JURISPRUDENCIJA - mruni.eu90).pdf · nio Teismo jurisprudencija. Beje, tuo metu, kai Konsti-tucijoje buvo numatytas Konstitucinis Teismas, radika-lus tuometinės konstitucinės teisės

ISSN 1392-6195

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

DARBO TEISĖS AKTUALIJOS

Mokslo darbai

2006 12(90)

Vilnius

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a :

Doc. dr. Armanas Abramavièius, Lietuvos Konstitucinis Teismas, Vilniaus universitetas;

Prof. Adelina Adinolfi, Florencijos universitetas;

Doc. dr. Rima Aþubalytë, Mykolo Romerio universitetas;

Prof. dr. Frank Emmert, Indianapolio universitetas;

Prof. dr. Saulius Katuoka, Mykolo Romerio universitetas;

Prof. habil. dr. Zdzisùaw Kegel, Vroclavo universitetas;

Prof. dr. Mike King, Birmingemo universitetas;

Prof. dr. Vidmantas Egidijus Kurapka, Mykolo Romerio universitetas;

Prof. habil. dr. Pranas Kûris, akademikas, Europos Bendrijø Teisingumo Teismas;

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis, Mykolo Romerio universitetas (kolegijos pirmininkas);

Prof. dr. Gediminas Mesonis, Mykolo Romerio universitetas (atsakingasis redaktorius);

Prof. dr. Slobodan Milacic, Montesquieu-Bordo IV universitetas;

Prof. dr. Vytautas Pakalniðkis, Mykolo Romerio universitetas;

Prof. habil. dr. Vytautas Piesliakas, Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas;

Doc. dr. Jonas Prapiestis, Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas, Vilniaus universitetas;

Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universitetas;

Prof. dr. Murray Raff, Melburno Viktorijos universitetas;

Prof. dr. Eduard Somers, Gento universitetas;

Prof. Alexander Trunk, Kylio universitetas;

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaiðvila, Mykolo Romerio universitetas;

Doc. dr. Vigintas Viðinskis, Lietuvos apeliacinis teismas;

Prof. dr. Juozas Þilys, Mykolo Romerio universitetas.

Redaktoriø kolegijos 2006 m. lapkrièio 23 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-3) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas: Mykolo Romerio universitetas, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

El. paðtas [email protected] Telefonas (8 5) 2714 546

Interneto svetainës adresas: http://www.mruni.eu

© Mykolo Romerio universitetas, 2006

MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY

JURISPRUDENCE

DARBO TEISĖS AKTUALIJOS

Research papers

2006 12(90)

Vilnius

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Dr. Armanas Abramavièius, Constitutional Court of the Republic of Lithuania, Vilnius University;

Prof. Adelina Adinolfi, University of Florence;

Assoc. Prof. Dr. Rima Aþubalytë, Mykolas Romeris University;

Prof. Dr. Frank Emmert, Indiana University School of Law- Indianapolis;

Prof. Dr. Saulius Katuoka, Mykolas Romeris University;

Prof. Habil. Dr. Zdzisùaw Kegel, Wroclaw University;

Prof. Dr. Mike King, Centre for Criminal Justice Policy & Research, UCE Birmingham;

Prof. Dr. Vidmantas Egidijus Kurapka, Mykolas Romeris University;

Prof. Habil. Dr. Pranas Kûris, academician, The Court of Justice of the European Communities;

Prof. Habil. Dr. Mindaugas Maksimaitis, Mykolas Romeris University;

Prof. Dr. Gediminas Mesonis, Mykolas Romeris University;

Prof. Dr. Slobodan Milacic, Montesquieu-Bordeaux IV University;

Prof. Dr. Vytautas Pakalniðkis, Mykolas Romeris University;

Prof. Habil. Dr. Vytautas Piesliakas, The Supreme Court of the Republic of Lithuania;

Assoc. Prof. Dr. Jonas Prapiestis, The Supreme Court of the Republic of Lithuania, Vilnius University;

Prof. Dr. Alvydas Pumputis, Mykolas Romeris University;

Prof. Dr. Murray Raff, Victoria University in Melbourne;

Prof. Dr. Eduard Somers, Ghent University;

Prof. Alexander Trunk, University of Cristian-Albrechts (Kiel);

Prof. Habil. Dr. Alfonsas Vaiðvila, Mykolas Romeris University;

Assoc. Prof. Dr. Vigintas Viðinskis, The Court of Appeal of the Republic of Lithuania;

Prof. Dr. Juozas Þilys, Mykolas Romeris University.

The edition recommended to be published by the decision (minute No. 3L-3) of the Editorial Board made on November 23, 2006.

All rights reserved. No reproduction, copy or transmission of this publication may be made without written permission.

Address of Editorial Office and Publishing House: Mykolas Romeris University, 20 Ateities st., LT-08303 Vilnius, Lithuania

E-mail: [email protected] Phone: (8 5) 2714 546

Website: http://www.mruni.eu

© Mykolas Romeris University, 2006

5

TURINYS

Egidijus Kūris. Juozas Žilys. Egidijus Jarašiūnas. Toma Birmontienė. Armanas Abramavičius. Egidijus Šileikis. Mindaugas Maksimaitis. Vidmantas Žiemelis. Edita Žiobienė. Milda Vainiutė, Darijus Beinoravičius. Saulė Vidrinskaitė. Bogusław Banaszak, Ryszard Balicki. Ringolds Balodis.

TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS „KONSTITUCINĖ DIMENSIJA“ MEDŽIAGA Konstitucija kaip teisė be spragų.................................................................................... Socialinė valstybė konstitucinėje teisėje........................................................................ Jurisprudencinė konstitucija........................................................................................... Moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripažinimas, politinio lygiateisiškumo siekis............................................................................................................................... Asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimas Lietuvos Respublikos Konstituci-nio Teismo jurisprudencijoje.......................................................................................... Aktyvistinė konstitucinė justicija kaip subtili diskrecija inspiruoti teisinius modelius.. Konstitucijos peržiūrėjimo institutas Lietuvos Steigiamajame Seime................................. Lietuvos prokuratūros organizavimas ir veikla 1918–1940 metais................................ KITOS PUBLIKACIJOS Lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų teisinio statuso problemos.............. Austrijos Respublikos konstitucinė santvarka................................................................ Tikėjimo ir sąžinės laisvė: konstituciniai pagrindai ir realizavimo ribos Lietuvos Respublikoje................................................................................................................... Narystė Europos Sąjungoje ir Lenkijos Respublikos 1997 m. Konstitucijos keitimas – Europos Sąjungos teisė kaip pakeitimų skatintoja........................................ Lygiateisiškumo principas ir religijos laisvė Baltijos valstybėse................................... Informacija mokslo darbų „Jurisprudencija“ autoriams.................................................

7 15 24 34 42 51 61 66 75 81 88 99 103 108

6

CONTENTS

Egidijus Kūris. Juozas Žilys. Egidijus Jarašiūnas. Toma Birmontienė. Armanas Abramavičius. Egidijus Šileikis. Mindaugas Maksimaitis. Vidmantas Žiemelis. Edita Žiobienė. Milda Vainiutė, Darijus Beinoravičius. Saulė Vidrinskaitė. Bogusław Banaszak, Ryszard Balicki. Ringolds Balodis.

MATERIAL OF INTERNATIONAL CONFERENCE „CONSTITUTIONAL DIMENSION“ The Constitution as Law without Gaps.......................................................................... The Social State in Constitutional Law.......................................................................... Jurisprudential Constitution............................................................................................ Development of Women′s Rights in Lithuania: Constitutional Recognition and Stri-ving for Political Equality............................................................................................... Interpretation of the Principle of Equal Rights of Persons in the Jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania......................................................... Active Constitutional Jurisprudence as a Method to influence Legal Issues................... The Institution for the Review of the Constitution in the Constituent Seimas............... Organisation and Activities of the Lithuanian Prosecutor’s Office of the Period 1918–1940...................................................................................................................... OTHER PUBLICATIONS Problems of the Legal Status of the National Equality Bodies...................................... Die Verfassungsordnung der Österreichischen Republik............................................... Freedom of Conscience and Religion: Constitutional Background and Limits of Rea-lisation in the Republic of Lithuania.............................................................................. Członkostwo w UE a zmiana konstytucji rp z 1997 – prawo unijne jako stymulator zmian.............................................................................................................................. Equality Principle and Status of Predominant Religion (Traditional Religious De-nomination) in the Baltic States...................................................................................... Guidelines for Authors of the Journal „Jurisprudencija“...............................................

7 15 24 34 42 51 61 66 75 81 88 99 103 110

7

ISSN 1392-6195 JJUURRIISSPPRRUUDDEENNCCIIJJAA

Mokslo darbai

2006 12(90); 7–14

TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS „KONSTITUCINĖ DIMENSIJA“

MEDŽIAGA

KONSTITUCIJA KAIP TEISĖ BE SPRAGŲ

Egidijus Kūris *

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Gedimino 36, 01104 Vilnius

Telefonas 212 63 98

Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2006 m. spalio 25 d., parengta spausdinti 2006 m. lapkričio 10 d.

Santrauka. Straipsnyje aptariama Lietuvoje jau susiformavusi nauja konstitucinės teisės paradigma, kurią apibūdina Kons-titucinio Teismo aktų „pakylėjimas“ į konstitucinės teisės šaltinių lygį, pašalinimas iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos visų kitų aktų, išskyrus pradinį konstitucinį dokumentą (su vėlesnėmis pataisomis) bei Konstitucinio Teismo aktus, ir oficialus gyvo-sios Konstitucijos idėjos įvirtinimas. Šią paradigmą sustiprina argumentai, kad Konstitucija yra ne tekstas (kaip ir teisė apskritai), o tai, kas slypi už teksto ir ką tas tekstas (iš)reiškia. Konstitucinė teisė, kitaip nei ordinarinė, neturi spragų. Pateikiami atitinkami pavyzdžiai iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, konstitucinės teisės šaltiniai, oficialioji konstitucinė doktrina, teisės spragos.

Prieš penkerius metus pristatydamas lietuvių skai-tytojui Giovannio Sartorio knygą Lyginamoji konstitu-

cinė inžinerija jos įžangos straipsnyje rašiau, kad mūsų šalyje „konstitucinis diskursas kol kas yra labai neak-tyvus, neakademiškas, rinkimiškai proginis ir gana siau-ro spektro“ [1]. Šiandien taip teigti jau negalėčiau. Išties Konstitucija minima įvairiuose kontekstuose, politinia-me taip pat (galbūt net dažniausiai). Bet vien dažnas Konstitucijos minėjimas, juo labiau konstitucingumo eksploatavimas politiniame diskurse nereiškia, kad Lie-tuvoje teisinis mąstymas jau yra grindžiamas konstitu-cionalistinėmis nuostatomis, laisvomis nuo iš sovietinio kamufliažinio konstitucionalizmo paveldėtų mitų ir ste-reotipų, kuriuos, deja, „efektyviai“ palaiko gana žema mūsų visuomenės teisinė kultūra. Kita vertus, negalima nepastebėti, kad daugelio mūsų anksčiau vyravusių

Konstitucijos sampratos stereotipų ir mitų jau esame at-sikratę. *

Trumpai apibendrinant, dar neseniai vyravusi kons-titucinės teisės paradigma per pastarąjį dešimtmetį su-griuvo [2] (tikėtina, kad negrįžtamai, nebent politinis procesas pateiktų siurprizų, susijusių su konstitucinės justicijos erdvės apribojimu). Šiuo atžvilgiu konstituci-nės teisės paradigmos transformavimasis Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo to, kuris įvyko kituose pokomunis-tiniuose kraštuose. Turiu galvoje ne atskirų konstituci-nių institutų sampratos (kuri galėjo ir nepakisti), o radi-kalų pačios konstitucinės teisės, kaip visumos ir dides-

* Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vil-

niaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto

profesorius.

8

nės sistemos dalies, sampratos pasikeitimą, kurį nulėmė Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, klauzulės įtvirtinimas bei įgyvendinimas (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir su tuo susijęs teisminis Konstitucijos aiškinimas – Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuojama ofi-ciali konstitucinė doktrina.

Ankstesnėje konstitucinės teisės paradigmoje (ku-rios atspindžių dar gausu ir šiuo metu pasirodančiuose moksliniuose straipsniuose) konstitucinė teisė buvo traktuojama kaip viena iš teisės šakų, turinčių savo aiš-kiau arba ne taip aiškiai identifikuojamą reguliavimo dalyką, paprastai apibrėžiamą išvardijant jo „elemen-tus“: valstybės santvarką, rinkimų sistemą, žmogaus tei-ses ir laisves, tautos ūkio sistemos pagrindus, biudžeto santvarkos pagrindus ir t. t. Toks išvardijimas buvo gry-nai deskriptyvus. Antai buvo galima be galo ginčytis, kiek tų „elementų“ yra ir kokie jie. Kokio nors juos vie-nijančio kriterijaus nebūtų buvę galima rasti, net jeigu būtų bandoma. Paminėtina ir tai, kad Konstitucija buvo suvokiama tik kaip vienas (tegu formaliai svarbiausias) iš konstitucinės teisės šaltinių – konstitucinis dokumen-tas, arba „pagrindinis įstatymas“, kuris, nors pripažįsta-mas svarbiu nacionaliniu simboliu bei ordinarinio teisi-nio reguliavimo orientyru, iš tikrųjų ne kažin ką reiškė, nes negalėjo būti taikomas be Konstitucijos nuostatas „sukonkretinančio“ bei „detalizuojančio“ teisinio regu-liavimo įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Konstituci-nės teisės šaltiniais, be Konstitucijos, dar buvo skelbia-mi įstatymai (konstituciniai [3] ir paprastieji), poįstaty-miniai aktai, tarptautinės sutartys ir kt. Šiuo atžvilgiu ri-bos tarp konstitucinės ir ordinarinės teisės iš esmės nė nebuvo, nes ne tik įstatymai ir poįstatyminiai aktai, bet ir Konstitucija yra bet kurios teisės šakos šaltiniai. Tai buvo nelyg konstitucinė teisė be konstitucionalizmo.

Naujoji konstitucinės teisės paradigma nuo anks-tesnės radikaliai skiriasi bent trimis atžvilgiais: (i) Konstitucinio Teismo aktų „pakylėjimu“ į konstitucinės teisės šaltinių lygį; (ii) pašalinimu iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos visų kitų aktų, išskyrus pradinį konsti-tucinį dokumentą (su vėlesnėmis pataisomis) bei Kons-titucinio Teismo aktus; (iii) oficialiu gyvosios Konstitu-cijos idėjos įvirtinimu. Šios naujosios konstitucinės tei-sės paradigmos charakteristikos sietinos su Konstituci-nio Teismo jurisprudencija. Beje, tuo metu, kai Konsti-tucijoje buvo numatytas Konstitucinis Teismas, radika-lus tuometinės konstitucinės teisės sampratos, kartu ir Konstitucijos sampratos, transformavimasis į kažką, ko Lietuva dar nebuvo turėjusi, bent jau politiniame diskur-se iš esmės nebuvo prognozuojamas: nebuvo progno-zuojama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir kiekvienos valstybės, turinčios konstitucingumo patik-ros tradiciją, taps jurisprudencine – ne maždaug pusant-ro šimto straipsnių (kurių dauguma yra itin bendro po-būdžio) rinkiniu, o – minėtu rinkiniu plius Konstitucinio Teismo aktais, kuriuose pateikiami tų straipsnių išaiški-nimai – oficialioji konstitucinė doktrina. Tezė, kad Konstitucijos yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas [4] (aišku, tai hiperbolė ir metafora), tuo metu dar negalėjo būti ištarta.

Perėjimas prie naujosios konstitucinės teisės para-digmos – tai iš esmės grįžimas prie vakarietiškos konsti-tucionalizmo idėjos, kurią nuo Johno Marshallo laikų galima redukuoti (su tam tikromis neesminėmis modifi-kacijomis, pavyzdžiui, Hanso Kelseno „grynojoje teisės teorijoje“ arba Aharono Barako jurisprudencijoje) į tris paprastus postulatus: (i) konstitucija yra viršesnė už įstatymą; (ii) teisės aktas, prieštaraujantis konstitucijai, negalioja; (iii) jeigu teisės aktas negalioja, jis neturi būti taikomas [5]. Šiuo atžvilgiu konstitucionalizmas – tai konstituciocentrizmas [6], visos teisės orientavimas į Grundnorm, t. y. pamatinę normą (tiksliau normų „rin-kinį“).

Šiandien minėtų postulatų jau niekas nekvestionuo-ja. Tai, kas retkarčiais dar yra Lietuvoje kvestionuojama (iš esmės tik politiniuose debatuose), yra Konstitucinio Teismo kompetencija oficialiai aiškinti Konstituciją. Akivaizdu, kad bet kokia teisės akto atitikties Konstitu-cijai patikra savaime suponuoja, viena, tame akte nusta-tyto teisinio reguliavimo aiškinimą, antra, Konstitucijos aiškinimą; taip pat akivaizdu, jog vienas iš teisinės vals-tybės ir teisingumo reikalavimų yra reikalavimas pana-šias bylas spręsti panašiai [7], todėl Konstitucijos išaiš-kinimais (oficialia doktrina), pateiktais vienoje konstitu-cinės justicijos byloje, būtina vadovautis sprendžiant ki-tas konstitucinės justicijos (ir ne tik konstitucinės justi-cijos) bylas. Bet neretai šiuos dalykus tenka įrodinėti „papildomai“, nors (ypač turint galvoje, kad visa tai jau seniai yra įrodyta) ginčytis tenka iš esmės ne su teisi-niais argumentais kaip ultima ratio, o su interesais (pir-miausia politiniais), kurie, tiesa, paprastai taip pat yra „apipinami“ argumentais, bet dėl to jais netampa.

Kartais kvestionuojama ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra teismas. Tiesa, retas profesionalus teisinin-kas pasirašytų po šitokia odiozine „abejone“, tačiau šiuo klausimu Lietuvoje esama ne tik konstitucinės teorijos, bet ir konstitucinės jurisprudencijos, beje, unikalios, nes, atrodo, jokioje konstitucinėje demokratijoje jokiam konstituciniam teismui neteko spręsti bylos, analogiškos tai, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas [8]. Joje pareiškėjas – Seimo na-rių grupė pasiūlė Konstituciniam Teismui „susinaikinti“ (atleiskite už metaforą). Toje byloje buvo ginčijami Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies, pagal kurią Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, atitiktis Konstitucijai. Ši antikonstitucingumo prielaida buvo ar-gumentuojama tuo, kad Konstituciniam Teismui skirtos nuostatos yra išdėstytos ne Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“, o kitame, VIII, skirsnyje „Konstitucinis Tei-smas“; taigi, pareiškėjo teigimu, Konstitucinis Teismas nėra teismas; vadinasi, jis nevykdo valstybės valdžios, nes pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės val-džią vykdo, inter alia, Teismas, o ne Konstitucinis Tei-smas; o jeigu Konstitucinis Teismas nevykdo valstybės valdžios, tai ir paklusti jo nutarimams (inter alia, juose suformuluotai oficialiajai konstitucinei doktrinai) esą nėra privalu. Ši argumentų seka ignoruoja Konstitucinio Teismo, kaip teismo ir kaip valstybės valdžios instituci-

9

jos, teisminę prigimtį, kurią rodo, inter alia: Konstituci-nio Teismo pavadinimas (Konstitucinis Teismas kaip Teismas Konstitucijoje yra įvardytas neatsitiktinai – Konstitucijos kūrėja Tauta jį traktavo kaip teisminę ins-tituciją; minėtame Konstitucinio Teismo nutarime kons-tatuota, kad „valstybės valdžios institucija, kuri pačioje Konstitucijoje yra įvardyta kaip teismas, savo konstitu-cine prigimtimi negali būti ne teismas, t. y. ne teisminė institucija“); Konstitucinio Teismo formavimo tvarka (Konstitucinis Teismas, kaip ir kitos teisminės valdžios institucijos, yra formuojamas ne politiniu, o profesiniu pagrindu); Konstitucinio Teismo teisėjų veiklos princi-pai ir garantijos (Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija; prieš pradėdami eiti savo pareigas Konsti-tucinio Teismo teisėjai prisiekia; jie turi asmens nelie-čiamybės teisę; jų įgaliojimai nutrūksta tik Konstitucijo-je expressis verbis įtvirtintais pagrindais); Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos ap-ribojimai, numatyti teismų teisėjams; Konstitucinio Tei-smo funkcija – konstitucinė teisminė kontrolė; Konsti-tucinio Teismo „veiklos forma“ (konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme gali inicijuoti tik tam tik-ri subjektai ir tik laikydamiesi įstatyme nustatytų taisyk-lių; konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėja laikydamasis konstitucinės teisenos (t. y. tei-sminio proceso) taisyklių); Konstitucinio Teismo spren-dimų teisinė galia (jais gali būti sustabdytas teisės aktų galiojimas, nutrauktas teisės aktų taikymas, jie priimami valstybės vardu ir galioja visoje šalies teritorijoje, yra galutiniai ir privalomi visoms valstybės valdžios institu-cijoms, visiems pareigūnams ir piliečiams).

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime (kuria-me, suprantama, konstatuotas ginčijamų nuostatų ne-prieštaravimas Konstitucijai), inter alia, pabrėžiama, kad „pareiškėjo daroma prielaida esą Konstitucinis Tei-smas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, visiš-kai nederina su valdžios samprata, Konstitucinio Tei-smo įgaliojimais, kurie yra nustatyti Konstitucijoje. Tai, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgalio-jimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausy-bės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti šių aktų teisinę galią bei visam laikui pašalinti šiuos tei-sės aktus iš Lietuvos teisės sistemos, tai, kad tik Konsti-tucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias bei visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir Seimą – Tautos atstovybę, akivaizdžiai liudija, kad Konstitucinis Teismas negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinanti institucija. Pareiškėjo daroma prielaida, kad Konstituci-nis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, yra visiškai iracionali, ji ne tik nesiderina su valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucine sampra-ta, bet pakerta ir paties pareiškėjo prašymo šioje konsti-tucinės justicijos byloje raison d’être, nes jeigu, kaip teigia pareiškėjas, Konstitucinis Teismas nėra teismas ir

nevykdo valstybės valdžios, nesuprantama, kodėl pa-reiškėjas kreipiasi būtent į šį teismą prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja vienos iš valstybės val-džią (šiuo atveju – įstatymų leidžiamąją valdžią) įgy-vendinančių institucijų – Seimo išleistas teisės aktas“.

Vis dėlto ta konstitucinės justicijos byla (nepaisant jos „išskirtinumo“ lyginamosios konstitucinės jurispru-dencijos aspektu) gali būti vertinama ir kaip sudariusi dar vieną galimybę naująją konstitucinės teisės para-digmą sustiprinti atviru argumentavimu, nukreiptu į vieno iš stereotipų griovimą – stereotipo, kad Konstitu-cija yra tik tekstas, tad jeigu kas nors Konstitucijoje „neparašyta“, to joje ir nėra, o jeigu „parašyta“, tai turi būti skaitoma pažodžiui, už teksto nematant prasmės, už pavienių nuostatų nematant visumos, kitaip tariant, už Konstitucijos raidės nematant jos dvasios. Šiuo atveju pareiškėjas pažodžiui skaitė ne Konstitucinio Teismo pavadinimą, o Konstitucijos skyrių pavadinimus ir 111 straipsnio 1 bei 2 dalis, kuriose Konstitucinis Teismas nėra minimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad lingvistinis (ver-balinis) teisės aiškinimas yra tik vienas iš teisės aiški-nimo metodų; jo negalima suabsoliutinti; tai dar nuo Karlo Friedricho von Savigny laikų (t. y. nuo XIX a. pradžios) yra visuotinai pripažinta maksima (beje, ne kartą expressis verbis pabrėžta ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje) [9]. Vis dėlto ši maksima kartais yra ignoruojama ne tik konstituciniame diskurse (kuris ne-būtinai, kaip aptartuoju atveju, turi būti politiškai moty-vuotas), bet ir teisminėje praktikoje. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Teisinėje valstybėje negali būti teisinės situaci-jos, kai asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pa-žeidžiamos, negalėtų jų ginti teisme. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau Lietuvos Respublikos (ki-taip nei daugelio Europos konstitucinių demokratijų) Konstitucija nenumato individualaus kreipimosi į Kons-titucinį Teismą; čia asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, ir Konstitucinio Teismo „tar-pininkas“, taigi ir konstitucinės justicijos bylos iniciato-rius yra teismas, pagal savo kompetenciją nagrinėjantis atitinkamą bylą; būtent tam teismui turi kilti „autentiš-ka“ abejonė, ar taikytinas teisės aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia, Konstitucijai. Tačiau dažnai (kad būtų galima teigti, jog tai yra vyrau-janti praktika, reikėtų išsamesnio tyrimo) administraci-niai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 da-limi (2003 m. balandžio 4 d. redakcija) [10], pagal kurią administracinių bylų kompetencijai nepriskiriama tirti, inter alia, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla, atsisako priimti skundą (prašymą), kuriame gin-čijamas Vyriausybės akto teisėtumas (konstitucingu-mas), nes Vyriausybės aktų teisėtumas (konstitucingu-mas) Konstitucijoje yra priskirtas ne administracinių tei-smų, o Konstitucinio Teismo kompetencijai. Iš visų gir-dėtų atsakymų kaip tokiu atveju asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, bene labiausiai pritrenkiantis buvo toks (beje, girdėtas iš teisėjo, kuris

10

pats yra pateikęs Konstituciniam Teismui ne vieną „re-zultatyvų“ prašymą): nors asmuo negali Konstitucinia-me Teisme tiesiogiai ginčyti Vyriausybės akto teisėtu-mo, jis tai gali pabandyti padaryti per atitinkamoje rin-kimų apygardoje išrinktą Seimo narį. Tai bent teisė ginti savo pažeistas teises!

Su tuo, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme šiuo atžvilgiu yra spraga, galima būtų sutikti. Tačiau Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas, ji leidžia kves-tionuoti konstitucingumo aspektu bet kokį ordinarinį teisinį reguliavimą – ne tik atitinkamame ordinarinės teisės akte eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintas nuostatas, bet ir jų nebuvimą, t. y. teisės spragas. Pačio-je Konstitucijoje nėra spragų. Tuo Konstitucija skiriasi nuo visų kitų teisės aktų, konstitucinė teisė – nuo visų ordinarinės teisės šakų. Konstitucijos tekstas, tiesa, nu-tyli daug ką. Tačiau Konstitucija – ne tekstas, kaip ir teisė apskritai; Konstitucija ir teisė yra atitinkamo teksto prasmė, t. y. tai, kas slypi už teksto ir ką tas tekstas (iš)reiškia. Pacituosiu gana ilgą Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo [11] ištrauką:

„Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Ta-čiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisi-nės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.). Pati Konstitu-cijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realy-bę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išve-dami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normo-se, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruo-menės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio ak-to, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstituci-nės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią si-stemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į dar-nią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius prin-cipus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitu-cijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę

formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstituci-jos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešprie-šos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstituci-jos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konsti-tucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisi-nės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavi-mo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės si-stemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

<...> Konstitucijos negalima aiškinti vien pažo-džiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiški-nant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, te-leologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istori-nį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Kons-titucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dva-sia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kurio-mis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją“.

Ši metodologinė pozicija, taip atvirai išdėstyta Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, sulaukė daug komentarų (taip pat ir neigiamų), daugiau-sia dėl su politika susijusio bylos turinio (draudimas asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos tvarka, būti renkamam Respublikos Prezidentu). Bet visiškai tokia pačia principine nuostata, nors atskirai neaptariant sprendimo metodologijos, buvo nuosekliai vadovauja-masi ir ankstesniuose, taip pat didelį atgarsį sukėlusiuo-se Konstitucinio Teismo nutarimuose. Šiame kontekste paminėtini Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. [12] ir 2003 m. birželio 10 d. nutarimai [13] (skirti atitinkamai vietos savivaldai ir baudžiamajai atsakomy-bei už kontrabandą). Pirmajame iš jų buvo konstatuotas konstitucinis dvigubo mandato draudimo principas; ant-rajame – iš konstitucinio teisingumo išvedamas princi-pas, kad teismas turi turėti įgaliojimus skirti mažesnę bausmę nei atitinkamos sankcijos žemutinė riba. Pami-nėtini ir Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose įtvir-tintas bendrasis teisės principas non bis in idem [14], kuris, jeigu Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis būtų aiš-kinama vien pažodžiui, niekaip ten negalėtų būti rastas. Ypač paminėtinas daugybėje Konstitucinio Teismo nu-tarimų nurodomas konstitucinis valdžių padalijimo principas. Šie konstituciniai principai, kaip ir daugelis kitų, suformuluotų Konstitucinio Teismo jurisprudenci-joje (pilietiškumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, tikrumo ir aiškumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo, paveldėjimo teisės ir kt.), nėra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijos tekste –

11

tačiau jie visi yra Konstitucijoje, traktuojamoje ne kaip formalus tekstas, o kaip teisinė realybė.

Tokia metodologinė pozicija, kai Konstitucija trak-tuojama kaip tam tikras vienas su kitu susijusių, „persi-pynusių“, vienas kitą suponuojančių principų „tinklas“, leidžia užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Bet pagrįsti šią poziciją vien tiks-lingumo motyvais būtų akademiškai nekorektiška. Ją diktuoja pati konstitucionalizmo logika, pagal kurią visi ordinarinės teisės aktai, kad ir kokius santykius jie regu-liuotų, gali būti verifikuojami jų santykio su Konstituci-ja atžvilgiu.

Ordinarinės teisės spragos yra dažnas reiškinys. Bene didžiausios problemos čia iškyla teismams. (Tai liudija ir minėta administracinių teismų praktika, palie-kanti spragą, kurios neleidžia Konstitucija.) Šiuo atžvil-giu pažymėtina Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjū-čio 8 d. sprendime [15] suformuluota teisės spragų, inter

alia, legislatyvinės omisijos – teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija, doktrina, įgalinanti teismus tais atvejais, kai įstatymų leidėjas (kitas teisėkūros subjek-tas) nėra tam tikrų santykių sureguliavęs, užpildyti tei-sės spragas atitinkamu individualiu atveju; tai turi būti daroma taikant aukštesnę teisę (pirmiausia Konstituciją) bei bendruosius teisės principus. Tačiau toks teismo sprendimas neatleidžia įstatymų leidėjo nuo priedermės atitinkamus santykius sureguliuoti teisiškai. Manytina, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas gali turėti reikšmės spendžiant daugelį bylų dėl asmens ekonomi-nių ir socialinių teisių, kurias atkurti (jeigu jos buvo pa-žeistos) būtų neįmanoma, jeigu įstatymų leidėjas vengtų atitinkamus santykius deramai sureguliuoti.

Vaizdžiai kalbant, Konstitucija yra „skėtis“, kuris uždengia viską – visą ordinarinę teisę, ir sukurtąją, ir tą, kuri turi būti sukurta, tačiau dėl kokių nors priežasčių nėra sukurta. Taigi konstitucinė teisė neturi kokio nors specifinio teisinio reguliavimo dalyko, kuris ją skirtų nuo kitų teisės sričių (šakų): visi santykiai, kurie yra ar-ba gali būti reguliuojami ordinarinės teisės nuostatomis, kartu yra ir konstitucinės teisės reguliavimo dalyko „elementas“. Nuo ordinarinės teisės ji skiriasi ne pagal reguliavimo dalyką, o pagal galią. Tik tokia Konstituci-jos samprata suponuoja galimybę bet kokį teisinį regu-liavimą tikrinti atitikties Konstitucijai atžvilgiu.

Tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas arba kitas tei-sėkūros subjektas, reguliuodamas tam tikrus santykius, neturi diskrecijos – tokią diskreciją jis turi, tačiau tik kiek nubrėžia Konstitucija. Būtent dėl to politinių klau-simų doktrina, kadaise tokia populiari JAV ir beveik nepripažinta kontinentinėje Europoje, reiškia ne tai, kad tam tikrų sprendimų (jų priėmimo) Konstitucija neregu-liuoja, o tai, kad politinė valdžia turi konstitucinį leidi-mą veikti ir priimti sprendimus atitinkamoje srityje, aiš-ku, paisydama Konstitucijos.

PASTABOS IR NUORODOS

1. E. Kūris. Konstitucija pagal Sartorį // G. Sartori. Lygi-

namoji konstitucinė inžinerija: Struktūrų, paskatų ir rezul-tatų tyrimas / Vertė E. Kūris. Kaunas: Poligrafija ir in-

formatika, 2001. P. 12. Ilgesnė citata yra tokia: „Lietuvo-je ji [t. y. G. Sartori knyga] ateina į visuomenę, kurioje konstitucinis diskursas kol kas yra labai neaktyvus, nea-kademiškas, rinkimiškai proginis ir gana siauro spektro. Daugelis klausimų apskritai nėra diskutuojami, o tai, ko turime su kaupu, neretai yra arba įstatymų perpasakojimai (tarsi konstitucija galėtų būti aiškinama remiantis įstaty-mais, o ne atvirkščiai), arba, nors savaime įdomūs ir pro-fesionalūs, bet su dabartimi nedaug ką bendra turintys ke-lių dešimtmečių senumo konstitucinių procesų tyrinėji-mai, arba pagaliau savotiški užkeikimai, kaip antai tirados apie žodžio ir spaudos laisvę (aišku, neginčijamai svarbų demokratijos elementą), apie Lietuvos, kaip teisinės vals-tybės, tradicijas (nors joms dar tik dedami pamatai), apie tai, kiek reikia apskričių ir ar iš viso reikia, ir t. t. Na, ži-noma, nėra taip blogai: konstitucinis diskursas kaip žolė pirma turi užimti visą lauką, kad galėtų suvešėti. Ir kaip tik šiuo požiūriu Sartorio knyga yra itin naudinga. Pir-miausia – politikams ir į politiką linkusiems teisininkams: konsekvencionalistinis požiūris, kurį labai karštai propa-guoja knygos autorius, turėtų skatinti prieš pateikiant bet kokios konstitucinės reformos idėją apsvarstyti padari-nius, sugretinti siūlomus teisinius mechanizmus su vi-suomenės diferenciacijos „būkle“, socialiniais ir politi-niais lūžiais, partine sistema, pabandyti numatyti padari-nius ir kontrpriemones galimiems neigiamiems padari-niams neutralizuoti. Reformas daryti linksma, bet nepa-tartina išeiti į liūtį be skėčio. Jeigu apie tai būtų daugiau galvojama, gal būtų bent šiek tiek atsargiau išsakomi siū-lymai modeliuoti itin lengvą parlamento paleidimo kons-titucinį mechanizmą arba įtvirtinti asmeninę (?!) teisinę (?!) valstybės vadovo atsakomybę už jo promulguojamus parlamento priimtus įstatymus ir už visą (?!) teisėkūros procesą, netgi už visą vertybių sistemą (?!), suteikti gali-mybę piliečiams (?!) Prezidentą (?!) patraukti į teismą (?!), jeigu jo pasirašytas ir paskelbtas įstatymas po tam tikro laiko (o po kokio?!) pasirodė (kas tai nustatė?!) esąs žalingas (kam?!)“. (Citatoje esančios nuorodos čia pra-leistos.)

2. Apie konstitucinės teisės paradigmos radikalų pasikeitimą Lietuvoje plačiau esu rašęs: E. Kūris. Konstitucijos aiš-kinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma // Teisės problemos. 2003. Nr. 3; Id. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis de-šimtmetis // Justitia. 2003. Nr. 3–4; Id. Rulings of the Constitutional Court of Lithuania as Sources of Law // Demokratik dəyərlərin müdafiəsində Konstitusiya Məhkəməsinin rolu / Rol’ Konstitucionnogo suda v zašči-te demokratičeskich cennostej / Role of the Constitutional Court in Protection of Democratic Values. Bakı: „Azərbaycan“ nəşriyyatı, 2004. Šiose ir kitose dviejose pastraipos panaudoti fragmentai iš minėtų publikacijų.

3. Oficialią konstitucinę konstitucinių įstatymų doktriną žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. ba-landžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigi-jimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ (Žin., 2001, Nr. 29–938, Nr. 30); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies

12

(2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 da-lies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo tai-kymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo tai-kymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitu-cinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ (Žin., 2003, Nr. 19-828); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ pat-virtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Res-publikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn sub-jektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reg-lamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje že-mėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“ (Žin., 2006, Nr. 30-1050).

4. E. Kūris. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1990. Nr. 2. P. 9.

5. M. Troper. Marshall, Kelsen, Barak and the Constitutio-nalist Fallacy // International Journal of Constitutional Law, 2005, Vol. 3, No. 1, p. 26.

6. Plačiau žr.: E. Jarašiūnas. Konstitucija ir įstatymas: Ke-lios interpretavimo problemos // V. Rinkevičius (sud.). Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002.

7. Plg.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję san-tykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ (Žin., 2004, Nr. 181-6708); Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respub-likos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“ (Žin., 2006, Nr. 36-1292); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d.

redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezi-dento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apy-gardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 51-1894).

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Kons-titucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Kons-titucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 65-2400)

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų ben-drijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.2 papunkčio ir 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savi-ninkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai“ (Žin., 1999, Nr. 56-1813); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ (Žin., 1999, Nr. 96-2769); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 4 dalies, 22 straipsnio 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 5 bei 11 punktų, 26 straipsnio 3 dalies 7 punkto, 31 straipsnio 2, 4 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 37 straipsnio 4 dalies, 45 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ (Žin., 1999, Nr. 101-2916); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 ir 3.3 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms da-lyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 daliai (1998 m. spalio 6 d. redakcija) ir 4 straipsniui“ (Žin., 19-594); Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Ro-lando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų ati-tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2004,

13

Nr. 49-1600); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tei-smo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 2004, Nr. 85-3094); Lietuvos Respub-likos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruo-džio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lie-tuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2004, Nr. 105-3894); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję san-tykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ (Žin., 2004, Nr. 181-6708); Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nu-tarimas „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straips-nio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2005, Nr. 63-2235); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. birželio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X–131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo tei-sėjų paskyrimo“ 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos Pre-zidento 2005 m. kovo 17 d, dekreto Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. X–138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ (Žin., 2005, Nr. 71-2561); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proce-so kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straips-nio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straips-nio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietu-vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 7-254); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. re-dakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 36-1292); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruo-džio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 38-1349); Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 65-2400); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 da-lies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respub-likos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakci-ja), 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5, 6 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos ci-vilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 288 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 289 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 2, 3 da-lių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos tei-smų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgalioji-mų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų sky-rių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 102-3957).

10. Žin. 2003, Nr. 38-1675. 11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m.

gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Pre-zidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 2004, Nr. 85-3094).

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vie-tos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spa-lio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. re-dakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos kons-titucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos kons-titucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2003, Nr. 19-828).

14

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bau-džiamojo kodekso 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. re-dakcija) ir 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Žin., 2003, Nr. 57-2552)“ Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2003, Nr. 57-2552).

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos admi-nistracinių teisės pažeidimų kodekso 1302 straipsnio (1994 m. liepos 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 2001, Nr. 39-1373); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001, Nr. 85-2977); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės sau-gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departa-mento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių parei-gūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų vidaus reikalų, Specia-liųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, krašto apsau-gos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 da-lies (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir šių nuostatų 5 punkto atitik-ties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų ty-rimų tarnybos valstybės saugumo, krašto apsaugos, pro-kuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensi-jų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ (Žin., 2003, Nr. 68-3094); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję san-tykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ (Žin., 2004, Nr. 181-6708); Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių tei-sės pažeidimų kkodekso1632 straipsnio (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 5 dalies ir šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ (Žin., 2005, Nr. 134-4819); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m.

kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 7-254).

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teisenos byloje pagal pa-reiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straips-nio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respub-likos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokė-jimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietu-vos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“ (Žin., 2006, Nr. 88-3475).

THE CONSTITUTION AS LAW WITHOUT GAPS

Egidijus Kūris *

Constitutional Court of the Republic of Lithuania, Institute of International Relations and Political Science, Vilnius University S u m m a r y

The article deals with the new paradigm of constitutional law which has replaced the one inherited from the Soviet and early post-Soviet period. This new paradigm is characterised by, inter alia, the elevation of the acts of the Constitutional Court to the level of sources of constitutional law; elimination from the system of sources of constitutional law of all other sources except the original Constitutional document (as later amended) and the acts of the Constitutional Court. This para-digm is enforced by the arguments that the Constitution is not a text but that what is behind the respective text and what this text represents. The Constitution, perceived in such way, is free of gaps. Examples from the Constitutional Courts juris-prudence are provided.

*

President of the Constitutional Court of the Republic of Lithua-

nia, Vilnius University, Institute of International Relations and Politi-

cal Science, Prof. Dr.

15


Mokslo darbai

2006 12(90); 15–23

SOCIALINĖ VALSTYBĖ KONSTITUCINĖJE TEISĖJE

Juozas Žilys *

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra

Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

Telefonas 2714546


Pateikta 2006 m. lapkričio 1 d., parengta spausdinti 2006 m. lapkričio 28 d.

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai socialinės valstybės bruožai, socialinės valstybės doktrinos raidos aspek-tai. Siekiama parodyti, kad socialinės valstybės konstitucinis apibūdinimas, nors ir visapusiškai susijęs su žmogaus socialinių tei-sių ir laisvių formulavimo apimtimi konstitucijose, nėra lemiantis veiksnys apibūdinant socialinį valstybingumą. Analizuojant so-cialinių teisių ir laisvių istorinę raidą, atsigręžiama į Lietuvos konstitucinį paveldą ir daroma išvada, kad nors šiuolaikinėje Lietu-vos Konstitucijoje nėra socialinės valstybės apibrėžimo, tačiau Konstitucijos normų visuma išreiškia valstybės socialinę orienta-ciją. Išskirtinai daug dėmesio skiriama oficialiajai konstitucinei doktrinai, kurią formuluoja ir plėtoja Konstitucinis Teismas. Konstatuojama, kad konstitucinėje jurisprudencijoje vis akivaizdesnė tendencija įžvelgti valstybės priedermes žmonių socialinės saugos srityje, suvienyti teisinės valstybės ir socialinės valstybės požymius į vientisą demokratinės valstybės sampratą.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, socialinė demokratija, socialinė valstybė, socialinės teisės, oficialioji konstitucinė dokt-

rina.

1. SOCIALINĖ VALSTYBĖ KONSTITUCIONALIZMO RAIDOJE *

Žmogaus socialinių, ekonominių teisių ir laisvių

sampratos turinio raidą lėmė istoriniai socialiniai eko-nominiai, politiniai veiksniai, kurių veikiamos brendo ir idėjos dėl valstybės ir konstitucijos socialinės paskirties, konstitucinių vertybių, kurios reiškė žmonių lūkesčius dėl teisingesnio ir visavertiškesnio socialinio gyvenimo. Pirmuoju konstitucijų raidos laikotarpiu vyravo valsty-bės valdžios organizavimo, asmeninės, politinės teisės ir laisvės [1, p. 107]. 1789 m. Prancūzijoje paskelbtoje Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje paminėta tik nuosavybės teisė, kuri buvo įvertinta kaip neliečiama ir šventa [2, p. 108, 109]. 1793 m. Žmogaus ir piliečio tei-sių deklaracijoje žmonių socialinio saugumo klausimas taip pat minimas tik bendrais bruožais. Štai rašoma, kad visuomenės globa yra šventa pareiga, kad visuomenė privalo išlaikyti neturtinguosius, ieškodama jiems darbo ir aprūpinimo lėšomis negalinčius dirbti asmenis [2, p.

* Mykolo Romerio universitetas, Teisės fakulteto dekanas, konsti-

tucinės teisės katedros profesorius.

117–119]. Antruoju raidos etapu konstitucijose pradėjo ryškėti dėmesys socialinėms teisėms, konstitucijose pradėtos reguliuoti naujos socialinių santykių sritys [1, p. 107]. Darytina prielaida, kad tokią konstitucinio regu-liavimo kryptį nulėmė socialinė suirutė ir skurdas Euro-poje po Pirmojo pasaulinio karo, politiniai ideologiniai veiksniai.

Šių konstitucijų kontekste išskirtinai pažymėtina 1921 m. kovo 17 d. Lenkijos Respublikos Konstitucija, kurioje daugeliui socialinių teisių ir laisvių suteiktas konstitucinis rangas, numatytos atitinkamos garantijos. Pripažįstant visų rūšių nuosavybę, Konstitucijos 99 straipsnyje buvo nustatyta, kad įstatyme gali būti „var-žomos viešųjų reikalų tikslams piliečių ir jų teisėtai su-darytų sąjungų teisės laisvai naudotis žeme, vandenimis, mineralais ir kitomis gamtos gėrybėmis“. Konstitucijoje deklaruota, kad darbas, kaip svarbiausias Respublikos turtingumo pagrindas, visada bus valstybės ypatingai saugomas. Konstitucijos 102 straipsnyje skelbiama: „Savo darbui kiekvienas pilietis turi teisės reikalauti valstybės globos, o nesant darbo, nepajėgiant dirbti, li-goje ir kituose nelaiminguose atsitikimuose, – socialinio

16

draudimo, kurį nustatys tam tikras įstatymas.“ Konstitu-cionalizuotos ir kitos socialinės teisės ir laisvės [3, p. 203–229].

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos kūrė-jams ir leidėjui taip pat buvo aktualūs socialiniai klau-simai, dėl kurių aštriai diskutuota Steigiamajame Seime. Konstitucijoje skelbta, kad „visose ūkio srityse kiekvie-nam piliečiui laiduojama darbo ir iniciatyvos laisvė“, „ūkio gyvenimas yra tvarkomas taip, kad kiekvienas pi-lietis turėtų darbo“. Konstitucijoje buvo suformuluotas XIII skyrius „Socialinė apsauga“. Čia buvo deklaruoja-ma tai, kad įstatymuose saugoma ir globojama „žmo-gaus darbo pajėga“. Įtvirtinta, kad valstybė saugo darbi-ninką „ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant“. Dėl realios ekonominės ir socialinės Lietuvos valstybės padėties ir Konstitucijos rengėjų pa-žiūrų šiuose skyriuose esančios Konstitucijos nuostatos buvo ryškiai nutolusios nuo liberalios koncepcijos, ku-rios apskritai kupina visa Konstitucija. Ją socialistinių idėjų kryptimi pakoregavo ne tik valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų ideologija, bet ir katalikiškoji socia-linė koncepcija [4, p. 136].

Valstybės socialinė orientacija dar akivaizdesnė 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje (V skyrius „Šeima ir motinystė“; VI skyrius „Auklėjimas ir švietimas“; VII skyrius „Darbas“; VIII skyrius „Tautos ūkis“; IX sky-rius „Sveikata ir socialinė apsauga“). Apibrėžiant nuo-savybės teisę skelbta, kad valstybė saugo nuosavybės teisę, nustatoma, kad „Turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais“. Nusta-tant pagrindines Tautos ūkio kryptis buvo teigiama, kad „Valstybė remia naudingas piliečių ūkines pastangas ir, kai tatai reikalinga, pati imasi ūkinės veiklos“. Tarsi apibendrinant valstybės politikos strategiją, Konstituci-joje skelbiama: „Rūpindamasi tikslinga ir taisyklinga Tautos ūkio santvarka ir veikimu, Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir jo atskirų įmonių veikimą“. Nors konk-rečiomis konstitucinėmis normomis ir nebuvo apibrėžta, kaip valstybė spręs sveikatos ir socialinės apsaugos pro-blemas, valstybės politikos gairės suformuluotos taip: „Valstybė rūpinasi piliečių sveikata“, „Valstybė rūpinasi dirbančiaisiais ir jų šeimomis ligos, senatvės ir nelai-mingų atsitikimų atvejais“; „Valstybė siekia, kad nega-lintieji aprūpinti savęs ir savo šeimos piliečiai būtų ap-rūpinti“ [4, p. 255–256].

Vertinant socialinių ekonominių teisių konstituci-nio reguliavimo patirtį 1918–1940 m. Lietuvos Respub-likoje, yra prielaidų tvirtinti, kad to laikotarpio konstitu-ciniuose aktuose, būtent 1938 m. Lietuvos Konstitucijo-je, buvo išreikštas valstybės aktyvus vaidmuo ne tik ūkinėje srityje: formuluotos ir valstybinės organizacijos rūpybos funkcijos žmonių socialinio saugumo srityje. Atsižvelgiant į visa tai galima teigti, kad valstybės vaidmuo socialinėje politikoje, įtvirtintas to meto nuola-tinėse konstitucijose, yra ir Lietuvos konstitucinė tradi-cija, kuri tam tikru mastu buvo išreikšta 1992 m. Lietu-vos Respublikos Konstitucijoje.

Socialinės valstybės doktrinos įtvirtinimas ir toles-nė plėtra susijusi su Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Is-panijos ir kitų Europos valstybių konstitucijų, kurios

buvo priimtos po Antrojo pasaulinio karo, raida [1, p. 107]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors konstitucijose žmogaus socialinės ekonominės teisės įtvirtinamos ne-vienodu mastu, daugelio valstybių socialinė orientacija yra akivaizdi. Štai šiuolaikinės Vokietijos socialinio valstybingumo principas laikomas vienu iš penkių pa-grindinių Pagrindiniame įstatyme įtvirtintų konstitucinių principų. Vokietijos Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad Vokietija yra socialinė federalinė vals-tybė, 28 straipsnio 1 dalyje – apie tai, kad Vokietija yra socialinė teisinė valstybė. Taigi socialinės valstybės idė-ja sujungiama ir su valstybės santvarkos forma, ir su tei-sinės valstybės koncepcija. Tokia sąveika grindžiama įsitikinimu, kad socialinės valstybės turinys nėra ir ne-gali būti atskirtas nuo teisinės valstybės principo, kuris yra visuomenės demokratinės sistemos pagrindas. Vo-kietijos valstybės socialinis apibūdinimas pirmiausia reiškia tai, kad valstybė negali nesirūpinti tais, kurie so-cialine prasme yra pažeidžiami ir kad valstybė turi prisi-imti dalį atsakomybės už jų socialinę būseną. Tai ne-reiškia, kad čia siekiama sukurti visuotinės gerovės valstybę ir vien tik valstybės valdomą ir organizuojamą ekonominę sistemą. Šio principo esmė yra ta, kad vals-tybė stengiasi vienodai paskirstyti naštą pačiai valstybei ir piliečiams, ir atskiriems piliečiams. Socialinės valsty-bės principas yra svarbiausias Vokietijos socialinės rin-kos pagrindu sukurto ekonomikos modelio elementas [5, p. 108–109].

Vienas būdingiausių 1946 m. Italijos Respublikos Konstitucijos bruožų, išskiriantis ją iš kitų tuo laikotar-piu priimtų konstitucijų, yra tas, kad joje nustatyta tokia visuomenės ekonominė sistema, kuri pagrįsta įvairiomis nuosavybės formomis ir ribota privatine nuosavybe. Nors Konstitucijoje privatinė nuosavybė neneigiama, tačiau liberalizmas privačios nuosavybės socialiniuose santykiuose taip pat nedeklaruojamas. Konstitucijoje nė-ra normų, kuriose nuosavybė būtų skelbiama šventa ir neliečiama. Konstitucijos 1 straipsnyje pabrėžiama, kad Italija – demokratinė Respublika, besiremianti darbu. Šis valstybės socialinės paskirties aspektas plėtojamas ir kituose konstituciniuose nuostatuose. Antrame straips-nyje deklaruojamas reikalavimas, kad žmonės vykdytų pareigas, pagrįstas politiniu, ekonominiu ir socialiniu solidarumu. Valstybė pripažįsta visų piliečių teisę į dar-bą, laiduoja sąlygas, kurios užtikrina šios teisės realumą, taip pat saugo visas darbo formas ir jų naudojimą [6, p. 149]. Teisės į darbą klausimas Italijos Respublikos Konstitucijoje siejamas su nuosavybės santykiais, įtvir-tintais daugelyje konstitucinių normų. Nuosavybės konstitucinė koncepcija reiškiama tokiomis apibendri-nančiomis nuostatomis: 1) nuosavybė gali būti valstybi-nė, kooperatinė ir privati, o ekonominės vertybės pri-klauso valstybei, bendruomenėms ir privatiems asme-nims; 2) įstatymu gali būti nustatomos nuosavybės ri-bos, siekiant užtikrinti nuosavybės socialinę funkciją ir nuosavybės prieinamumą visiems. Privati nuosavybė gali būti paimama bendriems interesams, užtikrinant kompensacijų išmokėjimą; 3) privati ūkinė veikla yra laisva, tačiau ji negali prieštarauti visuomeniniam nau-dingumui arba daryti žalą žmogaus saugumui, laisvei ir

17

orumui; 4) įstatyme gali būti numatytos priemonių pro-gramos ir kontrolė, kuriomis remiantis viešoji ir privati ekonominė veikla gali būti nukreipiama ir koordinuoja-ma vadovaujantis socialiniais tikslais; 5) Konstitucijoje nustatoma valstybės pareiga šalinti ekonomines ir socia-lines kliūtis, kurios faktiškai varžo piliečių laisvę ir ly-gybę, trukdo asmenybei visapusiškai tobulėti ir realiai visiems darbuotojams dalyvauti šalies politinėje, eko-nominėje ir socialinėje organizacijoje [6, p. 150].

Pažymėtina, kad socialinių teisių ir laisvių istorinė raida patvirtina tai, kad šių teisių įtvirtinimas konstituci-jose, valstybės įsipareigojimo užtikrinti jų įgyvendinimą formulavimas konstituciniuose tekstuose vyko daug lė-čiau negu politinių, pilietinių asmens teisių pripažini-mas. Viena iš priežasčių, kuri lėtino šį procesą, buvo konstitucijos tiesioginio taikymo klausimas ir tai, kad visas teises, kurios skelbiamos Konstitucijoje, galima ginti teisme. Taigi ir praeityje, ir dabartyje diskutuoja-ma, ar galima užtikrinti socialinių teisių gynimą teisme tokiu mastu, kaip ir politines, pilietines ir asmenines tei-ses? Ir šiuo metu socialinės teisės dažnai vertinamos kaip „antro rango“ teisės, sakoma, kad tai ne teisės, o politiniai pažadai, todėl jų įgyvendinimą lemia ne tiek teisiniai veiksniai, kiek visuomenės ir valstybės ekono-minės, materialinės galimybės ir kt. [7, p. 163–165].

2. SOCIALINĖS VALSTYBĖS SAMPRATOS

PAGRINDINIAI BRUOŽAI Konstitucinės teisės teorijoje socialinės valstybės

samprata grindžiama remiantis keliais aspektais. Reikė-tų turėti galvoje, kad sąvoka socialinė aiškinama kaip visuomeniškumą apibrėžianti kategorija. Taip interpre-tuojant valstybės sociališkumą reikėtų daryti išvadą, kad socialinė valstybė prisiima atsakomybę už visuomenės egzistavimą. Šiuo atveju pabrėžtina, kad valstybė sąvei-kaudama su visuomene neturėtų nukrypti į du kraštuti-numus: 1) valstybės dominavimą visuomenės atžvilgiu (totalitarizmą); 2) visišką socialinių santykių liberaliz-mą, kai valstybė įgyvendina tik naktinio sargo funkci-jas. Kitas požiūris į socialinę valstybę remiasi tuo, kad žmogus yra visuomenės narys, kurį su visuomenine bendrija sieja visapusiški saitai. Vadinasi, asmuo yra priklausomas ne tik nuo kitų individų, bet ir nuo visuo-menės apskritai. Vien tik taip vertinant valstybės socia-linę misiją, vėl pastebimi pavojai, kurie gali būti išreikš-ti valstybės diktatu individui iš vienos pusės, o iš kitos – visiška individo laisve visuomenėje ir bendraujant su ki-tais [8, p. 65].

Labiausiai paplitusi nuomonė, kad socialinė vals-tybė yra tokia valstybinė organizacija, kuri padeda sil-pnesniam visuomenės nariui remdamasi socialinio tei-singumo pagrindais, siekia padidinti savo įtaką skirstant ekonomines gėrybes. Vadinasi, valstybės uždavinys yra užtikrinti ne tik socialinę santarvę, tačiau ir kiekvieno žmogaus socialinį orumą. Šiuo atveju sociališkumo są-voka suprantama siaurąja, t. y. tiesiogine reikšme, kuri apima konkrečias žmogaus socialines garantijas [7, p. 65].

Liberaliosios demokratinės globos valstybės vaiz-dinyje valstybė vertinama kaip autonominė institucinė galia, pajėgianti suderinti ją veikiančias socialines jėgas taip, kad jų konfigūracija atitiktų socialinį interesą arba kad susiklostytų tokia politinė konfigūracija, kuri būtų palanki ilgalaikei socialinei pažangai. Pliuralistinėje globėjiškos valstybės modelio versijoje valstybė vaiz-duojama kaip išlyginamoji galia, restruktūrizuojanti so-cialinę sandarą taip, kad ši būtų palankesnė socialiai bei ekonomiškai silpnesnėms grupėms, nes būtent šios gru-pės didžiausią poveikį daro įeigos politikai, ypač bal-suodamos rinkimuose [9, p. 379–380].

Po Antrojo pasaulinio karo ilgą laiką buvo laiko-masi nuomonės, kad socialinės valstybės samprata api-ma tik žmonių socialinių ekonominių teisių deklaravimą ir jų įtvirtinimą konstitucijose (teisė į darbą, teisė į poil-sį, teisė į socialinį aprūpinimą ir t. t.). Ilgainiui vis la-biau stiprėjo įsitikinimas, kad socialinės valstybės turi-nys yra daug platesnis. Vis aktyviau pradėta teigti, kad valstybė negali likti nuošalyje nuo to, ar sudaromos są-lygos aprūpinti žmones darbu, perpaskirstyti valstybės biudžeto lėšas, užtikrinti žmonėms pragyvenimo mini-mumą, imtis tokių priemonių, kurios padėtų didinti smulkiųjų ir vidutinių savininkų sluoksnį, imtis veiksmų apsaugoti darbuotojo teises. Socialinės valstybės sam-pratoje aktualėjo klausimas apie valstybės vaidmenį rū-pinantis kultūra, švietimu, šeima, sveikatos apsauga, so-cialiniu aprūpinimu ir kitomis socialinio gyvenimo sri-timis. Valstybės socialinės rūpybos politikoje vis labiau pradėta krypti į tai, kad ekonominė politika turi būti taip pat socialiai orientuota, tačiau neneigiant konkurencijos ir ekonominių laisvių. Pagal tokią valstybinės organiza-cijos sociališkumo sampratą, valstybė kovoja ne su tur-tingumu, o su skurdu, ji skatina individo atsakomybę už asmeninės gerovės didėjimą. Socialinė valstybė imasi socialinėn globon tas visuomenės grupes, kurios be to-kios globos negali susikurti visavertės socialinės būse-nos. Neabejojama, kad pastaraisiais dešimtmečiais de-mokratijas stabilizavo ekonomikos augimas ir tobulė-janti socialinė politika, o tam tikri ekonominiai standar-tai yra svarbus ir būtinas teisinės valstybės bruožas, to-dėl šiuolaikinė valstybė, kad užtikrintų savo funkciona-vimo ekonominius ir socialinius pagrindus, privalo da-lyvauti ekonominiuose procesuose ir būti atsakinga už esminius socialinės saugos elementus [10, p. 41].

Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje socia-linė valstybė ne supriešinama su teisine valstybe, bet sudaro nedalomą visumą, kuri apibūdina demokratinės valstybės konstrukciją. Atrodo, kad valstybės sociališ-kumas yra tas organiškasis junginys, kuris naikina vals-tybės prigimties liberaliosios ideologijos ir jos (valsty-bės) socialinių priedermių priešpriešą. Pagrįstai teigia-ma, kad socialinė teisinė valstybė – kokybiškai nauja demokratijos forma. Pastebima, kad valstybė evoliucio-nuoja nuo asmeniui priešiškos prie jam padedančios jė-gos, todėl socialinė teisinė valstybė yra demokratinės teisinės valstybės ir jos propaguojamo teisės viešpata-vimo principo išplėtojimas ir pagilinimas iki jo pilnat-vės. Tai politinės demokratijos išplėtojimas į ekonominę ir socialinę demokratiją [11, p. 97]. Keldami institucijos

18

teisingumo klausimą siekiame išsiaiškinti, kaip ji pa-skirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. So-cialinio, arba paskirstomojo, teisingumo valiuta yra tei-sės ir jų stoka, privilegijos ir jų stoka, lygios ir nelygios galimybės, galia ir priklausomybė, turtas ir skurdas. Vertindami tam tikrą instituciją kaip neteisingą, įgyjame labai svarų argumentą prieš jos priimtinumą ir kitais po-žiūriais [12, p. 365].

Esame įsitikinę, kad socialinis valstybingumas svarbus ir kitu, t. y. konstitucijos saugumo, aspektu. Konstitucinės tvarkos stabilumo lemtingiausia prielaida yra tokia visuomenės būsena, kai visuomeninio gyve-nimo pagrindas yra socialinis teisingumas, socialinių grupių ir jų interesų santarvė, visapusiškai pateisinamas nuosavybės santykių teisinis reguliavimas. Taigi visapu-sišką konstitucijų saugą užtikrina toks visuomenės ir valstybės organizavimas, kai orientuojamasi ne tik į li-beraliųjų teisių ir laisvių užtikrinimą, bet ir į viską api-mančias žmonių socialinio orumo garantijas.

XX a. demokratinių valstybių raida patvirtina tai, kad valstybės socialiniai tikslai pasiekiami ne tik atitin-kamos socialinės politikos realizavimo priemonėmis. Tokia valstybės politikos kryptis turi būti užtikrinama atitinkamomis ekonominės ir politinės sistemos struktū-rinėmis reformomis. Tokioms reformoms turi pritarti pagrindinės politinės jėgos, kurios lemia ilgalaikę vi-suomenės ir valstybės raidą.

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

SOCIALINĖS VALSTYBĖS DOKTRINOS KONTEKSTE

Konstitucijos preambulėje deklaruojama, kad Lie-

tuvių tauta siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės vi-suomenės ir teisinės valstybės. Lietuvos ekonominės politikos pagrindinis bruožas, pagaliau ir konstitucinis principas, yra tai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas priva-čios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Reikėtų konstatuoti ir tai, kad liberaliajai ūkio raidos ideologijai ir praktikai suformuluotos kons-titucinės atsvaros. Štai 46 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o įstatymas draudžia monopoli-zuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Teigiama, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 da-lies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė. Nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia negali nuo šios kons-titucinės priedermės nusišalinti. Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis, jis yra socialinės inžineri-jos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės [13, p. 61].

Konstitucinės normos turinys dėl valstybės regulia-cinių funkcijų ūkinėje veikloje visapusiškiau atsklei-džiamas ne tik galiojančiuose teisės aktuose, bet ir kons-titucinėje jurisprudencijoje. Štai 1995 m. kovo 8 d. nuta-rime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisės regulia-cinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyve-nimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai

santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuo-ti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Taip išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabi-lumo, interesų priešpriešos. Negalima pasiekti teisin-gumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens in-teresus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienaša-liškai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis tik daugumos arba mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus išnaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes [14].

Konstitucijos turinio analizė rodo, kad valstybės pozicija dėl konkrečių socialinių teisių yra skirtinga. Pirmajai grupei priklausytų tos, kurios deklaruojamos Konstitucijoje, tačiau dėl jų užtikrinimo valstybė tartum nesiima tiesioginių įsipareigojimų. Štai 48 straipsnyje deklaruojama, kad žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir so-cialinę apsaugą nedarbo atveju. 49 straipsnyje skelbia-ma, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti poilsį ir lais-valaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, o darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Antrajai grupei pri-skirtinos tos socialinės teisės, kurių atžvilgiu valstybė įpareigojama imtis atitinkamų priemonių. Konstitucijos 52 straipsnyje skelbiama, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę pa-ramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Kiek kitaip formu-luojamas 53 straipsnis, kuriame nurodoma, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, o įstatymas nustato pi-liečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Konstitucijos visumos sampratos organiškoji dalis yra oficialioji konstitucinė doktrina, kurią formuluoja ir plėtoja Konstitucinis Teismas. Be oficialiosios konstitu-cinės doktrinos, nėra teisinių galimybių visapusiškiau pažinti ir socialinių teisių bei laisvių konstitucinės vi-sumos.

4. SOCIALINĖ VALSTYBĖ OFICIALIOJOJE

KONSTITUCINĖJE DOKTRINOJE Valstybės socialinės valstybės koncepcija konstitu-

cinėje jurisprudencijoje iki šiol neišplėtota tokiu mastu kaip teisinės valstybės doktrina. Viena iš priežasčių yra ta, kad Lietuvos valstybė, kitaip nei kai kurios kitos Eu-ropos šalys, neapibūdinta kaip socialinė valstybė, Kons-titucijoje neišreikštas socialinis valstybingumas. Toks konstitucinio reguliavimo neapibrėžtumas yra tik viena iš priežasčių, nulemiančių Konstitucinio Teismo santū-rumą formuluojant aiškią ir nedviprasmišką išvadą apie tai, kad socialinė valstybė yra tokia pati vertybė, kaip ir teisinė valstybė. Problemos nevienareikšmiškumą ir ne-vienalytiškumą nulėmė politinių, ekonominių teorijų prieštaringumas, jų pagrindu veikiančių politinių orga-nizacijų ideologinės priešpriešos. Beje, konstitucinėje jurisprudencijoje kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos

19

valstybėse, įsikūrus konstituciniams teismams, pirma-jame etape taip pat buvo aktualesnė ne socialinių, bet politinių, asmeninių, pilietinių teisių problema [15, p.112].

Reikia konstatuoti ir tai, kad konstitucinėje jurisp-rudencijoje akivaizdžiau matomos kai kurios tendenci-jos. Konstitucinių normų turinio įžvalgos, pareikštos Konstitucinio Teismo aktuose, plečia socialinių teisių sampratą vientisoje Konstitucijoje, valstybės socialines priedermes, užtikrina šias teises ir laisves.

1997 m. kovo 12 d. nutarime Konstitucinis Tei-smas, interpretuodamas Konstitucijos 52 straipsnio turi-nį konstatavo, kad šiame straipsnyje išreiškiamas vals-tybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežas-čių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepa-kankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės verty-

bės statusas. Teismo nuomone, tai atitinka ir valstybės funkcijų šiuolaikinę sampratą, ir XX a. Lietuvos valsty-bės konstitucinę tradiciją, kurios ištakos yra 1922 m. konstitucijoje. Teismas teigė, kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Nuta-rime pabrėžta, kad abipusės asmens ir visuomenės atsa-

komybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę

darną, laiduojant asmens laisves ir galimybes apsisau-goti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyve-nimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną so-cialinę pagalbą [16].

Dar visapusiškiau valstybės socialinės orientacijos principas išreikštas 2003 m. gruodžio 3 d. Konstitucinio Teismo nutarime. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organiza-cijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, inva-lidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atve-jais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuome-

nės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų [17].

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstituci-nis Teismas savo nutarimuose ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orien-

tuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsau-gą. Socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėji-mui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kito-kių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįs-tamas konstitucinės vertybės statusas. Pensijos ir socia-linė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų, ku-rios nustatytos Konstitucijoje, įpareigoja valstybę nusta-tyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gy-nimo priemones, Teismas nurodė, kad formuluotė „vals-tybė laiduoja“ reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrin-dais, kurie nustatyti įstatymais [18].

Valstybės socialinis pobūdis, valstybės socialinė

orientacija aiškinama ne tik konkrečių žmogaus sociali-nių teisių ir laisvių apsaugos kontekste, bet ir platesnėje

valstybės funkcijų sampratoje. Teismas teigė, kad Sei-mas privalo suformuoti valstybės biudžetą atsižvelgda-mas į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus arba gali-mus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigo-jimus ir kitus svarbius veiksnius. Priimdamas valstybės biudžeto įstatymą, Seimas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisingos ir darnios visuomenės siekio [13]. Teismas nurodė, kad rūpinimasis žmonių sveikata ir medicinos pagalbos bei paslaugų žmogui susirgus laida-vimas vertintini kaip valstybės funkcija, o sveikatinimo veiklos valdymas ir priežiūra – vienas iš minėtų funkci-jos elementų [19]. Reikšminga Konstitucinio Teismo pozicija dėl Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies. Aiški-nant šią normą pabrėžta, kad ji aiškintina Konstitucijoje įtvirtintos atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės ir teisinės valstybės siekio bei visuomenės solida-rumo nuostatos kontekste. Aukštojo mokslo prieinamu-mu kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus ir nemo-kamo mokslo aukštosiose valstybinėse mokyklose lai-davimu gerai besimokantiems piliečiams siekiama už-tikrinti ne tik šių asmenų, bet ir visuomenės bei valsty-bės interesą – poreikį turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų [19].

4.1. Ūkinės veiklos laisvės konstitucinis princi-pas oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat buvo aiškinamas konstitucinių vertybių visumos kontekste. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, su-daranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo veiklai reikalingus sprendimus, ne kartą pabrėždavo, jog ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, o asmuo, ja naudo-damasis, privalo laikytis tam tikrų privalomų reikalavi-mų, apribojimų. Kita vertus, nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. [20].

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata apie tai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tar-nautų bendrai „tautos gerovei“, buvo ir yra vienas svar-biausių argumentų interpretuojant ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos konstitucines ribas. Konstitucinis Teismas teigė, kad bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir pla-tus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi ir tikslin-

gumo argumentais. Teismas teigė, kad tautos gerovę dažniausiai atspindi materialinių gėrybių vartojimas, ta-čiau sąvoka bendra tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (arba finansine) prasme ir aiškintina at-sižvelgiant ne tik į individo materialinių poreikių tenki-nimą, bet ir į įvairius kitus kriterijus – tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes ir kt. Sąvokos bendra tautos gerovė turinį Konstitucinis Teismas grin-dė šiais kriterijais: turi būti atsižvelgta į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius; ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, bendros tautos gerovės; bendra tautos gerovė neturi būti supriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;

20

įstatymų leidėjas, kitos teisėkūros institucijos yra kons-tituciškai įpareigoti ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, ku-ri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir ben-drai tautos gerovei [20].

Vadinasi, Konstitucinis Teismas, oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje dėl sąvokos bendra tautos ge-

rovė, kuri yra ir socialinės valstybės doktrinos organiš-koji dalis, siekė suderinti ūkinės veiklos dalyvių savi-raiškos laisvę su bendraisiais socialiniais siekiniais, konsoliduoti individualius ir kolektyvinius interesus su visos tautos lūkesčiais.

