Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2011m. lapkritis, Nr. 3

Jaunųjų talentų atradėjas

Jau senokai mokytojai atšventė savo profesinę šventę, o mes tik po jos sužinojome, kad

šiemet garbingas Kauno rajono Metų mokytojo titulas atiteko mūsų mylimam ir gerbiamam

chemijos mokytojui Valdui JARUŠEVIČIUI, kuris noriai sutiko atsakyti į keletą mūsų klausimų.

– Kaip reagavote išgirdęs apie šį apdovanojimą? – Jeigu kalbate cheminiais terminais – katalitiškai (aktyviai), o jeigu rimtai – tai jau nebe

pirmas Metų mokytojo vardas. 2002, 2003, 2010 metais mokinių bendruomenė išrinko mokyklos

Metų mokytoju, 2002 m.

Lietuvos geriausi abiturientai

išrinko ,,Geriausiu metų

mokytoju, kurio nepamiršta

mokiniai“. Visus titulus vertinu,

visi jie man svarbūs, o ypač tie,

kurie suteikti atsižvelgiant į

mokinių nuomonę. Tai tarsi

rodo, kad esi teisingame kelyje.

Šių metų apdovanojime įrašyta:

,,Už jaunųjų talentų atradimą ir

puikius ugdytinių pasiekimus.“

Tų pasiekimų tikrai yra nemažai:

apie penkiolika prizininkų

Lietuvos jaunųjų chemikų

olimpiadose, du akademiko J.

Janickio respublikinio chemijos konkurso nugalėtojai, kitų konkursų dalyviai ir prizininkai . Tokie

mūsų gimnazijos mokinių pasiekimai chemijos srityje. Šie laimėjimai atsirado ne tik mano, bet ir

mano kolegų dėka, todėl nuoširdžiai dėkoju visai gimnazijos bendruomenei už darbo įvertinimą.

– Kam pirmiausia pasigyrėte?

– Nežinau, ar žodis „pasigyrėte“ čia būtų tinkamas, bet pirmiausia pasakiau žmonai, o toliau

– patys suprantate... Taip pat apdovanojimo ženklus parodžiau savo tėvams. Kaip ir visų tėvai, jie

nuoširdžiai džiaugėsi.

– Ar pasikeitė Jūsų požiūris į darbą gavus šį apdovanojimą?

– Nemanau. Aš visada stengiausi dirbti sąžiningai, taip ir tebedirbu. Kaip pavyksta, spręskite

patys.

– Galbūt tapsite švelnesnis ir atlaidesnis savo mokiniams?

– Aš tik stengiuosi būti teisingas ir objektyvus. Visi turime savo pareigas, kurias privalome

vykdyti atsakingai ir sąžiningai.

– Palyginkite mūsų ir Jėzuitų gimnazijos mokinius.

– Nežinau, ar tai bus objektyvu. Jėzuituose aš dirbu tik su dviem grupėmis ir A lygiu, todėl

pažįstu nedaug šios gimnazijos mokinių, tačiau tie, kurie ateina, labai nori tobulėti, aktyviai dirba

klasėje, puikiai lanko pamokas, yra draugiški ir geranoriški. Nukelta į 2 puslapį

Juliaus Aleknos nuotrauka

2

Kartais pravartu leisti protui

paatostogauti Prieš pat rudens atostogas, spalio 27 d., mes, III

gimnazinių klasių mokiniai, su kuratore Inga išvykome į Vilnių. Kelionė turėjo būti labai įdomi, nes buvo suplanuotas seminaras su aktoriumi Andriumi Žebrausku.

Atvykome į jaukią salę, kur mūsų jau laukė labai charizmatiškas, linksmas ir energingas aktorius. Jis pasakė, kad galime dviem valandoms visiškai išjungti protą, nes čia galvoti nieko nereikės, ir duoti laisvę kūno kalbai. Iš pradžių tai visiems atrodė juokinga ir neįmanoma. Andrius Žebrauskas mokė mus įveikti auditorijos baimę, nebijoti improvizuoti ir mokėti pasijuokti iš savo nesėkmių. Mes žaidėme įvairius žaidimus, dainavome, šokome, bendravome ir iš tikrųjų pasijutome taip, tarsi mūsų protas, gėda ir viskas, kas mus nuolat stabdo padaryti ką nors beprotiška, būtų išėję trumpų atostogų. Nereikėjo bijoti, kad kažką gali pasakyti ar padaryti blogai, nes pamiršome visas taisykles ir normas. Seminaro pabaigoje supratome, kad savo baimes įveikti visai nesunku – tereikia į tai pažvelgti iš šalies.

