AKADEMINIŲ DARBŲ TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEMATIKAKONKURSO LAUREATŲ TEKSTŲ RINKTINĖ

2016–2018

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

3

TURINYS

ĮŽANGA ................................................................................................................................................... 5

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 7

Anastasija KodzisovaLIETUVOS RUSAI. KAS JIEMS YRA TĖVYNĖ? ................................................................................ 13

Dr. Justas StončiusNEAPYKANTOS ŽYDAMS KURSTYMAS: PROPAGANDINĖS KAMPANIJOS SOVIETŲ LIETUVOJE ........................................................... 21

Rūta Matimaitytė VILKO VAIKAI: TARP ISTORIJOS IR UŽMARŠTIES ....................................................................... 32

Aurėja Jutelytė TRANSNACIONALINIAI ROMŲ GENOCIDO ATMINTIES ASPEKTAI ....................................... 42

Karolis DambrauskasLIETUVOS VALSTYBĖ IR LIETUVOS LENKAI. BELAUKIANT GODO ........................................ 51

Kamilė Jagėlienė ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO REPREZENTAVIMAS IR RECEPCIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE: AUKŠTAITIJOS REGIONO ATVEJIS .......................................................................... 63

Karina Čarneckaja VILNIAUS RAJONO VIETOVARDŽIŲ VARTOSENA LIETUVOS LENKŲ KALBOJE (SOCIOLINGVISTINIS TYRIMAS) .................................................................... 76

Marija Norkūnaitė STATE SMALLER THAN ITS TERRITORY: STRUGGLES OVER IDENTITY ON THE SOUTH-EASTERN BORDERLAND OF LITHUANIA ..................................................... 84

5

ĮŽANGA

Jūsų rankose yra Tautinių mažumų de-partamento parengtas leidinys, kuriame su-rinkti jaunųjų mokslininkų darbai, 2016–2018 metais tapę Tautinių mažumų departamento įsteigtos premijos už geriausią baigiamąjį mokslo darbą Lietuvos tautinių mažumų te-matika laureatais.

Įsteigdami šią premiją iš karto po Tautinių mažumų departamento atkūrimo 2015 m., mes akcentavome akademinės bendruomenės ir valstybės institucijų siner-gijos svarbą – galime ir turime dalytis patirtimi mūsų jaunos valstybės ir atgimstan-čio mokslo vardan. Siekiame paskatinti aukštųjų universitetinių mokyklų studentus domėtis Lietuvos tautinėmis mažumomis ir įvairių studijų krypčių mokslo darbams rinktis su tautinėmis mažumomis susijusias temas. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų tiks-las pasiteisino su kaupu. Per trejus metus Tautinių mažumų departamentui buvo pa-teiktos kelios dešimtys įvairių sričių baigiamųjų darbų, nagrinėjančių Lietuvos tautinių mažumų problematiką įvairiais, kartais labai netikėtais, aspektais.

Pretenduoti į premiją gali Lietuvos ir užsienio aukštųjų universitetinių mokyklų absolventai, einamaisiais akademiniais metais apgynę Lietuvos tautinių mažumų studijų srities baigiamąjį mokslo darbą arba kitos tematikos baigiamąjį mokslo darbą, kuriame buvo integruoti ar plačiai nagrinėti Lietuvos tautinių mažumų aspektai.

Kasmet Departamentas skiria keturias pagrindines premijas: už apgintą baigia-mąjį bakalauro studijų darbą (I nominacijos grupė), už apgintą baigiamąjį magistro studijų darbą (II nominacijos grupė), už doktoranto publikuotą mokslinį straipsnį tau-tinių mažumų tema (III nominacijos grupė) ir už apgintą doktorantūros studijų diser-tacinį darbą (IV nominacijos grupė). Taip pat vertinimo komisijos sprendimu gali būti skiriama specialioji premija.

Konkursui teikiami darbai kiekvienoje nominacijos grupėje vertinami pagal pateikto tyrimo aktualumą ir svarbą, išliekamąją mokslinę vertę, temos originalumą, keliamų idėjų originalumą, tolesnio plėtojimo galimybes, galimą teigiamą tyrimo so-cialinį poreikį bei galimą naudą visuomenei.

Šiame leidinyje surinkti darbai yra ypatingi ne tik kaip premijos laureatai – savo turiniu jie įrodo, jog tautinių mažumų tematika yra be galo įvairialypė ir jos unikalu-

6

mas atsiskleidžia žvelgiant iš įvairių akademinių disciplinų rakursų – nuo istorijos ir politologijos iki teisės, komunikacijos arba meno. Taip pat svarbu, kad šios temos ska-tina jaunus žmones tęsti veiklą tautinių mažumų mokslinių tyrimų ir politikos srityse, darbą nevyriausybinėse organizacijose. Matome, kad daugiakultūrės, tolerantiškos ir atviros valstybės idėja stiprinama dabartyje, įsisamoninant istorinį palikimą ir paveldą.

Baigiamųjų darbų konkursas tęsiasi. Kviečiu jaunuosius mokslininkus domėtis Lietuvos tautinėmis mažumomis, kurios yra neatsiejama mūsų visuomenės, istorijos ir kultūros dalis, rinktis tautinių mažumų srities temas savo baigiamiesiems darbams bei teikti juos Departamento konkursui, kurio sąlygas visada galite rasti Tautinių mažumų departamento svetainėje www.tmde.lt.

Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė

dr. Vida Montvydaitė

7

ĮVADAS

Dr. Irmina Matonytė, TMD Akademinės tarybos pirmininkės pavaduotoja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorė

LIETUVOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ AKTUALIJOS: JAUNIEJI TYRĖJAI KELIAUJA MAŽIAU IŠVAIKŠČIOTAIS TAKAIS

Šis leidinys – tai nuo 2016 metų kasmet Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – TMD) rengiamo jaunųjų tyrėjų darbų tautinių mažumų tematika konkurso laureatų publikacijų rinkinys. Suprantama, kad tai nėra „reprezentatyvus“ rinkinys nei pagal darbų temas, nei pagal pasirinktus tyrimo metodus, nei – galiausiai – pagal tekstų autorių atstovaujamas mokslo sritis ir jų siekiamos karjeros žingsnius. Į šį konkursą (kaip ir į daugelį) juk patenkama ne per kažkokius nuosekliai užpildomus biurokratinės atrankos kanalus, o dėl asmeninės iniciatyvos ir suinteresuotumo (pačių studentų-autorių, jų darbų vadovų-mokslininkų ar kitų kolegų). Trejeto metų patirtis rodo, kad šiame atvirame gausios tarpdisciplininės akademinės vertinimo komisijos įgyvendinamame konkurse laimėti turi galimybę bet kurios tyrimų srities darbas. Vienintelis bendras visų premijuotų čia publikuojamų darbų vardiklis – tai išskirtinai puikus akademinis lygis, t. y. aiškūs ir pagrįsti tyrimo klausimai, apgalvota tyrimo strategija, įdomi ir vertinga surinktų duomenų analizė ir interpretacija. Todėl šiame leidinyje ir turime tokį įvairų autorių kolektyvą, tokią margą jų darbų kolekciją.

Tarp aštuonių tekstų, savotiškų „demonstracinių“ versijų, parengtų TMD kon-kurse laimėjusių bakalauro, magistro baigiamųjų darbų bei akademinių straipsnių apžvalgos pagrindu, yra vienas dailėtyros, vienas filologijos, trys politologijos ir trys istorijos darbai. Tačiau tai tik labai formalizuota tipologija, nes realiai šiuose darbuose yra ir sociologijos, ir komunikacijos, ir regionų studijų, ir kultūrinės antropologijos, ir so-

8

ciolingvistikos indėlio. Visi šie darbai yra polifoniniai, kiekviename iš jų jungiamos ir de-rinamos dvi–trys mokslo sritys, juose sėkmingai į(si)darbina po keletą tyrimo metodų.

Smagu, kad be jokio išankstinio plano ir be jokių specialių kvotų atskiroms temoms rinkinys apima plačią tautinių mažumų aktualijų panoramą: kalbama apie Lietuvos rusus bei lenkus, diskutuojama apie neapykantos žydams kurstymą sovietų Lietuvoje bei apie žydų kultūros komunikaciją šiandienėje Lietuvoje, analizuojamas romų genocido atminties konstravimas, apibūdinami iš Rytų Prūsijos į Lietuvą po 1945 m. keliavusių vokiečių (vilko vaikų) likimai, gilinamasi į pietryčių Lietuvos vieto-vardžių vartoseną lietuvių ir (ar) lenkų kalbomis, ir (ar) tarmiškai. Tekstuose šmėsteli nuorodos į Lietuvoje gyvenančius baltarusius (gudus), ukrainiečius, karaimus.

Anastasija Kodzisova savo kūrybiniu darbu siekia gilesnės pažinties su Lietu-vos rusais, parodydama tai, kas jiems yra įprasta ir kasdieniška, bandydama paaiškinti, kaip Lietuvos rusas šiandien jaučiasi Lietuvoje ir kodėl jo požiūris į Tėvynę Lietuvą toks nevienareikšmiškas. Ji savo vaizdo ir tapybos darbuose, vienaip ar kitaip vaizduojan-čiuose Lietuvos rusus, siekia „nepriskirti daiktams politinio atspalvio“, susiaurinančio bet kurio asmens vizijų lauką ir bet kurios bendruomenės kolektyvinę vaizduotę. Anastasija Kodzisova su truputėliu ironijos pastebi, kad rusai ilgai ir smagiai švenčia „Senuosius Naujuosius“ metus, o tai šiaip jau skamba kaip neįmanomas dalykas, bet žmones tos naujųjų-senųjų, senųjų-naujųjų šventės įtraukia ir tiesiog užburia... Daili-ninkė atskirai komentuoja paplitusį stereotipinį mąstymą, dažnai rusus matantį kaip „pasipūtusius Lietuvos priešus“, aklai mylinčius savo tautybę ir valdžią Maskvoje. Ji ne-sako, kad tokių žmonių nėra, bet pabrėžia, kad „dauguma Lietuvos rusų, nepriklauso-mai nuo amžiaus, Rusijoje jaučiasi svetimi“. Autorės manymu, tas jausmas, kad Rusijo-je Lietuvos rusai nėra savi, priklauso nuo kartos (amžiaus kohortos) ir turi du skirtingus profilius. Viena vertus, „Lietuvos rusų jaunosios kartos identifikavimo problema yra ta, kad jie nelaiko Rusijos savo tėvyne, bet ir lietuviais nesijaučia“. Kita vertus, „vyresnės kartos atstovai, kalbėdami apie Rusiją, dažniausiai omenyje turi Sovietų Sąjungą, o ne dabartinę Rusijos Federaciją“. Anot Anastasijos Kodzisovos, Lietuvos rusus jungia bendros šventės ir „kambarinės gėlės, medinės dėžutės, apykaklės, užuolaidos, kurių jau niekas negamina, bet jos vis dar yra“...

Istorikas Justas Stončius primena antisemitizmo genezę ir raišką sovietmečiu. Autorius per keleto įvykių aprašymą ir tų įvykių interpretacijų sovietinėje propagan-doje analizę pademonstruoja, kaip priešiškumas žydams buvo derinamas su sovieti-niu patriotizmu, kurstančiu konspiracines teorijas ir skatinančiu kovoti prieš kosmo-politizmą. Jis pabrėžia, kad Sovietų Sąjungoje – bendrai paėmus – antikosmopolitinis ideologinis kursas buvo anksti ir labai išplėtotas (jis siejamas su Andrejaus Ždanovo nuo 1946 m. formuota kultūrine doktrina prieš sovietinę inteligentiją, vėliau pavadin-ta ždanovščina). Vis dėlto, istoriko teigimu, atskirai paimtoje sovietų Lietuvoje kampa-

9

nija prieš kosmopolitizmą buvo pastebimai silpnesnė. Sovietų Lietuvoje pagrindinia-me laikraštyje Tiesa atviras priešiškumas žydams nebuvo kurstomas. Justas Stončius atkreipia dėmesį, kad ilgą laiką Tiesos „informaciniuose pranešimuose apie konfliktą Artimuosiuose Rytuose palankiau buvo vaizduojamas Izraelis nei arabų valstybės“. Ly-gia greta Justas Stončius pateikia „gydytojų kenkėjų“ bylos, iškeltos apkaltinus grupę garsių medikų tyčiniu žymių Komunistų partijos veikėjų (Ždanovo ir Ščerbakovo) nu-žudymu, apraiškas Lietuvoje. Pasirodo, vienas iš svarbiausių analogiško teisinio perse-kiojimo pretekstų Lietuvos SSR sveikatos apsaugos ministerijoje buvo ankstyva rašy-tojo Petro Cvirkos, kuriam gydytojas Šleima Markovičius buvo rekomendavęs vartoti širdies darbui gerinti skirtus vaistus, mirtis. Saugumo pažymoje buvo padaryta išvada, kad rašytojas galėjo mirti nunuodytas stipriais vaistais, o šis įvykis susietas su neti-kėta Ždanovo mirtimi. Taigi konspiracinis mąstymas ir antisemitinės nuotaikos buvo kurstomos ir sovietinėje Lietuvoje, tačiau „šioje periferinėje respublikoje bylos organi-zavimas ir jos viešinimas atsiliko nuo centrinių SSRS institucijų veiklos intensyvumo“. Justas Stončius, rašydamas apie Vilniaus „valiutininkų“ teismo procesą, vykusį 1962 m. prieš aštuonis žydų tautybės asmenis, apkaltintus spekuliacija valiuta, vėlgi pabrėžia, kad „lyginant kampanijas prieš ekonominius nusikaltėlius tarp skirtingų SSRS mies-tų, pastebėta, kad Lietuvos SSR atveju būta mažiau nuorodų į žydus, mažiau kurstyta neapykanta ir nebuvo spausdinamos antisemitinio pobūdžio karikatūros“. Vis dėlto autorius atkreipia dėmesį į tai, kad sovietmečiu lietuvių ir žydų santykiai akademinėse studijose nebuvo analizuojami, todėl sovietiniai propagandininkai patogiai naudojosi fragmentiškomis lietuvių visuomenės žiniomis apie žydus, jiems buvo lengva suteikti asociatyvius neigiamus bruožus.

Rūtos Matimaitytės tyrimas, skirtas Rytų Prūsijos vokiečių (vilko vaikų) pokario Lietuvoje temai, yra ypač tarpdiscipliniškas. Autorė pradeda įžvalgomis iš tarptauti-nių santykių analizės ir akcentuoja, kad vienas iš Antrojo pasaulinio karo pabaigos „Stalino planų buvo išvaryti vokiečius iš savo teritorijų“, kad po karo jis galėtų lengvai įrodyti, jog ten nėra „vietinių gyventojų ir būtų galima jas greičiau užimti“. Toliau Rūta Matimaitytė aprašo sovietinės karo propagandos instrumentus, kurie buvo pasitelkti „demonizuojant vokiečius kaip žmones“. Atitinkamai, Raudonosios armijos „kareiviai jautėsi nevaržomi“ nei savo armijos vadų įsakymais, nei kariniais reglamentais, nei tarptautinėmis taisyklėmis ar moralinėmis normomis. Pirmoji vokiečių vaikų banga Lietuvą pasiekė besibaigiant karui ir tęsėsi keletą metų. Studijos autorė, remdamasi gyvąja vilko vaikų atmintimi, detalizuoja ir interpretuoja sudėtingus vietos lietuvių ir prieglobsčio ieškančių vokiečių vaikų santykius. Tekstą istorikė baigia politinės filoso-fijos ir kultūros studijų srities pastebėjimu, kad Lietuvoje net pats vilko vaikų terminas iki pat 1990 m. buvo nežinomas ir nevartojamas, abejoms šios ilgalaikės dramos pu-sėms „išgyvenant tam tikrą užmarštį“ ir „susitaikant su skriauda, kurios nebeatitaisysi“.

10

Mažai Lietuvoje aptariama tema rašo ir Aurėja Jutelytė. Ji gilinasi į Lietuvos romų, masiškai naikintų nacistinės Vokietijos metais, genocido atmintį. Autorė atkrei-pia dėmesį į tai, kad „valstybei neišplėtojus oficialių ir institucionalizuotų kanalų pra-eityje vykusioms represijoms pripažinti ir prisiminti, kova dėl atminties, nerasdama vietos viešose diskusijoje, persikelia į socialinę erdvę“ ir kuria įtampas tarp skirtingų kultūrinių bendruomenių. Aurėja Jutelytė konstatuoja, jog romų atminties Lietuvo-je kūrėjai ne kovoja prieš kitų kūrėjų ar oficialias valstybės istorijos versijas, o bando įveikti populiarioje sąmonėje dominuojantį visuotinį romo genocido pamiršimą. Ji taip pat pastebi, kad Lietuvos romų lyderiai šios trauminės savo bendruomenės patir-ties nenaudoja politiniais tikslais. Tokiame Lietuvos kaip ES valstybės narės kontekste ypač reikšmingomis tampa ES viršvalstybiniu lygiu inicijuojamos veiklos, susijusios su romų genocido pripažinimu ir minėjimu. Neatsitiktinai Aurėja Jutelytė savo tekste, parengtame anksčiau Vilniaus universitete ir Centrinės Europos universitete apgintų bakalauro (2016) ir magistro (2018) darbų pagrindu, nenurodo tikslios Romų genoci-do atminimo dienos. Tai – rugpjūčio 2-oji. Džiugu, kad autorės implikuota transnacio-nalinės politikos suformuota Lietuvos valstybės pareiga romų bendruomenės atžvil-giu pagaliau buvo atlikta ir 2019 metų pavasario sesijoje LR Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė šia nauja data.

Politologas Karolis Dambrauskas teigia, kad „tautinių mažumų ir valstybės san-tykiai yra vienas iš būdų, kuriais galima tirti demokratinius valstybės pokyčius“ ir pri-pažįsta, kad gilintis į Lietuvos lenkų ir Lietuvos valstybės ryšius jį paskatino „chroniškas mūsų valstybės neveiksnumas“ ir suvokimas, „kad įtampa tarp skirtingų tautinių gru-pių šalyje kyla ne iš to, ką valstybė daro, bet, priešingai, iš to, ko ji nedaro“. Šią nepil-navertiško valstybės įsipareigojimo visiems be išimties savo piliečiams tezę plėtoja ir politologė Marija Norkūnaitė, vaizdingai apibūdinanti šiandienę Lietuvą „valstybe mažesne už savo teritoriją“ todėl, kad šalies politinis elitas pietryčių regioną (kalbant dar konkrečiau, Šalčininkų rajoną) nuo pat Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžios paliko vienos nišinės partijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, LLRA) įtakai. Autorė teigia, kad LLRA, veikdama demokratinės konkurencijos vakuume, sugebėjo sukons-truoti saviškių naratyvą, leidžiantį jai įsitvirtinti kaip vieninteliam teisėtam ir logiškam politiniam šio regiono gyventojų pasirinkimui.

Savo ruožtu Karolis Dambrauskas atskirai apsistoja prie pastaruoju metu Lie-tuvoje suintensyvėjusio patriotinio diskurso ir Lietuvos lenkų laikysenos Rusijos hib- ridinio karo, savo apogėjų pasiekusio Rusijai okupavus Ukrainai priklausantį Krymą, kontekste. Autorius pastebi, kad Lietuvoje „į tautines mažumas tebežvelgiama per saugumo prizmę, t. y. tautinių mažumų atstovai traktuojami kaip grėsmės valstybei šaltinis, o ne kaip lygūs piliečiai“. Autorius išryškina, kad daugelis Lietuvos lenkų sie-kia didesnio bendradarbiavimo su šalyje gyvenančiais lietuviais. Tam motyvuoja ne tik tai, kad „Lietuvos lenkai po truputį asimiliuojasi ir lituanizuojasi“, bet ir tai, kad

11

„šiandien Lietuvos lenkai yra pamažu rusifikuojami“. Karolis Dambrauskas savo tekstą baigia kategoriška rekomendacija Lietuvos valstybės politikos formuotojams siekti aukštesnės demokratijos kokybės, pirmiausia „depolitizuoti“ valstybės piliečių tau-tybę, nustoti tam tikrų sprendimų, susijusių su tautinių mažumų teisėmis (čia, Lietu-vos lenkų), vilkinimą ir nevykdymą, ir prognozuoja, kad konstruktyvesnis valstybės elgesys dar labiau sutvirtintų tyrime pastebėtą nuoseklų Lietuvos lenkų lūkestį ir tikėjimą, kad jų problemos jų teisėta ir efektyvia pripažįstamoje valstybėje, yra trak-tuojamos kaip svarbios.

Istorikė Kamilė Jagėlienė gilinasi į „nepaveldėto“ žydų palikimo puoselėjimą Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Šis tekstas susišaukia su Justo Stončiaus pastebėjimais apie žydų kultūros tyrimų stoką mūsų valstybėje ir tautoje, „kuri am-žius gyveno su žydais“, bet dėl kintančio socialinio ir kultūrinio turinio bei vis iš-liekančių stipriai politizuotų priežasčių „taip ir nepažino žydų religijos ir papročių“. Istorikė pastebi, kad naujai atpažįstamo Lietuvos žydų kultūros ir istorijos palikimo reprezentavime laviruojama tarp autentiško paveldo pristatymo ir disneilendiškų produktų kūrimo. Kamilė Jagėlienė ypač pabrėžia žydų kultūros palikimo pateikimo priklausomybę nuo Lietuvos valstybės europeizacijos (čia suprantamos kaip dau-giakultūriškumo ir tolerancijos vertybes puoselėjančios politinės ir pilietinės bend- ruomenės stiprinimo). Pristatomoje atvejo studijoje autorė susitelkia į žydų kultū-ros paveldo pristatymo problematiką Aukštaitijos regione (Anykščiuose, Biržuose, Joniškyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Ukmergėje) ir atskleidžia, kokios reikšmingos šiame procese yra vietos bendruomenės (vietos kultūrinis elitas, norintys išsipasa-koti senjorai, tikslingai požiūrio formavime dalyvaujanti jaunuomenė bei vidutinio amžiaus „vartotojai“). Atlikto tyrimo pagrindu Kamilė Jagėlienė daro išvadą, kad Lie-tuvos žydų kultūros komunikacijoje vietos bendruomenių lygmenyje pastebimos geros valios, vaizduotės ir smalsumo neužtenka, „provincijoje iniciatoriai stokoja pasirengimo žydų studijose ir nėra intensyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo“, kurie leistų tvariai plėtoti žydų paveldo komunikacinę atmintį tarp šiandienės Lietu-vos gyventojų ir turistų.

Filologė Karina Čarneckaja gilinasi į Vilniaus rajono daugiakalbystės proble-mas. Šiame Lietuvos rajone, siekiančiame beveik 100 000 gyventojų, pagal Lietuvos statistikos departamento duomenimis, dominuoja lenkų tautybės žmonės. Tuo tar-pu daugelis regiono vietovardžių neturi atitikmenų lenkų kalba. Autorė per interviu metodu surinktą medžiagą atskleidžia, kad žmogaus „pasirinkimą“ (oficialia lietuvių kalba, tarmine leksika ar morfologiškai pritaikytu variantu lenkų kalba), kaip vartoti konkrečius vietovardžių variantus, lemia pašnekovų įprotis ir vyresnės kartos pavyz-dys. Ji formuluoja ir vertingą sociolingvistinę įžvalgą: tie tyrimo dalyviai, kurie sakėsi nepatyrę jokių sunkumų formuluodami vietovardžius lenkų kalba, dažniau pateikė netaisyklingas vietovardžių formas, negu tie, kurie pripažino, kad pasirinkti toponi-

12

mus lenkų kalba jiems buvo sunku. Atitinkamai, Karina Čarneckaja kritikuoja Lietuvos kalbos politiką dėl gyvenviečių pavadinimų vartojimo (šalies viešojoje erdvėje nėra pavadinimų lenkų kalba) ir skatina ne tik kalbininkus, bet ir demokratinės Lietuvos politikus atkreipti dėmesį į vietovardžių norminimo spragas lenkų kalboje.

Apibendrinant, visiems rinkinio autoriams be išimties yra akivaizdūs trys dalykai:

• pirma, kad tautinių mažumų tematika yra jautri ir kompleksiška;

• antra, kad tiriant tautines mažumas privalu vengti metodologinio naciona-lizmo, į viską skatinančio žvelgti titulinės tautos (čia, lietuvio, lietuvės) akimis ir per „priimančios“ valstybės (čia, Lietuvos) interesų prizmę ir,

• trečia, akademinės refleksijos apie tautines mažumas gali ir turi pagrįsti ir skatinti teisingesnius, brandesnius bei drąsesnius viešosios politikos spren-dimus.

Pabaigai norisi dar sykį akcentuoti šiame leidinyje stipriai išreikštą jaunųjų tyrė-jų suvokimą, kad tiek akademiniame pasaulyje, tiek pilietinėje bendruomenėje reikia geriau įsisąmoninti poreikį įveikti metodologinį nacionalizmą. Šiuo aspektu Karolis Dambrauskas teigia: „Mažai tikėtina, kad Lietuvos lenkas apie Lietuvos valstybę mąs-tys kaip apie tautinę valstybę, t. y. kaip apie valstybę, kuriamą lietuvių ir lietuviams.“ Anastasija Kodzisova formuluoja panašiai: „Kadangi esu žmogus, kurio tautybė yra rusų, bet visą gyvenimą gyvenu Lietuvoje, mano pasaulėžiūros formavimuisi padarė įtaką keletas kultūrų.“ Jiems antrina ir Aurėja Jutelytė, pabrėždama, kad šiuolaikinėse tautinių mažumų studijose turi atsirasti galimybė į „metodologinio nacionalizmo do-minuojamas atminties bei paveldo studijas pažvelgti tiriant nacionalines sienas per-žengiantį atminties importą“.

Belieka tikėtis, kad šį reprezentacinį TMD leidinį, į kurį surinkti geriausi 2016–2018 m. tautinių mažumų tematikos konkursui pateikti darbai, atspindintys novato-riškus ir kritiškus autorių požiūrius, pateikiantys originalių (visada empiriniais duome-nimis pagrįstų) įžvalgų ir nubrėžiantys gaires galimoms ateities studijoms, palankiai sutiks patys įvairiausi skaitytojai ir tokiu būdu mūsuose dar labiau tvirtės atsakingos akademinės ir pilietinės refleksijos tautinių mažumų tematika tradicija.

Vilnius, 2019 m. liepos 19 d.

13

Anastasija Kodzisova

LIETUVOS RUSAI. KAS JIEMS YRA TĖVYNĖ?

Tėvynė visuomet buvo, yra ir bus aktualus klausimas. „Dabartinės lietuvių kal-bos žodyne“ (toliau – DLKŽ) teigiama, kad „tėvynė – tai gimtasis kraštas, gimtoji šalis, valstybė; kilimo vieta. Lietuviai – tauta, gyvenanti Lietuvoje, kalbanti viena baltų kal-bų.“ Dėl titulinės nacijos viskas yra pakankamai aišku, į klausimą, kur jų Tėvynė, jiems daug lengviau atsakyti nei tautinių mažumų atstovams. Tuo tarpu rusai „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (2012) apibūdinami kaip „tauta, kalbanti viena slavų kalbų, gy-venanti daugiausia Rusijoje. Rusakalbis – rusiškai kalbantis žmogus.“ Lietuvos rusai – tai svarbi, sudėtinga ir intriguojanti tema dėl bendros istorinės lietuvių ir rusų praei-ties. Šia tema atlikau meninį tyrimą ir sukūriau kūrybinį projektą bendru pavadinimu „Mano močiutė gimė Mogiliove, o aš Vilniuje“. Projektą sudaro vaizdo filmas „Dešim-ties Lietuvos rusų interviu Tėvynės tema“, tapybos darbai ir piešiniai. Meninio tyrimo laukas yra Tėvynės klausimas, identiteto suvokimas, rusų kultūros bruožai. Mano kū-ryba yra inspiruota realybes, dabarties ir praeities. Mane domina kultūra, mentalitetas ir kaip jie veikia žmogų, jo buitį, gyvenimą. Kadangi mano tautybė yra rusų, bet visą gyvenimą gyvenu Lietuvoje, mano pasaulėžiūros formavimuisi įtaką padarė keletas kultūrų. Savo kūryba supažindinu su rusais, mūsų kultūra, pasaulėžiūra, mąstymu, parodau tai, kas mums yra įprasta ir kasdieniška, bandau išplėsti požiūrį į rusus. Taigi, koks yra Lietuvos rusas, kaip jis šiandien jaučiasi Lietuvoje ir kodėl jo požiūris į Tėvynę toks nevienareikšmiškas?

Rusai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) sudarė nedidelę gru-pę, tačiau kai kurie jų elito atstovai priklausė aukščiausiam Lietuvos politinio elito sluoksniui ir net valdančiajai Gediminaičių dinastijai. XVII a. antrojoje pusėje į LDK pradėjo keltis tūkstančiai rusų. Ypač tuomet, kai po Rusijos stačiatikių bažnyčios ski-limo imti itin žiauriai persekioti sentikiai („narys stačiatikių sektos, nepripažįstančios bažnyčios reformos“ (DLKŽ). Po 1772 m. Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR) gyve-no iki 180 tūkstančių įvairių pakraipų rusų sentikių, kurie sudarė vieną didžiausių ATR mažumų. Istorikai ir sociologai Lietuvos rusų bendruomenės nevienalytiškumą sieja su istoriniais migraciniais procesais. Pavyzdžiui, N. Kasatkina, kalbėdama apie keturias rusų migracijos bangas (iki XVII a., XVII a., XIX a. ir migracija po 1917 m. revoliucijos), pabrėžia, kad rusai, atvykę po 1917 m., labiau vertina Lietuvos suverenumą, negu at-vykę XIX a., kurie Lietuvą labiau vertino kaip „buvusią imperijos provinciją“, o ne kaip nepriklausomą valstybę. Kalbant apie socialinę integraciją, reikia turėti omenyje, kad skirtingais laikotarpiais skyrėsi rusų atvykimo tikslai, kartu skyrėsi ir jų išsilavinimo, profesionalumo, pilietinio sąmoningumo, materialinės gerovės lygis. Po Antrojo pa-saulinio karo Sovietų Sąjungos okupacija paspartino rusų tautybės žmonių imigraciją

14

į Lietuvą. 1923 m. Lietuvoje gyveno 50 500 rusų, 82 proc. iš jų gyveno kaimiškuose Lie-tuvos regionuose. Nuo 1959 m. iki 1989 m. rusų tautybės žmonių Lietuvoje padaugėjo nuo 113 500 iki 344 500.

Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į maloniųjų skaitytoją“ išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir, svarbiausia – kalbos bendrumas. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ tauta apibrėžiama kaip „istoriškai susidariusi bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą“. Antro-pologai kalbą vertina netgi kaip svarbiausią kultūrą apibrėžiantį veiksnį. Bet kuriuo atveju, dėl kalbos saugojama ir perduodama kolektyvinė (tautos) patirtis. Taigi kalba tampa labai svarbiu faktoriumi tapatinant save su tauta. Asmens tapatumas nusako žmogaus vientisumą, įprasmina jo gyvenimo kelio tikslus, padeda suvokti savo pa-dėtį pasaulyje. Lietuviškas žodis „tapatumas“ turi tarptautinę atitikmenį – „identite-tas“, kilusį iš lotynų kalbos žodžio „idem“ ir reiškiantį vienodumą bei tęstinumą arba išlikimą tuo pačiu. Ypač didelę įtaką tautinis tapatumas turi etninėms mažumoms priklausančių asmenų apsisprendimams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o pas-taraisiais metais išaugus emigracijos mastams, etninio, tautinio identiteto tyrimai yra aktualūs ir palyginti plačiai vykdyti Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų atsto-vų. Mokslininkai diskutuoja apie pačią identiteto sampratą ir jo konstravimo būdus, vykdomi etninių mažumų identiteto tyrimai šiandienėje Lietuvoje, tiriami etninių mažumų identiteto formavimosi istoriniai procesai, analizuojamas socialinės atmin-ties ir etniškumo santykis.

Egzistuoja ir dar daugiau kultūros elementų, kurie skatina žmogų tapatinti save su tam tikra tauta: vertybės, kultūros paveldas ir t. t. Aš gimiau ir visą gyvenimą gyvenu Vilniuje. Mano mama yra baltarusė, gimusi Lietuvoje, o tėtis – rusas, gimęs Lietuvoje ir baigęs lietuvių mokyklą. Lietuvių kalbą girdėjau nuo mažens, lankiau lie-tuvių darželį ir nepamenu, jog jausčiausi nesava ar jausčiau, kad aplink žmonės kalba ne mano kalba ir yra kitokie arba kad aš esu kitokia. Turbūt dėl tėvų auklėjimo ir lie-tuviško darželio niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybes, neteikiau tam reikšmės. Baigusi rusų mokyklą ir įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, pirmą kartą gyvenime pajutau ir supratau, kad Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje visuomet busiu lietuvė. Kai kurie teigia, kad tautinis identitetas yra asmens savybė, kurią žmo-gus įgauna gimdamas ir visam gyvenimui. Mano manymu, žmogus, nepriklausomai nuo nieko, gali jausti esantis visai kitokios tautybės, gali ją keisti, jo tautiškumas yra asmeninio pasirinkimo klausimas. Nemanau, kad Lietuvos rusas neturi teisės laikyti savęs lietuviu. Vilniaus dailės akademija padėjo suprasti, kad mano Tėvynė talpina į save daugybę tautų ir kultūrų įtakų. Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir iki šiol matau daug dalykų, likusių iš Sovietų Sąjungos laikų. Nepriskiriu daiktams politinio atspalvio, man greičiau tai yra vaikystės prisiminimai, tai, ką būdama maža mačiau kiekvieną dieną.

15

Rusai labai mėgsta šventes, tačiau ne visada suteikia joms tikrą prasmę. Rusijo-je net tris savaites trunka žiemos šventės, kurios prasideda katalikiškomis Kalėdomis ir baigiasi Senaisiais Naujaisiais metais. Pats pavadinimas – Sienieji Naujieji metai – skamba kaip neįmanomas dalykas, bet egzistuojantis. Liko daug prisiminimų apie gausius vaišių šventinius stalus ir vienodą visų švenčių pabaigą. Juokinga, nes konflik-tą dažniausiai išprovokuodavo žmogus, kuris labiausiai atspindėtų stereotipinį ruso portretą. Vis dėlto, mano nuomone, nereikėtų daryti tokių išvadų. Man atrodo, kad toks portretas iš viso neegzistuoja nė vienoje tautybėje, nes tam tikros savybės yra bū-dingos kiekvienai tautai. Yra labai skirtingų charakterių žmonių, priklausančių vienai tautybei, taigi vienas portretas niekada negali būti objektyvus.