4.2. Ūkinės veiklos laisvė neturėtų būti atsiejama nuo kitų konstitucinių vertybių, kurios, kaip jau minė-jome, sudaro darnią konstitucinę visumą. Sudėtinė šios visumos dalis yra darbas, kuris socialinių vertybių si-stemoje yra svarbus elementas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad dirbantis žmogus konstitucijoje vertinamas humanistiniu požiūriu, o žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė arba profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrin-ti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu daž-niausiai silpnesnės šalies, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema nulemia tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne tik numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti įvairias dirbančio žmogaus teisių garantijas siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės [21].

4.3. Asmeninės atsakomybės ir visuomenės soli-darumo sąveikos klausimas. Negalima nepaminėti, kad Konstitucinis Teismas, ieškodamas atsakymo į tai, koks yra konstitucinių normų, įtvirtinančių valstybės socialines pareigas, tikrasis turinys, nuolat atkreipdavo dėmesį į tai, kad visuomenės solidarumas su socialiai silpnesniais žmonėmis negali sumenkinti ir kiekvieno visuomenės nario individualios atsakomybės. Štai buvo pabrėžiama, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo li-kimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas tu-ri būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne tik pasikliauti valstybės socialine apsauga. Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interp-retuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socia-linės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privi-legija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam ne-siekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti gali-mybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą ati-tinkančias gyvenimo sąlygas. Konstitucinis Teismas da-rė išvadą, kad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pa-grindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, jog butų

skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gero-ve ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę pa-ramą, tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu. Tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos [22].

4.4. Nuosavybė. Nuosavybės teisių atkūrimo problema socialinių interesų kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybė buvo vienas iš tų klausi-mų, kurie buvo plačiai aiškinami konstitucinėje jurisp-rudencijoje. Konstitucinis Teismas visapusiškai išnagri-nėjo nuosavybės teisių prigimtinį pobūdį, jų neliečia-mumą. Teismas nuolat sakydavo, kad savininkas, įgy-vendindamas savo subjektines nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas, nes nei Konstitucija, nei visuotinai pri-pažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimy-bės įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar-ba disponavimo juo tam tikras ribas. Savininkas, įgy-vendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsi-žvelgti į viešuosius interesus. Nuosavybės teisių gyni-mas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santy-kių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas [23]. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prie-laidas pažeisti kitų asmenų teises arba kitas Konstituci-jos saugomas vertybes. Teisinio reguliavimo tikslas — teisingai suderinti reikšmingus interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą ir kartu nustatyti tinkamas nuosavybės tei-sių gynimo ribas [24].

Nuosavybės teisių atkūrimas buvo vienas sudėtin-giausių klausimų, kurį sprendė įstatymų leidėjas atkūrus Lietuvos valstybę. Teisinių ir socialinių veiksmų pro-blemiškumą nulėmė tai, kad reikėjo ne tik atkurti istori-nį teisingumą paneigtų nuosavybės teisių atžvilgiu, bet ir suderinti šiuos teisėtus interesus su socialinės tikrovės aktualijomis.

Jau pirmosiose konstitucinių ginčų bylose dėl įsta-tymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, sprendžiant že-mės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neiš-vengiamai susiduriama su per 50 metų suformuota eko-nominiu-socialinių santykių sistema – pasikeitė žemė-nauda, išsiplėtė miestai, nutiesti geležinkeliai ir keliai, magistraliniai vamzdynai, įkurtos pramonės įmonės, funkcionuoja stambūs specializuoti žemės ūkio produk-cijos gamybos kompleksai. Dėl tokių naujų aplinkybių neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosa-vybės teisių atkūrimo sąlygų taip, kad butų maksimaliai suderinti buvusių savininkų interesai ir visuomenės po-

reikiai [25]. Spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo į gyvena-

muosius namus problemas, Konstitucinis Teismas at-kreipė dėmesį į tai, kad fiziniai asmenys, pagal sando-rius įsigydami gyvenamuosius namus (arba jų dalis), laikėsi tuo metu galiojusiais norminiais aktais nustatytų sandorių sudarymo taisyklių, vykdė iš sandorių atsira-dusias šalies pareigas. Paneigus teisėtų sandorių pagrin-du atsiradusias nuosavybės teises, būtų keičiamas jau

21

sureguliuotų ir susiformavusių teisinių santykių turinys [26].

Plėtodamas oficialiąją konstitucinę doktriną Kons-titucinis Teismas ne kartą pabrėžė, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, nes valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta ten-ka visai visuomenei, kurios nariai yra ir tie asmenys, ku-riems atkuriamos nuosavybės teisės. Nustatydama nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, valstybė negali prisiimti tokių finansinių bei kitų įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami, uždėtų visuomenei nepro-porcingai didelę finansinę ir kitokią naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą [29].

Teismas, nagrinėdamas nuosavybės teisių konstitu-cinį turinį ir išskirtinai nuosavybės teisių atkūrimo kons-titucines prielaidas, siekė suderinti skirtingus socialinius interesus, atskleisti valstybės vaidmenį kuriant socialinę santarvę. Nors socialinio teisingumo principo turinys plačiau konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas ne-buvo, jis netiesiogiai atsispindi daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Spręsdamas teisės aktų, reglamentuojan-čių nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus, teisėtumo klausimą, Teismas darė išvadą, kad „tuo atve-ju, kai grąžintinų namų yra likę tik 40 proc. pagrindinių konstrukcijų, tai savininkas, kuriam atkuriamos nuosa-vybės teisės, turėtų kompensuoti valstybei namo pageri-nimo išlaidas. Jeigu tokia prievolė nenustatoma, yra prielaidų teigti, kad tai yra neteisinga ir kitų visuomenės narių atžvilgiu, kurių bendrai sukauptos lėšos buvo nau-dojamos savininkams grąžinamiems gyvenamiesiems namams pertvarkyti ir pagerinti“ [28].

Apibendrinant oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginius dėl nuosavybės, nuosavybės teisių gynimo ribų galima konstatuoti, kad Konstitucinis Teismas kryptin-gai ir nuosekliai formuluoja ne tik nuosavybės nelie-čiamumo, bet ir nuosavybės teisių ribojimo konstituci-nes prielaidas. Pabrėždamas nuosavybės visuomeninę reikšmę ir tai, kad „nuosavybė įpareigoja“ [29], Teismas tartum pašalino dar vieną kliūtį pripažįstant, kad Lietuva iš esmės yra socialinė valstybė su visomis iš to išplau-kiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Konstitucinis Tei-smas, suformulavęs teisinės valstybės doktriną, turėtų veiksmingiau kurti ir socialinės valstybės doktriną (...), nes teisinės ir socialinės valstybės principai iš esmės yra lygiaverčiai pagal jų tiesioginį neįtvirtinimą (neįvardi-jimą) Konstitucijos 1 skirsnyje [30, p. 207–208].

Konstitucija, kurios visumą sudaro normos, nuosta-tos ir principai, yra ne tik teisinės sistemos pagrindas, t. y. aukščiausioji teisė, aukščiausiasis teisiškumo matas, bet ir išreiškia socialinės sandaros pamatinius dėsnius, socialinės politikos orientacijas. Vadinasi, Konstitucijo-je įtvirtinus Tautos ūkio funkcionavimo principus, vals-tybės socialines orientacijas, žmonių socialinio orumo ir jų socialinio saugumo gynimo prielaidas, Konstitucija gali būti vertinama ne tik kaip teisiškumo, bet ir kaip sociališkumo matas sprendžiant, ar teisės aktai, regla-mentuojantys socialines teises, yra teisėti Konstitucijos visumos kontekste. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje

ne tik nekvestionuojamas socialinis valstybingumas, bet vis intensyviau disponuojama konstitucinėmis vertybė-mis, teigiančiomis apie valstybės socialines priedermes. Šiuo atžvilgiu pagrįstai sakoma, kad Konstitucinis Tei-smas neneigia valstybės socialinio pobūdžio ir valstybės institucijas varžančio socialinio teisingumo ir darnos imperatyvo, tačiau, kita vertus, neįvardija pamatinės so-cialinio valstybiškumo gairės ir nebrandina atitinkamos doktrinos [31, p. 192]. IŠVADOS

1. Socialinių teisių ir laisvių konstitucionalizavimą lėmė istorinės socialinės politinės sąlygos, atitinkamų politinių teisinių idėjų vyravimas konstitucijų raidos lai-kotarpiais. Bendruosius konstitucinės raidos dėsningu-mus atspindi ir Lietuvos konstitucionalizmas, laikino-sios ir nuolatinės konstitucijos.

2. Socialinių teisių ir laisvių konstitucinio regulia-vimo plėtra, t. y. jų konstitucinis pripažinimas, objekty-viai lėmė ir valstybės socialinės paskirties, funkcijų sampratos turinio kaitą. Vis labiau stiprėjo įsitikinimas, kad tam tikri ekonominiai standartai yra svarbus ir būti-nas teisinės valstybės bruožas, o valstybė privalo daly-vauti ekonominiuose procesuose ir būti atsakinga už esminius socialinės saugos elementus. Tokiame politi-niame ir teisiniame kontekste socialinė valstybė ne su-priešinama teisinei valstybei, bet yra demokratinės vals-tybės organiškoji dalis.

3. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vals-tybė tiesiogiai neapibūdinama kaip socialinė valstybė, Konstitucijoje įtvirtintos valstybės funkcijos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, socialinių teisių ir laisvių konstitucinio reguliavimo ap-imtis sudaro prielaidas teigti, kad Konstitucijoje valsty-bė skatinama užtikrinti žmonių socialinę saugą, socialinį orumą ir socialinį teisingumą, kuris savo ruožtu nekonf-liktuoja ir su teisiniu teisingumu.

4. Nors šiuolaikinėje konstitucinėje jurisprudenci-joje socialinės valstybės oficialioji konstitucinė doktrina neišplėtota, tačiau daugelyje konstitucinės justicijos by-lų vis plačiau siekiama susieti teisinės ir socialinės rū-pybos funkcijas. Yra pagrindas formuluoti probleminį klausimą dėl to, ar Konstitucija gali būti tuo sociališku-mo matu, kuriuo remiantis vertinamas teisės aktų kons-titucingumas, t. y. jų teisėtumas konstituciniame diskur-se. LITERATŪRA

1. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitie-kienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002.

2. Užsienio teisės istorijos chrestomatija. Mokomoji knyga. Sud. V. Vasiliauskas. – Vilnius: Vilniaus universiteto lei-dykla, 1999.

3. Römeris M. Dabartinės konstitucijos. Antrasis rinkinys. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932.

22

4. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija: XX a. pirmoji pusė: monografija. – Vilnius: Justitia, 2005.

5. Vainiutė M. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrin-dinis įstatymas // Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. Kolektyvinė mo-nografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidy-bos centras, 2005.

6. Žilys J. Italijos Respublikos Konstitucija // Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį regu-liavimą. Kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005.

7. Baltutytė E. Socialinės ekonominės teisės ir konstitucija: kai kurie lyginamieji aspektai // Konstitucija, žmogus, tei-sinė valstybė. Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietu-vos žmogaus teisių centras, 1998.

8. Isensee J., Kirchhof P. Gosudarstvenoje pravo Germa-nii. T. 1. – Moskva: Institut gosudarstva i prava PAN, 1994.

9. Dunleavy P. O‘Leary B. Valstybės teorijos. Liberalio-sios demokratijos politika. – Vilnius: Eugrimas, 1999.

10. Karpen U. Konstitucijos įgyvendinimas: konstitucinė tei-sė atsižvelgiant į ekonominę ir socialinę pažangą // Kons-titucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. – Vilnius: Baltijos kopija, 2002.

11. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius: Litimo 2000.

12. Barry B. Teisingumo teorijos. Socialinio teisingumo traktatas. Vertė A. Degutis. – Vilnius: Eugrimas, 2002.

13. Kūris E. Ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija ir bendra tautos gerovė (Konstitucijos 46 straipsnio jurisp-rudencinis komentaras // Jurisprudencija. 2005. Nr. 64 (56).

14. 1995 m. kovo 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-lygų papildymo ir pakeitimo“ 8 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, ir Lietuvos Respub-likos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Res-publikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeiti-mo“ 23 punkto, kuriuo iš naujai išdėstytas Lietuvos Res-publikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septinta-sis punktas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ // Valstybės žinios, 1995, Nr.

15. Adam A. Konstitucinio Teismo statusas Vengrijoje // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. Tarptautinės kon-ferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1998.

16. 1997 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Res-publikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respub-likos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutari-mo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socia-linio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tai-syklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitiki-mo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės ži-nios, 1997, Nr. 23-546.

17. 2003 m. gruodžio 3 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudi-mo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių

pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ nuostatų atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 84 punk-to atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietu-vos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 daliai (1994 m. liepos 18 d. re-dakcija)“ // Valstybės žinios, 2003 m. Nr. 115-5221.

18. 2005 m. vasario 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Lietu-vos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos)“ // Valstybės žinios, 2005 m. Nr. 19-623.

19. 2005 m. sausio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlygi-nimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 2002, Nr. 5-186.

20. 2006 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktų, Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. re-dakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija) // Vals-tybės žinios, 2006, Nr. 62-2283.

21. 1998 m. rugsėjo 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1998, Nr. 85-2382.

22. 2004 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respubli-kos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ 1 punkto, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pa-šalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pat-virtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuosta-tų 6.1.1 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 9 punkto ir Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuo-statų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyri-mo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1 punkto, 5.1.7 punkto (2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. liepos 14 d. redakci-jos), 5.1.8 punkto (2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. liepos 14 d. redakcijos), 5.4, 5.5.2, 9 punktų atitikties Lie-

23

tuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 daliai“ // Valstybės žinios, 2004, Nr. 38-1236.

23. 1998 m. birželio 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjū-čio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1998, Nr. 52-1435.

24. 1998 m. rugsėjo 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1998, Nr. 85-2382.

25. 1994 m. gegužės 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvar-kos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-statymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įsta-tymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1994, Nr. 42-771.

26. 1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeiti-mo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punkto, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-lygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pa-keitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunkčio, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1994, Nr. 47-889.

27. 2005 m. rugpjūčio 23 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės iš-perkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numa-tytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruo-džio 23 d. redakcija) ir dėl Lietuvos Respublikos kom-pensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dy-džio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-me, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 2005, Nr. 152-5605.

28. 1998 m. spalio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietu-vos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 1998, Nr. 95-2642.

29. 2000 m. gruodžio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m. vasario 21 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio ir šio įstatymo (2000 m. birželio 20 d. redakcija) 27 straipsnio 4 ir 7 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų ben-drijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintų Tipinių daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatų 8 punkto 1, 3 ir 4 pastraipų, 10 punkto 1 pastraipos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios, 2000, Nr. 110-3536.

30. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: Tei-sinės informacijos centras, 2003.

31. Šileikis E. Diskutuotini Lietuvos Respublikos Konstituci-jos aiškinimo klausimai // Konstitucijos aiškinimas ir tai-kymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos me-džiaga. – Vilnius: Baltijos kopija, 2002.

THE SOCIAL STATE IN CONSTITUTIONAL LAW Juozas Žilys * Mykolas Romeris University S u m m a r y

The present article seeks to disclose the main features of the social state and the aspects of the historical development of the doctrine of the social state. With respect to the fact that the concept of the social state presupposes the integral doctri-ne of social statehood, the article attempts to reveal at least in broad outline that the constitutional description of the social state, even though being thoroughly related to the extent of formulation of social rights and freedoms in constitutions, is not a crucial factor in the characterization of social statehood. While analyzing the historical development of social rights and freedoms of the people, the constitutional experience of the state of Lithuania is taken into consideration and the conc-lusion is drawn that social orientation of the state is reflected in the modern Constitution. An exceptional attention is paid to the official constitutional doctrine which is being formulated and expanded by the Constitutional Court. It is contended that a tendency to unite the features of the rule-of-law state and the social state into the integral concept of the democratic state is increasingly notable in constitutional jurisprudence.

Keywords: constitution, social democracy, social state,

social rights, official constitutional doctrine.

* Mykolas Romeris University, Law Faculty, Constitutional Law

Department Professor.

24


Mokslo darbai

2006 12(90); 24–33

JURISPRUDENCINĖ KONSTITUCIJA

Egidijus Jarašiūnas *



Telefonas 271 45 46


Pateikta 2006 m. spalio 30 d., parengta spausdinti 2006 m. gruodžio 10 d.

Santrauka. Nuolat taikomos konstitucijos virtimas jurisprudencine – dėsningas dalykas. Tokią konstituciją reikėtų nagrinė-ti kaip neatskiriamą dviejų konstitucinės norminės tikrovės elementų: aukščiausiosios galios akto, vadinamo konstitucija, ir kons-titucinės jurisprudencijos, kurioje šis aktas aiškinamas ir plėtojamas, jungtį. Konstitucinės justicijos institucijų aktuose suformu-luota oficiali konstitucinė doktrina saisto tiek teisę kuriančius, tiek teisę taikančius subjektus. Valstybės gyvenime konstituciniai principai ir normos turi būti suprantami ir taikomi tik taip, kaip juos yra išaiškinusi konstitucinės justicijos institucija. „Jurispru-dencinės konstitucijos“ sąvoka vartojama apibūdinti konstitucinėje jurisprudencijoje atskleistą ir išplėtotą konstitucinių normų ir principų sistemą. Tokios sistemos suformavimas reiškia, kad konstitucinės justicijos institucija gali funkcionuoti stabiliai.

Autorius straipsnyje bando atsakyti į du klausimus: kuo remiantis galima teigti, kad šalyje jau yra susiformavusi jurispru-dencinė konstitucija? Ar galima kalbėti apie jurisprudencinę konstituciją Lietuvoje? Jurisprudencinės konstitucijos susiformavi-mą patvirtina kokybiniai ir kiekybiniai konstitucijos jurisprudencinės dalies parametrai. Konstitucinėje jurisprudencijoje sufor-muluota pačios konstitucijos ir jos interpretacijos samprata, išaiškinta konstitucinės justicijos institucijos misija, konstitucijos nuostatų virtimas aiškių, sukonkretintų tikrinimo taisyklių tinklu, ne kartą oficialiai išaiškintų normų ir principų taikymas, toles-nės konstitucinės interpretacijos susaistymas suformuluotais interpretavimo pagrindais, išryškėjusi konstitucinių vertybių sistema parodo konstitucinės jurisprudencijos kokybę. Kiekybiniai tokios konstitucijos parametrai: didžioji dalis konstitucijos nuostatų jau yra išaiškintos, dažnai ta pati norma ar principas interpretuoti ne kartą, atskleisti įvairūs konstitucinio reguliavimo aspektai ir elementai. Taigi jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad šalyje yra suformuota aiški ir išplėtota ordinarinės teisės tikrinimo si-stema. Tokios sistemos suformavimas parodo, kaip konstituciniam teismui sekasi vykdyti jam patikėtą konstitucinės interpretaci-jos misiją. Autorius analizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įvairius aspektus, kurie leidžia daryti išvadą apie jurisprudencinės konstitucijos, t. y. išplėtotos konstitucinio tikrinimo sistemos, suformavimą Lietuvoje.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, konstitucinis teismas, konstitucinė interpretacija, oficiali konstitucinė doktrina, konsti-

tucinė jurisprudencija.

I. ĮŽANGINĖS PASTABOS *

Pažymėtina, kad šių dienų konstitucionalistų dar-buose vis dažniau teigiama, kad konstitucija yra ne vien aukščiausiosios galios akto, vadinamo konstitucija, nuo-statos, bet ir konstitucinė jurisprudencija, kurioje šis ak-tas aiškinamas ir plėtojamas. Tokį požiūrį lėmė aktyvi konstitucinės justicijos institucijų veikla interpretuojant konstitucinių aktų tekstus. Remdamiesi šiomis interpre-tacijomis (t. y. išsiaiškinę konstitucinio reguliavimo tu-rinį) konstituciniai teismai vykdo įstatymų ir kitų teisės

* Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės tei-

sės katedros profesorius.

aktų konstitucingumo kontrolę. „Valstybių, kuriose konstituciją aiškina teismai, jurisprudencija ir joje for-muluojama oficiali konstitucinė doktrina, yra svarbi su-dedamoji pačios konstitucijos dalis“ [1, p. 26]. Teisinėje literatūroje pripažįstama, kad konstitucijos tekstas tam-pa tik išeities tašku atskleidžiant tikrąją konstitucinio reguliavimo prasmę ir turinį, kad tikrasis „svorio cent-ras“ suprantant konstituciją kaip norminę tikrovę iš konstitucijos – pagrindinio akto – konstitucinės justici-jos dėka perkeliamas į konstitucinę jurisprudenciją.

Konstitucinių teismų aktuose yra aiškinamas kons-titucinio reguliavimo turinys ir prasmė. Tokios kategori-jos kaip: teisinė valstybė, prigimtinės asmens teisės, tei-sėti lūkesčiai, teisinis saugumas, būtų vien gražios fra-

25

zės, jeigu konstituciniai teismai jas aiškindami neat-skleistų šiose kategorijose esančių norminio pobūdžio reikalavimų. Būtent šie konstitucinėje jurisprudencijoje atskleisti reikalavimai konstituciniame tekste įrašytas fi-losofinio, moralinio ar politinio pobūdžio kategorijas paverčia teisinėmis kategorijomis, kurių pažeidimas su-kelia teisinius padarinius. Konstitucinės justicijos insti-tucijų aktuose atskleidžiami ir iš konstitucinio regulia-vimo visumos bei konstitucinių vertybių sistemos išvesti principai.

Konstitucinio teismo veiklos specifika – konstituci-jos prasmė atskleidžiama palaipsniui bylose formuluo-jant atitinkamą oficialią konstitucinę doktriną. Po pir-mos interpretacijos būna antroji, trečioji tos pačios nuo-statos interpretacija. Antroji interpretacija jau saistoma pirmosios, trečioji – pirmosios ir antrosios. Pamažu vis daugėja išaiškintų konstitucijos nuostatų. Konstitucija tampa vis labiau ir labiau jurisprudencinė. Konstitucijos taikytojai, aiškindamiesi konstitucinių nuostatų turinį, visais atvejais studijuoja konstitucinę jurisprudenciją. Dar daugiau, į konstituciją imama žvelgti kaip į teisę, „parašytą konstitucinio teisėjo“ [2, p. 5]. Be jokios abe-jonės, konstitucinės jurisprudencijos dėka konstitucinio akto tekstas, neretai su spragomis, neaiškumais ar vidi-nėmis priešpriešomis, įgauna nuoseklios, darnios aukš-čiausiųjų normų ir principų sistemos pavidalą, virsta ne-ginčijamu įstatymų ir kitų teisės aktų teisiškumo tikri-nimo matu. Praėjus tam tikram laikui (įvairiose šalyse jis nevienodas), jau matome apie konstitucinį tekstą su-siformavusį jurisprudencijos masyvą, turintį aiškių bruožų ir ypatumų. Teisinėje literatūroje imama teigti, kad šalyje susiformavusi jurisprudencinė konstitucija.

Panašius teisinės tikrovės pokyčius galima pastebė-ti ir Lietuvoje. Tiesa, teisinė mintis ne visada atspindi naują teisinę realybę. Paradoksas, tačiau iki šiol kai kas linkęs konstitucinę teisę suprasti pagal XX a. pradžios sampratas, tarsi konstitucinės jurisprudencijos masyvo Lietuvoje apskritai nebūtų arba jis turėtų tik nedidelę reikšmę. Suprantama, teisinės sąmonės raida negalima be konfliktų. Nauja Lietuvos teisė yra grindžiama realia Konstitucijos viršenybe, norminės ir veikiančios konsti-tucinės teisės koncepcija. Konstitucinės jurisprudencijos dėka užtikrinamas integruojantis ir nukreipiantis Konsti-tucijos vaidmuo teisės sistemoje, konstitucija tampa rea-liai taikoma teisė. Straipsnyje bandysime nagrinėti to-kios jurisprudencinės konstitucijos formavimosi pro-blemas. Iš esmės nagrinėsime šiuos klausimus:

• kuo remiantis galima teigti, kad šalyje jau yra su-siformavusi jurisprudencinė konstitucija, kokia yra jurisprudencinės konstitucijos reikšmė?

• ar galima kalbėti apie jurisprudencinę konstituci-ją Lietuvoje?

II. APIE JURISPRUDENCINĖS KONSTITUCIJOS FORMAVIMOSI PROBLEMAS

1. Konstitucija, kaip teisės aktas, tik apibrėžia tei-

sinę tvarką. Tai – konstitucija-potencialas. Toks aktas, tiksliau, jo pirminė būsena, yra tik konstitucinės siste-

mos kontūrai. Remiantis šiuo aktu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, apibrėžiami asmens ir vals-tybės realūs santykiai. Taikoma konstitucija reiškia tam tikros konstitucinės tvarkos įtvirtinimą, gyvenimą lai-kantis konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų. Konstitucija vadovaujasi visos valdžios institucijos: parlamentas, prezidentas, vyriausybė, teismai ir t. t. Parlamentas, pri-imdamas įstatymą, nagrinėja, ar jis atitinka konstituciją. Vyriausybė savo aktus irgi derina su konstitucija. Kitos institucijos taip pat kreipia savo žvilgsnį į konstitucinius imperatyvus. Kartais paaiškėja, kad tos pačios konstitu-cijos nuostatos suprantamos labai nevienodai, tuo la-biau, kad neretai ne tik politiniai oponentai, bet ir moks-lininkai rašo apie nukrypimus nuo konstitucijos. Susidu-riame su teksto, taip pat teisinio, daugiaprasmiškumu ir įvairiais jo prasmių aiškinimais. Analizuojant tekstą (be-je, ir teisinį) tenka gilintis į prasmių hierarchiją [3, p. 49–56], aiškintis tiesiogines ir netiesiogines prasmes ir t. t.

Tačiau valstybės gyvenime negali egzistuoti daug konstitucijos sampratų. Konstituciją kaip tiesiogiai tai-komą aktą aiškina daugybė subjektų, tačiau tie aiškini-mai skirtingi. Reikalingas konstitucijos aiškintojas, ku-rio pateiktas aiškinimas būtų galutinis ir visiems priva-lomas. Konstitucijoje tai numatyta. Daugelyje Europos šalių tokiai institucijai – konstituciniam teismui –patikėta užtikrinti konstitucijos viršenybę teisinėje si-stemoje. Konstituciniam teismui oficialiai išaiškinus, koks yra tikrasis konstitucinio reguliavimo turinys, abe-jonių dėl konstitucinės normos ar principo turinio nelie-ka. Konstitucija-potencialas virsta aiškiai apibrėžta aukščiausių normų ir principų sistema, saistančia ordi-narinės teisės kūrėjus ir taikytojus.

2. Sukurti aiškią ir išplėtotą tikrinimo sistemą – vienas iš svarbiausių konstitucinio teismo uždavinių. Be to, konstitucinis teismas visados liks tik pradiniame veiklos etape, kai teismui tenka taikyti itin bendros, glaustos konstitucijos formuluotes, kurių pirminės in-terpretacijos visados gali būti kritikuojamos politikų ar-ba mokslininkų (skirtingais motyvais) ir pažeidžiamos. Konstitucijos norminių aspektų išryškinimas, bendrų ka-tegorijų sukonkretinimas – pirmoji konstitucinio teismo užduotis.

Žinomas konstitucinių procesų tyrinėtojas D. Rousseau pastebi: „Piliečių ir užsieniečių teisių lygybė tampa konstitucine norma, t. y. sukeliančia teisinius pa-darinius, pavyzdžiui, įstatymo anuliavimą tik tuo atveju, jei konstitucinis teismas suteiks tokią reikšmę lygybės principui. Iki tokios interpretacijos piliečių ir užsienie-čių teisių lygybė tėra teisinis principas, kuris egzistuoja vien kaip filosofinis, doktrininis, moralinis ar politinės kalbos aktas, pretenduojantis į teisinį galiojimą. Tai tei-smas argumentavimo keliu šią pretenziją į teisiškumą patvirtina ar paneigia, trumpai sakant, taikomą konstitu-cinę normą sukuria teismas“ [4, p. 182]. Tik konstituci-jai virtus konkrečiomis taisyklėmis išreikšta teisiškumo tikrinimo sistema galima kalbėti apie konstituciją kaip realiai veikiančią teisę.

Minėjau, kad pirmoji teisės akto nuostatos interpre-tacija lengviausiai kritikuotina. Ne vienos šalies konsti-

26

tucinės justicijos formavimosi istorija tai patvirtina. An-tai vieniems netiko mirties bausmės pripažinimo argu-mentai, kuriais remiantis mirties bausmė buvo pripažin-ta antikonstitucine, kitiems išaiškintos teisminės val-džios ir teisėjų nepriklausomumo garantijos atrodė pe-rdėtos, treti manė, kad ne tie socialinių santykių aspektai išryškinti. Teigiama, kad konstitucijos nuostatų prasmė yra kitokia, konstitucinis teismas atskleidė ne tą ir ne taip. Tiesa, ta prasmė irgi atskleista interpretatorių. Tik tie interpretatoriai – visokiausio pasirengimo, įvairiausių interesų. Šiuo atveju svarbu ne tai, kad kiekvienu atveju oficiali konstitucinė doktrina visiems privaloma, bet tai, kad dėl antros ar trečios interpretacijos, jei jos nuosek-liai vedamos iš pirmosios, jau nebesiginčijama, pasi-rinkta interpretavimo kryptis jau suvokiama kaip žino-mas dalykas. Taip konstitucinėje jurisprudencijoje at-skleisti aspektai įsitvirtina teisininkų bendruomenės, pa-galiau ir pačios visuomenės sąmonėje.

3. Pirmiausia aptartinos jurisprudencinės konstitu-cijos susiformavimo prielaidos. Reikia atkreipti dėmesį į tris dalykus. Tai – konstitucinio akto tekstas, konstituci-nės sąmonės lygis, konstitucinio teismo vertybinės ori-entacijos. Konstitucija, kurioje įtvirtintas konstitucijos vientisumo ir tiesioginio taikymo principas, konstitucija, pagal kurią jos apsauga patikėta konstituciniam teismui, be jokios abejonės yra vienas iš jurisprudencinės konsti-tucijos susiformavimo pagrindų. Ne mažiau svarbus ir teisinės bendruomenės teisinės sąmonės lygis. Konstitu-cija turi būti suprantama kaip norminė aukščiausioji tei-sė, kurios normas ir principus konstitucinis teismas aiš-kina laikydamasis tam tikrų taisyklių, turi būti pripažįs-tamas prigimtinis asmens teisių ir laisvių pobūdis, į konstituciją žvelgiama kaip į gyvą, evoliucionuojančią teisę ir t. t. Konstitucinio teismo interpretacinės strategi-jos pasirinkimas irgi lemia konstitucinės jurisprudenci-jos formavimo kryptingumą. Kiekvienas teismas pats sprendžia, kurios interpretavimo strategijos – minimalis-tinės ar maksimalistinės – laikytis. Konstitucinio teismo misijos supratimas, uždaviniai, kuriuos sau kelia konsti-tucinis teismas, lems ir konstitucinės doktrinos plėtotę.

Konstitucinis teismas negali stabiliai funkcionuoti, jeigu nėra „aiškios ir išplėtotos“ konstitucinės patikros sistemos. Tokios sistemos sukūrimas rodo, kad pradinis konstitucinio teismo veiklos etapas yra įveiktas, kad ša-lyje turime konsoliduotą konstitucinę sistemą. Jos susi-formavimą ir atspindi „jurisprudencinės konstitucijos“ kategorija. Tai reiškia, kad konstitucija yra nustojusi bū-ti konstitucija-potencialu, t. y. pirminiu teisinės tvarkos įtvirtinimu. Oficiali konstitucinė doktrina („gyvoji“ ju-risprudencinė konstitucinė teisė) formuojama laipsniškai ir nuosekliai konstitucinėje jurisprudencijoje anksčiau atskleistus tos doktrinos elementus papildant naujais. Todėl jurisprudencinė konstitucija žymi ir tam tikrą konstitucijos interpretavimo ir taikymo raidos etapą.

4. Kalbant apie jurisprudencinės konstitucijos susi-formavimą pirmiausia reikia kaip tik analizuoti šį oficia-lios konstitucinės doktrinos formavimo procesą. Tai, kad teismas yra išnagrinėjęs daug bylų ir išaiškinęs dau-gybę konstitucinių nuostatų, savaime nereiškia, kad ga-lima kalbėti apie jurisprudencinę konstituciją. Jurispru-

dencinė konstitucija – naujas konstitucijos supratimo ir jos imperatyvų užtikrinimo lygis. Jeigu taip, tai perėji-mą iš vienos į kitą teisinio gyvenimo kokybę atspindi pirmiausia kokybiniai (kiekybinių irgi nereikėtų nuver-tinti) kriterijai.

Kiekvienoje šalyje jurisprudencinė konstitucija formuojasi nevienoda sparta, tuo labiau, kad teismo ak-tyvesnės ir pasyvesnės kūrybos laikotarpiai keičia vie-nas kitą. Kartais konstitucinės justicijos istorijoje ma-tomi lūžio periodai (kaip kad Prancūzijos Konstitucinės Tarybos praktikoje 1970–1973 m., kuomet priimtais sprendimais Konstitucijos preambulei buvo pripažinta norminė galia, o 1789 m. – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija bei panaikintos 1946 m. Konstitucijos pre-ambulė imtos laikyti Prancūzijos konstitucinės teisės sudėtiniais elementais, kuriais galima remtis nagrinėjant įstatymų konstitucingumą), išryškinantys naują konsti-tucijos sampratos įsitvirtinimą. Konstitucinė justicija iš-ryškina ir netikėtas konstitucijos puses (minėtoji Pran-cūzijos institucija savo jurisprudencija iš esmės „nukal-dino“ ir pagrindinių teisių konstitucinį katalogą, įveik-dama 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos kaip valstybės valdžios organizaciją apibrėžiančio akto vienpusišku-mą). Tai galima vadinti ir naujos konstitucinės norminės tikrovės sukūrimu.

Teisinėje literatūroje dažnai minimas Vengrijos Konstitucinio Teismo „iniciatyvus Konstitucijos interp-retavimas“ (tai plečiamasis Konstitucijos normų, kurio-se įtvirtintos pagrindinės asmens teisės, aiškinimas, Konstitucijos suvokimas à la Dworkin, t. y. kad Konsti-tucija yra ne tiek normų, kiek principų rinkinys, kurį reikia aiškinti ir taikyti kaip vientisą visumą, tai savita socialinių teisių apsaugos doktrina, konstitucija grin-džiamas valstybės valdymas ir t. t.). L. Sólyomo laikų Teismo teisėjų nuostata buvo tokia: „Pagrindinis Kons-titucinio teismo sukūrimo tikslas buvo ir yra konstituci-jos pavertimas aiškia principų ir normų sistema“ [5, p. 73]. Beje, tai, kaip Vengrijos Konstitucinio Teismo ju-risprudencija interpretavo modifikuotą dar 1949 m. pri-imtą Konstituciją (tegul ir daugelį kartų taisytą), rodo, kad nenuoseklų, stokojantį vidinės darnos, įvairių epo-chų požiūrius atspindintį „margą“ aktą galima paversti nuoseklia, šiuolaikinio konstitucionalizmo reikalavimus atitinkančia konstitucine sistema [6, p. 170].

5. Kokie kokybiniai konstitucinės interpretacijos parametrai leistų spręsti, kad šalyje suformuota jurisp-rudencinė konstitucija?

Konstitucinės doktrinos kūrybinį plėtojimą pir-miausia lemia teismo sprendimuose įtvirtinta pačios konstitucijos samprata, prioriteto teikimas konstitucijos dvasiai, o ne raidei, nebijojimas siekiant užtikrinti kons-titucinių vertybių apsaugą spręsti sudėtingus interpreta-cinius uždavinius. Taigi jurisprudencinė konstitucija ga-li susiformuoti tik tada, kai teismas konstituciją suvokia ne vien kaip akto, pavadinto konstitucija, tiesioginių nuostatų visumą, bet kaip konstitucinių normų ir konsti-tucinių principų (tiesioginių ir išvestinių) sistemą. To-kioje sistemoje tarp konstitucinių principų ir konstituci-nių normų nėra ir negali būti priešpriešos, šiai sistemai būdinga darna. Šiuo požiūriu ypač reikšmingi konstitu-

27

ciniai principai, kurie sieja į darnią visumą visas konsti-tucines nuostatas, neleidžia, kad konstitucijoje būtų vi-dinių prieštaravimų.

Tokia konstitucijos samprata kelia ir tam tikrus rei-kalavimus konstitucinei interpretacijai. Konstitucinio reguliavimo įvairios prasmės paaiškėja taikant įvairius interpretavimo metodus, konstituciją pirmiausia suvo-kiant kaip sistemą. Konstitucinės interpretacijos specifi-ka – itin bendro pobūdžio formuluotes paversti tiksliai apibrėžtomis taisyklėmis. Dar viena problema būtų są-sajų tarp konstitucijos nuostatų išaiškinimas. Teisinėje literatūroje pabrėžiama konstitucijos interpretavimo kū-rybiškumo reikšmė. Nemanome, kad tai koks nors iš-skirtinis konstitucijos, kaip teisės srities, interpretavimo parametras. Gal labiau tiktų kalbėti ne tiek apie konsti-tucijos interpretavimo kūrybiškumą, kiek apie interpre-tavimo daugiapakopiškumą, interpretavimų tinklo per-sipynimą, kelias interpretavimo grandis. Tai atsispindi daugelio konstitucinių teismų jurisprudencijoje. Konsti-tuciniai teismai, užuot apsiriboję vien tiesiogiai konsti-tuciniuose tekstuose išdėstytais teiginiais, imasi interp-retacijos, „kuria siekiama išplėsti pripažintus principus (ypač tai pasakytina apie pagrindines teises ir laisves)“ [7, p. 103].

Su konstitucijos, kaip atviros, nuolat papildomos aukščiausiosios teisės dalies, samprata reikėtų sieti ir konstitucijos teisinio praturtinimo galimybę. Konstitu-cinio teismo interpretacijomis šis aktas yra nuolat papil-domas, jo nustatytas reguliavimas pratęsiamas. Ne vie-name konstituciniame akte rasime nuostatų apie žmo-gaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį. Šios nuostatos – tiesioginis pagrindas konstituciniam teismui nuolat pil-dyti pagrindinių konstitucinių teisių katalogą, išryškinti naujus pagrindinių teisių sistemos aspektus. Nuolatiniu Konstitucinio reguliavimo pratęsimo pavyzdžiu galėtu-me laikyti ir teisinės valstybės, lygybės ir kt. principų interpretavimo praktiką.

Konstituciniai teismai, interpretuodami konstituci-jos principus ir normas, neretai remiasi užsienio teisine doktrina ar jurisprudencija. Ypač didelė Europos žmo-gaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, kaip konstitu-cijos nuostatų interpretavimo „įkvėpimo šaltinio“, reikšmė. Tai suprantama, nes visiems teismams būdinga orientacija į visuotinai pripažintus teisinės praktikos eta-lonus. Toks praturtinimas nereiškia konstitucijos su-menkinimo, bet parodo, kad konstitucinės justicijos dė-ka konstitucija praturtinama naujais teisiniais tikrovės klodais.

Konstitucinės interpretacijos rezultatas – sukonkre-tinta taisyklė, reikalavimas, reikalavimų grupė. Matyt todėl neretai konstitucinei interpretacijai apibūdinti pa-sitelkiama „konstitucinių normų ir principų sukonkreti-nimo“ kategorija. Toks sukonkretinimas ypač reikšmin-gas atskleidžiant tiek konstitucinių normų ir principų tu-rinį, tiek jų sąsajas.

Antai konstituciniai teismai nuolatos aiškina kons-titucijoje įtvirtintas teises ir laisves. Konstitucijos tekste lakoniška forma išdėstyti tik būdingiausi požymiai, tik tam tikri rėmai. Galutines teisės ribas brėžia konstituci-

nė jurisprudencija. Aišku, tokių ribų nustatymo raktas – konstitucija kaip teisinio reguliavimo visuma. Teisės ri-bas lemia konkrečios teisės prigimtis, esmė, jos susidū-rimo su kitomis teisėmis ypatumai. Tai atskleidžiama konstitucinėje justicijoje pasitelkus „adekvačios pu-siausvyros“, „racionalumo“, „proporcingumo“ ir kitas kategorijas. Teisių ribų išvedimas siejamas su teisinių vertybių racionaliu santykiu siekiant, kad apribojimai nepažeistų pačios teisės esmės ir t. t.

6. Jurisprudencinė konstitucija – tai ta pati konsti-tucija, tik sukonkretinta. Jurisprudencinės konstitucijos tekstas savo teisine verte lygiavertis akto, vadinamo konstitucija, tekstui. Tik šis tekstas labiau išplėtotas, daug konkretesnis.

Kyla klausimas: kiek turi būti sukaupta tokios ofi-cialios konstitucinės doktrinos, kad būtų galima kalbėti apie jurisprudencinės konstitucijos suformavimą? Kiek turi būti tokios veikiančios konstitucijos? Būtent vei-kiančios, bet ne potencialios. Tai jau kiekybės kriterijus (taigi jurisprudencinė konstitucija būtų veikianti siste-ma, kurią apibūdina kokybės ir kiekybės parametrų vi-suma). Minėta, kad oficialios konstitucinės doktrinos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Jurisprudencija turi būti „gyva“, ta-čiau jos evoliucija yra palaipsniška ir remiasi ankstes-nėmis interpretacijomis, palaipsniais išskyrimais, išlygi-nimais [8, p. 133]. Žinoma, pagal kokį nors vieną krite-rijų konstatuoti, kad nuo tam tikro momento šalyje su-kaupta pakankamai oficialios konstitucinės doktrinos, kad jau susiformavo jurisprudencinė konstitucija, nega-lima. Naują konstitucinę tikrovę atskleidžia visuma jos kokybinių ir kiekybinių požymių. Tikrinimo taisyklių aiškumas, jų „tinklo tankis“, „tinklo apimtis“ – esminiai dalykai. Interpretacija turi būti sukurtas toks tikrinimo „tinklas“, kurio akutėse užkliūtų antikonstitucinės nuo-statos. Kuo tankesnis toks tinklas – tuo mažiau anti-konstitucinių nuostatų liks teisės sistemoje. Taigi jurisp-rudencinė konstitucija – nuolatos taikoma konstitucija, išplėtotas konstitucingumo tikrinimo tinklas.

Yra šalių, kuriose konstitucinės kontrolės instituci-jos funkcionuoja, tačiau jose niekas nekalba apie jurisp-rudencinę konstituciją arba linkstama pabrėžti tik jos pradžią. Taigi jeigu kas mano, kad jurisprudencinė konstitucija – bet kokia ir bet kaip taikoma konstitucinė sistema, klysta. Tai – sąmoningo teisinio veikimo rezul-tatas. Jurisprudencinė konstitucija – ne graži metafora. Ji reiškia, kad konstitucinė teisinė tvarka yra įgavusi aiškius norminius rėmus, kad tai – realiai užtikrinama tvarka.

7. Pabrėžiami jurisprudencinės konstitucijos for-mos privalumai. Tai – galiojanti teisė, nuolatos evoliu-cionuojanti, nesenstanti. Kita vertus, teigiami bruožai gali virsti ir trūkumais. Jurisprudencinėje teisėje galimi posūkiai, kurie menkintų teisinį saugumą. Konstituciniai teismai, norėdami įveikti tokį jurisprudencinės teisės bruožą ir užtikrinti teisinį saugumą, numato savo pačių kuriamos oficialios konstitucinės doktrinos interpreta-vimo ir reinterpretavimo doktrinas. Tokios doktrinos su-saisto ir jų kūrėjus.

28

III. AR GALIMA KALBĖTI APIE JURISPRUDENCINĖS KONSTITUCIJOS SUSIFORMAVIMĄ LIETUVOJE? 8. Analizuojant Lietuvos konstitucinės teisės raidą

jurisprudencinės konstitucijos sąvoka kol kas retai var-tojama. Rašoma apie Konstitucinio Teismo sprendimus‚ konstitucinę jurisprudenciją, oficialią konstitucinę dokt-riną. Pirmosios ir kitų sąvokų nereikia priešinti, nes kiekviena turi savo turinį. Jurisprudencinė konstitucija žymi tam tikrą šalies konstitucinės jurisprudencijos ko-kybę ir kiekybę, jos reikšmę teisiniame gyvenime. Tai – ir tam tikras oficialios konstitucinės doktrinos [9] plėto-tės lygis. Tik apžvelgus Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo aktuose suformuluotą konstitucinę doktri-ną galima daryti vienokias ar kitokias išvadas dėl jurisp-rudencinės konstitucijos suformavimo.

9. Nagrinėjimą pradėsime nuo Konstitucinio Tei-smo jurisprudencijoje suformuluotos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo interpretacinės misijos sampratos. Tai – esminės aplinkybės nagrinėjant jurisprudencinės konstitucijos formavimąsi. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime apibendrinama per dešimt metų plėtotos konstitucijos samprata (iki tokios interpre-tacijos – ilgas kelias, kai byla po bylos buvo pabrėžiami įvairūs tos sampratos elementai: aukščiausioji Konstitu-cijos galia (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas); Konstitucijos kaip įstatymų leidybos pa-grindo vaidmuo (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); valstybės valdžią vykdančių ir kitos valstybės institucijų pareiga veikti remiantis teise ir pa-klūstant teisei (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas) ir kt.):

„Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Ta-čiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisi-nės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, nega-li būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nu-statyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Kons-titucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami“ [10].

Šiame nutarime rasime įvairius oficialios Konstitu-cijos sampratos elementus:

- Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė ben-druomenė – pilietinė Tauta;

- Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios ak-tas;

- Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – vi-sų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiim-

tas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines tai-sykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė;

- Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios ak-tas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universalio-mis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir lais-vių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pi-lietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu;

- Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavi-mo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių vi-suomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai;

- priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo sa-vo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį;

- Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles;

- Konstitucija yra aukščiausioji teisė; - Konstitucija nubrėžia gaires visai teisės sistemai –

visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu; - Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios

nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai prin-cipai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tie-siogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami;

- tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą ir t. t.

Konstitucinėje jurisprudencijoje Konstitucija su-prantama kaip aukščiausiosios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legi-timumo matas.

10. „Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiš-kinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas“ (Kons-titucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Ši nuostata atskleidžia Teismo interpretacinės misijos suvokimą. Galima daryti išvadą, kad teismas šia nuostata tiesiogiai formuluoja aukščiausius konstitucinės interpretacijos standartus, savo pareigą sukurti išplėtotą ir aiškią konstitucinio tik-rinimo sistemą, t. y. tai, kas įvardijama kaip jurispru-dencinė konstitucija. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra pažymėjęs: „Konstitucijos principai ir normos turi aiškiai apibrėžtą prasmę ir turi-nį, kuris yra atskleidžiamas konstitucinėje jurisprudenci-joje. Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje. Priešingai, kiekvienu atveju Seimas, kaip ir kitos valstybinės valdžios institucijos, yra tiesiogiai saistomas Konstitucijos“ [11].

29

Oficialioje konstitucinėje doktrinoje regime ir po-žiūrį, kaip aiškintina Konstitucija. Konstitucinis Tei-smas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad vi-sos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Kons-titucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iš-kreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitu-cinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).

11. Kokią reikšmę reikėtų teikti Konstitucinio Tei-smo jurisprudencijoje atskleistoms Konstitucijos nor-moms ir principams? Juk tikrovėje galų gale taikomos būtent tik taip, o ne kitaip suprantamos konstitucinės taisyklės. Jų galia – tokia pati, kaip ir Konstitucijos. Nes tai – tos pačios konstitucinės taisyklės, tik sukonkretin-tos, kad jas būtų galima taikyti.

Kuo motyvuojama išvada apie Konstitucijos rangui prilygstančią konstitucinės jurisprudencijos galią? Atsa-kymas labai paprastas: Konstitucinio Teismo akte su-formuluotos konstitucinės doktrinos, kuri yra visus sais-tanti, negalima įveikti priėmus įstatymą ar konstitucinį įstatymą pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį. Tik pačios Konstitucijos pataisa galima įveikti konstitucinė-je jurisprudencijoje suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną.

Papildomi argumentai – išimtinė Konstitucinio Teismo teisė oficialiai aiškinti Konstituciją, Konstituci-nio Teismo nutarimų, sprendimų, išvadų galutinumas, neskundžiamas, visuotinis privalomumas ir t. t.

12. Konstitucijos normų ir principų turinio atsklei-dimas ir konstitucinio tikrinimo tinklo išplėtojimas – dar vienas jurisprudencinės konstitucijos bruožas. Jeigu Konstituciją sudaro normos ir principai (tiesiogiai for-muluojami Konstitucijos tekste ar iš jo išvedami), tai viena iš svarbiausių Konstitucijos, suprantamos kaip dviejų jos dalių – pagrindinio įstatymo ir jurisprudenci-jos – charakteristikų būtų tai, kiek išplėtotas išaiškintų konstitucinių principų ir normų tinklas, kokie šių princi-pų ir normų turinio aspektai yra atskleisti.

Norint sudaryti tikrą plėtojamų konstitucinių nor-mų ir principų tinklo vaizdą, reikėtų analizuoti daugelio konstitucinių nuostatų interpretacijas.

Konstitucinio Teismo formuluojamoje oficialioje doktrinoje išsiskiria konstitucinių principų – visos kons-titucinės norminės sistemos karkaso – interpretavimas. „Konstitucinių principų turinio atskleidimas – sudėtinė (ir matyt svarbiausia) konstitucijos aiškinimo veiklos dalis, pagrindžianti konstitucinės jurisprudencijos ir kons-titucinės doktrinos svarbą“ [12, p. 22]. Tokio darbo rezul-tatas – principų, kaip reikalavimų sistemos, turinio at-skleidimas. Jurisprudencinę konstituciją pirmiausia paro-do „išplėtotas konstitucinių principų tinklas“ [13, p. 341].

13. Konkretaus konstitucinio principo interpretaci-jos pavyzdžiu galėtų būti konstitucinis teisinės valstybės

principas, kuris iki Konstitucinio Teismo suformuluotos doktrinos buvo aiškinamas tik kaip įtvirtinąs teisės prio-ritetą, žmogaus teises ir laisves, valdžių padalijimą. Su-tikite, kad toks aiškinimas tik leidžia suvokti principo esmę, bet daugelis jo turinio aspektų lieka neatskleisti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą kons-tatavo įvairius reikalavimus, kylančius iš šio principo. Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad tei-sinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Lie-tuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinės nuo-statos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šį principą. Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymima, kad konsti-tucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpa-tavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniu teisinės valsty-bės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstituci-jai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę ga-lią, kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinėje jurisprudencijoje (2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nu-tarimai) suformuluoti teisinės valstybės principo reika-lavimai įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjek-tams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik ne-viršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti rei-kalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuosta-tomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuo-jamų visuomeninių santykių subjektų padėties objekty-viais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatytos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skel-biami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir ki-tuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose ne-turi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santy-kių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti pakankamai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galio-jimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent tei-sės aktu būtų švelninama teisinių santykių subjekto pa-dėtis ir kartu nebūtų kenkiama kitiems teisinių santykių

30

subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protin-gumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankci-jomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai re-guliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti pri-gimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas, ir kt.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taikant teisę būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: teisę taikančios instituci-jos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo; ne-galima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis

in idem); atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pa-žeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine

lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nenumatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt.

Analogiškas konstitucinio reguliavimo atskleidi-mas regimas ir oficialiai aiškinant kitus konstitucinius principus. Neretai vienas principas virsta ištisa principų sistema, taip kuriamas konstitucinių principų tinklas – jurisprudencinės konstitucijos pagrindas.

14. Jurisprudencinė konstitucija – ir atskleistos konkrečios konstitucijos nuostatos. Lietuvos praktika yra didžiulė, pateiksiu tik vieną pavyzdį.

Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendi-nimą nustato įstatymas. Konstitucinės peticijos teisės esmė bei turinys išryškėjo konstitucinėje jurisprudenci-joje. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nuta-rime [14] konstatavo, kad konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali daly-vauti valdant savo šalį, kad peticija suprantama kaip in-dividualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios val-džios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir vi-sai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galio-jantį arba priimti naują teisės aktą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitu-cijos 33 straipsnio 3 dalį peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Todėl įstatymų leidėjas turi parei-gą peticijų santykius reglamentuoti ne bet kokiu teisės ak-tu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos elementai: dėl ko ga-lima kreiptis su peticija; kurioms viešosios valdžios institu-cijoms gali būti paduota peticija; formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka;

sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peti-cijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbti-nai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konsti-tucinės teisės įgyvendinimą.

Konstitucinėje jurisprudencijoje išryškinta, kad kons-titucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios insti-tucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar ne-tenkinimo.

15. Jurisprudencinio masyvo suformavimas – dar vienas jurisprudencinės konstitucijos identifikavimo pa-grindas. Tai yra jau ne vien kokybinis, bet ir kiekybinis kriterijus.

Oficiali konstitucinė doktrina – „gyvoji“ jurispru-dencinė konstitucinė teisė (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra formuojama laipsniškai ir nuosekliai, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose atskleistus tos doktrinos elementus (fragmentus) papildant kitais, atskleidžiamais naujuose sprendimuose. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateik-tą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būti-nus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspek-tus. Tos doktrinos apimtis nevienoda. Konstitucijos normų ir principų, kuriais dažniau remiasi teismas, vyk-dydamas konstitucinę kontrolę, doktrina labiau išplėto-ta, pavyzdžiui, tokia yra pakankamai plati, labai įvairius aspektus apimanti konstitucinė teismų ir teisėjo nepri-klausomumo doktrina [15, p. 3].

16. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ofi-cialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiek-vienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausi-mu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniš-kas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutrau-kiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieš-taravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), nes aiškinant Kons-titucijos normas bei principus, tiesiogiai arba netiesio-giai įtvirtintus Konstitucijos tekste ir sudarančius darnią sistemą, visados bus galimybė (tai lemia nagrinėjama byla) atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus, kurie nebuvo atskleisti anksčiau. Taip Konsti-tucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina yra papildoma vis naujais fragmentais. Tokia evoliucija nepaneigia Konstitucijos stabilumo. A. Bara-kas yra pastebėjęs: „Stabilumas be pokyčių yra stagna-cija; pasikeitimas be stabilumo yra anarchija. Turime užtikrinti stabilumą per pokyčius. Įstatymas, kaip erelis danguje, yra stabilus tik kai juda“ [16, p. 28].

31

17. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra aiš-kiai suformulavęs Konstitucijos aiškinimo doktriną. At-skleisdamas konstitucinio reguliavimo turinį Konstitu-cinis Teismas taiko įvairius metodus, jų derinius. Kons-titucijos negalima aiškinti pažodžiui, toks aiškinimas tik iškreiptų tikrąją konstitucinių nuostatų prasmę. Pravartu prisiminti Maurice’o Duverger pastabą, kad konstituci-jos negalima aiškinti atskirais straipsniais, lyg ji būtų į ritinėlius pjaustoma dešra, nesuvokiant, kad kiekvienas jos straipsnis neatsiejamas nuo viso konstitucinio teksto, kad konstitucija visados remiasi, tiesiogiai ar netiesio-giai, tam tikru politinio režimo tipu, kurio principai pe-rsmelkia kiekvienos nuostatos interpretaciją [17, p. 15]. Su šia pastaba siejasi ir lietuviška konstitucinė interpre-tavimo doktrina. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegu-žės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kad ją sudaro įvairios nuostatos: ir kons-titucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią si-stemą, nes konstituciniai principai išvedami ir iš Konsti-tucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio regu-liavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausio vals-tybinės bendruomenės – pilietinės Tautos – vertybių si-stemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gai-res nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat todėl, kad Konstitucijos teksto negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigta Konstitucijos dvasia, Konstitucijos nega-lima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taiky-ti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo keti-nimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas įgyvendinti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvir-tintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.

18. Oficialios konstitucinės doktrinos evoliucijos pripažinimas – jurisprudencinės konstitucijos susifor-mavimo bruožas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime [18] pažymėjo, kad oficialios konstitucinės doktrinos kūrimo procesas yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baig-tas, nes pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės ga-lios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidi-nių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-žės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Aiškinant Konstitucijos normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste ir sudaran-čius darnią sistemą, niekuomet neišnyksta galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti tokias oficialias konstituci-nes doktrinines nuostatas, kurios dar nebuvo suformu-luotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priim-tuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis nau-jas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konsti-

tucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Konstitucinis Tei-smas yra pažymėjęs, kad formuluojant vis naujas oficia-lias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžia-ma Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvir-tinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.

19. Konstitucinis Teismas suformulavo ir Konsti-tucijos reinterpretavimo oficialią konstitucinę doktriną. Pagal ją Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialios konstitucinės doktri-nos nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali supo-nuoti ne tik naujų toms konstitucinės justicijos byloms tirti būtinų konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų at-skleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais, bet ir anksčiau suformuluotų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra koreguojama.

Kai kuriais atvejais konstitucijos reinterpretavimą lemia jos pataisos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterp-retuoti, oficialios doktrinos reinterpretacija galima tik tada jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinėje ju-risprudencijoje pabrėžiama, kad Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti preceden-tai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžian-ti oficiali konstitucinė doktrina, kad oficiali konstitucinė doktrina gali būti pakoreguota, jeigu tai neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir patei-sinama.

Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar ofi-cialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai, pvz., vien Kons-titucinio Teismo sudėties pasikeitimas. Teismas yra pa-brėžęs, kad „minėtą būtinumą tam tikras oficialias kons-titucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti gali-mybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias tei-ses ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, ap-saugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis suda-ryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje dek-laruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos“ [18] (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Yra dar vienas šios doktrinos elementas: draudimas ofi-cialią konstitucinę doktriną reinterpretuoti pakeičiant Konstitucijoje įtvirtintą vertybių sistemą, paneigiant jų

32

suderinamumą, sumažinant Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas, paneigiant Konsti-tucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos sampratą, sumažinant Konstitucijoje įtvirtintas asmens teisių ir laisvių garantijas, pakeičiant Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo modelį.

20. Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje rasi-me daugelio konstitucinių santykių ir institutų regulia-vimo oficialias konstitucines doktrinas. Noriu priminti, kad analizuodamas konstitucinės justicijos instituto Lie-tuvos pirmuosius dešimt metų Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris pažymėjo: „Per pirmąjį Konstitu-cinio Teismo veiklos dešimtmetį sukaupta konstitucinė jurisprudencija aprėpia pačius įvairiausius santykius ir institutus: pilietybę, žmogaus teises (politines, ekono-mines, socialines), demokratinius institutus (pvz., rin-kimus ir referendumą), parlamentines procedūras, val-džios santykius, valstybės valdžios pareigūnų statusą, įstatymų leidybos procesą, biudžeto procesą, teisingumo vykdymą, ūkio reguliavimą, nuosavybę, mokesčius, bažnyčios ir valstybės santykius, vietos savivaldą, net pačios Konstitucijos keitimo tvarką“ [1, p. XXX]. Praė-jus trejetui metų nagrinėtų sričių sąrašas tapo dar dides-nis. Konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotos Konstitucijos sampratos, Konstitucijos ir kitų aktų san-tykio, suvereniteto, demokratijos, valdžių padalijimo, valstybės santykių su religinėmis organizacijomis, teri-torijos vientisumo, teisės viešpatavimo, įstatymo virše-nybės, visuomenės interesų, teisinio tikrumo, saugumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, teisėtumo, įstatymų skelbimo, proporcingumo, pagrįstumo, lygybės, teisės į gyvybę, asmens laisvės, teisės į teisingą teismą, sąžinės laisvės ir kitos konstitucinės doktrinos. Išaiškintos ir konstitucinės nuostatos dėl valstybės vadovo, Seimo, Vyriausybės, teismų organizacijos ir veiklos (ir net pa-ties Konstitucinio Teismo sampratos). Taigi galima kal-bėti apie didžiąją dalį konstitucinio reguliavimo sričių apimančią oficialią konstitucinę doktriną. Tai yra dar vienas jurisprudencinės konstitucijos bruožas.

IV. IŠVADOS

1. Jurisprudencinės konstitucijos koncepcija susiju-

si su konstitucijos, suprantamos kaip neatskiriamos dviejų konstitucinės norminės tikrovės elementų, t. y. aukščiausiosios galios akto, vadinamo konstitucija, ir konstitucinės jurisprudencijos, kurioje šis aktas aiški-namas ir plėtojamas, jungties samprata.

2. Jurisprudencinė konstitucija reiškia konstitucinės sistemos konsolidaciją, naują teisinio gyvenimo brandos lygį. Jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad šalyje aiš-kiai suformuota ir išplėtota ordinarinės teisės tikrinimo sistema. Jurisprudencinės konstitucijos susiformavimas parodo ir konstitucinės justicijos institucijos konstituci-jos interpretavimo ir taikymo veiklos sėkmingumą konkrečioje šalyje.

3. Jurisprudencinės konstitucijos susiformavimą ša-lyje parodo tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai parametrai. Konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluota pačios konstitucijos ir jos interpretacijos samprata, išaiškinta

konstitucinės justicijos institucijos misija, konstitucijos nuostatų pavirtimas aiškių, sukonkretintų tikrinimo tai-syklių tinklu, ne kartą oficialiai išaiškintų normų ir prin-cipų taikymas, tolesnės konstitucinės interpretacijos su-saistymas suformuluotais interpretavimo pagrindais, iš-ryškėjusi konstitucinių vertybių sistema parodo konsti-tucinės jurisprudencijos kokybę. Kiekybiniai tokios konstitucijos parametrai: didžioji dalis konstitucijos nuostatų jau yra išaiškintos, dažnai tos pačios normos ar principai interpretuoti ne kartą, atskleisti įvairūs konsti-tucinio reguliavimo aspektai ir elementai.

4. Jurisprudencinės konstitucijos kategorija atspin-di veikiančios, evoliucionuojančios gyvosios konstituci-jos idėją. Jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad kons-titucija-potencialas yra virtusi realia teisine tvarka, kad realiai užtikrinama konstitucinių teisių ir laisvių apsau-ga, valdžios institucijų pusiausvyra nuolat kintančioje tikrovėje.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ju-risprudencijos analizė leidžia daryti išvadą apie neabejo-tiną jurisprudencinės konstitucijos susiformavimą Lie-tuvoje, t. y. apie išplėtotos konstitucinio tikrinimo si-stemos suformavimą Lietuvoje. LITERATŪRA IR NUORODOS

1. Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis de-šimtmetis / Konstitucinis teisingumas ir teisės viešpata-vimas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002.

2. Rousseau D. Une résurection: la notion de Constitution / Revue de droit public et de la science politique en France et à l‘étranger. 1990.

3. Todorov T. Symbolisme et interprétation. – Paris: Édi-tions du Seuil, 1978.

4. Rousseau D. La légitimité de la justice constitutionnelle / Konstitucionnoe pravosudie v novom tysiačeletii (alma-nach). – Erevan, 2002.

5. Mink A. Interview with Lászlo Sólyom, President of the Hungarian Constitutional Court // East European Consti-tutional Review. 1997. Vol. 6. Nr. 1.

6. G. Halmai pažymi: „Mažiau kaip per dešimt metų Veng-rijos Konstitucinis Teismas pasiekė tokį teisių apsaugos lygį, kuris atitinka „senų“ demokratinių valstybių apsau-gos lygį“ (žr. Halmai G. Recenzii „Konstitucija kak inst-rument peremen“ (pod red. Eivind Smith), 2003; Ketrin Dupre „Import prava v perechodnyj period postkomu-nizma“, 2003 // Sravnitelnoje konstitucionnoje obozreni-je. 2005. Nr. 2(51).

7. Marcou J. Justice constitutionnelle et systémes politiques. – Grenoble: Presses univeristaires de Grenoble, 1997.

8. Zagrebelsky G. Existe-t-il une politique jurisprudentielle de la cour constitutionnelle italienne? // Les cahiers du Conseil constitutionnel. 2006. Nr. 20.

9. „Oficialios konstitucinės doktrinos esmė – joje atsklei-džiama ne tik įvairių konstitucinių nuostatų turinys, bet ir jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė“ (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. ko-vo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus).

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Pre-zidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės

33

4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ // Valstybės žinios. 2004. Nr. 85-3094.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. „Dėl Lietuvos Respublikos valsty-bės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansi-nių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldy-bių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos or-ganų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros siste-mos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departa-mento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl tei-sėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujan-čiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 62-2276.

12. Kūris E. Konstitucijos dvasia // Jurisprudencija. 2002. T. 30(22).

13. Jarašiūnas E. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konsti-tucija: vizija, teisės aktas, teisinė tikrovė // Konstitucinė jurisprudencija. 2006. Nr. 1.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2006. Nr. 11-410.

15. Abramavičius A. Teisminė valdžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje // Justitia. 2005. Nr. 4(58).

16. Barak A. Teismo diskrecijos prigimtis ir jos reikšmė vykdant teisingumą // Justitia. 2005. Nr. 3(57).

17. Duverger M. Breviaire de la cohabitation. – Paris: PUF, 1986.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietu-vos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2006. Nr. 36-1292.

JURISPRUDENTIAL CONSTITUTION

Egidijus Jarašiūnas * Mykolas Romeris University

S u m m a r y

The author sees the constitution as an inseparable com-bination of two elements of the constitutional normative real-

* Mykolas Romeris University, Faculty of Law, Department of

Constitutional Law, Prof. Dr.

ity-the legal act of the highest power, called the constitution, and constitutional jurisprudence, wherein this act is construed and developed. In the life of the state, the constitutional prin-ciples and norms are understood only in the way the Constitu-tional Court has construed them. After the court has formed sufficient jurisprudence, when it is possible to refer to the con-stitutional official doctrine of most provisions while applying the constitution, one may talk about jurisprudential constitu-tion. The official constitutional doctrine, which is formed in the acts of the constitutional court, is binding on both subjects, those who create law, and those who apply it. This means the quality of the new legal life.

The author raises two questions: first, when is it possible to state that the jurisprudential constitution is formed in the country? Second, is the jurisprudential constitution formed in Lithuania?

While answering to the first question, it is important to know how much and what kind of official constitutional doc-trine must be collected in order to say that the constitutional system is construed enough and that the constitution, such as is revealed by the constitutional court, is a functioning consti-tution? The whole system of the quality and quantity parame-ters describes the jurisprudential constitution as a functioning system.

The essential thing is the level of the development of the verification rules. The interpretations of the constitutional court must create such “net” of verification, which would “catch” verified unconstitutional provisions. The broader such system, the less unconstitutional gaps remain in the legal sys-tem. The constitution is a possibility and through the practice of the Constitutional Court becomes a constantly applied con-stitution. Thus, the existence of the jurisprudential constitution is best marked by the fact that while construing the constitu-tion in the life of the state it is referred to the official constitu-tional doctrine, formulated in the constitutional jurisprudence, which includes the most important fields of the constitutional regulation.

What is necessary for such jurisprudential constitutional system to appear? The recognition of the new role of the con-stitution, activeness of the constitutional court and deliberate decision of this institution to create a developed system of the constitutionality review. The jurisprudential constitution means that the constitutional legal order has assumed the new quality, the legal imperatives have started to correct the acti-vity of the state power institutions and the functioning of the legal system acquires clear framework.

The analysis of the activity of the Constitutional Court of Lithuania while construing the Constitution allows us to draw a conclusion that the jurisprudential constitution of Lithuania has been formed, that the contents of most of the constitutional norms and principles has been revealed, that the requirements consolidated therein are applied and that the Constitution is in-terpreted while consistently following the system of the values entrenched in the Constitution.

Keywords: Constitution, constitutional court, constitu-

tional interpretation, official constitutional doctrine, constitu-tional jurisprudence.

34


Mokslo darbai

2006 12(90); 34–41

MOTERŲ TEISIŲ RAIDA LIETUVOJE: KONSTITUCINIS PRIPAŽINIMAS, POLITINIO LYGIATEISIŠKUMO SIEKIS

Toma Birmontienė *



Telefonas 271 45 46

Elektroninis paštas t.birmontiene@lrkt. lt


Santrauka. Moterų lygiateisiškumas Lietuvoje yra svarbus teisės, istorijos, politologijos, sociologijos ir kitų mokslų klau-simas, kuris visų šių mokslų tiriamas skirtingais aspektais, tačiau turi nemažai sąlyčio taškų. Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į moterų lygiateisiškumo įtvirtinimo raidą politikoje teisės požiūriu. Straipsnyje stengiamasi atskleisti ir kai kuriuos svarbius isto-rinius faktus, kurie lėmė vienos esminių moterų politinių teisių, rinkimų teisių, pripažinimą ir konstitucinį įtvirtinimą. Autorė straipsnyje bando naujai pažvelgti į kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus ir teigia, kad rinkimų teisės moterims Lietuvoje buvo pripažintos anksčiau nei daugelyje Europos valstybių. Tai sietina su 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimais. Aiškinant to-kios teisės pripažinimą, jau 1905 m. atkreiptas dėmesys į tai, kad moterų politinių teisių pripažinimo siekis sutapo su bendromis pastangomis XX a. pradžioje atkurti valstybingumą ir vertintinos kaip integrali demokratinės valstybės kūrimo proceso dalis. Straipsnyje nagrinėjami įvairūs rinkimų teisės konstituciniai ir teisiniai aspektai, pirmųjų moterų parlamentarių veikla siūlant 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos straipsnių bei įstatymų projektus. Nors straipsnio pagrindinis akcentas – rinkimų teisės moterims pripažinimas ir šios teisės įgyvendinimas XX a. pradžioje, autorės nuomone, analizuojant moterų teisių raidą teisiniu aspektu būtina atkreipti dėmesį į išskirtinę Lietuvos Statutų reikšmę moterų teisių raidai. Straipsnyje trumpai apžvelgtos ir kai kurios šiuolaikinės moterų teisių raidos tendencijos.

Pagrindinės sąvokos: moterų teisės, istorinė raida, lygiateisiškumo principas.

ĮŽANGINĖS PASTABOS ∗

Moterų teisės Lietuvoje – svarbus ne tik teisės klausimas [1]. Istoriškai daugelį šimtmečių moterų tei-sinis statusas buvo siejamas su jų turtinėmis, ypač pa-veldėjimo, teisėmis, su teise laisva valia ištekėti ir auk-lėti nepilnamečius vaikus. Moterų pilietinės teisės ne-buvo plėtojamos, o jų politinės teisės ilgą laiką nebuvo pripažįstamos. Moterų politinio lygiateisiškumo siekis siejamas su žmogaus teisių doktrinos pokyčiais, konsti-tuciniu lygiateisiškumo įtvirtinimu XX a. pradžioje.

