Mater Lithvaniae, ora pro nobis!

monarchisto balsasLIETUWOYE IR ŽEMAYTIYOYE

RUGPYUTIS A.D. MMVII (2007)

LITWALITWA

Lietuvos ImperijaMes imperinio mąstymo žmonės, o mūsų charakteriai valdantys, visos depresijos iš to ir kyla.

Visos bėdos, stresai. Mes esame labai stipriai pabrėžta gentis, net nuosavoje valstybėje liekanti

gentimi. Gentis, kuri gimusi valdyti, ir kurios genuose valdymas užprogramuotas. Likimas ar

istorija pakaitom svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų mes imperijos

vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir

Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai

stereotipai, ir realios veiklos modeliai persipina. Tai mūsų teritorijos, nuo amžių, ir šita teritorija

gali ir turi būti kontroliuojama Lietuvos, iki pat apytiksliai Dono ir Volgos. Vakaruose ne

kontrolė, o sąjunga sąjungas su Lenkija nulėmė, kad Vakaruose ir šiaurės Vakaruose mūsų

politika rėmėsi sąjungomis su Lenkija ir vienu trumpu metu su Švedija. Tai istorijos vektorius,

beje sąjungos, kurias Lietuva darė pati, savo vardu, buvo sąjungos su vakaruose ar šiaurės

vakaruose esančiomis valstybėmis.

Mes turime sukurti savarankią imperiją, atsparos tašką išplėsti labai stipriai. Buvusios LDK

teritorijos tai natūralios mūsų sienos, kurių įveikimui nereikia jokių pastangų ten mūsų įtakos

veikia. Kanalai yra, tereikia jais naudotis ir, tarkime, vien dėl savo santykių su Ukraina

išankstinio šiltumo galima tapti Europai jėga galinčia praskinti kelią jos interesams šioje

šalyje

O globalesne prasme mes turėtume generuoti vyksmus, kurių metu unifikuotusi Vidurio ir Rytų

Europa, buvusios LDK teritorijos integruotųsi su Habsburgų monarchijos tautomis nuo Prahos

iki Balkanų ir Adrijos jūros, tai yra, perimti iniciatyvą toje zonoje, kurią JAV prezidentas

vadina „Naująja Europa“ ir ją iškelti greta senosios Europos. Kaip inicijuojantį ir Europoje

sprendžiantį darinį. Tuo pačiu metu kaip iniciatyvinė jėga veikdami Habsburgų ir Gediminaičių

suburtose teritorijose, pasinaudotume savo sovietine patirtimi, savo europietišku, tačiau atviru

ir suprantančiu mentalitetu.

Vilniuje, kuris nebebuvo sostinė, galėjo atsirasti Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas. O

anksčiau Vilnius Abiejų Tautų Valstybėje, Žečpospolitoje, buvo miestas, kuriame trečdalį savo

valdymo laiko reziduodavo karaliai. Pavydėtinas mobilumas, toks Avinjonas, įteisintas Avin-

jonas, esant Romai, iš centro periferija jis galėjo persikeisti per metus, o būdamas centru, jis

buvo periferija, būdamas periferija centru.

Vilnius valdė Krymo prieigas, Okos ir Dauguvos aukštupius ir Volynę, bet niekam iš valdovų

neatėjo į galvą LDK ar Žečpospolitos sostapilį perkelti tarkime į Kijevą, ant Dnepro ar Ukrainos

stepes. Ten būtų buvęs geografinis centras. Bet, atrodo, būtų esmiškai pralošta.

Lietuvos Didziosios Kunigaiksztistes katalikiszkumas

Iš tiesų, iš senovės Lietuvos katalikiškos santvarkos yra ko pasimokyti ir šių dienų valstybei.

Netikra religijų laisvė, deja visuotinai paplitusi mūsų laikais, buvo iškilmingai ir neklystamai

pasmerkta daugelio popiežių, pvz., Leono XIII enciklikoje Libertas. Šio pasmerkimo niekas,

net pats popiežius negali panaikinti, nes jis išplaukia iš paties Dievo mokymo Senajame ir

Naujajame Testamente, Bažnyčios tėvų raštuose bei visų amžių katalikų Tradicijoje. Katalikų

Bažnyčia moko, kad valstybinė rel igija, kurios principais vadovautis privalo visos šalies

institucijos ir įstatymai, yra vienintelė religija, žmonijai apreikšta paties Dievo katalikų

religija. Leistina tolerancija gali būti tik prievartos netaikymas žmonėms, kurie užsispyrusiai

nori likti ne katalikų religijoje, bei leidimas jiems atlikti apeigas privačiai, bet jokiu būdu ne

viešai.

