2019 m. rugsėjis

1

2019 m. rugsėjis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4

PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINČIO ASMENS TEISĖ BŪTI INFORMUOTAM APIE

SAVO TEISES ............................................................................................................................... 4

2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas EP (C-467/18) ....................................................................... 4

VIEŠI PAREIŠKIMAI DĖL KALTĖS IR NEKALTUMO PREZUMPCIJA ........................ 6

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AH, PB, CX, KM, PH ir MH (C-377/18) ................................ 6

II. SĄJUNGOS TEISĖS PRINCIPAI .............................................................................................. 7

2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Călin (C-676/17) ................................................................... 7

III. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA ........................................................................................... 9

2019 m. rugsėjo 24 d. didžiosios kolegijos sprendimas GC ir kt. (C-136/17) ............................. 9

2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Google (C-507/17) .............................................................. 14

IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ......................................................................................... 16

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-28/18) .................... 16

2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Lexitor (C-383/18) .............................................................. 17

2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Lovasné Tóth (C-34/18) ...................................................... 19

2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Romano (C-143/18) ............................................................. 21

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Pohotovosť (C-331/18) .......................................................... 23

V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ ............................................................................... 25

2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Bayer Pharma (C-688/17)................................................... 25

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AMS Neve ir kt. (C-172/18) ................................................... 26

VI. CIVILINIS PROCESAS ........................................................................................................... 29

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas R (C-468/18).......................................................................... 29

2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Riel (C-47/18)...................................................................... 31

VII. VIEŠIEJI PIRKIMAI ............................................................................................................. 33

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Lombardi (C-333/18) ............................................................ 33

2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Komisija prieš Italiją (C-526/17) ........................................ 35

2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Vitali (C-63/18) ................................................................... 35

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS

PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINČIO ASMENS TEISĖ BŪTI INFORMUOTAM APIE

SAVO TEISES

2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas EP (C-467/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6, 47 straipsniai ir 51 straipsnio 1 dalis – Direktyva

2012/13/ES – 8 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2013/48/ES – 12 straipsnis – Direktyva (ES)

2016/343 – 3 straipsnis – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama dėl su gydymu ir

saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje asmenis, kurie visuomenei

pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami – Teisė būti informuotam apie savo teises – Teisė

turėti advokatą – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Nekaltumo prezumpcija – Pažeidžiamas

asmuo

2015 m. rugpjūčio 26 d., radę moters lavoną vienoje iš Medkoveco (Bulgarija) gatvių, policijos

pareigūnai atvyko į aukos sūnaus EP gyvenamąją vietą. Šis prisipažino nužudęs savo motiną.

Policijos pareigūnai, iš liudytojų gavę informacijos apie EP psichikos sutrikimus, nuvežė EP į

psichiatrijos ligoninės skubiosios pagalbos skyrių. 2015 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Rayonen sad

Lom (Lomo apylinkės teismas, Bulgarija) nurodė hospitalizuoti EP psichiatrijos ligoninėje šešiems

mėnesiams. Sveikatos įstatymu remiantis nustatytos priemonės taikymas buvo pratęstas ir

nenutrauktas iki nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dienos. Teismo

psichiatrijos ekspertizę atlikę specialistai nustatė, kad EP serga paranoidine šizofrenija. 2016 m.

liepos 7 d. Montanos (Bulgarija) prokuroras nutraukė baudžiamąjį procesą, motyvuodamas tuo, kad

EP serga psichikos liga. Manydamas, kad EP negali dalyvauti procese, prokuroras jam neįteikė šios

nutarties. 2017 m. gruodžio 29 d. Apelativna prokurtura Sofia (Sofijos prokuratūra, Bulgarija)

nurodė atnaujinti procesą ir pažymėjo, kad EP toliau turi būti taikoma hospitalizacijos priemonė

pagal Sveikatos įstatymą. 2018 m. kovo 1 d. nutartimi buvo nutrauktas dėl EP pradėtas

baudžiamasis procesas. Prokuratūra padarė išvadą, kad būtina imtis priverčiamųjų medicinos

priemonių, nes EP tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam negali būti

taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ši nutartis buvo įteikta aukos dukrai. Nutartis įsiteisėjo 2018 m.

kovo 10 d. Lomo prokuratūra kreipėsi į Lukovito apylinkės teismą prašydama hospitalizuoti EP

psichiatrijos ligoninėje, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodeksu.

Lukovito apylinkės teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą,

prašydamas ištirti, ar nacionalinėmis teisės nuostatomis, kuriomis reglamentuojamas priverstinis

psichikos ligomis sergančių asmenų hospitalizavimas gydymo įstaigoje, nepažeidžiamos pagal

direktyvas 2012/13, 2013/48, 2016/343 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartiją (toliau –

Chartija) užtikrinamos teisės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad

EP niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jam nebuvo pranešta apie dėl jo pradėtą

baudžiamąjį procesą. Kadangi dėl EP nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jam nebuvo

užtikrinta advokato pagalba, jis negalėjo apskųsti teisme prokuratūros veiksmų. Pagal nacionalinę

teisę teismas neturi galimybės patikrinti, ar, atliekant ikiteisminį tyrimą, asmuo, kuris laikomas

padariusiu veiką, galėjo pasinaudoti būtiniausiomis teisės į gynybą įgyvendinimo procesinėmis

garantijomis. EP nurodė, kad pažeista jo teisė būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus,

teisė neduoti parodymų ir teisė turėti advokatą.

Teisingumo Teismas aiškinosi, ar direktyvos 2012/13 (ji susijusi su teise būti informuotam apie

savo teises) ir 2013/48 (ji susijusi su teise turėti gynėją, teise reikalauti, kad apie laisvės atėmimą

būtų informuota trečioji šalis, ir asmenų, kuriems atimta laisvė, teise susisiekti su trečiaisiais

asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis) turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos teismo procesui,

kaip antai numatytam pagrindinėje byloje, nagrinėjamose nacionalinės teisės normose, pagal kurias

leidžiama dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje

asmenis, kurie visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami, ir, jei taip, nuo kurio

5

momento atitinkamas asmuo turi būti informuotas apie jam pagal Direktyvą 2012/13 suteikiamas

teises. Teismas pasisakė, kad minėtos direktyvos taikomos nuo to momento, kai valstybės narės

kompetentingos institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą

veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba

kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, atitinkamais atvejais, bausmės skyrimą ir

sprendimą dėl apeliacinio skundo. Sąvoka „baudžiamasis procesas“, kaip ji suprantama pagal šias

direktyvas, apima ir hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje procedūras, kurios, nors baigiamos ne

„bausmės skyrimu“ siaurąja prasme, lemia su laisvės suvaržymu susijusios priemonės taikymą (su

sąlyga, kad ši priemonė pateisinama priežastimis, susijusiomis ne tik su gydymu, bet ir su saugumu)

nusikaltimo požymių turinčią veiką padariusiems asmenims, tačiau jų psichikos būklė

baudžiamuoju įstatymu draudžiamos veikos padarymo momentu pateisina hospitalizacijos

psichiatrijos ligoninėje priemonės, o ne baudžiamosios sankcijos, pavyzdžiui, laisvės atėmimo

bausmės, skyrimą. Su laisvės suvaržymu susijusios priemonės, kaip antai pagrindinėje byloje

nagrinėjamos psichiatrinės ar sveikatos priežiūros priemonės, patenka į EŽTK 5 straipsnio, taigi ir

Chartijos 6 straipsnio, taikymo sritį. Direktyvos 2012/13 ir 2013/48 negali būti aiškinamos taip, kad

į jų taikymo sritį nepatenka teismo procesas, per kurį hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje

priemonė gali būti taikoma asmeniui, kuris užbaigus ankstesnį baudžiamąjį procesą laikomas

nusikaltimo požymių turinčią veiką padariusiu asmeniu. Tam, kad būtų veiksmingas, pranešimas

apie teises turi būti įteiktas ankstyvojoje proceso stadijoje. Iš Direktyvos 2012/13 2 straipsnio

matyti, kad ji taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos

praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką. Teisė būti

informuotam apie savo teises turi būti įgyvendinta ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo

arba kaltinamojo apklausą policijoje. Direktyva 2012/13 turi būti aiškinama taip, kad asmenys,

įtariami padarę nusikalstamą veiką, turi būti informuoti apie jų teises kuo greičiau nuo to momento,

kai, nesant skubos aplinkybių, dėl jiems reiškiamų įtarimų pateisinama, kad kompetentingos

institucijos apribotų jų laisvę taikydamos prievartos priemones, bet ne vėliau kaip prieš pirmąją

oficialią jų apklausą policijoje.

Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad pagal jos 8 straipsnio 2 dalį reikalaujama,

kad „įtariamasis arba kaltinamasis, arba jo advokatas turėtų teisę nacionalinėje teisėje nustatyta

tvarka užginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikė informacijos ar atsisakė ją

pateikti pagal šią direktyvą“. Draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, užkertanti kelią

pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis, kai pažeidžiamos pagal šią direktyvą

saugomos teisės. Taigi Chartijos 47 straipsnis, Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos

2013/48 12 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės

normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatytas teismo procesas, per kurį

asmenys, padarę visuomenei pavojingas veikas būdami nepakaltinami, gali būti dėl su gydymu ir

saugumu susijusių priežasčių hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje, jeigu pagal šias teisės normas

neleidžiama kompetentingam teismui patikrinti, ar šiose direktyvose numatytos procesinės teisės

buvo užtikrintos per anksčiau nei procesas tame teisme vykusį procesą, kuriam netaikoma tokia

teismo kontrolė.

Taip pat Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyva 2016/343 ir Chartijos 51 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip, kad nei ši Direktyva, nei Chartijos nuostatos netaikomos pagrindinėje

byloje nagrinėjamos Sveikatos įstatymo nustatytos tvarkos hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje

procedūrai, kuria siekiama užtikrinti gydymą, motyvuojant tuo, kad atitinkamas asmuo dėl jo

sveikatos būklės gali kelti pavojų savo ar trečiųjų asmenų sveikatai. Hospitalizacijos psichiatrijos

ligoninėje procedūros, nagrinėjamu atveju numatytos Sveikatos įstatyme, tikslas yra užtikrinti

gydymą; ši procedūra nepriskirtina prie baudžiamojo proceso, patenkančio į Direktyvos 2016/343

taikymo sritį, jeigu ji vykdoma atskirai nuo baudžiamojo proceso, įskaitant atvejus, kai siekiama

užkirsti kelią pavojui suinteresuotojo asmens ar trečiųjų asmenų sveikatai.

Pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūra siekiama ne nustatyti suinteresuoto asmens kaltę, o

nuspręsti dėl jo priverstinės hospitalizacijos psichiatrijos ligoninėje. Vis dėlto ši su laisvės

suvaržymu susijusi priemonė grindžiama ne tik su gydymu, bet ir su saugumu susijusiomis

6

priežastimis, todėl tokia procedūra dėl jos baudžiamojo tikslo patenka į Direktyvos 2016/343

taikymo sritį. Direktyvos 2016/343 3 straipsnyje nustatyta pareiga valstybėms narėms užtikrinti,

kad įtariamieji ir kaltinamieji būtų laikomi nekaltais, kol jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta

tvarka. Šios pareigos turi paisyti kompetentingos institucijos vykstant hospitalizacijos psichiatrijos

ligoninėje procedūrai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje. Jeigu užbaigus ankstesnį

baudžiamąjį procesą galutinai nustatyta, kad asmuo padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką

būdamas nepakaltinamas, tai, kad grįsdama prašymą hospitalizuoti psichiatrijos ligoninėje

prokuratūra remiasi šia aplinkybe, savaime neprieštarauja Direktyvos 2016/343 3 straipsnyje

įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui. Vykstant teisme procesui dėl asmenų, kurie

visuomenei pavojingas veikas padarė būdami nepakaltinami, hospitalizacijos psichiatrijos

ligoninėje dėl su gydymu ir saugumu susijusių priežasčių, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje

byloje, prokuratūra pateikia įrodymų, jog asmuo, kurį prašoma hospitalizuoti, padarė veiką, kuri

laikoma keliančia tokį pavojų.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217905&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1887836

VIEŠI PAREIŠKIMAI DĖL KALTĖS IR NEKALTUMO PREZUMPCIJA

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AH, PB, CX, KM, PH ir MH (C-377/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Direktyva (ES) 2016/343 – 4 straipsnio 1 dalis – Nekaltumo prezumpcija – Vieši pareiškimai dėl

kaltės – Prokuroro ir nusikalstamą veiką padariusio asmens susitarimas – Nacionalinių teismų

jurisprudencija, kurioje numatyta identifikuoti kaltinamuosius, nesudariusius tokio susitarimo –

Pagrindinių teisių chartija – 48 straipsnis

AH, PB, CX, KM, PH ir MH patraukti baudžiamojon atsakomybėn įtariant, kad nuo 2014 m.

lapkričio iki 2015 m. gruodžio mėnesio jie priklausė organizuotai grupei, kurios tikslas buvo

pelnytis iš asmens tapatybės dokumentų ir vairuotojų pažymėjimų klastojimo. MH pasinaudojo

Bulgarijos baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybe sudaryti susitarimą, siekdamas

švelnesnės bausmės jam paskyrimo (pagal Bulgarijos baudžiamojo proceso kodekso 381, 382

straipsnius užbaigus tyrimą kiekvienas savo kaltę pripažįstantis kaltinamasis per savo gynėją gali

raštu sudaryti susitarimą su prokuroru. Šiame susitarime nurodoma, ar veika įvykdyta, ar ją įvykdė

kaltinamasis kaltais veiksmais, ar ji laikoma nusikalstama ir ar pateikiamas jos teisinis vertinimas.

Jei byla iškelta keliems asmenims, susitarimą gali sudaryti kiekvienas iš jų. Teismas gali pasiūlyti

susitarimo pakeitimus, kurie aptariami su prokuroru ir kaltinamojo gynėju; teismas patvirtina

susitarimą, jei jis neprieštarauja įstatymui ir moralei).

Iš MH sudaryto susitarimo matyti, kad jis kartu su penkiais kaltinamaisiais priklausė organizuotai

grupei. Visi kaltinamieji identifikuoti, nurodant jų vardą, tėvavardį, pavardę ir asmens kodą. Šis

susitarimas buvo pateiktas specializuotam Bulgarijos baudžiamajam teismui patvirtinti. Teismas

prašė išaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalis (valstybės narės imasi reikiamų

priemonių siekdamos užtikrinti, kad, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta įtariamojo arba

kaltinamojo kaltė, viešuose valdžios institucijų padarytuose pareiškimuose ir teismų sprendimuose,

išskyrus tuos, kuriais asmuo pripažįstamas kaltu, tas asmuo nebūtų apibūdinamas kaip kaltas. Ši

nuostata nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams, kuriais siekiama įrodyti įtariamojo

arba kaltinamojo kaltę, ir preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima

teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimais ar kaltinančiais

įrodymais) turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama susitarime, kuriuo kaltinamasis

pripažįsta savo kaltę tam, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, ir kurį turi patvirtinti

nacionalinis teismas, aiškiai nurodyti kaip nagrinėjamos nusikalstamos veikos bendravykdžius ne

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217905&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1887836


7

tik šį asmenį, bet ir kitus kaltinamuosius, kurie nepripažino savo kaltės ir dėl kurių baudžiamoji

byla toliau nagrinėjama įprasta tvarka.

Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyvos 2016/343 tikslas yra nustatyti bendras būtiniausias

taisykles, taikomas baudžiamajame procese dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės

dalyvauti nagrinėjant bylą teisme aspektų. Nors pagal Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį

valstybėms narėms suteikiama diskrecija nustatyti būtinas priemones dėl šios nuostatos

įgyvendinimo, valstybių narių numatytas apsaugos lygis negali būti žemesnis už Europos Sąjungos

pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nustatytus standartus. Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį,

siekiant išsiaiškinti Chartijos 48 straipsnį, reikia atsižvelgti į EŽTK 6 straipsnio 2 ir 3 dalis,

nustatančias minimalią apsaugą. Direktyvoje 2016/343 ir jurisprudencijoje, susijusioje su Chartijos

48 straipsniu, nėra paaiškinimų, kaip reikia nustatyti, ar asmuo teismo sprendime apibūdinamas

kaip kaltas, todėl, siekiant išsiaiškinti Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį reikia remtis Europos

Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, susijusia su EŽTK 6 straipsnio 2 dalimi.

Nekaltumo prezumpcijos principas pažeidžiamas, kai nepriėmus galutinio apkaltinamojo

nuosprendžio teismo sprendime arba oficialiame pareiškime dėl kaltinamojo aiškiai nurodoma, kad

atitinkamas asmuo padarė nusikalstamą veiką. Sudėtingose baudžiamosiose bylose, kuriose yra keli

įtariamieji, kurių negalima teisti kartu, nacionalinis teismas, vertindamas kaltinamųjų kaltę, turi

nurodyti, kad dalyvauja tretieji asmenys, kurie vėliau gali būti teisiami atskirai. Teismas turėtų

vengti pateikti daugiau informacijos, nei būtina asmenų, stojančių prieš šį teismą, teisinės

atsakomybės analizei atlikti. Teismo sprendimo motyvai turi būti suformuluoti siekiant išvengti

išankstinio trečiųjų asmenų kaltės vertinimo, nes tai galėtų pakenkti teisingam jiems pateiktų

kaltinimų išnagrinėjimui vykdant atskirą teismo procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m.

vasario 27 d. sprendimas Karaman prieš Vokietiją, 2016 m. vasario 23 d. sprendimas Navalnyy ir

Ofitserov prieš Rusiją).

