________________________________________________________________________________

ˇ

Brangūs mokytojai!Tai nuo tavęs čia taip šviesu,Nuo žodžio šitaip pasakyto.

Nuo pagalvojimo balsu:turbūt ne dėl savęs esu –

Esu turbūt dėl ko nors kito.(Justinas Marcinkevičius)

Mes, gimnazistai, nuoširdžiausiai Jus sveiki-name su Tarptautine mokytojų diena! Štai kąJums taria abiturientai:

„Dėkojame Jums už kantrybę, ryžtą, pasiau-kojimą, meilę savo darbui...“

„Brangūs mokytojai, norime Jus pasveikintisu Mokytojų diena! Norime padėkoti už kantrybę,pastangas ir visą atiduotą laiką mums.“

„Linkiu kantrybės ir supratingumo dirbant sumokiniais, visada būti geros nuotaikos, kad irkokia bloga diena bebūtų, sveikatos, noro padėtimokiniams pasiekti užsibrėžtus tikslus ir, svarbiau-sia, mylėti savo darbą bei tikėti tuo, ką darai.“

„Linkiu, kad gerai mokytumėte ir kad vaikaiklausytų!“

„Mieli mokytojai, su Jūsų diena! Linkiu geraipailsėti po sunkios darbo dienos, kad galėtumėtegerai nuteikti mokinius, ir kad kiekvienais metaisatsirastų moksleivių, kurie galėtų Jus nustebinti!“

Odetos Stačkūnaitės (buvusios abiturientės) piešinys

Pirmajame šių mokslo metų numeryjesužinosite...

● Kas vyksta gimnazijos sporto salėje?● Kokia gimnazistų nuomonė apie Rugsėjo 1-osiosšventę?● Kodėl ši vasara buvo ypač turininga mūsų litera-tams?●Ar pirmokai jau spėjo priprasti naujoje mokyk-loje?●Kaip sekėsi gimnazistams sporto šventėje?●Kaip jaučiasi R. Želvio premiją laimėjusi moky-toja Inga Špokavičienė? Kokie Ivetos ir Simonosįspūdžiai gavus šias premijas?●Ar dar yra gimnazijoje neatrastų jaunųjų rašyto-jų?

Reikia pajausti, kad sugrįžai

Rengdama straipsnį apie Rugsėjo 1-ąją tikrai ne-galvojau, kad bus įdomu ir kad išsiskirs tiek skir-tingų nuomonių. Apklausiau 30 mokinių iš įvairiųklasių, bet jie nesutiko, kad rašyčiau jų vardus.Galbūt todėl, kad jų nuomonė apie šią šventę gero-kai prasta.

Viena nuomonė ta, kad Rugsėjo pirmoji yra„visiškai bereikšmė šventė“. Ne vienas gimnazistassakė, jog tai prilygsta laiko švaistymui, lauke būnadidžiulis šurmulys, nieko nesigirdi. Ateiname tikatsiimti tvarkaraščių, išklausyti informacijos, joggalbūt kas nors pasikeitė. Vienas vaikinas pasakėtaip: „Bet tą patį juk darome per klasės valan-dėles.“ Gaila, bet šie žmonės nesugebėjo pasiūlytinieko, kas galėtų šią šventę jiems padaryti kitokią.

Kitiems mokiniams Rugsėjo 1-oji tai tikmokslo metų pradžia, ir tiek, tai vyksta kasmet. Jųmanymu tai reikalinga, nes juk naujiems mokslometams reikia „įžangos“.

Nukelta į 2-ą puslapį

Gimnazijos moksleivių leidinys Leidžiamas nuo 1996 m. Nr. 1 (137). 2016 m. rugsėjis

2

________________________________________________________________________________

Pradžia 1-ame puslapyje

Dar kiti tą dieną ateina nesiraukydami, noripamatyti bendraklasius, pasidalinti įspūdžiais. Da-lis tai įvardina kaip „sugrįžimą į rutiną, mintis apiemokslus, svajones apie atostogas.“

Ir vos keli mokiniai, dauguma jų abiturientai,pažvelgė į tai iš šviesiosios pusės. Buvo minčių,kad Rugsėjo pirmoji yra neeilinė diena: „Tai pra-džia naujo etapo, į kurį įžengiam kiekvienaismetais.“ Taip pat nuskambėjo dar viena gražimintis, jog šios šventės „reikia tiek, kad pirmą die-ną po vasaros atėjus į mokyklą pajaustum, kadsugrįžai, o abiturientams – kad taip sugrįžo pas-kutinį kartą.“ Mokiniai džiaugiasi todėl, kad tądieną gimnazijoje ilgai neužtrunka, gauna jiemsnaudingą informaciją, tvarkaraščius. Vieni mano,jog renginio tradicijų keisti nereikėtų, bet sulau-kėme ir pasiūlymo, kad galbūt visgi ir reikėtų į taipažiūrėti kitaip: reikia rasti netradicinių būdų švęstišią šventę, renginį padaryti įdomesnį mokiniams.Patys gimnazistai galėtų daugiau prisidėti priešventės organizavimo.