Nehumaniška? Bet ar humaniška trokšti savo artimui pragaro kančių, jei jis pražus dėl klaidingos

religijos? Užtenka atsiminti visų šventųjų išpažintą ir ne kartą iškilmingai Bažnyčios

dogmatizuotą principą Extra ecclesiam nulla salus už Katalikų Bažnyčios nėra išganymo. Tai

reiškia, kad į dangų galima nueiti tik per Katalikų Bažnyčią, o kitos religijos per se veda

pragarą.

Nešiuolaikiška? Dievas yra tobulas ir todėl nekinta. Todėl jis duoda principus visiems laikams,

jų privalo laikytis visi, net tokie politiniai gigantai kaip JAV ir šiandieninė Europos Sąjunga.

Juk kadaise visa Europa pajėgė būti katalikiška savo santvarkoje. Pajėgė tai ir ispanų bei

portugalų valdoma Lotynų Amerika, į kurią tada įėjo bene pusė dabartinės JAV teritorijos, deja

vėliau užkariautos Jungtinių Valstijų, besivadovavusių protestantų ir masonų principais.

LDK katalikiškos valstybės principai buvo gana nuosekliai įgyvendinami. Jau per patį

Lietuvos krikštą pirmosios Lietuvoje Didžiojo Kunigaikščio privilegijos valdiniams 1387

m. Jogailos privilegijos suteiktos katalikų tikėjimo platinimo t ikslu ir t ik žmonėms,

išpažįstantiems šį tikėjimą. Tik katalikai gauna teises ir imunitetą valstybėje.

Gudy – Krywiczy taksama majuć swajo piśmo – raszyba - łacinskimi litarami. Hetaje piśmo jest

dla nas aznakaj naszaj prynależnaści da łacinskaj cywilizacyi, jakuju my mieli aż da XIX wieku,

pakul Maskowija nie zburyła WKL – LDK. Siońnia my starajem sia padtrymać hetuju tradycyju,

kab Litwa nie pamiorła!

GUDU RASZYBA

ISTORIJA IR RELIGIJA

tesinys 4 p.

GEOPOLITIKA

tesinys 2-3 pp.

2 MENUO VIII A.D.MMVIILITWALITWA

ISTORIJA IR RELIGIJA 1581 m. Vilniaus vyskupas išleido potvarkį, draudžiantį spausdinti protestantiškas religines

knygas ir jomis prekiauti. Kadangi XVII a. I pusėje protestantizmo žalinga įtaka LDK valstybės

gyvenimui buvo galutinai palaužta, bene geriausiai LDK santvarka ir valstybės valdžios

organų nuostata ne katalikų tikėjimo atžvilgiu atsispindi LDK gudiškose žemėse žemėse,

mišriose konfesiniu požiūriu, kraštuose, kur platinamas katalikų t ikėjimas susidūrė su

šimtmetines tradicijas čia turinčia stačiatikių schizma.

Šiose žemėse Roma troško padaryti pradžią atskilusios Rytų (stačiatikių) Bažnyčios grąžinimui

į Katalikų Bažnyčią. Žinoma, čia reikėjo dirbti ypač subtiliai, išsaugant rusiškąjį ritualą ir

visas geras tradicijas. Deja, šis subtilumas ne visada buvo išlaikomas, ypač lotynizuojant

rusiškas apeigas. Bet apskritai buvo vykdoma nuosaiki katalikiškos valstybės kūrimo politika,

nors kartais ir tekdavo imtis prievartos. To reikėdavo dažniausiai todėl, kad fanatikų sukurstyta

stačiatikių liaudis ne visada paklusdavo teisėtiems į Bažnyčios vienybę sugrįžusiems savo

vyskupams Graikų apeigų katalikų (unitų) hierarchijai. Normalu, jei valstybė baudžia

besipriešinančius valstybės santvarkai.

Štai 1601 rugpjūčio 7 d. Žygimantas III Vaza patraukia karaliaus teisman Mogiliovo magistratą

ir stačiatikių broliją už nepaklusimą unitų metropolitui. 1610 gegužės 7 d. raštu Žygimantas

III uždraudžia LDK gyventojams pirkti ir parduoti rusiškas knygas, raginančias „maištui

prieš dvasinę ir pasaulietinę valdžią“. 1610 m. kovo 22 d. raštu karalius už maištą ir išpuolį

prieš Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (vėliau paskelbtą šventuoju) nuteisė

mirtimi aršiausius maištininkus ir perdavė minėtam arkivyskupui visas miesto bažnyčias ir

vienuolynus bei jų turtą.

