A lm a littera

o

JO D I P IC O U LT

(Džoudi Pikou, g. 1966)

Viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų.

Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo

bakalauro, Harvardo universitete - edukologijos

magistro laipsnius. 2003 m. jai buvo skirta

New England Book Award premija už visą kūrybą.

Keliolika J. Picoult romanų pelnė didžiulį skaitytojų

pripažinimą. Lietuvos skaitytojams gerai žinomi jos

romanai „Mano sesers globėjas'1, „Dešimtasis ratas",

„Nykstantys pavidalai", „Devyniolika minučių",

„Tobulas paveikslas", „Gailestingumas",

„Kitas gyvenimas", „Kuprotojo banginio dainos".

Kviečiame apsilankyti Jodi Picoult

interneto svetainėje

www.jodipicoult. com

Jodi Picoult

TrapumasROMANAS

Iš anglų kalbos vertė

Mėta Žukaitė

Alma litteraVII. N II' S ' 20 10

UDK 820(73) 3 Versta iš:Pi-07 Jodi Picoult. HANDLE WITH CARE.

Attria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc., New York, 2009

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai arba sukurti autorės vaizduotės, arba yra

meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis visiškai atsitiktinis.

„Vėlyvasis fragmentas" - iš Raymondo Carverio rinkinio A New Path to the Waterfall, © Estate of Raymon Carver, 1989.

Naudojama su Grove / Atlantic Inc. sutikimu.

Citata iš Wallaceo Stegnerio „Paukščio žiūrovo",© Wallace Stegner, 1976. Naudojama su Random House, Inc.

padalinio Doubledayy sutikimu.

ISBN 978-9955-38-735-0

Copyright © Jodi Picoult 2009 © Viršelyje panaudota nuotrauka, „Shutterstock" © Vertimas į lietuvių kalbą, Mėta Žukaitė, 2010 © Leidykla „Alma littera4*, 2010

Skiriu Marjorie Rože,

kurios dėka scenoje pražysta gėlės,

kuri net būdama kitam pasaulio gale

aprūpina mane „tarp mūsų, mergaičių ‘ naujienomis

ir supranta, kad niekaip nebūsi iki galo apsirengusi

be žalios rankinės.

GDPA

O vis dėlto - ar tu gavai

Šiame gyvenime, ko troškai?

Gavau.

Ir ko gi tu norėjai?

Vadintis numylėtine ir jaustis

šioj žemėj mylima.

Raymond Carver, „Vėlyvas fragmentas"

P R O L O G A S

ŠaJ&otl2002 metų vasario 14 diena

Įvairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta stiklas ir

lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos, nutraukiamos sutar­

tys, trupa bulvių traškučiai. Galima sumušti rekordą, nuvaryti

arklį, numušti dolerio kursą. Galima pralaužti ledą. Monotoniją

ardo kavos pertraukėlės, pietų pertrauka, kalėjimo pasivaikščio­

jimai. Nakties tamsą nutraukia brėkštanti diena, dūžta bangos,

lūžinėja balsai. Galima sutraukyti grandines. Galima sudrumsti

tylą ir numušti karščiavimą.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais aš sudarinėjau visų šių daly­

kų sąrašus vildamasi, kad jie palengvins tavo gimimą.

Laužomi pažadai.

Dūžta širdys.

Naktį prieš tau gimstant atsisėdau lovoje, prisiminusi dar kai

ką, ką vertėtų pridurti prie sąrašo. Ėmiau raustis po naktinio sta­

lelio stalčių ieškodama pieštuko ir popieriaus, bet Šonas uždėjo

ranką man ant šlaunies. Šarlote, - paklausė jis, - viskas gerai?

Dar nespėjau atsakyti, o jis prisitraukė mane, prisiglaudė, ir aš

užmigau jausdamasi saugi, užmiršusi užsirašyti, ką susapnavau.

Tik po kelių savaičių, kai tu jau buvai čia, prisiminiau, kas tą­

nakt mane pakėlė iš miego: sprūdžių linijos, vietos, kur skeldėja

žemė. Tose vietose prasideda žemės drebėjimai, randasi ugnikal­

niai. Arba, kitais žodžiais, žemėje po mumis veriasi smegduobės;

tvirtas gruntas po kojomis - tai iliuzija.

* * *

Tu atkeliavai per audrą, kurios niekas nepranašavo. Šiaurrytys,

vėliau sakė orų pranešėjas, pūga, turėjusi pasitraukti šiaurėn, j

Kanadą, užuot įsisiautėjusi ir nušlavusi Naujosios Anglijos pa­

krantę. Naujienų laidos metė šalin parengtus reportažus apie

mokyklos laikų mylimuosius, kurie vėl susitiko slaugos namuo­

se ir susituokė, apie garsiąją saldaininės širdutės istoriją ir vietoj

viso to ėmė nuolat sukti pranešimus apie orus - kokio stiprumo

audra, kuriuos miestelius sukaustęs ledas paliko gyventojus be

elektros. Amelija sėdėjo prie virtuvės stalo ir karpė šv. Valentino

širdutes iš sulankstyto popieriaus, o aš žiūrėjau, kaip šešių pėdų

sniego verpetai daužosi į slankias stiklo duris. Per televiziją rodė,

kaip automobiliai čiuožia nuo kelio.

Prisimerkiau žiūrėdama į ekrane mėlynu švyturėliu blyksintį

policijos automobilį: jis sustojo už apvirtusios mašinos, stengiau­

si pamatyti, ar prie vairo ne Šonas.

Pašokau, kai kažkas smarkiai subarbeno į stiklo duris.

- Mamyte! - irgi krūptelėjusi suriko Amelija.

Atsisukau kaip tik laiku - spėjau pamatyti, kaip į durų stiklą

dar kartą pažiro krušos šuoras, stikle palikdamas įskilimą, ne di­

desnį už mano nagą. Mūsų akyse stiklas ėmė aižėti voratinkliu, jis

jau pasidarė kumščio dydžio.

- Tėvelis vėliau pataisys, - nuraminau.

Tą akimirką man nubėgo vandenys.

Amelija pažvelgė man po kojomis.

- Tau atsitiko nelaimė.

Nukrypavau prie telefono, ir kai Šonas neatsiliepė mobiliuoju,

paskambinau į dispečerinę.

- Čia Šono O ’Kyfo žmona, - prisistačiau. - Man prasidėjo

gimdymas.

Dispečeris pasakė, kad gali išsiųsti greitąją, bet tikriausiai kiek

užtruktų - dėl eismo įvykių labai padaugėjo iškvietimų.

- Tai nieko, - atsakiau prisimindama ilgą gimdymą, kai į pa­

saulį atėjo tavo sesutė. - Tikriausiai dar turiu laiko.

Ūmai susiriečiau dvilinka nuo tokio stipraus sąrėmio, kad tele­

fonas iškrito man iš rankų. Mačiau - Amelija žiūri išplėtusi akis.

- Viskas man gerai, - pamelavau, šypsojausi iš visų jėgų, kol

net skruostus paskaudo. - Telefonas išsprūdo. - Pakėliau ragelį

10

ir šį kartą paskambinau Paiper, nes ja labiausiai pasaulyje pasiti­kėjau, prireikus ji atskubės j pagalbą.

- Negali būti - pradėjai gimdyti? - atsiliepė ši, nors žinojo

geriau už mane: ji ne tik buvo mano geriausia draugė, bet ir gi­

nekologė, pas kurią lankiausi nuo pat pradžių. - Cezario pjūvis

suplanuotas pirmadienį.

- Vargu ar vaikelis žino tvarkaraštį, - aiktelėjau ir sugriežiau

dantimis nuo kito sąrėmio.

Ji nepasakė to, ką abi galvojome: negaliu gimdyti tavęs natūraliai.

- Kur Šonas?

- Ne... neži... aaai, Paiper!

- Kvėpuok, - automatiškai paliepė Paiper, ir aš ėmiau lekuoti:

ha-ha-hii-hii, kaip buvo mane išmokiusi. - Skambinu Džanai ir

sakau, kad mes pakeliui.

Džana - tai daktarė Del Sol, ginekologė, motinos ir vaisiaus

medicinos specialistė, tik prieš aštuonias savaites Paiper prašymu

ėmusi irgi mane prižiūrėti.

-M es?

- O tu ketinai pati vairuoti?

Po penkiolikos minučių, kad tavo sesutė be galo neklausinėtų,

įtaisiau ją ant kušetės ir įjungiau „Mėlynuosius pėdsakus". At­

sisėdau šalia, įsisiautusi į tėvelio žieminį paltą, vienintelį, kuris

man dabar suėjo.

Kai pirmą kartą man prasidėjo gimdymas, turėjau susikrovusi

krepšį, jis laukė prie durų. Turėjau gimdymo planą ir rinkinį mu­

zikos įrašų klausytis gimdykloje. Žinojau, kad skaudės, užtat at­

lygis buvo nepaprastas prizas - vaikutis, pažinties su juo laukiau

ištisus mėnesius. Kai pradėjau gimdyti, taip nekantravau.

O šį kartą - miriau iš baimės. Tau buvo saugiau manyje, o ne

atėjus į pasaulį.

Tą minutę durys atsilapojo, įvirtusi garsiakalbė, savimi pasi­

tikinti Paiper su skaisčiai rožine striuke užėmė visą kambarį. Iš

paskos įėjo jos vyras Robas, nešinas Ema, kuri rankutėse laikė

sniego gniūžtę.

- „Mėlynieji pėdsakai"? - prašneko jis ir įsitaisė prie tavo se­

sutės. - Žinai, tai mano pati mėgstamiausia laida... po „Džerio

Springerio".

11

Amelija. Net nepagalvojau, kas prižiūrės ją, kol ligoninėje

gimdysiu tave.- Kiek atsivėrę? - paklausė Paiper.

Sąrėmiai kartojosi kas septynias minutes. Kai dar vienas atsi­

rito ir užgriuvo mane it potvynio banga, įsikirtau į sofos ranktūrį

ir suskaičiavau iki dvidešimties. Dėmesį sutelkiau į tą vietą, kur

buvo suskilęs durų stiklas.

Iš šio taško spirale vyniojosi šarma. Buvo sykiu gražu ir bau­

ginama.

Paiper prisėdo šalimais ir paėmė man už rankos.

- Šarlote, viskas bus gerai, - pažadėjo, ir kadangi buvau kvai­

ša, patikėjau.

Priimamajame buvo sausakimša, pilna žmonių, per audrą nuken­

tėjusių eismo įvykiuose. Jauni vyrai spaudė prie kiaušo kruvinus

rankšluosčius, ant neštuvų inkštė vaikai. Paiper spėriai pravedė

mane pro juos į gimdymo skyrių, kur koridoriuje jau nekantriai

pirmyn atgal žingsniavo daktarė Del Sol. Nepraėjus nė dešimčiai

minučių, man jau buvo atlikta epidurinė nejautra. Ratukais bu­

vau nuvežta į operacinę cezario pjūvio.

Pati su savim žaidžiau žaidimus: jeigu koridoriaus paluby bus

lyginis fluorescencinių lempų skaičius, tada Šonas atsiras laiku.

Jeigu lifte bus daugiau vyrų nei moterų, visa, ko man prikalbėjo

gydytojai, pasirodys klaida. Man net nereikėjo prašyti - Paiper

apsivilko žalią chirurginę pižamą, kad galėtų užimti Šono vietą

kaip mano gimdymo palydovė.

- Jis tuoj bus čia, - pasakė žvelgdama į mane iš viršaus.

Sterili operacinė tviskėjo metalu. Žaliaakė seselė - tiek jos ir

temačiau pro plyšį tarp kaukės ir kepuraitės - atsmaukė man

marškinius ir ištepė pilvą jodo tepalu. Kabinant kaip širmą steri­

lią paklodę ėmiau panikuoti. O kas, jeigu nejautra nepakankamai

persismelkusi per mano kūno apatinę dalį ir aš pajausiu, kaip

skalpelis mane perrėžia? Kas, jeigu, priešingai visoms mano vil­

tims, tu gimusi neišgyvensi?

Staiga švystelėjo atsidarančios durys. Šonas įskriejo į patal­

pą, įnešdamas gūsį žiemiško oro, dėdamasis ant veido kaukę, bet

kaip susikimšęs operacinės pižamos marškinius.

12

- Palaukit! - suriko jis. Priėjo prie ratukų galvūgalio ir pa­lietė man skruostą. - Vaikuti, - tarė jis, - dovanok. Atlėkiau vos

išgirdęs...

Paiper paplekšnojo Šonui ranką.

- Trys - tai jau minia, - pajuokavo traukdamasi, spėjusi pa­

skutinį kartą spustelėti man delną.

Tada Šonas jau buvo su manimi, įkaitę delnai šildė pečius,

dangiškas jo balsas atitraukė mano dėmesį tuo metu, kai daktarė

Del Sol pakėlė skalpelį.

- Velniškai mane pergąsdinai, - kalbėjo jis. - Kaip judviem su

Paiper šovė galvon pačioms vairuoti?

- Gal kad nenorėjom priimti vaikučio virtuvėje ant grindų?

- Galėjo atsitikti kas nors baisaus, - purtė galvą Šonas.

Pajutau, kaip apačioje, už paklodės, trūktelėjo, sulaikiau kvapą

ir pasukau galvą į šoną. Štai tada ir išvydau išdidintą dvidešimt

septintos savaitės sonogramą su septyniais tavo lūžusiais kaulais,

tavo riestas galūnes, išlinkusias į vidų. Kažkas baisaus jau atsitiko,

pagalvojau.

O paskui tu pravirkai, nors gydytojai iškėlė tave taip, lyg bū­

tumei sudaryta iš cukrinių gijų. Tu rėkei, bet ne tuo įprastu trūk­

čiojančiu naujagimio verksmu. Klykei taip, lyg tave būtų plėšę

per pusę.

- Neskubėk, - perspėjo operacinės seserį daktarė Del Sol. -

Turi prilaikyti visą...

Kažkas pokštelėjo lyg sprogęs burbulas, ir nors man atrodė,

kad nebeįmanoma, tu užklykei dar garsiau.

- O Dieve, - sušuko seselė, jos balse buvo justi isterija. - Lūžo

kaulas? Aš sulaužiau?

Mėginau tave pamatyti, bet šmėstelėjo tik burnytės įkarta,

plieskiančio rubino raudonumo skruosteliai.

Aplink susispietusi gydytojų ir medicinos seserų komanda

neįstengė numaldyti tavo kūkčiojimo. Man rodos, ligi pat tos

akimirkos, kai išgirdau verksmą, aš nerimavau, kad nemokėsiu

tavęs mylėti.

Šonas ištiesęs kaklą žiūrėjo medikams per petį.

- Ji tobula, - pasakė atsigręžęs į mane, bet intonacija pabaigo­

je užsirietė nelyginant šunyčio uodegėlė, laukdama pritarimo.

13

Tobuli kūdikiai nerauda taip gailiai, kad, regis, širdis tau plyš­

ta perpus. Tobuli kūdikiai tokie ir yra iš išorės ir iš vidaus.

- Nekelk rankos, - sumurmėjo viena seselė.

Kita pasakė:

- Tai kaip man ją suvystyti, jeigu negaliu prisiliesti?

O tu visa tai perrėkei, tokia gaida, kokios niekuomet nebuvau

girdėjusi.

Vilou, sušnabždėjau vardą, dėl kurio mudu su tėveliu buvom

sutarę. Man teko jį įtikinti. Nevadinsiu jos taip, sakė jis. Gluos­

niai verkia*. Bet aš troškau, kad galėtum per gyvenimą neštis pra­

našystę, vardą medžio, kuris, užuot lūžęs, linksta.

Vilou, vėl sukuždėjau, ir kažkaip per medikų balsų ir dūzgian­

čios aparatūros kakofoniją, per paklaikusį iš skausmo verksmą tu

mane išgirdai.

Vilou, tariau balsu, ir tu atsisukai į garsą, lyg tas žodis būtų

tave apkabinusios mano rankos. Vilouy ištariau, o tu tiesiog ėmei

ir lioveisi verkti.

Kai buvau penkis mėnesius nėščia, man paskambino iš restora­

no, kuriame anksčiau dirbau. Konditerijos šefės motina susilau­

žiusi klubą, o tą vakarą pas juos turįs atvažiuoti virtuvės kritikas

iš Boston Globe, todėl net jei esą įžūlu prašyti ir man netinkamas

metas, ar negalėčiau atvykti - tik sutaisyti savo firminio šokola­

dinio šimtalapio, to su pikantiškais šokoladiniais ledais, avokado

ir bananų brūlėe?

Prisipažįstu, pasielgiau savanaudiškai. Jaučiausi apsnūdusi ir

stora, norėjau pati sau priminti, kad buvau kadaise tinkama ne

vien žaisti „Eik žuvauti" su tavo sesute ir skirstyti skalbinius į

baltus ir spalvotus. Palikau Ameliją prižiūrėti paauglei auklei ir

nuvažiavau į restoraną.

Virtuvė per tuos metus, kai nebedirbau, nebuvo nė kiek

pasikeitusi, nors naujoji šefė kitaip susidėliojo spintose ra­

kandus. Negaišdama nusivaliau darbastalį ir ėmiausi taisyti

sluoksniuotą tešlą. Įpusėjusi netyčia numečiau gabalą sviesto

* Weeping willow (angį.) - gluosnis svyruoklis, pažodžiui: verkiantis gluosnis. (Čia ir toliau - vertėjos pastabos.)

14

ir pasilenkiau pakelti, kol niekas nespėjo paslysti ir parkris­

ti. Bet pasilenkusi ūmai pajutau, kad nebegaliu susilenkti per

juosmenį kaip kišeninis peiliukas. Jutau - tu atimi man kvapą,

kaip aš atėmiau tavąjį. „Atleisk, vaikyti“, - balsu atsiprašiau ir

vėl atsitiesiau.

Dabar spėlioju: ar tąsyk ir lūžo tie septyni kauleliai? Ar saugo­

dama, kad kas kitas nesusižeistų, sužeidžiau tave7.

Pagimdžiau truputį po trijų, bet vėl pamačiau tave tik aštuntą

valandą vakare. Kas pusvalandį Šonas eidavo pasiteirauti naujie­

nų: jai daro rentgeno nuotrauką, ima kraują. Mano, kad gali būti

lūžusi dar ir čiurna. O paskui, šeštą, jis parnešė pačią geriausią

žinią - trečiasis tipas. Ji turi septynis gyjančius kaulus ir keturis

naujus lūžius, bet kvėpuoja gerai. Gulėjau ligoninės lovoje ir ne­

sąmoningai šypsojausi įsitikinusi, kad esu vienintelė mama gim­

dymo skyriuje, džiūgaujanti dėl tokių naujienų.

Jau du mėnesius žinojome, kad tu gimsi su NO - nebaigtine

osteogeneze, dviem abėcėlės raidėmis, kurios mums pritaps vi­

sam gyvenimui. Kolageno trūkumas daro kaulus tokius trapius,

kad jie gali lūžti kluptelėjus, kryptelėjus, sučiaudėjus. Esama

kelių tipų, bet tik dviem būdingi tokie vaisiaus lūžiai gimdoje,

kokius mes pamatėme per ultragarso tyrimą. Bet anuomet rent­

genologas vis tiek dar negalėjo tvirtai pasakyti, ar tau antrasis

tipas, kai gimę kūdikiai neišgyvena, ar trečiasis - sunki forma, le­

mianti progresuojančią deformaciją. Dabar žinojau, kad metams

bėgant tau gali dar šimtus kartų lūžti kaulai, bet tai jau nebuvo

labai svarbu - tau duotas gyvenimas, per kurį tuos lūžius galėsi

iškęsti.

Kai audra atslūgo, Šonas išvažiavo namo atsivežti tavo sesers,

kad ji galėtų su tavimi susipažinti. Žiūrėjau, kaip Doplerio rada­

ras seka pūgos kelią jai slenkant į pietus, virstant lediniu lietum,

kuris trims paroms paralyžiuos Vašingtono oro uostus. Į duris

kažkas pabeldė, aš vargais negalais truputį pasikėliau, nors nuo

to nutvilkė neseniai susiūtą siūlę.

- Labas! - sušuko įeidama Paiper ir prisėdo ant lovos kraš­

to. - Girdėjau naujienas.

15

- Taigi, - atsakiau. - Kaip mums pasisekė.

Paiper kiek sudvejojo, paskui nusišypsojo ir linktelėjo.

- Ji jau pakeliui, atvažiuoja, - pasakė, ir kaip tik tuomet slaugė

įstūmė į palatą lopšį.

- O štai ir mamytė, - sučiulbo ji.

Tu kietai miegojai ant nugarytės vilnijančiame polistireno de­

besyje, kuriuo jie buvo iškloję plastikinę lovelę. Kojytės ir ranky­

tės buvo sutvarstytos, kairė kulkšnis irgi.

Tau augant darysis lengviau atskirti, kad sergi nebaigtine

osteogeneze - žmonės, žinantys, ko ieško, atpažins ją iš tavo

lenktų rankų ir kojų, iš trikampio smailėjančio veidelio, be to,

tu niekad neišaugsi aukštesnė negu trijų pėdų, - tačiau anuo­

met, net ir sutvarstyta, tu atrodei tobula. Odelė buvo šviesiau­

sios persiko spalvos, lūpytės - maža avietėlė. Plaukučiai plaz­

dėjo į šalis, auksaspalviai, blakstienos - mano mažojo pirštelio

nago ilgumo. Ištiesiau ranką tavęs paliesti ir - atsiminusi - ati­

traukiau.

Buvau taip įsijautusi, taip troškau, kad gyventum, kad daug

nemąsčiau apie laukiančius iššūkius. Turėjau gražią naujagimę

mergytę, o ji buvo trapi kaip muilo burbulas. Kaip motina tu­

rėjau tave apsaugoti. Bet kas bus, jeigu vos pabandžiusi vien pa­

kenksiu?

Paiper susižvalgė su sesele.

- Nori paimti ją į rankas, ar ne? - tarė ji ir pakišo ranką po

polistireno sluoksniu, o seselė tuo pat metu pakėlė kraštus lyg pa­

rabolės formos sparnelius tavo rankytėms paremti. Iš lėto jodvi

paguldė putplasčio lopšį į mano alkūnės linkį.

Labas, sušnabždėjau glausdama tave. Po tavimi įkliuvusi mano

ranka jautė šiurkštų polistireno pakloto kraštą. Pagalvojau, kiek

dar užtruks, kol galėsiu panešioti tave, pajusti tavo svorį, drė­

gną odytę. Prisiminiau, kaip verkdavo naujagimė Amelija; kaip

maitindavau ją lovoje ir užmigdavau su ja glėbyje nerimaudama,

kad neužsirisčiau ir nenuspausčiau jos. Bet tave jau vien iškelti iš

lopšio pavojinga. Net nugarytę patrinti.

Pakėliau akis į Paiper.

- Gal tu ją verčiau paimk...

16

Ji atsisėdo prie manęs ir perbraukė pirštu per tavo apskritą

galvutę.

- Šarlote, - tarė, - ji nesulūš.

Abi žinojom, kad tai melas, bet man nespėjus prasižioti į pa­

latą įskriejo Amelija - snieguotomis pirštinėmis, su vilnone ke­

puraite.

- Ji čia, ji čia, - uždainavo tavo sesė.

Tą dieną, kai pasakiau jai, kad tu atkeliauji, Amelija paklausė,

ar spėsi pietų. Kai paaiškinau, jog teks luktelėti dar kokius penkis

mėnesius, nusprendė - per ilgai. Užtat vaizduodavo, kad tu jau

atsiradai, nešiodavosi visur savo mėgstamiausią lėlę ir vadindavo

Sesyte. Kartais, kai imdavo nuobodžiauti ar dėmesį patraukdavo

kas nors kita, numesdavo lėlę tiesiai ant galvos, o tėtis juokdavosi.

Gerai, kad tai tik bandomoji, sakydavo.

Tarpdury pasirodė Šonas, o Amelija užsirangė ant lovos, Pai-

per ant kelių, pasižiūrėti ir įvertinti.

- Ji per maža eiti su manim čiuožti, - pareiškė. - Ir kodėl ap­

sirengus kaip mumija?

- Tai kaspinai, - atsakiau, - ji surišta kaip dovana.

Tai buvo pirmas kartas, kai pamelavau, kad tave apsaugočiau,

o tu lyg nujausdama kaip tik tą akimirką nubudai. Nepravirkai,

nepasimuistei.

- Kas jos akims? - aiktelėjo Amelija, ir mes visi sužiurome į

tavo ligos vizitinę kortelę - akių baltymus, kurie, užuot buvę bal­

ti, plykstelėjo ryškia, elektriškai mėlyna spalva.

Vidurnaktį budėjimą perėmė naktinė seselių pamaina. Mudvi su

tavimi kietai miegojome, kai į palatą įėjo ta moteris. Aš pamažu

atsipeikėjau iš miegų, žvilgsnis įsmigo į jos uniformą, tapatybės

kortelę, smulkiai garbanotus rusvus plaukus.

- Palaukit, - perspėjau, kai ji ištiesė ranką prie ryšulio su tavi­

mi. - Atsargiai.

Slaugė atlaidžiai nusišypsojo.

- Raminkis, mamele. Aš vystyklus tikrinau gal kokius dešimt

tūkstančių kartų.

Tuomet aš dar nebuvau išmokusi būti tavo balsu. Pešdama

antklodėlės klostę, įi per staigiai truktelėjo. Tu apsivertei ant šono

17

ir pradėjai klykti: ne knirkti kaip anksčiau, kai buvai išalkusi, o

veriamai spiegti - tokį klyksmą girdėjau, kai tik gimei.

- Jūs užgavot ją!

- Jai tik nepatinka būti žadinamai vidury nakties...

Neįsivaizdavau ničnieko blogiau už tavo riksmą, tačiau tąsyk

tavo odelė pamėlynavo kaip akys, o kvėpuoti ėmei tankiai gaik-

čiodama. Slaugė palinko prie tavęs su stetoskopu.

- Kas atsitiko? Kas jai negerai? - sušukau.

Slaugė susiraukė klausydama tavo krūtinės, ir tada tu ūmai

suglebai. Slaugė paspaudė mygtuką už mano lovos. „Kodas mė­

lyna", - išgirdau, ir palata staiga prigužėjo žmonių, nors tebebu­

vo vidurnaktis. Žodžiai skriejo it raketos: hipoksemija... arterinio

kraujo dujos... keturiasdešimt šeši procentai S02... duoti deguonies.

- Pradedu širdies masažą, - pranešė kažkas.

- Ji serga nebaigtine osteogeneze.

- Gal geriau išgyventi su keliais lūžiais negu numirt be jų.

- Mums reikia nešiojamo rentgeno krūtinės ląstos nuotraukai...

- Nėra prasmės laukti nuotraukos. Gali būti įtemptas pneu­

motoraksas...

Pro judančias figūras lyg pro stulpus pamačiau, kaip blykste­

lėjo adata, smigdama tarp tavo šonkaulių, o paskui po ja smigo

skalpelis, pasirodė kraujo karoliukas, gnybtas, vamzdelis, kišamas

tau į krūtinę. Žiūrėjau, kaip jie prisiuva vamzdelį toje vietoje, kur

jis kyšo tau iš šono.

Kai atvažiavo Šonas paklaikusiomis akimis, tave jau buvo per­

kėlę į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių.

- Ją prapjovė, - raudojau nerasdama kitų žodžių, o kai jis pri­

sitraukė mane, pagaliau ištryško ir pasipylė ašaros, susitvenku­

sios, kol buvau per daug nusigandusi, kad verkčiau.

- Pone ir ponia O ’Kyfai, aš daktaras Rodąs. - Į palatą įkišo

galvą vyras, iš pažiūros toks jaunas, kad dar galėtų sėdėti moky­

klos suole, ir Šonas tvirtai suspaudė man galvą.

- Ar Vilou pavojus nebegresia?

- Mes galim ją pamatyti?

- Netrukus, - atsakė gydytojas, ir manyje susigniaužęs gniu-

tulas atsileido. - Peršvietus krūtinės ląstą pasitvirtino vienas šon­

18

kaulio lūžis. Kelias minutes jai buvo hipoksemija, dėl to padidėjo

pneumotoraksas, pasislinko tarpuplaučio organai ir ištiko kar-

diopulmonalinis šokas.

- Žmonių kalba, - suriaumojo Šonas, - dėl Dievo meilės!

- Ji keletą minučių išbuvo be deguonies, pone O ’Kyfai. Dėl

oro, užpildžiusio krūtinės ertmę, širdis, trachėja ir stambiosios

kraujagyslės pasislinko į priešingą kūno pusę. Vamzdelis krūti­

nėje leis joms sugrįžti į vietą.

- Be deguonies, - ištarė Šonas, žodžiai lipo jam prie gomu­

rio. - Sakoma, tada pakenkiamos smegenys.

- Galimas dalykas. Kurį laiką mes to dar nesužinosime.

Šonas palinko į priekį suspaudęs sunertas rankas, ryškiai bo­

lavo išsišovę krumpliai.

- Bet jos širdelė...

- Dabar ji stabili, nors galimas dar vienas širdies ir kraujagys­

lių kolapsas. Mes nesame tikri, kaip jos organizmas reaguos į tai,

ką šįkart padarėme ją gelbėdami.

Aš apsipyliau ašaromis.

- Nenoriu, kad ji vėl tai išgyventų! Negaliu leisti, kad jie jai tai

darytų, Šonai!

Daktarėlis atrodė sutrikęs.

- Gal jums vertėtų pamąstyti apie PN. Tai „prašymas negai-

vinti“, įsegamas į ligonio kortelę: jeigu vėl atsitiktų kas nors pa­

našaus, jūs nebenorite, kad būtų imtasi ypatingų priemonių Vi­

lou atgaivinti.

Paskutinėmis nėštumo savaitėmis rengiausi blogiausiam, bet

pasirodė, kad nieko panašaus net neįsivaizdavau.

- Siūlau tik pamąstyti, - pasakė gydytojas.

Galbūt, sakė Šonas, ja i nelemta likti su mumis. Galbūt tai Dievo

valia.

O kaip mano valia? - klausiau. - Aš noriu jos. Aš visą laiką jos

norėjau.

Jis pakėlė akis į mane, įskaudintas. Manai, aš nenorėjau?

Pro langą matėsi ligoninės kiemo veja, akinamai baltai ap­

snigta. Buvo geliamai spindinti, žilpinanti diena; niekaip nebū-

19

turn atspėjusi, kad dar prieš keletą valandų siautė nesutramdoma

pūga. Išradingas tėvelis, stengdamasis prablaškyti sūnų, išnešė į

lauką ligoninės padėklą. Berniukas čiuožė pakalnėn ūkaudamas,

jam įkandin švirkštė sniego fontanas. Vaikas atsistojo, pamojavo

į ligoninės pusę, kur kažkas tikriausiai žiūrėjo į jį pro langą kaip

aš. Spėliojau, bene ligoninėje guli jo mama, rengiasi pagimdyti

dar vieną vaiką. Gal ji gretimoje palatoje ir dabar kaip tik stebi,

kaip jos sūnus čiuožia.

Mano duktėy išsiblaškiusi pagalvojau, niekad negalės čiuožinėti.

Paiper tvirtai laikė mane už rankos, kol mudvi žiūrėjom į tave

naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Vamzdelis tebeky-

šojo tarp tavo nukentėjusių šonkaulių; rankutės ir kojytės buvo

tvirtai sutvarstytos. Susvyravau.

- Tau bloga? - paklausė Paiper.

- Ne dėl manęs rūpinkis. - Pažvelgiau į ją. - Mūsų klausė, ar

nenorim pasirašyti PN.

Paiper išplėtė akis.

- Kas klausė?

- Daktaras Rodąs...

- Jis rezidentas, - drėbė ji su pasidygėjimu, lyg tartų „jisai na­

cis". - Dar nė kelio į valgyklą nežino, o juo labiau - taisyklių, kaip

kalbamasi su motina, kurios akivaizdoje kūdikiui ką tik buvo su­

stojusi širdis. Joks pediatras nesiūlytų pildyti prašymo negaivinti

naujagimio, kol tyrimais nenustatyta, kad smegenys negrąžina­

mai pakenktos.

- Jie man matant ją prapjovė, - ištariau drebančiu balsu. -

Girdėjau, kaip lūžo šonkauliai, kai bandė gaivinti širdį.

- Šarlote...

- O tu pasirašytum?

Ji neatsakė. Apėjau lopšį iš kitos pusės - tu gulėjai tarp mu­

dviejų nelyginant paslaptis.

- Ar tai toks bus mano likęs gyvenimas?

Paiper ilgai neatsiliepė. Mudvi klausėmės tave gaubiančių

dūzgesių ir pypsėjimų simfonijos. Mačiau, kaip krūptelėjai,

kaip užsirietė tavo mažyčiai kojų piršteliai. Rankutės plačiai iš- siskėtė.

20

- Ne tavo likęs gyvenimas, - tarė Paiper. - Vilou gyvenimas.Tą dieną, Paiper žodžiams skambant ausyse, aš pasirašiau

prašymą negaivinti. Šitaip maldavau pasigailėti, juodu ant bal­

to, - taip atrodo, kol įsiskaitai tarp eilučių: štai pirmas kartas, kai

aš melavau ir tariau, jog verčiau jau nebūtum gimusi.

I

Dūžta daugelis dalykų, taip pat ir širdys. Gyvenimo

pamokos galų gale palieka ne išmintį, o randus ir

nuospaudas.

Wallace Stegner, „Paukštis žiūrovas"

Šutinti - pamažu kaitinti.

Kai sakome „užkaito“, dažniausiai turime galvoje „apėmė

pyk tisTač iau kai neskubėdami ką nors kaitiname gamin­

dami maistą, tas dalykas pasidaro stipresnis. Kiaušinius šu­

tiname po truputį pildami karštą skystį. Svarbu taip pakelti

temperatūrą, kad nesukrekėtų. Rezultatas - kiaušininis kre­

mas, kuris tinka kaip deserto padažas arba gali būti įmaišo­

mas į sudėtingesnį desertą.

Čia yra šis tas įdomaus: baigto gaminio konsistencija ne­

turi nieko bendra su skysčiu, kurį naudojome jam kaitinti.

Kuo daugiau dėsite kiaušinių, tuo tirštesnį ir maistingesnį

gaminį gausite.

Kitais žodžiais, jūsų turima pradinė substancija lemia re­

zultatą.

C RĖME PATISSERIE

2 stiklinės nenugriebto pieno

6 kiaušinių tryniai, kambario temperatūros

5 uncijos* cukraus

1 lA uncijos kukurūzų krakmolo

1 arbatinis šaukštelis vanilės

Nesvylančiame prikaistuvyje užkaitinkite pieną, bet neužvirkite.

Nerūdijančio plieno dubenyje išplakite kiaušinių trynius, cukrų

ir krakmolą. Nušutinkite trynių mišinį pienu. Vėl statykite ant

ugnies, nesustodami plakite. Kai mišinys pradeda tirštėti, plakite

* Uncija - 28,35 g.

25

greičiau, kol užvirs, tada nukelkite. Įberkite vanilės ir supilkite į nerūdijančio plieno indą. Apibarstykite cukrumi, indą uždenkite

plastiko plėvele. Pastatykite į šaldytuvą, kad sustingtų. Šį kremą

galima naudoti kaip įdarą vaisių pyragams, pertepti juo napoleo-

nus, kimšti sluoksniuotus pyragaičius, eklerus ir taip toliau.

Ufv\jdXįj(b2007 metų vasaris

Per visą gyvenimą nė karto nebuvau atostogauti. Net nebuvau

išvažiavusi iš Naujojo Hampšyro, nebent skaičiuosi tą kartą,

kai su tavim ir mama važiavau į Nebraską, o net ir tu turi sutikti,

kad tris dienas sėdėti ligoninės palatoje ir žiūrėti visiškai senus

„Tomo ir Džerio" animacinius filmukus, kol Šrainerio ligoninėje

tau nemokamai atliks tyrimus, - visai ne tas pats kas nuvažiuoti

prie jūros arba prie Didžiojo Kanjono. Todėl gali numanyti, kaip

aš susijaudinau išgirdusi, kad mūsų šeima ketina vykti j „Disnė­

jaus pasaulį". Turėjome išvažiuoti vasarį, per mokyklos atosto­

gas. Apsistoti planavome viešbutyje, kurį kiaurai kerta vienbėgis

geležinkelis.

Mama ėmėsi sudarinėti sąrašą atrakcionų, į kuriuos eisime.

„Pasaulis mažas", „Skrajojantis dramblys Dambo", „Piterio Peno

skrydis".

- Šitie juk mažvaikiams, - ėmiau skųstis.

- Šitie yra saugūs, - atsakė ji.

- Užrašyk „Kosminį kalną", - pasiūliau.

- „Karibų piratus", - atsiliepė ji.

- Nuostabu, - šūktelėjau. - Pirmą kartą gyvenime važiuoju

atostogų ir net negaliu patirti jokio smagumo. - Tada strimgal­

viais išlėkiau iš kambario - nors užbėgau laiptais, svetainė liko

apačioje, puikiai galėjau įsivaizduoti, kaip tėvai sako: „Na štai,

Amelija ir vėl aikštis rodo."

Kad ir keista, kai nutinka panašūs dalykai (kitaip sakant, visą

laiką), ne mama bando taisyti padėtį. Jos galvoje vien rūpinima­

27

sis, ar tau viskas gerai, taigi ši užduotis tenka tėveliui. Matai, aš

pavydžiu ir dar vieno dalyko: jis tavo tikras tėtis, o man tik pa­

tėvis. Tikro savo tėčio aš nepažįstu; jiedu su mama susipyko dar

man negimus, ir ji prisiekinėja, kad geriausia dovana, kurią jis

galėjo man dovanoti, - kad jo nėra. O Šonas mane įdukrino ir

elgiasi taip, lyg mylėtų mane lygiai kaip tave, - nors mano sme­

geninėje nuolat stirksanti juoda dygi rakštis primena, kad taip

negali būti.

- Myle, - pašaukė jis įėjęs į mano kambarį (jam vieninteliam

pasaulyje leidžiu taip mane vadinti, kitiems už jokius pinigus ne­

leisčiau; man tas žodis primena kirminus, kurie sulenda į miltus

ir juos pagadina, bet kai tėvelis jį taria, tada ne), - žinau, tu pa­

kankamai didelė ir suaugusiųjų maršrutais važinėtis. Bet mums

rūpi, kad ir Vilou gerai praleistų laiką.

Mat kai gerai leidžia laiką Vilou, smagu ir mums visiems. Jam

nė nereikėjo to sakyti, man ir taip skambėjo ausyse.

- Mes norime praleisti atostogas visa šeima drauge, - pasa­

kė jis.

Aš padvejojau.

- „Kelionė arbatos puodelyje", - išgirdau save pareiškiant.

Tėvelis pažadėjo pasigrumti už mane, ir nors mama buvo

mirtinai prieš - o kas bus, jeigu atsitrenksi į kietą gipsinę puode­

lio sienelę? - jis ją įtikino, kad mes suksime ratus, įsispraudę tave

tarp savęs, ir neužsigausi. Tada plačiai nusišypsojo, toks išdidus,

kad išsiderėjo man šią pramogą - jau neturėjau jėgų prisipažinti,

kad kelionė puodeliais man išvis nė galvoj.

O pasipainiojo ant liežuvio todėl, kad prieš keletą metų bu­

vau mačiusi per televizorių „Disnėjaus pasaulio" reklamą. Joje

Tinkeris Belas lyg uodas pleveno po Stebuklų karalystę viršum

linksmų ir laimingų lankytojų galvų. Ten buvo šeima su dviem

dukrelėm, tokio paties amžiaus kaip ir mudvi, ir važinėjosi

„Kuoktelėjusio kepurininko arbatos puodeliais11. Negalėjau at­

plėšti akių - vyresniosios dukters net plaukai buvo tamsiai rudi

kaip mano; o jei prisimerkdavai, tėtis irgi atrodė labai panašus į

tėvelį. Šeima atrodė tokia laiminga, kad man net gerklę smaugė

bežiūrint. Žinojau, tie žmonės iš reklamos tikriausiai net nėra

tikra šeima - mama ir tėtis turbūt kokie nevedę aktoriai, o su

28

savo neva dukromis susipažino tą rytą, kai atvažiavo į studiją fil­

muotis, - bet aš troškau, kad jie būtų šeima. Norėjau tikėti, kad

jie juokiasi ir šypsosi net tada, kai sūkurys nesulaikomai nuneša

juos iš akių.

Parink dešimt nepažįstamų žmonių, susodink kambaryje, o tada

paklausk, kurios iš mudviejų jiems labiau gaila, - kiekvienam aiš­

ku, ką jie pasirinks. Lyg ir nėra kaip pažvelgti po tavo gipsais,

nepastebėti, kad esi dvejų metų vaiko ūgio, nors tau jau penkeri;

nekreipti dėmesio, kaip juokingai krypčioja tavo klubai, kai gali

vaikščioti. Nebandau pasakyti, kad tavo gyvenimas lengvas. Tik

kad man blogiau, nes kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie užkni­

santį savo gyvenimą, pasižiūriu į tave ir dar labiau nekenčiu sa­

vęs už tai, kad apskritai taip pagalvojau.

Štai, pavyzdžiui, kelios mano gyvenimo detalės:

Amelija, nešokinėk ant lovos, užgausi Vilou.

Amelija, kiek kartų sakiau tau nepalikinėti kojinaičių ant grin­

dų, nes Vilou gali ant jų paslysti!

Amelija, išjunk televizorių (nors aš dar tik pusvalandį pažiūrė­

jau, o tu jau ištisas penkias valandas spoksai kaip zombis).

Suprantu, kokia savanaudė atrodau, kai taip sakau, bet, kita

vertus, ir žinodamas, kaip yra iš tiesų, nesiliauji taip jaustis. Ir

tegu man tik dvylika metų, patikėkit, to jau užtenka, kad spė­

tum suvokti, jog mūsų šeima ne tokia kaip kitos ir niekad nebus

kaip visų. Pavyzdys: kuri šeima pilnutėlį atskirą lagaminą prisi­

krauna tvarsčių ir neperšlampamų įtvarų - tiesiog dėl visa ko?

Kuri mama per dienas sėdi prie interneto ir tyrinėja Orlando

ligonines?

Tą dieną kaip tik turėjome išvažiuoti, ir tėvelis krovė daiktus

į mašiną, o mes su tavim sėdėjom virtuvėj prie stalo ir žaidėm

„Žirkles, popierių ir šulinį".

- Viens, du, trys, - sukomandavau, ir mudvi abi išmetėm žir­

kles. Turėjau nuspėti, tu juk visada išmeti žirkles.

- Viens, du, trys, - daviau ženklą vėl, ir šįkart mečiau šulinį. -

Žirklės skęsta šuliny, - sušukau ir kumštelėjau tau rankutę.

- Atsargiai, - perspėjo mama, nors buvo nusisukusi į kitą

pusę.

29

- Aš laimėjau.

- Visada tu laimi.

Ėmiau juoktis iš tavęs.

- Tai dėl to, kad tu visada meti žirkles.

- Žirkles išrado Leonardas da Vinčis, - pareiškei.

Tavo galva apskritai būdavo kimšte prikimšta informaci­

jos, kurios niekas kitas nežino ir dėl to nesijaudina, nes tu visą

laiką skaitydavai, naršydavai po internetą arba žiūrėdavai to­

kias laidas per Istorijos kanalą, nuo kurių aš užmiegu. Žmonės

kraustosi iš proto pamatę penkiametį vaiką, kuris žino, kad tu­

aletas nuleidžiamas mi bemol gaida arba kad seniausias anglų

kalbos žodis yra „miestas", bet mama sako, kad daugelis NO

sergančių vaikų anksti pradeda skaityti ir ypač išlavėja jų kalbos

įgūdžiai. Nusprendžiau, kad čia kaip koks raumuo: tu smegenis

naudoji daugiau negu visas kitas kūno dalis, kurios nuolat

lūžinėja; tai ir nieko nuostabaus, kad šneki kaip koks mažas

Einšteiniukas.

- Ar aš viską pasiėmiau? - paklausė mama, bet ji kreipėsi pati

į save. Milijoninį kartą perbėgo sąrašą. - Laiškas, - pasakė ir atsi­

gręžė į mane: - Amelija, mums reikia daktaro pažymos.

Tai buvo daktaro Rozenblado laiškas, kuriame, jei prireiktų

skubios pagalbos, buvo surašyti akivaizdūs dalykai - kad tau

yra NO, o jis tave gydo vaikų ligoninėje. „Nelaimingo atsitiki­

mo atveju" skambėjo truputį juokingai, nes tau kaulai lūžinėjo

ištisai, vienas nelaimingas atsitikimas po kito. Laiškas gulėjo au­

tomobilio dėtuvėje kartu su registracijos dokumentais ir tojo­

tos vadovo knyga, plius nudriskęs Masačusetso kelių žemėlapis,

„Džifio Lubio" kvitas ir gabalėlis kramtomosios gumos, kurios

popierėlis kažkur nusimetė ir kuri apaugo pūkeliais. Vieną kartą

peržiūrėjau inventorių, kol mama mokėjo už benziną.

- Jis mašinoje, ar negali pasiimti, kai nuvažiuosim į oro uostą?

- Bijau, kad pamiršiu, - atsakė mama, ir tuo metu įėjo tėvelis.

- Viskas suruošta ir sukrauta, - tarė jis. - Kaip manai, Vilou,

gal važiuokim aplankyti Mikio?

Tu nusišypsojai jam iki ausų, lyg Peliukas Mikis būtų tikras,

o ne kokia vasarą uždarbiaujanti mergiotė, užsivožusi milžinišką

plastikinę galvą.

30

- Peliuko Mikio gimtadienis lapkričio aštuonioliktąją, - pa­skelbei tėčiui padedant nusliuogti nuo aukštos kėdutės. - Ameli­ja sumušė mane per „Žirkles, popierių ir šulinį".

- Tai dėl to, kad tu visą laiką meti žirkles, - paaiškino tėvelis.

Mama paskutinį kartą suraukė kaktą ties savo sąrašu.

- Šonai, tu įdėjai „Motrino“?

- Taip, du butelius.

- Ir vaizdo kamerą?

- Še tau, aš ją išėmiau ir palikau ant komodos viršuje. - Jis at­

sisuko į mane: - Širdele, gal sulakstytum jos, kol įsodinsiu Vilou

į mašiną?

Linktelėjau ir užskuodžiau laiptais. Kai nešina kamera nulipau

žemyn, virtuvėje buvo likusi tik mama, ji iš lėto sukosi ratu, tar­

tum be Vilou pašonėje nebežinotų ko griebtis. Ji užgesino šviesas

ir užrakino laukujės duris, o aš nuliuoksėjau prie automobilio.

Įdavusi kamerą tėveliui įsitaisiau greta tavo vaikiškos automobi­

lio kėdutės ir prisisegiau saugos diržu. Nenoromis prisipažinau

sau, kad nors nerimta dvylikos metų eiti iš galvos dėl „Disnėjaus

pasaulio", vis dėlto aš entuziastingai jo laukiu. Galvoje sukosi

mintys apie saulę, Disnėjaus daineles ir vienbėgius geležinkelius,

o visai ne apie daktaro Rozenblado laišką.

Vadinasi, dėl visko, kas atsitiko, kalta aš.

Nespėjom nė tais kvailais arbatos puodeliais pasisukti. Kol nu­

sileido lėktuvas ir įsikūrėme viešbutyje, jau buvo beveik pavaka­

rys. Nuvažiavom į teminį parką ir vos įžengėm į Didžiąją gatvę,

JAV, - tiesiai prieš akis iškilo Pelenės pilis, - taigi, vos nuvažia­

vom, tuoj trenkė perkūnas iš giedro dangaus. Tu pareiškei, kad

nori valgyti, tad užsukom į senovinę ledainę. Tėvelis su tavim už

rankutės atsistojo į eilę, aš prisėdau prie staliuko, o mama atnešė

servetėlių.

- Žiūrėk! - sušukau rodydama Gufį, kratantį spiegiančio py­

plio rankytę.

Tą pačią akimirką mamai iškrito viena servetėlė ir nupleveno

ant'grindų, o tėvelis paleido tavo ranką, norėdamas išsitraukti

piniginę. Tu nuskubėjai prie lango pasižiūrėti, ką noriu tau paro­

dyti, o pakeliui paslydai ant mažyčio popieriaus kvadratėlio.

31

Visų mūsų akivaizdoje nelyginant sulėtintame filme kojos tie­

siog išsprūdo iš po tavęs ir tu šleptelėjai ant užpakalio. Pakėlei

akis į mus, tavo akių obuoliai plykstelėjo mėlynai, kaip visada,

kai tu sulūžti.

„Disnėjaus pasaulio" darbuotojai, rodos, to tik ir laukė. Vos spėjo

mama pasakyti ledus kabinančiam vyrui, kad tu susilaužei koją,

įbėgo du vyrai iš medicinos pagalbos tarnybos su neštuvais. Ma­

mai komanduojant (ji visad taip elgiasi su gydytojais) jie šiaip ne

taip užkėlė tave ant jų. Tu neverkei, juk beveik niekad neverki,

kai ką nors susilaužai. Kartą mokykloje žaisdama sviediniu susi­

laužiau mažylį pirščiuką - maniau, iš proto išeisiu, kai jis pamėlo

ir ištino kaip balionas, o tu neverkei net tą kartą, kai lūžęs rankos

kaulas išlindo kiaurai pro odą.

- Negi neskauda? - sukuždėjau, kai vyrai pakėlė neštuvus ir

ūmai po jais pasirodė ratukai.

Tu linktelėjai prikandusi apatinę lūpą.

Kai nusigavome prie „Disnėjaus pasaulio" vartų, ten jau lau­

kė greitosios pagalbos automobilis. Paskutinį kartą pažvelgiau į

Didžiąją gatvę, JAV, į metalinio kūgio viršūnę, kurioje įsikūręs

„Kosminis kalnas", į vaikus, bėgančius vidun, o ne einančius lauk,

tada įsirabždinau į automobilį, kurį kažkas parūpino, kad mudu

su tėveliu galėtume važiuoti paskui tave ir mamą į ligoninę.

Buvo keista važiuoti į skubios pagalbos skyrių, bet ne į mūsų,

įprastą, o į svetimą. Mūsų ligoninėje visi tave pažino, o daktarai

klausydavo, ką jiems sako mama. O čia į ją ničniekas nekreipė

dėmesio. Pasakė, kad gali būti ne vienas, o du šlaunikaulio lūžiai,

vadinasi, galimas vidinis kraujavimas. Mama kartu su tavim įėjo į

rentgeno kabinetą, o mudu su tėveliu likom sėdėti ant žalių plas­

tiko kėdžių laukiamajame.

- Kaip gaila, Myle, - tarė jis, o aš tik gūžtelėjau pečiais. - Gal

lūžis bus nesudėtingas, ir rytoj galėsime eiti į parką.

„Disnėjaus pasaulyje" toks vyras juodu kostiumu sakė tėve­

liui, kad mes būsime „apskaityti" - kad ir ką tai reikštų, - jeigu

panorėsime grįžti kitą dieną.

Buvo šeštadienio vakaras, ir stebėti į priėmimo skyrių atvyks­

tančius žmones buvo kur kas įdomiau negu per televizorių rodo­

32

mą laidą. Buvo ten du berniokai, iš išvaizdos jau koledžo metų, jiems iš tos pačios vietos kaktoje bėgo kraujas, ir jie leipo juokais

vos pažvelgę vienas į kitą. Dar laukė senukas blizgučiais nusags­

tytomis kelnėmis, susiėmęs už dešinio šono, ir jauna mergina,

kalbanti tik ispaniškai, su klykiančiais dvynukais ant rankų.

Ūmai pro dvivėres duris dešinėje tekina išgriuvo mama, o

paskui ją išbėgo slaugytoja ir dar viena moteris aptemptu smul­

kiai juostuotu sijonu ir raudonais aukštakulniais.

- Laišką! - sušuko mama. - Šonai, kur tu jį nudėjai?

- Kokį laišką? - nustebo tėvelis, o aš iškart supratau ir pama­

niau - tuoj apsivemsiu.

- Ponia O ’Kyf, malonėkite, - pasakė moteris. - Pasikalbėkime

kur nors atokiau nuo žmonių akių.

Ji palietė mamai alkūnę, ir - na, kitų žodžių nerandu - mama

susirietė dvilinka. Buvome nuvesti į kambarį su nudriskusia rau­

dona sofa ir ovaliu staleliu, ant kurio vazoje stirksojo dirbtinės

gėlės. Ant sienos kabojo paveikslas su dviem pandomis, ir aš ne­

atitraukiau nuo jo akių, kol moteris kalbėjosi su tėvais. Ji prisista­

tė - Dona Roman iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus.

- Daktaras Raisas su mumis susisiekė, jam kilo tam tikrų abe­

jonių dėl Vilou sužeidimų, - kalbėjo ji. - Rankos išlinkis ir rent­

geno nuotraukos rodo, kad tai ne pirmas lūžis, tiesa?

- Vilou serga nebaigtine osteogeneze, - paaiškino tėvelis.

- Aš jau jai sakiau, - įsiterpė mama, - ji neklauso.

- Neturėdami medicininės pažymos, mes privalome ištir­

ti nuodugniau. Tiesiog tokios taisyklės - siekiama apsaugoti

vaikus...

- Aš ir norėčiau apsaugoti savo vaiką, - pareiškė mama, jos

balsas buvo aštrus kaip skustuvo ašmenys. - Dėl to ir prašau leis­

ti man grįžti pas ją.

- Daktaras Raisas puikiai išmano savo darbą...

- Jeigu jis gerai išmanytų savo darbą, tai suprastų, kad aš sa­

kau tiesą, - atkirto mama.

- Kiek suprantu, daktaras Raisas bando susisiekti su jūsų gy­

dytoju, - tarė Dona Roman. - Bet šeštadienio vakarą sunku pri­

siskambinti. Todėl tuo tarpu prašyčiau jūsų pasirašyti štai šiuos

sutikimo aktus, kad galėtume atlikti Vilou visus tyrimus - visų

33

kaulų tomografiją ir neurologinę apžiūrą, - o per tą laiką galėsi­

me dar truputį pasišnekėti.

- Vilou dabar mažiausiai reikia naujų tyrimų... - pradėjo mama.

- Klausykit, ponia Roman, - nutraukė ją tėvelis. - Aš policijos

pareigūnas. Nejaugi manote, kad galėčiau jums meluoti?

- Aš jau kalbėjausi su jūsų žmona, pone O’Kyfai, turėsiu ir su ju­

mis pasikalbėti... bet pirmiausia norėčiau pakalbinti Vilou sesutę.

Aš prasižiojau ir užsičiaupiau, neišspaudžiau nė žodžio. Mama

stebeilijo į mane lyg kokia ekstrasense, nudelbiau akis žemėn, o

paskui priešais mane išdygo ir sustojo raudonieji aukštakulniai.

- Tu tikriausiai Amelija, - prašneko ponia Roman, aš linktelė­

jau. - Gal mes trupučiuką pasivaikščiokim.

Mums išeinant tarpduryje pasirodė policininkas, visai kaip tė­

velis, kai susiruošia į darbą.

- Atskirkit juos, - paliepė Dona Roman, jis linktelėjo. Tada

ji nusivedė mane prie saldumynų automato kitame koridoriaus

gale. - Ko norėtum? Aš tai pasimaišiusi dėl šokolado, o tu gal

bulvių traškučių mėgėja?

Kai šalia nesėdėjo tėvai, ji su manim elgėsi kur kas meiliau;

nutarusi išnaudoti progą aš negaišdama bakstelėjau į Snickers

šokoladuką.

- Tikriausiai ne tokių atostogų tikėjaisi? - paklausė, ir aš pa­

purčiau galvą. - Ar Vilou ir anksčiau taip buvo nutikę?

- Taigi. Jai dažnai lūžta kaulai.

- Kaip?

Kaip tokį darbą dirbantis žmogus, ji neatrodė labai protinga.

Kaipgi apskritai žmonės susilaužo kaulus?

- Turbūt kai pargriūva. Ar kai į ją kas trenkiasi.

- Į ją kas trenkiasi? - pakartojo Dona Roman. - O gal norėjai

pasakyti - kai kas nors trenkia?

Kartą darželyje įsibėgėjęs vaikas atsitrenkė į tave žaidimų

aikštelėje. Tu labai įgudusi išsilenkti ir išvengti smūgio, bet tą

dieną nespėjai.

- Na, taip irgi kartais pasitaiko, - atsakiau.

- Amelija, kas buvo su Vilou, kai ji užsigavo šį kartą?

Mintyse atsukau vaizdą prie ledų prekystalio: tėvelis laiko taveuž rankos.

34

- Tėvelis.Ji kietai sučiaupė lūpas. Sumetė keletą monetų į kitą automa­

tą, ir iš jo iškrito butelis vandens. Atsuko kamštelį. Norėjau, kad

pasiūlytų man atsigerti, bet gėdijausi paprašyti.

- Ar jis susinervino?

Prisiminiau tėvelio veidą, kai mes paskui greitosios pagalbos

automobilį lėkėme į ligoninę. Jo sugniaužtus kumščius ant kelių,

kai laukėme žinių apie paskutinį Vilou lūžį.

- Taip, labai susinervino.

- Manai, jis tai padarė supykęs ant Vilou?

- Ką padarė?

Dona Roman priklaupė ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.

- Amelija, - tarė, - man gali papasakoti viską, kaip buvo. Aš

pasirūpinsiu, kad tau nuo jo nekliūtų.

Omai supratau, ką ji galvoja.

- Tėvelis nebuvo supykęs ant Vilou, - pasakiau. - Jis nesuda­

vė jai. Tai buvo nelaimingas atsitikimas!

- Tokių nelaimingų atsitikimų neturi būti.

- Ne, jūs nesuprantat, tai todėl, kad Vilou...

- Joks vaiko elgesys nepateisina smurto, - patyliukais sumur­

mėjo Dona Roman, bet aš ją kuo aiškiausiai girdėjau. Dabar ji jau

žingsniavo prie kambario, kur laukė tėvai, ir nors aš šaukiau, sten­

giausi priversti ją mane išklausyti, ji nesiklausė. - Ponai O ’Kyfai,

užkardymo tikslais mes paimame jūsų vaikus valstybės globon.

- Gal eikime į nuovadą, ten pakalbėsime, - pasakė tėveliui po­

licininkas.

Mama apkabino mane.

- Užkardymo tikslais, globon? Ką tai reiškia?

Tvirta ranka - dar padedant policininkui - Dona Roman mė­

gino atplėšti mane nuo mamos.

- Mes tik palaikysime saugiai vaikus, kol pavyks visa išsiaiš­

kinti. Vilou pabus čia per naktį. - Ji ėmė stumti mane iš kamba­

rio, bet aš įsikibau į durų staktą.

- Amelija! - paklaikusi sušuko mama, - ką tu jai pasakei?

- Bandžiau pasakyti tiesą!

- Kur jūs vedat mano dukterį?!

- Mamyte! - suklykiau ir ištiesiau į ją rankas.

35

- Eikš, katinėli, - Dona Roman suėmė man rankas ir traukė

tol, kol paleidau, tada spiegiančią ir besispardančią ištempė iš li­

goninės.Daužiausi penkias minutes, kol visai netekau jėgų. Kol suvo­

kiau, kodėl tu neverki, nors ir skauda: būna skausmo, kurio balsu

neišreikši.

Buvau skaičiusi knygose, girdėjusi per televiziją žodžius „globos

namai11. Maniau, kad jie skirti našlaičiams ir lūšnynų vaikams -

tiems, kurių tėvai prekiauja narkotikais, o ne tokioms mergai­

tėms kaip aš, gyvenančioms gražiuose namuose, gaunančioms

per Kalėdas šūsnis dovanų ir niekuomet neinančioms miegoti

alkanoms. Pasirodė, kad ponia Vord, šių globos namų šeiminin­

kė, niekuo nesiskiria nuo paprastos mamos. Tikriausiai kadaise

ir buvo mama - sprendžiant iš nuotraukų, kurios kaip tapetai

dengė visas sienas. Ji pasitiko mus prie durų Įsisiautusi į raudoną

chalatą ir įsispyrusi į šlepetes, panašias į rausvas kiaulytes.

- Tikriausiai tu Amelija, - tarė ji ir pravėrė duris plačiau.

Tikėjausi pamatyti pulką vaikų, bet paaiškėjo, kad pas ponią

Vord būsiu vienintelė. Ji nusivedė mane į virtuvę, atsiduodančią

indų plovikliu ir virtais makaronais. Pastatė priešais stiklinę pie­

no ir pakelį sausainių.

- Tikriausiai miršti iš bado, - pasakė, ir nors taip ir buvo, aš

papurčiau galvą. Nesinorėjo nieko iš jos imti: atrodė, lyg taip pa­

siduočiau.

Mano kambaryje stovėjo komoda, lovytė, užklota dygsniuo­

ta antklode, visa išmarginta vyšniomis. Dar buvo televizorius ir

nuotolinio valdymo pultelis. Mano tėvai nieku gyvu nebūtų leidę

turėti miegamajame televizoriaus; pasak mamos, jame - visokio

blogio šaknys. Pasakiau tai poniai Vord, o ji nusijuokė.

- Gal ir taip, - atsiliepė, - bet, kita vertus, kartais „Simpso-

nai“ - geriausias vaistas.

Ji ištraukė stalčių, išėmė švarų rankšluostį ir naktinius marš­

kinius, keletu dydžių per didelius. Įdomu, iš kur jie, pagalvojau.

Ar ilgai šitoj lovoj miegojo paskutinė juos vilkėjusi mergaitė?

- Jeigu manęs prireiktų, aš štai ten, aname koridoriaus gale, -

pasakė ponia Vord. - Ar tau dar ko nors atnešti?

36

Mamos man reikia.

Tėvelio.

Tavęs.Namų.

- Kiek man čia reikės būti? - išlemenau, ir tai buvo pirmi tuo­

se namuose garsiai ištarti mano žodžiai.

Ponia Vord liūdnai šyptelėjo.

- Negaliu pasakyti, Amelija.

- Ar mano tėvai... irgi globos namuose?

Ji kurį laiką padvejojo.

- Kažkur panašioj vietoj.

- Aš noriu pamatyti Vilou.

- Ryt iš pat ankstaus ryto, - tarė ponia Vord, - važiuosim į

ligoninę. Tinka?

Linktelėjau. Norėjau ja tikėti, taip norėjau. Gal, apsikabinusi

tą pažadą nelyginant namie pliušinį briedį, įstengsiu išmiegoti

naktį. Gal pavyks save įkalbėti, kad viskas susitvarkys.

Atsiguliau ir pamėginau prisiminti beprasmiškas žinių nuo­

trupas, kurias tu barbindavai, kol užmigdavom, o aš visą laiką tik

ir prašydavau tavęs pagaliau užčiaupti kakarynę. Rydamos varlės

būtinai turi užsimerkti... Vienas pieštukas gali nubrėžti trisde­

šimt penkių mylių ilgio liniją... Jeigu žodį Ruanda skaitysi iš galo

praleisdama balsius, gausi DNR.

Pradėjau suprasti, kodėl tu laikeisi įsikibusi tų žinių, kaip kiti

vaikai tąso pamėgtą minkštą žaislą, - jeigu kartoji jas be galo, jau

lyg ir geriau. Tik nesupratau, ar taip yra dėl to, kad gera bent ką

nors žinoti, kai visas likęs gyvenimas virtęs vienu dideliu klaustu­

ku, ar dėl to, kad primena tave.

Vis dar jaučiau alkį, o gal tuštumą, nesupratau. Kai ponia

Vord nuėjo į savo miegamąjį, tylutėliai išsliuogiau iš lovos ir

pirštų galais nutykinau į koridorių. Užsidegiau šviesą ir nuli­

pau laiptais į virtuvę. Ten pravėriau šaldytuvo dureles, jo viduj

užsidegusi šviesa ir šaltis apglėbė mano basas kojas. Spoksojau

į mėsą pietums, užklijuotą vakuumo maišeliuose, į rezginėlę

obuolių ir skardinaitę persikų; į nelyginant kareivėliai išrikiuo­

tus kartoninius apelsinų sulčių ir pieno pakelius. Rodos, viršuje

kažkas sugirgždėjo, tada griebiau kas pakliuvo: puskepalį raiky­

37

tos duonos, plastikinį indelį su virtais spagečiais ir saują sausai­

nių. Užbėgau laiptais atgal į savo kambarį ir išsidėliojau laimikį

priešais ant paklodės.Iš pradžių sukrimtau sausainius. Bet skrandis vis tiek gurgė,

tad surijau visus spagečius - pirštais, nes šakutės neturėjau. Su­

valgiau riekę duonos, tada dar vieną ir dar vieną - nespėjau nė

susivokti, o priešais jau gulėjo tuščias celofanas. Kas man nege­

rai? - pagalvojau pastebėjusi savo atspindį veidrodyje. - Kas gi

iškart sukemša visą puskepalį duonos? Vien iš išorės aš pobaisė -

nuobodūs rudi plaukai, nuo blogo oro smulkiai susigarbanojan-

tys, akys per toli viena nuo kitos, kreivas priekinis dantis, be to,

gana stora - atrodau kaip virš džinsų uždėta spurga. O vidus dar

baisesnis. Įsivaizdavau jį kaip didelę juodąją skylę, apie jas pernai

mokėmės per gamtos pažinimą, jos visa ką susiurbia į savo cen­

trą. Nebūties vakuumas, jas pavadino mokytoja.

Visa, kas manyje kada buvo gera, visa, ką žmonės įsivaizdavo

manyje esant, užnuodijo tamsiausiose mano gelmėse glūdintis

troškimas turėti kitokią šeimą. Tikroji aš buvau pasidygėtinas pa­

daras, įsivaizduojantis tokį gyvenimą, kuriame tavęs nėra. Tikroji

aš žiūrėjo, kaip tave su neštuvais kelia į greitąją, ir pusę sekundės

vylėsi, kad galės pasilikti „Disnėjaus pasaulyje44. Tikroji aš - tai

bedugnė siela, kuri gali per dešimt minučių praryti pusę kepalo

duonos ir vis dar turėtų vietos sutalpinti daugiau.

Nekenčiau savęs.

Negaliu tau pasakyti, kas mane privertė nueiti į vonią šalia

kambario - tapetai nubarstyti rausvomis rožytėmis, prie kriau­

klės dėkliukuose susirangę forminiai muiliukai, - ir įkišti pirštą į

gerklę. Gal pajutau, kaip toksiškas šlamštas sunkiasi man į kraują,

ir panorau jo atsikratyti. Gal tai buvo bausmė. Gal norėjau suval­

dyti tą savęs dalį, kuri buvo virtusi nevaldoma ir tempė paskui

save visą likusią dalį. Žiurkės nemoka vemti, kartą sakei; dabar tai

prisiminiau. Viena ranka prilaikydama plaukus vėmiau į klozetą,

kol visa iškaitau, išmušė šaltas prakaitas, pasijutau ištuštėjusi, ir

palengvėjo supratus - taip, bent tą vieną dalyką įstengiu pada­

ryti, net jeigu pasijusiu dar blogiau negu pirma. Skrandį traukė,

po liežuviu buvo kartu nuo tulžies, jaučiausi klaikiai - bet dabar

buvo aiški priežastis.

38

Nusilpusi svyrinėdama parsigavau į skolintą savo lovą ir pa­

ėmiau televizoriaus pultelį. Akis perštėjo kaip smėlio pripiltas,

gerklę graužė, negalėjau užmigti. Šokinėjau nuo vieno kanalo

prie kito - laidos apie namų interjerą, animaciniai filmai, vėlyvos

pokalbių laidos, Geležinio virėjo varžytuvės. Per naktinę Nick at

Nite programą dvidešimt minučių nuo Dick Van Dyke pradžios

pasirodė ta senoji „Disnėjaus pasaulio" reklama - tartum koks

pokštas, paerzinimas, įspėjimas. Smogė kaip kumščiu į pašir­

džius: štai Tinkeris Belas, štai laimingi žmonės; štai arbatos puo­

delyje sukasi šeima - tai galėjome būti mes.

Kas bus, jeigu mano tėvai niekad negrįš?

Kas, jeigu tu niekada nepasveiksi?

Jeigu man teks čia sėdėt amžinai?

Apsikūkčiojusi susikimšau giliai į burną pagalvės kampą, kad

neišgirstų ponia Vord. Nutildžiau garsą ir žiūrėjau, kaip ta šei­

myna sukasi ratu „Disnėjaus pasaulyje".

v

S o h A A s

rgi ne juokinga: kaip galima turėti šimtu procentų tvir­

tą nuomonę dėl ko nors, kol to dar nėra atsitikę. Pavyz­

džiui, ką nors suimti - žmonėms, nedirbantiems teisėtvarkos

sistemoje, atrodo klaiku, kad net taikant pakankamo pagrindo

principą pasitaiko apsirikimų. Jeigu taip įvyksta, žmogų palei­

di ir sakai daręs vien tai, ką privalai daryti. Jau geriau taip negu

leisti nusikaltėliui ramiai vaikščioti laisvėje, ir teprasmenga

skradžiai tie laisvų pažiūrų ponai, kurie neatpažintų nusikal­

tėlio net jeigu šis jiems į veidą spjautų. Tuo buvau įsitikinęs

iki širdies gelmių, kol pats buvau nugabentas į Leik Buena

Vista policijos nuovadą dėl įtarimo žiauriu elgesiu su vaiku.

Vos žvilgtelėję į tavo rentgeno nuotraukas, į dešimtis gyjančių

lūžių, į išlinkusį dešinį dilbį, nors turėtų būti tiesus, gydyto­

jai pašėlo ir puolė skambinti į Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

Daktaras Rozenbladas jau prieš daug metų mums buvo davęs

pažymą, kuri turėjo veikti kaip iš kalėjimo išleidžianti kortelė

„Monopolyje", nes nežinant ligos istorijos daugybės nebaigtine

osteogeneze sergančių vaikų tėvai kartais apkaltinami žiauriu

elgesiu su vaikais. Šarlotė visuomet vežiodavosi tą laišką auto­

busiuke - dėl visa ko. Tačiau šiandien tiek visko reikėjo pasi­

imti į kelionę, kad laiškas buvo pamirštas, užtat gavom vykti į

policijos nuovadą apklausos.

- Nesąmonės! - šaukiau. - Duktė juk prie žmonių pargriuvo!

Bent dešimt liudytojų matė. Kodėl jūs čia jų neatsitempiat? Ar

jūs, vaikinai, rimtų bylų neturit, jei malat niekus?

40

Pakaitomis vaidinau tai gerą policininką, tai blogą farą, bet pasirodė, kad ničniekas neveikia, kai susiduri su kitu pareigūnu

iš kito teritorinio padalinio. Buvo jau vėlus šeštadienio vakaras,

vadinasi, gali užtrukti iki pirmadienio, kol jie viską išsiaiškins su

daktaru Rozenbladu. Šarlotės nemačiau nuo to laiko, kai mus at­

vežė į nuovadą apklausti - tokiais atvejais mes tėvus atskiriam,

kad jie neturėtų progos suregzti vieną istoriją. Bėda ta, kad tiesa

atrodė neįtikėtina. Mergaitė paslysta ant servetėlės - ir daugybi­

niai abiejų šlaunikaulių lūžiai? Nereikia nė mano devyniolikos

metų praktikos, kad tokia pasaka sukeltų įtarimų.