∗ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja, Mykolo

Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros

profesorė.

I. MOTERŲ TEISIŲ ISTORINĖ RAIDA. LIETUVOS STATUTAI

Lietuva gali būti laikoma valstybe, išsiskiriančia tuo, kad joje gana anksti imta formuoti žmogaus teisių doktriną. Ši doktrina buvo kuriama kaip europinės kul-tūros dalis, grindžiama to meto prigimtinių teisių nuo-statomis. Jau XVI a. pradžioje formavosi teisinė žmo-gaus teisių samprata, formuluota pirmojoje Lietuvos kodifikacijoje – 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute. Jame atsispindėjo kai kurie to meto luominei visuome-nei itin demokratiški principai. Statuto preambulėje nu-rodyta, kad jis skirtas visiems pavaldiniams, kad ir ko-kio luomo jie būtų. Jo 9 straipsnyje minima, kad visi turi būti teisiami lygiai ir vienodai pagal vieną rašytinę teisę, taigi minėti principai artino prie teisinės lygybės.

35

Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradimui įtakos turėjo tai, kad XVI a. Europoje susidomėta teisės kodifikacija, sietina su teisės vertės suvokimu, valstybės suverenumo doktrina, teisės unifikavimo tendencijomis [2]. Galima pritarti kai kurių autorių nuomonei, kad Lietuvoje buvo atlikta pirmoji Europoje visuotinė įstatymų kodifikacija [3] – 1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas, kuris apėmė konstitucinę, civilinę, šeimos, baudžiamąją, pro-cesinę, medžioklės, žemės, karo teisę. Pirmąjį Lietuvos Statutą sudarė 282 straipsniai [4]. Iš esmės jame buvo kodifikuotos visos teisės šakos, kurios tada buvo žino-mos. Pirmasis Lietuvos Statutas ir vėlesnės jo redakcijos (1566 m. buvo priimtas Antrasis Lietuvos Statutas, 1588 m. – Trečiasis Lietuvos Statutas, kuris su tam tikrais pa-keitimais, išskyrus jo konstitucines nuostatas, galiojo iki 1848 m.) įvairiais aspektais reglamentavo moterų teises. Lietuvos Statutai buvo svarbus Lietuvos luominės vi-suomenės teisės šaltinis, įtvirtinęs valstybės suverenu-mą, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos valdžią, luo-mines bajorų laisves. Ši teisės kodifikacija atspindėjo ir kai kuriuos svarbius moterų teisių aspektus.

Pirmojo Lietuvos Statuto ketvirtasis skyrius „Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“ laikytinas išskir-tiniu, nes moterų teisių klausimai jame pateikti kaip sa-varankiška teisės sritis. Šis skyrius reglamentavo moterų turtines teises, bajorių kraitį ir dovį. Pirmasis Lietuvos Statutas garantavo bajoraitės teisę į kraitį, o ištekėjusios bajorės – į dovį. Daug dėmesio jame skirta našlės turti-niam statusui – jos teisėms į šeimos turtą ir nepilname-čių vaikų globą. Našlė galėjo valdyti visus velionio vyro dvarus ir būti nepilnamečių vaikų globėja (tuo atveju, jeigu vyras nepilnamečiams vaikams ir jų turtui nebuvo paskyręs globėjo). Moterų turtinės teisės ypač saugotos – buvo garantuojamas dvarų, kuriuose užrašytas moters dovis, neliečiamumas, vyras neturėjo teisės tokių dvarų nei įkeisti, nei atiduoti už skolą, nei kitaip prarasti. Pir-mojo Lietuvos Statuto normose nuotakos tėvų įsakmiai reikalauta pasirūpinti, kad būsimasis vyras užrašytų do-vį. Šis Statutas sūnums ir dukterims neužtikrino visiškai lygios turto paveldėjimo teisės, tačiau motinos turtą jie paveldėdavo lygiomis teisėmis. Kraitis buvo įteisintas kaip tėvonijos paveldėjimo forma. Skirti kraitį buvo pri-valoma, todėl mergina galėjo jį išsireikalauti per teismą. Kita vertus, ji galėjo jį ir prarasti – jei ištekėtų be tėvų arba giminaičių sutikimo arba įžeistų tėvą arba motiną, tačiau tokius faktus būtinai reikėjo įrodyti. Konkretus kraičio dydis priklausė nuo tėvo valios, tačiau Pirmaja-me Lietuvos Statute buvo nurodyta, kad, tėvui nepareiš-kus atitinkamos valios, kraičio dydis visoms dukterims turi būti vienodas. Nuotakos kaip kraitį galėjo gauti ir dvarus. Teisė nevaržomai sudaryti santuokas didikų ir bajorų luomo moterims pirmą kartą buvo suteikta 1387 m. Jogailos privilegijoje. Nuorodų apie besąlygišką tėvų arba globėjų valią, primetamą moteriai, sudarant san-tuoką, nerandame ir Lietuvos statutuose [5].

Pirmasis Lietuvos Statutas formaliai suteikė bajorei teisę ištekėti savo valia, jame netgi buvo nuostatos, draudžiančios ištekinti bajores prievarta, be jų sutikimo. Statuto ketvirtojo skyriaus 15 straipsnyje buvo nustaty-ta, kad valdovas pasižada ir įsipareigoja „kunigaikštie-

nių, ponių našlių, kunigaikštyčių, panelių ir merginų laisves saugoti ir prievarta, be jų valios už nieko neturi jų ištekinti“ tačiau, leidžiant bajorėms tekėti „už ko pa-norėtų“, vis dėlto buvo prierašas, įpareigojantis jas „pa-sitarti su savo bičiuliais“. Ši moters teisė vertintina kaip svarbi privilegija, jos laisvė. Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose šią bajorių garantiją sustiprino val-dovo pažadas saugoti moterų, „kaip laisvų žmonių“, laisves [6]. Taigi Lietuvos Statutuose moterims ir vy-rams nebuvo suteikta vienodų teisių, tačiau buvo garan-tuojamos bajorių turto paveldėjimo ir žemėvaldos teisės, taip pat kai kurios asmeninės laisvės.

Kai kurie moterų teisių klausimai buvo reglamen-tuoti ir kituose Pirmojo Lietuvos Statuto skyriuose. Bu-vo ginamas moterų orumas, kai kuriais atvejais teisinės atsakomybės dydis nusikaltimą moteriai padariusiems asmenims nepriklausė nuo moterų luominės padėties; pavyzdžiui, reglamentuojant atsakomybę už išžaginimą Pirmojo Statuto septinto skyriaus straipsnyje buvo nu-statyta vienoda bausmė už moterų, „kokios bebūtų padė-ties pradedant nuo aukščiausios iki žemiausios“, išžagi-nimą, o įrodžius nusikaltimą teisme, asmuo turėjo būti baudžiamas mirties bausme. Reikia pažymėti, kad buvo numatyta ir alternatyva: panorėjusi nukentėjusioji galėjo ištekėti už kaltininko. II. MOTERŲ SĄJŪDIS IR LYGIŲ TEISIŲ SIEKIS

XX A. PRADŽIOJE

Istorinės aplinkybės taip lėmė, kad XVIII a. pabai-goje Lietuva ilgam prarado valstybingumą. Ji buvo pa-dalyta ir okupuota Rusijos imperijos, kuriai europinė žmogaus teisių tradicija nebuvo būdinga, Lietuvos teisi-nis palikimas nebuvo plėtojamas. Savarankiškai kurti teisę, formuoti konstitucines tradicijas, puoselėti de-mokratines žmogaus teisių nuostatas, inter alia, įtvirtinti moterų pilietines ir politines teises, tapo įmanoma tik XX a. pradžioje ėmus byrėti Rusijos imperijai ir Lietu-vai atgavus nepriklausomybę. Pilietinių ir politinių tei-sių raidai Lietuvoje įtakos turėjo Europoje plėtęsis fe-ministinis sąjūdis, moterų siekis turėti lygias su vyrais rinkimų teises. Kai kuriose valstybėse jau XIX a. pabai-goje buvo pripažinta moterų rinkimų teisė, pavyzdžiui, 1893 m. – Naujojoje Zelandijoje, 1901 m. – Australijo-je. Moterų lygių politinių teisių siekis plito ir Europoje – 1906 m. Suomijoje (tuo metu turinčioje autonomijos statusą carinės Rusijos imperijoje) buvo deklaruotos moterų rinkimų teisės, o 1907 m. jos jau dalyvavo rin-kimuose. Moterims rinkimų teisės gana greitai buvo su-teiktos ir kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Norve-gijoje – 1913 m., Danijoje ir Islandijoje – 1915 m., Ang-lijoje, Vokietijoje, Latvijoje – 1918 m., Švedijoje, Esti-joje – 1919 m., etc. Vis dėlto kai kuriose Europos vals-tybėse moterų rinkimų teisių įtvirtinimo procesas truko labai ilgai: Ispanijoje – 1931 m., Prancūzijoje ir Italijoje – 1945 m., Šveicarijoje – 1971 m., o Portugalijoje – tik 1976 m.

XIX a. pabaigoje, kaip ir didžiojoje Europos da-lyje, Lietuvoje prasidėjo feministinis sąjūdis. Lietuvos moterų judėjimas atsiliko nuo Lenkijos, Latvijos, Suo-

36

mijos moterų judėjimų, kurie kūrė savo organizacijas jau XIX a. pabaigoje [7]. 1905 m. rugsėjo mėn. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos moterų organizacija. Lietuvės, ki-taip nei latvės, estės, lenkės, anksčiau organizavo pirmą-jį moterų suvažiavimą, kuriame formuluoti moterų judė-jimo tikslai. Vienas pagrindinių moterų susivienijimo tikslų – iškovoti lygias moterų ir vyrų teises [8].

Pažymėtina, kad moterų lygių politinių teisių siekis sutapo su bendromis pastangomis atkurti Lietuvos vals-tybingumą, grindžiamą demokratiniais principais, ir ver-tintinas kaip integrali šio proceso dalis. Moterų rinkimų teisių pripažinimą rėmė ir politikoje dalyvaujantys vy-rai. Manytume, kad šios aplinkybės, o ir tuo metu ypač aktyvus JAV ir kai kuriose Europos valstybėse feminis-tinis judėjimas dėl moterų politinio lygiateisiškumo lė-mė tai, kad Lietuvoje moterų rinkimų teisės buvo pripa-žintos daug anksčiau nei kitose Europos valstybėse. Deklaruotos jos buvo anksčiau netgi nei Suomijoje, ku-rioje, kaip kad šiuo metu visuotinai pripažinta, rinkimų teisės moterims buvo suteiktos anksčiausiai Europoje. Pažymėtina, kad tuo metu Suomija, nors ir turėjo plačią autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, suvereniteto ne-turėjo.

Moterų lygiateisiškumo įtvirtinimui Lietuvoje ypač svarbus buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykęs Didysis Vilniaus Seimas, sprendęs Lietuvos valstybingumo klausimus. Jame dalyvavo ir moterys (Vilniuje susirinko daugiau kaip 2000 atstovų) [9]. Didysis Vilniaus Seimas pripažino demokratinius, inter alia, moterų ir vyrų ly-gybės principus, deklaravo visuotinių lygių Seimo rin-kimų principus [10], kurie vėliau buvo įgyvendinti Lie-tuvai atgavus nepriklausomybę.

Vertinant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus, svarbu pažymėti jo išskirtinę reikšmę nepriklausomos valstybės atkūrimo procese. Pasak M. Römerio, Didysis Vilniaus Seimas – tai istorinis įvykis Lietuvos tautinia-me atgimime, aiškus šalies valstybinės idėjos iškėlimas [11]. Didysis Vilniaus Seimas vertinamas kaip tautinės revoliucijos dalis. Neabejotina šio Seimo įtaka lietuvių tautos valstybingumo siekiui. Pažymėtina, kad tuo metu kilusio tautinio atgimimo judėjimo tikslas buvo konsoli-duoti lietuvių visuomenę turint siekį iškovoti plačią Lie-tuvos autonomiją, nes „visiškai nepriklausomybei atgau-ti dar nebuvo sąlygų“ [12]. Didžiojo Vilniaus Seimo nu-tarimus galima vertinti kaip skelbiančius būsimos pro-jektuojamos valstybės santvarkos formą – tai demokra-tinė respublika su Seimu Vilniuje [13].

1907 m. spalio 6–7 d. Kaune vyko I moterų suva-žiavimas, kuriame svarstyti aktualios moterų problemos ir jų lygybės su vyrais klausimai.

Moterys kritiškai reagavo į tai, kad jų atstovės ne-buvo pakviestos į 1917 m. rudenį vykusią Vilniaus kon-ferenciją, kurioje taip pat svarstytas Lietuvos valstybin-gumo klausimas; moterys Kaune sušaukė mitingą ir pe-ticija kreipėsi į Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininką A. Smetoną. Šioje peticijoje, kurią pasirašė 20 000 as-menų, reikalauta, kad Lietuvos Taryboje būtų ir moterų atstovių [14]. Toks moterų aktyvumas skatino konstitu-ciškai įtvirtinti lygias moterų ir vyrų teises, priimti de-mokratinius parlamento (Seimo) rinkimų įstatymus.

1928 m. buvo įkurta Lietuvos moterų taryba, turė-jusi tikslą koordinuoti moterų sąjūdį. 1937 m. įvyko II moterų suvažiavimas, kuriame taip pat daug diskutuota apie moterų teises, reikalauta iš tikrųjų įgyvendinti konstitucines moterų teisių nuostatas. III. MOTERŲ RINKIMŲ TEISĖS

KONSTITUCINIS PRIPAŽINIMAS

Lygios moterų ir vyrų rinkimų teisės buvo paskelb-tos jau 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentuo-se, tačiau jų teisinis įtvirtinimas tapo įmanomas tik pa-skelbus nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 d. paskel-bus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, buvo priimtos kelios laikinosios konstitucijos. Jau pirmosios 1918 m. Laikinosios konstitucijos (Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai) [15], Lietu-vos Valstybės Tarybos priimtos 1918 m. lapkričio 2 d., 22 straipsnyje buvo skelbiama visų piliečių, kad ir ko-kios lyties jie būtų, lygybė prieš įstatymus. Šios Konsti-tucijos preambulėje nustatyta, kad valstybės formą nu-spręs ir konstituciją priims Steigiamasis Seimas. 1918 m. Laikinosios konstitucijos 27 straipsnyje buvo nuro-dyta, kad Steigiamasis Seimas (parlamentas) renkamas visuotiniuose, lygiuose, tiesioginiuose rinkimuose slap-tai balsuojant. Taigi kitaip nei kai kuriuose šaltiniuose nurodoma (šios teisės atsiradimas siejamas su 1919 m. Seimo rinkimų įstatymu), minėta 1918 m. Laikinoji konstitucija deklaravo demokratinius rinkimų principus, skelbdama lyčių lygybę ji konstituciškai įtvirtino ir mo-terų rinkimų teises. Analogiškos nuostatos buvo ir 1919 m. Laikinojoje konstitucijoje (Lietuvos valstybės laiki-nosios konstitucijos pamatiniai dėsniai, priimti Valsty-bės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. [16]).

Taigi galima manyti, kad 1918 m. Lietuvos valsty-bės laikinoji konstitucija atvėrė moterims galimybes ak-tyviai dalyvauti politikoje, pripažino jų rinkimų teises. Tokį šių Laikinosios konstitucijos nuostatų inter-pretavimą paryškina ir ta aplinkybė, kad 1920 m. Stei-giamojo Seimo priimtoje Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje [17], kuri konstituciškai įtvirtino Lietuvą kaip demokratinę respubliką (1 straipsnis), taip pat buvo apsiribota tik bendrųjų lygiateisiškumo principų įtvirti-nimu (Laikinosios konstitucijos 15 straipsnyje buvo pa-žymėta, kad visi Lietuvos piliečiai, vis tiek, kurios ly-ties, tautybės, tikybos, yra lygūs prieš įstatymus). Kaip žinome, Steigiamojo Seimo rinkimuose ne tik dalyvavo, bet ir buvo išrinktos net 7 moterys.

Įgyvendindama laikinųjų konstitucijų nuostatas, 1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Valstybės Taryba pri-ėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą [18], kurio 1 straipsnyje, išvardijus rinkimų teisės principus, buvo pakartotos laikinųjų konstitucijų nuostatos, o šio įstaty-mo 2 straipsnyje, apibrėžusiame aktyviąją rinkimų teisę, įtvirtinta, kad rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tau-tų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems suėjo 21 metai. Minėto įstatymo 5 straipsnyje apibrėžiant pasy-viąją rinkimų teisę – teisę būti renkamam – buvo nusta-tyta, kad renkamas gali būti Lietuvos pilietis arba pilie-tė, kuriam/kuriai suėjo 24 metai.

37

1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją [19], kurioje moterų ir vyrų ly-giateisiškumas buvo labiau pabrėžtas – Konstitucijos 10 straipsnyje nustatyta, kad visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, prieš įstatymus yra lygūs. 1922 m. Konstituci-joje Seimo (parlamento) rinkimų teisė buvo eksplicitiš-kai įtvirtinta ne tik suformulavus bendruosius jos prin-cipus, inter alia, tos teisės visuotinumą ir lygybę, nusta-čius proporcinę rinkimų sistemą, bet ir išskyrus aktyvią-ją ir pasyviąją rinkimų teises. Formuluojant rinkimų tei-sės reikalavimus, Konstitucijos 24 straipsnyje buvo nu-rodyta, kad rinkti atstovus į Seimą turi teisę visateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ne jaunesni kaip 21 metų, o būti renkami – turintys ne mažiau kaip 24 metus [20]. Tai, kad Steigiamojo Seimo priimtoje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje rinkimų teisė buvo eksplicitiškai įtvirtinta, sietina su šios Konstitucijos de-mokratiškumu, plačia žmogaus teisių doktrina [21].

Steigiamojo Seimo priimtos Lietuvos Valstybės Konstitucijos įsigaliojimas 1922 m. rugpjūčio 6 d. – reikšmingas atkurtos Lietuvos valstybės įvykis. Konsti-tucija faktiškai užbaigė nepriklausomos valstybės atkū-rimo procesą [22].

Rinkimus į Seimą reglamentavo 1922 m. Steigia-mojo Seimo priimtas (su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) Seimo rinkimų įstatymas [23]. Aktyvioji rinki-mų teisė buvo numatyta visiems Lietuvos piliečiams, vyrams ir moterims, kurie yra ne jaunesni kaip 21 m. buvo ribojama rinkimų teisė asmenų, teismo nubaustų už tam tikrus nusikaltimus, inter alia, ir už „slaptą deg-tinės varymą“, ir asmenų, kuriems teismo sprendimu buvo nustatyta globa (4 straipsnis). Pasyvioji rinkimų teisė buvo numatyta Lietuvos Respublikos piliečiams, ne jaunesniems nei 24 metų. Pagal 37 įstatymo straipsnį kandidatų į Seimo narius sąrašus turėjo teisę siūlyti par-tijos.

Po Pirmojo pasaulinio karo visoje Europoje prasi-dėjęs demokratinis pakilimas truko neilgai. Atgavusi nepriklausomybę ir tai konstituciškai įtvirtinusi 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, Lietuva susidūrė su įvairiomis (vidaus ir išorės) grėsmėmis. Jau Pirmajame Seime atsiskleidė jo nesugebėjimas vykdyti pagrindines savo funkcijas, tai baigėsi Seimo paleidimu pirma laiko. „Lietuvoje seimokratija evoliucionavo į prezidentokrati-ją, autoritarizmą“ [24]. Tokiomis sąlygomis buvo nutar-ta keisti Konstituciją, ir Respublikos Prezidentas 1928 m. gegužės 25 d. „Vyriausybės žiniose“ oficialiai pa-skelbė savo pasirašytą ir ministro pirmininko kontrasig-nuotą dokumentą, pavadintą Lietuvos Valstybės Konsti-tucija; ji įsigaliojo tą pačią dieną. Deja, ši Konstitucija buvo priimta ignoruojant 1922 m. Konstitucijos keitimo tvarką, ji negali būti laikoma natūraliu Lietuvos konsti-tucionalizmo raidos rezultatu.

Vertinant moterų teisių reglamentavimą naujojoje Konstitucijoje, dėmesys atkreiptinas į tai, kad kai kurios nuostatos buvo tiesiogiai perkeltos iš 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos (formaliai žmogaus teisių kata-logas buvo panašus į nustatytąjį toje Konstitucijoje, daugelis nuostatų buvo pakartotos). Antai naujosios Konstitucijos 11 straipsnyje moterų ir vyrų lygiateisiš-

kumo principas reglamentuotas visiškai taip pat, kaip 1922 m. Konstitucijos 10 straipsnyje, tačiau reglamen-tuojant rinkimų teisę akivaizdus siekis susiaurinti rinkė-jų korpusą padidinus amžiaus cenzą: aktyvioji rinkimų teisė moterims ir vyrams buvo pripažįstama nuo 24 me-tų, o pasyvioji – nuo 30 metų (1928 m. Konstitucijos 45 straipsnyje ir prezidentui taikomas amžiaus cenzas buvo padidintas nuo 35 metų (1922 m. Konstitucijos 43 straipsnis) iki 40 metų.).

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 106 straipsnyje buvo nustatyta, kad ji turi būti „<...> tikri-nama, ne vėliau kaip per dešimt metų, tautos atsiklausi-mo keliu“. 1938 m. Konstitucija buvo priimta ne refe-rendumu, bet Seime. 1936 m. išrinktas Seimas, nors ir neturėjo steigiamosios valdžios galių, po ilgokos per-traukos, 1938 m. vasario 11 d. posėdyje, beveik vienin-gai pritarė Konstitucijos projektui, o 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija buvo paskelbta „Vyriausy-bės žiniose“.

1936 m. Seimas rinktas pagal naują įstatymą. 1936 m. priimtas Seimo rinkimų įstatymas [25] ne tik pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos reikalavimus padidino amžiaus cenzą ir aktyviajai rinkimų teisei – iki 24 m., ir pasyviajai rinkimų teisei – 30 m., bet ir nustatė kai kuriuos papildomus reikalavimus (įstatymo 2 straipsnyje buvo numatyta, kad negali būti renkamas ne tik tas, kas neturi aktyviosios rinkimų teisės, bet ir tas, kas yra natūralizuotas Lietuvos pilietis; kas nemoka „žodžiu ir raštu valstybinės kalbos“; buvo pakeista ir kandidatų į Seimo narius sąrašų sudarymo tvarka, tokia teisė buvo numatyta ne partijoms, bet apskrities tary-boms; kandidatų į tautos atstovus turėjo būti siūloma tiek, kiek apygardoje renkama tautos atstovų (31 str.); apskrities taryba turėjo siūlyti kandidatus į tautos atsto-vus iš savo apskrities rinkikų, kurie yra išgyvenę apskri-tyje ne mažiau kaip 6 mėnesius arba turi apskrityje ne-kilnojamojo turto (32 str.). Pagal 1931 m. Vietos savi-valdos įstatymo nuostatas apskričių tarybos nariai buvo renkami iš asmenų, galėjusių būti renkamais to vals-čiaus arba miesto tarybos nariais. Tokiems asmenims buvo taikomi specialūs reikalavimai, inter alia, mokė-jimu nekilnojamojo turto mokesčių, išsilavinimo ir kita. Tokie apskričių tarybos nariams taikomi reikalavimai nebuvo palankūs moterims. Šiame Seimo rinkimų įsta-tyme taip pat buvo įtvirtintos nuostatos, kurios sumaži-no renkamų Seimo narių skaičių. Pagal 1922 m. Seimo rinkimų įstatymą renkamų Seimo narių skaičius buvo nustatomas toks, kad 25 tūkstančiams gyventojų tektų vienas atstovas (9 straipsnis), o pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstatymo 29 straipsnį toks rinkėjų skaičius jau buvo 50 tūkstančių.

Taigi 1936 m. Seimo rinkimų įstatymo nuostatose nustačius papildomus reikalavimus pasyviajai rinkimų teisei, sumažinus renkamų Seimo narių skaičių, sumažė-jo piliečių, ir vyrų, ir ypač moterų – galimybės būti ren-kamiems į Seimą. Nors tokiais rinkimų teisinio regla-mentavimo pakeitimas nebuvo tiesiogiai siekiama su-mažinti moterų galimybes būti išrinktoms į Seimą, aki-vaizdu, kad realios moterų galimybės konkuruoti su vy-

38

rais tampant kandidatais į Seimo narius buvo joms nepa-lankios.

1938 m. Lietuvos Konstitucija buvo grindžiama au-toritetine valdžios samprata, joje atsisakyta liberalioms konstitucijoms būdingų tradicijų, nebuvo įtvirtintas val-džių padalijimo principas ir visa vykdomoji bei įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta šalies prezidento ran-kose. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje deklaruotos įvai-rios pilietinės ir politinės teisės, ypač platus, palyginti su ankstesnėmis konstitucijomis, buvo socialinių teisių blokas. Vis dėlto joje ryškus etatistinis paternalistinis žmogaus teisių vertinimas. Žmogaus teisių konstitucinis reglamentavimas šioje Konstitucijoje išsiskyrė pirmumo valstybės interesams teikimu – jos 16 straipsnyje buvo teigiama, kad „piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas“.

Vertinant konstitucinį moterų teisių įtvirtinimą rei-kėtų pažymėti, kad moterų rinkimų teisės atskirai nemi-nimos, formuluojamas bendras piliečių lygių teisių prin-cipas – Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad „prieš įstatymus piliečiai lygūs“, „negali būti mažina-mos piliečių teisės dėl jo tikybos ar tautybės“. Kitaip nei ankstesnėse konstitucijose, lytis kaip galimas diskrimi-nacijos pagrindas nėra išskiriama. Kituose Konstitucijos straipsniuose taip pat deklaruojami tik bendrieji Seimo rinkimų principai, tačiau ir joje išlieka 1928 m. Konsti-tucijoje įtvirtinta tendencija rinkimų teisę siaurinti pa-liekant gana aukštą aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių amžiaus cenzą, rinkėjams ir kandidatams į Seimo narius buvo palikti tie patys amžiaus kriterijai (toks pat liko ir kandidato į Respublikos Prezidentus minimalaus amžiaus reikalavimas – jis turėjo būti ne jaunesnis kaip 40 metų (63 straipsnis)) – Konstitucijos 76 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad „kandidatais į Seimo na-rius gali būti siūlomi piliečiai, suėję ne mažiau kaip 30 metų“, 78 straipsnyje, apibrėžiant aktyviosios rinkimų teisės cenzą, jis liko toks pat – 24 metai.

Reglamentuojant aktyviąją ir pasyviąją rinkimų tei-ses atitinkamuose 1938 m. Konstitucijos straipsniuose, kitaip nei ankstesnėse konstitucijose, buvo tiesiogiai nu-rodyta, kad suteikiama teisė Seimo rinkimų įstatymu nustatyti, kas neturi teisės balsuoti, taip pat nustatyti pa-pildomus reikalavimus, taikytinus kandidatams į Seimo narius. Konstitucijos 77 straipsnyje buvo išvardyti tradi-ciniai Seimo rinkimų teisės principai – visuotinis, tie-sioginis, lygus ir slaptas balsavimas, išliko ir proporcinė rinkimų sistema, tačiau, kitaip nei ankstesnėse konstitu-cijose, 1938 m. Konstitucijos 78 straipsnyje buvo nusta-tyta, kad balsuoti yra ne tik kiekvieno, turinčio tokią tei-sę, teisė, bet ir pareiga.

Vertinant moterų teisių reglamentavimą 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje pažymėtina, kad joje moterų pi-lietinės ir politinės teisės atskirai neminimos, moterų ir vyrų teisių lygumas nepabrėžiamas, moters teisės verti-namos kaip piliečio teisės. Šioje Konstitucijoje ir mote-rų rinkimų teisės, kaip savarankiškos teisės, neminimos, nes tai, be abejo, Lietuvoje jau seniai buvo savaime su-prantama. Taigi aptariamų konstitucinių nuostatų teisinė raiška visuomenėje, kurioje iš tikrųjų įgyvendinama ly-čių lygybė, gal ir nesulauktų priekaištų, tačiau vertinant

tikrąją moterų teisių padėtį to meto Lietuvoje (taip pat ir visoje Europoje), jų ir vyrų teisių nelygumą jas įgyven-dinant ne tik politikos, bet ir kitose gyvenimo srityse, manytina, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostato-se, apibrėžiant piliečių teisių lygiateisiškumą ir stoko-jant draudimo diskriminuoti asmenį dėl lyties (nors vi-sose ankstesnėse Lietuvos konstitucijose lyčių lygiatei-siškumas buvo deklaruojamas), nesudaromos pakanka-mos garantijos užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises. IV. MOTERŲ DALYVAVIMAS PIRMŲJŲ

PARLAMENTŲ VEIKLOJE

1920 m. į Steigiamąjį Seimą, pirmąjį nepriklauso-mos Lietuvos parlamentą, buvo išrinktos 7 moterys [26], iš viso į jį buvo išrinkta 112 narių [27]. Pirmosios parlamento narės buvo visuomenės veikėjos, gimnazijų ir pradžios mokyklų mokytojos, vedėjos [28]. Vyriausia amžiumi Steigiamojo Seimo narė buvo Gabrielė Petke-vičaitė (jai buvo 60 metų), ji pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Posėdžio sekretorė taip pat buvo moteris – viena jauniausių Steigiamojo Seimo narių 24 metų Ona Muraškaitė-Račiukaitienė.

1920 m. išrinkto Steigiamojo Seimo vaidmuo for-muojant atkurtos nepriklausomos valstybės teisinius pa-grindus buvo išskirtinis, ryškus buvo ir moterų parla-mentarių vaidmuo. Steigiamasis Seimas rengė 1922 m. Konstituciją. Prie Konstitucijos projekto rengimo kaip komisijos narė prisidėjo ir moteris – į pirminę minėtos 14 narių komisijos sudėtį buvo įtraukta Gabrielė Petke-vičaitė [29]. Moterys, kurios nebuvo Konstitucijos pro-jekto rengimo komisijos narės, taip pat aktyviai teikė pasiūlymus dėl Konstitucijos teksto. Be kita ko, į Kons-titucijos tekstą buvo siūloma įrašyti straipsnį, garantuo-jantį moterų moralinę lygybę vyrams, kad jiems būtų taikomi lygūs moralės dėsniai [30], taip pat buvo siūlo-ma panaikinti prostitucijos reglamentavimą įstatymais. Nepaisant net kai kurių vyrų Steigiamojo Seimo narių paramos, šis moterų pasiūlymas buvo įvertintas kaip an-tikonstitucinis ir per balsavimą atmestas [31]. Moterų frakcija Steigiamajame Seime siūlė ir pataisas – civili-niuose įstatymuose, reglamentuojančiuose moterų turti-nes teises, taip pat ir šeimos teisėje pašalinti moterų ir vyrų nelygybę, be to, buvo diskutuota dėl civilinės san-tuokos įteisinimo. Tuo metu moterys buvo parengusios bei pateikusios ir daugiau įstatymų projektų.

1922 m. į Seimą buvo išrinktos 5 moterys, o iš viso buvo 78 Seimo nariai; 1923 m. iš visų 78 Seimo narių buvo 3 moterys, 1926 m. iš 85 Seimo narių – 4 moterys.

1936 m. per Seimo rinkimus nebuvo išrinkta nė viena moteris (iš viso buvo išrinkti 49 Seimo nariai). Tokius 1936 m. Seimo rinkimų rezultatus lėmė rinkimų nedemokratiškumas, ryškus Seimo narių skaičiaus su-mažinimas, moterims nepalankūs rinkimų įstatymų pa-keitimai, kurie rinkimų teises, kaip minėta, susiejo ir su kai kuriais cenzais. Pažymėtina, kad nors šie cenzai ne-buvo skirti apriboti moterų rinkimų teises, jie susiaurino visų Lietuvos piliečių galimybes būti renkamiems į Seimą, tačiau šie reikalavimai ypač sumažino moterų realias galimybes būti renkamoms.

39

Moterys nebuvo vertinamos kaip lygiateisės ne tik politikoje, bet ir darbo rinkoje [32]. Nors Lietuvos mo-terys buvo vienos labiausiai išsilavinusių to meto Euro-pos moterų (iš 23 valstybių 1935 m. Tautų Sąjungai pa-teikusių duomenis apie moterų, turinčių aukštąjį išsila-vinimą skaičių, Lietuva buvo 5 vietoje, Lietuva santyki-nai turėjo daugiau studenčių nei Anglija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Švedija [33]), tačiau politiniame valstybės gyvenime, deja, jos vaidino nežymų vaidmenį, jų politinis lygiateisiškumas teisėje buvo deklaruojamas, tačiau nebuvo įgyvendinamas.

Dėl tokių nepalankių 1936 m. rinkimų į Seimą re-zultatų Moterų taryba iškėlė politinio lygiateisiškumo klausimą, kritikavo to meto rinkimų įstatymą ir reikala-vo priimti Civilinį kodeksą, nes galioję civiliniai įstaty-mai varžė moterų turtines teises, o šios savo ruožtu var-žė ir moterų galimybes būti renkamoms į Seimą [34]. Civilinio kodekso priėmimas buvo svarbus klausimas, nes su juo sietas civilinės teisės partikuliarizmo Lietu-voje panaikinimas, sudaręs sąlygas skirtingai reglamen-tuoti moterų nuosavybės teises.

1937 m. įvyko II moterų suvažiavimas, kuriame reikalauta įgyvendinti 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje įtvirtintus moterų ir vyrų lygybės reikala-vimus, t. y. kad moterų teisės nebūtų įstatymais ir Vy-riausybės potvarkiais siaurinamos, kad moterys prisidė-tų prie Civilinio kodekso rengimo; moterys pageidavo, kad jų būtų ir Seime [35].

Dėl kilusių moterų sąjūdžio problemų, nedemokra-tiškos politinės sistemos, nedemokratinių konstitucinių reformų ir politikų vyrų neigiamo požiūrio į moterų da-lyvavimą politikoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje moterys Lietuvos valstybės politikai didesnės įtakos ne-turėjo. V. KAI KURIOS ŠIUOLAIKINĖS MOTERŲ

TEISIŲ RAIDOS TENDENCIJOS

XX ir XXI a. sandūroje moterų teisių problemos Lietuvoje siejamos nebe su moterų teisių pripažinimu de

jure ir jų lygiateisiškumo su vyrais konstituciniu teisiniu įtvirtinimu, bet su jų realiu įgyvendinimu. Moterų ir vy-rų lygiateisiškumo įtvirtinimui įtakos turi nepakankamai efektyvus jų lygių galimybių teisių užtikrinimo mecha-nizmas, visuomenėje gajūs patriarchaliniai stereotipai.

1940 m. sovietinė okupacija sustabdė Lietuvos valstybės ir jos teisės raidą. Lietuva nepriklausomybę atkūrė tik 1990 m.

Vertinant moterų teisių įtvirtinimą 1990 m. Lietu-vos laikinojoje konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme [36]) pažymėtina, kad moterų teisių teisiniam reguliavimui, jų lygiateisiš-kumo įtvirtinimo konstitucinei teisinei išraiškai įtakos turėjo ir konservatyvus požiūris į moters vaidmenį vi-suomenėje [37]. Tokio moterų teisių vertinimo gana greitai atsisakyta, ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje moterų teisių lygybės problema spren-džiama kaip ir kitose šiuolaikinėse demokratinių valsty-bių konstitucijose, grindžiamose žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių doktrina, – įtvirtinant, inter alia, diskri-

minacijos dėl lyties draudimą, deklaruojant asmenų ly-giateisiškumą (29 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai yra svarbus Lietuvos teisės šaltinis. Konstitucinis Tei-smas turi išimtinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Kons-tituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konsti-tucijos nuostatų sampratą – formuoti oficialią konstitu-cinę doktriną. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas buvo ne kartą interpretuojamas [38], tačiau kol kas ne lyčių ly-gybės aspektu.

Moterų teisių raidai Lietuvoje įtakos turi ir tarptau-tinė žmogaus teisių teisė, tarptautinės moterų teisių rai-dos tendencijos [39]. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos valstybe nare, ji yra ir daugelio tarp-tautinių organizacijų narė.

Lyčių lygiateisiškumo klausimai šiuolaikinėje žmogaus teisių doktrinoje yra įgiję daug įvairių naujų aspektų. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisp-rudencijoje sprendžia ne tik dėl žmogaus teisių, garan-tuojamų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenci-joje ir jos papildomuose protokoluose, pažeidimo įvai-riose gyvenimo srityse lyčių lygybės aspektu, bet ir as-mens teisės į savo lyties tapatumą aspektu (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo byla L. prieš Lietuvą [40]).

XX a. pabaigos ir XXI amžių sandūroje moterys (kaip ir feministinio judėjimo Lietuvoje pradžioje) akty-viai siekia dalyvauti valdant savo šalį, siekia politikės karjeros. Lietuvos moterims geriau sekasi būti renka-moms ir skiriamoms į ES institucijas nei būti išrinktoms į Lietuvos Respublikos Seimą, būti skiriamoms Vyriau-sybės narėmis. Moterų atstovavimas ES institucijose ati-tinka daugelio kitų Europos Sąjungos valstybių narių tendencijas. Pavyzdžiui, 2004 m. Lietuvoje į Europos Parlamentą buvo išrinkta 13 jo narių, iš jų – 5 moterys. Moteris atstovauja Lietuvai ir Europos Komisijoje – 2004 m. buvusi Lietuvos Respublikos finansų ministrė D. Grybauskaitė buvo paskirta ES biudžeto komisare.

Moterų Lietuvos parlamentuose nėra daug, pavyz-džiui, 2000 m. į Seimą buvo išrinkta tik 15 moterų (iš viso yra 141 Seimo narys), 2004 m. – 31 moteris. Šiuo aspektu Lietuva atsilieka nuo kitų Europos valstybių, ypač Skandinavijos valstybių moterų dalyvavimo na-cionaliniuose parlamentuose tendencijų. Moterų nedaug yra ir vykdomojoje valdžioje, Lietuvos Respublikos Vy-riausybėje jų ypač mažai, dažniausiai jos užima 1–3 mi-nistrų postus (šiuo metu iš 14 Vyriausybės narių yra 3 moterys). Tik vieną kartą moteris buvo paskirta užimti Vyriausybės vadovo pareigas. Nors Lietuvoje teisėjos sudaro daugiau nei pusę viso teisėjų korpuso, t. y. 54 proc., dažniausiai jos dirba žemesnėse teismų grandyse – tik kelios iš jų yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo arba Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos.

Moterų lygiateisiškumui įgyvendinti Lietuvoje ku-riami ir specialūs teisiniai mechanizmai, turintys garan-tuoti veiksmingą moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendi-nimą įvairiose srityse. 1998 m. buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Įgyvendinant šio įsta-

40

tymo nuostatas 1999 m. įsteigta Moterų ir vyrų lygių ga-limybių kontrolieriaus tarnyba, turėjusi nagrinėti skun-dus dėl diskriminacijos dėl lyties. 2002 m. minėtas įsta-tymas buvo papildytas taip, kad Moterų ir vyrų lygių ga-limybių kontrolieriaus tarnyba galėtų tirti skundus ir vartotojų teisių apsaugos bei reklamos srityje. 2003 m. buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas, įsigaliojęs 2005 m., kuriuo pakeistas tarnybos pavadinimas (ji tapo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) ir išplėstos jos veiklos sritys. Šiuo metu lygių galimybių kontrolierius sprendžia skundus dėl tiesioginės ir netiesioginės disk-riminacijos dėl lyties ir lytinės orientacijos, seksualinio priekabiavimo, amžiaus, negalios, rasės arba etninės priklausomybės, religijos arba įsitikinimų [41]. Dėl įvai-raus pobūdžio diskriminacijos dažniausiai skundžiasi moterys, nors 2000 m. vyrai sudarė net 62 proc. visų be-sikreipusiųjų į tarnybą. Moterys dažniausiai skundžiasi dėl diskriminacijos darbo santykių srityje, inter alia, ir dėl nevienodo užmokesčio moterims ir vyrams už ly-giavertį darbą. Vyrai dažnai skundžiasi, kad yra diskri-minuojami šeimos santykių srityje, kad išsituokus jiems nepagrįstai ribojama teisė globoti vaikus.

Nepakankamas moterų aktyvumas politikoje, jų skundai dėl diskriminavimo įvairiose gyvenimo srityse, kuriuos nagrinėja Lygių galimybių kontrolieriaus tarny-ba, liudija, kad užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises Lietuvoje tebėra aktualu.

IŠVADOS

Vertinant moterų teisių teisinio pripažinimo Lietu-voje raidą, galima išskirti XVI a., kai moterų turtinės teisės ir kai kurios asmeninės laisvės buvo teisiškai įtvirtintos pirmuosiuose Lietuvos Statutuose.

XX a. pradžioje Lietuvoje kilo feministinis sąjūdis, moterų teisių lygiateisiškumą siejęs ir su jų dalyvavimu rinkimuose. Moterys siekė aktyviai įsitraukti į politinius procesus atkuriant Lietuvos valstybingumą. Moterų at-stovės dalyvavo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dar-be.

Moterų rinkimų teisės, kaip vienas iš teisinio lygia-teisiškumo elementų, buvo konstituciškai įtvirtintos jau pirmojoje 1918 m. Lietuvos valstybės laikinojoje kons-titucijoje. Konstitucijoje skelbiant lyčių lygybę įstaty-mams, rinkimų visuotinumą ir lygumą kartu buvo pripa-žįstamos ir moterų rinkimų teisės. Šias teises (aktyviąją ir pasyviąją) detalizavo 1919 m. Steigiamojo Seimo rin-kimų įstatymas ir vėlesni rinkimų įstatymai.

XX a. pirmojoje pusėje moterys siekė ir politinio lygiateisiškumo. Jos buvo renkamos į pirmuosius par-lamentus (ir netgi pirmininkavo jiems), teikė siūlymus rengiant 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, siek-damos išplėsti moterų turtines teises, stengėsi vienodinti civilinius įstatymus, juos tobulinti.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje moterų teisės plėtojamos toliau, be to, kuriami šių teisių apsaugos me-chanizmai, turintys padėti realiai įgyvendinti moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Nepaisant to, šiam lygiateisišku-mui vis dar turi įtakos visuomenėje gajūs patriarchali-niai stereotipai.

PASTABOS IR NUORODOS

1. Moterų teisių XIX a. pabaigoje XX a. pirmoje pusėje ty-rinėjimams skirtas ne vienas istorikų darbas, analizės iš-samumu ir šaltinių gausa ypač išsiskiria V. Jurėnienės publikacijos, - http://www.vukhf.lt/index.php?url=/ lietu-viskas/katedros/filosofijos_ir_kulturos_st/personalas.

2. Bardach J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV-XVII w. – Prace Białostockiego Towa-

rzystwa Naukowego. Warszawa-Białystok, 1970, No. 13, p. 9-10.

3. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietu-

vos Statutas (1529 m.). – Vilnius: Vaga, 2001. 4. Ibid. 5. Andriulis V. Lietuvos statutų (1529, 1566, 1588 m.) šei-

mos teisė. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. 6. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietu-

vos Statutas (1529 m.). – Vilnius: Vaga, 2001. 7. Jurėnienė V. I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietu-

vos moterų judėjimo siekiai ir išdavos. – Kauno istorijos

metraštis. T. 6. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.

8. Ibid. 9. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas

(1920.V.15 - 1922.X.7). – New York: Lithuanian National Foundation Inc. TAUTOS FONDAS, 1975.

10. Didysis Vilniaus Seimas paskelbė memorandumą, kurio ketvirtame punkte buvo nustatyta, kad „lietuviai reikalau-ja sau ir kitoms tautoms Lietuvos tiesų užimti visuomenės ir valstijos vietas; neapriboto nekilnojamų turtų įgijimo tiesų; tiesų susidraugavimo (sąjungų ir susirinkimų); ly-gybės prieš įstatymus ir tiesos, prie visuotinio ir stataus rinkimo su slaptu ir lygiu balsų padavimu, dalyvauti, per savo atstovus, lietuvių seime Vilniaus mieste ir visuoti-niame valstijos parlamente“. Cit. pagal Motieka E. Didy-

sis Vilniaus Seimas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla (LII leidykla), 2005.

11. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. I da-

lis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakul-teto leidinys, 1937.

12. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas

(1920.V.15 - 1922.X.7). 13. Motieka E. Didysis Vilniaus Seimas. 14. Jurėnienė V. Steigiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisi-

nant lyčių lygiateisiškumą 1922 m. Konstitucijoje. – Mū-

sų konstitucionalizmo raida (straipsnių rinkinys). – Vil-nius: Seimo l-kla „Valstybės žinios“, 2003.

15. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). Parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1996.

16. Ibid. Reikia pabrėžti, kad teisės ir istorijos mokslininkų požiūris į šį teisės aktą yra nevienodas: pavyzdžiui, My-kolas Römeris 1919 m. Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius laikė nauja laikinąja Lie-tuvos konstitucija, o K. Račkauskas, M. Mackevičius ir kiti – tik 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės laiki-nosios konstitucijos pamatinių dėsnių nauja redakcija ir savarankiškos reikšmės jai neteikė. Tokiam požiūriui pri-taria ir M. Maksimaitis. Plačiau žr.: Maksimaitis M. Lie-

tuvos valstybės konstitucijų istorija. – Vilnius: Justitia, 2005.

17. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). 18. Ibid. 19. Ibid. 20. Ibid.

41

21. Apie žmogaus teisių doktriną 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje plačiau žr.: T. Birmontienė. Žmogaus tei-sių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje. – Mūsų konstitucionalizmo raida (straipsnių rinkinys).

22. Maksimaitis M. Op. cit. 23. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). 24. Maksimaitis M. Op. cit. 25. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). 26. Vėliau dar kelios moterys pakeitė atsistatydinusius Seimo

narius. 27. Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis http://www3.lrs.

lt/pls/inter/w5_show?p_r=286&p_k=1. 28. Jurėnienė V. Steigiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisi-

nant lyčių lygiateisiškumą 1922 m. Konstitucijoje. – Mū-

sų konstitucionalizmo raida (straipsnių rinkinys). 29. Žemaitytė-Veilentienė A. Konstitucijos projekto komisi-

jos nariai. – Mūsų konstitucionalizmo raida (straipsnių

rinkinys). 30. Jurėnienė V. Moterys 1920–1922 metų Steigiamajame

Seime. – Feminizmas, visuomenė, kultūra. – Vilnius: VU Lygių studijų centras, 2001. Nr. 3.

31. Už tokį pasiūlymą balsavo 18 Seimo narių, prieš – 31 Seimo narys.

32. Kaip nurodo V. Jurėnienė, 1935 m. Kauno miesto savi-valdybė priėmė sprendimą atleisti moteris gydytojas iš apskrities ligoninės, aiškindama, kad atleidimo priežastis – ne kompetencijos trūkumas, bet vyrų užimamos tarny-bos. Nors dėl minėto fakto Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga kreipėsi į Vidaus reikalų minist-rą, prašydama nepasirašyti tokio tarybos nutarimo, tačiau ministras į šį prašymą neatsižvelgė. Plačiau žr.: Jurėnienė. V. Lietuvos moterų taryba ir jos veikla valstybėje XX a. 3-4 dešimtmečiuose. -. Parlamento studijos. Mokslo dar-bai. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2005. Nr. 4.

33. Ibid. 34. Jurėnienė V. I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietu-


metraštis. 35. Jurėnienė V. I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietu-


metraštis. 36. Valstybės žinios, 1990. Nr. 9-224. 37. Pažymėtina, kad šioje laikinojoje konstitucijoje bandyta ir

naujai vertinti moters vaidmenį šeimoje: Laikinojo Pa-grindinio Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad motinų, kurios namuose augina ir auklėja du ir dau-giau vaikų, darbas pripažįstamas visuomenei reikšminga veikla ir atlyginamas įstatymų numatyta tvarka.

38. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. sausio 30 d. ir kt. nutarimai.

39. Lietuva yra ratifikavusi pagrindinius moterų teisių klau-simus reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, inter

alia: 1979 m. JTO Konvenciją dėl moterų visų rūšių disk-riminacijos formų panaikinimo (angl. Convention on the

elimination of all forms of discrimination against

women), 1999 m. JTO Konvencijos dėl visų formų disk-riminacijos panaikinimo moterims fakultatyvinį protokolą (angl. Optional protocol to the 1979 Convention on the

elimination of all forms of discrimination against

women), 2000 m. JTO Konvenciją prieš tarptautinį orga-nizuotą nusikalstamumą (angl. United Nations Conven-

tion against transnational organized crime), 2002 m. Pro-tokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, pa-

pildantį 2000 m. Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarp-tautinį organizuotą nusikalstamumą (angl. Protocol to

prevent, suppress and punish trafficking in persons, espe-

cially women and children, supplementing the 2000 Uni-

ted Nations Convention against transnational organized

crime) ir kt. 40. Europos Žmogaus Teisių Teismo tinklalapis http://www.

echr.coe.int/echr. 41. http://www.lygybe.lt

DEVELOPMENT OF WOMEN′S RIGHTS IN LITHUANIA: CONSTITUTIONAL RECOGNITION AND STRIVING FOR POLITICAL EQUALITY Toma Birmontienė * Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania S u m m a r y

The equality of women in Lithuania is an important question of law, history, sociology, politics and other science, which, even though is investigated by all these sciences in dif-ferent aspects, has quite a few common points. The purpose of this article is to touch the development of the establishment of equality of women in politics from the legal point of view, it is also aimed to reveal some important historical facts which de-termined the recognition and constitutional consolidation of women suffrage, one of the essential political rights of women. In the article, the author tries to note some historical facts about Lithuania and she states that women suffrage was recognized earlier in Lithuania than in most European states, it is linked to the decision of the Great Seimas of Vilnius of 1905. While construing the recognition of such right as far back as in 1905 the attention is drawn to the fact that the aim of the recognition of political rights of women was coincident with the general efforts to restore the statehood and is to be as-sessed as an integral part of the development of the democratic state. In the article, various constitutional and legal aspects of the suffrage and the activity of the first female members of the parliament while proposing draft Constitution of the Republic of Lithuania of 1922 and laws are analysed. Even though the main emphasis of the article is the recognition of women suf-frage and its implementation at the beginning of the 20th cen-tury, in the opinion of the author, while analysing the devel-opment of women suffrage in the legal aspect, one must pay heed to the exceptional significance of the Statutes of Lithua-nia (1529, 1566, 1588) to the development of women suffrage. In the article some contemporary tendencies of the develop-ment of women suffrage are also briefly reviewed.

Keywords: equality of women, Development of Wo-

men′s Rights, Political Equality.

* Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania,

Mykolas Romeris University, Law Faculty, Constitutional Law De-

partment, Professor.

42


Mokslo darbai

2006 12(90); 42–50

ASMENŲ LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPO INTERPRETAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Armanas Abramavičius *

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedra

Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius

Telefonas 236 61 67



Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami kai kurie konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimo Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aspektai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį ir jo są-sajas su kitomis Konstitucijos normomis bei principais, suformulavo gana plačią ir išsamią asmenų lygiateisiškumo principo doktriną. Straipsnyje nurodoma, kad turi būti skiriamas formalus teisinis lygiateisiškumas ir galimybė įgyvendinti turimas teises, kad kai kurie asmenys dėl tam tikrų turtinio pobūdžio veiksnių ar subjektyvių priežasčių turi daugiau galimybių įgyvendinti savo konstitucines teises, tačiau tai savaime nereiškia asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Straipsnyje taip pat aptariamos konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo sąsajos su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Pagrindinės sąvokos: konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, Konstitucinis Teismas, konstitucinė doktrina.

ĮVADAS ∗

Asmenų lygiateisiškumo principas gali būti nagri-nėjamas labai įvairiais teoriniais ir praktiniais aspektais. Šį principą galima nagrinėti jo vietos konstitucinio regu-liavimo sistemoje ir santykio su kitais konstituciniais principais (teisingumo, teisminės gynybos, demokrati-nės valstybės, teisinės valstybės ir pan.) aspektu, galima analizuoti lygiateisiškumo principo įgyvendinimo pro-blematiką, šio principo interpretavimą Europos Žmo-gaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir pan. Šiame straipsnyje aptarsiu kai kuriuos asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimo Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo jurisprudencijoje aspektus. Vargu ar vie-name straipsnyje galima būtų nuodugniai išnagrinėti šį klausimą. Antai vien tik per pastaruosius trejus metus Konstitucinis Teismas net dvidešimtyje savo nutarimų aptarė įvairius asmenų lygiateisiškumo principo aspek-tus.

∗ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas, Vilniaus

universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir kitose Europos valstybių konstitucijose, yra tiesiogiai įtvirtin-tas asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį bei šio straipsnio sąsajas su kitomis Konsti-tucijos normomis ir principais, suformulavo gana plačią ir išsamią asmenų lygiateisiškumo principo doktriną.

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmenų lygiatei-siškumo principas nėra šiuolaikinių konstitucijų ar teisi-ninkų atradimas. Kaip sakoma, nauja – tai seniai pa-miršta sena.

Jau senovės laikų filosofai savo darbuose nemažai dėmesio skyrė žmonių lygybės sampratai, šio principo esmės ir reikšmės analizei. Aristotelis vieną iš pilietybės bruožų nurodė lygių žmonių santykius. Jis manė, kad lygybę galima pasiekti tiktai nedidelėje ir rinktinėje pi-liečių grupėje. Kitaip nei Aristotelis, lygybę suprato stoikai. Pasak jų, graikas ir barbaras, kilmingas ir pa-prastas žmogus, turtingas ir vargšas – visi skelbiami ly-gūs. Vienintelis esminis skirtumas tarp žmonių yra skir-tumas tarp išmintingo ir kvailo, tarp žmogaus, kurį liki-mas gali vesti, ir to, kurį jis turi tempti. Panašių nuostatų laikėsi ir Ciceronas. Jo nuomone, žmonės, kadangi yra

43

pavaldūs vienai teisei ir dėl to bendrapiliečiai, iš dalies turi būti lygūs. Žmonių lygybės idėją dar stipriau pabrė-žė vėlyvieji romėnų stoikai (Senka, Epitetas). Taigi jau senovės laikais buvo sukurti lygiateisiškumo principo atsiradimo ir jo turinio susiformavimo pagrindai.

Dar plačiau antikinė žmonių lygybės idėja buvo pabrėžta ankstyvojoje krikščionybėje.

Lygybė – tai ir vienas iš pagrindinių pirmųjų de-mokratinių (antifeodalinių) revoliucijų šūkių. Būtent asmenų lygybės principas buvo aktualus siekiant pakeis-ti, sugriauti luominius feodalinės visuomenės santykius. Taigi šiuo laikotarpiu ir lygiateisiškumo principas buvo priešpriešinamas esamai asmenų nelygybei, kurią dau-giausia lėmė šių asmenų kilmė, jų priklausymas vienam ar kitam visuomenės luomui. Pažymėtina, kad net ir kai kuriose dabar galiojančiose Europos valstybių konstitu-cijose įtvirtinant asmenų lygiateisiškumą dažnai nuro-domas toks šio principo aspektas. Antai Belgijos Kons-titucijos 10 straipsnyje nustatyta, kad valstybėje nėra jo-kių luominių skirtumų, Danijos Konstitucijos 83 straipsnyje kalbama tik apie privilegijų, kurios yra susi-jusios su aristokratine kilme, titulu ar vardu, panaikini-mą. Taigi šiuo požiūriu reikėtų pripažinti dar Prancūzi-jos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią „žmonės gimsta ir pasi-lieka laisvi bei lygiateisiai“, universalumą. Tai trumpa, aiški, bet kartu „talpi“ nuostata, nusakanti labai įvairius asmenų lygiateisiškumo principo aspektus. DOKTRINOS DĖL KONSTITUCINIO ASMENŲ LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPO FORMAVIMAS KONSTITUCINIO TEISMO AKTUOSE

Toliau panagrinėsiu doktrinos dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo formavimą, plėtojimą Konstitucinio Teismo aktuose. Šią analizę pradėsiu nuo keleto bendro pobūdžio pastabų.

Tam tikrą laiką Konstitucinis Teismas, interpretuo-damas Konstitucijos 29 straipsnį, pagal kurį prieš įsta-tymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus visi asmenys yra lygūs, vienu atveju nurodydavo, kad šioje nuostatoje atsispindi „visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar parei-gūnus principas“, kitu atveju šį principą įvardydavo kaip „asmenų lygiateisiškumo principą“. Pažymėtina, kad ir teisinėje literatūroje nagrinėjant Konstitucijos 29 straip-snį kartais teigiama, kad šioje nuostatoje įtvirtintas „as-menų lygiateisiškumo“ [1, p. 123], o kartais – jog „as-menų lygybės principas“ [2, p. 30]1, t. y. šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Toks šių sąvokų tapatini-mas, mano nuomone, yra ne visai teisingas ir pagrįstas. Viena vertus, Konstitucijos 29 straipsnio nuostata „įsta-tymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pa-reigūnams visi asmenys lygūs“ reiškia reikalavimą, kad šalies teisėje pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui būtų įtvirtintos lygiai su kitais, be jokių išim-čių. Kita vertus, ši nuostata iš esmės reiškia diskrimina-

1 Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

nutarimuose taip pat vyrauja „asmenų lygybės“ sąvoka.

cijos draudimą. Diskriminacija paprastai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas arba atitinkamų privilegi-jų teikimas atsižvelgiant į tam tikrus požymius (lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, pažiūrų ir pan.). Taigi šioje konstitucinėje nuostatoje išreikšta ne asmenų lygybė, o jų teisė turėti lygias teises, t. y. jų ly-giateisiškumas. Todėl, manyčiau, kad sąvoka „asmenų lygiateisiškumas“ tiksliau išreiškia minėtos konstituci-nės nuostatos esmę ir paskirtį.

Pažymėtina, kad jau nuo 2005 m. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant Konstitucijos 29 straipsnį kalbama apie šiame straipsnyje įtvirtintą asme-nų lygiateisiškumo principą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, suformulavo bendrąsias asmenų lygiateisiškumo principo doktrinos nuostatas, kuriomis buvo, yra ir bus vadovaujamasi daugelyje Teismo nuta-rimų sprendžiant, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai.

Antai jau savo pirmuosiuose nutarimuose Konsti-tucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 29 straip-snyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas yra vie-nas pagrindinių konstitucinių principų, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vyk-dant teisingumą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus sava-vališkai vertinti skirtingai [3; 4]. Vadovaujantis šiomis Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis daugeliu atvejų ir vėlesniuo-se Teismo nutarimuose buvo sprendžiami teisės aktų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui klausimai. Antai Konstitucinis Teismas, ištyręs, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, švelninantis baudžiamąją atsakomybę, turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas asmenims, padariusiems nusikals-tamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo, nutarė, kad ši įstatymo nuostata Konstitucijai neprieštarauja. Tokia iš-vada buvo grindžiama tuo, kad BK 7 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra diskriminacinės, jos bendrais pagrindais pagal tas pačias sąlygas ir ta pačia tvarka taikytinos vi-siems pavojingas veikas padariusiems asmenims: įta-riamiesiems, kaltinamiesiems, teisiamiesiems, nuteistie-siems, taip pat asmenims, turintiems teistumą.

Minėtos doktrininės konstitucinio asmenų lygiatei-siškumo principo nuostatos buvo plėtojamos, konkreti-namos vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose, sprendimuose. Antai buvo konstatuota, kad Konstituci-jos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuo-jamam vienodai su kitais, tokios teisės garantiją [5], kad šis principas reiškia ir „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims [6]. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė ir Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse įtvirtintų nuostatų specifiš-kumą. Pavyzdžiui, Teismas vienoje iš konstitucinės jus-ticijos bylų nagrinėdamas klausimą, ar Konstitucijai ne-prieštarauja tam tikros Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

44

įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo nustatytos skir-tingos kaimo ir miesto žemės grąžinimo sąlygos, nuro-dė, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, o Konstitucijos 29 straips-nio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir pri-vilegijų neteikimo principas. Šioje konstitucinės justici-jos byloje Teismas pažymėjo, kad minėtose ginčijamose įstatymo nuostatose nustatytos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objek-tų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius ir dėl to šiuo teisiniu reguliavimu konstitucinis asmenų lygiatei-siškumo principas nėra pažeidžiamas [7].

Konstitucinis Teismas, aiškindamas asmenų lygia-teisiškumo principą, nurodė ir tai, kad šis principas sais-to ne tik institucijas, leidžiančias ir taikančias įstatymus, bet ir kitas teisėkūros bei teisę taikančias institucijas. Antai Konstitucinis Teismas konstatavo, jog visų asme-nų lygiateisiškumo principas reiškia, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požy-miais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas, kad vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek pro-ceso teisės normos [8].

Konstitucinis Teismas, plėtodamas konstitucinę doktriną, atkreipė dėmesį ir į tai, kad asmenų lygiatei-siškumo principo turi būti laikomasi ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės atžvilgiu [8], kad šis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims [4; 9]. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas nagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, kurioje buvo ginčijami Vy-riausybės nutarimai, reguliuojantys alkoholinių gėrimų ženklinimo banderolėmis tvarką. Pagal šių nutarimų ginčijamas nuostatas įmonės, turinčios teisę prekiauti importuotais alkoholiniais gėrimais, ir įmonės, turinčios teisę prekiauti tik Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais, atsidūrė akivaizdžiai skirtingoje teisinėje pa-dėtyje: įmonės, prekiaujančios importuotais alkoholi-niais gėrimais, turėjo teisę toliau prekiauti alkoholiniais gėrimais, paženklintais seno pavyzdžio banderolėmis, o įmonės, prekiaujančios tik Lietuvoje pagamintais alko-holiniais gėrimais, tokios teisės neturėjo, joms faktiškai buvo uždrausta prekiauti tokiais gėrimais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas ver-tintinas kaip suteikiantis ūkio subjektams nevienodą, ne-lygiateisę padėtį, kaip diskriminuojantis tuos ūkio sub-jektus, kurie turi teisę prekiauti tik Lietuvoje pagamin-tais alkoholiniais gėrimais, ir dėl to pažeidžiantis Kons-titucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą [10].

Kalbant apie asmenų lygiateisiškumo principo tai-kymą fiziniams ir juridiniams asmenims gali kilti klau-simas dėl jo taikymo tam tikrų piliečių asociacijoms, bendrijoms ar kitiems susivienijimams, taip pat ir to-kiems, kurie neturi juridinio asmens teisių. Šiame kon-tekste norėčiau prisiminti Konstitucinio Teismo nutari-mą „Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietu-vos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje vei-kusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klau-simai, atitikties Konstitucijai“, priimtą vadinamojoje

Anykščių poilsio namų „Šilelis“ byloje. Šios bylos esmė buvo ta, kad buvo ginčijama Lietuvos Respublikos pro-fesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo nuostata, pa-gal kurią Anykščių reabilitacijos centro (buvusių poilsio namų „Šilelis“) administracinis pastatas, į kurį asmuo norėjo atkurti nuosavybės teises, buvo perduotas profe-sinėms sąjungoms. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nedidelėje byloje buvo priimtas ganėtinai didelis ir konceptualus nutarimas, kuriame pagal atitiktį Konstitucijai buvo įvertinti teisės aktai, reglamentuojantys turto perdavimą profesinėms sąjungoms, ir per 30 šių aktų nuostatų buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau at-sižvelgiant į mūsų nagrinėjamą temą šis nutarimas dar įdomus ir tuo, kad jame Teismas, aiškindamas Konstitu-cijos 50 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „visos profesinės sąjungos turi lygias teises“, pažymėjo, jog negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią para-mą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas pro-fesinių sąjungų lygiateisiškumas. Šiuo atveju galėtų kilti klausimas, ar profesinių sąjungų lygiateisiškumo princi-po, įtvirtinto Konstitucijos 50 straipsnio 2 dalyje, pažei-dimas reikštų ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis asmenų lygiatei-siškumo principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis regulia-vimas tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, katego-rijų atžvilgiu.

Antai vienoje iš Konstitucinio Teismo bylų pareiš-kėjas ginčijo įstatymo, reguliuojančio piniginių kom-pensacijų už nekilnojamąjį turtą mokėjimo tvarką, nuo-statas, nes, pasak pareiškėjo, pailginus terminus, iki ku-rių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, asmuo, kuriam nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą-jį turtą buvo atkurtos mokant piniginę kompensaciją, at-sidūrė nelygioje, jį diskriminuojančioje padėtyje kitų asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą buvo atkurtos grąžinant turtą natūra, atžvilgiu.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad dar pačioje res-titucijos proceso pradžioje, t. y. 1990 m. lapkričio 15 d., kai buvo priimtas principinis sprendimas, kad būtina at-kurti nuosavybės teises, ir vėliau, kai buvo išleistas pir-masis įstatymas, taip pat kiti įstatymai, reguliuojantys nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykius, įstatymų leidėjas išskyrė asmenis, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuria-mos grąžinant turtą natūra, ir asmenis, kuriems nuosa-vybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos mokant piniginę kompensaciją. Minėtų asmenų grupių išskyrimą lėmė ir tebelemia objektyvios aplinkybės – negalimumas išlikusio nekilnojamojo turto visais atve-jais grąžinti natūra. Būtent dėl to, kad nėra galimybės viso išlikusio nekilnojamojo turto grąžinti natūra, vals-tybė prisiėmė įsipareigojimą nuosavybės teises į turtą, kurio negalima grąžinti natūra, atkurti per tam tikrą lai-ką sumokant piniginę kompensaciją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad terminų, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas,

45

pratęsimas negali būti vertinamas kaip asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuria-mos mokant piniginę kompensaciją, diskriminavimas kitų asmenų, t. y. asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant jį natū-ra, atžvilgiu, nes šių kategorijų asmenų padėtis yra ob-jektyviai skirtinga būtent dėl to, kad vienos kategorijos asmenims turtas yra grąžinamas natūra, o kitos kategori-jos asmenims turtas natūra nėra grąžinamas – už jį per tam tikrą laiką yra kompensuojama pinigais [11].

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant ir į jų statusą arba padėtį.

Štai 2000 m. Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnio atitik-ties Konstitucijai. Pareiškėjas savo abejones grindė tuo, kad Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos, kuriose nustatyta, jog nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti panaudotas prieš kiekvieną asmenį, nepagrįstai susiaurina Respublikos Prezidento ir Seimo nario asmeninio saugumo garantijas, įtvirtintas Konsti-tucijoje. Šioje byloje Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas Respublikos Prezidento ir Seimo nario imunitetas – tai asmens neliečiamybės pa-pildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pa-reigoms tinkamai atlikti. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, ir Seimo narių, kaip Tautos atstovų, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Respublikos Prezidentas ir Seimas galėtų nekliudomai vykdyti Kons-titucijoje nustatytas funkcijas, kad būtų užkirstas kelias galimam vykdomosios valdžios pareigūnų neigiamam poveikiui Respublikos Prezidentui ar Seimo nariams. Dėl šių tikslų Respublikos Prezidento ir Seimo nario asmens neliečiamybės papildomų garantijų nustatymas yra leistinas ir nepaneigia Konstitucijoje (29 str.) įtvir-tinto visų asmenų lygiateisiškumo principo [12].

Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste Teismas ne-apsiribojo prieš tai minėtų pareigūnų teisinės padėties skirtumo, palyginti su kitais asmenimis, pagrindimu. Teismas atskirai ištyrė ir Respublikos Prezidento, ir Seimo nario statuso ypatybes, šių asmenų imuniteto ap-imtį. Šiuo atveju buvo pažymėta, kad nors Konstitucijo-je įtvirtintos papildomos Seimo nario neliečiamumo ga-rantijos, palyginti su asmens neliečiamumo garantijo-mis, vis dėlto Seimo nario imunitetas yra siauresnis ne-gu Respublikos Prezidento. Seimo narys Seimo sutiki-mu gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o savo pareigas einantis Respublikos Prezidentas – ne. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino, kad Operatyvi-nės veiklos įstatymo 11 straipsnis ta apimtimi, kuria lei-džiama taikyti modelį Respublikos Prezidentui, priešta-rauja Konstitucijai [12].

Taip pat reikėtų paminėti, kad pagal Konstituciją kai kuriems asmenims yra nustatytos išskirtinės jų ne-liečiamumo garantijos. Antai pagal Konstituciją Res-publikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamo-jon ar administracinėn atsakomybėn. Neliečiamas ir Seimo nario asmuo – Seimo narys be Seimo sutikimo

negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, su-imamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Taigi atskleidžiant nuostatų dėl lygiateisiškumo tu-rinį reikia atsižvelgti į tai, kad turi būti skiriamas forma-lus teisinis lygiateisiškumas ir galimybė įgyvendinti tu-rimas teises. Teisių turėjimas ir galimybė jas įgyvendinti yra skirtingi dalykai. Kai kurie asmenys dėl tam tikrų turtinio pobūdžio veiksnių ar tam tikrų subjektyvių prie-žasčių (pvz., yra labiau išsilavinę, turi pažįstamų medi-kų ir pan.) turi daugiau galimybių įgyvendinti savo konstitucines teises, tačiau tai dar savaime nereiškia, kad pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Taigi lygiateisiškumo principas dar nereiškia, kad jį įgyvendinant, jo siekiant galima suvienodinti visas asmenų, kurių statusas skiriasi, teises. Kaip jau minėta, teisinės asmenų padėties skirtumai lemia ir nevienodą teisinį reguliavimą. Šiuo atveju siekiant tam tikro vie-nodumo gali būti pažeidžiamos kitos konstitucinės ver-tybės.

Pavyzdžiui, kitiems pareigūnams teisės aktuose nu-stačius tokias pat neliečiamumo garantijas kaip ir teisė-jams (jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje), galėtų kil-ti klausimas, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Kalbant apie galimybę įstatyme nustatyti nevieno-dą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, kategorijų atžvilgiu, reikia turėti omenyje, kad Teismas yra konstatavęs, jog teisinio re-guliavimo būdą ir turinį gali lemti socialinio gyvenimo įvairovė. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų ly-giateisiškumo principas apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą.

Tačiau diskriminacija arba privilegijomis diferenci-juotas teisinis reguliavimas nelaikytinas, jei jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms as-menų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuome-niškai reikšmingų tikslų. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, jei jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais [13].

Aiškindamas konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą Teismas pabrėžė ir tai, kad asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai [6; 14].

