1
2014 m. rugsëjo 2 d. Nr. 66 5 GYVIEJI ARCHYVAI Ðá puslapá remia Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondas V isada ádomu ir áspû- dinga áþengti á krað- totyros muziejø. Ja- me viskas kitaip negu meno muziejuose. Kraðtotyros muziejuje pasitinka ne auto- riai su savo kûryba, kurià priimi kaip savà, jeigu me- no kûriniai atliepia tavo pa- saulëjautà ir meniná skoná... Jame pasitinka daiktai ir do- kumentai. Ir kuo senesni daiktai, tuo labiau jie pripil- do galvà ir ðirdá þodþiais ne- apsakomø pojûèiø ir vaizdi- niø. Tarsi sugráþtum á vaikys- tæ, net ne á tà, kurioje pats èiupinëjai pirmuoju gyveni- mo tarpsniu pamatytus daiktus, o kur kas ankstes- næ, kurioje gyveno mûsø të- vai ir protëviai... Kraðtotyros muziejus bûna tiesiog per- sunktas giminës ir gimtinës trauka. Toká áspûdá teko patirti keliuose skirtingo pobûdþio kraðtotyros muziejuose. Pir- mà kartà toks jausmas ap- lankë literatûriðkai: skaitant vokieèiø raðytojo Zygfrido Lenco knygà „Kraðtotyros muziejus“ apie kryþiuoèiø laikais uþgrobtas jotvingiø þemes, nukariautà Mozûrø kraðtà pavertus Rytprûsiais, po Antrojo pasaulinio karo atitekusá lenkams. Mozûri- jos likimà, áamþintà kraðto- tyros muziejuje, autorius meistriðkai perteikë per fa- taliðkà ir tragiðkà muzieji- ninko gyvenimà ir likimà. Kitoks, tik pradëtas kurti, kraðtotyros muziejus prieð pora deðimtmeèiø mane pa- sitiko Nidoje, menininko ir kraðtotyrininko Eduardo Jonuðo namuose. Ðis oficia- liai neáteisintas muziejus lyg magnetas lankytojus ið Lie- tuvos ir gretimø valstybiø traukia savo kurðiðka dvasia, senøjø kurðiø krikðtais, vo- kiðkais Antrojo pasaulinio karo ðalmais, Kurðmariø þvejø laivø atributais, pa- veikslais, vaizduojanèiais pamario gamtà ir þmones. Ypaè juo domisi Neringà kasmet aplankantys meme- lenderiai, iki Antrojo pasau- linio karo buvusieji Nerin- gos gyventojai, taip pat jø ainiai. Namo lubas remia galingos, tarsi Libano ked- rai, kolonos ið Neringos pu- ðø kamienø, jø liemenis puoðia vëjø ir vandens árëþ- tos ástriþos kaneliûros... Ne- ringos miesto valdþia tik- riausiai laikys savo garbës reikalu oficialiai áteisinti ðá entuziasto dailininko neofi- cialø kûriná, kad jo nesunai- kintø privatûs interesai. Treèias unikalus savo eks- ponatais muziejus yra Reð- kutënuose, Ðvenèioniø rajo- ne, kilæs ið dviejø mokytojø entuziazmo ir buvusiø moksleiviø surinktø daiktø. Nuostabu tai, kad tie lyg chaotiðkai ir pernelyg tan- kiai eksponuojami daiktai traukte traukia pavienius lankytojus ir ekskursijas ne tik ið Lietuvos, bet ir kitø Europos kraðtø. Kodël trau- kia? Modernaus pasaulio þmonëms reikia paèiupinë- ti senà ðëpà, apibrizgusius arklio pakinktus, pasûpuoti ðimtmeèio senumo vaiko lopðá, pakiloti apsitrynusá bezmënà. O, kaip ilgai á ðá muziejø uþklydæ pakeleiviai tyrinëja pageltusias nuo- traukas, ið kuriø á mus þvel- gia nutolæ protëviø ðeðëliai – foto objektyvo sustingdyti vyrø veidai, ilgarûbës mote- figûros, senoviniø krëslø ranktûrius ramstantys anø ðimtmeèiø inteligentai. Ir valstieèiai, ir miestieèiai se- nose fotografijose atrodo prakilniai. Kodël? Laikas uþdeda savo patinà ir kilni- na veido bruoþus... Rugpjûèio 17 d., per ðv. Roko atlaidus, duris atvërë naujoji Merkinës kraðtoty- ros ir genocido muziejaus ekspozicija. Noriu iðsamiau jà pristatyti ir papasakoti