K T U

Statybinių konstrukcijų katedra

ANTANAS JANICKAS

STATINIŲ IR INŽINERINIŲ SISTEMŲ

CHARAKTERISTIKŲ DINAMIKA

Mokomoji knyga

l - ji dalis

Statinių charakteristikų dinamika

Kaunas 2000

2

3

PRATARMĖ

Nekilnojamojo turto vertintojas privalo ne tik ţinoti įvairius

turto vertinimo metodus, bet taip pat statinių sudėtinių dalių bei jų

konstrukcijų darbo specifiką visumoje ir kiekvienos jų atskirai.

Būtina sugebėti įvertinti statinio techninę būklę, defektų, paţeidų ir

gedimų atsiradimo prieţastis, jų charakteristikų kitimo pobūdį

laike. Vertintojas, neturėdamas objektyvios informacijos apie

statinių techninės būklės pokyčius laike, susidurs su dideliais

sunkumais objektyviai įvertinant statino vertę.

Knygoje dėstoma medţiaga pagrįsta pagrindinių statybos

inţinerijos studijų programos dalykų: architektūros, statybos

medţiagų ir konstrukcijų, statybos mechanikos, medţiagų

mechanikos, statybos technologijos ir ekonomikos ţiniomis.

Statinių naudojimo patirtis rodo, kad įvertinant jų, o taip pat

konstrukcijų techninę būklę kaţkuriuo tai laiko tarpu būtina ţinoti

statybos konstrukcijų, gaminių, detalių pradinius kokybės

charakteristikų parametrus, patikimumo sudėtines charakteristikas.

Šių charakteristikų pokyčiai padeda išryškinti statinio

gyvybingumą naudojimo metu. Statinio vertės maţėjimą įtakoja jo

sudedamųjų dalių nusidėvėjimas atsirandantis įvykus gedimams,

paţeidoms ir t.t. Objektyvią informaciją apie statinių būklę bet

kuriame naudojimo etape galima gauti tik naudojant šiuolaikinę

matavimo techniką ir metodus. Statinių detali apţiūra, atliekama

šiuolaikiniais metodais, leidţia ne tik pagerinti statomų objektų

kokybę, bet laiku pastebėti defektus bei paţeidas, atsirandančius

statinio naudojimo laikotarpiu ir leidţia tiksliau nustatyti statinio

vertę.

Į pastato ar ţemės vertę [22] paprastai įtraukiamos

komunikacijos (inţinerinės sistemos), kurias savininkas įrengia

(suteikia) uţimančiajai įmonei, sudarydamas kuo geresnes sąlygas

4

naudotis pastatu ir visa šiam turtui priklausančia ţeme.Tokia įranga

visiškai skiriasi nuo įrengimų, mašinų ir įrangos, naudojamos tik

uţimančiosios įmonės vykdomiems technologiniams arba

komerciniams procesams atlikti, kuri turi būti vertinama atskirai,

kaip gamybiniai arba technologiniai įrenginiai, mašinos ir įranga.

Pagrindinės pastatų komunikacijos:

- elektros instaliacija – pagrindiniai įvadiniai kabeliai,

transformatoriai, elektros skydinės, atsargos generatorius

ir laidinė instaliacija, įrengta ne technologinėms -

gamybinėms reikmėms;

- dujotiekis – magistraliniai vamzdynai iki apskaitos stočių

ir jose, dujų paskirstymo/vietiniai vamzdynai, įrengti ne

technologinėms – gamybinėms reikmėms;

- vandentiekis – rezervuarai, šuliniai ir gręţiniai, siurbliai,

vandens valymo talpos, vandentiekio tinklų vamzdynai,

paviršinio vandens ir lietaus kanalizacijos drenos, nuotekų

šalinimo įrenginiai ir kt., neskirti technologiniam

vandeniui ir gamybinėms nuotekoms;

- šildymo ir oro kondicionavimo sistemos – šildytuvai ir su

jais susijusi įranga, kuro talpos, radiatoriai, ventiliatoriai

– šildytuvai, oro kondicionavimo įranga, magistralinės

linijos, ventiliatoriai ir kt., naudojami ne technologinėms

– negamybinėms reikmėms;

- liftai ir keltuvai – keleivių ir krovinių liftai, eskalatoriai,

travoliatoriai (judantys šaligatviai), keltuvai ir atramos,

įjungtos į pastato konstrukciją ir naudojamos ne

technologinėms – gamybinėms reikmėms;

- konstrukcijos, kurios yra dalis technologinio įrenginio,

mašinos ar įrangos arba yra jos pagalbinės konstrukcijos,

vertinamos atskirai.

Atsiţvelgiant į tai, kad šiuo metu nėra panašios literatūros

lietuvių kalba ir vadovaujantis aukščiau pateiktais samprotavimais

5

ir parašyta ši knyga. Joje medţiaga išdėstyta trijuose skyriuose ,

kuriuose magrinėjami klausimai, atspindintys mokymo programos

temas. Pirmame skyriuje pateiktos ţinios apie bendrąsias statybos

gaminių, konstrukcijų ir statinių kokybės, patikimumo ir

ilgalaikiškumo problemas. Pateikti šių nagrinėjamųjų problemų

charakteristikos ir atitinkami rodikliai. Antrame skyriuje

nagrinėjamos nusidėvėjimo problemos. Aptariamos nusidėvėjimo

prieţastys bei jų pokyčiai laike. Trečiasis skyrius skirtas suirimų

įvertinimo problemoms. Dėl knygoje nagrinėjamų problemų

sudėtingumo ir apimties kai kurie klausimai aptarti glaustai.

Literatūros sąraše nurodyti šaltiniai, kuriais remtasi rengiant

vadovėlį ir kurie rekomenduojami skaitytojui, norinčiam plačiau

susipaţinti su atskirais klausimais.

Autorius dėkoja dr. A.Gluosniui ir inţ. L.A.Milketui uţ

vertingas pastabas ir pasiūlymus, duotus recenzuojant vadovėlį.

6

ĮVADAS

Statinių laikančiosioms konstrukcijoms ir inţinerinėms

sistemoms tenka 50 – 55% viso statinio vertės. Ţema projektų,

naudojamų statybos medţiagų kokybė, paţeidimai statybos

technologijoje galutiniame rezultate neleistinai padidina statybos

išlaidas. Produkcijos kokybės, patikimumo ir ilgalaikiškumo

problema tampa svarbiausia ūkio problema. Ši problema

daugiaplanė: joje derinami socialiniai ir ekonominiai, estetikos ir

architektūros, inţineriniai ir panaudojimo, filosofiniai, teisiniai ir

kiti aspektai.

Produkcijos (konstrukcijų, gaminių) kokybė – produkcijos

savybių, įtakojančių jos tinkamumą, tenkinant atitinkamus

poreikius, atsiţvelgiant į jos paskirtį, visuma. Gyvenamojo fondo

kokybė priklauso nuo naujos statybos, naudojimo ir remonto

kokybės bei gyvenamųjų pastatų modernizavimo. Gyvenamųjų

pastatų svarbiausiomis kokybės charakteristikomis yra: butų tipų

santykis, gyvenamojo ir bendrojo (naudingojo) ploto matmenys,

gyvenamųjų patalpų funkcionalusis ryšys ir geometrijos rodikliai,

techninių įrengimų nomenklatūra ir kokybė, fasadų sprendimai ir

pan.

Statybos konstrukcijų, naudojamų statant gyvenamuosius

pastatus, esminės savybės, nustatančios jų kokybę gali būti: stipris,

tūrio masė, matmenų tikslumas, atsparumas šalčiui, šilumos

laidumas, garsą izoliuojančiosios savybės, bioatsparumas,

atsparumas drėgmei ir kt. Šie aukšti sistemos pradiniai parametrai

yra tik būtinos, bet dar nepakankamos aukštos kokybės sąlygos,

kadangi šie parametrai netenka savo praktinės reikšmės, jeigu

neišsaugojami uţsiduotu laikotarpiu. Sistemos aukšta kokybė

uţtikrina ne tik aukštas pradines technines charakteristikas, bet

būtinai ir aukštą jų patikimumo lygį.

7

Yra viena bendra savybė, kuri charakterizuoja visų kitų

kokybės savybių atsiradimą naudojant bet kurį statinį, tai jo

patikimumas. Patikimumas charakterizuoja gaminio kokybės

pastovumo išsaugojimą, atsiţvelgiant į visus poveikius, kurie

atsiranda laike ir gali veikti projektuojant, gaminant, saugojant ir

transportuojant, montuojant bei naudingai funkcionuojant uţbaigtai

sistemai.

Statinių ilgalaikio naudojimo sąlyga – jo sudedamųjų dalių

charakteristikų, įtakojančių naudojimo funkcijų lygio nustatymą –

funkcionalumą, estetinę išvaizdą, ilgalaikiškumą, patikimumą,

kurie privalo tenkinti vartotojo reikalavimus atitinkančius gaminio

paskirtį

I. KOKYBĖS, PATIKIMUMO IR ILGALAI-

KIŠKUMO PROBLEMOS

1.1. BENDRIEJI GAMINIŲ KOKYBĖS NUSTATYMO

KLAUSIMAI

Europos kokybės kontrolės organizacija (EKKO) nustatė, kad

gaminio kokybė yra vartotojo reikalavimų įvykdymas gaminyje.

Pramonės gaminių kokybė yra projekto ir gamybos kokybės

suderinamumas. Tačiau toks apibrėţimas neapima gaminio

naudojimo kokybės, todėl gaminio kokybę būtina nagrinėti kaip

gamybos ir naudojimo kokybę. Įsigydami kokį nors gaminį mes

išreiškiame savo subjektyvų įvertinimą, nustatydami, kiek jis

tenkina mūsų poreikius ir įvykdo savo panaudojimo funkcijas.

Įvertindami gaminį, mes tokiu būdu išreiškiame savo nuomonę apie

jo skirtingus charakteringus bruoţus.

8

Tikimybių ir aibių teorijose produkcijos kokybė

interpretuojama kaip baigtinė erdvė,

K = { a1, a2, …an }, (1)

kurioje bet kuriam elementui aI K gali atitikti viena iš esminių

savybių1.

1 Įvykių erdve, tenkančią kai kuriam eksperimentui, vadiname

tokią elementų aibę, kad bet kokie atlikti eksperimentai leidžia

daryti išvadą, atitinkančią vieno iš aibės elemento tikslumui.

Baigtinėje įvykių erdvėje, kiekviena elementarių įvykių aibė

vadinama įvykiu. Mūsų atveju įvykio savoka atitinka vienai

esminei kokybės savybei. Elementarių įvykių kiekis priklauso nuo

eksperimento – produkcijos išrankos apimties, skirtos jos kokybės

kontrolei ir esminių savybių, įeinančių į kokybės sudėtį, skaičiui.

Įvykis – apibendrinta sąvoka, tai faktas, kuris bandymo rezultate

gali įvykti arba neįvykti. Svarstant patikimumo problemas kalbama

ne tik apie kokybės erdvę, bet ir apie apkrovų bei poveikių erdvę, o

taip pat apie konstrukcijos sistemos erdvę.

Į kokybės sudėtį tokiu būdu įeina ne visos produkcijos

savybės, o tik tos iš jų, kurios yra apibrėţiamos, esminės. Statybos

konstrukcijoms, tokiomis savybėmis gali būti stiprumas, tankis,

matmenų tikslumas, atsparumas šalčiui šilumos laidumas, garso

izoliacija, biologinis atsparumas, atsparumas drėgmei ir kt. Tuo

pačiu daugelis esminių savybių, sudarančių kokybės poţymius, bus

baigtiniais. Maţai yra statybos gaminių, kurių kokybę būtų galima

smulkiai apibūdinti vienu ar dviem esminėmis savybėmis. Tipine

bus ne vienmatė ar dvimatė, o n – matė (daugiamatė, baigtinėmatė)

diskretinė išrankinė kokybės erdvė.

Tačiau yra viena bendra savybė, kuri charakterizuoja visų

kitų, bet kokio techninio gaminio, tame skaičiuje pastato ar statinio,

kokybės savybių atsiradimą vartojimo procese – tai jo

9

patikimumas. Tuo patikimumas esminiai skiriasi nuo visų kitų

gaminio savybių.

Kokybės erdvės savoka bendroje išraiškoje formaliai

išreiškiama:

K = { a1 , a2 ,…., an , H } (2)

Čia H = { c1 , c2 , c3 , c4}, arba H K.

Statybos elementų ir inţinerinių sistemų naudojimo sąlygos ir

darbo reţimai, vienai ir tai pačiai funkcinei paskirčiai yra labai

skirtingi. Ir ne tik gamtinių – klimatinių sąlygų duomenyse, bet ir

tame pačiame statinyje. Pvz. išorės sienų darbo reţimas ir

nusidėvėjimo intensyvumas skiriasi šiaurės ir pietų orientacijose,

grindys 1 – mame aukšte ir tarpaukštiniuose perdenginiuose,

grindys virtuvėje, gyvenamąjame kambaryje, miegamuosiuose ir

pan. Todėl gaminiai su vienoda savybių visuma bus skirtingai

vertinami naudojimo tarnybose, t.y. turės skirtingą kokybę ir

patikimumą. Statybos gaminius, neribojant naudojimo sąlygomis ir

darbo reţimais, neapibrėšime nei kokybe, nei patikimumu.

Kokybės ir patikimumo kontrolė yra nevienoda pagal savo

prigimtį ir taikymą. Statybos gaminių daugelio kokybės savybių

kontrolei pakanka tikrinti baigtines technines charakteristikas ir jų

nuokrypius. Jeigu gaminio charakteristikos atitinka numatytiems

reikalavimams, kurie reglamentuoja ţinomas tolerancijas vykdant

projektą, tai gaminys laikomas tinkamu išleisti iš gamyklos ir

nuveţti į statybos aikštelę arba į naudojimo sferą (remontui ir

techniniam aptarnavimui).

Tačiau patikimumo kontrolei nepakanka tikrinti šias

charakteristikas, kurios realiai apibūdina tuos ar kitus, maţus

atsitiktinius nuokrypius gamybos technologijoje ir kt. Kad įvertinti

gaminio (konstrukcijos, sistemos) kokybę, būtina patikrinti ir laiką,

kurio bėgyje gaminys arba konstrukcija išsaugos reikalingas

charakteristikas tolesnio naudojimo procese.

10

Gaminio arba objekto kokybę galima nustatyti vienu iš būdų:

- nustatant charakteringųjų gaminio bruoţų, reikalingų

įvykdyti laukiamas funkcijas,visumą;

- nustatant gaminio savybių, įvertinančių jo naudojimo

funkcijas:- funkcionalumą, estetiką, ilgalaikiškumą,

patikimumo lygį ir, kurios turi tenkinti vartotojo

reikalavimus, atitinkančius gaminio paskirtį.

Gaminio kokybės nustatymas yra nustatymas skirtingų

bruoţų, charakterizuojančių gaminį, bei šių bruoţų parametrinius

dydţius (skaitmeninius arba tikimybinius). Įvertinant kokybę

galima vartoti įvairų klasifikavimą.

Konstrukcijos kokybė priklauso nuo jos paskirties ir

klasifikuojama taip:

1. kritinėmis charakteristikomis, įvertinančioms

grėsmę naudotojų gyvybei arba sveikatai, suirimo grėsmę kartu

veikiančiose sistemos konstrukcijose arba visišku konstrukcijos

vertės netekimu ją naudojant.

2. svarbiosiomis charakteristikomis, turinčioms esminę

reikšmę įvertinant konstrukcijos tinkamumą, tačiau jų reikšmė ir

keliami joms reikalavimai gali būti skirtingi, atsiţvelgiant į

konkrečią gaminio paskirtį.

3. antraeilėmis charakteristikomis, pateikiančioms

papildomus duomenis apie konstrukcijos tinkamumą.

Įvertinimo metodų parinkimui išskiriama:

- matuojamosios charakteristikos, kurios įvertinamos

skaitmeniniu būdu, nustatant nominaliąsias ir

leistinąsias jų pokyčių ribas arba patikimumo

koeficientus keliamiems reikalavimams, atskiroms

charakteristikoms;

- nematuojamosios charakteristikos, kurios įvertinamos,

atsiţvelgiant į nustatytus ir suderintus kiekybinio

įvertinimo kriterijus.

11

Kritinės, svarbiausiosios ir antraeilės charakteristikos viena

su kita gali keistis vietomis, atsiţvelgiant į gaminio paskirtį ir

numatytas panaudojimo sąlygas.

Tai įrodo, kad gaminio kokybės lygis formuojamas,

atsiţvelgiant į kokybės charakteristikų, apibūdinančių tą ar kitą

struktūrą, visumą, esant atitinkamoms atskirų charakteristikų

reikšmėms. Kalbant apie gaminio kokybę negalima pamiršti, kad ji

paklūsta bendriesiems tyrimo principams, rezultatų analizei,

programavimui, prognozavimui, valdymui, kiekybiniam ir

kokybiniam įvertinimui. Tačiau gaminio kokybė lieka problema,

kurią, atsiţvelgiant į numatomą gaminio naudojimo laiką,

apibūdina visų charakteristikų kompleksine analize ir įvairiausiais

pataisymais kokybės valdymo programoje. (ISSO 9000, statybinių

medţiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorijos kokybės vadovas).

Tinkamam kokybės valdymui būtina ţinoti tikslų visų

reiškinių, susietų su nagrinėjamuoju objektu, vyksmą. Labai

svarbią reikšmę įgyja visų skirtingų faktorių įtakos duomenų

surinkimas ir analizė. Tačiau ne visi jie vienodai svarbūs: kai kurie

iš jų kinta lėtai ir nereikalauja daţno tikrinimo, ir tereikia ţinoti kai

kuriuos nukrypimus nuo normos.Tačiau kiti faktoriai skirtinguose

perioduose gali turėti vyraujančiąją reikšmę, o kitu metu jų įtaka

(poveikis) gali staigiai sumaţėti. Greta to, iš ţymaus faktorių kiekio

būtina atrinkti ir analizuoti pačius svarbiausiuosius, kurie tinkamai

nustato tolesnę kokybės kontrolės kryptį. Čia ypatingai svarbu

surinkti, apdoroti ir įvertinti duomenis, apibūdinančius reiškinių

vyksmą, kurių pagrindu priimamas tolesniojo progreso sprendimas

ir detalus nagrinėjamojo reiškinio tyrimas, kurio pagrindu galima

priimti sprendimą tolesniam proceso valdymui.

Vartojant nematuojamąsias charakteristikas, tyrinėjant

kokybę, galima gauti prieštaringas išvadas, neţiūrint, kad

pradiniame etape buvo parinkti ir suderinti įvertinimo metodai bei

12

kriterijai ir kiekvienas vertintojas gali būti giliai įsitikinęs savo

išvadų teisingumu ir rekomendacijų pagrįstumu.

Analizuojant statybos kokybę, tenka prisiminti, kad

vizualinės apţiūros pagrindu, kartais galima susidaryti

nevienareikšmę nuomonę, kurios negalima apibendrinti. Tačiau tai

nereiškia, kad toks įvertinimo metodas neturi būti vartojamas.

Atsiranda būtinumas atlikti mokslo tyrimo darbus, sudarant

objektyvesnius ir tikslesnius kokybės kompleksinio įvertinimo

metodus.

1.2. STATYBOS KOKYBĖS BENDRIEJI KLAUSIMAI

Teisingo vertinimo kriterijų parinkimas yra vienas

svarbiausiųjų ir sunkiausiųjų uţdavinių analizuojant kokybę.

Kriterijais galima imti įvairias savybes ir charakteristikas, kurios

leidţia apibūdinti nurodyto objekto būvį. Kokybės kriterijumi

patogiausia imti reikalavimus, keliamus nagrinėjamąjam objektui.

Gyvenamojoje statyboje vienareikšmis šių reikalavimų

patikslinimas yra ypatingai sudėtingas. Nauji statiniai skirti

skirtingų socialinių grupių ţmonėms, kurios keičiasi statinio

naudojimo metu. Todėl gyvenamoji statyba yra tokia gamybos

šaka, kuri privalo uţtikrinti statinio kokybę viso naudojimo periodo

metu t.y. 70 ar 100 metų.

Greitas technikos progresas, civilizacijos vystymasis,

visuomenės gyvenimo lygio kilimas sąlygoja tai, kad gyventojų

reikalavimai buičiai sistemingai auga. Nesenos statybos

gyvenamieji statiniai turi ţymiai aukštesnę kokybę, didesnį

gyvenamąjį plotą bei šiuolaikinius įrengimus. Iš čia išplaukia

pastovus funkcinio naudojamojo statinio nusidėvėjimo reiškinys.

Skiriami trys pagrindiniai, įtakojantys gyvenamosios statybos

kokybės formavimasi, faktoriai:

13

1.socialinis – ekonominis, kuris įvertina socialines –

ekonomines kokybės gerinimo galimybes;

2.funkcinis – funkcionaliai įvertina būsto kokybę;

3.techninis – techniškai nustatantis priimtų techninių

sprendimų, panaudotų medţiagų, gaminių gamybos technologijas,

o taip pat ilgalaikiškumą, patikimumą, statinio inţinerinio

aprūpinimo lygį ir t.t.

Naujai statomuose rajonuose sutvarkoma teritorija, statomi

pagalbiniai statiniai, gerinamas susisiekimas su kitais miesto

rajonais. Tuo formuojamas poţiūris į gyvenamojo ploto kokybės

gerinimą. Skirtingi gyventojai, atsiţvelgiant į jų materialines

galimybes, poreikius ir stovį, savo butuose įrengia modernius

įrengimus, stato pertvaras, keičia funkcionalinę sistemą, gerina

sienų apdailą. Tai vertinama kaip statinio kokybės gerinimo

reiškinį, vykdomą gyventojų asmenine iniciatyva.

Kiekvienas produktas gamyboje praeina apdirbimo stadijas,

kurių tarpe ypatingą vietą uţima galutinis gamybos procesas –

paruošto produkto pateikimas vartotojui. Gyvenamieji ir

visuomeniniai statiniai yra labai ilgo vartojimo produktas.

Nagrinėjant statinių statybos stadijas, lengvai išskiriamos

projektavimo, detalių gamybos ir statinio statybos, statinio

paruošimo kaip produkto vartotojui (statinio naudojimui) stadijos.

1 pav. pateiktoje schematinėje priklausomybėje, įvertinama

statinio vertė nurodytose stadijose. Iš schemos matyti, kad

neilgame laiko tarpe Ot1 - Ot2 projektavimo ir statybos periode

statinys įgyja savo vartojimo vertę C1, C2. Po to palyginti ilgame

laiko tarpe [(Ot3 – (Ot2)], jo vartojamoji vertė dalimis atitenka

vartotojui:

C2 – C3 / [(Ot3) – (Ot2)] (3)

Statinio kokybė formuojasi visose trijose stadijose. Matosi,

kad kokybei ilgą laiką turi įtakos naudojimo laikas. Reikia atkreipti

14

dėmesį į tai, kad naudojimo laiku gali atsirasti paţeidos ir statinio

statybos klaidos, kurios ţenkliai įtakoja jo kokybę.

Gyvenamųjų ir visuomeninių statinių kokybę apibūdina

daugelis faktorių (technologinių procesų paskirstymo ir

organizavimo sąlygos, teisingas statinio inţinerinių sistemų ir

elementų darbas, komfortinių aplinkos sąlygų sudarymas ir t.t.).

Pirmasis ypatumas tas, kad naudojimo procesų poveikis

statiniui vyksta ilgą laiką ir pagrindinai įtakoja jo kokybę.

Panaudojimo antrasis ypatumas yra tas, kad tokio tipo statiniuose

ţmonės išbūna ilgą laiką, todėl naudojimo procesų organizavimas

labai įtakoja ţmonių nuotaiką.. Pastato pradiniame naudojimo

laikotarpyje, atsiranda ir negatyvūs veiksniai – defektai, paţeidos ir

gedimai, ţymiai sumaţinantys gyv. statinių naudojimo

charakteristikas. Daţniausiai pasitaiko išorės sienų peršalimas,

atmosferinės drėgmės įsiskverbimas, vandens prasiskverbimas per

langų ir durų medines dalis, vandens prasisunkimas viršutiniuose

aukštuose per stogą, plyšių atsivėrimas patalpų sienose, ţiemos

metu ţema temperatūra atskirose patalpose, daţni liftų gedimai ir

pan.

15

1 pav. Statinio vertės schematinė priklausomybė

skirtinguose naudojimo etapuose

Daugelis defektų ir paţeidų, atsirandančių naudojant gyv.

patalpas, tampriai susieti su jų statybos specifika. Tai įrodo, kad

atsirado naujos problemos, kurios anksčiau, projektuojant bei

statant statinius, nebuvo įvertinamos. Pradiniame statinio

naudojimo etape, defektų ir paţeidų kiekis yra labai ţymus, tačiau

garantiniu laikotarpiu jie ištaisomi. Statinio naudojimo metu atskiri

elementai nusidėvi ir vienoje ar kitokioje formoje pasireiškia jų

senėjimas. Tai pavaizduota 2 pav.

Iš priklausomybės analizės matyti (2 pav.), kad intervale nuo

t1 iki t2 statinio defektai atsiranda dėl ţemos projektų ir pačios

statybos kokybės. Iki laiko momento t3 defektų kiekis maţėja, o

nuo t3 vėl pradeda didėti dėl statinio elementų ir medţiagų

senėjimo bei natūralaus nusidėvėjimo. Intervale nuo t2 iki t3 yra

minimalus defektų skaičius, tačiau ir šiame laikotarpyje būtina

16

įvertinti ţymių defektų arba net ir avarijų atsiradimo galimybę,

neatliekant arba neteisingai atliekant remontus.

2 pav. Paţeidimų atsiradimo daţnio priklausomybė nuo

gyv. statinių naudojimo trukmės

p1 – paţeidų atsiradimo daţnis, atsiţvelgiant į

projektavimo klaidas ir nekokybišką statybą;

p2 – paţeidų atsiradimo daţnis, atsiţvelgiant į statinių

senėjimą ir techninį nusidėvėjimą

Defektai, gedimai ir paţeidos, atsirandantys

gyvenamuosiuose statiniuose, gali turėti skirtingą charakterį (3

pav.).

17

1.3. PATIKIMUMO KLAUSIMAI

Vienu iš svarbiausių inţinerinių-ekonominių uţdavinių

projektuojant, gaminant medţiagas, gaminius ir detales, o taip pat

statant statinius yra konstrukcijų darbo patikimumo uţtikrinimas

numatomame naudojimo laikotarpyje. Kiekvienas pokytis

skaičiavimo metodikoje yra statinio konstrukcijų patikimo darbo

tikslas. Tačiau paţeidos ir avarijos vistik vyksta, kai dėl įvairių

prieţasčių patikimumo koeficientas turi ţemesnę reikšmę uţ

vienetą. Prieţastys yra šios:

skaičiuojamojo modelio neatitikimas tikrosioms

konstrukcijos darbo sąlygoms arba klaidos projektuojant;

technologinių procesų nesilaikymas ir kaip pasekmė, darbų

kokybės sumaţėjimas ţemiau reikalaujamojo lygio, o kartais net

ţymios, principinės darbų vykdymo klaidos;

numatytų naudojimo principų paţeidimas;

nenumatytų poveikių atsiradimas.

Patikimumo koeficientų reikšmių didinimas nepateisinamai

padidins medţiagų išeigą bei darbo sąnaudas, bet neuţtikrins 100%

konstrukcijų stiprumo garantijos.

Bendruoju atveju patikimumas yra tikimybė to, kad uţsiduoto

naudojimo laikotarpiu (esant vidutinėms naudojimo sąlygoms)

neatsiras nei vienas neleistinas visos konstrukcijos, jos elementų,

mazgų ir sujungimų ribinis būvis.

18

3 pav. Defektų ir paţeidų atsiradimo tikimybė statybos ir

naudojimo laikotarpiu.

1 – vienetinis visos konstrukcijos suirimo atvejis statybos

metu;

2 – vienetinis konstrukcijos dalies suirimo atvejis statybos

metu (suradus prieţastį, paţeida pašalinama);

3 – idealiai kintantis konstrukcijos būvis, tiktai senėjant

konstrukcijai (laikotarpis gali būti prailgintas teisingai naudojant);

4 – visos konstrukcijos avarija naudojimo metu;

5 – konstrukcijos dalies suirimas naudojimo metu (suradus

prieţastį paţeida pašalinama);

6 – paţeida kaupiasi lėtai naudojimo metu ir stabilizuojasi

atsitiktiniu naudojimo laikotarpiu;

7 – paţeida atsiranda naudojimo metu, jo intensyvumas,

atsitiktiniu naudojimo laikotarpiu, turi ciklišką charakterį.

Kadangi patikimumas yra kompleksinė savybė, tai ją sudaro

keturių savybių, kaip negendamumas c1, tinkamumas remontui c2,

išliekamumas c3 ir ilgalaikiškumas c4, suma. Šios savybės skirtingai

vartojamos įvertinant patikimumo rodiklius, atsiţvelgiant į

19

produkcijos grupes – produkcijos, suvartojamos ją kam nors

panaudojant ir produkcijos, suvartojančios savo išteklių. (techninis

išteklius – objekto darbo laikas nuo jo naudojimo pradţios arba jo

atnaujinimo po atitinkamos rūšies remonto iki perėjimo į ribinį

būvį).