Galime teigti, kad rusų kultūra ilgą laiką darė įtaką Lietuvai. Nemažai rusų buvo aktyvūs kultūros veikėjai XIV–XX a. Pagrindinių Vilniaus gatvių įvaizdį suformavo rusų architektai Nikolajus Čaginas, Aleksejus Polozovas, Aleksandras Bykovskis, Lietuvos na-cionalinės filharmonijos pastatas statytas pagal Konstantino Korojedovo projektą. Iva-nas Trutnevas buvo vienas iš Vilniaus dailės būrelio, įkurto 1901 m., iniciatorių, ilgame-tis Vilniaus piešimo mokyklos vadovas. Mstislavas Dobužinskis nuo 1931 m. valstybės teatre dirbo dailininku-scenografu, 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus, aktyviai dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravi-mo darbuose kaip komisijų narys. Vilniuje veikia Lietuvos rusų dramos teatras, turintis gilias kultūrines tradicijas, nors šiuo metu nesiorientuojantis vien tik į rusus, o yra tautas vienijantis teatras. Taip pat veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Vilniuje ir Kaune yra paminklų ir memorialinių lentų rusų kultūros veikėjams A. Puškinui, M. Do-bužinskiui, L. Karsavinui, V. Kačalovui, I. Trutnevui. F. Dostojevskiui ir kitiems.

Bet, grįžtant prie stereotipinio mąstymo, dažnai rusai vaizduojami kaip įžūlūs priešai, pasipūtę, aklai mylintys savo tautybę ir valdžią. Man toks portretas atrodo keistas, nors nesakau, kad tokių žmonių nėra.

Prasidėjus neramumams Ukrainoje, pasaulis tarsi skilo į dvi dalis. 2013 m. lapkričio 21 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti asoci-acijos sutartį su Europos Sąjunga. Organizuotas politinis judėjimas („Euromaidanas“) norėjo artimesnių ryšių su Europos Sąjunga ir todėl reikalavo V. Janukovyčiaus nu-šalinimo. Tokie įvykiai paskatino politikus imtis veiksmų, su kuriais ne visi sutiko, o kai kurie aktyviai priešinosi. Po tokių įvykių Ukrainoje, Lietuvoje apie rusus mažai kas kalbėjo gerai, žmonės nematė skirtumo tarp Lietuvos rusų ir Maskvos rusų, tarp rusų ir Rusijos valstybės, politikų. Nemažai dar gyvo lietuvių širdyse skausmo nuo Sovietų Sąjungos laikų virto piktais žodžiais rusų tautybės žmonių atžvilgiu. Dėl tokių pastarų-jų metų politinių reikalų Tėvynės klausimas Lietuvos rusakalbiams tapo ypač aktualus. Didžiausia problema ta, kad vis dėlto kai kurie žmonės mano, jog mes privalome pa-sirinkti vieną ar kitą pusę, kad jei nepasirenkame, tai reiškia esame veidmainiai, kaip

16

sakoma „i vašim, i našim“ (ir jūsiškiams, ir mūsiškiams). Nesuvokia, kaip galima mylėti Lietuvą ir nekalbėti blogai apie Rusiją (mano, kad meilė yra politikai, nors ji yra kul-tūrai) ar tiesiog neatsisakyti savo priklausymo rusų kultūrai. Tautinis tapatumas – tai sudėtingas, dinamiškas reiškinys, kurio formavimosi procesas prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir vyksta nuolat. Keičiantis socialiniam kontekstui, jis gali kisti. Nors yra vy-resniosios kartos žmonių, kurie su nostalgija prisimena Sovietų Sąjungos laikus, jauni-mas tikrai taip nesijaučia. Mes gimėme jau nepriklausomoje Lietuvoje ir visai neblogai integravomės į Lietuvos gyvenimą. Vyresniosios kartos atstovai arba tie, kurie nekalba lietuviškai, yra patyrę nemalonių situacijų, susijusių su lietuvių kalba (pvz., pastabos, kodėl jie vis dar nemoka lietuvių kalbos; žmonės neatsako į jų klausimus, užduotus rusų kalba, nors neretai atsiprašo, kad negali padėti, nes nemoka rusiškai). Vis dėlto dauguma nejaučia diskriminacijos dėl kalbos. Kalbant apie Lietuvos rusų savirealizaci-ją, galimybę įsidarbinti, tobulėti, apie teisinį saugumą, socialinę ir ekonominę padėtį, galima teigti, kad Lietuvos rusai yra visaverčiai Lietuvos piliečiai ir teisiniu požiūriu turi tokias pačias galimybes kaip ir lietuviai. Vis dėlto rusų tautybės žmonių materia-linio, socialinio, kultūrinio gyvenimo lygis, pasitenkinimas savo gyvenimu yra žemes-nis negu lietuvių. Bet taip yra ne dėl priklausymo vienai ar kitai tautybei, o dėl nepa-kankamų lietuvių kalbos žinių. Tai labiausiai būdinga vyresniosios kartos asmenims (vyresniems nei 50 metų). 1989 metais priimtas LR pilietybės įstatymas suteikė teisę gauti Lietuvos pilietybę visiems, kas gyveno ir dirbo Lietuvoje. Šis įstatymas suteikė lygias teisės visiems Lietuvos gyventojams. Dauguma Lietuvos gyventojų, taip pat ir tautinių mažumų atstovai, nusprendė gauti Lietuvos pilietybę. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, 99,3 procentai Lietuvos gyventojų turi Lietuvos pilietybę. Tai iš dalies padidina galimybę Lietuvos rusams integruotis į kultūrinį ir socialinį Lietuvos gyvenimą. Vyresnieji vis dėlto tarpusavyje stengiasi bendrauti rusiškai. Tuo tarpu jau-nesnieji laisvai bendrauja tiek su rusais, tiek ir su lietuviais, tai labiau priklauso nuo to, kokius būrelius lanko, kur mokosi, studijuoja ir t. t. Dabar užaugo karta, kuri niekada gyvenime net ir nėra buvusi Rusijoje. Baigę mokyklą, vaikai eina studijuoti į universite-tus, kolegijas, kur dėstoma lietuvių kalba, o dauguma studentų yra lietuviai. Kadangi beveik visas bendravimas, kultūrinis gyvenimas vyksta lietuviu kalba, žmogų rusu ga-lima vadinti tik dėl tėvų tautybės. Dėl to ir kyla klausimas: „Kas gi jis? Rusas ar lietuvis?“ Mentalitetų skirtumas tarp Lietuvos rusakalbių ir, sakykime, Maskvos rusų, yra ryškus. Jeigu žmonės vis dėlto yra nusiteikę vertinti mus kaip rusus, manau, turėtų atsižvelgti į tokį faktorių, kaip regionas, kuriame mes gyvename, kad dauguma iš mūsų visą savo gyvenimą yra Lietuvoje ir tai negali nedaryti įtakos mūsų charakteriui, pasaulio ma-tymo formavimuisi. Dauguma Lietuvos rusų, nepriklausomai nuo amžiaus, laiko save rusais, bet Rusijoje jaučiasi svetimi.

Kaip identifikuoja save jaunas žmogus? Kalbėjau su savo draugais apie tai, kas jiems yra Tėvynė ir kaip jie, būdami rusakalbiai, jaučiasi šiuo metu Lietuvoje. Savęs identifikavimas yra subjektyvus savęs apibūdinimas, jis gali keistis priklausomai nuo

17

skirtingų politinių, ekonominių, kultūrinių įvykių. Vaizdo filmas „Dešimties Lietuvos rusų interviu Tėvynės tema“ sukurtas 2016 metų pavasarį, taigi mano draugų nuomo-nės gali skirtis nuo dabartinės arba būsimos nuomonės. Perspėjau juos, kad filmuosiu, bet įrašysiu tik atsakymus, kad girdėtųsi jų intonacijos, bet nesimatytų veidų, tad jie galėjo būti ramūs bei atvirai ir nuoširdžiai pasakyti savo nuomonę. Nebijodami, kad kažkas juos teis. Ir man buvo svarbu, kad jų nevertintų pagal išvaizdą, vertintų tik tai, ką jie sako, ir priimtų tai, ar priešingai – atmestų. Norėjosi, kad žmonės išgirstų vieni kitus, kad turėtų galimybę išsikalbėti. Šiuo vaizdo įrašu bandau išplėsti požiūrį į rusus, kad jis nebūtų toks vienareikšmiškas. Lietuvos rusų jaunosios kartos identifikavimo problema yra ta, kad jie nelaiko Rusijos savo tėvyne, bet ir nesijaučia esantys lietuviai. Jaučiamas sociokultūrinis neapsisprendimas. Galima teigti, kad jaunesnioji karta yra ir ne rusai, ir ne lietuviai arba ir rusai, ir lietuviai. Vaizdo filme „Dešimties Lietuvos rusų interviu Tėvynės tema“ tik vienas žmogus neabejodamas pasakė, kad jo Tėvynė yra Lietuva, ir vienas, kad jo Tėvynė yra Rusija, o Lietuva – jo Gimtinė. Du žmonės sakė dėl tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, kad ne visi lietuviai mano, jog rusas turi teisę laikyti Lietuvą savo Tėvyne, negalintys neabejodami atsakyti, ar Lietuva yra jų Tėvynė. Penki žmonės atsakė, kad Tėvynė jiems yra vieta, kur jiems gerai, kur jaučiasi saugiai, kur yra jų šeima, tad Tėvynė jiems gali būti tiek Lietuva, tiek bet kokia kita valstybė. Vienas interviu dalyvis atsakė, kad negalvoja apie Tėvynę, kadangi tai siejasi su negatyviomis emocijomis, o jų nesinori patirti. Vienas iš atsakymų: „Aš manau, kad Tėvynė – tai vieta, kuri tave priėmė, kur tu jautiesi lyg namie, o ne tautybė, kuriai tu priklausai. Tai visiškai neturi reikšmės. Jeigu tu įsikūrei čia, jeigu tau čia gerai ir tu negalvoji, kad kitur gali būti geriau, vadinasi tai – tavo vieta.“ Paklausus pašnekovų, ar jie susidūrė su diskrimi-nacija arba nemaloniu požiūriu į tai, kad jie rusai, atsakymai buvo skirtingi. Vieni iš jų sakė, kad niekada su tuo nesusidūrė, kad tai tik stereotipai. Kiti prisiminė kasdieniškas situacijas, pavyzdžiui, kad universitete jautė prieštaringą požiūrį, kai jie kalbėjo rusų kalba (dėl objektyvumo reikėtų paminėti, kad dažnai nuomonė priklauso ir nuo to, kaip laisvai žmogus sugeba bendrauti lietuvių kalba). Kai kurie pasakojo apie žmones, kurie nors ir bendrauja su jais, bet vis tiek nemėgsta rusų. Norėčiau pacituoti vieną atsakymą: „Prisimenu, kaip sesė, kai penktoje klasėje prasidėjo istorijos pamokos, par-bėgo namo verkdama. Paklausus, kas atsitiko, ji atsakė: „Ar tai tiesa, kad tėtis ir visa jo šeima yra blogi?“ „Ne, kodėl to klausi?“ „Mums taip mokykloje per pamoką sakė.“ Manau, ši istorija negali palikti abejingo nė vieno žmogaus.

Ir nors apklausos dalyviai prisiminė pakankamai daug nemalonių įvykių, vis dėlto dauguma turi draugų lietuvių, gerai su jais sutaria ir neturi bendravimo proble-mų. Vieno interviu dalyvio atsakymas aiškiausiai suformuluoja daugumos požiūrį: „Yra visokių žmonių. Manau, daug kas yra sutikę tokių, kurie gali pasakyti tau: „Va, tu esi rusas, bet tu juk gimei čia ir dėl to engti tave yra kvaila.“ Daugelis apklaustųjų jaučia kultūrinį ryšį su Rusija, kaip su savo istorine Tėvyne – dėl rusų kultūros, kalbos, stačiati-kių tikėjimo. Tie jaunesnės kartos atstovai, kurie lankė ar lanko vidurinę rusų mokyklą,

18

jaučia didesnį ryšį su rusų kalba, kultūra, nei tie, kurie lankė lietuvių mokyklą. Viename iš socialinių tyrimų aštuoniolikmetis jaunuolis sakė, kad Rusija yra jam gimininga, Ru-sija – tai Puškinas, Rusija yra kinas, tai jokiu būdu ne Maskva, gal Sankt Peterburgas ar dar kažkas, kas susiję su kultūra. Vyresnės kartos atstovai, kalbėdami apie Rusiją, dažniausiai omenyje turi Sovietų Sąjungą, o ne dabartinę Rusijos Federaciją.

„Mano močiutė gimė Mogiliove, o aš Vilniuje“ projekto tapybos darbų ciklas sukurtas iš 14 darbų – tai rusų kultūros atspindys ir ypatumai, prisiminimai, asmeniški išgyvenimai. Kilimų, staltiesių, tapetų raštai padeda tapybos darbuose atpažinti rusų kultūrą. Darbų motyvai yra mieli širdžiai vaikystės prisiminimai, kultūros ypatumai, bet ne politinis reiškinys. Kai kurie motyvai yra paimti iš šeimos albumų (pvz., mano mo-čiutės ir jos sesers portretai) arba mano darytų nuotraukų ir eskizų, kurie surežisuoja neįamžintas praeities akimirkas. Daugumai iš mūsų (turiu omenyje Lietuvos rusakal-bius) yra svarbi rusų kultūra ir visi daiktai, būdingi mūsų kultūrai: kambarinės gėlės, medinės dėžutės, žiedai, apykaklės, užuolaidos, kurių jau niekas negamina, bet jos vis dar yra. Sovietmečiu moterims namų jaukumas prasidėdavo nuo užuolaidų. Da-bar į butą galima kraustytis, kai yra įrengtas internetas, o SSRS laikais pirmas dalykas, kurį padarydavo prieš atsikraustant, – kabindavo užuolaidas. Sovietų Sąjunga ir joje vyravusi Rusijos kultūra padarė jaunosios kartos atstovams įtaką. Galima teigti, kad Sovietų Sąjunga turėjo įtakos žmonėms, jų mentalitetui, kultūriniams papročiams (pavyzdžiui, Naujųjų metų šventės svarba, gegužės 9-osios šventimas, rusų populia-riosios estrados klausymasis, sovietinių meninių, animacinių filmų žiūrėjimas). Sovietų Sąjungos laikais plataus vartojimo prekių pasirinkimas parduotuvėse buvo labai ribo-tas, todėl pakankamai dažnai daiktai žmonių butuose buvo beveik identiški. Kas ne-bepamena gobelenų, kurie tiek laiko kabėjo ant sienų? Tokie kilimai ne tik padarydavo butą šiltesnį, pagerindavo izoliaciją, bet ir papuošdavo kambarį, todėl juos kabindavo virš lovų, sofų, televizoriaus, o kartais net vonioje. Moterims patiko gobelenai, todėl net devyniasdešimtaisiais, kai visų siekis buvo atsikratyti bet kokios sovietinės praei-ties, kilimus išmesdavo paskutinius. Sovietiniais laikais moterys dažnai pačios siūda-vo drabužius, todėl beveik kiekvienuose namuose buvo galima rasti siuvimo mašiną. Sovietiniais laikais pagaminti daiktai, žmonių teigimu, beveik niekada nesugesdavo. Daug žmonių ir dabar dar turi įvairių daiktų iš tų laikų, nes nesugeba nusipirkti naujų arba tiesiog nenori išmesti nors ir senų, bet dar veikiančių daiktų. Yra susiformavęs įprotis, kad daiktu reikia naudotis tol, kol jis visiškai nusidėvės. Tai tam tikra prasme rodo ir skurdumą. Skurdžiai papuošta naujametė eglutė, keli stikliniai žaisliukai, nes nebuvo galimybės labiau papuošti namus ir patiems pasipuošti. Didžiausia sovietinių interjerų problema buvo ta, kad reikėjo džiaugtis, jog apskritai kažką gavai, negalėjai rinktis. Kambarinės gėlės buvo bene vienintelis dalykas, kurį buvo galima užauginti savarankiškai. Todėl kiekviena šeimininkė savo namuose sukurdavo gamtos kampelį ir kruopščiai juo rūpindavosi.

19

Visų projekto „Mano močiutė gimė Mogiliove, o aš Vilniuje“ tapybos darbų mo-tyvai yra pažįstami ir asmeniški, šilto kolorito, daugelyje yra raudonos spalvos, vienos reikšmingiausių rusų kultūroje, laikomos viena gražiausių. Raudona spalva – vienas pagrindinių elementų rusų kultūros spalvų simbolikoje. Raudonos spalvos reikšmė, kaip nepaprastos, išskirtinės, yra lengvai paaiškinama, kai žinai rusiško žodžio красный etimologiją. Raudona (rus. красный) – tai graži, vertinga, paradinė (rus. красивый). Raudona spalva veikia kaip amuletas, raudonu dažu braižė magišką ratą, per Velykas prausėsi vandenyje, kuriame buvo padėtas raudonas kiaušinis arba augalas. Tapybos darbų formatų pasirinkimas nėra atsitiktinis (didžiausias paveikslas – 55 cm x 35 cm, mažiausias – 24 cm x 18 cm). Darbai mažų formatų dėl to, kad norėčiau sukurti intymią aplinką, kad įvyktų tylus pokalbis tarp darbo ir žiūrovo.

Labai norėtųsi, kad kiekvienas vertintų žmogų, o ne tautybę, kuriai jis priklau-so. Žinoma, paprasta taip sakyti. Kartą išgirdau vieno latvio, daug metų gyvenančio Rusijoje, frazę: „Mane daug kartų bandė įžeisti, kad aš ne rusas, kad aš čia ne savas, turbūt dėl to niekada negalėčiau to pats pasakyti bet kuriam kitam žmogui.“ Deja, bet geriausiai tai supranta tik tie žmonės, kurie patys tai patiria. Savo straipsnyje kalbu apie Lietuvos rusakalbius, bet galima būtų taip kalbėti ir apie kitų tautybių atstovus. Tauti-nės bendrijos nario kolektyvinis Mes, kaip ir individualusis Aš, neatsiejamas nuo subjek-tyvaus savojo tautiškumo suvokimo. Tautinei savivokai būdingas didžiulis jausminis, energinis potencialas. Priklausomybė tautinei bendrijai užtikrina asmens tęstinumą, suteikia prasmę jo egzistencijai, nes brandus žmogus siekia išeiti iš savojo Aš ribų ir susijungti su platesniu Mes kontekstu. Žmonės, priklausantys įvairioms socialinėms grupėms, t. y. šeimai, religinei bendruomenei, tautai ir t. t., patiria teigiamus jausmus. Apibendrinant galima teigti, kad tautinis tapatumas – tai tam tikra būsena, tam tikras savitas gyvenimo būdas, kurį žmogus yra įgijęs arba susikūręs ir kuris yra susijęs su są-moningu įsitraukimu į tautos reikalus. Manau, kad jeigu žmogus integravosi į aplinką, jis gali tapti jos dalimi nepriklausomai nuo savo tautybės. Todėl identiteto suvokimas yra neatsiejamas ir nuo supančios aplinkos, jos analizės, suvokimo, vertinimo. Žmonių rasę ir gentį galima apibūdinti objektyviai, o tautybę žmogus nusako subjektyviai, ją pasirinkdamas pats ir jai priskirdamas save. Sakoma, kad žmonės priklauso tai pačiai tautai, jeigu jie pripažįsta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai. Kitaip tariant, tautas sukuria žmogus. Tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktai.

LITERATŪRA

Kasatkina, N. Rusai šiuolaikinėje Lietuvoje: mažuma, diaspora ar pilietinės visuomenės dalis? Русские в современной Литве: меньшинство, диаспора или часть гражданского общества? Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2007.

Kasatkina, N.; Leončikas, T. Lietuvos tautinių grupių nuostatos integruojantis į Europą: lietuviai, ru-sai, lenkai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2002.

20

Kasatkina, N.; Leončikas, T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius, 2003.

Касаткина, Н. Особенности национальной идентификации русской интеллигенции Литвы в межвоенный период. Русские Прибалтики. Механизм культурной интеграции (до 1940 г.). Вильнюс: Русский культурный центр, 1997.

Gelner, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius, 1998.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012.

Frėjutė-Rakauskienė, M.; Šliavaitė, K. Rusai, lenkai, baltarusiai Lietuvoje: lokalaus, regioninio ir europinio identitetų sąsajos. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas.

Grigorijus, P. Daugiatautė Lietuva. Lietuvos etninių mažumų istorija. Vilnius, 2008.

Antinienė, D. Asmens tautinio tapatumo tapsmas. Sociopsichologinės šio proceso interpretacijos. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, Sociologijos katedra, 2002.

Матулионис, А. В.; Фреюте-Ракаускене, М. Идентичность русской этнической группы и ее выражение в Литве и Латвии. Сравнительный аспект. Vilnius, 2014.

21

NEAPYKANTOS ŽYDAMS KURSTYMAS: PROPAGANDINĖS KAMPANIJOS SOVIETŲ LIETUVOJE

ĮVADAS

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungoje ryškėjo struktū-rinis („užkulisinis“) antisemitizmas, kuris nebuvo viešinamas, o daugiausia sutelktas Valstybės saugumo (MGB) veikloje. Sovietinės sistemos priešiškumo žydams požy-miai pamažu didėjo ir akivaizdūs tapo pradėjus viešą sovietinį patriotizmą skatinančią propagandinę kampaniją prieš „kosmopolitizmą“. Ši kampanija tapo pavyzdiniu mo-deliu, kai sovietinis režimas, pasitelkęs žydus, kaip manipuliacijų įrankį, bandė išspręs-ti vidaus (ekonomines, socialines) ir išorines (pvz., Artimuosiuose Rytuose) problemas. Buvo bandoma nesėkmių kaltininką vaizduoti kaip esantį visai šalia, bet ne iš karto pastebimą. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti sovietines propagandines kampanijas, kurios kurstė nusistatymą prieš žydus: kampaniją prieš „kosmopolitizmą“, „gydytojus kenkėjus“, „valiutininkų“ bylą, sionizmą ir Izraelį.

KAMPANIJA PRIEŠ „KOSMOPOLITIZMĄ“

Po Antrojo pasaulinio karo stiprėjusio sovietinio režimo nusistatymo žydų at-žvilgiu kontekste išryškėjo sovietinį patriotizmą skatinanti antikosmopolitinė kampa-nija. Ši kampanija prasidėjo 1946 m., kai Josifas Stalinas susitikime su sovietine inte-ligentija išreiškė susirūpinimą dėl SSRS kultūros likimo. Jis pažymėjo, kad „pražūtinga Vakarų įtaka“ inspiravo pavojingas tendencijas kai kuriuose literatūriniuose darbuo-se1. J. Stalinas atkreipė dėmesį, kad dažnai leidiniuose apie sovietinę literatūrą SSRS piliečiai, komunizmo statytojai, parodyti absurdiška forma, ir piktinosi, jog idėjinis so-vietinis didvyris buvo išjuokiamas ir žeminamas.

Netrukus antikosmopolitinė SSRS ideologinė kryptis buvo išplėtota SSKP CK sekretoriaus Andrejaus Ždanovo, kuris 1946 m. suformavo naują kultūrinę doktriną prieš sovietinę inteligentiją, vėliau pavadintą ždanovščina. Antikosmopolitizmas tapo nauja ideologine sovietinės visuomenės kontrolės orientacija, kuri gyventojus suskirs-tė į „sovietinius patriotus“ ir „buržuazinius nacionalistus“, įkūnijusius „kosmopolitus“.

1 Stalin on Art and Culture. Northstar Compass [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.northstarcompass.org/nsc0306/stalin.htm.

Dr. Justas Stončius

22

Propagandoje vyravo kaltinimai „beidėjiškumu“, „apolitiškumu“, „individualizmu“ ir „keliaklupsčiavimu prieš buržuazinius Vakarus“2.

Antikosmopolitinės kampanijos ideologiniai poslinkiai, nukreipti prieš konkre-čią tautinę grupę, prasidėjo tuo metu, kai buvo nužudytas Solomonas Michoelsas, li-kviduotas Žydų antifašistinis komitetas ir uždarytos visos žydų kultūrinės institucijos. Tačiau kampanija prieš „kosmopolitizmą“ buvo susieta su žydais 1948 m. pabaigoje, kai Anatolijus Fadejevas Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos plenariniame posėdyje pasakė kalbą apie priežastis, kodėl sovietų dramaturgija yra atsilikusi nuo gyvenimo realybės. Po šios kalbos laikraštyje „Правда“ 1949 m. sausio mėn. buvo išspausdintas vedamasis straipsnis apie „Antipatriotines teatro kritikų grupes“3, kurias sovietinė pro-paganda pateikė kaip sudarytas išskirtinai tik iš žydų tautybės asmenų. Būtent nuo tada kampanija prieš „kosmopolitus“ viešai tapo antisemitinė.

Svarbu pažymėti, kad kosmopolitizmo terminas laiko retrospektyvoje tapo tam tikra nuoroda į žydus, jų sąsajas su XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje vykusiais modernizacijos procesais, buržuazija, kapitalizmu, su tariamu žydų nejautrumu ki-toms tautoms ir istoriškai susiformavusioms jų vertybėms bei tradicijoms. Naciona-listiškai orientuotuose sluoksniuose daugelyje Europos šalių žydai neretai pradėti ta-patinti su beasmeniais, anonimiškais modernizacijos procesais4. Tam pagrindą suteikė žydų buvimas tarp modernizmo pradininkų tiek politinėse sferose (socializmo ir ko-munizmo, socialinio teisingumo, lygybės ir emancipacijos idėjos), tiek ir literatūros bei meno srityse. Sovietinės sistemos klasių kovos teorijai reikėjo personifikuoto „istorinio blogio“, tad antisistemine grupe, neva priešiška viskam, kas tautiška, – „abejingais kos-mopolitais“, – paversti žydai.

Pradėta kampanija prieš „kosmopolitizmą“ atsispindėjo ir Lietuvos SSR, tačiau, lyginant sovietinių respublikų spaudą, egzistavo propagandinės retorikos skirtumai. Kai 1949 m. buvo išspausdintas jau minėtasis straipsnis prieš „teatro kritikus“, kuriame „nepatriotiškumas“ buvo susietas su žydais, tais pačiais metais laikraštyje „Октябрь“ buvo pateikti ilgi kaltinamųjų sąrašai, kuriuose dominavo žydiškos pavardės5. Tuo

2 Pinkus, B. The Jews of the Soviet Union: the History of a National Minority. Cambridge, 1989, p. 151–153.3 Об одной антипатриотической группе театральных критиков. Правда [interak-tyvus], 28 января 1949, c. 3. Prieiga per internetą: http://www.ihst.ru/projects/sohist/books/cosmopolit/100.htm.4 Donskis, L. Demonų sugrįžimas: kosmopolitizmas, pasaulinis sąmokslas ir tautinių idealų išdavystė. Akiračiai. 2000, 7(321): 5.5 Azadovskii, K.; Egorov, B. From Anti-Westernism to Anti-Semitism: Stalin and the Im-pact of the “Anti-Cosmopolitan” Campaigns on the Soviet Culture. Journal of Cold War Studies. 2002, 4(1): 75.

23

metu tapo įprasta praktika, pagal kurią greta kaltinamųjų, pakeitusių savo pavardes, skliausteliuose buvo rašomos ankstesnės žydiškos pavardės, pavyzdžiui, laikraštyje „Советское искусство“ išspausdintas straipsnis „Politinis chameleonas Cholodovas (Mejerovičius)“6. Tačiau Sovietų Lietuvoje pagrindiniame laikraštyje „Tiesa“, kitaip nei centrinėje SSRS spaudoje, toks atviras priešiškumas žydams nebuvo kurstomas. Be to, informaciniuose pranešimuose apie konfliktą Artimuosiuose Rytuose palankiau buvo vaizduojamas Izraelis nei arabų valstybės.

Egzistavęs tam tikras balansavimas tarp priešiškumo žydams kurstymo ir SSRS reikšto palankumo Izraeliui pradėjo keistis nuo 1949 m. pabaigos, kai vis dažniau so-vietinėje spaudoje buvo pradėtas kritikuoti sionizmas. Tai sietina su 1949 m. rugsė-jo mėn. įvykusiu László Rajk’o teisminiu procesu Vengrijos Liaudies Respublikoje, kai neva buvo atskleistas ryšys tarp sionizmo ir Amerikos slaptųjų tarnybų. Sionizmas, kaip „reakcingas nacionalistinis judėjimas“, buvo susietas su „fašistiniais vyriausybės metodais ir arabų gyventojų diskriminacija Izraelyje“7. Centrinėje SSRS spaudoje stip- rėjo propagandinės kampanijos prieš „kosmopolitizmą“ ir sionizmą, tačiau sovietinės Lietuvos spaudoje nebuvo jokių nuorodų į režimui „nelojalius žydus“, „sionizmo grės-mę“, o antikosmopolitiniai straipsniai daugiausia buvo perspausdinami iš centrinių SSRS spaudos puslapių8.

Antisionistinės propagandos tendencijos centriniuose SSRS laikraščiuose apo-gėjų pasiekė 1952 m. lapkričio mėn., pradėjus teisminį procesą prieš žydų kilmės Čekoslovakijos Liaudies Respublikos Komunistų partijos generalinį sekretorių Rudolfą Slanskį. Nuo tada priešiškumas žydams pradėtas intensyviau kurti pasitelkus neigia-mus sionizmo įvaizdžius. Tačiau sovietinės Lietuvos pagrindinio laikraščio „Tiesa“ reto-rika išliko lakoniška ir tarsi vengta asociacijų su „žydiška“ teisiamųjų kilme. Straipsniuo-se apie teisminį procesą Prahoje nurodyta, kad „antivalstybinio sąmokslininkų centro vadovai“ buvo „trockistiniai-titiniai, sionistiniai buržuaziniai-nacionalistiniai išdavikai“9.

Straipsnių ciklu apie teisminį procesą Prahoje visuomenę pradėta pratinti prie terminų „žudikai, šnipai, Amerikos finansuojami agentai“. Ko gero, R. Slanskio teismas buvo sovietinės sistemos bandymas patikrinti, kokios reakcijos galima tikėtis Vaka-ruose, ir ištirti tokių politizuotų procesų galimą naudą, siekiant užtikrinti sovietinio režimo stabilumą.

6 Марков, А. Политический хамелеон Холодов (Меерович). Советское искусство. 19 марта 1949, с. 4.7 Pinkus, B. The Jews of the Soviet Union, p. 171.8 Fadejevas, A. Apie literatūrinę kritiką. Tiesa. 1950, 29(2090): p. 2; Dunajeva, J. Kos-mopolitizmas imperialistinės reakcijos tarnyboje. Tiesa. 1950, 99(2160): 3.9 TASS-ELTA informacija. Slanskio ir jo bendrininkų procesas. Tiesa. 1952, 276(2951): 4.

24

„GYDYTOJŲ KENKĖJŲ“ BYLA

„Gydytojų kenkėjų“ byla buvo Kremliaus inspiruota antisemitinė kampanija. Ji prasidėjo suėmus grupę garsių gydytojų, kurių daugumą sudarė žydų tautybės SSRS piliečiai. Jie buvo apkaltinti tyčiniu žymių Komunistų partijos veikėjų Andrejaus Žda-novo ir Aleksandro Ščerbakovo nužudymu. Ši byla kaip politinė represinė kampanija buvo kontroliuojama Valstybės saugumo ir viešinta spaudos puslapiuose.

Buvo dedamos pastangos atskleisti neva užsimaskavusių „gydytojų tinklą“ so-vietinėse respublikose. Iš pradžių pagrindiniame laikraštyje „Tiesa“ buvo išspausdintas vieno darbininko (ar jis tikrai egzistavo, ar tai buvo tik retorinė priemonė, pagrindusi teksto atsiradimą, nežinoma, tačiau sovietinėje spaudoje dažnai taikytas „dialogo“ – klausimų ir atsakymų – metodas) prašymas paaiškinti, kas yra sionizmas. Atsakyme, pasitelkus dichotomiją „savas-svetimas“, pabrėžta, kad sionizmas buvo „nacionalistinė ir klerikalinė žydų buržuazijos ideologija, JAV ir Anglijos imperialistų įrankis ardomo-joje veikloje liaudies demokratijos šalyse“10. Netrukus 1953 m. sausio 13 d. visuose SSRS laikraščiuose buvo paskelbtas naujienų agentūros „TASS“ komunikatas apie so-vietinius lyderius nužudyti siekusių grupės gydytojų suėmimą11.

Inkriminuotuose kaltinimuose buvo akcentuota, kad dauguma areštuotųjų buvo susiję su tarptautine žydų sionistine organizacija „Džoint“. Spaudoje kryptingai aiškinta, kad ši organizacija, prisidengusi materialinės pagalbos SSRS žydams teikimu, vykdė plačią „šnipinėjimo“, „teroristinę“ ir kitokią „ardomąją“ veiklą12. Visuomenė buvo pratinama prie propagandos apie „imperialistinių agentų pavojų“, o tam, kad nelik-tų abejojančiųjų grėsme, buvo pasitelkiamos manipuliacijos visuomenės lūkesčiais. Propagandiniai tekstai pasižymėjo emocionalia kalba, kurstė skaitytojo simpatijas, o tokio pobūdžio manipuliacijomis siekta įtarinėti vienas kitą.

Sąmokslo teoriją apie „užsikonspiravusius sionistinius agentus“ turėjo patvir-tinti „gydytojų kenkėjų“ bylą lydėjusi kampanija prieš „demaskuotus“ valstybinio turto grobstytojus, sabotažininkus, „fašistinius kenkėjus“. „Tiesoje“ publikuotos užuominos, kad sovietinio turto eikvotojai spekuliantai buvo tie patys „Vakarų siunčiami agen-tai sionistai“. Jie charakterizuoti kaip „niekingos visuomenės padugnės“ ir formuota nuostata, kad būtent sionistai kalti dėl ekonominių problemų. Sovietinėje spaudoje

10 Šausas, L. Sionizmas – JAV ir Anglijos imperialistų agentūra. Tiesa. 1953, 2(2985): 3.11 TASS-ELTA informacija. Gydytojų-kenkėjų grupės suėmimas. Tiesa. 1953, 10(2993): 4. 12 Kartenas, D. Faktai apie „Džointą“. Tiesa. 1953, 22(3005): 2; Kas yra „Džointas“. Tiesa. 1953, 50(3033): 4–3.

