1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

KRISTINA DAINAUSKIENĖ

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS

DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR

STATINĖS PUSIAUSVYROS SĄSAJOS

Magistrantūros studijų programos “Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis

darbas

Darbo vadovas

Dr. asist. Brigita Zachovajevienė

KAUNAS, 2014

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. Jūratė Macijauskienė

2014, ____________

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS

DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR

STATINĖS PUSIAUSVYROS SĄSAJOS.

Magistrantūros studijų programos “Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis

darbas

Recenzentas Darbą atliko

doc. dr. G. Krutulytė Magistrantė

____________________ Kristina Dainauskienė _____

2014,______,_________

2014,

KAUNAS, 2014

Darbo vadovas

Dr. asist. Brigita Zachovajevienė

________________

2013 ____

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 6

SUMMARY ........................................................................................................................................ 8

SANTRUMPOS ................................................................................................................................ 10

ĮVADAS ............................................................................................................................................ 11

Darbo aktualumas .......................................................................................................................... 12

Darbo naujumas ............................................................................................................................. 12

Darbo hipotezė ............................................................................................................................... 12

DARBO TIKSLAS ............................................................................................................................ 13

DARBO UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 13

1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 14

1.1 Nugaros skausmo etiologija .................................................................................................... 14

1.2 Nugaros skausmo klasifikacija ir atsiradimo priežastys .......................................................... 14

1.3 Liemens raumenų klasifikacija ................................................................................................ 16

1.4 Pagrindinių stuburo stabilizacinę funkciją atliekančių raumenų anatomija ............................ 16

1.5 Stuburo stabilizacinė funkcija ................................................................................................. 18

1.5.1 stuburo stabilumo komponentai pagal Panjabi ................................................................ 19

1.6 Stuburo stabilizacinės funkcijos sutrikimai ............................................................................. 20

1.7 Stuburo stabilizacinės funkcijos lavinimas ............................................................................. 22

1.7.1 Stuburo stabilizacinės funkcijos mechanizmas ................................................................ 22

1.7.2 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų efektyvumas ...................................... 23

1.7.3 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų tikslas ................................................ 24

1.8 Pusiausvyra ir jos tipai ............................................................................................................. 25

1.9 Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai ............................................................................................ 25

1.10 Pusiausvyros valdymas ir išlaikymas .................................................................................... 26

1.11 Pusiausvyros sutrikimai esant nugaros skausmui .................................................................. 27

1.11.1 Pusiausvyros sutrikimo mechanizmas ............................................................................ 28

1.11.2 Pusiausvyros sutrikimą sąlygojantys veiksniai .............................................................. 29

2. TYRIMO METODIKA ................................................................................................................. 31

2.1 Tyrimo objektas ....................................................................................................................... 31

2.2 Tiriamųjų kontingento charakteristika .................................................................................... 31

2.3 Tiriamoji grupė ........................................................................................................................ 32

4

2.4 Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 33

2.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas.......................................................... 33

2.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas ........................................................ 34

2.4.3 Liemens šoninių raumenų ištvermės vertinimas .............................................................. 35

2.4.4 Statinės pusiausvyros vertinimas „Sigma Balance“ platforma......................................... 36

2.4.5 Skausmo vertinimas SAS skale ........................................................................................ 37

2.4.6 Matematinės statistikos analizė ........................................................................................ 38

3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 39

3.1 Liemens raumenų ištvermės rezultatų analizė ......................................................................... 39

3.2 Statinės pusiausvyros rezultatų analizė ................................................................................... 41

3.3 Skausmo intensyvumo rodiklių kaitos analizė ........................................................................ 47

3.4 Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių sąsajų analizė .......................... 48

3.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių pratimų

programą .................................................................................................................................... 48

3.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių

pratimų programą ...................................................................................................................... 48

3.4.3 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių pratimų

programą .................................................................................................................................... 49

3.4.5 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų

programos .................................................................................................................................. 50

3.4.6 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų

programos .................................................................................................................................. 51

3.4.7 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų

programos .................................................................................................................................. 52

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 53

4.1 Liemens raumenų ištvermės pokyčiai ..................................................................................... 53

4.2 Liemens raumenų ištvermės ir skausmo sąsajos ..................................................................... 54

4.3 Statinės pusiausvyros rodiklių pokyčiai .................................................................................. 54

4.4 Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajos .................................... 55

5. IŠVADOS ...................................................................................................................................... 59

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................ 60

7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS .......................................................................................................... 61

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 62

1 PRIEDAS ....................................................................................................................................... 71

5

Stabilizacinės stuburo funkcijos gerinimo stadijos ....................................................................... 71

6

SANTRAUKA

Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens

raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos, magistranto baigiamasis darbas - mokslinė

vadovė. dr. B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija,

Slaugos fakultetas, Sporto institutas – Kaunas, 2014.

Darbo tikslas: Įvertinti liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių

sąsajas asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.

Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti liemens raumenų ištvermę prieš ir po reabilitacinio gydymo

taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus. 2. Įvertinti statinę pusiausvyrą ir

skausmo intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją

gerinančius pratimus. 3. Nustatyti liemens raumenų ištvermės, statinės pusiausvyros ir skausmo

intensyvumo rodiklių sąsajas prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją

gerinančius pratimus.

Tiriamųjų kontingentas: Tyrime dalyvavo viena tiriamoji grupė, kurios narių skaičius

buvo 29 pacientai: 11 vyrų ir 17 moterų; 1 tiriamasis tyrimo neužbaigė, kadangi gydymo eigoje

atsisakė jame dalyvauti. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 46.32±0,92 metai ir svyravo intervale

nuo 38 iki 55 metų.

Tyrime taikyti metodai: Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas pagal

Ito (1996) ir McIntoch (1998) testus; Statinės pilvo lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas pagal

McIntoch (1998) ir McGill (2002) testus; Statinės šoninių liemens raumenų ištvermės vertinimas

pagal McGill (2002) testą; Skausmo intensyvumas vertintas skaitmenine analogijos skale; Statinė

pusiausvyra vertinta „Sigma Balance“ platforma.

Rezultatai ir išvados: įvertinus liemens raumenų ištvermę, statinę pusiausvyrą ir skausmo

intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo, gautas statistiškai reikšmingas šių rodiklių

pagerėjimas (p<0,05), išskyrus statinės pusiausvyros vidutinį nukrypimą frontalioje plokštumoje ir

judėjimo greitį sagitalioje plokštumoje. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę

funkciją gerinančiais pratimais didina liemens raumenų statinę ištvermę. Reabilitacinis gydymas

kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais gerina statinės pusiausvyros rodiklius

ir mažina skausmo intensyvumą asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.

Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei mažėja statinės pusiausvyros vidutiniai nuokrypiai

sagitalioje ir frontalioje plokštumose bei bendras judėjimo ilgis ir plotis. Liemens raumenų statinė

ištvermė vidutiniškai stipriai lemia skausmo intensyvumo mažėjimą asmenims, jaučiantiems lėtinį

7

apatinės nugaros dalies skausmą, nes didėjant statinei liemens ištvermei skausmo intensyvumas

mažėja. Liemens raumenų statinė ištvermė susijusi su statinės pusiausvyros rodikliais silpnais,

vidutinio stiprumo ir stipriais atvirkštinės priklausomybės ryšiais.

8

SUMMARY

Dainauskienė K. Correlation between Trunk Muscle Endurance and Static Balance for

People Suffering from Chronic Low Back Pain, Master’s thesis - supervisor dr. B.

Zachovajevienė; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of

Nursing, Institute of Sports – Kaunas, 2014.

Aim of the thesis is to evaluate correlation between trunk muscle endurance and indicators

of static balance for people suffering from chronic low back pain.

Goals of the thesis: 1. Assess trunk muscle endurance before and after rehabilitative

treatment that involves spine stabilization exercises. 2. Assess static balance and intensity of pain

before and after rehabilitative treatment that involves spine stabilization exercises. 3. Determine the

correlation between trunk muscle endurance and indicators of static balance and pain intensity

before and after rehabilitative treatment that involves spine stabilization exercises.

Research group: the research was performed using a single research group that involved

29 patients: 11 men and 17 women; 1 subject refused continuing participation in the research in the

course of the treatment. The average age of the subjects was 46.32±0.92 years and varied in the

interval from 38 to 55 years.

Methods applied in the research: evaluation of static endurance of the trunk extensor

muscles applying Ito, (1996) and McIntoch (1998) tests; evaluation of static endurance of the

abdominal flexors applying McIntoch (1998) and McGill (2002) tests; evaluation of static

endurance of the lateral trunk muscles applying McGill (2002) tests; Pain intensity was evaluated

using digital analogue scale; Static balance was assessed using balance platform SIGMA.

Results and conclusions: after assessing the endurance of trunk muscles, static balance

and pain intensity before and after rehabilitative treatment, a statistically significant improvement of

the indicators was observed (p<0.05), except for average deviation of static balance on a frontal

plane, and the speed of movement on a sagittal plane. Rehabilitative treatment involving spine

stabilization exercises increases the static endurance of trunk muscles. Rehabilitative treatment

involving spine stabilization exercises improves the indicators of static balance and reduces

intensity of pain for people suffering from chronic low back pain. Increasing static endurance of

trunk muscles reduces average deviation of static balance on sagittal and frontal planes and total

length and width of movement. Static endurance of trunk muscles determines averagely significant

reductions of intensity of pain for people suffering from chronic lower back pain as increased static

9

endurance of trunk reduces intensity of pain. Static endurance of trunk muscles correlates to the

indicators of static balance by weak, moderate and strong inverse relationship.

10

SANTRUMPOS

ANS – apatinis nugaros skausmas

LANS – lėtinis apatinis nugaros skausmas

SSF – stuburo stabilizacinė funkcija

11

ĮVADAS

LANS yra vienas labiausiai paplitusių nusiskundimų pasaulio bendruomenėse sukelianti

nedarbingumo didėjimą ir kasdienio žmogaus aktyvumo mažėjimą. Tai yra didelė sveikatos,

socialinė ir ekonominė problema. Nepaisant bendro modernios medicinos vystymosi ir didėjančio

stuburo ligų pažinimo, nespecifinio LANS problema atrodo vis dar ne iki galo išspręsta (Uddin &

Ahmed F., 2013).

Tyrėjai yra nustatę, kad asmenys, jaučiantys LANS gali turėti judesių valdymo sutrikimų,

kurie paveikia giliųjų liemens raumenų gebėjimą stabilizuoti stuburą. Išlaikant segmentinę stuburo

kontrolę turi būti išlaikomas stuburo stabilumas ir išvengiama nereikalingų tarpsegmentinių stuburo

judesių. Ši kontrolė padeda sumažinti nugaros skausmo atsiradimo galimybę, nes išvengiama

audinių ištempimo, deformacijų, suspaudimo ir pertempimo (Nichols et al., 2001).

SST gerinantys pratimai skirti juosmeninės stuburo dalies stabilumui išlaikyti ir gerinti

(O’Sullivan et al., 1997). Šie pratimai gerina raumenų, kurie užtikrina dinaminį stuburo stabilumą,

neuroraumeninę kontrolę, jėgą ir ištvermę, tam ypač svarbus skersinis pilvo raumuo ir dauginis

nugaros raumuo, taip pat kiti priestuburiniai nugaros raumenys, pilvo raumenys, diafragmos ir

dubens dugno raumenys (Standaert CJ et al., 2008). Specifiniai stuburo stabilizavimo pratimai skirti

apsaugoti pažeistiems stuburo sąnariams ir siekiant atstatyti pažeistus audinius. Tyrimai atskleidė,

kad gilieji lokalieji raumenys yra svarbūs kontroliuojant ir apsaugant stuburo sąnarius (8).

Nustatyta, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi pakitusį juosmens-kryžmens proprioceptinį

jautrumą (Brumagne et. Al., 1999; Newcomer et.al., 2000), liemens raumenų kontrolės disfunkciją

(Hodges and Richardson CA, 1996; Hides JA et.al., 1996) ir pakitusią laikysenos pusiausvyrą

(Henry SM et.al., 2006). Pagrindinis liemens raumenų disfunkcijos mechanizmas ir pakitusi

pusiausvyros kontrolė, kaip bebūtų yra migloti (Cholewicki et al., 2003). Skausmas gali būti

griaunantis faktorius laikysenos išlaikymui ir gali sukleti normalios laikysenos išlaikymo strategijos

variabilumo sumažėjimą. Tyrimuose nustatytas sumažėjęs skersinio pilvo raumens kontrolės

variabilumas, kuomet sukeliamas skausmas, ir kai kuriems asmenims, net gi kai skausmas liaujasi.

Teigiamas, kad tokie laikysenos išlaikymo strategijos variabilumo sumažėjimai gali ateityje sukelti

nugaros problemas (Moseley ir Hodges, 2006).

Pratimų programos yra plačiai naudojamos ANS gydyme ir yra įrodyta, kad jų

efektyvumas yra didesnis nei bendrosios praktikos specialistų skiriamas gydymas (Tulder et al.,

2001; Abenhaim et al., 2000;Sung, 2003). Mokslininkai mėgina išsiaiškinti ar specifiniai

stabilizavimo pratimai yra efektyvesni skausmo malšinimui ir pusiausvyros išlaikymui už kitas

pratimų programas. Yra pateikta duomenų, kad SST pratimai yra efektyvesni šių rodiklių

12

pagerėjime ir teigiama, kad SST gali būti susiję su neuroraumeniniais mechanizmais

kompensuojančiais pusiausvyros išlaikomo kontrolę. Pagerėjusi pusiausvyra asmenims,

jaučiantiems, LANS, gali ateityje padėti išvengti pasikartojančių pažeidimų dėl netikėtų kūno

laikysenos pakitimų (Rhee et al., 2012).

Darbo aktualumas

Didėjantis skaičius asmenų, besiskundžiančių LANS, ragina gydytojus kreipti dėmesį ne

tik į gydymo kiekybę, tačiau labai svarbi yra ir jo kokybė. Įdomu ir naudinga žinoti kaip skirtingos

gydymo metodikos veikia asmenų fizinę būklę ir padeda atstatyti sutrikusias funkcijas.

Nemaža dalis autorių įrodė, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi padidėjusį pusiausvyros

svyravimą, pakitusį raumenų aktyvumą, susilpnėjusią propriocepciją ir sumažėjusį mobilumą

juosmeninėje stuburo dalyje. Šiame darbe tikimasi apžvelgti sąsajas tarp pusiausvyros ir liemens

raumenų ištvermės pokyčių po reabilitacinio gydymo ir papildomai taikomos kineziterapijos,

skirtos gerinti pacientų stuburo juosmeninės dalies stabilumui, kuris dažnu atveju, esant LANS,

būna sumažėjęs. Norima išsiaiškinti, kaip gerėjant liemens raumenų ištvermei keičiasi statinės

pusiausvyros rodikliai.

Darbo naujumas

Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros pokyčių sąsajos nėra plačiai

ištyrinėtos. Tyrime bus naudojami keletas liemens raumenų ištvermės vertinimo metodų ir „Sigma

Balance“ platforma – statinei pusiausvyrai vertinti, kurių duomenys bus tarpusavyje lyginami ir

nustatomas ryšio stiprumas.

Darbo hipotezė

Stuburo stabilizacinę funkciją gerinanti pratimų programa turi įtakos liemens raumenų

ištvermei ir statinei pusiausvyrai; Manome, kad statinė liemens raumenų ištvermė funkciškai

susijusi su statine pusiausvyra.

13

DARBO TIKSLAS

Įvertinti liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajas asmenims,

jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.

DARBO UŽDAVINIAI

1. Įvertinti liemens raumenų ištvermę prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo

stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus.

2. Įvertinti statinę pusiausvyrą ir skausmo intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo

taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus.

3. Nustatyti liemens raumenų ištvermės, statinės pusiausvyros ir skausmo intensyvumo

rodiklių sąsajas prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius

pratimus.

14

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Nugaros skausmo etiologija

Apatinis nugaros skausmas (ANS) yra vienas iš plačiausiai paplitusių skeleto raumenų

sistemos sutrikimų, daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių, dažniausiai pasireiškiantis asmenims,

virš 45 metų amžiaus (Haladay et al., 2013). ANS taip pat susijęs su dideliais finansiniais kaštais

(Wolter et al., 2011). Tyrėjai savo moksliniuose darbuose susitelkę į nugaros skausmo

pasireiškimą ir jo gydymą. Daugybė neoperacinių gydymo metodų yra galima gydymo dalis,

apimant medikamentų naudojimą, manualinę terapiją, fizinius pratimus.

ANS yra simptominė ir ribojanti žmogaus aktyvumą būklė, kuriai būdingas skausmas,

raumenų įtampa, sustingimas, o skausmas lokalizuojasi tarp menčių apatinio kampo ir sėdmenų

viršutinės dalies, su ar be plintančio skausmo į apatines galūnes. Pagal atliktas apklausas, 60-80

proc. pasaulio populiacijos žmonių yra patyrę nugaros skausmo pasireiškimo atvejų (Doherty et al.,

2006). ANS yra antra pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės kreipiasi į šeimos gydytojus.

(Panchapakesa et al., 2007). LANS yra dažna būklė, kuri per vienerius metus pasireiškia nuo 22 iki

65 proc. laiko (Walker, 2000). Apie 90 proc. nugaros skausmo atvejų yra neaiškios kilmės.

Išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos, nugaros skausmo, kuris tęsiasi mažiausiai

vieną mėnesį, paplitimas buvo 17,8 proc., tuo tarpu besivystančiose šalyse, nugaros skausmas yra

bene dažniausiai minimas nusiskundimų simptomas ir tai gali būti sąlygota didelių darbo krūvių,

atliekant sunkų darbą rankomis (Manek., 2005).

Epidemiologiniai duomenys teigia, kad iki 70 proc. asmenų, patyrusių ūmų ANS, vėliau

jaučia lėtinį nugaros skausmą (Pengel et al., 2003). Ūmus nugaros skausmas įvardijamas kaip

skausmo pasireiškimas, trunkantis mažiau nei 6 savaites, poūmis skausmas tęsiasi nuo 6 iki 12

savaičių, o lėtinis nugaros skausmas tęsiasi ilgiau nei 12 savaičių (Tulder et al., 2001).

1.2 Nugaros skausmo klasifikacija ir atsiradimo priežastys

Nugaros skausmas gali būti skirstomas į specifinį ir nespecifinį (Petersen, 2003).

Specifinis nugaros skausmas susijęs su aiškia ir įrodyta patologine priežastimi, pvz.:

ligonis laukiantis stuburo operacijos; neurologiniai požymiai, tokie kaip raumenų silpnumas, ar

ryškūs jautrumo sutrikimai galūnėse. Specifinį nugaros skausmą apibūdina jo priežastis:

1. Vėžinė.

15

2. Infekcinė-uždegiminė.

3. Kompresinė (dėl suspaudimo).

4. Dėl pablogėjusios kraujotakos.

Nespecifinio nugaros skausmo terminologija vartojama tuomet, kai negalima nusakyti

aiškios skausmo priežasties, kai skausmas atsiranda ir praeina, nepalikdamas bent kiek didesnių

sveikatos sutrikimų. 80 – 90 proc. visų nugaros skausmų yra nespecifiniai (Petersen, 2003).

Žmogaus veikla, kuri reikalauja ilgo sėdėjimo, sunkių daiktų kėlimo, lenkimosi į priekį,

liemens sukimo, pasikartojančių judesių, ar juntama ilgai trunkanti vibracija, gali būti nugaros

skausmą sukeliantys veiksniai (Lynch et al., 2010). Manchikanti (2000) teigia, kad nuo 15 iki 64

proc. LANS pasireiškia po sunkių daiktų kėlimo. Taip pat, tokia žalinga veikla, kaip staigus

kėlimas, kuris sukelia netikėtas dideles apkrovas, šoninis pasilenkimas ir pasisukimas, galimai

sukelia LANS. Tiems, kurie rankomis kelia sunkius daiktus, 8 kartus didesnė ANS pasireiškimo

galimybė, lyginant su sėdimą darbą dirbančiais žmonėmis. Taigi kilnojimas, pasilenkimas ar dažnas

pasisukimas darbe gali būti rizikos veiksniu, nugaros skausmo atsiradimui (Chen, 2012).

Literatūros duomenimis, rūkymas taip pat yra vienas iš rizikos faktorių nugaros skausmo

atsiradimui. Otani su kolegomis (2012) teigia, kad rūkymas neigiamai veikia kaulų mineralizaciją.

Rūkymas taip pat sumažina stuburo slankstelių aprūpinimą krauju. Kuomet slankstelio kūnas ir

tarpslanksteliniai diskai gauna blogesnį kraujo pritekėjimą, sumažinamas deguonies ir maisto

medžiagų lygis atitekančiame kraujyje, kas gali sukelti sumažėjusį atsparumą mechaniniams

krūviams, o tai - sukelti nugaros skausmą. (Otani et al., 2012).

Nugaros skausmo atsiradimo priežastimi gali būti:

Traumos;

Infekcijos;

Motorines raidos sutrikimai;

Degeneracinės ligos;

Augliai;

Ideopatinės;

Uždegimės artropatijos;

Metabolinės ir sisteminės ligos (Cairns et al., 2006).

16

1.3 Liemens raumenų klasifikacija

Kad stabilizuoti stuburą, reikalinga harmoninga visų liemens raumenų veiklos

koordinacija, labiau nei atskiro raumens aktyvacija (Stevens et al., 2006). Reguliuojant globalių ir

lokalių raumenų koordinaciją palaikomas stuburo stabilumas (Marshall et al., 2005; Stevens, 2006).

Liemens raumenys anatomiškai skirstomi į globalius ir lokalius. Globalieji raumenys sukuria jėgą ir

dalyvauja bendrame liemens stabilizavime, o lokalieji raumenys dalyvauja segmentinėje stuburo

stabilizacijoje (Bergmark, 1989).

Globalieji raumenys tiesiogiai prie stuburo nesitvirtina, jie dalyvauja liemens judesiuose

išvystydami didelę jėgą. Šią grupę sudaro raumenys: tiesusis, išorinis ir vidinis įstrižinis pilvo

raumuo, klubinio šonkaulių raumens krūtininė dalis, kvadratinio juosmens raumens šoninės

skaidulos, didžiojo krūtinės raumens krūtinkaulinė dalis. Šie raumenys dalyvauja bendrame liemens

stabilizavime, tačiau neturi tiesioginio poveikio stuburo segmentiniams judesiams (O’Sullivan et

al., 2006; Standaert et al., 2008).

Lokalieji raumenys tiesiogiai tvirtinasi prie stuburo juosmeninės dalies slankstelių ir yra

atsakingi už jų stabilizavimą bei judesius. Šiai grupei priklauso dauginis raumuo, skersinis pilvo,

vidinio įstrižinio pilvo raumens nugarinės skaidulos, didysis juosmens, tarpskersiniai, tarpketeriniai

raumenys, kvadratinis juosmens raumuo, klubinio šonkaulių raumens juosmeninė dalis, diafragma

(Richardson et al., 1998; O’Sullivan et al., 2006; Standaert et al., 2008).

1.4 Pagrindinių stuburo stabilizacinę funkciją atliekančių raumenų anatomija

Lokalių raumenų grupei priklausančių skersinio pilvo raumens, dauginio raumens ir

diafragmos vienmomentis susitraukimas lemia nugaros juosmeninės dalies segmentų stabilumą

atliekant judesius, ypač neutralioje zonoje, taip sudarydami stabilų pagrindą ir sąlygas globaliems

raumenims saugiai veikti (Maduri et al., 2008).

17

Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis) -

plokščiasis raumuo, esantis po vidiniu įstrižiniu pilvo

raumeniu. Pradžia: šeši apatiniai šonkauliai,

juosmeninė nugaros fascija, klubakaulio skiauterė bei

kirkšnies raištis. Skaidulos eina pirmyn beveik

horizontaliai ir įsiterpia į aponeurozę, kuri iš nugarinės

pusės apgaubia tiesųjį pilvo raumenį ir įsipina į baltąją

pilvo liniją. Raumuo yra tarsi elastingas korsetas, kuris

palaiko pilvo ertmės vidaus spaudimą, mažina pilvo

apimtį, lemia pilvo formą, dalyvauja stuburo

stabilizavime (1 pav.)

1 pav. skersinis pilvo raumuo

Dauginis nugaros raumuo (m. multifidus)

– vidurinis skersinio keterinio raumens sluoksinis,

kuris prasideda nuo kryžkaulio nugarinio

paviršiaus, juosmens ir krūtinės slankstelių

skersinių ataugų ir prisitvirtina prie visų juosmens,

krūtinės ir kaklo slankstelių (išskyrus atlantą)

keterinių ataugų. Susitraukdamas vienoje pusėje,

suka stuburą į priešingą pusę, o abipusis

susitraukimas tiesia stuburą, atlošia galvą (2 pav.)

2 pav. dauginis nugaros raumuo

18

1.5 Stuburo stabilizacinė funkcija

Nugaros skausmas yra pagrindinis skeleto raumenų sistemos sutrikimas, kuris dažnai

susijęs su skersinio pilvo raumens neuroraumenine disfunkcija ir stuburo nestabilumu, paveikiantis

žmonių kasdienį gyvenimą ir fizinį aktyvumą (Cairns et al., 2006; Standaert et al., 2007; Hides et

al., 2006).

Yra du svarbūs stuburo slankstelių principai: stabilumas ir mobilumas. Sąnarių stabilumas

apibūdinamas kaip efektyvi sąnarių adaptacija vienas kito atžvilgiu, esant atitinkamam specifiniam

krūviui. Gravitacija, raumenų ir raiščių sukeliama jėga sudaro spaudimo krūvius, kurie sukuria

stuburo stabilumą skirtingomis sąlygomis (Jomanal et al., 2007; Hodges & Richardson, 1997;

Hodges et al., 1999, Hodges, 2004). Kompleksinės apkrovos paveikia pasyvias stuburo raištinines

struktūras ir esant nepakankamai stuburo apsaugai, didinami juosmeninės stuburo dalies pažeidimai

(Stevens et al., 2007; Cholewicki et al., 2003). Kitas svarbus veiksnys turintis įtakos stabilumui yra

mobilumas. Stuburo stabilumui yra reikalingi atitinkami judesiai (Jomanal et al., 2007; Hodges &

Richardson, 1997; Hodges et al., 1999, Hodges, 2004) ir šie judesiai gali veikti stuburo stabilumą.

Suteikiant stuburui stabilumą, CNS įvertina galūnių judesių sukeliamus impulsus ir siunčia

atitinkamus signalus skersinio pilvo raumens receptroriams, kurie sukelia koordinuotą raumens

susitraukimą (Hodges, 2004). Skersinio pilvo raumens pirminė funkcija yra stabilizacinė –

moduliuojant vidinį pilvo spaudimą, torakolumbalinės fascijos įtempimą ir klubinio-kryžkaulio

sąnario kompresiją.

Diafragma (musculus phrenicus) - plona

plėvinė raumens plokštelė, kuri atskiria krūtinės

ląstą nuo pilvo ertmės. Turi dviejų kupolų formą. Dėl

kepenų dešinysis kupolas yra aukštesnis už kairįjį. Tarp

kupolų yra suplokštėjęs širdies įspaudas. Diafragma labai

svarbi kvėpavimo funkcijai. Jai susitraukiant, jos kupolas

leidžiasi ir vyksta įkvėpimas. Iškvėpimo metu diafragma

atsipalaiduojam, jos kupolą į ankstesnę padėtį grąžina

pilvo preso slegiami pilvo organai (3pav.)

3 pav. diafragma

19

1.5.1 stuburo stabilumo komponentai pagal Panjabi

Pajnabi (1992) kliniškai stuburo nestabilumą apibūdino kaip stuburo nesugebėjimą

išlaikyti savo struktūros poslinkių, kurie nesukeltų jokių neurologinių pažeidimų ar dirginimo, jokių

deformacijų, jokio atsirandančio skausmo, esant krūviui didesniam nei fiziologinius krūvis. Visi

judesiai juosmeninėje nugaros dalyje skirstomi į neutralią ir elastinę zonas (Pajnabi, 1992; 1994).

Neutrali zona - kai judesys, neutralioje stuburo padėtyje atliekamas esant minimaliam pasyvių

struktūrų pasipriešinimui. Elastinė zona - kai judesys, atliekamas iki juosmeninės nugaros dalies

judesio amplitudės pabaigos, esant padidėjusiam pasyvių struktūrų pasipriešinimui (Pajnabi, 1992;

Oxland & Panjabi, 1992). Manoma, kad kliniškai nestabilumas pasireiškia dėl neutralios zonos

padidėjimo ir elastinėje zonoje atliekamų judesių pasyvių struktūrų pasipriešinimo sumažėjimo.

Panjabi (1992) stuburo stabilumo komponentus suskirstė į tris funkciškai susijusias

posistemes: pasyvią, aktyvią ir vykdomąją (4 pav.)

4 pav. Stabilizacinės sistemos posistemės pagal Panjabi

Pasyvią posistemę sudaro stuburo slanksteliai, jų sąnariai ir kapsulės, stuburo raiščiai ir

pasyvus stuburo raumenų ir sausgyslių tempimas. Ši posistemė atlieka reikšmingą stabilizacinę

funkciją elastinėje zonoje ir riboja neutralios zonos dydį. Taip pat, posistemės komponentai teikia

vykdančiajai posistemei informaciją apie stuburo padėtį ir judesius.

Aktyvią posistemę sudaro stuburo raumenys ir jų sausgyslės, kurie sukuria jėgas

reikalingas stabilizuoti stuburą, kaip atsaką į pakitusią apkrovą. Ši posistemė pirmiausia atsakinga

VYKDANČIOJI

POSISTEMĖ

Nervinė sistema

PASYVI

POSISTEMĖ

Stuburo

slanksteliai,

raiščiai

AKTYVI

POSISTEMĖ

Priestuburiniai

raumenys

20

už judesių kontrolę neutralioje zonoje ir padeda išlaikyti neutralios zonos dydį. Stuburo raumenys

taip pat perduoda informacija vykdančiajai posistemei apie kiekvieno raumens sukuriamą jėgą.

Vykdančioji posistemė per periferinius nervus ir CNS gauna informaciją iš pasyvios ir

aktyvios posistemių, apie stuburo slankstelių padėtį, judesius, jėgas, sukuriamas stuburo raumenų.

Gavusi šią informaciją, vykdančioji posistemė, nustato stuburo stabilumo poreikį ir duoda signalą

veikti stuburo raumenims atitinkama jėga (Pajnabi, 1992).

Kliniškai stuburo nestabilumas pasireiškia kuomet padidėja neutralios zonos judesių riba,

stabilizuojančios posistemės nesugeba kompensuoti šio padidėjimo ir judesių kokybė neutralioje

zonoje tampa skurdi ir nevaldoma. Degeneraciniai ir mechaniniai stuburo stabilizacinių

komponentų pažeidimai pirmiausią sąlygoja neutralios zonos padidėjimą. Veiksniai prisidedantys

prie degeneracinių ir mechaninių stuburo stabilizacinių komponentų pažeidimų yra netinkama

laikysena, pasikartojančios profesines ir ūminės traumos ir giliųjų liemens raumenų silpnumas

(Pajnabi, 1992).

Normaliai, neuroraumeninė sistema palaiko stuburo stabilumą didindama aktyvios ir

pasyvios sistemų standumą, giliųjų pilvo raumenų ir dauginio nugaros raumens susitraukimą ar

moduliuojant raumenų susitraukimus, kurie sukelia kompresinius krūvius stuburui (Vera-Garcia et

al., 2007). Šis juosmeninės stuburo dalies stabilumas kompensuoja suspaudimo efektus sukeliamus

stuburui, atliekant įvairius judesius (O’Sullivan et al., 1997; Butler et al., 2007; Stanton et al.,

2008).

1.6 Stuburo stabilizacinės funkcijos sutrikimai

Asmenims, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą sumažėja giliųjų liemens

raumenų stuburo stabilizacinė funkcija, tarpraumeninė koordinacija, nervinė kontrolė ir

propriocepcinės informacijos tikslumas (Hides et al., 2008). Pilvo sienos raumenų neuroraumeninė

disfunkcija pasireiškia uždelstu skersinio pilvo raumens susitraukimu, atliekant judesius peties

sąnaryje (Hodges et al., 1996) ir persikėlimo judesius (Hall et al., 2009). Keliuose tyrimuose su

pacientais, jaučiančiais ūmų nugaros skausmą, atliekant laikysenos išlaikymo užduotis, nustatyta

uždelsta judesio pradžia ir sumažėjęs liemens giliųjų raumenų aktyvumas (Hodges et al., 2003;

Boudreau et al., 2011). Pacientams jaučiantiems LANS, raumenų aktyvumo pokyčiai nustatyti ne

tik liemens srityje, bet taip pat ir apatinėse galūnėse (Notzel et al., 2011; Jacobs et al., 2011).

21

Esant nugaros skausmams, taip pat pakinta mechanizmas, dėl kurio sustiprinamas pilvo

sienos raumenų įtempimas, stabilizuojant stuburą, pvz.: skersinis pilvo raumuo įsitempia vėliau, po

vidinio ir išorinio pilvo raumens susitraukimo, ir tai sukelia stuburo nestabilumą (Hodges et al.,

1996) ir teigiama, kad juosmeninės stuburo dalies stabilumo gerinimo pratimai turi teigiamą poveikį

asmenins, jaučiantiems LANS, keičiant pilvo sienos raumenų įsitempimo procesą (Grenier &

McGill, 2007; Martuscello et al., 2013 ).

Nustatyta, kad asmenims jaučiantiems LANS, yra padidėjęs stuburo standumas,

kompensuojantis giliųjų nugaros raumenų stabilizacinės funkcijos praradimą, esant paviršinių

liemens raumenų padidėjusiam aktyvumui. Aptikti ir morfologiniai pokyčiai dauginiame nugaros

raumenyje, kuomet rastas didesnis procentas tarpraumeninių riebalų asmenims, jaučiantiems

LANS, lyginat su sveikais (Cholowicki et al., 2003). Pastarųjų metų tyrimas taip pat pateikė

duomenis, kad asmenims, turėjusiems LANS, pasireiškia riebalinio audinio pagausėjimas

juosmeninėje, dauginio raumens srityje. Riebalinio audinio pagausėjimas yra paskutinė raumenų

degeneracijos stadija ir gali būti išmatuojama magnetiniu branduoliniu rezonansu. Atliktas tyrimas

didelėje populiacijoje, pateikė įtikinančius įrodymus, kad riebalinio audinio pagausėjimas,

dauginiame raumenyje, yra stipriai susijęs su LANS. Dėl to šiems asmenims pasireiškia dinaminio

tarpsegmentinio stabilumo trūkumas, susijęs su dauginio nugaros raumens disfunkcija (Kjaer et al.,

2007).

