Kursiniu darbu metodika2004

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS Ekonomikos katedra

Vlada Vitunskienė

METODINIAI PATARIMAI

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKOS KURSINIAMS

DARBAMS RAŠYTI

Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentams

Akademija, 2004

Metodiniai patarimai žemės ūkio ekonomikos kursiniams darbams rašyti

2

TURINYS Pratarmė .............................................................................................................................................3 11. Žemės ūkio vaidmuo ir reikšmė Lietuvos ekonomikos sistemoje......................................................5 12. Lietuvos žemės ūkio restruktūrizavimas dabartinės agrarinės reformos metu...................................6 13. Ūkio subjektų tipai ir jų raida Lietuvos žemės ūkyje .........................................................................7 14. Žemės reformos įtaka ūkių dydžiui Lietuvoje....................................................................................8 15. Žemės ūkio gamybinis potencialas ir jo naudojimo ekonominis įvertinimas.....................................9 16. Žemės ištekliai ir jų naudojimo ekonominis įvertinimas Lietuvoje .................................................10 17. Žemės renta: susidarymo mechanizmas ir praktinė reikšmė ............................................................11 18. Žemės rinkos formavimosi Lietuvoje ypatumai ir problemos..........................................................12 19. Dabartinė žemės reforma Lietuvoje: principai, tarpiniai rezultatai ir problemos.............................13 10. Žemėvaldos ir žemėnaudos santykių raida Lietuvoje.......................................................................14 11. Žemės ūkio investicijos ir jų ekonominis įvertinimas ......................................................................15 12. Darbo ištekliai žemės ūkyje ir jų naudojimo ekonominis įvertinimas .............................................16 13. Darbo rinka kaime ir gyventojų užimtumas žemės ūkyje ................................................................17 14. Gamybos kaštų žemės ūkyje ekonominis įvertinimas......................................................................18 15. N - žemės ūkio produkto (pvz., grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, pieno, galvijų ar kiaulių

priesvorio, kiaušinių ir kt.) kaštų ekonominis įvertinimas..............................................................19 16. Žemės ūkio produktų rinkos specifika, pokyčiai ir jų veiksniai.......................................................20 17. Žemės ūkio produktų kainų pokyčiai ir jų veiksniai Lietuvoje ........................................................21 18. Žemės ūkio produktų subsidijavimas ir jo ekonominis įvertinimas .................................................22 19. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekyba ..............................................................23 20. Ūkių pajamų šaltiniai ir veiksniai žemės ūkyje................................................................................24 21. Pajamų paskirstymo ypatumai ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio bendrovėse ...................................25 22. Ūkių pelnas ir pelningumas žemės ūkyje .........................................................................................26 23. N - žemės ūkio produkto gamybos išdėstymas ir jo ekonominis įvertinimas .................................27 24. Žemės ūkio specializacija ir jos ekonominis įvertinimas .................................................................28 25. Žemės ūkio veiklos diversifikacija (įvairinimas) ir jos ekonominis įvertinimas..............................29 26. Žemės ūkio (arba atskiros jo šakos) intensyvinimas ir jo ekonominis įvertinimas .........................30 27. Ekologinės žemdirbystės Lietuvoje plėtra ir jos ekonominiai rezultatai..........................................31 28. Žemės ūkio plėtros agrarinės reformos laikotarpiu ypatumai ir veiksniai ......................................32 29. Ūkių dydžio ir efektyvumo santykio problema Lietuvos žemės ūkyje ............................................33 30. Augalininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos ..........................................................34 31. Grūdų auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos.........................................................35 32. Bulvių auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos .........................................................35 33. Cukrinių runkelių auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos........................................35 34. Linininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos ..............................................................35 35. Daržininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos ............................................................35 36. Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos..........................................................36 37. Pieno gamybos ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos............................................................37 38. Galvijų auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos ........................................................37 39. Kiaulininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos ...........................................................37 40. Paukštininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos .........................................................37 41. N - ūkinio subjekto veiklos ekonominis įvertinimas. ......................................................................38 Rekomenduojama literatūra .............................................................................................................39


3

Pratarmė

Kursinis darbas yra žemės ūkio ekonomikos teorinio arba taikomojo pobūdžio pasi-

rinktos temos savarankiška studija, turinti mokslinių tyrimų elementų. Studijuodami šia tema mokslo, mokslo populiarinimo ir publicistinę literatūrą, nagrinėdami juridinius dokumentus, analizuodami statistinę ar kitokią informaciją, skaičiuodami ekonominius rodiklius ir juos apibendrindami plėsite savo teorines žinias, pažinsite žemės ūkio plėtros problemas ir išsiaiš-kinsite jų galimus sprendimus. Rašydami šį darbą ugdysite savo gebėjimus savarankiškai naudotis įvairiais tyrimo metodais, susirasti reikiamą literatūrą ir informaciją, identifikuoti problemas, daryti apibendrinimus bei išvadas, surasti problemų sprendimų būdus. Kita vertus, iškilus teorinio ar metodinio pobūdžio neaiškiems klausimams, jus konsultuos katedros skirtas kursinio darbo vadovas.

Pasirinkite individualią kursinio darbo temą iš katedros pateikto Žemės ūkio ekonomi-

kos kursinių darbų temų sąrašo. Galite ir patys pasiūlyti temą, kuri nepaminėta sąraše, bet yra susijusi su žemės ūkio raidos ar žemės ūkio ekonomikos mokslo problemomis. Apie pasirin-kimą privalote pranešti dėstytojui - kursinio darbo vadovui ir drauge aptarti darbo planą bei užduotį.

Čia pateiktos rekomendacijos yra metodinis vadovas pasirenkant tyrimo (kursinio dar-bo) temą, apibrėžiant tyrimo tikslą ir nustatant objektą, sudarant darbo planą, pasirenkant stu-dijuotiną literatūrą, juridinius dokumentus ir informaciją. Kiekvienai temai skirtas vienas pus-lapis, kuriame yra: trumpai pristatytas tyrimo objektas bei jam charakteringos mokslinės ar praktinės problemos; darbo planas ir pagal jo skyrius bei poskyrius nurodyti svarbiausieji ekonominiai rodikliai, kuriuos reikėtų skaičiuoti ir analizuoti; pateikta rekomenduojamos lite-ratūros, teisinių aktų ir informacijos šaltinių rodyklė. Vertėtų susipažinti su rekomendacijo-mis, skirtomis ne tik tiriamai, bet ir kitoms, su jūsų nagrinėjamais klausimais ar problemomis susijusioms, temoms. Taip išplėsite savo akiratį ir susipažinsite su įvairesniais nagrinėjamos temos aspektais.

Be to, ekonominių sąvokų trumpus paaiškinimus rasite čia “Rekomenduojamos litera-

tūros” sąraše nenurodytuose įvairiuose žodynuose bei enciklopedijose, pvz.: “Darbo rinkos terminai ir sąvokos” (M. Damidavičius, A. Pocius ir kt., 1998), “Ekonomikos terminų žody-nas” (C. Pass, B. Lowes, L. Davies, 1997), “Market Economy and Planned Economy: an En-cyclopaedic Dictionary. German – English – Russian.” (1992), “Tolkovij ekonomičeskij i fi-nansovij slovar. Francuskaja, ruskaja, anglijskaja, nemeckaja, ispanskaja terminologija. 2 to-mai” (I. Bernar, K. Colli, 1994), “Žemės ūkio enciklopedija. I tomas” (1998) ir kt.

Su aktualiausiomis nagrinėjamos temos problemomis bei naujausiais ekonominių reiš-

kinių ar procesų mokslinių tyrimų rezultatais susipažinsite studijuodami mokslo, mokslo po-puliarinimo bei publicistinius straipsnius, kuriuos spausdina periodiniai mokslo darbų žurnalai - “Ekonomika” (leidėjas - Vilniaus universitetas), „Vagos“ (Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai), “Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai” (Vytauto Didžiojo universitetas), “Socialiniai mokslai” (Kauno technologijos universitetas), “Tiltai” (Klaipėdos universitetas), “Žemės ūkio mokslai” (Lietuvos mokslų akademija), mokslo populiarinimo žurnalai - “Lietu-vos ūkis”, “Mano ūkis”, “Žemės ūkis”, laikraščiai - “Valstiečių laikraštis”, “Ūkininko patarė-jas”, “EKOūkis: mokslas, gamyba, rinka”, “Integracijos žinios” ir netęstiniai mokslinių kon-ferencijų pilnų pranešimų ar tezių leidiniai, kurių nemažai įrašyta šios mokymo priemonės skyrelyje “Rekomenduojama literatūra”.


4

Daug informacijos bei trumpų pranešimų įvairiais klausimais rasite internetiniuose puslapiuose:

http://www.zum.lt/europa/e-zinios; http://www.zum.lt/spaudai.html; http://www.zum.lt/projektai.html; http://www.zum.lt/rsv.html; http://www.ris.lt/; http://europa.eu.int/comm/agriculture Įstatymus, Vyriausybės nutarimus, ministrų įsakymus bei kitokius dokumentus rasite

“Valstybės žinių” laikraštyje arba įvairiuose juridinių aktų rinkiniuose, pvz., “Agrarinės re-formos biuleteniai Nr. 1 – 41” (sudaryt. – Žemės ūkio ministerija), “Žemės ūkis: teisinių aktų sąvadas. 2 t.” (sudaryt. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas), “Lietuvos ekonomikos re-formos praktika. Teisės aktai. Ekspresbiuletenis” (tęstinis leidinys). Labai patogu naudotis Lietuvos Respublikos Seimo internetiniu puslapiu: www.lrs.lt/DPaieska.html.

Pirmiausia studijuodami literatūrą susipažinkite su nagrinėjamos temos esme ir išsi-

aiškinkite įvairius jos aspektus bei problemas. Taip plėsis jūsų teorinės žinios ir susiformuos asmeninės nuostatos bei pozicija atskirais klausimais. Išstudijavę nagrinėjamos temos teori-nius aspektus, iš nurodytų ar savarankiškai susirastų informacijos šaltinių surinkite reikalin-gus ekonominius duomenis. Juos, naudodami pasirinktus metodus, apdorokite ir gautus rezul-tatus analizuokite bei apibendrinkite. Atkreipkite dėmesį, jog privalu nagrinėti ekonominių reiškinių pokyčius, vykstančius per 3 – 5 metus, tačiau atskiroms temoms gali būti tiriamas ir ilgesnis arba trumpesnis laikotarpis. Analizuojami ekonominiai rodikliai turi būti pateikti len-telėse bei diagramose arba kitaip iliustruojami.

Kursinį darbą privalote tinkamai įforminti pagal reikalavimus, keliamus mokslinio ti-

riamojo pobūdžio darbų rašymui ir įforminimui. Jį turi sudaryti šios dalys: titulinis lapas, už-duotis, turinio rodyklė, santrauka užsienio kalba, įvadas, dėstymas skyriuose bei poskyriuose, išvados ir pasiūlymai, literatūros sąrašas ir priedai (jeigu reikalingi). Vadovaukitės “Socialinių mokslų studijų rašto darbų rengimo ir įforminimo nurodymais Ekonomikos ir vadybos fakul-teto studentams” (2003). Čia rasite bendruosius darbo rašant ranka arba spausdinant ir atskirų jo dalių – nuo titulinio lapo iki literatūros sąrašo bei priedų – įforminimo reikalavimus.


5

1.Žemės ūkio vaidmuo ir reikšmė Lietuvos ekonomikos sistemoje Žemės ūkis, kaip pagrindinis maisto šaltinis gyventojams, yra gyvybiškai svarbi Lie-

tuvos ekonomikos posistemė. Čia sukuriama apie 7 % šalies bendrojo vidaus produkto, dirba per 16 % užimtų šalies gyventojų. Tokia žemės ūkio dalis, gerokai viršijanti Europos Sąjun-gos (ES) šalių bei pirmaujančių šalių kandidačių lygį, lėtina Lietuvos integracijos į ES ben-drąją rinką procesą. Struktūriniai pokyčiai per pastarąjį dešimtmetį lėmė ir dideles ekonomi-nes bei socialines problemas - žemės ūkio gamybos apimčių ženklius svyravimus, jos inten-syvumo bei efektyvumo, žemdirbių realiųjų pajamų sumažėjimą ir kt. Žemės ūkio plėtros ap-imtis ir kryptis lemia tiek vidiniai (vidaus rinkos tendencijos, kaimo ir žemės ūkio plėtros po-litika ir kt.), tiek išoriniai (integracija į ES rinką, ekonominiai ir politiniai veiksniai Rytų rin-kose, tarptautiniai įsipareigojimai ir kt.) veiksniai.

Rekomenduojame: Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės ūkio, kaip nacionalinės ekonomikos šakos, ypatumai 2. Žemės ūkio vieta ir reikšmė nacionalinėje ekonomikoje 2.1. Žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte, jos pokyčiai ir veiksniai 2.2. Gyventojų užimtumas ir pajamos žemės ūkyje, jų pokyčiai ir veiksniai 2.3. Žemės ūkio įtaka šalies ekonomikos ir socialinei plėtrai 3. Žemės ūkio raidos ekonominis įvertinimas 3.1. Žemės ūkio ekonominiai ištekliai ir apsirūpinimo jais pokyčiai 3.2. Žemės ūkio gamybos pokyčiai ir jų veiksniai 3.3. Žemės ūkio produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai 4. Žemės ūkio plėtros kryptys ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais1: literatūros – 1, 2, 8, 9, 18, 20, 21, 25, 31, 38, 39, 42, 46, 47, 48, 50, 51, 56, 59, 60, 61, 66, 69; teisinių aktų – 79; informacijos –101, 104, 106, 107, 110, 117, 118, 121, 122, 124, 128.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) žemės ūkio dalį bendrajame vidaus produkte; 2.2) dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių ir procentinę dalį, vidutinį darbo užmokestį že-

mės ūkyje ir kitose sferose; 2.3) tradicinių žemės ūkio produktų gamybą ir maisto produktų suvartojimą, skaičiuo-

jant vienam gyventojui; 3.1) žemės ūkio paskirties žemės, pasėlių plotus ir struktūrą, gyvulių ir paukščių skai-

čių - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, žemės ūkio technikos kiekį ir energetinius pa-jėgumus visuose ūkiuose ir jų grupėse;

3.2) žemės ūkio bendrąją produkciją ir jos struktūrą, žemės ūkio augalų derlių ir der-lingumą, gyvulininkystės produktų gamybą - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, gyvu-lių produktyvumą visuose ūkiuose ir jų grupėse;

3.3) žemės ūkio produktų supirkimus, jų kainas, eksportą bei importą.

1 Čia ir kitose vietose nurodyti šaltiniai pateikti šios mokymo priemonės skyrelyje “Rekomenduojama literatūra”.


6

2. Lietuvos žemės ūkio restruktūrizavimas dabartinės agrarinės reformos metu

Reformos išvakarėse Lietuvos žemės ūkyje dominavo stambūs kolūkiai bei valstybiniai

ūkiai, naudodami per 93% žemės ūkio paskirties žemių. Kita vertus, žemės ūkio pagamintos produkcijos ir valstybinių supirkimų ženklią dalį sudarė sodybinių ūkių produktai, ypač gyvu-lininkystės (pieno gamyboje ir supirkimuose – apie 45%, mėsos gamyboje – 32%, o supirki-muose – 22%). Planinis žemės ūkis, naudojantis daug atvežtų pašarinių grūdų bei koncentra-tų, buvo orientuotas į pieno ir mėsos produktų gamybą bei pristatymą centralizuotam sąjungi-niam fondui. Su Nepriklausomybės atkūrimu Lietuva, siekdama sukurti konkurencingą žemės ūkį, pradėjo įgyvendinti įvairias restruktūrizavimo programas: žemės, žemės ūkių įmonių tur-to privatizavimą, žemės ūkio rinkų transformavimą, ūkininkavimo liberalizavimą ir kt.


Įvadas 1. Šiuolaikinė agrarinė reforma: principai, tarpiniai rezultatai ir problemos

1.1. Agrarinės reformos samprata ir prielaidos 1.2. Žemės reforma: principai ir tarpiniai rezultatai

1.3. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimas: principai ir rezultatai 2. Žemės ūkio struktūriniai pokyčiai reformos metu ir jų veiksniai 2.1. Ūkininkavimo formų transformacijos ir jų veiksniai 2.2. Žemės ūkio šakinės struktūros pokyčiai ir jų veiksniai 2.3. Žemės ūkio rinkų transformacijos 3. Lietuvos žemės ūkio plėtros kryptys ir problemos bendrojoje Europos Sąjungoje ekonomi-

nėje erdvėje 3.1. Žemės ūkio plėtros kryptys 3.2. Žemės ūkio plėtros sąlygos ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros –19, 21, 25, 31, 38, 42, 47, 48, 49, 50, 51, 52, 53, 56, 59, 60,

61, 62, 63, 68, 69; teisinių aktų – 77, 78, 80, 81, 88, 89, 91, 95, 96, 97; informacijos – 112, 117, 120, 121, 130, 131.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) pateiktus prašymus ir priimtus sprendimus žemės nuosavybės teisėms atkurti, pa-

tenkintų prašymų procentinę dalį, sugrąžintos žemės plotus, žemės ūkio paskirties žemės plo-tų pasiskirstymą pagal nuosavybės formas;

1.3) žemės ūkio įmonių turto privatizavimo natūra ir pasirašant pajus rezultatus; 2.1) ūkių (kolūkių, valstybinių ūkių ir kt.) skaičių, jų vidutinį dydį, naudojamos žemės

plotus ir jų dalį reformos išvakarėse, susikūrusių ūkių (ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) skaičių, jų vidutinį dydį, naudojamos žemės plotus ir jų dalį;

2.2) bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūrą pagal šakas ir ūkių grupes; 2.3) žemės ūkio produktų supirkimą, eksportą ir importą, žemės ūkio produktų supir-

kimo kainas, jų ir žemės ūkyje įsigytų materialinių techninių išteklių kainų indeksus.


