A.BARANAUSKAS

Asmens ir gamtos ryšys Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis”Lietuvių romantizmo atstovas poetas Antanas Baranaskas poemoje „Anykščių Šilelyje“ subtiliai ir jausmingai atskleidžia gamtos ir asmens paralelę. Gamtos aprašymuose ryški romantinė tradicija, „Anykščių šilelio“ gamtos vaizdas subjektyvus : gamta ne stebima, tačiau išgyvenama, nebesijaučiaribų tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Buvusio miško grožis atkuriamas pasitelkus visus jutiminius pojūčius, tie pojūčiai susiejami su subjekto išgyvenimais ir apmastymais, nukeliančiais į pagonišką miško praeitį. Lietuviams šilelis tada buvo kaip šventa vieta, kurioje jie galėdavo pabūti su savimi, gėrėtis miško grožiu, kuris žadino kūrybines idėjas: „ Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.“ Poetizuodamas „Anykščių šilelio“ grožį poetas išaukštino ne tik mišką, bet ir lietuvį, sugebantį taip giliai jausti ir nusakyti gamtos vaizdus. Antano Baranausko aprašytas „Anykščių šilelis“ yra personifikuojamas, gyvas jaučiantis ir išgyvenantis lietuvio dramatizmą, jis prabyla kaip asmuo – kalba, meldžiasi, liūdi ir laukia, o taip pat guodžia lietuvį bei suteikia sielos ramybę: „Dažnai miške lietuvis ko verkia, nežino/ Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia“. Miškas lietuvį praturtina ne tik dvasiškai, bet ir suteikia jam visų sunkiam, pavyzdžiui, baudžiavos periode, reikalingų žaliavų pragyventi: „Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo/ Ir nei šakelės dykai nepražuvo.“ Gamtos ir asmens tema taip pat yra artima ir pačiam Antanui Baranauskui. Poetas nuo pat mažens buvo „suaugęs“ su pasakiška gimtųjų Anykščių gamta, jis mokėjo ją stebėti, mėgdavo ją aprašinėti. Gamta buvo jo pagrindinis kūrybos šaltinis bei sielos atrama. Taigi gamta „Anykščių šilelyje“ nėra lietuvių tautos gyvenimo fonas, jis yra svarbi jo gyvenimo dalis.

Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš skaitytojo akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia pajėgia prikelti praeitį iš nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija. (Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus:

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos ir kas gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės: „Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir Dievo. Jų susikirtimo taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia dieviško grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai, kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).

Meno (grožio) galia yra gydanti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė, kuri iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis gali būti pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys savo šilelį.