Hides, Jull & Richardson (2001) tyrime nustatyta, kad asmenims, jaučiantiems LANS,

kuriems nebuvo taikyti stuburo stabilizacinę funkciją gerinantys pratimai, nugaros skausmo

pasireiškimas ateityje buvo didesnis, nei asmenims, kuriems buvo taikyti stabilizacinę stuburo

funkciją lavinantys pratimai. Tyrimas sustiprina koncepciją, kad ilgalaikiai judesių valdymo ir

fiziologiniai raumenų pokyčiai gali pasireikšti po juosmeninės nugaros dalies pažeidimo ir kad

specifiniai stabilizavimo pratimai yra reikalingi, norint normalizuoti raumenų funkciją ir apsaugoti

nuo ateityje pasikartojančio nugaros skausmo pasireiškimo. Liemens giliųjų raumenų funkcijos

atstatymas atrodo yra viena pagrindinių veiksnių, lemiančių visišką fizinės būklės atsigavimą ir

mažina nugaros skausmų pasireiškimą ateityje.

22

1.7 Stuburo stabilizacinės funkcijos lavinimas

Judesių valdymo pratimai, kitaip vadinami specifiniai stuburo stabilizavimo pratimai,

pradėti laikyti kaip vienu iš LANS gydymo metodų, kuomet Hodges & Richardson (1996) paskelbė

primą straipsnį apie jų poveikį. Nuo to laiko pradėjo didėti šios metodikos populiarumas ir

susidomėjimas klinikiniu efektyvumu.

1.7.1 Stuburo stabilizacinės funkcijos mechanizmas

Kai kurie tyrėjai teigia, kad skersinio pilvo raumens, kuris yra giliausias pilvo sienos

raumenų grupėje, neuroraumeninės kontrolės atstatymas, esant minimaliam vidinio ir išorinio pilvo

raumens susitraukimui, yra būtinas efektyviam gydymui, skirtam gerinti stuburo juosmeninės dalies

stabilizacinę funkciją, ankstyvose reabilitacijos stadijose (Richardson et al., 2004; Chon et al., 2010;

Hodges et al., 1996 ). Skersinis pilvo raumuo yra svarbus juosmeninės stuburo dalies stabilizavime,

nes sukelia tempimą torakolumabalinėje fascijoje ir spaudimą kryžkaulio-klubakaulio sąnaryje

(Richardson et al., 2004). Ypač vienmomentis skersinio pilvo raumens ir vidinio įstrižinio raumens

nugarinių skaidulų susitraukimas, padidina nugarinį-šoninį tempimą torakolumabalinėje fascijoje,

kuris sujungia keterines ir skersines juosmeninių slankstelių ataugas (Stanton et al., 2008). Kuomet

atliekamas pilvo įtraukimas kvėpuojant, skersinis pilvo raumuo traukia pilvo sieną į vidų, kol tuo

pačiu metu spaudžiami vidaus organai į viršų - į diafragmą ir apačią - į dubens dugną. Skersinio ir

vidinio įstrižinio pilvo raumenų koaktyvacija kartu su torakolumabaline fascija sukuria vidinį pilvo

spaudimą, kuris paverčia pilvą į mechaniškai standų cilindrą, sukeliantį stuburo stabilumą (Ferreira

et al., 2004).

Tikslus stuburo stabilizavimo pratimų efektyvumo biologinis pagrindimas asmenims,

jaučiantiems LANS iki šiol nėra visiškai aiškus (Hodges , 2008). Bet kai asmenys, jaučiantys LANS

įpranta kontroliuoti liemens raumenis, atliekant funkcines užduotis, tuomet tai gali paaiškinti

pagerėjimą, matomą kasdienėje veikloje, apribojimų veikloje sumažėjimą ir bendrą pagerėjimo

pojūtį (Hides et al., 2001). Yra įrodymu, kad šie pratimai gali pakeisti liemens raumenų

funkcionavimą atliekant įvairias užduotis (Tsao et al., 2005, Tsao & Hodges, 2007). Autoriai

Hodges & Moseley (2003) pateikė mechanizmus, kurie paaiškina judesių valdymo gerinimo

pratimų efektyvumą skausmui. Šie mechanizmai apima sumažėjusį krūvį stuburui ir pagerėjusią

judesių kokybę. Tai yra pagerėjusios liemens raumenų tarpraumeninės koordinacijos rezultatas. Šie

pokyčiai įtakoja plastinius pokyčius motorinėje žievėje ar kažkur kitur motorinėje sistemoje (Tsao

23

et al., 2008). Pagal atliktą tyrimą teigiama, kad judesių valdymą gerinantys pratimai yra efektyvūs ir

veiksmingi, skausmo intensyvumo sumažėjimui, kasdienio aktyvumo padidėjimui, bendram

pagerėjimo pojūčiui, lyginant su placebo pratimais, asmenims, kenčiantiems nuo LANS (Leonardo,

2009).

1.7.2 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų efektyvumas

Nors ir sunku įvardinti efektyviausią LANS gydymą, mokslininkų tyrimai teigia, kad

juosmeninės stuburo dalies stabilizavimo pratimai, gali būti efektyvūs, siekiant pagerinti funkcinį

mobilumą ir mažinant asmenų, jaučiančių LANS, blogėjančią sveikatos būklę (O’Sullivan et al.,

1997). Stabilizavimo pratimai nėra efektyvūs gydant ūmų nugaros skausmą (Ferreira et al., 2006).

Ūmus nugaros skausmas dažniausiai per trumpą laiką praeina savaime, tačiau skausmo

pasikartojimo tikimybė yra labai didelė (Hides et al., 2001). Juosmeninės stuburo dalies stabilumas

yra vienas svarbiausių veiksnių, įvardinant apatinės nugaros dalies pažeidimo mechanizmą ir

parenkant gydymo tikslus asmenims, jaučiantiems LANS (Grenier & McGill, 2007).

Tyrimai rodo, kad pratimų programos gali apsaugoti, gydyti ir padėti palaikyti geresnę

sveikatos būklę asmenims, jaučiantiems LANS. Stabilumo pratimai palaiko stuburo stabilizacinę

funkciją, kadangi jie atstato stuburo slankstelius į tinkamą padėtį, kuri nuo daugybės žalingų judesių

ir kasdienės veiklos, būna pakitusi (Diane, 2004; Arokoski et al., 2001).

Asmenims, kuriems pasireiškia stuburo juosmeninės dalies nestabilumas, egzistuoja

pusiausvyros sutrikimas tarp globalių ir vietinių raumenų grupių. Didieji paviršiniai raumenys

tampa stipresni ir aktyvūs, net gi, išlaikant kūno padėtį, o gilieji liemens raumenys tampa silpni,

atrofuoja ir jų atsako laikas tampa uždelstas. Pirminis tikslas ankstyvuose juosmeninės stuburo ir

dubens srities stabilizavimo fiziniais pratimais gerinimo stadijose yra raumenų valdymo kontrolės

palengvinimas, jėgos stiprinimas ir giliųjų liemens raumenų tarpraumeninės koordinacijos

gerinimas kartus su paviršinių liemens raumenų aktyvumo mažinimu. Fizinės terapijos technikos

skiriamos sumažinti tiesiojo nugaros raumens padidėjusį tonusą. Judesių mokymo principai taikomi

pratimų programose gerinančiose giliųjų liemens raumenų funkciją (Kenneth, 2009).

Atliekant stuburo stabilizavimo pratimus pacientams, jaučiantiems LANS gali pasireikšti

papildomi ar kompensaciniai judesiai, (pvz.: dubens-juosmens srities sukimas ar tiesimas) susiję su

giliųjų stuburo raumenų neuroraumeniniu deficitu. Taigi, tyrėjai teigia, (Hodges et al., 1996;

McGill, 1997), kad pilvo ir nugaros giliųjų raumenų stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimai be

24

tinkamo dubens stabilizavimo, gali padidinti vidinį disko spaudimą, priekinę slankstelių šlyti ir

spaudimo jėgas veikiančias stuburo slankstelius.

1.7.3 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų tikslas

Juosmeninės stuburo dalies ir dubens srities stabilizacinės funkcijos gerinimo ankstyvose

reabilitacijos stadijose vienas iš pagrindinių tikslų yra skersinio pilvo raumens efektyvaus

susitraukimo skatinimas. Hodges (2005) atliktas raumenų EMG tyrimas patvirtino, kad apatinės

pilvo sienos įtraukimas gilyn į pilvą, gulint ant nugaros, yra efektyviausias būdas norint pasiekti

skersinio pilvo raumens izoliuotą susitraukimą, be paviršinių pilvo sienos raumenų susitraukimo

(tiesiojo, išorinio ir vidinio įstrižinio pilvo raumens). Nugarinis dubens pasukimas atgal ir pilvo

įtempimas sukelia didesnį vidinio įstrižinio raumens aktyvumą. Didžiausias skersinio pilvo raumens

aktyvumas pasiekiamas kuomet stuburas yra nejudrus ir neutralioje zonoje (Hodges et al., 2005).

Stabilizavimo pratimai, apimantys pilvo įtempimą kvėpuojant, šoninį tiltą, dubens kėlimą

ir pilvo įtempimo pratimus (Standaert, et al., 2007; Akuthota et al., 2004; Kavcic, et al., 2004) yra

plačiai naudojami, siekiant pagerinti dubens-juosmens stabilumą (Hodges et al., 1996; McGill,

1997). Stuburo stabilizavimo pratimai dažnai apima žemo laipsnio skersinio pilvo raumens

aktyvavimo krūvį (mažiau nei 30 proc. maksimalaus valingo susitraukimo) su minimaliu paviršinių

pilvo raumenų: tiesiojo ir išorinio pilvo, aktyvumu, ankstyvose reabilitacijos stadijose (Butler et al.,

2007; Ferreira et al., 2004).

Pacientų stuburo stabilizacinės funkcijos gerinimas pradedamas judesių mokymu, kuris

apima kognityvinio mokymo stadijas, kuomet reikalingas susikaupimas, dėmesio koncentracija, kad

pagerinti raumenų susitraukimą ir kontroliuoti judesius. Pirmoje judesių mokymo stadijoje asmenys

mokomi izoliuotai įtempti skersinį pilvo raumenį ir išlaikyti neutralią stuburo padėtį esant

apsunkintose padėtyse, atliekant pratimus be svorių, tik su atrama (1 priedas, 1-5 pav.). Daug

susikaupimo reikia įgyvendinant pirmines raumenų valdymo strategijas, bet vėliau, pratimų

atlikimas greitai pagerėja. Kuomet pacientai nuolat atlieka pratimus ir sukuriamas grįžtamasis ryšis,

pacientai pereina į sekančią judesių mokymo stadiją, kuomet gerinama judesių kokybė ir lengvesnis

atlikimas. Šioje fazėje tęsiamas juosmeninės nugaros dalies stabilizacinės funkcijose lavinimas

išlaikant neutralų stuburą, esant įvairioms kūno padėtims ir atliekant judesius galūnėmis (1priedas

6-11pav.). Paskutinėje judesių mokymo stadijoje, reikalingos naujos situacijos ir pasunkinimai, kad

judesių valdymas taptų meistriškas, natūralus ir automatinis. Tam pasiekti, į lavinimo procedūras

įtraukiami daugiau dinaminiai stuburo judesiai su apatinių ir viršutinių galūnių judesiais. Šioje

25

stadijoje gali būti atliekamos funkcinės užduotys ir sportinė veikla, sustiprinanti giliųjų liemens

raumenų valdymą funkciniais judesiais (1priedas 12-16 pav.). Kuomet pilnai pasiekiama ši stadija,

stuburo stabilizacinės funkcijos įgūdžiai efektyviai sustiprėja, pasiekiamas geras ilgalaikis klinikinis

efektas, stuburo stabilizacinėje funkcijoje.

1.8 Pusiausvyra ir jos tipai

Pusiausvyra - tai gebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba išlaikyti reikiamą

kūno padėtį atliekant įvairius judesius, tam tikromis kūno dalimis ir judant įvairiu greičiu visam

kūnui. Stonkus (2002) pusiausvyra įvardija kaip fizinę ypatybę – gebėjimą išlaikyti santykiškai

pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius, ar veiksmus veikiant išorės

jėgoms.

Pusiausvyros tipai:

Statinė - gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis;

Dinaminė - gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų

derinius, veikiant įvairioms išorės jėgoms (Stonkus, 2002).

Abu pusiausvyros tipai priklauso nuo gebėjimo panaudoti signalus, ateinančius iš regėjimo

ir vidinės ausies receptorių bei receptorių esančių raumenyse, sąnariuose. Tačiau statinė ir dinaminė

pusiausvyros neturi glaudaus ryšio, t.y. gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar

negarantuoja geros dinaminės pusiausvyros.

1.9 Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai

Pusiausvyrą nulemia keletas veiksnių, vienas jų - vestibulinio aparato funkcijos, kurios

padeda nustatyti judėjimo kryptį ir pagreitį, veikiant žemės traukos jėgai. Svarbią reikšmę turi ir

išoriniai dirgikliai: rega, klausa, lytėjimo informacija. Labai reikšminga vidinių receptorių

informacija – tai informacija apie raumenų įsitempimą, sąnarių būklę, kūno dalių padėtį ir slėgimą.

Šią informaciją gavusi, centrinė nervų sistema ją apibendrina ir siunčia reikiamus impulsus į

raumenis. Sutrikus nors vienai grandžiai, pusiausvyra blogėja arba visiškai prarandama (Dadeliene,

2008).

26

1.10 Pusiausvyros valdymas ir išlaikymas

Kūno padėties pusiausvyros išlaikymas yra sudėtingas procesas, priklausiantis nuo trijų

svarbiausių komponentų sąveikos (5 pav.)

1. Informacijos, apie kūno segmentų orientaciją iš regos analizatoriaus, vidinės ausies ir

vestibulinio aparato ir proprioceptinių jutimų, kylančių dėl kontakto su atrama, dermės.

2. Motorinių reakcijų, koordinuojančių pėdų, kojų ir liemens raumenų veiklą.

3. Galvos smegenų funkcinių galimybių integruoti minėtus sensorinius ir motorinius procesus

bei gebėjimo juos modifikuoti ir pritaikyti kintančiomis aplinkos sąlygomis (Muckus K.,

2006).

Norint išlaikyti kūno padėties stabilumą ir garantuoti reikiamą kūno segmentų orientaciją,

reikalinga griaučių raumenų sistemos ir nervų sistemos sąveika. Griaučių raumenų komponentai,

lemiantys pusiausvyros stabilumą, yra judesio amplitudė, stuburo lankstumas, raumenų mechaninės

savybės, biomechaninės kūno segmentų tarpusavio sąsajos (Juodžabalienė, Muckus, 2006).

27

5 pav. Pusiausvyros kontrolės komponentai

1.11 Pusiausvyros sutrikimai esant nugaros skausmui

Funkcinė pusiausvyra, kuri apima regėjimą, girdėjimą, vestibuliarinio aparato veiklą,

proprioceptinį jutimą, padėties jutimą, raumenų jėgą ir pažinimą yra svarbi žmogui visose jo

kasdienėse veiklose (Prado et al., 2007). Laikysenos kontrolė sukuriama integruojant informaciją

apie kūno judesius jaučiamus CNS dėka somatosensorinės sistemos veiklos ir atitinkamos griaučių

raumenų sistemos reakcijos. Propriocepcinė informacija siunčiama iš raumenų, raiščių ir sąnarių

mechanoreceptorių ir išlaikomas kūno stabilumas ir laikysena, atliekant statinius ir dinaminius kūno

judesius (Newcomer et al., 2000; Laskowski et al., 2000).

Jutimai iš liemens ir galūnių audinių sukuria automatines kūno padėties pokyčio reakcijas.

Laikysenos kontrolė apima stabilumo ir mobilumo koegzistenciją. Klubų ir stuburo sąnarių sritis,

manoma, prisideda prie laikysenos stabilumo išlaikymo (Kantor et al., 2001; Hodges et al., 2002).

Pusiausvyros išlaikymo aktyvumas prasideda čiurnos sąnario raumenyse, tuomet kyla į sekančius

šlaunies raumenis ir tada į priekinius ir nugarinius liemens raumenis.

Sensorinės reakcijos Motorinės reakcijos

Rega

Vestibu-

liarinis

apatratas

Proprio-

cepcija

Čiurnos ir

klubų

strategijos

Liemens ir

kaklo

kontrolė

Akių ir

galvos

padėtis

Aplinkos veiksnių sąveika Judesys

28

Daug nesuvaldomų veiksnių gali prisidėti prie pusiausviros sistemos suprastėjimo, vieni jų

yra su amžiumi susijęs sumažėjęs sensomotorinės sistemos veiklos efektyvumas, neurologiniai ar

skeleto raumenų sistemos sutrikimai, tokie kaip LANS (Madeleine et al., 2004). Tyrimai atskleidė,

kad pusiausvyros blogėjimą labiausiai lemiantis veiksnys yra didėjantis amžius, pusiausvyros

pokyčius LANS nulemia iki 9 proc. (Liu-Ambrose et al., 2002).

Yra daug pranešimų apie laikysenos nestabilumą ir suprastėjusią pusiausvyros kontrolę

pacientams jaučiantiems LANS. (Mok et al., 2011; Mientjes & Frank 1999; Radebold et al., 2001;

Leinonen et al., 2003). Pranešama, kad pacientai, jaučiantys LANS turi šoninį nestabilumą

dauguma atvejų ir priekinį/nugarinį nestabilumą, kai kuriais atvejais, kuomet akys yra užmerktos.

