didelio

karščiavimo, chirurginių intervencijų. Difuzinė alopecija gali vystytis kai kurioms moterims

nutraukus kontraceptinių preparatų vartojimą, o kartais ir jų vartojimo metu. Difuzinis plaukų

slinkimas pasireiškia esant geležies trūkumui, baltymų, nepakeičiamųjų riebiųjų rūgščių, cinko

stokai. Difuzinė alopecija vystosi esant hipo- ar hipertiroidizmui, sergant sisteminėmis ligomis.

Nemaža vaistų taip pat gali sąlygoti difuzinį plaukų slinkimą.

Jei trichogramoje radus daugiau kaip 25 proc. telogeno fazės plaukų, galima diagnozuoti

difuzinį plaukų slinkimą. Difuzinės alopecijos prognozė gera, jeigu identifikuojama ir pašalinama

plaukų slinkimą sukėlusi priežastis ir nesant androgeniniam plaukų slinkimu.

Rečiau sutinkami šie plaukų sužalojimai:

plaukų artefaktinis žalojimas, t.y. trichotilomanija (iš galvos pešami plaukai) arba

trichotemnomanija (plaukai iškarpomi);

trauminė alopecija - standžiai pinant kasas, kietai sukant kuodą ir pan.;

randinė alopecija, kuomet dėl infekcinių, grybelinių susirgimų, sergant kai kuriomis

sisteminėmis ligomis pažeidžiami ir negrįžtamai suyra plaukų folikulai.

Hirsutizmas (lot. hirsutus - gauruotas, plaukuotas) - padidėjęs moters plaukuotumas tose

56

kūno vietose, kurioms paprastai būdingas ilgųjų plaukų nebuvimas arba tik nežymus plaukuotumas.

Hirsutizmas atkartoja vyriško plaukuotumo bruožus (priklauso nuo androgenų stimuliacijos). Pats

savaime hirsutizmas nėra sutrikimas, o simptomas, rimtesnės sveikatos problemos ženklas,

ypatingai jei pasireiškia vėlesniame laikotarpyje po lytinės brandos. Hirsutizmas nėra tas pats, kas

hipertrichozė, kuri irgi pasireiškia padidėjusiu plaukuotumu, tačiau ne dėl androgenų, bet kitų

įgimtų ar įgytų metabolinių sutrikimų.

Priežastys

Hirsutizmą gali sukelti arba padidėjęs vyriškų hormonų - androgenų kiekis moters

organizme, arba pernelyg didelis plaukų folikulų jautrumas androgenams. Vyriški hormonai (pvz.,

testosteronas) stimuliuoja plaukų augimą, didina jų ilgį, gausumą, pigmentaciją.

Daugėja įrodymų, kad hirsutizmui įtakos turi didelis insulino kiekis moters organizme. Ši

teorija sutampa su faktais, kad apkūnioms moterims hirsutizmo rizika didesnė (nutukimas siejamas

ir su insulino pertekliumi kraujyje) bei kad gydymas, mažinantis insulino koncentracijas, mažina

hirsutizmą. Įtariama, kad esant tam tikrai aukštai insulino koncentracijai, kiaušidėse stimuliuojama

androgenų gamyba.

Vyriškų hormonų gamyba moters organizme gali padidėti dėl šių sveikatos pakitimų:

policistinis kiaušidžių sindromas;

kušingo sindromas (hiperkortizolizmas);

augliai kiaušidėse arba antinksčiuose (nepiktybiniai arba vėžys);

Tam tikrų vaistų vartojimas

Įgimta antinksčių hiperplazija

Insulino rezistencija

Požymiai

Hirsutizmas pasireiškia tik moterims, androgenų skatinamas plaukuotumas padidėja tose

kūno vietose, kur vyrų plaukuotumas natūraliai didesnis - ant krūtinės, liemens, nugaros ir veido.

Tiek vyrams, tiek moterims pasitaikantis viso kūno plaukuotumas, įtakojamas metabolinių procesų,

ne androgenų, vadinamas hipertrichoze. Hirsutizmas gali pakenkti moters savigarbai, nes

plaukuotumas paprastai laikomas vyrišku bruožu.

Gydymas

Daugelis moterų nepageidaujamus dėl hirsutizmo atsiradusius plaukus šalina įprastais

plaukų šalinimo metodais - depiliacija ir depiliacija, tačiau rekomenduojama leisti medikams

nustatyti tikrąsias hirsutizmo priežastis ir patarti dėl tinkamiausio gydymo būdo.

57

8.8. Nagų ligos

Esame įpratę į nagus žiūrėti tik estetine prasme, tačiau kartais pokyčiai naguose gali mus

perspėti ir apie rimtesnius organizmo sutrikimus.

Nagų formos pokyčiai

Būgnininko lazdelės formos pirštai (sustorėję pirštų galai ir laikrodžio stiklelio formos

nagai) rodo deguonies trūkumą. Taip būna sergant lėtinėmis plaučių ligomis (LOPL, tuberkulioze,

bronchektazine liga, plaučių navikais ir kt.) širdies ligomis, hipertireoze, tačiau tokie pirštai

susiformuoja tik sergant ilgą laiką .

Įdubę šaukštelio formos nagai dažniausiai yra mažakraujystės požymis, atsirandantis dėl

geležies stokos, tačiau gali būti sergant ir kitomis ligomis: sklerodermija, tireotoksikoze ir esant

antinksčių patologija.

Nagų spalvos pokyčiai

Baltos dėmelės dažniausiai yra tik kosmetinė problema, o ne ligos požymis. Manoma, kad

jos susidaro orui patenkant tarp nago plokštelių. Taip gali atsitikit po traumų, manikiūro, ypač jei

naudojami geležiniai įrankiai nago odelei atstumti.

Rudos nago juostos gali atsirasti dėl pigmentinių panaginių apgamų. Difuziškai rudas nagas

būna sergant Adisono liga bei išsivysčius difuzinei melanozei piktybinės melanomos atvejais.

Sergant inkstų ligomis dažnai nebūna pusmėnulių. Vietoj jų matoma balta juostelė, o už jos yra

ruda zona, kuri apima pusę nago plokštelės. Įdomu tai, kad pusmėnulis dingsta 30% visų dialize

gydomų ligonių.