Tų pačių metų lapkričio 20 rašte karalius uždraudžia Mogiliovo miesto gyventojams veikti

prieš uniją (jie kaltinami neleidimu kitiems žmonėms dalyvauti unitų apeigose) ir statyti naujas

bažnyčias be karaliaus ir arkivyskupo leidimo. Kai Jeruzalės patriarchas Teofanas, keliaudamas

per Respublikos teritoriją, įšventino keturis vyskupus į vyskupų sostus, atiduotus unitų

vyskupams, karalius įsakė jį suimti ir atiduoti teismui, nors tai ir sukėlė daug stačiatikių

protestų.

Gali atrodyti, kad nukentėjusioji pusė tebuvo stačiatikiai, kurie buvo prievarta verčiami į

katalikų tikėjimą. Tačiau jie 1623 m. žiauriai nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą

(Josafatą) Kuncevičių tai kankinys, paskelbtas Bažnyčios šventuoju. Juozapatą persekiojo

beveik visas miestas, norėdamas užmušti net žygūnus, skaičiusius karaliaus įsakymą paklusti

teisėtam arkivyskupui. Priešingai garsaus istoriko N. Davieso teigimui, kad šv. Juozapatas

nebuvo taiką mylintis žmogus, faktai rodo, kad būsimas šventasis net po apgulimo ir

arkivyskupo rūmų šturmo, organizuoto prie jo namų slampinėjančių ir jį įžeidinėjančių

stačiatikių, išlaikė ramybę ir su meile kreipėsi į jo atėjusius žudikus. Jis nesikvietė karaliaus

armijos, nors galėjo tai padaryti, grįždamas į maištaujantį Polocką. Juozapatas buvo žinomas

kaip švelnaus charakterio žmogus, maloniai kalbėjęs su stačiatikiais, nors ir įtikinėjęs juos

grįžti į Katalikų Bažnyčią. Jis laikėsi principo, kuriam buvo ištikimi visi šventieji: „Mylėk

klystantį, bet nekęsk klaidos“.

Būta ir kitų stačiatikių vandalizmo aktų, pvz., nuo Polocko miesto vartų nuplėšti šv. Juozapato

ir šv. Kazimiero portretai, ką liudija 1643 m. Polocko vaito bei vieno Polocko jėzuito skundai.

Net vėliau nuolaidomis stačiatikiams pasižymėjęs karalius Vladislovas IV Vaza gynė katalikų

tikėjimą visuomenės institucijose. Antai 1636 gegužės 1 d. įsakymu Vladislovas IV uždraudžia

stačiatikių arkivyskupui Silvestrui Kosovui atvažiuoti į Vitebską ir Polocką ir ten atlikti

Mišių apeigas bei kitas dvasines pareigas. 1641 m. Vladislovas IV savo privilegija prijungė

stačiatikių cechą prie katalikų cecho. Dekrete minima, kad karalius iškvietė į teismą „graikų

tikėjimo, suvienyto šventąja unija, batsiuvius ir odininkus“, remdamasis Bresto parapijinės

bažnyčios ir Bresto unitų kapitulos skundu, kuriame rašoma, kad jie „aiškiai įžeidžia šventąjį

Romos katalikų tikėjimą, priešinasi privilegijai, duotai šviesios atminties karaliaus, mūsų

tėvo, kurios dėka jie patys [atsakovai] naudojasi įvairiomis laisvėmis, gaudami daug naudos

ir pajamų, ir nenori dalyvauti pamaldose tose vietose, kurios nurodytos privilegijoje, nenori

Lietuvą valdant Vytautui Didžiajam, 1413 Horodlės aktu naujai įsteigtas vaivadų bei

kaštelionų pareigybes užimti leidžiama tik katalikų tikėjimo žmonėms. Taip pat tik katalikams

leidžiama dalyvauti karaliaus taryboje, „kai svarstomi klausimai apie valstybės gerovę, nes

dažnai tikėjimų skirtumas atveda prie nuomonių išsiskyrimo ir per tai išeina aikštėn tokie

sprendimai, kurie turėtų likti paslaptyje“. Tik katalikams, „o ne schizmatikams ar kitiems

netikėliams leidžiama naudotis ir visomis kitomis akte suteikiamomis privilegijomis“.

