2010 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ · 2015. 3. 9. · 2010 SPALIS–GRUODIS Nr. 4 (20) SPALIS–GRUODIS ISSN 1822-4520 2010. KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA LIETUVOS

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4 (20)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOS

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

S

PA

LIS

–G

RU

OD

IS

Nr. 4 (20)SPALIS–GRUODIS

2010ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2010

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Armanas Abramavičius

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Rima Mekaitė

Ramunė Sakalauskaitė

Egidijus Šileikis

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2011

5

TURINYS

23

50

104


Dėl Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio

(2008 m. gegužės 8 d., 2009 m. vasario 12 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai, 2010 m. lapkričio 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“,

Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams re-

žimams, teisių atkūrimo įstatymo (1998 m. kovo 12 d. redakcija), Lietuvos Res-

publikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m.

balandžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, 2010 m. lapkričio 29 d.

Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

38 straips nio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai, 2010 m. gruodžio 14 d.

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies,

10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respub-

likos Konstitucijai, 2010 m. gruodžio 22 d.


Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Karaliaus, kuriam pradėta apkaltos

byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario Aleksandro Sacharuko, kuriam pradė-

ta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m.

spalio 27 d.


Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respubli-

kos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui, 2010 m. lapkričio 16 d.

Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis

(2008 m. liepos 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos administracinių bylų tei-

senos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. lapkričio 16 d.

Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio Roberto Klovo prašy-

mo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d.

nutarimą, 2010 m. gruodžio 22 d.


Dėl pareiškėjo prašymo, 2010 m. spalio 1 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, 2010 m. spalio 1 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2010 m. lapkričio 17 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, 2010 m. gruodžio 13 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, 2010 m. gruodžio 30 d.


2010 m. spalio 1–gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti pra-

šymai

81

177

181

189

194

196

198

201

202

205


Arnoldas Matijošius. Ispanijos Konstitucijos raidos apžvalga

Ispanijos Konstitucija


Ramutė Ruškytė. Ar religija išgyvena renesansą? Konstituciniai sąžinės laisvės ir

religijos laisvės pagrindai bei religijos laisvės įgyvendinimas Lietuvoje

PRANEŠIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko Kęstučio Lapinsko svei-

kinimo žodis

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalba

Gintaras Kryževičius. Bendrosios kompetencijos teismai ir Konstitucija


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2010 m. spalio 1–gruodžio 31 d.




Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

284

233

236

306

310

311

313

323

326

329

330


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ

ĮSTATYMO 36 STRAIPSNIO (2008 M. GEGUŽĖS 8 D., 2009 M.

VASARIO 12 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2010 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-

minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkui Vytautui Kurpuvesui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2010 m. spalio 28 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/2009 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-27/2009) iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio

1 dalis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus

į Europos Parlamento narius gali kelti išimtinai tik politinė partija, įregistruota pa-

gal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl

partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straips-

nio 2 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio




2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas ◆6

partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 34 straips-

nio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

1. Dalyvavimas politinės partijos veikloje suponuoja tam tikros politinės ideo-

logijos, įsitikinimų ar pažiūrų pripažinimą, todėl Rinkimų į Europos Parlamentą

įstatymo 36 straipsnio 1 dalis neleistinai riboja piliečio, norinčio pasinaudoti savo

rinkimų teise, teisę turėti savo įsitikinimus, pažiūras, nesutampančias su politinių

partijų pažiūromis. Taigi toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatus į Europos

Parlamento narius turi teisę kelti išimtinai tik politinės partijos, pareiškėjo manymu,

prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

Rinkimų tvarka, ribojanti asmenų ar jų grupių (sudarančių bendrą sąrašą) galimy-

bę kelti kandidatūras, pažeidžia pasyviąją gyventojų rinkimų teisę, t. y. teisę būti išrink-

tiems. Toks pasyviosios rinkimų teisės ribojimas pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos

piliečių, bet ir Lietuvoje nuolat gyvenančių kitų Europos Sąjungos valstybių narių pilie-

čių teises. Užsienio valstybių piliečiai neturi teisės būti Lietuvos politinių partijų nariais,

todėl kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių galimybės kandidatuoti Europos

Parlamento rinkimuose yra apribotos labiau nei Lietuvos Respublikos piliečių.

2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, kurioje nustaty-

ta, kad kandidatus į Europos Parlamento narius turi teisę kelti išimtinai tik politinės

partijos, reiškia, kad visi piliečiai, kurie nėra politinių partijų nariai ir nėra susisaistę

su jomis artimais ryšiais, neturi teisės kelti savo kandidatų daugiamandatėje rinkimų

į Europos Parlamentą apygardoje. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiami rinki-

mų lygybės ir visuotinumo principai, įtvirtinti Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje.

3. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją nėra galima tokia Europos Parlamen-

to narių rinkimų sistema, kai piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų kandidatų

sąrašus ar ne tų partijų keliamiems, nėra užtikrinama galimybė dalyvauti rinkimuo-

se į Europos Parlamentą.

Pareiškėjo manymu, teisinis reguliavimas, kai kandidatus į Europos Parlamento

narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti tik politinės partijos, verčia pi-

liečius formaliai ar neformaliai susisieti su politinėmis partijomis. Todėl pareiškėjui

kilo abejonių, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata, kad tik politinės

partijos gali siūlyti (kelti) kandidatus į Europos Parlamentą, atitinka Konstitucijos

35 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Pareiškėjas, ginčydamas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straips-

nio 1 dalyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo nurody-

ta apimtimi atitiktį Konstitucijai, remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d.

ir 2008 m. spalio 1 d. nutarimuose suformuluotomis ofi cialiosios konstitucinės dokt-

rinos nuostatomis.

◆ DĖL RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ 7

4. Pareiškėjo manymu, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio

1 dalyje nustatytas asmenų, nesančių politinių partijų nariais ir siekiančių kandidatuo-

ti į Europos Parlamentą nepriklausomai nuo politinių partijų, teisės būti išrinktiems

suvaržymas gali pažeisti Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus

užtikrinti tarptautiniuose dokumentuose pripažįstamas teises, būtent teisę būti išrink-

tam remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, nepaisant politinių įsitikinimų. Kartu

ginčijama Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata gali prieštarauti Konstitu-

cijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymosi

principui ir įsipareigojimui gerbti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Seimo atstovo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko V. Kur-

puveso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Rinkimų į Europos Parlamentą

įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitu-

cijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio

1 daliai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jis

skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taiky-

mą. Europos Sąjungos teisės aktuose yra įtvirtinti bendri visoms valstybėms narėms

rinkimų į Europos Parlamentą principai, inter alia tai, kad visose valstybėse narėse

Europos Parlamento nariai turi būti renkami pagal proporcinio atstovavimo sistemą

balsuojant už kandidatų sąrašus; valstybės narės gali savo nuožiūra steigti vieną ar ke-

lias rinkimų apygardas, jei tai nepažeidžia proporcinio atstovavimo sistemos.

2. Negalima įžvelgti ginčijamos normos prieštaravimo Konstitucijos 29 straips-

nio 2 daliai. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje įstatymų

leidėjas nustato ne suvaržymus kandidatuojantiems į Europos Parlamentą asmenims

pasinaudoti savo rinkimų teise dėl politinės ideologijos, įsitikinimų ar pažiūrų, bet

reikalavimus politinėms partijoms, kuriuos jos turi atitikti, kad galėtų rinkimuose

kelti kandidatus.

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme imperatyviai nustatyta, kad tiesiogi-

niai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybių narių

piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir tur-

tinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su reli-

gija, veik los rūšies ir pobūdžio – draudžiami. Europos Sąjungos valstybėse narėse ir

kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir

specialūs reikalavimai (dvigubo kandidatavimo vengimas, tam tikro rinkimų užstato

mokėjimas, praėjusių politinių kampanijų lėšų šaltinių ataskaitų pateikimas ir pan.).

Paprastai šiais atvejais net nekyla klausimo dėl piliečių rinkimų teisės pažeidimo ar

ribojimo. Konstitucinės teisės doktrinoje panašūs reikalavimai priskiriami prie pasy-

viosios rinkimų teisės realizavimo sąlygų ir jie yra plačiai taikomi.


3. Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje apibrėžta piliečių subjektinė rinkimų tei-

sė – teisė rinkti (aktyvioji rinkimų teisė). Aktyvioji rinkimų teisė reiškia, kad asmuo

privalo būti įrašytas į rinkėjų sąrašus, jam išduodamas balsavimo biuletenis. Įstaty-

mas užtikrina galimybę visoje valstybės teritorijoje ir už jos ribų lygiomis sąlygomis,

tiesiogiai, slaptu balsavimu balsuoti visiems piliečiams, sulaukusiems nustatyto am-

žiaus, jeigu jie nėra teismo pripažinti neveiksniais. Be to, rinkimų į Europos Parla-

mentą teisę turi nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių

piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Kiekvienas rinkėjas turi vieną

balsą balsuoti už kandidatų sąrašą ar kandidatą ir šis balsas yra lygiavertis kiekvieno

kito rinkėjo balsui. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis ne-

paneigia Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečių subjektinės aktyvio-

sios teisės rinkti Europos Parlamento narius.

4. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, nei pagal Rinkimų į Europos Parlamentą

įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatą „kandidatus gali kelti partija“, nei pagal kitus

šio įstatymo straipsnius, reglamentuojančius kandidatų į Europos Parlamento narius

iškėlimo tvarką, nereikalaujama, kad politinės partijos kandidatais į Europos Parla-

mento narius keltų tik savo narius. Atsižvelgiant į tai, toks Rinkimų į Europos Par-

lamentą įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kai dėl Europos Parlamento narių

mandatų partijų sąrašuose varžosi ir ne politinių partijų nariai, pats savaime nega-

li būti vertinamas kaip nukrypstantis nuo konstitucinės rinkimų sampratos ir pažei-

džiantis iš Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies kylantį imperatyvą, kad niekas negali

būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei partijai.

5. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nepa-

žeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos prin-

cipai, tarptautinės teisės pripažinti teisingų rinkimų principai, taigi ir Konstitucijos

135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarptautinių įsipareigojimų laikymosi principas.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės depar-

tamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus

Deivido Kriaučiūno rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Kur-

puvesas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir at-

sakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Euro-

pos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d.


Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta,

kad šis įstatymas nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos

Parlamento narius į Lietuvos Respublikai skirtas vietas Europos Parlamente.

2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje „Kandidatų kėlimas“

(2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Kandidatus gali kelti partija, pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų

įstatymą įregistruota ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų.

2. Partija kandidatus kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai su-

rašyti pagal jos nustatytą eilę. Jeigu partijos įstatai nenumato kitaip, pagal eilę surašytų

kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas partijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandida-

tų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 ir daugiau kaip 26 kandidatai.“

3. Seimas 2008 m. gegužės 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 3, 6, 8, 15, 17, 21, 22, 24, 25, 26, 29, 30, 32, 33, 36, 37, 38, 46,

47, 48, 49, 50, 54, 57, 59, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 76, 77, 80, 86, 88, 94 straips-

nių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 41, 651 straipsniais įstatymą, ku-

ris įsigaliojo 2008 m. gegužės 24 d. Šio įstatymo 16 straipsniu buvo pakeista inter alia

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (2003 m. lapkričio 20 d.

redakcija). Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės

8 d. redakcija) išdėstytas taip:

„1. Kandidatus gali kelti partija, pagal Politinių partijų įstatymą įregistruota ne

vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reika-

lavimus dėl partijos narių skaičiaus.


rašyti pagal jos nustatytą eilę. Jeigu partijos įstatai nenumato kitaip, pagal eilę surašytų

kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas partijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandida-

tų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 ir daugiau kaip 26 kandidatai.“

Palyginus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2003 m.

lapkričio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Rinkimų į Europos Parla-

mentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatytu tei-

siniu reguliavimu matyti, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio

1 dalyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kurioje nustatomi reikalavimai partijoms,

galinčioms kelti kandidatus į Europos Parlamento narius, buvo įtvirtintas papildo-

mas reikalavimas, kad partijos narių skaičius turi atitikti Politinių partijų įstatymo

reikalavimus.

4. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (2008 m. gegu-

žės 8 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

5. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d.

redakcija) 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatus rinkimuose

į Europos Parlamentą gali kelti politinė partija, yra neatsiejamai susijęs su šio straips-

nio 2 dalimi, inter alia jos nuostata, kad politinė partija kandidatus kelia pateikdama

kandidatų sąrašą.


Aiškinant teisinį reguliavimą, įtvirtintą Rinkimų į Europos Parlamentą įstaty-

mo 36 straipsnyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), šios konstitucinės justicijos by-

los kontekste pažymėtina, kad asmenys gali būti kandidatais rinkimuose į Europos

Parlamentą, jeigu jų kandidatūrą kelia tik politinės partijos, įrašiusios juos į kandi-

datų sąrašą.

6. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2008 m. gegužės 8 d.

redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kituose šio įstatymo straips-

niuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

6.1. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2003 m. lap-

kričio 20 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad Europos Parlamento nariai ren-

kami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, apimančioje

visą valstybės teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu.

Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 10 straipsnį rinkimams organi-

zuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apy-

garda, kurioje balsuoja visi rinkėjai ir renkami visi Europos Parlamento nariai nuo

Lietuvos Respublikos.

6.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 straipsnyje „Visuotinė rinkimų

teisė“ (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatyta:

„1. Rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip

pat nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, ku-

riems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja asmenys, teismo

pripažinti neveiksniais.

<...>

4. Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento nariu gali būti renkamas Lietuvos

Respublikos pilietis ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvoje Europos Sąjungos valstybės

narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir kuris nėra kandi-

datu į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje <...>.“

6.3. Taigi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2008 m. ge-

gužės 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kituose šio įstatymo

straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad

Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos

valstybių narių piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti renkami pagal propor-

cinę rinkimų sistemą, jeigu jų kandidatūras kelia politinės partijos, įrašiusios juos į

kandidatų sąrašus. Pažymėtina, kad nei Rinkimų į Europos Parlamentą 36 straipsny-

je (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose (jų dalyse)

nebuvo numatyta galimybė kandidatų sąrašus pateikti kitiems subjektams, išskyrus

politines partijas. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu įtvirtinta išimtinė politinių partijų

teisė rinkimuose į Europos Parlamentą pateikti kandidatų sąrašus.

7. Seimas 2009 m. vasario 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 1 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeista inter

alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio


20 d. redakcija). Po šio pakeitimo Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straips-

nis (2009 m. vasario 12 d. redakcija) yra išdėstytas taip:

„1. Kandidatus gali kelti partija, pagal Politinių partijų įstatymą įregistruota ne

vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reika-

lavimus dėl partijos narių skaičiaus.


rašyti pagal jos nustatytą eilę. Jeigu partijos įstatai nenumato kitaip, pagal eilę sura-

šytų kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas partijos suvažiavimo ar konferencijos.

Kandidatų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 kandidatai. Kandi-

datų skaičius sąraše (jungtiniame sąraše) negali daugiau nei du kartus viršyti Lietu-

vos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičiaus.“

Pažymėtina, kad Seimui priėmus šį 2009 m. vasario 12 d. Rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 1 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymą buvo pakeista Rinkimų į

Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 2 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redak-

cija) nuostata dėl kandidatų skaičiaus sąraše (jungtiniame sąraše), o šio straipsnio

2 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) nuostata, kad partija kandidatus kelia pa-

teikdama kandidatų sąrašą, pakeista nebuvo.

Vadinasi, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2008 m. ge-

gužės 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respubli-

kos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių

piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti renkami, jeigu jų kandidatūras kelia

politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašus, išliko nepakitęs. Taip pat išliko

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta išimtinė politinių partijų teisė rin-

kimuose į Europos Parlamentą pateikti kandidatų sąrašus.

Taigi pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnį (2009 m. va-

sario 12 d. redakcija) Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje

kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti

renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą, jeigu jų kandidatūras kelia išimtinę tei-

sę pateikti kandidatų sąrašus turinčios politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų

sąrašus.

8. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įsta-

tymą. Šis įstatymas įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d.

Pakeitus nurodytus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo straipsnius, šiame

įstatyme išliko įtvirtinta išimtinė politinių partijų teisė rinkimuose į Europos Parla-

mentą pateikti kandidatų sąrašus.

9. Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (2004 m.

kovo 23 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalį politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti

Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą kitų valstybių pilie-

čiai, inter alia kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, negali Lietuvoje steigti

politinės partijos ir būti politinės partijos nariais.


II

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Konsti-

tucinio Teismo prašo ištirti, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio




partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 34 straips-


2. Minėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Rinkimų į Europos Parla-

mentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalyje, pagal kurį

kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą gali kelti politinė partija, yra neatsieja-

mai susijęs su šio straipsnio 2 dalimi, inter alia jos nuostata, kad politinė partija kan-

didatus kelia pateikdama kandidatų sąrašą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas, savo nurodytu aspektu ginčydamas teisinį reguliavi-

mą, įtvirtintą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2008 m.

gegužės 8 d. redakcija), teigia, kad pagal Konstituciją nėra galima tokia Europos Par-

lamento narių rinkimų sistema, kai asmenims, neįrašytiems į politinių partijų kandi-

datų sąrašus ar ne jų keliamiems, nėra užtikrinama galimybė dalyvauti rinkimuose į

Europos Parlamentą.

Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatus rinkimuose į Europos Parla-

mentą gali kelti tik politinė partija pateikdama kandidatų sąrašą, kaip minėta, yra

įtvirtintas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės

8 d. redakcija) tiek 1, tiek 2 dalyje, taigi teisinio reguliavimo, pagal kurį kandidatus

rinkimuose į Europos Parlamentą gali kelti tik politinė partija pateikdama kandidatų

sąrašą, atitiktį Konstitucijai įmanoma tirti tik kartu tiriant Rinkimų į Europos Parla-

mentą įstatymo 36 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 ir 2 dalių nurodyta

apimtimi atitiktį Konstitucijai.

3. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2008 m. gegužės 8 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjo ginčijamu aspektu aiškinant kituose šio

įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, šiame nuta-

rime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų

Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti renka-

mi pagal proporcinę rinkimų sistemą, jeigu jų kandidatūras kelia išimtinę teisę pateikti

kandidatų sąrašus turinčios politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašus.

Taigi pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištir-

ti, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (2008 m. gegužės

8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus į Europos Parlamento na-

rius gali kelti išimtinai tik politinė partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstaty-

mą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus,

neprieštarauja Konstitucijai, yra traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai


neprieštarauja Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegu-

žės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir

nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai gali būti

renkami į Europos Parlamentą būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kan-

didatų į Europos Parlamento narius sąrašus.

4. Pažymėtina, kad pareiškėjas abejoja dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įsta-

tymo 36 straipsnyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo

nurodyta apimtimi atitikties inter alia Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai, kurioje nu-

statyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę,

tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų visumos matyti, kad jam kilo abejonių dėl

ginčijamos nuostatos atitikties ne Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai, o šio straips-

nio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos

Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

5. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Rinki-

mų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta

apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys

Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai gali būti renkami į Europos

Parlamentą būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Par-

lamento narius sąrašus, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 34 straips-


III

1. Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare.

Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo

Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu

Konstituciją papildė Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respub-

likos narystės Europos Sąjungoje“ – Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos

150 straipsnis). Šis Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d. Juo buvo

konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konsti-

tucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

2. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjun-

goje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos

teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjun-

ga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atve-

ju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

3. Pagal Europos Sąjungos sutartį Europos Parlamentas yra Europos Sąjungos

institucija, kuri bendrai su Taryba vykdo inter alia teisėkūros ir biudžetines funkci-

jas (13 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 1 dalis). Europos Parlamento nariai renkami

remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų

kadencijai (14 straipsnio 3 dalis).


Taigi Europos Parlamentas atstovauja Europos Sąjungos piliečiams ir yra laikyti-

nas politine atstovaujamąja institucija.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Rin-

kimų į Europos Parlamentą įstatymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti inter alia

Europos Sąjungos teisės aktus, susijusius su Europos Parlamento rinkimais. Šie tei-

sės aktai yra išvardyti Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo priede „Įgyvendina-

mi Europos Sąjungos teisės aktai“. Šiuo įstatymu įgyvendinti inter alia tokie Europos

Sąjungos teisės aktai:

– 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas Nr. 76/787/EAPB, EEB, Eurato-

mas;

– 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 93/109/EB, nustatanti išsamias prie-

mones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais,

naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus;

– 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimas 2002/772/EB, Eura-

tomas, iš dalies pakeičiantis prie Sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą

Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinki-

mų teise.

Pagal 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvą 93/109/EB, nustatančią išsa-

mias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems

šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Par-

lamento rinkimus, kiekvienas asmuo, kuris nustatytąją dieną yra Europos Sąjungos

pilietis ir nėra gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius

teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įsta-

tymą taiko savo piliečiams, turi inter alia teisę būti kandidatu per rinkimus į Europos

Parlamentą gyvenamosios vietos valstybėje narėje (3 straipsnis).

Prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas

pridėto Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine, visuo-

tine rinkimų teise, iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos

sprendimu 2002/772/EB, Euratomas, 1 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad

rinkimai į Europos Parlamentą vykdomi pagal proporcinę rinkimų sistemą.

5. Apibendrinant konstatuotina, kad Europos Sąjungos teisės aktuose, susijusiuo-

se su rinkimais į Europos Parlamentą, inter alia yra įtvirtinta, jog Europos Parlamento

narius gali rinkti ir jo nariu gali būti renkamas kiekvienas asmuo, kuris nustatytąją die-

ną yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir nėra gyvenamosios vietos valstybės

narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikala-

vimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams. Taip pat įtvirtinta nuo-

stata, kad rinkimai į Europos Parlamentą vykdomi pagal proporcinę rinkimų sistemą.

IV

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Rinkimų į

Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta ap-


imtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lie-

tuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai gali būti renkami į Europos

Parlamentą būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Par-

lamento narius sąrašus, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 34 straips-


2. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus teisių negalima

varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės

padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškinti-

nas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių

asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris,

kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus

principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.

Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius

reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai

teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisiškai reguliuojant visuome-

ninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter

alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms

ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio

16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitu-

cijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą

(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d.

nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad ofi cialiosios konstitucinės rinkimų teisės

doktrinos nuostatos buvo formuluojamos ir plėtojamos įvairiuose Konstitucinio Teis-

mo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konsti-

tucinio Teismo 1996 m. lapkričio 26 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. išvadose dėl Lietuvos

Respublikos Prezidento paklausimų, ar nebuvo pažeisti Seimo rinkimų įstatymai, sa-

vivaldybių tarybų rinkimų aspektu – 2007 m. vasario 9 d. nutarime, Seimo rinkimų

aspektu – 2008 m. spalio 1 d. nutarime.

5. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime pažymėjo, jog Konstitucijos

34 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos

Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y.

galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į

atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam.

6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas rinkimų į Seimą principus, pabrėžė atsto-

vaujamųjų institucijų rinkimų svarbą ir konstatavo, kad konstitucinėje demokratijo-

je politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai.

Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legi-

timumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias


institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Rinkimai ne-

gali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyks-

ta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant

demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išva-

da, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Parlamen-

tas nėra Tautos atstovybė, tačiau, kaip minėta, jis laikytinas politine atstovaujamąja

Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos

valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas.

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų

leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovau-

jamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pa-

reigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų.

7. Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines

atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis

visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konsti-

tuciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai

rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie

gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią. Politinės atstovaujamosios institu-

cijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai.

8. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad rinkimų

teisė yra glaudžiai susijusi inter alia su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių

teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitu-

cijai ir įstatymams. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad konstitucinės teisės lais-

vai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti

į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš

jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti kuriai nors politinei parti-

jai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pagrindinis

narystės politinėse partijose principas.

Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas

priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė ga-

rantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Ši

konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiai nors politinei partijai

prieš jo valią, reiškia ir tai, kad asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčia-

mas būti susaistytas su kuria nors politine partija kokiais nors kitokiais, ne formalios

narystės, ryšiais (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas).

Politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir

veikla yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio (Konstitucinio Teismo 2005 m.

vasario 10 d. sprendimas). Politinės partijos šį savo siekį įgyvendina inter alia daly-

vaudamos rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas.


Todėl pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris už-

kirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams da-

lyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose. Tačiau šis reikalavimas negali

būti aiškinamas kaip įtvirtinantis išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų

kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas.

9. Minėta, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad teisę būti iš-

rinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

9.1. Demokratinėse valstybėse yra žinomos įvairios politinių atstovaujamųjų

institucijų rinkimų sistemos; plačiausiai paplitusios yra proporcinė rinkimų sistema

ir mažoritarinė rinkimų sistema.

Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę rinkimų sistemą sudaromos vie-

na ar kelios daugiamandatės apygardos, kuriose dalyvauja į politinių partijų (ar kitų

kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažo-

ritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuoja pavieniai

kandidatai, kuriuos kelia ne tik politinės partijos, bet ir pavieniai asmenys, įstatymų

nustatyta tvarka patys iškėlę save kandidatais.

Demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri rinkimų sistema, kuri

jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas.

Nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų

sistema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai,

negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų

rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demo-

kratinės teisinės valstybės rinkimų standartus (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasa-

rio 9 d. nutarimas).

9.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sis-

temą į politines atstovaujamąsias ar kitas demokratines atstovaujamąsias institucijas

gali būti renkami kandidatai, įrašyti tik į rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų

(ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus sąrašus. Šie sąrašai yra sudaromi iš tam tik-

ro skaičiaus kandidatų. Taip pat pažymėtina, kad pasirinkus vien proporcinę rinki-

mų sistemą negalima tokia situacija, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asmenys, įrašyti

į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir

pavieniai asmenys, t. y. negalima tokia situacija, kai pavieniai asmenys varžosi su kan-

didatų sąrašais. Taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.

9.3. Šiame nutarime minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio tei-

sinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems ir re-

miamiems kandidatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose.

Minėta ir tai, kad šis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip įtvirtinantis išimtinę

politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant poli-

tines atstovaujamąsias institucijas.

Taigi įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, turi įstaty-

me įtvirtinti ne tik politinių partijų teisę dalyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti tai,


kokie dar kiti kolektyviniai subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinki-

muose į politines atstovaujamąsias institucijas pateikdami savo kandidatų sąrašus.

9.4. Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas ne tik politinių partijų, bet ir po-

litinių organizacijų institutas (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis,

83 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis).

Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta:

„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar aso-

ciacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai

ar asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą

reglamentuoja įstatymas.“

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad nors sąvo-

kos „politinė partija“ ir „politinė organizacija“ yra artimos, jos nėra tapačios.

Politinės partijos yra viena iš politinių organizacijų rūšių: tai susivienijimai, kurių

steigimosi tikslai ir uždaviniai išskirtinai siejami su politine veikla, siekiu patekti į ren-

kamas politinės valdžios institucijas, dalyvauti inter alia įgyvendinant valstybės valdžią.

Greta politinių partijų pagal Konstituciją gali būti ir tokių organizacijų, į kurias asmenys

vienijasi siekdami tenkinti įvairius visuomeniškai reikšmingus poreikius, vykdyti visuo-

menei naudingą veiklą, ir to siekdamos jos kartu kelia tam tikrus politinius siekius, inter

alia dalyvauti rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas. Tokios organizacijos,

įsteigtos įvairiems visuomeniškai reikšmingiems poreikiams tenkinti, kartu keliančios ir

politinius siekius, atitiktų konstitucinę politinių organizacijų sampratą. Pažymėtina, kad

konstitucinė politinių organizacijų samprata apima ne tik tokias nuolat veikiančias poli-

tines organizacijas, bet ir tokias politines organizacijas, kurios steigiamos, kad dalyvautų

konkrečiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (kaip antai rinkimų asociacijos).

Minėta, kad politinės organizacijos negali būti tapatinamos su politinėmis par-

tijomis. Taigi politinių organizacijų steigimo ir veiklos ypatumai turi būti nustaty-

ti įstatyme.

9.5. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 35 straips-

nio 3 dalies nuostatą, įstatyme reguliuoja politinių partijų steigimo ir veiklos santy-

kius, tačiau politinių organizacijų steigimas ir veikla nėra reguliuojami ordinarinės

teisės lygmeniu. Kaip minėta, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga šiuos

santykius sureguliuoti įstatymu.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjas, įstatyme apibrėždamas politinių organizacijų sampratą, gali numatyti jų

įvairovę, inter alia tokias politines organizacijas, kurios steigiamos tam tikriems po-

litiniams siekiams įgyvendinti, be kita ko, tam, kad dalyvautų konkrečiuose Europos

Parlamento rinkimuose.

Įstatyme įtvirtinant politinių organizacijų, inter alia įsteigtų siekiant dalyvauti

rinkimuose, teisę pateikti kandidatų sąrašus, turi būti įtvirtinti tam tikri specialūs rei-


kalavimai, kuriuos jos turi atitikti, kaip antai: tokias politines organizacijas gali steigti

tik asmenys (tam tikras jų skaičius), turintys aktyviąją rinkimų į Europos Parlamen-

tą teisę (ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos

Sąjungos valstybių narių piliečiai) ir kt.

10. Minėta, kad vien proporcinė rinkimų sistema negali būti laikoma savaime

sudarančia prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę,

lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų

standartus.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą į

politines atstovaujamąsias institucijas gali būti renkami kandidatai, įrašyti tik į rinki-

muose dalyvaujančių kolektyvinių subjektų sudaromus sąrašus.

Šiame nutarime minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, kuris įtvirtintų išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandi-

datų) teisę dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu

įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį teisinį

reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remia-

mų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai

reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ry-

šiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę būtų

neproporcingai pasunkintos, palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar

susisaisčiusių su kuria nors politine partija kitokiais, neformalios narystės, ryšiais,

galimybėmis. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu iš dalyvavimo rinki-

muose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų rinkimuose į šias

institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai eliminuojami kiti

kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizacijos. Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavi-

mu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisi-

nės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti

iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.

11. Sprendžiant, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis

(2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respub-

likos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių

piliečiai gali būti renkami į Europos Parlamentą būdami įrašyti tik į politinių parti-

jų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, neprieštaravo Kons-

titucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą Lietuvos

Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių

narių piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti renkami pagal proporcinę rinki-

mų sistemą, jeigu jų kandidatūras kelia išimtinę teisę pateikti kandidatų sąrašus tu-

rinčios politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašus.

12. Minėta, kad Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti iš-

rinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter


alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės

renkant politines atstovaujamąsias institucijas įgyvendinimą, turi konstitucinę parei-

gą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų.

13. Taip pat minėta, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą

įstatyme įtvirtinta vien proporcinė Europos Parlamento rinkimų sistema. Vien pro-

porcinė rinkimų sistema savaime nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtinto

tiesioginių rinkimų principo, laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimų, visuotinės,

lygios rinkimų teisės, slapto balsavimo, kitų demokratinės teisinės valstybės rinkimų

standartų.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad negalima nustatyti tokio

teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei

remiamiems kandidatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta to-

kia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parlamento narių mandatų varžo-

si į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Tačiau

politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti

įtvirtinta kaip išimtinė.

Minėta ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų

sistemą, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politi-

nių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines

atstovaujamąsias institucijas, tai reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių parti-

jų nariais ir nesusaistytų jokiais ryšiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendin-

ti iš Konstitucijos kylančią pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pasunkintos,

palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su kuria nors

politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais, galimybėmis; tokiu teisiniu

reguliavimu iš dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter

alia kandidatų rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus,

būtų nepagrįstai eliminuojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organiza-

cijos; tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos,

inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcin-

gumo imperatyvus, nepaisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.

Taigi, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme nustačius

vien proporcinę rinkimų sistemą, konstituciškai nėra pateisinamas teisinis reguliavi-

mas, pagal kurį kandidatų sąrašus rinkimuose į Europos Parlamentą gali pateikti tik

politinės partijos.

14. Konstatuotina, kad tokiu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straips-

nyje (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nusta-

tyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos

Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įra-

šyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus,

buvo nukrypstama nuo konstitucinės rinkimų sampratos ir taip buvo pažeidžiami iš


Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstaty-

mų leidėjui kylantys rinkimų santykių reguliavimo reikalavimai.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Rinkimų į Euro-

pos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimti-

mi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje

kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renka-

mi būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento

narius sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui.

16. Minėta, kad 2009 m. vasario 12 d. Seimui priėmus Rinkimų į Europos Par-

lamentą įstatymo 1 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymą buvo pakeista inter alia Rin-

kimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio 20 d.

redakcija), tačiau Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2008 m.

gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respub-

likos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių

piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti renkami, jeigu jų kandidatūras kelia

politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašus, išliko nepakitęs. Taip pat išliko

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta išimtinė politinių partijų teisė rin-

kimuose į Europos Parlamentą pateikti kandidatų sąrašus.

Minėta, kad pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnį (2009 m.

vasario 12 d. redakcija) Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje

kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai Europos Parlamento nariais gali būti ren-

kami pagal proporcinę rinkimų sistemą, jeigu jų kandidatūras kelia išimtinę teisę pateik-

ti kandidatų sąrašus turinčios politinės partijos, įrašiusios juos į kandidatų sąrašus. Taigi

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnyje (2009 m. vasario 12 d. redakci-

ja) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Eu-

ropos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami

įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus.

17. Atsižvelgiant į tai ir remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais rem-

damasis Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, kad Rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, ku-

ria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų

Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami

būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento na-

rius sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Rinkimų į Europos Parlamentą

įstatymo 36 straipsnis (2009 m. vasario 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta,

kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjun-

gos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti

tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus.


18. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-

liau netirs, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės

8 d., 2009 m. vasario 12 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Res-

publikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių

piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų su-

daromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, neprieštaravo (-auja) Konsti-

tucijos 29 straipsnio 2 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstaty-

mo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 59-2202) ta apimti-




narius sąrašus, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstaty-

mo 36 straipsnis (2009 m. vasario 12 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 19-743) ta apimti-




narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai,


Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 133-6800.

23

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL SSRS OKUPACIJOS

ŽALOS ATLYGINIMO“, LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENŲ,

REPRESUOTŲ UŽ PASIPRIEŠINIMĄ OKUPACINIAMS REŽIMAMS,

TEISIŲ ATKŪRIMO ĮSTATYMO (1998 M. KOVO 12 D. REDAKCIJA),

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL ATSAKOMYBĖS

UŽ LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDĄ“ (1992 M. BALANDŽIO 9 D.

REDAKCIJA SU VĖLESNIAIS PAKEITIMAIS) ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius







nariui Sauliui Pečeliūnui,



2010 m. lapkričio 10 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 09/2008 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta ap-

imtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad Lietuvos žmonėms

sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl genocido padarytą žalą atlygina fi ziniai as-

menys – genocido vykdytojai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams;

– Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams re-

žimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria,

pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų

asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas

nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu

ištirti, ar:


– įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria, pasak

pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupaci-

jos laikotarpiais dėl genocido padarytą žalą atlygina fi ziniai asmenys – genocido vyk-

dytojai, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės

valstybės, teisingumo principams;

– Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūri-

mo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šia-

me įstatyme nenustatyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta

šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas grindžiamas šiais argu-

mentais.

1. Remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota ofi cialiąja konstitucine dokt-

rina pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį būtinumas at-

lyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas,

neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti

sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Kons-

titucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad

asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti

teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

2. Lietuvos žmonėms 1940–1993 m. buvusiosios SSRS, kurios tarptautinių tei-

sių ir įsipareigojimų tęsėja yra Rusijos Federacija, genocido nusikaltimais padaryta

(individuali) žala, nepaisant jos pobūdžio, apima neturtinę žalą ir traktuojama kaip

žalos Lietuvos Respublikai dalis, todėl asmenys, reikalaudami individualiai atlyginti

žalą, reikalauja atlyginti Lietuvos Respublikai padarytos žalos dalį.

3. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų ge-

nocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), kuris pagal jame

nurodytą reguliavimo dalyką – atsakomybę (sąvoka, apimanti visas atsakomybės rū-

šis) už Lietuvos gyventojų genocidą skirtas visiems atsakomybės už Lietuvos gyven-

tojų genocidą santykiams reglamentuoti, įtvirtina genocido nusikaltimus padariusių

asmenų baudžiamąją atsakomybę, tačiau nenustato šių asmenų civilinės (turtinės) at-

sakomybės už žalą ir apskritai nereguliuoja tokios atsakomybės santykių.

Tuo tarpu įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ yra nustatytas teisi-

nis reguliavimas, pagal kurį atsakomybės už Lietuvos žmonėms sovietinės okupaci-

jos laikotarpiais padarytą žalą, inter alia genocidu padarytą žalą, subjektas yra vien

SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja – Rusijos Federacija, bet ne genocido vykdytojai –

fi ziniai asmenys.

4. Remdamasis ofi cialiąja konstitucine doktrina, susijusia su asmenų lygiatei-

siškumo principu, pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Asmenų, represuotų už pasi-

◆ DĖL ASMENŲ, PATYRUSIŲ ŽALĄ DĖL GENOCIDO, TEISĖS REIKALAUTI JĄ ATLYGINTI 25

priešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme (1998 m. kovo 12 d.

redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria įstatymu yra atkuria-

mos pažeistos tam tikrų kategorijų asmenų teisės, o tokios pat kitų kategorijų asme-

nų teisės neatkuriamos ir neginamos, atitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą

lygiateisiškumo principą ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Pasak pareiškė-

jo, įstatymų leidėjas specialiaisiais įstatymais ėmėsi reguliuoti visuomeninius san-

tykius siekdamas, kad būtų atkurtos dėl sovietinės okupacijos pažeistos asmenų

teisės, tačiau jo nagrinėjama byla teikia pagrindą teigti, kad pažeistų teisių atkūri-

mo procesas nėra užbaigtas ir pažeistos tam tikrų kategorijų asmenų teisės realiai

neatkurtos.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovų Seimo narių Emanuelio Zingerio ir Sauliaus Pečeliūno ra-

šytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos

atlyginimo“, Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių

atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) pareiškėjo nurodyta apimtimi ne-

prieštarauja Konstitucijai.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario E. Zingerio pozicija grin-

džiama šiais Seimo Teisės departamento išdėstytais argumentais.

1.1. Kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims okupacinės

valstybės represinių struktūrų padarytą žalą turėtų atlyginti ne tik okupaciją įvyk-

džiusi valstybė, bet ir tos valstybės represinėse struktūrose tarnavę asmenys, nuteis-

ti už konkrečių nusikaltimų padarymą, būtų teisiškai pagrįstas, nes ta pati žala būtų

atlyginama du kartus; būtų pažeidžiamas vienas pagrindinių civilinės atsakomybės

principų – visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, kad nukentėjusia-

jam turi būti atlyginama tiek, kiek jis iš tiesų prarado, bet ne daugiau, nes civilinė at-

sakomybė atlieka tik kompensavimo, bet ne baudimo funkciją. Taigi iš šio principo

taip pat išplaukia, kad asmuo, kuris patyrė žalą, dėl jos atlyginimo negali nepagrįs-

tai praturtėti.

1.2. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas, kai dalis žalą patyrusių asmenų ją

išsi ieškotų iš tiesioginių genocido vykdytojų (kai jie yra nustatyti), būtų teisingas tų

asmenų, kurie taip pat patyrė žalą dėl tokių nusikaltimų, bet konkretūs šių nusikalti-

mų vykdytojai nėra nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, atžvilgiu.

1.3. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra pažymėjęs, kad

jeigu įstatymu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba

iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, pa-

darytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai reikštų, kad

yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir toks teisinis reguliavimas

būtų nesuderinamas su Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi. Suinteresuoto asmens

atstovas E. Zingeris, remdamasis šiomis doktrininėmis nuostatomis, padarė išvadą,


kad pagal Konstitucijoje įtvirtintą žalos atlyginimo principą dėl genocido kilusią žalą

privalo atlyginti valstybė.

1.4. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkū-

rimo įstatymo nustatytu reguliavimu siekiama atkurti teises tų asmenų, kurie patys

tiesiogiai patyrė represijas už pasipriešinimą okupacijai, t. y. tų Lietuvos gyventojų, ku-

rie už pasipriešinimą buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvar-

ka, ištremti iš Lietuvos. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo E. Zingerio nuomone, šio

įstatymo paskirtis – reguliuoti kiek kitokius santykius, nei nurodomi pareiškėjo pra-

šyme; kitų asmenų, nukentėjusių nuo okupacinių režimų, žalos atlyginimo klausimas

nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario S. Pečeliūno pozicija grin-

džiama šiais argumentais.

2.1. Iš įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ teksto matyti, kad įsta-

tymas skirtas vien tarpvalstybinių santykių klausimui spręsti – kitos valstybės, at-

sakingos už SSRS okupacijos žalos atlyginimą (Rusijos Federacijos), atsakomybės

reikalavimui pareikšti vadovaujantis visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės nor-

momis (bendrosios tarptautinės teisės paprotinėmis normomis), reglamentuojančio-

mis valstybių atsakomybę už tarptautinės teisės pažeidimus.

Įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ tikslas – užtikrinti Lietuvos

Respublikos tarptautinio reikalavimo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo pateiki-

mą atsakingai valstybei, šio įstatymo reguliavimo dalykas – atitinkamos Vyriausybės

pareigos (prievolės) parengti ir pateikti tokį tarptautinį reikalavimą bei siekti jį įgy-

vendinti; tai yra viešosios, o ne privatinės teisės aktas, ir jau vien dėl to nuostatų dėl

fi zinių asmenų materialinės atsakomybės nebuvimo įstatyme „Dėl SSRS okupacijos

žalos atlyginimo“ negalima traktuoti kaip legislatyvinės omisijos, todėl šis įstatymas

neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

2.2. Šiame įstatyme visų pirma ipso facto išreiškiamas Lietuvos Respublikos

tarptautinis reikalavimas atlyginti SSRS okupacijos žalą ir įvardijama atsakinga

vals tybė – Rusijos Federacija, kuriai šis reikalavimas pateikiamas, antra, jame šis

tarptautinis reikalavimas sukonkretinamas nurodant, kad reparacija turi būti kom-

pensacijos formos, trečia, parodoma, kad šis reikalavimas buvo pateiktas laiku ir

derama forma, ketvirta, demonstruojama nuosekli ir nekintama Lietuvos valstybės

poziciją reikalauti, kad atsakinga valstybė – Rusijos Federacija atlygintų visą sovie-

tinės okupacijos žalą. Pasak S. Pečeliūno, turint omenyje tokią tarptautinę teisinę

įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ reikšmę, galima daryti išvadą, kad

šis įstatymas, kaip valstybės vienašalis tarptautinis teisinis aktas, kuriuo reiškiamas

ir palaikomas tarptautinis reikalavimas atsakingai už tarptautinės teisės pažeidimą

valstybei, iš esmės pagal savo pobūdį negali reglamentuoti kokybiškai kitokių vi-

suomeninių santykių – fi zinių asmenų civilinės deliktinės atsakomybės už jų konk-

rečiais nusikaltimais padarytą žalą, kuri nėra tarpvalstybinių santykių lygmens ir


kurios atlyginimas reglamentuojamas iš esmės tik nacionalinės teisės normomis.

Todėl įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ negali prieštarauti Konsti-

tucijos 30 straipsnio 2 daliai.

2.3. Žalą patyrę piliečiai nėra šių tarpvalstybinių santykių subjektai, ir Lietu-

vos Respublikos tarptautinis reikalavimas atlyginti žalą, kurią dėl tarptautinės teisės

pažeidimo patyrė jos piliečiai, teikiamas atsakingai valstybei diplomatinės gynybos

tvarka, negali niekaip paveikti tokių piliečių teisių pagal nacionalinę teisę žalos atly-

ginimo reikalauti iš fi zinių asmenų, taip pat atsakingų už sukėlusius žalą konkrečius

valstybės nusikaltimus, bet yra tik papildoma šios jų teisės gynimo forma. Teisėje yra

du skirtingi (skiriasi atsakomybės subjektai ir turinys, atsakomybės funkcijos, atsa-

komybės nustatymo standartai ir įgyvendinimo mechanizmas) ir nepriklausomi, ne

konkuruojantys, o vienas kitą papildantys ir tam tikru laipsniu sutampantys (dvigu-

bos atsakomybės atveju) teisinės atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus reži-

mai: valstybės tarptautinė teisinė atsakomybė ir fi zinių asmenų baudžiamoji bei su ja

susijusi civilinė atsakomybė.

Konkrečių nusikaltimų vykdytojų teisinės atsakomybės klausimai, įskaitant

nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimus, turi būti sprendžiami ne pagal

tarptautinės teisės normas ir tarpvalstybiniams santykiams reguliuoti skirtą įstaty-

mą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, o pagal kitus – baudžiamuosius ir ci-

vilinius – nacionalinius įstatymus; tuo atveju, jeigu iš tų asmenų būtų išieškotas su

okupacija susijusiais konkrečiais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas, į tai ga-

lėtų būti atsižvelgta tarpvalstybinėse Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos de-

rybose dėl bendro okupacijos žalos atlyginimo dydžio.

2.4. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkū-

rimo įstatymas akivaizdžiai skirtas tik pilietinėms teisėms atkurti (1 straipsnis), t. y.

baudžiamųjų sankcijų pasekmėms asmens pilietiniam statusui (pavyzdžiui, teistu-

mui ar reputacijai) panaikinti; todėl įstatymas apsiriboja tik represuotaisiais, nes bū-

tent jie patyrė baudžiamąsias sankcijas, ir netaikomas jų artimiesiems, kurie patys tų

sankcijų nepatyrė, nors ir laikytini nukentėjusiaisiais; tuo tarpu materialinės ir mora-

linės žalos, įskaitant žalą represuotųjų artimiesiems, atlyginimo klausimas spręstinas

pagal kitus, civilinius, įstatymus.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Vilniaus universiteto

Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovo dr. Dainiaus

Žalimo rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo

narys S. Pečeliūnas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argu-

mentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į teisėjų klausimus.



konstatuoja:

I

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia prašo iš-

tirti, ar Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkū-

rimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,

šiame įstatyme nenustatyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nu-

rodyta šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui,


Taigi pareiškėjas ginčija ne Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams

režimams, teisių atkūrimo įstatyme (1998 m. kovo 12 d. redakcija) nustatytą teisinį

reguliavimą, o tai, kad būtent jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, turėtų būti nu-

statyta; tad šiuo atveju iš esmės yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisi-

nio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo civili-

nę bylą pagal atsakovų kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties

civilinėje byloje pagal ieškovės – dėl genocido žuvusio asmens šeimos narės ieškinį

dėl žalos atlyginimo iš fi zinių asmenų – atsakovų, nuteistų už vykdytą genocidą.

2. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūri-

mo įstatymo (1998 m. kovo 12 d. redakcija) 1 straipsnyje nustatyta:

„1. Paskelbti, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo

represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip buvo apribota

jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžia-

muosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR bei kitų buvusių sovietinių respublikų

norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstaty-

mus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat

ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR bau-

džiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 1991, 210, 211, o po 1990 m.

kovo 11 d. nuteisti pagal 259, 260, 261, 263 ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų

baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos vi-

sos jų pilietinės teisės.

2. Lietuvos Respublikos Seimas pasipriešinimo dalyvių kovą vertina kaip tautos

teisės į savigyną pasireiškimą. Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skel-

biami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai bei apdovano-

jimai.“

Pažymėtina, jog Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams reži-

mams, teisių atkūrimo įstatyme (1998 m. kovo 12 d. redakcija) nustatyta, kad Lietu-

vos gyventojams, kurie už pasipriešinimą agresijai ar okupaciniams režimams buvo

represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip buvo apribo-

ta jų laisvė, yra atkuriamos pilietinės teisės. Tokiems represuotiems gyventojams šios


pilietinės teisės buvo apribotos; šie asmenys pagal minėtą įstatymą buvo pripažinti

nekaltais Lietuvos Respublikai.

3. Vadinasi, Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, tei-

sių atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) skirtas tik tokių asmenų, kurie

buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip buvo apri-

bota jų laisvė už pasipriešinimą agresijai ar okupaciniams režimams, pilietinių teisių

atkūrimo, o ne žalos atlyginimo, inter alia nuo genocido nukentėjusiems asmenims

ar jų šeimų nariams, santykiams reguliuoti. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ci-

vilinėje byloje, kurioje priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą, neturėjo (ir ne-

galėjo) taikyti Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių

atkūrimo įstatymo.

4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas – Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą

ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Asmenų, represuotų už pasipriešini-

mą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (1998 m. kovo 12 d. redakci-

ja), kuris šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi

būti taikomas.

5. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti,

kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieš-

tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį

Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Kons-

titucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konsti-

tuciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris

turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

6. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad teis-

mo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštes-

nės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai

dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskir-

tis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bend-

rosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specia-

lizuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar

Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas,

kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai

ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip

pat Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo

nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams,

Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo da-

lis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar

Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris


Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinka-

moje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir

įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris

turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo

2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai).

Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstituci-

nį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris

įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik tas įstatymas (jo dalis) ar kitas

teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks

įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti tai-

komas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d.,

2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai, 2007 m.

spalio 24 d. nutarimas).

7. Minėta, kad ginčijamas Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams

režimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) skirtas tik tokių

asmenų, kurie buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba

kitaip buvo apribota jų laisvė už pasipriešinimą agresijai ar okupaciniams režimams,

pilietinių teisių atkūrimo santykiams, o ne žalos atlyginimo, inter alia nuo genocido

nukentėjusiems asmenims ar jų šeimų nariams, santykiams reguliuoti. Taigi pareiš-

kėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi locus

standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Asmenų, represuotų už pa-

sipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d.

redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konsti-

tucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį

Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreip-

tis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį,

jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą

Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis

pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą ištirti, ar Asmenų, repre-

suotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m.

kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenusta-

tyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pa-

žeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės

valstybės principui, nutrauktina.

10. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi,

69 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, Konstitucinis Teismas nutraukia bylos dalį

pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą ištirti, ar Asmenų, repre-


suotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m.

kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenusta-

tyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pa-

žeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

II

1. Pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo ištirti, ar įstatymas „Dėl

SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įsta-

tyme nenustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl ge-

nocido padarytą žalą atlygina fi ziniai asmenys – genocido vykdytojai, neprieštarauja

Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo

principams.

2. Iš pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymo argumentų ir jo nag-

rinėtos civilinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar įstatymas

„Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria šiame įstatyme nenustaty-

ta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusi-

kaltimą padariusių fi zinių asmenų, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai,

konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Taigi Konstitucinis Teismas tirs, ar įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlygi-

nimo“ ta apimtimi, kuria šiame įstatyme nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę as-

menys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų,

neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės,

teisingumo principams.

3. Teisiškai SSRS okupacijos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atly-

ginimo santykius buvo pradėta reguliuoti tuoj po Lietuvos Respublikos nepriklauso-

mybės atkūrimo.

3.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 4 d. priėmė nu-

tarimą „Dėl 1940–1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyvento-

jams atlyginimo“ (įsigaliojo 1991 m. birželio 20 d.), kuriame yra nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

siekdama atstatyti 1940–1991 m. Lietuvos gyventojų pažeistas nuosavybės teises,

pažymėdama, kad 1940 m. TSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija ir

aneksija, kuri nuo 1944 m. vėl buvo atnaujinta, Lietuvos valstybei ir jos gyventojams

padarė didelę žalą,

turėdama omenyje, kad ši žala buvo padaryta naikinant ir įkalinant nekaltus Lie-

tuvos gyventojus, neteisėtai nusavinant, naikinant bei išvežant Lietuvos Respublikai

ir žmonėms priklausantį turtą, prievarta griaunant Lietuvos ūkio struktūras ir vyk-

dant priverstinę kolektyvizaciją ir kitais būdais,

remdamasi visuotinai pripažintomis tarptautinės ir civilinės teisės normomis bei

principais,


atstovaudama Lietuvos piliečių ir Lietuvos gyventojų, kuriems buvo padaryta

žala, teisei reikalauti jos atlyginimo,

nutaria:

1. Pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti Lietuvos Respublikos Vals-

tybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga apskaičiavimus, kurie

pagrindžia 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyvento-

jams dydį.

2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms dery-

boms su TSR Sąjunga ofi cialiai iškelti Tarybų Sąjungai klausimą dėl padarytos žalos

atlyginimo.“

3.2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. birželio 30 d. priėmė

nutarimą „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos pi-

liečių sprendimo“ (įsigaliojo 1992 m. liepos 31 d.), kuriame yra nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, remdamasi Referendumo įstatymu

ir Lietuvos Respublikos rinkiminės (referendumo) komisijos 1992 m. birželio 17 d.

posėdžio nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo „Dėl buvusios SSRS ka-

riuomenės, dabar priklausančios Rusijos jurisdikcijai, besąlygiško ir neatidėliotino

išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atly-

ginimo“, įvykusio 1992 m. birželio 14 d., rezultatų nustatymo Respublikoje“, kuriuo

patvirtinta, jog:

– referendume dalyvavo per 76% visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respubli-

kos piliečių,

– per 90% dalyvavusių referendume piliečių balsavo už referendumui pateiktą

reikalavimą, o tai sudaro per 68,95% visų balsavimo teisę turinčių piliečių balsų, nu-

taria skelbti:

1. Lietuvos Respublikos piliečiai 1992 m. birželio 14 d. referendume absoliučia

balsų dauguma priėmė sprendimą, reikalaujantį, „kad buvusios SSRS kariuomenės iš-

vedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas 1992 me-

tais ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“.

2. Lietuvos Respublikos piliečių referendume 1992 m. birželio 14 d. priimtas

sprendimas įsigaliojo kitą dieną po ofi cialių referendumo rezultatų paskelbimo, t. y.

nuo 1992 m. birželio 18 dienos.“

Apibendrinant konstatuotina, kad minėtuose teisės aktuose nurodytas subjek-

tas, turintis atlyginti SSRS okupacijos žalą Lietuvos Respublikai ir jos žmonėms, buvo

valstybė – SSRS, o vėliau – jos teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusijos Federacija.

3.3. Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl

SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, kuris įsigaliojo 2000 m. birželio 28 d. Šis įstaty-

mas keičiamas arba papildomas nebuvo. Jis priimtas remiantis inter alia visuotinai

pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, taip pat tarptautine okupa-

cijų žalos atlyginimo, įskaitant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais

padarytos žalos kitoms valstybėms bei jų piliečiams kompensavimą, praktika, Lietu-


vos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 4 d.

nutarimu „Dėl 1940–1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gy-

ventojams atlyginimo“, 1991 m. liepos 29 d. Sutartimi tarp Lietuvos Respublikos ir

Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos „Dėl tarpvalstybinių santykių

pagrindų“, kurioje šalys pareiškė esančios „įsitikinusios, jog TSR Sąjungai pašalinus

Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos

papildomos Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo są-

lygos“, Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. birželio 14 d. referendume pareikšta

Tautos valia ir reikalavimu, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos vals-

tybei padaryta žala“, kuriuos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino

1992 m. birželio 30 d. nutarimu, bei tuo, kad Rusijos Federacija pagal tarptautinę tei-

sę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja (tai nustatyta įstatymo preambulėje). Įstaty-

me „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ inter alia yra nustatyta:

„SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai:

1) SSRS okupacija ir žala 1940–1990 m. laikotarpiu, įskaitant žalą, padarytą Lietu-

vos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941–1945 m.,

taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės ir represinių struktūrų padarytą žalą“

(1 straipsnio 1 punktas);

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė:

1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Fede-

racija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai;

2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d.

Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940–1991 metais

buvusios SSRS ir 1991–1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo

darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos

skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu

padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į

Tėvynę išlaidas;

3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos

metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat

apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą

bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos spren-

džiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus;

4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos

žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą;

5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas

kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia

skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo,

okupacinio režimo represijų ir prarasto turto“ (2 straipsnis).

3.4. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog iš įstatymo „Dėl

SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ preambulės nuostatų matyti, kad šis įstatymas pri-


imtas remiantis ankstesniais Lietuvos valstybės teisės aktais: Aukščiausiosios Tarybos

1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940–1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos

Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio

30 d. nutarimu „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respubli-

kos piliečių sprendimo“, o taip pat inter alia remiamasi 1991 m. liepos 29 d. Sutarti-

mi tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos

„Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“. Šio įstatymo 2 straipsniu Vyriausybė yra

inter alia įpareigojama sudaryti derybų su Rusijos Federacija delegaciją (1 punktas)

ir inicijuoti derybas bei nuosekliai siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos

žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą (4 punktas). Taigi šiuo

įstatymu reguliuojami santykiai tarp valstybių.

Šiame kontekste pažymėtina, kad fi zinių asmenų atsakomybė už jų vykdytą ge-

nocidą nėra nustatyta nei Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 4 d. nutarime

„Dėl 1940–1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams at-

lyginimo“, nei Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 30 d. nutarime „Dėl 1992 m.

birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“, nei

įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“.

4. Pažymėtina, kad nukentėjusieji nuo okupacinių režimų, inter alia genocido,

taip pat jų šeimų nariai įstatyme nustatytais atvejais tam tikru mastu yra remiami

valstybės. Šiame kontekste paminėtini inter alia šie įstatymai:

4.1. Seimo 1998 m. spalio 6 d. priimtame Lietuvos Respublikos valstybės para-

mos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įsta-

tyme (įsigaliojo 1999 m. sausio 1 d.), kurio 2 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gruodžio

20 d. redakcija) buvo nustatyta:

„2. Žuvusiųjų tėvams (įtėviams), kitos santuokos iki kario savanorio ar laisvės kovų

dalyvio žūties nesudariusiems sutuoktiniams, vaikams (įvaikiams), taip pat broliams ir

seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip

18 metų ir neturėjo abiejų tėvų (abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų buvo mirę) (to-

liau – šeimos nariai), lygiomis dalimis išmokama tokio dydžio vienkartinė pašalpa:

1) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, žuvusių gink-

luoto susirėmimo, sulaikymo, suėmimo ar okupacinės valdžios vykdytų slaptų operacijų,

baudžiamųjų akcijų metu, jeigu asmens žūtis ar mirtis yra susijusi su jo pasipriešinimo

veikla, nužudytų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba

kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimos nariams – 20 000 Lt;

2) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, mirusių

įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, neginkluoto pasipriešinimo

(rezistencijos) dalyvių – laisvės kovų dalyvių, žuvusių ginkluoto susirėmimo, sulaiky-

mo, suėmimo ar okupacinės valdžios vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų

metu, jeigu asmens žūtis ar mirtis yra susijusi su jo pasipriešinimo veikla, nužudy-

tų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba kurie nuteisti

mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimos nariams – 15 000 Lt;


3) neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – laisvės kovų dalyvių, nu-

žudytų ar mirusių įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, šeimos na-

riams – 12 000 Lt.“

4.2. Seimo 1994 m. gruodžio 22 d. priimtame Lietuvos Respublikos valstybinių

pensijų įstatymo (įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gruo-

džio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas šiame įstatyme nustatytomis sąly-

gomis taip pat turi teisę gauti tėvai, sutuoktiniai ir vaikai:

<…>

2) asmenų, žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos)

veiks mų metu, taip pat nužudytų ir mirusių neteisėto kalinimo ar tremties metu; <…>.“

5. Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika, įgyvendindama

užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir

normomis, inter alia siekia užtikrinti piliečių pagrindines teises bei laisves.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos

valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams dekla-

ruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Ta-

rybos akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“; vadinasi, sava valia

prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems

tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos

nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad santy-

kiai, susiję su žalos atlyginimu nukentėjusiesiems nuo genocido, yra reglamentuoja-

mi inter alia šiuose tarptautiniuose dokumentuose:

5.1. Tarptautinio baudžiamojo teismo (toliau – Teismas) Romos statutas (to-

liau – Statutas), priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotų-

jų atstovų konferencijoje, skirtoje Teismui įsteigti. Seimas Statutą ratifi kavo 2003 m.

balandžio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Tarptautinio baudžiamo-

jo teismo Romos statuto ratifi kavimo“ 1 straipsniu. Šis Statutas Lietuvai įsigaliojo

2003 m. rugpjūčio 1 d. Statuto 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiuo Statutu įsteigiamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (toliau – Teismas).

Jis yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sun-

kius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus šiame

Statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją. Teismo jurisdikciją ir jo

veiklą reglamentuoja šio Statuto nuostatos.“

Statuto 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismo jurisdikcijai priklauso tik

labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Pagal šį

Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai: a) genocido nusikaltimas;

b) nu sikaltimai žmoniškumui; c) karo nusikaltimai; d) agresijos nusikaltimas.“

Statuto 25 straipsnyje inter alia nustatyta:

„1. Pagal šį Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso fi ziniai asmenys.


2. Asmuo, padaręs Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, atsako asme-

niškai, ir jam bausmė skiriama pagal šį Statutą.

<...>

4. Jokia šio Statuto nuostata dėl individualios baudžiamosios atsakomybės netu-

ri įtakos valstybių atsakomybei pagal tarptautinę teisę.“

Statuto 29 straipsnyje nustatyta: „Teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikalti-

mams netaikomas joks senaties terminas.“

Statuto 75 straipsnyje inter alia nustatyta:

„1. Teismas nustato žalos atlyginimo nukentėjusiesiems, įskaitant restituciją,

kompensaciją ir teisių atkūrimą, principus. Tuo remdamasis savo nuosprendyje Teis-

mas gali arba paprašytas, arba, esant išimtinėms aplinkybėms, savo paties iniciatyva

nustatyti nukentėjusiesiems padarytos ar juos liečiančios žalos, nuostolių ir sužaloji-

mų mastą ir dydį bei išdėstyti, kokiais principais vadovaudamasis tai nustatė.

2. Teismas gali priimti nutartį, kurioje tiesiogiai nustatoma, kokio dydžio žalą,

padarytą nukentėjusiajam ar jį liečiančią, atlygina nuteistasis, įskaitant restituciją,

kompensaciją ir teisių atkūrimą.

Jei reikia, Teismas gali priimti nutartį, kad žala atlygintina per 79 straipsnyje nu-

matytą Patikos fondą. <...>.“

Statuto 79 straipsnyje nustatyta:

„1. Valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja įsteigia Patikos fondą nukentėjusiems nuo

Teismo jurisdikcijai priklausančių nusikaltimų asmenims ir jų šeimoms remti.

2. Teismas nutartimi gali įpareigoti pinigus ir kitą turtą, gautą iš baudų ar konfi s-

kavimo, pervesti į Patikos fondą.

3. Patikos fondas valdomas laikantis valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos nusta-

tytų kriterijų.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant šio Statuto

teisinį reguliavimą konstatuotina, kad už labai sunkius, verčiančius tarptautinę bend-

riją susirūpinti nusikaltimus, inter alia genocidą, nustatyta ne tik individuali bau-

džiamoji atsakomybė, bet ir nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą

žalą. Pagal šį teisinį reguliavimą Teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikaltimams,

taigi ir genocidui, netaikomas joks senaties terminas.

Be to, pagal šį teisinį reguliavimą Teismui yra suteikti įgaliojimai nustatyti žalos

atlyginimo nukentėjusiesiems, inter alia nuo įvykdyto genocido, įskaitant restituciją,

kompensaciją ir teisių atkūrimą, principus; Teismas taip pat yra įgaliotas priimti nu-

tartį, kurioje tiesiogiai nustatoma, kokio dydžio žalą, padarytą nukentėjusiajam ar su

juo susijusią, atlygina nuteistasis. Šie Teismo įgaliojimai, atsižvelgiant į tai, kad atsa-

komybei už minėtus nusikaltimus, inter alia vykdytą genocidą, netaikomas joks sena-

ties terminas, suponuoja tai, kad Teismas, spręsdamas dėl žalos, kurią nuteistasis turi

atlyginti nukentėjusiajam nuo genocido, taip pat nėra saistomas senaties terminų.

5.2. 2005 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezo-

liuciją Nr. 60/147, kuria patvirtino Nukentėjusių nuo sunkių tarptautinės žmogaus


teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų asme-

nų teisės į gynybos priemones ir žalos atlyginimą pagrindinius principus ir gaires, pa-

gal kurių 7 punktą vidaus teisėje numatyti senaties terminai kitų rūšių pažeidimams,

kurie nesudaro nusikaltimo pagal tarptautinę teisę, įskaitant ir ieškinio senaties ter-

minus, taikytinus civiliniams ieškiniams ir kitoms procedūroms, neturi būti pernelyg

varžantys; pagal 8 punktą aukos yra asmenys, kurie individualiai ar kolektyviai pa-

tyrė žalą, įskaitant kūno sužalojimus ar moralinę žalą, emocines kančias, materialinę

žalą ar kitokį esminį savo pagrindinių teisių pažeidimą dėl veikimo ar neveikimo, su-

darančio sunkų tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimą arba sunkų tarptautinės

humanitarinės teisės pažeidimą; terminas „auka“ atitinkamais atvejais ir atsižvelgiant

į vidaus teisę apima ir tiesioginės aukos giminaičius bei išlaikytinius, kurie patyrė

žalą padėdami į sunkią padėtį patekusioms aukoms ar siekdami užkirsti kelią vik-

timizacijai; pagal 11 punktą sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir

sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų atveju gynybos priemonės, kaip

numatyta tarptautinėje teisėje, turi apimti aukos teises į šias garantijas: a) teisę turė-

dama lygias galimybes veiksmingai siekti teisingumo; b) teisę į adekvatų, veiksmingą

ir operatyvų atlyginimą už patirtą žalą; c) teisę gauti informaciją apie pažeidimus ir

žalos atlyginimo mechanizmus; pagal 15 punktą tuo atveju, jei žalą aukai padarė as-

muo, juridinis asmuo ar kitas subjektas, jis turi atlyginti aukai žalą arba kompensuoti

valstybei jos sumokėtą aukai žalos atlyginimą; pagal 17 punktą valstybės privalo nu-

matyti veiksmingus vidaus teisės mechanizmus sprendimams dėl žalos atlyginimo

vykdyti; pagal 18 punktą, remiantis vidaus ir tarptautine teise ir atsižvelgiant į indi-

vidualias aplinkybes, sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir tarptau-

tinės humanitarinės teisės pažeidimų aukoms, kai būtina, proporcingai pažeidimo

sunkumui ir kitoms bylos aplinkybėms turi būti veiksmingai atlyginta visa žala ir tas

atlyginimas gali būti šių formų: restitucija, kompensacija, reabilitacija, satisfakcija ir

garantijos, kad pažeidimas nepasikartos; pagal 20 punktą kompensacija turi būti su-

teikiama, kai būtina, proporcingai pažeidimo sunkumui ir kitoms bylos aplinkybėms,

bet kokiai materialiai įvertinamai žalai, patirtai dėl sunkių tarptautinės žmogaus tei-

sių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, atlyginti,

kaip antai: a) žalai fi zinei ar psichinei sveikatai; b) prarastoms įsidarbinimo, švietimo

ir socialinių išmokų galimybėms; c) turtinei žalai ir prarastoms pajamoms, įskaitant

tikėtinas pajamas; d) moralinei žalai; e) patirtoms teisinės ar ekspertų pagalbos, me-

dikamentų, medicinos paslaugų bei psichologinių ar socialinių paslaugų išlaidoms.

Taigi šia rezoliucija patvirtintais principais ir gairėmis siekiama nukentėjusiesiems

nuo sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės pa-

žeidimų, inter alia genocido, užtikrinti inter alia teisę į turtinės ir moralinės žalos, pa-

darytos šiais pažeidimais, adekvatų, veiksmingą ir operatyvų atlyginimą, priteisiamą iš

kaltų asmenų, o valstybės įpareigojamos nustatyti veiksmingus vidaus teisės mechaniz-

mus sprendimams dėl visos žalos atlyginimo (apimančio šias formas: restituciją, kom-

pensaciją, reabilitaciją, satisfakciją ir garantijas, kad pažeidimas nepasikartos) vykdyti.


6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad

1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Konvenciją dėl

kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, o 1968 m. lapkričio 26 d. ji

priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusi-

kaltimus žmoniškumui.

6.1. 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikal-

timui ir baudimo už jį inter alia yra nustatyta: „Susitariančiosios Šalys patvirtina,

kad genocidas, nesvarbu, ar jis vykdomas taikos ar karo metu, yra nusikaltimas pa-

gal tarptautinę teisę, ir įsipareigoja užkirsti jam kelią ir už jį bausti“ (1 straipsnis);

„Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą 3 straipsnyje nurodytą veiką, yra

baudžiami nepaisant to, ar jie yra pagal konstituciją atsakingi valstybės vadovai, pa-

reigūnai ar privatūs asmenys“ (4 straipsnis); „Susitariančiosios Šalys, kiekviena vado-

vaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų

šios Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims,

kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“ (5 straipsnis).

6.2. Pažymėtina, jog 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo ge-

nocido nusikaltimui ir baudimo už jį preambulėje konstatuota, kad „genocidas yra

nusikaltimas pagal tarptautinę teisę ir prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos

tikslams bei yra smerkiamas civilizuoto pasaulio“, kad „per visą istoriją dėl genocido

žmonija patyrė daug nuostolių“, kad „norint išvaduoti žmoniją nuo tokios pasibaisė-

tinos nelaimės būtina bendradarbiauti tarptautiniu mastu“.

Pagal 1968 m. lapkričio 26 d. Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo

nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui genocidas pagal tarptautinę teisę priski-

riamas patiems sunkiausiems nusikaltimams ir bausmė už jį yra svarbus veiksnys užker-

tant jam kelią (tai nustatyta šios konvencijos preambulėje). Šioje konvencijoje inter alia

nustatyta, jog genocidui, kad ir kada jis padarytas, netaikomi jokie senaties terminai.

7. Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos prisijungimo prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirti-

mo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl

senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“. Mi-

nėtu nutarimu Lietuvos Respublika prisijungė prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvenci-

jos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. lapkričio

26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusi-

kaltimus žmoniškumui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d.

priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuris įsigaliojo

1992 m. balandžio 15 d. Šiame įstatyme inter alia buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie 1948 m. gruo-

džio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį

bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius

nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, pripažindama 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurn-


bergo tarptautinio karinio tribunolo įstatus, atsižvelgdama į tai, kad minėtosios tarp-

tautinės sutartys įpareigoja priimti nacionalinius įstatymus, numatančius atsakomybę

už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, taikai ir karinius nusikaltimus, konstatuo-

dama, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu

buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos laikais, vadovau-

damasi tarptautinės bendrijos visuotinai pripažinta nuostata, kad žmonių naikini-

mas bet kuriuo tikslu suvokiamas kaip nusikaltimas, priima šį įstatymą“ (preambulė);

„Veiksmai, kuriais siekiama fi ziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausan-

čių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių

grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vysty-

mosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama su-

naikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių

į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamu-

mą (genocidas), – baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su

turto konfi skavimu arba mirties bausme su turto konfi skavimu“ (1 straipsnis); „Lie-

tuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacisti-

nės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės

teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“ (2 straipsnis); „Įstatymas

„Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ turi grįžtamąją galią, o asme-

nims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, patrauki-

mo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma“ (3 straipsnis).

Konstatuotina, kad šis įstatymas reglamentavo genocido nusikaltimą padariusių

fi zinių asmenų baudžiamosios atsakomybės santykius; nors įstatyme „Dėl atsakomy-

bės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija) reguliuojami

asmenų atsakomybės už nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos metais

vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą santykiai, jame nebuvo reguliuojami žalos at-

lyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, inter alia nėra

nustatyta, jog reikalavimams atlyginti žalą iš genocido nusikaltimą padariusių fi zinių

asmenų ieškinio senatis netaikoma.

8. Pabrėžtina, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir morali-

nę žalą buvo nustatytas Lietuvių Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

Pagal Konstitucijos 150 straipsnio nuostatas Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos sudedamąja dalimi yra Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 25 d. įstatymas

„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“. Šio įstatymo 2 straips-

nyje nustatyta: „Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respubli-

kos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie

neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti nete-

kusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.“

9. Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m. balan-

džio 9 d. redakcija) buvo keičiamas.


9.1. Seimo 1998 m. balandžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pa-

keitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 1998 m. gegužės 6 d.), kurio 11 straips-

nio 3 dalimi įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m.

balandžio 9 d. redakcija) 1, 3, 4, 5 straipsniai pripažinti netekusiais galios, o šio įstaty-

mo 9 straipsniu Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 71 straipsniu „Genocidas“:

„Veiksmai, kuriais siekiama fi ziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklau-

sančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei gru-

pei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio

vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekia-

ma sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių

grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą, pa-

naudojimu, –

baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pat šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimas arba vadovavimas jiems –

baudžiami laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atė-

mimu iki gyvos galvos, arba mirties bausme.“

Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje įtvirtinta genocido apibrėžtis, palyginti

su nustatytąja įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m.

balandžio 9 d. redakcija) 1 straipsnyje, buvo išplėsta – prie asmenų, kurių atžvilgiu

vykdytas genocidas, priskirti ir gyventojai, priklausantys socialinei ar politinei gru-

pei; už genocidą nebenumatyta skirti turto konfi skavimo.

Pažymėtina ir tai, kad šio įstatymo 6 straipsniu Baudžiamasis kodeksas buvo pa-

pildytas 49 straipsnio 5 dalimi:

„Nėra senaties genocido nusikaltimui. Asmenims, nuteistiems už genocidą, am-

nestija netaikoma.“

Šis Baudžiamojo kodekso pakeitimas ir papildymas reiškė, kad baudžiamosios

atsakomybės už genocidą santykius imta reguliuoti nebe įstatymu „Dėl atsakomybės

už Lietuvos gyventojų genocidą“, o Baudžiamuoju kodeksu.

9.2. Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl

atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulės pakeitimo įstatymo

1 straipsniu preambulės ketvirtojoje pastraipoje vietoje žodžių „taikai ir karinius nu-

sikaltimus“ įrašyti tokie žodžiai: „karo nusikaltimus“. Įstatymo „Dėl atsakomybės už

Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 straipsnis išliko

nepakitęs.

10. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-

dekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Baudžiamą-

jį kodeksą, o pagal 2 straipsnį šio Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo data turėjo būti

nustatyta atskiru įstatymu. Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respubli-

kos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968,


Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785,

ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994,

įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta,

kad naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d., o pagal 47 straips-

nio 1 dalį, įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, neteko galios iki tol galiojęs

Baudžiamasis kodeksas.

Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje „Genocidas“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redak-

cija) nustatyta:

„Tas, kas siekdamas fi ziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet

kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organi-

zavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vys-

tymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų

ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta

perdavė jų vaikus kitoms grupėms,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės at-

ėmimu iki gyvos galvos.“

Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) išdėsty-

ta genocido apibrėžtis, palyginti su nustatytąja Baudžiamojo kodekso 71 straipsnyje

(1998 m. balandžio 21 d. redakcija), išplėsta (prie genocidą sudarančių veiksmų pri-

skirtas deportavimas).

Pažymėtina, kad pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalies 1 punktą

(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 95 straipsnio 8 dalies 1 punktą (2010 m. birželio

15 d. redakcija) genocidui netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

Pabrėžtina, kad įstatymuose, inter alia Baudžiamajame kodekse, įtvirtinta geno-

cido apibrėžtis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2000 m.

liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo

ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas Civilinis kodeksas. Šio

įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. lie-

pos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigalioji-

mo terminus“.

11.1. Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 6.250 straipsnyje nusta-

tyta:

„6.250 straipsnis. Neturtinė žala

1. Neturtinė žala yra asmens fi zinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogu-

mai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,

bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

2. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atly-

ginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens

gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas ne-

turtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo


turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplin-

kybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą, jeigu fi zinis asmuo padarė nusikaltimą, dėl to

neturtinę žalą patyręs kitas asmuo visais atvejais gali reikalauti atlyginti ją.

11.2. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstaty-

mo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 11 straipsnį taisyklės dėl neturtinės žalos atly-

ginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas

atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m.

liepos 18 d. redakcija) nuostatos nebuvo keičiamos arba papildomos.

11.3. Pagal Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1.125 straipsnio

1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o pagal šio straipsnio

8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų

metų ieškinio senaties terminas.

11.4. Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1.134 straipsnyje nusta-

tyta:

„1.134 straipsnis. Reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma

Ieškinio senatis netaikoma:

1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, iš-

skyrus įstatymų numatytus atvejus;

2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredi-

to įstaigas;

3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.“

11.5. Minėtos Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) nuostatos, inter

alia nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma įstatymų numatytais atvejais, nebuvo

keičiamos arba papildomos.

III

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo ištirti, ar įsta-

tymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria šiame įstatyme ne-

nustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš

šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio

2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, šiame įstatyme esančią legislatyvinę omi-

siją – tai, kas šiame teisės akte nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Kons-

tituciją įstatymų leidėjo turėtų būti nustatyta, taigi prašyme ginčijama tokia teisinio

reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvi-

nė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-

vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame

teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos


visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas

teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo daly-

je), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitu-

cija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai,

2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo

29 d. nutarimai).

3. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs,

kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinka-

mo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis

Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d. nutarime yra kons-

tatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms iš-

leidus atitinkamus teisės aktus.

Tačiau vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku ne-

sureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad

teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė

teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (inter alia

naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės

galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Kita vertus, minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia,

kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos,

įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (Konstitucinio

Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

4. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršeny-

bės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti

iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstituci-

jos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius,

darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo

5 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2007 m. sausio 17 d. sprendimas, 2007 m.

kovo 20 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos

įsigaliojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra

vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstituci-

nio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2010 m.

rugsėjo 7 d. nutarimai).

5. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą nustaty-

tas Lietuvių Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje, kuri įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.; nuo tol Lietuvos nacionalinė tei-

sės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos mate-

rialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; taigi būtinumas atlyginti

asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitu-


cinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d.,

2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucija imperatyviai rei-

kalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais

veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlygi-

nimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m.

kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

6. Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai

kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. Aiškindamas

konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis Teismas savo nutari-

muose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – uni-

versalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos

Respublikos Konstitucija. Pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo

turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas

Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių

kitų konstitucinių principų turinį.

Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konsti-

tucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkš-

čiai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d.,

2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Taigi

konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės

principo turinio elementas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingu-

mas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės,

tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis

gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitik-

tinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konsti-

tucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d.,

2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai,

2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir tei-

singas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Konstitucinis būtinu-

mo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas

nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos

reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo

2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, ku-

ris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia

moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. va-

sario 3 d. nutarimas).

7. Konstitucinė asmens teisė reikalauti realaus ir teisingo materialinės ir mo-

ralinės žalos atlyginimo nereiškia, kad įstatyme negali būti apibrėžtos įvairios žalos


atsiradimo sąlygos ir pagrindai, o atsižvelgiant į tai nustatomi tinkami terminai rei-

kalauti tokio atlyginimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad žala gali atsirasti įvairiais pagrindais ir aplin-

kybėmis, inter alia ir dėl nusikaltimo padarymo, taip pat ir dėl tokių nusikaltimų

kaip genocidas, atsakomybei už kurį pagal tarptautinius dokumentus senaties termi-

nai nėra taikomi.

Tiek per SSRS, tiek per nacistinės Vokietijos įvykdytas Lietuvos okupacijas buvo

ne tik paneigta demokratija, bet ir daromi nusikaltimai prieš okupuotos valstybės

gyventojus, inter alia vykdomas genocidas. Akivaizdu, kad nuo okupaciniams reži-

mams tarnavusių fi zinių asmenų padarytų genocido nusikaltimų nukentėję asmenys

okupacijos metais neturėjo teisinių galimybių įgyvendinti savo teisės reikalauti, kad

genocido nusikaltimus padarę fi ziniai asmenys atlygintų žalą.

8. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių

įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų parei-

gą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmo-

gaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos

ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali

būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situaci-

joms, kad asmenų patirta žala, inter alia dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad toks tei-

sinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti tei-

singo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos atlyginimo jie neturėtų teisės reikalauti

iš genocido nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisė-

jęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, inter alia jos 30 straipsnio 2 daliai,

konstituciniam teisingumo principui.

Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisin-

gumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios

neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę

asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš

genocido nusikaltimus padariusių fi zinių asmenų.

IV

Dėl įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, ku-

ria šiame įstatyme nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi tei-

sę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, atitikties

Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingu-

mo principams.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo ištirti, ar įsta-

tymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria šiame įstatyme ne-

nustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš


šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio

2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Pareiškėjas, pagrįsdamas minėto įstatymo prieštaravimą Konstitucijai, teigia,

kad įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ yra nustatytas teisinis regulia-

vimas, pagal kurį atlyginti Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais pa-

darytą žalą, inter alia dėl genocido padarytą žalą, turi tik SSRS teisių ir įsipareigojimų

tęsėja – Rusijos Federacija, o ne genocido nusikaltimą padarę fi ziniai asmenys.

Taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, šiame įstatyme esančią legislatyvinę omi-

siją – tai, kas šiame teisės akte nėra nustatyta, t. y. kad dėl genocido atsiradusią žalą

privalo atlyginti ir genocido nusikaltimą padarę fi ziniai asmenys, nors, pareiškėjo

manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo tai turėtų būti nustatyta. Vadinasi, pa-

reiškėjo prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuo-

mone, draudžia Konstitucija.

2. Kaip minėta, įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ buvo apibrėžti

SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai; nustatytos prievolės Lietuvos Respubli-

kos Vyriausybei apskaičiuoti bendrą (visą) SSRS okupacijos žalos dydį ir pateikti ati-

tinkamą reikalavimą atsakingai valstybei; numatyta steigti SSRS deportuotų asmenų

grįžimo į Tėvynę fondą.

Įstatymu „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ nėra reguliuojami nei konkre-

čių fi zinių asmenų baudžiamosios atsakomybės už genocidą nustatymo santykiai, nei

SSRS okupacijos ir aneksijos metais konkretiems asmenims ar jų šeimų nariams pa-

darytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo santykiai.

Taigi šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti tarpvalstybiniams SSRS okupacijos ža-

los atlyginimo santykiams.

3. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją būtent įstatyme „Dėl SSRS

okupacijos žalos atlyginimo“ turėjo būti nustatyta genocido nusikaltimus padariu-

sių fi zinių asmenų atsakomybė už SSRS 1940–1990 m. okupacijos ir aneksijos metais

Lietuvos žmonėms padarytą žalą. Vadinasi, įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atly-

ginimo“ nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog įstatymas „Dėl SSRS

okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido

žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš inter alia genocido nusikal-

timą padariusių fi zinių asmenų, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai,


5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitu-

cijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuosta-

tos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo

tai konstatuoti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Aukščiausioji Taryba 1992 m.

balandžio 9 d. priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“,

kuris įsigaliojo 1992 m. balandžio 15 d. Šio įstatymo preambulėje pažymėta, kad


Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl ke-

lio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d.

Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikalti-

mus žmonijai, pripažindama 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio kari-

nio tribunolo įstatus, atsižvelgė į tai, kad minėtosios tarptautinės sutartys įpareigoja

priimti nacionalinius įstatymus, numatančius atsakomybę inter alia už genocidą. Šis

įstatymas reglamentavo genocido nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų baudžia-

mosios atsakomybės santykius. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos konteks-

te pažymėtina, kad šio įstatymo pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima

ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, inter alia civilinę atsako-

mybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civi-

linės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai.

6. Priėmus Konstituciją santykių, susijusių su asmens atsakomybe už genocidą,

teisinis reguliavimas turėjo būti suderintas su Konstitucija.

7. Minėta, kad pagal Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 6.250 straips-

nio 2 dalį jeigu asmuo padarė nusikaltimą, dėl to žalą patyręs asmuo visais atvejais gali

reikalauti atlyginti neturtinę žalą; pagal Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redak-

cija) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas su-

trumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas; Civilinio kodekso (2000 m. liepos

18 d. redakcija) 1.134 straipsnyje nustatyta: „Ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeni-

nių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nu-

matytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar

kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.“

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas gali kituose įstatymuose nu-

statyti atvejus ir pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams,

inter alia reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais atsiradusią žalą.

8. Minėta ir tai, kad ir šiuo metu galioja 1992 m. balandžio 9 d. priimtas įstaty-

mas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais).

Taip pat minėta, kad šio įstatymo pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ ap ima

ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, inter alia civilinę atsa-

komybę. Įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m. ba-

landžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nebuvo ir nėra reguliuojami žalos

atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, inter alia

nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fi ziniai asmenys

atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma.

Konstatuotina, jog įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“

(1992 m. balandžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nenustatyta, kad dėl ge-

nocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti

žalą iš šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tokia mi-

nėtame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir


tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl

genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų negali reikalauti teisin-

gai atlyginti žalą.

9. Minėta, kad pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti

realus ir teisingas. Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir

moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo prin-

cipo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą

atlyginti teisingai.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo,

kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokiai situacijai, kad žalą, inter alia moralinę,

patyręs asmuo negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.

Taip pat minėta, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą pa-

tyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos atlygini-

mo jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų,

dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai,

inter alia jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui.

Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitu-

cinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo at-

siradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido

patyrę žalą asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos at-

lyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fi zinių asmenų.

10. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia

legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis

reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikra-

me teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos

visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas

teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje),

nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

11. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad priėmus

Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų ge-

nocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nenustatydamas,

kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti

atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, neatsižvelgė į iš Konstituci-

jos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės

principų, kylančius imperatyvus.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymas „Dėl

atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais) ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą

patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusi-

kaltimą padariusių fi zinių asmenų, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai,






nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos

atlyginimo“ (Žin., 2000, Nr. 52-1486) ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl

genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą pa-

dariusių fi zinių asmenų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos

gyventojų genocidą“ (1992 m. balandžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais; Žin.,

1992, Nr. 13-342; 1998, Nr. 42-1140; 2003, Nr. 38-1700) ta apimtimi, kuria jame ne-

nustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę

reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, prieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės vals-

tybės, teisingumo principams.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



50

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO

PENSIJŲ ĮSTATYMO 38 STRAIPSNIO 1 DALIES (2006 M. GRUODŽIO 12 D.

REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2010 m. gruodžio 14 d.

Vilnius







nariui Algirdui Sysui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m.

lapkričio 30 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 08/2008-23/2009 pagal:

1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straips-

nio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,

nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai, vyres-

ni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, bet jais pripažinti po

18 metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui (prašymo Nr. 1B-09/2008);

2) pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie-

tuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio

1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra

nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai, vyresni

nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, bet jais pripažinti po

18 metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui (prašymo Nr. 1B-24/2009).

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungi-

mo į vieną bylą“ pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas nume-

ris 08/2008-23/2009.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstituci-

◆ DĖL TEISĖS Į VALSTYBINĘ SOCIALINIO DRAUDIMO NAŠLAIČIŲ PENSIJĄ 51

nį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-

reiškėjo, nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvai-

kiai, vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, bet jais

pripažinti po 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam

teisinės valstybės principui (prašymo Nr. 1B-09/2008).

2. Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-

tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitu-

cinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-

reiškėjo, nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvai-

kiai, vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, bet jais

pripažinti po 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam

teisinės valstybės principui (prašymo Nr. 1B-24/2009).

II

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-

mas šiais argumentais.

Iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

35 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo

našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo

invalidais iki 18 metų. 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socia-

linio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat

vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų amžiaus ir jeigu jie visą

laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies nedarbingi (invalidai). Ginčija-

moje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m.

gruodžio 12 d. redakcija), kuri įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d., yra nustatyta, kad teisę

gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai

iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų ir

jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies nedarbingi (invalidai).

Pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą asmenims, norin-

tiems po tėvo (tėvų) mirties gauti našlaičių pensiją, keliamos dvi sąlygos: 1) būti

pripažintiems neįgaliaisiais, iki jiems sukanka 18 metų; 2) nuo 18 metų būti nuolat

nedarbingiems ar iš dalies darbingiems (invalidais), tačiau šis teisinis reguliavimas

be išlygų taikomas ir asmenims, neįgaliaisiais pripažintiems nuo pat gimimo (vaikys-

tės). Pasak pareiškėjo, toks nuasmenintas teisinis reguliavimas tokių asmenų atžvil-

giu prieštarauja Konstitucijos 52 straipsnio esmei ir dvasiai.

Pareiškėjo manymu, neįgalių nuo gimimo asmenų teisė į įstatymo nustatytą naš-

laičių pensiją, palyginti su asmenų, invalidumą įgijusių vėliau, teise, yra išskirtinė ir ši

teisė tam tikra prasme yra prigimtinė, iš tokios rūšies neįgalumo kilusių teisių – teisės

2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆52

gauti našlaičių pensiją ir valstybės pareigos šią pensiją mokėti – negalima riboti rei-

kalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės (gimimo) faktą sieti su atitinkama

data – neįgalumo (invalidumo) pripažinimu, iki asmeniui sukanka 18 metų.

Pareiškėjas savo prašyme taip pat teigia, kad pagal ofi cialiąją konstitucinę dokt-

riną Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės

politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų

struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas, o jei pertvarkant socia-

linių garantijų sistemą ar atskirų garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių ga-

rantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti

nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socia-

linės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, grįsdamas savo abejones dėl gin-

čijamos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies ati-

tikties konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodo ofi cialiosios konstitucinės

doktrinos nuostatas, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus

principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema, kad konstitucinis teisinės

valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, kad neatsiejami teisinės

valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis

saugumas, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra

teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio

reguliavimo tikrumą ir stabilumą.

2. Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas nurodo, kad ginčija-

mas teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją

po tėvo (tėvų) mirties gali gauti tie asmenys, kurie yra pripažinti neįgaliaisiais (inva-

lidais), iki jiems sukanka 18 metų, ir nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies

darbingi (invalidai), neapima asmenų, kurie yra neįgalūs nuo gimimo (vaikystės), jei-

gu šis juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo tinkamai konstatuotas (pripažintas) iki

jų pilnametystės. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas tokių asmenų atžvil-

giu prieštarauja Konstitucijos 52 straipsnio esmei ir dvasiai.

Grįsdamas savo abejones dėl ginčijamos Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatymo 38 straipsnio 1 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui,

pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas, kaip ir pareiškėjas – Vil-

niaus apygardos administracinis teismas, cituoja ofi cialiosios konstitucinės doktri-

nos nuostatas dėl socialinės politikos koregavimo bei ofi cialiąją konstitucinio teisinės

valstybės principo doktriną.

III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovo Seimo nario Artūro Meliano ir buvusios suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės

teisės skyriaus vedėjos Jadvygos Andriuškevičiūtės (Seimo Pirmininko 2010 m. lap-


kričio 22 d. potvarkiu Nr. PP-153 J. Andriuškevičiūtė neteko įgaliojimų atstovauti Sei-

mui šioje konstitucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama,

kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m.

gruodžio 12 d. redakcija) pareiškėjų nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai.

2. Buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės J. Andriuškevičiūtės rašy-

tiniuose paaiškinimuose dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo

Nr. 1B-09/2008 išdėstyta pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Teisė į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą našlai-

čių pensiją kyla iš tam tikro asmens teisinio statuso – ši teisė yra nustatyta vaikams ir

įvaikiams, dėl savo amžiaus arba negalios negalintiems turėti pajamų.

Teisė į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją yra išvestinė teisė, kuri

atsiranda esant įstatymų nustatytų sąlygų visumai. Vaiko amžius ar negalia yra tik

viena, bet ne vienintelė sąlyga teisei į našlaičių pensiją įgyti. Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos kitos sąlygos teisei

į našlaičių pensiją įgyti: našlaičio tėvas (įtėvis) ar motina (įmotė) savo mirties dieną

turėjo būti įgijęs (įgijusi) teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbin-

gumo (invalidumo) ar senatvės pensiją arba gavo vieną iš šių pensijų, taip pat turėjo

būti įgijęs (įgijusi) nustatytą pensijų draudimo stažą.