7

3. Ūkio subjektų tipai ir jų raida Lietuvos žemės ūkyje Reformos išvakarėse Lietuvos žemės ūkyje dominavo labai stambūs kolūkiai (1989 m.

pabaigoje jų buvo 831, vidutiniškai po 3728 ha) ir valstybiniai ūkiai (471, vidutiniškai po 2571 ha), be to, žemės ūkio produkciją gamino per 464 tūkst. gyventojų smulkių asmeninių ūkių. Pagal Valstiečio ūkio įstatymą 1989 m. pabaigoje įsikūrė pirmieji ūkininkų (valstiečių) ūkiai. Posovietine žemės reforma siekiama sukurti liberalią ūkininkavimo sistemą, grindžiamą privačia nuosavybe, asmens iniciatyva bei atsakomybe ir ūkininkavimo laisve. Žemės, kolū-kių ir valstybinių ūkių turto privatizavimas bei kiti transformaciniai procesai sudarė prielaidas atsirasti naujoms ūkininkavimo formoms (ūkio subjektams - ūkininkų ūkiams, žemės ūkio bendrovėms, kooperatyvams, akcinėms bendrovėms ir kt.). Šiuo metu ūkių restruktūrizavimas tęsiasi. Lietuvos įstojus į Europos Sąjungą perspektyviais išliks tik našūs ir konkurencingi ūkiai. Prioritetas teikiamas į rinką orientuotiems ūkininkų šeimos ūkiams.


Įvadas 1. Ūkio subjektų (ūkininkavimo formų) tipologijos teoriniai aspektai 2. Lietuvos žemės ūkio restruktūrizavimas: naujos ūkininkavimo formos bei jų formavimosi

prielaidos ir veiksniai 2.1. Naujų ūkininkavimo formų atsiradimo ekonominės ir teisinės prielaidos bei veiksniai 2.2. Ūkio subjektų tipai ir jų ypatumai

3. Įvairių ūkio subjektų išteklių ir veiklos rezultatų lyginamoji analizė 3.1. Apsirūpinimas gamybos ištekliais ir jo veiksniai 3.2. Produkcijos gamybos bei realizavimo rezultatai ir jų veiksniai 3.3. Veiklos efektyvumas ir jo veiksniai 4. Įvairių ūkio subjektų perspektyvos plėtojant Lietuvos žemės ūkį Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 12, 18, 19, 25, 32, 34, 38, 42, 48, 50, 51, 53, 55, 56, 58, 59,

60, 61, 62, 64, 67; teisinių aktų – 71, 76 - 79, 81, 88, 89, 91, 95, 96, 98; informacijos–101,110, 112, 118 - 121, 128, 129, 131,132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių, sodybinių ūkių ir kitų ūkių skaičių, vidutinį

dydį, jų disponuojamos žemės plotus bei jų dalį žemės ūkio paskirties žemėje; 3.1) įvairių ūkių ž.ū. naudmenas, pasėlius ir jų struktūrą, gyvulių ir paukščių skaičių,

žemės ūkio technikos ir dirbančiųjų skaičių pagal ūkių grupes; 3.2) augalų derlių, primelžtą pieną, išaugintą gyvulių ir paukščių priesvorį; 3.3) augalų derlingumą, gyvulių ir paukščių produktyvumą, darbo sąnaudas, apskai-

čiuotas 1 t žemės ūkio produktų, pašarų sąnaudas, apskaičiuotas 1 t pieno ir gyvulių bei paukščių priesvorio, pieno ir mėsos gamybą, skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų.


8

4. Žemės reformos įtaka ūkių dydžiui Lietuvoje

Vienas svarbiausių dabartinės žemės reformos Lietuvoje tikslų - žemės privatizavimas

- įgyvendinamas dviem būdais: restitucijos (atstatant žemės nuosavybės teisę buvusiems iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos jos savininkams) ir perkant. Negalutiniai reformos re-zultatai rodo, jog didžiausia žemės dalis privatizuojama grąžinant ją natūra buvusiems savi-ninkams bei jų paveldėtojams. Šis procesas sąlygojo privačių žemėvaldų ir žemėnaudų su-smulkėjimą, o kartu ir smulkių ūkininkų ūkių kūrimąsi. Be to, 1990 m. dauguma kaimo gy-ventojų įgijo sodybinius (iki 3 ha) sklypus. Dominuojančiuose smulkiuose ūkiuose iškyla daug socialinių, ekonominių ir techninių problemų. Dėl to Lietuvai dalyvavujant Europos Są-jungos bendrojoje rinkoje viena svarbiausių jos žemės ūkio ekonominių problemų tapo ūkių stambėjimo ir jų konkurencingumo didinimo skatinimas.


Įvadas 1. Žemės reforma kaip naujų ūkio subjektų kūrimosi veiksnys

1.1. Žemės privatizavimo ekonominiai ir socialiniai veiksniai 1.2. Žemės privatizavimo teisiniai aspektai 1.3. Žemės privatizavimo tarpiniai rezultatai ir jų įtaka ūkių sistemos formavimuisi

2. Ūkio subjektų tipai ir jų kūrimosi ypatumai reformos metu 2.1. Ūkio subjektų kūrimosi socialiniai, teisiniai ir ekonominiai veiksniai 2.2. Susiformavusių ūkio subjektų tipai ir jų ypatumai 3. Ūkio subjektų dydis, jo veiksniai ir pokyčiai reformos metu 3.1. Ūkio subjektų dydžių socialiniai, teisiniai ir ekonominiai veiksniai 3.2. Ūkio subjektų dydžių pokyčiai ir perspektyvos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros -12, 19, 21, 32, 33, 34, 38, 42, 48, 49, 50, 51, 53, 54, 55, 56,

59, 60, 61, 62, 64, 67, 66; teisinių aktų –76, 77, 78, 79, 81, 88, 89, 91, 95, 96, 98; informacijos–112, 118 - 121, 129, 131, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.3) duomenis apie: pateiktus prašymus ir priimtus sprendimus žemės nuosavybės tei-

sėms atkurti, patenkintų prašymų dalį, grąžintinos ir grąžintos žemės plotus, žemės ūkio pa-skirties žemės fondo pasiskirstymą pagal nuosavybės formas;

2.2) ūkininkų, kitų kaimo sodybinių ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kitų ūkio subjektų (toliau ūkių) skaičių, jų žemių dalį žemės ūkio paskirties žemėje;

3.1) minėtų ūkių vidutinį dydį bei procentinį pasiskirstymą pagal ūkių dydžio grupes; 3.2) ūkio dydžio įtaką augalų derlingumui bei augalininkystės ir gyvulininkystės ben-

drosios produkcijos vertei, įplaukoms už realizuotą žemės ūkio produkciją, pelnui, apskai-čiuotiems 1 ha ž.ū. naudmenų (pagal respondentinių ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių duomenis).


9

5. Žemės ūkio gamybinis potencialas ir jo naudojimo ekonominis įvertinimas

Žemės ūkio gamybiniam potencialui charakterizuoti tradiciškai nagrinėjami trys

veiksniai – žemės ūkio veiklos ištekliai - žemė, kapitalas ir darbas. Agrarinei reformai būdin-gos visų šių išteklių bei disponavimo jais kokybinės (iš esmės pasikeitusios žemės bei techni-nių gamybos priemonių nuosavybės ir darbo santykių formos, žemės ūkio technikos fizinis ir technologinis nusidėvėjimas, našesnės Vakarų gamybos technikos gausėjimas, žemės ūkio rinkų santykių formavimasis ir kt.) ir kiekybinės (padidėję nenaudojamų žemių plotai, žemės ūkio dirbančiųjų padaugėjimas bei jų lyginamosios dalies padidėjimas, ženklūs gyvulių ir paukščių skaičiaus svyravimai ir kt.) transformacijos. Jos lėmė žemės ūkio gamybos apimčių, intensyvumo bei efektyvumo sumažėjimą.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą šalies, apskrities, rajono, atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės

ūkio bendrovės ir kt.) arba ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) mastu.

Darbo planą: Įvadas 1. Žemės ūkio gamybinis potencialas: samprata, sudėtis ir ypatumai 1.1. Ekonominiai ištekliai žemės ūkyje ir jų klasifikacija 1.2. Ekonominių išteklių kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai reformos laikotarpiu Lietuvoje 2. Ūkio subjektų apsirūpinimas ekonominiais ištekliais ir jo veiksniai 2.1. Žemės ištekliai ir jų valdymo bei naudojimo ypatumai įvairiuose ūkiuose 2.2. Gyvulių ir paukščių skaičius įvairiuose ūkiuose 2.3. Įvairių ūkių apsirūpinimas žemės ūkio technika 3. Ekonominių išteklių naudojimo įvairiuose ūkiuose efektyvumas 3.1. Žemės ir gyvulių produktyvumas ir jo veiksniai 3.2. Darbo našumas ir jo veiksniai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 9, 16, 18, 20, 21, 22, 25, 28, 38, 39, 42, 46, 48, 50, 52, 56,

58, 63, 68, 69, 69; teisinių aktų – 73, 77, 79, 81, 88, 89, 91; informacijos – 104, 106, 110, 112, 118, 121, 126, 127, 128, 129, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) žemės ūkio paskirties žemės, pasėlių plotus ir struktūrą, gyvulių ir paukščių skai-

čių, dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių, jų pasiskirstymą pagal darbo statusą ir sektorius, žemės ūkio technikos kiekį ir energetinius pajėgumus;

2.1) ž.ū. naudmenų, ariamosios žemės ir pasėlių pasiskirstymą pagal ūkių grupes; 2.2) gyvulių ir paukščių pasiskirstymą pagal ūkių grupes; 2.3) technikos (traktorių, javų kombainų ir kt.) skaičių įvairiuose ūkiuose, traktoriui

vidutiniškai tenkantį ariamosios žemės, kombainui - javų pasėlių plotą; 3.1) augalų derlingumą, gyvulių produktyvumą, gyvulininkystės produktų gamybą,

skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų; 3.2) žemės ūkio bendrąją produkciją ir bendrąją pridėtinę vertę, apskaičiuotą 1 dirban-

čiajam, metiniam darbo vienetui (MDV) ar 1 darbo valandai ir kt.


10

6. Žemės ištekliai ir jų naudojimo ekonominis įvertinimas Lietuvoje

Plotai ir jų derlingumas yra esmingiausios žemės, kaip pagrindinės gamybos priemo-

nės, charakteristikos. Žemės kokybė didžia dalimi lemia gamybos rezultatus, o jos plotas yra ne tik augalininkystės produktų gamybos teritorinio išdėstymo sąlyga, lemianti šios šakos or-ganizacinius ypatumus, bet ir nuosavybės, lemiančios žemės naudojimo bei ūkininkavimo formas, o galiausiai - žemės ūkio gamybos rezultatus, objektas. Lietuvoje žemės ūkio paskir-ties žemė sudaro per 60% šalies teritorijos ir per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 680 tūkst.ha. Be to, kasmet didėja nenaudojami šios žemės plotai (1999 m. - 17%). Daugiau kaip trečdalis žemės ūkio paskirties plotų yra privatūs, jų daugėja. Taip pat keičiasi šių plotų pasi-skirstymas pagal naudotojus - ūkininkų naudojamų žemių plotai didėja, žemės ūkio bendrovių - mažėja.

Rekomenduojame:

Nagrinėti šią temą šalies, apskrities, rajono, atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ir kt.) arba ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) mastu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Žemė - pagrindinė gamybos priemonė žemės ūkyje 1.1. Žemės, kaip pagrindinės gamybos priemonės, ypatumai 1.2. Žemės rinka ir jos specifika 2. Žemės ūkio paskirties žemės fondo sudėtis ir struktūra Lietuvoje 3. Žemės ūkio paskirties žemės valdymo ir naudojimo ypatumai Lietuvoje 3.1. Žemėvaldos ypatumai ir jų veiksniai 3.2. Žemėnaudos ypatumai ir jų veiksniai 4. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ekonominis įvertinimas 4.1. Žemės išteklių naudojimo ekonominiai rezultatai ir jų veiksniai 4.2. Žemės išteklių naudojimo gerinimas Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros –7, 9, 10, 16, 20, 21, 28, 32, 36, 37, 38, 39, 42,46,47, 48,49,

50, 51, 53, 54, 55, 61, 69; teisinių aktų – 79, 88, 89, 91, 92, 93, 94; informacijos – 101, 110, 117, 118, 121, 129, 131,132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2) žemės ūkio paskirties žemės plotą, jo sudėtį bei struktūrą pagal žemės naudmenas; 3.1) žemės ūkio paskirties žemės fondo pasiskirstymą pagal nuosavybės formas (nuro-

dant plotą ir procentinę dalį); privačios žemės pasiskirstymą pagal žemėvaldų plotų dydį (nu-rodant jų skaičių ir procentinę dalį atskirose grupėse);

3.2) žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal naudotojus (nurodant žemėnaudų plotus, jų dalį ir vidutinį dydį);

4.1) žemės ūkio augalų derlingumą, bendrąją žemės ūkio, augalininkystės ir gyvulinin-kystės produkciją, gyvulininkystės produktų (pieno ir mėsos) gamybą, skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų.


11

7. Žemės renta: susidarymo mechanizmas ir praktinė reikšmė

Mokslinėje literatūroje žemės rentos teorijos nėra išbaigtos. Rentos aiškinimui naudo-

jamos skirtingos koncepcijos ir sąvokos. Daugiausia dėmesio skiriama ekonominės ir diferen-cinės rentų sąvokoms. Ekonominės rentos aiškinimas tradiciškai remiasi prielaida, jog žemės ar kitų gamtinių gamybos išteklių pasiūla yra ribota dėl jų fiksuoto kiekio (pvz., yra tiktai tam tikras žemės plotas, tinkamas žemdirbystei). Ekonominė renta siejama su kaina (mokėjimais) už naudojimąsi žeme, kurios pasiūla visiškai neelastinga ekonominės sistemos visumos at-žvilgiu. Šie mokėjimai sudaro pajamas žemės savininkui bei kaštus žemės naudotojui. Dife-rencinės rentos aiškinimas remiasi skirtingos rentos vienodo dydžio žemės sklypuose, tarpu-savyje besiskiriančiuose derlingumu, geografiniu išsidėstymu, gamtinėmis sąlygomis (drėg-me, šilumos kiekiu ir kt.), tinkamumu tiems patiems žemės ūkio augalams augti ir kt., kon-cepcija.

Taikomąją prasme žemės rentos koncepcija remiamasi žemės, kaip visuomenės turto, mokesčių skaičiavimų, konkretaus žemės sklypo kainos (nuomos mokesčio ar pirkimo - par-davimo kainos) įvertinimo praktikoje.


Įvadas 1. Žemės rentos teoriniai pagrindai 1.1. Žemės, kaip pagrindinės gamybos priemonės, naudojimo ypatumai 1.2. Žemės rentos samprata ir susidarymo mechanizmas 1.3. Žemės renta skaičiavimo metodai 2. Žemės rentos ir žemės rinkos ryšys 2.1. Žemės rinka: žemės pasiūla, paklausa ir kaina bei jų veiksniai 2.2. Rentos įtaka žemės pirkimo – pardavimo kainai ar nuomos mokesčiui 3. Žemės rentos, kaip ūkininkavimo sąlygų, determinantė 3.1. Žemės rentos įtaka ūkininkavimo rezultatams 3.2. Ūkininkavimo sąlygų skirtingos kokybės žemėse suvienodinimo galimybės Išvados ir pasiūlymai Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 9, 20, 28, 35, 39, 44, 46, 54, 55, 57; teisinių aktų –74, 92, 93, 94; informacijos –132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 3.1) žemės ūkio naudmenų kokybės (našumo balo) įtaką augalų derlingumui bei auga-

lininkystės bendrosios produkcijos vertei, įplaukoms už parduotą augalininkystės produkciją, bendrajam gamybiniam pelnui, skaičiuojant 1 ha žemės ūkio naudmenų (pagal respondentinių ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių grupavimo duomenis).


12

8. Žemės rinkos formavimosi Lietuvoje ypatumai ir problemos

Rinkos sistemoje tradiciškai funkcionuoja dvejopo pobūdžio (pirkimo - pardavimo ir

nuomos) žemės rinka. Viena iš svarbiausių šios rinkos buvimo ekonominių prielaidų yra že-mės privati nuosavybė. Daugumoje demokratinių šalių žemės rinka iš esmės yra laisva, nes valdžios institucijos neriboja savininkų teisių žeme disponuoti savo nuožiūra. Lietuvos įsta-tymai taip pat suteikia žemės savininkams teisę ją parduoti, dovanoti, įkeisti, išnuomoti. Šia prasme sudarytos prielaidos žemės rinkai Lietuvoje susiformuoti. Kita vertus, juridiniai ūkio subjektai neturi teisės žemės ūkio paskirties žemę pirkti. Per pirmąjį Lietuvos Nepriklauso-mybės dešimtmetį žemės rinka dar mažai išplėtota. Tai lemia labai įvairios priežastys: neuž-baigti žemės grąžinimo ir žemėtvarkos projektų rengimo darbai, neveikianti žemės hipoteka, nepalanki situacija žemės ūkio plėtrai ir kt.


Įvadas 1. Žemės rinka kaip žemės ūkio rinkos sudėtinė dalis 1.1. Žemės rinka rinkų sistemoje 1.2. Žemės, kaip gamybos išteklių rinkos, specifika 2. Žemėvalda ir žemėnauda kaip žemės rinkos formavimosi ir funkcionavimo veiksniai 2.1. Žemės rinkos formavimosi ir funkcionavimo ekonominės prielaidos 2.2. Šiuolaikinės žemės reformos ypatumai: žemės privatizavimo būdai ir tarpiniai rezulta-

tai 3. Žemės rinkos formavimosi ir funkcionavimo ypatumai ir problemos Lietuvoje 3.1. Žemės pirkimo - pardavimo rinka ir jos veiksniai 3.2. Žemės nuoma ir jos veiksniai 3.2. Žemės rinkos plėtotės veiksniai ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 21, 25, 28, 38, 42, 46, 48, 49, 50, 51, 53, 54, 55, 57, 59; teisinių aktų – 74, 88, 89, 92, 93, 94, 95; informacijos – 117, 118, 119, 120, 121.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) pateiktų prašymų ir priimtų sprendimų atkurti žemės nuosavybės teises skaičių bei

patenkintų prašymų procentinę dalį, grąžintinos ir sugrąžintos natūra žemės plotus, žemės sa-vininkų valdomų plotų vidutinį dydį; žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal nuosa-vybės formas (nurodant privačios ir valstybinės žemės plotus bei jų procentines dalis);

3.1) teisiškai įregistruotų pirktų žemės sklypų skaičių ir plotą; 3.2) teisiškai įregistruotų išnuomotų žemės sklypų skaičių ir plotą; iš valstybės nuomo-

jamos žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal naudotojus (nurodant žemės naudoto-jų arba žemėnaudų skaičių, nuomojamos žemės plotą bei jo procentinę dalį, vidutinį dydį pa-gal naudotojų grupes).