Teisingumo teismas sprendė, kad Direktyvos 2016/343 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad

pagal ją nedraudžiama, jog susitarime, kaip, pvz., nagrinėjamame pagrindinėje byloje, kurį turi

patvirtinti nacionalinis teismas, be asmens, kuris sudarė šį susitarimą ir pripažino savo kaltę, būtų

nurodyti kiti kaltinamieji, kurie bus teisiami atskirai, jeigu, pirma, toks jų nurodymas yra būtinas,

siekiant įvertinti susitarimą sudariusio asmens teisinę atsakomybę, ir, antra, tame pačiame

susitarime aiškiai nurodyta, kad minėti kiti asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn atskirai

ir jų kaltė dar neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs

teismas turi patikrinti, ar minėtame MH susitarime įvardyti asmenys nurodyti kaip traukiami

baudžiamojon atsakomybėn atskirai ir kad jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal nacionalinę teisę gali pakeisti šio susitarimo

nuostatas prieš jį patvirtindamas. Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies

reikalavimus pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas gali būti patvirtintas tik padarius

pakeitimų, jei jų reikia, kuriuose būtų aiškiai nurodoma, kad penki kaltinamieji traukiami

baudžiamojon atsakomybėn atskirai ir kad jų kaltė dar neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka.




II. SĄJUNGOS TEISĖS PRINCIPAI

2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Călin (C-676/17)

Sąjungos teisės principai – Procesinė autonomija – Teisinio saugumo principas – Res judicata

galia – Valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę surinkto mokesčio grąžinimas – Galutinis teismo



8

sprendimas, kuriuo nustatomas su Sąjungos teise nesuderinamas mokestis – Prašymas peržiūrėti

tokį teismo sprendimą – Šio prašymo pateikimo terminas

2013 m. balandžio 12 d. Rumunijos pilietė O. M. Călin įsigijo naudotą motorinę transporto

priemonę iš Vokietijos. Tirgovištės valstybinė vairuotojų pažymėjimų ir transporto priemonių

registravimo įstaiga (Rumunija) nurodė, kad už šios transporto priemonės registraciją reikia

sumokėti 968 Rumunijos lėjų (RON) (apie 207 EUR) aplinkos mokesčio. O. M. Călin sumokėjo šią

sumą. Vėliau O. M. Călin kreipėsi į Dimbovicos apylinkės teismą (Rumunija), prašydama grąžinti

šią sumą, nes apmokestinimas tokiu aplinkos mokesčių buvo nesuderinamas su Sąjungos teise.

Vykstant teisminiams procesams, ginčas kilo dėl to, ar gali būti peržiūrėtas galutinis teismo

sprendimas, priimtas pažeidžiant Sąjungos teisę.

ESTT sprendė, ar Sąjungos teisę, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, reikia

aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatytas vieno mėnesio

naikinamasis terminas pateikti prašymą peržiūrėti galutinį teismo sprendimą, priimtą pažeidžiant

Sąjungos teisę, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie šį sprendimą.

ESTT visų pirma pažymėjo, kad O. M. Călin buvo įpareigota sumokėti aplinkos mokestį, taikomą

motorinėms transporto priemonėms, o 2016 m. birželio 9 d. Sprendime Budişan (C-586/14,

EU:C:2016:421) Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad SESV 110 straipsnis turi būti

aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas toks aplinkos mokestis.

Kartu ESTT priminė res judicata principo svarbą ir Sąjungos teisės, ir nacionalinės teisės

sistemose. Siekiant užtikrinti tiek teisės ir teisinių santykių stabilumą, tiek gerą teisingumo

vykdymą, svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones

arba pasibaigus numatytiems pasinaudojimo jomis terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti

ginčijami. Taigi Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso

taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise

nesuderinamą nacionalinę situaciją. Pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad siekdama atsižvelgti į

Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos šios teisės nuostatos išaiškinimą nacionalinė teisminė

institucija iš principo turėtų peržiūrėti res judicata galią įgijusį savo sprendimą.

Vis dėlto jei taikytinos vidaus proceso taisyklės numato nacionaliniam teismui galimybę, esant tam

tikroms sąlygoms, peržiūrėti res judicata galią įgijusį sprendimą, kad situacija atitiktų nacionalinę

teisę, pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus šia galimybe, jeigu šios sąlygos

tenkinamos, turi būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta nagrinėjamos situacijos atitiktis

Sąjungos teisei. Dėl naikinamųjų terminų Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad teisinio

saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti, atitinka Sąjungos

teisę.

Kartu ESTT pažymėjo, kad, nesant jokių nacionalinių procesinių priemonių, tam, kad būtų apgintos

pažeistos teisės, res judicata galios principas neprieštarauja tam, kad būtų pripažintas valstybės

atsakomybės už galutinės instancijos teismo sprendimą principas. Iš tiesų pirmiausia dėl to, jog

tokiu sprendimu padarytas iš Sąjungos teisės kylančių teisių pažeidimas paprastai nebegali būti

ištaisytas, iš asmenų negali būti atimta galimybė patraukti valstybę atsakomybėn, siekiant,

pasinaudojus tokia priemone, teisiškai apginti savo teises.



LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=418958

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=217626&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=418958


9

III. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA

2019 m. rugsėjo 24 d. didžiosios kolegijos sprendimas GC ir kt. (C-136/17)

Asmens duomenys – Fizinių asmenų apsauga tvarkant tinklalapiuose nurodytus jų duomenis –

Direktyva 95/46/EB – Reglamentas (ES) 2016/679 – Internetinės paieškos sistemos –

Tinklalapiuose esančių duomenų tvarkymas – Specialios duomenų kategorijos, numatytos šios

direktyvos 8 straipsnyje ir šio reglamento 9 ir 10 straipsniuose – Šių straipsnių taikymas paieškos

sistemos eksploatuotojui – Šio eksploatuotojo pareigų apimtis atsižvelgiant į minėtus straipsnius –

Duomenų skelbimas tinklalapiuose vien žurnalistiniais sumetimais arba meninės ar literatūrinės

raiškos tikslais – Poveikis prašymo pašalinti nuorodas nagrinėjimui – Europos Sąjungos

pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 11 straipsniai

GC, AF, BH ir ED ginčas su Commission nationale de l’informatique et des libertés (Nacionalinė

informatikos ir laisvių komisija, CNIL) (Prancūzija) kilo dėl jos keturių sprendimų, kuriais

atsisakyta nurodyti Google Inc., tapusiai Google LLC, pašalinti įvairias nuorodas, esančias rezultatų

sąraše, rodomame atlikus paiešką pagal jų asmenvardžius, į trečiųjų asmenų skelbiamus

tinklalapius. GC, AF, BH ir ED paprašė Google iš rezultatų sąrašo, kurį rodo šios bendrovės

eksploatuojama paieškos sistema atlikus paiešką pagal atitinkamų asmenų asmenvardžius,

panaikinti įvairias nuorodas į trečiųjų asmenų skelbiamus tinklalapius, tačiau minėta bendrovė

atsisakė tai padaryti.

Pavyzdžiui, vienas iš pareiškėjų – BH prašė panaikinti nuorodas į straipsnius (daugiausia spaudos)

apie 1995 m. birželio mėn. pradėtą ikiteisminį tyrimą, susijusį su Respublikonų partijos (RP)

finansavimu, per kurį buvo tiriama jo ir kelių verslininkų bei politikų veikla. Jam iškelta byla buvo

baigta 2010 m. vasario 26 d., priėmus nutartį nutraukti bylą. Dauguma nuorodų, dėl kurių vyksta

ginčas, nurodo straipsnius, paskelbtus tuo metu, kai buvo pradėtas tyrimas, taigi juose neaptariama

bylos baigtis.

Google atsisakius patenkinti jų prašymus panaikinti nuorodas, pareiškėjai kreipėsi su skundais į

CNIL, kad šiai bendrovei būtų nurodyta jas pašalinti. Jų prašymo netenkinus, pareiškėjai pateikė

skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Conseil d’État (Valstybės

Taryba, Prancūzija) dėl CNIL atsisakymo nurodyti Google pašalinti prašomas nuorodas. Prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos skundus sujungė.

Klausimai Teisingumo Teismui pateikti dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų

judėjimo (toliau – Direktyva 95/46), taikytos prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo

dieną, išaiškinimo. Ši direktyva buvo panaikinta nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. nuo dienos, kai

pradedamas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES)

2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų

judėjimo (toliau – Reglamentas 2016/679). Užduotus klausimus Teisingumo Teismas nagrinėjo

remdamasis Direktyva 95/46, tačiau kartu atsižvelgdamas ir į Reglamentą 2016/679.

ESTT sprendė, ar paieškos sistemos eksploatuotojas, atsižvelgiant į jo atsakomybę, kompetenciją ir

galimybes, taip pat turi tenkinti reikalavimus, kuriuos Direktyva 95/46 nustato specialių kategorijų

asmens duomenims, numatytiems jos 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse, kai tokie duomenys nurodomi

informacijoje, kurią internete paskelbė ar patalpino tretieji asmenys, ir juos tvarko šis

eksploatuotojas paieškos sistemos veikimo tikslais.

Teismas visų pirma priminė, kad paieškos sistemos veikimo operacijos, kurias sudaro internete

trečiųjų asmenų paskelbtos ar jau esančios informacijos suradimas, automatiniu būdu atliekamas jos

indeksavimas, laikinas laikymas ir galiausiai padarymas prieinamos interneto vartotojams tam tikra

pasirinkta tvarka, laikytinos „asmens duomenų tvarkymu“, kaip jis suprantamas pagal

Direktyvos 95/46 2 straipsnio b punktą, jei ši informacija apima asmens duomenis, ir, kita vertus,

tokios paieškos sistemos eksploatuotojas laikytinas tokių duomenų „valdytoju“, kaip jis

suprantamas pagal minėto 2 straipsnio d punktą.

10

Asmens duomenų tvarkymas, atliekamas kaip paieškos sistemos veikimo operacija, padaro juos

prieinamus visiems paiešką pagal duomenų subjekto asmenvardį atlikusiems internautams, įskaitant

tuos, kurie kitaip nebūtų radę šiuos duomenis skelbiančio tinklalapio. Taigi, kadangi paieškos

sistemos veikimas gali daryti didelį neigiamą poveikį pagrindinėms teisėms į privatų gyvenimą ir

asmens duomenų apsaugą, šios paieškos sistemos eksploatuotojas, kaip asmuo, kuris nustato šios

veiklos tikslus ir būdus, turi užtikrinti, kiek tai patenka į jo atsakomybės, kompetencijos ir

galimybių sritį, kad ši veikla atitiktų Direktyvos 95/46 reikalavimus ir joje numatytos garantijos

galėtų tapti visiškai veiksmingos, o veiksminga ir visapusė duomenų subjektų, visų pirma jų teisės į

privataus gyvenimo gerbimą, apsauga – iš tiesų įgyvendinta.

Dėl specialių kategorijų asmens duomenų Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad

valstybės narės uždraudžia tvarkyti asmens duomenis, kurie atskleidžia rasinę ar etninę kilmę,

politines, religines ar filosofines pažiūras, priklausymą profesinėms sąjungoms, taip pat tvarkyti

duomenis apie asmens sveikatą ar intymų gyvenimą. Kai kurios šio draudimo išimtys ir nukrypti

leidžiančios nuostatos numatytos, be kita ko, 8 straipsnio 2 dalyje.

Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad duomenys, susiję su nusikalstamomis

veikomis, apkaltinamaisiais nuosprendžiais ar kardomosiomis priemonėmis, gali būti tvarkomi tik

tuo atveju, jeigu tai kontroliuoja valdžios institucija arba jeigu nacionaliniai įstatymai užtikrina

tinkamas ir konkrečias garantijas, bet galioja išimtys, kurias valstybė narė gali leisti pagal

nacionalines nuostatas, numatančias tinkamas ir konkrečias garantijas. Vis dėlto išsamus

apkaltinamųjų nuosprendžių registras gali būti vedamas tik kontroliuojant valdžios institucijai.

Valstybės narės gali numatyti, kad duomenys, susiję su administracinėmis sankcijomis ar teismo

sprendimais civilinėse bylose, taip pat turi būti tvarkomi kontroliuojant valdžios institucijai.

Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių turinys su tam tikrais pakeitimais pakartotas

Reglamento 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnyje.

Teismas nurodė, kad toks Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių arba Reglamento 2016/679

9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio aiškinimas, pagal kurį a priori ir bendrai paieškos sistemos

veikimo operacijoms nebūtų taikomi specifiniai reikalavimai, kuriuos šios nuostatos numato

specialių kategorijų duomenims tvarkyti, prieštarautų minėtų nuostatų tikslams – užtikrinti, kad

būtų labiau apsaugotas toks tvarkymas, kuris dėl ypatingo šių duomenų jautrumo gali labai stipriai

suvaržyti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamas pagrindines teises į privataus gyvenimo

gerbimą ir asmens duomenų apsaugą.

Kartu ESTT pažymėjo, kad paieškos sistemos eksploatuotojas yra atsakingas ne dėl to, kad

minėtose nuostatose numatyti asmens duomenys nurodomi trečiųjų asmenų paskelbtame

tinklalapyje, o dėl nuorodos į šį puslapį teikimo, ypač dėl to, kad atlikus paiešką pagal fizinio

asmens asmenvardį internautams pateikiamame rezultatų sąraše paskelbiama nuoroda į šį puslapį,

nes toks aptariamos nuorodos paskelbimas minėtame sąraše gali smarkiai pakenkti atitinkamo

asmens pagrindinėms teisėms į privataus gyvenimo gerbimą ir su juo susijusių asmens duomenų

apsaugą.

Teismas sprendė, kad Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip,

kad draudimas ar apribojimai, susiję su šiose nuostatose numatytų specialių kategorijų asmens

duomenų tvarkymu, taikomi, laikantis toje direktyvoje numatytų išimčių, ir paieškos sistemos

eksploatuotojui, kaip duomenų valdytojui, tvarkančiam duomenis, kai eksploatuoja šią sistemą,

atsižvelgiant į jo atsakomybę, kompetenciją ir galimybes, kai šis eksploatuotojas, gavęs duomenų

subjekto prašymą, atlieka patikrinimą prižiūrint kompetentingoms nacionalinėms institucijoms.

Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo:

– ar Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas

paieškos sistemos eksploatuotojas privalo, laikydamasis šioje direktyvoje numatytų išimčių,

patenkinti prašymus panaikinti nuorodas į tinklalapius su tokiais asmens duomenimis, kurie

priskiriami prie tose nuostatose numatytų specialių kategorijų,

11

– ar Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies a ir e punktai turi būti aiškinami taip, kad pagal šį

straipsnį paieškos sistemos eksploatuotojas gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, kai nustato,

kad ši nuoroda nukreipia į turinį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie šio 8 straipsnio

1 dalyje numatytų specialių kategorijų, tačiau juos tvarkant taikoma viena iš minėto 8 straipsnio

2 dalies a ir e punktuose numatytų išimčių, ir

– ar Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad paieškos sistemos eksploatuotojas

taip pat gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, motyvuodamas tuo, kad nuorodos, kurias

prašoma pašalinti, nukreipia į tinklalapius, kuriuose asmens duomenys, priskiriami prie šios

direktyvos 8 straipsnio 1 arba 5 dalyse numatytų specialių kategorijų, skelbiami tik žurnalistiniais

sumetimais arba meninės ar literatūrinės raiškos tikslais, todėl tokiam paskelbimui taikoma minėtos

direktyvos 9 straipsnyje numatyta išimtis.

ESTT pažymėjo, kad pagal Direktyvą 95/46 prašymų pašalinti nuorodas pagrindas yra, be kita ko,

jos 12 straipsnio b punktas, pagal kurį valstybės narės garantuoja kiekvienam duomenų subjektui

teisę reikalauti, kad duomenų valdytojas ištrintų duomenis, kurie tvarkomi nesilaikant šios

direktyvos nuostatų. Be to, pagal Direktyvos 95/46 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą

valstybės narės suteikia duomenų subjektui teisę bent 7 straipsnio e ir f punktuose nurodytais

atvejais bet kada prieštarauti dėl duomenų apie jį tvarkymo remiantis svariu ir teisėtu pagrindu,

susijusiu su jo konkrečia padėtimi, išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės aktai nustato kitaip.

Vertinant, ar įvykdytos šių nuostatų taikymo sąlygos, reikia, be kita ko, išnagrinėti, ar duomenų

subjektas turi teisę į tai, kad atitinkama su juo susijusi informacija šiuo metu sudaromuose rezultatų,

rodomų atlikus paiešką pagal jo asmenvardį, sąrašuose nebebūtų siejama su jo asmenvardžiu, nors

tokios teisės konstatavimas ir nesiejamas su nustatymu, kad atitinkamos informacijos įtraukimas į

rezultatų sąrašą sukelia duomenų subjektui neigiamų padarinių. Kadangi duomenų subjektas,

atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 8 straipsnių jam suteiktas pagrindines teises, gali prašyti, kad

atitinkama informacija nebebūtų pateikiama plačiajai visuomenei įtraukiant šią informaciją į tokį

rezultatų sąrašą, šios teisės iš principo yra viršesnės ne tik už paieškos sistemos eksploatuotojo

ekonominį interesą, bet ir už šios visuomenės interesą turėti prieigą prie šios informacijos atlikus

paiešką pagal šio subjekto asmenvardį. Tačiau taip nebūtų tuo atveju, kai dėl konkrečių aplinkybių,

kaip antai šio subjekto padėties viešajame gyvenime, paaiškėtų, kad šių pagrindinių teisių

apribojimą pateisina viršesnis šios visuomenės interesas turėti dėl įtraukimo į atitinkamus sąrašus

suteiktą prieigą prie atitinkamos informacijos.

Reglamente 2016/679, tiksliau jo 17 straipsnyje, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė

nuostatą, kuri konkrečiai reglamentuoja „teisę reikalauti ištrinti duomenis“, šio straipsnio antraštėje

dar įvardytą kaip „teisė būti pamirštam“. Pagal šio 17 straipsnio 1 dalį duomenų subjektas turi teisę

reikalauti, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištrintų su juo susijusius asmens

duomenis, o duomenų valdytojas yra įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis,

jei tai galima pagrįsti viena iš šioje nuostatoje išvardytų priežasčių. Tarp šių priežasčių minėtoje

nuostatoje nurodyta aplinkybė, kad duomenys nebereikalingi, kad būtų pasiekti tikslai, kuriais jie

buvo tvarkomi, kad asmens duomenų subjektas atšaukia sutikimą, kuriuo grindžiamas duomenų

tvarkymas, ir nėra kito teisinio pagrindo tvarkyti duomenis, kad duomenų subjektas nesutinka su

duomenų tvarkymu pagal Reglamento 2016/679 21 straipsnio (kuris pakeičia Direktyvos 95/46

14 straipsnį) 1 arba 2 dalį, kad duomenys buvo tvarkomi neteisėtai, kad jie turi būti ištrinti siekiant

įvykdyti teisinę pareigą arba kad buvo surinkti informacinės visuomenės paslaugų siūlymo vaikams

kontekste.