Nemaža istorikų pabrėžia Lenkijos ir ypač Lietuvos santykinai didesnę, palyginus su kitomis

Europos valstybėmis, toleranciją nekatalikų religijoms, ypač XVI amžiuje. Tačiau to nereikėtų

perdėti. Tiesa, Abiejų Tautų Respublikoje nebuvo religinių karų, tačiau santvarka buvo aiškiai

katalikiška. Lietuvoje kiek daugiau praktinio kitų religijų toleravimo XVI a. buvo dar ir dėl

to, kad kaip reikiant nesukrikščionintą Lietuvą XVI a. užplūdo didžiulė protestantizmo banga.

Lietuva tada tiesiog neturėjo gilių katalikybės tradicijų. Katalikybė ėmė plisti liaudyje, grįžti

į bajoriją bei stipriai persmelkti visą visuomenės institucijų gyvenimą tik į Lietuvą atvykus

jėzuitams.

Jau garsusis jėzuitas šv. Petras Skarga, pirmasis Vilniaus jėzuitų akademijos-universiteto

rektorius bei Lietuvos-Lenkijos karaliaus nuodėmklausys, manė, kad visos Abiejų Respubli-

kos blogybės kyla iš neteisingai suprastos religinės tolerancijos laisvės viešai išpažinti bet

kokią rel igiją. Šią, anot jo, „šlykščią ydą“ P. Skarga karštai krit ikavo savo pamoksluose

karaliaus dvarui, ragindamas valstybę padaryti iš pagrindų katalikiška. Nepamirškime, kad

Skarga drįso taip pamokslauti tuo metu, kai Abiejų Tautų Respubliką buvo užtvindžiusios

agresyvios protestantų sektos. Šių sektantų, viešai niekinusių Dievo apreikštas tiesas, pvz.,

besityčiojusių iš gatvėmis nešamo Dievo Kūno Švč. Sakramente, nepabūgo ir XVI a. Vilniaus

Universiteto studentai, su špagomis rankose privertę pašaipūnus nutilti. Taip, kadaise studentai

buvo kiek principingesni nei dabar...

Katalikybės grįžimui į Lietuvą padėjo ir pati Švč. Mergelė Marija, pirmą kartą Europoje

apsireikšdama pasauliečiams Šiluvoje. Iš čia pasakytų Dievo Motinos žodžių ir visos šio

apsireiškimo istorijos aiškiai matome jo antiprotestantišką pobūdį. Į Šiluvą plūdo žmonės ne

tik iš LDK, bet ir iš protestantų valdomos Mažosios Lietuvos. Tai matome iš to meto protestantų

pastorių nusiskundimų. Protestantizmas tiek Vokietijoje, tiek LDK dažnai žmonėms buvo

primetamas „iš viršaus“ bajorijos bei pastorių. Paprastiems žmonėms reikėjo ne Liuterio

asmeninių fantazijų, o Dievo apreikštos ir Jo Motinos ginamos religijos katalikybės. Po

apsireiškimo ne t ik Šiluvoje, bet ir visoje LDK sustiprėjo protestantizmo nykimas ir

katalikybės triumfas. Į katalikybę grįžo suprotestantėję bajorai, grįžo ir dalis protestantais

tapusių stačiatikių.

Tiesa, kai kurie neleistini tolerancijos principai įsibrovė į vieną geriausių pasaulyje to meto

teisės rinkinių Lietuvos statutą. Į III dalies 3 skyrių įtrauktas visas 1573 m. Varšuvos

konfederacijos akto tekstas, kuriame reiškiamos religinės tolerancijos nuostatos valdžia

pasižada saugoti rel iginę taiką, bažnyčiose nepralieti kraujo, nebausti turto atėmimu,

aukštesnioji valdžia neturi remti vienos kurios religijos.

Ši redakcija buvo patvirtinta karaliaus, nepaisant Vilniaus vyskupijos kustodo Benedikto

Vainos protesto, pareikšto katalikų dvasininkijos vardu. Tuo tarpu Vilniaus vyskupas kar-

dinolas Jurgis Radvila tylėjo. Taip pat Statute yra daug prierašų, kuriuose nustatoma ypatinga

visų krikščioniškų t ikėjimų maldos namų bei šventikų apsauga, apribojama priesaika kaip

įrodymas, kunigas jau nebėra būtinas liudininkas sudarant testamentą.

Nors šis tekstas ir buvo įtrauktas į Statutą, veikusį iki pat LDK žlugimo ir valdant carams iki

1840m., bet praktikoje vėliau, XVIIXVIII a., įsigalėjo LDK kaip monokonfesinės katalikiškos

valstybės modelis. Politinė praktika neretai ypač neatitiko nuostatos, kad valdžia neturi remti

kurios nors religijos.