Po seminaro dar aplankėme „Ozo“ prekybos centre surengtą parodą „Leonardo da Vinči išradimai“, kur pamatėme daugybę neįtikėtinų dalykų – parašiutą, tanką ir kt. Išties apstulbino šio genialaus žmogaus talentai ir sugebėjimai.

Namo grįžome kupini geriausių emocijų bei įspūdžių. Buvome visiškai išsikrovę ir pavargę, bet su plačiomis šypsenomis veiduose ir kitokiu požiūriu į save bei kitus.

Roberta Poškaitė, 3 gC Ingos Švedienės nuotrauka

Atkelta iš 1 puslapio

Jaunųjų talentų atradėjas

– Ar neatsirado papildomai norinčių pas Jus mokytis vaikų, manančių, kad išmoks chemiją nesimokydami – pas super mokytoją?

– Aš visada sakiau, kad išmokyti chemijos negaliu, tai turite padaryti jūs patys, aš galiu tik paaiškinti, parodyti, pailiustruoti, nupiešti, išspręsti, dar ir dar kartą paaiškinti. Kažkada šį dalyką teko išmokti man, o dabar – jums.

– Ką patartumėte mokiniams, kurie norėtų mokytis chemijos, bet nedrįsta?

– Nebijoti ir mokytis. – Kaip siūlytumėte mokiniams efektyviai atsipalaiduoti

nuo mokslų? Kaip pats atgaunate jėgas po darbo savaitės? – Patarčiau kaitalioti veiklos rūšis. Aš su šeima

savaitgaliais važiuoju į sodybą, ten dirbu įvairius fizinius darbus: kasu žemę daržui, auginame daržoves, braškes, šilauoges, vynuoges, svarainius, keliolika rūšių prieskoninių augalų, prižiūrime sodą, šiltnamį. Vasarą keliauju: būtinai nors viena nauja upe, baidarėmis, daug fotografuoju, dar važiuoju į tėviškę – ten labai graži gamta ir šiaip miela širdžiai... Kai turiu laiko, perskaitau kokią knygą, atidžiai seku mokslo naujienas.

– Ar žiūrite ir tyrinėjate maisto gaminių etiketes? – Retai. Kai kuriuos produktus aš jau seniai išmečiau iš

raciono, bet kartais suvalgau kokių nors nesveikų bulvių traškučių, svarbu tik, kad ne per dažnai tai darytum.

– Papasakokite įsimintiną, smagų įvykį , susijusį su chemija.

– Tikrai įsimintina mano gyvenime tai , kad, baigęs Birštono vidurinę mokyklą, stojau į aviacijos mokyklą, o kažkaip tapau chemijos mokytoju. Vėliau supratau, kad mažų atsitiktinumų, smulkmenų virtinė gali nulemti visą gyvenimą. Tačiau tai ilga istorija, gal kada vėliau...

O įsimintiniausias įvykis, susijęs su chemija (turbūt galvojate apie sprogimus, kurių irgi būta), nutiko dar tebedirbant Kulautuvos vidurinėje mokykloje. Visus metus vienoje klasėje mokėsi tik du mokiniai. Atsimenu ir jų pavardes – Šiuša ir Riekevičius. Riekevičius aktyviai sportavo, dažnai išvykdavo į varžybas, tuomet Šiuša sugalvodavo susirgti. Pamokos kaip ir nelikdavo, nes nėra visų mokinių klasėje, bet pamoką vesti vis tiek reikėjo, nes mokamas atlyginimas. Įsivaizduokite, kaip atrodė chemijos pamokos tuščiame kabinete.

– Ačiū už nuoširdžius ir linksmus atsakymus. Tikime,

kad šis apdovanojimas tikrai ne paskutinis. Sėkmės Jums.

Miglė Dlugaborskytė, 3gc

3

„Mokslų fiesta“ Spalio 28 d. visus atėjusius į mokyklą pirmame aukšte pasitiko trys žavios besišypsančios merginos, kurios dalijo

programėles. Ir mokinių, ir mokytojų žvilgsniai buvo smalsūs, o vos į rankas paėmę programėles suprato – mūsų mokykloje vėl rengiama „Mokslų fiesta“! Vadinasi, vėl bus daugybė įdomių pamokų ir pertraukų – paskaitos, bandymai, mikroskopai...

Per antrą pamoką 6c ir 8c klasių mokiniai susirinko aktų salėje, kur klausėsi A. Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto doktoranto P. Muliarčiko paskaitos „Įdomioji entomologija“. Pranešėjas mokiniams papasakojo apie įvairius vabzdžius. Iš pradžių visi muistėsi ir nerimo savo vietose, tačiau vos tik doktorantas pradėjo pasakoti ir rodyti skaidres su įvairiomis vabalų ir drugių nuotraukomis, visi nutilo ir pradėjo įdėmiai klausytis.