Turbūt pirmokams ši šventė kelia daugiausiaemocijų, o bėgant metams emocijos blėsta, ir tainormalu. Taigi kiekvienas į šią dieną galime žiūrėtiskirtingai, nes tai priklauso nuo mūsų požiūrio įgyvenimą. Jei norėsime šventės sau – tuomet šven-tę ir pasidarysime.

Gabija Maziliauskaitė

Akimirkos iš Rugsėjo 1-osios šventės(Aidos Dulkienės nuotraukos)

Gyvenimas gimnazijoje pirmokų akimis

Ir vėl nauji mokslo metai. Vėl sėdame į mokyklossuolus ir dūsaudami verčiame knygas. Prabėgovisas mėnuo, ir gimnazijoje turbūt jau apsipratonaujieji mūsų bendruomenės nariai – pirmokai!Tikriausiai visiems įdomu, kokie įspūdžiai irkokios mintys sukasi pirmokų galvose. PakalbinauDeividą, Viktoriją, Limantę ir dar keletą pirmokų.

1. Ar iš mokinių elgsenos jau gali atskirti,kuris ketvirtokas? Jei taip, kaip jie elgiasi, jogišsiskiria?

„Tiesą sakant, dėl mokinių gausos vos atpa-žįstu savo klasiokus, ką jau kalbėt apie ketvirto-kus...“

„Galima labai laisvai atskirti, ketvirtokaikaip mokyklos senbuviai, mokykloje elgiasi labailaisvai, jaučiasi esantys mokyklos galva.“

„Manau, jog „jo“, jie atrodo vyresni, jau-čiasi mokyklos šeimininkais, kas pastebima jųelgsenoje.“

2. Ar pasiilgai senosios mokyklos? Kiekkartų jau panorėjai į ją grįžti?

„Nejaučiu jokio ilgesio ir prieraišumo sena-jai mokyklai. Aštuoneri metai praėjo, ir tai tėrapraeitis.“

„Senosios mokyklos pasiilgau labai nedaug,nes čia labai draugiški mokytojai, smagu su jaisbendradarbiauti ir pajuokauti.“

„Pasiilgt nepasiilgau, žinoma, ten buvo jau-ku, paprasčiau, bet čia daugiau veiklos, didesnisšurmulys, daugiau žmonių. O tai man daug labiaupatinka.“

„Šiek tiek, bet tikrai nenorėčiau grįžti, nespamėgau šią gimnaziją. Apie grįžimą pagalvojautik vieną kartą“.

3. Kelis kartus norėjai iš naujojo pastatoantro aukšto tiesiai per stogą pereiti į senąjįpastatą?

„Kartais ir dabar eidama antrame aukšteieškau išėjimo i kitą korpusą...“

„Dabar, atrodo, tokia gėda prisimint, o tadabuvo taip nejuokinga, kai du kartus, negana to, išeilės, bandžiau pakliūt į senąjį pastatą per stogą.Net kaista skruostai prisiminus...“

„Vos tik užlipu į antrą aukštą, iš kartopagalvoju, kad gerai būtų perbėgti per stogą...“

4. Ar jau išsiaiškinai, kokiai pamokai esi„alergiška/as“?

„Taip. Esu „alergiška“ fizikai.“„Išsiaiškinau, vos atėjusi į geografijos kabi-

netą, jau iš karto pajutau ore nemalonią atmosferą

3

________________________________________________________________________________

ir žinojau, kad grįžti čia kiekvieną kartą prireiksdidžiulių pastangų.“

„Alergiška esu kūno kultūrai, nes reikiaDAUG bėgti, tačiau mokytojas labai geras!“

„Jau taip, tikrai, kad biologijai.“„Manau, jog esu alergiškas žmogaus saugai,

nes turėjau dar tik kelias pamokas, o jos jau pra-sidėjo nekaip, tai „jo“, sakyčiau, jog žmogaussaugai.“

