Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2010m. spalis, Nr. 2

1 2

3

4 5 6

7 8 9

Visiems visiems Mokytojams – nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai Tarptautinės mokytojų dienos proga, o jums – konkursas! Atpažinkite mūsų mokytojus, ir puikus prizas garantuotas. Atsakymų, kaip visada, laukiame 405 kabinete.

2

Kur pasuksi TU..? Rugsėjį laukiame tvarkaraščio, pykstame, jei kažkas ne taip. Individualiųjų tvarkaraščių sistemą galėčiau palyginti su demokratija: ši santvarka nėra gera, tačiau geresnės neturime. Mums pasirinkti savąjį kelią toli gražu nėra lengva, tačiau tiems, kurie padeda į jį pasukti, tai taip pat nėra paprasta. Apie tai ir nusprendėme pasikalbėti su

gimnazijos viduriniojo ugdymo skyriaus vedėja Jūrate PINKUVIENE. –Kaip šiemet sekėsi sudarinėti individualiuosius tvarkaraščius? Ar iškilo daug sunkumų? –Šiame darbe sunkumų neišvengsi, bet rezultatas, manau, neblogas. Nėra aštuntų pamokų, net dvi dienas per savaitę „trečiokai“ turi tik po šešias pamokas, nedaug „langų“. –Galbūt dabartiniai vienuoliktokai atsakingiau rinkosi savo kelią ir mažiau blaškėsi? –Blaškymųsi buvo, daugeliui reikėjo patarti, beveik pusmetį konsultavome. Ne visų pageidavimus išpildžiau. Suprantu, kad tai nei mokiniui, nei jo tėvams nėra paprasta – reikia suderinti norus su galimybėmis, „tilpti“ į pasirinktą kryptį, neviršyti pamokų skaičiaus. –Ar sulaukėte daug nusiskundimų, kad galbūt ne visų svajones išpildėte? –Gaila, deja, dažnai mokinys renkasi ne tik dalyką, bet ir mokytoją. Viduriniame ugdyme išplėstinius kursus dėsto tikrai profesionalūs pedagogai, turintys praktikos, ne vienus metus ruošiantys valstybiniams egzaminams ir dirbantys egzaminų vertinimo komisijose, todėl daug pageidavimų nebuvo. Vieno kito teko ir nepaisyti. Buvo pageidaujančių, kad visa klasė patektų pas tą patį mokytoją. Į tokius norus teko nekreipti dėmesio, nes mobilios grupės sudaromos ne tokiu principu. –Ko palinkėtumėte dabartiniams dešimtokams, kurie dar tik rinksis savo svajonių profesiją? –Dešimtokams palinkėčiau visų pirma tą svajonę turėti, tada jau kaip nors viskas dėliosis. Atsarginis variantas, žinoma, irgi neblogai, ypač jeigu priderintas prie galimybių... Na, bet kas čia svajones su kuo nors derina, pasakiau nei šį, nei tą...Sunku bus tiems, kurie nežino, ko nori. Tuomet gal tėveliai padės, gal kuratorė ar gimnazijos specialistės (soc. pedagogė, psichologė). Svarbu, kad būtų noras siekti, ieškoti savęs ir, žinoma, atrasti, nebūtinai dešimtoje klasėje, gal vėliau, bet laiku. – Ačiū už nuoširdžius atsakymus!

Ieva Paužaitė, 3gb Nuotrauka iš asmeninio albumo

Brangu mums, svarbu lenkams

Jau ne vienus metus graži bičiulystė sieja Kauno r. savivaldybę su Myslibužo rajonu Lenkijoje. Kasmet liepos mėnesį Kauno rajono savivaldybės delegacija apsilanko greta Myslibužo (iki 1945 m. priklausė Vokietijai ir vadinosi Soldinu) esančiame Pščelniko miške, kur 1933 m. naktį iš liepos 16 į 17 d. likus skristi iki Kauno tik 650 km tragiškai žuvo lietuvių lakūnai, Atlanto nugalėtojai Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