Po antros pamokos aplink Aistę Banaitytę, Aistę Klimavičiūtę, Birutę Endziulytę, Moniką Cicėnaitę ir Eglę Petkutę pirmame aukšte susirinko daug pradinukų ir jų mokytojų. Pasirodo, merginos rodė mažiesiems įvairius bandymus, pavyzdžiui, kaip pradurti balioną, kad šis nesprogtų. Vėliau ir patys vaikai galėjo tai išmėginti. Trečiame aukšte vyko filmo „Kosminis laivas – Žemė“ peržiūra. Čia sukiojosi chemijos mokytojas Valdas Jaruševičius, fizikas Rimvydas Miknevičius, vyresnieji mokiniai.

Per trečią pamoką į aktų salę susirinko visi IV gimnazinių klasių mokiniai. Jie klausėsi Lietuvos astronomų sąjungos narės D. Krivickienės paskaitos „Potencialios grėsmės Žemei tikimybė“. Dabar abiturientai jau žino, jog mėnulyje yra „statinių“, panašių į Egipto piramides, kad mėnulis turi 4 fazes, o tarp visiškos pilnaties ir jaunaties būna raudonas, žino, kad gyvybė Žemėje atsirado po to, kai į ją atsitrenkė asteroidas. Dvyliktokai sakė, jog paskaita jiems labai patiko, nors kalbėtoja buvo ne pati geriausia, tačiau dauguma jų sugebėjo sutelkti dėmesį ir klausytis.

Nuskambėjus skambučiui iš trečiosios pamokos, mokyklos vyriausieji, išėję iš aktų salės, pamatė trečiame

aukšte daug stalų, ant kurių stovėjo 10 mikroskopų. Nemažas būrys mokinių ir keletas mokytojų stebėjo ląsteles, bandė įžvelgti ką nors nepaprasto. Matyt, įžvelgė, nes tyrinėtojų veidus puošė šypsenos, skambėjo nustebę ir laimingi jų balsai.

Per ketvirtą pamoką nebuvo jokios paskaitos, tačiau po pamokos trečio aukšto fojė vyko nuotraukų „Geometrija gamtoje“ peržiūra. Prie multimedijos susirinko nemažai susidomėjusių, kurie grožėjosi rodomais vaizdais.

Nuskambėjus skambučiui į pamoką, visi vienuoliktokai, kurie mokosi biologiją, susirinko aktų salėje, kur juos pasitiko VDU studentų grupė „Modusas“. Čia išvydome prietaisą, kuriuo galima nustatyti telefono skleidžiamas radijo bangas tiek ramybės metu, tiek skambinant. Studentai parodė, kaip lengvai galima nustatyti, kokio rūgštingumo yra Coca-Cola (gerdami Coca-Cola geriate lygiai tokią pačią rūgštį kaip actas. Taigi, kai kitą kartą norėsite ko nors panašaus į Coca-Cola, į stiklinę įsipilkite acto ). Taip pat studentai parodė, kaip sukuriamas holivudinių filmų kraujo įspūdis. Vienuoliktokai galėjo pažaisti su skystu azotu (tikrai keistas jausmas, kai jį pylė ant rankų. Atrodo, kad turėtume jausti kažką panašaus į vandenį, tačiau į rankų odą atsimuša tik miniatiūriniai ledo gabalėliai). Po paskaitos prie studentų susidarė ilga eilė norinčių išsitirti savo kraujo grupę ar išmatuoti telefono skleidžiamas radijo bangas.

Tuo pačiu metu 305 kabinete vyko VDU botanikos sodo edukologės J. Dabrilaitės paskaita apie NSO (Natural Scientiae Omnibus – gamtos mokslai visiems). Lektorė septintokams paaiškino, kaip galima vaikščioti ant vandens (pasirodo, tai tikrai įmanoma ir yra visai lengva). Jei patys norėsite tai išbandyti, jums tereikės šlapią krakmolą paskleisti ant vandens telkinio ir drąsiai lipti, tikrai nenuskęsite.

Per šeštą pamoką aktų salėje vyko popietė „Mokslų kavinė“, kur mokiniai su kvietimais turėjo pasiskirstyti į grupes ir atlikti tam tikras užduotis. Jiems reikėjo ištraukti leduką iš stiklinės naudojant tik siūlą su druska, vandens pripiltą balioną palaikyti virš ugnies minutę laiko, kad tas nesusprogtų, ir pan. Po rungčių laimėjusi grupelė buvo apdovanota, o visi dalyviai ir žiūrovai galėjo pasivaišinti sausainiais ir arbata.

Nukelta į 4 puslapį Benitos Barkevičiūtės nuotrauka

4

Atkelta iš 3 puslapio

„Mokslų fiesta“ Po šventės pakalbinome biologijos mokytoją Ireną

Gronskienę. – Kiek metų mūsų mokykloje vyksta „Mokslų fiesta“?