25

buvo perteikiami įvaizdžiai, kad kai tik žydai įsitvirtindavo naujoje darbo vietoje, tuoj pat įdarbindavo savo šeimos narius ar pažįstamus, palaikė nepotizmą13.

Netrukus po „gydytojų kenkėjų“ suėmimo Maskvoje tyrimas buvo pradėtas Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tyrimų pretekstu tapo didelis vaikų mirtingumas Kaune ir ankstyva rašytojo Petro Cvirkos mirtis. Abejonių kėlė tai, kad P. Cvirka niekada nesiskundė širdies negalavimais, tačiau kelios dienos iki mirties jis pasakojo agentui, kad Vilniaus specialiosios poliklinikos gydytojas Šleima Markovičius rekomendavo vartoti širdies darbui gerinti skirtus vaistus. Saugumo pažymoje daro-ma išvada, kad rašytojas galėjo mirti nunuodytas stipriais vaistais, o šis įvykis susietas su netikėta A. Ždanovo mirtimi.

Sovietinėje Lietuvoje prasidėjo žydų gydytojų persekiojimas. Pavyzdžiui, jiems inkriminuoti kaltinimai priklausius sionistinėms organizacijoms tarpukario Lietuvoje ir kad vedini savanaudiškų interesų įsiskverbė į Komunistų partiją14. „Gydytojų bylos“ propaganda spaudoje kurstė nepasitikėjimą žydais, pacientai pradėjo vengti žydų gydytojų ir nenorėjo pas juos gydytis. Vis dėlto amžininkų atsiminimuose pastebėta, kad Lietuvos SSR žmonės ne taip tikėjo prasimanymais, tačiau tai, kas dėjosi Maskvos ar Leningrado gatvėse, kėlė baimę. Saugumo ataskaitose užfiksuoti duomenys apie smurtinius išpuolius prieš žydus Maskvoje ir apie antisemitinio turinio užrašus „Mušk žydus!“ (rus. „бей жидов!“) Leningrado mokykloje15.

Nepaisant to, kad buvo pradėtas kurti „gydytojų bylos“ atvejis sovietinėje Lietu-voje, panašu, kad šioje periferinėje respublikoje bylos organizavimas ir jos viešinimas atsiliko nuo centrinių SSRS institucijų veiklos intensyvumo. Sovietinėje Lietuvoje pro-pagandininkai delsė ir tarsi vengė aktyviau įsitraukti į „lietuviškojo“ „gydytojų bylos“ atvejo kūrimo procesą. Propaganda balansavo tarp kaltinimų „žydų buržuaziniams nacionalistams“ antivalstybine veikla ir abejonių žydų lojalumu sovietinei sistemai. Vis dėlto nėra aišku, kuo būtų ši byla užsibaigusi, nes retorika prieš „gydytojus kenkė-jus“ pamažu agresyvėjo ir Lietuvoje. Pradėta dažniau perteikinėti antivalstybine veikla įtariamų asmenų sąsajas su žydais, bet įsibėgėjusią „demaskavimo kampaniją“ staiga nutraukė 1953 m. balandžio 7 d. naujienų agentūros TASS pranešimas, kad „gydytojų byla“ buvo provokacija16.

13 Stasiukėnas, J.; Vismantas, M. Kai nevystoma kritika ir trūksta budrumo. Tiesa. 1953, 16(2999): 2; Pivoriūnas, K.; Roda, D. Meno reikalų valdybos darbą – į naują uždavininį lygį. Tiesa. 1953, 28(3011): 3.14 Glikmanas, L. Šiokiadieniai ir šventės gydytojų šeimoje. Brasta. 2015, 4: 52.15 Karp, A. “We were in a very difficult situation”: antisemitism in Soviet school educa-tion during the 1950s. East European Jewish Affairs. 2010, 40(1): 10.16 Tarybinis socialistinis teisėtumas yra neliečiamas. Tiesa. 1953, 82(3065): 1.

26

Sovietinis režimas dėl bylos sufabrikavimo apkaltino kelis asmenis, o viešus „gydytojų kenkėjų“ smerkimo aktus pakeitė „tarybinės liaudies pasitenkinimas, kad iškelti kaltinimai sąžiningiems ir gerbiamiems [išskirta straipsnio autoriaus – J. S.] vei-kėjams pasirodė melagingi“17. Sovietinis režimas kūrė tokią atmosferą, kurioje režimo sprendimai visais atvejais turėjo atrodyti teisingi, tad buvo bandoma įteigti požiūrį, kad vadovaujantys sluoksniai nebuvo kalti dėl kampanijos prieš „gydytojus kenkėjus“, o atsakyti privalėjo tik sovietinės sistemos „niekingos atplaišos“.

VILNIAUS „VALIUTININKŲ“ BYLA

Nuo 1961 m. iki 1964 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjo teisminių procesų bumas prieš ekonominius nusikaltėlius. Bylose pateikti kaltinimai buvo siejami su savavališka gamyba naudojant neteisėtai įsigytas medžiagas ir jų realizavimu juodojoje rinkoje, valstybinio turto vagystėmis, prekyba brangakmeniais, kyšininkavimu ar dokumentų klastojimu. Dalis kaltinimų buvo nukreipti prieš „valiutos spekuliantus“, o tas faktas, kad žydų tautybės SSRS piliečiai dominavo tarp nuteistųjų už ekonominius nusikaltimus, liudija, kad ši kampanija laikytina kaip vienas iš sovietinės antisemitinės politikos egzis-tavimo įrodymų. 1961 m. rugpjūčio 1 d. paskelbtas įsakas, kuriuo buvo nustatyta mir-ties bausmė „Dėl valstybinio ir visuomeninio turto grobstymo ypač plačiu mastu“18, vien 1962 m. buvo pritaikytas 84 asmenims, iš kurių net 45 buvo žydų kilmės SSRS piliečiai19.

Spekuliacijai valiuta akstiną suteikė rublio kurso su JAV doleriu konvertavimas. Oficialus rublio ir dolerio kursas XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo 1 ir 4, o po 1961 m. pinigų reformos nukrito iki 90 kapeikų už dolerį20. Nustatytas valstybinis valiutos kur-sas buvo neparankus į SSRS atvykusiems užsienio turistams, kurie „juodojoje rinkoje“ už dolerį gaudavo iki 10 rublių. Valiutos prekybininkų iš užsieniečių supirkti doleriai buvo perparduodami SSRS piliečiams, ketinusiems išvykti į užsienį. Jiems buvo galima įsigyti valiutos oficialiu kursu tik už 30 rublių (apie 33,33 dolerių). Tokios pinigų sumos buvo per mažai norint nusipirkti vakarietiškų rūbų ar elektroninių prietaisų, tad žmo-nės naudodavosi valiutos spekuliantų paslaugomis. Šios aplinkybės lėmė specifinio nelegalus prekybos valiuta socialinio tinklo susiformavimą.

17 Ibid.18 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 1961, p. 35–36.19 Pinkus, B. The Soviet Government and the Jews: 1948–1967: a Documented Study. Cam-bridge, 1984, p. 204.20 Центральный банк Российской Федерации [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0ahUKEwjct7jI-iNnbAhXFVywKHaAgAqIQFggnMAA&url=https%3A%2F%2Fwww.cbr.ru%2FContent%2FDoc-ument%2FFile%2F41420%2FUSD.xls&usg=AOvVaw0YKA4Ju7wqxSxi7Zjz2Ujk>.

27

Vilniaus „valiutininkų“ teismo procesas vyko nuo 1962 m. sausio 30 d. iki kovo 22 d. Lietuvos SSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami aštuoni žydų tautybės asme-nys, kuriems pateikti oficialūs kaltinimai dėl valiutinių operacijų taisyklių pažeidimų ir spekuliacijos valiuta bei valiutinėmis vertybėmis. Buvo nutarta, kad ši byla bus nagri-nėjama atvirame teismo posėdyje, o jam nušviesti laikraščiuose ir žurnaluose buvo sudaryta speciali korespondentų grupė. Spekuliacija valiuta laikyta „ydingo“ kapitalis-tinio pasaulio dalimi, o žydus, kurie nuo seno buvo siejami su prekyba ir turėjo giminių užsienyje, buvo patogiausia apkaltinti. Nepaisant to, kad ši kampanija prieš „valiuti-ninkus“ Sovietų Lietuvoje pasižymėjo mažesniu intensyvumu ir retesniais teisminiais procesais nei kituose SSRS miestuose, vis dėlto spaudoje neretai buvo pateikiamos semantinės žydų įvaizdžio detalės.

Laikraštyje „Tiesa“ buvo pasinaudota stereotipizuotais (folklorizuotais) antise-mitiniais vertinimais (pvz., „žydas prekybininkas“, „gudrus spekuliantas“) arba žydų įvaizdžio kompleksinėmis asociacijomis kaip psichologinio veikimo principu, perduo-dant informaciją, turinčią aiškią ir konkrečią loginę seką. Straipsniuose apie Vilniaus „valiutos spekuliantus“ kaltinami žydai buvo pavaizduoti kaip asmenys, kurių vienin-telis Dievas buvo auksas ir kurie gebėję apsukriai manipuliuoti dorais sovietiniais pi-liečiais21. Propaganda, nestokodama vaizdingų epitetų, stengėsi nepalikti abejonių, kad „valiutininkai“ padarė rimtus antivalstybinius nusikaltimus, kurie neva nesunkiai įžvelgiami net jų veiduose ir manierose – kaltinamųjų individualios charakteristikos buvo susietos su jų etnine kilme. Taip pat propagandiniuose straipsniuose buvo su-fleruojama, kad žydai turi ryšių Vakarų valstybėse, todėl valiutinės operacijos galėjo būti natūralus „žydiškumo“ simbolis. Šitaip visuomenei buvo pateikiama „identifikuo-ta“ „valiutos spekuliantų“ tapatybė. Vis dėlto, lyginant kampanijas prieš „ekonominius nusikaltėlius“ skirtingose SSRS respublikose, pastebėta, kad Lietuvoje būta mažiau nuorodų į žydus, mažiau kurstyta neapykanta ir nebuvo spausdinamos antisemitinio pobūdžio karikatūros. Be to, Lietuvos SSR propagandistų pagrindinis tikslas nebuvo perteikti sąsajų tarp žydų ir spekuliacijų. Straipsniuose dažniausiai apsiribota dekla-ratyviais teiginiais apie spekuliacijų žalą valstybei, cinizmo kupinus teisiamuosius bei apie sovietinio piliečio budrumo svarbą. Tačiau laikraštyje „Tiesa“, kaip ir daugumos sovietinių respublikų spaudos puslapiuose, su dehumanizuotu pasitenkinimu buvo pranešta apie mirties bausmės nuosprendį trims teisiamiesiems. Mirties bausmė buvo skirta Aronui Reznickui, Michailui Rabinovičiui, Fiodorui Kamineriui, o Basiai Reznic-kienei paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, bet po šešerių metų bausmė buvo sutrumpinta iki 10 metų22.

21 Jankauskas, P. Nusikaltėliai prisipažįsta. Tiesa. 1962, 27(5771): 4.22 Reznickaja Basia Chaimovna, g. 1909 m. Marijampolės m., ir kiti (iš viso 8 žmonės). Iš viso 17 tomų. Pradėta 1961 m. sausio 28 d., baigta – 1990 m. lapkričio 9 d. LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47300/3, l. 334–336, 400, 500.

28

Propaganda apie Vilniaus „valiutos spekuliantus“ buvo skirta aiškių atsakymų reikalaujančiai visuomenei ir nepaliko jokios erdvės klausimams, niuansams. Propa-gandoje nebuvo jokių alternatyvų, neegzistavo kitokios nuomonės. Sovietų vadovy-bei buvo svarbu aktualizuoti kovos su ekonominiais nusikaltimais svarbą, nes buvo siekiama nukreipti visuomenės dėmesį, kad pamatinė ekonominių nusikaltimų pro-blema slypi pačioje komunistinėje sistemoje. Korupcija egzistavo visuose partiniuose sluoksniuose, tačiau valdantysis elitas negalėjo leisti tokiems nusikaltimams tapti ma-siškais, todėl pasitelkė antisemitizmu „pagyvintus“ parodomuosius teismus.

SOVIETINĖ PROPAGANDINĖ KAMPANIJA PRIEŠ SIONIZMĄ IR IZRAELĮ

Po J. Stalino mirties antisionistinė ir antiizraeliška propaganda Sovietų Lietuvo-je aprimo ir tokia situacija tęsėsi iki 1956 m., kai pašlijo Izraelio ir Sovietų Sąjungos san-tykiai Sueco krizės metu. Tada antiizraeliška propaganda tapo aktyvesnė, vis dažniau publikuoti straipsniai, kuriuose buvo kritikuojamas sionizmas. Tačiau 1956–1964 m. laikotarpiu sovietinėje Lietuvoje antiizraeliškos ir antisionistinės propagandos stilisti-ka buvo neutralesnė vertinant geopolitinius įvykius Artimuosiuose Rytuose nei cent- rinėje SSRS spaudoje23. Situacija pasikeitė po 1967 m. Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų koalicijos, kai propaganda prieš sionizmą ir Izraelį įgijo kampanijos statusą, t. y. tapo organizuota, sutelkta ir smarkia sovietinių propagandininkų veikla.

Esminė antisionistinės ir antiizraeliškos propagandinės kampanijos priežastis buvo susijusi su SSRS geopolitiniais interesais Artimuosiuose Rytuose ir su siekiais su-varžyti žydų emigraciją. Sovietų Sąjungai, remiantis diplomatinėmis pastangomis, ne-pavyko Jungtinėse Tautose priversti Izraelį atsitraukti iš okupuotų teritorijų, todėl dėl pralaimėjimo Šešių dienų kare buvo reikalingas atpirkimo ožys, kuris sustiprintų au-toritetą tarptautinėje arenoje. Maža Izraelio valstybė buvo per menkas subjektas, kurį pavyktų paversti esmine nesėkmingos užsienio politikos priežastimi. Didesnį efektą galėjo sukelti tik ideologinis priešas (Amerika), glaudžiai susijęs su Izraeliu, per neva paslėptas, galingas ir klastingos tarptautines jėgas – „pasaulinį sionizmą“.

Propagandinėje kampanijoje sionizmas vaizduotas kaip grėsmė komunisti-niam pasauliui, naujoms nepriklausomoms valstybėms ir nacionalinio išsilaisvinimo judėjimams, o Izraelis – kaip agresyvus „imperialistų“ kontroliuojamas forpostas Ar-timuosiuose Rytuose. Buvo aktyviai susitelkta į agresyvaus Izraelio įvaizdžio kūrimą, dažnai naudojant per ideologinę prizmę perteiktus įvykių Artimųjų Rytų regione ko-

23 TASS informacija. Sirijos-Jordanijos komunikatas. Tiesa. 1956, 87(3996): 4; TASS-ELTA informacija. JAV kursto agresyvius Izraelio siekimus. Tiesa. 1957, 12(4226): 3; TASS-ELTA informacija. Izraelio kariuomenė telkiama arabų valstybių pasienyje. Tiesa. 1959,18(4845): 4.

29

mentarus. Antiizraeliškoje propagandoje nuosekliai būdavo pateikiamas tik vienpu-siškas Izraelio ir arabų valstybių konflikto vaizdas, kuris galėjo skatinti neapykantos atmosferą. Antiizraeliškas diskursas suponavo nuostatą, kad žydai „agresyvia“, „anek-sionistine politika“ nesiskyrė nuo nacistų, kad jiems taip pat prireikė „gyvybinės er-dvės“ (vok. Lebensraum), tad užpuolė „taikius palestiniečius ir atėmė iš jų žemes“. Buvo kartojama tezė apie skriaudžiamus arabus, nuolatos kenčiančius nuo negailestingo Izraelio savavaliavimo, bet vis tiek sugebėjusius kovoti „už laisvę ir demokratiją“24.

Antisionistinėms publikacijoms buvo būdingos priešiškumą žydams kurstan-čios sąmokslo teorijos. Tokio antisemitizmo pavyzdžiu laikytinas sovietinės propagan-dos bandymas įteigti, kad judaizmas ir žydų religinė etika yra pagrįsti cinišku, neapy-kantos kupinu požiūriu į kitas tautas ir tarnauja idėjai dominuoti pasaulyje. Kad būtų sustiprinta antiizraeliška ir antisionistinė propagandinė kampanija, sovietiniai karika-tūristai sionistus vaizdavo kumpomis nosimis, riestais nagais, blizgančiomis akimis ir su jarmulkomis25. Tuo tarpu Lietuvos SSR spaudoje karikatūros buvo santūresnės. Jose nebuvo šaržuotų žydų įvaizdžių ir telktasi į įvaizdžio, kad „imperialistinės valstybės“ skatino Izraelio agresiją prieš arabus, kūrimą.

Vis dėlto analizuoti antisionistiniai ir antiizraeliški straipsniai Lietuvos SSR spau-doje skatina daryti prielaidą, kad propagandininkai susitelkė ne į „grėsmingo sioniz-mo ir imperializmo ryšio“ kurstymą, o į alternatyvaus diskurso kūrimą, t. y. bandymus paaiškinti, kad antisionizmas ir antisemitizmas nėra tapatūs reiškiniai. Tokio pobūdžio straipsniai dominavo tarp antisionistinio turinio publikacijų ir juose tvirtinta, kad dau-guma žydų yra lojalūs SSRS piliečiai, jie nediskriminuojami, išpuoliai prieš sionizmą nėra nukreipti prieš žydus, o tik prieš „darbininkų klasės“ „išnaudotojus“26. Propagan-dininkai siekė įtvirtinti nuostatą, kad žodis „žydas“ nereiškė neigiamų antisemitinių ko-notacijų, skirtingai nuo „priešiško žydo“ – „žydo nacionalisto“ ar „sionizmo apologeto“.

Sovietinės Lietuvos spauda nepasižymėjo griežta antisionistinės ir antiizraeliš-kos kampanijos linija, buvo pateikta mažiau nuorodų į žydus nei kituose SSRS laikraš-čiuose. Bet vis dėlto nekyla abejonių, kad tokio pobūdžio propaganda po Šešių dienų

24 TASS-ELTA informacija. Izraelio kariaunos nusikaltimai. Tiesa. 1967, 163(7435): 3; Agresorius atsakys už savo nusikaltimus. Tiesa. 1967, 140(7412): 1.25 Korey, W. The Soviet Cage: Anti-Semitism in Russia. New York, 1973, p. 126; Soviet anti-semitic propaganda: evidence from books, press and radio. London, 1978, p. 4.26 Gontaris, A.; Levas, M. Rabinas Mileris „pranašo“ vaidmenyje: tarybiniai literatai demaskuo-ja provokacines sionistų pinkles. Tiesa. 1968, 126(7701): 3; Plotkinas, G. Sionizmo kaukė ir veidas. Tiesa. 1969, 288(8166): 5; Zimanas, G. Ir vėl Amerika: iš kelionės įspūdžių. Tiesa. 1970, 77(8258): 2–3; Gilys, S.; Žukauskas, M. Sionistinė reakcija – imperializmo agentūra. Tiesa. 1972, 140(8929): 2.

30

karo išlaikė savo pereinamumą ir kryptingumą vaizduojant Izraelį bei sionizmą kaip grėsmę taikai iki pat perestroikos.

IŠVADOS

Propagandinės kampanijos prieš „kosmopolitus“, „valiutininkus“, sionizmą ir Izraelį kurstė bei palaikė antisemitizmą per asociatyvius neigiamus žydų įvaizdžius. Svarbu atsižvelgti, kad sovietmečiu lietuvių ir žydų santykių raida XIX–XX a. nebuvo pateikiama nei akademiniame, nei vertybiniame ir moraliniame kontekstuose. Todėl nuomonės ar kolektyvinės, „liaudiškos“ žydų įvaizdžių reprezentacijos (pvz., spaudo-je) priklausė stereotipų sferai, t. y. nepatikrintų, neišanalizuotų, nugirstų vaizdinių, tu-rinčių potencialios vadovaujančios galios žmonių elgesiui ir vaizduotei. Tokiu būdu sovietiniams propagandininkams buvo patogu naudotis turimomis fragmentiškomis lietuvių visuomenės žiniomis apie žydus.

LITERATŪRA

Azadovskii, K.; Egorov, B. From Anti-Westernism to Anti-Semitism: Stalin and the Impact of the “Anti-Cosmopolitan” Campaigns on the Soviet Culture. Journal of Cold War Studies. 2002, 4(1): 75.

Donskis, L. Demonų sugrįžimas: kosmopolitizmas, pasaulinis sąmokslas ir tautinių idealų iš-davystė. Akiračiai. 2000, 7(321): 5.

Dunajeva, J. Kosmopolitizmas imperialistinės reakcijos tarnyboje. Tiesa. 1950, 99(2160): 3.

Fadejevas, A. Apie literatūrinę kritiką. Tiesa. 1950, 29(2090): 2.

Gilys, S.; Žukauskas, M. Sionistinė reakcija – imperializmo agentūra. Tiesa. 1972, 140(8929): 2.

Glikmanas, L. Šiokiadieniai ir šventės gydytojų šeimoje. Brasta. 2015, 4: 52.

Gontaris, A.; Levas, M. Rabinas Mileris „pranašo“ vaidmenyje: tarybiniai literatai demaskuoja provokacines sionistų pinkles. Tiesa. 1968, 126(7701): 3.

Jankauskas, P. Nusikaltėliai prisipažįsta. Tiesa. 1962, 27(5771): 4.

Karp, A. “We were in a very difficult situation”: antisemitism in Soviet school education during the 1950s. East European Jewish Affairs. 2010, 40(1): 10.

Kartenas, D. Faktai apie „Džointą“. Tiesa. 1953, 22(3005): 2.

Kartenas, D. Kas yra „Džointas“. Tiesa. 1953, 50(3033): 3–4.

Korey, W. The Soviet Cage: Anti-Semitism in Russia. New York, 1973.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 1961.

31

Pinkus, B. The Jews of the Soviet Union: the History of a National Minority. Cambridge, 1989.

Pinkus, B. The Soviet Government and the Jews: 1948–1967: a Documented Study. Cambridge, 1984.

Pivoriūnas, K.; Roda, D. Meno reikalų valdybos darbą – į naują uždavininį lygį. Tiesa. 1953, 28(3011): 3.

Plotkinas, G. Sionizmo kaukė ir veidas. Tiesa. 1969, 288(8166): 5.

Reznickaja Basia Chaimovna, g. 1909 m. Marijampolės m., ir kiti (iš viso 8 žmonės). Iš viso 17 tomų. Pradėta 1961 m. sausio 28 d., baigta – 1990 m. lapkričio 9 d. LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47300/3, l. 334–336, 400, 500.

Soviet antisemitic propaganda: evidence from books, press and radio. London, 1978.

Stalin on Art and Culture. Northstar Compass [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.northstarcompass.org/nsc0306/stalin.htm.

Stasiukėnas, J.; Vismantas, M. Kai nevystoma kritika ir trūksta budrumo. Tiesa. 1953, 16(2999): 2.

Šausas, L. Sionizmas – JAV ir Anglijos imperialistų agentūra. Tiesa. 1953, 2(2985): 3.

Tarybinis socialistinis teisėtumas yra neliečiamas. Tiesa. 1953, 82(3065): 1.

TASS informacija. Sirijos-Jordanijos komunikatas. Tiesa. 1956, 87(3996): 4.

TASS-ELTA informacija. Agresorius atsakys už savo nusikaltimus. Tiesa. 1967, 140(7412): 1.

TASS-ELTA informacija. Gydytojų-kenkėjų grupės suėmimas. Tiesa. 1953, 10(2993): 4.

TASS-ELTA informacija. Izraelio kariaunos nusikaltimai. Tiesa. 1967, 163(7435): 3

TASS-ELTA informacija. Izraelio kariuomenė telkiama arabų valstybių pasienyje. Tiesa. 1959, 18(4845): 4.

TASS-ELTA informacija. JAV kursto agresyvius Izraelio siekimus. Tiesa. 1957, 12(4226): 3.

TASS-ELTA informacija. Slanskio ir jo bendrininkų procesas. Tiesa. 1952, 276(2951): 4.

Zimanas, G. Ir vėl Amerika: iš kelionės įspūdžių. Tiesa. 1970, 77(8258): 2–3.

Марков, А. Политический хамелеон Холодов (Меерович). Советское искусство. 19 марта 1949, с. 4.

Об одной антипатриотической группе театральных критиков. Правда [interaktyvus], 28 января 1949, c. 3. Prieiga per internetą: http://www.ihst.ru/projects/sohist/books/cos-mopolit/100.htm.

Центральный банк Российской Федерации [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0ahUKEwjct7jIiNnbAhXFVy-wKHaAgAqIQFggnMAA&url=https%3A%2F%2Fwww.cbr.ru%2FContent%2FDocument%2F-File%2F41420%2FUSD.xls&usg=AOvVaw0YKA4Ju7wqxSxi7Zjz2Ujk>.

32

Rūta Matimaitytė

VILKO VAIKAI: TARP ISTORIJOS IR UŽMARŠTIES

Prieš patenkant į Lietuvą: lemtingieji 1944 metai

„O po kaimus vokietukai/ Su terbom ir skudurais27“, – tipiški Rytų Prūsijos vokie-čio vaiko bruožai, kuriuos savo eilėraštyje mini Lietuvių poetas Sigitas Geda. Antrojo pasaulinio karo pabaigos veiksmai, Raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsijos teritoriją, palietė jautriausias visuomenės grupes: moteris, senjorus ir vaikus. Bruta-lūs kariuomenės veiksmai priešo teritorijoje: smurtas, prievartavimai, žudymai, tapo sudėtine jų gyvenimo dalimi28. Kaip ir kiekviename kare, taip ir šiame, neapsieta be aukų. Pagrindinėmis karo aukomis tapo mažamečiai vaikai, kurie, likę našlaičiai, turėjo ieškoti alternatyvų, kaip savarankiškai išgyventi jiems priešiškoje aplinkoje.

Kaip skirtingai galėjo susiklostyti vokiečių vaikų gyvenimas nuo 1944 metų, geriausiai iliustruoja 1 paveikslas. Mažai kam žinomas faktas, kad populiarus vokiečių kilmės roko dainininkas Johnas Kay’us, šiuo metu gyvenantis Kanadoje, yra kilęs iš Rytų Prūsijos. Dainininkas gimė 1944 metais, pačiu neramiausiu ir nestabiliausiu Rytų Prūsijai laiku, kai Raudonoji armija artinosi prie priešo teritorijos. Tai, kad būsimai roko žvaigždei pavyko pabėgti į Vakarus, būtų galima laikyti sėkmės istorija. 1 paveiksle galima matyti alternatyvas, kokios galėjo laukti vokiečio vaiko, nespėjusio evakuotis iš Rytų Prūsijos.

1 pav. Scenarijai, kaip galėjo susiklostyti vokiečių vaikų likimas 1944 m.

27 Geda, S. Pėdos. Vilnius: Vaga, 1966, p. 27.28 Kibelka, R. Vilko vaikai: kelias per Nemuną. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 10.

KETURI SCENARIJAI:

33

Pirmosios trys alternatyvos – Nemerkiemis, „Wilhelm Gustloff“ ir Aistmarių ledas – vokiečių vaikams reiškė pražūtį. Raudonoji armija, įsiveržusi į Rytų Prūsijos kraštą, negailestingai prievartavo, žudė vokiečius, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Ne-merkiemio žudynės tapo karo neapykantos vokiečiams simboliu. Istoriko Marko So-lonino teigimu, Raudonoji armija jautėsi nevaržomai priešo teritorijoje, suprasdama, kad už karo nusikaltimus nebus baudžiama29. Tuo tarpu vokiečių vaikų atmintyje pir-mosios Raudonosios armijos įsiveržimo dienos išlikusios kaip itin siaubingos, kai vaikų akivaizdoje buvo prievartaujamos mamos, močiutės, o paskui nužudomos išniekinant jų kūnus: „Merginas ir moteris prievartavo, daužė, kiti bijojo, šoko į ugnį, bandydami žudytis. O mano seseriai peršovė ranką ir ji greitu laiku pasimirė.“30

1945 metais sausio mėnesį įvykusi laivo „Wilhelm Gustloff“ katastrofa tapo dar viena mįsle. Viena iš versijų, kuri įsitvirtinusi istoriografijoje, kad vokiečių laivą pašovė sovietų torpeda, tačiau įrodymų apie tyčinį laivo paskandinimą kol kas trūksta. Dide-lei daliai Rytprūsių gyventojų patekimas į laivą atrodė kaip svajonė išsigelbėti: „Mes buvom prie laivo, mes norėjom išplaukti išsigelbėti, visi puolė prie laivo, bet jis tik at-sišvartavęs nuo krantinės pradėjo skęsti, o žmonės šokinėjo iš skęstančio laivo.“31 Taigi Baltijos jūros dugnas daugiau negu 10 000 žmonių tapo amžino poilsio vieta. Panašus likimas laukė ir tų, kurie pasitraukė per užšalusias Aistmares. Tikėdamiesi išsigelbė-ti nuo Raudonosios armijos teroro, kartu su kariuomene žmonės patraukė per ledą į Vakarus, tačiau per oro atakas buvo apšaudyti32. Moterys su vaikais ant rankų, vežimai su pakrautais daiktais – viskas nuskendo kartu su viltimi patekti į Vakarus. Vieninte-lis scenarijus, kuris reiškė didesnę galimybę išsigelbėti, buvo patekimas į kaimyninės Lietuvos teritoriją.

Tuo metu visi keturi scenarijai Rytprūsių krašto žmonėms atrodė kaip išsigel-bėjimas iš karo verpetų. Niekas negalėjo pasakyti, kuris variantas geriausias, norint išgelbėti save ir savo šeimą. Tačiau karo veiksmai Rytų Prūsijoje galėjo pareikalauti ir mažiau aukų. Dar prieš įsiveržiant į Rytų Prūsiją Sovietų Sąjungos propagandos kūrė-jas Ilja Erenburgas kūrė tekstus, skatinančius žudyti, naikinti vokiečius. Marko Soloni-no teigimu, tai buvo vienas iš slaptų Stalino planų – išvaryti vokiečius iš jų teritorijų, sukuriant keršto ir žiaurumo atmosferą, kad šie patys pasitrauktų iš Rytų Prūsijos kraš-to33. Manoma, kad Stalinui reikėjo teritorijos be gyventojų tam, kad po karo galėtų įrodyti, jog teritorija yra negyvenama ir būtų galima greičiau ją užimti. Tam tikslui ypač paranku buvo naudoti propagandą.

29 Solonin, M. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012, p. 94. 30 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, interviu su T. L.31 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, interviu su E. M.32 Solonin, M. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012, p. 99.33 Ten pat, p. 136.

34

„Raudonosios armijos kary! Priešais tave – fašistinio žvėries irštva“

Pagrindiniai propagandos instrumentai ir įrankiai, formuojantys priešišką infor-macijos lauką, buvo pasitelkti siekiant demonizuoti vokiečius kaip žmones. Kuriamas vokiečių portreto vaizdinys kaip šėtono, antgamtiškos būtybės, kuri siekia pasaulio užvaldymo ir neturi jokių moralinių nuostatų. Propagandoje dominuojantis naratyvas – vokiečio žudiko, nuo kurio kenčia socialiai jautriausios grupės. Tuo tarpu pagrindinė Raudonosios armijos kario užduotis – išvaduoti ir apsaugoti visuomenę nuo vokiečių. Formuojant pasakojimą apie vokiečius, remiamasi emocijomis: skausmu, neapykanta ir kerštu. O tam naudojami nužudytos motinos, našlaičių vaikų vaizdiniai. Taip pat var-tojamos trumpos ir įsimintos frazės: „Tėte, užmušk vokietį“, „Raudonosios armijos kary! Priešais tave – fašistinio žvėries irštva“ ir pan. Propagandiniais lozungais buvo skatinamas smurtas, kartu primenant nacių padarytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus.

Prieš įsiveržiant II Baltarusijos frontui į Rytų Prūsijos teritoriją, propagandos kampanija dar labiau sustiprėjo. Raginimai žudyti buvo išsakomi tiesiogiai be užko-duotų prasmių. Vienas iš žymiausių sovietų propagandos kūrėjų Ilja Erenburgas sukūrė kreipimąsi, kuris buvo transliuojamas per radiją. Kreipimesi buvo raginama žudyti, prievartauti moteris, kaip teisėtą karo grobį34. Kokių pasekmių šis kreipimasis turėjo, iliustruoja Raudonosios armijos kario užrašyti atsiminimai.

Vienus iš kontroversiškiausių prisiminimų apie kovas Rytų Prūsijoje pateikė Niko-lajus Rabiševas. Knygoje „Karas viską nurašys“ Raudonosios armijos kareivis tarsi teisin-damasis aprašo kovas, smurtą, netektis, kartu įvertindamas savo patirtį kaip beprasmišką ir trauminę. N. Rabiševas formuluoja tezę, kad propaganda suformavo karių elgesio normas, t. y. nubrėžė kareiviams leistinas ribas35. Buvusio Raudonosios armijos kareivio teigimu, ne patys propagandos lozungai juos skatino rengti masines žudynes ir keršyti vokiečiams, bet jausmas, kad už sadizmą, betikslį gyventojų žudymą nebūsi baudžiamas. Remiantis šiais atsiminimais, galima teigti, kad kareiviai jautėsi laisvi, jų nevaržė nei armi-jos vadų įsakymai ar kariniai reglamentai, nei tarptautiniai įsakymai ar moralinės normos.

Galima konstatuoti, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytprūsius pavertė dviejų priešiškų jėgų žaidimo aikštele. Patirti nuostoliai buvo katastrofiški: sugriauti ištisi miestai, krašto gyventojai priversti pasitraukti iš savo gimtųjų namų. Karo nugalėtoja Sovietų Są-junga liko nenubausta už padarytus karo nusikaltimus. Yra versijų, teigiančių, kad žudymą kurstanti propaganda buvo vienas iš slaptų Stalino planų. Marko Solonino teigimu, priešiška propaganda turėjo išgąsdinti vokiečius, kad šie patys pasitrauktų iš Rytprūsių

34 Solonin, M. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012, p. 111.35 Rabišev, N. Karas viską nurašys. Vilnius: Briedis, 2016, p. 150.