5. Ką prižadėjo auklėtoja už dalyvavimąsveikatingumo šventėje?..

„Rašyti socialinės veiklos valandas.“„Paslapties neišduosiu, bet labai gerai susi-

tarėme su auklėtoja, todėl buvom tokie aktyvūs.“„Nieko, savanorių buvo mažai, bet šiaip ne

taip surinkom dalyvių kiekvienai rungčiai.“6. Kaip mokytojai jums bandė pasakyti,

kad jūs blogiausia ar geriausia klasė?„Auklėtoja mums visada sakė, kad mes ge-

riausi, aktyviausi, mandagiausi, bet po savaites jipasakė, kad ji taip skatina visus auklėtinius.“

„Girdėjome gan nemažai pagyrų, mokytojaitai pasakė gan tiesiai ir atvirai, bet kadangi dar tikmėnuo, tai tikrai visko bus.“

„Kai mokytoja paklausia, kas jūsų auklėtoja,tada jau tikėkis, kad kažką ne taip padarėme...“

„Neįsidėmėjau, tik girdėjau tokius žodžius,kad mūsų blogiausiais nepavadintų, bet elgesįpakeist reikėtų...“

„Kol kas dar nė vienas mokytojas/mokytojato akivaizdžiai nepasakė, na, nebent mokytojas E.Petrulis buvo nustebęs, kai paklausęs, ko mes čiaatėjom, išgirdo, jog atėjom mokytis... Jis buvo gannustebęs, nes nė iš vienos klasės to nebuvo gir-dėjęs.“

Inesa Židonytė

Kur dingo sporto salė?!

Klausimą apie sporto salę iškėlė ne tik į gimnazijąatėję pirmokai, kurie mokslo metų pradžioje klai-džioja po gimnaziją nerasdami kabinetų, bet irsenbuviai mokiniai. Galime nuraminti – salė niekurnedingo. Joje vyksta darbai – kapitalinis remontas.Įdomu, ko galime tikėtis ir kas bus kitaip?

Apie paslapties šydu uždengtą salę sutikopapasakoti kūno kultūros mokytojas AudriusVanagas.

Gimnazijos sporto salė buvo pastatyta maž-daug 1972–1973 m. Daugiau nei 40 metų ji nematėrimto remonto. Seniau mokiniai patys plaudavo,dažydavo salę, rūpindavosi ja... Dabar, žinoma,vargu ar rastumėme gimnazistą, kuris mielai norėtų

išplauti grindis. Bėgant metams salė paseno, žiemąjoje būdavo vos keli laipsniai šilumos, o pašokinė-jus ant grindų jos vos neįlūždavo. Tad remontasbuvo neišvengiamas.

Salės remontui buvo skirta apie 100 000 eu-rų. Liepos mėnesio pabaigoje prasidėjo darbai. Salętvarko kelių firmų darbuotojai, todėl galime tikėtistik paties geriausio rezultato. Kokie užsibrėžtiprojektuotojų tikslai? Bus įvesta nauja šildymo irventiliacijos sistema, sutvarkyti dušai, pakeistivamzdynai, radiatoriai, perdažytos sienos, grindys,lubos. Naujos grindys bus iš parketlenčių. Salėjesienose buvusios nišos užmūrytos, užtinkuotos,apšildytos. Nebebus drėgnų sienų. Sporto salėjebus trys aikštynai: tinklinio, krepšinio bei ranki-nio linijos. Aišku, krepšiai, stovai, vartai taip patbus nauji. Mokytojų kambariukas, persirengimokambariai lieka tose pačiose vietose. Mokytojastikina, kad nauja salė bus ne tik su nauja įranga, betjoje bus ir labai jauku. Mums, gimnazistams, vientai, kad joje nebebus taip šalta, suteiks džiaugsmo...O ką kalbėti apie tai, kad viskas bus nauja!

Yra išlikusi tik viena problema: kur padėtipraeitais mokslo metais nupirktus naujus treniruok-lius... Treniruokliai buvo supirkti iš neformaliojovaikų švietimo programos „Judėk ir tobulėk“ skirtųpinigų. Vėl nebebus treniruoklių salės, todėl nėrakur padėti inventorių ir kaip juo naudotis. Tikėki-mės, kad šis klausimas taip pat bus išspręstas.

Buvo žadėta, kad salė bus suremontuota ikispalio vidurio, tačiau darbai dar tęsiasi ir gali būti,kad į salę įeisime tik po rudens atostogų. Bet vertalaukti! Beje, kalbėdama su mokytoju sužinojau,kad ventiliacija jau sutvarkyta, pokalbio metu buvodažomos sienos, tad belieka palinkėti darbininkamspuikiai pabaigti darbus!

