2014 m. Nr. 5 (17) - GLIMSTEDT

Verslas nebijo didelių ieškinių nagrinėti arbitraže. Tai yra gerai – tai reikšmingas pasitikėjimo mumis

ženklasVilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas

akad. prof. hab. dr. Vytautas nekrošius

2 0 1 4 m . N r . 5 ( 1 7 )

redakcijos žodis

Numerio skaičiusGLIMSTEDT apklausos dalyviai buvo kaip niekada vieningi. Praėjusio mėnesio apklausoje paklausti apie euro pasekmes Lietuvai, 100 proc. respondentų pasisakė, kad naujoji valiuta padės užtikrinti prekybos pagyvėjimą ir konkurencingumą, finansinį Lietuvos stabilumą.

100

Seniai išaugusi regioninio teismo „rūbus“, Lietuva tampa svar-bia tarptautinio arbitražo vieta. Anot specialistų, per beveik 20 veiklos metų arbitražo teismui pavyko išsikovoti Lietuvoje savo vietą – arbitraže nagrinėjamų ginčų sumos sparčiai di-dėja. Teigiama, kad tai yra didžiausias pasitikėjimo arbitražu Lietuvoje įrodymas.

Ko dar trūksta Lietuvai, kad ji taptų panaši į Olandiją, kur 80 proc. verslo ginčų sprendžiama ne teisme, kokie yra nepagrįs-ti arbitražo mitai ir kokia tikrovė, kas gali kreiptis į arbitražo teismą?

GLIMSTEDT teisininkai šiame numeryje analizuos ir aptars daugelį su arbitražu susijusių klausimų – kiek kainuoja į jį kreiptis, kuo arbitražo teismas skiriasi nuo įprasto teismo pro-ceso. Su Vilniaus komercinio arbitražo pirmininku akad. prof.

hab. dr. Vytautu Nekrošiumi aptarėme naujausias arbitražo aktualijas Lietuvoje.

Arbitražo tema šį mėnesį pasirinkta neatsitiktinai – GLIMSTEDT gretas papildė šeši nauji teisininkai. Kartu su jais GLIMSTEDT sieks stiprinti arbitražo tradicijas Lietuvoje.

Šiame numeryje rasite ir interviu su Lietuvoje tik šiemet įkur-tos Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos vado-vu Vaidotui Malinioniu. Jo klausėme, kodėl šie metai pasirinkti asociacijai įkurti ir kokie tikslai keliami ateičiai.

Malonaus skaitymo ir gražaus rudens!

Suteikime galimybę VISIEMS vaikams

www.saf.lt

GlimsTedT Teisės žiNios

interaktyvus turinys

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite.

El. paštas: [email protected]

Sekite mus tinkle: www.linkedin.com/company/245835

Komercinios arbitražas: mitas ir tikrovė

Aiški arbitražo išlyga – ginčo arbitravimo sąlyga

11

6

14

22

12

4

V. Malinionis: „Daly-vaudami asociacijos veikloje stiprinate Lietuvos gynybą ir saugumą“

Arbitražo jurisdikcijos išplėtimas, arba ar visada iš anksto aišku, kas bus arbitražinio nagrinėjimo šalys?

8

Mėnesio tema

Norėdami užsiprenumeruoti

GLIMSTEDT teisės žinias

spauskite čia:

GLIMSTEDT žmogus

Deividas Soloveičik

Arbitražo išlaidos: ką reikia žinoti?

GLIMSTEDT svečias

V. Nekrošius: „Arbitraže nagrinėja-mų ginčų sumos drastiškai didėja“

Ar pakeitimai užtikrins kreditorių interesus?

20

3

Glimstedt teisės žinios

mailto:[email protected]

www.linkedin.com/company/245835

Komercinis arbitražas: mitai ir tikrovė

Dažniausi mitai:

1. Arbitražo teismas ginčus nagrinėja greičiau nei teismai

Kiekviena byla yra specifinė, todėl sunku iš anksto pasakyti, kiek truks jos nagri-nėjimas. Vis dėlto arbitražo procesas ne-garantuoja, kad byla bus išnagrinėta per itin trumpą laiką. Kadangi komercinio arbitražo šalys dažniausiai būna skirtin-gų valstybių subjektai, o pati arbitražo vieta ir arbitrai parenkami iš trečiosios valstybės, tai savaime nulemia, kad pro-cesas nevyksta sparčiai. Kad ir kaip būtų, arbitrai yra suinteresuoti ginčą spręsti kuo greičiau ir nevilkinti nagrinėjimo ne-pagrįstai, o kai kurių nuolatinių arbitražo

institucijų reglamentuose (taisyklėse) yra įtvirtinami terminai, per kuriuos byla privalo būti išnagrinėjama. Tačiau praktikoje dažnai tokie terminai yra pratęsiami be jokių pasekmių šalims (išskyrus atvejus, kai yra konstatuoja-ma, kad procesas buvo kurios nors ša-lies vilkinamas, – tuomet iš tokios šalies arbitrai gali priteisti daugiau bylinėji-mosi išlaidų).

Žinoma, galutinis komercinio arbitra-žo sprendimas įprastai yra priimamas greičiau nei byla galutinai išnagrinėja-ma valstybiniuose teismuose, įskaitant kasacinę instanciją. Tačiau kai kuriais atvejais galutinis arbitražo sprendimas, nors ir yra neskundžiamas, nereiškia bylos baigties, nes dar turi būti išspręs-tas tokio sprendimo pripažinimo ir vykdymo konkrečioje šalyje klausimas, o kai kuriais atvejais priimtas arbitra-žo sprendimas yra peržiūrimas dėl itin šiurkščių ar akivaizdžių teisės klausimų ar arbitražo proceso pažeidimo, sie-kiant sprendimą anuliuoti.

2. Arbitražas yra pigesnis

Arbitražas tikrai nėra pigi teismų alter-natyva. Kitame šio numerio straipsnyje detaliau aprašoma, kad vien kai ku-rių gerai žinomų nuolatinių arbitražo institucijų nustatyti žyminiai mokes-čiai ir administravimo išlaidos, kurios dažnai apskaičiuojamos proporcingai

reikalaujamai sumai, stambiose tarp-tautinėse bylose gali reikšti ženkliai didesnius skaičius nei teismui mokami žyminiai mokesčiai (kurie dažnai turi ir viršutines ribas). Be to, skirtingai nei teismuose, kur teisėjų darbas apmo-kamas valstybės lėšomis, komercinio arbitražo arbitrų honorarus turi apmo-kėti pačios šalys. Kai kuriais atvejais ho-noraro dydį riboja konkrečios arbitražo institucijos nustatytos taisyklės, kitais atvejais arbitrai turi teisę patys įkainoti savo darbo laiką.

Arbitražui ir teismams bendra tai, kad šalys turi dengti savo teisininkų išlai-das. Tačiau net ir šiuo atveju arbitražo teisininkų išlaidos būna gerokai dides-nės, nes tradiciškai per arbitražo proce-są yra pateikiama daugiau procesinių dokumentų, vyksta daug intensyvesnis rašytinis procesas, konferenciniai po-kalbiai, peržiūrimi ir koreguojami po-sėdžių protokolai, prašymai, rengiamos baigiamosios kalbos (post-hearing brief) ir atsakymai į jas – daugelis šių veiksmų valstybiniuose teismuose atliekami žodžiu teismo metu. Be to, dažniausiai arbitražo bylai vesti yra samdomi itin kvalifikuoti teisininkai, kurių įkainiai yra didesni, kas taip pat padidina išlaidas.

3. Arbitražai skirti tik tarptautiniams ginčams

Itin dažnai šalys nusprendžia nesirink-

Prie gana atsargaus požiūrio ir vertinimo gali

prisidėti ir tam tikras nežinojimas, paremtas

populiariausiais mitais ar nepagrįsta arbitražo kritika

Nors šiandien komercinis arbi-tražas, kaip viena iš ginčų spren-dimo alternatyvų, Lietuvoje jau nebekelia nuostabos, jo populia-rumas vis dar yra menkas ir didėja gana lėtai. Prie tokio gana atsar-gaus požiūrio ir vertinimo gali prisidėti ir tam tikras nežinojimas, paremtas populiariausiais mitais ar nepagrįsta arbitražo kritika. Be to, šalys dažnai neįvertina ir tų ar-bitražo savybių, kurios jį daro itin patrauklų palyginti su įprastiniais valstybiniais teismais

Vyresnysis teisininkas, adVokatas

audrius žVybas

mėNesio Tema

4


Į turinį

ti arbitražo kaip ginčų nagrinėjimo institucijos, nes mano, kad jis skirtas tik tarptautiniams ginčams, kuriuose dalyvauja tarptautinės kompanijos ir nagrinėjami multimilijoniniai ieškiniai. Nors ir reikėtų pripažinti, kad ginčams dėl nedidelių sumų (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų) spręsti arbitražas tikriausiai būtų ekonomiškai nenau-dingas, tačiau bent šiek tiek didesnius nacionalinius ginčus šalys tikrai galėtų nagrinėtis arbitražu ir taip naudoti visais jo privalumais.

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant nacionalinius ginčus, nagrinėjamus tos pačios valstybės arbitražo institucijose ar ad-hoc arbitraže, jau minėti arbitra-žo mitai dėl spartos ir brangumo gali būti netgi paneigti ir tapti papildomais argumentais: tokie ginčai išnagrinė-jami tikrai greitai, procesas nėra bran-gus (nebent skiriami užsienio arbitrai ar samdomi itin brangūs teisininkai) ir išvengiama tų trūkumų, dėl kurių prie-kaištaujama valstybiniams teismams.

4. Arbitražo bylos nagrinėjamos tik užsienyje

Tai dar vienas jokio pagrindo neturintis mitas. Visais atvejais šalys gali pačios pasirinkti arbitražo vietą, ją perkelti ar susitarti dėl kitų procedūrinių aspektų (kalbos, arbitrų skaičiaus ir pan.). Žino-ma, nustačius, kad arbitražo vieta bus užsienyje, neišvengiamai didėja išlai-dos (dėl logistikos, vertimų, užsienio teisininkų ar arbitrų), tačiau dažnai ša-lys pasirenka užsienio valstybę siekda-mos, kad ginčas būtų sprendžiamas ne-šališkoje vietoje ir nenorėdamos viena kitai suteikti prioriteto.

Nors šie komercinio arbitražo bruožai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepatrauklūs, tam tikri privalumai turėtų neginčijamai palenkti visus arbitražo skeptikus.Arbitražo privalumai :

1. Kompetencija ir objektyvumas

Skirtingai nuo valstybinių teismų, ku-riuose teisėjai (ypač žemesnėse gran-dyse) nagrinėja bet kokio pobūdžio bylas, arbitraže šalys turi teisę pačios pasirinkti, kas spręs jų ginčą. Tai leidžia ginčą perduoti konkrečios srities pro-fesionalams, kurie turi nepalyginimai didesnę kvalifikaciją ir patirtį konkrečių teisinių santykių atžvilgiu ir kurie gali

teisingiausiai išspręsti ginčą.

Itin sudėtingi finansinių priemonių, tarptautinės prekybos, statybos ar kitų specifinių santykių (laivų statyba, eksploatavimas, elektronika, IT sritis ir pan.) ginčai nėra dažni bendrosios kompetencijos teismuose ir dažnam teisėjui sukeltų itin daug klausimų, o galiausiai teisėjas sprendimą priimtų remdamasis vien vienos šalies geriau suformuluotu paaiškinimu ar specia-listo išvada nei savo vidiniu įsitikinimu. Šito galima išvengti ginčus sprendžiant arbitražu, kai arbitrais paskiriami tos srities profesionalai.

Be to, komerciniame arbitraže užtikri-namas objektyvumas ir visapusis neša-liškumas. Nors teismai taip pat negali būti šališki, tikriausiai mažai kas abejo-

ja, kad konkrečios šalies teismai nesi-stengtų palaikyti tos jurisdikcijos ginčo šalies, kuri bylinėjasi su užsienio subjek-tu. Tai ypač liečia tuos atvejus, kai gin-čas nėra akivaizdus, kai pastebima abiejų šalių kaltė, kai teismo procesas vyksta valstybėje, kurioje nėra užtikrin-tas teismų nepriklausomumo principas ir pan.