2.2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme reglamentuojama ne neįga-

laus ar nedarbingo asmens teisinio statuso nustatymo, įgijimo ar pripažinimo santy-

kiai, o neįgalaus ar nedarbingo asmens teisinį statusą turinčio asmens teisė į pensijų

išmoką. Ligos diagnozavimas ir neįgalumo ar darbingumo lygio nustatymas – skir-

tingos procedūros. Ligos diagnozavimas savaime nereiškia, kad asmeniui bus nusta-

tytas neįgalumas arba darbingumo netekimas. Susirgimo teisinis faktas gali nesutapti

su to susirgimo sukeltų pasekmių nustatymo teisiniu faktu.

2.3. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m.

gruodžio 12 d. redakcija) formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. –

invalidais) iki 18 metų“ aiškintina ir taikytina remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m.

vasario 7 d. nutarimo nuostatomis, atskleidžiančiomis Lietuvos Respublikos nelaimin-

gų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 da-

lies (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) formuluotės „profesinės

ligos nustatymas“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu

Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmo-

kų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) for-

muluotės „VMSEK darbingumo netekimo nustatymo diena“ turinį. Sprendžiant ginčą

dėl teisės į našlaičių pensiją remiantis minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuosta-

tomis būtų apsaugotos Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamos asmens konstitucinės

teisės ir nebūtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Meliano rašytiniuose

paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymo


Nr. 1B-24/2009 išdėstyta pozicija grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir J. And-

riuškevičiūtės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta pozicija.

4. Rengiant bylą buvo gautas ir suinteresuoto asmens – Seimo atstovo A. Syso

raštas, kuriame pritariama suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Me-

liano ir buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės

departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjos J. Andriuškevičiūtės rašyti-

niams paaiškinimams.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

socialinės apsaugos ir darbo viceministrės S. Kondratas du raštai, taip pat l. e. Vals-

tybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo minis-

terijos direktoriaus pareigas Č. Zabulėnienės, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo

tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Z. Skvarciano ra-

šytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo

narys A. Sysas pakartojo kai kuriuos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argu-

mentus, atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Kauno apygardos

administracinis teismas prašo Konstitucinio Teismo ištirti, ar Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta

apimtimi, kuria, pasak pareiškėjų, nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi

mirusiojo vaikai ir įvaikiai, vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais)

iki 18 metų, bet jais pripažinti po 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straips-

niui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Nors pareiškėjai prašo Konstitucinio Teismo ištirti, ar Valstybinių socialinio


apimtimi, kuria, pasak pareiškėjų, nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi

mirusiojo vaikai ir įvaikiai, vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais)

iki 18 metų, bet jais pripažinti po 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straips-

niui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjų prašymų argumentų

ir administracinių bylų, kuriose buvo priimtos nutartys dėl kreipimosi į Konstituci-

nį Teismą, medžiagos matyti, kad pareiškėjai prašo ištirti, ar Konstitucijos 52 straips-

niui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Valstybinių socialinio


apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai


ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo

pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų.

II

1. Pagal pareiškėjų prašymus aiškinantis ginčijamoje Valstybinių socialinio draudi-

mo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyto

teisinio reguliavimo turinį svarbu išsiaiškinti, kokia yra valstybinės socialinio draudimo

našlaičių pensijos prigimtis, taip pat būtina atskleisti šią pensiją įtvirtinančio teisinio re-

guliavimo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo (inter alia reglamentuojančio asmenų

„tapimo“ („pripažinimo“) neįgaliaisiais (invalidais) teisinius santykius) raidą.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 28 d. priėmė Lietu-

vos Respublikos gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su

tam tikra išimtimi) 1991 m. sausio 1 d. Šio įstatymo preambulėje nustatyta: „Šis įsta-

tymas reglamentuoja visų rūšių pensijų, paskirtų iki jo įsigaliojimo, padidinimą, nu-

stato socialines pensijas nedarbingiems asmenims, neturintiems teisės gauti kitų

rūšių pensijų, taip pat minimalius pensijų dydžius ir kitas pensinio aprūpinimo sąly-

gas bei normas, reglamentuoja pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.“

Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redak-

cija) 25 straipsnyje nustatyta: „Skirti ir mokėti maitintojo netekimo pensijas šio įsta-

tymo 14 straipsnio antrojoje ir ketvirtojoje dalyse nurodytų mirusių asmenų, taip pat

mirusių karo invalidų ir karo dalyvių šeimų vaikams bei visiems vaikams – visiškiems

našlaičiams iki 18 metų arba vyresniems negu šio amžiaus, jeigu jie tapo invalidais iki

18 metų, o profesinių technikos mokyklų ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviams

bei aukštųjų mokyklų studentams, kol jie baigia šias mokyklas, bet ne ilgiau kaip iki jiems

sukaks 23 metai. Tokia pat tvarka skirti ir mokėti maitintojo netekimo pensijas mirusių-

jų šios kategorijos asmenų broliams, seserims ir anūkams, neturintiems darbingų tėvų.“

Taigi maitintojo netekimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos inter alia tėvų

netekusiems trijų kategorijų vaikams (visiškiems našlaičiams): 1) iki 18 metų ir 2) vy-

resniems, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų; 3) besimokantiems įstatyme nurodyto-

se mokyklose, kol jie jas baigė, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukako 23 metai.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 18 metų ir

vyresni asmenys, kurių teisė į maitintojo netekimo pensiją buvo siejama su invalidumu,

teisę į šią pensiją pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą galėjo įgyti, jeigu

atitiko dvi sąlygas: 1) neteko tėvų (visiški našlaičiai); 2) tapo invalidais iki 18 metų.

3. Tėvų pareiga išlaikyti nedarbingus vaikus buvo nustatyta Lietuvos Respublikos

santuokos ir šeimos kodekso (1969 m.) (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 80 straips-

nyje „Tėvų pareiga išlaikyti vaikus“: „Tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

ir paramos reikalingus nedarbingus pilnamečius vaikus.“

Taigi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo nustatyta, kad yra išlaiko-

mas toks pilnametystės sulaukęs vaikas, kuris yra nedarbingas ir reikalingas paramos

ir kuris neteko savo tėvų, turėjusių pareigą jį, kaip nedarbingą vaiką, išlaikyti.


4. Minėta, kad asmens teisę į našlaičio pensiją reglamentavo Gyventojų pensinio

aprūpinimo gerinimo įstatymas (1990 m. liepos 28 d. redakcija). Asmens tapimo in-

validu konstatavimas, inter alia asmens tapimas invalidu iki 18 metų, šiame įstatyme

nebuvo reguliuojamas. Tai reglamentavo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. lapkričio

28 d. priimtas Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (su tam

tikromis išimtimis įsigaliojo 1991 m. gruodžio 15 d.). Invalidų socialinės integracijos

įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 1 daly-

je buvo nustatyta, kad Invalidų socialinės integracijos įstatymas reguliuoja inter alia

invalidumo nustatymą.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija)

3 straipsnio „Invalidumas“ 1 dalyje buvo nustatyta, kad invalidumas yra tokia kom-

petentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fi zinių ar psi-

chinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu

gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.


4 straipsnio „Invalidumo nustatymas“ 2 dalyje buvo inter alia nustatyta, kad inva-

lidumą nustatančios komisijos priima sprendimus inter alia dėl invalidumo fakto,

priežasties. Konkrečios invalidumo priežastys Invalidų socialinės integracijos įstaty-

me (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) nebuvo nurodytos.


4 straipsnio 1 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad vaikams iki 16 metų amžiaus inva-

lidumą nustato valstybinių gydymo ir profi laktikos bei specializuotų įstaigų, teikian-

čių medicinos pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės

komisijos (toliau – ir MSEK), o asmenims nuo 16 metų amžiaus – Valstybinės medi-

cininės-socialinės ekspertizės komisijos (toliau – ir VMSEK).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant pateiktą

teisinį reguliavimą matyti, kad invalidumas – tai tokia asmens būklė, kuri yra nu-

statyta kompetentingų įstaigų. Šiame įstatyme buvo įtvirtintos dvi skirtingos inva-

lidumą nustatančios institucijos – MSEK, kuri nustatydavo invalidumą vaikams iki

16 metų, ir VMSEK, kuri nustatydavo invalidumą visiems asmenims nuo 16 metų.

Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinka-

ma liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms

įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus

sprendimą dėl invalidumo fakto.

5. Invalidumo nustatymo tvarka, inter alia invalidumo fakto, invalidumo prie-

žasties nustatymas, invalidumo nustatymo data buvo reglamentuojama poįstatymi-

niuose teisės aktuose.

Sveikatos apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-4031 ir so-

cialinės apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 13-2229 patvirtintos

Invalidumo nustatymo instrukcijos 6 skyriuje „Invalidumo priežasčių nustatymas“

buvo inter alia nustatyta: „Medicininės socialinės ekspertizės komisijos sutinkamai


su Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos ir kitais įstatymais, Medici-

ninės socialinės ekspertizės komisijų nuostatais nustato tokias invalidumo priežas-

tis: <...> 4. Invalidumas iš (nuo) vaikystės.“

Vyriausybės 1992 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 123 „Dėl Valstybinės medici-

ninės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų

Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinųjų nuostatų 22 punk-

te buvo nustatyta, kad invalidumo nustatymo data laikoma diena, kai teritorinė ko-

misija gauna dokumentus, reikalingus ligoniui patikrinti. Ši nuostata buvo pripažinta

netekusia galios Vyriausybės 2005 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1199 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 123 ir 1996 m. rugsėjo

16 d. nutarimo Nr. 1069 pripažinimo netekusiu galios“.

Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m.

balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 „Dėl Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo neteki-

mo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (įsigaliojo 2000 m. gegužės 15 d.)

patvirtintos Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo

tvarkos 38 punkte (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad

„VMSEK nustato tokias invalidumo priežastis: <...> 38.4. invalidumas nuo vaikystės.“

Šis papunktis buvo pripažintas netekusiu galios sveikatos apsaugos ministro ir socia-

linės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-158/A1-79 „Dėl

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės

apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 226/49 „Dėl Ilgalai-

kio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtini-

mo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. balandžio 1 d.). Tai, kad nuo 2004 m. balandžio

1 d. invalidumo priežastis „nuo vaikystės“ nebenustatoma, patvirtino Socialinės ap-

saugos ir darbo ministerija. Invalidumo priežastis „nuo vaikystės“ buvo nurodoma

tik pakartotinai nustatant invalidumą tiems asmenims, kuriems invalidumas dėl šios

priežasties jau buvo nustatytas, bet baigėsi jiems nustatyto invalidumo terminas arba

pasikeitė jų sveikatos būklė (socialinės apsaugos ir darbo viceministrės S. Kondratas

2010 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. (25.3-34) SD-7461 „Dėl pateiktos nuomonės bylose

Nr. 08/08 ir 23/2009 patikslinimo“).

Sveikatos apsaugos ministro 1992 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl Medicininės

išvados vaikui invalidui iki 16 metų išdavimo tvarkos“ buvo patvirtinta Medicininės

išvados (invalidumo pažymos) vaikui invalidui iki 16 metų išdavimo tvarka (toliau –

ir Tvarka). Šios Tvarkos 4 punkte buvo nustatyta: „Gydytojai (apylinkės pediatrai, te-

rapeutai bei gydytojai specialistai) atrenka patologiškus vaikus bei paauglius pagal

minėtąjį ligų sąrašą ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo galutinės diagnozės nustatymo

datos pristato ligonį su jo medicinine dokumentacija gydytojų konsultacinei komisi-

jai. Už ligonio pasiuntimą į GKK atsakingas apylinkės pediatras arba bendros prakti-

kos gydytojas (taip pat ir privačiai praktikuojantys gydytojai).“

Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro

2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1–78/V–179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo


kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (įsi-

galiojo 2005 m. liepos 1 d.) patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo

17 punktą (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) sprendimo dėl darbingumo lygio priėmi-

mo data yra visų reikalingų dokumentų NDNT gavimo diena.

Pagal sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro ir švie-

timo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487

„Dėl Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (įsigaliojo

2005 m. liepos 1 d.) patvirtinto Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo

9 punktą asmeniui nustačius neįgalumo lygį, jo nustatymo data laikoma dokumen-

tų, reikalingų neįgalumo lygiui nustatyti, NDNT gavimo diena, o pagal šio aprašo

23.1 punktą asmens tėvai (įtėviai), globėjai ar rūpintojai turi teisę kreiptis į NDNT

dėl neįgalumo lygio nustatymo jų vaikams, globotiniams ir rūpintiniams.

6. Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. re-

dakcija) 25 straipsnyje nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į

maitintojo netekimo pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su In-

validų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 3 ir 4 straips-

nio nuostatomis matyti, kad asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų Gyventojų

pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsnio

prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems invalidumą nustatančios komisijos sprendi-

mą dėl inter alia invalidumo fakto yra priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

7. Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo pensi-

jų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti

santykiams, susijusiems su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, inter alia

našlaičių pensijomis.

7.1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnyje „Valstybinių

socialinio draudimo pensijų rūšys“ (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Pagal šį įstatymą skiriamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo,

našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos.“

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio „Pensijų, paskir-

tų iki įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimas“ 3 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakci-

ja) buvo nustatyta:

„Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos pagal šį įstatymą ski-

riamos tik už asmenis, mirusius po šio įstatymo įsigaliojimo. Anksčiau paskirtos mai-

tintojo netekimo pensijos neperskaičiuojamos. Už asmenis, mirusius iki šio įstatymo

įsigaliojimo, skiriamos maitintojo netekimo pensijos anksčiau galiojusia tvarka.“

Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. re-

dakcija) vietoj maitintojo netekimo pensijos buvo įtvirtinta našlaičių pensija ir nu-

statyta, kad našlaičių pensijos pagal šį įstatymą skiriamos tik už asmenis, mirusius po

šio įstatymo įsigaliojimo.

7.2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnyje „Asmenys,

turintys teisę gauti našlaičių pensiją“ (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta:


„Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vai-

kai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų. Mirusio-

jo posūniai ir podukros, kurie iki jo mirties neturėjo teisės gauti našlaičių pensijos,

turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją tokiomis pat sąlygo-

mis, kaip ir vaikai.

Nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių bei vidurinių

mokyklų dieninių skyrių studentai ir moksleiviai turi teisę gauti našlaičių pensiją iki

šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai.

Mirusiojo vaikams, turintiems teisę gauti našlaičių pensiją, ši teisė išlieka taip pat

tada, kai juos kas nors įvaikina.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 18 metų

ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją buvo siejama su invalidumu, šią

pensiją pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą galėjo įgyti, jeigu atitiko

dvi sąlygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) tapo invalidais iki 18 metų.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus Valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo

įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavi-

mu inter alia matyti, kad 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją

pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį (1994 m.

liepos 18 d. redakcija) buvo siejama su invalidumu, kaip ir 18 metų ir vyresni asme-

nys, kurių teisė į maitintojo netekimo pensiją pagal Gyventojų pensinio aprūpinimo

gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsnį buvo siejama su inva-

lidumu, teisę į našlaičių pensiją galėjo įgyti, jeigu atitiko tas pačias dvi sąlygas: 1) ne-

teko tėvų; 2) tapo invalidais iki 18 metų.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1994 m.

liepos 18 d. redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į

našlaičių pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su Invalidų socia-

linės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 3 ir 4 straipsnio nuos-

tatomis matyti, kad asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija)

prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems invalidumą nustatančios komisijos spren-

dimą dėl inter alia invalidumo fakto yra priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

8. Priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos

18 d. redakcija) invalidumo nustatymo pagrindai ir toliau buvo reglamentuojami In-

validų socialinės integracijos įstatyme.

Seimas 1998 m. spalio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integ-

racijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Invalidų

socialinės integracijos įstatymą (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija su vėlesniais pakei-

timais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. Naujos redakcijos Invalidų sociali-

nės integracijos įstatymas įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 1999 m. sausio 1 d.


Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio „Invalidumas“ 1 dalyje

(1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumas yra tokia kompe-

tentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fi zinių ar psi-

chinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu

gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio „Invalidumo nustatymas“

3 dalyje (1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad invalidumą nu-

statančios komisijos priima sprendimus inter alia dėl invalidumo fakto, priežasties.

Konkrečios invalidumo priežastys Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1998 m.

spalio 22 d. redakcija) nebuvo nurodytos.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1998 m. spalio

22 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad vaikams iki 16 metų invalidumą nu-

stato Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų,

teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, gydytojų konsultacinės komisijos

(toliau – ir GKK), o asmenims nuo 16 metų – VMSEK.

Palyginus šį Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje

(1998 m. spalio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Invalidų socialinės

integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nusta-

tytu teisiniu reguliavimu matyti, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (1998 m.

spalio 22 d. redakcija) invalidumą asmenims iki 16 metų nustato ne MSEK, bet GKK,

o asmenims nuo 16 metų invalidumą ir toliau nustato VMSEK.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant pateiktą

teisinį reguliavimą matyti, kad invalidumu ir toliau laikoma tokia asmens būklė, kuri

yra nustatyta kompetentingų įstaigų.







našlaičių pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su Invalidų so-

cialinės integracijos įstatymo (1998 m. spalio 22 d. redakcija) 3 ir 4 straipsnio nuo-

statomis matyti, kad asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija)

prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems invalidumą nustatančios komisijos spren-

dimą dėl inter alia invalidumo fakto yra priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

9. Tėvų pareiga išlaikyti nedarbingus vaikus dėl invalidumo buvo nustaty-

ta Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pa-

tvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 6 d.)

1 straipsniu patvirtintame Civiliniame kodekse, kuris įsigaliojo (su tam tikromis iš-

imtimis) 2001 m. liepos 1 d.


Civilinio kodekso 3.194 straipsnio „Išlaikymo priteisimas“ 3 dalyje (2000 m. lie-

pos 18 d. redakcija) buvo nustatyta: „Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia

pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam

nepilnamečiui nustatytas.“

Taigi pagal Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalį (2000 m. liepos 18 d. redak-

cija) išlaikymą teismas priteisia inter alia tik tokiam pilnametystės sulaukusiam vai-

kui, kuris yra nedarbingas dėl invalidumo, jeigu invalidumas buvo nustatytas jam

esant nepilnamečiui, ir kuris neteko tėvų, turėjusių pareigą jį, kaip nedarbingą dėl in-

validumo vaiką, išlaikyti.

Palyginus šį Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalyje (2000 m. liepos 18 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Santuokos ir šeimos kodekso,

galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 80 straipsnyje matyti, jog jis pakito tuo aspektu, kad

tėvai turi pareigą išlaikyti ne visus paramos reikalingus nedarbingus pilnamečius vai-

kus, o tik tuos pilnametystės sulaukusius vaikus, kurie yra nedarbingi dėl invalidumo,

nustatyto jiems esant nepilnamečiams.

10. Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu (ir 2004 m. lapkričio 26 d. įsigaliojusiu)

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straips-

niu Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2000 m. liepos 18 d. redakcija) buvo pa-

keista ir išdėstyta nauja redakcija. Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m.

lapkričio 11 d. redakcija) nustatyta: „Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia

pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam

nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštų-

jų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.“

Palyginus Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 11 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Civilinio kodekso 3.194 straipsnio

3 dalyje (2000 m. liepos 18 d. redakcija) matyti, jog Civilinio kodekso 3.194 straips nio

3 dalies nuostata tuo aspektu, kad išlaikymas priteisiamas vaikui, nedarbingam dėl in-

validumo, kuris nustatytas jam esant nepilnamečiui, išliko nepakitusi.

11. Seimas 2004 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės

integracijos įstatymo 1, 3, 4, 5 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su

tam tikra išimtimi) 2004 m. balandžio 1 d.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio

20 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad asmenims iki 18 metų, išskyrus tuos,

kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, invalidumą nustato

Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydyto-

jų konsultacinės komisijos; šie asmenys pripažįstami vaikais invalidais (1 punktas);

asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu,

ir asmenims nuo 18 metų invalidumą nustato VMSEK; šie asmenys pripažįstami in-

validais (2 punktas).

Palyginus šį Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. sau-

sio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su aptartuoju Invalidų socialinės in-


tegracijos įstatymo 4 straipsnyje (1998 m. spalio 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu

reguliavimu matyti, kad vietoj Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsny-

je (1998 m. spalio 22 d. redakcija) įtvirtintos nuostatos, kad GKK nustato invalidu-

mą vaikams iki 16 metų, įtvirtinta nuostata, kad GKK vaikais invalidais pripažįsta

asmenis iki 18 metų, išskyrus tuos, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu sociali-

niu draudimu, o vietoj įstatymo 4 straipsnyje (1998 m. spalio 22 d. redakcija) įtvir-

tintos nuostatos, kad VMSEK nustato invalidumą asmenims nuo 16 metų, įstatymo

4 straipsnyje (2004 m. sausio 20 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kad VMSEK pripa-

žįsta invalidais asmenis iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu sociali-

niu draudimu, ir asmenis nuo 18 metų.

Šiame įstatyme nuostata, kad invalidumu laikoma tokia asmens būklė, kuri yra

nustatyta kompetentingų įstaigų, taip pat nuostata, kad invalidumą nustatančios ko-

misijos priima sprendimus inter alia dėl invalidumo fakto, išliko nepakitusios.







našlaičių pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su Invalidų socia-

linės integracijos įstatymo (1998 m. spalio 22 d. redakcija) 3 ir 4 straipsnio (2004 m.

sausio 20 d. redakcija) nuostatomis matyti, kad asmenimis, tapusiais invalidais iki

18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies

(1994 m. liepos 18 d. redakcija) prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems invalidumą

nustatančios komisijos sprendimą dėl inter alia invalidumo fakto yra priėmusios, iki

jiems sukanka 18 metų.

12. Seimas 2004 m. vasario 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų įstatymo 9, 16, 28, 35, 36, 40, 43, 45, 49, 50, 54 straipsnių

pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 556 straipsniu ir VII skyriumi įstaty-

mą (įsigaliojusį 2004 m. kovo 1 d.), kurio 4 straipsniu pakeitė Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d. redakcija).


vasario 12 d. redakcija) buvo nustatyta: „Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo

našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu

jie tapo invalidais iki 18 metų. Mirusiojo posūniai ir podukros, kurie buvo mirusio-

jo patėvio (pamotės) išlaikomi ir iki jo mirties neturėjo teisės gauti našlaičių pensi-

jos už tėvus, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją tokiomis

pat sąlygomis kaip ir vaikai.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus šį Valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2004 m. vasario 12 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Valstybinių socialinio draudimo


pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) matyti, kad

18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją pagal Valstybinių sociali-

nio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį (2004 m. vasario 12 d. redakcija)

buvo siejama su invalidumu, kaip ir 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlai-

čių pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį

(1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo siejama su invalidumu, teisę į našlaičių pensiją

pagal minėtame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą galėjo įgyti, jeigu atitiko tas

pačias sąlygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) tapo invalidais iki 18 metų.


vasario 12 d. redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų tei-

sei į našlaičių pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su Invali-

dų socialinės integracijos įstatymo (1998 m. spalio 22 d. redakcija) 3 ir 4 straipsnio

(2004 m. sausio 20 d. redakcija) nuostatomis matyti, kad asmenimis, tapusiais in-

validais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio

1 dalies (2004 m. vasario 12 d. redakcija) prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems

invalidumą nustatančios komisijos sprendimą dėl inter alia invalidumo fakto yra pri-

ėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

13. Seimas 2005 m. gegužės 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą (pagal jo 2 straipsnį įsigaliojo

2005 m. liepos 1 d.), kurio 1 straipsniu pakeitė ir naujai išdėstė Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais

ir (arba) papildymais).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnyje „Asmenys, tu-

rintys teisę gauti našlaičių pensiją“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo

vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki

2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukak-

ties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Mirusiojo posūniai ir podukros,

kurie buvo mirusiojo patėvio (pamotės) išlaikomi ir iki jo mirties neturėjo teisės gau-

ti našlaičių pensijos už tėvus, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių

pensiją tokiomis pat sąlygomis kaip ir mirusiojo vaikai.

2. Nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių bei bendrojo

lavinimo mokyklų dieninių skyrių studentai ir moksleiviai turi teisę gauti našlaičių

pensiją iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 24 metai.

3. Mirusiojo vaikams, turintiems teisę gauti našlaičių pensiją, ši teisė išlieka ir

tada, kai juos kas nors įvaikina.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus šį Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d.

redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Valstybinių socialinio drau-

dimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2004 m. vasario 12 d. redakcija) maty-

ti, kad 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją pagal Valstybinių


socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d. re-

dakcija) siejama su invalidumu (neįgalumu), teisę į našlaičių pensiją pagal šiame

straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą galėjo įgyti, jeigu atitiko tas pačias dvi są-

lygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m.

liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų. Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta pa-

pildoma sąlyga („visą laiką nuo 18 metų sukakties buvo nedarbingi ar iš dalies dar-

bingi (invalidai)“).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus Valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d.


dimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2004 m. vasario 12 d. redakcija) matyti,

kad formuluotė „jie tapo invalidais iki 18 metų“ buvo pakeista formuluote „jie pri-

pažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų“. Šios Valstybi-

nių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio dalies (2005 m. gegužės 19 d.

redakcija) formuluotėje „jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invali-

dais) iki 18 metų“ vartojama sąvoka „pripažinti“ siejama tiek su tomis situacijomis,

kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) yra pripažinti neįgaliai-

siais iki 18 metų po šio įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., tiek su tomis situ-

acijomis, kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) „tapo invalidais

iki 18 metų“ pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 35 straipsnį. Vadinasi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įsta-

tymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) formuluotė „pripažin-

ti neįgaliaisiais iki 18 metų“ vartojama kaip tapati Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2004 m. vasario 12 d. redakcija) vartojamai

formuluotei „tapo invalidais iki 18 metų“.

14. Šiame kontekste pažymėtina, kad dar iki Seimui 2005 m. gegužės 19 d. nauja

redakcija išdėstant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos

18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), galiojusį iki 2005 m.

liepos 1 d., Seimas 2004 m. gegužės 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų so-

cialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Invalidų socia-

linės integracijos įstatymą (1998 m. spalio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais) pakeitė ir išdėstė nauja redakcija. Kartu buvo pakeistas ir įstatymo pa-

vadinimas – jis buvo pavadintas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu. Naujos

redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas įsigaliojo (su tam tikra išimti-

mi) 2005 m. liepos 1 d.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija)

1 straipsnyje „Įstatymo tikslas“ nustatyta, kad šio įstatymo tikslas yra inter alia api-

brėžti neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio Įsta-

tymo sąvokos“ 8 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) buvo nustatyta: „Neįgalu-


sis – asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba

mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių

tenkinimo reikmė.“

Taigi pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį (2004 m.

gegužės 11 d. redakcija) neįgalusis yra toks asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka:

1) pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis; ir

(arba) 2) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija)

18 straipsnio „Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustatanti įstaiga“ 3 dalyje nusta-

tyta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) priima inter alia šiuos sprendimus: dėl neįga-

lumo lygio, priežasties; dėl darbingumo lygio; dėl bendro pirminio neįgaliųjų specia-

liųjų poreikių nustatymo.

Konkrečios neįgalumo priežastys Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme

(2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nėra nurodytos.

Palyginus Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. re-

dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su aptartuoju Invalidų socialinės integracijos

įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakei-

timais ir papildymais) nustatytu teisiniu reguliavimu inter alia matyti, jog pakito tik

žodinė nuostatos, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl in-

ter alia invalidumo fakto, priežasties, išraiška: pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos

įstatymą (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) NDNT priima sprendimus dėl neįgalumo

lygio, priežasties.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, įsigaliojusio 2005 m. liepos

1 d., 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), nustatytą vieną iš sąly-

gų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į našlaičių pensiją įgyti („pripažinti neįgaliai-

siais <...> iki 18 metų“) aiškinant kartu su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo

(2004 m. gegužės 11 d. redakcija), įsigaliojusio 2005 m. liepos 1 d., 2 ir 18 straipsnių

nuostatomis matyti, kad asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valsty-

binių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės

19 d. redakcija) prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems NDNT sprendimą dėl inter

alia neįgalumo lygio yra priėmusi, iki jiems sukanka 18 metų.

15. Seimas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų

išankstinio mokėjimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą (įsigaliojo 2007 m.

sausio 1 d.), kuriuo buvo pakeistas inter alia Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatymo IV skyriaus pavadinimas ir nauja redakcija išdėstyti šio skyriaus straipsniai.

Seimui 2006 m. gruodžio 12 d. priėmus minėtą įstatymą santykiai, susiję su as-

menų, turinčių teisę gauti našlaičių pensiją, nustatymu yra reglamentuojami Valsty-

binių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnyje „Asmenys, turintys teisę

gauti našlaičių pensiją“ (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), kurio 1 dalies atitiktis


Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Šiame straipsnyje in-

ter alia nustatyta:

„1. Teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip

pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki

18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

2. Nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje įregistruotų aukštųjų, profesinių ir

bendrojo lavinimo mokyklų dieninių skyrių studentai ir mokiniai, sukakę 18 metų,

turi teisę gauti našlaičių pensiją iki šių mokyklų baigimo (išskyrus bendrojo lavini-

mo mokyklų dieninių skyrių mokinius, kurie turi teisę gauti našlaičių pensiją iki tų

metų, kuriais jie baigia mokytis šiose mokyklose, rugpjūčio 31 d.), bet ne ilgiau, negu

kol jiems sukaks 24 metai.

<...>.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus šį Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d.


dimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) ma-

tyti, kad 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją pagal Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. re-

dakcija) siejama su invalidumu (neįgalumu), kaip ir 18 metų ir vyresni asmenys, ku-

rių teisė į našlaičių pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

36 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo siejama su invalidumu

(neįgalumu), teisę į našlaičių pensiją pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį regulia-

vimą gali įgyti, jeigu atitinka tas pačias sąlygas: 1) yra netekę tėvų (arba vieno iš jų);

2) pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų; 3) nuo

18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Vadinasi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 da-

lyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių

asmenų teisei į našlaičių pensiją įgyti („pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“)

aiškinant kartu su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d.

redakcija) 2 ir 18 straipsnių nuostatomis matyti, kad asmenimis, pripažintais neįga-

liaisiais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio

1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) prasme, kaip ir pagal ankstesnį teisinį re-

guliavimą, laikytini tokie asmenys, kuriems NDNT sprendimą dėl inter alia neįgalu-

mo lygio yra priėmusi, iki jiems sukanka 18 metų.

Kaip ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje

(2005 m. gegužės 19 d. redakcija), ginčijamos Valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) formuluotėje

„jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų“ varto-

jama sąvoka „pripažinti“ siejama tiek su tomis situacijomis, kai mirusiojo 18 metų

amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) yra pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų po šio

įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., tiek su tomis situacijomis, kai mirusio-


jo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) „tapo invalidais iki 18 metų“ pagal

iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

35 straipsnį. Vadinasi, ginčijamoje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) formuluotė „pripažinti ne-

įgaliaisiais <...> iki 18 metų“ vartojama kaip tapati Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2004 m. vasario 12 d. redakcija) vartojamai

formuluotei „tapo invalidais iki 18 metų“.

16. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Neįgaliųjų socialinės integracijos

įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija), Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), galiojusį tuo metu, kai buvo priimta šio-

je konstitucinės justicijos byloje ginčijama nuostata, su nustatytuoju Invalidų socia-

linės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos

su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo

įstatyme (1990 m. liepos 28 d. redakcija), Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildy-

mais iki 2005 m. gegužės 19 d.), nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kon-

tekste, inter alia invalidumo (netekto darbingumo) nustatymo iki 18 metų, teisės į

našlaičių pensiją įgijimo aspektais, matyti, kad:

16.1. Pagal Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymą (1990 m. liepos

28 d. redakcija) iki 1995 m. sausio 1 d. galėjo būti skiriama ir mokama maitintojo ne-

tekimo pensija, o pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusį ir iki 2005 m. liepos 1 d.

galiojusį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) galėjo būti skiriama ir mo-

kama našlaičių pensija, kurią gauti turėjo teisę mirusiojo vaikai (įvaikiai), inter alia

18 metų ir vyresni, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų.

Vadinasi, tiek pagal Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymą (1990 m.

liepos 28 d. redakcija) 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į maitintojo netekimo

pensiją buvo siejama su invalidumu, tiek pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį Vals-

tybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėles-

niais pakeitimais ir (arba) papildymais iki 2005 m. gegužės 19 d.) 18 metų ir vyresni

asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją buvo siejama su invalidumu, teisę į šią pensi-

ją galėjo įgyti, jeigu jie atitiko dvi sąlygas: 1) buvo netekę tėvų; 2) tapo invalidais iki

18 metų.

Iki 2005 m. liepos 1 d. invalidumo nustatymą reglamentavo Invalidų socialinės

integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos).

Pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį Invalidų socialinės integracijos įstatymą

(1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) invalidumu buvo laikoma to-

kia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Šiame ir kituose įstatymuo-

se nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu

yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą,

t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.


16.2. Pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį Invalidų socialinės integracijos įstaty-

mą (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais

ir papildymais) invalidumą nustatančios komisijos priimdavo sprendimą dėl inter

alia invalidumo fakto, priežasties, o nuo 2005 m. liepos 1 d., šį įstatymą pakeitus ir

išdėsčius nauja redakcija, pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą (2004 m.

gegužės 11 d. redakcija) NDNT priima sprendimą dėl inter alia neįgalumo priežas-

ties, darbingumo lygio. (Neįgaliuoju laikomas asmuo, kuriam NDNT yra priėmusi

sprendimą dėl neįgalumo lygio ar mažesnio negu 55 procentų darbingumo lygio nu-

statymo).

Vadinasi, tiek iki 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) prasme, tiek nuo 2005 m. liepos 1 d.

asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba)

papildymais, galiojusiais iki ginčijamo reguliavimo priėmimo) prasme, laikytini to-

kie asmenys, kuriems kompetentingos įstaigos sprendimą dėl inter alia invalidumo

fakto (neįgalumo lygio) yra (buvo) priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

16.3. Nei Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatyme (1990 m. liepos

28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos

su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, galiojusiais iki ginčijamo reguliavi-

mo priėmimo) nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų,

inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki

18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją).

16.4. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies

(2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. re-

dakcija) formuluotėje „jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invali-

dais) iki 18 metų“ vartojama sąvoka „pripažinti“ siejama tiek su tomis situacijomis,

kai mirusiojo vaikai (įvaikiai) yra pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų po šio įstatymo

įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., tiek su tomis situacijomis, kai mirusiojo vaikai (įvai-

kiai) „tapo invalidais iki 18 metų“ iki 2005 m. liepos 1 d. Taigi nuo 2005 m. liepos

1 d. galiojančiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegu-

žės 19 d. redakcija) formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“ vartojama

kaip tapati iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame Valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papil-

dymais) vartotai formuluotei „tapo invalidais iki 18 metų“.

16.5. Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-

cija) nuostatoje, kad teismas priteisia išlaikymą vaikui, nedarbingam dėl invalidumo,

kuris nustatytas jam esant nepilnamečiui, ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų

įstatymo 35 straipsnio 1 dalies (2004 m. vasario 12 d. redakcija) nuostatoje, kad tei-

sę gauti našlaičių pensiją turi 18 metų ir vyresni asmenys, jeigu jie tapo invalidais iki


18 metų, įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu tuo aspektu, iki kokio amžiaus

vaikas yra išlaikomas ir iki kokio amžiaus vaikui, norinčiam įgyti teisę į našlaičių pen-

siją, turi būti nustatytas invalidumas, matyti, kad šis amžius yra tapatus: iki 18 metų.

17. Paminėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta, iki kada neįga-

liesiems gali būti skiriama ir iki kurio laikotarpio gali būti mokama našlaičių pensija,

yra įtvirtintas ir kitų valstybių teisėje. Antai, Vengrijoje našlaičių pensija neįgalie-

siems gali būti skiriama ne vėliau kaip iki 16 metų arba ne vėliau kaip iki 25 metų,

jeigu jie studijuoja. Našlaičių pensija neįgaliesiems Šveicarijoje gali būti mokama iki

25 metų, Slovakijoje – iki 26 metų, Vokietijoje – iki 27 metų.

III

1. Minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvai-

kiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripa-

žinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui,


2. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti se-

natvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo

netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų rūšys (senatvės ir invalidumo)

ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais)

(Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsny-

je nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų

(Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario

7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuo-

se ne kartą yra konstatavęs: pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orien-

tuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y.

visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numa-

tytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai

aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemo-

nės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos

socialinės rizikos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įsta-

tymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei

padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudaryda-

mas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne

vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir

invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitinto-

jo netekimo atvejais (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m.


balandžio 20 d. sprendimas). Šiame Konstitucijos straipsnyje išvardytos pensijos rū-

šys ir socialinės paramos rūšys būtinai turi būti nustatytos (Konstitucinio Teismo

2000 m. vasario 10 d. nutarimas).

3. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti so-

cialinės paramos teikimo modelį (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuta-

rimas), diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo

26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 10 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstaty-

mu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis

nurodytos, pensijos ir socialinė parama. Jeigu įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos

52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota

nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Kons-

titucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,

2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

4. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpi-

nimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio

gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2001 m. spalio 30 d.,

2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio

29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konsti-

tucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios so-

cialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie

nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2005 m. vasa-

rio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio

20 d. sprendimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama so-

cialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai

gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. va-

sario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, socialinės para-

mos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės

ir visuomenės ištekliai, materialinės ir fi nansinės galimybės (Konstitucinio Teismo

2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. spren-

dimas). Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuoda-

mas minėtus santykius, turi plačią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir

teisėkūros subjektai, leidžiantys poįstatyminius teisės aktus; ši diskrecija turi būti pa-

grįsta įstatymuose įtvirtintais atitinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji nega-

li paneigti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2005 m.

vasario 7 d. nutarimas).

Poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti

tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgy-

vendinimo tvarką. Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis

teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įsta-


tymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį regulia-

vimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia

būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar tam tikros srities specialia

(profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsė-

jo 2 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitu-

cinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu

reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų,

taip pat riboti šios teisės apimties.

Įstatymų leidėjas, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizi-

kos ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirū-

pinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu

nustatyti aiškų, darnų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos prielaidos įgy-

vendinti Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytą inter alia teisę gauti in-

validumo pensiją (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Šie iš Konstitucijos kylantys aiškaus, darnaus teisinio reguliavimo reikalavimai

mutatis mutandis taikytini ir įstatymu nustatant kitas pensijų rūšis, inter alia našlai-

čių pensiją.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, valstybė yra konstituciškai įpareigota pati (per

savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad piliečiai (ir kiti gyvento-

jai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti,

kad žmonės galėtų dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių

įgyvendinimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įsta-

tymu turi būti nustatyta pareiga atsakingiems asmenims informuoti vaikų tėvus apie

jų vaikų, kuriems dėl sunkios ligos gali būti konstatuotas nedarbingumas (invalidu-

mas), teisę į invalidumo pensiją ar kitą socialinę paramą.

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant Konstitucijos

52 straipsnį, kuriame inter alia nustatyta, kad valstybė laiduoja socialinę paramą mai-

tintojo netekimo atveju, atsižvelgdama į Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos

imperatyvą, valstybė yra konstituciškai įpareigota maitintojo netekusiems asmenims

teikti atitinkamą socialinę paramą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nu-

statydamas socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, turi diskreciją. Ši diskreci-

ja apima inter alia diskreciją nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju

rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos

skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims skiriamos socialinės paramos

dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga. Kartu pažymėtina, jog ši parama

turi būti tokia, kad užtikrintų žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materiali-

nes ir fi nansines galimybes, gali pasirinkti, kokią socialinę paramą teikti tėvų neteku-

siems nepilnamečiams vaikams (inter alia invalidams). Atskiros socialinės paramos


rūšys gali būti įvairios. Įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti ir pensiją tėvų nete-

kusiems nepilnamečiams vaikams, inter alia invalidams (neįgaliesiems) (ją įvardyda-

mas inter alia našlaičių pensija). Pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies

nuostatoje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Taigi pensi-

jos įtvirtinimas tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams gali būti laikomas tam

tik ru išlaikymo, kurį pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą jiems turėjo

teikti tėvai, kompensavimu.

Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją vykdydamas socialinę politiką, tačiau šios

pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, inter alia amžiaus riba (pilnametystė), iki ku-

rios ši pensija gali būti paskirta, taip pat amžiaus riba, iki kurios paskirta pensija gali

būti mokama, turi būti nustatytos įstatymu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad neįgaliems (invalidams) tėvų ne-

tekusiems vaikams minėtos pensijos mokėjimo laikotarpis gali būti siejamas inter

alia ir su tokiu amžiumi, iki kurio paprastai tėvų netekę vaikai siekia atitinkamo iš-

silavinimo.

6. Tai, kad Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyta, kad tėvai

turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, nėra įtvirtinta tėvų pareiga išlai-

kyti savo pilnamečius paramos reikalingus vaikus, nereiškia, kad įstatymų leidėjas

apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pil-

namečius vaikus. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio

Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime: tėvai turi moralinių priedermių ir pilname-

tystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams; minė-

tos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios,

esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo pa-

ramos reikalingus pilnamečius vaikus, kad jie įgytų atitinkamą išsilavinimą; paramos

reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuo-

se, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo institu-

to; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat

principais, kaip jo priteisimas nepilnamečiams; priešingu atveju būtų paneigta pati

pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje; negalima

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems pa-

tiems reikia paramos, globos ir pan.

Taigi ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje buvo suformuluotas principas, kad

tėvų išlaikymas pilnametystės sulaukusiam vaikui gali būti priteisiamas, jeigu toks

vaikas siekia įgyti atitinkamą išsilavinimą, jam yra būtina parama ir tėvai turi gali-

mybę ją teikti.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konsti-

tucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensi-

ja būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime yra konstatavęs

ir tai, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, jog būtų sukurta tokia socia-


linės apsaugos sistema (inter alia socialinės paramos, invalidumo pensijos sistemos),

kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (kurių priežastis – liga, nelaimingas atsitiki-

mas, profesinė liga, įgimti sveikatos sutrikimai ir pan.) nuolat ar laikinai neįgijo arba

neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai

sumažėjo, įstatyme nustatytais atvejais gautų socialinę paramą ir (arba) invalidumo

pensiją. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat yra konstatuota, jog įstatymų

leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas tokiai si-

tuacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, pro-

fesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko

galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai suma-

žėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad socialinės paramos

santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir vi-

suomenės ištekliai, materialinės ir fi nansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelg-

damas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią

diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis neįgaliesiems (in-

validams), inter alia tėvų netekusiems pilnamečiams invalidams.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjas, nustatydamas tėvų netekusių nepilnamečių vaikų teisę į pensiją (našlai-

čių pensiją), yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos preambulėje

įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.

7.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės

valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos tei-

sės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus,

jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisi-

nės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir

laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi

veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisi-

nę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo princi-

po ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs,

kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo

priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės

pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išven-

giant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešprie-

šos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m.

kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d.

nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valsty-

bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis sau-


gumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo

principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabi-

lumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitu-

cinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m.

kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsiparei-

gojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus

asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtik-

rintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

7.2. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad

įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuo-

ti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme,

o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valsty-

bė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,

2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rug-

sėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir tei-

sėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo siste-

ma negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti

Konstitucijos. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami

pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pen-

sijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti

pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar

atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį

reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m.

liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nu-

tarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

IV

Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies

(2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.





žinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui,


2. Ginčijamoje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio

1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) yra nustatyta: „Teisę gauti našlaičių pen-

siją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti


neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų

nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).“

3. Iš pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Kauno apygardos

administracinio teismo prašymų argumentų matyti, jog ginčijamoje Valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakci-

ja) vartojamą formuluotę „pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais)

iki 18 metų“ pareiškėjai aiškina kaip reiškiančią, kad kompetentingos institucijos spren-

dimas, patvirtinantis asmens neįgalumą (invalidumą), turi būti priimtas iki 18 metų

sukakties. Taigi mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), pareiškėjų nuomone, ne-

turi teisės gauti valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos, jeigu sprendimas,

patvirtinantis šių vaikų (įvaikių) neįgalumą (invalidumą), yra priimtas jiems sukakus

18 metų. Pareiškėjų nuomone, pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (kurioje buvo nustatyta, kad teisę

gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai (įvaikiai) iki

18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų) nustatytą teisinį reguliavimą

tokie asmenys būtų turėję teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją.

4. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti se-

natvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo

netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų rūšys (senatvės ir invalidumo)

ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nu-

rodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų. Kons-

titucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų

leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas

asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudarydamas prielaidas

kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti

valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensi-

jas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog pagal Konstitucijos

52 straipsnį, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, ma-

terialines ir fi nansines galimybes, gali pasirinkti, kokią socialinę paramą teikti tėvų

netekusiems nepilnamečiams vaikams (inter alia invalidams). Įstatymų leidėjas įsta-

tymu gali nustatyti ir pensiją tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams, inter alia

invalidams (neįgaliesiems) (ją įvardydamas inter alia našlaičių pensija). Pensijos tėvų

netekusiems nepilnamečiams vaikams įtvirtinimas įstatymu gali būti laikomas tam

tikru išlaikymo, kurį pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą jiems turėjo

teikti tėvai, kompensavimu.

5. Minėta, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straips-

nio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. redakcijos) 18 metų ir vyresni

asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją buvo siejama su invalidumu, teisę į šią pensi-


ją galėjo įgyti, jeigu atitiko dvi sąlygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) tapo inva-

lidais iki 18 metų.

Taigi pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. re-

dakcijos) tėvų (arba vieno iš jų) netekusio 18 metų ir vyresnio vaiko teisės į našlaičių

pensiją įgijimo viena iš sąlygų buvo tapimas invalidu iki 18 metų.

5.1. Minėta, kad iki 2005 m. liepos 1 d. invalidumo nustatymą reglamentavo In-

validų socialinės integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d.

redakcijos). Pagal šį įstatymą invalidumu buvo laikoma tokia asmens būklė, kuri buvo

nustatyta kompetentingų įstaigų. Minėta ir tai, kad invalidumą nustatančios komi-

sijos priimdavo sprendimą dėl inter alia invalidumo fakto, priežasties. Taigi invalido

statusą asmuo įgydavo, kai kompetentinga įstaiga – invalidumą nustatanti komisi-

ja priimdavo atitinkamą sprendimą. Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta,

kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas

kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą

nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.

5.2. Kaip minėta, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straips-

nio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. redakcijos) nustatytą vieną iš

sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į našlaičių pensiją įgyti („tapo invalidais iki

18 metų“) aiškinant kartu su Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lap-

kričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)

3 ir 4 straipsnio nuostatomis matyti, kad iki 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, tapusiais

invalidais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio

1 dalies (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. redakcijos) prasme, buvo laiko-

mi asmenys, kuriems invalidumą nustatančios komisijos sprendimą dėl inter alia in-

validumo fakto buvo priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų.

5.3. Minėta, kad nei Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatyme (1990 m.

liepos 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei Valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. re-

dakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, galiojusiais iki ginčijamo

reguliavimo priėmimo) nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po

18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsira-

dusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją).

6. Minėta, kad pagal ginčijamą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo

38 straipsnio 1 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 18 metų ir vyresni asmenys,

kurių teisė į našlaičių pensiją yra siejama su invalidumu (neįgalumu), teisę į šią pen-

siją gali įgyti, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) pripažinti

neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų; 3) nuo 18 metų nuolat

yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Taigi pagal 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. gruodžio 12 d. re-


dakcijos) tėvų (arba vieno iš jų) netekusio 18 metų ir vyresnio vaiko teisės į našlaičių

pensiją įgijimo viena iš sąlygų yra pripažinimas neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. –

invalidu) iki 18 metų.

6.1. Minėta, kad pagal 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Neįgaliųjų socialinės integ-

racijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) neįgalusis yra toks

asmuo, kuriam: 1) pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbin-

gumo lygis; ir (arba) 2) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Minėta ir tai,

kad NDNT priima sprendimą dėl inter alia neįgalumo priežasties, darbingumo lygio.

Taigi neįgaliojo statusą asmuo įgyja, kai kompetentinga įstaiga – NDNT priima

atitinkamą sprendimą. Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmuo,

sergantis atitinkama liga (-omis), pripažįstamas neįgaliuoju kitaip, nei kompetentin-

gai įstaigai – NDNT nustatant jam neįgalumo, darbingumo lygius, t. y. NDNT pri-

ėmus sprendimą dėl neįgalumo, darbingumo lygių nustatymo.

Vadinasi, teisinis reguliavimas po 2005 m. liepos 1 d. tuo aspektu, kad neįgaliojo

statusą asmuo įgyja, kai kompetentinga įstaiga priima sprendimą dėl neįgalumo, išli-

ko toks pat, kaip ir iki 2005 m. liepos 1 d.

6.2. Minėta, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straips-

nio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruo-

džio 12 d. redakcija) formuluotėje „jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos

1 d. – invalidais) iki 18 metų“ vartojama sąvoka „pripažinti“ siejama tiek su tomis si-

tuacijomis, kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) yra pripažinti

neįgaliaisiais iki 18 metų po šio įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., tiek su to-

mis situacijomis, kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) „tapo in-

validais iki 18 metų“ iki 2005 m. liepos 1 d.

6.3. Minėta, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio

1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio

12 d. redakcija) nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į našlaičių

pensiją įgyti („pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“) aiškinant kartu su Neįgalių-

jų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 2, 18 straipsnių

nuostatomis asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valstybinių sociali-

nio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redak-

cija), 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) prasme, laikytini tokie

asmenys, kuriems NDNT sprendimą dėl inter alia neįgalumo lygio yra priėmusi, iki

jiems sukanka 18 metų, t. y. formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais <...> iki 18 metų“

vartojama kaip tapati Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio

1 dalyje (1994 m. liepos 18 d., 2004 m. vasario 12 d. redakcijos) vartojamai formu-

luotei „tapo invalidais iki 18 metų“.

7. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įsta-

tymo 38 straipsnio 1 dalimi (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatydamas, kad

teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo 18 metų ir

vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – inva-


lidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustaty-

tos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti: invalidumą

kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų.

8. Minėta, kad atskiros socialinės paramos rūšys gali būti įvairios. Atskirų socia-

linės paramos rūšių, asmenų, kuriems skiriama socialinė parama, inter alia našlai-

čių pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygų, nustatymas yra įstatymų leidėjo diskrecija.

Šiame nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustaty-

ti teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invali-

dams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Konstatuota ir tai, kad socialinės

paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia vals-

tybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir fi nansinės galimybės. Įstatymų leidė-

jas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius,

turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis neįga-

liesiems (invalidams), inter alia neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilname-

čiams asmenims.

9. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įsta-

tymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra

nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų

ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliai-

siais (invalidais) iki 18 metų, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redak-

cija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo

vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie

nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos

52 straipsniui.





žinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja inter alia konstituciniam

teisinės valstybės principui.

12. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota: neatsiejami teisinės vals-

tybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis sau-

gumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo

principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir sta-

bilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; įsta-

tymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir

mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprū-

pinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tik-

rumo principų; konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad


įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma; pertvar-

kant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos.

13. Minėta, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio

1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta: „Teisę gauti našlaičių pensiją

turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįga-

liaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuo-

lat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).“

14. Minėta, kad, pareiškėjų nuomone, asmenys, kurie pripažinti neįgaliaisiais po

18 metų sukakties, tačiau jais tapę iki 18 metų sukakties, pagal iki 2005 m. liepos 1 d.

galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje

(kurioje buvo nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pen-

siją turi mirusiojo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais

iki 18 metų) nustatytą teisinį reguliavimą būtų turėję teisę gauti valstybinę socialinio

draudimo našlaičių pensiją.

15. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijos

52 straips nyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nusta-

tyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina: tai, kad pagal iki

2004 m. balandžio 1 d. galiojusį poįstatyminį teisinį reguliavimą invalidumą nusta-

tančios komisijos, nustatydamos invalidumą, galėjo nurodyti invalidumo priežastį

„nuo vaikystės“, nereiškia, kad pagal tuo metu galiojusį Valstybinių socialinio drau-

dimo pensijų įstatymą tokie asmenys galėjo įgyti teisę į našlaičių pensiją, nes pagal

šį įstatymą viena iš našlaičių pensijos gavimo sąlygų buvo reikalavimas „tapo invali-

dais iki 18 metų“, kuris, kaip minėta, reiškia, kad invalidumą nustatančios komisijos

sprendimas dėl inter alia invalidumo fakto turėjo būti priimtas, iki asmeniui sukanka

18 metų. Pažymėtina, kad, kaip šiame nutarime konstatuota, nei Gyventojų pensinio

aprūpinimo gerinimo įstatyme (1990 m. liepos 28 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-

mais ir papildymais), nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m.

liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) pa-

pildymais, galiojusiais iki ginčijamo reguliavimo priėmimo) nebuvo nustatyta, kad

asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl

ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo neteki-

mo pensiją (našlaičių pensiją).

16. Šiame nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, ginčijama Valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi (2006 m. gruodžio 12 d.

redakcija) nustatydamas, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių

pensiją turi inter alia mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti

neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m.

liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustatytos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių as-

menų našlaičių pensijai gauti: invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pri-

pažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų.


Taigi nėra pagrindo teigti, kad, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstaty-

mo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu re-

guliavimu nustačius vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai

gauti – būti pripažintam neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų,

buvo pažeisti konstituciniai teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo

principai.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybinių socia-

linio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redak-

cija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo

vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie ne-

buvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja konstituciniam





nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įsta-

tymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 139-5295)

ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vai-

kai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebu-

vo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



81

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ

Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO

2 STRAIPSNIO (2003 M. SPALIO 14 D. REDAKCIJA) 1 DALIES,

10 STRAIPSNIO (2004 M. SPALIO 12 D. REDAKCIJA) 1 DALIES

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius






dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-

mo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Edmundui Pupiniui, Seimo kanceliarijos

Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjai Gintarei Dešukaitei, Seimo kanceliarijos Tei-

sės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresniajai patarėjai Onai Buišienei ir

šio skyriaus patarėjai Neringai Azguridienei,



2010 m. gruodžio 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2008-119/2010

pagal:

1) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-

rimo įstatymo 2, 10 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

18, 23, 29 straipsniams tuo aspektu, kuriuo, pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens

prigimtine teise į nuosavybę nepriklausomai nuo tautybės ir pilietybės (prašymas

Nr. 1B-11/2008);

2) pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-

mo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės

atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės

principams (prašymas Nr. 1B-133/2010).

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjų prašymai

buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 10/2008-119/2010.



nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-

tą atkūrimo įstatymo 2, 10 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straips-

niams tuo aspektu, kuriuo, pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens prigimtine teise į

nuosavybę nepriklausomai nuo tautybės ir pilietybės (prašymas Nr. 1B-11/2008).

2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo admi-

nistracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitu-

cinį Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosa-

vybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitu-

cijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams

(prašymas Nr. 1B-133/2010).

II

1. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straips-

nyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo nurodytą nekilnojamąjį turtą at-

kuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėjas teigia, kad nuo 1995 m. spalio

20 d. iki pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

me nustatyto termino prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti pabaigos, t. y. iki

2001 m. gruodžio 31 d., pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio

1 dalies 1 punktą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, iki 1940 m.

birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, o nuo 1997 m. liepos 16 d. – ir vai-

kaičiai, jei šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos. Konstitucinio

Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu inter alia šis teisinis reguliavimas tiek, kiek

juo nustatyta sąlyga, kad asmuo neturi būti repatrijavęs, pripažintas prieštaravusiu

Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, pareiš-

kėjo manymu, dėl tos priežasties, kad Pilietybės įstatyme nustatytas teisinis regulia-

vimas, kuriuo apibrėžtas asmenų, pripažįstamų Lietuvos Respublikos piliečiais, ratas,

buvo antikonstitucinis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-

mo įstatymo 2, 10 straipsniai taip pat prieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad asme-

nys, kurie buvo laikomi repatrijavusiais ir dėl to nepripažįstami Lietuvos Respublikos

piliečiais, pasak pareiškėjo, nepagrįstai neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių, kitaip

negu kiti buvę turto savininkai, galėję tapti Lietuvos Respublikos piliečiais.

Pareiškėjas pažymi, kad asmenims, kurie buvo laikomi repatrijavusiais, užkirs-

tas kelias pasinaudoti teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei galimybe

◆ DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMO TIK LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIAMS 83

atnaujinti šį terminą, nes iki pat termino pabaigos minėti asmenys nebuvo Lietuvos

Respublikos piliečiai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje (2004 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį

reguliavimą prašymai atkurti nuosavybės teises galėjo būti pateikti iki 2001 m. gruo-

džio 31 d., o piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises

pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šis terminas

gali būti atnaujinamas.

Kartu pareiškėjas abejoja, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį

turtą atkūrimo įstatyme nustačius sąlygą, kad asmuo turi turėti Lietuvos Respublikos

pilietybę, nėra nepagrįstai ribojama prigimtinė žmogaus teisė į nuosavybę. Pareiškė-

jas pažymi, kad teisė į nuosavybę yra ginama ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnį,

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnį.

2. Pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-

mas šiais argumentais.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

2 straipsnio 1 dalyje nustačius sąlygą, kad asmuo turi turėti Lietuvos Respublikos pi-

lietybę, nepagrįstai ribojama prigimtinė žmogaus teisė į nuosavybę. Ši teisė yra gina-

ma ir pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnį, Konvencijos Pirmojo

protokolo 1 straipsnį.

Nors ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą buvo konstatuota, kad Lietu-

voje vykdoma ribota restitucija, ji, pasak pareiškėjo, negali būti ribojama diskriminaci-

nio pobūdžio teisės normomis. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad teisingumo neįmanoma

pasiekti pripažįstant tik vienos ir neigiant kitos asmenų grupės interesus.

Kartu pareiškėjas teigia, jog reikalavimas turėti Lietuvos Respublikos pilietybę

asmenims taikomas nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendi-

mo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Asmenims, kurie prašymo pateikimo

metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau vėliau pilietybės neteko, nuosavybės

teisės neatkuriamos, neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais asmuo galėjo netek-

ti pilietybės dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kad nuosavybės teisių at-

kūrimo procedūros trukmę galėjo nulemti valstybės institucijų neveiklumas ar lėšų

trūkumas.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus

vyresniosios patarėjos O. Buišienės ir šio skyriaus patarėjos N. Azguridienės (atsto-

vaujančių suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Šiaulių

apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-11/2008), Seimo Kaimo reikalų

komiteto pirmininko E. Pupinio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui

bylos dalyje pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą


Nr. 1B-133/2010) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis

reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovių O. Buišienės ir N. Azguridienės pozici-

ja dėl pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymo Nr. 1B-11/2008

grindžiama šiais argumentais.

1.1. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimas ir Lietuvos Respub-

likos pilietybė yra skirtingi teisės institutai, jų raidai įtakos turėjo skirtingi ekonomi-

niai, politiniai, socialiniai ir kiti veiksniai, taip pat Konstitucinio Teismo doktrina.

Konstitucinis Teismas, ne kartą įvairiais aspektais tyręs įstatymų, reguliuojančių

nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį Konstitucijai, suformulavo plačią ofi cia-

liąją konstitucinę piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

doktriną, grindžiamą inter alia šiomis nuostatomis: vadovaujantis Lietuvos Respub-

likos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstaty-

mo tvarkos ir sąlygų“ pradėjus atkurti nuosavybės teises, piliečiams atsirado teisėtas

lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės

teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti

(tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įsta-

tymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems

teisę atkurti nuosavybės teises; minėtą teisėtą piliečių lūkestį, kad jiems įstatymo nu-

statytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį

turtą, saugo ir gina Konstitucija. Atsižvelgdamos į tai, kad pagal įstatymus Lietuvo-

je restitucija vykdoma tik dviejų subjektų – Lietuvos Respublikos piliečių ir religinių

bendruomenių – atžvilgiu, suinteresuoto asmens atstovės teigia, kad Konstitucinis

Teismas suformulavo savo poziciją būtent Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu.

Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus, vadovau-

jasi ankstesnėse bylose suformuota doktrina, atskleidžiančia Konstitucijos turinį, o

nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiš-

kėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus

visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti. Konstitucinio Teismo 1995 m. bir-

želio 20 d. nutarimu pripažinta, jog įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostata, kad nuosavy-

bės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma Lietuvos piliečiui, kuris „nuolat gyve-

na Lietuvos Respublikoje“, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas,

ne kartą įvairiais aspektais tyręs įstatymų, reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo

santykius, atitiktį Konstitucijai, nėra konstatavęs, jog minėtuose įstatymuose nusta-

tytas reikalavimas, kad nuosavybės teisių atkūrimo subjektas turi būti Lietuvos Res-

publikos pilietis, yra diskriminacinio pobūdžio.

1.2. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad pareiškėjas savo prašymą grin-

džia ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Europos Žmogaus Teisių Teismas

2009 m. birželio 30 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą konstata-

vo, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis nesukuria susitariančiosioms ša-


lims bendro pobūdžio pareigos atkurti nuosavybės teises į nuosavybę, eksproprijuotą

prieš joms ratifi kuojant Konvenciją, negarantuoja teisės atkurti nuosavybę ir neri-

boja valstybės laisvės nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo mastą ir sąlygas; „nuo-

savybė“ šio straipsnio prasme gali būti bet kuri „egzistuojanti nuosavybė“ ar turtas,

įskaitant reikalavimus, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali įrodinėti, kad jis turi bent „tei-

sėtų lūkesčių“ įgyvendinti nuosavybės teisę; Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-

kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nesuteikė pareiškėjui teisės reikalauti grąžinti

jam nuosavybę, nes jis neatitiko pilietybės reikalavimo, todėl pareiškėjas šioje bylo-

je neturėjo teisės reikalauti atkurti nuosavybės teises į ginčijamą turtą, kuri prilygtų

teisėtiems lūkesčiams Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos požiūriu. Europos

Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo ir tai, kad Konvencija negarantuoja teisės gauti

pilietybę ir susitariančiosios šalys gali laisvai nustatyti reikalavimus bei procedūras

prašymams dėl pilietybės suteikimo. Atsižvelgdamos į tai, suinteresuoto asmens at-

stovės daro išvadą, kad Konvencija negarantuoja teisės į nuosavybės grąžinimą, vals-

tybė pagal Konvenciją už asmenų nuosavybės teisių apsaugą atsako tik tiek, kiek pati

įsipareigoja, priimdama įstatymus dėl nuosavybės grąžinimo, ir tai yra įstatymų lei-

dėjo prerogatyva.

1.3. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai,

konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikala-

vimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai;

taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie,

kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Reglamentuojant nuosavy-

bės teisių atkūrimo klausimus (plečiant, siaurinant subjektų, turinčių teisę į nuosa-

vybės teisių atkūrimą, ratą, skirtingai reglamentuojant šių subjektų nuosavybės teisių

atkūrimo sąlygas ir kt.) negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsi-

terpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas sudarytų prielaidas

paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį

teisingumo principą. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad pilietybės teisinius

santykius reguliuojantys teisės aktai Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nu-

tarimu buvo pripažinti prieštaravusiais Konstitucijai. Šie teisės aktai negali būti taiko-

mi nuo tos dienos, kai buvo ofi cialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo E. Pupinio pozicija dėl pareiškėjo –

Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymo Nr. 1B-133/2010 grindžiama

šiais argumentais.

2.1. Įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija, įstatymuose nustatė sub-

jektų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ratą, restitucijos tvarką ir sąlygas. Tiek

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, tiek iki tol

galiojusiame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsta-

tymo tvarkos ir sąlygų“ nuosekliai buvo vartojama sąvoka „piliečiai“. Valstybė, nuspren-

dusi grąžinti nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą turtą, šią pareigą prisiėmė ne

visų asmenų, o būtent asmenų, atitinkančių įstatymo nustatytas sąlygas, atžvilgiu.


Žmogaus teisės yra universalios, prigimtinės ir neliečiamos, jas Lietuvoje turi ir

jomis naudojasi kiekvienas žmogus, tačiau teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį

nekilnojamąjį turtą buvo ir yra suteikiama ne kiekvienam žmogui, o būtent asmeniui,

turinčiam Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. žmogui, kurį su Lietuvos Respublika

sieja nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Suinte-

resuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad teisę atkurti nuosavybės teises turi ne visi

Lietuvos Respublikos piliečiai, o tik tie, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas;

atkuriant nuosavybės teises netaikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso teisės normos, reguliuojančios paveldėjimą. Toks teisinis reguliavimas, ne

kartą tirtas Konstitucinio Teismo, buvo pripažintas atitinkančiu Konstituciją.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, jog pakeitus teisinį reguliavimą taip,

kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos ne piliečiams, o visiems asmenims, tokiu nau-

ju teisiniu reguliavimu būtų diskriminuojami asmenys, kurie neturėjo pilietybės ir

kuriems nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iki jų mirties bei nebuvo įstatymo nustaty-

tųjų įpėdinių. Šių asmenų padėtis būtų nelygi padėčiai asmenų, kurie dar gyvi ir galė-

tų pasinaudoti teise atkurti nuosavybės teises. Toks reguliavimo pakeitimas neatitiktų

konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio stabilumo, asmenų lygiateisiškumo principų.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, asmeniui įgijus kitos valstybės pi-

lietybę ir netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, restitucijos procesas jo atžvilgiu

nutrūksta, todėl asmenims, prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą-

jį turtą pateikimo metu turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau jos nete-

kusiems, nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Aplinkybė, kad restitucijos procesas

tęsėsi ilgai, negali būti traktuojama kaip paneigianti šio proceso vientisumą. Asmuo,

manantis, kad dėl valstybės institucijos, atsakingos už sprendimo dėl nuosavybės tei-

sių atkūrimo priėmimą, neveikimo jam buvo padaryta žala, turi teisę kreiptis į teismą

dėl jos atlyginimo. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pagrindinė ir būti-

na sąlyga, taikoma kiekvienu atveju viso nuosavybės teisių šiam asmeniui atkūrimo

proceso metu – nuo prašymo padavimo iki įgaliotos institucijos sprendimo priėmi-

mo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo buvusio savininko

subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos; valstybės įgaliotos institucijos

sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad

tik nuo tokio sprendimo priėmimo buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį tur-

tą. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, asmuo privalo turėti Lietuvos Res-

publikos pilietybę ne tik pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, bet ir iki

individualaus sprendimo jam atkurti nuosavybės teises priėmimo.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos

Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Račinskienės, Europos teisės departa-

mento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus

Deivido Kriaučiūno rašytiniai paaiškinimai.


V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo

narys E. Pupinis, Seimo kanceliarijos darbuotojos G. Dešukaitė, O. Buišienė ir N. Az-

guridienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir

atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Kaip minėta, pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas prašo iš-

tirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2,

10 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams tuo aspektu, ku-

riuo, pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuosavybę nepriklauso-

mai nuo tautybės ir pilietybės.

2. Nors pareiškėjas, prašydamas minėtu aspektu ištirti inter alia Piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio atitiktį

Konstitucijai, nenurodo konkrečios šio įstatymo 2 straipsnio redakcijos ir jo dalies, iš

pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m.

liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata

„Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos pi-

liečiams <...>“.

Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jis abejoja, ar Piliečių nuosa-

vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės

teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta

apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respubli-

kos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straips-

nis tuo aspektu, kuriuo, pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuo-

savybę nepriklausomai nuo tautybės ir pilietybės, neprieštarauja Konstitucijos 18,

23, 29 straipsniams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Piliečių nuosavybės tei-

sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija)

2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į

<...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apim-

timi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos pi-

liečiams, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.

3. Kaip minėta, pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas prašo iš-

tirti ir tai, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-

tymo 10 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams tuo aspektu,


kuriuo, pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuosavybę nepriklau-

somai nuo tautybės ir pilietybės.

Nors pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas, prašydamas mi-

nėtu aspektu ištirti inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo 10 straipsnio atitiktį Konstitucijai, nenurodo konkrečios šio įsta-

tymo straipsnio redakcijos ir jo dalies, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad

jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m.

spalio 12 d. redakcija) 1 dalis.

Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jis minėtu aspektu abejoja, ar


liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta apimti-

mi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos pi-

liečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į

nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svar-

biomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar

inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

10 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams tuo aspektu, kuriuo,

pasak pareiškėjo, tai siejasi su asmens prigimtine teise į nuosavybę nepriklausomai

nuo tautybės ir pilietybės, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija)

10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad

nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, pralei-

dusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo

terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali

būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.

4. Kaip minėta, pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas prašo

ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos

tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Nors pareiškėjas, prašydamas ištirti inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išliku-

sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies minėta apimtimi ati-

tiktį Konstitucijai, nenurodo konkrečios šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies redakcijos

ir konkrečios nuostatos bei jos apimties, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti,

kad jis abejoja, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija)

1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos

Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės at-

kuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijai.


Taigi pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas iš-

tirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos

tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašy-

mas ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-

tymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija)

1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietu-

vos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės tei-

sės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 23,

29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

5. Taigi pagal pareiškėjų – Šiaulių apygardos administracinio teismo ir Panevė-

žio apygardos administracinio teismo prašymus Konstitucinis Teismas šioje konsti-

tucinės justicijos byloje tirs, ar:

– Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies

nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respubli-

kos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos

tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straips-

niams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;


(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta


kos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės tei-

ses į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta

svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijos

18, 23, 29 straipsniams.

II

1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įsta-

tymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos

ir sąlygų“; šiam įstatymui įsigaliojus 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas įgyvendin-

ti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas.

2. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl pilie-

čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su

vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės

teises, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir

nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tokį jo pobūdį lėmė tai, kad jis buvo taiko-

mas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės tei-

sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Jis buvo taikomas ne visiems buvusiems

savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nu-


statytas sąlygas. Nustatydamas subjektus, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, įsta-

tymų leidėjas pasirinko aiškius teisinius kriterijus, inter alia tokius, kad tie subjektai

privalo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę ir nuolat gyventi Lietuvoje. Nuosavybės

teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės

normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia

ir tai, kad jis taikomas santykinai trumpai bei ribotai – tik atkuriant minėtas nuosa-

vybės teises šiuo valstybės gyvenimo laikotarpiu.

3. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-

nojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 21 straipsnio 7 dalį)

1997 m. liepos 9 d.

4. Nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo pavadinimas ir yra kitoks nei anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą reguliavusio

įstatymo – įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-

statymo tvarkos ir sąlygų“ – pavadinimas, jis reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. res-

titucijos, santykius.

5. Teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-

tą atkūrimo (atstatymo) santykius, atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas nuo

1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitu-

cinio Teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m.

liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose) yra suformuluota

plati ofi cialioji konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo – doktrina. Ji grindžiama šiomis ne kartą konstatuotomis prin-

cipinėmis nuostatomis.

5.1. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais ne-

teisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimti-

nė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu

negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė

negali atsirasti ne teisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik

faktiškai valstybės valdomu turtu.

5.2. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nu-

savino savininkų turtą; už Lietuvos okupaciją ir jos padarinius nebuvo atsakinga nei

1990 m. tautos išrinkta Aukščiausioji Taryba, nei jos sudaryta vykdomoji valdžia.

5.3. Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendi-

mą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pri-

pažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi

teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą na-

tūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją.

5.4. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pa-

žeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją.

Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei

fi nansinės valstybės galimybės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių


atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turti-

niai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinky-

bės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę

padėtį). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi

diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką.

5.5. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savi-

ninkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai vals-

tybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu negali būti nepaisoma teisingumo

visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių at-

kūrimo procese turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir

visos visuomenės interesų pusiausvyros (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d.,

2008 m. liepos 4 d. nutarimai).

5.6. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-

rimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir

principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsau-

gą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio

teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugu-

mą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra sais-

tomas kitų Konstitucijos normų bei principų.

5.7. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos,

taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas

įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą

įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais termi-

nais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-

mąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės

apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį

turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, dar-

nios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – sa-

vininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos

visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese

turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir

visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

5.8. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai,

konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikala-

vimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai;

taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie,

kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko,

per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta

ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuo-

savybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise

(Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).


6. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų prašymus ti-

riama, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo


nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respub-

likos piliečiams <...>“ ir 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis nuro-

dyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams

teisingumo, teisinės valstybės principams.

7. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra pri-

gimtinės.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas

žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas; šiame Konsti-

tucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės –

jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viena iš

prigimtinių žmogaus teisių – nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2005 m. rug-

pjūčio 23 d. nutarimas).

8. Konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija – tai status quo garanti-

ja, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. Iki turto grąžinimo

ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į

konkretų turtą dar nėra atkurtos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grą-

žinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo

to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos

valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo,

asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosa-

vybės teisių į turėtąjį turtą. Kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos,

jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos. Vals-

tybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises,

tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstituci-

jos 23 straipsnį.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nuosavy-

bės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra ta-

pati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės

teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad

įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustaty-

ti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas,

įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išli-

kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter

alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo institutą.


10. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asme-

nys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tauty-

bės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų

lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pa-

grindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo

1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruo-

džio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjek-

tams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti

taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos katego-

rijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios,

tiek proceso teisės normos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik

atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. lie-

pos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

11. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų lei-

dėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (atstaty-

mo) sąlygas ir tvarką, yra saistomas inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių

tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą

yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų rei-

kalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valsty-

bės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip

pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį; Konstitu-

cijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės vals-

tybės principo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas).

Taigi konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės

valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d.

nutarimas).

12. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių regu-

liavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės

valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiau svy-

rą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų

prieš priešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d.,

2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio

24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutari-

mas, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas).


13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Kons-

titucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo

dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausy-

bės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas

Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad

kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo da-

lis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka

Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai

yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), o juose nustaty-

tas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Euro-

pos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. birželio 30 d. nutarime dėl priimtinumo bylo-

je Boruch Shub prieš Lietuvą (Boruch Shub v. Lithuania (dec.), no. 17064/06, 30 June

2009) konstatuota, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

Pirmojo protokolo 1 straipsnis (kuriame inter alia nustatyta: „Kiekvienas fi zinis ar ju-

ridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti

atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir

tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės tei-

sės principais“) nesukuria susitariančiosioms šalims bendro pobūdžio pareigos atkurti

nuosavybės teises į turtą, eksproprijuotą prieš joms ratifi kuojant Konvenciją, negaran-

tuoja teisės atkurti nuosavybę ir neriboja valstybės laisvės nustatyti nuosavybės teisių

atkūrimo mastą ir sąlygas; asmuo, kuriam Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo įstatymas nesuteikė teisės reikalauti atkurti nuosavybės teises,

nes jis neatitiko pilietybės reikalavimo, neturi teisėtų lūkesčių įgyvendinti nuosavy-

bės teises, kurie galėtų būti laikomi nuosavybe pagal Konvencijos Pirmojo protokolo

1 straipsnį. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtame nutarime pažymėjo ir tai, kad

Konvencija negarantuoja teisės gauti pilietybę ir susitariančiosios šalys gali laisvai nu-

statyti reikalavimus ir procedūras prašymams suteikti pilietybę.

III

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty mo

2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Nuosavybės tei-

sės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“

ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Res-

publikos piliečiams, atitikties Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituci-

niams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d.


redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės



kos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams


2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia būtina išsi-

aiškinti, kokią reikšmę Lietuvos Respublikos pilietybė turėjo nuosavybės teisių į išli-

kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui (restitucijai).

3. Kaip minėta, Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir

šiam įstatymui įsigaliojus, 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas įgyvendinti nuosa-

vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas.

Šio įstatymo 2 straipsnyje (1991 m. birželio 18 d. redakcija) „Piliečiai, turintys

teisę į nuosavybės teisės atstatymą“ buvo nustatyta:

„Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma:

1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra

Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietu-

vos Respublikoje;

2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar su-

tuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi

šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.“

4. Taigi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-

tą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje (1991 m. birželio 18 d. redakcija) buvo

inter alia nustatyta, kokiems piliečiams yra atstatomos nuosavybės teisės į išlikusį

nekilnojamąjį turtą, – būtent visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems

savininkams ir kitiems pretendentams), kurie atitinka šiame įstatyme nustatytus rei-

kalavimus, inter alia reikalavimus pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus

turėti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietu-

vos Respublikoje. Vadinasi, šių reikalavimų neatitinkantiems asmenims (buvusiems

turto savininkams ir kitiems pretendentams) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnoja-

mąjį turtą pagal minėtą įstatymą negalėjo būti atstatomos.

Nors įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsta-

tymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą

keičiamas ir (ar) papildomas, minėti reikalavimai – turėti Lietuvos Respublikos pi-

lietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respubliko-

je – išliko nepakitę.

5. Minėta ir tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 21 straips-

nio 7 dalį) 1997 m. liepos 9 d. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos neteko galios įsta-

tymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos

ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).


Šio įstatymo 2 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) „Piliečiai, turintys teisę

į nuosavybės teisių atkūrimą“ buvo nustatyta:

„1. Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą

atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:

1) turto savininkui;

2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, ne-

paisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto pa-

likimo faktą;

3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtė-

viams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvai-

kiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nu-

statytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės

teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos

Respublikos pilietis.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išli-

kusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams

(įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos

Respublikos piliečiai.“

6. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 2 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad nuo-

savybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos

piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame

įstatyme nustatytus reikalavimus). Asmenims, neturintiems Lietuvos Respublikos pi-

lietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkuriamos.

Vadinasi, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostatą „Nuosavybės

teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“

visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai, atitinkantys

šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai –

vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į iš-

likusį nekilnojamąjį turtą.

7. Palyginus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-

jį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje (1991 m. birželio 18 d. redakcija

su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą su Pilie-

čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje

(1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) nustatytu

teisiniu reguliavimu matyti, jog jis nepakito tuo aspektu, kad visiems asmenims, tu-

rintiems teisę atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, išliko

nustatytas reikalavimas turėti Lietuvos Respublikos pilietybę.


8. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildo-

mas, tačiau jo 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuria-

mos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ nebuvo keičiama ir (ar) papildoma.

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2003 m. spalio 14 d. priėmė Lietu-

vos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio

1 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 2 straipsnio 1 dalį papildė 5 punktu.

Vėliau Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 da-

lis keičiama ir (ar) papildoma nebuvo.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos

pilietybe, inter alia jos įgijimu, reguliavo specialus įstatymas – Pilietybės įstatymas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme

(1997 m. liepos 1 d. redakcija), inter alia 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija)

1 dalyje, nustatytas teisinis reguliavimas nėra (nebuvo) skirtas reguliuoti santykiams,

susijusiems su Lietuvos Respublikos pilietybe, inter alia jos įgijimu.

10. Sprendžiant, ar ginčijama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-

jį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spa-

lio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą

atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad

nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja

Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:


(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad nuosavybės

teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams

(buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme

nustatytus reikalavimus). Asmenims, neturintiems Lietuvos Respublikos pilietybės,

nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkuriamos;

– nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papil-

domas, jo 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos

Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ nebuvo keičiama ir (ar) papildoma.

11. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, kaip minėta:

– Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeis-

tas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį

pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei fi -

nansinės valstybės galimybės;

– Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos

garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavy-


bės teises. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio sa-

vininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymą „Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, yra pa-

žymėjęs, kad „šis įstatymas padeda atstatyti okupacijos metais pažeistas nuosavybės

teises, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo apskritai pažeidžiamos prigimtinės

teisės (Konstitucijos 18 straipsnis)“ (1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisė, kaip

žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos

Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išli-

kusį nekilnojamąjį turtą.

12. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-


spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą


nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo

Konstitucijos 18, 23 straipsnių.

13. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal nurodyta apimtimi ginčijamą Pi-

liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m.

liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą

„Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos pilie-

čiams <...>“ visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai,

atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santy-

kių subjektai – vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuo-

savybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Vadinasi, pagal minėtą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-

tą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio

14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvu-

siems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nu-

statytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos

vienodai.

14. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog

visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjek-

tams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti

taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kate-

gorijos subjektams bendras, lygus matas; vienodai turi būti taikomos tiek materialio-

sios, tiek proceso teisės normos.

15. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-


spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą



nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

16. Iš pareiškėjų prašymų matyti, jog jie minėto ginčijamo teisinio reguliavi-

mo prieštaravimą konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams grin-

džia tuo, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 18, 23,

29 straipsnių kylančių reikalavimų.

17. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nėra pagrindo teig-

ti, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo


nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respub-

likos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuria-

mos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23 ir

29 straipsnių.

Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad nėra

pagrindo teigti, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo




kuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo konstitucinių tei-

singumo, teisinės valstybės principų.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosa-

vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės



kos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams


IV

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalies ta apimtimi, kuria nu-

statyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir

tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilno-

jamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbio-

mis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, atitikties Konstitucijos 18, 23,

29 straipsniams.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ir tai, ar Piliečių nuosa-

vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redak-

cija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,

kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, pra-

leidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateiki-


mo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas

gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.


(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnyje „Prašymų atkurti nuosavybės teises į

nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarka“ buvo nustatyta:

„1. Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavy-

bės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustaty-

tais terminais. Piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį tur-

tą pateikti nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ sustab-

dymo dienos, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant

žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių

į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais,

jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nuro-

dytiems piliečiams.

2. Piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respubli-

kos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo

tvarkos ir sąlygų“ ir įgiję tokią teisę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, prašymus atkurti nuosavybės

teises į nekilnojamąjį turtą pateikia iki 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės įgaliotai

institucijai. Šių piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos,

jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nuro-

dytiems asmenims.

3. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinan-

tis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku pa-

tvirtinantys dokumentai. Šių dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė.

4. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į

nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.“


10 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildo-

mas.

4. Seimas 2001 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-

nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildy-

mo įstatymą, kurio 7 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnį išdėstė nauja redakcija.


(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo

ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas.

6. Seimas 2004 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstaty-


mą, kurio 1 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-

rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2001 m. rugpjūčio 3 d.

redakcija) 1 dalį pakeitė ir išdėstė naujai.


(1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalyje,

kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės

teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuo-

savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais

terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, pra-

leidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis,

praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“

8. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-

tymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija)

1 dalyje yra nustatyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosa-

vybės teisės, jei jų prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti iki tam tikro termino,

kurį teismas gali atnaujinti, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Asmenims, netu-

rintiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nuosavybės teisės neatkuriamos, tokie as-

menys neturi teisės teikti prašymus atkurti nuosavybės teises iki minėto termino, o

teismas negali jiems atnaujinti šio termino.

Vadinasi, visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretenden-

tai), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai – vienodais požymiais pasižymintys

asmenys, turėjo teisę prašymus atkurti nuosavybės teises pateikti iki tam tikro termi-

no, kurį teismas gali atnaujinti, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

9. Pažymėtina, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-

rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. re-

dakcija) 1 dalis nebuvo keičiama ir (ar) papildoma.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad santykius, susijusius su Lietuvos Respubli-

kos pilietybe, inter alia jos įgijimu, reguliavo specialus įstatymas – Pilietybės įstaty-

mas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme

(1997 m. liepos 1 d. redakcija), inter alia 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redak-

cija) 1 dalyje, nustatytas teisinis reguliavimas nėra (nebuvo) skirtas reguliuoti santy-

kiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos pilietybe, inter alia jos įgijimu.

11. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-

rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. re-

dakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik

Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti

nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teis-

mas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja

Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal šį ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip minėta:


– tik Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės, jei jų prašy-

mai atkurti nuosavybės teises pateikti iki tam tikro termino, kurį teismas gali atnau-

jinti, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių;

– asmenims, neturintiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nuosavybės teisės

neatkuriamos, tokie asmenys neturi teisės iki minėto termino teikti prašymus atkurti

nuosavybės teises, o teismas negali jiems atnaujinti šio termino.

12. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, kaip minėta:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi

diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją nustatyti prašymų atkurti nuosavybės

teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus;

– pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų

santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prie-

laidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą;

– nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ter-

minai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iš-

kreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

13. Pažymėtina ir tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-

kūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redak-

cija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos

Respublikos piliečiams (ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavy-

bės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįs-

ta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas), yra neatsiejama nuo Piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d.

redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Nuosavybės

teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, jog


liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata

„Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos pilie-

čiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lie-

tuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23, 29 straipsnių,

konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.

Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad nėra

pagrindo teigti, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo


1 dalimi ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos

Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosa-

vybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas

pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, nukrypstama nuo

Konstitucijos 18, 23, 29 straipsnių.


14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavy-

bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redak-

cija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,

kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems,

praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pa-

teikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas ter-

minas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išliku-

sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997,

Nr. 65-1558) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542)



kuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išliku-

sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997,

Nr. 65-1558) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 156-5695)

1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos

Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosa-

vybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas

pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO LINO KARALIAUS,

KURIAM PRADĖTA APKALTOS BYLA, IR LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO NARIO ALEKSANDRO SACHARUKO, KURIAM PRADĖTA

APKALTOS BYLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2010 m. spalio 27 d.

Vilnius






dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui

Vyteniui Povilui Andriukaičiui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybi-

nės teisės skyriaus vyresniesiems patarėjams Edvinui Mušinskiui, Pranui Žukauskui,

suinteresuotiems asmenims – Seimo nariams Linui Karaliui ir Aleksandrui Sa-

charukui,

suinteresuoto asmens – Seimo nario L. Karaliaus atstovui advokatui Sauliui Žen-

teliui,

suinteresuoto asmens – Seimo nario A. Sacharuko atstovui advokatui Vygantui

Barkauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi ir Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, viešame

Teismo posėdyje 2010 m. spalio 6–7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 32/2010-33/2010 pagal

pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837

„Dėl apkaltos Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konsti-

tucinį Teismą“ išdėstytą paklausimą, ar Seimo nario A. Sacharuko konkretūs veiks-

mai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų

pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Sacharukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl

pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadoje, prieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai, ir Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 „Dėl apkaltos

Seimo nariui L. Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ išdėstytą pa-

klausimą, ar Seimo nario L. Karaliaus konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specia-

◆ DĖL SEIMO NARIŲ LINO KARALIAUS IR ALEKSANDRO SACHARUKO VEIKSMŲ 105

liosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą

Seimo nariui Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkal-

tos procesą parengti išvadoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimu „Dėl paklausimų sujun-

gimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 9 d. pa-

klausimai Nr. 1B-41/2010 (byla Nr. 32/2010) ir Nr. 1B-42/2010 (byla Nr. 33/2010)

sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 32/2010-33/2010.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą Nr. XI-838 „Dėl

apkaltos Seimo nariui Linui Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ (to-

liau – ir Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. XI-838), kuris įsigaliojo 2010 m.

birželio 9 d. Šiuo nutarimu Seimas pradėjo apkaltos procesą Seimo nariui L. Kara-

liui (1 straipsnis) ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario L. Kara-

liaus konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo

narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo nariui L. Karaliui pagrįstumui

ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – Specialioji

tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui) išvadoje, prieštarauja Konsti-

tucijai (2 straipsnis).

Pareiškėjo – Seimo paklausimas Konstituciniame Teisme gautas 2010 m. birže-

lio 9 d.

Seimas 2010 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. XI-829 „Dėl pritarimo Sei-

mo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos

procesą Seimo nariui Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pra-

dėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – ir Seimo 2010 m. gegužės 20 d. nu-

tarimas Nr. XI-829), kuris įsigaliojo 2010 m. gegužės 30 d. Šio nutarimo 1 straipsniu

Seimas pritarė prie jo pridedamai Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo

nariui L. Karaliui išvadai „Dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Linui

Karaliui“ (toliau – Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Kara-

liui išvada), o 2 straipsniu pripažino, kad Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Sei-

mo nariui L. Karaliui darbą baigė.

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadoje nu-

statyta:

„Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniu ir

Seimo statuto 236 straipsnio 3 dalimi,

daro išvadą:

1. Surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvir-

tina Seimo narių grupės teikime nurodyto kaltinimo Seimo nariui Linui Karaliui dėl

išvykimo į užsienio kelionę be pateisinamos priežasties nedalyvavus 2010 m. sausio

2010 m. spalio 27 d. išvada ◆106

13, 14, 19, 20, 21 dienomis vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose ir 2010 m.

sausio 15, 20 dienomis vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose,

tuo galimai sulaužius Seimo nario priesaiką ir galimai šiurkščiai pažeidus Konstitu-

ciją, pagrįstumą.


tina Seimo narių grupės teikime nurodyto kaltinimo Seimo nariui Linui Karaliui dėl

sąmoningo ir tyčinio Lino Karaliaus melavimo Seimui, savo nedalyvavimą Seimo

plenariniuose posėdžiuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose dangs-

tant išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais, tuo galimai sulaužius Seimo nario

priesaiką ir galimai šiurkščiai pažeidus Konstituciją, pagrįstumą.

3. Vertindama surinktus, ištirtus ir įvertintus įrodymus bei nustatytas faktines

aplinkybes, susijusias su Seimo narių grupės teikime nurodytu kaltinimu Seimo na-

riui Linui Karaliui dėl sąmoningo savo Seimo nario pažymėjimo palikimo kitam

Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui sudarant jam galimybę pasinaudoti Lino Ka-

raliaus balso teise ir galimo šių Seimo narių išankstinio susitarimo siekiant pridengti

Seimo nario Lino Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisė-

tai pasisavinti valstybės biudžeto lėšas, Komisija nusprendė atskirai pareikšti nuo-

monę dėl Seimo narių grupės teikime nurodytų kaltinimų ir atskirai – dėl Komisijos

nustatytų kitų faktinių aplinkybių, susijusių su šiuo kaltinimu:

3.1. Surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės ne-

patvirtina Seimo narių grupės teikime nurodyto kaltinimo Seimo nariui Linui Ka-

raliui dėl sąmoningo savo Seimo nario pažymėjimo palikimo kitam Seimo nariui

Aleksand rui Sacharukui, sudarant jam galimybę pasinaudoti Lino Karaliaus balso

teise, ir galimo šių Seimo narių išankstinio susitarimo siekiant pridengti Seimo nario

Lino Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisavinti

valstybės biudžeto lėšas pagrįstumo;

3.2. Ištirti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina Ko-

misijos nustatytais Seimo nario Lino Karaliaus veiksmais paliekant Seimo nario pa-

žymėjimą, nededant pastangų surasti paliktą pažymėjimą, dėl ko susidarė sąlygos

šiuo pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui, padaryto pažeidimo rimtumą bei kal-

tinimo galimai sulaužius priesaiką ir galimai šiurkščiai pažeidus Konstituciją pagrįs-

tumą. Ištirti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės leidžia Komisijai

daryti išvadą, kad Seimo nario Lino Karaliaus veiksmuose galima įžvelgti subjektyvių

nusikalstamos veikos požymių. Seimo narys Linas Karaliaus žinojo Konstitucijos ir

įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė ir nors šių padarinių (kad

už jį Seimo narys Aleksandras Sacharukas balsuotų Seimo plenarinių posėdžių salė-

je) nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, o tokia veika gali būti laikoma kaip

padaryta netiesiogine tyčia.


tina Seimo narių grupės teikime nurodyto kaltinimo Seimo nariui Linui Karaliui pri-

vačios užsienio kelionės metu nepagrįstai naudojus jam išduotą diplomatinį pasą, tuo


galimai diskreditavus valstybės ir Seimo autoritetą ir galimai sulaužius Seimo nario

priesaiką ir galimai šiurkščiai pažeidus Konstituciją, pagrįstumą.

Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Lietuvos Respubli-

kos Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Linui Karaliui

dalis pateiktų kaltinimų yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pagrindas pradėti Seimo nario

Lino Karaliaus apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seime.“

2. Pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą Nr. XI-837 „Dėl

apkaltos Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį

Teismą“ (toliau – ir Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. XI-837), kuris įsiga-

liojo 2010 m. birželio 9 d. Šiuo nutarimu Seimas pradėjo apkaltos procesą Seimo na-

riui A. Sacharukui (1 straipsnis) ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo

nario A. Sacharuko konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komi-

sijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Sa-

charukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti

(toliau – Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui) išva-

doje, prieštarauja Konstitucijai (2 straipsnis).