Iveta Janušauskaitė

4

________________________________________________________________________________

Didžiausi apdovanojimai –gražūs žodžiai

Šiemet Pasvalio rajono savivaldybės tarybos narysbei verslininkas Rimas Želvys už aktyvų mokiniųkomunikacinių, socialinių ir kitų kompetencijųugdymą bei gimnazijos bendruomenės stiprinimąapdovanojo mūsų gimnazijos anglų kalbosmokytoją Ingą Špokavičienę. Kaip jaučiasimokytoja, gavusi tokį apdovanojimą?

– Kokių apdovanojimų jau esate gavusi ikišios premijos?

– Tokio apdovanojimo kaip premija iki šioldar nesu gavusi. Tačiau esu gavusi raštiškų iržodinių padėkų ar pagyrimų. Juos aš taip pat laikaudideliais apdovanojimais. Dažnai gerų žodžių irpadėkų susilaukiu iš mokinių, kartais padėkos išadministracijos. Manau, jog tai ir yra didžiausimano pedagoginio darbo apdovanojimai.

– Ar tikėjotės būti apdovanota tokia premija?– Tiesą pasakius, visiškai nesitikėjau, nes šią

premiją, mano manymu, yra gavę tikrai daugiau užmane nusipelnę žmonės, tačiau džiaugiuosi, jogmano darbas neliko nepastebėtas.

– Kokią Jūsų gyvenimo dalį užima veikla, užkurią buvote apdovanota?

– Aš buvau apdovanota už tarptautiniomokinių mainų projekto „Nordplus Junior“ rašymąbei koordinavimą, kuris formaliai tęsėsi dvejusmetus, tačiau mokymasis rašyti tarptautiniusprojektus bei bendradarbiavimas su užsieniopartneriais truko žymiai ilgiau, maždaug šešeriusmetus. Prieš 6 metus su anglais, lenkais, turkais iritalais pradėjome „Comenius“ mokinių mainų pro-jektą, tačiau finansavimo negavome. Kitais metaisparaišką patobulinome ir projektas sėkmingaistartavo partnerių šalyse, tačiau ne Lietuvoje... Dėldidelės konkurencijos neužteko lėšų. Buvo skaudu.Po to Švietimo paramos fondo lėšomis išvykau įkvalifikacijos tobulinimo seminarą Portugalijoje, irtai buvo tie metai, kai susiradau partnerius išLatvijos ir Danijos – šįkart „Nordplus“ projektui.Po sėkmingo bendradarbiavimo gavome finansa-vimą. Per tuos šešerius metus teko paaukoti nema-žai laisvo laiko ir nervų ląstelių, bet man tokio tipoveikla patinka, kitaip nė nebūčiau jos pradėjusi.

– Ar nepavargstate ne tik vykdyti įprastasmokytojos pareigas, bet ir papildomai ugdyti moki-nių komunikacines, socialines ir kitas kompeten-cijas?

– Iš esmės manau, jog kiekvienas darbas yrasavotiškai varginantis, reikalaujantis pastangų ir

kantrybės. Nėra nevarginančio darbo, kiekvienasyra sunkus. Aišku, galiu pasakyt, kad tikraipavargau... O mainų projektai, manau, nėra papil-domas ugdymas, tai tiesiog kita mokinių kom-petencijų ugdymo forma, dažnais atvejais netgiveiksmingesnė nei tradicinė pamoka. Todėl man,kaip mokytojai, labai patiko mokyti vaikus ne tikpamokose, bet ir įtraukti juos į tarptautinę veiklą,kurioje tu esi priverstas bendradarbiauti su svetim-šaliais ir kalbėti užsienio kalba.

– Kaip manote, ar ši premija Jums suteiksmotyvacijos naujai veiklai?

– Premija – tai yra savotiška pagyrimo for-ma, įrodanti, kad tu atlikai gerą darbą. O būtipagirtam ir įvertintam mėgsta būti ne tik vaikai, betir suaugusieji. Mokiniams, rodos, sparnai užauga,kai juos pagiri. Suaugusieji šiuo atžvilgiu labaipanašūs į vaikus.

– Ačiū už pokalbį!

Parengė Dominyka Vaitekūnaitė

Premijos laimėtojos su jos steigėju Rimu Želviu: iš kairės –mokytoja I. Špokavičienė, abiturientės I. Janušauskaitė ir

S. Danilevičiūtė

Gimnazisčių, laimėjusių premiją,įspūdžiai

Kasmet mūsų gimnazijoje Rugsėjo pirmąją versli-ninko ir gimnazijos bičiulio Rimo Želvio premijaskiriama abiturientams, kurie ne tik puikiai mokosi,bet ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.Šiemet premija įteikta jau 11 kartą, laureatės –Mokinių atstovybės pirmininkė Simona Danile-vičiūtė ir laikraščio ,,Mokyklos žinios“ redak-torė Iveta Janušauskaitė.