Rugsėjo 11–14 d. šiame sename Lenkijos mieste (miesto teisės suteiktos 1253 m.) kartu su Kauno rajono savivaldybės delegacija teko dalyvauti įspūdingoje Derliaus šventėje. Mūsų delegaciją visą viešnagės laiką lydėjo buvęs mokytojas Ferdynandas Lukasikas, kuris per dvi dienas aprodė, kas svarbiausia lenkams ir, be abejonės, mums. Buvome maloniai nustebinti, kad Vakarų Pamario Lenkijos gyventojai tiek daug pagarbos reiškia mūsų didvyriams, lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui. Mieste įkurtas lakūnų atminimo skveras, kuriame 2008 m. liepos 13 d. dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos prezidentams V. Adamkui ir L. Kačynskiui ir minint lakūnų skrydžio per Atlantą 75-ąsias metines atidengtas paminklas (skulptorius K. Lanauskas). Didelį įspūdį kiekvienam palieka lakūnų žūties vietoje 1936 m. architekto V. Landsbergio-Žemkalnio pastatytas paminklas ir netoliese esanti klėtelė – muziejus, kuriame iš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus perkelti eksponatai byloja apie legendinius lakūnus.

Maloni staigmena mūsų laukė S. Dariaus ir S. Girėno vardu pavadintoje gimnazijoje. Prieš suteikiant pavadinimą gimnazijai buvo surengtas referendumas, kurio metu pasiūlyti trys pavadinimai (du iš jų susiję su reikšmingais Lenkijos istorijai asmenimis), tačiau gimnazijos bendruomenė pasirinko S. Dariaus ir S. Girėno vardą. Ir tai įvyko 900 km nuo Lietuvos! Mus priėmusi gimnazijos direktorė pasakojo, kad pirmaisiais metais gimnazistai supažindinami su gimnazijos ir jos vardo istorija ir būtinai apsilanko gimnazijos muziejuje, kur didžioji eksponatų dalis pasakoja apie legendinius lakūnus. Džiugu, kad muziejaus ekspoziciją papildys mūsų mokytojos V. Laužadienės sukurtas suvenyras su mūsų gimnazijos atributika. Su direktore aptarėme, kokios būtų mūsų ir šios mokyklos bendradarbiavimo galimybės. Juk ne tik istorinė atmintis sieja abu rajonus. Myslibužas garsėja ežerais, turistinėmis bazėmis, jo teritorijoje dujų telkiniai, o iki Berlyno irgi tik 160 km.

Spalio 23d. Kauno rajonas minės 55-erių metų sukaktį. Savivaldybė rengiasi pasirašyti sutartį su Myslibužo rajonu stiprinant tarpusavio bendradarbiavimą švietimo, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, kultūros, turizmo ir sporto srityse. Taigi, galime teigti, kad draugystės galimybės plečiasi.

Direktorius Arūnas Bučnys

3

Į Mokslo festivalį – būsimieji mokslininkai?

Grupelė mūsų gimnazijos

mokinių su biologijos

mokytoja Irena Gronskiene

rugsėjo 11 dieną dalyvavo

penktajame KTU rengiamame

Mokslo festivalyje. Mūsų mokiniai klausėsi dviejų paskaitų.

Viena jų vadinosi „Sveikas grūdas – sveika duona“ (vyko Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir kompetencijos centre). Joje dalyviai buvo supažindinti su pagrindinėmis grūdų pažeidimo priežastimis ir galimomis jų pasekmėmis grūdų produktų saugai ir kokybei. Dalyviai galėjo išsikepti duonos iš skirtingų grūdų, jos paragauti.

Antroji paskaita – „Pakuotės, naujos medžiagos ir ekologija“. Ši paskaita vyko Dizaino ir technologijų fakultete,

Grafinių komunikacijų ir inžinerijos katedroje. Visi dalyvavusieji buvo supažindinti su būdais, kaip sumažinti pakuočių atliekas, didinti pakartotinį

perdirbimą ar mažinti energijos sąnaudas. Taip pat dalyviai sužinojo, kad kuriamos naujos medžiagos, produktai, procesai ir sistemos, kurios būtų „draugiškos“ žmogaus sveikatai ir aplinkai bei praplėstų pakavimo medžiagų funkcines galimybes.

Šios išvykos tikslas buvo susipažinti su KTU vykdomais fizinių, technologijos ir socialinių mokslų tyrimais ir eksperimentais.

Lauksime kitų metų Mokslo festivalio! Ugnė Lisauskaitė, 7c ir Gabrielė Svėržaitė, 7c

Irenos Gronskienės nuotraukos

Mokinių taryba, a – ū!

Baigiasi rugsėjis, o apie pernai tokios

aktyvios tarybos veiklą – nė mur mur. Kas nutiko? Gal senoji pavargo, o naujosios nėra? Tikimės, kad į visus klausimus atsakys mokinių tarybos galva, prezidentė Akvilė ARLAUSKAITĖ (4gc).