13

9. Dabartinė žemės reforma Lietuvoje: principai, tarpiniai rezultatai ir problemos Žemės reforma iš esmės yra žemėvaldos ir žemėnaudos pertvarkymas, pagrįstas teisi-

nėmis normomis ir administruojamas valstybinės valdžios institucijų. Dabartinės žemės re-formos tikslas – atkurti iki sovietmečio buvusius žemės nuosavybės santykius ir jų pagrindu funkcionavusią privačią ūkininkavimo sistemą. Vienas jo įgyvendinimo būdų - nuosavybės teisių atkūrimas buvusiems žemės, nacionalizuotos socialistinės reformos metu, savininkams, kitas – valstybinės žemės pirkimas.

Pirmieji žemės reformos procesai prasidėjo 1989 m., priėmus Valstiečio ūkio įstaty-mą, kuriuo privatiems asmenims buvo suteikta naudojimosi žeme su jos paveldėjimo galimy-be teisė. 1991 m. reformą reglamentuojančiais įstatymais buvo realiai atkurta žemės privačios nuosavybės teisė. 2000 m. sausio 1 d. beveik 274 tūkst. privačių savininkų buvo grąžinta arba parduota 1684 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės (pateikta prašymų atgauti natūra beveik 3103 tūkst. hektarų žemės).

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą šalies, apskrities, rajono ar seniūnijos mastu. Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės reformos Lietuvoje

1.1. Žemės reformos teoriniai aspektai 1.2. Lietuvos žemės reformų ypatumai: jų tikslai ir rezultatai

1.3. Šiuolaikinės žemės reformos ekonominės ir socialinės prielaidos 2. Šiuolaikinės žemės reformos principai ir teisiniai aspektai 2.1. Žemės reformos principai 2.2. Žemės reformos teisiniai aspektai 3. Žemės privatizavimo tarpiniai rezultatai 3.1. Pretendentai ir privatizuojamos žemės poreikis 3.2. Žemės privatizavimo tarpiniai rezultatai 3.3. Žemės reformos problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 19, 29, 42, 45, 49, 50,51, 51, 53, 69; teisinių aktų – 88, 89, 95; informacijos – 118, 119, 121.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 3.1) pateiktų prašymų atkurti žemės nuosavybės teises skaičių ir prašymuose nurodytą

bendrąjį pretenduojamą plotą, iš jo grąžintiną natūra ir kompensavimo būdu; 3.2) priimtus sprendimus atkurti nuosavybės teises: sprendimų skaičių, plotą ir procen-

tinę dalį nuo pateiktų prašymų bei prašymuose nurodyto ploto, iš jų grąžinant natūra ir kom-pensavimo būdu, žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal nuosavybės formas (nuro-dant privačios ir valstybės valdomos žemės plotus ir jų procentines dalis).


14

10. Žemėvaldos ir žemėnaudos santykių raida Lietuvoje

Žemės ūkio gamyba, kaip gamtos kuriamųjų jėgų ir žmogaus darbo sąveika, sąlygoja

ypatingą žmogaus santykį su žeme. Žemės nuosavybės formos lemia ūkininkavimo formas, o pastarosios - žemės ūkio gamybos rezultatus. Istoriškai Lietuvoje formavosi ir keitėsi įvairios žemėvaldos ir žemėnaudos formos. Jų kardinalią pertvarką vykdė žemės reformos: Valakų, Valstiečių (dar vadinama baudžiavos panaikinimo), Stolypino, Nepriklausomos Lietuvos, so-vietinė (socialistinė), posovietinė (dabartinė). Kiekviena jų iš esmės buvo siekiama įtvirtinti alternatyvias žemės valdymo bei naudojimo formas. Dabartinės žemės reformos tikslas – at-kurti žemės privačios nuosavybės santykius. Jo siekiama dviem būdais: atkuriant nuosavybės teisę buvusiems žemės, nacionalizuotos socialistinės reformos metu, savininkams ir perkant.


Įvadas 1. Žemėvaldos ir žemėnaudos teoriniai pagrindai 1.1. Žemėvaldos ir žemėnaudos santykiai: turinys, formos ir raidos veiksniai 1.2. Žemės valdymo ir naudojimo teoriniai ir teisiniai aspektai 2. Žemėvaldos ir žemėnaudos santykių bei jų formų istorinė raida 2.1. Žemės valdymo ir naudojimo ypatumai iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1918 metais

2.2. Žemėvaldos ir žemėnaudos pokyčiai ir ypatumai 1920 – 1940 metų reformos laikotar-piu

2.3. Socialistinė žemėvaldos ir žemėnaudos būdingiausieji bruožai 3. Žemėvaldos ir žemėnaudos pokyčiai ir jų veiksniai dabartinės agrarinės reformos metu 3.1. Žemės reformos būdingiausieji bruožai 3.2. Žemėvaldos pokyčiai, jų veiksniai ir problemos 3.3. Žemėnaudos pokyčiai, jų veiksniai ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 19, 21, 29, 38, 42, 45, 49, 50, 51, 53, 64; teisinių aktų – 88, 89, 91, 92, 93, 94, 95; informacijos – 118, 119, 121.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) ūkių pasiskirstymą pagal dydį 1930 m.; 2.3) žemės plotų pasiskirstymą pagal naudotojus: 1948-51 m. - valstiečių ūkių, kolūkių,

valstybinių ūkių, sodybinių2 ir kitų ūkių plotus bei jų procentines dalis; 1990 m. - kolūkius, valstybinius, valstiečių bei kitus ūkius;

3.1) pateiktų prašymų ir priimtų sprendimų atkurti žemės nuosavybės teises skaičių bei patenkintų prašymų procentinę dalį, grąžintinos ir sugrąžintos žemės plotus, savininkų val-domų žemės plotų vidutinį dydį;

3.2) privačios ir valstybinės žemės plotus bei jų dalis; 3.3) ž.ū. paskirties žemės pasiskirstymą pagal naudotojus: ūkininkų, žemės ūkio ben-

drovių ir kitų naudotojų žemės plotus, jų dalis, vidutinius žemėnaudų dydžius.

2 Jų plotai buvo skiriami kolūkių ar tarybinių ūkių bendruosiuose plotuose.


15

11. Žemės ūkio investicijos ir jų ekonominis įvertinimas Investavimas į žemės ūkį yra pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kaupimo (pvz., pasta-

tų pirkimas arba statyba, žemės ūkio technikos, įrengimų, gyvulių, atsarginių dalių, pašarų įsigijimas ir kt.) procesas. Investuojant siekiama fiziškai susidėvėjusias ar technologiškai pa-senusias gamybos priemones pakeisti naujomis, įdiegti naujas gamybos technologijas, re-struktūrizuoti, išplėsti esamas ar įkurti naujas ūkines struktūras, įdiegti naujas ūkinės veiklos kryptis (diversifikuoti ūkinę veiklą), melioruoti žemes ir t.t.

Ypatinga investicijų rūšis yra kapitalinės investicijos į pagrindines gamybos priemo-nes. Skirtingai nei investicijoms į apyvartines gamybos priemones joms reikia didelių pinigi-nių lėšų, o efektą jos duoda ne iš karto, bet per daugelį gamybos ciklų ar naudojimo metų. Dėl to kapitalinės investicijos labiau rizikingos ir reikalauja įvairiapusio įvertinimo. Yra daug jų projektų vertinimo aspektų: techniniai, finansiniai, ekonominiai, socialiniai, administraciniai, poveikio aplinkai ir kt. Vieni iš jų susiję su projekto įgyvendinimo klausimais, kiti - su jo gy-vybingumo (ekonomiškumo) problema, tai yra finansiniu ir ekonominiu investicijų įvertini-mu. Dėl minėtų kapitalinių investicijų ypatumų naudojami sudėtingi jų projektinių piniginių srautų (investicinių išlaidų ir per kelis ar keliolika metų laukiamo pelno (pajamų)) įvertinimo laiko atžvilgiu metodai. Rekomenduojame:

Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės ūkio investicijų teoriniai pagrindai 1.1. Investicijų samprata ir klasifikacija 1.2. Žemės ūkio investicijos: kryptys, finansavimo šaltiniai ir veiksniai 1.3. Investicijų vertinimo metodai 2. Žemės ūkio investicijų valstybinė politika Lietuvoje 2.1. Investicijų rėmimo kryptys ir formos 2.2. Paramos apimtys ir šaltiniai 3. Žemės ūkio investicijų projekto ekonominis įvertinimas Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 7, 11, 16, 18, 21, 25, 26, 30, 39, 43, 50, 54, 55, 57,60; teisi-nių aktų – 72, 73, 79, 81, 99,1; informacijos – 117, 127, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) Kaimo rėmimo fondo išlaidas tiesioginėms investicijų programoms remti bei jų

struktūrą, ūkininkų įsikūrimo rėmimo išlaidas, skaičiuojat vidutiniškai įregistruotam ūkiui ir 1 ha ž.ū. naudmenų,

3) apskaičiuoti rodiklius ir įvertinti kapitalinių investicijų ekonomiškumą pagal hipo-tetinio modelio, pateikto kursinio darbo vadovo, arba konkrečios žemės ūkio, paslaugas že-mės ūkiui teikiančio subjekto (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvo, akci-nės bendrovės, individualiosios (personalinės) įmonės ar kito) investicijų programos duome-nis.


16

12. Darbo ištekliai žemės ūkyje ir jų naudojimo ekonominis įvertinimas

Radikalios žemės bei kapitalo valdymo ir ūkininkavimo formų transformacijos sąlygo-

jo darbo išteklių ir jų naudojimo santykių kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Per pirmuosius reformos metus padaugėjo užimtųjų žemės ūkyje, o jų dalis tarp šalies dirbančiųjų padidėjo nuo 17,6 iki 24%. Čia dabar užimta per 20% visų šalies dirbančiųjų (Europos Sąjungoje - tik apie 5%). Iš esmės keičiasi užimtųjų statusas - daugėja ūkininkų bei jų šeimų narių, o mažėja samdomų dirbančiųjų žemės ūkio bendrovėse. Iš kitų ekonomikos sferų žemės ūkis išsiskiria mažesnėmis darbuotojų pajamomis, labiausiai paplitusiu nevisišku bei neoficialiu užimtumu, didėjančia bedarbyste. Šių problemų sprendimas tiesiogiai siejamas su žemdirbių ūkinės veik-los įvairinimu - papildoma veikla kitose sferose bei naujų darbo vietų kūrimu pasitraukian-tiems iš žemės ūkio.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą šalies, apskrities arba rajono, atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, že-

mės ūkio bendrovės ir kt.) arba ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) mastu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Darbo ištekliai ir jų naudojimo ypatumai žemės ūkyje 1.1. Darbo ir jo santykių žemės ūkyje specifika 1.2. Darbo išteklių samprata ir jų klasifikacija žemės ūkyje 2. Gyventojų užimtumo Lietuvos žemės ūkyje pokyčiai ir problemos 2.1. Gyventojų užimtumo žemės ūkyje pokyčiai ir veiksniai 2.2. Ūkių apsirūpintumas darbo ištekliais ir naudojimo ypatumai 3. Darbo išteklių žemės ūkyje naudojimo ekonominis įvertinimas 3.1. Darbo našumo lygis ir veiksniai įvairių tipų ūkiuose 3.2. Darbo užmokesčio/pajamų lygis ir veiksniai įvairių tipų ūkiuose Išvados ir pasiūlymai Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 18, 20, 21, 22, 23, 31, 38, 40, 46, 48, 54, 55, 58, 59, 61, 64, 65; teisinių aktų – 71, 89, 91; informacijos – 104, 105, 106, 107, 115, 116, 117, 120, 121, 124,132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių, jų dalį nuo visų šalies bei kaimo dirbančiųjų, jų

pasiskirstymą pagal užimtumo statusą (dirbantys sau, darbdaviai, samdiniai), amžių ir išsi-mokslinimą;

2.2) įvairių ūkio subjektų (ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ir kt.) apsirūpinimo darbo ištekliais lygį – vidutinį dirbančiųjų skaičių, žemės ūkio naudmenų ir ariamosios žemės plotą, apskaičiuotą vienam dirbančiajam (arba atvirkštinį rodiklį), darbo sąnaudas valandomis, apskaičiuotas 1 ha ž.ū. naudmenų;

3.1) darbo sąnaudas, apskaičiuotas tradicinių žemės ūkio produktų 1 t, darbo našumą, skaičiuojant žemės ūkio produkcijos vertę darbo valandai arba dirbančiajam;

3.2) vidutinį darbo užmokestį ir jo palyginimą su minimaliu ir vidutiniu lygiu šalyje bei kitose ekonomikos sferose.


17

13. Darbo rinka kaime ir gyventojų užimtumas žemės ūkyje

Darbo rinkos kaime ypatumus sąlygoja įvairių ekonomikos sferų plėtros mastai (kai-

miečių darbo aktyvumas koncentruojasi žemės ūkyje – per 50% visų užimtų kaimo gyventojų, jų mažai įtraukia pramonė, statyba, paslaugų ir kitos sferos) bei kaimo darbo išteklių social-demografinės charakteristikos (čia daugiausia žemdirbiškų profesijų žmonių, jų žemesnis iš-simokslinimas ir kt.).

Tolydžios kaimo ekonominės ir socialinės plėtros požiūriu problematiškas ne tik sam-domų (žemės ūkio bendrovių dirbančiųjų darbo aktyvumas labai neapibrėžtas, nes realiai funkcionuoja tik apie 51% įregistruotų žemės ūkio bendrovių, daugumoje jų dirbantieji užimti ne visą darbo laiką), bet ir savarankiškai ūkininkaujančių (dominuojančiuose smulkiuose ūki-ninkų bei kitų gyventojų ūkiuose darbo nepakanka net jų šeimininkams) žemdirbių užimtu-mas. Nedarbas kaime labiausiai koncentruojasi tarp dirbusiųjų bankrutavusiose ar kitaip lik-viduotose žemės ūkio bendrovėse, rečiau iš darbo atleidžiami valstybinio sektoriaus sferų tar-nautojai.


Įvadas 1. Darbo rinka kaip žemės ūkio rinkos sudėtinė dalis 1.1. Žemės ūkio rinkos struktūra ir ypatumai 1.2. Darbo rinkos kaime teoriniai aspektai ir ypatumai 2. Kaimo gyventojų užimtumas ir jo veiksniai 2.1. Gyventojų užimtumo žemės ūkyje lygis, pokyčiai ir jų veiksniai 2.2. Kaimo gyventojų užimtumas pagal veiklos sferas, jo pokyčiai ir veiksniai 3. Nedarbo lygis kaime: veiksniai ir socialinės problemos 3.1. Kaimo gyventojų bedarbystė, jos priežastys ir problemos 3.2. Kaimo bedarbių pasiskirstymas pagal ankstesnės veiklos sferas Išvados ir problemos

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 18, 20, 21, 23, 40, 46, 48, 38, 58, 59, 61, 66; teisinių aktų – 79; informacijos – 104, 105, 106, 107, 115, 116, 117, 120, 121.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių ir dalį nuo visų šalies dirbančiųjų, jų pasiskirs-

tymą pagal ūkines struktūras, užimtumo statusą, amžiaus grupes ir išsimokslinimą, vidutinį darbo užmokestį žemės ūkyje ir jo palyginimą su kitomis veiklos sferomis;

2.2) kaimo dirbančiųjų pasiskirstymą pagal veiklos sferas ir sektorius, amžiaus grupes ir išsimokslinimą;

3.1) bedarbių skaičių kaime ir jų dalį nuo visų šalies bedarbių, nedarbo lygį kaime, kaimo bedarbių pasiskirstymą pagal amžių;

3.2) kaimo bedarbių skaičių bei procentinį pasiskirstymą pagal ankstesnės veiklos sfe-ras ir jo palyginimą su analogiškais rodikliais mieste.


18

14. Gamybos kaštų žemės ūkyje ekonominis įvertinimas

Praktine prasme produkcijos kaštai yra vienas iš svarbiausių žemės ūkio veiklos rezul-

tatus lemiantis veiksnys. Dėl žemės ūkio produktų gamybos ir rinkos specifikos pavienis ga-mintojas negali paveikti rinkos kainos. Todėl vidutinių (vienetinių) kaštų mažinimas didina pelną bei pranašumą konkurentų atžvilgiu. Vidutinių kaštų dydį žemės ūkyje lemia įvairūs veiksniai, pvz., grūdų – išteklių sąnaudos hektarui pasėlių ir javų derlingumas, o pastaruosius sąlygoja daugybė veiksnių: išteklių kainos, technologijos, gamybos mastas, žemės kokybė, kritulių kiekis bei kiti gamtiniai, ekonominiai, techniniai, organizaciniai veiksniai. Metodolo-gine prasme kyla daug diskusijų dėl kaštų apibrėžties ir jų skaičiavimo metodų. Ekonomikos mokslas skirtingai traktuoja ekonominius ir buhalteriškai skaičiuojamus kaštus. Nesutampa nuomonės dėl kaštų, sąnaudų ir išlaidų terminų vartojimo.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą šalies, apskrities ar rajono visų ūkių, ūkių grupės (pvz., ūkininkų

ūkių ar žemės ūkio bendrovių) arba atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ir kt.) mastu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Ekonominių/gamybos kaštų samprata 1.1. Ekonominių kaštų esmė ir klasifikacija 1.2. Ekonominiai kaštai trumpo ir ilgo gamybos laikotarpių aspektais 1.3. Vidutiniai kaštai ir jų veiksniai 2. Žemės ūkio gamybos kaštų sudėtis, struktūra ir veiksniai 2.1. Augalininkystės produktų gamybos kaštai ir jų veiksniai 2.2. Gyvulininkystės produktų gamybos kaštai ir jų veiksniai 3. Žemės ūkio gamybos vidutiniai kaštai kaip efektyvumo kriterijus ir veiksnys 3.1. Žemės ūkio produktų gamybos vidutiniai kaštai ir jų veiksniai 3.2. Vidutinių kaštų įtaka pelnui ir gamybos efektyvumui Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 21, 35, 38, 44, 46, 54, 55, 66; teisinių aktų – 71, 93, 94; informacijos – 101, 102, 103, 108, 109, 111, 121, 126, 127, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) augalininkystės, atskirų produktų kaštus ir jų struktūrą, augalininkystės, atskirų

produktų kaštus, apskaičiuotus 1 ha ž.ū. naudmenų arba augalų pasėlių; 2.2) gyvulininkystės, atskirų produktų kaštus ir jų struktūrą, gyvulininkystės produktų

kaštus, apskaičiuotus vienam gyvuliui (1000 paukščių); 3.1) žemės ūkio produktų - grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, linų, daržovių, pieno, gal-

vijų, kiaulių, paukščių priesvorio, kiaušinių - vidutinius (vienetinius) kaštus, augalų derlingu-mą, gyvulių ir paukščių produktyvumą;

3.2) vidutinį pelną (pardavimo kainos ir vidutinių kaštų skirtumą), realizuotų produktų pelningumą (vidutinio pelno ir vidutinių kaštų procentinį santykį).