Numaniau, kad Šarlotė kraustosi iš proto: jei negali būti ša­

lia, kai tau skauda, jai plyšta širdis, o dar labiau žudo žinojimas,

kad ir Amelija dievaižin kur. Man nėjo iš galvos mintis: Ameli­

ja nemėgsta miegoti su užgesintom šviesom, taigi man tenka jai

užmigus patylomis {tykinti į kambarį ir jas užgesinti. Tu bijai,

kartą paklausiau, bet ji atsakė, kad nebijo. Aš tiesiog nenoriu nieko

praleisti. Mes gyvename Naujajame Hampšyre, Banktone - ma­

žam miestely, kur važiuoji gatve, o žmonės, atpažinę tavo mašiną,

pasignalizuoja sveikindamiesi; jei pamirši kredito kortelę, kasi­

ninkė bakalėjos parduotuvėje leis neštis pirkinius, o vėliau nueisi

ir sumokėsi. Tai nereiškia, kad mums nekliūdavo gyvenimo pur­

vo - farams tenka pamatyti, kas slepiasi anapus statinių tvoros ir

išblizgintų durų, o ten knibždėte knibžda įvairiausių slaptų koš­

marų: didžiai gerbiamos miesto galvos muša žmonas, pirmūnai

mokiniai įjunksta į kvaišalus, mokytojai kompiuteriuose kaupia

vaikiukų porno. Bet man, kaip policijos pareigūnui, derėjo palik­

ti visą tą mėšlą nuovadoje ir užtikrinti, kad judvi su Amelija aug-

tumėt palaimingai naivios. Ir kas gi atsitinka? Tavo akivaizdoje

į Floridos greitosios pagalbos skyrių įsiveržia policija ir išsiveda

tavo tėvus. Ameliją išveža į globos namus. Kaip smarkiai šis su­

mautas mėginimas išvažiuoti atostogų sužalos jus abi?

Po dviejų apklausų detektyvas paliko mane ramybėje. Supra­

tau, tai toks būdas padžiauti mane ant šakos: jis viliasi, kad per

trumpas apklausas surinktos informacijos užteks priversti mane

prisipažinti, kad sulaužiau tau kojas.

Spėliojau, ar Šarlotė kur nors šiame pastate, kitame tardymo

kambaryje, ar uždaryta areštinėje. Jeigu policija nori laikyti mus

41

čia per naktį, privalo suimti - ir turi pagrindo. Čia, Floridoje, vai­kas vėl buvo sužeistas, taigi sudėjus su ankstesniais sužeidimais

rentgeno nuotraukose esama pakankamo pagrindo, kol kas nors

patvirtins mūsų paaiškinimus. Bet velniop visa tai - aš pavargau

laukti. Aš reikalingas tau ir tavo sesutei.

Atsistojęs ėmiau belsti į veidrodį, pro kurį, žinojau, mane stebi

detektyvas.

Jis grįžo į kambarį. Liesas, raudonplaukis, spuoguotas, tikrai

dar neturi nė trisdešimties. Aš sveriu per šimtą kilogramų - vieni

raumenys, o ūgis - šešios pėdos trys coliai*; pastaruosius trejus

metus per kasmetinį fizinio pasirengimo patikrinimą laimėdavau

neoficialias departamento sunkumų kilnojimo varžybas. Norė­

damas galėčiau jį pusiau perskelti. Bet ta mintis man priminė,

kodėl apskritai esu čia laikomas.

- Pone O ’Kyfai, - kreipėsi į mane detektyvas, - prisiminkim

viską dar kartą.

- Aš noriu pasimatyti su žmona.

- Kol kas tai neįmanoma.

- Gal bent pasakykit, ar jai nieko blogo nenutiko.

Sulig paskutiniu žodžiu mano balsas suvirpėjo, ir to pakako

suminkštinti detektyvo širdį.

- Ji puikiai laikosi, - atsakė jis, - šiuo metu kalbasi su kitu

detektyvu.

- Aš noriu paskambinti.

- Jūs nesat suimtas, - tarė detektyvas.

Nusijuokiau.

- Ką gi, tiesa.

Gestu parodė telefoną ant stalo.

- Jei į miestą, pirma rinkit devynis, - pasakė detektyvas, atsi­

lošė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės lyg parodydamas, kad kol

skambinsiu neketina palikti manęs vieno.

- Ar žinot telefoną ligoninės, kur guli mano duktė?

- Jums negalima jai skambinti.

- Kodėl? Juk aš nesuimtas, - pakartojau.

- Jau vėlu. Nė vienas geras tėvas nežadintų savo vaiko. Kita

vertus, jūs juk nesate geras tėvas, ką, Šonai?

* Apie 190 cm.

42

- Joks geras tėvas nepaliks dukrytės ligoninėje, kai jai baisu ir

skauda, - atrėmiau.

- Aptarkim reikalingus dalykus, tada galbūt spėsite paskam­

binti dukrelei, kol neužmigusi.

- Nesakysiu nė žodžio, kol su ja nepasikalbėsiu, - derėjau­

si. - Duokit telefono numerį, ir aš jums papasakosiu, kaip viskas

buvo.

Minutę jis žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių, - aš irgi žinau

tą metodą. Kai tiek laiko dirbi šį darbą, gali išskaityti tiesą iš akių.

Įdomu, ką jis regi manosiose, pamaniau. Gal nusivylimą. Še tau,

aš, policijos pareigūnas, nesugebėjau tavęs apsaugoti.

Detektyvas pakėlė ragelį ir surinko numerį. Paprašė tavo pa­

latos ir tyliai pasikalbėjo su atsiliepusia slaugytoja. Tada atkišo

ragelį man.

- Turit vieną minutę, - perspėjo.

Tu atsiliepei apdujusi, slaugytojos prabudinta. Balselis buvo

toks plonytis, kad, regėjos, galėčiau nešiotis jį užpakalinėje kelnių

kišenėje.

- Vilou, - užkalbinau, - čia tėvelis.

- Kur tu? Kur mamytė?

- Mes netrukus atvažiuosim pas tave, saulyte. Rytoj iš pat ryto

ateisim aplankyti. - Nežinojau, ar taip ir bus, bet nenorėjau, kad

jaustumeisi apleista. - Vienas iš dešimt?

Tą žaidimą žaisdavom kiekvienąkart, kai tau lūždavo kaulai -

skausmo skalėje man parodydavai, kokia esi narsi.

- Nulis, - sušnabždėjai tu, o man lyg kas kumščiu į paširdžius

būtų smogęs.

Štai ką turėtum žinoti: aš neverkiu. Neverkiau nuo to laiko,

kai mirė tėvas, o tada man buvo dešimt metų. Prisipažinsiu, bū­

davau netoli to. Pavyzdžiui, tada, kai tu gimei ir beveik iš karto

vos nemirei. Arba pamatęs tavo veido išraišką, kai būdama dve­

jų metukų turėjai iš naujo mokytis vaikščioti, nes penkis mėne­

sius išgulėjai sugipsuota po klubo lūžio. Arba šiandien, kai mano

akyse buvo atplėšta ir nutempta šalin Amelija. Tai nereiškia, kad

man širdis neplyšta - tiesiog kas nors kitas turi būti stiprus, kad

jums nereikėtų.

Taigi suėmiau save į rankas, atsikrenkščiau.

43

- Vaikyti, pasakyk ką nors, ko aš nežinau.Tai kitas mūsų žaidimas: pareinu namo, o tu išpyškini, ką su­

žinojai per dieną, - atvirai sakant, nesu matęs kito vaiko, kuris

taip siurbtų žinias. Gal tavo kūnelis ir išduoda tave prie kiekvie­

no posūkio, bet protas neleidžia suklupti.

- Seselė man sakė, kad žirafos širdis sveria vienuolika kilo­

gramų.

- Milžiniška, - atsakiau. Kiekgi sveria manoji? - O dabar, Vi-

liuk, miegok ir gerai pernakt pailsėk, kad iš ryto, kai atvažiuosiu

tavęs pasiimti, būtum tikrai pabudusi.

- Prižadi?

Nurijau seiles.

- Lažinamės, vaikuti. O dabar miegučių, gerai? - Grąžinau te­

lefono ragelį detektyvui.

- Sujaudintas, - be išraiškos tarė šis. - Gerai, dabar klausausi.

Atsirėmiau alkūnėmis į stalą.

- Mes tik atvažiavom į parką, netoli nuo įėjimo buvo ledainė.

Vilou išalko, todėl nusprendėm ten stabtelėti. Žmona nuėjo pa­

imti servetėlių, Amelija atsisėdo prie staliuko, o mudu su Vilou

stovėjom eilėj. Sesuo pamatė kažką pro langą, ir Vilou nubėgo

pasižiūrėti, kas ten, bėgdama pargriuvo ir susilaužė šlaunikaulius.

Ji serga liga, kuri vadinama nebaigtine osteogeneze - jos kaulai

yra nepaprastai trapūs. Su ja gimsta vienas vaikas iš dešimties

tūkstančių. Ką dar, po galais, jūs pageidaujat sužinot?

- Lygiai tą patį sakėte prieš valandą. - Detektyvas sviedė

plunksnakotį. - Maniau, papasakosit tiesą.

- Ir papasakojau. Tik nepasakiau to, ką jūs norit išgirsti.

Detektyvas atsistojo.

- Šonai O ’Kyfai, - pareiškė, - jūs areštuojamas.

Sekmadienį prieš septynias nervingai žingsniavau pirmyn atgal

po policijos nuovados laukiamąjį, laisvas, ir laukiau, kol paleis

Šarlotę. Nesmagiai prisigretino budintis seržantas, išleidęs mane

iš areštinės.

- Esu tikras, kad suprantat, - tarė jis. - Turint galvoje aplin­

kybes, mes tik dirbome savo darbą.

Sukandau dantis.

44

- Kur mano vyresnioji duktė?

- Vaiko teisių apsauga jau pakeliui, veža ją čionai.

Man taip pat buvo pranešta - profesinio mandagumo ges­

tas, - kad Luji, Banktono policijos nuovados dispečeris, patvir­

tino, jog iš tiesų esu to departamento pareigūnas, o tu sergi liga,

nuo kurios lengvai lūžta kaulai; bet Vaiko teisių apsaugos tarnyba

nepaleis Vilou, kol negaus profesionalaus mediko patvirtinimo.

Taigi meldžiausi pusę nakties - nors, prisipažinsiu, kad mus pa­

leido, didesnis turbūt ne Jėzaus, o tavo mamos nuopelnas. Šarlo­

tė buvo prisižiūrėjusi „Įstatymo ir tvarkos" - žinojo, kad kai tau

perskaitomos tavo teisės, leidžiama vieną kartą paskambinti - ir,

mano nuostabai, nepasinaudojo ta proga paskambinti tau. Užtat

paskambino Paiper Rys, savo geriausiai draugei.

Patinka man Paiper, nuoširdžiai sakau, mėgstu ją. Dievas

mato, myliu ją už tai, kad naudodamasi balažin kokiais ryšiais ji

įsigudrino savaitgalį trečią valandą ryto prisiskambinti daktarui

Rozenbladui ir paprašyti paskambinti į tavo ligoninę. Net ir už

savo santuoką esu jai dėkingas - tai ji ir Robas supažindino mane

su Šarlote. Bet vis tiek, kad ir ką sakytum, Paiper kartais... kartais

jos būna truputėlį per daug. Šauni moteris, turi tvirtą nuomonę

visais gyvenimo klausimais ir dažniausiai varo iš proto savo tei­

sumu. Kiek kartų mes buvom su mama susibarę - vis dėl ko nors,

ką jai (šnekėjo Paiper. Reikalas tas, kad Paiper gali būti akiplėšiš­

kai savimi pasitikinti, o Šarlotei tai kažkaip nepritinka, atrodo

dirbtinai, ji kaip maža mergytė, persirengusi mamos drabužiais

ir vaidinanti spektaklį. Tavo mama tylesnė, paslaptingesnė; jos

stiprybė prisėlina prie tavęs nemačiomis, užuot žiebusi tiesiai į

kaktą. Tik įėjęs į kambarį pirmiausia pastebi Paiper su jos ber­

niukiškai apkirptais trumpais šviesiais plaukais, neįmanomo il­

gio kojomis ir plačia šypsena, o išėjęs prisimeni ir mąstai apie

Šarlotę. Kita vertus, tas pats tiesmukiškas Paiper akiplėšiškumas,

kuris kartais vargina, iškrapštė mane iš Leik Buena Vista arešti­

nės. Matuojant kosminiais mastais, turbūt turiu ir dar dėl šio to

jai padėkoti.

Staiga durys atsidarė, pamačiau Šarlotę - apdujusią, išblyšku­

sią, rudos garbanos išsipešusios iš „arklio uodegos1*. Spirginančią

lydintį policininką.

45

- Skaičiuoju iki dešimt - jeigu Amelijos dar čia nebus, pri­

siekiu...Dieve, myliu aš tavo mamą. Apie svarbius dalykus mudu mąs-

tom vienodai.

Pastebėjusi mane Šarlotė pratrūko:

- Šonai! - Ir puolė man į glėbį.

Kad tu žinotum, ką reiškia rasti trūkstamą savo dalelę, kuri

tave sustiprina. Man tai Šarlotė. Ji mažytė, nė penkių pėdų dvie­

jų colių nebus, bet po jos gyvatiškais linkiais - dėl jų ji amžinai

kremtasi, nes nenešioja, kaip Paiper, ketvirto dydžio, - slypi rau­

menys, kurių nesitikėtum rasti: išsimankštino juos ilgus metus

tampydama miltus, kai dirbo konditere, o vėliau - tave ir tavo

amuniciją.

- Kaip tu, mažute? - sumurmėjauJ jos plaukus.

Jie kvepėjo obuoliais ir įdegio kremu. Visus mus privertė juo

išsitepti dar neišvažiavus iš Orlando oro uosto. Atsargumo dėlei,

sakė ji.

Ji neatsakė, tik linktelėjo.

Tarpdury pasigirdo šūksnis, ir mudu tuoj pat atsigręžėme -

pamatėme atsiritančią Ameliją.

- Aš pamiršau, - raudojo ji. - Mamyte, aš pamiršau paimti

daktaro raštelį. Atsiprašau. Nepyk.

- Niekas dėl to nekaltas. - Priklaupiau ir nykščiais nubrau­

kiau jai ašaras. - Na, važiuojam iš čia.

Budintis seržantas pasiūlė nuvežti mus į ligoninę visureigiu,

bet aš paprašiau iškviesti taksi; norėjau, kad supūtų savo kvailu­

mo sultyse, užuot bandę mums atsilyginti. Kai taksi sustojo prie

policijos nuovados durų, išėjome. Įsodinau Šarlotę ir Ameliją,

paskui įsėdau pats.

- Į ligoninę, - pasakiau vairuotojui, užsimerkiau ir atlošiau

galvą į minkštą atkaltę.

- Dėkui Dievui, - tarė tavo mama. - Dėkui Dievui, viskas

baigta.

Aš net neprasimerkiau.

- Nebaigta, - atsiliepiau. - Kai kas dar sumokės.

Š&jJlotč/

žteks pasakyti, kad kelionė namo nebuvo iš maloniųjų. Tave

sugipsavo varpiniu tvarsčiu - be abejonės, tai vienas bai­

siausių kankinimo įrenginių, kokių yra sugalvoję daktarai. Pusė

gipsinės geldutės - nuo kelių iki šonkaulių. Pusiaugulom, kad

gerai suaugtų kaulai. Įtvaras laikė tavo kojytes plačiai išskėstas,

kad šlaunikauliai gerai įsinertų į sąnarius. Štai kas mums buvo

pasakyta.

1. Su šiuo įtvaru tu būsi keturis mėnesius.

2. Tada jį perpjaus per pusę, ir kelias savaites tu prasėdėsi jame

kaip austrė ant apatinės geldutės pusės, bandydama atsiau-

ginti pilvo raumenis, kad vėl galėtum sėdėti tiesiai.

3. Nedidelė kvadratinė išpjova ties pilvu leis tavo skrandukui

plėstis, kai valgysi.

4. Tarp kojų paliktas plyšys, kad galėtum nueiti į tualetą.

O štai ko mums niekas nesakė.

1. Negalėsi nei atsisėsti tiesiai, nei visai atsigulti.

2. Negalėsi skristi į Naująjį Hampšyrą įprastoje lėktuvo sėdy­

nėje.

3. Negalėsi netgi gulėti ant užpakalinės automobilio sėdynės.

4. Tau bus nepatogu ilgiau sėdėti vežimėlyje.

5. Ant gipso neužvilksi tavo drabužėlių.

47

Dėl visų šitų dalykų dar kurį laiką neišvažiavome iš Floridos. Iš­sinuomojome Suburban su trimis ištisiniais minkštasuoliais ir

įkurdinome Ameliją galinėje sėdynėje. Tau teko visas vidurinis

minkštasuolis, jį išklojome Wal-Mart universalinėje pirktomis

antklodėmis. Ten taip pat pripirkome vyriškų marškinėlių ir apa­

tinių šortukų - juosmens guma išsitempia virš gipso, o jei šone

lieka laisvo audinio, jį galima sugnybti plaukų segtukais, taigi ne­

įsižiūrėjęs gali palaikyti juos tinkamo dydžio šortais. Nemadinga,

užtat gerai pridengia šakumą, mat dėl įtvaro reikia būti plačiai

išsižergus.

Tada leidomės į ilgą kelionę namo.

Tu miegojai: kraujyje tebebuvo ligoninėje suleistų nuskaus­

minamųjų. Amelija vis sprendė galvosūkius ir klausinėjo, ar jau

tuoj parvažiuosime. Valgėme neišlipdami iš mašinos restoranuo­

se, kurie turi langelį maistui išsineštiitai, nes tu negalėjai atsisėsti

prie stalo.

Po septynių valandų Amelija pasimuistė ant galinės sėdynės.

- Žinot, ponia Grei visada liepia mums aprašyti, kokių šaunių

dalykų nuveikėme per atostogas. Parašysiu, kaip judu sukot gal­

vas, kaip patupdyti Vilou ant tualeto pasisioti.

- Nedrįsk, - sudraudžiau.

- Na, jeigu šito nerašysiu, mano rašinėlis išeis visai trumpas.

- Mes galim smagiai praleisti likusią kelionės dalį,- vienu

metu pasiūliau aš. - Sustoti Memfyje, Greislande... arba Vašing­tone...

- Arba galim važiuoti tiesiai namo, ir baigtas kriukis, - atsi­

liepė Šonas.

Dirstelėjau į jį. Patamsyje žalia šviesos juosta nuo prietaisų

skydo kaip kaukė atsispindėjo aplink jo akis.

- O galėtume nuvažiuoti į Baltuosius rūmus? - paklausė

Amelija ir atsisėdo.

Įsivaizdavau šiltnamiu virtusį Vašingtoną; įsivaizdavau, kaip

tampom tave su savim, užsisodinę ant klubo, kaip tavim neši­

ni lipam laiptais į kosmoso muziejų. Už lango priešais vyniojosi

juoda plento juosta; jos galo niekuomet nepasieksim.

- Tėvelis teisus, - atsakiau.

* * *

48

Kai galų gale parsigavom namo, žinia apie mūsų nutikimą jau

buvo pasklidusi. Ant virtuvės stalo gulėjo Paiper raštelis su sąra­

šu žmonių, atnešusių puodus maisto. Ji juos sukrovė į šaldytuvą

ir sužymėjo žvaigždutėmis pirmumo tvarka: penkios žvaigždutės

(šitą valgykit pirmiausia), trys žvaigždutės (geriau negu Chef Bo-

yardee), viena žvaigždutė (gresia botulizmas). Jau nuo seno esu

pasimokiusi, kad kai žmonės nori būti geri, verčiau tai padaro

pasitelkdami makaronų ir sūrio apkepą negu kaip nors asmeniš­

kai. Įdavei indą su valgiu, ir laisvas - asmeniškai dalyvauti nebū­

tina, o sąžinė švari. Maistas - tai paramos valiuta.

Žmonės vis klausinėja, kaip laikausi, nors, tiesą sakant, visai

nė nenori žinoti. Pasižiūri į tavo įtvarus - jie būna išmarginti sle­

piamosiomis spalvomis, skaisčiai rožiniai arba oranžiniai. Stebi,

kaip aš iškraunu automobilį ir pastatau tavo vaikštynę su teniso

kamuoliukais po kojelėmis, kad galėtume paslankioti šaligatviu,

kol mums už nugarų jų vaikai sūpuojasi ant lipynių, žaidžia kva­

dratą ar veikia dar ką nors, nuo ko tau lūžta kaulai. Jie man šyp­

sosi, nori būti mandagūs arba politiškai korektiški, bet sau galvo­

ja: „Dėkui Dievui. Dėkui Dievui, kad tai kliuvo jai, o ne man...“

Tėvas mano, kad aš neteisi, kai kurie žmonės iš tikro nori kuo

nors padėti. Sakau jam, kad jeigu iš tiesų norėtų, neneštų maka­

ronų apkepo - pasiūlytų vežtis Ameliją skinti obuolių ar čiuožti,

kad ji galėtų ištrūkti iš namų, kai tu užimtas, arba išgrėbstytų la­

pus iš nutekamųjų griovių aplink namą, nes po audros jie nuolat

užsikemša. Jeigu iš tiesų trokšta būti gelbėtojai, tegu paskambina

draudimo bendrovėms ir keturias valandas pasiginčija už mane

dėl sąskaitų.

Šonas nesupranta - daugelis žmonių siūlosi padėti, nes patys

nori jaustis geriau, o ne dėl mūsų. Nuoširdžiai kalbant, nesmer­

kiu jų. Tai prietaras: jei padėsi vargstančiai šeimai... jei švystelėsi

druskos per petį... jeigu neminsi ant šaligatvio plytelių sudūrimo,

gal nelaimė tavęs nepalies. Gal pavyks save įtikinti, kad tau taip

negali atsitikti.

Nesuprask manęs neteisingai - aš nesiskundžiu. Žmonės žiū­

ri į mane ir galvoja: „Vargšė moteris, turi neįgalų vaiką." Bet

kai žiūriu į tave, matau vien mergaitę, kuri nė trejų nesulau­

kusi atmintinai išmoko Queen „Bohemiškosios rapsodijos" žo­

49

džius, mergaitę, kuri kiekvienąkart, kai užeina audra, įsirango

pas mane į lovą - ne dėl to, kad bijo, o dėl to, kad bijau aš; matau

mergaitę, kurios juokas visad nuvibruoja mano kūnu kaip de­

rintojo šakute. Nenorėčiau vaiko sveiku kūneliu, juk tas vaikas

būtų kitas, ne tu.

Kitą rytą penkias valandas kalbėjausi telefonu su draudimo ben­

drove. Mūsų draudimas neapmokėjo greitosios pagalbos perveži­

mų, o Floridos ligoninė išleisdavo ligonį su varpiniu gipso tvars­

čiu tik su sąlyga, kad jis važiuos greitosios pagalbos automobiliu.

Atsidūrėme aklavietėje, bet tik man vienai tai buvo akivaizdu, dėl

to pokalbis priminė absurdo teatrą.

- Ar teisingai suprantu, - klausiau jau ketvirto tą dieną virši­

ninko, - jūs man aiškinat, kad važiuoti greitosios pagalbos auto­

mobiliu man nebuvo būtina; todėl if neapmokate išlaidų.

- Tikrai taip, ponia.

Ant kušetės, apramstyta pagalvėmis, tu flomasteriais piešei

dryžius ant gipso.

- Ar galėtumėt man nurodyti, kokią turėjau alternatyvą? - pa­

klausiau.

- Matyt, galėjote palaikyti pacientę ligoninėje.

- Suprantate, su gipsu ji išbus ištisus mėnesius. Norite pasa­

kyti, kad reikėjo taip ilgai laikyti dukrą ligoninėje?

- Ne, ponia. Tik tol, kol būtų suorganizuotas pervežimas.

- Bet ligoninė mums pasiūlė vienintelį transportą - greitosios

pagalbos automobilį! - atrėmiau. Tavo koja dabar atrodė kaip at­

laidų saldainis. - Ar jūsų polisas būtų padengęs ilgesnį gulėjimą

ligoninėje?

- Ne, ponia. Maksimalus naktų skaičius esant tokiems sužei­

dimams yra...

- Taip, tai jau girdėjau.

- Regis, ponia, - kandžiai tarė viršininkas, - turint omenyje

pasirinkimą - mokėti už papildomas naktis ligoninėje ar perve­

žimą greitosios pagalbos automobiliu, nelabai kuo turite skųstis.

Man skruostai užsiliepsnojo.

- O man regis, kad jūs paskutinis asilas! - surikau ir trenkiau

telefono ragelį.

50

Atsisukau ir pamačiau tave - flomasteris rankutėje pavojingai

artėjo prie sofos pagalvių. Buvai išsirietusi kaip riestainis, apatinė

kūno dalis vis dar žiūrėjo į priekį, o galva persisvėrusi per petį,

kad pamatytum, kas dedasi kieme.

- Keiksmų stiklainį, - sumurmėjai tu.

Turėjai tokį stiklainį, apvyniotą vaivorykštės spalvų dovaniniu

popierium, ir kiekvieną kartą, kai Šonas tau girdint susikeikdavo,

imdavai ketvirčio dolerio baudą. Vien per šį mėnesį buvai su­

kaupusi keturiasdešimt du dolerius - visą kelią nuo Floridos iki

namų tik ir skaičiavai. Išsitraukiau iš kišenės ketvirtuką ir įme­

čiau į stiklainį ant staliuko, bet tu nežiūrėjai - dėmesys vis dar

buvo nukreiptas į lauką, į tvenkinį, ant kurio čiuožė Amelija.

Tavo sesuo čiuožinėjo nuo pat... na, nuo pat tavo amžiaus. Ji

su Paiper dukra Ema dusyk per savaitę lankė čiuožimo pamokas,

o tau nieko taip nesinorėjo kaip mėgdžioti seserį. Deja, čiuoži­

mas - tai sportas, kurio tau niekada niekada neteks nė pamėgin­

ti. Kartą susilaužei ranką žaisdama su kojinaitėmis - įsivaizdavai,

kad čiuoži ant vienos kojos virtuvės linoleumu.

- Sudėjus krūvon mano ir tėčio keiksmus greitai turėsi už­

tektinai grynųjų lėktuvo bilietui, - pajuokavau stengdamasi tave

išblaškyti. - Kur skrisi? Į Las Vegasą?

Atsigręžusi nuo lango pažiūrėjai į mane.

- Kvailė būčiau, - atsakei. - „Dvidešimt vieno" vis tiek nega­

liu lošti, kol nesuėjo dvidešimt vieneri.

Šonas buvo tave išmokęs. Taip pat ir „Širdžių", „Teksasai, lai­

kyk juos!", ir penkių kortų pokerio. Aš baisėjausi, kol supratau,

kad ištisas valandas žaisti „Eik žuvauti" oficialiai priskirtina prie

kankinimo rūšių.

- Tai tada į Karibus?

Lyg tu kada nors galėtum keliauti nevaržoma, lyg kada nors

dar išvažiuotum atostogauti, neprisiminusi šio nelemto karto.

- Svarsčiau, gal nusipirkti knygų. Pavyzdžiui, Daktaro Sjuzo

ar panašių.

Tu jau skaitei šeštokų knygas, nors bendraamžiai dar karto­

josi abėcėlę. Tai vienas iš NO privalumų: kai turi ilgais tarpais

nejudėti, skaitai knygas arba naršai po internetą. Tiesą sakant, kai

Amelija norėdavo tave pašiepti, pravardžiuodavo Vikipedija.

51

- Daktaro Sjuzo? - paklausiau nustebusi. - Tikrai?- Ne sau. Pagalvojau, galėtume nusiųsti į tą Floridos ligoninę.

Ten buvo vienintelis skaitomas daiktas - „Kurgi Spotas?“, o kai

pervarai penkis šešis kartus, jau tikrai nusibosta.

Aš netekau amo. Tetroškau kuo greičiau pamiršti tą nelemtą

ligoninę, prakeiktą draudimo košmarą, prie kurio ji privedė, ir

kad tu keturis mėnesius tupėsi įstrigusi kaip pragare su tuo var­

piniu tvarsčiu. O tu, še tau kad nori, jau pamiršusi savo ašarų pa­

kalnę. Nors turėjai pakankamai priežasčių savęs gailėtis, ta proga

niekad nesinaudodavai. Teisybę pasakius, kartais būdavau tikra,

kad žmonės spokso į tave su ramentais arba vežimėlyje anaiptol

ne dėl neįgalumo, o veikiau dėl tavo galių, apie kurias jie galėtų

tik pasvajoti.

Vėl suskambo telefonas - sekundės dalelytę aš sufantazavau,

gal čia sveikatos draudimo bendrovės generalinis direktorius

skambina norėdamas asmeniškai atsiprašyti. Bet skambino Pai­

per - tiesiog patikrinti.

- Laiku pataikiau?

- Nelabai, - atsakiau. - Gal paskambink po kelių minučių?

- Ar jai labai skauda? Skambinai Rozenbladui? - kamantinėjo

Paiper. - Kur Šonas?

- Taip, ne, tikiuosi, darbuojasi, kad uždirbtų pinigų apmokėti

sąskaitoms už atostogas, kuriomis nespėjome pasinaudoti.

- Klausyk, rytoj paimsiu Ameliją, kai vešiu čiuožti Emą. Bent

dėl vieno dalyko nereikės nerimauti.

Nerimauti? Aš net nežinojau, kad Amelijai treniruotė. M in­

tyse tai net nebuvo paskutinis darbotvarkės punktas - jo išvis

nebuvo darbotvarkėje.

- Dar ko nors reikia? - paklausė Paiper. - Maisto? Benzino?

Džonio Depo?

- Ketinau sakyti Xanax... bet gal rinksiuos ką kita.

- Pamanyk tik. Esi ištekėjusi už vyruko, panašaus į Bradą Pitą -

o kūnas dar geresnis - ir užsigeidi ilgaplaukio meniško tipo.

- Visuomet geriau ten, kur mūsų nėra. - Išsiblaškiusi stebė­

jau, kaip tu imi seną nešiojamąjį kompiuterį ir mėgini nulaikyti

sterblėje. Kompiuteris vis virto į šoną, nes gipsas buvo nuožul­

nus, taigi čiupau pagalvėlę ir įtaisiau tau ant kelių kaip staliu­

52

ką. - Deja, mano kieme šiuo metu ganėtinai apsiniaukę, - tariau

Paiper.

- Ak, še tau, turiu bėgti. Atrodo, mano pacientei galvutė įsi­

statė.

- Jeigu gaučiau po dolerį už kiekvieną kartą, kai tai girdžiu...

Paiper nusijuokė.

- Šarlote, - pasiūlė, - bandyk verst to kiemo tvorą.

Aš padėjau ragelį. Tu įnirtingai spausdinai dviem pirštukais.

- Ką ten veiki?

- Kuriu Gmail pašto dėžutę Amelijos auksiniam žuviukui, -

atsiliepei.

- Abejoju, ar jam jos reikia...

- Todėl jis ir paprašė manęs, o ne tavęs...

Versk to kiemo tvorą.

- Vilou, - pasakiau, - išjunk kompiuterį. Mudvi einam čiuožti.

- Juokauji.

- Visai ne.

- Bet juk tu sakei...

- Vilou, tu labiau nori ginčytis ar eiti čiuožti?

Tavo veidely sutvisko šypsena - iš tų, kurių nebuvau mačiusi

nuo pat kelionės į Floridą. Užsitempiau megztinį ir aulinukus,

tada iš prieangio atsinešiau žieminę striukę tau apgaubti. Ko­

jytes apsukau antklode ir užsikėliau tave ant klubo. Be gipso tu

buvai lengvutė it elfas. Su juo svėrei visus dvidešimt keturis ki­

logramus.

Vienam dalykui varpinis įtvaras puikiai tiko - lyg tam tyčia

sukurtas - tai laikyti tave, apžergusią mano šoną. Buvai kiek atsi­

lošusi, bet vis tiek galėjau apglėbti tave ir taip numanevravau per

prieangį ir laipteliais žemyn.

Kai Amelija išvydo mus ateinančias - vėžlio greičiu, aplen­

kiančias sniego sangrūdas ir pajuodavusio ledo plotus, - liovėsi

sukusis.

- Aš einu čiuožti, - uždainavai tu, ir Amelija klausiamai pa­

žvelgė į mane.

- Girdėjai, ką sakė Vilou.

- Tu ją vedi čiuožti! Argi ne tu norėjai, kad tėvelis užcemen­

tuotų tvenkinį? Vadinai jį žiauria, neregėta bausme Vilou.

53

- Aš verčiu žemėn tvorą.

- Kokią tvorą?!Apmuturiavusi antklode užpakaliuką atsargiai pasodinau tave

ant ledo.

- Amelija, - paprašiau, - dabar man reikia tavo pagalbos. Pa­

žiūrėk ją - nenuleisk akių, - kol nubėgsiu pačiūžų.

Nuskuodžiau atgal j vidų, tik prie slenksčio stabtelėjau pasi­

tikrinti, ar Amelija vis dar seka tave akimis, kaip palikau. Mano

pačiūžos buvo prieangyje, nugrūstos batų dėžės gilumon - nebū­

čiau prisiminusi, kada paskutinį kartą čiuožiau. Surištos raište­

liais kaip mylimųjų porelė. Persimečiau per petį, paskui paėmiau

kompiuterio kėdę su ratukais. Išėjusi į lauką užsiverčiau ją aukš­

tyn kojomis sau ant galvos. Prisiminiau afrikietes moteris ryš­

kiaspalviais sijonais, ant galvos susikrovusias krepšius su vaisiais

ir ryžių maišeliais, betraukiančias namo maitinti šeimynos.

Nusigavusi prie tvenkinėlio pastačiau kėdę ant ledo. Atkaltę ir

ranktūrius atlošiau, kad tilptų tavo gipsas. Pakėliau tave ir patup­

džiau j jaukią sėdynę.

Atsisėdau susivarstyti pačiūžų.

- Laikykis, Viki, - sukomandavo Amelija, ir tu įsikibai krėslo

ranktūrių.

Sesuo atsistojo už tavęs ir ėmė stumti kėdę ledu. Antklodė

aplink tavo kojas išsipūtė kaip balionas, šūktelėjau Amelijai, kad

būtų atsargi. Bet ir taip buvo atsargi. Čiuožė pasilenkusi į priekį,

viena ranka tvirtai laikydama tave sėdynėje, ir yrėsi vis greičiau.

Tada greit apsisuko priešais ir ėmė traukti kėdę už ranktūrių

čiuoždama atbulom.

Tu atlošei galvytę ir užsimerkei, o Amelija ėmė sukti tave ratu.

Tamsios jos garbanos plaikstėsi iš po dryžuotos vilnonės kepurai­

tės; tavo juokas atvilnijo per ledo plotą nelyginant ryški vėliava.

- Mamyte! - sušukai. - Pažiūrėk į mus!

Atsistojau, mano kulkšniukai susvyravo.

- Palaukit manęs! - sušukau. Sulig kiekvienu žingsniu jau­

čiausi vis tvirčiau.

v-

S c K O A s

Pirmą dieną, kai grįžau į darbą, įėjęs į rūbinę šalia savo išvaly­

tos uniformos radau pakabintą plakatą „Ieškomas". Skersai

mano veido nuotraukoje storu raudonu flomasteriu buvo užra­

šytas žodis SULAIKYTAS.

- Baisiai juokinga, - sumurmėjau ir nuplėšiau plakatą.

- Šonai O ’Kyfai, - sutrimitavo vienas iš vaikinų, vaizduoda­

mas, kad rankoje laiko mikrofoną ir tiesia kitam vyrukui, - jūs ką

tik laimėjote Aukso puodą. Ką toliau darysite?

Pora kumščių iškilo į orą.

- Važiuosiu į „Disnėjaus pasaulį11!

Kiti plyšo juokais.

- Ei, skambino tavo kelionių agentė, - tarė vienas. - Kitoms

atostogoms užsakė tau bilietą į Gvantanamą.

Kapitonas nutildė juos ir priėjo prie manęs.

- Šonai, rimtai. Supranti, mes čia tik erzinamės. Kaip Vilou?

- Gerai.

- Ką gi, jeigu mes galime ką nors padaryti... - tarė kapitonas,

ir sakinio pabaiga ištirpo ore kaip dūmas.

Suraukiau kaktą dėdamasis, kad man visa tai nė motais, kad

užuot buvęs pajuokos objektas aš ir pats juokiuosi kartu.

- Ar jūs, vaikinai, neturit naudingesnių darbų? Kaip manote,

kas čia? Leik Buena Vista policijos nuovada?

Čia visi sprogo juokais ir po vieną patraukė iš rūbinės, pali­

kę mane vieną persirengti. Tvojau kumščiu į metalinį spintelės

rėmą, ir ji atsilapojo. Iš vidaus plevendamas išskrido popieriaus

55

lapelis - vėl mano veidas su pripieštomis Peliuko Mikio ausimis.

O apačioje: „Vis dėlto mažas tas pasaulis/4

Užuot rengęsis nuėjau nuovados koridoriais į dispečerinę ir iš

stirtos ant lentynos griebiau telefonų knygą. Ieškojau skelbimo,

kol aptikau pavardę - tą, kurią nesuskaičiuojamą daugybę kartų

mačiau per televiziją vėlyvuose reklamos klipuose: „Robertas Ra-

miresas, ieškovo advokatas. Juk jūs nusipelnėte geriausio/4

Ir nusipelniau, pamaniau. Ir mano šeima nusipelnė.

Taigi surinkau numerį.

- Sveiki, - tariau. - Norėčiau užsirašyti.

Aš ėjau naktinio sargo pareigas. Kai jūs, mergaitės, jau kietai

įmigusios, o Šarlotė po dušo belipanti į lovą, mano darbas buvo

užgesinti šviesas, užrakinti duris, paskutinį kartą pereiti namus.

Kol buvai sugipsuota, laikinai miegodavai ant svetainės sofos. Jau

ruošiausi gesinti šviesą virtuvėje, kai prisiminęs priėjau arčiau,

užtraukiau tau apklotą iki smakriuko ir pabučiavau į kaktą.

Viršuje patikrinau, ar miega Amelija, tada nuėjau į mūsų mie­

gamąjį. Šarlotė stovėjo vonios kambaryje apsivyniojusi dideliu

rankšluosčiu ir valėsi dantis. Plaukai tebebuvo šlapi. Įėjau į vonią

jai už nugaros, uždėjau rankas ant pečių, apsivyniojau apie pirštą

garbaną.

- Man patinka, kaip daro tavo plaukai, - tariau žiūrėdamas,

kaip garbana susiglaudžia it spyruoklė. - Jie turi savą atmintį.

- Sakyčiau, veikiau savo nuomonę, - atsiliepė ji ir papurtė

plaukus, tada pasilenkė išsiskalauti burnos. Kai atsitiesė, pabu­

čiavau ją.

- Mėtinė gaiva, - pasakiau.

Šarlotė prajuko.

- Aš ko nors nepastebėjau? Mes filmuojame reklaminį klipą?

Mudviejų akys susitiko veidrodyje. Man vis būdavo įdomu, ar

ji mato tą patį, ką ir aš, kai žiūriu į ją. O jeigu jau prašnekom apie

tai - ar ji pastebi, kad man ant viršugalvio išretėjo plaukai.

- Ko nori?

- Iš kur žinai, kad aš ko nors noriu?

- Gal kad esu ištekėjusi už tavęs jau septynerius metus?

56

Nusekiau paskui ją į miegamąjį, žiūrėjau, kaip nusimeta rank­

šluostį ir velkasi per didelius marškinėlius. Žinau, tau nepatiktų

tai girdėti, - kuriam vaikui patiktų? - štai dar vienas mano mėgs­

tamas tavo mamos bruožas. Net po septynerių metų persirengi-

nėdama prie manęs ji vis dar gūžiasi, lyg atmintinai nežinočiau

kiekvieno jos kūno lopinėlio.

- Reikia, kad jūs su Vilou rytoj kai kur nuvažiuotumėte su

manim, - pasakiau. - Į advokato kontorą.

Šarlotė šleptelėjo ant čiužinio.

-Ko?

Pamėginau kaip nors žodžiais paaiškinti, ką jaučiu.

- Dėl to, kaip su mumis pasielgė. Dėl suėmimo. Negaliu taip

visko palikti, kad jiems nė neatsirūgtų.

Ji spoksojo į mane išpūtus akis.

- Maniau, tai tu nori kuo greičiau parvažiuoti namo ir gyventi

toliau lyg niekur nieko.

- Taigi, ir žinai, kas buvo šiandien? Visa nuovada mano, kad

aš apsijuokiau iki ausų. Visiems laikams liksiu mentas, įsigudri­

nęs būti suimtas. Visa, ką turiu darbe, - tai mano reputacija. Ir ji

sugadinta. - Dvejodamas prisėdau prie Šarlotės. Diena dienon

grumdavausi už teisybę, bet ne visad mėgdavau ją garsiai sakyti,

ypač kai ištarti žodžiai išrengia ir palieka tave nuogą. - Jie išsi­

vedė mano artimuosius. Kameroje galvojau apie tave, Ameliją ir

Vilou, ir norėjosi tik vieno - ką nors pritrenkti. Norėjosi pavirsti

tokiu žmogum, kokiu jie mane laiko.

Šarlotė pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.

- Kas tie jie?

Sunėriau mūsų pirštus.

- Na, - tariau, - tikiuosi, advokatas mums ir pasakys.

Roberto Ramireso advokatų kontoros laukiamajame visas sienas

puošė anuliuoti žalos atlyginimo čekiai, kuriuos jis buvo laimėjęs

savo ankstesniems klientams. Myniau pirmyn atgal, rankas sunė­

ręs už nugaros, kur ne kur pasilenkdamas vieno kito perskaityti.

„Išmokėti pareiškėjui 350 000 dolerių". „1,2 milijono dolerių".

„890 000 dolerių". Amelija tyrinėjo kavos aparatą, gudrų daik­

57

čiuką - tereikia pastatyti puoduką, paspausti mygtuką, ir gausi

norimo skonio gėrimo.

- Mam, galiu atsigerti?- Ne, - atsakė Šarlotė. Ji sėdėjo ant sofos šalia tavęs ir stengėsi

suturėti gipsą, kad nenuslystų.

- Čia yra ir arbatos. Ir kakavos.

- Jokiu būdu, Amelija!

Sekretorė atsistojo už savo stalo.

- Ponas Ramiresas jau gali jus priimti.

Užsikėliau tave ant klubo, ir mes paskui sekretorę nusekėme

koridoriumi į susitikimų kambarį, apsuptą matinio stiklo sienų.

Sekretorė prilaikė atlapotas duris, bet net ir taip man teko pa­

sukti tave šonu, kad prakiščiau kojas pro durų angą. Nenuleidau

akių nuo Ramireso; norėjau pamatyti, kaip reaguos išvydęs tave.

- Pone O ’Kyfai, - prašneko jis ir atkišo ranką.

Paspaudžiau ją.

- Tai mano žmona, Šarlotė, ir dukros - Amelija ir Vilou.

- Ponios, - pasisveikino Ramiresas, tada pasigręžė į sekretorę.

- Brajoni, gal atneštum pieštukų ir porą spalvinimo kny­

gelių?

Už nugaros išgirdau prunkštelint Ameliją - žinau, ji pagalvo­

jo, koks tas tipas nenuovokus: spalvinimo knygelės skirtos maž­

vaikiams, o ne toms, kurios jau nešioja sportinę liemenėlę.

- Šimtamilijardinis Crayola firmos pieštukas buvo mėlynos

levandų spalvos, - pranešei tu.

Ramiresas kilstelėjo antakius.

- Naudinga žinia, - atsiliepė, o paskui gestu parodė greta sto­

vinčią moterį. - Norėčiau pristatyti jums savo partnerę, Mariną

Geits.

Ji atrodė kaip ir dera. Juodais viršun sušukuotais ir susegtais

plaukais, tamsiai mėlynu kostiumu - būtų buvusi daili, bet kažin

ką turėjo atstumiančio. Burną, nusprendžiau. Atrodė lyg ką tik

išspjovusi kokią bjaurastį.

- Pakviečiau Mariną dalyvauti mūsų susitikime, - pasakė Ra­

miresas. - Malonėkite sėstis.

Dar mums nespėjus atsisėsti, grįžo sekretorė su spalvinimo

knygelėmis. Padavė jas Šarlotei - nespalvotus sąsiuvinėlius, ku­

58

rių viršelyje spausdintinėmis raidėmis buvo parašyta: ROBER­TAS RAMIRESAS, SKVAIRAS.

- Ak, tik pažvelkit, - aiktelėjo Šarlotė ir nutvilkė mane žu­

dančiu žvilgsniu. - Ar kas žinojo, kad jau išrastos nusikaltimų

asmeniui spalvinimo knygelės.

Ramiresas plačiai nusišypsojo.

- Internetas - nuostabi vieta.

Kėdės susitikimų kambaryje buvo per ankštos tavo varpiniam

tvarsčiui. Po trijų nesėkmingų bandymų pasodinti galiausiai vėl

užsikėliau tave ant klubo ir atsigręžiau į advokatą.

- Kuo jums padėti, pone O’Kyfai?

- Aš seržantas O ’Kyfas, - pataisiau. - Jau devyniolika metų

dirbu Naujajame Hampšyre, Banktono policijos padalinyje. Mes

su šeima ką tik grįžome iš „Disnėjaus pasaulio1', dėl to šiandien

čia ir atėjome. Taip niekingai su manim dar niekad gyvenime ne­

buvo elgiamasi. Juk kas gali būt paprasčiau už kelionę į „Disnė­

jaus pasaulį1', ar ne? O ten mus su žmona suima, vaikus atima ir

atiduoda globėjoms, jaunėlė viena ligoninėje miršta iš baimės... -

aš atsikvėpiau. - Privatumas yra pamatinė teisė, o mano šeimos

privatumas buvo neįtikėtinai pamintas.

Marina Geits atsikrenkštė.

- Matau, jūs vis dar smarkiai susinervinęs, pareigūne O ’Kyfai.

Bandysime jums padėti... bet reikia, kad papasakotumėt detaliau

ir ne taip greitai. Ko važiavote į „Disnėjaus pasaulį"?

Na, tai aš jai paaiškinau. Papasakojau apie tavo nebaigtinę os-

teogenezę, apie ledus, kaip tu pargriuvai. Papasakojau apie vyrus

tamsiais kostiumais, kurie išvedė mus iš teminio parko ir iškvietė

greitąją pagalbą - kuo greičiau mūsų atsikratys, tuo geriau. Papa­

sakojau apie moterį, kuri atplėšė nuo mūsų Ameliją, apie ištisas

valandas trukusias apklausas policijos nuovadoje, apie tai, kad

niekas mumis netikėjo. Papasakojau, kaip savo nuovadoje tapau

pajuokos objektu.

- Man reikia pavardžių, - sakiau. - Noriu duoti į teismą,

ir greitai. Noriu prigriebti kai ką iš „Disnėjaus pasaulio", ligo­

ninės ir Vaikų ir šeimos departamento. Noriu, kad tie žmonės

prarastų darbą, noriu gauti pinigų už visą tą pragarą, kurį išgy­

venom.

59

Kol baigiau, man iškaito veidas. Negalėjau žiūrėti j tavo

mamą - nenorėjau išvysti jos veido išraiškos.

Ramiresas linktelėjo.

- Tokio tipo bylos, pone O ’Kyfai, labai brangios. Kiekvienas

advokatas prieš imdamasis jus ginti pirmiausia atliktų išlaidų ir

gaunamos naudos analizę, ir jau iš karto galiu jums pasakyti, kad

jeigu siekiate piniginės kompensacijos, jos negausite.

- O tie čekiai laukiamajame...

- Tose bylose ieškovas turėjo pagrindo skųstis. Sprendžiant

iš to, ką jūs mums nupasakojote, ir „Disnėjaus pasaulio", ir li­

goninės, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai tik dirbo

savo darbą. Įstatymas įpareigoja gydytojus pranešti apie įtarimus

dėl smurto prieš vaikus. Neturėdama jūsų miesto gydytojo laiško

Floridos policija turėjo pakankamą pagrindą jus suimti. Vaiko tei­

sių apsaugos tarnybos pareiga - apginti vaikus, ypač kai kalbama

apie vaiką, dar per mažą išsamiai papasakoti apie savo sveikatos

problemas. Kaip teisėtvarkos sistemos pareigūnas, esu tikras, kad

jeigu pažvelgsite iš tam tikro atstumo ir atskirsite emocijas nuo

faktų, pats suprasite: kai tik buvo gauta žinia iš Naujojo Hamp­

šyro, vaikus jums tučtuojau grąžino, judu su žmona paleido... ži­

noma, jūs jautėtės pasibaisėtinai. Tačiau nemaloni savijauta - ne

pagrindas imtis teisinių veiksmų.

- O kaip dėl emocinės žalos? - pasipiktinau. - Ar jūs bent nu­

tuokiate, ką aš išgyvenau? Ką išgyveno vaikai?

- Esu tikras - tai vieni niekai palyginti su emocine našta diena

po dienos gyvenant su vaiku, kuris turi tokio pobūdžio sveikatos

sutrikimų, - atsakė Ramiresas, ir Šarlotė greta manęs pakėlė į jį

akis. Advokatas užjaučiamai jai nusišypsojo. - Turiu galvoje, kad

tai nemenkas iššūkis. - Jis kiek palinko į priekį, vos vos suraukė

kaktą. - Nelabai ką išmanau apie... kaip ji vadinasi? Osteo...

- Nebaigtinė osteogenezė, - tyliai ištarė Šarlotė.

- Kiek kartų Vilou lūžo kaulai?

- Penkiasdešimt du, - atsakei tu. - O ar žinote - vienintelis

kaulas, kurio joks žmogus nėra susilaužęs per nelaimingą atsiti­

kimą slidinėjant, tai tas, kur vidinėje ausyje?

- Nežinojau, - apstulbęs prisipažino Ramiresas. - Gal jai dar kas nors?

60

Gūžtelėjau pečiais. Tu tiesiog Vilou, viskas čia aišku. Kitos to­

kios nėra. Tai supratau jau pačią pirmą akimirką, kai paėmiau

tave ant rankų, apgaubtą putplasčio sluoksniu, kad nesusižeis-

tum mano glėbyje: tavo siela stipresnė už kūną, ir nesvarbu, ką

nuolat kartoja daktarai, aš esu tikras, kad dėl to tie kaulai ir lūžta.

Kokie griaučiai nulaikytų tokią narsią širdį, į kurią telpa visas

pasaulis?

Marina Geits atsikrenkštė.

- Kaip Vilou buvo pradėta?

- Hm, - įsiterpė Amelija; iki tol buvau pamiršęs, kad ji yra su

mumis. - Tai jau tiesiog vulgaru.

Žiūrėdamas į ją įspėjamai papurčiau galvą.

- Nelengvai mudviem sekėsi, - tarė Šarlotė. - Jau ketinome

kreiptis dirbtinio apvaisinimo, kai pasijutau pastojusi.

- O tai dar vulgariau, - pareiškė Amelija.

- Amelija! - Atidaviau tave mamai, griebiau tavo seserį už

rankos ir pastačiau ant kojų. - Gali palaukti už durų, - pasakiau

patyliukais.

Laukiamajame sekretorė pasižiūrėjo į mus, bet nieko nesakė.

- Apie ką jūs dar rengiatės šnekėt? - metė iššūkį Amelija. -

Dalinsies patirtim apie hemorojų?

- Na, užteks ir to, - nukirtau, iš paskutiniųjų stengdamasis

neprarasti savitvardos sekretorės akivaizdoje. - Mes netrukus iš­

eisim.

Eidamas koridoriumi atgal išgirdau, kaip sekretorės aukšta­

kulniai nukaukšėjo prie Amelijos.

- Nori puodelio kakavos? - paklausė ji.

Kai vėl įžengiau į susitikimų kambarį, kalbėjo Šarlotė.

- ...bet man buvo trisdešimt aštuoneri, - sakė ji. - Žinote, kas

užrašoma kortelėje, kai jums trisdešimt aštuoneri? „Geriatrinis

nėštumas." Aš nerimavau dėl Dauno sindromo, o apie NO nič­

nieko nebuvau girdėjusi.

- Jums daryti vaisiaus vandenų tyrimai?

- Vaisiaus vandenų tyrimai savaime nepasako, ar vaisius turi

NO; jos ieškoma, kai yra pasitaikiusi šeimoje. Bet Vilou buvo

spontaninė mutacija. Ji ligos nepaveldėjo.

- Tai iki Vilou gimstant jūs nežinojote, kad ji serga NO?

61

- Sužinojome, kai Šarlotės antras ultragarso tyrimas parodė

krūvą kaulų lūžių, - atsakiau aš. - Klausykit, ar jau viskas aišku?

Jeigu jūs šios bylos nenorit, esu tikras, kad rasiu...

- O tu prisimeni tą keistą dalyką per pirmą ultragarsinį? - pa­

klausė atsigręžusi į mane Šarlotė.

- Kokį keistą dalyką?

- Tyrėjai pasirodė, kad smegenų vaizdas per skaidrus.

- Vaizdas nebūna per skaidrus.

Ramiresas susižvalgė su partnere.

- O ką sakė akušeris ginekologas?

- Nieko. - Šarlotė gūžtelėjo pečiais. - Niekas nė neužsiminė

apie NO, kol dvidešimt septynių savaičių atlikome antrą ultra­

garso tyrimą ir pamatėme lūžius.

Ramiresas atsisuko į Mariną Geits.

- Pasiaiškinkite, ar tai diagnozuojama nėštumo pradžio­

je, - paliepė, o tada vėl kreipėsi į Šarlotę. - Ar sutiktumėte leisti

mums susipažinti su įrašais savo sveikatos kortelėje? Mums rei­

kėtų pasigilinti ir nuspręsti, ar jūs turit pagrindo imtis teisinių

veiksmų...

- Jau maniau, mums nėra pagrindo kelti bylą, - įsiterpiau.

- Gal ir yra, pareigūne O’Kyfai. - Robertas Ramiresas pažvel­

gė į tave, lyg stengdamasis įsiminti veido bruožus. - Tik ne tas,

kokio tikėjotės.

Prieš dvylika metų, antrame koledžo kurse, supratusi, kad skubu

pati nežinodama kur, vieną dieną prisėdau prie virtuvės stalo

ir ėmiau kalbinti mamą (ta tema daugiau papasakosiu vėliau).

- Nežinau, kuo noriu būti, - pasakiau.

Man tai buvo tikra likimo ironija, nes nė nenutuokiau, kas jau

esu. Nuo penkerių metų žinojau, kad esu įvaikinta, - tai politiš­

kai korektiškas būdas pasakyti, kad neturi nė menkiausio supra­

timo apie savo kilmę.

- Ką mėgsti veikti? - paklausė mama ir gurkštelėjo kavos. Ji

gėrė juodą kavą, o aš silpną ir saldžią. Tūkstančiai panašių ne­

sutapimų nuolat paskatindavo susimąstyti apie klausimus, kurių

niekaip neištarsi balsu: ar ir mano biologinė motina gerdavo sil­

pną ir saldžią kavą? Ar jos tokios pat kaip mano mėlynos akys,

aukšti skruostikauliai, ar ji kaip ir aš kairiarankė?

- Mėgstu skaityti, - atsakiau ir užverčiau akis į lubas. - Kvai­

lystė.

- Ir ginčytis.

Išsišiepiau nuo ausies ligi ausies.

- Skaityti. Ginčytis. Mieloji, - nušvito mama, - tu gimusi būsi

teisininke.

Pasukam devynerius metus j priekį: esu pakartotinai kviečia­

ma pas gydytoją, nes ŽPV tepinėlis kelia įtarimų. Kol laukiau gi­

nekologės, prieš akis praskriejo nenugyventas gyvenimas - vaikų

gimimą vis atidėliojau, nes buvau per daug užsiėmusi teisės stu­

dijomis ir karjera; su vyrais nesusitikinėjau, nes norėjosi perskai­

63

tyti naujausius teisės straipsnius; namelio kaime nenusipirkau,

nes nebūčiau galėjusi mėgautis tomis tikmedžio grindimis, tuo

kalnų vaizdu.- Prisiminkime jūsų šeimos sveikatos istoriją, - pasakė dakta­

rė, ir aš atsakiau kaip pratusi:

- Aš įvaikinta, nežinau savo šeimos sveikatos istorijos.

Nors paaiškėjo, kad esu visai sveika - įtarimą sukėlę rezultatai

atsirado dėl laboratorijos klaidos, - manau, būtent tą dieną nuta­

riau susirasti biologinę motiną.

Žinau, ką pagalvojot: ar aš nebuvau laiminga su savo įtėviais?

Ką gi, atsakau „buvau" - ir kaip tik dėl to iki trisdešimt vienerių

metų man nė mintis nešmėstelėjo imtis paieškų. Buvau laimin­

ga ir džiaugiausi, kad užaugau savo tėvų šeimoje; kitos man nei

reikėjo, nei norėjosi. Ir užvis labiausiai netroškau įskaudinti tėvų

pranešdama, kad imuosi paieškų.

Nors visą gyvenimą žinojau, kad įtėviai manęs troško visa

širdimi, kažkur giliai visą tą laiką glūdėjo nuojauta: biologiniai

tėvai manęs nenorėjo. Mama pasekė man įprastą pasaką, neva

jiedu buvę per jauni, nepasirengę šeimai, - protu aš tai suvokiau,

bet emociškai jaučiausi atstumta ir pamesta. Tikriausiai norėjau

suprasti kodėl. Tad pasitarusi su įtėviais - po pokalbio, per kurį

mama verkdama žadėjo padėti, - atsargiai pradėjau paiešką, nes

mintį apie ją jau pusmetį mėginau prisijaukinti.

Būti įvaikintam - tai lyg skaityti knygą, kurios pirmas sky­

rius išplėštas. Siužetas ir veikėjai tau gal ir patinka, bet norėtum

perskaityti viską nuo pirmos eilutės. O kai nuneši knygą atgal į

knygyną ir pasiskundi, kad pirmas skyrius išplėštas, ten tau at­

sakoma: sveiko egzemplioriaus nėra. Kas, jei perskaitysi pirmą

skyrių, suprasi, kad knyga tau visai nepatinka, ir parašysi bjaurų

atsiliepimą Amazon tinklalapyje? Kas, jei užgausi autorių? Geriau

jau turėkis savo defektinį egzempliorių ir mėgaukis likusia isto­

rijos dalimi.

Įvaikinimo archyvai buvo uždari - net tokiam žmogui kaip aš,

žinančiam, kaip teisiškai tvarkyti reikalus. Taigi kiekvienas žings­

nis reikalavo titaniškų pastangų ir manęs laukė kur kas daugiau

nesėkmių negu pasisekimų. Per pirmus tris mėnesius privačiam

detektyvui sumokėjau daugiau kaip šešis šimtus dolerių, o jis

64

galų gale pranešė nieko neradęs. Tiek ir pati, dargi už dyką, bū­čiau sugebėjusi nuveikti, pamaniau.

Bėda ta, kad man trukdė tiesioginis darbas.

Vos spėjome išlydėti pro kontoros duris O ’Kyfus, užsipuo-

liau šefą.- Įrašus, sakot? Tokio pobūdžio byla man visiškai nepriimti­

na, - pareiškiau.

- Ar taip tvirtintumėt, - mąsliai svarstė Bobas, - jeigu galop

iškovotume stambiausią kompensaciją Naujojo Hampšyro apy­

gardoje už neteisėtą gimimą?

- Jūs nežinote, ar...

Jis gūžtelėjo pečiais.

- Priklauso nuo to, ką parodys jos medicinos kortelė.

Štai kas yra neteisėto gimimo ieškinys: jeigu motina nėštumo

metu būtų žinojusi, jog vaikelis gims smarkiai apsigimęs, būtų ap­

sisprendusi atsikratyti vaisiaus. Atsakomybė už vaiko neįgalumą

tokiu atveju perkeliama ant akušerio ginekologo pečių. Ieškovo

požiūriu, tai ieškinys dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslau­

gų teikimo. Ginamajam jis virsta moralės problema: kas turi teisę

spręsti, koks gyvenimas yra varganas ir nevertas gyventi?

Daugelyje valstijų bylos dėl neteisėto gimimo uždraustos.

Naujajame Hampšyre - ne. Keletą kartų kompensacijos buvo

priteistos tėvams, kurių vaikai gimė su skilusiu stuburu, cistine

fibroze, dar vienu atveju - kai dėl genetinės anomalijos berniukas

augo protiškai atsilikęs, prikaustytas prie vežimėlio, nors liga dar

nebuvo diagnozuota, juo labiau pastebėta nėštumo metu. Nau­

jajame Hampšyre tėvai atsakingi už neįgalių vaikų priežiūrą visą

gyvenimą - ne tik iki aštuoniolikos metų, - ir jau to pakanka, kad

reikalautum žalos atlyginimo. Nėra kalbos, Vilou O ’Kyf istorija,

be abejonės, buvo liūdna, nežmoniško dydžio gipsas kėlė gailestį,

bet kai tėvas išėjo iš kambario ir Bobas ją pakalbino stengdamasis

palinksminti, mergytė šypsojosi ir atsakinėjo į klausimus. Nevy-

niojant į vatą - ji meili, protinga ir iškalbi, taigi kur kas sunkiau

būtų prakišti ją prisiekusiesiems kaip vargo naštą.

- Jeigu Šarlotę O ’Kyf prižiūrėjusi gydytoja neatitiko reikalavi­

mų, - tarė Bobas, - ją ir reikia traukti atsakomybėn, kad tai dau­

giau nepasikartotų.

65

Aš užverčiau akis į lubas.- Bobai, kai siekiat susisemti porą milijonų, negalit lošti są­

žinės korta. O ir šiaip reikalas slidus: jeigu akušeris ginekologas

nusprendžia, kad trapių kaulų kūdikis neturi gimti, kas toliau?

Tikrinimas dėl galimo žemo intelekto koeficiento, kad išsigram-

dytum vaisių, kuris netaps Harvardo studentu?

Bobas paplojo man per nugarą.

- Žinai, miela matyti tokį aistringą nusiteikimą. Kai žmonės

ima pliaukšti, esą mokslas įgus pagydyti per daug ligų, aš visad

džiaugiuosi, kad bioetikos klausimų niekas nesvarstė, kai siautėjo

poliomielitas, tuberkuliozė ir geltonasis drugys. - Žingsniavome

kiekvienas į savo kabinetą, kai ūmai Bobas sustojo kaip įbestas ir

atsisuko į mane. - Gal jūs neonacė?

-Ką?!

- Aš taip nemanau. Bet jeigu mūsų kas paprašytų baudžiamo­

joje byloje ginti nusikaltėlį neonacį, ar sugebėtumėt atlikti savo

darbą - net jeigu jo pažiūros keltų pasibaisėjimą?

- Žinoma; tai klausimas teisės fakulteto pirmakursiui, - iškart

atsakiau. - Bet čia visai kas kita.

Bobas papurtė galvą.

- Tas ir yra, Marina, - pasakė, - kad ne kas kita.

Luktelėjau, kol jis užsidarys paskui save duris, o tada sustu-

gau iš bejėgystės. Kabinete nusispyriau aukštakulnius batelius ir

basa nutrepsėjau prie stalo. Brajoni buvo atnešusi gautus laiškus,

tvarkingai suveržtus gumute. Peržiūrėjau, ėmiau rūšiuoti vokus

pagal bylas, kol priėjau nepažįstamą atgalinį adresą.

Prieš mėnesį, atleidusi privatų detektyvą, parašiau laišką į

Hilsberio apygardą, kad atsiųstų nutartį dėl mano įvaikinimo.

Apsiginklavusi ja, žinodama, kad gimiau Šv. Juozapo ligoninėje

Našua, ketinau nudirbti daug lakstymo reikalaujantį darbą - at-

kapstyti savo biologinės motinos mergautinę pavardę. Vyliausi

pataikyti pas teismo stažuotoją, kuris nesusivoktų ką darąs ir pa­

mirštų baltai užtepti dokumente mano atsineštinę pavardę. Užuot

radusi tokį susidūriau su tarnautoja, vardu Meizė Donovan, - ji

dirbo apygardos teisme nuo tų laikų, kai išmirė dinozaurai, ir štai

dabar atsiuntė laišką. Laikiau jį virpančiomis rankomis.

66

NAUJOJO HAMPŠYRO VALSTIJA,HILSBERIO APYGARDOS TEISMAS

GALUTINĖ NUTARTIS DĖL MOTERIŠKOS LYTIES

KŪDIKIO ĮVAIKINIMO

1978 metų liepos 28 dieną, išnagrinėjęs pridedamą prašymą,

išklausęs jo svarstymą, atlikęs tyrimą ir įsitikinęs prašymo tei­

ginių teisingumu bei kitais faktais, patvirtinančiais, kad siū­

lomas įvaikinimas yra pageidaujamas, Teismas konstatuoja:

prašymo teiginiai yra teisingi, įvaikinimas pagerins siūlomo

įvaikinti asmens padėtį, ir nurodo, kad įvaikinamas moteriš­

kos lyties KŪDIKIS turės visas Arturo Viljamo Geitso ir Ivo­

nos Šugarman Geits vaiko ir paveldėtojo teises bei pareigas;

nuo šiol vadinsis MARINA ELIZABETA GEITS.

Perskaičiau nutartį antrą, paskui trečią kartą. Stebeilijau į teisėjo

parašą - Alfredas toks ir toks. Už dešimtį dolerių man buvo pra­

nešta žemę drebinanti žinia:

1. Esu moteriškos lyties.

2. Vadinuosi Marina Elizabeta Geits.

Na, o ko gi aš tikėjausi? Atviruko nuo savo biologinės motinos

ir kvietimo atvažiuoti į šių metų šeimos susitikimą? Atsidusu­

si atvėriau dokumentų spintelę ir įmečiau nutartį į skyrelį, kurį

buvau pažymėjusi užrašu ASMENINIAI. Tada pasiėmiau naują

rudo popieriaus aplanką ir užrašiau O ’KYFAI. „Neteisėtas gimi­

mas", - garsiai sumurmėjau vien norėdama patirti, kokio skonio

šie žodžiai bus mano lūpose; jie buvo (ir nenuostabu) kartūs it

kavos pupelės. Pamėginau sutelkti dėmesį į bylą su menkai už­

maskuota potekste: kai kurie vaikai apskritai neturi gimti, - ir

mintyse pasiunčiau savo biologinei motinai sparnuotą padėką,

kad ji taip nemanė.

P cu ijW v

T iesą sakant, aš tavo krikštamotė. Matyt, esu atsakinga už tavo

religinį ugdymą - tai visiškas absurdas, nes nė kojos bažny­

čion nebuvau įkėlusi (kaltinkit mano sveiką baimę, kad gali už­

siliepsnoti stogas), o štai tavo mama retą savaitgalį praleisdavo

mišias. Savo vaidmenį labiau mėgau vaizduotis kaip pasakų fė­

jos. Ateis diena, ir pasitelkusi pulką kombinezonais apsirengusių

pelių - ar be jų pagalbos - aš leisiu tau pasijusti karalaite.

Todėl retai kada užsukdavau į jūsų namus tuščiomis. Šarlotė

sakydavo, kad tave paikinu, bet juk neapkarsčiau tavęs deiman­

tais, neįbrukau į rankutes visureigio raktelių. Atnešdavau burtų,

šokoladukų, Emos išaugtų vaizdajuosčių. Net kai ateidavau iš­

kart po pamainos ligoninėje, improvizuodavau lauktuves - gu­

minę pirštinę, pripūstą kaip balioną ir užmazgytą, plaukų tinklelį

iš operacinės. „Tą dieną, kai atneši jai makšties skėtiklį, - juokau­

davo Šarlotė, - kvietimas čia lankytis bus atšauktas."

- Labas! - sušukau žengdama pro duris. Atvirai sakant, ne­

prisimenu nė kartelio, kad būčiau beldusis. - Penkioms minu­

tėms, - perspėjau Emą, kuri jau nėrė laiptais į viršų ieškoti Ame­

lijos. - Net striukės nenusivilk. - Nuėjau koridoriumi į Šarlotės

svetainę, kur apramstyta pagalvėmis savo varpiniame tvarstyje

sėdėjai tu ir skaitei.

- Paiper! - šūktelėjai, ir tavo veidelis nušvito.

Kartais žvelgdama į tave matydavau ne išdavikiškus kaulų

linkius ar mažą ūgį, neatskiriamą nuo tavo ligos. Vietoj viso šito

prisimindavau, kaip tavo mama raudodavo pasakodama, kad štai

68

dar vieną mėnesį nepastojo; prisimindavau, kaip per apsilanky­

mą kabinete ji traukdavo man iš ausų aparato vaisiaus širdies to­

nams matuoti kištukus, norėdavo pasiklausyti mažos lyg kolibrio

širdutės plakimo.

Prisėdau šalia tavęs ant sofos ir išsitraukiau iš palto kišenės

šios dienos dovaną. Tai buvo paplūdimio sviedinys - patikėk, ne

taip lengva tokį surasti vasario mėnesį.

- Mes nenuvažiavom į paplūdimį, - pasakei tu, - aš pargriuvau.

- Ak, tai ne šiaip sau paplūdimio sviedinys, - paprieštaravau

aš ir ėmiausi jį pūsti, kol pasidarė kietas kaip devintą mėnesį nėš­

čios moters pilvas. Tada įspraudžiau jį tau tarp keliukų, sviedinys

įstrigo tarp gipso šonų, ir ėmiau pliaukšėti delnu. - Čia bongo

būgnas.

Tu prapliupai kvatotis ir taip pat puolei tvatinti plastiko pa­

viršių. Tas garsas atginė iš virtuvės Šarlotę.

- Atrodai košmariškai, - pasibaisėjau. - Kada paskutinį kartą

miegojai?

- Paiper, kaip šaunu, aš irgi labai džiaugiuosi tave matydama...

- Amelija pasiruošusi?

- Kam?

- Čiuožti.

Ji pliaukštelėjo sau per kaktą.

- Man visai iš galvos išėjo. Amelija! - suriko ji, o tada tarė: -

Mes ką tik grįžom iš advokato.

- Na, ir?.. Šonas vis dar nusiteikęs traukti pasaulį į teismą?

Užuot atsakiusi ji pastukseno į sviedinį. Nemėgo, kai aš tar­

kuoju Šoną. Tavo mama buvo geriausia draugė pasaulyje, užtat

tėtis galėdavo išvesti iš proto. Įsikals ką nors į galvą, ir baig­

ta - neperkalbėsi. Šonui pasaulis atrodė perdėm juodas ir baltas,

o aš tikriausiai iš tų žmonių, kuriems labiau prie širdies spalvų

įvairovė.

- Įsivaizduoji, Paiper, - įsiterpei tu. - Aš irgi buvau čiuožti.

Dirstelėjau į Šarlotę, ši linktelėjo. Šiaip jau tvenkinys kieme

už namo ir jo keliamos nuolatinės pagundos jai varydavo siaubą;

nekantravau išgirsti istoriją su visomis smulkmenomis.

- Jei pamiršai čiuožyklą, turbūt pamiršai ir kepinių mugę?

Šarlotė krūptelėjo.

69

- O ką tu iškepei?- Iškepiau šokoladinių pyragaičių, - pasigyriau. - Pačiūžų

formos. Raištelius ir ašmenis išpiešiau cukraus glajumi. Girdi?

Pačiūžas su glajumi!

- Tu? - nepatikėjo Šarlotė, ir aš nusekiau paskui ją į virtuvę.

- Pradedu nuo nulio. Kitos mamytės jau mane į juoduosius

sąrašus įtraukė, mat pavasario renginį praleidau, nes buvau me­

dicinos konferencijoje. Bandau išpirkt kaltę.

- Ir kada tu juos sukurpei? Bedygsniuodama makšties pjū­

vius? Po trisdešimt šešių budėjimo valandų? - Šarlotė atidarė

spintelę, pasirausė po lentynas ir stvėrusi bulvinių traškučių pa­

kelį praplėšė ir išbėrė ant padėklo. - Nuoširdžiai sakau, Paiper: ar

būtina tau būti šitokiai tobulai?

Šakute ėmė gnaibyti pyragėlių plutelę.