–Dėl kokios priežasties bus perrenkama

mokinių taryba? –Kaip pastebėjote, mokinių taryboje

vyksta tikras chaosas. Joje yra trylika narių, o aštuoni iš jų – kruopštūs, gabūs ir stresuojantys dvyliktokai. Moksleivių išrinkti šaunuoliai nusprendė esą visai nenaudingi mokyklos neformaliojoje veikloje, todėl savo vietas užleidžia kitiems šauniems, idėjų kupiniems, atkakliems ir kūrybingiems moksleiviams.

–Kada bus renkama nauja mokinių taryba?

–Į mokinių tarybą kandidatavo apie dvidešimt mokinių, kurie pirmą kartą visi susirinko rugsėjo 22d. Iš jų bus išrinkti tik 6, nes mokinių taryboje planuojama ne didesnė nei vienuolikos narių komanda.

–Kas yra atsakingi už rinkimus? –Už rinkimus atsakingi penki likę

tarybos nariai: Milda, Austėja, Evaldas, Domantė ir Rūta. Jiems padeda J. Lubienė ir kuratorė Auksė. Galutiniai rinkimai vyks rugsėjo 29 d. po 7 pamokų. Viskas bus sprendžiama slaptu balsavimu. Kiekvienas kandidatas turės prisistatyti bei apibūdinti save kaip asmenybę ir kaip būsimą mokinių tarybos narį. Tą pačią dieną bus renkamas ir naujas mokyklos prezidentas.

–Ko palinkėtum kandidatams? –Norėčiau visiems palinkėti sėkmės,

susikaupimo, didelio ryžto, pastangų ir idėjų. Tikiuosi prižiūrėsite mūsų kabinetą, nešiukšlinsite, nepamiršite uždaryti langų ar išjungti šildytuvo, neauginsite pelėsių puodeliuose ir dirbsite kaip viena didelė komanda.

Ieva Mocevičiūtė, 8d

4

Tiesiog - Auksė

Kiekvienais mokslo metais gimnazijoje išvystame šiokių tokių naujovių, permainų. Šie metai irgi ne išimtis. Mokykloje papūtė nauji, verti dėmesio vėjai. Mūsų gretas papildė žmonės, kurie dirbs su mokiniais ir padės jiems ne tik nepraleisti pamokų, dėvėti uniformas, bet ir sieks pagerinti visą mūsų gyvenimą mokykloje!

Viena iš šių žmonių – III gimnazinių klasių kuratorė Auksė DABULSKIENĖ. Iš jos liete liejasi optimizmas, puiki nuotaika ir galybė idėjų, su kuriomis ji sieks užkariauti III gimnazinių klasių mokinius, jų pasitikėjimą, pagarbą bei norą bendradarbiauti. Taigi, susipažinkime su Aukse...

–Kokias studijas baigėte? –Mokiausi KTU Socialinių mokslų fakultete. Ten

įgijau verslo administravimo ir vadybos bakalauro diplomą. Dar baigiau KTU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos institutą, kuriame įgijau švietimo vadybos magistro laipsnį.

–Kur dirbote (jei dirbote) anksčiau? –Taip, dirbau. Buvau vienos Kauno įmonės

renginių organizavimo vadovė. Daug kas pagalvos, ką aš veikiu mokykloje, tačiau kiekviename darbe svarbiausia bendravimas su žmonėmis, o ne jų profesijos, socialinis statusas, amžius, poreikiai, pageidavimai ir tikslai. Mokykloje tikiuosi pritaikyti šią savo patirtį.

–Ką manote apie mūsų mokyklos mokinius? –Anksčiau niekada negalvojau apie VISOS mokyklos

mokinius, tik tiek, kiek jie siejosi su mano pačios vaikais. Bet šį pavasarį teko daug bendrauti su dabartiniais dvyliktokais, ir galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų gimnazija tikrai turi kuo didžiuotis. Tai puikūs mokiniai (ir tam nebūtina būti pirmūnu), puikūs draugai ir tikslo siekiantys jauni žmonės. O dabar, padirbusi pirmas savaites, galiu tik patvirtinti savo nuomonę – jie VISI labai skirtingi, bet tikrai šaunūs.

–Ar lengva ir paprasta susitvarkyti su trimis klasėmis iškart?

–Būtų kvaila manyti, kad tai paprasta ir lengva. Jokiu būdu. Formaliai, sąrašuose ir dokumentuose, tai trys klasės, bet teigčiau, kad dabar esu labai „turtinga“, turiu 84 augančias asmenybes, su kuriomis man reikia susipažinti ir bendrauti. Ir kol kas dar jų vis klausiu – „a“, „b“ ar „c“... Tvarkytis tik su dokumentais ir žurnalais lengviau...