Pareiškėjo – Seimo paklausimas Konstituciniame Teisme gautas 2010 m. birže-

lio 9 d.

Seimas 2010 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. XI-828 „Dėl pritarimo Sei-

mo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkal-

tos procesą Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl

pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – ir Seimo 2010 m. ge-

gužės 20 d. nutarimas Nr. XI-828), kuris įsigaliojo 2010 m. gegužės 30 d. Šio nuta-

rimo 1 straipsniu Seimas pritarė prie jo pridedamai Specialiosios tyrimo komisijos

dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadai „Dėl pagrindo pradėti apkaltos pro-

cesą Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui“ (toliau – Specialiosios tyrimo komisijos

dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvada), o 2 straipsniu pripažino, kad Seimo

specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui darbą baigė.

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvado-

je nustatyta:

„Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniu,

Seimo statuto 236 straipsniu,

daro išvadą:


tina teikime nurodyto kaltinimo, kad Seimo narys Aleksandras Sacharukas, naudo-

damasis Lino Karaliaus Seimo nario pažymėjimu, Seimo plenarinių posėdžių metu ir

sąmoningai 11 kartų balsuodamas už pastarąjį, galimai sulaužė Seimo nario priesai-

ką ir galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją, pagrįstumą.

2. Vertindama surinktus, ištirtus ir įvertintus įrodymus bei nustatytas faktines

aplinkybes, susijusias su Seimo narių grupės teikime nurodytu kaltinimu Seimo na-

riui Linui Karaliui dėl sąmoningo savo Seimo nario pažymėjimo palikimo kitam


Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui, sudarant jam galimybę pasinaudoti Lino Ka-

raliaus balso teise ir galimo šių Seimo narių išankstinio susitarimo siekiant pridengti

Seimo nario Lino Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisė-

tai pasisavinti valstybės biudžeto lėšas, Komisija nusprendė atskirai pareikšti nuo-

monę dėl Seimo narių grupės teikime nurodytų kaltinimų ir atskirai – dėl Komisijos

nustatytų kitų faktinių aplinkybių, susijusių su šiuo kaltinimu:

2.1. Surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina

teikime nurodyto kaltinimo, kad Seimo nariai Aleksandras Sacharukas ir Linas Ka-

ralius turėjo išankstinį susitarimą dėl balsavimo, siekiant pridengti Seimo nario Lino

Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisavinti vals-

tybės biudžeto lėšas, ir tuo galimai sulaužė Seimo nario priesaiką ir galimai šiurkščiai

pažeidė Konstituciją, pagrįstumą.

2.2. Surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti

išvadą, kad Seimo nario Aleksandro Sacharuko veiksmuose yra galimai nusikalstamų

veikų subjektyvių požymių, nes Seimo narys Aleksandras Sacharukas žinojo Konsti-

tucijos ir įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdė, sąmoningai bal-

savo su Lino Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir sąmoningai numatė padarinius,

kurių jis siekė, – užregistruoti Seimo posėdyje Seimo narį Liną Karalių ir pasisavinti

Seimo nario Lino Karaliaus valios išreiškimą balsuojant.

3. Surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tei-

kime nurodyto kaltinimo, kad Seimo narys Aleksandras Sacharukas viešoje erdvėje

išsakytais teiginiais, pateikdamas tikrovės neatitinkančias balsavimo už Seimo narį

Liną Karalių aplinkybes, galimai sulaužė Seimo nario priesaiką ir galimai šiurkščiai

pažeidė Konstituciją, pagrįstumą.

4. Surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrin-

dą kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir perduoti jai Komisijos surinktą medžiagą dėl

teikime nurodytų Seimo nario Aleksandro Sacharuko veiksmų tyrimo.

Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Lietuvos Respubli-

kos Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Aleksandrui

Sacharukui dalis pateiktų kaltinimų yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pagrindas pradėti

apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seime.“

II

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui 2010 m. liepos 30 d. buvo gauti

suinteresuoto asmens – Seimo nario L. Karaliaus atstovo advokato S. Žentelio ir su-

interesuoto asmens – Seimo nario A. Sacharuko atstovo advokato V. Barkausko rašy-

tiniai paaiškinimai.

2. S. Žentelio paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

2.1. Seimo narys L. Karalius neginčija, kad, nesuderinęs su Seimo valdyba,

2009 m. gruodžio 29 d. išvyko į užsienio kelionę ir be pateisinamos priežasties ne-

dalyvavo 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose po-


sėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto

posėdžiuose, tačiau pažymi, kad tokie jo veiksmai savaime neturėtų būti laikomi Sei-

mo nario priesaikos sulaužymu, kartu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu. Pasak

S. Žentelio, turi būti nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės, o ypatingas dėmesys

turi būti skiriamas pažeidimo sunkumui, pavojingumui, padarymo aplinkybėms, su-

keltoms pasekmėms.

Seimo statuto 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta sankcija (t. y. mėnesio, kurį Seimo

narys be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavo daugiau kaip pusėje Seimo po-

sėdžių, kuriuose iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl tei-

sės aktų priėmimo, atlyginimo mažinimas vienu trečdaliu) reiškia, kad Seimo nario

L. Karaliaus padarytas pažeidimas yra drausminis (procedūrinis), jis nėra laikomas

pavojingu ar sunkiu, už jo padarymą nėra taikoma griežta atsakomybė. Šią sankci-

ją taikanti Seimo Etikos ir procedūrų komisija šio pažeidimo taip pat nelaiko sunkiu,

kadangi per visą Seimo istoriją nė vienam Seimo nariui ši sankcija nebuvo taikyta.

Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nenurodė iš-

samių ir pagrįstų argumentų, kodėl Seimo narys L. Karalius už padarytą pažeidimą

turi netekti Seimo nario mandato; kitiems Seimo nariams už analogiškus pažeidi-

mus jokios nuobaudos nebuvo taikomos. Toks skirtingas elgesys su Seimo nariais,

padariusiais analogiškus pažeidimus, pasak S. Žentelio, prieštarauja Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui.

Tai, kad Seimo narys L. Karalius pažeidimą padarė dėl lengvabūdiškumo ir ne-

atsakingumo, o ne kokiais nors savanaudiškais, su Seimo nario pareigomis nesude-

rinamais tikslais, patvirtina šie faktai: kelionės po Azijos šalis laiką jis suplanavo dar

iki to, kai jam tapo žinoma, kad Seimo rudens sesija bus pratęsta; apie tai sužinojęs,

jis kreipėsi į kelionių agentūrą „BPC Travel“, siekdamas pakeisti skrydžio Bankokas–

Vilnius datą į 2010 m. sausio 12 d., tačiau patenkinti jo prašymo nebuvo galimybės;

jis priėmė sprendimą išvykti į kelionę ir nei Seimo valdybos, nei savo padėjėjos-sek-

retorės V. Vaičiulienės apie tai neinformavo dėl to, kad apie galimybės pakeisti grįži-

mo datą nebuvimą sužinojo prieš pat išvykimą.

Seimo narys L. Karalius pripažino padaręs pažeidimą, jis nesiekė jokių neigia-

mų padarinių ir nemanė, kad toks pažeidimas yra rimtas ir gali sukelti neigiamus pa-

darinius. Be to, jis savanoriškai atsisakė sausio mėnesio atlyginimo. Darydamas šį

pažeidimą Seimo narys L. Karalius nežinojo ir negalėjo žinoti (nes tai niekur nėra

apibrėžta, nėra teismų praktikos ir pan.), kad už pažeidimą, kuris pagal Seimo statu-

tą yra laikomas procedūriniu ir už kurį baudžiama mėnesio atlyginimo sumažinimu

trečdaliu, jam gali būti pradėtas apkaltos procesas ir grėsti pašalinimas iš pareigų bei

Seimo nario mandato panaikinimas.

2.2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvada,

kad „surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina ant-

rojo kaltinimo suinteresuotam asmeniui – dėl melavimo Seimui apie savo nedalyva-

vimą Seimo ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose dangstant išgalvotais


ir tikrovės neatitinkančiais faktais – pagrįstumą“, grindžiama ne objektyviais faktais

ir duomenimis, o spėlionėmis ir prielaidomis, kadangi nei Seimo nario L. Karaliaus,

nei jo padėjėjos-sekretorės Viktorijos Vaičiulienės paaiškinimai bei tarnybinio tele-

fono 2010 m. sausio mėn. detalus pokalbių sąrašas šio fakto nepatvirtina. S. Žentelio

nuomone, tirti šių veiksmų atitiktį Konstitucijai nėra jokio pagrindo, o Konstitucinis

Teismas šioje dalyje bylą turėtų nutraukti.

2.3. Seimo narys L. Karalius Seimo nario pažymėjimą frakcijos „Viena Lietu-

va“ patalpose paliko netyčia. Šiuose jo veiksmuose negali būti nustatomas nusikals-

tamos veikos požymio – netiesioginės tyčios buvimas ar nebuvimas, kadangi Seimo

nario pažymėjimo palikimas ir pastangų jį surasti nedėjimas neužtraukia baudžia-

mosios atsakomybės. S. Žentelio nuomone, Konstitucinis Teismas šioje dalyje bylą

turėtų nutraukti.

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui teigimu,

Seimo nario pažymėjimo palikimo sąmoningumą patvirtina ta aplinkybė, kad duo-

damas interviu žurnalui „Žmonės“ Seimo narys L. Karalius teigė: „Svarbiais klausi-

mais frakcija balsuoja vieningai. Todėl prieš išvykstant savo balsavimo teisę patikėjau

jai.“ Tačiau tai, kad suinteresuotas asmuo buvo supažindintas su interviu tekstu ir jo

neginčijo, jokiu būdu neįrodo, jog duodamas interviu jis pasakė būtent tokią frazę ir

ji buvo išspausdinta žurnalo numeryje pažodžiui, bei nepaneigia Seimo nario L. Ka-

raliaus paaiškinimų, jog žurnale „Žmonės“ išspausdinta frazė tėra žurnalistės L. Ra-

dzevičienės interpretacija.

2.4. Seimo narys L. Karalius, asmeninės kelionės metu naudodamas diplomati-

nį pasą, Seimo nario priesaikos nesulaužė ir nepadarė šiurkštaus Konstitucijos pažei-

dimo, nes, kaip nustatyta Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui išvadoje, asmeninės kelionės metu naudodamasis diplomatiniu pasu jis

nepažeidė jokių teisės aktų. S. Žentelio nuomone, prašymas ištirti, ar Seimo nario

L. Karaliaus teisėtais, niekur neuždraustais veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Kons-

titucija, vertintinas kritiškai.

Pasak S. Žentelio, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Kara-

liui išvada, kad Seimo narys L. Karalius savo veiksmais – diplomatinio paso naudojimu

asmeninės kelionės metu diskreditavo valstybės valdžią ir sukompromitavo diplomati-

nę tarnybą bei valdžios institucijas, grindžiama prielaidomis, o ne nustatytomis fakti-

nėmis aplinkybėmis, kurios patvirtintų, kad šio Seimo nario veiksmai iš tikrųjų sukėlė

neigiamas pasekmes šalies ir jos valdžios institucijų prestižui bei reputacijai.

3. V. Barkausko paaiškinimuose pateikiami šie argumentai:

3.1. Seimo nariui A. Sacharukui reiškiamas kaltinimas, kad jis Seimo plenariniuo-

se posėdžiuose naudojosi Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir 11 kar-

tų sąmoningai balsavo už jį, taip (šiurkščiai) pažeisdamas Konstituciją ir sulaužydamas

Seimo nario priesaiką, yra netikslus ir netgi prieštaringas. V. Barkauskas atkreipė dė-

mesį, kad Seimo narys A. Sacharukas, kitaip nei nurodoma Specialiosios tyrimo komi-

sijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje, balsavo ne 11, o 10 kartų.


Seimo narys A. Sacharukas neginčija faktinės aplinkybės, kad jis 2010 m. sausio

14, 19 d., naudodamasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu, už jį bal-

savo, tačiau šioje veikoje nėra šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir (ar) Seimo nario

priesaikos sulaužymo sudėties.

V. Barkauskas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvado-

je nurodė, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Kons-

titucijos pažeidimas, taip pat kad sprendžiant, ar Respublikos Prezidento veiksmai

šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių veiksmų

turinį ir jų atlikimo aplinkybes. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ši konstitucinė

doktrina mutatis mutandis taikytina ir Seimo nario apkaltai.

Vertinant Seimo nario A. Sacharuko padaryto pažeidimo sunkumą atsižvelgti-

na į pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimo išskirtinumą, pažeidimo pasekmes,

taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes.

Pažeidimas, kurį padarė Seimo narys A. Sacharukas, nėra pirmasis toks pažei-

dimas. Seimo Etikos ir procedūrų komisija ne kartą yra svarsčiusi atvejus, kai buvo

balsuojama už nesančius Seimo narius, tačiau nė karto nebuvo inicijuota apkalta. Ši

komisija svarstė minėtą Seimo nario A. Sacharuko elgesį ir 2010 m. sausio 21 d. pri-

ėmė sprendimą Nr. 101-1-4 „Dėl balsavimo vienasmeniškumo pažeidimo“, kuriame

nusprendė, kad jis pažeidė Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos

Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktų nuostatas, ir skyrė

jam įspėjimą. V. Barkauskas nesutinka su Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui išvados teiginiu, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisi-

jos 2010 m. sausio 21 d. sprendimas ir jos veiklos praktika neturi įtakos Seimo nariui

A. Sacharukui reiškiamų kaltinimų pagrįstumo vertinimui, nes tai neatitinka konsti-

tucinio Seimo narių lygybės principo.

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje

nustatyta ne tik tai, kad Seime buvo atvejų, kai Seimo nariai, pasinaudodami kitų Sei-

mo narių pažymėjimais, Seimo posėdžiuose balsuodavo už juos, bet ir tai, kad indivi-

dualaus Seimo nario mandato ir balsavimo vienasmeniškumo pažeidimai buvo žinomi

ir Seimo vadovybei, ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, kuri yra Seimo struktūrinis

padalinys, kompetentingas atitinkamai reaguoti ir teikti siūlymus Seimui, siekdamas už-

kirsti kelią tokius pažeidimus daryti ateityje (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkal-

tos Seimo nariui A. Sacharukui išvados motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas).

Taigi Seime ne tik yra susiformavusi praktika, kad Seimo nariai permanentiškai balsuo-

ja už Seimo posėdžiuose nedalyvaujančius Seimo narius, neretai net ne už vieną, bet ir

yra nusistovėjusi Seimo reakcija į tokius atvejus. Tuo tarpu Specialiosios tyrimo komisi-

jos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje nepateikiami nei motyvai, nei ar-

gumentai, kodėl šio Seimo nario pažeidimas yra išskirtinis. Skirtingai vertinant atskirų

Seimo narių veiksmus būtų nusižengta asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms principui, teisingumo principui, nes apie pažeidimo pavojingumą

būtų sprendžiama ne pagal patį pažeidimą ir jo pavojingumą, bet „pagal personaliją“.


Balsavimas už Seimo narį L. Karalių naudojantis jo Seimo nario pažymėjimu

neturėjo įtakos balsavimo rezultatams, nes Seimo sprendimai buvo priimami didele

balsų persvara, todėl tai nesukėlė reikšmingų, o juo labiau sunkių padarinių.

3.2. V. Barkausko teigimu, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo na-

riui A. Sacharukui išvados rezoliucinės dalies 3 punkte ir jos motyvuojamojoje dalyje

nevisiškai sutampa kaltinimo formuluotės, jos yra ydingos. Tikrovės neatitinkančių

aplinkybių pateikimas ir melagingi teiginiai apie tikrovės neatitinkančias aplinkybes,

nepaisant tam tikrų panašumų, yra skirtingos veikos, todėl šių aplinkybių kumulia-

cija yra negalima. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sa-

charukui išvadoje apkaltos pagrindu nurodomas „galimai įvykdytas Konstitucijos

pažeidimas“, nors pagal Konstitucijos 74 straipsnį pagrindas Seimo nario apkaltai yra

ne bet koks, o tik šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.

Seimo nutarimas, kuriuo pritarta Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui išvadai, ir pati išvada vertintini sistemiškai, kaip vienas

dokumentas. Šios išvados aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys turi atitikti

viena kitą, tačiau jos rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios dalies. Pareiškus

tokį prieštaringą kaltinimą, nepagrįstai apribojama Seimo nario A. Sacharuko teisė

į gynybą, kadangi teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, neabejotinai yra viena pagrindi-

nių asmens, kuriam taikoma apkaltos procedūra, teisių, suponuojanti apkaltą inici-

juojančio subjekto pareigą pareikšti konkretų kaltinimą. Pasak V. Barkausko, ne tik

reiškiamas nekonkretus kaltinimas Seimo nariui A. Sacharukui, bet ir iš viso nėra nu-

rodomas veiksmas ar sprendimas, kurio atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti.

V. Barkauskas nesutiko su Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo na-

riui A. Sacharukui išvados aprašomosios dalies 3.3 punkte išdėstytais kaltinimais, nes

dar iki to, kai per Seimo posėdį kilo sąmyšis dėl balsavimo iš savo ar ne savo darbo

vietos, Seimo narys A. Sacharukas kreipėsi į Seimo kanceliarijos darbuotoją, kuris at-

sakė, kad negalima savo Seimo nario pažymėjimu balsuoti iš kito Seimo nario darbo

vietos, ir nurodo, kad tai patvirtina to darbuotojo, t. y. Seimo posėdžių sekretoriato

vyresniojo specialisto Arūno Glavicko, paaiškinimai.

V. Barkauskas teigė, jog, kitaip nei nurodoma Specialiosios tyrimo komisijos dėl

apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje, Seimo narys A. Sacharukas žiniasklai-

dos atstovams nesakė, kad jis kreipėsi į Seimo kanceliarijos atstovus būtent 2010 m.

sausio 14 d. Televizijos kanalo TV3 laidoje „Žinios“ 2010 m. sausio 20 d. parodytame

interviu jis sakė: „Vakar aš buvau patikintas, kad Seime yra tokia tvarka, kad Seimo

narys negali balsuoti iš kito asmens vietos, dėl to aš pabandžiau prabalsuoti iš kito as-

mens vietos ir kreipiausi į kanceliariją, kad jie pašalintų trūkumus.“ Iš esmės analo-

giškai jis kalbėjo ir 2010 m. sausio 20 d. televizijos kanalo LNK laidoje „Žinios“. Taigi

darytina išvada, kad viešojoje erdvėje Seimo narys A. Sacharukas nepaskleidė tikro-

vės neatitinkančios ir (ar) melagingos informacijos. Tai reiškia, kad vertinant šį kal-

tinimą nėra suinteresuoto asmens Seimo nario A. Sacharuko veiksmų, kurių atitiktį

Konstitucijai reikėtų tikrinti.


V. Barkausko nuomone, Konstitucinis Teismas šioje dalyje turėtų nutraukti bylą

arba konstatuoti, kad Seimo narys A. Sacharukas šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos

ir nesulaužė Seimo nario priesaikos, nes jis nepaskleidė tikrovės neatitinkančių, o juo

labiau melagingų žinių apie balsavimo už Seimo narį L. Karalių aplinkybes.

III

1. Seimas kartu su Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimais Nr. XI-837 ir Nr. XI-838

Konstituciniam Teismui pateikė:

– Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išva-

dą, kuriai Seimas pritarė 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. XI-828, ir Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui posėdžių rengimo doku-

mentus, susirašinėjimo dokumentus komisijos organizacinės veiklos klausimais ir

komisijos posėdžių garso įrašus (toliau – Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga);

– Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadą, ku-

riai Seimas pritarė 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. XI-829, ir Specialiosios tyri-

mo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui posėdžių rengimo dokumentus,

susirašinėjimo dokumentus komisijos organizacinės veiklos klausimais ir komisijos

posėdžių garso įrašus (toliau – Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo na-

riui L. Karaliui medžiaga).

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti: UAB „Omnitel“

Administravimo skyriaus vadovo Vidmanto Venskūno 2010 m. rugpjūčio 17 d. raš-

tas Nr. 42603-2040 „Dėl informacijos pateikimo“, TEO LT, AB, l. e. Rizikų valdy-

mo skyriaus direktoriaus pareigas Tado Vyšniausko 2010 m. rugpjūčio 19 d. raštas

Nr. 01-2-254 „Dėl informacijos pateikimo“, UAB „TEZ TOUR“ direktoriaus Aleksand-

ro Sukovo 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 1-2520 „Atsakymas į 2010-08-17 dienos

paklausimą Nr. 14B-497(2.4)“, UAB „Žurnalų leidybos grupės“ žurnalo „Žmonės“

vyr. redaktorės Dainos Lingienės (Žemaitytės) raštas „Dėl informacijos pateikimo“

(Konstituciniame Teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 24 d.), UAB „Laisvas ir nepriklau-

somas kanalas“ generalinės direktorės Zitos Sarakienės 2010 m. rugpjūčio 24 d. raš-

tas Nr. 10/282S, su kuriuo kartu buvo pateiktas kompaktinis diskas su LNK televizijos

2010 m. sausio 20 d. laidos „Žinios“ įrašu, UAB „Tele-3“ l. e. TV3 žinių vyr. redakto-

riaus Dariaus Ratauto 2010 m. rugpjūčio 25 d. raštas, su kuriuo kartu buvo pateik-

tas kompaktinis diskas su TV3 televizijos 2010 m. sausio 20 d. laidos „Žinios“ įrašu,

Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento di-

rektoriaus Jurgio Bridžiaus 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. S-2010-7928 „Dėl in-

formacijos pateikimo“, UAB „Irmusta“ direktorės Irenos Ozerdam 2010 m. rugpjūčio

30 d. raštas Nr. 001 „Atsakymas į paklausimą dėl informacijos pateikimo“, Seimo kanc-

lerio Jono Mileriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. S-2010-8226 „Dėl paaiškinimų“,

Seimo kanclerio Jono Mileriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. S-2010-8227 „Dėl

informacijos pateikimo“, Seimo kanclerio Jono Mileriaus 2010 m. spalio 5 d. raštas


Nr. S-2010-9099 „Dėl informacijos pateikimo“, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos

pirmininko Algimanto Salamakino 2010 m. spalio 5 d. raštas Nr. S-2010-9092 „Dėl

informacijos pateikimo“.

IV

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo narys

V. P. Andriukaitis, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės sky-

riaus vyresnieji patarėjai E. Mušinskis ir P. Žukauskas savo paaiškinimus grindė Specia-

liosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui ir Specialiosios tyrimo

komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadomis ir palaikė jose suformu-

luotus kaltinimus. Seimo narys V. P. Andriukaitis atsakė į užduotus klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuotas asmuo – Seimo narys L. Kara-

lius ir jo atstovas advokatas S. Žentelis bei suinteresuotas asmuo – Seimo narys A. Sa-

charukas ir jo atstovas advokatas V. Barkauskas iš esmės pakartojo 2010 m. liepos 30 d.

Konstituciniam Teismui rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat

pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus bei atsakė į užduotus klausimus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Seimo narys Algi-

mantas Salamakinas, Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomuni-

kacijų departamento direktorius Jurgis Bridžius, Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių

sekretoriato Posėdžių rengimo poskyrio vyresnysis specialistas Arūnas Glavickas,

UAB „Irmusta“ direktorė Irena Ozerdam, UAB „Tez Tour“ direktorius Aleksandras

Sukovas, UAB „BPC Travel“ direktorius Gvidas Aukštuolis, žurnalo „Žmonės“ vy-

riausioji redaktorė Daina Lingienė (Žemaitytė), žurnalo „Žmonės“ žurnalistė Laisvė

Radzevičienė, LNK televizijos laidos „Žinios“ žurnalistas Aurelijus Griškevičius, te-

levizijos TV3 laidos „Žinios“ žurnalistas Artūras Anužis.

Į Konstitucinio Teismo posėdį taip pat buvo kviesta liudytoja Seimo nario L. Ka-

raliaus padėjėja-sekretorė V. Vaičiulienė. Ji informavo, kad Konstitucinio Teismo

posėdyje dalyvauti negali, ir pateikė medicinos įstaigos išduotą dokumentą (forma

Nr. 113/a).

4. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti specialistai: Vyriausiosios rin-

kimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, Seimo kancleris Jonas Milerius,

Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Vytautas Pinkus.


konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2008 m. lapkričio 2 d. pri-

ėmė sprendimą Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinki-

mų galutinių rinkimų rezultatų“ (toliau – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m.

lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 191), kuris 2008 m. lapkričio 2 d. buvo ofi cialiai paskelb-

tas interneto svetainėje, o 2008 m. lapkričio 6 d. – „Valstybės žiniose“. Šio sprendimo


3 punktu inter alia nuspręsta pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienman-

datėse rinkimų apygardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Seimą. Tokių asmenų

sąrašas pateiktas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimo

Nr. 191 3 priede „Asmenys, išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą“, kuriame nustaty-

ta, kad inter alia L. Karalius išrinktas Seimo nariu.

Vyriausioji rinkimų komisija 2008 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 208

„Dėl 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Res-

publikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“ papildymo ir pakeitimo“ (to-

liau – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 208),

kuris 2008 m. lapkričio 18 d. buvo ofi cialiai paskelbtas interneto svetainėje, o 2008 m.

lapkričio 20 d. – „Valstybės žiniose“. Šio sprendimo 3 punktu inter alia nuspręsta:

„Pripažinti Aleksandrą Sacharuką nuo 2008 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos

Seimo nariu, išrinktu daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Tautos prisikėlimo

partijos kandidatų sąrašą.“

Išrinktas Seimo narys L. Karalius Seimo 2008 m. lapkričio 17 d. posėdyje, o Sei-

mo narys A. Sacharukas Seimo 2008 m. lapkričio 20 d. posėdyje prisiekė būti ištikimi

Lietuvos Respublikai; prisiekė gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti

jos žemių vientisumą; prisiekė visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę,

sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

2. 2010 m. kovo 16 d. 54 Seimo nariai pateikė Seimui teikimą „Pradėti apkaltos

procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Linui Karaliui“, tą pačią dieną 50 Seimo

narių pateikė Seimui teikimą „Pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo

nariui Aleksandr Sacharuk“.

3. Seimas 2010 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. XI-696 „Dėl Seimo specialiosios ty-

rimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo

nariui Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos pro-

cesą parengti sudarymo“ (toliau – Seimo 2010 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. XI-696)

1 straipsniu sudarė Specialiąją tyrimo komisiją dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui.

Seimo 2010 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. XI-696 buvo keičiamas Seimo 2010 m.

balandžio 15 d. nutarimu Nr. XI-764 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo specialiosios

tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo


cesą parengti sudarymo“ pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistas vienas iš Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui narių, ir Seimo 2010 m. ba-

landžio 29 d. nutarimu Nr. XI-799 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo specialiosios



cesą parengti sudarymo“ 3 straipsnio pakeitimo“, kuriuo šiai komisijai pavesta tyrimą

atlikti ir išvadą parengti iki 2010 m. gegužės 15 d.

4. Seimas 2010 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. XI-695 „Dėl Seimo specialiosios ty-

rimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo


nariui Aleksandrui Sacharukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti ap-

kaltos procesą parengti sudarymo“ (toliau – Seimo 2010 m. kovo 18 d. nutarimas

Nr. XI-695) 1 straipsniu sudarė Specialiąją tyrimo komisiją dėl apkaltos Seimo na-

riui A. Sacharukui.

Seimo 2010 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. XI-695 buvo keičiamas 2010 m. ba-

landžio 15 d. nutarimu Nr. XI-765 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo specialiosios


nariui Aleksandrui Sacharukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti ap-

kaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistas vienas iš Spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui narių, ir Seimo

2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. XI-798 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos proce-

są Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo

pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ 3 straipsnio pakeitimo“, kuriuo šiai ko-

misijai pavesta tyrimą atlikti ir išvadą parengti iki 2010 m. gegužės 15 d.

5. Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui ir Specialioji ty-

rimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui 2010 m. gegužės 12 d. priėmė

išvadas, kad Seimo narių grupių teikimuose pradėti apkaltos procesus Seimo nariams

L. Karaliui ir A. Sacharukui dalis pateiktų kaltinimų yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pa-

grindas Seime pradėti Seimo narių L. Karaliaus ir A. Sacharuko apkaltos procesus.

6. Minėta, kad Seimo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimų Nr. XI-829 ir Nr. XI-828

1 straipsniais pritarta atitinkamai Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo

nariui L. Karaliui ir Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sa-

charukui išvadoms.

7. Taip pat minėta, kad:

– Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-838 1 straipsniu nutarta Seime

pradėti apkaltos procesą Seimo nariui L. Karaliui, 2 straipsniu – kreiptis į Konstitu-

cinį Teismą dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus konkretūs veiksmai, nurodyti

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadoje, prieš-

tarauja Konstitucijai;

– Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-837 1 straipsniu nutarta Seime

pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Sacharukui, 2 straipsniu – kreiptis į Kons-

titucinį Teismą dėl išvados, ar Seimo nario A. Sacharuko konkretūs veiksmai, nuro-

dyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje,


8. Iš Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-838, Specialiosios tyrimo ko-

misijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvados, kuriuose išdėstytas paklausimas

Konstituciniam Teismui, turinio matyti, kad Seimas prašo pateikti išvadą, ar Konsti-

tucijai prieštarauja:

1) Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – išvykimas į užsienio kelionę ir dėl to ne-

dalyvavimas be pateisinamos priežasties 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vyku-


siuose Seimo plenariniuose posėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo

Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose;

2) Seimo nario L. Karaliaus veiksmai, kuriais jis, išgalvotais ir tikrovės neatitin-

kančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą Seimo plenariniuose posėdžiuose

ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Seimui;

3) Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – Seimo nario pažymėjimo palikimas ir ne-

dėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių susidarė sąlygos šiuo Seimo nario pažymėjimu

pasinaudoti kitam asmeniui;

4) Seimo nario L. Karaliaus veiksmas – jam išduoto diplomatinio paso naudoji-

mas asmeninės užsienio kelionės metu.

9. Iš Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-837, Specialiosios tyrimo ko-

misijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvados, kuriuose išdėstytas paklau-

simas Konstituciniam Teismui, turinio matyti, kad Seimas prašo pateikti išvadą, ar

Konstitucijai prieštarauja:

1) Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – naudojimasis Seimo nario L. Karaliaus

pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį 11 kar-

tų;

2) Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – išsakymas viešojoje erdvėje teiginių, ku-

riais pateiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo už Seimo narį L. Karalių aplinkybės.

10. Konstitucinis Teismas tirs tik nurodytų veiksmų prieštaravimą Konstitucijai

ir Seimui teiks išvadą tik dėl šių veiksmų.

11. Minėta, kad Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-838 2 straipsniu

kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus konkretūs veiks-

mai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui iš-

vadoje, prieštarauja Konstitucijai; Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-837

2 straipsniu kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario A. Sacharuko konk-

retūs veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

A. Sacharukui išvadoje, prieštarauja Konstitucijai. Paminėtina, kad Seimo specialių-

jų tyrimo komisijų išvadose nurodyti ne tik Seimo nario L. Karaliaus ir Seimo nario

A. Sacharuko veiksmai, dėl kurių atitikties Konstitucijai patikrinimo kreiptasi į Kons-

titucinį Teismą, bet ir kiti Seimo narių veiksmai, inter alia tokie, kurių Seimo specia-

liosios tyrimo komisijos nepatvirtino, arba tokie, dėl kurių Seimo specialioji tyrimo

komisija padarė išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies

4 punktą Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų,

kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Pagal

Konstitucinio Teismo įstatymo 76 straipsnį paklausime Konstituciniam Teismui dėl

išvados turi būti nurodyti veiksmai, kurių atitiktį Konstitucijai siūloma patikrinti, jų

įvykdymo aplinkybės (1 dalies 4 punktas); Seimo paklausimas gali būti išdėstytas nu-

tarime; kitais atvejais prie paklausimo turi būti pridėtas Seimo nutarimas dėl paklau-

simo patvirtinimo (2 dalis).


Aiškinant minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas pažymėtina, kad

Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiks-

mai, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma ištirti, turi būti nurodyti arba Seimo nutari-

me, arba atskirai surašytame paklausime, patvirtintame Seimo nutarimu. Pažymėtina

ir tai, kad paklausime dėl išvados, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pra-

dėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, inter alia turi būti

nurodyti tik tie veiksmai, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma tirti; turi būti nurody-

tos šių veiksmų atlikimo aplinkybės, inter alia jų atlikimo vieta, laikas, kilę padariniai

ir kt., taip pat Konstitucijos nuostatos, kurioms, pareiškėjo nuomone, prieštarauja

nurodyti konkretūs veiksmai, pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas atitinkamo

pareigūno konkrečių veiksmų prieštaravimas Konstitucijai.

II

1. Minėta, kad pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. XI-838

2 straipsniu kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus kon-

kretūs veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui išvadoje, prieštarauja Konstitucijai, ir 2010 m. gegužės 25 d. nutarimo

Nr. XI-837 2 straipsniu kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario A. Sa-

charuko konkretūs veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtin-

tas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutari-

mas). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai

privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsieja-

ma nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nusta-

čius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad valdžios galias riboja Konstitucija

(Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėji-

mą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės

pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valsty-

bės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei

nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės

bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų

veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės

25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutari-

mai).

3. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo

pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teis-

mo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba su-

laužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų


narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario

mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos straipsniai: 63 straips-

nio 5 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis,

105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis. Apkaltos

institutas Lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su Konstitucijos preambulėje

skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu,

su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais.

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis apkaltos institutas yra

viena iš viešos demokratinės kontrolės formų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-

žės 25 d. nutarimas). Įvairūs apkaltos konstitucinės sampratos aspektai yra atskleisti

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. ge-

gužės 11 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m.

gegužės 25 d. nutarimuose:

– Konstitucijoje, inter alia jos 74 straipsnyje, įtvirtintas apkaltos – ypatingos par-

lamentinės procedūros instituto, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų

pareigų – taikymas yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos sa-

visaugos priemonių; valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus,

asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo

veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti paša-

linti iš pareigų;

– apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės at-

sakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio

priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam

asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali

pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pažymėtina, jog apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros instituto tai-

kymas nereiškia, kad už veiksmus, kurie yra apkaltos pagrindas, asmuo negali būti

traukiamas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn. Taip pat pažymėtina, kad asmens pa-

traukimas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn negali būti kliūtimi tokiam asmeniui tai-

kyti apkaltą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis principas non

bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas

skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d.,

2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi

ta aplinkybė, kad už teisės pažeidimą asmeniui buvo taikyta tam tikra teisinė atsako-

mybė (civilinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji ar kt.) ir šiam asmeniui už

tą patį teisės pažeidimą yra taikoma konstitucinė atsakomybė, nereiškia, kad yra pa-

žeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.

5. Kaip minėta, už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba

paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, apkaltos proceso tvarka inter alia gali būti

panaikintas Seimo nario mandatas.


6. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter

alia Seimas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: konstitucinė Seimo,

kaip Tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų

sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti; Seimas, įgyven-

dindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės

valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vyk-

do vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę

kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vado-

vus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudže-

tą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo

2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m.

sausio 15 d. sprendimas).

7. Pagal Konstitucijos 4 straipsnį „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tie-

siogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Seimą sudaro Tautos atsto-

vai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia,

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis).

8. Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas Seimo narys visas

Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Res-

publikai.

8.1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsi-

galiojimo tvarkos“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje nustatyta:

„Nustatomas toks Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos tekstas:

„Aš, (vardas, pavardė),

prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vien-

tisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tar-

nauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas!“

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“

8.2. Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos

vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus

(Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d.

sprendimas). Konstitucija iš Seimo nario taip pat besąlygiškai reikalauja pasižadėji-

mo sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

8.3. Prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje

minimų vertybių. Taigi Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikš-

mingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipa reigoja

veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2009 m.

gegužės 15 d. sprendimas).


8.4. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime yra konstatavęs: iš-

tikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir Konstitucijai; sulau-

žius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama

ir Konstitucija.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išva-

doje yra konstatavęs: ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus

Konstitucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Respublikos Prezidento veiksmai šiurkš-

čiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių Respublikos

Prezidento veiksmų turinį ir jų atlikimo aplinkybes; Respublikos Prezidento priesai-

kos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstituci-

jos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas; Respublikos Prezidento veiksmais

Konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas nesą-

žiningai eitų savo pareigas, veiktų vadovaudamasis ne Tautos ir valstybės interesais,

bet savo privačiais interesais, atskirų asmenų ar jų grupių interesais, veiktų turėda-

mas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su vie-

šaisiais interesais, sąmoningai nevykdytų Respublikos Prezidentui Konstitucijoje ir

įstatymuose nustatytų pareigų.

Šios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisi-

nėms situacijoms, kai sprendžiama, ar Seimo nario veiksmai, kuriais pažeista Konsti-

tucija, yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.

9. Konstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės jus-

ticijos bylose, inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio

4 d. nutarimuose, 2009 m. gegužės 15 d. sprendime, yra suformulavęs plačią ofi cialią-

ją Seimo nario konstitucinio statuso doktriną:

– Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Seimo nario, kaip Tautos atsto-

vo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu

Seimo nario laisvo mandato principu; Seimo nario laisvo mandato esmė – Tautos at-

stovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų

priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant

imperatyvaus mandato, teisės atšaukti Seimo narį; Seimo nario laisvas mandatas yra

viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų; jis – ne

Tautos atstovo privilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus

deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje Seime, kad Tautos at-

stovybė Seimas veiks tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; jis negali būti nau-

dojamas ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; Seimo nario laisvas mandatas turi

būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos vals-

tybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę; Seimo nario

pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konsti-

tucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti

interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo

ribojimą;


– pareigas eidami, įgyvendindami savo teises Seimo nariai vadovaujasi Konstitu-

cija, valstybės interesais, savo sąžine; Seimo narys pagal Konstituciją ne tik įgyja ati-

tinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir

jai neprieštaraujančių įstatymų; Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros

ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo

nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių

neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti

orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus;

– iš Konstitucijoje, inter alia jos 59 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinto Seimo nario

laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet

kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę. Seimo spren-

dimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia. Pagal Konstituciją Seimo

valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo

nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pa-

gal Konstituciją Seimo nario mandatas yra individualus – jis suteikiamas tik tam as-

meniui, kuris Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka yra išrenkamas Seimo nariu.

Pagal Konstituciją Seimo narys turi teisę ir pareigą tik pats asmeniškai įgyvendinti

rinkėjų jam suteiktą mandatą. Seimo nario konstitucinis statusas, integruojantis Sei-

mo nario pareigas, teises, veiklos garantijas, atsakomybę, suponuoja tai, kad Seimo

narys iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančias Seimo nario – Tau-

tos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats asmeniškai, jis jokia forma

negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Seimo nariui, savo, kaip Seimo nario, teisių

ir konstitucinių pareigų vykdymo. Seimo nario mandato individualumas suponuoja

ir tai, kad joks asmuo, inter alia Seimo narys, negali perimti kito Seimo nario – Tau-

tos atstovo teisių ir pareigų, inter alia teisės balsuoti.

Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, inter alia Seimo

nario mandato individualumo reikalavimo, kylanti Seimo nario teisė savo nuožiūra

balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą gali būti realizuojama tik Seimo nariui as-

meniškai išreiškiant savo valią per balsavimą Seimo posėdyje. Tuo atveju, jeigu asme-

ninio Seimo nario balsavimo Seimo posėdyje reikalavimo nesilaikoma, inter alia jeigu

per balsavimą vienas Seimo narys balsuoja už kitą Seimo narį ir taip išreiškia ne Sei-

mo nario, už kurį balsuojama, bet savo valią, nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos

69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai, iškreipiami balsavi-

mo rezultatai, sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario laisvo

mandato principą. Taip pat pažymėtina, kad ir tie atvejai, kai vienas Seimo narys bal-

suoja už kitą Seimo narį ir taip išreiškia to Seimo nario valią, neatitinka Seimo nario

mandato individualumo reikalavimo ir traktuotini kaip iš Konstitucijos, inter alia jos

69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai nepaisymas.

11. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį

teisinį reguliavimą, kad Seimo nariai, dalyvaujantys vykdant Seimo, kaip Tautos at-


stovybės, funkcijas, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad nebūtų sudaryta

teisinių prielaidų Seimo nariams veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo as-

meniniais interesais, šiuos asmeninius interesus iškelti aukščiau už visuomenės in-

teresus, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų Seimo nariams elgtis nesąžiningai,

piktnaudžiauti savo įgaliojimais, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip Sei-

mo nariai laikosi šių reikalavimų, ir kad Seimo nariai, jeigu jie nepaiso minėtų reika-

lavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.

12. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2004 m. liepos 1 d. nutarime

ir 2005 m. vasario 10 d. sprendime, kuriame buvo išaiškintas minėtas nutarimas, in-

terpretuodamas nutarimo nuostatą, kad Seimo nario veikla yra nepertraukiama, inter

alia konstatavo, kad:

– pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks Tautos at-

stovas, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla; Seimo veiklos nepertraukiamu-

mas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą;

– Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja Seimo na-

rio konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti Seimo po-

sėdžiuose;

– Seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti Seimo darbe apima inter alia jo

pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe, vyk-

dyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute nustatytus Seimo nario įgalio-

jimus; Seimo nario įgaliojimų vykdymas, taigi ir Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje

nurodytas Seimo nario darbas, yra ir tokia Seimo nario veikla, kai jis vykdo Seimo, jo

komitetų, kitų struktūrinių padalinių pavedimus, kitas užduotis, įstatymų nustatytais

atvejais atstovauja Seimo narių grupėms ir pan.;

– galimos tokios situacijos, kai Seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų patei-

sinamų priežasčių negali tam tikrą laiką dalyvauti Seimo, Seimo komitetų, kitų struktū-

rinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose ir (arba) tam tikrą laiką negali vykdyti

kitų Seimo nario pareigų; toks Seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme

(Seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką nedalyvauti Seimo, Seimo ko-

mitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, tą laiką nevykdy-

ti kitų Seimo nario pareigų; jeigu Seimo nario nurodytos priežastys yra ypač svarbios,

pateisinamos, minėtas leidimas jam suteikiamas; negavusio tokio leidimo Seimo nario

nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra,

posėdžiuose, kitų Seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas;

– galimos ir tokios situacijos, kad Seimo narys apie savo nedalyvavimą atitinka-

mame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (Seimo statute) nurodytai ins-

titucijai; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka ir šiais atvejais įstatyme

(Seimo statute) nurodyta institucija galėtų spręsti, ar to Seimo nario nedalyvavimo

atitinkamame posėdyje priežastys buvo ypač svarbios, pateisinamos;

– pagal Konstituciją negalima tokia teisinė situacija, kad, pasibaigus Seimo na-

rių atostogoms, neveiktų Seimo komitetai, kiti struktūriniai padaliniai ir kad laikas,


likęs iki kitos Seimo sesijos pradžios, būtų traktuojamas kaip prilygstantis Seimo na-

rių atostogoms, kitam laisvalaikiui.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal

Konstituciją išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, at-

siranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti

ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgy-

vendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti,

taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais

interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų as-

meninei naudai gauti. Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą

gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.

Pažymėtina, jog iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso

kyla reikalavimas, kad Seimo narys elgtųsi sąžiningai, bendraudamas su rinkėjais, vi-

suomenės atstovais pateiktų teisingus faktus apie savo pareigų vykdymą, vengtų elge-

sio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą.

Pažymėtina ir tai, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra

šiurkštus Konstitucijos pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išva-

da). Sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiek-

vienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką,

vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų

padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes.

13. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime yra kons-

tatavęs, kad „iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas

dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas

atostogas, ir iš Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo nario

pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga

įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąly-

gas. <...> Seimo nario atostogų įstatyminis įtvirtinimas užtikrintų ir tai, kad nebe-

būtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką,

prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui“.

14. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendime

„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl

Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio

4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinimo“ išaiškino įstatymų

leidėjui kylančios pareigos įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atos-

togų trukmę ir kitas sąlygas turinį, ir inter alia pažymėjo:

– „nutarimo nuostata, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo

nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, inter alia reiškia, kad Seimo

narių atostogos turi būti nustatytos ne bet kokiu Seimo išleistu teisės aktu, o būtent įsta-

tymu, taip pat kad tokiame įstatyme turi būti numatyta Seimo nario kasmetinių moka-

mų atostogų trukmė, atostogų apmokėjimo dydis, kitos esminės atostogų sąlygos.


Minėta nuostata nereiškia, kad įstatymu turi būti nustatytas fi ksuotas, kiekvie-

nais metais vis tas pats Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laikas (jų pradžios

ir pabaigos tikslios datos). Seimas, atsižvelgdamas į savo darbotvarkę, sprendžiamus

klausimus, kitas aplinkybes, kiekvienais metais gali Seimo narių kasmetinių mokamų

atostogų laiką atskirai nustatyti poįstatyminiu aktu – Seimo nutarimu; šis nutarimas

turi būti priimamas remiantis įstatymu, nustatančiu inter alia Seimo narių kasmeti-

nių mokamų atostogų trukmę“;

– „įstatymų leidėjas, reguliuodamas su Seimo nario kasmetinėmis mokamomis

atostogomis susijusius santykius, gali ir turi nustatyti laiką, kai nevyksta Seimo posė-

džiai, taip pat Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, nėra vykdoma

kita Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatyta Seimo, jo komitetų, kitų

struktūrinių padalinių veikla. Seimo narių kasmetinės mokamos atostogos gali būti

Seimo nutarimu nustatomos būtent tuo laiku“;

– „jeigu nutariama pratęsti eilinę Seimo sesiją arba yra sušaukiama neeilinė Sei-

mo sesija, Seimo nariai privalo į ją susirinkti, net jeigu tuo metu jie yra išėję kasmeti-

nių mokamų atostogų. Tokiais atvejais Seimas <...> gali ir turi nustatyti kitą laiką <...>

kad Seimo nariai galėtų pasinaudoti savo konstitucine teise į kasmetines mokamas

atostogas vietoje to laiko, kurį Seimo nariai išnaudojo pratęstai Seimo eilinei sesijai

arba neeilinei Seimo sesijai“.

15. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima tokia situacija, kad visas laikas

tarp Seimo sesijų, juo labiau laikas Seimo sesijos (inter alia pratęstos Seimo sesijos)

metu, kai nors ir nevyksta Seimo ar jo struktūrinių padalinių, kurių narys Seimo na-

rys yra, posėdžiai, būtų traktuojamas kaip prilygstantis Seimo narių atostogoms.

16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad mi-

nėtos ir kitos Konstitucinio Teismo suformuluotos doktrininės nuostatos dėl Seimo

nario kasmetinių mokamų atostogų iki šiol neįgyvendintos.

Pažymėtina, jog tai, kad įstatymu nėra nustatytos Seimo nario kasmetinės moka-

mos atostogos, nereiškia, kad Seimo narys savo nuožiūra, be Seimo statute nustatyto

struktūrinio padalinio pritarimo gali pasirinkti savo atostogų laiką, inter alia Seimo

sesijos metu, ir dėl to nevykdyti Seimo nariui Konstitucijoje ir įstatymuose nustaty-

tų pareigų.

III

1. Pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas

teikia išvadą, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla,

konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Minėta, kad pagal Konstitucijos

74 straips nį apkaltos proceso tvarka Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panai-

kinti Seimo nario mandatą.

Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio

Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galuti-

nai sprendžia Seimas.


2. Pažymėtina, jog, interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies

4 punktą ir 107 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. ir

2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios

institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios

institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įga-

liojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą,

ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitu-

cijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad

asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne ma-

žesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų

pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą;

– įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems

pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkš-

tus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie

sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitu-

cinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė prie-

saiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas

subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali;

– jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino

Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, pa-

naikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis.

3. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar Sei-

mo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitu-

cijai, ar Seimo narys Konstituciją pažeidė šiurkščiai. Taigi Konstituciniam Teismui

nustatyta konstitucinė pareiga ištirti, ar Seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nu-

rodytus paklausime Konstituciniam Teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja

Konstitucijai, ar Konstitucija pažeista šiurkščiai. Tirdamas, ar Seimo nario konkre-

tūs veiksmai, nurodyti Seimo paklausime, prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija

yra pažeista šiurkščiai, Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausimu

Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant Kons-

tituciniame Teisme gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Seimo

narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar panei-

giančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad Konstitucija yra pažeis-

ta šiurkščiai.

IV

Dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837 „Dėl apkaltos Seimo

nariui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ iš-

dėstyto paklausimo dėl išvados, ar Seimo nario Aleksandro Sacharuko veiks-

mai – naudojimasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu Seimo


plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį 11 kartų prieštarauja

Konstitucijai, pateikimo.

1. Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837 išdėstytame paklausime

prašo inter alia pateikti išvadą, ar Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – naudojimasis

Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose

ir sąmoningas balsavimas už jį 11 kartų prieštarauja Konstitucijai.

2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išva-

doje inter alia nurodoma, kad Seimo narys A. Sacharukas Seimo 2010 m. sausio 14 ir

19 d. plenariniuose posėdžiuose sąmoningai 11 kartų balsavo už Seimo narį L. Ka-

ralių naudodamasis jo Seimo nario pažymėjimu. Seimo narys A. Sacharukas Specia-

liosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui 2010 m. balandžio

7 d. posėdyje prisipažino 8 kartus sąmoningai balsavęs už L. Karalių naudodamasis

jo Seimo nario pažymėjimu.

3. Seimo nario A. Sacharuko paaiškinimuose Specialiajai tyrimo komisijai dėl ap-

kaltos Seimo nariui A. Sacharukui nurodoma, kad už Seimo narį L. Karalių jis balsa-

vo 11 kartų: 3 kartus už Seimo narį L. Karalių balsavo apsirikęs ir manydamas, kad

naudoja savo Seimo nario pažymėjimą, paskui 8 kartus balsavo ir už save, ir už Seimo

narį L. Karalių. Pasak Seimo nario A. Sacharuko, jis pažeidė Seimo statutą, t. y. padarė

procedūrinį pažeidimą, kuriam įtakos turėjo bloga Seimo narių tradicija balsuoti už

kolegas ir už kurio padarymą Seimo Etikos ir procedūros komisija jį nubaudė – pa-

skyrė įspėjimą. Seimo nario A. Sacharuko teigimu, balsuodamas už Seimo narį L. Ka-

ralių jis neturėjo jokio aiškaus tikslo (savanaudiškų paskatų, daryti įtakos balsavimo

rezultatams, išreikšti Seimo nario L. Karaliaus valią), o tik norėjo pabandyti, ar įma-

noma iš vienos darbo vietos balsuoti dviem Seimo nario pažymėjimais (Specialio-

sios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario

A. Sacharuko 2010 m. balandžio 6 d. raštas Nr. SN-001, Konstitucinio Teismo byla

Nr. 32/2010-33/2010 (toliau – KTb), t. III, l. 140; Seimo nario A. Sacharuko 2010 m.

balandžio 7, 16 d. apklausų stenogramos, t. III, l. 141–173; t. IV, l. 107–119).

Pasak Seimo nario A. Sacharuko, už jo padarytą Seimo statuto pažeidimą to pa-

ties statuto 20 straipsnio 2 dalyje yra numatyta vienintelė sankcija – prasižengusio

Seimo nario įspėjimas. Nei Seimo statute, nei kituose įstatymuose kitų nuobaudų už

nesąžiningą balsavimą Seime nėra numatyta, todėl apkaltos proceso prieš jį pradė-

jimą Seimo narys A. Sacharukas vertina kaip įstatyme nenumatytos bausmės taiky-

mą, vertintiną kaip Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies pažeidimą („Bausmė gali būti

skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“) (Specialiosios tyrimo komisijos dėl ap-

kaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m. ge-

gužės 12 d. raštas, KTb, t. V, l. 92–94).

4. Seimo nario A. Sacharuko atstovo advokato V. Barkausko 2010 m. liepos 30 d.

rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui pažymėta, kad suinteresuotam

asmeniui Seimo nariui A. Sacharukui reiškiamas kaltinimas yra netikslus ir netgi

prieštaringas, nes Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacha-


rukui išvados rezoliucinėje dalyje ir kitose jos vietose nurodomi skirtingi Seimo na-

rio A. Sacharuko balsavimo už Seimo narį L. Karalių atvejų skaičiai – 11 arba 10.

V. Barkauskas teigia, kad suinteresuotas asmuo Seimo narys A. Sacharukas neginčija

faktinės aplinkybės, kad jis 2010 m. sausio 14 ir 19 d. balsavo už Seimo narį L. Karalių

naudodamasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu, tačiau mano, kad

nurodytoje suinteresuoto asmens Seimo nario A. Sacharuko veikoje nėra šiurkštaus

Konstitucijos pažeidimo ir (ar) Seimo nario priesaikos sulaužymo sudėties.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, vertinant Seimo nario A. Sacharuko pada-

ryto pažeidimo sunkumą atsižvelgtina į pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimo

išskirtinumą, pažeidimo pasekmes, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes. V. Bar-

kausko teigimu, pažeidimas, kurį padarė suinteresuotas asmuo Seimo narys A. Sa-

charukas, nėra pirmas toks pažeidimas naujausiųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo

istorijoje. Seimo Etikos ir procedūrų komisija ne kartą yra svarsčiusi balsavimo už

nesančius Seimo narius atvejus, tačiau nė karto nebuvo inicijuojama apkalta. Todėl

V. Barkauskas mano, kad dėl suinteresuoto asmens Seimo nario A. Sacharuko turėtų

būti sprendžiama laikantis konstitucinio Seimo narių lygybės principo, taip pat teisin-

gumo principo, nes kitaip dėl pažeidimo pavojingumo būtų sprendžiama atsižvelgiant

ne į patį pažeidimą ir jo pavojingumą, bet į tai, koks asmuo jį padarė („personaliją“).

Vertindamas Seimo nario A. Sacharuko padaryto pažeidimo sunkumą V. Bar-

kauskas teigė, kad balsavimas už Seimo narį L. Karalių naudojantis jo Seimo nario

pažymėjimu neturėjo įtakos balsavimo rezultatams, nes Seimo sprendimai buvo pri-

imami didele balsų persvara. Todėl tai nesukėlė reikšmingų, juo labiau sunkių pada-

rinių. Be to, jis nurodė, jog Seime yra susiformavusi praktika, kad Seimo nariai nuolat

balsuoja už posėdyje nedalyvaujančius kitus Seimo narius, taip pat kad nei Seimo va-

dovybė, nei Seimo Etikos ir procedūrų komisija nesiėmė veiksmų keliui tokiems pa-

žeidimams užkirsti ateityje. Tuo tarpu Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje nepateikiami nei motyvai, nei argumentai, ko-

dėl Seimo nario A. Sacharuko pažeidimas yra išskirtinis.

5. Seimo narys A. Sacharukas Konstitucinio Teismo posėdyje prisipažino, kad

balsavo už Seimo narį L. Karalių, ir paaiškino, kad taip pasielgė dėl Seime vyrau-

jančios balsavimo už kitus Seimo narius praktikos, kai Seimo nariai kiekvieną die-

ną balsuoja už Seimo plenariniuose posėdžiuose nedalyvaujančius Seimo narius ir

taikomos atsakomybės, kai už nesąžiningą balsavimą pažeidžiant vienasmeniškumo

principą griežčiausiai yra baudžiama tik įspėjimu. Seimo narys A. Sacharukas prieš jį

pradėtą apkaltos procesą įvertino kaip oponentų politinį susidorojimą su juo.

Seimo narys A. Sacharukas paaiškino, kad balsuodamas pirmus du kartus už

Seimo narį L. Karalių jis nepastebėjo informaciniame ekrane pasirodančio įspėjamo-

jo pranešimo, kad jungiamasi prie sistemos ne iš savo darbo vietos, nes toks prane-

šimas buvo sunkiai pastebimas ir be garsinio signalo. Savo veiksmus – balsavimą už

Seimo narį L. Karalių jau po to, kai apie tai pranešė Seimo kanceliarijai, jis paaiškino

tuo, kad norėjo kitiems Seimo nariams parodyti galimybę taip balsuoti.


6. Seimo nario A. Sacharuko atstovas advokatas V. Barkauskas Konstitucinio

Teismo posėdyje iš esmės pakartojo savo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiški-

nimuose Konstituciniam Teismui pateiktus argumentus ir pateikė šiuos papildomus

paaiškinimus.

Juridinės technikos ir Konstitucinio Teismo įstatymo 73, 76 straipsnių požiū-

riu reiškiami kaltinimai turėtų būti konkretūs ir juos turi formuluoti pats pareiškėjas.

Prieštaravimai tarp Seimo Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

A. Sacharukui išvados rezoliucinės dalies 1 punkto, kurioje suformuluotas kaltinimas

Seimo nariui A. Sacharukui dėl to, kad jis 11 kartų balsavo už Seimo narį L. Karalių, ir

aprašomosios dalies, kurioje nurodyta tik 10 tokių konkrečių atvejų, liko nepašalin-

ti. Atvejis, kai 2010 m. sausio 14 d. 11.29 val. iš Seimo nario L. Karaliaus darbo vietos

buvo balsuota už Seimo kontrolierių įstatymo atskirų straipsnių pakeitimo ir pripaži-

nimo netekusiais galios įstatymo projektą negali būti įtrauktas į Specialiosios tyrimo

komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje pateiktą minėtą 10 atvejų

sąrašą, nes pareiškėjas šio konkretaus atvejo į kaltinimą Seimo nariui A. Sacharukui

neįtraukė ir nepateikė įrodymų, kad tai padarė būtent Seimo narys A. Sacharukas.

Seimo statuto 20 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos, inter alia už nesąži-

ningą balsavimą, pagal analogiją prilygintinos Seimo narių drausminei atsakomy-

bei. Iš Seimo statuto „Dėl Seimo statuto 4, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 151, 153, 154, 155, 156,

16, 161, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 291, 293, 30, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38,

39, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Seimo statuto papildymo 111, 157,

294 straipsniais“ projekto Nr. XIP-2383 matyti, kad yra siūloma papildyti Seimo sta-

tuto 151 straipsnį 5 dalimi, kurioje numatyta ekonominė sankcija – piniginė nuo-

bauda už nesąžiningą balsavimą. Taigi įstatymų leidėjas ar įstatymų leidėjo sudaryta

darbo grupė minėtam įstatymo projektui parengti jau yra įvertinusi šį pažeidimą.

7. Byloje nustatyta:

7.1. Seimo narys L. Karalius nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 4 d.

asmeniniais tikslais keliavo po Azijos šalis, t. y. Tailando Karalystę, Kambodžos Kara-

lystę, Vietnamo Socialistinę Respubliką, Singapūro Respubliką. Dėl to jis 2010 m. sau-

sio mėn. praleido visus Seimo plenarinius posėdžius: 2010 m. sausio 13 d. iškilmingą

posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, 2010 m. sausio 14, 19 ir 21 d. vyku-

sius rytinius ir vakarinius plenarinius posėdžius ir iš anksto nenumatytą 2010 m. sau-

sio 20 d. plenarinį posėdį (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui medžiaga, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2010 m. vasario 19 d. išva-

da, KTb, t. X, l. 18, 19; Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2010 m. kovo 2 d. išvada

Nr. 101-1-7, KTb, t. X, l. 30–33; Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. balandžio

1 d. raštas Nr. V-2010-1931, KTb, t. X, l. 87; Lietuvos Respublikos diplomatinio paso

Nr. 00001792, išduoto Seimo nariui L. Karaliui, kopija, KTb, t. VII, l. 180–187).

7.2. Seimo narys L. Karalius prieš išvykdamas į asmeninę kelionę po Azijos vals-

tybes savo Seimo nario pažymėjimą paliko tuometinės Seimo frakcijos „Viena Lietu-

va“ patalpose (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui


medžiaga, Seimo nario L. Karaliaus 2010 m. balandžio 2 d. apklausos stenograma,

KTb, t. VII, l. 195, 199, 201).

7.3. Įrengus naują Seimo posėdžių salę su nauja elektronine balsavimo įranga

nuo 2007 m. Seimo nariams išduodamas pažymėjimas kartu yra ir elektroninė balsa-

vimo kortelė (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui

medžiaga, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko 2010 m. balan-

džio 14 d. apklausos stenograma, KTb, t. IV, l. 91; Vyriausiosios rinkimų komisijos

pirmininko Z. Vaigausko 2010 m. kovo 26 d. raštas Nr. 2-140(1.5.), KTb, t. IV, l. 98;

Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 292 „Dėl

naujo tipo Seimo nario pažymėjimų“, KTb, t. IV, l. 99; Konstitucinio Teismo posėdžio

protokolas, specialisto Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko pa-

aiškinimai (KTb, t. XII, l. 90, 91). Pagal Seimo statuto 111 straipsnio 2 dalį įstaty-

mai ir Seimo nutarimai priimami balsuojant elektronine balsų skaičiavimo sistema;

taip pat yra balsuojama dėl atskirų svarstomo klausimo nuostatų, atskirų įstatymo

straipsnių ar teiginių, protokolinių nutarimų ir sesijos darbų programos, posėdžio

darbotvarkės bei kitų klausimų.

7.4. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui iš-

vadoje nurodyta, kad Seimo 2010 m. sausio 14 d. rytiniame ir vakariniame plenari-

niuose posėdžiuose iš balsavimo vietos, priklausančios Seimo nariui A. Sacharukui,

už Seimo narį L. Karalių buvo balsuota:

1) dėl Seimo nario pasiūlymo dėl Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstaty-

mo projekto (nauja redakcija) (Nr. XIP-1518(2);

2) dėl pritarimo Bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51, 54, 60, 61, 66, 67, 70,

72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143, 146, 154, 155, 165,

183 straipsnių ir Kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildymo bei 149 straipsnio pripa-

žinimo netekusiu galios įstatymo projektui (Nr. XIP-812(2) po svarstymo;

3) dėl Augalų sėklininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redak-

cija) (Nr. XIP-1180(2) priėmimo;

4) dėl pagrindinio komiteto siūlymo grąžinti iniciatoriams tobulinti Veterinari-

jos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (nauja redakcija) (Nr. XIP-1570);

5) dėl pritarimo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (nauja redakcija)

(Nr. XIP-1570) po pateikimo;

6) dėl plenarinių posėdžių patikslintų darbotvarkių patvirtinimo.


vadoje nurodyta, kad Seimo 2010 m. sausio 19 d. rytiniame ir vakariniame plenari-

niuose posėdžiuose iš balsavimo vietos, priklausančios Seimo nariui A. Sacharukui,

už Seimo narį L. Karalių buvo balsuota:

1) dėl Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos siūlymo išbraukti iš darbotvar-

kės Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIP-1561ES)

ir įpareigoti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą pateikti konkrečią išvadą, ar šis

projektas atitinka Konstituciją;


2) dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugu-

mo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos

Valstijų centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietu-

vos Respublikos teritorijoje išvados“ projekto ir išvados (Nr. XIP-1604);

3) dėl Seimo nario pataisos dėl Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios

SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinu-

siųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) (Nr. XIP-571(2)

1 straipsnio;

4) dėl pritarimo po pateikimo Visuomenės informavimo įstatymo 2, 39 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui (Nr. XIP-1638).

7.6. Už Seimo narį L. Karalių iš savo darbo vietos balsavo Seimo narys A. Sacha-

rukas, naudodamasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo Informaci-

nių technologijų ir telekomunikacijų departamento pateikta medžiaga apie Seimo na-

rių balsavimą iš kito Seimo nario vietos, KTb t. IV, l. 65-67; Seimo nario A. Sacharuko

2010 m. balandžio 6 d. raštas Nr. SN-001, KTb, t. III, l. 140; Seimo nario A. Sacharuko

2010 m. balandžio 7 d. apklausos stenograma, KTb, t. III, l. 147; Konstitucinio Teismo

posėdžio protokolas, Seimo nario A. Sacharuko paaiškinimai, KTb, t. XII, l. 67).

7.7. Seimo 2010 m. sausio 14 d. vakariniame plenariniame posėdyje iš balsavimo

vietos, priklausančios Seimo nariui L. Karaliui, už Seimo narį L. Karalių buvo balsuota

dėl Seimo kontrolierių įstatymo 7, 25, 28 straipsnių pakeitimo ir 26, 27 straipsnių pri-

pažinimo netekusiais galios įstatymo projekto (Nr. XIP-1444(2) po svarstymo (Seimo

kanclerio J. Mileriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. S-2010-8226, KTb, t. I, l. 76, 78).

7.8. Seimo narys A. Sacharukas teigė, kad Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario

pažymėjimas į jo rankas pateko atsitiktinai. Jo teigimu, 2009 m. prieš Naujuosius me-

tus (tiksliai datos neprisimena) vakare jis sėdėjo frakcijos „Viena Lietuva“ patalpose,

žiūrėjo įstatymų projektus ir, tarp jų ant stalo radęs Seimo nario L. Karaliaus Seimo

nario pažymėjimą, įsidėjo jį į švarko kišenę, kad grąžintų Seimo nariui L. Karaliui

(Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga,

Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūno A. Sacharuko 2010 m. kovo 26 d. raštas

Nr. V-2010-1806, KTb, t. VI, l. 6; Seimo nario A. Sacharuko 2010 m. balandžio 7 d.

apklausos stenograma, KTb, t. III, l. 145).

Seimo narys A. Sacharukas teigė, kad 3 kartus už Seimo narį L. Karalių balsavo

apsirikęs ir manydamas, kad naudoja savo Seimo nario pažymėjimą, paskui 8 kartus

balsavo sąmoningai už save ir už Seimo narį L. Karalių. Jis teigė, kad už Seimo narį

L. Karalių 8 kartus balsavo pasidavęs negerai Seimo narių tradicijai balsuoti už kole-

gas, jokių savanaudiškų tikslų jis neturėjo ir nenorėjo daryti įtakos rezultatams, ir pa-

žymėjo, kad su Seimo nariu L. Karaliumi jis tikrai nesitarė balsuoti už jį, tik norėjo

pabandyti, ar įmanoma iš vienos darbo vietos balsuoti dviem elektroninėmis balsavi-

mo kortelėmis. Seimo narys A. Sacharukas pripažino, kad įrangai išbandyti būtų už-

tekę vieno ar galbūt daugiausia dviejų kartų. Dėl kitų kartų jis pasielgė neatsakingai,


kaip žmogus, dirbantis Seime pirmą kadenciją (Specialiosios tyrimo komisijos dėl

apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m.

balandžio 6 d. raštas Nr. SN-001, KTb, t. III l. 141; Seimo nario A. Sacharuko 2010 m.

balandžio 7 d. apklausos stenograma, KTb, t. III, l. 142–145, 147, 149; Konstitucinio

Teismo posėdžio protokolas, Seimo nario A. Sacharuko paaiškinimai, t. XII, l. 67, 68,

73, 75, 78).

Seimo narys A. Sacharukas Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad

2010 m. sausio 14 d. su Seimo nario L. Karaliaus pažymėjimu iš Seimo nario L. Kara-

liaus darbo vietos nebalsavo (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, Seimo nario

A. Sacharuko paaiškinimai, KTb, t. XII, l. 125, 126).

7.9. Seimo narys L. Karalius teigė, kad su Seimo nariu A. Sacharuku tikrai nesi-

tarė dėl balsavimo už jį. Seimo narys L. Karalius teigė, jog jis tikrai nežinojo ir nega-

lėjo žinoti, kad Seimo narys A. Sacharukas ketina už jį balsuoti Seimo plenariniame

posėdyje (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui me-

džiaga, Seimo nario L. Karaliaus 2010 m. balandžio 2 d. apklausos stenograma, KTb,

t. VII, l. 195, 199, 201).

7.10. Seimo narys A. Sacharukas teigė, kad, pabalsavęs už Seimo narį L. Karalių

jo Seimo nario pažymėjimu, jis apie tai informavo Seimo kanceliariją ir aiškiai pasa-

kė, kad balsavo už Seimo narį L. Karalių, kad jam taip išėjo ir kad negerai, jog sistema

leidžia balsuoti dviem Seimo nario pažymėjimais iš tos pačios darbo vietos. Kaip tei-

gė Seimo narys A. Sacharukas, jis į Seimo kanceliariją kreipėsi anksčiau negu Seime

paaiškėjo, kad jis balsavo už Seimo narį L. Karalių (Specialiosios tyrimo komisijos dėl

apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m.

balandžio 7 d. apklausos stenograma, KTb, t. III, l. 145). Seimo narys A. Sacharu-

kas sausio 19 d. Seimo vakariniame plenariniame posėdyje apie tai žodžiu informa-

vo Seimo posėdžio sekretoriato vyresnįjį specialistą A. Glavicką. Po posėdžio apie šią

padėtį buvo informuoti Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomuni-

kacijų departamento darbuotojai (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo

nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo posėdžių sekretoriato vyresniojo specialisto

A. Glavicko 2010 m. kovo 31 d. raštiškas paaiškinimas, KTb, VI t., l. 69; A. Glavicko

2010 m. balandžio 9 d. apklausos stenograma, KTb, t. IV, l. 74; Konstitucinio Teismo

posėdžio protokolas, liudytojo A. Glavicko parodymai, KTb, t. XII, l. 103–105).

7.11. Seimo narys A. Sacharukas nuo rudens sesijos pradžios, t. y. nuo rugsėjo

29 d., iki sesijos pabaigos iš kitų Seimo narių darbo vietų savo elektronine kortele bal-

savo 55 kartus (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui

medžiaga, Seimo Informacinių technologijų ir telekomunikacijų departamento pateikta

medžiaga apie Seimo narių balsavimą iš kito Seimo nario vietos, KTb, t. IV, l. 39–70).

7.12. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A. Salamakinas patvir-

tino, kad per Seimo plenarinį posėdį užtenka vieną kartą balsuoti arba tiesiog akty-

vuoti savo Seimo nario pažymėjimą, kad jis būtų įskaitytas elektroninėje balsavimo

sistemoje ir kad pateikiant duomenis Seimo Etikos ir procedūrų komisijai apie po-


sėdžių lankomumą būtų rodoma, jog Seimo narys dalyvavo plenariniame posėdyje

(Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga,

Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko A. Salamakino 2010 m. balandžio

9 d. apklausos stenograma, KTb, t. IV, l. 15).

7.13. Tuo metu, kai Seimo narys A. Sacharukas iš savo darbo vietos balsavo už

Seimo narį L. Karalių, buvo techninė galimybė tai padaryti. Seimo nariui balsuojant

ne iš savo, o iš kito Seimo nario darbo vietos prie balsavimo pulto esančiame ekrane

pasirodydavo įspėjimas, kad balsuojama ne iš savo darbo vietos, ir būdavo nurodo-

ma vieta, iš kurios reikia balsuoti, tačiau po kelių sekundžių toks įspėjimas dingdavo

ir toliau būdavo galima sėkmingai balsuoti (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkal-

tos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo kanclerio J. Mileriaus 2010 m. ba-

landžio 9 d. apklausos stenograma, KTb t. IV, l. 30).

7.14. Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2010 m. sausio 21 d. posėdyje konstata-

vo, kad Seimo narys A. Sacharukas, 2010 m. sausio 14 ir 19 d. daug kartų sąmoningai

balsuodamas už kitą Seimo narį, pažeidė Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalies rei-

kalavimus, daug kartų sąmoningai nesąžiningai balsuodamas pažeidė Valstybės po-

litikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatas ir pakenkė Seimo

autoritetui bei reputacijai, ir, vadovaudamasi Seimo statuto 20 straipsnio 2 dalimi, pa-

siūlė Seimo nariui A. Sacharukui į posėdžio protokolą įrašyti įspėjimą (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo Etikos ir

procedūrų komisijos 2010 m. sausio 21 d. išvada Nr. 101-I-4, KTb, t. VI, l. 41–43).

7.15. Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui pada-

rė išvadą, kad Seimo narys A. Sacharukas, Seimo plenariniuose posėdžiuose naudo-

damasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir sąmoningai 11 kartų

balsuodamas už jį, galėjo sulaužyti Seimo nario priesaiką ir galėjo šiurkščiai pažeis-

ti Konstituciją.

8. Nors Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui iš-

vados rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad Seimo narys A. Sacharukas naudojosi Seimo

nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir sąmoningai Seimo plenariniuose posė-

džiuose 11 kartų balsavo už jį, minėtos išvados nustatomojoje dalyje yra nurodyta ir

pagrįsta, kad Seimo narys A. Sacharukas 2010 m. sausio 14 ir 19 d. iš savo darbo vietos

už Seimo narį L. Karalių balsavo 10 kartų. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje nenurodyta, kad Seimo narys A. Sacharukas Sei-

mo 2010 m. sausio 14 d. plenariniame posėdyje iš Seimo nario L. Karaliaus darbo vie-

tos su Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu už jį balsavo dėl pritarimo

Seimo kontrolierių įstatymo 7, 25, 28 straipsnių pakeitimo ir 26, 27 straipsnių pripaži-

nimo netekusiais galios įstatymo projektui (Nr. XIP-1444(2) po svarstymo.

Taigi bylos duomenimis neįrodyta, kad Seimo narys A. Sacharukas 2010 m. sau-

sio 14 d. iš savo darbo vietos už Seimo narį L. Karalių balsavo dėl pritarimo Seimo

kontrolierių įstatymo 7, 25, 28 straipsnių pakeitimo ir 26, 27 straipsnių pripažinimo

netekusiais galios įstatymo projektui (Nr. XIP-1444(2) po svarstymo.


Iš Seimo Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento pateiktos

Seimo nario L. Karaliaus balsavimo Seimo 2010 m. sausio 14 d. plenariniame posė-

dyje informacinės lentelės (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

A. Sacharukui medžiaga, KTb, t. X, l. 60) matyti, kad iš Seimo nario A. Sacharuko

darbo vietos už Seimo narį L. Karalių 2010 m. sausio 14 d. buvo balsuota dėl Seimo

nario pasiūlymo dėl Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nau-

ja redakcija) (Nr. XIP-1518(2) ir dėl pritarimo Bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51,

54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143,

146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir Kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildymo bei

149 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui (Nr. XIP-812(2) po

svarstymo, o Seimo narys A. Sacharukas už šiuos įstatymo projektus nebalsavo. Tai-

gi negalima atmesti tikimybės, kad Seimo nario A. Sacharuko parodymai apie bal-

savimo už minėtus du įstatymo projektus aplinkybes yra teisingi ir kad Seimo narys

A. Sacharukas nurodytais atvejais su Seimo naro L. Karaliaus Seimo nario pažymėji-

mu balsavo manydamas, kad naudoja savo Seimo nario pažymėjimą.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad bylos duomenimis neįrodyta, jog Seimo na-

rys A. Sacharukas 2010 m. sausio 14 d. sąmoningai balsavo už Seimo narį L. Karalių

dėl Seimo nario pasiūlymo dėl Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo pro-

jekto (nauja redakcija) (Nr. XIP-1518(2) ir dėl pritarimo Bausmių vykdymo kodek-

so 32, 36, 51, 54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121,

142, 143, 146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir Kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildy-

mo bei 149 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui (Nr. XIP-812(2)

po svarstymo.

Taigi Seimo narys A. Sacharukas, naudodamasis Seimo nario L. Karaliaus Sei-

mo nario pažymėjimu, Seimo plenariniuose posėdžiuose 8 kartus sąmoningai bal-

savo už jį:

– Seimo 2010 m. sausio 14 d. rytiniame ir vakariniame plenariniuose posėdžiuose:

1) dėl Augalų sėklininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redak-

cija) (Nr. XIP-1180(2) priėmimo;

2) dėl pagrindinio komiteto siūlymo grąžinti iniciatoriams tobulinti Veterinari-

jos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (nauja redakcija) (Nr. XIP-1570);

3) dėl pritarimo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (nauja redakcija)

(Nr. XIP-1570) po pateikimo;

4) dėl plenarinių posėdžių patikslintų darbotvarkių patvirtinimo;

– Seimo 2010 m. sausio 19 d. rytiniame ir vakariniame plenariniuose posėdžiuose:

1) dėl Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos siūlymo išbraukti iš darbo-

tvarkės Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIP-

1561ES) ir įpareigoti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą pateikti konkrečią išvadą,

ar šis projektas atitinka Konstituciją;

2) dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugu-

mo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos


Valstijų centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietu-

vos Respublikos teritorijoje išvados“ projekto ir išvados (Nr. XIP-1604);

3) dėl Seimo nario pataisos dėl Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios

SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinu-

siųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) (Nr. XIP-571(2)

1 straipsnio;

4) dėl pritarimo po pateikimo Visuomenės informavimo įstatymo 2, 39 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui (Nr. XIP-1638).

9. Remiantis tuo, kas byloje nustatyta, konstatuotina, kad Seimo narys A. Sacha-

rukas Seimo plenariniuose posėdžiuose 2010 m. sausio 14 ir 19 d. naudojosi Seimo

nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir 8 kartus sąmoningai balsavo už Seimo

narį L. Karalių priimant įstatymus ir kitus Seimo aktus.

10. Minėta, jog Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2010 m. sausio 21 d. po-

sėdyje konstatavo, kad Seimo narys A. Sacharukas, 2010 m. sausio 14 ir 19 d. daug

kartų sąmoningai balsuodamas už kitą Seimo narį, pažeidė Seimo statuto 111 straips-

nio 4 dalies reikalavimus, daug kartų sąmoningai nesąžiningai balsuodamas pažeidė

Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatas ir pa-

kenkė Seimo autoritetui bei reputacijai, ir, vadovaudamasi Seimo statuto 20 straipsnio

2 dalimi, pasiūlė į posėdžio protokolą įrašyti įspėjimą Seimo nariui A. Sacharukui.

10.1. Balsavimo Seimo posėdžiuose tvarką ir būdus, taip pat atsakomybę už bal-

savimo vienasmeniškumo pažeidimus nustato Seimo statutas. Šiame kontekste pami-

nėtinos šios Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais

ir papildymais) nuostatos:

– „Seimo nariai balsuoja asmeniškai. Balso teisė negali būti perduota kitiems as-

menims“ (111 straipsnio 4 dalis);

– „Jeigu Seimo narys ir toliau nekreipia dėmesio į posėdžio pirmininko įspė-

jimą, įspėjimas gali būti įrašytas į posėdžio protokolą. Įspėjimas Seimo nariui gali

būti iš karto įrašytas į protokolą už viešus grasinimus savo kolegoms, už Seimo na-

rio ar jų grupės įžeidimą, už nesąžiningą balsavimą ar už atsisakymą vykdyti Etikos

ir procedūrų komisijos rekomendaciją dėl interesų konfl ikto vengimo“ (20 straips-

nio 2 dalis);

– „Įspėjimą, kuris įrašomas į posėdžio protokolą, skiria Seimas posėdžio pirmi-

ninko arba Etikos ir procedūrų komisijos teikimu be svarstymo paprasta balsavusių

Seimo narių dauguma“ (20 straipsnio 3 dalis).

10.2. Valstybės politikų elgesio kodekso, kurį Seimas 2006 m. rugsėjo 19 d. pa-

tvirtino Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsiga-

liojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniu, 4 straipsnio „Valstybės politikų elgesio

principai“ 1 dalies 3–5 punktuose nustatyta:

„3) sąžiningumas – pareigas eina sąžiningai ir laikosi aukščiausių elgesio stan-

dartų, vengia situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abe-

jonę, priėmimą;


4) skaidrumas ir viešumas – nekelia abejonių dėl sąžiningumo priimdamas

sprendimus, taip pat pateikia visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada

laikosi atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius infor-

macijos atskleidimą, deklaruoja savo privačius interesus;

5) padorumas – elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai po-

litiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autorite-

tui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą ofi cialią informaciją naudoja

tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos.“

10.3. Byloje nėra duomenų, ar buvo taikyta Seimo statuto 20 straipsnio 3 dalis

ir Seimo nariui A. Sacharukui Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimu skirtas

įspėjimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu nurodyta Seimo statuto nuostata

buvo taikyta, tai nebūtų kliūtis atsirasti Seimo nario A. Sacharuko konstitucinei atsa-

komybei, nes, kaip minėta, ta aplinkybė, kad už teisės pažeidimą asmeniui buvo tai-

kyta tam tikra teisinė atsakomybė (civilinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji

ar kt.) ir už tą patį teisės pažeidimą jam yra taikoma konstitucinė atsakomybė, nereiš-

kia, kad yra pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.

11. Byloje nustatyta, kad Seimo narys A. Sacharukas Seimo 2010 m. sausio 19 d.

vakariniame plenariniame posėdyje, kitiems Seimo nariams viešumon dar neiškėlus

balsavimo už Seimo posėdyje nedalyvaujantį Seimo narį L. Karalių klausimo, Seimo

posėdžių sekretoriato vyresniajam specialistui A. Glavickui pranešė, kad jam pavyko

pabalsuoti už Seimo narį L. Karalių. Tačiau byloje nustatyta ir tai, kad dar iki to lai-

ko, kai Seimo narys A. Sacharukas pranešė A. Glavickui apie balsavimą už kitą Sei-

mo narį, su Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu jis jau buvo balsavęs

Seimo 2010 m. sausio 14 d. rytiniame ir vakariniame plenariniuose posėdžiuose bei

sausio 19 d. rytiniame plenariniame posėdyje.

12. Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis

prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai.“

Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija,

valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigalio-

jimo tvarkos“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje nustatyta:

„Nustatomas toks Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos tekstas:

„Aš, (vardas, pavardė),

prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vien-

tisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tar-

nauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas!“


Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“

13. Minėta, kad Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikš-

mingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja

veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

Minėta, kad Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Seimo nario, kaip

Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas

konstituciniu Seimo nario laisvo mandato principu; iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo

nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant

bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę; pagal

Konstituciją Seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta ki-

taip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės

aktą; Seimo nario laisvas mandatas yra viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo

ir lygiateisiškumo garantijų; Seimo nario laisvas mandatas yra ne Tautos atstovo pri-

vilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atsto-

vaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje Seime, kad Tautos atstovybė Seimas

veiks tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; šis mandatas negali būti naudojamas

ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; Seimo nario laisvas mandatas turi būti nau-

dojamas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės in-

teresais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę; Seimo nario pareiga

veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir

Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpre-

tuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą;

pareigas eidami, įgyvendindami savo teises Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija,

valstybės interesais, savo sąžine; Seimo narys pagal Konstituciją ne tik įgyja atitinka-

mas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir jai

neprieštaraujančių įstatymų; Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir

tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo

nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių

neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti

orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją Seimo nario mandatas yra individualus –

jis suteikiamas tik tam asmeniui, kuris Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka yra

išrenkamas Seimo nariu; pagal Konstituciją Seimo narys turi teisę ir pareigą tik pats

asmeniškai įgyvendinti rinkėjų jam suteiktą mandatą; Seimo nario konstitucinis sta-

tusas, integruojantis Seimo nario pareigas, teises, veiklos garantijas, atsakomybę,

suponuoja tai, kad Seimo narys iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų ky-

lančias Seimo nario – Tautos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats as-

meniškai, jis jokia forma negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Seimo nariui, savo,

kaip Seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo; Seimo nario mandato in-

dividualumas suponuoja ir tai, kad joks asmuo, inter alia Seimo narys, negali perimti

kito Seimo nario – Tautos atstovo teisių ir pareigų, inter alia teisės balsuoti.


Taip pat minėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato prin-

cipo, inter alia Seimo nario mandato individualumo reikalavimo, kylanti Seimo nario

teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą gali būti įgyvendi-

nama tik Seimo nariui asmeniškai išreiškiant savo valią vykstant balsavimui Seimo

posėdyje; tuo atveju, jeigu asmeninio Seimo nario balsavimo Seimo posėdyje reika-

lavimo nesilaikoma, inter alia jeigu vykstant balsavimui vienas Seimo narys balsuoja

už kitą Seimo narį ir taip išreiškia ne Seimo nario, už kurį balsuojama, bet savo valią,

nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų

priėmimo procedūrai, iškreipiami balsavimo rezultatai, sudaromos prielaidos pažeis-

ti Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato principą.

Minėta, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konsti-

tucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Kons-

tituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes,

veiksmų sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat

minėta, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas.

14. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje konstatuota, kad Seimo narys A. Sacha-

rukas Seimo 2010 m. sausio 14 ir 19 d. plenariniuose posėdžiuose naudojosi Seimo

nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir 8 kartus sąmoningai balsavo už jį pri-

imant įstatymus bei kitus Seimo aktus.

15. Seimo plenariniuose posėdžiuose daug kartų balsuodamas už Seimo narį

L. Karalių Seimo narys A. Sacharukas nepaisė iš Konstitucijoje, inter alia jos 59 straips-

nio 2, 4 dalyse, įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, inter alia Seimo nario

mandato individualumo reikalavimo, kylančio draudimo Seimo posėdyje balsuoti už

kitą Seimo narį, išreiškė ne Seimo nario L. Karaliaus, bet savo valią, uzurpavo Seimo

nario L. Karaliaus teisę savo nuožiūra balsuoti priimant įstatymus ir kitus Seimo aktus,

iškreipė balsavimo rezultatus. Seimo narys A. Sacharukas, Seimo plenariniuose posė-

džiuose balsuodamas už Seimo narį L. Karalių, savo pareigas ėjo nesąžiningai, pažeidė

iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, parodė nepagarbą Konstitucijai ir įstatymams,

diskreditavo Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą.

Taigi Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – naudojimasis Seimo nario L. Ka-

raliaus Seimo nario pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas

balsavimas už jį prieštarauja Konstitucijai ir tokiais veiksmais Seimo narys A. Sacha-

rukas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Seimo nario Alek-

sandro Sacharuko veiksmai – naudojimasis Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pa-

žymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį 8 kartus

prieštarauja Konstitucijai. Šiais veiksmais Seimo narys A. Sacharukas šiurkščiai pa-

žeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

V

Dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837 „Dėl apkaltos Seimo na-

riui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ išdės-


tyto paklausimo dėl išvados, ar Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – išsakymas

viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pateiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo už

Seimo narį L. Karalių aplinkybės, prieštarauja Konstitucijai, pateikimo.


prašo inter alia pateikti išvadą, ar Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – išsakymas

viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pateiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo už Sei-

mo narį L. Karalių aplinkybės, prieštarauja Konstitucijai.

2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išva-

doje inter alia nurodoma: Seimo narys A. Sacharukas nuo 2009 m. liepos mėn. daug

kartų balsavo ne iš savo darbo vietos; toks ankstesnis daugkartinis balsavimas ne iš

savo darbo vietos suponuoja tai, kad 2010 m. sausio 14 ir 19 d. Seimo narys A. Sa-

charukas, iš savo darbo vietos balsuodamas už Seimo narį L. Karalių, jau žinojo apie

balsavimo Seimo posėdžių salėje galimybes ir būdus ir suprato, kad abiejų balsai bus

įskaityti, todėl jo teigimas viešosios informacijos rengėjams, kad jis buvo patikintas ir

manė, jog Seimo posėdžių salėje yra tokia tvarka, kad Seimo narys negali balsuoti iš

kito asmens darbo vietos, yra melagingas; Seimo nario A. Sacharuko teiginys viešo-

sios informacijos rengėjams, kad „jis, prabalsavęs vieną kartą ir iš smalsumo, iš karto

kreipėsi į Seimo kanceliariją“, yra melagingas, nes į Seimo posėdžių sekretoriato dar-

buotoją jis kreipėsi ne iš karto po pirmųjų balsavimų už Seimo narį L. Karalių, t. y.

sausio 14 d., o tik per sausio 19 d. vykusį posėdį.

3. Seimo nario A. Sacharuko paaiškinimuose Specialiajai tyrimo komisijai dėl

apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui dėl žiniasklaidoje paskelbtų jo žodžių pažymi-

ma, jog jis nesakęs, kad už Seimo narį L. Karalių balsavo tik vieną kartą. Jis nurodo,

kad 2010 m. sausio 20 d. per televizijas rodytose laidose „Žinios“ tekstas neatspin-

di viso pokalbio konteksto. Per šį pokalbį nebuvo kalbama apie balsavimą už Seimo

narį L. Karalių tik vieną kartą. Pasak Seimo nario A. Sacharuko, visose laidose, tarp

jų ir LNK televizijos laidoje „Žinios“, sakoma, kad jis pripažįsta kelis kartus balsavęs

už Seimo narį L. Karalių. Seimo nario A. Sacharuko teigimu, jo pasakymo esmė buvo

ta, kad apie galimybę balsuoti už kitą asmenį jis pranešė Seimo kanceliarijai. Taigi

jis savo žodžiuose neįžvelgia jokio melo (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m. balandžio

6 d. raštas Nr. SN-001, KTb, t. III, l. 140, 141).

Seimo narys A. Sacharukas dar prieš kreipdamasis į Seimo posėdžių sekreto-

riato darbuotoją, žinojo, kad galima savo Seimo nario pažymėjimu balsuoti iš kito

Seimo nario darbo vietos (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m. balandžio 16 d. apklau-

sos stenograma, KTb, t. IV, l. 111).

4. Seimo nario A. Sacharuko atstovo advokato V. Barkausko 2010 m. liepos 30 d.

rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui pažymima, kad Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvados rezoliucinės dalies

3 punkte ir jos motyvuojamojoje dalyje nevisiškai sutampa kaltinimo formuluotės,


ir teigiama, kad tikrovės neatitinkančių aplinkybių pateikimas ir melagingi teiginiai

apie tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nepaisant tam tikrų panašumų, yra skirtin-

gos veikos, nes vienu atveju asmuo kaltinamas tikrovės neatitinkančių aplinkybių pa-

teikimu, kitu atveju – melavimu. Pareiškus tokį prieštaringą kaltinimą, nepagrįstai

apribojama suinteresuoto asmens teisė į gynybą, kadangi teisė žinoti, kuo asmuo kal-

tinamas, neabejotinai yra viena pagrindinių asmens, kuriam taikoma apkaltos proce-

dūra, teisių, suponuojanti apkaltą inicijuojančio subjekto pareigą pareikšti konkretų

kaltinimą. Pasak V. Barkausko, šioje dalyje ne tik reiškiamas nekonkretus kaltinimas

Seimo nariui A. Sacharukui, bet ir iš viso nėra nurodomas veiksmas ar sprendimas,

kurio atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti.

V. Barkauskas teigia, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo na-

riui A. Sacharukui išvados aprašomosios dalies 3.3 punkte išdėstyti kaltinimai yra

nepagrįsti, nes Seimo narys A. Sacharukas į Seimo kanceliarijos darbuotoją A. Gla-

vicką iš tikrųjų kreipėsi dar iki to, kai per Seimo posėdį „kilo sąmyšis“ dėl balsavimo

iš savo ar ne savo darbo vietos, o minėtas darbuotojas jam atsakė, kad negalima savo

Seimo nario pažymėjimu balsuoti iš kito Seimo nario darbo vietos. Pasak V. Bar-

kausko, Seimo narys A. Sacharukas žiniasklaidos atstovams, priešingai nei nurodo-

ma Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje,

nesakė, kad jis į Seimo kanceliarijos atstovus kreipėsi 2010 m. sausio 14 d. Iš inter-

viu, parodytų 2010 m. sausio 20 d. TV3 televizijos laidoje „Žinios“ ir LNK televizijos

laidoje „Žinios“, matyti, kad A. Sacharukas kalbėjo apie 2010 m. sausio 19 d., kada iš

tiesų ir kreipėsi į Seimo kanceliarijos darbuotoją A. Glavicką. Seimo nario A. Sacha-

ruko atstovas daro išvadą, kad viešojoje erdvėje Seimo narys A. Sacharukas nepa-

skleidė tikrovės neatitinkančios ir (ar) melagingos informacijos. Tai, pasak jo, reiškia,

kad šioje dalyje nėra suinteresuoto asmens Seimo nario A. Sacharuko veiksmų, kurių

atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti, ir šioje dalyje byla nutrauktina arba, Konstituci-

niam Teismui tokio pagrindo nenustačius, A. Sacharuko veiksmai nevertintini kaip

šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir Seimo nario priesaikos sulaužymas, nes jis ne-

paskleidė tikrovės neatitinkančių, juo labiau melagingų, žinių apie balsavimo už Sei-

mo narį L. Karalių aplinkybes.