1.1 lentelė. Patikimumo rodiklių taikymas

Patiki-

mumo

rodik-liai

Produkcija

Sunaudojama vartojant Sunaudojanti savo

išteklių

Gamti-

niai

ištekliai

ir kuras

Medţia-

gos ir

produk-tai

Vartoja-

mieji

gaminiai

Nere-

montuo-

jamieji

gaminiai

Remon-

tuoja-mieji

gaminiai

Negen-

damu-

mas

-

-

-

+

+

Ilga-

laikiš-

kumas

-

-

-

+

+

Tinka-

mumas

remon-

tui

-

+

+

-

+

Išlieka-

mumas

+ + + + +

Vietoje tinkamumo remontui rodiklių medţiagoms ir

sunaudojamiems gaminiams, vartojami atkūrimo rodikliai

( vidutinis atkūrimo laikas ir atkūrimo koeficientas)

Paţeidos, defektai ir avarijos gali įvykti gaminant elementus,

montuojant konstrukcijas, pradiniame naudojimo periode arba ir

tolesnėse jos stadijose. Jie gali būti nepalankių nenumatytų faktorių

poveikių prieţastimi ir iš antros pusės sisteminiu elementų arba

20

konstrukcijos mazgų nusidėvėjimu, kartu veikiant nuosavoms ir

naudojimo apkrovoms.

Patikimumo charakteristikomis laikomos:

Pradinis negendamumas – elementų, detalių arba

konstrukcijų gebėjimas uţtikrinti reikalaujamą stiprumą ir

pastovumą uţsiduotu pradiniu periodu, t.y. statybos ir pradiniu

(trumpu) naudojimo periodu;

Ilgalaikiškumas – negendančių elementų, detalių arba

konstrukcijų darbo trukmė atitinkamose naudojimo sąlygose (su

galimomis pertraukomis remontams) nuo pastatymo iki pilno

naudojimo savybių netekimo arba tarp dviejų remontų;

Tinkamumas remontui – elementų, detalių arba konstrukcijų

prisitaikomumas išsaugojimui, periodinėms ar profilaktinėms

apţiūroms arba paţeistų dalių pakeitimui.

Praktiniam patikimumo analizavimui tikslinga nagrinėti du

jos etapus – pradinį negendamumą ir ilgalaikiškumą, atsiţvelgiant į

tinkamumą remontui.

Konstrukcijos kokybės įvertinimui būtina atlikti tikslesnį ir

kompleksinį faktorių, įtakojančių patikimumą projektuojant,

gaminant elementus, montuojant ir bendrastatybiniuose darbuose.

Sistemos patikimumas priklauso nuo ją sudarančių elementų

patikimumo.

Projektuojant įvertinami šie, įtakojantys konstrukcijos

patikimumą, faktoriai:

panaudojamų elementų kiekis ir kokybė;

elementų ir detalių darbo režimas;

standartizacija ir unifikacija;

detalių, mazgų ir blokų apžiūros ir remonto galimybė.

Konstrukcijų ir statinių patikimumui neigiamą įtaką turi tai,

kad:

nėra tinkamos medţiagų ir komplektuojančiųjų detalių

kontrolės;

21

paţeistas medţiagų rūšingumas ir kokybiškumas;

elementų, kurie ilgą laiką buvo laikomi nepalankiose

sąlygose, montavimas;

nepakankama atliekamųjų operacijų kontrolė;

montavimo technologijos pažeidimai.

Naudojimo metu statinių patikimumą įtakoja vidiniai

įtempimai, atsirandantieji konstrukcijose, neatitinkančiose

konstrukciniams sprendimams, išorės poveikiai (numatytais arba

kitokiais reţimais), techninio aptarnavimo ir remonto sistema,

aptarnaujančiojo ir remontuojančiojo personalo techninė

kvalifikacija.

Šie faktoriai išryškinami:

- ruošiant ar parenkant medžiagas, atsiţvelgiant į

funkcinius reikalavimus, taikomus konstrukcijoms,

parenkant pagrindinę konstrukcinę schemą;

- sprendžiant konstrukcinių elementų, ir mazgų sujungimą;

- priimtos skaičiuojamosios schemos nukrypimas nuo

tikrųjų konstrukcijos darbo sąlygų;

- priimtų skaičiuojamųjų patikimumo koeficientų reikšmės;

- kruopštus statybos technologinių procesų įvykdymas;

- išorės (atmosferos) faktorių poveikio įvertinimas;

- priimamų apsauginių priemonių kokybė (pvz, prieš

koroziją arba nusidėvėjimą) numatytam tarnavimo laikui;

- techninės naudojimo sąlygos.

Bendruoju atveju elemento patikimumas Ne1 , veikiant

įvairiems faktoriams, aprašomas funkcija:

Ne1 = f ( Nep* Net* Nee* Te ) (4)

Čia Nep – elemento patikimumo skaičiuojamoji

charakteristika, priklausanti nuo skaičiavimo metodų ir

konstrukcinių sprendimų tobulumo, technologiškumo laipsnio,

22

standartizavimo, unifikavimo, tinkamumo remontui ir apsauginių

priemonių kokybės;

Net – elemento patikimumo technologinė

charakteristika, priklausanti nuo gamybos procesų tobulumo; ją

galima įvertinti pvz. atitinkamų stiprumo rodiklių pagalba,

deformatyvumo ir elemento geometrijos matmenų tikslumu,

nustatomu lyginant projektinius pasiūlymus su elemento savybių

statistiniais kokybės kontrolės duomenimis;

Nee – elemento patikimumo naudojimo

charakteristika, priklausanti nuo klimatinių ir naudojimo faktorių,

išorės aplinkos poveikio veikimo apsauginių priemonių kokybės,

remonto periodiškumo ir techninio naudojimo sąlygų;

Te –elemento naudojimo laikas, kuris gali skirtis nuo

viso statinio ilgalaikiškumo ribos.

Analogiškai visos konstrukcijos patikimumas

apskaičiuojamas funkcijos pagalba:

Nk = f ( Nkp* Nkt* Nke*Te ) (5)

Kiekvieną iš šių charakteristikų įtakoja didelis, kartais

atsitiktinių faktorių skaičius, kurie tačiau negali būti nustatyti

paprastais apskaičiavimais. Juos tenka apskaičiuoti statistinių

eksperimentinių duomenų, parenkamų pagal atitinkamus analogus

su artimais konstrukciniais sprendimais, pagrindu.

Faktorius, įtakojančius surenkamojo statinio konstrukcijų

patikimumą, galima skirti į penkias pagrindines grupes:

1 – bendrojo charakterio faktoriai, apimantys bendrąsias

projektavimo problemas ir bendruosius projektavimo normų

principus;

2 ir 3 – faktoriai, priklausantys atitinkamai nuo elementų

gamybos ir montavimo technologijos;

4 ir 5 – faktoriai, keičiantys atitinkamai projektavimo ir

konstrukcijų skaičiavimo principus.

23

Gana ţymią įtaką patikimumui turi elementų gamybos

technologija. Pagamintoje konstrukcijoje beveik neįmanoma

įvertinti faktinę atskirų jo elementų laikymo galią.

Statinių montavimo kokybė taip pat turi labai svarbią reikšmę

įvertinant konstrukcijų patikimumą. Bendrieji montavimo defektai

kvalifikuojami atsiţvelgiant į jų poveikio konstrukcijoms

charakterį.

Naujos statybos ir esamų gyvenamųjų statinių būsimų

remontų situacijos vertinimas rodo aiškų dėsningumą – absoliutus

ir sąntykinis kaštų remontui augimas, didėjant gyvenamajam

fondui. Netolimoje perspektyvoje kaštų dalis, tenkanti naujo būsto

statybai bendrojoje statybos ir remonto produkcijos vertėje maţės,

o būtina išlaidų ir resursų dalis būsto remontui ir naudojimui didės.

Numatoma, kad artimiausiu dešimtmečiu gyv. fondo remonto

išlaidos susilygins su kapitalinių. įdėjimų dydţiu, o darbo sąnaudos

2 ir daugiau kartų viršys naujos statybos darbo sąnaudas. Tokiu

būdu gyv. statinių remonto problema tampa neatskiriama techninės

politikos dalimi ir bendrosios naujos statybos ir esamų statinių

sudedamąja dalimi su jos ekonomine ir socialine reikšme.

Tokia situacija įtakoja pateikti rekomendacijas gyvenamųjų

statinių patikimumo optimizavimo uţdaviniuose:

- didinti būsto standarto reikšmę ir išplėsti naudojamų

techninių įrenginių nomenklatūrą;

- būtinybė laikytis remonto darbų periodiškumo;

- energetinių resursų problemos augimas pateisina naujo tipo

ilgalaikių, negendamų ir remontui tinkamų, techniškai tobulų

atitvarinių konstrukcijų ir inţinerinių sistemų panaudojimą,

kadangi jų remontui ir naudojimui reikalingos maţesnės darbo,

medţiagų, finansų ir gamtinių resursų sąnaudos.

24

1.4. PATIKIMUMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS

Pilnai patikimumo problemas galima išspręsti tik

kompleksiškai, taikant kokybės reikalavimus visose statybos ir

statinių panaudojimo stadijose:

- projektuojama atsiţvelgiant į patikimumo charakteristikas;

- projekte numatytų technologinių priemonių, kokybės ir

patikimumo charakteristikų įvykdymas;

- tinkamo statinio kokybės lygio palaikymas visą jo

naudojimo laiką.

Objekto patikimumo užtikrinimas – organizacinių –

techninių ir mokslinių – metodinių priemonių, reikalavimų ir

taisyklių, kurios privalo būti vykdomos projektuojant, gaminant

(statant) ir naudojant objektą, visuma, tikslu pasiekti uţsiduotą

patikimumo lygį visose objekto egzistavimo stadijose.

Objekto patikimumo lygis – nustatytų patikimumo rodiklių

leidţiamos ribinės reikšmės (laukiama gedimo tikimybė, gedimų

intensyvumas ir t.t.), kurios nagrinėjamos pritaikant naudojamojo

statinio paskirčiai, sąlygoms ir reţimams (rajonuose su

normaliomis inţinerinėmis – geologijos sąlygomis, kasinėjamose

teritorijose ir t.t.)

Reikalingas patikimumo lygis (maksimalus kaip norimas

pasiekti, taip ir minimalus priimtinas) įjungiamas į technines

sąlygas projektuojant, gaminant ir naudojant objektą ir, galų gale

turi būti nustatytas sprendţiant optimizavimo uţdavinį.

Optimalusis patikimumo lygis – objekto patikimumo lygis,

atitinkantis priimto patikimumo optimizavimo optimumui ir

uţsiduotiems apribojimams. Pritaikymo plane – tai patikimumo

lygis, atitinkantis redukuotų kaštų, kaip uţsiduotų apribojimų

optimumo, minimumui.

Projektavimo etape patikimumas uţtikrinamas įvertinant:

25

- reikalavimus gaminio patikimumo lygiui, maksimalius ir

optimalius, kaip geidţiamus pasiekti, taip ir minimalius,

kaip priimtinus;

- analogiškus reikalavimus gaminio elemento patikimumo

lygiui;

- gedimų kriterijus ir ribinius gaminio būvius;

- patikimumo pradinių duomenų tikimybę;

- gaminio, kaip atstatomojo arba neatstatomojo objekto

konstrukcinius sprendimus;

- periodinę patikimumo analizę,

- visuose projektavimo etapuose pasiektų rezultatų

įvertinimą (gaminio konstravimas ir palyginimas su

atitinkamais reikalavimais);

- masės, vertės, darbo imlumo, energijos imlumo ir kitų

rodiklių bei sąlygų ribojimą;

- ypatingąsias sąlygas – inţinerinės – geologijos, gamtos –

klimatinių sąlygų, kelių ir kt., o taip pat specifinius

reikalavimus, uţtikrinant reikalingą patikimumo lygį

gamybos ir statybos etapuose;

- priežasčių, dėl kurių elementai negali pasiekti reikalingą

patikimumo lygį, analizę.

Kritiniams elementams (mazgams ir kitoms konstrukcijų

sudėtinėms dalims ar įrengimų sistemoms) turi būti nustatyti

kritiškumo išaiškinimo kriterijai. Kritiškumo poţymiais gali būti:

gedimų įtaka gaminio saugiam panaudojimui; negeba atlikti

uţduoties dėl gaminio gedimo arba dėl sukuriamos aplinkos –

būsto mikroklimatas; aukšta vertė, deficitiškumas; dėl gedimų

tampa sudėtingi remonto darbai ir kt.; priimtini matematiniai

modeliai gaminių patikimumui įvertinti; bandymų ir gaminio

kontroliuojamojo naudojimo plano sudarymas.

Norminiai – techniniai dokumentai nurodo laikančiųjų ir

atitvarinių konstrukcijų pradinių charakteristikų skaičiavimo

26

metodus, įvairios rūšies skaičiuojamųjų koeficientų reikšmės;

norminiai ir skaičiuojamieji medţiagų stiprumai, nustatomi

mechaninių savybių bandymo rezultatų pagrindu, juose taip pat

nurodomi atitinkami konstrukciniai ir kiti reikalavimai.

Tačiau tai pilnai nenormuoja patikimumo (naudojimo laiko,

išteklio, darbo negendant tikimybės ir kt.). Gyvenamųjų statinių

konstrukcijų ir inţinerinių sistemų patikimumo skaičiavimas yra

specifinis, tačiau SNirT dokumentais neraglamentuojamas.

Pradinių charakteristikų atitikimas norminėms reikšmėms

negarantuoja konstrukcijos (sistemos) negendamumo uţduotame

naudojimo arba darbo laikotarpyje.

Skaičiuojant konstrukcijas ribinių būvių metodu iškyla

klausimas kokia naudojimo laiko reikšmė, paimta iš leistinos šių

atsitiktinių reikšmių srities, atitinka konkrečios konstrukcijos

ribiniams būviams. Tačiau konkretaus atsakymo nėra. Neţinojimas

įtakoja tai, kad skaičiavimuose vartojami normines apkrovas

didinantieji įvairių rūšių koeficientai taikomi visai konstrukcijos

skerspjūvių aibei. Tai nepateisinamai padidėja projektuojamos

konstrukcijos tūris bei materialiniai ir kitokių resursų kaštai jai

pagaminti, transportuoti, montuoti ir daugeliu atvejų – naudoti.

Šitaip atsitinka todėl, kad pavojingiausias skerspjūvis, nustatomas

derinyje su nepalankiomis išorės apkrovomis ir poveikiais yra

vienas, bet neaišku kuris. Sprendimo optimizavimui ir gedimo

išvengimui reikalingas ne bendras, bet lokalinis konstrukcijos

charakteristikų kiekis, randamas technologiniais, konstrukciniais ir

kitokiais metodais. Tuo pačiu konstrukcijų skaičiavimas ribinių

būvių metodu nesprendţia pagrindinio konstrukcijų skaičiavimo

uţdavinio – jis neleidţia įvertinti projektuojamosios konstrukcijos

patikimumo šiuolaikiniu poţiūriu, kadangi nenumato patikimumo

charakteristikų, skiriamų jos darbo laikui.

Patikimumo savoka ţymiai platesnė, nei stiprumo,

standumo ir pastovumo savokos. Toks poţiūris ir determinuotųjų

27

metodų pervertinimas sudaro sąlygas atsirasti grubioms klaidoms.

Tai, kas stipru su pradinėmis (projektinėmis ir tikrosiomis)

charakteristikomis, nereiškia, kad yra patikima uţsiduotą arba visą

naudojimo laiką. Kai kurios konstrukcijos per gana trumpą laiką

deformuojasi, o šių defektų likvidavimui reikalingos ţymios lėšos.

Tai rodo, kad stiprumas ir patikimumas nėra tapatūs, stiprumas yra

tik vienas iš patikimumo aspektų.

Statiniai, šilumos – techniniai, akustiniai ir kitokie

skaičiavimai neįvertina ilgalaikiškumo, negendamumo ir

išsilaikymo rodiklių, priklausančių nuo daugybės atsitiktinių

faktorių, nors neatmetama normų (stiprumas, apkrovos ir kt.), o

taip pat ir apskaičiavimo rezultatų aiškinimo, tam tikra dalimi

paliečiant ir tikimybių teorijos nuostatas. Gedimų pasekmės – kai

laikančiosios ir atitvarinės konstrukcijos bei inţinerinės sistemos

pasiekia ribinį būvį, pasireiškia įvairios rūšies nuostoliais,

charakterizuojamais kokybinėmis ir kiekybinėmis

charakteristikomis – materialiniu, moraliniu ir socialiniu aspektu.

Skiriami ekonominis objekto atsakingumas ir neekonominis

atsakingumas, kuris susietas su saugiu objekto naudojimu ţmonių

sveikatai ir gyvybei.

Sistemų konstrukcinių gedimų prieţastimi yra nustatytų

taisyklių ir projektavimo (konstravimo) normų nesilaikymas,

konstruktorių klaidos, susietos su neteisingu medţiagų ir detalių

parinkimu, taikomų netinkamose naudojimo sąlygose ir darbo

reţimuose.

Aukščiau nurodytos problemos liečia tik tris iš keturių

savybių, nustatančių patikimumą, kaip kompleksinę konstrukcijų ir

inţinerinių sistemų charakteristiką – ilgalaikiškumą, negendamumą

ir išliekamumą. Ketvirtąja savybe yra tinkamumas remontui, t.y.

konstrukcijų ir inţinerinių sistemų prisitaikymas gedimų, paţeidų

atsiradimo prieţasčių suradimui bei apsisaugojimui ir jų rezultatų

likvidavimui, atliekant remontus bei techninį aptarnavimą. Tačiau

28

tinkamumo remontui klausimai projektuojamose konstrukcijose ir

inţinerinėse sistemose nenormuojami, techniškai neaprūpinami ir

ekonomiškai nepagrindţiami.

1.5. PATIKIMUMO UŢTIKRINIMAS GAMYBOS

ETAPE

Projektuojant sudaromas patikimumo teorinis lygis, artimas

norminiam. Gamybos ir statybos procese sudaromas kiekvieno

konstrukcijos (inţinerinės sistemos) egzemplioriaus fizinis

patikimumas visumoje ir kiekvienam jos elementui atskirai.

Gamybos etape patikimumo uţtikrinimo programa turi įvertinti

šiuos pagrindinius faktorius, neigiamai įtakojančius gaminio

patikimumą:

- nepakankama ţaliavų, medţiagų, pusfabrikačių ir

komplektuojančiųjų detalių, gaunamų iš kitų įmonių ar tos pačios

įmonės cechų pradinė, operacinė ir priėmimo kokybės kontrolė;

- rūšingumo nesilaikymas (paţeidimas) ir nekokybiškas

ţaliavos ir medţiagų pakeitimas gaminant konstrukcijas

(elementus, sistemas);

- nustatyto gamybos proceso ar remonto pažeidimas

(formavimas, šutinimas it kt.), kadangi pradiniai defektai pagreitina

fizinius – cheminius ardymo veiksmus ir gedimo atsiradimą;

- medţiagų ir detalių, ilgalaikiai saugojant nepalankiose

sąlygose arba sugadintus pervežant ir saugojant, panaudojimas;

- technologinių sąlygų ir konstrukcijos (sistemos)

montavimo bei statybos darbų vykdymo taisyklių pažeidimas;

- nepakankamas dėmesys priemonėms, numatančioms

papildomą įmonės asmeninės sudėties kvalifikacijos kėlimą

patikimumo teorijos ir praktikos srityje, o taip pat priemonėms,

didinant asmeninę atsakomybę atliekamų darbų kokybei, kad jų

29

ţinios ir įgūdţiai atitiktų mokslo ir technikos progresą taikomą

šiam gaminiui.

Gamybos etapo programoje turi būti nurodyti:

- tinkami statistiniai ir analitiniai analizės ir patikimumo

kontrolės lygiai;

- kontrolės gamybos procesų valdymo metodų įdiegimo

reikalavimai, kurie uţtikrintų patikimumo lygio gamyboje

palaikymą, pasiektą ruošiant gaminį;

- priemonių, leidţiančių analizuoti ir įvertinti poveikio lygį

gaminio patikimumui saugojant, transportuojant ir remontuojant,

sąrašą;

- svarbiausiosios ir kritinės charakteristikos, kurios

paveikiamos ardančiaisiais pokyčiais veikiant išorės aplinkai,

senėjimui ir t.t..

Programoje būtina numatyti duomenų apie gedimus

surinkimo sistemą, kurioje numatoma:

- uţdara surinkimo, analizės ir visų gedimų registravimo

sistema gaminio bandymo etapuose, tame tarpe ir gamykliniai bei

naudojimo bandymai;

- ataskaitų apie gedimus, būtinas analizuojant gedimus ir

nustatančias konstrukcijų elementų trūkumus, sąrašą.

Projektinis ir faktinis patikimumas neturi būti ţemesnis uţ

norminį. Šių programos reikalavimų vykdymas privalomas

projektuotojams, konstruktoriams ir gamybininkams, kuriant

realias konstrukcijas ir inţinerines sistemas.

30

1.6. PATIKIMUMO PALAIKYMAS NAUDOJIMO

ETAPE

Aukštas konstrukcinis ir gamybinis gyvenamųjų statinių

patikimumas gali ţymiai sumaţėti naudojant, jeigu neįvertintos

naudojimo sąlygos ir konstrukcijos bei inţinerinių sistemų darbo

reţimas.

Patikimumo uţtikrinimo programa gyvenamųjų statinių

naudojimo etape turi įvertinti šiuos pagrindinius naudojimo

faktorius:

- apkrovas ir poveikius, tame tarpe ir temperatūros, klimato,

o taip pat biologinius (pelėsiai, vabzdţiai, grauţikai);

- nepalankiųjų poveikių, susietų su stiprumo ir deformacinių

savybių sumaţėjimu statinio pagrinduose ir statiniuose (slugių

gruntų sudrėkimas ir kt.);

- inžinerinių sistemų darbo sezoniškumas arba cikliškumas

( šildymas ir kt.);

- gaminių saugojimo ir transportavimo sąlygos;

- gyvenamųjų statinių, jų elementų ir inţinerinių sistemų

amžius;

- techninio aptarnavimo ir remonto sistema;

- remonto ir materialinio – techninio aprūpinimo

subalansuotų planų sistema;

- inţinerinio – techninio personalo ir darbininkų

kvalifikacija.

Klaidų ir kaštų sumaţinimui programoje turi būti atkreiptas

dėmesys į techninio aptarnavimo mechanizuotas priemones, o taip

pat į gaminio techninio būvio konrtrolės automatizuotas priemones.

Programoje turi būti numatytas organizacinis ir techninis

aptarnaujančiojo personalo paruošimas, kuriuo:

- nagrinėjamos techninio aptarnavimo taisyklės;

31

- naudojimo techninio lygio kėlimui specialiųjų materialinių

fondų, priemonių ir instrumentų su detaliais brėţiniais, schemomis,

grafikais ir kt. sukūrimas;

- aptarnaujančiojo personalo paruošimui kvalifikuotų

specialistų pakvietimas.

Programa turi nustatyti naudojimo informacijos surinkimo

ir apdorojimo sistemą, stebėjimų planavimą, o taip pat

gyvenamųjų statinių konstrukcijų ir inţinerinių sistemų

patikimumo rodiklių apskaičiavimą pagal stebėjimo rezultatus, jų

naudojimo sąlygomis.

Naudojimo informacija apie gaminio patikimumą, tame

tarpe gauta kontroliuojamojo naudojimo išdavoje turi turėti šiuos

duomenis:

- apie gedimų kiekį gaminyje ir jo naudojimo laiką ( įdirbį,

išteklių);

- nepatikimiausių elementų sąrašą;

- tipiškų gedimų kiekį ir elemento gedimų rodiklių srautą

(intensyvumą);

- tinkamumo remontui charakteristikas;

- duomenis apie gaminio ribines galimybes ir jo

negediminio vartojimo sąlygas.

Surenkant informaciją turi būti atliekama gedimų

atsiradimo priţasčių poţymių ir pasekmių analizė. Apie

konstrukcinius ir technologinius gedimus pranešama gaminio

projektuotojui ir gamintojui. Naudojimo gedimų prieţastys

išnagrinėjamos, sudarant priemonių planą šalinant galimybes ir jų

atsiradimą. Trūkstant sistematizuotų ir reprezentatyvių duomenų

nėra galimybės pateikti duomenis apie gedimų pasiskirstymo pagal

konstrukcinių, gamybinių ir naudojimo gedimų lyginamąjį svorį, o

taip pat įvairių faktorių įtakos pasiskirstymą įvairių rūšių

konstrukcijų ir inţinerinių sistemų patikimumui.

32

1.7.GYVENAMŲJŲ PASTATŲ PATIKIMUMO

TEORIJOS YPATUMAI

Pastatų ir statinių patikimumo teorija yra konkretus

mokslas, kuriai matematinis aparatas vaidina patarnavimo rolę. Šio

mokslo konkretumas apsprendţiamas jo specifika, kadangi

nagrinėjamas objektas – pastatai ir statiniai.

Gyvenamųjų statinių patikimumo teorijos ypatumai skiriasi

nuo mašinų, aparatų ir kitos panašios technikos patikimumo

teorijos:

1. Gyvenamųjų pastatų laikančiosios ir atitvarinės

konstrukcijos ir jų elementai, inţinerinės sistemos

visumoje naudojamos ilgą laiką, dešimtmečius, dėl ko

ypatingai sunku surinkti patikimą techninę ir ekonominę

informaciją apie konstrukcijų ir inţinerinių sistemų

elgesį visame naudojimo laikotarpyje esant fiksuotoms

naudojimo sąlygoms ir reţimams (apie gedimų srautą,

jų atsiradimo prieţastis ir pasekmes, nuostolių

likvidavimo kaštus ir kt.).

2. Pirmame punkte nurodytose sąlygose skirtingai nuo

kitų, aktualią reikšmę įgyja daiktinė ergodinės hipotezės

interpretacija, ir tai susieta su jos kaip teorinės bazės

panaudojimo efektyvumu, organizuojant ir planuojant

naudojamuosius stebėjimus:

a) tikslinės informacijos surinkimas ir gyvenamųjų statinių

konstrukcijų (inţinerinių sistemų) patikimumo

taikomųjų optimizavimo uţdavinių pagreitinti

sprendimai;

b) vienos rūšies konstrukcijų (inţinerinių sistemų)

visumos, kurie naudojami praktiškai vienodose sąlygose

ir reţimuose, bet turinčių skirtingą amţių, techninio

būvio įvertinimo vienu laiko momentu tyrimas. Tai

33

leidţia objekto funkcionavimo atsitiktinį procesą

praėjusiame laiko periode T atkurti atsitiktinių dydţių,

apskaičiuotų, kaip atsitiktinės funkcijos aibės

realizacijas, fiksuotiems laiko momentams baigtiniame

intervale T, sistemos pagalba. Tokia ergodinės hipotezės

interpretacija ţinomu būdu pašalina sunkumus, susietus

su informacijos surinkimu ir nurodytus 1 punkte.

3. Ţymus konstrukcijų ir inţinerinių sistemų skaičius

(sienos, perdangos, liftai kt.) su skirtingu atsakingumu,

nustatomu ne tik ekonominiais ir moraliniais nuostoliais

esant gedimams, bet ir negatyvios įtakos tikimybe

ţmonių sveikatai, o taip pat tikimybe būti traumuotiems

ir net netekti gyvybės.

4. Išskirtinis ribotas struktūrinio rezervavimo

panaudojimas, kaip efektyvaus sistemų su patikimumu

sukūrimas, viršijantis patį patikimiausią iš naudojamųjų

elementų arba sistemų.

5. Labai sudėtingas funkcinio nusidėvėjimo antrosios

formos problemų sprendimas, objekto modernizavimo

arba pakeitimo momento nustatymas, lyginant su

mašinų, įrengimų ir kitos technikos sritimi su jų neilgu

tarnavimo laiku (5 – 10 metų), palengvinančių

mokslinio – techninio progreso ir jo ekonominio

efektyvumo prognozę šiose ūkio šakose.

6. Daugelio statybos konstrukcijų ir inţinerinių sistemų

ribotas tinkamumas remontui, sąlygojamas jų nuosekliu

sujungimu, standţiu tarpusavio ryšiu su gretimais

elementais, sistemomis, paslėptomis sanitarinės

technikos vamzdţių ir elektros laidų tarpinėmis, sienų ir

perdenginių sluoksniuotomis konstrukcijomis ir pan.

Tai neleidţia greitai atstatyti ir pakeisti atskiras

konstrukcijas, inţinerines sistemas pakeičiamomis

34

dalimis arba ištisais blokais pagamintais gamykloje,

kaip kad daroma ryšių, automatikos ir kitų technikos

sričių aparatūroje.

7. Didţiulis išliekamumo poveikis konstrukcijų ir

inţinerinių sistemų ilgalaikiškumui ir negendamumui,

esant eilės statybos medţiagų ir gaminių destrukcinių

pokyčių tikimybei sąlyginai ilgu saugojimo,

transportavimo ir montavimo periodu, atvirame ore iki

tiesioginio panaudojimo, uţbaigus statinio statybą.

8. Ypatinga nemechaninės kilmės gedimų reikšmė,

tiesiogiai nesusieta su paţeidomis, - aplinkos,

sudaromos atitvarinėmis konstrukcijomis ir

inţinerinėmis sistemomis – būsto mikroklimatas su jo

higieninėmis charakteristikomis (temperatūra, santykinė

drėgmė, vidaus oro vandens garų tamprumas ir kt.).

Negendamumas – objekto savybė nepertraukiamai išlaikyti

darbingumą kai kuriuo laikotarpiu arba kai kuriuo išdirbiu.

Ilgalaikiškumas – objekto savybė išlaikyti darbinį būvį iki

bus pasiektas ribinis būvis esant nustatytai techninio aptarnavimo ir

remontų sistemai t.y. su galimomis darbo pertraukomis.

Tinkamumas remontui – objekto savybė , leidţianti įspėti ir

surasti gedimų, paţeidų atsiradimo prieţastis bei palaikyti ir

atstatyti darbinį būvį, atliekant techninį aptarnavimą ir remontus.

Išliekamumas – objekto savybė išlaikyti negendamumo,

ilgalaikiškumo ir tinkamumo remontui rodiklių reikšmes saugojimo

ir transportavimo metu bei po to.

Darbingumas – objekto būvis, kurio visų rodiklių reikšmės,

duodančios galimybę įvykdyti numatytas funkcijas, atitinka

normatyvinių dokumentų ir techninės dokumentacijos

reikalavimams.

