4. VALSTYBĖ IR JOS INSTITUCIJOS · Asmenų, vykdančių funkcijas, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, imunitetai Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Konstitucinio

278

4. VALSTYBĖ IR JOS INSTITUCIJOS

4.1. VAlsTYBĖs sAMPRATA iR FunKCiJOs

Valstybės funkcijų vykdymasKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas<...> valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą,

apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tik-ra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

Valstybės funkcijų vykdymo finansavimasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama valstybi-

nė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mecha-nizmas. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nu-statyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

4.2. VAlsTYBĖs insTiTuCiJOs

Valstybės institucijų sistemaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per ati-

tinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės ins-titucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios ins-titucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės valdžios institucijų vykdoma politikaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasseimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika – tai visų šių valdžios

institucijų veikla pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą jų kompetenciją. Šių val-džios institucijų kompetentingi sprendimai ir veiksmai yra jų vykdomos politikos sude-damoji dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas).

<...><...> valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų veikloje, be joms pavestų valstybės

funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, inter alia susijusios su vidinio administravi-mo funkcijų vykdymu.

4.2. Valstybės institucijos

279

Valstybės institucijos, jų sistemaKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valsty-

bės (valstybinės) institucijos“ sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas. Valstybės institucijos sudaro sistemą. Ši valsty-bės institucijų sistema yra įtvirtinta įvairios teisinės galios teisės aktais. Vienos valstybės institucijos yra expressis verbis išvardytos Konstitucijoje, kitos valstybės institucijos pagal Konstituciją turi būti nustatytos įstatymu.

Konstitucijoje yra expressis verbis išvardytos įvairios valstybės institucijos: seimas; Respublikos Prezidentas; Vyriausybė; Konstitucinis Teismas; Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai; seimo kontrolieriai; Valstybės kontro-lė; lietuvos bankas; Valstybės gynimo taryba; kariuomenės vadas; Generalinė prokuratū-ra; Vyriausioji rinkimų komisija. Kai kurios valstybės institucijos Konstitucijoje yra įtvir-tintos nenurodant tikslių jų pavadinimų: ministerijos; saugumo tarnyba; speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų; teritorinės prokuratūros; Vyriausybės atstovai, prižiūrintys, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausy-bės sprendimus. Konstitucijoje yra numatytos ir tokios valstybės institucijos, kurios gali būti steigiamos seimo priimamais įstatymais: kontrolės institucijos; Vyriausybės įstaigos; specializuoti teismai administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės funkcijas vykdančių institucijų diferencijavimas (civilinės ir karinės bei sukarintos valstybės institucijos) (plačiau apie sukarintas (statutines) valstybės ins-titucijas žr. 13. užsienio politika ir valstybės gynimas, 13.2. Valstybės gynimas, 2012 m. vasario 27 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog kiekvienos valstybės funkcijos turinys

ir jos vykdymo aplinkybės lemia tai, kad šias funkcijas vykdančios valstybės institucijos negali nesiskirti savo statusu ir veiklos pobūdžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-džio 13 d. nutarimas); vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarin-tas valstybės institucijas (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas); pagal Konstituciją karinė, sukarinta bei saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei suka-rintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuo-tai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. kovo 15 d. nutarimuose taip pat konstatuota, jog iš konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos valstybės valdžia būtų or-ganizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo val-dymo principo, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, jog karinės ir sukarintos valstybės institucijos negali turėti prioriteto prieš civilines valstybės institucijas, karinių ir sukarintų valstybės institucijų bei jų pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valsty-

4 . V A L S T Y B Ė I R J O S I N S T I T U C I J O S

280

bės institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamos, o demokratinė civilinė karinių ir sukarintų valstybės institucijų (įskaitant ginkluotąsias pajėgas) kontrolė yra būtina pilietinio demo-kratinio valdymo, taigi ir teisinės valstybės, prielaida.

Atsakingo valdymo principasKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaKonstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valsty-

bės institucijos ir pareigūnai <...> turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konsti-tucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Asmenų, vykdančių funkcijas, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, imunitetai

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Respublikos

Prezidentui, seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia yra expressis verbis įtvirtinti imunite-tai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad jokie kiti asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, pagal Konstituciją neturi minėtų imunitetų.

4.3. VAlsTYBĖs TARnYBA

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės tei-sės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą ap-mokėjimą už darbą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, fi-nansinei padėčiai“).

Viešojo intereso garantavimas valstybės tarnybojeKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog valsty-

bės tarnyboje turi dominuoti viešasis, o ne privatus interesas; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti pasinaudojama asmeniniam pasipelnymui.

