Gruodžio

8 d.EVANGELIJOS KOMENTARAS

Valandų liturgijos II savaitėLk 5, 17–26

„Šiandien matėme nuostabių dalykų“

LITURGINIS KALENDORIUS

Šv. Ambraziejus,vyskupas, Bažnyčios

mokytojas

RELIGIJŲ DIALOGAS Religija

Sausio 29 d.

TIKRASIS KANKINYSTĖS VEIDASBRI AN WICK ER

0

Tekstas Mažosios studijos laidoje skelbtas dar 2006 metais, tačiau aktualus iršiandien.

Kadaise mirtis dėl tikėjimo buvo laikoma narsiu žygdarbiu, kurio kilnumą,daugelio įsitikinimu, suteršė savižudžiai sprogdintojai, pasiskelbę islamokankiniais. Kaip atsirado toks iškreiptas mąstymas ir ar kankinystė galės vėlvadintis garbingu poelgiu?

Dauguma žmonių tokius poelgius laikys barbarišku nekaltų žmonių žudymu.Tačiau kai kurie juos vadins kankinystės aktais. Kankinystė turi seną tradiciją tiek islame, tiek krikščionybėje, neskraujo praliejimas dėl tikėjimo turi ne tik religinę, bet ir emocinę trauką. Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje kankiniaibuvo laikomi didvyriškais liudytojais tiesos, kuria tikėjo, jų garbei buvo statomos šventovės ir bažnyčios.

Tačiau visiškai aišku, kad joks sveiko proto žmogus nenori tapti kankiniu, ką jau kalbėti apie norą būti nukryžiuotam.Žinoma, beveik visi mes trokštame liudyti tiesą (o tą kaip tik ir reiškia žodis „kankinys”), o kai kurie yra pasirengę tąpadaryti net ir savo gyvybės kaina. O tokiame pasaulyje kaip mūsiškis visai tikėtina, jog tas, kuris yra tikrai pasirengęstapti tokiu liudytoju, iš tiesų bus nužudytas. Tačiau būti liudytoju ir būti nužudytam yra du skirtingi dalykai.

Dalį problemos sudaro nežabotas šlovės troškimas. Nors niekas nenori būti nužudytas dėl savo įsitikinimų, tačiauturbūt nemažai daliai mūsų patiktų tas pomirtinis garbinimas, kokio paprastai sulaukia žuvusieji dėl tikėjimo. Galibūti, jog kam nors visai patiktų įsivaizduoti save kankinystės „kulto” dalimi. Manau, jog visiškai įmanoma ir tai, kadkokie nors nestabilios psichikos asmenys tyčia siektų mirties vien tam, kad po to būtų visų garbinami bei liaupsinami.Ar tikrai niekas negali trokšti būti nužudytas vien tam, kad sulauktų tokios „šlovės”? Kad ir kaip žiūrėsi, vis vienatrodo, kad būtent tokios šlovės siekiama „kankinystės operacijomis”: savižudžių sprogdinimais, kurie siaubėNiujorką, Izraelį, Britaniją ir kitas pasaulio vietas.

Mano įsitikinimu, būtent čia islamo „kankinystės operacijos” radikaliausiai skiriasi nuo krikščioniškų pavyzdžių. Tiesąsakant, viską išduoda pats žodis „operacijos”, nes jis perša mintį, jog būti nužudytam dėl tikėjimo (tai yra taptikankiniu) yra dalykas, kurį apsisprendi padaryti, ir nėra tai, kas tiesiog nutinka, tuo tarpu krikščioniška kankinystėlaikoma Dievo dovana – dovana sugebėti liudyti tikėjimą, kad ir kas atsitiktų. Šių dienų islamiškosios kankinystės,atvirkščiai, yra paremtos veiksmais, kuriuos žmonės patys apsisprendė įvykdyti, ko gero, norėdami įrodyti – saupatiems, savo bendruomenėms, galbūt Dievui – jog yra pasirengę numirti už tai, kuo tiki. Šioje vietoje liudytojasdaugiau nebėra kankinys, jis virsta nusikaltėliu.