Išdirbis iki gedimo – objekto išdirbis nuo jo naudojimo

pradţios iki pirmojo gedimo atsiradimo.

35

Išdirbis tarp gedimų – objekto išdirbis nuo jo darbinio

būvio atstatymo pabaigos iki kito gedimo atsiradimo, arba išdirbis

tarp gretimųjų gedimų.

Techninis išteklius – objekto išdirbis nuo jo naudojimo

pradţios arba jo atstatymo po tam tikros remonto rūšies iki

perėjimo į ribinį būvį.

Naudojimo trukmė – kalendorinė trukmė nuo objekto

naudojimo pradţios arba jos atsinaujinimo po atitinkamos remonto

rūšies iki perėjimo į ribinį būvį.

Išliekamumo trukmė – objekto saugojimo ir (arba)

transportavimo kalendorinė trukmė, kurių metu ir po jų

išsaugojamos negendamumo, ilgalaikiškumo ir tinkamumo

remontui rodiklių reikšmės nustatytose (leistinose) ribose.

1.8. ILGALAIKIŠKUMO RODIKLIAI

Vidutinis išteklius – ištekliaus matematinė viltis.

Gama – procentinis išteklius – išdirbis, kurio laikotarpiu

objektas nepasiekia ribinio stovio su uţsiduota tikimybe , išreikšta

procentais.

Paskirtasis išteklius – objekto suminis išdirbis, kurį

pasiekus naudojimas pagal paskirtį turi būti nutrauktas.

Paskiriamojo ištekliaus ir paskiriamojo naudojimo laiko nustatymo tikslas – užtikrinti priverstinį priešlaikinio objekto

naudojimo pagal paskirtį nutraukimą, atsižvelgiant į saugos

reikalavimus arba ekonomiškai analizuojant. Tai gali atsitikti prieš

atsirandant objekte ribiniam būviui.

Objektui pasiekus paskiriamąjį išteklių (paskirtąjį

naudojimo laiką), atsižvelgiant į jo paskirtį, naudojimo ypatumus,

techninę būklę ir kitus faktorius objektas gali būti: išimtas iš

naudojimo (nurašytas), numatomas remontuoti, perduotas naudoti

36

ne pagal paskirtį, perkonservuotas (saugojant) arba

nusprendžiama toliau naudoti.

Vidutinis išteklius tarp remontų – vidutinis išteklius tarp

gretimų objekto remontų.

Vidutinis išteklius iki remonto – vidutinis išteklius nuo

objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo remonto

Pilnasis vidutinis išteklius – vidutinis objekto išteklius nuo

naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakojamo ribiniais būviais.

Pilnasis paskirtasis išteklius – suminis objekto išteklius nuo

jo naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakojamo ribiniais būviais.

Gama – procentinis išteklius iki remonto – išdirbis iki

remonto, kurio laikotarpiu objektas nepasiekia ribinių būvių su

uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.

Gama – procentinis išteklius tarp remontų – išdirbis tarp

remontų, kurio laikotarpiu objektas nepasiekia ribinių būvių su

uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.

Vidutinis naudojimo laikas - naudojimo laiko matematinė

viltis.

Vidutinis naudojimo laikas tarp remontų – vidutinis

naudojimo laikas tarp gretimųjų remontų.

Vidutinis naudojimo laikas iki remonto – vidutinis

naudojimo laikas nuo objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo

remonto.

Pilnasis vidutinis naudojimo laikas – vidutinis naudojimo

laikas nuo jo naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakoto ribiniais

būviais. Į pilnąjį tarnavimo laiką įskaitoma visų rūšių objekto

remontų trukmė. Paskirtasis naudojimo laikas – kalendorinė

objekto naudojimo trukmė, kurią pasiekus vartojimas pagal paskirtį

privalo būti nutrauktas.

Pilnasis paskirtasis naudojimo laikas – suminė kalendorinė

objekto naudojimo trukmė nuo jo pradţios iki nenaudojimo, įtakota

ribiniais būviais.

37

1.2 lentelė. FAKTORIAI APIBŪDINANTYS

PASTATO PATIKIMUMĄ

Bendro-

jo

charak-

terio

faktoriai

Fakto-

riai

priklau-

santys

nuo

elemen-

tų gamy-

bos

techno-

logijos

Faktoriai

priklau-

santys nuo

montavi-

mo

technolo-

gijos

Faktoriai

apibūdi-

nantys

apkrovas ir

deformaci-

jas,

įvertinami

parenkant

skaičiavimo

metodus

Faktoriai

apibūdinami

įvertinant

konstrukcijų

mazgų ir

sujungimų

stiprumo

charakteringus

dydţius

Kons-

trukcijų

ribinių

būvių

nustaty-

mas

Betono

vidutinis

ir viena-

rūšis

stipris

elemen-

tuose

Laikan-

čiųjų

elementų

ašies

nuokrypis

nuo

projekti-

nės

padėties

Statinio

erdvinis

darbas

Elementų

sandūrų

stiprumo

nustatymo

metodas

Kons-

trukcijų

ribinio

būvio

kriterijų

įvertini-

mas

Laiky-

mo

galios

nustaty-

tame

laike

nepas-

tovumas

bandy-

mų

serijoje ir

statinyje

Paţeidos

monta-

vimo metu

ir jų rūšys

Nuo jėgų

nepriklau-

somo darbo

principai

Uţmonoliti-

nimas perdengi-

niuose, sienose

ir stoguose

Apkro-

vų

schemų

Elementų

ilgalai-

kiškumo

Montavi-

mo

kokybės

Elementų

sandūrų

netiesinės

Perdenginių

uţmonoliti-

nimas sienose

38

įverti-

nimas ir

jų tarpu-

savio

įtaka

kontro-

lės

metodai

ir jų

įvyk-

dymas

kontrolės

metodai ir

jos įvykdy-

mas

deformaci-

jos

Skaičia-

vimo

metodo

parinki-

mas

Toleranci

jos ir jų

įtaka

monta-

vimo

kokybei

Gniuţdo-

mųjų

elementų

plastinės

savybės

Sandūrų

stiprumo šlyčiai

apskaičiavimo

metodas

Realiosios

konstruk-

cijos ir jos

skaičiuo-

jamosios

schemos

atitikimas

Konstrukcijų

ilgalaikiškumas

laike

Deforma-

cijų

ilgalaikis

procesas

įvertinant

medţiagų ir

sandūrų

valkšnumą

Sienų

pastovumas

laike

Konstruk-

cijų pastovu-

mas atsiţvel-

giant į

išlinkius

Gama – procentinis naudojimo laikas – kalendorinė trukmė

nuo objekto naudojimo pradţios, kurio laikotarpiu jis nepasiekia

ribinių būvių su uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.

39

Gama – procentinis naudojimo laikas iki remonto –

kalendorinė trukmė nuo objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo

remonto, kurio bėgyje jis nepasiekia ribinio būvio su uţsiduota

tikimybe , išreikšta procentais.

Gama – procentinis naudojimo laikas tarp – kalendorinė

trukmė nuo objekto naudojimo pradţios tarp gretimųjų remontų,

kurios bėgyje jis nepasiekia ribinio būvio su uţsiduota tikimybe ,

išreikšta procentais.

Gama – procentinio naudojimo laiko (ištekliaus) sąvoka

vartojama stebėjimo trukmei sumažinti, vertinant gaminio

ilgalaikiškumą. Šio rodiklio fizinė esmė yra tame, kad gaminiai

stebimi iki ribinių būvių, esant sąlyginai nedideliam gaminių

skaičiui (10 – 20%).

1.9. PASTATO, JO ELEMENTŲ NAUDOJIMO

LAIKAS IR PARAMETRAI

Pastato techninio naudojimo uţdavinys yra įvykdyti

nustatytas technines priemones, kurios uţtikrina norminį pastato

naudojimo laiką su minimaliu jo elementų gedimu. Nustatant

optimalius tokių priemonių įvykdymo metodus ir terminus, būtina

ţinoti pastato naudojimo laiką, kuris priklauso nuo atskirų jo

elementų naudojimo laiko. Pastato elemento naudojimo laikas, tai

laikas nuo jo naudojimo pradţios iki gedimo momento t.y. iki

momento, kada atsiranda vienas iš ribinių būvių (neatsiţvelgiant į

vykdomas naudojimo priemones), kada konstrukcijos naudoti

negalima arba ekonomiškai netikslinga.

Pastato elemento naudojimo laikas priklauso nuo

projektavimo kokybės, montavimo ir naudojimo metodų, detalių

gamybos, o taip pat nuo sandėliavimo, transportavimo į statybvietę

sąlygų, aplinkos faktorių. Nurodyti faktoriai yra atsitiktinio

charakterio. Visais atvejais daugumoje vyksta atsitiktiniai procesai.

40

Projektavimo stadijoje, apskaičiuojant apkrovas, šilumos,

radiacijos ir kitų faktorių poveikius, projektuotojas įvertina kaip

vidutines normines reikšmes. Realiose sąlygose faktinės apkrovos

ir poveikiai įvertina faktorių nuokrypius nuo priimtųjų projekte į

didesniąją ar maţesniąją pusę. Gaminant gaminius neįmanoma

pasiekti, kad kiekviena sekanti gaminių partija pilnai sutaptų su

prieš tai buvusia. Brigada negali uţtikrinti montavimo sąlygų dėl

skirtingos brigadų kvalifikacijos ir patyrimo. Montavimo sąlygos

priklauso nuo klimato sąlygų, paros laiko ir kitų faktorių,

apibūdinančių statinio elementų naudojimo savybių atsitiktinį

charakterį.

Daugelis faktorių, įtakojančių konstrukcijų egzistavimo

laiką, gali būti neįvertinama projektuojant, kadangi tai atsiranda

keičiantis aplinkai, keičiantis inţ. geologinėms sąlygoms ir t.t.

1.10. PASTATŲ IR KONSTRUKCIJŲ ILGALAIKIŠKUMO

ĮVERTINIMAS

Statyboje nagrinėjamas ilgas pastatų, konstrukcijų ir

inţinerinių sistemų naudojimo periodas. Bedefektinis konkretaus

statinio būvis, atitinkantis reikalavimus, vartojamus skaičiuojant

stiprumą ir deformatyvumą, nėra pastovus ir naudojimo metu gali

kisti kaip teigiama, taip ir neigiama kryptimi.

Kaip ţinoma, betono stiprumas laike didėja, tačiau metalo

virintų sujungimų stiprumas, koroduojant metalui, palaipsniui

maţėja. Dirbtinės medţiagos laikui bėgant sensta, o mediena yra

ardoma vabzdţių, grybelio bei puvimo. Todėl pradinio

negendamumo charakteristikos naudojimo metu priklauso nuo

atmosferos ir aplinkos naudojimo faktorių, išskyrus apkrovų

poveikį, kuriuos galima numatyti ir parinkti jau projektuojant, bei

reguliuoti naudojimo stadijoje. Projektuojant konstrukcijas teigiami

ir neigiami išoriniai faktoriai, įtakojantieji ribinio būvio skirtingas

41

stadijas, įvertinami norminiu darbo sąlygų koeficientu. Šis

koeficientas nepakankamai pagrįstas bandymų rezultatais ir jo

dydis turi būti priimamas diferencijuotai, atsiţvelgiant į konkrečias

projektuojamosios konstrukcijos darbo sąlygas.

Elementų ir konstrukcijų ilgalaikiškumas nustatomas,

nedefektiniu darbo laiku (su galimomis pertraukomis remontui)

tam tikrose naudojimo sąlygose nuo statybos darbų uţbaigimo

momento iki pilno naudojimo savybių netekimo (ilgalaikiškumo

riba). Reikalingas statinio arba konstrukcijos egzistavimo terminas

uţduodamas projektavimo stadijoje, atsiţvelgiant į objekto paskirtį

ir kitus faktorius. Jeigu statinys pastatytas iš skirtingo

ilgalaikiškumo elementų, tai pirmasis ilgalaikiškumo etapas

priimamas iki remonto. Jo metu keičiami paţeistieji elementai, o

sekantys etapai nustatomi periodais tarp dviejų remontų. Paskutinis

etapas priimamas nuo paskutiniojo remonto iki pilno konstrukcijų

nusidėvėjimo.

Kai pastatas pastatytas iš elementų su vienodu

ilgalaikiškumu, tai remontas nenumatomas, kadangi vyksta tolygus

techninis visų elementų ir sujungimų nusidėvėjimas. Reguliarūs

remontai prailgina tokių pastatų ilgalaikiškumo ribą.

Gyvenamiesiems pastatams priimtos tokios kapitalumo grupės, nuo

kurio priklauso pastato ilgalaikiškumo riba.

Pastatų ilgalaikiškumu laikomas toks jo tarnavimo laikas,

kurio metu nuo gamtinių faktorių poveikio konstrukciniai

elementai įgyja tokį būvį, kai toliau jų naudoti nagalima, o

atstatymas -–ekonomiškai netikslingas. Į tą laikotarpį įeina ir laikas

anksčiau atliktiems remontams. Laikoma, kad pastatų

ilgalaikiškumas, nustatomas nekeičiamųjų remonto metu

konstrukcijų– pamatų, karkaso, sienų, naudojimo laiku.

42

1.3.lentelė. Gyvenamųjų namų kapitalumo grupės

Pastatų

kapitalu-

mo grupė

Gyvenamieji pastatai: pamatų, sienų

ir perdenginių medţiagos

Pastatų

naudojimo

laikas metai

I

Mūro, ypatingai kapitalūs; pamatai –

mūro (plytų) ir betono; sienos – mūro

(plytų) ir smulkiablokės; perdenginiai

- gelţbetonio

150

II

Paprastojo mūro: pamatai – mūro;

sienos – mūro (plytų); stambiablokės

ir stambiaplokštės; perdenginiai –

gelţbetonio arba mišrūs (medienos ir

gelţbetonio), o taip pat mūro skliautai

su metalo sijomis

125

III

Palengvinto mūro: pamatai – mūro ir

betono; sienos – palengvinto mūro

(plytų), šlako blokų ir kriauklainių;

perdenginiai – medienos, gelţbetonio

arba plytų skliautai su metalo sijomis

100

IV

Medienos: rentiniai, tąšiniai, mišrūs,

iš pusgaminių detalių; pamatai –

juostiniai akmenų; sienos –

rentininės, tąšų, mišrios (mūro ir

medienos), iš pusgaminių; perdangos

- medienos

50

V

Surenkamųjų plokščių: karkasinės,

plūkto molio plaušiamolio (sąmanų)

ir fachverkinės; pamatai – medienos

trinkelių arba akmenų stulpų; sienos

– karkasinės, plūkto molio ir kitos;

perdenginiai - medienos

30

VI Karkasiniai – medienos ir kitokie,

palengvintųjų konstrukcijų

15

43

Kai kurie autoriai fiziniu ilgalaikiškumu siūlo laikyti tokį

naudojimo laiką, kurio metu pagrindinių konstrukcijų laikymo galia

sumaţėja du kartus, lyginant su pirmine.

Vienas iš faktorių, reguliuojančiu objekto ilgalaikiškumą yra

jo tinkamumas remontui t.y. visų elementų, detalių ir sujungimų

tinkamumas profilaktinėms apţiūroms, remontams ir nusidėvėjusių

elementų pakeitimui. Numatomo ilgalaikiškumo ribą galima siekti

šiais būdais:

- parenkant racionalų konstrukcinį sprendimą ir medţiagas,

atsiţvelgiant į reikalingą elementų ir sujungimų ilgalaikiškumą, o

taip pat tenkinant tinkamumo remontui reikalavimus;

- užtikrinant reikalingą statybos – montavimo darbų kokybę;

- teisingu naudojimu, pagrįstu dalinai reguliariomis vidaus

elementų, išorės sienų ir stogų apţiūromis;

- atliekant profilaktinius remontus racionaliai priimtais

naudojimo periodais.

Visumoje statinių konstrukcijų elementų ir sujungimų

ilgalaikiškumą įtakoja:

- vidiniai fiziniai – mechaniniai procesai, vykstantys

medţiagoje ir sąlygojantys stiprumo charakteristikų naudojimo

metu pokytį;

- išorės ir vidaus aplinkos agresyvumas bei jo poveikio

laipsnis elementų medţiagoms ir sujungimams naudojimo metu.

Trumpalaikių šilumos smūgių (dienos ir nakties metu pavasario

metu) atveju įvyksta vandens garų kondensacija bei jo uţšalimas

sienoje ir sujungimuose. Drėgmės didėjimui ir nuosekliam

elemento irimui papildomai įtakoja smulkūs lietūs ir atlydţiai;

- konstrukcijos geometrijos pokytis, netolygių grunto sėdimų,

neįvertintų projektuojant, temperatūros poveikių ir pan. įtakoje;

- objekto arba konstrukcijų techninės naudojimo sąlygos.

Šių klausimų sprendimui būtina rasti skirtingų faktorių įtaką

konstrukcijų ilgalaikiškumui:

44

- nusidėvėjimą nuovargiu, valkšnumu ir metalų korozija

(atsiradusiu nusidėvėjimu);

- dūlėjimo (erozija) ir gamtinių medţiagų korozija;

- fizinių ir stiprumo charakteristikų kitimą mūre,

kiaurymėtuose blokuose ir pan.;

- medienos ir medienos gaminių irimą, puvimo, pelėsių,

grybelių ir vabzdţių poveikyje;

- dirbtinių medţiagų gaminių senėjimą;

- statinių ir konstrukcijų deformacijas tikrose konstrukcijų

darbo sąlygose, atsiţvelgiant į erdvinį jų darbą, temperatūros

pokyčio įtaką, netolygius sėdimus ir t.t.

Statybos objektų ilgalaikiškumui ţymų poveikį turi aplinkos

įtaka t.y. sėdimų, atodrėkių intensyvumas, vėjo slėgis ir čiulpimas,

agresyvių junginių atmosferoje buvimas. Labai reikšmingas išorės

oro temperatūros kitimas nuo neigiamos iki teigiamos arba

priešingai.

Projektuojant gyv. namus yra toks optimalus sprendimas, kai

visi elementai (detalės, įrengimai) turi vienodą ilgalaikiškumą,

atitinkantį priimtą projekte visam objektui. Tai reikštų, kad visi

nurodyti elementai pastate išlaiko ilgalaikiškumą 70 arba 100 metų

laikotarpyje. Tačiau praktiškai tai neįmanoma. Iš tikrųjų,

gyvenamuose pastatuose naudojamos medţiagos, elementai ir

detalės, charakterizuojamos skirtingu ilgalaikiškumu. Vidinės

statinio laikančiosios konstrukcijos (sienos ir perdangos) yra

ilgalaikiškiausios ir beveik lygios statinio ilgalaikiškumui, o pav.

išorės sienos (laikančiosios ir nelaikančiosios) įvairiuose

sprendimuose charakterizuojzmos ţymiai maţesniu ilgalaikiškumu,

nei uţplanuotas. Kompleksiškai analizuojant pastato patikimumą,

svarbu nagrinėti, įvairiapusiškai įvertinant reiškinius, padedančius

ilgalaikiam objekto naudojimui t.y. visų konstrukcinių sprendimų

ilgalaikiškumus, jų tinkamumus periodinėms apţiūroms, remontui

ir esant būtinybei, elementų pakeitimui, kai jie techniškai ar

45

funkciškai nusidėvi (būtina modernizacija). Šiuo tikslu siūlyti

pastatą padalinti į sudėtines dalis, kurios analizuojant nagrinėjamos

pradţioje atskirai, o po to visumoje.

Gyvenamąjį namą, statomą industriniu metodu, galima

suskirstyti į šias sudėtines dalis (kurios vadinsis sustambintais

elementais):

1. rūsio sienos (su pamatais);

2. perdenginiai (su grindimis, jų pagrindu ir tinku);

3. vidaus laikančiosios sienos (tinkuotos arba su apmušais);

4. išorės sienos su balkonais ir lodţijomis (įvertinant

sujungimus, fasadų apdailą, langų ir durų stalių gaminius);

5. vidaus vertikaliųjų (laiptų narveliai, liftų šachtos ir kartu

įrengti šiukšlių šalintuvai bei sanitariniai – techniniai įrenginiai) ir

horizontaliųjų (koridorių, galerijų) komunikacijų elementai;

6. pastoginės ir sutapdintieji stogai;

7. sanitarinės – techninės kabinos, ventiliacijos kanalai ir

dūmtraukiai;

8. vidaus nelaikančiosios pertvaros;

9. techninės patalpos (siurblinės, boilerinės, katilinės,

transformatorinės pastotės, skalbyklos);

10. elektros įrenginiai, radio, televizijos ir telefonų įrenginiai;

11. vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, centrinis

apšildymas, karšto vandentiekio sistema ir kt.

1.11. OPTIMALUSIS GYVENAMŲJŲ PASTATŲ

NAUDOJIMO LAIKAS

Gyvenamųjų pastatų naudojimo laiko padidinimas turi

dvigubą ekonominę reikšmę. Iš vienos pusės ji teigiama, kadangi

produkcijos ar paslaugų bendroji suma, gaunama pagrindinių fondų

dėka yra proporcinga jų naudojimo laikui. Iš kitos pusės, funkcinio

(moralinio) nusidėvėjimo, įtakojamu mokslo-techniniu,

46

ekonominiu ir socialiniu progresu, dėka, anksčiau pastatytų objektų

naudojimas tampa maţiau efektyvus ir, objekto amţiaus didėjimas

susietas su naudojimo išlaidų augimu. Šiuo atveju funkcinis

nusidėvėjimas pakol kas negali būti įvertintas praktiniuose

skaičiavimuose, parenkant gyvenamųjų pastatų ilgaamţiškumą.

Ryšium su tuo, jų optimalus naudojimo laikas nustatomas fiziniu

nusidėvėjimu, suprasdami tai, kaip ekonomiškai pagrįstą

naudojimo laiką, neįvertinant funkcinio nusidėvėjimo įtakos. Vienu

metu fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo įvertinimas sumaţins

optimalųjį būsto naudojimo laiką.

4 pav. parodyta eksploatacinių išlaidų sudedamųjų kitimo

charakterį laiko funkcijoje T.

Laikas Tn , kurio metu einamosios išlaidos remontui ir

techniniam aptarnavimui, lieka sąlyginai pastovios, vadinamas

normaliuoju naudojimo laiku. Sekančiame uţ jo periode naudojimo

kaštai aiškiai išauga, o tai liūdyja apie pastatų senėjimą. Todėl

gyvenamųjų pastatų optimalus naudojimo laikas Dopt , jeigu jis

apskaičiuojamas tik iš minimaliųjų naudojimo kaštų sąlygos,

grafiškai gali būti nustatytas, kaip parodyta 4 pav. (3 kreivė).

Toks poţiūris gali būti vartojamas apytikriam esamo

gyvenamojo pastato ekonomiškai tikslingo naudojimo laiko

nustatymui, po kurio pateisinamas jo nugriovimas. Taip pat esamo

gyvenamojo pastato atskirų konstrukcijų ir sistemų optimalųjį

naudojimo laiką galima nagrinėti kaip laiko ribą, uţ kurios taip

padidėja išlaidos remontui ir techniniam aptarnavimui, kad

neatliekant remonto, tikslinga naudoti konstrukciją (sistemą) iki

nusidėvėjimo, jeigu tai nesusieta su gyvenimo saugos reikalavimais

ir būsto higiena.

Tuo tarpu naujai statybai nurodytų kriterijų nepakanka,

kadangi pradinė įvairaus ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų vertė

bei jos sudėtinės dalys turi ţymią įtaką, be ko negalima nustatyti

kapitalinių įdėjimų efektyvumo.

47

5 pav. pateikti duomenys apie penkių markių linoleumus,

kurie skiriasi vidutiniu naudojimo laiku (8, 11, 15, 17 ir 20 metų).

Matosi, kad pagal redukuotąsias išlaidas optimaliausia yra

trečiosios markės danga, kurios naudojimo laikas iki 15 metų.

Tolesnis dangos naudojimo laiko ilginimas iki 20 metų

ekonomiškai netikslingas, kadangi didinant gamybos savikainą, o

taip pat kainą, didėja ir sąlyginės išlaidos. Jos gali ţymiai padidėti,

jeigu bus didinami kapitaliniai įdėjimai ilgaamţio linoleumo

gamybos organizavimui. Tokiu būdu ne visada ilgalaikiškumo

didinimas ekonomiškai pasiteisina. Kiekvienai gaminių rūšiai ir jų

naudojimo sąlygoms yra savas optimalusis ilgalaikiškumo ir

patikimumo charakteristikų lygis, kurio siekti ir būtina. Esant

vienodam ilgalaikiškumo lygiui išlaidos remontui ir techniniam

aptarnavimui kinta, atsiţvelgiant į tinkamumą remontui ir

konstrukcijos negendamumą.

4 pav. Naudojimo išlaidų kitimas laiko funkcijoje

1-renovacijos amortizaciniai kaštai;

2–remontų ir techninio aptarnavimo kaštai;

48

3–renovacijos remontų ir techninio aptarnavimo

kaštai.

Optimaliu gyvenamojo pastato naudojimo laiku dėl fizinio

nusidėvėjimo sąlyginai laikomas ekonomiškai tikslingas jo

naudojimo laikas, kurio metu suminės redukuotosios išlaidos,

sukauptos jo naudojimo metu, atsiţvelgiant į einamųjų (naudojimo)

išlaidų pokyčius laike, bus minimalios. Redukuotomis išlaidomis

bus įvertinamos ne tik gyvenamojo pastato ilgalaikiškumo, bet ir

tinkamumo remontui, negendamumo savybės ir net konstrukcijų

bei sistemų išliekamumas.

Konstrukcijų ir techninių sistemų, o taip pat gyvenamųjų

namų visumoje ilgalaikiškumo optimizavimo ekonominis efektas

pasiekiamas sumaţinant:

- lyginamąjį gaminių, gyvenamuosiuose pastatuose priimant

naudojimui, ilgai juos naudojant, kiekį;

- laikančiųjų ir atitvarinių konstrukcijų, gaminamų iš

stipresnių ir patvaresnių medţiagų, kiekį;

- techninio aptarnavimo ir remonto darbų lyginamąjį kiekį ir

kainą;

- lyginamųjų kapitalinių įdėjimų remonto bazei bei

apyvartinių lėšų kiekį.

Gyvenamųjų pastatų atitvarinių konstrukcijų ir sistemų

patikimumo uţtikrinimui ir didinimui techniniuose planuose

nepakanka rasti sprendimą, pilnai atitinkantį jų naudojimo ir

remonto paskirtį, sąlygoms ir reţimams. Taip pat nepakanka

parinkti patvarias apkrovoms ir poveikiams medţiagas bei nustatyti

priemones jų apsaugai nuo atmosferos ir kitokių poveikių. Labai

svarbu dar nustatyti techninio aptarnavimo ir remontų optimaliąją

sistemą, skiriamą lyginamąjam suminiam darbo sąnaudų ir

lyginamąjai suminei techninio aptarnavimo ir remontų vertei, o kai

reikia ir nusidėvėjimo gedimams išvengti.

49

-

1.4. lentelė. FAKTORIAI ĮVERTINANTYS PASTATO

ELEMENTŲ NAUDOJIMO LAIKĄ

Projektiniai Medţiagų ir

gaminių

gamybos

Pastato

statybos

Naudojimo

1.Skaičiuo-

jamosios

schemos

parinkimas

2. Galimų

apkrovų ir

naudojimo

sąlygų

įvertinimas

1. Ţaliavų

kokybė

2. Gamybos

tech-

nologija

3. Gamybos

kultūra ir

lygis

1.Statybos

klimato

sąlygos

2.Darbininkų

kvalifikacija

3.Gamybos

technologija

4.Gaminių

transporta-

vimo,

sandėliavimo

ir saugojimo

sąlygos

1.Faktinės

apkrovų

schemos

atitikimas

skaičiuo-

jamąjai

2. Techninės

naudojimo ir

statinio

elementų

aptarnavimo

sąlygų

įvykdymas

Paţymima, kad būtinos išlaidos remontui, atstatant ir

palaikant konstrukcijų bei techninių sistemų tinkamumą ir

darbingumą visu jų normalaus naudojimo laikotarpiu naudojimo

stadijoje, ţymiai ilgalaikiškesnių, negendančių ir tinkamesnių

remontui konstrukcijų efekto įtaka atsiranda jų naudojimo

pailgėjusiame laikotarpyje (bet ne gale) redukuotųjų pagrindinių ir

apyvartinių fondų, panaudotų remonto darbams, vertės maţėjimu.

Praktikoje remonto efektyvumas nagrinėjamas, kaip atskirų

konstrukcijų pakeitimas jų norminio naudojimo laiko gale. Tačiau

galutiniame rezultate iškraipomas palyginamasis skirtingo

ilgalaikiškumo efektyvumo vertinimas, ir tuo labiau, kuo

ilgalaikiškesnė konstrukcija. Pagaliau, negalima nevertinti ir to, kad

esant dabartinei finansavimo sistemai, gyvenamųjų pastatų remonto

50

finansavimas grindţiamas pastoviais, kiekvienų metų

amortizaciniais atskaitymais remontui.

Tokių atskaitymų normatyvai turi būti nustatyti atsiţvelgiant į

naudingą jų panaudojimą visu tarpremontiniu laikotarpiu TR,

pakeičiant Tc į TR, apskaičiuojamu iš:

`A = E / (1+E)Tc

– 1 (6)

Čia A – amortizaciniai atskaitymai (metų dalys);

(1+E)Tc

– bedimensinis dydis;

E – redukcijos normatyvas ;

Tc – gaminio egzistavimo laikas.