Rezultatai tampa dar reikšmingesni, kuomet užduotys yra sudėtingesnės. Kai kurie autoriai tvirtina,

kad šoninis nestabilumas atsiranda dėl sumažėjusios propriocepcijos ir sumažėjusių judesių

juosmeninėje nugaros srityje, mėginant išlaikyti pusiausvyrą.

1.11.1 Pusiausvyros sutrikimo mechanizmas

Egzistuoja daugybė teorijų apie nespecifinio lėtinio nugaros skausmo galimus poveikius

laikysenos stabilumui. Idealiai, kūnas turi gebėti generuoti greitus spaudimo centro pakitimus, kurie

tik peržengia esamą kūno spaudimo centro padėtį (Baratto et al., 2002) ir greitai jį nukreiptų į

priešingą pusę, kad išlaikyti pusiausvyrą. Dėl nugaros skausmo pasireiškiantys lėtiniai pažeidimai

žaloja juntamuosius audinius juosmeninėje stuburo dalyje, liemenyje (Brumagne et al., 2000) ar

apatinėse galūnėse (Mazzocchio et al., 2001), kas gali paveikti laikysenos stabilumą. Šių sričių

proprioceptinės informacijos suprastėjimas gali būti nulemiantis veiksnys, susilpninantis jutiminės

informacijos apdorojimo tikslumą (Casadio et al., 2005).

Kitas galimas mechanizmas, trikdantis pusiausvyrą, yra ūmaus skausmo sukeliamas

slopinimas (Mosele & Hodges, 2005). Šiuo atveju, aukšto skausmo slenksčio nociceptorių aferentų,

įsiterpiančių į nugaros smegenų motorikos valdymą, (Rossi et al., 1999) taip pat į motorinę žievės

dalį, jutimo sumažėjimas (Rossi, 2003). Nustatyta, kad skausmas gali sukelti raumenų aferentų

padidėjusi presinaptinį slopinimą (Sibley et al., 2007), kuris paveikia centrinę raumens

propriocepcinių verpsčių moduliaciją (Capra & Ro, 2000), sąlygojančią uždelstą raumens laukimo

trukmę, mažinant raumeninių verpsčių grįžtamąjį ryšį. Šie pokyčiai gali privesti prie suprastėjusios

raumeninės kontrolės ir sukelti padidėjusius laikysenos svyravimus.

29

1.11.2 Pusiausvyros sutrikimą sąlygojantys veiksniai

Žmogaus kūno laikysena turi reikšmingą poveikį nugaros skausmui ir siejama su dinamine

laikysena kasdienėje veikloje (Missaoui et al., 2008; Argyle, 1999). Kiekvienas kūno segmentas

turi savo masės centrą, kiti segmentai formuoja sudėtinį masių centrą, ir taip sukuriamas

gravitacijos centras (Harrison et al., 2006), kuris padeda palaikyti kūno pusiausvyrą su

minimaliomis pastangomis. Tačiau, tam tikrų kūno segmentų nesutapimas sukelia laikysenos

svyravimus, sukeliančius raumenų įtempimą ir nervų sistemos perkrovą, sukeliančią nugaros

skausmą (Smith et al., 2010; Gori & Firenzuoli, 2005).

Optimali laikysenos kontrolė yra būtina visose kasdienės veiklos srityse. CNS turi nustatyti

ir atrankos būdu susitelkti į juntamuosius impulsus (regos, vestibulinius, propriocepcinius), kurie

suteikia funkciškai labiausiai patikimą informaciją (Carver et al., 2006). Šis gebėjimas atrinkti

dauginius jutiminius signalus prisitaikant prieštaringose ir sunkiose, daug dėmesio reikalaujančiose

situacijose yra vienas reikšmingiausių veiksnių, lemiančių laikysenos kontrolę.

Mažai žinoma apie asmenų, jaučiančių LANS, centrinius integracijos mechanizmų

sugebėjimus įvertinti somatosensorinius signalus, gaunamus kūnui prisitaikant prie besikeičiančios

kūno padėties (Brumagne et al., 2008). Asmenys, jaučiantys LANS, turi pakitusį juosmnes-

kryžmens propriocepcinį aštrumą, (Brumagne et al., 2004; Newcomer et al., 2000), liemens

raumenų kontrolės sutrikimų (Hides et al., 1996; Hodges et al., 1996 ) ir pakitusią kūno pusiausvyrą

(Henry et al., 2006; Mientjes & Frank, 1999). Pagrindinis liemens raumenų disfunkcijos ir

pakitusios laikysenos kontrolės mechanizmas, asmenims, jaučiantiems LANS, visgi yra miglotas

(Cholewicki et al., 2003). Skausmas gali būti ardantis, supainiojantis veiksnys, kintant laikysenos

išlaikymo užduočių sudedamosioms dalims, ir gali sukelti normalios laikysenos išlaikymo

strategijos suprastėjimą. Autoriai, Moseley & Hodges (2005;2006), savo tyrimais įrodė

egzistuojančią sumažėjusią skersinio pilvo raumens valdymo kontrolę, kuomet sukeliamas

skausmas ir net gi, kai kuriems asmenims, kai skausmas liaujasi. Šis laikysenos kontrolės

sutrikimas vėliau gali privesti prie nugaros skausmo problemų ateityje.

Mok su kolegomis (2011) nustatė, kad laikysenos atsistatymas po netikėto sutrikdymo yra

ne toks efektyvus žmonėms, jaučiantiems LANS ir tai susiję su menku nugaros judesių jutimu. Nies

& Sinnott (1991) nustatė, kad pacientai, jaučiantys LANS turi didesnį laikysenos svyravimą ir

prasčiau išlaiko pusiausvyrą stovint ant vienos kojos užsimerkus, lyginant su sveikais asmenimis.

Mientjes & Frank (1999) pranešė, kad nustatytas reikšmingai padidėjęs šoninis nestabilumas

pacientams, jaučiantiems LANS, atliekant užduotis be regimosios informacijos, ypač komponuojant

didesnio sudėtingumo užduotis. Keliama hipotezė, kad padidėjęs kūno svyravimas pacientams,

30

jaučiantiems ANS atsiranda dėl traumų ir/ar propriocepcinių audinių pažeidimų juosmeninėje

stuburo dalyje. Taip pat pablogėjusi laikysenos kontrolė aiškinama kaip nenormalaus raumenų

elektromiograminio aktyvumo pasekmė (Hodges & Richardson, 1998; Radebold et al., 2001).

Asmenys, jaučiantys LANS turi uždelstą ir sumažėjusį liemens raumenų

elektromiograminį aktyvumą atliekant laikysenos išlaikymo užduotis (Sohn et al., 1998). Kituose

tyrimuose nustatyta, kad pacientai, jaučiantys LANS, turi sumažėjusį viduriniojo sėdmens raumens

aktyvumą, kuris gali būti susijęs su sumažėjusiu klubo sąnario stabilumu (Notzel et al., 2011).

Jacobs su kolegomis (2011) pranešė, kad asmenys, jaučiantys LANS turi mažesnį vidinio įstrižinio

ir dvilypio raumens ankstyvosios susitraukimo fazės aktyvumą ir mažesnį nugaros tiesiamojo

raumens, pilvo tiesiojo raumens ir priekinio blauzdos raumens vėlyvos fazės aktyvumą. Pandy et

al., (2010) teigia, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi mediolateralinių pusiausvyros sutrikimų ne

tik dėl liemens raumenų, bet ir dėl apatinių galūnių raumenų aktyvumo sutrikimų (Pandy et al.,

2010).

31

2. TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo objektas

Asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, kuriems nustatyta juosmeninės

stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, liemens raumenų ištvermė, statinė

pusiausvyra ir šių rodiklių sąsajos.

2.2 Tiriamųjų kontingento charakteristika

Tyrimas buvo atliekamas VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės, fizinės medicinos ir

reabilitacijos skyriuje, nuo 2013 – 11 – 09 iki 2014 – 03 – 14. Tyrime dalyvavo viena tiriamoji

grupė, kurios narių skaičius buvo 29 pacientai: 11 vyrų ir 17 moterų; 1 tiriamasis tyrimo neužbaigė,

kadangi gydymo eigoje atsisakė jame dalyvauti. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 46.32±0,92 metai

ir svyravo intervale nuo 38 iki 55 metų (6 pav.).

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus vidurkis

Moterų

61%

Vyrų

39% Tiriamųjų

amžiaus

vidurkis 46,32

metai

32

2.3 Tiriamoji grupė

Tyrimas buvo atliekamas gavus Bioetikos leidimą Nr. BEC-FMR(M)-93

Asmenys buvo kviečiami dalyvauti tyrime, jei atitiko šiuos atrankos kriterijus:

Turi juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvaržą patvirtinančią

diagnozę pacientai,

Jaučiantys apatinės nugaros dalies ir/ar plintantį į koją ar mišrų skausmą,

Tarp 25 ir 55 metų amžiaus.

Sutiko dalyvauti tyrime.

Iš viso tiriamąją grupę sudarė 28 asmenys, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą su

ar be plintančio skausmo į apatines galūnes. Skausmo apatinėje galūnėje pasiskirstymas pagal kūno

pusę buvo nevienodas. Dešinėje kojoje skausmas buvo juntamas 18 tiriamųjų, tai sudarė 64 proc.

visų tiriamųjų, kairėje kojoje skausmą juto 10 tiriamųjų, tai sudarė 36 proc. tiriamųjų (7 pav.)

7 pav. Skausmo lokalizacijos pasiskirstymas tiriamojoje grupėje

Tiriamiesiems buvo taikomas ambulatorinis reabilitacinis gydymas po stacionaraus

gydymo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, vertebroneurologiniame skyriuje. Reabilitacijos metu

taikomas gydymas apėmė 14 kineziterapijos procedūrų: 7 vandenyje, 7 salėje, kurių pagrindinis

tikslas mobilumo didinimas juosmeninėje stuburo dalyje. Taip pat taikomas medikamentinis

gydymas, skausmo intensyvumo malšinimui, fizioterapija: transkutaninė raumenų

elektrostimuliacija (TENS); masažas. Tiriamiesiems papildomai buvo taikoma kineziterapija salėje,

Skausmas

kairėje

kojoje

36% Skausmas

dešinėje

kojoje

64%

100 %

juosmeninėje

nugaros dalyje

33

skirta stuburo stabilizacinei funkcijai gerinti, papildomų kineziterapijos užsiėmimų trukmė iki 40

min., iš viso buvo taikoma 10 užsiėmimų. Šių užsiėmimų metu, pacientai buvo mokomi pajusti ir

valdyti giliųjų liemens raumenų - skersinio pilvo ir dauginio nugaros raumens, įtempimą ir

aktyvumą visų pratimų metu. Buvo naudojamos įvairios padėtys: gulint ant nugaros, keturpėsčia,

stovint, sėdint; naudojamos nestabilios platformos, didieji ir mažieji kineziterapijos kamuoliai;

regimosios informacijos eliminavimas.

2.4 Tyrimo metodai

Tiriamiesiems buvo vertinama liemens raumenų ištvermė, statinė pusiausvyra ir skausmo

intensyvumas prieš pradedant taikyti SSF gerinančius fizinius pratimus ir po jų.

2.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas

1. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (Ito, 1996). Testas atliekamas gulint ant

pilvo padėjus 20 cm volelį virš klubakaulio skiauterių. Tiriamasis turi pakelti krūtininę dalį nuo

žemės, išlaikant galvą nuleistą žemyn ir įtempti sėdmenų raumenis, kad stabilizuoti dubenį .

Pacientas rankas laiko išilgai liemens, nesiremdamas į grindis. Pakilimo kampas, kurį sudaro kūno

ir horizontali linijos, turi būti apie 15°. Tiriamajam nukrypus ± 10° stabdomas testo atlikimo laikas.

Statinė nugaros raumenų ištvermė matuojama chronometru (s). Maksimalus laikymo laikas yra 300

s. Testas atliekamas vieną kartą (8 pav.)

8 pav. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (Ito, 1996).

34

Atliekant testą pagal Ito (1996), pagalvė po pilvu naudojama tam, kad sumažinti juosmeninę

stuburo lordozę ir išvengti juosmeninės stuburo dalies perkrovos atliekant nugaros tiesimą. Autorius

teigia, kad taip tyrimo procedūra yra saugi. Visi tiriamieji autoriaus atliekamame tyrime teigė, kad

nepajuto jokio nemalonaus pojūčio juosmeninėje nugaros dalyje.

2. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998). Tiriamasis guli ant

pilvo, turi pakelti krūtinės ląstą drauge su rankomis nuo atramos, rankos sunertos už galvos. Padėtis

išlaikoma kiek įmanoma daugiau, kol tiriamasis gali normalia kvėpuoti (9 pav.)

9 pav. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998).

2.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas

1. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998). Statinė pilvo

raumenų ištvermė matuojama gulint ant nugaros blauzdas ir šlaunis sulenkus 90° kampu, sulenktas

rankas laikant už galvos alkūnėmis pirmyn. Tiriamasis prašomas pakelti galvą, pečius ir viršutinę

krūtinės dalį iki menčių apatinių kampų. Šioje statinėje padėtyje tiriamasis laikomas kiek įmanoma

ilgiau, leidžiant 1 kartą pakoreguoti atliekamą testą. Statinė pilvo raumenų ištvermė matuojama

chronometru (s). Testas atliekamas vieną kartą (10 pav.)

35

10 pav. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998).

2. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2002). Testo atlikimui

tiriamieji atsisėsdavo ir atsiremdavo į už nugaros pastatytą pagalbinę apsauginę priemonę, kuri

sudarė 45° kampą ir padėdavo nustatyti tinkamą tiriamųjų nugaros padėtį taip, kad tarp liemens ir

šlaunų bei tarp šlaunų ir blauzdų būtų 90° kampas. Testas pradedamas šiek tiek atitraukus pagalbinę

atraminę priemonę. Tiriamasis prilaikydavo tiriamųjų pėdas. Tokią sėdimą padėtį reikėdavo

išlaikyti kuo ilgiau. Testo baigimo laikas buvo fiksuojamas tada, kai tiriamieji nebeišlaikydavo

padėties ir su nugara atsiremdavo į apsauginę priemonę (11 pav.).

11 pav. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2002)

2.4.3 Liemens šoninių raumenų ištvermės vertinimas

1. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2002). Pradinė padėtis:

Tiriamieji turi atsigulti ant šono taip, kad viršutinė koja būtų priekyje, o apatinė užpakalyje

36

(žingsnio padėtis), kojos tiesios, viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties. Apatinė

ranka sulenkta per alkūnės sąnarį 90° kampu, kūnas pakeliamas nuo grindų ir šią padėtį reikia

išlaikyti kuo ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebeišlaiko padėties ir

nuleidžia dubenį ant grindų. Išmatavus vienos pusės raumenų ištvermę, matuojama kitos (12 pav.)

12 pav. Izometrinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2002).

2.4.4 Statinės pusiausvyros vertinimas „Sigma Balance“ platforma

Statinė tiriamųjų pusiausvyra buvo vertinama naudojant objektyvią pusiausvyros vertinimo

platformą „Sigma Balance Pad“ (13 pav.). Testuojant pacientus buvo laikomasi tam tikrų tyrimo

atlikimo etapų:

1. platformos sukalibravimas

2. paciento supažindinimas su tyrimo procedūra

3. informacijos pateikimas tiriamajam, kaip elgtis jei staiga prarastų pusiausvyrą;

4. bandomojo pusiausvyros testo atlikimas neregistruojant duomenų (buvo leidžiama 1-2

minutes pastovėti ant platformos);

5. pakartotinis platformos sukalibravimas;

6. pusiausvyros testavimas kompiuterio pagalba registruojant duomenis (60 sekundžių).

Tyrimo metu skiriamas didelis dėmesys paciento saugumo užtikrinimui (užlipimui,

nulipimui, saugiam stovėjimui) ir nuolat stebima jo būsena (ar neatsiranda skausmas, nesvaigsta

galva, ir pan.).

Pusiausvyra šiuo tyrimo vertinimo metodu įvertinama pagal 10 objektyvių rodiklių:

1. maksimalų nuokrypį į kairę ir dešinę (cm). maksimalų nuokrypį pirmyn ir atgal (cm)

2. vidutinį nuokrypį nuo X ir Y ašių (cm)

3. vidutinį vaizdinių judėjimo greitį X ir Y ašyje (cm/s)

37

4. bendras judėjimo ilgis (cm)

5. bendras judėjimo plotis (cm).

Neigiami ar teigiami rezultatai atitinkamai priskiriami kairiajai ir dešiniajai pusėms, ar

atgal ir pirmyn kryptimis t.y., nukrypimas į kairę pusę ir atgal matuojami neigiamomis reikšmėmis,

nukrypimas į dešinę pusę ir priekį - teigiamomis reikšmėmis, X ir Y ašyse.

13 pav. Pusiausvyros vertinimo platformą „Sigma Balance“.

2.4.5 Skausmo vertinimas pagal SAS

Skausmo intensyvumas vertintas skaitmenine analogijos skale (SAS) nuo 0 iki 10 balų

skausmo intensyvumo skalėje (14 pav.), kur 0 balų – nėra skausmo, 1,2,3 balai – silpnas skausmas,

4,5 balai – vidutinis skausmas, 6,7,8 – stiprus skausmas, 9, 10 balų stiprus, nepakeliamas skausmas

(Petrikonis, 2004).