5. Seimo narys A. Sacharukas Konstitucinio Teismo posėdyje nepripažino, kad

viešojoje erdvėje išsakė tikrovės neatitinkančius teiginius apie balsavimo už Seimo narį

L. Karalių aplinkybes, ir paaiškino nuo pat pradžių ir televizijoms, ir Seimo Etikos ir

procedūrų komisijai sakęs tiesą – kad iš pradžių balsuodamas Seimo plenariniame po-

sėdyje du kartus suklydo ir panaudojo ne savo, o Seimo nario L. Karaliaus Seimo na-

rio pažymėjimą, o paskui jau bandė iš savo darbo vietos balsuoti kartu naudodamas ir

savo, ir Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimus. Paskui jis apie tai informa-

vo Seimo kanceliariją. Seimo narys A. Sacharukas pabrėžė, kad niekada nebuvo bandęs

iš vieno Seimo nario darbo vietos kartu balsuoti dviem Seimo nario pažymėjimais.

6. Seimo nario A. Sacharuko atstovas advokatas V. Barkauskas Konstitucinio

Teismo posėdyje iš esmės pakartojo savo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškini-


muose Konstituciniam Teismui pateiktus argumentus bei pateikė šiuos papildomus

paaiškinimus.

Kaltinimas Seimo nariui A. Sacharukui dėl jo viešojoje erdvėje išsakytų teigi-

nių, kuriais pateikiamos tikrovės neatitinkančios balsavimo už Seimo narį L. Kara-

lių aplinkybės, yra nekonkretus ir neaiškus. Iš tokio kaltinimo formuluotės neaišku,

kokia yra ta viešoji erdvė, kada tokie teiginiai buvo išsakyti. Nors iš visos Specialio-

sios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvados ir galima da-

ryti tam tikras prielaidas apie konkrečią viešąją erdvę ir išsakytų teiginių laiką, tačiau

kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Be to, buvo pabrėžta, kad melagingi

teiginiai ir neatitinkantys tikrovės teiginiai nei lingvistine, nei teisine prasme nėra si-

nonimai. Pareiškėjas taip pat nenurodo Konstitucijos nuostatų, straipsnių ar princi-

pų, kuriuos Seimo narys A. Sacharukas minėtais veiksmais pažeidė.

Vertindamas Seimo nario A. Sacharuko teiginius išsakytus 2010 m. sausio 20 d.

LNK televizijos ir TV3 televizijos laidose „Žinios“, suinteresuoto asmens – Seimo na-

rio A. Sacharuko atstovas advokatas V. Barkauskas pažymėjo, kad Seimo nario A. Sa-

charuko interviu fragmentai atitinka tikrovę, o tie fragmentai nėra išsamūs dėl to, kad

nėra pateiktas visas interviu. Nors 2010 m. sausio 20 d. Seimo nariui A. Sacharukui

apkaltos procesas dar nebuvo pradėtas, tačiau reikėtų įvertinti ir tai, kad jau nuo tada

Seimo narys A. Sacharukas įgijo teisę į gynybą. Taigi toks kaltinimas, kuris yra susijęs

su kaltinimu dėl Seimo nario A. Sacharuko balsavimo už Seimo narį L. Karalių, neati-

tinka konstitucinio principo, draudžiančio versti duoti parodymus prieš save.



vadoje nurodyta, kad Seimo narys A. Sacharukas viešojoje erdvėje išsakytais teigi-

niais pateikė tikrovės neatitinkančias balsavimo už Seimo narį L. Karalių aplinkybes.

Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadoje nu-

rodyta, kad Seimo narys A. Sacharukas tikrovės neatitinkančius teiginius išsakė re-

portažuose, rodytuose 2010 m. sausio 20 d. 18.45 val. TV3 ir LNK televizijų „Žinių“

laidose.

7.2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išva-

dos nustatomosios dalies 3.2.2 ir 3.2.3 papunkčiuose nurodyta:

„3.2.2. 2010 m. sausio 20 d. TV3 televizijos „Žinių“ laidoje Aleksandras Sacha-

rukas teigė, kad „vakar (t. y. 2010 m. sausio 19 d. – Komisijos pastaba) aš buvo pa-

tikintas, kad Seime yra tokia tvarka, kad Seimo narys negali balsuoti iš kito asmens

vietos, dėl to aš pabandžiau prabalsuoti iš kito asmens vietos ir kreipiausi į Kance-

liariją, kad jie pašalintų trūkumus.“ (2010 m. sausio 20 d. TV3 televizijos laidos „Ži-

nios“, rodytos 18:45 val., įrašas).

3.2.3. 2010 m. sausio 20 d. LNK televizijos „Žinių“ laidoje Aleksandras Sacharukas

teigė, kad „prieš perduodamas kortelę buvau patikintas, kad iš savo darbo vietos gali

balsuoti tik tas Seimo narys, kuris naudojasi ta vieta, pabandžiau vieną kartą, pama-

čiau, kad rašo, kad ne tavo darbo vieta, pasikalbėjom, pasakė, kad tikrai neįmanoma,


bet po to užskaitė tą balsą, tai aš patikrinau ir informavau Kanceliariją, kad yra betvar-

kė.“ (2010 m. sausio 20 d. LNK televizijos laidos „Žinios“, rodytos 18:45 val., įrašas).“

7.3. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išva-

doje nurodyta, kad Seimo nario A. Sacharuko „teigimas viešosios informacijos rengė-

jams, kad jis buvo patikintas ir manė, kad Seimo posėdžių salėje yra tokia tvarka, kad

Seimo narys negali balsuoti iš kito asmens darbo vietos, yra melagingas“, taip pat kad

Seimo nario A. Sacharuko „teiginys viešosios informacijos rengėjams, kad „jis, prabal-

savęs vieną kartą ir iš smalsumo, iš karto kreipėsi į Seimo kanceliariją“ yra melagingas“.

7.4. 2010 m. sausio 20 d. TV3 televizijos laidos „Žinios“, rodytos 18.45 val., repor-

taže Seimo narys A. Sacharukas pasakė: „Vakar buvau patikintas, kad Seime yra tokia

tvarka, kad Seimo narys negali balsuoti iš kito asmens vietos, dėl to aš pabandžiau pra-

balsuoti iš kitos vietos ir kreipiausi į Kanceliariją, kad jie pašalintų trūkumus“ (TV3 te-

levizijos laidos „Žinios“ reportažo įrašas, KTb priedas – kompaktinis diskas (CD).

2010 m. sausio 20 d. LNK televizijos laidos „Žinios“, rodytos 18.45 val., repor-

taže Seimo narys A. Sacharukas pasakė: „Tai yra tiesa. Linas Karalius užmiršo savo

kortelę. Aš prieš jam perduodamas kortelę buvau patikintas, kad iš savo vietos gali

balsuoti tik tas Seimo narys, kuris naudojasi ta vieta, pabandžiau vieną kartą, pama-

čiau, kad rašo, kad ne tavo vieta, pasikalbėjom, sakau tikrai neįmanoma, bet po to už-

skaitė tą balsą, tai aš patikrinau ir informavau Kanceliariją, kad yra betvarkė“ (LNK

televizijos laidos „Žinios“ reportažo įrašas, KTb priedas – skaitmeninis universalus

diskas (DVD).

7.5. Seimo narys A. Sacharukas teigia, kad minėtose laidose parodyti jo pasisa-

kymai yra ištraukti iš viso konteksto, įdėtas tik vienas sakinys – kad jis duodamas in-

terviu pripažino ne vieną kartą balsavęs už Seimo narį L. Karalių ir pasakęs, kad „aš

vieną kartą suklydau, tada pabandžiau ir informavau kanceliariją“. Kita vertus, jis

teigia, kad ir iš to, kas ten pasakyta, galima suprasti, jog jis sako tiesą (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo nario

A. Sacharuko 2010 m. balandžio 7 d. apklausos stenograma, KTb, t. III, l. 147).

7.6. Nuo 2009 m. liepos 16 d. už Seimo narį A. Sacharuką 55 kartus buvo bal-

suota ir iš kitų Seimo narių darbo vietų (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui A. Sacharukui medžiaga, Seimo Informacinių technologijų ir teleko-

munikacijų departamento pateikta medžiaga apie Seimo narių balsavimą iš kito Sei-

mo nario vietos, KTb t. IV, l. 39–70). Seimo narys A. Sacharukas dar iki 2010 m.

sausio 14 ir 19 d., kai Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu balsavo už

jį, žinojo, kad sistema leidžia vienam Seimo nariui balsuoti kito Seimo nario darbo

vietoje (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui me-

džiaga, Seimo nario A. Sacharuko 2010 m. balandžio 16 d. apklausos stenograma,

KTb t. IV, l. 111).

7.7. Seimo narys A. Sacharukas už Seimo narį L. Karalių sąmoningai balsavo

8 kartus: sausio 14 d. – 4 kartus, sausio 19 d. – 4 kartus. Visais šiais atvejais Seimo na-

rys A. Sacharukas savo darbo vietoje balsavo ir už save, ir už Seimo narį L. Karalių.


7.8. Konstitucinio Teismo posėdyje LNK televizijos laidos „Žinios“ žurnalistas

A. Griškevičius, kuris ėmė Seimo nario A. Sacharuko interviu ir rengė minėtą repor-

tažą 2010 m. sausio 20 d. laidai „Žinios“, paaiškino, kad reportaže buvo pateikta tik

dalis viso interviu, tačiau jis jos neiškarpė, nesumontavo, t. y. pateikė nuoseklią Sei-

mo nario A. Sacharuko mintį (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, liudytojo

A. Griškevičiaus parodymai, KTb, t. XII, 109–111 l.)

7.9. Konstitucinio Teismo posėdyje TV3 televizijos laidos „Žinios“ žurnalistas

A. Anužis, kuris ėmė Seimo nario A. Sacharuko interviu ir rengė minėtą reportažą

2010 m. sausio 20 d. laidai „Žinios“, paaiškino, kad šis interviu buvo ilgesnis nei paro-

dyta reportaže, tačiau paneigė, kad Seimo nario A. Sacharuko žodžiai jame galėjo būti

iškraipyti. Pasak šio žurnalisto, jo rengto reportažo esmė buvo ta, kad Seimo narys

A. Sacharukas balsavo už Seimo narį L. Karalių ir dėl to jis prisipažino (Konstitucinio

Teismo posėdžio protokolas, liudytojo A. Anužio parodymai, KTb, t. XII, l. 105–107).

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo

nariui A. Sacharukui netyrė visos fi lmuotos medžiagos, kurioje Seimo narys A. Sa-

charukas davė interviu minėtų televizijų žurnalistams ir kurios pagrindu buvo ren-

giami reportažai minėtoms televizijų laidoms. Komisija tyrė tik per televizijų laidas

rodytus reportažus (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sa-

charukui medžiaga, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui A. Sa-

charukui 2010 m. balandžio 23 d. posėdžio protokolas, KTb, t. I, l. 34; t. IV, l. 169).

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad LNK televizija ir TV3 televizija nėra iš-

saugojusios visos fi lmuotos medžiagos, kuria remiantis buvo rodomi minėti 2010 m.

sausio 20 d. laidų „Žinios“ reportažai (UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ gene-

ralinės direktorės Z. Sarakienės 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 10/282S, su kuriuo

kartu buvo pateiktas skaitmeninis universalus diskas su LNK televizijos laidos „Žinios“

2010 m. sausio 20 d. įrašu, UAB „Tele-3“ l. e. p. TV3 žinių vyr. redaktoriaus D. Ratauto

2010 m. rugpjūčio 25 d. raštas, su kuriuo kartu buvo pateiktas kompaktinis diskas su

TV3 televizijos laidos „Žinios“ 2010 m. sausio 20 d. įrašu, KTb, t. I, l. 71, 73).

Konstitucinio Teismo posėdyje LNK televizijos laidos „Žinios“ žurnalistas

A. Griškevičius paaiškino, kad 2010 m. sausio 20 d. interviu su Seimo nariu A. Sa-

charuku truko mažiau nei 5 minutes, o laidoje „Žinios“ parodytame reportaže Seimo

nario A. Sacharuko kalba truko apie 20 sekundžių (Konstitucinio Teismo posėdžio

protokolas, liudytojo A. Griškevičiaus parodymai, KTb, t. XII, l. 109–111).

Konstitucinio Teismo posėdyje TV3 televizijos laidos „Žinios“ žurnalistas

A. Anužis paaiškino, kad 2010 m. sausio 20 d. interviu su Seimo nariu A. Sacharuku

truko 5–10 minučių, laidoje „Žinios“ parodytame reportaže Seimo nario A. Sacharu-

ko kalba truko apie pusę minutės. A. Anužis taip pat parodė, kad viso interviu su Sei-

mo nariu A. Sacharuku įrašo nesaugojo (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas,

liudytojo A. Anužio parodymai, KTb, t. XII, l. 105–107).

9. Remiantis tuo, kas byloje nustatyta, konstatuotina, jog Specialioji tyrimo ko-

misija dėl apkaltos Seimo nariui A. Sacharukui išvadą, kad Seimo narys A. Sacha-


rukas viešojoje erdvėje išsakė tikrovės neatitinkančius teiginius apie balsavimo už

Seimo narį L. Karalių aplinkybes, padarė ištyrusi ne visą Seimo nario A. Sacharuko

interviu žurnalistams, o tik jo fragmentus, parodytus 2010 m. sausio 20 d. LNK te-

levizijos laidoje „Žinios“ ir TV3 televizijos laidoje „Žinios“. Konstatuotina ir tai, kad

Seimo nario A. Sacharuko viso interviu įrašai neišsaugoti ir nėra galimybės nustaty-

ti interviu turinį. Neįvertinus viso Seimo nario A. Sacharuko interviu turinio, nėra

galimybės padaryti išvadą, ar buvo atlikti Seimo nario A. Sacharuko veiksmai, kurių

atitiktį Konstitucijai prašoma tirti – išsakymas viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pa-

teiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo už Seimo narį L. Karalių aplinkybės.

10. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos

byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Seimo na-

rys A. Sacharukas atliko veiksmus, nurodytus Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime

Nr. XI-837 išdėstytame paklausime, kurių atitiktį Konstitucijai reikėtų tirti.

11. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies

4 punktą Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo,

jeigu nėra veiksmo ar sprendimo, kurio atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti; Kons-

titucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo na-

grinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu

nutraukia pradėtą teiseną; pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį,



Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalimi ir 80 straips-

niu bylos dalis dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837 „Dėl apkaltos

Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“

išdėstyto paklausimo dėl išvados, ar Seimo nario A. Sacharuko veiksmai – išsakymas

viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pateiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo už Sei-

mo narį L. Karalių aplinkybės, prieštarauja Konstitucijai, pateikimo nutrauktina.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo

69 straipsnio 3 dalimi ir 80 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-837

„Dėl apkaltos Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui pradžios ir kreipimosi į Konsti-

tucinį Teismą“ išdėstyto paklausimo dėl išvados, ar Lietuvos Respublikos Seimo na-

rio A. Sacharuko veiksmai – išsakymas viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pateiktos

tikrovės neatitinkančios balsavimo už Lietuvos Respublikos Seimo narį L. Karalių

aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pateikimo nutraukia.

VI


nariui Linui Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ išdėstyto pa-

klausimo dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – išvykimas į užsie-

nio kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisinamos priežasties 2010 m. sausio 13,


14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose, 2010 m. sausio 15,

20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose prieštarauja



prašo pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštarauja Seimo nario L. Karaliaus veiksmai,

inter alia išvykimas į užsienio kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisinamos priežas-

ties 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose,

2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose.

2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadoje

inter alia nurodoma, kad L. Karalius, nesuderinęs su Seimo valdyba, 2009 m. gruo-

džio 29 d. išvyko į užsienio kelionę ir be pateisinamos priežasties nedalyvavo 2010 m.

sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose bei 2010 m.

sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose; apie savo

nedalyvavimą jis nepranešė nei Seimo posėdžių sekretoriatui, nei minėto komite-

to pirmininkui. L. Karaliaus nedalyvavimas minėtuose posėdžiuose be pateisinamos

priežasties vertintinas kaip Seimo nario konstitucinės pareigos dalyvauti Seimo po-

sėdžiuose, taip pat Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe nesilaiky-

mas, taigi ir Konstitucijos pažeidimas.

3. Seimo nario L. Karaliaus 2010 m. kovo 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose Spe-

cialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui (Specialiosios tyrimo

komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. kovo

26 d. raštas, KTb, t. VII, l. 174–179) teigiama, kad kelionės po Azijos valstybes laiką

jis buvo suplanavęs, iki jam tapo žinoma, jog Seimo rudens sesija bus pratęsta; nepa-

vykus pakeisti skrydžio Bankokas–Vilnius datos į 2010 m. sausio 12 d., jis nusprendė

vykti į suplanuotą kelionę, nepaisydamas sesijos pratęsimo; dėl kelionėje susiklosčiu-

sios padėties grįžti į Lietuvą anksčiau jis neturėjo jokių objektyvių galimybių.

Seimo narys L. Karalius pripažino, kad minėtais veiksmais formaliai pažeidė Seimo

statutą, tačiau tai padarė nesąmoningai, nesiekdamas neigiamų tikslų ar savanaudiškų

padarinių. Jis pažymėjo, kad plenarinių posėdžių praleidimas be svarbios priežasties

tarp Seimo narių nėra retenybė, o Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties

nedalyvavusiam daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose iš anksto buvo nu-

matytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, Seimo statuto

151 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija – to mėnesio atlyginimo mažinimas vienu

trečdaliu. Taigi Seimo narys L. Karalius, neturėdamas galimybės pakeisti savo grįžimo

skrydžio datos, tikėjosi būti nubaustas pagal minėtą Seimo statuto straipsnį (jo dalį) ir

nemanė, kad toks pažeidimas gali sudaryti prielaidas netekti Seimo nario mandato.

Pasak Seimo nario L. Karaliaus, 2009 m. vasario mėn. Seimo nariams, be svar-

bios pateisinamos priežasties nedalyvavusiems Seimo posėdžiuose, kuriuose iš anks-

to buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, nei

buvo taikyta Seimo statuto 151 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija, nei inicijuota

apkaltos procedūra.


Seimo narys L. Karalius nurodė, kad sužinojęs, jog 2010 m. vasario 11 d. skelbia-

ma neeilinė Seimo sesija, jis dar 2010 m. vasario 4 d. grįžo į Lietuvą.

4. Seimo nario L. Karaliaus atstovo advokato S. Žentelio 2010 m. liepos 30 d. ra-

šytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui pateikiami šie argumentai.

Seimo narys L. Karalius neginčija, kad, nesuderinęs su Seimo valdyba, 2009 m.

gruodžio 29 d. išvyko į užsienio kelionę ir be pateisinamos priežasties nedalyva-

vo 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose,

2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, ta-

čiau pažymi, kad tokie jo veiksmai savaime neturėtų būti laikomi Seimo nario priesai-

kos sulaužymu, kartu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu. Pasak S. Žentelio, turi būti

nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės, o ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pa-

žeidimo sunkumui, pavojingumui, padarymo aplinkybėms, sukeltiems padariniams.

Seimo statuto 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta sankcija (t. y. mėnesio, kurį Seimo

narys be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavo daugiau kaip pusėje Seimo po-

sėdžių, kuriuose iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl tei-

sės aktų priėmimo, atlyginimo mažinimas vienu trečdaliu) reiškia, kad Seimo nario

L. Karaliaus padarytas pažeidimas yra drausminis (procedūrinis), jis nėra laikomas

pavojingu ar sunkiu, už jo padarymą nėra taikoma griežta atsakomybė. Šią sankci-

ją taikanti Seimo Etikos ir procedūrų komisija šio pažeidimo taip pat nelaiko sunkiu,

kadangi per visą Seimo istoriją nė vienam Seimo nariui ši sankcija nebuvo taikyta.

Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nenurodė iš-

samių ir pagrįstų argumentų, kodėl Seimo narys L. Karalius už padarytą pažeidimą

turi netekti Seimo nario mandato; kitiems Seimo nariams už analogiškus pažeidi-

mus jokios nuobaudos nebuvo taikomos. Toks skirtingas elgesys su Seimo nariais,

padariusiais analogiškus pažeidimus, pasak S. Žentelio, prieštarauja Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės principui.

Tai, kad Seimo narys L. Karalius pažeidimą padarė dėl lengvabūdiškumo ir neat-

sakingumo, o ne kokiais nors savanaudiškais, su Seimo nario pareigomis nesuderina-

mais tikslais, patvirtina šie faktai: kelionės po Azijos valstybes laiką jis suplanavo dar

iki to, kai jam tapo žinoma, kad Seimo rudens sesija bus pratęsta; apie tai sužinojęs,

jis kreipėsi į kelionių agentūrą „BPC Travel“, siekdamas pakeisti skrydžio Bankokas–

Vilnius datą į 2010 m. sausio 12 d., tačiau patenkinti jo prašymo nebuvo galimybės;

jis priėmė sprendimą išvykti į kelionę ir nei Seimo valdybos, nei savo padėjėjos-sek-

retorės apie tai neinformavo dėl to, kad apie galimybės pakeisti grįžimo datą nebuvi-

mą sužinojo prieš pat išvykimą.

Seimo narys L. Karalius pripažino padaręs pažeidimą; jis nesiekė jokių neigia-

mų padarinių ir nemanė, kad toks pažeidimas yra rimtas ir gali sukelti neigiamus pa-

darinius. Be to, jis savanoriškai atsisakė sausio mėnesio atlyginimo. Darydamas šį

pažeidimą Seimo narys L. Karalius nežinojo ir negalėjo žinoti (nes tai niekur nėra

apibrėžta, nėra teismų praktikos ir pan.), kad už pažeidimą, kuris pagal Seimo statu-

tą yra laikomas procedūriniu ir už kurį baudžiama mėnesio atlyginimo sumažinimu


trečdaliu, jam gali būti pradėtas apkaltos procesas ir grėsti pašalinimas iš pareigų bei

Seimo nario mandato panaikinimas.

5. Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad mėne-

sio poilsinę kelionę į Azijos valstybes buvo suplanavęs, nes „Seimo narys laiką tarp

sesijų gali planuoti savarankiškai“; taigi kelionei buvo du mėnesiai laiko. Kai Seimo

narys laikotarpiu tarp sesijų išvyksta į užsienio kelionę savo lėšomis, valdybos prita-

rimas nėra būtinas.

Seimo narys L. Karalius taip pat paaiškino, kad informaciją, jog Seimas nutarė

pratęsti rudens sesiją, jis gavo, kai jau buvo įsigijęs bilietus į Tailando Karalystę, t. y.

prieš pat Kalėdas, 2009 m. gruodžio 19, 20 ar 21 d. Į kelionę po Azijos valstybes jis

išskrido manydamas, kad pavyks laiku grįžti ir dalyvauti pratęstoje sesijoje. Jis dėjo

visas pastangas, kad pakeistų grįžimo iš Bankoko į Vilnių datą, bet to padaryti ne-

pavyko. Dėl grįžimo datos pakeitimo 2009 m. gruodžio 28 d. jis kreipėsi į agentūrą

„BPC Travel“, o kitą dieną ryte išskrido, todėl neigiamą atsakymą iš jos gavo jau nu-

vykęs į Tailando Karalystę. Siekdamas pakeisti grįžimo datą, Seimo narys L. Karalius

kreipėsi į šalių, kuriose buvo, kelionių organizatorius, tačiau tuo metu buvo pats tu-

rizmo sezono įkarštis ir skrydžiai buvo perpildyti. Sausio 20 d. sužinojęs apie Lietu-

voje susidariusią situaciją, jis ieškojo galimybės greičiau sugrįžti, o kai tik ji atsirado,

vasario 4 d. grįžo. Pasak Seimo nario L. Karaliaus, iki sausio 20 d., jis neturėjo gali-

mybės paskambinti į Lietuvą, nes buvo tokiose vietose, kur nėra telekomunikacijų.

Taip pat Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad turizmo paslaugų teikimo sutar-

tis buvo sudaryta iki vasario 24 d., o šioje sutartyje tik formaliai buvo įrašyta grįžimo

sausio 13 d. data, nes, kaip jam buvo paaiškinta UAB „Irmusta“, iš kurios jis pirko bi-

lietus, perkant bilietą į kelionių agentūrų čarterinį reisą sistema automatiškai paskai-

čiuoja dvi savaites kelionės; į sutartyje nurodytą kainą įėjo dviejų žmonių skrydžio į

Tailando Karalystę ir iš Tailando Karalystės į Lietuvą bilietas.

Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad 2010 m. sausio 13 d. jis buvo Kambodžos

Respublikoje, o UAB „Tez Tour“ direktoriaus A. Sukovo 2010 m. balandžio 13 d. raš-

to ir UAB „Irmusta“ rašto, kuriuose nurodyta, kad L. Karalius neatvyko į 2010 m.

sausio 13 d. 13.50 val. skrydį Bankokas–Vilnius, taigi jam nebuvo suteikta vežimo

paslaugos dalis, pakomentuoti negali, nes jeigu būtų žinojęs, kad tą dieną jam yra vie-

ta lėktuve, tikrai būtų nuvykęs.

Pasak Seimo nario L. Karaliaus, žurnale „Žmonės“ išspausdintame interviu su

juo nurodytos istorijos („Kaip tik iš ten turėjome grįžti į neeilinę Seimo sesiją. Sukro-

vę kuprines, laukėme kol mus paims autobusas. Jis neatvažiavo, o tai reiškė, kad mes

pavėluosime ir išskristi namo. Visi planai griuvo, lyg domino kaladėlės“) jis žurnalis-

tei nepasakojęs, tai yra pačios žurnalistės interpretacija. Vėliau, koreguodamas inter-

viu tekstą, jis šiuos žodžius paliko, nes manė, kad jie nėra labai svarbūs ir esminiai.

6. Seimo nario L. Karaliaus atstovas S. Žentelis Konstitucinio Teismo posėdyje iš

esmės pakartojo savo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose Konstituci-

niam Teismui pateiktus argumentus.



7.1. Seimas 2009 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą Nr. XI-585 „Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo III (rudens) sesijos pratęsimo“ (toliau – Seimo 2009 m. gruodžio

17 d. nutarimas Nr. XI-585), kuris įsigaliojo nuo priėmimo (2 straipsnis). Šio nuta-

rimo 1 straipsniu Seimas nutarė pratęsti Seimo III (rudens) sesiją iki 2010 m. sausio

21 d. Seimo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. XI-585 „Valstybės žiniose“ ofi cia-

liai buvo paskelbtas 2009 m. gruodžio 22 d.

7.2. 2010 m. sausio mėn. įvyko šie Seimo posėdžiai: 2010 m. sausio 13 d. iš-

kilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti Nr. 166 (rytinis); Seimo

2010 m. sausio 14 d. posėdis Nr. 167 (rytinis) (Seimo kanceliarijos 2010 m. rugpjū-

čio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802, III (rudens) sesijos 2010 m. sausio 14 d. rytinio ple-

narinio posėdžio protokolas Nr. SPP-167, KTb, t. II, l. 81–83); Seimo posėdis 2010 m.

sausio 14 d. Nr. 167 (vakarinis) (Seimo kanceliarijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštas

Nr. S-2010-7802, III (rudens) sesijos 2010 m. sausio 14 d. vakarinio plenarinio posė-

džio protokolas Nr. SPP-168, KTb, t. II, l. 84–85); Seimo 2010 m. sausio 19 d. posėdis

Nr. 169 (rytinis) (Seimo kanceliarijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802,

III (rudens) sesijos 2010 m. sausio 19 d. rytinio plenarinio posėdžio protokolas

Nr. SPP-169, KTb, t. II, l. 99–101); Seimo 2010 m. sausio 19 d. posėdis Nr. 170 (vakari-

nis) (Seimo kanceliarijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802, III (rudens)

sesijos 2010 m. sausio 19 d. vakarinio plenarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-170,

KTb, t. II, l. 101–103); Seimo 2010 m. sausio 20 d. posėdis Nr. 171 (neeilinis) (Sei-

mo kanceliarijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802, III (rudens) sesijos

2010 m. sausio 20 d. nenumatyto plenarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-171, KTb,

t. II, l. 114–116); Seimo 2010 m. sausio 21 d. posėdis Nr. 172 (rytinis) (Seimo kancelia-

rijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802, III (rudens) sesijos 2010 m. sau-

sio 21 d. rytinio plenarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-172, KTb, t. II, l. 120–121);

Seimo 2010 m. sausio 21 d. posėdis Nr. 173 (vakarinis) (Seimo kanceliarijos 2010 m.

rugpjūčio 18 d. raštas Nr. S-2010-7802, III (rudens) sesijos 2010 m. sausio 21 d. vaka-

rinio plenarinio posėdžio protokolas Nr. SPP-173, KTb, t. II, l. 121–124).

7.3. Seimo Etikos ir procedūrų komisija konstatavo, kad Seimo narys L. Kara-

lius 2010 m. sausio mėn. be svarbios pateisinamos priežasties praleido visus Seimo

plenarinius posėdžius (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L.

Karaliui medžiaga, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2010 m. vasario 19 d. išva-

da, KTb, t. X, l. 18, 19; Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2010 m. kovo 2 d. išvada

Nr. 101-1-7, KTb, t. X, l. 30–33). Šiuos faktus Konstitucinio Teismo posėdyje patvir-

tino ir liudytojas Seimo narys A. Salamakinas (Konstitucinio Teismo posėdžio pro-

tokolas, KTb, t. XII, l. 84).

7.4. Seime 2010 m. sausio mėn. įvyko trys Seimo Sveikatos reikalų komiteto po-

sėdžiai (2010 m. sausio 13, 15 ir 20 d.), visuose juose Seimo narys L. Karalius neda-

lyvavo. Dėl jo nedalyvavimo 2010 m. sausio 13 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto

posėdyje jokia informacija šio Seimo komiteto pirmininkui nebuvo pateikta (Specia-


liosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Seimo sveika-

tos reikalų komiteto 2010 m. balandžio 1 d. raštas Nr. V-2010-1931, KTb, t. X, l. 87).

Seime 2010 m. sausio 20 d. vyko Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos po-

sėdis, kuriame Seimo narys L. Karalius nedalyvavo. Jo padėjėja-sekretorė V. Vaičiu-

lienė šią komisiją žodžiu informavo, kad Seimo narys L. Karalius posėdyje negalės

dalyvauti „dėl priežasčių, susijusių su jo tėvo sveikatos būkle“. Tokio nedalyvavimo

priežastį Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija pripažino pateisinama ir svarbia

(Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Sei-

mo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos 2010 m. kovo 30 d. raštas Nr. V-2010-1880,

KTb, t. X, l. 94).

7.5. Apie Seimo nario L. Karaliaus nedalyvavimą 2010 m. sausio 15, 20 d. Seimo

Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose jo padėjėja-sekretorė V. Vaičiulienė informavo

šio Seimo komiteto padėjėją-sekretorę V. Gegužinskaitę, iš Seimo nario L. Karaliaus

elektroninio pašto dėžutės išsiųsdama elektroninius laiškus (Specialiosios tyrimo ko-

misijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, 2010 m. sausio 14 d., 2010 m.

sausio 19 d. elektroniniai laiškai, KTb, t. II, l. 136–137). Šiuose elektroniniuose laiš-

kuose nurodyta, kad Seimo narys L. Karalius negalės dalyvauti Seimo Sveikatos rei-

kalų komiteto 2010 m. sausio 15 d. posėdyje dėl „nenumatytos išvykos į Klaipėdos

apygardą“, o 2010 m. sausio 20 d. posėdyje – dėl „po operacijos staiga smarkiai pablo-

gėjusios tėvelio sveikatos“. Taip pat nurodyta, kad informacija pateikiama „Seimo na-

rio Lino Karaliaus pavedimu“: „Ką tik gavau informaciją iš Lino Karaliaus.“

Seimo nario L. Karaliaus padėjėja-sekretorė V. Vaičiulienė, aiškindama dėl Sei-

mo nario L. Karaliaus nedalyvavimo Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sau-

sio 15, 20 d. vykusiuose posėdžiuose savo išsiųstus elektroninius laiškus, 2010 m.

kovo 30 d. Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė,

jog prieš išvykdamas į suplanuotą kelionę po Azijos valstybes Seimo narys ją infor-

mavo, kad dėl pratęstos Seimo sesijos siekdamas pakeisti savo grįžimo į Lietuvą bi-

lietų datą kreipėsi į kelionių agentūrą, 2010 m. sausio 15 d. ketina vykti į Klaipėdos

apygardą, o sausio 18 d. bus operuojamas jo tėvas. V. Vaičiulienė taip pat nurodė, kad,

nepavykus su Seimo nariu L. Karaliumi susisiekti nei telefonu, nei elektroniniu paš-

tu, siekdama pagrįsti jo nedalyvavimą Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sau-

sio 15, 20 d. vykusiuose posėdžiuose, šiam komitetui suteikė jai žinomą informaciją

apie Seimo nario išvyką į Klaipėdos apygardą ir slaugomą jo tėvą (Specialiosios tyri-

mo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, V. Vaičiulienės 2010 m.

kovo 30 d. raštas Nr. V-2010-1896, KTb, t. X, l. 89–90).

Seimo narys L. Karalius Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui papildomai nurodė, kad prieš išvykdamas V. Vaičiulienę informavo, jog

grįžęs iš kelionės po Azijos valstybes ketina vykti į Klaipėdos miestą darbo reikalais,

kur buvo suplanavęs „eilę susitikimų su medicinos darbuotojais, su Klaipėdos krau-

jo centru, su kai kurių mokinių tėvais“, kad 2010 m. sausio 18 d. jo tėvui bus daroma

operacija ir prireikus jis turės jam pagelbėti (Specialiosios tyrimo komisijos dėl ap-


kaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. balandžio 2 d. apklau-

sos stenograma, KTb, t. VII, l. 195, 201). Paminėtina, kad Seimo nario L. Karaliaus

tėvui J. M. 2010 m. sausio 18 d. buvo atlikta operacija (Specialiosios tyrimo komisi-

jos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, chirurginės operacijos protokolas

Nr. 7, KTb, t. VII, l. 193).

7.6. Seimo narys L. Karalius ir kelionės organizatorės UAB „Tez Tour“ atsto-

vė UAB „Irmusta“ 2009 m. gruodžio 8 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį

Nr. 8602294, kuria sau ir G. G. įsigijo vežimo iš Vilniaus (2009 m. gruodžio 29 d.

19.50 val.) į Bankoką (2009 m. gruodžio 30 d. 12.15 val.) ir iš Bankoko (2010 m. sau-

sio 13 d. 13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.) paslaugas (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, 2009 m. gruodžio

8 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. 8602294, KTb, t. VIII, l. 42–43). UAB „Tez

Tour“ atstovė UAB „Irmusta“ 2009 m. gruodžio 8 d. už aviabilietus į Tailandą ir atgal

(2009 m. gruodžio 29 d.–2010 m. sausio 13 d.) Seimo nariui L. Karaliui išrašė sąskai-

tą išankstiniam apmokėjimui, kurią jis priėmė 2009 m. gruodžio 9 d. (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, 2009 m. gruodžio

8 d. sąskaita išankstiniam apmokėjimui Nr. S8602294, KTb, t. VIII, l. 44).

7.6.1. Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo narys L. Karalius paaiškino, jog su

UAB „Irmusta“ direktore I. Ozerdem žodžiu susitarė, kad sugrįžti iš Tailando Karalys-

tės bus galima ne po dviejų savaičių, bet gerokai vėliau. Paskui, sužinojęs apie pratęs-

tą Seimo sesiją, jis UAB „Irmusta“ direktorės prašė grąžinti turizmo paslaugų teikimo

sutartyje Nr. 8602294 nurodytą skrydžio iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d. 13.30 val.)

į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.) datą ir laiką, tačiau tai padaryti buvo nebe-

įmanoma. Taip pat Seimo narys L. Karalius nurodė, kad dėl grįžimo datos pakeitimo į

2010 m. sausio 12 d. jis kreipėsi ir į UAB „BPC Travel“, tačiau jam buvo atsakyta, kad

UAB „BPC Travel“ to padaryti negali; šį atsakymą jis gavo jau būdamas Tailando Ka-

ralystėje (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 55, 131, 132).

7.6.2. UAB „Irmusta“ direktorė I. Ozerdem 2010 m. balandžio 13 d. Specialiajai

tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad su Seimo nariu

L. Karaliumi žodžiu buvo sutarta, jog skrydis Bankokas–Vilnius vyks 2010 m. vasa-

rio 24 d., o 2009 m. gruodžio 8 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. 8602294

nurodyta minėto skrydžio data skiriasi todėl, kad užsakant skrydį sistema automa-

tiškai nustato grįžimo po 14 dienų datą, nes skrydžiai vykdomi kas dvi savaites; taip

pat tai, kad Seimo narys L. Karalius žodžiu kreipėsi į UAB „Irmusta“ bei prašė perkel-

ti grįžimo datą į turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. 8602294 nurodytą 2010 m.

sausio 13 d., bet prašymo patenkinti nepavyko, nes jo vardu rezervacijos šiai datai ne-

buvo (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga,

I. Ozerdem 2010 m. balandžio 13 d. raštas, KTb, t. VIII, l. 39).

Šiame kontekste pažymėtina, kad UAB „Irmusta“ direktorė I. Ozerdem

2010 m. rugpjūčio 30 d. Konstituciniam Teismui paaiškino, jog „kelionių agentū-

ros „Irmusta“ žiniomis Linas Karalius į skrydį Bankokas (2010-01-13 13:50) – Vil-


nius (2010-01-13 21:55) nenuvyko“, „UAB „Irmusta“ jokių kitų turizmo paslaugų

Linui Karaliui neteikė“ (I. Ozerdem 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. 001, KTb, t. II,

l. 161). Pažymėtina ir tai, kad I. Ozerdem Konstitucinio Teismo posėdyje paliudijo,

jog Seimo narys L. Karalius žodžiu kreipėsi į UAB „Irmusta“ ir prašė perkelti grįži-

mo datą, tačiau taip pat patvirtino, kad UAB „Irmusta“ 2010 m. rugpjūčio 30 d. rašte

Nr. 001 nurodyta informacija, jog „kelionių agentūros „Irmusta“ žiniomis Linas Ka-

ralius į skrydį Bankokas (2010-01-13 13:50) – Vilnius (2010-01-13- 21:55) nenuvy-

ko“, yra tiksli (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 89–91).

7.6.3. UAB „BPC Travel“ generalinis direktorius G. Aukštuolis 2010 m. kovo

30 d. Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad

Seimo narys L. Karalius 2009 m. gruodžio 28 d. žodžiu kreipėsi į UAB „BPC Travel“

ir prašė surasti galimybę pakeisti grįžimo iš kelionės skrydžio Bankokas–Vilnius datą

į 2010 m. sausio 12 d., tačiau 2009 m. gruodžio 29 d. Seimo narys L. Karalius buvo

žodžiu informuotas, kad UAB „BPC Travel“ neturi galimybės pakeisti skrydžio da-

tos (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga,

G. Aukštuolio 2010 m. kovo 30 d. raštas, KTb, t. X, l. 100). Šiame kontekste pažymė-

tina, kad šiuos faktus G. Aukštuolis patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje, kur

buvo apklausiamas kaip liudytojas (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb,

t. XII, l. 91, 92).

7.6.4. UAB „Tez Tour“ direktorius A. Sukovas 2010 m. balandžio 13 d. Specialia-

jai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui (Specialiosios tyrimo ko-

misijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, A. Sukovo 2010 m. balandžio

13 d. raštas Nr. 1-2347, KTb, t. X, l. 241) ir 2010 m. rugpjūčio 24 d. Konstituciniam

Teismui (A. Sukovo 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 1-2520, KTb, t. II, l. 156–157)

nurodė, jog Seimo narys L. Karalius neatvyko į skrydį iš Bankoko (2010 m. sausio

13 d. 13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.), o neatvykimo priežastis

nėra žinoma. Šiuos faktus A. Sukovas patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje, kur

buvo apklausiamas kaip liudytojas. Jis taip pat nurodė, kad „visi kelionės dokumentai

atitinka sutartį“, o Seimo nario L. Karaliaus kelionė prasidėjo 2009 m. gruodžio 29 d.

ir turėjo pasibaigti 2010 m. sausio 13 d. (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas,

KTb, t. XII, l. 92, 93).

7.6.5. Seimo narys L. Karalius 2010 m. vasario mėn. davė interviu žurnalui

„Žmonės“. Šiame interviu buvo išspausdinti tokie Seimo nario L. Karaliaus žodžiai:

„Kaip tik iš ten turėjome grįžti į neeilinę Seimo sesiją. Sukrovę kuprines, laukėme kol

mus paims autobusas. Jis neatvažiavo, o tai reiškė, kad mes pavėluosime ir išskris-

ti namo. Visi planai griuvo, lyg domino kaladėlės“ (žurnalas „Žmonės“, 2010, Nr. 6,

KTb, t. II, l. 164, 165).

UAB „Žurnalų leidybos grupė“ žurnalo „Žmonės“ vyr. redaktorė D. Lingienė

(Žemaitytė) 2010 m. rugpjūčio 24 d. Konstituciniam Teismui nurodė: „Interviu teks-

tas su Linu Karaliumi buvo suderintas elektroniniu paštu. Žurnalistės Laisvės Radze-

vičienės elektroninio pašto dėžutėje yra išlikęs laiškas su Lino Karaliaus pataisymais“


ir pridėjo elektroninio laiško iš žurnalistės L. Radzevičienės elektroninio pašto dėžu-

tės kopiją. L. Karalius šiame elektroniniame laiške L. Radzevičienei parašė: „Klausimų

beveik nekeičiau, bet atsakymus pakoregavau. Tikiuosi taip ir paliksite“ (D. Lingienės

(Žemaitytės) raštas (Konstituciniame Teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 24 d.), KTb,

t. II, l. 144–148,153).

Šiame kontekste pažymėtina, jog, kaip minėta, Seimo narys L. Karalius Konstitu-

ciniam Teismui paaiškino, kad interviu žurnalui „Žmonės“ išspausdintas tekstas: „Kaip

tik iš ten turėjome grįžti į neeilinę Seimo sesiją. Sukrovę kuprines, laukėme kol mus pa-

ims autobusas. Jis neatvažiavo, o tai reiškė, kad mes pavėluosime ir išskristi namo. Visi

planai griuvo, lyg domino kaladėlės“ yra netikslus, o tokios istorijos jis žurnalistei ne-

pasakojęs (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 51). Pažymėtina ir

tai, jog D. Lingienė (Žemaitytė) ir L. Radzevičienė, Konstitucinio Teismo posėdyje pa-

klaustos apie minėtą citatą, paliudijo, kad tas tekstas yra tiksliai perteikta paties Seimo

nario L. Karaliaus mintis, taip pat kad visas tekstas buvo derinamas su juo; redaguojant

tekstas buvo patrumpintas, tačiau dėl to negalėjo būti iškreiptos mintys ir faktai, Seimo

nario L. Karaliaus pateikti apie tai, kaip leido laiką kelionėje ir kodėl dabar jam gresia

apkalta (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 97).

7.7. Kaip minėta, Seimo narys L. Karalius, jo teigimu, į Lietuvą grįžo 2010 m. va-

sario 4 d. (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui me-

džiaga, L. Karaliaus 2010 m. kovo 26 d. raštas, KTb, t. VII, l. 174–179; L. Karaliaus

2010 m. balandžio 2 d. apklausos stenograma, KTb, t. VII, l. 198).

7.8. Seimo nario L. Karaliaus pateiktame diplomatiniame pase yra 2009 m. gruo-

džio 21 d. išduota Tailando Karalystės viza, 2010 m. sausio 13 d. išduota Kambodžos

Karalystės viza, 2010 m. sausio 18 d. išduota Vietnamo Socialistinės Respublikos

viza, 2010 m. sausio 21 d. išduota Kinijos Liaudies Respublikos viza. Pase yra sie-

nų kirtimo spaudai: 2009 m. gruodžio 30 d. – Tailando Karalystės, 2010 m. sausio

12 d. – Tailando Karalystės, 2010 m. sausio 13 d. – Singapūro Respublikos, 2010 m.

sausio 21 d. – Kambodžos Karalystės ir Vietnamo Socialistinės Respublikos, 2010 m.

vasario 2 d. – Vietnamo Socialistinės Respublikos ir Tailando Karalystės, 2010 m. va-

sario 4 d. – Tailando Karalystės (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo

nariui L. Karaliui medžiaga, Lietuvos Respublikos diplomatinis pasas Nr. 00001792,

išduotas Seimo nariui L. Karaliui, KTb, t. VII, l. 180–187).

7.9. Seimo narys L. Karalius 2010 m. vasario 8 d. atsisakė Seimo nario sausio mė-

nesio atlyginimo ir paprašė Seimo kanclerio J. Mileriaus jį išskaičiuoti iš vasario mė-

nesio atlyginimo. Jo prašymas buvo patenkintas (Specialiosios tyrimo komisijos dėl

apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. vasario 8 d. raštas,

KTb, t. X, l. 197; Seimo kanceliarijos Finansų departamento 2010 m. balandžio 7 d.

raštas Nr. V-2010-2032, KTb, t. X, l. 196). Seimo valdyba 2010 m. kovo 5 d. pritarė

tam, kad Seimo nariui L. Karaliui sausio mėnesio atlyginimas nebūtų mokamas (Spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Seimo

valdybos 2010 m. kovo 5 d. posėdžio protokolas Nr. SV-P-120, KTb, t. X, l. 198).


8. Remiantis tuo, kas byloje nustatyta, konstatuotina:

8.1. Seimas 2009 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. XI-585 pratęsė Seimo III (ru-

dens) sesiją iki 2010 m. sausio 21 d. Šis Seimo nutarimas „Valstybės žiniose“ ofi cia-

liai buvo paskelbtas 2009 m. gruodžio 22 d. Kaip matyti iš individualių balsavimo

dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo III (rudens) sesijos pratęsi-

mo“ projekto (Nr. XI-1580) priėmimo rezultatų, paskelbtų Seimo interneto svetainė-

je, Seimo narys L. Karalius balsavo „už“, t. y. pritarė Seimo sprendimui pratęsti Seimo

III (rudens) sesiją.

Taigi Seimo narys L. Karalius išvykdamas į kelionę po Azijos valstybes žinojo,

kad Seimo III (rudens) sesija yra pratęsta. Tai jis pripažino ir Konstitucinio Teismo

posėdyje.

8.2. Seimo nario L. Karaliaus pateiktame diplomatiniame pase esančios vizos

ir sienų kirtimo spaudai, L. Karaliaus paaiškinimai Specialiajai tyrimo komisijai dėl

apkaltos Seimo nariui L. Karaliui ir Konstituciniam Teismui rodo, kad Seimo narys

L. Karalius pratęstos Seimo III (rudens) sesijos metu asmeniniais tikslais keliavo po

Azijos valstybes, t. y. Tailando Karalystę, Kambodžos Karalystę, Vietnamo Socialisti-

nę Respubliką, Singapūro Respubliką.

8.3. Seime 2010 m. sausio mėn. įvykusių Seimo posėdžių protokolai, Seimo Svei-

katos reikalų komiteto 2010 m. balandžio 1 d. raštas, V. Vaičiulienės 2010 m. sausio

14 ir 19 d. išsiųsti elektroniniai laiškai, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2010 m.

vasario 19 d. ir kovo 2 d. išvados, Seimo nario L. Karaliaus ir V. Vaičiulienės paaiški-

nimai Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui, Seimo nario

L. Karaliaus paaiškinimai Konstituciniam Teismui, Seimo nario A. Salamakino liudi-

jimas Konstitucinio Teismo posėdyje patvirtina, kad Seimo narys L. Karalius 2010 m.

sausio mėn. praleido inter alia:

– visus Seimo plenarinius posėdžius, t. y. 2010 m. sausio 13 d. iškilmingą po-

sėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti; 2010 m. sausio 14, 19 ir 21 d. vykusius

rytinus ir vakarinius plenarinius posėdžius bei 2010 m. sausio 20 d. nenumatytą ple-

narinį posėdį;

– Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžius, vykusius 2010 m. sausio 15, 20 d.

8.4. Seimo narys L. Karalius Seimo posėdžių sekretoriatui ir Seimo Sveikatos rei-

kalų komiteto pirmininkui nepranešė, kad nedalyvaus 2010 m. sausio mėn. vyksian-

čiuose Seimo plenariniuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose.

9. Seimo narys L. Karalius savo nedalyvavimą pratęstoje Seimo III (rudens) sesi-

joje iš esmės grindžia tuo, kad nors jis, siekdamas dalyvauti pratęstoje Seimo rudens

sesijoje, dėjo visas pastangas pakeisti grįžimo iš Bankoko į Vilnių datą, jam to pada-

ryti nepavyko. Taigi būtina išsiaiškinti, ar minėtus Seimo nario L. Karaliaus teiginius

patvirtina šioje konstitucinės justicijos byloje surinkti įrodymai. Šiame kontekste pa-

žymėtina, kad:

9.1. Kaip minėta, Seimo narys L. Karalius ir kelionės organizatorės UAB „Tez

Tour“ atstovė UAB „Irmusta“ 2009 m. gruodžio 8 d. UAB „Tez Tour“ vardu suda-


rė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 8602294, pagal kurią UAB „Tez Tour“ įsi-

pareigojo suteikti vežimo iš Vilniaus (2009 m. gruodžio 29 d. 19.50 val.) į Bankoką

(2009 m. gruodžio 30 d. 12.15 val.) ir iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d. 13.30 val.) į

Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.) paslaugas. Ši sutartis keičiama ir papildoma

nebuvo. Taigi pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 8602294 UAB „Tez Tour“

įsipareigojo inter alia Seimo nariui L. Karaliui sutartyje nurodytu laiku ir sąlygomis

suteikti vežimo iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d. 13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio

13 d. 21.55 val.) paslaugą, o Seimo narys L. Karalius įgijo teisę inter alia skristi minė-

tu maršrutu.

9.2. Taip pat minėta, jog UAB „Irmusta“ direktorė I. Ozerdem Specialiajai tyri-

mo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad Seimo narys L. Ka-

ralius prašė perkelti grįžimo datą į turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. 8602294

nurodytą 2010 m. sausio 13 d., bet prašymo patenkinti nepavyko, nes jo vardu rezer-

vacijos šiai datai nebuvo; tačiau apklausiama kaip liudytoja Konstituciniam Teismui

ji paaiškino ir tai, kad Seimo narys L. Karalius į skrydį iš Bankoko (2010 m. sausio

13 d. 13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.) nenuvyko. Taigi I. Ozerdem

paaiškinimai Konstituciniam Teismui, vertinami turizmo paslaugų teikimo sutarties

Nr. 8602294 kontekste, paneigia Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo na-

riui L. Karaliui duotus parodymus. Kadangi dėl Seimo nario L. Karaliaus kelionės po

Azijos valstybes grįžimo aplinkybių liudytoja I. Ozerdem Specialiajai tyrimo komisi-

jai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui ir Konstituciniam Teismui aiškino skirtingai,

jos parodymai vertintini kaip prieštaringi, todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitu-

cinės justicijos byloje jais nesirems.

9.3. Minėta, kad UAB „BPC Travel“ generalinis direktorius G. Aukštuolis Spe-

cialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui bei Konstituciniam

Teismui nurodė, kad Seimo narys L. Karalius 2009 m. gruodžio 28 d. žodžiu kreipė-

si į UAB „BPC Travel“ bei prašė surasti galimybę pakeisti kelionės grįžimo skrydžio

Bankokas–Vilnius datą į 2010 m. sausio 12 d., tačiau 2009 m. gruodžio 29 d. Seimo

narys L. Karalius buvo žodžiu informuotas, kad pakeisti skrydžio datos UAB „BPC

Travel“ neturi galimybės. Taigi Seimo narys L. Karalius UAB „BPC Travel“ prašė pa-

keisti kelionės grįžimo skrydžio Bankokas–Vilnius datą į 2010 m. sausio 12 d., o ne

suteikti galimybę grįžti į Lietuvą turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. 8602294 nu-

statytu reisu, t. y. iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d. 13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sau-

sio 13 d. 21.55 val.). Vadinasi, G. Aukštuolio parodymai nei paneigia, nei patvirtina

faktą, jog Seimo narys L. Karalius turėjo galimybę grįžti į Lietuvą turizmo paslaugų

teikimo sutartyje Nr. 8602294 nustatytu reisu, t. y. iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d.

13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.).

9.4. Minėta, kad UAB „Tez Tour“ direktorius A. Sukovas Specialiajai tyrimo

komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui ir Konstituciniam Teismui nurodė,

jog L. Karalius neatvyko į skrydį iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d. 13.30 val.) į Vil-

nių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.), jo neatvykimo į skrydį priežastis nėra žinoma.


Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojas A. Sukovas patvirtino Specialiajai tyrimo

komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui savo duotus rašytinius paaiškinimus

ir papildomai paliudijo, kad „visi kelionės dokumentai atitinka sutartį“, pagal turiz-

mo paslaugų teikimo sutartį Nr. 8602294 Seimo nario L. Karaliaus kelionė prasidėjo

2009 m. gruodžio 29 d. ir turėjo pasibaigti 2010 m. sausio 13 d.

9.5. Minėta ir tai, kad Seimo narys L. Karalius visų apklausų metu teigė, kad iki

2010 m. sausio 20 d. jis neturėjo galimybės paskambinti į Lietuvą, nes buvo tokio-

se vietose, kur nėra telekomunikacijų. Šie jo parodymai vertintini kritiškai, nes iš jo

pateiktame diplomatiniame pase esančių sienų kirtimo spaudų matyti, kad 2009 m.

gruodžio 30 d. ir 2010 m. sausio 12 d. jis kirto Tailando Karalystės, o 2010 m. sausio

13 d. (tą dieną, kai pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 8602294 jis turėjo būti

Bankoko oro uoste) – Singapūro Respublikos sienas, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 29 d.

iki 2010 m. sausio 20 d. buvo inter alia tokiose vietovėse (oro uostuose, sienų kirtimo

punktuose ir pan.), kur yra galimybė pasinaudoti ryšio technologijomis.

Taigi Seimo narys L. Karalius asmeninės kelionės po Azijos valstybes metu

objektyviai turėjo galimybę susisiekti su Seimu ir Seimo posėdžių sekretoriatui, Sei-

mo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui pranešti, kad nedalyvaus 2010 m. sau-

sio mėn. Seimo plenariniuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose.

10. Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad pagal sutartį Seimo na-

rys L. Karalius turėjo galimybių pasinaudoti teise turizmo paslaugų teikimo sutarty-

je Nr. 8602294 nurodytu laiku ir sąlygomis sugrįžti iš Bankoko (2010 m. sausio 13 d.

13.30 val.) į Vilnių (2010 m. sausio 13 d. 21.55 val.), tačiau į skrydį neatvyko. Nuo

2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. sausio 20 d. turėjo galimybę susisiekti su Seimu

ir Seimo posėdžių sekretoriatui, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui pra-

nešti, kad nedalyvaus 2010 m. sausio mėn. vyksiančiuose Seimo plenariniuose po-

sėdžiuose, Seimo Sveikatos reikalų komiteto, kurio narys jis yra, posėdžiuose, tačiau

šiomis galimybėmis nepasinaudojo.

Vadinasi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Seimo nario L. Karaliaus paaiš-

kinimai, jog jis, „siekdamas dalyvauti pratęstoje Seimo rudens sesijoje, dėjo visas pa-

stangas pakeisti grįžimo iš Bankoko į Vilnių datą, tačiau jam to padaryti nepavyko“,

neatitinka tikrovės, taigi jie nėra nuoširdūs.

11. Taigi konstatuotina, kad Seimo narys L. Karalius sąmoningai dėl asmeninių

priežasčių, apie tai iš anksto nepranešęs Seimo posėdžių sekretoriatui, Seimo Sveikatos

reikalų komiteto pirmininkui nedalyvavo Seimo plenariniuose posėdžiuose (2010 m.

sausio 13 d. iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti, 2010 m.

sausio 14, 19 ir 21 d. vykusiuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuo-

se bei 2010 m. sausio 20 d. vykusiame nenumatytame plenariniame posėdyje), taip pat

Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, vykusiuose 2010 m. sausio 15, 20 d.

12. Minėta, kad Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas supo-

nuoja Seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą daly-

vauti Seimo posėdžiuose; Seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti Seimo darbe


apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys

jis yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute nustatytus

Seimo nario įgaliojimus.

13. Seimo narių dalyvavimą Seimo darbe, inter alia Seimo posėdžiuose, Seimo

komiteto posėdžiuose, reglamentuoja Seimo statutas (1998 m. gruodžio 22 d. redak-

cija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais).

13.1. Seimo statuto 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2, 5 daly-

se inter alia nustatyta:

„1. Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose.

2. Kiekvienas Seimo narys, išskyrus Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką,

turi būti kurio nors komiteto narys ir dalyvauti jo darbe <...>

5. Seimo narys privalo dalyvauti <...> Seimo komitetų <...>, kurių narys jis yra,

posėdžiuose.“

13.2. Seimo statuto 11 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2, 3 ir 5 da-

lyse nustatyta:

„2. Jeigu Seimo narys negali dalyvauti Seimo posėdyje, Seimo komiteto <...> po-

sėdyje, apie tai iš anksto, o jeigu negali iš anksto, – ne vėliau kaip per savaitę privalo

pranešti atitinkamai Seimo posėdžių sekretoriatui, komiteto <...> pirmininkui, nuro-

dydamas nedalyvavimo priežastis.

3. Nedalyvavimo Seimo posėdyje, taip pat nedalyvavimo Seimo komiteto <...>

posėdyje svarbiomis pateisinamomis priežastimis laikomas Seimo nario laikinasis

nedarbingumas, komandiruotė, atostogos vaikui prižiūrėti ar kitos svarbios aplinky-

bės, taip pat nedalyvavimas posėdžiuose Seimo valdybos pritarimu. Jei Seimo narys

nepraneša, kad posėdyje nedalyvaus, arba nenurodo nedalyvavimo priežasčių, laiko-

ma, kad posėdis praleistas be svarbios pateisinamos priežasties.

<...>

5. Etikos ir procedūrų komisija sprendžia, ar nedalyvavimo Seimo posėdyje prie-

žastys svarbios ir pateisinamos, Seimo komitetų <...> pirmininkai sprendžia, ar neda-

lyvavimo Seimo komiteto <...> posėdyje priežastys svarbios ir pateisinamos. Ginčus,

ar nedalyvavimo komiteto <...> posėdyje priežastys svarbios ir pateisinamos, spren-

džia Etikos ir procedūrų komisija, atsižvelgusi į atitinkamų komitetų <...> pirminin-

kų išvadas ir Seimo nario paaiškinimus.“

13.3. Seimo statuto 156 straipsnyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta:

„Seimo veikla yra nepertraukiama. Seimo nario darbo laiką Seimo sesijų metu

nustato Seimo valdyba. Seimo narys laiką tarp Seimo sesijų, jeigu jis neturi dalyvauti

Seimo komitetų, komisijų posėdžiuose, planuoja savarankiškai.“

14. Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2010 m. vasario 19 d. ir kovo 2 d. išvado-

se konstatavo, kad Seimo narys L. Karalius pratęstos Seimo III (rudens) sesijos metu

keliavo po Azijos valstybes prieš tai negavęs Seimo valdybos pritarimo ir 2010 m.

sausio mėn. be svarbios ir pateisinamos priežasties praleido visus Seimo plenarinius

posėdžius.


Seimo Sveikatos reikalų komitetas 2010 m. balandžio 1 d. rašte konstatavo, kad

Seimo narys L. Karalius be pateisinamos priežasties nedalyvavo 2010 m. sausio 15,

20 d. vykusiuose šio komiteto posėdžiuose.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo narys L. Karalius paaiški-

no, kad mėnesio poilsinę kelionę į Azijos valstybes buvo suplanavęs, nes „Seimo na-

rys laiką tarp sesijų gali planuoti savarankiškai“. Kaip minėta, pagal Seimo statuto

156 straipsnį (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) Seimo narys laiką tarp Seimo sesijų,

jeigu jis neturi dalyvauti Seimo komitetų, komisijų posėdžiuose, planuoja savaran-

kiškai. Minėta ir tai, kad Seimo narys L. Karalius visus Seimo plenarinius posėdžius

ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusius posėdžius pra-

leido pratęstos Seimo III (rudens) sesijos metu, žinodamas, kad ši Seimo sesija yra

pratęsta. Vadinasi, šiuo atveju Seimo narys L. Karalius Seimo statuto 156 straipsnio

(2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata negalėjo remtis.

15. Taigi konstatuotina, jog Seimo narys L. Karalius, žinodamas, kad Seimo

III (rudens) sesija yra pratęsta, negavęs Seimo valdybos pritarimo ir apie tai neprane-

šęs Seimo posėdžio sekretoriatui, pratęstos Seimo III (rudens) sesijos metu asmeni-

niais tikslais keliavo po Azijos valstybes ir dėl to be svarbių ir pateisinamų priežasčių

nedalyvavo Seimo plenariniuose posėdžiuose (2010 m. sausio 13 d. iškilmingame po-

sėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti; 2010 m. sausio 14, 19 ir 21 d. vyku-

siuose rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose bei 2010 m. sausio 20 d.

vykusiame nenumatytame plenariniame posėdyje), taip pat Seimo Sveikatos reikalų

komiteto posėdžiuose, vykusiuose 2010 m. sausio 15, 20 d.

16. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Seimo nario L. Ka-

raliaus veiksmai – išvykimas į užsienio kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisina-

mos priežasties 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose

posėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto

posėdžiuose, prieštarauja Seimo statuto 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redak-

cija) 1, 2, 5 dalių ir 11 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2, 3 dalių nuo-

statoms.

17. Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas Seimo narys vi-

sas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai jis Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos

Respublikai, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vado-

vaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali

būti varžomi jokių mandatų.

18. Minėta, kad Seimo nario priesaikos tekstas yra nustatytas Lietuvos Respubli-

kos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris yra

Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje; Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai

reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vyk-

dyti jos Konstituciją ir įstatymus; prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja

laikytis visų konstitucinių vertybių, sąžiningai tarnauti Tėvynei; Seimo nario priesai-

kos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas Sei-


mo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika,

ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

19. Minėta, kad valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstituci-

nio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios

įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja Konstitucija. Taip pat paminėtina,

kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės

sistema ir pati Konstitucija, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose,

demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje

turi vadovautis įstatymais ir teise.

20. Minėta, kad pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus politikas;

Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo,

veik los nepertraukiamumą; Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas

suponuoja Seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą

dalyvauti Seimo posėdžiuose; Seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti Seimo dar-

be apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių, kurių na-

rys jis yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute nustatytus

Seimo nario įgaliojimus.

Minėta ir tai, kad galimos tokios situacijos, kai Seimo narys dėl ypač svarbių as-

meninių, kitų pateisinamų priežasčių negali tam tikrą laiką dalyvauti Seimo, Seimo

komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose ir (arba) tam

tik rą laiką negali vykdyti kitų Seimo nario pareigų; toks Seimo narys minėtais atvejais

turi kreiptis į įstatyme (Seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką neda-

lyvauti Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posė-

džiuose, tą laiką nevykdyti kitų Seimo nario pareigų; negavusio tokio leidimo Seimo

nario nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys

jis yra, posėdžiuose, kitų Seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas.

Taip pat minėta, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkš-

tus Konstitucijos pažeidimas. Sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai

pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, at-

likimo aplinkybes, laiką, vietą, sistemingumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens el-

gesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes.

Taip pat minėta, kad ištikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimy-

bės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu

yra šiurkščiai pažeidžiama ir Konstitucija, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu

yra ir priesaikos sulaužymas.

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip

minėta:

– Seimo narys L. Karalius, išvykdamas į kelionę po Azijos valstybes, žinojo, kad

Seimo III (rudens) sesija yra pratęsta iki 2010 m. sausio 21 d., tačiau neprašė Seimo val-

dybos pritarimo išvykimui ir apie išvykimą nepranešė Seimo posėdžio sekretoriatui;


– pratęstos Seimo III (rudens) sesijos metu ilgą laiką po Azijos valstybes keliavo

asmeniniais tikslais ir dėl to be svarbių ir pateisinamų priežasčių nedalyvavo Seimo

plenariniuose posėdžiuose (2010 m. sausio 13 d. iškilmingame posėdyje, skirtame

Laisvės gynėjų dienai paminėti, 2010 m. sausio 14, 19 ir 21 d. vykusiuose rytiniuose

ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose bei 2010 m. sausio 20 d. vykusiame nenu-

matytame plenariniame posėdyje), taip pat Seimo Sveikatos reikalų komiteto posė-

džiuose, vykusiuose 2010 m. sausio 15, 20 d.;

– pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 8602294 turėdamas teisę grįžti į

Lietuvą 2010 m. sausio 13 d. ir turėti galimybę dalyvauti minėtuose 2010 m. sausio

mėn. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose, taip pat Seimo Sveikatos reikalų

komiteto posėdžiuose, Seimo narys L. Karalius be svarbių ir pateisinamų priežasčių

šia teise nepasinaudojo;

– Seimo narys L. Karalius neišnaudojo nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m.

sausio 20 d. buvusių galimybių susisiekti su Seimu ir Seimo posėdžių sekretoriatui

pranešti, kad nedalyvaus 2010 m. sausio mėn. vyksiančiuose Seimo plenariniuose

posėdžiuose;

– Seimo narys L. Karalius savo nedalyvavimą 2010 m. sausio mėn. vykusiuose

Seimo plenariniuose posėdžiuose, taip pat Seimo Sveikatos reikalų komiteto posė-

džiuose aiškino priežastimis, kurios šioje byloje paneigtos surinktais ir Konstitucinio

Teismo įvertintais įrodymais. Taigi Seimo nario L. Karaliaus paaiškinimai dėl minėto

nedalyvavimo Seimo plenariniuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose

nėra nuoseklūs ir nuoširdūs.

22. Minėta, kad Seimo narys L. Karalius savo Seimo nario pažymėjimą prieš iš-

vykdamas į asmeninę kelionę po Azijos valstybes paliko tuometinės Seimo frakcijos

„Viena Lietuva“ patalpose.

Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje konstatuota, kad Seimo narys A. Sacharukas

Seimo 2010 m. sausio 14 ir 19 d. plenariniuose posėdžiuose naudojosi Seimo nario

L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu ir 8 kartus sąmoningai balsavo už jį; šiais veiks-

mais Seimo narys A. Sacharukas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad Seimo narys L. Ka-

ralius, išvykęs į užsienio kelionę po Azijos valstybes ir dėl to be svarbių ir pateisinamų

priežasčių nedalyvavęs 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenari-

niuose posėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų ko-

miteto posėdžiuose, savo pareigas ėjo nesąžiningai, veikė savo asmeninius interesus

iškeldamas aukščiau už Tautos ir valstybės interesus, sąmoningai nevykdė Seimo na-

riui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų, taip parodė nepagarbą Konstitu-

cijai ir įstatymams, taigi neveikė taip, kaip įpareigoja duota priesaika. Šiais veiksmais

jis diskreditavo Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą. Tokiais veiksmais Seimo

narys L. Karalius sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

24. Konstatuotina, kad Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – išvykimas į užsienio

kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisinamos priežasties 2010 m. sausio 13, 14, 19,


20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vy-

kusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, prieštarauja Konstitucijai.

Šiais veiksmais Seimo narys L. Karalius sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Kons-

tituciją.

VII



klausimo dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai, kuriais jis, išgalvotais

ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą Seimo ple-

nariniuose posėdžiuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia

melavo Seimui, prieštarauja Konstitucijai, pateikimo.


prašo pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštarauja inter alia Seimo nario L. Karaliaus

veiksmai, kuriais jis, išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo

nedalyvavimą Seimo plenariniuose posėdžiuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto

posėdžiuose, tyčia melavo Seimui.

2. Pažymėtina, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui išvada buvo grindžiama faktais, susijusiais su Seimo nario L. Karaliaus

padėjėjos-sekretorės V. Vaičiulienės iš Seimo nario L. Karaliaus elektroninio pašto

dėžutės 2010 m. sausio 14 ir 19 d. išsiųstų elektroninių laiškų dėl jo nedalyvavimo

2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose

turiniu, jų parašymo aplinkybėmis, taip pat su Seimo nario L. Karaliaus turimo tar-

nybinio telefono (Nr. 8616XXXXX) detaliame pokalbių sąraše nurodyta informacija.

Taigi Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja su nurodytais faktais

susiję Seimo nario L. Karaliaus veiksmai, kuriais jis, pasak pareiškėjo – Seimo, išgal-

votais ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą 2010 m.

sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia me-

lavo Seimui.


inter alia nurodoma, kad L. Karaliaus paaiškinimuose ir atsakymuose dėl nedalyva-

vimo 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20 ir 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posė-

džiuose bei 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto

posėdžiuose meluojama Seimui, pateikiami išgalvoti, tikrovės neatitinkantys, klaidi-

nantys faktai, tam tikri svarbūs faktai, turintys reikšmę faktinių aplinkybių patvirti-

nimui, nutylimi. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Seimo atstovo V. P. Andriukaičio

nuomone, melavimas Seimo komitetui yra tas pats, kas melavimas Seimui.


cialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui (Specialiosios tyri-

mo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m.

kovo 26 d. raštas, KTb, t. VII, l. 174–179) pažymima, kad jis savo padėjėjai-sekretorei


V. Vaičiulienei niekada nedavė jokių nurodymų „dangstyti <...> kelionės melagingais

ir tikrovės neatitinkančiais faktais“. V. Vaičiulienė iki jo išvykimo buvo informuo-

ta apie tai, kad jis kreipėsi į kelionių agentūrą su prašymu pakeisti grįžimo į Lietuvą

laiką į 2010 m. sausio 12 d., apie apsilankymą Klaipėdos apygardoje, kuris įvyktų tuo

atveju, jei pasisektų pakeisti kelionės laiką, taip pat apie tai, kad jo tėvas turi sveikatos

problemų ir bus operuojamas ir kad jis ketina tam tikrą laiką pabūti su tėvu. V. Vai-

čiulienė, rašydama elektroninius laiškus Seimo Sveikatos reikalų komitetui, neturėjo

galimybės susisiekti su juo, o manydama, kad jis grįžo į Lietuvą, klaidingai nurodė,

kad jis esą yra išvykęs į Klaipėdos apygardą bei slaugo (lanko) tėvą.


šytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui teigiama, kad Specialiosios ty-

rimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvada: „Surinkti ir įvertinti

įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina antrojo kaltinimo suinteresuo-

tam asmeniui – dėl melavimo Seimui apie savo nedalyvavimą Seimo ir Seimo Svei-

katos reikalų komiteto posėdžiuose dangstant išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais

faktais – pagrįstumą“ grindžiama ne objektyviais faktais ir duomenimis, o spėlionė-

mis ir prielaidomis, kadangi nei Seimo nario L. Karaliaus, nei jo padėjėjos-sekretorės

V. Vaičiulienės paaiškinimai bei jos tarnybinio telefono 2010 m. sausio mėn. detalus

pokalbių sąrašas šio fakto nepatvirtina. S. Žentelio nuomone, tirti šių veiksmų atitik-

tį Konstitucijai nėra jokio pagrindo, o Konstitucinis Teismas šioje dalyje bylą turėtų

nutraukti.

6. Seimo narys L. Karalius Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad nedavė

nurodymų savo padėjėjai-sekretorei V. Vaičiulienei 2010 m. sausio 14 ir 19 d. parašy-

ti elektroninius laiškus Seimo Sveikatos reikalų komitetui. V. Vaičiulienė juos parašė

neteisingai supratusi jų pokalbį, per kurį kažkokiame kontekste jis paminėjo, kad grį-

žęs turės suspėti nuvykti į Klaipėdos apygardą ir kad sausio mėn. antrojoje pusėje jo

tėvui bus daroma operacija. Šis pokalbis įvyko iki Seimo nario L. Karaliaus išvykimo

į kelionę po Azijos valstybes.

Aiškindamas savo padėjėjos-sekretorės V. Vaičiulienės 2010 m. sausio 12 d.

8.49 val. skambučio ir 8.53 val. parašytos SMS žinutės į Tailandą aplinkybes Seimo

narys L. Karalius paaiškino, kad jis, pasinaudojęs viešbučio, kuriame gyveno, dar-

buotojo mobiliuoju telefonu, bandė susisiekti su savo padėjėja-sekretore, tačiau jam

nepavyko to padaryti. Vėliau V. Vaičiulienė, matyt, radusi praleistą skambutį, taip pat

bandė su juo susisiekti, bet jo prie to telefono aparato jau nebuvo. Seimo narys L. Ka-

ralius nurodė, kad pirmą kartą į Lietuvą jam pavyko prisiskambinti apie sausio 20 d.,

kai žiniasklaidoje jau buvo prasidėjęs „triukšmas dėl visos šitos istorijos“.

Taip pat Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad anksčiau negalėjo susisiekti su

Lietuva, nes buvo tokiose vietose, kur nėra telekomunikacijų.

7. Seimo nario L. Karaliaus atstovas S. Žentelis Konstitucinio Teismo posėdyje

iš esmės pakartojo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam

Teismui pateiktus argumentus.


8. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

8.1. Seime 2010 m. sausio mėn. įvyko trys Seimo Sveikatos reikalų komiteto po-

sėdžiai (2010 m. sausio 13, 15 ir 20 d.), visuose juose Seimo narys L. Karalius nedaly-

vavo (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga,

Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. balandžio 1 d. raštas Nr. V-2010-1931,

KTb, t. X, l. 87).

8.2. Apie Seimo nario L. Karaliaus nedalyvavimą 2010 m. sausio 15, 20 d. vyku-

siuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose jo padėjėja-sekretorė V. Vaičiu-

lienė informavo šio Seimo komiteto padėjėją-sekretorę V. Gegužinskaitę, iš Seimo

nario L. Karaliaus elektroninio pašto dėžutės išsiųsdama elektroninius laiškus (Spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, 2010 m.

sausio 14 d., 2010 m. sausio 19 d. elektroniniai laiškai, KTb, t. II, l. 136–137). Šiuo-

se elektroniniuose laiškuose nurodyta, kad Seimo narys L. Karalius negalės dalyvau-

ti Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 15 d. posėdyje dėl „nenumatytos

išvykos į Klaipėdos apygardą“, o 2010 m. sausio 20 d. posėdyje – dėl „po operacijos

staiga smarkiai pablogėjusios tėvelio sveikatos“, taip pat kad informacija pateikiama

„Seimo nario Lino Karaliaus pavedimu“: „Ką tik gavau informaciją iš Lino Kara-

liaus“.

Seimo nario L. Karaliaus padėjėja-sekretorė V. Vaičiulienė, aiškindama elektro-

ninių laiškų dėl jo nedalyvavimo Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 15,

20 d. vykusiuose posėdžiuose išsiuntimo aplinkybes, 2010 m. kovo 30 d. Specialiajai

tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, jog prieš išvykdamas

į suplanuotą kelionę po Azijos valstybes Seimo narys ją informavo, kad, dėl pratęstos

Seimo sesijos siekdamas pakeisti savo grįžimo į Lietuvą bilietų datą, kreipėsi į kelio-

nių agentūrą, 2010 m. sausio 15 d. ketina vykti į Klaipėdos apygardą, o sausio 18 d.

bus operuojamas jo tėvas. V. Vaičiulienė taip pat nurodė, kad, siekdama pagrįsti Sei-

mo nario L. Karaliaus nedalyvavimą Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sau-

sio 15, 20 d. vykusiuose posėdžiuose, jai žinomą informaciją apie Seimo nario išvyką

į Klaipėdos apygardą bei jo slaugomą tėvą šiam komitetui suteikė po to, kai jai su Sei-

mo nariu nepavyko susisiekti nei telefonu, nei elektroniniu paštu (Specialiosios tyri-

mo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, V. Vaičiulienės 2010 m.

kovo 30 d. raštas Nr. V-2010-1896, KTb, t. X, l. 89–90).


L. Karaliui papildomai nurodė, kad prieš išvykdamas V. Vaičiulienę informavo, jog

grįžęs iš kelionės po Azijos valstybes ketina vykti į Klaipėdos miestą darbo reikalais,

kur buvo suplanavęs „eilę susitikimų su medicinos darbuotojais, su Klaipėdos krau-

jo centru, su kai kurių mokinių tėvais“, kad 2010 m. sausio 18 d. jo tėvui bus daroma

operacija ir prireikus jis turės jam pagelbėti (Specialiosios tyrimo komisijos dėl ap-

kaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. balandžio 2 d. apklau-

sos stenograma, KTb, t. VII, l. 195, 201). Seimo nario L. Karaliaus tėvui J. M. 2010 m.

sausio 18 d. buvo atlikta operacija (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Sei-


mo nariui L. Karaliui medžiaga, chirurginės operacijos protokolas Nr. 7, KTb, t. VII,

l. 193).

9. Byloje nustatyta ir tai, kad:

– iš Seimo nario L. Karaliaus turimo tarnybinio telefono (Nr. 8616XXXXX)

2010 m. sausio 12 d. 8.49 val. skambinta į Tailandą (Nr. 00668694XXXXX), o 8.53 val.

siųsta SMS žinutė (Nr. 668694XXXXX) (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos

Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir

telekomunikacijų departamento 2010 m. kovo 31 d. raštas Nr. V-2010-1883, KTb,

t. X, l. 99–105);

– UAB „Omnitel“ Administravimo skyriaus vadovas Vidmantas Venckūnas

2010 m. rugpjūčio 17 d. Konstituciniam Teismui inter alia pranešė, kad pateikti duo-

menų apie telefono ryšio numerius, iš kurių nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m.

vasario 4 d. buvo skambinta į „Omnitel“ tinklui priklausantį telefono ryšio numerį

8616XXXXX, neturi galimybės, nes tokie duomenys yra saugomi tik 6 mėnesius ir

nėra išlikę (V. Venckūno 2010 m. rugpjūčio 17 d. raštas, KTb, t. II, l. 149).

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, jog Seimo narys L. Karalius,

žinodamas, kad Seimo III (rudens) sesija yra pratęsta, negavęs Seimo valdybos pri-

tarimo ir apie tai nepranešęs Seimo posėdžio sekretoriatui, pratęstos Seimo III (ru-

dens) sesijos metu asmeniniais tikslais keliavo po Azijos valstybes ir dėl to be svarbių

ir pateisinamų priežasčių nedalyvavo inter alia Seimo Sveikatos reikalų komiteto po-

sėdžiuose, vykusiuose 2010 m. sausio 15, 20 d.

11. Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. balandžio 1 d. raštas

Nr. V-2010-1931, Seimo nario L. Karaliaus padėjėjos-sekretorės V. Vaičiulienės

2010 m. sausio 14 ir 19 d. iš šio Seimo nario elektroninio pašto dėžutės išsiųsti elekt-

roniniai laiškai Seimo Sveikatos reikalų komiteto padėjėjai-sekretorei V. Gegužins-

kaitei, Seimo nario L. Karaliaus ir V. Vaičiulienės paaiškinimai Specialiajai tyrimo

komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui, Seimo nario L. Karaliaus paaiškini-

mai Konstituciniam Teismui rodo, kad Seimo nario L. Karaliaus padėjėjos-sekretorės

V. Vaičiulienės elektroniniuose laiškuose, kuriuose ji aiškino Seimo nario L. Karaliaus

nedalyvavimo Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose

posėdžiuose priežastis, pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad Seimo

narys L. Karalius Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 15 d. posėdyje ne-

galės dalyvauti dėl „nenumatytos išvykos į Klaipėdos apygardą“, o 2010 m. sausio 20 d.

posėdyje – dėl „po operacijos staiga smarkiai pablogėjusios tėvelio sveikatos“.

12. Šiame kontekste konstatuotina, kad nors iš Seimo nario L. Karaliaus turi-

mo tarnybinio telefono (Nr. 8616XXXXX) 2010 m. sausio 12 d. 8.49 val. skambinta į

Tailandą (Nr. 00668694XXXXX), o 8.53 val. siųsta SMS žinutė (Nr. 668694XXXXX),

tačiau nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad minėto te-

lefoninio pokalbio ir SMS žinutės siuntimo metu telefonu Nr. 00668694XXXXX nau-

dojosi Seimo narys L. Karalius, taip pat nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis

būtų galima teigti, kad minėtas telefoninis pokalbis įvyko ir SMS žinutę Seimo narys


L. Karalius gavo, nėra žinoma, apie ką per šiuos pokalbius buvo kalbėta (jeigu išvis

buvo kalbėta) ir (arba) kokia informacija SMS žinute buvo perduota (jei išvis kokia

nors informacija buvo perduota).

Atsižvelgiant į tai ir įvertinus kitus šioje konstitucinės justicijos byloje nusta-

tytus duomenis (inter alia tai, kad Seimo narys L. Karalius prieš išvykdamas savo

padėjėją-sekretorę V. Vaičiulienę informavo, jog grįžęs ketina vykti į Klaipėdos mies-

tą darbo reikalais, o sausio 18 d. jo tėvui bus daroma operacija), konstatuotina, kad

nėra pagrindo teigti, jog Seimo nario L. Karaliaus padėjėja-sekretorė V. Vaičiulienė

2010 m. sausio 14 ir 19 d. elektroninius laiškus Seimo sveikatos reikalų komiteto pa-

dėjėjai-sekretorei V. Gegužinskaitei išsiuntė Seimo nario L. Karaliaus nurodymu.

13. Vadinasi, nėra pagrindo Seimo nario L. Karaliaus padėjėjos-sekretorės V. Vai-

čiulienės pasirašytuose 2010 m. sausio 14 ir 19 d. elektroniniuose laiškuose nurodytą

informaciją apie Seimo nario L. Karaliaus nedalyvavimą Seimo Sveikatos reikalų ko-

miteto 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose posėdžiuose vertinti kaip šio Seimo nario

melą išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais sąmoningai dangstant savo neda-

lyvavimą minėtuose posėdžiuose.

14. Įvertinus kartu su Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. XI-838 Kons-

tituciniam Teismui pateiktą Specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo nario L. Ka-

raliaus apkaltos medžiagą bei kitus rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui

gautus dokumentus, konstatuotina, kad nei Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos

Seimo nariui L. Karaliui surinko, nei pareiškėjas – Seimas pateikė objektyvių duome-

nų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Seimo narys L. Karalius, išgalvotais ir tik-

rovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą 2010 m. sausio 15,

20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Seimui.

Tokie duomenys nebuvo nustatyti ir Konstitucinio Teismo posėdyje.

15. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad Seimo narys

L. Karalius atliko Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 išdėstytame pa-

klausime nurodytus veiksmus, kuriais jis, pasak pareiškėjo – Seimo, išgalvotais ir tikro-

vės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą 2010 m. sausio 15, 20 d.

vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Seimui.

Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra objek-

tyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Seimo narys L. Karalius atli-

ko veiksmus, kurių atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti.


tucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu nėra veiks-

mo ar sprendimo, kurio atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti; Konstitucinio Teismo

įstatymo 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu

nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradė-

tą teiseną; pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo

nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio

Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.


17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis

dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 išdėstyto paklausimo dėl išva-

dos, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai, kuriais jis, išgalvotais ir tikrovės neatitin-

kančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavimą 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose

Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Seimui, prieštarauja

Konstitucijai, pateikimo nutrauktina.


69 straipsnio 3 dalimi ir 80 straipsniu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


„Dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“

išdėstyto paklausimo dėl išvados, ar Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Kara-

liaus veiksmai, kuriais jis, išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstyda-

mas savo nedalyvavimą 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos

Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Lietuvos Respublikos

Seimui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pateikimo nutraukia.

VIII



klausimo dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – Seimo nario pažy-

mėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių susidarė sąlygos šiuo

Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui, prieštarauja Konstitucijai,

pateikimo.

1. Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 išdėstytame paklausime pra-

šo inter alia pateikti išvadą, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – Seimo nario pa-

žymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių susidarė sąlygos šiuo

Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui, prieštarauja Konstitucijai.

2. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvado-

je nurodoma, kad Seimo narys L. Karalius prieš išvykdamas į užsienio kelionę paliko

Seimo nario pažymėjimą frakcijos „Viena Lietuva“ patalpose, nedėjo pastangų surasti

paliktą Seimo nario pažymėjimą, dėl to susidarė sąlygos šiuo pažymėjimu pasinaudo-

ti kitam asmeniui. Seimo narys žinojo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus reika-

lavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė ir nors padarinių (kad už jį Seimo narys

A. Sacharukas balsuotų Seimo salėje) nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.


šytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui teigiama, kad Seimo narys L. Ka-

ralius Seimo nario pažymėjimą frakcijos „Viena Lietuva“ patalpose paliko netyčia.

Šiuose jo veiksmuose negali būti nustatomas nusikalstamos veikos požymio – netie-

sioginės tyčios buvimas ar nebuvimas, kadangi Seimo nario pažymėjimo palikimas

ir pastangų surasti paliktą pažymėjimą nedėjimas, neužtraukia baudžiamosios atsa-

komybės.


S. Žentelio 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad by-

loje nėra duomenų, įrodančių, kad Seimo nario pažymėjimą frakcijos „Viena Lietuva“

patalpose Seimo narys L. Karalius paliko tyčia. Darydama prielaidą, kad Seimo na-

rio pažymėjimo palikimo sąmoningumą patvirtina aplinkybė, jog duodamas interviu

žurnalui „Žmonės“ Seimo narys L. Karalius teigė: „Svarbiais klausimais frakcija bal-

suoja vieningai. Todėl prieš išvykstant savo balsavimo teisę patikėjau jai“, Specialio-

ji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui visiškai neatsižvelgė į tai, kad

nei žurnalo „Žmonės“ žurnalistė L. Radzevičienė, nei žurnalo „Žmonės“ vyr. redak-

torė D. Lingienė (Žemaitytė) apklausos metu nepatvirtino, jog būtent šiuos teiginius

Seimo narys L. Karalius pasakė duodamas interviu ir jie žurnale buvo išspausdin-

ti pažodžiui. Aplinkybė, kad Seimo narys L. Karalius buvo supažindintas su interviu

tekstu ir jo neginčijo, jokiu būdu neįrodo, jog būtent šiuos teiginius jis pasakė duoda-

mas interviu ir jie buvo išspausdinta žurnalo numeryje pažodžiui, bei nepaneigia Sei-

mo nario L. Karaliaus paaiškinimų, jog žurnale „Žmonės“ išspausdinti teiginiai tėra

žurnalistės L. Radzevičienės interpretacija.

Taip pat nurodoma, kad nėra jokio teisėto pagrindo teigti, jog Seimo nario L. Kara-

liaus veiksmų – Seimo nario pažymėjimo palikimo padariniai yra Seimo nario A. Sacha-

ruko veiksmai – balsavimas jo vardu Seimo plenariniuose posėdžiuose, nes Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvados 3.4.2 punkte nustatyta,

kad „surinkti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti

išvados, kad Seimo nariai Linas Karalius ir Aleksandras Sacharukas turėjo išankstinį

susitarimą dėl balsavimo, siekiant pridengti Seimo nario Lino Karaliaus nedalyvavimą

Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisavinti valstybės biudžeto lėšas“.

4. Seimo narys L. Karalius Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad Seimo

nario pažymėjimą tarp dokumentų paliko netyčia, dėl neapdairumo. Kaip vėliau suži-

nojo, tai įvyko frakcijos „Viena Lietuva“ patalpose. Jis nedėjo pastangų surasti Seimo na-

rio pažymėjimą, nes dėl to, kad kaip tik tą dieną baigėsi Seimo rudens sesija ir kitą dieną

jo nereikėjo, jis nepastebėjo, kad jo neturi. Apie tai, kad neturi Seimo nario pažymėjimo,

sužinojo sausio 20 d., kai paskambino į Lietuvą, ir tik tuomet suprato jį palikęs.

Seimo narys L. Karalius paaiškino ir tai, kad žurnale „Žmonės“ parašyti žodžiai

„Taip. Svarbiais klausimais frakcija balsuoja vieningai, todėl dar prieš išvykstant savo

balsavimo teisę patikėjau jai. Esu Seimo naujokas ir nemaniau, kad padarau didelį

nusikaltimą. Seime tokie balsavimai nuolat vyksta. Kai kuriose šalyse tai yra įteisintas

reiškinys. Tarkim, Australijoje parlamento narys už save balsuoti gali raštiškai įgalioti

kolegą“ nereiškia, jog Seimo nario pažymėjimą jis paliko sąmoningai tam, kad kažkas

už jį balsuotų, nes savo Seimo nario pažymėjimą jis paliko netyčia, neatsargiai.

Taip pat Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad jis nebuvo supažindintas su tei-

sės aktais, kaip reikia saugoti pažymėjimą.

5. Seimo nario L. Karaliaus atstovas S. Žentelis Konstitucinio Teismo posėdyje

iš esmės pakartojo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam

Teismui pateiktus argumentus.



6.1. Vyriausioji rinkimų komisija 2007 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą

Nr. 292 „Dėl naujo tipo Seimo nario pažymėjimų“, kuris įsigaliojo 2007 m. rugsėjo

15 d. Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama inter alia į tai, kad 2007 m. rugsė-

jo 10 d. prasidėjus Seimo rudens sesijai naujoje Seimo posėdžių salėje pradės veikti

nauja balsavimo sistema, sprendimo 1 punktu nusprendė sutikti su Seimo kanceliari-

jos prašymu pagaminti naujo tipo Seimo nario pažymėjimus – elektronines balsavi-

mo korteles, kurios naudojamos Seimo nariui identifi kuoti bei balsuoti.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z. Vaigauskas 2010 m. kovo 26 d.

Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad „Sei-

mo nario pažymėjime yra sukurta balsavimo kortelės funkcija. <...> Seimo nario pa-

žymėjimas turi įrangą (mikroschemą), suderintą su Seimo posėdžių salės apsaugos

sistema <...> ir įrangą, suderintą su Seimo rūmų apsaugos sistema“ (Specialiosios ty-

rimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Z. Vaigausko 2010 m.

kovo 26 d. raštas Nr. 2-141(1.5.), KTb, t. VIII, l. 66–67). Šiuos faktus Z. Vaigauskas

patvirtino ir Konstitucinio Teismo posėdyje, kur jis buvo apklausiamas kaip specia-

listas, taip pat jis inter alia nurodė, kad jam nėra žinoma, ar yra teisės aktų, kuriais

būtų nustatyta Seimo nario pažymėjimo saugojimo tvarka (Konstitucinio Teismo po-

sėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 123).

6.2. Seimo narys L. Karalius Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo na-

riui L. Karaliui teigė, kad rudens sesija baigėsi Kalėdų laikotarpiu, ir jis prisimena tą

momentą, kai po Seimo plenarinio posėdžio užėjo į tuometinės Seimo frakcijos „Vie-

na Lietuva“ patalpas ir, būdamas pakilios nuotaikos, gal jau šiek tiek atsipalaidavęs,

sveikino kolegas ir sekretoriatą su artėjančiomis šventėmis. Tuo metu jis netyčia pa-

liko savo Seimo nario pažymėjimą. Seimo nario L. Karaliaus teigimu, tai jis pada-

rė tikrai nesąmoningai ir su Seimo nariu A. Sacharuku tikrai nesitarė dėl balsavimo.

Seimo narys L. Karalius teigė tikrai nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad Seimo narys

A. Sacharukas ketina už jį balsuoti Seimo plenariniame posėdyje (Specialiosios tyri-

mo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m.

balandžio 2 d. apklausos stenograma, KTb, t. VII, l. 195, 199, 201).

6.3. Seimo narys A. Sacharukas 2010 m. kovo 26 d. Specialiajai tyrimo komisi-

jai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad Seimo nario L. Karaliaus elekt-

roninę balsavimo kortelę jis rado tuometinėje „Viena Lietuva“ frakcijoje ant stalo tarp

dokumentų (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui me-

džiaga, A. Sacharuko 2010 m. kovo 26 d. raštas Nr. V-2010-1806, KTb, t. VI, l. 6).

Šiuos faktus jis patvirtino ir Konstitucinio Teismo posėdyje (Konstitucinio Teismo

posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 75, 137).