apie naujà muziejaus direk- toriø Mindaugà Èerniauskà, Vilniaus universitete baigu- sá politologijos mokslus, de- ðimt metø dirbusá Kultûros paveldo departamento sis- temoje ir pagaliau atradusá save kaip muziejininkà. Gal jame budëjo muziejininko genas jau tada, kai, dar bû- damas moksleivis, Mindau- gas mokëdavo nepastebimai prisigretinti prie suaugusiø- jø ir ádëmiai klausytis jø pa- ðnekesio. Atrodë, kad jis tie- siog siurbë þinias – ir politi- nes, ir kasdienio gyvenimo tëkmës aktualijas, ir pasako- jimus apie praeities laikø nutikimus. Baigdamas studijas Vals- tybiniame Vilniaus universi- tete, jis pasirinko neáprastà diplomantams temà – Euro- pos tautø nacionaliniai him- nai. O argi tautø himnai joms paèioms nëra savotið- ki eksponatai? Ar mûsø „Tautiðka giesmë“, graþiai árëminta, nekabo daþname kraðtotyros muziejuje? Min- daugas jau studijuodamas europieèiø himnus patyrë atradimo dþiaugsmà. Kaip jam turëjo bûti smagu tapti atradëju, kai laimëjo kon- kursà ir buvo paskirtas Mer- kinës kraðtotyros ir genoci- do muziejaus direktoriumi... Merkinë yra jo gimtinë, ma- þas bûdamas lakstë kalvotais jos puðynø gûbriais, maudë- si Merkyje, klausësi tylaus puðø oðimo, kai prievaka- rio saulë nuauksindavo jø virðûnes. Aðtuonetà metø Mindaugas atkakliai vaþinë- jo á darbà Alytuje, regioni- niame paveldosaugos bare, kol, lyg kokiam burtaþodþiui lëmus, já aplankë atradimo dþiaugsmas – muziejus. Naujasis direktorius ið sa- vo pirmtakø, kurie jau ilsisi vëliø kalnelyje, gavo senà palikimà. Tas palikimas – apie 4000 eksponatø, ne- tvarkingai sukrautø á dëþes, gulëjo Merkinës pagrindi- nës mokyklos sandëliuose, kuri buvo priglaudusi tikrà kraðtotyros lobá, kol bus su- remontuotas dabartinis mu- ziejus. O ðis, nusimetæs pa- stoliø drabuþá, iðniro kaip baltoji gulbë karalaitë, ið cerkvës tapæs miesto rotuðæ primenanèiu statiniu. Ant rotuðës pamatø, tiks- liau ðalia jø, 1888 metais ið- dygo staèiatikiø cerkvë. Merkinë, kaip ir dauguma Lietuvos Didþiosios kuni- gaikðtystës miestø, anuomet buvo daugiatautë ir multi- kultûrinë: èia ðalia lietuviø gyveno daug gudø, þydø, lenkø ir rusø... Ðnekta buvo gudiðkai lenkiðka, tik kaimai iðsaugojo savo lietuviðkà pri- gimtá. Merkinës ðviesuo- liams (o jø bûta visø amþiø okupacijø metais) labiausiai buvo gaila nugriautos rotu- ðës ir jos vietoje atsiradusios staèiatikiø cerkvës. Rotuðë Lietuvos didþiosios kuni- gaikðtystës laikais buvo Merkinës miesto pasidi- dþiavimas, joje vykdavo daug svarbiø valstybiniø ir vietiniø renginiø. Rotuðëje miesto reikalus sprendë miesto taryba, civilines by- las nagrinëjo suolininkø teismas. Èia buvo burmist- ro kabinetas, kalëjimas, ma- tø tikrinimo ástaiga. Aplink rotuðæ bûta daug parduotu- viø... Ávairûs sandoriai taip pat bûdavo uþtvirtinami miesto rotuðëje. 1569 m. Kyðine Lietuvos didysis kunigaikðtis ir Len- kijos karalius Þygimantas Augustas suteikë Merkinei vadinamàsias Magdeburgo teises. Gerokai anksèiau – 1387 m. Merkinëje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikðtis Jogaila tokias teises suteikë Vilniaus mies- tui, kuris visiems laikams ta- po Lietuvos sostine, nepai- sant rusø ir lenkø okupaci- jø. Kaip liudija istorija, oku- pacijos bûna neamþinos. Bus daugiau Aldona ÞEMAITYTË T urbût nëra kito lietuviø raðytojo, kurio kûryba bûtø taip glaudþiai ir ávairiai susijusi su tautosaka, kaip Vinco Krëvës. Domëtis tautosaka, jà rinkti pradëjo dar jaunystëje. 