- Fe. Ko gi tu - ne ta koja iš lovos?

- O ko tu tikiesi? Įplauki čia valso žingsneliu, praneši man,

kad atrodau kaip karvašūdis, o paskui priverti pasijusti visai nie­

kam tikusiai...

- Tu juk konditerijos šefė, Šarlote. Tu juk kepiniais gali visus

nunešti. Ką čia, po galais, darai?

- Darau, kad atrodytų kaip naminiai, - atsakė Šarlotė. - Juk

nebesu konditerijos šefė. Jau nebe. Jau seniai.

Kai susipažinau su Šarlote, ji ką tik buvo nominuota geriau­

sia Naujojo Hampšyro konditere. Buvau skaičiusi apie ją žur­

nale - ten buvo liaupsinamas jos gebėjimas derinti pačius ne­

tikėčiausius ingredientus ir gaminti įstabiausius saldumynus.

Pas mus ji niekad neateidavo tuščiomis rankomis: atnešdavo

krepšelių su cukraus gijų glajumi, pyragų su uogiene, šaunan­

čia kaip fejerverkas, pudingų, glostančių širdį it balzamas. Jos

suflė išeidavo lengvučiai kaip vasaros debesėliai; burnoje tirps­

tantys šokoladiniai pyragaičiai lyg burtų lazdele nugindavo bet

kokius tavo padangę temdančius rūpesčius. Ji sakydavo, kad

kepdama susitelkia į pačią savo esmę, tada visa kita atkrenta ir

ji prisimena, kam sutverta. Aš pavydėjau. Turėjau profesiją - ir

buvau velniškai gera gydytoja, - bet Šarlotė turėjo pašaukimą.

Svajojo atidaryti konditerijos parduotuvę, išleisti savų recep­

tų knygą - ją visi graibstytų. Tiesą sakant, neįsivaizdavau, kad

70

Šarlotė kada nors pamiltų ką nors labiau už kepimą, - kol at­

siradai tu.Patraukiau padėklą j šalį.

- Šarlote, tau nebloga?

- Ką gi, pagalvokim. Savaitgalį buvau suimta, duktė visa su­

gipsuota, neturiu laiko nė į dušą nueiti - taigi man viskas tiesiog

puiku. - Ji nusigręžė į antro aukšto laiptus. - Amelija! Laikas!

- Ema irgi protarpiais apkursta, - tariau. - Prisiekiu, ji tyčia

mane ignoruoja. Vakar aštuonis kartus prašiau nukraustyti vir­

tuvės barą...

- Žinai ką, - pavargusi pasakė Šarlotė, - man nuoširdžiai nu­

sispjaut į tavo problemas su dukra.

Tik spėjo man stalčius išvažiuoti - visuomet būdavau Šarlotei

patikėtinė, ne kokia bokso kriaušė, - o ji jau purtė galvą ir atsi­

prašinėjo:

- Dovanok. Nežinau, kas man pasidarė. Nederėjo giežti pyk­

čio ant tavęs.

- Nieko baisaus, - nuraminau.

Tą akimirką laiptais atbildėjo vyresniosios mergaitės - pranė-

rė pro mus kuždėdamosi ir kikendamos. Uždėjau ranką Šarlotei

ant peties.

- Kad žinotum, - tvirtai pasakiau. - Tu esi labiausiai atsida­

vusi motina, kokią man yra tekę sutikti. Tu viso savo gyvenimo

atsisakei, kad galėtum rūpintis Vilou.

Ji nunarino galvą ir linktelėjo, tada pažvelgė į mane.

- Prisimeni jos pirmąjį ultragarsą?

Pamąsčiau, tada plačiai nusišypsojau.

- Matėm, kaip ji čiulpia nykštį. Tau su Šonu nereikėjo nė ro­

dyti - vaizdas buvo aiškus kaip dieną.

- Taip, - pakartojo tavo mama. - Aiškus kaip dieną.

Šarlotės2007 metų kovas

O jeigu dėl to kas nors kaltas?

Kai ėjau iš advokatų biuro, ši mintis tebuvo mažytė už­

simezgusi sėkla, kurią išsinešiau ertmėj už krūtinkaulio. Net

kai gulėjau nemiegodama greta Šono, girdėjau ją pulsuojant

kraujyje: o kas, jei?.. Jau penkerius metus tave mylėjau, budė-

davau palinkusi virš tavęs, laikydavau ant rankų, kai tau kas

nors lūždavo. Gavau tai, ko taip beprotiškai troškau, - gražų

kūdikėlį. Kaipgi galėjau kam nors prisipažinti - o užvis labiau

sau pačiai, - kad tu ne vien pats nuostabiausias mano gyvenime

nutikęs dalykas... kartu ir labiausiai alinantis, labiausiai gniuž­

dantis?

Klausydavausi, kaip žmonės skundžiasi, esą jų vaikai neman­

dagūs, paniurę ar net prisiverda košės, ir pavydėdavau. Kai tiems

vaikams sukaks aštuoniolika, jie taps savarankiški, savaip klys ir

savaip už tas klaidas mokės. Tu buvai ne iš tų vaikų, kuriuos gali

paleisti skristi į pasaulį. O kas, jei parkrisi?

Ir kas tavęs laukia, kai manęs nebebus šalia? Kas tave pagaus?

Praėjo savaitė, paskui kita; pradėjau suprasti, kad Roberto

Ramireso advokatų kontorai lygiai taip pat kaip ir man pačiai

atgrasi moteris, puoselėjanti tokias slaptas mintis. Užuot apie tai

mąsčiusi su įkvėpimu puoliau ieškoti būdų, kaip tave padaryti

laimingą. Žaisdavau žodžių loto, kol atmintinai išmokau visus

dviejų raidžių žodelius; žiūrėdavau Animal Planet laidas, kol ga­

lėjau neužsikirsdama išpyškinti bet kurį scenarijų. Tavo tėvas vėl

įsitraukė į darbą, Amelijai prasidėjo pamokos.

72

Tą rytą mudvi buvom įsispraudusios į apatinio aukšto tualetą.

Laikiau tave už pažastų veidu į save ir stengiausi balansuoti virš

unitazo, kad galėtum pasisioti.

- Maišeliai! - pasiskundei tu. - Maišeliai lenda!

Unkšdama nuo svorio viena ranka pataisiau šiukšlių mai­

šus, kuriais buvo apvyniotos tavo šlaunys. Po kelių nesėkmin­

gų bandymų supratom, kaip žmogui nueiti į tualetą su varpiniu

tvarsčiu, - dar viena smulkmenėlė, kuria nepasidalija daktarai.

Interneto forumuose iš tėvų išmokau po gipso kraštu ties palikta

anga pakišti šiukšlių maišų, jais lyg pamušalu apsaugoti įtvarą,

kad nesušlaptų ir nesusipurvintų. Nėra ko nė sakyti - žygis į gerą

vietą trukdavo apie pusvalandį, o po kelių nelaimingų atsitikimų

tu įsigudrinai nuspėti, kada jau metas eiti, užuot laukus iki pa­

skutinės minutės.

- Kasmet į unitazą susižeidžia keturiasdešimt tūkstančių žmo­

nių, - pranešei.

Aš sugriežiau dantimis.

- Dėl Dievo meilės, Vilou, susikaupk, arba tapsi keturiasde­

šimt tūkstančių pirma.

- Gerai, jau viskas.

Dar kartą surizikavusi prarasti pusiausvyrą padaviau tau rulo-

nėlį tualetinio popieriaus tarpkojui pasišluostyti.

- Gerai pasidarbavai, - pagyriau, pasilenkiau nuleisti vandens,

tada atsargiai atbulomis išvairavau pro siauras tualeto duris. Bet

sportbatis užkliuvo už kilimėlio krašto - pajutau, kad virstu. Persi­

sukau taip, kad nukrisčiau pirma ir kūnu sušvelninčiau tau smūgį.

Nebežinau, kuri iš mudviejų pradėjo juoktis pirma, o kai tuo

pat metu suskambo durų skambutis, mes dar labiau įsikvatojom.

Gal man reikia pakeisti įrašą atsakiklyje? „Gaila, dabar prieiti ne­

galiu. Laikau virš unitazo dukrą su dvidešimt penkių kilogramų

gipsu."Pasirėmiau alkūnėmis, kartu pakėliau tave. Skambutis vėl ne­

kantriai sutilindžiavo.

- Einu! - šūktelėjau.

- Mamyte! - suspigai tu. - Kelnytes užmauk!

Po kelionės į tualetą tu tebebuvai pusplikė, o užtraukti fla­

nelinės pižamos kelnes būtų užtrukę dar dešimt minučių. Tad

73

griebiau vieną iš šiukšlinių maišų, tebestyrančių iš už gipso, ir

apjuosiau tave nelyginant juodu plastiko sijonu.

Verandoje stovėjo ponia Dumbroski, gatvės kaimynė. Ji turė­

jo tavo amžiaus anūkus dvynius: pernai atvažiavę jie nukniaukė

močiutės akinius, kol ji miegojo, sode padegė kupetą sugrėbtų

lapų, ir ugnis būtų persimetusi j garažą, jeigu kaip tik tuo metu

nebūtų priėjęs laiškanešys.

- Sveika, brangioji, - pasisveikino ponia Dumbroski. - T i­

kiuosi, nepataikiau ne laiku.

- O ne, - atsiliepiau. - Mes tik... - žvilgtelėjau į tave, apsiren­

gusią šiukšlių maišu, ir mudvi vėl prapliupom juokais.

- Atėjau savo indo, - pasakė ponia Dumbroski.

- Indo?

- To, kuriame kepiau lazaniją. Tikiuosi, spėjote jos paska­

nauti?

Tikriausiai tai vienas iš patiekalų, mūsų laukusių parvažiavus

namo iš to prakeikto „Disnėjaus pasaulio1*. Atvirai sakant, suval-

gėm tik kelis; kiti sustingę į ragą šaldiklyje. Negali žmogus ištisai

misti vien mėsainiais, lazanija su sūriu ir keptais vamzdeliais.

Mano nuomone, jei sutaisai patiekalą ligonei, gana įžūlu ka­

mantinėti, ar ji jau suvalgė ir ar gali atsiimti savo skardą.

- Ponia Dumbroski, gal aš pamėginsiu rasti tą indą ir papra­

šysiu, kad Šonas jums vėliau užneštų?

Ji papūtė lūpas.

- Ką gi, man teks palaukti, kol galėsiu pasigaminti tuno troš­

kinį.

Pasvarsčiau, ar nevertėtų įbrukti poniai Dumbroski tavęs ir

pažiūrėti, kaip sulinks jos vištos kojelės, kol aš ieškosiu šaldiklyje

tos kvailos lazanijos ir paskui tėkšiu jai po kojomis ant grindų.

Bet užuot taip padariusi tik nusišypsojau.

- Dėkui, kad jūs tokia supratinga. Dabar turiu paguldyti Vilou

miegoti, - pasakiau ir uždariau duris.

- Aš gi po pietų nemiegu, - nusistebėjai tu.

- Žinau. Pasakiau, kad ji eitų sau, kol dar neužmušiau.

Nuskraidinau tave į svetainę, sukroviau stirtą pagalvėlių už nu­

garos ir po keliukais, kad galėtum patogiai sėdėti. Tada paėmiau

pižamos kelnes ir pasilenkiau paspausti mirksinčio atsakiklio.

74

- Pirma kairę koją, - paliepiau ir ištempiau platų juosmenį

ties gipsu.Jūs gavote naują žinutę.

Įbrukau į klešnę dešinę ir užtraukiau kelnes ant gipso iki

juosmens.

Pone ir ponia O'Kyfai... čia Marina Geits iš Roberto Ramireso

advokatų kontoros. Norėtume kai ką su jumis aptarti.

- Mam, - suzirzei tu, nes mano rankos sustingo ant tavo

liemens.

Suėmiau palaidą audinį ir sumezgiau mazgu.

- Jau beveik baigiau, - atsiliepiau, o mano širdis ėmė daužytis.

Amelija buvo mokykloje, o Vilou vis tiek teko vežtis į advokatų

kontorą. Ir šįkart jie buvo jau pasiruošę: prie kavos aparato pūp­

sojo pakeliai sulčių, šalia žvilgančių architektūros žurnalų - krū­

velė knygelių su paveiksliukais. Sekretorė atėjo kviesti mūsų pas

advokatus - jau nebevedė į susitikimų kambarį, o atidarė duris

į kabinetą, kuriame karaliavo šimtas skirtingų baltų atspalvių:

beicuotos medžio grindys, kreminiai sienų paneliai, pora šviesios

odos sofų. Tu atlošei galvą dairydamasi. Ar taip atrodo rojus?

O jei taip, kas tada Robertas Ramiresas?

- Pamaniau, ant minkštasuolio Vilou bus patogiau, - lygiu

balsu tarė jis. - Ir dar pamaniau, gal jai labiau patiks pažiūrėti

filmą, užuot klausiusis nuobodžių suaugusiųjų šnekų. - Jis atki­

šo filmo „La troškinys" vaizdajuostę - tavo mėgstamiausią, nors

šito ir nežinojo. Kai pažiūrėjom šį filmą pirmą kartą, pasigami-

nom karališką vakarienę.

Marina Geits atnešė vaizdo grotuvą ir labai modernias Bose

ausines. Prijungė jas, įkurdino tave ant sofos, paleido filmą ir įbe­

dė šiaudelį į sulčių pakutį.

- Seržante O ’Kyfai, ponia O’Kyf, - pasakė Ramiresas, - pagal­

vojome, kad būtų geriau aptarti reikalą be Vilou, bet aišku, kad tai

turbūt fiziškai neįmanoma. Vaizdajuostę sugalvojo Marina. Per

šias dvi savaites ji nudirbo ir nemažą darbą. Mes peržiūrėjome

jūsų sveikatos kortelės įrašus, davėme juos peržvelgti ir dar kai

kam. Ar Markuso Kavendišo pavardė jums ką nors sako?

Mudu su Šonu susižvalgėme ir papurtėme galvą.

75

- Daktaras Kavendišas yra škotas, vienas žymiausių nebaigti- nės osteogenezės specialistų pasaulyje. Pasak jo, jūs turite pagrin­

dą paduoti j teismą savo akušerę ginekologę dėl netinkamos svei­

katos priežiūros. Ponia O ’Kyf.jūs prisiminėte, kad aštuonioliktos

savaitės ultragarso tyrimo vaizdas buvo pernelyg skaidrus... Tai

svarbus simptomas, kurio nepastebėjo jūsų gydytoja. Ji turėjo at­

pažinti kūdikio būklę gerokai anksčiau, nei vėlesnis ultragarso

tyrimas parodė kaulų lūžius. Ir turėjo jums pranešti tuo nėštumo

laikotarpiu, kai dar galima... pakeisti įvykių eigą.

Man svaigo galva, o Šonas atrodė visiškai sutrikęs.

- Luktelkit minutėlę, - paprašė jis. - Kokia čia byla?

Ramiresas dirstelėjo j tave.

- Ieškinys dėl neteisėto gimimo, - atsakė.

- Ir ką gi tai, po paraliais, reiškia?

Advokatas pažiūrėjo j Mariną Geits, ši atsikrenkštė.

- Neteisėto gimimo ieškinys suteikia tėvams galimybę teistis

dėl nuostolių, patirtų dėl tokio gimimo, ir dėl sunkią negalią tu­

rinčio vaiko sveikatos priežiūros išlaidų. Šio ieškinio esmė - jei­

gu prižiūrintis medikas būtų anksčiau jums pasakęs, kad kūdikis

bus neįgalus, jūs būtumėte galėjusi rinktis, spręsti dėl nėštumo

nutraukimo.

Prisiminiau, kaip prieš kelias savaites rėžiau Paiper: ar būtina

tau visą laiką būti šitokiai tobulai?

O kas, jeigu vienintelį kartą ji pasirodė netobula - būtent tavo

atžvilgiu?

Sėdėjau priaugusi prie krėslo, nepajėgiau pajudėti - visai kaip

tu; nepajėgiau nė kvėpuoti. Už mane prabilo Šonas.

- Tai jūs sakote, kad mano duktė apskritai neturėjo gim­

ti? - pasipiktino jis. - Kad ji yra klaida? Tokio mėšlo neketinu

klausytis.

Žvilgtelėjau į tave: buvai nusiėmusi ausines, gaudei kiekvieną

žodį.

Tavo tėvas atsistojo, juo pasekė ir Robertas Ramiresas.

- Seržante O ’Kyfai, suprantu, kaip baisiai tai skamba. Bet ter­

minas „neteisėtas gimimas" - tik teisinė sąvoka. Mes nenorime,

kad jūsų dukrelė, šis nuostabus vaikas, nebūtų gimusi. Mes tik

manome, kad kai gydytojas neatitinka reikalavimų, kurie užti­

76

krintu pacientui deramo lygio priežiūrą, kas nors turi atsakyti. -

Jis žengė žingsnį į priekį. - Kalbama apie netinkamą medicininę

priežiūrą. Tik pagalvokite apie visą tą laiką ir lėšas, kurių prireikė

Vilou ir dar tikrai prireiks ateityje. Kodėl jūs turėtumėte mokėti

už kažkieno kito klaidą?

Šonas visu svoriu palinko prie Ramireso, aš pamaniau, kad

gali nušluoti jį nuo kelio. Bet jis tik bedė pirštu advokatui į

krūtinę.

- Aš myliu savo dukrą, - dusliai ištarė. - Aš ją myliu.

Jis pakėlė tave ant rankų, taip staigiai truktelėdamas ausinių

laidą, kad vaizdo grotuvas apvirto, o sultys iš pakelio pasiliejo ant

odinės sofos.

- Ak, - surikau aš ir puoliau raustis rankinėje servetėlių skys­

čiui sugerti. Ta gražioji kreminė oda - gali likti dėmė.

- Nieko baisaus, ponia O ’Kyf, - nuramino Marina, priklaupu­

si šalia manęs. - Nesirūpinkit.

- Tėveli, filmas dar nesibaigė, - paprieštaravai tu.

- Ne, baigėsi, - Šonas nutraukė ir sviedė žemėn ausines. - Šar­

lote, po velnių, einam iš čia.

Kunkuliuodamas kaip ugnikalnis, jis jau žingsniavo korido­

rium, o aš šluosčiau sultis. Susivokiau, kad abu advokatai žiūri į

mane, ir atsitiesiau tebetupėdama.

- Šarlote! - atskriejo iš laukiamojo Šono balsas.

- Mmm... ačiū. Gaila, kad jums sutrukdėme. - Atsistojau,

apglėbiau save rankomis lyg sušalusi ar kad nesusileisčiau. - Aš

tik... dėl vieno dalyko... - pakėliau akis į teisininkus ir giliai įkvė­

piau. - Kas būtų, jei laimėtume?

II

Nusviesk mane į jūros gelmę.

Paslėpk mane vandenyse ir druskoj.

Joks ūkininko arklas mano kaulų nekliudys.

Joks Hamletas nesakys paėmęs mano žandikaulį,

Kad štai juokai baigti, bedantė jau burna.

Ištįsę, žaliaakiai maitėdos mano akis lesios,

Žuvelės purpurinės žais slėpynių.

Ir tapsiu griausmo aš daina, bangų mūša,

G ilia i po vandeniu, druskėtame dugne.

Nusviesk mane... po jūros vandenim.

Carl Sandburg, „Kaulai"

Sluoksniavimas - procesas, kai šaukštu ar mentele vienas

sluoksnis atsargiai įmaišomas į kitą.

Kai kalbame apie sluoksniavimą, paprastai turime galvoje

kokią nors aštrią briauną. Lankstome išdžiūvusius skalbi­

nius, perlenkiame lapelį su užrašais. Tešla - kitas reikalas:

čia dvi skirtingos substancijos, bet ertmė tarp jų visai neiš­

nyksta; geras mišinys esti purus, akytas, jo sudedamosios da­

lys dar tik susipažįsta viena su kita.

Kai vienas mišinys įsilieja į kitą, vyksta dviejų pradų susi­

dūrimas. Įsivaizduokite kortas, padalytas prieš pokerio par­

tiją, ginčą, bet kurią situaciją, kai viena pusė paprasčiausiai

pasiduoda.

ŠOKOLADO IR AVIEČIŲ SUFLĖ

1 pinta*'pertrintų aviečių

8 kiaušiniai - baltymus atskirti nuo trynių

4 uncijos cukraus

3 uncijos miltų

8 uncijos geros kokybės kartaus šokolado - sutrupinti

2 uncijos Chambord likerio

2 valgomieji šaukštai lydyto sviesto

cukraus formelėms pabarstyti

Sunkiame prikaistuvyje pašildykite trintas avietes, kol pasidarys

drungnos. Dideliame inde suplakite kiaušinio trynius su trimis

* Pinta - 0,568 litro.

81

uncijomis cukraus; įmaišykite miltus ir trintas avietes, mišinį vėl supilkite į prikaistuvį.

Kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol masė sutirštės. Neleiski­

te mišiniui užvirti. Nukelkite nuo ugnies, suberkite šokoladą ir

maišykite, kol visai ištirps. Įmaišykite likerį. Uždenkite masę plė­

vele, kad nesusidarytų plutelė.

Tada ištepkite sviestu šešias formeles ir pabarstykite cukrumi.

Įkaitinkite orkaitę iki 425 °F.

Su likusia uncija cukraus plakite kiaušinių baltymus, kol su­

sidarys standžios putos. Štai dabar, kai atsargiai sluoksniuoda­

mi maišysite kiaušinių putėsius su šokolado mase, pamatysite tą

procesą - kaip susimaišo du labai skirtingi mišiniai. Nė vienas

jų nenorės išsižadėti savosios substancijos: šokolado tamsumas

papildys baltymų purumą, ir priešingai.

Šaukštu sukrėskite gautą masę į formeles, palikdami ketvir­

tadalį colio iki indelio briaunos. Iš karto šaukite į orkaitę. Suflė

paruošta, kai gerai iškyla, viršuje pasidaro aukso rudumo, o pa­

kraštėliai atrodo sausi, - maždaug per dvidešimt minučių. Tačiau

nenustebkite, jei ištraukta iš orkaitės suflė suzmeks, neatlaikiusi

savo sukeltų lūkesčių svorio.

Š a p l o t i2007 metų balandis

eįmanoma nugyventi gyvenimo su niekuo nesusiduriant.

Tai pirmiausia mums sakė daktarai, aiškindami nebaigtinės

osteogenezės užburtą ratą; judėk, bet nesusilaužyk, nes jei susi­

laužai, negali judėti. Tėvai, kurie savo vaikus nuolat laiko sėdin­

čius arba moko vaikščioti keliais (tada mažesnis pavojus pargriū­

ti ir susilaužyti), kartu rizikuoja, jog vaikų raumenys ir sąnariai

neišsivystys tiek, kad apsaugotų kaulus.

Rizikuoti labiau buvo linkęs Šonas. Kita vertus, kai tau kas

lūždavo, jo dažniausiai nebūdavo namie. Bet jis juk metų me­

tus mane įtikinėjo, kad vienas kitas lūžis - nedidelė kaina, kurią

verta sumokėti už tikrą gyvenimą; galbūt aš dabar sugebėsiu jį

įtikinti, kad du kvaili žodžiai „neteisėtas gimimas" nieko nereiš­

kia, palyginti su užtikrinta ateitimi. Nors Šonas išsinešdino iš

advokatų kontoros su trenksmais, vis tikėjausi, kad jie dar pa­

skambins. Užmigdavau mąstydama apie tai, ką pasakė Robertas

Ramiresas. Pabusdavau su nepažįstamu skoniu burnoje - pusiau

saldžiu, pusiau gaižiu; prireikė ne vienos dienos, kad suvokčiau,

jog tai - paprasčiausiai viltis.

Tu sėdėjai ligoninės lovoje su varpiniu tvarsčiu po antklode

ir kol laukiame pamidronato infuzijos skaitei įdomybių knygelę.

Iš pradžių į ligoninę važiuodavai kas antrą mėnesį; dabar keliau­

ti į Bostoną tereikėjo dukart per metus. Pamidronatas nebaigti­

nės osteogenezės neišgydo - tik palaiko tokią būklę, kuri III tipo

NO sergantiems vaikams, tokiems kaip tu, leidžia bent vaikščioti,

83

užuot tūnojus vežimėlyje. Ligi tol net žingsnis žeme galėdavo su­

kelti pėdos mikrolūžius.- Nors matant lūžusius šlaunikaulius sunku patikėti, jos kau­

lų tankio rodiklis kur kas geresnis, - pasakė daktaras Rozenbla-

das. - Minus trys.

Kai tau gimus buvo atliktas kaulų tankio tyrimas, rodiklis

buvo minus šeši. Devyniasdešimt aštuoni procentai žmonių turi

nuo plius dviejų iki minus dviejų. Kaulas nuolat gamina naują

kaulinę medžiagą ir absorbuoja seną; pamidronatas sulėtina tavo

organizme senos kaulinės medžiagos absorbavimą; tai leidžia tau

pakankamai judėti, kad kaulai sustiprėtų. Kartą daktaras Rozen-

bladas paaiškino man tai rodydamas virtuvinę kempinę: kaulas

korėtas, o pamidronatas truputį užpildo skylutes.

Taip gydoma per penkerius metus tu patyrei daugiau kaip

penkiasdešimt lūžių; nepajėgiau įsivaizduoti, koks būtų buvęs

gyvenimas be gydymo.

- Šiandien turiu tau pasakyti įdomų dalyką, Vilou, - tarė dak­

taras Rozenbladas. - Bėdai prispyrus, vietoj kraujo plazmos gali­

ma panaudoti lipnų skystimą iš kokoso riešuto.

Tu išplėtei akis.

- Jūs kada nors bandėt?

- Pamaniau, gal šiandien pabandžius... - Jis plačiai tau nu­

sišypsojo. - Juokauju. Norit manęs ko paklausti prieš griebiant

jautį už ragų?

Tavo rankytė įsliuogė į mano delną.

- Du kartai, taip?

- Tokia taisyklė, - paaiškinau. Jeigu slaugytoja nesugebėdavo

dviem bandymais pataikyti adata tau į veną ir įvesti kateterio,

priversdavau ją kviesti ką nors kitą.

Juokinga - kai su Šonu, kuriuo kitu policininku ir jo žmona

kur nors išeidavome, būtent aš būdavau drovi. Niekada nebuvau

kompanijos siela; nekalbindavau žmonių, stovinčių eilėje už ma­

nęs maisto parduotuvėje. Bet tereikia atsidurti ligoninės aplinko­

je - ir aš kausiuosi už tave iki mirties. Būsiu tavo balsas, kol pati

išmoksi išsakyti savo poreikius. Ne visuomet buvau tokia - kam

gi nesinori tikėti, kad geriausiai reikalą išmano daktaras? Bet

būna gydytojų, kuriems per visą mediko karjerą nepasitaikė nė

84

vieno nebaigtine osteogeneze sergančio paciento. Jeigu žmogus

sako žinantis, ką darąs, tai dar nereiškia, kad aš juo pasitikėsiu.

Išskyrus Paiper. Patikėjau ja, kai sakė, kad niekaip nebūtume

galėję iš anksto sužinoti, jog tu gimsi tokia.

- Na, galime imtis darbo, - pasakė daktaras Rozenbladas.

Kiekvienas gydymo kursas trukdavo tris dienas po keturias

valandas. Po dviejų valandų, per kurias slaugytojos ir rezidentai

bėgiodavo tavęs matuoti ir sverti (negi jie mano, kad tavo ūgis ir

svoris gali per pusvalandį pasikeisti?), būdavo kviečiamas dak­

taras Rozenbladas, imamas šlapimo mėginys. Tada ateidavo eilė

imti kraujo - šešias ampules; tuo metu laikydavaisi taip tvirtai

įsikirtusi mano rankos, kad nagučiai palikdavo baltus pusmė­

nulius odoje. Pagaliau slaugytoja įvesdavo kateterį - čia tu la­

biausiai priešindavaisi. Vos išgirsdavau koridoriumi artėjant jos

žingsnius, stengdavausi tave išblaškyti, nukreipti dėmesį į knyge­

lės įdomybes.

Senovės Romoje kaip delikatesai būdavo valgomi flamingų lie­

žuvėliai.

Kentukyje įstatymas draudžia neštis ledus užpakalinėje kelnių

kišenėje.

- Ei, katinėli, - pašaukė seselė.

Jos galvą gaubė debesis nenatūraliai geltonų plaukų, o ant ka­

klo kabojo stetoskopas su beždžionyte prie šono. Ji atėjo neši­

na plastiko padėkliuku su kateterio adata, spirito tamponais ir

dviem balto pleistro juostelėmis.

- Adatos užknisa, - pasakei tu.

- Vilou! Kaip kalbi!

- Užknisa - tai ne keiksmažodis. Kiauliukai knisa.

- Ypač jeigu tu juos prižiūri, - sumurmėjo seselė ir pavalė tau

ranką. - Dabar, Vilou, aš suskaičiuosiu iki trijų, o tada įdursiu.

Pasiruošusi? Vienas... du!

- Trys! - suspigai tu. - Sumelavai!

- Kartais geriau nesitikėti, - pasakė slaugytoja, vėl keldama

adatą. - Nepasisekė. Pabandykim dar kartelį...

- Ne, - nutraukiau ją. - Ar yra skyriuje kita slaugytoja, mo­

kanti įvesti kateterį?

- Aš trylika metų...

85

- Tik ne mano dukrelei.

Jos žvilgsnis pasidarė šaltas.

- Pakviesiu vyresniąją.

Ji išėjo ir uždarė duris.

- Bet juk ji tik vieną kartą bandė, - pasakei tu.

Susmukau prie tavęs ant lovos krašto.

- Pasalūnė kažkokia. Nenoriu rizikuoti.

Tavo pirštukai šnarino knygelės puslapius, lyg skaitytum Brai­

lio raštą. Mano akį patraukė sakinys: Statistiškai saugiausias gyve­

nimas - dešimties metų.

Tu jau buvai pusiaukelėje.

Kai reikėdavo naktį praleisti ligoninėje, malonu būdavo bent tai,

kad nebereikėdavo baimintis, jog tu ten atsidursi paslydusi vo­

nioje ar rankutei įstrigus striukės rankovėje. Vos tik buvo baigta

pirmoji infuzija ir praskalautas kateteris, o tu giliai įmigai, aš išty-

kinau iš pritemdytos palatos ir nuėjau prie taksofonų eilės greta

liftų paskambinti namo.

- Kaip jinai? - vos pakėlęs ragelį paklausė Šonas.

- Nuobodžiauja. Muistosi. Kaip paprastai. Kaip Amelija?

- Iš matematikos kontrolinio gavo A ir ištaisė isteriją, kai lie­

piau išplauti indus po vakarienės.

Nusišypsojau.

- Kaip paprastai, - atsidusai.

- Spėk, ką mes valgėm vakarienės, - pasigyrė Šonas. - Kimš­

tą vištą su orkaitėje keptom bulvėm ir pakepintom šparaginėm

pupelėm.

- Na jau, - nepatikėjau, - tu juk nė kiaušinio išsivirti nemoki.

- Aš gi nesakau, kad pats viriau. Tiesiog kulinarijos skyrius

parduotuvėje šį vakarą buvo itin turtingas.

- O mudvi su Vilou irgi puotavom - vaišinomės kulinarijos

stebuklais: tapijokos pudingas, vištienos sultinys su makaronais

ir indelis raudonos želė.

- Noriu jai rytoj paskambinti, prieš eidamas į darbą. Kelintą

ji pabunda?

- Šeštą, nes keičiasi seselių pamaina.

- Nusistatysiu žadintuvą.

86

- Tiesa, daktaras Rozenbladas vėl manęs klausė, kaip dėl ope­

racijos.

Mums su Šonu tai buvo nesantaikos obuolys - vaizdžiai ta­

riant, nors Trojos Elena dėl tavo kaulų niekuo dėta. Gydantis

chirurgas ortopedas norėjo, kai nuims varpinį tvarstį, operuoti

ir sutvirtinti tavo šlaunikaulius įtvarais, tada jeigu ateityje jie ir

lūžtų, bent nepasislinktų iš vietos. Įtvarai padeda išvengti ir kau­

lų išlinkimo, mat nebaigtinės osteogenezės veikiami kaulai auga

spirale. Pasak daktaro Rozenblado, tai geriausias būdas suvaldyti

nebaigtinę osteogenezę, nes visai jos išgydyti neįmanoma. Nors

aš būčiau noriai ryžusis padaryti viską, kas įmanoma, tau apsau­

goti nuo skausmo, Šonas žvelgė į reikalą šios dienos požiūriu, o

pati operacija būtų vėl tau atėmusi galimybę judėti. Galima saky­

ti, girdėjau, kaip jis įsisprendė į šonus.

- Ar ne tu buvai atsispausdinusi kažkokį straipsnį, kaip įtvarai

slopina NO sergančių vaikų augimą...

- Turi omeny stuburo įtvarus, - atsakiau. - Kai juos įdės, kad

neleistų vystytis skoliozei, Vilou daugiau neaugs. Čia kitas reika­

las. Daktaras Rozenbladas net sakė: dabar gaminami tokie gu­

drūs įtvarai - jie augs kartu su ja, mat gali pailgėti.

- O jeigu jai šlaunikauliai daugiau nebelūš? Tada operacija

beprasmiška.

Tikimybė, kad tu nesusilaužysi kojų, buvo beveik tokia pat

kaip kad rytojaus rytą nepatekės saulė. Štai kuo mudu su Šonu

dar skyrėmės - aš buvau pesimistė.

- Nejaugi vėl norėtum turėti reikalų su varpiniu tvarsčiu? Jei­

gu ją sutvarstys septynerių metų, o gal dešimties ar dvylikos, - kas

tada ją įstengs pakilnoti?

Šonas atsiduso.

- Ji juk vaikas, Šarlote. Ar nereikėtų jai leisti palakstyti, kol ir

vėl iš jos tai atimsi?

- Aš tai jau nieko iš jos neatimsiu, - įskaudinta ėmiau priešta­

rauti. - O ji tikrai grius. Ir tikrai ką nors susilaužys. Nevaizduok

manęs pačiu velniu, Šonai, vien todėl, kad mėginu padėti Vilou

žvelgdama į tolimesnę ateitį.

Šonas kiek padvejojo.

87

- Suprantu, kaip yra sunku, - tarė jis. - Žinau, kiek daug darai

jos labui.Aiškiau užsiminti apie aną pragaištingą apsilankymą advoka­

to kontoroje jis negalėjo.

- Aš nesiskundžiu...- Aš ir nesakiau, kad skundeisi. Tik sakau... mes juk žinojom,

kad lengva nebus, tiesa?

Taip, mes tai žinojome. Tačiau tikriausiai aš nė iš tolo nenu­

maniau, kad bus šitaip sunku.

- Man reikia eiti, - tariau, o kai Šonas pasakė, kad myli mane,

apsimečiau nenugirdusi.

Padėjau ragelį ir iškart surinkau Paiper numerį.

- Kas tiems vyrams yra? - paklausiau.

Tolumoje buvo girdėti teškantis vanduo, plautuvėje tarškan­

tys indai.

- Tai retorinis klausimas? - pasiteiravo ji.

- Šonas nenori, kad Vilou operuotų ir įdėtų įtvarus.

- Pala. Ar tu ne Bostone, leistis pamidronato?

- Taip, ir šiandien, kai susitikome su Rozenbladu, jis apie tai

prabilo, - atsakiau. - Jau metai jis mus kalbina operuotis, Šonas

vis atidėlioja, o Vilou - vis lūžta.

- Net jeigu ilgainiui jai bus geriau?

- Netgi.

- Ką gi, - pasakė Paiper. - Tai pasakysiu tau tik vieną žodį -

Lisistratė*.

Nusikvatojau.

- Pastarąjį mėnesį miegojau su Vilou svetainėje ant sofos.

Grasinti Šonui, kad nebus jokio sekso, - beveik tušti žodžiai.

- Tai čia ir slypi atsakymas, - tarė Paiper. - Uždek žvakes,

nešk austrių, peniuaras kokių devynių jardų ilgio... o kai jis bus

ištirpęs ir panirs į hedonizmo komą, dar kartą paprašyk. - Kam­

bario gilumoje išgirdau balsą. - Robas sako, suveiks kaip burtai.

- Padėkok jam už pasitikėjimą.

- Ei, beje, pasakyk Vilou, kad žmogaus nykštys tokio pat ilgu­mo kaip nosis.

* Aristofano komedijos herojė, raginusi graikes nesimylėti su savo vyrais, kol šie nebaigs užsitęsusio Peloponeso karo.

88

- Tikrai? - pabandžiau įsprausti nosį tarp nykščio ir smi­

liaus. - Jai patiks.- O, po perkūnais, man skambina. Kodėl kūdikiai negali gimti

devintą ryto?

- Čia retorinis klausimas? - pasiteiravau.

- Štai ir apsukome ratą. Pasišnekėsim rytoj, Šar.

Padėjusi dar ilgai spoksojau į ragelį. Ilgainiui ja i bus geriau,

sakė Paiper.

Ar ji išties tuo tiki? Ne tik kai kalbame apie operaciją su įtva­

rais, bet turėdama galvoje visa, ko imtųsi gera motina?

Net nežinojau, ar man užtektų drąsos duoti į teismą dėl netei­

sėto gimimo. Sunku jau vien pasakyti, kad kai kurie vaikai neturi

gimti, o čia reikėtų žengti dar žingsnį. Sakyti, kad neturėjo gim­

ti vienas konkretus vaikas - mano vaikas. Kuri motina atsistotų

prieš teisėją, prisiekusiuosius ir pareikštų norinti, kad jos vaiko

nebūtų?

Arba visai nemylinti savo dukters... arba tokia, kuri per daug

ją myli. Tokia mama, kuri bet ką, viską pasakytų, jeigu nuo to

tavo gyvenimas pagerėtų.

Net jeigu išspręsčiau šį moralinį galvosūkį, buvo ir dar viena

komplikacija - atsakovas man ne svetimas; Paiper - mano ge­

riausia draugė.

Prisiminiau putplasčio paklotą, kuriuo kadaise išklodavome

automobilio lopšį ir lovytę, - kartais keldama tave vis dar maty­

davau paliktą įspaudą, nelyginant prisiminimą, nelyginant šmė­

klą. Paskui jis stebuklingai išnykdavo. Neišdildomas įspaudas,

mano paliktas Paiper, neišdildomas jos atspaudas manyje - ką

gi, gal ir tai ne amžina. Ne vienus metus tikėjau Paiper tvirti­

nimu, esą tyrimai negalėjo mūsų įspėti, kad tu sirgsi nebaigtine

osteogeneze. Bet juk ji kalbėjo apie kraujo tyrimus. Niekuomet

net neužsiminė, jog koks kitas vaisiaus tyrimas - pavyzdžiui, ul­

tragarso - būtų galėjęs pagauti tavo NO. Ar ji man teisinosi, ar

sau pačiai?

Jos tai nepaveiks, - sumurmėjo balsas mano mintyse. - Štai

tam ir reikalingas draudimas nuo netinkamos sveikatos priežiūros.

Bet tai paveiks mus. Kad užtikrinčiau tau patikimą atramą, prara­

siu draugę, kuria rėmiausi dar prieš tau ateinant į šį pasaulį.

89

Pernai, kai Ema ir Amelija mokėsi šeštoje klasėje, sykį kūno

kultūros mokytojas, priėjęs iš už nugaros, kol Ema laukė eilės

žaisti softbolą, suspaudė jai petukus. Tikriausiai visai nekaltai, bet

Ema parėjusi namo pasiskundė išsigandusi ir pasijutusi užklupta

iš pasalų. Ką man daryti? - klausė manęs Paiper. - Abejoti, bet

palikti j į ramybėje, ar būti motina, kuri lekia ginti vaiko sraigtas­

parniu? Dar nė nespėjau pasakyti savo nuomonės, o ji jau buvo

apsisprendusi. Tai mano duktė, - pasakė. - Jei nenueisiu ir nuty­

lėsiu, galbūt vėliau skaudžiai gailėsiuosi.

Aš mylėjau Paiper Rys. Bet tave visuomet mylėsiu labiau.

Besidaužančia širdimi išsitraukiau iš užpakalinės džinsų kiše­

nės vizitinę kortelę ir surinkau numerį, kol drąsa dar neišgaravo.

- Marina Geits, - atsiliepė kitame laido gale.

- O... - sutrikau iš nuostabos. Taip vėlai vakare tikėjausi rasti

įjungtą telefono atsakiklį. - Nesitikėjau jūsų rasti...

- Kas kalba?

- Šarlotė O ’Kyf. Prieš kelias savaites buvau atėjusi į jūsų įstai­

gą su vyru dėl...

- Taip, prisimenu, - atsakė Marina.

Vyniojau metalinį telefono automato laidą ant alkūnės ir rin­

kau žodžius, tuoj paleisiu juos tuo laidu, jie pasieks pasaulį ir taps

realūs.

- Ponia O ’Kyf...

- Norėčiau... pateikti ieškinį.

Kurį laiką buvo tylu.

- Gal pasiskirkim laiką, kada jūs ateitumėt pasikalbėti? Mano

sekretorė gali jums rytoj paskambinti.

- Ne, - atsakiau ir papurčiau galvą. - Noriu pasakyti - labai

gerai, bet rytoj manęs nebus namie. Aš ligoninėje su Vilou.

- Labai gaila.

- Ne, jai viskas gerai. Na, ne viskas gerai, bet tai įprastas gydy­

mo kursas. Ketvirtadienį būsim namie.

- Aš pasižymėsiu.

- Gerai, - atsakiau; ėmiau tankiai kvėpuoti. - Gerai.

- Pasveikinkit nuo manęs šeimą, - pasakė Marina.

- Turiu dar vieną klausimą, - tariau, bet ji jau buvo padėjusi

ragelį. Prispaudžiau ragelį prie lūpų, pajutau kartų metalo sko­

90

nį. - Ar jūs duotumėt? - sušnabždėjau. - Ar duotumėt į teismą

mano vietoje?Jei norite paskambinti, - pasakė metalinis operatoriaus bal­

sas, - prašom padėti ragelį ir pabandyti iš naujo.

Ką pasakys Šonas?

Nieko, susivokiau, - nes aš nesakysiu jam, ką padariau.

Nužingsniavau koridoriumi į tavo palatą. Tu tylutėliai knar­

kei lovoje. Prieš užmiegant žiūrėtas filmas metė ant lovos atšvai­

tus - raudonus, žalius ir aukso, netikėtai ankstyva rudens pradžia.

Priguliau ant siauros lovelės, kurią paslaugi seselė buvo išlanks-

čiusi iš vieno svečių krėslo; ji paliko man susidėvėjusią antklodę

ir pagalvę, traškančią it ašigalio ledas.

Sieną puošė freska - senas žemėlapis su piratų laivu, tolstan­

čiu horizonto link. Dar ne taip seniai jūreiviai tikėjo, kad jūros

baigiasi stačiais skardžiais, o kompasas gali parodyti vietas, už

kurių tūno slibinai. Susimąsčiau apie jūreivius, plaukiančius į pa­

saulio kraštą. Kaip jiems turėjo būti baisu rizikuojant nukristi į

prarają; kokia nuostaba juos turėjo pagauti, kai vietoj prarajos

išvydo tik sapnuos regėtas vietas.

PaijpjOv

Su Šarlote susipažinau prieš aštuonerius metus vienoje šalčiau­

sių Naujojo Hampšyro čiuožyklų, abi rengėme žvaigždutėmis

savo keturmetes dukrytes prieš keturiasdešimt penkių sekundžių

trukmės pasirodymą per klubo čiuožimo šventę. Laukiau, kol

Ema baigs varstytis pačiūžas, tuo metu kitos mamos be pastangų

suko savo mergaičių plaukus į kuodelius ir rišo žaižaruojančių

kostiumų kaspinus aplink riešus ir kulkšniukus. Jos plepėjo apie

kalėdinių dovanų popieriaus mugę, kurią čiuožimo klubas suor­

ganizavo lėšoms rinkti, ir skundėsi sutuoktiniais, nepakankamai

įkrovusiais filmavimo kamerų baterijas. Kitaip nei visa ši atsaini,

savimi pasitikinti kompanija, Šarlotė sėdėjo atokiau ir mėgino

įkalbėti užsispyrusią Ameliją susirišti ilgus plaukučius.

- Amelija, - sakė ji, - šitaip mokytoja tavęs nė ant ledo neiš­

leis. Visos turi derėti.

Atrodė pažįstama, nors neprisiminiau, kad būtume kur susiti­

kusios. Atkišau Šarlotei keletą plaukų segtukų ir nusišypsojau.

- Gal prireiks. Dar turiu klijų ir jūros spalvos lako. Mums jau

nebe pirmi metai Nacių čiuožimo klube.

Šarlotė pradėjo juoktis, paėmė segtukus.

- Joms juk tik ketveri!

- Matyt, jei nepradėsi gana anksti, paskui jos neturės ką pasa­

koti psichoterapeutui, - pajuokavau. - Beje, aš Paiper. Išdidžiai

neklusni čiuožėjos mamytė.

Ji atkišo ranką.

- Šarlotė.

92

- Mamyte, - įsiterpė Ema, - tai Amelija. Aš tau aną savaitę

apie ją pasakojau. Ji čia tik ką atsikraustė.- Atvažiavome dėl darbo, - paaiškino Šarlotė.

- Jūsų ar vyro?

- Aš netekėjusi, - atsakė ji. - Esu naujoji Capers konditerijos

šefė.

- Tai štai iš kur aš jus pažįstu. Skaičiau tą straipsnį apie jus.

Šarlotė nuraudo.

- Netikėkit viskuo, ką rašo spauda...

- Turėtumėte didžiuotis! Aš štai nė iš gatavo mišinio pyrago

neiškepu nesugadinusi. Laimė, tai neįeina į mano pareigas.

- O koks jūsų darbas?

- Aš akušerė ginekologė.

- Taip, tai jūs mane nunešat, pasiduodu, - atsakė Šarlotė. -

Nuo mano darbo vaisių žmonės priauga svorio, nuo jūsiškio -

numeta.

Ema įkišo pirštuką į skylutę savo kostiume.

- Tuoj pamesiu, nes tu nemoki siūti, - apkaltino mane.

- Nepamesi, - atsidusau ir atsigręžiau į Šarlotę. - Per daug

buvau užsiėmusi siūdama operacinėje, kad dar kostiumą suspė­

čiau pasiūti, todėl siūles suklijavau karštais klijais.

- Kai kitą kartą siūsiu Amelijai, pasiūsiu ir tau, - pažadėjo

Emai Šarlotė.

Man ši mintis patiko: ji jau tikisi, kad susidraugausime.

Mudviem buvo lemta būti motinomis nusikaltėlėmis, maištin­

gomis gimdytojomis, kurioms nusispjaut, ką mano dauguma.

Kaip tik tą akimirką pro persirengimo kambario duris įkišo

galvą trenerė.

- Amelija! Ema! - griežtai sukomandavo. - Mes visi jūsų lau­

kiame!

- Mergaitės, verčiau jau paskubėkit. Girdėjot, ką sako Eva

Braun*.

Ema suraukė kaktą.

- Mamyte, jos vardas panelė Elena.

Šarlotė nusikvatojo.

* Adolfo Hitlerio gyvenimo draugė, prieš mirtį - žmona.

93

- Nusilaužk koją! - šūktelėjo pavymui mergytėms, skuban­

čioms į čiuožyklą. - Ar šis palinkėjimas galioja tik medinei sce­

nai, o ledinei ne?

Nežinau, ar galima atsigręžti į praeitį ir atsekti kokius slaptus

ženklus, įpintus į lobių salos žemėlapį, takelį, kuris veda tave į

galutinį tašką, bet aš daugelį kartų grįždavau mintimis prie šito

momento, prie Šarlotės palinkėjimo. Ar prisimenu jį dėl to, kad

tu gimei tokia? Ar tu gimei tokia dėl to, ką aš prisimenu?

Pasirėmęs ant alkūnių ir įsitaisęs viršuje, Robas mane bučiavo,

keliu praskėtė man kojas.

- Negalim, - sušnabždėjau. - Ema dar nemiega.

- Ji čia neateis...

- Iš kur žinai...

Robas įsikniaubė veidu man į kaklą.

- Ji juk žino, kad mes mylimės. Jeigu nesimylėtume.jos tiesiog

nebūtų.

- O tau ar patinka įsivaizduoti besimylinčius savo tėvus?

Robas nusiviepė ir nusirito nuo manęs.

- Tiek to, dabar tai jau tikrai dingo nuotaika.

- Duok jai dešimt minučių užmigti, ir aš vėl užkursiu ugne­

lę, - nusijuokiau.

Robas atlošė galvą ant rankų ir įsižiūrėjo į lubas.

- Kaip manai, kiek kartų per savaitę tai daro Šarlotė su

Šonu?

- Nežinau!

Robas žvilgtelėjo į mane.

- Aišku, žinai. Merginos juk šnekasi apie tokius dalykus.

- Klausyk, visų pirma, mes apie tai nesišnekam, o antra - net

jeigu ir šnekėtumės, aš neturiu laiko rymoti ir vaizduotis, kaip

mano geriausia draugė mylisi su savo vyru.

- Tai jau, - pasakė Robas. - Tu niekad pažiūrėjusi į Šoną ne­

pagalvojai, kaip būtų su juo miegoti?

Aš pasirėmiau ant alkūnės.

- O tu pagalvojai?

Robas plačiai išsišiepė.

- Šonas ne mano skonio...

94

- Baisiai juokinga. - Atsargiai žvilgtelėjau j jį. - Su Šarlote! Ką?

- Na... supranti... tik iš smalsumo. Juk net Gordonas Ramzis*

praeidamas retsykiais turbūt pagalvoja apie mėsainį.

- Vadinasi, aš - aukštos klasės restorano rafinuotas patiekalas,

o Šarlotė - greitas maistas?

- Nevykusi metafora, - pripažino Robas.

Šonas O ’Kyfas buvo aukštas, tvirtas, nuožmiai kvadratinis, pa­

lyginti su Robo smulkiu bėgiko sudėjimu, atsargiomis chirurgo

rankomis ir manija skaityti. Viena iš priežasčių, dėl ko aš pamilau

Robą, kad jam, regis, didesnį įspūdį darė ne mano kojos, o protas.

Jeigu kada ir pasvarsčiau, koks jausmas būtų pasiraičioti su tokiu

vyruku kaip Šonas, šį impulsą turėjau greit užgniaužti: po visų

šitų metų ir pašnekesių su Šarlote per daug gerai jį pažinau, kad

atrodytų patrauklus.

Tačiau Šono veržlumas reiškėsi ir auklėjant vaikus - dėl savo

mergaičių jis iš proto kraustėsi; Šarlotės atžvilgiu buvo globėjiš­

kas ir visa, kas su ja susiję, priimdavo nepaprastai asmeniškai.

Robą valdo logika, jis ne gaivalas. Koks jausmas būtų, jei į tave

vienukart nukryptų tokia nežabota aistra? Pamėginau įsivaiz­

duoti Šoną lovoje. Ar jis dėvi pižamos kelnes kaip Robas? O gal

visai nieko nedėvi?

- Hm, - nusistebėjo Robas, - nežinojau, kad tu gali parausti

ligi pat...

Staigiu judesiu užsitempiau antklodę iki smakro.

- Atsakau į tavo klausimą, - tariau. - Net nesu tikra, ar bent

kartą per savaitę. Dėl Vilou bėdų ir Šono darbo tvarkaraščio jie­

du tikriausiai dažnai net nenakvoja tam pačiam kambary.

Keista vis dėlto, pamaniau, kad mudvi su Šarlote nesikalbė­

jome apie seksą. Ne dėl to, kad esu jos draugė, o todėl, kad aš

daktarė; paprastai savo pacienčių paklausiu, ar neturi sunkumų

intymių santykių metu. Ar klausiau jos? O gal praleidau, nes pa­

sirodė pernelyg asmeniška klausti to draugės, ne svetimo žmo­

gaus? Anuomet seksas buvo priemonė tikslui pasiekti - kūdikiui

pradėti. O dabar? Ar Šarlotė laiminga? Ar jiedu su Šonu guli lo­

voje ir lygina save su manim ir Robu?

* Gordon Ramsay, garsus britų kulinaras ir televizininkas.

95

- Pamanyk tik. Mudu su tavim nakvojam vienam kamba­

ry. - Robas palinko prie manęs. - Ką manai, jeigu maksimaliai

išnaudotume galimybes?

- Ema...

- Jau miega ir saldžiai sapnuoja. - Robas nuvilko man per gal­

vą pižamos palaidinę ir įsispoksojo į mane. - Kaip ir aš, beje...

Apsivijau rankomis jo kaklą, ėmiau iš lėto bučiuoti.

- Tebegalvoji apie Šarlotę?

- Kokią Šarlotę? - sumurmėjo Robas ir atsakė bučiniu į bučinį.

Kartą per mėnesį mudvi su Šarlote eidavome į kiną, o paskui į

aptriušusį barą „Maksio skylė“, tas pavadinimas mirtinai mane

juokino dėl ginekologinės asociacijos, nors esu tikra, kad patsai

Maksis to net neįtarė: mums pirmą kartą užsisakius Chardonnay

senas žilas žvejys atsakė, kad pilstomo neturi. Net kai rodydavo

vien siaubingus veiksmo filmus arba paauglių lygio komedijas,

vis tiek išsitempdavau Šarlotę vakarui. Jeigu ne, ji ištisais tarpais

būtų tupėjusi namie, kojos laukan neiškeldama.

Geriausia pas Maksį buvo jo anūkas Mūsas, futbolo gynėjas,

išmestas iš koledžo kilus skandalui dėl nusirašinėjimo. Prieš tre­

jus metus, grįžęs apsigalvoti ir pasverti savo galimybių, Mūsas

ėmėsi padėti seneliui aptarnauti klientus už baro ir nuo to lai­

ko taip ir neišėjo niekur kitur. Jis buvo šešių pėdų šešių colių,

šviesiaplaukis, raumeningas ir tokio aštraus proto kaip mentelė

kepsniams vartyti.

- Prašom, ponia, - pasakė Mūsas ir pastūmė Šarlotei bokalą

šviesaus alaus, o ši nė nesiteikė žvilgtelėti.

Šarlotei šį vakarą buvo kažkas ne taip. Mėgino atsikalbinėti,

išvengti mūsų nuolatinio pasimatymo, bet aš nieko nenorėjau

girdėti. Pastarąsias kelias valandas ji buvo užsigalvojusi ir išsi­

blaškiusi. Pamaniau, susirūpinusi dėl tavęs - turint galvoje gydy­

mą pamidronatu, šlaunikaulių lūžius ir operaciją įtvarams įdėti,

Šarlotei rūpesčių netrūko, - tad pasiryžau ją prablaškyti.

- Jisai tau pamerkė, - pranešiau, vos tik Mūsas nusisuko ap­

tarnauti kito kliento.

- Ak, atstok, - atsiliepė Šarlotė. - Aš per sena, kad su manim

kas flirtuotų.

96

- Keturiasdešimt ketveri - tai naujieji dvidešimt dveji.- Taigi taigi, pašnekėsi, kai sulauksi mano amžiaus.

- Šarlote, aš tik dvejais metais už tave jaunesnė! - nusijuo­

kiau ir gurkštelėjau alaus. - Dievaži, mes turbūt apgailėtinos. Jis

tikriausiai galvoja sau: „Vargšės tos pusamžės moterys; nors taip

praskaidrinsiu jų dienas - apsimesiu, kad jos man bent iš tolo

atrodo seksualios."

Šarlotė pakėlė bokalą.

- Už tai, kad neištekėjom už vaikinų, per jaunų nuomotis ma­

šiną iš Herco.

Tai aš supažindinau tavo mamą su tėčiu. Tikriausiai žmogaus

prigimtis lemia, kad vedusieji neranda ramybės tol, kol nesu­

randa tinkamo partnerio savo nevedusiems draugams. Šarlotė

anuomet nebuvo ištekėjusi - Amelijos tėvas buvo narkomanas,

kol Šarlotė laukėsi, bandė mesti, bet jo pastangos apgailėtinai žlu­

go, ir jis išvažiavo į Indiją su septyniolikmete striptizo šokėja.

Todėl kai mane už greičio viršijimą sustabdė išvaizdus mentas,

nemūvintis tuoktuvių žiedo, pakviečiau jį vakarienės, kad susi­

pažintų su Šarlote.

- Aš nevaikštau į aklus pasimatymus, - pareiškė tavo mama.

- Tai paieškok jo su Google.

Po dešimties minučių ji paskambino man visa paklaikusi -

neseniai prieš laiką paleistas vaikų tvirkintojas irgi buvo vardu

Šonas O ’Kyfas. Po dešimties mėnesių ji ištekėjo už kito Šono

O ’Kyfo.

Stebėjau, kaip Mūsas už baro rikiuoja bokalus, o šviesos at­

spindžiai žaidžia jo raumenyse.

- Kaip sekasi su Šonu? Ar jau įtikinai jį sutikti?

- Su kuo sutikti? - Šarlotė taip krūptelėjo, kad vos neapvertė

bokalo.

- Su operacija Vilou įtvarams įdėti. Alio-o...

- A, taip. Buvau pamiršusi, kad pasakojau tau.

- Šarlote, mes juk kalbamės kiekvieną dieną. - Aš pasižiūrėjau

į ją įdėmiau. - Ar nieko nenutiko?

- Man reikia bent vieną naktį gerai išsimiegoti, - atsakė ji,

bet sėdėjo nudelbusi akis į alų, vienu pirštu braukė ratus boka­

lo briauna, kol stiklas uždainavo. - Žinai, ką skaičiau ligoninėje,

97

kažkokiam žurnale... ten buvo straipsnis apie šeimą, kuri padavė

į teismą ligoninę, nes sūnus gimė su cistine fibroze.

Papurčiau galvą.

- Tas polinkis ieškoti kaltų varo iš proto. Perkeli kaltę kam

nors kitam, ir pats pasijunti geriau.

- Gal ir iš tikrųjų buvo kaltas kas nors kitas.

- Tai laimės dalykas, kaip loterija. Žinai, ką pasakytų akušeris

ginekologas apie porą, kuriai gimė naujagimis su cistine fibroze?

„Ak, jiems teko blogas vaikelis." Tai ne subjektyvus vertinimas,

tik konstatavimas.

- Blogas vaikelis, - pakartojo Šarlotė. - Tu manai, kad taip

atsitiko ir man?

Kartais aš užsimirštu ir varau per daug negalvodama - ir tą­

syk, per vėlai prisiminus, kad Šarlotę ši tema domina ne vien te­

oriškai, man užkaito veidas.

- Apie Vilou aš nekalbu. Ji...

- Tobula? - metė iššūkį Šarlotė.

Bet juk tu buvai tobula. Juokingiausiai pasaulyje mėgdžioda­

vai Paris Hilton; abėcėlę mokėjai išdainuoti atbuline tvarka; tavo

bruožai buvo subtilūs, lyg elfo ar pasakų herojės. Tie trapūs kau­

lai iš visų tavo savybių turėjo mažiausia reikšmės.

Ūmai Šarlotė susirietė dvilinka.

- Atleisk, man nereikėjo to sakyti.

- Ne, iš tiesų nedera makaluot liežuviu, jei protas nedirba.

- Aš tik pervargusi, - tarė Šarlotė. - Tikriausiai reikia eiti

namo. - Kai pakilau nuo baro taburetės, ji papurtė galvą. - Pa­

lauk, baik savo alų.

- Leisk, palydėsiu tave iki mašinos.

- Aš didelė mergaitė, Paiper. Iš tiesų. Pamiršk, kad apskritai

ką nors sakiau.

Linktelėjau. Ir, kvaiša, iš tiesų pamiršau.

T aigi sėdėjau mokyklos bibliotekoje, vienoj iš nedaugelio

vietų, kur gali apsimesti, kad tavo gyvenimas nėra visiškai

sumautas dėl sesers nebaigtinės osteogenezės, kai staiga aptikau

tą nuotrauką: žurnale buvo moteris, visai tokia kaip tu. Atrodė

keistai, panašiai kaip FTB nuotraukos - vaikas, pagrobtas prieš

dešimt metų, dirbtinai pasendinamas, kad gatvėje pamatęs atpa­

žintum. Tokie patys besiplaikstantys šilkiniai plaukai, nusmailė-

jęs smakras, kreivos kojos. Buvau mačiusi kitų nebaigtine osteo-

geneze sergančių vaikų ir žinojau, kad jūsų visų bruožai panašūs,

bet čia iš tikro buvo absurdiška.

O dar keisčiau, kad ta ponia laikė ant rankų kūdikį ir stovėjo

greta milžino. Jis laikė ją apglėbęs ir plačiai šypsojosi iš nuotrau­

kos, rodydamas bjauriai atsikišusius dantis.

„Alma Djukins, - buvo parašyta apačioje, - tik trijų pėdų

dviejų colių ūgio; jos vyras Greidis - šešių pėdų keturių colių.44

- Ką veiki? - paklausė Ema.

Ji buvo mano geriausia draugė; draugavom, rodos, nuo ne­

atmenamų laikų. Po viso to Disnėjaus košmaro, kai mokykloj

vaikai suuodė, kad mane buvo išsiuntę nakčiai į globos namus,

ji, pirma, nesielgė su manim kaip su raupsuotąja, o antra - pa­

grasino nokautuoti kiekvieną, kuris pamėgins taip elgtis. Da­

bar priėjusi sustojo už mano kėdės ir padėjo smakrą man ant

peties.

- Ei, ta moteris panaši į tavo sesę.

Linktelėjau.

99

- Jai taip pat NO. Galbūt Viliuke apkeista gimdymo na­

muose.

Ema šleptelėjo ant gretimos kėdės.

- O čia jos vyras? Mano tėtis kaip tik pasiektų jam sutaisyti

dantis. - Ji stebeilijo į žurnalą. - Dieve brangus, kaipgi jie įsigu­

drina tai daryti?

- Šlykštu, - pasakiau, nors galvojau lygiai tą patį.

Ema išpūtė kramtomosios gumos burbulą.

- Tikriausiai, kai guli lovoj ir daro tą bjaurastį visi vienodo

ūgio, - pasvarstė ji. - O aš maniau, Vilou negalės turėti vaikų.

Panašiai ir aš maniau. Spėju, niekas su tavim apie tai nebuvo

kalbėjęsis, nes tau tik penkeri metai, ir patikėk - man nesinorėjo

galvoti nieko tokio atstumiančio, tik jeigu tu galėjai susilaužyti

kaulą kosėdama, kaipgi kada nors sugebėtum išspausti iš savęs

vaiką arba pati žinai ką įkišti į vidų?

Aš supratau: jeigu užsimanyčiau pramuštgalvių, vieną gražią

dieną galėčiau jų turėti. O jei tu norėtum vaikų, tai būtų nelen­

gva, net jeigu ir įmanoma. Tai neteisinga, bet, kita vertus, kai kal­

bam apie tave - kas apskritai teisinga?

Čiuožti tau negalima. Važinėtis dviračiu negalima, slidinėti

negalima. Net kai tu vis dėlto žaisdavai kokį judrų žaidimą -

pavyzdžiui, slėpynių, - mama reikalaudavo vis suskaičiuoti iki

dvidešimties. Vaidindavau, neva man tai mirtinai juokinga, kad

tu nesijaustum gaunanti privilegijų, bet širdies gilumoje supra­

tau - tai teisinga: tu su savo įtvarais, ramentais arba vežimė­

liu nelakstai taip greit kaip aš, o įsisprausti į slėptuvę tau už­

trunka ilgiau. „Amelija, palauk", - visuomet prašydavai tu, ir

aš palaukdavau, nes žinojau, kad milijonu būdų gyvenime tave

pralenksiu.

Aš užaugsiu, o tu liksi mažytė kaip darželinukas.

Aš įstosiu į koledžą, išvažiuosiu iš namų, ir man nereikės jau­

dintis, ar pasieksiu degalinės žarną arba bankomato mygtukus.

Gal susirasiu vaikiną, kuris nelaikys manęs visiška lūzere, ište­

kėsiu ir turėsiu vaikų, ir galėsiu nešiotis juos nesirūpindama, ar

stubure neatsiras mikrolūžių.

Ėmiau skaityti smulkesniu šriftu išspausdintą žurnalo straipsnį.

100

Alma Djukins, 34 metų, 2008 m. kovo 5 d. pagimdė sveiką

mergytę. Djukins, serganti III tipo nebaigtine osteogenezey yra

trijų pėdų dviejų colių ūgio ir prieš nėštumą svėrė 39 svarus.

Besilaukdama j i priaugo 19 svarųt jos dukrelė Lulu gimė po ce­

zario pjūvio 32 savaičių, nes smulkiame Almos kūne nebetilpo

gimda. Naujagimė svėrė keturis svarus šešias uncijas ir buvo

16,5 colio ūgio.

Tu tais laikais kaip tik žaidei su lėlėmis. Mama sako, kad ir aš

žaisdavau, nors pati prisimenu nutrauktas galūnes ir nukirptus

plaukus. Kartais stebėdavau mamą, žiūrinčią, kaip tu žaisdama

gipsuoji savo netikro kūdikėlio rankytę, ir jos veidu praslinkda­

vo lyg koks audros debesis - tikriausiai ji mąstė, kad vargu ar tu

kada nors susilauksi tikro vaikelio, o kartu jautė palengvėjimą

suprasdama, jog tau neteks kaip jai pačiai patirti, kas tai yra, kai

tavo vaikas susilaužo milijonus kaulų.

Tačiau nesvarbu, ką galvoja mama, - šit įrodymas, kad žmo­

gus su NO vis dėlto gali turėti šeimą. Ta moteris, Alma, irgi trečio

tipo kaip tu. Bet jinai nevaikšto - yra prirakinta prie vežimėlio.

Ir vis dėlto įsigudrino susirasti vyrą su visa kvailo ilgšio šypsena

ir pati pasigimdyti vaiką.

- Reikia parodyti Vilou. Pasiimk, ir viskas. Kas pastebės?

Taigi aš dirstelėjau, ar bibliotekininkė vis dar įnikusi į savo

kompiuterį, užsisakinėja drabužius iš Gap.com (mes jau buvom

gana ją prišnipinėjusios), o tada suvaidinau, kad man užėjo kosu­

lio priepuolis. Susiriečiau dvilinka ir užsikišau žurnalą už striu­

kės. Šyptelėjau, kai bibliotekininkė pasižiūrėjo į mane, ar neiško-

sėsiu ant grindų plaučio arba dar ko nors.

Ema tikėjosi, kad pasilaikysiu žurnalą ir parodysiu tau, o gal

net ir mamai, atseit gali būti, jog tu vieną dieną užaugsi, ištekė­

si ir turėsi vaiką. Bet aš jį nudžioviau dėl visai kitos priežasties.

Matai, tais metais tu pradėjai lankyti darželį. O vieną dieną būsi

ir septintokė, kaip aš. Galbūt sėdėsi bibliotekoj ir užtiksi šitą patį

kvailą žurnalą, o tada suprasi, kad aš mačiau atstumą tarp Almos

ir jos vyro, ir kūdikį - milžinišką - jai ant rankų.

Man tai nebuvo panašu į laimingą šeimą. Veikiau į cirko iš­

sigimėlių spektaklį, trūko tik aukštos palapinės. Kitaip kodėl tą

101

nuotrauką spausdintų žurnalas? Normalios šeimos į žinias ne­

patenka.

Per anglų kalbos pamoką pasiprašiau į tualetą. Tenai išplėšiau

iš žurnalo tą lapą ir sudraskiau į smulkiausius kąsnelius. Nulei­

dau į unitazą, stengdamasi kaip įmanydama tave apsaugoti.

Ž monės įsivaizduoja, kad teisė - tarsi kokia pašventinta tei­

singumo menė, bet iš tiesų mano darbas labiau primena ne­

vykusią muilo operą. Vieną kartą atstovavau moteriai, kuri Padė­

kos dienos išvakarėse iš pigaus prekybos centriuko kaimynystėje

nešėsi nusipirkusi šaldytą kalakutą, maišelis plyšo, kalakutas iš­

slydo ir suskaldė jai pėdą. Ji patraukė į teismą tą prekybos tinklą,

o mes į ieškinį įtraukėme ir bendrovę, gaminančią maišelius, ir

iš teismo salės ji išėjo - be ramentų, įsidėmėkit - praturtėjusi ke­

liais šimtais tūkstančių dolerių.

Paskui buvo kita byla: moteris antrą valandą nakties važiavo

namo atokiu keliu aštuoniasdešimties mylių per valandą greičiu

ir atsitrenkė į paklydusį traktorių vilkiką, kuris sukdamasis atsi­

stojo šonu skersai kelio. Moteris žuvo vietoje, o jos vyras norėjo

duoti į teismą vilkikų bendrovę, kad nemontuoja lempų ant vilki­

ko šonų, antraip žmona būtų jį pamačiusi. Mes pateikėme vilkiko

vairuotojui nužudymo neteisėtais veiksmais ieškinį dėl gyvenimo

draugo praradimo ir pareikalavome milijoninės kompensacijos,

nes sutuoktinis neteko mylimos žmonos. Nelaimė, proceso metu

kaltinamojo advokatas atkapstė, kad mano kliento žmona kelia­

vo namo iš pasimatymo su meilužiu.

Kai kada laimi, kai kada pralaimi.

Žvelgdama į Šarlotę O ’Kyf, sėdinčią mano kabinete ir gniau­

žančią mobilųjį telefoną, gerai numaniau, kuria linkme pakryps

byla.

- Kur Vilou? - paklausiau.

' V '

103

- Fizioterapijos kabinete, - atsakė Šarlotė. - Ji ten išbus iki

vienuoliktos.

- O kaip lūžiai? Gerai gyja?

- Laikykim kumščius, - atsargiai pasidžiaugė Šarlotė.

- Jūs laukiat skambučio?

Ji nuleido akis tarsi nustebusi, kad laiko rankoje telefoną.

- O, ne. Tai yra tikiuosi, kad niekas neskambins. Tiesiog pri­

valau būti pasiekiama, jeigu kartais Vilou susižeistų.

Mudvi mandagiai nusišypsojome viena kitai.

- Ar... palauksime jūsų vyro?

- Ne ne, - rausdama tarė ji. - Jis neprisidės prie mūsų.

Atvirai kalbant, kai Šarlotė paskambino susitarti dėl susi­

tikimo ir pasikalbėti dėl teisinio atstovavimo, nustebau. Šonas

O’Kyfas labai jau pasistengė, kad visi gerai suprastų jo požiūrį, -

su trenksmais išsinešdino iš Bobo kontoros. Šarlotės skambutis

liudijo, kad vyras tiek aprimo, kad gali pradėti bylinėtis, bet da­

bar - bežiūrint į ją - man širdį prislėgė sunkumas.

- Tačiau jis vis dėlto nori teikti ieškinį, ar ne?

Moteris pasimuistė ant kėdės.

- Argi aš negaliu to padaryti viena?

- Be akivaizdžios priežasties - jūsų vyras anksčiau ar vėliau

sužinos, - yra dar ir teisinė priežastis. Jūs abu su vyru esate at­

sakingi už Vilou globą ir auginimą. Tarkime, jūs nusisamdote

advokatą ir pasiekiate taikų susitarimą su gydytoja, o paskui jus

partrenkia automobilis ir jūs žūstate. Likęs vienas jūsų vyras gali

iškelti ieškinį tai pačiai gydytojai, juk jis nedalyvavo susitariant ir

neatleido daktarės nuo atsakomybės. Dėl to bet kuris atsakovas

reikalaus, kad kiekvienas susitarimas ar teismo sprendimas būtų

privalomas abiem tėvams. Vadinasi, net jeigu seržantas O ’Kyfas

nenori dalyvauti šioje byloje, jis bus teisiškai įpareigotas - tai

yra įtrauktas į procesą, - kad ateityje nebūtų bylinėjamasi dėl to

paties.

Šarlotė suraukė kaktą.