Vis dėlto Reglamento 2016/679 17 straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad šio reglamento 17 straipsnio

1 dalis netaikoma, jeigu toks duomenų tvarkymas yra būtinas dėl kurios nors iš pirmoje nuostatoje

išvardytų priežasčių. Tarp šių priežasčių minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalies a punkte

nurodytas teisės, be kita ko, į informacijos laisvę įgyvendinimas. Tai, kad Reglamento 2016/679

17 straipsnio 3 dalies a punkte nuo šiol aiškiai numatyta, kad duomenų subjekto teisė reikalauti

ištrinti duomenis netaikoma, kai juos tvarkyti būtina įgyvendinant teisę, be kita ko, į informacijos

laisvę, garantuojamą pagal Chartijos 11 straipsnį, parodo, kad teisė į asmens duomenų apsaugą nėra

12

absoliuti ir, kaip pabrėžta šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje, turi būti vertinama

atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis

proporcingumo principu.

Taigi Reglamente 2016/679, konkrečiai – jo 17 straipsnio 3 dalies a punkte, aiškiai įtvirtintas

reikalavimas užtikrinti pusiausvyrą tarp, pirma, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatytų pagrindinių

teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą ir, antra, pagal Chartijos

11 straipsnį garantuojamos pagrindinės teisės į informacijos laisvę. Būtent atsižvelgiant į šiuos

aspektus reikia patikrinti, kokiomis aplinkybėmis paieškos sistemos eksploatuotojas privalo

patenkinti prašymą pašalinti nuorodas iš rezultatų sąrašo, rodomo atlikus paiešką pagal duomenų

subjektų asmenvardį, ir ištrinti nuorodą į tinklalapį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie

Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytų specialių kategorijų.

ESTT konstatavo, kad paieškos sistemos eksploatuotojo atliekamam specialių kategorijų duomenų,

numatytų Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalyje, tvarkymui iš principo gali būti taikomos išimtys,

numatytos jos 8 straipsnio 2 dalies a ir e punktuose, kuriuose numatyta, kad draudimas tvarkyti

tokių specialių kategorijų duomenis netaikomas, kai duomenų subjektas yra aiškiai sutikęs, kad

duomenys būtų tvarkomi, nebent pagal atitinkamos valstybės narės teisę toks sutikimas

draudžiamas, arba kai tvarkomi visų pirma duomenys, kuriuos tas asmuo yra akivaizdžiai paskelbęs

viešai. Nuo šiol tokios išimtys įtvirtintos Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies a ir

e punktuose. Be to, pagal 9 straipsnio 2 dalies g punktą, kuris iš esmės pakartoja Direktyvos 95/46

8 straipsnio 4 dalį, leidžiama tvarkyti minėtų kategorijų duomenis, kai tai būtina dėl svarbių viešojo

intereso priežasčių, remiantis Sąjungos arba valstybės narės teise, kuri turi būti proporcinga

siekiamam tikslui, paisyti teisės į duomenų apsaugą esmės ir numatyti tinkamas ir konkrečias

priemones duomenų subjekto pagrindinėms teisėms ir interesams apsaugoti.

Kiek tai susiję su Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies a punkte ir Reglamento 2016/679

9 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išimtimi, iš sąvokos „sutikimas“ apibrėžties, pateiktos šios

direktyvos 2 straipsnio h punkte ir šio reglamento 4 straipsnio 11 punkte, matyti, kad toks sutikimas

turi būti „konkretus“, taigi duotas konkrečiai dėl duomenų tvarkymo, atliekamo eksploatuojant

paieškos sistemą, ir turint galvoje, kad šis tvarkymas leidžia tretiesiems asmens atlikus paiešką

pagal to asmens asmenvardį gauti rezultatų sąrašą su nuorodomis į tinklalapius, kuriuose yra su tuo

asmeniu susijusių jautrių duomenų. Praktiškai sunku numatyti ir, beje, iš Teisingumo Teismui

pateiktos šios bylos medžiagos nematyti, kad paieškos sistemos eksploatuotojas aiškiai prašytų

duomenų subjektų sutikimo, siekdamas nuorodų teikimo tikslais tvarkyti jų asmens duomenis. Bet

kuriuo atveju, pats faktas, kad asmuo suformuluoja prašymą pašalinti nuorodas, iš esmės rodo, kad

bent jau šio prašymo pateikimo momentu jis nebesutinka, kad paieškos sistemos eksploatuotojas

tvarkytų duomenis. Šiomis aplinkybėmis taip pat primintina, kad minėto reglamento 17 straipsnio

1 dalies b punkte tarp priežasčių, pateisinančių „teisę būti pamirštam“, numatyta aplinkybė, kad

duomenų subjektas atšaukia sutikimą, kuriuo pagal to reglamento 9 straipsnio 2 dalies a punktą

grindžiamas duomenų tvarkymas, ir nėra jokio kito teisinio pagrindo tvarkyti duomenis.

Paieškos sistemos eksploatuojas, gavęs prašymą pašalinti nuorodą, atsižvelgdamas į

Direktyvos 95/46 8 straipsnio 4 dalyje arba Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punkte

numatytas svarbias viešojo intereso priežastis ir laikydamasis tose nuostatose numatytų sąlygų, turi

patikrinti, ar nuorodos į konkretų tinklalapį įtraukimas į sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal

duomenų subjekto asmenvardį, yra būtinas siekiant internautams, potencialiai suinteresuotiems

atlikus tokią paiešką gauti prieigą prie šio tinklalapio, pasinaudoti teise į Chartijos 11 straipsnyje

saugomą informacijos laisvę. Nors Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos duomenų subjekto teisės

paprastai yra viršesnės už internautų informacijos laisvę, ši pusiausvyra konkrečiais atvejais gali

priklausyti nuo atitinkamos informacijos pobūdžio ir jos jautrumo, galinčio turėti įtakos duomenų

subjekto privačiam gyvenimui, taip pat nuo visuomenės intereso susipažinti su šia informacija,

kuris gali skirtis, nelygu, koks šio asmens vaidmuo viešajame gyvenime.

Atsakydamas į pateiktus klausimus, ESTT sprendė, kad:

13

– Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas

paieškos sistemos eksploatuotojas iš principo privalo, išskyrus šioje direktyvoje numatytas išimtis,

patenkinti prašymus panaikinti nuorodas į tinklalapius, kuriuose nurodomi asmens duomenys,

priskiriami prie tose nuostatose numatytų specialių kategorijų,

– Direktyvos 95/46 8 straipsnio 2 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį toks

eksploatuotojas gali netenkinti prašymo pašalinti nuorodą, kai nustato, kad ši nuoroda nukreipia į

turinį, kuriame yra asmens duomenų, priskiriamų prie šio 8 straipsnio 1 dalyje numatytų specialių

kategorijų, tačiau jiems tvarkyti taikoma minėto 8 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta išimtis, su

sąlyga, kad toks tvarkymas atitinka visas kitas šioje direktyvoje nustatytas teisėtumo sąlygas,

nebent duomenų subjektas pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą dėl

svarių ir teisėtų priežasčių, susijusių su jo konkrečia padėtimi, turi teisę prieštarauti minėtam

tvarkymui,

– Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad paieškos sistemos eksploatuotojas,

gavęs prašymą pašalinti nuorodas į tinklalapius, kuriuose skelbiami asmens duomenys, priskiriami

prie šios direktyvos 8 straipsnio 1 arba 5 dalyje numatytų specialių kategorijų, atsižvelgdamas į

duomenų subjekto pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą,

įtvirtintų Chartijos 7 ir 8 straipsnyje, suvaržymo laipsnį ir remdamasis visomis reikšmingomis

konkretaus atvejo aplinkybėmis ir Direktyvos 95/46 8 straipsnio 4 dalyje arba

Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punkte numatytomis svarbiomis viešojo intereso

priežastimis, taip pat paisydamas tose nuostatose numatytų sąlygų, turi patikrinti, ar šios nuorodos

įtraukimas į rezultatų sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal to asmens asmenvardį, yra

neišvengiamai būtinas siekiant apsaugoti internautų, potencialiai suinteresuotų atlikus tokią paiešką

gauti prieigą prie šio tinklalapio, informacijos laisvę, saugomą pagal Chartijos 11 straipsnį.

Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo, ar Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti aiškinamos taip:

– pirma, informacija, susijusi su teismo procesu, pradėtu prieš fizinį asmenį, arba tinkamais atvejais

informacija apie nuosprendį, priimtą po proceso, yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir

„apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46

8 straipsnio 5 dalį, ir,

– antra, kad paieškos sistemos eksploatuotojas privalo patenkinti prašymą panaikinti nuorodas į

tinklalapius, kuriuose yra tokios informacijos, kai ta informacija susijusi su konkretaus teismo

proceso ankstesniu etapu ir, atsižvelgiant į jo eigą, nebeatitinka tikrosios padėties.

Teismas nurodė, kad informacija apie teismo procesą, pradėtą prieš fizinį asmenį, kaip antai

informacija apie ikiteisminį tyrimą arba procesą, o tinkamais atvejais – po jo priimtą nuosprendį,

yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir „apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai

suprantama pagal Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą ir Reglamento 2016/679

10 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar per teismo procesą buvo faktiškai įrodytas pažeidimas, dėl

kurio asmuo buvo patrauktas atsakomybėn.

Taigi, į rezultatų sąrašą, rodomą atlikus paiešką pagal duomenų subjekto asmenvardį, įtraukdamas

nuorodas į tinklalapius, kuriuose tokie duomenys skelbiami, paieškos sistemos eksploatuotojas

atlieka duomenų tvarkymą, kuriam pagal Direktyvos 95/46 8 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą ir

Reglamento 2016/679 10 straipsnį taikomi specialūs apribojimai. Kaip pažymėjo Komisija, toks

tvarkymas pagal tas nuostatas ir laikantis kitų šioje direktyvoje ir šiame reglamente nustatytų

teisėtumo sąlygų gali būti teisėtas, jeigu nacionalinėje teisėje yra numatytos tinkamos ir specialios

garantijos, o taip gali būti tuomet, kai tokią informaciją viešai paskleidė valdžios institucijos,

laikydamosi taikytinos nacionalinės teisės.

Dėl kitų teisėtumo sąlygų primintina, kad iš Direktyvos 95/46 6 straipsnio 1 dalies c–e punktuose,

kurie dabar pakartoti Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c–e punktuose, numatytų

reikalavimų matyti, kad net iš pradžių teisėtas tikslių duomenų tvarkymas, praėjus tam tikram

laikui, gali nebeatitikti šios direktyvos ar šio reglamento, jei duomenys nebereikalingi tais tikslais,

14

dėl kurių buvo surinkti arba tvarkomi. Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai jie atrodo neadekvatūs,

nereikšmingi ar nebereikšmingi arba pertekliniai atsižvelgiant į tuos tikslus ir praėjusį laiką.

Taigi paieškos sistemos eksploatuotojas, nagrinėdamas prašymą panaikinti nuorodas į tinklalapius

su paskelbta informacija apie baudžiamąjį teismo procesą prieš duomenų subjektą, kuri susijusi su

ankstesniu šio proceso etapu ir nebeatitinka tikrosios padėties, turi įvertinti, ar atsižvelgiant į visas

bylos aplinkybes, kaip antai konkretaus pažeidimo pobūdį ir sunkumo laipsnį, minėto proceso eigą

ir baigtį, praėjusį laiką, to asmens vaidmenį viešajame gyvenime ir jo elgesį praeityje, visuomenės

suinteresuotumą prašymo pateikimo momentu, publikacijos turinį ir formą ir jos poveikį minėtam

asmeniui, tas asmuo turi teisę reikalauti, kad aptariama informacija šiuo metu nebebūtų siejama su

jo vardu rezultatų sąraše, rodomame atlikus paiešką pagal jo asmenvardį.

Pridurtina, kad net jeigu paieškos sistemos eksploatuotojui tektų konstatuoti, jog taip nėra dėl to,

kad konkrečios nuorodos įtraukimas yra neišvengiamai būtinas siekiant teisę į duomenų subjekto

privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą suderinti su potencialiai suinteresuotų

internautų informacijos laisve, toks eksploatuotojas bet kuriuo atveju privalo ne vėliau kaip gavęs

prašymą pašalinti nuorodas pakeisti rezultatų sąrašą taip, kad pagal jį sudarytas bendras vaizdas

internautams parodytų aktualią teisminę padėtį, o tam reikia, be kita ko, kad nuorodos į tinklalapius

su informacija tuo klausimu atsirastų pirmoje šio sąrašo vietoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT sprendė, kad Direktyvos 95/46 nuostatos turi būti

aiškinamos taip:

– pirma, informacija, susijusi su teismo procesu, pradėtu prieš fizinį asmenį, arba tinkamais atvejais

informacija apie nuosprendį, priimtą po proceso, yra su „nusikalstamomis veikomis“ ir

„apkaltinamaisiais nuosprendžiais“ susiję duomenys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46

8 straipsnio 5 dalį, ir,

– antra, paieškos sistemos eksploatuotojas privalo patenkinti prašymą panaikinti nuorodas į

tinklalapius, kuriuose yra tokios informacijos, kai ta informacija susijusi su konkretaus teismo

proceso ankstesniu etapu ir, atsižvelgiant į jo eigą, nebeatitinka tikrosios padėties, jeigu vertinant

minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje numatytas svarbias viešojo intereso priežastis buvo

konstatuota, kad, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, duomenų subjekto pagrindinės

teisės, užtikrinamos pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, yra viršesnės už potencialiai suinteresuotų

internautų pagrindines teises, saugomas pagal Chartijos 11 straipsnį.




2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Google (C-507/17)

Asmens duomenys – Fizinių asmenų apsauga tvarkant šiuos duomenis – Direktyva 95/46/EB –

Reglamentas (ES) 2016/679 – Internetinės paieškos sistemos – Tinklalapiuose pateiktų duomenų

tvarkymas – Teisės reikalauti pašalinti nuorodą teritorinė taikymo sritis

Ginčas kilo tarp Google LLC., Google Inc. teisių perėmėjos, ir Commission nationale de

l’informatique et des libertés (Nacionalinė informatikos ir laisvių komisija) (CNIL) (Prancūzija) dėl

šios komisijos Google skirtos 100 000 EUR baudos už tai, kad ši bendrovė, tenkindama prašymą

pašalinti nuorodas, atsisakė tai padaryti visuose savo paieškos sistemos domeno vardo plėtiniuose.

ESTT sprendė, kaip paieškos sistemos eksploatuotojas, konstatavęs, kad duomenų subjektas turi

teisę į tai, kad iš rezultatų sąrašo, gaunamo atlikus paiešką pagal jo asmenvardį, būtų ištrintos viena

ar kelios nuorodos į tinklalapius, kuriuose pateikiami su juo susiję asmens duomenys, turi

įgyvendinti tokią teisę reikalauti pašalinti nuorodas. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą

pateikimo dieną buvo taikoma Direktyva 95/46, tačiau ji buvo panaikinta nuo 2018 m. gegužės



15

25 d., t. y. nuo dienos, kai pradėtas taikyti Reglamentas 2016/679, todėl užduotus klausimus

Teisingumo Teismas nagrinėjo atsižvelgdamas ir į minėtą direktyvą, ir į minėtą reglamentą.

ESTT nurodė, kad pateiktus klausimus reikia suprasti taip, kad iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar

Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą ir 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą ir

Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai taikydamas

minėtas teisės nuostatas paieškos sistemos eksploatuotojas tenkina prašymą pašalinti nuorodas, jis

privalo jas pašalinti iš visų savo sistemos versijų, ar, atvirkščiai, jis turi jas pašalinti tik iš tų

sistemos versijų, kurios apima visas valstybes nares, o gal tik iš versijos, apimančios valstybę narę,

kurioje pateiktas prašymas pašalinti nuorodas, prireikus kartu pasinaudojant vadinamąja

„geografinio blokavimo“ technika, tam, kad užtikrintų, jog vykdydamas paiešką naudojant IP

adresą, kuris, kaip preziumuojama, yra teisę reikalauti pašalinti nuorodas turinčio asmens valstybėje

narėje arba, apskritai kalbant, kokioje nors valstybėje narėje, interneto vartotojas, neatsižvelgiant į

naudojamą nacionalinę paieškos sistemos versiją, negalėtų gauti prieigos prie nuorodų, kurias

prašoma pašalinti.

Reglamente 2016/679 tokios duomenų subjekto teisės reikalauti pašalinti nuorodas pagrindas dabar

yra reglamento 17 straipsnis, kuriame konkrečiai reglamentuojama „teisė reikalauti ištrinti

duomenis“, šio straipsnio antraštėje dar įvardyta kaip „teisė būti pamirštam“. Reglamento 2016/679

17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenų subjektas turi teisę reikalauti, kad duomenų

valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištrintų su juo susijusius asmens duomenis, o duomenų

valdytojas yra įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis, jei tai galima pagrįsti

viena iš šioje dalyje nurodytų priežasčių. Šio reglamento 17 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad

minėta 17 straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu duomenų tvarkymas yra būtinas dėl kurios nors iš

pirmoje nuostatoje nurodytų priežasčių. Šios priežastys pagal minėto reglamento 17 straipsnio

3 dalies a punktą apima ir naudojimąsi teise, į be kita ko, interneto vartotojų informacijos laisvę.