1905-1906 m. jam pasitaikë proga dvi vasaras su etnografu Eduardu Vol- teriu pakeliauti po Dai- navos kraðtà ir talkinti jam uþraðinëjant tauto- sakà. Tautosaka tapo gai- via raðytojo kûrybà mai- tinanèia versme ir svar- biu jo moksliniø tyrinë- jimø objektu. Universi- teto leidiniuose „Tauta ir þodis“, „Mûsø tautosa- ka“ buvo ið esmës pa- skelbta visa jo surinkta folklorinë medþiaga. Daugelis tø publikacijø vëliau virto atskiromis knygomis: „Dainavos kraðto liaudies dai- nos“(1924), „Aitvaras liaudies padavimuose“(1933), „Sparnuoèiai liaudies padavi- muose“(1933), „Dzûkø poringës“(1934). Knygoje „Dzûkø poringës“ (1934) iðspausdintos ðeðios legen- dos.: „Raigardo miestas“, „Liðkiava ir Merkinë“, „Karalius Þvaigþdiklis“, „Ðarûnas“, „Ðarûnas liaudies dainose“, „Pote- roniø kalnas“. Ðios legendos, pasak autoriaus, priklauso tai rûðiai, kuri labiau apibûdinama þodþiu poringë: „Legendoms paþymëti lietuviai turi þodá „poringë“. Tas þodis ne pramany- tas, bet paimtas ið gyvosios þmoniø kalbos. Padavimas – tai pa- sakojimas apie senovës ávykius, kuriais pasakotojas tiki, kaipo faktais, ir jei dar tie faktai yra suriðti su tam tikrais paproèiais. Pasakojimai gi su didele doze fantastiðko, pasakiðko elemento, arba apie ávairius pasivaidenimus – tai jau ne padavimas, bet poringë“ (Dzûkø poringës, p. 171) „Dzûkø poringëse“ autorius pateikia pastabas, kuriose jis nu- rodo, kad knygoje tilpusios poringës buvo suraðytos ið vietiniø gyventojø lûpø. Autorius taip pat iðvardija pasakotojø pavar- des, nurodo metus, kada jos buvo uþraðytos. Parodoje – Varënos vieðosios bibliotekos fonde esantys lei- diniai: Vinco Krëvës knyga „Dzûkø poringës“ (1934) bei Uni- versiteto Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys „Tauta ir þo- dis“ (red. V. Krëvë-Mickevièius): Kn. 1:. -1923; Kn. 2:. -1924; Kn.3:.- 1925; Kn. 4:.- 1926; Kn. 5:.- 1928 . „Tauta ir þodis“ kny- gose - daug V. Krëvës uþraðytos folklorinës medþiagos: dainos, jo paties padavimais vadinti naratyvai apie Raigardo miestà, Liðkiavà ir Merkinæ, karaliø Þvaigþdiklá ir Ðarûnà, laumes, Per- kûnà, aitvarà, pasakojimai ir smulkioji tautosaka bei ávairûs ti- këjimai apie bites ir paukðèius, dzûkø vestuviø ir krikðtynø ap- raðymai, burtai ir prietarai, kerai, patarlës ir prieþodþiai. Parodà papildo spaudoje skelbti straipsniai apie Vinco Krë- vës folklorinæ veiklà: Vilmos Daugirdaitës „Ar jau ámintos vi- sos Vinco Krëvës folklorinës veiklos máslës“, Antano Chlebins- ko „Vilnius, Vilnijos kraðtas ir tautosakininkas V. Krëvë“, Al- fredo Seno „Vincentas Krëvë ir lietuviø tautosaka (folkloras)“, taip pat – Alberto Zalatoriaus monografija „Vincas Krëvë“ bei knyga „Vincas Krëvë literatûros moksle ir kritikoje“ (1983). Laimutë CIBULSKIENË Varënos vieðosios bibliotekos bibliografë Þodinis liaudies paveldas Varënos vieðosios bibliotekos skaitykloje veikia spaudi- niø paroda „Tautosaka Vinco Krëvës gyvenime“, skirta kny- gos „Dzûkø poringës“ 80-ties metø sukakèiai paminëti Muziejus: atradimø dþiaugsmas Merkinës kraðtotyros ir genocido muziejaus direktorius Mindaugas Èerniauskas Autorës nuotr. Ekspozicijos pradþia. Antrame plane – didþiosios karbijos... Broliø Èerniauskø nuotr.