Ar žinojote, kad gausite premiją?Simona: Tai aišku, kad ne, niekas apie tai

nekalba, nepraneša iš anksto... Ir net negalvojauapie tai.

5

________________________________________________________________________________

Iveta: Nežinojau ir visiškai nesitikėjau. Tik-rai daug gabių abiturientų yra. Tiesa, klasiokas juo-kais, kai susirinkom į klasę prieš šventę, padėjoranką ant peties ir pasakė: ,,Sveikinu, tu laimėsiŽelvio premiją...“ Pasijuokėm, ir tiek, o pasirodo,kad išsipildė...

Kaip reagavote, kai sužinojote?Simona: Na, apsidžiaugiau, žinoma. Bet jau

kažko tikėjausi, kai auklėtoja Ligita Vainauskienė,prieš paskelbiant premijos laureatus, laikydama 3rožes pasakė: ,,Šios gėlės tau“. Ir buvo labai gera,kai klasės draugai skandavo mano vardą, einantpasiimti premijos. Gera būti įvertintam.

Iveta: Labai nustebau, aišku, šiek tiek pasi-mečiau, bet buvo geras jausmas. Buvo keista, netnežinau, kaip apibūdint tą jausmą... Žinoma, apsi-džiaugiau, manau, kad tai didelis įvertinimas. Ap-linkiniai galvojo, jog aš žinojau, kad gausiu prie-miją. Ir klasės auklėtojai Jūratei Rimšienei atrodė,jog aš žinojau. Tačiau visi kiti žinojo geriau nei ašpati...

O kaip manote, už ką gavote?Simona: Na, manau, kad už tai, jog myliu

savo mokyklą, stengiausi ir vis dar stengiuosi kąnors padaryti dėl jos, o ir šiaip gera yra kurti tokiąaplinką, kurioje paskui yra gera būti.

Iveta: Turbūt pagrindinė priežastis – gimna-zijos laikraščio leidimas. Jį pradėjau leisti antrojeklasėje, o dabar esu jau abiturientė ir vis darredaktorė... Jau treti metai bėga... Buvo labai daugrenginių – P. Vileišio ir laikraščio jubiliejus, gim-nazijos Dailės galerijos jubiliejus, filologų kon-kursas, kai teko prisidėti, dalyvauti, leidom progi-nius laikraščius, su literatų būreliu daug darbų nu-dirbom. Premija man įteikta už visuomeninę irmeninę veiklą – taip pat dar dainuoju gimnazijosansamblyje, užsiimu menine fotografija, dalyvaujuparodose.

Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“rašo ir apie mus

(liepos–rugsėjo mėn.)

Liepos 9 d. Nr. 76. Aptariami rusų, anglų, mate-matikos, fizikos ir geografijos brandos egzaminųrezultatai Pasvalio rajone. Kaip visada, galimepasidžiaugti keliais mūsų buvusiais gimnazistais,kurie surinko pirmuosius aukščiausius šimto balų

vertinimus. Anglų kalbos užduotis tobulai atlikoRimantė Čirvinskaitė ir Juras Jankauskas. Vienin-telį šimtuką iš lietuvių kalbos ir literatūros gavo Jo-vita Mogulevičiūtė, o iš matematikos – LiudvikasGudas. Jie gavo 100 eurų dydžio premijas – tokiąskatinimo priemonę patvirtino rajono Savivaldybėstaryba.

Liepos 23 d. Nr. 82. Į mūsų gimnazijos abiturientųatestatų įteikimo šventę atvyko TS–LKD komanda,kuriai pirmininkauja Gabrielius Landsbergis. Vil-niečius sužavėjo mūsų šventėje tvyranti nuoširdu-mo atmosfera.

Rugsėjo 1 d. Nr. 98. Naujiesiems mokslo metamsruošiasi ne tik vaikai, bet ir mokytojai! Vasarospabaigoje mūsų gimnazijos mokytojai siekė naujųžinių skaitmeninių mokymų programoje „Sam-sung Mokykla ateičiai“ Kaune. Mokytojai mokėsisudominti vaikus, spręsti pedagogams kylančiusiššūkius ir efektingai taikyti technologines naujo-ves darbe. Šioje programoje dalyvauja 10 moky-tojų komandų, kurios buvo atrinktos iš daugiau nei100 įvairių mokyklų.

Iš daugiau nei šimto šalies mokyklų vertinimo komisijaatrinko 10 labiausiai motyvuotų – tarp jų ir mūsų gimnazija!