- Suprantu.

- Ar tai sudarys sunkumų?

- Ne, - atsakė ji. - Ne, nesudarys. Tik... mes neturime pinigų

nusisamdyti advokatui. Jau ir taip vos ne vos suduriame galus,

104

kai Vilou tiek visko reikia. Štai todėl... todėl aš ir atėjau šiandien

čia pasitarti dėl ieškinio.

Kiekviena ieškovo teises ginanti firma - tarp jų ir Roberto Ra-

mireso - bylą pradeda nuo išlaidų ir būsimos naudos analizės.

Dėl to taip ilgai ir užtruko, kol mes susisiekėme su O ’Kyfais: po

pirmo susitikimo aš paprastai parodau pretenziją ekspertams,

kruopščiai patikrinu kitas panašias bylas ir susižinau, kokio dy­

džio išmokos buvo priteistos. Tik kai įsitikinu, kad numatoma

kompensacija bent jau padengs mūsų laiko sąnaudų ir ekspertų

paslaugų kainą, skambinu būsimiems klientams ir pranešu, kad

kelti bylą galima.

- Jums nėra reikalo rūpintis dėl advokatų honoraro, - ramiai

tariau. - Išlaidas padengs laimėta kompensacija. Vis dėlto, kad

realistiškai įsivaizduotumėte padėtį, jūs turėtumėte žinoti: dau­

guma neteisėto gimimo bylų baigiasi dar nepasiekusios teismo -

susitarimu dėl mažesnės pinigų sumos, nei skirtų prisiekusieji,

mat netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų draudimo kompa­

nijos nemėgsta viešumo. Iš tų bylų, kurios vis dėlto nagrinėja­

mos teisme, septyniasdešimt penkis procentus laimi atsakovai.

Jūsų byla - dėl klaidingai interpretuoto ultragarso tyrimo - gali

prisiekusiųjų ir nesujaudinti: ultragarso tyrimai nėra labai įtiki­

namas įrodymas. O be to, byla patrauks visuomenės dėmesį. Jo

niekada netrūksta, kai keliamas neteisėto gimimo ieškinys.

Šarlotė įsmeigė akis į mane.

- Turit omeny, žmonės galvos, kad bylinėjuosi dėl pinigų.

- Ką gi, - paklausiau tiesiai šviesiai, - ar ne taip ir yra?

Šarlotės akys pritvinko ašarų.

- Aš čia dėl Vilou. Tai aš ją paleidau į šį pasaulį, todėl privalau

užtikrinti, kad kuo mažiau kentėtų. Dėl to nepasidarau pabai­

sa. - Ji pirštais suspaudė akių kampučius. - O gal darausi?

Sukandau dantis ir pastūmiau jai dėželę popierinių nosinai­

čių. Ką gi, ar tai ne šešiasdešimt keturių tūkstančių dolerių vertas

klausimas?

Galėjome tikėtis, kad kol ši byla pasieks teismą, tu būsi gero­

kai paaugus ir iki galo suprasi, kas slypi už tavo motinos veiks­

mų, - lygiai kaip aš, kai vieną dieną man buvo pasakyta, jog

esu įvaikinta. Aš žinau, koks jausmas suprasti, kad tavo tikroji

105

mama tavęs nenorėjo. Tiesą sakant, visą savo vaikystę kūriau jai

įvairius pasiteisinimus. Fantazija Nr. 1: ji beviltiškai įsimylėjo

berniuką, pastojo, ir šeima nepakėlusi gėdos išvežė ją į Šveica­

riją; visiems pasakė, neva duktė mokosi pensione, o tuo tarpu

ji pagimdė mane. Fantazija Nr. 2: ji įstojo į Taikdarių korpusą,

o paskui pasijuto nėščia - ir nusprendė, kad privalo kitų porei­

kius kelti aukščiau savųjų, tai yra aukščiau savo troškimo turėti

vaikelį. Fantazija Nr. 3: ji buvo aktorė, Amerikos numylėtinė, ir

būtų praradusi šeimos vertybes puoselėjančią Vakarų auditori­

jos dalį, jeigu ši būtų sužinojusi, kad ji - vieniša mama. Fantazija

Nr. 4: jiedu su tėčiu buvo neturtingi pienininkai, su skurdu besi­

grumiantys valstiečiai, ir troško, kad dukrytės dalia būtų geresnė,

negu jie įstengtų užtikrinti.

Aš sumečiau, kad ateina lemiamas momentas, kai moteris su­

pranta, ką reiškia būti motina. Galbūt mano tikrajai mamai tai

buvo akimirka, kai ji atidavė mane slaugei ir pasakė sudie. Mane

užauginusiai mamai tai buvo valandėlė, kai ji pasisodino mane

prie virtuvės stalo ir pasakė, kad mane įvaikino. Tavo mamai tai

buvo apsisprendimas pateikti šį ieškinį, nors ir kaip ją pultų savi

ir svetimi. Būti gera motina, atrodė man,- vadinasi, rizikuoti

prarasti savo vaiką.

- Aš taip norėjau dar vieno vaikučio, - tyliai prašneko Šarlo­

tė. - Norėjau tai patirti su Šonu. Norėjau, kad mudu vestumės

ją į parką, suptume sūpynėse. Norėjau kepti su ja sausainius ir

eiti žiūrėti mokyklos vaidinimų. Norėjau išmokyti ją jodinėti ir

čiuožti vandenslidėmis. Norėjau, kad ji rūpintųsi manim, kai pa­

sensiu, - kalbėjo ji pakėlusi akis į mane. - O ne atvirkščiai.

Pajutau, kaip man šiurpsta nugara. Nenorėjau tikėti, kad žmo­

gus, davęs kūdikiui gyvybę, taip lengvai trauktųsi iš žaidimo, vos

pasidaro sunku.

- Man atrodo, daugelis tėvų žino, kad bus ne tik gerų, bus ir

blogų valandėlių, - ramiai tariau.

- Naivi aš nebuvau - vieną dukterį jau turėjau. Žinojau, kad

globosiu Vilou, kai ji susižeis. Supratau, kad teks keltis vidury

nakties, kai jai sapnuosis košmarai. Bet nežinojau, kad ji ištisomis

savaitėmis, metų metus sirgs. Nežinojau, kad turėsiu budėti prie

jos kiekvieną mielą naktį. Nežinojau, kad niekados nepasveiks.

106

Nudelbiau akis, dėdamasi lyginanti dokumentų krūvelę. Kas,

jeigu mama atidavė mane į vaikų namus, nes aš nepateisinau jos

lūkesčių?

- O kaipgi Vilou? - čiupau velnią už uodegos. - Ji protingas

vaikas. Kaip manote, kaip ji priims motinos pareiškimą, kad jai iš

viso nederėjo gimti?

Šarlotė krūptelėjo.

- Ji žino, kad tai netiesa, - tarė. - Aš neįsivaizduoju gyvenimo

be jos.

Man galvoje užsidegė pavojaus signalas.

- Liaukitės. Nesakykite šito. Nė užuominos apie tai. Jeigu pa­

teiksite ieškinį, ponia O ’Kyf, privalėsite galėti prisiekti - duoti

šventą priesaiką, - kad jeigu būtumėte iš anksto žinojusi apie

savo dukters ligą ir galėjusi rinktis, jūs būtumėte nutraukusi

nėštumą. - Luktelėjau, kol mūsų akys susitiks. - Ar tai jau pro­

blema?

Ji nusuko akis, įsižiūrėjo į kažin ką už mano kabineto lango.

- Ar įmanoma ilgėtis žmogaus, kurio nepažįsti?

Pasigirdo beldimas į duris, kyštelėjo galvą sekretorė.

- Dovanokit, kad trukdau, Marina, - atsiprašė ji, - atėjo vie­

nuoliktos valandos klientas.

- Jau vienuolika? - Šarlotė pašoko kaip įgelta. - Aš vėluoju.

Vilou išsigąs.

Ji griebė rankinę, persimetė per petį ir išskuodė iš kabineto.

- Paskambinsiu jums, - šūktelėjau įkandin.

Tik popiet, kai ėmiau mąstyti apie tai, ką pasakė Šarlotė

O ’Kyf, susivokiau, kad į mano klausimą apie abortą ji atsakė kitu

klausimu.

v

S cu a A s

Šeštadienį vakare, dešimtą, man pasidarė aišku, kad keliauju

tiesiai į pragarą.

Šeštadienio vakarai verčia prisiminti, kad bet kuris mieguistas

Naujosios Anglijos miestelis, iš pažiūros tikras vaizdelis iš atviru­

ko, yra dviveidis, kad sveikata trykštantys, besišypsantys vaikinai,

kurių nuotraukų matei žurnale Yankee, gali persigėrę atiduoti ga­

lus vietos bare. Šeštadienio vakarais vieniši vaikai bando pasikar­

ti ant spintos skersinio bendrabučio miegamajame, o aukštesnių

klasių moksleives prievartauja koledžo studentai.

Kaip tik šeštadienio vakarais pagauni ką nors knapsint} ir taip

kreivojantį už vairo, kad tik laiko klausimas, kada įsirėš į ką nors.

Šiąnakt stovėjau aikštelėje už banko: pro šalį prašliaužė baltas

Camry, beveik tiesiai per geltoną punktyrinę liniją. Įsijungiau

švyturėlius ir sekiau paskui tą vairuotoją, kol mašina sustojo pa­

kelėje.

Išlipau, priėjau prie vairuotojo langelio.

- Gerą vakarą, - pasisveikinau, - ar žinote, kodėl...

Dar nespėjau paklausti vairuotojo, ar supranta, kodėl jį su­

stabdžiau, kai langas nusileido ir išvydau mūsų kunigą.

- A, Šonai, čia tu, - pasakė tėvas Greidis. Jo galvą gaubė žilų

plaukų aureolė, Amelijos vadinama Einšteino šukuosena; buvo

prisisegęs kunigo apykaklaitę. Akys buvo stiklinės, blizgėjo.

Aš sudvejojau.

- Tėve, turiu paprašyti jūsų parodyti vairuotojo pažymėjimą

ir automobilio dokumentus...

' V ’

108

- Jokių problemų, - atsiliepė kunigas ir ėmė raustis pirštinių

dėtuvėje. - Jūs dirbate savo darbą.

Stebėjau, kaip jis kuičiasi. Triskart išmetė teises, kol įstengė

paduoti man. Žvilgtelėjau į mašinos vidų - nei butelių, nei skar­

dinaičių nepamačiau.

- Dvasiškasis tėve, jūs važiavote kelio viduriu.

- Iš tikrųjų?

Užuodžiau alkoholio kvapą.

- Išgėrėte šįvakar, tėve?

- Nepasakyčiau, kad būčiau...

Kunigams juk negalima meluoti, tiesa?

- Ar neprieštarautumėt, jei paprašyčiau išlipti iš mašinos?

- Žinoma, ne, Šonai. - Jis išsirabždino pro dureles ir atsirėmė

į Camry antvožą, rankas susibrukęs į kišenes. - Pastaruoju metu

nemačiau jūsų šeimos mišiose...

- Tėve, jūs nešiojate kontaktinius lęšius?

- Ne...

Taip pradedamas patikrinimas dėl horizontalaus žvilgsnio

nistagmo, nevalingo akies obuolio trūkčiojimo, kuris gali liudyti

girtumą.

- Prašom pasekti šią švieselę, - pasakiau išsitraukęs iš kišenės

plunksnakotį su žibintuvėliu. Jį laikiau per kelis colius nuo jo

veido, truputį aukščiau akių. - Sekite vien akimis, nejudindamas

galvos. Suprantat? - pridūriau.

Tėvas Greidis linktelėjo. Patikrinau, ar vienodo dydžio vyz­

džiai. Jam sekant akimis spindulį atkreipiau dėmesį į tolygumo

stoką, o pabaigoje, kai spindulį nuvedžiau iki jo ausies, atsirado

nistagmas.

- Dėkoju, tėve. Ar galėtumėt dabar atsistoti ant dešinės ko­

jos, štai taip? - parodžiau, ir jis pakėlė kairę koją. Susvyravo, bet

išstovėjo. - O dabar ant kairės, - paprašiau, ir šįkart jis pasviro

į priekį. - Gerai, tėve, paskutinis prašymas: paėjėkite statydamas

pėdas vieną tiesiai už kitos, - parodžiau kaip ir pamačiau, kaip jis

kliuvinėja už savo paties kojų.

Banktonas toks mažytis, kad mes budime be partnerio. Galė­

jau tėvą Greidį paleisti; kas gali būti išmintingiau, gal jis užtartų

žodelį už mane danguje. Bet jei paleisiu - sumeluosiu pats sau,

109

o tai, be abejonės, ne menkesnė nuodėmė. Kažin, ką jis sutiks

pakeliui namo... Gal pro šalį važiuos koks paauglys, grįžtantis

iš pasimatymo? Tėtis, parskridęs iš komandiruotės? Mamytė su

sergančiu vaiku, galvotrūkčiais lekianti į ligoninę? Ne tėvą Grei-

dį aš turėjau gelbėti, o žmones, kuriuos jis tokios būklės galėtų

partrenkti.

- Man baisiai nesmagu, tėve, - teks suimti jus už vairavimą

neblaiviam. - Padeklamavau kunigui Mirandos teises ir švelniai

nuvedžiau prie užpakalinių visureigio durelių.

- O kaip mano mašina?

- Bus nuvilkta. Rytoj galėsite pasiimti.

- Bet juk rytoj sekmadienis!

Iki nuovados buvo tik kokia pusė mylios - viena laimė, nes

atrodė, kad neištversiu mandagių kalbų apie nieką su savo sulai­

kytu kunigu. Nuovadoje atpyliau tiradą: pagal veikiantį įstatymą

vairuotojas automatiškai laikomas davęs sutikimą nustatyti al­

koholio kiekį kraujyje, - ir pasakiau tėvui Greidžiui, kad reikės

papūsti į alkotesterį.

- Jūs turite teisę reikalauti šį testą atlikti su jūsų pasirinktu

asmeniu ar keliais asmenimis, - paaiškinau. - Jums bus suteik­

ta tokia galimybė. Jeigu nesutinkate atlikti testo vadovaujamas

teisėsaugos pareigūno, prarasite vairuotojo pažymėjimą šimto

aštuoniasdešimt dienų laikotarpiui, ir šis terminas nebus įskaito­

mas, jeigu būsite pripažintas kaltas vairavęs neblaivus.

- Ne, Šonai, aš pasitikiu tavim, - atsakė tėvas Greidis.

Nenustebau, kai pripūtė penkiolika šimtųjų promilės.

Mano pamaina ėjo į pabaigą, pasisiūliau parvežti jį namo.

Vingiuotu nelyginant gyvatė keliu pravažiavau pro bažnyčią ir

pakilau į kalną prie balto namuko, kuriame įsikūrusi klebonija.

Sustojau prie vartų ir padėjau jam gana tiesiai nueiti iki durų.

- Buvau šį vakarą šermenyse, - tarė jis rakindamas duris.

- Tėve, - atsidusau, - nereikia teisintis.

- Vaikino, vos dvidešimt šešerių. Praėjusį antradienį užsimušė

avarijoje su motociklu, tu tikriausiai žinai tą istoriją. Žinojau, kad

grįžtant namo teks vairuoti. Bet motina raudojo taip, kad širdis

plyšo, broliai irgi visai sugniuždyti. Norėjau atsisveikindamas pa­

gerbti juos, užuot palikęs su šita netektim.

110

Nenorėjau klausytis. Man nereikia skolintis svetimų bėdų. Bet vis tiek pasijutau linksintis.

- Taigi išgėrėme stiklą kitą viskio, - pasakojo tėvas Greidis. -

Neprarask dėl to dvasios ramybės, Šonai. Aš puikiai žinau, kad

retkarčiais, norėdamas padaryti gera kitam, turi pasielgti blogai.

Durys atsivėrė. Niekad nebuvau lankęsis klebonijoje - čia

buvo jauku ir ankšta, sienas puošė įrėmintos psalmės, ant vir­

tuvės stalo stovėjo krištolinė vazelė su M & M saldainiukais, už

sofos - Naujosios Anglijos patriotų vėliava.

- Aš prigulsiu, - sumurmėjo tėvas Greidis ir išsitiesė ant

sofos.

Nuaviau jam batus ir užklojau antklode iš spintos.

- Labanakt, tėve.

Jo akys vos prasimerkė.

- Pasimatysim ryt per mišias?

- Lažinamės, - atsakiau, bet tėvas Greidis jau knarkė.

Kai kitą rytą pasakiau Šarlotei, kad noriu eiti į bažnyčią, ji pasido­

mėjo mano savijauta. Paprastai jai tekdavo mane tempte tempti

į mišias, bet šiandien man buvo truputį smalsu, ar tėvas Grei­

dis nepaminės pamoksle mūsų naktinio susitikimo. Dvasininkų

nuodėmės, štai kaip galėtų j į pavadinti pagalvojau ir sukrizenau.

Iš klaupto šalimais man niuktelėjo Šarlotė. „Ššš“, - tarstelėjo be

garso.

Viena iš priežasčių, kodėl nemėgau vaikščioti į bažnyčią, - kad

žmonės nuolat spokso. Pamaldumas ir gailestis, mano manymu,

pernelyg artimos sąvokos. Išgirsdavau pagyvenusią damą mels­

vais plaukais sakant, kad ji už tave meldžiasi, šypsodavausi ir dė­

kodavau, o širdyje suirzdavau. Kas jos prašė melstis už tave? Ar ji

nesupranta, kad aš pats užtektinai meldžiuosi?

Šarlotė sakė, kad siūlydamasis padėti žmogus visai nenori at­

kreipti dėmesio į kieno nors silpnybę ir policininkui derėtų tai

suprasti. Perkūnai trenktų, - jeigu norit žinoti, ką jaučiu, kai

atvykėlio kaimiečio klausiu, gal padėti rasti kelią, ar sumuštai

žmonai duodu savo vizitinę kortelę ir sakau, kad paskambintų,

jei prireiks pagalbos, tai štai: galvoju, imk save už pakarpos ir

ieškok išeities iš savo privirtos košės. Mano galva, esama didelio

111

skirtumo tarp košmaro, nuo kurio netikėtai nubundi, ir košmaro,

kurį pats susikūrei.Tėvas Greidis krūptelėjo vargonininkui užgrojus itin jaudinamą

giesmę, ir aš savo pašaipą susikišau į kišenę. Užuot palikęs vargšui

stiklinę vandens, verčiau būčiau sutaisęs vaistų nuo pagirių.

Už mūsų ėmė klykti kūdikis. Kad ir kaip tai žema, apėmė ma­

lonus jausmas: visų dėmesys nukrypo į kitą šeimą, ne mūsų. Gir­

dėjau, kaip tėveliai pašnibždomis įniršę ginčijasi, kuriam nešti

vaiką lauk iš bažnyčios.

Šalia manęs sėdėjo Amelija. Ji kumštelėjo ir gestu paprašė

rašiklio. Ištraukiau iš kišenės ir padaviau jai tušinuką. Atvertusi

delniuką ji nupiešė septynis brūkšniukus ir kartuvių kilpą. Šyp­

telėjau ir ant jos šlaunies pirštu suraičiau raidę O.

Ji įrašė O___

M - išvedžiojau.

Amelija papurtė galvą.

A, pasiūliau.

Raidė A atsidūrė savo vietoje:____0_A_

T?

TO_ A_

Išbandžiau L, P ir R, bet nesėkmingai. Š?

Amelija patenkinta išsišiepė ir įrašė į savo galvosūkį:

Š_TO_ A _

Aš garsiai prunkštelėjau, Šarlotė piktai nužvelgė mus įspėja­

mu žvilgsniu. Amelija paėmė rašiklį ir įstatė Ė ir N, tada atkišo

man delną parodyti. Tą akimirką tu garsiai paklausei: „O kas yra

Šėtonas?*1 Mama išraudo kaip burokas, paėmė tave ant rankų ir

išskubėjo iš bažnyčios.

Po trumpos valandėlės mudu su Amelija išsekėme iš paskos.

Šarlotė sėdėjo su tavim ant bažnyčios laiptų ir laikė kūdikį, kuris

klykė per visas mišias.

- Ko išėjot? - paklausė.

- Pamaniau, bus saugiau, jeigu trenks žaibas, - nusišypsojau

vaikučiui, grūdančiam į burną saują žolės. - Ar mes dar vieną

prigriebėm pakeliui?

- Jo mama nuėjo į gerą vietą, - paaiškino Šarlotė. - Amelija,

pažiūrėk sesutę ir vaikelį.

112

- Ar mokėsi už tai?

- Man galvoj netelpa, kaip drįsti šito klausti po savo išdaigų

per mišias. - Šarlotė atsistojo. - Eime, pasivaikščiokim.

Prisitaikiau žingsnį, kad žengčiau koja kojon. Šarlotė visad

kvepėdavo sausainiais - vėliau sužinojau, kad tai vanilė, ji pasi-

trindavo vanile riešus ir už ausų - geriausi kvepalai konditerijos

šefei. Iš dalies už tai ir pamilau ją. Štai ką pasakysiu damoms, vi­

soms toms, kurios mano, kad mes visi trokštame tokios merginos

kaip Andželina Džoli - vien alkūnės ir aštrūs kampai; taigi žino­

kite - iš tiesų mes, vaikinai, mieliau susirangysim prie tokios kaip

Šarlotė moters, minkštos apkabinti, moters, kuri gali visą dieną

vaikščioti miltuotu sijonu ir nepastebėti ar neimti to į galvą, net

kai važiuoja į Tėvų ir mokytojų asociacijos susirinkimą; moters,

dvelkiančios ne egzotiškomis atostogomis, o namais, į kuriuos

nekantrauji sugrįžti.

- Žinai ką? - geraširdiškai tariau ir apglėbiau ją. - Gyvenimas

puikus. Nuostabi diena, esu su šeima, netūnau toje priplėkusioje

bažnyčioje...

- Esu tikra - tėvui Greidžiui buvo malonu išgirsti Vilou aki­

brokštą.

- Patikėk, tėvas Greidis turi didesnių rūpesčių, - nuraminau.

Mudu perėjome mašinų aikštelę ir patraukėme į dobilieną.

- Šonai, - tarė Šarlotė. - Turiu kai ką prisipažinti.

- Gal išpažinties vis dėlto eik į bažnyčią.

- Aš vėl buvau pas tą advokatę.

Sustojau kaip įkaltas.

-Ką?!

- Susitikau su Marina Geits dėl neteisėto gimimo ieškinio.

- Jėzau Kristau, Šarlote...

- Šonai! - Ji apsidairė atsisukusi į bažnyčios pusę.

- Kaip tu galėjai? Nueiti paslapčiom nuo manęs, tarsi mano

nuomonė nieko nereikštų?

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- O kaip mano nuomonė? Ar tau ji nesvarbi?

- Žinoma, svarbi, užtat į kažkokio siurbėlės advokato nuo­

monę man nusispjaut iš penkto aukšto. Ar nematai, ką jie daro?

Nori užsidirbt pinigų, tai aišku kaip dieną. Jiems neskauda galvos

113

nei dėl tavęs ir manęs, nei dėl Vilou; nusispjaut, kas kentės nuo

tos bylos. Mes tik priemonė tikslui pasiekti. - Žengiau žingsnį

artyn. - Ką gi, Vilou turi bėdų - o kas jų neturi? Pavyzdžiui, vai­

kai, turintys vadinamąjį dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, arba tie,

kur slankioja naktimis, rūko ir geria, ar tie, kuriuos muša moky­

kloj už tai, kad mėgsta matematiką, - argi jų tėvai kaltina ką nors

kitą, kad išspaustų pinigo?

- Kaip čia yra - tu juk mielu noru būtum padavęs į teismą

„Disnėjaus pasaulį" ir pusę Floridos tarnybų, ir būtum reikalavęs

pinigų? Ar tai ne tas pat?

Man smakras staiga trūktelėjo į viršų.

- Jie mus apkvailino.

- O jeigu ir daktarai mus apkvailino? - atrėmė Šarlotė. - Kas,

jeigu Paiper suklydo?

- Tai ir suklydo! - gūžtelėjau pečiais. - Ar kas nors būtų buvę

kitaip? Jeigu būtum žinojusi apie visus lūžius, apie visus lėkimus į

greitosios pagalbos priimamąjį, - viską, ką privalėjome dėl Vilou

padaryti, - ar būtum bent kiek mažiau jos norėjusi?

Ji prasižiojo, tada ryžtingai užsičiaupė.

Čia aš ne juokais išsigandau.

- Na ir kas, kad ji neišlipa iš gipso? - paklausiau imdamas Šar­

lotę už rankos. - Ji juk žino kiekvieno kaulelio pavadinimą tame

nelemtame kūne, nemėgsta geltonos spalvos, o vakar vakare man

sakė, kad užaugusi nori būti bitininkė. Ji mūsų mergytė, Šarlote.

Nereikia mums pagalbos. Jau penkerius metus susitvarkome; su-

sidorosim ir toliau.

Šarlotė atšlijo nuo manęs.

- Kas tie „mes“, Šonai? Tu išeini sau į darbą. Tu eini lošti po­

kerio su draugais. Pasiklausius pamanytum, kad su Vilou praleidi

ištisą parą septynias dienas per savaitę, o tu juk net neįsivaizduo­

ji, kas tai yra.

- Tai susirasim ateinančią slaugę. Socialinę darbuotoją...

- Ir iš ko mes jai mokėsim? - nukirto Šarlotė. - Jeigu jau šne­

kam apie pinigus, tai kaip išgalėsim nusipirkti naują automobilį, į

kurį tilptų Vilou vežimėlis, ramentai ir vaikštynė? Juk mūsiškis jau

nuvažiavo du šimtus tūkstančių mylių. Iš ko mes ją operuosime,

kaip sumokėsime tą dalį, kurios nepadengia draudimas? Kaip mes

114

užtikrinsime, kad ji gyventų name su privažiavimu neįgaliesiems ir virtuvės kriaukle tokio aukštumo, kad galėtų pasiekti iš vežimėlio?

- Tu ką, nori pasakyti, kad aš neuždirbu savo vaikui išlaiky­

ti? - mano balsas nejučia ėmė kilti.

Ūmai visas Šarlotės užsidegimas išgaravo.

- Ak, Šonai. Tu pats geriausias tėtis. Bet... tu - ne mama.

Pasigirdo riksmas, ir mudu su Šarlote instinktyviai nuskuodė-

me per automobilių aikštelę, būgštaudami išvysti susirietusią ant

grindinio Vilou su styrančiu pro odą kaulu. O radom Ameliją, iš­

tiestose rankose laikančią kūdikį, ir jos palaidinuke nusidriekusią

varvančią dėmę.

- Jis mane apvėmė! - balsu rėkė Amelija.

Iš bažnyčios tekinom atbėgo vaiko motina.

- Ak, atleiskit, - puolė ji atsiprašinėti mūsų ir Amelijos, o Vi­

lou tuo tarpu sėdėjo ant žemės ir kvatojosi iš sesės nesėkmės. -

Man atrodo, jis apsirgo...

Šarlotė žengė į priekį ir paėmė kūdikį iš Amelijos.

- Gal koks virusas, - spėjo ji. - Neišsigąskit. Pasitaiko.

Ji pasitraukė į šalį, o moteris atkišo Amelijai pakelį drėgnų

šluosčių kūdikiams - nusivalyti.

- Baigiam tą kalbą, - patyliukais šnipštelėjau Šarlotei. - Taškas.

Šarlotė šokdino vaikelį ant rankų.

- Žinoma, Šonai, - sutiko ji nerūpestingai. - Kaip pasakysi.

Tą vakarą šešiomis Šarlotė jau buvo pasigavusi tą kažką, nuo ko

sublogavo vaikutis, ir lupo ožius. Be paliovos vėmė, užsidarė vo­

nioje. Turėjau eiti į naktinę pamainą, bet darėsi akivaizdu, kad

nepavyks.

- Amelijai reikia padėti su gamtos mokslų namų darbu, - su­

murmėjo Šarlotė, drėgnu rankšluosčiu tapšnodama veidą. - Ir

mergaites reikia pavalgydinti vakarienės...

- Aš pasirūpinsiu, - pažadėjau. - Dar ko nors reikia?

- Kad numirčiau? - sudejavo Šarlotė ir pamojo man trauktis

iš kelio, o pati vėl suklupo prie unitazo.

Atatupstas pasitraukiau iš vonios kambario ir uždariau pas­

kui save duris. Tu sėdėjai ant svetainės sofos apatiniame aukšte

ir valgei bananą.

115

- Susigadinsi apetitą, - sudraudžiau.

- Aš jo nevalgau, tėveli. Aš jį tvarkau.

- Tvarkai, - pakartojau.

Priešais ant stalo gulėjo peilis - juo naudotis tau buvo drau­

džiama (mintyse pasižymėjau apšaukti Ameliją, kad jį tau davė).

Banano viduryje žiojėjo įpjova.

Tu atvožei siuvimo reikmenų rinkinėlį, pasiimtą iš Floridos

viešbučio, išsitraukei adatą su įvertu siūlu ir ėmei siūti žaizdą ba­

nano žievėje.

- Vilou, - šūktelėjau, - ką čia darai?

Tu sumirkčiojai žvelgdama iš apačios į viršų.

- Operuoju.

Pažiūrėjau, kaip dygsniuoji, įsitikinau, kad neįsidursi, ir gūžte­

lėjau pečiais. Kur jau čia man stoti skersai kelio mokslui.

Amelija sėdėjo virtuvėje prie stalo, apsiskleidusi spalvotais žy­

mekliais, klijais ir kartono gabalu plakatui.

- Gal paaiškintum, kodėl Vilou ten turi daržovių peilį? - krei­

piausi į ją.

- Ji paprašė.

- O jei būtų paprašiusi pjūklo, būtum atnešusi iš garažo?

- Na, bananui prapjauti jis kaip ir per didelis, nemanai? -

Amelija atsiduso pažiūrėjusi į savo užduotį. - Šitas galutinai už­

knisa. Turiu pagaminti užstalės žaidimą apie virškinimo sistemą,

ir visi iš manęs šaipysis, nes kiekvienam aišku, kur baigiasi virš­

kinimo sistema.

- Juokingas žodis.

- V -U -L-G -A -R -U , tėveli.

Ėmiau kraustyti iš spintelės puodus ir prikaistuvius, užkaičiau

keptuvę.

- Kaip judviem blynai vakarienei?

Nepasakytum, kad jos turėjo iš ko rinktis: tai buvo vienintelis

patiekalas, kurį mokėjau pagaminti, neskaičiuojant sumuštinių

su riešutų sviestu ir uogų drebučiais.

- Mama kepė blynų pusryčiams, - nusiskundė Amelija.

- Ar žinojai, kad tirpstantys siūlai gaminami iš gyvulių žar­

nų? - šūktelėjai tu.

116

- Ne, ir verčiau jau nežinočiau...Amelija tepė klijais savo plakatą.

- Mamai ne geriau?

- Ne, mažyte.

- Bet ji prižadėjo padėti man nupiešti stemplę.

- Galiu aš padėti, - pasisiūliau.

- Tu nemoki piešti, tėveli. Kai žaidžiam žodyną, tu visada pai­

šai namuką, net jeigu jis neturi nieko bendra su atsakymu.

- Na, o kas čia tokio sunkaus - stemplė? Toks vamzdelis, ar

ne? - Aš rausiausi ieškodamas kėlimo miltelių.

Kažkas bumbtelėjo; peilis nusirito po sofa. Tu sėdėjai nepato­

giai išsitiesusi.

- Pala, Viliuk, tuoj pakelsiu, - šūktelėjau.

- Nebereikia, - atsakei, bet nesiliovei muistytis.

Amelija atsiduso.

- Vilou, liaukis elgtis kaip mažytė, kol į kelnes neprisisiojai.

Žiūrėjau tai į tave, tai į tavo seserį.

- Tau reikia į tualetą?

- Tokią miną ji nutaiso, kai stengiasi sulaikyti...

- Amelija, gana. - Nuėjau į svetainę ir pritūpiau prie tavęs. -

Zuikeli, tau nėra ko drovėtis.

Tavo lūpytės susispaudė tiesia linija.

- Noriu, kad mamytė mane nuneštų.

- Nėra mamytės, - nukirto Amelija.

Pakėliau tave nuo sofos ir susiruošiau nešti į apatinio aukšto

tualetą. Tik išvairavau tavo nepatogiai išskėstas kojas pro durų

angą, kai pareiškei:

- Šiukšlių maišus pamiršai.

Šarlotė buvo man sakiusi, kaip prieš tau einant apsireikalauti

apkamšo jais gipsą. Visą tą laiką, kol buvai su varpiniu tvars­

čiu, man nė karto neteko atlikti šios pareigos - o tu klaikiai

drovėjaisi, kad kelnes tau numausiu aš. Įkišau ranką pro duris

į džiovyklą, kur Šarlotė buvo padėjusi dėželę su virtuviniais

šiukšlių maišais.

- Na, aš naujokas, taigi turėsi man pasakyti, ką daryti.

- Prisiek, kad nežiūrėsi, - pareikalavai.

- Prisiekiu ir žegnojuosi.

117

Tu atsirišai mazgą, kuriuo virš gipso laikėsi gigantiški šortai,

ir pati peštelėjai, kad nusmuktų iki klubų. Ėmiau traukti juos že­

myn, o tu suspiegei:

- Žiūrėk į viršų!

- Gerai. - Aš ryžtingai įsmeigiau žvilgsnį tau į veidą ir pa­

bandžiau numauti šortus nežiūrėdamas. Tada padaviau šiukšlių

maišą, kurį reikėjo užkaišyti aplink šakumą. - Gal nori pati susi­

tvarkyti? - paklausiau rausdamas.

Palaikiau tave už pažastų, kol vargais negalais apsitaisei gipsą

plastiko maišu.

- Jau, - pranešei, ir aš paslinkau tave virš unitazo.

- Ne, labiau atgal, - paliepei, aš pasitaisiau ir palaukiau.

Dar palaukiau.

- Vilou, - paraginau, - pirmyn, sisiok.

- Negaliu. Tu gi klausaisi.

- Nei aš klausausi, nei ką...

- Ne, klausaisi.

- Bet juk ir mamytė klausosi...

- Tai ne tas pats, - pareiškei ir apsipylei ašaromis.

Kad jau atsivėrė šliuzai, tai atsivėrė - visur. Dirstelėjau į uni­

tazą, bet tik išgirdau tave užrinkant:

- Juk sakei, kad nežiūrėsi!

Užverčiau akis, perėmiau tave kaire ranka, o dešine pasisie-

kiau tualetinį popierių.

- Tėveli! - ėmė rėkti Amelija. - Man rodos, kažkas dega...

- O, šūdas, - burbtelėjau, mintyse šmėstelėjo keiksmų stiklai­

nis. Įbrukau tau gniužulą tualetinio popieriaus. - Greičiau, Vi­

lou, - paraginau, paskui nuleidau vandenį.

- M-man reik-kia r-rankytes nusiplauti, - sukūkčiojai tu.

- Vėliau, - mestelėjau ir nunešiau tave atgal ant sofos, šortus

švystelėjau į sterblę ir galvotrūkčiais nulėkiau į virtuvę.

Amelija stovėjo prie viryklės, ant kurios juodavo apanglėję

blynai.

- Aš išjungiau ugnį, - pranešė kosėdama nuo dūmų.

- Ačiū.

Ji linktelėjo ir pro mane ištiesė ranką pasiimti nuo virtuvės

baro... iš tikrųjų, ar man tik pasirodė? Tikrai, Amelija atsisė-

118

do ir paėmė karštų klijų pistoletą. Savo plakato kraštus buvo

apklijavusi kokia trisdešimčia mano gerųjų keraminių pokerio

žetonų.

- Amelija! - ėmiau rėkti. - Tai mano pokerio žetonai!

- Turi gi visą maišelį. Man tik kelių reikėjo...

- Kas tau sakė, kad galima juos imti?

- Juk nesakei, kad negalima, - atsakė Amelija.

- Tėveli, - iš svetainės pasigirdo tavo balselis. - Rankytes!

- Gerai, - mėginau ramintis aš, - gerai. - Suskaičiavau iki de­

šimties, paėmiau keptuvę ir išgramdžiau jos turinį į šiukšlių dėžę.

Riešu prisiliečiau metalinio krašto ir išmečiau.

- Rupūže! - surikau ir atsukęs šalto vandens čiaupą pakišau

ranką po čiurkšle.

- Aš noriu rankas nusiplauti, - verkšlenai tu.

Amelija sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Tu skolingas Vilou ketvirtį dolerio, - pranešė.

Devintą judvi, mergaitės, jau miegojot, puodai buvo iššveisti, vir­

tuvėje dūzgė indaplovė. Apėjau namus gesindamas šviesas, tada

patyliukais įslinkau į tamsų miegamąjį. Šarlotė gulėjo alkūnę už­

simetusi ant galvos.

- Nebūtina tipenti pirštų galais, - pasakė, - aš nemiegu.

Prisėdau prie jos.

- Gal bent kiek geriau?

- Suliesėjau per vieną suknelės numerį. Kaip mergaitės?

- Puikiai. Nors gaila - Vilou pacientas neišgyveno.

-A?

- Nieko. - Atvirtau aukštielninkas. - Pavakarieniavom riešu­

tų sviestu su uogiene.

Ji išsiblaškiusi paplekšnojo man ranką.

- Ar žinai, už ką tave myliu?

- Mmm?

- Palyginti su tavim, atrodau tokia šauni...

Susidėjau rankas po galva ir užsižiūrėjau į lubas.

- Tu nebekepi.

- Tai tiesa, bet aš nesudeginu blynų, - atsakė Šarlotė ir šypte­

lėjo. - Amelija įskundė tave, kai buvo užėjusi pasakyti labanakt.

119

- Aš rimtai. Prisimeni, kokį crėme brūlėe darydavai, kepdavai

mažyčius pyragaičius ir šokoladinius eklerus?

- Matyt, atsirado svarbesnių dalykų.

- Sakydavai kada nors turėsianti nuosavą kepyklą. Norėjai ją

pavadinti „Punšu"...

- „Pieno punšu", - pataisė ji.

Gal aš ir pamiršau pavadinimą, bet gerai žinojau, ką jis reiškia,

nes klausiau tavęs: pieniškas punšas - tai seniausias anglų de­

sertas, kurį gamindama pienininkė kliūstelėdavo ką tik pamelžto

nenugriebto pieno tiesiai į prikaistuvį su sidru arba šeriu. Panašu

į kiaušininį likerį, sakei tu ir žadėjai pataisyti jo man paragauti, o

tą vakarą, kai pažadą ištesėjai, mirkei pirštą saldžioje grietinėlėje

ir paišei man ant krūtinės, paskui švariai nubučiavai.

- Štai kas ištinka svajones, - tarė Šarlotė. - Kelią užtveria gy­

venimas.

Atsisėdau, ėmiau pešioti antklodės dygsnį.

- Aš norėjau namo su kiemu, pulko vaikų. Kartais ištrūkti

atostogų. Gero darbo. Norėjau mokyti mergaites žaisti softbo­

lą ir vežtis jas slidinėti, o ne pažinti kiekvieną suknistą daktarą

Portsmuto rajoninės ligoninės priimamajame. - Atsigręžiau į

ją. - Gal aš ir nesu su ja kiaurą dieną, bet kai ji ką susilaužo, Šar­

lote, jaučiu. Prisiekiu, jaučiu. Viską dėl jos padaryčiau.

Ji pakėlė akis į mane.

- Ar tikrai padarytum?

Jutau, kaip toji byla sunkiu svoriu gula ant čiužinio, lyg kam­

bary būtų atsiradęs dramblys.

- Toks... bjaurus jausmas. Toks jausmas, tarsi sakytume, kad

mes jos nemylim, nes ji... tokia.

- Kaip tik dėl to, kad norim jos, kad mylim ją, man apskri­

tai ir kilo šita mintis, - užginčijo Šarlotė. - Aš nekvaila, Šonai.

Suprantu, žmonės ims šnekėti, neva siekiu išlupti didelę kom­

pensaciją. Žinau, jie sakys, kad aš blogiausia motina pasaulyje,

savanaudiškiausia, vadink kaip nori. Bet man nerūpi, ką apie

mane kalbės, - man rūpi Vilou. Noriu būti tikra, kad ji galės sto­

ti į koledžą, gyventi savarankiškai ir veikti ką širdis geidžia. Net

jeigu dėl to visas pasaulis baisėsis manimi. Argi svarbu, ką sako

kiti, jeigu aš tvirtai žinau, kodėl taip elgiuosi? - Ji žvelgė man į

120

akis. - Dėl šito prarasiu geriausią draugę, - tarė. - Nenoriu dar

ir tavęs prarasti.Anksčiau vis stebėdavausi, kaip smulkutė Šarlotė patempia

penkiasdešimties svarų miltų maišus. Joje glūdėjo stiprybė, toli

lenkianti mano ūgį ir jėgą. Gyvenimas man regėjosi juodas ir bal­

tas; štai kodėl tapau profesionaliu mentu. O kas, jei ši byla ir jos

nepatogus pavadinimas - tik priemonė tikslui pasiekti? Ar gali

dalykas, iš išorės toks neteisingas, pasirodyti esąs nepaneigiamai

teisingas?

Mano ranka po antklode atsargiai siektelėjo jos delno.

- Neprarasi, - pasakiau.

Šahlotl2007 metų gegužės pabaiga

Pirmieji septyni lūžiai radosi prieš tau ateinant į šį pasaulį.

Dar keturi kaulai lūžo vos kelios minutės po gimimo, seselei

tave keliant. Kiti devyni - gaivinant tave ligoninėje, kai vos nenu­

mirei. Paskui dešimtas - gulėjai man ant kelių, ir staiga išgirdau

pokštelėjimą. Vienuoliktas lūžo, kai versdamasi lovytėje rankute

trinktelėjai į jos kraštą. Dvyliktas ir tryliktas buvo šlaunikaulių

lūžiai; keturioliktas - blauzdikaulio; penkioliktas - kompre-

sinis stuburo lūžis. Šešioliktą kartą kaulas lūžo, kai šokai nuo

priebučio; septynioliktą - kai žaidimų aikštelėje į tave įsibėgė­

jęs atsitrenkė vaikas; aštuonioliktą - kai paslydai ant DVD dė­

žutės, gulėjusios ant kilimo. Iki šiol nežinome, kas sukėlė devy­

nioliktą lūžį. Dvidešimtas radosi Amelijai šokinėjant ant lovos,

kur tu sėdėjai; dvidešimt pirmas - kai tau į kojytę per stipriai

trinktelėjo futbolo kamuolys; gydant dvidešimt antrą lūžį aš

prisipirkau tiek neperšlampamų gipsavimo medžiagų, kad būtų

užtekę visai ligoninei, - dabar jos sukrautos garaže. Dvidešimt

trečią kartą kaulas lūžo tau miegant; dvidešimt ketvirtą ir dvi­

dešimt penktą - kai sniege griuvai į priekį, tada nukentėjo abu

dilbiai. Dvidešimt šeštas ir dvidešimt septintas lūžis buvo la­

bai bjaurūs - per Helovino pobūvį darželyje lūžęs šeivikaulis ir

blauzdikaulis kiaurai pradūrė audinius. Likimo ironija - tąsyk

buvai persirengusi mumija, jos tvarsčius ir panaudojau lūžiams

imobilizuoti. Dvidešimt aštuntą kartą kaulą susilaužei čiau-

dėdama; dvidešimt devintą ir trisdešimtą lūžo šonkauliai, kai

prisispaudei prie virtuvės stalo krašto. Trisdešimt pirmas lūžo

122

klubo kaulas, jam sutvirtinti prireikė metalinės plokštelės ir še­šių varžtų. Paskui jau pamečiau skaičių - iki lūžių „Disnėjaus

pasaulyje", kuriems mes davėme ne numerius, o vardus - Mi-

kis, Donaldas ir Gufis.

Po keturių mėnesių varpinis tvarstis buvo padalytas pusiau

kaip geldelė. Tai yra perpjautas ir sutvirtintas pigiais gnybtais, -

jie sulūžo per kelias valandas, taigi aš pakeičiau juos ryškiomis

limpančiomis juostomis. Protarpiais nuimdavome viršutinę dalį,

kad tu galėtum treniruotis atsisėsti, nelyginant moliuskas ant pu­

sės geldelės, ir pamažu sustiprinti nusilpusius pilvuko ir blauz­

dų raumenis. Pasak daktaro Rozenblado, apatinėje geldelėje tu

praleisi porą savaičių; paskui, į pabaigą, jau tik miegosi joje. Po

aštuonių savaičių galėsi atsistoti vaikštynėje; dar po keturių jau

pati eisi į tualetą.

Vis dėlto geriausia buvo, kad galėsi vėl pradėti lankyti darže­

lio parengiamąją klasę. Tai privati mokykla - kasdien po dvi va­

landas bažnyčios rūsyje. Tu buvai metais vyresnė už kitus klasės

vaikus, bet tiek daug praleidai dėl savo lūžių, kad mes nusprendė­

me pakartoti kursą; skaitei tu kaip šeštokė, bet dėl socializacijos

reikėjo būti su bendraamžiais. Draugų daug neturėjai - vaikams

būdavo arba baugu tavo vežimėlio ir vaikštynės, arba, keista,

jiems kėlė pavydą gipsas ir įtvarai, su kuriais atvykdavai į moky­

klą. Dabar, sukdama automobilį prie bažnyčios, aš žvilgtelėjau į

atgalinio vaizdo veidrodėlį.

- Tai ką pirmiausia veiksi?

- Eisiu prie ryžių stalo. - Panelė Keitė, kurią tu garbinai vos ne

kaip patį Jėzų Kristų, buvo įrengusi milžinišką smėlio dėžę, pilną

įvairiaspalvių ryžių grūdelių: vaikai juos galėjo semti ir pilstyti

į įvairaus dydžio indelius. Tau patiko byrančių ryžių čežėjimas,

sakei man, kad tas garsas primena lietų. - Ir į parašiutą.

Tai buvo žaidimas, kai vienas vaikas bėga po raudono šilko

skrituliu, o kiti laiko kraštus.

- Šito tai dar teks palaukti, Viliuk, - perspėjau ir pastačiau

mašiną aikštelėje. - Visko per vieną dieną neapžiosi.

Iškėliau iš bagažinės vežimėlį, įsodinau tave ir nustūmiau prie

nuožulnaus pakilimo, kurį mokykla įsirengė praėjusią vasarą, kai

užrašėme tave. Viduje mokinukai kabinosi striukes į savo spinte­

123

les, mamytės vyniojo išdžiūvusius tapybos pirštais darbus, suka­

bintus ant drabužių kabyklos.

- jūs grįžot! - sušuko viena moteris ir nusišypsojo tau. Paskui

pakėlė akis į mane. - Kelzė prieš savaitę šventė gimtadienį ir ati­

dėjo lauktuvių maišelį Vilou. Mes būtume ją pakvietę, bet - na,

šventėme Gimnastikos klube, tad pamaniau, gal jausis palikta

nuošalėj.

Priešingai nei dabar, kai nebuvo pakviesta? - pamaniau sau.

Bet užuot ištarusi tai balsu nusišypsojau.

- Labai apdairu.

Mažas berniukas palietė piršteliu tavo įtvaro kraštą.

- Oho, - aiktelėjo. - Kaip tu su šituo daiktu pasisioji?

- Aš ir nesisioju, - atsakei tu nė nešyptelėjusi. - Jau keturi

mėnesiai, Derekai, tad verčiau jau tu atsargiai, nes bet kada galiu

sprogti kaip ugnikalnis.

- Vilou, nėra reikalo kandžiotis, - patyliukais sudraudžiau aš.

- Tai jis pradėjo...

Išgirdusi mūsų atvykimo sukeltą sambrūzdį, į koridorių išėjo

panelė Keitė. Pamačius tave su geldelės pavidalo įtvaru, jai prirei­

kė akimirkos atitokti, bet greitai atgavo pusiausvyrą.

- Vilou! - pasveikino ji ir priklaupė prie tavęs. - Kaip malo­

nu tave matyti! - Ji pamojo prieiti savo padėjėjai, panelei Silvi­

jai. - Silvija, ar galėtum pažiūrėti Vilou, kol mudvi šnektelėsim

su mamyte?

Nusekiau paskui ją koridoriumi pro tualetus su neįmanomai

žemais unitazais į patalpą, kuri prireikus virsdavo muzikos arba

sporto sale.

- Šarlote, - tarė Keitė, - aš tikriausiai ne taip jus supratau. Kai

paskambinot pranešti, kad Vilou pradės lankytis, aš pamaniau,

kad tas įtvaras jai jau nuimtas!

- Na, netrukus bus nuimtas. Tai daroma po truputį. - Nusi­

šypsojau jai. - Mergaitė taip nekantravo grįžti čia.

- Man atrodo, jūs skubinat reikalus...

- Viskas bus gerai, tikrai. Jai reikia veiklos. Net jeigu po kelių

savaičių gerai praleisto laiko ji vėl ką susilaužys, kūneliui tai bus

buvę naudingiau negu sėdėti namie. Ir jums nereikia jaudintis

124

labiau negu paprastai, kad vaikai ją užgaus. Mes su ja einam im­

tynių. Mes ją kutenam.

- Taip, bet visa tai jūs darote namie, - pabrėžė mokytoja. -

Mokyklos aplinkoje... na, rizikingiau.

Žingtelėjau atgal supratusi jos aiškią kaip dieną mintį: kai Vi­

lou mūsų teritorijoje, mes už ją atsakome. Nors „Amerikos neį­

galiųjų akte“ teigiama kitaip, nebaigtinės osteogenezės interneto

forumuose man nuolat tekdavo skaityti apie privačias mokyklas,

kurios maloniai siūlo gyjantį vaiką laikyti namie, neva paties vai­

ko labui, bet labiau dėl to, kad kyla draudimo įmokos. Tada at­

siduri aklavietėje: turi aiškų pagrindą teistis dėl diskriminacijos,

bet kai pateiksi ieškinį, gali lažintis - net jei laimėsi bylą, su grį­

žusia dukra bus elgiamasi kitaip.

- Kam rizikingiau? - Pajutau, kad kaista veidai. - Aš sumo­

kėjau, kad mano duktė būtų čia. Keite, jūs puikiai žinote: negalit

man sakyti, kad ji nėra čia laukiama.

- Aš mielai grąžinsiu jums pinigus už praleistus mėnesius. Ir

niekuomet nepasakyčiau, kad Vilou čia nėra laukiama, - mes ją

mylim ir jos pasiilgom. Tiesiog norime užsitikrinti, kad ji būtų

saugi. - Keitė papurtė galvą. - Pažvelkit į reikalą mūsų akimis.

Kitais metais, kai lankys darželį, Vilou turės nuolatinį pagalbi­

ninką, socialinį darbuotoją. Čia mes neturime tokių sąlygų.

- Tada aš būsiu jos pagalbininkė. Pabūsiu su ja. Tik leiskite

jai... - mano balsas užlūžo it šakelė. - Leiskit jai jaustis normaliai.

Keitė pažvelgė man į akis.

- Jūs manote, ji jausis normali, kai bus vienintelis vaikas kla­

sėje su mama?

Netekusi amo - visa kunkuliuojanti - nudrožiau koridoriumi

prie Silvijos, vis dar lūkuriuojančios su Vilou, kuri išdidžiai de­

monstravo atsisegančius įtvaro lipdukus.

- Turime važiuoti, - pasakiau rydama ašaras.

- Bet aš noriu pažaisti prie ryžių stalo...

- Žinai ką? - pasiūlė Keitė. - Panelė Silvija pripils tau mai­

šiuką, ir galėsi parsivežti namo! Ačiū, kad atvažiavai aplankyti

draugų, Vilou.

Tu sutrikusi atsisukai į mane.

125

- Mamyte! Kodėl man negalima pasilikti?- Apie tai pasikalbėsim vėliau.Panelė Silvija grįžo su užsegamu maišeliu, pilnu violetinių

ryžių.

- Štai, burbuliuk.

- Pasakykite man štai ką, - tariau žiūrėdama tai į vieną, tai į

kitą mokytoją. - Ko vertas gyvenimas, jeigu netenka jo gyventi?

Išstūmiau tavo vežimėlį iš mokyklos, vis dar taip įtūžusi, kad

valandėlę užtruko, kol suvokiau: tu mirtinai tyli. Kai pasiekėme

mašiną, tavo akys buvo sklidinos ašarų.

- Viskas gerai, mamyte, - tarei su tokia rezignacija, kokios

joks penkiametis vaikas neturėtų patirti. - Man vis tiek nesino­

rėjo pasilikti.

Tai buvo melas; žinojau, kaip nekantrauji susitikti su draugais.

- Žinai, kai vandeny guli akmuo, vanduo teka aplinkui, lyg

jo visai nebūtų. Tai šitaip elgėsi vaikai, kai tu nuėjai kalbėtis su

panele Keite.

Kaipgi tos mokytojos - ar tie vaikai - nesupranta, kokia tu

pažeidžiama? Pabučiavau tave į kaktą.

- Mudvi taip smagiai praleisim šią popietę, - pažadėjau, - kad

nė neprisiminsi, kas atsitiko. - Pasilenkiau iškelti tavęs iš veži­

mėlio, vienas lipdukas atsisegė. - Perkūnas, - sumurmėjau, o kai

permečiau tavo svorį ant vieno klubo norėdama užsegti, tu išme­

tei ryžių maišelį.

- Ryžiai! - šūktelėjai ir instinktyviai persisukai mano rankose.

Kaip tik tą akimirką aš išgirdau trakštelint - kaip lūžtanti šaka,

kaip kandamas rudeninis obuolys.

- Vilou! - pašaukiau, bet jau supratau: tavo akių obuoliai

blykstelėjo melsvu žaibu, ir man ant rankų tu panirai į tą mie­

guistą transą, apimantį po itin bjauraus lūžio.

Kol įtaisiau ant galinės sėdynės, tavo akys beveik užsimerkė.

- Mažiuk, pasakyk, kur tau skauda? - meldžiau, bet tu neat­

siliepei.

Pradėjusi nuo riešo švelniai čiuopiau tavo ranką, bandydama

aptikti sopamą vietą. Vos paliečiau atsikišusią mentę, tu sudejavai.

Bet rankos kaulai buvo lūžę ir anksčiau, šį kartą kaulas nestirkso

pro odą ir nepersisukęs devyniasdešimties laipsnių kampu, nėra

126

nė kitokių aiškių požymių, rodančių sunkų lūžį, nuo kurio tu nu­grimzti į tokį stuporą. Gal kaulas pradūrė kokį organą?

Būčiau galėjusi grįžti į mokyklą ir paprašyti paskambinti 911,

bet greitosios pagalbos medikai išmano ne ką daugiau už mane.

Todėl pasirausiau bagažinėje, radau seną žurnalą People. Uždė­

jau jį kaip įtvarą, apvyniojau tau žastą pleistru. Sukalbėjau mal­

delę, kad nereikėtų gipsuoti - nuo gipso mažėja kaulų tankis, ir

kiekviena vieta, kur baigiasi gipsas, - tai būsimo lūžio vieta. Daž­

niausiai tau pavykdavo išsisukti su Wee Walker batu, Aircast ar

kitokiu įtvaru - išskyrus klubo, stuburo slankstelių ir šlaunikau­

lių lūžius. Atsitikus šioms nelaimėms tu nuščiūdavai ir susting­

davai kaip dabar. Po tokių lūžių lėkdavau tiesiai į traumatologi­

jos priėmimo skyrių - bijodavau tvarstyti pati viena.

Prie ligoninės sustojau neįgaliesiems skirtoje vietoje ir nune­

šiau tave į pagalbos skubumo nustatymo punktą.

- Duktė serga nebaigtine osteogeneze, - pasakiau slaugyto­

jai. - Ji susilaužė ranką.

Moteris papūtė lūpas.

- Gal jūs verčiau iš pradžių mediciną pabaikit, o paskui dia-

gnozuokit?

- Trude, kas nors negerai? - Staiga priešais mus išdygo dak­

tarėlis, iš pažiūros dar per jaunas skustis, ir įsmeigė žvilgsnį į

tave. - Ar aš gerai nugirdau - NO?

- Taip, - atsakiau, - man atrodo, bus žastikaulis.

- Aš pasirūpinsiu ja, - pasakė gydytojas. - Mano pavardė

daktaras Djuvitas. Gal pasodinkit ją į vežimėlį...

- Mums gerai ir taip, - patikinau aš ir kilstelėjau tave pato­

giau ant rankų.

Pakeliui į rentgeno kabinetą nupasakojau jam tavo ligos isto­

riją. Jis tik kartą mane sustabdė - kol prišnekino technologę greit

užleisti kabinetą.

- Gerai, - tarė gydytojas ir palinko virš tavęs ant rentgeno sta­

lo, delną dėdamas ant žasto. - Aš tik mažumytę ją truktelėsiu.

- Ne, - paprieštaravau ir žengiau žingsnį į priekį. - Juk galite

aparatą pritraukti, tiesa?

- Na, - sumišo daktaras, - paprastai jo nestumdom.

- Bet apskritai galite, ar ne?

127

Jis vėl pasižiūrėjo j mane, o tada ėmė reguliuoti aparatą, tavo

krūtinės ląstą užklojo sunkia švino liemene. Pasitraukiau į kitą

kabineto galą, kad jis galėtų padaryti nuotrauką.

- Šaunuolė, Vilou. O dabar dar vieną dilbio, - pasakė daktaras.

- Nereikia, - ėmiau prieštarauti.

Gydytojas suirzęs pakėlė galvą.

- Kad ir kaip jus gerbčiau, ponia O ’Kyf, vis dėlto turiu dirbti

savo darbą.

Bet ir aš dirbau savąjį. Kai tau lūždavo kaulai, stengdavau­

si riboti rentgeno nuotraukų skaičių; kartais prašydavau visai jų

nedaryti, jeigu nuo to gydymas nesikeis.

- Mes jau žinome, kad jai lūžo kaulas, - ginčijausi. - Ar ma­

not, kad jis pasislinko?

Išgirdus kalbant jo paties kalba, daktarėlio akys išsiplėtė.

- Nemanau.

- Tai ir nebūtina šviesti dilbio kaulų, tiesa?

- Na, - tarė gydytojas, - nelygu atvejis.

- O jūs bent įsivaizduojat, kiek rentgeno nuotraukų bus pada­

ryta mano dukteriai per visą gyvenimą? - paklausiau.

Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Jūsų viršus. Tikrai dilbio nuotrauka nebūtina.

Laukiant, kol išryškins nuotraukas, tryniau tau nugarytę. Pa­

mažu tu grįžai iš kažkur, kur nusikeldavai kaskart, kai kas lūžda­

vo. Ėmei muistytis, verkšlenti. Pradėjai drebėti, o nuo to tau tik

dar labiau skaudėjo.

Iškišau galvą iš kambario paklausti technologės, ar neturi

antklodės tau įsupti, ir pamačiau su nuotrauka ateinantį daktarą

Djuvitą.

- Vilou šalta, - pasiskundžiau, ir vos įžengęs į kambarį jis greit

nusivilko baltą švarką ir apgaubė juo tau petukus.

- Gera naujiena, - tarė, - kad kitas Vilou lūžis gražiai gyja.

- Koks kitas lūžis?

Pati nesuvokiau, kad paklausiau balsu, kol daktaras neparodė

vietos tavo žaste. Buvo sunku įžiūrėti - dėl kolageno trūkumo

tavo kaulai atrodydavo balkšvi, - bet tikrai buvo matyti sukietė­

jimas, bylojantis apie gyjantį skilimą.

128

Mane nuvėrė kaltės jausmas. Kada tu susižeidei ir kaip aš su­

gebėjau nepastebėti?

- Atrodo, maždaug dviejų savaičių senumo, - garsiai mąstė

daktaras Djuvitas, ir nei iš šio, nei iš to aš prisiminiau: vieną sykį

vidury nakties nešdama tave į tualetą vos neišmečiau. Nors tvir­

tinai nesusižeidusi, melavai nenorėdama manęs nervinti.

- Su nuostaba pranešu, Vilou, kad tu susilaužei kaulą, žmo­

gaus kūne sunkiausiai lūžtantį - mentę. - Antrame paveiksle ap­

šviestoje lentoje jis parodė skilimą, aiškiai vingiuojantį iš viršaus

į apačią per mentikaulį. - Jis taip sukiojasi, kad retai kada skyla

nuo suspaudimo.

- Tai ką darysime?

- Ką gi, mergaitė jau ir taip su varpiniu tvarsčiu... jeigu ne­

norim paversti jos mumija, turbūt geriausia išeitis bus paraištė.

Keletą dienų paskaudės - bet alternatyva būtų žiauri, lyg ko­

kia bausmė. - Jis pritvarstė tavo ranką prie liemens, it sužeisto

paukštelio sparną. - Per daug suveržiau?

Tu pakėlei galvą ir pasižiūrėjai į jį.

- Vieną kartą buvau susilaužiusi raktikaulį. Tada labiau skau­

dėjo. O ar žinojote, kad clavicula - tai „raktelis11? Ne tik dėl to,

kad panašiai atrodo, bet ir kad jungia kitus krūtinės kaulus?

Daktarui Djuvitui atvipo žandikaulis.

- Ar tu antras Dugis Hauzeris, vunderkindas?

- Ji daug skaito, - šypsodamasi paaiškinau.

- Scapula, sternum ir xiphoid, - pridūrei tu. - Moku juos visus

užrašyti.

- Blyn, - tyliai ištarė daktaras ir nuraudo. - Norėjau pasaky­

ti, kaip blynus kepi. - Jo akys viršum tavo galvutės sutiko mano

žvilgsnį. - Ji pirma mano matyta NO pacientė. Turėtų būti sa­

votiška.

- Taip, - sutikau, - savotiška.

- Nagi, Vilou, jeigu nori ateiti čia dirbti rezidente, rasi baltą

chalatą su savo vardu. - Jis linktelėjo man. - O jeigu jums kada

prireiktų su kuo pasikalbėti... - Iš vidinės švarko kišenės jis iš­

traukė vizitinę kortelę.

Sumišusi įsibrukau ją į užpakalinę džinsų kišenę. Čia tikriau­

siai ne gera valia, o veikiau rūpestis dėl Vilou saugumo - gydyto­

129

jas akivaizdžiai matė mano nekompetentingumo įrodymą - aure

juodu ant balto du lūžiai. Apsimečiau kažko ieškanti ir ėmiau

raustis po rankinę, bet iš tikrųjų tik laukiau, kad jis išeitų. Girdė­

jau, kaip jis pasiūlė tau ledinuką, atsisveikino.

Kaip galėjau tvirtinti žinanti, kas tau geriausia, ko tu nusipel­

nai, jei bet kurią akimirką galiu gauti smūgį žemiau juostos - su­

žinoti, kad anaiptol neapsaugojau tavęs taip kaip turėčiau? Ar tą

ieškinį ketinu teikti dėl tavęs, ar kad išpirkčiau kaltę už viską, ką

iki šiol padariau bloga?

Pavyzdžiui, norėjau kūdikio. Kas mėnesį supratusi, kad mudu

su Šonu ir vėl nepradėjom vaikelio, išsirengdavau nuoga ir at­

sistodavau duše, vanduo plūsdavo veidu, ir melsdavau Dievą -

melsdavau, kad pastočiau, kad ir kas būtų.

Užsikėliau tave ant kairio klubo - nes susilaužei dešinį pe­

tuką - ir išėjau iš apžiūros kambario. Daktaro kortelė, regėjos,

pradegins kišenėje skylę. Buvau tokia paklaikusi, kad išeidama

vos nepartrenkiau mergaitės, įeinančios pro ligoninės duris.

- Ak, atleisk, zuikeli, - atsiprašiau ir pasitraukiau atatupsta.

Ji buvo daugmaž tavo vienmetė, ėjo įsikibusi mamai į ranką.

Segėjo rausvą pūstą balerinos sijonėlį, avėjo aulinukais su varly­

tėmis ties kojų pirštais. Jos galvytė buvo visiškai plika.

Tu pasielgei taip, kaip dažnai kiti, - įsispoksojai, nors pati bai­

siausiai to nekęsdavai.

Mergytė lygiai taip pat spoksojo nenuleisdama akių.

Tu labai anksti supratai, kad nepažįstami žmonės dažnai spok­

so į mergaitę neįgaliojo vežimėlyje. Išmokiau tave nusišypsoti

jiems, pasakyti labas, kad susiprastų, jog ir tu žmogus, o ne kokia

gamtos keistenybė. Amelija buvo tavo uoliausia gynėja - jei pa­

matydavo vaiką į tave vėpsant, prieidavo ir pasakydavo: štai kas

bus, jeigu nesitvarkysi kambario arba nevalgysi daržovių. Porą

kartų privedė vaiką iki ašarų, o aš beveik jos nebariau, nes tu

ėmei šypsotis ir atsitiesei vežimėlyje, užuot stengusis pasidaryti

nematoma.

Bet čia kitas reikalas; čia toks tokį pažino.

Spustelėjau tave per juosmenį.

- Vilou, - sudraudžiau.

130

Mergaitės mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane. Nors nė

viena nepravėrėme burnos, apsikeitėme tūkstančiais neišsakytų

žodžių. Ji linktelėjo, linktelėjau ir aš.

Mudvi išėjom iš ligoninės į vėlyvo pavasario dieną, kvepiančią

cinamonu ir asfaltu. Tu prisimerkei, pamėginai pakelti ranką -

prisidengti akis, ir prisiminei, kad ji tvirtai pririšta prie kūnelio.

- Mamyte, kodėl ta mergaitė taip atrodė? - paklausei.

- Ji serga, taip atsitinka nuo vaistų.

Tu apmąstei ką išgirdusi.

- Kaip man pasisekė... aš nuo savo vaistų neplinku.

Paprastai saugodavausi verkti prie tavęs, bet šįkart nesusilai­

kiau. Štai tau lūžusios trys iš keturių galūnių. Baigia gyti lūžis,

apie kurį aš nė nenutuokiau. Štai tokia tu, ir taškas.

- Taip, mums pasisekė, - pritariau.

Tu palietei delniuku man skruostą.

- Viskas gerai, mamyt. - Ir lygiai kaip aš tau priimamajame

patrynei man nugarą, lygiai tą pačią vietą, kur tavo lūžis.

v

Sonos,

Stok, po paraliais! - surikau ir nubėgau per tuščią parką,

rankoje sugniaužęs skardinį purškiamų dažų flakoną.

Vaikis nesileido pavejamas, ką jau kalbėti, kad buvo trisdešimt

metų už mane jaunesnis, bet neketinau leisti jam pabėgti. Net

jeigu galą gausiu - o sprendžiant iš dieglio šone taip gali nutikti.

Buvo viena tų nepaaiškinamai šiltų pavasario dienų, kurios

primena, kaip jausdavausi būdamas mažas, kai prie miesto

tvenkinio klausydavausi mergaičių įsispiriamų basučių šlepsė­

jimo. Prisipažinsiu, per pietų pertrauką apsimoviau sportinius

šortukus ir greit išsimaudžiau. Dar kurį laiką mes negalėjome

eiti plaukioti - iš solidarumo su tavimi, nes tu į baseiną eisi tik

nuėmus varpinį tvarstį. Nieko labiau netrokšdavai nei plaukio­

ti - o plaukti kaip reikiant nė neišmokai, vis dėl tų lūžių. Net

kai Šarlotė atrado stiklo pluošto įtvarus - jie neperšlampami ir

niekšiškai brangūs, - tu dėl vienos ar kitos priežasties vis pra-

leisdavai plaukimo pamokų sezoną. Kai Amelijai itin bjauriai

reiškėsi ankstyvoji paauglystė, ji karališkai pranešdavo tau besi­

ruošianti į pobūvį baseine ar į paplūdimį. Tada tu visą pusdienį

būdavai pikta ir paniurusi, o vieną atmintiną dieną įsijungei

internetą ir užpildžiusi išsiuntei paraišką įrengti uždarų patal­

pų baseiną - tai, kam mes neturėjome nei vietos, nei pinigų.

Kartais man atrodydavo, kad tu tiesiog apsėsta vandens - žie­

mą užšalusio, vasarą chloruoto; trokšti vien to, kas tau kaip tik

nepasiekiama.

Šiaip jau - panašiai kaip ir visi mes, tikriausiai.

132

Mano plaukai tebebuvo šlapi, dvokiau chloru - ir laužiau

galvą, kaip reikės įsigudrinti grįžus namo tai nuo tavęs nuslėp­

ti. Važiavau nuleistais langais per miestelio parką, kur neseniai

baigėsi Mažosios lygos rungtynės. Tada ir pastebėjau vaikigalį,

vidury šviesios dienos purkštuku paišantį grafičius ant žaidėjų

tribūnos.

Nežinau, kas labiau mane pribloškė - kad tas bernas gadina

visuomenės turtą ar kad tai daro po pat mano nosim, net ne­

mėgindamas slėptis. Pasistačiau automobilį atokiau ir prisėlinau

jam iš už nugaros.

- Ei! - pašaukiau. - Gal pasakysi, ką čia dirbi?

Vaikis atsisuko, užkluptas nusikaltimo vietoje. Buvo aukštas ir

liaunas kaip botagas, šiurkščiais šviesiais plaukais ir bandomais

želdinti apgailėtinais ūseliais ant viršutinės lūpos. Mūsų žvilgs­

niai susitiko, jo - tiesus ir įžūlus, paskui jis metė flakoną ir dėjo

į kojas.

Aš irgi pasipusčiau padus. Berniūkštis nėrė tolyn nuo parko

ir nubėgo po viaduku, ten jo sportbatis paslydo purvo baloje. Jis

kluptelėjo, tiek laiko man kaip tik pakako užgriūti jį visu svoriu ir

priploti prie betono sienos; ranka griebiau jam už gerklės.

- Aš tau klausimą uždaviau, - suurzgiau. - Ką tu, šūdžiau,

dirbi?

Jis įsikirto nagais man į ranką, nes ėmė dusti, ir ūmai išvydau

save jo akimis.

Aš ne iš tų mentų, kurie mėgaujasi savo galia ir terorizuoja

žmones. Tai kodėl taip užsiplieskiau? Atšlijau ir suvokiau, kur

šuva pakastas: mane įsiutino ne tai, kad berniokas purškė dažais

žaidėjų tribūną, ir ne tai, kad neparodė atgailaująs, kai jį užklu­

pau. Iš pusiausvyros išvedė tai, kad jis bėgo. Kad jis gali bėgti.

Įniršau, nes tu jo vietoje nebūtum pasprukusi.

Vaikis susilenkęs kosėjo.

- Jėzau Kristau, šūdas, - gaudė orą.

- Atsiprašau, - tariau. - Tikrai atsiprašau.

Jis žiūrėjo į mane it užspeistas žvėris.

- Na, tai pirmyn, baikit reikalą. Suimkit mane.

Nusisukau.

- Dink tik. Kol neapsigalvojau.

133

Kurį laiką pulsavo tyla, paskui vėl pasigirdo bėgančių kojų

trepsėjimas.Atsišliejau į viaduko atramą ir užsimerkiau. Pastarosiomis

dienomis jaučiau, lyg pyktis kunkuliuotų many kaip koks geize­

ris, išsiveržiantis lygiais tarpais. Kartais išgieždavau pyktį ant to­

kio vaikiščio. Kartais kliūdavo mano paties vaikui - pasijusdavau

staugiąs ant Amelijos dėl kokio niekniekio, pavyzdžiui, už paliktą

ant televizoriaus dribsnių dubenėlį, nors tokį tvarkos pažeidimą

lygiai galėjau padaryti ir pats. O kartais reikšdavau pretenzijas

Šarlotei - tai iškepusi kepsnį orkaitėje, kai man norisi vištienos

kotletų, tai vaikų nesutramdo, kai miegu po naktinės pamainos,

tai nežino, kur nukišau raktus, ir šiaip - kad verčia mane ant ko

nors pykti.