GYVIEJI ARCHYVAI Muziejus: atradimø dþiaugsmas Þodinisbiblioteka.varena.lt/images/gyvieji archyvai/MK 66.pdf · kûnà, aitvarà, pasakojimai ir smulkioji tautosaka bei ávairûs

  • Upload
    others

  • View
    1

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

Page 1: GYVIEJI ARCHYVAI Muziejus: atradimø dþiaugsmas Þodinisbiblioteka.varena.lt/images/gyvieji archyvai/MK 66.pdf · kûnà, aitvarà, pasakojimai ir smulkioji tautosaka bei ávairûs

2014 m. rugsëjo 2 d. Nr. 665

GYVIEJI ARCHYVAI

Ðá puslapá remia Spaudos, radijo ir televizijos rëmimo fondas

V isada ádomu ir áspû-dinga áþengti á krað-totyros muziejø. Ja-

me viskas kitaip negu menomuziejuose. Kraðtotyrosmuziejuje pasitinka ne auto-riai su savo kûryba, kuriàpriimi kaip savà, jeigu me-no kûriniai atliepia tavo pa-saulëjautà ir meniná skoná...Jame pasitinka daiktai ir do-kumentai. Ir kuo senesnidaiktai, tuo labiau jie pripil-do galvà ir ðirdá þodþiais ne-apsakomø pojûèiø ir vaizdi-niø. Tarsi sugráþtum á vaikys-tæ, net ne á tà, kurioje patsèiupinëjai pirmuoju gyveni-mo tarpsniu pamatytusdaiktus, o kur kas ankstes-næ, kurioje gyveno mûsø të-vai ir protëviai... Kraðtotyrosmuziejus bûna tiesiog per-sunktas giminës ir gimtinëstrauka.

Toká áspûdá teko patirtikeliuose skirtingo pobûdþiokraðtotyros muziejuose. Pir-mà kartà toks jausmas ap-lankë literatûriðkai: skaitantvokieèiø raðytojo ZygfridoLenco knygà „Kraðtotyrosmuziejus“ apie kryþiuoèiølaikais uþgrobtas jotvingiøþemes, nukariautà Mozûrøkraðtà pavertus Rytprûsiais,po Antrojo pasaulinio karoatitekusá lenkams. Mozûri-

jos likimà, áamþintà kraðto-tyros muziejuje, autoriusmeistriðkai perteikë per fa-taliðkà ir tragiðkà muzieji-ninko gyvenimà ir likimà.