14 pav. Skausmo intensyvumo vertinimo skalė

38

2.4.6 Matematinės statistikos analizė

Visi tyrimo duomenys apskaičiuoti naudojant MS Excell 2010 programą: skaičiuoti

duomenų aritmetiniai vidurkiai ir vidutinė standartinė paklaida, braižomos diagramos. Statistinė

duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 2.0 programą. Priklausomų imčių kintamųjų palyginimui

naudotas neparametrinis Vilkoksono testas. Ryšio stiprumui tarp duomenų apskaičiuoti buvo

pasirinktas Spirmeno koreliacijos koeficientas r, kurio reikšmė nurodo ryšio stiprumą: jei tarp

tiriamų rodiklių ryšio nėra r=0. Jei 0<|r|≤0,3 yra labai silpnas ryšys, jei 0,3<|r|≤0,5 – silpnas ryšys,

0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus

ryšys. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (kai p>0,05 –

skirtumas statistiškai nepatikimas; kai p<0,05 – skirtumas statistiškai patikimas) (Kasiulevičius ir

Denapienė, 2008).

39

3. REZULTATAI

3.1 Liemens raumenų ištvermės rezultatų analizė

Prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, visiems tiriamiesiems buvo

įvertinta liemens raumenų statinė ištvermė šešiais funkciniais testais.

Įvertinus tiriamuosius, tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal

Ito testą, buvo lygus 47,43±3,43 s. Pagal McIntoch testą, vidurkis buvo lygus 35,07±3,17 s.

Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas

liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal Ito testą buvo

lygus 56,29±4,48 s. Pagal McIntoch testą, vidurkis buvo lygus 43,79±4,06 s. Skirtumas tarp

tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės, pagal Ito testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų,

vidutiniškai buvo lygus 8,87 s. Pagal McIntoch testą, skirtumas vidutiniškai buvo lygus 8,71 s.

Tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal Ito ir pagal McIntoch testus, turėjo

statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų

programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.

Įvertinus tiriamuosius, lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal

McIntoch testą, buvo lygus 45,39±2,97 s. Pagal McGill testą, vidurkis buvo lygus 20,04±2,2 s.

Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas

liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal McIntoch testą

buvo lygus 61,75±4,28 s. Pagal McGill testą, vidurkis buvo lygus 28,39±2,73 s. Skirtumas tarp

lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės, pagal McIntoch testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų,

vidutiniškai buvo lygus 16,36 s. Pagal McGill testą, skirtumas vidutiniškai buvo lygus 5,36 s.

Lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal McIntoch ir pagal McGill testus, turėjo

statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų

programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.

Įvertinus tiriamuosius, šoninių liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal

McGill testą, skaudamoje pusėje, buvo lygus 9,86±1,00 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo

jaučiamas, vidurkis buvo lygus 19,07±1,59 s.

Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas

liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal McGill testą,

skaudamoje pusėje buvo lygus 15,07±1,19 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas,

vidurkis buvo lygus 23,68±1,95 s. Skirtumo vidurkis, tarp šoninių liemens raumenų ištvermės,

pagal McGill testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų, skaudamoje pusėje vidutiniškai buvo

40

lygus 5,21 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, skirtumas vidutiniškai buvo lygus

4,61 s. Šoninių liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal McGill testą, tiek skaudamoje, tiek

kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, turėjo statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant

gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.

15 pav. Liemens statinės raumenų ištvermės kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų

programos (* - p<0,05)

47,43

35,07

45,50

20,04

9,86

19,07

56,29

43,79

61,75

25,39

15,07

23,68

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

Tiesiamieji

liemens pagal

Ito

Tiesiamieji

liemens pagal

McIntoch

Lenkiamieji

liemens pagal

McIntoch

Lenkiamieji

liemens pagal

McGill

Šoniniai

liemens

skaudamoje

p.

Šoniniai

liemens

neskaudamoje

p.

La

ika

s se

ku

nd

ėmis

prieš

po

* * * * * *

41

3.2 Statinės pusiausvyros rezultatų analizė

Prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, visiems tiriamiesiems buvo

įvertinta statinė pusiausvyra, naudojant balansavimo platforma „Sigma Balance“. Buvo vertinami

šie objektyvūs rodikliai: maksimalus nuokrypis į kairę ir dešinę, maksimalus nuokrypis pirmyn ir

atgal (cm), vidutinis nuokrypis nuo X ir Y ašių (cm), vidutinis vaizdinio judėjimo greitis X ir Y

ašyje (cm/s), bendras judėjimo ilgis (cm) ir bendras judėjimo plotis (cm2). Neigiami ar teigiami

rezultatai atitinkamai priskiriami kairiajai ir dešiniajai pusėms, ar atgal ir pirmyn kryptimis t.y.,

nukrypimas į kairę pusę ir atgal matuojami neigiamomis reikšmėmis, nukrypimas į dešinę pusę ir

priekį - teigiamomis reikšmėmis, X ir Y ašyse.

Įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį į šonus, prieš pradedant taikyti stuburą

stabilizuojančių pratimų programą, nustatyta, kad maksimalaus nuokrypio, į kairę pusę, vidurkis

buvo lygus -0,35 cm. Nuokrypio į dešinę pusę vidurkis buvo lygus 0,25 cm.

Pakartotinai įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį į šonus, po dešimties kineziterapijos

užsiėmimų, stebimas rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir maksimalaus nuokrypio į kairę pusę

vidurkis buvo lygus -0,22 cm. Nuokrypio į dešinę pusę vidurkis buvo lygus -0,20 cm. Skirtumo

vidurkis, tarp maksimalaus nuokrypio į kairę pusę, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų

programos, buvo lygus -0,13 cm., skirtumo į dešinę pusę vidurkis – 0,05 cm. Skirtumas buvo

statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą stabilizuojančių

pratimų programos, tiek maksimalaus nuokrypio į kairę, tiek į dešinę, puses. Rezultatai pateikiami

16 pav.

42

16 pav. Maksimalaus nuokrypio į kairę ir dešinę puses kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų

programos (* - p<0,05)

Įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį atgal ir pirmyn, prieš pradedant taikyti SSF

gerinančių pratimų programą, nustatyta, kad maksimalaus nuokrypio atgal vidurkis buvo lygus -

0,38±0,04 cm. Nuokrypio pirmyn vidurkis buvo lygus 0,31±0,04 cm.

Pakartotinai įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį atgal, po dešimties kineziterapijos

užsiėmimų, stebimas rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir maksimalaus nuokrypio atgal vidurkis

buvo lygus -0,22±0,03 cm. Nuokrypio pirmyn vidurkis buvo lygus -0,17±0,03cm. Skirtumo

vidurkis, tarp maksimalaus nuokrypio atgal, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos,

buvo lygus -0,16 cm., skirtumo pirmyn vidurkis buvo lygus 0,13 cm. Skirtumas buvo statistiškai

reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos,

tiek maksimalaus nuokrypio atgal, tiek pirmyn, kryptimis. Rezultatai pateikiami 17 pav.

-0,35

0,25

-0,22

0,20

-0,50

-0,40

-0,30

-0,20

-0,10

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

Max. nukrypimas į

dešinę

Mak

sim

alu

s n

uok

ryp

is, cm

Prieš

Po*

* Max. nukrypimas į kairę

43

17 pav. Maksimalaus nuokrypio atgal ir pirmyn kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų

programos (* - p<0,05)

Vertinant tiriamųjų statinę pusiausvyrą, nustatyti rezultatai parodė, kad vidutinio

nuokrypio vidurkis, prieš pradedant taikyti stuburą stabilizuojančių pratimų programą, frontalioje

plokštumoje buvo lygus -0,025±0,011 cm. Sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -

0,024±0,008 cm.

Įvykdžius dešimties užsiėmimų kineziterapijos programą, skirtą SSF gerinti, pakartotinai

įvertinti visi tiriamieji ir nustatytas vidutinio nuokrypio rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir

vidutinio nuokrypio frontalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,014±0,007 cm. Vidutinio

nuokrypio sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,01±0,005 cm. Skirtumo vidurkis, tarp

vidutinio nuokrypio į kairį-dešinį šonus, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos,

buvo lygus -0,011 cm., skirtumo pirmyn-atgal vidutinio nuokrypio vidurkis buvo lygus 0,013 cm.

Skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą

stabilizuojančių pratimų programos, tik vidutinio nuokrypio sagitalioje plokštumoje (p<0,05).

Rezultatai pateikiami 18pav.

-0,38

0,31

-0,22

0,17

-0,60

-0,40

-0,20

0,00

0,20

0,40

Max. nukrypimas į priekį

Mak

sim

alu

s n

uok

ryp

is, cm

Prieš

Po*

* Max. nukrypimas atgal

44

18 pav. Vidutinio nuokrypio frontalioje ir sagitalioje plokštumose kaita prieš ir po SSF

gerinančių pratimų programos (* - p<0,05; # - p>0,05)

Vertinant tiriamųjų statinę pusiausvyrą, nustatyti rezultatai parodė, kad vidutinio greičio

vidurkis, prieš pradedant taikyti stuburą stabilizuojančių pratimų programą, frontalioje plokštumoje

buvo lygus 0,164±0,016 cm/s. Sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,176±0,02 cm/s.

Įvykdžius dešimties užsiėmimų kineziterapijos programą, skirtą SSF gerinti, pakartotinai

įvertinti visi tiriamieji ir nustatytas vidutinio greičio rodiklio pokytis, kuris frontalioje plokštumoje

sumažėjo ir vidutinio greičio vidurkis buvo lygus -0,145±0,015 cm/s. Vidutinio greičio sagitalioje

plokštumoje vidurkis padidėjo ir buvo lygus 0,189±0,023 cm/s. Skirtumo vidurkis, tarp vidutinio

greičio frontalioje plokštumoje, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos, buvo lygus -

0,018 cm/s., greičio skirtumo sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,012 cm/s. Skirtumas

buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą

stabilizuojančių pratimų programos, tik vidutinio greičio frontalioje plokštumoje. Rezultatai

pateikiami 19 pav.

-0,025 -0,024

-0,014 -0,010

-0,040

-0,035

-0,030

-0,025

-0,020

-0,015

-0,010

-0,005

0,000

Vid. nukrypimas X ašyje Vid. nukrypimas Y ašyje

Prieš

Po

* #

45

19 pav. Vidutinio greičio frontalioje ir sagitalioje plokštumose kaita, prieš ir po SSF gerinančių

pratimų programos (* - p<0,05; # - p>0,05)

Įvertinus tiriamųjų pusiausvyros rodiklius nustatyta, kad bendro judėjimo ilgio vidurkis,

prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, buvo lygus 12,50±0,9 cm. Bendro

judėjimo pločio vidurkis buvo lygus 0,56±0,1 cm2.

Po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, pakartotinai įvertinti visi

tiriamieji ir nustatytas bendro judėjimo ilgio rodiklio pagerėjimas, kuris sumažėjo ir jo vidurkis

buvo lygus 7,94±0,74 cm. Taip pat stebimas ir bendro judėjimo pločio vidurkio sumažėjimas, kurio

vidurkis po kineziterapijos užsiėmimų buvo lygus 0,37±0,08 cm2. Skirtumas yra statistiškai

reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos,

tiek vidutinio bendro judėjimo ilgio (20 pav.), tiek ir bendro judėjimo pločio (21 pav.)

0,164 0,176

0,145

0,188

0,000

0,020

0,040

0,060

0,080

0,100

0,120

0,140

0,160

0,180

0,200

Vid. greitis X ašyje Vid. greitis Y ašyje

Vid

uti

nis

gre

tis,

cm

/s

Prieš

Po

* #

46

20 pav. Bendro judėjimo ilgio kaita prieš ir po

SSF gerinančių pratimų programos (* -

p<0,05)

21 pav. Bendro judėjimo pločio kaita prieš ir po

SSF gerinančių pratimų programos (* -

p<0,05)

12,50

7,94

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

14,00

16,00

Prieš Po

Ben

dra

s ju

dėj

imo i

lgis

Bendras

judėjimo

ilgis

*

0,56

0,37

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

Prieš Po

Ben

dra

s ju

dėj

imo p

loti

s

Bendras

judėjimo

plotis

*

47

3.3 Skausmo intensyvumo rodiklių kaitos analizė

Visiems tiriamiesiems, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų programos, skirtos SSF gerinti,

buvo vertinamas skausmo intensyvumas, jaučiamas juosmeninėje nugaros dalyje su ar be plintančio

skausmo į apatines galūnes. Nustatytas skausmo intensyvumo balų vidurkis prieš kineziterapijos

užsiėmimus buvo lygus 7,14±0,18 balo, po – 4,11±0,17 balų. Skausmo intensyvumo rodiklių

skirtumas, tarp prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos, buvo lygus 3,01 balo. Šis rodiklių

skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą

stabilizuojančių pratimų programos. Rezultatai pateikiami 22 pav.

22 Skausmo intensyvumo kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos (* - p<0,05)

7,15

4,14

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

5,00

6,00

7,00

8,00

Prieš Po

Bal

ai

Skausmas

*

48

3.4 Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių sąsajų analizė

Įvertinus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklius, stebimos tam tikros

sąsajos tarp šių rodiklių, prieš pradedant taikyti SSF gerinančius pratimus. Skaičiuojant koreliacijos

rodiklio reikšmes, statinės pusiausvyros rodikliai buvo suabsoliutinti, kad išvengti neigiamos reikšmės,

kuri tik nurodo kryptį, o ne skaičiaus dydį. Rezultatai pateikti 1 lentelėje.

3.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF

gerinančių pratimų programą

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens tiesiamųjų

raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į dešinę (r=0,38; r=0,37), ir

vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r=0,39; r=0,38). Taip pat stebimas silpnas atvirkštinės

priklausomybės koreliacinis ryšys tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch

testus pagal Ito ir McIntoch testus ir skausmo (r=0,5; r=0,47).

Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp tiesiamųjų

liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,65;

r=0,63); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio nukrypimo

sagitalioje plokštumoje (r= 0,69; r=0,67); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir

McIntoch testus ir bendro judėjimo ilgio (r=0,67; r=0,69); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės

pagal Ito ir McIntoch testus ir bendro judėjimo pločio (r=0,58; r= 0,63).

3.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF

gerinančių pratimų programą

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens lenkiamųjų

raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r=

-0,48; r= -0,37).

Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys aptiktas tarp liemens

lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill ir maksimalaus nukrypimo į kairę (r= -0,58;

r= -0,53).

49

Stiprus atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens lenkiamųjų

raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r= -0,78; r= -

0,75); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio

nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,74; r= -0,71); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės

pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,78; r= -0,72); tarp liemens lenkiamųjų

raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo pločio (r= -0,77; r= -0,75).

Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens lenkiamųjų raumenų

ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,43; r=0,39).

3.4.3 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF

gerinančių pratimų programą

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių

raumenų ištvermės pagal McGill testą sveikoje pusėje ir maksimalaus nukrypimo į dešinę (r= -0,38);

tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą sveikoje pusėje ir vidutinio nukrypimo

sagitalioje (r= -0,36) ir frontalioje plokštumose (r= -0,39); tarp liemens šoninių raumenų ištvermės

pagal McGill testą sveikoje pusėje ir bendro judėjimo pločio (r= -0,37).

Taip pat stebimas vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp

liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje ir sveikoje pusėse ir skausmo

intensyvumo (r=0,64; r=0,58).

50

1 lentelė. Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių koreliacija prieš SSF

gerinančių pratimų programą. (*- p≤0,05)

Max.

nuokr

ypis

į

kairę

Max.

nuokr

ypis į

dešin

ę

Max.

nuokr

ypis

atgal

Max.

nuokr

ypis

priekį

Vid.

Nuok

r X

ašyje

Vid.

nuokr

Y

ašyje

Vid.

greiti

s X

ašyje

Vid.

greiti

s Y

ašyje

Bendr

as

judėji

mo

ilgis

Bendr

as

judėji

mo

plotis

Skaus

mas

T.L.

pagal

Ito

0,27 -0,38* 0,34 -0,65* -0,39* -0,69* -0,28 -0,32 -0,67* -0,58* -0,50*

T.L.

Pagal

McIn

toch

0,26 -0,37* 0,35 -0,63* -0,38* -0,67* -0,26 -0,31 -0,69* -0,63* -0,47*

L.L.

pagal

McIn

toch

-0,58* 0,31 -0,78* 0,43* -0,48* -0,74* -0,33 -0,29 -0,78* -0,77* -0,33

L.L.

pagal

McGi

ll

-0,53* 0,29 -0,75* 0,39* -0,37* -0,71* -0,31 -0,27 -0,72* -0,75* -0,31

Š.L.

skaud

amoj

e p.

-0,32 0,16 -0,22 0,11 -0,28 -0,31 -0,14 -0,17 -0,31 -0,21 -0,64*

Š.L.

be

skaus

mo p.

0,25 -0,38* 0,34 -0,27 -0,39* -0,36* -0,23 -0,26 -0,34 -0,37* -0,58*

Įvertinus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklius, stebimos tam tikros

sąsajos tarp šių rodiklių, po SSF gerinančių pratimų programos. Skaičiuojant koreliacijos rodiklio

reikšmes, statinės pusiausvyros rodikliai buvo suabsoliutinti, kad išvengti neigiamos reikšmės, kuri tik

nurodo kryptį, o ne skaičiaus dydį. Rezultatai pateikti 2 lentelėje.