Teismas nurodė, kad paieškos sistemos eksploatuotojo veikla ir Sąjungoje esančio jo padalinio

veikla yra neatsiejamai susijusios, nes su reklaminiais plotais susijusi veikla yra priemonė, kuria

siekiama padaryti atitinkamą paieškos sistemą ekonomiškai pelningą, o ši sistema savo ruožtu yra

šią veiklą leidžianti vykdyti priemonė, nes tame pačiame puslapyje kartu su rezultatų sąrašu rodoma

su paieškos žodžiais siejama reklama. Pažymėtina, kad tai, jog tokią paieškos sistemą eksploatuoja

trečiosios valstybės įmonė, negali lemti, kad asmens duomenų tvarkymui, kuris atliekamas siekiant

užtikrinti tokios paieškos sistemos veikimą tokių duomenų valdytojo padaliniui vykdant reklaminę

ir komercinę veiklą valstybės narės teritorijoje, nebūtų taikomos Direktyvoje 95/46 ir

Reglamente 2016/679 numatytos pareigos ir garantijos.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad, pirma, Google Prancūzijos teritorijoje turimas padalinys vykdo, be

kita ko, komercinę ir reklaminę veiklą, kuri yra neatsiejamai susijusi su asmens duomenų tvarkymu,

atliekamu siekiant užtikrinti atitinkamos paieškos sistemos veikimą, ir, antra, ši paieškos sistema,

be kita ko, atsižvelgiant į įvairių jos nacionalinių versijų susiejimą, turi būti suprantama kaip

atliekanti vieną asmens duomenų tvarkymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

mano, kad šiomis aplinkybėmis šis tvarkymas vykdomas Google padalinyje, įsteigtame Prancūzijos

teritorijoje. Taigi tokia situacija patenka į Direktyvos 95/46 ir Reglamento 2016/679 teritorinio

taikymo sritį. Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia

nustatyti nuorodų pašalinimo teritorinę apimtį, esant panašiai situacijai.

Pagal Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą, 14 straipsnio pirmos pastraipos a punktą ir

Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį paieškos sistemos eksploatuotojas neįpareigojamas

pašalinti nuorodų visose savo paieškos sistemos versijose. Dėl klausimo, ar toks nuorodų

pašalinimas turi būti atliekamas valstybėms narėms skirtose paieškos sistemos versijose, ar tik šiai

valstybei narei, kurioje gyvena asmuo, dėl kurio pašalinamos nuorodos, skirtoje tokios sistemos

versijoje, pažymėtina, kad, be kita ko, iš aplinkybės, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas nuo šiol

nusprendė reglamente, kuris tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, nustatyti duomenų

apsaugai skirtas taisykles tam, kad, kaip pabrėžiama Reglamento 2016/679 10 konstatuojamojoje

dalyje, būtų užtikrintas vienodas ir aukštas apsaugos lygis visoje Sąjungoje ir būtų pašalintos

16

asmens duomenų judėjimo Sąjungoje kliūtys, matyti, kad nagrinėjamas nuorodų pašalinimas iš

principo turėtų apimti visas valstybes nares.

Kartu ESTT pažymėjo, kad nors šiuo metu pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad nuorodų

pašalinimas, kuris bus leidžiamas, apimtų visas nurodytos paieškos sistemos versijas, tai nėra

draudžiama. Taigi, valstybės narės priežiūros arba teisminė institucija išlaiko kompetenciją,

atsižvelgdama į nacionalinius pagrindinių teisių apsaugos standartus, nustatyti pusiausvyrą tarp,

viena vertus, duomenų subjekto teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir su juo susijusių asmens

duomenų apsaugą, ir, kita vertus, teisės į informacijos laisvę, ir tai atlikdama prireikus nurodyti

tokios paieškos sistemos eksploatuotojui pašalinti nuorodas iš visų tokios sistemos versijų.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 95/46 12 straipsnio b punktą, 14 straipsnio pirmos pastraipos

a punktą ir Reglamento 2016/679 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai

taikydamas minėtas teisės nuostatas paieškos sistemos eksploatuotojas tenkina prašymą pašalinti

nuorodas, jis privalo jas pašalinti ne iš visų savo sistemos versijų, bet iš jos versijų, apimančių visas

valstybes nares, ir, jeigu būtina, kartu imtis priemonių, kurios tenkina teisinius reikalavimus ir

leidžia veiksmingai užtikrinti, kad interneto vartotojams, atliekantiems paiešką pagal duomenų

subjekto asmenvardį vienoje iš valstybių narių, būtų užkirstas kelias naudojantis tokios paieškos

rezultatų sąrašu turėti prieigą prie nuorodų, dėl kurių pateiktas prašymas jas pašalinti, arba jie bent

jau būtų nuo to labai atgrasomi.




IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-28/18)

Kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai –

Reglamentas (ES) Nr. 260/2012 – Bendra mokėjimų eurais erdvė (SEPA) – Mokėjimas tiesioginiu

debetu – 9 straipsnio 2 dalis – Mokėjimų prieinamumas – Gyvenamosios vietos sąlyga

Ginčas kilo tarp Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija, toliau –

VKI) ir Deutsche Bahn AG dėl to, kad keleiviai, kurių gyvenamoji vieta nėra Vokietijoje, už šios

bendrovės interneto svetainėje rezervuotus bilietus negali sumokėti tiesioginiu debetu eurais,

atliekamu naudojant Europos Sąjungos mastu sukurtą tiesioginio debeto schemą (toliau – SEPA

tiesioginis debetas).

Deutsche Bahn yra geležinkelio įmonė, kurios registruota buveinė yra Berlyne (Vokietija). Ji savo

interneto svetainėje suteikia galimybę vartotojams rezervuoti tarptautinius traukinio bilietus. Šiuo

tikslu su vartotojais ji sudaro sutartis, pagrįstas jos bendrosiomis vežimo sąlygomis. Pagal vieną iš

šiose bendrosiose vežimo sąlygose įtvirtintų nuostatų už Deutsche Bahn interneto svetainėje

rezervuotus bilietus gali būti sumokėta kreditine kortele, per PayPal, momentiniu pervedimu arba

SEPA tiesioginiu debetu. Vis dėlto, remiantis šia nuostata, pastaruoju metodu galima pasinaudoti,

tik jeigu tenkinamos įvairios sąlygos, t. y. kad mokėtojas turi turėti gyvenamąją vietą Vokietijoje,

duoti sutikimą nurašyti lėšas iš sąskaitos buveinę SEPA erdvėje turinčiame banke ar taupomojoje

kasoje, duoti pavedimą bankui ar taupomajai kasai pervesti lėšas ir būti užsiregistravęs Deutsche

Bahn interneto svetainėje. Be to, kad būtų įjungta SEPA tiesioginio debeto paslauga, registruojantis

taip pat reikia sutikti su mokumo patikra.

ESTT sprendė, ar 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES)

Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir

komerciniai reikalavimai (toliau – Reglamentas Nr. 260/2012), 9 straipsnio 2 dalis turi būti

aiškinama taip, kad ja draudžiama sutarties nuostata, pagal kurią nėra įmanoma mokėti SEPA



17

tiesioginiu debetu, jeigu mokėtojo gyvenamoji vieta nėra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra

gavėjo veiklos vieta.

Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gavėjas, kuris naudoja tiesioginį

debetą lėšoms iš mokėtojo, turinčio mokėjimo sąskaitą Sąjungoje, surinkti, neturi „nurodyti“,

kurioje valstybėje narėje ta mokėjimo sąskaita turi būti, jeigu ši mokėjimo sąskaita yra pasiekiama

pagal šio reglamento 3 straipsnį; pažymėtina, kad minėto reglamento 2 straipsnio 2 punkte sąvoka

„tiesioginis debetas“ apibrėžta kaip nacionalinė arba tarptautinė mokėjimo paslauga, kurią teikiant

lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas,

remdamasis mokėtojo sutikimu.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad nors byloje nagrinėjama sąlyga nustatytas reikalavimas, kad

mokėtojo gyvenamoji vieta turi būti toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra gavėjo veiklos vieta,

t. y. Vokietijoje, ja nėra reikalaujama, kad mokėtojas turi turėti mokėjimo sąskaitą tam tikroje

valstybėje narėje. Taigi tokia nuostata nėra aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio

2 dalies formuluotėje.

ESTT nurodė, kad šio reglamento 9 straipsnio 2 dalimi, kiek ji aiškiai susijusi su konkrečiais

mokėtojo ir gavėjo santykiais, taip pat padedama siekti tikslo užtikrinti reikiamą aukšto lygio

vartotojų apsaugą, kad, kaip matyti iš minėto reglamento 32 konstatuojamosios dalies, būtų

užtikrinta jų parama SEPA.

Šia reglamento nuostata sudaromos sąlygos, norint mokėti tiesioginiu debetu, naudoti vieną ir tą

pačią mokėjimo sąskaitą visoms operacijoms Sąjungoje, taip išvengiant kelių mokėjimo sąskaitų

išlaikymo išlaidų, ir, kaip matyti iš Reglamento Nr. 260/2012 10 konstatuojamosios dalies,

užtikrinant, kad verslo taisyklės netrukdytų vartotojų galimybei integruotoje elektroninių mokėjimų

eurais rinkoje atlikti mokėjimus į sąskaitas, priklausančias gavėjams, kurių mokėjimo paslaugų

teikėjai yra kitose valstybėse narėse.

ESTT atkreipė dėmesį, jog nėra svarbu, ar vartotojas gali pasinaudoti alternatyviais mokėjimo

metodais. Nors mokėjimų gavėjai gali laisvai spręsti, ar suteikti mokėtojams galimybę atlikti

mokėjimus SEPA tiesioginiu debetu, vis dėlto, priešingai, nei tvirtina Deutsche Bahn, jeigu šie

gavėjai suteikia tokią galimybę, jie negali šio mokėjimo metodo naudojimui taikyti sąlygų, kurios

kenktų Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalies veiksmingumui.

Deutsche Bahn teigė, kad gyvenamosios vietos sąlyga pateisinama būtinybe tikrinti mokėtojų

mokumą, nes piktnaudžiavimo ir nesumokėjimo rizika yra itin didelė, kai tiesioginio debeto būdu

atsiskaitoma mokėtojui tiesiogiai davus pavedimą gavėjui, nedalyvaujant nė vieno iš jų mokėjimo

paslaugų teikėjui. Tokiomis aplinkybėmis gavėjas pats turi įvertinti riziką, kad klientas neįvykdys

mokėjimo įsipareigojimų. ESTT pabrėžė, kad bet kuriuo atveju niekas netrukdo gavėjui sumažinti

piktnaudžiavimo ar nesumokėjimo rizikos, numatant, pavyzdžiui, kad pristatyti ar atspausdinti

bilietus būtų galima tik nuo tada, kai gavėjas gauna patvirtinimą apie faktinį mokėjimo lėšų

surinkimą.

ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja

draudžiama sutarties nuostata, pagal kurią nėra įmanoma mokėti SEPA tiesioginiu debetu, jeigu

mokėtojo gyvenamoji vieta nėra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra gavėjo veiklos vieta.




2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Lexitor (C-383/18)

Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48/EB – 16 straipsnio 1 dalis –

Išankstinis grąžinimas – Vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio

sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos



18

Ginčai trijose bylose, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sujungė, kilo

dėl vartojimo kredito sutarčių, sudarytų tarp vartotojų, kaip jie suprantami pagal 2008 m. balandžio

23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau –

Direktyva 2008/48) 3 straipsnio a punktą, ir atitinkamai Santander Consumer Bank, SKOK ir

mBank. Kiekvienoje iš šių kredito sutarčių buvo numatyta, kad banko įstaigai mokami komisiniai,

kurių dydis nepriklauso nuo minėtos sutarties trukmės, t. y. atitinkamai 1591,35 Lenkijos zlotų

(PLN) (apie 380 eurų), 4845 PLN (apie 1150 eurų) ir 3070,40 PLN (apie 730 eurų).

Pirma laiko grąžinę kreditus, vartotojai perleido Lexitor, pagal Lenkijos teisę įsteigtai bendrovei,

teikiančiai teisines paslaugas vartotojams, skolinius reikalavimus, kuriuos dėl išankstinio grąžinimo

jie turėjo banko įstaigoms. Lexitor, kaip skolinių reikalavimų perėmėja, pareikalavo iš Santander

Consumer Bank, SKOK ir mBank grąžinti dalį vartotojų sumokėtų komisinių sumos ir delspinigius.

Kadangi kredito įstaigos šių prašymų neįvykdė, Lexitor pareiškė tris ieškinius.

ESTT sprendė, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje

numatyta vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą išankstinio jo grąžinimo atveju taip

pat apima išlaidas, kurios nepriklauso nuo sutarties trukmės.

Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 39 konstatuojamąja dalimi, numatyta,

kad vartotojas turi teisę pirma laiko įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį ir teisę į bendros kredito

kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.

Kalbant apie „bendros kredito kainos“ sąvoką, pažymėtina, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio

g punkte ji apibrėžiama kaip visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet

kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas

sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui. Taigi šioje apibrėžtyje nėra

jokio apribojimo, susijusio su aptariamos kredito sutarties trukme.

ESTT atkreipė dėmesį į tai, jog iš Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies įvairių kalbinių versijų

lyginamosios analizės negalima tiksliai nustatyti bendros kredito kainos sumažinimo, kurį ji

numato, apimties. Kartu ESTT nurodė, kad vartotojo teisės į bendros kredito kainos sumažinimą

veiksmingumas sumažėtų, jei mažinant kreditą būtų atsižvelgiama tik į išlaidas, kurias kreditorius

nurodė kaip priklausančias nuo sutarties trukmės, nes išlaidos ir jų paskirstymas nustatomi banko

vienašališkai ir į apskaičiuotas išlaidas gali būti įtraukta tam tikra pelno marža.

Be to, galimybė sumažinti bendrą kredito kainą tik išlaidomis, kurios tiesiogiai susijusios su

sutarties trukme, reiškia, kad kredito sutarties sudarymo momentu vartotojui nustatomi didesni

vienkartiniai mokėjimai, nes kreditorius gali siekti iki minimumo sumažinti išlaidas, kurios

priklauso nuo sutarties galiojimo trukmės. Dėl mokėjimų kredito įstaigoms apskaičiavimo ir jų

vidaus organizavimo diskrecijos praktiškai tampa labai sudėtinga vartotojui ar teismui nustatyti

išlaidas, objektyviai susijusias su sutarties trukme.

ESTT pridūrė, jog dėl to, kad į bendros kredito kainos sumažinimą įtraukiamos išlaidos,

nepriklausančios nuo sutarties trukmės, kreditoriaus padėtis nėra neproporcingai pabloginama. Iš

tiesų į jo interesus atsižvelgiama, pirma, Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje

numatyta, kad kreditorius turi teisę į kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su

išankstiniu kredito grąžinimu, ir, antra, šios direktyvos 16 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią

valstybėms narėms suteikiama papildoma galimybė užtikrinti, kad kompensacija atitiktų kredito ir

rinkos sąlygas siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus. Galiausiai ESTT pažymėjo, kad išankstinio

kredito grąžinimo atveju kreditorius pirma laiko susigrąžina paskolintą sumą, tad ją prireikus

galima panaudoti sudarant naują kredito sutartį.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad išankstinio

kredito grąžinimo atveju vartotojo teisė į bendros kredito kainos sumažinimą apima visas vartotojui

nustatytas išlaidas.


19



2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Lovasné Tóth (C-34/18)

Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais –

3 straipsnio 1 ir 3 dalys – Direktyvos 93/13/EEB priedas – 1 punkto m ir q papunkčiai – Hipoteka

užtikrintos paskolos sutartis – Notaro dokumentas – Notaro daromas vykdomasis įrašas –

Įrodinėjimo pareigos perkėlimas – 5 straipsnio 1 dalis – Aiški ir suprantama formuluotė

Ginčas kilo tarp Ottília Lovasné Tóth (toliau – paskolos gavėja) ir ERSTE Bank Hungary Zrt.

(toliau – bankas) dėl prašymo pripažinti, kad hipoteka užtikrintos paskolos užsienio valiuta sutarties

sąlyga yra nesąžininga.

2008 m. spalio 27 d. paskolos gavėja su banku sudarė būsto paskolos Šveicarijos frankais (CHF)

sutartį (toliau – paskolos sutartis). Pagal šią sutartį bankas įsipareigojo paskolos gavėjai suteikti

132 848 CHF (apie 118 140 EUR) dydžio paskolą kreditui finansuoti. Tą pačią dieną paskolos

gavėjai notaras parengė autentišką dokumentą, pavadintą „vienašalis pareiškimas dėl skolos

pripažinimo“, kuriame buvo išdėstytos paskolos sutarties sąlygos.

Paskolos sutarties I.4 punktas, kurio turinys taip pat pateiktas tame notariniame akte, suformuluotas

taip: „Siekdamos išspręsti visus galimus ginčus dėl paskolos įvertinimo ataskaitos ar tam, kad būtų

patenkintas banko reikalavimas, nustatytas paskolos ar bet kokios kitos skolos dydis konkrečiu

momentu pagal šį dokumentą, taip pat nustatyta faktinė paskolos išmokėjimo data ir data, kai skola

tampa mokėtina, ir visi duomenys, kurių reikia siekiant tiesioginio priverstinio vykdymo per teismą,

šalys įsipareigojo nenuginčijamu ir patikimu įrodymu pripažinti įrodomąją galią turintį notaro

patvirtintą aktą, parengtą atsižvelgiant į skolininko turimas sąskaitas banke, taip pat šio banko

registrus ir apskaitos dokumentus.

Todėl, jeigu nesumokama pagrindinė įmoka, palūkanos ir mokesčiai arba sumokėta suma neatitinka

to, kas sutarta sutartyje, šis dokumentas ir oficialus įrodomąją galią turintis dokumentas, parengtas

atsižvelgiant į skolininko sąskaitas banke ir į banko registrus ir apskaitos dokumentus, bus

konkrečiu momentu nesumokėto kredito, palūkanų ir mokesčių įrodymas, pagrindžiantis

išieškojimą, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms. Pasirašydamos šią sutartį šalys įsipareigoja

pripažinti minėtą įrodomąją galią turintį dokumentą.