35

ir SSRS nereikėtų finansiškai investuoti į vokiečių gyventojų perkėlimą į Vokietiją36. Taip pat reikia pažymėti faktą, kad Raudonosios armijos veiksmai su civiliais gyventojais keitėsi karo frontui slenkant į Vakarus. Buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, kuri po Antrojo pasau-linio karo atiteko Lenkijai, masinių sadistinių veiksmų prieš civilius gyventojus skaičius buvo mažas ir masinių žudynių, kokios buvo įvykdytos Nemerkiemyje, neužfiksuota.

36 Solonin, M. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012, p. 136.

36

Lietuva – kaip išsigelbėjimo vizija Rytprūsių krašto vaikams

Netekę tėvų, alkani, bandydami išsivaduoti iš sunkumų, kuriuos privertė patirti karas, vokiečių vaikai išgyvenimo alternatyvų nusprendė ieškoti kaimyninėje Lietu-voje. Pirmoji vokiečių vaikų banga Lietuvą pasiekė Antrojo pasaulinio karo pabaigos metais. 1945 metais karo veiksmams persikėlus į Rytprūsius, civilių gyventojų padėtis sunkėjo su kiekviena diena. Tuo tarpu likę našlaičiai vaikai, nesugebėdami prasimai-tinti, patraukė į Lietuvos teritoriją.

Pirmieji vaikai iš Rytprūsių į Lietuvą atvykdavo laikinai. Neatsitiktinai jie pra-minti duoneliautojais. Atvykę iš Rytų Prūsijos jie stengėsi surasti maisto ir jį parvežti likusiems šeimos nariams. Kai kurie vaikai taip ir liko Lietuvos teritorijoje, nes bijojo, kad grįžus atgal jų lauks mirtis: „Žmonės mirė griuvėsių urvuose masiškai kaip musės, nors jau švietė pavasaris.“37 Matydami prastėjančią padėtį, dalis vaikų bandė įsitvirtinti lietuvių šeimose, kuriose padėdavo atlikti įvairius buities darbus. Kaip patys vokiečių vaikai įvardija: „Dirbo už duonos kąsnį.“38 Tokiu būdu vaikai bandė surasti saugumą, prieglobstį ir stabilumą, kokio negalėjo tikėtis savo šalyje.

Kita didelė vokiečių vaikų banga Lietuvą pasiekė 1946 metais. Nesugebant atstatyti karo metu patirtų nuostolių, likusių vokiečių padėtis pablogėjo. Kaip prisi-mena Rytprūsių krašto vaikai, trūko net būtiniausių maisto produktų. Ypač sudėtinga buvo 1946 metų žiema, kai pasibaigė per rudenį sukauptos atsargos: „Valgėme viską, ką rasdavome: bulvių lupenas, sušalusias daržoves, visokias atliekas, gaudėme kates, šunis, peles.“39 Dėl Rytų Prūsijoje prasidėjusio bado daugybė vaikų liko našlaičiais. So-vietų Sąjunga, nors ir bandė kontroliuoti našlaičiais likusių vaikų skaičių, tačiau nebu-vo pajėgi išspręsti šių problemų. Girdėję gandus, kad Lietuvoje žmonės turi duonos, našlaičiai patraukė į Lietuvą ieškoti maisto. Dėl šių gandų, kuriuos skleidė į Lietuvą važiuojantys elgetauti vokiečių vaikai, į Lietuvą plūstelėjo dar viena išgyventi ban-džiusių vaikų banga. Lietuva vaikams asocijavosi su duona: „Visi žinojo, kad į Lietuvą nuvažiuosi ir gali pasiubagauti ir duonos gauti.“40

Nuo 1946 m. dažnas vokiečių vaikas, atvykęs į Lietuvą, joje ir pasilikdavo. Ta-čiau atklydusiems vokiečių vaikams tekdavo ilgokai klajoti po Lietuvą, kol atsirasda-vo žmonių, kurie sutikdavo juos globoti. Tuo metu tiek lietuviai, tiek Rytprūsių krašto vaikai jautė baimę ir nepasitikėjimą. Lietuvoje tuo metu vyko partizaninis karas, buvo

37 Gronau, S. Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2017, p. 57. 38 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su S. G.39 Peleckienė, S. Sugriautų namų vaikai. Klaipėda: Rytas, 1995, p. 55.40 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su I. D.

37

vykdomi trėmimai, tad aplinka nebuvo saugi ir žmonės, gyvendami tam tikroje pilko-joje kasdienybės zonoje, negalėjo nuspėti, kokia ateitis jų laukia. Tuo tarpu į Lietuvą atvykę vokiečių vaikai tikėjosi rasti saugumą ir prieglobstį. Nuolat alkani, jausdami ne-priteklių ir traumą dėl matytų mirštančių šeimos narių vokiečių vaikai jautė ir tam tikrą kaltę dėl to, kad sugebėjo išgyventi jiems priešiškoje aplinkoje. Elgetaudami Lietuvos teritorijoje Rytprūsių krašto vaikai jautėsi nesaugūs dėl savo vokiškų šaknų: „Jeigu lietuviai priimdavo vokietuką, galėjai laukti Sibiro.“41 Tačiau dokumentų ar direktyvų, kurios numatė, kad už vokiečių vaikų priėmimą į šeimą grėstų ištrėmimas, kol kas is-torikams nepavyko aptikti.

Lietuvių šeimos, bandydamos save apsaugoti, vaikams liepė nekalbėti vo-kiškai, jeigu jie norėjo likti pas savo globėjus. Tai liudija tokios refleksijos interviu metu: „vokiečių buvo uždrausta“42, „drausdavo todėl, kad, žinok, vokiečių vaikus ten rinko ir norėjo išvežti, ir kur išvežti, kokia kryptimi, niekas nežino“43. Taip pat lietuviai pakeitė vokiškus vaikų vardus į lietuviškus. Vilko vaikai, norėdami išgyventi, sutiko su lietuvių sąlygomis. Retrospektyviai žvelgiant iš dabarties pozicijos, tokį lietuvių žingsnį galima vertinti kaip prievartą, tačiau reikėtų pabrėžti tai, kad tuo metu buvo svarbiausi tik du dalykai – saugumas ir maistas. Be gimtosios kalbos pašalinimo iš Rytprūsių krašto vaiko gyvenimo, nemažiau svarbu buvo krikštas, kuris interpretuo-jamas kaip tapatybės perkūrimas. Lietuviai įsivaizduojami kaip praktikuojantys ka-talikai, reguliariai besilankantys bažnyčioje.

Vokiečių vaikų santykis su įvairių lygių sovietų valdžia iki 1949 metų iš esmės priklausė nuo vietos valdžios. Ir tik pradėjus organizuotai iš Lietuvos vežti vokiečius, iniciatyvą perėmė centrinis valstybės aparatas. Istorikai, kurie tyrinėjo vilko vaikų temą, archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų valdžios vykdytą vokiečių vaikų per-sekiojimą, nėra aptikę. Tačiau gyvojoje vilko vaikų atmintyje pastebimas susifor-mavęs savęs, kaip valdžiai neparankaus ar priešiško asmens, suvokimas. Istorikė R. Kibelka, kuri rėmėsi vilko vaikų atmintimi, teigia, kad lietuvių šeimos vengė laidoti mirusius vokiečių vaikus44. Tuo tarpu vokiečių istorikas Arthuras Hermannas lietu-vius, kurie gelbėjo vokiečių vaikus, vaizduoja kaip uolius katalikus, kurie iš dvasinės pareigos padėjo elgetaujantiems vaikams Lietuvoje45. Vis dėlto vyraujanti tendenci-ja buvo ta, kad lietuviai, bijodami susilaukti represijų, labiau šalinosi vokiečių vaikų, negu padėjo.

41 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su E. R. 42 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su J. A.43 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su K. L.44 Kibelka, R. Vilko vaikai: kelias per Nemuną. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 72.45 Hermann, A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 299.

38

Kodėl vokiečių vaikai imti vadinti vilko vaikais?

„Kodėl dabar aš turiu būti vadinama vilko vaiku, jeigu turėjau mamą ir tėtį?“46 – šį klausimą dažnai patys sau užduoda išgyvenę Rytprūsių krašto vaikai, nesuprasdami, kodėl visuomenė juos sieja su vilkais. Kai kuriems vokiečių vaikams toks įvardijimas at-rodo įžeidžiantis ir nesuprantamas, kodėl jų gyvenimas ir patirtys susiejamos su žvėrių išaugintais vaikais. Vokiečių vaikus vienijančioje bendrijoje vyrauja du paaiškinimai. Pirmasis siejamas su klajojimu po skirtingas teritorijas siekiant išgyventi. Neturėda-mi, kur pernakvoti ir gyventi, nemaža dalis vaikų prisiglaudė miške: „Ėjom per miškus, žmones žebravodami, miegodavom, kur papuolė, krūmuose, šiauduose, jeigu priim-davo. Jeigu ne, kažkur palįsdavom, kad galėtume pernakvoti, o patys buvome sulaukę kaip žvėreliai.“47 Antrasis vokiečių vaikų paaiškinimas siejamas su Rytų Prūsijos įvaiz-džiu, kuris susijęs su vilku, pavyzdžiui, viena iš Adolfo Hitlerio slėptuvių vadinta „Vilko guoliu“.Tuo tarpu istoriografijoje vyrauja dvi vokiečių istorikų versijos. Pirmajai versijai atstovauja Ruth Leiserowitz, kuri teigia, kad vilko vaikų sąvoka atsirado Rytų Prūsijoje. Vykstant karui, daugelis moterų, senolių su vaikais slėpėsi namų rūsiuose ir apleistuo-se pastatuose48. Dėl prastų gyvenimo sąlygų – bado, skurdo ir nepritekliaus – žmonės tapo nebepanašūs į žmones, todėl imti vadinti vilko žmonėmis (vok. Wolfsmenschen), o jų vaikai – vilko vaikais (vok. Wolfskinder). Mokslininkės pateiktas aiškinimas apsiri-boja Rytų Prūsijos teritorija, tačiau apie Lietuvos kontekstą nėra užsimenama. Prie-šingai vilko vaikų definiciją aiškina istorikas Christopheris Spatzas. Istoriko teigimu, 1951 metais iš Lietuvos į Vokietiją grįžo Rytprūsių krašto šeima (šios šeimos istorija aprašyta Lotharo Klafso knygoje „Ir visgi mes išgyvenome“49), kuri viešai papasakojo apie savo likimą ir matytus alkanus vokiečių vaikus, likusius Lietuvoje50. Teigiama, kad nuo to laiko Vokietijos spaudoje, televizijoje, Rytprūsių krašto vaikai imti vadinti vilko vaikais. Tuo tarpu Lietuvoje iki tol, kol buvo atkurta Nepriklausomybė, vilko vaikų ter-minas nebuvo žinomas. Iš Rytų Prūsijos į Lietuvos teritoriją atklydę elgetauti vokiečių vaikai dažniausiai vadinti vokietukais. Savo autobiografiniuose užrašuose vokiečių vai-kus mini poetai Marcelijus Martinaitis51 ir Sigitas Geda52. Poetai juos apibūdina kaip itin vargingos išvaizdos vaikus: „Nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję

46 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su A. M.47 Asmeninis Rūtos Matimaitytės archyvas, pokalbis su Z. K.48 Kibelka, R. Vilko vaikai: kelias per Nemuną. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 7.49 Klafs, L. Ir visgi mes išgyvenome. Vilnius: Nacionalinis energetikos forumas, 2014.50 Spatz, Ch. Ostpreußische Wolfskinder: Erfahrungsräume und Identitäten in der deutschen Nachkriegsgesellschaft. Osnabrück: Fibre, 2016, p. 83. 51 Martinaitis, M. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 87.52 Geda, S. Pėdos. Vilnius: Vaga, 1966, p. 27.

39

pamėlynijusias kojas.“53 Pasitaikė atvejų, kai vokiečių vaikai buvo vadinami karklynų prūsais, hitleriukais, fašistais. Paskutiniai apibūdinimai turi neigiamą konotaciją, prisi-menant nacistinės okupacijos padarinius Lietuvoje.

Pirmą kartą Lietuvoje vilko vaiko sąvoka buvo pavartota 1995 metais Silvijos Peleckienės knygoje „Sugriautų namų vaikai“ 54. Autorė apklausė 25 išgyvenusius Rytprūsių krašto vaikus ir jų atsiminimų pagrindu sudarė knygą. Įžanginiame žodyje autorė, aptardama savo interviu, pabrėžia, kad nežino, kas sugalvojo terminą vilko vaikai, nes jos apklausti žmonės nesiejo savęs su vilko vaikais55. Iš nurodytos litera-tūros, kuri pateikta knygos pabaigoje, galima spėti, kad pirmą kartą autorė su šiuo terminu susipažino vokiškoje istoriografijoje. Verta akcentuoti, kad vėliau ši sąvoka Lietuvoje itin smarkiai prigijo, o prieš tai buvę populiarūs įvardijimai, tokie kaip vo-kietukai ar karklynų prūsai, pamažu buvo užmiršti.

Vokiečių, prilyginamų vilko įvaizdžiui, pavyzdžių galima rasti ne vieną. Pavyz-džiui, vienas iš nacių dalinių, kurio tikslas buvo gąsdinti sąjungininkus juos netikė-tai užpuolant, vadinosi „Vilkolakis“56. Pagrindinė dalinio misija buvo gąsdinti ir kelti neramumus ne tik tarp Sąjungininkų, panaudojant partizaninę taktiką, bet ir tarp gyventojų, kurie nepakluso nacistinės Vokietijos įstatymams. Vilkolakio simbolis pa-sirinktas neatsitiktinai, o siekiant parodyti vokiečių tautos grynumą ir stiprybę57.

Taip pat galima rasti ir alternatyvų paaiškinimą, kodėl vokiečių vaikai buvo siejami su vilkais. Vienas iš jų susijęs su Rytų Europos įsivaizdavimu. Pasak Tomo Venclovos, Vakarų Europoje Rytai buvo įsivaizduojami kaip tamsi pasąmonės dalis, kurioje vyrauja tamsių miškų ir girių vaizdinys, o žmonės buvo įsivaizduojami kaip pusiau žmonės, pusiau žvėrys.

Vietoje išvadų

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje susikūrė Rytprūsių krašto vokiečių vaikus vienijanti bendrija „Edelweiss-Wolfskinder“. Iš pradžių bendrijoje buvo daugiau

53 Martinaitis, M. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungosleidykla, 2010, p. 87. 54 Peleckienė, S. Sugriautų namų vaikai. Klaipėda: Rytas, 1995. 55 Ten pat, p. 5.56 Boissoneault, L. The Nazi Werewolves Who Terrorized Allied Soldiers at the End of WWII [interaktyvus], [žiūrėta 12-17-2018]. Prieiga per internetą: https://www.smithsonianmag.com/history/nazi-werewolves-who-terrorized-allied-soldiers-end-wwii-180970522/.57 Ten pat.

40

negu 200 narių. Po geležinės uždangos griuvimo dalis vilko vaikų išvažiavo gyventi į Vokietiją. Šeimos, giminės susitiko daugiau negu po 50 metų. Žmonės, kurie manyta, kad mirė Rytprūsiuose arba Lietuvoje ieškodami maisto, staiga atsirado po daugiau negu pusės amžiaus. Tačiau daugeliui ryšių nepavyko atnaujinti. Visų pirma, trukdė kalbos barjeras. Retas kuris vilko vaikas prisiminė gimtąją vokiečių kalbą. Kita vertus, bendravimą apsunkino vaikystės trauma, nes buvo jaučiama kaltė dėl paliktų ir miru-sių šeimos narių. Ryšius palaikyti trukdė ir tai, kad nebuvo jokių bendrų prisiminimų ir praeities. Tad kai kuriems vilko vaikams ryšių su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais taip ir nepavyko atkurti.

Šis straipsnis buvo parengtas remiantis bakalauro darbo rašymo metu atliktu tyrimu. Autorė apklausė daugiau negu 25 vadinamuosius vilko vaikus, gyvenančius tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Praėjus daugiau negu pusei amžiaus nuo vaikystėje pa-tirtų traumuojančių išgyvenimų, vilko vaikai juos prisimena su skausmu ir sunkiai apie juos reflektuoja. Vaikystėje matytos mirtys, patirtas badas ir elgetavimas Lietuvoje – temos, kurios vis dar yra gyvos vokiečių vaikų atmintyje. Išgyvenę tam tikrą užmarštį, siekdami nuslėpti vokišką tapatybę sovietmečiu, vilko vaikai šiandien jau drąsiau išdrįsta liudyti vokišką tapatybę. Turbūt lieka tik pritarti rašytojo Alvydo Šlepiko iš-sakytai minčiai: „Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Gyvenimo, praleisto miške, vaikų namuose, nesugrąžinsi ir nekompensuosi.“58

LITERATŪRA

Boissoneault, L. The Nazi Werewolves Who Terrorized Allied Soldiers at the End of WWII [interak-tyvus], [žiūrėta 2018-12-17]. Prieiga per internetą: https://www.smithsonianmag.com/history/nazi-werewolves-who-terrorized-allied-soldiers-end-wwii-180970522/.

Geda, S. Pėdos. Vilnius: Vaga, 1966.

Gronau, S. Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2017.

Hermann, A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius: Baltos lankos, 2001.

Kibelka, R. Vilko vaikai: kelias per Nemuną. Vilnius: Baltos lankos, 2000.

58 Matimaitytė, R. Alvydas Šlepikas: „Vilko vaikai“ iki šiol jaučia niekuo nepagrįstą gėdą“. 15 min.lt [interaktyvus]. Vilnius, 2018-05-14 [žiūrėta 2019-02-02], Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/alvydas-slepikas-rasytojas-tarsi-chirur-gas-kuris-stengiasi-rasyti-tiesa-tokia-kokia-ji-yra-jos-negrazindamas-nepuosdamas-ar-speciali-ai-nekreivindamas-286-794698.

41

Martinaitis, M. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Matimaitytė, R. Alvydas Šlepikas: „Vilko vaikai“ iki šiol jaučia niekuo nepagrįstą gėdą“. 15min.lt [interaktyvus]. Vilnius, 2017-05-14 [žiūrėta 2019-02-02]. Prieiga per internetą: https://ww-w.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/alvydas-slepikas-rasytojas-tarsi-chirurgas-kuris-stengi-asi-rasyti-tiesa-tokia-kokia-ji-yra-jos-negrazindamas-nepuosdamas-ar-specialiai-nekreivind-amas-286-794698.

Peleckienė, S. Sugriautų namų vaikai. Klaipėda: Rytas, 1995.

Rabišev, N. Karas viską nurašys. Vilnius: Briedis, 2016.

Solonin, M. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012.

Spatz, Ch. Ostpreußische Wolfskinder: Erfahrungsräume und Identitäten in der deutschen Nach-kriegsgesellschaft. Osnabrück: Fibre, 2016.

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. John Kay portreto nuotrauka, in: http://www.zoomerradio.ca/blogs/station-blog/hap-py-birthday-john-kay-steppenwolf/

Nemerkiemio nuotrauka ,in: Markas Soloninas, Kare nieko gero, Vilnius, 2012, p. 94.

2. Wilhelm Gustolf, in: https://en.wikipedia.org/wiki/MV_Wilhelm_Gustloff

3. Aismarių ledas, in: Markas Soloninas, Kare nieko gero, Vilnius, 2012, p. 90.

4. Asociaciatyvinė fotografija, In: http://alkas.lt/wp-content/uploads/2017/08/title825840679. png

5. Propagandinis plakatas, Vladimir Bešanov, Trečiojo Reicho katastrofa, Vilnius, 2017, p. 112.

42

TRANSNACIONALINIAI ROMŲ GENOCIDO ATMINTIES ASPEKTAI

Šis tekstas yra parengtas remiantis dviem akademiniais darbais: 2016 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute apgintu bakalauro darbu „Lietuvos romų genocidas kaip atminties kūrėjų veikimo laukas“ ir 2018 m. Centrinės Europos universitete apgintu magistro darbu „Transnational Patterns of Roma Genocide Commemoration in the EU“.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lie-tuvoje įvertinti skelbiamose išvadose teigiama, kad 1942 m. nacistinės Vokietijos oku-puotoje Lietuvoje prasidėjo masiniai romų areštai. Sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją; iš viso iš Lietu-vos buvo deportuota maždaug tūkstantis romų. Komisijos išvadose taip pat skelbiama, kad kartu su žydais romai buvo likviduojami ir Lietuvos teritorijoje. Remiantis oficialiais duomenimis, iš viso nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Detalių duomenų apie klajokliškai gyvenusių romų aukas Holokausto metu trūksta, tad spėjama, kad šis skaičius gali būti ir didesnis. Vis dėlto romų genocido tema Lietuvoje nėra plačiai išnagrinėta, o šios tra-gedijos atmintis nublanko didesnio masto žydų Holokausto kontekste.

Tradiciškai bendruomenių nariai renka ir skleidžia informaciją apie savo bend- ruomenės istorines patirtis. Vis dėlto Lietuvoje pastebima tendencija, kad romų ge-nocido temą į diskusijas įtraukti aktyviai bando išorės veikėjai – įvairios Lietuvoje vei-kiančios ne romų bendruomenių organizacijos ir asmenys. Tačiau į klausimus, kokie veikėjai ir atminties kūrėjai prisideda prie romų genocido atminties praktikų konstra-vimo Lietuvoje, kodėl romų genocido tema Lietuvoje pradėta plėtoti tik pastaraisiais metais, koks transnacionalinių (konkrečiau – Europos Sąjungos) veikėjų vaidmuo šia-me procese, atsakymų vis dar nėra.

Tam, kad būtų galima įvertinti romų genocido atmintį Lietuvoje formuojan-čius procesus ir su jais susijusius veikėjus, būtina pažvelgti į Lietuvos romų genocido atmintį kaip į priklausomą kintamąjį, veikiamą globalių jėgų ir tarptautinių normų59. Pasirinkimas naudoti į veikėją orientuotą prieigą atminties politikai tirti lemia, jog analizuojant Lietuvos romų genocido atminties kūrimo principus nėra nagrinėjama

59 Budrytė, D. Traumatic Memory and Its Production in Political Life: A Survey of Ap-proaches and a Case Study. ISA Annual Meeting. USA, San Francisco: Georgia Gwinnett College, 2013: 3.

Aurėja Jutelytė

43

visa romų genocido Lietuvoje atminties specifika, čia svarbiausia tirti elementus, cha-rakterizuojančius romų genocido atminties kūrėjus. Siekiant atsakyti į anksčiau prista-tytus klausimus, galima rinktis iš daugelio skirtingų perspektyvų, tačiau šiame darbe derinama pastaraisiais dešimtmečiais aktuali trauminės tautos patirties ir kolektyvi-nės atminties perspektyva bei transnacionalinės atminties tarptautiniuose santykiuo-se prieiga.

Romų kultūros Lietuvoje tyrėja Vida Beinortienė pastebi, jog persekiojimą etniniu pagrindu Antrojo pasaulinio karo metais patyrusių romų santykis su savo iš-gyvenimais yra nebūdingas: „Išgyvenę Holokaustą romai apie patirtas kančias kalba labai santūriai, jų nepabrėždami, nekurdami iš savęs nei didvyrių, nei herojų, nė kiek nepozuodami. Iš pasakojimų susidarė įspūdis, kad patirta kančia pasakotojų suvokia-ma kaip žiauri ir tuo pačiu beprasmė ir todėl ypač skausminga. Į persekiojimą kartais buvo žiūrima tarsi į stichinę nelaimę.“60

V. Beinortienės įžvalgos davė pradžią pirmojo čia aprašomo tyrimo klausimui: nors romai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo nuo Holokausto, ši trauma netapo kolektyvinės romų atminties dalimi ir nebuvo paversta pagrindu po-litiniams reikalavimams kelti. Tačiau pastaruoju metu didelį dėmesį romų padėčiai Lietuvoje skiria įvairūs tarptautiniai veikėjai ir nevyriausybinės organizacijos. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, atsirado naujų romų teises ginančių iniciatyvų, „prisi-minti“ istorinius įvykius padedančių leidinių61. Romams neinstitucionalizuojant romų genocido atminties Lietuvoje, aplink šį klausimą atsiradęs ideologinis vakuumas gali būti užpildytas įvairiu turiniu. Dėl šių priežasčių verta atidžiau ištirti, kokią įtaką vieti-niai ir tarptautiniai veikėjai darė ir daro romų genocido atminties praktikų konstravi-mui Lietuvoje. Šiam tikslui įgyvendinti buvo derinamos atminties kūrėjus aprašančios ir transnacionalinę atmintį tiriančios teorinės prieigos.

Atmintis kaip veikimo laukas, atmintis kaip priklausomas kintamasis

Elizabeth Jelin darbe „State Repression and the Labors of Memory“62 veikėjus, dalyvaujančius atminties kūrimo procesuose, pavadina atminties kūrėjais (angl. me-

60 Romų Holokaustas – niekam nežinomos istorijos. Lietuvos žmogaus teisių centras [interaktyvus]. Vilnius, 2015 [žiūrėta 2015-09-29]. Prieiga per internetą: http://manoteises.lt/straipsnis/romu-holokaustas-niekam-nezinomos-istorijos.61 Keen, E. Right to Remember – A Handbook for Education with Young People on the Roma Genocide. Council of Europe, 2014.62 Jelin, E. State Repression and the Labors of Memory. University of Minnesota Press, 2003.

44

mory entrepreneurs63). Anot E. Jelin, įvairių sričių specialistai, tiek viešosios politikos klausimus sprendžiantys analitikai, tiek komunikacijos ekspertai, siekia suprasti, kaip ir kodėl tam tikri klausimai tampa viešai svarstomomis ir diskutuojamomis problemo-mis64. Taigi, turi būti kažkas, skiriantis savo laiką ir energiją inicijuoti tam tikrų klausimų visuomenėje išryškinimui bei pabrėžiantis ir (ar) konstruojantis būtinybę šiuos klau-simus spręsti. Tai atminties kūrėjai, siekiantys, kad jų praeities interpretacija ir plėto-jamas naratyvas būtų socialiai pripažintas ir politiškai įteisintas. Ypač daug pastangų jie deda norėdami atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į savo išryškintą problemą, pavyzdžiui, valstybės terorą ar politinį smurtą.

Paprastai atminties kūrėjų vaidmuo yra centrinis viešąją atmintį supančių konf-liktų dinamikai. Todėl svarbus konfliktų dėl atminties tyrimo būdas yra socialinės dinamikos, susijusios su įvairiomis datomis, metinėmis ir kitais tam tikrų įvykių mi-nėjimo renginiais, analizė65. Vietos ir fiziniai objektai taip pat yra svarbūs atminties kū-rėjų darbo įrankiai. Siekiant suprasti jų formuojamą praeities naratyvą, svarbu klausti, kokios su praeities įvykiais susijusios vietos ir daiktai jų yra pasirinkti prisiminimams įtvirtinti (arba kokius atminties paminklus stengiamasi pašalinti iš viešosios erdvės)66. Taigi, atminties kūrėjų sąvoka reiškia prisiminimų rengimą siekiant per savo projekto įtvirtinimą padėti pagrindus galimiems ateities veiksmams. Todėl viešas ir politinis at-minties naudojimas yra atminties kūrėjų koncepcijos ašis. Paprastai, valstybei neišplė-tojus oficialių ir institucionalizuotų kanalų praeityje vykusioms represijoms pripažinti ir prisiminti, kova dėl atminties persikelia į socialinę erdvę.

Atminties kūrėjų sąvoką savo knygoje „Twenty Years After Communism: the Politics of Memory and Commemoration“67 taip pat vartoja Michaelas Bernhardas ir Janas Kubikas. Čia praeities prisiminimas, ypač kolektyvinis, yra tiriamas kaip politinis procesas. Knygoje autoriai pateikia teorinį modelį atminties kūrėjams tirti. M. Bernhar-das ir J. Kubikas pasiūlo dar vieną atminties kūrėjų (angl. mnemonic actors) apibrėži-mą – šie veikėjai yra apibūdinami kaip politinės jėgos, suinteresuotos specifinių pra-eities interpretacijų įteisinimu68. Autoriai taip pat siūlo kelias papildomas koncepcijas atminties kūrėjams tirti: atminties režimas, kuriame veikia atminties kūrėjai, autorių yra apibrėžiamas kaip organizuotas būdas prisiminti tam tikrą klausimą, faktą ar įvykį

63 Čia ir vėliau naudojamas ne pažodinis, o kontekstą atitinkantis sąvokos vertimas į lietuvių kalbą.64 Jelin, 33.65 Jelin, 36.66 Jelin, 38.67 Bernhard, M.; Kubik, J. Twenty Years After Communism: the Politics of Memory and Commemoration. New York: Oxford University Press, 2014.68 Ibid.

45

dabartiniu periodu69, atminties laukas yra apibrėžiamas kaip atminties reikšmių rinki-nys, organizuotas būdas prisiminti visus reikšmingus klausimus tiriamoje valstybėje dabartiniu periodu70.

Taigi, siekiant ištirti tam tikrų atminties kūrėjų vaidmenį, konstruojant romų ge-nocido atminties praktikas Lietuvoje, svarbu charakterizuoti atminties kūrėjus, nusta-tyti jų padėtį atminties režime bei aprašyti atminties režimą, kuriame jie veikia. Svarbu paminėti, jog aprašomas tyrimas rėmėsi prielaida, kad egzistuoja užsienio ir vietinių išorės veikėjų veiklos persidengimo tikimybė kuriant romų genocido atmintį Lietuvo-je – reprezentuodami tarptautines normas vietiniai veikėjai gauna galimybę daryti įta-ką ir transnacionaliniams prisiminimams71. Todėl, siekiant ištirti, kaip vyksta Lietuvos romų genocido atminties formavimo procesai, svarbu išanalizuoti tiek užsienio, tiek vietinių atminties kūrėjų su romų genocido atmintimi susijusias iniciatyvas ir ištirti ga-limą užsienio veikėjų įtaką vietiniams atminties kūrimo procesams, taip nustatyti gali-mas transnacionalinės atminties kūrimo Lietuvos romų genocido atveju užuomazgas.

Idėja ieškoti transnacionalinės atminties kūrimo pėdsakų Lietuvos kontekste kilo dėl pastaraisiais metais tarp atminties tyrinėtojų vykstančios diskusijos dėl trans-nacionalinės atminties formavimo. Šios teorijos pirmeiviai Danielis Levy ir Natanas Sznaideris straipsnyje „Memory Unbound : The Holocaust and the Formation of Cos-mopolitan Memory“72, tirdami nacionalinės atminties kultūros virtimą kosmopolitine, aprašo transnacionalinės atminties kūrimo(si) procesus. Anot autorių, spartėjant glo-balizacijai žmonės vis mažiau identifikuojasi su etninėmis grupėmis ir tautomis, todėl tampa įmanoma įsivaizduoti etniškumo ir tautiškumo ribas peržengiančios atminties susiformavimą73. Taigi, tarptautiniai veikėjai gali daryti įtaką oficialiai ir neoficialiai atminčiai valstybėse, sukurdami transnacionalinius prisiminimus. Panašius procesus tiria Aline Sierp ir Jenny Wuestenberg darbe „Linking the Local and the Transnational: Rethinking Memory Politics in Europe“74. Autorės tiria naratyvų, gebančių peržengti nacionalines ribas, konstrukciją bei individų ir institucijų vaidmenį reprezentuojant šiuos naratyvus Europos Sąjungoje. Vykstant Europos integracijos procesams, Euro-pos Sąjungos institucijos naudoja tam tikrus naratyvus tam, kad sukurtų europietiš-kąją atmintį75. Šių tyrimų išvados suteikia pagrindą klausti, ar panašios praktikos gali

69 Ibid, 16.70 Ibid, 17.71 Budrytė, 8.72 Levy, D.; Sznaider, N. Memory Unbound: The Holocaust and the Formation of Cosmo-politan Memory. European Journal of Social Theory. 2002, 5: 87–106.73 Ibid, 88.74 Sierp, A.; Wüstenberg, J. Linking the Local and the Transnational: Rethinking Memory Politics in Europe. Journal of Contemporary European Studies. 2015, 23(3): 321–329.75 Ibid, 324.

46

būti aptinkamos Lietuvoje. Panaudojus transnacionalinės atminties studijų siūlomą prieigą Lietuvos romų genocido atminties tyrimui, atsiranda galimybė į metodologi-nio nacionalizmo dominuojamas atminties bei paveldo studijas pažvelgti tiriant naci-onalines sienas peržengiantį atminties importą.

Taigi, tiriant su romų genocido Lietuvoje atminties konstravimu susijusius at-minties kūrėjus, svarbu ne tik nustatyti, kaip yra konstruojamos romų genocido at-minties praktikos Lietuvoje, bet ir patikrinti šio darbo prielaidą, teigiančią, jog su romų genocido atminties formavimo procesais bei diskusijų, susijusių su romų genocido atmintimi, suaktyvėjimu Lietuvoje gali būti susijusios tarptautinės institucijos.

Žvilgsnis į tyrimo lauką: rasti atminties kūrėjus

Siekiant išanalizuoti transnacionalinį romų genocido atminties Lietuvoje as-pektą ir atsakyti į tyrimo klausimus, pasirinkta dviejų žingsnių tyrimo strategija: šal-tinių analizė derinama su kokybiniais interviu. Sudarius preliminarų romų genocido atminties kūrėjų Lietuvoje sąrašą, buvo atlikta gilesnė išskirtų veikėjų veiklos, išplatin-tų pranešimų spaudai, viešų pasisakymų analizė, didžiausią dėmesį skiriant potencia-lių atminties kūrėjų veiklai, susijusiai su romų genocido atmintimi, jų memorialinėms iniciatyvoms, pozicijai romų genocido klausimu, santykiui su kitais veikėjais. Tai leido tolesniam tyrimui atsirinkti šiuos romų genocido Lietuvoje atmintį veikiančius veikė-jus: Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos žmogaus teisių centras, romologė Aušra Simoniukštytė, Vida Beinortienė, Panerių memorialas, Romų visuo-menės centras. Pokalbiuose figūravo šios pagrindinės temos: romų genocidas Lietu-voje, jo atmintis, organizacijos ar asmens veikla. Svarbu pabrėžti, kad čia atminties kūrėjais laikomi tiek asmenys, tiek organizacijos. Detali interviu analizė su papildoma informacija apie tyrimo metodus yra pateikiama bakalauro darbe „Lietuvos romų ge-nocidas kaip atminties kūrėjų veikimo laukas“.