19

15. N - žemės ūkio produkto (pvz., grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, pieno, galvijų

ar kiaulių priesvorio, kiaušinių ir kt.) kaštų ekonominis įvertinimas Prekinių žemės ūkio produktų gamybos svarbiausias tikslas - pelno maksimizavimas.

Pelno dydžiui tiesiogiai įtakos turi trys veiksniai: žemės ūkio produktų rinkos kainos, jų ga-mybos vidutiniai kaštai ir pagamintos bei parduotos produkcijos kiekis. Kadangi žemės ūkio produktų kainos atskiro gamintojo atžvilgiu yra fiksuotos (žemdirbys negali nustatyti jų dy-džio rinkoje), todėl pelno didinimo svarbiausias instrumentas jo rankose yra vidutinių (viene-tinių) kaštų mažinimas, turint galvoje ir kitus veiksnius, pvz., gamybos masto bei produktų prekingumo didinimą, produkcijos kokybės gerinimą. Be to, tai - konkurencingumo didinimo instrumentas, nes už kitų gamintojų mažesni vidutiniai kaštai stiprina pozicijas rinkoje. Kita vertus, augalininkystės bei gyvulininkystės produktų vidutinių kaštų mažėjimą sąlygoja auga-lų derlingumo ir gyvulių bei paukščių produktyvumo didėjimas, o pastariesiems taip pat įta-kos turi daugybė įvairių veiksnių.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą šalies, apskrities ar rajono visų ūkių, ūkių grupės (pvz., ūkininkų

ūkių ar žemės ūkio bendrovių) arba atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ir kt.) mastu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės ūkio produktų gamybos kaštų teoriniai aspektai 1.1. Gamybos kaštų esmė ir klasifikacija 1.2. Vidutiniai gamybos kaštai ir jų veiksniai 1.3. Gamybos kaštai kaip pelno ir efektyvumo veiksnys 2. Žemės ūkio produkto (grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, pieno, galvijų ar kiaulių priesvorio, kiaušinių ir kt.) gamybos kaštų sudėtis ir struktūra 3. Vidutiniai kaštai kaip žemės ūkio produkto (grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, pieno, galvijų

ar, kiaulių priesvorio kiaušinių ir kt.) gamybos efektyvumo veiksnys 3.1. Vidutiniai gamybos kaštai ir jų mažinimo veiksniai 3.2. Vidutinių kaštų įtaka pelnui ir efektyvumui Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 21, 35, 38, 44, 46, 54, 55, 46, 66, 67; informacijos – 101, 102, 103, 108, 109, 111, 121, 126, 127, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2) žemės ūkio produkto gamybos kaštus, jų struktūrą pagal gamybos išteklių sąnaudų

elementus; 3.1) analizuojamojo žemės ūkio produkto kaštus, apskaičiuotus 1 ha pasėlių ploto arba

vienam gyvuliui (1000 paukščių), produkto gamybos vidutinius (vienetinius) kaštus, augalų derlingumą arba gyvulių produktyvumą;

3.2) analizuojamojo produkto vidutinį pelną (realizavimo kainos ir vidutinių kaštų skirtumą), pelningumą (vidutinio pelno ir vidutinių kaštų procentinį santykį).


20

16. Žemės ūkio produktų rinkos specifika, pokyčiai ir jų veiksniai

Žemės ūkio produktų rinkos specifika vadovėliuose apibūdinama dviem esminiais

bruožais: ji labiausiai priartėjusi prie laisvos konkurencijos rinkos modelio, nes joje dalyvauja daug gamintojų - pardavėjų bei pirkėjų – perdirbėjų, žemės ūkio produktų paklausa ir pasiūla mažai elastingos kainų pokyčiams, o kainos rinkoje žemdirbių (gamintojų – pardavėjų) at-žvilgiu yra fiksuotos. Kita vertus, daugelyje pasaulio kraštų žemės ūkio produktų rinkai įtakos turi vyriausybės. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio produktų rinkoje įvyko esmi-nės permainos: pradiniame etape ji liberalizuota - panaikinta valstybinių supirkimų ir centra-lizuotos kainodaros sistema, vėliau įgyvendintos svarbiausių produktų supirkimų bei rinkos kainų valstybinio reguliavimo priemonės (kurių pastaraisiais metais palaipsniui atsisakoma), liberalizuotas eksportas, pradėtos taikyti importo ribojimo ir eksporto skatinimo priemonės ir kt.


Įvadas 1. Žemės ūkio produktų rinkos specifika 1.1. Žemės ūkio produktų rinkos samprata

1.2. Žemės ūkio produktų paklausos ir pasiūlos ypatumai 2. Žemės ūkio produktų pasiūlos, paklausos ir kainų pokyčiai Lietuvoje 2.1. Pagrindinių žemės ūkio produktų gamybos (pasiūlos) pokyčiai ir jų veiksniai 2.2. Pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimų ir suvartojimo (paklausos) pokyčiai bei jų veiksniai 2.3. Pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimų kainų pokyčiai ir jų veiksniai 3. Žemės ūkio produktų rinkos valstybinis reguliavimas Lietuvoje 3.1. Reguliavimo prielaidos ir būdai 3.2. Reguliavimo priemonės ir jų rezultatyvumas Išvados ir pasiūlymai.

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 2 - 8, 13, 14, 15, 17, 21, 25, 27, 35, 38, 46, 47, 50, 51, 55, 59, 60, 67, 68; teisinių aktų – 79, 80, 82 - 87, 97; informacijos – 101 - 103, 108, 109, 111, 113, 120, 121, 122, 123,126, 127.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) tradicinių augalų derlių, primelžtą pieną, išaugintą gyvulių priesvorį, surinktus

kiaušinius - visuose ūkiuose ir jų grupėse, minėtų produktų gamybą, skaičiuojant vienam gy-ventojui;

2.2) tradicinių žemės ūkio produktų supirkimus, maisto produktų suvartojimą, skai-čiuojant vienam gyventojui, ir bendrąjį vidaus vartojimo fondą3;

2.3) žemės ūkio produktų supirkimo kainas, jų ir žemės ūkyje įsigytų materialinių-techninių išteklių kainų indeksus;

3.2) žemės ūkio produktams Vyriausybės nustatytas supirkimo minimalias kainas ir subsidijas bei jų dalį vidutinėse supirkimo kainose (arba išmokose už supirktus produktus), išmokėtas subsidijas ir jų struktūrą pagal šakas ir produktus.

3 Pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotus produktų išteklių balansus.


21

17. Žemės ūkio produktų kainų pokyčiai ir jų veiksniai Lietuvoje

Žemės ūkio produktų kainų nestabilumas lemia gamintojų pajamų svyravimus. Jų

trumpalaikis (ženklūs kasmetiniai svyravimai) ir ilgalaikis (žemdirbių kainų ir pajamų didėji-mas per daugelį metų atsilieka nuo kainų ir pajamų didėjimo vidutinių tempų visame ūkyje) kitimas yra svarbiausios žemės ūkio ekonomikos mokslo bei politikos spręstinos problemos. Kainų pariteto žemės ūkyje koncepcija remiasi nuostata, jog žemdirbių gaminamų ir perkamų prekių kainų santykis kasmet turi išlikti pastovus, t.y. už tokį pat pagamintos ir realizuotos produkcijos kiekį žemdirbiai galėtų nusipirkti tokį pat jiems reikalingą prekių kiekį. Žemės ūkio produktų supirkimo ir žemės ūkyje įsigytų materialinių-techninių išteklių kainų indeksai rodo, jog Lietuvoje pirmųjų augimo tempai šuoliškai atsiliko 1991–1993 ir nesmarkiai vėles-niais metais. Sovietmečiu žemės ūkio produktų valstybinių supirkimų sistemoje kainos buvo nustatomos centralizuotai. Prasidėjus reformai jos buvo liberalizuotos – pirma (1991 m.) maisto, vėliau (1992 m.) žemės ūkio produktų. 1995 m. Vyriausybė vėl pradėjo reguliuoti pa-grindinių žemės ūkio produktų kainas. Pastaraisiais metais tokios politikos palaipsniui atsisa-koma.


Įvadas 1. Žemės ūkio produktų rinkos ypatumai ir jų įtaka kainoms 1.1. Žemės ūkio produktų pasiūlos ir paklausos specifika ir jų įtaka kainų lygiui 1.2. Trumpalaikės ir ilgalaikės žemės ūkio produktų kainų kitimo tendencijos ir problemos 2. Kainodaros žemės ūkio produktų rinkoje ypatumai 2.1. Žemės ūkio produktų kainų pagrindiniai veiksniai 2.3. Valstybės įtaka žemės ūkio produktų supirkimo kainoms Lietuvoje 3. Žemės ūkio produktų supirkimo kainų pokyčiai ir jų veiksniai Lietuvoje 3.1. Pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimo kainų dinamika 3.2. Žemės ūkio produktų supirkimo kainų dydžio veiksniai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 3, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 14, 15, 17, 21, 38, 46, 50, 51, 55, 46, 60, 63, 64, 68; teisinių aktų - 79, 80, 82 – 86, 97; informacijos - 101 - 103, 108 - 109, 111, 113, 120, 121, 122, 123,126, 127.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.3) valstybės reguliuojamų žemės ūkio produktų (pvz., pieno, maistinių grūdų pagal jų

rūšis, linų ir kt.) valstybės palaikomąsias (minimalias ribines) kainas ir subsidijas; 3.1) tradicinių žemės ūkio produktų supirkimo kainas ir minėtų kainų bei žemės ūkyje

įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksus bei jų kitimo lyginamąją analizę; 3.2) kainų sezoninius svyravimus, jų skirtumus pagal žemės ūkio produktų kokybę

(pvz., pieno, grūdų, linų stiebelių ir kt.) ir regionus4, Vyriausybės nustatytų subsidijų dalį že-mės ūkio produktų supirkimo kainose (arba išmokose už supirktus produktus).

4 Tikslinga analizuoti tradicinių žemės ūkio produktų kainų pokyčius atskirais metų laikotarpiais šalies turguose.


22

18. Žemės ūkio produktų subsidijavimas ir jo ekonominis įvertinimas

Žemdirbių pajamų palaikymas yra pagrindinis valstybės agrarinės politikos tikslas.

Vienas iš jo įgyvendinimo būdų yra žemės ūkio produktų subsidijavimas valstybės biudžeto lėšomis, mokant subsidijas už supirktus produktus (pvz., 70 Lt/t pieno 1999 m. lapkričio 1 – gruodžio 31 d., 40 Lt už kiaulę 1999 m. vasario 15 - liepos 1 d.). 1995 - 1999 m. tokiu būdu žemdirbiams buvo išmokėta apie 948,6 mln.Lt subsidijų. Tokia žemdirbių pajamų rėmimo forma vertinama nevienareikšmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, subsidijos už superkamus žemės ūkio produktus neabejotinai didina žemdirbių pajamas bei jų stabilumą, kita vertus, jos koncentruojasi dideliuose ūkiuose, o mažų ūkių pajamose mažai reikšmingos. Be to, jos iš-kreipia žemės ūkio produktų kainas rinkoje ir skatina perprodukciją. Dėl to pastaraisiais me-tais minėta žemės ūkio produktų subsidijavimo netiesioginė (per rinką) sistema keičiama tie-siogine - išmokų už hektarą pasėlių ar gyvulį (pvz., 2000 m. maistinių grūdų augintojams – 80 Lt/ha rugių ir žieminių kviečių, 250 Lt/ha grikių, smulkiems pieno gamintojams – 100 Lt vienam 1 – 2 karvių laikytojui) sistema.


Įvadas 1. Valstybės ekonominės paramos žemės ūkiui teoriniai aspektai 1.1. Valstybės paramos žemės ūkiui prielaidos ir veiksniai 1.2. Valstybės ekonominės paramos žemės ūkiui formos 2. Žemės ūkio produktų subsidijavimo būdai Lietuvoje 3. Žemės ūkio produktų subsidijavimo Lietuvoje ekonominis įvertinimas 3.1. Subsidijos už supirktus žemės ūkio produktus 3.2. Tiesioginės išmokos už pasėlius bei gyvulius 3.3. Žemės ūkio produktų subsidijavimo rezultatyvumas Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 3, 4, 5, 7, 13, 14, 15, 17, 35, 38, 44, 46, 51, 60, 68; teisinių ak-tų – 72, 73, 75, 76, 79, 80, 83 – 86, 97; informacijos – 101 – 103, 108, 109, 111, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2) Vyriausybės nustatytas subsidijas už supirktus žemės ūkio produktus ir tiesiogines

išmokas už pasėlių plotus bei laikomus gyvulius; 3.1) duomenis apie išmokėtas subsidijas už supirktus žemės ūkio produktus, jų pasi-

skirstymą pagal produktus ir šakas, jų dalį Kaimo rėmimo fondo išlaidose; 3.2) duomenis apie tiesiogines išmokas už žemės ūkio augalų pasėlius bei laikomus gy-

vulius, jų pasiskirstymą pagal šakas, jų dalį Kaimo rėmimo fondo išlaidose; 3.3) žemės ūkio produktų subsidijų procentinę dalį supirkimo kainose; subsidijuojamųjų

ir nesubsidijuojamųjų žemės ūkio produktų kainų dinamiką, subsidijuojamų produktų gamy-bos ir supirkimų apimčių pokyčius ir jų lyginamąją analizę; subsidijų dalį ūkių pajamose (pa-gal respondentinių ūkių informaciją).


23

19. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekyba

Sovietmečiu Lietuva išveždavo į kitas respublikas, t.y. privalomai pristatydavo į cen-

tralizuotus sąjunginius fondus pieno ir mėsos produktus, o iš jų įsiveždavo pašarinių grūdų, vaisių bei daržovių. Su Nepriklausomybės atkūrimu, žemės ūkio ir maisto užsienio prekybos srautai keitėsi - buvo prarasta nemaža Rytų rinkų dalis, tačiau plėtėsi prekyba su Vakarais. Pastaraisiais metais pagrindinės eksporto rinkos yra NVS šalys (49% bendrosios žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės 1998 m.), ES šalys (25%), Baltijos šalys (16%), o daugiau-sia importuojama iš ES (54%). Lietuvos užsienio prekybos minėtais produktais balansas iki 1994 m. buvo teigiamas, o nuo 1995 m. - neigiamas. Užsienio prekybos politika harmonizuo-jama su ES ir PPO nuostatomis. Lietuva pasirašiusi laisvos prekybos sutartis su 27 valstybė-mis ir ES. Žemės ūkio ir maisto produktų importas reguliuojamas muitais, kvotomis ir licenci-jomis, o eksportas nuo 1994 m. liberalizuotas. Jam skatinti valstybė atskirais laikotarpiais įgy-vendina įvairias priemones.


Įvadas 1. Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos teoriniai aspektai 1.1. Užsienio prekybos samprata 1.2. Užsienio prekybos reikšmė žemės ūkio plėtrai 2. Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto bei importo pokyčiai ir jų veiksniai Lietuvoje 2.1. Eksporto pokyčiai ir jų veiksniai 2.2. Importo pokyčiai ir jų veiksniai 2.3. Eksporto ir importo balansas 3. Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos reguliavimo priemonės Lietuvoje 3.1. Eksporto skatinimo priemonės ir jų ekonominis įvertinimas 3.2. Importo reguliavimo priemonės ir jų rezultatyvumas Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 1, 2, 3,4, 5, 6, 7, 13, 14, 15, 17, 21, 27, 38, 46, 47, 60, 63, 66, 68; teisinių aktų – 70, 79, 80, 97; informacijos – 113, 120, 121, 123, 125, 127, 130.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) tradicinių žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtis vertine ir natūrine iš-

raiška, jo dalį nuo gamybos apimties, pasiskirstymą pagal užsienio rinkas (šalis arba jų gru-pes);

2.2) žemės ūkio ir maisto produktų importo apimtis vertine ir natūrine išraiška, jo dalį nuo vartojimo fondo šalyje5, importo pasiskirstymą pagal užsienio rinkas (šalis arba jų gru-pes);

2.3) šalies užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansą (eksportą, im-portą, apyvartą ir balansą);

3.1) žemės ūkio ir maisto produktų eksporto subsidijas; 3.2) žemės ūkio ir maisto produktų importo muitus ir kvotas.



24

20. Ūkių pajamų šaltiniai ir veiksniai žemės ūkyje

Pajamos, kaip sąvoka, turi daug prasmių. Jų aiškinimui naudojamos įvairios koncepci-

jos, o skaičiavimui - įvairios metodikos. Kadangi žemės ūkio gamybą lemia keturi veiksniai - žemė, kapitalas, darbas ir verslumas, todėl pajamos funkciškai pasiskirsto į rentą, palūkanas, darbo užmokestį ir pelną. Kurie iš minėtųjų veiksnių yra pagrindiniai pajamų šaltiniai konkre-čiame ūkyje, priklauso nuo jo juridinio statuso, išteklių valdymo ir naudojimo formų, ūkinin-kavimo tikslų bei kitų sąlygų. Versle minėtas pajamų kategorijas jungia iš esmės dvi sąvokos - ekonominis (grynasis) ir normalusis pelnas. Vadovėliuose tradiciškai nagrinėjami žemdirbių pajamų ilgalaikis (pajamų didėjimo tempai žemės ūkyje atsilieka nuo kitų ekonomikos sferų) ir trumpalaikis (žemdirbių produktų kainos ir pajamos ženkliai svyruoja atskirais metais) as-pektai. Lietuvoje reformos pradžioje realiosios žemės ūkio produktų kainos ir gamintojų rea-liosios pajamos smarkiai sumažėjo, vėliau – labai svyravo.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ir kt.), ūkių

grupės (pvz., ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių) mastu arba jų lyginamosios analizės būdu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Pajamų samprata ir šaltiniai žemės ūkyje 2. Pelnas kaip pagrindinis prekinio ūkio pajamų šaltinis 2.1. Žemės ūkio šakų pelnas ir jo veiksniai 2.2. Kiti pajamų šaltiniai veiksniai 3. Ūkių pajamų kitimo tendencijos ir veiksniai 3.1. Pajamų kitimo ilgalaikis ir trumpalaikis aspektai 3.2. Pajamų kitimo veiksniai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 7 , 8, 16, 17, 18, 21, 32, 38, 44, 46, 48, 50, 51, 54, 55, 57, 59, 66; teisinių aktų - 71, 72, 73, 75, 76, 87, 90, 97, 99, 1; informacijos – 101, 101,111, 116, 120, 121, 126, 127, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) pagal vieną variantą: (I) įplaukas už realizuotą žemės ūkio produkciją, jų šakinę

struktūrą, produkcijos kaštus, pelną (nuostolį) už realizuotą produkciją, jo šakinę struktūrą; (II) pagamintos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos vertę, kintamuosius, pasto-viuosius ir bendruosius kaštus, bendrąjį pelną (produkcijos vertės ir kintamųjų kaštų skirtu-mą), grynąjį pelną (produkcijos vertės ir bendrųjų kaštų skirtumą);

2.2) pajamas iš kitų šaltinių: pelną už suteiktas paslaugas, palūkanas, valstybės subsi-dijas, socialines išmokas ir kitas asmenines pajamas ūkininko ūkyje, ūkio pajamų struktūrą; 3.1) žemės ūkio produktų supirkimo ir žemės ūkyje įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksus, žemės ūkio produktų supirkimo kainų sezoninius svyravimus;

3.2) žemės ūkio produktų vidutines kainas ir subsidijas, subsidijų dalį vidutinėse kai-nose, kainų skirtumus pagal produktų kokybę ir kt.