3.4.5 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF

gerinančių pratimų programos

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens tiesiamųjų

raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r= -

51

0,41; r= -0,39) ir tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito testą ir bendro judėjimo pločio

(r= -0,48).

Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens

tiesiamųjų raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r= -

0,52; r= -0,55); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio

nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,55; r= -0,58); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės

pagal Ito ir McIntoch testus ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,57; r= -0,64) ir tarp tiesiamųjų liemens

raumenų ištvermės pagal McIntoch testą ir bendro judėjimo pločio (r= -0,53). Taip pat stebimas

vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp tiesiamųjų liemens raumenų

ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir skausmo intensyvumo (r= -0,51; r= -0,56).

Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens tiesiamųjų raumenų

ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r=0,39; r=0,42).

3.4.6 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF

gerinančių pratimų programos

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens lenkiamųjų

raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje

(r= -0,43; r= -0,40); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir

skausmo intensyvumo (r= -0,40; r= -0,43).

Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys aptiktas tarp liemens

lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į kairę (r= -

0,55; r= -0,51); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir

vidutinio nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,66; r= -0,61); tarp liemens lenkiamųjų raumenų

ištvermės pagal McIntoch ir McGill ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,68; r= -0,65).

Stiprus atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens lenkiamųjų

raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r= -0,75; r= -

0,72); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo

pločio (r= -0,73; r= -0,71).

Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens lenkiamųjų raumenų

ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,38; r=0,36).

52

3.4.7 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių

pratimų programos

Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių

raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje pusėje ir maksimalaus nukrypimo į kairę pusę (r= -

0,38) ir tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje pusėje ir maksimalaus

nukrypimo frontalioje plokštumoje (r= -0,36). Taip pat stebimas silpnas atvirkštinės priklausomybės

koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą abejose kūno pusėse ir

skausmo intensyvumo (r=0,49; r=0,44).

2 lentelė. Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių koreliacija po SSF

gerinančių pratimų programos. (*- p≤0,05)

Max.

nuokr

į

kairę

Max

nuokr

į

dešin

ę

Max.

nuokr

ypis

atgal

Max.

nuokr

ypis

priekį

Vid.

Nuok

r.X

ašyje

Vid.

nuokr

Y

ašyje

Vid.

greiti

s X

ašyje

Vid.

greiti

s Y

ašyje

Bend

ras

judėji

mo

ilgis

Bend

ras

judėji

mo

plotis

Skaus

mas

T.L.

pagal

Ito

0,22 -0,35 0,39* -0,52* -0,41* -0,55* -0,30 -0,35 -0,57* -0,48* -0,51*

T.L.

Pagal

McIn

toch

0,20 -0,31 0,42* -0,55* -0,39* -0,58* -0,29 -0,32 -0,64* -0,53* -0,56*

L.L.

pagal

McIn

toch

-0,55* 0,33 -0,75* 0,38* -0,43* -0,66* -0,34 0,26 -0,68* -0,73* -0,40*

L.L.

pagal

McGi

ll

-0,51* 0,32 -0,72* 0,36* -0,40* -0,61* -0,33 0,24 -0,65* -0,71* -0,43*

Š.L.

skaud

amoj

e p.

-0,38* 0,19 -0,23 0,09 -0,36* 0,31 0,09 0,11 -0,30 -0,26 -0,49*

Š.L.

be

skaus

mo p.

0,30 -0,33 0,13 -0,24 -0,31 -0,33 -0,12 -0,16 -0,28 -0,32 -0,44*

53

4. REZULTATŲ APTARIMAS

4.1 Liemens raumenų ištvermės pokyčiai

Įvertinus asmenų, jaučiančių LANS, liemens raumenų ištvermę, prieš ir po kineziterapijos

užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, nustatyta, kad tiesiamųjų liemens raumenų ištvermė statistiškai

patikimai pagerėjo ir po šių užsiėmimų buvo 18,7 proc. didesnė, vertinant ją pagal Ito testą ir 23,6

proc. didesnė, vertinant ją pagal McIntoch testą. Šį pokytį galima paaiškinti tuo, kad kineziterapijos

metu, skirtos stuburo stabilumui didinti, buvo lavinama giliųjų liemens raumenų - skersinio pilvo

raumens ir nugaros dauginio raumens - jėga, jėgos ištvermė, neuroraumeninė kontrolė. Buvo prašoma

asmenų susikoncentruoti į savo pojūčius ir nuolat valdyti šių raumenų aktyvumą ir įsitempimą visų

pratimų metu. Tuo pačiu fizinė apkrova buvo suteikiama ir paviršiniams nugaros raumenims, nes buvo

atliekami ne vien tik izoliuoti skersinio ir dauginio raumens aktyvavimo pratimai. Tiriamiesiems taip

pat buvo taikoma ir įprastinė kineziterapija sausumoje, tačiau jos pagrindinis tikslas lankstumo ir

mobilumo didinimas juosmeninėje nugaros dalyje ir kineziterapija vandenyje, kurios tikslas mobilumo

didinimas ir raumenų stiprinimas. Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės rezultatai sutampa su Moon

et al., (2013) gautais tyrimo rezultatais, kuomet teigiama, kad SSF gerinantys pratimai yra efektyvūs

siekiant padidinti tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę ir suteikia geresnių rezultatų, nei tik dinaminiai

liemens raumenų stiprinimo pratimai. Andersen su kolegomis (2006) pateikia prieštaringus rezultatus

ir teigia, kad statinė liemens tiesiamųjų raumenų ištvermė neturi ryšio su nugaros skausmu. Tačiau šio

tyrimo rezultatai skirtingi ir tuo, kad tirta populiacija buvo jaunesnio amžiaus: paauglių.

Įvertinus tiriamųjų liemens lenkiamųjų raumenų jėgos ištvermę nustatyta, kad ji taip pat

statistiškai patikimai pagerėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo 35,7 proc. didesnė, vertinant ją

pagal McIntoch testą ir 26,7 proc. vertinant pagal McGill testą. Šoninių liemens raumenų ištvermė irgi

statistiškai patikimai pagerėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo 52,8 proc. didesnė skaudamoje

pusėje ir 24,2 proc. didesnė pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas. Įvertinus tiriamųjų skausmo

rodiklius nustatyta, kad skausmas statsitiškai patikimai sumažėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo

42 proc. mažesnis. Šiuos lenkiamųjų ir šoninių liemens raumenų ištvermės pagerėjimo ir skausmo

intensyvumo sumažėjimo rodiklius galima paaiškinti tuo, kad SSF gerinantys pratimai, stiprina

giliuosius liemens raumenis, gerina stabilizacinę šių raumenų funkciją, o kartu lavinami ir paviršinai

pilvo raumenys, kuomet pratimų metu jie aktyvuojami ir skatinami jų funkcijos pokyčiai, kadangi

stabilumo funkciją gerinantys pratimai nebuvo atliekami siekiant vien tik izoliuoto skersinio pilvo

raumens aktyvumo, buvo pasiektas ir kitų liemens lenkiamųjų raumenų jėgos ištvermės pokytis. Šie

rezultatai sutampa su kitų autorių duomenimis, kuomet O’Sullivan et al., (1997) ir Stuge et al., (2004)

savo tyrimuose nustatė, kad derinant izoliuotą skersinio pilvo raumens aktyvavimą ir neizoliuotą

54

funkcinį pilvo sienos raumenų treniravimą buvo pasiektas skausmo sumažėjimas ir funkcinės būklės

pagerėjimas asmenims, jaučiantiems LANS.

4.2 Liemens raumenų ištvermės ir skausmo sąsajos

Prieš SSF gerinančių pratimų programą, nustatytas vidutinio stiprumo atvirkštinės

priklausomybės ryšys tarp liemens šoninių raumenų ištvermės ir skausmo, o tarp liemens tiesiamųjų

raumenų ištvermės ir skausmo rastas silpnas atvirkštinės priklausomybės ryšys. Liemens lenkiamųjų ir

šoninių raumenų ištvermė ir skausmas, po kineziterapijos užsiėmimų, turėjo statistiškai reikšmingai

silpną atvirkštinės priklausomybės ryšį, o liemens tiesiamieji raumenys su skausmu turėjo statistiškai

reikšmingą vidutinio stiprumo ryšį. Apibendrinus šiuos gautus duomenis galime teigti, kad didėjant

liemens (lenkiamųjų, tiesiamųjų bei šoninių) raumenų statinei ištvermei skausmo intensyvumas

mažėja. Šie rezultatai iš dalies sutampa su kitų autorių atliktais tyrimais, kuomet Lee su kolegomis

(2014) atliktame tyrime patvirtino, kad stabilizacinę funkciją gerinantys pratimai yra efektyvūs

liemens giliųjų raumenų jėgos didinimui ir skausmo mažėjimui. Kuomet pratimų metu skatinamas

skersinio ir vidinio įstrižinio pilvo raumens aktyvumas, teigiama, kad tai prisideda prie nugaros

skausmo intensyvumo sumažėjimo dėl pagerėjusios liemens stabilizacijos, kuomet gerėja giliųjų

liemens raumenų funkcija. Chon et al. (2012) tyrime taip pat patvirtino prielaidą, kad stabilizacinę

funkciją gerinantys pratimai turi teigiamą poveikį giliųjų liemens raumenų funkcijai, kuomet

nustatytas sustiprėjęs skersinio pilvo raumens susitraukimas ir su tuo susijęs nugaros skausmo

intensyvumo sumažėjimas, po 2 savaičių stuburo stabilizacinių pratimų programos. Šie autorių

rezultatai gauti tiriant liemens raumenų jėgą (Lee et al., 2014) ir skersinio pilvo raumens susitraukimo

dydį (Chon et al., 2012), o šiame tyrime buvo vertinama raumenų jėgos ištvermė, dėl to šie rezultatai

panašūs, bet tik iš dalies, nes jėgos ištvermė, vertinta šiame darbe, nėra tas pats kas raumens jėga ar

raumens susitraukimo dydis, tačiau rezultatų panašumas – tiek vienos, tiek kitos funkcijos

pagerėjimas, kurie gali turėti vienas kitam įtakos.

4.3 Statinės pusiausvyros rodiklių pokyčiai

Įvertinus tiriamųjų statinės pusiausvyros rodiklius prieš ir po SSF gerinančius pratimos,

nustatyti statinės pusiausvyros rodiklių pagerėjimai, kuomet stebimas statistiškai patikimas

maksimalaus nukrypimo į kairę sumažėjimas 37,2 proc., maksimalaus nukrypimo į dešinę pusę

sumažėjimas 20,0 proc., maksimalaus nukrypimo atgal sumažėjimas 42,1 proc., maksimalaus

55

nukrypimo į prieki sumažėjimas 45,2 proc. Vidutinis nuokrypis frontalioje plokštumoje sumažėjo 44,0

proc., vidutinis nuokrypis sagitalioje plokštumoje sumažėjo 58,3 proc., visi šie pokyčiai buvo

statistiškai patikimi. Vidutinis greitis frontalioje plokštumoje sumažėjo 12 proc., o sagitalioje padidėjo

7 proc., tačiau šis greičio pokytis buvo statistiškai reikšmingas tik vidutiniam greičiui frontalioje

plokštumoje. Bendras judėjimo plotis statistiškai reikšmingai sumažėjo 34 proc., o bendras judėjimo

ilgis - 36 proc. Tyrimais nustatyta, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi padidėjusį laikysenos

svyravimą pirmyn-atgal kryptimi, t.y. sagitalioje plokštumoje (Hamaoui et al., 2004), kiti tyrimai

teigia, kad šie asmenys taip pat turi ir padidėjusį šoninį svyravimą frontalioje plokštumoje (Mientjes

& Frank, 1999). Rhee et al. (2012) atliktame tyrime nustatė, kad SSF gerinantys pratimai, turi didesnį

poveikį priekiniam-nugariniam kūno svyravimui sagitalioje plokštumoje, nei įprastiniai dinaminiai

pratimai taikomi reabilitacijoje. Tiek vieni, tiek kiti pratimai turi teigiamą poveikį kūno svyravimams

frontalioje ir sagitalioje plokštumose, tačiau SSF gerinantys pratimai, kūno svyravimą sagitalioje

plokštumoje mažina efektyviau. Sohn et al. (2013) atliktame tyrime, kuriame sveikiems asmenims

dirbtinai buvo sukeliamas nugaros skausmas, suleidžiant hipertoninio druskos tirpalo į priestuburinius

nugaros raumenis L4-L5 slankstelių ribose, nustatė laikysenos svyravimo pokyčius, kurie ypatingai

pablogėjo sagitalioje plokštumoje, lyginant su kontroline grupe.

4.4 Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajos

Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų sąsajų analizę pastebėta, kad tiesiamųjų

liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingai silpnas atvirkštinės priklausomybės sąsajas

susijusias su mažesniu maksimaliu nukrypimu į dešinę pusę, prieš kineziterapijos programos taikymą;

taip pat ir su mažesniu maksimaliu nukrypimu atgal ir su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje

plokštumoje, tik po kineziterapijos užsiėmimų.

Nustatyti statistiškai patikimi vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės ryšiai, tiek prieš,

tiek po kineziterapijos užsiėmimų, tarp didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir mažesnio

maksimalaus nukrypimo į priekį, mažesnio svyravimo sagitalioje plokštumoje, sumažėjusio bendro

judėjimo pločio ir ilgio. Galima teigti, kad didėjant liemens tiesiamųjų raumenų statinei ištvermei

sumažėja asmenų svyravimo pirmyn (sagitalioje plokštumoje) amplitudė bei mažėja bendras judėjimo

ilgis ir plotis. Gautus tyrimo rezultatus galime pakomentuoti taip: stiprėjantys nugaros raumenys

kontroliuoja žmogaus svyravimo pirmyn judesius, kuo didesnė liemenį tiesiančių raumenų ištvermė ir

jėga, tuo mažesnis svyravimas sagitalioje plokštumoje, tuo pačiu mažėja svyravimo ilgis ir plotis.

Taipogi buvo pastebėtos statistiškai reikšmingos silpnos tiesinės priklausomybės sąsajos, tarp

didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir didesnio maksimalaus nukrypimo atgal, tik po

kineziterapijos užsiėmimų.

56

Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų sąsajų analizę pastebėta, kad didesnė

lenkiamųjų liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės

priklausomybės sąsajas su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje plokštumoje, prieš ir po

kineziterapijos užsiėmimus.

Taip pat nustatyta, kad didesnė liemens lenkiamųjų raumenų ištvermė tiek prieš, tiek po

kineziterapijos užsiėmimus, turėjo statistiškai patikimą vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės

ryšį susijusį su mažesniu maksimaliu nukrypimu į kairę; taip pat ir su mažesniu vidutiniu nukrypimu

sagitalioje plokštumoje ir vaizdinio ilgiu, tik po kineziterapijos užsiėmimų taikymo.

Nustatyta, kad didesnė lenkiamųjų liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingas

stiprias atvirkštinės priklausomybės sąsajas su mažesniu maksimaliu nukrypimu atgal ir su mažesniu

vaizdinio pločiu, prieš ir po kineziterapijos programos taikymo; taip pat ir su mažesniu svyravimu

sagitalioje plokštumoje ir vaizdinio ilgiu, tik prieš kineziterapijos programos taikymą.

Taipogi buvo pastebėtos statistiškai reikšmingos silpnos tiesinės priklausomybės sąsajos tarp

didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir didesnio maksimalaus nukrypimo į priekį, prieš ir po

kineziterapijos užsiėmimų.

Galima teigti, kad didėjant liemens lenkiamųjų raumenų statinei ištvermei sumažėja asmenų

svyravimas į šonus (frontalioje plokštumoje) ir atgal (sagitalioje plokštumoje) amplitudė bei mažėja

bendras judėjimo ilgis ir plotis. Gautus tyrimo rezultatus galime pakomentuoti taip: stiprėjantys pilvo

raumenys kontroliuoja žmogaus svyravimo atgal ir į šonus judesius, kuo didesnė liemenį lenkiančių

raumenų ištvermė ir jėga, tuo mažesnis svyravimas sagitalioje ir frontalioje plokštumoje, tuo pačiu

mažėja svyravimo ilgis ir plotis.

Atlikus mokslinių straipsnių paiešką gautiems rezultatams palyginti, nebuvo rasta panašių

straipsnių duomenims patvirtinti. Nebuvo aptiktas nei vienas straipsnis analizuojantis liemens raumenų

ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių tarpusavio sąsajų. Paalanne ir kolegų (2008) atliktame

tyrime, kuriame nagrinėjo nugaros skausmo intensyvumo ir maksimalios statinės liemens raumenų

jėgos ir pusiausvyros sutrikimus nustatė, kad egzistuoja didelis nesutapimas tarp maksimalios

izometrinės liemens raumenų ištvermės ir laikysenos svyravimo tarp asmenų, jaučiančių ir

nejaučiančių ANS. Ir teigiama, kad nėra ryšio tarp ANS ir maksimalios liemens raumenų jėgos ar

statinės pusiausvyros rodiklių. Šio autoriaus gauti rezultatai skiriasi ne tik savo rezultatu, tačiau, ir

liemens raumenų vertinimu, kad maksimali liemens raumenų jėga nėra tas pats kas jėgos ištvermė.