Jeigu banko iniciatyva būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra, šalys arba skolininkas turi

kreiptis į notarą, kuris patvirtino šį dokumentą, ar kitą kompetentingą notarą, kad šis notariniame

akte konstatuotų, atsižvelgdamas į skolininkų sąskaitas banke, banko registrus ir apskaitos

dokumentus ir juos išanalizavęs, kredito sumą, jo palūkanas ir mokesčius už jį ar bet kokį kitą

įsipareigojimą, susijusį su pirmiau nurodyta paskola, taip pat pirmiau nurodytas aplinkybes ir

informaciją, ir jie įsipareigoja leisti, kad šiai informacijai nebūtų taikoma banko paslaptis.“

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad paskolos gavėjai pažeidus

sutartinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, nevykdžius mokėjimo prievolės, pagal paskolos sutartį

bankui suteikiama teisė nedelsiant ją nutraukti. Nutraukus sutartį, visi įsipareigojimai pagal

paskolos sutartį tampa vykdytini, tad bankas turi teisę nedelsiant gauti likusią mokėtiną sumą.

ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos priedo 1 punkto

q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją apskritai ir be papildomo nagrinėjimo laikytina

nesąžininga sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kurios tikslas ar rezultatas yra

perkelti įrodinėjimo pareigą vartotojo nenaudai.

Iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad šios direktyvos priede yra

pateiktas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas. Žinoma,

kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Direktyvos 93/13 priedas yra esminis elementas,

kuriuo remdamasis kompetentingas teismas gali grįsti savo vertinimą dėl sąlygos nesąžiningumo.



20

Vis dėlto aišku, kad minėto priedo sąraše esanti sąlyga nebūtinai turi būti laikoma nesąžininga, ir

atvirkščiai – jame nenurodyta sąlyga vis dėlto gali būti pripažinta nesąžininga.

Tuo remiantis darytina išvada, kad, esant sutarties sąlygai, būtent nacionalinis teismas pagal

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su šios direktyvos priedo 1 punkto q papunkčiu,

turi patikrinti, ar dėl šios sąlygos, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, vartotojo nenaudai atsiranda

ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį,

siejamą su šios direktyvos priedo 1 punkto q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją apskritai ir

be papildomo nagrinėjimo nelaikytina nesąžininga sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai

derėtasi ir kurios tikslas ar rezultatas yra perkelti įrodinėjimo pareigą vartotojo nenaudai.

Kartu ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos priedo

1 punkto q papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad ji apima sąlygą, kurios tikslas ar rezultatas yra,

pirma, leisti vartotojui teisėtai manyti, kad jis privalo vykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, net

jeigu mano, kad tam tikri įsipareigojimai nėra vykdytini, ir, antra, sudaryti kliūčių vartotojo

galimybei pareikšti ieškinį arba pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis, kai pagal sutartį

jam likusi mokėti suma yra nustatyta įrodomąją galią turinčiu notaro dokumentu, leidžiančiu

paskolos davėjui užbaigti ginčą.

Iš Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto q papunkčio formuluotės matyti, kad šis punktas apima

sąlygas, kurių tikslas arba rezultatas yra panaikinti vartotojo galimybę arba trukdyti jam pareikšti

ieškinį arba naudotis kitomis teisių gynimo priemonėmis.

Šiuo atveju, byloje nagrinėjama sąlyga atspindi, be kita ko, pagal Vengrijos teisę numatytą

kreditoriaus galimybę tuo atveju, jei vartotojas rimtai pažeidžia sutartinius įsipareigojimus, pradėti

priverstinį jo likusios mokėtinos sumos išieškojimą remiantis notaro dokumentu, kuriame padarytas

vykdomasis įrašas. Šis teismas taip pat nurodo, kad skolininkas gali inicijuoti procesą dėl

priverstinio vykdymo nutraukimo ar apribojimo.

Dėl pačios supaprastintos priverstinio vykdymo procedūros 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo ERSTE

Bank Hungary (C-32/14, EU:C:2015:637) 60 punkte konstatuota, kad vartotojas gali, pirma, pagal

Civilinio kodekso 209/A straipsnio 1 dalį pareikšti ieškinį ir ginčyti sutarties galiojimą ir, antra,

pagal Civilinio proceso kodekso 369 straipsnį pradėti procedūrą dėl priverstinio vykdymo

nutraukimo ar apribojimo. Per pastarąją procedūrą vartotojas, remdamasis Civilinio proceso

kodekso 370 straipsniu, gali pareikalauti sustabdyti priverstinį sutarties vykdymą.

Tokiomis aplinkybėmis atrodo, o tai vis dėlto turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga nekeičia vartotojo teisinės padėties,

nes ja nepanaikinama jo galimybė ir jam nesudaroma kliūčių pareikšti ieškinį arba pasinaudoti

kitomis teisių gynimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto

q papunktį.

Tačiau sąlyga, leidžianti kreditoriui vienašališkai užbaigti bet kurį ginčą, kai likusi mokėtina suma,

remiantis apskaitos dokumentais, yra nustatyta notaro dokumente, kuriame notaras gali padaryti

vykdomąjį įrašą, gali patekti į Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto q papunkčio taikymo sritį. Iš tiesų,

kadangi tokia sąlyga suteikia pardavėjui ar tiekėjui teisę galutinai užbaigti ginčus, kurių gali kilti

dėl sutartinių įsipareigojimų, ja vartotojui panaikinama galimybė ar sudaroma kliūčių pareikšti

ieškinį ar pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal minėtą

nuostatą.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio

1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos notarui,

kuris, laikydamasis formalių reikalavimų, parengė autentišką dokumentą dėl pardavėjo ar tiekėjo su

vartotoju sudarytos sutarties, leidžiama tame dokumente daryti vykdomąjį įrašą arba atsisakyti jį

panaikinti, nors jokiu momentu nebuvo vertinama, ar minėtos sutarties sąlygos sąžiningos, tačiau su

sąlyga, kad atitinkamos bylos aplinkybėmis nacionalinėje teisėje numatytos procesinės taisyklės

21

užtikrina veiksmingą vartotojo teisminę apsaugą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikęs teismas.

ESTT nurodė, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalis, siejama su šios direktyvos priedo 1 punkto

q papunkčiu, turi būti aiškinama taip: pirma, ji neapima sąlygos, kurios tikslas ar rezultatas yra leisti

vartotojui teisėtai manyti, kad jis privalo vykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, net jeigu mano,

kad tam tikri įsipareigojimai nėra vykdytini, jeigu, atsižvelgiant į taikytinus nacionalinės teisės

aktus, ši sąlyga nekeičia vartotojo teisinės padėties, ir, antra, ji apima sąlygą, kurios tikslas ar

rezultatas sudaryti kliūčių vartotojo galimybei pareikšti ieškinį arba pasinaudoti kitomis teisių

gynimo priemonėmis, kai pagal sutartį jam likusi mokėti suma yra nustatyta įrodomąją galią

turinčiu notaro dokumentu, leidžiančiu paskolos davėjui vienašališkai ir galutinai užbaigti ginčą.

ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą

reikalaujama, jog pardavėjas ar tiekėjas pateiktų papildomos informacijos apie sąlygą, kuri

suformuluota aiškiai, tačiau kurios teisinės pasekmės gali būti nustatytos tik aiškinant nacionalinės

teisės nuostatas, su kuriomis susijusi jurisprudencija nėra nuosekli.

Pagal šią jurisprudenciją iš esmės reikalaujama, kad vartotojo skolos ir mokėtinos sumos

apskaičiavimo mechanizmai būtų skaidrūs ir suprantami ir kad prireikus šiuo tikslu pardavėjas ar

tiekėjas pateiktų papildomos informacijos. Dėl skaidrumo reikalavimo, kiek tai susiję su pagal

sutartį kylančiomis ekonominėmis pasekmėmis vartotojui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs,

kad situacijoje, kai tam tikri su paslaugos teikimu susijusių išlaidų apskaičiavimo metodo aspektai

yra nustatyti įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosiose nuostatose, kaip tai suprantama pagal

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, arba jeigu šiose nuostatose numatyta vartotojo teisė nutraukti

sutartį, svarbu, kad pardavėjas ar tiekėjas informuotų vartotoją apie šias nuostatas.

Vis dėlto negalima daryti išvados, kad pardavėjas ar tiekėjas prieš sudarydamas sutartį taip pat

privalo informuoti vartotoją apie savo gyvenamosios vietos valstybės bendrąsias proceso teisės

nuostatas, kaip antai nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, ir su jomis susijusią

jurisprudenciją.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 93/13 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį

nereikalaujama, jog pardavėjas ar tiekėjas pateiktų papildomos informacijos apie sąlygą, kuri

suformuluota aiškiai, tačiau kurios teisinės pasekmės gali būti nustatytos tik aiškinant nacionalinės

teisės nuostatas, su kuriomis susijusi jurisprudencija nėra nuosekli.




2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Romano (C-143/18)

Vartotojų apsauga – Direktyva 2002/65/EB – Nuotoliniu būdu sudaroma vartojimo paskolos

sutartis – Teisė atsisakyti sutarties – Teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimas po to, kai aiškiu

vartotojo prašymu sutartis yra visiškai įvykdyta – Informacijos apie teisę atsisakyti sutarties

pateikimas vartotojui

Byloje nagrinėjamas Antonio Romano ir Lidia Romano ginčas su DSL Bank – DB Privat-und

Firmenkundenbank AG įstaiga (toliau – DSL Bank) dėl A. Romano ir L. Romano teisės atsisakyti

sutarties, susijusios su šalių sudaryta paskolos sutartimi, įgyvendinimo.

2007 m. spalio mėn. A. Romano ir L. Romano sudarė su kredito įstaiga DSL Bank paskolos sutartį,

skirtą finansuoti nekilnojamajam turtui, kuriuo jie naudojosi kaip privatūs asmenys. Šioje sutartyje,

susijusioje su paskola, kuriai taikomas anuitetinis paskolos mokėjimo būdas, palūkanų norma buvo

nustatyta iki 2017 m. gruodžio 31 d. Minėtoje sutartyje buvo numatyta, kad paskolos gavėjas iš

pradžių grąžina 2 proc. paskolos sumos, o vėliau kas mėnesį moka 548,53 EUR sumą, kuri apima

palūkanas ir dalį paskolos sumos. Paskola turėjo būti pradėta grąžinti 2007 m. lapkričio 30 d.,



22

sumokant pirmąją mėnesinę įmoką. Paskola buvo suteikta su sąlyga, kad, siekiant ją garantuoti,

finansuojamas nekilnojamasis turtas bus įkeistas.

Sutarties sudarymo procedūra vyko taip: DSL Bank perdavė A. Romano ir L Romano iš anksto

parengtą dokumentą „paskolos paraiška“ kartu su informaciniu dokumentu dėl teisės atsisakyti

sutarties, paskolos suteikimo sąlygų apžvalga, bendrosiomis finansavimo sąlygomis ir dokumentu

„Informacija ir atmintinė vartotojui apie būsto statybos paskolą“. Minėtame informaciniame

dokumente dėl teisės atsisakyti sutarties patikslinta, kad „sutarties atsisakymo teisė išnyksta

anksčiau, jeigu sutartis visiškai įvykdoma ir paskolos gavėjas aiškiai su tuo sutinka“.

A. Romano ir L. Romano pasirašė paskolos paraišką, informacinį dokumentą dėl teisės atsisakyti

sutarties ir atmintinės vartotojui apie būsto statybos paskolą gavimo patvirtinimą; vieną šių

pasirašytų dokumentų egzempliorių jie nusiuntė DSL Bank. Vėliau šis laišku sutiko patenkinti

A. Romano ir L. Romano paskolos paraišką. A. Romano ir L. Romano pateikė sutartą garantiją.

DSL Bank pastarųjų prašymu išmokėjo jiems paskolą. Paskui A. Romano ir L. Romano pradėjo

grąžinti sutartas sumas. 2016 m. birželio 8 d. laišku A. Romano ir L. Romano pareiškė

pasinaudojantys teise atsisakyti sutarties, sudarytos 2007 m., ir nurodė, kad informacinis

dokumentas dėl teisės atsisakyti sutarties neatitinka Vokietijos teisės aktų.

ESTT sprendė, ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl

nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (toliau – Direktyva 2002/65)

6 straipsnio 2 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės

norma, pagal kurią, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo sudaryta nuotoline sutartimi dėl

finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti sutarties tuo atveju, kai aiškiu vartotojo

prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.

Pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c punktą vartotojo, kuris su verslininku sudaro

nuotolinę sutartį dėl finansinių paslaugų, teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutartims, kurias aiškiu

vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti

sutarties.

Kalbant apie atvejį, kai teisė atsisakyti sutarties netaikoma pagal Direktyvos 2002/65 6 straipsnio

2 dalies c punktą, joje nėra nuostatų, leidžiančių valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose

numatyti, kad vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties tuo atveju, kai aiškiu vartotojo prašymu abi

šalys yra visiškai įvykdžiusios sutartį, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti. ESTT nurodė,

kad Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktu, siejamu su jos 1 straipsnio 1 dalimi ir

13 konstatuojamąja dalimi, valstybei narei draudžiama numatyti, kad vartotojas turi teisę atsisakyti

sutarties pirmesniame punkte nurodytu atveju.

ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su šios

direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi ir 13 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį

draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo

sudaryta nuotoline sutartimi dėl finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti

sutarties tuo atveju, kai šią sutartį aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios,

vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.

Kartu ESTT sprendė, ar Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos

3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies c punktu, turi būti aiškinama taip,

kad verslininko, kuris su vartotoju sudaro sutartį dėl finansinių paslaugų, pareiga aiškiai ir

suprantamai informuoti šį vartotoją iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos

apie teisę atsisakyti sutarties nepažeidžiama, jei šis verslininkas informuoja šį vartotoją apie tai, jog

teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutarčiai, kurią aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai

įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties, net jei ši informacija neatitinka

nacionalinės teisės nuostatų, kaip jos aiškinamos nacionalinių teismų praktikoje, pagal kurią tokiu

atveju taikoma teisė atsisakyti sutarties.

ESTT pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio

1 dalies 3 punkto a papunkčiu, paslaugų teikėjas privalo pateikti vartotojui iki jis susaistomas

23

kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos informaciją apie šios direktyvos 6 straipsnyje numatytos

teisės atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2002/65

6 straipsnio 2 dalies c punktą teisė atsisakyti sutarties netaikoma sutartims, kurias aiškiu vartotojo

prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties,

prieš sudarant sutartį vartotojas turi būti informuotas apie teisės atsisakyti sutarties nebuvimą šioje

nuostatoje numatytu atveju.

Direktyvos 2002/65 6 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi

ir 13 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas,

pagal kurias, kiek tai susiję su tarp verslininko ir vartotojo sudaryta nuotoline sutartimi dėl

finansinių paslaugų, neišnyksta šio vartotojo teisė atsisakyti sutarties tuo atveju, kai šią sutartį

aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos

atsisakyti.

Šiomis aplinkybėmis valstybė narė negali savo nacionalinės teisės aktuose numatyti verslininkui,

kuris su vartotoju sudaro nuotolinę sutartį dėl finansinių paslaugų, pareigos pateikti šiam vartotojui

iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos informaciją, kuri prieštarauja

imperatyvioms Direktyvos 2002/65 nuostatoms, t. y. informaciją, susijusią su teisės atsisakyti

sutarties buvimu tuo atveju, kai šią sutartį aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai

įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti.

Kadangi Direktyvoje 2002/65 nenumatyta vartotojo teisė atsisakyti sutarties pirmesniame punkte

nurodytu atveju, negalima teigti, kad verslininkas neįvykdė įsipareigojimo pagal šios direktyvos

5 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies

c punktu, pateikti vartotojui reikalingą informaciją, jeigu jis neinformavo šio vartotojo apie tai, kad

pagal nacionalinės teisės nuostatas tokiu atveju jis turi teisę atsisakyti sutarties, tačiau informavo,

kad ši teisė netaikoma šiuo atveju.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 2002/65 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 3 straipsnio

1 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 6 straipsnio 2 dalies c punktu, turi būti aiškinama taip, kad

verslininko, kuris su vartotoju sudaro sutartį dėl finansinių paslaugų, pareiga aiškiai ir suprantamai

pagal Sąjungos teisės reikalavimus informuoti pakankamai informuotą, protingai pastabų ir

nuovokų vidutinį vartotoją iki jis susaistomas kokios nors nuotolinės sutarties ar ofertos apie teisę

atsisakyti sutarties nepažeidžiama, jei šis verslininkas informuoja šį vartotoją apie tai, jog teisė

atsisakyti sutarties netaikoma sutarčiai, kurią aiškiu vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai

įvykdžiusios, vartotojui nepasinaudojus teise jos atsisakyti, net jei ši informacija neatitinka

nacionalinės teisės nuostatų, kaip jos aiškinamos nacionalinių teismų praktikoje, pagal kurią tokiu

atveju taikoma teisė atsisakyti sutarties.




2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Pohotovosť (C-331/18)

Direktyva 2008/48/EB – Vartotojų apsauga – Vartojimo kreditas – 10 straipsnio 2 dalies h ir

i punktai ir 3 dalis – Informacija, kuri turi būti pateikta sutartyje – Nacionalinės teisės aktai,

kuriuose numatyta pareiga nurodyti kapitalo grąžinimo, palūkanų ir mokesčių mokėjimo

paskirstymą

Byloje TE ir Pohotovosť s. r. o. ginčas kilo dėl atsakomybės už tai, kad ji kredito sutartyje

nepateikė kredito grąžinimo suskirstymo, nurodant kapitalo amortizaciją, palūkanas ir prireikus

papildomas kredito išlaidas.

2015 m. spalio 1 d. TE sudarė su Pohotovosť 350 EUR vartojimo kredito sutartį vieniems metams,

pagal kurią grąžintiną sumą sudarė 672 EUR. Šioje sutartyje numatytos 224 EUR siekiančios

palūkanos ir 98 EUR „komisinis mokestis“.