Rugsėjo 17 d. Nr. 105. Moksleivių dainų šventėješią vasarą dalyvavo mūsų gimnazijos tautinių šokiųkolektyvas „Apynėlis“, kurio vadovė Nida Saka-lauskienė. Mūsų gimnazistai šoko didžiulėje „Sie-mens“ arenoje, įsimaišę tarp kitų maždaug penkiųtūkstančių šokėjų. Nors kiekvieną dieną vyko var-ginančios repeticijos, tačiau gimnazistai spėjo irpasivaikščioti po sostinę, ir pajusti visame miestetvyrančią šventinę atmosferą.

Parengė Kotryna Ragažinskaitė

6

________________________________________________________________________________

Susipažinkime su dar viena kuriančiagimnaziste!

„Aš esu Rūta Staškevičiūtė, man yra 16 metų.Mokausi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 3a kla-sėje. Visada mėgau kurti – nuo vaikystės mėgaupiešti, prisigalvodavau įvairiausių istorijų iržaidimų, kaskart prieš miegą kurdavau istorijas,kurias galiausiai pratęsdavau sapnuose. Rimčiaukurti ir rašyti pradėjau visai neseniai. Kuriu tada,kai ateina įkvėpimas.“

Laimė yra įtartinaEsė

ar kada nors pagalvojot, kodėl ta mergina antsuoliuko sėdi ir šypsosi? arba tas vaikinas, eidamasgatve. tiesiog eidamas, net nelaikydamas telefono. arkada (bent truputį) pagalvojot, kodėl jis ar ji, būdami sujumis, į jus taip žiūri ir šypsosi?..

„gal išsipurvinau? atrodau juokingai, plaukaisusitaršė kaip varnų lizdas, nubėgo make up'as arbanusmuko kelnės? gal sugalvojo iškrėsti išdaigą man, odabar netveria džiaugsmu, kaip ją padarys!..“

Na, kas, po velniais, negerai???

o gal... gerai?

kodėl kito laimė atrodo įtartina?kažką rezga, planuoja, juokiasi, šaiposi...o gal tiesiog... žmogus yra laimingas? Papras-

čiausiai. be priežasties. nieko nevartojęs, negavęskomplimento iš idealo, o tiesiog būdamas čia ir dabar.eidamas gatve, matydamas tave, dangų, miestą... norė-damas apkrėsti pasaulį gera nuotaika. tiesiog. šiaip.

pamenu, mėginau taip daryti, kai dar buvau visaijauna, 5 ar 6 klasėje. buvau pozityvi mergaičiukė irtiesiog nusprendžiau eiti šypsodamasi. buvo gera nuo-

taika, norėjau ja dalintis su visais. greit šypsena dingo.nesutikau nė vieno žmogaus, kuris šypsotųsi ar šypteltųman atgal. kreivi žvilgsniai mane vis kliudė, o norasparodyti savo gerą nuotaiką silpo.

dabar, po tiek metų, prigavau save galvojant,kodėl žmogus, sėdintis prieš mane, šypsosi.

kodėl laimė įtartina?juk būti laimingam kartais taip paprasta.

P.S. jei kitą kartą pamatysite besišypsantį žmogų(vaikas, senelis ar močiutė, galiausiai nedrąsi penktokė– jie visi yra žmonės), nusišypsokite atgal. sukeltišypseną lengva. nužudyti – taip pat.

Kada hobis tampa prievoleEsė

Vangiai traukiu fotoaparatą iš dėklo. Liepėmama. Vėl. Dar kartą apsidairiusi, pamatau eilinįvaizdą, kai susitinka giminė – daugybė suaugusiųžmonių, manančių, kad viską išmano geriau už tave,tylioji pusseserė, mirštanti iš nuobodulio ir įsikibusi įsavo smartphone'ą, visų suaugusių kalbinama, įprastaijau studijuojanti arba tik besiruošianti į gyvenimokelionę dėdės dukra, aplink žaislai, paskui kuriuos irvaikai. Vaikų tiek, kad, dėliodamas mintyse vaikuspagal amžių, gali išmokti skaičiuoti. Vėl imu fotiką irnupyškinu porą kadrų. Pasukinėju mygtukus, suranduman labiausiai patinkančius nustatymus, vėl gaudauakimirkas. Prisėdu, vėl vangiai kažką nupyškinu. Vėl irvėl. Kaip beprotiškai neįdomu..

Jau kviečia valgyt. Kuo ilgiau tempiu laiką,valgau neskubėdama.

– Pafotografuok, – išsprogusiomis (lyg iš baimės,kad aš truputį pailsėsiu ir dabar nieko nefotografuoju)akimis, laižydama nuo lūpų kampučio bulvių košę irvisai kitur dairydamasi, taria mama.