Kituose straipsniuose, daugumoje, nagrinėjamos skausmo sąsajos su statine pusiausvyrą ar funkciniu

neįgalumo lygiu. Ruhe su kolegomis (2011) atlikęs sisteminę straipsnių analizę teigė, kad asmenys,

jaučiantys nespecifinį LANS turi didesnius kūno laikysenos svyravimus lyginant su sveikais

asmenimis. Šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas daugelyje apžvelgtų tyrimų: 14 iš 16 straipsnių,

t.y. 88 proc. visų analizuotų tyrimų teigė, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi pusiausvyros sutrikimų,

57

kurie pasireiškia didesniu svyravimo plotu ir spaudimo centro vidurkio pasikeitimu ir šis laikysenos

išlaikymo pasikeitimas stebimas priekiniame – nugariniame kūno svyravime. Nors ir sumažėjęs

laikysenos stabilumas atrodo susijęs su skausmo pasireiškimu, atrodo, tai nesusiję su tikslia skausmo

vieta ir trukme. Šioje sisteminėje apžvalgoje neaptiktos sąsajos tarp nugaros skausmo intensyvumo

dydžio ir spaudimo centro pasikeitimo dydžio (Ruhe et al., 2011). Tačiau Ruhe su ta pačia grupe

autorių (2011) savo atliktame tyrime teigia, kad asmenims, jaučiantiems LANS, padidėjęs spaudimo

centro greitis yra tiesiškai priklausomas nuo skausmo intensyvumo dydžio (Ruhe, Fejer & Walker,

2011) ir vėlesniame tyrime patvirtino savo teiginius, nustatę, kad egzistuoja asociaciniai ryšiai tarp

spaudimo centro parametrų ir jaučiamo skausmo lygio, netgi jei skausmo lygis pasikeičia (Ruhe, Fejer

& Walker, 2012). Sung su kolegomis (2010) atliktame tyrime teigia, kad egzistuoja sąveika tarp

regimosios informacijos ir liemens rotacijos, kuomet stuburo stabilumas tampa kritinės būklės,

kontroliuojant pusiausvyrą ir teigia, kad liemens raumenų pusiausvyros sutrikimas gali prisidėti prie

sutrikusios pusiausvyros. Takala su kolegomis (1997) nustatė, kad egzistuoja pusiausvyros sutrikimų ir

nugaros skausmo asociaciniai ryšiai asmenims, jaučiantiems LANS ir tuo pačiu, kad propriocepcijos

lavinimas gali būti naudingas kūno laikysenos svyravimų mažinime, kuomet tai susiję su nugaros

skausmu. Šie autorių darbai skiriasi nuo šiame magistro darbe tirtų duomenų, tačiau iš dalies jie

patvirtintina prielaidą, kad stuburo stabilizavimo pratimai gerina giliųjų liemens raumenų ištvermę ir

stuburo stabilumą ir taip galimai prisideda prie pusiausvyros išlaikymo pagerėjimo, kadangi po stuburą

stabilizuojančių pratimų programos, buvo nustatyti statinės pusiausvyros rodiklių pagerėjimai kartu su

pagerėjusia liemens raumenų ištverme.

Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės sąsajų analizę pastebėta, kad

didesnė liemens šoninių raumenų ištvermė kūno pusėję, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, turėjo

statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės priklausomybės sąsajas su mažesniu maksimaliu

nukrypimu į dešinę, su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje ir sagitalioje plokštumose ir mažesniu

vaizdinio pločiu, prieš kineziterapija. Statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės priklausomybės

sąsajų ryšys, po kineziterapijos, nustatytas tarp šoninių liemens raumenų ištvermės skaudamoje kūno

pusėje ir vidutiniu nukrypimu frontalioje plokštumoje.

Statistiškai reikšmingas vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės sąsajų ryšys

nustatytas tarp liemens šoninių raumenų ištvermės abejose kūno pusėse ir skausmo tik prieš

kineziterapijos užsiėmimus. Po gydymo šio ryšio stiprumas buvo priskiriamas silpnam.

Gautus nežymius sąsajų rezultatus, tarp liemens šoninių raumenų ištvermės ir statinės

pusiausvyros rodiklių, galima paaiškinti tuo, kad SSF gerinantys pratimai, labiau veikia giliuosius

liemens raumenis, nei paviršinius liemens raumenis, be to ši testavimo padėtis ir/ar raumenų ištvermė

atrodė labiau veikiama skausmo, kuris įtakoja ir ištvermės rezultatus. Šoniniai liemens raumenys įeina

į lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų sudėtį, dėl to izoliuoti jų funkciniuose testuose negalėjome. Kaip

58

teigė Page & Descarreaux (2012) atliekant šoninio tiltelio testą, aktyviausi raumenys padėties

išlaikyme yra tos pačios kūno pusės išorinis įstrižinis pilvo raumuo ir priešingos pusės nugaros

tiesiamieji raumenys. Kiti autoriai pažymėjo, jog šio testo metu aktyvuojasi kvadratinis juosmens,

išorinis įstrižinis pilvo, vidurinis sėdmens, juosmens dauginis, didysis sėdmens ir šlaunies nugarinės

grupės raumenys (McGill et al., 1996; Ekstrom et al., 2007).

Šiame tyrime iš mažai pasikartojančio ir silpno koreliacijos rodiklio tarp šoninių liemens

raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių, galima daryti prielaidą, kad liemens šoninių

raumenų ištvermė, šiame darbe testuota pagal McGill šoninio tiltelio testą, galimai turi tik mažą įtaką

pusiausvyros išlaikymo rodikliams, nes šoninių liemens raumenų stipriausios sąsajos nustatytos tik su

skausmu, kur buvo pastebėtas vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys.

Apibendrinus visus tyrimo duomenis galime teigti, kad izometrinė liemens raumenų ištvermė

susijusi su statinės pusiausvyros išlaikymo rodikliais ir skausmo intensyvumo mažėjimu.

59

5. IŠVADOS

1. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais

didina liemens raumenų statinę ištvermę.

2. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais

gerina statinės pusiausvyros rodiklius ir mažina skausmo intensyvumą asmenims, jaučiantiems lėtinį

apatinės nugaros dalies skausmą.

3. Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei mažėja statinės pusiausvyros vidutiniai

nuokrypiai sagitalioje ir frontalioje plokštumose bei bendras judėjimo ilgis ir plotis. Liemens raumenų

statinė ištvermė vidutiniškai stipriai lemia skausmo intensyvumo mažėjimą asmenims, jaučiantiems

lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, nes didėjant statinei liemens ištvermei skausmo intensyvumas

mažėja. Liemens raumenų statinė ištvermė susijusi su statinės pusiausvyros rodikliais silpnais,

vidutinio stiprumo ir stipriais atvirkštinės priklausomybės ryšiais.

60

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Sudarant reabilitacijos programas rekomenduotina įtraukti stuburo stabilizacinę funkciją

gerinančius pratimus, kurie turi teigiamą poveikį ne tik liemens raumenų funkcijai bet ir statinės

pusiausvyros rodiklių pagerėjimui.

2. Išsiaiškinti stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų ilgesnio taikymo ir

išliekamojo poveikio naudą asmenų funkcinei būklei.

3. Derėtų išanalizuoti stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų poveikį

pusiausvyros rodikliams naudojant ir kitas vertinimo metodikas ir panagrinėti poveikio mechanizmą.

4. Įdomu būtų sužinoti kokį poveikį stabilizacinė stuburo funkcija turi dinaminei

pusiausvyrai.

61

7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens

raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos: literatūros apžvalga. Studentų mokslinė

konferencija „Judėk sveikai 2013“, konferencijos pranešimų tezės. (Kaunas, 2013 m. gruodžio 10 d.).

Kaunas: Leidykla Technologija, p. 26-9.

2. Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens

raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos. (Kaunas, 2014 m. balandžio 11-12 d.). Pranešimas

skaitytas LSMU SF ir LSMU Studentų mokslinės draugijos konferencijoje: „Slaugos ir reabilitacijos

teorija bei praktika 2014“.

62

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abenhaim L, Rossignol M, Valat JP et al: The role of activity in the therapeutic

management of back pain. Report of the International Paris Task Force on Back Pain. Spine (Phila Pa

1976), 2000; 25: 1S–33S

2. Akuthota V, Nadler SF. Core strengthening. Arch Phys Med Rehabil. 2004;85(3 suppl

1):S86–S92.

3. Alexander Ruhe, Rene Fejer, Bruce Walker. Center of pressure excursion as a measure of

balance performance in patients with non-specific low back pain compared to healthy controls: a

systematic review of the literature. Eur Spine J (2011) 20:358–368. DOI 10.1007/s00586-010-1543-2.

4. Andersen LB, Wedderkopp N, Leboeuf-Yde C. Association between back pain and

physical fitness in adolescents. Spine 2006;31:1740–4.

5. Andersson GB (1999) Epidemiological features of chronic lowback pain. Lancet

354:581–585

6. Argyle M (1999) Psychology of interpersonal relations. Warszawa, OWN. ISBN 83-01-

12809-12817.

7. Baratto L, Morasso PG, Re C, Spada G (2002) A new look at posturographic analysis in

the clinical context: sway-density versus other parameterization techniques. Mot Control 6:246–270

8. Bergmark A: Stability of the lumbar spine. A study in mechanical engineering.

9. Boudreau S, Farina D, Kongstad L, Buus D, Redder J, Sverrisdottir E, et al. The relative

timing of trunk muscle activation is retained in response to unanticipated postural-perturbations during

acute low back pain. Exp Brain Res 2011;210:259-67.

10. Brumagne S, Cordo P, Lysens R, Verschueren S, Swinnen S (2000) The role of

paraspinal muscle spindles in lumbosacral position sense in individuals with and without low back

pain. Spine (Phila Pa 1976) 25:989–994

11. Brumagne S, Cordo P, Verschueren S (2004) Proprioceptive weighting changes in

persons with low back pain and elderly persons during upright standing. Neurosci Lett 366:63–66

12. Brumagne S, Lysens R, Spaepen A (1999) Lumbosacral repositioning accuracy in

standing posture: a combined electrogoniometric and videographic evaluation. Clin Biomech 14:361–

363

13. Butler HL, Hubley-Kozey CL, Kozey JW. Changes in trunk muscle activation and

lumbar-pelvic position associated with abdominal hollowing and reach during a simulated manual

material handling task. Ergonomics. 2007;50(3):410–425.

63

14. Cairns MC, Foster NE, Wright C. Randomized controlled trial of specific spinal

stabilization exercises and conventional physiotherapy for recurrent low back pain. Spine (Phila Pa

1976). 2006;31(19): E670–E681.

15. Capra NF, Ro JY (2000) Experimental muscle pain produces central modulation of

proprioceptive signals arising from jaw muscle spindles. Pain 86:151–162

16. Carver S, Kiemel T, Jeka JJ (2006) Modeling the dynamics of sensory reweighting. Biol

Cybern 95:123–134

17. Casadio M, Morasso PG, Sanguineti V (2005) Direct measurement of ankle stiffness

during quiet standing: implications for control modelling and clinical application. Gait Posture

21:410–424

18. Chen AL. Back Pain Low: Health Guide. New York Times. 2012.

19. Cholewicki J, van Diee¨n JH, Arsenault AB (2003) Muscle function and dysfunction in

the spine. J Electromyogr Kinesiol 13:303–304

20. Cholowicki J., van Dieen JH, Selen LP. Trunk muscle activation in low back pain

patients, an analysis of literature. J Electromyogr Kinesiol. 2003;13:333–351.

21. Chon SC, Chang KY, You JS: Effect of the abdominal draw-in manoeuvre in

combination with ankle dorsiflexion in strengthening the transverse abdominal muscle in healthy

young adults: a preliminary, randomised, controlled study. Physiotherapy, 2010, 96: 130–136.

22. Dadelienė, R. (2008). Kineziologija. Vilnius: Lietuvos Sporto Informacijos Centras.

23. Doherty M, Lanyon P, Ralston SH. Presenting problems in musculoskeletal disease.

Back and Neck pain. 2006; 20: 1083-1084.

24. Ekstrom RA, Donatelli RA, Carp KC: Electromyographic analysis of core trunk, hip, and

thigh muscles during 9 rehabilitation exercises. J Orthop Sports Phys Ther 2007, 37(12):754–762.

25. Ferreira PH, Ferreira ML, Hodges PW. Changes in recruitment of the abdominal muscles

in people with low back pain: ultrasound measurement of muscle activity. Spine (Phila Pa 1976).

2004; 29(22):2560–2566.

26. Ferreira, P.H., Ferreira, M.L., Maher, C.G. Specific stabilization exercise for spinal and

pelvic pain. A systematic review. (2006). Australian Journal of Physiotherapy, 52,79-88.

27. Gori L, Firenzuoli F (2005) Posturology. Methodological problems and scientific

evidence. Recent Progress in Medicine 96: 89–91.

28. Grenier SG, McGill SM: Quantification of lumbar stability by using 2 different

abdominal activation strategies. Arch Phys Med Rehabil, 2007, 88: 54–62.

29. H.S. Rhee, I. H. Kim ir P.S. Sung. A randomized controlled trial to determine the effect

of spinal stabilization exercise intervention based on pain level and standing balance differences in

patients with low back pain. © Med Sci Monit, 2012; 18(3): CR174-181. PMID: 22367128

64

30. Haladay DE, Miller SJ, Challis J, et al.: Quality of systematic reviews on specific spinal

stabilization exercise for chronic low back pain. J Orthop Sports Phys Ther, 2013, 43: 242–250.

31. Hall L, Tsao H, MacDonald D, Coppieters M, Hodges PW. Immediate effects of co-

contraction training on motor control of the trunk muscles in people with recurrent low back pain. J

Electromyogr Kinesiol. 2009;19(5):763–773.

32. Hamaoui A, Do MC, Bouisset S: Postural sway increase in low back pain subjects is not

related to reduced spine range of motion. Neurosci Lett, 2004; 357: 135–38

33. Harrison DE, Janik TJ, Cailliet R, Harrison DD, Normand MC, et al. (2006) Validation

of a computer analysis to determine 3-D rotations and translations of the rib cage in upright posture

from three 2-D digital images. European Spine Journal 16: 213–218.

34. Henry SM, Hitt JR, Jones SL et al (2006) Decreased limits of stability in response to

postural perturbations in subjects with low back pain. Clin Biomech 21:881–892.

35. Hides J, Wilson S, Stanton W, et al. An MRI investigation into the function of the

transversus abdominis muscle during ‘‘drawing-in’’ of the abdominal wall. Spine (Phila Pa 1976).

2006;31(6):E175–E178.

36. Hides J.A., Julie, A., MPhtySt. (2001). Long-Term Effects of Specific Stabilizing

Exercises for First-Episode Low Back Pain.Exercise Physiology and Physical Exam, Spine, 26(11),

243-248.

37. Hides JA, Richardson CA, Jull GA (1996) Multifidus muscle recovery is not automatic

after resolution of acute, first-episode low back pain. Spine 21:2763–2769

38. Hides, J.A, Stanton, W., McMahon, S., et al. (2008). Effect of stabilization training on

multifidus muscle cross-sectional area among young elite cricketers with low back pain. Journal of

Orthopedic & Sport Physical Therapy, 38(3), 101-108.

39. Hye Jin Moon, MD, Kyoung Hyo Choi, MD, Dae Ha Kim, MD, Ha Jeong Kim, D,

Young Ki Cho, Kwang Hee Lee, Jung Hoo Kim, Yoo Jung Choi. Effect of lumbar Stabilization and

Dynamic Lumbar Strengthening Exercises in Patients With Chronic Low Back Pain. Ann

Rehabil Med 2013;37(1):110-117 pISSN: 2234-0645 • eISSN: 2234-0653

40. Hodges PW, Gurfinkel VS, Brumagne S, Smith TC, Cordo PC. Coexistence of stability

and mobility in postural control: evidence from postural compensation for respiration. Exp Brain Res

2002;144:293-302.

41. Hodges PW, Moseley GL, Gabrielsson A, Gandevia SC. Experimental muscle pain

changes feedforward postural responses of the trunk muscles. Exp Brain Res 2003;151:262-71.

42. Hodges PW, Moseley GL. Pain and motor control of the lumbopelvic region: effect and

possible mechanisms. J Electromyogr Kinesiol. 2003;13:361–370.

65

43. Hodges PW, Richardson CA. Altered trunk muscle recruitment in people with low back

pain with upper limb movement at different speeds. Arch Phys Med Rehabil. 1999;80:1005–1012.

44. Hodges PW, Richardson CA. Delayed postural contraction of transverses abdominis in

low back pain associated with movement of the lower limb. J Spinal Disord 1998;11:46-56.

45. Hodges PW, Richardson CA. Inefficient muscular stabilization of the lumbar spine

associated with low back pain: a motor control evaluation of transversus abdominis. Spine (Phila Pa

1976). 1996; 21(22):2640–2650.

46. Hodges PW, Urquhart DM, Allen TJ, et al: Abdominal muscle recruitment during a range

of voluntary exercises, Manual Ther 10:144-153, 2005.

47. Ito T, Shirado O, Suzuki H, Takahashi M, Kaneda K, Strax TE. Lumbar trunk muscle

endurance testing: an inexpensive alternative to a machine for evaluation. Arch Phys Med Rehabil

1996;77:75-9.

48. Jacobs JV, Henry SM, Jones SL, Hitt JR, Bunn JY. A history of low back pain associates

with altered electromyographic activation patterns in response to perturbations of standing balance. J

Neurophysiol 2011;106:2506-14.