2. Lankstumas ir neformalumas

Dažnai apsilankymas teisme ir forma-lios proceso taisyklės sukausto bylos dalyvius ir verčia daugiau galvoti apie procedūras nei apie bylos esmę. Ko-mercinis arbitražas daugeliu atžvilgių yra visiškai neformalus procesas. Šalys gali sėdėti kartu su arbitrais prie vieno stalo (gal net apskritojo) ir diskutuoti

apie bylos esmę. Žinoma, arbitras turi užtikrinti, kad procesas vyktų sklan-džiai, tačiau šalys gali bet kada išsakyti savo nuomonę, teikti prašymus, rea-guoti ir dėstyti savo poziciją.

Proceso terminas taip pat yra nustato-mas atsižvelgiant į šalių pageidavimus ir dažniausiai yra pratęsiamas, jei toks poreikis atsiranda, nebent pastebimas akivaizdus piktnaudžiavimas tokia teise.

Be to, jau sudarydamos arbitražinį susi-tarimą, šalys gali pačios susitarti dėl įvai-rių procedūrinių klausimų, pavyzdžiui, nagrinėjimo vietos, kalbos, išlaidų den-gimo, arbitrų skyrimo, korespondencijos detalių ir pan. Tai leidžia išvengti forma-lių reikalavimų ir pritaikyti galimą proce-są prie savo poreikių bei reikalavimų.

3. Konfidencialumas

Vienas iš didžiausių komercinio arbitra-žo privalumų – bylos medžiagos ir pro-ceso konfidencialumas. Tai yra itin svar-bu šalims, kurios siekia išsaugoti kilusio ginčo ir su juo susijusių verslo santykių bei peripetijų slaptumą. Valstybiniams teismams paprastai yra taikomas pro-ceso viešumo principas, t. y. ne tik bet kuris asmuo turi teisę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau vėliau paprastai gali-ma su visa bylos medžiaga susipažinti ir sužinoti visas bylos detales. Kai kuriais atvejais, šalims prašant, teismas sutin-ka bylos medžiagos neviešinti, tačiau tai neabejotinai neprilygsta komerci-nio arbitražo proceso slaptumui, kai dažnai net neįmanoma sužinoti apie kilusį ginčą ir jo detales. Komercinio arbitražo sprendimai taip pat nėra skel-biami viešai, o jei kai kurios nuolatinės arbitražo institucijos ir nusprendžia įtraukti sprendimą į skelbtinų sprendi-mų rinkinius, nėra atskleidžiamos šalių tapatybės. Konfidencialumo principas nėra taikomas arbitražuose, kurie vei-kia tarptautinių sutarčių pagrindu (pvz., ICSID ar NAFTA arbitražai).

Apibendrinant galima teigti, kad ko-mercinis arbitražas turi neginčijamų privalumų ir tik elementarus nežino-jimas ar nepasidomėjimas neleidžia šiais privalumais pasinaudoti. Žinoma, išvardintieji teigiami dalykai turi ir ati-tinkamą kainą, tačiau komfortas, kurį gauna šalys (ne tik laimėjusioji, bet ir pralaimėjusioji) tikrai atperka šiuos fi-nansinius praradimus, todėl komercinis arbitražas turėtų vis labiau populiarėti kaip teismų alternatyva.

mėNesio Tema

5


Daugeliui teko girdėti, kad Lie-tuvos teismai yra tiesiog užversti civilinėmis bylomis, todėl jų išna-grinėjimo terminai ir kokybė dėl didelio darbo krūvio netenkina tiek ginčų šalių, tiek valstybinių institucijų. Todėl pastaraisiais me-tais ypač plačiai propaguojama civilinių ginčų sprendimo alterna-tyva – arbitražinis ginčų nagrinėji-mas.

Tam, kad tarp asmenų kilęs civilinis gin-čas galėtų būti nagrinėjamas arbitražu, jie turi susitarti, kad dėl ginčo kreipsis ne į valstybės teismą, o perduos jį nagrinėti arbitražo teismui. Paprastai arbitražo teis-mas ginčą išnagrinėja daug greičiau, nei tai būtų padaryta dviejose ar trijose vals-tybinio teismo instancijose. Nors ginčus nagrinėti arbitražo teisme yra brangiau nei valstybiniame, tačiau ginčo šalims greitas jo išnagrinėjimas dažniausiai būna vienas svariausių argumentų ren-kantis arbitražą.

Gali pasirodyti, kad tokia alternatyva yra patraukli ir paprasta, tačiau praktika rodo, jog neretai tai nepavyksta dėl elementa-rių klaidų, padarytų sudarant susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo arbitražu, t. y. sura-šant arbitražinę išlygą.

Aiški arbitražo išlyga – ginčo arbitravimo sąlyga

Arbitražinės išlygos paskirtis – nustaty-ti civilinio teisinio santykio šalių teises ir pareigas taip, kad nekiltų abejonių dėl to:

• kokius konkrečiai ginčus šalys susitaria perduoti arbitražui;

• į kurią konkrečiai arbitražo instituciją ki-lus ginčui turėtų būti kreipiamasi;

• kokia ginčo arbitravimo procedūra (t. y. reglamentas) turėtų būti taikoma nagri-nėjant ginčą.

Arbitražinėje išlygoje gali būti nurodyta ir kitų sąlygų, tačiau galimybę ginčą nagri-nėti arbitražu, o ne perduoti valstybiniam teismui lemia visų pirma dvi sąlygos – turi būti aišku, kad šalys apskritai susitarė konkretų ginčą perduoti nagrinėti arbi-tražu ir kokią konkrečiai arbitražo institu-ciją jos pasirinko.

Tačiau dažnai pasitaiko, kad sudaryda-mos arbitražinę išlygą šalys nurodo ne-tikslias sąlygas, o vėliau atsiradus prie-šingiems interesams, suinteresuota šalis tokiais netikslumais pradeda naudotis ir ginčija arbitražinio susitarimo sąlygas arba visą arbitražinį susitarimą. Arbitra-žinio susitarimo galiojimo klausimas gali būti sprendžiamas tiek arbitražo, tiek ir

Vyresnysis teisininkas, adVokatas dainius burdulis

valstybiniame teisme, priklausomai nuo to, kurioje iš šių institucijų buvo pateiktas reikalavimas dėl tokio susitarimo nega-liojimo.

Nustačius, kad arbitražinis susitarimas negalioja, konkretus ginčas yra spręsti-nas teisme.

Teismų praktikoje, suformuotoje nagri-nėjant bylas dėl arbitražinių susitarimų negaliojimo, yra išaiškinta, kad arbitraži-nis susitarimas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra tik konkrečios sutarties dalis, ar sudarytas kitu būdu, visada yra laikomas sutartimi, todėl sprendžiant klausimą dėl jo galiojimo ar negaliojimo turi būti tai-komos tos pačios teisės aktuose įtvirtin-tos taisyklės kaip ir sutarčių atveju.

Šios taisyklės reikalauja, kad tokiais atve-jais, kai yra ginčijamas susitarimo galioji-mas, būtina nustatyti šalių tikrąją valią ir lūkesčius dėl jo sudarymo ir įgyvendini-mo, todėl turėtų būti nagrinėjamas ne tik paties susitarimo tekstas, tačiau ir kitos svarbios aplinkybės, turėjusios reikšmės ginčijamam arbitražiniam susitarimui su-daryti.

Tiek teisės aktų nuostatos, tiek teismų

tema

6


Į turinį

vo prieštaravimus dėl ieškinio pateikimo ne išlygoje nurodytai institucijai jos pir-mininkas atsakė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismu gali būtų laikoma bet kuri Vilniaus mieste veikianti arbitražo institucija.

Taigi ne tik neaiškios, tačiau net ir, atro-dytų, visiškai tikslios ir aiškios arbitraži-nės išlygos sąlygos įgyvendinimas gali būti apsunkintas, jei ginčo atveju viena šalis ar kitas asmuo tampa suinteresuo-tas nevykdyti sudaryto susitarimo. Todėl siekiant sumažinti tikimybę, kad dėl su-daryto arbitražinio susitarimo vykdymo gali kilti keblumų, verta skirti resursų tin-kamai arbitražinei išlygai sudaryti.

Daugelis nuolatinių arbitražo institucijų siūlo naudoti jau parengtas arbitraži-nių išlygų formuluotes, kurios nekelia keblumų dėl jų įgyvendinimo. Tačiau, nepaisant to, prieš sudarant arbitražinį susitarimą naudinga pasikonsultuoti su profesionaliu teisininku, kuris ne tik pa-tars dėl šio susitarimo formos bei turinio, bet ir dėl šalių apsisprendimo ginčą per-duoti nagrinėti arbitražu.

tema

praktika arbitražinių susitarimų galiojimo klausimais nurodo, kad pirmenybė turė-tų būti teikiama susitarimui išsaugoti, o ne jam panaikinti – tai vadinama in favor contractus taisykle. Kita sutarčių aiškini-mo taisyklė – contra preferentem, nustato, kad neaiškios sutarties sąlygos aiškina-mos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Net jeigu arbitražinė išlyga dėl jos sąlygų neaiškumo yra šalių skirtingai supranta-ma ir pagrįstai ar nesąžiningai ginčijama, išsiaiškinus šalių tikrąją valią dėl jos suda-rymo ji gali būti pripažinta galiojančia ir ginčas išspręstas arbitražu.

Tačiau toks teisinis reguliavimas ir teismų praktika tikrai negarantuoja, kad visais atvejais, kai nustatomas arbitražinio susi-tarimo faktas, toks susitarimas bus pripa-žintas įgyvendinamu ir ginčas galės būti išnagrinėtas arbitražu.

Arbitražinio susitarimo sudarymo tvarką ir galiojimo klausimus reglamentuoja Lie-tuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, parengtas atsižvelgiant į 2006 m. UNCITRAL pavyzdinį tarptautinio ko-mercinio arbitražo įstatymą, kuris yra visuotinai pripažintas ir fundamentalus dokumentas. Komercinio arbitražo įsta-tymas nustato, kad arbitražinis susitari-mas gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių pripažinimo ne-galiojančiais pagrindais arba nustačius, kad buvo nesilaikyta įstatymu nustatytos susitarimo formos. Arba tuo atveju, kai ginčas yra nearbitruotinas.

Tiek 1958 metų Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų sprendimų pripa-žinimo ir vykdymo, tiek Lietuvos kasa-cinėje praktikoje nurodyta, kad teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (pra-

radęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti.

Kai šalys išreiškia intenciją ginčus spręs-ti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, net jei kai kurie ar-bitražinio susitarimo aspektai yra netiks-lūs. Šalių valia turi būti įgyvendinama, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdo-mas. Jei neįmanoma nustatyti dalies arbi-tražinio susitarimo prasmės, tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje toks su-sitarimas priskiriamas prie „patologinių“ arbitražinių susitarimų, t. y. jis negali būti įgyvendintas.

Taip, pavyzdžiui, gali atsitikti, kai arbitra-žinėje išlygoje arbitražo institucija yra ne-nurodyta arba nurodyta taip, kad neįma-noma nustatyti, kokia konkreti institucija turėtų nagrinėti ginčą.

Štai vienoje arbitražinėje išlygoje šalys nurodė, kad ginčus perduos nagrinėti Ar-bitražo teismui prie asociacijos Tarptau-tiniai prekybos rūmai Lietuva, nors tokia arbitražo institucija niekada neegzista-vo. Tačiau iki šalių susitarimo sudarymo egzistavo arbitražo institucija panašiu pavadinimu, kuri buvo reorganizuota į Vilniaus komercinio arbitražo teismą. Teismas tokią išlygą įvertino kaip „patolo-ginę“, tačiau spręsdamas klausimą dėl jos negaliojimo, vis dėlto išaiškino, kad nors tokio pavadinimo arbitražo institucija ne-egzistavo, iš kitų byloje nustatytų aplin-kybių, vadovaujantis in favor contractus, contra preferentem principais ir kitomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, darytina išvada, kad šalys turėjo valią perduoti ginčą nagrinėti Vilniaus komercinio arbi-tražo teismui.