Reikalavimai valstybės tarnybai: paklusimas Konstitucijai ir teiseiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės tarnyba turi veikti pa-

klusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtu-

4.3. Valstybės tarnyba

281

mo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

<...> valstybės tarnautojai negali nepaisyti teisėtumo reikalavimų, inter alia rengdami teisės aktų projektus.

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“).

Teisė stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį piliečiai inter alia turi teisę lygiomis sąlygo-

mis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.Konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su Kons-

titucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konsti-tucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose yra inter alia pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tar-nyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. norin-tieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (Konstitu-cinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Reikalavimai valstybės tarnybai: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasPagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba lietuvos valstybei ir pilietinei

Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali lietuvos valstybei ir jos konstitucinei


282

santvarkai; viena iš stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų yra lojalumas lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai vals-tybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje ir valstybės tarnautojų patikimumo patikra; asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei vertinimas (apie įslaptintos informacijos apsaugą taip pat žr. 2. Asmens kons-titucinis statusas, 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.7. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, 2.2.7.1. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės apsauga, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasĮstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris

leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lo-jalumą lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių. Jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pa-reigas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad kaip vieni iš stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis gali-mybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuotos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.

<...> pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valsty-bės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savy-bes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskre-ciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Kons-titucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrin-


283

du konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstai goje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

<...> negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų įstatymo įgaliotai valstybės institucijai konstatuoti asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tar-nyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą (ar nelojalumą lietuvos valstybei) remiantis tik mažareikšmėmis aplinkybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti tokių įslaptintos informacijos apsaugos priemonių, kurios leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms įslaptintos informacijos saugu-mui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams.

<...><...> tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas

dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tar-nyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nusta-tytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, pati-kimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija ne-vykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

<...><...> aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę

nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis ty-rimas, gali suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu kelti abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei.

<...>nors įstatymų leidėjas ir turi plačią diskreciją reguliuoti santykius, susijusius su vals-

tybės ir tarnybos paslapčių apsauga, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas įstatymo įgaliotai valstybės institucijai, remiantis mažareikšmėmis aplinkybėmis, konstatuoti asmens, einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą ar nelojalumą lietuvos valstybei ir dėl to asmeniui netekti darbo valstybės tarnyboje.

<...><...> iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi <...> teisę lygio-

mis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ ir iš <...> konstitucinių teisinės valstybės principo imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyta alternatyvi priemonė leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimui panaikinti ir asmeniui atleisti iš pareigų valstybės tarnyboje, kuri sudarytų prielaidas pakankamai individuali-zuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją. Tokia priemonė inter alia yra nušalinimas nuo pareigų, taikomas tais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką


284

arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, ir sudarantis prielaidas papildomai patikrinti asmens patikimumą ir lojalumą lietuvos valstybei sie-kiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui.

Teisė stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą“ yra susijusi su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tar-nybą“. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiški-nama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konsti-tucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas vals-tybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

Valstybės tarnybos konstitucinė samprata; valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą; valstybės tarnautojų su valstybės tarnyba nesusijusios veiklos ribojimai

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucijoje valstybės (valstybinė) tarnyba expressis verbis minima tik 33 straipsnio

1 dalyje, kurioje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir 141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmenys, atlie-kantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti seimo nariais ir savivaldybių ta-rybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarny-boje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą ir atsižvelgdamas į konstitucinį teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, suformulavo tokias <...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešą-sias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą;


285

– valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačiųjų interesų atžvilgiu; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui; garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešą-sias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pa-rei gą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta vie-šųjų ir privačiųjų interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir lietu-vos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės val-džią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus;

– įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriais būtų ribojama tokia valstybės tarnautojų su valstybės tarnyba nesusijusi veikla – kitas darbas (verslas), taip pat politinė, visuomeninė veikla, kuri galėtų sukelti viešųjų ir valstybės tarnautojų privačiųjų interesų konfliktą, sudarytų prielaidas valstybės tarnybos teikiamas galimybes panaudoti ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais interesais, trukdytų valstybės tarnautojams atlikti tarnybos pareigas arba kenktų valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, jas diskredituotų;

– konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos konstitucinė paskir-tis, jos, kaip profesinės veiklos, pobūdis suponuoja tai, kad, paisant inter alia konstitucinio proporcingumo principo, įstatymu turi būti nustatyti tokie valstybės tarnautojų kito dar-bo apribojimai, kurie užkirstų kelią valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, susijusius su tomis įmonė-mis, įstaigomis ar organizacijomis (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.);