Lietuvos Didziosios Kunigaiksztistes katalikiszkumas

3LITWALITWAA.D.MMVII MENUO VIII

eiti į laidotuvių apeigas parapijos bažnyčioje, neduoda vaško į tą bažnyčią ir į unitų katedrinę

bažnyčią, (…) neleidžia Romos katalikų tikėjimo meistrų, esančių šventojoje unijoje (unitų),

būti seniūnais, naudotis cecho laisvėmis ir cecho pajamomis“. Stačiatikiai atsakovai turi

duoti vašką unitų cerkvei ir katalikų parapijinei bažnyčiai. Karalius nustato, kad į cecho

vyresnybę turi būti renkami pusė narių Romos katalikų, o pusė graikų tikėjimo tiek unitų, tiek

stačiatikių, „nieko iš jų nenuskriaudžiant“. „Vis dėlto viršininkų ir seniūnų autoritetas

minėtame (…) ceche turi likti katalikų, o ne graikų tikėjimo cecho narių rankose“. „Taip pat

leidžiame katalikams ir unitams naudotis cecho namais bei batsiuvių ir odininkų cecho krautuve,

kuria iki šiol naudojosi tik stačiatikiai ir gautas pajamas naudojo tik savo naudai“.

1668 balandžio 17 d. karaliaus Jono Kazimiero Vazos rašte Polocko vaitui, magistratui ir

miestiečiams gerai atsispindi to laikotarpio valstybinė vidaus polit ika, siekianti visas

viešosios valdžios institucijas padaryti katalikiškomis. Verta jį pacituoti ištisai: „Visai mūsų

miesto Polocko visuomenei skelbiame, jog kadangi nuo senų laikų mūsų pirmtakai, Lenkijos

karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, dovanodami mūsų miestui Polockui teises ir laisves,

kartu iškeldavo būtiną sąlygą, kad magistrato nariai išpažintų tik Romos katalikų ir graikų,

su juo suvienytąjį, tikėjimą, dabar mums laimingai susigrąžinus Polocko miestą, mes

susirūpinome, kad visos teisės liktų po senovei, kad katalikų religija pirmautų ir kad visos

erezijos bei skilimai būtų išrauti. O dėl to, trokšdami, kad taip būtų ir Polocke, išreiškiame

savo valią, kad jūs, Polocko vaitas ir visa visuomenė, griežtai prižiūrėtumėte, kad nei vienam

asmeniui, išskyrus išpažįstančius Romos katalikų ir su juo suvienytąjį graikų tikėjimą, nebūtų

leista užimti burmistro, patarėjo, suolininko, o taip pat ir žemesnių pareigų (…); priešingu

atveju, toks išrinkimas bus laikomas neturinčiu galios, remiantis nullitate electionis principu“.

Be to, 1668 m. įsaku karalius įsakė Polocko vaivadijos valdžiai atimti stačiatikių bažnyčią su

vienuolynu, pastatytus atsiėmus Polocko vaivadiją iš Maskvos okupacijos, ir perduoti juos

Polocko unitų arkivyskupui Gavriilui Kolendai „kaip teisėtam ganytojui“. Dokumente

sakoma, kad, pažeidusi visų miesto luomų vieningai palankiai sutiktą Vladislovo IV privilegiją,

schizma išdrįso įsikurti Polocke ir užkrėsti Polocko vyskupiją, „kurioje, kaip ir Vitebske,

atlyginant už pralietą šventojo kankinio Juozapato kraują, pagal įstatymą (po zakonu) turi

egzistuoti tik šv. Unija“. Atsiimant kulto pastatus, leista panaudoti netgi ginkluotą jėgą.

Įsakoma „dizunitų vienuolius pašalinti, su schizma mūsų mieste Polocke ir toliau nesitaikstyti

ir, vadovaujantis visuomenine teise, neleisti jai įsitvirtinti“.

Vykdydamas minėtą įsaką, 1669 balandžio 15 raštu Polocko vaivada ir vaitas Karlas Kopecas

sužinojęs, kad jo vaivadiškojo priemiesčio (Kabako) gyventojai „nepripažįsta savojo

ganytojo“, paskelbia jiems: „Laikau esant reikalinga ir įsakau, kad avys pažinotų savo ganytoją

ir krikšto, išpažinties, Komunijos, santuokos ir laidotuvių reikalais kreiptųsi į archimandrito

(Boriso Glebo) bažnyčią. Būdamas tikras, kad jie tai išpildys dėl paties savo sielų išgelbėjimo,

savąja ranka po tuo pasirašau“. Šiame rašte labai aiškiai atsispindi katalikiškos valstybės

pareigūno mąstymas ir pareigos jis yra prieš Dievą ir savo karalių atsakingas už savo pavaldinių

sielų išganymą ir juo rūpinasi.