Melsvi nagai, ypač pusmėnulio srityje, atsiranda apsinuodijus vaistais ir sidabro junginiais.

Taip pat jei organizme trūksta deguonies dėl plaučių ar širdies ligų.

Gelsvai rudos dėmės po nagu būna sergant odos ligomis (pavyzdžiui, žvyneline) nagai gali

labai pakisti ir būti panašūs į grybelio pažeistus nagus.

Nagų paviršiaus pokyčiai

Išilginės vagelės gali rodyti skrandžio ligą, tačiau metams bėgant tokių vagelių daugėja ir

natūraliai. Viena išilginė vagelė yra susijusi su paveldima liga, dažniausiai būna rankos nykščio

nage, tačiau gali atsirasti ir po traumų.

Skersinės vagelės per visą nago plotį atsiranda dėl ūmaus toksinio pažeidimo. Jos atsiranda

praėjus 5—6 savaitėms po ligos. Tokį pažeidimą gali sukelti infekcinės ligos (skarlatina, gripas,

rožė ir kt.). Apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis (arsenu, taliu, citostatikais), sutrikusi

skrandžio ir žarnyno funkcija, hepatitas, trūkstant vitaminų, ypač B grupės, sergant kai kuriomis

odos ligomis. Kartais tokie pakitimai gali atsirasti dėl stiprių psichinių išgyvenimų.

Smulkios duobutės ant nagų gali būti mažakraujystės požymis. Duobutės naguose atsiranda

58

ir sergant psoriaze.

Nagų laisvojo krašto suskilimas. Nagas suskyla, kai daug grojama muzikiniais

instrumentais, kai instrumentas liečiamas pirštų pagalvėlėmis, ar neracionaliai naudojamos

sintetinės plovimo ir valymo priemonės, muilai ar trūkstant geležies ir kalcio.

Nago įskilimai ir lūžinėjimai. Silpni nagai gali būti ir paveldėti, tačiau dažniausiai taip

atsitinka dėl aplinkos poveikio. Nagus labai susilpnina dažnas rankų mirkymas, dažnas nagų

lakavimas, ilgalaikis plovimo ir valymo priemonių, muilo naudojimas. Tokius nagų pokyčius gali

lemti ir susilpnėjusi skydliaukės veikla. Manoma, kad ploni ir minkšti nagai gali rodyti ir

ginekologines problemas.

Nagas gali sunykti (atrofija) - kai ant piršto visiškai nėra nago, tai distrofinis pakitimas,

kuris išsivysto, sutrikus nago gyvuonies mitybai arba nago visai nėra nuo gimimo (tik odelė), arba

nagas pakinta, jei nuolat traumuojamas, jei yra odos ar viso organizmo ligų. Nagai darosi ploni,

trapūs, praranda blizgesį. Kartais išnyksta beveik visa nago plokštelė ir lieka tik nago liekanos prie

šaknies. Lengvesniais atvejais tik ima trūkinėti laisvasis nago kraštas. Nagų būklė ypač pablogėja

anksti pavasarį ir kartais labai trukdo dirbti. Distrofiniams nagų pakitimams gydymo nėra.

Dažnai nagai praranda gražią išvaizdą ir dėl juos pažeidusios grybelinės infekcijos. Bendri

grybelinių nagų ligų požymiai: nagai deformuojasi, darosi nelygūs, grublėti, drumsti, nešvarios

pilkos ar geltonos spalvos, jie gali sustorėti, suplonėti, trupa nuo laisvojo krašto. Dabar joms gydyti

yra veiksmingų priemonių ir galima išsigydyti per trumpą laiką, tačiau grybelio formą turi nustatyti

gydytojas.

Akių pažeidimai

1. Vokų ligos

Vokai – svarbūs akies obuolio apsauginio aparato dalis. Vokai sudaryti iš daugelio skirtingų

darinių: odos, paodžio, kremzlės, liaukų, kraujagyslių, nervų, todėl ir ligos gali būti įvairios.

Vokų patinimas gali būti tiek vietinių, tiek kitų ligų simptomai. Skiriami: uždegiminiai ir

neuždegiminiai paburkimai.

Uždegiminis vokų paburkimas būna:

sergantiems uždegiminėmis ligomis (miežiu, rože, abcesu);

ašarų aparato uždegimas;

junginės uždegimas (konjuktyvitas);

akies obouolio, akiduobės, nosies pridėtinių daubų uždegimas;

artimų vokams veido sričių uždegimai. Klinika - vokai paburkę, parudę, skausmingai kieti.

Neuždegiminiai vokų paburkimai:

stazinis – atsiranda sutrikus kraujo nutekėjimui, vokai paburkę, jų oda melsva, venos

59

vingiuotos, stipriai išsiplėtusios;

sergant kitomis ligomis (inkstų, širdies ir kraujagyslių ligomis, miskedema, trichenelioze)

vokai paburkę, minkšti, oda melsva, neskausminga, vokų plyšys susiaurėjęs;

alerginės kilmės patologija - alergenai gali būti labai įvaiūs: maisto produktai (pienas,

šokoladas, kiaušiniai, žemuogės) gėlės, medikamentai, kosmetika.

Klinika - vokų oda paraudusi, niežti, vokai paburkę, odoje atsiranda smukių pūslelių,

kurioms trūkus išbėga seroninis skystis.

Vokų krašto ligos – bleforitai yra odos tęsinys, bet dėl to, kad yra liaukų, blakstienų.

Patologiniai procesai pasireiškia neįprastai. Vokų krašto uždegimas labai dažna ir sunkiai gydoma

liga. Priežastys:

bendros organizmo ligos (anemija, vitaminų trūkumas, virškinamojo trakto ligos, hemuitai,

endokrininės ir medžiagų apykaitos sutrikimai, alerginės ligos, lėtinis apsinuodijimas;

burnos ertmės, gerklės, nosies ligos – dantų kariesas, polipai, adenoidai;

kenksmingi išorės faktoriai dulkės, dūmai, cheminiai elementai;

regėjimo sutrikimas (toliaregystė, senažiūrus);

m/o esantys vokų krašte.