Kitoje arbitražinėje išlygoje buvo nuro-dyta, kad šalys perduos ginčus nagrinėti Vilniaus komercinio arbitražo teismui, ta-čiau ieškovas ieškinį pateikė kitai Vilniuje veikiančiai arbitražo institucijai. Į atsako-

Ar Jums ar Jūsų įmonei/organizacijai yra tekę ginčus spręsti arbitraže? (Spauskite atsakymą)

klausimas

• Taip, ir ne kartą

• Taip, vieną kartą

• Svarstėme tokią galimybę, bet pasirinkome kitą išeitį/susitarėme

• Ne

7


http://apklausa.lt/f/ar-jums-ar-jusu-imonei-organizacijai-yra-teke-gincus-spresti-arbitraze-t14rnye/answers/new.fullpage

mėNesio Tema

Arbitražo jurisdikcijos išplėtimas, arba ar visada iš anksto aišku, kas bus arbitražinio nagrinėjimo šalys?

Vienas iš esminių komercinio ar-bitražo bruožų, kuriais paremta paties arbitražo, kaip teismų al-ternatyvos sprendžiant kilusius ginčus, samprata, yra arbitražinis susitarimas. Visuotinai pripažįs-tama, kad arbitražu gali būti na-grinėjami tik tie ginčai, kuriuos ginčo šalys aiškiai susitaria spręsti tokiu būdu. Tai reiškia, kad skir-tingai nei teismai, kuriems pagal įstatymą priklauso nagrinėti visus ginčus, išskyrus tuos, kurie aiškiai nurodyti kaip nenagrinėtini teis-me, komercinis arbitražas konkre-čią bylą galės nagrinėti tik tada, kai šalys susitars (susitarimas gali būti sudaromas iki ginčo atsira-dimo arba jau kilus konkrečiam


audrius žVybas

ginčui) tokį ginčą perduoti spręs-ti arbitražu. Tačiau ar iš tiesų toks arbitražinis susitarimas yra nepa-keičiamas? Ar tikrai arbitražinio susitarimo nesudariusios šalys gali būti tikros, kad joms neteks dalyvauti arbitražo byloje?Nors absoliuti dauguma arbitražo bylų vyksta tarp arbitražinį susitarimą suda-riusių šalių, praktikoje kartais pasitai-ko atvejų, kai vienos iš šalių prašymu arbitras (arba jų kolegija) yra priversti svarstyti klausimą dėl arbitražinės išly-gos nesudariusio subjekto įtraukimo į procesą. Toks veiksmas vadinamas ar-bitražo (arbitro arba arbitrų kolegijos) jurisdikcijos išplėtimu, nes jo metu na-grinėjama, ar konkretus arbitras arba jų kolegija gali pasisakyti dėl trečiosios ša-lies, kuri nebuvo sudariusi arbitražinio susitarimo ir nėra jo saistoma, teisių ir pareigų.

Visus tokius atvejus galima skirstyti į dvi grupes: kai arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis aktyviai siekia daly-vauti arbitraže (angl. consenting non-signatory) ir kai arbitražinio susitarimo

nesudariusi šalis prieštarauja bet kokiems bandymams ją įtraukti į arbitražinį procesą (angl. non-con-senting non-signatory).

Atvejų, kai subjektas, nebūdamas arbitražinės išlygos šalimi, aktyviai siektų dalyvauti arbitražiniame pro-cese yra gerokai mažiau nei atvejų, kai tokios šalys visaip priešinasi įtrau-kiamos, tačiau būtent šiai grupei pri-skirtinas atvejis buvo pirmasis žymus arbitražo jurisdikcijos išplėtimo atvejis. Nuo tada išplėtimo teoriją imta akty-viau formuoti bei taikyti ir kitose situ-acijose. 1982 m. ICC arbitražas Dow Chemical byloje sprendė klausimą, ar gali ieškovų motininė bendrovė, pa-reiškusi norą aktyviai dalyvauti procese kaip bendraieškis, tačiau nesanti arbi-tražinio susitarimo su atsakovu šalimi ir atsakovui prieštaraujant, būti proceso šalimi. Arbitrų kolegija nusprendė, kad toks prašymas yra tenkintinas ir taip išplėtė savo jurisdikciją arbitražinės iš-lygos nesudariusių subjektų atžvilgiu. Toks sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad motininė bendrovė aktyviai dalyvavo savo dukterinių bendrovių sudaromų sutarčių derybose, derėjosi

ar tikrai arbitražinio susitarimo nesudariusios šalys

gali būti tikros, kad joms neteks dalyvauti arbitražo

byloje?

8


Į turinį

mėNesio Tema

dėl jų nuostatų, įskaitant ir arbitražinę išlygą, be to, motininei bendrovei pri-klausė pagrindiniai prekių ženklai ir patentai, naudojami vykdant sutartis, dėl kurių vėliau kilo ginčų. Arbitrai taip pat nusprendė, kad motininė bendro-

vė visiškai kontroliavo savo dukteri-nes bendroves, jų ūkinę

veiklą, todėl yra pa-grindas laikyti

visas ben-droves

vienu ekonominiu dariniu (pranc. une realite economique unique), kuriam ga-lioja viena ir ta pati arbitražinė išlyga. Šis sprendimas davė pradžią vėliau iš-plėtotai „įmonių grupės“ doktrinai, pa-gal kurią arbitražas turi kompetenciją spręsti ginčus subjekto, esančio įmonių grupės dalimi, atžvilgiu. Tokiu atveju užtenka, kad tik viena bendrovė būtų sudariusi arbitražinį susitarimą, kuris ginčo atveju gali būti panaudojamas įtraukiant ir kitas įmonių grupės ben-droves į arbitražinį procesą.

Po Dow Chemical bylos buvo dar keli garsūs atvejai, kai arbitražo šali-

mi buvo pripažinti subjek-tai, kurie nebuvo arbi-

tražinio susitarimo dalyviai, tačiau

aktyviai sie-kė dalyvauti

a r b i t raž in iame procese. Apiben-

drinant galima išskir-ti tokius pagrindinius

atvejus, kada norinčioji dalyvauti, bet arbitraži-

nio susitarimo nesudar ius io j i šalis (consenting non-signator y ) gali būti įtrauk-ta į procesą: 1) aktyvus tokios šalies dalyva-vimas derantis dėl sutarties są-lygų, kai kuriais

atvejais net paminint konkrečią šalį pačioje sutartyje (kai sutartis galiausiai sudaroma tarp visiškai kitų bendrovių); 2) kai egzistuoja daugybė tarpusavyje susijusių susitarimų, kuriuose ne visur numatyta arbitražinė išlyga ir kurių ša-lys skiriasi – tokiu atveju gali būti pri-pažįstama, kad iš esmės yra sudarytas vienas susitarimas, jungiantis visas ats-kiras sutartis, kuriam galioja tik kai ku-riose atskirose sutartyse numatytas ar-bitražinis susitarimas; 3) kiti atvejai, kai yra aiškiai išreikšta subjekto, nesančio arbitražinės išlygos šalimi, valia būti susaistytam šios išlygos ir dalyvauti ar-bitražiniame procese.

Vis dėlto daug didesnę dalį arbitražo jurisdikcijos išplėtimo atvejų suda-ro situacijos, kai į procesą siekiama įtraukti arbitražinio susitarimo nesu-dariusį subjektą, šiam aktyviai prieš-taraujant ir siekiant visomis priemo-nėmis išvengti arbitražinio proceso. Dažniausiai taip ieškovai siekia į pro-cesą įtraukti daugiau atsakovų, vie-naip ar kitaip prisidėjusių prie ginčo. Nors kai kurie iš tokių bandymų yra visiškai pagrįsti ir jais iš tiesų siekiama į procesą įtraukti tikrąsias ginčo šalis, kai kuriais atvejais tokiais veiksmais ieškovai tesiekia daryti spaudimą at-sakovams arba nori į procesą įtraukti su atsakovais susijusias „turtingesnes“ bendroves (motinines įmones, akci-ninkus), iš kurių yra didesnės galimy-bės išsiieškoti priteistas sumas arba kurios bus linkusios kuo greičiau už-baigti ginčą taikiu susitarimu.

9


mėNesio Tema

Teisės doktrinoje dažniausiai nurodo-mos 2 priežastys, kada arbitras arba ar-bitrų kolegija gali nutarti išplėsti savo jurisdikciją prieštaraujančių ir arbitraži-nės išlygos nesudariusių šalių atžvilgiu: 1) korporatyvinio identiteto nebuvi-mas; 2) apgaulė ar piktnaudžiavimas juridinio asmens teisėmis.

Korporatyvinio identiteto nebuvimas konstatuotinas tais atvejais, kai sutar-ties šalimi įvardintas juridinis asmuo faktiškai neegzistuoja – nėra paskirtų valdymo organų, įmonė neturi bu-veinės, telefono, pašto dėžutės, nėra darbuotojų, jos vardu veikia asmenys, darbo ar kitais santykiais susaistyti su kitomis bendrovėmis, niekas negali pri-imti sprendimų arba jie priimami kito

subjekto vardu. Šiai grupei taip pat pri-skirtini ir atvejai, kai sutartį sudaręs su-bjektas tėra kitos bendrovės filialas ar kitas struktūrinis padalinys, neturintis savarankiškumo ir iš esmės valdomas savo steigėjo. Dažniausiai šiais argu-mentais yra siekiama į arbitražo proce-są įtraukti formalių, „ofšorinių“ bendro-vių akcininkus ar jų vadovus, nes tokios bendrovės egzistuoja tik registruose (o kartais nėra ir tokių), tačiau fiziškai ne-turi nei biuro, nei darbuotojų, nei kokio nors turto. Akivaizdu, kad susidūrę su tokiomis bendrovėmis ieškovai supran-ta, kad teigiamas arbitražo sprendimas nebus vykdomas, nes visas turtas ir nauda yra perkelta akcininkams, vado-vams ar kitiems asmenims, kuriuos ir yra siekiama įtraukti į procesą.

Nuo arbitražinio proceso taip pat nepa-vyktų išsisukti ir tokiai bendrovei, kuri veiktų apgaulingai, nesąžiningai arba

kitaip neteisėtai. Dažniausiai praktiko-je pasitaiko atvejų, kai bendrovės ak-cininkai ar vadovai perkelia arbitražinį susitarimą sudariusios įmonės turtą ir priima sprendimus, dėl kurių nukenčia kita šalis (dažniausiai ieškovas, pra-šantis į procesą įtraukti daugiau šalių), kitais būdais trukdo tinkamai vykdyti bendrovės sudarytas sutartis. Prie šių atvejų taip pat priskirtini ir veiksmai, kai bendrovės teisine forma yra tik pri-sidengiama, siekiant išvengti civilinės atsakomybės ar apskritai neturint keti-nimų vykdyti sudarytas sutartis.