Vertinant, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir ob-jektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į tei-sės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto pa-skirtį ir tikslą [6].

Šiuo požiūriu įdomus yra Konstitucinio Teismo nu-tarimas, kuriame buvo tiriama, ar Visuomenės informa-vimo įstatymo nuostata, įtvirtinti žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo, platintojo teisę neatskleisti infor-macijos šaltinio, atitinka Konstituciją.

46

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio yra viena iš žiniasklaidos laisvės sąlygų. Tačiau buvo pabrėžta ir tai, kad kilus klausimui, ar turi būti atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar neatsklei-džiant informacijos šaltinio nebus pažeistos Konstituci-jos saugomos vertybės. Kartu Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, kad ginčijama įstatymo nuostata suteikia teisę žurnalistui neatskleisti informacijos šaltinio visais atve-jais, net ir tais, kai demokratinėje valstybėje informaci-jos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gy-vybiškai svarbių arba kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vyk-domas teisingumas. Tuo remdamasis Konstitucinis Tei-smas nutarė, kad ginčijamame įstatyme nustačius, jog žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio pa-slaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir teismui, nors informacijos šaltinį atskleisti būtina tam, kad būtų vykdomas teisingumas, nepaisoma konstitucinio asme-nų lygybės prieš teismą principo.

Interpretuodamas Konstitucijos 29 straipsnio nuo-statas Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asme-nų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su ki-tais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuoja-ma, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios ap-imties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas [15; 8].

Šiame kontekste galima būtų prisiminti Konstituci-nio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame buvo tiriama, ar kai kurie teisės aktai, reguliuojantys valstybės tarnybos santykius, atitinka Konstituciją ir įstatymus. Vienas iš tokių tirtų teisės aktų buvo Vyriau-sybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės. Šiose taisyklėse bu-vo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atve-jais, kai valstybės arba savivaldybės institucijai neuž-tekdavo paskirtų lėšų valstybės tarnautojų darbo užmo-kesčiui mokėti, tokių tarnautojų darbo užmokestis buvo mažinamas taikant indeksavimo koeficientą.

Vertindamas šią teisinę padėtį Konstitucinis Tei-smas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje priklausomai nuo to, ar ati-tinkamai valstybės ar savivaldybės institucijai buvo skirta pakankamai lėšų valstybės tarnautojų darbo už-mokesčiui, ar tokių lėšų joms trūksta.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad toks teisinis reguliavimas, kai valstybės tarnautojai atsiduria nevienodoje teisinėje padėtyje dėl to, kad jiems už atlik-tą darbą sumokama atsižvelgiant į tai, kiek lėšų darbo užmokesčiui skirta atitinkamai valstybės ar savivaldy-bės institucijai, negali būti pripažįstamas konstituciškai pagrįstu.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisi-niu reguliavimu yra sudaromos prielaidos pažeisti Kons-

titucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų ly-giateisiškumo principą. KONSTITUCINIO ASMENŲ LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPO SĄSAJOS SU KITOMIS KONSTITUCIJOS NUOSTATOMIS

Toliau norėčiau aptarti asmenų lygiateisiškumo principą viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteks-te, arba, kitaip tariant, šio principo sąsajas su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie asmenų lygiateisiškumą bendriausia prasme kalbama 29 straips-nyje. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra ir kitų straipsnių, kuriuose atskirai pabrėžiamas pats lygia-teisiškumas. Antai pagal Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos 33 straipsnio pirmąją dalį „piliečiai turi teisę ly-giomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybi-nę tarnybą“, pagal 38 straipsnio penktąją dalį „sutuokti-nių teisės šeimoje lygios“. Konstitucijoje nurodoma, kad Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, savivaldybių ta-rybų nariai renkami remiantis lygia rinkimų teise, kad Respublikos Prezidentas prisiekia būti visiems lygiai teisingas ir pan.

Konstitucinis Teismas, analizuodamas asmenų ly-giateisiškumo principą viso konstitucinio teisinio regu-liavimo kontekste, yra pažymėjęs, kad šis principas aiš-kintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia, nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo [16]. Nagrinėdamas konstitucinės justicijos by-lą dėl tam tikrų BPK nuostatų atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pabrėžė šio konstitucinio princi-po sąsajas su Konstitucijoje įtvirtinta asmens teise kreiptis į teismą, asmens teise į teisingą ir nešališką tei-smą, Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklau-somumu.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo at-skleisti labai įvairūs asmenų lygiateisiškumo principo sąsajų su kitomis Konstitucijos nuostatomis aspektai. Pavyzdžiui, aiškinant konstitucinį teisinės valstybės principą buvo pažymėta, kad vienas iš reikalavimų, ky-lančių iš šio principo, yra tas, kad teisę taikančios insti-tucijos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo, jog vienas iš daugelio konstitucinio teisinės valstybės principo aspektų (tiesiogiai susijęs su konstituciniu as-menų lygiateisiškumo principu) – tai, kad panašios by-los turi būti sprendžiamos panašiai [17].

Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Konstitu-cijos 33 straipsnio pirmosios dalies nuostatą „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Res-publikos valstybinę tarnybą“, Konstitucijos 48 straips-nio nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstatavo, kad šios nuostatos tiesiogiai susijusios su visų asmenų lygia-teisiškumo principu [18; 17].

Savo nutarimuose Konstitucinis Teismas nemažai dėmesio skyrė ir asmenų lygiateisiškumo principo sąsa-joms su Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintais ūkinės veiklos konstituciniais pagrindais. Konstitucinis Tei-

47

smas pabrėžė, kad asmens ūkinės veiklos laisvė yra ne-atsiejama ir nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygia-teisiškumo, kad priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tau-tos gerovei. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas, kad atskirų ūkio subjektų išskyrimą, jų teisinės padėties di-ferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės kelia-mais tikslais ūkio srityje, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį [19].

Šiame kontekste būtų galima paminėti Konstituci-nio Teismo nutarimą, kuriame buvo tiriama, ar tam tik-ros Medžioklės įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją. Šiame nutarime buvo konstatuota, kad dėl Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio regu-liavimo medžioklės plotų naudotojai, sudarę medžioklės plotų nuomos sutartis 2001 m. gruodžio 29 d. ir vėliau, atsidūrė nevienodoje padėtyje, palyginti su kitais me-džioklės plotų naudotojais, kurie medžioklės plotų nuomos sutartis sudarė iki 2001 m. gruodžio 29 d., taigi šių asmenų atžvilgiu buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo prin-cipas [19].

Konstitucinis Teismas aptarė asmenų lygiateisiš-kumo principo sąsajas ir su Konstitucijoje įtvirtintu Seimo nario laisvu mandatu. Tai buvo padaryta konsti-tucinės justicijos byloje, kurioje buvo tiriama, ar Seimo statuto nuostatos, leidžiančios Seimo nariui gauti atlygi-nimą ne tik už kūrybinę, bet ir už pedagoginę veiklą, neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju atrodytų nedi-delė byla išsiplėtojo ir tapo ganėtinai plačios apimties byla, kurioje buvo pateikta ir išsami Seimo nario konsti-tucinio statuso samprata. Būtent šioje byloje Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso esmę ir yra glau-džiai susijęs su Seimo narių lygybe. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimy-bes dalyvauti Seimo darbe. Konstitucinis Teismas pa-žymėjo, kad jeigu Seimo narių teisės būtų diferencijuo-jamos taip, kad faktiškai jiems būtų nustatytos nevieno-dos galimybės dalyvauti Seimo darbe, tai būtų pažei-džiamas esminis šios atstovaujamosios institucijos prin-cipas – parlamento narių lygybė, vadinasi, Seimo nariai neturėtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti visos Tautos interesų. Seimo nario laisvo mandato ir Seimo narių lygybės principų turi būti laikomasi ir nu-statant Seimo vidinę struktūrą. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas – viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų [20].

Konstitucijos 29 straipsnio santykio su kitomis Konstitucijos nuostatomis aspektu įdomi byla, kurioje tiriama, ar Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo bu-vo suteikta pilietybė išimties tvarka, atitinka Konstituci-ją. Šioje byloje kilo klausimas dėl Konstitucijos 82 straipsnio pirmosios dalies nuostatos, kad Respublikos

Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, santykio su Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 82 straipsnio 1 da-lies nuostata, kad Respublikos Prezidentas turi būti vi-siems lygiai teisingas, kartu su Konstitucijos 29 straips-nio nuostata, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, reiškia ne tik tai, kad Respublikos Prezidentas turi pareigą lygiai traktuoti visus asmenis, kuriems yra skirta teisės norma, bet ir tai, kad Respubli-kos Prezidentas turi pareigą visiems asmenims tą teisės normą taikyti lygiai teisingai. Teismas taip pat pabrėžė, jog Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybės institucijoms arba pareigūnams visi asmenys lygūs, 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, negali būti aiškinamos kaip reiškiančios esą pagal šias nuostatas Respublikos Prezidentas visiems lygiai teisingas būtų ir tuo atveju, jeigu teisės norma būtų visiems asmenims taikoma vienodai neteisingai.

Konstitucinis Teismas ne tik atskleidė šių konstitu-cinių nuostatų sąsajas, bet kartu nurodė ir jų skirtumus. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Kons-titucijos 29 straipsnio 1 dalies pažeidimas visais atvejais yra formalios asmenų lygybės principo pažeidimas, o Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtinta ne tik Respublikos Prezidento pareiga nepažeisti forma-lios asmenų lygybės principo, bet ir jo pareiga įgyven-dinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įga-liojimus neveikti taip, kad asmenys (jų grupės), dėl ku-rių Respublikos Prezidentas priima sprendimus, sąmo-ningai būtų traktuojami ne lygiai teisingai. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, būtų pažeista ne visais atvejais, kai yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis (formalios asmenų lygybės principas), bet tik tada, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konsti-tucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, sąmonin-gai veikia taip, kad asmenys (jų grupės), dėl kurių jis priima sprendimus, būtų traktuojami ne lygiai teisingai.

Taigi, pasak Konstitucinio Teismo, vien tai, kad Respublikos Prezidento dekretas yra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, sa-vaime nereiškia, jog išleisdamas tokį dekretą Respubli-kos Prezidentas pažeidė Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas. Sprendžiant, ar išleisdamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį dek-retą Respublikos Prezidentas kartu nepažeidė ir Konsti-tucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, būtina įvertinti ne tik Respublikos Prezidento dekreto turinį, bet ir faktines tokio dekreto išleidimo aplinkybes [8].

Konstitucinis Teismas, interpretuodamas asmenų lygiateisiškumo principą, atskleidė ir tam tikrus šio principo bei Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą ir asmens teisės į teisingą ir nešališką teismą santykio aspektus.

Vienoje iš Konstitucinio Teismo bylų buvo tiriami teisės aktai, reguliuojantys su valstybės paslapties dis-

48

ponavimu susijusius santykius. Šioje byloje teisės aktų prieštaravimas Konstitucijos 29 straipsniui grindžiamas tuo, kad pagal nustatytąjį teisinį reguliavimą per civili-nės bylos nagrinėjimą teisme su informacija, esančia valstybės paslaptimi, galėjo susipažinti tik teismas (tei-sėjas), o byloje dalyvaujantys asmenys tokios teisės ne-turėjo. Teismas konstatavo, kad byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė – asmenų lygybė teismui, o ne ginčą sprendžiančio teismo (teisėjo) ir by-loje dalyvaujančių asmenų lygybė.

Šiame kontekste reiktų paminėti ir Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, kuriame buvo ti-riama tam tikrų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų atitiktis Konstitucijai, inter alia, Konstitucijos 29 straipsniui.

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ati-tikties Konstitucijai aspektu ginčijo tam tikras BPK nuostatas, įtvirtinančias privataus kaltinimo institutą. Pagal šias nuostatas tam tikrų kategorijų bylose (vadi-namosiose privataus kaltinimo bylose) neprivalėjo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ir neturėjo būti teisme palaikomas valstybinis kaltinimas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu re-glamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įsta-tymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti skirtingas baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinė-jant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, inter alia, skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio ty-rimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt. Pasak Teismo, bendrojo bau-džiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas sa-vaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso san-tykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais ikiteis-minis tyrimas nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas; Konstitucija ne-užkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi bū-ti konstituciškai pagrįstas.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai. Taigi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Priešingu at-veju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų [21]. IŠVADOS

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra pamatinis šiuolaikinės demokratinės valstybės ir jos tei-sės principas, kurio atsiradimo ir jo turinio susiforma-

vimo pagrindai buvo pradėti kurti jau senovės laikų filo-sofijos darbuose.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį ir jo sąsajas su kitomis Konstitucijos nor-momis bei principais, suformulavo gana plačią ir išsa-mią asmenų lygiateisiškumo principo doktriną.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų ly-giateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus tei-siškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pa-čius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio konstitu-cinio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą.

Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės atžvilgiu, šis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevieno-das (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų as-menų, kurių padėtis skirtinga, kategorijų atžvilgiu – tarp šių asmenų kategorijų turi būti tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas bū-tų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas ir neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuo-statų, inter alia, nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens tei-ses ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valsty-bės principo. LITERATŪRA

1. Birmontienė T. Žmogaus teisių problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose // Konsti-tucinė justicija: dabartis ir ateitis. – Vilnius, 1998.

2. Žilys J. Konstitucinis Teismas ir Lietuvos teisės raida // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. – Vilnius, 1998.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respubli-kos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios da-lies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ // Žinios. 1996. Nr. 9-228.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. va-sario 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 „Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitali-zavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai“ // Žinios. 1996. Nr. 20-537.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 da-lies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos“ // Žinios. 1998. Nr. 95-2642.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ad-

49

ministracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio ati-tikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Žinios. 1997. Nr. 104-2644.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. ba-landžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigi-jimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ // Žinios. 2001. Nr. 29-938, atitaisymas – 2001-04-06, Nr. 30.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Pre-zidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lie-tuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilie-tybė išimties tvarka suteikiama Jurijui Borisovui, atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Res-publikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“ // Ži-nios. 2003. Nr. 124-5643.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. ba-landžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ko-mercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antro-sios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei tre-čiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ // Žinios. 1996. Nr. 36-915.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. va-sario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoho-liniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ // Žinios. 2000. Nr. 17-419.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir dėl Lie-tuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numa-tytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ // Žinios. 2005. Nr. 152-5605.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos opera-tyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straips-nio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straips-nio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ // Žinios. 2000. Nr. 39-1105.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vals-tybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo, Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papil-dymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybi-nių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 84 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Kons-titucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 daliai (1994 m. liepos 18 d. redakcija)“ // Žinios. 2003. Nr. 115-5221.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuo-menės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žinios. 2002. Nr. 104-4675.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žinios. 1996. Nr. 114-2643.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ad-ministracinių teisės pažeidimų kodekso 163-2 straipsnio (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 5 dalies ir šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žinios. 2005. Nr. 134-4819.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, ku-riais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santy-kiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įsta-tymams“ // Žinios. 2004. Nr. 181-6708.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo ap-mokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų ati-tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui“ // Ži-nios. 2001. Nr. 107-3885.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos me-džioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Žinios. 2005. Nr. 63-2235.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Ži-nios. 2004. Nr. 105-3894.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bau-džiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balan-džio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straips-nio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. re-dakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. re-dakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko-dekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Ži-nios. 2006. Nr. 7-254.

50

INTERPRETATION OF THE PRINCIPLE OF EQUAL RIGHTS OF PERSONS IN THE JURISPRUDENCE OF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA Armanas Abramavičius∗ Vilnius University Summary

Some aspects of the interpretation of the constitutional principle of equal rights of persons in the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania are dis-cussed in the article. While construing Article 29 of the Con-stitution and its links with other norms and principles of the Constitution, the Constitutional Court has formed quite an ex-tensive and thorough doctrine of the principle of equal rights of persons.

Thus, in more than one of its legal acts, the Constitu-tional Court has noted that the principle of equal rights of per-sons obliges to assess the equal facts in the same way from the legal point of view and prohibits from arbitrary assessing the equal facts in a different way and that this principle of equal rights of persons must be followed while passing laws, apply-ing them and administering justice. The Constitutional Court has also drawn attention to the fact that the principle of equal rights of persons must be followed not only in the aspect of citizens of the Republic of Lithuania, but also of citizens of foreign states and persons without citizenship, and that this principle is applicable not only to natural but also to legal per-sons. The Constitutional Court has also held that the constitu-tional principle of equal rights of persons does not deny the possibility to treat people in a different way while taking ac-count of their status and position, that special requirements or certain conditions are also not attributed to the discriminative restrictions, when their establishment is related to the pecu-liarities of the regulated relations.

∗ Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithu-

ania, Vilnius University, Faculty of Law, Department of Criminal

Law, Assoc. Prof.

It is also indicated in the article that the formal legal equality and the possibility to implement the enjoyed rights must be distinguished, and that some persons have more pos-sibilities to implement their constitutional rights due to the factors of certain property character or certain subjective rea-sons (for example, they are more educated, etc.), however, this does not in itself mean a violation of the principle of equal rights of persons.

The links of the constitutional principle of equal rights of persons with other provisions of the Constitution are also dis-cussed in the article.

Keywords: constitutional principle of equal rights of

persons, Constitutional Court, constitutional doctrine.

51


Mokslo darbai

2006 12(90); 51–60

AKTYVISTINĖ KONSTITUCINĖ JUSTICIJA KAIP SUBTILI DISKRECIJA

INSPIRUOTI TEISINIUS MODELIUS

Egidijus Šileikis *

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedra

Saulėtekio al. 9, 2040 Vilnius

Telefonas 236 61 78



Santrauka.Vis daugėja abejonių ir emocijų, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas per daug „sau leidžia“, „kitus šokdina“. Jis neva iš santūraus ir negatyvaus Konstitucijos laikymosi tikrintojo („judicial restraint“ modelio) pamažėle virto po-zityvios (leistinos, teisingos, legitymios) teisės „atradimo“ ar „parinkimo“ subjektu, suvereniai nustatančiu Seimo konstituciškai optimaliausias teisėkūros galimybes, pavyzdžiui, profesinių sąjungų turto, Seimo narių atostogų ar Teisėjų tarybos reglamenta-vimo srityje. Gali susidaryti įspūdis, kad 9 teisėjai per daug reikliai ir intensyviai koreguoja 141 bendruomenės atstovų demokra-tiškai įteisintą diskreciją savarankiškai parinkti normų variantus. Ar pagrįstos tokios abejonės ir su jomis susijusios insinuacijos? Norint atsakyti, reikia gilintis į aktyvistinę konstitucinę justiciją kaip specifinį teismų valdžios instrumentą ir šiuolaikinės teisinės valstybės atributą. Šiuo tikslu straipsnyje bandoma ieškoti aktyvistinio Teismo supratimo ir pateisinimo pagrindų: nagrinėjama vadovavimo valstybei konstitucinė samprata, atskleidžiami aktyvistinės normų kontrolės išraiškos būdai, jais inspiruoti teisiniai modeliai.

Pažymėtina, kad toliau nagrinėjamos problematikos kontekste (ir straipsnio pavadinime) netinka vartoti lietuvių kalboje pa-plitusius žodžius „aktyvus“ ar „aktyvumas“, nes tarptautiniai terminai „aktyvinti“ ir „aktyvizacija“ (kaip Vakarų literatūroje pa-plitusios kategorijos „judicial aktivism“ atitikmuo) optimaliau išreiškia nagrinėjamų klausimų esmę: maždaug nuo 2001–2002 m. sankirtos suintensyvėjusią ir vis labiau „reiklesnę“ konstitucinę ginčijamų aktų kontrolę ir jos sąlyginį (atvirą, nebaigtinį) panašė-jimą į formaliąją teisę, kurią „sausa“ formuluočių kalba kuria Seimas ir Vyriausybė.

Pagrindinės sąvokos: konstitucinė kontrolė, Konstitucinis Teismas, diskrecija, teismo precedentas, Konstitucijos aiškini-mas, aktyvistinis teismas.

1. VADOVAVIMO VALSTYBEI SISTEMA (INSTITUTAS) *

Kiekviena „imli“, arba „talpi“, Konstitucijos (mate-

rialinė) kategorija gali būti vertinama kaip tam tikras institutas, funkcija, subjektinė teisė ar objektinė garanti-ja [plg. 2, p. 45–49, 128–131, 246–252]. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos 1938 m. Konstitucijos nuostata, kad valstybės „priešakyje yra Respublikos Prezidentas“ (3 str. 2 d.), vadovaujantis valstybei (3 str. 3 d.), verčia susimastyti, kokį turinį ir subjektų skaičių apima „vado-

* Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administ-racinės teisės katedros profesorius.

vavimas valstybei“ pagal dabartinę Konstituciją (77 str. 1 d. ir kitas nuostatas)1.

Remiantis 1992 m. Konstitucija (5 str. 1 d.), galima teigti, kad valstybės priešakyje solidariai išsidėstę visi tie subjektai, kurie vadovaudamiesi jiems priskirtais įga-

1 Tokio susimąstymo formalus pagrindimas 1938 m. Konstitucijos nuostatomis gali atrodyti kaip ydingas, nes minėtoje Konstitucijoje (62 str., 73 str. 1 sakinyje, 109 str. 1 d. paskutiniuose žodžiuose) daug vadinamojo autoritarizmo bruožų. Tačiau akivaizdu, kad vadovavimo valstybei idėja vienaip ar kitaip atsispindi visose Lietuvos valstybės konstitucijose, aiškiausiai (pažodžiui), pvz., tokiose nuostatose: „aukščiausiojo vyriausybės organo /.../ kompetencija pavedama Vals-tybės Tarybos Prezidiumui“ (1918 m. Konstitucijos 9 paragrafas); „Aukščiausiasis /.../ valstybinės valdžios organas yra Lietuvos Res-publikos Aukščiausiojo Taryba“ (Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 str. 1 d.).

52

liojimais įgyvendina tam tikrą valstybės valdžios – są-lyginę (neskaidomą) – dalį. Šiuo požiūriu išeitų, kad:

a) įvairios funkcinės paskirties subjektai gali suve-reniai dalyvauti vadovavimo valstybei sistemoje: Sei-mas – leisdamas įstatymus ar vykdydamas parlamentinę kontrolę, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė – dek-retais ir nutarimais „strateguodami“ viešąjį valdymą, teismai – kurdami teismo precedentus (formalių normų konceptualaus aiškinimo ir taikymo taisykles tam tikrų bylos aplinkybių kontekste)2;

b) kolegialus vadovavimas valstybei yra savito tu-rinio principas ir kartu „kompleksinis“ institutas, api-mantis minėtų valdžios institucijų diskrecijos įgyvendi-nimo principus ir normas. Tai artimai (bet netapačiai) susiję su valdžių padalijimo principu (institutu). Šiuo požiūriu Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje tikslinga įžvelgti ne tiek minėtą padalijimą (kaip teigta anksty-vuosiuose Konstitucinio Teismo išaiškinimuose) arba jo pagrindines užuomazgas, kiek kolegialaus vadovavimo sistemą ir kartu „tarpfunkcinio lojalumo“ principu [34, p. 18, 23; plg. 2; 16] (žinomą Europos Sąjungos teisėje);

c) definicinė Konstitucijos nuostata „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“ (77 str. 1 d.) yra są-lyginė ir mitologizuota, iš esmės perteklinė, nors ir pa-teisinama istoriniu požiūriu: kaip šimtmečiai (monarchi-jos ir respublikos takoskyroje besiformavusios) termini-jos palikimas ir Lietuvos Respublikoje 1990–1992 m. vykusios konstitucinės reformos atspindys („stipraus Prezidento“ ir „nesilpno Seimo“ šalininkų kompromiso dalis);

d) Konstitucinis Teismas, kaip ir kiti teismų val-džios atstovai, patenka į valstybės priešakio (vadovavi-mo valstybei) sistemą ir todėl turi diskreciją subtiliai vykdyti tam tikrą „Konstitucijos aiškinimo ir taikymo strategiją“, pavyzdžiui, pradėti (delsti, atidėti) taikyti konstitucinį „asmenų teisėtų lūkesčių principą“ (tai pra-dėta taikyti maždaug nuo 2000 m. ir 2001 m. sankirtos).

Atrodytų, kad viskas aišku ir daugiau „nėra ko“ ty-rinėti. Tačiau verta išsiplėsti atkreipiant dėmesį, kad pastaraisiais metrais išryškėjo daug diskutuotinų akty-vistinės justicijos aspektų, kuriems nagrinėti (sujungti) teisės literatūroje trūksta koncepcijų, o išimtimi esanti „teisės valdomos politikos“ koncepcija ar „politinio proceso juridizacijos“ teorija [32, p. 76–99] yra ribota (neapima teisinių modelių inspiracijos). Kitaip tariant, konceptuali problema yra ta, kad, atkūrus nepriklauso-mos Lietuvos valstybės visišką veiksnumą, nei akade-minėje, nei oficialiojoje (teisminėje) jurisprudencijoje beveik nesigilinta:

– ar vadovavimas valstybei yra daugiau nei vieno subjekto (protokolinio valstybės vadybininko) misiją iš-reiškianti idėja“? Jei taip, kuo ši idėja labiausiai pasi-reiškia, nepaisant mažesnę reikšmę turinčių imuniteto ar pensijos garantijų, kurias kažkodėl sureikšmina Konsti-

2 Be minėtų valdžios institucijų (siaurąja prasme), gana suvereniai veikia kitos valstybės (konstitucinio lygio) institucijos, turinčios sąly-ginai mažesnę „funkcinę diskreciją“, t. y. formaliai siauresnes vado-vavimo galimybes. Tai pasakytina apie Valstybės kontrolę (Konstitu-cijos 134 str.), Lietuvos banką (125 str.), Generalinę prokuratūrą (118 str.) ar Valstybės saugumo tarnybą (84 str. 14 p.).

tucinis Teismas, aiškindamas „individualų, išskirtinį“ valstybės vadovo statusą [8; 11]. Preziumuojant, kad idėjos esmė yra valdžios institucijų suvereniai reiškia-

mos diskrecijos galimybės bei jų ribos, peršasi klausi-mas, ar tam tikro „rūšinio teismingumo“ galutinės ins-tancijos turi diskreciją dalyvauti vadovaujant valstybei „per“ aktyvistinę justiciją ir jei taip, kuo „teismo diskre-cija“ skiriasi nuo „grynai politinės“ Seimo ar Vyriausy-bės diskrecijos (atsakymas: tuo, kad teismo inspiruoja-mas modelis, grindžiamas teisiniais argumentais, nėra akivaizdžiai atrinktas pagal tikslingumo ar naudingumo kriterijus).

– gal vadovavimo valstybei sistema iš esmės apima kiekvieną formaliai „aukščiausią“ pareigūną ir jei taip, ar „vienasmenio vadovavimo“ požiūriu iš esmės sutam-pa 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko („aukščiausio pareigūno“; Laikinojo Pagrindinio Įsta-tymo 86 str. 1 d.) ir dabartinio Respublikos Prezidento statuso pagrindinė dalis ir jei sutampa (gali būti iš dalies tapatinama), ar toks panašumas nėra pagrindas matyti vieną (bendrą, unifikuotą) vienasmenio valstybės (ofici-alaus, formalaus) „hierarcho reprezentanto“ pensijos

subjektą (kurio idėja dėl formalių priežasčių atmesta Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime)? Turint tai omenyje galima teigti, kad 2000–2002 m. ne-būtų kilusi emocijų kupina „V. Landsbergio pensijos problema“ (ji būtų gerokai mažesnė), jei Seimas būtų nustatęs ne Respublikos Prezidento, o „aukščiausio valstybės pareigūno pensiją“ ir jos subjektus, su keletu pirštų apskaičiuojamus nuo 1990 m. kovo 11 d.;

– kokia Respublikos Prezidento Seime „daromų metinių pranešimų“ (Konstitucijos 84 str. 18 p.) paskir-tis, juo labiau jų (tebūnie minimalus) imperatyvumo laipsnis? Į šį klausimą galima atsakyti taip: X instituci-jos rūmuose „daromas“ Y institucijos metinis praneši-mas yra būdas skleisti koordinavimo ir inspiravimo po-veikį, iš principo adekvatų Vyriausybės programai (pirmiausia jos trumpo galiojimo atveju, kuris susiklos-tė, pavyzdžiui, 1999 m., kai Seimas pritarė premjero A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės 1999–2000 m. programai [21]);

– jei pagal Konstitucinį Teismą Seimo pritarimo susilaukusi Vyriausybės programa yra teisės aktas, skelbtinas „Valstybės žiniose“ ir laikytinas strateginiu tam tikro laikotarpio valstybės raidos orientyru [16], tai ar formalaus vienasmenio valstybės vadovo „metiniai pranešimai“ kolegialioje valstybinės bendruomenės at-stovybėje taip pat neturėtų būti skelbiami valstybės ofi-cioze (kartu su juos tvirtinančiais dekretais), taigi būti sąlyginai imperatyviu orientyru (bent jau) valdymo ins-titucijoms? Į tokį klausimą atsakyti teigiamai sunkoka ir vargu ar pagrįsta, nes (pirma), metinis pranešimas, ki-taip nei Vyriausybės programa, neturi sulaukti Seimo pritarimo, taigi nėra dviejų valdžios institucijų suderin-tos valios rezultatas, ir (antra) metinis pranešimas, pa-rengtas pagal Konstituciją, nėra būtinas juridinis faktas tam, kad atsirastų konkretus teisinis padarinys (kai Sei-mo pritarimas Vyriausybės programai yra juridinis fak-tas, dėl kurio atsiranda Vyriausybės įgaliojimai veikti; Konstitucijos 92 str. 5 d.);

53

– koks santykis, t. y. kas bendro tarp „vadovavimo valstybei“ ir Konstitucijoje sistemiškai atsispindinčios „valstybės valdymo formos“ (kaip tradicinės kategorijos ir mokslo objekto [33] bei klasikinio instituto, nurodyto 1918 m. Konstitucijos preambulėje „Iki Steigiamasis /.../ bus nusprendęs Lietuvos valstybės valdymo formą /.../“)? Šie žodžių junginiai, matyt, nėra (idealūs) sino-nimai. Jei taip, neaišku, ar klasikinio teorinio valdymo formų skirstymo (tipologijos) rebusas iš esmės yra (op-timalesnis) vadovavimo valstybei klausimas. Kitaip ta-riant, jei „valstybės forma“ ir toliau laikytina vienu iš Konstitucinio Teismo (jo 1998 m. sausio 10 d. nutarime nurodytų) veiklos atskaitos taškų, tai ar „mišri“ (pusiau parlamentinė prezidentinė) formos atmaina kaip nors apima (įkomponuoja) Konstitucinį Teismą arba Aukš-čiausiąjį Teismą. Į klausimą galima atsakyti neigiamai: Konstitucinio Teismo aiškinimuose apie persipinantį pa-rlamentinį ir prezidentinį valdymą „nėra vietos“ subti-lioms aktyvistinės justicijos galimybėms. Tai galima vertinti kaip „žilagalvės“ (klasikinės) teorijos apie val-dymo formą (jos tipologijos begalinius variantus) spragą (ne „paradoksą“3, bet natūralų, šimtmečiais pagal mo-narchijos ir respublikos alternatyvas susiformavusį pa-darinį, nepasikeitusį dėl JAV Aukščiausiojo Teismo iš-sikovotos funkcijos taikyti Konstituciją parlamento aktų atžvilgiu), kurią tik iš dalies užpildo šiuolaikinė koncep-cija apie „save koreguojančias parlamentinio, pusiau prezidentinio /.../ valdymo sistemas, komplektuotas veiksmingu konstituciniu arbitražu“ [30, p. 268, 269, plg. p. 184–188].

Viso to tyrinėjimo trūkumas savaime yra pakan-kama mokslinė ir praktinė problema, kuri neleidžia op-timaliai konceptualiai vertinti (pateisinti ar kvestionuoti) rezonansinius (vis labiau aktyvistinius) Konstitucinio Teismo nutarimus arba jiems adekvačias Aukščiausiojo Teismo nutartis (žr. toliau). Tiesa, analizės spragą gali-ma iš dalies pateisinti arba bent suprasti atsižvelgiant, kad vadovavimas valstybei kaip teisinė (ir „tarpdiscipli-ninė“) kategorija diskredituota vadinamuoju LTSR lai-kotarpiu, kai politinės sistemos „avangardo“, „branduo-lio“ ar „vairuojančios jėgos“ funkcija konstituciškai su-telkta ir net individualizuota suvalstybinant (pagal pri-gimtį) socialinį politinį junginį (žr. LTSR 1978 m. Konstitucijos 6 str.). Šiame kontekste paminėtas ir „va-dovavimo tautai“, tiksliau – „tautos vado“ ultraradikalus susiaurinimas 1927–1940 m. [29; 35], taip pat prisidėjęs prie nagrinėjamos idėjos devalvavimo, nepatrauklumo.

Tačiau neigiamos praeities asociacijos nėra tvirtas pagrindas neįžvelgti dekoncentruoto vadovavimo vals-tybei instituto dabartinėje konstitucinėje sistemoje. To-

3 Paradoksu E. Jarašiūnas [32; p. 184] laiko tai, kad V. Čirkin‘as, užsiminęs apie valstybės valdymo teisminį elementą, „toliau valstybės valdymo formos modelius analizuoja remdamasis vien parlamento, valstybės vadovo ir vyriausybės padėtimi ir santykiais“. Tačiau V. Čirkin‘o analizėje iš esmės nėra nieko keisto ar neįprasto, kadangi pa-našiai valdymo formą modeliuotų, matyt, dauguma teoretikų, atsto-vaujančių JAV, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Estiją ar kitas valstybes, kuriose arba nėra specialių konstitucinių teismų, arba teismų kompe-tencijai nepriskirta „atskirai“ (sąlyginai specialiame procese, pagal „atskiras“ materialines ir procesines normas) spręsti pagrindinių val-džios institucijų „konstitucinius ginčus dėl kompetencijos“.

dėl, akivaizdžiai suaktyvėjus konstitucinei kontrolei ir ryškėjant jos transformavimosi (į kvazinormų leidybą) tendencijoms (pvz., Teisėjų tarybos statuso srityje [2]), taip pat atsižvelgiant į pastarųjų metų originalius įsta-tymus (pvz., Laikinojo socialinio mokesčio įstatymą [19]) arba dekretus (pvz., originalų, jau negaliojantį 2003 m. balandžio 14 d. dekretą Nr. 47 „Dėl Užsienio politikos koordinacinės tarybos“ [22]) verta dar kartą pažymėti (patikslinti), kad vadovavimas valstybei: a) apima valdžios institucijų diskreciją suvereniai inspi-ruoti valstybės organizavimo modelius (jų alternatyvius pagrindus), kūrybingai įgyvendinant atitinkamą kompe-tenciją teisės aktais ir jų kontrolės bei taikymo bylose aktais; b) yra ne tik faktinės („gyvosios“) Konstitucijos („kaip teisinės realybės“4) ir politinės sistemos elemen-tas, kultūros atributas ar politikos mokslų tyrinėjimų sri-tis, bet ir formalizuotinas teisės („kompleksinis“) insti-tutas, kurio pagrindu galima atitinkamai ištirti ir įvertinti (užginčyti, pateisinti) originalų, autentišką arba recipuo-tą, precedento neturintį ar didelį atgarsį turintį įstatymą, dekretą, Konstitucinio Teismo nutarimą arba Aukščiau-siojo Teismo nutartį.

Dėl aiškumo ir vaizdingumo tikslinga pateikti ati-tinkamus aktyvistinės justicijos (dviejų aukščiausiųjų teismų veiklos) pavyzdžius, rodančius suverenaus disk-recinio (tebūnie ir kontroversiško) dalyvavimo vadovau-jant valstybei galimybes. Jas pagal ginčo dalyko (verti-nimo, kvalifikavimo) esmę verta susiskirstyti į dvi gru-pes:

– pirma grupė: du suasmeninti teismų konstatavi-mai, kuriais galutinai atskleidžiami (nustatomi) fizinio asmens veiklos tikslai, turintys esminę reikšmę atitin-kamos Konstitucijos ar CK nuostatos taikymui ir kartu bylos baigčiai, t. y.:

a) Konstitucinio Teismo tyrimo rezultatas, kad už-sieniečiui už jo diskutuotinus (nepakankamus) nuopel-nus oreivystėje ir versle išimties tvarka suteikta Lietu-vos Respublikos pilietybė „buvo ne kas kita kaip“ (sa-vanaudiškas, antikonstitucinis ) „atsilyginimas“ (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas [8]). Šiuo atveju peršasi abejonė, ar pasitelkus psichologinę ir juridinę techniką įmanoma atskleisti tikrąją asmens motyvaciją (t. y. vi-sada yra tik prezumpcija) ir gal pilietybės suteikimas buvo „ir atsilyginimas“, „ne vien atsilyginimas“, „dau-giau nei atsilyginimas“. Todėl Teismo konstatavimo schema „ne kas kita kaip“ atrodo pernelyg suvereni, ra-dikali. Šiek tiek optimaliau atrodytų, pavyzdžiui, lanks-tesnė (esmės nekeičianti, bet emocijas mažinanti) for-muluotė: „pilietybės suteikimas turi pakankamų anti-konstitucinio atsilyginimo požymių“ (juos patvirtina by-loje surinkti duomenys, jie iš esmės nėra paneigti suin-teresuoto asmens ir jo advokatų rašytiniais ar žodiniais paaiškinimais bei juose atsispindinčiais argumentais);

b) Aukščiausiojo Teismo verdiktas, kad aukciono pagrindu sudaryta buitinio aptarnavimo pastato (Palan-gos mieste) pirkimo pardavimo sutartis (tarp ieškovės

4 Šie žodžiai pavartoti Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime [3]: „Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisi-

nės realybės (išryškinta – aut.), stabilumą, yra jos teksto stabilumas. /.../ Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų“.

54

V. J. ir Valstybės turto fondo, ne visiškai tinkamai in-formavusio apie parduodamo daikto tam tikrus suvar-žymus vietinio detalaus planavimo ir rekonstrukcijos reglamentavimo požiūriu) neturi būti nutraukta (sumo-kėti pinigai negrąžinti), be kita ko, todėl, kad pagrindi-nis ieškovės tikslas (ketinimas) buvo ne pirkti pastatą, o įgyti nuosavybės teisę į žemę po juo. Tai neva rodo fak-tai, kad ieškovė perleido žemės sklypą, kuris galėjo būti įsigytas tik nusipirkto pastato pagrindu (įgyvendinant nuosavybės teises), tėvui, šis – kitam asmeniui, pastara-sis – dar kitam asmeniui. Šiuo atveju taip pat peršasi abejonė, iš kur Teismas (rašytinio proceso tvarka, t. y. kasacinės instancijos lygiu!) galėjo tikrai žinoti, kad ieškovė ne spontaniškai, atsitiktinai ar netikėtai artimųjų ir konsultantų patarta, o tikslingai, iš anksto apgalvojusi įgyvendino nuosavybės teises į žemę po nusipirktu pas-tatu, po to neva dar ir siekė atgauti pinigus už jai esmi-nės reikšmės neturintį pastatą (2003 m. sausio 8 d. nu-tartis [25]);

– antra grupė: du originalūs teismų aiškinimai, ku-riais atskleidžiama teismo precedento samprata, taip ati-tinkamai praturtinant Konstituciją (suvereniai nukrei-piant teismų praktiką šiek tiek nauja linkme!) ir... nu-krypstant nuo ką kita sakančio Teismų įstatymo (2002 m. redakcijos) nuostatų, siaurinančių „bylų nagrinėjimo šaltinius“:

a) Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nuta-rimo [3] doktrininė nuostata, kad teismus saisto jų pačių sukurti precedentai, kurių negali atstoti (antikonstituci-niai) teismų praktikos hierarchiniai apibendrinimai ne

konkrečioje byloje (šiuo atveju omenyje turimi ir visus „žemesniuosius“ teismus saistantys Aukščiausiojo Tei-smo senato „apibendrinimai“ kaip ankstesnių minėto teismo plenumo „praktikos aprobavimų“ atmaina);

b) Aukščiausiojo Teismo (minėtos 2003 m. sausio 8 d. nutarties [25]) konceptualus išaiškinimas, kad ieš-kovė V. J. ydingai remiasi teismo precedentais neanalo-giškose bylose, nes „teismo precedentas turi teisės šalti-

nio galią (išryškinta – aut.) tik tuo atveju, jeigu ankstes-nės bylos, kurioje suformuluota teisės aiškinimo ir tai-kymo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi su-tampa“.

Visais pateiktų justicijos sprendimų atvejais daly-vavimas vadovaujant valstybei nors ir epizodiškas (iš pažiūros fragmentiškas), tačiau ganėtinai ženklus ir (svarbiausia) suvereniai galutinis, kūrybiškai diskretiš-kas. 2. AKTYVISTINĖ KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

Nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įsta-tyme nėra (ir neturėtų būti) nuostatų apie galimą, leisti-ną ar siektiną konstitucinės kontrolės intensyvumą, mi-nimalistinį ar maksimalistinį reiklumą ir detalumą, pa-reiškėjo nurodyto tyrimo apimties plečiamąjį ar siauri-namąjį tikslinimą, juo labiau konceptualų (doktrininį) paįvairinimą. Visa tai yra ne specialaus reglamentavi-mo, o bendrųjų teisės normų (pirmiausia Konstitucijos 102 str. 1 d., 104 str. 1 d., 105 str.) taikymo praktikos galimas padarinys, jį lemiančių teisėjų (tarp jų – pirmi-

ninkaujančio) kūrybinių polinkių, ankstesnės profesinės veiklos ir rotacijos (Konstitucijos 103 str.) hipotetinis atspindys, Seimo ir Konstitucinio Teismo santykių arba jiems įtaką darančios politinės teisinės kultūros bei vie-šosios nuomonės fakultatyvi išraiška. Todėl teoriškai ga-limo ir lyginamuoju aspektu žinomo konstitucinės kont-rolės vykdymo modelio apibūdinimas (kvalifikavimas) yra sąlyginis. Šiuo požiūriu galima iš dalies skirti du Lietuvos Respublikos konstitucinės justicijos funkcio-navimo tipus:

a) rezervuotą (santūrią) justiciją, labiausiai pasi-reiškusią nuo Konstitucinio Teismo veiklos pradžios (1993 m. vidurio) iki 1999–2000 m. sankirtos (tam tik-rais aspektais iki 2002 m.). Šis tipas, kuris daugiau ar mažiau būdingas Prancūzijos, Rusijos ar Šiaurės Euro-pos (Skandinavijos) valstybių konstitucinei kontrolei, Lietuvos Respublikoje, be kita ko, pasižymėjo tuo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės:

– ne tiek nurodydavo, ką įstatymų leidėjas gali, kiek atskleisdavo, ko jis negali;

– radikaliai neplėsdavo pareiškėjo nurodyto ar pa-geidaujamo tyrimo (kontrolės) dalyko apimties, t. y. su-silaikydavo nuo ginčijamų normų (ir jas apimančio tei-sės instituto) sisteminės ir istorinės analizės, taip pat tų normų ryšio su pareiškėjo nenurodytais Konstitucijos straipsniais tyrinėjimo;

– vengė tirti teisės spragas, t. y. tam tikro regla-mentavimo, susijusio su Konstitucijos nuostatų detali-zavimu, trūkumą, nepraktikavo priimto nutarimo oficia-laus paskelbimo atidėjimo, neretai nutraukdavo bylos nagrinėjamą dėl ginčijamos normos panaikinimo (galio-jimo pasibaigimo);

– kukliai vykdė Teismo edukacinę funkciją, t. y. epizodiškai įterpdavo mokslinės prigimties koncepcijas ir terminiją, jos tam tikrus naujadarus arba „mandry-bes“, išvengdavo monotoniškų teiginių pasikartojimų ir apsiribodavo keliais ar keliolika nutarimo puslapių („tilpdavo juose“);

– netaikė (neminėjo) asmenų teisėtų lūkesčių prin-cipo, nereiškė pretenzijų į vienintelio oficialaus Konsti-tucijos interpretatuotojo statusą, neakcentavo prerogaty-vos kurti oficialią konstitucinę doktriną;

b) aktyvistinę justiciją, prasidėjusią apytikriai nuo 1999–2000 m. sankirtos (tam tikrais aspektais nuo 2002 m.) ir nuosekliai besireiškiančią iki šių dienų. Toks ti-pas, kuris daugiau ar mažiau būdingas Vokietijos, Vengrijos ar JAV konstitucinei kontrolei, Lietuvos Res-publikoje, be kita ko, savitas tuo, kad Konstitucinis Tei-smas pastaraisiais metais:

– akivaizdžiai suintensyvino kontrolę ir reikalavi-mus įstatymų leidėjui, diskreciškai ir plečiamai tikslin-damas pareiškėjo nurodytą tyrimo dalyką, pateikdamas (ir kitų) su juo sistemiškai susijusių Konstitucijos straipsnių aiškinimą ar ginčijamų normų platesnės gru-pės (instituto) raidos tyrimą ir viso to pagrindu neveng-damas inspiruoti optimaliausią įstatymu nustatyto reg-lamentavimo variantą (susijusį, pvz., su privačių vaisti-nių steigimu ar teismų „baigiamojo akto“ visų motyvų surašymu dar prieš šio akto skelbimą; žr. trečią šio straipsnio skirsnį);

55

– įžvelgė „eksplicitines“ ir „implicitines“ Konsti-tucijos normas, sureikšmino teleologinį jų aiškinimo metodą, tuo tikslu rašytinės Konstitucijos potekstę (nuo-statų loginį sisteminį vientisumą) filosofiškai kvalifi-kuodamas kaip „Konstitucijos dvasią“ ir primygtinai tvirtindamas turįs išimtinį įgaliojimą (a) oficialiai aiš-kinti Konstituciją (2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, ku-riame akivaizdžiai trūksta „išimtino aiškinimo“ doktri-nos, pateisinimo ar argumentų5, ir jo esmę pirmą kartą pakartojęs 2003 m. spalio 29 nutarimas, kuriame taip pat nėra detalių pagrindimų ar teorijų6) ir (b) kurti kons-titucinę doktriną (1999–2003 m. nutarimai7), kuri anks-čiau buvo suprantama ne tik Teismo8, bet ir plačiąją – bendrosios jurisprudencijos – prasme9 ir vėliau, Teismui

5 „Pagal Konstituciją (kurį straipsnį? – aut.) tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją. Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, ar kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą (o kodėl Vyriausiasis

administracinis teismas to paties negali daryti, pagal Konstitucijos 6

straipsnio principą ”Konstitucija – tiesiogia taikomas aktas”

spręsdamas, ar ministerijų ir savivaldybių tarybų norminiai aktai

neprieštarauja Konstitucijai? Ar tik todėl, kad minėtas Teismas

nenumatytas Konstitucijoje? – aut.)” (2003 m. gegužės 30 d. nutarimas [10]).

6 Tai akivaizdu pagal tai, kad Teismas, pateikęs esminį išaiškini-mą dėl LTSR laikotarpiu priimtų aktų (!), galiojusių po 1990 m. kovo 11 d., ar Lietuvos Respublikos 1990–1992 m. aktų konstitucinės kont-rolės, formaliai pasirėmė minėtu savo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu [10], kuriame nėra išimtinio Konstitucijos aiškinimo doktrinos. Dėl aiškumo verta pacituoti: „Dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojan-čių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Tei-smas. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime yra

konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti

Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (išryškinta – aut.)“ (2003 10 29 nutarimas [9]).

7 Tai, matyt, labiausiai išryškėjo pirmoje apkaltos (t. y. „supapras-tintos apkaltos“) ir antroje teisėjų statuso (t. y. „atlyginimų mažini-

mo“) bylose, nagrinėtose 1999 m. ir 2001 m., kai Teismas siekė išryš-kinti, kad Seimas neturi įgaliojimo savo nuožiūra „atrasti“ ir formali-zuoti „tikrąją“ apkaltos proceso ir teisėjų darbo užmokesčio sampratą. Taigi pirminę užuomazgą galima įžvelgti 1999 m. gegužės 11 d. nuta-rime [15]: „Kiekvieno teisės instituto atitikimas Konstitucijai turi būti vertinamas pagal tai, ar jis atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus. Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį - tai konstitu-

cinės doktrinos funkcija (išryškinta – aut.)“. Ši idėja patikslinta 2001 m. liepos 12 d. nutarime [13]: „ /.../ Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo suformuluota teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklau-somumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinė doktrina (išryš-kinta – aut.)“. Panaši laikysena atsispindi minėtame 2003 m. gegužės 30 d. nutarime [10] (kuriame prabilta apie išimtinį oficialų Konstituci-jos aiškinimą): „Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus, vadovaujasi ankstesnėse bylose suformuota doktrina, atskleidžiančia Konstitucijos turinį (išryškinta – aut.)”.

8 „Įstatymo nuostatas /.../ suinteresuoto asmens atstovai aiškina remdamiesi /.../ Konstitucinio Teismo doktrina (išryškinta – aut.)“ (2000 m. birželio 13 d. nutarimas [14]).

9 Pirmą kartą terminas „doktrina“ tikriausiai pavartotas 1995 m., omenyje turint bendrąją (mokslinę praktinę) teisės teoriją („Teisės doktrinoje ir įstatymuose vartojami teisės terminai "vaikai (įvaikiai)" ir "tėvai (įtėviai)" reiškia, kad "vaikų" sąvoka apima ir "įvaikių" sąvo-ką, o "tėvų" sąvoka - "įtėvių" sąvoką“ (1995 m. birželio 1 d. nutarimas

tarsi pasikuklinus ar „susinepatoginus“, redukuota (pa-tikslinta) žodeliu „oficiali“10, tuo pripažįstant neoficia-lios akademinės teorinės doktrinos alternatyvą. Visa tai turėjo įtakos tam, kad Teismas 2006 m. prakalbo apie jo nutarimų „doktrinines nuostatas“ ir jų „reinterpretavi-mo“ principus11, leisdamas suprasti, kad kai kurie jo nu-tarimų teiginiai yra formalūs ir neturi konceptualiai sais-tančios („išliekamosios“) vertės;

– pradėjo taikyti asmenų teisėtų lūkesčių principą, pagal teismų prašymus tyrė negaliojančias (panaikintas, bet asmenų ginčo ar individualiuos teisės pažeidimo metu galiojusias) normas, apsisprendė nagrinėti tam tik-rų teisės spragų (konstituciškai reikalaujamo reglamen-tavimo „būtent tam tikrame“ akte trūkumo) konstitucin-gumą ir praktikuoti priimto nutarimo oficialaus paskel-bimo atidėjimą (2002 m. gruodžio 22 d. nutarimas), ir, prabėgus 10 veiklos metų, pirmą kartą individualizavo nutarimo tiesioginį padarinį konkrečiam asmeniui (jo statuso radikaliam pasikeitimui) (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas);

– maksimalistiškai išplėtojo edukacinę funkciją („konstitucinį švietimą“), t. y. Konstitucijos esmės ir jos viršenybės (bei tai užtikrinti turinčios justicijos ypatu-mų) doktrininį aiškinimą, tuo tikslu dažnai pasitelkda-mas mokslinio akademinio dėstymo stilių (frazeologiją) ir, monotoniškai kartojamus sudėtingus teiginius (tarsi sąmoningą „kalimą į galvą“) bei didžiulę išvedžiojimų apimtį, kadangi jau „netelpama“ („neišsitenkama“) 50 ar 80 nutarimo puslapiuose12.

Etaloniniais Teismo aktyvizmo atvejais galima lai-kyti, pavyzdžiui, originaliai ir suvereniai pateiktą Kons-titucijos aiškinimą ir taikymą dėl: a) daugelį metų galio-jusio savivaldybių (neleistino) valdybų formavimo ir mero statuso bei renkamų atstovų (nacionaliniame ir lo-

[18]). Tas pats pasakytina apie antrąjį (ir vėlesnį) to paties termino vartojimą: „Pagal teisės doktriną, jei yra bendrų ir specialių teisės normų konkurencija, taikomos specialios teisės normos“ (1996 m. va-sario 28 d. nutarimas [17]).

10 Atrodo, kad pirmą kartą Teismas savo pretenziją kurti doktriną „sumažino“ ar patikslino (oficialumo prasme) 2004 m. gegužės 13 d. nutarime [7]: „Įsigaliojus Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įsta-tymui Konstitucinis Teismas oficialią (išryškinta – aut.) konstitucinę doktriną formuluoja remdamasis šiame įstatyme išdėstyta nauja Kons-titucijos 118 straipsnio redakcija“. Po to sekė 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo [5] nuoroda: „aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ir atskleisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės sampratos turinį, Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstituci-

nę teisinės valstybės doktriną ir drauge šią doktriną plėtoja (išryškinta – aut.)“.

11 „/.../ oficialiai konstitucinei doktrinai atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu /.../ būdingas tęstinumas; /.../ jeigu apie tų nuostatų koregavimą (reinterpretavimą) nėra eksplicitiškai nurodyta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad tos doktrini-

nės nuostatos išlieka – jomis privalu remtis (išryškinta – aut.) /.../“ (2006 m. kovo 14 d. nutarimas [4]). Tokia teorija netrukus (po dviejų

savaičių!) dar labiau išvystyta: „aiškinant Konstitucijos normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos te-kste ir sudarančius darnią sistemą, niekuomet neišnyksta galimybė /.../ formuluoti tokias oficialias konstitucines doktrinines nuostatas /.../, kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose“ (2006 m. kovo 28 d. nutarimas [3]).

12 Net 100 oficialiai nepublikuoto nutarimo („A 4“ formato) pus-lapių – (jau) „ne riba“; žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo [1] apimtį.

56

kaliniame lygmenyje) „dvigubo mandato“ (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, priimtas prieš dvi dienas įvy-kus... savivaldybių tarybų rinkimams ir išryškėjus gana kurioziniam daugumos Seimo narių polinkiui tapti... lo-kaliniais politikais!); b) iš pažiūros miniatiūrinio ar ma-žaverčio (buvusių) Anykščių poilsio namų „Šilelis“, t. y. „per jį“ atsiskleidusio vis dar „besisteigiančių“ profesi-nių sąjungų (joms valstybės dosniai perduodamų „sana-torinių-kurortinių įstaigų“) turto (2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas, rengtas ir priimtas aiškėjant... „perduoto“ tur-to operatyvaus „perpardavimo“ atvejams); c) senatvės ir statutinių pareigūnų bei „diplomatų sutuoktinių“ pensijų ribojimo (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai); d) trūkstamo (nesamo) Seimo narių atostogų reglamentavimo (2004 m. liepos 1 d. nutarimas ir jo su-dėtingoms nuostatoms oficialiai išaiškinti specialiai pri-imti sprendimai); e) Teismų tarybos sudėties ir veiklos pagrindų, tarp jų – smulkmeniškų („techninių“) aspektų (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, akivaizdžiai adresuo-tas ne tik ginčytam Teismų įstatymui, bet ir jo... projek-tui). Šiame kontekste įsikomponuoja ir šiek tiek „santū-resnė“ (neišplėtota), nors ganėtinai suvereni ir katego-riška Teismo laikysena dėl „eilinį“ kartą po Seimo rin-kimų prieš terminą atleisto generalinio prokuroro teisėtų lūkesčių (2003 m. sausio 24 d. nutarimas) ar neleistino teisėjo prilyginimo tarnautojui, deleguojant jį (nors ir jo sutikimu ir tik iki 1 metų) į „Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras, kurių veikla tiesiogiai susijusi su teismų veiklos organizavimu ir tikrinimu“ (minėtas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Pastarasis išaiškinimas gali būti laikomas Vyriausybės ir Seimo inspiruoto teisinio modelio (aktyvistiniu, diskreciniu) atmetimu, kadangi teisėjo laikino savanoriško delega-vimo į vykdomosios valdžios organus (susijusius su or-ganizacine, metodine ar technine parama teismams) ins-titutas yra žinomas (pripažįstamas) kai kuriuose Vakarų Europos teisinėse valstybėse (ką, beje, Teismas galėjo ir iš esmės privalėjo pažymėti ir panagrinėti).

Apibendrinant verta pažymėti du minėtų tipų (ben-drus) aspektus. Pirma, visi nurodyti rezervuotos ir akty-vistinės kontrolės išraiškos būdai (priemonės) iš esmės yra konstituciški ir „įstatymiški“, t. y. savaime neprieš-tarauja nei Konstitucijos 104–106 straipsniams, nei juos (aptakiai) detalizuojančiam Konstitucinio Teismo įsta-tymui. Tiesa, galima teigti, kad šie būdai (priemonės) iš esmės turėtų būti labiau atskleisti (nors ir ne papunkčiui, ne baigtiniu sąrašu) Teismo reglamente. Antra, abu jus-ticijos modeliai turi ir pranašumų, ir trūkumų ir (svar-biausia) kiekvienoje byloje gali „apsikeisti vietomis“. Akivaizdu, kad pirmame Teismo veiklos penkmetyje (1993–1998 m.) buvo epizodinio aktyvizmo, o trečiojo penkmečio pradžioje pasitaikė ir santūrumo atvejų. Pa-vyzdžiui, suintensyvintos kontrolės kupiname 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime (dėl Teismų įstatymo) yra toks „stabtelėjimas“ ar „atsitraukimas“: „Pareiškėjas neginči-ja teisėjo delegavimo į Aukščiausiojo Teismo struktū-ras, todėl Konstitucinis Teismas šio klausimo netirs“. Taigi rezervuota ar aktyvistinė justicija yra reliatyvi „teisinė tikrovė“, kuri nėra absoliuti vertybė ar blogybė, turinti kelti politikams ir teoretikams tik pesimizmą ar

euforiją. Konkreti Teismo sudėtis, atsižvelgdama į įvai-rias aplinkybes, iš esmės turi teisę pasirinkti tam tikrą konstitucinės kontrolės vykdymo strategiją (vaizdžiai tariant, arba stengtis kuo greičiau „sukalti visus kuoliu-kus“ obiter dictum13 pavidalu, arba bandyti tai daryti laipsniškai, laukiant tinkamos ratio decidendi14 progos).

Visa tai nereiškia, kad konceptualiu požiūriu nėra pagrindo diskutuoti dėl įvairių tam tikro justicijos sti-liaus ar technikos klausimų. Antai šiame straipsnyje ver-ta nors truputį kritiškai įsigilinti į du Konstitucinio Tei-smo veiklos epizodus:

Viena vertus, santūri konstitucinė justicija, 1994 m. (tų metų liepos 11 d. verdiktu) sumaniai „išsisuko“ nuo 1993 m. veikusios „Respublikos Prezidento (vyriausio-sios) rinkimų komisijos“ bylos išnagrinėjimo tik dėl to, kad tuo metu dar nebuvo įstatymu nustatyta universalios Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentavimo (jis pagal Konstituciją privalėjo būti), nors iš esmės galėjo (aktyvizmo atveju – neabejotinai) konstatuoti, kad Res-publikos Prezidento rinkimai 1993 m. įvyko iš dalies nesilaikant Konstitucijos (67 str. 13 p.).

Kita vertus, aktyvistinė konstitucinė justicija, pirmą kartą (2003 m. gegužės 30 d. nutarime) suvereniai pra-bildama apie implicitinę prerogatyvą oficialiai aiškinti Konstituciją (ir tai netrukus pakartodama antrą ar trečią kartą), iš esmės neturėjo apsiriboti lakonišku išaiškini-mu, t. y. numatyti natūraliai kilsiančias emocijas (insi-nuacijas) ir strategiškai „užbėgti joms už akių, tuo tikslu sukuriant keletą sakinių (juos apimančią nutarimo pa-pildomą pastraipą), kuriuose tam tikro monologo stiliu-mi (kaip geriau? kas būtų, jei? kaip susiklostė JAV ar VFR?) argumentuotai atsakoma: a) kodėl Teismas dėl išimtinio Konstitucijos aiškinimo nė karto nepareiškė savo nuomonės per pirmuosius (beveik) dešimt veiklos metų (1993–2003); b) kaip vertinti tai, kad kai kurie ži-nomi mokslininkai, būdami Teismo teisėjais (pripažin-tais „įkvėpėjais“, „inspiratoriais“), anksčiau matė būti-nybę disertacijose ar jų pagrindu išleistose monografijo-se siūlyti papildyti Konstituciją (105 str.), tiesiogiai įtvirtinant Teismo funkciją oficialiai aiškinti Konstituci-ją [32, p. 271] (ar toks siūlymas buvo pagrįstas?); c) ar tiesioginis Konstitucijos taikymas civilinėje, administ-racinėje ar baudžiamojoje byloje įmanomas be jos aiš-kinimo ir, jei teigiamas atsakymas grindžiamas pritari-mu E. Jarašiūno nuostatai „teisės akto interpretavimas – būtinas teisės taikymo elementas“ [31, p. 78], kaip apy-

linkės ar apygardos teismas gali vykdyti Konstitucijos

(6 str. 1 d.) reikalavimą „Konstitucija – tiesiogiai tai-

komas aktas“ tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas dar

nėra išaiškinęs tam tikro Konstitucijos straipsnio (ar jo specifinių aspektų tam tikrų aplinkybių kontekste), kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Šiuo atveju aki-

13 Lotyniškai obiter dicta – tai, kas tarp kitko (šalia) pasakyta. Šiuo požiūriu omenyje reikėtų turėti mažiau svarbų bylos klausimą ir jo išaiškinimus ar įvertinimus, kurie nesudaro Teismo nutarimo rezo-liucinės dalies pagrindo.

14 Šiuo terminu pasakomas svarbiausias bylos klausimas ir jam spręsti parinkta aiškinimo taikymo taisyklė. Taigi omenyje reikėtų tu-rėti pirminį ir esminį pareiškėjo pateiktą klausimą ir tuos jo vertini-mus, kurie atsispindi Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje.

57

vaizdu, kad kiekvienas apylinkės ar apygardos teismas

gali laikinai tapti vieninteliu oficialiu Konstitucijos X ar

Y straipsnio interpretuotoju, kol Konstitucinis Teismas

nepateiks (ar nepatikslins) „savo“, t. y. „oficialesnio“,

tų straipsnių aiškinimo. Apskritai galima kalbėti apie tam tikrą nesusipra-

timą: Konstitucinis Teismas, kaip minėta, 2006 m. iš-aiškino, kad visus teismus saisto jų pačių sukurti teismo precedentai; jei precedentas yra teisės aiškinimo ir tai-kymo (tam tikrų aplinkybių kontekste) taisyklė, tai išei-na, kad kiekvienas apylinkės ar apygardos teismas gali laikinai (bet „oficialiai saistančiai“ tam tikrose bylų nagrinėjimo atžvilgiu) sukurti Konstitucijos aiškinimo ir tiesioginio taikymo taisyklę (precedentą). Į tai Konstitu-cinis Teismas turėtų atsižvelgti kurdamas bendrąją Konstitucijos aiškinimo doktriną. 3. TEISINIŲ MODELIŲ INSPIRAVIMAS

Jei pagal Konstituciją (5 str. 1 d., 105 str.) galima konceptualiai pripažinti (pateisinti) Konstitucinio Tei-smo subtilų dalyvavimą valstybės vadovavimo sistemo-je (aktyvistinės kontrolės ir „į ateitį orientuotos“ doktri-nos pavidalu), svarbu atskleisti šio Teismo galimybes inspiruoti atitinkamus teisinio reglamentavimo modelius neperžengiant ribos, skiriančios „konceptualiąją“ justi-ciją ir formaliąją (pozityviąją) teisėkūrą (įstatymų leidy-bą). Šiuo tikslu verta remtis, pavyzdžiui, šiais keturiais atvejais, kai Teismas:

– nagrinėdamas (įstatyme numatytą) privačias vais-tines steigti galinčių subjektų grupę (jos ribojimą „dip-lomuotų vaistininkų“ naudai15) ir abstrakčiai nurodyda-mas įvairius Europos Sąjungos narių valstybių regla-mentavimo modelius16, 2002 m. kovo 14 d. nutarime akivaizdžiai pasirinko liberalią, daugiau anglosaksų tra-diciją (ne germanišką socialinės valstybės koncepciją „kiekvienam farmacininkui po vieną – bet ne daugiau – vaistinę“17) atitinkančią alternatyvą: kiekvienas fizinis asmuo, neturėdamas specialaus farmacinio išsilavinimo („vaistininko diplomo“), gali įsteigti arba įsigyti X ar Y

15 Užginčyta Farmacinės veiklos įstatymo [20] norma skambėjo taip: „Vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą fiziniams asmenims arba fizinių asme-

nų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies)

įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį

vidurinį farmacinį išsilavinimą (išryškinta – aut.)“. 16 „Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja vaistinių nuosavybės

konkrečių klausimų ir leidžia valstybėms narėms pačioms spręsti, kaip reguliuoti vaistinių nuosavybės santykius. Reguliuojant farmacinę veiklą daugelyje Europos Sąjungos valstybių yra nustatyta, jog vaisti-

nes gali steigti, nuosavybės teise jos gali priklausyti tik asmenims, tu-

rintiems farmacinį išsilavinimą (išryškinta – aut.). Kai kuriose Euro-pos Sąjungos valstybėse vaistinės nuosavybės teise gali priklausyti ne tik asmenims, turintiems farmacinį išsilavinimą, bet ir kitiems fizi-niams asmenims“ (2002 m. kovo 14 d. nutarimas [12]).

17 Vokietijos senojoje (klasikinėje) jurisprudencijoje įsigalėjo nuostata, kad asmens, turinčio specialų farmacinį išsilavinimą („vais-tininko diplomą“) privilegija steigti vaistines ar jas įsigyti (pirkti) nuo-savybės teise yra pateisinama socialinės (darnios, „subalansuotos“) valstybės požiūriu, jei tam pačiam asmeniui draudžiama įsigyti (turėti) X vaistinių ar kurti vaistinių tinklą, t. y. leidžiama „turėti“ tik vieną vaistinę.

vaistinių (taigi, ir jų „tinklų“), tačiau su sąlyga, kad jis negamins vaistų, nepriims receptų ir to tiesiogiai ne-kontroliuos, t. y. šiems veiksmams atlikti sukurs darbo vietas minėtą išsilavinimą turintiems asmenims (samdys juos). Toks suverenus tam tikro liberalaus vaistinės sa-vininkų modelio inspiravimas (nuosavybės neribojimo labui ir proporcingai „diplomuotų vaistininkų“ interesų nenaudai) ganėtinai kontroversiškas, tačiau iš esmės pa-teisinamas, nes akivaizdu, kad (a) grasinti atleidimu ar kitaip daryti „neigiamą“ įtaką farmacininkui gali tiek jį samdantis verslininkas darbdavys, tiek 49 proc. akcijų turintis („turtingas“) partneris verslininkas, kuris skolina (su teise reikalauti grąžinti paskolintas) farmacininkui lėšas, būtinas įsigyti (turėti) 51 proc. vaistinės akcijų (suteikiančių kontrolės teises). Be to, Teismas paliko Seimui pakankamą erdvę atitinkamai perkelti jo išaiški-nimus (inspiracijas) į Farmacinės veiklos įstatymą (ar kitaip pavadintą įstatymą). Taigi Teismo inspiracija ne-virto faktine (detaliomis taisyklėmis formalizuota) įsta-tymų leidyba;

– 2002 m. gruodžio 22 d. („kalėdiniu“) nutarimu radikaliai pakeitė įstatymų leidėjo maždaug 1994 m. pradėtą kurti savivaldybės institucijų sistemą, t. y. val-dybos (kaip germaniškos prigimties magistrato) ir mero (kaip germaniško prigimties burmistro, esančio magist-rato nariu) modelį [27]. Šiuo atveju galima formaliai ar-gumentuoti, kad Teismas negalėjo kitaip pasielgti, nes jį varžė Konstitucijos (119 str. 4 d.) nuostata, kad savival-dybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius or-ganus. Todėl taryba negali iš savo narių sudaryti (jai at-skaitingos) valdybos ir išrinkti (atskaitingą) merą kaip savarankišką vienasmenę instituciją. Išeitų, kad savival-dos institucijų sistemos modelis sugriuvo (ir neregėtas nestabilumas savivaldybėse atsirado) viso labo dėl vieno „ne pirminio fundamentalumo“ (kuris atsispindi Konsti-tucijos 119 str. 1 d. ir 2 d. ar 120 str.) žodžių junginio „jai atskaitingus“. Turint tai omenyje galima kontrar-gumentuoti, kad pagal konstitucinius principus Seimas gali iš Seimo narių sudaryti įvairius Seimui atskaitingus struktūrinius darinius (pvz., specialias tyrimo komisi-jas). Šiuo požiūriu galima abejoti, ar pakankamai pa-grįstas Teismo radikalumas (preciziškumas) mero ir valdybos (gebėjimo atsiskaityti) atžvilgiu. Be to, dar 1919 m. Lietuvos valstybėje įsigaliojęs Savivaldybių įstatymas (132–148 paragrafai) nustatė, kad miesto sa-vivaldybėje veikia taryba, valdyba ir pastarosios pirmi-ninku esantis burmistras [26, p. 298]. Kita vertus, Tei-smą galima pateisinti, nes jis, pasakydamas, ko Seimas negali numatyti valdybos nariu arba savarankiška mero institucija, neatskleidė, ką jis gali numatyti atskaitingo-mis vykdomosiomis institucijomis. Šiuo požiūriu nepa-grįsta kaltinti Teismą, kad jis „sunaikino“ valdybą ar „vienasmenę mero instituciją“, kadangi šios institucijos Konstitucijoje apskritai nenumatytos, taigi gali būti (gali nebūti) pagal įstatymų leidėjo nuožiūrą tiek, kiek nepa-žeidžiamas konstitucinis savivaldybių tarybų statusas. Taigi aptartu atveju nėra konkretaus savivaldos institu-cinio modelio inspiracijos, veikiau yra neigiama mero visagalybės apribojimo inspiracija. Jos, vaizdžiai tariant, nesumažino originalus charizmatinių sostinės savival-

58

dybės vienasmenių lyderių sprendimas „įsiteigti“, pava-dinant dinamiškiausiai besivystantį miesto prospektą... Konstitucijos vardu [23];

– 2004 m. liepos 1 d. nutarimu savo iniciatyva (niekieno oficialiai neprašomas!) vienareikšmiškai pa-reikšdamas savo nuomonę už Seimo narių atostogų reg-lamentavimą (kurio nėra, bet jis pagal Konstituciją neva turi būti18), neįtikinamai taikė neįvardytų demokratinių valstybių parlamentinės teisės lyginamąjį metodą, nes iškeltos problemos esmė (ir įvairi mokslinė ir politinė li-teratūra) perša mintį, jog laisvojo mandato turėtojų dar-bo trukmės ir atostogų reglamentavimas sietinas ne tiek su teisės normomis arba konstitucine „dirbančiojo žmo-gaus“ samprata (Konstitucijos 49 str.), kiek su konkre-čios valstybės parlamentinėmis (ir socialinėmis) tradici-jomis. Todėl šiuo atveju Teismo aktyvizmas atrodo pe-rnelyg subjektyvus, nelabai įtikinamas;

– 2006 m. sausio 16 d. nutarimu (ir jį iš dalies at-kartojusiu tų pačių metų rugsėjo 21 d. nutarimu) reaga-vo į konceptualiai užgaulią Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartį Rolando Pakso baudžiamoje byloje [24], atmesdamas įvairiose teisinėse valstybėse galiojantį bendros kompetencijos ar administracinio tei-smo „baigiamojo akto“ (pvz., nuosprendžio) surašymo ir skelbimo modelį, t. y. 1992 m. Konstitucijoje įžvelg-damas tik visiškai (motyvacijos, argumentacijos pra-sme) surašytą ir po to skelbiamą verdikto variantą. Šiuo atveju Teismo diskrecinė „atmetimo“ inspiracija, ko ge-ra, akivaizdžiausia ir todėl kontroversiškiausia, kadangi neparemta įtikinamais atsakymais į „suinteresuoto as-mens“ – Seimo atstovo argumentus, kurie Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodyti taip: „/.../ draudimas neišplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos /.../, Europos žmogaus teisių ko-misijos praktikos, Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-risprudencijos; sutrumpinti teismo nuosprendžiai savai-me neprieštarauja Konvencijai, jeigu kaltinamasis turi pakankamas galimybes apeliacine ar kasacine tvarka ginčyti visus įrodymus bei argumentus, kuriais grin-džiamas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuo-sprendis. Be to, galimybę pirmosios instancijos teismui surašyti sprendimą (nuosprendį, nutartį) su sutrumpinta motyvuojamąja dalimi, taip pat galimybę teismui spren-dimo (nuosprendžio, nutarties) priėmimo motyvus sura-šyti po jo (jos) paskelbimo numato daugelio užsienio

valstybių baudžiamojo proceso įstatymai; valstybėse

Konvencijos dalyvėse tai yra „įprasta praktika“ (išryš-kinta – aut.)“.