Sergant vokų krašto uždegimu niežti, peršti akis, suintensyvėja skaitant prie dirbtinio

apšvietimo, dulkėse.

Skiriama:

paprastas bleforitas – paraudę vokų kraštai;

pleiskaninis bleforitas – kraštai paraudę, ties blakstienų šaknimis yra pilkšvai baltų, sausų

pleiskanų;

opinis – vokų kraštuose yra ir kraujuojančios opos, iškrenta blakstienos, susidaro randai,

kurie iškraipo blakstienas;

kampinis bleforitas – akių kampe, vokų kraštai, oda parausta, sustorėja.

Vokų liaukų ligos:

išorinis miežis – ūmus pūlinis voko krašto riebalinės liaukos ir blakstienos folikulo

uždegimas. Sukėlėjas - stafilokokas. Ligoniui skauda tam tikroje voko krašto dalyje, ta vieta

parausta, paburksta. Po 3-4 dienų tarp blakstienų atsiranda gelsva viršūnėlė, kuri pratrūksta,

išteka pūliai ir procesas aprimsta;

vidinis miežis – kremzlės liaukos ir jos aplinkos pūlinis uždegimas. Klinika panaši kaip

paprasto miežio, tik labiau skauda, procesas trunka ilgiau;

60

šaltas miežis – lėtinis kremzlės liaukos ir jos apalinkos uždegimas. Pradžia lėta, nėra ūmaus

uždegimo reiškinių. Voke atsiranda standus su oda nesusijęs pakilimas, oda virš jo paslanki.

Išnyksta savaime ar pratrūksta.

Dar gali būti vokų navikai:

įgimti: pigmentinis apgamas, hemogioma – kraujagyslinis gėrybinis navikas;

įgyti: gerybiniai - karpa, odos ragas, ksantelazma – abiejų vokų med. dalys, pakilęs melsvas

darinys;

piktybiniai: dažniausiai vokų odos apatinėje dalyje atsiradęs iškilimas išporėja.

2. Junginės ligos

Akies junginė dažnai reaguoja į viso organizmo patologinį procesą, turi reikšmės

kenksmingi aplinkos faktoriai (dulkės, dūmai, cheminės medžiagos, saulė) Iš dažniausiai

pasitaikančių junginės ligų yra junginės uždegimas – konjuktyvitas. Konjuktyvitai gali būti:

eiegzogeniniai. Šie yra skirstomi: 1. infekciniai – juos sukelia m/o streptokokai,

pneumokokai, gonokokai, virusai. Ūmus, iš pradžių atsiranda vienoje akyje, greitai išplinta

ir į kitą. Ligoniams akis skauda, niežti, parausta, ašaroja, atsiranda gausių išskyrų, ryte jiems

sunku atsimerkti, nes vokus ulipdo jų kraštuose sudžiūvę pūliai. 2. alerginiai (šienligė);

endogeniniai konjuktyvitai lydintys kitas ligas (gonorėja, tymai).

9. NORMINIAI AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS VIZAŽISTO DARBO HIGIENĄ

DEZINFEKCIJA, STERILIZACIJA

Dezinfekcija (lot. dis… - neigimo priešdėlis + infectio – užkrėtimas) - infekcinių ligų

sukėlėjų (bakterijų, virusų, riketsijų, pirmuonių, grybelių) sunaikinimas žmogų supančioje

aplinkoje. Dezinfekcijos tikslas - patogeninių mikroorganizmų sunaikinimas. Skiriamos profilaktinė

ir židininė dezinfekcijos.

Profilaktinė dezinfekcija atliekama iki infekcinių ligų išaiškinimo. Profilaktinė dezinfekcija

daroma nuolat (net ir nesant susirgimų infekcinėmis ligomis) žmonių susitelkimo vietose (prekybos,

visuomeninio maitinimo, mokymo, gydymo įstaigose, pirtyse, stotyse ir pan.), gyvulininkystės

fermose, gyvulinės kilmės žaliavų perdirbimo įmonėse. Profilaktinei dezinfekcijai priskiriamas

pieno pasterizavimas ir vandens chloravimas.

Židininė dezinfekcija daroma infekcinės ligos židinyje. Ji susideda iš einamosios ir

baigiamosios. Einamoji dezinfekcija daroma ligonio aplinkoje (ligoninėje, namuose) per visą jo

61

buvimo laiką. Ją atlieka specialiai apmokyti gydymo įstaigos darbuotojai arba ligonį slaugantys

asmenys. Baigiamąją dezinfekciją atlieka teritorinės sveikatos priežiūros įstaigos arba kiti šiai

veiklai licenzijuoti juridiniai asmenys. Šiuo atveju plačiau taikomos cheminės dezinfekuojančios

priemonės.

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministro 2011m. gegužės 13 d.

įsakymu Nr. V-478

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2011 M.

RUGPJŪČIO 1 D. ĮSAKYMO NR. V- 633 „DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN

117:2011 „GROŽIO PASLAUGŲ SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“

PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO

INSTRUMENTU VALYMO, DEZINFEKCIJOS, STERILIZACIJOS TAISYKLĖS

1. Instrumentai turi būti valomi, dezinfekuojami, sterilizuojami gamintojų nurodytais būdais ir

priemonėmis. Valant ir dezinfekuojant instrumentus būtina vadovautis valiklių,

dezinfekcijos, dezinfekcijos valomųjų priemonių gamintojų rekomendacijomis, kurios turi

būti laikomos instrumentų paruošimo vietose.

2. Instrumentai, kurių negalima tinkamai dezinfekuoti ar sterilizuoti, turi būti vienkartiniai.

3. A kategorijos paslaugoms teikti naudojami sterilūs vienkartiniai instrumentai arba

daugkartinio naudojimo instrumentai, kurie panaudojus dezinfekuojami, valomi (plaunami,

skalaujami), sausinami (šluostomi) arba džiovinami, sterilizuojami.

4. B kategorijos paslaugoms teikti naudojami vienkartiniai instrumentai arba daugkartinio

naudojimo instrumentai, kurie panaudojus valomi, po to dezinfekuojami, skalaujami

vandeniu, džiovinami.

5. Instrumentai valomi ir dezinfekuojami instrumentų valymo, dezinfekcijos patalpoje (-ose)

(zonoje).