Kiekvienu iš aukščiau paminėtų atvejų arbitras (arbitrų kolegija) atidžiai na-grinėja faktines aplinkybes, procese

dažniausiai būna išskiriama atskira ju-risdikcijos nustatymo fazė, kurios pa-baigoje priimamas tarpinis ar dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos išplėtimo ar atsisakymo išplėsti. Kadangi pri-pažįstama, kad arbitražo jurisdikcijos išplėtimas iš esmės prieštarauja kerti-niams arbitražo principams ir jo sutarti-nei prigimčiai, tokie sprendimai turėtų būti priimami tik visiškai ir neabejotinai įsitikinus, kad tam yra pagrindas ir kad toks sprendimas nesuteiks kuriai nors šaliai nepagrįsto pranašumo, o arbitrui (arbitrų kolegijai) – teisminių teisių pri-imti nagrinėti visus pateiktus ginčus, nesigilinant į arbitražinio susitarimo turinį ir esmę. Tai arbitrams ne visada pavyksta. Vienoje byloje arbitrų kolegi-ja nusprendė, kad 35 proc. bendrovės akcijų turintis akcininkas gali būti laiko-mas „kontroliuojančiu“ ir „faktiškai ben-drovę valdančiu“ akcininku, nors tokio dydžio akcijų paketas pagal įstatus ir

pagal valstybės, kurioje įsteigta ben-drovė, teisę neleido priimti jokių esmi-nių sprendimų, skirti valdymo organų ir pan. Kitoje byloje arbitras taip pat nusprendė išplėsti savo jurisdikciją ak-cininko, turinčio mažiau nei pusę visų akcijų, atžvilgiu, tačiau visiškai nepaisė kitų 2 akcininkų, bendrai turinčių dau-gumą balsų, vaidmens ir atsakomybės.

Labai dažnai tokie arbitražų sprendi-mai yra kontraversiški ir dažniausiai vėliau juos bandoma anuliuoti krei-piantis į kompetentingus valstybės teismus, argumentuojant arbitro (ar-bitrų kolegijos) įgaliojimų viršijimu, akivaizdžiomis teisės aiškinimo spra-gomis ir kitais argumentais. Labai ne-mažai tokių sprendimų teismuose yra

panaikinama, tačiau konkretaus arbi-tro (arbitrų kolegijos) arbitražo spren-dimo precedentas išlieka ir juo gali būti remiamasi kitose bylose (tais atvejais, kai tokie sprendimai yra skelbiami ar viešinami).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad, nors arbitražinio susitarimo šalys yra pagrindinės arbitražinio nagrinė-jimo dalyvės, tačiau vis besiplečianti komercinio arbitražo praktika bei dok-trina, taip pat dėl globalizacijos besi-plečiantys verslo santykiai ir jų formos lemia, kad ir arbitražinio susitarimo nesudariusios šalys vienais atvejais gali pretenduoti tapti arbitražo bylos dalyvėmis, o kitais negali būti ramios, jog negaus šaukimo būti tokios bylos bendraatsakoviu, todėl patartina jau derinant ir vykdant sutartis vertinti savo elgesį bei priimamus sprendi-mus, turint omenyje galimą ginčą.

10


Į turinį

GlimsTedT žmoGus

2005 m. rugsėjis – 2008 m. birželis. Mykolo Romerio uni-versiteto Teisės fakulteto lektorius. ES materialinė teisė, ES institucinė teisė.

2004 m. rugsėjis – 2007 m. birželis. ISM Vadybos ir ekono-mikos universiteto Vilniuje lektorius. Verslo teisė.

2003 m. rugsėjis – 2004 m. sausis. Tarptautinės verslo mokyklos prie Vilniaus universiteto lektorius. Tarptautinė lyginamoji įmonių teisė.

Išsilavinimas

2011 m. Harvardo Teisės mokyklos programa vadovams „Leadership in Law Firms“

2001–2005 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Su-teiktas teisės mokslų daktaro mokslinis laipsnis. Sociali-nių mokslų srities teisės krypties daktaro disertacijos tema „Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė (lyginamieji aspektai)“.

2002–2003 m. Esekso universiteto Teisės fakultetas (Di-džioji Britanija).

Suteiktas Europos Sąjungos teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.

1996–2001 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas.

Suteiktas teisės magistro laipsnis.

Narystė

Tarptautinio Arbitrų instituto (angl. Chartered Institute of Arbi-trators (CIArb) ) narys.

Filipinų Respublikos Garbės Generalinis konsulas Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos advokatūros narys.

Teismų praktikos apžvalgos „European Procurement & Public Private Partnership“ (EPPPL) korespondentas Baltijos šalims, atsakingas už publikacijas viešųjų pirkimų teisės tema.

Rekomenduojamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) arbitras.

Kalbos

Lietuvių, anglų, rusų

Apie Deividą

Deivido hobiai ir laisvalaikis nedaug skiriasi nuo daugelio kitų intensyviai dirbančių žmonių. Tikriausiai skiriasi tik atsidavi-mas mėgstamai veiklai, noras visur pasiekti aukštumų, ne tik profesinėje veikloje. Daug laiko advokatas skiria sportui, nes mano, kad geriau tam skirti pakankamai laiko ir resursų, nei vėliau gydytis. Kone kasdien jis žaidžia lauko tenisą, bėgioja, mankštinasi sporto salėje, treniruočių dažnumą keisdamas priklausomai nuo sezono. Deividas prisipažįsta, kad norėtų nubėgti bent vieną maratoną, nes 5 pusmaratonius jau yra įveikęs. Neseniai atrastas įdomus užsiėmimas – žaidimas šach-matais. Advokatas jiems skiria tiek laiko, kad tobulėtų ir galėtų žaisti su vis stipresniais varžovais. Taip pat jis nemažai skaito ir ne tik profesinę bei vadybos literatūrą. Jį domina ir psichologi-nės knygos. Įdomiausios sritys – saviugda, kognityvinė, orga-nizacinė ir tarpasmeninė psichologija.

Partneris Deividas Soloveičik

Praktikos sritys ▪ Viešieji pirkimai

▪ Viešojo ir privataus sektorių partnerystės

▪ Arbitražas

▪ Teisminės bylos

Užimamos pareigos ir veiklaD. Soloveičik yra advokatas, teisės mokslų daktaras. Nuo 2003 m. Lietuvos advokatūros narys. D. Soloveičik dėsto viešųjų pirkimų teisės kursą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Pri-vatinės teisės katedroje, nuolat publikuoja mokslinius straips-nius viešųjų pirkimų tema prestižiniuose Lietuvos ir užsienio mokslo žurnaluose. Advokato specializacija – viešųjų pirkimų dokumentų rengimas perkančiosioms organizacijoms, įskai-tant ir pirkimo sutarčių projektus bei vykdymo eigos teisinius modelius. Jis nuolat konsultuoja perkančiąsias organizacijas ir tiekėjus viešųjų pirkimų klausimais, atstovauja klientams bylinėjantis viešųjų pirkimų bylose, taip pat turi patirties ats-tovaujant perkančiosioms organizacijoms prieš ES institucijas (ES Komisija, ES Auditorių Rūmai) dėl viešųjų pirkimų procesų teisėtumo.

Pedagoginė patirtis

Nuo 2008 m. rugsėjo mėn. Vilniaus universiteto Teisės fa-kulteto Privatinės teisės katedros lektorius, o nuo 2013 m. - docentas. Dėstomi kursai - viešųjų pirkimų teisė, ES viešųjų pirkimų teisė ir tarptautinė privatinė teisė.

11


Arbitražo išlaidos: ką reikia žinoti?

Arbitražas yra vienas iš ginčų sprendimo būdų, kai ginčą spren-džia privatus, nepriklausomas ir nešališkas trečiasis asmuo – ar-bitras. Paprastai arbitražo, kaip teismo alternatyvos, privalumais laikomas ne tik proceso grei-tis, konfidencialumas, galimybė pasirinkti arbitrą – ginčo srities profesionalą, bet ir pigumas, nes arbitražinio ginčo nagrinėjimo sąnaudos yra mažesnės negu teismo proceso, ypač kai ginčija-masi dėl didelių sumų. Tai siejama su tuo, kad ginčas spren-džiamas vienoje instancijoje, dėl ko sumažėja atstovavimo ir kitų su byla susijusių išlaidų, arbitražo sprendimo apskundimas, skirtingai nei teismo sprendimo apskundimas, neapmokes-tinamas žyminiu mokesčiu, mažesni yra reikalavimai dokumentams, todėl ati-tinkamai mažėja dokumentų rengimo išlaidų. Mažesnes išlaidas lemia ir tai, kad arbitražo sprendimai yra gerokai rečiau skundžiami teismams: LR įstaty-mai leidžia skųsti komercinio arbitražo

teisininkė

lina abromaitė

sprendimus tik esant rimtiems pažeidi-mams (pvz., jei ginčas išnagrinėtas ne-pranešus vienai iš šalių ir pan.).

Pagal LR Komercinio arbitražo įstatymą arbitražo išlaidas sudaro: 1) arbitrų at-lyginimai ir pagrįstos kitos jų patirtos išlaidos; 2) nuolatinės arbitražo institu-cijos ar kitos šalių susitarimu atsiradu-sios ir pagrįstos išlaidos; 3) šalių patirtos pagrįstos išlaidos.

Matyti, kad įstatymas tiesiogiai neriboja nei išlaidų dydžio, nei jų pobūdžio, todėl arbitražo institucijos taikomi rinkliavų tarifai, arbitražo išlaidų apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarka paprastai nusta-toma konkrečios nuolatinės arbitražo institucijos procedūros reglamente ir (ar) šalių susitarimu, kuris neprieštarau-

arbitražinio ginčo nagrinėjimo sąnaudos yra mažesnės negu

teismo proceso, ypač kai ginčijamasi dėl didelių sumų

tema

ja arbitražo procedūros reglamentui ir gali reikšmingai skirtis nuo to, kokį ar-bitražą renkasi šalys.

Pavyzdžiui, Vilniaus komercinio arbitra-žo teismo (VKAT) arbitražo procedūros reglamentas numato trijų rūšių arbitra-žo rinkliavas: fiksuoto dydžio negrąži-nama registravimo rinkliava (mokama paduodant ieškinį ar pranešimą apie arbitražą); arbitravimo rinkliava (jos dydis priklauso nuo ginčo sumos; ne-turtinių ginčų atveju arbitrai dirba pa-gal valandinį įkainį) ir kompensavimo rinkliava (mokama prireikus apmokėti ekspertų, vertėjų, patalpų ir įrangos nuomos bei kitas išlaidas). Populiariau-sių nacionalinių arbitražų puslapiuo-se pateikiamos arbitražinių mokesčių skaičiuoklės, leidžiančios preliminariai

12


Į turinį

tema

įvertinti inicijuojant ginčą mokėtinas rinkliavas, rodo, kad, pavyzdžiui, ini-cijuojant 100 tūkst. eurų dydžio ginčą ir VKAT jį nagrinėjant trims arbitrams, mokama 484 € (1671,16 Lt) registra-vimo rinkliava, mokėtina arbitravimo rinkliava – 6541.26 € (22585,66 Lt). Vil-niaus tarptautiniame ir nacionaliniame komerciniame arbitraže (VTNKA) ieš-kinio vidiniams verslo ginčams spręs-ti įregistravimo kaina – 200 € (690,56 Lt) (tarptautiniams ginčams – 400 € (1381,12 Lt), arbitravimo administravi-mo mokestis analogiško dydžio ginčo atveju – 5500,00 € (18990,40 Lt). Įdomu tai, kad pagal VTNKA taisykles galioja „nuolaida jauniems“, t. y. ieškinio įre-gistravimo mokestis sumažinamas 50 proc. jauniems (iki 30 metų amžiaus) savarankišką verslą pradedantiems (per dvejus pirmuosius įmonės veiklos me-tus) verslininkams. Kreipiantis į teismą tokio paties dydžio ginčo atveju mokė-tinas 7453 Lt žyminis mokestis, tačiau turint omenyje, kad teisminiai ginčai paprastai turi dvi arba visas tris instan-cijas, šią sumą reikėtų padvigubinti ar patrigubinti.

Natūralu, jog tarptautiniai arbitražai yra gerokai brangesni: pavyzdžiui, į Tarp-tautinių prekybos rūmų arbitražą (ICC) besikreipiantis ieškovas turės sumokė-ti 3 000 JAV dolerių mokestį, kuris yra įskaitomas į ieškovo avanso arbitražo išlaidoms padengti dalį. Toliau ICC ar-bitraže apskaičiuojamas preliminaraus avanso, nustatomo pagal pareikšto reikalavimo sumas, dydis, kuris įverti-namas dydžiu, pakankamu arbitražo išlaidoms iki įgaliojimų akto sudarymo padengti, ir galiausiai ICC teismas nu-stato visą avanso sumą, kurią šalys pa-prastai padengia lygiomis dalimis. Pa-gal ICC puslapyje pateiktą skaičiuoklę, analogiško ginčo atveju avansas ginčui inicijuoti būtų 41001 JAV dolerių (105 901 Lt). Pagal bendrą taisyklę po įgalio-jimų akto sudarymo arbitražo teismas

nagrinėja tiktai tuos reikalavimus, už kuriuos yra visiškai sumokėtas avansas.