Įdomu, kad karaliaus dokumente pavadintas teisėtu ganytoju Gavriilas Kolenda, tituluojamas

Kijevo, Galičo ir Visos Rusios metropolitu, Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio arkivyskupu,

graikų religijos valdų Karūnoje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje vyskupu

administratoriumi, realiai stengiasi vykdyti savo jurisdikciją visiems graikų apeigų

krikščionims Respublikoje, net ir tiems, kurie tos valdžios nepripažįsta ir lieka atskilę nuo

Katalikų Bažnyčios. Jis atskyrė nuo Bažnyčios stačiatikį Polocko miestietį Aleksandrą

Paukovičių už tai, kad šis, susižadėjęs su unite mergina, pareikalavo, kad juos sutuoktų

stačiatikių šventikas ir kad po vestuvių žmona tuoj pat priimtų stačiatikybę. Metropolitas

pripažino jų namines sužadėtuves negaliojančiomis bei Paukovičių, nesutinkantį su tokiu

dvasiniu teismu, ekskomunikavo, ekskomunikos raštą išsiuntinėdamas į visas bažnyčias bei

liepdamas prikalti prie rotušės durų.

Taip pat 1670 spalio 9 d. arkivyskupas Gavriilas Kolenda priekaištauja Vitebsko miesto

valdžiai už tai, kad jie pastatė už miesto schizmatinę bažnyčią, kreipdamasis į juos: „Kilnieji

ponai, Vitebsko miesto burmistrai ir ratmanai, mano išt ikimosios ir gerosios avys!“

Arkivyskupas rašo, kad Vitebsko raštininkui bus galima statyti bažnyčią savo žemėje, „bet

kunigas į ją turi būti mano paskirtas, unitas“. Jis padavė protestą Varšuvos teismui. „Nieko

kita man nelieka, kaip tik rūpintis jūsų išganymu ir įtvirtinimu katalikų tikėjime. Dabar gi,

siųsdamas jums savo ganytojišką palaiminimą, lieku geranoriškas ir mylintis jus ganytojas“,

baigia arkivyskupas. Prie laiško dar pridėtas draudimas stačiatikių vienuoliams vaikščioti po

miestiečių namus, teikiant dvasinius patarnavimus, trikdant sielas, užkrečiant schizma. Jo

laiške atsispindi įsitikinimas, kad visi graikų apeigų tikintieji Lietuvos Lenkijos valstybėje

turi priklausyti Katalikų Bažnyčiai. Metropolitas kreipiasi į miesto pareigūnus stačiatikius

kaip į priklausančius jo kaip katalikų hierarcho jurisdikcijai. Pareigūnai gi, jo įsitikinimu,

turi religinės politikos srityje paklusti jam bei su juo bendradarbiauti, skleidžiant katalikų

tikėjimą. Taigi Visos Rusios metropolitas vykdo savo dvasinę valdžią visiems graikų

krikščionims t iek valdininkams, t iek dvasininkams, t iek paprastiems pasauliečiams,

nepaisydamas, kad jo valdžia faktiškai ne visada pripažįstama.

Tarsi atsiliepdamas į aukščiau minėtą raštą, Vitebsko vaivada Ivanas Antonas Chrapovickis,

1672 balandžio 21 d. universalu „siekdamas užkirsti kelią visiems maištams ir netvarkai ypač

pamaldų metu“, įsako miesto pareigūnams ir visiems Rotušei pavaldiems miestiečiams: „Į

pamaldas bažnyčiose, nepriklausančiose šv. Romos Bažnyčiai neiti, už šio įsakymo nesilaikymą

atimant Magdeburgo teises, kaip tai yra nustatyta. (...) Per Dievo Kūno šventę ponams bur-

mistrams ir suolininkams eiti su procesija ne liaudies minioje, o atskirai ir pačios procesijos

metu su visa pagarba nešti baldakimą (virš monstrancijos su Dievo Kūnu). Užeigų tuo metu

niekam neatidarinėti ir niekam neblaiviam nesibastyti, baudžiant už tai 100 talerių bauda, be

to, visais sekmadieniais ir paskelbtomis švenčių dienomis neprekiauti krautuvėse visą dieną,

o užeigose iki pamaldų bažnyčiose ir cerkvėse, baudžiant 10 kapų [grašių] bauda ir gėrimų

nusavinimu“.