–Kaip manote, ar pasiteisins Jūsų, kaip kuratorių, darbas? –Manau, kad taip. Tikiu šia naujove. Tačiau tai didelis iššūkis

mokyklos bendruomenei. –Koks Jūsų laisvalaikis? Kas laukia po kuratorės darbo ar

prieš... –Pasikeitus darbui, mano dienotvarkė pasikeitė. Kaip ir

visiems, didelę laiko dalį praryja buitis, tačiau stengsiuos, kad įprasti pomėgiai ir šeimos tradicijos neprapultų. Labai patinka skaityti, atėjus šaltiems orams vakaroti su šeima prie židinio, esant galimybei keliauti. Dabar prie savo laisvalaikio reikės pridėti dalį savo darbo, pvz., keliones su auklėtiniais.

–Kaip Jums patiktų ir norėtumėte, jog į Jus kreiptųsi mokiniai? Kuratore? Auklėtoja?

–Dabar kreipiasi įvairiai: mokytoja, auklėtoja, kuratore. Tačiau man pačiai tai neįprasta, tad mokiniams pasiūliau, kad į mane gali kreiptis vardu. Tai truputį mažina atstumą tarp mūsų, nors kol kas daugeliui labai sunku kreiptis tiesiog vardu.

–Ko pati tikitės iš šio darbo? –Tikiuosi, kad šiame darbe nebūsiu viena. Labai svarbus

mokinių požiūris į mus, tad norėčiau abipusio bendravimo. Tada viskas įmanoma . Taip pat labai svarbus ir reikalingas kolektyvo palaikymas, patarimai.

–Ir tradiciškai – palinkėjimas gimnazijos mokiniams. –Turbūt tradicinis ir atsakymas – sėkmingų mokslo metų. Tikime, jog A. Dabulskienė jums patiks, nes mums ji –

super! Deimantė Stulgytė, 3gc

Gailės Juknytės (3gc) nuotrauka

5

„Svarbiausia – dirbti nuoširdžiai ir su meile“

Nuoširdžioji Inga,

pas kurią norisi ateiti ir atsipūsti per kiekvieną pertrauką. Jaukiame kuratorių kabinete kalbinu visų dešimtokų draugę, kuratorę Ingą ŠVEDIENĘ.

–Ką veikėte

anksčiau? Galbūt teko dirbti ką nors panašaus?

–Kuratoriaus pareigybė naujiena mokyklai ir visai jos bendruomenei. Esu

baigusi viešojo administravimo magistrantūrą, visi mano darbai buvo susiję su žmogiškaisiais santykiais, bendravimu. Todėl šio darbo specifika man nėra naujiena.

–Kaip nusprendėte išbandyti kuratorės darbą būtent mūsų gimnazijoje?Kuo šis darbas jus sužavėjo?

–Su šia gimnazija esu susijusi jau šešti metai.Čia mokosi mano vaikai. Tik iki šių metų gimnazijos veikloje dalyvaudavau kaip mama. Šis darbas mane sužavėjo, visų pirma, galimybe padėti moksleiviams bei prisidėti prie gimnazijos veiklos tobulinimo.

–Kokie jausmai aplankė, kai tapote kuratore, visų dešimtokų „antrąja mama“, bei naujiena gimnazijai?

–Puikūs! Man patinka bendrauti su jaunimu. Jie energingi, iniciatyvūs bei atrandantys savo kelią žmonės. Svarbu laiku jiems padėti žengti jų pasirinktu keliu. Tad labai tikiuosi savo darbu būti naudinga moksleiviams bei gimnazijai.

–Ar nebaisu prisiimti atsakomybę už tikrai daug mokinių, o ypač paauglių?

–Atsakomybė yra kiekviename darbe. Senoliai sako: “Bijai vilko, neik į mišką“. Man šis darbas patinka. Šie paaugliai jau sąmoningi piliečiai, suvokiantys teisės ir pareigos santykį.

–Kokius tikslus kelsite sau ir savo 10-

tokams,kad pasiektumėte bendrų rezultatų? –Mano tikslas – kad mano auklėtiniai noriai eitų

į gimnaziją, kad čia rastų ne tik jų laukiantį puikų ir draugišką kolektyvą, bet ir noriai mokytųsi bei suvoktų, kad ateities planai visų pirma prasideda čia.