Bylinėjimasis man buvo nesvetimas. Kartą padaviau į teismą

„Fordo" kompaniją, nes kurį laiką pavažinėjęs policijos automo­

biliu gavau stuburo slankstelio išvaržą. Ir štai - ar ten būta jos

kaltės, ar ne, gavau kompensaciją ir už tuos pinigus pirkau auto­

busiuką, kad galėtume vežiotis vežimėlį ir kitą įrangą; esu tikras,

kad „Fordo" automobilių kompanija nė nemirktelėjusi išrašė tą

dvidešimties tūkstančių dolerių čekį žalai atlyginti. Bet čia - kitas

reikalas; šituo ieškiniu reikalaujama pripažinti kaltę ne dėl kokio

įvykio, o apskritai dėl to, kad tu esi. Nors nesunku įsivaizduoti,

ką tavo labui galėtume nuveikti su stambia kompensacijos suma,

man niekaip netilpo galvoj, kad dėl jos teks meluoti.

Šarlotei, regis, tai neatrodė keblu. Ir čia man ėmė kilti minčių:

o apie ką dar ji meluoja - kad ir dabar, - ko aš nesuvokiu? Ar ji

laiminga? Ar norėtų pradėti iš naujo, be manęs, be tavęs? Ar ji

myli mane?

Koks iš manęs tėvas, jeigu atsisakysiu teikti ieškinį, kuris galėtų

aprūpinti tave visą likusį gyvenimą, ir paskui durstysiu po centą

šen bei ten, papildomai budėsiu per mokyklų krepšinio rungty­

nes ir šokių vakarus, kad įstengtume nupirkti tau viskozės čiužinį,

elektrinį neįgaliojo vežimėlį, automobilį, pritaikytą tau vairuoti?

O kita vertus, koks iš manęs tėvas, jeigu vienintelis būdas visa tai

gauti - apsimesti, neva norėčiau, kad tu nebūtum gimusi?

Atrėmiau galvą į betoną, užsimerkiau. Jei tu nebūtum gimusi

su nebaigtine osteogeneze, o būtum patekusi į automobilio ava­

134

riją ir likusi paralyžiuota, aš būčiau nuėjęs į advokatų kontorą ir prašęs išnagrinėti visus ligi vieno pranešimus apie autoįvykius su

tokio modelio ir tokios markės automobiliu - įsitikinti, ar mašina

neturi kokio trūkumo, galinčio tapti avarijos priežastimi, - tada

žmonės, atsakingi už tavo sužeidimą, būtų privalėję sumokėti. Ar

iš tiesų neteisėto gimimo ieškinys visai kitoks?

Kitoks. Kitoks, nes užtekdavo skutantis prieš veidrodį bent

pašnibždomis ištarti tuos žodžius, ir iškart imdavo pykinti.

Suskambėjo mobilusis telefonas - priminė, kad automobilį

esu palikęs ilgesnį laiką negu ketinau.

- Tėveli, čia aš, - pasakė Amelija. - Mamytė neatvažiavo ma­

nęs pasiimti.

Dirstelėjau į laikrodį.

- Pamokos baigėsi prieš dvi valandas.

- Taip. Jos nėra namie, o mobiliuoju neatsiliepia.

- Važiuoju, - atsakiau.

Po dešimties minučių paniurusi Amelija švystelėjo kuprinę į

policijos visureigį.

- Puikumėlis. Tiesiog dievinu būti vežama namo mentų ma­

šina. Įsivaizduok tik, kokios šnekos pareis.

- Tavo laimė, dramos karaliene, kad visas miestas žino, jog

tavo tėvas - policininkas.

- Kalbėjaisi su mamyte?

Mėginau, bet, kaip ir sakė Amelija, ji neatsiliepė telefonu.

Priežastis išaiškėjo, kai įsukęs į kiemą pamačiau, kaip ji atsar­

giai manevruodama traukia tave nuo automobilio užpakalinės

sėdynės - sukaustytą ne tik varpinio tvarsčio, bet dar ir naujos

paraištės, laikančios žastą pritvirtintą prie liemens.

Išgirdusi mus privažiuojant Šarlotė atsigręžė ir krūptelėjo.

- Amelija, - sušuko ji. - Ak tu Dieve. Visai užmiršau...

- Taigi, ir kas čia taip nauja? - burbtelėjo Amelija ir nuplum-

pino į namus.

Paėmiau tave iš mamos rankų.

- Kas nutiko, Viluti?

- Susilaužiau mentikaulį, - atsakei tu. - Tai ne taip jau pa­

prasta.

- Mentę, ar patikėsi? - tarė Šarlotė. - Tiesiai per vidurį.

135

- Tu neatsiliepei telefonu.- Man baterija nusėdo.

- Galėjai paskambinti iš ligoninės.

Šarlotė pažiūrėjo į mane.

- Negi tu ant manęs pyksti, Šonai, aš buvau šiek tiek užsiėmusi...

- O nemanai, kad aš nusipelnau sužinoti, kai mano duktė su­

sižeidžia?

- Ar malonėtum nekelti balso?

- Ir kodėl gi? - piktinausi. - Kodėl neleisti visiems pasiklausy­

ti? Vis tiek juk viską išgirs, kai tu pateiksi...

- Nenoriu šnekėtis apie tai prie Vilou...

- Ką gi, jau verčiau negaišdama su tuo susitaikyk, nes ji girdės

kiekvieną šlykštų žodį, nuo pirmo ligi paskutinio.

Šarlotės veidą išmušė raudonis, ji paėmė tave iš mano rankų

ir nunešė į namus. Įtaisė ant sofos, padavė televizoriaus pultelį,

tada nuėjo į virtuvę tikėdamasi, kad seksiu iš paskos.

- Kas tau, po velnių, yra?

- Kas man yra? Tai tiv palikai Ameliją dvi valandas sėdėti po

pamokų...

- Įvyko nelaimė...

- Ne pirma ir ne paskutinė.

- Tai rimtas lūžis.

- Žinai ką, Šarlote? Man visa tai iš tiesų atrodo suknistai

rimta.

- Ir ką tu būtum daręs, jeigu būčiau paskambinusi? Vėl būtum

prašęsis anksčiau iš darbo? Dar už vieną dieną būtum negavęs

atlyginimo, vadinasi, būtume nukentėję dvigubai.

Pajutau, kaip oda ant sprando tempte įsitempė. Tas prakeiktas

ieškinys turėjo aiškią potekstę, ji it išrašyta neregimu rašalu išlįs

tarp kiekvieno teismo dokumento eilučių: Šonas O’Kyfas uždir­

ba nepakankamai, kad patenkintų dukters ypatinguosius porei­

kius... štai kodėl prie to prieita.

- Žinai, ką aš manau? - tariau stengdamasis nekelti tono. -

Jeigu viskas būtų atvirkščiai, jeigu aš būčiau buvęs su Vilou, kai

ji susižeidė, ir būčiau tau nepaskambinęs, tu būtum užsiutusi. Ir

žinai, ką dar manau? Priežastis, dėl ko tu nepaskambinai, neturi

nieko bendra nei su mano darbu, nei su tavo telefono baterija.

136

Tiesiog tu jau apsisprendei. Elgsiesi, velniai rautų, kaip nori, ne­

svarbu, ką sakysiu aš.Išlėkiau iš namų ir nubėgau prie policijos automobilio, vis dar

stovinčio įvažiavime, nes, Dieve gink, negaliu baigti darbo per

anksti.

Kirtau delnu per vairą, netyčia supypsėjau. Triukšmas pa­

traukė Šarlotę prie lango. Jos veidas buvo smulkus išbalęs ovalas,

bruožai per tokį nuotolį liejosi.

Pasipiršau Šarlotei mažyčiais pyragaičiais. Nuėjau į kepyklą ir

užsakiau, kad ant kiekvieno užrašytų po raidę: TEKĖK UŽ MA­

NĘS, tada sumaišiau juos ir atnešiau lėkštėje. Tai galvosūkis, pa­

sakiau jai. Turi sudėlioti reikiama tvarka.

MAŽUTĖS KENKĘ, išrašė ji.

Šarlotė tebestovėjo prie lango ir žiūrėjo sukryžiavusi rankas

ant krūtinės. Sunkiai beįžvelgiau joje tą merginą, kuriai liepiau

bandyti iš naujo. Atmintis nebeatkūrė jos veido, kai pagaliau su­

dėjo gerai.

Kai mama tą vakarą pakvietė vakarieniauti, nuskubėjau ku­

pina to veržlaus entuziazmo, su kuriuo nuteistasis mirties

bausme bėga j egzekuciją. Turiu galvoje, nereikia būt proto bokš­

tu, kad suprastum - nė vienas žmogus šiuose namuose nėra lai­

mingas ir tai kažkaip susiję su ta advokato kontora, į kurią mes

buvome nuvažiavę. Tėvą į nelabai ir varžėsi rėkdami vienas ant

kito. Tas tris valandas, per kurias tėvelis išvažiavo ir vėl sugrįžo -

nuo tada, kai mama apsižliumbė į dubenį su mėsa, - tu nesiliovei

verkšlenti. Taigi aš dariau tai, ką visad darau, kai tau skauda, - su-

sikimšau į ausis iPod ausines ir paleidau visą garsą.

Ne dėl to, dėl ko jūs manot, - kad nebegirdėčiau tavo inkšti­

mo. Žinau, ką mano tėvai: kad visai nemoku užjausti. Aš ir ne­

mėginau jiems aiškintis, bet iš teisybės tos muzikos man būtinai

reikėjo. Reikėjo išblaškyti dėmesį ir pamiršti, kad kai tu verki,

aš ničnieko negaliu padaryti, kad liautumeisi, o dėl šito tik dar

labiau savęs neapkenčiau.

Kai nusileidau į apačią, visi jau sėdėjo prie stalo - netgi tu su

savo apatine varpinio tvarsčio dalim ir ranka, pritvarstyta prie

krūtinės. Mama buvo supjausčiusi tau kepsnį mažyčiais kaip paš­

to ženklai kvadratėliais. Tai priminė tuos laikus, kai buvai mažytė

ir sėdėdavai aukštoje kėdutėje. Aš su tavim žaisdavau - ridenda­

vau tau sviedinuką arba vežiodavau tave ratukuose, ir visą laiką

man būdavo kartojama: atsargiai.

Vieną kartą sėdėjai ant lovos, o aš šokinėjau, ir tu nukritai.

Vos prieš minutę buvome astronautės, tyrinėjančios Zurgono

138

planetą, ir še tau - tavo blauzda sulinko devyniasdešimt laipsnių

kampu, o tu įpuolei į tą savo atsiribojimą, kaip visada, kai kas

rimto lūžta. Mamytė su tėveliu per galvą versdamiesi tikino, neva

čia ne aš kalta, bet ko jie tikėjosi - kad aš mažas vaikas ir nesu­

prasiu? Juk tai aš šokinėjau, net jei tu tai sugalvojai. Jeigu manęs

ten nebūtų buvę, tu nebūtum susižeidusi.

Atsisėdau į savo vietą. Mes neturėjome pasiskyrę vietų, kaip

kai kuriose šeimose, bet visi sėsdavo valgyti ant tos pačios kėdės.

Aš vis dar buvau su ausinėmis, garsiai pasileidusi muziką, emo

dainas, jos leisdavo pajusti, kad esama žmonių, kurių gyvenimas

dar labiau sušiktas negu mano.

- Amelija, - pasakė tėtis, - ne prie stalo.

Kartais atrodo, kad manyje tūno žvėris, glūdi toje ertmėje, kur

turėtų būti širdis, ir kartkartėmis užpildo mane iki paskutinio

odos centimetro, todėl nieko negaliu sau padaryti - būtinai iš-

krečiu ką nors nederama. Tas padaras alsuoja melu; jis smirda

pagieža. Kaip tyčia tą akimirką jis nusprendė iškišti savo bjaurią

galvą. Aš sumirkčiojau, įbedusi akis į tėvą, padidinau garsą ir pa­

prašiau - per garsiai - „paduok bulves".

Atrodžiau kaip paskutinė pienburnė, o gal ir norėjau tokia

būti; kaip Pinokis - jei elgsiuosi it egocentriškas paauglys, galų

gale juo tapsiu, ir tada visi mane pastebės, atkreips dėmesį, užuot

penėję tave mėsyte ir žiūrėję, kad nenuslystum nuo kėdės. Teisy­

bę sakant, man būtų užtekę, jei išvis kas nors būtų pripažinęs, kad

ir aš esu šeimos narys.

- Viliuk, - šnekino mama, - turi nors kiek pavalgyti.

- Neplautom kojom atsiduoda, - atsiliepei tu.

- Amelija, daugiau aš tavęs neprašysiu, - įspėjo tėvelis.

- Dar penkis kąsnelius...

- Amelija!

Vienas į kitą jie nežiūrėjo; pastebėjau, kad nuo šios popietės

nesikalba. Pamaniau, ar jie suvokia, kad šiuo metu galėtų sėdėti

skirtinguose žemės pusrutuliuose ir vis tiek varinėtų tas pačias

pietų stalo šnekas - ničniekas nepasikeistų.

Tu muisteisi ir išsisukinėjai nuo šakutės, kuria mama mojavo

tau prieš nosį.

139

- Nesielk su manim kaip su mažu vaiku, - pareiškei. - Vien

todėl, kad susilaužiau petį, neprivalai elgtis taip, lyg man būtų

dveji metukai!Kad pailiustruotum savo žodžius, siektelėjai laisvąja ranka sti­

klinės, bet apvertei. Dalis pieno išsiliejo ant staltiesės, o diduma

šliūkštelėjo tėveliui į lėkštę.

- Prakeikimas! - užriko jis, ištiesė ranką ir išplėšė man iš ausų

ausines. - Tu šeimos narys ir prie stalo elgsies man kaip dera.

Įbedžiau į jį akis.

- Pirma pats taip elkis, - pasakiau.

Jo veidas išraudo kaip burokas.

- Amelija, drožk į savo kambarį.

- Puiku! - garsiai gremždama grindis atstūmiau kėdę ir užbė­

gau laiptais į viršų.

Varvėjo ir iš akių, ir iš nosies, todėl užsirakinau vonioje. Iš

veidrodžio žvelgė visai nepažįstama mergaitė: burna persikreipu­

si, tamsuoja tuščios akiduobės.

Šiomis dienomis, atrodė, kiekvienas menkniekis varo mane

iš proto. Nuotaika sugesdavo vos nubudus, o tu stebeilydavai į

mane, lyg būčiau koks gyvis iš zoologijos sodo; susinervindavau

nuėjusi į mokyklą - mano spintelė prie pat prancūzų kalbos ka­

bineto, o Madam Riordan laiko asmenine misija padaryti mano

gyvenimą nepakenčiamą; užknisdavo, kai pamatydavau žąsų

pulku gagenančias aistruolių komandos šokėjas su savo neprie­

kaištingomis kojomis ir tobulu gyvenimu, jos suka galvą dėl to,

kaip kas jas pakvies į kitą šokių vakarą ir ar raudonas nagų lakas

atrodo kekšiškai, užuot nerimavusios, ar mamos neužmirš pasi­

imti jų iš mokyklos, gal bus užimtos greitosios pagalbos priima­

majame. O kai nesijausdavau suknistai, norėdavau valgyti - taip

kaip dabar. Ar bent jau atrodydavo, kad esu. alkana. Šiaip ar taip,

jausmas būdavo toks, lyg degintų iš vidaus, taigi jau nė nebeskir-

davau.

Kai tėvai susiriejo paskutinį kartą - tai buvo bene vakar - mu­

dvi sėdėjome savo miegamajame ir viskas buvo girdėti kuo aiš­

kiausiai. Žodžiai lindo pro durų apačią, nors jos buvo uždarytos:

neteisėtas gimimas... liudyti... parodymai raštu su priesaika. Kar­

tą nugirdau minint televiziją: A r tau neatrodo, kad šitai užuos re­

140

porteriai? Gal tu to iš tikrųjų ir nori? - kalbėjo tėvelis, ir akimirką

man šmėstelėjo mintis, kaip kieta būtų pasirodyti per žinias, bet

tuoj prisiminiau, kad būti nedarnios šeimos vaiko pavyzdžiu - ne

visai tai, ko pageidaučiau per savąjį ketvirtį valandos šlovės.

Jie pyksta ant manęs, pasakei tu.

Ne. Jie vienas ant kito pyksta.

Tada išgirdom tėvelį sakant: Tu tikrai manai, kad Vilou šito

neišsiaiškins?

Tu pažvelgei į mane. Ko neišsiaiškinsiu?

Aš padvejojau ir užuot atsakiusi paėmiau knygelę tau nuo ke­

lių. Pasakiau, kad paskaitysiu garsiai. Paprastai tau tai nepatikda­

vo - pati skaitydavai puikiai ir net mėgdavai pasirodyti, bet tąsyk

tikriausiai jauteisi taip pat kaip aš: lyg skrandyje gulėtų vielinis

gremžtukas - vos tik pajudi, ima brūžinti tau vidurius. Turėjau

draugų, kurių tėvai išsiskyrę. Ar ne šitaip viskas prasideda?

Atsiverčiau pirmą pasitaikiusią įdomybių knygos vietą ir

ėmiau balsu skaityti apie visokias neįtikėtinas ir baisingas mirtis.

Štai pinigų pervežimo firmos automobilio apsaugininką užmušė

ir sutraiškė iš sunkvežimio išsipylęs penkiasdešimties tūkstančių

dolerių vertės dvidešimt penkių centų monetų kalnas. Prie Ne­

apolio, Italijoje, vėjo gūsis įstūmė vieno žmogaus automobilį į

upę, jis išdaužė langą, išsiropštė, išplaukė į krantą, bet ten jį iš

karto negyvai sutraiškė užvirtęs medis. Vyras, 1911 metais sta­

tinėje nukritęs nuo Niagaros krioklio ir susilaužęs vos ne visus

kaulelius, vėliau Naujojoje Zelandijoje paslydo ant banano žie­

vės, pargriuvo ir užsimušė.

Pastarasis nutikimas tau patiko labiausiai - vėl priverčiau tave

šypsotis, bet pati viduje tebesijaučiau apgailėtinai: kaip gali laimė­

ti, jeigu ties kiekvienu kampu pasaulis tave parmuša ant žemės?

Kaip tik tada į kambarį užėjo mama ir prisėdo ant tavo lovos

krašto.

- Ar judu su tėveliu vienas kito nekenčiat? - paklausei tu.

- Ne, Viluti, - atsakė ji šypsodamasi, bet taip, lyg jos oda

būtų per daug ištempta ir užtraukta ant veido. - Viskas kuo

puikiausiai.

Atsistojau ir įsisprendžiau rankomis į šonus.

- Kada rengiesi jai pasakyti? - paklausiau.

141

Prisiekiu, mama būtų įmaniusi žvilgsniu perkirsti mane

pusiau.

- Amelija, - atsakė ji balsu, netoleruojančiu jokių ginčų, - nėra

ko sakyti.

Dabar, sėdėdama ant vonios krašto, supratau, kokia visiška

melagė yra mano mama. Pagalvojau, štai kuo man lemta tapti, -

jeigu galima paveldėti tokį polinkį, panašiai kaip itin lanksčias

alkūnes, sugebėjimą vyšnios kotelį liežuviu surišti į mazgą.

Pasilenkiau virš unitazo, susibrukau pirštą į gerklę ir išsivė­

miau: kai šįsyk tarsiu sau esanti tuščia ir visa maudžianti, paga­

liau tai bus tiesa.

Kepimas aklomis - taip kepamas pyrago pagrindas be įdaro.

Kai kepi trapią tešlą, kartais j i suzmenka, kad ir kokie geri

tavo ketinimai. Dėl šios priežasties kai kada pyrago ar tor­

to pagrindą ir šonus būtina iškepti atskirai, prieš sudedant

įdarą. Geriausias būdas - iškloti tortinę ar kepimo skardą

iškočiota tešla, įstatyti į šaldytuvą ir palaikyti bent 30 mi­

nučių. Kai būsite pasiruošę kepti, keliose vietose subadykite

tešlą šakute, uždenkite formą ar skardą aliuminio folija arba

sviestiniu popieriumi ir priberkite ryžių arba sausų pupe­

lių. Kepkite kaip nurodyta, tada atsargiai nuimkite fo liją su

pupelėmis - pyrago pagrindas bus išlaikęs reikiamą formą.

Man patinka žiūrėti, kaip galop tas svoris nukeliamas, patin­

ka jausti, kaip pupelės it neganda subyra pro tarpupirščius.

O labiausiai mėgstu tokio kepinio teikiamą įrodymą: mus

formuoja mums tenkanti našta.

ŠVELNI PYRAGO TEŠLA

1 '/į stiklinės universalios paskirties miltų

žiupsnis druskos

1 valgomasis šaukštas cukraus

Vi stiklinės + 2 valgomieji šaukštai atšaldyto nesūdyto sviesto,

sukapoto smulkiais gabalėliais

1 didelio kiaušinio trynys

1 valgomasis šaukštas atšaldyto vandens

Virtuvės kombainu sumaišykite miltus, druską, cukrų ir sviestą.

Maišykite, kol masė taps rupi. Nedideliame dubenėlyje suplaki­

te kiaušinio trynį su lediniu vandeniu. Neišjungdami kombai-

143

no, pilkite trynį j miltų ir sviesto mišinį ir toliau maišykite, kol susiformuos rutulys. Išimkite tešlą, įvyniokite į plastiko plėvelę,

suplokite į paplotį ir vieną valandą šaldykite.

Iškočiokite tešlą ant miltuoto paviršiaus ir įdėkite į tortinę iš­

imamu dugnu. Prieš kepdami atšaldykite.

Įkaitinkite orkaitę iki 375 °F. Ištraukite tortinę iš šaldytuvo,

subadykite tešlos paviršių šakute, uždenkite folija ir pripilkite

sausų pupelių. Kepkite 17 minučių, nuimkite foliją su pupelė­

mis ir pakepkite dar šešias minutes. Prieš dėdami įdarą, visiškai

ataušinkite.

ABRIKOSŲ TORTAS

Švelni pyrago tešla - iškepta akluoju būdu

2-3 abrikosai

2 kiaušinių tryniai

1 stiklinė tirštos grietinės

3A stiklinės cukraus

1 Vi valgomojo šaukšto miltų

14 stiklinės skaldytų lazdyno riešutų

Nulupkite abrikosus, supjaustykite griežinėliais ir išdėliokite ant

akluoju būdu iškepto torto pagrindo.

Sumaišykite kiaušinių trynius, grietinę, cukrų ir miltus. Su­

pilkite ant abrikosų ir apibarstykite riešutais. Kepkite iki 350 °F

įkaitintoje orkaitėje 35 minutes.

Ragaudami šio torto vis dar jusite sunkumą, likusį praeity. Tai

šešėlis po saldumu, klausimas, pakibęs jums ant liežuvio galo.

JAaAUuv2007 metų birželis

TJacebook turėtų būti bendravimo tinklas, bet daugelis mano

-t pažįstamų žmonių, kurie juo naudojasi, - ir aš pati ne išim­

tis, - tiek laiko praleidžia internete knebinėdami savo profilius

ir rašinėdami grafičius ant kitų žmonių sienų ar šniukštinėdami

apie juos, kad taip ir nepasitraukiame nuo kompiuterių iš tiesų

pabendrauti. Turbūt netikęs įprotis tikrintis savo Facebook darbo

dienos vidury, bet vieną kartą užtikau Bobą Ramiresą konstruo­

jantį savo MySpace tinklalapį ir supratau, kad labai maža ką jis

man galėtų pasakyti neapsimetinėdamas.

Tuo metu naudojausi Facebook jungtis į grupes - „Biologinių

motinų" ir „Įvaikintųjų paieškos", „Įvaikinimo paieškos regis­

tro". Kai kurie nariai iš tikro surasdavo ieškomus žmones. Nors

man taip nepavyko, maloniai raminamai veikė pats prisiregistra­

vimas ir skaitinėjimas, ką rašo kiti, nes tai buvo įrodymas, kad ne

mane vieną šis procesas verčia jaustis bejėgę.

Prisiregistravau ir pasitikrinau naujienas. Bakstelėjo viena

mergina iš mano mokyklos, kurios nemačiau penkiolika metų,

ji prieš savaitę pakvietė būti drauge. Pusseserė iš Santa Barbaros

pakvietė pasitikrinti žinias Flixster tinklo apklausoje. Kiti bičiuliai

nubalsavo, kad pageidautų su manimi būti surakinti antrankiais.

Dirstelėjau į informaciją tiesiai virš naujienų - savo profilį.

VARDAS: Marina Geits

TINKLAI: Portsmuto, Naujajame Hampšyre / NH universite­

to absolventų / NH teisininkų asociacijos

145

LYTIS: Moteris

DOMINA: Vyrai

STATUSAS: Vieniša

Vieniša?

Perkroviau puslapį. Pastaruosius keturis mėnesius mano Fa­

cebook puslapyje toje eilutėje buvo parašyta: draugauja su Džo

Makintairu. Nuspaudžiau jo pagrindinį puslapį, peržvelgiau nau­

jienų įrašus. Ir še tau: jo veidas ir atnaujintas įrašas apie statusą:

Džo Makintairas ir Marina Geits nutraukė santykius.

Man atvipo žandikaulis; pasijutau lyg gavusi smūgį į pašir­

džius.

Čiupau paltą ir išpuoliau į laukiamąjį.

- Palauk, - sušuko Brajoni. - Kur eini? Turi konferencinį po­

kalbį po...

- Paskirk kitą laiką, - nukirtau. - Mano vaikinas ką tik metė

mane per Facebook.

Nepasakyčiau, kad Džo Makintairas būtų tas tikrasis. Susipa­

žinau su juo per Bruins varžybas su klientais: jis ėjo pro mane

taku ir apliejo man palaidinukės priekį alum. Ne itin sėkminga

pradžia, bet jo akys buvo indigo mėlynumo, o šypsena prisidėjo

prie globaliojo atšilimo. Nespėjusi nė apsižiūrėti, aš ne tik suti­

kau, kad jis apmokėtų valyklos sąskaitą, bet ir daviau telefono

numerį. Per pirmą pasimatymą paaiškėjo, kad mudviejų darbo

vietas skiria mažesnis nei kvartalo atstumas - jis buvo aplinko­

saugos teisės specialistas - ir kad abu baigėme Naujojo Hamp­

šyro universitetą. Per antrąjį pasimatymą parėjome pas mane ir

neišlipom iš lovos ištisas dvi dienas.

Džo buvo šešeriais metais už mane jaunesnis, tai yra būdamas

dvidešimt aštuonerių vis dar skrajojo, o aš, trisdešimt ketverių,

rankinį laikrodį iškeičiau į biologinį. Iš šio romaniuko tikėjau­

si šiek tiek smagumo: turėsiu su kuo šeštadienio vakarą nueiti į

kiną ir nuo ko per šventąjį Valentiną gauti gėlių. Nesivyliau likti

kartu visam laikui; numaniau kada nors per artimiausius keletą

mėnesių pasakysianti jam, kad šiuo metu gyvenime mudu ieš­

kom skirtingų dalykų.

146

Bet jau tikrai nebūčiau pranešusi jam šitos prakeiktos naujie­

nos per Facebook.

Pasukau už kampo ir įėjau į teisės firmos, kurioje jis dirba,

priimamąjį. Jis atrodė anaiptol ne taip didingai kaip Bobo, tačiau,

kita vertus, mes teikiame ieškovo advokatų paslaugas, pasaulio

gelbėti nemėginame. Registratorė nusišypsojo.

- Ko pageidautumėte?

- Džo manęs laukia, - atsakiau ir pasileidau koridoriumi.

Kai atidariau kabineto duris, jis diktavo į skaitmeninį dikto­

foną:

- Negana to, mes manome, kad tai geriausiai atitinka Kochra-

no ir Sūnų interesus... Marina! Ką tu čia veiki?

- Tu nutraukei su manim santykius per FacebookV.

- Norėjau siųsti žinutę, bet pagalvojau bus dar blogiau, - at­

sakė Džo ir šoko uždaryti durų, mat pro šalį tuo metu ėjo vienas

jo bendradarbių. - Liaukis, Marina. Tu juk žinai, kad jaudrybės

subtilybės - ne mano stiprioji pusė. - Paskui nusišypsojo. - Na,

perkeltine prasme jautrybės...

- Koks tu nesupratingas trolis, - tariau.

- Tai kur kas civilizuočiau, jeigu paklaustum mano nuomo­

nės. O kokią aš turėjau alternatyvą? Trenksmingą barnį, per kurį

man lieptum užsikrušt ir padvėst?

- Taip! - sušukau ir giliai įkvėpiau. - Ar yra kita?

- Yra kitkas, - ramiai pranešė Džo. - Dėl Dievo meilės, Mari­

na. Paskutinius tris kartus tu nepanorai susitikti, atstūmei mane.

Ko tikėjaisi? Kad sėdėsiu rankas susidėjęs ir lauksiu, kol rasi man

laiko?

- Neteisinga taip, - paprieštaravau. - Aš nagrinėjau prašymus

tuoktis...

- Taigi, - atkirto Džo. - Tu nė nenori su manim susitikinėti.

Nori susitikinėti su savo biologine motina. Klausyk, iš pradžių

man pasirodė, kad tai lyg ir jaudina - tu taip aistringai kalbėjai,

kad nori ją susirasti. Bėda ta, Marina, kad tau tik tam užtenka ais­

tros, daugiau niekam. - Jis susibruko rankas į kišenes. - Tu taip

įsitraukusi į praeitį, kad visiškai neturi ko duoti dabar.

Pajutau, kaip po kostiumėlio apykakle kaista sprandas.

147

- Ar prisimeni tas dvi nuostabias dienas - ir naktis - pas mane? - paklausiau ir palinkau į priekį, mus skyrė vien alsavi­

mas. Žiūrėjau, kaip ima plėstis jo lėliukės.

- O taip, - sumurmėjo Džo.

- Aš vaidinau. Kiekvieną kartą, - pareiškiau ir išdrožiau iš

Džo kabineto aukštai iškelta galva.

Mano gimimo diena yra 1973 metų sausio 3-ioji. Aišku, žinojau

tai visą gyvenimą. Iš Hilsberio apygardos gauta mano įvaikinimo

nutartis datuota liepos pabaiga, nes šešis mėnesius reikia laukti,

kol įvaikinimas bus galutinai įformintas, be to, dar užtrunka, kol

paskiriamas teismo posėdis. Dėl to šešių mėnesių laikotarpio daug

ginčijamasi. Kai kurie žmonės mano, kad jis turėtų būti ilgesnis,

tada biologinė mama turėtų laiko apsigalvoti; kitų nuomone, šis

laikas turėtų būti trumpesnis, - įtėviai nebūtų verčiami nerimauti,

nesibaimintų, kad jų naujagimį atims. Kur tavoji vieta šioje skalė­

je, priklauso, žinoma, nuo to, ar nori atiduoti kūdikį ar paimti.

Aš keletą dienų vėlavau. Tėvas sakydavo kliovęsis, kad tapsiu

jo mažyte gudrybe mokesčiams susimažinti, bet aš tuos planus

suardžiau, nes gimiau jau naujais metais. Ant popieriuko, kuris

atkeliavo kartu su manim iš ligoninės ir buvo saugomas kūdikio

knygelėje, buvo lopšio etiketė su nuplėšta mano pavarde - bet

vis tiek maždaug ties pavardės viduriu įžiūrėjau kilpą; pasvirusi

y arba g, arba j. Tiek težinojau apie savo ankstesnę tapatybę, taip

pat žinojau, kad mano tėvai gyveno Hilsberio apygardoje, o mo­

tinai buvo septyniolika metų. Aštuntą dešimtmetį dar galėdavai

tikėtis, jog septyniolikmetė ištekės už kūdikio tėvo, ir tai mane

nuvedė į archyvą.

Naudodamasi gimdymo datos nustatymo skaičiuokle viena­

me nėštumo tinklalapyje, aš apsiskaičiavau, kad turėjau būti pra­

dėta apie balandžio dešimtą, taigi manęs galima buvo laukti Nau­

jųjų išvakarėse. (Balandžio dešimtoji. Iškilmingas šokių vakaras

vidurinėje mokykloje, vaizdavausi. Vidurnakčio pasivažinėjimas

prie jūros. Bangos ant smėlio, tekanti saulė nelyginant kiaušinio

trynys virš vandenyno, jis ir ji, užmigę vienas kito glėby.) Kad ir

kaip ten buvo, jeigu ji po mėnesio pasijuto nėščia, vadinasi, tuok­

tis turėjo 1972-ųjų vasaros pradžioje.

148

1972-aisiais Niksonas vyko į Kiniją. Per Miuncheno olim­

pines žaidynes buvo nužudyta vienuolika Izraelio sportininkų.

Pašto ženklas kainavo aštuonis centus. Ouklando Athletics lai­

mėjo beisbolo pasaulio seriją, o per CBS kanalą pradėtas rodyti

serialas „M*A*S*H“.

1973 metų sausio 22 dieną, praėjus devyniolikai dienų po

mano gimimo ir apsigyvenimo Geitsų šeimoje, Jungtinių Vals­

tijų aukščiausiasis teismas priėmė nuosprendį byloje Rou prieš

Veidą*.

Ar mano motina tai žinojo ir keikė likimą, kad ją bėda ištiko

ne laiku?

Prieš kelias savaites ėmiau peržiūrinėti Hilsberio apygardos

santuokų registrą, pradėjau nuo 1972-ųjų vasaros. Jeigu mano

mamai buvo septyniolika metų, prie santuokos dokumentų turė­

jo būti prisegtas ir tėvų sutikimas. Dėl to man būtų reikėję per­

žiūrėti gerokai mažiau įrašų.

Du savaitgalius iš eilės atsisakiau susitikti su Džo, nes studija­

vau tris tūkstančius prašymų sudaryti santuoką ir apie savo gim­

tąją valstiją sužinojau neįtikėtinai nemalonių dalykų (pavyzdžiui,

tėvams davus sutikimą, galėjo tuoktis trylikos septyniolikos metų

mergaitė ir keturiolikos septyniolikos metų berniukas); vis dėlto

neradau nė vieno prašymo, kurį būtų galėję parašyti mano bio­

loginiai tėvai.

Tiesą sakant, dar net prieš Džo mane paliekant, jau buvau su­

sitaikiusi su mintimi, kad mesiu paieškas.

Išėjusi iš jo įstaigos grįžau į darbą ir kitą dienos dalį šiaip ne

taip vaidinau dirbančią. Tą vakarą parėjau namo, atkimšau butelį

vyno, atsidariau indelį Ben & Jerry s Coffee Heath Bar Crunch ledų

ir prisiverčiau pripažinti karčią tiesą: būtina apsispręsti, ar tikrai

noriu susirasti biologinę motiną. Galima numanyti, kad mąs­

tydama, atsisakyti manęs ar ne, ji išgyveno nemažas moralines

kančias; be abejo, ir aš privalau jai atsilyginti tokiu pat savikri-

tiškumu spręsdama, ieškoti jos ar ne. Smalsumo neužteko; nepa­

kankama priežastis buvo ir būgštavimai dėl sveikatos, paskatinę

* Plačiai nuskambėjusi byla, po kurios JAV teisiškai įtvirtinta moters teisė apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo.

149

mane susimąstyti apie savo kilmę. Kadaise turėjau pavardę; na

ir kas? Jeigu noriu sužinoti, iš kur atsiradau, tai dar nebūtinai

turiu pakankamai drąsos išgirsti, kodėl manęs atsisakyta. Jeigu

eisiu iki galo, atversiu duris santykiams, kurie pakeis abiejų mūsų

gyvenimą.

Pakėliau telefono ragelį ir surinkau mamos numerį.

- Ką veiki? - paklausiau.

- Mėginu išsiaiškinti, kaip įsirašyti Kolbero laidą, - atsakė

ji. - O tu?

Žvilgtelėjau į tirpstančius ledus, pustuštį vyno butelį.

- Pradedu skysčių dietą, - pasakiau. - O tau reikia nuspausti

raudoną mygtuką, kad ekrane pasirodytų reikiamas meniu.

- O, štai ji. Gerai. Tėtis ima aikštytis, kai žiūriu tą laidą, jį ima

miegas.

- Galiu tavęs šio to paklausti?

- Žinoma.

- Ar aš aistringa?

Ji nusijuokė.

- Jeigu manęs to klausi, matyt, prasti reikaliukai.

- Turiu galvoje - ne romantine prasme. Kalbu apie gyvenimą,

na, supranti. Ar turėjau pomėgių kai buvau maža? Gal rinkau

„Vaikiščių iš šiukšlių kibiro" korteles arba mirk plyšk prašiausi į

plaukimo komandą?

- Katinėli, tu iki dvylikos metų baisiausiai bijojai vandens.

- Na, gerai, gal tai ne pats geriausias pavyzdys. - Pirštais su­

spaudžiau nosį tarpuakyje. - Ar būdavau atkakli net kai pasida­

rydavo sunku? Ar tiesiog mesdavau ką nors nebaigusi?

- Kodėl klausi? Ar darbe kas atsitiko?

- Ne, ne darbe. - Padvejojau. - Ar manimi dėta ieškotum savo

biologinių tėvų?

Ore ėmė pūstis tylos burbulas.

- Oo. Čia labai jau daugiaprasmis klausimas. Rodos, apie tai

jau šnekėjomės. Sakiau, kad palaikysiu tave...

- Žinau aš, ką tu sakei, - nemandagiai nutraukiau. - Bet ar

tau neskaudu?

- Nemeluosiu, Marina. Kai ėmei klausinėti, buvo skaudu. Ti­

kriausiai širdies gilumoje buvau linkus manyti: jeigu tikrai mane

150

mylėtum, tau nereikėtų ieškoti jokių atsakymų. Bet, kita vertus, juk tave taip išgąsdino ta ginekologė, ir aš supratau, kad čia kal­bama ne apie mane. Reikalas susijęs su tavim.

- Aš tikrai nenoriu tavęs skaudinti.

- Nesirūpink dėl manęs, - patikino ji. - Aš sena ir užsigrū­

dinusi.

Tai privertė mane nusišypsoti.

- Tu nesi sena, be to, jautruole. - Giliai įkvėpiau. - Aš vis gal­

voju, supranti, tai iš tikrųjų didelis dalykas. Išsikasi skrynią, o joje

galbūt lobis, o gal ir puvėsiai.

- Jei baiminiesi ką įskaudinti, tai save pačią.

Jau manoji motulė būtinai sudės visus taškus ant i. Kas, jei

paaiškės, kad aš giminystės ryšiais susijusi su Džefriu Dameriu*

ar Džesu Helmsu**? Gal geriau gyvenčiau šito nežinodama!

- Ji manęs atsikratė prieš trisdešimt metų su viršum. Kas, jei

aš pasibeldžiu į jos gyvenimą, o ji nenori manęs nė matyt?

Kitame laido gale pasigirdo tylus atodūsis. Šis garsas, suvo­

kiau, kelia daugiausia asociacijų su augimu. Jį išgirsdavau atbė­

gusi ir puolusi mamai į glėbį, kai koks nors vaikas žaidimo aikš­

telėje nustumdavo mane nuo sūpynių. Išgirdau jį apsikabinusi su

mama prieš savo pirmąjį pasimatymą, paskui išdūmiau į šokius; jį

girdėjau mamai stovint ant slenksčio koledžo bendrabučio kam­

baryje - ji stengėsi sulaikyti ašaras, pirmą kartą palikusi mane

gyventi savarankiškai. Šiame garse tilpo visa mano vaikystė.

- Marina, - paprastai pasakė mama, - kas gi tavęs nenorėtų?

Jeigu atvirai, tai aš ne iš tų žmonių, kurie tiki dvasiomis, karma

ir reinkarnacija. O vis dėlto kitą rytą nė pati nepajutau, kaip pa­

skambinau į darbą pasakyti, kad apsirgau. Norėjau nuvažiuoti į

Falmutą Masačusetso valstijoje ir pasikalbėti apie savo biologi­

nę motiną su viena aiškiarege. Gurkštelėjau dar kavos, pirktos

„Dankino spurginėje" ir ėmiau vaizduotis, koks gi bus tas susi­

tikimas; ar gausiu informacijos, kuri nukreiptų reikiama linkme

mano įvaikinimo istorijos paieškas - kaip tą moterį, kuri reko­

mendavo pirmiausia Mešindą Dauz ir jos pranašystes.

* Žudikas maniakas.

** Ilgametis JAV senatorius.

151

Išvakarėse internete prisijungiau prie dešimties įtėvių ieškan­čių įvaikintųjų tarpusavio paramos grupių. Susikūriau vardą (at-

skirtanuogimimo@yahoo.com) ir tuščioje „Moleskino" užrašų

knygelėje ėmiau sudarinėti sąrašus.

1. NAUDOKITĖS VALSTYBĖS ARCHYVAIS.

2. UŽSIREGISTRUOKITE Į PSDB - Paieškų ir susitikimų

duomenų bazę, didžiausią iš esamų duomenų bazių.

3. UŽSIREGISTRUOKITE PASAULINIAME REGISTRE.

4. KALBĖKITĖS SU SAVO ĮTĖVIAIS... TAIP PAT PUSBRO­

LIAIS, DĖDĖMIS, VYRESNIAIS BROLIAIS IR SESERIMIS...

5. NUSISTATYKITE SAVO PERDAVIMO GRANDINĘ. Ki­

taip sakant, kas suorganizavo įvaikinimą? Kuri nors baž­

nyčia, teisininkas, gydytojas, agentūra? Tai galimas infor­

macijos šaltinis.

6. UŽPILDYKITE KONFIDENCIALUMO ATSISAKYMO

PAŽYMĄ - jeigu biologinė motina sumanys jūsų ieškoti,

ji žinos, kad norite susisiekti.

7. REGULIARIAI SKELBKITE NAUJĄ INFORMACIJĄ

APIE SAVE. Pasitaiko žmonių, kurie perduoda žinią rei­

kiamu adresu su viltimi, kad jūsų žinia pasieks ką reikia!

8. ĮDĖKITE SKELBIMUS Į SVARBIAUSIUS GIMTOJO

MIESTO LAIKRAŠČIUS.

9. UŽVIS LABIAUSIAI - NEPASIDUOKITE JOKIŲ PAIEŠ­

KOS BENDROVIŲ REKLAMAI PER TELEVIZIJĄ, PO­

KALBIŲ LAIDOSE! TAI APGAVIKAI!

Antrą valandą nakties vis dar tupėjau internete įvaikintųjų paieš­

kos pokalbių svetainėse, kraipiau galvą skaitydama siaubo isto­

rijas, kurias pasakojo žmonės, bandantys apsaugoti mane nuo tų

pačių klaidų. Štai NenuoRama - paskambino paieškos numeriu

1 -900 ir davė savo kredito kortelės duomenis, o mėnesio pabai­

goje gavo 6500 dolerių sąskaitą. LaimaBegaline sužinojo, kad iš

biologinių tėvų buvo atimta dėl nepriežiūros ir smurto. AliKapo-

ne688 davė man trijų knygų sąrašą - jomis ji naudojosi pačioje

pradžioje ir jos kainavo mažiau nei privatūs sekliai. Tik viena

moteris sulaukė laimingos pabaigos: nuvažiavo pas aiškiaregę,

152

vardu Mešinda Dauz, ir šioji suteikė jai tokių tikslių žinių, kad

savo biologinę motiną rado per savaitę. Pamėginkit, siūlė Fanta-

Zi. Ką jūs prarasit?

Na, bent jau savigarbą. Ir vis tiek pasijutau „gūglinanti" Me-

šindą Dauz. Jos tinklalapis buvo iš tų, kur reikia laukti visą amži­

nybę, kol atsidarys, nes prikabintas muzikos įrašas - šiuo atveju

vaiduokliškas laikrodžio dūžių ir kuprotųjų banginių giesmių

mišinys. Mešinda Dauz, buvo užrašyta tinklalapyje, Sertifikuota

konsultantė parapsichologė.

Kas išduoda sertifikatus konsultantams parapsichologams?

Jungtinių Valstijų gyvačių tepalo ir šarlatanų departamentas?

Jau trisdešimt penkerius metus tarnauja Keip Kodo bendruo­

menei.

Vadinasi, nuo mano namų Banktone ji tokiu atstumu, kad ga­

liu sėsti į mašiną ir nuvažiuoti.

Leiskite man tapti tiltu į jūsų praeitį.

Kol neišdrebinau kinkų, paspaudžiau nuorodą rašyti elektro­

ninį laišką ir išsiunčiau jai žinutę, kad ieškau biologinės mamos.

Nepraėjus nė trisdešimt sekundžių, gavau atsakymą:

Marina, manau, galiu tau padėti. A r laisva rytoj po pietųf

Neklausiau savęs, kodėl ta moteris sėdi internete trečią valandą

nakties. Neleidau sau spėlioti, kodėl sėkmingai besiverčianti aiš­

kiaregė iškart rado laisvo laiko. Užuot apie tai susimąsčiusi, suti­

kau už konsultaciją sumokėti šešiasdešimt dolerių ir išsispausdi­

nau jos nurodymus, kaip atvažiuoti.

Prabėgus penkioms valandoms, kai rytą išvažiavau iš namų,

įsukau į Mešindos Dauz vartus. Ji gyveno mažyčiame namelyje,

nudažytame violetine spalva su raudonomis apdailos detalėmis.

Buvo perkopusi šešiasdešimt, bet plaukai, dažyti varno juodumo

spalva, siekė juosmenį.

- Tu tikriausiai Marina, - pasakė ji.

Čia tai bent, matyt, tokia ir yra, kokia skelbiasi esanti.

Nusivedė mane į kambarį, nuo prieškambario atskirtą užuo­

laida iš šilko skarelių. Viduje vienas priešais kitą stovėjo du

minkštasuoliai, tarp jų - kvadratinė balta otomane. Ant otoma-

153

nės gulėjo plunksna, vėduoklė ir kortų kaladė. Kambario lentynos

buvo prikimštos Beanie Baby lėlyčių, kiekviena aklinai supakuota

į plastiko maišelį su širdutės formos apsaugine etikete. Atrodė,

lyg jos visos trokštų be oro.

Mešinda atsisėdo, aš irgi.

- Pinigus imu iš anksto, - perspėjo ji.

- Ak taip, - pasirausiau piniginėje ir ištraukiau tris dvidešim­

ties dolerių banknotus, ji juos sulankstė ir įsikišo į kišenę.

- Gal pradžiai papasakok, kas tave čia atvedė.

Sumirkčiojau nesuprasdama.

- O ar neturėtumėte žinoti?

- Parapsichologinės galios ne visada taip veikia, brangioji, -

paaiškino Mešinda. - Mažumėlę nerviniesi, tiesa?

- Tikriausiai.

- Nereikia. Esi saugi. Tave supa dvasios, - ėmė kalbėti ji. Už­

simerkė ir suspaudė akių vokus. - Tavo... senelis? Jis norėtų tau

pasakyti, kad dabar jam lengviau kvėpuoti.

Išsižiojau iš nuostabos. Senelis mirė, kai man buvo trylika, nuo

plaučių vėžio komplikacijų. Anuomet klaikiai bijodavau lankyti

jį ligoninėje ir matyti, kaip jis nyksta.

- Jis žinojo šį tą svarbaus apie tavo biologinę motiną, - tarė

Mešinda.

Ką gi, patogu - juk senelis dabar šito nei paneigs, nei patvirtins.

- Ji liesa ir tamsiaplaukė, - pasakojo aiškiaregė. - Kai tai nuti­

ko, buvo visai jaunutė. Pagaunu akcentą...

- Pietietišką? - pasitikslinau.

- Ne, ne pietietišką... Negaliu aiškiai pasakyti, iš kur jis. Taip

pat girdžiu vardus. Keistus vardus. Alagašas... ir Vitkombas... ne,

veikiau jau Vitjeris.

- Alagašas Vitjeris turi teisės firmą Našua, - tariau.

- Manau, jos darbuotojai turi žinių. Gali būti, kad teisininkas

iš tos firmos tvarkė įvaikinimo reikalus. Susisiekčiau su jais. Ir su

Meize. Asmuo, vardu Meizė, irgi turi žinių.

Meizė buvo Hilsberio apygardos teismo tarnautoja, atsiuntusi

man įvaikinimo nutartį.

- Neabejoju, kad jinai turi žinių, - įsiterpiau. - Jos rankose -

visa byla.

154

- Aš kalbu apie kitą Meizę. Tetą arba pusseserę... ji įsivaikino

vaikelį iš Afrikos.

- Aš neturiu tetos ar pusseserės, vardu Meizė, - pasakiau.

- Turi, - neatlyžo Mešinda. - Tik dar nesusipažinai su ja. - Ji

taip susiraukė, lyg čiulptų citriną. - Tavo biologinio tėvo vardas

Ouvenas. Jis kažkaip susijęs su teise.

Suintriguota palinkau į priekį. Gal todėl ir mane patraukė ši

profesija?

- Jis su tavo biologine motina susilaukė dar trijų vaikų.

Nesvarbu, tiesa tai ar ne, man nuvėrė širdį. Kaip čia atsitiko,

kad anie trys pasiliko, o mane jie atidavė? Senoji pasaka, kaip

tėveliai mane mylėję, bet negalėję manim pasirūpinti, niekada

neatrodė tikroviška. Jeigu jau taip mylėjo, kodėl tapau nereika­

linga?

Mešinda delnu palietė galvą.

- Viskas, - pasakė. - Daugiau niekas nepraeina. - Ji patapš­

nojo man per kelį. - Nuo to teisininko ir pradėk, - patarė.

Pakeliui namo stabtelėjau McDonnalds ko nors užvalgyti ir at­

sisėdau lauke prie žaidimų aikštelės su lipynėmis, kur knibždėjo

mažų vaikų ir juos prižiūrinčių auklių. Paskambinau numeriu

411, ir mane sujungė su Alagašo Vitjerio kontora. Prisistačiusi

Roberto Ramireso bendradarbe, įsigudrinau prasiskinti kelią pro

sekretoriatą iki vienos ten dirbančios teisininkės.

- Marina, ką galėčiau padaryti jūsų labui? - paklausė moteris.

Susirangiau į kamuolėlį ant žemo suoliuko, kad pokalbis išei­

tų privatesnis.

- Toks gal ir keistokas prašymas, - tariau. - Bandau rasti in­

formacijos apie galimą jūsų klientę aštunto dešimtmečio pradžio­

je. Tai turėjo būti jauna moteris, šešiolikos septyniolikos metų...

- Neturėtų būti sunku rasti - tokių pas mus pasitaiko ne per

daugiausia. Kokia pavardė?

Sudvejojau.

- Tiesą sakant, nežinau pavardės.

Linija valandėlę nuščiuvo.

- Ar tai buvo įvaikinimo byla?

- Na... Taip. Mano.

155

Moters balsas tapo ledinis.- Siūlyčiau pabandyti teisme, - pasakė ji ir padėjo ragelį.

Suspaudžiau mobilųjį telefoną tarp delnų ir žiūrėjau, kaip ma­

žas berniukas spiegdamas čiuožia raitytu violetiniu loveliu. Jis

buvo azijietis, jo mama - ne. Įvaikintas? Gal vieną kurią dieną

sėdės štai čia, kaip aš, atsidūręs aklavietėje?

Vėl surinkau 411 ir po akimirkos buvau sujungta su Meize Do­

novan, Hilsberio apygardos įvaikinimo paieškų administratore.

- Tikriausiai jūs manęs nepamenate, - tariau. - Prieš kelis

mėnesius man atsiuntėte mano įvaikinimo nutartį...

- Pavardė?

- Na, kaip tik jos aš ir ieškau...

- Turėjau galvoje - jūsų pavardė, - paaiškino Meizė.

- Marina Geits, - atsakiau ir nurijau seiles. - Išvis neįtikėti­

nas dalykas, - pridūriau. - Šiandien buvau pas vieną ekstrasensę.

Noriu pasakyti, nesu iš tų kuoktelėjusių, kur vaikšto pas aiškiare­

gius ar ką... nors kokia čia problema, jeigu retsykiais... kad ir kaip

ten būtų, nuvažiavau pas tą moterį į namus ir ji man pasakė, kad

asmuo, vardu Meizė, turi žinių apie mano biologinę motiną. -

Per prievartą dirbtinai nusijuokiau. - Smulkiau ji man negalėjo

papasakoti, bet šitoj vietoj pataikė, ką?

- Ponia Geits, - ramiai tarė Meizė. - Kuo galėčiau jums padėti?

Nuleidau galvą iki žemės.

- Toliau nebežinau, kur eiti, - prisipažinau. - Nežinau, ko dar

griebtis.

- Už penkiasdešimt dolerių galiu atsiųsti jums laišką su nei-

dentifikuojančia informacija.

- Kas tai?

- Viskas, kas yra jūsų byloje, tik be pavardžių, adresų, telefonų,

gimimo datų...

- Nesvarbu, - atsakiau. - Manot, iš to ką nors sužinosiu?

- Jūs buvote įvaikinta ne per agentūrą; procedūros buvo atlie­

kamos privačiai, - paaiškino Meizė, - tad, numanau, kažin ko ten

nebus. Tikriausiai sužinosite esanti baltaodė.

Prisiminiau nutartį dėl įvaikinimo, kurią ji man jau buvo at­

siuntusi.

- Tuo beveik taip pat neabejoju, kaip esanti moteriškos lyties.

156

- Ką gi, už penkiasdešimt dolerių būčiau laiminga tai pa­

tvirtinti.- Gerai, - išgirdau save sakant, - norėčiau.

Užsirašiusi ant delno adresą, kuriuo reikia išsiųsti čekį, išjun­

giau telefoną ir užsižiūrėjau, kaip aplink tartum molekulės įkai­

tusiame skystyje šokčioja vaikai. Buvo sunku įsivaizduoti, kad

kada nors turėčiau vaikų. Taip pat neįsivaizduojama - kad savo

vaiką atiduočiau.

- Mamyte! - nuo kopėčių viršaus sušuko viena mergytė. - Ar

tu žiūri?

Vakar internetinių skelbimų lentose pirmą kartą pamačiau

žymas a-motina ir b-motina. Tai ne vertinimo skalė, kaip iš pra­

džių pamaniau, - tik santrumpos, žyminčios įmotę ir biologinę

mamą. Pasirodo, dėl šių terminų verda nemažos aistros. Kai ku­

rioms biologinėms motinoms atrodo, kad taip jos prilyginamos

tiesiog veisimo mašinoms, ne motinoms, ir jos nori būti vadi­

namos pirmosiomis, ar prigimtinėmis, motinomis. Tačiau, vado­

vaujantis šita logika, mano mama taptų antrąja, arba neprigim-

tine, motina. Ar pats gimdymo aktas padaro tave motina? Ar tos

etiketės netenki, kai atsižadi savo vaiko? Jeigu žmones vertiname

pagal darbus, tai, viena vertus, yra moteris, kuri apsisprendė ma­

nęs išsižadėti, ir, antra vertus, kita moteris, kuri sėdėdavo prie

manęs naktimis, kai būdama vaikas sirgau, kuri drauge su ma­

nim apraudojo mano pirmąsias meiles, kuri iš peties plojo per

universiteto diplomų teikimo ceremoniją. Kas tave labiau padaro

motiną?

Ir viena, ir kita, supratau. Būti motina - tai ne vien pradėti

ir išnešioti vaiką. Tai reiškia taip pat ir būti to vaiko gyvenimo

liudytoja.

Ūmai pasijutau mąstanti apie Šarlotę O ’Kyf.

PcdpjOv

Pacientė buvo nėščia apie trisdešimt penktą savaitę ir su vyru

ką tik atsikraustė į Banktoną. Pas mane nėštumo priežiūros

ji nesilankė, bet buvo užrašyta j mano darbotvarkę per pietų per­

trauką, nes skundėsi karščiavimu ir kitais simptomais, - pama­

niau, ar tik nebus infekcijos. Pasak slaugytojos, kuri pildė pacien­

tės istoriją, jokių medicininių problemų nebuvo.

Pastūmiau duris su šypsena vildamasi, kad taip pavyks nura­

minti tikriausiai panikuojančią būsimąją mamą.

- Aš esu daktarė Rys, - prisistačiau, paspaudžiau jai ranką ir

atsisėdau. - Regis, kurį laiką nelabai gerai jaučiatės.

- Maniau, gripas, bet nepraeina...

- Kad ir kas būtų, kai laukiatės, visada gerai dėl tokių dalykų

pasitikrinti, - pasakiau. - Iki šiol nėštumas buvo normalus?

- Sklandus kaip švelnus vėjelis.

- O ar seniai jums pasireiškia tie simptomai?

- Jau apie savaitę.

- Ką gi, duosiu jums laiko persirengti chalatu, o tada pasižiū­

rėsime, kas gi vyksta.

Išėjau pro duris ir dar kartą perskaičiau jos kortelę lūkuriuo­

dama, kol moteris persirengs.

Mėgau savo darbą. Kai esi akušerė ginekologė, didžiąją laiko

dalį dalyvauji viename iš džiaugsmingiausių moters gyvenimo

įvykių. Be abejo, būdavo ir ne tokių jau džiugių momentų - tek­

davo ir man pranešti besilaukiančiai moteriai, kad vaisius mirė;

turėjau operacijų, kai priaugusi placenta sukelia dauginę intra-

158

vaskulinę koaguliaciją ir pacientė taip ir neatgauna sąmonės. Bet apie juos stengdavausi negalvoti; užtat mėgdavau sutelkti dėmesį

į tas valandėles, kai kūdikis, slidus ir spurdantis mano rankose

kaip žuvelė, gaudydamas orą randa kelią į šį pasaulį.

Pasibeldžiau.

- Jau?

Ji sėdėjo ant apžiūros stalo, pilvas lyg atnaša pūpsojo ant kelių.

- Šaunu, - tariau kišdamasi stetoskopą į ausis. - Pirmiausia

paklausysime plaučių. - Kvėptelėjau į metalinį diską: kaip akuše­

rė ginekologė buvau itin jautri ir nemėgau šaltų metalinių daiktų

glausti prie žmogaus kūno. Švelniai priglaudžiau jį prie moters

nugaros. Jos plaučiai buvo visiškai švarūs - nei švogždesių, nei

karkalų. - Gerai, - pasakiau. - O dabar patikrinkime širdį.

Praskleidžiau chalato iškirptę ir pamačiau didžiulį vidurinės

sternotomijos randą - vertikalų, einantį tiesiai žemyn krūtinės

ląsta.

- Kas čia?

- Ak, tai po širdies persodinimo.

Kilstelėjau antakius.

- Rodos, sakėte slaugytojai, kad sveikatos problemų nėra.

- Ir nėra, - plačiai nusišypsojo pacientė. - Mano naujoji širdis

dirba nuostabiai.

Šarlotė nesilankydavo pas mane kaip pacientė, kol nemėgino

pastoti. Iki tol buvome tiesiog dvi mamytės, besišaipančios už

nugaros savo dukrelių čiuožimo trenerėms; užimdavome viena

kitai vietą mokykloje per tėvų susirinkimus; retkarčiais susitik­

davome su antromis pusėmis pavakarieniauti kokiame jaukiame

restorane. Tačiau vieną dieną, kol mergaitės žaidė viršuje, Emos

kambaryje, Šarlotė man pasipasakojo, kad jiedu su Šonu jau me­

tai mėgina pradėti vaikelį - ir nieko.

- Jau viską išbandžiau, - prisipažino ji. - Ovuliacijos testus,

specialią mitybą, šiltus batus - pati žinai.

- Ar buvai pas gydytoją? - paklausiau.

- Na, - tarė ji, - ketinu eiti pas tave.

Nepriimdavau savo pažįstamų. Nesvarbu, ką kas sako, - ne­

gali būti objektyvus gydytojas, jeigu ant operacinio stalo guli

159

žmogus, kurį tu myli. Galima ginčytis, esą akušeris ginekologas

visada nemenkai rizikuoja - bet jis rizikuoja truputėlį daugiau,

jeigu pacientė su juo asmeniškai susijusi. Jeigu nepasiseks, apvilsi

ne vien pacientę. Apvilsi draugę.

- Nemanau, Šarlote, kad tai protingiausia, - pasakiau. - Rei­

kia peržengti sunkią ribą.

- Manai, jei kiši man ranką į gimdos kaklelį, kaip paskui žiū­

rėsim viena kitai į akis ir kartu vaikščiosim po parduotuves?

Nusišypsojau.

- Ne dėl to. Kai jau vieną gimdą matei - lygu visas matei, -

aiškinau. - Tiesiog gydytoja turi išlaikyti reikiamą atstumą, užtat

negali būti asmeniškai susijusi su paciente.

- Bet kaip tik todėl tu man ir tinki, - nesutiko Šarlotė. - Kitas

gydytojas bandys padėti mums pastoti, bet iš tiesų jam bus visai

vis vien. Aš noriu, kad žmogui rūpėtų daugiau nei profesinė at­

sakomybė. Man reikia gydytojo, kuris taip pat norėtų, kad susi­

laukčiau vaikelio, kaip ir aš pati.

Kaip galėjau atsisakyti, šitaip jos prašoma? Kas rytą skambin­

davau Šarlotei, po siūlelį išnarstydavom vietos laikraščio laiškus

redakcijai. Pas ją pirmąją puldavau, kai {niršdavau ant Robo ir

reikėdavo nuleisti garą. Žinojau, kokiu šampūnu ji trenkasi gal­

vą, iš kurios pusės jos automobilyje degalų bakas ir kokią ji geria

kavą. Trumpai drūtai - ji buvo mano geriausia draugė.

- Gerai, - tariau.

Jos veidas nušvito.

- Dabar ir pradedam?

Ėmiau kvatotis.

- Ne, Šarlote, neapžiūrinėsiu dubens srities savo svetainėje

ant grindų, kol mergaitės žaidžia viršuje.

Užtat susitarėm, kad kitą dieną ji ateis pas mane į kabinetą.

Pasirodė, kad jokia medicininė priežastis netrukdo jiedviem su

Šonu pastoti. Aptarėme, kaip prastėja kiaušinėlių kokybė, mo­

terims perkopus trisdešimt, vadinasi, gali prireikti ilgesnio laiko,

kol pavyks, - bet vis tiek gali pavykti. Liepiau jai pradėti vartoti

folio rūgštį ir matuotis bazinę temperatūrą. Šonui pasakiau (per

smagiausią iš mudviejų pokalbių), kad jiems reikėtų dažniau my­

lėtis. Šešis mėnesius žymėjausi Šarlotės mėnesinių kalendorių

160

savo pačios darbo knygelėje; dvidešimt aštuntą dieną skambin­davau ir klausdavau, ar prasidėjo mėnesinės, - ir šešis mėnesius

jos vis prasidėdavo.

- Gal vertėtų pagalvoti apie vaisingumą skatinančius vais­

tus, - pasiūliau, ir kitą mėnesį, prieš pat tą laiką, kai buvo užrašy­

ta pas reikiamą specialistą, Šarlotė pastojo senovišku būdu.

Turint galvoje, kaip ilgai tai užtruko, pats nėštumas klostėsi

normaliai. Šarlotės kraujo ir šlapimo tyrimai visad būdavo geri;

kraujospūdis nedidėjo. Ją pykindavo ištisą parą, išsivėmusi vidu­

ry nakties ji skambindavo man ir klausdavo, kodėl tai, po velnių,

vadinama rytiniu pykinimu.

Vienuoliktą nėštumo savaitę mes pirmą kartą išgirdome šir­

delės plakimą. Penkioliktą atlikau jai hormoninį kraujo tyrimą

neurologiniams defektams ir Dauno sindromui nustatyti. Po

dviejų dienų, kai atėjo rezultatai, per pietų pertrauką nuvažiavau

pas ją.

- Kas negerai? - paklausė ji, išvydusi mane prie durų.

- Tavo tyrimo rezultatai. Mums reikia pasikalbėti.

Paaiškinau, kad hormoninis kraujo tyrimas nėra tikslus, spe­

cialiai sukurtas taip, kad būtų 5 procentai teigiamų atsakymų,

vadinasi, penkiems procentams tyrimą atlikusių moterų prane­

šama, esą jos labiau rizikuoja susilaukti kūdikio, turinčio Dauno

sindromą.

- Vien dėl amžiaus vienu iš dviejų šimtų septyniasdešimt

atvejų susilaukiama vaikelio su Dauno sindromu, - aiškinau. -

Bet tyrimo rezultatai parodė, kad tavo rizika didesnė už viduti­

nę - vienas iš šimto penkiasdešimt.

Šarlotė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Tu turi keletą galimybių, - pasakiau. - Po trijų savaičių ir

taip tau yra numatytas ultragarso tyrimas. Mes galime per tą ty­

rimą pasižiūrėti, ar bus kokių įspėjamųjų signalų. Jeigu kas nors

bus matyti, galime skirti tau antrojo lygio ultragarso tyrimą. Jei­

gu nebus, rizika vėl sumažės iki vieno iš dviejų šimtų penkias­

dešimt, o tai beveik vidurkis, taigi tyrimas buvo klaidingas. Bet

žinok - ultragarso tyrimas neteikia šimtaprocentinės dvasios

ramybės. Jeigu nori absoliučiai tikslių atsakymų, teks daryti am-

niocentezę.

161

- Rodos, ji gali išprovokuoti persileidimą, - suabejojo Šarlotė.

- Gali. Bet rizika yra vienas iš dviejų šimtų septyniasdešimt -

dar mažesnė nei tikimybė, kad vaikelis sirgs Dauno sindromu.

Šarlotė pasitrynė delnu veidą.

- Tai ta amniocentezė, - tarė, - jeigu pasirodys, kad vaikutis

turi... - jos balsas nutrūko. - Tada ką?

Žinojau, kad Šarlotė katalikė. Kaip praktikuojanti medikė, taip

pat žinojau, kad jeigu tik įmanoma, privalau suteikti visą infor­

maciją. Kaip žmonės nuspręs pasielgti dėl savo įsitikinimų, - jų

reikalas.

- Tada galėsite spręsti, nutraukti nėštumą ar ne, - ramiai pa­

sakiau.

Ji pakėlė į mane akis.

- Paiper, aš per daug stengiausi turėti šitą vaikelį. Taip lengvai

jo neatsisakysiu.

- Reikia pasitarti su Šonu...

- Atlikim tą ultragarsą, - nusprendė Šarlotė. - Tada ir nu-

tarsim.

Dėl viso to aš labai aiškiai prisimenu pirmą kartą, kai pa­

matėme tave ekrane. Šarlotė gulėjo ant apžiūros stalo; Šonas ją

laikė už rankos. Džanina, ultragarso technologė, dirbanti mano

kabinete, registravo matavimus prieš man užeinant susipažinti

su rezultatais. Turėjome patikrinti, ar nėra galvos smegenų van­

denės, endokardinio pagalvėlės ar priekinės pilvo sienos defek­

to, sprando raukšlės sustorėjimo, trumpo ar nesusiformavusio

nosies kaulo, inkstų vandenės, echogeninio žarnyno, per trumpų

žastikaulių ar šlaunikaulių - požymių, pagal kuriuos ultragarsu

diagnozuojamas Dauno sindromas. Pasirūpinau, kad tyrimą at­

liktume ką tik gautu aparatu - visiškai nauju, paskutinio tech­

nikos žodžio.

Džanina įėjo į mano kabinetą tik baigusi tyrimą.

- Nematau nė vieno iš įprastų požymių, leidžiančių įtarti

Dauno sindromą, - pasakė. - Vienintelė anomalija - šlaunikau­

liai, šeši procentiliai.

Tokių rezultatų pasitaikydavo nuolat - milimetro dalele trum­

pesnis šlaunikaulis gali atrodyti nenormalu, o per kitą ultragarso

tyrimą - visiška norma.

162

- Gali būti genetika. Šarlotė mažutė.

Džanina linktelėjo.

- Taip, aš tik užrašysiu, kad vėliau atkreiptume dėmesį ir pasi­

žiūrėtume. - Ji patylėjo. - Bet vis dėlto buvo kai kas keista.

Kaip įgelta kilstelėjau galvą nuo rašomos ligos istorijos.

-Kas?

- Kai ateisit, pažiūrėkit smegenų nuotraukas.

Man širdis nusmuko į kulnus.

- Smegenų?

- Anatomiškai jos atrodo normalios. Bet tiesiog neįtikėtinai...

skaidrios. - Ji papurtė galvą. - Niekada nesu mačiusi nieko pa­

našaus.

Vadinasi, ultragarso aparatas puikiai atlieka darbą - supratau,

ko taip džiūgauja Džanina, bet neturėjau laiko liaupsinti naujo­

sios įrangos.

- Einu, pranešiu gerą naujieną, - pasakiau ir nuėjau į tyrimų

kambarį.

Šarlotė suprato; suprato vos pamačiusi mano veidą.

- Ak, dėkui Dievui, - tarė, o Šonas pasilenkė jos pabučiuoti.

Paskui ji paėmė mane už rankos. - Ar esi tikra?

- Ne. Ultragarsas - tai ne tikslieji matavimai. Bet, sakyčiau,

tikimybė susilaukti sveiko, normalaus vaikučio ką tik nepapras­

tai išaugo. - Žvilgtelėjau į ekraną, į sustingusį tavo atvaizdą su

čiulpiamu pirštuku. - Jūsų kūdikis atrodo tobulas, - pasakiau.

Mano kabinete „rekreacinis ultragarsas" nebuvo propaguoja­

mas - nespecialistų kalba tai daugiau ultragarso tyrimų, negu

būtina medicinos požiūriu. Bet kartą dvidešimt septintąją nėš­

tumo savaitę Šarlotė užvažiavo paimti manęs į kiną, o aš ligo­

ninėje vis dar priiminėjau naujagimį. Po valandos radau ją savo

kabinete, susikėlusią kojas ant stalo ir skaitančią naują medicinos

žurnalo numerį.

- Fantastiškai įdomu, - pareiškė ji. - „Šiuolaikinis trofoblas-

tinės neoplazijos gydymas nėštumo laikotarpiu". Primink, kad

paskaityčiau, kai kitą kartą negalėsiu užmigti.

- Atleisk, - atsiprašiau. - Nemaniau, kad šitiek vėluosiu. Iki

septynių centimetrų atsidarė ir toliau nė iš vietos.

163

- Nieko čia tokio. Iš tiesų tai nė nenoriu to filmo. Visą popietę

vaikutis man ant pūslės šokinėjo.

- Busimoji balerina?- Arba smūgiuotojas į nejudantį kamuolį, jei tikėsime Šonu. -

Ji pažiūrėjo į mane, mėgindama išskaityti veide užuominą apie

vaiko lytį.

Šonas ir Šarlotė nusprendė verčiau nežinosią, kas gims. Tokį

tėvų norą mes užrašydavome pacientės kortelėje. Man prireikė

herakliškų pastangų tiriant ultragarsu nepažiūrėti, kad nevalin­

gai neišduočiau paslapties.

Buvo septynios, registratorė jau baigė darbą ir išėjo namo, pa­

cientės irgi išsivaikščiojo. Šarlotei buvo leista laukti manęs tik

todėl, kad mes draugės.

- Nebūtina jam sakyti, kad žinom, - pasiūliau.

- Ką žinom?

- Vaikučio lytį. Jeigu pavėlavom į filmą, tai dar nereiškia, kad

kito negalime pasižiūrėti...

Šarlotė išpūtė akis.

- Turi galvoje ultragarsą?

- Kodėl gi ne? - gūžtelėjau pečiais.

- O nepavojinga?

- Nė kiek. - Plačiai nusišypsojau. - Eikš, Šarlote. Ką tu pra­

rasi?

Po penkių minučių jau buvom Džaninos ultragarso kabi­

nete. Šarlotė aukštai iki liemenėlės užsiraitojo palaidinukę, o

kelnes nusmaukė iki papilvės. Užšvirkščiau jai ant pilvo želė, ji

suspiegė.

- Dovanok, - atsiprašiau. - Šalta. - Tada paėmiau aparato da­

viklį ir ėmiau slinkti Šarlotės oda.