6.4. Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų depar-

tamentas 2010 m. kovo 24 d. Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui

L. Karaliui nurodė, kad Seimo narys A. Sacharukas iš jam priklausančios balsavimo

vietos balsavo už Seimo narį L. Karalių (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkal-


tos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų

ir telekomunikacijų departamento 2010 m. kovo 24 d. raštas Nr. V-2010-1723, KTb,

t. X, l. 59–61):

– Seimo 2010 m. sausio 14 d. rytiniame ir vakariniame posėdžiuose dėl: Seimo

nario pasiūlymo Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (nau-

ja redakcija) (Nr. XIP-1518(2); pritarimo Bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51,

54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143,

146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir Kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildymo bei

149 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui (Nr. XIP-812(2) po

svarstymo; Augalų sėklininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja re-

dakcija) (Nr. XIP-1180(2) priėmimo; pagrindinio komiteto siūlymo grąžinti iniciato-

riams tobulinti Veterinarijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (nauja redakcija)

(Nr. XIP-1570); pritarimo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (nauja re-

dakcija) (Nr. XIP-1570) po pateikimo; plenarinių posėdžių patikslintų darbotvarkių

tvirtinimo;

– Seimo 2010 m. sausio 19 d. rytiniame ir vakariniame posėdžiuose dėl: po-

sėdžio darbotvarkės tvirtinimo; Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl gali-

mo Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų

pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvados“ projekto ir išva-

dos (Nr. XIP-1604) priėmimo; Seimo nario pasiūlymo Asmenų, slapta bendradar-

biavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo,

įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui (nauja

redakcija) (Nr. XIP-571(2); pritarimo Visuomenės informavimo 2, 39 straipsnių pa-

keitimo ir papildymo įstatymo projektui (Nr. XIP-1638) po pateikimo.

6.5. Seimo narys L. Karalius 2010 m. vasario mėn. davė interviu žurnalui „Žmo-

nės“. Šiame interviu buvo išspausdinti tokie Seimo nario L. Karaliaus žodžiai: „Svar-

biais klausimais frakcija balsuoja vieningai. Todėl prieš išvykstant savo balsavimo

teisę patikėjau jai. Esu Seimo naujokas ir nemaniau, kad darau didelį nusikaltimą.

Seime tokie balsavimai nuolatos vyksta. Kai kuriose šalyse tai yra įteisintas reiškinys“

(žurnalas „Žmonės“, 2010, Nr. 6, KTb, t. II, l. 164, 165). Žurnalo „Žmonės“ vyr. re-

daktorė D. Lingienė (Žemaitytė) 2010 m. balandžio 6 d. Specialiajai tyrimo komisijai

dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nurodė, kad žurnalo „Žmonės“ redakcija neturi

galimybės pateikti Seimo nario L. Karaliaus interviu garso įrašo ar kitos medžiagos,

kadangi garso įrašas nebuvo daromas, o darbinė medžiaga nėra išlikusi (Specialiosios

tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, D. Lingienės (Že-

maitytės) 2010 m. balandžio 6 d. raštas, KTb, t. X, l. 238).

Atsakydama į Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Ka-

raliui klausimą apie Seimo nario L. Karaliaus 2010 m. vasario mėn. duoto interviu

žurnalui „Žmonės“ nurodytos citatos „svarbiausiais klausimais frakcijos balsuoja vie-

ningai“ tikslumą, šio žurnalo žurnalistė L. Radzevičienė, ėmusi interviu, teigė: „Aš ne-


manau, kad aš iškraipiau tiesą“; „Iš tikrųjų dabar labai sunku prisiminti šiuos dalykus“.

Šio žurnalo vyr. redaktorė D. Lingienė (Žemaitytė) teigė: „Tą tekstą skaitė L. Karalius,

ir tikrai mintis yra tokia, kokią jis pasakė“; „Šita citata buvo absoliučiai suderinta su

L. Karaliumi. Jeigu teismas paprašys mūsų įrodymų, iš tikrųjų mes juos turime – su-

derintą tekstą ir įrodymą, kad jis tikrai buvo skaitytas L. Karaliaus“ (Specia liosios ty-

rimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m.

balandžio 14 d. apklausos stenograma, KTb, t. VIII, l. 47, 51). D. Lingienė (Žemaity-

tė) pažymėjo: „Parašytas ir suredaguotas tekstas buvo nusiųstas L. Karaliui elektroni-

niu paštu. L. Karalius pataisė, kas jam kliuvo, kur jam atrodė klaidinga informacija,

ir atsiuntė tekstą atgal, sakydamas, kad štai yra toks tekstas. <...> mes turime galuti-

nai palaimintą, mūsų žargonu kalbant, L. Karaliaus tekstą. Yra palaimintas kiekvienas

sakinys, kuris yra parašytas šiame tekste“; Seimo narys L. Karalius susipažino su pa-

rengto interviu tekstu; jis nieko nesakė, tuos sakinius, tą citatą jis tikrai skaitė ir jeigu

jam kažkas būtų kliuvę, jis būtų tą pasakęs ir jie būtų su juo derinę tuos žodžius (Spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Kara-

liaus 2010 m. balandžio 14 d. apklausos stenograma, KTb, t. VIII, l. 51).

D. Lingienė (Žemaitytė) rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Konstituciniam

Teismui (Konstituciniame Teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 24 d.) nurodė: „Interviu

tekstas su Linu Karaliumi buvo suderintas elektroniniu paštu. Žurnalistės Laisvės Ra-

dzevičienės elektroninio pašto dėžutėje yra išlikęs laiškas su Lino Karaliaus pataisy-

mais“ ir pridėjo elektroninio laiško iš L. Radzevičienei priklausančios pašto dėžutės

kopiją. Seimo narys L. Karalius šiame elektroniniame laiške L. Radzevičienei para-

šė tokius žodžius: „Klausimų beveik nekeičiau, bet atsakymus pakoregavau. Tikiuosi

taip ir paliksite.“ Prie šio elektroninio laiško pridėtame dokumente „karaliuskambo-

dza.doc“ inter alia parašyta: „Svarbiais klausimais frakcija balsuoja vieningai. Todėl

prieš išvykstant savo balsavimo teisę patikėjau jai. Esu Seimo naujokas ir nemaniau,

kad darau didelį nusikaltimą. Seime tokie balsavimai nuolatos vyksta. Kai kuriose ša-

lyse tai yra įteisintas reiškinys“ (D. Lingienės (Žemaitytės) raštas (Konstituciniame

Teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 24 d.), KTb, t. II, l. 144–148, 153).

Šiame kontekste paminėtina, jog Seimo narys L. Karalius dėl interviu teksto su-

derinimo fakto pažymėjo, kad prieš tekstui atsirandant žurnale žurnalistas konspek-

tuoja ir rašo jį taip, kaip suprato savo sukonspektuotus žodžius, vėliau tekstą taiso

redaktoriai, ir „vis tiek fi nale gaunasi sugedęs telefonas“; viso straipsnio paimti ir per-

rašyti tikrai neįmanoma ir į tas smulkmenas jis nesigilino, nes nesitikėjo, kad bus ap-

kalta; jeigu būtų žinojęs, tai tą tekstą būtų rašęs su advokatu (Specialiosios tyrimo

komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. balan-

džio 16 d. apklausos stenograma, KTb, t. VIII, l. 108). Konstitucinio Teismo posėdy-

je Seimo narys L. Karalius paaiškino kad, interviu žurnalui „Žmonės“ išspausdintas

tekstas: „Svarbiais klausimais frakcija balsuoja vieningai. Todėl prieš išvykstant savo

balsavimo teisę patikėjau jai. Esu Seimo naujokas ir nemaniau, kad darau didelį nu-

sikaltimą. Seime tokie balsavimai nuolatos vyksta. Kai kuriose šalyse tai yra įteisintas


reiškinys“ yra netikslus, nes jis buvo neteisingai suprastas (Konstitucinio Teismo po-

sėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 53, 54).

Paminėtina ir tai, kad D. Lingienė (Žemaitytė) ir L. Radzevičienė, Konstitucinio

Teismo posėdyje paklaustos apie minėtą citatą, paliudijo, jog tai yra tiksliai perteikta

paties Seimo nario L. Karaliaus mintis, taip pat tai, kad visas tekstas su juo buvo deri-

namas; redaguojant tekstas buvo patrumpintas, tačiau dėl to negalėjo būti iškreiptos

mintys ir faktai, Seimo nario L. Karaliaus pateikti apie tai, kaip jis leido laiką kelionė-

je, ir faktai, dėl kurių Seimo nariui L. Karaliui pradėta apkaltos procedūra (Konstitu-

cinio Teismo posėdžio protokolas, KTb, t. XII, l. 95–98).

7. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje konstatuota, kad Seimo narys A. Sacharu-

kas Seimo 2010 m. sausio 14 ir 19 d. plenariniuose posėdžiuose naudojosi Seimo na-

rio L. Karaliaus pažymėjimu ir 8 kartus sąmoningai balsavo už; šiais veiksmais Seimo

narys A. Sacharukas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Spe-

cialiosios tyrimo komisijos dėl L. Karaliaus apkaltos išvados VIII skyriaus 3.1 punk-

te nustatyta: „Surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės

nepatvirtina Seimo narių grupės teikime nurodyto kaltinimo Seimo nariui Linui Ka-

raliui dėl sąmoningo savo Seimo nario pažymėjimo palikimo kitam Seimo nariui

Aleksandrui Sacharukui, sudarant jam galimybę pasinaudoti Lino Karaliaus balso

teise, ir galimo šių Seimo narių išankstinio susitarimo siekiant pridengti Seimo na-

rio Lino Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisa-

vinti valstybės biudžeto lėšas pagrįstumo.“ Pažymėtina ir tai, kad Specialioji tyrimo

komisija dėl L. Karaliaus apkaltos nenustatė, jog Seimo narys L. Karalius savo Seimo

nario pažymėjimą paliko kitam asmeniui, kad jis šiuo Seimo nario pažymėjimu ga-

lėtų pasinaudoti.

Taigi įvertinus kartu su Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. XI-838 Kons-

tituciniam Teismui pateiktą Specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo nario L. Ka-

raliaus apkaltos medžiagą bei kitus rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui

gautus dokumentus, konstatuotina, kad nei Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos

Seimo nariui L. Karaliui surinko, nei pareiškėjas – Seimas pateikė objektyvių duo-

menų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Seimo narys L. Karalius, savo Seimo

nario pažymėjimą paliko sąmoningai ir dėl to susidarė sąlygos šiuo Seimo nario pa-

žymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui. Tokie duomenys nebuvo nustatyti ir Konsti-

tucinio Teismo posėdyje.

Nenustačius šių aplinkybių, nėra galimybės padaryti išvadą, ar buvo atlikti Sei-

mo nario L. Karaliaus veiksmai, kurių atitiktį Konstitucijai prašoma tirti – Seimo na-

rio pažymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių susidarė sąlygos

šiuo Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui.

9. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra

objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Seimo narys L. Kara-

lius atliko veiksmus, kurių atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti.


10. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies

4 punktą Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo,

jeigu nėra veiksmo ar sprendimo, kurio atitiktį Konstitucijai reikėtų tikrinti; Kons-

titucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo na-

grinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu

nutraukia pradėtą teiseną; pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį,



Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalimi ir 80 straips-

niu bylos dalis dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 išdėstyto paklau-

simo dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmai – Seimo nario pažymėjimo

palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių susidarė sąlygos šiuo Seimo na-

rio pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui, prieštarauja Konstitucijai, pateikimo

nutrauktina.


69 straipsnio 3 dalimi ir 80 straipsniu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


„Dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“

išdėstyto paklausimo dėl išvados, ar Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Kara-

liaus veiksmai – Seimo nario pažymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti,

dėl kurių susidarė sąlygos šiuo Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui,

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pateikimo nutraukia.

IX

Dėl Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 „Dėl apkaltos Sei-

mo nariui Linui Karaliui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą“ išdėsty-

to paklausimo dėl išvados, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmas – jam išduoto

diplomatinio paso naudojimas asmeninės užsienio kelionės metu prieštarauja


1. Seimas 2010 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. XI-838 išdėstytame paklausime pra-

šo inter alia pateikti išvadą, ar Seimo nario L. Karaliaus veiksmas – jam išduoto diplo-

matinio paso naudojimas asmeninės užsienio kelionės metu prieštarauja Konstitucijai.


inter alia nurodoma, kad Seimo narys L. Karalius asmeninės užsienio kelionės metu

naudojosi jam išduotu diplomatiniu pasu. Nurodoma ir tai, kad ši komisija Seimo na-

rio L. Karaliaus veiksmuose minėtos kelionės metu naudojantis diplomatiniu pasu,

nenustatė jokių nusikaltimo, t. y. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, požymių, taip

pat nenustatė interesų konfl ikto, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos viešųjų

ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Ši komisija nenustatė ir

to, kad Seimo narys L. Karalius, minėtos kelionės metu naudodamasis diplomatiniu

pasu, būtų gavęs konkrečios ir apčiuopiamos asmeninės naudos.


Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadoje nu-

rodoma: pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymą diplomatinio

paso išdavimas siejamas ne su konkrečių pareigų ėjimu ar pavedimų vykdymu, o su

Seimo nario statuso turėjimu; Seimo nario pareigos nepertraukiamos, todėl jis savo

asmeninės kelionės metu su savimi turi turėti ne tik Lietuvos Respublikos piliečio

pasą, bet ir Seimo nario pažymėjimą, diplomatinį pasą. Nepaisant to, išvadoje pažy-

mima, kad Seimo narys asmeninės kelionės metu privalo naudoti Lietuvos Respubli-

kos piliečio pasą. Pasak šios komisijos, naudojimasis diplomatiniu pasu asmeniniais

tikslais, nors ir nesuteikia jokių privilegijų, kompromituoja diplomatinę tarnybą ir

valdžios institucijas, kartu diskredituoja valstybės valdžią.


cialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui (Specialiosios tyrimo

komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. kovo

26 d. raštas, KTb, t. VII, l. 174–179) pažymima, kad jam diplomatinis pasas išduotas

teisėtai, kaip Seimo nariui, t. y. asmeniui, turinčiam tam tikrą statusą. Jo nuomone,

diplomatinis pasas nėra privilegija ir juo gali būti naudojamasi visų kelionių, ne tik

ofi cialių komandiruočių, metu, kadangi Seimo nariai savo funkcijas vykdo per visą

Seimo nario kadenciją.

Pasak Seimo nario L. Karaliaus, jis, asmeninės kelionės po Azijos valstybes metu

naudodamasis diplomatiniu pasu, nesiekė išskirtinio statuso ir jam dėl to nebuvo su-

teikta jokių privilegijų.

4. Seimo nario L. Karaliaus atstovo advokato S. Žentelio 2010 m. liepos 30 d.

rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui teigiama, kad Seimo narys

L. Karalius, asmeninės kelionės metu naudodamas diplomatinį pasą, Seimo nario

priesaikos nesulaužė ir nepadarė šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, nes, kaip nu-

statyta Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui išvadoje,

asmeninės kelionės metu naudodamasis diplomatiniu pasu jis nepažeidė jokių teisės

aktų. Teisėti, įstatymo neuždrausti Seimo nario veiksmai negalėjo sukelti kokių nors

neigiamų padarinių, kadangi tokiu atveju tie veiksmai jau negalėtų būti pripažįstami

teisėtais. Prašymas ištirti, ar Seimo nario L. Karaliaus teisėtais, niekur neuždraustais

veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, vertintinas kritiškai.

Pasak S. Žentelio, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Ka-

raliui išvada, kad Seimo narys L. Karalius savo veiksmais – diplomatinio paso nau-

dojimu asmeninės kelionės metu diskreditavo valstybės valdžią ir sukompromitavo

diplomatinę tarnybą bei valdžios institucijas, grindžiama prielaidomis, o ne nusta-

tytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtintų, jog šio Seimo nario veiksmai iš

tikrųjų sukėlė neigiamus padarinius šalies ir jos valdžios institucijų prestižui ir repu-

tacijai.

5. Seimo narys L. Karalius Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad diplo-

matinį pasą kelionėje naudojo, nes žinojo, jog Seimo nario darbas yra nepertraukia-

mas ir diplomatinio paso gali prireikti, jeigu tektų skubiai grįžti į Lietuvą. Paklaustas


apie profesiją, savo diplomatinį pasą jis pateikdavo užsienio migracijos tarnyboms

kaip įrodymą, kad yra Seimo narys.

Seimo narys L. Karalius paaiškino, kad kelionės po Azijos valstybes metu diplo-

matinį pasą naudojo tiktai oro uoste ir tuo metu tikrai nesielgė netinkamai.

6. Seimo nario L. Karaliaus atstovas S. Žentelis Konstitucinio Teismo posėdyje iš

esmės pakartojo savo 2010 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose Konstituci-

niam Teismui pateiktus argumentus.


7.1. Seimo narys L. Karalius, kaip minėta, į Seimą išrinktas per 2008 m. spalio

12 d. Seimo rinkimus, o 2008 m. lapkričio 17 d. Seimo posėdyje prisiekė būti ištiki-

mas Lietuvos Respublikai.

7.2. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2008 m. gruodžio 2 d.

Seimo nariui L. Karaliui išdavė Lietuvos Respublikos diplomatinį pasą (paso

Nr. 00001792), kuris galioja iki 2013 m. gruodžio 1 d. Jame nustatyta, kad „šio paso

savininkas yra Lietuvos Respublikos Seimo narys“ (Specialiosios tyrimo komisijos

dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, Lietuvos Respublikos diplomatinis

pasas Nr. 00001792, išduotas Seimo nariui L. Karaliui, KTb, t. VII, l. 180–187).

7.3. Kaip minėta, Seimo narys L. Karalius nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m.

vasario 4 d. keliavo asmeniniais tikslais po Azijos valstybes, t. y. Tailando Karalystę,

Kambodžos Karalystę, Vietnamo Socialistinę Respubliką, Singapūro Respubliką. Jo

diplomatiniame pase yra vizos (inter alia 2009 m. gruodžio 21 d. išduota Tailando

Karalystės viza, 2010 m. sausio 13 d. išduota Kambodžos Karalystės viza, 2010 m.

sausio 18 d. išduota Vietnamo Socialistinės Respublikos viza), taip pat sienų kirti-

mo spaudai (2009 m. gruodžio 30 d. – Tailando Karalystės, 2010 m. sausio 12 d. –

Tailando Karalystės, 2010 m. sausio 13 d. – Singapūro Respublikos ir Kambodžos

Karalystės, 2010 m. sausio 21 d. – Kambodžos Karalystės ir Vietnamo Socialistinės

Respublikos, 2010 m. vasario 2 d. – Vietnamo Socialistinės Respublikos ir Tailando

Karalystės, 2010 m. vasario 4 d. – Tailando Karalystės).


L. Karaliui inter alia paaiškino, kad kelionės po Azijos valstybes metu naudojo diplo-

matinį pasą, nors turėjo pasiėmęs abu pasus; jam kertant sieną migracijos tarnyboms

paklausus apie jo veiklą savo šalyje turėdavo pasakyti, kad yra Seimo narys, ir jei pa-

teikdavo abu pasus, jie paimdavo diplomatinį ir ten įdėdavo įvykimo vizą (Specia-

liosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, L. Karaliaus

2010 m. balandžio 2 d. apklausos stenograma, KTb, t. VII, l. 204). Tai, kad užsienio

imigracijos tarnybų darbuotojų paklaustas apie profesiją savo diplomatinį pasą jis

pateikdavo kaip įrodymą, kad yra Seimo narys, L. Karalius, kaip minėta, paaiškino

ir Konstitucinio Teismo posėdyje (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas, KTb,

t. XII, l. 46, 47).

7.4. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis 2010 m.

balandžio 6 d. Specialiajai tyrimų komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui nu-


rodė, kad Diplomatinės tarnybos įstatymas nenustato naudojimosi diplomatiniu

pasu taisyklių ir panaudojimo galimybių, o teisė turėti diplomatinį pasą siejama ne

vien su tarnybinių pareigų vykdymu, bet ir su tam tikru asmenų statusu (Specia-

liosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, užsienio

reikalų ministro A. Ažubalio 2010 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (22.3.11.1)-3-1938,

KTb, t. VIII, l. 88–89). Tai, kad nei Diplomatinės tarnybos įstatyme, nei kituose tei-

sės aktuose nėra nustatytos naudojimosi diplomatiniu pasu taisyklės ir jo panaudo-

jimo galimybės, o teisė turėti diplomatinį pasą siejama ne vien su tarnybinių pareigų

vykdymu, bet ir su tam tikru asmenų statusu, Konstitucinio Teismo posėdyje nurodė

ir Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius V. Pinkus, ku-

ris buvo apklausiamas kaip specialistas (Konstitucinio Teismo posėdžio protokolas,

KTb, t. XII, l. 123–125).

A. Ažubalis 2010 m. balandžio 6 d. Specialiąją tyrimų komisiją dėl apkaltos Sei-

mo nariui L. Karaliui informavo, kad Užsienio reikalų ministerija negalėjo tarpinin-

kauti ir netarpininkavo Seimo nariui L. Karaliui gaunant Kambodžos Karalystės,

Vietnamo Socialistinės Respublikos, Tailando Karalystės vizas, ir pažymėjo, kad, ne-

sant bendros praktikos dėl lengvatų taikymo išduodant vizas diplomatinių pasų tu-

rėtojams, daugeliu atvejų didžiausią įtaką priimant sprendimus dėl atleidimo nuo

konsulinio mokesčio ir paprastesnės vizų išdavimo tvarkos taikymo turi kelionės

tikslas, o ne diplomatinio paso turėjimas per se (Specialiosios tyrimo komisijos dėl

apkaltos Seimo nariui L. Karaliui medžiaga, užsienio reikalų ministro A. Ažubalio

2010 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (22.3.11.1)-3-1939, KTb, t. VIII, l. 90–91).

7.5. Specialiajai tyrimų komisijai dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui liudi-

jęs Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pavaduoto-

jas Tauras Pajaujis nurodė, kad diplomatinis pasas nesuteikia jokių privilegijų dėl

bilietų keitimo ir kelionių; be akreditacijos, išduotos konkrečioje valstybėje, diplo-

matinio paso turėtojui kertant valstybės sieną, atliekant muitinės patikrinimą ar pa-

sienio kontrolę privilegijos nesuteikiamos; nėra teisinio reguliavimo, kuriuo būtų

draudžiama diplomatinį pasą naudoti kaip asmens dokumentą asmeninėje kelionė-

je; Užsienio reikalų ministerija nėra įpareigota kontroliuoti, kaip yra naudojamasi

diplomatiniais pasais, tuo klausimu nėra jokių rašytinių rekomendacijų; nėra api-

bendrintos diplomatinės praktikos, koks yra „aprangos kodas, naudojamas su diplo-

matiniu pasu“ (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui L. Karaliui

medžiaga, L. Karaliaus 2010 m. balandžio 16 d. apklausos stenograma, KTb, t. VIII,

l. 95–98).

8. Remiantis tuo, kas byloje nustatyta, konstatuotina, kad Seimo nario L. Ka-

raliaus pateiktame diplomatiniame pase esančios vizos (inter alia 2009 m. gruo-

džio 21 d. išduota Tailando Karalystės viza, 2010 m. sausio 13 d. išduota Kambodžos

Karalystės viza, 2010 m. sausio 18 d. išduota Vietnamo Socialistinės Respublikos

viza), taip pat sienų kirtimo spaudai (2009 m. gruodžio 30 d. – Tailando Karalystės,

2010 m. sausio 12 d. – Tailando Karalystės, 2010 m. sausio 13 d. – Singapūro Res-


publikos ir Kambodžos Karalystės, 2010 m. sausio 21 d. – Kambodžos Karalystės ir

Vietnamo Socialistinės Respublikos, 2010 m. vasario 2 d. – Vietnamo Socialistinės

Respublikos ir Tailando Karalystės, 2010 m. vasario 4 d. – Tailando Karalystės), Sei-

mo nario L. Karaliaus paaiškinimai Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo

nariui L. Karaliui ir Konstituciniam Teismui patvirtina, kad Seimo narys L. Karalius,

nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 4 d. keliaudamas asmeniniais tiks-

lais po Azijos valstybes, naudojo jam, kaip Seimo nariui, Užsienio reikalų ministeri-

jos 2008 m. gruodžio 2 d. išduotą Lietuvos Respublikos diplomatinį pasą, galiojantį

iki 2013 m. gruodžio 1 d.

9. Diplomatinio paso paskirtis, išdavimas, naudojimosi juo ir jo grąžinimo tvar-

ka nustatyta Seimo 1998 m. gruodžio 29 d. priimtame Diplomatinės tarnybos įstaty-

me. Pagal šio įstatymo IX skyrių „Diplomatinis pasas“:

– Lietuvos Respublikos diplomatinis pasas – Užsienio reikalų ministerijos išduo-

tas asmens dokumentas, patvirtinantis, kad jį gavęs asmuo yra Lietuvos Respublikos

pilietis ir kad šis asmuo yra diplomatas arba turi teisę naudotis diplomatiniu pasu pa-

gal šio įstatymo 47 straipsnio nuostatas (46 straipsnis);

– Užsienio reikalų ministerija diplomatinius pasus išduoda inter alia Seimo na-

riams (47 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

– asmenys, baigę eiti 47 straipsnyje nurodytas pareigas, išskyrus tuos, kuriems

diplomatiniai pasai paliekami, diplomatinius pasus per 7 dienas privalo grąžinti Už-

sienio reikalų ministerijai (50 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nei

Diplomatinės tarnybos įstatyme (1998 m. gruodžio 29 d. redakcija su vėlesniais pa-

keitimais ir (arba) papildymais), nei kituose teisės aktuose nėra teisinio reguliavimo,

kuriuo būtų draudžiama asmeniui, inter alia Seimo nariui, kuriam išduotas diploma-

tinis pasas, šį diplomatinį pasą naudoti kaip asmens dokumentą asmeninėje užsie-

nio kelionėje.

11. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje konstatuota, kad Seimo narys L. Karalius

yra teisėtai išrinktas Seimo narys, kuris prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir

įgijo visas Tautos atstovo teises. Nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 4 d.

keliaudamas asmeniniais tikslais po Azijos valstybes jis naudojo jam, kaip Seimo na-

riui, Užsienio reikalų ministerijos 2008 m. gruodžio 2 d. išduotą Lietuvos Respubli-

kos diplomatinį pasą, galiojantį iki 2013 m. gruodžio 1 d.

12. Minėta, kad Seimo nariui nėra draudžiama diplomatinį pasą naudoti kaip

asmens dokumentą asmeninėje kelionėje. Taigi vien tai, kad Seimo narys L. Karalius

jam išduotą diplomatinį pasą naudojo kaip asmens dokumentą asmeninėje kelionė-

je po Azijos valstybes (nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 4 d.), nėra pa-

grindas pripažinti, kad Seimo narys L. Karalius pažeidė Konstituciją.

13. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Seimo nario L. Karaliaus veiksmas –

jam išduoto diplomatinio paso naudojimas asmeninės užsienio kelionės metu ne-



Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 73 ir 83 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas

teikia išvadą:

1. Lietuvos Respublikos Seimo nario Aleksandro Sacharuko veiksmai – naudo-

jimasis Lietuvos Respublikos Seimo nario L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimu Lie-

tuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už

jį 8 kartus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiais veiksmais Lietuvos

Respublikos Seimo narys Aleksandras Sacharukas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Res-

publikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

2. Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Karaliaus veiksmai – išvykimas į už-

sienio kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisinamos priežasties 2010 m. sausio 13,

14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuo-

se, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų

komiteto posėdžiuose prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiais veiks-

mais Lietuvos Respublikos Seimo narys Linas Karalius sulaužė priesaiką ir šiurkščiai

pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

3. Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Karaliaus veiksmas – jam išduoto Lie-

tuvos Respublikos diplomatinio paso naudojimas asmeninės užsienio kelionės metu

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Ši Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžia-

ma.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



KONTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO

IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO

72 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA

KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI


Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-127/2010) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos BK

72 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2004-07-13 redakcija), kuriame nustatyta, kad teismas

privalo konfi skuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią

vertę turinčius daiktus, kol civiliniam ieškovui nėra nusikaltimu atlyginta žala, neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui“.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutar-

timi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti,

ar Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2004-07-13 redakcija),

kuriame nustatyta, kad teismas privalo konfi skuoti darant nusikalstamą veiką panau-

dotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, kol civiliniam ieškovui nėra

nusikaltimu atlyginta žala, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvir-

tintam teisinės valstybės principui“.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja konstituciniam


2. Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)

nustatyta: „Konfi skuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė

2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas ◆178

ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfi skuoti: <…> 3) iš nusikals-

tamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.“

Taigi Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta teismo, nagrinė-

jančio baudžiamąją bylą, pareiga inter alia konfi skuoti iš nusikalstamos veikos gautus

pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

3. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu

asmuo buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, jam skirta bau-

da ir konfi skuotas jo pasisavintas didelės vertės turtas. Civilinis ieškinys baudžiamojoje

byloje nebuvo pareikštas, konstatuota, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl nusikalstamais

veiksmais, nustatytais minėtoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais teismų nuospren-

džiu ir nutartimi, padarytos turtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas pri-

ėmė nutartį sustabdyti šią civilinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu

ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad

teismas privalo konfi skuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią

vertę turinčius daiktus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos

taikomos tik nagrinėjant baudžiamąsias, o ne civilines bylas. Taigi Vilniaus apygar-

dos teismas civilinėje byloje, kurioje jis priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą,

neturi (ir negali) taikyti Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nes

jame numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (iš nusikalstamos veikos gauto turto

konfi skavimą) gali taikyti tik baudžiamąją bylą sprendžiantis teismas.

4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas – Vil-

niaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėji-

mą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies

3 punkto, kurio taikyti spręsdamas šią bylą jis neturi (negali), atitikties Konstitucijai.

5. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti,

kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieš-

tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį

Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Kons-

titucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konsti-

tuciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris

turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

6. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad teis-

mo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštes-

nės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai

dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskir-

tis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bend-

rosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specia-

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 179

lizuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar

Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas,

kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai

ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip

pat Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo

nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams,

Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo da-

lis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar

Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris

Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinka-

moje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir

įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris

turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo

2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai).

Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstituci-

nį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks

įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas

teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks

įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti tai-

komas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d.,

2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai, 2007 m.

spalio 24 d. nutarimas).

7. Minėta, kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto

nuostatos taikomos tik nagrinėjant baudžiamąsias, o ne civilines bylas. Taigi pareiš-

kėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi locus standi

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Bau-

džiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas.



Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreip-

tis į Konstitucinį Teismą.

9. Iš Vilniaus apygardos teismo prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja inter alia

dėl Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos ci-

vilinio kodekso 6.245 straipsnio, nustatančio civilinės atsakomybės sampratą ir rūšis,

bei 6.263 straipsnio „Pareiga atlyginti padarytą žalą“ suderinamumo.

10. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės

aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsė-

jo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai); jei įstatymuose

yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Kons-

titucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai); jeigu


Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamu-

mo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui

(Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).



Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Vil-

niaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 da-

lies 3 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Paminėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas nutarties sustabdyti bylą ir

kreiptis į Konstitucinį Teismą rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Baudžiamojo kodek-

so 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijai, tačiau klaidingai nurodo, kas

šiame punkte nustatyta, taigi pareiškėjo prašymas nėra pakankamai aiškus ir neprieš-

taringas. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prašyme ištirti teisės

akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim-

tį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, ku-

rių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, priešingu atveju prašymas ištirti teisės

akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį

laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straips-

nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas

neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



181

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 46 STRAIPSNIO 8 DALIS

(2008 M. LIEPOS 14 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS

ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO

4 DALIS (2009 M. BIRŽELIO 11 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-125/2010) ištirti, ar Lietuvos

Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. lie-

pos 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai

ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su

organizacijos, nesančios juridiniu asmeniu ir neturinčios administracinio teisnumo

ir administracinio veiksnumo, sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos

administracinį teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

2 straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nenusta-

tyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio

proceso šalies – viešojo administravimo subjekto administracinio teisnumo ir admi-

nistracinio veiksnumo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straips-

nio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-

cinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu „ištirti:

1) ar Visuomenės informavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2000 m.

rugpjūčio 29 d.: Nr. VIII-1905, 2006-07-11, Žin., Nr. 82-3254 (2006-07-27)) 46 straips-

nio 8 dalis (2008-07-14 įstatymo Nr. X-1696 redakcija) ta apimtimi, kurioje nustatyta,

kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalis-


tų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su organizacijos nesančios juridiniu asmeniu ir ne-

turinčios administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo, sprendimais, gali

kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, neprieštaravo/-auja tei-

sinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai,

109 straipsnio 1 daliai;

2) ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo

2001 m. sausio 1 d.: Nr. VIII-1927, 2000.09.19, Žin., 2000, Nr. 85-2566 (2000.10.11))

2 straipsnio 4 dalis (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-284 redakcija) ta apimtimi, kuria joje

nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį galima būtų spręsti dėl teisminio admi-

nistracinio proceso šalies – viešojo administravimo subjektų, administracinio teis-

numo ir administracinio veiksnumo neprieštaravo/-auja teisinės valstybės principui,

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai“.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Konstitucinio Teismo

prašo ištirti, ar Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos

14 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straips-

nio 4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Paminėtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas jau

buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu (Nr. 1B-73/2010), Kons-

tituciniame Teisme gautu 2010 m. rugpjūčio 4 d., kuris Konstitucinio Teismo pirmi-

ninko 2010 m. rugpjūčio 26 d. potvarkiu Nr. 2B-223 buvo grąžintas pareiškėjui dėl

to, kad jo prašyme nebuvo nurodyti teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos pareiš-

kėjo abejonės.

3. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyta, kad teismo nutarty-

je, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl

įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai (2 dalies

5 punktas).

3.1. Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies)

atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nu-

rodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai,

pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitu-

cijai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir

(arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin-

džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto

(jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms

Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja (Konstitucinio Teismo 2004 m. balan-


džio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla

Nr. 14/03), 2006 m. kovo 29 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).

3.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teismai, kreipda-

miesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo

dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomo-

nę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsi-

riboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas

ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiš-

kiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai), kokia apimti-

mi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos

teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformu-

luotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar

kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstituci-

nio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruo-

džio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d.,

2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d.

sprendimai).

4. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konsti-


Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui

(2 punktas).

4.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis

Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo

2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios

teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m.

rugsėjo 29 d. sprendimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vieno-

dos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra

nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d.

sprendimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad kolizijų šalinimas yra įstatymų

leidėjo prerogatyva (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas). Jeigu

įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo

pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. spren-

dimai).

4.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra

nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, tai Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus

tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis re-

guliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami

Konstitucijos principai ir (arba) normos (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d.

nutarimas, 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai); pareiškėjo pra-

šymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir


byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pa-

teikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas

pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje

(Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).

4.3. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų taikymo

klausimų; tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės ak-

tus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų

leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d.,

2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas

taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai

yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas,

2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taiky-

mo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų

dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Prašymai

išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-

bingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m.

lapkričio 20 d. sprendimai).

4.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad aiškinti teisės normos esmę

yra valstybės institucijos, taikančios įstatymą, pareiga (Konstitucinio Teismo 1994 m.

liepos 11 d. sprendimas).

II

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter

alia prašo ištirti Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m.

liepos 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 14 d.

redakcija) nustatyta: „Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su

Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teis-

mą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka.“

Taigi įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, Visuomenės informavimo

įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 14 d. redakcija) imperatyviai nustatė

ginčų, kylančių dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisi-

ja) priimtų sprendimų, teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

3. Minėta, kad pareiškėjas į Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu kreipė-

si pakartotinai. Pareiškėjas savo prašymą papildė mokslinės doktrinos teiginiais apie

administracinius teisinius santykius ir šių santykių subjektus, tačiau jais niekaip ne-

pagrindė jam kilusių abejonių dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo, taip pat

nepateikė aiškių teisinių argumentų, kodėl, jo manymu, ginčijama Visuomenės in-

formavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m. liepos 14 d. redakcija) nuostata



3.1. Pareiškėjas savo prašyme teigia, kad Komisija yra viešosios informacijos ren-

gėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kuri neturi įgaliojimų vykdyti viešojo admi-

nistravimo funkcijų. Komisija priima sprendimus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos

kodekso, kurį tvirtina, keičia ar papildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susi-

rinkimas, pagrindu. Pareiškėjo nuomone, Komisija nėra viešojo administravimo sub-

jektas. Komisija negali būti atsakovu administracinėje byloje, o tarp Komisijos ir kitos

administracinio proceso šalies negali atsirasti administracinių teisinių santykių.

Pareiškėjas konstatuoja, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio as-

mens statuso neturinčios institucijos, nevykdančios viešojo administravimo įga-

liojimų, sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui, prieštarauja

mokslinei doktrinai ir neatitinka proceso principų. Todėl, pareiškėjo manymu, gin-

čijama nuostata gali prieštarauti ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau

jis nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokią abejonę.

3.2. Pareiškėjas taip pat abejoja ginčijamos nuostatos atitiktimi Konstitucijos

109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Remdamasis moksline doktrina, savo prašyme jis pateikia teisingumo sąvoką ir bendro

pobūdžio teiginius, kad „teisingumo vykdymas yra apibūdinamas kaip teismo veikla

sprendžiant teisinius konfl iktus“, kad „teismai vykdo teisingumą taikydami teisės nor-

mas <...>“, konstatuoja, kad „šis principas reikšmingas visoms teisės šakoms, <...> [jis]

turi būti įgyvendintas ir administracinio proceso taisyklėse“, tačiau nepateikia aiškių

argumentų, kaip būtent teisinis reguliavimas, pagal kurį Komisijos sprendimai gali būti

skundžiami administraciniam teismui, neleidžia teismams vykdyti teisingumo.

3.3. Pareiškėjas Konstitucinio Teismo prašo ištirti ir ginčijamos nuostatos atitik-

tį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nurodo teisės kreiptis į teismą įgijimo ir įgyvendinimo prielaidas, kurias

teismas privalo patikrinti kiekvienu atveju ir kurių nebuvimas lemia atsisakymą pri-

imti skundą arba bylos nutraukimą. Viena iš šių prielaidų yra ginčo priskyrimas teis-

mui. Savo prašyme pareiškėjas teigia, kad teismas „negali įgyvendinti šios [prielaidų

patikrinimo] funkcijos“ ir negali „spręsti, ar yra konkrečiu atveju kreiptis į teismą

prielaida dėl bylos priskirtinumo teismui“, nes ginčo priskirtinumo teismui klausi-

mas yra išspręstas Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje.

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijos

30 straipsnio 1 daliai yra ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi. Pareiškėjas savo pra-

šyme nepaaiškina, kaip būtent teisinis reguliavimas, kuriuo viešosios informacijos

rengėjams ar skleidėjams dėl Komisijos priimtų sprendimų suteikiama teisė kreiptis

į Vilniaus apygardos administracinį teismą, pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą,

įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje.

4. Pareiškėjas savo prašyme nurodo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administ-

raciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kadangi,

pareiškėjo nuomone, Komisija nėra ir negali būti viešojo administravimo subjektas

(nes nėra juridinis asmuo ir nevykdo viešojo administravimo įgaliojimų), o tarp jos


ir kitos bylos šalies negali atsirasti administracinių teisinių santykių, ginčai dėl Komi-

sijos priimtų sprendimų negali būti nagrinėjami administraciniame teisme.

Iš pareiškėjo argumentacijos galima suprasti, kad jis įžvelgia tam tikrus įstaty-

muose (būtent ABTĮ ir Visuomenės informavimo įstatyme) nustatyto teisinio re-

guliavimo nesuderinamumus ar konkurenciją, tačiau nepagrindžia savo abejonių,

kodėl, jo manymu, Konstitucijai prieštarauja būtent ta įstatymo norma, kuria įstaty-

mų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją, nustatė konkretaus ginčo teismingumą

administraciniam teismui. Taigi, iš esmės pareiškėjo prašyme keliama ne ginčijamos

nuostatos konstitucingumo, o jos suderinamumo su ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, ki-

taip tariant, įstatymų kolizijos problema.

5. Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vie-

nas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d.,

2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamu-

mo klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas); kolizijų ša-

linimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio

18 d. nutarimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios

teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas

Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimas).

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas ištirti Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m. lie-

pos 14 d. redakcija) konstitucingumą yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teis-

mas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstituci-

jai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Visuomenės infor-

mavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su organizacijos, nesančios juridi-

niu asmeniu ir neturinčios administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo,

sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, neprieš-

tarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

8. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter

alia prašo ištirti ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. redakcija) atitik-

tį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui ta apimtimi, kuria joje nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal

kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso šalies – viešojo admi-

nistravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo.

9. ABTĮ 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 4 dalyje (2009 m. birže-

lio 11 d. redakcija) nustatyta: „Viešojo administravimo subjektas – institucija, įstaiga,


pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas juridinis ar fi zinis asmuo, Viešojo administ-

ravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą.“

Taigi ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. birželio 11 d. redakcija) yra įtvirtinta

viešojo administravimo subjekto sąvoka ir išvardyta, kas gali būti viešojo administra-

vimo subjektu: juo gali būti institucija, įstaiga, kitas juridinis asmuo, kuriems suteik-

ti viešojo administravimo įgaliojimai, taip pat pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas

fi zinis asmuo, kuriam suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

10. Pareiškėjas abejoja ginčijamos nuostatos atitiktimi Konstitucijai dėl to, kad joje

nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuriuo būtų apibrėžtas administracinio

proceso šalių teisnumas ir veiksnumas. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje

nėra „aiškių nuostatų, reglamentuojančių administracinio proceso šalių – tiek viešojo

administravimo subjektų, tiek ir kitos administracinio teisinio santykio pusės – fi zinių

ir juridinių asmenų, subjektų administracinį teisnumą ir veiksnumą“. Pareiškėjas pažy-

mi, jog ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatyme (kurio atitikties Konstitucijai pareiš-

kėjas neginčija) nėra ir tokių nuostatų, kurios patvirtintų, kad viešojo administravimo

institucija kaip proceso šalis turi būti suprantama tik kaip juridinis asmuo.

Tačiau, kaip minėta, kad ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. birželio 11 d. re-

dakcija) yra aiškiai išvardyta, kas gali būti viešojo administravimo subjektais.

11. Pareiškėjo prašyme nėra pateikti aiškiai suformuluoti teisiniai argumentai, kaip

konkrečiai viešojo administravimo subjekto sąvoką apibrėžiančiu ginčijamu teisiniu re-

guliavimu (pareiškėjo preziumuojama jame esančia teisės spraga) gali būti pažeidžia-

mas principas, kad teisingumą vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis),

asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) ar konstitucinis tei-

sinės valstybės principas. Taip pat nėra pateikta argumentų, kodėl pareiškėjo minimas

teisinis reguliavimas turėtų būti nustatytas būtent pareiškėjo ginčijamoje nuostatoje.

Iš pareiškėjo prašymo argumentų visumos matyti, kad jo abejonės grindžiamos

vien teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje kylančiais neaiškumais.

12. Minėta, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų

taikymo klausimų; tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti

teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra

įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lap-

kričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Prašymai

išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-

bingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m.

lapkričio 20 d. sprendimai).

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo

prašymas ištirti ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. redakcija) atitiktį

Konstitucijai yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

13. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teis-

mas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstituci-

jai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.


14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar ABTĮ 2 straipsnio

4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nenustatyta teisinio

reguliavimo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso ša-

lies – viešojo administravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio

veiksnumo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio

teismo prašymą (Nr. 1B-125/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės infor-

mavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su organizacijos, nesančios juridi-

niu asmeniu ir neturinčios administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo,

sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, Lietu-

vos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m.

birželio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nenustatyta teisinio reguliavimo, pa-

gal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso šalies – viešojo

administravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straips-

nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



189

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJOS KANCLERIO

ROBERTO KLOVO PRAŠYMO IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO 2009 M. BIRŽELIO 22 D. NUTARIMĄ


Vilnius



Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo

Kęstučio Urbaičio,


Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietu-

vos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio Roberto Klovo prašymą „išaiškinti

2009 m. birželio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ta apimtimi, kiek Konstituci-

nis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balan-

džio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais

laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai,

pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Konstitucijos 23, 54 straips-

niams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o būtent – ar įsigaliojus minimam

Konstitucinio Teismo nutarimui gali būti pradėtos, vykdomos ir/ar baigiamos terito-

rijų planavimo dokumentų procedūros (išduodamos planavimo sąlygos, tvirtinamos

koncepcijos, vykdomi derinimai ir kt.), susijusios su pagrindinės miško žemės nau-

dojimo paskirties ar miško naudmenų keitimu. Taip pat ar gali būti pradėti, vykdo-

mi ir/ar baigiami bet kokie kiti veiksmai/procesai/procedūros, susiję su pagrindinės

miško žemės naudojimo paskirties ar miško naudmenų keitimu“.


nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. konstitucinės justicijos byloje

Nr. 16/07-17/07-20/08 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų plana-

vimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birže-

lio 8 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų plana-

vimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apra-

šo patvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir

pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punkto (2007 m. sausio

15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos

teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatoms ir

2010 m. gruodžio 22 sprendimas ◆190

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško

žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos

Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punkto atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respubli-

kos teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms“ (Žin., 2009, Nr. 75-3074; toliau – ir

Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas).

2. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimu inter alia pripažinta, kad:

– Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis tiek,

kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudme-

nomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, priešta-

rauja Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės paverti-

mo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės

pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas (2002 m. gegužės 9 d. redak-

cija) prieštaravo Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui;

– Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pa-

keitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) tiek,

kiek joje nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės

naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai, rengiami,

jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specia-

liuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijai;

– Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų

planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos

aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių

ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punktas (2007 m. sau-

sio 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo

organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, pagrin-

dinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių

statybai gali būti keičiama, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies

bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijai, Teri-

torijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais) 24 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostatai „Deta-

lieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų

teisės aktų reikalavimams“.

3. Pareiškėjas – Aplinkos ministerijos kancleris R. Klovas prašo „išaiškinti






◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2009 M. BIRŽELIO 22 D. NUTARIMĄ 191









konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai

ofi cialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis). Konstitucinis Teismas savo aktuo-

se ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuo-

sius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitu-

cinis Teismas savo nutarimą ofi cialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų

institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

3. Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą pa-

teikė Aplinkos ministerijos kancleris R. Klovas. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo

61 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas gali ofi cialiai aiškinti savo nutarimą pagal

dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą,

taip pat savo iniciatyva.

R. Klovas, ėjęs Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direk-

toriaus pareigas, buvo suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas konstitucinės

justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d.

nutarimas (R. Klovui nutarimas išsiųstas Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d.

raštu Nr. 14B-464(2.4.). Kadangi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 31 straipsnio

1 dalį suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas yra dalyvaujantis byloje asmuo,

pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį jis turi teisę kreiptis į Kons-

titucinį Teismą su prašymu išaiškinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą.

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstituci-

nio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau,

išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto

nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstituci-

nio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo

nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

II

1. Pareiškėjas – Aplinkos ministerijos kancleris R. Klovas prašo „išaiškinti


2010 m. gruodžio 22 sprendimas ◆192












2. Prašyme inter alia nurodoma: „Šiuo metu Aplinkos ministerija iš savivaldos

institucijų bei privačių asmenų gauna daug prašymų paaiškinti Konstitucinio Teismo

nutarimą ta apimtimi, kiek Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konsti-

tucijai Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjų teigimu, Konstitucinio Teismo

išvada, jog Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai ta apimtimi,

kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudme-

nomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, nereiškia,

jog miško žemė iš viso negali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Pasak pareiš-

kėjų, tai reiškia, jog po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo gali būti vykdo-

mos teritorijų planavimo dokumentų, kuriais siekiama paversti miško žemę kitomis

naud menomis ar pakeisti miškų ūkio paskirties žemę į kitos paskirties, rengimo pro-

cedūros, t. y. išduodamos planavimo sąlygos, tvirtinamos detaliojo plano koncepci-

jos, derinami teritorijų planavimo dokumentai ir kt., tačiau pats dokumentas negali

būti tvirtinamas kol nebus priimtas Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas.

Kitaip tariant, pareiškėjai mano, jog Konstitucinio Teismo nutarimas neužkerta kelio

vykdyti planavimo procedūrų, kuriomis siekiama pakeisti miško žemę kitomis naud-

menomis ar paskirtį iš miškų ūkio į kitą, tačiau parengti tokie dokumentai galės būti

tvirtinami tik tuomet, kai įsigalios Miškų įstatymo pakeitimai, numatantys miško že-

mės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus.“

3. Taigi pareiškėjo – Aplinkos ministerijos kanclerio R. Klovo prašymas traktuo-

tinas kaip prašymas išaiškinti, kaip įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio

22 d. nutarimui turi būti taikomi teisės aktai, kuriais reguliuojamos su pagrindinės

miško žemės naudojimo paskirties ar miško naudmenų keitimu (planavimo sąly-

gų išdavimu, koncepcijos tvirtinimu, derinimų vykdymu ir kt.) susijusios procedū-

ros. Toks prašymas iš esmės reiškia, kad prašoma išaiškinti ne Konstitucinio Teismo

2009 m. birželio 22 d. nutarimo nuostatas, o teisės aktų taikymo klausimus.

4. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų taikymo

klausimų; tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės ak-

tus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų

leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d.,

◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2009 M. BIRŽELIO 22 D. NUTARIMĄ 193

2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuosta-

tos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo

23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

5. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas pagal Aplinkos

ministerijos kanclerio R. Klovo prašymą Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d.

nutarimo neaiškins.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos


nusprendžia:

Atsisakyti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio Roberto

Klovo prašymą aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio

22 d. nutarimą.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2010 m. spalio 1 d. Nr. 2B-275

Vilnius

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 ir

84 straips niais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-89/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-

jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria

nustatytas skirtingas paskirtų ir mokamų valstybinių pensijų mažinimo mastas, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis

įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensa-

vimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituci-

niam teisinės valstybės principui;

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 83/2010.

Atlikus nurodyto prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas

valstybinės pensijos sumažinimas buvo įvykdytas vadovaujantis Socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija)

4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bet ne šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi,

tačiau pareiškėjas savo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame teismo prašy-

me Konstituciniam Teismui inter alia prašo ištirti ne Socialinių išmokų perskaičia-

vimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 5 straipsnio

1 dalies atitiktį Konstitucijai, o šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.

Taigi pareiškėjo prašymas dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Kons-

titucijai yra neaiškus ir netikslus, todėl šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo

įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka

inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grą-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 195

žinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-

titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straips-

niu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-


nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių

pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosio-

mis pajamomis, gavėjams, kurie valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami

pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punk-

tą, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 pro-

centų priklausančios išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas


196

POTVARKIS


2010 m. spalio 1 d. Nr. 2B-277

Vilnius


84 straips niais,











niam teisinės valstybės principui;



Atlikus nurodyto prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas

valstybinės pensijos sumažinimas buvo įvykdytas vadovaujantis Socialinių išmokų


4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bet ne šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi,

tačiau pareiškėjas savo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame teismo prašy-

me Konstituciniam Teismui inter alia prašo ištirti ne Socialinių išmokų perskaičia-


1 dalies atitiktį Konstitucijai, o šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.

Taigi pareiškėjo prašymas dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Kons-

titucijai yra neaiškus ir netikslus, todėl šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo

įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų.






Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi,

70 straipsniu,


tirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-


nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių

pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosio-

mis pajamomis, gavėjams, kurie valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami

pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punk-

tą, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 pro-

centų priklausančios išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui.




198

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 2B-398

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. spalio 25 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-126/2010)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekretas Nr. 1832 „Dėl

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos

Respublikos pilietybė suteikiama Olegui Rudnevui, neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo

(2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui.

Atlikus pareiškėjo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad jis neatitinka Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto

reikalavimo, jog teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti

nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstituci-

jai teisiniai argumentai.

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstituci-

jai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto

(jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio sam-

protavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų

manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami tei-

sės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja

Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuosta-

tos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais;

priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitik-

tį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straips-

nio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d.,

2006 m. sausio 17 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m.

liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. spren-

dimai).

Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo matyti, jog

pareiškėjo abejonė dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir Pi-

lietybės įstatymui grindžiama išvada, kad O. Rudnevas pilietybę įgijo apgaule ir gali

būti suklaidinęs Respublikos Prezidentą. Tokią pareiškėjo nuomonę pagrindžiančios

teisinės argumentacijos dalis turi būti atitinkamos faktinės aplinkybės, nustatytos re-

miantis administracinėje byloje surinktais įrodymais. Be to, pareiškėjo prašyme nu-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 199

rodytos faktinės aplinkybės turi būti siejamos su pareiškėjo abejone dėl ginčijamo

Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Nenustačius mi-

nėtų faktinių aplinkybių neįmanoma ištirti Respublikos Prezidento akto atitikties

Konstitucijai ir (ar) įstatymams.

Pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d.

nutarime, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitu-

cinio Teismo kompetencijai. Šie teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis

su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Pre-

zidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja įstaty-

mams ar Konstitucijai. Tačiau formuluotė „nesprendžia bylų“ negali būti aiškinama

kaip inter alia reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti Respublikos Prezi-

dento veiklos tiek, kiek toks tyrimas būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Pre-

zidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti.

Atliekant Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą

nustatyta, kad iš pareiškėjo prašymo ir kartu su juo Konstituciniam Teismui pateik-

tos administracinės bylos medžiagos nėra aišku, kokiomis administracinėje byloje

nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl Respub-

likos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai, Pilietybės įstatymui ir kokiais ofi -

cialiais dokumentais ir kitais įrodymais jis grindžia savo išvadą, kad O. Rudnevas

pilietybę įgijo apgaule, t. y. žinojo, kad jam yra suteikta Baltarusijos Respublikos pilie-

tybė, ir Respublikos Prezidentui prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pa-

teikė nuslėpęs, kad yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Taigi nėra aišku ir tai, kodėl

teismas minėtas aplinkybes laiko nustatytomis.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administra-

cinėje byloje surinkti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, šie prieštaravimai niekaip

nėra pašalinti, todėl faktinės aplinkybės nėra aiškios. Vilniaus apygardos adminis-

tracinis teismas rėmėsi Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos

pateiktais dokumentais bei pozicija, tačiau kritiškai jų neįvertino, nesurinko kitų įro-

dymų, būtinų tikrosioms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Administracinėje byloje

nėra O. Rudnevo pasirašytų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad jis inicijavo Balta-

rusijos Respublikos pilietybės įgijimo procesą, kad jis gavo Baltarusijos Respublikos

pilietybę patvirtinantį dokumentą ar kad jis buvo kitaip informuotas apie Baltaru-

sijos Respublikos pilietybės suteikimą. Priešingai, administracinėje byloje surinkti

įrodymai nepatvirtina teiginio, kad O. Rudnevas žinojo, jog yra Baltarusijos Respub-

likos pilietis. Antai, Baltarusijos Respublikos piliečiams nereikia vizų vykstant į Bal-

tarusijos Respubliką, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis ten vykdavo su viza.

Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad O. Rudnevas Lietu-

vos Respublikos pilietybę įgijo apgaule, t. y. nuslėpė, jog turi Baltarusijos Respublikos

pilietybę, kartu ir abejonė, ar Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteiki-

mo minėtam asmeniui neprieštarauja Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui, negali būti

laikoma pagrįsta teisiniais argumentais.

2010 m. lapkričio 17 d. potvarkis ◆200

Konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas

savo prašyme Konstituciniam Teismui nenurodė faktinių aplinkybių, kurios būtų nu-

statytos remiantis byloje surinktais įrodymais ir kuriomis galėtų būti grindžiama abe-

jonė dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 1832 „Dėl

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ atitikties (pareiškėjo nurodyta apimtimi)

Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitu-

cinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti

teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisi-

nius argumentus.

Kartu pažymėtina, kad prašyme yra ir kitų trūkumų. Pareiškėjas – Vilniaus apy-

gardos administracinis teismas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Respublikos

Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekretas Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės

suteikimo“, kuris buvo išleistas vadovaujantis jo išleidimo metu galiojusio Pilietybės

įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)

nuostatomis, tačiau savo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame teismo pra-

šyme Konstituciniam Teismui inter alia prašo ištirti minėto Respublikos Prezidento

dekreto (nurodyta apimtimi) atitiktį Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. re-

dakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatai, kuri ginčijamo dekreto išleidimo

metu negaliojo.






nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą

(Nr. 1B-126/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dek-

retas Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ ta apimtimi, kuria

nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Olegui Rudnevui, nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respub likos

pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui.




201

POTVARKIS


2010 m. gruodžio 13 d. Nr. 2B-424

Vilnius


84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašy-

mas (Nr. 1B-143/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo

17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui,



Atlikus Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos

draudimo įstatymo 6 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, išankstinį tyrimą nusta-

tyta, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų dėl šio straipsnio (jo dalių) nuo-

statų atitikties Konstitucijai.





Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnis neprieštarau-

ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės





202

POTVARKIS


2010 m. gruodžio 30 d. Nr. 2B-458

Vilnius


84 straipsniais,


mas (Nr. 1B-155/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičia-


1 dalis ta apimtimi, kuria numatytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir

sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 da-

lims, 29 straipsniui, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui,



Atlikus nurodyto prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas – Vilniaus

apygardos administracinis teismas prašo ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir

mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį ta apimtimi, kuria numatytas jau

paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas. Tačiau ginčijamo įstatymo

16 straipsnio 4 dalyje nėra nustatytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas

ir sumažinimas; jame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m.

liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės

ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“. Pareiškėjo prašyme

nėra nurodyta jokių teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamos pareiškėjo abejo-

nės dėl ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijai nurodyta apimtimi.

Pasak pareiškėjo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įsta-

tymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalies nuostata gali priešta-

rauti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi

teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, nes „neteisėtai sumažinus

dirbantiems pensininkams jų senatvės pensijas yra paneigiama jų tinkama socialinė

apsauga“. Tačiau pareiškėjas nepaaiškina, kaip Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ga-

rantuojama teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju yra susijusi su Socialinių išmo-

kų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija)

8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį yra mažinamos dir-

bančių pensininkų gaunamos senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už

ypatingas darbo sąlygas; dėl to nepateikta jokių teisinių argumentų.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti ar:

– Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m.

gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria numatytas jau pa-


skirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos

23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas

žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straips-

niui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m.

gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja ir Konstitucijos

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> so-

cialinę apsaugą nedarbo atveju“,

laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikala-

vimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nu-

tartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės ak-

tas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar

kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucinio Teismo įsta-

tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomo-

nės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius

argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumen-

tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)

prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais

ar teiginiais, tuo, jog įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja

Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų da-

lys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo pozi-

ciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai

pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m.

gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio

17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spa-

lio 14 d. sprendimai).





Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi,

70 straipsniu,


tirti, ar:

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nu-

matytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo

2010 m. gruodžio 30 d. potvarkis ◆204

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-

gus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“;



matytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straips-

nio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę ap-

saugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.





2010 M. SPALIO 1–GRUODŽIO 31 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. spalio 1 d.

potvarkiu Nr. 2B-273 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,

Nr. 119-6050) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-88/2010) ištirti, ar:








statyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pen-

sijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis

pajamomis, gavėjams, kurie valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pa-

gal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jų

draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų

priklausančios išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straips-

niui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;




niam teisinės valstybės principui.








prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam

teisinės valstybės principui;

206


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nusta-

tytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant atitinkamą koefi cientą, tame pačiame

įstatyme nenumatant praradimų kompensavimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui;


jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnis ta apimtimi, kuria ne-

numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos

Respub likos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.






jo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ta apimtimi, kuria





įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos)

ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskai-

čiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens

draudžiamosiomis pajamomis, gavėjams mokama pensijų dalis, apskaičiuota taikant

koefi cientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant

į gautų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.












◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 207







tybės principui.



Nr. 120-6129) priimtas pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo

prašymas (Nr. 1B-98/2010) ištirti, ar:


įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos

gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tė-

vystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų

4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos

1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvys-

tės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio

draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2,

3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23,

38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės prin-

cipams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m.

gruodžio 23 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38,


cipams.





208


















cipams;






cipams.























cipams;






cipams.





– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. va-

sario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio

reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pri-

pažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutari-

mo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio

2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis

(1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.




šymas (Nr. 1B-102/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstaty-

mo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,

nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.





210







– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (1993 m.

vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio

2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.





– Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m.

gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus valstybinės pen-

sijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių

pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui

maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mo-

kama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio

iki 1,3 dydžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui;














tybės principui;




niam teisinės valstybės principui.























cipams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Li-

gos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos

ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio

23 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straips-

niams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.














212









cipams;






cipams.






















cipams;







cipams.






















cipams;






cipams.






įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio

draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio

214

draudimo pašalpų nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcijos)

ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvys-

tės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai,

39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;






ta apimtimi, kuria jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turin-

tiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 da-

lyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims,

gaunantiems mažesnę išmoką, ji mažinama tik vieną kartą pagal Lietuvos Respubli-

kos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio

2 arba 3 dalį, neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui;


jo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisišku-

mo principui.


















tybės principui.
















koefi cientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į

gautų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės

principui.



Nr. 124-6332) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-114/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybi-

nių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2007 m. sausio 18 d. redakcija)

ta apimtimi, kuria tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik faktinės tarnybos

kitų valstybių ginkluotose pajėgose laikas, kuris buvo iki 1990 m. kovo 11 d., neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės















cipui.

216













7 straips nio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.














cipui.




šymas (Nr. 1B-119/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socia-

linio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2008 m. birželio 17 d. redakcija) ta

apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad iš vaiko priežiūros atostogų išleisto apdrausto-

jo gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos nėra išskaičiuojamos jo realiai negau-

tos pajamos, nuo kurių jis yra sumokėjęs socialinio draudimo įmokas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės

principui.





šymas (Nr. 1B-122/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birže-

lio 21 d. nutarimo Nr. 960 „Dėl Etilo alkoholio, naudojamo sveikatinimo reikmėms,

atleidimo nuo akcizų taisyklių patvirtinimo“ (2004 m. balandžio 27 d. redakcija)

2.3. punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punk-

tui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos akcizų įstaty-

mo (2004 m. sausio 29 d. redakcija) 25 straipsnio 1 dalies 3 punktui.















įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo

ir teisinės valstybės principams.














218









įstatymo straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos ga-

vėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės,

motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietu-

vos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dy-

džių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


jo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m.

liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tė-

vystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės sociali-

nio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio

3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui;




cipams;






cipams.























cipams;











įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui;


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. lapkri-

čio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-373 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 129-6589) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo



jo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vy-


220



ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudi-

mo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai,

52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;






2010, Nr. 132-6725) priimtas pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-128/2010) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-

mų sveiktos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos

dydį ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,


– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio

draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-

kymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-

liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.






jo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vy-

































cipams;






34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. lapkričio

17 d. potvarkiu Nr. 2B-390 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2010, Nr. 136-6946) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teis-

mo prašymas (Nr. 1B-134/2010) ištirti, ar:










222

























cipams;






cipams.


17 d. potvarkiu Nr. 2B-388 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,

Nr. 136-6945) priimtas pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo

prašymas (Nr. 1B-133/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos

piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams,

konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.























cipams;






cipams.



2010, Nr. 136-6949) priimtas pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio

teismo prašymas (Nr. 1B-132/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socia-

linio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straips-

nio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo

senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“

patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies

sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija)

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam


224



2010, Nr. 137-7043) priimtas pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teis-




iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensi-

ja perskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo

taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir lygiatei-

siškumo principams;


jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, pagal

kurią valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal šio įsta-

tymo 6 ir 7 straipsnius, gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalo-

muoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju

valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pen-

sijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų paja-

mų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koefi cientą, apskaičiuotą pagal šio

įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio

draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 48,

52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principams;

– Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo

pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redak-

cija) ta apimtimi, kuria apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmo-

kama 2008–2012 metais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 48,


– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156

„Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvir-

tinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo

nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria sena-

tvės pensija perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka, jei-

gu asmeniui paskirtos senatvės pensijos dydis viršija ribinį valstybinės socialinio

draudimo pensijos dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 48,


– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144

„Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų iš-

mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo

senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas

(2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmenims, kurie

2008 m. sausio 1 d. buvo sukakę 65 ir daugiau metų, jeigu apskaičiuota pensijos da-


lies suma viršija 100 litų, 2009 metų birželio mėnesį išmokama 50 procentų asmeniui

apskaičiuotos sumos, bet ne daugiau kaip 830 litų, o likusi apskaičiuotos sumos da-

lis išmokama 2012 metų birželio mėnesį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir lygiateisiškumo

principams.




prašymas (Nr. 1B-138/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos

įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija), Lietuvos

Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas

(2009 m. liepos 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos

statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. liepos 17 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria juose nustatytas skirtingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2010, Nr. 140-7177) priimtas pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašy-


– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-

mų sveiktos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos

dydį ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,


– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio

draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-

kymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-

liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.









226














cipams;






cipams.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. gruodžio


2010, Nr. 142-7305) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo



įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria iki

šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija per-

skaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taiky-

mui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respub likos

Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;



įstatymu nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.




mo prašymas (Nr. 1B-137/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų



5 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons ti-

tucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.






















cipams;






cipams.


13 d. potvarkiu Nr. 2B-426 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,


šymas (Nr. 1B-145/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Res-

publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 276 straipsnio 2 dalis ta apimtimi,

kuria jose nėra išlygų, leidžiančių neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus gimi-

naičius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

228



2010, Nr. 147-7525) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio

teismo prašymas (Nr. 1B-146/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų


6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė

socialinio draudimo senatvės pensija perskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos

Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų

dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams,




2010, Nr. 147-7526) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio

teismo prašymas (Nr. 1B-149/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių

išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d.

redakcija) 8 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48,

52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2010, Nr. 148-7599) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas

(Nr. 1B-148/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos fi nansinio užtikrinimo susitarimų

įstatymo (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straips-

nio 8 dalis, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 6 da-

lis (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo

1 straipsnio 4 dalis (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad

fi nansinio užtikrinimo susitarimams, kurių šalys yra Finansinio užtikrinimo susitarimų

įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti asmenys, Įmonių bankroto ir Įmonių

restruktūrizavimo įstatymai taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja Finansinio užtikrini-

mo susitarimų įstatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straips-

nio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.





– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeiti-

mo ir papildymo įstatymas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) pagal įsigaliojimo tvarką

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-

timo įstatymas (2009 m. vasario 17 d. redakcija) pagal įsigaliojimo tvarką nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis

(2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) ta

apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socia-

linio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskai-

toje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, šio straipsnio

3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalis (2009 m. sau-

sio 15 d. redakcija) neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstituci-


– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas (2009 m. sausio

15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakci-

jos) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų

kompensavimo mechanizmas, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų

rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m.

balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) ne-

prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam

teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų

rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.



2010, Nr. 151-7723) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-


– Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio

draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 5 dalis nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiš-

kumo ir teisinės valstybės principams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuosta-

tų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio

draudimo išmokų nuostatų 103.5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės princi-

pams, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio

draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 daliai.

230



2010, Nr. 153-7838) priimtas pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teis-



įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23,

38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;




cipams;






cipams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1772

„Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) so-

cialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 1.1,

2.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konsti-

tuciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.



2010, Nr. 155 -7874) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-

mo prašymas (Nr. 1B-153/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų

įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) 70 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai.



2010, Nr. 158 -8053) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teis-




















cipams;






cipams.



2010, Nr. 158-8054) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo




iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensi-

ja perskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo

taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės princi-

pui;



įstatymu nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23, 29,52 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui.

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. gruo-

džio 30 d. potvarkiu Nr. 2B-458 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės ži-

nios, 2010, Nr. 158-8055) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio

232

teismo prašymas (Nr. 1B-155/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių iš-

mokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redak-

cija) 8 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria numatytas jau paskirtų senatvės pensijų

perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.

Parengė Rasa Urbanavičiūtė


ISPANIJOS KONSTITUCIJOS RAIDOS APŽVALGA

Arnoldas Matijošius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento vyr. specialistas

Ispanija yra viena seniausių ir didžiausių Europos valstybių, į jos daugiau kaip

500 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją patenka ir Atlanto vandenyno, ir Vidurže-

mio jūros salų, ir Afrikos žemyno dalis (Seuta ir Melilja). Šios Pirėnų, arba Iberijos

(isp. La Península Ibérica), pusiasalio valstybės valstybingumo tradicijos – iš ikiro-

mėniškųjų laikų. Dar I tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinių Andalūzijos ir Mursijos pro-

vincijų teritorijoje gyvavo iberų genčių bendra federacinio pobūdžio valstybė, kurios

sostinė buvo Tarteso miestas; apie 500 m. pr. Kr. ją užkariavo Kartagina. Nepaisant

šios ir vėlesnių (fi nikiečių, graikų, romėnų, vestgotų, arabų, Karolio Didžiojo ir kt.)

okupacijų, ispanai nuolat siekė turėti savo nepriklausomą valstybę.

Suprantama, šalies istorines ir teisines tradicijas palaiko ispanų tauta, todėl da-

bartinėse konstitucinėse nuostatose atsispindi specifi nė valstybės santvarka, nemažą

gyventojų procentą sudarančių tautinių mažumų autonomija ir kiti ypatumai. Ispa-

nijos konstitucinės tradicijos šaknys glūdi labai senuose teisiniuose-konstituciniuose

dokumentuose, tad derėtų bent trumpai juos apžvelgti.

Dviejų žinomiausių katalikiškų Ispanijos dinastijų, Bastilijos karalienės Izabelės ir

Argono karaliaus Ferdinando, unija sudaryta dar 1479 m. XV–XVIII a. vyravusi abso-

liutinė monarchija sudarė sąlygas beveik dviem šimtams metų sostą užimti Habsburgų

dinastijos atstovams. Šiuo laikotarpiu Ispanija tapo kolonijine valstybe, užkariavo arba

vedybomis prisijungė Neapolio karalystę, Siciliją, Nyderlandus, Meksiką, Peru, Bolivi-

ją ir kitas valstybes. 1770 m. į sostą įžengė (beje, ir iki šiol jame yra) Burbonų dinasti-

ja, kurios atėjimas į valdžią sutapo su sparčia politine valstybės raida. Prancūzų karalių

pasiūlytas stiprus centralizmas sunkiai derėjo su ispaniškomis valstybingumo tradici-

jomis. Karaliaus Karolio III valdymas siejamas su apšviestojo absoliutizmo idėjomis. Is-

panijos pralaimėjimai užsienio teritorijose lėmė ispaniškojo absoliutizmo žlugimą, šalis

nesugebėjo pasipriešinti Napoleono kariuomenės įsiveržimui. Pirmuoju Naujųjų laikų

konstitucinio pobūdžio dokumentu tapo sostą užėmusio Napoleono brolio Juozapo I

ispanų tautai oktrojuotoji Bajono konstitucija (chartija) (isp. Estatuto de Bayona).

1808 m. Madride sukilusios chuntos1 pradėjo šešerius metus trukusią revoliuci-

ją, dėl to Kadise buvo sušaukti Steigiamieji Kortesai (parlamentas). Kortesai nebuvo

1 Tuo metu žodžiu junta Ispanijoje buvo vadinami ginkluoti žmonių susirinkimai, siekę apginti ispanų

suverenitetą nuo imperialistinių Napoleono kėslų ir veikę Ispanijos princo Ferdinando vardu

234 Arnoldas Matijošius ◆

luomų atstovybė – jie, taikant proporcinę rinkimų sistemą, buvo renkami visų gyven-

tojų. 1812 m. kovo 18 d. Kortesai priėmė pirmąją Ispanijos Konstituciją, kurios tam

tikros normos (ispanų tautos paskelbimas valstybės suvereniteto šaltiniu, gana plačiai

įtvirtintos piliečių teisės ir laisvės, įdiegtas valdžių padalijimo principas) vėliau būda-

vo pakartojamos naujose konstitucijose, kai kurių autorių tvirtinimu, turinčiose libe-

ralios demokratijos požymių. Konstitucija 1812–1837 m. buvo tris kartus priimta ir

tiek pat kartų atšaukta. Dar 1831 m. viename iš konstitucinių dokumentų (pagrindi-

niame įstatyme) Ispanija buvo paskelbta demokratine respublika (kurios prezidentą,

įkūnijantį tautą, turėjo rinkti Kortesai ir specialūs rinkikai). Iki dabartinės Konstitu-

cijos suskaičiuojamos septynios istorinės Ispanijos konstitucijos. Be konstitucijų, dar

galiojo vadinamieji pagrindiniai įstatymai: Darbo chartija (1938), Generalinių Korte-

sų įstatymas (1942), Ispanų chartija (1945), Referendumo įstatymas (1945), Naciona-

linio judėjimo principų įstatymas (1958), Valstybės organinis įstatymas (1967).

1834, 1845 ir 1876 m. konstitucijose atstovauti Ispanijos suverenitetui buvo pa-

vesta karaliui ir Kortesams. Francisco Franco režimo metais (1939–1975) vienintelis

galiojęs konstitucinio pobūdžio įstatymas buvo 1947 m. priimtas Valstybės vadovo

pareigybės įsteigimo aktas.

Konstitucinės monarchijos įtvirtinimas naujojoje, po Antrojo pasaulinio karo pra-

sidėjusioje, konstitucijų eroje jau pats savaime yra išskirtinis įvykis. Iki šio karo Ispanija

buvo alinama pilietinio karo, o po jo, kitoms Vakarų Europos valstybėms jau tobulinant

savo demokratines institucijas, steigiant Europos ekonominę bendriją, ji dar ilgai buvo

demokratiją, žmogaus teises ir laisves pamynusio generolo F. Franco militaristinio re-

žimo gniaužtuose. Tad 40 metų realių politinių ir demokratinių laisvių neturėję ispanai

tik žlugus frankizmui iš tikrųjų įgijo visas prielaidas naująsias valstybės valdžios struk-

tūras, savo laisves ir teises įtvirtinti priimdami naująją šalies Konstituciją.

Vertėtų trumpai apibūdinti 1978 m. Ispanijos Konstitucijos turinį ir išskirtinu-

mą, jos priėmimo kontekstą (ir vertinimus), kadangi šis veikiantis konstitucinės tei-

sės paminklas šiuolaikine konstitucine komparatyvistika besidominčiam tyrėjui yra

nepaprastai svarbus ir įdomus.

Konstituciją sudaro preambulė, 11 skirsnių, kuriuose yra 169 straipsniai. Jos ypa-

tumas – teksto papildymas papildomosiomis, pereinamojo laikotarpio, panaikina-

mosiomis ir baigiamosiomis nuostatomis. Preambulėje įtvirtinti Konstitucijos tikslai

ir jų siekimo būdai. Paskelbta, kad Ispanijos tauta yra suvereniteto šaltinis ir turė-

toja, Ispanija yra teisinė demokratinė socialinė valstybė, joje galioja aukščiausiosios

teisingumo, lygybės ir politinio pliuralizmo vertybės. Įtvirtinta, kad Ispanijoje nėra

ofi cia lios religijos, o ji pati yra pasaulietinė valstybė, tačiau visiems valstybės pilie-

čiams laiduojama ideologijos, tikėjimo ir kulto laisvė. Konstitucinė valstybės val-

dymo forma – parlamentinė monarchija, tačiau, palyginti kad ir su Skandinavijos

monarchijomis, Ispanijos monarchinėje sistemoje karaliaus įgaliojimai yra mažesni.

Jis atstovauja valstybei tarptautinių santykių srityje (56 straipsnis), tačiau neturi nei

veto, nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės.

◆ ISPANIJOS KONSTITUCIJOS RAIDOS APŽVALGA 235

Ispanija paskelbta unitarine valstybe, tačiau autonominės bendrijos gali turė-

ti savus statutus, o jų federacijos pagal Konstituciją draudžiamos. Svarbi demokrati-

jos plėtros garantija – daugiapartinės sistemos ir politinio pliuralizmo, savarankiškų

profesinių sąjungų steigimo garantijų įtvirtinimas Konstitucijos 6 ir 7 straipsniuo-

se. Asmens ir piliečio teisinis statusas išsamiai apibūdintas II skirsnyje, kuris sudaro

daugiau kaip trečdalį Konstitucijos teksto. Institucine šių teisių garantija paskelbtas

tautos (liaudies) gynėjas (ispaniškas ombudsmenas), kurį skiria Generaliniai Korte-

sai (parlamentas). Ketverių metų kadencijai renkami Generaliniai Kortesai sudaryti

iš dvejų rūmų: Deputatų Kongreso ir Senato. Pirmieji rūmai renkami pagal proporci-

nę, o antrieji – pagal klasikinę mažoritarinę rinkimų sistemą. Visi rinkimai yra lygūs,

laisvi, tiesioginiai ir visuotiniai. Deputatų Kongreso narius renka provincijos, o Sena-

tas yra teritorinė atstovybė, kuri formuojama sudėtingesne tvarka. Generaliniai Kor-

tesai priima organinius, bazinius ir paprastuosius įstatymus. Be Generalinių Kortesų,

įstatymų leidybos iniciatyvos teisę dar turi Vyriausybė. Galima ir tiesioginės visos

liaudies demokratijos forma: tauta gali teikti tokias iniciatyvas, jeigu jos atstovai –

iniciatyvos teikėjai surenka ne mažiau kaip 0,5 mln. gyventojų parašų.

Verčiant Ispanijos Konstituciją iš anglų kalbos (vertė Arnoldas Matijošius) buvo

atsižvelgiama ir į jos tekstą ispanų kalba (lygino Dangirutė Giedraitytė).

236

ISPANIJOS KONSTITUCIJA


Aš, Donas Chuanas Karlas I, Ispanijos karalius, visiems, kurie tai girdi ir supran-

ta, skelbiu: žinokite, kad Kortesai priėmė, o Ispanijos žmonės patvirtino šią Konsti-

tuciją:

PREAMBULĖ

Ispanijos Tauta, trokšdama prisidėti prie teisingumo, laisvės ir saugumo, taip

pat laiduoti gerovę visiems savo nariams, naudodamasi savo suverenia teise, pareiš-

kia savo siekį:

laiduoti demokratišką sambūvį pagal Konstituciją ir įstatymus, pagrįstą teisinga

ekonomine ir socialine santvarka; įtvirtinti teisinę valstybę, užtikrinančią įstatymo,

kaip žmonių valios išraiškos, viršenybę;

užtikrinti, kad Ispanijoje visi ispanai ir kitų tautybių žmonės galėtų įgyvendinti

žmogaus teises, taip pat puoselėti savo kultūrą ir tradicijas, kalbą ir institucijas;

prisidėti prie kultūros ir ekonomikos plėtros siekiant visiems laiduoti orų gyve-

nimą;

sukurti pirmaujančią demokratinę visuomenę ir

prisidėti prie visų Žemės tautų taikių santykių ir vaisingo bendradarbiavimo.

Įgyvendindami šiuos siekius Kortesai pritarė, o Ispanijos liaudis patvirtino šią

Konstituciją.

ĮVADAS

1 straipsnis

1. Ispanija yra skelbiama teisine demokratine socialine valstybe, aukščiausiomis

savo teisinės tvarkos vertybėmis laikančia teisingumą, lygybę ir politinį pliuralizmą.

2. Nacionalinis suverenitetas priklauso valstybės valdžios šaltiniui – Ispanijos

liaudžiai.

3. Ispanijos politinė forma yra parlamentinė monarchija.

2 straipsnis

Konstitucija pagrįsta nepalaužiama Ispanijos Tautos vienybe, viena ir nedaloma

visų ispanų Tėvyne; ji pripažįsta ir laiduoja tautybių ir ją sudarančių regionų autono-

mijos teisę bei jų tarpusavio solidarumą.

3 straipsnis

1. Ofi ciali valstybinė kalba yra kastilų. Visi ispanai privalo ja kalbėti ir turi tei-

sę ją vartoti.

◆ ISPANIJOS KONSTITUCIJA 237

2. Kitos Ispanijos kalbos taip pat yra ofi cialios atitinkamose autonominėse bend-

ruomenėse pagal jų statutus.

3. Ispanijos kalbų ir tarmių įvairovė yra ypač saugoma ir gerbiama jos kultūri-

nio paveldo dalis.

4 straipsnis

1. Ispanijos vėliavą sudaro trys horizontalios juostos – raudona, geltona ir raudo-

na. Geltona juosta yra dvigubai platesnė nei kiekviena raudona juosta.

2. Autonominės bendruomenės statutais gali patvirtinti savo vėliavas ir herbus.

Visi jie yra naudojami valstybinėse įstaigose ir ofi cialiuose aktuose greta Ispanijos

valstybinės vėliavos.

5 straipsnis

Valstybės sostinė yra Madrido miestas.

6 straipsnis

Pagal politinio pliuralizmo principą politinės partijos konkuruoja formuodamos

ir reikšdamos liaudies valią ir yra pagrindinė priemonė liaudžiai dalyvauti politinia-

me gyvenime. Jos steigiamos ir veikia laisvai, kiek tai leidžiama Konstitucijos ir įsta-

tymo. Jų vidaus struktūra ir veikla privalo būti demokratiškos.

7 straipsnis

Darbuotojų profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos gina ir laiduoja ekono-

minius ir socialinius interesus, kuriems jos atstovauja. Jos steigiamos ir veikia laisvai,

kiek tai leidžiama Konstitucijos ir įstatymo. Jų vidaus struktūra ir veikla privalo būti

demokratiškos.

8 straipsnis

1. Ginkluotąsias pajėgas sudaro sausumos kariuomenė, kariniai jūrų ir oro lai-

vynai. Šios pajėgos turi laiduoti Ispanijos nepriklausomybę ir suverenitetą, ginti jos

teritorinę neliečiamybę ir konstitucinę santvarką. Jos steigiamos ir veikia demokra-

tiškai.

2. Ginkluotųjų pajėgų organizavimo pagrindai nustatyti organiniame įstatyme

pagal šios Konstitucijos principus.

9 straipsnis

1. Piliečiai ir valstybės valdžios institucijos privalo laikytis Konstitucijos ir įsta-

tymų.

238

2. Valstybės valdžios institucijos privalo sukurti tokias sąlygas, kad žmonių ir

bendruomenių laisvė ir lygybė būtų realios ir veiksmingos; šalinti kliūtis, trukdančias

ar keliančias sunkumų visiškai įgyvendinti laisvę ir lygybę; sudaryti palankias sąly-

gas visiems piliečiams dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame ir socia-

liniame gyvenime.

3. Konstitucija užtikrina teisėtumo principą, norminių aktų hierarchiją ir pri-

valomą skelbimą; taip pat užtikrina, kad asmens teises pažeidžiančios ar ribojančios

arba bausmes nustatančios nuostatos neturi grįžtamosios galios, teisinę apsaugą, teis-

mo draudimą viešajai valdžiai savivaliauti.

I DALIS

APIE PAGRINDINES TEISES IR PAREIGAS

10 straipsnis

1. Žmogaus orumas ir jo teisių neliečiamumas, laisvas asmenybės vystymasis,

pagarba įstatymui ir kitų žmonių teisėms yra politinės santvarkos ir visuomenės san-

tarvės pagrindas.

2. Normos, susijusios su Konstitucijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis ir

pareigomis, atitinka Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Ispanijos ratifi kuotas tarp-

tautines sutartis ir susitarimus šiais klausimais.

I SKYRIUS

APIE ISPANUS IR UŽSIENIEČIUS

11 straipsnis

1. Ispanijos pilietybė gaunama, išlaikoma ir prarandama pagal įstatymą.

2. Niekas, kas yra gimęs ispanu, negali prarasti savo pilietybės.

3. Valstybė gali sudaryti sutartis dėl dvigubos pilietybės su Iberoamerikos šali-

mis arba su šalimis, turėjusiomis ar turinčiomis ypatingų ryšių su Ispanija. Tokiose

valstybėse, net jei jos savo piliečiams nesuteikia tokios teisės, ispanai gali būti natūra-

lizuojami, kartu neprarasdami Ispanijos pilietybės.

12 straipsnis

Ispanai tampa pilnamečiais sulaukę 18 metų amžiaus.

13 straipsnis

1. Užsieniečiai Ispanijoje sutarčių ir įstatymo nustatytomis sąlygomis naudojasi

šioje Konstitucijos dalyje numatytomis pilietinėmis teisėmis.


2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytomis teisėmis naudojasi tik ispanai, išsky-

rus sutartyse arba įstatymuose numatytus atvejus, kai abipusiškumo pagrindu vietos

savivaldos rinkimuose suteikiama aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės.

3. Išduoti asmenį kitai valstybei leidžiama abipusiškumo pagrindu tik vykdant

sutartį arba įstatymą. Asmenys, padarę politinius nusikaltimus, kitoms valstybėms

nėra išduodami; teroro aktai nėra politiniai nusikaltimai.

4. Įstatymas nustato prieglobsčio suteikimo kitų šalių piliečiams ir asmenims be

pilietybės sąlygas.

II SKYRIUS

TEISĖS IR LAISVĖS

14 straipsnis

Visi ispanai yra lygūs prieš įstatymą; neleidžiama jokia jų diskriminacija dėl gi-

mimo, rasės, lyties, išpažįstamo tikėjimo, pažiūrų arba bet kokiais kitais asmeninio ar

socialinio pobūdžio pagrindais.

I POSKYRIS. APIE PAGRINDINES TEISES IR PILIETINES LAISVES

15 straipsnis

Visi turi teisę į gyvybę, fi zinį ir moralinį neliečiamumą, niekas jokiais būdais ne-

gali būti kankinamas arba su juo negali būti elgiamasi nežmoniškai ar žeminant oru-

mą. Mirties bausmė panaikinama, išskyrus karo meto atvejus, numatytus kariniuose

baudžiamuosiuose įstatymuose.

16 straipsnis

1. Piliečiams ir jų susivienijimams yra laiduojama ideologijos, tikėjimo išpažini-

mo ir kulto laisvė be jokių suvaržymų, išskyrus tuos, kurie būtini įstatymo saugomai

visuomeninei tvarkai palaikyti.

2. Niekas negali būti verčiamas viešai atskleisti savo nuomonę, įsitikinimus arba

tikėjimą.

3. Jokia religija negali būti valstybinė. Valdžios institucijos atsižvelgia į Ispanijos

visuomenės religinius įsitikinimus ir atitinkamai bendradarbiauja su Katalikų bažny-

čia ir kitomis konfesijomis.

17 straipsnis

1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam negali būti atimta

laisvė kitaip, kaip tik pagal šio straipsnio nuostatas bei įstatymo nustatytais atvejais

ir forma.

240

2. Kardomasis sulaikymas negali būti ilgesnis, nei to reikia bylos aplinkybėms

nustatyti, ir bet kuriuo atveju negali viršyti septyniasdešimt dviejų valandų, kurioms

praėjus sulaikytasis privalo būti paleistas arba perduotas teismui.

3. Kiekvienas sulaikytas asmuo privalo būti jam suprantamu būdu nedelsiant

informuotas apie savo teises ir sulaikymo priežastis; draudžiama versti jį duoti pa-

rodymus. Sulaikytajam laiduojama advokato pagalba ir dalyvavimas, kai įstatymo

nustatyta tvarka yra surašomi policijos ir teismo dokumentai.

4. Įstatymas nustato habeas corpus taikymo tvarką, kai neteisėtai sulaikytas as-

muo neatidėliotinai perduodamas teismui.

18 straipsnis

1. Laiduojama teisė į garbę, tapatumą bei asmens ir šeimos privatumą.

2. Gyvenamoji vieta yra neliečiama. Išskyrus sulaikymo nusikaltimo vietoje atve-

jus, neleidžiama įsiveržti į gyvenamąją vietą, taip pat be jos savininko ar be išanksti-

nės teismo sankcijos atlikti kratą.

3. Laiduojamas susirašinėjimo, taip pat pašto, telegrafo, telefono pranešimų slap-

tumas, kuris gali būti ribojamas tik teismui leidus.

4. Įstatymas riboja informacijos naudojimą, kad būtų visiškai užtikrinta piliečių

garbės, asmeninio ir šeiminio gyvenimo bei piliečių teisių apsauga.

19 straipsnis

Ispanai turi teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą ir judėti šalies teritorijoje.

Jie taip pat turi teisę įstatymo nustatytomis sąlygomis laisvai įvažiuoti į Ispaniją

ir išvažiuoti iš jos. Ši teisė negali būti apribota jokiais ideologiniais ar politiniais su-

metimais.

20 straipsnis

1. Pripažįstamos ir saugomos šios teisės:

a) teisė laisvai žodžiu, raštu ar kitokiu būdu skleisti pažiūras, nuomones ir idėjas;

b) kurti ir atlikti literatūros, meno, mokslo ir technikos kūrinius;

c) akademinė laisvė;

d) teisė laisvai bet kokiomis perdavimo priemonėmis perduoti ir gauti patikimą

informaciją. Įstatyme numatoma, kokiomis sąlygomis naudojimasis šia teise riboja-

mas siekiant išlikti sąžiningam ir išsaugoti profesinę paslaptį.

2. Minėtų teisių įgyvendinimas negali būti apribotas jokiomis išankstinės cen-

zūros priemonėmis.

3. Nuo valstybės arba valstybinių įstaigų priklausomų žiniasklaidos priemonių

parlamentinės kontrolės organizavimo ir įgyvendinimo tvarka nustatoma įstatymu.

Gerbiant visuomenės pliuralizmą ir Ispanijos kalbų įvairovę, socialinėms ir politi-

nėms bendrijoms, atstovaujančioms atitinkamiems interesams, įstatymu laiduojama

galimybė naudotis pirmiau minėtomis priemonėmis.


4. Šių laisvių įgyvendinimą riboja pagarba šioje Konstitucijos dalyje numaty-

toms teisėms, šias teises išsamiai apibrėžiančioms įstatymo nuostatoms, pirmiausia

teisei į garbę, privatų gyvenimą, tapatumą ir vaikų bei jaunimo apsaugą.

5. Leidiniai, įrašai ir kitos žiniasklaidos priemonės konfi skuojamos tik teismui

leidus.

21 straipsnis

1. Pripažįstama piliečių teisė į taikius ir neginkluotus susirinkimus. Šiai teisei

įgyvendinti nereikia išankstinio leidimo.

2. Apie susirinkimus ir demonstracijas viešose vietose būtina pranešti valdžios

institucijoms. Juos uždrausti valdžios institucijos gali tik tuo atveju, kai yra pakanka-

mas pagrindas manyti, kad rengiamais susirinkimais ir demonstracijomis bus pažeis-

ta viešoji tvarka, bus keliamas pavojus žmonėms arba kieno nors nuosavybei.

22 straipsnis

1. Pripažįstama teisė burtis į susivienijimus.

2. Susivienijimai, keliantys tokius tikslus arba besinaudojantys tokiomis priemo-

nėmis, kurios įstatymo priskiriamos prie nusikalstamų, yra neteisėti.

3. Susivienijimai, kuriami vadovaujantis šiuo straipsniu, turi būti įtraukti į regist-

rą tik siekiant paviešinti jų veiklą.

4. Panaikinti susivienijimus arba sustabdyti jų veiklą galima tik motyvuotu teis-

mo sprendimu.

5. Draudžiami slapti ir sukarinti susivienijimai.

23 straipsnis

1. Tvarkant valstybės reikalus piliečiai turi teisę dalyvauti tiesiogiai ir per savo

atstovus, visuotinės rinkimų teisės pagrindu laisvai renkamus reguliariai vykdomuo-

se rinkimuose.

2. Įstatymo nustatyta tvarka piliečiai, turėdami lygias galimybes, gali stoti į vals-

tybės tarnybą ir tapti valstybės pareigūnais.

24 straipsnis

1. Kiekvienas turi teisę į veiksmingą savo teisėtų teisių ir interesų gynybą teisme;

jokiu būdu negalima asmens visai neginti.

2. Kiekvienas turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama tokio teismo, kuriam įsta-

tymas priskiria tokios bylos jurisdikciją, teisę į advokato pagalbą ir gynybą, teisę būti

informuotas apie kaltinimą, teisę į atvirą teisminį nagrinėjimą, vykdomą per nusta-

tytą laikotarpį ir laikantis visų garantijų, teisę naudoti visas gynybai numatytas įrodi-

nėjimo priemones, teisę neliudyti prieš save ir nepripažinti savo kaltės, taip pat teisę

į nekaltumo prezumpciją.