– Konstituciją atitiktų toks valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą reguliavimas, pagal kurį kiekvienu individualiu atveju galėtų būti sprendžiama, ar leisti valstybės tarnautojui tuo pat metu dirbti ir kitą darbą, privalomai įvertinus, ar tokiu leidimu nebus sudaryta prielaidų kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui valstybės tar-nyboje, valstybės tarnybos panaudoti asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojan-čia valstybės tarnybos autoritetą, trukdyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai jas atlikti, ar valstybės tarnautojas nedirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo; įstatymų leidėjas turėtų numa-tyti ir subjektus, kurie spręstų, ar leisti valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą, ir šių subjektų atsakomybę už priimtus neteisėtus sprendimus.


286

Teisės stoti į valstybės tarnybą sąsaja su asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnis, 33 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas<...> konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra susijęs su Konstitucijos

33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teise lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respub-likos valstybinę tarnybą. Kaip 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos vals-tybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmai-na, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės tarnybos santykiai apima inter alia santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasa-rio 27 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos vals-tybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. <...> pažy-mėtina, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padė-tyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai pasirinkti valstybės tarnybos organizavimo modelįKonstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimuose yra

pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį.

Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savi-valdybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo admi-nistravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti tokį valstybės tarnybos modelį, pagal kurį valstybės tarnautojams būtų priskiriami asmenys, atliekantys iš valstybės (savivaldy-bių) biudžeto atlyginamą veiklą priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Konstitucinis Teismas yra pa-žymėjęs, kad Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savi-valdybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba mi-

4.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė

287

nėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymuose įtvir-tinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį apima ir jo teisę reguliuoti vals-tybės tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusius darbo užmokesčio dydį bei socialines garantijas, inter alia teisę valstybės tarnybos stažui prilyginti darbo, kuris atlyginamas iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teikiant tam tikras viešąsias paslaugas laiką. Tačiau įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimasŽr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės,

2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėji-mą už darbą, 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas („Valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų, pareigūnų, karių darbo apmokėjimas“).

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai eko nominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“).

4.4. VAlDŽiOs ATsAKOMYBĖ VisuOMEnEi. KOnsTiTuCinĖ AuKŠčiAusiųJų VAlsTYBĖs PAREiGŪnų

ATsAKOMYBĖ

Valstybės pareigūnų atsakomybė visuomeneiKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigū-

nai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad valdžios galias riboja Konstitucija, kad valsty-bės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius intere-sus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyven-dinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir priva-čių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų as-menų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti,


288

kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asme-nys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavi-mų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Tačiau kad piliečiai – valsty-binė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsi-tikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konsti-tuciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybės pareigūnų atsakomybė visuomeneiKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas

atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo kons-titucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vado-vaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė vi-suomenei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

<...><...> pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris, kaip ne kartą yra konstata-

vęs Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, juo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise.

Apkalta (Konstitucijos 74 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pir-

mininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pir-mininką ir teisėjus, seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius


289

priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą. Tai atlie-kama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato seimo statutas.

su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos straipsniai: 63 straipsnio 5 punk-tas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis. Apkaltos institutas lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis apkaltos institutas yra viena iš viešos demokratinės kontrolės formų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutari-mas). Įvairūs apkaltos konstitucinės sampratos aspektai yra atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose:

– Konstitucijoje, inter alia jos 74 straipsnyje, įtvirtintas apkaltos – ypatingos par-lamentinės procedūros instituto, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pa-reigų – taikymas yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių; valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų;

– apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsako-mybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pažymėtina, jog apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros instituto taikymas nereiškia, kad už veiksmus, kurie yra apkaltos pagrindas, asmuo negali būti traukiamas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn. Taip pat pažymėtina, kad asmens patraukimas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn negali būti kliūtimi tokiam asmeniui taikyti apkaltą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsako-mybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi ta aplinkybė, kad už teisės pažeidimą asmeniui buvo taikyta tam tikra teisinė atsakomybė (civilinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji ar kt.) ir šiam asmeniui už tą patį teisės pažeidimą yra taikoma konstitucinė atsakomybė, nereiškia, kad yra pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.

Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kaip apkaltos pagrindasKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime yra konstatavęs: ištikimybė

lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir Konstitucija.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje yra konstatavęs: ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konsti-tucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Respublikos Prezidento veiksmai šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių Respublikos Prezidento veiks-mų turinį ir jų atlikimo aplinkybes; Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu


290

yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas; Respublikos Prezidento veiksmais Konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas nesąžiningai eitų savo pareigas, veiktų vadovaudamasis ne Tautos ir valstybės interesais, bet savo privačiais interesais, atskirų as-menų ar jų grupių interesais, veiktų turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais, sąmoningai nevykdytų Respublikos Prezidentui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų.