Pažymėtina, kad numatant išlaidas ar-bitražui privalu turėti omenyje, jog visų institucinių arbitražų reglamentuose nurodyti „standartinės“ arbitražo proce-dūros įkainiai, o šalims susitarus taikyti kitokias arbitražo procedūros taisykles arba pakeitus arbitražo procedūros re-glamento normas, dėl ko arbitražo pro-cesas tampa sudėtingesnis ar padidėja jo organizavimo bei administravimo kaštai, arba arbitražinei bylai esant, arbi-trų nuomone, sudėtingai, arbitražo insti-tucijos sprendimu gali būti nustatomos didesnės mokėtinos arbitražo rinkliavos. LR Komercinio arbitražo įstatymas lei-džia atidėti pasirašyto arbitražo teismo sprendimo egzemplioriaus (vykdytino dokumento) įteikimą, kol bus sumokė-tos visos arbitražo išlaidos. ICC Teismo reglamentas taip pat numato, jog avan-so išlaidų, nustatytų ICC Teismo, suma gali būti pakoreguota bet kurioje arbi-tražo proceso stadijoje pasikeitus ginčo sumai, numatomoms arbitrų išlaidoms arba atsižvelgiant į išaiškėjusius arbitra-žo proceso sunkumus ar sudėtingumą.

Neinstitucinio (ad hoc) arbitražo atveju arbitrų atlyginimo dydis, arbitražo išlai-dų apskaičiavimo, apmokėjimo ir grąži-nimo tvarka nustatoma šalių susitarimu ir (ar) ad hoc arbitražo taisyklėse. Ad hoc arbitraže šalių susitarimu ginčo sprendi-mo procedūros neorganizuoja nuolati-nė arbitražo institucija, todėl atrodytų, kad tai yra pigesnis procesas – nereikia mokėti administravimo mokesčių ins-tituciniam arbitražui. Visgi reikia turėti omenyje, jog tokiu atveju išlaidų dydis yra nereglamentuotas ir visiškai priklau-so nuo proceso dalyvių susitarimo: pa-vyzdžiui, honoraras arbitrui (arbitrams) nustatomas derybomis tarp arbitro (-ų) ir šalių. Jis gali būti mažesnis negu nu-statytų institucinis arbitražas, bet gali būti ir didesnis, priklausomai nuo besi-

derančių šalių profesionalumo.

Šalys taip pat turi žinoti, kad arbitražo išlaidos dažniausiai didėja atsižvelgiant į konkrečių arbitrų kandidatūras (kuo profesionalesnis arbitras, tuo didesnis honoraras), arbitražo patirtį ir veiks-mus sprendžiant procedūrinius klau-simus (papildomų išlaidų gali būti, jei, pavyzdžiui, paskiriami atskiri asmenys procedūriniams klausimams tvarkyti). Procesas gali būti vilkinamas dėl šalių nebendradarbiavimo, todėl tokiu atveju išlaidos dar labiau didėja. Tarptautinio arbitražo procesą brangina ir dokumen-tų vertimai bei kelionės į arbitražo vietą, todėl kai į sutartį įtraukiama tarptautinio arbitražo išlyga (pavyzdžiui, sutartyje su užsienio subjektu), šalims verta iš anksto apgalvoti ne tik tai, kurioje valstybėje, bet ir kokia kalba turi būti sprendžiamas ginčas, kad reikėtų išleisti kuo mažiau papildomų lėšų verčiant procesinius do-kumentus.

LR Komercinio arbitražo įstatymas gana aptakiai įtvirtina šalių patirtų arbitražo išlaidų paskirstymo tvarką, numatydamas, kad šalims nesusitarus kitaip, sprendimą dėl arbitražo išlaidų priima arbitražo teismas, atsižvelgda-mas į bylos aplinkybes ir šalių elgesį bei turi paskirstyti šalims arbitražo iš-laidas. Arbitražo teismas turi teisę iš-spręsti arbitražo išlaidų paskirstymo klausimą, kai byla baigiama bet kuriuo įstatyme nurodytu pagrindu, t. y. tiek priėmus galutinį sprendimą, tiek arbi-tražinį nagrinėjimą baigus be galutinio sprendimo arba šalių taikos sutartimi. Skirstant arbitražo išlaidas, paprastai laikomasi principo, kad šaliai, kurios naudai priimtas arbitražo teismo spren-dimas, iš antrosios šalies priteisiamos visos bylinėjimosi išlaidos (įskaitant ir procesinių dokumentų rengimo bei advokato dalyvavimo išlaidas), tačiau arbitrai turi teisę nukrypti nuo ben-drųjų arbitražo išlaidų skirstymo taisy-klių ir neretai šia teise naudojasi. Būta atvejų, kai laimėjusiai šaliai priteista tik tam tikra arbitravimo rinkliavų iš-laidų dalis. Tokios išvados argumentai – protingumas, bylos sudėtingumas ir kiti arbitrams svarbūs motyvai. Taip pat arbitražas gali nepriteisti šalies patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokė-ti, argumentuodamas, kad dėl patiria-mų išlaidų kiekviena šalis susitarė su savo advokatu, todėl kita šalis neturėtų jų atlyginti.

13


V. Nekrošius: „Arbitraže nagrinėja-mų ginčų sumos drastiškai didėja“

„Vilniaus komercinio arbitražo teismas jau seniai yra išaugęs re-gioninio teismo „rūbus“, – sako teismo pirmininkas akad. prof. hab. dr. Vytautas Nekrošius. „Ne viename ginče sprendimų ieško ne Lietuvos, o užsienio verslinin-kai.“

Pasak V. Nekrošiaus, per beveik 20 veiklos metų arbitražo teismui pavyko išsikovoti savo terpę Lie-tuvoje – arbitraže nagrinėjamų ginčų sumos sparčiai didėja ir tai, anot jo, yra tam tikras pasitikėji-mo arbitražu Lietuvoje įrodymas.

Apie tai – interviu su V. Nekrošiumi.

Esate minėjęs, kad arbitražas yra draugiškiausia ginčų sprendimo for-ma verslui. Kodėl arbitražo teismai Lietuvoje nėra tokie populiarūs kaip daugelyje užsienio šalių – ar trūksta pasitikėjimo jais? Pavyzdžiui, Olan-dijoje, 80 proc. verslo ginčų spren-džiama ne teisme.

Matote, arbitražas yra tradicija, o jos nesusiformuoja nei per metus, nei per dvejus, nei per dešimt metų. Stipri tra-dicija formuojasi ilgus dešimtmečius. Lietuvoje nuolatinės arbitražo institu-cijos veikia nuo 1996 metų, taigi įdirbis kol kas nesiekia 20 metų. Tad norėti, kad visi verslininkai kaip Olandijoje ar Italijoje rinktųsi arbitražą, būtų naivu, bet aš tikrai turiu pasakyti, kad per tuos beveik 20 metų tikrai nemažai nuveik-ta, pristatant ir šviečiant verslą bei teisi-ninkus apie šį alternatyvų ginčų spren-dimo būdą.

Dabar nagrinėjamų ginčų sumos per metus siekia ne vieną dešimtį milijonų litų – tai svarbus institucijos darbo įver-tinimas.

Mano nuomone, tai lėmė du dalykai. Pasitikėjimas, mūsų institucija ir arbi-trais bei tradicija – nebijojimas pasirink-ti šio kelio.

Vieną kartą į mus kreipęsi žmonės arba įmonės ateina ir antrą, ir trečią kartą. Jie tikrai pasitiki institucija ir arbitrais. Tad tik laiko klausimas, kada arbitražas dar labiau išpopuliarės. Šiandien arbitražas jau turi savo terpę Lietuvoje – neabejo-tinai.

Kada ir kam geriau kreiptis į arbitra-žą? Ar įmonės į arbitražą kreipiasi tik siekdamos privatumo?

Arbitraže gali būti nagrinėjami bet ko-kie komerciniai ginčai, čia tikrai nėra jokių apribojimų. Didysis jo privalumas, be kitų, yra konfidencialumas. Ir jeigu mes kalbame apie verslą, iš tiesų vers-lui, verslo žmonėms iš tiesų labai svar-bu, kad apie kilusius ginčus su verslo partneriais niekas nežinotų, kad ramiai, kompetentingai ginčas būtų nagrinėja-mas. Taip pat yra ir kitų svarbių priva-lumų – galimybė paskirti arbitrus, pro-ceso lankstumas, greitesnis galutinio

Vilniaus komercinio arbitražo teismo

pirmininkas akad. prof. hab. V. nekrošius

Vieną kartą į mus kreipęsi žmonės arba įmonės ateina ir

antrą, ir trečią kartą

tema

14


Į turinį

sprendimo priėmimas, galimybė pripa-žinti ir vykdyti arbitražo sprendimą 150 valstybių, bet konfidencialumas yra di-delis, didelis pliusas.

Turbūt nedaugelis gyventojų žino, kad ir jie gali kreiptis į arbitražo teis-mą. Kokiu atveju fiziniai asmenys gali numatyti ginčo sprendimą arbi-traže?

Be abejo, gali kreiptis ir fiziniai asme-nys. Bet to dar, matyt, reikės palaukti, nes tokia tradicija gana lėtai formuo-jasi. Pagrindiniai arbitražo klientai da-bar yra įmonės ir verslininkai, – ir kaip fiziniai asmenys, pavyzdžiui, akcininkai, sprendžiantys savo komercinius ginčus.

Manau, tai natūralu, nes ir pasaulyje, daugeliu atveju arbitraže sprendžiami verslo ginčai.

Ar tikrai arbitraže daug labiau įsigili-nama į suinteresuotų šalių problemą. Gal galite pateikti tokių atvejų, teorinių pa-vyzdžių?

Labai paprasta atsa-kyti į šį klausimą – valstybiniame teisme vienas teisėjas turi ne vieną dešimtį ir ne vieną šimtą bylų. Ir kiekvienas posėdis jam yra eilinis po-sėdis. Jei kalbėsime apie arbitražą, šalys pasirenka savo arbi-trus ir arbitras nagrinėja tą vieną bylą, visą dėmesį sutelkdamas į vieną pro-blemą. Natūralu, kad dėmesys bylai yra visai kitoks nei valstybiniame teisme, kur bylų nagrinėjimas yra rutina.

Vilniaus komerciniame arbitraže kie-kviena byla yra svarbi. Tai yra išskirtinis atvejis, išskirtinė byla. Toks skirtumas labai svarbus. Be to, pasirenkami arbi-trai, kurie gerai išmano ginčo sritį, yra savo srities specialistai.

Ar Jūsų praktikoje arbitraže yra pasi-taikę ginčų, kurie galbūt yra nebūdingi arbitražo teismams?

Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje kuo nors labai išsiskiriame. Turime normalią arbitražo aplinką ir natūralu, kad pa-grindinis arbitražo klientas yra verslo įmonės, verslininkai ar įmonių akcinin-kai, kurie sprendžia įprastus komerci-

iš tikrųjų, Vilniaus komercinio arbitražo teisme nagrinėjamų ginčų sumos didėja, kartais,

galiu pasakyti, drastiškai.

tema

nius ginčus.

Apie įmonių kreipimąsi į tarptautinius arbitražus girdime dar rečiau. Kuo ski-riasi bylinėjimasis juose ir ar šiuo atveju reikia pasitelkti specialius teisininkus?

Vilniaus komercinio arbitražo teismo tikrai negalime pavadinti regioniniu. Bent pusė mūsų nagrinėjamų bylų yra tarptautinės, netgi sprendžiame ne vie-ną tik užsienio verslininkų ginčą. Už-sienio verslininkai pasitiki mumis, dėl mūsų kompetencijos nusprendžia gin-čą nagrinėti pas mus. Be abejo, kol kas nesame Stokholmas ar Paryžius, bet tik nacionaliniu arbitražu tikrai negalime vadintis.