5 pav. Grindų linoleumo dangos tarnavimo laiko

optimizavimas

Bendruomenė pralošia nuo nesaikingo, o taip pat ir nuo

nepakankamo objekto patikimumo. Dėsningumas toks: laikančiųjų

51

ir atitvarinių konstrukcijų ilgalaikiškumo ir negendamumo perviršis

naujuose pastatuose, o taip pat remontuojant ir modernizuojant

esamus gyvenamuosius pastatus susietas su statybos ir naudojimo

pabrangimu (6 ir 7 pav.). Ilgalaikėms atitvarinėms konstrukcijoms

ir inţinerinėms sistemoms (50-80 metų) vidutinio naudojimo laiko

skaičiuojamųjų ir faktinių reikšmių galimi svyravimai neţymiai

įtakoja optimizavimo kriterijų pokyčiams – redukuotiesiems

kaštams, o taip pat ekvivalentinių kapitalinių įdėjimų lygiui.

Neilgalaikėms konstrukcijoms (3-5-7 metai) labai efektyvu

prailginti tarnavimo laiką, jeigu tai nesusieta su kapitalinių įdėjimų

augimu. Praktiška išvada yra ta, kad techniniu ir ekonominiu

poţiūriu svarbu ir būtina didinti faktinį norminį vidutinį naudojimo

laiką ir vienalytiškumą visai eilei gaminių, naudojamų namų

statyboje (linoleumui, sanitarinei – techninei armatūrai, karšto

vandens sistemos vamzdţiams, garsą izoliuojančioms ir

hermetizuojančioms medţiagoms, vandens ir aliejiniams daţymo

mišiniams, ruloninėms ir mastikos stogo dangų medţiagoms ir kt.),

o tai ilgina normalųjį fizinį būsto naudojimo laiką.

52

6 pav. Redukuotųjų išlaidų lygio kitimas atsiţvelgiant į

medienos pastatų naudojimo laiką

7 pav. Redukuotųjų išlaidų lygio kitimas atsiţvelgiant į

mūro pastatų naudojimo laiką

53

Pastatams su 40-50 metų ir ilgesniu naudojimo laiku bei

nustatant atskaitymų dydį renovacijai, įvertinant laiko faktorių,

bendrasis amortizacijos atskaitymų normatyvas praktiškai

nustatomas atskaitymų remontui dydţiu. Didėjant mūro namo

tarnavimo laikui nuo 80 iki 100 – 150 metų, atskaitymų

normatyvas kapitaliniam remontui padidėja 15 – 18%. Tuo pačiu,

amortizacijos atskaitymų mūro (mūro, stambiablokių ir kt.)

gyvenamiesiems pastatams naudojimo laikas, veikiančiomis

normomis priimtas 120 ir 150 metų nėra optimalus pagal fizinį

nusidėvėjimą, o pats toks skirstymas neturi mokslinio pagrindo ir

yra nereikalingas. Panašiai ilgalaikiškumo įtaka pastatų

kapitališkumui pastebima ir uţsienio šalyse. Tai įpareigoja neleisti

projektuoti masinėje statyboje perviršinį išorės ir vidaus mūro sienų

storį, nes tai susieta su deficitinių sienos medţiagų ir atitinkamų

kapitalinių įdėjimų įšaldymu, o taip pat sudarant prielaidas ateityje

vystyti neekonomiškus būsto atnaujinimo, atstatymo darbus.

Gyvenamųjų pastatų su mūro sienomis bei laikančiomis

konstrukcijomis iš betono, natūralaus akmens, keraminių medţiagų

ekonomiška naudojimo trukmė, gali būti priimta lygia 80 metų,

nepriklausomai nuo to, kad gali būti praktiškai naudojami ţymiai

ilgesnį laiką. 120 – 150 metų naudojimo laikotarpiu, beveik vienu

metu atsiras, didesnei daliai atitvarinių konnstrukcijų ir inţinerinių

sistemų bei kitų gyvenamųjų pastatų įrangos, ribinis būvis

ypatingai pastatams su medinėmis perdangomis ir pertvaromis.

Tokio ribinio būvio, kurio atsiradimas pagreitina antrosios formos

funkcinį nusidėvėjimą, pašalinimui atliekami senųjų mūro

gyvenamųjų pastatų kapitaliniai perstatymai. Iš tikrųjų tai liūdija,

kad tokių pastatų normalusis tarnavimo laikas fiziškai baigėsi, o

pratęsimui iki 120 – 150 metų ir daugiau, būtini atstatomieji darbai.

Šie darbai kainuoja ţymiai brangiau nei nauja statyba, o jų gamybai

būtini medţiagų, energetiniai darbo ir piniginiai resursai. Jeigu būtų

numatomi masiniai atstatomieji darbai, tai greta naujosios statybos

54

materialinės – techninės bazės reikėtų sukurti ir atstatomųjų darbų

bazę.

Ilgalaikiškumo (patikimumo) rodiklių techninio sprendimo

optimalaus varianto parinkimas paprastai susietas ne su vieninteliu

gyvenamuoju pastatu (objektu), bet su vienatipių pastatų (objektų)

visuma. Tuo pačiu paprastai optimizuojama ne gyvenamojo pastato

techninis sprendimas, o dalis statybos programos, skirtos

nagrinėjamojo tipo gyvenamiesiems pastatams, o taip pat jų

ekonomiškai tikslingo naudojimo laikotarpio sfera.

Nustatyti ir įvertinti reikia ne tik patikimumą ir atskiros

konstrukcijos (sistemos) efektyvumą, bet ir patikimumo ir

efektyvumo pokyčių dėsningumus laike, vystantis konstrukcijų ir

sistemų, naudojančių nekintamus techninius principus, aibei.

1.12. GYVENAMŲJŲ PASTATŲ ILGALAIKIŠKUMO

NUSTATYMAS UŢSIENIO ŠALYSE.

Uţsienio šalyse vartojami kiti statinių konstrukcijų ir

skirtingo ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų lyginamojo

ekonominio įvertinimo metodai [8]. Amortizacijos atskaitymų

normos visiškam atstatymui (renovacijai), arba, kaip juos vadina

finansinės amortizacijos normos, nustatomos ne pastato

ilgalaikiškumu, bet finansine politika, kapitalo rinkos konjunktūra

ir retai socialine politika. Amortizacijos laikotarpio trukmė

nesutampa su numatomu pastato naudojimo laikotarpiu;

ekonominis pastato naudojimo laikotarpis viršija paskolos terminą

ir todėl visiškai neįtakoja paskutiniojo.

Greta to, įvertinant ţemės sklypo vertės dydį, kapitalo

procentinio tarifo dydis įtakoja gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumą

55

ir yra vienas iš lemiančiųjų faktorių, įvertinančių būsimas remontų

ir būsto išlaikymo išlaidas. Šiuo atveju būsimųjų naudojimo išlaidų

lygis siejamas su butų nuomos dydţiu.

1.13. PALANKIAUSIOJO GYVENAMŲJŲ

PASTATŲ.NAUDOJIMO LAIKOTARPIO

NUSTATYMO YPATUMAI UŢSIENIO ŠALYSE

Palankiausiojo gyvenamųjų pastatų naudojimo laiko

nustatymas uţsienyje turi savo ypatumus. Pagrindinis jų tikslas

gauti maksimalius pelnus, kaip statant taip ir naudojant būstą.

Gaunamų arba laukiamųjų pajamų lygis, yra tai kas nustato

naudingąjį būsto naudojimo laikotarpį.

Kai namo, kurio konstrukcijos nors ir yra pakankamame

stovyje, tampa nerentabiliu, jis nuverčiamas. Nuverčiamas ne

paprastai senas namas, neduodantis pakankamo pelno, pakeičiant jį

nauju gyvenamuoju pastatu, turinčiu ţymiai kokybiškesnius butus,

o daţnai – prekybos arba administraciniais pastatais, duodančiais

ţymiai aukštesnes pajamas. Tačiau kiti tokio pat amţiaus pastatai,

jeigu jie yra rentabilūs, išlaiko savo naudingajį naudojimo laiką, net

esant stambioms naudojimo ir remonto išlaidoms.

Naudingas naudojimo laikas visur ilginamas, kad gautume

pelną. Po Antrojo pasaulinio karo, Prancūzijoje buvo pastatyta

daug laikinųjų ir gerai įrengtų gyvenamųjų pastatų, pagamintų

JAV. Šių pastatų norminis naudojimo laikas (10 – 15 metų),

faktiškai buvo prailgintas dėl aštrios gyvenamojo ploto krizės, o

taip pat dėl administracinių pastatų trūkumo, kas konjunktūriškai

pakėlė rinkos vertę, t.y. laikinųjų patalpų kainą, lyginant su jų

pirmine verte.

Landynės, namai su labai dideliu gyventojų skaičiumi arba

labai blogo stovio sukuria rentabilų verslą, kadangi uţtikrintas

56

jiems poreikis, šeimomis turinčioms maţas pajamas, kurių

nepakanka būstui su sąlyginai neaukštu nuomos mokesčiu.

Uţsienyje, gyvenamojo pastato naudojimo laiko parinkimui,

gali turėti įtakos grynai finansiniai veiksniai. Kaip jau buvo

parodyta, aukšti procentiniai kapitalo tarifai arba ribotos kreditų

gavimo galimybės, sudaro sąlygas tapti naudingesne trumpesnio

ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų statybą, leidţiančią sumaţinti

kapitalinius įdėjimus arba padidinti būsimas metines išlaidas

remontui ir išlaikymui.

Gyvenamojo pastato ekonominis naudojimo laikas gali būti

prailgintas pritaikant pastatą naujoms sąlygoms, suderinant

remonto darbus su perplanavimu ir padidinant esamų pastatų

vidaus gerbūvio lygį, leidţiantį uţtikrinti komfortą ir

ilgalaikiškumą.

Kai kurių statinių konstrukcijų ir techninių įrengimų

naudojimo laiko skirtumai leidţia, o kartais ir pateisinama vietoje

jų pakeitimo dėl nusidėvėjimo, atliekant butų ir pastatų

perplanavimą visumoje, numatant patalpų paskirtį, jau nekalbant

apie apdailos kokybę. Panašiai įvykdomi gyvenamųjų pastatų

modernizavimo ir atnaujinimo darbai šiuolaikiniu techniniu

pagrindu, skirtu funkcinio nusidėvėjimo likvidavimui, nors remiasi

pagrindinių konstrukcijų techniniu būviu. Tačiau galų gale šios

priemonės grindţiamos ekonominiais rezultatais, o daugelyje

atvejų ir šių rezultatų ekonomine (kultūrine – istorine ir

architektūrine) verte.

Tokiu būdu, gyvenamojo pastato amţius yra vienas iš fizinio

būvio faktorių, bet ne visada yra pagrindiniu faktoriumi arba

kriterijumi, nustatant ekonominę ir socialinę pastato vertę.

Sudėtingi techniniai, ekonominiai ir socialiniai faktoriai įtakoja

gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą, o taip pat ir jų tarnavimo

laikotarpį.

57

Šiuo atţvilgiu būtina pabrėţti, kad neteisinga gyvenamojo

pastato naudojimo laiką vertinti, tik fizine prasme, nes tai

nepakanka. Tikslingiau nagrinėti, kaip naudingą arba ekonominį

naudojimo laiką, kurio metu visos medţiagos, detalės,

konstrukcijos ir techninė įraga, iš kurių pastatytas pastatas,

neatsiţvelgiant į tai, buvo jie gerame stovyje ar ne, pilnai ar dalinai

pakeisti, išlaiko ţinomą ekonominę ir socialinę vertę ir turi

vartojamąją vertę. Šis ekonominis naudojimo laikas gali sutapti su

fiziniu naudojimo laikotarpiu, būti ilgesniu ar trumpesniu.

1.14. GYVENAMŲJŲ PASTATŲ ILGALAIKIŠKUMO

EKONOMINIO ĮVERTINIMO METODAI UŢSIENYJE

Švedijoje, Anglijoje, Šiaurės airijoje, JAV ir kitose uţsienio

šalyse vartojami analogiški metodai [8], nustatant bendrus statybos

ir būsto naudojimo kaštus, nors vartojami skirtingi terminai, iš

kurių labiausiai vartojami: “bendroji pastato vertė”, “baigtinė

vertė”, “ribinė vertė” ir “vertė susieta su panaudojimu”.

Skiriami trys skirtingi metodai nustatant pastato vertę.t.y.

bendruosius statybos ir būsto naudojimo kaštus: 1) bendrosios

metinės vertės metodas; 2) bendrosios iš anksto paskaičiuotosios

vertės metodas; 3) visuminės vertės metodas.

Bendrosios metinės vertės apskaičiavimo metodo ypatumai

yra tie, kad vienkartiniai statybos kaštai, o taip pat ir būsimosios

išlaidos remontui ir jo naudojimui visu skaičiuojamuoju laikotarpiu

virsta vidutinėmis metinėmis išlaidomis.

Bendrosios iš anksto paskaičiuotosios vertės apskaičiavimo

metodo ypatumai yra tie, kad būsimieji (skaičiuojamieji) kaštai

pastato remontui ir naudojimui, visu numatomu jo naudojimo laiku

virsta anksčiau apskaičiuota suma, faktiškosios statybos pabaigos

metais ir sudedama su pirmine pastato verte.

58

Skirtingai nuo šio metodo, visuminės vertės apskaičiavimo

metodo ypatumai yra tie, kad visi statybos kaštai ir išlaidos

gyvenamojo pastato remontui ir naudojimui, visu numatomu jo

naudojimo laiku virsta skaičiuojamąja suma, pastato nugriovimo

laukiamaisiais metais (taip vadinamosios sukauptosios išlaidos).

Pateikiama matematinė nurodytų trijų skaičiavimo metodų

formuluotė, kurių išvedimas grindţiamas vartojant skubių

mokėjimų ir skubių įnašų formules.

1. Bendrosios metinės vertės skaičiavimo metodas

M = [o Tc

K / 100(Tc-1)] + I K / 100 (7)

2. Bendrosios iš anksto paskaičiuotosios vertės skaičiavimo

metodas

A = K + [I(Tc – 1)] K / o

Tc (8)

3. Visuminės vertės skaičiavimo metodas

W = Tc K + I K(Tc

– 1) / o (9)

Čia K – gyvenamojo pastato pradinė vertė, piniginiai

vienetai;

o – procentinė norma kapitalui (sudėtingi

procentai);

= 1+0.01 o;

I – vidutinės metinės išlaidos gyvenamojo pastato

remontui ir naudojimui, įvertinant

amortizacinius atskaitymus, procentais nuo

pradinės vertės, renovacijai;

Tc – gyvenamojo pastato naudojimo laikas, metai;

M – bendrosios vidutinės metinės išlaidos,

susidedančios iš kapitalizuotos, pirminės

statybos vertės, redukuotos metiniam

59

gyvenamojo pastato naudojimo laikui ir,

vidutinių metinių remonto ir naudojimo išlaidų;

A – paskaičiuojamoji vertė arba bendrosios išlaidos

statybos uţbaigimo laikui, susidedančios iš

nekapitalizuotos pirminės statybos vertės ir

kapitalizuotųjų išlaidų gyvenamojo pastato

remontui ir naudojimui visam jo naudojimo

laikui;

W – visuminė vertė arba bendrosios gyvenamojo

pastato išlaidos, sukauptos jo nuvertimo laikui ir

susidedančios iš kapitalizuotosios pirminės

statybos vertės ir kapitalizuotųjų išlaidų

remontui ir naudojimui pilnam pastato

naudojimo laikui.

Pirmame ir trečiame atvejuose pirmasis formulės narys

išreiškia kapitalizuotąsias išlaidas, o antrąjame – nekapitalizuotąją

pirminę statybos vertę; formulių antrasis narys – kapitalizuotąsias

išlaidas remontui bei naudojimui antrąjame ir trečiąjame atvejuose

ir nekapitalizuotąsias išlaidas pirmąjame atvejyje.

Pavyzdys. Duota: K = 1000000 (piniginių vienetų); o= 5%;

= 1+0.01*5 = 1.05; I = 1%;

Tc = 50 metų. Įstatydami pradinius duomenis į (7) gauname:

1) M = [1000000*5*1.0550

/ 100 (1.0550

-1)] + (1 / 100)

1000000 = 54771 / 84.56% + 10000/15.44% =

= 64771/100%;

2) A = 1000000+[1 (1.0550

– 1) 1000000 / 5*1.0550

=

1000000.84 / 56% + 182600 / 15.44% =

= 1182600 / 100%;

60

3) W = 1.0550

*1000000 + [1 (1.0550

– 1) 1000000 / 5 =

11480000.84 / 84.56% + 209600 / 15.44% = 13586000 /

100%.

Iš pateiktų skaičių matosi, kad nepriklausomai nuo panaudoto

metodo, apskaičiuojant bendrąsias gyvenamojo pastato statybos,

remonto ir naudojimo išlaidas uţduotoms pradinėms sąlygoms,

gyvenamojo pastato išlaidos remontui ir naudojimui (antrasis

formulių narys) sudaro vienodą statybos, remonto ir naudojimo

išlaidų dalį. Tokia pati padėtis ir su vienalaikėmis išlaidomis

(pirmasis formulės narys).

Neţiūrint į vienodą galutinį rezultatą, kiekvieno, bendrųjų

išlaidų skaičiavimo metodo pranašumas apibrėţiamas tikslu, kuris

yra nurodomas.

Bendrosios metinės vertės skaičiavimo metodas

daţniausiai naudojamas, kada priekin apskaičiuojamos metinės,

gyvenamojo pastato naudojimo išlaidos, kuriomis labiausiai domisi

pastato savininkas. Santykinai ţemas bendrosios metinės vertės

lygis gali būti pasiektas vartojant statybai nebrangias statybos

medţiagas ir gaminius, atitinkamai sumaţinant pradinius

kapitalinius įdėjimus, kas bus susieta su ţymiai brangesniu remontu

ir naudojimu visą naudojimo laiką.

Būtina paţymėti ţinomą šio metodo visapusišką pritaikymą,

kadangi skaičiavimai gali būti lengvai pritaikomi kintančioms

konjunktūrinėms sąlygoms, skirtinguose pastato naudojimo laiko

perioduose, kaip jo remontų ir naudojims išlaidų dalyje, taip ir

kapitalo procentinio tarifo ir pradinės statybos vertės dalyje.

Anksčiau apskaitytos bendrosios vertės skaičiavimo metodas

arba, kaip jį daţnai vadina, vertės šiuo metu skaičiavimo metodas,

labiausiai domina kapitalo indėlininką arba projektuotoją, kadangi

jis leidţia parinkti ekonomiškiausią gyvenamojo pastato sprendimą

visumoje, t.y. pasiekti maţiausias bendrąsias statybos, remonto ir

naudojimo išlaidas.

61

Šio metodo naudai paprastai išreiškiami tokie samprotavimai.

Išlaidos, kurios atsiranda visą gyvenamojo pastato naudojimo laiką,

nustatomos jo neišvengiamu nusidėvėjimu ir būtinomis naudojimo

išlaidomis. Šios išlaidos, priskiriamos ateičiai, yra sąlyginai

nereikšmingos, kadangi jų dalis šiuometinėje vertėje sąlyginai

nedidelė (ţr. pavyzdį).Todėl gyvenamojo pastato naudojimo ir

remontų išlaidų kitimas dėl įvairių prieţasčių ateityje, taip pat

neturės didelės reikšmės.

Tuo pačiu lyginamasis vertės skaičiavimo metodų įvertinimas

šiuo metu pagrindiniu rodikliu laiko pradinę statybos vertę arba

kapitalinius įdėjimus ir maţiau svarbų rodiklį – remonto ir

naudojimo išlaidų lygį nagrinėjamame baigtosios statybos periode.

Panaši padėtis ir skaičiuojant redukuotųjų kaštų metodu.

Numatoma, kad ateityje, aptarnaujančiojo personalo darbo

uţmokestis ir visos gerai įrengto būsto naudojimo išlaidos,

neţiūrint pastatų remonto ir naudojimo darbų mechanizavimo ir

automatizavimo vystymosi, didės. Manoma, kad ţymiai didės

šilumos ir kitų energijos rūšių kaštai. Todėl laikoma, kad dabar

ţymiai naudingiau statyti tokius pastatus, kurie pareikalaus ţymiai

maţesnių remonto ir naudojimo išlaidų ateityje. Šiuo poţiūriu

tinkamiausias galėtų būti visuminės vertės skaičiavimo metodas,

grindţiamas bendrųjų išlaidų, susidedančių iš vienlaikinių

kapitalinių įdėjimų statybai ir gyvenamųjų pastatų einamųjų

remonto ir naudojimo išlaidų, sukauptų jo nuvertimo metais.

Tačiau, atsiţvelgiant į neapibrėţtumus būsimoms remonto ir

naudojimo išlaidoms, bei ypatingai kapitalo procentiniam tarifui,

pirmumą skiria vertės dabartiniu laiku apskaičiavimo metodui,

kuriame pakankamoje apimtyje įvertinamas išlaidų remontui ir

naudojimui lygis, ne tik dabartiniu laiku, bet ir numatoma suteikti

ţymią reikšmę netolimoje ateityje. Todėl visuminės vertės

skaičiavimo metodas paprastai vartojamas rekonstrukcijos arba

esamų pastatų nuvertimo skaičiavimuose.

62

2. NUSIDĖVĖJIMO PROBLEMOS

2.1 PASTATŲ IR INŢINERINIŲ SISTEMŲ NUSIDĖVĖJIMAS

Nusidėvėjimas – tai statinio vertės sumaţėjimas veikiant

skirtingiems faktoriams [21].

Objektyviam gyvenamojo fondo techninės būklės,

nusidėvėjimo charakterio, dydţio, greičio, vystymosi dėsningumų

ir pokyčių laike supratimui, būtina ištirti, surinkti, išanalizuoti ir

apdoroti atitinkamą statistinę informaciją (techninės

inventorizacijos tarnybų statistinius duomenis) iš didelio skaičiaus

gyvenamojo fondo objektų. Gyvenamojo fondo nusidėvėjimo

dėsningumo išaiškinimui būtinas sukauptos patirties, mokslo

teorinių ir praktinių tyrimų apibendrinimas.

Nusidėvėjimo dėsningumų vystymosi laike ir jo pokyčių,

atsiţvelgiant į pastatų amţių, jį sudarančių konstrukcinių elementų

techninę būklę, kitų faktorių poveikio nustatymui būtina išaiškinti

nusidėvėjimo esmę ir prigimtį.

Dabartiniu metu literatūroje vartojamos fizinio ir funkcinio

nusidėvėjimo savokos. Patvirtintuose Europos turto vertinimo

standartuose [22] skiriamos keturios nusidėvėjimo rūšys:

1) ekonominis (fizinis) nusidėvėjimas. Jis atspindi amţių,

būklę, degeneraciją arba atrofiją, atsirandančią dėl laiko

tekmės ar ankstesniojo naudojimo aspektų galima

naudojimo ateityje kaštų suma, kliūtys naudojimui,

lyginant su moderniu kitu įrenginiu, mašina arba įranga.

2) funkcinis nusidėvėjimas – tai tinkamumas naudoti esant

paskirčiai ir šio naudojimo tęstinumo perspektyva arba

tinkamumas kuriai kitai paskirčiai tame pačiame versle.

3) strateginis nusidėvėjimas – strateginio verslo

sprendimas gali bet kuriuo metu nutraukti tam tikro

63

proceso funkcionavimą (versle) ir tuo pačiu paversti

nenaudojamais pastatus, kurie tam tikslui buvo skirti.

Toks sprendimas gali paveikti visą kompleksą arba jo

dalį, net jeigu įrengimai, mašinos arba įranga galėtų

turėti vertės kitai įmonei arba tai pačiai įmonei, jeigu

toks sprendimas nebūtų priimtas.

4) ekologinis nusidėvėjimas – apsprendţia būtinybę

įvertinti esamą panaudojimą ir šiuolaikines

technologijas pagal faktines ir pagrįstai laukiamas

nacionalines bei tarptautines normas, įstatymus,

direktyvas ir/ar planavimo, aplinkosaugos ir taršos

kontrolės bei atliekų tvarkymo taisykles (strategijas).

Fizinis nusidėvėjimas yra vienas iš rimčiausių gyvenamųjų

statinių ilgalaikiškumo problemų, kurios reikšmė ir svarba

nustatoma didţiuliais kasmetiniais gyvenamojo fondo remonto ir

išlaikymo kaštais.

Atsiţvelgiant į tai, kad naudojant gyvenamieji pastatai

fiziškai nusidėvi, kai nusidėvėjimo vertė atspindi pagrindinių

negamybinių fondų vertę, aukščiau nurodyti tyrimai ir patirties

apibendrinimas turi svarbią teorinę ir praktinę reikšmę, visai ūkio

sistemai.

Fizinis gyvenamųjų pastatų ir jų konstrukcinių elementų

nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad konstrukcijos, įrengimai ir

pastatas visumoje netenka savo pirmykščių savybių ir kokybės jam

funkcionuojant. Tai suprantama, kai pastatų konstrukciniai

elementai netenka stiprumo, standumo, atsparumo (atsparumo

drėgmei šalčiui, biologiniam poveikiui, antikorozinio atsparumo ir

t.t.), aplinkos ardančiųjų poveikių išdavoje (kritulių, vėjo,

temperatūros svyravimų seisminių, cheminių, fizinių ir biologinių

faktorių), šilumos ir garso izoliacinių savybių, oro nelaidumo ir

pan. Taip pat išorės išvaizdos pablogėjimas (sieninių plokščių

apdailinio sluoksnio atšokimas, plyšių atsiradimas, dalies plytų

64

iškritimas ir t.t.). Šių savybių netekimo išdavoje statinys sensta ir

yra. Greta ardančiųjų faktorių, gyvenamieji pastatai ir jų

konstrukciniai elementai sensta ir nusidėvi nuo įvairių vietinių

sąlygų, naudojimo ir pastatų išlaikymo lygio, periodinių pakeitimų

ir skirtingų konstrukcinių ir įrangos elementų remonto sistemos.

Ardantieji ir kiti faktoriai skirtingai įtakoja medţiagų ir

konstrukcinių elementų nusidėvėjimą. pastato naudojimo laikas

visumoje priklauso nuo statinį sudarančių konstrukcinių elementų

ir įrangos ilgalaikiškumo. Kadangi statinių medţiagos,

konstrukcijos ir elementai nevienodo stiprumo, tai ir jų naudojimo

laikas skirtingas.

Atsiţvelgiant į konstrukcijų tipą bei vartojamas pagrindines

medţiagas, nustatomas joms vidutinis norminis naudojimo laikas.

Tačiau šios normos nėra ribinės ir praktikoje gali keistis (maţėti

arba didėti). Medţiagų, konstrukcijų, įrangos ir įvairiausios rūšies

apdailos vidutinis naudojimo laikas imamas uţ skaičiuojamajį,

skaičiuojant ekonominius rodiklius.

Tačiau normos nustatomos neįvertinus galimus defektus ir

paţeidas, atsiradusius gaminant konstrukcijas, detales ir gaminius,

o taip pat statant pastatus. Praktikoje atskirų konstrukcijų ir

įrengimų naudojimo laikas gali skirtis nuo norminio dėl

nepatenkinamos statinių ir įrengimų techninio naudojimo,

nepakankamos remonto apimties, priimant naujus pastatus su

paţeidomis, o taip pat esant defektams priimtose statybai

statybinėse konstrukcijose. Daţnai nauji pastatai, ypatingai

stambiaplokščiai, dėl šių prieţasčių pirmaisiais naudojimo metais

turi būti remontuojami. Vyksta priešlaikinis pastato fizinis

nusidėvėjimas, pasiekdamas pirmaisiais naudojimo metais 3 – 5%.

Fizinio nusidėvėjimo išdavoje gyvenamųjų pastatų

konstrukciniai elementai laikui bėgant įgyja kokybinius pokyčius ir

palaipsniui irsta (pamatų sėdimas, sienų deformacijos, plyšių

atsiradimas, metalinių konstrukcijų korozija, medinių konstrukcijų

65

puvimas ir t.t.). Statybos normos numato vartoti tokias medţiagas ir

konstrukcijas, kurios turi apytikriai vienodą naudojimo laiką.

Tačiau praktikoje išaiškėjo daugelio elementų ţymūs naudojimo

trukmės skirtumai. Palyginti trumpu naudojimo laikotarpiu

pasiţymi ne tik apdailinės medţiagos (3...5 metai), bet ir kai kurios

laikančiosios konstrukcijos. Laikančiųjų konstrukcijų

ilgalaikiškumą sumaţina tokie defektai: plyšiai įvairiose plokščių

zonose, vandens ir oro nelaidumas, išorės sienų peršalimas,

neleistini plokščių įlinkiai ir t.t. Atsiradus plyšiams sienų plokštėse

ir perdenginiuose atsiranda grėsmė koroduoti armatūrai, pablogėja

patalpų išorės vaizdas ir padidėja garso laidumas.

Buvo paruoštas naudojamųjų konstrukcijų parametrų ribinių

leistinųjų reikšmių nustatymo metodas, kuris grindţiamas ribinių

reikšmių, gautų iš laikymo galios, atsparumo pleišėjimui ir

deformatyvumo palyginimo su reikšmėmis, nustatančiomis

konstrukcijų naudojimo ekonominį tikslingumą.

Pagrindinių negamybinių fondų (gyvenamojo fondo)

nusidėvėjimas yra sudėtingas procesas, kurio negalima

matematiškai modeliuoti. Nuo gyvenamojo fondo išlaikymo

sąlygų, konstrukcinių elementų ir įrangos, pastoviai veikiamų,

kuriuo tai laipsniu, senėjimo ir irimo, pakeitimų organizavimo ir

remontų atlikimo sistemos, priklauso pastato techninė būklė ir

naudojimo laikas visumoje. Tačiau nepaisant visų atsargumo

priemonių, natūralus senėjimas vyksta ir jo sustabdyti neįmanoma

(taip pat, kaip negalima atstatyti jų nusidėvėjusių konstrukcijų ir

elementų iki pirmykščio stovio). Tam tikroje naudojimo stadijoje,

pastato konstrukcinių elementų ir įrangos nusidėvėjimas pasiekia

kritinį būvį. Nuo šio momento atskirų konstrukcijų ir elementų

pakeitimas, o taip pat pertvarkymas ir pastato atstatymas visumoje

yra techniškai ir ekonomiškai netikslingas. Norminis pastato

naudojimo laikas nustatomas, įvertinant visas technines priemones

66

(remontai), kadangi nesavalaikis jų atlikimas sutrumpina norminį

pastato elementų naudojimo laiką. Svarbu laiku atlikti remontus.