18 „Seimo /.../ veiklos nepertraukiamumo principas suponuoja tai, kad laikas tarp Seimo sesijų nėra Seimo narių atostogos ar kitoks jų poilsio laikas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario dar-bo sąlygų įstatyme nustatyta, kad Seimo nario darbo laikas nenormuo-tas (3 straipsnis). Be to, jokiuose teisės aktuose apskritai nėra numaty-tos Seimo nario atostogos. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Kons-titucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas dir-bantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, ir iš Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo na-

rio kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas (išryškinta – aut.)“ (2004 m. liepos 1 d. nutarimas [6]).

Visa tai – konkretūs diskutuotini aktyvistinio teisės inspiravimo pavyzdžiai, papildomai parodantys pirmiau aptarto vadovavimo valstybei sistemos (instituto) tyrinė-jimo aktualumą. Be to, neįmanoma optimaliai vertinti (tuo labiau pateisinti) daugumą Konstitucinio Teismo 2001–2006 m. verdiktų. Pažymėtina, kad prieš kaltinant Teismą epizodiškai pavirtus politine (politizuota) insti-tucija arba abejojant jo teismine prigimtimi (pobūdžiu)19 dera įsigilinti į terminą „politika“ ir jo santykį su tokio-mis kategorijomis kaip „socialinė politika“, teisminė „bausmių politika“ ar „teismo diskrecija“. Beje, pasak neseniai Vilniuje viešėjusio Aharon‘o Barak‘o, Teismo

diskrecija atsiranda tada, kai tam tikrą problemą gali-

ma išspręsti pateikiant daugiau nei vieną atsakymą [28]. Šiaip, patinka ar nepatinka (įtikina ar neįtikina), ta-

čiau šiuolaikinėje teisinėje, anot Marek Safjan, „teisėjų valdomoje“20 valstybėje būtina laikytis Konstitucinio Teismo aiškinimo, kad „priimant naujus, keičiant ir (ar-ba) papildant jau priimtus /.../ teisės aktus /.../, visus tei-sėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurispru-dencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų mo-tyvuojamosiose dalyse) suformuota oficiali konstitucinė doktrina /.../, kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai“ (2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas, taip pat 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). IŠVADOS

1. Pagal Konstituciją (5 str. 1 d.) solidaraus dekon-centruoto vadovavimo valstybei principas ir „tarpfunk-cinio lojalumo“ principas akademinėje ir praktinėje (tei-sminėje) jurisprudencijoje galėtų (turėtų) būti siejamas su analogiškai pavadintu teisės institutu, apimančiu pa-grindinių valstybės valdžios institucijų diskrecijos įgy-vendinimo principų ir normų grupę. Toks konstitucinis institutas (jo bazę sudaranti koncepcija) gali būti (papil-domas) pagrindas kvestionuoti arba pateisinti rezonan-sinį diskrecinį įstatymą, dekretą, poįstatyminį ar teismo nutarimą.

2. Konstitucinio Teismo praktika ir jos pokyčiai leidžia sąlygiškai skirti du konstitucinės justicijos funk-cionavimo tipus: rezervuotą (1993–2000 m.) ir aktyvis-tinį (nuo 2000 m. iki šių dienų). Abu variantai turi savi-tų pranašumų ir trūkumų. Konkreti Teismo sudėtis, kuri reguliariai atnaujinama trečdaliu (iš dalies naujai legiti-muojama) rotacijos būdu, iš esmės turi teisę pasirinkti tam tikrą konstitucinės kontrolės intensyvumo strategiją, priklausomai nuo įvairių faktinių aplinkybių, tarp jų –

19 Dėl tokių politikų ir kai kurių teisininkų 2004–2006 m. viešai pareikštų abejonių, kurių atspindį Konstitucinis Teismas galėjo įžvelg-ti ir minėtoje Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartyje [24], susiklostė kuriozas: Konstitucinis Teismas, būdamas savitai iš-aukštintu ar „pamalonintu“ atskiru Konstitucijos skirsniu (savaime ro-dančiu arba formaliai pateisinančiu jo didesnės diskrecijos galimy-bes!), 2006 m., taigi prabėgus 12 veiklos metų (!), ėmė argumentuoti, kad jis taip pat priskirtinas teismų sistemai, nors tai ir neparašyta Konstitucijos 111 straipsnyje [3].

20 Šią idėją M. Safjan pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstituci-jos dienos proga 2006 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto Rotušėje vyku-siame minėjime (daugiau apie 2006 m. lapkritį kadenciją baigiančio Lenkijos Konstitucinio Tribunolo pirmininko ir kitų teisėjų viešnagę žr. Konstitucinio Teismo atstovės spaudai pranešimus: www.lrkt.lt).

59

nenumaldomai didėjančio Seimo narių polinkio būti ir savivaldybių tarybų nariais arba „etatiniais“ dėstytojais, Vyriausybės ketinimų lopyti valstybės biudžeto spragas (juo labiau atsiradusias lyg tyčia tuo metu, kai vyko dis-kutuotinas naftos perdirbimo „gigantės“ privatizavimas) tam tikrų subjektų pensijų ir atlyginimų ribojimo kaina.

3. Remiantis Konstitucijos (6 str. 1 d.) reikalavimu „Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas“, kiekvienas apylinkės ar apygardos teismas gali laikinai tapti vienin-teliu oficialiu Konstitucijos X ar Y straipsnio interpre-tuoju, kol Konstitucinis Teismas savo ruožtu nepateiks (arba nepatikslins) tų straipsnių „oficialesnio“ aiškini-mo. Teismus saistantis (jų pačių sukurtas) precedentas yra teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė (tam tikrų aplin-kybių kontekste), tad kiekvienas apylinkės arba apygar-dos teismas gali laikinai ir „oficialiai saistančiai“ sukurti Konstitucijos aiškinimo ir tiesioginio taikymo tam tikro-je civilinėje, administracinėje ar baudžiamojoje byloje taisyklę.

4. Aktyvistinėmis koncepcijomis Konstitucinis Tei-smas suvereniai inspiravo keletą (ganėtinai alternatyvių, pagal Konstituciją vargu ar „tik vienintelių galimų“) tei-sinio reglamentavimo modelių, susijusių su privačių vaistinių steigimo ar įsigijimo subjektais, savivaldybės valdybos-magistrato ir mero-burmistro statusu, bendros kompetencijos ar administracinio teismo „baigiamojo akto“ surašymo ir skelbimo tvarka. Tai galima optima-liau suprasti ir iš dalies konceptualiai pateisinti, pripa-žįstant Teismo įgaliojimą dalyvauti vadovavimo valsty-bei sistemoje, suvereniai kuriant Konstitucijos aiškini-mo ir taikymo intensyvumo arba konstitucingumo kont-rolės reiklumo (detalumo, doktriniškumo) strategiją. LITERATŪRA

1. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2006. Nr. 102-3957.

2. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2006. Nr. 51-1894.

3. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2006. Nr. 36-1292.


5. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2004. Nr. 181-6708.

6. Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2004. Nr. 105-3894.


8. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 124-5643.

9. Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 103-4611.


11. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 62-2515.


13. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 62-2276.



16. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 5-99.

17. Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 20-537.


19. Laikinojo socialinio mokesčio įstatymas // Valstybės ži-nios. 2005. Nr. 76-2739.

20. Farmacinės veiklos įstatymo 1993 m. liepos 8 d. redak-cija // Valstybės žinios. 1993. Nr. 29-666.

21. Seimo 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimas pritarti premjero A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės 1999–2000 m. programai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 98-2816.

22. Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 14 d. dekre-tas Nr. 47 „Dėl Užsienio politikos koordinacinės tarybos“ (negaliojantis nuo 2004 m. gegužės 1 d.) // Valstybės ži-nios. 2003. Nr. 37-1610.

23. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 651 „Dėl Konstitucijos prospekto ir Eu-ropos aikštės“ // Vilniaus miesto Tarybos interneto tink-lapis (http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?item= find&dokid=21033373).

24. Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005.

25. Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis civi-linėje byloje Nr. 3K-3-52/2003.

26. Andriulis V. Mockevičius R. Valeckaitė V. Lietuvos valstybės teisės aktai. 1918.II.16–1940.VI.15. Vilnius. 1996.

27. Astrauskas A. Galinienė B. Vietos savivalda Lietuvoje. Teoriniai ir istoriniai aspektai. – Vilnius. 2003.

28. Barak A. Teismo diskrecijos prigimtis ir jos reikšmė vykdant teisingumą // Justitia. 2005/3. P. 22–29.

29. Eidintas A. Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsi-radimą Lietuvoje 1923–1927 m. // Lituanistica. 1993. Nr. 3. P. 26–37.

30. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius. 2002. 31. Jarašiūnas E. Konstitucinė justicija ir demokratija: kele-

tas sąveikos problemų // Jurisprudencija. 2005. Nr. 64(56). P. 74–83.

32. Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius, 2003.

33. Mesonis G. Valstybės valdymo forma konstitucinėje tei-sėje: Lietuvos Respublika Vidurio ir Rytų Europos kon-tekste. – Vilnius, 2003.

34. Šileikis E. Aukščiausiasis Teismas prieš Konstitucinį Tei-smą? Galvosūkis dėl juridinio fakto // Justitia. 2006/1. P. 13–31.

35. Šileikis E. Autoritarinės tendencijos tarpukario Lietuvos valstybėje // Teisės problemos. 1996/3. P. 64–72.

60

ACTIVE CONSTITUTIONAL JURISPRUDENCE AS A METHOD TO INFLUENCE LEGAL ISSUES Egidijus Šileikis * Vilnius University S u m m a r y

The terms “Judicial restraint" and “Judicial activism"

often used in the Western legal literature ideally fits for de-scribing the activity of the Constitutional Court in two peri-ods: 1993-2000 and 2000 - until today. The activism of the Constitutional Court is seen in the original and independent in-terpretation and implementation of these Constitutional norms:

1) on the competence of municipal representative and executive institutions, fictive responsibility for municipal representatives (members of executive institutions can not be municipal representatives at the same time) and prohibi-tion for Parliament member to be municipal representative at the same time (Ruling of 24 December 2002);

2) on the poverty which used to be possessed by state trade unions (Ruling of 30 September 2003);

3) on the decrease of judges' salaries, state pensions of officials and servicemen (depending on does the retired of-ficial work or not) and refusal to give presidential pen-sion for the chairman of the first (1990-1992) independent Parliament (Rulings of 12 July 2001, 19 June 2002, 25 No-vember 2002, 4 July 2003);

* Vilnius University, Faculty of Law, Department of Constitu-tional and Administrative Law, Professor.

4) on the lack of regulation of vocations of the Par-liament members, prohibition of their pedagogical activity (Ruling of 1 July 2004);

5) on the power for the Minister of Justice to in-terfere with the activities of courts (unconstitutional is reconised the proposal of the Minister of Justice for the President of the Republic of Lithuania regarding appointment of judges and regarding appointment of judges to the Court of Honour of Judges), on the activity of the Council of Judges (Rulings of 21 December 1999 and 9 May 2006);

6) on the dismissal of the Prosecutor General and protection of his legitimate expectations (Ruling og 24 January 2003).

These rulings have provoked negative emotions among politicians. But before providing that in the beginning of 2000 the Constitutional Court started to be political institution it is useful to analise definition of "politics" and the relationship between "politics" and "social politics", "politics of punish-ment" or "discretion of court".

Keywords: Constitutional Court, judicial aktivism, judi-cial restraint, constitutional jurisdiction, constitutional review, unconstitutional omission, legislator‘s margin of appreciation, abstract norm control.

61


Mokslo darbai

2006 12(90); 61–65

KONSTITUCIJOS PERŽIŪRĖJIMO INSTITUTAS LIETUVOS STEIGIAMAJAME SEIME

Mindaugas Maksimaitis *

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedra


Telefonas 271 45 39



Santrauka. Dėl tarpukario Lietuvoje susiklosčiusios padėties, kai Konstitucijos peržiūrėjimas (keitimas ar papildymas) nesilai-

kant nustatytos tvarkos tapo savotiška liūdna tradicija, šis konstitucinis institutas laikytinas ypač svarbiu.

Straipsnyje, remiantis archyvine ir publikuota oficialia medžiaga, nagrinėjama 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos peržiū-

rėjimo tvarkos projektavimo eiga pradedant pirmaisiais siūlymais ir baigiant tos tvarkos įforminimu priimtoje Konstitucijoje.

Steigiamojo Seimo konstitucinė komisija, rengusi būsimosios Konstitucijos projektą, vadovavosi nuostata, kad Konstitucijos pe-

ržiūrėjimas esąs steigiamosios galios, priklausančios suvereniai tautai, aktas, todėl jos projektas tam numatė sudėtingą procedūrą, ku-

rios subjektu buvo pripažinta išimtinai tauta arba tiesiogiai jos išrinkti atstovai.

Patekusios į Steigiamojo Seimo plenumą projekto normos, skirtos Konstitucijos peržiūrėjimui reglamentuoti, buvo gana vienin-

gai, be aštresnių parlamentinių debatų, bet iš esmės koreguotos. Taikant priimamas taisykles gyvenimo realijoms, projekte siūlyta pro-

cedūra buvo supaprastinta. Tačiau buvo išsaugoti gerai apgalvoti ir subalansuoti konstituciniai reikalavimai atskiriems procedūros

elementams, viena vertus, užkirtę kelią vienašališkiems į valdžią atėjusių partijų ar jų blokų bandymams Konstituciją kaitalioti be ypa-

tingo reikalo, antra vertus, nedarę nereikalingų kliūčių objektyviai reikalingiems jos pakeitimams. Tai vyko siaurinant tautos galimybes

šioje srityje, bet nepaverčiant būsimojo Seimo visateisiu procedūros šeimininku. Apskritai nustatytos Konstitucijos peržiūrėjimo pro-

cedūros šerdimi liko kvalifikuotos, ne mažesnės negu trijų penktadalių visų Seimo atstovų balsų daugumos reikalavimas, gerokai var-

žęs klasikinės proporcinės sistemos pagrindu išrinkto parlamento galimybes. Be to, numatyta galimybė Konstituciją keičiantį Seimo

nutarimą panaikinti referendumu, kurio galėjo reikalauti prezidentas, ketvirtadalis visų Seimo atstovų arba 50 tūkstančių rinkimų teisę

turinčių piliečių. Referendumo galimybė nebuvo numatyta, ir Seimo nutarimas buvo laikomas galutiniu, jį priėmus ne mažesne negu

keturių penktadalių visų Seimo atstovų balsų dauguma.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, konstitucijos peržiūrėjimas, parlamentinė procedūra.

Rašytinės konstitucijos sistemoje konstitucijos* pe-ržiūrėjimo (keitimo ar papildymo) sritis, pasak M. Rö-merio, yra „svarbiausia, nes joje ima reikštis steigiamoji galia, neaprėžtas imperiumas, galįs visokius teisės impera-tyvus savo nuožiūra kurti“ [1, p. 248]. Tiktai ji nėra „gai-valinė“, kokia esti valstybę steigiant, o „teisiškai kanali-zuota – konstitucionalizuota steigiamoji – galia“ [1, p. 353], „kulminacinis politinės potencijos reiškinys teisinėje konstrukcijoje“ [1, p. 353]. Dėl ypatingos tvarkos, kuria konstitucija prireikus peržiūrima, ji, kaip viena formalio-

* Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos

katedros profesorius.

sios teisės įstatymų rūšių, virsta pagrindiniu, aukštesniu, aiškiai išsiskiriančiu iš kitų įstatymu [2, p. 2].

Bendrame tarpukario Lietuvos valstybės konstitucijų raidos kontekste dėl susiklosčiusios padėties, kai Konsti-tucijos peržiūrėjimas nesilaikant nustatytos tvarkos, ją pa-žeidžiant tapo savotiška liūdna tradicija, šis konstitucinis institutas laikytinas ypač svarbiu.

Rengdamas ir priimdamas Lietuvos Valstybės Kons-tituciją Steigiamasis Seimas įvykdė tiesiogiai jam adresuo-tą vieną iš kertinių 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomy-bės deklaracijos paskelbtų įpareigojimų – nustatė ir teisiš-kai įformino valstybės pagrindus. Tačiau paklusdamas vi-suotinai pripažintiems, dar Didžiosios prancūzų revoliuci-

62

jos iškeltiems principams apie neatimamą tautos teisę pe-ržiūrėti, pertvarkyti ir pakeisti konstituciją, apie neleisti-numą vienai kartai savo įstatymus primesti ateities kar-toms, tą įpareigojimą jis baigė nustatydamas tvarką, kaip keičiantis gyvenimo aplinkybėms ir visuomenės porei-kiams tą Konstituciją būtų galima pakoreguoti.

1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje, priimtoje tik Steigiamojo Seimo darbo laikotarpiui, apie jos peržiūrėji-mą neužsimenama: turėdamas specialų tautos mandatą Konstitucijai priimti, ypatingos tvarkos Seimas tam nenu-statė. Užtat straipsniai, išdėstyti 1922 metų Lietuvos Vals-tybės Konstitucijos XIV skyriuje, pavadintame „Konstitu-cijos keitimas ir papildymas“, reglamentavo ypatingą ly-ginant su kitų teisės aktų priėmimo procedūra tvarką Konstitucijai peržiūrėti, ne tik eilinį kartą pabrėžė teisinį Konstitucijos prioritetą kitų teisės aktų sistemoje. Juose išdėstytos normos taip pat akivaizdžiai bylojo, jog stei-giamąją tautos galią išreiškęs Steigiamasis Seimas nepa-geidavo, kad jo konstitucinis kūrinys galėtų būti be ypa-tingo reikalo įtakingų politinių jėgų kaitaliojamas, ir siekė, kad būsimi galimi Konstitucijos pakeitimai ir papildymai pajėgtų maksimaliai atspindėti suverenios tautos valią, bū-tų rimtai apgalvoti ir pagrįsti.

Dėl turinčio specialius tautos įgaliojimus Steigiamojo Seimo priimtos Konstitucijos autoriteto ir jį patvirtinančio tvirtumo ir stabilumo reikalavimo nebuvo abejojama įvai-riuose Lietuvos socialiniuose sluoksniuose ir jiems atsto-vaujančiose politinėse jėgose. Tai liudija Steigiamojo Seimo sušaukimui Vyriausybės sudarytos komisijos Konstitucijos priešprojekčiui rengti, dirbusios nuo 1919 m. pabaigos iki 1920 m. vidurio, veiklos rezultatai: komi-sija, kurios nariai buvo įvairių politinių įsitikinimų žmo-nės, rekomendavo ypač ilgą ir sudėtingą procedūrą būsi-majai Konstitucijai peržiūrėti, nurodydama, kad tokį siū-lymą galėtų teikti Ministrų kabinetas, bet tik nutarus dviem trečdaliams ministrų ir pritarus prezidentui arba bent trečdaliui visų Seimo narių; dėl gauto siūlymo bal-suotų Seimas; pasiūlymui pritaręs Seimas būtų suspenduo-jamas, ir Prezidentas skelbtų Nepaprastojo Seimo rinki-mus; išrinktas Nepaprastasis Seimas spręstų dėl pasiūlyto pakeitimo, ir iki sprendimą priimant atlikinėtų skubiais pripažintus paprastojo Seimo kompetencijos einamuosius darbus; priėmęs galutinį nutarimą dėl Konstitucijos pe-ržiūrėjimo Nepaprastasis Seimas save paleistų, o buvęs suspenduotas paprastasis Seimas atnaujintų savo veiklą [3, lap. 277; 4, p. 111]. Siūlyta, kad konstitucijose keitimo reikalingumui pripažinti būtų reikalaujama kvalifikuota – ne mažesnė kaip dviejų trečdalių visų Seimo narių – balsų dauguma, tokia pati balsų dauguma būtų reikalaujama ir pakeitimui Nepaprastajame Seime priimti [5, lap. 13].

Reikia konstatuoti, kad paties Steigiamojo Seimo su-daryta komisija Konstitucijos projektui rengti būsimosios Konstitucijos peržiūrėjimo procedūrą darė dar sudėtinges-nę, pirmiausia visiškai iš jos pašalindama vykdomosios valdžios institucijas, šį dalyką patikėdama suvereniai tau-tai arba tiesioginiams jos atstovams. Šios komisijos Stei-giamojo Seimo plenumui pateiktame Konstitucijos projek-to variante siūlyta, kad Konstitucijos peržiūrėjimo ar kei-timo iniciatyvos teisė priklausytų tautai, jeigu tokią valią pareiškė ne mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių rinkimų

teisę turinčių piliečių, arba tautos atstovams Seime – ne mažiau kaip du trečdaliai posėdyje dalyvaujančių Seimo atstovų – su sąlyga, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo atstovų. Toliau konstitucinė ko-misija numatė, kad bet kurio subjekto iniciatyva pateiktas Konstitucijos peržiūrėjimo sumanymas pirmiausia turėtų būti teikiamas referendumui, kuris ir spręstų keitimo rei-kalingumą. Tolesnė Konstitucijos keitimo procedūra sieta su vyriausybinės komisijos parengtu priešprojekčiu: kei-timui pritarus referendume dalyvavusių daugumai, esamas Seimas būtų paleistas ir šaukiamas naujas, turintis specia-lius tautos įgaliojimus, kuris dalyvaujant ne mažiau dviem trečdaliams atstovų svarstytų keitimo įstatymą ir galėtų jį priimti ne mažesne kaip dviejų trečdalių dalyvaujančių posėdyje atstovų balsų dauguma [6, lap. 120; 7, p. 45–46].

Pristatydamas Steigiamajam Seimui Konstitucijos projektą ją rengusios komisijos pirmininkas A. Tumėnas aiškino komisiją siekus, kad piliečių specialiai šiuo tikslu išrinkto Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija galėtų bū-ti keičiama taip pat išimtinai tik su piliečių žinia, tik tautai žinant ir pritariant [8, p. 77]. Tad komisija Steigiamajam Seimui pateikė projektą, geriausiai atitinkantį steigiamo-sios valdžios idėją, palikdama galimybę pačiam Steigia-majam Seimui prireikus paprastinti procedūros detales.

Patekęs Steigiamojo Seimo plenumo žinion Konsti-tucijos projektas, tame tarpe ir skyrius, skirtas Konstituci-jos peržiūrėjimui, buvo gerokai pakeistas. Jau pirmojo svarstymo metu išaiškėjo, kad krikščionių demokratų blo-kas nusiteikęs Konstitucijos peržiūrėjimą „žymiai paleng-vinti“ [9, p. 12]. Tam iš esmės neprieštaravo ir kitos Stei-giamojo Seimo frakcijos. Tad normos, reglamentavusios Konstitucijos peržiūrėjimo iniciatyvą, svarstymą ir priė-mimą bei įsigaliojimą, laipsniškai buvo koreguojamos, ir tas koregavimas Steigiamajame Seime vyko sklandžiai, be aistrų ir net aštresnių parlamentinių ginčų, debatai šiuo klausimu nei savo turiniu, nei emocijomis nė iš tolo ne-priminė parlamentinių batalijų, kilusių, pvz., dėl preziden-to instituto, tikėjimo ir sąžinės laisvės ar valstybės ir baž-nyčios santykių; neretai politinės grupės teapsiribodavo pataisų pateikimu, net neįžvelgdavo poreikio viešai aiškin-ti motyvus ar juos komentuoti, nes visa tai buvo ir taip aišku – siekta supaprastinti procedūrą. Tai vyko siaurinant pačios tautos galimybes šioje srityje, nepaverčiant visatei-siu procedūros šeimininku taip pat ir būsimojo Seimo.

1922 m. gegužės 2 d. Steigiamojo Seimo posėdyje krikščionių demokratų bloko atstovo siūlymu į Konstituci-jos peržiūrėjimo iniciatyvos subjektų tarpą papildomai įtraukta vykdomoji valdžia – Vyriausybė, o piliečių gali-mybės apsunkintos nustatant, kad tokiai iniciatyvai reikia dešimtadalio visų rinkimų teisę turinčių piliečių balsų [10, p. 46], kas, socialdemokratų manymu, reiškė, kad šiuo at-veju iniciatyvai pareikšti reikia maždaug 100 tūkstančių piliečių balsų [11, p. 94]. Trečiojo svarstymo metu dau-guma atmetė neryžtingą kairiųjų siūlymą Vyriausybę iš-braukti iš iniciatyvos teisės subjektų, o dėl jų siūlymo pi-liečių iniciatyvą apriboti 25 tūkstančiais balsavimu buvo pasiektas kompromisas, grąžinęs pirminiame projekte numatytą 50 tūkstančių piliečių reikalavimą [12, p. 25].

Priimtos Konstitucijos 102 straipsnis skelbė, kad siū-lyti pakeisti arba papildyti Konstituciją turi teisę Seimas,

63

Vyriausybė arba 50 tūkstančių turinčių rinkimų teisę pilie-čių. Beje, pastarasis rodiklis, M. Römerio manymu, Lietu-vai buvęs „gana žymus“, „patarnaujantis konstitucijos ne-lankstumui“ [1, p. 250]. Beje, iš tautos ta pati Konstitucija reikalavo ne mažiau 25 tūkstančių piliečių balsų siūlyti paprastuosius įstatymus.

Pažymėtina, kad Konstitucijai galiojant nė vienas jos peržiūrėjimo iniciatyvos subjektas šia savo teise visiškai nepasinaudojo. Tiesa, ketinimą buvo pareiškusi koalicinė tautininkų-krikdemų-ūkininkų partijų Vyriausybė: klau-simas apie sumanymą Seime keisti Konstituciją tautininkų iniciatyva iškeltas 1927 m. sausio 18 d. Ministrų kabineto posėdyje, net sudaryta komisija pakeitimo projektui rengti [13, lap. 10, 11], bet koalicijai griuvus ketinimo atsisakyta. Tuo tarpu įstatymas, nustatantis tvarką, kuria šia teise (taip pat ir paprastųjų įstatymų iniciatyvos teise) galėtų naudotis piliečiai, apskritai nebuvo išleistas.

Reikšmingu Konstitucijos peržiūrėjimo supaprasti-nimo veiksniu buvo referendumo, turėjusio pritarti Konsti-tucijos peržiūrėjimo iniciatyvai, atsisakymas.

Svarstant Steigiamajame Seime Konstitucijos projek-tą, Klaipėdos kraštą dar administravo prancūzai, o didelė etnografinės Lietuvos teritorijos dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų, puoselėjusių planus įteisinti jos aneksiją, ran-kose. Be kita ko, tuo tikslu pastarieji skelbė remiąsi Rytų Lietuvos gyventojų valia ir apsisprendimu ir kaltino Kau-ną noru primesti jiems iš anksto ir be jų pritarimo pareng-tos bei Konstitucijoje įtvirtintos valstybės formą. Siekda-ma atremti šią propagandą visuomeninė Lietuvos Rytų komisija, rūpinusis pavergto Vilniaus krašto problemomis, į Konstitucijos projekto skyrių, skirtą Konstitucijos keiti-mui ir papildymui ir kiekvienu tokiu atveju numačiusį su-dėtingą referendumo kelią, siūlė įtraukti išimtį: „Pirmasis valstybės Seimas, kuris bus išrinktas iš visų valstybės teri-torijų, įgyja teisę be referendumo peržiūrėti Konstituciją“ [14, lap. 3], t. y. tikėtasi Lietuvai sugrąžintų jos teritorijų gyventojams palengvinti Konstitucijos peržiūrėjimo inici-javimą tuo tikslu nereikalaujant visos tautos sutikimo.

Steigiamajam Seimui nutarus atsisakyti referendumo Konstitucijos peržiūrėjimo iniciatyvai remti, suprantama, pasiūlyta formulė liko nereikalinga.

Priimta Konstitucija fiksavo taip pat supaprastintą Konstitucijos peržiūrėjimo svarstymo ir priėmimo proce-dūrą.

Konstitucijos peržiūrėjimo supaprastinimas pirmiau-sia pasireiškė atsisakant buvusios nuostatos to peržiūrėji-mo priėmimą pavesti specialiam naujos sudėties Seimui: siūlymą Konstituciją pakeisti ar papildyti Konstitucijos 103 straipsnis pavedė svarstyti ir priiminėti eiliniam tuo metu veikiančiam Seimui, apsiribota kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimo nustatymu. Tiesa, Konstitucijos papildymas ar pakeitimas turėjo būti laikomas Seimo pri-imtu už tai balsavus ne mažesnei negu trijų penktadalių visų atstovų balsų daugumai, ir tai buvo daugiau negu siū-lė konstitucinė komisija: jos rekomenduotas ne mažiau dviejų trečdalių atstovų dalyvavimo ir ne mažiau dviejų trečdalių dalyvaujančių posėdyje atstovų daugumos reika-lavimas priklausomai nuo aplinkybių būtų galėjęs reikšti tenkinimąsi vos keturiais devintadaliais, taigi mažiau negu puse visų atstovų balsų.

Konstitucijos nustatytas kvalifikuotos balsų daugu-mos reikalavimas gerokai varžė klasikinės proporcinės si-stemos pagrindu, teikiančiu nedaug galimybių partijai ar blokui įgyti reikalingą balsų daugumą, išrinkto seimo ga-limybes. Iš tiesų, nei Steigiamajam, nei trim kitiems sei-mams nepavyko surinkti reikalaujamo atstovų skaičiaus, todėl šis reikalavimas, M. Römerio manymu, laikytinas „rimta konstitucinės konstrukcijos apsauga prieš Seime įsigalėjusios partiškumo ekscesus“ [1, p. 353]. Kita vertus, reikia pasakyti, kad nustatyta riba buvo visiškai reali ir pa-siekiama platesnei partinei koalicijai, pvz., tokiai kaip va-dovaujamai K. Griniaus 1920 m. birželį 1922 m. – vasarį arba 1923 m. birželį – 1924 m. birželį premjeru esant E. Galvanauskui, arba bent partijoms susitarus ad hoc dėl konkrečios pataisos reikalingumo. Žinoma, visai nepopu-liariems tarp rinkėjų tautininkams, tik Trečiajame Seime teturėjusiems tris savo atstovus ir į valdžią atėjusiems tik perversmo keliu, rodėsi, kad Steigiamasis Seimas laikęs savo Konstituciją tobuliausia ir nekeistina, todėl tokį pa-keitimą padaręs neįmanomą [15].

Teigiamo Seimo Konstitucijos peržiūrėjimo spren-dimo trijų penktadalių balsų dauguma Konstitucijos nuo-statai dar nelaikė galutiniu – šiuo atveju Respublikos pre-zidentas, ketvirtadalis visų Seimo atstovų (aiškus reveran-sas opozicijai) arba 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių pi-liečių, radę priežasčių būti nepatenkinti Seimo priimtu Konstitucijos pakeitimu, per tris mėnesius nuo jo paskel-bimo dienos galėjo pareikalauti sprendimą dėl pakeitimo perduoti tautai spręsti referendumu; šiuo atveju referen-dumui numatyta teikti Seimo jau priimtą pakeitimą, kuris galėjo būti panaikintas balsavime dalyvavus ne mažiau kaip pusei turinčių šią teisę piliečių ir prieš pakeitimą pa-sisakius ne mažiau kaip pusei dalyvavusiųjų. Referendu-mas šiuo atveju galėjo tapti Konstitucijos keitimą atme-tančia priemone, pasak M. Römerio, tai buvo „sankcijos referendumas“, kurio tikslas – ne pritarimas preziumuo-jamam Seimo sprendimui, bet pasipriešinimas jam, todėl jame nedalyvavus reikalaujamam piliečių skaičiui, nors jie ir visi būtų pasisakę prieš, referendumas teigiamam Seimo sprendimui nebūtų turėjęs jokios reikšmės [1, p. 250]. To-kiu būdu referendumo nustatant Konstitucijos keitimo bei papildymo tvarką galimybė tebuvo „tik atsitiktinio pobū-džio“ [16, p. 37], leistina priklausomai nuo balsavimo dėl Konstitucijos keitimo Seime rezultatų, traktuotina kaip priemonė, stiprinanti Konstitucijos stabilumą. Tiesa, Konstitucijoje paminėtas šis tiesioginės demokratijos ins-titutas turėjo labiau principo reikšmę ir todėl, kad referen-dumo įgyvendinimo mechanizmas specialiu įstatymu taip pat liko nereglamentuotas, vadinasi – negaliojantis.

Taigi ten, kur liečiama steigiamoji tautos galia, Konstitucija nesitenkino vien reprezentaciniu veiksniu, o numatė ir tiesioginio suvereninio tautos įsikišimo referen-dumo forma galimybę. Bet, pasak K. Račkausko, Konsti-tucija tautą laikiusi suverenumo turėtoja, o ne vykdytoja, tik atsitiktiniu arbitru tuo atveju, kai dėl Konstitucijos pa-keitimo ar papildymo kyla nesutarimas tarp Seimo iš vie-nos pusės ir prezidento, Seimo narių mažumos arba pen-kiasdešimties tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių iš kitos pusės [16, p. 32].

64

Galimybės kreiptis į referendumą buvo galima iš-vengti. Ji iš viso nebuvo numatyta, ir Seimo sprendimas buvo laikomas galutiniu tokiam Konstitucijos peržiūrėji-mui, kuris Seimo buvo priimtas ne mažesne negu keturių penktadalių visų atstovų balsų dauguma: šiuo atveju pasta-rasis turėjo įsigalioti iš karto po jo paskelbimo.

Pastaroji taisyklė Konstitucijos peržiūrėjimo proce-dūros projekte atsirado 1922 m. liepos 28 d. Steigiamojo Seimo posėdyje pasiūlius krikdemų bloko atstovui M. Krupavičiui [12, p. 24–25] ir nesulaukus kitų frakcijų prieštaravimų.

Apie Seimo priimto Konstitucijos pakeitimo ar pa-pildymo paskelbimo tvarką Konstitucijoje nebuvo kalba-ma, ir tai reiškė, kad ši procedūra, kaip visų įstatymų atve-ju, pavedama Respublikos prezidentui. Tačiau, M. Römerio manymu, skirtingai nuo eilinių įstatymų, Seimo priimto Konstitucijos pakeitimo ar papildymo prezidentas negalėjo vetuoti, tik paskelbęs Seimo trimis penktadaliais balsų priimtą pataisą jis Seimo sprendimą dar galėjo ape-liuoti tautai [1, p. 250].

Konstitucijos pakeitimo ir papildymo įsigaliojimas visais atvejais sietas su jo paskelbimu: Konstitucijos pa-keitimas ir papildymas, Seimo priimtas keturiais penkta-daliais visų atstovų balsų, turėjo įsigalioti nuo paskelbimo dienos, o priimtas trimis penktadaliais ir nustatyta tvarka niekam nepareikalavus referendumo – po trijų mėnesių nuo paskelbimo dienos. Tai skyrėsi nuo paprastų įstatymų įsigaliojimo tvarkos, nes pagal Seimo 1923 m. gruodžio 5 d. priimtą Įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įsta-tymą (Valstybės žinios. 1923. Nr. 146/1049) teisės aktas, jei jame nenurodyta kitaip, pradeda veikti keturioliktą die-ną po jo paskelbimo.

Nustatytas Konstitucijos peržiūrėjimo mechanizmas nebuvo praktiškai išmėgintas.

Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatos apie ga-limo jos keitimo ar papildymo tvarką tolesnę Lietuvos konstitucijų raidą susiejo su Vasario 16-osios Nepriklau-somybės aktu: akto įpareigojimu Lietuvos valstybės pa-matus nustatęs demokratiniu būdu išrinktas ir Lietuvos tautos valią atspindintis Steigiamasis Seimas sykiu nustatė tvarką, pagal kurią prireikus ateityje jie galėtų būti peržiū-rėti. Steigiamojo Seimo priimtos Konstitucijos pakeitimai ir papildymai, padaryti griežtai laikantis joje nustatytos tvarkos, būtų užtikrinę jos tęstinumą. IŠVADOS

Konstitucinė komisija, rengusi Steigiamajam Seimui būsimosios Konstitucijos projektus, vadovavosi nuostata, kad Konstitucijos peržiūrėjimas esąs steigiamosios galios, priklausančios suvereniai tautai, aktas, ir parengė projektą, numačiusį Konstitucijos peržiūrėjimo procedūrą, kurios subjektu buvo pripažinta išimtinai tauta arba jos išrinkti atstovai.

Steigiamojo Seimo frakcijos, kreipdamos dėmesį į priimamų nuostatų tinkamumą realiam gyvenimui, projek-te siūlomą procedūrą supaprastino, į ją įtraukė ir vykdo-mąją valdžią, tačiau paliko gerai apgalvotus ir subalansuo-tus, pritaikytus esamoms Lietuvos sąlygoms konstituci-nius reikalavimus atskiriems procedūros elementams, ku-

rie užkirto kelią vienašališkiems laimėjusių rinkimus at-skirų partijų ar jų blokų bandymams, nenustatė nereika-lingų kliūčių prireikus tai padaryti. LITERATŪRA

1. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1.

– Kaunas, 1937.

2. Römeris M. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1925. Nr.

7.

3. Lietuvos valstybės konstitucijos projektas. LCVA, f. 383,

ap. 3, b. 28.

4. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija

(XX a. pirmoji pusė). – Vilnius, 2005.

5. Konstitucijos rengimo komisijos 1920 m. birželio 8 d.

posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 122.

6. Lietuvos valstybės konstitucijos projektas, komisijos prista-

tytas Steigiamojo Seimo prezidiumui. CVA, f. 923, ap. 1, b.

1351.

7. Steigiamojo seimo darbai. 199 pos. 1922-05-02.






13. Ministrų kabineto 1927 m. sausio 18 d. ir sausio 19 d.

posėdžio protokolai. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 524.

14. Lietuvos Rytų komisijos 1922 m. kovo 11 d. posėdžio

protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1427.

15. Naują Konstituciją paskelbus // Lietuvos aidas. 1928.

Nr. 93.

16. Račkauskas K. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais.

– New York, 1967.

THE INSTITUTION FOR THE REVIEW OF THE CONSTITUTION IN THE CONSTITUENT SEIMAS Mindaugas Maksimaitis * Mykolas Romeris University S u m m a r y

Due to the situation observed during the inter-war period

in Lithuania when the review (adjustment or amendment) of

constitution without observing the established rules has beco-

me a peculiar miserable tradition, this constitutional institution

is considered very relevant.

Based on the archived and publicized official materials,

this article looks into the course of planning the design of the

rules for reviewing the Constitution of the State of Lithuania

of 1922. It starts with the first suggestions and ends with the

establishment of these rules in the adopted constitution.

The constitutional commission of the constituent Seimas

that designed the draft of the forthcoming constitution belie-

ved that the review of the constitution is an act of the constitu-

ent power that belongs to the sovereign nation. Therefore, the

draft has provided for a complicated procedure the subject of

which was exclusively the nation or the representatives direct-

ly elected by it.


History of Law, Prof. Habil. Dr.

65

Once the norms of the draft designated for regulating the

review of constitution have entered the plenary session of the

Seimas, they have been quite unanimously, yet essentially, al-

tered. The procedures have been simplified to adapt them to

the realities of life. However the well thought and balanced

constitutional requirements for the separate elements of the

procedure have prevailed. On one hand, these requirements

have prevented the newcomer parties in power from making

unilateral changes to the constitution without proper cause. On

the other hand, these requirements did not create unnecessary

obstacles in making the objectively justified and necessary

amendments. In general, the qualified, i.e. not less than three

fifths, majority of the votes of all representatives of the Seimas

has stayed at the heart of the procedure for the review of the

constitution, even though it has limited the possibilities of the

parliament elected under the classical proportional system.

Moreover, a possibility has been established to repeal the de-

cision of the Seimas to change the constitution by a referen-

dum which could be called upon, once needed, by the presi-

dent, one quarter of the representatives of the Seimas or 50

thousand voters. Since the possibility for a referendum has not

been established, the Seimas decision was considered final

once it had been adopted by more than four fifths of all of the

Seimas’ representatives.

Keywords: constitution, review of constitution, parlia-

mentary procedure.

66


Mokslo darbai

2006 12(90); 66–74

LIETUVOS PROKURATŪROS ORGANIZAVIMAS IR VEIKLA 1918–1940 METAIS

Vidmantas Žiemelis *

Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

Telefonas 239 63 28



Santrauka. Šiame straipsnyje siekiama aptarti sudėtingą Lietuvos prokuratūros steigimo procesą, glaudžiai susijusį su pa-skelbusios nepriklausomybę valstybės kūrimo istorija, teisinių pagrindų raida.

Pirmieji laikinieji konstituciniai aktai neįvardija prokuratūros ar valstybės gynėjo institucijos, tačiau nurodo, kad veikę iki jų paskelbimo dienos įstatymai, neprieštaraujantys Laikinosios Konstitucijos aktui, galioja. Teisinį pagrindą kurti prokuratūrą su-teikė 1918 m. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, o pagrindines apygardos teismų ir Vyriausiojo tribu-nolo valstybės gynėjo ir jų padėjėjų funkcijas bei įgaliojimus nustatė Baudžiamojo proceso įstatymas, „paveldėtas“ iš Rusijos. Teisingumo ministras, siekdamas kokybiškesnio valstybės gynėjų ir jų padėjėjų darbo, užtikrinančio teisėtumą visoje šalyje, leido jų darbą reglamentuojančias instrukcijas.

1925 metais Seimas įsteigė Panevėžio apygardos teisme valstybės gynėjo ir jo padėjėjų pareigybes. Taigi iš esmės buvo baigtas pirmasis prokuratūros sistemos kūrimo etapas. Pažymėtina, kad Klaipėdos krašto prokuratūra pagal 1923 metų konvenci-ją, pasirašytą Lietuvos ir Antantės šalių dėl Klaipėdos teritorijos, turėjo ir išskirtines autonomines teises, nes, kitaip negu didžio-joje Lietuvos dalyje, vadovavosi įstatymais, galiojusiais šiame krašte.

1928 metais teisingumo ministras išleido Instrukciją apygardų teismų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams. Į vieną teisinį aktą iš galiojančių įstatymų buvo perkeltos valstybės gynėjų ir jų padėjėjų funkcijos, įvardytos jų teisės, pareigos, įgaliojimų ri-bos, organizacinė struktūra, atskaitomybės ir atsakomybės klausimai, jų santykiai su teismais, policija, kvota, parengiamuoju tar-dymu, taip pat raštvedybos reikalavimai, tiesioginio darbo vykdymo rekomendacijos ir kiti svarbūs dalykai.

Nors laikinieji konstituciniai aktai bei 1922 metų ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijos nenustatė valstybės gynėjų instituci-jos statuso, tačiau visuma galiojusių įstatymų ir kitų norminių aktų iš esmės užtikrino prokuratūros savarankiškumą ir nepriklau-somumą vykdant savo tiesiogines pareigas teismuose, prižiūrint kvotėjus ir tardytojus, užtikrinant piliečių konstitucines teises.

Antrasis prokuratūros kūrimo etapas, kurį galima pavadinti jos reforma, prasidėjo 1933 metais, kai buvo priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, įteisinęs keturių pakopų teismų sistemą, neišvengiamai nulėmė ir prokuratūros sistemos reformą. Visi buvę valstybės gynėjai ir jų padėjėjai tapo prokurorais ir prokurorų padėjėjais. Įkurta papildoma grandis – Apeliacinių rūmų prokuratūra. Aiškiai nustatyta hierarchinė sistema. Joje vyriausiuoju Respublikos prokuroru įvardytas teisingumo ministras. Šis įstatymas nustatė aiškius kvalifikacinius, dalykinius ir moralinius reikalavimus asmenims, norintiems tapti prokurorais ar jų pa-dėjėjais. Šalyje vis daugėjo teisininkų, įgijusių aukštąjį teisės išsimokslinimą. Be to, prokuratūra įgijo papildomų teisių ir pareigų dalyvauti advokatų drausmės bylose, padėti antstoliams.

Priėmus šį įstatymą, reformavusį prokuratūros sistemą, aiškiai apibrėžusį jos funkcijas, teises ir pareigas, 1938 metais dar buvo priimta paskutinioji ikikarinė Lietuvos Konstitucija. Iki 1940 metų prokuratūros sistemoje bei jos veikloje daugiau svarbes-nių pakeitimų nebuvo atlikta.

Pagrindinės sąvokos: prokuratūra, valstybės gynėjai ir jų padėjėjai, prokurorai ir prokurorų padėjėjai.

ĮŽANGA *

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės gy-vavimo metais prokuratūros ir jos veiklos pagrindai

* Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos

komiteto narys.

konstituciniuose aktuose nebuvo aptarti. 1918 m. lapkri-čio 2 d. [1] ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose [2] ir 1920 m. birželio 10 d. Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje [3] prokuratūra net nepaminėta. Tai, ko gero, logiška, nes pirmieji pagrindiniai valstybės įstaty-

67

mai aptarė svarbiausių valstybės valdžios organų suda-rymo ir kompetencijos klausimus. Šiuose konstituciniu-ose aktuose nepaminėtas net ir teismas.

Prokuratūros vieta tarp kitų jaunos valstybės insti-tucijų ir jos kūrimas yra tampriai susiję su teismais. Tai logiška ir šiuo etapu dėsninga, nes tam sudarė sąlygas tuometinė situacija šalyje.

Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pa-matiniuose dėsniuose buvo skelbiama, kad „srityse, ku-riose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“ [2]. Iš esmės tą patį deklaravo ir Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija: „veikusieji iki šios Konstitucijos paskelbimo dienos įstatymai, kurie šiai Konstitucijai neprieštarauja, palieka galioje“ [3]. Todėl Lietuvos teritorijoje ilgą laiką veikė trys civilinės teisės sistemos ir viena baudžiamosios teisės sistema [4], t. y. atskirose valstybės srityse galiojo skirtingų teisinių si-stemų ir kultūrų įstatymai [5, p. 142]. Atkurtos Lietuvos valstybės vienas iš paveldų buvo teismo struktūra, įtvir-tinta Rusijos 1864 metų lapkričio 20 dienos Bausmių statute. Šis statutas neatitiko atkuriamosios valstybės poreikių, todėl „1918 m. lapkričio 18 d. priimtas Laiki-nasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas paliko galioti vokiečių okupacinės administracijos jau vėliau – karo metais – okupuotoje Lietuvos teritorijoje įvestą, tiesa, parengtą taip pat Rusijos imperijoje 1903 metų Baudžiamąjį statutą“ [6].

Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad teisiniai at-kurtos Lietuvos valstybės pamatai buvo ruošiami skubo-tai. Kodėl taip atsitiko, aš nebandysiu atsakyti, tačiau akivaizdu, kad valstybės signatarai ir jiems talkinusieji, mano nuomone, nesitikėjo, kad taip greitai atsiras gali-mybė paskelbti apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. LIETUVOS PROKURATŪROS KŪRIMO SUNKUMAI NEATSIEJAMI NUO VISOS VALSTYBĖS PROBLEMŲ

Konstituciniame akte nieko nepasakyta ne tik apie prokuratūrą, bet ir apie teismus, tačiau jie turėjo būti su-kurti nedelsiant, nes valstybė paveldėjo iš buvusios val-džios kalėjimus ir nusikaltėlius, kurie pajutę nebau-džiamumo atmosferą suaktyvėjo. Be policijos, teismų ir prokuratūros valstybė egzistuoti negalėjo. Tuometinę padėtį vaizdžiai apibūdino antrasis Kauno apygardos teismo valstybės gynėjas, vėliau vidaus reikalų minist-ras, advokatas Rapolas Skipitis: „žiaurus, neramus, ner-vus draskantis pereinamasis laikotarpis. Iš vienos pusės, blykčiojo viltis atkurti savo nepriklausomą valstybę, gi iš kitos pusės, frontas su bolševikais prie Kauno vartų, visiškas vokiečių okupacinės administracijos pakriki-mas, o savasis valdžios aparatas tik pradėtas organizuo-ti. Bolševikų agentai nesivaržydami rėkavo savo šūkius, platino savo spaudą ir šen ar ten drožė viešai prakalbas. Vokiečių karių komunistiškasis Soldatenratas nevaržo-mai posėdžiavo Kaune. Gi vokiečių karinės administra-cijos likučiai savo nuožiūra areštuodavo gyventojus ir

grūsdavo į kalėjimus. Atsikuriančios Lietuvos pirmųjų valdininkų saujelė jautėsi kaip audrų mėtomame prakiu-rusiame laive atviroj jūroj. Išsilaikysim, išplauksim į krantą – nepriklausomą Lietuvą, ar nuskęsime anarchi-jos ir bolševizmo jūroje?“ [7, p. 68].

Kita itin svarbi problema – teisininkų trūkumas, o tiksliau – jų nebuvimas. Nepriklausomos valstybės tei-singumo aparatui sukurti jau pirmaisiais valstybės egzis-tavimo metais reikėjo ne mažiau kaip 400 teisininkų, o „tuo metu išėjusių aukštąjį teisių mokslą lietuvių visoje valdomoje Lietuvos dalyje galėjo būti ne daugiau 20 asmenų [...] visų teisininkų anuomet tebuvo tik apie 40 asmenų, kurių didesnė pusė buvo lietuviškai visai neraš-tingi“ [8, p. 178].

Be to, žmonės dėl vokiečių okupacijos buvo iš-blaškyti, suvargę. Ir štai tokiomis sąlygomis reikėjo kur-ti prokuratūrą. Atsakomybė už tokios institucijos įkūri-mą gulė ant tuometinio teisingumo ministro P. Leono pečių.

Rapolas Skipitis, prisimindamas prokuratūros kū-rimo pradžią, rašo: „vasario ar kovo pradžioje šaukė mane į savo kabinetą teisingumo ministras P. Leonas. Ministeris nervingai žingsniuoja po kabinetą. Tik man spėjus pasisveikinti P. Leonas prabilo:

– Nesiseka man su prokurorais. Andrių Bulotą kviečiam būti Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo prokuro-ru – atsisakė ir net motyvuotą atsisakymą spaudoj pa-skelbė. Kauno apygardos teismo prokuroru paskyriau Kazimierą Samajauską, bet jau praėjo du mėnesiai, o jis darbo nepradėjo. O reikalų ateina skubių, rėkiančių. Esu priverstas tamstą perimti iš taikos teismo ir skirti Kauno apygardos teismo prokuroru“ [7, p. 65].

Šis ministro veiksmas, palydėtas žodžiais: „nė va-landos neatidėliodamas rinkis organizuoti valstybės gy-nėjo įstaigą“, kuriems R. Skipitis nors ir atsikalbinėjo, bet neišdrįso pasipriešinti, pradėjo prokuratūros kūrimą.

Iš pradžių prokurorai buvo pavadinti valstybės gy-nėjais. R. Skipičio teigimu, tai padaryta dėl dviejų prie-žasčių: pirma, norėta pavadinimą sulietuvinti, antra, ne-norėta, kad žodžiai „prokuratūra“ ir, „prokuroras“ pri-mintų caro priespaudos laikus, kuomet šiuo vardu vadi-nama įstaiga buvo lietuvių laisvės slopinimo įrankis [7, p. 66]. Tačiau vėliau, kai žodis „prokuroras“ jau neberė-žė lietuviui ausies, buvo sugrąžintas į 1933 m. Teismų santvarkos įstatymą [9] kaip paprastesnis ir aiškiau at-spindintis šios institucijos esmę.

Rapolas Skipitis kurį laiką buvo vienintelis valsty-bės gynėjas visoje Lietuvoje. Apie dvejus metus jam te-ko vykdyti Lietuvos vyriausiojo tribunolo valstybės gy-nėjo pareigas.

Tuometinę situaciją akivaizdžiai atspindi darbuoto-jų kontingentas pirmojoje Kauno apygardos prokuratū-roje. Pirmuoju valstybės gynėjo padėjėju paskirtas vo-kietis O. Biuchleris menkai mokėjo lietuvių kalbą, o ru-sų kalbos, kuria buvo parašyti baudžiamieji įstatymai, visai nemokėjo. Antrasis padėjėjas rusas S. Šeremetevs-kis išmanė galiojančius Lietuvoje įstatymus, bet visai nemokėjo lietuvių kalbos ir mažai suprato vokiečių kal-bą [7, p. 67]. Visuose reikaluose jiems tarpininkavo prokuratūros sekretorius, kuris mokėjo lietuvių ir rusų

68

kalbą, bet nemokėjo vokiečių kalbos. Nebuvo griežto darbo pasiskirstymo. Prokuratūra vykdė tik būtiniausius darbus: dalyvavo teismo posėdžiuose, prižiūrėdavo nag-rinėjamas bylas ir leisdavo pradėti naujas baudžiamąsias bylas; taip pat valstybės gynėjas ar jo padėjėjai nedels-dami turėjo eiti į kalėjimus nustatyti, ar pagrįstai juose laikomi kaliniai, o neteisėtai laikomus kalinius – paleis-davo. Ypač svarbu buvo pradėti persekioti ir traukti at-sakomybėn plėšikus.

R. Skipitis prisimena siaubingą vokiečių okupaci-jos padarinių vaizdą: okupantai buvo atėmę ginklus iš lietuvių, o plėšikai buvo ginkluoti ir netgi okupantų ska-tinami plėšti lietuvius. Šis procesas tęsėsi ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Nesulaukę iš naujos val-džios paramos ir neapsikentę gyventojai kai kuriose vie-tose pradėjo patys likviduoti plėšikus. Šiuos „linčo“ tei-smus reikėjo taip pat nedelsiant sustabdyti. Tai buvo viena iš svarbiausių pirmųjų valstybės gynėjų pareiga. Be to, ir policija pirmaisiais metais buvo silpnai apmo-kyta, pasitaikydavo ir šiurkščių savo įgaliojimų viršiji-mo faktų. Štai buvęs ilgametis policijos valdininkas K. Čaplikas prisimena pirmuosius savo darbo metus Onuš-kio policijos nuovadoje. Policininkas Marcinkus, norė-damas išgauti prisipažinimą iš įtariamųjų, uždėjo ant jų užpakalių šlapius maišus, kad neliktų žymės, ir pliekė tol, kol įtariamieji prisipažino, kad pavogė arklius [10, p. 70].

Problemų policijoje buvo ir daugiau, todėl būtinai reikėjo stiprinti jos veiklos teisėtumą. Be to, daugelis tardytojų buvo tik baigę gimnaziją ar jos net nebaigę, todėl apie 60 proc. bylų grįždavo tardymui papildyti [11, p. 176]. Valstybės gynėjai turėjo mokyti ir tardyto-jus.

1918 metais rugpjūčio mėnesį visa Kauno apygar-da buvo padalyta į penkias valstybės gynėjo padėjėjų nuovadas. Panašiu principu kurtos ir kitos prokuratūros, išskyrus kariuomenės prokuratūrą, kuri veikė visoje Lie-tuvos teritorijoje. 1919 metų sausį pirmuoju Suvalkų apygardos teismo (vėliau pavadinto Marijampolės) vals-tybės gynėju paskirtas Juozas Brazaitis. Šioje prokuratū-roje situacija buvo panaši kaip ir Kauno apygardoje: prokuratūros darbą itin sunkino policijos nepatyrimas, kvotų beveik nebuvo galima įskaityti, prokuratūrą už-versdavo bylomis, priklausančiomis taikos teisėjams.

Atgavus Vilnių, pradėta kurti Vilniaus apygardos teismo prokuratūrą. Pirmuoju šios prokuratūros valsty-bės gynėju paskirtas Julijonas Rimša, ėjęs šias pareigas nuo 1920 metų rugsėjo 13 d. iki spalio 13 d. Vėliau, len-kams okupavus Vilnių, ši institucija perkelta į Kauną.

Pabrėžtinas ir dar vienas svarbus faktas: 1918 m. gruodžio 1–2 d. Gardine įvyko baltgudžių suvažiavimas, į kurį susirinko per 300 delegatų iš įvairių miestų, mies-telių ir visų valsčių buvusios Gardino gubernijos. Suva-žiavimas, kaip natūralus suvereno – visateisio savo že-mės šeimininko atstovas, „imdamas domėn lenkų pre-tenzijas Gardino kraštui“, vienbalsiai nutarė „prisijungti prie Lietuvos valstybės plačios autonomijos teisėmis“ [11, p. 269]..

V. Bojevo teigimu, teisingumo ministras P. Leonas A. Zariną jau buvo paskyręs Gardino apygardos teismo

pirmininku, o Meselį Getlingą teisėju, tačiau dėl politi-nių įvykių jie negalėjo pradėti eiti pareigų [11, p. 273].

Tiesa, kitų teisės šaltinių, patvirtinančių šį faktą, man nepavyko aptikti. Tačiau tai tikėtina turint omenyje Gardino krašto suvažiavimo dalyvių vienbalsį norą pri-sijungti prie Lietuvos. Manytina, kad, palankiau susi-klosčius situacijai, galėjo būti pradėtas dar vienos pro-kuratūros kūrimas.

Šiaulių apygardos prokuratūra buvo įkurta tik po kelerių metų. 1922 m. rugpjūčio 21 d. teisingumo mi-nistras paskyrė pirmąjį šios prokuratūros valstybės gy-nėją J. Brazinską. Ši prokuratūra buvo suskirstyta į tris valstybės gynėjo padėjėjų nuovadas (trys prokuratūros darbuotojai). Apie tai, kad valstybės gynėjams ir jo pa-dėjėjams teko daug dirbti, rodo šie faktai: per šešerius darbo metus jie pasakė 3157 kaltinamąsias kalbas tei-sme, 10909 kartus pareiškė nuomonę tvarkomuosiuose posėdžiuose, 12407 – apeliacinėse bylose, padavė 76 protestus, nutraukė 9725 kvotas, be to, dalyvavo ben-druosiuose teismo posėdžiuose, lankė kalėjimus, arešto namus.

Vyriausiojo tribunolo prokuratūra pradėjo savaran-kiškai veikti tik nuo 1921 metų vasario mėnesio, kai valstybės gynėju buvo paskirtas J. Kalvaitis [11, p. 169]. Jam teko atlikti didelį valstybės prokuratūros tvarkymo darbą, pasireiškusį apygardos teismų prokuratūros ir tardytojo revizijomis, instrukcijomis, nurodymais ir pa-tarimais žodžiu. Buvo išleistos šios instrukcijos: „Apy-gardos teismų Valstybės gynėjams ir jų padėjėjams“, „Administraciniams organams ir policijai nusikalsta-miems darbams tirti ir byloms kelti“, „Apie namus su-imtiesiems“ [11, p. 169].

Apie dvejus metus J. Kalvaitis dirbo vienas. 1925 metais Seimas, priimdamas Panevėžio apy-

gardos teismo įstatymą bei etatus ir iš Kauno apygardos teismo Panevėžio skyriaus įsteigdamas savarankišką apygardos teismą, sukūrė dar vieną – Panevėžio apygar-dos teismo prokuratūrą. Pirmuoju valstybės gynėju 1925 m. gegužės 6 d. paskirtas Vladas Rantenas [11, p.186]. Šiuo veiksmu iš esmės baigtas valstybės gynėjų institu-cijų kūrimas.

Išskirtinai aptartina Klaipėdos teritorija, kurią iki 1923 m. valdė Antantės šalys. 1923 m. kovo 13 d. Lie-tuva priėmė Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos konvenciją dėl Klaipėdos teritorijos. Pagal šią konvenciją Klaipėdos teritorija sudarė Lietu-vos suvereniteto vienetą, kuris naudojosi įstatymų lei-dimo, teismų, administracijos ir finansų autonomija pa-gal statutą, išdėstytą priedėlyje Nr. 1. Šioje konvencijoje aptarta, kad Klaipėdos teritorijos vietinių organų kom-petencijai priklausys ir kriminalinių įstatymų leidyba [12].

Tokiu būdu Lietuvos valstybė prisiėmė tarptautinį įsipareigojimą pripažinti Klaipėdos krašto teisinius šal-tinius. Nurodytu pagrindu, be vietinių, šioje teritorijoje galiojo taip pat sudėtinga ir įvairi teisės šaltinių sistema: 1900 m. Civilinis kodeksas, 1871 m. Baudžiamasis ko-deksas ir daugybė kitų XIX a. pabaigos ir XX a. pra-džios Vokietijos ir Prūsijos teisės aktų, Prancūzų admi-nistracijos 1920–1923 m. ir Lietuvos vyriausybės įgalio-

69

tinio 1923–1924 metais išleisti norminiai aktai. Taigi čia iš principo neturėjo galios pagrindinėje Lietuvos terito-rijoje galioję nacionalinės ar perimtos teisės šaltiniai [5, p. 143]. Tiesa, konvencijos 24 straipsnyje buvo nurody-ta, kad vyriausiojo tribunolo jurisdikcija apims visą Respublikos teritoriją. Atsižvelgiant į Klaipėdos teritori-jos autonomiją, įteisintų teisės aktų skirtingumą, išskir-tinę teisę turėjo ir Klaipėdos krašto valstybės gynėjo institucija.

Pirmiausia pažymėtinas šios institucijos pavadini-mo ir pareigūnų hierarchijos savitumas. Visi Lietuvos apygardų prokuratūrų vadovai buvo pavadinti apygar-dos teismų valstybės gynėjais, o jų pavaldiniai – valsty-bės gynėjų padėjėjais. Tačiau Klaipėdos teritorijoje šiai institucijai vadovavo Klaipėdos krašto vyresnysis vals-tybės gynėjas, o jo pavaldiniai buvo vadinami valstybės gynėjais ir, kitaip negu didžiojoje Lietuvos dalyje, jie vadovavosi įstatymais, galiojusiais šiame krašte, tačiau pagal minėtos konvencijos 24 straipsnį Lietuvos vyriau-siojo tribunolo jurisdikcija buvo pripažinta visai Res-publikos teritorijai įskaitant ir Klaipėdos kraštą. Kadan-gi Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas buvo teismo dalis, Klaipėdos krašto vyresnysis valstybės gynėjas bu-vo atskaitingas Lietuvos vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjui. Be to, 1924 m. sausio 31 d. buvo priimtas Lai-kinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo papildymas. Jame buvo įtvirtinta nuostata (44), kad Klaipėdos krašto vyresnysis valstybės gynėjas pavaldus vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjui [12].

Paskutinėje Teismų santvarkos įstatymo redakcijo-je jau buvo numatyta, kad ir Klaipėdos krašto teismų prokurorai už Vyriausiojo tribunolo prokuroro nurody-mų ar reikalavimų nevykdymą šaukiami atsakyti Teisėjų drausmės teisme, kaip ir visi kiti prokurorai. Tiesa, Tei-sėjų drausmės teismo sprendimai buvo siunčiami vyk-dyti ne teisingumo ministrui, kaip dėl kitų prokurorų, bet Klaipėdos krašto direktorijai [13].

Tai įrodo Lietuvos centriniame valstybės archyve esantys dokumentai. Pavyzdžiui, „Dokumentai apie Hansui Borchertui iškeltą bylą dėl Lietuvos įžeidimo“ [13], kuriuose yra Vyriausiojo tribunolo valstybės gynė-jo J. Kalvaičio 1931 m. lapkričio 23 d. raštas, Klaipėdos krašto vyresniajam gynėjui pranešantis apie tai, kaip pastarasis reagavo į advokato H. Borcherto pasakytus prisiekusiųjų teisme žodžius, įžeidžiančius Lietuvos Respubliką ir visą tautą.

Advokatas H. Borchetas, gindamas Vertelaitę, ki-lusią iš Kretingos apskrities, kaltinamą kūdikio nužu-dymu, kaip lengvinančią aplinkybę įvardijo tai, kad kal-tinamoji kilusi iš tokio krašto, kuris pagal žemėlapį lyg ir priklauso prie Europos, bet iš tikrųjų yra Azijos dalis, todėl ten viešpatauja azijietiški papročiai [14]. Klaipė-dos krašto vyresnysis gynėjas informavo raštu Vyriau-siojo tribunolo valstybės gynėją apie šį įvykį ir priimtas priemones.

Ar prokuratūra yra teismo dalis? Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Struktūros požiūriu prokuratūra visą tarpukario laikotarpį buvo susijusi su teismais. Kūrimosi etapu ir iki įsigaliojant 1933 m. pri-imtam naujajam Teismų santvarkos įstatymui [13] apy-

gardos ir vyriausiojo tribunolo prokuratūros buvo įkur-tos ir veikė prie šių teismų, o 1933 m. minėtu įstatymu sukūrus keturių pakopų teismų sistemą: apylinkės, apy-gardos teismus, apeliacinius rūmus ir Lietuvos vyriau-siąjį tribunolą, buvo papildomai įsteigta ir Apeliacinių rūmų prokuratūra. Tamprų teismų ir prokuratūros ryšį rodo ir jų drausminės atsakomybės klausimai – tiek vie-nų, tiek kitų drausmės bylos buvo nagrinėjamos Teisėjų drausmės teisme.

Stanislovas Dvareckas, įdomių mokslinių straips-nių apie šį sudėtingą laikotarpį autorius, valstybės gynė-jus, prokurorus įvardijo kaip pagalbinius teismų organus [15]. Be to, pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyva-vimo metais valstybės gynėjo institucijos kartu su tei-smu turėjo bendrą kanceliariją, darbo kabinetus. Teisėjų ir prokurorų palyginamoji hierarchija buvo patvirtinta net paskutiniuoju teismų santvarkos įstatymu: „prokuro-rai ir jų padėjėjai skiriami ir pagal vyresniškumą prily-ginami:

1) apygardos teismo prokuroro padėjėjas – apylin-kės teisėjui;

2) apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas ir apygar-dos teismo prokuroras – apygardos teismo sky-riaus pirmininkui;

3) Vyriausiojo tribunolo prokuroro padėjėjas ir Apeliacinių rūmų prokuroras – apygardos tei-smo pirmininkui;

4) Vyriausiojo tribunolo prokuroras – Vyriausiojo tribunolo skyriaus pirmininkui“ [13].

Tačiau valstybės gynėjų (prokurorų) hierarchinė pavaldumo sistema buvo atskirta nuo teismų. Teismų santvarkos įstatymas galutinai įtvirtino prokurorų pa-valdumo taisyklę: apeliacinių rūmų prokurorui buvo pa-valdūs apygardos teismo prokurorai, o Vyriausiojo tri-bunolo prokuroras vadovavo visiems žemesniems pro-kurorams, jų padėjėjams, taip pat Klaipėdos krašto pro-kurorui ir jų padėjėjams. Teisingumo ministras buvo kartu ir Respublikos prokuroras – vadovavo visiems Lietuvos prokurorams, prižiūrėjo jų darbą, galėjo jiems taikyti poveikio priemones [13].

Valstybės gynėjai, vėliau prokurorai, atlikdami sa-vo tiesiogines savo funkcijas, t. y. dalyvaudami teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas, administracines bylas, vykdydami baudžiamąjį persekiojimą ir dirbdami kitą darbą, turėtų būti nepriklausomi. Tačiau ar jie iš tikrųjų buvo nepriklausomi? S. Dvarecko nuomone, tarpukario prokuratūra, nors ir sukurta prie teismų, bet savo tiesio-giniame darbe būdama nepriklausoma ir savarankiška įnešė svarų indėlį padėdama teismui vykdyti teisingu-mą, užtikrindama teisėtumą [16, p. 80–81]. Su šia nuo-mone nesutikti negalima, tačiau iškyla kitas klausimas, ar buvo sukurta pakankama įstatyminė bazė tam, kad būtų užtikrintas prokuroro nepriklausomumas. Pirmuose laikinuose konstituciniuose aktuose ne tik apie prokura-tūrą ar valstybės gynėjo instituciją, bet ir apie teismus tiesiogiai nieko neparašyta. Tačiau Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 paragrafe yra nurodyta, kad srityse, kuriose Lietuvos valstybė nėra išleidusi naujų įstatymų, laikinai galioja tie, kurie galio-jo prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konsti-

70

tucijos pamatiniams dėsniams. Kodėl prie vyriausiųjų valstybės organų nebuvo nurodyti teismai, šiandien be-lieka tik spėlioti. Neatmestina versija, kad šiame konsti-tuciniame akte įrašydami nuostatas, kad galioja iki karo Lietuvos teritorijoje veikę įstatymai, neprieštaraujantys Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams, įsta-tymų leidėjai suteikė galimybę ir toliau visa jėga veikti ir teismams, ir prokuratūroms.