– Jau trečius metus. – Kaip gimė šio renginio idėja? – Kadangi respublikoje vyksta „Tyrėjų naktys“, o

organizatoriai kviečia mokytojus su grupelėmis mokinių pasižiūrėti, aš pamaniau, kad būtų smagu kažką panašaus surengti ir mūsų mokykloje, kad daugiau mokinių pamatytų tokius nuostabius gamtos reiškinius.

– Kas pasikeitė nuo pirmosios „Mokslų fiestos“?

– Pirmoje „Mokslų fiestoje“

mes buvome tik dalyviai, o štai dabar viską rengiame patys, į mokyklą kviečiame studentus bei dėstytojus iš universitetų.

– Kas Jums padeda organizuoti šį renginį? Nejaugi viską darote viena?

– Žinoma, kad ne viena, prisideda ir kiti tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojai, tačiau pagrindinės organizatorės esame Loreta Banaitienė ir aš.

– Ar labai daug laiko atima organizavimas? – Taip, labai daug. – Kaip manote, ar pavyko šių metų „Mokslų fiesta“?

Kokie Jūsų įspūdžiai? – Manau, kad pavyko, nes mokiniai sakė, jog jiems buvo

labai įdomu, o tai juk svarbiausia. O įspūdžiai... Man labai patiko, kad nereikėjo moksleivių prašyti, kad klausytų ar žiūrėtų, – jie viską darė labai supratingai. Buvo tikrai labai smagu stebėti mokinius. Džiaugiuosi, kad šį kartą galėjau būti tik dalyvė, o ne mokinių tramdytoja .

– Dėkojame Jums už nuoširdų norą sudominti mus mokslo pasauliu ir laukiame ketvirtosios „Mokslų fiestos“.

Benita Barkevičiūtė, 3gc

Autorės nuotrauka

Kai širdys trokšta meno

Viena iš gražiausių ir įspūdingiausių meno rūšių yra skulptūra. Kaip jau tikriausiai pastebėjote, mūsų gimnazijos ketvirtajame aukšte puikuojasi nuostabių skulptorės, daugybės tarptautinių konkursų dalyvės Virginijos Babušytės-Venckūnienės darbų nuotraukos. Taigi, nieko nelaukdami skubame į šios parodos pristatymą, vykusį lapkričio 10-ąją.

Pasirodo, jog tie „dideli” žmonės visai nėra išdidūs. Gimnazijoje apsilankiusi skulptorė – labai šiltas, paprastas ir nuoširdus žmogus. Paklausta, kiek Lietuvoje yra skulptorių moterų, ji atsakė, jog vos keturios.

Pasidarė įdomu, kaip Virginija nusprendė tapti skulptore, juk tai nėra moteriškas darbas. Ji pasakojo, kad jos tėvas domėjosi menu, todėl ir jai tai nebuvo svetima. Pamatę, kad dukra turi menininkės gyslelę, tėvai nusprendė leisti į dailės mokyklą. Taip ir prasidėjo prasmingas ir įdomus jos gyvenimo kelias.

Moteris teigė, jog viskas prasideda nuo idėjos. Pradėjus darbą, laukia ilgas ir sunkus kelias. Visas procesas trunka apie mėnesį. Dirbama žiūrint į mažą eskizą.

Ponia Virginija apkeliavusi daug pasaulio, turi įvairiausios patirties, tad jos darbai sukurti su didele meile ir kruopštumu. Kiekvienas darbas turi savą istoriją. Skulptorė dirba su įvairiomis medžiagomis – bronza, aliuminiu.

Susidomėję klausėmės menininkės pasakojimo. Susipažinus su skulptore, jos darbai tapo dar įdomesni.

Ieva Mocevičiūtė, 1gd Nuotrauka iš asmeninio albumo

5

Šeštadienis kitaip

Kai visi ilsėjosi po darbingos ir įtemptos savaitės, mes – gimnazijos trečiokai ir ketvirtokai – šeštadienį, spalio 15 dieną, lankėmės Mykolo Romerio universitete Vilniuje. Būrelį besidominčių teise lydėjo gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys. Universitete buvo pristatyta Jaunojo teisininko akademija – kursas paskaitų, kuris bus skaitomas universitete visus mokslo metus. Būsimi teisininkai iš visos Lietuvos ar tik prijaučiantys šiam dalykui turės galimybę susipažinti su atskiromis teisės šakomis, darbo metodais bei problemomis.