25

21. Pajamų paskirstymo ypatumai ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio bendrovėse

Ūkių bendrosios pajamos pasiskirsto į privalomuosius mokesčius (juridinių asmenų

pelno ir fizinių asmenų pajamų mokestį bei privalomojo socialinio draudimo įmokas) ir dis-ponuojamąsias (arba grynąsias) pajamas. Lietuvos žemės ūkyje taikomos mokesčių lengvatos. Disponuojamųjų pajamų (arba pelno) paskirstymo ypatumus sąlygoja ūkių juridinis statusas bei kapitalo nuosavybės formos, pvz., ūkininko ūkyje pajamos skiriamos asmeniniam varto-jimui ir investicijoms, o žemės ūkio bendrovėje disponuojamasis pelnas paskirstomas priva-lomiesiems rezervams formuoti, gamybai plėtoti, premijoms ir dividendams mokėti bei ki-toms reikmėms.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ar kt.), ūkių gru-

pės (pvz., respondentinių ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių) mastu arba jų lyginamosios analizės būdu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Pajamų žemės ūkyje teoriniai aspektai 1.1. Pajamų samprata ir klasifikacija 1.2. Pajamų šaltiniai ir jų veiksniai įvairiuose ūkiuose

1.3. Bendrųjų ir grynųjų pajamų paskirstymo ypatumai įvairiuose ūkiuose 2. Ūkininkų ūkių pajamos ir jų paskirstymas 2.1. Ūkininkų ūkių pajamos, jų šaltiniai ir veiksniai 2.2. Ūkininkų ūkių pajamų paskirstymas 3. Žemės ūkio bendrovių pajamos ir jų paskirstymas 3.1. Žemės ūkio bendrovių pajamos, jų šaltiniai ir veiksniai 3.2. Žemės ūkio bendrovių pelno paskirstymas Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 11, 18, 21, 26, 32, 38, 44, 46, 48, 54, 55, 59; teisinių aktų – 71, 72, 73, 75, 76, 87, 90, 93, 94, 97,99, 1; informacijos – 103, 109, 111, 116, 121, 124, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) pagamintos ž.ū. produkcijos vertę, kintamuosius ir pastoviuosius kaštus, bendrąjį

gamybinį pelną (produkcijos vertės ir kintamųjų kaštų skirtumą), grynąjį pelną (produkcijos vertės ir bendrųjų kaštų skirtumą), valstybės subsidijas - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų; pajamas iš kitų šaltinių, (pvz., socialines išmokas bei kt.), visų pajamų struktūrą;

2.2) investicijas - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, investicijų struktūrą, są-naudas asmeninėms reikmėms, kitas išlaidas;

3.1) įplaukas už realizuotą žemės ūkio produkciją ir jų šakinę struktūrą, žemės ūkio produkcijos kaštus, pelną (nuostolį) už realizuotą produkciją, valstybės subsidijas - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų; pelną (nuostolį) iš kitų veiklų, pelno struktūrą;

3.2) pelno ir kitus mokesčius, disponuojamąjį pelną ir jo paskirstymą: privalomiesiems rezervams, dividendams, premijoms ir kitiems tikslams.


26

22. Ūkių pelnas ir pelningumas žemės ūkyje

Prekinio ūkio pajamų didžiąją dalį sudaro pelnas už realizuotus žemės produktus, o jo

maksimizavimas yra svarbiausias ūkininkavimo tikslas. Pagrindinis pelno ir pelningumo didi-nimo veiksnys yra gaminamų produktų vidutinių kaštų mažinimas, nes rinkoje nusistovėju-sioms kainoms žemės ūkio gamintojas tiesiogiai įtakos neturi. Pelno ir pelningumo įvertini-mui naudojamos įvairios metodikos. Lietuvoje jos nėra vieningos. Žemės ūkio bei akcinėse bendrovėse, kooperatyvuose tradiciškai (pagal šiuo metu galiojančius buhalterinės apskaitos tvarkymo standartus) pateikiamos ataskaitos apie buhalterinį pelną, gautą už realizuotus pro-duktus ir paslaugas bei iš kitų šaltinių. Ūkininkų ūkių veiklos rezultatai vertinami dažniausiai pagal bendrąjį (bendrąjį gamybinį), rečiau ekonominį (grynąjį) pelną.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ir kt.), ūkių grupės

(pvz., respondentinių ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių) mastu arba jų lyginamosios analizės būdu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Ūkio pelno ir pelningumo teoriniai aspektai 1.1. Pelno ekonominė samprata ir veiksniai 1.2. Pelningumo samprata ir kriterijai 2. Ūkio pelnas ir jo šaltiniai bei veiksniai N - ūkyje (ar ūkių grupėje) 2.1. Ūkio pelnas ir jo šaltiniai 2.2. Žemės ūkio šakų pelnas ir jo veiksniai 3. Ūkio pelningumas ir jo veiksniai N - ūkyje (ar ūkių grupėje) 3.1. Ūkio pelningumas ir jo veiksniai 3.2. Žemės ūkio šakų pelningumas ir jo veiksniai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 8, 21, 32, 33, 35, 38, 39, 43, 44, 46, 48, 54, 55, 57, 66; teisi-nių aktų – 71, 90, 97, 99, 1; informacijos – 120, 121, 126, 127, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) prekių ir paslaugų realizacijos įplaukas bei kaštus (skaičiuojant: ūkyje iš viso ir

pagal ūkinės veiklos sferas), pelną - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, pelno struktū-rą;

2.2) pasirenkant vieną iš variantų: (I) prekių ir paslaugų realizacijos įplaukas bei kaš-tus, pelną ir jo šakinę struktūrą; žemės ūkio produktų 1 t realizavimo vidutinius: kainas, kaš-tus ir pelną; (II) pagamintos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos vertę, kintamuo-sius, pastoviuosius ir bendruosius kaštus, bendrąjį gamybinį ir ekonominį pelną, jų šakinę struktūrą;

3.1) kapitalo pelningumą (pelno ir viso ar nuosavo kapitalo procentinį santykį); 3.2) žemės ūkio realizuotos produkcijos pelningumą (pelno ir kaštų procentinį santy-

kį).


27

23. N - žemės ūkio produkto gamybos išdėstymas ir jo ekonominis įvertinimas

Žemės ūkio gamybos išdėstymas yra jos teritorinis pasiskirstymas šalyje, regione ar

atskirame ūkyje. Išdėstymą sąlygoja fiziniai (dirvožemio kokybė, klimato sąlygos, reljefas, kelių būklė ir kt.), biologiniai (piktžolių, ligų išplitimo arealai), ekonominiai (produktų gamy-bos kaštai ir rinkos kainos, paklausa ir kt.) bei kiti veiksniai. Vadovėliuose nurodomi labai įvairūs žemės ūkio gamybos išdėstymo principai, iš kurių pagrindiniu dažniausiai įvardijamas lyginamojo pranašumo (lyginamųjų kaštų) principas.

Lietuvoje sudėtinga nustatyti tradicinių prekinių augalų, pvz., javų ir bulvių teritorinio išdėstymo tendencijas, praktiškai jie auginami visuose rajonuose. Tačiau labai akivaizdus techninių augalų išsidėstymas: linai auginami 26 rajonuose, iš jų šešiuose sukoncentruota apie 70% pasėlių, cukriniai runkeliai auginami 25 rajonuose, aštuoniuose iš jų sukoncentruota per 80% pasėlių. Žemės ūkio gamybos išdėstymo ypatumai pasireiškia ne tik šakinės specializaci-jos, bet ir regioniniais (našių ir nenašių žemių), technologiniais (tradicinės ir ekologinės žem-dirbystės) bei kitais aspektais.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą atskirų produktų (pvz., cukrinių runkelių, linų ar kt.) ar jų grupių

(pvz., techninių augalų, sodininkystės ar kt.) šalies ar atskiro jos regiono mastu. Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės ūkio gamybos išdėstymo teoriniai aspektai 1.1. Žemės ūkio gamybos išdėstymo esmė ir veiksniai 1.2. Žemės ūkio gamybos išdėstymo principai 2. M produkto (cukrinių runkelių, linų ir kt.) gamybos (auginimo) išdėstymo Lietuvoje ypa-

tumai 2.1. Gamybos (auginimo) regionai ir jų formavimosi veiksniai

2.2. Pasėlių plotų regioninis (rajoninis) pasiskirstymas 2.3. Derliaus ir produktų supirkimų regioninis (rajoninis) pasiskirstymas 3. M produkto (cukrinių runkelių, linų ir kt.) išdėstymo efektyvumo lyginamoji regioninė ana-

lizė 3.1. Derlingumo regioniniai skirtumai 3.2. Gamybos sąnaudų ir pelningumo regioniniai skirtumai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 9, 10, 17, 20, 21, 25, 32, 36, 39, 41, 47, 48, 52, 55, 61, 66, 68; teisinių aktų – 72, 73; informacijos – 101, 103, 111, 112, 114, 131.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) cukrinių runkelių (arba kitų analizuojamųjų produktų) pasėlių plotus ir jų dalį vi-

sų pasėlių plote pagal rajonų duomenis; 2.3) derlių ir produktų supirkimus pagal rajonus; 3.1) derlingumą pagal rajonus; 3.2) gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha pasėlių ir vidutinius gamybos kaštus, pinigi-

nes įplaukas ir pelną, apskaičiuotus 1 ha pasėlių; prekinės produkcijos pelningumą (pagal ra-jonų žemės ūkio bendrovių vidutinius duomenis).


28

24. Žemės ūkio specializacija ir jos ekonominis įvertinimas

Žemės ūkio raida nuo natūrinio iki prekinio ūkio susijusi su specializacijos siaurinimu

- šakų skaičiaus mažinimu, koncentruojant gamybos išteklius vis mažesniame jų skaičiuje. Tačiau, specializacijos teikiami privalumai nevienodai ženklūs atskirose žemės ūkio šakose. Mažiau -tradicinės žemdirbystės (kuriose gamtiniai veiksniai labai lemia derliaus svyravimus, trumpi sezoniniai technikos užimtumo bei darbų laikotarpiai ir pan.), daugiau - gyvulininkys-tės ir paukštininkystės (kurios teritoriškai sukoncentruotos, gali būti plėtojamos atvežtiniais pašarais, gamybos rezultatus mažiau lemia gamtiniai veiksniai, nuolat užimti dirbantieji ir techninės gamybos priemonės) šakose. Todėl žemės ūkiui labiau būdinga nuosaiki specializa-cija, kuomet pasirenkamas kelių šakų derinys, sudarantis prielaidas efektyviai naudoti techni-nius, darbo ir žemės išteklius, sumažinti gamybos bei rinkos riziką, pajamų svyravimus. Re-formos metu susiformavo daug daugiašakių ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių, tačiau jų perspektyva siejama su specializacijos siaurinimu.

Rekomenduojame: Nagrinėti šią temą atskiro ūkio(pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ar kt.) arba

ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių) mastu. Darbo planą:

Įvadas 1. Žemės ūkio specializacijos teoriniai aspektai 1.1. Žemės ūkio specializacijos esmė ir veiksniai 1.2. Žemės ūkio specializacijos įvertinimo metodai 2. Žemės ūkio specializacijos Lietuvoje raida ir ypatumai pereinamuoju laikotarpiu 3. Specializuotų ir daugiašakių ūkių ekonominiai rezultatai ir jų veiksniai (pagal respondenti-

nių ūkių duomenis) 3.1. Specializuotų ir daugiašakių ūkių tipai ir jų specializacijos lygis 3.2. Gamybos sąnaudų bei rezultatų lyginamoji analizė 3.3. Prekinės produkcijos lyginamoji analizė 3.4. Pajamų lyginamoji analizė Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros - 8, 10, 16, 25, 32, 36, 37, 39, 42, 48, 54, 55, 56, 61, 66; teisi-nių aktų – 72, 73, 79, 81; informacijos – 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 3.1) specializacijos koeficientą; 3.2) augalininkystės ir gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertę, apskaičiuotą 1 ha

ž.ū. naudmenų, žemės ūkio augalų derlingumą ir gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha ž.ū. naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus;

3.3) prekinės produkcijos vertę, apskaičiuotą 1ha ž.ū. naudmenų, ir struktūrą pagal ūkių specializacijos tipus;

3.4) pelną, apskaičiuotą 1 ha ž.ū. naudmenų, ir jo dalį pajamose pagal ūkių specializa-cijos tipus.


29

25. Žemės ūkio veiklos diversifikacija (įvairinimas) ir jos ekonominis įvertinimas Diversifikacijos sąvoka apibūdina priešingą procesą specializacijai, kuomet, plečiant

žemės ūkio gaminamos produkcijos asortimentą, išsikovojant naujas rinkas, įsiskverbiant į visiškai naujas, nesusijusias su jau vykdoma veikla sritis, siekiama efektyviau panaudoti turi-mus išteklius, sumažinti rinkos ir žemės ūkio gamybos riziką, išplėsti ūkinės veiklos mastą.

Labai siaura specializacija (vieno produkto gamyba) didina žemės ūkio gamybos (der-liaus svyravimų) ir rinkos (kainų svyravimų) riziką, kuri lemia pelno / pajamų kasmetinius svyravimus. Priešingai, šakų derinimas (diversifikacija) sudaro prielaidas pelno / pajamų svy-ravimų dėl nepalankių gamtinių ir rinkos sąlygų sumažinimui. Tačiau, daugiašakiškumas (bet koks žemės ūkio šakų ar kitų ūkinės veiklos krypčių derinys), būdingas daugumai ūkių Lietu-voje, pats savaime neužtikrina visiškos galimybės išvengti pelno / pajamų svyravimų. Juos sumažina tik tarpusavyje technologiškai suderinamų šakų derinys. Be to, ūkiuose, ypatingai nevisiško užimtumo, veiklos diversifikacija siejama ir su papildoma ne žemės ūkio veikla.

Rekomenduojame:

Nagrinėti šią temą atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ar kt.) arba

ūkių grupės (pvz., respondentinių ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių) mastu. Darbo planą: Įvadas

1. Ūkininkavimo diversifikacijos (įvairinimo) žemės ūkyje samprata 1.1. Diversifikacijos esmė ir veiksniai 1.2. Žemės ūkio šakų derinimo principai ir vertinimo metodai 2. Daugiašakių ūkių plėtotės pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje tendencijos ir veiksniai 3. Daugiašakių ir specializuotų ūkių ekonominiai rezultatai ir jų veiksniai (pagal respondenti-

nių ūkių duomenis) 3.1. Gamybos sąnaudų ir rezultatų lyginamoji analizė 3.2. Prekinės produkcijos lyginamoji analizė 3.3. Pajamų lyginamoji analizė Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 7, 9, 10, 16, 36, 37, 42, 48, 51, 52, 55, 48, 56, 59, 60, 61, 66; teisinių aktų – 72, 79,81; informacijos – 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 3.1) augalininkystės ir gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertę, apskaičiuotą 1 ha

ž.ū. naudmenų, žemės ūkio augalų derlingumą ir gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha ž.ū. naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus;

3.3) prekinės produkcijos vertę, apskaičiuotą 1ha ž.ū. naudmenų, ir struktūrą pagal ūkių specializacijos tipus;

3.2) pelną, apskaičiuotą 1 ha ž.ū. naudmenų, ir jo dalį pajamose pagal ūkių specializa-cijos tipus; pajamų, gautų iš visų veiklos sferų ar kitų šaltinių, struktūrą pagal ūkių specializa-cijos tipus.


30

26. Žemės ūkio (arba atskiros jo šakos) intensyvinimas ir jo ekonominis įvertini-mas

Intensyvinimas yra žemės ūkio plėtros būdas, kuomet nekeičiant pastoviųjų naudoja-ma daugiau ir kokybiškesnių kintamųjų išteklių (pvz., gyvuliai šeriami gausiau ir kokybiškes-niais pašarais, gausiau tręšiami pasėliai, naudojama našesnė technika ir pan.). Tolydžios eko-nominės plėtros kontekste toks būdas priimtinas tik tuomet, jeigu investicijos žemės ūkiui in-tensyvinti yra ne tik ekonomiškai efektyvios, bet ir nepažeidžia ekologinės pusiausvyros.

Rekomenduojame: Šią temą nagrinėti atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės ar kt.) arba

ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių ar žemės ūkio bendrovių), šalies arba atskiro jos regiono (pvz., rajono, apskrities ar kt.) mastu.

Darbo planą (jis koreguotinas nagrinėjant atskiros žemės ūkio šakos intensyvinimą):

Įvadas 1. Žemės ūkio intensyvinimo teoriniai aspektai 1.1. Žemės ūkio plėtros intensyvinimo būdu samprata 1.2. Žemės ūkio intensyvinimo būdai trumpalaikiu ir ilgalaikiu aspektais 2. Žemės ūkio intensyvinimo veiksniai 2.1. Augalininkystės šakų intensyvinimo veiksniai 2.2. Gyvulininkystės šakų intensyvinimo veiksniai 3. Žemės ūkio intensyvumo pokyčiai ir jų veiksniai 3.1. Augalininkystės šakų intensyvumo pokyčiai ir jų veiksniai 3.2. Gyvulininkystės šakų intensyvumo pokyčiai ir jų veiksniai 4. Žemės ūkio intensyvinimo efektyvumas ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 9, 21, 35, 36, 37, 38, 39, 44, 46, 54, 55, 56; teisinių aktų – 79; informacijos –110, 112, 114, 120, 121, 127, 128, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) trąšų sąnaudas 1 ha ž.ū. naudmenų ar pasėlių, energetinius pajėgumus, skaičiuo-

jant 1 ha ž.ū. naudmenų ar ariamosios žemės, traktoriui tenkantį ariamosios žemės plotą, javų kombainui – grūdinių, linų kombainui - linų, runkelių kasimo mašinai – runkelių pasėlių plo-tą, energetinių išteklių sąnaudas, skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, ir kt.;

2.2) gyvulius (pagal rūšis), skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų (ar kitų plotų), visų bei koncentruotų pašarų sąnaudas 1 gyvuliui ir kt.;

3.1) tradicinių augalų derlingumą, žemės ūkio ir augalininkystės bendrąją (ar prekinę) produkciją, skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, ir kt.;

3.2) gyvulininkystės produkciją (pagal rūšis) kg, skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų (ar kitų plotų), gyvulių produktyvumą ir kt.;

4) visų ir koncentruotų pašarų sąnaudas 1 kg gyvulininkystės produktų (pagal rūšis), tradicinių žemės ūkio produktų vidutinius (vienetinius) gamybos kaštus ir kt.