Taip buvo ne visada. Tiesą sakant, ankstyviausios kankinystės arba tikėjimo liudijimo teologijos abiejose tradicijoseyra labai panašios. Abi tradicijos „liudijimą” net ir persekiojimo atveju laikė iš esmės nesmurtinga reakcija.

Arabų kalbos žodis shahid, paprastai verčiamas kaip „kankinys”, reiškiantis žmogų, pasiryžusį numirti dėl savotikėjimo, Korane išvis neaptinkamas: jis ten vartojamas tik kalbant apie liudijimą teisine prasme, kaip apie liudininką.Tik pokoraniniu laikotarpiu, kai Medinos pagonys pradėjo žiaurų persekiojimą, šis žodis ėmė reikšti žmogų, nužudytąkovoje dėl tikėjimo. Pats Koranas yra daug sudėtingesnis kūrinys, negu daugelis įpratę manyti, ypač tie, kurie trokštapateisinti šiuolaikines „kankinystės operacijas”.

Tikrasis kankinystės veidas - Bernardinai.lt http://www.bernardinai.lt/straipsnis/brian-wicker-tikrasis-kankinys...

1 iš 3 2015.12.08 0:24

Islamiškosios žodžio shahid prasmės raida vyko podraug su „kankinystės” raida krikščionybėje. Iš tiesų kai kuriemokslininkai linkę manyti, jog krikščioniškoji kankinystės samprata padarė įtaką islamiškajai per Artimųjų Rytųkrikščionių ir musulmonų ryšius. Tačiau didžiausias skirtumas islame yra tas, jog pagonys ėmė aršiai persekioti mažą,glaudžiais ryšiais susijusią tikėjimo bendruomenę Arabijoje dar Pranašui gyvam esant – beveik tuo pačiu metu, kai jissavo veiklą perkėlė iš Mekos į Mediną. Todėl musulmonams vis dažniau teko gintis jėga. Taigi veikiai tikėjimoliudijimas pradėtas sieti su kova už jį, ir ši sąsaja netrukus tapo norma, nors ankstyvasis Koranas tam aiškiai nepritarė.

Vėliau šiam procesui pasitarnavo sąvokos „panaikinimas” (naskh) vartosena mokslinėse paties Koranointerpretacijose. Pasak šių interpretacijų, Korano eilutės, apreikštos vėlesniuoju Pranašo gyvenimo laikotarpiu, esą„panaikinusios” ankstesnius (daugiausia nesmurtinius) Mekos periodo pamokymus. Šiuolaikiniai mokslininkai ėmė visdažniau klausti, ar tik nepiktnaudžiaujama naskh sąvoka, mėginant pagrįsti „karingą” musulmoniškos „kankinystės”pobūdį, prieštaraujantį musulmono, kaip nesmurtaujančio liudytojo, sampratai. Tačiau šiems mokslininkams šiandientenka kovoti sunkią kovą su plačiai išplitusiu, nors ir klaidingu, požiūriu, kad islamas nuo pat pradžių buvo įsišaknijęssmurte.

Krikščionių istorija buvo visai kitokia. Nuo pat pradžių jie buvo išsibarstę po visas Romos imperijos vietas, matEvangelijos skelbimas veikiai išplito iš Jeruzalės. Negana to, krikščionys praktiškai buvo nušalinti nuo tarnybosRomos armijoje, nes šioji pripažino politeizmą (tuo tarpu su VII a. Arabijos musulmonais Romos armija praktiškaineturėjo jokio tiesioginio ryšio). Štai kodėl iki III a. pradžios buvo labai mažai kareivių krikščionių. Tai paaiškina, kodėlkankinystės sąsaja su karinėmis operacijomis, net ir tikėjimo „savigynos” vardu, neišsiplėtojo taip, kaip tai nutikoislame. Tai padėjo susikurti stipriai tradicijai, teigiančiai, jog kankinystė arba tikėjimo liudijimas yra nesuderinamas sutarnavimu kariuomenėje, tegu ir kariaujančioje „teisingą karą”.