–Kuo skiriasi kuratoriaus ir mokytojo žvilgsnis į mokinį?

–Kuratoriaus pareiga ne mokyti, o padėti. Padėti spręsti auklėtiniams kylančias problemas, susijusias su mokymosi procesu. Būti patarėju ir vyresniu draugu.

–Jau bendravote su visomis keturiomis dešimtokų klasėmis. Kaip Jus priėmė mokiniai? Kokį įspūdį Jums paliko?

–Džiugu matyti teigiamą mokinių požiūrį. Visi dešimtokai puikūs ir įdomūs .Gera ir smagu su jais bendrauti. Tikiuosi visus metus išlaikyti tą ryšį, kurį atradome.

–O kaip Jums mūsų mokytojų kolektyvas? Ar negaunate patarimų, kaip elgtis su mokiniais?

–Mokytojai geranoriški ir paslaugūs. Žinoma, dar ne su visais teko bendrauti. Už nuoširdų priėmimą ir pagalbą, patarimus bei pamokymus esu dėkinga visiems penkiems direktoriaus pavaduotojams, mokytojams V.Jaruševičiui, Z. Laužikaitei bei kitiems, kurie nedvejodami pasiruošę padėti.

–Kokios Jūsų charakterio savybės padeda dirbant su didele grupe žmonių?

–Darbui su didele žmonių grupe reikalingos žinios bei įgūdžiai. Bet svarbiausia – dirbti nuoširdžiai ir su meile.

–Ką veikiate po pamokų ? Kaip ilsitės? –Po pamokų laiką skiriu savo vaikams, šeimai.

Su savo vaikais stengiuosi bendrauti daug. Skaitau knygas, tapau. O pradėjusi dirbti gimnazijoje nuolat mintimis esu su dešimtokais.

–Labai ačiū už nuoširdžius

atsakymus.Linkime daug daug nepakartojamų akimirkų darbe.

Indrė Maleckaitė, 2gb

Gailės Juknytės (3gc)nuotrauka

6

„Bandau visur suspėti“ Praėjusiame numeryje Jus

supažindinome su darbą mūsų gimnazijoje pradėjusiomis mokytojomis. Šį mėnesį kviečiame truputėlį geriau pažinti ir naujuosius mokytojus. Jūsų dėmesiui geografijos mokytojas Simonas ŠABANOVAS.

–Kaip pasirinkote geografiją? –Taip ėmė ir atsitiko. Nuo šeštos

klasės man tiesiog labai patiko geografija. Ja domėjausi, skaičiau daug knygų. Nors visada patiko ir fizika bei chemija. Paskui prasidėjo visokios olimpiados, respublikinėje geografų olimpiadoje laimėjau du ar tris kartus, jau neatsimenu . Vėliau turėjau pasirinkti, kur stoti. Ilgai galvojau, ar noriu į teisę, ar į ekonomiką. Nusprendžiau, kad teisė man bus per „sausas“ mokslas, taigi geografija nugalėjo ir įstojau į Vilniaus universitetą.

–Paskui niekada neteko gailėtis? –Ne, kaip tik! Labai patiko, galiu sau pliusą užsidėt už šitą

pasirinkimą. Gal pirmais metais buvo kiek sunkoka mokytis, mat dėstytojai mėgsta pirmakursius „paspausti“. Ir šiaip yra šokas, kai baigiasi mokyklinė geografija ir prasideda universitetinis lygis, bet nieko, susitvarkiau.

–Baigėte Vilniaus universitetą, gyvenote Vilniuje? Teko girdėti, kad ten ir dirbate.

–Ne, šiaip esu kaunietis. Bet kai studijavau Vilniuje bakalaurą, teko išvažiuoti su mainų programa metams į Islandiją, po to Vokietijoj pasimokiau dar pusę metų, o jau grįžęs įstojau į Vilnių, urbanistikos magistrą.

Yra toks Geografijos ir geologijos institutas prie Vilniaus universiteto, ten ir dirbu Lietuvos kraštovaizdžio skyriuje. Taip pat esu „The European Green Belt“ organizacijos kuratorius Lietuvoje.

–Jums tenka nuolat važinėti į Vilnių? –Taip, be magistro dabar dar ir pedagogiką tenka ten

studijuoti. Taip išeina, kad studijuoju ir dirbu Vilniuje, bet gyvenu Kaune ir dar mokau jūsų gimnazijoje.

Jau esu pripratęs prie tokios dienotvarkės. Keliuosi visada 6:10, tada pusryčiai, susitvarkau ir vykstu arba į mokyklą, arba į paskaitas Vilniuje. Grįžtu namo apie devintą valandą vakaro.