31

27. Ekologinės žemdirbystės Lietuvoje plėtra ir jos ekonominiai rezultatai

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos žemės ūkiui būdinga visiškai nauja techninio - techno-

loginio restruktūrizavimo kryptis - ekologinės žemdirbystės (ekologinio žemės ūkio), kaip alternatyvos tradicinei, formavimasis ir plėtra. Ekologinė žemdirbystė pradėta plėtoti intensy-vaus karsto zonoje, o nuo 1997 m. ji skatinama visoje šalyje. Didėja ekologiškai švarių pro-duktų paklausa vidaus rinkoje, jie eksportuojami į Vakarų šalis. Skirtingai nuo kapitalo ir energoimlaus, naudojančio “išorinius” pramoninės kilmės techninius, cheminius ir energeti-nius išteklius tradicinio, ekologinis žemės ūkis grindžiamas “vidinių” išteklių ir galimybių (pvz., organinių trąšų, dirvą tausojančių technologijų ir sėjomainų, ligų, kenkėjų ir piktžolių naikinimo natūralių metodų ir kt.) maksimaliu išnaudojimu. Pasaulinė praktika rodo, jog eko-loginis ūkininkavimas gali būti toks pat efektyvus kaip ir tradicinis. Paprastai ekologinės sis-temos pajamų sumažėjimas dėl mažesnių derlių kompensuojamas mažesnėmis gamybos są-naudomis ir didesnėmis ekologinių produktų kainomis. Kita vertus, jeigu tradicinės žemdir-bystės sistemoje į kaštus būtų įskaičiuojamos sąnaudos ekologinei pusiausvyrai ir žmonių sveikatai atgauti, ekologinė žemdirbystė būtų efektyvesnė už tradicinę.


Įvadas 1. Ekologinės žemdirbystės, kaip alternatyvos tradicinei žemdirbystei, teoriniai aspektai 1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai 1.2. Ekologinės žemdirbystės prielaidos ir plėtotės veiksniai 2. Ekologinės žemdirbystės plėtotė Lietuvoje 2.1. Ekologinių ūkių kūrimosi ir veiklos problemos 2.2. Valstybės parama ekologinės žemdirbystės plėtrai 3. Ekologinės žemdirbystės ekonominių rezultatų įvertinimas lyginamosios su tradicine žem-

dirbyste analizės metodu 3.1. Augalų derlingumo lyginamoji analizė 3.2. Gamybos sąnaudų lyginamoji analizė 3.3. Pelno ir pelningumo lyginamoji analizė Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros - 9, 16, 20, 25, 32, 36, 37, 50, 60, 62, 63, 69; teisinių aktų - 72, 73, 79; informacijos – 126, 127.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.2) Kaimo rėmimo fondo išlaidas ekologinės žemdirbystės plėtros programoms fi-

nansuoti; 3.1) žemės ūkio augalų derlingumą; 3.2) darbo sąnaudas ir gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha ir 1 t produktų; 3.3) įplaukas ir pelną, apskaičiuotus 1 ha ir 1 t produktų, realizuotos produkcijos pel-

ningumą (pelno ir kaštų procentinį santykį).


32

28. Žemės ūkio plėtros nuo agrarinės reformos pradžios ypatumai ir veiksniai

Transformaciniai procesai Lietuvos žemės ūkyje sąlygojo pozityvius (rinkos santykių

formavimąsi, privačios nuosavybės įsitvirtinimą, naujų ūkininkavimo formų atsiradimą, dau-giau vidaus paklausą atitinkančios žemės ūkio šakinės struktūros formavimąsi ir kt.) bei nega-tyvius (pradinį žemės ūkio produkcijos gamybos ženklų sumažėjimą, žemės ūkio produktų kainų kilimo tempų atsilikimą nuo techninių gamybos išteklių kainų; vėlesnį žemės ūkio pro-duktų pertekliaus vidaus rinkoje didėjimą, neigiamą jų eksporto - importo balansą, gamybos efektyvumo ir intensyvumo sumažėjimą ir kt.) pokyčius. Agrarinės politikos transformacija prasidėjo žemės ūkio produktų kainų liberalizavimu (1992 m.), jų reguliavimo rinkoje prie-monių įvedimu (1995 m.); paramos ūkininkams fondų sukūrimu (1992 m.) bei jų lėšų konso-lidavimu Kaimo rėmimo fonde – KRF (1997 m.), tarptautinės paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai – SAPARD lėšų administravimu (2000-2004 m.) ir Europos Sąjungos struktūrinių fon-dų (nuo 2004 m.)


Įvadas 1. Žemės ūkio produkcijos gamybos ir rinkos pokyčių tendencijos bei veiksniai 1.1. Žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčiai ir jų veiksniai 1.2. Žemės ūkio produkcijos rinkos pokyčiai ir jų veiksniai 2. Žemės ūkio restruktūrizavimas agrarinės reformos laikotarpiu 2.1. Ūkininkavimo formų transformacijos ir jų veiksniai 2.2. Žemės ūkio šakinės struktūros pokyčiai ir jų veiksniai 3. Valstybės ekonominės paramos žemės ūkiui ypatumai 3.1. Paramos prielaidos ir veiksniai 3.2. Paramos apimtys, priemonės ir rezultatai Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 25, 27, 32, 36, 37, 38, 42, 49, 50, 51, 52, 53, 56, 59, 60, 61,

62, 68; teisinių aktų – 72, 73, 77, 78, 79, 80, 81, 87, 88, 89, 91, 95, 97,98; informacijos –112, 114, 117, 118, 120, 121, 130, 131.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.1) žemės ūkio bendrąją produkciją, pasėlių plotus, derlių ir derlingumą, gyvulių ir

paukščių skaičių – iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų, gyvulių ir paukščių produkty-vumą, gyvulininkystės produktų gamybą – iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų;

1.2) žemės ūkio produktų supirkimą, kainas ir jų indeksus, palyginus su žemės ūkyje įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksais, žemės ūkio ir maisto produktų eks-portą ir importą;

2.1) įvairių ūkių skaičių ir naudojamos žemės plotus bei jų dalį žemės ūkio paskirties žemėje, vidutinį ūkių dydį;

2.2) žemės ūkio bendrosios produkcijos šakinę struktūrą; 3.2) nacionalines ir ES struktūrinių fondų išlaidas - iš viso ir pagal naudojimo kryptis,

KRF išlaidas ūkininkų įsikūrimui remti; superkamų žemės ūkio produktų subsidijas ir mini-malias kainas bei eksporto subsidijas; SAPARD išlaidas investicinei paramai pagal jos kryptis ir sektorius; tiesiogines išmokas pasėlių plotui ar gyvuliui.


33

29. Ūkių dydžio ir efektyvumo santykio problema Lietuvos žemės ūkyje

Ūkių dydžio problema nuolat iškildavo atskirais Lietuvos žemės ūkio istorinės raidos

etapais - nuo Valakų reformos laikų, kuomet prioritetas buvo teikiamas stambiam Didžiojo Kunigaikščio ar dvarininkų ūkiui, iki dabartinės agrarinės reformos, kurios vienas iš tikslų labai stambių kolūkių (vidutiniškai po 3728 ha - 1989 m. pabaigoje) bei tarybinių ūkių (2571 ha) ir gyventojų labai smulkių (iki 60 arų) ūkių restruktūrizavimas - pirmųjų parceliacija ir decentralizavimas, antrųjų stambinimas. Per pirmąjį reformos dešimtmetį šalyje susikūrė la-bai daug smulkių (vidutiniškai 11,8 ha) ūkininkų ir dar daugiau smulkesnių (iki 2-3 ha) so-dybinių ūkių. Stambiausios (vidutiniškai po 563 ha – 1993 m.) kūrėsi žemės ūkio bendrovės, tačiau dabar jų kasmet daug bankrutuoja ar kitaip likviduojama. Dominuojančiuose smulkiuo-se neefektyviuose ūkiuose iškyla daug ekonominių ir socialinių problemų. Prisijungus prie Europos Sąjungos bendrosios ekonominės erdvės, viena svarbiausių šalies žemės ūkio eko-nominių problemų tampo ūkių stambėjimo ir jų konkurencingumo stiprinimo skatinimas.


Įvadas 1. Ūkių dydžio ir jo veiksnių teoriniai aspektai 1.1. Ūkių dydžio samprata ir kriterijai 1.2. Ūkių dydžio veiksniai 2. Ūkių kūrimosi ir funkcionavimo ypatumai reformos metu Lietuvoje 2.1. Ūkių kūrimosi ir funkcionavimo socialiniai, teisiniai ir ekonominiai veiksniai 2.2. Ūkių ir jų veiklos ypatumai 2.3. Ūkių skaičiaus ir dydžio pokyčiai bei jų veiksniai 3. Ūkių dydžio įtaka ūkininkavimo ekonominiams rezultatams 3.1. Skirtingo dydžio ūkininkų ūkių ekonominių rezultatų lyginamoji analizė 3.2. Skirtingo dydžio žemės ūkio bendrovių ekonominių rezultatų lyginamoji analizė Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 1, 8, 10, 16, 21, 25, 29, 32, 32, 33, 38, 42, 44, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 53, 55, 59, 60, 61, 62; teisinių aktų – 71, 76, 78, 79, 81, 88, 89, 91, 95, 98; informacijos – 112, 118 - 121, 126, 128, 129, 132.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.3) įvairių ūkio subjektų skaičių, naudojamos žemės plotus bei jų dalį žemės ūkio pa-

skirties žemėje, vidutinį ūkių dydį, visų ūkių, ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių grupa-vimą pagal žemės plotą bei gyvulių (galvijų, karvių, kiaulių) skaičių;

3.1) žemės ūkio augalų derlingumą, augalininkystės bendrąją ir prekinę produkciją, bendrąją pridėtinę vertę, pelną, gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha ž.ū. naudmenų, pelno ir kitokių pajamų dalį respondentinių ūkininkų ūkių dydžių grupėse;

3.2) žemės ūkio augalų derlingumą, augalininkystės bendrąją ir prekinę produkciją, bendrąją pridėtinę vertę, pelną, gamybos kaštus, apskaičiuotus 1 ha ž.ū. naudmenų, pelno ir kitokių pajamų dalį respondentinių žemės ūkio bendrovių dydžių grupėse.


34

30. Augalininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos

Lietuvos žemės ūkio šakinio restruktūrizavimo pirmajam dešimtmečiui būdinga nuolat

didėjanti augalininkystės, ypač javų ūkio dalis. Augalininkystės dalis bendrojoje žemės ūkio produkcijoje padidėjo nuo 34 iki 58% (grūdų, kurių derliaus augimas didžiąja dalimi pakeitė jų importą, - nuo 9 iki 26%). Šiuo laikotarpiu susikūrė praktiškai nauja, sovietmečiu nekulti-vuota, rapsų šaka bei technologiniu požiūriu alternatyvi tradicinei ekologinės žemdirbystės kryptis. Atsižvelgiant į pasaulinių rinkų tendencijas ir gilėjantį integracijos į Europos Sąjungą procesą, prioritetas teikiamas sodininkystės ir daržininkystės, linininkystės, aliejinių, priesko-ninių, vaistinių augalų, grūdinių ir cukrinių runkelių šakoms bei ekologiškos produkcijos ga-mybai.


Įvadas 1. Augalininkystės vieta ir reikšmė žemės ūkio sistemoje 1.2. Augalininkystės šakos ypatumai 1.2. Bendrosios augalininkystės produkcijos dalies ir struktūros pokyčiai 2. Augalininkystės raidos ekonominiai rezultatai 2.1. Pasėlių plotų ir struktūros pokyčiai bei jų veiksniai 2.2. Žemės ūkio augalų derliaus pokyčiai ir jų veiksniai 2.3. Augalininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai 2.4. Augalininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai 3.Augalininkystės plėtros kryptys ir problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 3, 6, 7, 9, 13, 16, 21, 25, 27, 28, 36, 37, 38, 42, 47, 51, 55, 56, 61, 62, 66; teisinių aktų – 72, 73, 75, 79, 80, 97; informacijos – 101 –103, 113, 118, 120, 121, 122, 126, 127, 130, 131.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) augalininkystės bendrosios produkcijos pokyčius ir struktūrą, jos dalį žemės ūkio

bendrojoje produkcijoje; 2.1) žemės ūkio augalų pasėlių plotus ir struktūrą; 2.2) tradicinių žemės ūkio augalų (grūdinių, cukrinių runkelių, linų, bulvių, daržovių,

vaisių ir uogų) derlių ir derlingumą, tradicinių augalininkystės produktų gamybą skaičiuojant vienam gyventojui

2.3) jų supirkimus bei pardavimus turguose ir supirkimo bei turgaus kainas, augalinin-kystės bendrąjį ir atskirų produktų supirkimo kainų indeksus, jų palyginimą su bendrojo gy-vulininkystės bei žemės ūkyje įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksų poky-čiais, augalininkystės produkcijos eksporto ir importo apimtis, augalininkystės produktų su-vartojimą skaičiuojant vienam gyventojui ir bendrąjį vidaus vartojimo fondą6;

2.4) tradicinių augalininkystės produktų 1 tonos vidutinius kaštus, realizuotų produktų pelningumą (pelno ir kaštų procentinį santykį).



35

31. Grūdų auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 32. Bulvių auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 33. Cukrinių runkelių auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 34. Linininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 35. Daržininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos

Rekomenduojame: Kiekvieną šių temų nagrinėti atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės

ar kt.), ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ar kt.), šalies arba atskiro jos regiono (pvz., rajono, apskrities ar kt.) mastu.

Darbo planą: Įvadas

1. Grūdų (arba kito produkto) rinka 1.1. Žemės ūkio produktų rinkos samprata ir specifika 1.2. Grūdų (arba kito produkto) rinka Lietuvoje: paklausa, pasiūla, kainos ir jų veiksniai 2. Grūdinių (arba kitų žemės ūkio augalų) auginimo ištekliai ir kaštai 2.1. Ištekliai ir jų pokyčiai 2.2. Gamybos kaštai ir jų veiksniai 3. Grūdų (arba kito produkto) auginimo bei realizavimo rezultatai ir jų veiksniai 3.1. Derlius ir jo veiksniai 3.2. Prekinė produkcija, prekingumas, ir pelnas 4. Grūdų (arba kito produkto) auginimo efektyvumas ir plėtotės problemos 4.1. Efektyvumas ir jo veiksniai 4.2. Grūdų ūkio plėtros problemos Išvados ir pasiūlymai


56, 60, 61, 66; teisinių aktų – 72, 73, 75, 79, 80, 97; informacijos – 101 –103, 113, 118, 120, 121, 122, 126, 127, 130, 131.

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) grūdų ir jų produktų (arba kitų analizuojamųjų produktų) suvartojimą, skaičiuo-

jant vienam gyventojui ir bendrąjį vidaus vartojimo foną, grūdų supirkimus bei pardavimus turguose, jų supirkimų bei turgaus kainas, supirkimo kainų indeksus, jų palyginimą su ben-druoju augalininkystės bei žemės ūkyje įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indek-sais, valstybės palaikomąsias maistinių grūdų kainas ir subsidijas;

2.1) grūdinių (arba kitų analizuojamų žemės ūkio) augalų pasėlių plotus ir struktūrą, jų procentinę dalį visuose pasėliuose, trąšų sąnaudas;

2.2) gamybos kaštus, jų struktūrą bei sumą, apskaičiuotą 1ha pasėlių; 3.1) derlių ir derlingumą; 3.2) prekinių grūdų kiekį, prekingumą ir vertę (įplaukas iš realizacijos), pelną (ar

nuostolį); 4.1) grūdų realizavimo kainą, vidutinius (vienetinius) kaštus, vidutinį pelną (ar nuosto-

lį), pelningumą.


36

36. Gyvulininkystės plėtros ekonominiai rezultatai ir problemos

Sovietmečiu Lietuvos žemės ūkis buvo orientuotas į gyvulininkystės (ypač pieno ir

mėsos) šakų plėtrą, išvežant į kitas respublikas iki 40% produktų mainais į pašarinius ir mais-tinius grūdus. Su Nepriklausomybės atkūrimu iš esmės pasikeitusi žemės ūkio produktų rinka sąlygojo daugiau vidaus paklausą atitinkančios žemės ūkio šakinės struktūros formavimąsi - nuolat mažėjant gyvulininkystės ir didėjant augalininkystės svoriui. Gyvulininkystės dalis bendrojoje žemės ūkio produkcijoje per pirmąjį resrtuktūrizacijos dešimtmetį sumažėjo nuo 66 iki 42%. Atsižvelgiant į Lietuvos gamtines sąlygas ir pasaulinių rinkų tendencijas bei gilė-jantį integracijos į Europos Sąjungą procesą perspektyviausia prognozuojama pieno ir mėsos galvijininkystė.