Ankstyvieji abiejų tradicijų požiūriai į savižudybę beveik sutampa: savižudybė yra aiškiai ir nedviprasmiškaidraudžiama. Tačiau abiejose pusėje netrukus iškilo teologinių keblumų, ir labai dažnai pateikiami atsakymai atrodosilpnokai. Antai krikščionė mergelė šv. Pelagija iš Antiochijos (mirusi 311 m.) aiškiai nusižudė, kad nebūtųišprievartauta, tačiau ji vadinama nekaltybės kankine. Tiek Augustinas, tiek Tomas Akvinietis labai nevykusiai teisinaBažnyčios sprendimą ją pagerbti. Dar prasčiau jiems sekasi pateisinti Samsono savižudybę, ir jie tegali pasakyti, kadnusižudyti jam leidusi Šventoji Dvasia.

Atitinkamų problemų kyla ir kai kuriems islamo teoretikams, mėginantiems pateisinti šių dienų savižudžių operacijas.Tarus, kad tos operacijos vykdomos dėl didesnio gėrio, sako jie, Korano draudimus galima atidėti į šalį. Arba kartaisteigiama, jog tos savižudybės iš tiesų nėra savižudiškos, nes tai esantys tokie didvyriški poelgiai. Jie vykdomi ne išnevilties ar nusivylimo, bet iš troškimo „sviesti engėjams į širdis baimę ir siaubą”. Abiejų rūšių atsakymai skamba itinsilpnai, netgi iracionaliai. Jie supainioja „kankinių” veiksmus su tokių jų veiksmų motyvais. Kiekvienu atveju tiksusilpnėja draudimas nusižudyti. Tokiu būdu šių dienų savižudžių operacijoms suteikiamas tam tikras teologinispateisinimas.

Tačiau, ko gero, įdomesnė yra mintis, kad ateityje mums teks pripažinti naujos rūšies kankinį: tokį, kokį galėtųpripažinti abi tradicijos. Aš turiu omenyje kankinius „už teisingumą ir taiką”. Pasiskolinau šią frazę iš kardinoloCormaco Murphy-O’Connoro viešo pagiriamojo žodžio Margaretei Hassan, kuri buvo nužudyta už tai, jog padėjoeiliniams Irako piliečiams, mat buvo katalikė iš Vakarų, ištekėjusi už musulmono, turėjo Irako pilietybę ir nuosekliaipriešinosi Vakarų invazijai į savo šalį. Ko gero, ji tėra naujausia kandidatė, pasekusi pavyzdžiu tokių asmenybių kaipEditha Stein ir Maksimilijonas Kolbe. Nes visi jie žuvo ne kaip krikščionybės, bet kaip teisingumo ir taikos liudytojaipasaulinėje bendruomenėje.

Vienas iš būdų, kaip Vakarai galėtų padėti atkurti iškreiptą kankinystės sąvokų pusiausvyrą, būtų viešas pripažinimas,kad šie liudytojai (ir, be abejonės, daugelis kitų abiejose religijose) yra kankiniai visiems ir kiekvienam: tai yraliudytojai, kuriuos gali garbinti tiek musulmonai, tiek krikščionys, nes tai, už ką jie atidavė gyvybes, yra gera visiems.

Iš „Tablet“ vertė Rūta Tumėnaitė

„Mažoji studija“

Tikrasis kankinystės veidas - Bernardinai.lt http://www.bernardinai.lt/straipsnis/brian-wicker-tikrasis-kankinys...

2 iš 3 2015.12.08 0:24