Paskaitų temos mums pasirodė labai patrauklios – konstitucinė teisė, teisės teorija, baudžiamoji teisė, Europos Sąjungos teisė, civilinė teisė, administracinė teisė, tarptautinė teisė, kriminalistika, darbo teisė, Lietuvos teisėsaugos institucijos ir kriminologija. O pirmoji paskaita – teisės teorija, nors ir atrodė, kad galbūt bus sausa ir nuobodoka, sužavėjo mus visus. Jaunas universiteto doktorantas Juozas Valčiukas ne tik sugebėjo sudominti teisės normų ir principų problematika, bet ir paskatino visus mokytis kuo daugiau užsienio kalbų. Didelį įspūdį paliko ir pats universitetas – naujas, modernus, erdvus. Taigi, Jaunojo teisininko akademija po praėjusio šeštadienio neabejotinai pasipildė dar 8 naujais klausytojais.

Po paskaitos dar kurį laiką visi paklaidžiojome po Vilnių – aplankėme tiek gerai pažįstamas, tiek rečiau lankomas vietas – dar sykį pakilome į Gedimino pilį, pasigrožėjome Vilniaus universiteto kiemeliais, apžiūrėjome Prezidentūros kiemelyje vykstančią keramikos parodą. Kupini geros nuotaikos, įspūdžių ir ketinimų grįžome namo. Galbūt ne vienam tai bus profesinio kelio pradžia. Kviečiame ir kitus norinčius prisijungti!

Jogilė Steikūnaitė, 3g

Išvyka į teismą Pasirinkę teisės modulį 3–4 gimnazinių klasių mokiniai

nenuobodžiauja – spalio 19 d., lydimi direktoriaus ir socialinės pedagogės, jie vyko į Kauno apygardos administracinį teismą.

Vos atvykę buvome labai šiltai sutikti teisėjo padėjėjos Jurgos Traknytės, atstovės ryšiams su visuomene ir žiniasklaida. Ji mus palydėjo iki teismo posėdžių salės, kur kaip tik vyko teismo posėdis. Nors bylos svarstymas buvo atidėtas, susidomėję stebėjome posėdžio eigą ir kiekvieno dalyvio elgesį. Po to išgirdome teisėjos Jolantos Medvedevienės paskaitą apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, teismų sistemą bei specializuotus teismus. Paskaita buvo labai įdomi, nes teisėja plačiau papasakojo apie jau mūsų išmoktus dalykus, noriai atsakė į klausimus bei stebėjosi mūsų žiniomis.

Po paskaitos mums buvo aprodytos teismo patalpos, papasakota apie naujai įdiegtas technologijas bei leista pasijusti kalinio kailyje, įvedus į konvojaus patalpas. Viena smagiausių ir įdomiausių apsilankymo akimirkų buvo diskusija su teismo pirmininku Kęstučiu Gudynu. Diskusijoje galėjome pademonstruoti savo teisines žinias, stebėdami vaizdo klipus apie tam tikras priešingas teisei veikas. Diskutuojamos buvo ne tik rimtos, bet ir komiškos situacijos, į kurias įsitraukė ne tik mokiniai ir teismo pirmininkas, bet ir mūsų direktorius bei teisėjo padėjėja. Buvo malonu, kad teismo pirmininkas, labai užsiėmęs žmogus, nepagailėjo savo laiko ir prie arbatos su šaltais užkandžiais bei labai skaniais pyragėliais pasidalijo su mumis savo patirtimi, atsakė į klausimus bei pagyrė mūsų gimnaziją.

Taigi, namo grįžome įgiję daug naudingų žinių bei puikiai praleidę laiką. Smagu, kad teismo darbuotojai randa laiko supažindinti jaunimą su savo darbu bei visa teismine sistema. Tikėkimės, kad mūsų gimnazija išugdys ne vieną būsimą teisininką.

Daina Naujokaitė, 4ga Donatos Vaitelytės-Gobikienės nuotrauka

6

Kalnai meilės ir šilumos Atrodo, ką tik, o iš tikrųjų spalio 22–29 d. mums, Kristinai Urnaitei iš 4gB, Elenai Padgurskaitei ir Juliui

Knyšiui iš 3gC, teko unikali proga sudalyvauti daugiašalės partnerystės COMENIUS projekte „Wie gut kennst du mich?“ (liet. „Kaip gerai mane pažįsti“), kuriame, be Lietuvos, dar dalyvauja Turkija, Rumunija ir Vengrija. Pirmoji šio projekto kelionė – į Turkiją, Sivo miestą. Žinoma, keliavome ne vieni. Mus lydėjo šio projekto iniciatorė ir koordinatorė vokiečių kalbos mokytoja Kristina Andriukevičienė, pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Jolita Jukštaitė bei gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.