Pirmaisiais valstybės kūrimo metais galbūt buvo baiminamasi konstituciškai sulyginti teismus su kitomis valdžiomis ir todėl, kad tarp teisininkų lietuvių tebuvo vos 20. Teismus sulyginus su kitomis valdžiomis, galėjo kilti pavojus per teisminę valdžią trikdyti valstybingumo kūrimo procesą. Pasibaigus įvairioms negandoms (išėjus iš šalies vokiečiams, atsitraukus bolševikams, sustab-džius lenkų okupacinį žygį) ir šiek tiek sutvirtėjus vals-tybingumui, 1922 metais Lietuvos Valstybės Konstituci-joje [17] teismui paskirtas atskiras penktasis skirsnis pabrėžiant, kad teismas visiems piliečiams yra lygus, o teismų organizacijų kompetenciją ir jurisdikciją nustato įstatymas.

1928 m. Lietuvos Konstitucija [18] iš esmės pakar-tojo 1922 m. Lietuvos Konstitucijos penktąjį skirsnį, skirtą teismams.

1938 m. Lietuvos Konstitucija [19], kuriai, mano nuomone, būdingas normų aiškumas, konkretumas, api-brėžiamų aukščiausiųjų valstybės organų funkcijų išsa-mumas, XVII skirsnyje taip pat aiškiai nustatė teismų funkcijas, kompetenciją, pirmą kartą pabrėžė, kad atlik-damas savo funkcijas teismas yra nepriklausomas.

Prokuratūros 1918–1940 m. veiklos laikotarpį rei-kėtų suskirstyti į du etapus: pirmasis etapas – iki 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo, antrasis etapas – 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo priėmimas ir jo įsigalio-jimas [13].

Pirmąjį etapą santykinai galima įvardyti kaip ku-riamąjį, jis tęsėsi gana ilgai. Paskutinioji Panevėžio ap-ygardos teismo prokuratūra įsteigta tik 1926 metais, ta-čiau ir tuo laiku nebuvo atskiro teisės akto, reglamen-tuojančio prokuratūros vietą tarp valstybinių institucijų. Todėl prokuratūros kūrimosi etapą laikyčiau baigtu 1928 metais, kai teisingumo ministras patvirtino Inst-rukciją apygardos teismų valstybės gynėjams ir jų padė-jėjams. Ši instrukcija išsamiai ir aiškiai reglamentavo apygardos prokuratūrų funkcijas teises ir pareigas, atsa-komybę ir kitus svarbius klausimus. TEISINIAI AKTAI, REGLAMENTAVĘ VALSTYBĖS GYNĖJO INSTITUCIJOS (PROKURATŪROS) VEIKLĄ IKI 1933 M. TEISMŲ SANTVARKOS ĮSTATYMO

1918 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarky-mo įstatymą. Jis valstybės gynėjo (prokuroro) funkcijas apibrėžė neišsamiai. Šiame įstatyme paminėta: „prie ap-ygardos teismų ir vyriausiojo tribunolo yra valstybės gynėjai (prokuratoriai) ir jų padėjėjai. Visi valstybės valdininkai, nusikaltę eidami pareigas, valstybės gynėjo traukiami atsakomybėn ta pačia tvarka, kaip ir visi kal-

tinamieji ir kad kaltinamąjį aktą drauge su tardymo aktu valstybės gynėjas perduoda tiesiai apygardos teismui“ [4]. Galima daryti išvadą, kad prokurorai – tai valdinin-kai, kurių pagrindinė paskirtis yra kovoti su nusikalsta-mumu. Civilinių bylų jie netyrė, išskyrus atvejus, kai civilinis ieškinys buvo reiškiamas baudžiamojoje byloje. Apie valstybės gynėjo konkrečias funkcijas, jų teises ir pareigas šis įstatymas nekalba, jų reikia ieškoti kituose įstatymuose.

Iš Rusijos „paveldėtame“ Baudžiamojo proceso įstatyme [20], kurio didžiąją dalį tik 1924 metais sure-dagavo Vyriausiojo tribunolo pirmininkas A. Kriščiu-kaitis (visas kodeksas baigtas redaguoti 1926 metais), nustatytos pagrindinės valstybės gynėjo teisės, pareigos iškeliant baudžiamąsias bylas, policijai atliekant kratą, tardytojams – rengiamąjį tardymą, dalyvaujant apygar-dos teismuose ir vyriausiojo tribunolo posėdžiuose. Šiame įstatyme buvo išryškintos svarbiausios prokuroro funkcijos baudžiamojo persekiojimo procese ir nagrinė-jant baudžiamąsias bylas teisme. Prokurorų vaidmenį administracinėse bylose nulėmė žemesnio lygio normi-niai aktai.

Svarbiausia valstybės gynėjų institucijos funkcija – dalyvauti teisme. Teismo procesui buvo būdingas run-gimosi principas, t. y. dviejų nepriklausomų šalių – nu-skriaustojo ir skriaudiko – kova. Prokuroras buvo viena iš proceso šalių, jis kaltino nusikaltėlį. Jo vaidmuo skir-tingų pakopų teismuose skyrėsi. Žemiausio lygio – tai-kos – teismų posėdžiuose prokuroras nedalyvaudavo. Šie teismai sprendė nesudėtingas bylas. Taikos teisė-jams priklausė bylos dėl tokių nusikaltimų ir nusižen-gimų, už kuriuos baudžiamajame įstatyme paskirta bausmė ne didesnė, kaip kalėti paprastajame kalėjime. Įstatyme nurodytos šios bausmės: sunkiųjų darbų kalė-jimas, paprastasis kalėjimas, areštas, piniginė bauda. Kalėti paprastajame kalėjime buvo skiriama ne ilgiau kaip vienerius metus (tik už vagystę, padarytą tam tik-romis sunkinančiomis aplinkybėmis, kalėjimo bausmė galėjo būti pailginta iki 2 metų, o už slaptą degtinės va-rymą – iki 1,5 metų), areštas – ne ilgiau 6 mėnesių. Tai-kos teisėjas negalėjo skirti didesnės už 10000 auksinų piniginės baudos [21]. Taikos teisėjai sprendė bylas, ku-riose asmenys buvo teisiami už nesunkius nusikaltimus, jų sprendimai negalutiniai, todėl prokurorų dalyvavimo šių teismų procese baudžiamieji įstatymai nenumatė. Valstybės gynėjo vaidmuo taikos teismuose nominalus: pirma, taikos teisėjai privalėjo pradėti bylas ir tuo atve-ju, jeigu apie padarytus nusikaltimus ar nusižengimus jiems pranešė valstybės gynėjas ar jo padėjėjas; antra, paaiškėjus, kad byla nepriklauso taikos teisėjui, pastara-sis privalėjo nedelsdamas ją perduoti teismo tardytojui arba valstybės gynėjui; jeigu bylą gaudavo teismo tardy-tojas, jis privalėdavo apie tai pranešti valstybės gynėjui; trečia, paaiškėjus, kad kaltinamasis yra nesveikas, visa medžiaga apie tai buvo siunčiama valstybės gynėjui, kad kaltinamojo protas būtų ištirtas apygardos teisme; ketvirta, policija, pripažinusi, kad reikia apskųsti taikos teisėjo sprendimą, turėjo pateikti skundą valstybės gy-nėjo padėjėjui, kurio valioje buvo nutarti, kaip pasielgti su šiuo policijos skundu. Viešojo kaltinimo bylose vals-

71

tybės gynėjo padėjėjas turėjo teisę visuomet apskųsti taikos teisėjo sprendimą [21]. Darytina išvada, kad vals-tybės gynėjai privalėjo turėti informacijos apie taikos teismuose nagrinėjamas viešojo kaltinimo bylas. Kaip jiems pavykdavo įgyvendinti šią baudžiamojo įstatymo numatytą pareigą, sunku pasakyti. Tikėtina, kad sudė-tingu valstybės kūrimosi metu ir neturint pakankamai komunikacijos priemonių nedidelėmis valstybės gynėjų institucijų pajėgomis ši norma realiai nebuvo įgyvendin-ta.

Valstybės gynėjo nuostata svarbiausia bei įvairia-pusiškiausia apygardos teismuose sprendžiant bylas ir pirmąja, ir apeliacine instancija. Pagrindinės prokuroro funkcijos procesinio eiliškumo tvarka išvardytos Bau-džiamojo proceso įstatyme [20, p. 55–153]: visos bylos į apygardos teismą siunčiamos tik per prokurorą; proku-roras yra vienas iš tų asmenų, kurie sprendžia, ar byla teisminga apygardos teismui, taip pat ar byla priklauso tos teritorijos apygardos teismui, ar ją reikia perduoti ki-tos apygardos teismui; prokuroras prie kaltinamojo akto, siunčiamo apygardos teismui, prideda ir liudytojų, kurių teismas neturi teisės atmesti, sąrašą; teisiamajame posė-dyje prokuroras ar jo padėjėjas dalyvauja aktyviai – jis turi teisę apklausti kaltinamąjį, o teismo tardymui pasi-baigus – pasakyti kaltinamąją kalbą, kurioje išdėstytos svarbesnės kaltinimo aplinkybės, paaiškėjusios po tei-sminio tardymo, arba pareikšti, kad kaltinamasis nekal-tas, ir siūlyti jį išteisinti, po proceso dalyvių kalbų – at-sikirsti; prokuroras galėjo paduoti atskiruosius protestus dėl nutarimų apie bylų priklausomybę, nukentėjusio asmens prašymo leisti jam dalyvauti byloje kaltintoju ar civiliniu ieškovu atmetimo, kardomosios priemonės, ci-vilinio ieškinio apsaugojimo, protesto nepriėmimo, pra-leisto laiko skųsti sprendimus ar nutarimus atnaujinimo, bylos vilkinimo, netaisyklingo sprendimo vykdymo, nu-tarimų pripažinus kaltinamąjį sveiko ar nesveiko proto žmogumi nutraukti, sustabdyti bylą ar persiųsti ją tei-smui, nutarimų nutraukti bylą nepilnamečių atžvilgiu [20, p. 92, 131, 138, 152, 153, 159, 161].

Apygardos teismo sprendimai buvo galutiniai, ta-čiau prokuroras, įsitikinęs, kad priimtas teismo spren-dimas nepagrįstas, turėjo teisę rašyti kasacinį protestą Vyriausiajam tribunolui. Svarstant kasacinius protestus ar skundus, po išklausytų atvykusių bylos dalyvių pa-aiškinimų ir atsikirtimų kalbėdavo Vyriausiojo tribunolo prokuroras ar jo padėjėjas, aiškindamas savo išvadą. Svarbu ir tai, kad valstybės gynėjas, atlikdamas šią pa-reigą, neretai pareikšdavo savo nuomonę dėl įstatymų tvarkymo, įstatymų spragų, kurias, jo įsitikinimu, reikė-jo spręsti taisant įstatymus. Prokurorai aktyviai daly-vaudavo teismo procese – apie tai galime daryti išvadas paskaitę žymių teisininkų straipsnius, pvz., J. Brazins-kas, analizuodamas baudžiamosios teisenos įstatymo pakeitimo problemas, pažymi, „kad teismo posėdžiuose prokuroro padėjėjas aiškina iškeltų įrodymų reikšmę, tinkamus bylai įstatymus ir pareiškia savo nuomonę dėl jų pertvarkymo šiam atvejui. Priminus dėsnį „jura novit curie“ tenka dvejoti, ar teismui reikalingas juriskonsul-tas“ [22].

Peržiūrėjus Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 m. baudžiamąsias kasacines bylas, akivaizdu, kad ir aukš-čiausioje teismų instancijoje į valstybės gynėjo nuomo-nę, prašymus, reikalavimus buvo atsižvelgta. Dažniau-siai jų išvados ir pasiūlymai sutapdavo su teismo spren-dimu. Pavyzdžiui, byloje Nr. 429 [23, p. 92–93] Pane-vėžio apygardos teismo valstybės gynėjas 1928 m. ba-landžio 28 d. raštu Nr. 991 prašo atnaujinti bylą ir pa-skirti švelnesnę bausmę Kostui Bukauskui. Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas, rašydamas, kad kariuome-nės teismas, pažeisdamas Baudžiamojo statuto 22, 60, 62 ir 63 straipsnių nuostatas, paskyrė per skaudžią bausmę – 13 metų ir 8 mėnesius sunkiųjų darbų kalėji-mo, pateikė Vyriausiajam tribunolui spręsti bylos atnau-jinimo klausimą. Vyriausiasis tribunolas atnaujino bylą, panaikino Kariuomenės teismo sprendimą ir paskyrė K. Bukauskui švelnesnę bausmę – 10 metų ir 9 mėnesius sunkiųjų darbų kalėjimo. Tuo metu Vyriausiajame tri-bunole dirbo žymiausi šalies teisininkai, tarp jų ir M. Römeris, P. Leonas. Teismų sprendimų panašumas su valstybės gynėjo išvadomis įrodo aukštą valstybės gynė-jų ir jų padėjėjų kvalifikaciją ir darbo išmanymą.

Pakankamai plačius įgaliojimus prokuratūra turėjo prižiūrėdama, ar policija, kvotėjai ir tardytojai, tirdami nusikaltimus, vykdydami kvotą ir tardymą, nepažeisda-vo įstatymų. Policija dėl kiekvieno atvejo, turinčio nusi-kaltimo požymių, turėjo pradėti kvotą ir apie tai ne vė-liau kaip per 24 val. pranešti valstybės gynėjui ar jo pa-dėjėjui. Policija, „žvalgumo“ ir kvotos metu įsitikinusi, kad nusikaltimo požymių nėra ir byla negali būti pe-rduota teismui ar taikos teisėjui, ją siųsdavo į apygardos prokuratūrą, kuri spręsdavo, ar ji nutrauktina, ar papil-dytina, o nustačiusi, kad gautoje medžiagoje yra pakan-kamai nusikaltimo įrodymų, įsakydavo policijai ją pe-rduoti tardytojui ir taikos teisėjui. Apie kiekvienos vie-šojo kaltinimo bylos eigą policija privalėdavo pranešti valstybės gynėjui ar jo pavaduotojui. Prokurorai ren-giamajame tardyme dalyvavo itin aktyviai. Pirmiausia jie vertino, ar yra pakankamai teisėta išvada ir pakan-kamas pagrindas pradėti tardymą. Vykdant nusikaltimo tyrimą ir įrodymų rinkimą ne tik policija, bet ir tardyto-jas privalėdavo vykdyti teisėtus prokuroro reikalavimus [20, p. 58, 59, 63]. Prokuroras, turėdamas informacijos apie kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę, galė-davo įsakyti tardytojui ją pakeisti, jei būdavo tam pa-grindas, taip pat reikalauti, kad tardymas būtų papildy-tas. Tiesa, jeigu tardytojas būdavo įsitikinęs, kad proku-ratūros nurodymai minėtais klausimais yra nevykdytini, prokuroro ir tardytojo ginčus spręsdavo apygardos tei-smas. Pabrėžtina, kad prokuroras, dalyvaudamas bau-džiamajame persekiojime, negalėjo peržengti galiojan-čių įstatymų ribų. Baigęs bylą tardytojas visą bylą siųs-davo prokurorui ar jo padėjėjui perduodamas jo žinion ir suimtus kaltinamuosius. Gavęs bylą valstybės gynėjas privalėdavo patikrinti, ar byla siunčiama pagal priklau-somybę, ar tardytojas visapusiškai ištyrė bylą, ir nu-spręsti, ar bylą reikia perduoti teismui, ar nutraukti, ar ją sustabdyti. Valstybės gynėjas, įžvelgęs, kad tardymas neišsamus, grąžindavo bylą tardytojams papildyti. Pa-vyzdžiui, Marijampolės apygardos teismo valstybės gy-

72

nėjas Bukaveckas 1925 m. vasario 23 d. raštu grąžino šios apskrities II nuovados teismo tardytojui bylas, rei-kalaudamas papildyti ir siūlydamas patraukti atsakomy-bėn policininkus Jurgį Malinauską bei Petrą Vilmiškaitį pagal Baudžiamojo statuto 51 straipsnio 1 dalies 475, 530, 636 straipsnius [24]. Valstybės gynėjas savarankiš-kai neturėjo teisės nutraukti ar sustabdyti bylą. Jis sura-šydavo apie tai išvadą, pareikšdavo nuomonę dėl kar-domosios priemonės reikalingumo arba jos panaikinimo ir bylą su išvada siųsdavo Vyriausiajam tribunolui per jo prokurorą [20, p. 95, 99, 100, 101]. Valstybės gynėjas, nusprendęs, kad kaltinamojo kaltė įrodyta, surašydavo kaltinamąjį aktą, kuriame turėjo būti apibūdintos nusi-kaltimo aplinkybės, kada nusikaltimas padarytas, nuro-dytas kaltinamojo vardas, pavardė, amžius ir gimimo vieta, taip pat įrodymai, kuriais kaltinimas yra remia-mas, trumpai ir aiškiai suformuluotas kaltinimas, nuro-dytas baudžiamojo įstatymo straipsnis ir kuriam teismui kaltinamasis perduodamas. Prie kaltinamojo akto turėjo būti pridėtas šauktinų į teismą asmenų sąrašas. Tikslus kaltinamojo punkto formulavimas, atitinkantis faktinius nusikalstamos veikos niuansus ir visus įstatymo nustaty-tus elementus, išdėstytas ne aprašomąja, bet glausta, sti-linga forma ir taisyklinga kalba, buvo laikomas tam tik-ru menu [25]. Valstybės gynėjui buvo paskirta dar viena svarbi pareiga – dalyvauti administracinėse bylose, t. y. periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį tikrinti kalinių ir suimtųjų laikymo kalėjimuose teisėtumą ir pa-grįstumą. Nustatęs, kad kas nors yra suimtas be įgalioto organo nutarimo, valstybės gynėjas turėjo reikalauti pa-leisti neteisėtai suimtą, o laikomą ne tam skirtoje vietoje perkelti į tinkamą [20, p. 5].

Reikia pripažinti, kad valstybės gynėjo institucijos darbą sunkino tai, kad nebuvo norminio akto, kuriame būtų aiškiai suformuluota šios institucijos paskirtis, funkcijos, teisės ir pareigos bei vieta tarp teisinių ir vals-tybinių institucijų. PROKURATŪRA PRIĖMUS INSTRUKCIJĄ, SKIRTĄ APYGARDOS TEISMŲ VALSTYBĖS GYNĖJAMS IR JŲ PADĖJĖJAMS

Tenka apgailestauti, kad Instrukcija apygardos tei-smų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams [26] teisės ak-tų hierarchijos požiūriu tebuvo žinybinių aktų lygio. Kadangi nebuvo prokuratūros įstatymo, todėl ši instruk-cija, mano nuomone, palengvino valstybės gynėjų ir jų padėjėjų darbą. Tiesa, šio dokumento pavadinimas lyg ir aiškiai pasako, kad instrukcija skirta tik apygardos tei-smų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams, tačiau ji api-ma ir Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjo instituciją.

Instrukcijos pirmajame paragrafe sukonkretintas valstybės gynėjų ir jų padėjėjų darbas, kuris turinio po-žiūriu trejopas: 1) baudžiamasis persekiojimas, kuris ap-ima persekiojimo iškėlimą, nurodymus policijos kvo-toms, rengiamojo tardymo procesą, tolesnį bylų tęsimą, kaltinamųjų teisme kaltinimą, sprendimų protestavimą, įsakymus dėl jų vykdymo ir dalyvavimo atnaujinant baudžiamąsias bylas; 2) prižiūrėti, kaip laikomasi įsta-tymų teismo bylose, t. y. dalyvauti teismų posėdžiuose

ir reikšti nuomonę apie baudžiamojo proceso įstatymų teisingą taikymą; be to, valstybės gynėjams pavesta kelti ir nagrinėti bylas dėl sutarčių pirkti ar kitokiu būdu įsi-gyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą Lietuvoje panaiki-nimą svetimšaliams; 3) dalyvauti kai kuriose administ-racinėse bylose, t. y. prižiūrėti, ar teisėtai suimtieji lai-komi kalėjimuose ir dalyvauti tam tikrose komisijose dėl proto ištyrimo.

Labai svarbu, kad šioje instrukcijoje [26] valstybės gynėjai ir jų padėjėjai įpareigojami „savo darbo vienu-mui“. Ši sąvoka turėjo reikšti, kad šios institucijos dar-buotojai, atlikdami savo funkcijas, privalo teisingai tai-kyti įstatymus ir reikalauti iš kvotos bei rengiamojo tar-dymo pareigūnų tinkamai laikytis įstatymų. Šiame do-kumente aiškiai reglamentuotos valstybės gynėjų ir jų padėjėjų funkcijos, aptarti raštvedybos reikalai, detali-zuota rengiamųjų tardymų priežiūra įpareigojant ne re-čiau kaip kartą per mėnesį atlikti visų tardymo bylų ap-žvalgą. Tais atvejais, kai tardytojai tyrė bylą ilgiau kaip metus, buvo privaloma siųsti paaiškinamuosius prane-šimus Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjui. Be to, apygardos teismo valstybės gynėjas privalėjo pranešti Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjui apie kiekvieną užprotestuotą apygardos teismo sprendimą. Šios inst-rukcijos 43 paragrafas įpareigojo valstybės gynėjus ir jų padėjėjus saugoti nuo neteisėtų pasikėsinimų į piliečių teises ir interesus, ypač dėmesingai bendrauti su netur-tingais žmonėmis, nežinančiais, į ką kreiptis. Ši instruk-cija buvo labai svarbi tuo, kad suvienodino valstybės gynėjų darbą visoje Lietuvoje, įvedė aiškią hierarchiją, atskaitomybę. PROKURATŪRA 1933–1940 METAIS

1933 m. liepos 11 d. buvo paskelbtas naujas Tei-smų santvarkos įstatymas [9], kuriuo teismų sistema pe-rtvarkyta į keturias pakopas: apylinkių teismai, apygar-dų teismai, Apeliaciniai rūmai, Lietuvos vyriausiasis tribunolas.

Šis Teismų santvarkos įstatymas įdiegė naujovių ne tik į teismų, bet ir į prokuratūros sistemą.

Pirma, buvę teismų valstybės gynėjai buvo pava-dinti prokurorais, o valstybės gynėjų padėjėjai – proku-rorų padėjėjais, nes praėjus daugiau kaip 15 metų nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo žodis „prokuroras“ žmonėms jau tiesiogiai nebepriminė Rusi-jos imperijos prokurorų, vykdžiusių priverstines lietuvių tautos išsilaisvinimo slopinimo priemones.

Antra, apygardos teismų valstybės gynėjai ir jų pa-dėjėjai paskelbti dirbti apygardų teismų prokurorais ir prokurorų padėjėjais. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo valstybės gynėjai ir jų padėjėjai palikti dirbti Vyriausio-jo tribunolo prokurorais ir prokuroro padėjėjais arba bu-vo paskirti įsteigtų Apeliacinių rūmų prokurorais ir pro-kuroro padėjėjais. Visų jų darbo valstybės gynėjų ar jų padėjėjų pareigose laikas įskaitomas į darbo stažą.

Trečia, labai aiškiai nustatyti kriterijai norintiems tapti prokurorais ar jų padėjėjais. Pretendentai, norintys eiti šias pareigas, turėjo būti ne jaunesni kaip 25 metų Lietuvos piliečiai, turintys aukštojo teisinio mokslo cen-

73

zą. Tiesa, pastarasis reikalavimas galėjo būti netaikomas 3 metus nuo Teismų santvarkos įstatymo įsigaliojimo. Prokuroru ar jo padėjėju galėjo tapti tik tie asmenys, ku-rie buvo nepriekaištingos reputacijos. Jeigu asmuo buvo padaręs nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas arba nuo bausmės atleistas pagal amnestijos aktą arba suėjus se-naties terminui, buvo pašalintas iš tarnybos, paskelbtas nemokiu skolininku, teismo sprendimu jam nustatyta globa ar atimtos teisės, jis negalėjo būti paskirtas proku-roru ar prokuroro padėjėju.

Naujajame įstatyme labai aiškiai nustatyta prokura-tūros hierarchijos sistema: Apeliacinių rūmų prokuroras vadovauja apygardos teismų prokurorams ir jų padėjė-jams ir juos prižiūri; Vyriausiojo tribunolo prokuroras vadovauja apygardų teismų ir Apeliacinių rūmų proku-rorams ir jų padėjėjams ir juos prižiūri. Klaipėdos krašto teismų prokurorai išskirti kaip turintys tam tikrą auto-nomiją, jie tiesiogiai pavaldūs Vyriausiojo tribunolo prokurorui. Teisingumo ministras įvardytas vyriausiuoju Respublikos prokuroru, kuriam suteikta teisė duoti nu-rodymus visų lygių prokurorams, reikalauti iš jų pasi-aiškinimų, pranešimų, bylų, tikrinti jų darbą. Teisingu-mo ministras turėjo teisę siūlyti iškelti drausmės bylas visų lygių teisėjams, išskyrus Vyriausiojo tribunolo pirmininką. Iškėlus tokią bylą, ministras turėjo teisę pa-vesti atitinkamo lygio prokurorui rinkti duomenis apie patrauktą atsakomybėn teisėją, o įrodžius jo kaltę – ir at-likti kratą. Prieš priimdamas sprendimą Teisėjų draus-mės teismas privalėjo iškviesti ir apklausti prokuroro pasiūlytus liudytojus bei specialistus ir išklausyti proku-roro nuomonę.

Naujuoju įstatymu prokurorai privalėjo padėti ir antstoliams, kurių svarbiausias darbas – vykdyti teismo sprendimus ir nutarimus. Tuo atveju, jeigu kas nors pa-sipriešindavo antstolio teisėtiems veiksmams arba jį įžeisdavo, šis turėjo teisę kreiptis į apygardos teismo prokurorą, kad pažeidėjas būtų nubaustas pagal įstaty-mus.

Dar viena naujovė šiame norminiame akte – akty-vus prokuroro dalyvavimas advokatų drausminimo pro-cese. Advokatų taryba, iškėlusi drausminę bylą advoka-tui, privalėjo apie tai pranešti Apeliacinių rūmų proku-rorui per 10 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Jei Advokatų taryba drausmės bylą nutraukdavo, priimtas nutarimas su tokio sprendimo motyvais per tokį patį lai-kotarpį taip pat įteikiamas Apeliacinių rūmų prokurorui, kuris turėjo teisę parašyti protestą Teisėjų drausmės tei-smui dėl tokio Advokatų tarybos drausmės sprendimo. Apeliacinių rūmų prokurorui buvo tiesiogiai suteikta teisė kelti drausmės bylas Advokatų tarybos nariams už netinkamą nario pareigų vykdymą. Šias bylas taip pat nagrinėjo Teisėjų drausmės teismas.

Visų lygių prokurorai ir jų padėjėjai, įskaitant ir Vyriausiojo tribunolo prokurorą, atlikę veiksmus, nede-rančius prokurorui, taip pat buvo šaukiami atvykti į Tei-sėjų drausmės teismą. Prokurorui ir jo padėjėjui draus-mės bylą turėjo teisę iškelti ją prižiūrintis prokuroras ir teisingumo ministras.

1933 metų Teismų santvarkos įstatymas iš esmės baigė prokuratūros sistemos kūrimą ir jos reformą.

IŠVADOS 1. Prokuratūros statusas nebuvo apibrėžtas nė vie-

name konstituciniame akte. 2. Teisinį pagrindą steigti prokuratūrą suteikė Lai-

kinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstaty-mas, sudaręs sąlygas įkurti valstybės gynėjų ir jų padė-jėjų prie apygardos teismų ir Vyriausiojo tribunolo pa-reigybes.

3. Valstybės gynėjų ir jų padėjėjų įgaliojimų teises ir pareigas nustatė nuo Rusijos valdymo laikų likę bau-džiamieji įstatymai.

4. Nepriklausomos Lietuvos valstybės prokuratūros kūrimą stabdė:

a) vokiečių kariuomenės likučių buvimas, bolševi-kų puldinėjimai, Lenkijos okupaciniai veiksmai;

b) teisininkų, ypač lietuvių tautybės, stoka; c) skirtingų teisinių sistemų veikimas atskirose

Lietuvos teritorijos dalyse; d) teisės akto, numatančio prokuratūros funkcijas,

įgaliojimus, organizacinę sistemą, nebuvimas. 5. 1924 m. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo

sutvarkymo įstatymo pataisa įteisino ir Klaipėdos krašto valstybės gynėjo institucijos pavaldumą Vyriausiojo tri-bunolo valstybės gynėjui, tačiau Klaipėdos krašto pro-kuratūra turėjo tam tikrą autonomiją.

6. Pirmasis prokuratūros sistemos kūrimo etapas baigtas 1925 metais įsteigus paskutiniąją – Panevėžio apygardos teismo prokuratūrą.

7. 1928 m. Instrukcija apygardų teismų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams buvo tarsi įstatymas, skirtas prokuratūrai ir užpildęs spragą.

8. Nors konstituciniuose aktuose nebuvo apibrėžtas prokuratūrų valstybės gynėjų ir jų padėjėjų statusas, ta-čiau galiojusių teisės aktų visuma užtikrino valstybės gynėjų (prokurorų) nepriklausomumą ir savarankiškumą vykdant kvotos ir parengtinio tyrimo priežiūrą, palai-kant kaltinimą teismuose, ginant piliečių teises ir atlie-kant kitas funkcijas.

9. 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas nustatė prokuratūros sistemą, valstybės gynėjams ir jų padėjė-jams sugrąžino prokurorų ir prokurorų padėjėjų parei-gybių pavadinimą bei įprasmino šios institucijos veiklą suteikdamas jai papildomų funkcijų.

LITERATŪRA

1. Lietuvos aidas. 1918 m. lapkričio 13 d. Nr. 130(178); Laikinųjų Vyriausybės žinių papildymas.1918. Nr. 1/1a.

2. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 6-24a („Ži-nių“ priedėlis).

3. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920. Nr. 37-407. 4. Andriulis V. Lietuvos valstybės teisinės sistemos forma-

vimo (1918.II.16–1940.VI.15) bruožai // Lietuvos valsty-bės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). – Vilnius: Spin-dulys,1996.

5. Maksimaitis M. Nacionalinės ir perimtos teisės koegzis-tencijos principai tarpukario Lietuvoje / Lietuvos teisės tradicijos. Mokslinės konferencijos medžiaga. – Vilnius: Justitia, 1997.

6. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 2/3.

74

7. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. – Čika-ga,1961.

8. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. – Čikaga, 1967. 9. Vyriausybės žinios. 1933. Nr. 419-2900.

10. Čaplikas K. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą. – Atmin-tis, 2001.

11. Lietuvos teismas 1918–1928. Vytauto Didžiojo metai. – Kaunas: Teisingumo ministerijos leidinys.

12. Vyriausybės žinios.1924. Nr.169-1186. 13. Vyriausybės žinios.1933. Nr. 419-2900. 14. Byla Nr. 51, apyrašas 1, fondas 1422 // Lietuvos centrinis

valdybos archyvas. 15. Dvareckas S. Lietuvos teismai 1918–1940 metais // Tei-

sė. 1997. Nr. 1-10. 16. Dvareckas S. Lietuvos prokuratūra 1918–1940 metais //

Teisės problemos. 1996. Nr. 3. 17. Vyriausybės žinios.1922. Nr. 100-799. 18. Vyriausybės žinios. 1928. Nr. 275-1778. 19. Vyriausybės žinios. 1938. Nr. 608-4271. 20. Baudžiamojo proceso įstatymas (Bendrieji dėsniai ir

pirmoji knyga) / red. Vyriausiojo tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis // „Teisės“ priedas. 1924.

21. Tolušis Z. Teisininkų kalendorius 1929 metams. – Kau-nas: Varpas.

22. Brazinskas J. Baudžiamosios teisenos įstatymo pakeiti-mo reikalu // Teisė. 1937. Nr. 40.

23. Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų ka-sacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas. 1932.

24. Byla Nr. 52, apyrašas 1, fondas 1422 // Lietuvos centrinis valdybos archyvas.

25. Brazinskas J. Kaltinamųjų aktų turinys ir forma // Teisė. 1937. Nr. 37.

26. Teisininkų kalendorius 1929 metams. – Kaunas: Lietu-vos teisininkų draugija, 1929.

ORGANISATION AND ACTIVITIES OF THE LITHUANIAN PROSECUTOR’S OFFICE OF THE PERIOD 1918–1940 Vidmantas Žiemelis * S u m m a r y

This article reveals a complicated process of establish-ment of the Lithuanian prosecutor’s office, which has been closely related to the history of formation of the State of Lithuania, which declared independence in 1990, as well as to laying of legal foundations.

The first provisional constitutional acts did not deal with the institutions of the prosecutor’s office or the state defence lawyer, but specified that the laws which had been valid be-fore the entry into force of the said acts and which were in compliance with the Act of the Provisional Constitution, re-mained effective. The legal basis for establishment of the prosecutor’s office was provided by the 1918 Provisional Law on Courts of Lithuania and Arrangement of their Business; the main functions and powers of regional courts and state de-fence lawyers of the Supreme Tribunal and their assistants were laid down by the Law on Criminal Procedure, inherited from Russia. In order to ensure the quality state defence law-yers’ and their assistants’ work, which guarantees legality in

* Member of the Seimas of the Republic of Lithuania, Member of

the Seimas Committee on Legal Affairs.

the state, the Minister of Defence adopted instructions on ar-rangement of their work.

In 1925 on the initiative of the Seimas the positions of the state defence lawyer and his assistants were established in the Panevėžys regional court. This marked the end of the first stage of formation of the prosecutor’s office system. It should be noted that under the Convention of 1923, signed by Lithua-nia and the Triple Entente countries regarding the Klaipėda territory, in the prosecutor’s office of the Klaipėda region the institution of the state defence lawyer of the Klaipėda region had the exceptional autonomous rights, because, unlike the major part of Lithuania, it acted in compliance with the laws which were effective only in that region.

After the Minister of Justice adopted in 1928 the instruc-tion for state defence lawyers and their assistants in regional courts, the functions of the state defence lawyers and their as-sistants were incorporated from different valid laws into one legal act, which specified their rights, duties, limits of powers, organisational structure, liability and accountability, their rela-tions with courts, the police, interrogation, clerical work re-quirements, recommendations for their direct work, and other important matters.

Although provisional constitutional acts and the Consti-tutions of Lithuania of 1922 and 1928 did not set out the status of the institution of state defence lawyer, basically the totality of the valid laws and other regulations ensured the indepen-dence of the prosecutor’s office in performance of its direct duties in courts, supervision of interrogators and investigators, and safeguarding of the constitutional rights of citizens.

The second stage of the prosecutor’s office, which may be called its reform, began in 1933 after the adoption of a new Law on the Court System, laying down a four-level court sys-tem, which inevitably determined the reform of the prosecu-tor’s office system. All state defence lawyers and their assis-tants became prosecutors and assistant prosecutors. An addi-tional link was created – the prosecutor’s office of the House of Appeals and a distinctly established hierarchy in which the Minister of Justice was named Chief Prosecutor of the Repub-lic. This Law laid down explicit qualification, professional and moral requirements for persons who wished to become prose-cutors or their assistants, because more and more lawyers in the country acquired university legal education. The prosecu-tor’s office was also granted additional rights and duties when participating in disciplinary proceedings of lawyers or provid-ing assistance to bailiffs.

No more significant modifications were made in the field of the prosecutor’s office within the period from the adoption of this Law, which reformed the system of the prosecutor’s of-fice and distinctly defined its functions, rights and duties, until the year 1940.

Keywords: the prosecutor's office, state defence lawyers

and their assistants, prosecutors, assistant prosecutors.

75


Mokslo darbai

2006 12(90); 75–80

KITOS PUBLIKACIJOS

LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPĄ UŽTIKRINANČIŲ INSTITUCIJŲ TEISINIO STATUSO PROBLEMOS

Edita Žiobienė *



Telefonas 271 45 46



Santrauka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir

laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas

turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka [1].

Ir Jungtinių Tautų Paryžiaus principai, ir ES Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims

nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, nustato valstybėms tam tikras gaires, kaip jų įstatymų leidėjai turėtų įtvirtinti ly-

giateisiškumo principą užtikrinančių institucijų statusą, jų atskaitomybę, mandatą ir priimamų sprendimų galias, institucijos ne-

priklausomumą, jos veiklos efektyvumą.

Straipsnyje nagrinėjamos lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų teisinio statuso problemos, lyginamuoju metodu

analizuojami Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus institucijos ir kitų ES valstybių narių lygiateisiškumo principą

užtikrinančių institucijų steigimo bei veiklos pranašumai ir trūkumai.

Pagrindinės sąvokos: lygiateisiškumo principas, nepriklausoma institucija, mandatas, sprendimų galia, kvaziteisminės

funkcijos, veiklos efektyvumas.

ĮŽANGA *

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valdžios institucijas principas. Šis principas drau-džia diskriminaciją, apibrėžiamą kaip draudimą varžyti žmogaus teises arba teikti privilegijas dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

* Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės tei-sės katedros docentė.

Konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vyk-dant teisingumą [2]. Šis principas yra žmogaus prigim-tinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konsti-tucinė garantija [3]. Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad lygybės prieš įstatymą principas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims. Šis prin-cipas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vieno-dai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai [4].

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės prieš

76

įstatymą principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Vienodai turi būti tai-komos ir materialiosios, ir proceso teisės normos.

Norint nustatyti, ar tinkamai įgyvendinamas lygia-teisiškumo principas, būtina nagrinėti ne tik šio principo įtvirtinimą Konstitucijoje ar kituose teisės aktuose, bet ir apsaugos mechanizmo efektyvumą: kaip ir kokio pobū-džio institucijoje ginti pažeistas lygiateisiškumo teises.

Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme [5]. Nors Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „patikimiausias žmogaus teisių gynimo būdas yra tei-sminė gynyba“ [6], tačiau įstatymų leidėjo pareiga yra nustatyti taip pat ir ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką. 1. INSTITUCIJOS STEIGIMO TVARKA

Kiekviena valstybė vykdo savo funkcijas per spe-cialiai tuo tikslu sukurtą valstybės valdžios institucijų sistemą. Konstitucinės teisės mokslas vienareikšmiškai skiria požymius, lemiančius valstybės valdžios instituci-jos statusą. Tai:

• konstitucinis institucijos statusas, • formavimo specifika, • įgaliojimų mastas, • santykių tarp institucijų ir visuomenės pobūdis

[7, p. 690–691]. Kiekviena valstybė savo nuožiūra pasirenka žmo-

gaus teisių apsaugos institucijų modelį. Vis dėlto dau-guma valstybių, vadovaudamosi Jungtinių Tautų priim-tais, vadinamaisiais Paryžiaus principais, įsteigė gana platų mandatą turinčias Nacionalines žmogaus teisių institucijas1, kitos pasirinko specializuotas institucijas (Belgija, Vengrija, Airija, Malta ir kt.) arba ombudsme-nų institucijas (Suomija, Švedija, Lietuva ir kt.).

Reikėtų pabrėžti, kad ombudsmeno institucijos vaidmuo yra gana įvairiapusiškas. Ombudsmenas – tai nepriklausomas asmuo arba nepriklausoma kolegiali institucija, įsteigta Konstitucijos ar įstatymo pagrindu, kurios paskirtis – ginti teises tų žmonių, kurie mano, kad jų teises pažeidė viešojo administravimo instituci-jos. Todėl įprasta ombudsmeną traktuoti kaip individo ir valstybės institucijos tarpininką [8].

Tačiau esminis klausimas: kaip įsteigti nepriklau-somą, nešališką, efektyviai veikiančią ombudsmeno ins-tituciją. Jungtinių Tautų Paryžiaus principuose pabrė-žiama, kad žmogaus teisių apsaugos institucija turi būti įsteigta vadovaujantis Konstitucijos ar įstatymo nuosta-tomis, kur būtų aiškiai apibrėžta jos kompetencija ir ga-na platus mandatas bei galia įgyvendinti žmogaus teisių standartus nacionaliniu lygiu. Tuo tarpu ES Tarybos di-rektyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo prin-cipą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklau-somybės [9], 13 straipsnis įsakmiai nustato, kad valsty-bės narės privalo paskirti instituciją, skatinančią vieno-

1 13 ES valstybių narių yra įsteigusios Nacionalines žmogaus tei-sių institucijas: Airija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Kipras, Lat-vija, Lenkija, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Švedija.

dų sąlygų visiems asmenims taikymą. Tačiau valsty-bėms narėms palikta teisė spręsti: steigti specializuotas institucijas ar šias funkcijas priskirti jau veikiančioms nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms. Dauguma ES valstybių narių įsteigė specializuotas ombudsmeno institucijas.

Kaip jau minėta, ombudsmeno institucijos steigi-mas turėtų būti nustatytas teisės aktu – Konstitucija arba įstatymu. Teisės akte turi būti nustatytas institucijos formavimo mechanizmas, nes tai viena iš svarbiausių institucijos nepriklausomumo, pasiekiamumo ir lygia-teisiškumo garantijų. Teisės akte taip pat turėtų būti įtvirtinti institucijos formavimo tvarka, ombudsmenui keliami kvalifikaciniai bei moraliniai reikalavimai, ka-dencijos trukmė, galimų kadencijų skaičiaus ribojimas, įgaliojimų apimtis, priimamų sprendimų galia, sprendi-mų privalomumas ir apskundimo tvarka, ombudsmeno institucijos santykis su kitomis valstybės valdžios insti-tucijomis.

Be to, Jungtinių Tautų Paryžiaus principai taip pat numato, kad institucija turėtų būti pliuralistiška ir arti-mai bendradarbiauti su įvairiomis socialinėmis ir politi-nėmis grupėmis, įskaitant nevyriausybines organizaci-jas, teismines institucijas, vyriausybės ir kitas instituci-jas. Tarptautinė žmogaus teisių politikos taryba (ang. In-

ternational Council on Human Rights Policy) pabrėžia, kad skiriant asmenis į žmogaus teisių apsaugos instituci-ją turi aktyviai dalyvauti visuomenė, t. y. teisė siūlyti kandidatūras turėtų būti suteikta pilietinės visuomenės organizacijoms, o kandidatuojantys asmenys turėtų at-sakyti ne tik į parlamento narių, bet ir į visuomenės klausimus [10, p. 14]. Paryžiaus principai taip pat nusta-to, kad nacionalinė žmogaus teisių institucija, atlikdama savo funkcijas, turi būti savarankiška ir nepriklausoma. 2. LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPĄ

UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS NEPRIKLAUSOMUMAS

Lygiateisiškumo principą užtikrinančios instituci-

jos nepriklausomumas – tai vienas iš esminių teisinės valstybės bruožų ir viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Todėl teisės aktas, kuriuo steigiama žmogaus teisių apsaugos institucija, turi reg-lamentuoti institucijos formavimo mechanizmą, kompe-tencijos ir galių ribas, finansavimą ir atskaitomybę. Ins-titucija turėtų būti atskaitinga tik parlamentui, o vykdo-mosios valdžios institucijos bei kitos tiek valstybės, tiek ir privataus sektoriaus institucijos bei valstybės tarnau-tojai arba politikai neturi teisės tiesiogiai arba netiesio-giai daryti įtaką ombudsmeno institucijos darbui.

Jeigu lygiateisiškumo principą užtikrinanti institu-cija įsteigiama vykdomosios valdžios teisės aktu, jos nepriklausomumas yra gana abejotinas, nes tai akivaiz-džiai rodo jos atskaitingumą vykdomajai valdžiai, be to, gerokai mažą lygiateisiškumo principą užtikrinančios institucijos galią formuojant valstybės politiką žmogaus teisių arba konkrečiau – lygių galimybių srityje.

Pasaulio istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai diskriminacinę politiką vykdė valdančios jėgos. Vienas

77

iš šiurpesnių pavyzdžių gali būti 1933 m. Vokietijoje rinkimus laimėjusios nacių partijos vykdyta politika. Tačiau ir šiandien demokratinėse valstybėse neretai įsta-tymų leidėjo ar vykdomosios valdžios priimti teisės ak-tai tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuoja vieną ar ki-tą asmenų grupę. (Pvz., Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisė į Lietuvos Respublikos piliety-bę išsaugoma tik lietuvių kilmės asmenims, o kitų tau-tybių asmenims įstatymas nenumato tokios teisės. Arba, pavyzdžiui, 2005 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 61 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ 4.473 punkte nurodoma, kad valstybės rinkliava lietuvių kilmės asmenims, pateikusiems lietu-vių kilmę arba teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą patvirtinančius dokumentus, mažinama 100 procentų.) Todėl tik nepriklausoma nuo įstatymų lei-džiamosios ir vykdomosios valdžios institucija gali ak-tyviai dalyvauti lygių galimybių politikos įgyvendinimo procese bei apginti pažeistas žmogaus teises.

Ne mažiau svarbu, kad lygiateisiškumo principą užtikrinanti institucija būtų nepriklausoma ne tik nuo įstatymų leidžiamosios arba vykdomosios valdžios, bet ir nuo nevyriausybinių ar kitokių visuomenės susivieni-jimų, kurie atstovaudami vienokiam ar kitokiam intere-sui, gali siekti ignoruoti lygiateisiškumo principą kokios nors grupės atžvilgiu arba net ją diskriminuoti. (Pvz., re-liginė bendruomenė, nepritarianti homoseksualiems san-tykiams, gali siekti, kad seksualinė orientacija nebūtų traktuojama kaip vienas iš lygiateisiškumo principo tai-kymo pagrindų.)

Kita svarbi institucijos nepriklausomumo garantija yra institucijos tarnautojų įgaliojimų trukmės nustaty-mas. Įgaliojimų trukmė turėtų būti gana ilga. Tarptauti-nė žmogaus teisių politikos taryba (ang. International

Council on Human Rights Policy) siūlo nustatyti ne trumpesnę nei 5 metų kadenciją, tačiau pabrėžia, kad il-gesnės kadencijos nustatymas labiau garantuoja institu-cijos nepriklausomumą, nes principingų sprendimų pri-ėmimas neretai sumažina galimybę tam pačiam asme-niui būti pakartotinai paskirtu į tą patį postą [10, p. 12]. Beje, kai kuriose valstybėse įtvirtinta nuostata, kad tas pats žmogus negali būti paskirtas pakartotinei kadenci-jai. Taigi taip pat stengiamasi užtikrinti priimamų sprendimų nepriklausomumą. Ombudsmenas, jei jis ski-riamas tik vienai kadencijai be teisės būti paskirtam dar vienai, yra labiau nepriklausomas ir nebeveikiamas pa-rlamento daugumos valios, nes nėra suinteresuotas pa-rlamento narių palaikymu skyrimo kitai kadencijai me-tu.

Akivaizdu, kad ombudsmeno ar kitokios formos lygiateisiškumo principą užtikrinančios institucijos va-dovo skyrimo tvarka gali priklausyti nuo parlamento po-litinės sudėties. Todėl ombudsmenas gali veikti kaip vi-siškai nepolitizuota institucija arba institucija, kurios formavimą aktyviai veikia politinės partijos.

Reikalavimai ombudsmenui bei jo institucijos tar-nautojams turi būti aiškiai suformuluoti instituciją stei-giančiame teisės akte. Institucijos nepriklausomumui užtikrinti neretai nustatomas reikalavimas, kad instituci-

jos tarnautojai nedalyvautų politinėje veikloje, neturėtų jokių kitų darbo santykių ir negautų jokio kito papildo-mo atlyginimo. Įstatymas taip pat turi reglamentuoti kvalifikacinius reikalavimus (pvz., turėti teisinį išsilavi-nimą, tam tikrą teisinio darbo stažą, patirtį ir pan.). Tarptautinė žmogaus teisių politikos taryba (ang. Inter-

national Council on Human Rights Policy) pažymi, kad žmogaus teisių apsaugos institucijos sudėtis turėtų at-spindėti visuomenės įvairovę: etninę, rasinę, religinę, kalbinę ir kt. [10, p. 15]. Tačiau suprantama, kad insti-tucija turėtų būti formuojama pirmiausia atsižvelgiant į asmens profesinius sugebėjimus ir asmenines savybes.

Abejotinas įstatymų leidėjo noras įtvirtinti priva-lomą ombudsmenui priesaiką. Šiandien Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymo 14(1) straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, paskirtas lygių galimybių kontrolieriumi, prieš pradėdamas eiti pareigas, prisiekia Lietuvos vals-tybei, tačiau joks teisės aktas nenumato nei politinės, nei teisinės atsakomybės už šios priesaikos sulaužymą, to-dėl priesaikos tikslingumas kelia abejonių.

Ombudsmeno ar kitokio pobūdžio lygiateisiškumo principą užtikrinančios institucijos nepriklausomumą lemia ir pačios institucijos autoritetas bei kompetencija. Tik kompetentinga institucija, turinti gerą reputaciją ir pasitikėjimą visuomenėje, gali nešališkai, neveikiama jokios valdžios institucijų ar privataus sektoriaus, priim-ti savarankiškus, neutralius ir objektyvius sprendimus.

Institucijos nepriklausomumui pasiekti būtina nu-statyti tam tikrą jos veiklą atitinkantį nuolatinį finansa-vimą, kad institucija galėtų veikti savarankiškai ir ne-veikiama biudžeto pokyčių. Institucijos biudžetas pri-klauso nuo įstatymų leidėjo valios, todėl labai svarbu abipusiu ir ombudsmeno institucijos, ir parlamento suta-rimu nustatyti institucijos funkcijoms atlikti reikalingą darbuotojų skaičių, administracines ir kitokias sąnaudas, kad institucija ne tik formaliai egzistuotų, bet kad būtų realiai užtikrinta nepriklausoma institucijos veikla. 3. ĮGALIOJIMŲ RIBOS

ES Tarybos direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės [9], 13 straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų kompetencijai priklausytų:

• teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskrimina-cijos;

• atlikti nepriklausomus diskriminacijos tyrimus; • skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti reko-

mendacijas visais su tokia diskriminacija susiju-siais klausimais.

Deja, toks reglamentavimas sukėlė nemažai prakti-nių įgyvendinimo problemų. Kai kurios valstybės, va-dovaudamosi ES Tarybos direktyvos norma, lygiateisiš-kumo principą užtikrinančioms institucijoms suteikė gana platų mandatą. Valstybės narės skirtingai traktuoja nepriklausomos pagalbos teikimą nukentėjusiems. Dau-guma valstybių (Latvija, Švedija, Belgija ir kt.) naciona-

78

liniais įstatymais suteikė lygiateisiškumo principą užtik-rinančioms institucijoms teisę atstovauti asmenims, nu-kentėjusiems nuo diskriminacijos, teisme. Žinoma, aiš-kumo dėlei reikėtų pripažinti, kad kai kuriose šalyse šia teise dar nebuvo pasinaudota. Tik keturios ES valstybės narės (Estija, Lietuva, Olandija ir Slovėnija) nacionali-niuose įstatymuose nesuteikė lygiateisiškumo principą užtikrinančioms institucijoms ne tik teisės atstovauti au-kai teisme, bet netgi teisės kreiptis į teismą [11].

Papildomuose principuose dėl kvaziteisminės insti-tucijų kompetencijos (ang. Additional Principles con-

cerning the Status of Commissions with Quasi-Juris-

dictional Competence) [13] siūloma, kad nacionalinė žmogaus teisių institucija (šiuo atveju – lygiateisiškumo principą užtikrinanti institucija) prižiūrėtų, kaip laiko-masi universalių žmogaus teisių standartų, tirtų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, rinktų duomenis apie pa-žeidimus, taikytų administracines nuobaudas pažeidė-jams, o prireikus kreiptųsi į teismą. Lygiateisiškumo principą užtikrinančios institucijos priimtų sprendimų galia gali būti labai įvairi: tai gali būti teisiškai įpareigo-jantys sprendimai su taikoma administracine nuobauda, tai gali būti pažeidimą konstatuojantys sprendimai arba tiesiog rekomendacinio pobūdžio sprendimai. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad ES Tarybos direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą as-menims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, 15 straipsnis nustato, jog asmeniui, pažeidusiam lygia-teisiškumo principą, turi būti taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų aiškiai įtvirtinta, kokia valstybės institucija – om-budsmenas ar teismas – taiko sankcijas teisės pažeidė-jams. Be to, nacionaliniame teisės akte turi būti aiškiai įtvirtinta lygiateisiškumo principą užsitikrinančios insti-tucijos (ombudsmeno) priimamų sprendimų teisinė galia ir vykdymo privalomumas.

Be kita ko, institucija, skundo tyrimo metu pastebė-jusi spragas arba žmogaus teisių pažeidimus įstatymų leidyboje, turėtų teikti įstatymų leidėjui rekomendacijas dėl konkretaus teisės akto pakeitimo arba iniciavimo. Amnesty International siūlo nacionalinei institucijai su-teikti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo, kai manoma, jog pažeidžiamos žmo-gaus teisės [14]. Tikėtina, kad įstatymų leidėjas, išplės-damas Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintų subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, sąrašą, suteiks šią teisę ir ombudsmenams (lygių galimybių kontrolieriui, Seimo kontrolieriams, vaiko teisių apsau-gos kontrolieriui ir žurnalistų etikos inspektoriui).

Paryžiaus principuose teigiama, kad žmogaus teisių stebėjimas yra pagrindinė šios institucijos funkcija. Ins-titucija savo iniciatyva turėtų teikti įvairias ataskaitas, nuomones, rekomendacijas, pasiūlymus parlamentui, vyriausybei arba kitoms kompetentingoms institucijoms įvairiais žmogaus teisių klausimais. Pasak Amnesty In-

ternational, nacionalinei žmogaus teisių institucijai ga-lėtų būti suteikta ir įstatymų iniciatyvos teisė arba bent jau galimybė pareikšti nuomonę dėl parlamento svars-tomų įstatymų projektų [14].

ES Tarybos direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, 13 straipsnio 2 dalis įsak-miai nustato, jog lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų kompetencijai priskirtinos dar ir šios funkci-jos: atlikti nepriklausomus diskriminacijos tyrimus bei skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendaci-jas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais. Todėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad lygių galimy-bių kontrolierius teikia išvadas dėl šio įstatymo įgyven-dinimo, taip pat siūlymus Lietuvos Respublikos val-džios ir valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulini-mo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų, su-siaurina kompetencijos ribas ir neatitinka ES Tarybos direktyvos nuostatų.

Ne mažiau svarbi yra ir visuomenės švietimo lygia-teisiškumo srityje bei žinomumo didinimo funkcija. Pa-sak M. Nowako, daugiausia dėmesio turėtų būti skiria-ma visuomenės pažeidžiamiausių grupių (moterų, vaikų, tautinių ir rasinių mažumų, neįgaliųjų, pabėgėlių ir kt.) teisėms [15, p. 95], nes menkai išmanantys savo teises visuomenės nariai yra nepajėgūs apsiginti.

Taigi darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, vado-vaudamasis ES ir tarptautiniais teisės aktais bei kitų valstybių patirtimi, turėtų suteikti kuo platesnį mandatą lygių galimybių kontrolieriaus institucijai, suteikdamas teisę atstovauti diskriminacijos aukoms teisme, kreiptis į teismą, gal netgi ir į Konstitucinį Teismą tam tikrais at-vejais, atlikti nepriklausomus tyrimus, rengti įvairias re-komendacijas. 4. INSTITUCIJOS VEIKLOS EFEKTYVUMAS

Valstybės pareiga yra ne tik įteisinti lygiateisišku-mo principą bei nustatyti jo taikymo ribas, bet ir įsteigti efektyviai veikiantį nepriklausomą priežiūros mecha-nizmą. Tačiau labai problemiška nustatyti: ar įsteigta institucija veikia efektyviai. Paprastai veiklos efekty-vumas suprantamas kaip kiekybinis pasiektų rezultatų įvertinimas: kiek išnagrinėta skundų, kiek priimta sprendimų, kiek parengta rekomendacijų ir t. t. Tačiau žinant lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų veiklos specifiką reikėtų atsižvelgti ne į kiekybinį, o į kokybinį parametrą.

Gana dažnai institucijos veiklos efektyvumas pri-klauso nuo jai suteiktos kompetencijos ribų bei priima-mų sprendimų galios. Jeigu institucija, išnagrinėjusi skundą, priima teisiškai įpareigojantį sprendimą, kuriuo apgina auką bei pritaiko veiksmingą, proporcingą ir at-grasančią sankciją, ilgainiui tokios institucijos autorite-tas didėja, o veikla vertintina kaip labai efektyvi.

Jeigu įstatymų leidėjas išplėstų lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją, suteikdamas teisę atstovau-ti aukoms teisme, kreiptis į teismą, atlikti nepriklauso-mus tyrimus, tikėtina, kad institucija efektyviau prisidė-tų prie lygių galimybių įgyvendinimo.

Institucijos veiklos efektyvumui nemenką įtaką da-ro ir skiriamas finansavimas, nes paprastai esti tiesiogi-

79

nis ryšys tarp institucijai skiriamo finansavimo ir insti-tucijos darbuotojų skaičiaus didinimo, galimybės pasi-rinkti profesionalesnius darbuotojus, o kartu tai traktuo-tina kaip tiesioginis poveikis institucijos veiklos koky-biškumui ir efektyvumui.

Tačiau pati institucija turėtų būti suinteresuota pa-teikti kuo išsamesnę veiklos ataskaitą parlamentui ir vi-suomenei, iš kurios būtų aišku, kaip efektyviai veikia institucija, kaip tikslingai naudoja skiriamą finansavimą, su kokiomis problemomis susiduria ir kokius problemų sprendimų būdus siūlo.

Kitas būdas nustatyti institucijos veiklos efektyvu-mą yra išorinis auditas, kai institucijos veiklos efekty-vumą nagrinėja nepriklausoma institucija, nesusijusi nei su pačia institucija, nei su įstatymų leidžiamąja ar vyk-domąja valdžia. Pavyzdžiui, Olandijos lygių galimybių komisijos veiklos efektyvumą kas penkerius metus ver-tina pasirinkto universiteto teisės ar teisės sociologijos mokslininkai, [16] Belgijos lygių galimybių ir kovos prieš rasizmą centras, rengdamas veiklos ataskaitą, ak-tyviai konsultuojasi su mokslininkais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais [17].

Darytina išvada, kad ir įstatymų leidėjas, ir Lygių galimybių kontrolieriaus institucija turėtų ieškoti gali-mybių šios institucijos veiklą daryti kuo efektyvesnę. IŠVADOS

1. Lygiateisiškumo principą užtikrinanti institucija turėtų būti steigiama teisės aktu (konstitucija ar įstaty-mu), kuriame įtvirtintas institucijos statusas, formavimo pagrindai, kompetencija, santykis su valstybės valdžios institucijomis.

2. Lygiateisiškumo principą užtikrinanti institucija turėtų būti nepriklausoma nei nuo įstatymų leidžiamo-sios, nei nuo vykdomosios valdžios, nei nuo įvairių ne-vyriausybinių struktūrų, tačiau atskaitinga Seimui.

3. Lygiateisiškumo principą užtikrinančios institu-cijos nepriklausomumui pasiekti būtina nustatyti tam tikrą jos veiklą atitinkantį nuolatinį finansavimą, kad institucija galėtų veikti savarankiškai ir neveikiama biu-džeto pokyčių.

4. Lygiateisiškumo principą užtikrinančiai institu-cijai turėtų būti suteiktas kuo platesnis mandatas, atitin-kantis ES Tarybos direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas funkcijas.

5. Lygiateisiškumo principą užtikrinančiai institu-cijai turėtų būti suteikta teisė kreiptis į teismą bei tam tikrais atvejais – į Konstitucinį Teismą.

6. Tiek įstatymų leidėjas, tiek ir Lygių galimybių kontrolieriaus institucija turėtų ieškoti galimybių šios institucijos veiklą daryti kuo efektyvesnę.

LITERATŪRA

1. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos or-

ganizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 da-

lies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

2. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10

straipsnio 1 dalies bei 50 straipsnio 1 dalies normų ir Lie-

tuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavi-

mo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio 6 da-

lies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-

jai“.

3. Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iš-

likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio

1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2

punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai“.

4. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažei-

dimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“.

5. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-

lygų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

6. Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas

„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 53

straipsnio ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo

21 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“.

7. Lietuvos konstitucinė teisė / Birmontienė T. ir kt. – Vil-

nius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.

8. National Institutions for the Promotion and Protection of

Human Rights. www.ohchr.org/english/about/ publica-

tions/docs/fs19.htm.

9. Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taiky-

mo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės pri-

klausomybės. 2000 06 29. 2000/43/EB.

10. Assessing the Effectiveness of National Human Rights

Institutions. 2005 International Council on Human Rights

Policy. Versoix, Switzerland.

11. Employment, Social Affairs and Equal Opportunities.

Anti-discrimination and Relation with Civil Society.

http://europa.eu.int/comm/employment_social/fundament

al_rights/pdf/arcg/equalitybodies_final_en.pdf.

12. Niessen J. and Cormack J. The Independence of

Equality Bodies // European Anti-Discrimination Law

Review, 2005. No. 1.

13. Additional Principles concerning the Status of Commis-

sions with Quasi-Jurisdictional Competence. http://www.

un.org/documents/ga/res/48/a48r134.htm.

14. National Human Rights Institutions. Amnesty Internatio-

nal‘s Recommendations for Effective Protection and

Promotion of Human Rights. 2001.

15. Nowak M. The Agency and National Institutions for the

Promotion and Protection of Human Rights // Alston P.,

De Schutter O. /ed./ Monitoring Fundamental Rights in

the EU. The Contribution of the Fundamental Rights

Agency. – Oxford and Portland, Oregon, 2005.

16. Equal Treatment Commission. http://www.cgb.nl.

17. Centre for Equal Opportunities and Opposition to Ra-

cism. http://www.antiracisme.be.

80

PROBLEMS OF THE LEGAL STATUS OF THE NATIONAL EQUALITY BODIES Edita Žiobienė * Mykolas Romeris University S u m m a r y

The article 29 of the Constitution consolidates the prin-

ciple of equality of all persons before the law, the court, and

other state institutions and officers. The constitutional princip-

le of equality of persons is a constitutional guarantee of the in-

nate human right to be treated in the same manner as the oth-

ers are treated. In its rulings the Constitutional Court has held

for more than once that this principle obligates to apply uni-

form legal assessment to homogeneous facts and prohibits to

arbitrarily assess essentially homogeneous facts in a different

manner. Although the principle of equality is regulated by the

Constitution, as well as national laws and international trea-

ties, but the mechanism of its’ practical implementation and a

possibility to protect equality rights in reality is a great impor-

tance.

The UN Paris Principles provide that a national human

rights institution or the ombudsman’s office should be estab-

lished in the national Constitution or by a law that clearly sets

out its role, procedure of appointment, mandate and powers,

accountability. The ombudsman shall be accountable only to

the Parliament, thus none of the executive power institutions

or any other public or private institution, organization, or any

politician may directly or indirectly interfere with his work.

* Mykolas Romeris University, Faculty of Law, Constitutional Law Departament, Assoc. Prof. Dr.

The national institution shall have an infrastructure which is

suited to the smooth conduct of its activities, in particular ade-

quate funding. The purpose of this funding should be to enable

it to have its own staff and premises, in order to be independ-

ent of the Government and not be subject to financial control

which might affect its independence.

The Ombudsman’s office should be based on pluralism

and transparency. The UN Paris Principles provide that for

equality body shall be given as broad a mandate as possible.

The Article 13 of the Racial Equality Directive provides three

different competences for equality bodies: to give assistance to

victims, to conduct surveys and to issue recommendations and

reports.

In this article the author analyses the problems of legal

status of the equality body (the ombudsman): independence,

competences, quasi-judicial functions, and effectiveness of ac-

tivity.

Keywords: principle of equality, independent institution,

mandate, legal binding decisions, quasi-judicial functions, ef-

fectiveness of activity.

81


Mokslo darbai

2006 12(90); 81–87

AUSTRIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĖ SANTVARKA

Milda Vainiutė *



Telefonas 2714 546


Darijus Beinoravičius **

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedra


Telefonas 2714 697



Santrauka. Straipsnyje aptariama Austrijos Respublikos Konstitucija, kuri kitų šalių konstitucijų kontekste įdomi savo sa-vitumu ir kaip Hanso Kelseno darbų atspindys, ir savitu lankstumu bei jos tobulinimo raida.

Straipsnyje atskleidžiama, kad Austrijos Respublikos Konstitucija pagal formą yra rašytinė nekodifikuota, o pagal keitimo procedūrų sudėtingumą ją galima pavadinti lanksčia. Austrijos Respublikos Konstitucijoje pirmąkart Europoje – dar 1920 m. – buvo įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, kurio pagrindu susiformavo konstitucinės kontrolės europietiškasis modelis, dažnai vadinamas ir austriškuoju modeliu. Straipsnio autoriai apibūdina Austrijos konstitucinės teisės šaltinius, aptaria Konstitu-cijos struktūrą, valstybės formą, žmogaus teisių ir laisvių instituto ypatumus, trumpai apžvelgia įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią vykdančių institucijų sudarymo tvarką ir pagrindinius įgaliojimus, analizuoja Federacijos ir ją sudarančių subjektų – federalinių žemių – tarpusavio santykius, atkreipdami dėmesį į jiems būdingus centralizmo bruožus, taip pat Konstitu-cijos keitimo tvarką.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, konstitucinė kontrolė, federacija, centralizmas.

ĮŽANGA * **

Pastaruoju metu palyginti daug rašoma apie įvairių šalių konstitucionalizmo raidą, konstitucinio reguliavi-mo patirtį ir problemas.1 Tokių tyrinėjimų kontekste

* Mykolo Romerio universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedros docentė.

** Mykolo Romerio universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filoso-fijos katedros docentas.

1 Birmontienė T., Buišienė O., Jarašiūnas E., Mesonis G., Staugai-tytė V., Vainiutė M., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Šiuolai-kinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005; Bacevičius V., Beino-ravičius D., Birmontienė T., Butvilavičius D., Jarašiūnas E., Mesonis G., Pumputis A., Vainiutė M., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J.,

tikslinga nors trumpai apžvelgti dar vieną – Austrijos Respublikos – Konstituciją, reikšmingą pirmiausia tuo, kad joje pirmąkart Europoje – dar 1920 m. – buvo įtvir-tintas konstitucinės kontrolės institutas. Tokį pirmumą greičiausiai lėmė šios šalies ir apskritai teisės raidai daug davusio Austrijos teisės teoretiko Hanso Kelseno (1881–1973) darbai, kuriuose jis pabrėžia, kad teisė ir būtent Konstitucija reguliuoja net savo pačios kūrimą, tad neišvengiamai toks savęs reguliavimas neatsiejamas nuo kontrolės mechanizmo plėtojimo [6, p. 191]. 1919 m. Austrijoje įsteigiamas Aukštasis Konstitucinis Tei-smas. Tai pirmasis konstitucinis teismas pasaulyje, todėl

Žiobienė E., Varaška M. Konstitucinio reguliavimo įvairovė. – Vil-nius: Mykolo Romerio universitetas, 2006.

82

kontinentinėje Europoje paplitęs koncentruotos konsti-tucinės kontrolės modelis dažnai vadinamas austriškuo-ju modeliu.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Austrijos – Vengrijos valstybė nustojo egzistavusi ir susikūrė Austrijos Respublika. Reneris, vienas didžiausių to meto teisės sociologijos autoritetų Europoje, tapo Austrijos kancleriu ir pavedė H. Kelsenui parašyti Austrijos Konstituciją. H. Kelsenas nedvejodamas ėmėsi šio dar-bo. Konstitucija buvo priimta 1920 m. spalio 1 d. [6, p. 17]. ANALIZĖ

1. Atsižvelgiant į tai, kad Austrija yra federalinė valstybė (ją sudaro Federacija kaip centrinė valstybė ir devynios federalinės žemės), jos konstitucinė teisė susi-deda iš Federacijos konstitucinės teisės ir federalinių žemių konstitucinės teisės. Federacijos konstitucinės teisės šaltinių yra daug ir jie labai painūs. Ypatingą vietą jų sistemoje užima Federacijos Konstitucija (Bundes-

Verfassungsgesetz), kurią Konstitucinis nacionalinis su-sirinkimas, kaip minėta, priėmė 1920 m. spalio 1 d. ir kuri įsigaliojo 1920 m. lapkričio 10 d. Ši Konstitucija iš esmės buvo pakeista 1925 m. ir 1929 m., o Austrijai praradus valstybinį suverenitetą,2 1934 m. Konstitucija nustojo galioti. Ji vėl įsigaliojo 1945 m. gruodžio 19 d. Nuo pat šios Konstitucijos sukūrimo iki šių dienų ji liko nebaigtas, daug spragų turintis kūrinys, kuriam pirmiau-sia trūksta sistemingumo. Šiuo požiūriu Austrijoje įsta-tymų leidėjas nėra įpareigotas visus konstitucinės teisės šaltinius, laikantis koncentravimo ir inkorporavimo principo, sujungti į vieną sąvadą, kaip tai yra įtvirtinta, pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrin-dinio Įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje.3 Manoma, kad iš-samus konstitucinės teisės šaltinių ištaisymas yra iki šiol neįvykdytas konstitucinės reformos tikslas [1, p. 44].

Federacijos konstitucinės teisės šaltiniais pirmiau-sia laikomi Konstitucijos 149 straipsnyje nurodyti įsta-tymai. Konstitucinės nuostatos gali būti įvirtintos ir pa-prastuose įstatymuose. Tokiu atveju pagal Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį jos turi būti aiškiai įvardytos kaip konstitucinės nuostatos. Federacijos konstitucinės teisės šaltiniais taip pat laikomos tarptautinės sutartys, kurios Konstitucijoje vadinamos valstybinėmis sutartimis ir kurios pagal Konstitucijos 50 straipsnio 1 ir 3 dalis va-dinamos keičiančiomis Konstituciją.4 Kaip ir paprastuo-se įstatymuose, taip ir tarptautinėse sutartyse gali būti Konstituciją keičiančių nuostatų, kurios taip ir turi būti pavadintos (50 str. 3 d.). Be to, Federacijos konstituci-nės teisės šaltiniais pagal Konstitucijos 15a straipsnį laikomi ir Federaciją sudarančių subjektų susitarimai, kurių dalyku gali būti konstitucinių įstatymų leidyba

2 1938–1945 m. Austrija priklausė Vokietijos Reichui. 3 VFR Pagrindinio Įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

Pagrindinį Įstatymą galima pakeisti tik tokiu įstatymu, kuris aiškiai pakeičia Pagrindinio Įstatymo pažodinį tekstą arba jį papildo.

4 Tokia sutartimi laikoma, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija.

(pvz., Federacijos kompetencijos padalijimo pakeiti-mai).