–Kaip Jūs viską suspėjate? –O kur dėsies? Ne visada pavyksta, bet bandau. –Ar Jums lieka laisvo laiko? Kaip leidžiate savaitgalius? –Savaitgalių būna visokių. Dažnai pasitaiko įvairios

konferencijos, kaip tik dabar teks išvykti į vieną Čekijoje. Šiaip turiu sodą, tai ten bandau pasitvarkyti, apsikuopti. Dar labai mėgstu keliauti. Labiausiai dabar norėčiau aplankyti Japoniją – mane žavi jų kultūra ir griežta tvarka.

– Papasakokite daugiau apie savo patirtį Islandijoje ir Vokietijoje.

–Labai šaltas kraštas, bet man patiko, beveik mėgstamiausia šalimi tapo. Yra du skirtingi dalykai ten važiuoti kaip turistui ir šiaip, kaip mes važiavom. Tau gidas aprodys lankytinas vietas ir viskas, o, pavyzdžiui, mes trise išvažiavom į centrinę Islandiją, į kalnus, kur žinai, kad 200 km aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Visiškai kitas jausmas. Daug kam pasirodydavo sunku prisitaikyti prie poliarinių naktų ir po poros mėnesių pabėgdavo, bet mes, lietuviai, prie visko galim priprasti .

Palyginus su Vokietija, Islandijoje žymiai lengviau susišnekėti. Dabar suprantu ką jie kalba, tik kalbėti pačiam sunku. Buvo labai smagu, kai parduotuvėje kasininkė kažko klausė, aš atsakiau, tada dar porą klausimų uždavė, aš vėl atsakiau, ir tik po trečio ar ketvirto klausimo ji suprato, kad aš ne islandas ! Beje, jie įdomiai moka atskirti, ar tu vietinis, ar ne. Užsieniečiai lyjant visada traukia skėtį, o islandams jis neegzistuoja, net parduotuvėse jų nėra. Teko ir man adaptuotis ir pamiršti, kad yra skėčiai, ir naudoti tik kapišoną. O Vokietijoje jau mokiausi daugiau. Taip pat yra ką pamatyti ir išmokti. Vokiečių geografijos mokykla yra viena pagrindinių mokyklų pasaulyje, daug patirties pasisėmiau.

–Kokia buvo pirmoji Jūsų diena mūsų mokykloje? –Ji buvo dar pavasarį, kai teko pavaduoti. Dėsčiau

pamoką šeštokams, gaila, kad jų nebemokau, man jie įsiminė kaip labai besidomintys geografija. Iš pradžių kažkaip tikėjausi, kad bus daug judesio, bet jie tylėjo ir klausėsi manęs, net nustebau. Vis galvojau, kad tik ne per sudėtingai paaiškinti jiems. Dar iki šiol yra tas dalykas likęs – bandau išmesti visus terminus ir paprastais žodžiais paaiškinti, nespausti mokinių.

–Su kuriais lengviau dirbti – su jaunesniais ar vyresniais?

–Su vyresniais gali diskutuoti, šiek tiek laisvesne forma dirbti, jie kažką jau žino, pas juos ir tvarka kitokia, supranta, ko į pamoką atėjo. Su mažesniais kita situacija. Jie labai imlūs, iš karto išgirdę daug prisimena, bet jų judrumas jiems patiems kartais trukdo, tačiau nieko, jie irgi tikrai protingi.

–Gal tarp mokinių atpažįstate panašių į save? –Aišku, kad atpažįstu. Tikrai yra geografijos mėgėjų.

Vieni sako, kad geografija labiausiai patinkanti pamoka, kad įdomu mokytis ir apie pasaulį, ir apie Lietuvą, kiti sako, kad per daug juos spaudžiu. Kai klasėje sėdi 30 žmonių, kiekvienas su savo charakteriu ir pomėgiais, negali visiems įtikti.

–Ačiū už atsakymus. Sėkmės Jums! Justina Mizeraitė, 4gd

Gailės Juknytės (3gc) nuotrauka

7

Rašyti laiškus – be galo malonus užsiėmimas

Jau mėnesį mūsų gimnazijoje istorijos pamokas veda naujas mokytojas – Arūnas BORISAS. Norėdama supažindinti gimnazijos bendruomenę su nauju jos nariu, uždaviau jam porą klausimų.

–Ką veikėte prieš ateidamas dirbti į mūsų mokyklą?