Visų pirma, mes be galo dėkingi už šią neįkainojamą patirtį savo mylimai vokiečių kalbos mokytojai. Labai džiaugiamės, kad pamatėme ne turistiškąją Turkiją, o paprastą turkų gyvenimą, nes gyvenome mokinių šeimose ir kaip eiliniai mokiniai kas rytą kulniuodavome į mokyklą. Ši kelionė leido mums giliau pažinti turkų kultūrą, papročius, maistą, be abejo, ir su religija (islamu) susijusias tradicijas, pavyzdžiui: moterys ir kai kurios mokinės plaukus dengia skaromis, niekas nevalgo kiaulienos, nevartoja alkoholio, labai gerbia vyresniuosius, o ypač vyrus. Merginos negali sėdėti užkėlusios koją ant kojos vyresnių žmonių akivaizdoje, nes taip, jų manymu, rodoma nepagarba. Taip pat prieš įeinant į namus reikia nusiauti batus ir palikti laiptinėje, o jeigu nori išsišnirpšti nosį – vertėtų trumpam pasišalinti, nes tai prilygsta tualeto reikalams. Tačiau mūsų šeimos suprato, kad pas mus visai kitokia kultūra ir griežtai nereikalavo laikytis visų tradicijų. Beje, greitai pastebėjome, kad jie gerai šneka tik gimtąja kalba, o vokiškai ir angliškai moka tik keletą žodžių, tad teko pasitelkti anglų–turkų kalbų žodyną ir gestus . Žinoma, teko išmokti ir keletą turkiškų žodžių. Štai dalis jų (manome, kad pravers ir jums, kai turkai atvyks į mūsų gimnaziją):

Merhaba [Meraba] sveiki Güzel [giuzel] gražu Evet [evet] taip Hayir [hajir] ne Teşekkür ederim [tešekiur ederim] ačiū Lütfen [liutfen] prašau Tamam [tamam] gerai Na, o kad įspūdžiai nebūtų tokie padriki, mes parašėme trumpą dienoraštį.

Šeštadienis. Į Sivą atvykome vėlai vakare po ilgos ir varginančios kelionės. Tą vakarą susipažinome su šeimomis. Žinoma, nerimavome, tačiau buvome labai šiltai sutikti ir visas nerimas bemat dingo. Su mumis elgėsi lyg su šeimos nariais ir mes pamažu taip pasijautėme.

Sekmadienis. Nenumatyta jokios programos, tad naujieji draugai suorganizavo išvyką po miestą (deja, lietuviai tarpusavyje nesusitikome), aprodė žymiausias

vietas, pasiūlė paragauti tradicinių patiekalų vietinėse krautuvėlėse, nusivedė į mečetę, turgų. Buvo šiek tiek nejauku eiti gatve su į parankę įsikibusiomis naujosiomis sesėmis ir jausti aplinkinių žvilgsnius, mat mūsų šviesus gymis tikrai atrodė neįprastai. Tačiau pamažu apsipratome ir stengėmės nekreipti į tai dėmesio.

Pirmadienis. Galiausiai susitikome su visais projekto dalyviais, pristatėme namų darbus – pateiktis apie miestą, mokyklą ir filmukus apie tai, ar gerai pažįstame Turkiją. Beje, mus pagyrė, kad tikrai daug žinome apie jų šalį . Vėliau – ekskursija po mokyklą, pietūs valgykloje. Beje, per pertrauką kieme pasijutome taip, lyg būtume muziejaus eksponatai, mat visi brovėsi prie mūsų, norėjo susipažinti, kartu nusifotografuoti (apskritai sakinį „Take a photo?“ girdėjome bene dažniausiai visos kelionės metu). Ypač visus stebino mūsų mėlynos akys, jie netgi visai rimtai keletą kartų mūsų klausė, ar Lietuvoje visų akys spalvotos. Vėliau dar dairėmės po miestą, pamatėme Sivo simbolį dvigubą minaretą, medresę, nusipirkome suvenyrų.

Antradienis. Apsilankėme Sivo kongreso muziejuje, kur eksponuojami senoviniai drabužiai, daiktai, po to susitikome su miesto meru, gavome šiek tiek suvenyrų, direktorius merui įteikė knygą apie Kauno rajoną. Žinoma, nusifotografavome, o grįžę į mokyklą pristatėme paskutinį namų darbą – savo šalies mitybos kultūrą.

Nukelta į 7 puslapį Jolitos Jukštaitės nuotrauka

7

Atkelta iš 6 puslapio

Kalnai meilės ir šilumos

Tuomet nuėjome į Kristinos laikinuosius namus ir konkursui gaminome tradicinį turkišką patiekalą – įdarytas paprikas. Smagiausia dalis – įdaro maišymas dubenyje ranka (ši garbė teko Elenai). Paruoštas paprikas nunešėme į mokyklą ir konkurse laimėjome trečiąją vietą . Taip pat vaišinomės visų projekto dalyvių atsivežtais tradiciniais valgiais. Mes siūlėme paragauti šakočio (jis visiems labai patiko ir padarė didelį įspūdį savo išvaizda), midaus (jo turkai negalėjo paragauti dėl religinių įsitikinimų, tačiau ragavo vengrai ir rumunai), giros (jos skonis ir kvapas visiems pasirodė per daug neįprastas) bei rankų darbo šokoladinių saldainių (jie bematant išnyko).