Federaciją sudarančių federalinių žemių konstitu-cinės teisės šaltiniai taip pat nėra kodifikuoti, tačiau, pa-lyginti su Federacijos konstitucinės teisės šaltiniais, jų nėra tiek daug ir jie nėra taip išsklaidyti. Federalinių žemių pagrindiniai konstitucinės teisės įstatymai yra jų konstitucijos. Kaip ir Federacijoje, taip ir federalinėse žemėse konstitucinės nuostatos gali būti įtvirtintos jų konstituciniuose įstatymuose, paprastuose įstatymuose, tarptautinėse sutartyse, Federacijos ir federalinių žemių arba federalinių žemių tarpusavio susitarimuose.

2. Šiuo metu galiojanti Konstitucija apima 152 straipsnius, kurie suskirstyti į 8 skyrius. Pirmajame sky-riuje (1–23 str.) įtvirtintos bendrosios nuostatos, Austri-ją apibūdinančios kaip demokratinę, parlamentinę, val-džių padalijimo principu grįstą federacinę valstybę. Šiuo pagrindu pabrėžiami Federacijos ir federalinių žemių statusas bei kompetencijos tarp jų padalijimo principas. Be to, šiame skyriuje reglamentuojami ir su Europos Są-junga susiję klausimai (23a–23f str.). Antrajame (24–59b str.) ir trečiajame (60–94 str.) skyriuose nustatyti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios organi-zavimo ir įgyvendinimo pagrindai: Nacionalinės tarybos (Nationalrat), Federalinės tarybos (Bundesrat) (toliau – Bundesratas), Federalinio susirinkimo (Bundesver-

sammlung), Federalinio prezidento (Bundespräsident),

Federalinės vyriausybės (Bundesregierung), Federalinės armijos (Bundesheer) ir teisminės valdžios teisinis sta-tusas. Ketvirtajame skyriuje (95–120 str.) įtvirtintos nuostatos, kurios gana plačiai reguliuoja įstatymų lei-džiamosios ir vykdomosios valdžios įgyvendinimą fede-ralinėse žemėse. Toks reguliavimas nebūdingas decent-ralizuotų federacijų (pvz., Šveicarijos arba VFR) konsti-tucijoms, kuriose valstybinės valdžios organizavimas Federacijos subjektuose priskirtas jų pačių kompetenci-jai [8, p. 15]. Be to, šiame skyriuje smulkiai reglamen-tuojamas Austrijos sostinės Vienos teisinis statusas, ku-ris pagal jai suteiktas teises prilyginamas Federaciją su-darančių federalinių žemių statusui, taip pat bendruo-menių santvarka. Penktajame skyriuje (121–128 str.) nustatyti Sąskaitybos rūmų (Rechnungshof), kurie įgy-vendina Federacijos, federalinių žemių, bendruomeninių susivienijimų, bendruomenių ir valstybinių įmonių fi-nansinės veiklos kontrolę, konstituciniai pagrindai. Tam, kad būtų užtikrintas viešojo valdymo teisėtumas, Konstitucijos šeštajame skyriuje (129–148 str.) numaty-tas nepriklausomų administracinių senatų (Verwaltungs-

senate) ir administracinio teismo (Verwaltungsgerichts-

hof) įsteigimas. Be to, šiame skyriuje reglamentuojamas ir Konstitucinio Teismo (Verfassungsgerichtshof), kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti konstitucingumą, valdy-mo stabilumą bei žmogaus teises ir laisves, statusas. 1981 m. federalinio įstatymo pagrindu Konstitucijoje at-sirado naujas – septintasis skyrius (148a–148j str.), ku-riame nustatytos advokatūros (Volksanwaltschaft) statu-sas. Konstitucijos pabaigoje, aštuntajame skyriuje (149–152 str.), įtvirtintos baigiamosios nuostatos, kuriose, be kita ko, išvardyti svarbiausi teisės aktai, turintys konsti-tucinių įstatymų galią.

83

3. Konstitucijoje įtvirtinti pagrindiniai principai, nusakantys Austriją esant demokratinę, teisinę ir federa-linę valstybę. Šie principai pirmiausia svarbūs tuo, kad jų pakeitimas pagal Austrijos Konstitucinio Teismo iš-aiškinimą Konstitucijos 44 straipsnio 3 dalies prasme reikštų ir pačios Konstitucijos pakeitimą iš esmės. Prie jų taip pat priskirtinas valdžių padalijimo ir respubliki-nio valstybės valdymo principas.

Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta: „Austrija yra demokratinė respublika.“ Taigi nustatoma respublikinė valstybės valdymo forma, susijusi su demokratijos prin-cipu. Konkretų demokratijos principo turinį atskleidžia ne cituota programinė norma, o demokratinei sistemai būdinga konstitucinių institutų visuma (pvz., rinkimų teisė, parlamentinės institucijos ir kt.). Valstybės val-dymo formos – respublikos – turinį pirmiausia nulemia Konstitucijos nuostatos, kuriose įtvirtintas Federalinio prezidento kaip valstybės vadovo teisinis statusas [1, p. 149, 156].

Konstitucijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas fede-ralizmo principas: „Austrija yra federalinė valstybė.“ Ją pagal šio straipsnio 2 dalį sudaro devynios savarankiš-kos žemės: Burgerlandas (Burgerland), Karintija (Kärn-

ten), Žemutinė Austrija (Niederösterreich), Aukštutinė Austrija (Oberösterreich), Zalcburgas (Salzburg), Štirija (Steiermark), Tirolis (Tirol), Forarlbergas (Vorarlberg), Viena (Wien). Joms suteikta kompetencija priimti įsta-tymus, įskaitant ir konstitucijas, jos turi savarankišką vykdomąją valdžią, tačiau jurisdikcija organizaciniu po-žiūriu priskirta išskirtinai Federacijai. Be to, ir finansi-niuose reikaluose akivaizdi Federacijos hegemonija. Toks monopolizavimas atskleidžia federalinėms valsty-bėms nebūdingus centralizmo bruožus, kuris, nepaisant federalinių žemių padėties Federacijos atžvilgiu stipri-nimo, Austrijoje ir toliau išlieka ryškus.

Priešingai nei minėti principai, teisinės valstybės principas Konstitucijoje nėra įvardytas. Jo esmė atsi-skleidžia daugelyje konstitucinių nuostatų, tokių kaip Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių kons-titucinės garantijos, nepriklausoma jurisdikcija ir kt. Valdžių padalijimo principas remiasi organizaciniu ir materialiu valstybės funkcijų skyrimu į įstatymų leidy-bą, teisingumo vykdymą ir administravimą. Konstituci-joje aiškiai įvardytas tik teisingumo vykdymo ir admi-nistravimo atskyrimas (94 str.), tačiau konstitucinės si-stemos analizė leidžia konstatuoti ir įstatymų leidžiamo-sios valdžios bei vykdomosios valdžios atskyrimą [1, p. 182]. Paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta ir kitų svarbių principų, nusakančių valstybės tikslus, uždavi-nius ar požiūrį į tam tikras vertybes (pvz., socialinį vals-tybingumą, aplinkos apsaugą, pagrindines teises bei jų garantijas ir kt.).

4. Konstitucijoje pasigendama išsamaus žmogaus teisių ir laisvių katalogo [3, p. 5]. Joje įtvirtintos tik at-skiros nuostatos dėl visų piliečių lygybės prieš įstatymą, dėl diskriminacijos draudimo lyties, kilmės, turtinės pa-dėties atžvilgiu bei asmens neįgalumo atvejais (7 str. 1 d.), užtikrinama vyrų ir moterų lygybė (7 str. 2 d.). Konstitucijos 8 straipsnyje, pripažįstant vokiečių kalbą valstybine kalba, garantuojamos ir kitų kalbinių mažu-

mų teisės ir pan. Kitos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės nustatytos konstituciniuose ir paprastuose įsta-tymuose,5 kuriuose transformuotos ir tarptautinės teisės normos.

Ypač daug dėmesio Konstitucijoje skiriama žmo-gaus teisių ir laisvių teisinėms garantijoms, suteikiant teisę piliečiams, siekiantiems apginti savo teises ir teisė-tus interesus, kreiptis į Administracinį teismą, Konstitu-cinį Teismą ir advokatūrą. Pastaroji institucija pirmiau-sia buvo įsteigta 1977 m. šešerių metų bandomajam lai-kotarpiui ir dar jam nepasibaigus jos statusas buvo įtvir-tintas Konstitucijos naujame 7 skyriuje (148a–148j str.). Nors ši institucija panaši į Skandinavijos šalyse veikian-čius ombudsmenus, iš esmės tai yra Austrijos konstitu-cinės teisės kūrinys. Šią instituciją sudaro trys nariai, kuriuos skiria Nacionalinė taryba pagrindinio komiteto siūlymu. Jų įgaliojimų laikas – šešeri metai. Ji atlieka Federacijos administravimo institucijų kontrolę savo iniciatyva arba kreipimosi, kuris suteikiamas kiekvie-nam, pagrindu (148a str.). Ši institucija jokių teisinių sprendimų nepriima ir sankcijų nenaudoja, todėl tokios kontrolės efektyvumas remiasi jos autoritetu ir viešumu.

5. Neabejotinai svarbu nors glaustai apžvelgti, kaip Konstitucijoje reglamentuojami Federacijos ir ją suda-rančių federalinių žemių bei federalinių žemių tarpusa-vio santykiai. Formaliai jie grindžiami vadovaujantis pariteto principu. Žemių konstitucinė autonomija ribo-jama: jos turinį ir ribas nustato Federacija. Jos galių pe-rsvara ypač ryški nustatant subjektų kompetenciją, fi-nansiniuose reikaluose, reglamentuojant Bundesrato sta-tusą, ypač ribojant federalinių žemių įgaliojimus bei vykdant teisingumą.

Formaliai, atribojant Federacijos ir federalinių že-mių kompetenciją, laikomasi tokios schemos: Konstitu-cijos 10 straipsnyje nustatyta išimtinė Federacijos kom-petencija leidžiant įstatymus ir įgyvendinant vykdomąją valdžią, 11 straipsnyje nustatyti klausimai, kuriuos įsta-tymais reguliuoja Federacija, o vykdo federalinės že-mės, 12 straipsnyje minimos sritys, kurių teisiniam reg-lamentavimui Federacija nustato principus, o federalinės žemės priima ir įgyvendina konkrečius įstatymus pagal 15 straipsnį sritys, kurių teisinis reguliavimas arba vyk-dymas Konstitucijoje nėra aiškiai priskirtas Federacijai, priskiriamos federalinėms žemėms. Atskirai nustatomas atribojimas reguliuojant mokesčius, bendrąjį ir profesinį išsilavinimą (13, 14, 14a str.). Taip Federacijai priski-riama daug svarbių įgaliojimų, o federalinėms žemėms suteikiama teisė spręsti tik vietinio ūkio, išsilavinimo arba kultūrinius klausimus. Iš esmės valstybėje laiko-masi principo, kad leidžiant įstatymus pirmenybė tei-kiama Federacijai, o federalinių įstatymų vykdymas – federalinių žemių reikalas.

Austrijos Konstitucijoje nėra įtvirtinto specialaus federalinės priežiūros instituto, tačiau yra numatyti tam tikri instrumentai, leidžiantys ją vykdyti. Pavyzdžiui, Konstitucijos 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Fede-

5 Pavyzdžiui, 1867 m. gruodžio 21 d. Pagrindiniame Įstatyme, 1862 m. spalio 27 d. Įstatyme dėl gyvenamojo būsto neliečiamumo, 1988 m. lapkričio 29 d. konstituciniame įstatyme Dėl asmens laisvės apsaugos ir kt.

84

racija tose srityse, kurių teisinis reglamentavimas pagal Konstitucijos 11 ir 12 straipsnius yra jai priskirtas, turi teisę kontroliuoti jos priimtų nuostatų laikymąsi. Kons-titucijoje numatytos ir priemonės federalinei prievartai įgyvendinti. Pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 100 straip-snį Federalinės vyriausybės siūlymu, Bundesratui prita-rus, Federalinis prezidentas gali paleisti federalinės že-mės parlamentą – landtagą. Federalinių žemių tarpusa-vio santykius lemia lygiateisiškumo principas: jokia žemė neturi išskirtinių teisių,6 tačiau tai nereiškia, jog jos tam tikrais atvejais negali būti diferencijuojamos (pvz., atstovaujant žemėms Bundesrate7 arba spren-džiant finansinius klausimus8).

Pagal Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalį Federacijos teritorija apima federalinių žemių teritorijas. Tai reiškia, kad valstybėje nėra Federacijai nepriklausančių teritori-nių darinių. Nors šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokia tvarka gali būti pakeista Federacijos teritorija,9 kai tai kartu yra ir federalinės žemės teritorijos pakeitimas kei-čiant jos sienas, tačiau neužsimenama apie konkretų to-pografinį šių teritorijų nustatymą, kurį lėmė kiti teisės šaltiniai (pirmiausia valstybinės sutartys), taip pat isto-rinės aplinkybės. Pagal Konstitucijos 4 straipsnį federa-linė teritorija sudaro vientisą valiutos, ekonominę ir muitų teritoriją, kurios viduje negali būti nustatomos kokios nors muitų sienos arba susisiekimo apribojimai.

Aptariant pilietybės klausimus reikia pasakyti, kad federalinėse valstybėse dažnai nustatoma dviguba pilie-tybė: tokios valstybės pilietis turi ir Federacijos piliety-bę, ir valstybės narės pilietybę. Tokia koncepcija grin-džiama ir Austrijos Konstitucija. Pagal 6 straipsnio 1 dalį Austrijos Respublikoje nustatoma viena pilietybė. Be to, kiekvienas pilietis, kuris tam tikroje federalinėje žemėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi ir jos pilie-tybę (6 str. 2 d.).

Ir Federacija, ir ją sudarančios federalinės žemės turi savo valstybinius simbolius. Tai išsamiai reglamen-tuoja Konstitucijos 8a straipsnis. Austrijos Respublikos valstybinė kalba, nepaisant kalbinėms mažumoms fede-raliniais įstatymais garantuotų teisių, yra vokiečių kalba (8 str.).

6. Įstatymų leidžiamąją valdžią Austrijoje įgyven-dina Nacionalinė taryba kartu su Federaline taryba. Jo narius, kurių yra 183, renka Austrijos piliečiai – vyrai ir moterys, kuriems rinkimų metų sausio 1 d. yra sukakę 18 metų, ketveriems metams, remiantis lygia, asmenine rinkimų teise slaptu balsavimu tiesioginiuose proporci-nės sistemos rinkimuose (26 str. 1 d.). Kai kuriose fede-ralinėse žemėse (pvz., Tirolyje, Štirijoje ir Forarlbere) rinkimų teisė vertinama kaip pareiga, už kurios nevyk-dymą numatoma administracinė atsakomybė. Naciona-linės tarybos nariais gali būti renkami piliečiai, kuriems

6 Reikia pasakyti, kad Vienos federalinės žemės išskirtinį statusą lemia tai, kad kartu ji yra ir Federacijos sostinė.

7 Pagal Konstitucijos 34 straipsnį kiekvienos federalinės žemės į Bundesratą deleguojamų narių skaičius priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus.

8 Tada atsižvelgiama į federalinės žemės dydį ir jos ekonominių pajėgų galimybes.

9 Tokiu atveju Federacijos ir tos federalinės žemės, su kurios teri-torija toks pakeitimas susijęs, konstituciniai įstatymai turi sutapti.

rinkimų metų sausio 1 d. yra sukakę 19 metų (26 str. 4 d.).

Nacionalinei tarybai vadovauja iš jos narių išrink-tas prezidentas, taip pat renkami antrasis ir trečiasis pre-zidentai (30 str. 1 d.). Pagal Konstitucijos 55 straipsnį iš Nacionalinės tarybos narių renkamas pagrindinis komi-tetas, kuris prireikus gali susirinkti ir kitu metu, nei po-sėdžiauja visa Nacionalinė taryba;10 taip pat sudaromi ir kiti komitetai.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suteikiama Na-cionalinės tarybos nariams, komitetams, Bundesratui, Federalinei vyriausybei ir tautai; praktiškai daugumą įstatymų projektų pateikia Federalinė vyriausybė. Svars-tant įstatymų projektus Nacionalinėje taryboje, vyksta trys skaitymai. Jeigu vykstant trečiajam skaitymui dėl įstatymo projekto pasisakoma teigiamai, priimamas sprendimas Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies prasme. Tokį sprendimą Nacionalinės tarybos prezidentas priva-lo pateikti Bundesratui. Šis dėl jo per 8 savaites gali pa-reikšti prieštaravimą (42 str. 3 d.). Pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl įstatymo, jeigu Konstitucijoje nenumatyta kitaip, gali būti Respublikos prezidento pasirašytas ir paskelbtas tik tada, jei tokio prieštaravimo Bundesratas, nurodydamas motyvus, ne-pareiškia.

Paminėtina, kad Nacionalinei tarybai priskiriami ir kiti svarbūs įgaliojimai, pavyzdžiui, dalyvavimas įgy-vendinant vykdomąją valdžią (50–55 str.), politinė vyk-domosios valdžios kontrolė (interpeliacija, nepasitikė-jimas ir kt.). Jai suteikiamos svarbios teisės sudarant, įgyvendinant ir kontroliuojant Federacijos biudžetą (51–51c str.).

7. Bundesrato, dar vadinamo Federalinių žemių rūmais, konstituciniai pagrindai įtvirtinti 34–37 straips-niuose. Jį sudaro federalinių žemių atstovai. Pagal Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį federalinė žemė, ku-rioje yra daugiausia gyventojų, deleguoja 12 narių, o ki-tų žemių deleguojamų narių skaičius proporcingai pri-klauso nuo jų gyventojų skaičiaus, jį lyginant su di-džiausią gyventojų skaičių turinčia federaline žeme (ge-ometrinis principas). Nepaisant gyventojų skaičiaus, kiekvienai žemei garantuojama teisė turėti Bundesrate bent 3 atstovus (aritmetinis principas).11 Bundesrato na-rius ir jų pavaduotojus renka landtagai, t. y. federalinių žemių parlamentai, išrinktai kadencijai. Federalinėse žemėse rinkimai vyksta ne vienu metu, todėl ne visi Bundesrato nariai (kitaip nei Nacionalinės tarybos na-riai) pasikeičia vienu metu. Bundesratui pirmininkauja prezidentas, kuris keičiasi kas pusmetį pagal federalinių žemių pavadinimus abėcėlės tvarka.

Kaip ir Nacionalinė taryba, Bundesratas dalyvauja įstatymų leidyboje, įgyvendinant vykdomąją valdžią ir

10 Pagal Konstitucijos 28 straipsnio 1 dalį Federalinis prezidentas Nacionalinę tarybą sušaukia į suvažiavimą kiekvienais metais, kuris negali prasidėti anksčiau nei rugsėjo 15 d. ir trukti ilgiau nei iki liepos 15 d.

11 Šiuo metu Bundesratą sudaro 64 nariai. Žemutinė Austrija de-leguoja 12, Viena ir Aukštutinė Austrija – po 11, Štirija – 10, Tirolis ir Karintija – po 5, Zalcburgas – 4 ir Burgerlandas bei Forarlbergas – po 3 narius.

85

ją kontroliuojant. Jau minėta, kad Bundesratas dėl Na-cionalinės tarybos sprendimų priimant įstatymus gali pareikšti prieštaravimus, išskyrus 42 straipsnio 5 dalyje nurodytas sritis. Daugeliu atvejų Bundesrato veto yra suspensyvinis, absoliutus tik kai kuriais atvejais (pvz., pagal 44 straipsnio 2 dalį, kai gali būti ribojami federa-linių žemių įgaliojimai įstatymų leidyboje arba įgyven-dinant vykdomąją valdžią; pagal 35 straipsnio 4 dalį, kai keičiamas 34 arba 35 straipsniai, kuriuose įtvirtintos Bundesrato statusą nusakančios nuostatos). Paminėtina tai, kad įgyvendinant vykdomąją valdžią, Bundesratas dalyvauja Federaliniam prezidentui paleidžiant landta-gus (100 str. 1 d.), siūlant kandidatus į Konstitucinį Tei-smą (147 str. 2 d.) ir pan., tuo tarpu Bundesrato kontro-lės teisės vykdomosios valdžios atžvilgiu labai ribotos (52 str.).

Tam, kad būtų priimtas Bundesrato nutarimas, turi dalyvauti ne mažiau kaip trečdalis jo narių, o nutari-mams priimti reikalinga kvalifikuota balsų dauguma. Pažymėtina, kad tokio kvorumo dažniausiai pakanka ir pareiškiant prieštaravimą dėl nutarimų, priimant įstaty-mus. Kai kuriais atvejais numatomi ir ypatingi kvorumai (pvz., priimant Bundesrato reglamentą – 37 str. 2 d., pri-tariant landtago paleidimui – 100 str. 1 d. ir kt.).

Bundesrato politinis svoris nėra labai didelis. Daž-niausiai jo prieštaravimai priimant įstatymus tik užvilki-na jų priėmimą, todėl jos, kaip federalinių žemių atsto-vybės, veikla dėl jai suteiktų galių silpnumo nėra ypač efektyvi [2, p. 51–52].

8. Federalinio susirinkimo statusą nusakančios nuostatos įtvirtintos Konstitucijos 38-40 straipsniuose. Pagal tai jį sudaro į bendrą posėdį susirinkusi Naciona-linė taryba ir Bundesratas. Federalinį susirinkimą su-šaukia Federalinis prezidentas (39 str. 1 d.), o jam pasi-keisdami vadovauja Nacionalinės tarybos ir Bundesrato prezidentai.

Federaliniam susirinkimui priskirtos funkcijos poli-tiniu požiūriu nėra reikšmingos. Tai pasakytina pirmiau-sia apie šiai institucijai suteiktą teisę priimti sprendimą dėl karo paskelbimo (38 str.). Kiti priskirti įgaliojimai susiję su Federalinio prezidento statusu ir veikla. Proto-kolinio pobūdžio įgyvendinamas įgaliojimas pagal Konstitucijos 38 straipsnį – tai dalyvavimas Federali-niam prezidentui prisiekiant. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 6 dalį Federalinis susirinkimas gali pareika-lauti nušalinti Federalinį prezidentą referendumo būdu, pritarti dėl jo oficialaus persekiojimo (63 str. 1 d.) ir dėl kaltinimo Konstituciniame Teisme jam pareiškimo pa-žeidus Konstituciją (168 str. 2 d. ir 142 str. 2 d. a punk-tas).

9. Federalinis prezidentas kaip valstybės vadovas yra remiantis lygia, tiesiogine, asmenine rinkimų teise slaptu balsavimu įteisintas vykdomosios valdžios orga-nas: pagal Konstitucijos nuostatas jį renka tauta (60 str. 1 d.). Federaliniu prezidentu pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį gali būti renkamas asmuo, rinkimų me-tų sausio 1 d. sulaukęs 35 metų, jeigu jis gali būti ren-kamas Nacionalinės tarybos nariu. Šiame straipsnyje taip pat numatyti pasyviosios teisės apribojimai valdžiu-sių dinastijų nariams. Federalinio prezidento įgaliojimų

laikas – 6 metai; tas pats asmuo Federaliniu prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės (60 str. 5 d.). Iš pareigų, nepasibaigus įgaliojimų laikui, jis gali būti pašalintas tik referendumo būdu (60 str. 6 d.). Jis naudojasi imuniteto teise (63 str.), einant pareigas jam numatomi ir tam tikri veiklos apribojimai (61 str. 1 d.). Federalinio prezidento pavadavimas reglamentuo-jamas Konstitucijos 64 straipsnyje, atskirai numatant trumpalaikius ir ilgalaikius laikotarpius, kai savo parei-gų valstybės vadovas eiti negali.12

Federalinio prezidento įgaliojimai nustatyti Konsti-tucijos 65 straipsnyje. Vieni iš jų susiję su atstovavimu užsienyje, tarptautinių sutarčių sudarymu ir pan. Bun-desratui pasiūlius, Federaliniam prezidentui suteikiama teisė skirti federalinius pareigūnus, pavyzdžiui, teisėjus (86 str. 1 d., 134 str. 2 d.), teikti malonę, jam taip pat priskiriami ir kiti valstybių vadovams tipiški įgaliojimai. Jeigu Konstitucijoje nėra numatyta kitaip, visi Federali-nio prezidento aktai priimami Federalinės vyriausybės arba vieno jos įgalioto ministro siūlymu, visus jo išlei-džiamus aktus turi pasirašyti Federalinis kancleris arba atitinkamas ministras (67 str.). Be abejo, toks Federali-nio prezidento saistymas riboja jo politinę laisvę. Kai kuriuos klausimus valstybės vadovas įgaliotas spręsti ir savarankiškai, pavyzdžiui, skiriant ir atleidžiant Federa-linę vyriausybę (70 str. 1 d.), pasirašant įstatymus ir taip patvirtinant jų konstitucingumą (47 str.). Šiame konteks-te reikia pasakyti, kad kai kurie autoriai išsako nuomo-nę, jog Austrijai Federalinio prezidento institucija ap-skritai nereikalinga. Tokia pozicija grindžiama valstybės raida nuo monarchijos iki respublikos ir valstybės vado-vo statusu pagal galiojančią Konstituciją, jam suteikiant nedaug svarbių galių [10, p. 101–102].

10. Valstybėje vykdomąją valdžią įgyvendina ne tik Federalinis prezidentas, bet ir Federalinė vyriausybė, kurią sudaro Federalinis kancleris, vicekancleris ir fede-raliniai ministrai (69 str. 1 d.). Federalinį kanclerį ir jo siūlymu kitus Federalinės vyriausybės narius skiria Fe-deralinis prezidentas. Federalinė vyriausybė formuoja-ma Nacionalinio susirinkimo įgaliojimų laikui. Politiniu požiūriu ji atsakinga Federaliniam prezidentui ir Nacio-naliniam susirinkimui, kurio nariai turi interpeliacijos teisę, taip pat gali pareikšti ir nepasitikėjimą.

Reikia pasakyti, kad visų Federalinės vyriausybės narių statusas, neišskiriant ir Federalinio kanclerio, yra vienodas.13 Jam vis dėlto suteikiami kai kurie įgalioji-mai, suteikiantys išskirtinę vietą vykdomosios valdžios institucijų sistemoje: jis vadovauja Federalinei vyriau-sybei (69 str. 1 d.), turi teisę siūlyti skiriant ir atleidžiant kitus Federalinės vyriausybės narius (70 str. 1 d.), pava-duoja Federalinį prezidentą (64 str. 1 d.), oficialiai pa-skelbia įstatymus ir valstybines sutartis (49 str. 1 d.) ir kt. Tais atvejais, kai Federalinis kancleris negali eiti sa-vo pareigų, jį pavaduoja vicekancleris.

12 Pirmuoju atveju Federalinį prezidentą pavaduoja Federalinis kancleris, antruoju – Nacionalinės tarybos prezidentas, šios instituci-jos antrasis ir trečiasis prezidentai kaip kolegija.

13 Pagal VFR Pagrindinio Įstatymo 65 straipsnį Federalinis kanc-leris turi teisę nustatyti valstybės politikos kryptis.

86

Tik kai kurie Federalinės vyriausybės įgaliojimai (kitaip nei Federalinio prezidento) įtvirtinti Konstituci-joje (pvz., įstatymų projektų rengimas ir pateikimas Na-cionaliniam susirinkimui – 41 str. 1 d., teisė pareikšti prieštaravimus dėl landtagų įstatymų, kurie kelia grėsmę Federacijos interesams); kiti nustatyti paprastuose įsta-tymuose, išskiriant tokius, kuriuos ši institucija turi įvykdyti kaip kolegiali institucija, kitus pavedant atski-roms ministerijoms, kurių šiuo metu yra dvylika.

11. Jurisdikcija organizaciniu ir funkciniu požiūriu priskiriama išskirtinei Federacijos kompetencijai (82 str. 1 d.). Teismų organizavimas ir jų kompetencija nusta-toma federaliniu įstatymu (83 str. 1 d.). Pagal Konstitu-cijos 86 straipsnio 1 dalį teisėjus skiria Federalinis pre-zidentas arba jo įgaliotas federalinis ministras Federali-nės vyriausybės siūlymu. Skiriantieji pareigūnai turi at-sižvelgti į įstatymo numatytų senatų pasiūlymus. Tam, kad būtų užtikrintas teisėjų nepriklausomumo principas, Konstitucijoje įtvirtinta palyginti daug garantijų (87, 88 str.). Pirmosios instancijos teismuose tam tikrus civili-nius ginčus spręsti gali būti pavedama tam tikriems tei-smo tarnautojams, neturintiems teisėjo teisių, kuriems teisėjų nurodymai yra privalomi (87a str.). Aukščiausio-ji instancija civilinės ir baudžiamosios teisės ginčams spręsti pagal Konstitucijos 92 straipsnio 1 dalį yra Aukščiausiasis Teismas.

Konstitucijoje įtvirtinta galimybė vykdant teisin-gumą dalyvauti ir tautai: 91 straipsnyje numatytas prisi-ekusiųjų ir tarėjų institutas.

12. Administracinio teismo sudarymo tvarka, jam priskiriami įgaliojimai ir kiti su juo susiję klausimai reg-lamentuojami Konstitucijos 130–136 straipsniuose. Šio teismo, kaip ir nepriklausomų senatų, steigiamų federa-linėse žemėse (129a–129b), priedermė – užtikrinti vie-šojo administravimo teisėtumą. Jam priskiriama spręsti skundus dėl sprendimų, atsakymų pažeidžiant terminus arba duotų nurodymų. Konstitucijos 133 straipsnyje nu-rodyti klausimai, kurių spręsti šis teismas negali (pvz., tų, kurie priskiriami Konstituciniam Teismui,14 arba pa-tentų teisės klausimų). Administracinį Teismą sudaro prezidentas, du viceprezidentai, kuriuos skiria Federali-nis prezidentas Federalinės vyriausybės siūlymu, taip pat reikiamas skaičius kitų narių, numatytų šio teismo etatų sąraše.

13. Konstitucinio Teismo konstituciniai pagrindai nustatyti 137–148 straipsniuose. Kitaip nei Administra-cinio teismo, yra nustatytas tikslus šio Teismo narių skaičius. Pagal 147 straipsnio 1 dalį jį sudaro preziden-tas, du viceprezidentai, dvylika narių ir jų 6 pavaduoto-jai. Visus 14 narių ir jų pavaduotojus skiria Federalinis prezidentas (147 str. 2 d.). Skiriant prezidentą ir vicep-rezidentus, 6 narius ir 3 jų pavaduotojus, Federalinį pre-zidentą saisto Federalinės vyriausybės siūlymas. Ski-riant kitus 6 narius ir 3 jų pavaduotojus, siūlymo teisę turi Nacionalinė taryba (dėl 3 narių ir 2 pavaduotojų) ir Bundesratas (dėl 3 narių ir 1 pavaduotojo). Teisėjams, dirbantiems Konstituciniame Teisme, šios pareigos yra

14 Pagal Konstitucijos 144 straipsnį jam priskiriamas ypatingo administracinio teismo vaidmuo.

antraeilės. Šio Teismo posėdžius pagal poreikį šaukia jo prezidentas. Praktiškai yra nusistovėjusi ketvirčio metų sesijų sistema (kovo, birželio, spalio ir gruodžio mėne-siais), dirbant apytiksliai po tris savaites.

Pabrėžtina, kad šiam Teismui suteikti gana įvairūs įgaliojimai (137–145 str.). Kaip teigia L. K. Adamo-vichius, B.-Ch. Funkas ir G. Holzingeris, Konstitucinio Teismo įgaliojimai funkciniu požiūriu skirti federali-niam ir teisinės valstybės principams įgyvendinti. Pir-majam ypač pasitarnauja klausimų, susijusių su kompe-tencijos padalijimu arba įstatymų konstitucingumu, be kita ko, užtikrinant Federacijos įgaliojimus, sprendimas. Kiti šio Teismo įgaliojimai, pavyzdžiui, susiję su rinki-mais ir ypatingų administracinių klausimų sprendimas, padeda užtikrinti teisinės valstybės principą [2, p. 300].

14. Dar 1920 m. priimta Austrijos Konstitucija įro-dė esanti pakankamai lanksti, kad galėtų reaguoti į besi-keičiančias istorines sąlygas. Prie to, be abejo, prisidėjo nustatyta nesudėtinga jos keitimo ir papildymo tvarka. Pagal Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį konstitucinius įstatymai arba paprastuose įstatymuose įtvirtintas kons-titucines nuostatas Nacionalinė taryba gali priimti daly-vaujant ne mažiau kaip pusei jos narių dviejų trečdalių balsų dauguma. Jeigu dėl tokio įstatymo Bundesratas neprieštarauja, jis pasirašomas ir paskelbiamas. Priešin-gai nei kitų valstybių konstitucijose,15 Austrijos Konsti-tucijoje nėra įtvirtinta tokių principų ir institutų, kurių nebūtų galima pakeisti arba panaikinti.

Taigi Konstitucija jos galiojimo laikotarpiu buvo daug kartų pakeista.16 Nepaisant to, konstitucinis regu-liavimas nuolat atsiliko nuo socialinės politinės raidos, taip pat nuo konstitucinių standartų, būdingų daugeliui Vakarų Europos valstybių. Ypač didelės reformos buvo pradėtos nuo 1990 m.17 [8, p. 16–17]. Esminiai pokyčiai susiję su valstybės simboliais, valstybės gynyba ir kari-ne tarnyba, mokymo ir ugdymo klausimais, Austrijos naryste Europos Sąjungoje, Nacionalinės tarybos ir Bundesrato narių statusu, Administracinio Teismo ir Konstitucinio Teismo įgaliojimų padidinimu ir kt.

IŠVADOS

1. Austrijos Konstitucija pagal formą yra rašytinė nekodifikuota, o pagal keitimo procedūrų sudėtingumą ją galima pavadinti lanksčia.

2. Austrijos Respublikos Konstitucijoje pirmąkart Europoje – dar 1920 m. – buvo įtvirtintas konstitucinės

15 Pavyzdžiui, pagal VFR Pagrindinio Įstatymo 79 straipsnio 3 da-lį šio Įstatymo keisti negalima, jeigu tai susiję valstybės federaline santvarka (su Federacijos padalijimu į federalines žemes ir federalinių žemių dalyvavimu įstatymų leidyboje), taip pat su kitais Konstitucijos principais, įtvirtintais 1 ir 20 straipsniuose (žmogaus orumo apsauga, žmogaus teisės, respublikinė valstybės valdymo forma, demokratija, tautos suverenitetas, valdžių padalijimas, socialinis valstybingumas, teisinė valstybė).

16 Vien iki septintojo dešimtmečio vidurio Konstitucija buvo pa-keista daugiau nei 30 kartų, vėliau iki 1984 m. ji buvo papildyta dar 12 naujų straipsnių, vienas straipsnis panaikintas, beveik visų skyrių straipsniai papildyti.

17 Jau per dešimtmetį Konstitucija buvo papildyta naujais 26 straipsniais, pakeisti ir papildyti 95 straipsniai, trys straipsniai ir pen-kios įvairių straipsnių dalys panaikintos.

87

kontrolės institutas, davęs pradžią kontinentinėje Euro-poje šiuo metu paplitusiam koncentruotos konstitucinės kontrolės modeliui, kuris dažnai vadinamas ir austriš-kuoju modeliu, atsirasti.

3. Nors Konstitucijoje pasigendama išsamaus žmo-gaus teisių ir laisvių katalogo, tačiau jų įgyvendinimo garantijoms skiriama daug dėmesio.

4. Austrijos Konstitucijoje nustatoma respublikinė valstybės valdymo forma, siejama su demokratijos prin-cipu. Konkretų demokratijos principo turinį atskleidžia demokratinei sistemai būdinga konstitucinių institutų visuma, tuo tarpu valstybės valdymo formos – respubli-kos – turinį, be kita ko, pirmiausia nulemia Konstituci-jos nuostatos, kuriose įtvirtintas Federalinio prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas.

5. Ypatingas Austrijos Konstitucijos bruožas yra tas, kad nustatytiems Federacijos ir ją sudarančių sub-jektų – federalinių žemių – tarpusavio santykiams bū-dingi centralizmo bruožai. LITERATŪRA

1. Adamovich L. K., Funk B.-Ch., Holzinger G. Österrei-chisches Staatsrecht Grundlagen. – Wien; New York: Springer (Springers Kurzlerbücher der Rechtswissen-schaft), 1997. Band 1.

2. Adamovich L. K., Funk B.-Ch., Holzinger G. Österrei-chisches Staatsrecht Staatliche Organisation. – Wien; New York: Springer (Springers Kurzlerbücher der Rechtswissenschaft), 1998. Band 2.

3. Adamovich L. K., Funk B.-Ch., Holzinger G. Österrei-chisches Staatsrecht Grundrechte. – Wien; New York: Springer (Springers Kurzlerbücher der Rechtswissen-schaft), 2003. Band 3.

4. Baltl H., Kocher G. Österreichische Rechtsgeschichte: Unter Einschluß sozial- und wirtschaftsgeschichtlicher Grundzüge/Von den Anfängen bis zur Gegenwart, 7., er-gänzte Auflage. – Leykam, 1993.

5. Jarašiūnas E., Mesonis G. (sud.). Užsienio šalių konsti-tucijos. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004.

6. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius: Eugrimas, 2002.

7. Guillenchmidt M. Droit constitutionnel et institutions politiques. – Paris: Economica, 2005.

8. Esterbauer F. Das politische System Österreichs: Ein-führung in die Rechtsgrundlagen und die politische Wirk-lichkeit. – Leykam, 1995.

9. Nick R., Pelinka A. Politische Landeskunde der Repu-blik. – Berlin: Colloquium-Verlag, 1989.

10. Oкyньков Л. A. (ред.). Кoнститyции госyдaрств Ев-ропы. – Mocквa: Издателъство НОРМА, 2001. T. 1.

11. Pelinka P. Wozu noch Österreich?: Bestandsaufnahme eines Kleinstaates. – Wien: Überreuter, 2001.

12. Welan M. Der Bundespräsident: Kein Kaiser in der Re-publik. – Wien; Köln; Graz: Böhnau, 1992.

13. Zeitler V. Austrija: ryškiausios politinės vaivorykštės spalvos. – Vilnius: Algimantas, 2000.

DIE VERFASSUNGSORDNUNG DER ÖSTERREICHISCHEN REPUBLIK Milda Vainiutė * Darijus Beinoravičius ** Mykolas Romeris Universität Z u s a m m e f a s s u n g

Im Artikel wird die Verfassung der Österreichischen Re-publik behandelt. Ihre Bedeutung liegt vor allem darin, daß in dieser Verfassung zum ersten Mal in Europa im Jahre 1920 das Institut der Verfassungskontrolle verankert wurde. Sie kann auch als Widerschein der Schöpfung eines berühmten Wissenschaftlers H. Kelsen bezeichnet werden.

Vor allem werden in diesem Artikel die Quellen des Ver-fassungsrechts der Österreichischen Republik und das Gefüge der österreichischen Verfassung von 1920 dargestellt. Weiter haben die Autoren das Institut der Menschenrechte und –freiheiten und ihre verfassungsrechtliche Garantien erörtert. Es wird hier eine große Aufmerksamkeit den Institutionen der ge-setzgebenden, vollziehenden und rechtsprechenden Gewalt geschenkt sowie eine kurze Analyse ihrer Zusammensetzung und Befugnisse vorgebracht. Es wird festgestellt, daß dem Fö-deralismus der Österreichischen Republik zentralistische Züge chrakteristisch sind.

Grundbegriffe: Verfassung, Verfassungskontrolle, Fö-

deration, Zetralismus.

* Dozentin des Lehrstuhls für Verfassungsrecht an der juristischen Fakultät der Mykolas Romeris Universität; Sozialwissenschaften, Recht, Dr.

** Dozent des Lehrstuhls für Rechtsphilosphie an der juristischen Fakultät der Mykolas Romeris Universität; Sozialwissenschaften, Recht, Dr.

88


Mokslo darbai

2006 12(90); 88–98

TIKĖJIMO IR SĄŽINĖS LAISVĖ: KONSTITUCINIAI PAGRINDAI IR REALIZAVIMO RIBOS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Saulė Vidrinskaitė *


Telefonas 271 45 46


Pateikta 2006 m. lapkričio 6 d., parengta spausdinti 2006 m. lapkričio 13 d.

Santrauka. Šiame straipsnyje nagrinėjama viena iš pilietinių asmens teisių – tikėjimo ir sąžinės laisvė. Ši laisvė yra įvirtin-ta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šios teisės įgyvendinimo ir jos užtikrinimo teisiniai pagrindai numatyti įstatymuose ir ša-lies tarptautiniuose įsipareigojimuose – pasirašytose ir ratifikuotose tarptautinėse sutartyse. Asmenų lygybės, neribojant asmenų teisių ir neteikiant jiems privilegijų išpažįstamos Religijos pagrindu, užtikrinimas yra svarbus siekiant garantuoti tinkamą žmo-gaus teisių ir laisvių apsaugą. Tai įgyvendina lygių galimybių kontrolierius, vykdydamas Lygių galimybių įstatymo ir kitų įsta-tymų nuostatas. Straipsnyje analizuojama šios institucijos veikla ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla, nagrinė-jant teisės aktų konstitucingumą tikėjimo ir sąžinės laisvės srityje.

Pagrindinės sąvokos: tikėjimo ir sąžinės laisvė, religijos laisvė, valstybinė religija, religijos mokymas.

TIKĖJIMO IR SĄŽINĖS LAISVĖS SAMPRATA *

Žmogaus teisė, susijusi su galimybe laisvai išpažin-ti kurią nors religiją Lietuvos Respublikos teisės aktuo-se, apibrėžiama nevienodai. Vartojama keletas sąvokų – „tikėjimo ir sąžinės laisvė“, „teisė į tikėjimo laisvę“. Todėl pateikti vieną sąvoką remiantis vien teisės aktais nėra taip paprasta. Vartojame keletą sąvokų, susijusių su asmens teise savo gyvenime remtis tam tikra pasaulė-žiūra, turėti pasaulio suvokimą, remiantis daugiau ar mažiau paplitusiomis religinėmis tiesomis. Lietuvių kalboje vartojame du žodžius – „tikėjimas“ ir „religija“, kurie iš esmės yra sinonimai.

Tikėjimas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ api-būdinamas kaip religijos išpažinimas ir kaip religijos pažiūrų sistema, tikyba [13, p. 844]. O religija – tikėji-mas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (Dievas arba die-vai, dvasios ir pan.), tikyba [13, p. 653].

Konstitucijos preambulėje, II skirsnyje („Žmogus ir valstybė“), taip pat III, IV ir XIII skirsniuose yra api-brėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos

* Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės tei-

sės katedros docentė.

asmenims, priklausantiems Lietuvos Respublikos juris-dikcijai. Teisė laisvai išpažinti religiją, turėti tikėjimą taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 26 straipsnis nustato, jog minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Skelbiama, kad kiek-vienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią reli-giją arba tikėjimą ir vienas arba su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors reli-giją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Ši laisvė nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įsta-tymo numatytais pagrindais. Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisina-mas nusikaltimas arba įstatymų nevykdymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsnio nuostatos). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesude-rinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės,

89

religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei disk-riminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (Lietu-vos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 d.).

Išpažįstamas tikėjimas yra vienas iš pagrindų, kurie suvienija žmones ir skiria vienus nuo kitų. Tačiau as-menų lygybę įtvirtinančios konstitucinės nuostatos skel-bia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pa-grindu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 2 d.).

Kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi tei-sę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas arba su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito as-mens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti ku-rią nors religiją arba tikėjimą. Tėvai ir globėjai turi turė-ti galimybę nevaržomi rūpintis vaikų ir globotinių reli-giniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių bei ben-drijų įstatymas nustato religinių, bendruomenių bei ben-drijų ir Lietuvos valstybės teisinius santykius, įgyvendi-na Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstaty-muose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuo-se įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę. Įstatymo 2 straipsnis įtvirtina teisę į tikėjimo laisvę. Tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas ir kurti religines organizacijas. Ši teisė yra susijusi su asmens asociacijos laisve.

Kiekvienas asmuo dėl savo religinių įsitikinimų vietoj privalomos karinės tarnybos gali pasirinkti alter-natyvią (darbo) tarnybą. Šiuo metu alternatyvią krašto apsaugos tarnybą reglamentuoja Karo prievolės įstaty-mas. Pagal šį įstatymą alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – būtinajai karo tarnybai alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba tiems, kurie dėl reli-ginių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose. Šią tarnybą atlieka asmenys, kurie raštu pareiš-kia, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose ir nori atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Tuomet asmenys yra atlei-džiami nuo karo prievolės. Įstatymo nustatytais pagrin-dais alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, kaip ir būti-noji karo tarnyba, gali būti atidėta. Naujokų šaukimo komisija priima šauktinių, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalinčių tarnauti su ginklu rankose, pra-šymus atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir nusprendžia dėl jų paskyrimo į šią tarnybą. Atlikę alter-natyviąją krašto apsaugos tarnybą – per 10 dienų nuo tarnybos baigimo dienos – Lietuvos Respublikos pilie-čiai (vyrai) privalo įsirašyti į karinę įskaitą. Į alternaty-viąją krašto apsaugos tarnybą šaukiami piliečiai nuo 19 iki 27 metų. Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba trunka 18 mėnesių, o būtinoji karo tarnyba – 12 mėne-sių. Alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pageidaujan-tys atlikti karo prievolininkai raštu kreipiasi pagal gyve-namąją vietą į naujokų šaukimo komisiją. Nuo alterna-tyviosios krašto apsaugos tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, dėl sveikatos būklės netinkami būtinajai karo tarnybai. Alternatyviąją krašto apsaugos

tarnybą piliečiai atlieka Lietuvos Respublikos krašto ap-saugos sistemoje. Jie prilyginami eiliniam kariui ir ski-riami tarnauti į pareigas, nereikalaujančias naudoti prie-vartos ir ginklo. Piliečiams, atliekantiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taikomi krašto apsaugos tarny-bos ir drausmės statutai. Vyriausybės sprendimu alter-natyvioji krašto apsaugos tarnyba, kaip civilinio pobū-džio visuomenei naudingas darbas, gali būti atliekama kitose valstybės institucijose. Šiuo atveju jos atlikimo tvarką ir prievolininkų materialinį aprūpinimą nustato Vyriausybė.

Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus laisvių: minties, tikėjimo ir sąži-nės laisvė yra nevaržoma. Ši laisvė užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje. Ši laisvė – ne tik sa-vaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, si-stemiškai interpretuodamas Konstitucijos 26 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs (2000 m. birželio 13 d. nuta-rimas), kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė neatsieja-ma nuo kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių: teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 str. 1 ir 2 d.), teisės laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai (35 str. 1 ir 2 d.), tėvų teisės auk-lėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (38 str. 6 d.), kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės (42 str. 1 d.), taip pat kitų Konstitucijoje įtvirtin-tų žmogaus teisių ir laisvių.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė taip pat neatsie-jama nuo Konstitucijoje įtvirtintų principų: asmenų ly-gybės, privilegijų neteikimo ir nediskriminavimo (29 str. 1 ir 2 d.), bažnytinės santuokos registracijos valsty-binio pripažinimo (38 str. 4 d.), valstybinių ir savival-dybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo (40 str. 1 d.), tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių or-ganizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijoje numatytus kriterijus, valsty-binio pripažinimo (43 str. 1 d.), tikybinės veiklos laisvės (43 str. 3 d.), bažnyčių bei religinių organizacijų tvar-kymosi laisvės (43 str. 4 d.), valstybinės religijos nebu-vimo (43 str. 7 d.) bei nuo universalaus konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės ir teisinės valstybės siekio, kitų konstitucinių princi-pų.

Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta įsitikinimų bei jų raiškos laisve, su Konstitucijos 27 ir 28 straipsniuose nustatytais bendraisiais naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo kriterijais.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip pla-tesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius,

90

ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymė-jo, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio regu-liavimo dalyku tampa tik tuo mastu, kuriuo žmogus veikdamas išreiškia savo mintis arba tikėjimą. Kol jis tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis. Šios būsenos negalima nie-kaip apriboti (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Šiuo požiūriu tikėjimo laisvė – absoliuti žmogaus laisvė. Neginčijama yra ir žmogaus laisvė ne-atskleisti savo požiūrio į tikėjimo arba netikėjimo daly-kus. Būtent šiuo aspektu Konstitucijos 26 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse yra sukonkretinta šio straipsnio 1 dalyje var-tojama formuluotė „laisvė yra nevaržoma“. Valstybė tu-ri pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasi-rinkti jam priimtiną religiją arba nepasirinkti jokios, pa-keisti pasirinktą religiją arba jos atsisakyti. Valstybė ne-gali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nuro-dytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Kita ver-tus, valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba su kitais) naudotųsi jam garan-tuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės: pagal Konstituci-jos 28 straipsnį žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitu-cijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių bei lais-vių, o 27 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus įsitikini-mais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pa-teisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJAI PAGAL TIKYBĄ

2001 m. gyventojų surašymo lape buvo klausimas „Ar Jūs tikintis?“ Statistikos departamento duomenimis, dauguma surašomųjų asmenų atsakė „taip“ ir nurodė, kokiai tikybai save priskiria. Vaikų tikėjimą nurodė tė-vai. Kilus tėvų nesutarimui, pirmenybė buvo teikiama motinos tikėjimui. Buvo galimi ir kiti atsakymų varian-tai: nurodė, kad tiki, bet nepriskyrė savęs nė vienai tiky-bai; netiki, bet priskyrė save kokiai nors tikybai; pažy-mėjo – „nenurodė, negali atsakyti“. Tikintiesiems save priskyrė 83,6 proc. gyventojų, atsakė, kad netiki – 8,3 proc., negalėjo atsakyti – 8,1 proc. šalies gyventojų. Ti-kinčiųjų dalis gerokai didesnė kaime. Didžiuma – 79 proc. – Lietuvos gyventojų priskyrė save Romos katali-kams, iš viso – 2,8 mln. Surašymo duomenimis, 12 ti-kybų išpažino daugiau kaip po 1000 tikinčiųjų, 9 – dau-giau kaip po 100 tikinčiųjų. Surašymo metu buvo užre-gistruota 28 skirtingos tikybos.

Šio surašymo duomenimis, net 93 proc. lenkų, 85 proc. lietuvių, 47 proc. baltarusių ir 13 proc. ukrainiečių save priskyrė Romos katalikų bendruomenei; 52 proc. ukrainiečių, 46 proc. rusų ir 32 proc. baltarusių – stačia-tikių (ortodoksų) bendruomenei; 11 proc. rusų – sentikių bendruomenei. Kitoms religinėms bendruomenėms save priskyrė įvairių tautybių gyventojai, tačiau jų dalis nedi-delė.

Padėtis iliustruojama duomenimis apie gyventojų tikybas ir didžiausių miestų gyventojai pagal tikybas [16].

Gyventojų tikybos

Tikybos Gyvento-jai tūkst.

Proc. nuo bendro gy-ventojų skaičiaus

Iš viso 3 484,0 100,0 Romos katalikų 2 752,5 79,0 Stačiatikių (ortodoksų) 141,8 4,1 Sentikių 27,1 0,8 Evangelikų liuteronų 19,6 0,6 Evangelikų reformatų 7,1 0,2 Jehovos liudytojų 3,5 0,1 Musulmonų sunitų 2,9 0,1 Visos evangelijos bažnyčios 2,2 0,1 Kitų tikybų 9,8 0,3

Romos katalikų dalis, palyginti su bendru gyvento-jų skaičiumi apskrityse, svyruoja nuo 90 iki 73 proc. 90 – 85 proc. gyventojų katalikai Alytaus, Marijampolės, Telšių ir Tauragės apskrityse; apie 80 proc. – Panevėžio, Kauno ir Šiaulių apskrityse. Žemiausia katalikų dalis Vilniaus apskrityje – 73 proc. ir Utenos – 76 proc. Sta-čiatikių (ortodoksų) daugiausia Klaipėdos, Vilniaus ir Utenos apskrityse.

Gyventojų pasiskirstymo pagal tikybas įvairovę iš esmės lemia didžiausių miestų gyventojai. Daugiausia katalikų yra Panevėžyje, Kaune ir Šiauliuose, mažiausia – Klaipėdoje ir Vilniuje. Tai lėmė šių miestų gyventojų tautinė sudėtis. Stačiatikių (ortodoksų) dalis didžiausia Klaipėdos ir Vilniaus miestuose, nes čia didžiausia rusų lyginamoji dalis.

Didžiausių miestų gyventojai pagal tikybas proc.

Miestai

Tikybos Vilnius

Kau-nas

Klai-pėda

Šiauliai Pane-vėžys

Romos katalikų 66,0 76,7 58,5 74,0 79,0 Stačiatikių (ortodoksų) 9,7 2,5 15,5 2,6 1,4 Sentikių 1,2 0,6 1,6 0,4 0,4 Evangelikų liuteronų 0,2 0,3 1,1 0,3 0,1 Evangelikų reformatų 0,2 0,1 0,2 0,1 0,3 Jehovos liudytojų 0,1 0,1 0,2 0,3 0,1 Musulmonų sunitų 0,1 0,1 0,1 0,0 0,0 Visos evangelijos baž-nyčios 0,1 0,1 0,1 0,1 0,0 Kitų tikybų 0,6 0,4 0,4 0,3 0,3 VALSTYBINĖS RELIGIJOS KLAUSIMU

Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnį valstybė pripa-žįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organi-zacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jei-gu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apei-gos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Valstybės pripa-žintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi ju-ridinio asmens teises. Bažnyčios bei religinės organiza-

91

cijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasi-ninkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažny-čių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nu-statoma susitarimu arba įstatymu. Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieš-tarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Lietuvos religinių konfesijų veiklą apibrėžia Lietu-vos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įsta-tymas, priimtas 1995 m. spalio 4 d. Valstybė įstatymiš-kai prižįsta tradicines religines bendruomenes, apibrėžia kitų religijų statusą, registravimo tvarką, turtinius, švie-timo klausimus ir kitus klausimus. Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio pali-kimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojan-čias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Valstybės pripa-žinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio bendrijos įre-gistravimo Lietuvoje. Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą. Pirmi-nis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisė-tai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasa-rio 16 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų pripažinimo instituto konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jų valstybinis pri-pažinimas yra neatšaukiamas. Tradiciškumas nėra nei sukuriamas, nei panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių yra ne jų, kaip tradicinių organizacijų, sukūrimo, o jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo va-lios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę. Taip pat pažymėta, kad Konsti-tucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religi-nių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčio-mis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažny-čioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų tei-sių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizaci-joms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, ku-rių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos.

Teisingumo ministro 2002 m. vasario 15 d. įsaky-mu Nr. 39 patvirtintas tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, kurioms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iki 2002 m. vasario 12 d. įformino juridinio asmens teises, sąrašas, kuriame yra 971 juridinis asmuo. Iki 1999 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos teisingu-mo ministerijos išduodamuose tradicinėms religinėms

bendruomenėms ir bendrijoms juridinio asmens pažy-mėjimuose nebuvo nuorodos, patvirtinančios, kad jos yra tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos, to-dėl įmonės, teikiančios tradicinėms religinėms ben-druomenėms ir bendrijoms paslaugas ir taikančios mo-kesčių lengvatas, dažnai prašė Teisingumo ministerijos patvirtinti, kad konkreti religinė bendruomenė arba ben-drija yra tradicinė.

Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuo-menės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstaty-mams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad vals-tybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir so-cialinį palikimą. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 me-tams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu pra-šymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreip-tis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos.

Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę lais-vai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Religinės apei-gos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pas-tatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šar-vojimo patalpose, kapinėse ir krematoriumuose. Religi-nės apeigos gali būti atliekamos ir kitose viešose vieto-se, jeigu šios apeigos nepažeidžia viešosios tvarkos, žmonių sveikatos, dorovės ar kitų asmenų teisių ir lais-vių. Tikinčiųjų prašymu religinės apeigos atliekamos li-goninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose. Apeigų bei kulto ceremonijų atlikimo laikas ir kitos sąlygos suderinamos su minėtų įstaigų vadovybe. Šių įstaigų vadovybė sudaro galimybę atlikti religines apeigas. Karinių dalinių vadovybė tikinčiųjų prašymu sudaro galimybę atlikti religines apeigas statu-tų numatyta tvarka.

Juridinio asmens teises turinčios religinės ben-druomenės ir bendrijos savivaldybės nustatyta tvarka gali turėti savo konfesines kapines arba savo teritoriją bendrose kapinėse. Laidojimo tvarką konfesinėse kapi-nėse arba konfesijai skirtoje kapinių teritorijoje nustato atitinkama religinė bendruomenė ar bendrija. Visos ju-ridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.

Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruome-nių bei bendrijų įstatymą aiškiai nustatytas valstybės ir bažnyčios atskyrimo principas. Religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė ne-vykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vals-tybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Konsti-tucinis Teismas yra pažymėjęs (2000 m. birželio 13 d. nutarimas), kad ši Konstitucijos norma ir norma, numa-tanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religi-nės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei reli-ginės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o

92

valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 str. 4 d.).

Sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 43 straips-nio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valsty-binės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažny-čios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformu-luotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Kons-titucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažny-čios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos ins-titucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis prin-cipas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, min-ties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų ly-gybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuo-statomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neu-tralumą. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei re-liginių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribo-jimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulie-tiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuo-sius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiš-kumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konsti-tucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui garantuoti, joms apsaugo-ti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei re-liginių organizacijų veiklą. Konstitucinis Teismas pa-brėžė, kad Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį bažny-čių bei religinių organizacijų teisių sąrašą. Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės įtvirtintos ir kitose Konsti-tucijos nuostatose. Įstatymų leidėjas turi teisę nepažeis-damas Konstitucijos įstatymu nustatyti ir tokias bažny-čių bei religinių organizacijų teises, kurios Konstitucijo-je nėra tiesiogiai minimos. RELIGIJOS MOKYMAS

Teisės aktais reglamentuojamas religijos mokymas. Tikyba gali būti dėstoma maldos namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose, taip pat kitose patalpose bei vietose. Valstybinėse švietimo įstaigose tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu gali būti dėstoma tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba. Valstybė pripažįsta tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių ben-druomenių ir bendrijų tikybos dėstymą konfesinėse mo-kymo įstaigose (sekmadieninėse tų konfesijų mokyklose ar kitose mokymo grupėse) tikybos dėstymo programas įregistravus Švietimo ir mokslo ministerijoje ir pateikus mokytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus bei atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasi-nės vyresnybės prašymą. Valstybės globojami mokslei-

viai tikėjimo dalykų mokomi pagal jų šeimoje ar gimi-nėje išpažįstamą religiją.

Tikybos mokymą valstybinėse švietimo įstaigose reglamentuoja Švietimo įstatymas. Mokyklos vadovybė privalo pagal galimybes užtikrinti visų konfesijų tikybos pamokas bei galimybę be moralinio spaudimo pasirinkti etiką.

Tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų prašymu valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose gali būti atliekamos tra-dicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruome-nių ir bendrijų apeigos, neprieštaraujančios pasaulietinės mokyklos sampratai; jose dalyvaujama laisvu apsi-sprendimu. Tikyba gali būti dėstoma maldos namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose, taip pat kitose patalpose bei vietose. Valstybi-nėse švietimo įstaigose tėvų (globėjų, rūpintojų) pagei-davimu gali būti dėstoma tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba.

Valstybė pripažįsta tradicinių ir kitų valstybės pri-pažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos dės-tymą konfesinėse mokymo įstaigose (sekmadieninėse tų konfesijų mokyklose ar kitose mokymo grupėse) tiky-bos dėstymo programas užregistravus Švietimo ir moks-lo ministerijoje ir jai pateikus mokytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus bei atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasinės vyresnybės prašy-mą.

Valstybės globojami moksleiviai tikėjimo dalykų mokomi pagal jų šeimoje ar giminėje išpažįstamą religi-ją. Valstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose tikybos dėstymo tvarką reglamentuoja švietimo įstatymai.

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstai-gos yra pasaulietinės. Ši konstitucinė nuostata suponuo-ja reikalavimą, kad šios įstaigos turi būti tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat ne-tikintiesiems visuomenės nariams. 2000 m. birželio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 40 straipsnio formuluotė „pasaulietinės“ reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta mokymo valsty-binėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezumpcija.

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstai-gose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. Ši nuostata suponuoja tai, kad: 1) tikybos mokoma tėvų pageidavi-mu (atsižvelgiant į Konstitucijos 26 str. 5 d. normą, tokį pageidavimą gali pareikšti ir vaiko globėjai); 2) valsty-binės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos turi pareigą užtikrinti, kad jei yra tėvų pageidavimas, tiky-bos jose būtų mokoma; 3) tikybos mokymas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų paneigiamas valstybi-nių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasau-lietiškumas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies reikalavimas tikybos mokyti tėvų pageidavimu išreiškia pozityvaus deklaravimo principą. Pareikšti pageidavimą, kad vaikai būtų mokomi tikybos ir būtent kurios – konstitucinė tėvų teisė.

Švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkte švietimo

93

sistemai nustatytas uždavinys „užtikrinti tradicinių reli-ginių bendrijų nariams tokias pat teises ir sąlygas kaip ir visiems gyventojams ugdyti savo vaikus švietimo įstai-gose pagal įsitikinimus“. Švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu pabrėžiama tra-dicinių religinių bendrijų narių teisė ugdyti savo vaikus švietimo įstaigose pagal įsitikinimus.

Ugdyti vaikus, rūpintis jų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus – visų tėvų konstitu-cinė teisė. Pagal ginčijamą normą tradicinėms religi-nėms bendrijoms priklausantiems tėvams švietimo įstai-gose nėra nustatyta kokių nors teisių, kurių neturi kiti tėvai. Joje įtvirtinta, kad šiems tėvams turi būti sudaro-mos tokios pat teisės ir sąlygos ugdyti savo vaikus švie-timo įstaigose pagal įsitikinimus kaip ir visiems gyven-tojams.

Švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto normoje nereglamentuojamas ir nevertinamas religinių doktrinų turinys, nevaržoma žmogaus prigimtinė laisvė pasirinkti jam priimtiną religiją arba tikėjimą ar nepasirinkti jo-kios, pakeisti pasirinktą religiją arba tikėjimą ar jos atsi-sakyti, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažin-ti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Ginčijamoje normoje nustatytas teisinis regu-liavimas taip pat nesudaro teisinių prielaidų kitą asmenį versti ar šiam būti verčiamam pasirinkti ar išpažinti ku-rią nors religiją arba tikėjimą.

Kadangi tradicinėms religinėms bendrijoms pri-klausantiems tėvams pagal Švietimo įstatymo 1 straips-nio 5 punktą švietimo sistemoje nėra nustatyta kokių nors teisių, kurių neturi kiti tėvai, taip pat nėra pagrindo teigti, kad tėvų galimybės įgyvendinti prigimtinę min-ties, tikėjimo ir sąžinės laisvę priklauso nuo to, ar jie priklauso tradicinėms religinėms bendrijoms.

Remiantis išdėstytais argumentais, 2000 m. birželio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

Švietimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad švietimo įstaigos gali būti steigiamos kelių steigėjų sutarties pagrindu. Tėvų pageidavimu valstybės ar savi-valdybių švietimo įstaigos (klasės, grupės) gali būti su-tarties pagrindu steigiamos kartu su valstybės pripažinta tradicine religine bendrija šios bendrijos, savivaldybių tarybos ar valstybės institucijos iniciatyva. Šių švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką, suderintą su valstybės pripažintomis tradicinėmis religi-nėmis bendrijomis, nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. O Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nusta-tyta, jog valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėji-mo įstaigos yra pasaulietinės ir jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.

Konstitucinis Teismas paaiškino, kad iš Konstituci-jos 40 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad yra valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, nedaryti-na išvada, jog negalimi keli valstybinės ar savivaldybės mokymo ar auklėjimo įstaigos steigėjai, kad valstybei ir savivaldybėms (jų institucijoms) neleidžiama būti tik vienu iš tokių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjų. Pa-gal Švietimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį švietimo

įstaigos, kurias valstybės ar savivaldybių institucijos steigia kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis re-liginėmis bendrijomis, yra valstybės (savivaldybių). Pa-gal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį šios bendrai įsteig-tos švietimo įstaigos yra pasaulietinės. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 40 straipsnio 1 da-lyje įtvirtinta norma garantuojama, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pagei-davimu vaikai būtų mokomi tikybos. Švietimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tikybos nė-ra mokoma arba kad jos mokoma ne tėvų pageidavimu.

Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta kiek-vieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienam arba su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikė-jimą ir mokyti jo. Švietimo įstatymo 10 straipsnio 4 da-lies norma reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, t. y. santykiai, susiję su švietimo įstaigų, steigiamų sutarties tarp valstybės (savivaldybės) ir valstybės pripažintos tradicinės religinės bendrijos pagrindu, steigimu, reor-ganizavimu ir likvidavimu. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Švietimo įsta-tymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavi-mu suvaržoma kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti ku-rią nors religiją arba tikėjimą ir vienam ar su kitais, pri-vačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo ir kad Švietimo įstaty-mo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 2 daliai.

Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas disk-riminacijos draudimas – žmogaus teisių negalima varžy-ti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pa-žiūrų. O nustatyti įvairioms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms skirtingą būklę valstybėje galima tik pa-gal tuos kriterijus, kurie nurodyti Konstitucijoje. Konsti-tucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvoje yra tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis tradicinių baž-nyčių bei religinių organizacijų būklė valstybėje gali bū-ti nustatoma skirtinga negu kitų bažnyčių ir religinių or-ganizacijų. Todėl tai, kad Švietimo įstatymo 10 straips-nio 4 dalyje teisė būti vienu iš valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigų steigėju nustatyta tradicinėms religi-nėms bendrijoms, bet nenustatyta kitoms valstybės pri-pažintoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, nėra pagrindas teigti, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas. Remdamasis išdėstytais ar-gumentais, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Švietimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIAI ĮSIPAREIGOJIMAI BEI ASMENS SĄŽINĖS IR TIKĖJIMO LAISVĖ

Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie pagrindi-nių žmogaus teisių ir laisvių dokumentų, kuriuose įtvir-

94

tinama asmens sąžinės ir tikėjimo laisvė. Jungtinėms Tautoms priėmus pagrindinius žmogaus teisių gynimo dokumentus buvo sukurti tarptautiniai teisiniai žmogaus teisių apsaugos pagrindai ir gynimo mechanizmas. Jungtinių Tautų organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, vėliau, 1966 m., priimti Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politi-nių teisių paktas bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 1966 m. ir 1989 m. fakultatyvūs protokolai sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. Pagal Tarp-tautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 28 straipsnį įkurtas Žmogaus teisių komitetas nagrinėja valstybių – minėto pakto dalyvių – pranešimus apie priemones, ku-rių jos ėmėsi pripažintoms pakte teisėms įgyvendinti ir apie pažangą, pasiektą naudojantis šiomis teisėmis. Lie-tuva taip pat yra pripažinusi minėto komiteto kompeten-ciją priimti ir nagrinėti individualius pranešimus pagal Pakto fakultatyvų protokolą.

Pagal Tarptautinės žmogaus teisių chartijos nuosta-tas sukurta šiuolaikinė žmogaus teisių samprata ir uni-versali sistema. Tautų lygą pakeitusi pasaulinė valstybių organizacija žmogaus teisių užtikrinimą kėlė vienu iš pagrindinių savo veiklos tikslų. Jungtinių Tautų organi-zacijos įstatuose skelbiamas vienas iš organizacijos tiks-lų – tarptautinis bendradarbiavimas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių plėtros ir pagarbos skatinimo srityje be rasės, lyties, kalbos ar religijos skirtumų.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2 straipsnis skelbia, kad kiekvienas gali naudoti visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, neatsižvel-giant į <…> religiją <…>. Deklaracijos 18 straipsnis nustato, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir re-ligijos laisvę. Ši teisė apima laisvę pakeisti religiją ar ti-kėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mo-kant, praktikuojant tikėjimą, aukojant pamaldas ar atlie-kant apeigas.

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 27 straipsnis draudžia iš asmenų, priklausančių religinėms mažumoms, atimti teisę drauge su kitais savo grupės na-riais išpažinti ir praktikuoti savo religiją.

Valstybės, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto dalyvės, įsipareigoja garantuoti, kad Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos jokiu bū-du nediskriminuojant dėl <…> religijos <…> (2 str.).

Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę garantuo-jama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos 9 straipsniu. Naudojimasis Konven-cijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrina-mas be jokios diskriminacijos dėl asmens religijos <…> (14 str.). Konvencijos 12 protokolas nustato, kad naudo-jimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrina-mas be jokios diskriminacijos dėl <…> religijos <…>.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu draudžiamas bet koks diskriminavimas dėl <…> religijos ar įsitikinimų <…>. Chartijos 10 straips-nis kiekvienam garantuoja minties, sąžinės ir religijos laisvę.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje nusta-tyta kiekvieno teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę – teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą aukojant pamaldas, at-liekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Šis Konvencijos tekstas skiriasi ne tik nuo Konstitucijos 26 straipsnio, bet ir nuo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio pirmosios dalies tekstų, ku-riuose yra žodis „išpažinti“. Konstitucinis Teismas konstatavo (1995 m. sausio 24 d. išvada), kad ir tarptau-tinės teisės aktai, ir Konstitucija, pripažindami žmogui religijos laisvę, vartoja skirtingą terminiją šiai laisvei apibūdinti, todėl atsižvelgiant į tai nėra pagrindo many-ti, kad Konstitucijos 26 straipsnyje yra numatyta gali-mybė apriboti žmogaus laisvę išpažinti religiją arba ti-kėjimą. Priešingai, Konstitucijos 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas bendras principas, kad minties, tikėji-mo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma, o antrojoje dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasi-rinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su ki-tais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Religijos ar tikėjimo išpažinimas, atskirtas nuo re-ligijos ar tikėjimo skelbimo arba skleidimo, yra dvasinė kategorija, reiškianti religinių arba tikėjimo įsitikinimų turėjimą. Neatsitiktinai prancūziškame ir angliškame Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio pirmosios dalies tekste lietuviškus žodžius „laisvė išpažinti“ atitinka žodžiai „la libertė d'avoir“ (pranc.) ir „freedom to have“ (angl.). Pažodžiui tai gali būti verčiama kaip „laisvė turėti“ (religiją ar tikėjimą). Vertimuose pavartotas žodis „išpažinti“, o ne „turėti“, nes pastarasis ne visai atspindi dvasinę religijos ar tikė-jimo prigimtį ir kartu vidinę asmens dvasios būseną. Šios būsenos negalima niekaip apriboti, nebent jei žmo-gus būtų persekiojamas dėl savo religijos ar tikėjimo, bet ir tokiu atveju persekiojimas negali atimti jo religi-nių įsitikinimų ar tikėjimo. Šiuo atveju galioja bendras teisės principas: lex non cogit ad impossibilia – įstaty-mas nereikalauja to, kas neįmanoma.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atiti-kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konvencijos 9 ar kitame jos straipsnyje nėra išskirta dviejų savaran-kiškų laisvių – asmens laisvės išpažinti bei laisvės skelbti religiją ar tikėjimą. Konvencijoje laisvė išpažinti religiją ar tikėjimą tiesiog neminima. Konstitucinis Tei-smas minėtoje išvadoje pažymėjo, kad Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje, frazėje „žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti ap-ribota kitaip, kaip tik įstatymu“, esantis žodis „išpažinti“ interpretuotinas kaip atitinkantis savo prasme Konvenci-

95

jos žodžius „savo religiją“. Jeigu Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje būtų numatytas atskiras laisvės išpažinti religiją arba tikėjimą apribojimas, tai šioje frazėje būtų vartojamas jungtukas „ar“, o ne „ir“. Žodžių išpažinti ir skleisti sujungimas jungtuku „ir“ reiškia ne ką kita kaip „savo religiją ar tikėjimą“. Kaip tik dėl to ši Konstitucijos nuostata nesukėlė jokių nei-giamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje tikėjimo ar religijos laisvės požiūriu, joks įsta-tymas neapriboja teisės išpažinti religiją ar tikėjimą.