Keičiant ar remontuojant atskirus elementus, jų patikimumas

padidėja, bet nepasiekiamas pradinis, kadangi konstrukcijos ir

sistemos visada įgyja liekamąjį nusidėvėjimą tuose elementuose,

kurie neremontuojami. Planinių remontų metu rekomenduojama

pakeisti arba rekonstruoti (renovuoti) visas nusidėvėjusias

konstrukcijas. Tačiau negalima panaikinti visišką fizinį

nusidėvėjimą, kurio naudojimo laikotarpis nekeičiamas ir pilnai

atstatyti pirmykštį būvį neįmanoma. Tai statinio normalaus

nusidėvėjimo dėsningumo prieţastis.

Pastatų konstrukcinių elementų ir sistemų naudojimo laikas

yra gana sąlyginis – jis skirtingas net vienodo tipo pastatuose.

Industriniai namai dar nepasiekė savo naudojimo laiko ribos:

daugiaaukščiams namams tai 120…150 metų. Tai laikoma pastato

egzistavimo garantiniu laiku. Kadangi gelţbetonio gaminiai laikui

bėgant įgyja didesnį stiprumą, tikrieji egzistavimo laikotarpiai gali

būti ilgesni uţ skaičiuojamuosius.

Konstrukcijų ir įrangos nusidėvėjime skiriami trys

laikotarpiai:

1-sis laikotarpis – įdirbio ir deformacijų, padidėjusio

nusidėvėjimo periodas. Šis periodas trumpas ir jam tinka

statybininkų duota 5 metų garantija. Šiuo laikotarpiu atliekamas

taip vadinamas ponusėdiminis remontas.

2–sis laikotarpis – normalaus egzistavimo periodas: dėl lėto

nusidėvėjimo, šiuo metu kaupiasi liekamosios deformacijos,

iššaukiančios medţiagos struktūrinius pokyčius ir lėtą jos irimą.

3-sis laikotarpis – pagreitinto nusidėvėjimo periodas. Kai jis

pasiekia kritinę reikšmę, tai iškyla remonto būtinumas arba statinio

nugriovimas arba įrangos išardymas.

Ribinis konstrukcijos ar įrangos nusidėvėjimas be remonto

gali būti apskaičiuojamas taip:

67

Qnatūr. = Tnatūr. (10)

Čia - kasmetinis nusidėvėjimas %

Tnatūr. – egzistavimo laikotarpis iki ribinio

nusidėvėjimo be remonto , metais.

Kokybiškam pastatų elementų bei inţinerinių sistemų

išlaikymui ir jų remontui būtina ţinoti nusidėvėjimo ir senėjimo

dėsningumus. Nurodytų procesų intensyvumas nustatomas

dvejomis faktorių grupėmis: konstrukcijos medžiagos

mikrostruktūra – mikrodefektų joje buvimu ir netobulumu

pradiniame naudojimo periode bei mikro ir makro aplinkos ir

apkrovų poveikiams.

Pirmoji faktorių grupė sąlygojama gaminių gamybos

technologijos ypatumais ir pastatų montaţu, kuris taip pat vyksta

išorės aplinkos poveikio sąlygomis. Išorės poveikis būna tikslingas

arba valdomas ir nevaldomas arba atsitiktinis. Tikslingas poveikis

turi dvejopą charakterį. Kiekvienas statinys naudojamas tam tikram

tikslui, o tai susieta su eile technologinių procesų, kurie vyksta

lydimi statinių ir dinaminių apkrovų, gamybos atliekų išskyrimu į

aplinką ir kitokių nepageidaujamų procesų. Išvardytų faktorių

poveikio dydis nustatomas ir todėl pastato naudojimo procese yra

valdomas. Tai leidţia prognozuoti pastatų elementų apsaugos

priemones, parinkti reikalingus konstrukcinių elementų matmenis,

atitinkamas jiems medţiagas ir izoliacijos būdus, apsaugojančius

nuo technologinių faktorių, uţtikrinančių pastato ir jo elementų

normalų naudojimą, netrumpesniam kaip skaičiuojamąjam

laikotarpiui.

Visai kitaip nusidėvi statinių konstrukcijos, kai kontaktuoja

su išorės aplinka. Jos poveikio lygis (dydis) nusidėvėjimo procese

nustatomas pastato geografine padėtimi ir kaip taisyklė yra

atsitiktinio, nevaldomo charakterio. Todėl konstrukcijų apsaugos

priemonės nuo išorės aplinkos poveikio faktorių skaičiuojamos ir

68

konstruojamos remiantis statistiniais aplinkos parametrų

įvertinimais prie tam tikro tikimybės laipsnio. Ţinant technologinės

ir gamtos aplinkos įtakos ypatumus konstrukcijų nusidėvėjimui, o

taip pat nusidėvėjimo priklausomybę nuo medţiagos

mikrostruktūros, galima pagrįsti ir įvykdyti efektyviausius pastatų

techninio naudojimo metodus, kurių pagrindas – planinių

perspėjamųjų remontų sistema.

Konstrukcijų savybių kitimas vyksta veikiant daugeliui

fizinių-mechaninių faktorių: medţiagų nevienodumu ir įtempimų

padididėjimu, dėl kurio atsiranda mikroplyšiai medţiagoje,

drėkinimo ir išdţiūvimo pasikartojimas, periodinis uţšalimas ir

atšilimas, staigus temperatūrų perkritis, druskų ir rūgščių poveikis,

druskų išplovimas, metalo korozija, medienos puvimas,

konstrukcijų nudilimas ir t.t..

Šie poveikiai skiriami į:

1. cheminius - fizinius procesus: korozija-paviršutinė,

parinktinė (selektyvi), taškinė (opinė), stresinė

(nutrūkstanti), erozija, erozinė korozija;

2. biologinius procesus: puvimas, paţeidimas grybeliais ir

vabalais.

Poveikiai gali būti natūralūs ar ţmonių technogeninės veiklos

išdavoje. Konstrukcijų fizinis nusidėvėjimas pasireiškia:

- techninio būvio pablogėjimu, naudojimo stiprumo ir

kitų savybių netekimu;

- fizinio nusidėvėjimo laipsniu – kiekybinis techninio

būvio įvertinimu, nurodant paţeidimo laipsnį, techninių

ir naudojimo savybių sumaţėjimu, lyginant su pirminiu

būviu per naudojimo periodą. Ši ţala gali būti išreikšta

konstrukcijos arba statinio pirminės vertės sumaţėjimu.

Fizinis pastatų nusidėvėjimas metų bėgyje didėja vis labiau ir

labiau. Tačiau remontai maţina fizinio nusidėvėjimo augimo

69

tempus. Tiriant namus nustatyta, kad nusidėvėjimas intensyviausiai

vyksta 20…30 naudojimo metais ir po 90…100 metų.

Pastatų nusidėvėjimas gali būti fizinis ir funkcinis. Pvz. mūro

sienoje gali atsirasti plyšiai, dėl ko padidėja šalčio ir triukšmo

prasiskverbimo galimybės, o taip pat suprastėja namo išorės

vaizdas. Perdenginių įlinkiai arba išlinkimas maţina stiprumą ir

patikimumą, nekalbant apie pastato išvaizdos pablogėjimą. Fizinis

nusidėvėjimas yra vienas iš svarbiausiųjų gyvenamųjų pastatų

ilgalaikiškumo problemos klausimų, kurio reikšmė ir svarba

nustatoma didţiuliais kiekvienų metų kaštais remontui ir

naudojamo gyvenamojo fondo nusidėvėjimui.

Fizinis pagrindinių negamybinių fondų nusidėvėjimas

atsiranda kaip senėjimo procese, taip ir veikiant gamtinėms

sąlygoms. Fizinio gyvenamųjų pastatų ir jo konstrukcinių elementų

nusidėvėjimas yra tame, kad pastatai, konstrukcijos ir įrengimai

funkcionuodami netenka savo pirminių savybių ir kokybės. Tai

suprantama, kad pastatų konstrukcinių elementų techninės ir

naudojimo kokybės netekimas yra stiprumo, standumo, pastovumo

(atsparumo drėgmei, atsparumo šalčiui, biologiniam pastovumui,

antikoroziniam pastovumui ir t.t.) aplinkos irimo poveikių rezultate

(atmosferos, vėjo, kritulių, temperatūros svyravimų, seismiškumo,

cheminių, fizinių ir biologinių faktorių, šilumą ir garsą

izoliuojančių savybių, atsparumo oro skvarbai ir t.t., o taip pat ir

išorės išvaizdos blogėjimas, laikančiųjų konstrukcijų apdailos

išorės sluoksnio atšokimas, plyšių atsiradimas, atskirų plytų

iškritimas ir t.t.). Šių kokybės savybių netekimo išdavoje pastatai

laike senėja ir suyra. Greta daugelio ardančiųjų faktorių, senėjimas

ir nusidėvėjimas gyvenamuose pastatuose ir jų konstrukcijose

priklauso ir nuo skirtingų vietinių sąlygų, pastatų naudojimo ir

išlaikymo lygio, periodinių operacijų pakeičiant ir remontuojant

įvairius konstrukcinius elementus ir įrangą. Fizinis nusidėvėjimas

matuojamas procentais nuo pastato vertės, nustatant atskirų

70

konstrukcijų techninę būklę ir apskaičiuojant bendrą nusidėvėjimo

dydį.

Pirmąjai nusidėvėjimo grupei priskiriamas mechaninis

nusidėvėjimas (grindų nusidėvėjimas), nuovarginis metalų ir

medienos nusidėvėjimas, metalų nusidėvėjimas dėl korozijos,

medienos puvimas ir irimas nuo vabzdţių poveikio, o taip pat

deformacijos ir plyšių atsiradimas konstrukcijose.

Antrąjai nusidėvėjimo grupei priskiriama oro drėgnio ir

temperatūros svyravimai, grunto sėdimas, seisminiai poveikiai ir

grunto sėdimai dirbamose terotorijose.

Fizinio nusidėvėjimo laipsnis – tai kiekybinis techninės

būklės įvertinimas, nurodantis paţeidimo laipsnį, techninių ir

naudojimo konstrukcijų savybių sumaţėjimą per naudojimo

periodą, lyginant su pirminiu būviu. Ši ţala gali būti išreikšta

konstrukcijos arba pastato pirminės vertės sumaţėjimu.

Konstrukcijų ir pastatų fizinis nusidėvėjimas susietas su

medţiagų senėjimu. Tokio senėjimo intensyvumas skirtingas ir bet

kuriuo momentu apibūdinamas:

1. Vizualiai apţiūrint konstrukcinius elementus ir nustatant

naudojimo savybių netekimo dydį procentais, fizinio

nusidėvėjimo išdavoje (specialiųjų lentelių pagalba).

2. Ekspertiniu būdu, įvertinant likusį tarnavimo laiką.

3. Pastato ištyrimo pagrindu, nustatant darbų, būtinų

konstrukcijos naudojimo savybių atstatymui, vertę.

Pastato fizinis nusidėvėjimas nustatomas kaip vidutinis

aritmetinis, atskirų devynių rūšių konstrukcinių elementų

nusidėvėjimo reikšmė t.y. pamatų, sienų, perdangų, stogo ir

dangos, grindų, langų ir durų, apdailos darbų, vidaus santechnikos

ir elektrotechninių įrengimų ir kitų elementų (laiptų, balkonų ir kt.).

Viso pastato fizinis nusidėvėjimas, pagal jo atskirus

konstrukcinius elemenetus, apskaičiuojamas taip:

71

1001

n

i

iild (12)

Čia dI – lyginamasis konstrukcinio elemento arba

inţinerinės sistemos vertės tūris (svoris)

bendroje pastato atstatomojoje vertėje %.

lI – konstrukcinio elemento nusidėvėjimas,

nustatytas techninės apţiūros metu %.

Konstrukcijų lyginamasis svoris bendroje pastato vertėje,

šiuo metu nustatomas analogiškai, kaip nurodyta 2.1 lentelėje.

Jeigu pastatas ištarnavo jam skirtą norminį laiką arba dėl

kokių nors prieţasčių jo negalima detaliai ištirti, fizinis

nusidėvėjimas apskaičiuojamas apytiksliai pagal liekamąjį

naudojimo laiką, nustatomą ekspertiniu būdu:

QI = ( t /T) 100 – 25 (13)

QI = 100 – (25 – 100 tlik /T ) (14)

Čia QI – elemento nusidėvėjimas %;

t – elemento faktinis egzistavimo laikas (jeigu

paskutinio remonto metu konstrukcinį elementą

pakeitė, tai jo egzistavimo laikas

apskaičiuojamas nuo pakeitimo momento),

metai mėnuo;

tlik – likęs egzistavimo laikas;

T – normatyvinis egzistavimo laikas, metai, mėnuo.

Toks vertinimas nėra tikslus, kadangi neatitinka medţiagos

senėjimo dėsningumams. Gaunama tiesialinijinė priklausomybė.

Kai statinys egzistavo jam skirtą laiką, tai:

Qf = 100 T / (T + tlik) – 25 (15)

Čia T – norminis egzistavimo laikas, metai;

72

tlik – galimas likęs egzistavimo laikas, metais (nustatomas

ekspertiniu būdu, instrumentinio ištyrimo metodais);

25 – skaičiaus minusavimas reiškia, kad normalus

egzistavimo terminas atitinka fiziniam nusidėvėjimui

ne daugiau 75%.

Kai nėra matomų nusidėvėjimo poţymių, naudojamos šios

formulės:

Qf = 100 n / (16)

Čia n = dtk 5036.1

(17)

n - statinio remonto vertė Lt;

- atstatomoji statinio vertė Lt;

k – koeficientas, įvertinantis pastato remonto vertę

(priklausomai nuo kapitalumo grupės).

t – naudojimo laikas, kuriam apskaičiuojama

remonto reikšmė.

Funkcinis nusidėvėjimas nustatomas, įvertinant pastatų

buitinių patogumų rūšį (inţineriniai įrengimai), o taip pat patalpų

aukštį, kuris įtakoja pastato tūrį, tenkantį ploto vienetui, taip pat

įvertina butų matmenis, kas įrodo būsto atitikimą šiuolaikiniams

reikalavimams.

Funkcinis nusidėvėjimas skiriamas į keletą formų:

Pirmoji funkcinio nusidėvėjimo forma – pastato vertės

sumaţėjimas, atsiţvelgiant į mokslo – technikos progresą ir

statybos atpiginimą arba skirtumą tarp pastato vertės statybos ir

dabartiniu metu. Pastato vertės sumaţėjimas paaiškinamas

visuomeniškai reikalingo darbo sąnaudų sumaţėjimu statant tokius

pastatus dabartinėmis sąlygomis. Tai gamybos produktyvumo

73

augimas statyboje ir statybinių medţiagų pramonėje, skaičiavimo ir

projektavimo metodų tobulinimas.

Antroji forma – funkcinis pastato ar jo elementų senėjimas,

lyginant su esamais įvertinimo metu norminiais reikalavimais.

2.1 lentelė. Pastato fizinio nusidėvėjimo rodikliai

Konstrukcijos ir

inţ. sistemos

Konstrukcijų lyginamasis svoris bendroje

pastato vertėje

%

Nusidėvėji-

mas

Fizinis

nusidė-

vėjimas

%

Pamatai 7 12 0.84

Sienos ir

pertvaros

42 15 6.3

Perdenginiai 12 15 1.8

Danga 3 30 0.9

Grindys 6 20 1.2

Langai ir durys 4 20 0.8

Apdaila 8 40 3.2

Sanitariniai ir

elektrotechniniai

įrenginiai

12

25

3

Kiti elementai 6 10 0.6

100 18.64

Funkcinio nusidėvėjimo antrosios formos poţymiai

klasifikuojami taip:

74

a) trūksta kai kurių gerbūvio elementų: dujų, kanalizacijos,

centrinio šildymo, vonių, šiūkšlių surinkėjų, sieninių

spintų ir kitų įrengimų, ţiniasklaidos įrengimų, liftų, o

taip pat pasenusių inţinerinių techninių sistemų ir

įrangos buvimas,

b) pastatų tūrinių-planinių sprendimų trūkumai ir defektai:

butai pirmame aukšte ar pusrūsyje, pereinamieji

kambariai, nėra virtuvių ir vonių, neoptimaliai

išplanuoti kambariai, netinkamai išdėstyti langai ir

durys, kurie trukdo išdėstyti baldus, yra tamsūs

kambariai ir virtuvės, sutabdinti sanitariniai mazgai,

patalpų aukštis ţemesnis uţ 2.8 m, nepatogiai išdėstyti

dujų, elektros, sanitariniai ir kitokie įrengimai.

c) konstrukciniai trūkumai ir defektai: nepilnavertės sienų,

perdenginių, pertvarų konstrukcijos, langai ir durys

neuţtikrina pakankamos šilumos, garso ir hidro

izoliacijos, nepakankami langų gabaritai, dėl ko trūksta

apšviestumo ir insoliacijos gyvenamosiose patalpose,

triukšmo skvarba per langus ir durų blokus, grindų

svyravimas.

Funkcinis nusidėvėjimas apskaičiuojamas iš:

M = MM 5.0–100100 (11)

Čia M – funkcinis nusidėvėjimas % nuo atstatomosios

vertės;

M – funkcinio nusidėvėjimo rodiklis % nuo

pirminio vertinimo vertės.

Antrosios formos funkcinis nusidėvėjimas atsiranda veikiant

kaip vidaus, taip ir išorės veiksniams. Išorės aplinkos faktoriai

pagrindinai įtakoja būsto funkcinį nusidėvėjimą, patogumą,

ištaikingumą, daugelyje atvejų nustatantys būsto vartojamąją vertę.

75

Tačiau tai įvertinti procentais nuo pastato vertės sunku arba net

kartais neįmanoma, nes nėra pilnai ištyrinėta įvertinimo metodika.

Senų pastatų nuvertėjimas apskaičiuojamas:

M1 = (1 - ) K = P1 K (18)

Čia - naujų statinių vertės Kn sąntykis su analogiškų

senų pastatų verte K;

P1 – pirmosios funkcinio nusidėvėjimo formos

rodiklis.

t – naudojimo laikas, kuriam apskaičiuojama

remonto vertė; t 1 metai (kadangi remonto

būtinumas atsiranda tik naudojant po 1 metų. Iki to

laiko, gedimai statinyje šalinami statybinių

organizacijų kaip garantinis įsipareigojimas).

Antroji funkcinio nusidėvėjimo forma – technologinis

senėjimas – papildomos kapitalinės išlaidos, likviduojant šį

senėjimą ir padedantį pirminės vertės padidėjimui. Poreikis gerinti

buitį ir inţinerinius įrenginius – pastato remontas, nors fizinis

nusidėvėjimas nėra ribinis:

M2 = Rt (19)

Čia Rt – piniginiai kaštai modernizuojant pastatus,

apibūdinamus funkciniu senėjimu.

M = K+Kn+Rt (20)

Naudojimo išlaidos ir būtinumas šiuolaikiškai modernizuoti

pastatus turi būti apskaičiuojamas ne nuo pirminės statinio vertės,

bet nuo jo atkuriamosios vertės.

76

2.2 lentelė. Atskaitymo norma remontams

Kapitalumo grupė

Remontui atskaitymo norma % nuo

atkuriamosios vertės

Maţas remontas Stambus remontas

I 0.75 1.1

II 0.85 1.2

III 1.0 1.3

IV 1.15 2.3

V 1.3 3.3

VI 1.5 2.2

.

2.2. STATINIŲ DEFEKTAI, PAŢEIDOS IR GEDIMAI

Statinių statybos ir naudojimo stadijose atsiranda nuokrypos

nuo normų ir projekto reikalavimų, kurios ţymiai įtakoja

naudojimo savybes bei patikimumą ir viso statinio normalųjį

naudojimą. Todėl svarbu kruopščiai ir laiku išaiškinti atsiradusius

defektus, paţeidas ir gedimus, tiksliai įvertinti jų poveikį statinio

techninei būklei.

Veikiančiame standarte LST 1280 – 93 nurodoma:

Defektas – objekto neatiktis nustatytiems reikalavimams, tai

konstrukcijų arba statybos medţiagų kokybės rodiklių parametrų

nuokrypiai nuo normų reikalavimų, projekto, atsirandantys jas

gaminant, transportuojant, vykdant statybos ir montavimo darbus,

bei naudojant.

Pažeida – tai įvykis, dėl kurio objektas tampa netvarkingas

(neatitinka bent vieno keliamo reikalavimo). Pavyzdţiui, padidintas

mūro siūlių storis laikomas defektu, o mūro deformacijos ir plyšiai

77

– pažeidos dėl siūlių defektų, bet ne visada dėl to. Pažeidą kai

kuriais atvejais galima vadinti defektu.

Gedimas – tai tokia statinio ar jo elemento būklė, kai jis iš

dalies arba visiškai praranda darbingumą. Todėl svarbu skirti

statinio elemento gedimą nuo viso statinio, kaip sistemos, gedimo.

Vienos ar kelių statinio plokščių gedimas nereiškia viso statinio,

kaip sistemos gedimo, nors tai gali sumaţinti jo naudojimo

efektyvumą, neperţengiant leistinų ribų.

Statybos objektų kokybės tikimybinio vertinimo sąvokos

tvarkinga būklė, netvarkinga būklė, darbinga būklė, nedarbinga

būklė, ribinė būklė apima pagrindinius jų techninės būklės atvejus.

Kiekviena jų apibūdinama parametrų, vertinančių objekto būklę

kiekybiškai ir kokybiškai, reikšmių aibę.

Defektų ir jų atsiradimo prieţasčių sąrašas labai platus.

Pavojingiausi pagrindinių konstrukcijų defektai, kadangi jie gali

sukelti viso statinio deformacijas ir irimą. Statybos konstrukcijų

defektai yra labai įvairūs. Jie skiriami pagal atsiradimo laiką į

pirminius defektus, atsiradusius iki konstrukcijos naudojimo

pradţios ir į antrinius defektus, atsiradusius konstrukcijos

naudojimo metu.

Konstrukcijos defektai gali atsirasti dėl tokių poveikių [9]: 1.

konstrukcijų gamyba ir statyba; 2. korozija; 3. perkrovos; 4.

mechaniniai ir fiziniai poveikiai (smūgiai, temperatūra, jos

svyravimai, susitraukimas, drėgmė ir pan.); 5. pagrindų

deformacijos; 6. kiti poveikiai.

Šie poveikiai pasireiškia, o kartu ir konstrukcijų defektai

atsiranda daţniausiai dėl tokių prieţasčių: 1. projektavimo klaidos

2. bloga gamybos ir statybos darbų kokybė; 3. blogas pastatų

naudojimas; 4. kitos prieţastys. Konkrečių defektų ir paţeidų

aprašymai ir jų atsiradimo prieţastys pateikiamos prieduose.

78

Statinių defektai klasifikuojami pagal įvairius poţymius,

kurių svarbiausi – pavojingumo laipsnis, būdas juos aptikti ir

pašalinti:

kritiniai, vis labiau didėjantys ir tiesiogiai maţinantys

konstrukcijos laikomąją galią, bloginantys kitas charakteristikas,

dėl ko objekto naudoti negalima; juos reikia šalinti;

pavojingieji, tyrinėjimų metu negresiantys griūtimi, bet

silpninantys konstrukcijas arba bloginantys kitas statinio naudojimo

savybių charakteristikas; jie turi būti šalinami;

mažai pavojingieji, nereikšmingi ir neturintys įtakos

konstrukcijų stiprumui, bet menkinantys jų ir statinių naudojimo

savybių charakteristikas.

Pagal suradimo būdą statybos objektų defektai būna:

aiškieji, kuriems išaiškinti norminiuose dokumentuose yra

numatyti atitinkami metodai ir priemonės; jie daţnai pastebimi

paprasta akimi;

paslėptieji, kurie aptinkami pagal šalutinius poţymius arba

specialiosiomis priemonėmis; juos sunkiau pašalinti negu

aiškiuosius.

Pagal pašalinimo galimybę defektai būna:

pašalinamieji, kurių pašalinimas techniškai įmanomas ir

ekonomiškai naudingas;

nepašalinamieji, kurių pašalinimas techniškai neįmanomas

arba ekonomiškai nenaudingas.

Pagal pavojingumą konstrukcijų defektus galima skirti į

keturias kategorijas [9]. Pirmosios kategorijos defektai yra nedideli,

laikui bėgant nesiplėtoja ir neturi reikšmės konstrukcijos ir jos

elementų laikymo galiai, standumui, pleišėjimui ir ilgalaikiškumui.

Šios kategorijos defektus tenka panaikinti arba paslėpti tenkinant

higienos reikalavimus.

Antrosios kategorijos defektai turi neigiamos įtakos

konstrukcijų laikymo galiai, standumui ir ilgalaikiškumui. Laikui

79

bėgant šie defektai ir jų neigiama įtaka gali dar padidėti, o

konstrukcijų deformacijų dydţiai, plyšių charakteristikos gali

viršyti leistinas ribas. Tokius defektus rekomenduojama pašalinti.

Trečiosios kategorijos defektai yra pavojingi, nes dėl jų

sumaţėja statinio, konstrkcijos arba jos elementų laikymo galia,

atsiranda neleistino didumo įlinkiai, plyšių pločiai ir kitos

deformacijos. Normalus statinio ar jo konstrukcijos naudojimas su

šios kategorijos defektais yra negalimas ir statinį ar konstrukciją

reikia remontuoti.

Ketvirtosios kategorijos defektai labai sumaţina

konstrukcijos laikymo galią ir jos būklė yra avarinė. Būtina

apsaugoti, kad nuo avarijos nenukentėtų ţmonės, nebūtų sugadinti

įrengimai, pašalinti konstrukcijos avarinę būklę ir ją sukėlusias

prieţastis, sustiprinti, atstatyti arba pakeisti naujomis sugadintas

konstrukcijas arba jų elementus.

Svarbu ne tik laiku išaiškinti įvairias statinių paţeidas, bet ir

nustatyti jų atsiradimo prieţastis, charakterį, pavojingumą ir tiksliai

suklasifikuoti. Paţeidos klasifikuojamos pagal šiuos poţymius:

jas sukeliančiąsias prieţastis;

konstrukcinių elementų irimo procesų charakterį;

suirimo laipsnį arba pasekmių pavojingumą ir remonto darbų

sąnaudas.

Paţeidų atsiradimo prieţastys skiriamos į keturias grupes:

1-oji – išorės gamtos ir dirbtinių veiksnių poveikis;

2-oji – vidaus veiksnių (technologinių procesų) poveikis;

3-oji – defektų, atsiradusių tyrinėjant, projektuojant ir statant

statinius, poveikis;

4-oji – statinių naudojimo taisyklių trūkumai ir jų nepaisymo,

poveikis.

Pagal procesų, lemiančių statinių suirimą, charakterį galimas

dviejų rūšių suirimas:

80

mechaninis suirimas dėl pridėtų apkrovų poveikio, pagrindo

grunto deformacijos ir kt.;

fizinis ir cheminis suirimas, vykstantis dėl šių pagrindinių

korozijos rūšių: cheminės, elektrocheminės, fizinės ir fizinės –

cheminės.

Pagal statinio suirimo laipsnį ir jo pasekmių pavojingumą

paţeidos gali būti skiriamos į tris kategorijas:

1-oji – griūties pobūdžio pažeidos, atsiradusios dėl

projektavimo ir statybos klaidų, stichinių reiškinių bei netinkamos

statinio prieţiūros. Nusidėvėjusios konstrukcijos keičiamos iš

dalies arba visiškai;

2-oji – laikančiųjų konstrukcijų pažeidos, nekeliančios

griūties grėsmės ir pašalinamos remonto metu;

3-oji – antraeilių elementų pažeidos, pašalinamos remonto

metu.

Paţeidos, kaip ir defektai, skirstomos į reikšmingąsias ir

nereikšmingąsias. Pirmosios apibūdina statinio tvarkingumo

paţeidimą (išlaikant darbingumą), o antrosios – statinio gedimus.

Ilgainiui kai kurios nereikšmingosios paţeidos gali kauptis ir pereiti

į reikšmingųjų paţeidų kategoriją, sukelti statinio gedimus.

Pavyzdţiui, dėl sieninių plokščių pralaidumo, sandūrų tarp jų

nesandarumo genda plokštės ir visa sistema – pastatas, gyventi arba

dirbti jame darosi nesaugu ir nepatogu.

Statinių ir jų elementų gedimai, kaip ir paţeidos bei defektai,

klasifikuojami:

pagal technologinį požymį – mechaninių savybių

charakteristikų pablogėjimas, per didelės deformacijos ir neleistini

naudojimo charakteristikų nuokrypiai;

pagal priežastis – vidiniai gedimai dėl konstrukcinių

trūkumų, išorės prieţasčių (perkrovų, skaičiuojamosios schemos

pokyčio ir t.t.);

81

pagal pasekmių pavojingumą – nepavojingieji gedimai,

nebloginantys naudojimo savybių charakteristikų, pavojingieji

gedimai, kritiškieji gedimai;

pagal objekto tolesnio panaudojimo galimybę po įvykusio

gedimo – daliniai ir visiški gedimai;

pagal išorės požymius – aiškieji bei paslėptieji gedimai.