6. Instrumentai gali būti valomi ir dezinfekuojami rankomis arba mechanizuotai, naudojant

tam skirtą įrangą.

7. Instrumentus dezinfekuojant ir valant rankomis, panaudoti instrumentai, kuriais buvo

teikiamos A kategorijos paslaugos, tuoj pat po panaudojimo merkiami į sandariai uždengtą

indą, su dezinfekcijos valomuoju tirpalu. Lankstiniai instrumentai turi būti išardomi,

išskleidžiami.

Instrumentai inde turi būti visiškai apsemti dezinfekcijos valomuoju tirpalu.

62

8. Išmirkyti dezinfekcijos valomajame tirpale instrumentai, kuriais buvo teikiamos A

kategorijos paslaugos, valomi minkštu šepetėlių ir skalaujami vandeniu. Šepetėliai, kuriais

valomi instrumentai, plaunami dezinfekcijos valomajame tirpale, skalaujami karštu

vandeniu, džiovinami.

9. Draudžiama instrumentus, naudojamus A kategorijos paslaugoms teikti, valyti rankomis

prieš dezinfekciją.

10. Instrumentus dezinfekuojant ir valant rankomis, instrumentai, kuriais buvo teikiamos B

kategorijos paslaugos, po panaudojimo valomi, po to merkiami į sandariai uždengiamą indą

su dezinfekcijos valomuoju tirpalu, skalaujami vandeniu.

11. Dezinfekuojant instrumentus turi būti laikomasi dezinfekcijos, dezinfekcijos valomosios

priemones gamintojo nurodytų dozavimo, dezinfekcijos (mirkymo) trukmės ir naudojimo

rekomendacijų.

12. Ant instrumentų dezinfekcijai skirto indo su paruoštu dezinfekcijos, dezinfekcijos

valomuoju tirpalu turi būti užrašytas tirpalo pavadinimas, koncentracija, pagaminimo data.

13. Mechanizuoti instrumentai valomi ultragarso aparate. Ultragarso aparate valomi tik smulkus

metaliniai instrumentai.

14. Valant instrumentus ultragarso aparate, panaudoti lankstiniai instrumentai išardomi,

išskleidžiami ir sudedami į ultragarso aparato sietelius, krepšelius ar kitas talpyklas, įdedami

į aparato vonelę, iki žymės pripiltą instrumentų valiklio. Instrumentų valiklis voneleje turi

apsemti instrumentus.

15. Panaudotas ultragarso aparate instrumentų valiklis po kiekvieno plovimo išpilamas. Vonelė

išvaloma pagal aparato priežiuros rekomendacijas.

16. Ultragarso aparate instrumentai valomi pagal aparato gamintojo rekomendacijas, naudojami

gamintojo rekomenduojami instrumentų valikliai.

17. Išvalyti ultragarsu B kategorijos paslaugoms teikti naudoti instrumentai skalaujami

vandeniu, išdžiovinami ir dezinfekuojami mirkant juos dezinfekcijos arba dezinfekcijos

valomajame tirpale.

18. Išvalyti ultragarsu A kategorijos paslaugoms teikti naudoti instrumentai skalaujami

vandeniu, išdžiovinami ir sterilizuojami.

19. Ultravioletiniu spinduliu įrenginyje (sanitizatoriuje) gali būti dezinfekuojami tik išvalyti B

kategorijos paslaugoms teikti naudoti instrumentai, kurie nepatvarūs cheminiams

dezinfekcijos tirpalams ir karščiui.

20. Instrumentai, kurių negalima mirkyti, pvz., plaukų džiovintuvai, elektriniai prietaisai arba

kiti stambūs daiktai, valomi šluostant vienkartine popierine servetėle, sudrėkinta

instrumentų valiklio tirpalu.

63

21. Išvalyti ir dezinfekuoti instrumentai, kuriais buvo teikiamos B kategorijos paslaugos bei

instrumentai, kuriais buvo teikiamos A kategorijos paslaugos ir kurie sterilizuojant bus

pakuojami į popierių arba popierinius, popierinius-plastikinius maišelius, turi būti

išdžiovinami.

22. Dezinfekuoti instrumentai, kuriais buvo teikiamos B kategorijos paslaugos, sudedami ant

vienkartinių drėgmę sugeriančių popierinių servetėlių (rankšluosčių) ir paliekami išdžiūti.

23. Instrumentai, kuriais buvo teikiamos A kategorijos paslaugos, džiovinami dėstant ant

drėgmę sugeriančio, neturinčio plaušelių audeklo, sudrėkusį audeklą keičiant sausu, arba

sausinami (šluostomi).

24. Dezinfekuoti ir išvalyti instrumentai, kuriais buvo teikiamos A kategorijos paslaugos, turi

būti sterilizuojami.

25. Instrumentai sterilizuojami gravitaciniuose arba vakuuminiuose garo sterilizatoriuose arba

karšto oro sterilizatoriuose, sterilizatorių gamintojų nurodytais sterilizacijos rėžimais,

laikantis sterilizacijos trukmės, slėgio, temperatūros reikalavimų.

26. Priklausomai nuo sterilizacijos būdo ir gamintojo nurodytos bei paslaugų teikėjo pasirinktos

sterilizavimo programos instrumentai sterilizatoriuje sterilizuojami neįpakuoti arba iki

sterilizacijos pakuojami į vienkartines pakavimo medžiagas (tam skirtą popierių, popierinius

arba popierinius plastikinius maišelius) arba daugkartinius indus (biksus, konteinerius).

27. Instrumentų pakavimo medžiagos turi atitikti pasirinktą sterilizavimo būdą.

28. Pakuojant instrumentus į tam skirtą popierių, sterilizuojami instrumentai gali būti vyniojami

dviem būdais.

28.1. Pirmasis sterilizuojamų instrumentų vyniojimo būdas:

sterilizuojami instrumentai dedami į dviejų sterilizacijai skirto popieriaus lakštų vidurį (1

brėžinys);

virš instrumentų užlenkiama viršutinė vidinio popieriaus lakšto dalis (2 brėžinys);

užlenkiama apatinė vidinio popieriaus lakšto dalis (3 brėžinys);

užlenkiami vidinio popieriaus lakšto kairysis ir dešinysis kraštai (4 ir 5 brėžiniai);

išorinis popieriaus lakštas lankstomas taip pat kaip vidinis, tik priešinga kryptimi: lenkiama

apatinė lakšto dalis, po to viršutinė, dešinysis ir kairysis kraštai (6, 7, 8 brėžiniai);

paketas užklijuojamas lipnia juosta su cheminiu indikatoriumi arba be jo (9 brėžinys).