Ekrane iškilo tavo atvaizdas - it undinėlė išnėrė į vandens pa­

viršių: vieną akimirką juoda, o tada pamažu ryškėja pavidalas, kurį

galime atpažinti. Štai galvytė, stuburas, miniatiūrinė rankutė.

Patraukiau daviklį tau tarp kojyčių. Nepamačiau gimdoje su­

sigūžusio vaisiaus sukryžiuotų kaulų - tavo padūkai lietėsi, o ko­

jos sudarė žiedą. Pirmiausia pastebėjau lūžusį šlaunikaulį. Užuot

buvęs tiesus, jis buvo sulinkęs aštriu kampu. Blauzdikaulyje pa­

stebėjau juodą liniją - naują lūžį.

164

- Na ir? - džiugiai nekantraudama Šarlotė ištempė kaklą, kad

pamatytų ekraną. - Kada gi aš gausiu pamatyti šeimos brange­

nybes?

Nurijau seiles ir ėmiau braukti davikliu į viršų, kol pamačiau

tavo krūtinės ląstą ir šonkaulius su karoliukais. Ten buvo penki

gyjantys lūžiai.

Kambarys ėmė suktis. Vis dar nepaleisdama daviklio iš rankų,

pasilenkiau į priekį, nuleidau galvą tarp kelių.

- Paiper! - pašaukė Šarlotė ir pasirėmė alkūnėmis.

Studijuodama mediciną esu mokiusis apie nebaigtinę osteo-

genezę, bet tikrovėje nė karto šios ligos nebuvau mačiusi. Prisi­

miniau paveikslus su tokiais pat vaisiaus kaulų lūžiais gimdoje.

Toks vaisius miršta per gimdymą arba netrukus po jo.

- Paiper! - dar kartą pašaukė Šarlotė. - Tau bloga?

Atsitiesiau, giliai įkvėpiau.

- Man ne, - ištariau trūkinėjančiu balsu. - Bet, Šarlote... tavo

dukrytei negerai.

v

Sofutė

Pirmą kartą žodžius nebaigtinė osteogenezė išgirdau, kai po

ano lemtingo ultragarsinio tyrimo savo kabinete Paiper par­

vežė namo Šarlotę, apimtą isterijos. Šarlotė raudojo įsikniaubusi

man į krūtinę, bandžiau susigaudyti tarp žodžių, kuriais mane

bombardavo Paiper: kolageno trūkumas, kampuoti ir sustorėję

kaulai, šonkauliai su karoliukais. Ji jau buvo spėjusi paskambin­

ti kolegei, daktarei Del Sol - didelės rizikos nėštumų priežiūros

specialistei. Mums buvo paskirtas dar vienas ultragarso tyri­

mas - pusę aštuonių ryto.

Buvau ką tik grįžęs namo, teko prižiūrėti kelių remonto dar­

bus, tai pragariškai išvargino, nes visą popietę ir visą vakarą pylė

lietus. Plaukai tebebuvo drėgni po dušo, marškiniai lipo prie drė­

gnos nugaros. Amelija viršuje, mūsų miegamajame, žiūrėjo tele­

vizorių, o aš laikiau rankoje dėžutę ledų ir valgiau šaukštu tiesiai

iš jos. Ir tą minutę į namus įžengė Paiper su Šarlote.

- Velnias, - nusikeikiau, - pagavot mane nusikaltimo vietoje.

Tada pastebėjau, kad Šarlotė verkia.

Vis stebėdavausi, kaip niekuo neišsiskirianti diena nė ne­

mirktelėjus gali pavirsti neįtikėtinai ypatinga. Štai motina vie­

ną akimirką tiesia vaikučiui ant užpakalinės sėdynės žaislelį, o

kitą - jau sunkus eismo įvykis. Arba štai vaikinukas studentų

klubo verandoje gurkšnoja alų, o mes privažiavome suimti jo

už pasikėsinimą išprievartauti studentę. Žmona atidaro duris, o

ten - policininkas, atvykęs pranešti žinios, kad žuvo jos vyras.

Man dažnai pasitaikydavo dalyvauti tuo virsmo momentu, kai

166

žmogaus pasaulis staiga ima priminti košmarą. Bet iki tol man

nebuvo tekę to išgyventi.

Gerklę, atrodė, kažkas išklojo vata.

- Kokio sunkumo?

Paiper nusuko akis.

- Nežinau.

- Šita osteopato...

- Nebaigtinė osteogenezė.

- Kaip ji pataisoma?

Šarlotė atsitraukė nuo manęs - veidas sutinęs, akys raudonos.

- Nepataisoma, - atsakė.

Kai tą naktį Paiper išvažiavo, o Šarlotė pagaliau užmigo neramiu

miegu, prisijungiau prie interneto ir „pagūglinau" nebaigtinę os-

teogenezę. Radau keturis jos tipus, plius neseniai identifikuotus

dar tris, bet tik dviem būdingi vaisiaus lūžiai gimdoje. II tipo kū­

dikiai miršta dar negimę arba ką tik gimę. III tipo - išgyvena, bet

šonkaulių lūžiai jiems gali sukelti gyvybei pavojingų kvėpavimo

sutrikimų. Abi anomalijos laikui bėgant tik blogėja. Tokie vaikai

gali nevaikščioti.

Ekrane ėmė šokčioti kiti žodžiai:

Deformuoti kaukolės kaulai. „Menkės" stuburas. Intramedu-

liarinis suaugimas.

Mažas ūgis - kai kurie žmonės išauga tik iki trijų pėdų.

Stuburo iškrypimas. Kurtumas.

Dažniausia mirties priežastis esti kvėpavimo nepakankamu­

mas, po jo - traumos.

NO - genetinis sutrikimas, todėl nepagydoma.

Ir dar:

Diagnozavus in utero, dauguma nėštumų nutraukiami.

167

Apačioje buvo negyvo kūdikio su II tipo NO nuotrauka. Negalė­jau atitraukti akių nuo gumbuotų kojyčių, persisukusio liemens.

Ar taip atrodo mūsų vaikutis? Jeigu taip, ar ne geriau jam gimti

negyvam?

Sulig šia mintimi iš visų jėgų užsimerkiau ir pasimeldžiau

Dievui, kad tik nebūtų nugirdęs. Būčiau tave mylėjęs, jeigu bū­

tum gimusi su septyniom galvom ir uodega. Būčiau mylėjęs tave,

net jei niekad nebūtum įkvėpusi oro ar atsimerkusi, kad mane

pamatytum. Aš tave jau mylėjau; meilė nesibaigia vien dėl to, kad

tavo kaulų sandara ne tokia.

Paskubomis ištryniau paieškos istoriją, kad Šarlotė, naršyda­

ma po internetą, atsitiktinai neištrauktų tos nuotraukos, ir tyliai

užlipau į viršų. Patamsy nusirengiau ir įsliuogiau į lovą prie tavo

mamos. Kai apkabinau, ji prisislinko arčiau. Nuleidau ranką ant

išsipūtusio jos pilvo kaip tik tą akimirką, kai tu spyrei, tarsi saky­

dama man: nesirūpink, netikėk nė vienu perskaitytu žodžiu.

Kitą dieną, atlikus dar vieną ultragarso ir rentgeno tyrimą, dak­

tarė Džana Del Sol susitiko su mumis savo kabinete aptarti re­

zultatų.

- Ultragarsas parodė demineralizuotą kaukolę, - aiškino ji. -

Ilgieji kaulai trijų standartinių nuokrypių nuo vidurkio, kam­

puoti ir sustorėję, matyti ir gyjančių, ir naujų lūžių. Rentgeno

nuotraukoje geriau matyti šonkaulių skilimai. Visa tai mums by­

loja, kad jūsų vaikelis serga nebaigtine osteogeneze.

Šarlotės ranka slystelėjo po manąja.

- Iš daugybės lūžių galima spėti, kad turime II arba III tipą.

- Ir vienas blogesnis už kitą? - paklausė Šarlotė.

Aš nudelbiau akis, nes atsakymą jau žinojau.

- II tipo kūdikiai gimę dažniausiai neišgyvena. III tipo būna

neįgalūs, kartais miršta visai maži.

Šarlotė vėl pratrūko raudoti; daktarė Del Sol padavė jai dėžutę

popierinių servetėlių.

- Labai sunku atskirti, ar kūdikis turi II, ar III tipo NO. II tipą

kartais pavyksta ultragarso tyrimu nustatyti šešioliktą savaitę, III

tipą - aštuonioliktą. Tačiau kiekvienas atvejis vis kitoks, o jūsų

ankstesnis tyrimas ultragarsu neatskleidė jokių lūžių. Dėl šios

168

priežasties negalime pasakyti visiškai tikslios prognozės - nebent kad geriausiu atveju tai sunki liga, blogiausiu - letalinė baigtis.

Pažvelgiau j ją.

- Vadinasi, net jeigu jūs manote, kad čia II tipas ir kad kūdikis

neturi šansų išgyventi, ši tikimybė gali nepasitvirtinti?

- Yra pasitaikę, - atsakė daktarė Del Sol. - Skaičiau vieną tyri­

nėjimą: tėvams buvo pateikta letalinė prognozė, jie vis dėlto nu­

sprendė nenutraukti nėštumo, ir galų gale gimė kūdikis, sergantis

III tipo NO. Kita vertus, ir III tipo vaikučiai būna labai neįgalūs.

Per gyvenimą jiems kaulai lūžta šimtus kartų. Gali nevaikščioti.

Gali būti kvėpavimo ir sąnarių problemų, pasitaiko kaulų skaus­

mų, raumenų silpnumo ir kaukolės bei nugaros deformacijų. - Ji

padvejojo. - Yra vietų, kur jums būtų galima padėti, jeigu svars­

tytumėte galimybę nutraukti nėštumą.

Šarlotės nėštumas buvo dvidešimt septynių savaičių. Kokia

klinika atliktų abortą dvidešimt septintą savaitę?

- Nėštumo nutraukimas mūsų nedomina, - pasakiau ir pažiū­

rėjau į Šarlotę laukdamas patvirtinimo, bet ji žiūrėjo j gydytoją.

- Ar čia niekad nebuvo gimę II ar III tipo kūdikių? - paklau­

sė ji.

Daktarė Del Sol linktelėjo.

- Buvo, prieš devynerius metus. Aš čia anuomet dar nedirbau.

- Kiek tas kūdikis turėjo lūžių, kai gimė?

- Dešimt.

Tada Šarlotė nusišypsojo - pirmąkart nuo vakar vakaro.

- Maniškis turi tik septynis, - tarė. - Tai čia jau geriau, ar ne?

Daktarė Del Sol patylėjo.

- Tas kūdikis neišgyveno, - pasakė ji.

Vieną rytą, kai Šarlotės mašina buvo atiduota remontuoti, nu­

vežiau tave į fizioterapijos procedūras. Labai miela mergina su

tarpeliu tarp dantų, vardu Molė ar Merė (vis užmiršdavau), pa­

sodino tave balansuoti ant didelio raudono sviedinio - tau tai

patiko - ir liepė daryti atsilenkimus, o šitai jau nepatiko. Kaskart

lenkdamasi į gyjančios mentės pusę suspausdavai lūpytes, o iš

akių kampučių ištrykšdavo ašarėlė. Man atrodo, tu nė nejutai,

kad verki, - bet po dešimties minučių nebegalėjau tverti. Pasa­

169

kiau Molei ar Merei, neva esam susitarę kitur, - begėdiškai pa­

melavau, - ir įsodinau tave į vežimėlį.

Vežimėlio tu nekentei, ir negaliu dėl to tavęs kaltinti. Pedia-

trinis neįgaliojo vežimėlis geras, kai tinka - jame patogu, saugu,

ir tu esi mobili. Bet tokie vežimėliai kainuoja per 2800 dolerių, o

draudimas apmoka tik vieną kas penkerius metus. Dabar važinė­

jai vežimėliu, tau pritaikytu, kai buvai dvejų metukų, o nuo to lai­

ko gerokai ūgtelėjai. Nepajėgiau net įsivaizduoti, kaip įsisprausi į

jį, kai tau bus septyneri.

Ant jo nugarėlės buvau nupiešęs rausvą širdelę ir užrašęs žo­

džius: ATSARGIAI, TRAPU. Nuvežiau tave prie mašinos ir iškė­

lęs pasodinau į automobilio krėsliuką, tada sulanksčiau vežimėlį

ir įdėjau į mikroautobuso galą. Kai atsisėdau vairuotojo vieton

ir patikrinau atbulinio vaizdo veidrodėlyje, kaip laikaisi, tu kaip

kūdikį supai skaudamą rankytę.

- Tėveli, - pasiskundei, - aš nebenoriu ten daugiau eiti.

- Žinau, mažiuk.

Staiga supratau, ką darysiu. Pravažiavau mūsų posūkį iš greit­

kelio, nuvažiavau į „Ramybės salos" viešbutį Doveryje ir suplojau

šešiasdešimt devynis dolerius už kambarį, kuriuo net neketinau

naudotis. Tave, prisegtą saugos diržais vežimėlyje, nuvežiau į vi­

daus baseiną.

Antradienio rytą ten buvo tuščia. Patalpoje tvyrojo sunkus

chloro kvapas, aplink stovėjo šeši aplūžę šezlongai. Ant suoliuko

pūpsojo stirta rankšluosčių žaliais ir baltais dryžiais, o virš jų ka­

bojo užrašas: PLAUKIODAMI PRISIIMATE RIZIKĄ PATYS.

- Viliuk, - pasakiau, - mudu eisim paplaukioti.

Tu išpūtei į mane akis.

- Mamytė sakė, negalima, kol petukas...

- Mamytės čia nėra, ir ji nesužinos, ar ne?

Tavo veidelis nušvito šypsena.

- O kaip maudymosi kostiumėliai?

- Ką gi, dalis plano. Jeigu užvažiuotume namo jų pasiim­

ti, mamytė juk suprastų, kad kažką rezgam, tiesa? - nusivilkau

marškinėlius, nusiaviau sportbačius ir atsistojau priešais tave su

išblukusiais šortais.

- Aš pasiruošęs.

170

Tu ėmei juoktis ir pamėginai per galvą nusivilkti marškinu­kus, bet negalėjai aukštai iškelti rankos. Pagelbėjau, tada nutrau­

kiau šortukus, tad likai sėdėti vežimėlyje vienomis kelnaitėmis.

Ant jų priekio buvo parašyta KETVIRTADIENIS, nors buvo an­

tradienis. Ant užpakaliuko šypsojosi geltonas veidukas.

Keturis mėnesius praleidus su varpiniu tvarsčiu, tavo koje­

lės buvo plonos ir baltos, per gležnos, kad tave išlaikytų. Bet pa­

laikiau už pažastų, kol nuėjai prie vandens, tada pasodinau ant

laiptelių. Iš skardinės prie sienos paėmiau vaikišką gelbėjimosi

liemenę, apvilkau ja tave ir užtraukiau užtrauktuką. Nusinešiau

ant rankų j baseino vidurį.

- Žuvys gali plaukti šešiasdešimt aštuonių mylių per valandą

greičiu, - pranešei tu, stipriai įsikibusi man į pečius.

- Įspūdinga.

- Labiausiai paplitęs auksinės žuvelės vardas yra Nasrai. -

Tu apsivijai ranka mano kaklą ir įsikibai iš visų jėgų. - Die­

tinės kokakolos skardinaitė vandenyje plūduriuoja. O papras­

tos - skęsta.

- Vilou, - nutraukiau aš, - žinau, kad baisoka. Bet jeigu neuž­

sičiaupsi, pribėgs pilna burna vandens. - Ir paleidau tave.

Kaip ir buvo galima spėti, tu supanikavai. Puolei makaluoti

rankom ir kojom kaip vėjo malūnėlis, dėl to apvirtai ant nugaros

ir ėmei taškytis, akis įbedusi į lubas.

- Tėveli! Tėveli! Aš skęstu!

- Neskęsti. - Pastačiau tave stačią. - Tai vis dėl pilvo raume­

nų. Tų, kurių šiandien nenorėjai treniruoti. Nepamiršk judėti lė­

tai ir laikytis tiesiai. - Šį kartą paleidau atsargiau.

Tu susirietei į kamuoliuką, burna paniro po vandeniu. Iš kar­

to šokau artyn, bet tu pasitaisei.

- Aš moku pati, - tarei gal man, o gal pati sau. Iš pradžių pa­

judinai vandeny vieną rankutę, tada kitą, saugodama dar gyjan-

tį petuką. Kojomis ėmei minti dviratį. Ir pamažu pradėjai artėti

prie manęs. - Tėveli! - šaukei, nors buvau vos už dviejų pėdų. -

Tėveli! Pasižiūrėk į mane!

Žiūrėjau, kaip colis po colio tu kapstaisi į priekį.

- Žiūrėk tu man, - atsiliepiau, o tu vis yreisi, nešdama savo

įsitikinimo svorį. - Žiūrėk tu man, kokia šaunuolė.

171

* * *

- Šonai, - tą vakarą prašneko Šarlotė, kai jau maniau, kad bus

užmigusi šalia manęs. - Šiandien skambino Marina Geits.

Gulėjau ant šono, žiūrėjau j sieną. Žinojau, ko ta teisininkė

skambino Šarlotei: neatsakiau į šešias žinutes, kurias ji paliko

mano mobiliojo telefono balso pašto dėžutėje: klausė, ar grąžinau

pasirašytus popierius - sutikimą teikti neteisėto gimimo ieškinį,

gal jie kur pasimetė pašte.

Puikiai žinojau, kur tie popieriai - mano mašinos piršti­

nių dėtuvėje, ten sugrūdau prieš mėnesį, kai Šarlotė juos man

įdavė.

- Ateis laikas, užsiimsiu, - pasakiau.

Jos delnas lengvai nutūpė man ant peties.

- Šonai...

Atsiverčiau aukštielninkas.

- Prisimeni Edą Getviką? - paklausiau.

-Edą?

- Taigis. Tą vaikiną, su kuriuo kartu baigiau akademiją. Jis

dirbo Našua. Aną savaitę atsiliepė į skambutį dėl įtartinos vei­

klos vienuose namuose, gal kaimynas skambino. Edas išsitarė

partneriui nujaučiąs kažką negera, bet įėjo vidun kaip tik tuo

momentu, kai metamfetamino laboratorija virtuvėje sprogo jam

tiesiai po nosim.

- Koks siaubas...

- Tai noriu pasakyti, kad visada reikia klausyti intuicijos.

- Aš ir klausau, - sutiko Šarlotė. - Įsiklausiau. Pameni, ką sakė

Marina. Vis tiek daug šių bylų išsprendžiamos susitarimu dar ne­

pasiekusios teismo. Tai juk pinigai. Pinigai, kurie labai praverstų

Vilou.

- Taigi, o Paiper aukojama kaip avinėlis.

Šarlotė nuščiuvo.

- Ji juk apsidraudusi netinkamos sveikatos priežiūros drau­

dimu.

- Nemanau, kad draudimas ją apsaugos nuo geriausios drau­

gės pasalūniško smūgio į nugarą.

Ji apsikamšė paklode ir atsisėdo.

172

- Jeigu tai būtų jos duktė, ji teiktų ieškinį.

Žiūrėjau į ją išplėtęs akis.

- Nemanau, kad teiktų. Tikriausiai dauguma žmonių to ne­

darytų.

- Na, man nesvarbu, ką mano kiti žmonės. Svarbu tik, ką pa­

galvos Vilou, - tarė Šarlotė.

Kaip tik dėl to, nusmelkė mintis, aš ir nepasirašiau tų prakeik­

tų popierių. Kaip ir Šarlotė, mąsčiau tik apie tave. Mąsčiau apie

tą valandėlę, kai tu suprasi, kad nesu riteris spindinčiais šarvais.

Žinojau, anksčiau ar vėliau tai įvyks - tai ir vadiname „užaugti1*.

Bet nenorėjau šio momento skubinti. Norėjau būti tavo didvyriu

tol, kol įstengsiu pelnyti tavo pasitikėjimą.

- Jeigu tik Vilou nuomonė svarbi, - pasakiau, - kaip tu ren­

giesi jai paaiškinti, ką ketini daryti? Turiu galvoje, jeigu ketini

meluoti liudydama teisme - sakyti, kad būtum jos atsikračiu­

si, - tai tavo reikalas. Bet Vilou tai gali atrodyti velnioniškai pa­

našu į tiesą.

Šarlotės akys pritvinko ašarų.

- Ji protinga. Ji supras, kad nesvarbu, kaip atrodo iš pažiūros.

Širdies gilumoje ji žinos, kad ją myliu.

Tai buvo aklavietė. Jei aš atsisakysiu pasirašyti tuos dokumen­

tus, tai dar nereiškia, kad Šarlotė nesiims veiksmų be manęs. Jei­

gu atsisakysiu pasirašyti, atsivėrusi praraja tarp mudviejų suteiks

skausmo taip pat ir tau. O kas, jeigu pasirodys, kad Šarlotė spėja

teisingai ir tie pinigai, kuriuos gausime kaip išmoką, su kaupu

atsvers mudviejų blogą poelgį? Kas, jeigu šis ieškinys suteiks tau

galimybę įsigyti bet kokią reikalingą įrangą, gauti bet kokį gydy­

mą, kurio neapmoka draudimas?

Jeigu iš tikro noriu to, kas geriausia tau, kaip galiu pasirašyti

tuos popierius?

Kaip galiu nepasirašyti?

Ūmai panūdau parodyti Šarlotei, kaip visa tai drasko mane

iš vidaus. Norėjau, kad ji pajustų šleikštulio gumulą, kuris man

sukildavo kiekvieną kartą, kai tik atidarydavau pirštinių dėtuvę ir

akys užkliūdavo už to voko. Nelyginant Pandoros skrynia - Šar­

lotė ją atidarė, ir kas gi išskrido laukan, jei ne sprendimas pro­

173

blemos, kurią mes įsivaizdavome esant neišsprendžiamą? Dabar

užvožęs dangtį nieko nebepakeisi: mes nebegalime nežinoti to,

ką sykį sužinojome esant įmanoma.

Jeigu sąžiningai, turbūt norėjau nubausti ją už tai, kad įstūmė

mane į šią padėtį, kai jau nebėra juoda nei balta, tik tūkstančiai

pilkų atspalvių.

Jinai nustebo, kai griebęs ėmiau ją bučiuoti, iš pradžių atšlijo

žiūrėdama į mane, o tada prisiglaudė prie mano kūno kliauda-

masi, kad nusivesiu ją tuo svaigiu taku, kuriuo tūkstančius kartų

buvau nusivedęs.

- Aš myliu tave, - pasakiau. - Ar tiki?

Šarlotė linktelėjo, mano pirštai jos plaukuose iškart susigniau-

žė, tempdami galvą žemyn, ir prispaudė ją prie čiužinio.

- Šonai, tu traiškai mane, - sukuždėjo ji, aš viena ranka už-

spaudžiau jai burną, o kita šiurkščiai nutraukiau pižamos kelnes.

Įsibroviau į ją per jėgą, nors ji priešinosi, nors mačiau, kaip jos

nugara išsiriečia iš netikėtumo, gal ir skausmo, o akys prisipildo

ašarų.

- Ogi nesvarbu, kaip atrodo iš pažiūros, - sušnibždėjau šnio-

damas jos pačios žodžiais it botagu. - Širdies gilumoj juk žinai,

kad myliu tave.

Norėjau priversti Šarlotę pasijusti mėšlinai, bet kažin kodėl

galop mėšlu pasijutau pats. Tad nusiritau nuo jos, užsimoviau

trumpikes. Šarlotė nusisuko, susirietė į kamuoliuką.

- Šunsnuki tu, - kūkčiojo ji. - Tu sumautas šunsnuki.

Ji buvo teisi - toks ir buvau. Turėjau būti, kitaip nebūčiau

įstengęs padaryti to, ką padariau toliau, - nuėjau prie automobi­

lio ir pasiėmiau iš pirštinių dėtuvės tuos dokumentus. Ištisą naktį

išsėdėjau patamsy virtuvėje į juos spoksodamas, tartum žodžiai

patys galėtų susidėlioti kitaip, priimtiniau. Užsiversdavau po bur­

nelę viskio už kiekvieną eilutę, ties kuria Marina Geits buvo prilip-

džiusi geltoną lipnią strėlytę - ten turėjo atsirast mano parašas.

Užmigau prie virtuvės stalo, pabudau prieš nubundant saulei.

Kai nutykinau į miegamąjį, Šarlotė dar miegojo. Gulėjo ant šono

susirangiusi tartum sraigė, paklodė ir antklodė, suveltos į gniužu­

lą, pūpsojo kojūgalyje. Atsargiai užklojau ją, kaip kartais klostau

tave, kai nusispardai antklodę.

174

Popierius, pasirašytus visose reikalingose vietose, palikau prie

jos pagalvės. Su prisegtu lapuku. Atsiprašau, buvau ten parašęs. Dovanok.

Tada nuvažiavau į darbą, vis bandydamas susivokti, ar ta ži­

nutė skirta jai, tau ar man pačiam.

2007 metų rugpjūčio pabaiga

Imkime ir pasakykime nevyniodami į vatą, kad mes gyvenom

vidury miškų, nors tėvams, regis, atrodė, esą vėliau gyvenime

man tai duos kokią didelę naudą. (Dėl ko? Dėl to, kad iš patir­

ties žinau, kaip kvepia žalia žolė? Kad mums nereikia rakinti

lauko durų?) Bent jau aš tikrai būčiau norėjusi turėti balso tei­

sę, kai buvo sprendžiama, kur įsikurti. Ar bent įsivaizduojat,

ką tai reiškia: negali įsigyti kabelinio modemo, kai net eski­

mai juos turi? O drabužių mokyklai važiuoji pirkti į W al-Mart

universalinę, nes artimiausias prekybos centras per pusantros

valandos kelio? Pernai, kai per visuomenės mokslus mokėmės

apie žiaurias ir neįprastas bausmes, aš visą rašinį parašiau apie

gyvenimą vietovėje, kur apsipirkimo galimybės beveik lygios

nuliui, ir nors visa klasė su manim sutiko, gavau tik B, nes mo­

kytoja buvo iš tų ekologiškai kvanktelėjusių hipių, kurių įsi­

vaizdavimu Banktonas Naujajame Hampšyre yra puikiausia

vieta pasaulyje.

Vis dėlto šiandien tikriausiai susirikiavo visos planetos, nes

mama sutiko leistis į Target centrą su tavim, Paiper ir Ema.

Tai buvo Paiper mintis - prieš pat mokslo metų pradžią ji

kartais nutardavo, kad dukroms ir mamoms leistina moteriškai

paišlaidauti. Mano mamą dažniausiai tekdavo įkalbinėti, nes mes,

regis, niekada neturim užtektinai pinigų. Galų gale Paiper pri-

pirkdavo drabužių ir man, o mama jausdavosi kalta ir prisieki-

nėdavo daugiau kaip gyva nevažiuoti su Paiper apsipirkti. O kas

čia tokio, sakydavo Paiper. Mart patinka nudžiuginti mergaites.

176

Ir iš tiesų, kas jau čia tokio? Jeigu Paiper trokšta prikimšti mano

spintą, nesirengiu atimti jai to mažyčio džiaugsmo.

Bet kai Paiper paskambino šįryt, maniau, mama tikrai apsi­

džiaugs, kad pasitaikė tokia proga. Tu ir vėl įsigudrinai išaug­

ti batus, nė karto jų neapsiavusi. Paprastai taip atsitikdavo su tik

vienu arba kitu - kairysis nusidėvėdavo, kol dešinė koja kelis mė­

nesius styrodavo gipse, - bet dėl varpinio tvarsčio šį pavasarį abi

tavo kojos sugebėjo paaugti visu dydžiu, o senųjų batų padai liko

vos pabrūžinti. Dabar, po šešių mėnesių, kai vėl iš naujo mokeisi

vaikščioti, mamai prireikė visos savaitės suprasti, kad priežastis,

verčianti tave krūptelėti kaskart, kai tik ji liepia su vaikštykle nueiti

į tualetą pačiai, neturi nieko bendra su skaudamomis kojomis -

tau tiesiog per ankšti sportbačiai, į kuriuos reikia įsprausti pėdutę.

Mano nuostabai, mama nenorėjo važiuoti. Kurį laiką ji buvo

keistos nuotaikos: vos ne pusmetrį pašoko į viršų, kai priėjau jai

už nugaros geriant kavą ir skaitant kažkokius teisinius popierius,

iš pažiūros klaikiai nuobodžius ir pilnus žodžių RYŠIUM SU ir

ATSIŽVELGIANT Į. O kai paskambinus Paiper padaviau jai te­

lefoną, tas dukart iškrito jai iš rankų.

- Aš negaliu, - girdėjau ją sakant Paiper. - Turiu sutvarkyti

keletą svarbių reikalų.

- Mam, prašau, - kaulijau šokinėdama priešais. - Prižadu, aš

nė kramtomosios gumos pakelio iš Paiper neimsiu. Ne taip kaip

aną kartą.

Kažkurie mano žodžiai, matyt, užkliudė reikalingą stygą, nes ji

pažiūrėjo žemyn į tuos popierius, tada į mane.

- Paskutinį kartą, - tarė išsiblaškiusi, ir nespėjau nė apsidairy­

ti, o mes jau riedėjome į Konkordą apsipirkti.

Mama vis dar kažkur klaidžiojo mintimis, bet aš nekreipiau

dėmesio. Erdvioje Paiper mašinoje buvo įrengtas DVD grotuvas,

ir mes visos trys - tu, Ema ir aš - buvome užsidėjusios bevieles

ausines, klausėmės „Staiga trisdešimties1*, o tai geriausias filmas

pasaulyje. Paskutinį kartą jį žiūrėjau pas mus namie, ir Paiper

kartu su Dženifer Gardner sušoko visą Thriller šokį, priversdama

Emą pareikšti, esą jai norisi skradžiai žemę prasmegt iš nesmagu­

mo, nors aš paslapčia maniau, kad Paiper tikrai kieta - atsimena

visus žingsnelius.

177

Po dviejų valandų mudvi su Ema bėgiojom po paauglių sky­

rių. Nors atrodė, kad stilius - išvien kokios nors „Patvorių pupy­

čių" firmelės: V formos iškirptės iki bambos, o kelnės tokiu žemu

juosmeniu, kad galima supainioti su kojinėm iki kelių, - vis dėlto

buvo šaunu apsipirkti nebe vaikų skyriuje. Kitapus praėjimo Pai­

per stūmė tavo vežimėlį ir manevravo takais tarp lentynų, aiškiai

nepritaikytų neįgaliesiems. Mama - jos nuotaika dar labiau su­

bjuro, jei tik tai įmanoma, - tuo metu vis klaupėsi ir matavo tau

batus.

- Ar žinojote, kad tie daikčiukai bato viduje vadinasi vidpa-

džiai? - paklausei tu.

- Aš, beje, žinojau, - pasakiau susierzinusi. - Kai paskutinį

kartą matavomės batus, tu man jau sakei.

Žiūrėjau, kaip Ema, pasistiebusi ant pirštų galiukų, siekia pa­

laidinukės, kuri, kaip sako mama, parodys tavo turtus visam pa­

sauliui.

- Ema! - pasibaisėjau. - Tau galvoj negerai!

- Ją velkiesi ant marškinėlių su petnešėlėmis, - paaiškino ji, ir

aš apsimečiau tai žinojusi.

Tiesą sakant, Ema ją apsivilkusi turbūt atrodytų kaip šešioli­

kos, nes jinai jau penkių pėdų penkių colių, aukšta ir plona kaip

mama. Marškinėlių su petnešėlėmis aš nenešiojau. Tiesiog per

didelę depresiją varydavo mintis, kad padanga aplink mano pilvą

labiau išsikišusi negu papai.

Įkišau ranką į treningo kišenę. Joje gulėjo plastikinis užsega­

mas maišelis. Šią savaitę visur nešiojausi tokius maišiukus. Jau

du kartus buvau išsivėmusi ne tualete - kartą už mokyklos spor­

to salės, kartą pas Emą virtuvėje, kol ji viršuje ieškojo kompakto.

Išsivemdavau, kai jau apie nieką kita nebegalėdavau galvoti. Ar

mane pagaus? Ar nuo to liausis mausti pilvą? Vienintelis būdas

atsikratyti šitų minčių būdavo tiesiog pasiduoti ir čia pat išsi­

vemti; deja, paskui savęs nekęsdavau už tai, kad neišlaikiau.

- Šitos tau gerai atrodytų, - pasakė Ema ir atkišo porą sporti­

nių kelnių, tokio dydžio, kad turbūt ir drambliui būtų geros.

- Nemėgstu geltonos, - atsakiau ir nuėjau į kitą pusę.

Paiper su mama buvo įsitraukusios į pokalbį. Na, ne visai tiks­

liai pasakyta. Paiper įsitraukusi į pokalbį, o mama tik toje pa­

178

čioje bendroje erdvėje. Atsijungusi ji linksėjo galva reikiamose

vietose, bet iš tikrųjų nesiklausė. Manė, kad gali žmones apgauti,

bet ne tokia jau gera iš jos aktorė. Štai tu, pavyzdžiui. Kiek kartų

ji pešėsi su tėveliu dėl to, ar samdyti advokatą, kai tu sėdėdavai

gretimam kambary? O paskui, tau klausiant, ko ginčijosi, mama

atkakliai tvirtindavo, kad visai nesiginčijo. Nejaugi manė, kad tu

taip įsitraukusi į „Dreiko ir Džošo“ nuotykius ir negaudai kiek­

vieno žodžio?

Verčiau jau ji pati pasiklausytų, pagalvojau. Kad išgirstų, ko­

kių dalykų tu manęs klausinėji, kai vakare patamsy gulime lovo­

se: Amelija, ar mes visi čia gyvensime amžinai? Amelija, ar padėsi

man išsivalyti dantisy kad nereikėtų prašyti mamytės? Amelija, ar

gali tėvai tave išsiųsti teny iš kur tu atėjai?

Ar nuostabu, kad štai stoviu prie veidrodžio ir žiūriu į savo

šlykštų veidą ir dar šlykštesnį kūną? Mano mama eina pas advo­

katą - kreipsis į teismą dėl vaiko, kuris pasirodė netobulas.

- Kur Ema? - paklausė Paiper.

- Paauglių skyriuje, matuojasi visus marškinėlius iš eilės.

- Padorius ar tokius aptemptus kaip pornoreklamoje? - ka­

mantinėjo Paiper. - Kai kuriuos drabužius, siuvamus vaikams,

reikėtų uždrausti.

Nusijuokiau.

- Ema juk gali ir advokatą pasisamdyti. Mes pažįstam gerą.

- Amelija! - užriko mama. - Žiūrėk, ką per tave padariau!

Bet ji tai pasakė dar prieš nuversdama visą palaidinių ka­

byklą.

- O, velnias, - nusikeikė Paiper ir pribėgo padėti pakelti kaby­

klos. Jai virš galvos mama žiūrėdama į mane papurtė galvą, kietai

suspaudusi lūpas.

Ji pyko ant manęs, o aš net nesupratau kodėl. Nėriau tolyn

pro mergaičių drabužių mišką, rankomis skyniausi kelią pro kel­

nių klešnių ir rankovių vynuogynus. Eidama pro Emą nunarinau

galvą. Ką vėl blogai padariau?

Kita vertus, o ko nepadariau blogai?

Atrodė, tarsi mama pyksta dėl to, kad užsiminiau apie advo­

katę prie Paiper. Bet Paiper - jos geriausia draugė. Tas advokatų

reikalas mūsų namuose visiems akivaizdus, lyg dinozauras prie

179

pietų stalo, o mes vis dedamės nematantys, kaip jis kiša savo di­

džiulį slidų snukį į bulvių košę. Juk negalėjo ji pamiršti, neužsi­

minti apie tai Paiper, ką?

Nebent... ji sąmoningai neužsiminė.

Ar dėl to nenorėjo važiuoti apsipirkti su Paiper? Kodėl nese­

niai, būdami netoliese, mes nesustojome ir neužsukome pas Pai­

per kaip anksčiau? Mamai kalbant apie žalos atlyginimą ir kad

gaus pakankamai pinigų iš tikrųjų gerai tavimi pasirūpinti, pa­

tenkinti visus tavo poreikius, aš nesusimąsčiau, į kurį žmogų bus

nukreiptas tas ieškinys.

Jeigu į gydytoją, pas kurią ji lankėsi, kai buvo nėščia... na, tada

tai Paiper.

Staiga nebe aš viena į mamos gyvenimą buvau atnešusi nusi­

vylimą. Bet užuot palengvėjus mane tik supykino.

Atsistojau ir nuėjau aklai sukdama už kiekvieno pasitaikiusio

kampo, kol atsidūriau apatinio trikotažo skyriuje. Tuo metu jau

verkiau, ir - taip tik man sekasi - vienintelė tame aukšte Target

darbuotoja, užuot sėdėjusi prie kasų, išdygo tiesiai prieš mane.

- Saulyte! Kas nutiko? Gal paklydai?

Lyg man būtų penkeri metai ir būčiau pametusi mamą. Tiesą

sakant, tai ne taip jau toli nuo tiesos.

- Viskas gerai. - Nunarinau galvą. - Ačiū.

Prasibroviau pro ją, pro liemenėlių tankmę, viena net užkibo

man už rankovės. Rausva, šilkinė, išmarginta rudais taškeliais.

Tokį drabužėlį mielai dėvėtų Ema.

Užuot pakabinusi liemenėlę atgal ant pakabos, susikišau į ki­

šenę, prie savo užsegamų maišiukų. Sugniaužiau pirštais ir apsi­

dairiau, ar žiūri darbuotoja. Pirštus glostė vėsus šilkas. Galėjau

prisiekti, kad jis pulsuoja, plaka it slapta širdis.

- Ar tikrai nieko nenutiko? - vėl paklausė moteris.

- Ne, - atsakiau, sklandus melavimas man priminė: nors ir

kaip dabar jos nekenčiu, esu savo motinos duktė.

2007 metų rugsėjis

isada sakydavau: mano profesija gera tuo, jog darbą dirbu

ne aš - tai būsimos mamos reikalas, o aš tik prižiūriu ir rū­

pinuosi, kad nebūtų nesklandumų.

- Gerai, Laila, - pasakiau traukdama ranką jai iš tarpkojo. -

Turime dešimt centimetrų. Tikslas beveik pasiektas. Dabar pra­

šom stumti.

Ji papurtė galvą.

- Jūs stumkit, - sumurmėjo.

Laila gimdė jau devyniolika valandų; gerai supratau, kodėl jai

norisi atiduoti vadžias.

- Kokia tu graži, - burkavo jos vyras, laikydamas ją už pečių.

- O tu koks šūdo gabalas, - iškošė pro dantis Laila, bet kai ją

it tinklas pagavo sąrėmis, įsispyrė ir ėmė stumti.

Mačiau, kaip didėja artėjanti vaisiaus galvutė, ištiesiau ranką,

kad neiššoktų per greitai ir nesuplėšytų tarpvietės.

- Dar, - paraginau.

Šįkart vaisiaus galva siūbtelėjo kaip potvynio banga; kai bur­

nytė ir nosis prasiskynė kelią pro Lailos odos užtvarą, aš jas nu­

siurbiau. Pasirodė kita galvutės dalis, aš permečiau per ją virkšte­

lę ir prilaikydama pasukau kūdikį taip, kad geriau išeitų petukai.

Po penkių sekundžių kūdikis suposi mano delnų svarstyklėse.

- Berniukas, - pranešiau, o jis pats sveiku klyksmu paskelbė

savo buvimą.

Virkštelė buvo užveržta, ir Lailos vyras ją perkirpo.

- Ak, vaikuti, - atsiduso ir pabučiavo žmoną į lūpas.

181

- Ak, vaikuti, - kaip aidas pakartojo Laila, kai gimdyklos slau­gė paguldė naujagimį jai ant rankų.

Aš nusišypsojau ir grįžau į savo vietą gimdyklos kėdės kojūga­

lyje. Dabar atėjo eilė tos laimingojo įvykio dalies, kuriai neberei­

kia ceremonijų: laukti, kol tartum vėluojantis svečias pasirodys

placenta; patikrinti makštį, gimdos kaklelį ir vulvą, ar nėra įply­

šimų, ir, jei reikia, susiūti; pirštais atlikti tiesiosios žarnos patikrą.

Atvirai kalbant, tėveliai paprastai būna taip pasinėrę į pažintį su

šeimos prieaugliu, kad kai kurios moterys net nebepastebi, kas

toliau vyksta žemiau juosmens.

Po dešimties minučių pasveikinau porą, nusimoviau pirštines,

nusiploviau rankas ir išėjau pildyti kalno popierių. Tačiau vos

spėjau žengti du žingsnius už savo pacientų durų, kai prisiartino

vyras su džinsais ir polo marškinėliais. Atrodė sutrikęs - kaip tė­

velis, įsvirduliavęs į gimdymo skyrių ir bandantis nustatyti, kur

žmona.

- Ar galiu kuo padėti? - pasiteiravau.

- Ar jūs daktarė Rys? Daktarė Paiper Rys?

- Prisipažįstu, ta pati.

Jis įkišo ranką į užpakalinę džinsų kišenę, ištraukė kažką pa­

našaus į sulankstytą melsvą brošiūrą ir atkišo man.

- Ačiū, - pasakė ir apsisukęs ant kulno nuėjo.

Atplėšusi dokumentą pamačiau žodžius: KALTINIMAS DĖL

NETEISĖTO GIMIMO.

Nesveiko vaiko gimimas.

Teisė teikti ieškinį pagrįsta tėvų teisės nepradėti vaiko ar už­

kirsti kelią vaiko gimimui pažeidimu dėl kaltinamosios aplai­

dumo.

Netinkama sveikatos priežiūra.

Kaltinamoji nesuteikė deramų sveikatos priežiūros paslaugų.

Ieškovai patyrė nuostolių ar netektį.

182

Niekada nebuvau paduota į teismą, nors, kaip ir kiekvienas aku­

šeris ginekologas, turėjau civilinės atsakomybės draudimą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Nujaučiau,

kad man nebuvo iškelta bylų, yra vien laimės dalykas, anksčiau

ar vėliau tai atsitiks. Tik nesitikėjau, kad priimsiu tai kaip tokį

asmenišką įžeidimą.

Be abejo, per gydytojos karjerą buvo pasitaikę tragedijų - gimė

negyvų kūdikių, kai kurios moterys dėl komplikacijų labai smar­

kiai kraujavo, buvo ištikusi ir klinikinė mirtis. Tuos nelaimingus

atvejus nuolat nešiojausi su savim; man nereikėjo teismo bylos,

kad vis prie jų grįžčiau ir sukčiau galvą, ką būčiau dariusi kitaip.

Kuri nelaimė paskatino šitai? Akimis vėl grįžau į lapo viršų ir

perskaičiau ieškovų pavardes, skaitant pirmą kartą kažkaip pra­

leistas.

ŠONAS IR ŠARLOTĖ O’KYFAI prieš PAIPER RYS

Staiga praradau regą. Erdvę tarp akių ir to dokumento užtvindė

raudona migla - it kraujas, taip garsiai ošiantis man ausyse, kad

neišgirdau slaugytojos klausiant, ar tik man nebloga. Nusvirdu­

liavau koridoriumi prie pirmų pasitaikiusių durų - į medžiagų

sandėliuką, prikrautą marlės ir skalbinių.

Mano geriausia draugė padavė mane į teismą dėl netinkamo

sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

Neteisėto gimimo.

Dėl to, kad iš anksto nepasakiau apie tavo ligą, tada ji būtų

turėjusi galimybę pasidaryti abortą ir atsikratyti vaikelio, nors

maldavo mane padėti jį pradėti.

Susmukau ant grindų ir susiėmiau rankomis galvą. Tik prieš

savaitę važiavom su mergaitėmis į Target apsipirkti. Pavaišinau

ją pietumis itališkame bistro. Šarlotė matavosi porą juodų kelnių,

mudvi juokavom apie modelius žemu juosmeniu ir kad mote­

rims per keturiasdešimt prie jų turėtų būti prisiuvamos petnešos.

Nupirkom Emai ir Amelijai vienodas pižamas.

Drauge, nė per žingsnį nesitraukdamos viena nuo kitos, pra­

leidom septynias valandas, ir ji nė žodeliu neužsiminė, kad duoda

mane į teismą.

183

Išsitraukiau prie juosmens prisegtą mobilųjį telefoną ir grei­

tuoju rinkimu paskambinau jai - numeriu 3, prieš kurį ėjo tik

namai ir Robo darbas.

- Alio, - atsiliepė Šarlotė.

Prireikė valandėlės, kol man grįžo balsas.

- Kas čia dabar?

- Paiper!

- Kaip tu galėjai?! Penkerius metus viskas buvo gerai, ir staiga

lygioj vietoj tu teški man į veidą ieškinį?

- Vargu ar dera telefonu aptarinėti...

- Dėl Dievo meilės, Šarlote, ar aš to nusipelniau? Ką aš tau

padariau?

Valandėlę buvo tylu.

- Čia dėl to, ko nepadarei, - pasakė Šarlotė ir padėjo ragelį.

Šarlotės sveikatos kortelė buvo mano kabinete, nuo ligoninės

gimdymo skyriaus - dešimt minučių mašina. Man įėjus registra­

torė pakėlė galvą.

- Maniau, jūs priimate gimdymą, - nustebo ji.

- Baigiau.

Praėjau pro ją į kambarį, kuriame laikomos pacientų kortelės,

išsitraukiau Šarlotės kortelę, tada grįžau prie automobilio.

Sėdėjau vairuotojo vietoje, kortelę pasidėjusi ant kelių. Negal­

vok, kad tai Šarlotė, sakiau sau. Tai tiesiog pacientė. Bet paban­

džiusi prisiversti pasklaidyti rudo popieriaus aplanką su ryškias­

palviais lipdukais ant nugarėlės nepajėgiau jo atversti.

Nuvažiavau į Robo kabinetą. Jis buvo vienintelis ortodontas

Banktone ir kone vienintelis paauglių ortodontas Naujajame

Hampšyre, bet vis tiek nėrėsi iš kailio, kad dantų gydymas vai­

kams būtų maloni patirtis. Viename laukiamojo kampe kabojo

televizoriaus ekranas, tuo metu ėjo tipiška paauglių komedija.

Buvo ir žaidimų automatas bei kompiuteris - pacientai galėjo

pažaisti vaizdo žaidimų. Priėjau prie registratorės Keiko.

- Sveika, Paiper, - pasisveikino ši. - Oho, man rodos, jau kokį

pusmetį čia nebuvai pasirodžiusi...

- Man reikia Robo, - nutraukiau. - Dabar pat. - Tvirčiau su­

spaudžiau bylą rankose. - Ar gali jam pasakyti, kad laukiu biure?

184

Kitaip negu mano kabinetas, kuriame viskas jūros spalvų, kad

padėtų moteriai pasijusti laisvai, nors lentynose tai šen, tai ten

kaip maži Budos puikuojasi gipsiniai vaisiaus raidos modeliai,

Robo kabinetas - prabangus, išmuštas paneliais, vyriškas. Jis turi

milžinišką rašomąjį stalą, raudonmedžio knygų lentynas, Anselio

Adamso fotografijų ant sienos. Atsisėdau į minkštą odinį krėslą

ir kartą apsisukau ratu. Čia jaučiausi maža. Nesvarbi.

Atsitiko tai, ko jau dvi valandas norėjau, - apsipyliau ašaromis.

- Paiper! - Robas įėjęs rado mane kūkčiojančią. - Kas atsiti­

ko? - Jis per sekundę atsidūrė šalia ir apglėbė mane, kvepiantis

dantų pasta ir kava. - Kas tau?

- Mane padavė į teismą, - išspaudžiau. - Šarlotė.

Jis atšlijo.

-Ką?

- Dėl netinkamos priežiūros, dėl Vilou.

- Nesuprantu, - pasakė Robas. - Tu net nedalyvavai gim­

dyme.

- Dėl to, kas buvo anksčiau. - Pažvelgiau žemyn, į kortelę, vis

dar gulinčią ant rašomojo stalo. - Dėl diagnozės.

- Bet juk tu diagnozavai. Kai sužinojai, nukreipei ją į ligoninę.

- Matyt, Šarlotė mano, kad turėjau jai pasakyti anksčiau - tada

ji būtų galėjusi pasidaryti abortą.

Robas papurtė galvą netikėdamas.

- Klausyk, tai absurdas. Jie užkietėję katalikai. Atsimeni tą

kartą, kai judu su Šonu pradėjot ginčytis dėl Rou prieš Veidą by­

los, ir jis išėjo iš restorano?

- Tai nesvarbu. Aš turiu ir kitų pacientų katalikų. Jeigu įma­

noma, patari nutraukti nėštumą, kad ir ką jie manytų. Nesprendi

už porą, remdamasi savo įsivaizdavimu.

Robas padvejojo.

- Gal viskas dėl pinigų?

- Ar tu griautum savo geriausio draugo gydytojo reputaciją

vien kad gautum kompensaciją?

Robas pažvelgė į sveikatos kortelę ant stalo.

- Jeigu gerai tave pažįstu, esi užregistravusi net mažiausią Šar­

lotės nėštumo detalę, tiesa?

- Nebeprisimenu.

185

- Na, kas įrašyta kortelėje?- Aš... aš negaliu jos atsiversti. Tu pažiūrėk, Robai.- Mieloji, jeigu neprisimeni, tai tikriausiai todėl, kad ir nėra

ko prisiminti. Tikra nesąmonė. Imk, perversk kortelę ir perduok

netinkamos priežiūros draudimo agentūrai. Tam juk ir yra drau­

dimas, ar ne?

Linktelėjau.

- Nori, kad pabūčiau su tavim?

Papurčiau galvą.

- Nieko tokio, - tariau, nors pati netikėjau.

Kai durys paskui jį užsivėrė, giliai įkvėpiau ir atsiverčiau rudo

kartono aplanką. Pradėjau nuo pat pradžios, nuo Šarlotės svei­

katos kortelės.

Nepainiok su mūsų santykių istorija, priminiau sau.

ŪGIS: 5 pėdos 2 coliai

SVORIS: 145 svarai

Pacientė metus nesėkmingai mėgino pastoti.

Perverčiau laboratorijos tyrimo atsakymą, patvirtinantį nėštumą;

kraujo tyrimus dėl ŽIV, sifilio, hepatito B, mažakraujystės; šlapi­

mo analizes - bakterijos, cukraus kiekis, baltymai. Viskas buvo

normalu iki hormonų ir Dauno sindromo rizikos tyrimo.

Aštuonioliktos savaitės ultragarso tyrimas - įprastinė nėštumo

priežiūros priemonė, bet aš dar budriai sekiau, ar nepasitvirtins

Dauno sindromas. Gal buvau taip susitelkusi į tą vieną užduotį,

kad nė nepagalvojau pažiūrėti, ar nėra kokių kitų anomalijų? Ar

jų tiesiog nebuvo?

Kuo atidžiausiai įsiskaičiau j ultragarso tyrimo ataskaitą, ap-

žiūrinėjau nuotraukas ieškodama bent užuominos apie kokį lūžį,

kurio būtume galėję nepastebėti. Ilgai žiūrėjau į stuburą, širdį,

šonkaulius, į ilguosius kaulus. NO sergantis vaisius tada jau galėjo

turėti lūžių, bet dėl kolageno trūkumo kauluose juos sunkiau pa­

stebėti. Juk negalima kaltinti gydytojo dėl to, kad neatkreipė dė­

mesio, nepažymėjo ko nors, kas, kad ir kaip žiūrėtum, normalu.

Paskutinis ultragarso tyrimo ataskaitos atvaizdas buvo vai­

siaus kaukolė.

186

Delnais prispaudžiau puslapio kraštus, išlyginau nuotrauką; smegenys buvo matyti aiškiai.

Skaidrios kaip krištolas.

Ne dėl mūsų naujojo aparato kokybės, kaip tąsyk pamaniau,

o dėl demineralizuoto kaukolės skliauto, kaukolės, kuri nebuvo

sukaulėjusi.

Mes, gydytojai, mokomi ieškoti nenormalių dalykų - ne to,

kas pernelyg tobula.

Ar tada aš žinojau, dar gerokai iki pažinties su tavimi ir tavo

liga, kad demineralizuotas kaukolės skliautas - tai NO požymis?

Ar turėjau žinoti? Ar spustelėjau Šarlotei pilvą pažiūrėti, gal vai­

siaus kaukolė pasiduoda spaudimui? Neprisiminiau šito. Nieko

aš neprisiminiau, išskyrus tai, kad pasakiau jai: kūdikis veikiau­

siai neserga Dauno sindromu.

Neprisiminiau, ar ėmiausi priemonių, kurias dabar būtų ga­

lima nurodyti, kuriomis remdamasi galėčiau įrodyti, kad tai ne

mano kaltė.

Išsitraukiau užrašus ir piniginę. Pačiame dugne po kramto­

mosios gumos popierėliais ir farmacijos kompanijų dalijamais

rašikliais gulėjo gumute suveržta krūvelė susikaupusių vizitinių

kortelių. Perverčiau jas, radau reikalingą. Pakėliau Robo telefono

ragelį, paskambinau advokatų kontoros numeriu.

- Bukeris, Hudas ir Koutsas, - atsiliepė sekretorė.

- Aš jūsų klientė - netinkamos medicininės priežiūros drau­

dimas, - prisistačiau. - Rodos, man reikia jūsų pagalbos.

Tą naktį niekaip negalėjau užmigti. Nuėjau į vonią ir ėmiau žiū­

rėti į save veidrodyje, bandydama suprasti, ar jau atrodau kitaip

negu rytą. Ar galima įžiūrėti veide įsispaudusią abejonę? Smul­

kiose raukšlelėse aplink akis, linijose nuo nosies iki lūpų kampu­

čių?

Mudu su Robu nesprendėme nesakyti Emai, kas atsitiko, bent

kol atsiras ką konkretaus pasakyti. Man toptelėjo, kad dabar, kai

jau prasidėjo mokslo metai, Amelija gali ką nors leptelėti; tačiau,

kita vertus, gal ir Amelija nežino, ką daro jos tėvai.

Atsisėdau ant unitazo ir ėmiau žiūrėti į mėnulį. Oranžinė

pilnatis, regėjos, nutūpė ant palangės. Mėnesiena užliejo vonios

187

kambarį, pasklido grindų plytelėmis, susikaupė vonioje. Jau ne­

trukus prašvis, o tada, suprantama, man reikės eiti į darbą ir rū­

pintis pacientėmis, kurios laukiasi arba bando pastoti, nors aš

nebegaliu pasitikėti savo gebėjimu spręsti.

Tuos kelis kartus, kai buvau tokia susinervinusi, kad negalėjau

užmigti, - kai mirė tėvas ir kai apsivogė mano vadybininkė, paė­

mė kelis tūkstančius dolerių iš kabineto, - skambinau Šarlotei. Ji

nesiskundė, nors tai aš buvau pratusi būti keliama vidury nakties,

prireikus skubios pagalbos. Ji elgėsi taip, lyg būtų laukusi mano

skambučio, ir nors žinojau, kad rytojaus dieną jos laukia tūks­

tančiai reikalų dėl Vilou ar Amelijos, sėdėdavo su manimi ištisas

valandas, kalbėdavosi apie viską ir apie nieką, kol mano mintys

liaudavosi suktis karusele, kol atsipalaiduodavau.

Aš laižiausi žaizdas, knietėjo paskambinti geriausiai draugei.

Tik kad šįkart tos žaizdos buvo jos darbas.

Siena į viršų ropojo ilgakojis voras. Man kone užgniaužė kva­

pą. Visos mano turimos fizikos žinios ir supratimas apie žemės

trauką bylojo, kad jis turėtų nusiristi žemėn. Kuo labiau voras

artėjo prie lubų, tuo labiau negalėjau atitraukti nuo jo akių. Už­

kišo dvi kojas už atsiknojusio tapeto, kur juosta buvo pradėjusi

luptis.

Tūkstantį kartų prašiau Robo ją priklijuoti; jis nekreipdavo

dėmesio. Dabar, žiūrėdama į atsiknojusį tapetą - gerai įsižiūrėju­

si, - supratau, kad šie tapetai man nepatinka. Mums reikia atsi­

naujinti. Gerai, šviežiai viską perdažyti.

Pasilypėjau ant vonios atbrailos, pakėliau dešinę ranką ir stai­

giai nuplėšiau ilgą tapeto liežuvį.

Vis dėlto didesnė juostos dalis tebebuvo prilipusi prie sienos.

Ar aš nutuokiu, kaip nuplėšti tapetus?

Ką aš apskritai žinau?

Reikia garintuvo. Bet trečią valandą ryto negi eisiu jo ieško­

ti? Taigi atsukau karšto vandens čiaupus virš vonios ir kriauklės

ir palaukiau, kol patalpa prigaruos. Pamėginau užkišti nagus už

kraštų, atgramdyti juostą.

Ūmai plūstelėjo šaltas oras.

- Ką tu čia, po perkūnais, veiki? - paklausė iš tarpdurio apsi­blausęs Robas.

188

- Plėšiu tapetus.- Vidury nakties? Paiper... - Jis atsiduso.

- Negalėjau užmigti.

Jis užsuko čiaupus.

- Turi pasistengti. - Robas nusivedė mane už rankos atgal

į lovą, aš atsiguliau ir užsiklojau. Susiriečiau į kamuoliuką ant

šono, jis apkabino mane per juosmenį.

- Galėčiau padaryti vonioj remontą, - sušnabždėjau iš jo ly­

gaus kvėpavimo supratusi, kad jis užmigo.

Praėjusią vasarą mudvi su Šarlote visą dieną praleidom skai­

tydamos visus iš eilės virtuvės ir vonios apdailos žurnalus Bar­

nes & Noble parduotuvės lentynose. Gal tau reikėtų įsirengti mi­

nimalistiniu stilium, pasiūlė Šarlotė. Paskui, atvertusi kitą puslapį:

O gal prancūziško kaimo stiliumi?

Įsigyk masažinę vonią, siūlė. TO TO tualetą. Šildomą rankšluos­

čių džiovyklą.

Aš nusijuokiau.

Imti dar vieną paskolą?

Kai susitiksiu su Gajumi Bukeriu advokatų kontoroje, ar jis

aprašys namus? Mūsų bendras santaupas, pensijos draudimą,

santaupas Emos studijoms ir kitą turtą, iš kurio būtų galima mo­

kėti kompensaciją?

Rytoj, nusprendžiau, nusipirksiu tą garintuvą. Ir kokių tik pri­

reiks įrankių tapetams nulupti. Viską padarysiu pati.

- Atrodo, aš apsižioplinau, - prisipažinau sėdėdama priešais

Gajų Bukerį už tviskančio, impozantiško posėdžių stalo.

Mano advokatas priminė Kerį Grantą - baltai pražilę plau­

kai su varno juodumo sruogomis prie smilkinių, pagal užsakymą

siūdintas kostiumas, net ta įkartėlė ant smakro.

- Gal leisite spręsti man? - paklausė jis.

Ir paaiškino, kad atsakymą į skundą - formalų kreipimąsi į

teismą - turime pateikti per dvidešimt dienų.

- Sakote, nebaigtinę osteogenezę galima nustatyti, kai moteris

nėščia dvidešimtą savaitę? - paklausė jis.

- Taip, bent jau mirtiną jos formą.

- O pacientės duktė vis dėlto išgyveno.

189

- Taip, - atsakiau. - Dėkui Dievui.Man patiko, kad Šarlotę jis vadina paciente. Dėl to jaučiausi

panašiai kaip medikų aplinkoje. Vienas žingsnis j priekį.

- Tai jai sunkioji forma - III tipas.

- Taip.

Jis vėl pasklaidė bylos lapus.

- Šlaunikaulis buvo šešių procentilių?

- Taip. Tai užfiksuota.

- Bet tai nėra neginčijamas nebaigtinės osteogenezės požymis.

- Tai gali reikšti visokiausius dalykus. Dauno sindromą, griau­

čių displaziją... arba kad vienas iš tėvų mažo ūgio, arba kad mes

blogai pamatavome. Daugeliu atvejų vaisius su tokiais standarti­

niais nukrypimais kaip Vilou toliau vystosi visiškai normaliai ir

gimsta sveikas. Tik per vėlesnį ultragarso tyrimą, kai tas skaičius

jau nebeatitinka normų lentelės, mes suprantam, kad susidūrėme

su anomalija.

- Tad jūs vis tiek būtumėte patarusi luktelėti ir pažiūrėti?

Išpūčiau akis. Šitaip žiūrint, aš nesuklydau.

- Bet kaukolė, - pasakiau. - Mano technologė atkreipė į ją dė­

mesį...

- Ar ji jums sakė, kad, jos nuomone, priežastis gali būti medi­

cininė?

- Ne, bet...

- Ji sakė, kad smegenų vaizdas labai skaidrus. - Jis pakėlė gal­

vą ir pažvelgė į mane. - Taip, jūsų ultragarso technologė atkreipė

dėmesį į neįprastą dalyką, bet tai nebūtinai turėjo būti simpto­

mas. Tai galėjo būti techninis dalykas dėl aparato savybių, dėl

daviklio padėties ar tiesiog velniškai geras skenas.

- Bet nebuvo, - atkirtau jausdama, kaip gerklę gniaužia aša­

ros. - Tai buvo NO, o aš jos nepastebėjau.

- Jūs kalbate apie procedūrą, kuri negali visiškai tiksliai dia­

gnozuoti NO. Kitaip sakant, jeigu pacientė būtų vaikščiojusi pas

kitą gydytoją, o ne pas jus, būtų įvykę tas pat. Tai nėra netinkama

sveikatos priežiūra, Paiper. Čia tėvams vynuogės žalios. - Gajus

suraukė kaktą. - Ar jūs pažįstat nors vieną gydytoją, kuris būtų

nustatęs nebaigtinę osteogenezę remdamasis aštuonioliktos sa­

vaitės ultragarsiniu tyrimu, kuriame matyti demineralizuotas

190

kaukolės skliautas, trumpas šlaunikaulis ir nematyti jokių kaulų

lūžių?Nuleidau akis ir pažvelgiau į stalą. Beveik galėjau įžiūrėti jo

paviršiuje savo atspindį.

- Ne, - sutikau. - Bet jie būtų pasiuntę Šarlotę toliau tirtis -

atlikti sudėtingesnio ultragarsinio tyrimo ir choriono gaurelių

biopsijos.

- Jūs kartą buvote užsiminusi pacientei apie tolesnius tyri­

mus, - nurodė Gajus. - Kai gavot jos hormoninio kraujo tyrimo

rezultatus su didesne tikimybe susilaukti kūdikio, turinčio Dauno

sindromą. - Mudviejų žvilgsniai susitiko. - Tada jūs rekomenda­

vote vaisiaus vandenų tyrimą, tiesa? Ką ji į tai atsakė?

Pirmą kartą nuo to laiko, kai man buvo įteiktas tasai mėlynas

aplankėlis, pajutau, kad mazgas krūtinėje atsileidžia.

- Ji rengėsi gimdyti Vilou, kad ir kas būtų.

- Ką gi, daktare Rys, - pasakė advokatas. - Velniai mane rau­

tų, jeigu tai panašu į neteisėtą gimimą.

ŠaJ&otl

Pradėjau nuolat meluoti.

Iš pradžių tik nekaltai pameluodavau, pavyzdžiui, atsakyda­

ma į klausimą: „Ar gerai jaučiatės, ponia?" Paskui pas ortodontą

registratorė tris kartus ištarė mano pavardę, o aš jos nenugirdau.

Kai paskambino rinkodaros vadybininkė, pasakiau, kad esu per

daug užsiėmusi ir negaliu atsakyti į anketos klausimus, nors iš

tiesų tuo metu sėdėjau virtuvėje prie stalo ir spoksojau į tuštumą.

Vėliau ir iš rimtųjų ėmiau meluoti. Pašaunu, būdavo, kepsnį va­

karienei, visiškai užmirštu, kad jis orkaitėje, o kai Šonas džyrina

apanglėjusį puspadį, pasakoju jam, neva prekybos centre jau ku­

ris laikas mėsa - vienas šlamštas. Kaimynų paklausta, kaip mums

einasi, šypsausi ir sakau, kad visi gyvename puikiai. O kai tavo

darželio auklėtoja paskambino ir paprašė atvažiuoti, nes įvyko

incidentas, apsimečiau net nenutuokianti, kad kas nors būtų ga­

lėję tave slėgti.

Kai atvažiavau, tu sėdėjai tuščioje klasėje ant mažos kėdutės

prie ponios Votkins stalo. Perėjusi į valstybinę mokyklą, tu pri­

sitaikei ne taip sklandžiai, kaip tikėjausi. Taip, turėjai visą dieną

dirbančią socialinę darbuotoją, kuriai algą moka Naujojo Hamp­

šyro valdžia, bet man teko kovoti dėl kiekvienos, net pačios ma­

žiausios tavo teisės - nuo galimybės vienai nueiti į tualetą iki da­

lyvavimo kūno kultūros pamokoje, kai žaidžiamas ne per daug

varginantis žaidimas ir tau negresia pavojus ką susilaužyti. Visa

tai turėjo ir gerąją pusę, mat neleido man nuolat mąstyti apie

teismą. Blogoji pusė ta, kad man nebuvo leista likti mokykloje ir

192

įsitikinti, ar tau viskas gerai seksis. Mokeisi vienoje klasėje su vai­kais, kurie tavęs nepažino ir nežinojo apie NO. Kai pirmą dieną

po pamokų paklausiau, kaip sekėsi, tu papasakojai, kad su Mar­

ta žaidėte spalvotais pagaliukais, o per „Paimk vėliavą“ buvote

vienoje komandoje. Nudžiugau išgirdusi apie naująją draugę ir

paklausiau, ar nenorėtum jos pasikviesti į svečius.

- Manau, ji negalės, mamyte, - atsakei. - Jai reikia virti vaka­

rienę šeimai.

Mano žiniomis, iš klasės susidraugavai tik su savo socialine

darbuotoja.

Kol spaudžiau ranką mokytojai, tu blykstelėjai akutėmis, bet

tylėjai.

- Labas, Vilou, - pasisveikinau sėsdamasi šalia. - Girdėjau, tu­

rėjai šiandien bėdos.

- Pati mamai papasakosi, kas atsitiko, ar man pasakyti? - pa­

klausė ponia Votkins.

Tu sukryžiavai rankas ant krūtinės ir papurtei galvą.

- Vilou šįryt buvo pakviesta su dviem vaikais dalyvauti žaidi­

me - vaidinti.

Aš nušvitau.

- Betgi tai šaunu! Vilou labai mėgsta vaidinti. - Aš atsigręžiau

į tave. - Buvot kokie gyvuliukai? Ar daktarai? Kosmoso tyrinė­

tojai?

- Jie žaidė namus, - paaiškino ponia Votkins. - Kasidė vaidi­

no mamą, Danielius - tėtį...

- Ir jie norėjo, kad aš būčiau mažas vaikutis, - pratrukai tu. -

Aš ne vaikutis!

- Vilou labai jautriai reaguoja į savo ūgį, - paaiškinau. - Mes

paprastai sakome, kad ji tiesiog užima nedaug erdvės.

- Mamyte, jie visą laiką kartojo: kadangi aš mažiausia, privalau

būti vaikutis, o aš nenorėjau būti vaikutis. Norėjau būti tėvelis.

Tai ir poniai Votkins buvo naujiena.

- Tėvelis? - nustebau. - O kodėl nenorėjai būti mama?

- Nes mamos nueina į vonią ir ten verkia, atsuka vandenį, kad

niekas negirdėtų.

Ponia Votkins pažiūrėjo į mane.

- Ponia O ’Kyf, - pasiūlė, - gal mes šnektelėkim už durų?

193

Ištisas penkias minutes mudvi važiavome tylėdamos.

- Negerai kišti koją Kasidei, kai ji šalia tavęs eina valgyti.

Vis dėlto turėjau pripažinti - tu pasirodei gana išradinga, juk

ne kažin ką gali padaryti, kad ką nors užgautum, kartu neužsigau-

dama pati, o čia buvo gana gudriai, nors ir kipšiškai, sugalvota.

- Vilou, kam tau reikia, kad ponia Votkins per pirmą savaitę

mokykloje susidarytų nuomonę, esą tu - ramybės drumstėja?

Nesakiau tau, kad kai išėjome į koridorių ir ponia Votkins

manęs paklausė, ar namie kas nors galėjo paskatinti tave taip

išlieti jausmus mokykloje, aš išpūtusi akis išsigyniau, esą nieko

tokio nevyksta. „Ne, - pasakiau, valandėlę apsimetusi, kad mąs­

tau. - Neįsivaizduoju, iš kur ji tai ištraukė. Bet, kita vertus, Vilou

turi lakią vaizduotę."

- Na, ir? - paraginau laukdama, kad tu pripažinsi peržengusi

neleistiną ribą. - Nieko nenori man pasakyti?

Žvilgtelėjau į atgalinio vaizdo veidrodėlį, kaip reaguosi. Tu

linktelėjai, akys buvo sklidinos ašarų.

- Mamyte, prašau, neatstumk manęs.

Jeigu nebūčiau stovėjusi prie šviesoforo, tikriausiai būčiau

žiebusis į priešais važiuojančią mašiną. Siauri tavo petukai trūk­

čiojo, nosis bėgo.

- Aš būsiu geresnė, - pažadėjai. - Būsiu tobula.

- Ak, Vilou, katinėli, tu ir esi tobula.

Pasijutau lyg spąstuose, varžoma saugos diržo, tų dešimties

sekundžių, kol pasikeitė šviesoforo spalva. Vos tik užsidegė žalia,

išsukau į pirmą pasitaikiusią gatvę. Išjungiau variklį ir persėdau

ant užpakalinės sėdynės, tada iškėliau tave iš vaikiškos automo­

bilio kėdutės. Ši buvo pritaikyta, kaip ir kūdikio lopšys automo­

bilyje, - statmena, bet diržai paminkštinti, antraip net stabdy­

mas gali sukelti lūžį. Švelniai išvadavau tave ir ėmiau sūpuoti

ant rankų.

Apie bylą iki tol tau nebuvau pasakojusi. Sakiau sau, kad mė­

ginu išlaikyti tave palaimingoje nežinioje kuo ilgiau - dėl tos pa­

čios priežasties nesakiau ir poniai Votkins. Bet juo ilgiau atidėlio­

jau šį pokalbį, juo darėsi labiau tikėtina, kad tu apie bylą sužinosi

iš kokio bendraklasio, o šito negalėjau leisti.

194

Ar iš tiesų stengiausi apsaugoti tave? O gal bandžiau apsisau­goti pati? Gal apie šią valandėlę po daugelio mėnesių galvosiu,

kad kaip tik tada ryšys tarp mudviejų pašlijo: taip, tąsyk sėdėjome

Apltono gatvėje po cukriniu klevu, ir duktė pradėjo manęs nekęsti.

- Vilou, - tariau, ir ūmai man taip išdžiūvo gerklė, kad nė ne­

galėjau seilės nuryti. - Jeigu čia kas buvo blogas, tai aš. Prisimeni,

po tavo lūžių „Disnėjaus pasaulyje" buvome pas advokatą?

- Tą vyrą ar tą ponią?

- Tą ponią. Jinai mums padės.

Tu sumirkčiojai.

- Ką padės?

Sutrikau. Kaip išaiškinti teisės sistemą penkerių metų vaikui?

- Tu žinai, yra taisyklės, - pasakiau. - Namie, taip pat moky­

kloje. Kas nutinka, kai kas nors tas taisykles sulaužo?

- Iškrinta iš žaidimo.

- Na, tam tikros taisyklės yra ir suaugusiems, - paaiškinau. -

Pavyzdžiui, negalima kito žmogaus užgauti. Negalima imti sveti­

mų daiktų. O jeigu sulaužai taisykles, esi baudžiamas. Advokatai

gali ateiti į pagalbą, jeigu kas nors sulaužo taisykles ir tave užgau­

na. Jie pasirūpina, kad tas žmogus, kuris padarė ką negera, už tai

atsakytų.