Šios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisinėms situacijoms, kai sprendžiama, ar seimo nario veiksmai, kuriais pažeista Konstitucija, yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.

<...><...> sprendžiant, ar seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją,

kiek vienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką, vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų pa-darymo, kitas reikšmingas aplinkybes.

Seimo ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai apkaltos procese (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 107 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas teikia

išvadą, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. <...> pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti seimo nario mandatą.

Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teis-mo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai spren-džia seimas.

Pažymėtina, jog, interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 107 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. gegu-žės 25 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios insti-tucijos – seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pra-dėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teis-mas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, seimas ne mažesne kaip 3/5 visų seimo narių balsų daugu-ma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo seimo nario mandatą;

– įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitu-cinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali;

– jeigu seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Kons-titucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo seimo nario mandatą, toks seimo sprendimas yra galutinis.


291

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ir vertinti įrodymus apkaltos proceseKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar seimo nario,

kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar seimo narys Konstituciją pažeidė šiurkščiai. Taigi Konstituciniam Teismui nustatyta konstitu-cinė pareiga ištirti, ar seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nurodytus paklausime Konstituciniam Teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar Konsti-tucija pažeista šiurkščiai. Tirdamas, ar seimo nario konkretūs veiksmai, nurodyti seimo paklausime, prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija yra pažeista šiurkščiai, Konstitu-cinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausimu Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant Konstituciniame Teisme gautus įrodymus, pa-tvirtinančius ar paneigiančius, kad seimo narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad Konstitucija yra pažeista šiurkščiai.

Draudimas asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti pareigas, kurias galima pradėti eiti tik davus priesaiką

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime <...> atskleidžiant konstitu-

cinę apkaltos sampratą pažymėta:– Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąran-

ga ir jų formavimo tvarka, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais;

– valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą, tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės parei-gūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigū-nai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstan-tys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius intere-sus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią;

– viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: pagal Konstitucijos 74 straipsnį už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirminin-kas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirminin-kas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas seimo nario mandatas;

– Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros – insti-tutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiau-siojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gy-


292

nimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsiparei-gojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

<...> [2004 m. gegužės 25 d. nutarime] Konstitucinis Teismas inter alia pažymė-jo, kad seimo narių, Vyriausybės narių, Konstitucinio Teismo teisėjų, kitų teismų tei-sėjų, valstybės kontrolieriaus priesaika, kaip ir Respublikos Prezidento priesaika, nėra vien formalus ar simbolinis aktas; atsižvelgiant į tai, kad nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos institutas, priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, šių asmenų duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius; nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad duodami priesaiką nurodyti asmenys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika; nuo priesaikos davimo jiems atsiranda konstituci-nė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

Atskleidęs Respublikos Prezidento priesaikos konstitucinę teisinę reikšmę, Konsti-tucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo:

– Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Pre-zidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužiusiu priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos;

– asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Pre-zidento priesaiką, po to ją sulaužė, šitaip šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją, ir už tai apkaltos proceso tvarka seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją prisiekti turi ne tik Respublikos Prezi-dentas – valstybės vadovas, bet ir seimo nariai, Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-žės 25 d. nutarime taip pat konstatuota:

„Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio seimo na-rio mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikin-tas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pir-mininko ir teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, seimo nariu, negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teis-mo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos da-vimu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institu-tą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų


293

Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio regulia-vimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūs-ta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konsti-tuciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvar-ka nėra savitikslis; apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet ir daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijo-je numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos prie-saikos davimu; apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio prie-saiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

<...> pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią seimo nariu negali būti ren-kamas asmuo, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesai-kos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teis-mo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra impliciti-nė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio prie-saikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, ga-lėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galė-tų duoti seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numa-tytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūs-ta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitu-cinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panai-kintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas seimo nariu pagal Konstitu-ciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.


294

<...> konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tar-pusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.

Nusikaltimas kaip apkaltos pagrindas (Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, 74 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, <...> 2004 m. gegužės 25 d. nutarime pažymėjęs, kad vie-

nas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriems esant tam tikras tame straipsnyje nurodytas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas jo seimo nario mandatas, yra „paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“, konstatavo, jog:

– nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir lietuvos valsty-bės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesi-sieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu;

– iš Konstitucijos 74 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nusi-kaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika;

– Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas seimo nariu, reiškia, jog Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Kons-titucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti seimo nariu.