49. Juodžabalienė V., Musckus V.K. pusiausvyros, atramos pločio ir regos sistemos

tarpusavio priklausomybė. Specialusis ugdymas. Nr. 1(14). 2006, p. 94-104.2006.

50. Kantor E, Poupard L, Le Bozec S, Bouisset S. Does body stability depend on postural

chain mobility or stability area? Neurosci Lett 2001;308:128-32.

51. Kasiulevičius, V., Denapienė G. (2008). Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje.

Gerontologija, 9 (3), 176–180.

52. Kavcic N, Grenier S, McGill SM. Quantifying tissue loads and spine stability while

performing commonly prescribed low back stabilization exercises. Spine (Phila Pa 1976).

2004;29(20):2319–2329.

53. Kenneth A. Olson’s, Manual Physical Th erapy of the Spine. Saunders elsevier, 2009.

54. Kjaer P, Bendix T, Sorensen JS, et al: Are MRI-defi ned fat infi ltrations in the mulfi dus

muscles associated with low back pain? BMC Med 5:1-10, 2007.

55. Laskowski ER, Newcomer-Aney K, Smith J. Proprioception. Phys Med Rehabil Clin N

Am 2000;11:323-40.

56. Leinonen V, Kankaanpaa M, Luukkonen M, Kansanen M, Hanninen O, Airaksinen O, et

al. Lumbar paraspinal muscle function, perception of lumbar position, and postural control in disc

herniation-related back pain. Spine (Phila Pa 1976) 2003;28:842-8.

57. Leonardo O.P. Costa, Christopher G. Maher, Jane Latimer, Paul W. Hodges, Robert D.

Herbert, Kathryn M. Refshauge, James H. McAuley, Matthew D. Jennings. Motor Control Exercise for

Chronic Low Back Pain: A Randomized Placebo-Controlled Trial. PHYS THER. 2009; 89:1275-1286.

66

58. Lynch PJ, Mc Junkin TL, Maloney J. Low Back Pain: Lumbar Pain. Spine Ribs and

Pelvisi. 2010.

59. Liu-Ambrose T, Eng JJ, Khan KM, Mallinson A, Carter ND, McKay HA (2002) The

influence of back pain on balance and functional mobility in 65–75-year-old women with osteoporosis.

Osteoporos Int 13:868–873

60. Madeleine P, Prietzel H, Svarrer H, Arendt-Nielsen L (2004).Quantitative posturography

in altered sensory conditions: a way to assess balance instability in patients with chronic whiplash

injury. Arch Phys Med Rehabil 85:432–438

61. Maduri, A., Pearson, B.L., Wilson, S.E. (2008). Lumbar-pelvic range and coordination

during lifting tasks. Journal of Electromyography and Kinesiology, 18 (5), 807-814.

62. Manchikanti L. Epidemiology of Low Back Pain. Pain Physician. 2000; 3(2): 167-92.

63. Manek N. Epidemiology of back disorders: prevalence, risk factors, and prognosis.

Current Opinion in Rheumatology. 2005; 17: 134—40.

64. Marshall PW, Murphy BA: Core stability exercises on and off a swiss ball. Arch Phys

Med Rehabil, 2005, 86: 242–249.

65. Martuscello JM, Nuzzo JL, Ashley CD, et al.: Systematic review of core muscle activity

during physical fitness exercises. J Strength Cond Res, 2013. 27: 1684–1698.

66. Mazzocchio R, Scarfo GB, Mariottini A, Muzii VF, Palma L (2001) Recruitment curve

of the soleus H-reflex in chronic back pain and lumbosacral radiculopathy. BMC Musculoskelet

Disord 2:4

67. McGill S, Juker D, Kropf P: Quantitative intramuscular myoelectric activity of quadratus

lumborum during a wide variety of tasks. Clin Biomech (Bristol, Avon) 1996, 11(3):170–172.

68. McGill SM. The biomechanics of low back injury: implications on current practice in

industry and the clinic. J Biomech. 1997;30(5): 465–475.

69. McIntosh G, Wilson L, Affieck M, Hall H. Trunk and lower extremity muscle endurance:

normative data for adults. J Rehabil Outcome Meas 1998;2:20-39.

70. Mientjes MI, Frank JS. Balance in chronic low back pain patients compared to healthy

people under various conditions in upright standing. Clin Biomech (Bristol, Avon) 1999;14:710-6.

71. Missaoui B, Portero P, Bendaya S, Hanktie O, Thoumie P (2008) Posture and

equilibrium in orthopedic and rheumatologic diseases. Neurophysiology Clinical 38: 447–457.

72. Mok NW, Brauer SG, Hodges PW. Changes in lumbar movement in people with low

back pain are related to compromised balance. Spine (Phila Pa 1976) 2011;36:E45-52.

73. Moseley GL, Hodges PW (2005) Are the changes in postural control associated with low

back pain caused by pain interference? Clin J Pain 21:323–329

67

74. Moseley GL, Hodges PW (2006) Reduced variability of postural strategy prevents

normalization of motor changes induced by back pain: a risk factor for chronic trouble? Behav

Neurosci 120:474–476.

75. Muckus K. biomechanikos pagrindai. Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas 2006.

P. 303.

76. Newcomer KL, Laskowski ER, Yu B, Johnson JC, An KN. Differences in repositioning

error among patients with low back pain compared with control subjects. Spine (Phila Pa 1976)

2000;25:2488-93.

77. Nichols, J.F., D. Medina, and E. Dean. Effects of strength, balance, and trunk

stabilization training on measures of functionalfitness in older adults. Am. J. Med. Sports 3:279–

285.2001.

78. Nies N, Sinnott PL. Variations in balance and body sway in middle-aged adults: subjects

with healthy backs compared with subjects with low-back dysfunction. Spine (Phila Pa 1976)

1991;16:325-30.

79. Nordin M, Weiner SS, Lindh M. Biomechanics of the lumbar spine. In: Nordin M,

Frankel VH, eds. Basic Biomechanics of the Musculoskeletal System. 3rd ed. Philadelphia, PA:

Lippincott Williams & Wilkins; 2001:256–285.

80. Notzel D, Puta C, Wagner H, Anders C, Petrovich A, Gabriel HH. Altered hip muscle

activation in patients with chronic non-specific low back pain. Schmerz 2011;25:199-206.

81. O’Sullivan PB, Phyty GD, Twomey LT, Allison GT. Evaluation of specific stabilizing

exercise in the treatment of chronic low back pain with radiologic diagnosis of spondylolysis or

spondylolisthesis. Spine (Phila Pa 1976). 1997;22(24):2959–2967.

82. O’Sullivan, PB. Diagnosis and classification of chronic low backpain disorders:

Maladaptive movement and motor control impairments as underlying mechanism. Manual Therapy,

2005; 10, 242-255.

83. Otani T, Iwasaki M, Ohta A, Yosiaki S, Suzuki S, Aoki S. Low Back Pain and Smoking

in Community sample in Japan. Journal of Occupational Health. 2010; 44: 207-13.

84. Paalanne Niko, BM, Korpelainen Raija, PhD, Simo Taimela, MD, PhD, Jouko Remes,

MSc, Pertti Mutanen, MSc, and Jaro Karppinen, MD, PhD.Isometric Trunk Muscle Strength and Body

Sway in Relation to Low Back Pain in young Adults. SPINE Volume 33, Number 13, pp E435–

E441©2008, Lippincott Williams & Wilkins.

85. Panchapakesa RC. Low back pain. Textbook of Medicine. 2006; 7: 1148-51.

86. Pandy MG, Lin YC, Kim HJ. Muscle coordination of mediolateral balance in normal

walking. J Biomech 2010;43:2055-64.

68

87. Paul S. Sung,, DHSc, BumChul Yoon, and Dongchul C. Lee. Lumbar Spine Stability for

Subjects With and Without Low Back Pain During One-Leg Standing Test. Acta Orthop Scand Suppl,

1989, 230: 1–54.

88. Pengel LH, Herbert RD, Maher CG, Refshauge KM. Acute low back pain: systematic

review of its prognosis. BMJ. 2003;327(7410):323.

89. Petersen, T. Non-specific Low Back Pain, Classification and treatment, The Department

of Physical Therapy, Lund University, Lund, Sweden. 2003.

90. Petrikonis, K. (2004). Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikinė įtaka

pacientų funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,

biomedicinos mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas.

91. Prado JM, Stoffregen TA, Duarte M. Postural sway during dual tasks in young and

elderly adults. Gerontology 2007;53:274-81.

92. Radebold A, Cholewicki J, Polzhofer GK, Greene HS. Impaired postural control of the

lumbar spine is associated with delayed muscle response times in patients with chronic idiopathic low

back pain. Spine (Phila Pa 1976) 2001;26:724-30.

93. Richardson CA, Hodges PW, Hides J: Therapeutic Exercises for Lumbopelvic

Stabilization, 2nd ed. Edinburgh: Churchill Livingstone, 2004.

94. Richardson, C.A., Jull, G.A., Hodges, P., at el. Therapeutic Exercise for Spinal

Segmental Stabilization in Low Back Pain. 1998, Churchill Livingstone, 4-50.

95. Rossi A, Decchi B, Ginanneschi F Presynaptic excitability changes of group Ia fibres to

muscle nociceptive stimulation in humans. (1999) Brain Res 818:12–22

96. Rossi S, della Volpe R, Ginanneschi F, Ulivelli M, Bartalini S, Spidalieri R, Rossi A

Early somatosensory processing during tonic muscle pain in humans: relation to loss of proprioception

and motor ‘defensive’ strategies. 2003, ClinNeurophysiol 114:1351–1358

97. Ruhe A.,. Fejer, Walker B. Is there a relationship between pain intensity and postural

sway in patients with non-specific low back pain? BMC Musculoskeletal Disorders 2011, 12:162.

98. Shadab Uddin and Fuzail Ahmed. Effect of lumbar stabilization exercises versus pressure

feedback training in low back ache patients. 1st Annual International Interdisciplinary Conference,

AIIC 2013, 24-26 April, Azores, Portugal

99. Sibley KM, Carpenter MG, Perry JC, Frank JS (2007) Effects of postural anxiety on the

soleus H-reflex. Hum Mov Sci 26:103–112

100. Simon Brumagne Ę Lotte Janssens Ę Stefanie Knapen Ę Kurt Claeys Ę Ege Suuden-

Johanson. Persons with recurrent low back pain exhibit a rigid postural control strategy. Eur Spine J

(2008) 17:1177–1184. DOI 10.1007/s00586-008-0709-7.

69

101. Smith AJ, O’Sullivan PB, Campbell A, Straker L (2010) The Relationship Between Back

Muscle Endurance and Physical, Lifestyle, and Psychological Factors in Adolescents. J Orthopedic

Sports Physical Therapy 40: 517–523.

102. So Hee Lee, Tae Hoon Kim, Byoung Hee Lee. The Effect of Abdominal Bracing in

Combination with Low Extremity Movements on Changes in Thickness of Abdominal Muscles and

Lumbar Strength for Low Back Pain. J. Phys. Ther. Sci. 26: 157–160, 2014

103. Sohn MK, Yoon YS, Jun KH. EMG power spectrum of lumbar back muscle in chronic

low back pain patients. J Korean Acad Rehabil Med 1998;22:68-76.

104. Standaert CJ, Herring SA. Expert opinion and controversies in musculoskeletal and

sports medicine: core stabilization as a treatment for low back pain. Arch Phys Med Rehabil.

2007;88(12):1734–1736.

105. Standaert CJ, Weinstein SM, Rumpeltes J. Evidenceinformed Management of chronic

low back pain with lumbar stabilization exercises. Spine J 2008;8:114-20.

106. Stanton T, Kawchuk G. The effect of abdominal stabilization contractions on

posteroanterior spinal stiffness. Spine (Phila Pa 1976). 2008;33(6):694–701.

107. Stevens VK, Bouche KG, Mahieu NN, et al.: Trunk muscle activity in healthy subjects

during bridging stabilization exercises. BMC Musculoskelet Disord, 2006, 7: 75.

108. Stevens VK, Coorevits PL, Bouche KG, et al.: The influence of specific training on trunk

muscle recruitment patterns in healthy subjects duringstabilization exercises. Man Ther, 2007, 12:

271–279.

109. Stonkus, S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA

110. Stuge B, Veierod MB, Laerum E, Bragelian M, Vollestad N. The efficacy of a treatment

program focusing on specific stabilizing exercises for pelvic girdle pain after pregnancy: a two-year

follow-up of a randomized clinical trial. Spine (Phila Pa 1976). 2004;29(10):E197–E203

111. Sung PS: Multifidi muscles median frequency before and after spinal stabilization

exercises. Arch Phys Med Rehabil, 2003; 84: 1313–18

112. Tsao H, Galea M, Hodges PW. Skilled motor training induces reorganisation of the

motor cortex and is associated with improved postural control in chronic low back pain. Presented at:

12th World Congress on Pain of the International Association for the Study of Pain; August 17–22,

2008; Glasgow, United Kingdom.

113. Tsao H, Hodges PW. Immediate changes in feedforward postural adjustments following

voluntary motor training. Exp Brain Res. 2007;181:537–546.

114. Tsao H, Hodges PW. Specific abdominal retraining alters motor coordination in people

with persistent low back pain. Presented at: 11th World Congress on Pain of the International

Association for the Study of Pain; August 21–26, 2005; Sydney, New South Wales, Australia.

70

115. Tulder MW, Becker A, Bekkering T, Breen A, Real MT, Hutchinson A, et al. Working

Group on Guidelines for the Management of Acute Low Back Pain in Primary Care. European

Guidelines for the Management of Acute Non specific Low Back Pain in Primary Care. 2001.

116. Tulder MW, Ostelo R, Vlaeyen JW et al: Behavioral treatment for chronic low back pain:

a systematic review within the framework of the Cochrane Back Review Group. Spine, 2001; 26: 270–

81.

117. Vera-Garcia FJ, Elvira JL, Brown SH, McGill SM. Effects of abdominal stabilization

maneuvers on the control of spine motion and stability against sudden trunk perturbations. J

Electromyogr Kinesiol. 2007;17(5):556–567.

118. Waddell G (1987) 1987 Volvo award in clinical sciences. A new clinical model for the

treatment of low-back pain. Spine (Phila Pa1976) 12:632–644.

119. Walker BF (2000). The prevalence of low back pain: a systematic review of the literature

from 1966 to 1998. J Spinal Disord 13:205–217.

120. Wolter T, Szabo E, Becker R, et al.: Chronic low back pain: course of disease from the

patient’s perspective. Int Orthop, 2011, 35: 717–724.

71

1 PRIEDAS

Stabilizacinės stuburo funkcijos gerinimo stadijos

I Stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai

1 pav. Pilvo įtraukimo manevras naudojamas sukelti izoliuotą skersinio pilvo raumens

susitraukimą.

2 pav. Žygiavimo judesiai atliekami gulint ant nugaros sulenktais keliais išlaikant skersinio pilvo

raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.

72

3 pav. kojos atitraukimas nuo vidurio linijos atliekami gulint ant nugaros sulenktais keliais, išlaikant

skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.

4 pav. tiesios kojos kėlimas aukštyn atliekamas gulint ant nugaros sulenkus kitos kojos kelio

sąn., išlaikant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.

5 pav. šlaunies atitraukimas su išorine rotacija gulint ant šono sulenkus klubų ir kelių

sąnarius, išlakant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.

73

II stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai

6 pav. Kojos tiesimas atliekamas stovint ant keturių tarp kamuolio remiantis į jį liemeniu,

išlaikant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.

7 pav. Kojos tiesimas atliekamas stovint ant keturių, išlaikant skersinio pilvo raumens

įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį. Ant juosmens uždėta lazda padeda

kontroliuoti dubens-juosmens judesius.

74

10 pav. įstrižiniai lenkimo

judesiai peties sąnaryje, atliekami

sėdint ant didžiojo kamuolio,

išlaikant skersinio pilvo raumens

įtempimą ir neutralią juosmeninės

stuburo dalies padėtį.

11pav. slydimas siena tiesa nugara

pritūpiant, išlaikant skersinio pilvo

raumens įtempimą ir neutralią

juosmeninės stuburo dalies padėtį.

8 pav.

Žygiavimo judesiai

atliekami sėdint ant

didžiojo kamuolio,

išlaikant skersinio

pilvo raumens

įtempimą ir neutralią

juosmeninės stuburo

dalies padėtį.

75

III stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai

12 pav. priekinis įtūpstas siekiant priešingo

kelio ranka, laikant svorį joje, kontroliuojant

stuburo pasisukimo ir priekinio lenkimo

judesius, kuomet ranka siekia kelio.

Akcentuojamas lenkimas per klubo sąnarį.

13 pav. šoninis įtūpstas siekiant priešingo

kelio ranka, laikant svorį joje, kontroliuojant

stuburo pasisukimo ir priekinio lenkimo

judesius, kuomet ranka siekia kelio.

76

14 pav. pritūpimas atsirėmus nugara į

kamuolį prispaustą prie sienos, išlaikant

skersinio pilvo raumens įtempimą ir

neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį

15 pav. atsisėdimas pritūpiant, lenkiantis

per klubo sąnarį skatinant sėdmens raumenų

darbą. Keliai spaudžiami į išorę ir elastinės

juostos sukuriamas pasipriešinimas dar

labiau skatina didesnį sėdmens raumenų

aktyvumą.

77

16 pav. Svorių kėlimo ir įstrižinių judesių, išlaikant dinaminę juosmeninės stuburo ir dubes

srities stabilizaciją, mokymas.