Įvadas 1. Gyvulininkystės vieta ir reikšmė žemės ūkio sistemoje 1.2. Gyvulininkystės šakos ypatumai 1.2. Bendrosios gyvulininkystės produkcijos lyginamojo svorio ir struktūros pokyčiai 2. Gyvulininkystės raidos ekonominis įvertinimas 2.1. Gyvulių ir paukščių skaičiaus pokyčiai ir jų veiksniai 2.2. Gyvulių ir paukščių produktyvumas ir jo veiksniai 2.3. Gyvulininkystės produktų rinkos pokyčiai ir jų veiksniai 2.4. Gyvulininkystės šakų efektyvumas ir jo veiksniai 3.Gyvulininkystės plėtros kryptys ir problemos Išvados ir pasiūlymai


66; teisinių aktų – 72, 73, 76, 79, 80, 82, 97; informacijos – 108 – 112, 120, 121, 122, 123, 125, 126, 127, 131. Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) gyvulininkystės bendrosios produkcijos apimties pokyčius ir struktūrą, jos dalį

žemės ūkio bendrojoje produkcijoje; 2.1) gyvulių ir paukščių skaičių - iš viso bei skaičiuojant 1 ha ž.ū.naudmenų; 2.2) tradicinių gyvulininkystės produktų (pieno, mėsos (skerdienos svoriu) arba gyvu-

lių ir paukščių priesvorio (gyvuoju svoriu), kiaušinių ir kt.) gamybos apimtis - iš viso bei skaičiuojant 1 ha ž.ū.naudmenų, gyvulių ir paukščių produktyvumą;

2.3) tradicinių gyvulininkystės produktų supirkimus bei pardavimus turguose, jų su-pirkimų bei turgaus kainas, gyvulininkystės bendrąjį ir atskirų produktų supirkimo kainų in-deksus, jų palyginimą su bendrojo augalininkystės bei žemės ūkyje įsigytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksų pokyčiais, gyvulininkystės produkcijos eksporto ir importo apimtis, gyvulininkystės produktų suvartojimą, skaičiuojant vienam gyventojui, ir bendrąjį vidaus vartojimo fondą;

2.4) pašarų sąnaudas, apskaičiuotos 1 kg (arba 1000 vnt.) gyvulininkystės produktų, jų pardavimo kainą, vidutinius (vienetinius) kaštus, vidutinį pelną (ar nuostolį), pelningumą.


37

37. Pieno gamybos ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 38. Galvijų auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 39. Kiaulininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos 40. Paukštininkystės ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos

Rekomenduojame: Kiekvieną šią temą nagrinėti atskiro ūkio (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės

ar kt.), ūkių grupės (pvz., ūkininkų ūkių, žemės ūkio bendrovių ar kt.), šalies arba atskiro jos regiono (pvz., rajono, apskrities ar kt.) mastu.

Darbo planą:

Įvadas 1. Pieno(arba kito produkto) rinka 1.1. Žemės ūkio produktų rinkos samprata ir specifika 1.2. Pieno(arba kito produkto) rinka Lietuvoje: paklausa, pasiūla, kainos ir jų veiksniai 2. Pieno(arba kito produkto) gamybos ištekliai ir kaštai bei jų veiksniai 2.1. Ištekliai ir jų pokyčiai 2.2. Gamybos kaštai ir jų veiksniai 3. Pieno (arba kito produkto) gamybos bei realizavimo rezultatai ir jų veiksniai 3.1. Gamybos pokyčiai ir veiksniai 3.2. Prekinė produkcija, prekingumas ir pelnas 4. Pieno (arba kito produkto) gamybos efektyvumas ir plėtotės problemos 4.1. Efektyvumas ir jo veiksniai 4.2. Pienininkystės plėtros problemos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros – 4, 5, 7, 14, 15, 16, 21, 25, 38, 42, 47, 50, 51, 52, 56, 59, 63, 66; teisinių aktų – 72, 73, 76, 79, 80, 82, 97; informacijos – 108 – 112, 120, 121, 122, 123, 125, 126, 127, 131

Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 1.2) pieno ir jo produktų (arba kito analizuojamojo produkto) suvartojimą, skaičiuo-

jant vienam gyventojui, ir bendrąjį vidaus vartojimo fondą, pieno supirkimų apimtis ir kainas, supirkimo kainų indeksus, jų palyginimą su bendruoju gyvulininkystės bei žemės ūkyje įsi-gytų materialinių - techninių išteklių kainų indeksais, valstybės palaikomąsias pieno supirki-mo kainas ir subsidijas;

2.1) karvių (arba kitų gyvulių, paukščių) skaičių - iš viso ir skaičiuojant 1 ha ž.ū.naudmenų, jų produktyvumą;

2.2) gamybos kaštus, jų sudėtį ir struktūrą bei sumą, skaičiuojant 1 karvei (arba kitam gyvuliui, 1000 paukščių);

3.1) primelžto pieno (ar išauginto priesvorio, surinktų kiaušinių) kiekį - iš viso ir skai-čiuojant 1 ha ž.ū. naudmenų;

3.2) prekinės produkcijos kiekį ir vertę (įplaukas iš realizacijos), prekingumą, pelną; 4.1) pašarų sąnaudas, apskaičiuotas 1 kg pieno (ar 1000 vnt.), vidutinę realizavimo

kainą, vidutinius kaštus, vidutinį pelną (ar nuostolį), pelningumą.


38

41. N - ūkinio subjekto veiklos ekonominis įvertinimas

Rekomenduojame:

Nagrinėti šią temą konkretaus ūkinio subjekto (pvz., ūkininko ūkio, žemės ūkio ben-

drovės, kooperatyvo, akcinės bendrovės, valstybinės įmonės ar kito ūkinio subjekto, kurio veikla susijusi su žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu, realizavimu, paslaugomis že-mės ūkiui ir pan.), sutinkančio teikti reikalingą informaciją, pavyzdžiu.

Darbo planą, kuris koreguotinas pagal analizuojamojo subjekto veiklos rūšį. Pvz., per-

dirbamosios pramonės subjektų veikloje žemė nėra pagrindinė gamybos priemonė, todėl kur-siniame darbe šio ištekliaus nereikia nagrinėti. Įvadas 1. Trumpa įkūrimo istorija ir veiklos charakteristika 2. Veiklos ištekliai ir jų sąnaudos 2.1. Žemė ir jos valdymo bei naudojimo formos 2.2. Darbo ištekliai 2.3. Investuoti ištekliai (kapitalas) 2.4. Veiklos sąnaudos 3. Veiklos rezultatai 3.1. Pagaminta ir prekinė produkcija (paslaugos) 3.2. Įplaukos iš realizacijos 3.3. Pelnas ir jo paskirstymas 4. Veiklos ekonominis efektyvumas ir plėtros perspektyvos 4.1. Veiklos efektyvumas (žemės, darbo ir kapitalo naudojimo efektyvumas) 4.2. Veiklos perspektyvos Išvados ir pasiūlymai

Naudotis šiais šaltiniais: literatūros - 26, 30, 43, 44, 46, 54, 55. Išanalizuoti rodiklius ir jų pokyčius pagal rekomenduojamo darbo plano poskyrius: 2.1) žemės plotą ir jo sudėtį pagal naudmenų kategorijas, nuosavybės ar nuomos for-

mas; 2.2) dirbančiųjų skaičių ir kvalifikaciją, jų darbo užmokesčio lygį (vidutinį metinį, mė-nesinį ir valandinį), vienam vidutiniam metiniam dirbančiajam apskaičiuotus žemės ūkio naudmenų ir ariamosios žemės plotus;

2.3) kapitalo dydį ir struktūrą, kapitalo vertę, apskaičiuotą 1 ha ž.ū. naudmenų ir 1 vi-dutiniam dirbančiajam, nuosavo kapitalo prieaugio koeficientą, likvidumo ir mokumo koefi-cientus, kapitalo (turto) apyvartos koeficientą;

2.4) veiklos sąnaudų vertę (kaštus) ir jų struktūrą; 3.1) pagamintą ir prekinę produkciją (paslaugas), prekingumo lygį, produkcijos reali-

zavimo kainas; 3.2) įplaukas bei jų struktūrą pagal produktų (paslaugų) rūšis ar veiklos sferas; 3.3)

pelną, jo struktūrą ir paskirstymą; 4.4) darbo našumą, žemės produktyvumą, produktų vidutinius (vienetinius) kaštus ir

kapitalo pelningumą.


39

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA

Mokslinė literatūra: monografijos, vadovėliai, kitos publikacijos 1. Agriculture at a Glance in Emerging and Transition Economies 1999. Volume II / Or-

ganization for Economic co-operation and development. – OECD, 1999 – 116p. 2. Agricultural Policies in Emerging and Transition Economies 1999. Volume I / Organi-

zation for Economic co-operation and development. – OECD, 1999 – 302p. 3. Aktualūs klausimai apie Europos Sąjungos grūdinių augalų rinkos reguliavimo priemo-

nes. Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. - Vilnius, 2000. – 8 p.

4. Aktualūs klausimai apie Europos Sąjungos mėsos rinkos reguliavimo priemones / Že-mės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. - Vil-nius, 2000. – 8 p.

5. Aktualūs klausimai apie Europos Sąjungos pieno rinkos reguliavimo priemones / Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. - Vilnius, 2000. – 8 p.

6. Aktualūs klausimai apie Europos Sąjungos vaisių ir daržovių rinkos reguliavimo prie-mones / Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministe-rijos. - Vilnius, 2000. – 8 p.

7. Brassley P. Agricultural Economics and the CAP: an introduction. – Oxford a.o.:Blackwell Science, 1997. – IV, 172 p.

8. Cramer L., Jensen C.W. Agricultural Economics and Agribusiness. - New York, 1997. - 546p.

9. Čiegis R. Tolydi ekonomikos plėtra. - Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 1997.- 208 p.

10. Čiulevičius J. Žemės ūkio gamybos išdėstymas, specializavimas, koncentravimas ir ko-operavimas: paskaitų konspektas Ekonomikos fakulteto studentams. - Kaunas - Akade-mija: LŽŪU leidybinis centras, 1999. - 23 p.

11. Čiulevičius J. Žemės ūkio investicijos: paskaitų konspektas Ekonomikos fakulteto stu-dentams. - Kaunas - Akademija: LŽŪU leidybinis centras, 1998. - 26 p.

12. Dargvainis M. Įmonės ir jų susivienijimai. - Kaunas - Akademija: LŽŪU leidybinis cen-tras, 1997. - 73 p.

13. Europos Sąjungos javų rinkos organizavimas / Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie žemės ūkio ministerijos. - Vilnius, 1999. - 8 p.

14. Europos Sąjungos mėsos rinkos organizavimas / Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. - Vilnius, 1999. - 16 p.

15. Europos Sąjungos pieno rinkos organizavimas / Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. - Vilnius, 1999. - 8 p.

16. Europos Sąjungos SAPARD programa. www.zum.lt/europa/index.htm 17. Gardner B. European Agriculture: policies, production and trade. - London: Routledge,

1996.- 233 p. 18. Kaimo socialinės raidos ir gyventojų užimtumo programa / Žemės ūkio ministerija. -

Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1996. – 104 p. 19. Kazragytė A., Klupšas F., Čaplikas J. Žemės reformos teoriniai ir praktiniai aspektai. -

Kaunas-akademija: LŽŪU leidybinis centras, 1992. - 42 p. 20. Lietuvos kaimas: regioniniai ypatumai (integracijos į Europos Sąjungą kontekste) / E.

Ribašauskienė, V. Uždavinienė. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 1999. – 144 p.

21. Lietuvos žemės ūkio ekonominė apžvalga 1993 – 1997 / Sudarytojas E.Rudys / Žemės ūkio ministerija. - Vilnius, 1999. - 136 p.

22. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų panaudojimas. - Kaunas: Technologija, 1998. - 131 p.


40

23. Martinkus B., Savanevičienė A. Darbo ekonomika. - Kaunas: Technologija, 1996. - 146p.

24. Metodiniai nurodymai studentų rašto darbams įforminti. Ekonomikos fakulteto studen-tams / Parengė M. Dargvainis. – Akademija: LŽŪU Leidybinis centras, 2000. – 23 p.

25. Nacionalinė žemės ūkio plėtojimo programa (Patikslinta) / Žemės ūkio ministerija. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1996. – 86 p.

26. Naujokienė R. Žemės ūkio investicijų projektavimo ir jų efektyvumo įvertinimo meto-diniai ir metodologiniai aspektai: disertacinis darbas / LŽŪU. Ekonomikos fakultetas. – Kaunas -Akademija, 1997. – 85 p.

27. Norkus V., Staugaitis G. Lietuvos užsienio prekybos daržovėmis, bulvėmis, gėlėmis, grybais 1995 – 1997 m. analizė ir perspektyvos. – Babtai: Lietuvos sodininkystės ir dar-žininkystės institutas, 1999 – 32 p.

28. Pakutinskas J. Žemės naudojimo ekonominio efektyvumo vertinimas / Žemės ūkio mi-nisterija. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1996. – 23 p.

29. Povilaitis B. Lietuvos žemės ūkis. 1918-1940. Jo raida ir pažanga. – Vilnius: Tėvynės sargas, 1997. - 309 p.

30. Praktiniai ekonominiai patarimai ūkininkams ir ūkinėms bendrijoms / J.Čiulevičius, N.Peluritytė, K.Pučinskas. - Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994. - 183 p.

31. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999. Jungtinių Tautų Vystymo Programa. – Vilnius: JTVP,1999. – 168 p. (kasmetinis leidinys)

32. Rekomendacijos įmonių pajamingumui didinti / Lietuvos agrarinės ekonomikos institu-tas, Žemės ūkio ministerija. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1995. - 88p.

33. Rimka A. Gamyba ir pelnas įvairaus didumo žemės ūkyje. - Kaunas, 1922. - 72 p. 34. Rimka A. Smulkusis ir stambusis žemės ūkis: nuosavybės ir bendrojo valdymo santykis.

- Kaunas, 1920. - 34 p. 35. Ritson C. Agricultural Economics: Principles and Policy. - London: Grauda Publis-

ching, 1998. - 409 p. 36. Svirskis A. Alternatyvioji žemdirbystė / Žemės ūkio ministerija. – Vilnius.: Informaci-

jos ir leidybos centras, 1991. – 36 p. 37. Šeidegeris V. Ekologinė žemdirbystė – svajonė ar būtinybė? / Žemės ūkio rūmai. –

Kaunas, 1997. –84 p. 38. Tracy Michael. Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis. Žemės

ūkio politika Europos Sąjungoje. - Briuselis, Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. - 388 p.

39. Treinys M., Čiulevičius J. Žemės ūkio ekonomika. - Vilnius: Mokslas. - 271 p. 40. Treinys M. Talkos galia: (žemės ūkio kooperacija vakar ir šiandien). – Vilnius: Mintis,

1990. – 127 p. 41. Treinys M., Vitunskienė V. Metodiniai patarimai žemės ūkio reiškinių grafiniam vaiz-

davimui. - Kaunas - Akademija, 1987. - 40 p. 42. Treinys M. Žemės ūkio sistema ir jos restruktūrizavimas: paskaita. - Kaunas - Akademi-

ja: LŽŪU leidybinis centras, 2000. - 42 p. 43. Ūkininkų ir žemės ūkio įmonių finansinės veiklos ir finansinės būklės analizės metodika

/ Parengė N. Žaltauskienė. - Kaunas - Akademija: LŽŪU leidybinis centras, 2000. - 143 p.

44. Varian Hal R. Mikroekonomika: šiuolaikinis požiūris. - Vilnius: Margi raštai, 1999. - 624 p.

45. Vaskela G. Žemės reforma Lietuvoje 1919 - 1940 m. Analizuojant Rytų ir Vidurio Eu-ropos agrarinės raidos XX a. III-IV dešimtmečiais tendencijas. - Vilnius: LII leidykla, 1998. - 318 p.

46. Wonnacott P. Wonnacott R. Mikroekonomika. (1 – masis leid.) – Kaunas: Littera Uni-versitati Vytauti Magni, 1993. – 571 p. ; (2 – rasis pataisytas leid., Kaunas: Poligrafija ir informatika,1998)


41

47. World Agriculture: Towards 2010: an FAO study / ed. N.Alexandratos. - Chichester a.o.: FAO, Wiley, 1997. - 488 p.

48. Zoisteris A. Žemės ūkio kelias į rinkos ekonomiką / Lietuvos informacijos institutas. - Vilnius: LII, 1992. - 85 p.

49. Žemės reforma Lietuvoje 1997 – 1999 / Žemėtvarkos ir teisinių departamentas. - Vil-nius, 1999. - 56 p., http://www.zum.lt/departinf/zemes%20Reforma/zemesreforma.htm

50. Žemės ūkio politikos apžvalga. Lietuva. Bendradarbiavimo su pereinamojo laikotarpio kraštų ekonominis centras. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. - Vil-nius: Diemedžio leidykla, 1996. - 240 p.

51. Žemės ūkio reformos būklė Lietuvoje: 1995 - 1997 m. C.Csaki, W.H. Meyers, N. Kaz-lauskienė - Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – 50 p.

52. Žemės ūkio situacija ir perspektyvos Vidurio ir Rytų Europos regiono šalyse. Bendroji ataskaita: Bulgarija, Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija / Europos Sąjungos Komisija. - Vilnius: Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra, 1998. - 45 p.

53. Žemėtvarka Lietuvoje 2000. Žemėtvarkos ir teisinių departamentas. – Vilnius, 2000. – 24 p., www.zum.lt/departinf/zemes%20Reforma/zemesreforma.htm

54. Бакетт М. Фермерское производство: организация, управление, анализ. - Москва: Агропромиздат, 1989 – 464 с.

55. Касл Э., Бекер М., Нелсон А. Эффекивное фермерское хозяйствование. - Москва: Агропромиздат, 1991 – 496 с.

Mokslo darbai ir mokslinių konferencijų pranešimai

56. Agrarinės ekonomikos mokslo raida ir šiuolaikinės problemos: mokslinės-metodinės konferencijos, skirtos Ekonomikos katedros 40-mečiui, pranešimų medžiaga. - Kaunas-akademija: LŽŪU leidybinis centras, 1998. - 157 p.

57. Agrarinė ekonomika: patirtis ir patarimai: straipsnių rinkinys / Lietuvos agrarinės eko-nomikos institutas, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. - Dotnuva-Akademija: LŽŪKT,1995. – 147 p.

58. Kaimo socialinės raidos problemos: mokslinių straipsnių rinkinys Nr.1 / Žemės ūkio ministerija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. -Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1992.- 84 p.

59. Kaimo verslai ir infrastruktūra: mokslinių straipsnių rinkinys. Leidinys skirtas Lietuvos žemės ūkio universiteto 75-čiui ir Verslo organizavimo katedros 55-mečiui. - Kaunas-akademija: LŽŪU leidybinis centras, 1999. - 295 p.

60. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: žemės ūkio uždaviniai ir mokslo vaidmuo: mokslinės konferencijos pranešimai / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Žemės ūkio ministerija. - Vilnius, 1999. - 176 p.

61. Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai: mokslinės konferencijos praneši-mai / Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. - Vilnius, 1999. - 210 p.

62. Lietuvos mokslas. 25 knyga. Žemės ūkio universitetas 1924 – 1999: monografija. – Vil-nius: Lietuvos mokslas, 2000 – 516 p.

63. Lietuvos žemės ūkio gamybos perspektyvos: mokslinių straipsnių rinkinys Nr.4 / Lietu-vos agrarinės ekonomikos institutas, Žemės ūkio ministerija. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1994. - 123 p.

64. Mokslinių straipsnių rinkinys Nr. 26 / Žemės ūkio ministerija, Agrarinės ekonomikos institutas. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1991. - 78 p.