Analizuojant interviu, veikėjas (asmuo ar organizacija) buvo laikomas atminties kūrėju, jei atitiko šias E. Jelin bei M. Bernhardo ir J. Kubiko teorijose pateikiamas sąly-gas: veikia atminties lauke; atkreipia visuomenės dėmesį į romų genocido klausimą, stengiasi jį aktualizuoti; yra suinteresuotas įteisinti specifinę (savo palaikomą) romų genocido interpretaciją; turi (numanomus) politinius siekius. Atminties režimas, ku-riame veikia tiriami atminties kūrėjai, buvo apibrėžtas kaip organizuotas būdas prisi-minti romų genocidą, vykdytą Lietuvoje nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu. Siekiant praplėsti taikomas teorijas, į tyrimą įterpiamas transnacionalinės atminties aspektas, todėl tiriant atminties kūrėjus buvo svarbu nustatyti jų transnacionalinius ryšius ir identifikuoti galimus impulsus, ateinančius iš už nacionalinės valstybės ribų.

47

Atlikus interviu su pasirinktais asmenimis ir organizacijų atstovais, išryškėjo tam tikros tendencijos, leidžiančios spręsti apie romų genocido atminties situaciją Lietuvoje.

Vietinės iniciatyvos ir globalūs impulsai

Šiuo darbu buvo siekiama ištirti, kaip veikėjai-atminties kūrėjai prisideda prie romų genocido atminties praktikų konstravimo Lietuvoje. Atliekant tyrimą nebuvo nustatyta jokių Lietuvoje veikiančių tarptautinių atminties kūrėjų. Vietiniai atminties kūrėjai turi išteklius darbui su atmintimi, naudojasi turimomis ekspertinėmis žiniomis, instituciniais kanalais, tačiau romų genocido klausimas šių kūrėjų diskurse nėra pa-grindinis. Įdomu tai, jog buvo nustatyta, kad egzistuoja veikėjai, kurie savo dėmesio netelkia išimtinai ties romų genocido klausimu, tačiau vis tiek prisideda prie genocido atminties konstravimo (veikėjai, kurie išmano romų genocido klausimą, jis patenka į jų interesų sritį arba jie turi technines galimybes bei ekspertines žinias, leidžiančias kal-bėti šia tema, tačiau jų darbotvarkėje dėl įvairių priežasčių romų genocido klausimui nėra skiriama daug dėmesio). Šie veikėjai geba mobilizuotis ir, iškilus būtinybei (ga-vus prašymą kooperuotis, atsiradus specialiai progai, prireikus jų nuomonės), naudo-damiesi savo turimais ištekliais gali prisijungti prie atminties kūrėjų veiklos tam tikru klausimu ir padėti jiems aktualizuoti temą, atkreipti į ją visuomenės dėmesį.

Tiriant Lietuvos romų genocido atminties režime veikiančius atminties kūrėjus ir jų tarpusavio sąveiką, pastebima, kad režime veikiantys atminties kūrėjai ne kovoja prieš kitų kūrėjų ar oficialias valstybės istorijos versijas (pavyzdžiui, neigiančias romų genocidą per se), o bando įveikti populiariojoje sąmonėje dominuojantį visuotinį romų genocido pamiršimą. Tai daro Lietuvos romų genocido atminties režimą ypa-tingą. Lietuvos romų genocido atminties režimui taip pat būdingas ryškus persiden-gimas su žydų Holokaustu. Pastaroji tema yra išvystyta atminties lauke, populiari ir dominuojanti romų genocido temos atžvilgiu.

Iliustruodami tai, kad šia tema šalyje beveik nėra kalbama, interviu metu at-minties kūrėjai pabrėžia, jog tiek romai, tiek valstybė užima veikiau pasyvių stebėtojų, nei atminties kūrimo procesų dalyvių poziciją. Čia svarbu paminėti, kad Lietuvos romų lyderiai vis labiau sąmoningėja, įsitraukia į atminties kūrimo procesus, tačiau romų bendruomenės genocido atminties kūrime nedalyvauja ir nenaudoja šios trauminės patirties bendruomenei konsoliduoti ar politiniams tikslams pasiekti. Toks pasyvumas aiškinamas išsilavinimu ir būtinybe pirmiausia spręsti su išgyvenimo poreikiais susiju-sias problemas (pvz., nedarbą, būsto klausimus ir pan.).

48

Nesant nei romų, nei valstybės iniciatyvų romų genocido atminties tema, atmin-ties kūrimo procesai yra priklausomi nuo Lietuvoje veikiančių atminties kūrėjų – asme-nų ir organizacijų. Tyrimo metu Lietuvos romų genocido režime nebuvo identifikuota užsienio (transnacionalinių) veikėjų, todėl tarptautinių procesų ir iniciatyvų įtaką tirti pasirinkta nagrinėjant vietinių atminties kūrėjų transnacionalinius ryšius. Šiame darbe transnacionaliniai ryšiai apibrėžiami kaip bet koks – tiesioginis ir netiesioginis – veikė-jų santykis su tarptautinėmis institucijomis. Visi veikėjai teigia, kad europiniai procesai lėmė didesnį susidomėjimą romų genocidu apskritai. Atlikus duomenų analizę, pa-stebėta tiek tiesioginė, tiek netiesioginė Europos Sąjungos institucijų, besirūpinančių žmogaus teisėmis ir mažumomis, įtaka Lietuvoje vykstantiems romų genocido atmin-ties formavimo procesams. Transnacionaliniai ryšiai veikėjus veikia tiesiogiai ir netie-siogiai: tiesioginis poveikis nustatomas, jei veikėjas darbiniais ryšiais yra susaistytas su transnacionaline institucija; netiesioginiai ryšiai atsiranda per finansavimą, projektus, žmogaus ir mažumų teisių diskursą.

Tačiau tai nėra vienintelis impulsų domėtis šia tema Lietuvoje šaltinis. Tyrimo metu buvo sužinota, kad individualūs veikėjai iš artimos romams aplinkos, vedini is-torinio teisingumo siekio, empatijos, kitų motyvų, pirmieji surinko su romu genocidu susijusią medžiagą ir ėmė siekti atkreipti visuomenės dėmesį į romų genocidą Lietu-voje. Aplinkybės lėmė, kad į romus buvo atkreiptas tarptautinis dėmesys ir individua-lių veikėjų pastangos ėmė duoti rezultatų.

Atsižvelgiant į tai, kad šiame tyrime transnacionalinė įtaka romų genocido at-minčiai Lietuvoje yra tiriama analizuojant vietinius atminties kūrėjus, magistro dar-be buvo pasirinkta pažvelgti į romų genocido klausimą ir iš transnacionalinių veikėjų perspektyvos.

Žvilgsnis aukštyn: Europos Sąjunga – atminties kūrėjas?

Baigiamasis magistro darbas „Transnational Patterns of Roma Genocide Commemoration in the EU“ buvo romų genocido atminties praktikų tyrimo, pradėto baigiamajame bakalauro darbe „Lietuvos romų genocido atminties kaip atminties kū-rėjų veikimo laukas“, tęsinys. Kadangi bakalauro darbo tyrimas parodė, jog Lietuvoje veikiantys atminties kūrėjai, prisidedantys prie romų genocido minėjimo iniciatyvų, yra vietiniai (nevyriausybinės organizacijos, valstybinės institutcijos, muziejai, kiti), jų ryšiai yra transnacionaliniai ir dažnu atveju impulsas pripažinti ir minėti romų genoci-dą atkeliauja iš tarptautinio lygmens institucijų, ypač Europos Sąjungos (ES), magistro darbas perkelia diskusiją apie Lietuvos romų genocido minėjimo iniciatyvas į tarptau-tinį lygmenį ir tiria Europos Sąjungos kaip atminties kūrėjo vaidmenį šiame procese.

49

Tam, kad būtų ištirtos romų genocido atminties kūrimo praktikos Europos Są-jungos lygmeniu, šis magistro darbas klausia, kaip ir kodėl Europos Sąjunga inicijuoja tam tikras veiklas, susijusias su romų genocido pripažinimu ir minėjimu tiek transna-cionalinėje erdvėje, tiek ir ES šalyse narėse. Pirma šio darbo dalis tiria naratyvo apie romų genocidą raidą nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų ir analizuoja diskurso apie romų genocidą kaitą ir šios kaitos implikacijas tarptautinei atminties politikai. Antra šio tyrimo dalis išsamiai analizuoja visas Europos Sąjungos praktikas ir viešosios politikos pavyzdžius, susijusius su romų genocido atmintimi. Trečia ir svarbiausia šio magistro darbo dalis pateikia Europos Sąjungos (dokumentų, vertinimų, kounikatų, pranešimų spaudai, oficialių kalbų, kitų šaltinių) oficialaus diskurso analizę, kurios re-zultatai padeda suprasti ES poziciją romų genocido atminties klausimu ir paaiškinti ES suinteresuotumą skleisti ir skatinti romų genocido minėjimo ir pripažinimo praktikas. Papildomas šio magistro darbo skyrius pateikia atvejo studiją – tarptautinės Romų Holokausto atminimo dienos paskelbimą ir šios simbolinės „atminties vietos“ integra-vimą į kalendorių. 2015 metais Europos Parlamentas oficialiai pripažino istorinį romų genocido faktą, įsteigė atmintiną dieną ir nuo tada aktyviai skatina ES šalis nares pa-daryti tą patį – pripažinti ir minėti romų genocidą. ES buvo esminis veikėjas šiame procese, gebantis mobilizuoti resursus ir atkreipti dėmesį į romų genocido klausimą tarptautiniu lygmeniu.

Naratyvas apie romų genocidą, kurį suformavo ES, integruoja tris pagrindines temas, naudojamas paaiškinti romų genocido pripažinimo ir minėjimo svarbą. Pirma, romų genocidas ES naratyve yra interpretuojamas platesniame Holokausto kontekste, sugretinant šį įvykį su žydų tautos išnaikinimu Antrojo pasaulinio karo metais. Antra, romai ES diskurse yra vaizduojami kaip neatskiriama Europos visuomenės dalis, reikš-mingai prisidėjusi prie europietiškosios kultūros formavimosi, todėl romų tragedija yra vadinama „mūsų tragedija“ ir „visos Europos trauma“, tokiu būdu brėžiant bend-ros ir integruotos ES idėjos kontūrus. Trečia, didelę svarbą ES naratyve turi švietimas, jaunosios kartos edukacija siekiant, kad tokie įvykiai, kaip Holokaustas, nepasikartotų (šviesioje bendros Europos) ateityje. Ketvirta, trauminės romų patirtys praeityje yra lyginamos su įvairaus pobūdžio sunkumais, diskriminacija ir smurtu, kuriuos visoje Europoje romai patiria šiandien.

ES ne tik kuria ir reprodukuoja diskursą apie romų genocidą, bet ir nustato tai-sykles, kaip ir ką ES šalys narės turi kalbėti šia tema. ES tiek suteikia šalims narėms romų genocido pripažinimo ir minėjimo gaires (pavyzdžiui, Holokausto edukacija ir romų genocido temos įtraukimas į mokyklinius vadovėlius), tiek prižiūri ir stebi šių rekomendacijų įgyvendinimą, įtraukia komentarus apie šalių narių progresą, gerąsias praktikas ir problemas, susijusias su romų genocido atmintimi, į ES vertinimo ataskai-tas ir kitus dokumentus.

50

Šio tyrimo išvados atskleidė, kad ES simbolinės veiklos ir atminties politika yra tiesiogiai susijusios su ES mažumų integracijos politine darbotvarke. ES naudoja atmintį kaip priemonę ar įrankį spręsti su romais susijusias problemas. Tokiu būdu, propaguojant romų genocido pripažinimą ir minėjimą transnacionaliniu lygmeniu, ES inkorporuoja tai į romų integracijos į Europos Sąjungos visuomenes strategiją.

Šis darbas analizuoja dar netirtą sritį, jame derinama transnacionalinės atminties prieiga romų genocido atminčiai tirti atskleidžia šio įvykio pripažinimo, švietimo apie jį ir minėjimo dinamiką Europos Sąjungoje ir suteikia naudingos informacijos siekiant paaiškinti visus romų genocido minėjimo naratyvo atsiradimo aspektus Lietuvoje. Svarbu paminėti, kad šis baigiamasis magistro darbas atveria kelius tolesniam trans-nacionalinės romų genocido atminties tyrimui, įtraukint į minėjimo praktikų analizę visus transnacionalinius veikėjus, tokiu būdu ištiriant transnacionalinį romų genocido atminties režimą ir perkeliant analizę atgal į nacionalinės valstybės lygmenį tam, kad būtų ištirtos realybėje ES šalių narių pagal ES naratyvą ir rekomendacijas įgyvendina-mos romų genocido pripažinimo ir minėjimo praktikos.

LITERATŪRA

Bernhard, M.; Kubik, J. Twenty Years After Communism: the Politics of Memory and Commemo-ration. New York: Oxford University Press, 2014.

Budrytė, D. Traumatic Memory and Its Production in Political Life: A Survey of Approaches and a Case Study. ISA Annual Meeting. USA, San Francisco: Georgia Gwinnett College, 2013.

Jelin, E. State Repression and the Labors of Memory. University of Minnesota Press, 2003.

Keen, E. Right to Remember – A Handbook for Education with Young People on the Roma Gen-ocide. Council of Europe, 2014.

Levy, D.; Sznaider, N. Memory Unbound: The Holocaust and the Formation of Cosmopolitan Memory. European Journal of Social Theory. 2002, 5.

Romų Holokaustas – niekam nežinomos istorijos. Lietuvos žmogaus teisių centras [interakty-vus]. Vilnius, 2015 [žiūrėta 2015-09-29]. Prieiga per internetą: http://manoteises.lt/straipsnis/romu-holokaustas-niekam-nezinomos-istorijos.

Sierp, A.; Wüstenberg, J. Linking the Local and the Transnational: Rethinking Memory Politics in Europe. Journal of Contemporary European Studies. 2015, 23(3).

51

Karolis Dambrauskas

LIETUVOS VALSTYBĖ IR LIETUVOS LENKAI. BELAUKIANT GODO

ESTRAGONAS. Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.(Samuel Beckett „Belaukiant Godo“)

(Tautinė) valstybė kaip ne savaime suprantamas dalykas

Gyvename tautinės valstybės laikais ir, kai sakome „Lietuva“, turime omenyje valstybę, kurią kuria tauta ir kuri yra kuriama šiai tautai. Tačiau tautinė valstybė anaip-tol nėra toks natūralus reiškinys, kokiu ji gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji turi savo istoriją, kuri nėra tokia jau ilga: tautinė valstybė, tokia, kokia ją žinome šiandien, atsi-rado tik XIX šimtmetyje. Maža to, ji visuomet gyvuoja kaip siekinys, kurį, esant natū-ralioms sąlygoms, yra gana nelengva įgyvendinti. Juk jeigu kuri nors valstybė nėra įsikūrusi kur nors sunkiai pasiekiamoje saloje, jei ji nėra patyrusi genocido, priverstinių deportacijų, etninių valymų ar karo, tai ji beveik niekuomet nėra iki galo tautinė. Be-veik visose valstybėse visuomet esama tautinių mažumų, kurios ir parodo valstybės nehomogeniškumą, taip pat faktą, kad ją kuria ne etnosas – viena kuri nors tauta, o demosas, t. y. visi šalyje gyvenantys piliečiai.

Lietuviui, gyvenančiam jo tautos vardu pavadintoje valstybėje, gali būti sunku viena nuo kitos atsieti „tautos“ ir „valstybės“ sąvokas. Tačiau akivaizdūs dalykai būna tik tol, kol jie nerėžia akies. Kitaip tariant, tol, kol jų tam tikra prasme nepastebime. Ta-čiau ką atsakytumėte vaikui, jei šis imtų ir paklaustų jūsų: „Kas yra tautinė valstybė? O kokia dar gali būti valstybė?“ Tokie iš pažiūros vaikiški klausimai76 gali turėti netikėtus ir ne tik vaikams įdomius atsakymus.

Lietuva yra palyginti jauna šalis ir šis jaunas jos amžius suteikia puikią progą analizuoti valstybės raidą ir demokratizacijos atneštų pokyčių rezultatus. Tautinių ma-žumų ir valstybės santykiai yra vienas iš galimų būdų, kuriais galima tirti demokra-tinius valstybės pokyčius. Šiuos santykius galima tirti keletu skirtingų būdų. Galima analizuoti, kaip šalis laikosi įstatymų, serginčių tautinių mažumų teises, teiraujantis,

76 Antropologai dažnai įsivaizduojami kaip žmonės, sėdintys kur nors džiunglėse ir tyrinėjantys ikimodernių ir dažnai gana egzotiškai atrodančių visuomenių papročius. Tačiau įmanomas ir kitoks antropologinis žvilgsnis – vaikiškus klausimus uždavinėti ir keistais laikyti tuos dalykus, kurie yra ne kur nors Sibiro taigoje ar Polinezijos salose, o čia, Lietuvoje. Vienas tokių užklaustinų ir suegzotintinų dalykų kaip tik ir galėtų būti valstybė.

52

ką politinių partijų vadovai žada šalies tautinėms mažumoms, arba tiriant, kokios yra tautinių mažumų politiniam atstovavimui sudarytos sąlygos šalyje.

Tačiau šią temą galima svarstyti ir žvelgiant iš pačios tautinės mažumos narių perspektyvos, tiriant, kaip tautinių mažumų nariai patiria valstybę savo kasdieniame gyvenime ir kaip valstybė reiškiasi jiems kaip tam tikros tautinės mažumos atstovams. Užuot teiravusis apie sąlygas, kuriomis gyvena tautinės mažumos, galima klausti, kaip tautinės mažumos jaučiasi tautine trokštančioje būti valstybėje? Galiausiai, ar jie jau-čiasi gyvenantys tautinėje valstybėje? Ar savo gyvenamoje valstybėje jie jaučiasi lyg savo pačių namuose ir ar planuoja čia savo ateitį?

Tokia prieiga galėtų būti įdomi tuo, kad ji leidžia išvengti metodologinio nacio-nalizmo, nes į valstybę žvelgiama ne lietuvio, o paties tautinės mažumos nario akimis. Mažai tikėtina, kad Lietuvos lenkas apie Lietuvos valstybę mąstys kaip apie tautinę valstybę, t. y. kaip apie valstybę, kuriamą lietuvių ir lietuviams. Tad kokia dar, jei ne tautinė, jo manymu, gali būti valstybė? Antra, tautinės mažumos narių turimas vals-tybės paveikslas, nuomonė apie valstybėje vykstančius, su tautinėmis mažumomis susijusius procesus ir turimi gyvenimo planai, kuriuos jie norėtų įgyvendinti gyvena-mojoje šalyje, gali daug pasakyti apie valstybės vykdomą tautinių mažumų politiką. Savo ruožtu ši politika gali daug pasakyti apie pačią valstybę, apie joje beveik tris de-šimtmečius puoselėtos demokratijos būklę. Trečia, ši pozicija leidžia išvengti geriau žinančiojo tono, kai apie tautinių mažumų problemas kalbama, neklausiant, ką patys tautinių mažumų atstovai turi pasakyti svarstomos temos atžvilgiu.

Tokiam tyrimui labiausiai tinka kokybiniai tyrimo metodai, kuriais vadovaujan-tis nesitikima surasti kažkur glūdinčių ir tyrėjo tiesiog laukiančių faktų. Priešingai, duo-menys (ypač kalbant apie subjektyvius vertinimus ir dažnai besikeičiančias nuomo-nes) savo kilme yra socialūs ir dažnai sukuriami dialogo ir tyrėjo pokalbio su atskirais asmenimis metu. Kitaip tariant, duomenys nėra miške augantys grybai, o jų kaupimas nėra panašus į faktų rinkimą.

Etninė demokratija ir valdymas nepriimant sprendimų

2016 m. pavasarį atlikto mokslinio Lietuvos lenkų ir valstybės ryšį analizavu-sio tyrimo metu remtasi etnografinių lauko tyrimų metu sukaupta medžiaga, surinkta dalyvaujamojo stebėjimo ir kokybinio interviu metodais keliuose Lietuvos lenkų gy-venamuose miestuose – Vilniuje, Eišiškėse, Šalčininkuose, – apklausiant įvairius lenkų kilmės asmenis: nevyriausybinių organizacijų narius, viešojo sektoriaus darbuotojus, politikus ir visuomenininkus, taip pat tiesiog gatvėje sutiktus lenkų kilmės šalies gy-ventojus.

53

Viena pagrindinių tyrimo inspiracijų buvo chroniškas valstybės neveiksnumas, sprendžiant Lietuvos lenkų tautinę mažumą liečiančias problemas, ir dažnas šios tau-tinės mažumos teisių ignoravimas. Tyrimą paskatino suvokimas, kad įtampa tarp skir-tingų tautinių grupių šalyje kyla ne dėl to, ką valstybė daro, bet, priešingai, dėl to, ko ji nedaro. Lenkų tautinė mažuma ilgai kelia tokias problemas kaip nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymas oficialiuose dokumentuose, dvikalbių gatvių ir vietovardžių pa-vadinimų vartojimas, švietimo bei žemės grąžinimo klausimai, tačiau šias problemas liečiantys sprendimai yra nuolat vilkinami ir iki šiol nepriimti. Pavyzdžiui, pavardžių rašybos originalia forma klausimas tebekursto aistras, o prieš beveik dešimtmetį ga-lioti nustojęs tautinių mažumų įstatymas vis dar nėra atnaujintas. Tokia padėtis verčia klausti, kaip konfliktas tarp Lietuvos etninės daugumos ir lenkų etninės mažumos yra valdomas, kaip pavyksta išlaikyti jį esamame lygyje, išvengiant tolimesnės konflikto eskalacijos, ir kaip yra užtikrinamas politinis stabilumas šalyje?

Situacija, kai valstybė nesprendžia dalies savo piliečių problemų, tyrimo metu vertė grįžti prie, rodos, gana įprastų dalykų ir dar kartą paklausti – kas gi yra valstybė? Pagrindinė valstybės funkcija yra valdyti, t. y. rūpinantis ją įsteigusių piliečių saugu-mu ir gerove. Nuo turimo saugumo ir gerovės apibrėžimo priklauso, kokios valdymo technikos bus naudojamos. Kitaip tariant, tai, kaip valdžia mato savo valdinius, lemia būdus, kuriais remdamasi ji juos valdo. Jei, pavyzdžiui, lietuvius matome kaip indi-vidus, turinčius pirmumo teisę į valstybę, tuomet natūralu, kad mažumų teisės bus traktuojamos kaip mažiau svarbios arba, jeigu jos kirsis su daugumos interesais, joms gali tekti luktelėti savo eilės.

Pasiremiant Michaelio Foucault suformuluotu valdysenos (angl. governmen-tality) konceptu77, darbe aptariamos tautinių mažumų valdysenos technikos ir tokias technikas pagrindžiantys argumentai. Taip pat klausiama, kaip šios technikos ir argu-mentai padeda palaikyti Lietuvos politinio režimo stabilumą. Šioje tautinių mažumų valdymo analizėje valstybė yra traktuojama ne kaip duotybė, o kaip tam tikras val-dymo efektas. Teiraujamasi, kokį (valstybės) efektą sukuria Lietuvos tautinių mažumų valdymas arba, kitais žodžiais tariant, klausiama, kaip lenkų tautybės asmenys įsivaiz-duoja Lietuvos valstybę ir kaip joje jaučiasi. Tam, kad ši valstybės analizė būtų kon-kretesnė, reikia aiškiau įvardyti kai kuriuos stebimus reiškinius. Tam pasitelkiami keli papildomi – etninės demokratijos ir nesprendimo (angl. non-decisions) – konceptai, kurie gali būti taikomi apibūdinant ir studijuojant politinius režimus, būdingus etniš-kai padalytoms pokomunistinėms visuomenėms.

77 Foucault, M. Governmentality. The Foucault Effect: Studies in Governmentality. Chicago: University of Chicago Press, 1991, p. 318.

54

Etninė demokratija – politinio režimo tipas, kuriame struktūrinis etninis domi-navimas dera su demokratinėmis teisėmis visiems šalies gyventojams78. Pamatinis šio režimo principas – įgimta prieštara tarp dviejų principų – pilietinių ir politinių teisių visiems piliečiams ir struktūrinio etninės mažumos pavaldumo etninei daugumai. Pirmasis principas užtikrina lygybę tarp piliečių, o antrasis – nelygybę tarp skirtingų etninių grupių.

Etninėje demokratijoje dominuojančios tautos atstovai laikomi privilegijuotais piliečiais, turinčiais išimtinę teisę sprendžiant, kokia valstybė bus kuriama ir kaip bus apibrėžiamas bendrasis jos narių gėris. Visgi lieka neaišku, kaip toks etninis piliečių skirstymas veikia, kokiu būdu jis yra įtvirtinamas ir palaikomas. Politologai Peteris Ba-chrachas ir Mortonas Baratzas teigė, kad galios funkcionavimo ir jos esmės neįmano-ma galutinai suprasti tol, kol pakankamas dėmesys nebus skirtas tiems sprendimams, kurie nėra priimami, t. y. nesprendimams79. Nesprendimais mokslininkai vadino gali-mybę veikti tokiu būdu, kai problemos, keliančios grėsmę esamų galios santykių sta-tus quo, būtų neprileidžiamos prie politinės darbotvarkės formavimo. Kitaip tariant, kol problema X nėra įrašyta į problemas sprendžiančių asmenų darbotvarkę, tol tokia problema paprasčiausiai neegzistuoja.

Nesprendimų atveju galia veikia netiesiogiai, t. y. nesprendimai priimami ape-liuojant į įvairius visuomenėje paplitusius stereotipus ir įsitvirtinusias normas, nuro-dant į esamas ir nusistovėjusias institucines praktikas ir procesus, privilegijuojančius vieną grupę kurios nors kitos grupės atžvilgiu. Nesprendimų konceptas leidžia geriau suprasti tas technikas ir argumentus, kurie padeda įdiegti ir palaikyti etninį demokra-tinį politinio režimo tipą.

Deja, studijuoti šiuos sprendimus nėra lengva: sunku tirti ir kalbėti apie tai, ko nėra. Kita vertus, galima bandyti užčiuopti šių nesprendimų efektą. Čia į pagalbą gali ateiti viena iš antropologijos rūšių – valstybės antropologija, kuri domisi, kaip žmonės suvokia valstybę, kaip šį turimą valstybės supratimą sąlygoja konkreti žmonių užima-ma vieta valstybėje, jų intymūs susidūrimai su valstybe ir jos pareigūnais bei tai, kaip valstybė pasireiškia žmonėms jų kasdieniuose gyvenimuose80.

78 Smooha, S.; Järve, P. The Fate of Ethnic Democracy in Post-Communist Europe. LGI/ECMI Series on Ethnopolitics and Minority Issues. Budapest: Open Society Institute, 2005.79 Bachrach, P.; Baratz, M. S. Two Faces of Power. The American Political Science Review. 1962, 56(4).80 Sharma, A.; Gupta, A. The Anthropology of the State: A Reader. John Wiley & Sons, 2009.

55

Valstybė tokiu atveju yra suprantama kaip tam tikras fenomenas, besireiškian-tis žmonėms jų kasdienybėje ir šiuo savo pasireiškimu sukuriantis tam tikrą poveikį. Antropologas Timothy Mitchellas yra pasiūlęs studijuoti valstybę per jos sukuriamą struktūrinį efektą81. Pasak T. Mitchello, valstybė gyvuoja tuomet, kai mąstome apie ją kaip apie autonomišką darinį, egzistuojantį greta visuomenės ir ją valdantį. Kol ji sklandžiai funkcionuoja, tol valstybė atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau jos nebelikus (pavyzdžiui, karo atveju) ji, o tiksliau – jos trūkumas, yra greitai pastebimas. Būtent toks valstybės traktavimas leidžia tirti mažumų atžvilgiu nepriimamus spren-dimus, o tiksliau – šių nesprendimų gimdomą valstybės efektą, atsirandantį tarp tau-tinių mažumų.

Belaukiant valstybės. Lietuvos lenkų tapatybė, strategijos, grėsmės

Tyrimo metu analizuotos tautinių mažumų problemos tokioje Lietuvos ir lenkų mažumos santykių stadijoje, kuri darbe buvo apibūdinta kaip poMaidaninė, t. y. lai-kotarpiu, kai šalyje padidėjo dėmesys tautinėms mažumos, bijantis galimų Rusijos hi-bridinio karo padarinių (propagandos paskatintos šalies visuomenės dezintegracijos). Po to, kai, prisidengdama tėvynainių gynimo argumentu, Rusija okupavo Ukrainai pri-klausiusį Krymą, susirūpinta, kad ji gali pabandyti „saugoti“ savo tėvynainius ir kitose valstybėse bei, manipuliuodama kitose valstybėse gyvenančiais rusų kilmės arba ru-sakalbiais gyventojais, siekti destabilizuoti pasirinktų valstybių vidaus gyvenimą. Šie būgštavimai ypač sustiprėjo paaiškėjus, kad didelė Lietuvos tautinėms mažumoms priklausančių gyventojų dalis informaciją apie įvykius Ukrainoje gauna iš rusiškų in-formacijos šaltinių.

Toks nerimas šalyje paskatino patriotinį diskursą. Imta aktyviau kartoti, kad Lie-tuvos lenkai ir rusai yra Lietuvos piliečiai ir kad Lietuvoje vertinami visi jos gyventojai, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Visgi, nepaisant šio patriotinio diskurso, Lietu-vos lenkų problemų sprendimas taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Tai leidžia manyti, kad į tautines mažumas šalyje pirmiausia žvelgiama per saugumo prizmę, t. y. tautinių mažumų atstovai dažniau traktuojami kaip potencialios grėsmės valstybei šaltinis, o ne kaip lygūs šalies piliečiai. Toks požiūris taip pat atitinka anksčiau minėtą etninės demokratijos apibrėžimą. Lietuvos etninės demokratijos įspūdį sustiprina ir tas faktas, kad nepriklausomybės pradžioje Lietuvos pilietybė buvo suteikta visiems tuo metu šalyje gyvenusiems asmenims, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tuo laikotarpiu šalis taip pat pasirašė visas tarptautines sutartis, užtikrinančias tautinių mažumų teises. Vis

81 Mitchell, T. The Limits of the State: Beyond Statist Approaches and Their Critics. The American Political Science Review. 1991, 85(1): 77.

56

dėlto Lietuvai nepavyksta laikytis šių įsipareigojimų ir net išorinės grėsmės akivaizdo-je stengiamasi išsaugoti valstybę, kurioje privilegijuotą vaidmenį turėtų titulinė tauta.

Situaciją gerai iliustruoja šešerius metus atidėliojamas naujas tautinių mažumų įstatymas. Atidžiau pažvelkime, kaip gi vyksta šio įstatymo nepriėmimas? Minėjome, kad nesprendimai vykdomi mobilizuojant visuomenėje gajus stereotipus. Šio kon-kretaus įstatymo atveju viena iš galimų nesprendimo technikų yra argumentavimas nurodant į sovietinį palikimą (argumentum ad sovieticum – argumentavimo klaida, kai aptariamas klausimas yra redukuojamas iki vieno vienintelio jo aspekto – sovie-tinio palikimo), siekiant klausimą marginalizuoti ir išstumti jį iš aptariamų problemų sprendimo darbotvarkės. Svarstant naują tautinių mažumų įstatymą, politikai, atsto-vaujantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), parengė įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma sugrįžti prie tautinių mažumų įstatymo, 1989 metais parengto Lietu-vos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir 1991 metais pataisyto Atkuriamojo Seimo, kuris, atsižvelgdamas į tuo metu veikusios parlamentinės Lenkų frakcijos parengtas Tautinių mažumų įstatymo pataisas, patvirtino tautinėms mažu-moms palankų įstatymo projektą. Tačiau toks Lietuvos lenkų pasiūlymas buvo sutiktas priešiškai. Šalies Prezidentė net pareiškė, kad

tai būtų tas įstatymas, kuris galiojo iki Lietuvos Konstitucijos priėmimo. Komentuoti detales būtų dar ankstoka, bet jeigu pasitvirtintų, kad mėginama grįžti į laikotarpį, kai šie klausimai buvo reglamentuojami įvairiais posovietiniais reglamentais, dar iki 1992 metų Lietuvos Konstitucijos, manau, kad tai būtų beprecedentis žingsnis, tiesioginis Konstitucijos pažeidimas ir mėginimas grįžti į posovietinę erdvę82.

Įdomu tai, kad kai kurie su LLRA nesiejami Lietuvos lenkų visuomenininkai šį dar sovietmečiu rengtą įstatymą yra įvertinę gana teigiamai. Štai Lietuvos Nepriklau-somybės Akto signataras Zbigniewas Balcewiczius yra sakęs, kad „[t]ai buvo bene pir-mas tokio pobūdžio teisės aktas Rytų ir Vidurio Europoje“83. Galima manyti, kad labiau nei progresyvus įstatymo turinys, projekto kritikams neįtiko šio įstatymo iniciatoriai. Kitos šio įstatymo versijos, kurias buvo parengę LLRA atstovaujantys politikai, taip pat buvo apibūdinamos neigiamai: įstatymų projektai vadinti antikonstituciniais, archy-

82 D. Grybauskaitė apie iniciatyvą grąžinti senąjį Tautinių mažumų įstatymą: tai tiesioginis Konstitucijos pažeidimas. Delfi.lt [interaktyvus]. Vilnius, 2013-12-19. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/d-grybauskaite-apie-iniciatyva-grazinti-senaji-tautiniu-mazumu-istatyma-tai-tiesioginis-konstitucijos-pazeidimas.d?id=63578426.83 Balcewicz, Z. Tautinių mažumų įstatymas – koks ir kada? Lrytas.lt [interaktyvus]. Vilnius: 2014-04-01. Prieiga per internetą: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/tautiniu-mazumu-istatymas-koks-ir-kada.htm.

57

viniais ir legitimuojančiais multikultūralizmą84. Tad marginalizuojant LLRA siūlomus įstatymo projektus buvo sudarytos sąlygos „atidėti“ įstatymo priėmimą.

Tiriant etninės stratifikacijos idėja paremto mažumų valdymo galimus efektus, interviu su Lietuvos lenkais metu sukaupti duomenys buvo analizuojami keletu as-pektų. Pirmiausia buvo analizuojama, kaip tautinių mažumų atstovai mato ir vertina jų atžvilgiu vykdomą valstybės politiką. Toliau buvo siekiama geriau suprasti, kaip Lie-tuvos lenkai suvokia save individualiai ir kaip jie mato save kaip grupę. Šie savęs ir savo grupės suvokimai buvo analizuojami susiejus su interviu metu kalbintų asmenų turimomis ir tyrimo metu išsakytomis individualiomis ir kolektyvinėmis strategijomis, skirtomis pagerinti tautinės mažumos padėtį valstybėje. Galiausiai klausta, kokias problemas lenkų mažumos atstovai mato kaip svarbiausias jų kaip tautinės grupės egzistavimui ir išlikimui šalyje.