Trečiadienis. Šią dieną kėlėmės labai anksti, nes nuo mokyklos turėjome pajudėti jau 7h, mat mūsų laukė ilga kelionė į Kapadokiją. Ten pamatėme įspūdingų kraštovaizdžių, įvairių formų kalnų (keletas jų priminė įdomias figūras, pavyzdžiui, liūtą, vokietį turkiškame tualete, pelėdą). Juos suformavo žemės erozija, drebėjimai ir kt. Taip pat paragavome skaniųjų vietinių vynuogių, susipažinome su vietine keramika. Vėliau aplankėme Gioremės slėnį – UNESCO pasaulio paveldo objektą. Šis slėnis ypatingas tuo, kad jame gyveno ir slapstėsi pirmieji krikščionys, vienuoliai. Minkštose uolienose jie išskaptuodavo būstus, koplyčias, ištapydavo jas šventųjų freskomis. Mes aplankėme keletą tokių būstų, gidas pasakojo, kad kiekviena duobutė turėjo savo paskirtį. Keista suvokti, kad kažkada tokiose olose gyveno žmonės ir kad jie taip sumaniai ir apgalvotai viską įrengė. Tačiau didžiausią įspūdį paliko koplyčios ir freskos. Kai kurie piešiniai visai neaiškūs, bet kiti – labai ryškūs, gražūs. Taigi visą dieną praleidę Kapadokijoje, autobuse be galo linksmai žaidėme su mokytojais, daug juokėmės ir vėlai vakare grįžome į Sivą.

Ketvirtadienis. Ši diena – ne mažiau įdomi už praėjusią, mat vykome į Kangalą. Ten iš pradžių apsilankėme Kangalo šunų fermoje, kur veisiami be galo protingi, stiprūs, ištikimi ir dideli šunys. Žinoma, visi pasidarėme begalę nuotraukų su šiais galiūnais ir išvykome pas ne mažiau žymius Kangalo gyvūnus – gydomąsias žuvytes. Tos mažosios gydytojos gyvena tik karštame (~30–40°C) vandenyje, minta negyvomis ląstelėmis ir taip gydo įvairias ligas (pvz., žvynelinę). Taigi, mes įlipome į lauke esančius baseinus ir sulaukėme mažųjų gydytojų antpuolio: mažesniosios švelniai kuteno, o didesnės baksnojo. Tikrai labai keistas jausmas, kai aplink visą kūną zuja tokie įdomūs padarėliai ir kutena. Po šių malonių procedūrų papietavome ir ėjome varžytis žaisdami turkų liaudies žaidimus. Teko žaisti dartais užrištomis akimis, šokinėti maišuose, nešti kiaušinį šaukštu burnoje bei rasti saldainį jogurto inde. Pastaroji užduotis labiausiai visiems įstrigo, nes tai reikėjo daryti be rankų, o tik su burna ir visų šalių atstovams iš vieno indo.

Labai apsidžiaugėm, kai Julius išplėšė mums pergalę šioje rungtyje .

Penktadienis. Sudarinėjome žodyną, kuris bus išleistas kaip projekto rezultatas. Netikėtai sunkiausias dalykas pasirodė surasti kompiuterio klaviatūroje raides, mat visi mygtukai išsidėstę visiškai kitaip, nei mes esame pripratę, tad paprastų žodžių įvedimas užtruko gerokai ilgiau, nei tikėjomės. Na, o kai pagaliau baigėme šią užduotį, ėjome susipažinti su ebru tapyba. Iš pradžių mums šiek tiek papasakojo, tuo pat metu demonstravo šio įdomaus meno pagrindus. Vėliau galėjo ir mokiniai išbandyti, tad iš mūsų, lietuvių, ėjo Elena. Žinoma, jai buvo šiek tiek nejauku pirmai pradėti, bijojo, kad gali ką nors padaryti ne taip, tačiau viskas pavyko nuostabiai, o piešinį į Lietuvą atveš turkai. Po vieno liaudies meno demonstravimo ėjome stebėti kito į Sivo muzikos mokyklą (tiesa, pakeliui šiek tiek pasiklydome). Ten mums grojo tradiciniu instrumentu baglama (dar žinomu kaip sazas), dainavo, šoko 12 m. berniukai – Turkijos liaudies šokių čempionai. Jų šokis buvo be galo įspūdingas, jie atrodė rimti, susikaupę, šoko labai tiksliai, sinchroniškai.