– Aha. Fotkinu. Bet kaip matai, dabar aš darvalgau, – buku, šaltu balsu tarsteliu.

Nepakenčiu, kai man mama taip sako. Mano my-limas hobis – fotografija – nuo manęs tolsta. Laikaufotoaparatą rankose, ir jis kartu toks artimas, ir tuopačiu metu toks tolimas. Ne savas. Noras fotografuotidingsta. Ir ne tik per giminės susibūrimus. Fotografijaman tapo lyg prievolė, kurią reikia atlikti. Ne ką norssukurti ir per objektyvą parodyti pasaulį taip, kaip tumatai jį. Akimirkų įkalinimas, pačiai stovint už kadro.Kažin ką po daugelio metų sakys žmonės, žiūrintysgiminės nuotraukas, kur tik kur ne kur matysiuosi aš?„Kas ji? Nemačiau jos daugiau nė viename tokiamegiminės susibūrime...“, „Greičiausiai jos nebuvo kituo-se...“

Bet žinot... Mūza kartais grįžta. Mirkteli akimi,paima ranką ir švelniai, su meile ima fotoaparatą irspaudžia mygtuką.

7

________________________________________________________________________________

Literatai nesnaudžia

Nors praėjo dar tik mėnuo nuo mokslo metų pra-džios, o vasara buvo skirta poilsiui, bet literatųbūrelis net ir tuo metu nesnaudė. Vasarą buvo ne-mažai kūrybinių konkursų, kuriuose nusprendėmedalyvauti, tad ir mokslo metai mums, literatams,prasidėjo nuo konkurso rezultatų.

Pirmas konkursas, kuriame dalyvavome, –„Pastebėk kuriantį“ Panevėžyje. Geriausi kūriniaižiemą bus išspausdinti almanache, o geriausiautoriai apdovanoti. Bet tai ne viskas! Mūsų kūry-ba išspausdinta savaitraštyje „Panevėžio balsas“bei interneto svetainėje aina.lt. Konkurse dalyvau-jantys autoriai birželį buvo kviečiami į radijo stotį„Pulsas“. Ten patekome ir mes: Kotryna Kraptavi-čiūtė, Aivita Gegevičiūtė, Justė Kačerauskaitė ir aš.Tiesioginėje radijo laidoje vyko pokalbis apiekūrybą.

Taip pat kūrinius siuntėme ir į Ukmergėjevykstantį konkursą „Vlado Šlaito skaitymai 2016“.Kūrėme eilėraščius apie savo gimtąjį kaimą, mies-telį. Gavome kvietimą į renginį rugsėjo 30 d., betgaila, kad nė viena iš mūsų (buvo kviečiamosKotryna Kraptavičiūtė, Reda Grigaitė ir aš) netu-rėjome laiko ten nuvykti.

Dalyvavome ir Lietuvos edukologijos univer-siteto rengiamame moksleivių kūrybos konkurse„Ateities memuarai“ (noveles siuntė Justė Kače-rauskaitė ir Reda Grigaitė), tačiau tarp laimėtojųmūsų literatės nepateko.

Viena iš literatų būrelio narių – KotrynaKraptavičiūtė – ir toliau kyla literatūrinės karjeroslaiptais. Jos kūryba jau išspausdinta jaunimo žurna-le „Pašvaistė“, jos kūrinių galite rasti jaunuo-menės kultūros svetainėje menobangos.lt. Taip patšią vasarą Kotryna buvo pakviesta į kūrybinęjaunųjų literatų stovyklą Nidoje, kurią organizuojaLietuvos rašytojų sąjunga. Štai ką Kotrynapasakoja apie patirtį ten:

„Kol negavau kvietimo iš literatūrinės sto-vyklos organizatorių birželio viduryje atvykti įNidą, prisipažinsiu, net nežinojau, kad tokia sto-vykla, Rašytojų sąjungos organizuojama, egzistuo-ja... O sužinojusi, kad ji yra, ir turiu galimybę jojedalyvauti, labai apsidžiaugiau.