64

28.2. Antrasis sterilizuojamų instrumentų vyniojimo būdas:

sterilizuojami instrumentai dedami į dviejų sterilizacijai skirto popieriaus lakštų vidurį taip,

kad jų kraštai būtų lygiagretūs popieriaus lakštų kampus sujungiančioms įstrižainėms (1

brėžinys);

vidinis popieriaus lakštas užlenkiamas į viršų ir kartu atlenkiamas pagal išilginę kraštinę

taip, kad susidarytų trikampis (2 brėžinys);

vidinis popieriaus lakštas užlenkiamas iš dešinės ir kairės pusės (3 ir 4 brėžiniai);

viršutinė vidinio popieriaus lakšto dalis lenkiama virš sterilizuojamų įrankių (5 brėžinys);

išorinis popieriaus lakštas lankstomas taip pat kaip vidinis. Popieriaus paketas užklijuojamas

lipnia juosta su cheminiu indikatoriumi arba be jo (6, 7, 8, 9 brėžiniai).

29. Sterilizuojant neįpakuotus instrumentus, leidžiama sterilizuoti tiek instrumentų ar

instrumentų komplektų, kiek jų bus sunaudojama tuoj pat po sterilizacijos.

30. Darbuotojai, atsakingi už instrumentų sterilizaciją, privalo vykdyti sterilizatorių darbo

efektyvumo kontrolę.

31. Darbuotojai, vykdantys sterilizatorių darbo efektyvumo kontrolę, privalo stebėti

sterilizacijos eigą, kontrolinių sterilizatoriaus prietaisų rodmenis, įvertinti cheminių

indikatorių parodymus, registruoti juos Sterilizatoriaus darbo kontrolės žurnale.

32. Sterilizatoriaus prietaisų rodmenys vertinami, lyginant su gamintojo nustatytais dydžiais, jų

65

nukrypimai neturi būti didesni nei gamintojo nurodyta.

33. Sterilizatorių darbo efektyvumo kontrolei naudojami įvairios formos (lipnios juostos,

kortelės, juostelės ir kt.) cheminiai indikatoriai. Cheminiai indikatoriai turi būti naudojami

vadovaujantis jų gamintojų instrukcijomis. Darbuotojai, atsakingi už instrumentų

sterilizaciją, turi mokėti pasirinkti tinkamus cheminius indikatorius.

34. Sterilizuojant įpakuotus instrumentus vakuuminiuose garo arba karšto oro sterilizatoriuose

prie kiekvieno sterilizuojamų instrumentų paketo (išskyrus popieriaus arba popieriaus-

plastiko maišelius su cheminiais indikatoriais), pritvirtinami išoriniai cheminiai indikatoriai,

o į kiekvieną sterilizuojamų instrumentų paketą arba bandomąjį paketą dedami vidiniai

cheminiai indikatoriai.

35. Sterilizuojant neįpakuotus instrumentus karšto oro sterilizatoriuose į neįpakuotų

instrumentų talpyklą dedami išoriniai cheminiai indikatoriai, o sterilizuojant instrumentus

vakuuminiuose garo ar gravitaciniuose garo sterilizatoriuose į neįpakuotų instrumentų

talpyklą dedami vidiniai cheminiai indikatoriai.

36. Vakuuminio garo sterilizatoriaus tuščia kamera kiekvieną dieną darbo pradžioje

tikrinama pagal sterilizatoriaus gamintojo rekomendacijas dėl oro pašalinimo ir garų

prasiskverbimo į sterilizuojamus daiktus kokybės. Šis patikrinimas numatytas vienoje iš

vakuuminio garo sterilizatoriaus programų.

37. Po sterilizavimo turi būti patikrinama, ar pasikeitusi indikatoriaus spalva atitinka gamintojo

nurodytą spalvą (etaloną), ant indikatorių pažymima sterilizacijos data, darbuotojo parašas,

pasikeitusi (+) ar nepasikeitusi (-) indikatoriaus spalva ir jie klijuojami į Sterilizatoriaus

darbo kontrolės žurnalą arba renkami ir saugomi vokuose.

38. Sterilizatoriaus darbo kontrolės žurnalas, vokai su cheminiais indikatoriais saugomi 1 metus.

39. Instrumentai, kurie sterilizuojami ne darbo vietoje, o kitoje įmonėje/įstaigoje, turi būti

sterilizuojami supakuoti dviguboje pakuotėje arba popieriniuose-plastikiniuose maišeliuose.

Instrumentus turi pakuoti darbuotojas, atliekantis instrumentų valymą ir dezinfekciją.

40. Instrumentų, sterilizuotų kitose įmonėse/įstaigose, dvigubi paketai (kai instrumentai,

įvynioti į du sterilizavimo popieriaus lakštus) arba viengubi paketai (kai instrumentai

įpakuoti į popierinius-plastikinius maišelius) turi būti papildomai įpakuoti į švarią gabenimo

pakuotę (pvz., apsauginį plastikinį užlydomą arba užlipinamą maišelį, uždarą švarią talpyklą

ir kt.).

41. Ant kitose įmonėse/įstaigose sterilizuotų instrumentų paketų turi būti užklijuojama etiketė,

kurioje pateikiama ši informacija: sterilizacijos data, paketo turinys, darbuotojo, atsakingo

už sterilizaciją, vardas, pavardė.

42. Draudžiama naudoti sterilizuotus instrumentus, kurių pakuotė pažeista, pasibaigęs

66

sterilizuotų instrumentų pakavimo medžiagos gamintojo nurodytas laikymo terminas ar kai

cheminiai indikatoriai rodo nepakankamą jų apdorojimą (indikatorius nenusidažė arba

pasikeitusi spalva neatitinka etalono).