4.5. VAlsTYBiniAi APDOVAnOJiMAi

Valstybiniai apdovanojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (bylos Nr. 16/03-17/03-18/03)Aiškinant <...> Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostatą

[„pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“], pažymėtinos tokios kitos šiame nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra sietinas su kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių (žinoma, išskyrus patį atitinkamą ordiną, medalį ir pan.), juo labiau privilegijų, teikimu apdovanojamajam. Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, galėtų vien dėl to, kad yra apdovanotas, tikėtis, juo labiau reikalauti, dar kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių, privilegijų ar pan.;

– valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims;

4.5. Valstybiniai apdovanojimai

295

– jeigu asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir yra įstatyme nustatyti pagrin-dai, valstybės materialinė, finansinė parama, kitokių materialinių ar finansinių gėrybių teikimas jam gali būti siejami ir su tais pačiais darbais (veikla), už kuriuos tas asmuo buvo apdovanotas tam tikru valstybiniu apdovanojimu. Tačiau pabrėžtina, jog vien tai, kad asmuo yra apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, savaime negali būti pa-grindu skirti tam asmeniui valstybės materialinę, finansinę paramą, kitokias materialines ar finansines gėrybes ir t. t. Jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, jis būtų ver-tintinas kaip nukrypstantis nuo Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavy-bės teises, neišskiriant nė valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisių, saugo įstatymas, o Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį aiškinant kartu su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įsta-tymas, – ir nuo Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos.

Valstybiniai apdovanojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia

Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte ir 84 straipsnio 22 punkte.Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad seimas steigia lietuvos Res-

pub likos valstybinius apdovanojimus.Aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte įtvirtintą seimo įgaliojimą steigti

valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintu sei-mo įgaliojimu leisti įstatymus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją seimas gali steigti valstybinius apdovanojimus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia valsty-bės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus.

Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus.

Aiškinant Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 85 straipsnio nuo-stata „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ konstatuotina, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas sei-mo įstatymu įsteigtus valstybės apdovanojimus skiria leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirmininko, nei atitinkamo ministro pritarimu jiems.

Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimtimi yra atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas;– valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys

nuopelnų lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypa-tingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tik-roms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą;

– steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą), sei-mas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanoji-mų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai lietuvai (lietuvos valstybei,


296

visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui;

– apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turin-čio neabejotinų nuopelnų lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuo-pelnų lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios;

– Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, ar pateiktą as-menį apdovanoti. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nustatytos Respublikos Prezidento pareigos kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąži-ningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam.

<...> konstitucinis valstybės apdovanojimų institutas atitinkama apimtimi susijęs su Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintu Respublikos Prezidento įgaliojimu spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, pagal tarp-tautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla inter alia pareiga nu-statyti tokius valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus, pagal kuriuos inter alia būtų aišku, kokie asmenys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais apdovanojimais.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymu nustatant valstybinių apdovanojimų skyrimo pa-grindus negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar nuopelnų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas.

<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam ap-dovanojimui, negali paneigti Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtinto Respublikos Prezidento įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės apdovanojimų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas atitinkamų subjektų (inter alia ministrų) įgalioji-mus pateikti (pristatyti) asmenis apdovanoti valstybiniais apdovanojimais arba nustatyda-mas valstybės apdovanojimų skyrimo klausimų svarstymo tam tikrose institucijose tvarką, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus.

nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezi-dento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų spren-dimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.

Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime taip pat konstatuota, jog valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje nu-matytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims.

<...> valstybinių apdovanojimų konstitucinis institutas nėra tapatus ir pilietybės konstituciniam institutui.

4.5. Valstybiniai apdovanojimai

297

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilie-tybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas.

<...><...> Respublikos Prezidentas, skirdamas valstybinius apdovanojimus, yra saistomas

ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.<...><...> Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punk-

te įtvirtintą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą, yra saistomas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme.

<...><...> įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad su

valstybiniais apdovanojimais susiję santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalaujama pagal Konstituciją.

Nuopelnų Lietuvos valstybei samprataKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas nuopelnų lietuvos valstybei sampratą <...> aiškino

2006 m. gegužės 12 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimuose atskleisdamas konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinį. Tuose Konstitucinio Teismo nutarimuose inter alia konstatuota: valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reika-lingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi.

Documents

4. VALSTYBĖ IR JOS INSTITUCIJOS · Asmenų, vykdančių funkcijas, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, imunitetai Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Konstitucinio