Šeštadienis. Pati liūdniausia ir sunkiausia kelionės dalis – atsisveikinimas. Per savaitę spėjome pamilti šeimas ir draugus, tad buvo be galo sunku atsisveikinti. Su kai kuriais projekto dalyviais dar susitiksime, o šeimų gal jau ir nebepamatysime. Visi buvo labai liūdni, vis kartojo, kad pasiilgs, ir, žinoma, ne vienam ir ašaros skruostais tekėjo.

Grįžome namo išsiilgę savo šeimų, lietuviško maisto, kalbos. Po šios kelionės visa tai pradėjome labiau vertinti. Kiekvienas facebook‘e radome po keletą ilgesingų laiškelių nuo savo naujųjų draugų.

Tai buvo tikrai neįkainojama patirtis. Dar būdami Turkijoje pradėjome galvoti, kaip atsilyginsime už tuos kalnus meilės, šilumos ir dovanų. Taigi be galo laukiame balandžio 23–30d., kai mūsų draugai turkai ir projekto dalyviai iš Rumunijos bei Vengrijos atvažiuos pas mus, į Lietuvą, į mūsų gimnazijos mokinių šeimas.

Kristina, Elena ir Julius Elenos Padgurskaitės nuotrauka

8

Laikraštį leidžia jaunųjų žurnalistų būrelis Maketavo Gabrielė Svėržaitė (8c)

Populiariausios knygos paaugliams

Negirdėjote apie tokias? Vadinasi, spalio 27 dieną

nebuvote užsukę į mūsų biblioteką. Tądien joje lankėsi Kauno viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus vedėja Loreta Artmonaitė. Ji ir pristatė populiariausias šių metų knygas paaugliams.

1. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“. Ši knyga vaikiška, bet skaitydamas negali nustoti juoktis. Ko gero, visi ją skaitėte. Jei ne, negaiškite.

2. „Pasvilusių padų mokykla“. Knygos pavadinimas skamba įdomiai ir baisokai. Joje pasakojama apie 14-metį Deivydą, kuris eina į naują mokyklą, keliančią jam įtarimų. Prancūzų kalbos mokytojas per pilnatį dingsta, ponia Pedikiūra gyvena amžinai ir t.t.

3. Joanne Horniman „Machalija“. Tai pasakojimas apie tėvo meilę dukrai. Mamai Emei pabėgus, tėvas vienas turi auginti vaiką.

4. „Laumžirgių vasara“ – tai Antje Babendererdės knyga apie 15-metę Džiodę, kuri degalinėje susidraugauja su Džėjumi. Jie leidžiasi į kelionę...

5. Knygoje „Mirusiųjų kelias“ Rubinas su broliu bando išsiaiškinti, kas nužudė jų devyniolikmetę seserį. Autorius – Kevinas Brooksas.

Be abejo, vis dar populiari Lois Lowry knyga „Siuntėjas“. Bendruomenės gyventojai, išskyrus siuntėją Joną, paversti zombiais, geriančiais jausmų naikinimo piliules. Vaikas vienintelis jaučia skausmą.

Taip pat buvo paminėta Vytauto Račicko knyga „Baltos durys“. Ši knyga buvo ir praėjusių metų populiariausių knygų sąraše.

Visos šios knygos tikrai įdomios, nesigailėsite jas perskaitę. O mes dėkojame gerbiamai viešniai už įdomų pristatymą.

Augustas Brazauskas, 7a Gailės Juknytės (4gc) nuotrauka

Paskubėjote, mielieji!

Spręsdami praėjusio numerio kryžiažodį, beveik visi suklydote, nes, ko gero, pamatę žodžio pradžią, bandėte rašyti atsakymą ir parašėte... netaisyklingai. Taigi mums šį kartą nereikėjo net burtų traukti, nes teisingus atsakymus atnešė tik trys mokiniai. Jie ir gauna prizus. Sveikiname nugalėtojus:

Dovydą Norvaišą (5d), Aurimą Stulgį (5d), Gabrielę Babarskaitę (8b). Visiems kryžiažodžių mėgėjams – naujas konkursas,

tik linkime nespėlioti ir spręsti iki galo. Atsakymų laukiame 405 kabinete. SĖKMĖS!

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

1. Mama ir ... 2. ...mobilis 3. Mobilusis ... 4. Vandens telkinys 5. „M-1“- ... stotis 6. Velykų ... 7. Ne medis, bet su lapais, ne drabužis, bet

susiūtas, ne žmogus, bet viską žino. 8. Rūgštus vaisius 9. Indai gyvena ... 10. 8 mėnuo 11. Augintinis

Sudarė Augustas Brazauskas, 7a