–Daugiausia dirbau gidu, su užsienio turistais važinėdavau po Lietuvą.

–Kiek laiko dirbate gidu? –Nuo 2008 metų, taigi jau trejus metus. Nors, galima

sakyti, tai sezoninis darbas, dažniausiai trunkantis iki šiltojo periodo pabaigos. Dirbti tenka visoj Lietuvoj, bet daugiausia Vilniuje ir Trakuose. Taip jau yra, kad tai pagrindinės vietos, kuriomis domisi į Lietuvą atvykstantys užsienio svečiai. Kiek nuo manęs priklauso, visuomet stengiuosi turistus sudominti ir būtinai atvežti parodyti Kauną.

–Kur įgijote specialybę? –Vytauto Didžiojo universitete, ten tapau istoriku. –Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? –Mėgstu rašyti. Tiesiog rašyti, tarkim, kad ir laiškus –

man tai be galo malonus užsiėmimas. Todėl kartais kyla pagunda ir kokį prozos kūrinį suregzti, bet čia jau sekasi sunkiau, matyt, nelabai kūrybingas esu. Tad viskas, ką pavyksta sukurti, dažniausiai, kaip sakoma, lieka stalčiuje, sau. Dar namie turiu akvariumą, kuris taip pat atima dalį laisvalaikio. Ir, žinoma, progai pasitaikius, mėgstu pakeliauti, savo jėgomis visą kelionę suorganizuoti.

–Kaip sugalvojote įsidarbinti mūsų mokykloje? –Mokyklos nesirinkau. Tiesiog mokytojo darbas visada,

dar nuo tų laikų, kai pats buvau mokinys, atrodė įdomus, tad ir knibždėjo noras pabandyti. Kadangi Ugnės Karvelis gimnazijos direktorius šią vasarą kaip tik ir pasiūlė pamėginti, o ir pati gimnazija atrodė patraukli, labai greitai apsisprendžiau.

–Kaip mokyklos atmosfera? Kokį įspūdį susidarėte?

–Susidariau griežtos ir drausmingos mokyklos įvaizdį, kurioje darbo drausmė galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams. O šiaip man labai patinka, kad mokykla yra gražioje vietoje ir truputį toliau nuo miesto šurmulio. Dėl to kas rytą vykdamas čia tam tikra prasme atsipalaiduoju. Man atrodo, kad tai, jog mokykla yra būtent šioje vietoje, prideda jai autoritetingumo ir tvirtybės – leidžia kur kas lengviau būti tokiai, kokia ji ir yra pavaizduota mokyklos herbe.

–Ar sunku buvo vesti pirmąją pamoką? –Sunku nebuvo, nes gido darbas panašus. Tik

baigęs universitetą eiti dirbti mokytoju dar nedrįsau. Ir, tikriausiai, gerai, nes dar trūko gyvenimiškos patirties, kurią kartu su drąsa kaip tik ir suteikė gido darbas. Nerimą jaučiau tik iki pirmojo skambučio, po kurio viskas nurimo ir sustojo į savo vėžes, tarsi jau seniai taip gyvenęs būčiau.

–Koks linksmiausias ar įsimintiniausias įvykis iš Jūsų mokyklos laikų?

–Mokykla – tai pirmas ilgas ir labai svarbus laikotarpis kiekvieno žmogaus gyvenime, tarsi epocha, kaip sakau savo mokiniams. Gausu pačių įvairiausių daugiau ar mažiau reikšmingų prisiminimų iš visų klasių – pradinių, vidurinių ir, galiausiai, vyriausių. Iš pastarųjų prisiminimų turbūt daugiausia. Tačiau išskirti kažkurį vieną įvykį vis dėlto man būtų per daug sunki užduotis.

–Kaip praleidote vasarą? –Šią vasarą daug dėmesio skirti sau negalėjau.

Turėjau daugiau nei iki tol darbo su turistais. Tačiau pavyko keletą kartų nuvykti prie mylimos Baltijos. Gerokai turtingesnė įspūdžių buvo 2009-ųjų vasara. Tuomet automobiliu su draugais keliavome po Austrijos kalnus, o prieš tai dar ir po Saremos salą Estijoje. Tokios kelionės, kai vyksti savo jėgomis, gali bet kada panorėjęs sustoti, ką nori pamatyti, man pačios įdomiausios.

–Dėkojame už sugaištą laiką ir linkime sėkmės tolesnėje veikloje.