24

Sutarusios dėl kredito grąžinimo vienu mokėjimu, šalys tą pačią dieną susitarė dėl mokėjimų

pertvarkymo plano, kuriame numatytas skolos grąžinimas mokant 12 mėnesinių 56 EUR įmokų.

Bendra kredito kainos metinė norma (toliau – BKKMN), taikytina kreditui, kurį grąžinti buvo

sutarta vienu mokėjimu, siekė 28 proc., o BKKMN už kreditą, grąžinamą mėnesinėmis įmokomis,

siekė 281,64 proc.

Minėtos sutarties bendrosiose sąlygose buvo nurodyta, kad „BKKMN apskaičiuojama pagal bendrą

pasiskolintą sumą, komisinio mokesčio sumą, kapitalo grąžinimo terminą ir komisinį mokestį

(išskyrus palūkanas, mokesčius notarui, sutartyje numatytas netesybas ir kitus mokesčius, į kuriuos,

kaip numatyta konkrečiuose teisės aktuose, neatsižvelgiama apskaičiuojant BKKMN)“.

Byloje nagrinėjamoje sutartyje nenurodytos priežastys, dėl kurių apskaičiuojant BKKMN

neatsižvelgiama į palūkanas ir dėl kurių 28 proc. siekianti BKKMN apskaičiuojama remiantis tik

„komisiniu mokesčiu“, o ne kitais papildomais mokesčiais, be kita ko, palūkanomis. Be to, minėtoje

sutartyje nėra jokio kredito grąžinimo mėnesinių įmokų suskirstymo, nurodant kapitalo amortizaciją

ir kitas kredito išlaidas.

ESTT sprendė, ar 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB

dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau –

Direktyva 2008/48) 10 straipsnio 2 dalies h–j punktus, siejamus su jos 22 straipsnio 1 dalimi, reikia

aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią kredito sutartyje turi būti

pateiktas kiekvieno kredito grąžinimo mokėjimų suskirstymas, prireikus nurodant kapitalo

amortizaciją, palūkanas ir kitus mokesčius.

Pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h punktą kredito sutartyje turi būti aiškiai ir

glaustai nurodyta vartotojo atliekamų privalomų mokėjimų suma, skaičius ir periodiškumas bei tam

tikrais atvejais grąžinimui skiriamų mokėjimų paskirstymo padengiant skirtingas neapmokėtas

sumas, kurioms taikoma skirtinga kredito palūkanų norma, tvarka.

Iš šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies i punkto ir 3 dalies matyti, kad kapitalo amortizacijos pagal

terminuotą sutartį atveju tik vartotojo prašymu bet kuriuo metu visu kredito sutarties galiojimo

laikotarpiu paskolos davėjas turi pareigą nemokamai pateikti sąskaitos išrašą, kuris pateikiamas

kaip amortizavimo lentelė.

Bet kokia kiekvieno mokėjimo grąžinant kreditą, kiek tai susiję su kapitalo amortizacija,

palūkanomis ir prireikus papildomomis kredito išlaidomis, suskirstymo struktūrinis išdėstymas turi

būti laikomas amortizavimo lentele, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio

2 dalies i punktą.

Vis dėlto, jei yra mokesčių ir palūkanų mokėjimas be kapitalo amortizacijos, reikia priminti, kad,

remiantis minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalies j punktu, kredito sutartyje turi būti nurodyti

palūkanų mokėjimo laikotarpiai ir sąlygos ir pridėti periodiniai ar neperiodiniai mokesčiai.

ESTT konstatavo, kad Direktyvoje 2008/48 nenumatyta pareigos kredito sutartyje kokia nors forma

nurodyti mokėjimų, kuriuos turi atlikti vartotojas, suskirstymą, kiek tai susiję su kapitalo grąžinimu,

jei dėl šių mokėjimų jis amortizuojasi, palūkanomis ir pagal šią sutartį mokėtinais kitais mokesčiais.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies h–j punktus, siejamus su jos

22 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal

kurią kredito sutartyje turi būti pateiktas kiekvieno kredito grąžinimo mokėjimų suskirstymas,

prireikus nurodant kapitalo amortizaciją, palūkanas ir kitus mokesčius.

ESTT kartu nagrinėjo, ar Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, kaip jos

aiškinamos 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842),

taikytinos kredito sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki to sprendimo paskelbimo ir iki nacionalinės

teisės aktų pakeitimo iš dalies, atlikto siekiant, kad jie atitiktų minėtame sprendime pateiktą

aiškinimą.

ESTT priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį

pateikia Teisingumo Teismas, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir turinį, kaip ji turėtų būti

25

suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Tai reiškia, kad taip išaiškintą normą teismai gali

ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems prieš priimant sprendimą,

kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei tenkinamos sąlygos, leidžiančios

kompetentingiems teismams pareikšti ieškinį, susijusį su minėtos normos taikymu. Nacionalinis

teismas turi nacionalinę teisę, taikytiną klostantis reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, šiuo

atveju – aptariamos sutarties sudarymo dieną (t. y. 2015 m. spalio 1 d.), aiškinti kaip galima labiau

laikantis Direktyvos 2008/48, kaip ji aiškinama 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit

Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842), ir vengiant aiškinimo contra legem.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, kaip jos

aiškinamos 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendime Home Credit Slovakia (C-42/15, EU:C:2016:842),

taikytinos kredito sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki to sprendimo paskelbimo ir iki nacionalinės

teisės aktų pakeitimo iš dalies, atlikto siekiant, kad jie atitiktų minėtame sprendime pateiktą

aiškinimą.




V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Bayer Pharma (C-688/17)

Intelektinė nuosavybė – Patentai – Direktyva 2004/48/EB – 9 straipsnio 7 dalis – Produktų

pateikimas rinkai pažeidžiant patento suteikiamas teises – Laikinosios priemonės – Vėlesnis patento

pripažinimas negaliojančiu – Pasekmės – Teisė į tinkamą kompensaciją už laikinosiomis

priemonėmis padarytą žalą

Ginčas kilo tarp Bayer ir Richter bei Exeltis dėl žalos, kurią pastarosios dvi bendrovės patyrė dėl

Bayer prašymu joms nustatytų draudimų. 2000 m. rugpjūčio 8 d. Bayer pateikė Nacionaliniam

intelektinės nuosavybės biurui, Vengrija (toliau – Biuras) farmacijos produkto, kurio veiklioji

sudedamoji dalis yra kontracepcijos priemonė, patento paraišką. 2002 m. spalio 28 d. Biuras

paskelbė šią paraišką. 2009 m. lapkričio mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Richter ir 2010 m.

spalio mėn. Exeltis pradėjo Vengrijoje prekiauti kontraceptiniais farmacijos produktais (toliau –

nagrinėjami produktai). 2010 m. spalio 4 d. Biuras suteikė Bayer patentą. 2010 m. lapkričio 8 d.

Richter pateikė Biurui prašymą pripažinti pažeidimo nebuvimą ir nustatyti, kad nagrinėjamais

produktais nepažeidžiamas Bayer patentas. 2010 m. lapkričio 9 d. Bayer paprašė Sostinės

apygardos teismo, Vengrija taikyti laikinąsias priemones, jomis siekė uždrausti Richter ir Exeltis

tiekti produktus rinkai. Šie prašymai buvo atmesti dėl to, kad pažeidimo tikimybė nebuvo įrodyta.

2011 m. gegužės 25 d. Bayer pateikė naujus prašymus taikyti laikinąsias priemones prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; tas teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimis,

įsigaliojusiomis 2011 m. rugpjūčio 8 d., uždraudė bendrovėms Richter ir Exeltis tiekti nagrinėjamus

produktus rinkai ir kartu nustatė joms pareigą pateikti užstatą. 2012 m. vasario 22 d. pateiktu

priešieškiniu Richter ir 2017 m. liepos 6 d. pateiktu ieškiniu Exeltis paprašė priteisti iš Bayer žalos,

kurią jos teigia patyrusios dėl nurodytų laikinųjų priemonių taikymo, atlyginimą.

ESTT sprendė, ar valstybės narės turi apibrėžti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau –

Direktyva 2004/48) 9 straipsnio 7 dalyje nurodytos sąvokos „tinkama kompensacija“ turinį, apimtį

ir taikymo taisykles.

Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog teisminės institucijos yra įgaliotos nurodyti,

kad atsakovo prašymu pareiškėjas atsakovui kompensuotų bet kokią laikinosiomis priemonėmis

sukeltą žalą tais atvejais, kai šios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl kokio nors



26

pareiškėjo veiksmo ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės

nebuvo pažeistos ar nebuvo grėsmės, kad jos bus pažeistos.

Taigi Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės

įpareigojamos savo teisės aktuose suteikti kompetentingiems teismams įgaliojimus atsakovo

prašymu priteisti iš ieškovo žalos, padarytos šiame straipsnyje nurodytomis laikinosiomis

priemonėmis, atlyginimą.

Iš Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalies formuluotės taip pat matyti, kad šie įgaliojimai, pirma,

gali būti įgyvendinami arba tuo atveju, kai laikinosios priemonės panaikinamos arba nustoja galioti

dėl ieškovo veiksmų ar neveikimo, arba kai vėliau konstatuojama, kad intelektinės nuosavybės

teisės nebuvo pažeistos ar nebuvo grėsmės, kad jos bus pažeistos. Antra, šie įgaliojimai turi būti

susiję su „bet kokia žala“, kurią sukėlė nurodytos priemonės, ir, trečia, žalos atlyginimas turi būti

priteistas kaip „tinkama kompensacija“.

Teismas pažymėjo, kad aiškinimas, kad įvairios valstybės narės pačios gali laisvai apibrėžti

Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nurodytos „tinkamos kompensacijos“ sąvokos turinį,

apimtį ir taikymo tvarką, pažeistų šį aukšto intelektinės nuosavybės apsaugos lygio lygiavertiškumo

ir vienodumo tikslą, kurio siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

Sąvoką „tinkama kompensacija“ reikia laikyti savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią jos

teritorijoje reikia aiškinti vienodai. Pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį valstybės narės

įpareigojamos įgalioti savo nacionalinius teismus šioje nuostatoje numatytomis sąlygomis priteisti

atsakovui tinkamą kompensaciją. Taigi šie nacionaliniai teismai, naudodamiesi jiems suteiktais

įgaliojimais, turi įvertinti konkrečias jų nagrinėjamų bylų aplinkybes, kad nuspręstų, ar reikia

priteisti iš ieškovo kompensaciją atsakovui, kuri turi būti „tinkama“, t. y. pateisinama.

Kartu ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje numatyta tinkama

kompensacija yra garantija, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas laikė būtina atsakovo patirtoms

išlaidoms ir žalai padengti „nepateisinamo reikalavimo“ taikyti laikinąsias priemones atveju.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį, konkrečiai – joje esančią sąvoką

„tinkama kompensacija“, reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai,

kuriuose numatyta, jog nereikia asmeniui atlyginti žalos, kurią jis patyrė dėl to, kad nesielgė taip,

kaip paprastai galima tikėtis, kad elgsis bet kuris asmuo, siekdamas išvengti žalos arba ją sumažinti,

ir dėl kurių teisėjas nepriteisia iš prašymą dėl laikinųjų priemonių pateikusios šalies žalos, padarytos

šiomis priemonėmis, atlyginimo, nors patentas, kurio pagrindu tokių priemonių prašyta ir jos

pritaikytos, buvo pripažintas negaliojančiu, su sąlyga, kad tokie teisės aktai leidžia teismui deramai

atsižvelgti į visas objektyvias bylos aplinkybes, įskaitant šalių elgesį, siekiant patikrinti, ar ieškovas

nepiktnaudžiavo šiomis priemonėmis.




2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas AMS Neve ir kt. (C-172/18)

Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 97 straipsnio 5 dalis –

Jurisdikcija – Ieškinys dėl teisių pažeidimo – Valstybės narės, kurios teritorijoje „buvo atliktas

pažeidimas“, teismų jurisdikcija – Reklama ir pasiūlymai pirkti interneto svetainėje ir socialinių

tinklų platformose

Byloje nagrinėjamas BW Trustees ir Mark Crabtree ginčas su Heritage Audio SL ir Pedro Rodríguez

Arribas dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo, grindžiamo tuo, kad buvo tariamai pažeistos teisės į

Europos Sąjungos prekių ženklą.

AMS Neve yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, kuri gamina ir parduoda garso įrangą. BW

Trustees, taip pat Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, yra AMS Neve vadovų pensijų sistemos



27

patikėtinė. M. Crabtree yra AMS Neve vadovas. Heritage Audio yra Ispanijoje įsteigta bendrovė,

kuri prekiauja garso įranga. Ispanijoje gyvenantis P. Rodríguez Arribas yra vienintelis Heritage

Audio vadovas.

2015 m. spalio 15 d. Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės nuosavybės bylų

teismas, Jungtinė Karalystė) AMS Neve, BW Trustees ir M. Crabtree pareiškė Heritage Audio ir

P. Rodríguez Arribai ieškinį dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą, kurio savininkai yra BW

Trustees ir M. Crabtree ir dėl kurio naudojimo AMS Neve turi išimtinę licenciją, pažeidimo.

Europos Sąjungos prekių ženklas, kuriuo remiamasi, yra sudarytas iš skaičiaus 1073, jis buvo

įregistruotas peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės

prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9 klasės prekėms. Nurodytos prekės visų

pirma atitinka tokį aprašą: „garso įrašymo, sumaišymo ir apdorojimo studijoje įrenginiai“.

Atsakovai byloje kaltinami tuo, kad jie siūlė Jungtinės Karalystės vartotojams pirkti AMS Neve

prekių imitacijas, kurios pažymėtos nagrinėjamam Europos Sąjungos prekių ženklui ir minėtiems

nacionaliniams prekių ženklams tapačiais arba į juos panašiais žymenimis arba kuriomis

nukreipiama į tokius žymenis, ir kad jie reklamavo šias prekes.

Ieškovai byloje pateikė ieškinį pagrindžiančius dokumentus: visų pirma Heritage Audio interneto

svetainės ir jos Facebook ir Twitter paskyrų turinį; Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam privačiam

asmeniui Heritage Audio pateiktą sąskaitą faktūrą, taip pat Heritage Audio ir Jungtinėje Karalystėje

įsteigto asmens susirašinėjimą dėl galimo garso įrangos tiekimo.

Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė, inter alia, tos interneto svetainės, kurioje pateikiami

pasiūlymai pirkti garso įrangą, pažymėtą minėtam Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu arba į jį

panašiu žymeniu, ekrano vaizdo kopijas. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad šie pasiūlymai pateikti anglų

kalba, o interneto svetainės dalyje „where to buy“ („kur įsigyti“) pateiktas platintojų įvairiose

šalyse, įskaitant Jungtinę Karalystę, sąrašas. Be to, iš pardavimo sąlygų matyti, kad Heritage Audio

priima užsakymus iš visų Europos Sąjungos valstybių narių.

Atsakovai pagrindinėje byloje pareiškė prieštaravimą dėl teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikcijos.

Neatmesdami galimybės, kad Heritage Audio prekių galėjo būti įsigyjama Jungtinėje Karalystėje

per kitas bendroves, atsakovai teigia, kad jie patys šių prekių nei reklamavo Jungtinėje Karalystėje,

nei jas pardavinėjo toje valstybėje narėje. Jie taip pat tvirtina niekada nepaskyrę platintojo

Jungtinėje Karalystėje. Galiausiai, jie teigia, kad Heritage Audio interneto svetainės ir platformų,

kurias nurodo ieškovai pagrindinėje byloje, turinys ieškinyje dėl teisių pažeidimo nurodytu

laikotarpiu jau buvo pasenęs ir todėl į jį neturi būti atsižvelgta.

2016 m. spalio 18 d. sprendimu Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės

nuosavybės bylų teismas) nustatė, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šį ieškinį dėl teisių

pažeidimo, nes jis grindžiamas Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimu.

Šiuo klausimu Intellectual Property and Enterprise Court (Intelektinės nuosavybės bylų teismas)

tvirtina, kad teismas, turintis teritorinę jurisdikciją nagrinėti prekių ženklo savininko ieškinį trečiajai

šaliai, kuri naudojo prekių ženklui tapačius ar į jį panašius žymenis reklamoje ir pasiūlymuose pirkti

interneto svetainėje arba socialinių tinklų platformose, yra tos šalies, kurioje trečioji šalis priėmė

sprendimą skelbti tokią reklamą ir siūlyti pirkti prekes toje interneto svetainėje arba minėtose

platformose ir kurioje ėmėsi veiksmų tokiam sprendimui įgyvendinti, teismas.

ESTT sprendė, ar 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos

Sąjungos prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 97 straipsnio 5 dalis turi būti

aiškinama taip, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, manantis, kad jis patyrė žalą dėl to,

kad trečioji šalis be jo sutikimo naudojo tapatų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms, kurioms

tas prekių ženklas yra įregistruotas, elektroninėmis priemonėmis paskelbtose reklamose ir

pasiūlymuose pirkti, gali pareikšti šiai trečiajai šaliai ieškinį dėl teisių pažeidimo valstybės narės,

kurios teritorijoje yra vartotojai ir prekybininkai, kuriems skirta tokia reklama ar pasiūlymai pirkti,

28

Europos Sąjungos prekių ženklų teisme, nors ta trečioji šalis priėmė sprendimus ir ėmėsi priemonių

dėl tokio elektroninio informacijos paskelbimo kitoje valstybėje narėje.

ESTT visų pirma priminė, kad, nepaisant Reglamento Nr. 44/2001, o nuo 2015 m. sausio 10 d. ir

Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo su Europos Sąjungos prekių ženklu susijusioms teisminėms

procedūroms principo, Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai kurios

Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, pavyzdžiui, taisyklės, numatytos jo 2 ir 4 straipsniuose bei

5 straipsnio 3 dalyje, netaikomos, kiek tai susiję su ieškiniais dėl teisių į Europos Sąjungos prekių

ženklą pažeidimo. Atsižvelgiant į šią išimtį, Reglamento Nr. 207/2009 95 straipsnio 1 dalyje

numatyta Europos Sąjungos prekių ženklų teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl teisių į

Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo kyla iš tiesiogiai Reglamente Nr. 207/2009 numatytų

taisyklių, kurios yra lex specialis, palyginti su Reglamente Nr. 44/2001 numatytomis taisyklėmis.