Kitoks, tik pradëtas kurti,kraðtotyros muziejus prieðpora deðimtmeèiø mane pa-sitiko Nidoje, menininko irkraðtotyrininko EduardoJonuðo namuose. Ðis oficia-liai neáteisintas muziejus lygmagnetas lankytojus ið Lie-tuvos ir gretimø valstybiøtraukia savo kurðiðka dvasia,senøjø kurðiø krikðtais, vo-kiðkais Antrojo pasauliniokaro ðalmais, Kurðmariøþvejø laivø atributais, pa-veikslais, vaizduojanèiaispamario gamtà ir þmones.Ypaè juo domisi Neringàkasmet aplankantys meme-lenderiai, iki Antrojo pasau-linio karo buvusieji Nerin-gos gyventojai, taip pat jøainiai. Namo lubas remiagalingos, tarsi Libano ked-rai, kolonos ið Neringos pu-ðø kamienø, jø liemenispuoðia vëjø ir vandens árëþ-tos ástriþos kaneliûros... Ne-ringos miesto valdþia tik-riausiai laikys savo garbësreikalu oficialiai áteisinti ðáentuziasto dailininko neofi-cialø kûriná, kad jo nesunai-kintø privatûs interesai.

Treèias unikalus savo eks-ponatais muziejus yra Reð-kutënuose, Ðvenèioniø rajo-ne, kilæs ið dviejø mokytojøentuziazmo ir buvusiømoksleiviø surinktø daiktø.Nuostabu tai, kad tie lygchaotiðkai ir pernelyg tan-kiai eksponuojami daiktaitraukte traukia pavieniuslankytojus ir ekskursijas netik ið Lietuvos, bet ir kitøEuropos kraðtø. Kodël trau-kia? Modernaus pasaulioþmonëms reikia paèiupinë-ti senà ðëpà, apibrizgusiusarklio pakinktus, pasûpuotiðimtmeèio senumo vaikolopðá, pakiloti apsitrynusábezmënà. O, kaip ilgai á ðámuziejø uþklydæ pakeleiviaityrinëja pageltusias nuo-traukas, ið kuriø á mus þvel-gia nutolæ protëviø ðeðëliai– foto objektyvo sustingdytivyrø veidai, ilgarûbës mote-rø figûros, senoviniø krësløranktûrius ramstantys anøðimtmeèiø inteligentai. Irvalstieèiai, ir miestieèiai se-nose fotografijose atrodoprakilniai. Kodël? Laikasuþdeda savo patinà ir kilni-na veido bruoþus...

Rugpjûèio 17 d., per ðv.Roko atlaidus, duris atvërënaujoji Merkinës kraðtoty-ros ir genocido muziejausekspozicija. Noriu iðsamiaujà pristatyti ir papasakotiapie naujà muziejaus direk-toriø Mindaugà Èerniauskà,Vilniaus universitete baigu-sá politologijos mokslus, de-ðimt metø dirbusá Kultûrospaveldo departamento sis-temoje ir pagaliau atradusásave kaip muziejininkà. Galjame budëjo muziejininkogenas jau tada, kai, dar bû-damas moksleivis, Mindau-gas mokëdavo nepastebimaiprisigretinti prie suaugusiø-jø ir ádëmiai klausytis jø pa-ðnekesio. Atrodë, kad jis tie-siog siurbë þinias – ir politi-nes, ir kasdienio gyvenimotëkmës aktualijas, ir pasako-jimus apie praeities laikønutikimus.