Birutė Grigaitytė, 4gd

Nuotrauka iš asmeninio albumo

8

Laikraštį leidžia Jaunųjų žurnalistų būrelis Maketavo Ieva Borutaitė, 4gc

Stiprus ryšys

Kiekvienas iš mūsų mėgstame laisvalaikį leisti pačiais įvairiausiais būdais: nuo skaitymo iki ropinėjimo kalnais. Kartais jaučiame, kad esame savo kailyje ir nieko negali būti geriau, tik tobulėjimas, o kartais žiopčiojame kaip žuvys be vandens... Džiaugiuosi, kad Erika RAMOŠKAITĖ, 2gb klasės mokinė, neseniai “Aukštaitijos taurės“ jaunučių žirgų konkūre su Faraonu iškovojusi 1-ąją vietą (ir didelę taurę), savo kelią žino seniai ir labai gerai.

–Kiek laiko užsiimi žirgų sportu, jodinėjimu? –Šešerius metus. –Ką tau reiškia šie nuostabūs gyvūnai? –Žirgai man yra visas gyvenimas. Neįsivaizduoju, ar

be jų išgyvenčiau. –Kaip pasirinkai šį sportą? –Kai buvau ketverių, mama mane vesdavosi į

Marvelėje esantį žirgyną. Nuo tada ir pamėgau žirgus. Jau tuomet lipdavau ant ristūno, jodavau ir nebijodavau. Esu labai dėkinga savo mamai, kad nuvedė mane ten, kur ir pradėjau sieti savo kelią su žirgais.

–Turbūt varžybų tavo tiek metų patirties kraityje yra labai daug. Kokių turi apdovanojimų?

–Taip, dalyvavau daugelyje varžybų. Iš jų parsivežtos ir pagarbiai sustatytos taurės, diplomai, “rozetės“ bei daug kilogramų avižų žirgui.

–Papasakok, kaip vyksta varžybos, ką tenka išdarinėti su žirgais?

–Varžybos vyksta paprastai: sustatomas kliūčių maršrutas, kurį reikia įveikti kuo greičiau bei švariau. Jei žirgas nenumeta karčių ir bėga greitai, patenki į prizines vietas ar net kovoji dėl aukščiausio įvertinimo.Taip pat varžybų metu tikrinamas žirgo šuolio galingumas, kai jis turi peršokti kliūtį, nenumesdamas karties, kuri po kiekvieno šuolio keliama vis aukščiau. Dažniausiai šios rungties čempionu tampa mano treneris Irmantas Grikienis su žirgu, įveikiančiu net 2 metrų aukščio kliūtį.

–Kas įdomiausia dirbant su žirgais? –Įdomu tai, kad kiekvieną dieną žirgas iškrečia vis po kokį

nors pokštą. Jo nuotaika labai greitai keičiasi: tai jis ramus, tai vėl pasiutęs.

–Kokios žirgų savybės tau labiausiai patinka? –Žirgai turi labai gracingą šuolį, stiprų charakterį. Man

labiausiai patinka „pasiutę“, aikštingi, agresyvūs žirgai. Su tokiais žirgais labiausiai pripratusi jodinėti ir užsiiminėti.

–Ką, be šuoliuojančiųjų, dar mėgsti veikti? –Domiuosi ir kitais gyvūnais, automobiliais, motociklais,

susitinku su draugais. –Kiek laiko per dieną skiri žirgynui? Ką dar jame veiki? –Žirgynui praktiškai skiriu visą dieną po mokyklos.

Papildomai tenka įvairių darbų: žirgo, gardo valymas, arklidžių tvarkymas, žirgų maitinimas avižomis, šienu. O jei ruošiuosi varžyboms, dar tenka paplušėti valant inventorių ir kruopščiai išvalyti bei sutvarkyti žirgą.

–Ar žirgai ko nors bijo? Ar sunku juos išsigandusius suvaldyti?

–Žirgai, kaip ir žmonės, ko nors bijo: tai šešėlio, tai automobilių. Kiekvienas savaip. Suvaldyti žirgą, juo labiau išsigandusį, man nėra sunku, netgi smagu-tarsi filmuose, kai žirgas, ko nors pasibaidęs, stojasi piestu ir bando numesti raitelį, o šis kaip tikras narsuolis jį suvaldo.

–Savo ateitį taip pat sieji su žirgais? –Manau, kad taip. Tikrai norėčiau susieti. –Dėkojame už nuoširdžius atsakymus. Linkime, kad

apdovanojimai nebetilptų į kambarį.

Indrė Maleckaitė, 2gb Nuotrauka iš asmeninio albumo