Šios trys kognityvinės kategorijos apibūdintos ir analizuotos keletu skirtingų būdų. Pirmiausia į kiekvieną iš šių klausimų siekta atsakyti atskirai, o vėliau atlikta me-taanalizė, traktuojant šiuos klausimus kaip tarpusavyje susijusius: tai, kaip mažumos atstovai mato valstybės veiksmus, leidžia analizuoti tai, kaip šie atstovai mato save, kitus lenkų tautinės mažumos atstovus ir savo bendruomenės ateities perspektyvas šalyje. Išsiaiškinus šiuos dalykus, taip pat tai, kokios bendruomenei kylančios grėsmės yra regimos, galima būtų suformuluoti geresnes strategijas, kuriomis vadovaujantis būtų galima siekti pagerinti mažumos padėtį.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad, respondentų nuomone, valstybės valdymas tauti-nių mažumų atžvilgiu yra neefektyvus, t. y. nesukuriantis valstybės efekto ar valstybės pojūčio. Kalbintas Lietuvos lenkų švietimo darbuotojas apgailestavo, kad tautinių ma-žumų švietimo reikalai stokoja valdžios dėmesio ir dažnai yra suvokiami kaip nepatogi našta, kadangi tautinių mažumų švietimas jų gimtąja kalba brangiai kainuoja:

Pavyzdžiui, jeigu mes pasidomėtumėm vadovėlių ruošimo netgi išvertimu, tai šito jau nu... Valdžia nuplauna rankas apart to, kad, reiškia, prideda krepšely tru-pučiuką daugiau lėšų vadovėlių įsigijimui, bet tai čia yra [...] dvidešimt procentų daugiau. Vadovėlis kartais kainuoja tris penkis kartus brangiau. Verstinis mažas tiražas taip išeina, supranti...

[...]

84 Ilkevičiūtė, J. The Representation of Ethnic Minorities in the Internet Media during the Considerations of the Law on National Minorities. Journalism Research. 2015, 9: 48–73.

58

Pradinėj mokykloj ir dalinai pagrindinėj mokykloj dar tie vadovėliai yra verčiami ir rengiami. Vidurinėj mokykloj jau nėra, jau, reiškia, valstybė iš savęs nuėmė tą pa-reigą. Nu ir praktiškai [...] lenkų kalbos vadovėlis, tai, aš, nežinau, devyniasdešimt kažkuriais tai metais paskutinis buvo parengtas.

[...]

Ir vat žodžiu tas dėmesys yra iš vienos pusės, kai mes kalbame, kad nu tautinės mažumos čia mūsų turtas, o iš kitos pusės – tai vot ta vot realiai politika, keičiantis valdžioms nuo pat nepriklausomybės, yra tokia, kad vot geriau, kad jų nebūtų85.

Tačiau šis valstybės nebuvimas ar trūkumas buvo aiškinamas skirtingai: kai ku-rie tyrimo respondentai įžvelgė piktą valią valstybės valdymo atžvilgiu, kiti papras-čiausiai negalėjo paaiškinti tokio valstybės elgesio ir buvo dėl jo suglumę, o dar kiti aiškino tokį valstybės neefektyvumą kaip didesnių šalies problemų dalį.

Vienas kalbintas Lietuvos lenkų visuomenininkas, komentuodamas tautinių mažumų įstatymo nepriėmimą ir lenkų kalbos vartojimo viešajame gyvenime klausi-mą, gana taikliai apibūdino, kaip sprendimų nepriėmimas gali padėti laikinai išvengti įtampos eskalacijos. Visgi nesprendimai ne sprendžia problemų, o tik sudaro palan-kias sąlygas konfliktams bręsti toliau:

Buvo ir tautinių mažumų įstatymas, kuris lyg ir leido, lyg ir neleido [dvikalbes len-teles]. Iš tikrųjų jį galima ir taip, ir taip buvo vartyt, bet na du tūkstančiai dešimtais metais […] jo galiojimas tiesiog pasibaigė ir naujas įstatymas nebuvo priimtas. Tai iš tikrųjų nuo to laiko atsirado visos problemos, nes na tada jau tapo visiškai aišku, kad kad jos [dvikalbės lentelės] yra... nelegalios ar ne? Nes iki tol buvo galima įvairiai svarstyti ir iš tikrųjų ir valstybės institucijos pakankamai pro pirštus žiūrėjo į tą klausimas ir taip toliau. Ta prasme vat atsiradus tom naujom problemom ir prasidėjo ta rimta konfrontacija […]. Taip problemos nebuvo sprendžiamos, bet, kita vertus, ir nebuvo labai kišamasi į tą vidinį gyvenimą... Nu ta prasme na... Buvo palikti tie rajonai valdyt Tomaszewskiui, […] švietimo reforma buvo nuolat ati-dėliojama... Vėlgi... Lentelės kabėjo... Legalios nelegalios – dėl to vyko kažkokios tokios vangios diskusijos, bet iš tikrųjų nieko nebuvo daroma, kol vat neprasidėjo ta banga, kad reikia kažką daryt ir... Ir prasidėjo visokiausios reformos ir švietimo srityje, ir pasibaigė tautinių mažumų įstatymo galiojimas ir taip toliau... Ir vat tos problemos kažkaip tai vienu metu susiakumuliavo.

85 Čia ir toliau tyrimo respondentų cituojama kalba netaisyta.

59

Tyrimas taip pat parodė, kad respondentai turėjo ne tik skirtingus valstybės laikysenos jų atžvilgiu paaiškinimus, bet ir strategijas, ką daryti dėl tokios valstybės pozicijos ir savo kaip tautinės mažumos grupės pozicijų pagerinimo. Kai kurie respon-dentai įsiliejo į šalies sukarintų ar politinių institucijų (politinių partijų) veiklą. Tuo tar-pu kiti nusprendė siekti sėkmės savo individualiose profesinėse srityse ir tokiu būdu kovoti su šalies visuomenėje sutinkamais stereotipais apie tautines mažumas (pavyz-džiui, kad lenkai yra neišsilavinę tamsuoliai ar kad visi jie yra „kaip Tomaszewskis“). Šiuo atžvilgiu pradinės tyrimo prielaidos apie grupės įvairovę, kalbant apie strategijas, kuriomis būtų galima pagerinti mažumos padėtį, pasitvirtino. Vis dėlto priežastis, ko-dėl ši interpretacijų įvairovė egzistuoja, lieka neaiški. Galima manyti, kad respondentų atsakymai yra nulemti ne tik jų lenkiškos saviidentifikacijos, bet ir jų socialinio identi-teto: tyrimo metu kalbinti įvairiems socialiniams sluoksniams ir klasėms priklausantys mokyklų direktoriai, visuomenininkai, politikai, žurnalistai, mokyklas neseniai baigę šauktiniai, verslininkai, pensininkai.

Visgi tyrimo respondentams buvo būdingas panašus saviidentifikavimasis – dauguma darbe kalbintų asmenų save įvardijo kaip lenkų kilmės Lietuvos piliečius. Dar viena bendrybė, nors ir sutinkama tarp mažesnio skaičiaus respondentų, – nepa-sitenkinimas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, atstovaujančios tautinių mažumų intere-sams, vykdoma prorusiška ir konfrontacine politika.

Nepaisant respondentų turimų skirtingų valstybės jų atžvilgiu vykdomos poli-tikos interpretacijų, taip pat ir jų individualių ir kolektyvinių strategijų, skirtų pagerinti lenkų mažumos padėčiai šalyje, daugelis respondentų išreiškė didesnio bendradar-biavimo tarp šalyje gyvenančių lietuvių ir lenkų lūkestį. Šis noras buvo paremtas to-kiu argumentu: Lietuvos lenkai po truputį asimiliuojasi ir lituanizuojasi, tačiau tai – ne vienintelė juos kamuojanti bėda. Šiandien Lietuvos lenkai, kai kurių respondentų ma-nymu, yra pamažu rusifikuojami. Tai vyksta dėl to, kad dėl rusų ir lenkų kalbų panašu-mo nemaža dalis lenkų sovietmečiu išmoko gerai kalbėti rusiškai. Natūralu, kad net ir po Sovietų Sąjungos griūties rusiškai kalbantys lenkai dažniau vartoja rusiškas ži-niasklaidos priemones ir kultūrą. Ypač šalyje trūkstant kokybiškų ir patrauklių lenkiškų televizijos kanalų ir kultūrinių paslaugų. Kultūrinis lenkų bendruomenės vystymasis sovietmečiu buvo gana ilgam sustojęs po to, kai pokariu iš Lietuvos buvo priverstinai iškeldinta visa tuo metu Vilnijos krašte buvusi lenkų inteligentija. Viso to rezultatas – žemas Lietuvos lenkų lenkiškos kultūros išmanymas ir politinio bendruomenės lyde-rio W. Tomaszewskio viešas simpatizavimas neoimperialistinei Rusijos politikai Ukrai-noje, kuris kai kuriems respondentams pasirodė niekaip nederantis su lenkiškumu.

Kai kurių tyrimo metu kalbintų asmenų manymu, valstybei parėmus lenkų tau-tinę mažumą ir išsprendus ilgus metus ją kamuojančias problemas, užtikrinus jų teises ir parėmus mažumos kultūros plėtotę ir tokiu būdu nutolinant ją nuo rusiškos įtakos,

60

išloštų tiek šalyje gyvenantys lietuviai, tiek lenkai, kadangi tiek vieni, tiek ir kiti jaučia Rusijos keliamą grėsmę. Lietuvos lenkai, sustiprinę savo kultūrines pozicijas, įgautų atsparumo rusiškai įtakai ir taptų sąmoningesni piliečiai, o tai padidintų bendrą šalies visuomenės atsparumą svetimų šalių įtakoms bei stiprintų valstybės saugumą. Tam tereikia daugiau solidarumo ir palaikymo iš lietuvių pusės. Jau minėtas švietimo dar-buotojas apgailestavo, kad nors visi pastebi rusiškos propagandos grėsmę, tačiau nie-kas nieko dėl jos nedaro. Jo teigimu, negalima uždrausti žiūrėti rusiškos televizijos, bet dėl egzistuojančio kalbos barjero lietuvišką televiziją taip pat nėra lengva žiūrėti. Jo teigimu, rusifikaciją palengvina ne tik žemas lenkų mažumos kultūrinis išsivystymo ly-gis, bet ir didelis mišrių – lenkiškų ir rusiškų – santuokų kiekis. Dėl šių priežasčių lenkai linksta prie rusiškos kultūros. Tačiau respondentas įvardijo ir susvetimėjimo faktorių, tolinantį šalies lenkus nuo lietuvių daugumos:

Tai čia toks nu atmetimo principu, kad jeigu vot jūs čia mus engiat... Vot jūs pakal-bėkit su tais lenkais, jūs... Lietuviai engia lenkus čia... Ir jeigu toks suprantat... Mes vot galime jaustis gerai, kai turim tą išsilavinimą, kitą matymą, bet jeigu žmogus turi menkesnį išsilavinimą ir mažiau tos bendravimo tokios patirties ir... Valdžia nieko nedaro, kad vot būtų... Integracija turi šitoj plotmėj eit, o ne tai, kad nustotų kalbėt rusiškai arba lenkiškai. Čia nėra integracija...

Pašnekovo teigimu, tautines mažumas reikia teigiamai diskriminuoti. Pusės pa-pildomo balo skyrimas už lenkų kalbos mokėjimą, stojant į universitetą, gimtosios kal-bos egzamino privalomumo įteisinimas ar galų gale prašymo lenkų kalba priėmimas savivaldybėje – visi šie smulkūs gestai prisidėtų prie geresnės tautinių mažumų inte-gracijos ir būtų gera prevencinė priemonė, saugantis nuo panašių į Ukrainos konfliktų:

Jeigu mes kalbam apie tai, kad mes galvojam apie valstybę ir apie valstybės pilie-tį, tai blogiausia, ką galima padaryt, tai... Sudaryt tokią nuostatą, kad tas pilietis jaučiasi valstybėj kažkaip tai nekomfortiškai. […] Teigiama diskriminacija […] iš-spręstų labai daug tokių klausimų ateity ir eliminuotų tą pavojų tokį ir... Kaip vot rytų Ukrainos... Labai lengvai keletą žalių žmogeliukų ir jau turi konfliktą metams, dešimtmečiams į priekį.

Tad nors tyrimo pradžioje buvo žinoma apie šalies saugumo faktoriaus svarbą tautinės daugumos ir tautinės mažumos santykiams, visgi nebuvo tikėtasi, kad sau-gumo argumentas bus toks svarbus tyrimo respondentams. Labiau tikėtina atrodė tendencija, kad lenkų mažumos nariai dažniau apeliuos į demokratines vertybes ir į šalies pasirašytomis tarptautinėmis sutartimis saugomas tautinių mažumų teises.

Tyrimas parodė, kad, apklaustų tautinės mažumos narių manymu, šalyje domi-nuoja požiūris, jog Lietuvos valstybę kuria Lietuvių tauta ir ji pirmiausia yra skirta Lie-

61

tuvių tautai. Tačiau tautinių mažumų atstovai taip pat išsakė viltį, kad valstybė su jais elgsis kaip su lygiais piliečiais, o tai savo ruožtu leidžia manyti, kad jie pripažįsta Lietu-vos valstybę. Šis lūkestis ir iš jo kylantis valstybės pripažinimas galimai prisideda prie šalies politinio režimo stabilumo išlaikymo. Visgi prieiga prie valstybės, suprastos kaip viešasis gėris, yra pavaldi šalies etninei daugumai, kuri nusprendžia, kada ir kokioms sąlygoms esant šie lenkų kilmės piliečiai gali naudotis šiuo bendruoju gėriu. Ir būtent toks tautybės politizavimas, tegu ir vykdomas netiesiogiai, per tam tikrų sprendimų vilkinimą ir nevykdymą, kai kurių nacionalizmą tiriančių mokslininkų manymu, yra vie-na didžiausių grėsmių, su kurioms šiandien susiduria posocialistinės valstybės86.

Tautinių mažumų teisės, kaip šalies demokratizacijos rodiklis

Visgi ką Lietuvos demokratėjimo kontekste reiškia faktas, kad grupė Lietuvos piliečių vis dar yra priversta laukti, kol valstybė parodys didesnį susidomėjimą jų prob- lemomis? Ką šis faktas sako mums apie mūsų jauną valstybę? Faktas, kad esama gru-pės žmonių, kurie de jure turi teises, tačiau de facto negali jomis naudotis, signalizuoja, kad esama požymių, liudijančių apie nerašytą Lietuvos piliečių skirstymą į lygius ir lygesnius, remiantis jų etninė kilme. Tad net jei Eišiškėse gyventis asmuo X yra Lietu-vos pilietis, jis pirmiausia matomas kaip Lietuvos lenkas. Toks kategorizavimas reiš-kia, kad esama ir dar vienos, numanomos žmonių kategorijos Lietuvos lietuvių, kurių atveju jų tautybė ir pilietybė nepastebimai susilieja į vieną kategoriją – paprasčiausiai pilietį. Visgi toks natūralus šių kategorijų susiliejimas įvyksta tik lietuvių atveju. Šalyje gyvenantis lenkas dažnai nėra tiesiog pilietis, jis pirmiausia yra lenkų kilmės pilietis. Toks išankstine nuomone paremtas skirstymas galimai veikia sprendimų priėmimo sritį – lietuvių problemos yra prioritetizuojamos, o lenkakalbių piliečių problemos vilkinamos. Vis dėlto faktas, kad šalies lenkakalbiai piliečiai tikisi, jog valstybė imsis aktyvesnio vaidmens ginant jų teises (arba, kitaip tariant, kad valstybė jų atžvilgiu bus efektyvesnė) ar kad jų problemos valstybėje bus traktuojamos kaip turinčios vienodą svarbą, reiškia, jog jie pripažįsta valstybę. Šis pripažinimas galimai prisideda prie po-litinio šalies režimo stabilumo palaikymo. Tačiau, suvokiant valstybę kaip viešąjį gėrį, Lietuvos atveju matyti, kad prieiga prie šio gėrio nėra iki galo vieša, kadangi lietuvių tautinė dauguma pasilieka sau teisę nuspręsti, kokio pobūdžio valstybę turėsime ir kurie jos piliečiai turės pirmumo teisę į šį gėrį.

86 Brubaker, R. Ethnicity in Post-Cold War Europe, East and West. Ethnic Europe Mobility, Identity, and Conflict in a Globalized World. Stanford University Press, 2010, 44–62.

62

LITERATŪRA

Bachrach, P.; Baratz, M. S. Two Faces of Power. The American Political Science Review. 1962, 56(4).

Balcewicz, Z. Tautinių mažumų įstatymas – koks ir kada? Lrytas.lt [interaktyvus]. Vilnius: 2014-04-01. Prieiga per internetą: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/tautiniu-mazumu-istaty-mas-koks-ir-kada.htm.

Brubaker, R. Ethnicity in Post-Cold War Europe, East and West. Ethnic Europe Mobility, Identity, and Conflict in a Globalized World. Stanford University Press, 2010.

D. Grybauskaitė apie iniciatyvą grąžinti senąjį Tautinių mažumų įstatymą: tai tiesioginis Kon-stitucijos pažeidimas. Delfi.lt [interaktyvus]. Vilnius, 2013-12-19. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/d-grybauskaite-apie-iniciatyva-grazinti-senaji-tautiniu-ma-zumu-istatyma-tai-tiesioginis-konstitucijos-pazeidimas.d?id=63578426.

Foucault, M. Governmentality. The Foucault Effect: Studies in Governmentality. Chicago: Uni-versity of Chicago Press, 1991.

Ilkevičiūtė, J. The Representation of Ethnic Minorities in the Internet Media during the Consider-ations of the Law on National Minorities. Journalism Research. 2015, 9: 48–73.

Mitchell, T. The Limits of the State: Beyond Statist Approaches and Their Critics. The American Political Science Review. 1991, 85(1): 77.

Sharma, A.; Gupta, A. The Anthropology of the State: A Reader. John Wiley & Sons, 2009.

Smooha, S.; Järve, P. The Fate of Ethnic Democracy in Post-Communist Europe. LGI/ECMI Series on Ethnopolitics and Minority Issues. Budapest: Open Society Institute, 2005.

63

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO REPREZENTAVIMAS IR RE-CEPCIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE:

AUKŠTAITIJOS REGIONO ATVEJIS

Šimtmečius Rytų ir Vidurio Europoje plėtojęsis žydų gyvenimas ir kultūrinė tradicija nutrūko su Holokaustu. Tik žlugus socialistiniam režimui, atsirado tinkamos sąlygos kryptingam žydų kultūros atgimimui ir istorijos integravimui į visuomenės politinę, socialinę ir kultūrinę apyvartą. Tačiau beveik nelikus tikrųjų kultūros nešėjų, „nepaveldėto“ palikimo saugotojo ir puoselėtojo vaidmuo atiteko namais milijonams žydų buvusioms valstybėms bei tautoms, kurios amžius gyveno greta žydų, bet taip ir nepažino jų religijos ir papročių.

Susiklosčiusi situacija reikalavo suformuoti naują santykį su dėl Holokausto ir kitų istorinių aplinkybių „nepatogiu“, „svetimu“ laikytu kultūros paveldu. Reikėjo api-brėžti ne tik jo išsaugojimo būdus, bet ir pradėti jį pristatyti visuomenei. Kiekviena Holokausto paliesta šalis ėmė įsitraukti į šį fenomeną, suprasdama tai kaip istorinio teisingumo atstatymą87. Šis įvairiapusis procesas vyko skirtinguose lygmenyse. Im-tasi realizuoti daugybę iniciatyvų ir projektų politinėje, kultūrinėje, visuomeninėje ir privačioje sferose, turėjusių keisti nusistovėjusį požiūrį tiek į žydus, tiek į jų palikimą. Tarptautinė ir lokali situacija, visuomeninių poreikių kaita skirtinguose sklaidos eta-puose reikalavo ir skirtingų prieigos būdų. Pasirinkti žydų paveldo reprezentavimo keliai ir tikslai atspindėjo jas kuriančių privačių asmenų, valstybinių ir akademinių institucijų, ne pelno siekiančių organizacijų prioritetus, pasirengimą ir gebėjimą kurti žydų kultūros ir istorijos paveldo fragmentų pritaikymo būdus.

Lietuvoje didžioji dalis materialaus žydų kultūros paveldo buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais. Likusio paveldo padėtis po Nepriklausomybės atkūrimo buvo itin prasta – jis buvo apleistas, neatpažįstamas, naudojamas ne pagal paskirtį, nebuvo reglamentuotas jo saugojimas ir tvarkymas. Dvasinio paveldo pažini-mas taip pat buvo ribotas ir komplikuotas, jį apsunkino kalbos barjeras, šaltinių paieš-kos. Beveik pražuvus tradicinei bendruomenei, savo paveldą taip pat atrandanti ne-skaitlinga ir nevienalytė šiuolaikinė žydų bendruomenė buvo nepajėgi viena rūpintis

87 Amerikiečių rašytoja, fotografė, nepriklausoma tyrėja Ruth Ellen Gruber, analizuo-janti šiuolaikinės žydų kultūros apraiškas ir su jomis susijusias problemas, į žydų kultūros fenomeno sąvoką įtraukė viską, kas susiję su Judaizmu, žydais, Holokaustu ir Izraeliu, ypatingą dėmesį sutelkdama į „virtualių“ žydų, t. y. nežydų, kuriamus produktus. Gruber, R. E. Virtual-ly Jewish: reinventing Jewish culture in Europe. Berkeley: University of California Press. 2002, p. 5.

Kamilė Jagėlienė

64

jo likimu. Ji, kaip ir kiti į reprezentavimo procesą įsitraukę iniciatoriai, tuo pačiu metu ėmė ir naujai pažinti Lietuvos žydų kultūros ir istorijos palikimą, ir kurti jo pateikimo formas. Taip pradėta laviruoti tarp autentiško paveldo pristatymo ir naujai įsivaizduo-tų, „disneilendiškų“ paveldo produktų kūrimo88. Praėjus jau daugiau nei ketvirčiui am-žiaus nuo tokios žydų kultūros ir istorijos integracijos pradžios, atsiranda pakankama distancija, leidžianti klausti ir siekti įvertinti šią žydų kultūros reprezentavimui skirtą veiklą ir jos rezultatų efektyvumą Lietuvos visuomenės recepcijos atžvilgiu.

Žydų kultūros fenomenas ir jo tyrimai: lokali ir globali situacija

Žydų kultūros fenomeno sąvoka, kaip ir jo tyrinėjimai, yra palyginti naujas reiš-kinys. Griuvus geležinei uždangai, kintanti geopolitinė ir sociokultūrinė padėtis moks-lininkus ir intelektualus vertė iš naujo permąstyti nusistovėjusią tvarką, tuo pačiu ir galimas laisvėjimo, viešumo, europietiško daugiakultūriškumo atradimo pasekmes žydų bendruomenėms Europoje. Ypač siekta suprasti vidurio ir rytinėje žemyno da-lyje užsimezgantį naują tiek žydų, tiek nežydų Holokausto ir žydų paveldo supratimą ir įvertinimą.

Atsižvelgiant į šio fenomeno tyrimų istoriją tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu as-pektu, galima padaryti keletą išvadų89. Visų pirma, žydų paveldo reprezentavimo ir re-cepcijos procesai, įgydami naujas formas tiek Europoje, tiek Lietuvoje, vis intensyvėja, tą liudija besiplečiantis žydų kultūros pateikimo formas nagrinėjantis tyrimų laukas. Antra, žydų paveldo „vartojimas“ („virtualėjimas“) yra aktyvesnis, toliau pažengęs įvai-riose Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Lietuvoje kol kas matome tik pirmąsias tiek teigiamas, tiek neigiamas jo apraiškas. Trečia, Europoje (tuo pačiu ir Lietuvoje) jaučiamas Holokausto ir žydų sociokultūrinės istorijos reprezentavimo disbalansas.

88 Vokietijoje gyvenanti rašytoja Iris Weiss buvo pirmoji, kuri analizavo „žydišką Dis-neilendą“ – kičinius žydų kultūros produktus, pristatomus kaip autentiška žydų kultūra, nors su ja šie artefaktai neturi nieko bendro. Ruth Ellen Gruber šiems žydų kultūros produktams suteikė naujus epitetus. Anot tyrėjos, tai įsivaizduotas, naujasis autentiškumas – iš savęs tikra erdvė, kuriai būdingi visi realybės spąstai, tačiau tuo pat metu ji skiriasi nuo „realybių“, kurių pagrindu yra sukurta ar kurią siekia sužadinti ir priminti. Weiss, I. Jewish Disneyland: the Appropriation and Dispossesion of „Jewishness“. Golem-European Jewish Magazine [interak-tyvus]. 2002, 3(6) [žiūrėta 2016-12-03]. Prieiga per internetą: http://www.hagalil.com/golem/diaspora/disneyland-e.htm; Gruber, R. E. Beyond virtually Jewish... Balancing the real, the sur-real and real imaginary places. Reclaiming memory: Urban regeneration in the historic Jewish quarters of Central European cities. Krakow: International Cultural Centre, 2009, p. 63–79.89 Be minėtų autorių, europiniam kontekstui ir Lietuvos atvejui suprasti svarbūs Dianos Pinto, Michalo Yarko Bodemanno, Sandros Lustig, Ericos Lehrer ir Jurgitos Šiaučiūnaitės-Ver-bickienės darbai, pasirodę 1996–2015 metais.

65

Kitose Europos valstybėse jis pradėjo mažėti dar prieš dešimtmetį, o Lietuvoje dar tik kalbama apie tokios pusiausvyros sukūrimą. Penkta, nors ir galima teigti, jog Lietu-voje žydų kultūros fenomenas dar neįgauna tokių įvairių formų kaip svetur, tačiau jo tyrimai čia yra tokie pat aktyvūs, įsiliejantys į bendrą tyrinėjimų lauką ir svariai pri-sidedantys prie kolektyvinio šio proceso nagrinėjimo tarptautiniu mastu. Žydų kul-tūros fenomeno tyrėjai pastebi dialogo tarp žydų ir nežydų svarbą aktualizuojant reprezentuojamą paveldą, įsigilinant į reprezentacijos reikšmes, idant tai nepavirstų „žydišku Disneilendu“, skatinančiu sustabarėjusius, stereotipinius praeities įvaizdžius su nepagrįsto pateikimo priemaišomis. Reprezentavimas turi būti aktualus dabarties identiteto, nacionalinių istorijų kvestionavimo, daugiakultūriškumo priėmimo proble-mų kontekste, bet kartu orientuotas ir į galimas ateities vizijas.

Žydų kultūros paveldo reprezentavimas ir recepcija: etapai Lietuvoje

1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, susidarė prielaidos „žydiško-sios erdvės“ formavimuisi: ant praeities pamatų iškilo nauja žydų bendruomenė, kūrė-si terpė, kurioje žydai ir nežydai įvairiausiomis formomis siekė prikelti Lietuvos žydų, vadinamų litvakais, kultūrinį palikimą, pristatyti visuomenei nepažintą, „svetima“ lai-kytą istoriją ir kultūrą, paskatinti Holokausto įsisąmoninimą90.

Apžvelgiant žydų kultūros paveldo reprezentavimo ir recipavimo kaitą šiuolai-kinėje Lietuvoje, laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo dienos iki 2016 m. pabai-gos galima skaidyti į keturis atskirus periodus.

90 Istorikė Diana Pinto, 1996 m. įtvirtinusi „žydiškosios erdvės“ sąvoką, 2015 m. ją su-skaidė į tris dėmenis: į žydų žydiškas erdves (pavyzdžiui, muziejai, priklausantys bendruomenei, religinės ir kultūrinės vietos), nacionalines ir universalias erdves (žydai jose dalyvauja kaip visaverčiai piliečiai. Religinės ir kultūrinės jų praktikos, pasaulėžiūra yra teisiškai apsaugoti. Jie tampa integralia pliuralistinės demokratijos „kakofonijos“ dalimi) bei „žydiškumo įkvėptas“ erdves (žydai ir nežydai jose yra lygiaverčiai dalyviai. „Žydiškumo įkvėptos“ erdvės yra sukurtos aplink žydiškąjį praeities ir dabarties naratyvą, kurį siekiama paminėti ir švęsti). Michalas Yarkas Bodemannas į šį analizės lauką įtraukė akademinį dėmenį, suprasdamas akademinės bend- ruomenės svarbą kuriant „žydiškumo įkvėptas“ erdves. Pinto, D. A new Jewish Identity for Post-1989 Europe. JPR Policy Paper [interaktyvus]. London: Institute for Jewish Policy Research, 1996, 1: 1–15 [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per internetą: http://www.jpr.org.uk/documents-/A%20new%20Jewish%20identity%20for%20post-1989%20Europe.pdf; Pinto, D. Epilogue. Jewish Spaces and Their Future. Jewish Space in Contemorary Poland. Bloomington ir Indianapo-lis: Indiana University Press, 2015, p. 280–285; Bodemann, M. Y. Gedächtnistheater. Die jüdische Gemeinschaft und ihre deutsche Erfindung. Hamburg: Rotbuch Verlag, 1996.

66

I. Reprezentavimo ir recepcijos pradžia: žydų kultūros fenomeno formavimasis ir integracija (1990–1997 m. pab.)

Savo identitetą atrandantys žydai (1988–1991 m. Lietuvos žydų kultūros drau-gijos, nuo 1991 m. – Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) nariai) tapo pirmaisiais repre-zentacijų kūrėjais. Jų iniciatyvas per „žydiškosios erdvės“ integraciją (tautinių mažumų, tuo pačiu ir žydų teises užtikrinančių įstatymų kūrimą, finansinę paramą ir kt.) skatino valstybė. „Žydiškumo įkvėptos“ iniciatyvos pirmiausia pasireiškė sostinėje Vilniuje per žydų studijų susiformavimą akademiniame lauke: mokslines konferencijas, verstinius tekstus, pavienius, daugiausia pačių žydų, bandymus nagrinėti atskiras temas, perra-šyti žydų Lietuvoje istoriografiją (derėtų išskirti LŽB nario, istoriko Solomono Atamuko 1990 m. jidiš, rusų ir lietuvių kalbomis išėjusią monografiją „Žydai Lietuvoje: XIV–XX amžiai“), institucionalizuoti tyrinėjimus bei ugdyti jaunąją nežydišką akademikų kartą (1990 m. Vilniaus universiteto aplinkoje istorikas Majeris Šubas įsteigė Judaikos sek-torių, 1993 m. tapusį Judaikos centru). Tai liudijo atsirandantį žydų istorijos ir kultūros kaip Lietuvoje istorijos dalies supratimą siaurame lygiagrečiai ją atrandančių žydų ir nežydų akademikų rate. Įpaveldinimo kūrimas tapo pagrindu tolimesniems tyrimams, turėjusiems įtakos prieinamesniam pateikimui. Žydų iniciatyva jų kultūros palikimas tarp vilniečių imtas pristatyti per pirmąsias litvakų dailės parodas, profesionaliosios žydų muzikos festivalius („Šalom“ 1992, 1995–1996 m.), tarpkultūrių diskusijų skati-nimą neakademinėje erdvėje (1995 m. teatrologas, visuomenės veikėjas Markas Pe-tuchauskas įsteigė Žydų kultūros klubą). Šių iniciatyvų itin palankus priėmimas tarp sostinės gyventojų dalies rodė kylantį susidomėjimą „egzotišku“ laikytu palikimu91.

II. Žydų kultūros palikimo pateikimas eurointegracijos ir „virtualė-jimo“ kelyje (1997 m. pab.–2004 m. vid.)

Šiuo etapu eurointegracijos kontekste (1999–2004 m. gegužės 1 d. vyko sto-jimo į Europos Sąjungą procesas, lėmęs naujų ES direktyvų priėmimą, Lietuvos kaip europietiškos, daugiakultūriškumo ir tolerancijos vertybes puoselėjančios valstybės

91 Per trumpą laiką išparduota Solomono Atamuko monografija tapo bestseleriu, „Ša-lom“ festivaliai tapo pirmąja nuo Nepriklausomybės atkūrimo didžiulio dėmesio iš žiniasklaidos sulaukusia „žydiškumo įkvėpta“ iniciatyva. Žydų kultūros klubo renginiuose lietuvių publika il-gainiui sudarydavo trečdalį, retsykiais ir pusę ar daugiau žiūrovų salės. Levin, D.; Smoliakovas, G. Žydai apie „Žydus Lietuvoje“. Naujasis Židinys. 1992, 7–8: 112; Bagdanavičius, V. Lietuvos žydai. Krantai. 1990, 11–12: 10–13; Guzenberg, I. (red.). Žydų tema Lietuvos spaudoje. 1990–1991. Vil-nius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2003; Guzenberg, I. (red.). Žydų tema Lietuvos spaudoje. 1992–1993. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2006, p. 77–76; Petu-chauskas, M. Santarvės kaina. Vilnius: Versus Aureus, 2009.

67

įvaizdžio stiprinimą) prasidėjo žydų kultūros fenomeno „virtualėjimas“: išaugo vals-tybės92, nežydų akademikų ir pavienių suinteresuotų asmenų vaidmuo. Valstybiniu lygmeniu pradėtos brandinti „naujuoju autentiškumu“ grįstos idėjos. Per 1998 m. LR Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Vilniuje įsteigtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Holokausto švietimo programas, žydų sociokultūrinės istorijos pateikimas pasiekė Lietuvos mokyklas. Šią pristatymo tendenciją mokyklose sustiprino visuomenininko Lino Vildžiūno 2000 m. įkurtas centras „Atminties namai“, Lietuvos mastu įvedęs „sukurpimo“ tradiciją93. Pir-mieji atsieto nuo Holokausto pateikimo ženklai sostinėje atsirado per akademinį lau-ką: išskirtines, dialogiškumu grįstas, į žydų studijas orientuotos institucijas (VU Kultū-rinių bendrijų studijų centrą, Jidiš institutą ir Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centrą – REŽKITC)94, šios srities leidinius, žydų studijų integraciją į besiformuo-jančią kultūros istorijos tyrinėjimų sritį, taip pat litvakų dailės ekspozicijas, atminimo lentų žymiems žydų veikėjams iškilimą miestovaizdyje95. Šio etapo pabaigoje kultūros palikimo pristatymas ėmė atsiskirti nuo Holokausto pateikimo ne tik sostinėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose96.