Baigdamas studijas Vals-tybiniame Vilniaus universi-tete, jis pasirinko neáprastàdiplomantams temà – Euro-pos tautø nacionaliniai him-nai. O argi tautø himnaijoms paèioms nëra savotið-

ki eksponatai? Ar mûsø„Tautiðka giesmë“, graþiaiárëminta, nekabo daþnamekraðtotyros muziejuje? Min-daugas jau studijuodamaseuropieèiø himnus patyrëatradimo dþiaugsmà. Kaipjam turëjo bûti smagu taptiatradëju, kai laimëjo kon-kursà ir buvo paskirtas Mer-kinës kraðtotyros ir genoci-do muziejaus direktoriumi...Merkinë yra jo gimtinë, ma-þas bûdamas lakstë kalvotaisjos puðynø gûbriais, maudë-si Merkyje, klausësi tylauspuðø oðimo, kai prievaka-rio saulë nuauksindavo jøvirðûnes. Aðtuonetà metøMindaugas atkakliai vaþinë-jo á darbà Alytuje, regioni-niame paveldosaugos bare,kol, lyg kokiam burtaþodþiuilëmus, já aplankë atradimodþiaugsmas – muziejus.

Naujasis direktorius ið sa-vo pirmtakø, kurie jau ilsisivëliø kalnelyje, gavo senàpalikimà. Tas palikimas –apie 4000 eksponatø, ne-tvarkingai sukrautø á dëþes,gulëjo Merkinës pagrindi-nës mokyklos sandëliuose,kuri buvo priglaudusi tikràkraðtotyros lobá, kol bus su-remontuotas dabartinis mu-ziejus. O ðis, nusimetæs pa-stoliø drabuþá, iðniro kaipbaltoji gulbë karalaitë, iðcerkvës tapæs miesto rotuðæprimenanèiu statiniu.

Ant rotuðës pamatø, tiks-liau ðalia jø, 1888 metais ið-dygo staèiatikiø cerkvë.Merkinë, kaip ir daugumaLietuvos Didþiosios kuni-gaikðtystës miestø, anuometbuvo daugiatautë ir multi-kultûrinë: èia ðalia lietuviøgyveno daug gudø, þydø,lenkø ir rusø... Ðnekta buvogudiðkai lenkiðka, tik kaimaiiðsaugojo savo lietuviðkà pri-gimtá. Merkinës ðviesuo-liams (o jø bûta visø amþiøokupacijø metais) labiausiaibuvo gaila nugriautos rotu-ðës ir jos vietoje atsiradusiosstaèiatikiø cerkvës. RotuðëLietuvos didþiosios kuni-gaikðtystës laikais buvoMerkinës miesto pasidi-dþiavimas, joje vykdavodaug svarbiø valstybiniø irvietiniø renginiø. Rotuðëjemiesto reikalus sprendëmiesto taryba, civilines by-las nagrinëjo suolininkøteismas. Èia buvo burmist-ro kabinetas, kalëjimas, ma-tø tikrinimo ástaiga. Aplinkrotuðæ bûta daug parduotu-viø... Ávairûs sandoriai taippat bûdavo uþtvirtinamimiesto rotuðëje.

1569 m. Kyðine Lietuvosdidysis kunigaikðtis ir Len-kijos karalius ÞygimantasAugustas suteikë Merkineivadinamàsias Magdeburgoteises. Gerokai anksèiau –1387 m. Merkinëje Lenkijoskaralius ir Lietuvos didysiskunigaikðtis Jogaila tokiasteises suteikë Vilniaus mies-tui, kuris visiems laikams ta-po Lietuvos sostine, nepai-sant rusø ir lenkø okupaci-jø. Kaip liudija istorija, oku-pacijos bûna neamþinos.

Bus daugiau

Aldona ÞEMAITYTË

Turbût nëra kito lietuviø raðytojo, kurio kûryba bûtøtaip glaudþiai ir ávairiai susijusi su tautosaka, kaipVinco Krëvës. Domëtis tautosaka, jà rinkti pradëjo dar

jaunystëje. 1905-1906 m. jam pasitaikë proga dvi vasaras suetnografu Eduardu Vol-teriu pakeliauti po Dai-navos kraðtà ir talkintijam uþraðinëjant tauto-sakà. Tautosaka tapo gai-via raðytojo kûrybà mai-tinanèia versme ir svar-biu jo moksliniø tyrinë-jimø objektu. Universi-teto leidiniuose „Tauta irþodis“, „Mûsø tautosa-ka“ buvo ið esmës pa-skelbta visa jo surinktafolklorinë medþiaga.Daugelis tø publikacijøvëliau virto atskiromisknygomis: „Dainavoskraðto liaudies dai-nos“(1924), „Aitvarasliaudies padavimuose“(1933), „Sparnuoèiai liaudies padavi-muose“(1933), „Dzûkø poringës“(1934).