RELIGIJOS LAISVĖS UŽTIKRINIMO BŪDAI IR SĄŽINĖS BEI TIKĖJIMO LAISVĖS UŽTIKRINIMO PRAKTIKA

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnis įtvirtina darbo teisės subjektų lygybės principą, nepai-sant jų <...> tikėjimo <...> įsitikinimų <...> aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Pagal Kodekso 129 straipsnį teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti darbuotojo <...> tikėjimas <...> įsi-tikinimai <...>.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnis skelbia, kad pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo <...> tikėjimo, įsiti-kinimų <...> ar subjektyvių kitų aplinkybių.

Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad kiekvie-nas asmuo dėl savo religinių įsitikinimų vietoj privalo-mos karinės tarnybos gali pasirinkti alternatyvią (darbo) tarnybą. Visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religi-jos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, prieš įstatymą yra lygūs. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustato-mas draudimas tiesiogiai arba netiesiogiai riboti jų tei-ses ir laisves ar taikyti privilegijas. Valstybinių įstaigų ir organizacijų išduodamuose dokumentuose asmens tiky-ba nenurodoma.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis numato, kad asmuo, atlikęs veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl <...> tikėjimo, įsitikinimų <...> sutrukdyti lygiomis tei-sėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socia-linėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržy-ti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens tei-ses ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmi-mu iki trejų metų. 170 straipsnis draudžia viešais pa-reiškimais žodžiu, raštu ar panaudojant visuomenės in-formavimo priemonę tyčiotis, niekinti, skatinti neapy-kantą ar kurstyti diskriminuoti žmonių grupę ar jai pri-klausantį asmenį dėl <...> tikėjimo, įsitikinimų <...>. Taip pat baudžiamas tas, kas viešai kurstė smurtauti, fi-ziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl <...> tikėjimo, įsitikinimų <...> arba finan-savo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą.

Lygių galimybių kontrolierius – tai Lietuvos Res-publikos Seimo skiriamas pareigūnas, kurio veiklos tikslas yra tirti diskriminacijos atvejus. Lygių galimybių

kontrolierius tiria skundus dėl tiesioginės ar netiesiogi-nės diskriminacijos, priekabiavimo ir seksualinio prie-kabiavimo, gali inicijuoti tyrimus. Pagal Lygių galimy-bių įstatymo nuostatas lygių galimybių kontrolierius ti-ria diskriminacijos dėl religinių įsitikinimų atvejus ir kaip valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos darbda-viai įgyvendina lygias galimybes bei kaip lygios gali-mybės įgyvendinamos vartotojų teisių apsaugos srityje.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2006 m. liepos 28 d. spaudos pranešime [15] pateikta informaci-ja, kad per pirmą 2006 m. pusmetį gauti 3 skundai dėl religijos ir įsitikinimų. Per visus 2005 m. tokių buvo 2. Kaip pavyzdys pateikiamas tyrimas, po kurio rekomen-duota vengti egzaminų temų, susijusių su mokinių etni-ne, tautine ar konfesine tapatybe. Tyrimo metu nustaty-ta, kad abiturientai, kurie yra ne katalikai arba netikin-tys, patyrė netiesioginę diskriminaciją dėl religijos ir taip buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymas (8 str. 1 d. 1 p.). Nustatyta taip pat, kad anglų kalbos egzamino raštu užduotis buvo sudaryta iš dviejų privalomų dalių: formalaus laiško (dėl įsidarbinimo užsienyje) ir nefor-malaus laiško (draugei užsienyje). Draugė užsienyje (Taivane) rašo gavusi kalendorių iš Lietuvos ir sužino-jusi, kad Lietuvoje yra įdomių švenčių, kurių nėra Tai-vane – Visų šventųjų diena ir Kūčios. Abiturientai turė-jo parašyti 140–160 žodžių rašinį apie šias šventes bei jų reikšmę jiems.

Skunde lygių galimybių kontrolieriui buvo teigia-ma, kad „dalis abiturientų susidūrė su problemomis, ra-šydami antrąją egzamino raštu dalį. Jeigu dar buvo ga-lima kažką parašyti apie tai, kas tai per šventės, tai var-giai ką buvo galima parašyti apie tai, ką jos reiškia abi-turientui asmeniškai. Juk neparašysi vienu sakiniu, kad jos man beveik nieko nereiškia (nes aš esu, pvz., stačia-tikis, musulmonas arba išvis netikintis), dėl ko teko iš-radinėti kažkokias „reikšmes“ tam, kad parašytum raši-nį. Tokių problemų išvengė tie, kuriems šios dienos iš tikrųjų kažką reiškia, jiems nereikėjo sukti galvos, ką parašyti“. Toliau pareiškėjas daro išvadą, kad „dalis abi-turientų buvo diskriminuoti, jiems sunkiau sekėsi įvyk-dyti egzamino užduotį, negu kitiems“.

Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio 1 da-lies 3 ir 4 punktus Švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asme-nims, nepaisant jų amžiaus, lytinės orientacijos, nega-lios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitiki-nimų, kai sudaromos, rengiamos, tvirtinamos mokymo programos bei jos parenkamos, taip pat vertinamos ži-nios.

Tyrimo metu nustatyta, kad egzamino užduotis, reikalaujanti papasakoti apie Visų šventųjų dieną ir Kū-čias bei ką jos asmeniškai moksleiviui reiškia, pažeidžia Lygių galimybių įstatymą, nes asmenims, išpažįstan-tiems kitą religiją ar netikintiems, sunku aprašyti katali-kiškos šventės apeigas, papročius, tradicijas, net patie-kalus, juo labiau išreikšti savo santykį su šiomis šven-tėmis. Rašinio apimtis (140–160 žodžių) yra akivaizdus katalikų pranašumas, nes kitą religiją išpažįstantis žmo-gus vargu ar galėtų tiek parašyti. Toks teisinis regulia-

96

vimas, kai asmeniui dėl jo religijos taikomos prastesnės sąlygos negu kitam asmeniui, pažeidžia ir konstitucinį lygiateisiškumo principą.

Po tyrimo kontrolė nusprendė rekomenduoti Na-cionaliniam egzaminų centrui, rengiančiam brandos eg-zaminų užduotis, užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, nepaisant jų amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, ra-sės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, vengti temų, kurios yra susijusios su mokinių etnine (tautine) ar konfesine tapatybe bei gali būti jautrios at-skiroms abiturientų grupėms arba sukelti skirtingas as-menines interpretacijas.

2005 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba iš-tyrė piliečio S. B. skundą, kuriame siūloma inicijuoti įstatymą, kuris užtikrintų lygias galimybes kitų tikėjimų žmonėms (pareiškėjas pats yra krišnaistas) maitintis pa-gal tikėjimo taisykles mokyklose, ligoninėse, kariuome-nėje, įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas teigė, kad jis ir jo šeima diskriminuojami religijos pagrindu.

Tyrimo metu lygių galimybių kontrolierė pažymė-jo, kad tuo metu laisvės atėmimo vietose bausmę atliko apie 8 000 nuteistųjų ir darė prielaidą, kad įkalinimo įstaigose esančių kalinių religinių įsitikinimų demogra-fija atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų religinių įsitikinimų demografiją, bei rėmėsi 2001 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis apie Lietuvos Respub-likos gyventojų religinę tapatybę. Todėl manyta, kad įkalinimo įstaigose kalinių, kurių religija reikalauja ki-tokių maitinimosi taisyklių, yra tik apie 0,16 proc., arba maždaug 13 asmenų. Atsižvelgiant į tai buvo manoma, kad keisti galiojančius teisės aktus arba priimti naują įstatymą dėl teisės maitintis pagal religinius įsitikinimus įkalinimo įstaigose yra netikslinga.

Nagrinėjant minėtą skundą buvo įvertinti visų ap-klaustų institucijų atsakymai bei nuomonės ir padaryta išvada, kad keisti galiojančius teisės aktus dėl maitini-mosi pagal tikėjimo taisykles šiuo metu netikslinga. Skunde nurodyti pažeidimai nepasitvirtino, todėl jis bu-vo atmestas. VALSTYBĖS VYKDO RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ FINANSAVIMĄ

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. balan-

džio 13 d. nutarimu Nr. 362, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 2006 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (Žin., 2005, Nr. 150-5462) 12 straipsnio 1 punktu, nutarė pa-skirstyti Lietuvos Respublikos 2006 m. valstybės biu-džete numatytus 3279 tūkst. litų asignavimus išlaidoms tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms taip: Lietuvos Vyskupų Konferencijai – 2982,6 tūkst. li-tų; Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai – 163,2 tūkst. li-tų; Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiajai Tarybai – 39,2 tūkst. litų; Lietuvos Evangelikų Liuteronų Baž-nyčios Konsistorijai – 31,2 tūkst. litų; Lietuvos Evange-likų Reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijai – 12,3 tūkst. litų; Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui – 5,3 tūkst. litų; Lietuvos

musulmonų sunitų dvasiniam centrui – Muftiatui – 13,1 tūkst. litų; Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui – 10,4 tūkst. litų; Lietuvos karaimų religi-nei bendruomenei – 10,3 tūkst. litų; Lietuvos žydų reli-ginei bendrijai – 9,4 tūkst. litų; Kauno žydų religinei bendruomenei – 1 tūkst. litų; Vilniaus miesto žydų reli-ginei bendruomenei „Chassidie Chabad Lubavitch“ – 1 tūkst. litų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 1409 „Dėl Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 782 „Dėl Apdraustųjų valstybiniu sociali-niu draudimu įskaitos taisyklių patvirtinimo“ pakeiti-mo“ (Žin., 2004, Nr.164-6000) 2.1 punktu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ap-saugos ir darbo ministerijos direktorius 2005 m. balan-džio 27 d. įsakymu Nr. V-153 patvirtino tradicinių ir ki-tų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir ben-drijų dvasininkų ir tik vienuolyne dirbančių vienuolių valstybinio socialinio pensijų draudimo tvarkos aprašą. Tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių ben-druomenių ir bendrijų dvasininkų ir tik vienuolyne dir-bančių vienuolių valstybinio socialinio pensijų draudi-mo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) nustato minėtų asmenų valstybinio socialinio pensijų draudimo pagrindinei pensijos daliai valstybės lėšomis vykdymo, duomenų apie juos teikimo ir valstybės biudžeto lėšų poreikio apskaičiavimo tvarką. Tradicinių ir kitų valsty-bės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasi-ninkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai yra priva-lomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudi-mu pagrindinei pensijos daliai valstybės lėšomis. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

• Tikėjimo ir sąžinės laisvė yra suvokiama kaip viena asmeninė žmogaus teisė laisvai išpažinti kokį nors tikėjimą. Tai pilietinių teisių sritis. Kartu tai susiję ne tik su asmens teise, bet ir su objektyvios teisės sritimi, nes religijos laisvė valstybėje ir su religinių organizacijų tei-siniu statusu valstybėje.

• Lietuvos Respublikoje nėra valstybinės, o yra il-gametė tradicija pripažinti keletą religijų kaip vyraujan-čių valstybėje. Sukurtas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis devynios religinės bendruomenės ir bendrijos yra pripažintos tradicinėmis. Kartu statistinis tikinčiųjų pasiskirstymas religijos pagrindu nėra vienalytis, nors gana homogeniškas.

• Religijos mokymas yra religinių bendruomenių ir bendrijų veiklos sritis, taip pat pasaulietinių mokymo įstaigų veikla ugdant bendrojo lavinimo mokyklose. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma ga-rantuojama, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu vaikai būtų mo-komi tikybos.

• Lygių galimybių kontrolieriaus tyrimai, ginant asmenis nuo diskriminacijos religijos ar įsitikinimų pa-grindu, iliustruoja tikėjimo ir sąžinės laisvės įgyvendi-nimo galimybes Lietuvoje.

97

• Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas na-grinėjo, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje nu-statytos kiekvieno asmens teisės į minties, sąžinės ir re-ligijos laisvę nuostatas, priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo kai kurių nuostatų ir Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos normų santykio. Lietu-vos Respublikos Konstitucinis Teismo išvados ir minėto nutarimo nuostatos yra aktualios gilinantis į tikėjimo ir sąžinės laisvės teisinio reguliavimo ribas Lietuvos Res-publikoje. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m. spalio 25 d. // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33-1014 (1992 11 30).

2. Lietuvos Respublikos Alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymas Nr. I-681 // Valstybės žinios. 1990. Nr. 30-726.

3.

Lietuvos Respublikos 1996 m. spalio 22 d. Karo prievo-lės įstatymas Nr. I-1593 // Valstybės žinios. 1996. Nr. 106-2427.

4.

Lietuvos Respublikos 1998 m. gruodžio 1 d. moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas Nr. VIII-947 // Valstybės žinios. 1998. Nr. 112-3100.

5.

Lietuvos Respublikos 2003 m. lapkričio18 d. lygių ga-limybių įstatymas Nr. IX-1826 // Valstybės žinios. 2003. Nr. 114-5115.

6.

Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas Nr. I-1057 // Valstybės žinios. 1995. Nr. 89-1985.

7.

Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Lietuvos Respubli-kos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo įgyven-dinimo tvarkos Nr. I-1059 // Valstybės žinios. 1995. Nr. 89-1986.

8.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 23-593. Nauja įstatymo redakcija skelb-ta: Valstybės žinios, 1998. Nr. 67-1940, galiojanti nauja įstatymo redakcija nuo 2003 m. birželio 28 d., Nr. IX-1630, 2003-06-17 // Valstybės žinios. 2003. Nr. 63-2853.

9.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 13 d. nutarimas Nr. 362 „Dėl lėšų paskirstymo tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms“ // Valstybės žinios. 2006. Nr. 43-1564.

10.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie So-cialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius 2005 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. V-153 „Dėl tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir ben-drijų dvasininkų ir tik vienuolyne dirbančių vienuolių valstybinio socialinio pensijų draudimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2005. Nr. 57-1997.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo proto-kolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ // Valstybės žinios. 1995. Nr. 9-199.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 da-lies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punk-tų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 2000 m. birželio 13 d. // Valstybės žinios. 2000. Nr. 49-1424.

13. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

14. Tautinių mažumų teisės. Vilnius: Lietuvos žmogaus tei-sių centras, 2005.

15. www.lygybe.lt 16. www.std.lt

FREEDOM OF CONSCIENCE AND RELIGION: CONSTITUTIONAL BACKGROUND AND LIMITS OF REALISATION IN THE REPUBLIC OF LITHUANIA Saulė Vidrinskaitė * Mykolas Romeris University S u m m a r y

The personal right to choose freely any religion or faith,

and to also change the choice individually or with others, to profess it privately or publicly, to perform religious rites, to practice his faith and to provide instruction thereof is guaran-teed by the Constitution of the Republic of Lithuania. No one may force another person, nor himself be forced to choose or to profess any faith or religion. The human freedom to profess or propagate religion or faith may not be limited by any other means, than by law alone and only when the security of soci-ety, public order, people's health and morality, as well as of other fundamental rights and freedoms of individuals must be guaranteed. All individuals, regardless of the religion they profess, their religious convictions or their relationship with religion, should be equal before the law and it is prohibited to limit their rights and freedoms directly or indirectly, or to ap-ply privileges.

Article 43 of the Constitution declares that the State shall recognise the churches and religious organisations that are tra-ditional in Lithuania, whereas other churches and religious or-ganisations should be recognised provided that they have sup-port in society and their teaching and practices are not in con-flict with the law and public morals. The churches and reli-gious organisations recognised by the State have the rights of a legal person. Churches and religious organisations are free to proclaim their teaching, perform their practices, and have houses of prayer, charity establishments, and schools for the training of the clergy. Churches and religious organisations are conducting their affairs freely according to their canons and statutes. The status of churches and other religious organisa-tions in the State is established by agreement or by law. The teaching proclaimed by churches and religious organisations, other religious activities and houses of prayer may not be used for purposes which are in conflict with the Constitution and laws. There is no a State religion in Lithuania. The state re-cognises nine traditional religious communities and associa-tions existing in Lithuania, which comprise a part of the his-torical, spiritual and social heritage of Lithuania: Roman Catholic, Greek Catholic, Evangelical Lutheran, Evangelical Reformed, Russian Orthodox, Old Believer, Judaistic, Sunni Muslim and Karaite.

The Seimas (Parliament) of the Republic of Lithuania grants state recognition. Religious associations may request state recognition following the elapse of a period of no less than 25 years from the date of their initial registration in


Constitutional Law, Assoc. Prof. Dr.

98

Lithuania. If request is denied, it may be resubmitted, follow-ing the elapse of 10 years, from the day request was denied. The Seimas (Parliament) deliberates the question upon receipt of a conclusion from the Ministry of Justice. The initial regis-tration alluded to in part two of this Article has taken place, provided that the religious association acted legally (was reg-istered) in Lithuania after February 16, 1918.

The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the Rulling of 13 June 2000 has hold that one of fundamental freedoms of individuals is entrenched in Part 1 of Article 26 of the Constitution: freedom of thought, conscience and religion shall not be restricted. This freedom guarantees an opportunity for people holding various views to live in an open, just and harmonious civil society. Not only is this freedom a self-contained value of democracy but also an important guarantee that the other constitutional human rights and freedoms would be implemented in an all-sufficient manner.

A person, who thinks that the discriminatory actions based on his or her religion or beliefs have been directed against him/her, or that he/her has become a subject of har-assment, has the right to appeal to the Equal Opportunities Ombudsman. Establishing the Equality ombudsmen to work in the field of respect to freedom of faith or religion and the right to profess religion or faith is an institutional guarantee for non judicial mechanism to defend personal rights within the state. This mechanism is in power since 2005.

Keywords: freedom of believe and conscience, freedom of religion, state religion, religious education.

99


Mokslo darbai

2006 12(90); 99–102

CZŁONKOSTWO W UE A ZMIANA KONSTYTUCJI RP Z 1997 – PRAWO UNIJNE

JAKO STYMULATOR ZMIAN

Bogusław Banaszak *

Uniwersytet Wrocławski, Wydział Prawa, Administracji i Ekonomii, Katedra Prawa Konstytucyjnego

ul. Uniwersytecka 22/26, 50-145 Wrocław

Telefon +48 71 3752319

E-mail: [email protected]

Ryszard Balicki **

Uniwersytet Wrocławski, Wydział Prawa, Administracji i Ekonomii, Katedra Prawa Konstytucyjnego

ul. Uniwersytecka 22/26, 50-145 Wrocław

Telefon +48 71 3752790

E-mail: [email protected]


Streszczenie. W artykule są omawiane problemy, związane z dostosowaniem Konstytucji RP z 1997 r. do wymogów nowej sytuacji politycznej po przystąpieniu Polski do Unii Europejskiej. Autorzy zauważają, że Konstytucja używając w art. 91 ust. 3 formuły o bezpośrednim stosowaniu prawa stanowionego przez organy prawodawcze tej organizacji międzynarodowej nie okre-śla bliżej, co należy pod nią rozumieć. Zdaniem autorów, dotychczasowa praktyka implementacyjna polegająca na wydawaniu aktów prawa wewnętrznego powtarzających w istocie akty prawa unijnego nie jest racjonalna i do Konstytucji powinna zostać wprowadzona norma inaczej regulująca to zagadnienie. W artykule zwraca się też uwagę na niektóre problemy szczegółowe wymagające zmiany Konstytucji – do najważniejszych problemów autorzy zaliczają konieczność implementacji decyzji ramowej z 13 czerwca 2002 r. o Europejskim Nakazie Aresztowania oraz procedurę notyfikacyjną.

Pojęcia kluczowe: zmiana Konstytucji, nadrzędność Konstytucji, implementacja i bezpośrednie stosowanie prawa wspól-

notowego (unijnego), Europejski Nakaz Aresztowania, procedura notyfikacyjna.

1. UWAGI WSTĘPNE * **

Przystępując do Unii Europejskiej doktryna pol-skiego prawa konstytucyjnego nie była do końca świa-doma jakie będą następstwa tego faktu dla najważniej-szego aktu ustrojowego jakim jest konstytucja. Szybko się jednak okazało, iż polska konstytucja z 1997 r. po-winna zostać dostosowana do wymogów nowej sytuacji

* Uniwersytet Wrocławski, Wydział Prawa, Administracji i Eko-

nomii, Katedra Prawa Konstytucyjnego, Prof. dr. hab. ** Uniwersytet Wrocławski, Wydział Prawa, Administracji i Eko-

nomii, Katedra Prawa Konstytucyjnego, dr.

politycznej, i to nawet w zakresie szerszym niż uprzedni zgłaszane postulaty [zob. np. 1; 2]. 2. PRZYSTĄPIENIE POLSKI DO UE JAKO

PRZESŁANKA ZMIANY KONSTYTUCJI

W Polsce, podobnie jak w większości państw członkowskich UE Konstytucja jest najwyższym aktem prawnym i zachowuje nadrzędność w stosunku do pra-wa unijnego. Należy w tym miejscu powołać art. 90 ust. 1 Konstytucji RP stanowiący, że RP może na podstawie umowy międzynarodowej przekazać organizacji mię-dzynarodowej lub organowi międzynarodowemu kom-

100

petencje organów władzy państwowej w niektórych sprawach. Jak słusznie zauważa K. Działocha „Norma konstytucji mówiąca o przekazaniu („może przekazać”) organizacji międzynarodowej lub organowi międzyna-rodowemu kompetencje organów władzy państwowej w niektórych sprawach oznacza akt, w wyniku którego RP rezygnuje z wyłączności wykonywania swej władzy w oznaczonym zakresie, dopuszczając do stosowania w tym zakresie, w swoich stosunkach wewnętrznych, ak-tów prawnych organizacji międzynarodowej (organu międzynarodowego)” [3, s. 3].

Prawu wspólnotowemu Konstytucja RP przyznała prymat przed wewnętrznymi regulacjami o randze niż-szej niż konstytucja, co wynika z jej art. 91 ust. 2 w przypadku tzw. prawa pierwotnego (układy tworzące UE, aneksy do nich, traktaty je nowelizujące, traktaty o przystąpieniu nowych państw itd.) i z art. 91 ust. 3 w odniesieniu do tzw. prawa wtórnego (rozporządzenia, dyrektywy, decyzje). To, że prawo wspólnotowe ma pierwszeństwo przed ustawą, jeżeli nie da się z nim po-godzić ustawy.

Jeżeli wynika z ratyfikowanej przez RP umowy międzynarodowej tworzącej organizację międzynaro-dową do prawa stanowionego przez organy prawodaw-cze tej organizacji odnosi się zasada jego bezpośrednie-go stosowania (art. 91 ust. 3 Konstytucji).

Konstytucja RP z 1997 r. używając w art. 91 ust. 3 formuły o bezpośrednim stosowaniu prawa stanowione-go przez organy prawodawcze tej organizacji międzyna-rodowej – co oznacza akty prawa wtórnego UE – nie określa bliżej co należy pod nią rozumieć. Czyni tak w sytuacji, w której pojęcie stosowania prawa nie jest jed-nolicie rozumiane w nauce prawa.

W praktyce to unormowanie okazało się zbyt skąpe i należałoby bardziej precyzyjnie określić skompliko-wany przecież proces implementacji prawa wspólnoto-wego. Dotychczasowa praktyka implementacyjna pole-gająca na wydawaniu aktów prawa wewnętrznego po-wtarzających w istocie akty prawa unijnego1 nie jest ra-cjonalna i do konstytucji powinna zostać wprowadzona norma inaczej regulująca to zagadnienie.

Pojawiają się także problemy szczegółowe wyma-gające zmiany konstytucji, aby móc wprowadzić roz-wiązania przewidziane przez prawo UE.

Do najważniejszych problemów, a co za tym idzie spraw które muszą być rozstrzygnięte w pierwszej ko-lejności należy zaliczyć, z jednej strony konieczność zmiany konstytucji w celu implementacji decyzji ramo-

1 Prawodawca polski decydował się nieraz na tworzenie własnych

regulacji powtarzających w istocie mogące u nas obowiązywać bezpo-

średnio regulacje unijne. Egzemplifikacją tego jest Polska Klasyfika-

cja Wyrobów i Usług oraz Polska Klasyfikacja Działalności. Rozpo-

rządzenie Rady Ministrów z dnia 20 stycznia 2004 r. w sprawie Pol-

skiej Klasyfikacji Działalności stanowi, że klasyfikacja ta „zachowuje

pełną spójność i porównywalność metodologiczną, zakresową i ko-

dową” z odpowiednią klasyfikacją unijną” (chodzi o nomenklaturę

NACE – klasyfikację działalności gospodarczej we Wspólnocie Euro-

pejskiej). Wynika z tego prosty wniosek – klasyfikacje te nie mogą

być sprzeczne z unijnymi, a wszelkie luki należy wypełnić normami

unijnymi, zaś nieścisłości interpretować w sposób zgodny z klasyfika-

cjami unijnymi.

wej z 13 czerwca 2002 r. o Europejskim Nakazie Aresz-towania oraz mniej znaną procedurę notyfikacyjną.

Należy podkreślić, iż problematyka implementacji ENA jest również konsekwencją orzeczenia Trybunału Konstytucyjnego w sprawie P1 /05 z 27 kwietnia 2005 r.2 Prace parlamentarne zmieniające konstytucję w za-kresie umożliwiającym ekstradycję obywateli polskich są na ukończeniu. Regulacja przyjęta w Sejmie RP przewiduje zasadę tzw. podwójnej karalności. Wydanie obywatela polskiego będzie możliwe jedynie w sytuacji, gdy poza terytorium RP popełni on czyn, który według polskiego prawa jest przestępstwem, zarówno w chwili jego popełnienia, jak i w momencie złożenia wniosku o ekstradycję. 3. PROCEDURA NOTYFIKACYJNA A

REGULACJA KONSTYTUCYJNA

Dyrektywa 98/34/WE zmieniona dyrektywą 98/48/WE nakłada na państwa UE obowiązek wprowa-dzenia regulacji umożliwiających przestrzeganie okre-ślonych w niej terminów odroczenia przyjęcia aktów prawnych, w tym także i ustaw. Odroczenie to polega na przekazanie do Komisji Europejskiej aktu tuż przed jego ostatecznym przyjęciem, w celu umożliwienia pań-stwom członkowskim UE lub Komisji Europejskiej zgłoszenia komentarzy lub uwag szczegółowych do te-go aktu. Okres wstrzymania procedury legislacyjnej wynosi minimalnie 3 miesiące, a maksymalnie 18 mie-sięcy. Celem tej procedury notyfikacyjnej jest zapew-nienie zgodności krajowych przepisów technicznych, odnoszących się do produktów i usług społeczeństwa informacyjnego z prawem unijnym i zapobieżenie po-wstawaniu w wewnętrznym porządku prawnym barier w obrocie produktami i usługami społeczeństwa infor-macyjnego.

Gdyby w grę jako moment notyfikacji wchodziło przedstawienie do podpisu Prezydentowi RP ustawy zawierającej przepisy techniczne, odnoszące się do pro-duktów i usług społeczeństwa informacyjnego, to wów-czas pojawiłyby się poważne komplikacje natury kon-stytucyjnej. Art. 122 ust. 2 Konstytucji RP wyraźnie stanowi, że Prezydent podpisuje ustawę w ciągu 21 dni od dnia przedstawienia mu jej do podpisu i zarządza jej ogłoszenie. Termin ten ulega zawieszeniu jedynie, gdy skorzysta on z kontroli prewencyjnej i skieruje ustawę do Trybunału Konstytucyjnego lub zastosuje weto wo-bec ustawy. Jakikolwiek inny powód zawieszenia biegu terminu 21-dniowego nie jest konstytucyjnie dopusz-czalny (art. 122 ust. 6 Konstytucji RP). Nie może to być więc wstrzymanie procedury legislacyjnej spowodowa-ne notyfikacją. Można byłoby jednak, na zasadzie ana-logii z kontrolą prewencyjną, dopuścić zmianę konsty-tucji przez uzupełnienie art. 122 o zawieszenia biegu terminu 21–dniowego spowodowane notyfikacją.

2 Zob. http://www.trybunal.gov.pl/omowienia/documents/P_1_05

_PL.pdf oraz http://biurose.sejm.gov.pl/teksty_pdf_06/ena.pdf

101

4. ZAMIAST PODSUMOWANIA

Powołane powyżej przykłady pokazuje, że należa-łoby dokonać przeglądu prawa unijnego pod kątem ewentualnych jego niezgodności z Konstytucją RP i sta-rać się te niezgodności wyeliminować. W tak zasadni-czej kwestii jak zgodność prawa unijnego z aktem o najwyższej mocy prawnej na terytorium RP powinno się dążyć do usunięcia jakichkolwiek wątpliwości. Zakres i treść prawa obowiązującego nie może być ustalany w oparciu o grę słowami, o naciągane interpretacje, a od konstytucji oczekuje się precyzji w odniesieniu do uży-wanych przez nią terminów. Nie można dokonywać wykładni jej norm mając na celu, aby prawo unijne nie było z nimi sprzeczne. Żadne względy polityczne czy też obawy, że raz rozpoczęty proces nowelizacji Kon-stytucji trudno będzie zatrzymać nie mogą, w naszym przekonaniu, implikować obniżania prawnego znacze-nia ustawy zasadniczej i prowadzić do ustalania sensu jej postanowień w drodze spekulacji intelektualnych.

Warto się także zastanowić nad wprowadzeniem do Konstytucji RP, uchwalonej przecież jeszcze przed naszym przystąpieniem do UE, kompleksowej regulacji ułatwiającej implementację prawa unijnego do we-wnętrznego porządku prawnego. Prawu wspólnotowe-mu Konstytucja RP przyznała prymat przed wewnętrz-nymi regulacjami o randze niższej niż konstytucja, co wynika z jej art. 91 ust. 2 w przypadku tzw. prawa pierwotnego (układy tworzące UE, aneksy do nich, trak-taty je nowelizujące, traktaty o przystąpieniu nowych państw itd.) i z art. 91 ust. 3 w odniesieniu do tzw. pra-wa wtórnego (rozporządzenia, dyrektywy, decyzje). To, że prawo wspólnotowe ma pierwszeństwo przed ustawą, jeżeli nie da się z nim pogodzić ustawy.

Jeżeli wynika z ratyfikowanej przez RP umowy międzynarodowej tworzącej organizację międzynaro-dową do prawa stanowionego przez organy prawodaw-cze tej organizacji odnosi się zasada jego bezpośrednie-go stosowania (art. 91 ust. 3 Konstytucji).

Konstytucja RP z 1997 r. używając w art. 91 ust. 3 formuły o bezpośrednim stosowaniu prawa stanowione-go przez organy prawodawcze tej organizacji międzyna-rodowej – co oznacza akty prawa wtórnego UE – nie określa bliżej co należy pod nią rozumieć. Czyni tak w sytuacji, w której pojęcie stosowania prawa nie jest jed-nolicie rozumiane w nauce prawa.

Abstrahując od sporów na ten temat uważamy, że – najogólniej rzecz ujmując – stosowanie należących do tzw. prawa wtórnego rozporządzeń może być rozumiane dwojako:

1) w wąskim tego słowa znaczeniu to określanie przez uprawniony podmiot skutków prawnych norm zawartych w rozporządzeniach w danej sytuacji. Mó-wiąc innymi słowami – jest to przyporządkowania norm prawa UE do indywidualnych przypadków. Wynikiem tego procesu jest akt stosowania prawa UE mający po-stać normy indywidualnej i konkretnej.

2) w szerokim tego słowa znaczeniu to takie rozu-mienie pojęcia ich stosowania, które nawiązuje do szer-szego pojęcia stosowania prawa i jest równoznaczne

czynieniu przez uprawniony organ państwowy użytku z przyznanej mu kompetencji do dokonania czynności konwencjonalnie doniosłej prawnie (np. wydania decy-zji, wyroku).

Pojęcie bezpośredniego stosowania należących do tzw. prawa wtórnego rozporządzeń wykracza niekiedy poza sytuację w której ich normy stają się dla organów państwowych wyłączną (tzn. bez konieczności stosowa-nia jakiejkolwiek ustawy lub bez potrzeby odwoływania się do jakichkolwiek przepisów podustawowych) pod-stawą rozstrzygnięcia indywidualnego. Do sfery bezpo-średniego stosowania zaliczyć powinno się także tzw. ich współstosowanie polegające na równoczesnym sto-sowaniu ich norm oraz norm ustawowych. Oznacza ono, że podmiot stosujący prawo powinien, uwzględnia-jąc pierwszeństwo rozporządzenia wobec ustawy, da-wać pierwszeństwo takim rozwiązaniom, które najlepiej realizują postanowienia konstytucji i prawa UE.

W praktyce powołane wyżej rozwiązania konstytu-cyjne okazały się zbyt skąpe i należałoby bardziej pre-cyzyjnie określić skomplikowany przecież proces im-plementacji prawa wspólnotowego. Dotychczasowa praktyka implementacyjna polega głownie na wydawa-niu aktów prawa wewnętrznego powtarzających w isto-cie akty prawa unijnego, ale niekiedy wprowadzającego do regulacji zawartych przez prawo unijne istotne mo-dyfikacje. Ich charakter i wpływ na stosowanie prawa unijnego nie jest często do końca przemyślany.

Tytułem przykładu można wymienić zamiast bez-pośredniego zastosowania nomenklatury NACE tzn. klasyfikacji działalności gospodarczej we Wspólnocie Europejskiej, utworzenie przez prawodawcę wewnętrz-nej Polskiej Klasyfikacji Wyrobów i Usług oraz Polska Klasyfikacja Działalności. Obie klasyfikacje są oparte na prawie unijnym. Rozporządzenie Rady Ministrów z dnia 20 stycznia 2004 r. w sprawie Polskiej Klasyfikacji Działalności stanowi, że klasyfikacja ta „zachowuje pełną spójność i porównywalność metodologiczną, za-kresową i kodową” z odpowiednią klasyfikacją unijną” (chodzi o nomenklaturę NACE). Wynika z tego prosty wniosek – klasyfikacje te nie mogą być sprzeczne z unijnymi, a wszelkie luki należy wypełnić normami unijnymi, zaś nieścisłości interpretować w sposób zgodny z klasyfikacjami unijnymi. Po co w takim razie zostały stworzone wewnętrzne klasyfikacje ?

Na tym przykładzie widać wyraźnie, że do konsty-tucji powinna zostać wprowadzona norma zapobiegają-ca niepotrzebnemu mnożeniu aktów prawa wewnętrz-nego jako sposobowi implementacji prawa unijnego. Powinno tak się dziać zawsze, gdy przepis prawa unij-nego jest na tyle jasny, precyzyjny i zupełny, że może być stosowany, bez konieczności jego uzupełnienia przez normy prawa wewnętrznego. Można bez trudu dokonać jego subsumcji do nich konkretnego stanu fak-tycznego, można wskazać na treść rozstrzygnięć, które należy podjąć i które mają swoje oparcie wprost w nim. Treści prawnych w nim zawartych nie trzeba dopiero wyinterpertowywać z jego postanowień. Wystarczy tu przeto zwykłe powołanie jego brzmienia i nie jest ko-niecznym wskazanie rozumienia tego przepisu w

102

orzecznictwie sądowym, czy w nauce prawa. Można w tym przypadku stosować jedną z podstawowych zasad naszej cywilizacji prawniczej – clara non sunt interpre-

tanda. Nieco inna sytuacja występuje w przypadku dyrek-

tyw należących do tzw. wtórnego prawa UE. Wiążą one państwa członkowskie, których dotyczą, ale pozosta-wiają im swobodę wyboru środków służących realizacji określonych przez siebie zadań. Mogą więc one wyma-gać rozwinięcia aktami niższego rzędu. W świetle tej konstatacji należy zawsze badać, czy dyrektywy Parla-mentu Europejskiego i Rady nie zawierają norm, któ-rych stosowanie uzależnione jest od wydania aktu pra-wa wewnętrznego. Nie można jednak wyprowadzać z tego generalnego uzależnienia stosowania dyrektywy od wydania polskiego aktu prawnego, wprowadzającego określone przepisy do polskiego systemu prawnego. LITERATURA 1. J. Jaskiernia. Członkostwo Polski w UE a problem nowe-

lizacji konstytucji, Żurawia Papers, z. 2, Warszawa, 2004. 2. R. Balicki. Przystąpienie Polski do Unii Europejskiej a

funkcjonowanie parlamentu – kilka uwag wstępnych, [w:] Sześć lat Konstytucji Rzeczpospolitej Polskiej. Doświad-

czenia i inspiracje, red. nauk. L. Garlicki, A. Szmyt, War-szawa, 2003.

3. L. Garlicki (red.). Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej.

Komentarz, wyd. ciągłe, omówienie art. 90. NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE IR LENKIJOS RESPUBLIKOS 1997 M. KONSTITUCIJOS KEITIMAS – EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ KAIP PAKEITIMŲ SKATINTOJA Prof. hab. dr. Bogusław Banaszak * Dr. Ryszard Balicki ** Vroclavo universitetas S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariamos problemos, susijusios su Lenkijos Respublikos 1997 m. Konstitucijos priderinimu prie naujos politinės padėties reikalavimų Lenkijai įstojus į Europos Są-jungą.

Autoriai pažymi, kad Lenkijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Konstitucija yra aukščiau-sios galios teisės aktas, turintis viršenybę prieš Europos Są-jungos teisę; Konstitucija (91 str. 2 ir 3 dalys) pripažįsta Euro-pos Sąjungos teisės pirmenybę prieš žemesnės nei Konstituci-jos galios vidaus teisės aktus. Konstitucijos 91 straipsnio 3 da-lyje nustatyta, kad jeigu tai kyla iš Lenkijos Respublikos rati-fikuotos sutarties, steigiančios tarptautinę organizaciją, jos nu-statyta teisė taikoma tiesiogiai ir turi pirmumą kilus kolizijai su įstatymais. Straipsnyje pabrėžiama, kad Konstitucijoje nėra sukonkretinta, kaip reikėtų suprasti šią jos formuluotę apie tie-sioginį tarptautinės organizacijos teisėkūros institucijų nusta-tytos teisės taikymą. Ligšiolinė Europos Sąjungos teisės imp-

* Vroclavo universiteto Konstitucinės katedros profesorius. ** Vroclavo universiteto Konstitucinės katedros dėstytojas.

lementavimo praktika, kai leidžiami Europos Sąjungos teisės aktus iš esmės atkartojantys vidaus teisės aktai, straipsnio au-torių nuomone, nėra racionali, todėl Konstitucijoje turėtų būti įtvirtinta norma, užkertanti kelią bereikalingam vidaus teisės aktų dauginimui visais tais atvejais, kai Europos Sąjungos tei-sės nuostata yra tiek aiški, preciziška ir išsami, kad gali būti taikoma be būtinybės ją papildyti vidaus teisės normomis.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į kai kurias konkre-čias problemas, reikalaujančias Konstitucijos pataisų – svar-biausiomis problemomis, kurias reikia spręsti pirmiausia, au-toriai laiko būtinybę įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 2002 m. birželio 13 d. pamatinį sprendimą dėl Europos arešto orderio ir mažiau žinomą notifikacijos procedūrą.

Minėto Tarybos sprendimo dėl Europos arešto orderio įgyvendinimo problematika yra ir Konstitucinio Tribunolo 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo, priimto byloje P 1/05, pa-darinys. Šiuo metu parlamento darbai, susiję su Konstitucijos keitimu leidžiant Lenkijos Respublikos piliečių ekstradiciją, jau baigiami.

Straipsnio autorių nuomone, galima ir dar viena Konsti-tucijos pataisa, jos 122 straipsnį papildant nuostata apie 21 dienos termino įstatymui pasirašyti sustabdymą, kai įstatymas, prieš jį galutinai priimant, turi būti pateikiamas Europos Ko-misijai, kad Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos Komisija galėtų pareikšti savo pastabas. Direktyva 98/34/EB, pakeista Direktyva 98/48/EB, įpareigoja Europos Sąjungos valstybes nares nustatyti reguliavimą, įgalinantį laikytis joje nurodytų teisės aktų priėmimo atidėjimo terminų; minimalus legislatyvaus proceso sustabdymo laikotarpis yra 3 mėnesiai, maksimalus – 18 mėnesių. Šia notifikacijos procedūra siekia-ma užtikrinti nacionalinės teisės techninių nuostatų dėl infor-macinės visuomenės prekių ir paslaugų atitiktį Europos Sąjun-gos teisei ir užkirsti kelią informacinės visuomenės prekių ir paslaugų apyvartos kliūtims vidaus teisės sistemoje.

Straipsnyje daroma išvada, kad reikėtų peržiūrėti Euro-pos Sąjungos teisę dėl galimų neatitikčių Lenkijos Respubli-kos Konstitucijai ir siekti tas neatitiktis pašalinti, nes galiojan-čios teisės turinys negali būti nustatinėjamas remiantis žaidi-mu žodžiais ir „pritemptomis“ interpretacijomis. Autoriai pa-brėžia, jog Konstitucijos nuostatos negali būti aiškinamos tu-rint tikslą, kad Europos Sąjungos teisė joms neprieštarautų. Jokios politinės priežastys arba nuogąstavimai, kad kartą pra-dėtą Konstitucijos keitimo procesą bus sunku sustabdyti, nega-li implikuoti pagrindinio įstatymo teisinės reikšmės menkini-mo ir vesti prie jos nuostatų prasmės nustatymo intelektinių spekuliacijų būdu.

Pagrindinės sąvokos: Konstitucijos keitimas, Konstitu-cijos viršenybė, bendrijų (Europos Sąjungos) teisės implemen-tavimas ir tiesioginis taikymas, Europos arešto orderis, notifi-kacijos procedūra.

103


Mokslo darbai

2006 12(90); 103–107

EQUALITY PRINCIPLE AND STATUS OF PREDOMINANT RELIGION

(TRADITIONAL RELIGIOUS DENOMINATION) IN THE BALTIC STATES

Ringolds Balodis *

Associated professor dr., Head of Constitutional Law Department, Faculty of Law, Latvia University



As nations go, we may be small in numbers or in the landmass that

we control, but never do we need to be small in spirit.

May we be ardent in our heart's desire, may we be steadfast in our

determination,

and may we be indomitable in our common will.

(President of Republic of Latvia Vaira Vīķe Freiberga)1

Summary. The public polls in all the Baltic States show that in average about 70% of citizens believe in Churches and

that’s are incredibly more then for Parliament or Parties. The according to the Lithuania Law on Religious Communities and As-sociations traditional religious communities and associations are those which are part of the historical, spiritual and social heri-tage of Lithuania. There is no state religion in Latvia as well. The Constitution of the Republic of Latvia (Satversme) does not mention any specific religion. The Latvian legislation (unlike that of Lithuanian) contains no concept of "traditional" denomina-tions. No such distinction is drawn in the Law on Religious Organisations and that Law does not list religions or religious de-nominations that are regarded as traditional. In the Estonia, the church – state relations are governed not only by general laws, but also by formal agreements between the State and Churches.

Key words: principle of equality, religious freedom, constitutional regulation of religion, principle of the separation of the State and the Church.

INTRODUCTION * 1

According to the Black Law dictionary2 equality is

the condition of possessing substantially the same

rights, privileges, and immunities, and being liable to

substantially the same duties. In United States of Amer-

* Assoc. Prof., Dr., Head of Constitutional Law Department, Fac-ulty of Law, Latvia University.

1 „We Need a Common Future Vision“, President Vaira Vīķe-Freiberga visit in Estonia, 1–3 May 2000 – Riga, Latvijas Vēstnesis, 3 May 2000, p. 20.

2 Black C. Black’s Law Dictionary. 6th ed. ST. PAUL, MINN WEST PUBLISHING 1990 – p. 536–537.

ica constitutional provision of religion and constitu-

tional principle of equality are understandable like one

legal guarantee. The First Amendment of U.S. Consti-tution mandates that “Congress shall make no law re-

specting an establishment of religion or prohibiting the

free exercise thereof…” and Supreme Court of U.S.3

declared that the First Amendment forbids not only

practices that “aid one religion” or prefer one religion

over another”, but also those that “aid all religions”.

This American position is maintained till this day.

3 Everson v Board of Education 330 U.S. 1, 15 (1947).

104

Of course in Europe same as in U.S. the constitu-

tional guarantee of ’’equal protection of the laws’’

means that no person or class or persons shall be denied

the same protection of the laws which is enjoyed by

other persons or other classes in like circumstances in

their property, nationality or religion. Actually we can

be sure that equality guaranteed under equal protection

clauses in EU or in U.S. is the same in one it is equality

under the same conditions and among persons similarly

situated. Same as in U.S. also in EU widely accepted re-

ligious freedom. As in previously mentioned First

Amendment in U.S. also in European Union are The European Convention on Human Rights Article 9 (1)

prescribes that “everyone has the right to freedom of

thought, conscience and religion; this right includes

freedom to change his religion or belief, and freedom,

either alone or in community with others and in public

or private, to manifest his religion or belief, in worship,

teaching, practice and observance.” Despite their basic

similarity with regard to individual religious rights, the

United States model and that of Europe appear to be

significantly different in the field of collective rights,

and in particular with respect to the legal treatment of

religious communities. The European model Church are

greater involved with State in multiples affairs.4 From

comparative point of view professor W.Cole Durham (United States of America) note5 that in the world exist

three models of churches in the states, which character-

ized regimes of the states:

- Cooperationist Regimes;

- Accommodationist Regimes;

- Separationist Regimes.

In the European Union according to the Professor

Gerhard Robbers (Germany)6 exist three basic types of

civil ecclesiastical law system:

- Existence of a State Church of predominant re-

ligion (England, Denmark, Greece, Malta and Finland);

- Strict separation of State and Church (for in-

stance France, Netherlands);

- Basic separation of State and Church while si-

multaneously recognizing a multitude of common

tasks, in the fulfillment of which State and Church ac-

tivity are linked (Belgium, Spain, Italy, Hungary, Aus-

tria, Portugal).

Based on the level of state co-operation with reli-

gious organisations, all states I would speak about five

groups:

- Church States – states of religious dictate, which

associate themselves with only one religion (Islam

states);

4 Law and Religion in Post-Communist Europe (Ed. Silvio Ferra-ri, W.Cole Durham). PEETERS, LEUVEN – PARIS – DUDLEY, MA 2003 p. 413.

5 Durham W.C. Perspectives on Religious Liberty: A Compara-

tive Framework/ Religious Human Rights in Global Perspective/ Ed.by J. D. van der Vyver and J. Witte, Jr. Printed in the Netherlands Published by Kluwer Law International. – 1996. – p. 20–21.

6 Robbers G.. Staat und Kirche in der Europäischen Union /Gerhard Robbers (Hrsg.) Staat und Kirche in der Europäischen Uni-on. Zweite Auflage Nomos Verlagsgesellschaft, Baden – Baden 2005. s. 630 – 631.

- partial separation states, where a constitutionally

declared separation of church and state can exist, how-

ever, it does not work in practice. States of this model

do not associate themselves with any of specific relig-

ions, and there exists religious tolerance;

- complete separation states (US, France) where

the borderline between the state and church is strictly

marked;

- National Church states, where there is a definite

Church of the State (United Kingdom);

- anti-Church states (former USSR).7

According to the previously mentioned models if

we look to the Baltic States from a broad perspective we

can to draw a conclusion that in the Baltic States are de-

veloped cooperationist regimes where existed religious

freedom,8 and there is no state religion in Baltic States, but the same time list of the Churches (not just

one) in the Lithuania, Latvia and Estonia are linked with

State with some tasks. However, some religious groups

enjoy government benefits not available to others. So

despite that Baltic states have religious freedom clauses9

in their constitutions legislation the reality show us that

interpretation of basic separation in the Baltic States

would call as partly separation. In all of these consti-

tutions are implemented principles of General Equality

and, no Discrimination. If we speak about benefits in Baltic States we mean traditionalism. Traditionality opposite “state church” model where on church dominated mean multi-confesional dominant.

For all Baltic States are common, that state and

church systems are based on the common:

1) Social background;

2) Historical background (close historical connec-

tions with Russia and post soviet Republic

status);

3) Background of Christianity;

4) Development from socialist Law model to coun-

tries which belong European Union.

Baltic States nowadays are one of the post-Soviet

societies with the experience of the Soviet Marxist-

atheist ideology. The forceful atheist propaganda with

rapid urbanization affected seriously traditional reli-

7 Balodis R. State and Church in the Latvia/ State and Church in the Baltic States: 2001. – R.: Reliģijas Brīvības Asociācija, 2001. p.23.

8 The Constitutions of all three States provides for freedom of re-ligion, and as the usually US Department in their annual religious freedom report write: “Government generally respects this right in practice”. Religious freedom as one of the most important values of open society, in all Baltic states is confirmed in the Constitutions. Ac-cording to it, every man in Baltic States has a right to freely choose any religion or faith and to profess it alone or with others, privately or publicly, to perform religious rituals, to practice and promulgate the faith. For sample in Constitution of the Republic of Lithuania are Arti-

cle 25 (4) – “Freedom to express convictions or impart information

shall be incompatible with criminal actions – the instigation of na-

tional, racial, religious, or social hatred, violence, or discrimination,

the dissemination of slander, or misinformation.” 9 Balodis R. Church and State in the Baltic States: registration and

basic principles of formation of religious organisations/ European journal for Church and state Research//European Consortium for Church-State research Belgium 2000. 339 – 358.

105

gious affiliation trends.10 Baltic States has gone through

the main thrust of transition towards pluralist democ-

racy and market economy in the first half of the 1990s.11

BALTIC STATES: LATVIA, LITHUANIA, ESTONIA

Located in Eastern Europe, close by Russia and

borders the Baltic Sea. Relations between all three

countries are friendly and close. Population of Baltic

States is approximately 7 million. In Lithuania living

3.5 million, Latvia 2.3 million, but in Estonia 1.4 mil-

lion. During the Soviet era, the Russian language was

imposed for official use, nowadays every states has of-

ficial language (Latvia – Latvian, Lithuania – Lithua-

nian, Estonia – Estonian). There are some differences

between the states: the Latvian and Lithuanian (like Old

Prussian) languages belongs to the Baltic branch of the

Indo-European language family, Estonians belong to the

Balto-Finnic group of the Finno-Ugric peoples, as do

the Finns and Hungarians. Unlike Estonia and Latvia,

Lithuania's cultural development was affected by Poland

rather than Germany and Estonia have very good rela-

tionships with Scandinavians countries, especially

Finland.12 All three states is a parliamentary democra-

cies: unicameral legislative bodies. Latvia and Estonia

has parliamentary elected president, but Lithuanian

president is elected in direct elections. From 2003 all

Baltic states are members of EU.

The Latvians, Estonians and Lithuanians joined the

family of Christian nations very late. This territories

was Christianized in 12th – 13th centuries, through the

crusades and other coercive methods (exceptions are

Lithuanians they baptized herself and stop Germans

crusader invasion).13 Nowadays as far as the Baltic

10 Balodis R. The Constitution of Latvia/ Rechtspolitisches Forum Legal Policy Forum Institut für Rechtspolitik an der Universität Trier, 2004. Nr.26.

11 The Communist regime is marked by many sad cases. One of such events is how Communist treated the Methodists. After World War II the Communist occupant regime liquidated the Methodist Congregation and transferred their properties to the Lutheran Church. The official reason for this action was not typical for the Stalin’s time, i.e. “the Methodist organisation is liquidated and deprived of its prop-erties because of co-operation with US special service CIA”. The fol-lowers of the Pentecostal movement were also told to join Baptists and deprived of their properties. When the leaders of the movement refused to comply, they were arrested and exiled to Siberia. After Sta-lin’s death they were released and allowed to come back to Latvia, where the congregation continued its activities underground. The communist regime of the time was not lenient to Jews. Thus, for ex-ample, the Jewish Synagogue in Jekabpils city was remade into a workers’ dormitory pursuant the “request” of this Jewish congrega-tion. While one Orthodox church building was adapted to house a re-turnable containers’ reception with the “permission” of the Pope.

12 Balodis R. History of State and Church Relationships in Latvia/ European Journal for Church and State Research//European Consor-tium for Church-State research Belgium 2001.–Volume 8 295–317.; Balodis R. Valstybės ir Bažnyčios santykiai Latvijoje /RELIGIJA IR TEISĖ PILIETINĖJE VISUOMENĖJE.– Vilnius: Justitia 2001. (Ba-lodis R. Valstybės ir Bažnyčios santykiai Latvijoje http://www.tm.lt/ religija/1.htm)

13 Balodis R. Satversmes 99. pantā ietverto tiesību principu īstenošana un Eiropas Savienības prakse šajā jomā (Realisation of Le-

gal Principles Incorporated into Article 99 of the Satversme and Pra-

countries are concerned, Lithuania has been, like Po-

land, traditionally Roman Catholic country and is also

the most "Christian" of the three nations. Traditionally,

most Roman Catholics in Lithuania were either Lithua-

nians or Poles, and the Orthodox and Old Believer ad-

herents were predominantly Russians. Estonia has al-

ways been a Lutheran country (in Estonia today are

about only 3000 Catholics!). The majority of Estonian

citizens are nominally Lutheran. Latvia is a multi-

confessional country, where the three largest denomina-

tions are the Catholics, the Lutherans and the Orthodox

Church 95 % members of which are Russian speaking

peoples.

There shall not be a State religion in Lithuania

(Constitution of the Republic of Lithuania, Article 43).

The Lithuanian law specifies nine religious churches

that have been declared "traditional" and therefore are

eligible for governmental assistance. They are Roman

Catholics, Greek Rite Catholics, Evangelical Lutherans,

Evangelical Reformed Church, Russian Orthodox, Old

Believers, Jews, Sunni Muslims, and Karaites. Accord-

ing to a decision of the Constitutional Court of the Re-

public of Lithuania ’’traditional’’ is neither created nor

abolished by an act of the will of the legislator. The ac-

cording to the Lithuania Law on religious Communities

and Associations traditional religious communities and associations are those which are part of the his-torical, spiritual and social heritage of Lithuania.14

Naming old churches and religious organizations as tra-

ditional organizations but an act stating both their tradi-

tion and the status of their relations with society. Such

an act reflects the development on the situation of the

religious culture in society. Traditional churches in

Lithuania receive annual financial support from the

State. Other religious communities are not eligible for

financial assistance from the Government, but there are

no restrictions on their activities or property rights. Tra-

ditional religious associations and communities are not

required to register their bylaws with the Ministry of

Justice in order to receive legal status. However, non-

traditional religious communities must present an appli-

cation, a founding statement signed by no less than 15

members, and a description of their religious teachings

and their aims.

There is no state religion. The Constitution of the

Republic of Latvia (Satversme) does not mention any

specific religion. The Latvian legislation (unlike that of

Lithuania) contains no concept of "traditional" denomi-

nations. No such distinction is drawn in the Law on Re-

ligious Organisations and that Law does not list relig-

ions or religious denominations that are regarded as tra-

ditional. To be correct till this moment Latvia do not

have in legislation term ’’traditional confessions’’ but

ctice of European Union in this area)/Tiesību transformācijas problēmas sakarā ar integrāciju Eiropas Savienībā. – R: Latvijas Universitātes Juridiskā Fakultāte, 2002. p. 409.

14 Kuznecoviene J. State and Church in Lithuani/ State and Church in the European Union/European Consortium for State and Church research, Nomos Verlagsgesellschaft, Baden – Baden second ed., 2005. p. 289.

106

right know parliament discussing about such possible

amendments. For all that, the confessions included in

the Article 5115 of the Civil Law, as having the right to

solemnize the marriages of their members, are called

"traditional". These are the Lutheran, Catholic, Ortho-

dox, Old Believer, Methodist, Baptist, Seventh Day Ad-

ventist churches and the Jewish religious communities.

With Holy See Latvian Government agreement sign on

9 October 2000, which ratified on 12 September 2002,

but with other (except Jewish) denomination Govern-

ment sign agreement on 8 June 2004. Because of the

decision of Parliament this agreements was convert like

Laws. The first Parliament reading for this Laws will

take place on next week – 1 June 2006.

CONCLUSIONS

All Baltic States is definitely a secular states, but

Estonian government is not officially tied to a particular

religion. That’s of course are different from Lithuania

and Latvia where state-church relationship based on the

traditional churches. But Estonia has non-governmental

church association – Estonian Council of Churches,

where limited denomination takes part and which serves

for Estonian government for same target. In the Council

are represented Estonian Lutheran Church, Estonian

Adventist Church, Estonian Baptist Church, Estonian

Methodist Church, Roman Catholic Church, Armenian

Apostolic Church and Orthodox Churches Moscow and

Estonian. In Estonia, church – state relations are gov-

erned not only by general laws but also by formal

agreements between the State and Churches.16 Some

expert for sample Merilin Kiviorg suppose that in facto

Estonia has a State Church – Estonian Evangelical Lu-

theran Church which in fact enjoyed a certain amount of

preferential treatment from a State.17

Not everything that is legal meets moral or reli-

gious standards. Hegel has provided a very precise de-

scription of preconditions for good interrelations be-

tween state and church. He considered that if a religion

is genuine and true, if it does not deny the state and has

no intention to raise disputes, if it recognizes and sup-

ports the state, this religion (church) “should be entitled

to its own property as well as an opportunity to express

its opinions, and, taking into consideration that the reli-

gious cult consists of teaching and practice, the church,

apart from the above said, should also have the right to

control its followers, i.e. individuals who admit their

adherence to this religious community and attend their

15 „Article 51. If the persons to be married belong to the Evange-lical Lutheran, Roman Catholic, Orthodox, Old Believers, Methodist, Baptist, Seventh Day Adventist or believers in Moses (Judaism) de-nomination and wish to be married by a minister of their denomina-tion who is authorised by the leaders of the denomination concerned, the publishment shall take place in accordance with the procedures of the denomination concerned.”

16 Kiviorg M. State and Church in Estonia/ State and Church in the European Union/European Consortium for State and Church re-search, Nomos Verlagsgesellschaft, Baden – Baden second ed., 2005. p.100.

17 Ibid p. 101.

services.”18 From other side the state should follow that

its citizen freedom manifestations do not collide with

the interests of society, however, restriction of religious

freedom is admissible if it complies with the following

three conditions. First, any restrictions are set down by

law (based on regulations that in the respective national

legislation have the status of law).19 Secondly, these

regulations should be accessible to people and transpar-

ent. In this respect, the legislation of the Baltic States is

very close to European standards. At the end I would

like notice, that Public polls in all Baltic States show

that in average about 70% of citizens believe in

Churches and that’s are incredibly more then for Par-

liament or Parties.

LITERATURE

1. Balodis R. State and Church in the Latvia/ State and Church in the Baltic States: 2001. – Riga: Reliģijas Brīvības Asociā-cija, 2001.

2. Balodis R. History of State and Church Relationships in Lat-via/ European Journal for Church and State Research // Euro-pean Consortium for Church-State research Belgium 2001. Vol. 8.

3. Balodis R. Valstybės ir Bažnyčios santykiai Latvijoje /Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. – Vilnius: Justitia 2001. (Balodis R. Valstybės ir Bažnyčios santykiai Latvijoje http://www.tm.lt/religija/1.htm).

4. Balodis R. Satversmes 99. pantā ietverto tiesību principu īstenošana un Eiropas Savienības prakse šajā jomā (Realisa-

tion of Legal Principles Incorporated into Article 99 of the

Satversme and Practice of European Union in this

area)/Tiesību transformācijas problēmas sakarā ar integrāciju Eiropas Savienībā. – Riga: Latvijas Universitātes Juridiskā Fakultāte, 2002. P. 409.

5. Hegel, Философия права (Philosophy of Law) – Москва: Мысль, 1990.

6. Kiviorg M. State and Church in Estonia/ State and Church in the European Union/European Consortium for State and Church research, Nomos Verlagsgesellschaft, Baden – Baden second ed., 2005.

7. Kuznecoviene J. State and Church in Lithuani/ State and Church in the European Union/European Consortium for Sta-te and Church research, Nomos Verlagsgesellschaft, Baden – Baden second ed., 2005.

18 Hegel, Философия права (Philosophy of Law)– М. Мысль, 1990, p. 298.

19 Balodis R. State and Church in the Latvia/ State and Church in the Baltic States: 2001. – R.: Reliģijas Brīvības Asociācija, 2001.

107

LYGIATEISIŠKUMO PRINCIPAS IR RELIGIJOS LAISVĖ BALTIJOS VALSTYBĖSE

Ringolds Balodis* Latvijos universitetas

S a n t r a u k a

Atskleidžiant analizuojamą problematiką straipsnyje

pirmiausia apžvelgiama lygiateisiškumo principo ir religijos laisvės istorinė raida. Pradžioje nagrinėjamas Jungtinių Valsti-jų indėlis sukuriant ir pagrindžiant valstybės ir bažnyčios at-skyrimo doktriną, taip pat doktrinos „adaptavimo“ specifika Europoje. Vėliau analizuojama valstybės ir bažnyčios atsky-rimo principo įgyvendinimo ypatumai Baltijos valstybėse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje). Čia atskleidžiami lygiateisiš-kumo principo įgyvendinimo panašumai ir skirtumai. Konsta-tuojama, kad nors ir visose Baltijos valstybėse, bažnyčios san-tykiuose su valstybe yra įgyvendintas konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskyrimo principas, tačiau tiek šalių istorinės rai-dos tradicija, tiek ir šiandiena turi savitumo. Straipsnis bai-giamas apibendrinimais, kuriuose teigiama, kad nepaisant konstitucinio „valstybės ir bažnyčios atskirimo“ principo baž-nyčia Baltijos valstybėse turi ne tik savo vietą visuomeninia-me gyvenime, bet ir tam tikrose valstybės gyvenimo srityse iš-skirtinį visuomenės palaikymą.

Pagrindinės sąvokos: lygybės principas; religijos laisvė;

religijos konstitucinis reguliavimas; valstybės ir bažnyčios at-skyrimo principas.

* Latvijos universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės kated-ros profesorius.

108

INFORMACIJA

MOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Šiame periodiniame – mėnesiniame recenzuojamame mokslinių straipsnių rinkinyje spaus-dinami straipsniai visų teisės sričių (Europos Sąjungos, konstitucinės, civilinės, administracinės, ko-mercinės, darbo, bioteisės, finansų, mokesčių, baudžiamosios teisės, teisės istorijos, teisės filosofijos, administracinio, civilinio, baudžiamojo procesų, kriminalistikos, kriminologijos, teisinės informati-kos, teismo medicinos ir kt.) klausimais, nagrinėjantys mokslines teorines ir praktines problemas, mokslinių monografijų, kitų mokslinių leidinių mokslinės recenzijos, publikacijos apie Lietuvos, ES, pasaulio teisės mokslo naujoves.

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų. Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių, rusų arba lenkų kalba. Straips-

nio dalys išdėstomos tokia tvarka: 1. Straipsnio pavadinimas. 2. Straipsnio metrika:

2.1. Autorius, pedagoginis vardas, mokslo laipsnis. 2.2. Mokslo ar kita institucija, kuriai autorius atstovauja, adresas, telefonas, elektroninis paš-

tas. 2.3. Straipsnio pateikimo mokslo darbų „Jurisprudencija“ redaktorių kolegijos atsakingajam

redaktoriui data. 3. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kokia parašytas straips-

nis. Čia glaustai perteikiamas straipsnio turinys, analizuojami klausimai, nurodomos pagrindinės są-vokos lietuvių kalba.

4. Įžangoje turi būti pagrįstas temos aktualumas, apibrėžtas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimo objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis.

5. Pagrindinis straipsnio tekstas – mokslinio tyrimo eiga. Pageidautina, kad jis būtų su-skirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1. ir t. t.).

6. Straipsnis baigiamas mokslinius svarstymus arba sprendimus apibendrinančiomis išvadomis – būtina pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatus, nurodyti rekomendacijas.

7. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami santrauka ir pagrindinės sąvokos anglų kalba. Užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių pabaigoje – santrauka ir pagrindinės sąvokos lietuvių kalba. Santraukos turi būti ne trumpesnės kaip 2200 spaudos ženklų, t. y. vieno pus-lapio. Santrauką užsienio kalba dar būtina išversti į lietuvių kalbą.

8. Cituojamų šaltinių sąrašas. Visi straipsnyje minimi šaltiniai turi būti nurodyti literatūros są-raše. Į šį sąrašą įrašomi tik tekste minimi autoriai. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnes kaip 25 mm paraštes. Straipsnio apimtis neturi viršyti 15 puslapių (apie 39000 spaudos ženklų), mokslinių recenzijų, tezių ir kitų informacinio pobūdžio publikacijų – 7 pus-lapių (apie 20000 spaudos ženklų). Būtina pateikti tekstą elektroninėje laikmenoje.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis – 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel. Teksto redaktorius – Microsoft Word.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai, straipsnyje nagrinėjamos mokslo srities specialistai, bent vienas jų – ne MRU darbuotojas (pageidautina iš užsienio valstybės); turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio mokslinę vertę, jo aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės.

109

Autoriai privalo laikytis ne tik šių nurodytų reikalavimų, bet ir planuotų (Universiteto metinis leidybos planas) straipsnių parengimo ir pateikimo leidėjui terminų. Jeigu straipsnis planuojamas spausdinti, pavyzdžiui, balandžio mėnesio tome, autorius jį privalo pateikti ne vėliau kaip sausio pa-baigoje, t. y. prieš du su puse mėnesio (C-507b kab., tel. 2714 658 arba P-39 kab., tel. 2714 568).

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3 ir MRU mokslo darbų rinkinio „Jurisprudencija“ redaktorių kole-gijos sprendimu.

110

GUIDELINES FOR AUTHORS OF THE JOURNAL

„JURISPRUDENCIJA“

There are certain requirements to be followed when preparing an article for the academic jour-nal „Jurisprudencija“.

Articles may be written in Lithuanian, English, German or other language. An article should contain the following: 1. The title page should include the author’s full name, title, affiliation institution, contact in-

formation (including e-mail), submission date. 2. Abstract (not less than 600 symbols) in the same language as the article. At the end of the

summary it is necessary to give a list of the keywords used in the article. 3. Introduction should include research objectives, methods and the level of the possibility to

research the problem raised. 4. The body of the article may be divided into chapters and smaller units (for example, 1.2.1.,

2.2.1.). 5. Research results must be discussed and grounded. The article must contain conclusions at

the end of the paper. 6. Summary must be presented in English, German, French for the articles in Lithuanian, and

in Lithuanian for articles in other languages (not less than 600 symbols). 7. All cited references must be listed and, vice versa, the list of references must include only

those cited in the text. References in the text should be cited in the brackets by mentioning the name of the author and publication year (John, 1998). If the name of the author is mentioned in the sen-tence, only publication year should be given in brackets, for example, Summarizing the research

done by John (1989) …. If the same author is cited in the same paragraph for several times, for the second and all subsequent cases only his name should be given, without publication year. When cit-ing a work by two authors both names should be given in brackets, together with the publication year. When citing a work by three or more authors, all the names should appear for the first time; subsequently, only the name of the first author should be used followed by “et al.”, for example, Smith, Jones and Brown (2000) have found that…; Smith et al. (2000) believe that …. If the author of a cited work is an organization or if there is no author, the name of the organization or the work’s ti-tle and publication year should be given in brackets, for example, (Dictionary of Proverbs, 1998),

(Mykolas Romeris university, 2005). If authors with the same name are cited in the work, the initials of their first names should be included. A series of references should be separated by semicolon, for example, (Vageris, 1987; Alder, 1990). References to papers published in the same year by the same author should be distinguished in the text and the reference list by the letters a, b, etc. following the publication year (for example, Vageris, 2000a, 2000b, 2000c; Ritney, 1999). If exact citation is given, the page of the cited work should also be indicated (for example, Jones, 2001, p. 87).

8. List of references at the end of the paper must be given in alphabetical order. The article should be reviewed by two scientists. The department that recommends the article

for publication should also give their opinion on the relevance of the article and the reasons why it needs to be published. It is recommended that articles written in other language than Lithuanian should be reviewed by at least one scientist outside the author’s resident country.

The manuscript should be submitted on the A4 format paper, one-sided, 1,5 line spacing, with top, bottom, left and right margins being not less than 25 mm. A floppy disk with the article must al-so be submitted.

Pictures, charts and diagrams should be submitted on a separate floppy disk. The width of pic-tures, charts and tables should be 84mm (per text column) or 175 mm (per whole page).

Most suitable graphical formats include Tagged Image Format File (TIFF), Corel Draw, and Excel.

JURISPRUDENCIJA Mokslo darbai 2006 12(90)

Redaktorës: Vesta Adomaitienė, Jurgita Marija Bagdonavičienė, Jūratė Balčiūnienė

Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė Rinkëja Janė Andriuškevičienė Maketuotoja Regina Silkovienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2006 12 13. 14,07 leidyb. apsk. l. Tiraþas 150 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.mruni.eu

El. paðtas [email protected]

Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, LT-09109 Vilnius. Tinklalapis internete www.kopija.lt

El. paðtas [email protected]

Documents

JURISPRUDENCIJA - mruni.eu90).pdf · nio Teismo jurisprudencija. Beje, tuo metu, kai Konsti-tucijoje buvo numatytas Konstitucinis Teismas, radika-lus tuometinės konstitucinės teisės