- Čia kaip tada, kai Amelija nudžiovė mano nagų laką su bliz­

gučiais ir tu privertei ją nupirkti naują iš tų pinigų, kurių gauna

dirbdama auklyte?

- Taip, - patvirtinau.

Tavo akys vėl pritvinko ašarų.

- Aš mokykloj sulaužiau taisykles, ir ta advokatė mane iš­

kraustys iš namų, - tarei.

- Niekas nieko neiškraustys, - tvirtai paneigiau. - Ypač tavęs.

T u taisyklių nesulaužei. Sulaužė kai kas kitas.

- Tėvelis? - paklausei. - Ir dėl to jis nenori, kad samdytumeisi

advokatą?

Aš išpūčiau akis.

- Tu girdėjai, kaip mes apie tai kalbėjomės?

- Girdėjau, kaip jūs apie tai rėkavot.

- Ne tėvelis. Ir ne Amelija. - Aš giliai įkvėpiau. - Tai Paiper.

- Paiper? Pavogė ką nors iš mūsų namų?

195

- O čia prasideda painūs dalykai, - pasakiau. - Jokio daikto ji

nepavogė, pavyzdžiui, televizoriaus ar apyrankės. Ji tiesiog nepa­

sakė man kai ko, ką turėjo pasakyti. Kai ko labai svarbaus.

Tu nudelbei akis į skreitą.

- Tas kai kas apie mane, tiesa?

- Taip, - atsakiau. - Bet dėl to aš neimčiau tavęs mažiau bran­

ginti. Šioje žemėje yra tik viena Vilou O ’Kyf, ir man pasisekė,

kad ją turiu. - Pabučiavau tau viršugalvį, nes neužteko drąsos

pažvelgti į akis. - Bet yra toks keistas dalykas, - čia man balsą

užgniaužė tumulas gerklėje. - Kad ta advokatė mums padėtų, aš

turiu žaisti tokį žaidimą. Turiu šnekėti taip, kaip iš tikro negalvo­

ju. Sakyti tokius dalykus, kurie skaudintų, jeigu juos išgirstum ir

nežinotum, kad iš tiesų aš tik vaidinu.

Atidžiai stebėjau tavo veido išraišką, kad įsitikinčiau, ar mane

supranti.

- Kaip ką nors per televizorių nušauna, bet ne iš tikrųjų? - pa­

klausei tu.

- Teisingai, - sutikau. Tos kulkos netikros, tai kodėl vis dėlto

jaučiuosi taip, lyg pamažu nukraujuočiau? - Tu išgirsi visokių

dalykų, gal ir perskaitysi, ir manysi sau: Mamytė niekuomet ši­

taip nepasakytų. Ir būsi teisi. Mat kai būnu teisme ir kalbuosi su

advokate, apsimetu kitu žmogumi, net jeigu atrodau tokia pat ir

mano balsas skamba taip pat. Gal aš apgausiu visus kitus žmones

pasaulyje, bet tavęs nenoriu apgauti.

Tu mirksėdama pakėlei akutes.

- O galim parepetuoti?

-Ką?

- Kad galėčiau atskirti. Ar tu vaidini ar ne.

Aš sulaikiau kvapą.

- Gerai, - sutikau. - Šiandien tu visiškai teisingai pasielgei pa­

kišdama koją Kasidei.

Tu įbedei į mane nuožmų žvilgsnį.

- Meluoji. Norėčiau, kad nemeluotum, bet vis dėlto meluoji.

- Šaunuolė. Ponios Votkins antakiai suaugę, reikia išsipešioti

tarpelį.

Tavo veideliu nusklendė linksma šypsenėlė.

196

- Čia klaidinamas klausimas, bet vis dėlto tu meluoji, nes net

jeigu jinai iš tiesų atrodo lyg su vikšru tarp akių, tokį dalyką gar­

siai pasakytų Amelija, o tu ne.

Aš pratrukau kvatotis.

- Vilou, na jau tikrai.

- Tai tiesa!

- Bet aš dar nieko nepasakiau!

- Nebūtinai turi pasakyti „Aš tave myliu", kad pasakytum „Aš

tave myliu", - tarei tu ir gūžtelėjai pečiais. - Tau tik reikia ištart

mano vardą, ir aš jau žinau.

- Iš kur?

Pažvelgusi į tave pati nustebau, kiek daug savęs matau tavo

akyse, švytinčioje šypsenoje.

- Sakyk Kasidė, - paliepei.

- Kasidė.

- Sakyk... Uršulė.

- Uršulė, - pakartojau kaip papūga.

- O dabar... - ir pirštuku bakstelėjai sau į krūtinę.

- Vilou.

- Negi negirdi? - pasakei. - Kai ką nors myli, vardą tari kitaip.

Taip, lyg tau saugu jį tarti.

- Vilou, - pakartojau skonėdamasi priebalsių švelnumu ir

balsių sūpavimusi. Ar tu teisi? Ar gali tas skambesys nustelbti

visa kita, ką turėsiu kalbėti? - Vilou, Vilou, Vilou, - išdainavau

kaip lopšinę, vardas išsiskleidė kaip parašiutas, tarytum jau dabar

galėčiau juo sušvelninti visus tavęs laukiančius smūgius.

2007 metų spalis

Jūs net nejsivaizduojat, kiek laiko ir nužudytų medžių suryja

teismo procesas. Kartą byloje dėl seksualinio priekabiavimo,

kuri buvo iškelta kunigui, man teko išklausyti vieno psichi­

atro priesaika patvirtintus parodymus, trukusius tris dienas.

Pirmas klausimas buvo: Kas yra psichologija? Antras: Kas yra

sociologija? Trečias: Kas buvo Froidas? Tam ekspertui buvo mo­

kama trys šimtai penkiasdešimt dolerių už valandą, taigi sku­

bėti jis neketino. Kol galų gale užrašėme visus jo parodymus,

trys stenografuotojos gavo karpalinio tunelio sindromą ir išėjo

iš rikiuotės.

Mūsų pažintis su Šarlote O’Kyf ir jos vyru truko jau aštuonis

mėnesius, o vis dar tebekaupėme žinias. Kitaip sakant, iš esmės

klientai gyveno įprastą gyvenimą, retkarčiais aš jiems vis pa­

skambindavau ir prašydavau vieno ar kito dokumento arba ko

nors teiraudavausi. Šonas gavo leitenanto laipsnį. Vilou pradėjo

lankyti darželį visą dieną. O Šarlotė tas septynias valandas, kurias

Vilou būdavo mokykloje, laukdavo, ar nesuskambės telefonas -

gal kartais duktė dar ką nors susilaužė.

Rengiantis teikti teismui parodymus raštu, reikėjo pildyti

klausimynus, vadinamąsias apklausas, kurios padeda advo­

katui įžvelgti stipriąsias ir silpnąsias bylos puses ir suprasti,

ar reikia siekti susitarimo dėl kompensacijos be teismo. At­

skleidimas - taiklus pavadinimas: tau reikia sužinoti, ar byla

pasmerkta pralaimėti, kur slypi smegduobės, kol dar į jas ne­

įsmukai.

198

Šįryt į mano elektroninio pašto dėžutę įkrito Paiper Rys ap­

klausa. Iš gandų žinojau, kad ji paėmė atostogų ir iš pensijos par­

sikvietė savo mokytoją, kad ją pavaduotų.

Visas šis procesas buvo grįstas prielaida, kad Paiper Rys iš

anksto nepasakė Šarlotei, jog kūdikis serga, - nesuteikė informa­

cijos, kuri būtų galėjusi lemti nėštumo nutraukimą. Širdies gilu­

moje vis spėliojau, ar gydytoja čia neapsižiūrėjo ar sąmoningai

tai praleido. Ar esama akušerių ginekologų, kurie, užuot reko­

mendavę abortą, siūlo atiduoti vaikelį įvaikinti? Gal viena iš to­

kių prižiūrėjo ir mano motiną?

Galų gale gavau neidentifikuojamąjį laišką nuo Meizės

iš Hilsberio apygardos teismo archyvo. „Gerbiamoji ponia

Geits“, - rašė ji.

Iš teismo įrašų apie jūsų įvaikinimą surinkta ši informacija.

Įrašuose minima, kad biologinės motinos akušeris ginekologas

susisiekė su savo advokatu ir prašė pakonsultuoti pacientę, kuri

svarsto galimybę atiduoti kūdikį įvaikinti. Advokatas žinojo

Geitsų norą įsivaikinti. Jums gimus advokatas susitiko su bio­

loginiais tėvais ir sutvarkė įvaikinimo reikalus.

Jūs gimėte Našua ligoninėje 1973 metų sausio 3 d. 17 val.

34 min. Iš ligoninės 1973 m. sausio 5 d. buvote perduota glo­

boti Arturui ir Ivonai Geits. Hilsberio apygardos teismas jūsų

įvaikinimą galutinai įteisino 1973 m. liepos 28 d.

Pirminiame gimimo liudijime užfiksuota, kad biologinė

motina jus pagimdė būdama septyniolikos metų. Tuo metu ji

gyveno Hilsberio apygardoje. Ji baltosios rasės, tuo metu buvo

moksleivė. Biologinis tėvas gimimo liudijime neįrašytas. Įvai­

kinimo metu biologinė motina gyveno Epinge, Naujajame

Hampšyre. Prašyme atiduoti įvaikinti nurodoma jos religinė

priklausomybė Romos katalikų bažnyčiai. Sutikimą, kad jūs

būtumėte įvaikinta, pasirašė jūsų biologinė motina ir senelė iš

motinos pusės.

Nesivaržydama kreipkitės į maney jei galėčiau dar kuo nors

padėti.

Nuoširdžiai

Meizė Donovan

199

Suvokiau, kad neidentifikuojamojo laiško tikslas - suteikti ne­

konkrečios informacijos, o aš būčiau norėjusi sužinoti tiek daug

kitų dalykų. Ar tėvas išsiskyrė su motina, kai ji manęs laukėsi? Ar

mamai buvo baisu vienai pačiai ligoninėje? Ar ji nors kartą paė­

mė mane ant rankų, o gal tiesiog leido slaugei išnešti?

Pasidarė jdomu, ar įtėviai, užauginę mane kaip protestantę,

žinojo, kad gimiau katalikė.

Pagalvojau, gal Paiper Rys manė, jeigu Šarlotė O ’Kyf nenorės

auginti tokio vaiko kaip Vilou, kurie nors kiti žmonės bus labai

laimingi galėdami jį priimti.

Nuvijau šias mintis ir pasiėmiau Paiper užpildytą apklausą,

greitosiomis perverčiau puslapius skaitydama istoriją jos akimis.

Mano klausimai nuo bendresnių po truputį artėjo prie grynai

medicininių dokumento pabaigoje. Tiesą sakant, pirmas buvo

visai nekaltas: Kada susipažinote su Šarlote O ’Kyf?

Užmečiau akį į atsakymą ir nepatikėjau: buvau tikra, kad ne

taip supratau.

Pakėliau telefono ragelį ir paskambinau Šarlotei.

- Alio! - uždususi atsiliepė ji.

- Čia Marina Geits, - prisistačiau. - Mums reikia pasikalbėti

apie apklausas.

- Ak, kaip gerai, kad paskambinot! Tikriausiai įvyko kokia

klaida - mes gavome klausimyną su Amelijos vardu.

- Tai ne klaida, - paaiškinau. - Ji įtraukta į jūsų liudytojų są­

rašą.

- Amelija? Ne, tai neįmanoma. Ji neliudys teisme, - pareiškė

Šarlotė.

- Ji gali apibūdinti gyvenimo kokybę jūsų namuose ir kaip

NO paveikė jos gyvenimą. Ji gali papasakoti apie jūsų išvyką į

„Disnėjaus pasaulį" ir kokia traumuojanti patirtis būti atimtai iš

jūsų ir apgyvendintai globos namuose...

- Nenoriu, kad jai tektų vėl tai išgyventi...

- Kai prasidės teismas, ji bus metais vyresnė, - pasakiau. - Be

to, gal jai ir nereikės liudyti. Amelija įtraukta tik dėl visa ko,

įprastine tvarka.

- Tada gal geriau nė nesakyti jai, - sumurmėjo Šarlotė, o tai

man priminė reikalą, dėl kurio paskambinau.

200

- Man reikia su jumis pasitarti dėl Paiper Rys apklausos, - ta­

riau. - Joje pateikiau klausimą, kada ji susipažino su jumis, ir ji

atsakė, kad aštuonerius metus buvote geriausios draugės.

Kitame linijos gale stojo tyla.

- Geriausios draugės!

- Ką gi, - atsiliepė Šarlotė, - taip.

- Aštuonis mėnesius esu jūsų advokatė, - pasakiau. - Kokius

šešis kartus buvome susitikusios, dar triskart tiek kalbėjomės te­

lefonu. Ir jums nė karto nešmėstelėjo mintis, kad tai gali turėti

reikšmės ir reikėtų man pasakyti?

- Juk su byla tai nesusiję, ar ne?

- Jūs man melavote, Šarlote! - piktinausi. - Dar ir kaip susiję!

- Jūs manęs neklausėt, ar draugavau su Paiper, - nesutiko Šar­

lotė. - Aš nemelavau.

- Tai melas nutylint.

Paėmiau Paiper klausimyną ir garsiai paskaičiau: „Per visus

tuos metus, kol buvome draugės, aš nė sykio nepajutau nė men­

kiausios užuominos, kad Šarlotė jaučia nuoskaudą dėl jos svei­

katos priežiūros nėštumo metu. Dar savaitė prieš pateikiant šj,

mano įsitikinimu, nepamatuotą ieškinį mes abi su dukromis va­

žiavome apsipirkti. Galite įsivaizduoti, kaip buvau sukrėsta.11 Jūs

važiavot su šita moterimi apsipirkti savaitė prieš duodama ją į

teismą? Ar bent įsivaizduojat, kaip šaltakraujiška tai atrodys pri­

siekusiesiems?

- Ką dar ji sakė? Kaip jai sekasi?

- Ji nedirba. Nedirba jau du mėnesius, - atsakiau.

- Aa. - Šarlotės balsas pritilo.

- Klausykit, aš advokatė. Puikiai suprantu, mano darbas kar­

tais reikalauja griauti žmonių gyvenimus. Bet jus su šia moterimi

aiškiai sieja asmeninis ryšys, ne tik profesinis. Tai nepadės jums

pelnyti simpatijų.

- Jeigu sakysiu teisme, kad nenorėjau Vilou, tai irgi nepadės, -

pasakė Šarlotė.

Na, šito nenuginčysi.

- Gal jūs ta byla ir pasieksite, ko norit, bet už tai teks brangiai

sumokėti.

201

- Turite galvoje, visi manys, kad aš kalė, - tarė Šarlotė, - dėl

to, kad sužlugdžiau savo geriausią draugę. Ir naudojuosi vaiko

liga, kad gaučiau pinigų. Aš ne kvaila, Marina. Žinau, ką žmonės

sakys.

- Tai jūsų netrikdo?

Šarlotė padvejojo.

- Ne, - tvirtai atsakė. - Netrikdo.

Jau anksčiau ji buvo prisipažinusi, kad nelengvai sekasi įkalbė­

ti vyrą pasirašyti sutikimą dėl šio ieškinio. Dabar sužinojau, kad

su atsakove ją sieja nuslėpta istorija. Tai, ko kam nors nesakote,

žlugdo lygiai taip pat kaip tai, ką pasakote; kad pati tai patirčiau,

tereikėjo prisiminti suknistą neidentifikuojamąjį laišką.

- Šarlote, - perspėjau, - daugiau jokių paslapčių.

Priesaika patvirtintų parodymų tikslas - sužinoti, kas laukia

žmogaus, kai jis bus įmestas į teismo salės mūšio lauką. Priešin­

gos šalies advokatas per apklausą siekia suabejoti potencialaus

liudytojo patikimumu, remdamasis jo klausimynuose pateiktais

atsakymais. Kuo nuoširdesnis - ir kuo mažiau iš vėžių išmuša­

mas - tas asmuo, tuo geresnės tavo bylos perspektyvos.

Šiandien priesaika patvirtintus parodymus turėjo duoti Šonas

O’Kyfas, ir aš mirtinai bijojau.

Jis buvo aukštas, tvirtas, išvaizdus - ir visiškai nenuspėjamas.

Iš visų susitikimų akis į akį su Šarlote, skirtų pasiruošti, jis atėjo

tik į vieną.

- Leitenante O ’Kyfai, - paklausiau, - ar jūs įsipareigojęs palai­

kyti teismo procesą?

Jis žvilgtelėjo į Šarlotę, ir visiškoje tyloje prasidėjo ištisas po­

kalbis.

- Argi aš ne čia? - ištarė jis.

Aš buvau tikra, kad Šonas O’Kyfas verčiau leisis kankinamas

ant rato ir ketvirčiuojamas nei šiame teisme pasodinamas į liu­

dytojo kėdę, ir tai man neturėjo kelti sunkumų - o vis dėlto kėlė.

Juk jis - Vilou tėvas, ir jeigu susimaus liudydamas, byla bus žlu­

gusi. Kad toks ieškinys būtų patenkintas, netinkamą sveikatos

priežiūrą nagrinėjantys teisininkai privalo patikėti, jog O’Kyfai

neteisėto gimimo klausimu stoja petys petin.

202

Su Šarlote ir Šonu drauge užvažiavome liftu. Specialiai pasi­

stengiau, kad tavo tėvų parodymams būtų paskirtas laikas pamo­

kų metu ir nereikėtų rūpintis, kas tave prižiūrės.

- Kad ir ką darytumėt, - nurodžiau lyg įžaidėjas futbolo aikš­

tėje, - jokiu būdu neatsipalaiduokit. Visi jus vedžios pragaro ra­

tais. Stengsis iškreipti jūsų žodžius.

Šonas išsišiepė.

- Pirmyn, pajuokinkit mane.

- Su tais žmonėm jūs kvailelio nevaidinkit. - Mane pradėjo

imti panika. - Jiems ne pirmas kartas, įvarys jus į spąstus su jūsų

pačių bravūra. Stenkitės išlikti šaltakraujiškas ir prieš atsakyda­

mas į klausimą suskaičiuokit iki dešimt. O...

Lifto durys atsidarė man nespėjus baigti sakinio. Įžengėme į

prašmatnias biuro patalpas, kur jau laukė advokato padėjėja pri­

gludusiu mėlynu kostiumėliu.

- Marina Geits?

- Taip, - patvirtinau.

- Ponas Bukeris jūsų laukia. - Ji palydėjo mus į susitikimų

kambarį, pro kurio langus per visą sieną vėrėsi panorama su

Valstijos rūmų kupolu. Viename kampe įsispraudusi sėdėjo ste-

nografuotoja. Gajus Bukeris buvo įnikęs į pokalbį, kažką aiškino

palenkęs sidabrinę galvą. Mums priėjus jis pakilo ir nebeužstojo

savo klientės.

Nesitikėjau, kad Paiper Rys tokia daili. Buvo išstypusi blondi­

nė, paakius juosė juodi ratilai. Ji nesišypsojo; į Šarlotę įbedė tokį

žvilgsnį, tarytum ši ką tik būtų pervėrusi ją kardu.

Šarlotė irgi iš kailio nėrėsi, kad tik nereikėtų žiūrėti į Paiper.

- Kaip tu galėjai?! - metė kaltinimą Paiper. - Kaip tu galėjai

taip pasielgti?

Šonas prisimerkė.

- Tu verčiau jau baik, Paiper...

Žengiau tarp jų.

- Gal nepradėkim čia, gerai?

- Neturi ką pasakyti? - nesiliovė Paiper, tuo tarpu Šarlotė įsi­

taisė už stalo. - Nė tiek padorumo neturi, kad man į akis pasižiū­

rėtum ir tiesiai pasakytum, kuo kaltini?

- Paiper, - tarė Gajus Bukeris ir uždėjo delną jai ant peties.

203

- Jeigu jūsų klientė įžeidinės manuosius, - pareiškiau, - mes

tą pačią minutę išeisim.

- Nori įžeidinėjimų, - sumurmėjo Šonas. - Aš jai parodysiu

įžeidinėjimus...

Griebiau jį už rankos ir jėga pasodinau ant kėdės.

- Užsičiaupkit, - sukuždėjau.

Tikriausiai tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai mane kas

nors vienijo su Gajum Bukeriu: nė vienam iš mudviejų dalyva­

vimas šiame parodymų patvirtinimo posėdyje anaiptol neteikė

malonumo.

- Esu visiškai tikras, mano klientė gali susitvardyti, - tarė jis,

atsigręždamas į Paiper ir pabrėždamas paskutinius žodžius. Tada

kreipėsi į stenografuotoją: - Klaudija, jūs pasiruošusi?

Pažiūrėjau į Šoną ir be garso ištariau žodį „ramiai11. Jis linkte­

lėjo ir ėmė braškindamas sukioti sprandą į abi puses, lyg boksi­

ninkas profesionalas prieš žengdamas į ringą.

Tasai braškėjimas, tas girdimas trakštelėjimas man priminė

tave, kai tau lūžta kaulas.

Gajus Bukeris atsivertė odinį aplanką. Blizgantį, matyt, itališ­

ką. Iš dalies todėl „Bukeris, Hudas ir Koutsas" ir laimi tiek daug

bylų, kad naudoja bauginimo taktiką - jie tiesiog atrodo kaip lai­

mėtojai, nuo prašmatnių biuro patalpų iki Armanio kostiumų ir

Waterman rašiklių. Tikriausiai ir popierių užsisako rankų darbo,

su firminiais vandenženkliais. Argi nuostabu, kad pusė priešinin­

kų vos tai išvydę sudeda ginklus?

- Leitenante O ’Kyfai, - tarė jis. Balsas lygus, jokios trinties

tarp žodžių. Aš tavo draugelis, geras tavo bičiulis, bylojo šis bal­

sas. - Jūs tikite teisingumu, tiesa?

- Todėl ir esu policininkas, - išdidžiai pareiškė Šonas.

- Kaip manote, ar teismo procesas gali padėti įgyvendinti tei­singumą?

- Aišku, - atsakė Šonas. - Tokio principo laikosi mūsų šalis.

- Ar manote turįs ypatingą polinkį bylinėtis?

-Ne.

- Ar 2003-iaisiais duodamas į teismą „Fordo“ automobilių

kompaniją turėjote rimtą pagrindą?

Apstulbusi atsisukau į Šoną.

204

- Jūs davėt į teismą „Fordą"?

Šonas žvelgė iš po surauktų antakių.

- Ką tai turi bendra su mano dukra?

- Jūs pasiekėte susitarimą dėl kompensacijos, tiesa? Dvide­

šimties tūkstančių dolerių dydžio. - Bukeris pavartė lapus aplan­

ke. - Ar galite paaiškinti ano ieškinio esmę?

- Ištisą dieną sėdint policijos automobilyje man pasislinko

stuburo diskas. Tos geldos sukurtos testavimo iškamšoms, o ne

gyviems žmonėms, kurie dirba darbą.

Užsimerkiau. Kaip būtų buvę malonu, jeigu nors vienas iš

mano klientų su manim būtų buvęs sąžiningas.

- Pakalbėkime apie Vilou, - tarė Gajus. - Sakykite, kiek maž­

daug valandų jūs su ja praleidžiate per dieną?

- Gal dvylika, - atsakė Šonas.

- Iš tų dvylikos kiek valandų ji miega?

- Nežinau, aštuonias, jeigu pasitaiko rami naktis.

- O jeigu naktis nerami, kiek kartų jums tenka keltis?

- Įvairiai. - atsakė Šonas. - Kartą, du.

- Vadinasi, kai nemigdote jos, iš viso su ja praleidžiate keturias

penkias valandas?

- Panašiai.

- Ką jūs su Vilou per tas valandas veikiate?

- Mes žaidžiam Nintendo žaidimus. Super Mario ji mane į

miltus sumala. Ir kortomis lošiam... - jis nuraudo. - Ji apsigimu­

si penkių kortų pokerio čempionė.

- Kokia jos mėgstamiausia televizijos laida?

- Šią savaitę - „Lizė Megvair“.

- O mėgstamiausia spalva?

- Rausvai raudona.

- Kokios muzikos ji klausosi?

- Hanah Montana ir Jonas Brothers, - atsakė Šonas.

Prisiminiau, kaip sėdėdavau su mama ant sofos ir žiūrėdavau

Kosbio laidą. Mikrobangų krosnelėje pasiruošdavom dubenį ku­

kurūzų spragėsiu ir visus sušveisdavom. Kaip per daug išaugo

Kešaja Nait Pūliam, ją pakeitė Reiven-Saimoni. Jeigu mane būtų

auginusi biologinė motina, ar vaikystė būtų buvusi kitokių spal­

205

vų? Ar būtume prilipusios prie muilo operų, PBS dokumentinių filmų, „Dinastijos"?

- Girdėjau, dabar Vilou lanko darželį.- Taip, kaip tik prieš du mėnesius pradėjo, - atsakė Šonas.- Ar ji smagiai leidžia laiką daržely?

- Kartais jai būna sunku, bet, sakyčiau, patinka.- Niekas neneigia, kad Vilou - neįgalus vaikas, - pasakė Ga­

jus. - Bet ta negalia jai netrukdo įgyti teigiamos patirties, tiesa?

- Netrukdo.- Ir netrukdo dalytis džiugiomis valandėlėmis su šeima, ar ne?- Žinoma, ne.

- Ar jūs, kaip Vilou tėtis, pasakytumėt, kad neblogai pavyko

užtikrinti Vilou gerą, turiningą gyvenimą?

Tik ne tai, pagalvojau.

Išdidus Šonas atsisėdo tiesiau.- Tai jau tikrai, velniai rautų.

- Tai kodėl jūs teigiate, - smogė Gajus, - kad ji apskritai ne­

turėjo gimti?

Šie žodžiai perskrodė Šoną kaip kulka. Jis staigiai palinko į priekį, sudėjo delnus ant stalo.

- Nepriskirkit man svetimų žodžių. Aš šito niekad nesakiau.- Sakėte. - Gajus paėmė iš aplanko skundo kopiją ir per stalą

pastūmė Šonui. - Štai.

- Ne. - Šono žandikauliai įsitempė.- Jūsų parašas po šiuo dokumentu liudija, leitenante.

- Ei, klausykit. Aš myliu savo dukrą. ^

- Mylite, - pakartojo Gajus. - Taip mylite, kad manote, jog

verčiau jau būtų negyva.

Šonas griebė skundą ir suglamžė.

- Šito aš nedarysiu, - tarė jis. - Aš nenoriu šito; niekada ne­norėjau.

- Šonai... - pašokusi Šarlotė sugriebė jį už rankos, o jis atsi­suko į ją.

- Kaip tu gali sakyti, kad tai neįskaudins Vilou? - metė jis jai, tie žodžiai buvo kaip plėšte išplėšti jam iš gerklės.

- Jinai žino, kad tai tik žodžiai, Šonai, žodžiai, kurie nieko ne­reiškia. Ji supranta, kad mes ją mylim. Supranta, kad dėl to ir esame čia.

206

- Žinai ką, Šarlote? - pasakė jis. - Tai juk irgi tik žodžiai.Tai taręs Šonas išėjo iš susitikimų kambario.Šarlotė spoksojo jam įkandin, paskui įbedė akis į mane.- Man... man reikia eiti, - tarė.Atsistojau nebūdama tikra, ar reikia eiti jai iš paskos ar pasi­

likti ir pamėginti pataisyti reikalus su Gajum Bukeriu. Paiper Rys

sėdėjo išraudusi, akis nudelbusi į skreitą. Šarlotės žemakulniai bateliai it šūvių papliūpa nukaukšėjo koridoriumi.

- Marina, - tarė Gajus ir atsilošė kėdėje. - Nejaugi jūs įsivaiz­duojat, kad galėtumėt šią bylą laimėti?

Pajutau, kaip tarpumente bėga prakaito lašelis.- Štai kas man aišku, - atsakiau kur kas labiau įsitikinusio

žmogaus intonacija, negu iš tikro jaučiausi. - Ką tik jūs akivaiz­džiai pamatėte, kaip ta liga sukiršino šeimą. Manau, ir prisieku­

sieji tai supras.

Susirinkau užrašus į portfelį ir nužingsniavau koridoriumi iš­

kėlusi galvą. Ir tik kai viena įžengiau į liftą ir už manęs užsivėrė

durys, užsimerkiau ir pripažinau, kad Gajus Bukeris teisus.

Suskambėjo mobilusis telefonas.

- Šūdas, - sumurmėjau, nusišluosčiau akis ir ėmiau raustis

portfelyje ieškodama telefono. Nepasakyčiau, kad troškau atsi­liepti, - arba Šarlotė skambina atsiprašyti už tai, kam lemta virsti didžiausia katastrofa mano ligšiolinėje karjeroje, arba Robertas

Ramiresas skuba atleisti mane iš darbo, nes blogos žinios skrieja

itin greit. Tačiau ekrane nepasirodė joks numeris; skambino pri­

vatus asmuo. Atsikrenkščiau.- Alio.

- Ar čia Marina Geits?

- Aš klausau.

Lifto durys atsidarė. Kitame vestibiulio gale pamačiau Šarlotę,

maldaujamai kažką kalbančią Šonui. Šis purtė galvą.

Akimirką vos neužsimiršau, kad kalbu telefonu.- Čia Meizė Donovan, - laibu balseliu prisistatė moteris, -

teismo tarnautoja...

- Aš žinau, kas jūs esat, - greit atsiliepiau.- Ponia Geits, - pasakė ji, - turiu jūsų biologinės motinos da­

bartinį adresą.

Laukiau, kada nukris bomba. Dar gerai, kad ta kvaila byla pra­

sidėjo kaip tik mokslo metų pradžioje, kai visiems daug la­

biau rūpi, kas su kuo susimes, o ne kažkokios pasipainiojusios

teisinės pjautynės, todėl žinia nepasklido koridoriais tokiu grei­

čiu, kaip elektra laidais. Jau du mėnesius mes ėjome į mokyklą,

kalėme žodyną, vilkomės į susirinkimus klausytis paskaitų nuo­

bodžiomis temomis, kurias skaitė nuobodūs žmonės, laikėme

švietimo skyriaus žinių tikrinimo testus, ir kiekvieną dieną, kai

sučirkšdavo skambutis, aš negalėdavau atsistebėti, kaip man vėl

pavyko išvengti mirties nuosprendžio.

Nėra ko nė sakyti, mudvi su Ema nebedraugavome. Pirmą

dieną mokykloje aš prirėmiau ją, kai ėjom į sporto salę.

- Neturėjau supratimo, ką išdarinėja mano tėvai, - pasa­

kiau. - Visuomet sakydavau, kad jie marsiečiai, o šitas reikalas

tik patvirtina.

Šiaip jau Ema tokiu atveju imdavo juoktis, o dabar tik papurtė

galvą.

- Taip, Amelija, tikrai geras pokštas, - atsakė ji. - Primink,

kad pasišvaistyčiau sąmojais, kai kas nors, kuo tu pasitiki, pakiš

kiaulę.

Po šito jau nebedrįsau jai ką nors sakyti. Net jei būčiau pasa­

kiusi, kad esu jos pusėje, kad, mano įsitikinimu, tas teismas - ab­

surdas, kodėl ji būtų turėjusi patikėti? Jeigu pati būčiau jos kai­

lyje, turbūt pagalvočiau esanti šnipinėjama, todėl bet kas, ką tik

pasakysiu, gali būti panaudota prieš mane. Ji niekam neaiškino,

208

kokia katė tarp mūsų perbėgo - pagaliau juk ir pačiai nesma­gu apie tai šnekėti, - taigi sumečiau, kad tiesiog pasakė, neva

mes juodai susipykom. Ir štai ką sužinojau ėmusi laikytis ato­

kiau nuo Emos: žmonės, kuriuos laikiau savo draugais, iš tikrųjų

buvo Emos draugai, o mano buvimą tik pakentė. Nepasakyčiau,

kad šis atradimas mane nustebino, bet tai nereiškia, kad man

nebuvo skaudu, kai su padėklu valgykloje eidavau pro jų sta­

lą ir niekas nepasislinkdavo padaryti man vietos. Arba kai išsi­

traukdavau sumuštinį su riešutų sviestu ir drebučiais (paprastai

drabužinės spintelėje jis būdavo susitrynęs po matematikos va­

dovėliu, o drebučiai - ėmę sunktis lyg kraujas pro nusikaltimo

aukos drabužius), o Ema jau nepasiūlydavo: „Štai, paimk pusę

mano su tunu.“

Po kelių savaičių beveik pripratau būti nematoma. Tiesą sa­

kant, net neblogai ištobulinau šitą įgūdį. Klasėje sėdėdavau taip

tyliai ramiai, kad retkarčiais net musės tūpdavo ant rankų; auto­

buso gale taip susigūždavau, kad vieną dieną vairuotojas pasuko

atgal prie mokyklos, net nepasivarginęs sustoti manęs išleisti. Bet

vieną rytą vos įžengusi į klasės valandėlę pajutau, kad kažkas ne

taip. Džanetos Eflingam mama, dirbanti vienos teisės firmos se­

kretore, visiems išpasakojo, kaip šlykščiai mano tėvai susikirto

posėdžių kambaryje duodami parodymus su priesaika. Visa mo­

kykla jau žinojo, kad mano mama padavė Emos mamą į teismą.

Būčiau pamaniusi, kad dėl to mes abi atsidursim toj pačioj

apgailėtinoj padėty ir galėsime drauge kapanotis, bet užmiršau,

kad geriausia gynyba yra puolimas. Per matematiką - man sun­

kiausią pamoką, nes mano vieta buvo už Emos ir anksčiau mes

keisdavomės rašteliais (Argi ponas Fankas ne patrauklesnis dabar;

kai skiriasi? Gal Veronika Tomas per ilgąjį Kolumbo dienos savait­

galį įsidėjo krūtų implantus, ką?) - Ema nusprendė pasiviešinti ir

nusiskinti visos mokyklos kolektyvinę užuojautą.

Ponas Fankas lentoje demonstravo skaidrę.

- Tad jeigu kalbame apie dvidešimt procentų milijonieriaus

Marvino pajamų, o jis šiemet uždirbo šešis milijonus dolerių, ko­

kią sumą alimentų jis privalo sumokėti Zirzeklei Vandai?

Štai čia Ema ir pasireiškė:

- Klauskit Amelijos. Ji išmano, kaip atrasti aukso kasyklą.

209

Ponas Fankas atrodė nesupratęs replikos, bet visi kiti ėmė

prunkšti, o man užsiplieskė veidai.- Gal būtų į naudą, jeigu tavo Šiknė motina išmoktų dirbti

savo kvailą darbą, - atrėžiau.

- Amelija, - griežtai subarė ponas Fankas. - Prašom eiti pas

ponią Grinhaus.

Atsistojau, čiupau kuprinę - priekinė kišenė, kurioje laikyda­

vau pieštukus ir pinigus priešpiečiams, tebebuvo atsegta, ir prie

suolo pažiro smulkių centų lietus. Jau buvau besiklaupianti jų

susirinkti, bet paskui sumečiau, kad kitiems tai atrodys dar juo­

kingiau - pinigų melžėjos duktė graibsto monetas, - tad apsigal­

vojusi viską palikau ir išbėgau iš klasės.

Pas direktorę eiti nė neketinau. Užuot pasukusi kairėn, nuėjau

į dešinę ir patraukiau į sporto salę. Dienos metu kūno kultūros

mokytojai dvivėres duris palikdavo atviras, kad patalpa vėdin-

tųsi. Tik akimirką pabūgau, kad kuris nors mokytojas pamatys

mane išeinant iš mokyklos, bet tada prisiminiau: niekas manęs

nepastebi. Nesu tokia svarbi.

Lauke užsimečiau kuprinę ant pečių ir dėjau į kojas. Perbė­

gau futbolo aikštę, pranėriau pro medžius, supančius mokyklos

kvartalą. Bėgau tol, kol pasiekiau pagrindinę miesto gatvę, tada

sulėtinau žingsnį.

CVS vaistinė - paskutinis pastatas, jeigu važiuoji iš miesto, ir

nemanykit, kad tai praslydo man pro akis. Ėmiau klaidžioti tarp

lentynų eilių. Nepastebimai įsimečiau į kišenę Snickers šokoladu­

ką. O tada pamačiau dar kai ką geriau.

Buvimas nematoma mokykloje turėjo vieną trūkumą: grįžusi

namo aš vis tiek save matydavau. Būčiau galėjusi bėgti kiek įka­

bindama - niekur nebūčiau nuo to pabėgusi.

Mano tėvams, regis, nereikia tokių vaikų, kokius turi. Tai gal

imti ir pasiūlyti kai ką visiškai nepanašų?

ŠahSLotb

įryt skaičiau vieną tinklalapį, Šonai, - ginčijausi aš, - tai

viena mergaitė, turinti III tipą, susilaužė riešą mėginda­

ma pakelti galoną* pieno. Kaip gali sakyti, kad Vilou neprireiks

specialios priežiūros ar kartu gyvenančios slaugės? O iš kur rasis

tam pinigų?

- Vadinasi, užuot pirkusi galoną, ji pirks dukart po du litrus, -

atrėmė Šonas. - Juk sakydavom, kad neleisime jai tapatintis su

savo negalia, o tu kaip tik tai ir darai.

- Tikslas pateisina priemones.

Šonas įsuko į mūsų keliuką.

- Taigi. Papasakok Hitleriui. - Jis išjungė variklį; nuo galinės

sėdynės atsklido tylus tavo šnopavimas. - Aš tavęs nebepažįstu, -

tyliai pridūrė. - Nesuprantu žmogaus, kuris visa tai daro.

Po parodymų Paiper advokato kontoroje - priesaika patvir­

tintų parodymų, kurie taip ir nebuvo duoti, - mėginau jį raminti,

bet jis nieko nenorėjo girdėti.

- Sakai, viską padarytum dėl Vilou, bet jeigu šito negali pada­

ryti, tada pats sau meluoji, - tariau.

- Tai čia aš meluoju? Aš meluoju? Tai tu meluoji. Ar bent sakai­

si meluojanti ir aiškini, neva Vilou supras, kad visos tos baisybės,

kurias kalbi teisėjui, - melas, atseit, nieko panašaus neturėjai gal­

voj. Bent jau aš meldžiu Dievą, kad tai būtų melas, o jeigu tiesa - tu

visus tuos metus melavai man, jog norėjai išsaugoti vaikelį.

* Galonas - apie puspenkto litro.

211

Mudu išlipom iš automobilio; aš trinktelėjau durelėmis smar­

kiau, negu reikėjo joms užtrenkti.- Kaip, po velnių, patogu vaidinti teisuolj, kai gyveni praeitim,

tiesa? O kas bus po dešimties metų? Tik nepasakok man, kad

kai Vilou turės moderniausią vežimėlį, užsirašys į stovyklą mažo

ūgio žmonėms, kai turės kieme baseiną, prisiaugins kaulų masės

ir gaus automobilį, pritaikytą jai vairuoti, neatsiliekant nuo kitų

jos amžiaus vaikų, kai bus nesvarbu, kad draudimo bendrovė ne­

apmoka dar vienos poros įtvarų, nes mes ir patys galim apsimo­

kėti, ir tau nereikės dirbti dviem pamainomis, - tik jau nepasa­

kok, kad tada jinai atsimins, kas buvo kalbėta kažkokioj teismo

salėj, kai dar buvo visai mažutė!

Šonas įbedė žvilgsnį į mane.

- Taip. Iš tiesų aš apie tai ir kalbu.

Žingtelėjau į šalį.

- Aš per daug ją myliu, kad praleisčiau šitą progą.

- Tada mudu su tavim labai jau skirtingais būdais rodome

savo meilę.

lis pasilenkė prie galinės sėdynės ir atsegė tavo kėdutę. Tavo

skruosteliai buvo įraudę; pamažu išnirai iš sapnų karalijos.

- Aš traukiuosi iš žaidimo, Šarlote, - paprastai pasakė Šonas

ir nunešė tave į vidų. - Daryk, kas tau reikalinga, bet netempk

manęs kartu.

Pagalvojau - ir jau ne pirmą kartą, - kad anksčiau toks kivir­

čas mane būtų pastūmėjęs tiesiai pas Paiper. Būčiau jai paskam­

binusi ir išsipasakojusi, kaip viskas atrodo man, o kaip Šonui -

ne. Žinodama, kad ji išklausys, būčiau pasijutusi geriau.

Ir būčiau dariusi tai, ko išmokau iš tavęs, - leidusi pačiam lai­

kui užgydyti tą lūžį, tą prarają, nežinia kaip atsivėrusią tarp mūsų

su tėčiu, tą trūkį, kuris skaudėjo, kad ir kaip mudu suktumės.

- Kas čia per velniava? - paklausė Šonas, ir pakėlusi akis pa­

mačiau Ameliją, stovinčią tarpduryje.

Ji valgė obuolį, o plaukai buvo nudažyti nenatūralia elektrine

mėlyna spalva. Ji vyptelėjo mano pusėn.

- Pirmyn, ko sustojai? - šūktelėjo ji ir iškėlė smilių ir mažąjį

pirščiuką.

Tu žiūrėjai į Ameliją išpūtusi akutes.

212

- O kodėl Amelijai ant galvos cukraus vata?Aš sulaikiau kvapą.

- Nebeturiu jėgų, - ištariau. - Neturiu, ir viskas. - Ir užkopiau

laiptais taip, tartum kiekvienas laiptelis būtų stiklinis.

Paskutines aštuonias nėštumo savaites kas rytą trys sekundės

būdavo tobulos. Išnirdavau į sąmonės paviršių ir tas kelias pa­

laimingas akimirkas užsimiršdavau. Pajusdavau lėtą tavo sūpavi­

mąsi, kojyčių būgnijimą ir manydavau, kad viskas bus puiku.

Tikrovė visuomet nukrisdavo nelyginant uždanga: tokiu spy­

riu tu ir vėl galėjai susilaužyti koją. Šitaip pasisukusi mano viduj

galėjai užsigauti. Gulėdavau nuščiuvusi ant pagalvės ir galvoda­

vau, ar tu mirsi gimdymo metu ar po kelių minučių. Ar mums

taip pasiseks, kad laimėsime aukso puodą: tu liksi gyva ir būsi

labai neįgali. Žiauri ironija, pamanydavau, - jei tau lūžo kauleliai,

plyšo ir mano širdis.

Kartą man prisisapnavo košmaras: pagimdžiau, ir niekas su

manim nešneka, nesako, kas vyksta. Užuot paaiškinę, ir gydyto­

jas ginekologas, ir anesteziologas, ir akušerės - visi atsuka man

nugarą. „Kur mano vaikutis?" - klausiu, ir net Šonas purto galvą,

traukiasi. Vargais negalais atsisėdu, pasižiūriu sau tarp kojų: kur

turėjo būti kūdikis, guli tik krūvelė krištolo duženų; tarp šukių

įžiūriu mažyčius tavo nagučius, pražydusias smegenis, ausytę,

žarnyno kilpą.

Nubudau klykdama; valandų valandas nebegalėjau užmigti.

Kitą rytą, kai Šonas mane pažadino, pasakiau, kad negaliu keltis

iš lovos. Buvau tikra: vien tai, kad gyvenu, kelia grėsmę tavo gy­

vybei. Sulig kiekvienu mano žengtu žingsniu tave gali perverti

kiaurai; ir priešingai, jei būsiu atsargi, galiu išsaugoti tave, kad

nesubyrėtum.

Šonas paskambino Paiper, ši prisistatė į namus ir kaip mažam

vaikui smulkiai išaiškino, kaip vyks gydymas: apie vandenmaišį,

vaisiaus vandenis, kurie lyg pagalvėlė tarp mano kūno ir tavojo.

Aišku, žinojau visa tai, bet, kita vertus, maniausi žinanti ir kitų

dalykų, kurie pasirodė esą klaidingi: kad kaulai stiprėja, o ne sil­

pnėja; kad jei vaisius neturi Dauno sindromo, vaidinasi, yra kitais

atžvilgiais sveikas. Paiper pasakė Šonui, kad gal man tiesiog rei­

213

kia keleto dienų išsimiegoti, ir viskas praeis, ji užsuksianti vėliau

patikrinti. Bet Šonas vis tiek nerimavo, paskambino į darbą, kad

serga, ir telefonu išsikvietė mūsų kunigą.

Tėvas Greidis, matyt, lankydavo parapijiečius. Atsisėdo į krės­

lą, Šono atneštą į miegamąjį.

- Girdėjau, mažumėlę nerimaujate.

- Švelniai tariant, mažumėlę, - atsiliepiau.

- Dievas neužkrauna žmogui naštos, kuri jam būtų nepakelia­

ma, - tarė tėvas Greidis.

Žinoma, viskas teisinga ir gražu, bet ką mano kūdikis padarė,

kad užpykdė Dievą? Kodėl mažytei reikia patirti tokius išbandy­

mus dar nė negimus?

- Aš tikiu, kad išties ypatingus vaikelius jis pasaugo ir patiki

tiems tėvams, kuriais pasikliauja, - pasakė tėvas Greidis.

- Mano vaikelis gali mirti, - kategoriškai pareiškiau aš.

- Jūsų dukrytė gali neužsibūti šiame pasaulyje, - pataisė jis. -

Užtat ji pateks pas Jėzų.

Pajutau, kaip akys pritvinko ašarų.

- Tegu jis pasiima kieno nors kito vaiką.

- Šarlote! - pasipiktino Šonas.

Tėvas Greidis žvelgė į mane iš viršaus plačiai atmerktomis,

šiltomis akimis.

- Šonas pamanė, gal padės, jeigu aš ateisiu ir palaiminsiu kū­

dikėlį. Jūs ne prieš? - Jis pakėlė ranką, paliko ją kyboti ties mano

pilvu.

Linktelėjau; palaiminimo atsisakyti nenorėjau. O kol jis mel­

dėsi ties mano kūpsančiu pilvu, patyliukais kalbėjau savą malde­

lę: leisk man ją išsaugoti, o visa kita, ką turiu, gali pasiimti.

Kunigas paliko man ant naktinio staliuko šventą paveikslėlį

ir pažadėjo už mus pasimelsti. Šonas nulydėjo jį laiptais apačion,

o aš įsižiūrėjau į paveiksliuką. Jėzus, prikaltas prie kryžiaus. Jis

kentėjo skausmus, suvokiau aš. Jis žinojo, ką reiškia, kai tau odą

praduria vinis ir sutrupina kaulą.

Po dvidešimties minučių, išsipraususi ir apsirengusi, radau

Šoną sėdintį prie virtuvės stalo, rankomis susiėmusį už galvos.

Atrodė toks priblokštas, toks bejėgis. Aš pati buvau taip įsijautu­

si į būgštavimus dėl vaikelio, kad nė nemačiau, ką iškentėjo jis.

214

Įsivaizduok, visas tavo profesinis gyvenimas - saugoti, ginti žmo­nes, o paskui nesugebi išgelbėti savo paties dar negimusio vaiko.

- Atsikėlei, - pastebėjo jis.

- Pamaniau, gal išeisiu truputį pasivaikščioti.

- Gerai. Gryno oro. Eisiu su tavim. - Jis skubriai atsistojo, vos

neapvertė stalo.

- Žinai, - pratariau mėgindama išspausti šypseną, - man rei­

kia pabūti vienai.

- Aa, gerai. Kaip nori, - atsakė jis, bet atrodė kiek įsižeidęs.

Nesupratau, kokie fizikos dėsniai veikė toje situacijoje: mudu

abu buvom įklimpę į tirščiausią, slogiausią košę; tai kaip čia yra,

kad jautėmės tokie tolimi vienas kitam?

Šonas pamanė, kad man reikia pravėdinti galvą, pamąstyti.

Bet tėvo Greidžio apsilankymas privertė mane susimąstyti apie

moterį, kuri prieš metus liovėsi lankiusis mūsų bažnyčioje. Ji gy­

veno mūsų gatvėje, už pusmylio, ir retsykiais matydavau, kaip

išneša šiukšles. Buvo vardu Anė, apie ją žinojau vien tai, kad buvo

nėščia, o paskui vieną dieną jau nebe, ir daugiau į mišias nebeat­

ėjo. Sklido gandas, kad pasidarė abortą.

Aš užaugau auklėjama katalikiškai. Mane mokė vienuolės.

Kelios mergaitės buvo pastojusios - jos arba visiškai dingo iš

mokyklos, arba išvažiavo pusmečiui į užsienį ir grįžo pritilusios,

baikščios. Ir vis tiek balsuodavau už demokratus nuo pat tos die­

nos, kai man suėjo aštuoniolika. Gal pati to nesirinkčiau, bet, ma­

niau, moterys privalo turėti teisę rinktis.

Taigi anomis dienomis ėmiau svarstyti, ar nebūčiau to pasi­

rinkusi, nes esu katalikė, ar paprasčiausiai dėl to, kad niekad ne­

buvau priversta rinktis praktiškai, ne teoriškai.

Anė gyveno geltoname name su puošmenomis kaip iš pasa­

kos, apsuptame darželio, kuriame vasarą žydėjo melsvės. Priėjau

prie durų ir pabeldžiau sukdama galvą, ką jai sakysiu, jei atidarys.

„Labas, aš Šarlotė. Kodėl tu tai padarei?"

Niekas neatidarė, ir man net palengvėjo; vis labiau ėmė atro­

dyti, kad eiti čia buvo kvailystė. Apsisukusi jau žengiau taku, kai

už nugaros išgirdau balsą.

- O, labas. Pasirodė, kad girdžiu kažką priebutyje. - Anė vilkė­

jo džinsus, raudonus berankovius marškinukus ir mūvėjo sodi­

215

ninko pirštines. Plaukus buvo susisukusi į kuodelį ant pakaušio,

šypsojosi. - Jūs gyvenat kiek toliau šitoj gatvėj, ar ne?

Pažvelgiau į ją.

- Mano vaikeliui kažkas negerai, - leptelėjau nei iš šio, nei iš to.

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, šypsena veide išblėso.

- Labai gaila, - atsakė negyvu balsu.

- Daktarai pasakė, kad jeigu išgyvens - jeigu apskritai išgy­

vens, - ji baisiai sirgs. Sunkiai sirgs. Man nederėtų apie tai galvo­

ti, tik aš nesuprantu, kodėl tai nuodėmė, jeigu ką nors myli ir nori

apsaugoti, kad tam mylimam asmeniui nereikėtų kentėti. - Aš

nusišluosčiau veidą rankove. - Negaliu sakyti vyrui. Negaliu net

pasakyti, kad iš viso apie tai galvojau.

Anė pažarstė žemę sportbačio nosim.

- Mano vaikeliui šiandien būtų dveji metai, šeši mėnesiai ir

keturios dienos, - tarė. - Jai buvo kažkas ne taip, kažkas su gene­

tika. Jeigu būtų gyvenusi, būtų smarkiai protiškai atsilikusi. Am­

žinai likusi kaip šešių mėnesių kūdikis. - Ji giliai atsiduso. - Tai

mama mane įkalbėjo. Sakė: „Ane, tu vos pati savim sugebi pasi­

rūpinti. Kaipgi tu rūpinsies šitokiu kūdikiu?*' Sakė: „Tu jauna.

Turėsi kitą vaikutį." Aš ir pasidaviau, ir gydytoja paskatino man

gimdymą dvidešimt dviejų savaičių. - Anė nusuko akis į šalį, jose

sublizgo ašaros. - Niekas tau nesako štai ko. Kai pagimdai, tau

duoda mirties liudijimą, o gimimo liudijimo - ne. O paskui ima

rastis pieno, ir nieko negali padaryti, kad jį sustabdytum. - Ji pa­

kėlė akis į mane. - Čia negali laimėti. Arba turi tą vaiką, kenti ir

vargsti, arba neturi jo, o skausmas tavęs niekada nepalieka. Ž i­

nau, kad nenusikaltau. Bet nesijaučiu ir gerai pasielgusi.

Tokių kaip aš - legionas, supratau. Motinų, kurioms gimsta

sulūžę vaikeliai ir kurios visą likusį gyvenimą svarsto, ar nerei­

kėjo jų pagailėti ir išvaduoti nuo tų kančių. Ir motinų, kurios

atsisako savo sulūžusių vaikelių, o paskui žiūri į mūsų vaikus ir

regi veidus tų, kurių taip ir nepažino.

- Man buvo leista pasirinkti, - tarė Anė. - Dabar norėčiau,

kad nebūtų buvę leista.

Am ,diįj&

T ą vakarą sutikau, kad iššukuotum man plaukus ir visus pri­

kaišiotum medžiaginių gumyčių. Paprastai tu tik priveldavai

kaltūnų ir mane suerzindavai, bet labai mėgai šukuoti - tavo ran­

kos buvo per trumpos ir paprasčiausiai arklio uodegai susirišti,

todėl kai kitos tavo amžiaus mergytės žaisdavo su plaukais, rišda-

vosi kaspinus ir pindavosi kaseles, tau tekdavo atsiduoti mamos

malonei, o ji temokėjo tik pyrago pynutę supinti. Nepamanyk,

kad staiga man prabudo sąžinė ar dar kas - tiesiog buvo gaila

tavęs. Mama su tėveliu vos grįžę namo ėmė rėkti vienas ant kito

dėl tavęs, lyg tavęs išvis nebūtų. Turiu omeny - garbės žodis, tavo

žodynas platesnis už mano, - nejaugi jie įsivaizduoja, kad tu visa

tai praleisi pro ausis?

- Amelija, kaip tau? - paklausei baigusi kasą, kuri pakibo man

tiesiai virš nosies. - Man patinka šita tavo plaukų spalva.

Patyrinėjau save veidrodyje. Nors norai buvo geri, toli gra­

žu neatrodžiau kaip kieta panke. Labiau priminiau Grouverį iš

„Mapetų“.

- Amelija! Ar mamytė ir tėvelis išsiskirs?

Sutikau veidrodyje tavo žvilgsnį.

- Nežinau, Viliuk.

Kitą klausimą jau nujaučiau.

- Amelija! Ar čia aš kalta?

- Ne! - įtūžusi atsakiau. - Kaip mane gyvą matai. - Išsipešiau

iš galvos visus segtukus ir gumutes ir ėmiausi mazgyti susiraiz­

217

giusias sruogas. - Gerai, užteks. Grožio karalienės iš manęs neiš­

eis. Eik į lovą.

Visi tą vakarą pamiršo tave apkamšyti - nė nesitikėjau nie­

ko kito atsimindama tuos apgailėtinus vaikų priežiūros įgūdžius,

kurių liudytoja tapau pastarosiomis dienomis. Tu įsirangei į lovą

pro atvirąjį galą - iš abiejų čiužinio šonų ją dar juosė grotelės,

kurių tu nekentei, nes, pasak tavęs, jos skirtos kūdikiams, net jei­

gu ir saugo tave, kad neiškristum. Pasilenkiau ir apkamšiau tave.

Nerangiai net pakštelėjau į kaktą.

- Labanakt, - palinkėjau, šmurkštelėjau po savo antklode ir

užgesinau šviesą.

Kartais patamsy atrodydavo, kad name plaka širdis. Girdėda­

vau, kaip ji pulsuoja man ausvse, uaa uaa uaa. Dabar ji tvinksėjo

dar garsiau. Gal mano naujieji plaukai - koks superlaidininkas.

- Žinai, mamytė visą laiką sako, kad kai užaugsiu, galėsiu būti

kuo panorėsiu, - sušnibždėjai tu. - Tai netiesa.

Aš pasirėmiau alkūne.

- Kodėl?

- Berniukas negalėčiau būti, - atsakei.

Aš prunkštelėjau.

- Paklausk kada mamytės.

- Ir Mis Amerika negalėčiau būti.

- Kodėl gi?

- Negali eiti į konkursą su kojų įtvarais, - atsakei.

Pagalvojau apie tas eisenas, merginas, pernelyg gražias, kad

galėtų būt tikros, aukštas, liesas ir tobulas kaip iš plastiko. Tada

pagalvojau apie tave, žemaūgę, kresną ir išsukinėtą lyg šaknis,

kreivai auganti nuo medžio kamieno, o tau per petį - juosta.

MIS SUPRASTOJI.

MIS IŠMANIOJI.

MIS KLAIDA.

Nuo šito man susuko skrandį.

- Miegok dabar jau, - paliepiau, šiurkščiau negu norėjau, ir

kol tu užknarkei, suskaičiavau iki 1036.

Nulipusi į apačią pirštų galais nutykinau į virtuvę ir pravė­

riau šaldytuvą. Šiuose namuose visiškai nėra ko valgyti. Pusryčių

tikriausiai teks medžių žievę krimsti. Atvirai kalbant, jau buvo

218

netoli ribos: jeigu tėvai dar nenueis nupirkti maisto, bus galima

juos bausti už smurtą prieš vaikus.

Kiek jau kartų tai kartojasi.

Pasirausiau po vaisių skyrių, radau sudžiūvusią į fosiliją citri­

ną ir imbiero gumbą.

Užtrenkiau šaldytuvo dureles ir išgirdau dejonę.

Persigandusi - ar įsilaužėliai prievartauja mergaites mėlynais

plaukais? - nutykinau prie virtuvės durų ir pasižiūrėjau į svetai­

nę. Kai akys apsiprato su tamsa, pamačiau: ant sofos atkaltės už­

mesta antklodė, pagalvė, kuria mano tėvas apsivertęs užsidengė

galvą.

Skrandį nuvėrė tas pats dieglys, kaip ir tąsyk, kai tu prašnekai

apie grožio karalienes. Kuo tyliau nutykinau per virtuvę delnu

braukdama stalviršį, kol pirštai užčiuopė duonriekį peilį. Nusi­

nešiau jį į vonią.

Pirmas pjūvis skaudėjo. Žiūrėjau, kaip siūbteli kraujas nely­

ginant banga ir nuteka žemyn į alkūnę. Šūdas, ką aš padariau?!

Atsukau šaltą vandenį, pakišau ranką po srove, kol kraujas liovėsi

bėgęs.

Tada lygiagrečiai įpjoviau dar.

Ne riešą - nepamanyk, kad bandžiau nusižudyti. Tik norėjau,

kad skaudėtų ir kad aiškiai žinočiau, dėl ko skauda. Logiška: įsi­

pjauni, jauti skausmą, taškas. Jutau, kaip viskas tvenkiasi manyje

it karštas garas, o aš tik suku sklendę. Tai man priminė mamos

kepamus pyragus. Visas paviršius subadytas. Kad galėtų kvėpuoti,

sakydavo.

Aš tik kvėpuoju.

Užsimerkiau prieš naują pjūvį, paskui pajutau palengvėjimą.

Dieve, kaip gera - ta besikaupianti įtampa, o tada saldus palen­

gvėjimas. Reikės tas žymes gerai paslėpti, nes jau verčiau mirsiu

negu leisiu kam nors sužinoti. Netgi didžiavausi savim, truputėlį.

Taip elgiasi kuoktelėjusios mergaitės - tos, kurios rašo eilėraš­

čius, kaip į jų organus pilama smala, ir taip storai apsivedžioja

akis juodu pieštuku, kad atrodo kaip egiptietės, - o ne geros mer­

gaitės iš gerų šeimų. Vadinasi, arba aš nesu gera mergaitė, arba ne

iš geros šeimos.

Rinkis kad nori.

219

Pakėliau unitazo bakelio dangtį ir paslėpiau ten peilį. Gal jo

dar prireiks.

Stebeilijau į pjūvius, jie dabar tvinksėjo, lygiai kaip visas na­

mas, uaa, uaa, uaa. Atrodė panašūs į geležinkelio bėgius. Į laiptų

bokštą už scenos. Vaizduotė piešė negražių žmonių, tokių kaip aš,

procesiją - grožio karalienių, kurios nepaeina be įtvaro. Užmer­

kiau akis ir įsivaizdavau, kur tie laiptai veda.

III

Ši žemė pertekliui skirta,

Ir sendaikčiams joj ne vieta:

Juos niekins, lauk išmes, ardys!

Bet kol išauš diena žvarbi,

Juk esam mylimos abi

Keliaujančios - aš ir širdis.

Elizabeth Barret Browning, „Širdis mana ir aš“*

* Iš anglų kalbos vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Kieti kamuoliukai - vienas tarpsnis taisant cukraus sirupą

saldainiams, kai temperatūra pasiekia 250-266 °F.

Nuga, zefyrai, čiulpinukai, guminukai - visi šie saldumynai

gaminami kietų kamuoliukų stadijoje, kai cukraus kon­

centracija labai didelė, o sirupas, varvinamas nuo šaukšto,

stingsta storomis gijomis. (Atsargiai. Cukrus degina dar ilgai

po sąlyčio su oda; lengva pamiršti, kad toks saldus dalykas

gali palikti randų.) Norėdami patikrinti tirpalą, įlašinkite

lašelį į šaltą vandenį. Tinkamai išvirtas jis sustingsta į kietą

rutuliuką, kuris ištrauktas nesuplokštėja, bet smarkiai spau­

džiant formą dar galima keisti.

Tai mums primena posakį „žaisti kietą žaidimą“ - elgtis

nuožmiai, agresyviai, konkurencingai; tokiu žaidimu norima

paveikti kieno nors mąstymą, kad atitiktų jūsiškį.

DIEVYBĖ

2 ‘A stiklinės cukraus

V2 stiklinės nestipraus kukurūzų sirupo

V2 stiklinės vandens

žiupsnis druskos

3 didelių kiaušinių baltymai

1 arbatinis šaukštelis vanilės

V2 stiklinės skaldytų žemės riešutų

V2 stiklinės džiovintų vyšnių, vaivorų arba spanguolių

Man vis atrodydavo įdomu, kad norint pagaminti saldėsį pavadi­

nimu „Dievybė1* prireikia tokio žiaurumo.

223

Dviejų litrų talpos prikaistuvyje sumaišykite cukrų, kukurūzų

sirupą su vandeniu ir druska. Naudodami konditerinį termome­

trą kaitinkite sirupą iki kietų kamuoliukų stadijos, maišykite tik

tol, kol ištirps cukrus. Suplakite baltymus iki standžių putų. Siru­

pui įkaitus iki 260 °F, pamažu pilkite jį į kiaušinių baltymus, nesi­

liaudami intensyviai plakti elektriniu maišytuvu. Plakite, kol sal-

dėsis ims įgauti formą, - apie penkias minutes. Įmaišykite vanilę,

riešutus ir džiovintas uogas. Greitais judesiais po truputį krėskite

masę ant vaškinio popieriaus, kiekvieną saldainį užbaigdami su­

kamuoju judesiu, ir leiskite ataušti kambario temperatūroje.

Kieti kamuoliukai - plakimas, dar kartą plakimas. Gal šiam

saldėsiui labiau būtų tikęs pavadinimas „Nuolankumas"?

ŠcoJLotb2008 metų sausis

Iš pradžių valgomajame atsirado rajos pavidalo dėmė - van­

denženklis, požymis, kad viršutinio aukšto vonioje kažkas

atsitiko vamzdžiams. Bet tas vandenženklis ėmė plėstis ir galop

priminė nebe rają, o jau visą potvynį, ir atrodė, kad pusę lubų

permerkė arbatžolių užpilas. Santechnikas kokią valandą pasi-

kuitė po kriauklėmis ir už vonią juosiančios priekinės sienelės, o

tada vėl išdygo virtuvėje, kur aš troškinau spagečių padažą.

- Rūgštis, - pranešė.

- Ne... „Marinara“.

- Vamzdžiuose, - patikslino jis. - Neįsivaizduoju, ką tokio jūs

ten pylėt ir nuleidinėjot, bet nuo to jie rūdija.

- Nuleidinėjam vien tai, ką ir visi kiti. Neatrodo, kad mergai­

tės duše atliktų chemijos eksperimentus.

Santechnikas gūžtelėjo pečiais.

- Galiu pakeist vamzdžius, bet kol nesutvarkysite problemos,

vėl pasikartos tas pat.

Mano skaičiavimais, vien šis iškvietimas kainavo 350 dole­

rių - mes to negalėjom sau leisti, ką ten kalbėti apie dar vieną.

- Labai gerai.

Dar trisdešimt dolerių kainuos dažai luboms uždažyti, ir tai -

jeigu dažysime patys. Štai jau trečią kartą šią savaitę valgome ma­

karonus, nes jie pigesni negu mėsa, nes tau reikia naujų batų, nes

mes bankrutuojame.

Buvo beveik šęyios - tokiu metu paprastai pro duris įžengia

Šonas. Po pragaištingų jo parodymų praėjo beveik trys mėnesiai,

225

nors iš mūsų pokalbių nebūtum įtaręs, kad tai apskritai įvyko.

Aptarinėjome, ką policijos viršininkas papasakojo vietos laikraš­

čiui apie vandalizmo aktą vidurinėje mokykloje, ir ar Šonui laikyti

detektyvo egzaminą. Kalbėjomės apie Ameliją, kuri vakar paskel­

bė tylos streiką ir užuot kalbėjusi vaidino pantomimą. Džiaugė­

mės, kai vakar tu pati apėjai visą kvartalą ir man neprireikė bėgti

atgal vežimėlio, nes tau nepakirto kojų.

Apie teismo procesą mes nesikalbėjome.

Aš užaugau šeimoje, kurioje buvo manoma: jei nekalbi apie

problemą, jos ir nėra. Mama ilgus mėnesius sirgo krūties vėžiu;

kai tai supratau, jau buvo vėlu. Kol užaugau, tėvas triskart neteko

darbo, bet tai nebuvo aptarinėjama - vieną dieną jis vėl apsivilk­

davo kostiumą ir išeidavo į naują darbovietę, lyg įprastos rutinos

ničniekas nebūtų sutrikdęs. Vienintelė vieta, kur derėjo išlieti

visus savo būgštavimus ir rūpesčius, buvo klausykla; vienintelė

paguoda, kurios mums reikėjo - Dievo paguoda.

Prisiekiau: kai turėsiu savą šeimą, visos kortos guls ant stalo

atverstos. Nebus slaptų galvos skausmų, nematomų žygių ar raus­

va spalva tamsintų akinių, kurie trukdytų matyti visas paprastos

šeimos kebeknes ir painiavas. Vis dėlto aš pamiršau vieną svarbų

dalyką: žmonėms, kurie nekalba apie savo bėdas, tenka dėtis, jog

jų nė neturi. Kita vertus, kalbėdamiesi apie tai, kas negerai, žmo­

nės pliekiasi, skaudina vienas kitą ir jaučiasi nelaimingi.

- Mergaitės! - sušukau. - Vakarienė!

Antro aukšto koridoriumi iš tolo atidundėjo judviejų žingsniai.

Tu lipai atsargiai - iš pradžių vieną kojytę pastatai ant laiptelio, pas­

kui nuleidi ir pristatai kitą, - o Amelija skriete įskriejo virtuvėn.

- O Dieve, - sudejavo, - ir vėl spagečiai?

Būkim teisingi - spagečiai ne iš pakelio. Užminkiau tešlą, iš­

kočiojau, supjausčiau juostelėmis.

- Ne, šįkart gausit fetučinių, - nesileidau išmušama iš vėžių. -

Gali dengti stalą.

Amelija įkišo galvą į šaldytuvą.

- Naujienos trumpai: mes nebeturim sulčių.

- Šią savaitę geriame vandenį. Vanduo sveikiau.

- Ir labai patogu, nes pigiau. Žinai ką? Paimk dvidešimt dole­

rių iš mano studijų sąskaitos ir išleisk vištienos kotletams.

226

- Hmm, kas čia per garsas? - tariau suraukusi kaktą ir apsi­dairiau. - Ak, štai kas! Aš nesijuokiu.

Amelija išspaudė šypsnį.

- Rytoj gerai būtų gauti šiek tiek baltymų.

- Primink man, kad nupirkčiau sojų.

- Vulgaru. - Ji pastatė ant stalo stirtą lėkščių. - Tada primink,

kad prieš vakarienę nusižudyčiau.

Virtuvėje pasirodei tu - nudūmei prie savo aukštos kėdutės.

Aukšta kėdute mes jos nevadinom - tau jau buvo beveik šešeri,

tad nepraleisdavai progos atkreipti dėmesį, jog esi didelė mergai­

tė, - tačiau be kokio paaukštinimo stalo nepasiekdavai, tiesiog

buvai per maža.

- Kad išvirtum milijardą svarų makaronų, reikia tiek vandens,

kad pakaktų pripildyti septyniasdešimt penkis tūkstančius basei­

nų, - pasakei tu.

Amelija sudribo ant kėdės šalia tavęs.

- O kad suvalgytum milijardą svarų makaronų, tereikia būti

gimusiai O ’Kyfų šeimoje.

- Jeigu jūs ir toliau skųsitės, ryt vakare pataisysiu ką nors gur­

maniška... pavyzdžiui, kalmarų. Arba hagio*. Ar veršienos sme­

genų. Tai baltymai, Amelija...

- Seniai seniai Škotijoje gyveno toks vyrukas, Sonis Bynas, ku­

ris valgydavo žmones, - įsiterpei tu. - Gal tūkstantį suvalgė.

- Ką gi, laimė, mūsų padėtis ne tokia beviltiška.

- O jeigu būtų, - tau akys nušvito, - aš juk būčiau be kaulų.

- Na, gerai jau, pakaks. - Įkroviau tau į lėkštę porciją garuo­

jančių spagečių. - Bon appėtit.

Žvilgtelėjau į laikrodį: buvo dešimt po šešių.

- O kaip tėvelis? - paklausė Amelija, perskaičiusi mano mintis.

- Luktelsim jo. Tikrai po minutės kitos pareis.

Bet po penkių minučių Šonas vis dar nebuvo grįžęs. Tu muis-

teisi kėdėje, o Amelija knebinėjo lėkštėje sustingusią makaronų

masę.

- Vienintelis dalykas, šlykštesnis už makaronus, yra šalti kaip

ledas makaronai, - burbtelėjo ji.

* Škotų nacionalinis patiekalas, gaminamas iš avies ar veršelio plaučių, širdies ir pan. ir verdamas to paties gyvulio skrandyje.

227

- Valgykit, - paraginau, ir judvi abi puolėt vakarienę kaip va­

nagai.

Aš sėdėjau nudelbusi akis į valgį, nebesijaučiau alkana. Po ke­

lių minučių judvi nunešėt lėkštes į plautuvę. Santechnikas nulipo

laiptais pasakyti, kad pabaigė, ir paliko man ant virtuvės baro

sąskaitą. Dukart sučirškė telefonas, viena iš jūsų atsiliepėt.

Pusę aštuonių paskambinau Šonui į mobilųjį, ir jis iš karto

persijungė į balso pašto dėžutę.

Aštuntą išgramdžiau ataušusį savo lėkštės turinį į šiukšlių dėžę.

Pusę devynių apkamšiau tave lovoje.

Devintą keturiasdešimt penkios paskambinau neskubios pa­

galbos linija į dispečerinę.

- Čia Šarlotė O ’Kyf, - prisistačiau. - Gal žinote, ar Šonas šian­

dien dirbs antrą pamainą?

- Jis išėjo maždaug be penkiolikos šešios, - atsakė dispečerė.

- Ak taip, žinoma, - nerūpestingai tariau, lyg jau ir taip bū­

čiau žinojusi, nes nenorėjau, kad ji palaikytų mane tokia žmona,

kuri nenutuokia, kur galėtų būti jos vyras.

Šešios minutės po vienuoliktos sėdėjau patamsy šeimos kam­

bary ant sofos; tuo metu atsargiai prasivėrė lauko durys. J kamba­

rį pirštų galais įėjo Šonas ir uždegė šalia manęs stovinčią lempą.

- Oho, - tariau. - Gatvėje turėjo būti velniškas kamštis.

Jis sustingo.

- Tu nemiegi.

- Mes laukėm tavęs vakarienės. Tavo lėkštė tebestovi ant stalo,

jeigu norėtum sustirusių fetučinių.