242

Įstatymas nustato atvejus, kada dėl giminystės ryšių arba profesinės paslapties

neprivaloma pranešti apie tariamai neteisėtus veiksmus.

25 straipsnis

1. Niekas negali būti nuteistas ar nubaustas už veiksmus arba neveikimą, kurie

jų atlikimo metu įstatymuose nebuvo pripažinti nusikaltimais, baudžiamaisiais nusi-

žengimais arba administracinės teisės pažeidimais.

2. Laisvės atėmimu ir kitomis visuomenės saugumo užtikrinimo priemonėmis sie-

kiama perauklėti ir socialiai reabilituoti nuteistąjį. Priverčiamasis darbas yra draudžiamas.

Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistasis naudojasi šiame skyriuje išvardytomis

pagrindinėmis teisėmis, išskyrus tas, kurios gali būti apribotos teismo nuosprendžiu,

bausmės turiniu ir bausmių vykdymą nustatančiu įstatymu. Bet kuriuo atveju nuteistas

laisvės atėmimu asmuo turi teisę dirbti apmokamą darbą, naudotis socialinio draudimo

sistemos privilegijomis ir kultūra bei visapusiškai lavinti savo asmenybę.

3. Taikant administracinę atsakomybę negalima numatyti bausmių, tiesiogiai

arba netiesiogiai reiškiančių laisvės atėmimą.

26 straipsnis

Garbės teismai draudžiami viešojo administravimo srityje ir profesiniais pagrin-

dais veikiančiose organizacijose.

27 straipsnis

1. Kiekvienas turi teisę gauti išsilavinimą. Pripažįstama švietimo laisvė.

2. Švietimo tikslas yra visapusiškai lavinti asmenybę gerbiant demokratinius vi-

suomeninio gyvenimo principus bei pagrindines teises ir laisves.

3. Valdžios institucijos laiduoja tėvų teisę vaikams parinkti tokią auklėjimo for-

mą, kuri atitiktų pačių tėvų moralinius ir religinius įsitikinimus.

4. Pradinis išsilavinimas yra privalomas ir nemokamas.

5. Valstybės institucijos visiems asmenims laiduoja teisę gauti išsilavinimą pla-

nuodamos visuotinę pedagoginę sistemą, veiksmingai dalyvaujant visiems suintere-

suotiesiems asmenims steigdamos mokymo įstaigas.

6. Fiziniams ir juridiniams asmenims pripažįstama laisvė steigti švietimo įstaigas

gerbiant konstitucinius principus.

7. Dėstytojai, tėvai ir kai kuriais atvejais studentai įstatymo nustatyta tvarka pri-

žiūri visas iš valstybės lėšų fi nansuojamas mokymo įstaigas ir dalyvauja jas valdant.

8. Valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti įstatymų laikymąsi, prižiūri švieti-

mo sistemą ir nustato valstybinius švietimo standartus.

9. Valdžios institucijos remia mokymo įstaigas, kurių veikla atitinka įstatymų

reikalavimus.

10. Pripažįstama įstatymo nustatyto masto universitetų autonomija.


28 straipsnis

1. Kiekvienas turi teisę laisvai stoti į profesines sąjungas. Įstatymu galima apriboti

šią teisę arba numatyti galimybę nesuteikti tokios teisės ginkluotųjų pajėgų kariškiams

ir tarnautojams, taip pat karinių statutų reguliuojamų karinių įstaigų ir kitokių darinių

darbuotojams. Tokios teisės įgyvendinimo tvarka valstybės tarnautojams nustatoma

įstatymu. Profesinių sąjungų veiklos laisvė apima teisę kurti profesines sąjungas ir stoti į

jas, taip pat profesinių sąjungų teisę jungtis į konfederacijas, steigti tarptautines profesi-

nes sąjungas ir prisijungti prie jų. Niekas negali būti verčiamas stoti į profesinę sąjungą.

2. Pripažįstama darbuotojų teisė streikuoti siekiant apginti savo interesus. Įstaty-

mu, nustatančiu tokios teisės įgyvendinimo tvarką, reglamentuojamos būtinos prie-

monės, laiduojančios pagrindinių visuomenės gyvenimo palaikymo tarnybų veiklą.

29 straipsnis

1. Visi ispanai turi teisę įstatymo nustatyta forma ir tikslu siųsti į valstybės val-

džios institucijas individualius ar kolektyvinius rašytinius prašymus.

2. Ginkluotųjų pajėgų kariškiai ir tarnautojai, taip pat karinių statutų reglamen-

tuojamų karinių įstaigų ir kitokių darinių darbuotojai naudotis šia teise gali tik indi-

vidualiai ir jų veiklą reguliuojančio įstatymo nustatyta tvarka.

II POSKYRIS. APIE PILIEČIŲ PAGRINDINES TEISES IR PAREIGAS

30 straipsnis

1. Ginti Ispaniją yra ispanų teisė ir pareiga.

2. Įstatymas nustato ispanų karines prievoles; laikantis atitinkamų garantijų juo

nustatoma asmens teisė būti atleistam nuo privalomosios karo tarnybos dėl sąžinės,

taip pat dėl kitų priežasčių. Tokiu atveju įstatymo nustatyta tvarka karo tarnyba gali

būti pakeista alternatyviąja civiline tarnyba.

3. Numatoma, kad gali būti steigiama alternatyvioji civilinė tarnyba, kuria sie-

kiama bendruosius interesus atitinkančių tikslų.

4. Įstatymas nustato piliečių pareigas didelių grėsmių, katastrofų arba visuome-

ninių nelaimių atvejais.

31 straipsnis

1. Kiekvienas asmuo per teisingą mokesčių sistemą, grindžiamą lygybės princi-

pais ir progresiniais mokesčiais, pagal savo ekonomines galimybes prisideda prie vi-

suomenės išlaidų fi nansavimo. Tokioje sistemoje jokiu būdu negali būti numatyta

konfi skavimo.

2. Valstybės poreikiai tenkinami teisingai paskirstant valstybės lėšas, o jų plana-

vimas ir naudojimas privalo atitikti efektyvumo ir ekonomijos kriterijus.

3. Viešuosius mokesčius asmenims arba turtui galima nustatyti tik įstatymu.

244

32 straipsnis

1. Sudarydami santuoką vyras ir moteris yra visiškai lygiateisiai.

2. Įstatymas nustato santuokos formas, sutuoktinių amžių ir santuokos sudary-

mo sąlygas, priežastis, dėl kurių santuoka gali būti nutraukta, taip pat nutraukiant

santuoką kylančių ginčų sprendimo tvarką.

33 straipsnis

1. Pripažįstama teisė į privačią nuosavybę ir paveldėjimą.

2. Įstatymų nustatyta tvarka šių teisių socialinė funkcija apriboja jų turinį.

3. Nuosavybė ir teisė į ją iš nieko negali būti atimta kitaip, kaip tik dėl pateisina-

mos priežasties, susijusios su visuomenės poreikiais arba socialiniais interesais, kai

už tai atitinkamai kompensuojama ir tokio atėmimo tvarka nustatyta įstatymu.

34 straipsnis

1. Pripažįstama teisė steigti labdaros fondus siekiant įstatymo nustatyta tvarka

tenkinti visuomenės interesus.

2. Tokių fondų veiklą taip pat reguliuoja 22 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos.

35 straipsnis

1. Visi ispanai privalo dirbti ir turi teisę į darbą, laisvą profesijos arba darbo po-

būdžio pasirinkimą, karjerą savo darbe, taip pat į darbo apmokėjimą, būtiną socialiai

priimtinam šeimos gyvenimo lygiui palaikyti. Jokiu būdu neleidžiama diskriminuo-

ti dėl lyties.

2. Darbuotojų teises ir pareigas reglamentuoja įstatymas.

36 straipsnis

Profesinių asociacijų teisinio statuso ypatumus, taip pat tokių asociacijų narių

profesinę veiklą reglamentuoja įstatymas. Šių asociacijų vidaus struktūra ir veikla turi

būti grindžiama demokratiniais pagrindais.

37 straipsnis

1. Įstatymas turi užtikrinti teisę darbo ginčus spręsti kolektyvinėmis darbuotojų

ir darbdavių derybomis, taip pat tai, kad jų susitarimai turėtų teisinę galią.

2. Pripažįstama darbuotojų ir darbdavių teisė į konfl iktą darbo srityje. Šios tei-

sės įgyvendinimą reglamentuojančiame įstatyme, nors jame gali būti nustatyti būtini

apribojimai, turi būti numatytos visuomenei gyvybiškai svarbių tarnybų darbo užtik-

rinimo garantijos.


38 straipsnis

Pripažįstama verslo laisvė rinkos ekonomikos sąlygomis. Valdžios institucijos

garantuoja ir saugo jos įgyvendinimą, taip pat laiduoja gamybos apsaugą, atitinkan-

čią bendrus ekonomikos reikalavimus, tarp jų ir planavimą.

III SKYRIUS

APIE PAGRINDINIUS SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS POLITIKOS

PRINCIPUS

39 straipsnis

1. Valdžios institucijos laiduoja teisinę, ekonominę ir socialinę šeimos apsaugą.

2. Valdžios institucijos taip pat laiduoja visapusišką vaikų apsaugą. Visi vaikai

yra lygūs prieš įstatymą, kad ir kokia būtų jų kilmė ir motinų šeiminė padėtis. Įstaty-

mas laiduoja pagalbą nustatant tėvystę.

3. Tėvai privalo visokeriopai rūpintis tiek santuokiniais, tiek nesantuokiniais savo

vaikais, iki jie sulauks pilnametystės, taip pat ir kitais įstatymo numatytais atvejais.

4. Vaikai naudojasi tarptautiniuose susitarimuose numatyta apsauga.

40 straipsnis

1. Valdžios institucijos1, vykdydamos ekonominio stabilumo politiką, kuria tin-

kamas socialinės ir ekonominės plėtros, taip pat teisingesnio regioninių ir asmeninių

pajamų paskirstymo sąlygas. Ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad būtų pasiektas

visiškas gyventojų užimtumas.

2. Valdžios institucijos įgyvendina politiką, užtikrinančią profesinį parengimą ir

perkvalifi kavimą, rūpinasi darbo sauga ir higiena, laiduoja būtiną poilsį ribodamos

darbo dienos trukmę, numatydamos periodines mokamas atostogas, steigdamos ati-

tinkamas įstaigas.

41 straipsnis

Valdžios institucijos palaiko valstybinę socialinio draudimo sistemą, visiems pi-

liečiams užtikrinančią būtiną pagalbą ir socialines paslaugas, visų pirma pagalbą ne-

darbo atveju. Papildomos paslaugos ir pagalba turi būti teikiamos nemokamai.

42 straipsnis

Valstybė ypač rūpinasi užsienyje dirbančių ispanų socialinėmis ir ekonominė-

mis teisėmis ir įgyvendina juos sugrįžti skatinančią politiką.

1 Los poderes públicos. – Čia ir toliau visos pastabos vertėjo.

246

43 straipsnis

1. Pripažįstama teisė į sveikatos apsaugą.

2. Valdžios institucijos, taikydamos profi laktikos priemones, taip pat teikdamos

būtinas paslaugas ir pagalbą, turi organizuoti visuomenės sveikatos apsaugą ir prižiū-

rėti, kaip ji įgyvendinama. Atitinkamas teises ir pareigas nustato įstatymas.

3. Valdžios institucijos skatina sveiką gyvenseną, fi zinę kultūrą ir sportą, taip pat

sudaro sąlygas tinkamai leisti laisvalaikį.

44 straipsnis

1. Valdžios institucijos skatina ir prižiūri, kad visiems būtų prieinama kultūra, į

kurią kiekvienas turi teisę.

2. Valdžios institucijos skatina mokslą bei mokslo ir technikos tyrimus dėl visuo-

menės gerovės.

45 straipsnis

1. Visi turi teisę į asmeniui vystytis tinkamą aplinką ir privalo ją saugoti.

2. Valdžios institucijos, būtinai solidariai palaikomos visuomenės, rūpinasi, kad

visi gamtos ištekliai, siekiant išsaugoti ir pagerinti gyvenimo kokybę, taip pat apsau-

goti ir atkurti gamtinę aplinką, būtų naudojami racionaliai.

3. Asmenys, pažeidę šio straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal įstatymą yra traukia-

mi baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn ir privalo atlyginti savo pada-

rytą žalą.

46 straipsnis

Valdžios institucijos laiduoja Ispanijoje gyvenančių tautų2 istorijos, kultūros ir

meno paveldo, taip pat jį sudarančių vertybių, nepaisant jų savininkų teisinio statuso

ir visuomeninės padėties, išsaugojimą ir gausinimą. Bausmes už kėsinimąsi į šį pavel-

dą numato baudžiamasis įstatymas.

47 straipsnis

Visi ispanai turi teisę į tinkamą gyventi būstą. Valdžios institucijos užtikrina bū-

tinas sąlygas ir nustato atitinkamas normas tokiai teisei veiksmingai įgyvendinti, taip

pat reguliuoja žemės sklypų naudojimą tenkindamos viešąjį interesą ir siekdamos ne-

leisti spekuliuoti žeme.

Visuomenė naudojasi viešųjų miesto gerovės įstaigų veiklos rezultatais.

48 straipsnis

Valdžios institucijos sudaro sąlygas jaunimui laisvai ir veiksmingai dalyvauti po-

litinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje veikloje.

2 Pueblos de Espaňa.


49 straipsnis

Fiziškai ir protiškai neįgaliems asmenims valdžios institucijos taiko profi lakti-

kos priemones ir įgyvendina jų negalios gydymo bei įtraukimo į visuomeninį gyveni-

mą politiką. Tokiems asmenims teikiama ypatinga pagalba ir ypatinga jų teisių, šioje

Konstitucijos dalyje numatytų visiems piliečiams, įgyvendinimo apsauga.

50 straipsnis

Valdžios institucijos užtikrina, kad ekonominis senatvės sulaukusių piliečių gy-

venimo lygis būtų ne žemesnis už nustatytą minimumą, ir skiria pakankamo dydžio

pensijas bei periodiškai jas indeksuoja. Valstybė prisideda prie žmonių, kad ir kokia

būtų jų šeiminė padėtis, gerovės palaikymo steigdama socialinių paslaugų, teikiamų

siekiant išspręsti specifi nes piliečių sveikatos apsaugos, gyvenamosios vietos, kultū-

ros ir laisvalaikio problemas, sistemą.

51 straipsnis

1. Valdžios institucijos garantuoja vartotojų apsaugą, veiksmingais būdais užtik-

rindamos jų saugumą, sveikatą, taip pat gindamos teisėtus ekonominius jų interesus.

2. Valdžios institucijos padeda informuoti ir šviesti vartotojus, skatina jų organiza-

cijas ir palaiko jų teisę įstatymo nustatytais pagrindais kreiptis į valdžios institucijas.

3. Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas įstatymas reguliuoja vidaus prekybą

ir nustato prekių gamybai reikalingų leidimų išdavimo tvarką.

52 straipsnis

Įstatymas nustato profesinių organizacijų, padedančių savo nariams ginti savo

ekonominius interesus, kūrimo tvarką ir reguliuoja jų veiklą.

Jų vidaus struktūra ir veikla turi būti demokratiškos.

IV SKYRIUS

APIE PAGRINDINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTIJAS

53 straipsnis

1. Visos valdžios institucijos turi gerbti šios Konstitucijos dalies II skyriuje įtvir-

tintas teises ir laisves. Tik įstatymas, nors bet kokiu atveju privalo atspindėti pa-

grindinį minėtų teisių ir laisvių turinį, gali reguliuoti jų įgyvendinimą ir saugoti jas

161 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta tvarka.

2. Kiekvienas pilietis teisme gali ginti savo teises ir laisves, pripažįstamas

14 straips nyje ir I skyriaus II poskyryje. Tokia byla nagrinėjama pirmumo teise atli-

kus išankstinį tyrimą, o kai būtina – kreipiantis su prašymu į Konstitucinį Teismą. Ši

tvarka taikoma ir bylose, kai asmuo dėl savo įsitikinimų atsisako tarnauti kariuome-

nėje, kaip nustatyta 30 straipsnyje.

248

3. Principų, išvardytų III skyriuje, pripažinimas, apsauga ir gerbimas turi būti iš-

reikšta galiojančiuose įstatymuose, teismų praktikoje ir valstybės institucijų veiklo-

je. Prašymai apginti minėtas teises įstatymo nustatyta tvarka gali būti paduodami tik

bendrosios kompetencijos teismams.

54 straipsnis

Visuomenės gynėjo, Generalinių Kortesų įgalioto ir skiriamo šioje Konstitucijos

dalyje nustatytoms teisėms ginti, veiklą reguliuoja organinis įstatymas. Visuomenės

gynėjas yra įgaliotas prižiūrėti administravimo institucijų veiklą ir atskaitingas Ge-

neraliniams Kortesams.

V SKYRIUS

APIE TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMĄ

55 straipsnis

1. Konstitucijos nustatyta tvarka paskelbus nepaprastąją arba apgulties pa-

dėtį, gali būti apribotos teisės, nustatytos 17 straipsnyje, 18 straipsnio 1 ir 2 daly-

se, 19 straipsnyje, 20 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose ir 5 dalyje, 21 straipsnyje,

28 straipsnio 2 dalyje ir 37 straipsnio 2 dalyje. Išimtis taikoma 17 straipsnio 3 daliai:

paskelbus nepaprastąją padėtį, ji tebegalioja.

2. Organiniame įstatyme gali būti nustatyti forma ir atvejai, kuriais 17 straipsnio

2 dalyje ir 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse pripažintos teisės gali būti apribotos individua-

liai, būtinai dalyvaujant teismui ir atitinkamoms parlamentinės priežiūros instituci-

joms. Jos gali būti apribotos asmenims, dėl kurių dalyvavimo ginkluotose grupuotėse

arba teroristinėje veikloje yra pradėtas tyrimas.

Viršijus tokiame įstatyme nustatytus įgaliojimus ar nepateisinamai jais naudoju-

sis užtraukiama baudžiamoji atsakomybė už įstatymo pripažintų teisių ir laisvių pa-

žeidimą.

II DALIS

APIE KARŪNĄ

56 straipsnis

1. Karalius – valstybės galva, jos vienybės ir pastovumo simbolis, darnios kas-

dienės valstybės institucijų veiklos garantas ir arbitras – aukščiausiu lygiu atstovau-

ja Ispanijai tarptautiniuose santykiuose, ypač santykiuose su tautomis, su Ispanijos

valstybe siejamomis bendros istorijos, taip pat vykdo Konstitucijos ir įstatymų jam

pavestas funkcijas.

2. Jo titulas – Ispanijos Karalius, tačiau jis gali būti vadinamas ir kitokiais jo Ka-

rūnai deramais titulais.


3. Karalius neliečiamas ir netraukiamas atsakomybėn. Jo sprendimai yra kontra-

signuojami 64 straipsnyje nustatyta tvarka ir be atitinkamo parašo neturi galios, iš-

skyrus 65 straipsnyje nustatytus sprendimus.

57 straipsnis

1. Ispanijos Karūna atitenka Jo Didenybės Dono Chuano Karlo I de Burbono,

teisėto istorinės dinastijos tęsėjo, paveldėtojams. Sostas paveldimas įprasta pirma-

gimystės ir atstovavimo tvarka, kai pirmenybė teikiama ankstesnei linijai3 prieš vė-

lesniąją, o toje pačioje linijoje – artimesniam giminystės laipsniui; kai giminystės

laipsnis yra tas pats – vyrui prieš moterį, o esant tai pačiai lyčiai – vyresniajam prieš

jaunesnįjį.

2. Princas Paveldėtojas nuo savo gimimo arba nuo tokio titulo suteikimo dienos

gauna Asturijos Princo titulą, taip pat ir kitus titulus, tradiciškai priskiriamus Ispani-

jos Karūnos paveldėtojui.

3. Jeigu išnyksta visos Karūnos paveldėjimo teisę turinčios dinastijos linijos, Ge-

neraliniai Kortesai paveldėjimo klausimą sprendžia taip, kad sprendimas labiausiai

atitiktų Ispanijos interesus.

4. Asmuo, turintis Karūnos paveldėjimo teisę, tačiau sudarantis santuoką, ku-

rią draudžia Karalius arba Generaliniai Kortesai, taip pat jo palikuonys netenka tei-

sės paveldėti Karūną.

5. Atsisakius sosto ar atsistatydinus, taip pat kilus kokių nors esminių ar teisinių

abejonių dėl Karūnos paveldėjimo tvarkos, sprendžiama pagal įstatymą.

58 straipsnis

Karaliaus žmona arba Karalienės vyras negali įgyvendinti konstitucinių funkci-

jų, išskyrus nustatytąsias regentystės įstatymo.

59 straipsnis

1. Jeigu Karalius yra nepilnametis, jo tėvas arba motina, o jeigu jų nėra – pilna-

metis giminaitis, pagal paveldėjimo teisę antrasis asmuo po nepilnamečio Karaliaus,

Konstitucijos nustatyta tvarka iš karto tampa regentu ir būna juo iki Karaliaus pilna-

metystės.

2. Jeigu Karalius nebesugeba atlikti savo pareigų ir tokį nesugebėjimą pripažįsta

Generaliniai Kortesai, Princas Paveldėtojas, jeigu tuo metu jau yra sulaukęs pilname-

tystės, iš karto tampa regentu. Jeigu Princas Paveldėtojas dar nėra sulaukęs pilname-

tystės, iki jo pilnametystės dienos galioja šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

3. Jeigu nėra nė vieno asmens, kuris galėtų tapti regentu pagal paveldėjimo taisyk-

les, Generaliniai Kortesai paskiria regentu vieną, du arba tris asmenis.

3 Línea anterior.

250

4. Asmuo gali tapti regentu, tik jeigu jis yra pilnametis ir ispanų tautybės.

5. Regentystė įgyvendinama pagal konstitucinį įgaliojimą ir būtinai Karaliaus

vardu.

60 straipsnis

1. Nepilnamečio Karaliaus globėju tampa šiam tikslui velionio Karaliaus testa-

mente nurodytas asmuo, jeigu jis yra pilnametis ir ispanas pagal kilmę. Jeigu tes-

tamente globėjas nėra nurodytas, Karaliaus globėju būna jo tėvas arba motina, kol

našlauja. Jeigu tokių nėra, globėją skiria Generaliniai Kortesai, tačiau tas pats asmuo

gali būti ir regentu, ir globėju tik tuo atveju, jeigu jis yra Karaliaus tėvas, motina arba

tiesioginis giminaitis.

2. Globa yra nesuderinama su jokiomis politinio pobūdžio pareigomis arba po-

litiniu atstovavimu.

61 straipsnis

1. Karūnavimo metu Karalius prisiekia Generaliniams Kortesams sąžiningai įgy-

vendinti savo pareigas, vykdyti ir ginti Konstituciją ir įstatymus bei gerbti piliečių ir

autonominių bendruomenių teises.

2. Sulaukęs pilnametystės Princas Paveldėtojas ir regentas ar regentai, prieš pra-

dėdami eiti pareigas, prisiekia tokia pačia priesaika, kaip ir ištikimybės Karaliui prie-

saika.

62 straipsnis

Karalius:

a) pasirašo ir skelbia įstatymus;

b) sušaukia ir paleidžia Generalinius Kortesus ir Konstitucijos nustatyta tvarka

skiria rinkimus;

c) Konstitucijoje numatytais atvejais skelbia referendumą;

d) siūlo kandidatą į Ministrus Pirmininkus ir, kai tai būtina, Konstitucijoje nu-

statytomis sąlygomis skiria ar atleidžia jį iš pareigų;

e) Ministro Pirmininko siūlymu skiria Vyriausybės narius į pareigas ir atleidžia

juos iš šių pareigų;

f) leidžia su Ministrų Taryba suderintus dekretus, skiria į civilines ir karo tarny-

bos pareigas, įstatymų nustatyta tvarka apdovanoja ordinais ir teikia garbės vardus;

g) susipažinęs su valstybės reikalais, Ministro Pirmininko prašymu pirminin-

kauja Ministrų Tarybos posėdžiams, kai mano, kad tai būtina;

h) yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas;

i) teikia malonę pagal įstatymą, kuris nenumato visuotinės amnestijos;

j) yra aukščiausias Karališkosios akademijos globėjas.


63 straipsnis

1. Karalius skiria pasiuntinius ir kitus diplomatus. Užsienio valstybių atstovai Is-

panijoje yra akredituojami prie Karaliaus.

2. Pagal Konstituciją ir įstatymus Karalius valstybės vardu pasirašo tarptautines

sutartis.

3. Gavęs išankstinį Generalinių Kortesų sutikimą, Karalius skelbia karą ir pasi-

rašo taikos sutartis.

64 straipsnis

1. Karaliaus sprendimai patvirtinami Ministro Pirmininko ir, jeigu būtina, ati-

tinkamos srities ministro parašais. Kandidato į Ministrus Pirmininkus iškėlimas ir

paskyrimas, taip pat 99 straipsnyje numatytas Generalinių Kortesų paleidimas yra

patvirtinami Kongreso Pirmininko parašu.

2. Už Karaliaus sprendimus yra atsakingi asmenys, patvirtinę juos savo parašu.

65 straipsnis

1. Iš valstybės biudžeto Karalius gauna lėšų savo šeimai ir rūmams išlaikyti ir

laisvai jomis disponuoja.

2. Karalius pats skiria savo rūmų tarnautojus į civilines ir karines pareigas ir iš

jų atleidžia.

III DALIS

APIE GENERALINIUS KORTESUS

I SKYRIUS

APIE RŪMUS

66 straipsnis

1. Generaliniai Kortesai atstovauja Ispanijos tautai, juos sudaro Deputatų Kong-

resas ir Senatas.

2. Generaliniai Kortesai įgyvendina valstybės įstatymų leidžiamąją valdžią, tvir-

tina valstybės biudžetą, kontroliuoja Vyriausybės veiklą ir, be to, turi kitų Konstituci-

joje nustatytų įgaliojimų.

3. Generaliniai Kortesai yra neliečiami.

67 straipsnis

1. Niekas negali tuo pačiu metu būti abejų Rūmų nariu arba autonominės bend-

rijos susirinkimo ir Kongreso deputatu.

252

2. Generalinių Kortesų nariai nėra saistomi imperatyvaus mandato.

3. Parlamento narių susirinkimai, šaukiami kitaip, nei nustatyta Reglamente,

Rūmams nesukelia teisinių padarinių ir negali vykdyti Rūmų funkcijų arba naudotis

atitinkamomis privilegijomis.

68 straipsnis

1. Mažiausias Kongreso deputatų skaičius – 300, didžiausias – 400. Deputatai

renkami laisvu, visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu įstatymo nustatyta

tvarka.

2. Rinkimų apygarda yra provincija. Seuta ir Melilja į Kongresą renka po vieną

deputatą. Bendras deputatų skaičius paskirstomas įstatymu: kiekvienai rinkimų apy-

gardai iš anksto nustatomas mažiausias atstovų skaičius, o likusios vietos paskirsto-

mos proporcingai gyventojų skaičiui.

3. Rinkimai kiekvienoje rinkimų apygardoje vykdomi proporcinio atstovavimo

pagrindu.

4. Kongresas renkamas ketveriems metams. Deputato mandatas nustoja galioti

po ketverių metų nuo jo išrinkimo arba Rūmų paleidimo dienos.

5. Gali būti išrinkti ir patys gali rinkti visi neapribotas politines teises turintys

ispanai. Įstatymas pripažįsta ir valstybė padeda įgyvendinti ne Ispanijos teritorijoje

esančių ispanų rinkimų teisę.

6. Rinkimai gali vykti ne anksčiau kaip po trisdešimties ir ne vėliau kaip po še-

šiasdešimties dienų nuo deputatų mandato pasibaigimo momento. Naujai išrinktas

Kongresas šaukiamas ne vėliau kaip praėjus dvidešimt penkioms dienoms nuo rin-

kimų dienos.

69 straipsnis

1. Senatas yra teritorinio atstovavimo Rūmai4.

2. Kiekviena šalies provincija renka po keturis senatorius visuotiniu, laisvu, ly-

giu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, kuriame įstatymo nustatyta tvarka dalyvauja pro-

vincijoje gyvenantys rinkėjai.

3. Iš salų sudarytose provincijose kiekviena sala arba salų susivienijimas, turin-

tis Kabildo arba Salos tarybą, sudaro senatorių rinkimų apygardą. Po tris senatorius

renkama nuo kiekvienos didžiųjų salų: Gran Kanarijos, Maljorkos ir Tenerifės, ir po

vieną – nuo šių salų arba salų grupių: Ibisos-Formenteros, Menorkos, Fuerteventū-

ros, Gomaros, El Hiero, Lansarotės ir La Palmos.

4. Seuta ir Melilja renka po du senatorius.

5. Autonominės bendrijos paskiria po vieną senatorių ir dar po vieną – kiekvie-

nam milijonui jų teritorijoje gyvenančių žmonių. Skiria atitinkamas įstatymų lei-

džiamasis susirinkimas, o jo nesant – aukščiausioji autonominės bendrijos kolegiali

4 La Camara.


institucija savo statute nustatyta tvarka, tačiau bet kokiu atveju ji privalo laiduoti ati-

tinkamą proporcinį atstovavimą.

6. Senatas renkamas ketveriems metams. Senatoriaus mandatas nustoja galioti

po ketverių metų nuo jo išrinkimo arba Rūmų paleidimo dieną.

70 straipsnis

1. Rinkimų įstatymas nustato deputatų ir senatorių rinkimų tvarką ir atvejus,

kada jų mandatas nesuderinamas su kitu darbu ar pareigomis. Visais atvejais senato-

riais ir deputatais negali būti:

a) Konstitucinio Teismo teisėjai;

b) įstatyme išvardyti aukščiausieji valstybės administracijos pareigūnai, išskyrus

Vyriausybės narius;

c) visuomenės gynėjas5;

d) teismo nariai, teisėjai ir prokurorai;

e) profesionalūs kariškiai ir asmenys, einantys tikrąją nacionalinių saugumo ins-

titucijų ir policijos tarnybą;

f) rinkimų komisijų nariai.

2. Abejų Rūmų narių išrinkimo aktų ir mandatų galiojimą nustato teismas įsta-

tyme įtvirtinta tvarka.

71 straipsnis

1. Deputatai ir senatoriai yra neliečiami. Persekioti parlamento narius už einant

pareigas jų išsakytas nuomones yra draudžiama.

2. Deputatai ir senatoriai, kol galioja jų mandatai, yra neliečiami ir negali būti

sulaikyti, išskyrus atvejus, kada jie sulaikomi darantys nusikaltimą. Be atitinkamų

Rūmų pritarimo jiems negali būti pateikiami kaltinimai ir jie negali būti teisiami.

3. Vienintelis teismas, galintis nagrinėti baudžiamąją bylą prieš deputatus ir se-

natorius, yra Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų rūmai.

4. Deputatų ir senatorių atlyginimą nustato atitinkami Rūmai.

72 straipsnis

1. Rūmai priima savo reglamentus, savarankiškai tvirtina savo biudžetus ir bend-

rai sutarę nustato Generalinių Kortesų techninio personalo statusą. Reglamentai ir jų

pataisos kartu teikiami galutiniam balsavimui. Kad būtų priimti, jiems turi būti pri-

tarta absoliučia balsų dauguma.

2. Kiekvieni Rūmai iš savo narių renka Rūmų pirmininką ir kitus prezidiumo

narius. Bendriems posėdžiams vadovauja Kongreso Pirmininkas pagal Generalinių

Kortesų reglamentą, kurį turi priimti abeji Rūmai absoliučia balsų dauguma.

5 Al Defensor del Pueblo.

254

3. Rūmų pirmininkai Rūmų vardu įgyvendina visus administracinius įgalioji-

mus ir laiduoja, kad visuose Rūmų veiklai skirtuose pastatuose būtų vykdomos poli-

cijos funkcijos.

73 straipsnis

1. Du kartus per metus Rūmai renkasi į eilines sesijas: pirmąją – nuo rugsėjo iki

gruodžio mėnesio, antrąją – nuo vasario iki birželio mėnesio.

2. Kai pareikalauja Vyriausybė, Nuolatinė deputatų komisija arba absoliuti bet

kurių Rūmų deputatų dauguma, Rūmai gali būti šaukiami į neeilines sesijas. Jos šau-

kiamos svarstyti iš anksto žinomų darbotvarkės klausimų ir baigia darbą iš karto, kai

tik tokie klausimai apsvarstomi.

74 straipsnis

1. Įgyvendindami Konstitucijos II dalyje specialiai Generaliniams Kortesams

nustatytus kitus nei įstatymų leidyba įgaliojimus, abeji Rūmai posėdžiauja kartu.

2. Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir 158 straipsnio

2 dalyje nustatytais atvejais Generaliniai Kortesai sprendimus priima kiekvienų Rūmų

balsų dauguma. Pirmuoju atveju iniciatyva priklauso Kongresui, o kitais dviem atve-

jais – Senatui. Jeigu Senatas nesusitaria su Kongresu, abiem atvejais susitarimui pasiekti

sudaroma mišri komisija, susidedanti iš vienodo skaičiaus senatorių ir deputatų. Komi-

sija parengia tekstą, kurį teikia balsuoti abejiems Rūmams. Jeigu ir tuo atveju nepavyks-

ta susitarti, klausimą sprendžia Kongresas absoliučia balsų dauguma.

75 straipsnis

1. Rūmai savo veiklą vykdo posėdžiaudami plenarinėse sesijose ir komisijose.

2. Rūmai gali deleguoti teisę priimti įstatymų projektus ir įstatymų pasiūlymus

nuolatinėms įstatymų leidybos komisijoms. Tačiau Rūmai turi teisę bet kada pareika-

lauti savo posėdyje svarstyti ir priimti bet kurį įstatymo projektą ar įstatymo pasiūly-

mą, prieš tai perduotą svarstyti komisijai.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka netaikoma konstitucinei reformai, tarp-

tautiniams klausimams, organiniams ir baziniams įstatymams bei valstybės biudžetui.

76 straipsnis

1. Senatas ir Kongresas, o kai kuriais atvejais ir abeji Rūmai kartu gali sudary-

ti komisiją bet kokiam visuomenei svarbiam klausimui nagrinėti. Komisijos išvados

teismų nesaisto, yra nesusijusios su teismų sprendimais, tačiau jos atliktų tyrimų iš-

vados gali būti perduotos prokuratūrai, kad būtų panaudotos atitinkamose bylose.

2. Abejiems Rūmams pareikalavus asmuo privalo atvykti į posėdį. Įstatymas nu-

stato sankcijas už šio reikalavimo nevykdymą.


77 straipsnis

1. Rūmai gali priimti nagrinėti individualias ir kolektyvines peticijas, kurios priva-

lo būti rašytinės. Draudžiama peticijas įteikti tiesiogiai per piliečių demonstracijas.

2. Įteiktas peticijas Rūmai gali nusiųsti Vyriausybei. Vyriausybė privalo pareikšti

nuomonę dėl jų turinio, jeigu Rūmai to reikalauja.

78 straipsnis

1. Kiekvienuose Rūmuose veikia Nuolatinė deputatų komisija, susidedanti iš ne

mažiau kaip 21 nario, atstovaujančio parlamento frakcijoms proporcingai jų dydžiui.

2. Nuolatinėms deputatų komisijoms pirmininkauja atitinkamų Rūmų pir-

mininkas. Kai Rūmai paleidžiami arba baigiasi jų mandato galiojimas, jos vykdo

73 straipsnyje nustatytas funkcijas, taip pat tas, kurios priskirtos Rūmams pagal 86 ir

116 straipsnius, be to, šios komisijos užtikrina Rūmų funkcijų vykdymą tarp sesijų.

3. Pasibaigus mandato galiojimui arba paleidus Rūmus, nuolatinės deputatų ko-

misijos toliau vykdo savo funkcijas, kol bus sušaukti nauji Generaliniai Kortesai.

4. Susirinkus atitinkamiems Rūmams, Nuolatinė deputatų komisija atsiskaito

jiems dėl savo svarstytų klausimų ir priimtų sprendimų.

79 straipsnis

1. Sprendimams priimti Rūmai turi susirinkti pagal Reglamentą; privalo daly-

vauti daugiau kaip pusė Rūmų narių.

2. Sprendimai yra pripažįstami, jeigu už juos balsavo dauguma posėdyje daly-

vaujančių narių, išskyrus tuos atvejus, kai pagal Konstituciją arba organinius įstaty-

mus yra reikalaujama kvalifi kuotosios balsų daugumos arba kai Rūmų reglamentuose

nustatyta tvarka balsuojama renkant pareigūnus.

3. Senatoriai ir deputatai balsuoja asmeniškai ir negali pavesti kitiems asmenims

balsuoti už juos.

80 straipsnis

Plenariniai posėdžiai yra laisvi, išskyrus atvejus, kai kiekvieni Rūmai absoliučia

balsų dauguma priima kitokį sprendimą arba kai tai numatyta Reglamente.

II SKYRIUS

APIE ĮSTATYMŲ RENGIMĄ

81 straipsnis

1. Organiniai įstatymai yra tokie, kuriais nustatomos pagrindinės teisės ir lais-

vės, autonominių bendrijų statutai ir rinkimų sistemos pagrindai, taip pat Konstitu-

cijoje nurodyti įstatymai.

256

2. Organiniam įstatymui priimti, jam pakeisti arba atšaukti, kai vyksta baigiama-

sis balsavimas dėl viso projekto, būtina absoliuti Kongreso narių balsų dauguma.

82 straipsnis

1. Generaliniai Kortesai gali perduoti Vyriausybei teisę priimti įstatymo galią tu-

rinčias normas tais klausimais, kurie nėra nurodyti 81 straipsnyje.

2. Įstatymų leidybos įgaliojimai perduodami baziniu įstatymu, kai reikia pareng-

ti įstatymo straipsnių tekstą, arba paprastu įstatymu, kai reikia į vieną sujungti kelių

įstatymų tekstus.

3. Atitinkamu būdu įstatymų leidybos įgaliojimai Vyriausybei suteikiami konk-

rečiu klausimu nurodytam laikotarpiui. Šie perduoti įgaliojimai pasibaigia tada, kai

Vyriausybė paskelbia atitinkamą norminį aktą. Jie negali būti perduodami neapibrėž-

tu būdu arba neribotam laikotarpiui. Įstatymų leidybos įgaliojimai negali būti per-

duoti kitoms nei Vyriausybė valdžios institucijoms.

4. Baziniai įstatymai aiškiai nustato perduodamų įstatymų leidybos įgaliojimų

tikslą ir mastą, taip pat įgyvendinant tokius įgaliojimus privalomus principus ir kri-

terijus.

5. Kai perduodami įgaliojimai pakeisti įstatymų tekstus, pagal įstatymų leidybos

įgaliojimus yra nustatoma teisėkūros apimtis ir nurodoma, ar turi būti parengtas vie-

nas tekstas, ar numatoma galimybė sutvarkyti, klasifi kuoti ir suderinti keletą įstaty-

mų tekstų.

6. Neatsižvelgiant į teismų kompetenciją, įstatymais dėl įstatymų leidybos įgalio-

jimų perdavimo kiekvienu atveju gali būti nustatyti papildomi priežiūros būdai.

83 straipsnis

Baziniai įstatymai jokiais atvejais negali:

a) leisti pakeisti paties bazinio įstatymo;

b) suteikti teisės nustatyti normas, turinčias grįžtamąją galią.

84 straipsnis

Tuo atveju, kai kuri nors įstatymo nuostata arba pataisa trukdo įgyvendinti su-

teiktus įstatymų leidybos įgaliojimus, Vyriausybė turi teisę sustabdyti jų nagrinėjimą.

Tokiu atveju gali būti pasiūlyta priimti įstatymo nuostatą dėl visiško arba dalinio įsta-

tymo, kuriuo perduodami įstatymų leidybos įgaliojimai, panaikinimo.

85 straipsnis

Aktai, Vyriausybės išleidžiami įgyvendinant jai deleguotą įstatymų leidybos tei-

sę, vadinami dekretais-įstatymais.


86 straipsnis

1. Susiklosčius nepaprastajai padėčiai ir esant neatidėliotinai būtinybei Vyriausy-

bė gali leisti laikinus įstatymus dekretų-įstatymų forma, tačiau jais negalima reguliuoti

pagrindinių valstybės institucijų, piliečių teisių ir pareigų, kurios įtvirtintos Konstitu-

cijos I dalyje, autonominių bendrijų veiklos, taip pat visuotinės rinkimų teisės.

2. Dekretai-įstatymai nedelsiant yra perduodami Kongresui, kad būtų apsvars-

tyti ir dėl jų balsuotų visi Kongreso deputatai6. Jeigu Kongresas tuo metu neposė-

džiauja, jis sušaukiamas per trisdešimt dienų nuo dekreto-įstatymo paskelbimo. Per

minėtą laikotarpį Kongresas privalo priimti sprendimą patvirtinti arba atšaukti dek-

retą-įstatymą. Reglamentuose nustatoma ypatingoji sutrumpinta tokio sprendimų

priėmimo procedūra.

3. Per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą laikotarpį Generaliniai Kortesai įstatymų

projektus gali nagrinėti skubos tvarka.

87 straipsnis

1. Teisę inicijuoti įstatymus turi Vyriausybė, Kongresas ir Senatas Konstitucijoje

ir Rūmų reglamentuose nustatyta tvarka.

2. Autonominių bendrijų susirinkimai gali kreiptis į Vyriausybę prašydami siū-

lyti įstatymų projektus, taip pat teikti Kongreso prezidiumui įstatymų pasiūlymus,

kuriems palaikyti šie susirinkimai gali pasiųsti į Kongresą ne daugiau kaip tris savo

narius.

3. Organinis įstatymas nustato sąlygas ir būdus, kuriais liaudis gali įgyvendin-

ti iniciatyvą teikti įstatymų pasiūlymus. Bet kuriuo atveju būtina surinkti ne mažiau

kaip 500 000 patvirtintų parašų. Taip negali būti inicijuojami organiniai įstatymai

arba sprendžiami mokesčių, tarptautinių santykių ir malonės teikimo klausimai.

88 straipsnis

Ministrų Taryba priima įstatymų projektus ir paskui perduoda juos svarstyti

Kongresui, nurodydama motyvus ir priežastis, dėl kurių tokie projektai privalo būti

svarstomi.

89 straipsnis

1. Rūmų reglamentuose nustatoma pasiūlytų įstatymų projektų nagrinėjimo

tvarka. Įstatymų projektų svarstymo eiliškumas nėra kliūtis įgyvendinti įstatymų lei-

dybos iniciatyvą 87 straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Įstatymų pasiūlymai, kuriuos Senatas priėmė svarstyti pagal 87 straipsnį, siun-

čiami Kongresui svarstyti toliau.

6 De totalidad al Kongreso de los Diputados.

258

90 straipsnis

1. Deputatų Kongresui pritarus paprastojo, arba organinio, įstatymo projektui,

Kongreso Pirmininkas nedelsdamas apie tai praneša Senato Pirmininkui, o šis savo

ruožtu teikia tokį įstatymo projektą svarstyti savo Rūmams.

2. Senatas per du mėnesius nuo įstatymo teksto gavimo dienos gali motyvuotu

sprendimu pareikšti veto arba papildyti įstatymo tekstą. Veto priimamas balsų dau-

guma. Jeigu įstatymas vetuojamas, jį perduoti Karaliui pasirašyti galima tik po to, kai

Kongresas įstatymo projektui pritaria absoliučia balsų dauguma arba kai po dviejų

mėnesių nuo veto pareiškimo jam pritaria paprasta balsų dauguma7, arba Kongreso

deputatai paprasta balsų dauguma priima ar atmeta pataisas.

3. Kai teikiami įstatymų projektai, Vyriausybės arba Kongreso deputatų pripa-

žinti skubiai svarstytinais, dviejų mėnesių laikotarpis, Senatui suteikiamas veto teisei

įgyvendinti arba įstatymo pataisoms teikti, yra sutrumpinamas iki dvidešimties ka-

lendorinių dienų.

91 straipsnis

Karalius per penkiolika dienų pasirašo Generalinių Kortesų priimtus įstatymus

ir įsako juos nedelsiant paskelbti.

92 straipsnis

1. Ypač svarbūs politiniai sprendimai gali būti teikiami visuotiniam patariama-

jam referendumui.

2. Referendumą skelbia Karalius Ministro Pirmininko siūlymu, prieš tai pritarus

Deputatų Kongresui.

3. Konstitucijoje numatytų skirtingų rūšių referendumų organizavimo sąlygos ir

tvarka nustatytos organiniame įstatyme.

III SKYRIUS

APIE TARPTAUTINES SUTARTIS

93 straipsnis

Organinis įstatymas suteikia teisę sudaryti sutartis, tarptautinėms sutartims arba

įstaigoms perduodančias Konstitucijai neprieštaraujančius įgaliojimus. Kiekvienu

atveju įstatymu Generaliniai Kortesai arba Vyriausybė įpareigojami užtikrinti, kad

būtų vykdomos sutartys arba rezoliucijos, kurias priima tarptautinės arba supranacio-

nalinės organizacijos, įgaliotos vykdyti minėtas funkcijas.

7 Ši nuostata aiškintina vadovaujantis šio straipsnio 3 dalimi, kurioje du mėnesiai siejami būtent su Se-

nato veto, o ne su pakartotiniu teikimu balsuoti.


94 straipsnis

1. Būtina iš anksto gauti Generalinių Kortesų sutikimą sudaryti šias tarptautines

sutartis arba susitarimus, kuriais valstybė prisiima įsipareigojimus:

a) politinio pobūdžio sutartis;

b) karinio pobūdžio sutartis arba susitarimus;

c) sutartis ar susitarimus, reguliuojančius valstybės teritorinio vientisumo arba

Konstitucijos I dalyje numatytų pagrindinių teisių ir pareigų klausimus;

d) sutartis ir susitarimus, nustatančius valstybės fi nansinius įsipareigojimus;

e) sutartis ir susitarimus, kuriuos pasirašius, kad jie būtų įgyvendinti, reikia

keisti, panaikinti arba priimti kokį nors įstatymą.

2. Kongresą ir Senatą būtina nedelsiant informuoti apie kitų sutarčių ar susitari-

mų sudarymą.

95 straipsnis

1. Prieš sudarant tarptautinę sutartį, kurioje yra Konstitucijai prieštaraujančių

nuostatų, būtina atsižvelgti į Konstituciją.

2. Vyriausybė arba vieni iš Rūmų gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu

pateikti išvadą, ar tokia tarptautinė sutartis neprieštarauja Konstitucijai.

96 straipsnis

1. Pagal nustatytus reikalavimus sudaryti tarptautiniai susitarimai, paskelbti Is-

panijoje, tampa vidaus teisės sudedamąja dalimi. Jų nuostatos gali būti atšauktos, pa-

keistos arba sustabdytos tik pačiose sutartyse nustatyta tvarka arba pagal visuotinai

pripažintus tarptautinės teisės principus.

2. Tarptautinės sutartys ir susitarimai denonsuojami ta pačia tvarka, kuri

94 straips nyje nustatyta jų sudarymui.

IV DALIS

APIE VYRIAUSYBĘ IR VALSTYBĖS VALDYMĄ

97 straipsnis

Vyriausybė vadovauja vidaus ir užsienio politikai, tvarko civilinius ir karinius

reikalus bei rūpinasi valstybės gynyba. Ji pagal Konstituciją ir įstatymus atlieka vyk-

domąsias ir sprendimų priėmimo funkcijas.

98 straipsnis

1. Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas, jo pavaduotojai, ministrai ir kiti

įstatyme numatyti Vyriausybės nariai.

260

2. Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybės darbui, koordinuoja kitų Vy-

riausybės narių funkcijas, nepažeisdamas nė vieno iš jų įgaliojimų ir tiesioginės atsa-

komybės už savo darbą.

3. Vyriausybės nariai negali atlikti kitokių atstovavimo funkcijų, išskyrus numa-

tytąsias pagal parlamento nario mandatą, taip pat jokių kitų nesusijusių su jų parei-

gomis visuomeninių funkcijų, negali užsiimti profesine ar komercine veikla.

4. Vyriausybės narių statusą ir su jų pareigomis nesuderinamus atvejus nustato

įstatymas.

99 straipsnis

1. Kiekvieną kartą, kai atnaujinama Deputatų Kongreso sudėtis, ir Konstitucijos

numatytais atvejais prieš tai pasitaręs su parlamentinių politinių partijų atstovais, Ka-

ralius per Kongreso Pirmininką siūlo kandidatą į Ministro Pirmininko pareigas.

2. Kandidatas į Ministrus Pirmininkus, pasiūlytas šio straipsnio 1 dalyje įtvirtin-

ta tvarka, pateikia Deputatų Kongresui svarstyti Vyriausybės sudėtį bei politinę prog-

ramą ir prašo išreikšti Rūmų pasitikėjimą balsuojant.

3. Jeigu Deputatų Kongresas absoliučia balsų dauguma išreiškia pasitikėjimą pa-

siūlytu kandidatu, Karalius paskiria jį į Ministro Pirmininko pareigas. Jeigu tokia

balsų dauguma nesurenkama, tas pats kandidatas vėl siūlomas Kongresui praėjus ke-

turiasdešimt aštuonioms valandoms po pirmojo balsavimo. Tokiu atveju, kad būtų

pritarta šiam kandidatui, pakanka paprastos balsų daugumos.

4. Jeigu balsuojant antrą kartą pritarimas nėra pareiškiamas, teikiami nauji pa-

siūlymai pirmesnėse šio straipsnio dalyse nustatyta tvarka.

5. Jeigu nuo pirmojo balsavimo dėl Ministro Pirmininko paskyrimo praėjus

dviem mėnesiams nė vienam iš pasiūlytų kandidatų nėra pritariama, Karalius, gavęs

Kongreso Pirmininko sutikimą, paleidžia abejus Rūmus ir skelbia naujus rinkimus.

100 straipsnis

Ministro Pirmininko teikimu Karalius skiria ir atleidžia iš pareigų kitus Vyriau-

sybės narius.

101 straipsnis

1. Vyriausybė atsistatydina po visuotinių rinkimų, jeigu jie vyksta Konstitucijo-

je nustatytais atvejais, kai parlamentas netenka pasitikėjimo, atsistatydina ar miršta

Ministras Pirmininkas.

2. Kol nauja Vyriausybė nėra sudaryta, atsistatydinusi Vyriausybė toliau vykdo

savo funkcijas.


102 straipsnis

1. Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai atitinkamais atvejais yra trau-

kiami baudžiamojon atsakomybėn, o jų bylas nagrinėja Aukščiausiojo Teismo Bau-

džiamųjų bylų kolegija (rūmai8).

2. Vyriausybės nariams pareikšti kaltinimus išdavyste arba kitu nusikaltimu vals-

tybės saugumui, padarytu jiems einant savo pareigas, gali siūlyti ne mažiau kaip vie-

nas ketvirtadalis Kongreso narių, o iniciatyvai pritarti turi absoliuti Kongreso narių

dauguma.

3. Karaliui priklausanti teisė suteikti malonę šiame straipsnyje nustatytais atve-

jais netaikoma.

103 straipsnis

1. Valstybės valdymo institucijos nešališkai tarnauja visuotiniams9 interesams ir

savo veikloje vadovaujasi veiksmingumo, hierarchijos, decentralizacijos, dekoncen-

tracijos ir koordinacijos principais; jos visiškai klauso įstatymo ir teisės.

2. Valstybės valdymo institucijos steigiamos, jų veikla koordinuojama pagal įsta-

tymą.

3. Įstatymas valstybės tarnautojų statusą, jų priėmimo į tarnybą sąlygas regla-

mentuoja pagal kiekvieno iš jų įgūdžius ir galimybes, jų teisę stoti į profesines są-

jungas, pareigų nesuderinamumo su kitu darbu ir nešališkumo vykdant pareigines

funkcijas garantijas.

104 straipsnis

1. Vyriausybei pavaldžios saugumo tarnybos turi ginti galimybę laisvai naudotis

teisėmis ir laisvėmis bei laiduoti piliečių saugumą.

2. Saugumo tarnybų funkcijos, statusas ir pagrindiniai veiklos principai nustato-

mi organiniu įstatymu.

105 straipsnis

Įstatymu reguliuojamas:

a) piliečių dalyvavimas – tiesioginis arba per įstatymo pripažintas organizacijas

ar asociacijas – rengiant jų interesams svarbius administracinius sprendimus;

b) piliečių naudojimasis administracijos archyvais, išskyrus atvejus, susijusius su

valstybės saugumo ir gynybos, nusikaltimų tyrimo, taip pat žmogaus intymaus gyve-

nimo informacija;

c) administracinių bylų nagrinėjimas, laidavus jomis suinteresuotų asmenų tei-

sę dalyvauti asmeniškai.

8 La Sala de lo Penal del Tribunal Supremo.9 Intereses generales.

262

106 straipsnis

1. Teismai prižiūri, kaip įgyvendinama valstybės valdymo institucijų vykdomoji

galia ir ar jų veiksmai teisėti, taip pat ar jų veikla atitinka įstatymus.

2. Išskyrus ypatingus atvejus, fi ziniai asmenys įstatymo nustatyta tvarka turi tei-

sę į žalos, kurią savo veiksmais jų nuosavybei ir teisėms padaro valstybės instituci-

jos, atlyginimą.

107 straipsnis

Aukščiausioji patariamoji Vyriausybės institucija yra Valstybės taryba. Jos įga-

liojimus ir sudarymo tvarką nustato organinis įstatymas.

V DALIS

APIE VYRIAUSYBĖS IR GENERALINIŲ KORTESŲ SANTYKIUS

108 straipsnis

Už savo veiklą Vyriausybė solidariai yra atskaitinga Deputatų Kongresui.

109 straipsnis

Rūmai ir jų komisijos per savo pirmininkus iš Vyriausybės ir jos institucijų, taip

pat iš valstybės ir autonominių bendrijų pareigūnų gali reikalauti bet kokios būtinos

pagalbos ir informacijos.

110 straipsnis

1. Rūmai ir jų komisijos gali reikalauti, kad jų posėdžiuose dalyvautų Vyriausy-

bės nariai.

2. Vyriausybės nariai turi teisę dalyvauti ir kalbėti Rūmų ir jų komisijų posė-

džiuose, taip pat gali prašyti, kad valstybės institucijų tarnautojai suteiktų jiems bū-

tiną informaciją.

111 straipsnis

1. Vyriausybė ir kiekvienas jos narys privalo atsakyti į Rūmų jiems pateikiamus

klausimus ir interpeliacijas. Klausimams ir interpeliacijoms aptarti Rūmų reglamen-

tuose nustatytas mažiausiai savaitės laikotarpis.

2. Kiekviena interpeliacija gali būti pagrindas teikti nutarimo, kuriame Rūmai

reiškia savo poziciją, projektą.

112 straipsnis

Ministrų Tarybai iš anksto aptarus, Ministras Pirmininkas gali Kongreso pra-

šyti pareikšti pasitikėjimą jos programa arba bet kuriuo bendro pobūdžio politiniu


klausimu. Pasitikėjimas yra išreikštas, jeigu už jį balsuoja paprasta deputatų dau-

guma.

113 straipsnis

1. Deputatų Kongresas gali reikalauti Vyriausybės politinės atsakomybės, abso-

liučia balsų dauguma savo rezoliucija išreikšdamas nepasitikėjimą.

2. Nepasitikėjimo rezoliuciją turi teikti ne mažiau kaip vienas dešimtadalis depu-

tatų; joje turi būti pasiūlytas kandidatas į Ministro Pirmininko pareigas.

3. Dėl nepasitikėjimo rezoliucijos negali būti balsuojama anksčiau nei po pen-

kių dienų nuo jos teikimo. Per pirmas dvi dienas nuo jos teikimo gali būti pateiktos

alternatyvios rezoliucijos.

4. Jeigu Kongresas nepriima nepasitikėjimo rezoliucijos, ją pasirašę deputatai

toje pačioje sesijoje negali vėl jos teikti.

114 straipsnis

1. Jeigu Kongresas Vyriausybei pareiškia nepasitikėjimą, ji Karaliui įteikia atsi-

statydinimo prašymą. Paskui pagal 99 straipsnio nuostatas yra skiriamas naujas Mi-

nistras Pirmininkas.

2. Jeigu Kongresas priima nepasitikėjimo Vyriausybe rezoliuciją, Vyriausybė

įteikia Karaliui atsistatydinimo pareiškimą. Šia Kongreso rezoliucija teikiamas kan-

didatas pripažįstamas turinčiu šių Rūmų pasitikėjimą pagal 99 straipsnio nuostatas.

Karalius jį skiria Ministru Pirmininku.

115 straipsnis

1. Iš anksto apsvarsčius Ministrų Tarybai, Ministras Pirmininkas savo asme-

nine atsakomybe gali siūlyti paleisti Kongresą, Senatą arba Generalinius Kortesus.

Tokį siūlymą savo dekretu skelbia Karalius. Dekrete dėl paleidimo nurodoma rinki-

mų data.

2. Siūlymas paleisti Rūmus negali būti teikiamas svarstant nepasitikėjimo rezo-

liuciją.

3. Rūmai negali būti paleidžiami anksčiau nei po metų nuo paskutinio paleidi-

mo, išskyrus 99 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus.

116 straipsnis

1. Organinis įstatymas reguliuoja pavojaus, ypatingosios ir karo padėčių paskel-

bimą ir nustato atitinkamus įgaliojimus bei apribojimus.

2. Pavojaus padėties laikotarpį skelbia Vyriausybė Ministrų Tarybos dekretu; šis

laikotarpis negali būti ilgesnis nei penkiolika dienų. Apie tai pranešama Deputatų

Kongresui, kuris tokiu atveju nedelsiant sušaukiamas ir be kurio leidimo šis laiko-

264

tarpis negali būti pratęsiamas. Dekrete nustatoma, kurioje valstybės teritorijos daly-

je jis galioja.

3. Ypatingąją padėtį skelbia Vyriausybė Ministrų Tarybos dekretu, prieš tai ga-

vusi Deputatų Kongreso pritarimą. Pritarime ir dekrete dėl ypatingosios padėties

paskelbimo turi būti aiškiai apibrėžti šios padėties paskelbimo tikslai, ypatingosios

padėties galiojimo teritorija ir laikotarpis, ne ilgesnis kaip trisdešimt dienų. Jos ga-

liojimas tokiam pačiam laikui gali būti pratęstas esant visoms išvardytoms sąlygoms.

4. Karo padėtis skelbiama absoliučia Deputatų Kongreso balsų dauguma, kai

tokį siūlymą išimties tvarka teikia Vyriausybė. Kongresas nustato karo padėties ga-

liojimo teritoriją, laiką ir sąlygas.

5. Kol yra paskelbta kuri nors šiame straipsnyje nustatyta padėtis, Kongresas ne-

gali būti paleidžiamas. Jeigu nustatytoji padėtis paskelbiama ne per sesiją, automatiš-

kai yra šaukiami Rūmų posėdžiai. Kol yra paskelbta nustatytoji padėtis, Rūmų ir kitų

konstitucinių valstybės valdžios institucijų darbas negali būti nutrauktas.

Kai Kongresas yra paleistas arba jo mandato laikas pasibaigęs, o dėl susiklosčiu-

sių aplinkybių būtina paskelbti kurią nors nustatytąją padėtį, Kongreso įgaliojimais

naudojasi Nuolatinė deputatų komisija.

6. Dėl to, kad yra paskelbta pavojaus, ypatingoji ar karo padėtis, nepanaikinama

Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta Vyriausybės ir jos atstovų atsakomybė.

VI DALIS

APIE TEISMŲ VALDŽIĄ

117 straipsnis

1. Teisingumas kyla iš liaudies10, o Karaliaus vardu jį įgyvendina nepriklausomi,

nekeičiami, patikimi ir paklūstantys tik įstatymui teisėjai ir magistratai.

2. Negalima teisėjų ir magistratų nušalinti nuo pareigų, atstatydinti, išleisti į pen-

siją ar keisti jų pareigų kitomis sąlygomis ir dėl kitokių priežasčių, negu numatyta

įstatyme.

3. Teismų valdžios įgyvendinimas visuose teisingumo įgyvendinimo etapuose,

teismo sprendimų ir nuosprendžių priėmimas, jų vykdymo laidavimas priklauso tik

įstatymo nustatytų teisėjų ir teismų kompetencijai pagal nustatytą jurisdikciją ir teis-

mo proceso taisykles.

4. Teisėjai ir teismai vykdo tik šio straipsnio 3 dalyje numatytas funkcijas ir įsta-

tymo jų kompetencijai priskirtas bet kokios teisės laidavimo funkcijas.

5. Teismų valdžios vienumo principas yra teismų veiklos organizavimo pagrin-

das. Pagal Konstitucijoje nustatytus principus įstatymas reguliuoja teisingumo įgy-

vendinimą kariškiams išimtinai karo tarnybos srityje ir esant apsiausties padėčiai.

6. Draudžiama steigti ypatinguosius teismus.

10 Emana del puebla.


118 straipsnis

Teisėjų ir teismų priimtus nuosprendžius ir kitus įsiteisėjusius sprendimus pri-

valoma vykdyti, taip pat būtina teikti teisėjams ir teismams reikalingą paramą tiriant

bylas ir įgyvendinant teismų sprendimus.

119 straipsnis

Teisingumas nemokamai yra vykdomas įstatymo nustatytais atvejais, taip pat vi-

sais atvejais, kai teismo nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys pateikia įrody-

mų, kad neturi pakankamai lėšų teismo mokesčiui sumokėti.

120 straipsnis

1. Teisme bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus teismo procesą reguliuojančių įsta-

tymų nustatytus atvejus.

2. Teismo procesas dažniausiai yra žodinis, ypač baudžiamosiose bylose.

3. Teismo sprendimai visuomet turi būti motyvuoti ir skelbiami viešai.

121 straipsnis

Dėl teismo kaltės atsiradusi žala, taip pat kitokia žala, patirta dėl neteisingų spren-

dimų įgyvendinant teisingumą, įstatymo nustatyta tvarka yra atlyginama valstybės.

122 straipsnis

1. Organinis teisminės valdžios įstatymas nustato teismų steigimo, veiklos ir val-

dymo tvarką, bendrą visumą sudarančių teisėjų ir magistratų, taip pat kitų teisingu-

mą įgyvendinančių institucijų darbuotojų juridinį statusą.

2. Teismų sistemos valdymo institucija yra Teisminės valdžios vyriausioji taryba.

Jos statusą, narių funkcijas teisėjų atžvilgiu, būtent jų paskyrimo, paaukštinimo, priežiū-

ros ir drausminės atsakomybės klausimais, taip pat tai, su kokiomis kitomis pareigomis

šios tarybos narių einamos pareigos nėra suderinamos, nustato organinis įstatymas.

3. Teisminės valdžios vyriausiąją tarybą sudaro jai pirmininkaujantis Aukščiau-

siojo Teismo pirmininkas ir Karaliaus penkeriems metams skiriami dvidešimt narių.

Iš jų dvylika narių organinio įstatymo nustatyta tvarka skiriami iš visų lygių teismų

teisėjų ir magistratų; keturi nariai skiriami Deputatų Kongreso ir dar keturi – Sena-

to teikimu; abiem atvejais teikimui turi pritarti trys penktadaliai Rūmų narių. Visi jie

turi būti advokatai ar kitokie teisininkai, turėti pripažintą kompetenciją ir ne mažiau

kaip penkiolikos metų teisininko darbo stažą.

123 straipsnis

1. Aukščiausiasis Teismas, kurio jurisdikcijai priklauso visa Ispanijos teritori-

ja, yra aukščiausia teisminė institucija visose bylose, išskyrus tas, kurios susijusios su

konstitucinėmis garantijomis.

266

2. Įstatymo nustatyta tvarka Aukščiausiojo Teismo pirmininką Teisminės val-

džios vyriausiosios tarybos teikimu skiria Karalius.

124 straipsnis

1. Prokuratūros užduotis – neįsiterpiant į kitų institucijų atliekamas funkcijas

įgyvendinti teisingumą ginant teisėtumą, saugoti piliečių teises ir įstatymo ginamus

visuomenės interesus, kai tai priklauso jai pagal pareigas arba to prašo suinteresuo-

tieji asmenys, taip pat kontroliuoti, ar laikomasi teismų nepriklausomumo ir teismų

darbe paisoma viešųjų interesų.

2. Prokuratūra veikia per savo įstaigas laikydamasi suderintų veiksmų ir hierar-

chinio pavaldumo principų ir atsižvelgdama į viešuosius interesus.

3. Įstatymas nustato organinį prokuratūros statusą.

4. Valstybės generalinį prokurorą Vyriausybės teikimu skiria Karalius, atsižvelg-

damas į Teisminės valdžios vyriausiosios tarybos nuomonę.

125 straipsnis

Nagrinėjant baudžiamąsias bylas piliečiai įstatymo nustatyta tvarka, taip pat tra-

dicijų ir paprotinės teisės pagrindais gali dalyvauti vykdant teisingumą per prisieku-

siųjų institutą.

126 straipsnis

Tirdama nusikaltimus, nustatydama pažeidėjus ir rinkdama jų kaltės įrodymus

teismų policija atskaitinga teisėjams, teismams ir prokuratūrai.

127 straipsnis

1. Eidami savo pareigas teisėjai, magistratai ir prokurorai negali eiti kitų ofi cia-

lių pareigų arba būti politinių partijų ar profesinių sąjungų nariais. Įstatymas nustato

teisėjų, magistratų ir prokurorų profesinių susivienijimų sistemą ir rūšis.

2. Įstatymas nustato, su kokiu kitokiu darbu ir kiek nėra suderinamos teisminės

valdžios atstovų pareigos. Pareigų nesuderinamumo mastas turi laiduoti visišką teis-

minės valdžios atstovų nepriklausomumą.

VII DALIS

EKONOMIKA IR FINANSAI

128 straipsnis

1. Visų rūšių šalies ištekliai, kad ir kokia būtų nuosavybės forma, naudojami

bendrais interesais.


2. Ekonomikoje pripažįstama valstybės iniciatyvos teisė. Įstatymas gali nustatyti,

kad svarbiausi ištekliai arba paslaugos, ypač monopolijų atvejais, priklauso valstybei,

taip pat leisti jai dalyvauti valdant įmones, kai tai būtina dėl bendrųjų interesų.

129 straipsnis

1. Įstatymas nustato, kaip suinteresuotieji asmenys dalyvauja socialinio draudi-

mo sistemoje, taip pat gyvenimo kokybei arba visuotinei gerovei tiesioginės įtakos

turinčių viešųjų įstaigų veikloje.

2. Valstybės valdžios institucijos aktyviai remia įvairias verslo formas ir atitinka-

mais įstatymais skatina kooperacinius junginius, taip pat taiko priemones, leidžian-

čias darbuotojams lengviau įsigyti gamybos priemonių.

130 straipsnis

1. Siekdamos, kad visų ispanų gyvenimo kokybė būtų kuo vienodesnė, valsty-

bės valdžios institucijos rūpinasi modernizuoti ir plėtoti visus ekonomikos sektorius,

ypač žemės ūkio, gyvulininkystės, žvejybos ir įvairių amatų.

2. Tuo pačiu tikslu ypač rūpinamasi kalnuotųjų vietovių ekonomika.

131 straipsnis

1. Valstybė gali įstatymu planuoti bendrąją ekonominę veiklą, kad patenkintų

kolektyvinius poreikius, laiduotų tolygų ir darnų regionų ir šakų vystymąsi, sudarytų

sąlygas didėti pajamoms ir turtui, taip pat teisingiau juos paskirstytų.

2. Vyriausybė pagal jai pateiktas autonominių bendrijų prognozes rengia pla-

navimo dokumentus; atlikti šį darbą jai taip pat padeda profesinės sąjungos ir kitos

profesinės, verslo ir ekonomikos organizacijos. Šiam tikslui sudaroma taryba, kurios

sudėtį ir funkcijas nustato įstatymas.

132 straipsnis

1. Valstybei ir savivaldybėms priklausančio turto statusas nustatomas įstatymu

atsižvelgiant į principus, kurie draudžia nusavinti, konfi skuoti ir areštuoti tokį turtą,

taip pat neleidžia jo naudoti ne pagal paskirtį.

2. Valstybės nuosavybė yra įstatyme išvardytas turtas, taip pat bet kokiu atveju –

pajūrio zona, paplūdimiai, teritorinė jūra ir ekonominės zonos gamtos ištekliai bei

kontinentinis šelfas.

3. Įstatymas nustato, kaip valstybės ir nacionalinė nuosavybė yra naudojama ir

saugoma.

133 straipsnis

1. Steigiamoji teisė nustatyti mokesčius priklauso valstybei ir yra įgyvendinama

įstatymu.

268

2. Pagal Konstituciją ir įstatymus autonominės bendrijos ir vietos bendruome-

nės11 gali steigti ir imti mokesčius.

3. Valstybinių mokesčių lengvatos turi būti nustatomos pagal įstatymą.

4. Valstybės institucijos gali prisiimti fi nansinius įsipareigojimus ir leisti lėšas pa-

gal įstatymus.

134 straipsnis

1. Vyriausybė sudaro bendrąjį valstybės biudžetą, o Generaliniai Kortesai jį nag-

rinėja, teikia pataisas ir tvirtina.

2. Bendrasis valstybės biudžetas yra metinis, jis apima visas valstybinio sekto-

riaus pajamas ir išlaidas, jame taip pat nustatomi valstybės imamų mokesčių tarifai.

3. Vyriausybė privalo ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki einamųjų biudže-

tinių metų pabaigos bendrąjį valstybės biudžetą pateikti Deputatų Kongresui.

4. Jeigu biudžetą patvirtinantis įstatymas iki atitinkamų biudžetinių metų pir-

mosios dienos nepriimamas, automatiškai toliau galioja buvusių metų biudžetas.

5. Priėmus bendrąjį valstybės biudžetą Vyriausybė gali pateikti svarstyti įstaty-

mo projektus, kuriuose numatoma padidinti atitinkamų biudžetinių metų biudžeto

išlaidas arba sumažinti pajamas.

6. Bet kokie biudžeto pakeitimai, kuriais numatoma didinti skolą arba mažinti

biudžeto pajamas, gali būti teikiami tik Vyriausybei sutikus.

7. Įstatymas dėl biudžeto negali nustatyti naujų mokesčių. Jie gali būti keičiami

tik vadovaujantis specialiu mokesčių įstatymu.

135 straipsnis

1. Vyriausybė pagal įstatymą gali skolintis valstybės vardu arba imti kreditus.

2. Kreditai, skirti išmokėti palūkanoms ir sumoms, susijusioms su valstybės sko-

los aptarnavimu, visuomet įtraukiami į biudžeto išlaidų dalį. Minėtus kreditus regu-

liuojančių teisės aktų negalima pakeisti arba papildyti, kadangi jie atitinka įstatyme

dėl emisijos įtvirtintus principus.

136 straipsnis

1. Audito rūmai yra aukščiausia valstybės fi nansinę atskaitomybę, ekonominę

veiklą ir visą valstybės sektorių prižiūrinti institucija.

Jie tiesiogiai pavaldūs Generaliniams Kortesams ir Kortesų pavedimu įgyvendina

savo funkcijas, kai yra svarstoma ir tvirtinama bendrojo valstybės biudžeto ataskaita.

2. Valstybės ir valstybinio sektoriaus fi nansinės ataskaitos yra perduodamos

Audito rūmams patikrinti. Audito rūmai, neviršydami savo kompetencijos, Gene-

raliniams Kortesams kasmet siunčia ataskaitą, kurioje, kai tai būtina, nurodo, jų nuo-

mone, padarytus pažeidimus ir už juos skirtas nuobaudas.

11 Corporaciones locales.


3. Audito rūmų nariai yra nepriklausomi ir nepakeičiami taip pat, kaip ir teisėjai.

Jiems taip pat galioja draudimas, be tiesioginių einamų pareigų, eiti kitas pareigas.

4. Organinis įstatymas nustato Audito rūmų sudėtį, organizaciją ir funkcijas.

VIII DALIS

APIE VALSTYBĖS TERITORINĘ SANDARĄ

I SKYRIUS

BENDRIEJI PRINCIPAI

137 straipsnis

Valstybės teritorija skirstoma į savivaldybes, provincijas ir steigiamas autonomi-

nes bendrijas. Visi šie vienetai tvarkosi savarankiškai.

138 straipsnis

1. Valstybė laiduoja veiksmingą Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinto solidarumo

principo įgyvendinimą, rūpinasi, kad būtų nustatyta teisinga ir derama ekonominė

pusiausvyra tarp skirtingų Ispanijos teritorinių vienetų, ir ypatingą dėmesį skiria sa-

lynų teritorijoms.

2. Autonominių bendrijų statutų skirtumai jokiu būdu neturi suteikti joms eko-

nominio ar socialinio pranašumo.

139 straipsnis

1. Visi ispanai visoje Ispanijos teritorijoje naudojasi vienodomis teisėmis ir turi

vienodas pareigas.

2. Jokios valdžios institucijos negali imtis tokių priemonių, kurios tiesiogiai arba

netiesiogiai kliudytų asmenų judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvei,

taip pat laisvam turto judėjimui visoje Ispanijos teritorijoje.

II SKYRIUS

APIE VIETOS ADMINISTRACIJĄ

140 straipsnis

Konstitucija laiduoja savivaldybių savarankiškumą. Jos turi visas juridinio as-

mens teises. Joms vadovauja ir jose tvarkosi atitinkamos savivaldybių tarybos, kurias

sudaro alkaldai ir patarėjai. Patarėjus įstatymo nustatyta tvarka renka savivaldybių

gyventojai remdamiesi visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Alkaldus renka patarėjai arba savivaldybių gyventojai. Įstatymas nustato viešų tary-

bos posėdžių rengimo sąlygas.

270

141 straipsnis

1. Provincija yra vietos vienetas, turintis juridinio asmens teises. Teritoriniu

principu ją sudaro tam tikras skaičius savivaldybių valstybinei veiklai vykdyti. Bet

kokiam provincijų sienų pakeitimui turi pritarti Generaliniai Kortesai priimdami ati-

tinkamą organinį įstatymą.

2. Provincijoms vadovauja ir jose tvarkosi atstovų susirinkimai arba kitos atsto-

vaujamosios institucijos.

3. Leidžiama kurti kitokius nei provincijos kelių savivaldybių junginius.

4. Salynuose kiekviena sala taip pat įgyvendina savo savivaldą atitinkamai per

kabildą12 ar tarybą.

142 straipsnis

Vietos biudžetai privalo turėti pakankamai lėšų, kad pajėgtų vykdyti atitinka-

moms atstovaujamosioms savivaldos institucijoms įstatymu priskirtas funkcijas. Jų

pajamas daugiausia sudaro vietos mokesčiai, taip pat atskaitymai iš valstybės ir auto-

nominių bendrijų nustatytų mokesčių.

III SKYRIUS

APIE AUTONOMINES BENDRIJAS

143 straipsnis

1. Bendrą sieną viena su kita turinčios provincijos, siejamos bendrų istorinių,

kultūrinių ir ekonominių ypatumų, salynų teritorijos ir provincijos, sudarančios vie-

ną istorinę sritį, įgyvendindamos Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtintą teisę į auto-

nomiją, gali įgyti savivaldą ir kurti autonomines bendrijas pagal Konstitucijos šios

dalies nuostatas ir atitinkamus statutus.

2. Prašymą suteikti autonominės bendrijos statusą gali teikti visi suinteresuoti

atstovaujamieji susirinkimai arba atitinkamos salynų institucijos, taip pat du trečda-

liai savivaldybių, kuriose gyvena ne mažiau kaip pusė kiekvienos provincijos arba sa-

los rinkėjų. Tokį prašymą būtina suformuluoti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo

to momento, kai suinteresuoti vietos atstovaujamieji susirinkimai pirmą kartą apsi-

sprendžia siekti autonomijos.

3. Prašymą atmetus, kitą kartą su juo kreiptis galima ne anksčiau kaip po pen-

kerių metų.

144 straipsnis

Generaliniai Kortesai, vadovaudamiesi nacionaliniais interesais, organiniame

įstatyme gali įtvirtinti šias nuostatas:

12 Cabildo – kelių salų taryba, atstovaujamasis susirinkimas.


a) leisti kurti autonominę bendriją net ir tada, kai jos teritorija nėra didesnė už

vienos provincijos teritoriją ir bendrija neatitinka 143 straipsnio 1 dalyje nustatytų

reikalavimų;

b) patvirtinti teritorijų, nepatenkančių į provincijas, autonomijos statutą arba,

kai tai būtina, jam pritarti;

c) pavaduoti vietos atstovaujamąsias institucijas įgyvendinant 143 straipsnio

2 dalyje numatytą teisę teikti prašymą.

145 straipsnis

1. Jokiu būdu neleidžiama kurti autonominių bendrijų federacijų.

2. Statutai gali numatyti autonominių bendrijų bendros veiklos ir tarpusavio

paslaugų teikimo sutarčių sudarymo sąlygas, principus ir tvarką, taip pat pranešimo

apie tai Generaliniams Kortesams tvarką. Visais kitais atvejais autonominių bendrijų

bendradarbiavimo sutartys sudaromos gavus Generalinių Kortesų leidimą.

146 straipsnis

Statuto projektą parengia asamblėja, susidedanti iš suinteresuotųjų provincijų

atstovų susirinkimo arba salyno institucijos ir iš šiuose vienetuose išrinktų deputa-

tų bei senatorių. Paskui projektas yra siunčiamas Generaliniams Kortesams, kurie jį

svarsto kaip įstatymo projektą.

147 straipsnis

1. Pagal šios Konstitucijos nuostatas statutas yra kiekvienos autonominės bend-

rijos pagrindinis teisės aktas, valstybė pripažįsta ir saugo jį kaip sudedamąją teisės

sistemos dalį.

2. Autonominių bendrijų statutuose privalo būti nustatyta:

a) autonominės bendrijos pavadinimas;

b) jos teritorijos ribos;

c) autonomijoje steigiamų institucijų pavadinimai, struktūra ir būstinės vieta;

d) Konstitucijos leidžiami autonominės bendrijos įgaliojimai ir atitinkamų tar-

nybų perdavimo bendrijai pagrindai.

3. Statutai keičiami juose numatyta tvarka, tačiau kiekvienam pakeitimui būtina

gauti Generalinių Kortesų pritarimą, įtvirtinamą organiniame įstatyme.

148 straipsnis

1. Autonominių bendrijų kompetencijai priklauso:

1) steigti savas savivaldos institucijas;

2) keisti savo teritorijoje esančių savivaldybių (municipalitetų) ribas ir vykdyti

apskritai visas funkcijas, susijusias su vietos valdžios institucijomis ir valstybinio val-

272

dymo sektoriais, savivaldą reguliuojančiu įstatymu perduotais savivaldybių kompe-

tencijai;

3) gerinti teritorijos, urbanistines ir gyvenamojo būsto sąlygas;

4) savo teritorijoje vykdyti autonominės bendrijos interesus atitinkančius vie-

šuosius darbus;

5) geležinkelio linijos ir automobilių keliai, kurie neišeina už autonominės bend-

rijos teritorijos ribų, šioje teritorijoje esančios ryšio linijos bei transportas;

6) jūrų uostai avariniams atvejams, sportiniai jūrų ir oro uostai;

7) žemės ūkis ir gyvulininkystė pagal bendrąją ekonominės plėtros kryptį;

8) miškai ir miškų ūkis;

9) aplinkosauga;

10) vandens išteklių ir drėkinamų žemių naudojimas, autonominei bendrijai svar-

bių kanalų projektavimas ir statyba, mineralinių ir terminių vandenų naudojimas;

11) žvejyba vidaus vandenyse, austrių pramonė ir vandens ūkis, medžioklė ir

upių žvejyba;

12) vietinės reikšmės mugės;

13) autonominės bendrijos ekonominė plėtra atsižvelgiant į bendros nacionali-

nės ekonomikos politikos tikslus;

14) amatai;

15) autonominei bendrijai svarbūs muziejai, bibliotekos ir konservatorijos;

16) autonominei bendrijai svarbių paminklų apsauga;

17) autonominės bendrijos kultūros, mokslo ir kalbos dėstymas;

18) turizmo plėtojimas ir organizavimas autonominės bendrijos teritorijoje;

19) sporto plėtojimas ir laisvalaikio organizavimas;

20) socialinis aprūpinimas;

21) sveikatos apsauga ir higiena;

22) pastatų ir jų kompleksų palaikymas bei apsauga; vietos policijai priskiriamų

funkcijų koordinavimas ir kitoks reguliavimas organinio įstatymo nustatyta tvarka.

2. Po penkerių metų nuo statutų priėmimo autonominės bendrijos gali papildyti

juos nuosekliai išplėsdamos savo kompetenciją tiek, kiek tai leidžia 149 straipsnis.

149 straipsnis

1. Tik valstybės kompetencijai priskiriama:

1) nustatyti pagrindines prielaidas visiems ispanams naudojantis konstitucinė-

mis teisėmis ir vykdant konstitucines pareigas būti lygiems;

2) pilietybė, imigracija, emigracija, užsieniečių teisinė padėtis, teisė į prieglobstį;

3) tarptautiniai santykiai;

4) gynyba ir ginkluotosios pajėgos;

5) teisingumo vykdymas;

6) komercinė, baudžiamoji teisė, bausmių vykdymo įstatymai; procesiniai įstaty-

mai, išskyrus tam tikrus atvejus, atsirandančius dėl autonominių bendrijų ypatumų;


7) darbo santykius reguliuojantys įstatymai, nekeliantys kliūčių juos taikyti auto-

nominėms bendrijų institucijoms;

8) civilinė teisė, nepaisant to, kiek autonominės bendrijos išlaiko, atnaujina ir

tobulina civilinius arba ypatinguosius įstatymus, arba forales13, jeigu tokių yra: bet

kokiu atveju taisyklės, laiduojančios teisės normų ir civilinių bei teisinių santykių tai-

kymą ir veiksmingumą ir taikomos santuokiniams santykiams, sutarčių sudarymo ir

viešo jų registravimo tvarkai, sutartinių įsipareigojimų pagrindams, normoms, regla-

mentuojančioms teisinių ginčų sprendimą ir teisės šaltinių nustatymą, taip pat pasta-

rąjį atvejį reguliuojančioms forales arba ypatingųjų įstatymų normoms;

9) įstatymai dėl intelektinės ir pramoninės nuosavybės;

10) muitų režimas ir muito tarifai, užsienio prekyba;

11) pinigų sistema: valiuta, jos kursas ir konvertabilumas; kredito, bankų ir drau-

dimo sistemų pagrindai;

12) įstatymai dėl matavimo vienetų, svorio standartų ir tikslaus laiko nustatymo;

13) ekonominės veiklos bendrojo planavimo pagrindai ir derinimas;

14) valstybės fi nansai ir valstybės skola;

15) mokslinių techninių tyrimų plėtojimas ir bendras derinimas;

16) pasienio ruožo sanitarinė užkarda; sveikatos apsaugos pagrindai ir bendras

derinimas; įstatymai dėl vaistų gamybos14;

17) įstatymų nustatytas socialinio draudimo sistemos pagrindas ir ekonominis

režimas, nesudarantis kliūčių autonominių bendrijų institucijoms ją taikyti;

18) valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų statuso teisiniai pagrindai, laiduo-

jantys visų aptarnaujamų piliečių lygybę; darnus administracinis procesas, vykdomas

atsižvelgiant į valdymo organizavimo autonominėse bendrijose ypatybes; įstatymai

dėl prievartinio nuosavybės paėmimo, įstatymų dėl administracinių sutarčių ir kon-

cesijų pagrindai, taip pat valstybės tarnybos bendroji atsakomybės sistema;

19) jūrų žvejyba, išskyrus tuos įgaliojimus, kurie organizuojant šią ūkio šaką bus

perduoti autonominėms bendrijoms;

20) jūrų prekybos laivynas ir laivų priskyrimas uostams; jūrų pakrančių švyturių

tarnyba ir jūriniai signalai; valstybinės svarbos jūrų ir oro uostai; oro erdvės, trans-

porto ir tranzito kontrolė; meteorologinė tarnyba ir orlaivių registracija;

21) geležinkelio ir žemės transporto linijos, kertančios daugiau kaip vienos auto-

nominės bendrijos teritoriją; bendras susisiekimo kelių režimas; automobilių judėji-

mas; oro ir povandeniniai ryšio kabeliai ir radijo komunikacijos;

22) įstatymai dėl leidimo naudotis vandens ištekliais ir vandens tiekimo orga-

nizavimo, jeigu vandenys yra daugiau nei vienos autonominės bendrijos teritorijoje,

taip pat leidimas statyti elektrines, kai jų naudojimas siejasi su daugiau kaip vienos

autonominės bendrijos interesais arba kai elektros energijos perdavimo linijos yra ne

vienos autonominės bendrijos teritorijoje;

13 Ši paprotinės teisės sąvoka neverčiama ir Ispanijos Konstitucijos vertimuose į kitas kalbas.14 Legislacion sobre productos farmacéuticos.

274

23) pagrindiniai aplinkos apsaugos įstatymai, nemažinantys autonominių bend-

rijų įgaliojimų imtis papildomų apsaugos priemonių; pagrindiniai įstatymai dėl miš-

ko, miškų naudmenų ir ganyklų naudojimo;

24) viešieji darbai, kurie atitinka valstybės interesus arba atliekami daugiau kaip

vienoje autonominėje bendrijoje;

25) kalnakasybos, energijos gamybos ir naudojimo pagrindai;

26) ginklų ir sprogstamųjų medžiagų gamybos, prekybos, disponavimo ir nau-

dojimo pagrindų nustatymas;

27) bendras spaudos, radijo, televizijos ir apskritai visų visuomenės informavi-

mo priemonių veiklos reglamentavimas, išskyrus autonominių bendrijų įgaliojimus

plėtoti ir naudoti šias priemones;

28) kultūros, istorijos ir meno paminklų apsauga, kad nebūtų išvežti į užsienį ir

išgrobstyti; valstybinės svarbos muziejai, bibliotekos ir archyvai, išskyrus autonomi-

nių bendrijų veiklą šioje srityje;

29) viešosios tvarkos palaikymas, kad ir kokios būtų autonominių bendrijų ga-

limybės sukurti policijos tarnybas jų statutuose nustatyta tvarka, kiek yra leidžiama

konstitucinio įstatymo;

30) mokslinių ir profesinių vardų teikimo, skyrimo ir pripažinimo sąlygų reg-

lamentavimas, taip pat pagrindinių normų, skirtų Konstitucijos 27 straipsnio nuo-

statoms išplėsti siekiant laiduoti, kad valstybės institucijos atliktų savo pareigas šioje

srityje, nustatymas;

31) statistinių duomenų rinkimas valstybės reikmėms;

32) leidimas atlikti gyventojų apklausą referendumu.

2. Kad ir kokius įgaliojimus gali turėti autonominės bendrijos, valstybė laiko

savo pareiga plėtoti kultūrą ir skiria tam ypatingą dėmesį bei padeda autonominių

bendrijų, kai jos sutinka, kultūriniams mainams.

3. Sritys, šios Konstitucijos konkrečiai nepriskirtos valstybės kompetencijai, gali

būti perduotos autonominėms bendrijoms jų statutuose nustatyta tvarka. Valstybei

priklauso visos kompetencijos sritys, nenumatytos autonominių bendrijų statutuose

kaip joms priskirtosios. Ginčo atveju visų kompetencijos sričių valstybės normos yra

viršesnės už autonominių bendrijų normas, išskyrus priskirtąsias išimtinei autono-

minių bendrijų kompetencijai. Bet kuriuo atveju valstybės įstatymai papildo autono-

minių bendrijų įstatymus.

150 straipsnis

1. Generaliniai Kortesai gali suteikti visoms arba kai kurioms autonominėms bend-

rijoms teisę priimti įstatymus valstybės kompetencijai priklausančiais klausimais tiek,

kiek yra paisoma konstitucinio įstatymo nustatytų principų, pagrindų ir sąlygų.

2. Organiniu įstatymu valstybė gali perduoti arba deleguoti autonominėms bend-

rijoms valstybės kompetencijos sričiai priklausančius įgaliojimus, kurie pagal savo


pobūdį gali būti perduodami arba deleguojami. Kiekvienu atveju įstatymu turi būti nu-

matyta perduoti atitinkamas lėšas, taip pat ir valstybės taikomas kontrolės formas.

3. Paisydama bendrųjų interesų, valstybė gali priimti įstatymus, nustatančius

principus, kurie būtini autonominių bendrijų įstatymo galią turintiems aktams, net ir

tų sričių, kurios priskirtos šių bendrijų kompetencijai, derinti. Sprendimą dėl tokios

būtinybės absoliučia kiekvienų Rūmų balsų dauguma priima Generaliniai Kortesai.

151 straipsnis

1. Penkerių metų laikotarpis, nustatytas 148 straipsnio 2 dalyje, nebūtinas, kai

prašymas suteikti autonomiją pateikiamas per 143 straipsnio 2 dalyje nustatytą laiką

ir jį patvirtina provincijos susirinkimas arba atitinkamas salų grupės susirinkimas,

arba trys ketvirtadaliai kiekvienos iš suinteresuotųjų provincijų savivaldybių (muni-

cipalitetų), kuriose gyvena ne mažiau kaip pusė kiekvienos provincijos rinkėjų. Ati-

tinkamo organinio įstatymo nustatyta tvarka tokiam prašymui referendumu būtinai

turi pritarti absoliuti kiekvienos provincijos rinkėjų dauguma.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais statutas rengiamas tokia tvarka:

1) Vyriausybė visus deputatus ir senatorius, išrinktus tose rinkimų apygardo-

se, kurios yra autonomijos siekiančiose teritorijose, sušaukia į asamblėją. Vieninte-

lis šios asamblėjos tikslas – sukurti ir absoliučia balsų dauguma priimti autonominės

bend rijos statutą.

2) Parlamentarų asamblėjos priimtas statuto projektas siunčiamas Kongreso

Konstitucinei komisijai. Siekdama, kad galutiniam projektui būtų pritarta bendru su-

tarimu, ji per du mėnesius išnagrinėja šį projektą dalyvaujant jį pateikusios asamblė-

jos atstovams.

3) Jeigu galutiniam projektui pritariama, jo tekstas teikiamas referendumui, vyk-

domam provincijose, patenkančiose į statuto projekte numatomą teritoriją.

4) Jeigu statutas kiekvienoje iš provincijų yra priimamas absoliučia pripažintų

galiojančiais balsų dauguma, jis toliau teikiamas Generaliniams Kortesams. Rūmų

plenariniuose posėdžiuose balsuojama dėl statuto ratifi kavimo. Karalius pasirašo ra-

tifi kuotą statutą ir paskelbia jį kaip įstatymą.

5) Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu nepasiekiamas susitarimas, sta-

tuto projektas teikiamas svarstyti Generaliniams Kortesams kaip įstatymo projektas.

Priimtas statuto tekstas teikiamas į statuto projekte numatytą teritoriją patenkančių

provincijų rinkėjams.

Jeigu projektui kiekvienoje iš provincijų yra pritariama pripažintų galiojan-

čiais balsų dauguma, statutas turi būti pasirašomas ir skelbiamas 4 punkte nustaty-

ta tvarka.

3. Šio straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais atmetus statuto

projektą, kitoms provincijoms nekyla kliūčių įsteigti autonominę bendriją remiantis

šio straipsnio 1 dalyje numatytu organiniu įstatymu.

276

152 straipsnis

1. Statutuose, priimtuose 151 straipsnyje nustatyta tvarka, būtinai numatoma to-

kia valdžios institucijų struktūra: įstatymų leidybos susirinkimas, renkamas visuoti-

niuose rinkimuose pagal proporcinio atstovavimo sistemą, kuri laiduoja atstovavimą

įvairiems teritorijos rajonams; vykdomąsias ir administravimo funkcijas atliekanti vy-

riausybės taryba; jos pirmininkas, kurį iš savo narių išrenka įstatymų leidybos susirin-

kimas bei patvirtina Karalius ir kuris vadovauja Vyriausybės tarybai ir yra autonominės

bendrijos aukščiausiasis vadovas bei valstybės atstovas autonominėje bendrijoje. Pir-

mininkas ir Vyriausybės tarybos nariai yra politiškai atskaitingi susirinkimui.