Neturime tikslo pasakyti, kad mūsų rin-ka – Lietuva, tikrai ne. Kas mus renka-si, su tuo ir dirbame, mūsų rinka – tiek, kiek mus rinksis, tiek mes aptarnausi-me.

Iš patirties pastebime, kad pats proce-sas vyksta dar sklandžiau, kai atstovauti šalims pasitelkiami arbitražo teisę iš-manantys ir patyrę specialistai, o dar geriau, kai jie pasitelkiami dar prieš pa-

sirašant sutartį, kad tiksliai ir korektiškai įrašytų arbitražinę išlygą.

Ar pasikeitė arbitražų ginčų pobūdis Lietuvoje per pastaruosius metus? Gal dabar imamasi bylų, kurių prieš

penkerius metus arbitraže nebuvo galima ir tikėtis?

Kiek įstatymai leidžia, tiek gin-čų pobūdį ir ple-čiame. Tačiau jau galima pasakyti, kas yra būdinga mūsų arbitražui. Pastaruoju metu vis dažniau arbi-tražui patikima spręsti sudėtingus ar kompleksinius

ginčus, kylančius iš daug sandorių. Pa-sitikėjimas arbitražu auga, kasmet gau-name ieškinių, kuriuose nurodomos vis didesnės sumos. Iš tikrųjų, Vilniaus komercinio arbitražo teisme nagrinė-jamų ginčų sumos didėja, kartais, galiu pasakyti, drastiškai. Taigi verslas nebijo didelių ieškinių nagrinėti arbitraže. Tai yra gerai – tai reikšmingas pasitikėjimo mumis ženklas. Visgi svarbu pažymėti, kad Vilniaus komercinio arbitražo teis-me kiekvienam šalių ginčui skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl kasmet mus pasiekia įvairaus pobūdžio ginčai, ky-lantys tiek iš prekių pirkimo–pardavi-mo ar tiekimo, įmonių įsigijimo, nuo-mos, akcininkų ir kitokių sutarčių, tiek statybos, IT, energetikos, finansinių, draudimo ar transporto paslaugų ar kitų sektorių.

Ačiū už pokalbį.

15


Susitarę dėl arbitro asmenys sutinka paklusti jo priimtam

sprendimui

Šalių sudarytas arbitražinis susita-rimas perduoti tam tikrus ginčus spręsti arbitrui (trečiajam asme-niui) kartu išreiškia tokio susitari-mo šalių nuostatą, kad dėl kilusio ginčo arbitražo sprendimas bus skolininko įvykdytas gera valia. Taigi susitarę dėl arbitro asme-nys sutinka paklusti jo priimtam sprendimui. Nors dažniausiai ar-bitražo bylą pralaimėjusi ginčo šalis pati įvykdo sprendimą, ta-čiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kyla būtinybė sprendimą vykdyti priverstinai. Bendrąja prasme užsienio arbitražo sprendimu galima laikyti tokį arbitražo teismo sprendimą, kuris priimtas arbi-tražo byloje, kai arbitražo vieta buvo ne Lietuvos Respublikoje. Užsienio arbi-tražo sprendimas Lietuvoje priverstinai negali būti vykdomas iš karto po tokio sprendimo priėmimo, jeigu arbitražo bylą pralaimėjusi ginčo šalis, turinti Lietuvoje turto, iš kurio būtų galima išieškoti, atsisako pati sprendimą įvyk-dyti gera valia. Taigi viena yra tai, kada užsienio arbitražo teismo sprendimas įsiteisėja, o tai įprastai atsitinka tokį

sprendimą priėmus, o kita – kada užsie-nio arbitražo sprendimas įgyja vykdyti-no Lietuvos Respublikoje dokumento savybes.

Ne paslaptis, kad 1995 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. I-760 buvo ratifikuota 1958 m. Niu-jorko konvencija dėl užsienio arbitra-žų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija). Svarbu

atminti, jog Niujorko konvencijos pagrin-dinė mintis yra ta, kad bet kurios Niujorko konvencijos narės, tarp jų ir Lietuvos Respublikos, nacionalinis teismas ne-gali atsisakyti vykdyti arbitražo spren-dimą vien dėl to, kad jis priimtas užsie-nyje. Be to, pagal Niujorko konvencijos III straipsnį kiekviena ją pasirašiusi šalis, tarp jų Lietuvos Respublika, pripažįsta užsienio arbitražų sprendimus privalo-


albertas Štopas

TEMA

Apie kai kuriuos užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje teisinius aspektus

16


Į turinį

mais ir vykdytinais pagal tos šalies (tai-gi nacionalines) proceso teisės normas. Vadinasi, Niujorko konvencija leidžia užsienio arbitražo sprendimų pripaži-nimo ir vykdymo procedūrą Lietuvoje reglamentuoti Lietuvos Respublikos proceso teisės normomis. Be to, pagal Niujorko konvencijos III straipsnį naci-onalinės proceso teisės normos negali sukurti sunkesnių užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygų, palyginti su tomis, kurias turi nacionaliniai (vidaus) arbitražo spren-dimai. Tai reiškia, kad užsienio arbitražo sprendimai Lietuvoje turi būti vykdomi taip pat kaip nacionalinio (vidaus) arbi-tražo sprendimai.

Taip užsienio arbitražo sprendimai pa-gal Lietuvos Respublikos civilinio pro-ceso kodekso (toliau – CPK) 584 straips-nio 1 dalies 5 punktą yra vieni iš šiame straipsnyje išvardytų vykdytinų dokumen-tų, kurių priverstinio vykdymo Lietuvoje prerogatyva suteikta antstoliams. Svarbu atminti, kad vykdy-tinu dokumentu, t. y. tokiu, kurį arbi-tražo bylą laimėjusi ginčo šalis turi teisę pateikti antstoliui, užsienio arbitražo sprendimas tampa tik tada, kai įsiteisėja atitinkamo Lietuvos Respublikos teismo priimta nutartis pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbi-tražo sprendimą Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos komercinio arbi-tražo įstatymo (toliau – KAĮ) 51 straips-nio 4 dalis).

Ką svarbu žinoti, aptariant užsienio ar-bitražo sprendimų pripažinimo ir vyk-dymo Lietuvoje procedūrą? Visų pirma, užsienio arbitražo sprendimų pripažini-mą ir vykdymą Lietuvoje reglamentuo-ja trys teisės šaltiniai: 1) KAĮ 51 straips-nis; 2) CPK 809–815 straipsniai; 3) jau minėtoji Niujorko konvencija.

Antra, akivaizdu, kad užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir vyk-dymo Lietuvoje iniciatyvos teisė priklau-so arbitražo bylą laimėjusiai ginčo šaliai. Be atitinkamos šalies iniciatyvos tokia procedūra negali būti pradėta. Asmuo, siekiantis, kad nurodyta procedūra būtų pradėta, su atitinkamu prašymu

tema

turi kreiptis į Lietuvos teismą. Lietuvo-je prerogatyva spęsti užsienio arbitra-žo sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimą yra suteikta ne pirmosios instancijos teismui (t. y. ne apylinkių teismams ir ne apygardų teismams), o vieninteliam Lietuvos apeliaciniam teismui (KAĮ 51 straipsnio 2, 3 dalys, CPK 809 straipsnio 1 dalis, 812, 814 straipsniai), kuriame pagal bendrąją taisyklę bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka. Be Lietuvos apeliacinio teismo, šioje procedūroje dalyvauja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriam gali būti skundžiamos Lietuvos apeliacinio teis-mo nutartys, priimtos užsienio arbitra-žo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje klausimu (KAĮ 51 straipsnio 3 dalis).

Trečia, Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo są-

lygas nustato Niujorko konvencija (KAĮ 51 straipsnio 1 dalis, CPK 810 straipsnio 6 dalis, 813 straipsnio 3 dalis), konkre-čiai Niujorko konvencijos V straipsnis. Pagal jį atsisakyti užsienio arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti Lietu-voje galima tik tuo atveju, jeigu nuro-dytos procedūros metu nustatomas bent vienas iš Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytų pagrindų. Tokių pagrindų, dėl kurių galima atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, pagal Niujorko konvencijos V straipsnį yra septyni: V straipsnio 1 dalies a–e punktai ir 2 dalies a, b punk-tai. Reikia pastebėti, kad tokių pagrin-dų sąrašas yra baigtinis, taigi išsamus. Vadinasi, jokiais kitais pagrindais atsisa-kyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje užsienio arbitražo teismo sprendimą nebegalima.

Ketvirta, Niujorko konvencijos V straips-

nyje įtvirtinti pagrindai savo esme ir turiniu reiškia tai, jog, sprendžiant klau-simą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, iš esmės nėra ir negali būti atnaujinamas užsienio arbitražu išspręsto ginčo na-grinėjimas iš esmės. Vadinasi, Lietuvos apeliacinis teismas šios procedūros metu neįgaliotas spręsti, ar užsienio arbitražo teismas, priimdamas sprendi-mą, teisingai nustatė faktus, ar teisingai ištyrė bei įvertino surinktus įrodymus, ar pagaliau tinkamai ginčui išspręsti taikė įstatymus ir kitus teisės aktus (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-323/2011). Pagal Lietuvos teismų praktiką, ver-tinant užsienio arbitražo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje iš-vardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo

teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausi-mų peržiūrėjimui iš esmės. Kartu aiš-kiai pabrėžiama, kad galimybė per-žiūrėti arbitražo teismo sprendimą iš esmės paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo proce-dūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių jos siekė perduo-

damos ginčą spręsti arbitražu (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-363/2014). Tai-gi asmenys, sudarydami arbitražinius susitarimus, turėtų suprasti ir žinoti, kad egzistuoja draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripaži-nimo ir vykdymo procedūrą, peržiūrėti arbitražo sprendimą iš esmės, tikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstu-mą, nes Lietuvoje visapusiška teisminė kontrolė gali būti atliekama tik nustatyta tvarka peržiūrint žemesnės instancijos (nacionalinių) teismų priimtus spren-dimus. Svarbu nepamiršti ir to, kad jei-gu užsienio arbitražo sprendimą būtų atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje, tai savaime nereikštų tokio sprendimo panaikinimo ar negalioji-mo. Tokiu atveju galima būtų kalbėti tik apie faktą, kad tokiam sprendimui nėra pripažįstama toji teisinė galia, kuri leis-tų jį vykdyti Lietuvoje. Apie tai, kad to-

Taigi yra pagrindo teigti, kad lietuvos teismų precedentai

liudija apie didėjančią pagarbą užsienio arbitražo

sprendimams

17


kiu atveju užsienio arbitražo sprendimas nėra ir negali būti laikomas panaikintu, liudija ir tai, kad atsisakymu pripažinti ir vykdyti Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimą neatimama iš arbitražo bylą laimėjusios ginčo šalies teisė siekti už-sienio arbitražo sprendimo pripažini-mo ir vykdymo kitoje valstybėje, kurio-je yra bylą pralaimėjusios šalies turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, ir kurioje užsienio arbitražo sprendimai galėtų būti vykdomi palankesnėmis są-lygomis, palyginti su tomis, kurias nu-stato Niujorko konvencija.