Nagrinėjant pastatų ir jų konstrukcijų suirimus (paţeidimus)

daroma išvada apie tai, kad jie paprastai susieti su tam tikromis

prieţastimis. Daugelyje atvejų vienareikšmiai nustatyti suirimo

prieţastį sunku, nes daţnai susideda keletas prieţasčių ir to

rezultate vyksta suirimas. Daugelyje šalių tyrinėjamos galimos

suirimo prieţastys, tačiau neturima pilnų ir patikimų duomenų apie

suirimų apimtį ir prieţastis. Detaliai išnagrinėti statybinių

konstrukcijų suirimo rūšį ir laipsnį, neįvertinus jų amţiaus ir

naudojimo laiko, o taip pat aplinkos poveikio trukmės yra gana

sudėtinga.

2.3.DEFEKTŲ IR PAŢEIDŲ ATSIRADIMO PRIEŢASTYS

Naudojamų pastatų nusidėvėjimas priklauso nuo jo

konstrukcijų ir medţiagų stiprumo įvairiems poveikiams.

Naudojimo metu atsiranda įvairių defektų, kurie laiku nepašalinti,

gali sudaryti būklę pirmalaikiam statinio ar jo konstrukcijos

suirimui, sukelti pavojų saugiam ţmonių darbui ir gamtai.

Dėl reguliarios savalaikės ir kvalifikuotos statinių prieţiūros

nesugebėjimo įvertinti naudojimo poveikių įtakos konstrukcijų

darbui, atsiranda avarinės situacijos, patiriami didţiuliai nuostoliai

Savalaikio ir kvalifikuoto statinių ir jų konstrukcijų būklės

įvertinimo naudą, jo efektyvumą nesunku apskaičiuoti. Ţinant, kas

pigiau: ar laiku nustatyti defektus, jų pavojingumo laipsnį ir juos

pašalinti, kad ir per trumpesnį naudojimo laiką, arba leisti šiems

defektams toliau vystytis, ilginant defektų pašalinimo periodus ir

82

vėliau atliekant didesnės apimties remonto darbus. Taip darant,

daţnai tenka ne tik šalinti padidėjusius defektus, bet ir stiprinti visą

konstrukciją, atstatyti jos laikymo galią arba ją visai pakeisti nauja.

Norint saugiai naudoti pastatą ir sumaţinti su tuo susijusias

išlaidas, būtina:

1. Stebėti ir įvertinti pastato bei jo konstrukcijų naudojimo

sąlygas ir būklės kitimą;

2. Techniškai aprūpinti pastato naudojimą;

3. Profilaktiškai atlikti remontą ir pašalinti pirminius bei

stambius defektus ir paţeidas.

Idealus pastato naudojimas, kad nevyktų jo nusidėvėjimas

praktiškai neįmanomas. Esant idealioms naudojimo sąlygoms,

vyksta medţiagų senėjimas ir tuo pačiu jų laikymo galios

maţėjimas. Pastato konstrukcijų tam tikrose vietose dėl įvairių

prieţasčių atsiranda matomi ir nematomi defektai, kurie įtakoja

konstrukcijos tolesnio naudojimo galimybę ir su tuo saistomas

prieţiūros išlaidas. Skaičiavimai ir tyrimai rodo, kad visos išlaidos

pastato naudojimui ir jo tolesniai prieţiūrai priklauso nuo

laikotarpio iki pirmųjų defektų atsiradimo ir jų likvidavimo [9].

Labai svarbūs šie naudojimo reikalavimai: visos konstrukcijos ir

atskiri jų mazgai turi būti patikimi, paprasta jų prieţiūra,

garantuotas kuo ilgesnis tarpremontinis (negendamumo) periodas,

konstrukcijoms parinktos medţiagos turi būti atsparios naudojimo

aplinkos poveikiams. Tokią ekspertizę gali atlikti tik atitinkamos

kvalifikacijos specialistai arba projekte turi būti pateiktos

atitinkamos garantijos, kad jei pastatas bus naudojamas

nepaţeidţiant projekte nurodytų naudojimo sąlygų, konstrukcijos

nenusidėvės pirma laiko.

Tik išanalizavus projektinius sprendimus ir panaudotų

medţiagų bei konstrukcijų stiprumą įvairiems poveikiams, jų

nusidėvėjimo laipsnį ir galimą naudojimo laiką, įmanoma spręsti

apie viso pastato nusidėvėjimo laipsnį ir faktiškąją jo vertę.

83

Dabartiniu metu gyvenamiesiems bei kitos paskirties

statiniams statyti vartojamos betono ir gelţbetonio bei mūro

konstrukcijos. Betonas nėra universali statybos medţiaga, kadangi

turi gana ţymių neigiamų charakteristikų: ţemą stiprumą tempiant

bei atsparumą pleišėjimui. Tai sudaromos sąlygos defektams bei

paţeidoms atsirasti betone. Statybos defektų ir paţeidų sąvokos

neturi tikslaus apibrėţimo nei standartizacijoje nei juridikcijoje.

Statybos defektai pastebimi tada, kai tai tampa statybos elemento

suirimo prieţastimi.

Statybos elementų suirimas – tai statybos objekto būklės

pasikeitimas, kai paţeidţiama naudojimo galimybė arba sumaţėja

jo patikimumas. Konstrukcijų suirimas yra arba statybos gedimas

arba konstrukcinių elementų ar statybos medţiagų perkrovimas.

Labai svarbu teisingai nustatyti šių defektų ir paţeidų atsiradimo

prieţastis, nes statinių projektuotojai, statybininkai ir naudotojai

jaučia ţinių apie statybos defektus trūkumą, kadangi nėra

populiarios ir praktine medţiaga pagrįstos informacijos. Vyrauja

nuomonė, kad statybos objektų suirimo prieţastimi yra tai, jog

pakanka tik suprojektuoti statinį atsiţvelgiant į projektavimo

normas, o apie jų naudojimo reikalavimus uţmirštama. Ţinoma,

kad betono konstrukcijų egzistavimo laikotarpiu jos patiria įvairaus

charakterio ir intensyvumo mechaninius, fizinius ir cheminius

poveikius, kurie gali neigiamai įtakoti jų stiprumo charakteristikas

bei galimybę priešintis korozijos poveikiui.

Gedimas – atsitiktinis reiškinys, tačiau prieţastys, dėl kurių

atsiranda gedimai, susietos su tam tikrais fiziniais ir fiziniais –

cheminiais procesais, vykstančiais konstrukcijos (sistemos)

medţiagose, įvairiuose jos darbo perioduose. Molekulinės ir

submolekulinės struktūros pokyčiai medţiagoje, vyksta laike

(senėjimas), o taip pat vystosi gamybos, saugojimo,

transportavimo, funkcionavimo periodo procesuose ir atstatant

gyvybingumą. Šių procesų vystymasis priklauso nuo darbo reţimo

84

(vidaus sąlygos) ir išorės sąlygų (apsupanti aplinka) – apkrovų,

temperatūros, drėgmės, saulės radiacijos ir kitų poveikių.

Mechaninėse sistemose ţymią reikšmę turi ne tik medţiagos

molekulinė sistema, bet ir mikroskopiniai plyšiai, kurie veikiant

mechaniniams, šilumos ir kitiems poveikiams vystosi ir iššaukia

defektus. Tyrimais nustatyta, kad labai svarbu nepaţeisti

gelţbetonio konstrukcijų, jas gaminant ir kietinant, kadangi

pradiniai defektai pagreitina jų fizinių savybių pakitimus ir defektų

atsiradimus. Medţiagų bei gaminių senėjimo ir nusidėvėjimo, irimo

dinamikos modelių sukūrimas – ateities mokslo uţdavinys. Ir kol

šie modeliai nesukurti, statistinės informacijos kaupimas yra būtina

sąlyga daugelio teorinių ir taikomųjų klausimų sprendimams

kokybės valdyme, pastatų bei jų elementų ir sistemų patikimumui.

Statybos objektų tyrimais nustatyta, kad rūsių sienose ir

perdenginiuose virš rūsių, greta neţymių paviršiaus defektų

atsiranda vidinės tuštumos, o atskirais atvejais betono sluoksnis yra

nepakankamo storio (vietomis matoma armatūra). Nagrinėjant

perdenginius pastebėta, kad jų paviršiuje, ypač apatiniame,

atsiranda aiškiai matomi plyšiai bei banguotas paviršius. Plyšiai

atsiranda dėl betono susitraukimo deformacijų, neteisingai

gaminant, priţiūrint, transportuojant, statybos medţiagų gamybos

bei konstrukcijų montavimo. Temperatūros ir susitraukimo plyšiai

paprastai atsiranda pradinėje stadijoje (plauko storio plyšiai

paviršiuje), vystosi gilyn dėl neteisingos betono prieţiūros,

atsiradus papildomiems įtempimams, kurie padidina plyšius ir

jungia juos vieną su kitu. Įvertinant liekamuosius plyšius ir maţą

apsauginio sluoksnio storį, rekomenduojama patalpose su padidintu

pavojumi korozijai (pvz. virtuvė, vonia, prausimosi kambarys ir

t.t.), numatyti apatinėje perdangos dalyje išlyginamąjį sluoksnį iš

sintetinės dervos arba analogiškos medţiagos, kad išvengti betono

sluoksnio atskilimo atsiradus plyšiams.

85

Labai blogai sprendţiami stambiaplokščių namų sienų

sujungimai. Jų darbas dėl temperatūros – drėgmės poveikių, ţymiai

skiriasi nuo mūro sienų. Priglaudţiamųju lodţijų darbo sąlygos, dėl

skirtingų temperatūros – drėgmės pokyčių, kuriuose yra šildomųjų

namų ir atskirų lodţijų konstrukcijos`labai greitai suardo perdangų

ir lodţijų sienų priglaudimo siūles. Susiformuoja plyšiai ir

atidengia juostinius ryšius, jų išlindimo iš sienų vietose. Tokie

plyšiai atsiranda jau po to, kai statiniai priimti naudojimui ir

ypatingai išryškėja horizontaliose lodţijų kontakto su sienomis

siūlėse. Lodţijų prijungimo su sienomis vietose sąlygojama

plyšinės opinės korozijos pradţia, kuri periodiškai drėkinama

atmosferine drėgme bus labai intensyvi.

Nuomonė, kad ryšiai koroduos 0.15….0.17mm / metus ir

nesuirs anksčiau kaip per 40…50 metų nėra patikima ir

pakankamai pagrįsta. Ryšių įtempimų būvis palaipsniui kinta ir

priklausomai nuo korozijos eigos intensifikuos ir labai staigiai

sumaţins ryšių egzistavimo laiką. Ryšių suvirinimo vietose t.y.

pačiame labiausiai paţeidţiamame mazge, blogai įvykdţius

antikorozinę dangą korozija gali intensyvėti.

Kai perdangų plokštės atremtos į skersines sienas, tai jų siūlė

su išorės siena labai greitai sutrūkinėja. Geriausia plokštes įleisti į

sieną. Tai labai svarbu, nes naudojimo laikotarpiu reikia gana

brangių priemonių defektų taisymui. Plokštė išlinksta, o siūlė

sutrūkinėja. Paprastai sujungtos plokštės (pastogės), kai yra ţymūs

temperatūros poveikiai, gali atsiskirti ir plokštės dirbs kaip atskira

konstrukcija. Šiuo atveju siūloma plokštes sujungti įdėtinėmis

detalėmis.

Dujų silikato armuotose plokštėse, kai armatūra pradeda

koroduoti, atsisluoksniuoja apsauginis betono sluoksnis.

Temperatūros – susitraukimo deformacijos ir įraţos paţeidţia

stambiaplokščias sienas. Daţniausiai galimi paţeidimai – sąraminių

juostų sutrūkimai ir tarpatramiuose įstriţųjų plyšių atsiradimas.

86

Stogo konstrukcijos daţniau veikiamos temperatūros

svyravimais ir tai sukelia stogo deformacijas. Šis neigiamas

reiškinys labiausiai nepalankus ištisiniuose stoguose, kuriuose

konstrukcijos nelabai storos, o šias konstrukcijas veikia vėjo ir

sniego apkrovos. Plonasienėse konstrukcijose susitraukimo plyšiai

matomi ryškiau, kadangi betonas greičiau išdţiūsta, Plyšių

atsiradimo galimybių sumaţinimui stoguose ir mūre, esant

neleistinoms lenkimo bei ypatingai šlyties apkrovoms

laikančiuosiuose elementuose, tam tikruose atstumuose reikia

įrengti temperatūros pjūvius (siūles). Atstumai tarp pjūvių

priklauso nuo temperatūros poveikių dydţio ir krypties,

nagrinėjamoje plokštumoje, nuo statybos konstrukcijų storio, jų

šiluminių savybių, o taip pat laukiamo išilginio pailgėjimo,

didesnio ar maţesnio medţiagos tamprumo laipsnio ir atstumo tarp

vidaus sienų.

Pastatų defektų įvertinimui reikalingas sisteminis poţiūris.

Pastatų defektų analizė turi būti grindţiama giliomis ţiniomis apie

pastatų statybą. Duomenys tradiciškai surenkami iš literatūros,

mokymo ir patirties. Neteisingas poţiūris yra tada, kai defektai

skiriami kuriai nors medţiagai, jos komponentams ar

konstrukciniams elementams. Teisingiausias poţiūris nagrinėjant

pastato būklę yra tada, kai pastatas suformuojamas kaip integralinė

sistema. Defektų analizės eksperimentinėje dalyje vartojamos

ankstesnės ţinios, gautos visapusiškai įvertinant pastato defektus.

Tai ypatinga analizuojamojo proceso dalis. Svarbu ir tai, kad būtų

aptartas pastato pagrindinis darbas, įvertinamas analizuojant

defektus.

Statybos technologijos tobulėjimas atsiliepia ir defektų

vystymuisi. Tokių defektų klasifikacija gali būti plačiose ribose,

kad būtų gaunama pilnesnė analizė, nes būtina visapusiškai

įsivaizduoti defektus, bei jų įtaką pastato būviui. Šiuo aspektu

defektai susisteminti ir tai pateikiama 6 lentelėje.

87

Pastatų statybos technologija jungia statybos sprendimus,

atsiţvelgiant į pastatų formas. Šioje srityje defektai gali priklausyti

nuo konstrukcijų, jų medţiagų netobulumo ir suminio išorės

klimatinių sąlygų poveikio įvertinimo.

2.4. PLYŠIŲ ATSIRADIMO PRIEŢASTYS MŪRE

Mūro sienose, kai ant jų remiasi gelţbetonio perdanga,

plyšiai atsiranda nuo neapsaugotų arba nepakankamai izoliuotų

gelţbetonio plokščių pailgėjimo, didėjant temperatūrai, šilumos

poveikiams ir ypatingai stipriai kaitinant saulei. Nepakankamas

šilumos izoliacijos sluoksnis neefektyvus ir neturi ţymios įtakos.

Vasarą šildant saulei stoge atsiranda

tmax = (ta+tu) / 2 (21)

Čia ta – paviršiaus temperatūra vasarą;

tu – temperatūra gyvenamosiose patalpose.

Ţiemos metu:

tmin = (ta+tI) / 2 (22)

Čia ta – vidutinė išorės temperatūra;

tI – temperatūra nešildomose patalpose ir

izoliuotame aukšte.

Absoliutus temperatūros perkritis konstrukcijoje tabs lygus

intervalui nuo tmax iki tmin. Betono linijinis plėtimosi koeficientas

(0.000014). plieno (0.000011) skiriasi apytikriai 27%, o t

koeficiento reikšmė priimama lygia 0.000014 t.y. kylant

temperatūrai 1C betono vienetas pailgėja 0.000014 savo dydţio.

Todėl pailgėjimas

t = t t tabs = 1 0.000014 tabs (23)

88

Atitinkamo storio šilumos izoliacijos sluoksnis sumaţina

temperatūros deformacijas ir atitnkamus pailgėjimus iki leistinų

ribų.

2.5.PASTATO SĖDIMO DEFORMACIJOS IR JŲ

PRIEŢASTYS

Skiriami du sėdimo būdai: tolygus ir netolygus. Netolygiai

sėdant statiniui atsiţvelgiama į netolygumo laipsnį ir rūšį, dėl ko

gali atsirasti plyšiai ir kitos paţeidos, o taip pat paţeidţiamas

statinio pastovumas.

Sėdimas gali būti: tampriai plastinė grunto deformacija

veikiant apkrovai, gruntinių vandenų judėjimas, surišto grunto

susitraukimas dţiūstant, grunto laikymo galios maţėjimas, susietas

su grunto drėgnumo didėjimu ir surištame grunte tirpstant ledo

linzėms, dumblo išspaudimas, perkrautos statinio dalies nusėdimas

dėl pagrindo suirimo. Ypatingai svarbūs suirimai, kai pagrindo

gruntas uţšaldomas ir atšildomas. Uţšaldymas vyksta ţemėjant

temperatūrai iki uţšalimo taško (00 c) ir pakeičia gruntinių vandenų

fizinį būvį.

2.6. KONSTRUKCINIAI PLYŠIAI

Daugelyje atvejų, atsirandantys plyšiai pagal išorinius

poţymius yra konstrukciniai, tačiau tikrumoje jie atsiranda visiškai

dėl kitų prieţasčių. Tokiems plyšiams priklauso:

- susitraukimo plyšiai dėl nepakankamo drėgmės kiekio esant

karštam orui,

- plyšiai nuo poslinkių dėl siūlių defektų,

- sėdimo plyšiai dėl netolygaus statybinio pagrindo sėdimo,

- įtempimų plyšiai dėl suvarţytų deformacijų, perkrovų ir kt.

89

2.3 lentelė. Technologijų vystymosi fazės

ir jų sritys

Fazė Sritys

Konstrukcijų

technologijos

Drėgminiai

šilumos

reikalavimai

Komforto ir

aplinkos pokyčiai

Pradi-

nė

Empirinės

ţinios

Atsparumas

klimatinių

sąlygų poveikiui

Vartotojo tikimybės

ribojimai

Natūralios

medţiagos

Paprasta

izoliacija

Daugelis statinių

sugedę

Tradicinės

formos

konstruk-cijos

Masės, storio

patikimumas

Pagrindinis

šildymas ir

ventiliacija

Plačios

projektavimo

ribos

Besi-

vys-

tanti

Evoliucinė

gamyba ir

statybos

tradicijos

Toleruojami sezoniniai pokyčiai

Vys-

tymas

is

Mokslo ţinių

kiekio didėjimas

Klimatinėse

sąlygose

išmėgintos

Vartotojo

pasitikėjimo

augimas

Naujos

medţiagos ir jų

formos

Dalinis

patvirtinimas

Kai kurie pastatai

nusidėvėję

Nuokrypų

maţėjimas

projektuojant

Lengvųjų

konstrukcijų

išryškinimas

Šildymo ir

ventiliacijos

sistemų gerinimas

Naujų statybos

formų įvedimas

Nenumatytos

izoliacijos;

reakcija į

energijos krizę

Neţinomos

vartotojui saugumo

problemos

90

Tik ypatingais atvejais galima tiksliai nustatyti plyšių tipą.

Konstrukcinių plyšių analizė rodo, kad daugelyje atvejų

nepakankamai skiriamas dėmesys šiems faktoriams:

- statybos medžiagos tūrio kitimas nepalankiose temperatūros

ir drėgmės sąlygose dėl valkšnumo ir susitraukimo;

- ilgio kitimas dėl išankstinio įtempimo įraţų poveikio;

- statybos medžiagos tampriųjų savybių arba temperatūros

poveikių (terminė deformacija);

- išsiplėtimo poslinkių ir slėgio statybiniame pagrinde

atsiradimas.

Ypatingas dėmesys skiriamas plyšiams, atsiradusiems dėl

temperatūros svyravimų. Tokie plyšiai daţnai išsivysto mūro

sienoje, išilgai perdangos atrėmimo linijos. Jų charakteringas

bruoţas tas, kad jie nevisada atsiranda, juos sunku atrasti ir jų

įtakoti paţeidimai išryškėja ne iš karto, o tik per nekurį laiką po

elemento pagaminimo (priėmimo).

2.7. STATIKOS ĮTAKA DEFEKTŲ ATSIRADIMUI

Pastatų ir konstrukcinių elementų suirimas, susietas su

neteisingu statiniu apskaičiavimu, neteisingu fizinių charakteristikų

įvertinimu, labai paplitęs ir atsiranda jo nelaukiant. Greta statybos

pagrindo bandymo, matmenų įvertinimo, mūro laikymo galios ir

stovio mūrijant ir rekonstruojant pastatus, labai didelę reikšmę turi

apkrovų dydţio nustatymas.

Turi būti atmosferos sąlygų: temperatūros, saulės radiacijos,

vėjo, sniego įvertinimo tinkamesni būdai, lyginant su priimamais

praktikoje. Plieno, betono ir mūro leistinųjų apkrovų (įtempimų)

padidėjimas ţymiai susiaurina galimų perkrovų sritį, lyginant su

reikalavimais, taikomais anksčiau. Jeigu vėjo apkrovas nesunku

91

įvertinti, tai sniego apkrovų įvertinimas, ypatingai statant kalnuose

ir snieginguose rajonuose, sukelia ţymius sunkumus.

Apkrovų klasifikacija:

1. savoji masė;

2. naudingosios apkrovos:

2.1 sniego apkrovos (masė, sniego dangos aukštis);

2.2 vėjas (štormas) paprastasis atvejis, ypatingasis;

3. grunto slėgis (aktyvusis atvejis, pasyvusis atvejas);

4. vandens slėgis (spaudimas):

4.1 gruntiniai vandenys (hidroizoliacija);

4.2 potvynio vandenys;

5. slėgis į gruntą (pagrindo suirimas).

Pamatų matmenys apskaičiuojami apkrovų nuo sienų ir

pamato savosios masės (orientaciniai), tenkančių 1m, atsiţvelgiant

į leistinąjį slėgį į pagrindą (iš grunto bandymo).

Toliau nagrinėjami įtempimai mūre (įpjovos, išėmos),

standumo briaunos, ugnies, šilumos ir garso izoliacijos įtaka,

apsauga nuo vibracijos.

Apskaičiuojant apkrovas, vartojamos tokios techninės

normos:

1. Apkrovų perdavimas pamatams,

2. Statybinės medžiagos ir detalės, grunto tipai ir užpiltieji

gruntai,

3. Savoji konstrukcinių elementų masė,

4. Laikinosios apkrovos (naudingosios apkrovos).

Standartinė apkrova gyvenamajam namui:

1. – vėjo ir sniego apkrova,

2. – stogo danga,

3. – laikinoji apkrova,

4. – apkrova nuo stogo,

5. – naudingoji apkrova,

6. – savoji masė,

92

7. – mūras,

8. – grunto slėgis,

9. – grunto slėgis ir galimas vandens (gruntinio ir

paviršiaus vandens) slėgis,

10. – vėjo apkrovos.

Normose neįvertinta:

1.- stogai su apželdinimu,

2.- laikinosios apkrovos terasoje,

3.- laikinosios apkrovos dengtose galerijose,

4.- laikinosios apkrovos mokyklų tualetuose,

5.- laikinosios apkrovos viešbučiuose, pensionatuose.

Vėjo apkrova priklauso nuo pastato formos ir susideda iš

slėgio bei šlaitinės sudedamosios; ji matuojama slėgio vienetais:

= c q sin (kg į 1m2 stogo paviršiaus) (24)

Čia c – koeficientas, priklausantis nuo formos,

q – slėgis, q =p v2/ 2

v – greitis (m/s)

Sniego apkrova.

Ji priimama 75 kg/m2 stogo ploto (duomenys literatūroje).

Veikiančiosios techninės sąlygos.

Ţymi defektų statyboje dalis susieta su techninių sąlygų

nevykdymu ir nepilnu įvertinimu, o taip pat su pastato skaičiavimo

klaidomis. Normos ir statybos taisyklės, nurodymai ir skaičiavimo

bei konstrukcijų tikrinimo formulės suteikia projektuotojams

neribotas galimybes. Tačiau šios taisyklės nevykdomos ar

vykdomos nepilnai, o kartais normų reikalavimų nepaisoma.

Tokiais atvejais klaidingai manoma, kad kai kurie išorės poveikiai

praktiškai neţymūs ir jie be didelio vargo perimami pastato

konstrukcijomis. Kai kuriais atvejais tai teisinga, bet daugybė

suirimų leidţia padaryti priešingą išvadą: neįvertinama poveikių

93

įtaka bei atsiradusios jėgos daţnai negali būti perimamos statybos

konstrukcijomis arba perimama tik dalis apkrovų. Praktikų

nurodymai gali būti klaidingi, nes jie remdamiesi tik turima

patirtimi ir konstrukcijų tyrimais, tiki jų paslėptu patikimumu,

neatsiţvelgiant į kiekvieno atvejo ypatybes ir medţiagų savybes.

2.8. BETONO IR ARMATŪROS KOROZIJA

Laikoma, kad betono stiprumas ir kitos charakteristikos, kai

jis naudojamas neagresyvioje aplinkoje (įprastose temperatūros –

drėgmės sąlygose) ilgą laiką ir tolygiai gerėja. Tačiau, kaip

taisyklė, naudojant konstrukcijas, pastatus, jų betono ir gelţbetonio

konstrukcijas, greta su apkrovų jėgomis veikia ir įvairūs koroziniai

faktoriai, kurie per tam tikrą laiką gali ţymiai sumaţinti jų

stiprumą, o taip pat ir visiškai suardyti.

Nagrinėjant fizinius – cheminius betono ir gelţbetonio

korozijos procesus nustatyta, kad greta grynųjų cheminių ir

elektrocheminių faktorių, ţymų vaidmenį vaidina fiziniai ir fiziniai-

cheminiai procesai.

Visi korozijos procesai skiriami į 3 rūšis.

Pirmąjai rūšiai gali būti priskiriami visi procesai, kurie

vyksta betone jam sąveikaujant su išorine vandeninga aplinka, kai

ištirpinamos ir išplaunamos cementinio akmens sudėtinės dalys.

Daugelyje atvejų tai atsitinka, kai betoną plauna greitai tekantys

vandenys arba per betoną filtruojantis vandenims su maţu laikinu

standumu. Vandenyje gali būti druskų (bet ne kalcio druskų),

tiesiogiai nereaguojančių su cementinio akmens sudedamosiomis

dalimis, bet paaukštinančių tirpalo joninę galią (jėgą), padidinančių

kalcio oksido hidrato tirpumą (tai labiausiai tirpstanti cementinio

akmens sudėtinė dalis), tuo pačiu ţymiai sustiprinančių ir

pagreitinančių 1 rūšies korozijos procesus.

94

Antrąjai korozijos rūšiai priskiriami tie procesai, kurie vyksta

betone, jam sąveikaujant su išorės agresyvia aplinka. Juose,

vykstant pasikeitimo reakcijoms tarp cementinio akmens

sudedamųjų dalių ir ištirpusių vandenyje medţiagų, atsiranda

lengvai tirpstančios druskos ir amorfiniai, maţai tirpūs reakcijos

produktai, kurie neturi rišimosi savybių. Tai korozijos procesai,

kada betoną veikia rūgštys, magnezinės druskos, amonio druskos ir

kt.

Trečiąjai korozijos rūšiai gali būti priskiriami tie procesai,

kurių rezultate, reakcijos produktai kaupiasi ir kristalizuojasi

betono porose ir kapiliaruose. Atitinkamoje šių procesų vystymosi

stadijoje, kristalų susidarymas padeda atsirasti didėjantiems

įtempimams ir deformacijoms gaubiančiose sienelėse, o po to

suardo struktūrą. Destrukciniai procesai gali atsirasti ne tik

tiesiogiai reakcijos metu, bet veikiant ir kitiems poveikiams

(jėgoms), veikiančiais išorėje – tirpalo pavidale ir betono

kristalizacijos procese. Tai korozija, veikiant sulfatams kaupiantis

ir augant hidrosulfoaliuminatų, gipso ir kt. kristalams.

Biologinei korozijai priskiriamos bakterijos, kurios pvz.

nutekamuose vandenyse sieros junginius parūgština pradţioje iki

sieros vandenilio, o po to iki sieros rūgšties. Tyrimais nustatyta,

kad suardytame betone SO3 atsirado 42.95% vietoje 1% pagal

normas. Be to bakterijos gali aktyviai ardyti ir armatūrą, o tai

vadinama bioelektrodinamine korozija. Kartu gali veikti visų trijų

rūšių korozija, tačiau viena iš jų yra vyraujanti.

Cementinis akmuo, skiediniai ir betonai, vartojant

portlandcementį neatsparūs gruntiniams vandenims, kuriuose

pakankamu laipsniu tirpsta visi junginiai, atsirandantys hidratuojant

cementui.

Armatūros korozija. Konstrukcijose vartojama armatūra

pagaminta iš tvirtų geleţies tirpalų su anglimi bei kitomis

priemaišomis: manganu, siliciu, fosforu, siera. Metalai, kaip ir jų

95

lydiniai jungia kristalines struktūras, sudarytas iš daugelio atskirų

netaisyklingos formos kristalitų,. Įvertinant ir šių dalelių cheminį

skirtumą, struktūroje esančių priemaišų ir priedų, galime teigti, kad

plieno paviršius visada nevienalytis. Plieno paviršiuje gali būti

plėvelės, oro burbuliukai ir mikroplyšiai. Po šiomis plėvelėmis

plieno potencialas tampa teigiamu, o tai padidina potencialų

skirtumą tarp katodo bei anodo ir tai ţymiai pagreitina koroziją

(katodas oksidinės plėvelės, anodas – feritas ir jo zonos, kur yra

struktūros defektai).

Armatūros plieno korozijos betone procesus stimuliuoja

rūdţių pėdsakai armatūros paviršiuje, atsiradę netinkamai

sandėliuojant armatūrą prieš panaudojimą, Gaminant gelţbetonį

šiuos faktorius reikia pašalinti arba kiek galima sumaţinti jų įtaką.