Aukštasis teismas15, neįsiterpdamas į valstybės Aukščiausiojo Teismo16 jurisdik-

ciją, yra aukščiausia teisminė institucija autonominės bendrijos teritorijoje. Statutai

gali nustatyti formas ir sąlygas, kokiomis autonominės bendrijos dalyvauja organi-

zuojant teisingumo vykdymą apygardose. Jos turi atitikti organinį teismų sistemos

įstatymą, teismų sistemos vienumo ir nepriklausomumo principus.

Neatsižvelgiant į 123 straipsnio nuostatas, kai tai yra būtina, atitinkamos teismi-

nės instancijos pakeičiamos autonominės bendrijos teismais, steigiamais toje terito-

rijoje, kurioje yra kompetentingas pirmosios instancijos teismas.

2. Patvirtinti ir paskelbti statutai gali būti keičiami tik juose nustatyta tvarka su-

rengus į rinkėjų sąrašus įrašytų piliečių referendumą.

3. Kai susijungia kaimyninės savivaldybės (municipalitetai), statute gali būti nu-

matyta, kad jų teritorijoje gali būti steigiamos savarankiškos teritorinės rinkimų apy-

gardos, turinčios visas juridinio asmens teises.

153 straipsnis

Autonominių bendrijų veikla prižiūrima šiais būdais:

a) Konstitucinis Teismas prižiūri, kad jų priimti įstatymo galią turintys normi-

niai aktai atitiktų Konstituciją;

b) Valstybės tarybos prašymu Vyriausybė prižiūri, kaip yra įgyvendinami bend-

rijoms pagal 150 straipsnio 2 dalį deleguoti įgaliojimai;

c) administracinio teisingumo institucijos prižiūri autonomijos valdymą ir auto-

nominės valdžios priimamas reglamentuojančiąsias teisės normas;

d) Audito rūmai prižiūri ekonomikos ir biudžeto klausimais.

154 straipsnis

Vyriausybės skiriamas atstovas vadovauja valstybės valdymo institucijoms, esan-

čioms autonominės bendrijos teritorijoje, ir kai tai būtina, derina jų veiklą su autono-

minės bendrijos valdymo institucijomis.

15 Un Tribunal Superior de Justicia.16 Tribunal Supremo.


155 straipsnis

1. Jeigu autonominė bendrija nevykdo Konstitucijos arba kitų įstatymų nustaty-

tų pareigų arba jeigu jos veiksmai padaro didelę žalą bendriesiems Ispanijos valstybės

interesams, Vyriausybė perspėja autonominės bendrijos pirmininką. Jeigu jis nerea-

guoja į perspėjimą, Vyriausybė, gavusi absoliučios Senato narių daugumos pritarimą,

gali imtis būtinų priemonių, kad autonominė bendrija priverstinai įvykdytų nurody-

tąsias pareigas arba apgintų minėtus bendruosius valstybės interesus.

2. Įgyvendindama šio straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones, Vyriausybė gali

teikti atitinkamus nurodymus bet kokioms autonominės bendrijos institucijoms.

156 straipsnis

1. Autonominės bendrijos yra fi nansiškai savarankiškos, kad galėtų įgyvendin-

ti savo įgaliojimus remdamosi veiklos derinimo su valstybės iždu ir visų ispanų soli-

darumo principais.

2. Remdamosi įstatymais ir statutais autonominės bendrijos gali veikti kaip vals-

tybės atstovės arba patarėjos valstybės mokesčių surinkimo, paskirstymo ir panaiki-

nimo klausimais.

157 straipsnis

1. Autonominių bendrijų pajamas sudaro:

a) mokesčiai, kuriuos visiškai ar iš dalies joms perduoda valstybė, valstybės mo-

kesčių priedai ir kitų valstybės mokesčių dalis, skiriama autonominių bendrijų biu-

džetams;

b) jų pačių įsteigti mokesčiai, muitai ir ypatingosios rinkliavos;

c) pervedimai iš bendro teritorijų tarpuskaitos fondo ir kitų įplaukų iš valstybės

biudžeto;

d) pelnas iš jų pačių turto ir pajamų, gaunamų iš privatinės teisės reguliuojamų

sutarčių;

e) kredito operacijų pelnas.

2. Autonominės bendrijos jokiu būdu negali imti ne jų teritorijoje esančio turto

mokesčio arba mokesčių, kliudančių prekėms ir paslaugoms laisvai judėti.

3. Organinis įstatymas reguliuoja fi nansinių įsipareigojimų, išvardytų šio straips-

nio 1 dalyje, įgyvendinimą, taip pat nustato iškilusių ginčų sprendimo tvarką ir gali-

mas valstybės ir autonominių bendrijų fi nansinio bendradarbiavimo formas.

158 straipsnis

1. Bendrajame valstybės biudžete gali būti numatyti atitinkami asignavimai au-

tonominėms bendrijoms, priklausantys nuo joms perduodamų funkcijų ir šių ben-

drijų garantijų dėl deramo teikiamų viešųjų paslaugų lygio, ne žemesnio nei visos

Ispanijos teritorijoje nustatyti minimalūs standartai.

278

2. Siekiant išlyginti skirtingų Ispanijos regionų ekonominę padėtį ir įgyvendin-

ti solidarumo principą yra įsteigiamas Tarpuskaitos fondas, skirtas biudžeto lėšoms

investuoti. Fondo lėšas autonominėms bendrijoms ir provincijoms paskirsto Gene-

raliniai Kortesai.

IX DALIS

APIE KONSTITUCINĮ TEISMĄ

159 straipsnis

1. Konstitucinį Teismą sudaro 12 Karaliaus skiriamų narių. Iš jų 4 skiriami trijų

penktadalių Kongreso narių balsų daugumos siūlymu, 4 – tokios pačios Senato dau-

gumos siūlymu, 2 – Vyriausybės siūlymu ir 2 – Teisminės valdžios vyriausiosios ta-

rybos siūlymu.

2. Konstitucinio Teismo nariai yra skiriami iš teisėjų ir prokurorų, universitetų

profesorių, valstybės tarnautojų ir advokatų. Visi jie privalo būti visuotinai pripažinti

kompetentingais teisininkais ir turėti ne mažiau kaip penkiolikos metų teisinio dar-

bo stažą.

3. Konstitucinio Teismo nariai skiriami devyneriems metams, kas trejus metus

jo sudėtis atnaujinama trečdaliu.

4. Konstitucinio Teismo nario pareigos nesuderinamos su jokiu atstovaujamuoju

mandatu, politinėmis ar administracinėmis pareigomis, Konstitucinio Teismo narys

negali eiti politinių partijų ar profesinių sąjungų vadovaujamųjų pareigų arba dirb-

ti samdomo darbo, vykdyti teisėjo ar prokuroro funkcijų ir verstis bet kokia profesi-

ne ar komercine veikla.

Be to, Konstitucinio Teismo nariams galioja visi draudimai dėl pareigų suderina-

mumo, numatyti teisminės valdžios nariams.

5. Konstitucinio Teismo nariai, kol galioja jų mandatas, yra nepriklausomi ir ne-

pakeičiami.

160 straipsnis

Konstitucinio Teismo pirmininką iš jo narių trejiems metams skiria Karalius, ga-

vęs šio teismo plenumo teikimą.

161 straipsnis

1. Konstitucinio Teismo jurisdikcija galioja visoje Ispanijos teritorijoje. Konsti-

tucinis Teismas turi šiuos įgaliojimus:

a) tirti prašymus dėl įstatymų ir įstatymo galią turinčių norminių teisės aktų

atitikties Konstitucijai; įstatymo galią turinti teisės norma, paskelbta neatitinkančia

Konstitucijos, netenka šios galios netgi tada, kai sprendimas arba sprendimai nenu-

vertina šios normos reikšmės teismui;


b) įstatymo nustatyta forma ir atvejais priimti sprendimus dėl Konstitucijos

53 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių ir pareigų apsaugos;

c) spręsti ginčus dėl valstybės ir autonominių bendrijų kompetencijos atskyrimo

arba autonominių bendrijų kompetencijos atskyrimo;

d) nagrinėti kitokias bylas, numatytas Konstitucijoje arba organiniame įstatyme.

2. Vyriausybė Konstituciniame Teisme gali ginčyti autonominių bendrijų insti-

tucijų priimtus sprendimus ir nutarimus. Tokiu atveju ginčijamų sprendimų ir nu-

tarimų galiojimas sustabdomas, tačiau Konstitucinis Teismas privalo per ne ilgesnį

kaip penkių mėnesių laikotarpį patvirtinti tokį sustabdymą arba atmesti prašymą.

162 straipsnis

1. Įstatymas suteikia teisę:

a) teikti prašymą ištirti atitiktį Konstitucijai – tai gali Vyriausybės pirmininkas,

visuomenės gynėjas, 50 deputatų, 50 senatorių, vykdomosios kolegialios autonomi-

nių bendrijų institucijos, taip pat šių bendrijų susirinkimas;

b) teikti skundą dėl konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo – tai gali bet kuris

fi zinis ir juridinis asmuo, savo skundą grindžiantis teisėtais lūkesčiais, taip pat visuo-

menės gynėjas ir prokuratūra.

2. Visi kiti atvejai, kada asmenys ir institucijos turi teisę kreiptis į Konstitucinį

Teismą, išvardijami organiniame įstatyme.

163 straipsnis

Jeigu teisminė institucija nagrinėdama bylą nusprendžia, kad kokia nors įstaty-

mo galią turinti ir toje byloje taikoma teisės norma gali prieštarauti Konstitucijai, ji

gali įstatymo nustatytomis sąlygomis, forma ir tvarka kelti šį klausimą Konstituci-

niam Teismui, tačiau pati sustabdyti įstatymo galiojimo ji jokiu būdu negali.

164 straipsnis

1. Konstitucinio Teismo sprendimai yra skelbiami valstybės ofi cialiajame leidi-

nyje, taip pat nurodomos byloje pareikštos Konstitucinio Teismo narių atskirosios

nuomonės. Sprendimai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo ir yra neskundžiami.

Sprendimus dėl įstatymo arba jo galią turinčios normos neatitikties Konstitucijai,

taip pat ir sprendimus, kurie nėra vien subjektyvus konkrečios teisės vertinimas, vyk-

dyti privaloma.

2. Jeigu teismo sprendimu nėra nustatyta kitaip, įstatymas lieka galioti tiek, kiek

jis nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

165 straipsnis

Konstitucinio Teismo veiklą, jo narių statusą, teismo procesą ir Konstitucinio

Teismo priimtų sprendimų vykdymo prielaidas reglamentuoja organinis įstatymas.

280

X DALIS

APIE KONSTITUCINĘ REFORMĄ

166 straipsnis

Konstitucinės reformos iniciatyva įgyvendinama 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nu-

statytomis sąlygomis.

167 straipsnis

1. Konstitucijos pakeitimo projektai turi būti patvirtinti trijų penktadalių kiek-

vienų Rūmų deputatų balsų dauguma. Jeigu abejų Rūmų nuomonė dėl projekto ski-

riasi, iš vienodo skaičiaus senatorių ir deputatų yra sudaroma bendra komisija, kuri

savo parengtą projekto tekstą teikia balsuoti Kongresui ir Senatui.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepavyksta pasiekti susitarimo,

pateiktam projektui, pirmiausia gavęs absoliučios Senato narių daugumos pritarimą,

Kongresas gali pritarti dviem trečdaliais savo narių balsų.

3. Generalinių Kortesų patvirtintas pataisų projektas teikiamas ratifi kuoti refe-

rendumu, jei per penkiolika dienų nuo šio projekto patvirtinimo tokį siūlymą patei-

kia vienas dešimtadalis visų vienų Rūmų narių.

168 straipsnis

1. Kai siūloma pakeisti visą Konstitucijos tekstą arba jo dalį, į kurią patenka nor-

mos iš kurios nors šių Konstitucijos dalių: Įvado, II skyriaus, I dalies I poskyrio, II da-

lies, būtina, kad tokiam siūlymui dviejų trečdalių balsų dauguma pritartų kiekvienų

Rūmų nariai. Po tokio sprendimo Generaliniai Kortesai yra paleidžiami.

2. Naujai išrinkti Rūmai patvirtina sprendimą pakeisti Konstituciją ir pradeda

svarstyti naujos Konstitucijos tekstą. Nauja Konstitucija laikoma patvirtinta, kai bal-

suodami dviejų trečdalių balsų dauguma projektui pritaria kiekvienų Rūmų nariai.

3. Generalinių Kortesų patvirtintas pakeistos Konstitucijos tekstas teikiamas ra-

tifi kuoti referendumu.

169 straipsnis

Kol paskelbta karo padėtis arba 116 straipsnyje numatytos padėtys, negalima im-

tis iniciatyvos pradėti konstitucinę reformą.

PAPILDOMOSIOS NUOSTATOS

Pirmoji

Konstitucija globoja ir gerbia istorines vietos forales teises.

Dabartinį forales teisę išlaikiusių teritorijų statusą nustato Konstitucija ir atskiras

kiekvienos teritorijos autonomiją įtvirtinantis statutas.


Antroji

Nuostata dėl pilnametystės, įtvirtinta Konstitucijos 12 straipsnyje, nepakeičia

normų, įtvirtintų nacionalinių teritorijų galiojančioje privatinėje teisėje.

Trečioji

Keisti Kanarų salyno ekonominę ir mokesčių sistemą galima tik gavus autonomi-

nės bendrijos arba laikinosios autonomijos institucijos, jeigu tokia yra, pranešimą.

Ketvirtoji

Autonominės bendrijos, turinčios daugiau negu vieną teisminės valdžios insti-

tuciją, gali pagal savo statutus išlaikyti atitinkamas teismines institucijas paskirstyda-

mos jų kompetenciją pagal organinį teismų sistemos įstatymą ir atsižvelgdamos į šios

sistemos vienumo ir nepriklausomumo principus.

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS

Pirmoji

Laikinąjį autonomijos statusą turinčių teritorijų aukščiausiosios kolegialios insti-

tucijos gali absoliučia savo narių balsų dauguma teikti prašymą, pagal 143 straipsnio

2 dalį priklausantį provincijos susirinkimų arba atitinkamų salų grupės institucijų

kompetencijai.

Antroji

Teritorijos, kuriose veikia laikinosios autonomijos režimas ir kurios anksčiau re-

ferendumu priėmė autonomijos statutus ir Konstitucijos promulgavimo dieną juos

turėjo, gali nedelsdamos imtis 148 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių, kai tik jų

laikinosios autonomijos aukščiausiosios kolegialios institucijos absoliučia savo narių

balsų dauguma tai nuspręs ir apie tai praneš Vyriausybei. Autonomijos statuto pro-

jektas laikinosios autonomijos kolegialios institucijos iniciatyva turi būti parengtas

pagal 151 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Trečioji

Atstovaujamosios valdžios institucijos arba jos narių teisės teikti prašymą suteik-

ti autonomiją įgyvendinimas, numatytas 143 straipsnio 2 dalyje, gali būti pratęstas su

visomis iš to kylančiomis pasekmėmis iki pirmųjų po Konstitucijos įsigaliojimo vie-

tos valdžios rinkimų.

Ketvirtoji

1. Dėl Navaros įtraukimo į Baskijos generalinę tarybą arba baskų autonomijos

įvedimo joje, nepaisant 143 straipsnyje įtvirtintos tvarkos, iniciatyvos teikti prašymą

282

teisė priklauso atitinkamai autonominės teritorijos institucijai, kuri dauguma galio-

jančių balsų priima sprendimą dėl to. Kad toks prašymas būtų teisėtas, atitinkamą au-

tonominės teritorijos institucijos sprendimą dauguma galiojančių balsų būtinai turi

patvirtinti specialiai sušauktas referendumas.

2. Jeigu tokiam prašymui nėra pritariama, jį vėl teikti gali naujo šaukimo autono-

minės teritorijos institucija, tačiau bet kokiu atveju turi būti pasibaigęs 143 straipsny-

je nustatytas minimalus laikotarpis.

Penktoji

Seuta ir Melilja gali sukurti autonomines bendrijas, jeigu jų savivaldybių (muni-

cipalitetų) tarybos absoliučia savo narių balsų dauguma priima atitinkamą sprendi-

mą ir jeigu šiam sprendimui pritaria Generaliniai Kortesai, 144 straipsnyje nustatyta

tvarka priimdami organinį įstatymą.

Šeštoji

Jeigu Konstitucinei komisijai teikiama keletas autonomijos statuto projektų, Ko-

misija išvadas dėl jų teikia pagal jų gavimo laiką. 151 straipsnyje numatytas dviejų

mėnesių laikotarpis yra pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kada Komisija bai-

gia nagrinėti projektą arba projektus pagal jų gavimo laiką.

Septintoji

Laikinosios autonominės bendrijos institucijos yra laikomos paleistomis šiais

atvejais:

a) po to, kai pagal Konstituciją įsteigiamos autonominių bendrijų statutuose nu-

matytos institucijos;

b) jeigu prašymas suteikti autonomiją nėra patenkinamas dėl to, kad neatitinka

143 straipsnyje numatytų sąlygų;

c) jeigu per trejus metus ši institucija neįgyvendina teisės, kurią jai suteikia pir-

moji pereinamojo laikotarpio nuostata.

Aštuntoji

1. Patvirtinę šią Konstituciją, Rūmai jai įsigaliojus pradeda vykdyti funkcijas ir

įgaliojimus, kurie yra priskirti Kongreso ir Senato kompetencijai. Jų įgaliojimų laikas

pasibaigia ne vėliau kaip 1981 m. birželio 15 d.

2. Konstitucijos paskelbimas yra konstitucinis pagrindas taikyti 99 straipsnio

nuostatas. Nuo paskelbimo dienos pradedamas skaičiuoti trisdešimties dienų laiko-

tarpis, skirtas minėtame straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms įsigalioti.

Per šį laikotarpį veikiančios Vyriausybės Ministras Pirmininkas, vykdantis Kons-

titucijoje numatytas savo funkcijas ir turintis Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, gali

arba pasinaudoti jam Konstitucijos 115 straipsnyje suteiktomis teisėmis, arba atsista-


tydinti ir pradėti įgyvendinti 99 straipsnyje numatytas savo teises. Tokiu atveju jo sta-

tusas išlieka toks, koks numatytas 101 straipsnio 2 dalyje.

3. Jeigu abeji Rūmai bus paleisti pagal 115 straipsnį ir jeigu nebus pritaikytos

68 ir 69 straipsnių nuostatos, rinkimams bus taikomos anksčiau galiojusios nor-

mos, išskyrus tai, kad draudimo rinkti deputatais arba draudimo derinti pareigas

taisyk lėmis tiesiogiai tampa Konstitucijos nuostatos, įtvirtintos 70 straipsnio 1 dalies

a punkte, taip pat nuostatos, nuo kokio amžiaus asmeniui suteikiama rinkimų teisė,

ir 69 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Devintoji

Praėjus trejiems metams nuo pirmųjų Konstitucinio Teismo narių išrinkimo,

burtais yra skiriama keturių asmenų grupė, parenkama tokiomis pačiomis sąlygo-

mis, kaip ir tie nariai, kuriems atėjo laikas atsistatydinti ir būti pakeistiems. Du iš pa-

skirtų naujų narių turi būti iš Vyriausybės pasiūlytų kandidatų ir du – iš Teisminės

valdžios vyriausiosios tarybos pasiūlytų kandidatų. Tuo pačiu būdu praėjus dar tre-

jiems metams bus atrinkti dviejų grupių nariai, kurie anksčiau nebuvo burtais atrink-

ti. Paskui įsigalioja 159 straipsnio 3 dalies nuostatos.

PANAIKINAMOJI NUOSTATA

1. Panaikinamas 1977 m. sausio 4 d. įstatymas Nr. 1 „Dėl politinės reformos“,

taip pat toliau išvardyti įstatymai tiek, kiek jie minėtu įstatymu nebuvo panaikinti:

1958 m. gegužės 17 d. Nacionalinio judėjimo principų įstatymas, 1945 m. liepos

17 d. Ispanų chartija, 1938 m. kovo 9 d. Darbo chartija, 1942 m. liepos 17 d. Generali-

nių Kortesų įstatymas, 1947 m. liepos 26 d. Valstybės vadovo pareigų paveldėjimo įsta-

tymas, 1967 m. sausio 10 d. Valstybės organinis įstatymas, savo ruožtu pakeitęs pirmiau

išvardytus įstatymus, taip pat 1945 m. spalio 22 d. Tautos referendumo įstatymas.

2. Visiškai panaikinamos iki šiol nepraradusios galios 1839 m. spalio 25 d. Kara-

liaus dekreto normos dėl Alavos, Biskajos ir Gipuskoa provincijų.

Ta pačia tvarka visiškai panaikinamas 1876 m. liepos 21 d. įstatymas.

3. Taip pat panaikinamos visos nuostatos, vienaip ar kitaip prieštaraujančios šiai

Konstitucijai.

BAIGIAMOJI NUOSTATA

Ši Konstitucija įsigalioja nuo jos ofi cialaus teksto paskelbimo valstybės ofi cialia-

jame leidinyje. Ji privalo būti paskelbta visomis Ispanijos kalbomis.


AR RELIGIJA IŠGYVENA RENESANSĄ?

KONSTITUCINIAI SĄŽINĖS LAISVĖS IR RELIGIJOS

LAISVĖS PAGRINDAI BEI RELIGIJOS LAISVĖS

ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE

Ramutė Ruškytė

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

ĮVADAS

Pastaruoju metu neretai kalbama apie vis didėjantį religijos1 vaidmenį visuome-

nėje, įvairiai, neretai prieštaringai, interpretuojamos religinių organizacijų įtakos ri-

bos valstybės gyvenime. Teismuose daugėja prašymų, susijusių su sąžinės ir religijos

laisve. Todėl vis aktualiau tampa nagrinėti ir religines vertybes, įtvirtintas Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje, atskleisti valstybės ir Bažnyčios atskirumo, religijos lais-

vės ir Bažnyčios autonomijos principus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas keturis kartus (1994, 1995, 2000,

2007 m.) yra tyręs nuostatų, įvairiais aspektais reglamentuojančių religijos ir sąžinės

laisvę, atitiktį Konstitucijai arba aiškinęs ankstesnes savo doktrinines nuostatas reli-

gijos laisvės aspektais.

Kaip Konstitucinio Teismo doktrinoje ginamos religinės vertybės? Ar žemesnės

galios teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas sukuria tinkamas prielaidas religi-

jos2 laisvės raiškai Lietuvoje?

Šio straipsnio tikslas – parodyti sąžinės laisvės ir religijos laisvės sampratos poky-

tį Lietuvoje istoriniu laikotarpiu iki 1992 m., išanalizuoti 1992 m. Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių sąžinės laisvę ir religijos laisvę3, turinį (kokius

imperatyvus, o tam tikrais atvejais diskreciją suponuoja Konstitucija teisėkūros sub-

jektams jiems reglamentuojant sąžinės laisvės ir religijos laisvės raiškos būdus), taip

1 Žodis religio yra veiksmažodinis lotynų kalbos vedinys. Ciceronas jį kildino iš relegere, turinčio daug

reikšmių, kaip antai: rinkti, praeiti, paisyti, perskaityti, apsvarstyti. Kiti kildina iš žodžio religare –

surišti (Maceina A. Religijos fi losofi ja. Pirmoji dalis. Vilnius: Mintis, 1990, p. 21–23). V. A. Vaičaitis

mano, kad galima šio žodžio kilmė iš tiesos ir teisingumo terminų (plačiau žr. Teisė ir religija. Justitia,

2008, Nr. 3, p. 21–22).2 Galima rasti įvairių religijos turinio apibrėžimų, pavyzdžiui: „Religija plačiausia prasme yra santykis,

būtent: santykis tarp Dievo ir žmogaus.“ Žr. Maceina A. Religijos fi losofi ja. Pirmoji dalis, p. 27.3 Sąvoka „religijos laisvė“ šiame straipsnyje vartojama plačiąja prasme, nebent pagal kontekstą ją reikė-

tų vartoti kitaip, ir apima visas teises, įtvirtintas Konstitucijoje, susijusias su religijos ir tikėjimo išpa-

žinimu ir skleidimu.

◆ AR RELIGIJA IŠGYVENA RENESANSĄ? 285

pat panagrinėti konstitucinių nuostatų, tarptautinių sutarčių4 nuostatų, susijusių su re-

ligijos laisve, įgyvendinimo žemesnės galios teisės aktais veiksmingumą. Tai atliekant

kartu tiek, kiek būtina šiam kontekstui, bus apžvelgta ir kai kurių kitų valstybių teismų

praktika, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo (toliau – ETT) doktrina religijos laisvės raiškos klausimais.

Pirmoje šio straipsnio dalyje bus nagrinėjama, kaip Lietuvoje kito sąžinės laisvės

ir religijos laisvės samprata, koks yra sąžinės laisvės ir religijos laisvės turinys pagal

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip religinės vertybės ginamos Konsti-

tucinio Teismo doktrinoje. Antroje dalyje bus analizuojamas valstybės ir Bažnyčios

atskirumo, draudimo diskriminuoti religijos pagrindu principų turinys, kolektyvinė

religijos laisvės raiška ir religijos laisvės raiška specifi nėmis sąlygomis.

I. RELIGIJOS LAISVĖS IR SĄŽINĖS LAISVĖS SAMPRATOS

FORMAVIMASIS LIETUVOJE

Religija ir tikėjimas yra kategorijos, kurių neįmanoma tiksliai teisiškai apibrėžti:

jos priskiriamos teologijos ir fi losofi jos sritims ir patiria didelę istorijos ir politikos,

tradicijų ir kultūros įtaką5.

Lietuvoje religijos ir sąžinės laisvė turi senas istorines tradicijas. Ankstyves-

niuose teisės aktuose, kaip antai Pirmajame Lietuvos Statute (kodekse6) (1529 m.)

vartojamos formuluotės „norėdami apdovanoti krikščioniškąja teise“, „tiek lotynų,

tiek graikų tikėjimo“ (Statuto įžanga), „teisme vieša krikščioniškosios teisės tvarka“,

„krikščioniškosios teisės papročiu“ (pirmojo skyriaus 1 straipsnis), „krikščionys, te-

būnie lotynų ar graikų tikėjimo“ (aštuntojo skyriaus 5 straipsnis) rodo vienodą krikš-

čionių traktavimą. Šių teisių įgyvendinimas nebuvo atskirai reglamentuojamas.

Nei Pirmasis Lietuvos Statutas, nei kiti XIV–XVI a. pirmojoje pusėje pasaulietinės

valdžios išleisti norminiai teisės aktai tinkamai neapibrėžė bažnytinių teismų kompe-

tencijos, ją daugiausia nustatė kanonų ir paprotinė teisė, todėl reikia sutikti su J. Macho-

venko7, teigiančiu, kad tai sudarė galimybę Bažnyčiai plėsti savo jurisdikciją. Vadinasi,

kartu imta plačiau taikyti krikščioniškąsias vertybes ginančią kanonų8 teisę.

4 Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis „Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės tei-

sinių aspektų“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 67-2022; Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis

„Dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados“. Ibid., 2000, Nr. 67-2023; Lietuvos Respublikos ir

Šventojo Sosto sutartis „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“. Ibid., 2000, Nr. 67-2024. 5 Lester E. Svoboda slova i religii – večnyj konfl ikt v period izbiratelnoj modernizacii. Sravnitelnoe

konstitucionnoe obozrenie. 2006 , No. 3, s. 49.6 Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius: Vaga, 2001,

p. 123–125, 210. 7 Machovenko G. Pasaulietinių ir bažnytinių teismų kompetencijos atribojimas Lietuvos Didžiojoje

Kunigaikštystėje. Teisė, 2002, Nr. 43, p. 120. 8 Kanonų teisė: pirmoji moderni Vakarų teisės sistema. Bažnytinė teisė buvo susisteminta nuo 1050 iki

1200 m. Žr. Berman H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius: Eugrimas,

1999.

Ramutė Ruškytė ◆286

Vienos seniausių Europoje konstitucijų – Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. ge-

gužės 3 d. Konstitucijos9 1 straipsnyje kaip vyraujanti tautos religija buvo nurodytas

Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis, tačiau, be to, buvo nustatyta,

kad garantuojama visų apeigų ir religijų laisvė pagal kraštų įstatymus. Taigi būtų ga-

lima teigti, kad ši Konstitucija nesudarė prielaidų diskriminuoti kurios nors religijos.

Kartu galima pažymėti, kad Vokietijoje, pasak vokiečių mokslininkų10, tikėjimo lais-

vė iki XVIII a. pabaigos reiškė pasirinkimą tik tarp katalikybės ir liuteronizmo.

Visų piliečių lygybė prieš įstatymus nepriklausomai nuo tikėjimo buvo įtvirtin-

ta 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje11, kurioje buvo nustatyta: „Visi Lietuvos

piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų

privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės“ (10 para-

grafas). Šioje Konstitucijoje įtvirtintas aiškus draudimas diskriminuoti ir (arba) pri-

vilegijuoti tiek kilmės ar tautybės, tiek tikėjimo (ne tik tarp krikščioniškų pakraipų

tikinčiųjų) pagrindu.

Iš cituotų aktų nuostatų matyti, kad požiūris į sąžinės laisvės ir religijos esmę,

jos ribas Lietuvoje kito nuo vienodo tik krikščionių traktavimo (minėtame Pirmaja-

me Lietuvos Statute) iki visų religijų laisvės užtikrinimo (draudimo diskriminuoti bet

kurio tikėjimo piliečius) 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Žinoma, išimtis

sudaro okupacijų laikotarpiai.

Praėjusio šimtmečio pradžioje atkūrus Lietuvos valstybę, netrukus 1923 m. Lie-

tuvos Vyriausybės aktais siekta sudaryti materialines prielaidas stačiatikių12, sentikių13

religinei raiškai. Numatyta, kad atlyginimas dvasininkams bus nustatytas „įstatymų

leidžiamuoju keliu“, o 1930 m. švietimo ministro išleista Rabinų veikimo instrukci-

ja14 reglamentavo žydų tikybinėms įstaigoms valstybės biudžete išlaikyti numatytos

sumos paskirstymą.

Pirmasis Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordatas buvo pasirašytas

1927 m.15 Jo 1 straipsnyje inter alia buvo skelbiama, kad Katalikų bažnyčia naudosis

Lietuvos Respublikos žemėje visomis laisvėmis, reikalingomis savo dvasiškai valdžiai

ir savo bažnytinei jurisdikcijai vykdyti.

Taigi tarpukario laikotarpiu Lietuvoje buvo sudarytos teisinės prielaidos religijos

laisvės raiškai, inter alia tam sudarius materialines sąlygas.

9 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Sud. E. Raila. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001,

p. 14. 10 Handbuch des Staatsrechts der Bundesrepublik Deutschland. Hrsg. von J. Isensee, P. Kirchhof. 1987–1992.11 Lietuvos valstybės konstitucijos. Sud. K. L. Valančius. Vilnius: UAB „Ekonomikos mokymo centras“,

2001, p. 25.12 Lietuvos stačiatikių bažnyčios santykiams su Lietuvos Vyriausybe normuoti laikinos taisyklės. Valsty-

bės žinios, 1923 m. gegužės 29 d., Nr. 132/985.13 Lietuvos sentikių organizacijos santykiams su Lietuvos Vyriausybe normuoti laikinosios taisyklės.

Valstybės žinios, 1923 m. gegužės 29 d., Nr. 132/986. 14 Rabinų veikimo instrukcija. Valstybės žinios, 1930 m. gegužės 14 d.15 Ši sutartis įgijo galią 1927 m. rugsėjo 7 d. – pasikeitimo ratifi kacijos dokumentais Romoje dieną.


II. SĄŽINĖS LAISVĖ IR RELIGIJOS LAISVĖ

PAGAL 1992 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJĄ

IR KITUS TEISĖS AKTUS BEI JOS ĮGYVENDINIMAS

1. Sąžinės laisvės ir religijos laisvės esmė

Tikėjimo laisvė yra fundamentali pilietinė ir politinė teisė. Jos gynybai liberalioje

demokratinėje visuomenėje turi būti skirta svarbiausia vieta16. Religines laisves reikia

laikyti pliuralizmo, demokratijos ir taikaus dialogo instrumentu. Kiekviena valstybė

gali ir turi atsižvelgti į savo tradicijų ir faktinių aplinkybių specifi nį kontekstą17. Eu-

ropoje neįmanoma nustatyti vienodos religijos reikšmės visuomenėje sampratos ir

net toje pačioje šalyje sampratos gali būti skirtingos18. Iš EŽTT 2009 m. lapkričio 3 d.

sprendimo19 byloje Lautsi prieš Italiją ryškėja, kad EŽTT pozicija kinta – yra linksta-

ma nustatyti vienodus visai Europai standartus. EŽTT konstatavo: „Tam tikros konfe-

sijos simbolio privalomas demonstravimas vykdant viešąsias funkcijas ir ypač klasėse

apribojo tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, taip pat mokyklą lan-

kančių vaikų teisę tikėti arba netikėti“. EŽTT nuomone, tokia priemonė pažeidžia

šias teises, nes apribojimai yra nesuderinami su valstybės pareiga laikytis neutralumo

vykdant viešąsias funkcijas, ypač švietimo srityje. EŽTT pripažino, kad buvo pažeis-

tas Pirmojo protokolo 2 straipsnis, tiriant jį kartu su Konvencijos 9 straipsniu.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje sąžinės laisvė ir religijos laisvė

laikoma demokratinės valstybės ir pliuralizmo sąlyga. Taigi, valstybėje neužtikrinus

sąžinės ir religijos laisvės, negalima ir demokratija.

Šiame kontekste paminėtinas EŽTT 1993 m. bylos teiginys, nusakantis ryšį tarp

demokratinės visuomenės ir religijos laisvės: „Nuomonių pliuralizmas, dėl kurio il-

gus amžius buvo sunkiai kovojama ir kuris neatskiriamas nuo demokratinės visuo-

menės, priklauso nuo minties ir religijos laisvės“20.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir

vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, prakti-

kuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią

nors religiją arba tikėjimą.

16 Lester E. Op. cit., p. 47.17 Garlickij L. Gosudarstvennoe regulirovanie religii: protivorečivye tendencii? Sravnitelnoe konstituci-

onnoe obozrenie, 2006 , No. 3, s. 50–51.18 EŽTT 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Otto-Preminger-Institut prieš Austriją.19 Šis sprendimas neįsigaliojo, nes 2010 m. kovo 1 d. byla buvo perduota EŽTT Didžiajai kolegijai, kuri

2010 m. birželio 30 d. surengė viešą šios bylos nagrinėjimo posėdį. EŽTT Didžiosios kolegijos spren-

dimas šioje byloje dar nėra paskelbtas. 20 EŽTT 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas Kokkinakis prieš Graikiją.


Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota ki-

taip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, vie-

šąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir

laisves.“

Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta viena pamatinių žmogaus lais-

vių – tikėjimo ir sąžinės laisvė: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“, o

2 dalyje inter alia nustatyta: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią

religiją arba tikėjimą <...>.“

Būtų galima teigti, kad religijos laisvė pagal Konstituciją apima tokias teises:

1) teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą arba nepasirinkti jos (jo), 2) tei-

sę nebūti verčiamam pasirinkti konkrečią religiją ar tikėjimą ir teisę nebūti verčia-

mam nepriklausyti jokiai religijai, ji taip pat reiškia 3) teisę išpažinti religiją arba

tikėjimą: a) privačiai, b) viešai, 4) teisę skleisti religiją arba tikėjimą, 5) religinių or-

ganizacijų laisvę.

Sakralinės praktikos, veiksmų, kurie yra išorinė religijos doktrinos turinio išraiš-

ka, visuma neretai, ypač religiniuose dokumentuose, suprantama kaip kulto laisvė.

Pagal Konstituciją sąžinės laisvė – tai ne tik pozityvios teisės turėjimas (teisė lais-

vai pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą) (Konstitucijos 26 straips-

nio 2 dalis), bet ir negatyvi teisė: niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas

pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą (Konstitucijos 26 straipsnio

3 dalis).

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos

26 straipsnio 3 dalies normą nurodė, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas ne-

sikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam pri-

imtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti.

Kaip matyti iš pateiktų Konstitucinio Teismo doktrininių nuostatų, teisė pasi-

rinkti religiją apima ir teisę ją pakeisti ar jos atsisakyti. Suformuluotoje doktrinoje

nėra išlygos, kad valstybė neturi užtikrinti asmeniui teisės pakeisti religiją ir tuo atve-

ju, kai pagal jo išpažįstamą religiją draudžiama pakeisti tikėjimą. Tokių draudimų,

atsižvelgiant į tai, kad konfesinės struktūros negali būti laikomos nekintamomis, ir

į imigrantų srauto didėjimą, tarp Lietuvoje registruotų21 ar būsiančių ateityje įregist-

ruotų religinių bendruomenių gali atsirasti.

Galimybė nedraudžiamai pasirinkti ir aktyviai praktikuoti savo religiją moks li-

nėje teisinėje literatūroje dar kitaip vadinama kiekvieno žmogaus autonomija, arba

apsisprendimo teise suteikti savo gyvenimui atitinkamą tikėjimo ar netikėjimo for-

21 2001 m. Lietuvoje vykusio visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, asmenų, laikan-

čių save tikinčiaisiais, spektras: katalikais save laikė 79 proc., ortodoksais (stačiatikiais) – 4,1 proc.,

sentikiais – 0,8 proc., evangelikais liuteronais – 0,6 proc., evangelikais reformatais – 0,2 proc., Je-

hovos liudytojais – 0,1 proc., musulmonais sunitais – 0,1 proc. Lietuvos gyventojų. Kitoms religi-

nėms bendruomenėms save priskiriantys asmenys sudarė: judėjų – 0,04 proc., graikų apeigų katalikų

(unitų) – 0,01 proc., karaimų – 0,01 proc. ir t. t. Tradicinėmis Lietuvoje nesančioms religinėms bend-

ruomenėms save priskyrė 0,39 proc. Lietuvos gyventojų. Žr. www.stat.gov.lt.


mą22, o negatyvioji religijos laisvė (niekas negali būti verčiamas pasirinkti ar išpažin-

ti kurią nors religiją arba tikėjimą) laikoma apsauga nuo valstybinės prievartos reli-

ginių reikalų srityje.

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje23 pažymėjo, kad kol žmogus

tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis. Šios

būsenos negalima niekaip apriboti.

Taigi darytina išvada, kad valstybės institucijos neturi teisės kaip nors reguliuoti,

koks turėtų būti asmens tikėjimas, jos privalo gerbti asmens sąžinės laisvę ir religijos

laisvę, sukurti sąlygas įgyvendinti šią laisvę.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime24 pabrėžė, kad įsitikini-

mų turinys – žmogaus privatus reikalas. Valstybė žmogaus įsitikinimų atžvilgiu turi

būti neutrali, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos; jo-

kios religinės ar materialistinės idėjos negali būti primetamos žmogui prieš jo norą

ir valią. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad tokiu primetimu nelaikytina tė-

vams ir globėjams Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje garantuojama teisė rūpin-

tis vaikų ir globotinių religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Šiame nutarime

Konstitucinis Teismas expressis verbis nurodė, kad tikėjimo laisvė yra absoliuti žmo-

gaus laisvė, taip pat konstatavo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ri-

bojama.

Taigi pagal Konstitucinio Teismo doktriną nei teisė pasirinkti religiją arba tikėji-

mą, nei teisė išpažinti kurią nors religiją ar tikėjimą nėra niekaip varžoma.

Vadinasi, valstybė neturėtų vertinti religinių tikėjimų teisėtumo ar tikinčiųjų pa-

sirinktų savo tikėjimo išpažinimo būdų. Antai EŽTT yra konstatavęs, kad „teisė į re-

ligijos laisvę, kuri yra garantuojama pagal Konvenciją [Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencija. – R. R.], panaikina valstybės diskreciją vertinti, ar religi-

niai įsitikinimai ar jų raiškos būdai yra teisėti“25.

Teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą yra glaudžiai susijusi su va-

dinamąja tylėjimo teise, arba, kitaip tariant, teise išlaikyti kieno nors religinę paslaptį.

Tai visuotinai pripažinta taisyklė26.

22 Winzeler Ch. Einführung in das Religionsverfassungsrecht der Schweiz. Freiburger Veröff entlichungen

zum Religionsrecht. Hrsg. Pahud de Mortanges R. Bd. 16. Zürich, Basel, Genf: Schulthess, 2005, S. 25.23 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straips-

nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurioje buvo tiriama Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos atitinkamų straipsnių atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vals-

tybės žinios, 1995, Nr. 9-199.24 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies,

20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straips-

nio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“. Ibid., 2000, Nr. 49-1424. 25 EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimas Vergos prieš Graikiją. 26 Plačiau apie tai žr. Constitutional Jurisprudence in the Area of Freedom of Religion Beliefs. Warsaw,

2000, s. 44.


Antai Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad

neginčijama yra ir žmogaus laisvė neatskleisti savo požiūrio į tikėjimo ar netikėjimo

dalykus; valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų asmeniui nurodyti savo ti-

kėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus.

Lietuvoje yra teisės aktų27, kuriuose yra žymų į tikėjimo dalykus (pavyzdžiui, tai-

komų surašant gyventojus). Kita vertus, labai svarbu, kad prašoma nurodyti ne tikė-

jimo pobūdį, bet tik ryšį su tam tikra religine bendruomene (apie savęs priskyrimą

jai). Be to, leidžiama asmeniui atsisakyti tai pažymėti. Dėl šių priežasčių tokios infor-

macijos rinkimas neturėtų būti laikomas sąžinės laisvės pažeidimu.

Draudimą rinkti duomenis apie asmens religinius įsitikinimus yra nurodęs ir

ETT. Byloje T-194/04 Th e Bavarian Lager Co.Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją

jis yra konstatavęs, kad tokius ypatingus duomenis galima priskirti prie nurodytų-

jų Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnyje28 dėl ypatingų asmens duomenų tvarkymo,

pavyzdžiui, duomenys apie asmens rasinę ir etninę kilmę, religinius ar fi losofi nius įsi-

tikinimus arba duomenys apie sveikatą ar lytinį gyvenimą29.

Atitinkama religijos laisvės, sąžinės laisvės apsauga laikytinas ir Lietuvos Res-

publikos operatyvinės veiklos įstatyme 2002 m. nustatytas reguliavimas, pagal kurį

operatyvinės veiklos darbuotojams draudžiama sudaryti susitarimą dėl slapto bend-

radarbiavimo su asmenimis, kurie privalo išlaikyti išpažinties paslaptį30.

Dar platesnė apsauga yra nustatyta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarty-

je „Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“. Pagal šią sutartį

Lietuvos Respublika garantuoja, kad išpažinties paslaptis jokiu būdu nebus pažeista net

ir tada, kai kunigas kviečiamas būti liudytoju arba dalyvauja teismo procese. Teisė ne-

atskleisti aplinkybių, kurias dvasininkas sužinojo tikinčiojo išpažinties metu, numatyta

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 189 straipsnyje. Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodekse (80 straipsnis) yra nustatyta, kad kaip liudytojai negali

būti apklausiami dvasininkai – dėl to, kas jiems buvo patikėta per išpažintį. Tačiau Bau-

džiamojo proceso kodeksas šiuo metu nereglamentuoja tų atvejų, kai dvasininkai už-

27 Statistikos departamento generalinio direktoriaus 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. DĮ-183 „Dėl

Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo lapo (vienkartinio) formos

patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo

lapo (vienkartinio) formoje yra šie klausimai religijos tema: kuriai religinei bendruomenei Jūs save

priskirtumėte (Romos katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų,

ortodoksų (stačiatikių, pravoslavų), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų, kitai), taip pat yra

šios žymos: „nė vienai nenurodė“, „negali atsakyti“.28 Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnis: „Ypatingų asmens duomenų tvarkymas. 1. Draudžiama tvar-

kyti asmens duomenis, kurie atskleidžia asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius ar fi loso-

fi nius įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose ir duomenis apie sveikatą ar lytinį gyvenimą.“29 http://eur-lex.europa.eu/Notice.do?val=458672:cs&lang=lt&list=458672:cs,418262:cs,&pos=1&page=

1&nbl=2&pgs=10&hwords=&checktexte=checkbox&visu=#texte.30 Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2010 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) inter alia nusta-

tyta, kad operatyvinės veiklos subjektai ir jų darbuotojai žodinių susitarimų ar rašytinių sutarčių nega-

li sudaryti su asmenimis, kurie privalo išlaikyti išpažinties paslaptį. Valstybės žinios, 2002, Nr. 65-2633,

2010, Nr. 86-4515.


ima kitą procesinę padėtį (ne liudytojo). Svarstytina, ar tai reiškia, kad tokiais atvejais

dvasininkas galėtų atsisakyti duoti parodymus tik bend rais pagrindais?

Asmens teisė duodant priesaiką atskleisti savo tikėjimą arba jo neatskleis-

ti yra jo pasirinkimas. Lietuvos Respublikos Seimas reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos

Respub likos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“

(1992 m.), koregavo subtiliai. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas Seimo

nario priesaikos tekstas, kuris baigėsi žodžiais: „Tepadeda man Dievas!“ Pagal šį regu-

liavimą asmeniui buvo suteikta teisė prisiekti be paskutinio sakinio (minėto įstatymo

5 straipsnio 2 dalis). Asmuo, prisiekęs be paskutinio sakinio, turėdavo pasirašydamas

priesaikos tekstą žodžius „Tepadeda man Dievas!“ išbraukti. Kituose įstatymuose ana-

logiškas reguliavimas dėl priesaikos buvo nustatytas ir kitiems asmenims, kurie pagal

Konstituciją turi prisiekti. 2003–2005 m. šie įstatymai pakeisti31 – juose įtvirtinti du

priesaikos tekstai: vienas jų baigiasi žodžiais „Tepadeda man Dievas!“, kitame šių žo-

džių nėra, prisiekiantysis turi teisę pasirinkti, kurį priesaikos tekstą pasirašyti, ir nerei-

kalaujama, kad jis išbrauktų su tikėjimo atskleidimu susijusią priesaikos teksto dalį.

2. Teisė atsisakyti atlikti tam tikrus veiksmus

Sąžinės, religijos laisvė apima laisvę laisvai apsibrėžti gyvenimo pažiūras (reli-

gines, moralines, fi losofi nes ar kitas). Italijos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs,

kad sąžinės laisvė atspindi žmogaus orumą, o Lenkijos Konstitucinis Tribunolas su-

formulavo tezę, kad sąžinės laisvė ir religijos laisvė apima ir teisę veikti pagal as-

mens sąžinę ir būti laisvam nuo bet kokios prievartos veikti prieš savo sąžinę. Panašių

nuostatų yra ir kitų valstybių konstitucinėje jurisprudencijoje. Valstybės dėl to sutei-

kia galimybę tam tikrais atvejais atsisakyti atlikti veiksmus, kurie yra nesuderinami

su konkretaus asmens išpažįstamu tikėjimu, jam prieštarauja. Daugelyje valstybių yra

suteikta teisė atsisakyti tarnybos kariuomenėje, taip pat teisė medikams atsisakyti at-

likti tam tikrus medicininius veiksmus (įskaitant abortą).

Konstitucija (139 straipsnis) suteikia teisę įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos

Respublikos piliečiui vietoj karo tarnybos atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tar-

nybą. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme32 nurodyta, kad nuo privalomo-

sios pradinės karo tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, raštu pareiškę,

kad dėl religinių ar pacifi stinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, ir paskirti atlik-

ti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Panaši norma įtvirtinta ir Lietuvos Respub-

likos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme33. Šios teisės įgijimas nepriklauso

31 Žr. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą (2003), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymą (2003), Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą (2004), Lietuvos Respublikos teismų

įstatymą (2005).32 Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 20–24 straipsniai. Valstybės žinios, 1999, Nr. 59-1918,

2010, Nr. 145-7428.33 Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad kiek-

vienas asmuo dėl savo religinių įsitikinimų vietoj privalomos karinės tarnybos gali pasirinkti alterna-

tyvią (darbo) tarnybą, Valstybės žinios, 1995, Nr. 89-1985.


nuo piliečio išpažįstamos religijos ir šiuo požiūriu nesudaro prielaidų diskriminuo-

ti religijos pagrindu.

Šiame kontekste paminėtini EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimai bylose Löff el-

mann prieš Austriją ir Gütl prieš Austriją, taip pat 2009 m. kovo 19 d. sprendimas by-

loje Lang prieš Austriją, kuriose Jehovos liudytojų nariai (dvasininkai) savo skundus

grindė tuo, kad jie esą buvo priversti atlikti karo tarnybą, nors analogiškus religinius

patarnavimus atliekantys kitų pripažintų religinių bendruomenių nariai yra atleisti

nuo tokios tarnybos. EŽTT šiose bylose visiems pareiškėjams priteisė moralinės ža-

los atlyginimą. EŽTT nustatė 14 straipsnio, susieto su Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsniu, pažeidimą, nes diskriminacija vykdyta ver-

tinant pareiškėjų religiją.

Pažymėtina, kad kai kurių valstybių konstitucinėje doktrinoje formuojama po-

zicija, kad religijos laisvės įgyvendinimas, ypač kai tai siejasi su pareigos atlikti karo

tarnybą atsisakymu, negali pažeisti valstybės stabilumo, jos saugumo.

Neretai valstybės suteikia medikams teisę atsisakyti nutraukti nėštumą. Teisės

aktų nuostatų dėl nėštumo nutraukimo atitiktį konstitucijai yra tyrę įvairių valsty-

bių konstituciniai teismai. Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas tai yra daręs

keletą kartų34. Belgijos Konstitucinis Teismas35 yra nusprendęs, kad Aborto įstatyme

nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį gydytojas, gerbiant jo sąžinės laisvę, turi

teisę atsisakyti daryti abortą ir yra įpareigotas pacientei tai pasakyti per pirmą vizitą,

nepažeidžia asmens teisės į medicinos pagalbą.

Akivaizdu, kad tokias pagrindines asmens teises ir laisves bei jų apsaugą, kaip

orumo, teisės į gyvybę apsaugą, sąžinės laisvės garantijas (inter alia gydytojo), turi

nustatyti įstatymų leidėjas. Lietuvoje abortų darymo tvarka kol kas reguliuojama

tik sveikatos apsaugos ministro 2008 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-170 „Dėl Lietuvos

medicinos normos MN 64:2008 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos,

kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos medicinos norma

MN 64:2008 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsa-

komybė“. Joje nustatyta, kad gydytojas akušeris ginekologas turi teisę atsisakyti teikti

sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos princi-

pams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai

teikiama būtinoji medicinos pagalba (10.8 punktas).

3. Religijos (tikėjimo) laisvės išorinė raiška

Teisė viešai išpažinti religiją arba tikėjimą ir teisė skleisti religiją arba tikėjimą

yra įtvirtinta Konstitucijos 26 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyta: kiekvienas

žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su ki-

34 Plačiau žr. Ocsko A. Teisė į gyvybę: gyvybės gynimas Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo

praktikoje. Konstitucinė jurisprudencija, 2007, Nr. 2 (6), p. 288–289.35 Arrêt de la Cour d’arbitrage de Belgique, No. 39/91, du 19 décembre 1991. žr. www.const-court.be. Bel-

gijos arbitražo teismas nuo 2007 m. gegužės 7 d. vadinamas Belgijos Konstituciniu Teismu.


tais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir

mokyti jo (2 dalis); niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar

išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą (3 dalis); žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti

religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai bū-

tina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip

pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (4 dalis).

Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organi-

zacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros

įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti, o šio straipsnio 4 dalyje – kad bažnyčios bei

religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad nuo

laisvės turėti įsitikinimus yra neatsiejama teisė juos laisvai reikšti. Įsitikinimų raiškos

laisvė – tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu,

raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio reguliavimo dalyku tampa tik tokiu

mastu, kokiu žmogus veikdamas išreiškia savo mintis ar tikėjimą (Konstitucinio Teis-

mo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Akivaizdu, kad pagal Konstituciją teisė viešai išpažinti religiją arba tikėjimą ir

teisė skleisti religiją arba tikėjimą gali būti ribojama. Sąžinės laisvės išorinės raiškos

ribojimo pagrindai yra numatyti Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalyje: žmogaus laisvė

išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu,

ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių svei-

katą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tai turi būti daro-

ma įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti kitas Konstitucijoje nurodytas vertybes,

taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Paminėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje yra numatytas ir laisvės reikšti įsiti-

kinimus ribojimas (taigi ribojami ne tik religiniai įsitikinimai) tik įstatymo nustatyta

tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nuro-

dytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti

konstitucinę santvarką.

Taigi šiose dviejose Konstitucijos normose (25 ir 26 straipsnių) nustatyti riboji-

mo pagrindai yra panašūs, bet ne identiški.

Laikinai apriboti laisvę reikšti įsitikinimus, įtvirtintą Konstitucijos 25 straipsny-

je, galima ir įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis), tačiau

religijos laisvė ir Konstitucijos 145 straipsnyje numatytu atveju negali būti ribojama.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose36 ne kartą yra konstatavęs, kad pagal

Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai

36 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spa-

lio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. sausio 26 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d.,

2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2009 m. gruo-

džio 11 d. nutarimai.


daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti

kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstitu-

ciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė;

yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucinis Teismas Konstituciją suvokia kaip darnią normų ir principų siste-

mą, todėl ne viename savo nutarime jis yra konstatavęs, kad negalima vienų Konsti-

tucijos principų ir normų aiškinti paneigiant kitų principų ir normų esmę. Paneigus

vieną ar kitą Konstitucijoje įtvirtintą principą, būtų pažeista konstitucinių principų ir

vertybių pusiausvyra, iškreipta konstitucinio reguliavimo esmė37.

Nagrinėjant konkretų konstitucinį ginčą dėl tam tikrame teisės akte įtvirtintos

vertybių – žmogaus teisių – sandūros situacijos, sprendimo dėl jo variantas raciona-

liai pagrįstinas tuo aspektu, kad jis atitinka Konstituciją, t. y. joje įtvirtintų, jos gina-

mų ir saugomų vertybių pusiausvyros reikalavimą38.

Panašią poziciją yra suformulavęs ir ETT. Pavyzdžiui, 2010 m. liepos 8 d. su-

jungtose bylose Otto Sjoberg (C-447/08) ir Anders Gerdin (C-448/08)39 jis konstatavo,

kad kultūros, moralės ar religijos ypatumais iš tiesų galima grįsti lošimų organizato-

rių laisvės teikti paslaugas ribojimus, ypač jeigu galima teigti, jog nedera leisti, kad

privatus pelnas būtų gaunamas naudojantis socialine rykšte arba žaidėjų silpnumu ar

nesėkme. Atsižvelgdama į kiekvienai valstybei narei būdingas vertybes ir turimą dis-

kreciją, valstybė narė gali riboti azartinių lošimų organizavimą, jį patikėdama valsty-

bės įmonėms ar labdaros organizacijoms.

Panašų traktavimą galima aptikti ir EŽTT bylose. Antai 2004 m. sprendime Ver-

gos prieš Graikiją EŽTT pažymėjo, kad kriterijus, kuris buvo taikytas nustatant pu-

siausvyrą tarp pareiškėjo laisvės išpažinti religiją ir visuomenės intereso užtikrinti

racionalų teritorijos planavimą, nebuvo pagrįstas.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog valsty-

bė turi pareigą užtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba su kitais) nau-

dotųsi jam garantuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pažeistos kitų

asmenų teisės ir laisvės: pagal Konstitucijos 28 straipsnį žmogus, įgyvendindamas

savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstaty-

mų, nevaržyti kitų asmenų teisių bei laisvių, o Konstitucijos 27 straipsnyje įtvirtinta,

kad žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisina-

mas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Konstitucijos 43 straipsnio nuostatoje

nurodyta, kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybi-

37 Sinkevičius V. Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos. IX konferencja Trybunału Konstytu-

cyjnego Rzeczypospolitej Polskiej i Sądu Konstytucyjnego Republiky Litewskiej. Książ, 21–25 czerwca

2004 r. = Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

IX konferencija. Książas, 2004 metų birželio 21–25 d. (Studia i materialy Trybunału Konstytucyjnego,

t. XXII). Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2005, p. 157.38 Beliūnienė L. Konstitucinių vertybių pusiausvyra ir jos pagrindimas konstitucinėje jurisprudencijoje.

Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 2 (10), p. 146.39 http://eur-lex.europa.eu/Notice.do?val=519187:cs&lang=lt&list=522749:cs,519187:cs,508534:

cs,485636:cs,&pos=2&page=1&nbl=4&pgs=10&hwords=&checktexte=checkbox&visu=#texte.


nė veik la, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konsti-

tucijai ir įstatymams.

Taigi galima daryti išvadą, kad religinio kulto laisvė nereiškia, jog valstybei yra

draudžiama nustatyti pozityvias pareigas taip, kad ši laisvė būtų veiksmingai įgyven-

dinta ir vieno asmens tikėjimo laisvės raiška nekonfl iktuotų su kito asmens laisve.

Tačiau nei iš doktrininės nuostatos, kad „tikintysis ar netikintysis (vienas arba su

kitais) naudotųsi jam garantuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pa-

žeistos kitų asmenų teisės ir laisvės“, nei iš doktrinos visumos negalima daryti išvados,

jog dėl to yra galima bažnyčių ir religinių organizacijų (inter alia tradicinių) veiklos

konstitucingumo patikra40. Tokį teiginį patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2000 m.

birželio 13 d. nutarimo nuostatos, jog „valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir vals-

tybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą“, kad „Konsti-

tucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui

garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų

įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą“.

4. Religinių vertybių gynyba

4.1. Teisė perduoti tikėjimą, teisė sudaryti bažnytinę santuoką

Valstybė turi pareigą sukurti tokią teisės sistemą, kuri gintų kiekvieno asmens

religines vertybes ir, kita vertus, nevaržytų kitų žmonių (netikinčiųjų) teisių.

„Teisinės galios požiūriu nė viena Konstitucijos norma ar kita nuostata negali

būti priešpriešinama kitoms, traktuojama kaip „viršesnė“, „labiau fundamentali“ nei

kitos. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jos, aišku, gali

būti skirtingos ir įvairiai tarp savęs susijusios. Antai kai kurios nuostatos formuluoja-

mos kaip absoliutūs principai: „Nuosavybė neliečiama“ (23 straipsnio 1 dalis); „Min-

ties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“ (26 straipsnio 1 dalis). Bet jos turi būti

realizuojamos ir aiškinamos atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas: „Nuosavybė

gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai

atlyginama“ (23 straipsnio 3 dalis); „Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar

tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“ (27 straips-

nis); „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo

laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių

ir laisvių“ (28 straipsnis); „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita

tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarau-

ja Konstitucijai ir įstatymams“ (43 straipsnio 6 dalis) ir kt. – šios nuostatos iš esmės

40 Plačiau apie suformuluotą priešingą išvadą žr. Mesonis G. Kai kurie konstituciniai valstybės ir Bažny-

čios santykių aspektai. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 2 (10), p. 123; Lankauskas M. Valstybės

ir Bažnyčios atskyrimo principas: lyginamieji aspektai ir teisinė padėtis Lietuvoje. Teisės problemos,

2009, Nr. 1, p. 108.


neleidžia minėto absoliutumo nukreipti prieš visuomenę, prieš tas vertybes, kurias

Konstitucija gina.“41

Pavyzdžiui, dvi vertybės – Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintos minties, tikėji-

mo ir sąžinės laisvės bei 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė „turėti savo įsitiki-

nimus ir juos laisvai reikšti“, laisvė „ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“ gali

atsidurti „konkurencinėje kovoje“. Kur yra riba tarp asmens religijos laisvės ir kito as-

mens laisvės reikšti įsitikinimus? Tokia riba yra nustatyta Konstitucijos 25 straipsnio

3 dalyje: laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalsta-

mais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei

diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Kai kuriose valstybėse ši riba nustatoma iš bendrųjų visuomenėje egzistuojančių

principų, kurie įkūnija moralinius etinius reikalavimus.

Konstitucijos 40 straipsnyje inter alia nustatyta: „Valstybinės ir savivaldybių mo-

kymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tiky-

bos“ (1 dalis); „Įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo

bei auklėjimo įstaigos“ (2 dalis).

Taigi pagal Konstituciją mokinys, kad ir kas būtų mokyklos steigėjas – tik vie-

na valstybinė institucija, valstybinė ir religinė organizacija ar tik religinė organizaci-

ja, turi teisę mokytis tikybos. Pagal Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalį tėvai ir globėjai

rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitu-

cijos 40 straipsnio 1 dalies reikalavimas tikybos mokyti tėvų pageidavimu išreiškia

pozityvaus deklaravimo principą. Pareikšti pageidavimą, kad vaikai būtų mokomi ti-

kybos ir būtent kurios, – konstitucinė tėvų ar globėjų teisė.

Pagal Švietimo įstatymą mokinys, sulaukęs 14 metų, gali rinktis tradicinės reli-

ginės bendruomenės ar bendrijos tikybą42 arba etiką, o iki 14 metų tikybos jis moko-

si tėvų pageidavimu43.

Pažymėtina, kad du įstatymai skirtingai reglamentuoja tuos pačius tikybos mo-

kymo santykius. Antai Švietimo įstatymo 31 straipsnyje yra numatyta teisė mokyti

tradicinės44 religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos, o Religinių bendruomenių

41 Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucinių principų

plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje = Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie kons-

tytucyjnym. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tri-

bunolo 6-osios konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002,

p. 8–132, 208–334.42 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. ISAK-1484 patvir-

tinta Tikybos (katalikų) bendroji programa. Valstybės žinios, 2006, Nr. 80-3164.43 2009–2010 mokslo metais Lietuvoje mokytis tikybos pasirinko vidutiniškai 54,4 proc. moksleivių,

43,7 proc. mokėsi etikos. 98 proc. moksleivių, kurie rinkosi religinį ugdymą, mokėsi katalikų, maž-

daug 1,2 proc. – stačiatikių, 0,3 proc. – evangelikų liuteronų tikybos. Švietimo informacinių techno-

logijų centro naujienų agentūrai BNS pateikti duomenys.44 Lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodok-

sų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų (Lietuvos Respublikos religinių bend-

ruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnis. Valstybės žinios, 1995, Nr. 89-1985).


ir bendrijų įstatyme, kuriame reguliuojami bendri su religijos laisvės įgyvendinimu

susiję santykiai (jo 9 straipsnyje), nustatyta teisė mokyti ir kitų valstybės pripažintų45

religinių bendruomenių ir bendrijų (ne tik tradicinių) tikybos.

Tikybos mokytoju gali dirbti asmuo, kuris turi tradicinės religinės bendruome-

nės ar bendrijos vadovybės nustatyta tvarka išduotą leidimą (siuntimą); netekęs lei-

dimo asmuo praranda teisę mokyti. Gali mokyti tradicinių religinių bendruomenių

(bendrijų) dvasininkas46.

Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad valstybė pripažįsta ir

bažnytinę santuokos registraciją. Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nu-

tarime konstatavo, kad santuokos registracija (valstybinė ar bažnytinė) yra santuokos

teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia; nuo bažnytinės santuo-

kos registracijos dienos taip pat atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos.

Tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą47 santuokos sudarymas baž-

nyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip ir santuo-

kos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, tik tuomet, jeigu atitinka Civiliniame

kodekse nustatytas santuokos sudarymo sąlygas. Viena iš tokių sąlygų – religinės or-

ganizacijos įgaliotas asmuo48 privalo per dešimt dienų po santuokos sudarymo baž-

nyčioje pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai Teisingumo

ministerijos nustatytos formos pranešimą49 apie santuokos įregistravimą bažnyčios

nustatyta tvarka. Jeigu pranešimas civilinės metrikacijos įstaigai nepateikiamas per

10 dienų nuo santuokos sudarymo bažnyčioje dienos, santuoka laikoma sudaryta

nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.

Taigi galima teigti, kad valstybė: 1) bažnytinės santuokos nepripažįsta, kol ji nėra

įtraukta į valstybinę apskaitą; 2) bažnytinės santuokos registracijos dieną pripažįsta

tik tuo atveju, jeigu pranešimas civilinės metrikacijos įstaigai pateikiamas per 10 die-

nų nuo santuokos sudarymo bažnyčioje dienos; 3) bažnytinę santuoką pripažįsta su-

daryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje,

o ne nuo tos dienos, kada ji iš tikrųjų buvo sudaryta bažnyčioje, jeigu pranešimas ci-

45 Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime yra konstatavęs, kad skirtingas tradicinių Lie-

tuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų valstybės pripažintų bažnyčių bei religinių organi-

zacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos; iš jos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais – ir būtinybė

nustatyti diferencijuotą teisinį atitinkamų santykių reguliavimą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei re-

liginių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip

kolektyvinių teisės subjektų, atžvilgiu.46 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 pa-

tvirtintas Kvalifi kacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio,

neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio

mokymo programas, aprašas (2005 m. kovo 29 d. redakcija su 2005 m. lapkričio 11 d. pakeitimu).47 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. (su nedidelėmis išimtimis).48 Civilinio kodekso 3.304 straipsnis „Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų apskaita“.49 Vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.304 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras

2001 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 124 „Dėl Pranešimo apie bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka

įregistruotą santuoką formos ir pranešimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtino Pranešimo apie bažnyčios

(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarką (nuo 2008 m. – Pranešimo apie bažnyčios

(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarkos aprašas).


vilinės metrikacijos įstaigai pateiktas po 10 dienų nuo santuokos sudarymo bažny-

čioje dienos.

Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu valstybė, „ragindama“ kuo greičiau

įtraukti bažnytines santuokas50 į valstybinę apskaitą (per 10 dienų nuo jos sudarymo

bažnyčioje dienos, o kai tai per 10 dienų nepadaroma, nustačiusi vėlesnę bažnyti-

nės santuokos sudarymo pradžios datą, nei iš tikrųjų santuoka bažnyčioje buvo su-

daryta), kartu sudaro ir prielaidas patirti neigiamus padarinius (įskaitant turtinius,

pavyzdžiui, paveldėjimo santykių srityje, kai vienas iš sutuoktinių miršta nepraėjus

10 dienų nuo bažnytinės santuokos sudarymo, ir kt.). Pabrėžtina, kad Civiliniame

kodekse tokių neigiamų padarinių atsiradimas nėra siejamas su pačių sutuoktinių pa-

reiga ar valia spręsti dėl bažnyčioje sudarytos santuokos valstybinės apskaitos, tokią

pareigą pagal šį kodeksą turi religinės organizacijos įgaliotas asmuo. Pažymėtina, kad

kiek kitoks reguliavimas dėl Katalikų bažnyčios sudarytų santuokų numatytas teisin-

gumo ministro 2001 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 124 „Dėl Pranešimo apie bažny-

čios (konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką formos ir pranešimo tvarkos

patvirtinimo“ (2008 m. rugsėjo 30 d. redakcija) patvirtintoje tvarkoje, pagal kurią

pareiga pranešti apie bažnytinės santuokos sudarymą yra perkelta susituokusiems as-

menims – jie turi civilinės metrikacijos įstaigai pateikti Lietuvos Vyskupų Konferen-

cijos patvirtintos formos santuokos liudijimą.

Tai, kad apskritai yra numatyta privaloma bažnyčioje sudarytų santuokų vals-

tybės vykdoma apskaita, savaime negali būti vertinama kaip religijos laisvės riboji-

mas, nes valstybė tokia apskaita siekia užtikrinti ne tik privatųjį, bet ir viešąjį interesą

žinoti tikslų susituokusių asmenų skaičių planuojant atitinkamą paramą vienišiems

asmenims, užkirsti kelią pažeisti monogamijos principą ir kt. Kita vertus, šiuo metu

galiojantis reguliavimas neatitinka doktrinos, kad santuokos registracija (valstybinė ar

bažnytinė) yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime pažymėjo, kad valstybė

pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją tik po 1992 m. lapkričio 2 d. (po Konsti-

tucijos įsigaliojimo).

Iki šiol santuokų, bažnyčioje sudarytų iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m.

liepos 1 d.), valstybinė apskaita nėra tiksliai reglamentuojama. Pagal Lietuvos Respubli-

kos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo51 21 straips-

nį tai turėjo būti atliekama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir religinių organizacijų

susitarimo nustatyta tvarka. Tokie susitarimai nėra sudaryti. Pažymėtina, kad sudarant

tokius susitarimus gali kilti valstybės ir kanonų teisės sistemų suderinamumo proble-

50 Į valstybinę apskaitą įtraukiamos santuokos, įregistruotos valstybės pripažintose religinėse bendruo-

menėse ir bendrijose: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangeli-

kų reformatų, evangelikų baptistų (Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga), ortodoksų

(stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų (nuo 2008 m. – ir septintosios dienos

adventistų (Septintosios dienos adventistų bažnyčia).51 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Valsty-

bės žinios, 2000, Nr. 74-2262.


ma. Antai pagal kanonų kodeksą tam tikrais atvejais bažnyčioje sudaryta santuoka gali

būti slapta52. Pagal teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Civilinės metrikacijos tai-

syklių 74 punktą leidžiama bažnytinę santuoką, sudarytą nuo 1992 m. lapkričio 2 d.

iki 2001 m. birželio 30 d., į valstybinę apskaitą įtraukti ir tada, kai santuokos įtraukimo

metu vienas iš sutuoktinių yra miręs. Tokia praktika formuojama ir teismų bylose53.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime pabrėžė, kad valstybė

įstatymu turi nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos pagrindu atsiradu-

sių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimo tvarką. Lietuvos teisės ak-

tais nėra reglamentuojama santuokos, sudarytos bažnyčioje ir įtrauktos į valstybinę

apskaitą, civilinių teisinių pasekmių pabaiga. Tokiu atveju, kai prašymas dėl tokios

santuokos pabaigos civilinių teisinių pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo, jų

gyvenamosios vietos nustatymo, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir kt.) yra nagrinė-

jamas teisme, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą aiškią praktiką54 teis-

mas gali panaikinti santuokos apskaitos įrašą civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau

santuokos akto atitinkamame bažnyčios registre įrašas lieka galioti. Bažnytinę san-

tuoką pripažinti niekine (negaliojančia) gali tik bažnytinis teismas.

Europoje bažnytinių santuokų sudarymo įvairovė yra labai didelė. Antai Austri-

joje bažnytinė santuoka nesukelia civilinių teisinių padarinių, nors bažnytinės san-

tuokos sudarymas neribojamas. Anksčiau (nuo 1939 m.) galiojusi norma, pagal kurią

buvo baudžiama už bažnytinės santuokos sudarymą anksčiau nei sudaroma civili-

nė santuoka, panaikinta Konstituciniam Teismui 1955 m. pripažinus ją prieštarau-

jančia Konstitucijai. Draudimas sudaryti bažnytinę santuoką anksčiau nei sudaroma

civilinė santuoka šiuo metu tebegalioja Prancūzijoje55, kuri yra priskiriama prie aki-

vaizdžiai pasaulietinių valstybių. Prancūzijos baudžiamajame kodekse nustatyta, kad

bet kurios religijos dvasininkas, kuris nuolat atlieka religines santuokos apeigas, nors

nėra iki šių apeigų civilinės metrikacijos įstaigų pareigūnų išduoto santuokos liudiji-

mo, yra baudžiamas 6 mėnesių įkalinimu ir 7500 eurų bauda56.

4.2. Teisė švęsti bažnytines šventes

Konstitucinė teisė viešai išpažinti religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas,

praktikuoti tikėjimą apima ir teisę švęsti bažnytines šventes. Vokietijos Konstitucijos

(Veimaro Konstitucijos) 139 straipsnyje expressis verbis yra nustatyta, kad sekmadie-

nis ir kitos valstybiniu mastu pripažintos šventės yra įstatymu saugomos kaip poilsio

ir dvasinio pakilimo dienos. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra kons-

52 Plačiau apie tai žr. Meilius K., Sagatys G. Bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų ke-

lias į pripažinimą. Jurisprudencija, 2002, t. 28 (20), p. 128–136.53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-481/2007. 54 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-7-6/2007.55 Žr. 1958 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnį. Užsienio šalių konstitucijos. Vilnius:

Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 7.56 http://195.83.177.9/code/liste.phtml?lang=uk&c=33&r=3828.


tatavęs, kad įstatymų leidėjas yra įpareigotas suteikti valstybės pripažinimą protingai

nustatytam kiekiui bažnytinių švenčių57.

Lietuvoje švenčių dienų sąrašas nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodek-

se, katalikų šventes taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutar-

tis „Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“. Šioje sutartyje

numatyta, kad nedarbo dienos yra visi sekmadieniai ir išvardytos šešios šventės. Vi-

sos šioje sutartyje išvardytos šventės pagal Darbo kodeksą (162 straipsnis) taip pat

yra šventės. Darbo kodekse iš viso numatyta penkiolika švenčių dienų.

Darbo kodekse taip pat nustatyta, kad skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama,

išskyrus tokius darbus, kurių negalima dėl techninių gamybos sąlygų sustabdyti, taip pat

darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, bei neatidėliotinus remonto ir krovos darbus.

Darbo kodekse nėra atskleista, kokie darbai laikomi būtinais gyventojams aptarnauti.

Kai kuriose valstybėse yra draudžiama prekybos centrams sekmadieniais orga-

nizuoti prekybą. Antai Berlyno žemėje padaugėjus sekmadieniais dirbančių prekybos

centrų Vokietijos Federaliniam Konstituciniam Teismui buvo pateikti du konstituci-

niai skundai šiuo klausimu58. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 1 d. nusprendė,

kad Berlyno prekybos centrų darbo valandų įstatymo nuostatos, kuriomis panaikin-

tas draudimas sekmadieniais dirbantiems prekybos centrams keturis sekmadienius

iš eilės dirbti advento laikotarpiu nuo 13 val. iki 20 val. ir kuriomis nebuvo nustaty-

ta jokių kitų išankstinių sąlygų, pažeidė poilsio dienų sekmadieniais ir švenčių die-

nomis apsaugos garantiją. Konstitucinis Teismas nustatė prieštaravimą Pagrindinio

Įstatymo 4 straipsnio 1 daliai („Tikėjimo, sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiū-

rų laisvė yra nepažeidžiama“), 4 straipsnio 2 daliai („Laiduojamas netrukdomas re-

ligijos išpažinimas“), susijusioms su Pagrindinio Įstatymo 140 straipsniu („1919 m.

rugpjūčio 11 d. Vokietijos Konstitucijos 136, 137, 138, 139 ir 141 straipsnių nuosta-

tos yra šio Pagrindinio Įstatymo sudedamoji dalis“) 1919 m. Vokietijos Konstitucijos

139 straipsniu („Sekmadienis ir kitos valstybiniu mastu pripažintos šventės yra įsta-

tymu saugomos kaip poilsio ir dvasinio pakilimo dienos“).

Lietuvos Respublikos darbo kodekse nėra nuostatų, leidžiančių asmeniui dėl re-

liginių įsitikinimų atsisakyti dirbti ar prašyti leidimo nedirbti tos religijos išpažinėjų

švenčiamomis dienomis, tik yra numatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitar-

ti, kad darbuotojas nedirbs tam tikromis jo išpažįstamos religijos švenčių dienomis.

Šiame kontekste paminėtinas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1976 m.

spalio 27 d. sprendimas byloje, kurioje pareiškėja prašė panaikinti Europos Bendrijų

Tarybos sprendimą, atmetantį jos prašymą paskirti kitą konkurso testo raštu laikymo

dieną. Paskirtoji diena sutapo su pareiškėjos išpažįstamos religijos religine švente,

57 Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimas (1 BvR 1456/95, NJW

1995, 3378 (3379).58 Verfassungsbeschwerden der Evangelischen Kirche Berlin-Brandenburg-schlesische Oberlausitz und

des Erzbistums Berlin gegen § 3 Abs. 1 Halbsatz 2, § 4 Abs. 1 Nr. 4, Abs. 2 Nr. 1 und § 6 Abs. 1, 2 des

Berliner Ladenöff nungsgesetzes (BerlLadÖff G) vom 14. November 2006 (GVBl S. 1045).


kurios metu draudžiama keliauti ir rašyti, dėl to ji nurodytą dieną negalėjo laikyti tes-

to. ETT konstatavo, kad jei kandidatas Paskyrimų tarnybą informuoja, kad jis dėl re-

liginių priežasčių tam tikromis dienomis negali laikyti testo, Paskyrimų tarnyba turi į

tai atsižvelgti ir nustatydama testo laikymo dieną siekti, kad būtų išvengta sutapimo.

Tačiau jei kandidatas Paskyrimų tarnybos laiku neinformuoja apie minėtą kliūtį, ši

tarnyba gali atsisakyti pasiūlyti kitą dieną, ypač jeigu ji jau pakvietė kitus kandidatus

atvykti laikyti testo. ETT taip pat pažymėjo, jog negali būti pripažįstama, kad Parei-

gūnų tarnybos nuostatai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenci-

jos garantuojama teisė į religijos laisvę įpareigoja Paskyrimų tarnybą vengti konfl iktų,

susijusių su religiniais reikalavimais, apie kuriuos ji nebuvo informuota.

4.3. Religinių įsitikinimų, religinių jausmų gynyba

Teisė reikšti religinius įsitikinimus, religinius jausmus yra viena iš religijos lais-

vės, sąžinės laisvės išraiškos formų. Ši teisė laiduojama saugant (ginant) religinius

simbolius, viešą jų naudojimą, užtikrinant sakralinių objektų imunitetą, žiniasklai-

doje rodant pagarbą religiniams jausmams ir kt.

Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine

nuosavybės teise inter alia priklauso istorijos, kultūros objektai. Aiškindamas Kons-

titucijos 47 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime59 yra

konstatavęs, kad Konstitucija toleruoja net ir didžiausią išliekamąją vertę, neabejoti-

ną valstybinę, nacionalinę reikšmę turinčių kultūros objektų priklausymą nuosavy-

bės teise ne vien valstybei, bet ir kitiems subjektams, – aišku, jeigu tie kiti subjektai

atitinkamus kultūros objektus įgijo teisėtai.

Vadinasi, valstybinės reikšmės kultūros objektų savininkais gali būti ir Bažny-

čia, kitos religinės organizacijos. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime

konstatavo, jog tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės

teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, neatleidžia valstybės nuo parei-

gos užtikrinti jų apsaugą ir rūpintis jais. Valstybinės reikšmės kultūros objektų savi-

ninkams (kai tie objektai priklauso ne valstybei) neturi būti užkrauta visa šių objektų

prieinamumo visuomenei užtikrinimo našta.

Reikia pažymėti, kad ši doktrininė nuostata teisės aktais nebuvo įgyvendinta

taip, kad pareiga užtikrinti minėtų objektų apsaugą reikštų konkrečius veiksmus, ku-

rie užtikrintų šių objektų sakralumą.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme60 tėra

nustatyta, kad vienas iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tikslų – apsaugo-

59 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redak-

cija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos ne-

priklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2005, Nr. 87-3274. 60 Žr. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 strtaipsnio 2 dalies

3 punktą. Valstybės žinios, 2004, Nr. 153-5571.


ti sakralinius objektus. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos

įstatyme kultūrinę vertę turintys religiniai objektai yra priskirti prie įstatymo objek-

tų. Pagal naujai išdėstytą Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straips-

nį (2008 m. liepos 3 d. redakcija) kultūros objektai yra inter alia kilnojamieji daiktai,

susiję su religijų istorija, religinių objektų dalys.

Tam tikra apimtimi sakralinių objektų apsauga nustatyta Lietuvos Respublikos

alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatoje, pagal kurią draudžiama alko-

holiniais gėrimais prekiauti inter alia prie maldos namų tokiu atstumu, kurį nustato

savivaldybės taryba, suderinusi su religinėmis bendruomenėmis. Galima manyti, kad

tokiu reguliavimu buvo siekiama užtikrinti ne pačių bažnyčių, kitų maldos namų sak-

ralumą, bet bažnyčių, kitų maldos namų sakralinę erdvę. Beje, ši nuostata įstatymu

2001 m. lapkričio 13 d. buvo pakeista (galiojo iki 2002 m. birželio 28 d.) nustačius,

kad atstumą, kuriuo draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais prie maldos namų,

nustato vien savivaldybės taryba.

Katalikų bažnyčios ir kitų su kulto vietomis susijusių objektų (pavyzdžiui, koply-

čių, kapinių), kitų kulto objektų, taip pat bažnyčių teritorijų neliečiamumo, sakralu-

mo santykiai yra reguliuojami Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartyje „Dėl

santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“61, kurioje inter alia

įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti bažnyčių ir koplyčių, tiesiogiai su kulto vieto-

mis susijusių statinių, jų teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą, Ka-

talikų bažnyčios vadovybės prašymu juos ginti.

Pagal Konstituciją įgyvendinant religijos laisvę turi būti užtikrinta galimybė

reikšti religinius įsitikinimus ir žiniasklaidoje, ginant religinius jausmus.

Tai gali būti įgyvendinama suteikiant teisę religinei bendruomenei turėti atskirą

žiniasklaidos priemonę62, turėti Bažnyčios atstovus institucijose63, kurių tikslas – už-

tikrinti žiniasklaidos priemonių valdymo nepriklausomumą, taip pat ginti gyventojų

auditoriją nuo religinių jausmų įžeidimo žiniasklaidos priemonėse.

Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime64 pažymėjo, jog konstitu-

cinė asociacijų laisvė ir konstitucinių nuostatų, kad valstybė pripažįsta tradicines Lie-

61 Šioje sutartyje (7 straipsnis) yra numatytos trys sąlygos, kada bažnyčios, koplyčios, taip pat tiesiogiai su

šiomis vietomis susiję statiniai, jų teritorijos gali būti laikinai panaudojama kitiems tikslams: svarbios

priežastys, pagarbos sakraliniam šių vietų pobūdžiui išlaikymas, kompetentingos Bažnyčios vadovybės

sutikimas. Ypatingais atvejais pagal minėtą sutartį leidžiama kulto objektuose valstybės kompetentin-

goms institucijoms imtis saugumo priemonių, apie tai iš anksto nepranešant Bažnyčios vadovybei, kai

tai būtina viešajai tvarkai ar asmenų saugumui užtikrinti arba kultūros vertybėms išsaugoti.62 Savarankišką radiją Lietuvoje prieš penkerius metus yra įkūrusi Katalikų bažnyčia.63 Vieną asmenį iš 12 į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą deleguoja Lietuvos Vyskupų

Konferencija (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), Valstybės žinios,

2005, Nr. 153-5639.64 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakci-

ja) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio

29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respubli-

kos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ati-

tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 141-5430.


tuvoje bažnyčias bei religines organizacijas ir kad bažnyčios bei religinės organizacijos

laisvai skelbia savo mokslą, suponuoja tai, kad įstatymu gali (o tam tikromis aplinky-

bėmis ir turi) būti nustatyta visuomeninio transliuotojo pareiga tam tikrą eterio laiką

skirti visuomeninėms organizacijoms ir valstybės pripažintoms bažnyčioms

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija suteikia Lietuvos tradicinėms ir valstybės

pripažintoms religinėms bendruomenėms laiką religinėms apeigoms transliuoti dvi-

šaliuose susitarimuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme65 nustatyta, kad viešo-

sios informacijos rengėjai, skleidėjai ir jų dalyviai neturi skleisti tendencingos ir šališ-

kos informacijos apie religiją, neturi diskriminuoti kitų religijų, turi aiškiai pristatyti

religines organizacijas ir jų pažiūras, kad žmonės nebūtų klaidinami, o Lietuvos žur-

nalistų ir leidėjų etikos kodekse66 (54 straipsnis) nustatyta, kad žurnalistui ir viešosios

informacijos rengėjui draudžiama šaipytis inter alia iš žmogaus religinių įsitikinimų ir

tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs, arba jį žeminti dėl šios priežasties.

Nėra atskiro valstybės teisės akto, kuriame būtų reglamentuojama, kaip užtikri-

nama pagarba įvairių konfesijų religiniams simboliams. Pagal Lietuvos Respublikos

prekių ženklų įstatymą žymuo nepripažįstamas prekių ženklu ir neregistruojamas

arba įregistruoto prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra

didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis67. Lietuvos Respublikos ir Šventojo

Sosto sutartyje „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“ numatytas Lie-

tuvos Respublikos ir Katalikų bažnyčios bendradarbiavimas siekiant žiniasklaidoje ir

viešajame gyvenime užtikrinti pagarbą religiniams įsitikinimams ir nuostatoms, taip

pat etinėms ir religinėms vertybėms, religiniams simboliams ir sakraliniams objek-

tams. Minėtoje Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartyje nustatyta, kad ti-

kinčiųjų organizacijos ir institucijos pavadinime žodį „katalikų“ turi teisę vartoti tik

gavusios raštišką kompetentingos Bažnyčios vadovybės sutikimą.

Įvairiais aspektais simbolių naudojimą valstybės gina, ypač tais atvejais, kai religi-

niai simboliai yra naudojami su religija nesusijusiais tikslais, pavyzdžiui, komerciniais

(inter alia reklamai), politiniais ir pan. Austrijoje prekių ženklai nėra registruojami,

jei jie aiškiai yra susiję su atitinkama religija arba jais pažeidžiami religiniai jausmai.

Tokie veiksmai paprastai kvalifi kuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimai.

Aiškią poziciją dėl pagarbos religiniams įsitikinimams užtikrinimo yra sufor-

mulavęs EŽTT 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendime, kuriame nurodyta, kad tam tikrais

atvejais tam tikrų kritikos metodų arba tikėjimo neigimo pasekmės gali trukdy-

ti tikintiesiems įgyvendinti teisę turėti religinius įsitikinimus ir juos reikšti68. Šiame

65 Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalis. Valstybės žinios, 2006,

Nr. 82-3254.66 Šis kodeksas patvirtintas 2005 m. balandžio 15 d. žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime.67 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 6 straipsnis. Valstybės žinios, 2000, Nr. 92-2844.68 EŽTT 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Otto-Preminger-Institut prieš Austriją.


sprendime EŽTT pateisino Austrijos valdžios sprendimą uždrausti demonstruoti fi l-

mą, kuris žeidė ir žemino krikščionių visuomenę.

Tam tikrą siekį užtikrinti pagarbą religiniams jausmams ir religiniams simbo-

liams galima įžvelgti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Jame (54 ir

115 straipsniai) nustatyta, kad įeinančių į areštinę, pataisos įstaigas ir išeinančių iš jų

dvasininkų daiktų ir drabužių šių įstaigų administracija netikrina. Galima manyti,

kad dvasininkų patikra nenumatyta siekiant tikrinimo metu išvengti nepagarbos re-

liginiams simboliams, naudojamiems per religines apeigas, kuriuos dvasininkas įsi-

neša į laisvės atėmimo vietą.

Religiniai jausmai, simboliai ginami baudžiamojo pobūdžio priemonėmis, spe-

cialiai skirtomis religijos laisvei apsaugoti. Baudžiamajame kodekse (171 straipsnis)

yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepadorius veiksmus (grasinimus, paty-

čias ir kt.) trikdant valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pa-

maldas ar kitas apeigas arba iškilmes ir baudžiamoji atsakomybė (312 straipsnis) už

vandališkus veiksmus kapinėse arba kapo išniekinimą dėl religinių motyvų. Tas, kas

davė karo būtinumu nepateisinamą įsakymą naikinti arba naikino tarptautinių sutar-

čių ar valstybės vidaus teisės aktų saugomus religijos objektus, baudžiamas laisvės at-

ėmimu (106 straipsnis).

Atitinkamą religijos laisvės apsaugą užtikrina ir bendros baudžiamosios priemo-

nės, kurios nustato atsakomybę už diskriminavimą sąžinės laisvės srityje ir gali būti

laikomos viena iš sąžinės, religijos laisvės garantijų69.

5. Religijos laisvės ir sąžinės laisvės raiškos subjektai

Religijos laisvės ir sąžinės laisvės subjektas Lietuvoje yra kiekvienas žmogus, tu-

rintis visišką civilinį veiksnumą ir teisnumą nuo 18 metų, o teisę pasirinkti tikybą ar

etiką – nuo 14 metų, taip pat ir tuomet, kai žmonės veikia bendrai, sukūrę atitinka-

mus fi zinių asmenų susivienijimus – juridinius asmenis.

Konstitucijos 43 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai yra nustatyta, kad valstybės pri-

pažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Baž-

nyčia ir religinės organizacijos yra vieno lygmens konstitucinės sąvokos. Šios sąvokos

(ypač Bažnyčia) teisės literatūroje, žiniasklaidoje neretai vartojamos įvairiomis pras-

mėmis: bažnyčia kaip kulto pastatas, bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomenė, bažny-

čia kaip tikinčiųjų bendruomenės centras ir pan.

69 Baudžiamajame kodekse (155 straipsnis) numatyta atsakomybė už žmogaus pažeminimą (viešai

veiksmu, žodžiu ar raštu), o šio kodekso 170 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už

kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę; kodekso 169 straips-

nyje nustatyta atsakomybė už veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui,

inter alia dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politi-

nėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių gru-

pės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves.


Mokslinėje literatūroje Bažnyčia neretai laikoma atitinkamos religijos išpažinė-

jų aukščiausia organizacijos forma, viena iš trijų religijos turinio elementų70. Tačiau

apie Bažnyčios, kaip kolektyvinio subjekto, religinių organizacijų religijos laisvę – ki-

tame žurnalo numeryje.

IS RELIGION ENJOYING RENAISSANCE?

THE CONSTITUTIONAL BASES FOR FREEDOM OF CONSCIENCE AND FREEDOM

OF RELIGION AND IMPLEMENTATION OF FREEDOM OF RELIGION IN

LITHUANIA

Ramutė Ruškytė

Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

Th e fi rst part of the present article examines the change in the concept of freedom of conscience

and freedom of religion in the historical period in Lithuania, discloses the essence of freedom of

conscience and freedom of religion in the 1992 Constitution of the Republic of Lithuania, and deals with

the defence of religious values in the doctrine of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania.

Th e article presents the analysis of the imperatives, and in certain situations—the discretion, implied by

the Constitution with regard to law-making subjects in the course of regulation of ways of the expression

of freedom of conscience and freedom of religion, as well as the effi ciency of implementation of the

constitutional provisions and provisions of international agreements, which are related with freedom of

religion, by means of legal acts of lower power.

70 Kiti du elementai: tikėjimas, kuris aiškina apie Dievą, pasaulį ir žmogų (doktrina), ir tą tikėjimą ati-

tinkantys bei įgyvendinantys apeiginiai veiksmai (kultas).

PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje yra spausdinama 2010 m. spalio 25 d.

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme vykusiame

Konstitucijos dienos minėjime pasakytos kalbos ir perskaitytas pranešimas.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO PIRMININKO KĘSTUČIO LAPINSKO

SVEIKINIMO ŽODIS

Gerbiamoji Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,

gerbiamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininke,

gerbiamieji Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo nariai, ponios ir ponai,

turiu garbę, tęsdamas kelerius metus Konstitucinio Teismo puoselėjamą gražią

tradiciją, pradėti Konstitucijos dienos minėjimą.

Šiandien minime reikšmingą sukaktį – lygiai prieš aštuoniolika metų, t. y. 1992 m.

spalio 25 d., pilietinė Lietuvos Tauta referendume priėmė aukščiausios galios, pirmi-

nį ir tiesiogiai taikomą teisės aktą, kuriame įtvirtino mūsų valstybės ir visuomenės

santvarką. Žmogaus amžiaus požiūriu tai pilnametystės šventė, tačiau konstitucinės

teisės ir tradicijos požiūriu aštuoniolika metų nėra labai ilgas laiko tarpas. Kita ver-

tus, šiandien galime pasidžiaugti, kad ši mūsų valstybės Konstitucija atlaikė aštuo-

niolikos metų išbandymus ir sulaukė gražios sukakties, kas, deja, nepavyko nė vienai

ankstesnei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Įvertinus tai, kad Lietuvos konstitucinės teisės ir tradicijos formavimosi proce-

sas 50 metų buvo nutrauktas ir iškreiptas, kad buvo bandoma primesti svetimos vals-

tybės „tvarką“ ir ideologiją, šiandien galima drąsiai teigti, kad 1992 metų Lietuvos

Konstitucija, nors ir kurta sudėtingu laikotarpiu, kai būta ne tik išorinių trukdžių,

bet ir vidaus teisinių ginčų, ieškota politinių kompromisų, atitinka svarbiausius vi-

suomenės siekius ir pamatines vertybes: nepriklausoma valstybė, atvira ir teisinga pi-

lietinė visuomenė, demokratinė santvarka ir teisės viršenybė. Esminiai Konstitucijoje

įtvirtintos santvarkos bruožai nesikeitė, taigi per aštuoniolika metų Lietuvos valsty-

bė augo ir brendo kartu su savo Konstitucija, o šalyje susiklosčius sudėtingoms situa-

cijoms (ekonomikos, politinės krizės, netgi Prezidento apkalta) įvairios politinės ir

teisinės sistemos grandys, t. y. mūsų šalies piliečiai ir jų atstovybė, Vyriausybė ir ki-

tos valstybės ir visuomenės institucijos, vienaip ar kitaip suprasdamos Konstitucijos

nuostatas ir stengdamosi jomis vadovautis, sprendė iškilusias problemas.

Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausioji teisė apima visą pilietinės visuomenės svar-

biausių vertybių sistemą ir nustato priemones jų apsaugai garantuoti. Šios vertybės

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO KĘSTUČIO LAPINSKO SVEIKINIMO ŽODIS 307

formuojasi bėgant amžiams, todėl sėkmė dažniau lydi tas visuomenes, kuriose kons-

titucinės kultūros formavimosi procesas yra nenutrūkstamas ir neiškreipiamas, pa-

remtas visuotiniu sutarimu ir konkrečios visuomenės vertybių sistema. Kita vertus,

net patys pažangiausi konstitucijų tekstai ir geriausi valstybės institucijų modeliai sa-

vaime neapsaugo nuo pavojų ir konfl iktų. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje buvo net

trys laikinų konstitucijų (1918 m. lapkričio 2 d., 1919 m. balandžio 4 d. ir 1920 m. bir-

želio 2 d.) tekstai ir tiek pat nuolatinių konstitucijų (1922 m. rugpjūčio 1 d., 1928 m.

gegužės 25 d. ir 1938 m. vasario 11 d.), tačiau ištikus krizėms šie ypatingi teisės ak-

tai nedaug padėjo, nes valstybei pavojų kėlė ne tik priešiškos išorės jėgos, bet ir men-

kas visuomenės pasirengimas gyventi vadovaujantis demokratijos ir teisės viršenybės

principais, tvirtai ginti aukščiausios galios aktuose įtvirtintas vertybes.

Pasaulyje yra nemažai šalių, kurių konstitucijos buvo ar tebėra keičiamos kas ke-

leri metai, tačiau paprastai labiau didžiuotis gali ne tos tautos, kurios įvairių aplinky-

bių verčiamos turi dažnai keisti konstituciją, bet tos, kurios išmoksta gyventi pagal

konstituciją, gerbia ir saugo konstitucinę tvarką. Istorija rodo, kad tik konstitucinė-

mis vertybėmis grindžiama visuomenė yra stabili ir ištverminga, ji sukuria savo pilie-

čiams palankesnes sąlygas tobulėti ir mokytis, kurti valstybę pagal visiems vienodas

laiko patikrintas, konstitucingumo standartams neprieštaraujančias taisykles. Jeigu

visuomenė ar jos išrinkta politinė valdžia konstitucines vertybes ignoruoja, nuolat

keičia ar iškreipia, tai rodo, kad politinė tauta dar nerado tikrųjų savo kelio gairių, ku-

riomis galėtų pasitikėti ir kurių tvirtai laikytųsi.

Svarbų vaidmenį užtikrinant Konstitucijos viršenybę, tiesioginį jos veikimą, aiš-

kinant Konstitucijos normas ir principus, sprendžiant konstitucinius konfl iktus Lie-

tuvoje atlieka Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Šia proga pažymėtina, kad jau yra parengta knyga „Lietuvos Respublikos Kons-

titucinio Teismo ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009“, kurią

Konstitucinis Teismas išleis lapkričio mėnesį. Pažymėtina, kad ofi cialiojoje konsti-

tucinėje doktrinoje iš esmės atsispindi visos Konstitucinio Teismo išspręstos kons-

titucinės justicijos bylos, o kartu – tam tikra dalimi – užkertamas kelias naujiems

to paties pobūdžio konstituciniams ginčams, nes būtent šioje doktrinoje yra glaus-

tai išdėstyti reikšmingiausi Konstitucinio Teismo nutarimų, sprendimų ir išvadų tei-

siniai argumentai ir motyvai. Ofi cialioji konstitucinė doktrina kuriama galiojančių

Konstitucijos normų ir principų pagrindu, tai ir suteikia pačiam Konstitucijos teks-

tui dinamiškumo bei gyvumo, daro jį suprantamesnį, kartu padeda teismams, kitoms

valstybės institucijoms ir pareigūnams tinkamai įgyvendinti Konstitucijos nuostatas

ir skatina juos tai daryti, o būtinais atvejais – ir tiesiogiai taikyti Konstituciją, taip pat

padeda asmenims ar institucijoms ginti savo ir kitų teises, užtikrinti teisėtų interesų,

lūkesčių apsaugą ir gynybą.

Deja, dvidešimtaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės gyvenimo metais ne-

labai galime džiaugtis pasiekę aukštą teisinės kultūros lygį. Negirdimi arba neverti-

nami teisiniai argumentai, neretai skubama daryti išvadas ir „nuteisti“ be tinkamo

308

tyrimo ir teismo. Tai kelia nereikalingą įtampą visuomenėje, dedančioje daug pastan-

gų, kad išbristų iš ekonomikos ir fi nansų krizės, ir kartu laikančioje svarbų Konstitu-

cijos vertybių išsaugojimo egzaminą. Valstybės institucijoms, kiekvienai pagal savo

kompetenciją, tenka nelengva pareiga nenuvilti žmonių lūkesčių, padėti visuome-

nei eiti teisinės valstybės keliu, rodyti pagarbą konstituciniams imperatyvams kaip

aukščiausioms vertybėms. Ypač svarbu, kad valstybės institucijų ir pareigūnų veiklo-

je Konstitucija būtų ne vien gražių deklaracijų rinkinys, bet veiksmingas įrankis įvai-

rioms problemoms spręsti.

Siekiant šių tikslų itin svarbu, kad būtų laiku ir tinkamai įgyvendinami Konsti-

tucinio Teismo aktai, kuriais atitinkamas teisinis reguliavimas yra pripažintas prieš-

taraujančiu Konstitucijai ar įstatymams.

Konstitucinis Teismas 495 teisės aktus (jų dalis) yra pripažinęs prieštaraujančiais

Konstitucijai ar įstatymams. Kartu pažymėtina, kad kai kurie iš jų (iš viso 64) iki šiol

nėra pakeisti ar panaikinti. Daugiausia bėdų sukelia Konstitucinio Teismo nutarimų

dėl socialinių ir ekonominių įstatymų įgyvendinimas.

Konstitucinis Teismas keletu nutarimų (priimtų 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m.

liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d.) pripažino Konstitucijai prieš-

taravusiais ar prieštaraujančiais teisės aktus (jų dalis), kuriuose nustatytas toks tei-

sinis reguliavimas, kad asmuo negali darbo ir verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad

įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta pensija arba jos

dalis, taip pat teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą

ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija bū-

tent dėl to sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo

ir nesiverčia jokiu verslu, ir konstatavo, kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavi-

mas negali būti nustatytas net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės

ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis.

Nors Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m.

gruodžio 3 d. nutarimais pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktai (jų da-

lys) dėl senatvės, invalidumo pensijų, taip pat dėl pareigūnų ar karių valstybinių pen-

sijų už tarnybą arba pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų sumažinimo

asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, buvo pakeisti ir

įsipareigota dirbusiems pensininkams etapais grąžinti neteisėtai sumažintą pensijų

dalį, tačiau, gal ir dėl valstybėje tebesitęsiančios ekonomikos krizės, šis procesas ne-

baigtas iki šiol. Nėra įgyvendintas ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nuta-

rimas dėl teisėjų valstybinių pensijų.

2010 m. lapkričio 16 d. įsigalios dar vienas, 2010 m. birželio 29 d., Konstitucinio

Teismo nutarimas, kuriuo inter alia pripažinta, kad Konstitucijos neatitinka įstatymo

nuostatos, pagal kurias mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis kartu su kitomis

pensijomis yra ribojamas atsižvelgiant į tai, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo tu-

rėjo gauti pagal kitus įstatymus, taip pat teisinis reguliavimas, pagal kurį nenumatyta

dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka.

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO KĘSTUČIO LAPINSKO SVEIKINIMO ŽODIS 309

Šiuo metu teismuose kasdien daugėja prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą

dėl sumažintų pensijų dirbantiems pensininkams, įskaitant ir tuos, kuriems dar nėra

įvykdyti ankstesni valstybės įsipareigojimai atlyginti prarastas pensijas ar jų dalis, dėl

valstybės pareigūnams neišmokėtų darbo užmokesčio priemokų, vaikus auginan-

tiems tėvams neišmokėtų išmokų dalies, taip pat dėl atlyginimų, pensijų, pašalpų ir

kitų sumažintų išmokų kompensavimo tvarkos. Minėtų kategorijų bylos administ-

raciniuose teismuose jau skaičiuojamos šimtais, taigi, matyt, artimiausiu metu bus

reikalingas atitinkamas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl greitesnės ginčijamų

teisės aktų konstitucingumo patikros.

Galbūt ne visos susikaupusios problemos gali būti išspręstos nedelsiant arba pa-

čiu artimiausiu metu, tačiau jau dabar turėtų būti matomi aiškūs ir pagrįsti, šian-

dien turimiems materialiniams ištekliams proporcingi atsakingų valstybės pareigūnų

ketinimai, kryptingos valstybės institucijų pastangos tinkamai įgyvendinti Konsti-

tucinio Teismo nutarimų ir sprendimų nuostatas, pašalinti konstitucinės justicijos

procese atskleistas teisinio reguliavimo spragas ar kitas jo ydas.

Konstituciją ir jos tekste įtvirtintus pamatinius mūsų valstybės santvarkos princi-

pus turime jau aštuoniolika metų – tai tvirtas visuomenės ir valstybės viešųjų reikalų

tvarkymo pagrindas ir pradinis taškas. Kartu turėtume pripažinti, kad Konstitucijos

nuostatos buvo ir tebėra vienintelė nekintanti ir pakankamai tvirta atrama valstybės

tobulinimo darbams. Konstitucijos viršenybė ir pagarba konstitucinėms vertybėms

užtikrinama ne vien gražiais tekstais ar kalbomis, todėl konstitucinių siekių įgyven-

dinimo ryškesnių rezultatų be kasdienių mūsų visų pastangų nebus.

Aštuonioliktojo Konstitucijos gimtadienio proga linkiu visiems kantriai ir at-

sakingai dirbti siekiant teisingumo ir pilietinės darnos. Šios konstitucinės vertybės,

kaip ir daugelis kitų, yra itin svarbios įtvirtinant demokratiją, įgyvendinant asmens

teises ir laisves bei teisės saugomus interesus. Tegul kiekvieno mūsų indėlis ieškant

Konstitucijos raidę ir dvasią atitinkančių veiklos krypčių įvairioms šių dienų proble-

moms spręsti bus svarus, tegul šis indėlis padės kurti stiprią, demokratinę ir teisinę

valstybę su pilietiškai brandžiais jos gyventojais ir konstituciškai atsakinga valdžia.

310

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖS

DALIOS GRYBAUSKAITĖS SVEIKINIMAS

Gerbiamieji iškilmingo minėjimo dalyviai, svečiai,

šiandien ypatinga proga pareikšti savo pagarbą svarbiausiam mūsų šalies įsta-

tymui – Konstitucijai, taip pat iš naujo apmąstyti Konstitucijos reikšmę, jos prasmę

kiek vienam iš mūsų asmeniškai, mūsų valstybei.

Kintanti socialinė tikrovė, iššūkiai, su kuriais nuolat susiduriame, geriausių

sprendimų paieška iš naujo mus įpareigoja ieškoti ir atrasti naujas Konstitucijos pras-

mes, įsisąmoninti neįkainojamą Konstitucijos vertę.

Konstitucija – tai teisinės išminties lobynas, kurio gyvastį grindžiame kasdie-

niniais darbais ir sprendimais. Tik vykdydami Konstitucijos priesakus, galėsime

užtikrinti valstybės ir tautos gerovę. Kito kelio ir pasirinkimo nėra ir negali būti.

Konstitucija – tai mūsų laisva valia sudaryta ypatinga sutartis, kurios kiekvienas tu-

rime besąlygiškai laikytis.

Konstitucija – tai tarsi kalba, kurią pasirinkome 1992 m. spalio 25 d. įvykusiame

piliečių referendume. Tik kalbėdami ta pačia kalba – tų pačių vertybių kalba, – gali-

me suprasti vieni kitus ir siekti savo valstybės ir tautos gerovės.

Pagrindinis valstybės įstatymas skelbia žmogaus teisių ir laisvių prioritetą, įtvir-

tina demokratiją, pagarbą teisei, teisinės valstybės siekį, valstybės institucijų tarnys-

tę žmonėms. Referendumu esame patvirtinę, kad tik tomis vertybėmis grįsdami savo

sprendimus, poelgius galime iš tikrųjų pasiekti tai, ką skelbia Konstitucijos preambu-

lė – kad Lietuvos visuomenė būtų atvira, teisinga, darni, pilietinė, o Lietuvos valstybė

būtų verta teisinės valstybės vardo.

Gindama mus, Konstitucija įpareigoja be išlygų gerbti šias pamatines vertybes.

Tik būdami ištikimi Konstitucijai galėsime susikalbėti tarpusavyje, spręsti tas sudė-

tingas problemas, kurių negailėdamas pažeria nuolat kintantis gyvenimas. Tik stip-

ri Konstitucija ir tvirtas mūsų ryžtas laikytis jos nuostatų bus tinkama atsvara mūsų

laukiantiems iššūkiams.

Negalime manipuliuoti Konstitucija, remtis ja, kai ji mums naudinga, ir pamirš-

ti ar ją neigti, kai mums, ginant savo asmeninius ar grupinius interesus, ji tampa ne-

naudinga ar kliudo.

Simboliška, kad Konstitucijos diena yra minima būtent Konstituciniame Teisme,

kuriam yra skirta ypatinga misija – atskleisti tikrąją Konstitucijos nuostatų prasmę,

aiškinti šias nuostatas ir budriai saugoti, kad jos nebūtų pažeidžiamos priimant įsta-

tymus, kad priimami sprendimai nesupriešintų visuomenės.

Linkiu stiprybės, išminties ir ryžto stiprinant pasitikėjimą valstybe ir Konstitu-

cija.

Sveikinu visus Konstitucijos dienos proga!

311

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKĖS

IRENOS DEGUTIENĖS KALBA

Gerbiamasis Konstitucinio Teismo pirmininke,

teisėjos ir teisėjai,

malonūs minėjimo svečiai,

man ypač malonu sveikinti tokią garbingą auditoriją ir kreiptis į tuos, kurie tik-

rai neabejingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jos istorijai, raidai, jos žodžiui ir

dvasiai.

Lietuvos valstybė šiais metais minėjo daug jubiliejų: pradedant svarbiausiu iš

jų – dvidešimtosiomis Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis ir baigiant atskirų

institucijų veiklos sukaktimis. Daugelyje minėjimų, kalbų bei vertinimų kaip tvir-

čiausias mūsų gyvenimo pamatas buvo minima Konstitucija. Per visą dabartinės

Konstitucijos galiojimo laikotarpį ji iš tikrųjų įsitvirtino mūsų valstybėje kaip svar-

biausias veiksnys, abejonių atveju leidžiantis padaryti galutines ir neginčijamas iš-

vadas.

Nors dabartinei mūsų Konstitucijai tik 18 metų, Konstitucijos Lietuvoje turi ilgą

istoriją. Mes turime pagrindo didžiuotis prieš visą pasaulį, kad pirmoji Europoje ir

antroji pasaulyje Konstitucija buvo priimta Seime. Tiesa, tai buvo Lietuvos ir Lenki-

jos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) – Seimas, priėmęs Konsti-

tuciją („Valdymo įstatymą“) 1791 m. gegužės 3-iąją dieną. Tačiau ši Konstitucija kartu

buvo Lietuvos valstybės, ypatingo lietuvių valstybinės tautos mentaliteto ženklas, žy-

mintis Lietuvos konstitucionalizmo pradžią.

Niekam nekelia abejonių Konstitucijos vaidmuo įtvirtinant Nepriklausomybę.

Tartum medžio šaknys, iš kurių kyla kamienas ir šakos, Konstitucija tapo pagrindi-

niu įstatymu, reglamentuojančiu mūsų ūkinį, socialinį, politinį gyvenimą, visus jo

aspektus. Per 18 metų Konstitucija ne kartą parodė ir įrodė savo galią. Ir tą įrodymą

neretai sau pateikiame kaip argumentą, kad ne deklaracijomis, o iš tikrųjų esame tei-

sinė valstybė.

Pastaraisiais metais nebuvo apsieita ir be Konstitucijos pataisų, leidusių mums

pasiekti Lietuvos strateginį tikslą – narystę euroatlantinėse organizacijose, tačiau tai

neabejotinai leidžia teigti, kad mūsų Konstitucija, be kita ko, – gyvas darinys. Ji ne-

stovi vietoje, ji vystosi kartu su Lietuvos valstybe.

Kita vertus, šiandien prisimindama teismo procesus, kuriuose pagrindinį žodį

tarė būtent Konstitucija, matau vieną tendenciją. Konstitucija mums tapo neginčija-

mu, realiai veikiančiu argumentu tam tikrose ribinėse situacijose, bylose, kurios kar-

tais tampa rezonansinėmis ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos teisėtvarkoje. Visa

tai – teigiama ir tęstina, tačiau aš pasigendu kasdienio, kiekvienam piliečiui artimes-

nio Konstitucijos dalyvavimo mūsų gyvenime, daugumos piliečių gebėjimo suprasti

Konstituciją, jos teikiamas galias, jos veikimą.

312

Kalbant paprasčiau, matau problemą, kad daugeliui žmonių Konstitucija iki šiol

tebėra formalus „pagrindinis šalies įstatymas“ ir retorinių tezių rinkinys, bet ne gyve-

nimo valstybėje ir visuomenėje pagrindas. Paradoksalu, bet kartais ir šiandien žmo-

nės nustemba sužinoję, kad Konstitucija, kaip galingu teisiniu ginklu, gali naudotis

savigynai ne vienoje probleminėje situacijoje, o daugelis įstatymais apibrėžtų pareigų

yra susietos su teisėmis, kurių gynyba bei apsauga – ir Konstitucijos dalykas.

Analizuojant Konstitucinio Teismo nutarimus neretai tenka stebėtis, kad ir mes,

politikai, nemokame skaityti svarbiausio Lietuvos dokumento – Konstitucijos. Kons-

titucinio Teismo dėka mes taip pat mokomės, nors kartais ir nenorom, prieštarauda-

mi, bet galiausiai pripažindami, kad Konstitucinis Teismas buvo teisus.

Pastangos populiarinti Konstituciją visuomenėje, aiškinti jos vertę ir galią kartu

leistų siekti dar kelių tikslų: ginti piliečių teises, mažinti problemų keliantį didelį ato-

trūkį tarp visuomenės ir teisėsaugos institucijų, mažinti nepasitikėjimą teisėtvarkos

sistema. Itin svarbu, kad konstitucinio raštingumo, konstitucinės kultūros pagrindus

įgytų bei suvoktų ir ateityje mokėtų jais pasinaudoti kuo jaunesni žmonės – mokslei-

viai, studentai.

Esu įsitikinusi, kad kiekvienai valdžios institucijai griežtai vadovaujantis Konsti-

tucija joje įdiegtos teisės ir laisvės pamažu priartėtų prie kiekvieno šalies piliečio.

Realus žingsnis populiarinant pagrindinį įstatymą, manau, yra jau tradicija tapęs

Konstitucijos egzaminas. Džiugu ir pagirtina, kad daugybė žmonių visoje Lietuvoje

gali pasitikrinti savo žinias. Nors nugalėtojais tampa tik kai kurie iš jų, bet iš tikrųjų

laimi visi, nes auga žmonių išmanymas, auga visuomenės žinios ir konstitucinė kul-

tūra, tiesiog bendroji kultūra.

Todėl norisi tikėti, kad Konstitucija iš tiesų galiausiai taps skydu, ramsčiu vi-

siems ir kiekvienam, ginančiam savo teises. Tai pakeltų Konstituciją į pelnytas aukš-

tumas ir mūsų vaikams net nebekiltų mintis, kad įmanoma elgtis priešingai, nei liepia

Konstitucija.

Dėkoju visiems čia susirinkusiesiems. Linkiu kuo geriausios kloties ir prasmingo

darbo. Sveikinu jus visus su Lietuvos Konstitucijos diena!

313

BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI IR

KONSTITUCIJA

Gintaras Kryževičius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas

Per pastaruosius du dešimtmečius vyko radikalūs Lietuvos valstybės ir visuome-

nės pokyčiai visose gyvenimo srityse. Vienas ryškiausių – teisės reikšmės didėjimas.

Ši tendencija pirmiausia pasireiškia Konstitucijos svarbos – jos imperatyvų ir verty-

bių įtakos – didėjimu visai teisinei aplinkai, taigi ir teisės normų taikymo praktikai.

Esminga, kad Konstitucija virto ne tik svarbiausiu, bet ir realiu teisės aktų teisiškumo

matu: jos viršenybė pripažįstama visose teisės šakose, ji taikoma tiesiogiai, yra gali-

mybė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų teisės aktų konstitucingumo pa-

tikros, esama daugybės kitokių netiesioginių Konstitucijos realumą patvirtinančių

veiksnių. Vadinasi, valstybėje sukurtos teisinės paskatos ir prielaidos į taikytiną teisę

žvelgti per jos konstitucingumo prizmę1. Teismus, turinčius daug galimybių prisidė-

ti prie valstybės konstitucinės sistemos saugumo užtikrinimo, tokios tendencijos įpa-

reigoja formuoti adekvačią praktiką.

Matyt, būtų neįmanoma nagrinėti Konstitucijos taikymo bendrosios kompeten-

cijos teismuose realijų ir aktualijų, neiškėlus kertinių problemų, požiūris į kurias nu-

lemia išvestinius dalykus. Dėl laiko stokos pabandysiu fragmentiškai aptarti tokius

1 Konstitucinės teisės paradigmos transformavimasis Lietuvoje ypač plačiai nagrinėti E. Kūrio, E. Ja-

rašiūno, E. Šileikio darbuose. Žr., pvz.: Kūris E. Konstitucija kaip teisė be spragų. Tarptautinės kon-

ferencijos „Konstitucinė dimensija“ medžiaga. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 7–14; Kūris E.

Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma.

Teisės problemos, 2003, Nr. 3; Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Justitia,

2003, Nr. 3–4 (Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Konstitucinis teisingu-

mas ir teisės viešpatavimas. Tarptautinės konferencijos, skirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo įsteigimo 10-mečiui, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2004,

p. 22–46); Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija Konstitu-

cijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Europos

Taryba, Europos Komisija „Demokratija per teisę“, 2002; Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas

konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje =

Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie konstytucyjnym. Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo konferencijos medžiaga. Vilnius: Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002, p. 43–44; Jarašiūnas E. Jurisprudencinė Konstitucija.

Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 24; Jarašiūnas E. Konstitucijos stabilumas: kelios mintys apie

Konstitucijos pataisas. Konstituciniai valdžių sandaros principai. Tarptautinės konferencijos „Konsti-

tuciniai valdžių sandaros principai“, skirtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo 15-osioms

metinėms, medžiaga. Vilnius, 2008, p. 59; Jarašiūnas E. Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitu-

cinis Teismas ir teisės konstitucionalizacija. Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. Vilnius: Lietu-

vos teisės universitetas, 2003; Jarašiūnas E. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos integracija.

Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė = Konstytucja, prawo krajowe a prawo europejskie. Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo aštunto-

sios konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2004; Jarašiūnas E.

Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2003; Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003; kt.

314 Gintaras Kryževičius ◆

klausimus: kaip tiesioginis Konstitucijos taikymas, teisės kreiptis į Konstitucinį Teis-

mą įgyvendinimas, konstitucinės ir kasacinės jurisprudencijų santykis atrodo šian-

dienos Lietuvoje, veikiamoje globalios konstitucionalizacijos kultūros, kurią lemia

konstitucinės jurisprudencijos pripažinimas ir įsitvirtinimas, gyvosios, jurispruden-

cinės konstitucijos modelio ir konstituciocentrinių idėjų pripažinimas; kokie teisinio

mentaliteto pokyčiai matomi ir prognozuotini bendrosios kompetencijos teismams

praktiškai naudojant įvairius konstitucinius instrumentus, kuriais privalu naudotis ir

kuriais būtina mokėti naudotis.

Kaip plačiai ir ar pakankamai konstitucinės jurisprudencijos įtaka jaučiama teis-

mų praktikoje?

Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarime2 įtvirtinta samprata, kad

Konstitucija – ne tik konstitucinio dokumento tekstas, bet ir konstitucinė jurispruden-

cija, kad ofi cialioji konstitucinė doktrina kartu su konstituciniu dokumentu sudaro

dinamišką, nuolat atsinaujinančią gyvąją konstituciją, lėmė esmines Lietuvos teisi-

nės sistemos raidos permainas: atitinkamai papildžius Teismų įstatymą3 (33 straips-

2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas (Valstybės žinios, 2003,

Nr. 53-2361). Šiame nutarime įtvirtintas Konstitucinio Teismo aktų, kaip teisės šaltinių, statusas. Jame

atsispindi ir gyvosios konstitucijos idėja: Konstitucinis Teismas toliau plėtojo savo ankstesniuose ak-

tuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, išaiškindamas, kad Konstitucija yra tai, ką konsta-

tuoja Konstitucinis Teismas, Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Tai

reiškė, kad siaurą Konstitucijos tik kaip jos teksto traktavimą pakeitė platusis požiūris, t. y. požiūris,

kad ofi cialioji konstitucinė doktrina kartu su konstituciniu dokumentu sudaro dinamišką, nuolat at-

sinaujinančią gyvąją konstituciją, kitaip tariant, tai, kad formuojama ofi cialioji konstitucinė doktrina

yra svarbi sudedamoji pačios Konstitucijos dalis. Taigi buvo įtvirtinta jurisprudencinės konstitucijos

koncepcija, atspindėjusi ne tik naują teisinio gyvenimo brandos lygį, bet ir iškėlusi naujus iššūkius vi-

siems teisę taikantiems subjektams. Žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. (Valstybės žinios,

2003, Nr. 103-4611), 2004 m. gegužės 13 d. (Ibid., 2004, Nr. 81-2903), 2004 m. liepos 1 d. (Ibid., 2004,

Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186) nutari-

mus, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą (Ibid., 2005, Nr. 113-4132), 2006 m. kovo 28 d. nutarimą (Ibid.,

2006, Nr. 36-1292).3 Iki 2002 m. gegužės 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos teismų įstatyme atskiros normos, nusta-

tančios bylų nagrinėjimo teisės šaltinius, nebuvo. Tik naujosios Teismų įstatymo redakcijos, priimtos

2002 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-732 (Valstybės

žinios, 2002, Nr.17-649) ir įsigaliojusios 2002 m. gegužės 1 d., 33 straipsnyje „Bylų nagrinėjimo teisės

šaltiniai“, be kitų teisės šaltinių, numatyti ir ofi cialiai paskelbti Konstitucinio Teismo nutarimai. Šian-

dien toks traktavimas per siauras, nes turime kalbėti apie Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus,

kaip teisės šaltinius (aišku, kalbama apie tas Konstitucinio Teismo sprendimų rūšis, kurios aktualios

teismams vykdant teisingumą). Beje, teisės literatūroje 2006 m. pasirodė siūlymų konkretizuoti Teis-

mų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatą „Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi ofi cialiai

paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais <...>“ ir nustatyti, kad teismai vado-

vaujasi ne tik Konstitucinio Teismo nutarimais, bet ir išvadomis (žr. Šileikis E. Aukščiausiasis Teismas

prieš Konstitucinį Teismą? Galvosūkis dėl juridinio fakto. Justitia, 2006, Nr. 1 (59), p. 24). Tikėtina,

kad tokį siūlymą paskatino pati konstitucinė doktrina, kuri daug anksčiau teisę taikančius subjektus

pradėjo orientuoti į tai, kad jiems privalomi visi Konstitucinio Teismo aktai. Atskleidęs Konstitucinio

Teismo baigiamųjų aktų sampratą ir rūšis (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada (Valstybės

žinios, 2004, Nr. 49-1600), 2006 m. kovo 28 d. nutarimas (Ibid., 2006, Nr. 36-1292), 2006 m. rugpjū-

čio 8 d. sprendimas (Ibid., 2006, Nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, Nr. 137), Konstitucinis Teismas jau

2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. gegužės 25 d. nutarime (Ibid., 2004, Nr. 85-3094), 2005 m. sausio

19 d. nutarime (Ibid., 2005, Nr. 9-289), 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime (Ibid., 2005, Nr. 113-4132),

◆ BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI IR KONSTITUCIJA 315

nis), ofi cialioji konstitucinė doktrina tapo ir įstatymo lygiu įtvirtintu teisės šaltiniu,

kuriuo teismai privalo vadovautis nagrinėdami bylas; į visą nacionalinę teisę orien-

tuojama žvelgti jos konstitucingumo aspektu. Taigi būdingąja savybe tapo kiekvie-

nos teisės šakos konstitucinių pradų ar pagrindų, kuriuos suformulavo konstitucinė

jurisprudencija, vaidmens didėjimas. Nuo tada, kai nemaža dalis teisėjų praktikų

bemaž atvirai abejojo, ar konstitucinė jurisprudencija Lietuvoje turi ateitį ir bus vi-

suotinai pripažinta4, praėjo nemažai laiko ir galiausiai, kaip rodo naujausia Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktika, įsitvirtino kitas požiūris – matome, kad konstitucinė

doktrina bendrosios kompetencijos teismuose tampa gyvu universaliu instrumen-

tu, taikomu taip, kaip reikalaujama pagal hierarchinę teisės sistemos tvarką. Tačiau

kartu reikia pripažinti, kad šie procesai susiję ir su tuo, kaip kinta atskirų teisės šakų

raidos mūsų suvokimas. Kalbu apie tai, kad, Lietuvos konstitucinėje doktrinoje plė-

tojant konstituciocentrinę teisės sistemos sampratą, teisės šakos galėtų prarasti savo

originalumą. Todėl, žinodami apie kai kuriose kitose valstybėse (pvz., Austrijoje, Bel-

gijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir

kt.) vykusias polemikas5, mes esame už tai, kad būtų išlaikyta subalansuota takosky-

ra. Vienas iš mūsų konstitucinės teisės autoritetų yra pasakęs: „Svarbu įžvelgti ne tik

konstitucionalizuotą administracinę ar civilinę teisę, bet ir administracinę ar civilinę

2006 m. kovo 28 d. nutarime (Ibid., 2006, Nr. 36-1292), 2006 m. birželio 6 d. nutarime (Ibid., 2006,

Nr. 65-2400), 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime (Ibid., 2006, Nr. 102-3957, atitaisymas – 2006, Nr. 127,

137), 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime (Ibid., 2006, Nr. 127-4849) išaiškino Konstitucinio Teismo

baigiamųjų aktų, tarp jų ir išvadų, teisinę galią. Ši doktrina toliau plėtota 2007 m. gegužės 8 d. spren-

dime (www.lrkt.lt), 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime (Valstybės žinios, 2007, Nr. 129-5246), pakartota

2008 m. vasario 1 d. (Ibid., 2008, Nr. 15-520), 2008 m. liepos 4 d. (Ibid., 2008, Nr. 78-3080), 2009 m.

sausio 15 d. (Ibid., 2009, Nr. 6-170), 2009 m. gegužės 15 d. (Ibid., 2009, Nr. 58-2251), 2009 m. spalio

28 d. (Ibid., 2009, Nr. 130-5652), 2009 m. lapkričio 6 d. (Ibid., 2009, Nr. 134-5859), 2009 m. lapkričio

20 d. (Ibid., 2009, Nr. 139-6120) sprendimuose, kt. Apibendrinant pasakytina, jog Konstitucinis Teis-

mas savo jurisprudencija konstatavo, kad „<...> visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos

Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus – saisto Konstitucijos

107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais

galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstituci-

nio Teismo jurisprudencijoje suformuotos ofi cialios konstitucinės doktrinos“ (citata iš Konstitucinio

Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo).4 2003 m. patys Konstitucinio Teismo teisėjai, suvokdami, kaip sudėtingai kinta teisinis mentalitetas,

atvirai abejojo, ar „gyvosios konstitucijos“, „jurisprudencinės konstitucijos“ idėja bus visuotinai pri-

pažinta. Antai tuometinis Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, įvertinęs vadinamąsias „anti-

interpretyvistines nuostatas“ (baiminimąsi dėl konstitucionalizmo ir demokratijos konfl ikto, teisėjų

aktyvizmo baimę), teigė: „Plati Konstitucijos samprata, apimanti ne tik konstitucinio dokumento

tekstą, bet ir konstitucinę jurisprudenciją, Lietuvoje pastaruoju metu skinasi kelią. Tačiau ši samprata

dar nėra – galbūt niekuomet ir nebus visuotinai pripažinta.“ Žr. Kūris E. Konstitucinė justicija Lietu-

voje: pirmasis dešimtmetis. Konstitucinis teisingumas ir teisės viešpatavimas, p. 28. 5 Plačiau žr., pvz., Garlicki L. Constitutional Courts versus Supreme Courts. International Journal of

Constitutional Law. Oxford University Press and New Yourk University School of Law. Vol. 5, Issue

1, 2007, p. 44–68. Prieiga per internetą: icon.oxfordjournals.org (žiūrėta 2010 m. spalio 6 d.). Taip pat

žr.: Turano L. Spain: Quis Custodiet Ipsos Custodes? Th e struggle for jurisdiction between the Tribunal

Constitucional and the Tribunal Supremo. International Journal of Constitutional Law. Oxford Uni-

versity Press and New Yourk University School of Law. Vol. 4, Issue 1, 2006, p. 151–162. Prieiga per

internetą: icon.oxfordjournals.org (žiūrėta 2010 m. spalio 6 d.).


teisę kaip „konkretizuotą konstituciją“.“6 Taigi gyvoji Konstitucija nepakeičia nei civi-

linės, nei baudžiamosios, nei administracinės ar darbo arba kurios kitos teisės šakos

normų. Tačiau akivaizdu, kad susiformavus Konstitucijoje įtvirtintai šių teisės sričių

pagrindų doktrinai minėtų sričių teisės normos „<...> turi būti taikomos ir interpre-

tuojamos atsižvelgiant į konstitucinius reikalavimus“7. Praktiniu aspektu, be kita ko,

tai reiškia, kad kiekviena byla turėtų būti pradedama nagrinėti nuo atitinkamų klau-

simų konstitucinės analizės.

Beje, šis požiūris leidžia kalbėti ir apie tam tikrą konstitucinės jurisprudencijos bei

kitų jurisprudencinių sistemų, pvz., kasacinės jurisprudencijos, santykį. Šioje srityje, kaip

siūlo mokslininkai, turėtų dominuoti tarpfunkcinės partnerystės principas teisminės

valdžios kontekste, t. y. konstitucinio lygmens institucijų susišaukiančios kompetencijos

lojalumo principas. Jurisprudencijų supriešinimas netoleruotinas ir itin kenksmingas.

Mes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, tai suvokiame ir konstitucinės teisminės

valdžios darnos labui savo praktikoje privalome to išvengti. Atsiminkime vieną garsiau-

sių konstitucinių bylų (Pakso byla – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla

Nr. 2K-7-544/2005; Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, Valstybės žinios,

2004, Nr. 49-1600), kurioje nepriklausomas ekspertas išsakė, atrodo, pagrįstų pastabų

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, primindamas, kad „subordinuotos jurisprudencinės

sistemos atstovas (kasacinis teismas), net ir nebūdamas konstituciškai susaistytas Kons-

titucinio Teismo tyrimo ir konstatavimo, privalėtų atitinkamai atsižvelgti į ją, nepaneigti

iš esmės ir neleisti kilti abejonių dėl jo pagrįstumo <...>“8. Šią pamoką turime išmokti.

Pastarųjų dvejų metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad joje

konstitucinė dimensija nedažna. Tačiau tai jau ir ne tie laikai, kuriuos buvęs Lenki-

jos Konstitucinio Tribunolo pirmininkas prof. dr. Marekas Safj anas viename renginy-

6 Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė, p. 77, 96.7 Jarašiūnas E. Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir teisės konstitucionalizacija.

Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė, p. 141.8 Šileikis E. Aukščiausiasis Teismas prieš Konstitucinį Teismą? Galvosūkis dėl juridinio fakto. Justi-

tia, 2006, Nr. 1 (59), p. 18: autoriaus nuomone, šią konstitucinę partnerystę, kildintiną „iš Konstitu-

cijos (5 str. 1 d., 67 str., 84 str., 94 str. ar 109 str.) nuostatų, Aukščiausiasis Teismas turėjo sieti <...> su

Apeliaciniu teismu ir Konstituciniu Teismu vien tuo aspektu, kad tik šių (aukščiausiųjų) trijų teismų

teisėjai gali netekti pareigų apkaltos būdu (Konstitucijos 74 str.) ir yra skiriami bei atleidžiami daly-

vaujant Seimui (Konstitucijos 112 str. 2 d., 3 d.).“ Taip pat žr., pvz., Garlicki L. Constitutional Courts

versus Supreme Courts, p. 49, 50. Jis nurodo, kad veik visos Europos valstybės yra patyrusios skir-

tingo pobūdžio konfl iktų tarp savo aukščiausiosios jurisdikcijos teismų. Pasak jo, „ne tik konstituci-

nis teismas, bet ir aukščiausiasis teismas aiškina konstituciją, kaip ir ne tik aukščiausiasis teismas, bet

ir konstitucinis teismas aiškina vadinamuosius bendruosius įstatymus (angl. ordinary statutes). Nu-

rodytieji procesai rodo, kad neįmanomas absoliutus (grynas) konstitucinės ir bendrųjų teismų ju-

risdikcijos atskyrimas moderniajame Rechtsstaat. Naujasis konstitucinių normų vaidmuo gali būti

naudingas asmens teisių ir laisvių apsaugai, bet tam tikru laipsniu jis taip pat komplikuoja santykius

teisminės šakos viduje. Yra keletas sričių, kuriose abi jurisdikcijos turi veikti lygiagrečiai, ir tik nedau-

gelis konstitucijų aiškiai atriboja šias jurisdikcijas. Nenuostabu, kad kai kada konstitucinio teismo po-

zicijos gali iš esmės skirtis nuo tų, kurioms pirmenybę teikia (kurias palaiko) aukščiausiasis teismas.

Dėl situacijos abi pusės turi surasti tam tikrą protingą (angl. reasonable) sambūvį; tačiau tai taip pat

lemia daugybę konfl iktų ir debatų. Kitaip tariant, konstituciniai ir aukščiausieji teismai keliauja vienu

keliu, tačiau nebūtinai pagal tas pačias taisykles ir nebūtinai ta pačia kryptimi.“


je įvardijo kaip „netolimą praeitį, kurioje tiesioginė nuoroda į Konstituciją peržiūrint

bylą buvo laikoma ikonoklastika, nesiderinančia su tinkamais norminių teisės aktų

aiškinimo ir taikymo metodais“9. Tikrovė tokia, kad tik ne daugiau kaip 10 procentų

2009–2010 m. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtų kasacinių bylų analizuo-

ti įvairiausi konstituciniai aspektai, pvz.: teisė kreiptis į teismą; teisingumo vykdymas;

pareiga valstybei priklausantį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo taip, kad būtų

tenkinami ne tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai,

bet kad šis turtas tarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei;

konstitucinė asmens teisė reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pa-

grindais; nuosavybės teisė ir jos atkūrimas; restitucija; ūkinės veiklos laisvė; sutarčių

sudarymo laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, vaikų išlaikymas; santuokos regis-

travimas; dvigubas nubaudimas; nekaltumo prezumpcija; nusikalstamas modelis;

operatyvinė veikla; poveikio priemonių proporcingumas; švelnesnės bausmės skyri-

mas; turto konfi skavimas; teisės normų aiškinimas; instancinė teismų sistema; teis-

mo precedentas; teisės spraga; sprendimas už akių; sprendimo turinys, vykdymas;

teismo nešališkumas; kiti.10 Bet kokiu atveju, nors ir nepakankamai gausi, Lietuvos

9 Safj an M. Konstitucinis Tribunolas: svarbiausios problemos ir jurisdikcija naujų Konstitucijos nuo-

statų kontekste. Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. Tarptautinės konferencijos, skirtos Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo įkūrimo penkerių metų sukakčiai, medžiaga. Vilnius: Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas, 1998, p. 75.10 Žr., pvz., šias per pastaruosius dvejus metus priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartis:

teisė kreiptis į teismą, Bendrijų teisė (civilinės bylos (toliau – c. b.) 3K-3-46/2010, 3K-3-149/2010,

3K-3-87/2010, 3K-3-26/2010, 3K-7-470/2009); teisingumo vykdymas (c. b. 3K-3-278/2010); kons-

titucinis valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas (c. b. 3K-3-35/2010); viešojo intereso sam-

prata (c. b. 3K-3-363/2010, 3K-3-27/2009); pareiga valstybei priklausantį turtą valdyti, naudoti ir

disponuoti juo taip, kad būtų tenkinami ne tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai

arba poreikiai, o taip, kad šis turtas tarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei

(3K-3-206/2010); konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, narys-

tės bendrijoje savanoriškumo principo turinys (c. b. 3K-3-274/2010, 3K-7-470/2009, 3K-3-376/2009);

konstitucinė asmens teisė reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais; žalos atly-

ginimas (c. b. 3K-3-428/2009, 3K-3-89/2010); žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, parei-

gūnų veiksmais, atlyginimas (c. b. 3K-3-534/2009, 3K-3-75/2010, 3K-3-428/2009); nuosavybės teisės

(c. b. 3K-3-296/2010, 3K-3-332/2010, 3K-3-233/2010, 3K-3-2/2009, kt.); nuosavybės teisės atkūrimas

(c. b. 3K-3-35/2010, 3K-3-47/2010, 3K-3-167/2009, 3K-3-111/2009, 3K-3-212/2009, 3K-3-48/2010,

3K-3-566/2009, kt.); restitucija (c. b. 3K-3-452/2009); bendroji nuosavybė (c. b. 3K-3-376/2009); ūki-

nės veiklos laisvė (c. b. Nr. 3K-3-207/2010); sutarčių sudarymo laisvė (c. b. 3K-7-262/2010), sąžiningos

konkurencijos laisvė, informacijos laisvė (c. b. 3K-3-193/2009); vaikų išlaikymas (c. b. 3K-7-204/2009,

3K-3-200/2009); santuokos registravimas (c. b. 3K-3-332/2009); paveldėjimas (c. b. 3K-3-183/2009);

nekaltumo prezumpcija (c. b. 3K-375/2010); nusikalstamas modelis (baudžiamoji byla (toliau –

b. b.) 2K-293/2009); operatyvinė veikla (b. b. 2K-42/2010); poveikio priemonių proporcingumas

(b. b. 2K-7-83/2010); dvigubas nubaudimas (b. b. 2K-269/2010); BPK 409 straipsnis (b. b. 2K-306/2010);

švelnesnės bausmės skyrimas (b. b. 2K-226/2010); turto konfi skavimas (b. b. 2K-7-83/2010); teisės nor-

mų aiškinimas (c. b. 3K-3366/2010); instancinė teismų sistema (c. b. 3K-3-95/2010, 3K-3-46/2010 (tan-

tum devolutum quantum appellatum), c. b. 3K-3-466/2009 (instancinis teismų nepavaldumas); teismo

precedentas (c. b. 3K-3-365/2010, 3K-3-570/2009, 3K-3-247/2009, 3K-3-44/2010, 3K-3-137/2010,

b. b. 2K-134/2010 (precedentai ir apžvalgos), c. b. 3K-3-601 (precedentai ir senatas), c. b. 3K-3-552/2009

ir kt.); teisės spraga (b. b. 2A-7-15/2009); sprendimas už akių (c. b. 3K-3-154/2010); sprendi-

mo turinys, vykdymas (c. b. 3K-3-499/2009, 3K-3-172/2010, 3K-3-137/2010); teismo nešališkumas

(c. b. 3K-3-268/2010 ir kt.); kt.


Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad „konstitucijos tekstas tampa tik išei-

ties tašku atskleidžiant tikrąją konstitucinio reguliavimo prasmę ir turinį, kad tikrasis

„svorio centras“ suprantant Konstituciją kaip norminę tikrovę iš Konstitucijos – pa-

grindinio akto perkeliamas į konstitucinę jurisprudenciją“11. Doktrina tampa pozi-

tyviu teisinio reguliavimo instrumentu, orientuojančiu teisinę praktiką, plačia baze

bendrųjų teismų argumentacijai.

Aptartoji tendencija suponuoja teismų pareigą išmanyti konstitucinę doktriną.

Išmanyti – pirmiausia reiškia žinoti ir suvokti tiek kiekybinius, tiek kokybinius kons-

titucinės jurisprudencijos parametrus. Kokybiniai parametrai tokie: doktrinoje sufor-

muluota pačios Konstitucijos ir jos interpretacijos samprata, išaiškinta konstitucinės

justicijos institucijos misija, Konstitucijos nuostatų virtimas aiškių, sukonkretintų tik-

rinimo taisyklių tinklu; suformuluota jurisprudencijos tęstinumo koncepcija – ne

kartą ofi cialiai išaiškintų normų ir principų taikymas, tolesnės konstitucinės inter-

pretacijos susaistymas suformuluotais interpretavimo pagrindais; išryškinta konsti-

tucinių vertybių sistema, parodanti konstitucinės jurisprudencijos kokybę ir kartu

tampanti orientyru-standartu kitiems Konstituciją aiškinantiems subjektams12. Visi

šie kokybiniai standartai įprasmina kitus Konstitucijos aiškinimo ypatumus, kuriuos

lemia ypatinga jos vieta, reikšmė ir vaidmuo: tam tikrą interpretavimo teorijos (pa-

žintinės arba formalistinės, skeptiškosios arba realistinės, mišriosios arba dviejų pir-

mųjų tarpinės) pasirinkimą; Konstitucijos interpretavimo laisvės ribas, jų apibrėžimą

11 Jarašiūnas E. Jurisprudencinė Konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 24.12 Žr., pvz., pirmuosius reikšmingiausius šios srities Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nu-

tarimus: 2004 m. gegužės 24 d. nutarimas (Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094) ir kt. (apibendrinta

10 metų plėtota konstitucijos samprata); 2003 m. gegužės 30 d. (Ibid., 2003, Nr. 53-2361), 2003 m.

spalio 29 d. (Ibid., 2003, Nr. 103-4611), 2004 m. gegužės 13 d. (Ibid., 2004, Nr. 81-2903), 2004 m.

liepos 1 d. (Ibid., 2004, Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisy-

mas – 2004, Nr. 186), 2006 m. kovo 28 d. (Ibid., 2006, Nr. 36-1292) nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d.

sprendimas (Ibid., 2005, Nr. 113-4132) ir kt. (atskleistas Konstitucinio Teismo interpretacinės misi-

jos suvokimas); 1998 m. rugsėjo 24 d. (Ibid., 1998, Nr. 85-2382), 2002 m. vasario 23 d. (Ibid., 2002,

Nr. 43-1636), 2002 m. lapkričio 25 d. (Ibid., 2002, Nr. 113-5057), 2003 m. gruodžio 3 d. (Ibid., 2003,

Nr. 115-5221), 2004 m. balandžio 15 d. (Ibid., 2004, Nr. 56-1948), 2004 m. gegužės 25 d. (Ibid., 2004,

Nr. 85-3094) nutarimai ir kt. (atskleisti Konstitucijos aiškinimo principai, suformuota aiškinimo

dokt rina); 2004 m. gegužės 25 d. (Ibid., 2004, Nr. 85-3094), 2004 m. gruodžio 13 d. (Ibid., 2004,

Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m. kovo 28 d. (Ibid., 2006, Nr. 36-1292) ir kt. nuta-

rimai (išaiškinti ofi cialiosios konstitucinės doktrinos formavimo principai, evoliucija pabrėžiant, kad

formavimas – ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas, nuoseklus, nenutraukiamas ir niekuomet nesibai-

giantis procesas, apimantis ir galimybę iš naujo interpretuoti, nes pati Konstitucijos, kaip aukščiausios

teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja lemia tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra

spragų ar vidinių prieštaravimų, t. y. aiškinant Konstitucijos normas ir principus, tiesiogiai ar netie-

siogiai įtvirtintus Konstitucijos tekste ir sudarančius darnią sistemą, visada bus galimybė atskleisti iki

tol neatskleistus konstitucinio reguliavimo aspektus); 2004 m. liepos 1 d. (Ibid., 2004, Nr. 105-3894),

2004 m. gruodžio 13 d. (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m. kovo 14 d.

(Ibid., 2006, Nr. 30-1050), 2006 m. kovo 28 d. (Ibid., 2006, Nr. 36-1292) nutarimai ir kt. (atskleista ofi -

cialios konstitucinės doktrinos esmė: ne tik įvairių konstitucinių nuostatų, ypač konstitucinių principų,

turinys, bet ir jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio regulia-

vimo, kaip visumos, esmė). Konstitucinės doktrinos raida iki 2010 m. nuosekliai atspindėta leidiny-

je Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009.

Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010.


(kas yra konstitucijos interpretavimas – mechaninė loginių operacijų seka ar kūrybiš-

kas procesas); Konstitucijos interpretavimo metodų pasirinkimą (Konstitucinis Teis-

mas, aiškindamas tiek Konstituciją, tiek įstatymo normas, iš esmės laikosi tos pačios

aiškinimo metodų taikymo doktrinos kaip ir bendrosios kompetencijos teismai); po-

žiūrį į Konstituciją kaip į didžiausio norminio krūvio teisės aktą (šis Konstitucijos

pobūdis lemia jos aiškinimo daugiapakopiškumą, interpretacijų grandines, jų tinklo

persipynimą); nuolatinį Konstitucinio Teismo pateiktos interpretacijos papildymą,

nuolatinį tęsinį13.

Tai mažų mažiausiai reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismai privalo ne

tik žinoti konstitucinės doktrinos postulatus14, bet ir, svarbiausia, nusimanyti apie jų

formavimo, plėtojimo, kaitos (reinterpretavimo) kanonus, o tai iš esmės reiškia būti-

nybę išmanyti Konstitucijos aiškinimo specifi ką. Giluminis (turiningasis) doktrinos

išmanymas, apimantis tiek minėtąjį aspektą, tiek požiūrį į doktrinos reikšmę, yra su-

dėtingas procesas, kuriam būtina teisinio mąstymo pertvarka.

Tai, kad konstitucinė dimensija vis dažniau atsiranda teismų praktikoje, reiškia,

jog teismai drąsiau perpranta Konstituciją. Tai sakau turėdamas galvoje ir Lietuvos

Aukščiausiąjį Teismą. Dvejų pastarųjų metų praktikoje matoma tendencija aiškinti

teisę plačiame teisės sistemos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, kontekste. Konstitu-

ciniai aspektai pamažu tampa organine problemų analizės ir dėstymo dalimi. Taigi

stengiamasi atsisakyti riboto, izoliuoto požiūrio – dėl jo esame sulaukę viešos kriti-

kos. Prisiminkime jau minėtą konstitucinę (Pakso) bylą. Ją komentavęs mokslininkas

yra nurodęs, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „apsitvėrė išimtinai BPK nuostatų

formuluotėmis ir jam tinkamu (siauruoju, izoliuotu) Konstitucijos aiškinimu“15.

Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad teismai, patys aiškindami Konstituciją,

turi remtis Konstitucinio Teismo suformuluota ofi cialiąja doktrina, taigi tais doktrinos

standartais, kuriais aiškindamas Konstitucijos tekstą remiasi Konstitucinis Teismas.

Dėl Konstitucijos aiškinimo specifi kos, kurią taip pat atskleidė pats Konstitucinis

Teismas, teismams keliami dideli reikalavimai. Alegorija „Konstitucijos taikymas – tai

aukštasis teisinis pilotažas“ labai tiksliai atspindi šio proceso, ypač tiesioginio Konsti-

tucijos taikymo, sudėtingumą. Šis procesas – tai ne tik tiesioginis subjektinių teisių ir

13 Plačiau žr. Jarašiūnas E. Jurisprudencinė Konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 24–33.14 Postulatų gausa atspindi kiekybinius Konstitucijos parametrus, t. y. tai, kad dauguma Konstitucijos

nuostatų jau yra išaiškintos (taip nurodo kai kurie autoriai, pvz., Jarašiūnas E. Ibid., p. 32), tos pačios

normos ir principai aiškinti ne kartą, atskleisti patys įvairiausi konstitucinio reguliavimo niuansai.15 Šileikis E. Aukščiausiasis Teismas prieš Konstitucinį Teismą? Galvosūkis dėl juridinio fakto. Justitia,

2006, Nr. 1 (59), p. 19–20. Analizuodamas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

jurisprudencijos neadekvatumą bei vertindamas tai konceptualiu teoriniu požiūriu, be visapusiš-

kų kritinių pastabų abiem teismams, E. Šileikis pažėrė ir kritikos Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

dėl požiūrio į Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Konstitucijos santykį. Be kita

ko, nurodoma, kad „Aukščiausiasis Teismas izoliuotu vienpusiu požiūriu pasirinko trapų argumen-

tą (pradžios poziciją), kad <...> pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl nesirėmimo

Konstitucinio Teismo išvada „atitinka BPK reikalavimus“. E. Šileikio nuomone, toks požiūris „aki-

vaizdžiai disonuoja Konstitucijos tiesioginio taikymo bei Konstitucinio Teismo sprendimų galutinu-

mo ir neginčijamumo principui“.


teisėtų interesų, pareigų apibrėžimas, bet ir vertybių bei tikslų paieška Konstitucijoje,

jų pavertimas realybe. Toks savitumas yra įpareigojantis.

Remtis ofi cialiąja doktrina – vadinasi, žinoti ir suvokti jau minėtus konstitucinės

jurisprudencijos parametrus. Bendriausia prasme teismai, pretenduojantys aiškinti

Konstituciją, pirmiausia turėtų vadovautis interpretavimo maksima, kurią suformu-

lavo Konstitucinis Teismas: „Interpretuojant Konstituciją būtina vadovautis konstitu-

cijos, kaip vieningos, darnios teisės normų ir principų sistemos, samprata, tinkamai

taikyti interpretavimo metodus, formuluoti nuoseklią konstitucinę jurisprudenciją.“16

Šiuo požiūriu – kelios pastabos dėl tiesioginio Konstitucijos taikymo, kuriam

reikalingos ypatingos įžvalgos, nors Konstitucinis Teismas jau yra išaiškinęs pagrin-

dinius šio instituto klausimus: atskleista tokio taikymo svarba, būtinumas, taikymo

principai ir padariniai, ypač tais atvejais, kai įstatymų leidėjas nesuskubo pakeisti

nekonstituciniu pripažinto teisinio reglamentavimo, taip pat esant teisės spragai17.

Šiame kontekste noriu pažymėti konstitucinės jurisprudencijos indėlį, kai analizuo-

damas teisės spragų užpildymo klausimą Konstitucinis Teismas nurodė, jog Kons-

titucijos tiesioginis taikymas – teismų pareiga, o ne nuožiūra. Jei teismas vengtų

įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia pirmiausia Konstituciją

ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad jis neatlieka savo

konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą. Kartu paneigtas požiūris, kad teismai,

turintys taikyti įstatymo nuostatas, kuriose yra teisės spragų, gali tų bylų nespręsti

vien dėl to, kad įstatymų leidėjas atitinkamų santykių dar nėra deramai sureguliavęs

įstatymu (arba tas teisinis reguliavimas, kurį buvo nustatęs įstatymų leidėjas, buvo

pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai). Tai buvo reikšmingas ženklas teismams,

beje, kažkada lėmęs ir esmines Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės praktikos

korektūras18.

Atsakymas, kodėl teismai retai tiesiogiai taiko Konstituciją, matyt, vis dėlto pri-

klausytų nuo to, koks teisinis mentalitetas, teisinės sąmonės lygmuo vyrauja, kaip

teisėjai tam yra pasirengę. Tačiau neišvengiama, jog dėl tiesioginio taikymo visa-

da lieka tam tikros rizikos tikimybė, kad atsiras neigiamų padarinių – kitokių, nei

Konstitucinis Teismas yra pateikęs, interpretacijų, subjektyvizmo, kolizijų. Taigi jeigu

bend rosios kompetencijos teismas, atliekantis teisminį ad hoc teisės spragų šalinimą,

sudarantį prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai tam tikros kategorijos bylo-

16 Jarašiūnas E. Konstitucija ir įstatymas: kelios interpretavimo problemos. Konstitucijos aiškinimas ir

tiesioginis taikymas, p. 245.17 Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, kuriuose išaiškinta Konstitucijos tiesioginio

taikymo doktrina: 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą (Valstybės žinios, 2002, Nr. 85-3094), 2006 m.

rugpjūčio 8 d. sprendimą (Ibid., 2006, Nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, Nr. 137), 2007 m. birželio 7 d.

nutarimą (Ibid., 2007, Nr. 65-2529), 2008 m. vasario 1 d. sprendimą (Ibid., 2008, Nr. 15-520), 2008 m.

kovo 15 d. nutarimą (Ibid., 200, Nr. 32-1114).18 Galima priminti 1999–2007 m. toleruotą ydingą praktiką, pagal kurią buvo laikomasi nuostatos, kad

tiesiogiai Konstitucijos normos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčo teisinio santykio nede-

talizuoja kiti teisės norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai (pvz., c. b. 3K-3-108/1999,

3K-3-808/2001, 3K-3-421/2003, 3K-3-92/2007 ir kt.).


se (kalbu apie teismo precedento efektą), spragą pašalintų Konstitucinio Teismo aiš-

kinimo neatitinkančia interpretacija, galėtų būti netrumpam laikui sujaukta teisinė

tikrovė. Tai priklausytų nuo to, kaip greitai įstatymų leidėjas tokiais konstitucinei ju-

risprudencijai disonuojančiais precedentais įtvirtintą teisę pakeistų (iš esmės ar pako-

reguodamas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu ir taip

teisės spragą pašalindamas į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

Geras konstitucinės doktrinos išmanymas netiesiogiai skatina naudoti kitą svar-

bų konstitucinį instrumentą – konstitucingumo patikrą Konstituciniame Teisme.

Kalbu apie bendrosios kompetencijos teismo teisę ir pareigą kreiptis į Konstitucinį

Teismą konkrečioje byloje kilus abejonių dėl atitinkamo taikytino teisės akto konsti-

tucingumo.

Netrumpai diskutuotas ir likęs be kategoriškesnio aiškaus atsakymo, šis klausi-

mas šiuo metu nekelia abejonių. Ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje nuo 2006 m.

pradėtąja formuoti koncepcija į jį atsakyta pateikiant visą taisyklių sistemą19. Taip,

teismai ne tik gali (turi įgaliojimus), bet ir turi pareigą, privalo kreiptis į Konstitucinį

Teismą iškilus abejonių dėl konstitucingumo. Būtent tinkamai suvokta pareiga, kaip

atsvara diskrecijai kreiptis, lemia ypatingą teismų kreipimųsi reikšmę. Priešingu atve-

ju nepašalinęs savo abejonių teismas negalėtų priimti teisingo sprendimo.

Tačiau lieka neatsakyta į kitą klausimą: kokios gi tos pareigos įgyvendinimo kons-

titucinės garantijos? Ar tai, kad objektyvizuotų garantijų nėra ir pasikliaujama tik su-

bjektyviuoju veiksniu – teisėjo nuožiūra, jo teisine sąmone, vis dėlto nereiškia, kad ši

teismo pareiga yra daugiau formali, nei reali, nepaisant konstitucinės doktrinos iš-

aiškinimų? Akivaizdu, kad pagal dabartinį Lietuvoje esantį žmogaus teisių ir laisvių

gynimo teisinio reguliavimo mechanizmą, kol nėra galimybės paduoti individualų

konstitucinį skundą, lieka viena forma, kuria asmuo gali pasiekti Konstitucinį Teismą.

Deja, realiai ji absoliučiai priklauso nuo teismo nuožiūros. Bylų dalyviai turi neabe-

jotiną teisę iškelti konkrečioje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties

Konstitucijai klausimą. Sprendimą visada priims teisėjas, todėl šiuo atžvilgiu situacija,

pasak vieno Konstitucinio Teismo teisėjo, tebelieka ir neapibrėžta, ir delikati20.

Tokia situacija suponuoja, kad teisėjai, nagrinėdami konkrečias bylas, privalo

būti labai įžvalgūs ir, matyt, turėdami bent mažiausią argumentuotą abejonę netu-

rėtų užkirsti kelio atitinkamą klausimą nagrinėti ir išspręsti Konstituciniame Teis-

me. Teisės doktrinoje galima rasti siūlymų šią situaciją kiek pakoreguoti: pvz., siūlyta

nustatyti galimybę suteikti bylos dalyviams teisę apskųsti atsisakymą sustabdyti by-

los nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ar nustatyti tokį reguliavimą, pagal

kurį teismas turėtų pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą esant tokiam šalies prašy-

19 Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą (Valstybės žinios,

2006, Nr. 36-1292), 2007 m. spalio 24 d. nutarimą (Ibid., 2007, Nr. 111-4549), 2007 m. gegužės

22 d. (Ibid., 2007, Nr. 57-2200), 2007 m. birželio 27 d. (Ibid., 2007, Nr. 72-2866), 2007 m. liepos 5 d.

(Ibid., 2007, Nr. 76-3019), 2010 m. balandžio 22 d. (Ibid., 2010, Nr. 48-2335) sprendimus.20 Plačiau žr.: Žilys J. Konstitucinis Teismas ir Lietuvos teisės raida. Konstitucinė justicija: dabartis ir atei-

tis, p. 32–33.


mui. Kad ir kokia forma tai būtų daroma, aktyviau naudoti šį institutą būtų prasmin-

ga. Teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą turi didelę prasmę: tokiu būdu ginama

ne tik konkretaus individo teisės ir teisėti interesai konkrečioje byloje, bet visos vi-

suomenės interesai, kai teisinėmis procedūromis pasiekiama, kad iš teisės sistemos

visam laikui ir galutinai būtų pašalintos Konstitucijos neatitinkančios teisės normos.

Turime ne vienų metų patirtį. Ji patvirtina, kad teismai, keldami konstitucingu-

mo problemas, tampa aktyviais konstitucinės justicijos dalyviais. Nuo 1993 m. iki šiol

teismai į Konstitucinį Teismą yra kreipęsi net su 620 prašymų. Tiesa, Lietuvos Aukš-

čiausiasis Teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi nedažnai. Antai Baudžiamųjų bylų

skyriaus kolegijos per 10 metų yra pateikusios 6 prašymus (tiesa, vieną atsiėmė), Civi-

linių bylų skyriaus teisėjai per pastaruosius 5 metus pateikė 4 prašymus. 2008–2010 m.

šiuo atžvilgiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo aktyviausias – pateikti 8 prašymai.

Ar potencialių atvejų daugiau nebuvo, atsakyti leistų kasacinių skundų analizė. Juose,

be kitų klausimų, buvo kelti ir konstitucingumo klausimai, prašyta kreiptis į Konsti-

tucinį Teismą. Apibendrindamas tik pabrėšiu, kad teisinio mentaliteto kaita leidžia ti-

kėtis, kad kasacinio teismo teisėjai plačiau suvoks kreipimosi į Konstitucinį Teismą

padarinius, t. y. sugebės preciziškiau žvelgti į keliamas konstitucingumo problemas,

visada turėdami galvoje, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą siekiant išspręsti kon-

krečios bylos problemą (ar taikytinas teisės aktas, kurio konstitucingumu abejojama)

visada lemia ir daug platesnius visuomenei svarbius padarinius.

Neturėjau tikslo pateikti išsamios probleminės analizės. Mano pamąstymai dau-

giau siejasi su praktiniu matymu, ką ir kaip šiuolaikinėje konstitucinėje kultūroje tu-

rėtų daryti bendrieji teismai taikydami, taigi ir aiškindami, Konstituciją. Akivaizdu,

kad gyvoji Konstitucija tampa įsisąmonintu prioritetinės svarbos teisiniu instrumen-

tu, kuriuo reikia mokytis ir išmokti naudotis. Šie procesai vyksta kartu su kiekvieno

iš mūsų – teisėjų praktikų – teisinės sąmonės evoliucija, o gal ir revoliucija.


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA

2010 m. spalio 1–gruodžio 31 d.

Spalio 1–2 d. Skopjėje (Makedonija)

trys Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

tarptautinėje konferencijoje „Subsidiaru-

mo stiprinimas“, surengtoje Makedonijos

pirmininkavimo Europos Tarybos Minist-

rų Komitetui proga.

Spalio 4–5 d. Kijeve (Ukraina) Vene-

cijos komisijos ir Europos Tarybos Žmo-

gaus teisių generalinio direktorato delega-

cija dalyvavo diskusijose apie teisinės sis-

temos reformą.

Spalio 6 d. Vašingtone (JAV) Vene-

cijos komisijos atstovas dalyvavo Strate-

ginės JAV ir Gruzijos partnerystės komi-

sijos susitikime, kuriame JAV valstybės

sekretorė H. Clinton pareiškė, kad JAV

pritaria Venecijos komisijos rekomenda-

cijoms dėl Gruzijos „stabdžių ir atsvarų“

sistemos stiprinimo.

Spalio 15–16 d. Venecijoje (Italija)

vyko Venecijos komisijos 84-oji plenarinė

sesija. Joje nagrinėtos Gruzijos Konstitu-

cijos pataisos, Slovakijos valstybinės kal-

bos įstatymas, Turkijoje rengiamo kons-

titucinio referendumo problemos, Ukrai-

nos teisės aktai, susiję su teisės sistemos

reforma ir teisėjų statusu. Be to, patvirtin-

ta Venecijos komisijos nuomonė dėl Bul-

garijos įstatymo pataisų, susijusių su ne-

teisėtai įgyto turto konfi skavimu, ir nu-

spręsta nusiųsti ofi cialų laišką Kirgizijos

Respublikos prezidentui ir jame išreikš-

ti susirūpinimą dėl vietos valdžios insti-

tucijų sprendimo buvusius Konstitucinio

Teismo teisėjus patraukti baudžiamojon

atsakomybėn už priimtus sprendimus.

Spalio 21–23 d. Jerevane (Armėni-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyva-

vo Armėnijos Respublikos Konstitucijos

15-ųjų metinių proga surengtoje konfe-

rencijoje „Konstitucinių žmogaus teisių

apsauga Konstitucinio Teismo praktiko-

je atsižvelgiant į Europos Žmogaus Tei-

sių Teismo poziciją“.

Lapkričio 4–5 d. Dušanbėje (Ta-

džikistanas) Venecijos komisijos atsto-

vai dalyvavo Tadžikistano Respublikos

Konstitucinio Teismo įsteigimo 15-ųjų

me tinių proga surengtoje konferencijo-

je „Konstitucinės kontrolės institucijos

ir teisinės sistemos integracija“, kurią su-

rengė Tadžikistano Respublikos Kons-

titucinis Teismas, Vokietijos techninio

bendradarbiavimo asociacija ir Open So-

ciety Institute Assistance Foundation Ta-

džikistane.

Lapkričio 4–5 d. Lisabonoje (Portu-

galija) Venecijos komisijos vardu F. Palma

dalyvavo 2010 m. Lisabonos forume „Įsi-

tikinimų, sąžinės ir religijos laisvė“, jame

perskaitė pranešimą „Religijos laisvės pa-

žeidimai ir teisinės valstybės principas“.

Lapkričio 9–gruodžio 10 d. Kiši-

niove (Moldavija) Centrinės rinkimų ko-

misijos prašymu Venecijos komisijos pa-

skirtas ilgalaikis ekspertas padėjo ruoštis

2010 m. lapkričio 25 d. vykusiems prieš-

laikiniams parlamento rinkimams.

324324

Lapkričio 9 d. Jerevane (Armėnija)

Venecijos komisijos delegacija dalyvavo

apskritojo stalo diskusijose dėl Susirinki-

mų laisvės įstatymo pataisų.

Lapkričio 12 d. Baku (Azerbaidža-

nas) Venecijos komisijos atstovai daly-

vavo Azerbaidžano Respublikos Konsti-

tucijos 15-ųjų metinių proga surengtoje

konferencijoje „Konstituciniai žmogaus

teisių apsaugos mechanizmai“.

Lapkričio 18–19 d. Bečičyje (Juod-

kalnija) Europos saugumo ir bendradar-

biavimo organizacijos (ESBO) misija pa-

kvietė Venecijos komisijos narį L. Husey-

novą atstovauti šiai komisijai seminare ir

perskaityti pranešimą „Europos Tarybos

standartai nediskriminacijos srityje ir Eu-

ropos Žmogaus Teisių Teismo jurispru-

dencija“.

Lapkričio 18–19 d. Paryžiuje (Pran-

cūzija) vyko 7-asis nacionalinių Prancū-

zų kalbą vartojančių konstitucinių teis-

mų asociacijos (ACCPUF) atstovų semi-

naras tema „Konstitucinių teismų veiki-

mas rinkimų laikotarpiu“.

Lapkričio 18–20 d. Sankt Peterburge

(Rusija) Venecijos komisijos atstovai da-

lyvavo konferencijoje „Europos žmogaus

teisių konvencija ir pagrindinės žmogaus

teisės XXI amžiuje: praktika, problemos

ir įgyvendinimo perspektyvos“, sureng-

toje bendradarbiaujant su Teisės ir viešo-

sios politikos institutu ir Rusijos Federa-

cijos Konstituciniu Teismu.

Lapkričio 22–23 d. Taškente (Uzbe-

kistanas) vietos valdžios institucijų pra-

šymu ir bendradarbiaujant su Uzbekis-

tano Respublikos Aukščiausiojo Teismo

Tyrimų centru Venecijos komisija su-

rengė regioninę Kazachstano, Kirgizsta-

no, Tadžikistano, Turkmėnistano ir Uz-

bekistano teisėjų ir prokurorų bei dau-

gelio Europos šalių ekspertų konferenci-

ją, kurioje buvo dalijamasi mediacijos ir

kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų

srityje sukaupta patirtimi.

Lapkričio 25–26 d. Ankaroje (Tur-

kija) Venecijos komisijos delegacija patei-

kė nuomonę dėl įstatymų, įgyvendinančių

2010 m. rugsėjo 12 d. referendumu įvyk-

dytą konstitucinę reformą, paketo. De-

legacija susitiko su teisingumo ministru,

Kasacinio teismo atstovais, Konstitucinio

Teismo pirmininku, Valstybės Tarybos

pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku,

prokurorais ir Turkijos advokatų asociaci-

jos atstovais.

Lapkričio 26–27 d. Tokijuje (Japo-

nija) Venecijos komisijos atstovai daly-

vavo koliokviume „Pagrindinių žmogaus

teisių apsaugos funkcionavimas įvairiais

globalizuoto pasaulio lygmenimis – Eu-

ropos žmogaus teisių konvencija ir inte-

gruotos Europos konstituciniai teismai“

ir susitikimuose su Aukščiausiojo Teis-

mo atstovais bei užsienio reikalų minist-

ru.

Gruodžio 2 d. Briuselyje (Belgija)

Belgijos Konstitucinio Teismo pirminin-

kui M. Melchiorui buvo įteikta Liber ami-

corum.

Gruodžio 6–10 d. Meksike (Meksi-

ka) Venecijos komisijos atstovai dalyva-

vo Tarptautinės konstitucinės teisės aso-

ciacijos pasauliniame kongrese.

Gruodžio 10 d. Vienoje (Austrija)

Venecijos komisijos narys dalyvavo ESBO

surengtame seminare tikėjimo laisvės ir

religinių simbolių naudojimo tema.

Gruodžio 17–18 d. Venecijoje (Ita-

lija) vyko Venecijos komisijos 85-oji ple-

narinė sesija, kurioje buvo nagrinėti Ar-

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 325

mėnijos teisės aktai dėl susirinkimų lais-

vės bei sąžinės ir religijos laisvės, Norve-

gijos rinkimų įstatymo pataisos, Rusijos

Federacijos gynybos įstatymo pataisos,

Serbijos politinių partijų fi nansavimo

klausimai, Ukrainos rinkimų kodeksas,

priimti trys Venecijos komisijos praneši-

mai dėl individualaus kreipimosi į kons-

titucinius teismus, dėl Europos teisės

normų, susijusių su teismų ir teisėjų sis-

temos nepriklausomumu, ir dėl klastoji-

mo per rinkimus.

Parengė Jolita Urbonaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS PUBLIKACIJAS

Teisė, 2010, 77, p. 34–49: spaus-

dinamas Vilniaus universiteto Teisės

fakulteto Viešosios teisės katedros do-

cento Vaidoto V. Vaičaičio straipsnis

„Teisė į pensiją ir Konstitucinio Teismo

praktika“.

Autorius, analizuodamas Lietuvos

socialinio draudimo ir valstybinių pensi-

jų sistemas, atskleidžia, kad pirmoji grin-

džiama socialinio solidarumo principu, o

antroji – atlyginimo už nuopelnus vals-

tybei kriterijumi. Dėmesys atkreipiamas

į teisės į pensiją ir nuosavybės teisės san-

tykį. Autoriaus nuomone, toks santykis

yra tik netiesiogiai. Teigiama, kad socia-

linių išmokų dydis turėtų būti siejamas

visų pirma su lėšų, surenkamų į socialinio

draudimo fondą, dydžiu. Taip pat anali-

zuojama ekonomikos krizė kaip tam tikra

galima išimtis (force majeure) žmogaus

socialinių ir ekonominių teisių srityje.

Jurisprudencija, 2010, 2 (120),

p. 23–52: spausdinamas Mykolo Rome-

rio universiteto Teisės fakulteto Kons-

titucinės teisės katedros profesoriaus

Egidijaus Jarašiūno straipsnis „Apie

pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę“.

Straipsnyje nagrinėjamos XVIII a.

pabaigos rašytinės konstitucijos (1787 m.

JAV, 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos, taip pat

Prancūzijos), žyminčios konstitucionaliz-

mo eros pradžią. Pasak autoriaus, tai vadi-

namojo pirmojo konstitucijų raidos etapo

(pirmosios bangos) konstitucijos, padė-

jusios pamatus tolesniam konstituciona-

lizmo įtvirtinimui pasaulyje. Pabrėžiama,

kad šiose konstitucijose įtvirtintas valdžių

padalijimo, asmens teisinio statuso mode-

lis tapo pavyzdžiu konstitucinės demokra-

tijos siekiančioms šalims. Kiekviena iš šių

konstitucijų, nepaisant visų bendrumų,

yra originali teisinio reguliavimo sistema.

Kiekvienos jų likimas specifi nis. 1787 m.

JAV Konstitucija galioja iki šiol ir daro

tiesioginę įtaką pasaulinei konstituciona-

lizmo praktikai, o 1791 m. Lenkijos ir Lie-

tuvos bei Prancūzijos konstitucijos galiojo

trumpai, jų įtaka šiuolaikiniam konstitu-

ciniam procesui netiesioginė – kaip istori-

nio pavyzdžio arba reiškiasi per jų poveikį

patyrusį vėlesnį konstitucinį reguliavi-

mą. Autoriaus nuomone, 1787 m. JAV ir

1791 m. Prancūzijos konstitucijų povei-

kis visuotinis, o 1791 m. Lenkijos ir Lietu-

vos valstybės Valdymo įstatymo reikšmė

daugiau regioninė. Lygindamas pirmuo-

sius konstitucinius aktus su šiuolaikinė-

mis konstitucijomis autorius pažymi, kad

nuo XVIII a. konstitucijos samprata liko ta

pati (tiksliau sakant, ji tapo dar aiškesnė):

konstitucija – aukščiausios galios aktas,

ribojantis valdžią ir saugantis asmens tei-

ses. Straipsnyje teigiama, kad pirmosiose

konstitucijose randama daugiau moder-

nių konstitucijų institutų arba jų užuo-

mazgų. Pirmosios konstitucijos – vertinga

patirtis, į kurią pravartu nuolatos atsigręž-

ti konstitucinės demokratijos keliu nese-

niai pasukusioms šalims.


p. 53–68: spausdinamas Mykolo Rome-

rio universiteto Teisės fakulteto Kons-

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 327

titucinės teisės katedros profesoriaus

Gedimino Mesonio straipsnis „Konsti-

tucinis paprotys konstitucijos interpre-

tavimo procese“.

Autorius analizuoja konstitucinės

justicijos institucijos galimybę atsižvelg-

ti į konstitucinių papročių (konvencijų)

turinį. Konstatuojama, kad konstituci-

niai papročiai (konvencijos), kaip lex non

scripta forma, yra nuolatinis moksli-

nės doktrinos pažinimo objektas. Šioje

dokt rinoje konstitucinių papročių (kon-

vencijų) problematika atskleista gana

prieštaringai.

Autorius pabrėžia, kad konstituci-

nių papročių (konvencijų) formavimasis

sociume yra sudėtingas procesas, vyks-

tantis konstitucinių teisinių santykių sub-

jektų ilgalaikėje bendravimo praktikoje.

Konstitucinio papročio konvencinis po-

būdis reiškia, kad konstitucinių teisinių

santykių subjektų pasirinktą elgesio mo-

delį lėmė ne vienašališkas sprendimas, o

tai, kad jis atsirado susitarimo (pacta) pa-

grindu. Nekonvencialaus pobūdžio kons-

titucinių teisinių santykių subjektų elgesio

modeliai dėl savo prigimties negali būti il-

gaamžiai. Elgesio precedento konvencinis

pobūdis, pasak autoriaus, gali lemti jo tai-

kymo ilgaamžiškumą, pasikartojimo tiki-

mybę. Publikacijoje pabrėžiama, kad tik

susitarimų pagrindu besikartojanti kons-

titucinių teisinių santykių praktika yra

prielaida formuotis konstituciniams pa-

pročiams (konvencijoms).

Straipsnyje konstatuojama, kad ofi -

cialiam konstitucijos interpretatoriui –

konstitucinės justicijos institucijai yra

prasminga matyti ir nusistovėjusią kons-

titucinių teisinių santykių subjektų prak-

tiką, kuri mokslinėje doktrinoje gali būti

vadinama konstituciniais papročiais

(konvencijomis). Konstitucinių teisinių

santykių praktika, tie konstituciniai pa-

pročiai (konvencijos) gali turėti įtakos in-

terpretuojant konstituciją. Teigiant, kad

lex non scripta gali daryti įtaką konsti-

tucinės justicijos institucijos sprendimų

turiniui, pabrėžiama, kad įtaka gali būti

tik netiesioginė. Tai pasireiškia tuo, kad

konstitucinis paprotys (konvencija) ofi -

cialiam interpretatoriui daro įtaką vien

savo egzistavimu. Svarbi jau vien ta aplin-

kybė, kad ofi cialus interpretatorius žino,

kad tie santykiai jau kuris laikas „regu-

liuojami“ lex non scripta reguliatoriaus ir

kad yra opinio necessitatis, kuri yra tvirtai

už tai, kad toks elgesio modelis yra pri-

imtinas. Straipsnyje konstatuojama, kad

konstitucinės justicijos institucijai tenka

užduotis vertinti tos lex non scripta gali-

mybę virsti integralia ofi cialiosios kons-

titucinės doktrinos dalimi.


p. 93–119: spausdinamas Mykolo Ro-

merio universiteto Teisės fakulteto

Kons titucinės teisės katedros profeso-

riaus Vytauto Sinkevičiaus straipsnis

„Teisėjo atleidimas iš pareigų: konsti-

tucinės doktrinos teoriniai ir prakti-

niai aspektai“.

Straipsnyje analizuojama konstituci-

nė teisėjų atleidimo iš pareigų pasibaigus

įgaliojimų laikui doktrina. Aptariamos

teismų ir teisėjų nepriklausomumo ga-

rantijos. Viena iš jų yra teisėjų įgaliojimų

trukmės neliečiamumo garantija. Konsti-

tucija neįtvirtina asmens, kuris apylinkės

teismo teisėju pirmą kartą buvo paskir-

tas penkeriems metams, teisės būti pa-

skirtam teisėju iki 65 metų. Nagrinėjama

328328

apylinkės teismo teisėjos atleidimo iš par-

eigų pasibaigus penkerių metų kadencijai

byla. Analizuojami įvairių grandžių teis-

mų – Lietuvos apeliacinio teismo, Lietu-

vos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio

Teismo – sprendimai šioje byloje.


p. 121–157: spausdinamas Mykolo

Ro merio universiteto Teisės fakulte-

to Konstitucinės teisės katedros lekto-

riaus Algimanto Šindeikio straipsnis

„Saviraiškos laisvė v. asmens garbė ir

orumas: ar konstitucinga Lietuvos teis-

mų praktika?“

Autorius siekia identifi kuoti savi-

raiškos laisvės bei asmens garbės ir oru-

mo kolizijų balansavimo ir sprendimo

testus Lietuvos teismų praktikoje ir įver-

tinti, ar naujausi balansavimo ir kolizijų

sprendimo testai atitinka Lietuvos Res-

publikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvenci-

ją bei Europos Žmogaus Teisių Teismo

praktiką. Publikacijoje nagrinėjama, ar

Lietuvos bendrosios kompetencijos teis-

mai tinkamai atlieka dviejų lygiaverčių

konstitucinių vertybių – saviraiškos lais-

vės bei asmens garbės ir orumo kolizijų

balansavimą. Aptariami Lietuvos teismų

minėtos kolizijos sprendimo testai, ver-

tinama, ar Lietuvos teismai, spręsdami

saviraiškos laisvės bei garbės ir orumo

kolizijas, tinkamai apriboja savo diskreci-

ją ir, plačiai atskleidę susidūrusias kons-

titucines ir konvencines vertybes, ad hoc

tinkamai balansuoja jas prieš priimdami

teismo sprendimą.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


Spalio 21–23 d.,

Jerevanas (Armėnija)

Konstitucinio Teismo teisėjas Ar-

manas Abramavičius dalyvavo konfe-

rencijoje „Žmogaus teisių gynimas ir ap-

sauga konstitucinėje justicijoje atsižvel-

giant į Europos Žmogaus Teisių Teismo

argumentaciją“, skirtoje Armėnijos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įsteigimo

15-osioms metinėms, joje perskaitė pra-

nešimą „Konstitucinių teismų individua-

laus konstitucinio skundo pagrindu pri-

imtų sprendimų įgyvendinimo ypatybės

ir problemos“.

Lapkričio 3–5 d.,

Dušanbė (Tadžikistanas)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas dalyvavo tarptautinė-

je konferencijoje, skirtoje Tadžikistano

Respublikos Konstitucinio Teismo įstei-

gimo 15-osioms metinėms, joje perskaitė

pranešimą „Konstitucinės kontrolės Lie-

tuvos Respublikos Konstituciniame Teis-

me iniciatyvos teisė: dabartis ir perspek-

tyvos“.

Lapkričio 18–20 d.,

Sankt Peterburgas (Rusija)

Konstitucinio Teismo teisėja Toma

Birmontienė dalyvavo 13-ajame konsti-

tucinio teisingumo forume. Ji perskaitė

pranešimą apie Europos Žmogaus Teisių

Teismo ir Lietuvos Respublikos Konsti-

tucinio Teismo jurisprudencijų sandūrą.

Konferencijos rengėjai – Rusijos Fe-

deracijos Konstitucinis Teismas ir Euro-

pos Tarybos komisija „Demokratija per

teisę“ (Venecijos komisija).

Lapkričio 24 d.,

Vilnius

Konstituciniame Teisme lankėsi Eu-

ropos komisijos kovai su rasizmu ir ne-

tolerancija (ECRI), atliekančios žmo-

gaus teisių stebėseną, ekspertai. Svečius

pri ėmė ir į jų klausimus apie Konstituci-

nio Teismo nutarimų įgyvendinimą atsa-

kė Teisės departamento direktorius Kęs-

tutis Jankauskas ir teisėjo padėjėja Rūta

Macijauskaitė.

Gruodžio 2–3 d.,

Varšuva (Lenkija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas ir teisėjas Zenonas

Namavičius dalyvavo renginiuose, skir-

tuose kadenciją baigiančiam Lenkijos

Respublikos Konstitucinio Tribunolo pir-

mininkui Bohdanui Zdziennickiui pa-

gerbti.

Gruodžio 6–7 d.,

Tryras (Vokietija)

Konstitucinio Teismo Teisės depar-

tamento teisėjo padėjėja Jolita Urbonaitė

dalyvavo Europos teisės akademijos su-

rengtame seminare „Europos Sąjungos

teisė ir lygiateisiškumo principo įgyven-

dinimo praktiniai aspektai“.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Compilation of case law on the equality of treatment between women and men and

on non-discrimination in the European Union / European Commission. – 3rd edi-

tion. – Luxembourg: Publications Offi ce of the European Union, 2010. – 620 p. –

ISBN 978-92-79-14247-5.

2. Constitutional Courts and Democratic Values. A European Perspective / Vic-

tor Ferreres Comella. – London: Yale University Press, 2009. – ISBN 978-0-300-

14867-1.

3. European Constitutional Law Review. – Th e Hague: T. M. C. Asser Press, 2005. –

ISSN 1574-0196.

2010. – Vol. 6, Issue 2. – P. 171–333.

4. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University

Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640.

2010. – Vol. 8, No. 2. – P. 157–322.

5. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch,

1994–. – ISSN 0928-964X.

2010. – Vol. 17, No. 1. – 133 p.

6. Konstitucija Respubliki Kazachstan: naučno-praktičeskij kommentarij. – Alma-

ty: Raritet, 2010. – 399 p. – ISBN 978-601-250-086-8.

7. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai: monografi ja / Gediminas

Mesonis. – Vilnius: VĮ registrų centras, 2010. – 293 p. – ISBN 978-9955-30-083-0.

8. Konstituciniai ekonominės laisvės pagrindai ir kitos konstitucinės jurispruden-

cijos problemos: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respub-

likos Konstitucinio Tribunolo teisėjų XIV konferencijos medžiaga. 2010 m. bir-

želio 15–18 d., Klaipėda. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,

2010. – ISBN 978-9955-688-11-2.

9. Konstitucionnyj Sud Respubliki Tadžikistan: 15 let stanovlenija i razvitija / Kons-

titucionnyj Sud Respubliki Tadžikistan. – Dušanbe: ER-graf, 2010. – 113 p.

10. Konstitucionnyj Sud Rossijskoi Federacii: Postanovlenija. Opredelenija. 2009 /

Sost. i otvet. red. T. G. Morščiakova. – Moskva: Novyj Jurist, 2010.–751 p. – ISBN

978-5-91768-107-8.

11. Konstitucionnoe pravosudie: vestnik Konferencii organov konstitucionnogo

kontrolja stran molodoj demokratii. – Erevan: Centr konstitucionnogo prava

Respubliki Armenija. – ISSN 1829-0125.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 331

2010. – Vyp. 2(48). – 163 p.

2010. – Vyp. 3(49). – 215 p.

Konstitucionnaja jurisprudencija i razvitije demokratii v Litve / Kęstutis La-

pinskas. – P. 142–155.

12. Księga XXV-lecia Trybunału Konstytucyjnego / Ewolucja funkcji i zadań Trybu-

nału Konstytucyjnego – założenia a ich praktyczna realizacja. – Warszawa: Biuro

Trybunału Konstytucyjnego, 2010. – 437 p. – ISBN 83-87515-56-6.

13. La defenca de los derechos fundamentales: Tribunal Constitutional y Poder Ju-

dicial: Actas de las XV Jornados de la Asociacion de Letrados del Tribunal Cons-

titucional / Tribunal Constitucional. – Madrid, 2010. – 516 p. – (Cuadernos y

debates; 203). – ISBN 84-259-1277-6.

14. Law of Human Rights / R. Clayton. – Oxford University Press, 2009. – 770 p. –

ISBN 978-0199-26-357-8.

15. Les nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel.– Paris:

Dalloz.– ISSN 1255-2177. – UDK: 342.565.

2010. – No. 29. – 291 p. – ISBN 978-2-247-10307-2.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ofi cialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatos: 1993–2009 / Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. – Vilnius:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010. – 1107 p. – ISBN 978-9955-

688-10-5.

17. Meždunarodnaja naučno-praktičeskaja konferencija „Konstitucija – osnova de-

mokratičeskogo razvitija gosudarstva“, Astana, 27–28 avgusta 2010 g.; 15 let Kons-

titucii Respubliki Kazachstan [Elektroninis išteklius]. – Аstana, 2010. – 1 DVD.

18. Rešenija i opredelenija na Konstitucionija Sed na Republika Bulgarija. 2009. –

Sofi ja: Marin Drinov, 2010.– 389 p. – ISSN 1313-8626. – UDK: 342.565.

19. Revue française de Droit constitutionnel. – Paris: Presses Universitaires de Fran-

ce, 1997–. – ISSN 1151-2385.

2010. – No. 83. – P. 448–672. – ISBN 978-2-13-058039-3.

20. Rulings and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania /

Constitutional Court of the Republic of Lithuania – Vilnius, 1994–. – ISSN 1392-

415X.

34: From 1 January 2010 to 30 June 2010. – 2010. – 632 p.

21. Sbornik postanovlenij Konstitucionnogo Soveta Respubliki Kazachstan / Konsti-

tucionnyj Sovet Respubliki Kazachstan. – Astana, 2010. – 525 p. – ISBN 978-601-

06-0755-2.

22. Sbornik rešenij Konstitucionnogo Suda Respubliki Tadžikistan: 1996–2009 /

Konstitucionnyj Sud Respubliki Tadžikistan. – Dušanbe: ER-graf, 2010. – 348 p.

23. Teoretičeskie i praktičeskie aspekty, sviazannye s individual’noj konstitucionnoj

žaloboj v Evropejskoj modeli konstitucionnogo pravosudija: Sbornik materialov

meždunarodnoj naučno-praktičeskoj konferencii (13–14 maja 2010 g.) / Konsti-

tucionnyj Sud Respubliki Belarus’. – Minsk, 2010. – 176 p.

332332

24. Th e Judge as Political Th eorist: Contemporary Constitututional Review / David

Robertson. – Princeton; Oxford: Princeton University Press, 2010. – X + 420 p. –

ISBN 978-0-691-14404-7.

25. Verfassungsentwicklung in Litauen und Polen im Kontext der Europäisie-

rung / hrsg. Egidijus Šileikis. – Vilnius: LMPA, 2010. – 287 p. – (Development

of Public Law = Viešosios teisės raida = Entwicklungen im off entlichen Recht; 1,

ISSN 2029-6134).

Fünfzehn Jahre der Verfassung Litauens und neue Rechtsprechung des litauischen

Verfassungsgerichts=Penkiolika Lietuvos Konstitucijos metų ir nauja Lietuvos

Konstitucinio Teismo jurisprudencija / Egidijus Šileikis. P. 11–38.

26. Vestnik Konstitucionnogo Soveta Respubliki Kazachstan. – Almaty; Аstana:

ОFPPI „Interligal“, 2003–.

2010. – Vyp. 17. – 99 p.

27. Weak Courts, Strong Rights: Judicial Review and Social Welfare Rights in Com-

parative Constitutional Law / Mark Tushnet. – Princeton; Oxford: Princeton

University Press, 2008. – XVI, 272 p. – ISBN 978-0-691-14320-0.

Parengė Vilija Jarulaitienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 4 (20)

2010 SPALIS–GRUODIS

Kalbos redaktorės Rima Mekaitė, Dangirutė Giedraitytė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2011 02 17. 41,75 sp. l.

Tiražas 150 egz. Užsakymas 12723.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4 (20)








PRANEŠIMAI





KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

10

◆

S

PA

LIS

–G

RU

OD

IS


2010ISSN 1822-4520

Documents

2010 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ · 2015. 3. 9. · 2010 SPALIS–GRUODIS Nr. 4 (20) SPALIS–GRUODIS ISSN 1822-4520 2010. KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA LIETUVOS