65. Verslo vystymo problemos agrarinės reformos laikotarpiu: tarptautinės mokslinės kon-ferencijos medžiaga. 1994 m. spalio 13-15 d. - Kaunas-Akademija: LŽŪA leidybinis centras. - 92 p.


42

66. Žemės ūkio ekonomikos mokslas: raida ir problemos: tarptautinės mokslinės konferen-cijos, skirtos Ekonomikos fak. 50-čiui. Straipsnių rinkinys. - Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybinis centras, 1999. - 447 p.

67. Žemės ūkio ekonomika: mokslo darbai 1(23) / Lietuvos agrarinės ekonomikos institu-tas. - Vilnius: ,,Atkula”, 1996. - 302 p.

68. Žemės ūkio ekonomikos valstybinis reguliavimas: mokslinių straipsnių rinkinys Nr. 3 / Žemės ūkio ministerija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. - Vilnius: Informaci-jos ir leidybos centras, 1993. - 137 p.

69. Žemės ūkio reforma: mokslinių straipsnių rinkinys Nr. 2 / Žemės ūkio ministerija, Lie-tuvos agrarinės ekonomikos institutas. - Vilnius: Informacijos ir leidybos centras, 1992. - 113 p.

Teisiniai aktai ir jų šaltiniai

70. Dėl bendros prekių importo ir eksporto tarifinių kvotų administravimo tvarkos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 05 08 nutarimas Nr. 653. VŽ, 1995 05 12, Nr.: 39.

71. Dėl ekonomiškai silpnų ūkių nustatymo metodikos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 01 28 nutarimas Nr. 92. VŽ, 2000 02 02, Nr.: 10.

72. Dėl Kaimo rėmimo fondo formavimo ir naudojimo nuostatų. Lietuvos Respublikos Že-mės ūkio ministro 2000 04 04 įsakymas Nr. 112. VŽ, 2000 04 12, Nr.: 30.

73. Dėl Kaimo rėmimo fondo sudarymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 03 12 nu-tarimas Nr. 213. VŽ, 1997 03 05, Nr.: 15. (Papildymai ir pakeitimai 2000 03 09 Nr. 273, 2000 08 01 Nr. 922).

74. Dėl parduodamos valstybės žemės ir valstybės išperkamos žemės minimalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 12 06 nuta-rimas Nr. 909. VŽ, 1993 12 10, Nr.: 68. (Pataisymas 1995 02 10, Nr. 225 ir papildymas 1995 04 06, Nr. 491 1996 02 23, Nr. 277.)

75. Dėl tiesioginių išmokų 2000 m. derliaus maistinių grūdų augintojams. Lietuvos Respub-likos Žemės ūkio ir Finansų ministrų 2000 07 17 įsakymas Nr. 229/189.

76. Dėl vienkartinių tiesioginių socialinių išmokų smulkiems pieno gamintojams. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministrų 2000 06 02 įsakymas Nr. 174/69.

77. Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei reorganizavimo laikinosios tvarkos. Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1991 10 12 nutarimas Nr. 420 VŽ, 1992 01 20, Nr.: 2.

78. Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų patvirtinimo. Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1992 02 10 nutarimas Nr. 90 VŽ, 1992 05 31, Nr.: 15.

79. Dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 06 13 nutarimas Nr. VIII- VŽ, 2000 06 21, Nr.: 50.

80. Dėl žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 06 30 nutarimas Nr. 61. VŽ, 1998 07 08, Nr.: 61. (Pakeitimai: LRV nutarimai: 1998 12 14 Nr. 1428, 1998 08 05 Nr. 1011, ...)

81. Dėl žemės ūkio kooperacijos plėtros programos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1999 04 12 nutarimas Nr. 394. VŽ, 1999 04 16, Nr.: 34.

82. Dėl žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų kainų liberalizavimo. Lietuvos Respub-likos Vyriausybės 1994 02 14 nutarimas Nr. 97 VŽ, 1994 02 19, Nr.: 13.

83. Dėl žemės ūkio produkcijos supirkimo ir subsidijavimo1994 metais Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1992 01 03 nutarimas Nr. 1 VŽ, 1992 01 31, Nr.: 9.

84. Dėl žemės ūkio produkcijos supirkimo 1997 metais. Lietuvos Respublikos Žemės ir miškų ūkio ministro 1997 03 19 įsakymas Nr. 112. VŽ, 1997 03 19, Nr.: 24.

85. Dėl žemės ūkio produkcijos supirkimo 1998 metais. Lietuvos Respublikos Žemės ir miškų ūkio ministro 1997 06 30 įsakymas Nr. 395. VŽ, 1997 07 04, Nr.: 64.

86. Dėl žemės ūkio produkcijos supirkimo, superkamos žemės ūkio produkcijos subsidija-vimo ir ūkio subjektų tikslinio finansavimo 1996 metais. Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1996 01 20 nutarimas Nr. 113 VŽ, 1996 01 26, Nr.: 8.


43

87. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. 1999 11 16, Nr. VIII - 1422, VŽ, 1999 12 01, Nr.: 102

88. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 07 26 nutarimas Nr. I - 411 ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo”, VŽ, 1990, Nr.: 22

89. Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio”. 1989 07 04 Nr. XI-3066 (negalioja)

90. Lietuvos Respublikos pelno mokesčių, lengvatų žemės ūkio įmonėms įstatymas. 1996 04 02, Nr. I - 1266, VŽ, 1996 04 12, Nr.: 33.

91. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas. 1999 05 04, Nr. VIII - 1159, VŽ, 1999 05 19, Nr.: 43.

92. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. 1994 04 26, Nr. I - 446, VŽ, 1994 05 06, Nr.: 34. (Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai: 1995 06 13 Nr. I-939, 1996 09 24 Nr. I-1540, 1997 06 26 Nr. VIII – 315, 1999 07 08 Nr. VIII – 1324, …)

93. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. 1992 06 25, Nr. I - 2675, VŽ, 1992 07 31, Nr.: 21. (Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai: 1995 04 06 Nr. I – 843, 1995 06 13 Nr. I – 994, 1995 07 03 Nr. I – 992, 1996 04 30 Nr. I – 1212,…)

94. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymas. 1993 12 23 Nr. I - 354, VŽ, 1994 01 12, Nr.:3; VŽ, 1998 04 03, Nr.: 32. (Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai: 1995 06 13 Nr. I – 941, 1996 03 28 Nr. I – 1263, 1996 05 16 Nr. I – 1342, 1996 09 24 Nr. I – 1541, 1997 06 10 Nr. VIII – 242, 1997 06 26 Nr. VIII – 314, 1998 03 24 Nr. VIII – 679, 1998 05 05 Nr. VIII – 726, 1999 07 07 Nr. VI-II – 1297…)

95. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas. 1991 07 25 Nr. I - 1607, VŽ, 19991 08 31, Nr.: 24, VŽ, 1997 07 23, Nr.: 69. (Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai: 1991 12 20 Nr. I – 2138, 1992 01 16 Nr. I – 2214, 1992 05 07 Nr. I – 230, 1994 04 26 Nr. I – 447, 1994 05 24 Nr. I – 476, 1995 11 30 Nr. I – 1112, 1996 11 05 Nr. I – 1606, 1997 07 02 Nr. VIII – 370)

96. Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas. 1991 04 16, VŽ, 1991 05 10, Nr.: 13. (Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai: 1992 04 23 Nr. I – 2523, 1993 02 03 Nr. I – 73, 1993 09 28 Nr. I – 256, 1993 12 23 Nr. I – 352, 1994 12 15 Nr. I – 704, 1995 06 28 Nr. I – 942, 1995 12 28 Nr. I – 1161, 1996 01 18 Nr. I – 1177, 1997 02 18 Nr. VIII – 118, 1997 07 02 Nr. VIII – 379, 1997 12 09 Nr. VIII – 562, 1999 05 20 Nr. VIII – 1194,…)

97. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių reguliavimo įstatymas. 1994 12 22, Nr. I - 734, VŽ, 1995 01 04, Nr.: 1. (Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai: 1996 11 14 Nr. I – 1621, 1997 10 09 Nr. VIII – 441, …)

98. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas. 1991 07 30, Nr. I - 1624, VŽ, 1991 08 31, Nr.: 24. (Įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymai: 1991 11 14 Nr. I – 2004, 1992 01 23 Nr. I – 2240, 1992 04 23 Nr. I – 2522, 1993 02 03 Nr. I – 71, 1993 04 07 Nr. I – 123)

99. Lietuvos Respublikos žemės ūkio produkciją gaminančių ir paslaugas žemės ūkiui tei-kiančių įmonių atleidimo nuo juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas. 1997 12 09 Nr. VIII - 558, VŽ, 1997 12 24, Nr.: 117

100. Lietuvos Respublikos žemės ūkio produkciją gaminančių ir paslaugas žemės ūkiui tei-kiančių ūkio bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių atleidimo nuo fizinių asmenų pajamų mokesčių įstatymas. 1997 12 09, Nr. VIII - 559, VŽ, 1997 12 24, Nr.: 117

Informaciniai leidiniai

101. Augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos supirkimas 1999 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000 - 27 p.

102. Augalininkystės produkcijos supirkimas 1998 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 1999. - 16 p.

103. Augalininkystės produkcijos supirkimas 2000 m. sausio 1 d. / Lietuvos statistikos de-partamentas. - Vilnius, 2000. - 12 p. (kasmetinis leidinys)

104. Darbininkų ir tarnautojų pagrindinių kvalifikacijų grupių darbo apmokėjimas. 1998 spalis / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 1999. – 280 p. (leidžiamas 2 kartus per metus)


44

105. Darbo biržos naujienos / Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis (12 numerių per metus)

106. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1998. Darbo jėgos tyrimų rezultatai / Lietuvos sta-tistikos departamentas. - Vilnius, 1999. - 117 p.

107. Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1994 –1998 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000. - 37 p.

108. Gyvulininkystės produkcijos supirkimas 1998 / Lietuvos statistikos departamentas.- Vilnius, 1999. - 11 p.

109. Gyvulininkystės produkcijos supirkimas 1999 m. sausio 1 d. / Lietuvos statistikos de-partamentas. - Vilnius, 1999. – 14 p.

110. Gyvulininkystės produktų gamyba 1998 m. sausio 1 d. / Lietuvos statistikos departa-mentas. Vilnius, 1999. - 48 p.

111. Gyvulių ir paukščių supirkimas pagal rūšis, išmokas už supirktą produkciją 1998 m. sausio 1 d. / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 1998. - 36 p.

112. Gyvulių skaičius 2000 01 01 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000 – 68 p.

113. Grūdų ūkis: rinkos apžvalga. - Vilnius: Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra. 1999 Nr. 07. – 8 p.

114. Lietuvos apskritys: ekonominė ir socialinė raida / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000 – 352 p.

115. Lietuvos darbo biržos veikla 1998 metais. – Vilnius: Lietuvos darbo birža, 1999. – 32 p. (kasmetinis leidinys)

116. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida / Lietuvos statistikos departamentas. (12 numerių per metus).

117. Lietuvos statistikos metraštis 1999. Statistikos rinkinys / Lietuvos statistikos departa-mentas. - V., 1999. - 591 p. (kasmetinis leidinys)

118. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2000 m. sausio 1 d. / Žemės ūkio ministerija, Že-mėtvarkos ir teisinių departamentas prie žemės ūkio ministerijos, Žemės ir kito nekilno-jamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė. - Vilnius, 2000. - 82 p. (kasmetinis leidinys)

119. Lietuvos Respublikos žemės fondo susiskirstymas kategorijomis, naudotojais ir naud-menomis 1993 m. sausio 1 d. / Žemės ūkio ministerija, Žemės tvarkymo departamentas, Valstybinė žemės kadastro automatizavimo įmonė.- Vilnius, 1993. - 22 p.

120. Lietuvos Respublikos žemės ūkis 1994 metais / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 1995. - 120 p. (1990 – 1994 metais).

121. Lietuvos žemės ūkis 1998 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 1999. - 120 p. (kasmetinis leidinys, nuo 1995 metų)

122. Maisto produktų suvartojimas. Statistikos biuletenis / Lietuvos statistikos departamen-tas. - Vilnius, 1998. - 18 p.

123. Mėsos pramonė: rinkos apžvalga. – Vilnius: Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra. 1999 Nr. 07. – 8 p.

124. Namų ūkių pajamos ir išlaidos 1999 metais / Lietuvos statistikos departamentas. - Vil-nius, 2000. – 140 p. (kasmetinis leidinys)

125. Pieno pramonė: 1998 metų apžvalga. – Vilnius: Lietuvos žemės ūkio tarptautinės pre-kybos agentūra. 1999. – 44 p.

126. Rinka / Žemės ūkio rūmų informacinis leidinys. (12 numerių per metus) 127. Rinkotyra: žemės ūkio ir maisto produktai / Lietuvos Agrarinės ekonomikos institutas.

Nuo 1998 m. (4 numeriai per metus) 128. Traktorių, žemės ūkio mašinų skaičius ir energetiniai pajėgumai 1998 metais / Lietuvos

statistikos departamentas. - Vilnius, 1999. - 79 p. 129. Ūkininkų veiklos rodikliai 1999 metais: Statistikos biuletenis: Lietuvos statistikai 80

metų / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000. - 25 p. (kasmetinis leidinys)


45

130. Užsienio prekyba 1999 / Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2000. - 412 p. 131. Žemės ūkio kultūrų pasėliai, derlius ir derlingumas 1999 / Lietuvos statistikos departa-

mentas. - Vilnius, 2000. - 158 p. (kasmetinis leidinys) 132. Žemės ūkio respondentinių įmonių 1999 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekono-

mikos institutas. - Vilnius, 2000. - 117 p. (kasmetinis leidinys) Recenzavo: prof. dr. M.Treinys, doc.dr. V.Ratkevičienė Aprobuota Ekonomikos katedros posėdyje 1999 11 30, prot. Nr. 11.


46

LITERATŪROS SĄRAŠO PAPILDYMAS (2004) 1. Agriculture in the European Union - Statistical and economic information 2002. (kasme-

tinis leidinys). http://europa.eu.int/comm/agriculture/agrista

2. Daržovių, uogų, gėlių ir vaisių ūkio problemos Lietuvoje ir jų sprendimo keliai : infor-macinis leidinys / sudarė J. Čaplikas. – Akademija, 2000. – 47 p.

3. Dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 06 13 nutarimas Nr. VIII-1728, VŽ, 2000 Nr. 50.

4. Derybų dėl narystės ES derybiniame skyriuje Nr. 7 ,,Žemės ūkis" rezultatai. .................... http://www.zum.lt/europa/aktualijosintES.htm

5. Ekonomika / Vilniaus universiteto mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

6. European Agriculture entering the 21st century. European Commission Directorate-General for Agriculture, 2002 http://europa.eu.int/comm/agriculture/publi/reports/21century/index_en.htm

7. Europos Sąjungos žemės ūkio sektorių: cukrus, grūdai, mėsa, pienas, vaisiai ir daržovės. Žemės ir maisto ūkio integracijos į Europos Sąjungą departamentas. – Vilnius, 2001. – 82 p.

8. Filosofija, sociologija / Lietuvos mokslų akademijos mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

9. Gyventojai pagal pragyvenimo šaltinius: (Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 m. visuotino surašymo rezultatai) Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius, 2003.

10. Gyventojų užimtumas: (Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 m. visuotino sura-šymo rezultatai) Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius, 2003.

11. Gronskas V. Prekinė verslininkystė ir natūrinė ūkinė veikla. Kaunas: Technologija, 2001. – 279 p.

12. Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija /Lietuvos Respub-likos ūkio ministerija, Lietuvos Mokslų akademija, Vilniaus Gedimino technikos univer-sitetas: sud. A.Liekis. – Vilnius: Personalinės įmonės „Lietuvos mokslas „ redakcija, 2002. http://www.ekm.lt/index.php/lt/Strategijosirprogramos/IlgalaikeLietuvosukiostrategija/

13. Inžinerinė ekonomika / Kauno technologijos universiteto mokslo darbai. (tęstinis leidi-nys)

14. Kaimo plėtra 2003: globalizacijos iššūkiai rytų ir vidurio Europos kaimui.Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys. Akademija, 2003. - 274 p.

15. Kaimo plėtra: ekonomika ir vadyba 2001. Žemės ūkio ekonomikos problemos integruo-jantis į ES // Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų tezės. – Akademija, 2001. – 99 p.

16. Kaimo plėtra: ekonomika ir vadyba 2001. Žemės ūkio ekonomikos problemos integruo-jantis į ES. Tarptautinė mokslinės konferencijos pranešimų tezės. Akademija, 2001. p.65-66.

17. Kaimo plėtros strategijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Akademija, 2002. p. 69-70.


47

18. Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai // Mokslinės konferencijos pranešimai. Lietuvos mokslų akademija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vil-nius, 2001. -244.

19. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. 2002, Nr. IX-987, VŽ, 2002 Nr. 72.

20. Lietuvos statistikos darbai. Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

21. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos įgyvendinimo programos /Lietuvos agra-rinės ekonomikos institutas. – V.:LAEI, 2002. – 700.

22. Lietuvos žemės ūkis. Regioninė plėtra : mokslo tyrimų rezultatai / D. Stanikūnas, V. Už-davinienė, A. Baležentis. - Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2000. – 68 p.

23. Lietuvos žemės ūkis: raida ir perspektyvos 2001. - Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomi-kos institutas, 2002. – 128 p. (tęstinis leidinys nuo 1999 metų)

24. Nacionalinė žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000 – 2006 metams programa. - Lietuvos že-mės ūkio ministerija, 2000. – 202 p.

25. Namų ūkiai: (Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 m. visuotinio surašymo re-zultatai)/ Lietuvos statistikos departamentas. - Vilnius, 2003.

26. Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio plėtros dešimtmečiai // Tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. – Akademija, 2001. – 366 p.

27. Pinigų studijos. Lietuvos Banko mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

28. Pirmasis žemės reformos dešimtmetis (Straipsniai žemėtvarkos ir žemės naudojimo klau-simais). Sudaryt. P. Aleknavičius. – Vilnius: Jandrija, 2001. – 318 p.

29. Socialiniai mokslai / Kauno technologijos universiteto mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

30. Tiltai / Klaipėdos universiteto mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

31. Vagos / Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

32. Žemės ūkio mokslai / Lietuvos mokslų akademijos mokslo darbai. (tęstinis leidinys)

33. Žemės ūkio struktūrų pertvarka ir kooperacija // Tarptautinės mokslinės - praktinės kon-ferencijos pranešimų medžiaga. – Akademija, 2002. – 129 p.

Documents

Kursiniu darbu metodika2004