Knygoje „Dzûkø poringës“ (1934) iðspausdintos ðeðios legen-dos.: „Raigardo miestas“, „Liðkiava ir Merkinë“, „KaraliusÞvaigþdiklis“, „Ðarûnas“, „Ðarûnas liaudies dainose“, „Pote-roniø kalnas“. Ðios legendos, pasak autoriaus, priklauso tairûðiai, kuri labiau apibûdinama þodþiu poringë: „Legendomspaþymëti lietuviai turi þodá „poringë“. Tas þodis ne pramany-tas, bet paimtas ið gyvosios þmoniø kalbos. Padavimas – tai pa-sakojimas apie senovës ávykius, kuriais pasakotojas tiki, kaipofaktais, ir jei dar tie faktai yra suriðti su tam tikrais paproèiais.Pasakojimai gi su didele doze fantastiðko, pasakiðko elemento,arba apie ávairius pasivaidenimus – tai jau ne padavimas, betporingë“ (Dzûkø poringës, p. 171)

„Dzûkø poringëse“ autorius pateikia pastabas, kuriose jis nu-rodo, kad knygoje tilpusios poringës buvo suraðytos ið vietiniøgyventojø lûpø. Autorius taip pat iðvardija pasakotojø pavar-des, nurodo metus, kada jos buvo uþraðytos.

Parodoje – Varënos vieðosios bibliotekos fonde esantys lei-diniai: Vinco Krëvës knyga „Dzûkø poringës“ (1934) bei Uni-versiteto Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys „Tauta ir þo-dis“ (red. V. Krëvë-Mickevièius): Kn. 1:. -1923; Kn. 2:. -1924;Kn.3:.- 1925; Kn. 4:.- 1926; Kn. 5:.- 1928 . „Tauta ir þodis“ kny-gose - daug V. Krëvës uþraðytos folklorinës medþiagos: dainos,jo paties padavimais vadinti naratyvai apie Raigardo miestà,Liðkiavà ir Merkinæ, karaliø Þvaigþdiklá ir Ðarûnà, laumes, Per-kûnà, aitvarà, pasakojimai ir smulkioji tautosaka bei ávairûs ti-këjimai apie bites ir paukðèius, dzûkø vestuviø ir krikðtynø ap-raðymai, burtai ir prietarai, kerai, patarlës ir prieþodþiai.

Parodà papildo spaudoje skelbti straipsniai apie Vinco Krë-vës folklorinæ veiklà: Vilmos Daugirdaitës „Ar jau ámintos vi-sos Vinco Krëvës folklorinës veiklos máslës“, Antano Chlebins-ko „Vilnius, Vilnijos kraðtas ir tautosakininkas V. Krëvë“, Al-fredo Seno „Vincentas Krëvë ir lietuviø tautosaka (folkloras)“,taip pat – Alberto Zalatoriaus monografija „Vincas Krëvë“ beiknyga „Vincas Krëvë literatûros moksle ir kritikoje“ (1983).

Laimutë CIBULSKIENËVarënos vieðosios bibliotekos bibliografë

Þodinisliaudies paveldasVarënos vieðosios bibliotekos skaitykloje veikia spaudi-

niø paroda „Tautosaka Vinco Krëvës gyvenime“, skirta kny-gos „Dzûkø poringës“ 80-ties metø sukakèiai paminëti

Muziejus: atradimø dþiaugsmas

Merkinës kraðtotyros ir genocido muziejaus direktorius MindaugasÈerniauskas Autorës nuotr.

Ekspozicijos pradþia. Antrame plane – didþiosios karbijos... Broliø Èerniauskø nuotr.