Tačiau, kiek tai susiję su nacionaliniais prekių ženklais, 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais,

suderinti (kodifikuota redakcija) nenustatyta specialių taisyklių dėl jurisdikcijos. Tas pats

pasakytina ir apie 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/2436

valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (nauja redakcija), kuria nuo

2019 m. sausio 15 d. buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95.

Taigi tokiam ieškiniui dėl teisių pažeidimo, kokį 2015 m. spalio 15 d. pareiškė ieškovai

pagrindinėje byloje, kiek jis susijęs su nacionaliniais prekių ženklais, taikomos jurisdikcijos

taisyklės, nustatytos Reglamente Nr. 1215/2012, arba jurisdikcijos taisyklės, nustatytos Reglamente

Nr. 207/2009, kiek tai susiję su Europos Sąjungos prekių ženklu.

Remiantis Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1 dalimi, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji

vieta yra valstybėje narėje, ieškovas savo ieškinį pareiškia tos valstybės narės teisme. To paties

straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškovas „taip pat“ gali pareikšti ieškinį tos valstybės narės,

„kurioje įvyko [buvo atliktas] ar grėsė įvykti [būti atliktas] teisių pažeidimas“.

Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys Europos

Sąjungos prekių ženklų teismui yra pareikštas remiantis minėto reglamento 97 straipsnio 1 dalimi,

jis turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl bet kurios valstybės narės teritorijoje atlikto ar gresiančio

būti atlikto teisių pažeidimo, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys

tokiame teisme pareikštas remiantis reglamento 97 straipsnio 5 dalimi, jis gali priimti sprendimą tik

dėl veiksmų, kurie atlikti ar gresia būti atlikti toje valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas.

Iš šio atskyrimo matyti, kad atsižvelgiant į tai, ar ieškovas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl teisių

pažeidimo Europos Sąjungos prekių ženklų teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar valstybės,

kurioje buvo atliktas arba grėsė būti atliktas teisių pažeidimas, teisme, apibrėžiama teismo, į kurį

kreiptasi, teritorinės jurisdikcijos apimtis. Iš tiesų, kai ieškinys dėl teisių pažeidimo grindžiamas

97 straipsnio 1 dalimi, jis gali apimti teisių pažeidimus visoje Sąjungos teritorijoje, o tais atvejais,

kai ieškinys grindžiamas to straipsnio 5 dalimi, jis apsiriboja tik tam tikros valstybės narės

teritorijoje, t. y. valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas, atliktais ar grėsusiais būti atliktais teisių

pažeidimais.

Nustatydamas tokią alternatyvią teismo vietą ir Reglamento Nr. 207/2009 98 straipsnio 2 dalyje

apibrėždamas teritorinę tokio teismo jurisdikciją, Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikia Europos

Sąjungos prekių ženklo savininkui galimybę, jei jis nori ja pasinaudoti, pareikšti tikslinius ieškinius,

kurių kiekvienas būtų susijęs su teisių pažeidimais vienos valstybės narės teritorijoje. Teisingumo

Teismas jau yra pažymėjęs, kad kai keletas ieškinių dėl teisių pažeidimo tarp tų pačių šalių yra

susiję su to paties žymens naudojimu, tik su skirtingomis teritorijomis, tokie ieškiniai neturi tokio

paties dalyko ir jiems netaikomos lis pendens taisyklės.

Tokiais atvejais, kai veiksmai, kuriais kaltinamas atsakovas, yra elektroninėmis priemonėmis

platinama reklama ir pasiūlymai pirkti prekes, be prekių ženklo savininko sutikimo pažymėtas

Europos Sąjungos prekių ženklui tapačiu ar į jį panašiu žymeniu, reikia nuspręsti, kad šie veiksmai,

kuriems taikytini Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalies b ir d punktai, buvo atlikti ten, kur

29

yra vartotojai ir prekybininkai, kuriems reklama ar pasiūlymai pirkti yra skirti, neatsižvelgiant į tai,

kad atsakovas yra įsisteigęs kitoje teritorijoje, kad jo naudojamas elektroninio tinklo serveris yra

kitoje teritorijoje arba kad prekės, kurioms skirta tokia reklama ir pasiūlymai pirkti, yra kitoje

teritorijoje.

Taigi sąvoka „teisių pažeidimas“ turi būti suprantama kaip nuoroda į 9 straipsnyje nurodytus

veiksmus, kuriais ieškovas kaltina atsakovą, kaip šiuo atveju minėto straipsnio 2 dalies b ir

d punktuose nurodyti veiksmai, kuriuos sudaro reklama ir pasiūlymai pirkti prekes, pažymėtas

žymeniu, tapačiu nagrinėjamam prekių ženklui, ir šie veiksmai turi būti laikomi „atliktais“ vietoje,

kur jie įgijo reklamos ar pasiūlymo parduoti pobūdį, t. y. ten, kur komercinis turinys buvo padarytas

faktiškai prieinamas vartotojams ir prekybininkams, kuriems jis buvo skirtas. Tai, ar ši reklama ir

pasiūlymai vėliau lėmė atsakovo prekių pirkimą, nėra svarbu.

Tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamos byloje, jeigu iš ieškovų nurodyto interneto

svetainės ir platformų turinio matyti, kad jų pateikta reklama ir pasiūlymai pirkti buvo skirti

vartotojams arba prekybininkams Jungtinėje Karalystėje ir buvo visiškai jiems prieinami, o tai turi

patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas visų pirma į

informaciją, pateiktą toje interneto svetainėje ir platformose, kiek tai susiję su nagrinėjamų prekių

pristatymo geografinėmis vietovėmis, tokiu atveju šie ieškovai turi galimybę, remdamiesi

Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalimi, pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo Jungtinės

Karalystės teisme, siekdami nustatyti teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimą šioje

valstybėje narėje.

ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad

Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, manantis, kad patyrė žalą dėl to, kad trečioji šalis be jo

sutikimo naudojo tapatų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms, kurioms tas prekių ženklas yra

įregistruotas, elektroninėmis priemonėmis paskelbtose reklamose ir pasiūlymuose pirkti, gali

pareikšti šiai trečiajai šaliai ieškinį dėl teisių pažeidimo valstybės narės, kurios teritorijoje yra

vartotojai ir prekybininkai, kuriems skirta tokia reklama ar pasiūlymai pirkti, Europos Sąjungos

prekių ženklų teisme, nors ta trečioji šalis priėmė sprendimus ir ėmėsi priemonių dėl tokio

elektroninio informacijos paskelbimo kitoje valstybėje narėje.




VI. CIVILINIS PROCESAS

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas R (C-468/18)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų išlaikymo prievolių

srityje pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 3 straipsnio a ir d punktai ir

5 straipsnis – Teismui pateikti trys bendri reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko tėvų santuokos

nutraukimo, tėvų pareigų ir vaiko išlaikymo prievolės – Jurisdikcijos santuokos nutraukimo srityje

buvimo ir jurisdikcijos tėvų pareigų srityje nebuvimo pripažinimas – Jurisdikcija nagrinėti

reikalavimą dėl išlaikymo prievolės – Vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta,

teismo, kurio nagrinėjamame teismo procese dalyvauja atsakovas, jurisdikcija

Byloje kilo R, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, ir P, gyvenančio Rumunijoje, ginčas dėl

santuokos nutraukimo, dėl išmokų jų nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisimo ir dėl tėvų pareigų.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Rumunijos piliečiai R ir P susituokė 2015 m.

rugpjūčio 15 d. Rumunijoje. Jie atitinkamai yra vaiko, gimusio 2015 m. lapkričio 8 d. Belfaste

(Jungtinė Karalystė), kur gyveno prieš išsiskirdami, motina ir tėvas. 2016 m., sutuoktinių

separacijos metu, tėvas P grįžo į Rumuniją, o motina R liko Belfaste su vaiku. 2016 m. rugsėjo

29 d. ieškiniu, pareikštu Judecătoria Constanța (Konstancos pirmosios instancijos teismas,



30

Rumunija), R padavė į teismą P, siekdama nutraukti santuoką, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su

ja, tėvų valdžią priskirti išimtinai motinai ir nustatyti P prievolę mokėti vaikui išlaikymo išmokas.

P užginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją.

ESTT sprendė, ar 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos,

taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo

prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) 3 straipsnio a punktas, 3 straipsnio d punktas ir

5 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad, jei valstybės narės teismui pateikiami trys bendri

reikalavimai, susiję atitinkamai su nepilnamečio vaiko tėvų santuokos nutraukimu, tėvų pareigomis

tam vaikui ir to vaiko išlaikymo prievole, sprendimą dėl santuokos nutraukimo priimantis teismas,

kuris pripažino neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl tėvų pareigų, vis dėlto turi jurisdikciją

priimti sprendimą dėl reikalavimo dėl vaiko išlaikymo, jeigu tas teismas yra ir atsakovo nuolatinės

gyvenamosios vietos teismas, ir teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas, ar sprendimą dėl

prašymo priteisti išlaikymą vaikui gali priimti tik teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl

reikalavimo, susijusio su tėvų pareigomis vaikui.

Iš Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ formuluotės matyti, kad juo

nustatomi bendrieji jurisdikcijos priskyrimo kriterijai, taikomi valstybių narių teismams,

nagrinėjantiems išlaikymo prievoles. Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“

vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje. Taigi išlaikymo kreditorius gali pateikti

pareiškimą tos vietos, kurioje pagal šio 3 straipsnio a punktą atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją

vietą, teismui arba tos vietos, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui pagal

minėto straipsnio b punktą arba pagal to paties straipsnio c ir d punktus, jei reikalavimas dėl

išlaikymo yra papildomas pagrindiniam ieškiniui, susijusiam su asmenų statusu, kaip pareiškimas

dėl santuokos nutraukimo (c punktas) arba dėl tėvų pareigų (d punktas), teikiamas teismui, kuris turi

jurisdikciją nagrinėti atitinkamai vieną ar kitą ieškinį.

Taigi, esant tokiai situacijai, kaip susiklosčiusi byloje, atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos

teismas, į kurį kreipėsi išlaikymo kreditorius, turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl reikalavimo,

susijusio su vaiko išlaikymo prievolėmis, pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktą.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tai, kad jis

nusprendė neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl reikalavimo, susijusio su tėvų pareigomis,

visų pirma dėl tėvų pareigų vykdymo ir globos teisių, įskaitant vaiko gyvenamąją vietą, nereiškia,

kad jis neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl reikalavimo dėl vaiko išlaikymo prievolės.

Pasak ESTT, tai, kad teismas pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl tėvų pareigų

nepilnamečiam vaikui vykdymo, neturi įtakos jo jurisdikcijai priimti sprendimą dėl reikalavimų,

susijusių su vaiko išlaikymo prievolėmis, jeigu ši jurisdikcija gali būti pagrįsta Reglamento

Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktu arba šio reglamento 5 straipsniu. Šią išvadą patvirtina Reglamento

Nr. 4/2009 struktūra ir tikslai. Kalbant apie Reglamento Nr. 4/2009 struktūrą, pažymėtina, kad jo

II skyrius „Jurisdikcija“ numato visas taisykles, taikytinas nustatant išlaikymo prievolių srityje

jurisdikciją turintį teismą. Šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu nurodyta, kad

nuo šiol neturėtų būti daroma jokios nuorodos į nacionalinės teisės jurisdikcijos taisykles, nes šiame

reglamente įtvirtintos taisyklės turi būti laikomos išsamiomis.

Taigi, jei teismas, į kurį kreiptasi su reikalavimu dėl vaiko išlaikymo prievolių, neturi jurisdikcijos

nagrinėti ieškinio dėl tėvų pareigų šiam vaikui, pirmiausia reikia patikrinti, ar šis teismas turi

jurisdikciją priimti sprendimą kitu pagrindu pagal šį reglamentą. Be to, reikia pabrėžti, kad

Reglamente Nr. 4/2009 nenumatyta galimybė teismui, turinčiam jurisdikciją pagal vieną iš

reglamento nuostatų ir tinkamai gavusiam reikalavimą, atsisakyti jurisdikcijos teismo, kuris, jo

nuomone, būtų tinkamesnis nagrinėti tą reikalavimą, naudai, kaip tai leidžiama su tėvų pareigomis

susijusiose bylose pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei

vykdymo 15 straipsnį.

Reglamento Nr. 4/2009 aiškinimas, kad tik teismas, turintis jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, turi

jurisdikciją priimti sprendimą dėl išlaikymo prievolės reikalavimo, gali neigiamai paveikti

31

išlaikymo kreditoriaus galimybę pasirinkti ne tik jurisdikciją turintį teismą, bet atitinkamai ir jo

reikalavimui taikytiną teisę.

Atsižvelgiant į riziką, kad turės pateikti reikalavimus dėl išlaikymo prievolės ir tėvų pareigų

dviejuose skirtinguose teismuose, vienas iš tėvų, siekdamas geriausiai užtikrinti vaiko interesus,

gali pageidauti atsiimti pirminį reikalavimą dėl išlaikymo prievolių, pareikštą teisme, priimančiame

sprendimą dėl santuokos nutraukimo, tam, kad teismas, turintis jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų,

taip pat turėtų jurisdikciją nagrinėti tokį reikalavimą dėl išlaikymo prievolių. Tačiau minėtas vienas

iš tėvų, siekdamas geriausiai užtikrinti vaiko interesus, taip pat gali pageidauti išlaikyti savo pirminį

reikalavimą dėl vaiko išlaikymo prievolių teisme, priimančiame sprendimą dėl santuokos

nutraukimo, jei tas teismas taip pat yra vietos, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta,

teismas.

Yra daug priežasčių, kurios gali pagrįsti tokį išlaikymo kreditoriaus pasirinkimą, visų pirma

galimybė taikyti teismo valstybės teisę, šiuo atveju – Rumunijos teisę, galimybė vartoti gimtąją

kalbą, galimai mažesnės teismo proceso išlaidos, teismui, į kurį buvo kreiptasi, yra žinomos

atsakovo finansinės galimybės mokėti išmokas ir galimas atleidimas nuo egzekvatūros.

ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir d punktai ir 5 straipsnis turi būti

aiškinami taip, kad jei valstybės narės teismui pateikiamas ieškinys, kuriame nurodyti trys

reikalavimai, atitinkamai dėl nepilnamečio vaiko tėvų santuokos nutraukimo, tėvų pareigų tam

vaikui ir to vaiko išlaikymo prievolės, sprendimą dėl santuokos nutraukimo priimantis teismas,

kuris pripažino neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo dėl tėvų pareigų, vis dėlto turi jurisdikciją

priimti sprendimą dėl reikalavimo dėl to vaiko išlaikymo prievolės, jeigu tas teismas yra ir atsakovo

nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, arba teismas, kurio nagrinėjamame procese atsakovas

dalyvauja neginčydamas jo jurisdikcijos.




2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Riel (C-47/18)

Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Taikymo sritis –

1 straipsnio 2 dalies b punktas – Bankrotas, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų

likvidavimu susiję procesai ir panašios bylos – Netaikymas – Ieškinys dėl reikalavimo pripažinimo

siekiant užregistruoti jį bankroto byloje – Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 taikymas –

41 straipsnis – Su reikalavimu pateikiamų dokumentų turinys – Pagrindinė ir šalutinė bankroto

bylos – Lis pendens ir susiję ieškiniai – Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalies taikymas

pagal analogiją – Nepriimtinumas

Ginčas kilo tarp Skarb Panstwa Rzeczypospolitej Polskiej – Generalny Dyrektor Dróg Krajowych i

Autostrad (Lenkijos Respublikos iždas – Nacionalinis šalies kelių ir greitkelių direktorius) ir

Stephan Riel, bankroto administratoriaus pagrindinėje bankroto byloje, iškeltoje Austrijoje Alpine

Bau GmbH, dėl ieškinio, kuriuo siekiama pripažinti reikalavimus.

Ieškovė, kuri yra atsakinga už Lenkijos valstybinių kelių administravimą, pavedė Alpine Bau

Lenkijoje įgyvendinti kelis kelių tiesimo projektus; šios sutartys buvo sudarytos surengus viešųjų

pirkimų konkursus. 2013 m. birželio 19 d. Austrijoje Alpine Bau buvo iškelta bankroto

administravimo byla ir S. Riel paskirtas šios bendrovės bankroto administratoriumi. 2013 m. liepos

4 d. byla perkvalifikuota į „bankroto bylą“. Kitą dieną, taikant Handelsgericht Wien (Vienos

komercinių bylų teismas, Austrija) sprendimą, bankroto bylų registre buvo nurodyta, kad ši byla yra

pagrindinė bankroto byla, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą

(EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000).

Lenkijos teisme Sąd Rejonowy Poznān-Stare Miasto w Poznaniu (Poznanės Stare Miasto apylinkės

teismas, Lenkija) buvo iškelta šalutinė bankroto byla bendrovei Alpine Bau. 2013 m. rugpjūčio



32

16 d. ir 2016 m. birželio 22 d. ieškovė pareiškė reikalavimus Austrijoje iškeltoje pagrindinėje

bankroto byloje, o 2014 m. gegužės 16 d. ir 2015 m. birželio 16 d. – Lenkijoje iškeltoje šalutinėje

bankroto byloje. S. Riel, paskirtas bankroto administratoriumi Austrijos pagrindinėje bankroto

byloje, ir bankroto administratorius, paskirtas Lenkijos šalutinėje bankroto byloje, daugumą

pareikštų reikalavimų užginčijo.