Dalyvių nebuvo daug – 13, tad kiekvienam išmūsų rašytojai asmeniškai galėjo skirti daugiaulaiko. Dirbome beveik savaitę, kiekvieną dienąturėjome po kelias paskaitas, kurių lektoriai buvopoetai Aidas Marčėnas, Gintaras Grajauskas, Anta-nas A. Jonynas, Artūras Valionis, Donatas Petro-

šius, Ričardas Šileika (be poeto, dar ir kūliavirs-tininkas), Daiva Molytė-Lukauskienė, prozininkaiDanielius Mušinskas ir Birutė Jonuškaitė (sto-vyklos sumanytoja), kino apžvalgininkė SonataŽalneravičiūtė ir istorikė, muziejininkė VitalijaJonušienė. Bet šiai stovyklai nesinori priskirtiapibūdinimų „paskaita“, „lektorius“... „Paskaitos“vyko neformaliai, betarpiškai, be abejo, įdomiai, irvisai nebuvo juntama įprasta ir nuobodoka pamo-kos būsena – juk kuriantys žmonės susirinko.

Stovykla turėjo temą, apie kurią porą kartųpamąstėme – gimtoji kalba, tarmė. Nudžiugausužinojusi, kad gausiu progą pakalbėti tarmiškai...Iš dalyvių vienintelė buvau kaimo žmogus, likę 12gyvena mieste ir, deja, tarmės neturi arba savo tėvųtarmėmis nekalba. Išskyrus šiaulietę, kuri puikiaipristatė žargoną. Tarmės, savo kalbos vertęsupratau ir anksčiau, bet tą savaitę jos svarbą pa-jaučiau dar stipriau, praktiškai. Pasak Gedos, bend-rinė kalba – viršutinis drabužis, o tarmė, tikrojitavo kalba – apatiniai rūbai. Manau, miesto žmo-nėms šiuo, kalbos, atžvilgiu šalta gyventi.

Pirmą vakarą susirinkom į literatūrinius skai-tymus – prisistatymą, o stovyklą užbaigėme taippat skaitymais, tradiciškai – kuriamais dalyvių,šįkart jie vyko Nidos Menininkų kolonijoje. Kito-mis dienomis, be paskaitų, aplankėme Tomo Manonamelį, Parnidžio kopą ir dar šį bei tą, ką vertapamatyti Nidoje. Daugiausia stovyklos laiko lijo,bet tai Nidai žavesio tik prideda.

Nors paprastai šioje stovykloje galima daly-vauti tik vieną kartą, jei tik būtų įmanoma, tikraivažiuočiau dar kartą. Tokioje literatūros, menožmonių, poezijos ir įkvėpimo koncentracijoje pasi-seka atsidurti nedažnai.“

Inesa Židonytė

2016 metų kūrybos dirbtuvių „Vasaros akademija“sambūris Nidoje. Kotryna – antroje eilėje antra iš kairės

(viduryje poetas Aidas Marčėnas)

8

________________________________________________________________________________

Kur dabar yra praeitais mokslo metaisgimnaziją baigę abiturientai?

Abiturientas – tai jaunas, suaugęs arba išeinantis išpaauglystės žmogus. Pastarasis apibūdinimas la-biau atitinka realybę, nes šių dienų pasaulis tapotoks sudėtingas, jog užaugti darosi vis sunkiau.

Mūsų, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos,abiturientai gabūs, darbštūs, talentingi, sąžiningi,nuoširdūs, turintys savo nuomonę, ieškantys savęsir šiek tiek pašėlę. Nors profesijos rinkimasis su-kelia ne tokias aštrias emocijas kaip egzaminai, ištiesų jis yra kur kas sunkesnis.

Ko gero, smalsu, kokį tolesnį kelią pasirin-ko abiturientai. Iš viso praeitais mokslo metaisgimnaziją baigė 143 abiturientai. 41 abiturientasrinkosi universitetines, 51 abiturientas – koleginesstudijas, 3 mokiniai šiuo metu mokslą tęsia už-sienio universitetuose. Kai kurie gimnazistai sumokslais tolesnio gyvenimo nesieja: 6 išvykędirbti į užsienį, 4 dirba Lietuvoje, 11 niekur nestu-dijuoja ir nedirba. Maža dalis yra neapsisprendusių,kokį rinktis gyvenimo kelią. Iš tiesų stebina, kadbuvo abiturientų, kurie savanoriškai pasirinko tar-nauti mūsų tėvynei, – jų yra net 12! Tikrišaunuoliai!

A. Einšteinas yra pasakęs: „Mokslas nebuvoir niekuomet nebus užbaigta knyga. Kiekvienassvarbus laimėjimas iškelia naujų klausimų, ovisokia raida ilgainiui susiduria su naujais, kaskartdidesniais sunkumais.“

Toma Armonavičiūtė

Sveikatingumo šventės, skirtos Pasvalio519-ajam gimtadieniui, akimirkos

Enrikos Lipinskaitės fotoreportažas

Redaktorė ir maketuotoja – Iveta JanušauskaitėKonsultuoja mokytoja Regina Grubinskienė

Redakcijos adresas – 325 kabinetas