10. SANITARINIAI HIGIENINIAI REIKALAVIMAI IR PRIEŠEPIDERMINIS

REŽIMAS KOSMETIKŲ DARBO PATALPOSE. VIZAŽISTO ASMENS

HIGIENA

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministro 2011m. gegužės 13 d.

įsakymu Nr. V-478

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2011 M.

RUGPJŪČIO 1 D. ĮSAKYMO NR. V-633 „DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN

117:2011 „GROŽIO PASLAUGŲ SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“

PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO

1. Grožio paslaugų teikėjai privalo teikti tik saugias paslaugas.

2. Fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys grožio paslaugas, turi turėti leidimą-higienos pasą

šiai veiklai.

3. Kosmetikos gaminiai, naudojami teikiant grožio paslaugas, turi atitikti teisės aktų

reikalavimus. Jie turi būti naudojami laikantis tinkamumo naudoti terminų ir naudojimo

instrukcijų.

4. Grožio paslaugos vartotojui turi būti suteikta informacija apie riziką, susijusią su paslaugų

teikimu, galimas komplikacijas, tolesnę kūno vietų, ypač suteikus A kategorijos paslaugą,

priežiūrą.

5. Grožio paslaugų teikėjas turi turėti kiekvienos teikiamos grožio paslaugos aprašą

(paslaugos teikimo technologijos (proceso atlikimo būdo ir priemonių) aprašymą).

6. Paslaugų vartotojui pareikalavus, privaloma pateikti informaciją apie naudojamus

instrumentų valymo, dezinfekcijos ir sterilizacijos būdus, naudojamus kosmetikos gaminius,

dažus, papuošalus.

7. Grožio paslaugų teikėjas turi turėti įmonės pirmosios pagalbos rinkinį. Jo sudėtis ir apimtis

turi atitikti teisės akto reikalavimus. Turi būti paskirtas už įmonės pirmosios pagalbos

rinkinio priežiūrą ir jo papildymą atsakingas asmuo.

8. Patalpų, įrangos, įrankių, rankų dezinfekcijai turi būti naudojamos teisės akto nustatyta

tvarka leistos naudoti priemonės.

67

9. Grožio paslaugų teikimo metu susidariusios atliekos turi būti šalinamos kiekvieną dieną

baigus darbą.

10. Vienkartiniai ir sterilizuoti daugkartiniai instrumentai, naudojami teikiant grožio paslaugas,

išpakuojami klientui matant.

11. Draudžiama pakartotinai naudoti vienkartinius instrumentus.

12. Teikiant paslaugą kiekvienam paslaugų vartotojui turi būti naudojami švarūs, kitiems

vartotojams nenaudoti ar vienkartiniai užtiesalai, apdangalai arba popierinės juostelės bei

servetėlės.

BENDRIEJI PATALPŲ REIKALAVIMAI

1. Teikiant grožio paslaugas turi būti šios patalpos:

grožio paslaugų teikimo patalpa (-os);

laukiamasis kambarys arba paslaugų teikimo patalpoje įrengta atskira zona, skirta

laukiantiems paslaugų vartotojams;

personalo patalpa;

pagalbinė patalpa darbo priemonėms laikyti (jos gali nebūti, jeigu yra ne daugiau kaip 3

darbo vietos ir personalo patalpoje pakanka vietos darbo priemonėms laikyti);

tualetas;

kitos patalpos (instrumentų valymo, dezinfekcijos ir sterilizacijos patalpa (-os) (arba grožio

paslaugų teikimo patalpoje(-ose) numatyta atskira instrumentų valymui, dezinfekcijai ir

sterilizacijai skirta zona, skalbimo patalpa ir kt.), atsižvelgiant į teikiamų paslaugų

asortimentą ir grožio paslaugų teikėjo poreikius.

2. Teikiant grožio paslaugas:

vėdinimas projektuojamas ir įrengiamas vadovaujantis teisės akto reikalavimais. Jeigu

patalpos, kuriose teikiamos grožio paslaugos, įrengiamos individualiuose ar daugiabučiuose

gyvenamuosiuose namuose, jose turi būti suprojektuotos ir įrengtos atskiros vėdinimo

sistemos, izoliuotos nuo kitų pastato patalpų vėdinimo sistemų. Iš šių patalpų šalinamo oro

kiekis turi būti didesnis už įeinančio oro kiekį;

turi būti įrengta mechaninė vėdinimo sistema, jeigu eksploatuojamos daugiau kaip 3 darbo

vietos vienos pamainos metu;

mikroklimatas turi atitikti teisės akto reikalavimus;

turi būti įrengtas apšvietimas, atitinkantis teisės akto reikalavimus. Dirbtinė apšvieta grožio

paslaugų teikimo darbo vietose turi būti ne mažesnė kaip 500 liuksų. Jeigu grožio paslaugų

teikimo patalpose neįrengtas natūralus apšvietimas, dirbtinei apšvietai turi būti naudojamos

68

dienos šviesos lempos;

kenksmingų cheminių medžiagų kiekiai darbo aplinkos ore neturi viršyti didžiausių

leidžiamų koncentracijų, nurodytų teisės akte;

turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistema, prijungta prie

centralizuotų tinklų arba prie vietinių valymo įrenginių;

iš patalpų kylantis triukšmas neturi viršyti teisės akto nustatytų didžiausių leidžiamų

akustinio triukšmo lygių gyvenamojoje ir darbo aplinkoje.

BENDRIEJI PATALPŲ ĮRENGIMO IR INVENTORIAUS REIKALAVIMAI

1. Grožio paslaugų teikimo patalpoje(-ose) turi būti praustuvė, rankų higienos priemonės

(skystas muilas, rankų dezinfekcijos priemonė), muilo ir dezinfekcijos priemonių dozatoriai,

vienkartiniai rankšluosčiai, atliekų surinkimo talpykla.

2. Laukiamajame kambaryje turi būti įrengtos sėdimos vietos laukiantiems paslaugų

vartotojams ir drabužių kabykla.

3. Personalo patalpoje turi būti įrengtos atskiros spintos arba spintos su pertvaromis

teikiančių paslaugas asmenų darbo drabužiams ir asmeniniams drabužiams bei daiktams laikyti.