Iš šio dokumento aiškiai matyti, kad to meto visuomenėje tikėjimas jokiu būdu nebuvo tik

privatus reikalas; jis turi apimti ir visuomeninę sferą. Viešas Dievo garbinimas ir ištikimybės

Katalikų Bažnyčiai reiškimas yra ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė valdžios pareigūnų bei

institucijų pareiga. Aukštesnieji pareigūnai jaučia pareigą užtikrinti, kad žemesnieji tai

vykd ytų.

XVII ir XVIII amžiuje katalikiška tendencija valstybės santvarkoje vis stiprėjo. 1673

nekatalikams uždrausta įgyti bajorystę. 1718, 1736, 1746 m. aktais juridiškai apribotos

nekatalikų teisės užimti valstybės tarnybas. Valstybės santvarkos katalikiškumo stiprėjimą

nemaža istorikų vertina neigiamai. Pvz., Z. Kiaupa, J. Kiaupienė ir A. Kuncevičius apie tai

rašo: „Nepakantumas įsitvirtino aukščiausiose valstybės sferose. LDK, garsėjusi ilgaamžėmis

tolerancijos tradicijomis, tapo vienos tikybos valstybe, katalikiškos Europos periferija.

Tolerancija Respublikoje sunyko tuo metu, kai Vakarų Europoje naujųjų laikų liberalizmo ir

tolerancijos dvasia ėmė stiprėti“.

Tačiau ar galime „fundamentalist inius“ Jogailos bei Vytauto veiksmus, valstybinėse

institucijose suteikiant teises tik katalikybei ir taip integruojantis į „netolerantišką“ Europą,

vertinti teigiamai, o jų įpėdinių veiksmus ta pačia linkme neigiamai? Dėl Lietuvos-Lenkijos

nuosmukio kalta ne katalikybė ar „netolerancija“ Abiejų Tautų Respublika labiausiai

polit iškai ir kultūriškai klestėjo valdant „fanatikui“ katalikui Zigmantui Vazai, kurio

nuodėmklausys ir idėjinis įkvėpėjas buvo Petras Skarga, ne tik vadinęs neteisingą religinę

toleranciją didžiausia blogybe, bet ir vadovavęs Lietuvos švietimo židiniui Vilniaus

universitetui. Dėl politinio nuosmukio kaltos daugybė kitų priežasčių, įskaitant bajorų

anarchiją, vis labiau atsisakant vykdyti savo luomo krikščioniškas pareigas klausyti karaliaus

ir eiti į karą už tikėjimą bei karalystę. Politinę anarchiją kritikavo tas pats P. Skarga, ragindamas

stiprinti karaliaus valdžią. Jei šių idėjų tada būtų paklausyta, galbūt didžiulė Abiejų Tautų

Respublika ilgam būtų likusi galinga ir klestinčia Rytų Europos valstybe.

pagal Šarūnas Pusčius,

Rytinis krikščionijos į tvirtinimas

2006 07 29

4 MENUO VIII A.D.MMVIILITWALITWA

APIE MUS

Monarchistine Lyga

Lietuwos Didziosios Kunigaykßtistes

Monarchist ine Lyga Lietuwos Didžiosios

Kunigaykßtistes „Už Tikeyimą, Tewinę ir Kunigaykßti!“ 4

balandžio 2002 m. sukuręs est - bendruomenine ir politine

organizaciya, kuria wieno Lietuwos Didžiosios Kunigaykßtistes

joye istorißkose sienose atkurimo szalininkus ir Katalikų

Bažniczios ir bayorų priwilegiyos restituciyos szalininkus.

Misija Monarchistines Ligos LDK est susiweniyimas LDK

atkurimo szalininkų, reprezentaciya jų interesų ir aktywus

bendruomeninis ir politinis weyklus ligi LDK atkurimo.

Monarchist ines Ligos weykla pirmiausia numato

edukacines darbos iwykdymą, kuria leistų paplatinti

restauraciyos ideyą “ancienne regime” (sena twarka) link, ir

suburti kritißką masę, kuria leistų iwykdyti bendruomenini ir

politini pertwarkymą. Lemtas darbas iwykstasi formoye mokslinių

konferenciyų, paskaytų, seminarų ir specialių tyrineyimų

mokslininkų tarpe iß Gudiyos ir kitų szalių, irgi leydibines

weyklos. Pagal nustatomą misiyą, Lyga iwyksta informacinę

funkciyą: ißplatina sudaromas koncepciyas tarpe plataus burių

politikų, weykeyų, werslininkų etc.

Strateginis rezultatas Monarchistines Ligos weyklos, mes

regime sutwerime politinių, kulturinių ir ekonominių sąlagų,

kurie leistų restauraciyą Lietuwos Didžiosios Kunigaykßtistes.