Kiekvienu atskiru atveju , atsiţvelgiant į betono sąstatą ir

struktūrą, konstrukcijos rūšį, darbinių apkrovų charakterį ir dydį,

tarnavimo sąlygas, betoną gali suardyti:

1. sulfitinė korozija,

2.druskų išplovimo korozija,

3. bendrarūgštinė, o taip pat angliarūgštinė korozijos,

4. magnezinė korozija,

5. druskų kristalizacijos ir druskų įsiurbimo korozija,

6. biologinė korozija,

7. daugkartinis vandens betono porose užšalimas ir

atšilimas,

8. korozija veikiant organiniams junginiams,

9. drėgmės pokytyje susitraukimas ir išbrinkimas,

10. įvairių agresyvių garų ir dujų cheminis poveikis,

11. kontrakciniai (susispaudimo) reiškiniai, lydintys

cemento hidrataciją eksploatavimo sąlygose,

12. įvairūs mechaniniai poveikiai (judančio vandens ir

šlamo ištrynimo veiksmai),

13. osminis slėgis helio plėvelėse,

96

14. elektrocheminiai armatūros plieno korozijos procesai.

Apytikslių ir apriorinių, kai kurių inţinerinių uţdavinių

sprendimų tobulinimui būtina rasti koreliacines priklausomybes

tarp patikimumo rodiklių (pvz. naudojimo laikas) ir tokių gaminių,

naudojamų ribotose sąlygose ir reţimuose, charakteristikų, kaip

tankis, tūrio masė, atsparumas šalčiui, smūginis klampumas ir t.t.

Pastate yra didţiulis įvairaus stiprumo konstrukcijų ir

medţiagų su skirtingu egzistavimo laiku kiekis, todėl nerealu

prognozuoti visą jo egzistavimo laiką, visų statinio elementų

egzistavimo laiko deriniu.

Atlikti tyrimai leidţia sukaupti duomenis, kurie tikimybių

teorijos ir matematinės statistikos priemonėmis sujungia šiuos

pagrindinių duomenų apdorojimo etapus:

1. naudojimo laiko parinkimas, kurio metu atliekamas

statistinių duomenų surinkimas;

2. statistinių duomenų surinkimas apie elementų gedimų

srautą;

3. gedimų atsiradimo, pasiskirstymo tikimybės tankio

histogramų sudarymas;

4. gedimų tankio statistinių charakteristikų nustatymas;

5. išrankos reprezentatyvumo patikrinimas;

6. empyrinio pasiskirstymo atitikimo teoriniam

pasiskirstymui hipotezės tikrinimas.

Kai kurie autoriai laiko, kad nusidėvėjimo intensyvumas visą

egzistavimo laiką yra pastovus dydis. Esant tokiai prielaidai,

išsaugojimo laike (dydis atvirkštinis nusidėvėjimui) dėsnis mūro

statiniams gali būti išreikštas:

V = e – 0.0037t

(25)

Čia t – laikas, metai.

Ekonominis egzistavimo laikas – tai laikotarpis, kuriam

baigiantis reikalinga pilna pastato rekonstrukcija arba elementų

97

pakeitimas, t.y. remonto tikslingumas tampa abejotinu, kintant

visuomenės būsto poreikiams arba dėl nepakankamo konstrukcijų

stiprumo.

Literatūroje pateikiama medţiaga, kaip labai skiriasi

konstrukcijų egzistavimo laikas, dėl ko reikia grupuoti

konstrukcijas ir medţiagas su panašiu tarnavimo laiku į

ilgalaikiškumo modulių sistemą. Tai egzistavimo laiko (medţiagų

ir konstrukcijų) grupes. Jos skiriamos į 4 ilgalaikiškumo grupes:

1. mažo (apdailos medţiagos),

2. vidutinio (apdailos medţiagos, inţineriniai įrengimai,

gerbūvis),

3. didelio (inţineriniai įrengimai, stalių gaminiai),

4. ypatingai didelio (laikančiosios konstrukcijos, sienos,

pamatai, perdangos).

Nustatant optimalų patikimumo lygį ekonominiu poţiūriu,

bet kuriam gedimui turi būti nustatyta ţala arba nuostolis, padaromi

šiuo gedimu. Ţinodami gedimų atsiradimo tikimybę, galima

nustatyti bendrą laukiamą nuostolį (ţalą) ir derinant su statinio

pirmine verte, rasti optimalų patikimumo koeficientą.

Teisingam konstrukcijos būklės nustatymui būtina išaiškinti

poţymius, charakterizuojančius ţymiai aukštesnį nusidėvėjimo

laipsnį.

Pastato elementų vertė ir lyginamasis svoris, atsiţvelgiant į jų

kokybę, vertinami vartojant standartines lenteles.

2.9. NUSIDĖVĖJIMO LAIPSNIO NUSTATYMO

METODAI

2.9.1. ROSO metodas

Vartojamas Roso metodas [10], kurio pagrindą sudaro lygtys

ir lentelės. Jo pagrindu, priklausomai nuo gyvenamojo fondo

tvarkymo kokybės, galima nustatyti vidutinį nusidėvėjimą trijų

pagrindinių lygčių pagalba, įvairioms pastatų išlaikymo sąlygoms.

98

Pastatams, kurie naudojami nepatenkinamai (nepakankami

periodiniai remontai ir jų kokybė), nusidėvėjimas nustatomas iš

lygties:

Qn =( t / T) 100 (26)

Čia Qn – nusidėvėjimo laipsnis, kai nepakankama

pastato prieţiūra.

t – pastato amţius.

T – pastato skaičiuojamasis naudojimo laikas.

Qvid = 100 t (t+T) / 2T 2

(27)

Čia Qvid – vidutiniškos prieţiūros pastato nusidėvėjimo

procentas.

Qt = 100 t2 / T

2 (28)

Čia Qt – teisingai naudojamojo pastato nusidėvėjimo

procentas.

Šios išraiškos turi linijinį charakterį, todėl lengvai

apskaičiuojamas didţiausias nusidėvėjimo padidėjimas.

Q1

n = 1%; Q1

vid = 0.5%; Q1

t = 0.1% (29)

Q10

n = 10%; Q10

vid = 2%; Q10

t = 1% (30)

Q30

n = 30%; Q30

vid = 19.5%;Q30

t = 9%. (31)

Roso metodas prieinamas ir paprastas, kadangi pakanka

ţinoti tik pastato skaičiuojamąjį naudojimo laiką ir pastato amţių.

Jis vartotinas tik kaip priešlaikinis, apytikris nusidėvėjimo

įvertinimas. Jo negalima taikyti plačiai, kadangi jame neįvertinama

daugelio faktorių, turinčių sprendţiamąją reikšmę pastato

ilgalaikiškumui, tame tarpe konstrukcinių sprendimu procentinę

kokybę, medţiagų, elementų ir detalių gamybos kokybę,

99

montavimo ir apdailos darbų kokybę, eksploatavimo sąlygų

kokybę, atmosferos faktorių įtaką.

2.9.2. NUSIDĖVĖJIMO NUSTATYMAS PAGAL

PASTATO NAUDOJIMO IŠLAIDAS

Šiuo metodu fizinis nusidėvėjimas nustatomas pagal pastato

atkūrimo kaštų procentus. Nustatytas ryšys tarp nusidėvėjimo

laipsnio ir pastato išlaikymo kaštų:

Kiš = f (Znus) (32)

Čia Kiš – pastato išlaikymo išlaidos;

Qnus – techninis nusidėvėjimas (procentais nuo

atstatymo kaštų);

Praktiškai:

Kiš = Ko Qnus (33)

Čia K0 – atstatymo kaštai;

- atstatymo išlaidų didėjimo koeficientas ( 1).

Įvertinant remonto darbų pabrangimą siūloma = 1.3.

Pastato ar konstrukcijos techninis nusidėvėjimas, bet kuriuo

laikotarpiu gali būti apskaičiuojamas iš:

Qnus = Kiš / 1.3K0 (34)

Šis apskaičiavimo metodas tikslesnis nei Roso metodas,

tačiau gana sudėtingas praktiniam vartojimui, kadangi reikalauja

kruopščių pastato naudojimo išlaidų apskaitos. Jis vartojamas

lyginant nusidėvėjimo laipsnį su rezultatais, gautais vartojant kitus

metodus.

100

2.9.3. LAIKINASIS METODAS

Šis metodas (pasiūlytas V.Srokovskio) [10] tinkamas vartoti

masiniam gyvenamojo fondo inventorizavimui, kai nebūtinas

nusidėvėjimo laipsnio nustatymas atskiruose pastatuose. Kuo

senesnis pastatas, tuo didesnis nusidėvėjimas.

Laikinasis metodas pagrįstas linijine nusidėvėjimo ir pastato

amţiaus priklausomybe. Manoma, kad nusidėvėjimo laipsnis:

Q = 100 d / (d+p) (35)

Čia Q – pastato nusidėvėjimo laipsnis procentais nuo

atstatymo kaštų;

p – pastato amţius;

d – likęs pastato egzistavimo laikas.

Šis metodas vartojamas, kai nereikia nustatyti tikslaus

pastato nusidėvėjimo laipsnio. Metodo trūkumas tame, kad juo

gaunamas padidintas nusidėvėjimo laipsnis, ypatingai pradiniame

egzistavimo periode.

2.9.4 NUSIDĖVĖJIMO ĮVERTINIMAS, LYGINANT

PASTATO ATSKIRŲ ELEMETŲ NUSIDĖVĖJIMĄ

Pastato nusidėvėjimas yra visų jo elementų nusidėvėjimo

funkcija. Ilgalaikiškumo ir nusidėvėjimo procesas kiekvienam

elementui yra skirtingas.

Čekijoje statinio elementai skiriami į 3 grupes:

A grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas

viršija skaičiuojamąjį ilgalaikiškumą. Ją sudaro pastato laikantieji

elementai – pamatai, sienos, perdenginiai;

B grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas

maţesnis uţ skaičiuojamąjį pastato ilgalaikiškumą ir kurie pastato

eksploatavimo metu yra remontuotini, o taip pat dalinai arba pilnai

101

pakeičiant juos. Šią grupę sudaro medinės perdenginių

konstrukcijos ir mūro statinių stogai, įvairių tipų grindys, vidinis ir

išorinis tinkas, stalių dirbiniai, sanitariniai – techniniai ir

inţineriniai įrenginiai;

C grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas

ţymiai maţesnis uţ elementų A ir B grupėse ilgalaikiškumą. Tokie

elementai pilnai pakeičiami, kai jie nustoja vykdyti savo funkcijas.

Šiai grupei priskiriami daţyti paviršiai, tapetai ir atskiros pastato

įrenginių rūšys.

Šis metodas grindţiamas vidutinio, parinkto iš atskirų

sudėtinių dalių nusidėvėjino dydţių išrinkimu (apskaičiavimu):

Qp= 100/1

ee

n

i

KQ

(36)

Čia Qp – pastato nusidėvėjimas;

Qe – bet kurio elemento

nusidėvėjimo %;

Ke – bet kurio elemento vertės dalis pastato

atstatymo vertėje (kaštuose);

n – tirtų elementų skaičius.

Elemeneto nusidėvėjimo laipsnį Q0 galima nustatyti

teoriškai, imant pagrindu taikomą ilgalaikiškumo ribą arba ištiriant

pastatą, atsiţvelgiant į techninę duoto elemento būklę. Faktiškai

elmento nusidėvėjimas nustatomas vizualiai pagal charakteringus

paţeidimus jo paviršiuje. Nusidėvėjimo procentas nagrinėjamam

elementui nustatomas lentelių pagalba, kuriose pateikiamos duoto

elemento techninis stovis ir atitinkamas nusidėvėjimo procentas, o

taip pat ryšių tarp atskirų elemenetų paţeidimų ir jų nusidėvėjimo

laipsnio lentelės.

Uţsienyje dabar vartojama techninio stovio klasifikacija ir

atitinkantys jiems įvairių pastato elementų nusidėvėjimo laipsniai

priimami tokių dydţių:

102

geras stovis nusidėvėjimas 0 – 10%;

patenkinamas stovis 11 – 20%;

nepatenkinamas stovis 21 – 30%;

blogas stovis 31 – 40%;

labai blogas stovis 41 – 50% ir t.t.

Greta šios klasifikacijos analitinės išraiškos vartojamos ir

lentelės.

3.SUIRIMO ĮVERTINIMO PROBLEMOS

3.1. PASTATŲ SUIRIMO LAIPSNIO ĮVERTINIMO

METODAS

Šiuo metodu gaunamas kriterijus, nustatantis gyvenamųjų

pastatų atskirų jo elementų suirimo dydţius. Naudojami keturi

suirimo stadijų kriterijai, bet ne septyni, kaip pas mus.

Laikantiesiems elementams:

patenkinamas stovis nusidėvėjimas 0 – 20%;

nepatenkinamas stovis 21 – 35%;

blogas stovis 36 – 50%;

labai blogas stovis «daugiau 50%.

Pateikiamos dar 20 pagalbinių lentelių visiems pastatų

elementams, kuriuose aprašoma suirimo tipai ir dydţiai bei

atitinkantys jiems nusidėvėjimo laipsniai. Vartojant šį metodą

galima nustatyti pastato nusidėvėjimo laipsnį, atsiţvelgiant į tokius

avarinius faktorius, kaip grunto poslinkius dirbamose teritorijose,

potvynius ir gaisrus.

Svarbiausi metodo teigiamu bruoţu yra paprastumas ir

greitis, įvertinant nusidėvėjimo laipsnį iš vizualinio pastato

techninės būklės tyrimo. Taip pat galima apytikriai nustatyti

remonto darbų kaštus:

103

Kr = 1.3 K0 Qnus (37)

Ţema statybos darbų kokybė, o taip pat statybos darbų

defektai atsiranda kai:

- trūksta kvalifikuoto techninio personalo, o taip pat jo

trūkumas;

- normatyvinių dokumentų, skirtų statybos darbams,

reikalavimų pažeidimas;

- nukrypimai nuo projektų ir nepakankamo stiprumo

medţiagų naudojimas;

- pastato montavimo eiliškumo nesilaikymas, ypatingai

karkasiniuose pastatuose;

- nepakankamai kontroliuojama patenkančių į statybos

aikštelę medžiagų ir gaminių kokybė;

- neteisingai įrengiamos laikančiųjų konstrukcijų

atramos;

- nesilaikoma statybos taisyklių karstiniuose pagrinduose;

- nepakankama atskirų konstrukcijų arba jų elementų

kokybė;

- netiksliai pastatuose nužymimos laikančiųjų

konstrukcijų ašys;

- keičiamos konstrukcijų arba jų dalių medžiagos,

neturint projektinių organizacijų sankcijos.

Mūsų respublikoje vartojama tokia fizinio nusidėvėjimo

įvertinimo metodika 3.1 lent..

Projektų ir projektinių sprendimų trūkumai:

- vartojami nepilnaverčiai konstrukciniai sprendimai;

- projektų keitimas statybos eigoje;

- neuţtikrinamas surenkamųjų elementų standumas ir

pastovumas statybos ir naudojimo metu;

- nepakankamas pastatų ir laikančiųjų konstrukcijų

atskirų mazgų brėţinių detalizavimas;

104

- neteisingai įvertintos konstrukcijas ar pastatus

veikiančios apkrovos;

- klaidos apskaičiuojant konstrukcijas;

- nebuvimas projektuose nurodymų, kaip uţtikrinti

konstrukcijų pastovumą statybos karstiniuose

pagrinduose metu.

Inţinerinių – geologinių tyrimų defektai:

- nepakankamai ištirtos geologinės ir hidrogeologinės

statybos aikštelės sąlygos;

- neteisinga pamatų konstrukcija;

- nepakankamas poţeminių komunikacijų, esančių šalia

statomų pastatų įtakos įvertinimas.

105

3.1 lentelė. Orientacinis pastatų fizinio nusidėvėjimo įvertinimas

Fizinio nusi-

dėvėjimo %

Nekeičiamųjų statinio

konstrukcijų būklė

(stovis)

Viduje esančių

konstrukcinių elementų

būklė

0 - 20 Paţeidimų ir deformacijų

nėra. Taip pat nėra ir

defektų pašalinimo

ţymių

Lubos ir grindys lygios,

horizontalios, nėra plyšių

perdenginiuose ir

apdailoje.

21 - 40 Paţeidimų ir deformacijų

t.sk. išsikreivinimų nėra.

Yra vietomis remonto

(įvairaus) pėdsakų.

Nedideli plyšiai

tarpatramiuose ir

sąramose.

Grindys ir lubos lygios.

Lubose galimi plaukų

storio plyšiai. Laiptų

pakopose nedidelis

kiekis paţeidimų. Langai

ir durys atidaromos su

kai kuriais sunkumais.

41 - 60 Yra daug pėdsakų plyšių

remonto ir išorės

apdailoje. Yra vietinių

horizontaliųjų plyšių.

Išsikreivinimas ir jų

likvidacijos ţymės. Sienų

mūro nusidėvėjimas

charakterizuojamas

plyšiais tarp blokų.

Grindys atskirose vietose

susiraukšlėję su

horizontaliomis

nuokrypomis. Lubose

daugybė plyšių, anksčiau

uţtaisytų ir atsiradusių

vėl. Vietomis atšokus

grindų danga (parketo,

kitokios plytelės. Daug

plyšių laiptų pakopose.

61 - 80 Yra skirtingos atsiradimo

prieţastys atviri plyšiai

t.s. nuo nusidėvėjimo ir

mūro perkrovos skersai

plytų. Ţymūs

horizontaliųjų linijų

iškrypimai ir vietomis

sienų nuokrypiai nuo

vertikalės.

Ţymūs nukrypimai nuo

horizontalios linijos.

Grindyse

susiraukšlėjimai ir

ţymios paţeidos, bei

nėra grindų dangos.

Lubose daugelyje vietų

atšokęs tinkas.

Persikreipę langai ir

durys. Ţymios paţeidos

laiptatakiuose,

persikreipę laiptų maršai,

106

plyšiai tarp pakopų.

81 - 100 Statinys pavojingame

būvyje. Suardyti sienų

ruoţai, deformuotos

angos. Plyšiai sąramose,

tarpangiuose ir sienų

paviršiuje. Galimi ţymūs

horizontaliųjų linijų

išsikraipymai ir sienų

išsipūtimas.

Ţymiai persikreipia

grindys ir turi

nuolydţius. Matomi lubų

įlinkiai. Langų ir durų

elementuose yra puvimo

ţidinių mazguose ir

tąšuose. Laiptų maršuose

trūksta pakopų ir

porankių. Vidaus apdaila

pilnai suardyta.

3.2 lentelė. Avarijų ir paţeidų pastatuose atvejai

1966 – 1970m.

Pagrindinės

prieţastys

Įvertintų atvejų šiame laikotarpyje skaičius %

Bulga-

rija

Vengri-

ja

Lenkija SSSR

Klaidos

statybos

darbuose

atsiţvelgiant ir

į gamyklines

klaidas

57

31

59

69

Projektavimo

klaidos

21 41 21 13

Naudojimo

klaidos,

atsiţvelgiant ir

į atsitiktines

prieţastis

(perkrovos,

dulkėtumas,

22

28

20

18

107

dujų

sprogimas,

grunto

išplovimas ir

kt.)

3.2. PASTATŲ GEDIMŲ PROCENTINIS SANTYKIS,

ATSIŢVELGIANT Į VIENODĄ JŲ KIEKĮ

1. Atsiţvelgiant į statinių paskirtį:

a) – gamybiniai 47;

b) – inţineriniai 17;

c) – visuomeniniai, buitiniai 16;

d) – gyvenamieji 14;

e) – ţemės ūkio 6.

2. Atsiţvelgiant į gamybinių pastatų konstrukcijų rūšį:

a) – sijos, ilginiai 29;

b) – perdenginiai 24;

c) – kolonos 21;

d) – pertvaros 12;

e) – santvaros 8;

f) – sienos 6.

Atsiţvelgiant į pramonės statinių konstrukcijų medţiagą:

a) – mūro 32;

b) – metalo 12.5;

c) – surenkamojo gelţbetonio 30;

d) – monolitinio gelţbetonio 17.5;

e) - stambiaplokštės, stambiablokės 6;

f) - kitos konstrukcijos 2.

108

Skiriami trys pagrindiniai rodikliai: statybos metu defektų

atsiradimo daţnis; materialinės medţiagų sąnaudos defektų

pašalinimui; darbo sąnaudos defektų pašalinimui.

3.3 lentelė. Defektai montuojant plokštes

Sienų ir perdangų sujungimo

mazguose

Sienų plokštėse

Viršijus

elementų

matmenų

toleranciją

Plokščių sujungimo

mazge, įvairaus

storio perdangose

Dėl neteisin-

go plokščių

montavimo

Ašies

pasislin-

kimas.

Ašies

pokrypis

Viršijus

toleranciją

montuojant

plokštes

Gretimų perdengi-

nio plokščių

išsiskyrimas mazge

Neteisingai

uţpildţius

siūles

skiediniu

Nepilnai uţpildţius

konstrukcijų

sandūras elementų

ilgyje ir storyje

Pakrypus

plokštėms

montavimo

metu.

Pakrypus

plokštėms jas

sumontavus

Sumaţėjus

skiedinio stiprumui

siūlėje

Padidėjus siūlių

storiui

Pasislinkus sienų

plokščių ašims

109

3.4. lentelė. Klaidos padarytos projektuojant,

statant ir naudojant:

Gamybiniai Gyvenamieji Uţsienio

duomenys

Projek-

tavimas

28 9 51

Gamyba 31 26 26

Monta-

vimas

31 26 14

Naudo-

jimas

10 39 9

3.3.GYVENAMOJO FONDO REKONSTRUKCIJOS

EKONOMINIS EFEKTYVUMAS

Pagal aukštingumą gyvenamieji statiniai skiriami į grupes:

a – mažaaukščiai (1…2a.),

b – vidutinio aukštingumo (3…5a. be liftų),

c – daugiaaukščiai (6…9a. su liftais),

d – aukštieji ( 9a. su liftais)

Butą sudaro gyvenamieji kambariai, virtuvė, san. mazgas

(vonia ir tualetas) ir prieškambaris (holas).

Gyvenamieji kambariai sudaro gyvenamąjį plotą; virtuvės,

san. mazgo, koridorių plotas skiriamas pagalbiniam plotui.

Gyvenamasis ir pagalbinis plotai sudaro bendrąjį (naudingąjį)

plotą. Į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą įeina ir redukuotas vasaros

patalpų -– lodžijų ir balkonų plotas, kuris įvertinamas su

sumaţinimo koeficientu.

Gyvenamųjų pastatų naudojimo laikas visumoje priklauso

nuo juos sudarančių konstrukcinių elementų ir įrangos

ilgalaikiškumo. Kadangi medţiagos, konstrukcijos ir pastatų

110

elementai turi nelygiareikšmį stiprumą, tai ir naudojimo laikas yra

skirtingas. Atsiţvelgiant į konstrukcijos tipą ir vartojamų

pagrindinių medţiagų rūšį jiems nustatyti vidutiniai norminiai

naudojimo terminai.

Nuo 1975m. vartojamos gyvenamiesiems statiniams

amortizacijos atskaitymų normos. Jose įvertinama tik fizinio

nusidėvėjimo vertės atstatymas, bet neįvertinami kaštai

(atkuriamosios vertės ) atstatymui ir likvidacijai – funkciniam

nusidėvėjimui, o taip pat kaštai perplanuojant, gerinant gerbūvį,

įrengiant naujas inţinerinio gerbūvio sistemas ir pan., kurie sudaro

apie 30…40% visų remonto kaštų.

D.L.Broneris [1] laiko būtinu, skaičiuojant amortizacijos

atskaitymų normą gyvenamiesiems statiniams, imti ne pastatų

ilgalaikiškumą, bet jo konstrukcinių elementų ilgalaikiškumą.

Svarbiu trūkumu yra ypatinga gyvenamųjų pastatų sustambinta

klasifikacija, tačiau kuri neįvertina visų tipų namų ir jų

konstrukcijų, vartojamų statyboje daugiavaizdį ir ypatumus;

neįvertinamas remontų periodiškumas. Visi šie trūkumai neleidţia

nustatyti tikruosius būtinus kaštus pastatų remontui. Reikalinga

platesnė statinių tipų nomenklatūra ir ţymiai didesnė amortizacijos

atskaitymų normų diferenciacija namų tipams.

Amortizacija ir fizinis gyvenamojo fondo nusidėvėjimas

tampriai susieti ir parodo dvi vieningo proceso puses: jų

funkcionalumą ir nusidėvėjimą. Jeigu fizinis nusidėvėjimas

išreiškiamas natūrine daiktine pastatų funkcionavimo išraiška, tai

amortizacija apibūdina jų “ekonominį” nusidėvėjimą, išreiškia jo

vertę. Pilnas fizinio nusidėvėjimo ir amortizacijos sutapimas

niekada neįvyksta gyvenamųjų pastatų naudojimo laiku. Tai

paaiškinama tuo, kad fizinis nusidėvėjimas vyksta kaip taisyklė

netolygiai, kai tuo tarpu pastato nusidėvėjimas priimamas sąlyginai

(ekonominiuose skaičiavimuose) tolygiai. Todėl amortizacijos

atskaitymų normos, nustatančios kasmetinę įvairių kapitalumo

111

kategorijų gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą, subjektyviai išreiškia

vidutinių metinių “ekonominį” šių negamybinių fondų

nusidėvėjimą, nustatomą sąlyginai pagal atstatomąją vertę ir

vidutinį norminį naudojimo laiką.

Gyvenamiesiems pastatams amortizacijos atskaitymai

skiriami tik remontui. Amortizacijos atskaitymų norma renovacijai

numatoma įvertinant gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą.

112

LITERATŪRA

1. Бронер Д.Л. Крупицкий М.Л. Филатов Н.Л. Экономика и

статистика жилищного хозяйства. – М: «Высшая школа “,

1972. – 219c.

2. А.М.Прокопишин. Экономическая эффективность

реконструкции жилищного фонда. – Москва: Стройиздат,

1990. – 216с.

3. Конаков А.И., Махов А.П. Отказы и усиление

металлических конструкций - Обзорная инф. ВНИИС. Вып. 4,

1981.

4. Манфред Ю.Б., Хайруллин Р.М. Ранжировка дефектов

строительной продукции в системе управления качества.

Промышленное строительство. 1981 Nо 6.

5. Г.А.Порывай. Предупреждение преждевременного износа

зданий. – М: Стройиздат,1979. – 283с.

6. А.Г.Ройтман. Деформации и повреждениия зданий. – М.:

Стройиздат, 1987. – 158с.

7. Б.М.Колотилкин. Эксплуатация крупнопанельных жилых

зданий и их качество. – М.: Стройиздат, 1976. – 85с.

8. Б.М.Колотилкин. Надежность функционирования жилых

зданий. – М.: Стройиздат, 1989. – 372с.

9. Pastatų būklės įvertinimas ABC. – Vilnius, 1992. – 61p.

10.Е.Арендарский. Долговечность жилых зданий. – Москва:

Стройиздат, 1983. – 254с.

11. Р.Альбрехт. Дефекты и повреждения строительных

конструкций . – Москва: Стройиздат, 1979. – 205с.

12. А.Т.Ройтман. Деформации и повреждения зданий. – М.:

Стройиздат, 1987. – 159с.

13.Анализ причин аварий и повреждений строительных

конструкций. – М.Ж Стройиздат, 1987. – 287с.

113

14.А.Грасник, В.Хольцапель. Бездефектное строительство

многоэтажных зданий. Стройиздат,1985. – 250с.

15.А.Н.Шкинев. Аварии на строительных объектах их

причины и способы предупреждения. – Москва: Стройиздат,

1976. – 373с.

16.Правила оценки физического износа жилых зданий ВСН 53

– 86. – Москва: Стройиздат, 1988. – 71с.

17.Шишов К.А., Сабуров В.Ф. Техническая эксплуатация

строительных конструкциц промышленных зданий. Конспект

лекций. Челябинск., 1981.

18.Порывай Г.А. Техническая эксплуатация зданий. – М.:

Стройиздат, 1982. – 320с.

19.GEOFFREY K. COOK & DR.A.J. HINKS. APPRAISING

BUILDING DEFECTS. 1992

20.VOR H. SEELEY. BUILDING SURVEYS, REPORT AND

DILAPIDATIONS. 1989.

21.А.В.Черняк. Оценка городской недвижимости. – Москва:

Русская деловая литература, 1996. – 170с.

22.Peter Champnes. Patvirtinti Europos turto vertinimo standartai.

– The Estates Gazette: 151 Wardour Street, London WlV 4BN,

1997. – 102psl.

114

PRIEDAI 1 p r i e d a s. Duomenys gelţbetonio konstrukcijų

nusidėvėjimui įvertinti

Konstrukcijų

būklės

kategorija

Defektai, paţeidos ir kiti poţymiai

l. Tvarkinga –

tenkinami

normų ir

projekto

reikalavimai.

Matomų defektų

ir paţeidų nėra.

ll. Darbinga –

konstrukcija,

įvertinus

faktiškąsias

medţiagų

savybių

charakteristi-

kas, tenkina 1-

osios ribinių

būvių grupės

reikalavimus;

normų

reikalavimai

2-osios ribinių

būvių grupės

Betono paviršiuje matomų defektų ir paţeidų nėra arba

yra pavienės tuštumos, išmušos, plauko storumo plyšiai.

Įdėtinių tvirtinimo detalių antikorozinė apsauga

nepaţeista, armatūros paviršius, jį atidengus, švarus

betono neutralizacijos gylis neviršija pusės apsauginio

betono sluoksnio storio.

Apytikslis betono stipris ne maţesnis uţ projektinį.

Apsauginio betono sluoksnio storis maţesnis uţ

projektinį iki 20%, o betono laidumo vandeniui markė -

viena pakopa. Įlinkio dydis ir plyšių atsivėrimo plotis

neviršija norminių atsivėrimo reikšmių. Armatūros

faktinis stipris ne maţesnis kaip 0,95 projektinio dydţio.

Darbo armatūros skerspjūvio plotas nesumaţėjęs.

Konstrukcijų antikorozinė apsauga nepaţeista.