2015 m. balandžio 1 d. ieškovė Lenkijoje pareiškė ieškinį dėl 73 898 402 EUR reikalavimo

pripažinimo. 2016 m. spalio 31 d. ieškovė Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas)

taip pat pareiškė ieškinį dėl 64 784 879,43 EUR reikalavimo pripažinimo ir paprašė pagal 2012 m.

gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas

Nr. 1215/2012) 29 ir 30 straipsnius sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol sprendimas, priimtas

Lenkijoje nagrinėjamose bylose dėl reikalavimų patikrinimo, įgis res judicata galią. 2017 m. liepos

25 d. tarpiniu sprendimu Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) atmetė ieškovės

pagrindinėje byloje ieškinį dėl 265 132,81 EUR sumos ir nepriėmė jokio sprendimo dėl jos prašymo

sustabdyti bylos nagrinėjimą. Ieškovė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį

skundą Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) ir nurodė, be

kita ko, kad padarytas procesinis pažeidimas, nes Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų

teismas) atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, pažeisdamas Reglamento Nr. 1215/2012

29 straipsnį.

ESTT sprendė, ar Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas

taip, kad ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo, siekiant užregistruoti juos tokioje

bankroto byloje, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

ESTT pažymėjo, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo yra

Austrijos bankroto teisės aktų sudedamoji dalis, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad tokį

ieškinį bankroto byloje gali pareikšti šioje byloje dalyvaujantys kreditoriai, jeigu užginčijamas šių

kreditorių pareikštų reikalavimų tikslumas arba eiliškumas. Taigi, ieškinys dėl kreditorių

reikalavimų pripažinimo kyla tiesiogiai iš bankroto bylos, yra glaudžiai su ja susijęs ir numatytas

bankroto byloms taikomose teisės normose. Minėtas ieškinys patenka ne į Reglamento

Nr. 1215/2012, o į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį.

ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti

aiškinamas taip, kad ieškinys dėl kreditoriaus reikalavimų pripažinimo, siekiant užregistruoti juos

tokioje bankroto byloje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nepatenka į šio reglamento taikymo

sritį.

ESTT taip pat nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad

bankroto byloje kreditorius gali pateikti reikalavimą, formaliai nenurodydamas jo atsiradimo datos,

kai tai leidžiama pagal valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta ši byla, teisę ir kai šią datą

galima nustatyti remiantis patvirtinamaisiais dokumentais, nurodytais minėtame 41 straipsnyje.

ESTT nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies h punkte įtvirtintas principas,

pagal kurį taisyklės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą,

nustatomos pagal valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisę. Tačiau šio

reglamento IV skyriuje „Kreditorių informavimas ir jų reikalavimų pateikimas“ esančiame

41 straipsnyje nustatyta, kad tam tikri reikalavimai, kurie taikomi su kreditoriaus reikalavimu

pateikiamų dokumentų turiniui ir kurie turi būti laikomi didžiausiais reikalavimais, taikomais su

kreditoriaus reikalavimu pateikiamų dokumentų turiniui, gali būti nustatyti nacionalinės teisės

aktais kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra

ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta bankroto byla. Pagal minėtą 41 straipsnį šie reikalavimai,

be kita ko, apima ir reikalavimą kreditoriui, kad šis atsiųstų patvirtinamųjų dokumentų, jei tokių

yra, kopijas ir nurodytų reikalavimo atsiradimo datą.

Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis neturi būti aiškinamas taip, kad pagal jį negalima pateikti

reikalavimo dėl to, jog aptariamame kreditoriaus reikalavimo pareiškime nėra šiame 41 straipsnyje

33

nurodytos dalies informacijos, kai nurodyti šią informaciją nėra privaloma pagal valstybės narės,

kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teisę ir kai šią informaciją be didelių sunkumų galima

sužinoti remiantis minėtame 41 straipsnyje nurodytais patvirtinamaisiais dokumentais, o tai turi

įvertinti kompetentinga institucija, atsakinga už reikalavimų patikrinimą.

ESTT sprendė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 41 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad bankroto

byloje kreditorius gali pateikti reikalavimą, formaliai nenurodydamas jo atsiradimo datos, kai pagal

valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta ši byla, teisę nėra nustatyta pareigos nurodyti šią

datą ir kai ją be didelių sunkumų galima sužinoti remiantis minėtame 41 straipsnyje nurodytais

patvirtinamaisiais dokumentais, o tai turi įvertinti kompetentinga institucija, atsakinga už

reikalavimų patikrinimą.




VII. VIEŠIEJI PIRKIMAI

2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Lombardi (C-333/18)

Peržiūros procedūrų taikymas sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis –

Direktyva 89/665/EEB – Konkurso dalyvio, kurio pasiūlymas nebuvo atrinktas, ieškinys dėl

sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį panaikinimo – Konkurso laimėtojo priešpriešinis

ieškinys – Pagrindinio ieškinio priimtinumas priešpriešinio ieškinio pagrįstumo atveju

Lombardi Srl ginčas su Comune di Auletta (Auletos savivaldybė, Italija), Delta Lavori SpA ir Msm

Ingegneria kilo dėl to, kad Auletos savivaldybė su Delta Lavori SpA sudarė hidrogeologinio

tvarkymo projektavimo ir vykdymo darbų viešojo pirkimo sutartį.

2015 m. birželio 29 d. paskelbtu skelbimu apie pirkimą Auletos savivaldybė pradėjo senamiesčio

hidrogeologinio tvarkymo projektavimo ir vykdymo darbų viešojo pirkimo konkursą. Remiantis

konkurso dokumentais, bendra viešojo pirkimo vertė buvo 6 927 970,95 EUR, o numatytas sutarties

sudarymo kriterijus – ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Lombardi, kuri galutiniame sąraše liko trečia, Tribunale amministrativo regionale per la Campania

(Kampanijos regiono administracinis teismas, Italija) pateikė prieštaravimą dėl leidimo dalyvauti

konkurse, pirma, konkurso laimėtojai Delta Lavori, nes jos nurodytas projektuotojas, t. y. Msm

Ingegneria, neatitiko techninėse specifikacijoje nustatytų reikalavimų, ir, antra, antrą vietą

užėmusiai laikinajai įmonių grupei Robertazzi Costruzioni Srl – Giglio Costruzioni Srl.

Delta Lavori prašė atmesti ieškinį ir pateikė priešpriešinį ieškinį, kuriame nurodė, kad Lombardi

turėjo būti pašalinta iš viešojo pirkimo procedūros, nes vykstant procedūrai ji tapo neatitinkanti

pranešime apie konkursą nurodytų sąlygų.

Tribunale amministrativo regionale per la Campania (Kampanijos regiono administracinis teismas)

pirmiausia išnagrinėjo Delta Lavori pateiktą priešpriešinį ieškinį ir jį patenkino konstatavęs

pagrindinėje byloje nagrinėjamos viešojo pirkimo procedūros neteisėtumą, nes Lombardi nebuvo

pašalinta iš šios procedūros. Todėl minėtas teismas atmetė Lombardi ieškinį kaip nepriimtiną dėl

locus standi nebuvimo.

ESTT sprendė, ar 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės

aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų

pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 2007/66/EB (toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir

3 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios, kad konkurso dalyvio, kuris suinteresuotas

pasirašyti konkrečią sutartį ir kuris dėl nurodomo Sąjungos teisės viešojo pirkimo srityje ar šią teisę

perkeliančių normų pažeidimo patyrė ar gali patirti žalą, pagrindinis ieškinys, kuriuo siekiama, kad



34

kitas konkurso dalyvis būtų pašalintas iš konkurso, būtų pripažintas nepriimtinu neatsižvelgiant į

viešojo pirkimo konkurso dalyvių skaičių ir ieškinius pareiškusių tokių dalyvių skaičių.

Iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 3 dalies matyti, jog tam, kad

peržiūros procedūros dėl perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų būtų laikomos

veiksmingomis, jomis turėtų galėti pasinaudoti bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas,

kad su juo būtų sudaryta konkreti sutartis, ir kuriam dėl nurodomo Sąjungos teisės viešųjų pirkimų

srityje ar šią teisę perkeliančių nuostatų pažeidimo buvo padaryta žala ar kilo tokios žalos rizika.

Taigi, kai po viešojo pirkimo konkurso du jo dalyviai pateikia ieškinius dėl vienas kito pašalinimo

iš konkurso, abu šie dalyviai yra suinteresuoti, kad su jais būtų sudaryta konkreti sutartis. Viena

vertus, vieno konkurso dalyvio pašalinimas gali lemti, kad kitas konkurso dalyvis sutartį pasirašys

tiesiogiai pagal tą pačią procedūrą. Kita vertus, pašalinus abu konkurso dalyvius ir pradėjus naują

viešojo pirkimo procedūrą, kiekvienas iš konkurso dalyvių galėtų joje dalyvauti ir taip netiesiogiai

laimėti sutartį.

Iš to darytina išvada, kad dėl konkurso laimėtojo priešpriešinio ieškinio negali būti atmestas kito

dalyvio, kurio pasiūlymas buvo atmestas, ieškinys tuo atveju, jei per tą pačią procedūrą ginčijamas

kiekvieno iš ūkio subjektų pasiūlymo tinkamumas, nes tokiu atveju kiekvienas konkurentas gali

remtis lygiaverčiu teisėtu suinteresuotumu, kad būtų atmesti kitų dalyvių pasiūlymai, o tai gali

lemti, kad perkančioji organizacija negalės atrinkti tinkamo pasiūlymo.

Principas, pagal kurį abipusių ieškinių dėl pašalinimo iš konkurso tikslai iš principo laikytini

lygiaverčiais, todėl juos gavę teismai negali pagrindinio ieškinio dėl pašalinimo iš konkurso

pripažinti nepriimtinu pagal nacionalines procesines normas, pagal kurias pirmenybė teikiama kito

konkurso dalyvio pateiktam priešpriešiniam ieškiniui.

Šis principas taip pat taikomas, kai kiti konkurso dalyviai pateikė pasiūlymus per viešojo pirkimo

procedūrą, tačiau ieškiniai dėl vienas kito pašalinimo iš konkurso nesusiję su pasiūlymais, kurie yra

žemiau klasifikuojami nei pasiūlymai, dėl kurių pareikšti minėti ieškiniai dėl pašalinimo iš

konkurso.

Iš tiesų, konkurso dalyvis, kuris, kaip nagrinėjamos bylos atveju, liko trečioje vietoje ir pareiškęs

pagrindinį ieškinį, turi būti pripažintas suinteresuotu, kad iš konkurso būtų pašalintas laimėjusio

dalyvio pasiūlymas ir antroje vietoje likusio dalyvio pasiūlymas, nes negalima atmesti galimybės,

jog net jei jo pasiūlymas būtų pripažintas netinkamu, perkančioji organizacija turėtų konstatuoti,

kad neįmanoma atrinkti kito tinkamo pasiūlymo ir todėl ji turi organizuoti naują konkursą.

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinio ieškinio priimtinumas negali būti siejamas su išankstine išvada,

kad visi pateikti ir žemiau nei minėtą ieškinį pateikusio dalyvio pasiūlymas likę pasiūlymai yra ir

neteisėti, nes kitaip būtų pažeistas Direktyvos 89/665 veiksmingumas. Taip pat šis priimtinumas

negali būti siejamas su sąlyga, kad minėtas konkurso dalyvis įrodytų, jog perkančioji organizacija

turės iš naujo organizuoti viešojo pirkimo procedūrą. Tai, kad tokia galimybė egzistuoja, šiuo atveju

turi būti laikoma pakankama.

ESTT sprendė, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir 3 dalis turi būti

aiškinamos kaip draudžiančios, kad konkurso dalyvio, kuris suinteresuotas pasirašyti konkrečią

sutartį ir kuris dėl nurodomo Sąjungos teisės viešojo pirkimo srityje ar šią teisę perkeliančių normų

pažeidimo patyrė ar gali patirti žalą, pagrindinis ieškinys, kuriuo siekiama, kad kitas konkurso

dalyvis būtų pašalintas, pagal nacionalines procesines normas ar jurisprudenciją, susijusią su

ieškinių dėl dalyvių vienas kito pašalinimo nagrinėjimu, būtų pripažintas nepriimtinu

neatsižvelgiant į viešojo pirkimo konkurso dalyvių skaičių ir ieškinius pareiškusių tokių dalyvių

skaičių.






35

2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Komisija prieš Italiją (C-526/17)

Direktyva 2004/18/EB – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos

derinimas – Viešosios darbų koncesijos – Galiojančios koncesijos tiesti ir eksploatuoti

automagistrales termino pratęsimas nepaskelbus skelbimo apie konkursą

Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė

įsipareigojimų pagal Direktyvos 2004/18 2 ir 58 straipsnius, nes 2009 m. bendrąja sutartimi buvo

pratęstas automagistralės A12 koncesijos terminas nuo 2028 m. spalio 31 d. iki 2046 m. gruodžio

31 d., nepaskelbus skelbimo apie konkursą.

Nagrinėjamu atveju iš esmės svarbu, ar byloje taikytina 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo

tvarkos derinimo, iš dalies pakeista 2007 m. gruodžio 4 d. Komisijos reglamentu (EB)

Nr. 1422/2007 (OL L 317, 2007, p. 34) (toliau – Direktyva 2004/18).

Italijos Respublikos teigimu, Direktyva 2004/18 negali būti taikoma koncesiją suteikusios

institucijos ir koncesininko santykiams, kylantiems iš 1969 m. sudarytos koncesijos sutarties, t. y.

anksčiau, nei Teisingumo Teismas suformavo jurisprudenciją viešųjų pirkimų srityje ir buvo priimti

antrinės Sąjungos teisės aktai šioje srityje.

ESTT išaiškino, kad siekiant atlikti esminį viešosios darbų koncesijos sutarties pakeitimą, turi būti

rengiamas naujas konkursas dėl taip pakeistos sutarties. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją

taikomi Sąjungos teisės aktai, galioję tokio pakeitimo dieną. Taigi tai, kad pradinė koncesijos

sutartis buvo sudaryta anksčiau, nei priimtos Sąjungos teisės normos šioje srityje, neturi reikšmės.




2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Vitali (C-63/18)

SESV 49 ir 56 straipsniai –Viešieji pirkimai – Direktyva 2014/24/ES – 71 straipsnis – Subranga –

Nacionalinės teisės norma, pagal kurią galimybė naudotis subranga apribojama 30 proc. visos

pirkimo sutarties sumos

Byloje buvo nagrinėjamas Vitali SpA ir Autostrade per l’Italia SpA ginčas dėl pastarosios, kaip

perkančiosios organizacijos, sprendimo pašalinti pirmąją iš viešojo pirkimo procedūros.

Skelbimu apie viešąjį pirkimą, paskelbtu 2016 m. rugpjūčio mėn., bendrovė Autostrade per l’Italia

pradėjo ribotą viešojo pirkimo procedūrą, kad konkurso tvarka pavestų Italijos greitkelio A8

atkarpos, prasidedančios ties Šiaurės Milano (Italija) kelių rinkliavos surinkimo sistemos užtvara ir

pasibaigiančios ties Lainatės (Italija) jungiamuoju keliu, penktosios eismo juostos plėtimo darbus;

bazinė pirkimo sutarties suma be PVM buvo 85 211 216,84 EUR.

Bendrovė Vitali pašalinta iš konkurso dėl to, kad viršijo Įstatyminio dekreto

Nr. 50/2016 105 straipsnio 2 dalyje nustatytą subrangai taikomą 30 proc. apribojimą. Vitali pateikė

skundą, reikalaudama ją vėl įtraukti į konkurso procedūrą.

ESTT sprendė, ar SESV 49 ir 56 straipsnius ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24) reikia aiškinti taip,

kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems

asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 proc. pirkimo sutarties dalį.

Teismas nurodė, kad minėtos direktyvos 63 straipsnio 1 dalyje numatyta konkurso dalyvių

galimybė tam tikromis sąlygomis pasinaudoti kitų subjektų pajėgumais, kad tenkintų tam tikrus

ekonominės veiklos vykdytojų atrankos kriterijus.

Be to, tos pačios direktyvos 71 straipsnio, kuriame reglamentuota būtent subranga, 2 dalyje

nustatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti arba gali būti valstybės narės įpareigota prašyti,



36

kad konkurso dalyvis pasiūlyme nurodytų visas sutarties dalis, kurias jis ketina subrangos sutartimi

pavesti atlikti tretiesiems asmenims, ir visus siūlomus subrangovus.

Teismas pabrėžė, kad negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo noras priimant

tokias taisykles tiksliau apibrėžti situacijas, kai konkurso dalyvis naudojasi subranga, reiškia, kad

valstybės narės gali įvesti tokio naudojimosi apribojimą abstrakčiai nustatydamos tam tikrą

procentinę sutarties dalį, kaip antai apribojimą, nustatytą byloje nagrinėjamoje teisės normoje.

Valstybės narės turi tam tikrą diskreciją priimti priemones, kurios užtikrintų, kad bus laikomasi

skaidrumo pareigos, kurios perkančiosios organizacijos turi laikytis vykdydamos bet kokią viešojo

pirkimo procedūrą. Iš tiesų kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo istorines, teisines,

ekonomines ar socialines ypatybes, gali geriausiai nustatyti, kokiose situacijose gali rastis šios

pareigos pažeidimo atvejų. Vis dėlto, net jei kiekybinį naudojimosi subranga ribojimą būtų galima

laikyti priemone, padedančia kovoti su organizuoto nusikalstamumo skverbimusi į viešojo pirkimo

sektorių, toks apribojimas, koks nagrinėjamas byloje, viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Pagal tokią nacionalinės teisės normą, kokia nagrinėjama byloje, visų sutarčių atveju didžiąją darbų,

prekių tiekimo ir paslaugų teikimo dalį turi įvykdyti pats konkurso dalyvis, antraip jis automatiškai

pašalinamas iš viešojo pirkimo procedūros net ir tais atvejais, kai perkančioji organizacija gali

patikrinti atitinkamų subrangovų tapatybes ir patikrinusi nuspręsti, kad atitinkamos sutarties atveju

toks draudimas nėra būtinas siekiant kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

ESTT sprendė, kad Direktyvą 2014/24 reikia aiškinti taip: pagal ją draudžiama nacionalinės teisės

norma, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti

ne didesnę kaip 30 proc. pirkimo sutarties dalį.






37

38

Documents

2019 m. rugsėjis