Penkta, turėtų būti suprantama, kad arbitražo bylą laimėjusi ginčo šalis, reikalaujanti pripažinti ir leisti vykdy-ti Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimą, neprivalo įrodinėti, kad Niujorko kon-vencijos V straipsnyje nurodyti pagrindai neegzistuoja. Siekiant nurodyto tikslo, minė-tai ginčo šaliai apskri-tai pakanka tik laikytis nustatytos kreipimosi dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažini-mo ir vykdymo Lietu-voje tvarkos. Tuo tarpu arbitražo bylos ginčo šalis, kurios nenaudai priimtas užsienio ar-bitražo sprendimas, siekdama, kad toks sprendimas nebūtų pripažintas ir nebūtų leisti jį vykdyti Lietu-voje, privalo įrodyti, jog egzistuoja bent vienas iš Niujorko kon-vencijos V straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių galima užsienio arbitražo sprendimo nepripa-žinti ir neleist jį vykdyti Lietuvoje (Niu-jorko konvencijos V straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Akivaizdu, kad tokiu atveju užsienio arbitražo spren-dimą pripažinti ir vykdyti Lietuvoje rei-kalaujanti šalis neturėtų elgtis pasyviai bei pagal galimybes turėtų motyvuotai atsikirsti į tokius arbitražo bylą pralai-mėjusios šalies argumentus.

Šešta, Niujorko konvencijos V straips-nyje išvardytus pagrindus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai gru-pei priklauso Niujorko konvencijos V

straipsnio 1 dalies a–e punktuose nu-rodyti pagrindai, kurie taikomi tik tuo atveju, jeigu to reikalauja arbitražo bylos ginčo šalis, kurios nenaudai pri-imtas užsienio arbitražo sprendimas ir kuri pateikia įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja bent vienas iš Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a–e punktuose išvardytų pagrindų. Vadina-si, jeigu Niujorko konvencijos V straips-nio 1 dalies a–e punktuose išvardytų pagrindų buvimu toji ginčo šalis apskri-tai nesiremia ar nepateikia jų buvimą patvirtinančių įrodymų, atsisakyti pri-pažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą Lietuvoje Niujorko konven-cijos V straipsnio 1 dalies požiūriu ne-begalima.

Pavyzdžiui, pagal Niujorko konvenci-jos V straipsnio 1 dalies b punktą už-sienio arbitražo sprendimas gali būti nepripažintas ir neleista jį vykdyti Lie-tuvoje, nustačius, kad arbitražo bylos ginčo šalis, kurios nenaudai priimtas sprendimas, dėl kitų priežasčių nega-lėjo pateikti savo paaiškinimų. Šis pa-grindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu tokia ginčo šalis įrodytų, jog galimybę pateikti paaiškinimus arbitražui ji prarado ne dėl nuo jos va-lios priklausančių aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti, o dėl arbitražo procese padarytų šiurkščių pažeidimų, dėl kurių šalis, pavyzdžiui, nebuvo in-

formuota apie arbitrų paskyrimą, ar-bitražo posėdžio datos nustatymą (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-289/2014). Tuo atveju, kai pagal arbitražo teismo reglamentą arbitražo teismą turi su-daryti trys arbitrai, jeigu arbitražinio ginčo šalys nėra susitarusios dėl kito ar-bitražo teismo arbitrų skaičiaus, tai ša-lis, teigianti, kad šalys susitarė dėl kito arbitražo teismo arbitrų skaičiaus, turi pateikti rašytinius įrodymus apie šalių susitarimą dėl kito arbitražo teismo ar-bitrų skaičiaus, o vien tik tokios šalies nurodytas argumentas, jog kitos šalies atstovas nepateikė prieštaravimų dėl kitos arbitražo teismo sudėties, nesu-daro pagrindo teigti, kad tokiu atveju nėra Niujorko konvencijos V straipsnio

1 dalies d punkte nu-statyto pagrindo atsi-sakyti pripažinti ir vyk-dyti Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimą (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-323/2011).

Septinta, antrąją gru-pę sudaro pagrindai, išvardyti Niujorko kon-vencijos V straipsnio 2 dalies a ir b punktuose. Jų įrodinėjimo ir nu-statymo ypatumas yra tas, jog arbitražo bylą pralaimėjusi ginčo ša-lis neprivalo įrodinėti, kad tokių pagrindų yra, nes teismui spren-džiant užsienio arbi-tražo sprendimo pri-pažinimo ir vykdymo Lietuvoje klausimą pa-gal pareigas (ex officio) priklauso patikrinti, ar nagrinėjamu atveju

nėra nė vieno iš Niujorko konvencijos 2 straipsnio a ir b punktuose išvardytų pagrindų. Vadinasi, spręsdamas užsie-nio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje klausimą, Lietu-vos teismas kiekvienu atveju privalo patikrinti, ar nėra Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nu-rodytų pagrindų, nepriklausomai nuo to, ar arbitražo bylą pralaimėjusi ginčo šalis jais remiasi, ar ne.

Pavyzdžiui, vertinant Niujorko konven-cijos 2 straipsnio a punktą Lietuvos teis-mų praktikoje, pavyzdžiui, pasisakyta apie tai: a) jog sportinės veiklos sutartis

tema

18


Į turinį

negali būti prilyginama darbo sutarčiai, todėl ginčai, kylantys dėl sportinės vei-klos sutarties, gali sudaryti arbitražinio nagrinėjimo dalyką (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-65/2011); b) ginčai dėl vie-šojo pirkimo sutarties kainos keitimo yra nearbitruotini, vadinasi, jie gali būti sprendžiami tik teisme ir dėl to negali būti perduodami arbitražui (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-7-304/2011); c) ar-bitražu negali būti nagrinėjamas ginčas dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-353/2012); d) ginčo objektas, susijęs su sraigtas-parnių remontu, nepatenka į Aviacijos įstatymu reglamentuojamų santykių sritį, todėl gali sudaryti arbitražinio nagrinėjimo dalyką (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-431/2013).

Tiek arbitražo teisės doktrinoje, tiek ir Lietuvos teismų praktikoje iš tiesų yra ganėtinai pasisakyta dėl viešosios tvar-kos sąvokos, įtvirtintos Niujorko kon-vencijos V straipsnio 2 dalies b punkte. Ši sąvoka negali būti, pavyzdžiui, ta-patinama nei su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 1.81 straipsnyje pavartota viešosios tvarkos sąvoka, nei su CPK 5 straipsny-je pavartota viešojo intereso sąvoka ir pan. Lietuvos teismų praktikoje laiko-masi požiūrio, kad ne bet koks prieš-taravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pri-pažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą. Taip pat ne kartą pabrėžta, jog viešosios tvar-kos sąvoka pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą aiškin-tina siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-370/2012), taip pat akcentuota, kad viešosios tvarkos pažeidimu pripažin-tini atvejai, kai nustatoma, kad užsie-nio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės prin-cipams ir moralės normoms, pripažįsta-miems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas gautas prievarta, apgaule ar grasinimu (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-363/2014). Galima teigti, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos teis-mų praktiką Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte pavartota viešosios tvarkos sąvoka visais atvejais aiškintina tik siaurai kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti esminius mate-

rialiosios ir proceso teisės, moralės bei teisingumo principus.

Iš konkrečių Lietuvos teismų preceden-tų, susijusių su Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu ir taikymu, galima paminėti šiuos, ku-riuose teigiama, kad: a) viešosios tvar-kos pažeidimu galėtų būti laikomos ne-protingai didelės netesybos, tačiau su sąlyga, jeigu jos reiškia lupikavimo įtei-sinimą (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-104/2011); b) aplinkybė, kad nacionalinėje teisėje egzistuoja tam tikros sutarčių aiš-kinimo ir taikymo taisyklės ir, remiantis jomis, ginčo sutarties aiškinimas būtų kitoks, nei pateiktas arbitražo sprendi-me, savaime nesudaro viešosios tvar-kos pažeidimo pagal Niujorko konven-cijos V straipsnio 2 dalies b punktą (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-411/2011); c) arbitražo byloje užsienio arbitražu iš-spręstų atstovavimo išlaidų dydis pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 da-lies b punktą neturėtų būti vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas (žr., pvz., kasacinė byla Nr. 3K-3-363/2014).

Taip pat pastebėtina, kad kai kuriose užsienio valstybėse nacionalinės pro-ceso teisės normos numato mažesnį pagrindų, kuriems esant galima atsisa-kyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbi-tražo teismo sprendimus, sąrašą, paly-ginti su tuo, kuris nustatytas Niujorko konvencijos V straipsnyje. Taigi tokiose šalyse nustatytas net palankesnis užsie-nio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo režimas, nei tas, kurį garan-tuoja Niujorko konvencija. Iš tikrųjų galėtų būti pagrįstai svarstoma, ar taip neturėtų pasielgti Lietuvos įstatymų

leidėjas, bet tai yra jo diskrecijai pri-klausančių sprendimų sritis, į kurią šiuo straipsniu nesirengiama kėsintis. Kita vertus, reikėtų neabejotinai pa-sidžiaugti tuo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas nesiėmė savarankiškai for-muluoti lietuviškojo tokių pagrindų sąrašo, o KAĮ 51 straipsnio 1 dalyje, 810 straipsnio 6 dalyje, 813 straips-nio 3 dalyje padarė tiesioginę nuo-rodą į Niujorko konvencijoje nusta-tytas užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas, tarp jų ir į jau minėtus pagrindus. Tokiu Lietuvos įstatymų leidėjo sprendimu įstatymų leidybos lygmeniu užtikri-namas Niujorko konvencijos nusta-tytas tarptautinis užsienio arbitražo sprendimų režimo standartas. Tai neabejotinai turėtų teigiamai veikti arbitražinių susitarimų šalis ir užsie-nio arbitražų dalyvius. Antra vertus, galima teigti, jog tokia padėtis tei-giamai veikia ir Lietuvos teismus, kurie sprendžia konkrečius užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje klausimus, nes esama situacija įpareigoja Lietuvos teismus remtis ne tik arbitražo tei-sės doktrina, ne tik Lietuvos teismų praktika, bet ir lyginamuoju teisiniu aspektu esančia užsienio šalių teismų praktika, aiškinant ir taikant atitinka-mas Niujorko konvencijos nuostatas. Taigi yra pagrindo teigti, kad Lietu-vos teismų preceden tai liudija apie didėjančią pagarbą užsienio arbitražo sprendimams, kartu pagrįstai pabrė-žiant arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų spren-dimo būdo, tikslus bei esmę.

tema

19


Vienas iš mūsų asociacijos tikslų – padėti stiprinti

lietuvos rinką, nes tai yra lietuvos krašto apsaugos

sistemos interesas

aktualija

Per kelis mėnesius į šiemet įkur-tą Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociaciją jau įstojo apie dvidešimt bendrovių ir or-ganizacijų. Viena iš naujų narių – advokatų kontora GLIMSTEDT.Šia proga apie asociacijos tikslus ir idėjas kalbame su šio mėnesio „Teisės žinių“ svečiu atsargos pulkininku, Lie-tuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos vykdomuoju direktoriumi Vaidotu Malinioniu.

Kaip kilo idėja įkurti Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociaciją? Ar ši mintis brendo jau seniai?

Sakyčiau, buvo abipusis poreikis. Nes tiek krašto apsaugos sistema susidur-davo su sunkumais, pavyzdžiui, kuomet prireikdavo rengti pirkimų techninės specifikacijos užduotis, tiek verslo įmo-nės kartais nelabai suprasdavo, koks yra poreikis. Tvarkos nebuvimas lėmė, kad virš visko tvyrojo rūkas.

Tokios organizacijos kaip Lietuvos gy-nybos ir saugumo pramonės asociacija gali bendradarbiauti tarptautiniu mas-tu, pavyzdžiui, su „NATO-Industry“ foru-mu, Europos gynybos agentūra. Lietu-

vos įmonėms tai yra galimybė dalyvauti didesnėje rinkoje.

Lietuvoje asociacija sukurta vėliausiai iš Baltijos šalių – Latvijoje ir Estijoje jos jau veikia. Taip pat svarbu paminėti, kad jau pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su minėtomis Latvijos ir Estijos asociacijomis, taip pat jau turime žodi-nį susitarimą tokią pačią bendradarbia-vimo sutartį pasirašyti su skandinavų asociacija. Su latviais ir estais numato-me susitikti kartą per ketvirtį, o Baltijos ir Skandinavijos šalių asociacijos susi-

tiktų kartą per metus.

Bendraujame ir su Jungtinės Karalystės asociacija, kuri taip pat išreiškė norą bendradarbiauti, taip pat su kitomis Europos Sąjungos asociacijomis.