Gelţbetonio elementų antikorozinė apsauga yra iš dalies

paţeista, atskiruose ploteliuose matosi šlapios arba

tepaluotos dėmės.

Dėl per maţo apsauginio betono sluoksnio storio

atskirose zonose matosi paskirstomosios armatūros arba

sankabų korozijos pėdsakai, darbo armatūros korozijos

poţymiai taškų ir dėmių pavidalu; rūdţių ţaizdų ir

ţvynelių nėra. Dėl perdţiūvimo pakitusi betono spalva,

stuksenant, vietomis pastebimas betono atsiknojimas.

Šalčio paveiktų konstrukcijos briaunų ir plokštumų

betono aiţėjimas. Apytikslis betono stipris maţesnis uţ

projektinį ne daugiau kaip 10%.

Įdėtinių tvirtinimo detalių antikorozinė apsauga

nepaţeista.

Betono neutralizacijos gylis neviršija apsauginio betono

115

atţvilgiu gali

būti ir

netenkinami, bet

normalios

eksploatacijos

sąlygos yra

garantuotos.

Betono

apsauginės

savybės

armatūros

atţvilgiu

atskirose vietose

nepakankamos;

lll. Ribotai

darbinga –

netenkinami

normų

reikalavimai, bet

tyrimo metu

nėra griūties

pavojaus ir

grėsmės ţmonių

saugai.

sluoksnio storio.

Elemento pagrindinio skerspjūvio betono stipris ne

maţesnis uţ projektinį. Darbo armatūros faktinis stipris

ne maţesnis kaip 0,95 projektinės reikšmės, o armatūros

strypų skerspjūvio plotas sumaţėjęs ne daugiau kaip 5%

Ţvynelių pavidalo rūdys apnuogintos armatūros strypų

paviršiuje, išilginių plyšių ruoţuose arba įdėtinių

tvirtinimo detalių paviršiuje. Plyšiai temoiamojoje

betono zonoje, viršyjantys leistinąjį atsivėrimo plotį

(santvarų elementuose). Tempiamosios betono zonos

betonas per visą apsauginio sluoksnio gylį tarp darbo

armatūros strypų lengvai trupa. Pavienių paskirstomosios

armatūros strypų nukarimas, sankabų išsipūtimas, atskirų

sankabų trūkiai dėl plieno korozijos, išskyrus santvarų

gniuţdomųjų elementų sankabas (nesant tokiose zonose

plyšių). Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas

neatitinka normų ir projekto reikalavimų.

Betono stiprio lenkiamųjų elementų gniuţdomojoje

zonoje sumaţėjimas iki 30%, likusiais atvejais – iki 20%.

Elemento pagrindinio skerspjūvio betono stipris

maţesnis uţ projektinį ne daugiau kaip 10%. Darbo

armatūros ir įdėtinių tvirtinimo detalių skerspjūvio plotas

dėl korozijos sumaţėjęs ne daugiau 5%. Plyšių,

atsiradusių dėl naudojimo apkrovų poveikio, atsivėrimo

plotis viršija ribines reikšmes. Plyšiai gniuţdomojoje

zonoje ir svarbiausiųjų tempimo įtempimų zonoje,

elementų įlinkiai, atsiradę dėl naudojimo poveikių,

viršija ribines reikšmes daugiau kaip 30%.

116

lV. Neleistina –

yra paţeidų,

rodančių

ţmonių buvimo

tiriamosios

konstrukcijos

zonoje pavojų.

V. Avarinė – yra

paţeidų,

rodančių

konstrukcijų

griūties

galimybę.

Defektai daugiaangių sijų ir plokščių viduriniuose

tarpatramiuose; sankabų trūkiai įstriţojo plyšio zonoje;

sluoksniuotosios rūdys arba ţaizdos, dėl kurių armatūros

skerspjūvio plotas sumaţėjęs daugiau kaip 15%;

armatūros išsipūtimas gniuţdomojoje zonoje;

gniuţdomosios zonos betono suardymas ir stambiojo

uţpildo sutrupinimas.

Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas neatitinka

normų ir projekto reikalavimų.

Plyšiai, tarp jų ir kertantys tempiamosios darbo

armatūros atraminę zoną; “mirksintys” plyšiai

konstrukcijose, kurias veikia kintamojo ţenklo įraţos

(sukeliančios betono gniuţdymą ir kt.).

Inkarų atsiknojimai nuo įdėtinių tvirtinimo detalių

plokštelių dėl virinimo siūlių korozijos ir kitų prieţasčių;

surenkamųjų elementų sandūrų suirimas, įvykus ir pačių

elementų tarpusavio persislinkimui; atramų poslinkiai.

Dideli (didesni kaip 1/50 angos) lenkiamųjų elementų

įlinkiai esant plyšiams tempiamojoje zonoje, kurių

atsivėrimo plotis viršija 0,5 mm; santvarų gniuţdomųjų

elementų sankabų trūkiai; sankabų trūkiai įstriţojo plyšio

zonoje; atskirų tempiamosios darbo armatūros strypų

trūkiai tempiamojoje zonoje; gniuţdomosios zonos

armatūros išsipūtimas, Gniuţdomosios zonos betono

suardymas, stambiojo uţpildo sutrupinimas.

Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas neatitinka

normų ir projekto reikalavimų.

117

2 p r i e d a s. Duomenys mūro konstrukcijų nusidėvėjimui įvertinti

Konstrukcijų

būklės

kategorija

Defektai, paţeidos ir kiti poţymiai

l. Defektų ir

paţeidų nėra.

Konstrukcija

atitinka

naudojimo

reikalavimus.

Konstrukcijų

būklė

patenkinama.

ll. Nedidelės

paţeidos.

Laikomoji galia

sumaţėjusi iki

15%. Reikia

patikrinti

konstrukcijos

laikomąją galią.

lll. Vidutinės

paţeidos.

Laikomosios

galios

sumaţėjimas iki

25%. Reikia

patikrinti

konstrukcijos

laikomąją galią.

Konstrukcijose nėra matomų defektų ir paţeidų.

Labiausiai įtemptieji elementai neturi vertikaliųjų

plyšių ir išlinkių, rodančių per didellius įtempimus ir

konstrukcijų pastovumo praradimą. Akmenų ir

skiedinio stiprio sumaţėjimas nepastebimas. Mūras

nesušlapęs. Horizontalioji hidroizoliacija nepaţeista.

Mūro peršalimas ir sudūlėjimas, apdaro atsikniojimas

gylyje iki 15 % konstrukcijos storio. Mūro sienų ir

stulpų paţeidos gaisro metu gylyje iki 15 mm

(nepaisant tinko). Vertikalieji ir įstriţieji plyšiai

(nepriklausomai nuo ilgio ir atsivėrimo dydţio),

kertantys ne daugiau kaip dvi plytų eiles.

Mūro peršalimas ir sudūlėjimas, atsikniojimas nuo

apdaro gylyje iki 25% konstrukcijos storio. Vertikalieji

ir įstriţieji plyšiai laikančiose sienose ir stulpuose,

kertantys ne daugiau kaip 4 plytų eiles. Sienų ir pamatų

pokrypiai ir išsipūtimai kiekviename aukkšte ne

didesni kaip 1/6 jų storio. Yra defektų, atsiradusių dėl

nevienodo pamatų nusėdimo. Vertikaliųjų plyšių tarp

išilginių ir skersinių sienų atsiradimas; pavienių plieno

ryšių ir sienų tvirtinimo prie kolonų ir perdangų inkarų

trūkiai arba ištraukimas.

Vietinė mūro paţeida (po santvarų, sijų, ilginių ir

sąramų atramomis) gylyje iki 20 mm plyšių ir

118

lV. Didelės

paţeidos.

Laikomosios

galios

sumaţėjimas iki

50%.

Konstrukcijose

pastebimos

deformacijos ir

defektai,

rodantys geroką

jų laikomosios

galios

sumaţėjimą, bet

nekeliantys

griūties

pavojaus.

skeveldrų pavidalu, vertikalieji plyšiai atramų galuose,

kertantys ne daugiau kaip 2 plytų eiles.

Perdangų plokščių persistūmimai atramose ne didesni

kaip 1/5 įleidimo gylio ir 20 mm.

Armuotojo ir nearmuotojo mūro sienų ir kolonų

paţeidos ugnimi gaisro metu gylyje iki 20 mm

(nepaisant tinko). Atskirųjų mūro vietų sudrėkimas dėl

horizontaliosios hidroizoliacijos paţeidimų ir kt.

Didelės sienų nuogriuvos. Mūro peršalimas ir

sudūlėjimas gylyje iki 40% konstrukcijos storio.

Vertikalieji, įstriţieji plyšiai (išskyrus temperatūros ir

sėdimo) laikančiosiose sienose ir stulpuose aukštyje,

kertantys ne daugiau kaip 8 plytų eiles. Sienų pokrypiai

ir išsipūtimai aukšto ribose ne maţesni kaip 1/3 jų

storio.

Plyšių atsivėrimo plotis mūre dėl nevienodo pastato

sėdimo siekia 20…30 mm. nuokrypis nuo vertikalės

lygus 1/100 konstrukcijos aukščio. Sienų, stulpų,

pamatų persislinkimai horizontaliosiose siūlėse arba

įstriţąjame pjūvyje, Pastebimas mūro konstrukcijos

akmenų ir skiedinio stiprio sumaţėjimas iki 30…50%

arba menko stiprumo medţiagų panaudojimas.

Išilginių sienų atitrūkimas nuo skersinių jų persikirtimo

vietose, plieno ryšių ir inkarų, tvirtinančių sienas prie

kolonų ir perdangų, trūkiai arba išsitraukimas.

Charakteringi plyšiai mūro skliautuose ir arkose,

rodantys per didelius jų įtempimus. Mūro paţeidos po

santvarų, sijų ir sąramų atramomis plyšių pavidalu,

akmenų suardymas arba plytų eilių persislinkimai

horizontaliosiose siūlėse didesni kaip 20 mm gylio.

Vertikaliųjų arba įstriţųjų plyšių, kertančių iki 4 plytų

eilių, atsiradimas.

Perdangų plokščių persislinkimai atramose didesni kaip

1/5 jų įleidimo gylio sienoje.

Sienų ir stulpų mūro paţeidimai ugnimi iki 50…60

mm. Mūre matomos ilgalaikio drėkimo zonos,

Pastebimos mūro peršalimo ir sudūlėjimo zonos gylyje

119

V. Ištisa

paţeida.

Laikomoji galia

sumaţėjusi

daugiau kaip

50%. Matomos

konstrukcijų

deformacijos ir

defektai,

rodantys jų

laikomosios

galios

praradimą.

Konstrukcijų

būklė avarinė.

iki 1/5 sienos storio ir daugiau.

Labiausiai įtemptosiose konstrukcijose ir plytų mūro

zonose (pvz., stulpuose, tarpangiuose) matomi ištisiniai

vertikalieji plyšiai. Vyksta mūro sluoksniavimasis

aukštyje į atskirus stulpelius. Pastebimas gniuţdomųjų

elementų vietinis išsipūtimas iki 1/80…1/50

konstrukcijos aukščio.

Plytų mūro skliautuose ir arkose aiškiai matomi plyšiai

ir deformacijos, rodančios jų avarinę būklę. Pastebima

ištisa metalo templių korozija ir jų inkaravimo

paţeidimas.

Plyšiai mūre dėl nevienodo pastato sėdimo siekia 50

mm ir didesnį gylį, pastebimi dideli konstrukcijų

nuokrypiai nuo vertikalės (ne maţesni kaip 1/50

konstrukcijos aukščio). Vyksta išorės sienų mūro

sluoksniavimasis aukštyje, išsipučiant ir yrant išorės

sluoksniui dėlų aukštos temperatūros ir drėgmės.

Horizontalioji hidroizoliacija ištisai paţeista. Tose

zonose mūras lauţtuvėliu lengvai ardomas. Jo akmenys

trupa, sluoksniuojasi. Girdisi duslus garsas, sudavus

plaktuku per plytą. Pastebimas mūro irimas dėl

glemţimo įtakos santvarų, sijų ir sąramų atrėmimo

zonose. Vyksta atskirųjų statinio dalių ir konstrukcijų

irimas.

120

3 p r i e d a s. Svarbiausieji pastatų laikančiųjų konstruk-

cijų defektai, jų atsiradimo prieţastys ir pavojingumo kategorijos

Defektų

Eil

Nr.

Aprašas

Atsiradimo Pa-

vo-

jin-

gu-

mo

kat.

poveikiai

prieţastys

1 2 3 4 5

1.

2.

3.

1. Pamatai ir sienos Atstumas nuo ţemės paviršiaus

iki pamato pado maţesnis uţ įšalo

gylį (nukastas ţemės pavioršius,

iškastos duobės ir pan.)

Siūlės plytų mūre storesnės kaip 2

cm., trumpainiai ir kitokie ryšiai

yra išdėstyti rečiau negu kas

penkios plytų eilės ir 40 cm.;

vertikaliosios siūlės neuţpildytos

skiediniu

Per didelė sienų drėgmė

mechani-

niai

poveikiai

mūro

darbai

vanduo,

drėgmė

blogas

pastato

naudo-

jimas

bloga mūro

darbų

kokybė

blogai

įrengta,

sugadinta

hidroizo-

liacija; į

sieną

patenka

drėgmė,

apeinama

hidroizo-

liaciją; per

maţa

sienos

šilumos

ll –

lll

ll

lll

121

4.

5.

6.

7.

Įstriţieji plyšiai mūro sienose,

einantys per visą arba didelę

pastato aukščio dalį, tik

vertikaliose mūro siūlėse,

išsidėstę retai, atsivėrę iki 0,3 mm

Toks pat, kaip ir 4 punkte

defektas, tik plyšiai atsivėrę

daugiau kaip 0,3 mm

Sienose išsidėstę vertikaliosios

orientacijos plyšiai, einantys per

mūro siūles, atsiveria iki 0,3 mm

Toks pat kaip ir 6 punkte

defektas, tik plyšiai atsiveria

daugiau kaip 0,3 mm

pagrindų

defor-

macijos

“-“

tem-

peratū-

ros

svyra-

vimai,

susi-

trauki-

mas

“-“

izoliacija;

klaidos

projek-

tuojant

statant,

naudojant

pamatus;

netei-

singai

parinkti,

įrengti,

naudojami

tempe-

ratūros-

sėdimo

pjūviai

sienose,

geolo-

giniai

tyrimai

neatitinka

tikrovės;

“-“

netin-

kamai

supro-

jektuo-ti,

įrengti,

naudo-jami

tempe-

ratūros-

susi-trauki-

mo pjūviai

sienose;

“-“

ll

lll

ll

ll

122

8

9.

10.

11.

12.

13.

Plyšiai sienose, einantys nuo angų

visomis kryptimis

Vertikalieji vos įţiūrimi plyšiai

mūre, einantys ne daugiau kaip

per dvi plytų eiles ir ne ilgesni

kaip 15 cm

Vertikalieji plyšiai mūre, einantys

daugiau negu per dvi plytų eiles ir

ilgesni negu 15 cm

Mūro atramos, laikančiosios sijos,

santvaros, sąramos, krašto nuo

angos pusės nuskėlimas,

supleišėjimas ne giliau kaip per 2

cm arba vertikalusis plyšys mūre

kitoje atramos pusėje ties

sąramos, sijos, santvaros galu

arba padėklo po jomis kraštu ne

ilgesnis kaip 15 cm

Toks pat kaip ir 11 punkte

defektas, bet nuskėlimas arba

supleišėjimas iš angos pusės

gilesnis kaip 2 cm, o vertikalusis

plyšys ties santvaros, sąramos,

sijos arba padėklo kraštu ilgesnis

kaip 15 cm

Plyšiai išilginių ir skersinių sienų

dinami-

nių

apkrovų

veikimas

per dideli

mūro

gniuţdy-

mo

įtempi-

mai

“-“

per dideli

glemţi-

mo

įtempi-

mai

atramos

mūre

“-“

perkro-

projek-

tavimo

arba

naudo-

jimo

klaidos;

perkrautas

mūras dėl

projek-

tavimo

klaidų arba

blogo

naudo-

jimo;

“-“

perkrautas

atramos

mūras dėl

projek-

tavimo

klaidų,

blogos

darbų

kokybės

arba netin-

kamo

naudo-

jimo;

“-“

perkrovos

lV

lll

lV

lll

lV

ll

123

14.

15.

16.

17.

sandūrose, atsivėrę iki 0,3 mm

Toks pat kaip ir 11 punkte

defektas, bet plyšiai atsivėrę

daugiau kaip 0,3 mm

Sienos išlinkis iki 1/20 sienos

storio ir iki 1/200 sienos aukščio

Sienos išlinkis daugiau kaip 1/20

sienos storio ir daugiau kaip 1/200

sienos aukščio

Plyšiai pertvarose

vos hori-

zonta-

liomis

apkro-

vomis;

tempe-

ratūros

pokyčiai,

susi-

trauki-

mas;

pagrindų

defor-

macijos

“-“

mūro

darbai

“-“

perkro-

naudojimo

metu;

projek-

tavimo

klaidos

“-“

bloga

darbų

kokybė;

skirtingos

sienos

sluoksnių

defor-

macijos dėl

drėg-mės,

tempe-

ratūros;

perkrovos

dėl projek-

tavimo

klaidų ar

netinkamo

naudo-

jimo;

“-“

per didelės

lll

ll

lll-

lV

lll

124

18.

19.

20.

21.

22

2. Perdangos ir kolonos Išilginiai plyšiai sijose, plokščių

briaunose ties tempiamąja išilgine

armatūra ne jos inkaravimo

zonoje, atsivėrę ne daugiau kaip 1

mm

Tokie patys plyšiai kaip 18

punkto defekte, bet atsivėrę

daugiau kaip 1 mm

Išilginiai plyšiai sijose, plokščių

briaunose ties tempiamąja

armatūrajos inkaravimo zonoje

(prie atramų ir kitur)

Vertikalieji ir įstriţieji plyšiai

sijose ir plokščių briaunose,

atsivėrę virš leistinųjų pločių, bet

ne daugiau kaip 0,5 mm

Toks pats defektas kaip ir 21

punkte, bet plyšiai atsivėrę

vos,

pagrin-

dų defor-

macijos

korozi-ja

“-“

korozija,

perkro-

vos

perkro-

vos

“-“

naudo-

jimo

apkrovos

ant perdan-

gos;

projek-

tavimo

klaidos;

nepa-

kankamas

betono

apsauginis

sluoksnis

armatūrai

dėl projek-

tavimo

klaidų

blogos

darbų

kokybės,

naudo-

jimo

“-“

“-“

projek-

tavimo

klaidos,

blogas

naudo-

jimas

“-“

lll

lV

lV

lll

lV

125

23.

24.

25.

daugiau kaip 0,5 mm

Išilginiai plyšiai plokštėje tarp

išilginių briaunų, sujungtų

skersiniais plyšiais

Išilginiai plyšiai kolonose ir sijų

gniuţdomojoje zonoje ties išilgine

darbo armatūra

Daug smulkių išilginių plyšių sijų

ir kolonų gniuţdomosios zonos

betone

perkro-

vimas

auto-

krautu-

vais ir

panašiu

trans-

portu

korozija,

perkro-

vos

perkrova,

korozija

projek-

tavimo

klaidos,

blogas

naudo-

jimas

nepa-

kankamas

betono

apsauginis

sluoksnis,

per dideli

gniuţ-

dymo

įtempi-

mai, nepa-

kankamai

suvarţyta

skersine

kryptimi

išilginė

gniuţdo-

moji

armatūra;

per silpna

betono

gniuţdo-

moji zona

dėl

projekta-

vimo

klaidų,

blogos

darbų

kokybės,

perkrovos

lV

lV

lV

126

26.

27.

28.

29.

30.

31.

Plokštės arba sijos įlinkis didesnis

uţ leistinąjį

Toks pat defektas kaip ir 26

punkte, bet įlinkio dydis yra 1/50

tarpatramio ilgio arba didesnis

Blogai sutankintas betonas prie

sijų, plokščiių atramų, išilginės

darbo armatūros inkaravimo

zonoje

Blogai sutankintas betonas

kolonose, sijų ir plokščių

gniuţdomose zonose

Blogai sutankintas betonas sijų ir

plokščių tempiamosiose zonose,

toliau nuo elementų atramų, ne

armatūros inkaravimo zonose

Numušti gelţbetonio kolonų

kampai prie grindų ir apie 1 m

aukščiau grindų. Numušimo

vietose, armatūra be apsauginio

betono sluoksnio

perkrova

perkrova

elementų

gamyba

“-“

“-“

smūgiai

transpor-

tuojant,

sandė-

liuojant

gaminius

naudojimo

metu arba

nepakan-

kama

armatūros

apsauga

nuo

agresyvios

aplinkos;

pagamintas

netiesus

elementas,

projekta-

vimo

klaidos,

perkrovos

naudojimo

metu;

“-“

bloga

elementų

gamybos

kokybė

“-“

bloga

gamybos –

statybos

kokybė

nėra

kolonas

apsaugan-

čių nuo

smūgio

apvalkalų

lll

lV

lV

lV

lll

ll

127

32.

33.

34

35.

36.

37.

38.

Atplėštas betonas nuo sijų,

plokščių išilginių briaunų

skersinės armatūros, nuo plokščių

lentynų, tinklų, strypų

Kolonų sandūrų aptinkavimas

atšokęs, sandūrų metalo detalės

surudijusios

Nedidelės kavernos, nedideli

plyšiai sijų aukščio viduryje ir

perdangos plokščių briaunose

tarpatramių viduriniame

trečdalyje

Toks pat defektas kaip ir 34

punkte, bet tarpatramių

ketvirtadaliuose prie atramų

Plyšiai tarp surenkamiosios ir

darbo vietoje betonuotos sijos

dalių tarpatramio viduriniame

trečdalyje

Toks pat defektas kaip ir 36

punkte, bet sijos tarpatramio

ketvirtadaliuose prie atramų

Per perdangą sunkiasi skysčiai,

armatūros korozijos poţymių nėra

ir pan.

elementų

gamyba,

korozija

statybos

darbai,

korozija

elementų

gamyba,

betono

susitrau-

kimas

kietėjant

“-“

elementų

gamyba,

perkrovo

s

“-“

skysčių

filtracija

nepakan-

kamas

betono

apsauginio

sluoksnio

storis arba

per didelis

betono

pralaidu-

mas

vandeniui;

metalo

detalės

aptinkuo-

tos

skiediniu,

kuriame

yra kalkių;

bloga

gamybos

kokybė

“-“

projekta-

vimo

klaidos,

bloga

darbų

kokybė;

“-“

nesutvar-

kyta

lll

ll

ll

ll-lll

lll

lV

ll

128

39.

40.

41.

42

43.

44.

45.

Toks pat defektas kaip ir 38

punkte, bet yra armatūros

korozijos poţymių (rudos dėmės,

plyšiai išilgai armatūros

Numuštas betonas plokščių

briaunų, sijų apačioje ir armatūra

be betono dangos tarpatramio

viduriniame trečdalyje

Toks pat defektas kaip ir 40

punkte, tik kraštiniuose

tarpatramio ketvirtadaliuose

3. Stogo konstrukcijos Ant daugiaangio pastato

susikaupęs vanduo

Ant stogo susikaupęs dulkių

sluoksnis

Pro stogo konstrukciją sunkiasi

drėgmė

Briaunotų stogo plokščių

armatūros briaunų betono

apsauginis sluoksnis atplėštas

arba visai nukritęs, armatūra

surūdijusi

per

perdangą

korozija,

skysčių

filtracija

mechani-

niai

poveikiai

“-“

fizinis

“-”

“-“

korozija

technologi-

nė įranga,

skysčius

praleidţia

grindys;

“-“

blogas

naudoji-

mas

“-“

uţkimšti

vidinio

vandens

nutekėjimo

vamzdţiai,

stogo

defermaci-

jos;

nepašalina

mos dulkės

nuo stogo;

sugedusi

arba

nepakan-

kama stogo

izoliacija;

nepakanka

mai

apsaugota

armatūra

nuo

lll

ll

lll-

lV

lll

ll

lll

lll

129

46

47.

48.

49.

50.

51.

Briaunotos stogo plokštės ruoţai

tarp briaunų labai įlinkę,

supleišėję, plyšių pločiai didesni

kaip 0,3 mm, armatūra šiuose

ruoţuose labai surūdijusi

Numuštas arba išdūlėjęs stogo

plokščių betonas išilginių,

skersinių briaunų apatinėse

dalyse, jų tarpatramių

viduriniuose ketvirtadaliuose

Toks pat defektas kaip ir 47

punkte, tik tarpatramių

kraštiniuose ketvirtadaliuose arba

atramose

Įstriţieji plyšiai iš anksto

įtemptojoje gelţbetonio sijoje prie

atramų perkerta siją iki apačios,

plyšių atsivėrimas maţesnis uţ

ribinį dydį

Toks pat defektas kaip ir 49

punkte, bet plyšiai atsivėrę

daugiau negu leistinas ribinis

dydis

Nėra iš anksto įtemptosios

korozija,

perkrova

elementų

gamyba,

betono

korozija

“-“

elementų

gamyba,

perkrova

“-“

gamyba,

agresyvios

aplinkos,

agresyvūs

skysčiai,

garai

veikia

konstruk-

ciją

“-“

blogai

sutankintas

betonas,

netinkamas

naudoji-

mas

“-“

per dideli

svarbiau-

sieji

tempimo

įtempimai,

per maţai

apgniuţdy-

tas betonas

arba

įtempta

armatūra

“-“

blogai

lV

lll

lV

lll

lV

lV

130

52.

53.

54.

armatūros apsauginio betono

sluoksnio

Išilginiai ir pasvirusieji plyšiai

gelţbetonio sijos atraminės dalies

apačioje iš anksto įtemptosios

armatūros inkaravimo zonoje

Medienos neklijuotųjų

konstrukcijų drėgmė didesnė kaip

25%, o klijuotųjų – didesnė kaip

15%

Konstrukcijų mediena

patamsėjusi, pastebimi puvimo ar

grybo paţeidimo poţymiai

mechani

niai

poveikiai

elementų

gamyba,

perkrova

drėgmė

“-“

sutankintas

betonas,

blogai

sudėta arba

klaidingai

suprojek-

tuota

skersinė

armatūra,

neteisingai

išformuo-

tas

gaminys ir

pan.

nekoky-

biškai

uţbetonuo-

ta,

suarmuota,

sukons-

truota

svarbi

elemento

zona;

per drėgna

konstrukci-

jų aplinka,

konstrukci-

ja

neapsaugo-

ta nuo

puvimo;

konstrukci-

ja

neapsaugo-

ta nuo

sudrėkimo,

puvimo ir

lV

lll

lV

131

55.

56.

Plyšiai medienoje elementų

sujungimo vietose

Įstriţieji plyšiai tempiamuosiuose

ir gniuţdomuosiuos medienos

santvarų elementuose

Pastaba: perdangų plokščių ir sijų

defektai taip pat yra būdingi stogų

plokštėms ir sijoms

perkro-

vos,

mecha-

niniai-

po-

veikiai,

susitrau-

kimas

netinka-

ma

mediena,

perkrova

pan.

nekoky-

biškas

gaminys,

netinka-

mos

naudojimo

sąlygos

medienos

sluoksniai

nelygiagre-

tūs

elementų

ašiai

lV

lV

132

TURINYS psl.

PRATARMĖ 3

ĮVADAS 6

l.KOKYBĖS , PATIKIMUMO IR ILGALAIKIŠKUMO

PROBLEMOS 7

1.1. Bendrieji gaminių kokybės nustatymo klausimai 7

1.2. .Statybos kokybės bendrieji klausim 12

1.3. Patikimumo klausimai 17

1.4. Patikimumo problemų sprendimas 24

1.5. Patikimumo uţtikrinimas gamybos etape 28

1.6. Patikimumo palaikymas naudojimo etape 30

1.7. Gyvenamųjų pastatų patikimumo teorijos ypatumai 32

1.8. Ilgalaikiškumo rodikliai 35

1.9. Pastato, jo elementų tarnavimo laikas ir parametrai 40

1.10. Pastatų ir konstrukcijų ilgalaikiškumo įvertinimas 41

1.11. Optimalusis gyvenamųjų pastatų tarnavimo laikas 46

1.12. Gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumo nustatymas uţsienio

šalyse 56

1.13. Palankiausiojo gyvenamųjų pastatų tarnavimo lai-

kotarpio nustatymo ypatumai uţsienio šalyse 56

1.14. Gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumo ekonominio

įvertinimo metodai 59

ll. NUSIDĖVĖJIMO PROBLEMOS 63

2.1. Pastatų ir inţinerinių sistemų nusidėvėjimas 63

2.2.Statinių defektai, paţeidos ir gedimai 78

2.3.Defektų ir paţeidų atsiradimo prieţastys 83

2.4. Plyšių atsiradimo prieţastys mūre 89

2.5. Pastato sėdimo deformacijos ir jo prieţastys 90

2.6. Konstrukciniai plyšiai 92

2.7. Statikos įtaka defektų atsiradimui 93

133

2.8. Betono ir armatūros korozija 95

2.9. Nusidėvėjimo laipsnio nustatymo metodai 100

2.9.1. Roso metodas 100

2.9.2 Nusidėvėjimo laipsnio nustatymas pagal pastato

naudojimo išlaidas 101

2.9.3. Laikinasis metodas 102

2.9.4. Nusidėvėjimo įvertinimas, lyginant su pastato

atskirų elementų nusidėvėjimu 103

lll. SUIRIMO ĮVERTINIMO PROBLEMOS 104

3.1.Pastatų suirimo laipsnio įvertinimo metodas 104

3.2. Duomenys apie pastatų gedimų procentinį sąntykį,

atsiţvelgiant į vienodą jų kiekį 110

3.3. Gyvenamojo fondo rekonstrukcijos ekonominis

efektyvumas 112

Literatūra 115

Priedai 117

1-sis priedas 117

2-sis priedas 120

3-sis priedas 123