Nuo ikurimo momento Lyga iwyko ir dalywawo

sekančiuose versluose:

Kur ieszkoti Monarchistines

Ligos ir Wisalietuwiu

Gudiyoye

Aleksandras Stralcov-Karwackis,

Marszalkas Monarchistines Ligos LDK

Redaktorius „Litwa“ laykraszczio

Paszto dežute 26 220050 Minskas Gudiya (Biełaruś)

Mes turime eiti į Europą be kompleksų, ir mintyse turi kirbėti

ne nuolankumo ir mažumo kirminas. Esame barbarai prie atvertų

Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią, nes žibanti

išorė slepia vidinę negalią, struktūros eižėjimą. Romos

imperijai gyvybės gali įkvėpti t ik barbarai. Pagrindinis

klausimas, kas jie bus. Ar mes, ar marokiečiai. Mes esame arčiau

Europos šaknų, nes mes esame tos šaknys. Drauge mes esame

ta šiaurė, iš kurios Europa visada gaudavo jėgų ekspansijai.

Ne tik tada, kai anglosaksai kolonizavo Amerikos indėnus ir

mes įsiterpėme į Amerikos žemyno kolonizavimą. Ir tada, kai

Portugalijos ir Ispanijos flotilės iš pietų suko aplink Afriką

ir brovėsi link Indijos, Kinijos, ar suko į Lotynų Ameriką.

Mes tuo metu laikėme patį baisiausią Eurazijoje Rytų frontą,

drauge su lenkais, vengrais, Balkanų tautomis. Jokia jėga

susiskaldžiusioje Europoje nebūtų atlaikiusi nei Rusijos nei

turkų osmanų.

Mes buvome užnugaris, o po teisybei pirmoji fronto linija. Jie,

plaukiodami jūromis, kliedėjo undinėmis ir jūrų vėpliais; iš

muškietų ir armotų pliekė į zulusų ar indėnų kaimelius. Undinė,

beje, mūsiškas žodis; kitose europinėse kalbose tai nieko

nereiškia.

Dabar fronto linija sutampa su užnugariu. Dabar mes juos

giname, ir turime paimti lygių Europos piliečių teises.

Galimybė yra. Vakarai yra mūsų mūsų įmonių, žmonių, maklerių,

verslininkų. Jie atiduoti laisvam naudojimuisi, kaip kitados

barbarams buvo atiduota Roma su visom provincijom. Ji kitaip

nebegalėjo, ir todėl išliko. Mes savo ruožtu turime jai padėti.

Europai iš sentimentų galime užtikrinti ramų auksinį rudenį,

tačiau jie už tai turi apsimokėti. Jie mokės, jei norės ramybės ir

kad iš jų katedrų nesklistų muedzino balsas.

Portugalai, ispanai þemdirbiai, þvejai, skurdþiai, prieð save

turëjæ jûrà, kurios niekas netrukdë. Beginklæ ir turtingà

Afrikos pakrantæ. Vergus, auksà, prieskonius nuo viso to skyrë

tik jûros tuðtuma, reikëjo tik jà pasiimti. Prieð nosá buvo dvi

Amerikos.

Portugalai ir lietuviai...

Kà turëjo lietuviai? Teutonø ordinà, galingesná uþ visas

Ispanijos ir Portugalijos ir minimalistines anglø ir prancûzø

armijas, keliø ðimtø vyrø trupes feodalinio susiskaldymo

laikotarpiu. Dabar Portugalija mus lenkia savo imperinio

ádirbio dëka, jiems tai Brazilija, savo kultûros pratæsimas,

mums LDK teritorijos. Ir dar toliau.

Gintaras Beresnevičius

- Susitikimų iwykdymas „Istorißkos

Lietuwos tradiciyos Europos kontekste“ Gardine,

Lydoye, Naugarduke, Witebske, Lietuwos Min-

ske, Bobrujske ir Lietuwos Brastoye;

- LDK istoriyos susitikimų

iwykdymas su mokyklų mokinymi Smorgoniuose,

Wileykoye, Maladečnoye, Baranowicziuose,

Naugarduke, Wilkawiszkiye, Lidoye;

- Atminimo kryžiaus pastatymas

komunistinio genocido aukoms;

- Daliwawymas TFP Wasarineye

Akademiyoye Kleinheubache (Woketiya, 2006) ir

Gamingoye (Austriyoye, 2007);

- „Litwa” (Lietuwa) – Monarchisto

Balsas” laykraszczio layda.

GEOPOLITIKA

Lietuvos Imperija