92 Tarptautinė komisija Nacių ir Sovietinių okupacinių režimų Lietuvoje nusikaltimams įvertinti, siekusi šviesti visuomenę ir ugdyti toleranciją. 2001 m. buvo atidarytas naujas Valsty-binio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – Tolerancijos centras, tapęs bent daline atsvara lyg tol muziejuje egzistavusiai Holokausto reprezentavimo disproporcijai. Reaguojant į LŽB nusiskundimus dėl avarinės būklės kultūros paveldo objektų, pasirodė rekomendacinio po-būdžio pareiškimų, skatinusių savivaldybes būti aktyvesnėmis.93 „Atminties namai“ kreipėsi į jaunąją kartą, juos ugdančių pedagogų parengimą pristatyti Holokaustą ir sociokultūrinę istoriją mokiniams. Lietuvos mastu buvo inicijuoti ne vienerius metus didelio susidomėjimo susilaukę moksleivių darbų konkursai „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“, skatinę (suvokiant šio šaltinio ribotumą, bet jo neįsisąmoninant) remtis selektyviais lietuvių, taip ir nepažinusių žydiškų papročių ir tikėjimo, pasakojimais. Vildžiūnas, L. Pratarmė. Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai: moksleivių darbų konkursas. Vilnius: Garnelis, 2002, p. 11–12.94 VU Kultūrinių bendrijų studijų centras 1999 m. įsteigtas VU Istorijos fakulteto ir Atvi-ros Lietuvos fondo iniciatyva, Jidiš institutą 2001 m. įsteigė Izraelio ir Lietuvos akademikai, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centrą – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas kartu su Lietuvos istorijos institutu ir „Litvakų fondu“.95 2001 m. atidengta atminimo lenta, skirta smuikininkui Jacshai Heifetzui, 2004 m. – sionizmo veikėjui Teodorui Hercliui, dailininkui Rafaeliui Chvolesui, poetui Mošei Kulbakui ir lingvistui Maxui Weinreichui.96 2002 m. atidarytas Kėdainių Daugiakultūris centras, 2003 m. pradėti Klaipėdos Tau-tinių kultūrų centro steigimo darbai, 2004 m. balandžio 30 d. įsteigtas Kauno įvairių tautų kultūros centras.

68

III. Reprezentacijų geografijos kaita: iš centro į periferiją (2004 m. vid.–2011 m. vid.)

Žydų kultūros paveldo reprezentavimas Lietuvos mastu III etapo metu įsitvirti-no su regioninių miestų gyventojams skirtomis, nuo 2004 m. pradėtomis rengti Žydų kultūros paveldo dienomis. Augant vietos ir tarptautiniam spaudimui ir nesutari-mams dėl žydų religinio turto grąžinimo, lėmusiems ir neigiamą recepciją visuome-nėje, galiausiai imtasi ne restitucijos, bet kompensacijos įstatymo projekto kūrimo97. Šiuo laikotarpiu taip pat prasidėjo kičinių paveldo produktų realizacija. Nepaisant LŽB nepritarimo, pasirinkta atstatyti įsivaizduojamai trūkstamus, anot R. E. Gruber, „naujai autentiškus“ žydiškus objektus. 2006 m. įgyvendinta fiasko patyrusi „Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo programos“ pirmoji dalis98. Programoje buvo nu-matyta skirti patalpas ir visuomeninėms reikmėms. Šiuo tikslu 2007 m. buvo įkurtas taip pat neapgalvotas daugiafunkcis Žydų kultūros ir informacijos centras su galerija „Šofar“99. Panašiai, siekiant komercinės naudos, nepamatuotai „naujai įsivaizduotas“ ir Didžiosios sinagogos atstatymo projektas100.

Akademiniame lauke pradėta gilintis į atskiras žydų kultūros paveldo temas, kurti prieinamesnes visuomenei iniciatyvas (iš jų derėtų išskirti REŽKITC 2007 m. sukurtą pirmą išsamų, Lietuvos visuomenei skirtą pažintinio pobūdžio tinklalapį www.zydai.lt, tapusį informatyviausia ir labiausiai lankoma interneto svetaine apie žydų istoriją, kultūrą, tradicijas ir sugyvenimą Lietuvoje101). Šiuo laikotarpiu ne tik sostinėje, bet ir regionuose pasirodė ir pirmosios pavienės vizualinės, atlikimo reprezentacijos: žymių litvakų skulptūros, klezmerių muzikos koncertai.

97 Lietuvos Respublikos kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projekto aiškinamasis raštas [interaktyvus], priimtas 2010-06-23 [žiūrėta 2017 m. vasario 18 d.] Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.376485.98 Šiaučiūnaitė-Verbickienė, J. Žydų paveldo recepcija šiandienos Lietuvos visuomenė-je: Vilniaus atvejis. Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 340–341.99 Vilniuje įsteigtas žydų kultūros ir informacijos centras. Lietuvos Jeruzalė. 2007, 7–8: 7.100 Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialas. Jewishcenter.lt [interaktyvus], [žiūrėta 2017-02-19]. Prieiga per internetą: http://www.jewishcenter.lt/veikla/projektai/vilniaus-didzio-sios-sinagogos-memorialas/.101 Projekto „Žydai Lietuvoje“ interneto tinklalapis [žiūrėta 02-19-2017]. Prieiga per inter-netą: http://www.zydai.lt/; Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro projektai [inter-aktyvus], [žiūrėta 02-19-2017]. Prieiga per internetą: http://www.jewishstudies.lt/projektai.

69

IV. Žydų kultūros paveldo reprezentavimas Lietuvoje: tarp „Disneilendo“ ir jo alternatyvų (2011 m. vid.–2016 m.)

LR Seimui 2011 m. birželio 21 d. priėmus Geros valios kompensacijos įstatymą, prasidėjo naujas etapas žydų ir lietuvių tarpusavio santykiuose. Įstatymo priėmimas tuo pačiu tapo stipriu postūmiu žydų kultūros paveldo pateikimui. Dėl kompensacijos disponavimo tikslais įkurto „Geros valios fondo“ žydai vėl tapo aktyvūs savo kultūros paveldo pristatymo iniciatoriai, galėjo atsirinkti reprezentuoti skirtus projektus, suak-tyvino jų kūrimą tarp žydų ir nežydų tiek sostinėje, tiek kituose šalies miestuose102. „Žydiško Disneilendo“ kūrimo tendencija išliko, tačiau valstybinių institucijų dėmesys pagaliau nukrypo į įsisenėjusių kultūros paveldo problemų sprendimą. Taip prisidėta ir prie naujų pateikimo formų pasireiškimo visoje Lietuvoje: padaugėjo informacinių lentų prie senųjų žydų kapinių, imtasi restauruoti sinagogas, numatant ir jų istorijos pristatymą visuomenei, pradėti rengti pirmieji festivaliai (Žydų kultūros dienos Žaga-rėje ir Žydų kultūros šventė Anykščiuose).

Šiuo laikotarpiu atsiranda regioninių valstybinių institucijų suinteresuotumas tarpusavyje bendradarbiauti ir kartu kurti bendrą žydų kultūros paveldo pristatymą (tai liudija Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos įsteigimas 2015 m.). Regimas bent dalies mažesnių šalies miestų gyventojų susidomėjimas žydų palikimu, jo pripažinimas savosios istorijos dalimi (regionuose gyventojų iniciatyva buvo pastatytos iš jų krašto kilusių garsių litvakų atminimo skulptūros)103. Supratimo kaitą Lietuvoje dar labiau pa-skatino pasirodžiusi sintetinė Lietuvos žydų istorijos studija, galiausiai pateikusį visu-minį, nuoseklų jos vaizdą104. Aptariamu periodu institucionalizavosi ir atgijo iš privačių asmenų iniciatyvos kilusi neakademinė „žydiškumo įkvėpta erdvė“, joje atsirado ne tik dialogiškumo, bet ir savanoriško visuomenės įsitraukimo ženklų (2011–2015 m. įsteig-tos „Šiaurės Jeruzalė“, „Maceva“ ir Vilniaus viešoji žydų biblioteka siekė aktualizuoti, iš-saugoti litvakų paveldą Lietuvoje ir pasaulyje, skatinti dialogą tarp lietuvių ir žydų, Lie-tuvos ir emigravusių litvakų palikuonių). Pastaraisiais metais pasireiškė naujos, Vidurio ir Rytų Europai būdingos „virtualaus žydiškumo“ apraiškos: žydų muzikos ir kulinarijos

102 Kompensacijos įstatyme 2013–2023 metų laikotarpiu buvo numatyta išmokėti 128 mln. litų (37 mln. eurų) kompensaciją Lietuvos žydų religiniams, kultūriniams, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo ir mokslo tikslams Lietuvoje, taip siekiant prisidėti ir „prie kultūrinio Lietuvos žydų bendruomenės palikimo Lietuvoje išsaugojimo“. VšĮ „Geros valios fondo“ repre-zentacinis tinklalapis [žiūrėta 2017-03-03]. Prieiga per internetą: http://gvf.lt/fondas/.103 2012 m. Anykščių miesto bendruomenių iniciatyva pastatytas vardinis suoliukas dailininkui Rudolfui Baranikui; 2014 m. Šiaulių pramonininkų asociacija inicijavo paminklą pra-monininkui Chaimui Frenkeliui.104 Sirutavičius, Vl.; Staliūnas, D. (sud.). Lietuvos žydai: istorinė studija. Vilnius: Baltos lan-kos, 2012. Prie kūrimo prisidėjo REŽKITC ir Lietuvos istorijos institutas.

70

paveldo produktai (nežydiški klezmeriai ir ne vien žydų kepami beigeliai), liudijusios ne tik egzistuojantį susidomėjimą žydiškos kultūros apraiškomis, bet netgi jų išpopu-liarėjimą didmiesčiuose tarp jaunimo105. Tuo pačiu matomas alternatyvių ir originalių autentišką žydų kultūros paveldą inovatyviai ir įtaigiai per lokalios istorijos pažinimą pristatančių prieigų pasirodymas, ryškiausios jų – tai REŽKITC kartu su mokslininkais ir studentais sukurta nemokama papildytosios realybės pagrindu gyvuojanti mobilioji programėlė „Atrask žydišką Lietuvą“ (angl. Discover Jewish Lithuania)106 ir VšĮ „Šeduvos žydų memorialinio fondo“ nuo 2012 m. vykdomas unikalus Lietuvos žydų kultūros ir paveldo projektas „Dingęs Štetlas“107. Šie projektai, jau spėję susilaukti pripažinimo, sie-kia išlaikyti pagarbų santykį su praeities paveldu, technologijomis prie jaunosios kartos priartinti istoriją, ragina įsitraukti, įdėti pastangų į patį pažinimo procesą, istoriniams įvykiams suteikiamas lokalumas, fiziškai apčiuopiamas konkretumas.

Aukštaitijos regiono atvejis: žydų kultūros paveldo tema regiono spaudoje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žiniasklaida, būdama viena iš kolektyvinės atminties formuotojų, įsijungė į praeities vaizdinių homogenizavimo procesą, ėmė atrinkti ir pateikti tai, ką „verta prisiminti“, kas svarbu laisva tapusios šalies dabarčiai, taip kasdien prisidėdama prie šiuolaikinio pasakojimo apie praeitį kūrimo. Dar tik atsi-randant žydų studijų užuomazgoms, ji tapo vienu iš pagrindinių kanalų, per kurį ėmė reikštis pirmosios iniciatyvos visuomenei pristatyti „nepažintą“ žydų istoriją. Regioni-nį, šiuo atveju Aukštaitijos, žydų kultūros paveldo suaktualinimą, jo kontekstus ir ma-tomiausias formas, keičiamą ir kintantį gyventojų požiūrį, žydišką ir nežydišką centro ir periferijos indėlį į lokalias žydų kultūros paveldo reprezentacijas nuo pat žydiškojo fenomeno ištakų atskleidžia ir leidžia įvertinti vietos spauda. Tai yra didžiausių isto-rinių Aukštaitijos miestų (pagal gyventojų skaičių) populiariausiuose savaitraščiuose (pagal tiražą) bei jų tinklalapiuose pasirodę straipsniai žydų tema108.

105 Galima paminėti klezmeriškus motyvus savo muzikoje naudojančius „Baltic Balkan“, „Rakia Klezmer Orkestar“, beigelius Vilniaus centre pardavinėjančius „Beigelistus“.106 „Discover Jewish Lithuania“ informacija. Apie projektą [interaktyvus], [žiūrėta 2017-03-06]. Prieiga per internetą: http://www.discoverjewishlithuania.com/lt/apie-projekta.107 VšĮ „Šeduvos žydų memorialinio fondo“ projekto „Dingęs Štetlas“ informacija. Apie projek-tą [interaktyvus], [žiūrėta 2017-03-06]. Prieiga per internetą: http://lt.lostshtetl.com/apie-projekta/.108 „Anykšta“ (Anykščių rajonas, 1990–2016 m.), „Biržiečių žodis“ (Biržų rajonas, 1961–2016 m.), „Gimtasis Rokiškis“ (Rokiškio rajonas, 1989–2016 m.), „Gimtoji žemė“ (Ukmergės ra-jonas, 1962–2016 m.), „Kėdainių garsas“ (Kėdainių rajonas, 1989–2013 m.), „Panevėžio rytas“ (Panevėžio rajonas, 1992–2016 m. kovo 1 d., nuo 2016 m. kovo 1 d. – „Panevėžio kraštas“), „Ute-nis“ (Utenos rajonas, 1945–2016 m.), „Naujienos“ (Jonavos rajonas, 1973–2016 m.), „Radviliškio naujienos“ (Radviliškio rajonas, 2005–2016 m.), „Sidabrė“ (Joniškio rajonas, 1945–2016 m.).

71

Susidomėjimą žydų kultūros paveldu regioniniu lygmeniu liudija šios temos populiarumas tarp kitų žydų tematikos straipsnių. Didžiausios recepcijos ši tema susi-laukė miestuose, turinčiuose nekilnojamojo žydų kultūros palikimo, aktyvių paveldo reprezentatorių: Anykščiuose, Biržuose, Joniškyje, Kėdainiuose. Norą pažinti „svetimą“ kultūrą regioninėje spaudoje iš pradžių paskatindavo senųjų žydų kapinių tvarkybos darbai, antkapinių plokščių atradimas, siekis atgaivinant Aukštaitijos miestų sena-miesčius, tuo pačiu atrasti ir jų daugiakultūrę, daugiakonfesę istoriją. Pažinimą taip pat skatindavo litvakiškų šaknų čia ieškantys žydų turistai ar kitų žydų kultūros fra-gmentų pateikimo recipavimas. 2003–2005 m. suaktyvėjus religinio turto grąžinimo procesui, pradėjus rengti Žydų kultūros paveldo dienas, įvyko lūžis temos kiekybinia-me ir kokybiniame pateikime. Pavieniuose miestuose pasirodė pirmieji „svetima“ lai-kytos kultūros priėmimo ženklai. Vis dėlto apie nuoseklesnį pristatymą regiono mastu galima kalbėti tik nuo 2011 metų, kai tarp Aukštaitijos gyventojų ima(mas) formuoti(s) suvokimas, kad toks paveldas egzistuoja ir yra vertas saugojimo bei pagarbos.

Iki 2004 m. pagrindiniai paveldo pateikimo iniciatoriai buvo privatūs asmenys. Šie pavieniai nežydai tapo pirmaisiais „mediatoriais“, pristatančiais žydų kultūros pa-likimą visuomenei. Žydų vaidmuo reprezentavimo procese neišryškinamas savaitraš-čiuose, išskyrus vietos bendruomenes turinčiuose miestuose (Panevėžyje, Ukmergė-je). Remiantis spaudos analize, visgi galima teigti, kad žydų suinteresuotumas savo paveldu (pačiame regione ar per sostinę bei iš užsienio ateinančias iniciatyvas) pastū-mėdavo pristatymo atsiradimą tiek savaitraščiuose, tiek įvairiomis kitomis formomis.

Spaudoje akcentuojamas labiausiai matomas, nežydui lengviau suprantamas kultūros palikimas: nekilnojamasis kultūros paveldas, socioekonominė žydų istorija. Nors 1990–2004 m. egzistavusios pavienės ne istorikų profesionalų, žydų studijų spe-cialistų sukurtos pristatymo iniciatyvos buvo vedamos gerų intencijų pristatyti žydų kultūros palikimą, tačiau, trūkstant bendro supratimo apie žydų kultūrą, jis šiuolaiki-nėje Lietuvos regioninėje žiniasklaidoje buvo grindžiamas iš tarpukario atėjusiu įsi-vaizdavimu. Toks geranoriško suinteresuotumo, noro kurti pristatymą ir nežinojimo derinys aptinkamas ir konstruojant bei reflektuojant šiuolaikinį, atsiminimais nesi-remiantį, „išmoktą“ pasakojimą. Tai lėmė žydų kultūros suegzotinimą, mistifikavimą, klaidingą įsivaizdavimą ir „naujojo autentiškumo“ produktų kūrimą. Šis suvokimas tarp nežydų reprezentatorių ir recipuotojų liudija žydų kultūros paveldo kaip „savo“ priėmimą, nežinant palikimo turinio, neturint giluminio supratimo apie žydų kultūrą.

72

Žydų kultūros fenomenas Aukštaitijoje vietos iniciatorių akimis

Daugiaplanį, suasmenintą aptariamos temos vaizdą perteikia žydų kultūros fenomeną Aukštaitijoje kuriantys ir reflektuojantys iniciatoriai. Jų interviu metu pateik-tos asmeninės pozicijos ir interpretacijos leidžia suprasti žydų kultūros paveldo pri-statymo ir pateikimo situaciją Aukštaitijoje109. Tai padeda suvokti centro ir periferijos sąveiką regione, čia paveldui suteikiamas vertes bei jo matomumą, juo suinteresuotas pagrindines socialines grupes, regioniniam priėmimui turinčius įtakos veiksnius, be to, geriausiai atskleidžia komunikacinės atminties ir „išmokto“ atminimo sąveiką loka-liu lygmeniu110.

Interviu metu surinkti duomenys atskleidžia, kad tik Joniškyje ir Kėdainiuose, kur yra restauruoto materialaus paveldo, bei žydų bendruomenes turinčiuose mies-tuose (Ukmergėje, Panevėžyje), žydų kultūros paveldo pristatymas vertinamas kaip pakankamas. Kitur jaučiama pastaraisiais metais išaugusi palikimo reikšmė, poreikis ir galimybės jį pristatyti visuomenei. Per „išmoktą atminimą“ paveldas priimamas kaip „savas“, tačiau suvokiamas jo potencialas kol kas nėra pakankamai išnaudojamas (iš-skyrus Joniškį, Kėdainius), nedaro įtakos susiformavusiems miestų įvaizdžiams. Regimi suaktyvėję nuoseklesnio teigiamą, idealizuotą žydų ikiholokaustinio gyvenimo vaiz-dą kuriančio pristatymo ženklai, naujausių pateikimo formų lygiagretus pasireiškimas tiek centre, tiek periferijoje (pavyzdžiui, „štetlų“, tai yra kičinių, imitacinių žydiškų mies-telių, kuriuose nežydai persirengia žydais, kūrimas miestų šventėse), liudijantys regio-no iniciatorių geras intencijas, bet ne visada mentalinį ir teorinį pasirengimą prisidėti prie prasidėjusio bendro žydų kultūros palikimo įpaveldinimo. Egzistuojantį pasiren-gimo stygių rodo iki šių dienų per įvairiausias reprezentacijas pasirodanti palankiai regiono iniciatorių vertinama „sukurpimo“ tradicija. Nors materialaus palikimo išliki-mas ir vietos žydų indėlis prisideda prie sėkmingos sklaidos, tačiau lemiamu veiksniu laikytinas nuolatinis, skaitlingas pagrindinių tarpusavyje bendradarbiaujančių vietos

109 Empirinio tyrimo metu interviu atliktas su 30 respondentų. Jų amžius svyruoja nuo 20 iki 65 metų. Informantai buvo parinkti remiantis keletu kriterijų: 1) respondento sąsaja su žydų kultūra, kultūros paveldu ir jo reprezentavimu, kadangi į pateiktus klausimyno klausimus galima atsakyti tik tuo domintis, veikiant šioje srityje. Siekta apklausti kuo įvairesnės socialinės padėties informantus; 2) numatyta pateikti klausimus tiek žydų, tiek nežydų informantams; 3) natūralus respondentų atsisakymas atsakyti į interviu klausimus, pasirinktas kaip atliekamo tyrimo sėkmę lemiantis veiksnys. Tyrime dalyvauti atsisakė 6 numatyti informantai. Visiems empiriniame tyri-me dalyvavusiems respondentams skiriama nuoširdi padėka už bendradarbiavimą.110 Komunikacinė atmintis vokiečių istoriko Jano Assmanno teorijoje – tai autobiogra-finės atminties registras, neritualizuoti maždaug trijų keturių vidutinių kartų laikotarpiu egzis-tuojantys atsiminimai.

73

suinteresuotų asmenų įsitraukimas, motyvacija kuriant pateikimą, atrandant jam fi-nansavimo šaltinius.

Išskirtinos keturios reprezentavimo labiausiai veikiamos recipuotojų grupės: suinteresuoti žydų turistai; vietiniai vidutinio amžiaus „vartotojai“; norintys išsipasa-koti, tuo pačiu ir pažinti senjorai; tikslingai požiūrio formavime dalyvaujanti jaunuo-menė. Iš informantų asmeninės patirties refleksijų galima spręsti, kad labiausiai veikia masiškiausios, paprasčiausiai suprantamos kultūros pateikimo formos arba per žydus gyvai ar audiovizualinėmis medijomis perteikiama jų kultūrinė patirtis. Vis dėlto kul-tūros palikimo pristatymas negali konkuruoti priėmimo atžvilgiu su tais pačiais princi-pais grįstais, senesnės pateikimo tradicijos kontekste atsiradusiais šiuolaikiniais Holo-kausto atminimo ir pristatymo būdais.

Remiantis žydų kultūros paveldo pristatymo ir pateikimo šiuolaikinėje Lietuvoje apžvalga, Aukštaitijos spaudos analize bei regioninį reprezentavimą kuriančių asmenų proceso refleksijomis, galima konstatuoti, kad žydų kultūros paveldo pateikimas sosti-nėje yra įvairesnis, profesionalesnis, „sukurpimo“ tradicija užima nereikšmingą vietą, o jei ir regima, tai kritikuojama, kaip ir „naująjį autentiškumą“ kuriantys valstybiniai pro-jektai. Tuo tarpu provincijoje nėra tiek iniciatorių, jie stokoja pasirengimo žydų studi-jose, nėra intensyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bet, pastaraisiais metais su-vokus žydų kultūros paveldo potencialą, atsiradus naujiems finansavimo šaltiniams, iš pačios periferijos ėmė kurtis naujos iniciatyvos, generuotis centro neprimestos idėjos, kurios regioniniu lygmeniu imtos įgyvendinti net kiek anksčiau nei žydų kultūros feno-meno epicentre (pavyzdžiui, kulinarinio paveldo akcentavimas).

Žydų kultūros paveldo pristatymas įgavo populiarumo, tačiau yra nepakan-kamas daugelyje miestų. Regimas mentalinis pasirengimas jį reprezentuoti Lietuvos mastu. Vis dėlto trūksta teorinių žinių, gebėjimo atsirinkti deramas prieigas. Tai liu-dija teigiamas „naujuoju įsivaizdavimu“ grįsto pateikimo vertinimas. Ilgametės ins-titucinės reprezentavimo patirties neturinčiuose miestuose taip pat neįžvelgiamas neigiamas „sukurpimo“ tradicijos poveikis recepcijai. Čia itin gaji centre nefiksuojama tendencija per „išmoktą“ atminimą perduoti iš lietuvių pasakojimų ateinančius įsivaiz-davimus apie žydų gyvenimą iki Holokausto, kurie nežydų komunikacinėje atmintyje yra beveik neperteikti, užima mažėjančią reikšmę.

Apibendrinus, darytina išvada, kad įvyko teigiamas poslinkis priimant žydų kultūros paveldą. Nors recepciją lemia kiekvieno asmeninis nusistatymas, tačiau nežy-diškoje Lietuvos visuomenėje sumažėjo skepticizmo, atmetimo reakcijų, išnyko ir van-dalizmo aktai. Žydų kultūros paveldo vertinimai ėmė varijuoti nuo abejingo, neutra-laus žinojimo iki pagarbos, rūpesčio ar net pasididžiavimo rodymo „mūsų“ paveldui.

74

LITERATŪRA

„Discover Jewish Lithuania“ informacija. Apie projektą [interaktyvus], [žiūrėta 2017-03-06]. Pri-eiga per internetą: http://www.discoverjewishlithuania.com/lt/apie-projekta.

Bagdanavičius, V. Lietuvos žydai. Krantai. 1990.

Bodemann, M. Y. Gedächtnistheater. Die jüdische Gemeinschaft und ihre deutsche Erfindung. Hamburg: Rotbuch Verlag, 1996.

Gruber, R. E. Beyond virtually Jewish... Balancing the real, the surreal and real imaginary places. Reclaiming memory: Urban regeneration in the historic Jewish quarters of Central European cities. Krakow: International Cultural Centre, 2009.

Gruber, R. E. Virtually Jewish: reinventing Jewish culture in Europe. Berkeley: University of Califor-nia Press. 2002.

Guzenberg, I. (red.). Žydų tema Lietuvos spaudoje. 1990–1991. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2003.

Guzenberg, I. (red.). Žydų tema Lietuvos spaudoje. 1992–1993. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2006, p. 77–76.

Levin, D.; Smoliakovas, G. Žydai apie „Žydus Lietuvoje“. Naujasis Židinys. 1992, 7–8: 112.

Lietuvos Respublikos kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projekto aiškinamasis raštas [interaktyvus], priimtas 2010-06-23 [žiūrėta 2017 m. vasa-rio 18 d.] Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.376485.

Petuchauskas, M. Santarvės kaina. Vilnius: Versus Aureus, 2009.

Pinto, D. A new Jewish Identity for Post-1989 Europe. JPR Policy Paper [interaktyvus]. London: Institute for Jewish Policy Research, 1996, 1: 1–15 [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per inter-netą: http://www.jpr.org.uk/documents/A%20new%20Jewish%20identity%20for%20post-1989%20Europe.pdf.

Pinto, D. Epilogue. Jewish Spaces and Their Future. Jewish Space in Contemorary Poland. Bloom-ington ir Indianapolis: Indiana University Press, 2015.

Projekto „Žydai Lietuvoje“ interneto tinklalapis [žiūrėta 19-02-2017]. Prieiga per internetą: http://www.zydai.lt/.

Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro projektai [interaktyvus], [žiūrėta 2017-02-19]. Prieiga per internetą: http://www.jewishstudies.lt/projektai.

Sirutavičius, Vl.; Staliūnas, D. (sud.). Lietuvos žydai: istorinė studija. Vilnius: Baltos lankos, 2012.

Šiaučiūnaitė-Verbickienė, J. Žydų paveldo recepcija šiandienos Lietuvos visuomenėje: Vilniaus atvejis. Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 340–341.

75

Vildžiūnas, L. Pratarmė. Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai: moksleivių darbų konkursas. Vilnius: Garnelis, 2002.

Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialas. Jewishcenter.lt [interaktyvus], [žiūrėta 2017-02-19]. Prieiga per internetą: http://www.jewishcenter.lt/veikla/projektai/vilniaus-didziosios-sinago-gos-memorialas/.

Vilniuje įsteigtas žydų kultūros ir informacijos centras. Lietuvos Jeruzalė. 2007, 7–8: 7.

VšĮ „Geros valios fondo“ reprezentacinis tinklalapis [žiūrėta 2017-03-03]. Prieiga per internetą: http://gvf.lt/fondas/.

VšĮ „Šeduvos žydų memorialinio fondo“ projekto „Dingęs Štetlas“ informacija. Apie projektą [in-teraktyvus], [žiūrėta 2017-03-06]. Prieiga per internetą: http://lt.lostshtetl.com/apie-projekta/.

Weiss, I. Jewish Disneyland: the Appropriation and Dispossesion of „Jewishness“. Golem-Europe-an Jewish Magazine [interaktyvus]. 2002, 3(6) [žiūrėta 2016-12-03]. Prieiga per internetą: http://www.hagalil.com/golem/diaspora/disneyland-e.htm.

76

VILNIAUS RAJONO VIETOVARDŽIŲ VARTOSENA LIETUVOS LENKŲ KALBOJE

(SOCIOLINGVISTINIS TYRIMAS)

Temos aktualumas. Vietovardžius, arba kitaip – toponimus, žmonės vartoja beveik visą gyvenimą. Dažnai žmogus nesuvokia, kad vietovardžių vartojimas yra ne-pakeičiama ne tik vietos nustatymo, bet ir bendravimo dalis. Miestų, kaimų, valsty-bių, gatvių, rajonų pavadinimai naudojami tiek oficialioje kalboje, tiek ir nieoficialioje, gimtąja arba kitomis kalbomis. Tame pačiame regione gali būti paplitę skirtingi pa-vadinimo variantai. Būtent tokia situacija yra būdinga Vilniaus rajono vietovardžiams Lietuvos lenkų kalboje. Daugelis Vilniaus rajono miestų ir kaimų neturi atitikmenų len-kų kalboje, dėl to vartotojui atsiranda sunkumų renkantis tinkamą vietos pavadinimą ir jo linksniavimą. Vilniaus rajone dauguma gyventojų yra dvikalbiai arba daugiakal-biai. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus rajone gyveno 95 348 gyven-tojai: 52,07 proc. lenkų (49 648), 32,48 proc. lietuvių (30 967), 8,01 proc. rusų (7 638), 4,18 proc. baltarusių (3 982), 0,65 proc. ukrainiečių (623), 0,38 proc. totorių (364) ir 2,23 proc. kitų tautybių asmenų (2 126)111. Daugiakalbystė lemia tai, kad lenkiškai kalban-tys žmonės renkasi, kokį toponimo variantą vartoti: lenkų kalba, oficialia lietuvių kalba (kaip fonetinė citata arba fonetiškai ir morfologiškai pritaikyta forma) arba tarminės leksikos variantą. Vis dėlto, kai kurių kaimų pavadinimų variantai – lenkiškai, bendrine kalba arba tarmiškai – skamba nevienodai. Tai kelia problemų kalbos vartotojui, norin-čiam pasirinkti tinkamą ir taisyklingą vietovardį. Daug problemų kelia ir tai, kad ne visi toponimai yra įtraukti į oficialius žodynus. Šiandien toponimų klausimas daugiakalbių gyvenime yra itin aktualus ir susijęs su Lietuvos kalbos politikos klausimais.

Šis straipsnis parengtas remiantis bakalauro darbu „Vilniaus rajono vietovardžių vartosena Lietuvos lenkų kalboje“. Darbo tikslas – ištirti Vilniaus rajono vietovardžių vartoseną. Straipsnyje analizuojama Vilniaus apskrities Avižienių, Bezdonių, Lavoriškių, Nemenčinės, Rukainių, Didžiosios Riešės, Sudervės, Zujūnų apylinkių kaimų pavadini-mų vartosena. Iš viso nagrinėjama keturiasdešimt Vilniaus rajono vietovardžių. Uždavi-niai – savarankiškai sukurto sociolingvistinio klausimyno pagrindu surinkti medžiagą, aptarti toponimus lingvistiniu požiūriu, nustatyti, kokios kalbos vietovardžius vartoja Lietuvos lenkai kalbėdami lenkiškai, nustatyti vietovardžių skirtingo vartojimo priežas-tis. Darbe taikomi statistinės ir aprašomosios sociolingvistinės analizės metodai.

111 Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.stat.gov.lt.

Karina Čarneckaja

77

Tyrimo problema. Lenkija yra artima Lietuvos kaimynė, šios šalys turi bendrą istoriją ir kultūrą. Lietuvos Respublika yra daugiaetninė šalis, o lenkų tautinė mažuma yra gausiausia. Tai reiškia, kad Lietuvos vietovardžiai yra gyvi ne tik lietuvių, bet ir len-kų kalboje. Lietuvos vietovardžiai lenkų kalba sėkmingai funkcionuoja žodžiu, tačiau yra tokių pavadinimų, dėl kurių taisyklingumo kyla klausimų. Daugeliui geografinių pavadinimų vertimas iš lietuvių į lenkų kalbą kelia įvairių sunkumų tiek žodine, tiek rašytine kalba. Pagrindinių Lietuvos miestų pavadinimai turi atitikmenis lenkų kalbo-je, pvz., Vilnius – Wilno, Šiauliai – Szawle, Kaunas – Kowno. Šitie toponimai yra gerai žinomi lenkų kalbos vartotojams ir nekelia jokių problemų. Visai kitaip yra su mažes-nių ar mažiau žinomų gyvenviečių pavadinimais. Profesorė Halina Karaś dar kuriamo žodyno, skirto Lietuvos teritorijos vietovardžiams lenkų kalba (Normatywny słownik polskich nazw miejscowych z obszaru Litwy, pochodnych od nich przymiotników i nazw mieszkańców), įvade pabrėžia, kad kai kurių toponimų yra daug variantų, kurie mor-fologiškai ir fonetiškai skiriasi, pavyzdžiui, liet. Lentvaris – lenk. Landwarów // Landwa-rowo, liet. Paluknys – lenk. Połuknia // Połuknie, liet. Molėtai – lenk. Malaty // Molaty // Melaty, liet. Meikštai – lenk. Mejszty // Mejkszty112. Visi išvardyti variantai funkcionuoja Lietuvos lenkų kalboje, o žodynuose užfiksuoti pavadinimai kalbos vartotojui dažnai yra nežinomi. Tokio atitikmens lenkų kalba paieška gali būti sudėtinga, nekalbant jau apie taisyklingą linksniavimą (ypač kilmininko ir vietininko linksniai). Yra išleistų vie-tovardžių žodynų, kuriuose pateikiami Lietuvos valstybės toponimai lenkų kalba. Vis dėlto vartotojams to nepakanka, nes paprastai tuose žodynuose pateikiami tik didžių-jų miestų, kaimų ir kitų vietovių pavadinimai, tačiau nėra mažesnių ir mažai žinomų gyvenviečių. Tai sudaro kliūtį lenkiškai kalbantiems žmonėms tinkamai platinti lenkų kalbą ir rasti taisyklingą atitikmenį.