4. Pagalbinėje patalpoje turi būti įrengtos atskiros spintelės (lentynos) kosmetikos

gaminiams, valikliams, dezinfekcijos priemonėms ir valymo inventoriui laikyti, nešvarių skalbinių

talpykla. Pagalbinėje patalpoje turi būti sumontuota skalbimo ir džiovinimo įranga, jeigu panaudoti

skalbiniai skalbiami vietoje.

5. Tualete turi būti praustuvė ir rankų higienos priemonės (skystas muilas, rankų

dezinfekcijos priemonė), muilo ir dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartiniai rankšluosčiai,

atliekų surinkimo talpykla.

6. Instrumentų valymo, dezinfekcijos ir sterilizacijos patalpoje (zonoje) turi būti praustuvė

instrumentams plauti, vieta instrumentams dezinfekuoti, valyti, džiovinti, pakuoti, sterilizuoti.

7. Paviršiai, ant kurių dedami instrumentai ir kitos darbo priemonės, turi būti lygūs,

padengti drėgmei, valikliams ir dezinfekcijos priemonėms atsparia medžiaga.

8. Paviršiai, prie kurių tiesiogiai (oda, plaukai) liečiasi paslaugų vartotojas (paslaugų

vartotojams skirtos kėdės, atramos galvai ir kt.), turi būti nelaidūs drėgmei, atsparūs valikliams ir

dezinfekcijos priemonėms.

9. Patalpų grindys turi būti lygios, be plyšių, nelaidžios vandeniui, atsparios valikliams ir

dezinfekcijos priemonėms. Sienos turi būti padengtos lygia, atsparia drėgmei danga.

69

BENDRIEJI INSTRUMENTŲ, ĮRANGOS IR KITO INVENTORIAUS

PRIEŽIŪROS REIKALAVIMAI

1. Paviršiai, prie kurių tiesiogiai (oda, plaukai) liečiasi paslaugų vartotojas teikiant jam grožio

paslaugą, dengiami vienkartiniu užtiesalu arba valomi ir dezinfekuojami po kiekvieno

paslaugų vartotojo.

2. Užteršti paviršiai, ant kurių dedami instrumentai ir kitos darbo priemonės, turi būti nuvalomi

iš karto, o darbo pamainos pabaigoje ir dezinfekuojami.

3. Instrumentų turi būti tiek, kad juos būtų galima efektyviai valyti, dezinfekuoti ir sterilizuoti.

4. Instrumentai valomi, dezinfekuojami, sterilizuojami, vadovaujantis Instrumentų valymo,

dezinfekcijos, sterilizacijos taisyklėmis, pateiktomis šios higienos normos 1 priede.

5. Paruošti naudoti instrumentai turi būti laikomi švarioje, dezinfekuotoje, uždengtoje

talpykloje.

6. Įranga, prietaisai, valymo, dezinfekcijos, sterilizacijos įrenginiai turi būti naudojami pagal

gamintojo rekomendacijas.

7. Grožio paslaugų teikėjas turi turėti įrangos, prietaisų, valymo, dezinfekcijos, sterilizacijos

įrenginių techninius dokumentus ir jų naudojimo aprašymus lietuvių kalba.

8. Panaudoti aštrūs vienkartiniai instrumentai ir kiti suteršti krauju ar kitais kūno skysčiais

daiktai (vienkartinės pirštinės, vatos, marlės gabalėliai ir kt.) surenkami į specialias

nedūžtančias, nepraduriamas, sandariai uždaromas talpas. Užpildžius talpą ne daugiau kaip

2/3, atliekos užpilamos dezinfekcijos priemonės tirpalu, skirtu kietų atliekų

nukenksminimui. Atliekas išlaikius dezinfekcijos priemonės gamintojo nurodytą

dezinfekcijos laiką, dezinfekcijos tirpalas nupilamas, talpa sandariai uždaroma, sutvirtinama

stipria lipnia juosta ir šalinama kaip buitinės atliekos.

9. Panaudotos vienkartinės nesuterštos krauju ar kitais kūno skysčiais pirštinės nusimaunamos

išverčiant vidine puse į viršų, sudedamos į storo plastiko maišus ir šalinamos kaip buitinės

atliekos.

10. Švarūs skalbiniai laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose arba talpyklose.

Panaudoti skalbiniai surenkami į nešvariems skalbiniams skirtą talpyklą.

11. Panaudoti skalbiniai skalbiami skalbykloje arba tam skirtoje patalpoje, kurioje sumontuota

skalbimo ir džiovinimo įranga.

70

SPECIALIEJI VEIDO IR KŪNO PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ TEIKIMO

REIKALAVIMAI

1. Veido ir kūno priežiūros paslaugos turi būti teikiamos atskiroje patalpoje, kurioje:

vienai darbo vietai turi būti skirta ne mažiau kaip 10 m² ploto, išskyrus antakių ir blakstienų

dažymo, antakių korekcijos, dekoratyvinės kosmetikos paslaugas, kurios gali būti teikiamos

ir neatskiroje grožio paslaugų teikimo patalpoje, jeigu šioms paslaugoms teikti skiriama ne

mažesnė kaip 4 m2 ploto darbo vieta;

kiekvienoje darbo vietoje turi būti spintelė (-ės) ar lentyna (-os) darbo priemonėms susidėti,

spintelė švariems skalbiniams laikyti, kosmetinė kėdė ir/ar kušetė paslaugos vartotojui

atsisėsti/atsigulti.

SPECIALIEJI NAGŲ PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ TEIKIMO REIKALAVIMAI

1. Manikiūro paslaugos teikimo patalpoje vienai darbo vietai turi būti skirtas ne mažesnis

kaip 4 m2 plotas. Darbo vietoje turi būti darbo stalas, spintelė (-ės) ar lentyna (-os) darbo

priemonėms susidėti, kėdės asmeniui, teikiančiam paslaugas ir paslaugų vartotojui sėdėti.

2. Pedikiūro paslaugos teikimo patalpoje vienai darbo vietai turi būti skirtas ne mažesnis

kaip 6 m2 plotas. Darbo vietoje turi būti speciali vonelė kojoms mirkyti, praustuvė ir spintelė (-ės)

ar lentyna (-os) darbo priemonėms susidėti ir švariems skalbiniams laikyti, kėdės asmeniui,

teikiančiam paslaugas ir paslaugų vartotojui sėdėti.