Norėčiau paminėti, kad be lietuviško kapitalo įmonių, kurių asociacijoje yra apie dvidešimt, prisijungti nori ir dides-nės nelietuviško kapitalo įmonės. Svars-tome galimybę, kad jos galėtų tapti asocijuotomis narėmis. Prie asociacijos norėtų prisijungti, pavyzdžiui, SAAB

Vytautas malinonis atsargos pulkininkas, lietuVos gynybos ir

saugumo pramonės asociacijos Vykdomasis direktorius

V. Malinionis: „Dalyvaudami asociacijos veikloje stiprinate Lietuvos gynybą ir saugumą“

20


Į turinį

aktualija

koncernas, taip pat Šveicarijos RUAG, „British Aerospace Defence“. Su jais diskutuojame, taisome ir koreguojame savo įstatus, nes kol kas galime priim-ti tik lietuvių įmones. Tačiau manome, kad užsienio kapitalo įmones galėtume priimti asocijuotomis narėmis, neturin-čiomis balso teisės. Tai būtų naudinga ir lietuviškam verslui, ir mokslo institu-cijoms, ir paslaugų sektoriui.

Paryžiuje buvo pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos ir saugumo pramonės asociacijų bendradarbiavimo sutartis. Ko siekiama tarptautiniu ben-dradarbiavimu? Ar matote neišnaudotų galimybių užsienyje?

Manau, galimybių tikrai yra. Žinoma, Lietuvos vidutinis ir smulkusis verslas nelabai pajėgus gaminti ką nors dide-lio, bet prisidėti prie tam tikrų stambių projektų Lietuva tikrai gali. O ateityje galbūt bus galima stambesnius projek-tus išplėtoti ir Lietuvoje.

Štai prie asociacijos prisijungusi lazerių asociacija jau bendradarbiauja su viena ginklų gamykla – mes suorganizavome jų susitikimą. Taip pat netrukus, rugsė-

www.lgspa.lt

jo 1–4 dienomis, su šešiomis įmonėmis važiuojame į Lenkiją, kur vyks tarptauti-nė gynybos pramonės paroda.

Tad pamažu žengiame į priekį. O vers-lą plėtoti galima daugelyje sričių. Turi-me įvairiausių įmonių, kurios užsiima ir aukštų technologijų gamyba, pavyz-džiui, asociacijos narė įmonė „Geozondas“ radijo bangomis gali atlikti įvairiausius matavimus. „Polimaster Instruments“ gamina įvairius prietaisus, kuriais ga-lima išmatuoti radiaciją. Be minėtų lazerių gamintojų, yra įmonių, kurių specializacija – technikos perdarymas. Jie gali, pavyzdžiui, autobusiuką perda-ryti į greitosios pagalbos automobilį, jį sukomplektuoti. Taigi, galėtų komplek-tuoti ir karinei pramonei skirtą techniką ir mato čia nišą.

Jau minėjau, kad jungiame ne vien pra-monės, bet ir paslaugų įmones, kadangi vienas iš mūsų asociacijos tikslų – padėti stiprinti Lietuvos rinką, nes tai yra Lietu-vos krašto apsaugos sistemos interesas.

Taip pat formuojame priimančiosios šalies paramos grupę, į kurią įeina saugos, apgyvendinimo, maitinimo, transportavimo ir teisines paslaugas teikiančios įmonės.

Vienas asociacijos tikslų – plėtoti pramonės pajėgumą bendradar-biaujant su Lietuvos ir užsienio vy-riausybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis. Ar asociacija prana-šesnė už pavienes įmones?

Manyčiau, taip. Mūsų tikslas labai aiš-kus, vizija gana aiškiai apibrėžta – pra-

dėti plačiau bendradarbiauti ne tik su vartotojais, bet galbūt ir su įstatymų leidėjais. Kaip tai darysime – tiesiogiai ar per pramonininkų konfederaciją, – kitas klausimas.

Ar jaučiate, kad dėl įvykių Ukrainoje būtų pasikeitęs požiūris į gynybą ar Jūsų organizaciją? Galbūt žmonės dabar labiau tuo domisi?

Matyt, taip, nes mes ir savo tinklala-

pyje rašome: „Dalyvaudami asocia-cijos veikloje, jūs taip pat stiprinate Lietuvos gynybą ir saugumą.“ Žinoma, tai nereiškia, kad asociacijos veikloje nedalyvaujančios verslo įmonės to neskatina, nes, savaime suprantama, kad stipri ekonomika prie to priside-da, tad Lietuvoje ir už jos ribų verslą plėtojančios įmonės prisideda prie bendro šalies stabilumo. Bet asocia-cija labiau akcentuoja Lietuvos gyny-bos ir saugumo klausimą, tikrąjį suvo-kimą, kas yra gynyba.

Taip pat norėčiau paminėti, kad mūsų asociacija labai glaudžiai bendradar-biauja su „Transperency Internatio-nal“, kuo negali pasidžiaugti kai kurios kaimyninės asociacijos. Turime etikos kodeksą, kuriame daug dėmesio ski-riama antikorupcijai, skaidriai veiklai ir informavimui. Jis atitinka Europos Sąjungos gynybos ir saugumo pra-monės asociacijos etikos kodeksą. Tad taip atveriame sau duris į šią asociaci-ją. Nuo mūsų narių priklausys, norėsi-me į ją stoti ar ne, bet tai būtų žings-nis į dar globalesnę rinką.

Ačiū už pokalbį.

21


akivaizdu, kad reguliavimo pakeitimai palankesni

kreditoriams – varžytynių procesas vyksta sparčiau,

mažėja rizika, kad iš varžytynių parduodamas turtas bus

perleistas su skolininku susijusiam asmeniui už daug mažesnę nei

reali kainą

aktualija

Ar pakeitimai užtikrins kreditorių interesus?

teisininkas

sebastian okinczyc

Rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kai kurių su vykdymo proceso reglamen-tavimu susijusių Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) straipsnių pakeitimai (2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510, 602, 644, 646, 661, 696, 703, 704, 706, 707, 708, 713, 717, 719, 722, 724, 746 ir 756 straipsnių pakeitimo ir 705 straipsnio pripažinimo neteku-siu galios įstatymas, Nr. XII-889). Pakeitimai taip pat susiję ir su neseniai įvestomis elektroninė-mis varžytynėmis (plačiau apie jas – www.evarzytynes.lt). Vienas iš pakeistų straipsnių – CPK 704 str. „Skolininko teisė iki varžytinių pasiūlyti parduodamo turto pir-kėją“, kurio pakeitimai procesą akivaizdžiai daro palankesnį kre-ditoriams.Aptariamo CPK straipsnio esmė – sko-lininko teisė išieškojimą vykdančiam antstoliui pristatyti iš varžytynių par-duodamo turto pirkėją. Kitaip tariant, skolininkas gali pats surasti (ar pavesti tai atlikti kitiems asmenims) pirkėją ir išieškojimą vykdančiam antstoliui nu-rodyti, kas nupirks jam priklausantį, bet vykdymo tikslais jau areštuotą ir iš varžytynių planuojamą parduoti turtą.

Pagal susiklosčiusią aptariamos nuosta-tos veikimo praktiką skolininkai ieško-davo galimų turto pirkėjų, kurie būtų su-siję su jais pačiais, taigi ir esamais turto savininkais – giminaičių, susijusių įmo-nių, verslo partnerių, kurie galėjo būti ir potencialūs kreditoriaus konkurentai. Ši nuostata leidžia skolininkui užtikrinti, kad jam priklausantis turtas nepateks į nepageidaujamas rankas, o atiteks to-kiam pirkėjui, kuris skolininkui galbūt leis juo ir toliau naudotis (pavyzdžiui, kai kalbama apie įrangą ar nekilnojamąjį turtą) arba su kuriuo bus galima iš karto aptarti galimą turto atpirkimą ateityje ir pan.

Pagal ankstesnę CPK 704 str. redakciją ir

susijusias nuostatas apie rengiamas var-žytynes buvo skelbiama ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų pradžios. Atitinkamai per tą mėnesį skolininkai dėl aukščiau išvardintų priežasčių aktyviausiai ieško-davo galimų iš varžytynių planuojamo parduoti turto pirkėjų, o suradę intere-santus derėdavosi su jais dėl parduoda-mo turto kainos ir pan. Planuojamų var-žytynių paskelbimas skolininkui neretai tapdavo paskata imtis neatidėliotinų ak-tyvių veiksmų stengiantis padengti įsis-kolinimą. Pagal nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. galiojantį reguliavimą varžytynių pra-džia yra laikomas jų paskelbimo specia-liame interneto tinklalapyje momentas, o panaikinamas ankstesnis vieno mėne-

22


Į turinį

aktualija

sio „įspėjimo“ terminas skolininkui.

Akivaizdu, kad reguliavimo pakeitimai palankesni kreditoriams – varžytynių procesas vyksta sparčiau, mažėja rizika, kad iš varžytynių parduodamas turtas bus perleistas su skolininku susijusiam asmeniui už daug mažesnę nei reali kainą. Taigi skolininkas gali pasinaudoti savo teise pasiūlyti antstoliui iš varžyty-

nių parduodamo turto pirkėją, jeigu iki varžytynių pradžios į antstolio depoziti-nę sąskaitą sumokama ne mažesnė nei turto arešto akte nurodyta realizuojamo areštuoto turto vertė pinigų suma arba mažesnė suma, kurios visiškai užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms padengti. Tokiu atveju turtas parduoda-mas ne iš varžytynių, o skolininko pasiū-lytam pirkėjui antstoliui surašant nusta-

tytos formos aktą.

Pasikeitus reguliavimui, skolininkui su-mažėjo galimybių pačiam susirasti ir pasiūlyti turto pirkėją neorganizuojant varžytynių. Tačiau negalima sutikti ir su teigiančiaisiais, kad pakeitimai pažei-džia skolininko interesą, nes neleidžia iš turto pardavimo jam gauti tinkamos sumos, jei skolininko pasirinktas ir siū-lomas pirkėjai, nespėję iki varžytynių pradžios į nurodytą antstolio depoziti-nę sąskaitą įmokėti nustatytos sumos. Tokiu atveju skolininko siūlytas pirkėjas turėtų dalyvauti varžytynėse bendra tvarka su kitais galimais jų dalyviais, o tai kaip tik garantuotų, kad turtas bus parduotas brangiau, visų pirma užti-krinant, kad būtų patenkinta kuo dau-giau išieškotojų reikalavimų, o likusi suma būtų grąžinta pačiam skolininkui. Vis dėlto primintina, kad, priklausomai nuo to, kiek paklausus yra iš varžytynių parduodamas turtas, kai jose nėra daug aktyvių dalyvių, kyla rizika, kad turtas gali būti realizuotas ir už 60 proc. nusta-tytos vertės (jei neįvykus pirmosioms varžytynėms skelbiamos antrosios). To-dėl galima apibendrinti, kad įsigalioję pakeitimai – nedidelis žingsnis į priekį užtikrinant kreditorių (išieškotojų) inte-resus.

23


24


GLIMSTEDT

Jogailos g. 4LT-01116 Vilnius, LietuvaTel. +370 5 269 0700Faks. +370 5 269 0701

El. paštas: [email protected]

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite. Parengė: „VIP Viešosios informacijos partneriai“ El. paštas: [email protected]

Sekite mus tinkle: www.linkedin.com/company/245835

kontaktai

Teisės žiNiosglimstedt

Norėdami užsiprenumeruoti GLIMSTEDT teisės žinias, spauskite čia:

Visiems GLIMSTEDT teisininkų straipsniams, publikuojamiems šiose „Teisės žiniose“, suteikiame licenciją pagal „Creative Commons Attribution-NoDerivatives 4.0 License“.

http://linkedin.us6.list-manage.com/subscribe?u=1aa48e3a3b194d24090a07d83&id=245b7cce10

www.linkedin.com/company/245835



http://www.glimstedt.lt

Documents

2014 m. Nr. 5 (17) - GLIMSTEDT