Respondentų duomenys. Šio tyrimo metu buvo atrinkta po penkis Vilniaus apskrities Avižienių, Bezdonių, Lavoriškių, Nemenčinės, Rukainių, Didžiosios Riešės, Sudervės, Zujūnų apylinkių kaimų pavadinimus. Atrenkant respondentus buvo atsi-žvelgta į šias sąlygas:

1) vietinis gyventojas;2) žmogus, kuris gerai žino savo gyvenvietę (ypač vietovardžius);3) lenkas arba lenkų kilmės gyventojas, kalbantis šia kalba.

Tyrime dalyvavo 75 respondentai, kurie yra lenkai arba kurių gimtoji kalba yra lenkų (įvairaus amžiaus 26 vyrai ir 49 moterys). 91 proc. respondentų yra baigę lenkų mokyklas, bet privačiame gyvenime bendrauja keliomis – lenkų, lietuvių, rusų ir bal-

112 Karaś, H. Wstęp. Normatywny słownik polskich nazw miejscowych z obszaru Litwy, pochodnych od nich przymiotników i nazw mieszkańców [interaktyvus], [žiūrėta 2017-12-05]. Prieiga per internetą: http://www.n.miejscowe.uw.edu.pl/wstep.

78

tarusių – kalbomis. Aštuoni respondentai (11 %), yra įgiję pagrindinį išsilavinimą, 32 (43 %) – vidurinį, o 35 (46 %) – aukštąjį.

Pagal tai, kokius toponimus kalbėdami lenkų kalba vartoja, tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes:

I. Žmonės, vartojantys pavadinimus lenkų kalba;II. Žmonės, vartojantys tarminę leksiką;III. Žmonės, vartojantys pavadinimus lietuvių kalba;IV. Žmonės, vartojantys kombinuotus pavadinimus.

Dauguma (85 %) tyrime dalyvavusių respondentų atsakė, kad jų tautybė yra lenkų ir kalba, kuria kalba kiekvieną dieną, yra lenkų kalba (žr. 1 lentelę). Vis dėlto dau-guma (36 %) respondentų atsakė, kad dažniau renkasi lietuviškus toponimus (žr. 2 lentelę). Reikia pabrėžti tai, kad dalis respondentų į klausimą, kokia kalba vartoja arba noriau vartotų vietovardžių pavadinimus, nepateikė konkrečių atsakymų. Jie teigė: „Jeigu žodžiu – lenkų kalba, raštu – lietuvių kalba“ (lenk. Jeżeli używać ustnie – w jęz. polskim, pisemnie – w jęz. Lit.); „Nesvarbu“ (lenk. „Nieważnie“); „Ne visus. Sakau Čekoniš-ki arba Ciechanoviški“ (Zujūnų apylinkė) (lenk. „Nie wszystkie. Mówię Czekoniszki albo Ciechanowiszki“); „Nesvarbu, svarbiausia, kad visi suprastų“ (lenk. „Nie ważnie, głównie żeby wszyscy zrozumieli“).

1 lentelė. Kokia kalba kalbate kiekvieną dieną?

Kalba Visada Dažnai Kartais Niekada

lenkų 64 (85 %) 9 (12 %) 2 (3 %)

rusų 16 (21 %) 48 (64 %) 11(15 %)

lietuvių 20 (27 %) 35 (47 %) 17 (23 %) 3 (4 %)

baltarusių 0 0 10 (13 %) 65 (87 %)

2 lentelė. Kokia kalba vartojate arba noriau vartotumėte toponimus?

Kalba Lenkų Rusų Lietuvių Kitas atsakymasŽmonių skaičius 39 5 27

Procentai 52 7 36

Respondentams taip pat buvo užduotas klausimas: „Ar svarbu vartoti vietovar-džius lenkų kalba?“ Gauti duomenys rodo, kad lenkai, gyvenantys Vilniaus rajone, ne

79

tik rūpinasi lenkų kalba, bet ir siekia kalbinės asimiliacijos, o tai patvirtina sistemingas lietuvių kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime.

Išvados. Bakalauro darbe buvo ištirta 40 Vilniaus rajono vietovardžių. Užpildy-tos anketos atskleidė Lietuvos lenkų vietovardžių vartojimo modelį. Buvo ištirti trys linksniai: vardininkas, kilmininkas ir vietininkas, nes būtent šie linksniai dažniausiai yra vartojami. Respondentams reikėjo nurodyti lenkų kalbos atitikmenį iš lietuvių kalbos vardininko linksnio ir pabaigti sakinį, užpildant ji reikiamu toponimu: „Greitai grįšiu iš ... („Szybko wrócę z. …“) ir „Gimiau … („Urodziłam się w...“). Gauta medžiaga buvo pa-lyginta su lenkų normatyviniais šaltiniais (UWPNGŚ113 arba SGKP114), skliausteliuose nurodyta, kiek kartų buvo pateiktas toks pat atsakymas.

Kai kurių gyvenviečių pavadinimų vardininkas turėjo keletą variantų, pvz., kaimas Gaukštonys: Gowsztany, Gowsztańce, Gaukštaniški, Gauksztany, Gauksztoł, Gauksztance (net 6 skirtingi pavadinimo variantai); Grikieniai: Grikieny, Grikieni. Dau-giausia klaidų pastebėta toponimų galūnėse. Dažniausiai klaidos buvo padarytos dėl netinkamai pasirinkto linksniavimo modelio, pvz., Sakiškės – Sakiszki – kilmininkas Sa-kiszków, Vilkiškės – Wilkiszki – kilmininkas Wilkiszków, Sudervė – Suderwa – kilmininkas Suderwi. Pasitaikė ir tarminės leksikos variantų: Avižieniai – Awiżeni; Grikieniai – Grykie-nie – Grikieny, Grikieni.

Sunkiausiai respondentams sekėsi vartoti pavadinimus, kurie lietuvių kalba visiškai skyrėsi nuo atitikmenų lenkų kalba, pvz., Kirtimai – lenk. Rubno (responden-tų pateikti variantai: Kirtimaj, Kircimaj, Kirtimy); Užuežerė – lenk. Zajeziorce (gauti at-sakymai: Zajezioro, Zajeziorze, Zajezioże). Įdomu tai, kad nė vienas tyrime dalyvavęs Vilniaus rajono gyventojas nenurodė taisyklingo vardininko linksnio atitikmens lenkų kalba dviejų kaimų: Arvydai (Orwidowo) ir Meškonys (Mieszkańce). Respondentų atsa-kymai: Orwidy, Arwidy, Arwidaj, Arwidai, Orwidów; Mieszkańce: Mieszkancy, Mieszkin-cy, Mieszkaniec, Mieszkince, Mieszkonis, Mieszkuncy, Mieszkonce, Meszkancy, Miszkińce, Mieszkance.

Dažniausiai respondentai vartojo tarminę leksiką. Jie darė klaidas galūnėse ir priesagose, pvz., Pašilaičiai – Poszyłajcie – Paszyłajci; Jadvygiškės – Jadwigowo – Jadwi-giszki; Ąžuolinė – Użalino, Dębówka – Użalinka. Nemažai žmonių adaptavo pavadinimus iš lietuvių kalbos: Gaukšonys – Gowsztany (respondentų atsakymai: vardininkas Gauksz-

113 Urzędowy wykaz polskich nazw geograficznych świata. Warszawa: Główny urząd geo-dezji i kartografii, 2013.114 Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. T. 1–15. Wars-zawa: 1880–1902. wyd. pod red. F. Sulimierskiego, B. Chlebowskiego, J. Krzywickiego i W. Wale-wskiego.

80

tany, kilmininkas Gauksztonisa); Eitminiškės – Jęczmieniszki (vardininkas Ejtminiszki, kil-mininkas Ejtminiszek); Arvydai – Orwidowo (vardininkas Arwidaj, kilmininkas Arwidaj).

Sunkiausiai sekėsi linksniuoti daugiskaitinius gyvenviečių pavadinimus. Kil-mininko pavyzdžiai: Bajorai – Bojarów (3 atsakymai), Bojar (2), Bajorów (3); Pikutiš-kės – Pikuciszek (5), Pikutiszek (2), Pikuciszkuw; Bezdonys – Bezdanów (4), Bezdan (4); Sakiškės – Sakiszek (7), Sakiszków; Vilkiškės – Wilkiszek (6), Wilkiszków (2); Adomai-čiai – Adamczuków (13), Adomaiczów (3), Adomaicz, Adomaiciów, Adomczuków; Eit-miniškės – Jęczmieniszek (13), Ejtminiszek, Ejtminiszków; Gaukštonys – Gowsztan (7), Gowsztanów (2), Gowsztaniec, Gauksztoniszków, Gauksztanów, Gauksztonisa, Gauksz-tanców (2); Meškonys – Mieszkanców (3), Mieszkińców, Mieszkaniec, Miszkinców, Mieszkonisa, Miszkiniec, Mieszkuniec, Meszkonia (2), Meszkanców, Miszkińc, Mieszkanc; Grikieniai – Griekienów, Grikien (4), Grikieniów; Mikališkės – Mikališek, Mikaliszek (2), Mi-chajłówki (3), Michaliszek; Rastinėnai – Rustynian, Rostynian (5); Pašilaičiai – Paszyłaj-ci (3), Poszyłajć (5), Poszyłajciów.

Vietininko pavyzdžiai: Avižieniai – Awiżeni (4), Awiżeniach (4); Arvydai – Orwi-dach, Arwidach (4), Arwidaj (2), Orwidowie; Kirtimai – Rubnie (7), Kirtimaj (4), Kircimaj, Kirtimach (3), Kircimach, Kirtimai (2); Gukštonys – Gowsztanach (9), Gowsztańcach, Gaukštaniškach, Gauksztanach, Gauksztonisie, Gauksztancach (2); Meškonys – Mieszkancach (4), Mieszkińcach (3), Mieszkańcach, Miszkincach, Mieszkonisie, Mieszkun-cach, Meszkoncach (2), Meszkancach.

Daugiausia skirtingų pavadinimų variantų vartojama Nemenčinėje. Tyrimas rodo, kad Meškonio kaimas (lenk. Mieszkańce) turi dešimt skirtingų vardininko atitik- menų. Nemenčinėje dominuoja tarminės leksikos pavadinimai ir toponimai, kuriuose yra lietuvių kalbos elementų.

Svarbu buvo ne tik ištirti gyvenviečių pavadinimus, bet ir priežastis, kodėl respondentai renkasi vieną ar kitą pavadinimo variantą. Jau nurodę savo toponimų variantus, tyrime dalyvavę Vilniaus rajono gyventojai turėjo įvertinti apklausos sun-kumo lygį ir nurodyti kliūtis, kurios atsirado arba galėjo atsirasti, renkantis toponi-mus lenkų kalba.

Į klausimą, kodėl respondentai pasirinko būtent šiuos toponimų variantus, 71 proc. tyrime dalyvavusių asmenų atsakė, kad tai yra tiesiog įprotis, t. y. žmogus ne-sąmoningai pasirinko tokius atitikmenis lenkų kalba.

19 proc. teigė, kad ima pavyzdį iš vyresnės kartos. Tad galima daryti išvadą, kad tarminę leksiką vartoja ne tik šio tyrimo respondentai, bet ir vyresni Vilniaus rajono gyventojai.

81

3 lentelė. Kodėl pasirinkote būtent šias toponimų formas? (Galima pasirinkti kelis atsakymo variantus)

Tokia yra bendrinė

kalbos norma

Taip kalba vyresnė

karta

Pripratau taip kalbėti

Kitas atsakymas

Žmonių skaičius 12 16 60

Procentai 14 18 68

Reikia pabrėžti, kad tik 14 proc. respondentų mano, jog jų vartojami toponi-mai yra taisyklingi. Vis dėlto ne visų taip atsakysių respondentų atsakymai buvo tei-singi. Būtent šitie apklausos dalyviai pateikė lietuviškų pavadinimų variantų, pvz., Ei-tminiškės – Ejtminiszki (turėtų būti Jęczmieniszki); Meškonys – Mieszkonis (turėtų būti Mieszkańce), taip pat tarminės leksikos variantų, pvz., Jadvygiškės – Jadwigiszki (turėtų būti Jadwigowo); Pašilaičiai – Paszyłajci (turėtų būti Poszyłajcie).

Dauguma (47 %) respondentų pripažino, kad iškilo sunkumų, renkantis pava-dinimą lenkų kalba. Tuo tarpu 15 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad buvo sunku. Topo-nimų variantų lenkų kalba buvo tikrai daug, netaisyklingų pavyzdžių buvo daugiau negu taisyklingų, tačiau net 38 proc. respondentų atsakė, kad jokių sunkumų, rink-damiesi pavadinimą lenkų kalba, nepajautė. Tie tyrimo dalyviai, kurie pripažino, kad buvo sunku parinkti toponimus, pateikė taisyklingus toponimų ne tik vardininko, bet ir kilmininko bei vietininko linksnius. Respondentai, kurie teigė, kad jokių sunkumų nepatyrė, pateikė netaisyklingus net vardininkus, pvz., Bajorai – Bajory (turi būti Boja-ry), Bendoriai – Bendory (turi būti Bondary), Ašmenėlė – Aszmianka (turi būti Oszmian-ka). Du žmonės (vienas iš Lavoriškių, kitas iš Zujūnų) nepadarė nė vienos klaidos, nors apklausos metu pareiškė, kad sunkumų šiek tiek buvo.

4 lentelė. Ar buvo sunkumų, ieškant pavadinimo lenkų kalba?

Visiškai ne Iš dalies Taip Buvo didelių sunkumų

Žmonių skaičius 29 35 11 0

Procentai 38 47 15

82

Viena iš priežasčių, kodėl sunku pasirinkti toponimus lenkų kalba, yra Lietu-vos kalbos politika dėl gyvenviečių pavadinimų vartojimo. Beveik pusė respondentų (45 %) mano, kad to priežastis yra lenkiškų pavadinimų nebuvimas viešojoje erdvėje. Lietuvos lenkų gyventojai žino tuos pavadinimus tik lietuvių kalba, todėl negali taip lengvai pavadinti gyvenvietes savo gimtąja kalba. 32 proc. apklaustųjų teigia, kad savo aplinkoje vartoja skirtingus toponimus, o 12 proc. sako, kad niekas nevartoja šių pavadinimų lenkų kalba. Skiltyje Kitas atsakymas respondentai pateikė papildomus atsakymus apie sunkumų priežastis: „Nepamenu, kad dažnai matyčiau šiuos pavadi-nimus lenkų kalba“ (lenk. „Nie pamiętam, żeby widział te nazwy często w jęz polskim“); „Kiekvienas šią gyvenvietę vadina vis kitaip, dažniausiai lietuvių kalba“ (lenk. „Każdy miejscowość nazywa inaczej, najczęśćiej w jęz. Litewskim“); „Gerai nemoku lenkų kalbos taisyklių“ (lenk. „Nie znam dobrze prawideł jęz. Polskiego“). Verta atkreipti dėmesį į vie-no tyrimo dalyvio teiginį, kad „moku daug kalbų, todėl painiojasi pavadinimai“ (lenk. „Zbyt dużo znam języków, dlatego nazwy się plączą“), kuris leidžia suprasti, kad dėl dau-giakalbystės taip pat kyla sunkumų, renkantis toponimus.

5 lentelė. Kokių sunkumų iškilo arba galėjo iškilti, ieškant lenkų kalbos atitikme-nų iš lietuvių kalbos? (Galima pasirinki kelis atsakymo variantus)

Žmonių skaičius

Procentai

Visus šitus pavadinimus matau (pvz., kelio ženkluose) tik lietuvių kalba

33 45

Niekas mano aplinkoje nevartoja šių pavadinimų lenkų kalba

9 12

Kiekvienas šią gyvenvietę vadina skirtingai 23 32

Nepakankamai gerai moku lenkų kalbą 8 11

Kitos priežastys

Sociolingvistinių anketų analizės metu buvo išnagrinėtos problemos, su-sijusios su vietovardžių vartosena. Išanalizavus kalbinę medžiagą ir palyginus ją su žodynais, paaiškėjo, kad lenkiškai kalbantys Vilniaus rajono gyventojai vartoja daug įvairių netaisyklingų vietovardžių pavadinimų. Reikia pabrėžti, kad daug lenkiškų pavadinimų (egzonimų), esančių už Lenkijos ribų, iki šiol neįtraukti į žodynus ir kitus toponiminius šaltinius (pavyzdžiui, kaimas Klevinė (Klonówka), esantis Avižieniuose). Toponimus lenkų kalba reikia užfiksuoti ir aprašyti visus jų linksnius, ne tik vardininką, kad kiekvienas kalbos vartotojas galėtų pasitikrinti ir vartoti taisyklingą pavadinimą.

83

Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad toponimų vartojimas gimtąja kalba (šiuo atveju – lenkų kalba) sukelia įvairių kalbos problemų net ir vietiniams gyventojams. Surinkta onomastinė medžiaga atskleidė, kad respondentų vietovardžių pasirinki-mui įtakos turi Lietuvos kalbos politika, Vilniaus rajono gyventojų daugiakalbystė ir respondentų nuostatos vartojamų kalbų atžvilgiu. Pristatytas tyrimas siekia atkreipti kalbininkų dėmesį į vietovardžių norminimo spragas lenkų kalboje, taip pat gali būti naudingas kalbos politikos klausimams tirti.

LITERATŪRA

Czerny, A. Teoria nazw geograficznych. Warszawa: Instytut Geografii i Przestrzennego Zagospo-darowania PAN im. Stanisława Leszczyckiego, 2011.

Karaś, H. Wstęp. Normatywny słownik polskich nazw miejscowych z obszaru Litwy, pochodnych od nich przymiotników i nazw mieszkańców [interaktyvus], [žiūrėta 2017-12-05]. Prieiga per inter-netą: http://www.n.miejscowe.uw.edu.pl/wstep.

Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.stat.gov.lt.

Nazewnictwo geograficzne świata. Europa, część I. Zeszyt 11. Warszawa: Główny urząd geodezji i kartografii, 2009.

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. T. 1–15. Warszawa: 1880–1902. wyd. pod red. F. Sulimierskiego, B. Chlebowskiego, J. Krzywickiego i W. Walewskiego.

Słownik nazw miejscowości i mieszkańców. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2007.

Urzędowy wykaz polskich nazw geograficznych świata. Warszawa: Główny urząd geodezji i kar-tografii, 2013.

Wolnicz-Pawłowska, E. Standaryzacja nazw geograficznych poza granicami Polski: problematy-ka językowa. Prace Językoznawcze. T. 8. Wydawnictwo Uniwersytetu Warmińsko-Mazurskiego, 2006.

84

STATE SMALLER THAN ITS TERRITORY: STRUGGLES OVER IDENTITY ON

THE SOUTH-EASTERN BORDERLAND OF LITHUANIAThe article was written in June 2016, based on the defended BA thesis at the Institute of International Relations and Political Science, Vilnius University (IIRPS, VU).

As international borders become increasingly porous, being less of a barrier to the movement of goods, ideas, and people, the predictions about the demise of the nation-state as a substantial political structure of modern era are becoming more prominent (Donnan and Wilson 1998: 1). However, this is only part of the picture. Recent events that has shaken the world and current worldwide political debates have reminded us, that the deterritorialised nature of post-modernity is only one of the ways to explain the reality that surrounds us. Never before has the depth of the governmental presence in our lives been so obvious (Trouillot 2001: 125). The state and its physical structures did not disappear. On the contrary, it still remains one of the most important actors in the everyday life of society, seeking to establish universal set of rules guiding people’s lives, to set social and political boundaries, as well as to secure the loyalty of its citizens (Migdal 2003).

In spite of that, the real outcomes of the state policies not always coincide with the willingness of the state leaders to shape and regulate its society. Therefore, it is important to stop treating the subjects of state policies as passive, only accepting the will of the center (Migdal 2003: 9). The state is not monolithic. Quite the opposite, it always has to engage in negotiations with other social formations. Other actors may resist, transform, or interfere with the policy agenda of the center (Bevir and Rhodes 2010: 98). While trying to secure the loyalty of its people and establish a universal set of rules, as well as a uniform identity, the state always encounters difficulties stemming from other political and cultural forces, sometimes even subjected to other foreign countries (Donan and Wilson 1998: 10). The outreach of the state power defined by its formal borders does not necessarily reflect the reality. The biggest threat to the claim of a dominant organization in a territory arises on its margins. Nonetheless, the margins do not necessarily mean territorial borderlands, but can be defined as a space where the state encounters different claims raised by the local “natural” subjects of its politics (Das and Poole 2004: 8). On that account, the question how far does the state power reaches its corners and what hinders it from spreading a uniform national identity on its marginal regions has become the major topic of this paper.

Marija Norkūnaitė

85

In Lithuania, one of its southeast border regions is Šalčininkai district, where the Polish minority constitutes the majority of the population, maintaining its own distinctive identity and relation to the state. Since the very beginning of the independence in 1990s, the troublesome Southeast Lithuanian region has remained an important issue in the political life of the state. The Polish minority that is concentrated there is the biggest and the most consolidated ethnic group in Lithuania after the titular nation (Kasatkina, Leončikas 2003), the only one that has its own party representing it at the parliament (Electoral Action of Poles in Lithuania, lith. acr. – LLRA). During the first years of statehood, the idea of a territorial administrative region with autonomy was born there. Nowadays, a tense relationship with the central government is being maintained, based on the requirements to use the Polish language at the public institutions, to write the street names and surnames in Polish, to implement land restitution, etc. All these tensions have become a tool for political actors to mobilize voters’ support and to ensure the control over the region. On the other hand, the escalation of such problems has a negative impact on Lithuania’s relations with Poland as well as on the internal polarization dividing Lithuanian society (Marcinkevičius, Petrušauskaitė 2013: 8). Due to these reasons, Šalčininkai district has been sometimes compared to the ‘Fortress’ of the Lithuanian Poles.

However, a deeper look inside that fortress raises doubts about the nature of ‘Polishness’ that is being maintained there. The relations between the Southeast Lithuanian population and Poland are quite formalistic, based on presumably better economic situation in Poland as well as on the financial support for the Polish minority (Daukšas 2014: 102–103). Moreover, it is often claimed, that the national identity is related to the language, which becomes the first and foremost attribute of identity (Urciuoli 1995: 525–538). However, on the southeast borderland of Lithuania the dominant language is not Polish. Due to the linguistic Russification that has taken place during the Soviet times (Hogan-Brun, Ramonienė 2005: 428), the ethnic content is not attributed to the language, but its place is given to the genealogy based on older generations that have lived on these lands (Daukšas 2012: 179). Yet, it is worth mentioning, that after the Second World War the majority of the Polish intelligentsia and middle class were repatriated to Poland by the Soviet Union. Those who stayed in Southeast Lithuania managed to claim that they were Belarusians that moved here from the neighbouring country. As a consequence, the Polishness of the residents of this region has transformed. Even though the majority of the population felt attached to their Polish identity, they begun to use Belarusian language in their private sphere and Russian became the language of the public life. Children went to Russian rather than Polish schools, even though an opportunity was provided to study in their mother tongue. Furthermore, their political affections begun to lean towards Moscow and Belarus. Hence, at the beginning of the independence, the political assistance in order to gain autonomy was expected to come precisely from there (Zubek 1993: 658).

86

While further developing the aspects of the relations between Šalčininkai district and Poland as well as between Šalčininkai and Lithuania, the fact that Lithuanian Poles do not feel identical neither to the Poland Poles nor to the Lithuanians becomes interesting (Daukšas 2012: 171–174). While a stronger emotional attachment is felt to Lithuania (Matulionis, et al. 2011: 63–64), the southeast borderland is economically and culturally distant from the rest of the country. A contrast between here and there is felt by the residents of the region. As a result, the lack of concern from the central government is replaced by other neighbouring countries (Daukšas 2014: 95).

Assuming that national identity is a feature of modern society and an adoption of a particular national culture as your own, cultural specifics of the borderland becomes important while analyzing the situation in Southeast Lithuania (Korzeniewska 2013: 151–152). Due to often contentious and changing nature of the borderlands, they can be defined as cultural overlap zones where the identity of people is characterized by multiplicity, volatility, and questionable loyalty to the state (Kaplan 1999: 9–30). Communities living on the borders are forced to choose between several identities, not always capable of coexisting (Korzeniewska 2013: 152).

Presuming that, it can be argued, that the Lithuanian state might not be the major player establishing the identity of the people on its south-eastern corner. However, it can be inferred, that the kin-state is not the main competitor of the state as well. The center encounters local political and cultural forces which are politicizing the ethnicity, turning it into the component of the struggle over power and authority (Frėjutė-Rakauskienė, et al. 2013: 35). This process takes place by constructing collective memory, introducing the sense of solidarity, involving local actors such as priests or teachers, provoking tensions, as well as maintaining the idea of isolation (Frėjutė-Rakauskienė 2015: 149–152). However, this process should not be perceived only as a question of ethnic identity and attempts by an ethnic minority to secure its rights.

This is due to the fact, that the majority of Polish population in Lithuania chooses Russian television and press instead of available Polish media sources. Lithuanian Poles feel more in favour of the Russian and Belarusian regimes as well as they recall the rule of the Soviet Union more positively than the Russian minority in Lithuania (Degutis, Maliukevičius, Ramonaitė 2007: 23). Nostalgia for the Soviet Era is one of the features attributed to the identity of Lithuanian Poles. Furthermore, the actions of the representatives of the party of the Polish minority, such as the St. George’s Ribbons worn in public, also pose questions as they do not coincide with the position of the country of their origin. Hogan-Brun and Ramoniene (2005: 427) have claimed, that Southeast Lithuania is characterized by the most evident break-up of the civic and ethnic elements of consciousness. This means, that the problem of ethnic identity of

87

the residents of the southeast Lithuanian borderland is actually a lot more complex than it might seem. It covers questions concerning public consciousness of the citizens and solidarity of the society, which are inherent conditions for the existence of a state.

Hence, it can be argued, that the control over identity is becoming a tool in a struggle over power and authority. The struggle over who will establish social and political boundaries and which identity will dominate in the region is very vivid. The problem is, that the assumption about the ‘Fortress’ of the Polish minority does not help to understand what is actually happening on the south-eastern corner of Lithuania. It is not clear what actors are engaged in the struggles, what mechanisms are used in the fights over power, and what conclusions can be made about the relationship between the state and its society. Whereas it is important to answer these questions, as it provides meaningful insights on how functioning of the state is framed by society in which it operates. This is exactly what I will try to do on the basis of the results of a field study in Šalčininkai, that I have conducted in February–April 2016 as part of my Bachelors thesis.

To begin with, in order to understand the reasons that enabled political entrenchment by one party, it is important to examine the presence of other (non-)political actors operating in the region. While carrying out the research I have found out, that the domination of one local actor has resulted not only from the measures used by the ruling party, but was also caused by the lack of consistency and continuity in the policies towards the region of other major political players in Lithuania. Despite the fact, that national powers periodically declare the need to take measures that could change the current situation and introduce new initiatives that should reduce social and economic backwardness of the region (for example, in 2015 the Support Fond for Southeast Lithuania was introduced, which was rejected by the government), these plans rarely transform into real actions. The results of my inquiry allow to talk about the state of passive compliance (lith. pasyvaus susitaikymo būvis), whose tradition was born during the first years of independence.

As for the non-political actors, it became apparent, that many of organizations operating in the area (such as the state agencies, business structures, and non-governmental organizations) are often subjugated to the control of the ruling party. As a result, by means of material and symbolic resources in its power, the ruling party has become capable to use parts of the state, from single positions to whole bureaus, to further its own sets of rules and meanings (Migdal, 2001: 54). Consequently, the only state that the majority of the population of the area encounters is the party itself, whereas society which does not know that an alternative is possible becomes an excellent medium for the control mechanism to function.

88

While trying to deconstruct the latter I have reached a conclusion, that the measures used by the ruling players in order to maintain power can be divided into two categories: (1) administrative – material capacities and (2) symbolic resources. In both cases effective functioning of the mechanism is enabled by the severe socio-economic state of the region. On one hand, pensions, benefits, workplaces, and information control become tools of manipulation in order to obtain obedience in society. On the other hand, less educated part of the society, with less-favourable living conditions, is more easily affected by the misleading ideas and fears that are spread in society. It is important to mention, that measures of the first category are quite universal and used by other political leaders in other municipalities in Lithuania as well (see the project on the reach of the state power conducted within the framework of Mokslo Pieva in 2015). While the second category of symbolic resources is more specific to Southeast Lithuania and is based on the peculiarity of the society living there.

Analysis of the symbolic resources invoked by the ruling party suggests, that unlike other major political powers in Lithuania, Electoral Action of Poles in Lithuania knows its electorate very well. For the enabling of the symbolic resources the ruling party managed to exploit dual identity that characterizes society in Southeast Lithuania. It can be claimed, that while defining their sense of self, the majority of the population in Šalčininkai region combines its cultural identity, that explains its leaning towards Russia and Belarus, and its political identity, that is based on the belonging to the Polish nation. However, the identity changes that have taken place in Southeast Lithuania in recent decades permit to assert, that the current situation should not be taken for granted and that it was enabled by the state itself, due to the passivity of the national government towards Southeast Lithuania in the first years of independence.

With the collapse of the Soviet Union, the old system of meaning has broke down as well and had to be changed by a new identity implemented directly from the centre. The majority of the population in Šalčininkai region had to find a new object to identify itself with. However, people that have lived there were much more sovietised than the rest of the Lithuanian population and, due to the historical circumstances, mutual feelings of mistrust have been born between them and the central government. These circumstances enabled the emergence of an ethnically-based party, which has managed to provide an appealing reason for its particularity to the society. By exploiting the feelings of nationality and soviet nostalgia, the ruling party became able to construct the narrative of ‘one’s people’ (lith. saviškiai), that allows it to take place of the state in the minds of the people. Meanwhile, the feelings of frustration and exclusion of the region from the rest of the country are reinforced by the vast propaganda flows from Russian and Belarusian media sources, as the majority of the residents of the region were not able to see the national broadcaster up until 2015. In such a context, the routines, symbols, and ways of behaving represented by the

89

local political powers have become perceived as essential to their well-being (Migdal, 2001: 71). The system of meaning implemented by the local political actors, which was based on the feelings of exclusion, has itself begun to deepen the estrangement of the region from the rest of the country and has enabled the redrawing of the social and political boundaries suggested by the state.

Hence, it can be concluded, that if the residents of Southeast Lithuania would cease to feel a part of the state, no longer considering it as an essential condition of their well-being, Lithuania would become smaller than its territory. Currently, the strongest narrative prevailing in the Šalčininkai region is the one of ‘one’s people’, that is implemented by the local political powers. However, a reduced perception of the Southeast Lithuanian identity is no less an important reason enabling the political entrenchment in Šalčininkai region than the control mechanism used by the dominant local political power. The dominating narrative highlighting issues related to only one ethnic group is an important factor in the process of political monopolization of the region, exploiting the political vacuum left during the first years of independence.

LIST OF LITERATURE

Bevir, M.; Rhodes, R. A. W. The State as Cultural Practice. Oxford: Oxford University Press, 2012.

Das, V.; Poole D. (eds). Anthropology in the Margins of the State. New Mexico: School of American Research Press, 2004.

Daukšas, D. (2012) „Lietuvos lenkai: etninio ir pilietinio identiteto konstravimas ribinėse zonose“, Lietuvos Etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 12(21), 167–193.

Daukšas, D. Paribio identitetai: Punkso ir Šalčininkų atvejai. Etniškumo studijos. 2014, 2: 89–106.

Frėjutė-Rakauskienė, M. Lenkų etninės grupės pilietinio dalyvavimo aspektai Pietryčių Lietuvo-je. Filosofija. Sociologija. 2015, 26(2): 146–154.

Frėjutė-Rakauskienė, M.; Marcinkevičius, A.; Šliavaitė, K.; Šutinienė I. Etniškumo ir identiteto ty-rimų kryptys socialiniuose moksluose ir jų taikymas tiriant Pietryčių Lietuvos etninius procesus. Etniškumo studijos. 2003, 2: 13–47.

Greičiūtė, M.; Norkūnaitė, M.; Stukas M.; Jastramskis, M.; Morkevičius, V.; Petronytė, I.; Ramonaitė, A. Ar valstybė mažesnė už savo teritoriją? Lietuvos valstybės (ne)galios žemėlapis. Projekto „Mokslo pieva“ ataskaita [interaktyvus]. Vilnius, 2015. Prieiga per internetą: http://mokslopieva.lt/wp-content/uploads/2016/01/2015_ataskaita_Valstybe_fin.pdf.

Hogan-Brun, G.; Ramonienė M. Perspectives on Language Attitudes and Use in Lithuania’s Mul-tilingual Setting. Journal of Multilingual and Multicultural Development. 2005, 25(6): 425–441.

Kaplan, D. H. Territorial Identities and Geographical Scale. In Herb, G. and D. H. Kaplan Nested Identities. Nationalism, Territory and Scale. Oxford: Rowman & Littlefield Publishers, 1999, 9–30.

90

Kasatkina, N.; Leončikas T. Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius, Eugrimas, 2003.

Korzeniewska, K. Vietinis (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-et-ninė tapatybė (tyrimas Dieveniškėse, Kernavėje ir Turgeliuose). Etniškumo studijos. 2013, 2: 149–179.

Matulionis, A.; Beresnevičiūtė, V.; Leončikas, T.; Frėjutė-Rakauskienė, M.; Šliavaitė, K.; Šutinienė, I.; Žilinskaitė, V.; Heinrich H. G.; Alekseeva, O. ENRI-East Research Report #8: The Polish Minority in Lithuania. Contextual and empirical reports on ethnic minorities in Central and Eastern Europe. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų institutas, 2011.

Migdal, J. S. State in Society: studying how states and societies transform and constitute one anoth-er. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.

Ramonaitė, A.; Maliukevičius, N.; Degutis, M. Tarp Rytų ir Vakarų: Lietuvos visuomenės geokultūrinės nuostatos. Pilietinės visuomenės institutas. Vilnius: Versus Aureus, 2007.

Trouillot, M. R. The Anthropology of the State in the Age of Globalization. Close Encounters of the Deceptive Kind. Current Anthropology. 2001, 42(1): 125–138.

Urciuoli, B. Language and Borders. Annual Review of Anthropology. 1995, 24: 525–546.

Wilson, T. M.; Donnan H. Border Identities: Nation and State at international frontiers. Cambridge: Cambridge University Press, 1998.

Zubek, V. New Poland’s old dilemma: the Polish minority of Lithuania. Ethnic and Racial Studies. 1993, 16(4): 657–682.