3. Manikiūro ir pedikiūro paslaugos gali būti teikiamos plaukų priežiūros, veido ir kūno

priežiūros paslaugų teikimo patalpoje (-ose), jeigu manikiūro paslaugoms teikti skiriama papildoma

4 m2, pedikiūro – 6 m2 atitinkamai įrengta darbo vieta.

4. Dirbtinių nagų priauginimo darbo vieta turi būti įrengta atskiroje ne mažesnėje kaip 8

m2 patalpoje su vietine ištraukiamąja vėdinimo sistema, kuri turi būti įjungta teikiant paslaugą.

SPECIALIEJI TATUIRAVIMO, ILGALAIKIO (PERMANENTINIO) MAKIAŽO IR

PAPUOŠALŲ VĖRIMO PASLAUGŲ TEIKIMO REIKALAVIMAI

1. Tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo paslaugos turi

būti teikiamos atskiroje patalpoje arba veido ir kūno priežiūros teikimo patalpoje, kai tuo metu joje

neteikiamos veido ir kūno priežiūros paslaugos.

2. Patalpoje, kurioje teikiamos tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo,

papuošalų vėrimo paslaugos, vienai darbo vietai turi būti skirta ne mažiau kaip 10 m² ploto.

71

3. Kiekvienoje darbo vietoje turi būti spintelė (-ės) ar lentyna (-os) darbo priemonėms

susidėti, spintelė švariems skalbiniams laikyti, kėdė ir/ar kušetė paslaugos vartotojui

atsisėsti/atsigulti.

4. Kiekvienas paslaugų vartotojas, kuriam teikiamos tatuiravimo, ilgalaikio

(permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo paslaugos, įregistruojamas užpildant paslaugos teikimo

kortelę arba kiekvieno kliento duomenis įrašant į žurnalą. Kortelėje arba žurnale turi būti įrašyta:

paslaugos pavadinimas, paslaugos teikimo data, kliento vardas, pavardė, amžius, parašas, tatuiruotę,

ilgalaikį (permanentinį) makiažą atlikusio, papuošalą vėrusio asmens vardas, pavardė, parašas.

5. Draudžiama teikti tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo

paslaugas asmenims iki 18 metų, nepateikusiems tėvų arba globėjų raštiško sutikimo.

6. Tatuiruočių eskizai turi būti vienkartiniai.

7. Tatuiravimui, ilgalaikiam (permanentiniam) makiažui naudojami dažai turi atitikti

teisės akto reikalavimus.

8. Tatuiravimui, ilgalaikiam (permanentiniam) makiažui naudojami dažai turi būti

sterilūs, naudojami laikantis tinkamumo naudoti terminų ir turint jų saugą patvirtinančius

dokumentus lietuvių kalba.

9. Tatuiravimui, ilgalaikiam (permanentiniam) makiažui naudojami dažai turi būti pilami

į vienkartinį indą ir naudojami tik vienam paslaugos vartotojui. Draudžiama likusius dažus naudoti

kitam paslaugos vartotojui.

10. Veriami papuošalai turi būti sterilūs ir turėti saugą patvirtinančius dokumentus

lietuvių kalba.

11. Prieš teikiant tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo

paslaugą, paslaugos vartotojo oda nuplaunama vandeniu ir muilu, dezinfekuojama. Odos

dezinfekcijai naudojami alkoholiniai odos dezinfekcijos tirpalai arba vienkartinės servetėlės,

sudrėkintos alkoholio tirpalu.

REIKALAVIMAI ASMENIMS, TEIKIANTIEMS GROŽIO PASLAUGAS

1. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, gali dirbti tik pasitikrinę sveikatą teisės akto

nustatyta tvarka.

2. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, turi būti įgiję žinių higienos ir pirmosios

medicinos pagalbos teikimo klausimais bei turėti sveikatos žinių pažymėjimus.

3. Darbo metu asmenys, teikiantys grožio paslaugas, privalo dėvėti švarius darbo

drabužius, avėti darbo avalynę. Darbo drabužiai keičiami kas savaitę, o susitepus – nedelsiant.

4. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, teikdami grožio paslaugas, neturi mūvėti žiedų

72

ir kitų rankų papuošalų. Rankų nagai turi būti trumpi ir švarūs.

5. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, privalo plauti rankas prieš pradėdami ir baigę

teikti grožio paslaugą, prieš užsimaudami ir nusimovę pirštines. Rankos turi būti plaunamos skystu

muilu, nuplaunamos tekančiu vandeniu ir nusausinamos vienkartiniu rankšluosčiu arba rankų

džiovintuvu.

6. Rankas būtina dezinfekuoti prieš teikiant A kategorijos paslaugas, dirbant steriliais

instrumentais.

7. Rankos, užterštos paslaugos vartotojo krauju ar kitais kūno skysčiais,

dezinfekuojamos odos dezinfekcijai skirta priemone ir plaunamos tekančiu vandeniu ir skystu

muilu.

8. Sužeista asmens, teikiančio grožio paslaugas, oda (įsidūrus, įsipjovus) plaunama

tekančiu vandeniu ir skystu muilu bei dezinfekuojama odos dezinfekcijai skirta priemone.

9. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, savo rankų odos įbrėžimus, įpjovimus ar

žaizdeles privalo užklijuoti neperšlampamais pleistrais ir esant reikalui, mūvėti pirštines.

10. Grožio paslaugos teikimo metu pažeista kliento oda nuvaloma sterilios vatos ar marlės

gabalėliu, suvilgytu odos dezinfekcijai skirta priemone.

11. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, teikdami A kategorijos paslaugas, privalo

mūvėti vienkartines pirštines ir jas keisti po kiekvieno paslaugos vartotojo.

12. Asmenys, teikiantys grožio paslaugas, valydami, dezinfekuodami instrumentus,

paviršius ir naudodami cheminės dezinfekcijos priemones, tvarkydami užterštus kliento krauju ar

kitais kūno skysčiais daiktus turi dėvėti (naudoti) asmenines apsaugos priemones, kurias nurodo

valiklio ar dezinfekcijos priemonės gamintojas, mūvėti gumines pirštines.

73