- Po pamainos nuėjau su vaikinais į O ’Boys. Ketinau paskam­

binti...

Aš baigiau jo pradėtą sakinį:

- Bet nesinorėjo su manim kalbėtis.

Jis priėjo arčiau, užuodžiau jo skutimosi losjoną. Saldymedis

ir vos juntamas dūmo dvelksmas. Galėtumėt užrišti man akis -

aš vis tiek sugebėčiau kitomis juslėmis atskirti Šoną iš minios.

Bet atpažinti - tai ne tas pat kas pažinti žmogų kiaurai: vyras,

kurį prieš daugelį metų įsimylėjai, gali taip pat atrodyti, taip pat

kalbėti ir kvepėti, bet būti visiškai kitoks.

Tikriausiai ir šonas tą patį galėtų pasakyti apie mane.

228

Jis prisėdo ant kėdės priešais.- Ką tu norėtum išgirsti, Šarlote? Nori, kad meluočiau, skies-

čiau, kad nekantrauju vakare grįžti namo?

- Ne. - Aš nurijau seiles. - Aš noriu... aš tik noriu, kad viskas

būtų kaip anksčiau.

- Tada sustok, - tyliai ištarė jis. - Tiesiog apsisuk ir mesk tai,

ką pradėjai.

Pasirinkimas - keistas dalykas. Paklauskit čiabuvių genties

narių, kurie iki šiol mito lervomis ir šaknimis, ar jie nelaimingi, ir

tie žmogeliai tik gūžtelės pečiais. Bet pavaišinkit juos švelniausia

jautienos išpjova su triufelių padažu, o tada liepkit vėl eiti mai­

tintis tuo, ką randa žemėje, ir jiems iš galvos neis tas gurmaniškas

valgis. Jeigu nežinai, kad esama alternatyvos, negali jos pasigesti.

Marina Geits parodė man aukso puodą, apie kurį niekad gyve­

nime nebūčiau susimąsčiusi - nė sapnuose nebūčiau susapna­

vusi, - o dabar, kai jis jau parodytas, kaipgi galėjau nemėginti jo

nugriebti? Sulig kiekvienu lūžiu, sulig kiekvienu doleriu, klampi­

nančiu į skolas, aš būčiau galvojusi, kad reikėjo mėginti laimę.

Šonas papurtė galvą.

- Taip ir maniau.

- Aš galvoju apie Vilou ateitį...

- Na, o aš galvoju, kas yra čia ir dabar. Jai į pinigus nusispjaut.

Jai rūpi, ar tėvai ją myli. Betgi ne tokią žinią išgirs, kai tu atsistosi

toje prakeiktoje teismo salėje.

- Tai pasakyk man, Šonai, kaip rasti atsakymą. Gal mums tie­

siog sėdėti ir laukti, bene Vilou liausis lūžinėję kaulai? Arba kad

tu... - Aš ūmai nutilau.

- Kad aš ką? Susirasiu geresnį darbą? Išlošiu kokioj superstoj

loterijoj? Kodėl neimi ir nepasakai to, Šarlote? Tu manai, kad aš

neįstengiu jūsų visų išlaikyti.

- Niekada šitaip nesakiau.

- Ir nereikėjo. Ir taip visiškai aišku, - pasakė jis. - Žinai, tu

sakydavai, kad aš išgelbėjau tave ir Ameliją. Rodos, laikui bėgant

nuvyliau tave.

- Ne dėl tavęs. Kalbam apie mūsų šeimą.

- Kurią tu draskai. Dieve mano, Šarlote, kaip manai, ką žmo­

nės dabar mato pažiūrėję į tave?

229

- Motiną, - atsakiau.- Kankinę, - pataisė Šonas. - Niekada niekas taip gerai nepa­

sirūpins Vilou kaip tu. Niekuo nepasitiki, niekas nieko nepadarys

kaip reikiant. Negi nesupranti, kaip tai sumauta?

Man sugniaužė gerklę.

- Ką gi, dovanok, kad nesu tobula.

- Ne, - atkirto Šonas. - Tu paprasčiausiai šito tikiesi iš visų

mūsų. - Atsidusęs jis nuėjo prie židinio, kur gulėjo tvarkingai

sulankstyta antklodė ir pagalvė. - Nepyk, bet tu sėdi ant mano

lovos.

Jstengiau susiturėti nepratrūkusi kūkčioti, kol užbėgsiu laip­

tais į viršų. Atsiguliau toje čiužinio pusėje, kur paprastai miego­

davo Šonas, pamėginau rasti jo gulėtą vietą. Įsikniaubiau j pa­

galves, vis dar kvepiančias jo šampūnu. Nors jam persikrausčius

ant sofos pakeičiau patalynę, pagalvės užvalkalo tyčia neskalbiau;

dabar susimąsčiau kodėl. Kad galėčiau apsimesti, esą jis vis dar

čia? Kad turėčiau ką nors jo, jeigu visai nebegrįžtų?

Vestuvių dieną Šonas man pasakė, kad mane gindamas stotų

prieš kulką. Supratau, jis nori, kad ir aš tą patį prisipažinčiau, bet

negalėjau. Man reikėjo rūpintis Amelija. Kita vertus, jei ta kulka

būtų skriejusi tiesiai į Ameliją, nė akimirkos nedvejodama būčiau

puolusi priešais.

Ar dėl to aš - labai gera motina ar visai prasta žmona?

Bet čia ne kulka, ne šūvis. Tai atvažiuojantis traukinys: norė­

dama išgelbėti dukterį, privalau pulti ant bėgių. Tik vienas keblu­

mas - prie manęs pririštas mano geriausias draugas.

Vienas dalykas - paaukoti savo gyvenimą dėl ko nors kito. Vi­

sai kas kita - į tą kebeknę įvelti ir trečiąją pusę, kuri tave pažįsta,

visiškai tavim pasitiki.

Iš pradžių atrodė taip paprasta: teikiame ieškinį, kuriuo pri­

pažinta, kaip mums sunku, ir nuo to reikalai iš esmės pasitai­

so. Bet skubėdama įžvelgti šviesiąją dalyko pusę aš nepastebėjau

besitvenkiančių audros debesų: apkaltinusi Paiper ir įkalbėjusi

Šoną mane palaikyti, praradau abu savo draugus. O dabar jau

per vėlu. Net jeigu paskambinčiau Marinai ir paprašyčiau viską

sustabdyti, tai nepriverstų Paiper man atleisti. O Šono - liautis

mane smerkus.

230

Gali kiek tinkama sakyti sau, kad esi pasiryžusi netekti visko, kad gautum trokštamą dalyką. Bet tai - ydingas ratas: vien tie

dalykai, kuriuos aukoji, tave ir daro atpažįstamą. Praradai juos -

praradai ir save.

Valandėlę įsivaizdavau, kas būtų, jei nutipenčiau laiptais že­

myn, atsiklaupčiau prie Šono ir paprašyčiau atleisti. Vaizdavau­

si, kad prašau jo pradėti viską iš pradžių. Tada pakėliau akis ir

išvydau, jog durys praviros ir pro plyšelį boluoja mažytis tavo

veidelio trikampis.

- Mamyte, - tarei tu, prikėblinai arčiau savo nerangia eisena

ir užsiropštei ant lovos. - Ar tau prisisapnavo košmaras?

Tavo kūnelis visu ilgiu prisišliejo prie manęs.

- Taip, Viluti, kažką sapnavau.

- Nori, kad pasilikčiau su tavim?

Apglėbiau tave rankomis lyg imčiau į skliaustelius.

- Amžinai, - tariau.

Kalėdos šiemet buvo per šiltos, žalios, o ne baltos - Motušė Gam­

ta patvirtino, kad gyvenimas nebe toks, koks turėtų būti. Po kelias

savaites trukusios šilumos, atkeliavo kerštinga, nuožmi žiema. Tą

naktį snigo. Mes prabudome perdžiūvusia gerkle, radiatoriai ūžė.

Lauke oras kvepėjo kamino dūmu.

Kai septintą nulipau apačion, Šonas jau buvo išėjęs. Skal­

bykloje kūpsojo palikta tvarkinga patalynės krūvelė, o virtuvės

kriauklėje stovėjo tuščias kavos puodelis. Trindama akutes laip­

tais atlipai tu.

- Man kojytės nušalo, - nusiskundei.

- Tai įsispirk į šlepetes. Kur Amelija?

- Dar miega.

Buvo šeštadienis; nereikėjo anksti jos žadinti. Stebėjau, kaip

tu trini klubą, turbūt pati net nesuvokdama, ką darai. Tau reikė­

jo mankštintis, kad sustiprėtų raumenys pilvo apačioje, nors po

šlaunikaulių lūžio darant pratimus vis dar skaudėdavo.

- Žinai ką? Jeigu nueisi laikraščių, pusryčiams galėsim išsi­

kepti vaflių.

Mačiau, kaip sveri mintyse: pašto dėžutė už ketvirčio mylios

pakelėje; lauke - stingdantis šaltis.

231

- Su ledais? - paklausei.

- Su braškėmis, - ėmiau derėtis.

- Gerai.

Nuėjai j priebutį apsivilkti ant pižamos striukės, padėjau tau

užsisegti įtvarus, o tada apaviau žemais aulinukais, į kuriuos tie

įtvarai šiaip ne taip tilpo.

- Atsargiai eik keliuku. - Tu užsisegei striukės užtrauktuką. -

Vilou! Girdėjai, ką pasakiau?

- Taip, atsargiai eik, - kaip papūga atkartojai tu, atidarei lauko

duris ir nėrei į kiemą.

Kelias minutes stovėjau tarpdury ir žiūrėjau, tu atsisukai ant

tako, įsisprendei į šonus ir pareiškei:

- Nepargriūsiu aš! Liaukis žiūrėjusi!

Taigi įėjau vidun ir uždariau duris, bet dar kurį laiką stebėjau

tave pro langą. Ėmiau traukti iš šaldytuvo reikalingus produktus,

įjungiau elektrinę vaflinę. Ištraukiau plastikinį maišytuvo indą,

kuris tau taip patiko, nes buvo lengvas, galėjai jį pakelti ir pilti.

Vėl nuėjau į priebutį tavęs palaukti. Bet kai išėjau už durų, tu

buvai dingusi. Vaizdo niekas neužstojo, kelias nuo mūsų keliuko

iki pašto dėžutės man buvo matyti, o tavęs niekur nebuvo. Klai­

kiai nusigandusi greitosiomis užsitempiau aulinukus ir leidau­

si tekina. Maždaug pusiaukelėje pamačiau pėdas, įsispaudusias

sniege, vis dar dengiančiame sustirusią žolę, - jos vedė prie tven­

kinio, paversto čiuožykla.

- Vilou! - surikau. - Vilou!

Prakeiktas Šonas - neatvežė sunkvežimio cemento ir neužpy-

lė tvenkinio, kaip prašiau.

Ūmai išvydau tave už nendrių, juosiančių ledą.

Vieną koją buvai iškėlusi virš ledo.

- Vilou, - pašaukiau tyliai, kad nekrūptelėtum, bet tuo mo­

mentu, kai gręžeisi, aulinukas paslydo ir tu virtai į priekį ištiesusi

rankas, kad ne taip susitrenktum.

Tiesiog nuspėjau, kas atsitiks. Kai atsisukai į mane, aš jau bė-

gau. Žengiau ant ledo, vos užsitraukusio ir per plono išlaikyti bet

kokį svorį, ir garbanotas it salotos lapas jo pakraštys sutrupėjo

po mano pėda. Aulinis batas prisisėmę stingdančio vandens, bet

sugebėjau apglėbti tave, kad neparkristum.

232

Sušlapau iki šlaunies, tavo kūnelis pakibo man ant alkūnės

nelyginant pyrago miltų maišas, buvai netekusi žado. Žingtelėjau

atbula, ištraukiau koją iš dumblo su žolėmis, kuris dengė tvenki­

nio dugną, ir sunkiai žnektelėjau ant užpakalio, kad tu nuvirstum

minkštai.

- Tu sveika? - paklausiau vos atgaudama kvapą. - Ar kas

nelūžo?

Tu greitosiomis susikaupei ir įvertinai padėtį iš vidaus, tada

papurtei galvą.

- Kas tau šovė į galvą? Turėk proto...

- Amelija tai gali vaikščioti ledu, - pratarei tylutėliai.

- Pirma, tu ne Amelija. O antra, ledas dar netvirtas.

Tu pasimuistei ir išsirietei.

- Lygiai kaip ir aš.

Atsargiai tave apsukau ir pasisodinau ant kelių, kad kojytės

nukartų man iš šonų. „Voras" - taip tokią padėtį vadina vaikai,

kai šitaip susėda ant sūpuoklių, - tau to niekad neleisdavom. Per

daug lengvai koja gali įkliūti į grandines ar persisukti, sukibusi

su draugo galūne.

- Ne, - atsakiau tvirtai. - Vilou, stipresnio žmogaus už tave aš

nepažįstu.

- Bet vis tiek norėtum, kad man nereikėtų sėdėti vežimėlyje.

Ar visą laiką gulėti ligoninėje.

Šonas tvirtindavo, kad tu puikiausiai supranti, kas vyksta

aplink; aš naiviai tikėjausi, kad po mudviejų su tavim pokalbio

prieš keletą mėnesių jei tau ir kils kokių abejonių dėl mano žo­

džių, jas išsklaidys mano darbai. Tačiau ramybės nedavė tai, ką tu

girdėjai mane kalbant, - ne ta žinia, kurią būtum galėjusi įžvelgti

tarp eilučių.

- Prisimeni, sakiau tau, kad man teks kalbėti dalykų, kurių ne­

turiu galvoje? Tai ir viskas, Vilou. - Aš padvejojau. - Įsivaizduok,

mokykloje draugė paklausia, ar tau patinka jos sportbačiai, - o

jie tau negražūs, netgi neįtikėtinai bjaurūs. Juk nesakysi jai, kad

negali jų pakęsti, tiesa? Juk tai ją nuliūdintų.

- Tai melavimas.

- Taip. Ir beveik visuomet meluoti yra negerai, nebent jeigu

stengiesi ko nors neįskaudinti.

233

Tu įbedei į mane akutes.- Bet mane tai tu skaudini.

Peilis, įsmigęs man į paširdžius, dar pasisuko.

- Iš tikrųjų aš to nenoriu.

- Tai čia panašiai kaip tada, kai Amelija žaidžia „Atvirkščią

dieną“?

Amelija prasimanė tą žaidimą būdama maždaug tavo am­

žiaus. Jau tada - priešgyna, ji užsispirdavo neruošti pamokų, o

kai mudu imdavom ant jos rėkti, prapliupdavo juoktis ir saky­

davo, esą šiandien Atvirkščia diena ir namų darbus jau visus pa­

ruošusi. Arba terorizuodavo tave, pravardžiuodavo Stiklašikne, o

kai tu apsiašarojusi bėgdavai pas mus, pareikšdavo, kad Atvirkš­

čią dieną tai reiškia: tu - princesė. Taip niekad ir neperpratau, ar

Amelija prasimanė Atvirkščią dieną, nes yra išradinga, ar dėl to,

kad linkusi priešgyniauti.

O gal šis žaidimas - tai būdas išsikapstyti iš tirštos kebeknės,

kuri vadinama neteisėtu gimimu, būdas suverpti ją, kaip pasakos

nykštukui Bildukui, į aukso giją.

- Taip, - atsakiau, - lygiai kaip Atvirkščią dieną.

Tu taip meiliai man nusišypsojai, kad juste pajutau aplink

mudvi tirpstant ledą.

- Na, tada gerai, - tarei, - aš irgi norėčiau, kad tu išvis nebū­

tum gimusi.

Kai mudu su Šonu dar tik susitikinėjome, palikdavau jam paš­

to dėžutėje saldumynų. Jo inicialų formos cukruotų sausainių,

romo bobą, lipnių bandelių su karijų riešutais, šokoladinių tąsiu-

kų su migdolais. Stengiausi, kad meilė būtų saldi tiesiogine pras­

me. Vaizdavausi, kaip jis kiš ranką traukti sąskaitų ir katalogų, o

sužvejos vyniotinį su želė, meduolį, karamelės plytą. „Ar tebemy­

lėsi mane, kai priaugsiu trisdešimt svarų?" - klausdavo Šonas, o

aš juokdavausi: „Iš ko nusprendei, kad tave myliu?"

Mylėjau, žinoma. Bet man visuomet būdavo lengviau meilę

parodyti negu prisipažinti. Tas žodis priminė šokoladinius sal­

dainius su įdaru: mažus, brangius ir bemaž nepakeliamai sal­

džius. Kai jis būdavo šalia, aš nušvisdavau; jausdavausi kaip saulė

jo glėbio žvaigždyne. Tačiau mėginimai žodžiais išsakyti tai, ką

234

jam jaučiu, nežinia kaip visa sumenkindavo, lyg drugelis būtų

prismeigtas po stiklu ar vaizdo kamera nufilmavusi kometą. Kas­

nakt jis apsivydavo mane rankomis ir pakuždėdavo į ausį tą sa­

kinį - burbulą, kuris plyšta prilietus: Aš tave myliu. O tada lauk­

davo. Jis laukdavo, o aš, nors ir žinodavau, kad jis nenori manęs

skubinti, kol nesu pasiruošusi savajam prisipažinimui, toje tyloje

pajusdavau nusivylimą.

Vieną dieną išėjau iš darbo dar miltuotomis rankomis, kad

suspėčiau nulėkti pasiimti Amelijos iš mokyklos, ir radau už au­

tomobilio valytuvo užkištą kartotekos kortelę. AŠ TAVE MYLIU,

buvo joje parašyta.

Įsidėjau ją į pirštinių dėtuvę, o vakare pagaminau triufelių ir

palikau Šono pašto dėžutėje.

Kai kitą dieną išėjau iš darbo, ant mano mašinos priekinio

stiklo puikavosi priklijuotas aštuonių su puse ir vienuolikos colių

dydžio popieriaus lapas: AŠ TAVE MYLIU.

Paskambinau Šonui.

- Vis tiek aš laimėsiu, - pareiškiau.

- Manau, mudu abu laimėsim, - atsiliepė jis.

Pagaminau levandų aromato panna cotta ir palikau ant jo kre­

ditinės kortelės sąskaitos.

Jis pasitelkė plakatą. Užrašą galėjai perskaityti net pro res­

torano langą, dėl to durininkas ir vyriausiasis šefas mane visaip

tarkavo.

- Kas tau yra? - sakė man Paiper. - Imk pagaliau ir pasakyk

jam, ką jauti.

Bet Paiper nesuprato, o aš nemokėjau jai paaiškinti. Kai pa­

rodai žmogui, ką jauti, rezultatas būna gaivus ir tikras. Kai kam

nors sakai, ką jauti, už tų žodžių gali nieko nebūti, vien įprotis

ar lūkestis. Tais pačiais trimis žodžiais jausmus reiškia visi; pa­

prasti skiemenys negali sutalpinti to reto jausmo, kurį puoselėjau

Šonui. Norėjau, kad ir jis pajustų, ką jaučiu būdama su juo: tą

neįtikėtiną komforto, malonumo ir nuostabos derinį; supratau,

kad vos kartelį jo paragavusi įgijau priklausomybę. Taigi sutai­

siau tiramisu ir palikau įspraudusi tarp paketo iš Amazon.com ir

dažytojų įmonės lankstinuko.

Šį kartą Šonas paskambino.

235

- Žinai, kišti nosį į kito žmogaus pašto dėžutę - rimtas nusi­

kaltimas, - pasakė jis.- Tai suimk mane, - atsakiau.

Tą dieną išėjau iš darbo su uodega kolegų iš paskos, mat jie

jau ėmė žiūrėti į mus kaip į juokdarius, ir radau mašiną, visą visu­

tėlę apvyniotą rudu mėsininko popierium. Mano ūgio raidėmis

buvo išpaišyta žinutė: AŠ LAIKAUSI DIETOS.

Aš, žinoma, iškepiau sklindžių su aguonomis. Kitą dieną at­

nešusi imbierinių sausainėlių radau juos tebegulinčius pašto dė­

žutėje. O dar kitą dieną braškių pyrago net nesugebėjau įkišti,

nes pirmi du paketėliai tebebuvo nepaliesti. Taigi nunešiau jį į

Šono namus ir paskambinau prie durų. Jo šviesūs plaukai buvo

nušviesti iš už nugaros, balti marškinėliai aptempę krūtinę.

- Ko nevalgai mano kepinių? - paklausiau aš.

Jis tingiai nusišypsojo.

- Ko dabar man nesakai?

- Negi pats nematai?

Šonas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Ko nematau?

- Kad aš myliu tave!

Jis atlapojo verandos duris, griebė mane į glėbį ir iš visų jėgų

pabučiavo.

- Jau kaip ir laikas, - pasakė plačiai šypsodamasis. - Esu iš­

badėjęs.

Mudvi su tavim aną rytą ne tik vaflių iškepėm. Iškepėm pyrago

su cinamonu, avižinių ir riešutinių sausainių. Leidau tau nulai­

žyti šaukštą, mentelę, išlaižyti dubenį. Apie vienuoliktą į virtuvę

įliuoksėjo Amelija - ką tik iš dušo.

- Kokia čia armija ateis pietų? - paklausė ji, paskui paėmė purų

keksiuką, perlaužė ir įkvėpė garuojančio aromato. - Galiu padėti?

Mes iškepėme aksominį aviečių tortą, vaisinį plokštainį, ban­

delių su obuoliene, sausainių malūnėlių ir migdolinių morengų.

Kepėm tol, kol mano podėlyje beveik nieko neliko, kol užmiršau,

ką man pasakei prie tvenkinio, kol pritrūkome rudojo cukraus,

kol nebepastebėjome, kad tėčio visą dieną nėra namie, kol jau nė

kąsnelis daugiau nelindo.

236

- O dabar ką? - paklausė Amelija, kai virtuvės darbastalis

buvo užkrautas mūsų kūriniais iki paskutinio colio.

Jau taip seniai nebuvau kepusi - sykį pradėjusi nebegalėjau su­

stoti. Ir tikriausiai nesąmoningai vis dar gaminau restorano klien­

tūrai, o ne šeimai - juolab tokiai, kurios vieno nario trūksta.

- Galėtume atiduoti kaimynams, - pasiūlei tu.

- Jokiu būdu, - paprieštaravo Amelija. - Tegu perka.

- Mes nelaikome kepyklos, - įsiterpiau.

- O kodėl ne? Galėtų būti nedidelis prekystalis - kaip daržo­

vių - prie įvažiavimo į mūsų keliuką. Mes su Vilou nupieštume

didelį plakatą, parašytume „Šarlotės saldumynai", o tu viską ga­

lėtum suvynioti į plėvelę...

- Galėtume padėti batų dėžę, - pasiūlei tu. - Dangtyje pra­

pjautume plyšelį pinigams, ir imtume po dešimt dolerių.

- Po dešimt dolerių? - pasipiktino Amelija. - Po dolerį iš pra­

džių pabandyk, kvaiša.

- Mamyte! Ji mane kvaiša pavadino...

O mano vaizduotė piešė baltintas sienas, stiklinę vitriną, grū­

dinto plieno stalus marmuro stalviršiais. Vaizdavausi eilėmis iš­

rikiuotas pistacijų bandeles pramoninėje orkaitėje, burnoje tirps­

tančius morengus, švelnų it angelo sparnų plazdenimas kasos

aparato skambesį.

- „Pieno punšas", - nutraukiau ginčą, judvi atsisukote į

mane. - Toks turėtų būt pavadinimas plakate.

Tą naktį įmigau kaip užmušta Šonui dar negrįžus, o ir jis išėjo

dar man nenubudus. Vienintelis dalykas, iš kurio supratau, kad

jis apskritai buvo užsukęs, - tai vienišas kavos puodukas kriau­

klėje.

Man sugnybo paširdžius; apsimečiau, kad tai alkis, o ne gailes­

tis. Virtuvėje paskrudinau riekelę duonos ir išėmiau traškų kavos

aparato filtrą.

Kai mudu su Šonu buvome neseniai vedę, jis kas rytą patai­

sydavo man kavos. Pats jos negėrė, bet anksti keldavosi į dar­

bą ir užprogramuodavo Krups aparatą, kad kai išlįsiu iš dušo,

manęs lauktų kavinukas šviežios kavos. Nulipusi rasdavau lau­

kiantį puodelį, jau pasaldintą dviem šaukšteliais cukraus. Kar­

237

tais po puodeliu kyšodavo raštelis: IKI! arba AŠ JAU TAVĘS

PASIILGAU.Šįryt virtuvėje buvo šalta, tuščias kavos aparatas tylėjo. At­

seikėjau vandens, iškrėčiau kavos tirščius, nuspaudžiau mygtu­

ką, kad kava tekėtų į ąsotį. Ištiesiau ranką pasiimti iš indaujos

puodelio ir apsigalvojusi paėmiau iš kriauklės, Šono. Švariai jį

išskalavau ir įsipyliau kavos. Buvo per stipri, karti. Pagalvojau, ar

Šono lūpos lietė puoduką toje pačioje vietoje.

Visuomet įtariai žiūrėdavau į moteris, pasakojančias, girdi,

jų šeima iširo pernakt. Kaip jūs galėjote nesuprasti, galvodavau.

Kaip galėjote neatkreipti dėmesio į visus ženklus? Ką gi, pasakysiu

jums kaip: taip uoliai gesinote gaisrą panosėje, kad visai nepaste­

bėjote pragaro, kunkuliuojančio jums už nugaros. Neįstengiau

prisiminti, kada mudu su Šonu drauge iš ko nors juokėmės. Ne­

prisiminiau, kada paskutinį kartą priėjusi pabučiavau jį - tiesiog

šiaip sau. Buvau taip sutelkusi dėmesį į tave, kad pati pasidariau

pažeidžiama.

Kartais judvi su Amelija žaisdavote užstalės žaidimus, ir kai tu

ridendavai kauliukus, jie įkrisdavo į sofos plyšį ar nuriedėdavo

ant grindų. „Iš naujo", - pareikšdavai tu, ir taip paprasta buvo

gauti dar vieną galimybę. Štai ko dabar troškau - pradėti iš nau­

jo. Tik, atvirai sakant, nežinojau, nuo ko pradėti.

Šliūkštelėjau kavą į kriauklę ir žiūrėjau, kaip ji sūkuriuodama

nuteka pro groteles.

Kofeino man nereikėjo. Nereikėjo, kad kas nors rytais paruoš­

tų man kavos. Išmoviau iš virtuvės, čiupau pirmą pasitaikiusią

striukę (Šono, kvepėjo juo) ir išlėkiau lauk laikraščio.

Žalia pašto dėžutė, kurioje gulėdavo vietos laikraštis, buvo

tuščia: matyt, Šonas pasiėmė pakeliui, kad ir kur išvažiavo. Su

apmaudu apsisukau ir pastebėjau karučius, kuriuos vakar pasta­

tėme prie įvažiavimo į keliuką.

Vežimėlis buvo tuščias, likusi tik batų dėžė, Amelijos savano­

riška kasa, ir kartono plakatas, kuriame tu blizgiais dažais buvai

užrašiusi „Pieno punšas'1.

Griebiau batų dėžę ir nubėgau į namus, į jūsų miegamąjį.

- Mergaitės! - sušukau. - Žiūrėkit!

Abidvi apsivertėt ant kito šono, tebegaubiamos miego kokono.

238

- O Dieve! - suaimanavo Amelija, dirstelėjusi į laikrodį.Prisėdau ant tavo lovos ir atvožiau batų dėžę.

- Iš kur ėmei tuos pinigus? - paklausei tu, ir to užteko, kad

Amelija kaipmat atsisėstų lovoje.

- Kokius pinigus? - paklausė ji.

- Už mūsų kepinius, - paaiškinau.

- Duokš man. - Amelija čiupo dėžę ir įniko rūšiuoti bankno­

tus ir monetas. Buvo visokių. - Čia koks šimtas dolerių!

Tu išsliuogei iš lovytės ir užsiropštei ant Amelijos lovos.

- Mes turtingos, - pranešei, pasėmei saują dolerių ir pabėrei

virš galvos.

- Ką mes su jais darysime? - paklausė Amelija.

- Mano nuomone, reikėtų nusipirkti beždžionę, - pareiškei tu.

- Beždžionės ne šimtą dolerių kainuoja, daug daugiau, - nie­

kinamai prunkštelėjo Amelija. - Manau, reikia televizoriaus į

mūsų kambarį.

Aš pamaniau, kad derėtų užmokėti kreditinės kortelės skolą,

bet suabejojau, ar jūs, mergaitės, pritarsit.

- Mes jau turim televizorių apačioje, - pasakei tu.

- Na, bet kažkokios kvailos beždžionės mums visai nereikia!

- Mergaitės! - nutraukiau. - Yra tik vienas būdas gauti tai, ko

visi norim. Kepsim tol, kol uždirbsim daugiau pinigų. - Pažvel­

giau į vieną, paskui į kitą. - Nagi! Ko laukiat?

Judvi su Amelija nuskuodėt į vonią, išgirdau bėgant vandenį ir

šiūruojant jūsų dantų šepetėlius. Išlyginau paklodę ant tavo love­

lės ir užtiesiau antklode. Tada tą patį padariau su Amelijos lova,

tik lygindama po čiužiniu pakištą antklodės kraštą iššlaviau lauk

dešimtis saldainių popieriukų, plastikinį duonos maišelį, čežan­

čių kvietinių krekerių pakuočių. Ak, jau tie paaugliai, pamaniau

sau ir sužėriau viską į šiukšlių dėžę.

Vonioje judvi ginčijotės, kuri paliko neužsuktą dantų pastos

tūtelę. Įkišau ranką batų dėžutėn ir švystelėjau į orą dar saują

pinigų, klausydamasi ne jūsų ginčo, o sidabro monetų skimbčio­

jimo ir galimybių muzikos.

V '

SoKoA,

T ikriausiai man nereikėjo imti laikraščio. Štai apie ką mąs­

čiau sėdėdamas ir laukdamas vakarienės restorano bokse už

dviejų miestelių nuo Banktono. Gurkšnodamas apelsinų sultis

laukiau, kol virėjas iškeps man kiaušinienės. Juk Šarlotė, šiaip ar

taip, nuo to pradeda kiekvieną rytą: pamažu gurkšnodama kavą

peržvelgia antraštes. Kartais net balsu perskaito laišką redakto­

riui, ypač jei jis panašus į kokio bepročio, kuriam vienas žingsnis

iki Rubi Ridžo apgulos*. Kai šeštą ryto ištykinęs iš namų stabtelė­

jau prie pašto dėžutės, supratau, kad tai ją sunervins. Ir ką gi, gal

šios minties ir pakako, kad pasiimčiau laikraštį. Dabar, išskleidęs

ir permetęs akimis pirmą puslapį, aiškiai supratau, kad turėjau jį

palikti vietoje.

Jame, virš lenkimo linijos, buvo išspausdintas pasakojimas

apie mane ir mano šeimą.

VIETOS MENTAS DUODA J TEISMĄ DĖL

NETEISĖTO GIMIMO

Vilou O 'Kyf daugeliu atžvilgių yra normali penkerių metų

mergaitė. Visą dieną j i praleidžia Banktono pradinės moky­

klos vaikų darželyjey mokosi skaityti, skaičiuoti ir muzikos.

* Spaudoje plačiai nuskambėjusi istorija apie atsiskyrėlių šeimą Aidaho valstijoje, įtikėjusią, kad valdžia susimokė prieš juos, ir pasiruošusią gin­klu priešintis teisėtvarkos pareigūnams, net su paaugliais vaikais. Ap­gula baigėsi tragiškai ir sukėlė daug prieštaringų vertinimų.

240

Per pertraukas žaidžia su bendraamžiais. Mokyklos valgy­

kloje perkasi priešpiečių. Tačiau kai kas Vilou skiria nuo kitų

penkiamečių. Kartais Vilou važinėja neįgaliųjų vežimėliu;

kartais vaikšto su vaikštykle, o kartais dėvi kojų įtvarus. Taip

yra todėl, kad per neilgą gyvenimą jai yra lūžę per šešiasde­

šimt kaulų: mergaitė serga įgimta liga, kuri vadinama nebaig-

tine osteogeneze. Tėvų tvirtinimu, liga turėjo būti gydytojos

akušerės ginekologės nustatyta pakankamai anksti, kad būtų

galima atlikti abortą. Nors O'Kyfai myli ir brangina dukrelę,

jos gydymo sąskaitos gerokai didesnės už įprastines draudimo

išmokas. Taigi Vilou tėvai, leitenantas Šonas O'Kyfas iš Bank-

tono policijos departamento ir Šarlotė O ’Kyf prisijungė prie

daugelio pacientų, kurie teisiasi su akušeriais ginekologais dėl

to, kad šie nesuteikė jiems informacijos apie vaisiaus anoma­

lijas, informacijos, kuri, pasak jų , būtų paskatinusi nutraukti

nėštumą.

Neteisėtą gimimą pripažįsta daugiau kaip pusė Amerikos

valstijų. Daugumas šių bylų nepasiekia teismo ir baigiasi su­

sitarimu dėl mažesnės kompensacijos sumos, nes draudimo

nuo netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų kompanijos

nenori rodyti prisiekusiesiems tokio vaiko kaip Vilou. Tačiau

tokios bylos neretai atveria pavojingą etinių prieštaravimų

knibždėlynę: kokios tokių teismo procesų išvados apie visuo­

menės požiūrį į žmones su negalia? Kas gali smerkti tėvus, ku­

rie kas dieną regi, kaip kenčia jų vaikai? Kas turi teisę spręsti,

kokios rūšies negaliai privalo užkirsti kelią abortas, - jeigu

apskritai kas nors tokią teisę turi? Ir kaip tokia byla atsilieps

vaikui, kaip kad Vilou, kuri jau gana didelė ir gali klausytis

tėvų liudijimo teisme?

Lu Sent Pjeras, Amerikos žmonių su negalia asociacijos

Naujojo Hampšyro skyriaus prezidentas, sako suprantąs,

kodėl tėvai, kaip kad O'Kyfai, nusprendžia kreiptis į teis­

mą. „ Ieškinys gali padėti sumažinti neįsivaizduojamą f i ­

nansinę naštą, kuria neįgalus vaikas prislegia šeimą, - sako

Sent Pjeras, pats gimęs su įskilu stuburu ir nepakylantis iš

neįgaliojo vežimėlio. - Bet kaip įspėjimas mums skamba

žin ia , siunčiama tam vaikui: neįgalūs žmonės negali gy-

241

venti turiningo, visaverčio gyvenimo: jeigu nesi tobulas,

neturėjai gimti. “Naujojo Hampšyro aukščiausiasis teismas paskutinį netei­

sėto gimimo ieškinį, pateiktą 2004 m. ir siekusį 3,2 milijono

dolerių kompensacijos, 2006-aisiais atmetė.

Buvo įdėta net mūsų visų keturių nuotrauka - fotografavomės

aplinkraščiui „Susipažinkite - jūsų bičiulis policininkas", kurį

prieš dvejus metus išleido Banktono policijos departamentas.

Amelija dar buvo be kabių.

Tavo rankytė buvo sugipsuota.

Nusviedžiau laikraštį šalin, jis nukrito ant minkštasuolio prie­

šingame bokso gale. Prakeikti žurnalistai. Ką jie veikia - tūno

teisme ir laukia, kas pasirodys skelbimų lentoje? Kiekvienas, ku­

ris perskaitys tą straipsnį - o kuris neperskaitys? tai juk vietos

dienraštis, - manys, kad aš teisiuosi dėl pinigų.

Netiesa, ne dėl pinigų. Kad tai {rodyčiau, išsiėmiau piniginę ir

palikau dvidešimtinę už dviejų dolerių vertės vakarienę, kurios

man net niekas neatnešė.

Po penkiolikos minučių, trumpai stabtelėjęs nuovadoje paieš­

koti Marinos Geits adreso, jau buvau prie jos namų. Ji gyveno vi­

sai ne taip, kaip vaizdavausi, - sode stovėjo nykštukų figūrėlės, o

pašto dėžutė buvo kiaulytė su atsiveriančiais nasrais. Sienos buvo

apkaltos violetinėmis lentelėmis. Namukas, kuriame turi gyventi

Joniukas ir Grytutė, o ne griežta advokatė.

Paskambinau prie durų, jas atidarė Marina. Vilkėjo marški­

nėlius su Beatles plokštelės Revolver viršelio piešiniu ir sportines

kelnes, su užrašu UNH* išilgai klešnės.

- Ko atėjot?

- Man reikia su jumis pasikalbėti.

- Reikėjo paskambinti. - Ji apsidairė, akimis ieškodama Šar­

lotės.

- Aš atvažiavau vienas, - tariau.

Marina sunėrė rankas ant krūtinės.

- Telefonų knygoje manęs nėra. Kaip sužinojot, kur gyvenu?

* Naujojo Hampšyro universitetas.

242

Gūžtelėjau pečiais.

- Aš juk mentas.- Tai brovimasis į privačią erdvę...

- Gerai. Kai baigsit bylinėtis prieš Paiper Rys, galėsit mane pa­

traukti atsakomybėn. - Iškėlęs parodžiau rytinį laikraštį. - Skai­

tėt šitą mėšlą?

- Taip. Spaudos mes negalim paveikti, galim tik sakyti „jokių

komentarų11.

- Aš išeinu iš žaidimo, - pasakiau.

- Kaip?

- Išeinu. Nenoriu dalyvauti šioje byloje. - Vien ištaręs šiuos

žodžius pasijutau lyg perkėlęs pasaulio naštą ant kokio kito šū-

džiaus pečių. - Pasirašysiu bet ką, tik noriu oficialiai.

Marina sudvejojo.

- Užeikit į vidų, pasikalbėsim.

Namo išorė mane nustebino, o vidus - pritrenkė. Palei vieną

sieną stovėjo lentynos su sesers Humel figūrėlėmis, o kitas puošė

siuvinėti paveikslėliai. Ant sofos lyg dumbliai žydėjo nertos ser­

vetėlės.

- Dailūs namai, - sumelavau.

- Išsinuomojau su visais baldais, - paaiškino ji. - Moteris, ku­

riai priklauso namas, gyvena Fort Loderdeilyje.

Ant pietų stalo stūksojo kalnas bylų, gulėjo bloknotas. Ant

grindų visur buvo pilna primėtyta suglamžytų popierių; kad ir

ką ji ten rašė - ėjosi nelengvai.

- Žinot, leitenante O ’Kyfai, suprantu, mudviejų pažintis pra­

sidėjo nesklandžiai, priesaika patvirtinti parodymus jums buvo

tam tikras... išbandymas. Bet mes dar pamėginsim padirbėti, ir

kai būsim teisme, reikalai pasikeis. Aš tikiu, kad žalos atlygini­

mas, kurį skirti nutars prisiekusieji...

- Nenoriu aš jūsų kruvinų pinigų, - drėbiau. - Ji gali viską

pasiimti.

- Man rodos, suprantu, kas jus trikdo, - atsakė Marina. - Bet

juk viskas ne dėl jūsų su žmona. Viskas juk dėl Vilou. Ir jeigu iš

tiesų trokštate jai tokio gyvenimo, kurio ji nusipelno, turite lai­

mėti bylą. Jeigu jūs dabar atsitrauksite, gynybai suteiksite dar vie­

ną patogų kabliuką...

243

Ji per vėlai suprato, kad kaip tik šito aš ir noriu.

- Mano duktė, - kietai pasakiau, - skaito kaip šeštokė. Ji pa­

matys tą straipsnį laikraštyje, ir gal dar ne vieną. Išgirs, kaip mo­

tina visam plačiam pasauliui pareiškia, esą ji nebuvo pageidau­

jama. Pasakykit jūs man, ponia Geits: ar man geriau sėdėti toje

teismo salėje ir trukdyti laimėti bylą? Jei pasitrauksiu, Vilou turės

į ką atsiremti, kai jai prireiks pajusti, kad kažkas ją myli, nesvar­

bu, kokia ji.

- Esate tikras, kad dukters atžvilgiu pasielgsite teisingai?

- O jūs7. - paklausiau. - Aš neišeisiu iš čia, kol neduosite man

popierių pasirašyti.

- Negi tikitės, kad aš rengsiu dokumentus sekmadienio rytą,

ne biure...

- Už dvidešimt minučių. Susitiksime tenai.

Jau spėjau atidaryti duris, bet mane sustabdė Marinos balsas.

- O jūsų žmona? - paklausė ji. - Ką ji mano apie tai, ką keti­

nat daryti?

Iš lėto atsigręžiau.

- Ji negalvoja apie mane, - atsakiau.

Nepamačiau Šarlotės nei tą vakarą, nei kitą rytą. Maniau, per

tiek laiko Marina suspės pranešti žmonai, kad aš pasitraukiau iš

proceso. Vis dėlto net tvirtų įsitikinimų vaikinas supranta, kas

yra savisauga: nesirengiau lėkti namo pasikalbėti su tavo mama,

neišmetęs kelių stiprinančių burnelių. O kadangi esu mentas, tai

prieš sėsdamas prie vairo dar turėjau palaukti, kol alkoholis išga­

ruos iš organizmo.

Gal man nusišypsos laimė - Šarlotė jau miegos.

- Tomuk, - pamojau barmenui ir pastūmiau tuščią alaus

bokalą.

Į O'Boys buvau atėjęs su keliais mūsų pamainos policininkais,

bet dabar jie visi jau buvo išsivaikščioję po namus, pas žmonas

ir vaikus vakarieniauti. Aperityvui metas buvo per vėlyvas, o

vakaro lėbautojams - dar per ankstyvas; be manęs ir Tomuko,

bare sėdėjo tik vienas žmogus, senukas, gerti pradedantis tre­

čią po pietų, o baigiantis prieš uždarymą, kai jo pasiimti ateina

duktė.

244

Virš durų sutilindžiavo varpelis, ir į vidų įėjo moteris. Išsinėrė

iš prigludusio, leopardo dėmelėmis raštuoto palto, ir pasirodė,

kad po juo vilki dar labiau aptemptą ryškiai rožinę suknelę. Štai

tokie apdarai kaltintojui paprastai ir sužlugdo bylą.

- Šaltoka lauke, - tarė ji ir užlipusi atsisėdo ant baro taburetės

greta manęs. Aš ryžtingai spoksojau į savo alaus bokalą. Pamė­

gink normaliau apsirengti, pagalvojau.

Tomukas pastūmė man naują alaus bokalą ir kreipėsi į

moterį:

- Ko norėtumėte?

- Purvinojo martinio, - atsakė ši, tada atsisuko į mane ir nu­

sišypsojo. - Geriat tokį?

Gurkštelėjau alaus.

- Nemėgstu alyvuogių.

- Man patinka iščiulpti paprikas. - Ji atsegė ir paleido plau­

kus - šviesius, garbanotus, - jie it upė nuvilnijo iki pusės nuga­

ros. - O alus, mano nuomone, kačių kraiko skonio.

Šitie žodžiai mane prajuokino.

- Kada paskutinį kartą ragavot kačių kraiko?

Ji kilstelėjo antakius.

- Nejaugi jums niekad nėra buvę, kad tik žvilgtelit į ką nors ir

jau žinot, koks bus skonis?

Ar sakydama „ką nors“ ji tikrai turi galvoje daiktą? Ne gyvą

asmenį?

Šarlotės niekad neapgaudinėjau. Nė mintis ją išduoti nebu­

vo užklydusi. Dievaži, savo darbe sutinku daug jaunų moterų,

tad progų pakanka. Atvirai kalbant, nieko kito aš nenorėjau, tik

Šarlotės - net prabėgus aštuoneriems metams. Tačiau moteris,

kurią vedžiau, - santuokos įžaduose prisiekusi pirkti man vanili-

nių ledų, nors jie tebūtų varganas šokoladinių pakaitalas, - nebe­

buvo ta pati, kurią pastaruoju metu matydavau mūsų namuose.

Ši - šaltai siekianti tikslo ir svetima, taip susitelkusi į naudą, kad

net nebematanti to, ką turi.

- Mano vardas Šonas, - tariau žvelgdamas tiesiai į tą moterį.

- Tafi Loid, - prisistatė ši ir nugėrė martinio. - Panašiai kaip

tie saldainiai. Turiu galvoj Tafi, ne Loid.

- Na taip, supratau.

245

Ji prisimerkė.- O aš jūsų nepažįstu?

- Esu tikras, prisiminčiau jus, jeigu būtume anksčiau susi­tikę...

- Ne, tikrai. Niekad neužmirštu veidų... - ji sustojo vidury

sakinio ir spragtelėjo pirštais. - Apie jus rašė laikrašty, - pasa­

kė. - Jūsų dukrytė sunkiai serga, tiesa? Kaip ji laikosi?

Pakėliau bokalą spėliodamas, ar jai taip pat kaip man girdėti

mano dunksinti širdis. Ji atpažino mane iš to straipsnio? Jeigu ši

moteris atpažino, kiek dar kitų pažins?

- Viskas jai gerai, - lakoniškai atsakiau ir vienu ilgu mostu

baigiau alų. - Tiesą sakant, turiu keliaut namo, pas ją.

Suk devynios tą vairavimą - pareisiu pėsčias.

Pakilau nuo taburetės, bet nuo jos žodžių sustojau kaip įbestas.

- Girdėjau, nebesiteisit.

Iš lėto apsigręžiau.

- Apie tai laikraščiai nerašė.

Omai ji visai nebeatrodė apsvaigusi. Žydros akys vėrė kaip plienas, prirėmusios mane prie sienos.

- Kodėl panorot mesti tą bylą?

Gal ji žurnalistė? Gal čia spąstai? Pajutau, kaip prabudo bu­

drumas - per vėlai.

- Tiesiog stengiuosi elgtis taip, kaip geriausia Vilou, - sumurmė­

jau ir ėmiau vilktis striukę keikdamasis, kad susipynė rankovės.

Tafi Loid padėjo ant baro man priešais vizitinę kortelę.

- Vilou būtų geriausia, jei šios bylos išvis nebūtų, - pasakė ji.

Linktelėjusi persimetė per petį leopardo kailio paltuką ir išėjo

pro duris, palikusi vos nugertą savo martinį.

Paėmiau kortelę ir pirštu perbraukiau reljefiškai iškilusias

raides:

Tafi Loid, tyrėja

Bukeris, Hudas ir Koutsas

Važiavau pats. Važiavau tuo pat maršrutu kaip ir policijos pa­

trulio automobiliu, sukau dideles aštuoniukes, jų kilpos vis

mažėjo ir artėjo prie Banktono centro. Žiūrėjau į krintančias

246

žvaigždes ir važiavau ten, kur, mano galva, jos turėjo nukristi.

Vairavau tol, kol vos benulaikiau atmerktas akis, gerokai po vi­durnakčio.

Tylutėliai atsirakinau duris ir grabaliodamasis patamsy nuė­

jau į skalbyklos kamarėlę pasiimti patalynės. Staiga mane įveikė

nuovargis, pasijutau toks nusivaręs, kad nebepastovėjau ant kojų.

Susmukau ant sofos ir užsidengiau delnais veidą.

Galva neišnešė, kaip visa tai nuėjo taip toli - taip greitai. Čia

su trenksmais nešdinuosi iš advokatų kontoros, o štai jau Šarlotė

paskyrusi kitą susitikimą. Negalėjau to uždrausti - bet jei atvirai,

nė nenumaniau, kad ji su tuo ieškiniu eis iki galo. Šarlotė ne iš tų,

kurie rizikuoja. Štai kur prašoviau: Šarlotės galvoje tai susiję ne

su ja pačia. Jai viskas susiję su tavim.

- Tėveli!

Pakėlęs galvą išvydau priešais stovinčią tave, basos pėdutės

bolavo kaip šmėklos.

- Kodėl nemiegi? - nustebau. - Juk vidurnaktis.

- Aš noriu gerti.

Nuėjau į virtuvę, tu nutipenai man įkandin. Tvirčiau mynei

dešinę koją - nors kitas tėvas būtų tiesiog pamanęs, gal dukrelė

dar ne visai prabudusi, mano galvoje jau kirbėjo mintys apie mi-

krolūžius ir pasislinkusį klubo sąnarį. Įpyliau tau iš čiaupo stikli­

nę vandens ir kol gėrei atsirėmiau į spintelę.

- Na, gerai, - pakėliau tave ant rankų, nes nebūčiau galėjęs

žiūrėti, kaip tamsoje kopi laiptais. - Jau seniai laikas miegoti.

Tavo rankutės apsivijo man kaklą.

- Tėveli, kodėl tu nebemiegi savo lovoj?

Stabtelėjau pusiaukelėje ant laiptų.

- Man patinka sofa. Ant jos patogiau.

Įtykinau į judviejų miegamąjį, stengdamasis nepažadinti

Amelijos, kuri tyliai knarkė gretimoje lovoje. Apkamšiau tave

antklode.

- Lažinuosi, jeigu aš nebūčiau tokia - jeigu mano visi kaulai

nebūtų nesąmonė, - tu vis dar miegotum viršuj.

Mačiau tamsoje švytinčias tavo akis, skruostuką kaip obuoliu­

ką. Neatsakiau. Neišmaniau, ką atsakyti.

- Miegok, - tariau. - Per vėlu apie tai šnekėtis.

247

Staiga iš niekur nieko, lyg kas būtų filmo juostoje įklijavęs

ateities atkarpą, išvydau, kokia tu būsi suaugusi. Tas atkaklus

ryžtas, tas tylus susitaikymas žmogaus, užsibrėžusio žūtbūtinai

kautis nelygioje kovoje, - ką gi, tą akimirką tu buvai panašiausia

į savo motiną.

Užuot lipęs žemyn, įslinkau į didįjį miegamąjį. Šarlotė miego­

jo ant dešinio šono, veidu į tuščią lovos pusę. Atsargiai prisėdau

ant čiužinio krašto, stengdamasis jo nesujudinti išsitiesiau ant

antklodžių. Pasiverčiau ant šono, veidas į veidą su Šarlote.

Būti čia, gulėti savo lovoje, su savo žmona, atrodė neišven­

giama ir sykiu nepatogu - lyg būtum baigęs dėlionę ir įspraudęs

paskutinę detalę į savo vietą, nors pakraščiai ir nesueina, kaip

turėtų. Žiūrėjau į Šarlotės ranką ant antklodės, susigniaužusią į

kumštį, tarytum ji net pro miegus vis dar būtų pasirengusi pul­

ti. Paliečiau riešą, pirštai atsivėrė kaip rožė. Pažvelgęs pamačiau,

kad ji žiūri į mane išpūtusi akis.

- Aš sapnuoju? - sukuždėjo.

- Taip, - atsiliepiau, ir jos delnas sugniaužė manąjį.

Žiūrėjau, kaip Šarlotė vėl grimzta į miegą, mėginau pagau­

ti ribą tarp tos akimirkos, kai ji buvo čia su manim, ir kai jos

dvasia nuskriejo tolyn, bet tas pokytis įvyko per greitai. Švelniai

ištraukiau ranką iš jos saujos. Vyliausi, kad nubudusi ji akimirką

prisimins, kad čia buvau. Vyliausi, kad ta akimirka atpirks tai, ką

ketinu padaryti.

Departamente dirbo vyrukas, kurio žmona prieš keletą metų sir­

go krūties vėžiu. Kai ji ėjo chemoterapijos kursą, pulkas mūsiškių

iš solidarumo nusiskuto galvas; darėme ką galėjome, kad palai­

kytume Džordžą, padėtume jam išgyventi šį asmeninį pragarą.

Paskui jo žmona pasveiko, visi šventė, o po savaitės ji jam pasakė,

kad nori skirtis. Anuomet pamaniau: niekšiškiau moteris negalė­

jo pasielgti - pamesti vaikiną, kuris ištvėrė drauge su tavim šilta

ir šalta. Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad tai, kas vienu požiū­

riu atrodo šiukšlės, žvelgiant kitaip gali atrodyti menas. Galbūt iš

tiesų prireikia krizės, kad gerai save pažintum; gal gyvenimas turi

tau skelti antausį, tada suvoki, ko iš tiesų nori.

248

Man čia nepatiko - nelyginant prisimintum juodą akimirką.

Išsitraukiau servetėlę iš po ąsočio vidury masyvaus poliruoto

stalo ir nusišluosčiau kaktą. Man magėjo prisipažinti, kad darau

klaidą, ir nešti kudašių. Gal iššokti pro langą.

Bet nespėjus pasielgti, kaip liepia ši sveika mintis, durys atsi­

darė. Įėjo vyras per anksti pražilusiais plaukais - negi šito nepa­

stebėjau, kai buvau pirmą kartą? - o paskui jį blondinė stilingais

akinukais ir vos ne iki pasmakrės susagstytu kostiumėliu. Man

atvipo žandikaulis - tokia atsimainiusi Tafi Loid. Tylomis linkte­

lėjau jai, tada Gajui Bukeriui - advokatui, kuris prieš kelis mėne­

sius šitoje pačioje kontoroje privertė mane apsijuokti.

- Atėjau paklausti, ką daryti, - tariau.

Bukeris žvilgtelėjo į savo tyrėją.

- Nesu tikras, ar suprantu, ką tai reiškia, leitenante O ’Kyfai...

- Tatai reiškia, - atsakiau, - kad dabar aš jūsų pusėje.

XiCLhihCO

Kas sakoma motinai, kurios nepažįsti?

Nuo to laiko, kai Meizė pranešė turinti dabartinį mano bi­

ologinės motinos adresą, prirašiau šimtus laiško juodraščių. Štai

kaip turėjo būti: nors Meizei, rodos, pavyko aptikti mano bio­

loginę motiną, man nebuvo leidžiama susisiekti su ja tiesiogiai.

Turėjau parašyti laišką ir išsiųsti Meizei, tarpininkei. Ji paskam­

bins mano motinai, paliks žinutę, kad turi pasikalbėti labai as­

menišku reikalu, ir nurodys telefono numerį. Galima spėti, kad

tai išgirdusi motina supras, koks tas asmeniškas reikalas, ir pa­

skambins. Kai įsitikins, kad ta moteris tikrai yra mano biologinė

motina, Meizė jai arba balsu perskaitys mano parašytą laišką,

arba išsiųs paštu.

Meizė atsiuntė gaires, neva turinčias man padėti tą laišką pa­

rašyti.

Šiuo laišku jūs prisistatote vienam iš biologinių tėvų, kurio ieš­

kojote. Jums šis asmuo kone visai svetimas, tad iš laiško susida­

rys pirmąjį įspūdį apie jus. Kad nepriblokštumėte savo biolo­

ginio gimdytojo, patartina rašyti ne ilgesnį nei dviejų puslapių

laišką. Jeigu jūsų rašysena tvarkinga, maloniau gauti ranka

rašytą laišką, nes gavėjui jis leis pajusti jūsų asmenybę.

Jūsų valia spręsti, ar šiuo pirmuoju žingsniu atskleisite savo

tapatybę. Jeigu pasirašysite vardu ir pavarde, kita pusė galės jus

susirasti. Galbūt jūs pageidausite palūkėti, kol geriau pažinsite

kitą pusę, ir tik tada nurodysite savo adfesą ar telefono numerį.

250

Laiške derėtų pateikti bendro pobūdžio žinių apie save: koks

jūsų amžius, išsilavinimas, profesija, talentai ar pomėgiai, šei­

myninė padėtis, ar turite vaikų. Labai sveikintina - įdėti savo

ir šeimos narių nuotraukų. Gal jums pasirodys tinkama paaiš­

kinti, kodėl savo biologinių tėvų ieškote dabar.

Jeigu turite keblumų, sudėtingos jūsų gyvenimo aplinkybės,

kol kas pasakoti neverta. Netinka pranešti neigiamų žinių, su­

sijusių su įvaikinimu, pavyzdžiui, jei patekote į smurtaujan­

čią šeimą. Geriau apie tai papasakoti vėliau, kai užsimegs tam

tikras ryšys. Daugelis biologinių tėvų dėl sprendimo atiduoti

vaiką įvaikinti išgyvena kaltės jausmą ir baiminasi, kad galbūt

šis apsisprendimas, priimtas jūsų labui, neatnešė to gėrio, kurio

tikėtasi. Neigiama žinia, pranešama iš pat pradžių, gali užgožti

visus privalumus, susijusius su galimybe ateityje įtvirtinti gerus

santykius.

Jei savo biologinei motinai jaučiate dėkingumą už priimtą

sprendimą, galite trumpai taip ir pasakyti. Jei pageidaujate gau­

ti informacijos apie šeimos sveikatos istoriją, galite užsiminti.

Tikriausiai jums atrodys derama palaukti prieš klausiant apie

biologinį tėvą. Iš pradžių tai gali būti per skaudi tema.

Norėdama nuraminti ir įtikinti savo biologinę motiną, jog

siekiate geranoriškų santykių, galite parašyti, kad mielai pa­

skambintumėte ar susitiktumėte, bet gerbtumėte ir jos poreikį

apsispręsti, ar jai tai priimtina.

Taip dažnai skaitydavau Meizės gaires, kad jau beveik mokėjau

atmintinai. Man atrodė, kad čia trūksta pačių svarbiausių ins­

trukcijų. Kiek dera pasakoti apie tai, kas jums patinka, kad neat­

grasytumėte žmogaus? Pavyzdžiui, jeigu parašysiu, kad esu de­

mokratinių pažiūrų, o paaiškės, kad ji - respublikonė, ar išmes

mano laišką į šiukšlių dėžę? Ar dera prisipažinti dalyvavus žygy­

je, skirtame rinkti lėšas AIDS tyrimams, ir kad palaikau tos pa­

čios lyties asmenų santuokas? Ką jau kalbėti apie apsisprendimą

prireikus užrašyti visa tai juodu ant balto. Man norėjosi nusiųsti

atviruką - atrodė, taip įdėčiau daugiau pastangų negu tiesiog

brūkštelėjusi oficialų laišką teisininko bloknoto lape. Tačiau at­

virukų turėjau tik su paveikslų reprodukcijomis - Pikaso, Me-

251

rėš Engelbrait*, Mepltorpo**. Pikasas atrodė per daug nuvalkiotas; Engelbrait - per saldi ir operetiška; o dėl Mepltorpo - kas, jei ji iš

principo negali jo pakęsti? Mesk išgalvos, Marina , sakiau pati sau.

Juk tame atviruke nėra kokių nuogybiųf tik nelemtas gėlės žiedas.

Beliko suregzti atviruko turinį.

Kabineto duris pravėrė Brajoni, ir aš paskubom susižėriau už­

rašus į aplanką. Gal ir ne visai politiškai korektiška darbo laiku

puoselėti savo maniją, bet vis labiau įsitraukiant į O ’Kyfų bylą

darėsi vis sunkiau išmesti iš galvos biologinę motiną. Kad ir kaip

kvaila, priartėti prie jos atrodė tolygu išgelbėti savo sielą. Jeigu

jau tenka atstovauti moteriai, trokštančiai, kad būtų turėjusi gali­

mybę atsikratyti vaiko, tai aš bent jau galiu susirasti savąją moti­

ną ir pagirti, kad kadaise mąstė kitaip.

Sekretorė sviedė man ant stalo rudo popieriaus voką.

- Siuntinys iš velnio irštvos, - pranešė.

Žvilgtelėjusi išvydau atgalinį adresą: Bukeris, Hudas ir Kout­

sas. Atplėšiau voką, perskaičiau pataisytą apklausų sąrašą.

- Jūs turbūt juokaujat, - sumurmėjau ir atsistojusi nusikabi­

nau paltą. Atėjo metas aplankyti Šarlotę O ’Kyf namie.

Duris atidarė mergaitė mėlynais plaukais, ir aš geras penkias se­

kundes spoksojau išpūtusi akis, kol pažinau Šarlotės vyresnėlę,

Ameliją.

- Kad ir kuo prekiaujate, mums nereikia, - pasakė ji.

- Amelija, taip? - Aš išspaudžiau šypseną. - Esu Marina Geits.

Tavo mamos advokatė.

Ji atidžiai mane nužiūrėjo.

- Nesvarbu. Jos dabar nėra. Paliko mane auklės vietoj.

Iš vidaus atsklido piktas šūksnis:

- Aš ne mažas vaikas, kad man auklės reikėtų!

Amelija vėl metė žvilgsnį į mane.

- Norėjau pasakyti - paliko mane prižiūrėti invalidų.

Ūmai iš už durų staktos išlindo tavo galvutė.

* Mary Engelbright, amerikiečių grafikė ir vaikų knygų iliustratorė, su­kūrusi savo žurnalą ir prekės ženklą.

** Robert Mapplethorpe (1946-1989), garsus amerikiečių fotografas.

252

- Labas, - pasisveikinai tu ir nusišypsojai. Tau trūko vieno

priekinio danties.

Prisiekusieji tave iškart pamils, pamaniau.

Tada supykau ant savęs už šią mintį.

- Norite palikti žinutę? - paklausė Amelija.

Ką gi, negalėjau aš jai imti ir pasakyti, kad jos tėvas tapo liu­

dytoju gynybos pusėje.

- Tikėjausi pasikalbėti su jūsų mama.

Amelija gūžtelėjo pečiais.

- Mums uždrausta įsileisti nepažįstamus žmones.

- Ji nėra nepažįstama, - pasakei tu, ištiesei rankutę ir įsitem­

pei mane per slenkstį.

Ne itin mokėjau elgtis su vaikais, o patirties tokiu sparčiu

tempu galėjau niekad ir neįgyti, bet tavo rankutė manojoje, švel­

ni kaip triušio letenėlė, kėlė keistą jausmą - gal kaip tik į gera.

Leidausi nuvedama prie sofos svetainėje ir apsidairiau: fabrikinis

rytietiškas kilimėlis, dulkinas televizoriaus paviršius, židinio įdu­

boje aukšta stirta nušiurusių kartoninių užstalės žaidimų. Matyt,

pats „Monopolio" įkarštis - ant kavos staliuko priešais sofą gu­

lėjo išskleista lenta.

- Galit perimti mano dalį, - pasiūlė Amelija, sukryžiavusi

rankas ant krūtinės. - Iš manęs vis tiek didesnė komunistė nei

kapitaliste.

Ji užskuodė laiptais ir pranyko, palikusi mane spoksoti į žai­

dimo lentą.

- Ar žinot, kuriose gatvėse dažniausiai nutupiama? - paklau­

sei tu.

- Hm... - Aš prisėdau. - Ar ne visose vienodai?

- Turint galvoje korteles „Paleisti iš kalėjimo" ir panašias, tai

ne. Dažniausiai Ilinojaus prospekte.

Žvilgtelėjau žemyn. Ilinojaus prospekte tu buvai pasistačiusi

tris viešbučius.

O štai Amelija paliko man šešiasdešimt dolerių.

- Iš kur sužinojai? - paklausiau.

- Skaičiau. Aš mėgstu žinoti tai, ko niekas kitas nežino.

Galėjau lažintis, kad tu žinai daugybę dalykų, kurių nė vienas

iš mūsų nežino ir niekad nesužinos. Tas jausmas trikdė: sėdžiu su

253

nė šešerių neturinčiu vaiku, kurio žodynas tikriausiai nenusilei­

džia manajam.- Na, tai pasakyk man ką nors, ko nežinau, - paraginau aš.

- Žodį „nerdas" sugalvojo Daktaras Sjuzas*.

Aš garsiai nusijuokiau.

- Tikrai?

Tu linktelėjai.

- Knygutėje „Jeigu aš būčiau zoologijos sodo direktorius".

Tiesa, ji ne tokia gera kaip „Žali kiaušiniai su kumpiu". Nors ir ta

mažvaikiams, - pridūrei. - Man labiau patinka Harper Li.

- Harper Li? - pakartojau.

- N-taip. Nejaugi neskaitėt „Nežudyk strazdo giesmininko"?

- Žinoma, skaičiau. Man tik sunku patikėti, kad ir tu ją

skaitei.

Toks buvo pirmas mano pokalbis su mergyte, dėl kurios už­

virė visa šios bylos košė, ir aš supratau vieną dalyką: tu man pa­

tinki. Tu man labai patinki. Tu tikra, smagi ir šauni, na, kartais

tau lūžta kaulai. Man patiko, kad tu į savo negalią numojai ranka

kaip į mažiausiai svarbią savo ypatybę, - patiko bene taip pat,

kaip nepatiko tavo mama, besistengianti kuo labiau tą negalią

pabrėžti.

- Na, buvo Amelijos ėjimas. Vadinasi, jums reikia mesti, - pa­

sakei tu.

Žvilgtelėjau į lentą.

- Žinai ką? Nekenčiu „Monopolio".

Iš tikrųjų jo nekenčiau. Turėjau blogų prisiminimų iš vaikys­

tės, kai vienas pusbrolis savindavosi banko pinigus, o žaidimas

trukdavo po keturis vakarus iš eilės.

- Norit pažaisti ką nors kita?

Mano akys vėl nukrypo į židinio įdubą ir joje sukrautus nu­

trintus žaidimus; akis užkliuvo už lėlių namelio. Tai buvo minia­

tiūrinė jūsų namo kopija - juodos langinės ir ryškiai raudonos

durelės; namelis net buvo „apsodintas" žydinčiais krūmais, turė­

jo ilgus austinius kiliminius takus.

* Dr. Seuss (tikroji pavardė Theodor Geisel, J904-1991), amerikiečių vaikų rašytojas, komiksų knygų autorius. *

254

- Oho, - nusistebėjau ir pagarbiai paliečiau takelio žvyrą. -

Nuostabu.

- Tėvelis padarė.

Pakėliau namuką už pagrindo ir patupdžiau ant „Monopolio"

lentos.

- Ir aš turėjau lėlių namelį.

Tai buvo mano mėgstamiausias žaislas. Prisiminiau raudo­

nu aksomu apmuštas kėdutes mažytėje svetainėje ir senovinį

fortepijoną, kuris grojo pasukus raktelį. Vonią ant letenėlių ir

rausvai baltai juostuotus tapetus, primenančius saldainio po­

pierėlį. Namelis buvo gryno Viktorijos laikų stiliaus, nė iš tolo

nepanašus į modernų namą, kuriame užaugau; perstatinėdama

loveles, sofas ir virtuvės baldus, aš vaizduodavausi, jog tai kitas

pasaulis. Namai, kuriuose būčiau gyvenusi, jei manęs nebūtų

atidavę.

- Pažiūrėkit, - pasakei tu ir parodei, kaip pasikelia mažyčio

porcelianinio unitazo sėdynė. Pagalvojau, ar lėlių nameliuose vy­

rai taip pat dažnai pamiršta ją vėl nuleisti.

Šaldytuve gulėjo mediniai kepsniukai ir pieno buteliukai, ne­

lyginant perlai geldutėse kartono dėželėje rikiavosi kiaušinukai.

Pakėlusi pintinėlės dangtelį išvydau du styrančius virbalus ir siū­

lų kamuoliuką.

- Štai čia gyvena sesutės, - tarei tu ir pataisei čiužinius ant

dviejų lovyčių viename iš antro aukšto kambarių. - O čia miega

jų mamytė. - Gretimame kambaryje tu patupdei ant lovos dvi

pagalves ir juokingą mano delno dydžio lovatiesę. Tada paėmei

dar vieną antklodę, pagalvę ir paklojai lovą ant rausvos atlaso

sofutės svetainėje. - O štai čia - tėveliui.

Dieve šventas, pamaniau. Vargšiukė, ką jie tau daro.

Staiga atsidarė lauko durys ir įėjo Šarlotė, įsinešdama apsiaus­

to klostėse įkliuvusio žiemos šaltuko. Rankose nešėsi kelis žalius

perdirbamus maišelius maisto.

- Ak, tai čia jūsų mašina, - šūktelėjo ji ir drėbė produktų mai­

šelius ant grindų. - Amelija! Aš grįžau!

- Aha, - be entuziazmo atsklido iš viršaus Amelijos balsas.

Galimas daiktas, ne tave vieną jie žaloja.

Šarlotė pasilenkė ir pakštelėjo tau į kaktą.

255

- Kaip sekasi, pupuliuk? Žaidi lėlių nameliu. Šimtą metų ne­

mačiau, kad būtum jį išsitraukusi...

- Mums reikia pasikalbėti, - tariau aš ir atsistojau.

- Gerai. - Šarlotė pasilenkė rinkti pirkinių krepšelių; aš paė­

miau kelis ir nusekiau paskui ją į virtuvę. Ji ėmė traukti produk­

tus: apelsinų sultys, pienas, brokoliai. Makaronų ir sūrio apkepas,

indaplovės milteliai, užsegami plastiko maišeliai.

Gausa. Džiaugsmas. Gyvybė. Firmų pavadinimai siūlė gyve­

nimo receptą.

- Gajus Bukeris įrašė į liudytojų sąrašą dar vieną žmogų, - pa­

sakiau. - Jūsų vyrą.

Šarlotė laikė rankose stiklainį marinuotų agurkų. Kitą akimir­

ką jo duženos pažiro ant grindų.

- Ką jūs pasakėt?

- Šonas liudija prieš jus, - ramiai tariau.

- Juk jis negali to daryti?

- Ką gi, kai paprašė išbraukti jį iš ieškovų...

- Ko paprašė?

Pakvipo actu - ant grindų plytelių telkšojo marinatas.

- Šarlote, - nustėrau. - Jis man sakė, kad su jumis pasikalbėjo.

- Nekalba jis su manim jau kelias savaites. Kaip jis galėjo?

Kaip jis galėjo taip su mumis pasielgti?

Tuomet virtuvės tarpdury pasirodei tu.

- Čia kas sudužo?

Šarlotė atsiklaupė ir ėmė keturpėsčia rinkti stiklo šukes.

- Nekelk kojos į virtuvę, Vilou.

Man siekiant naujo rankšluostinio popieriaus rulono Šarlotė

suspigo - įsipjovė pirštą stiklo šuke.

Iš piršto bėgo kraujas. Tavo akutės išsiplėtė, ir aš iškart nuve­

džiau tave atgal į svetainę.

- Eik, atnešk mamai pleistro, - paprašiau.

Kai grįžau į virtuvę, Šarlotė spaudė kruviną pirštą palaidinės

skvernu.

- Marina, ką man daryti? - paklausė žvelgdama nuo grindų.

Tau tikriausiai buvo naujiena važiuoti į ligoninę, kai susižeidė

kas kitas, ne tu. Greit paaiškėjo, kad tavo framai šukė įpjovė per

256

giliai - pleistras nepadės. Nuvežiau ją į greitosios pagalbos pri­

imamąjį, ant užpakalinės sėdynės susodinusi Ameliją ir tave; tavo

kojytės rėmėsi į kartono dėžes, pilnas aplankų su teisės doku­

mentais. Palaukiau, kol gydytojas dviem dygsniais susiuvo Šar­

lotės bevardį pirštą, o tu sėdėjai greta ir laikei jos sveikąją ranką.

Pasiūliau sustoti prie vaistinės ir nupirkti prirašyto tailenolio su

kodeinu, bet Šarlotė atsakė po paskutinio tavo lūžio dar turinti

apsčiai vaistų nuo skausmo.

- Nieko baisaus, - tarė ji man. - Tikrai.

Bemaž patikėjau, bet prisiminiau, kaip ji siuvama gniaužė

tavo rankutę ir ką ketino pranešti apie tave prisiekusiesiems vos

po kelių savaičių.

Parvažiavau į biurą, nors diena jau nuėjo šuniui ant uodegos.

Iš viršutinio rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiau Meizės instruk­

cijas, kaip rašyti laišką biologinei motinai, ir perskaičiau pasku­

tinį kartą.

Šeima niekad nebūna tokia, kokios norėtum. Visi mes trokš­

tame to, ko negalim turėti: tobulo vaiko, rūpestingo vyro, ma­

mos, kuri mūsų neapleistų. Gyvename savuose suaugusių lė­

lių nameliuose visiškai nenutuokdami, kad bet kurią akimirką

nematoma ranka gali įlįsti vidun ir pakeisti visut viską, prie ko

esam pripratę.

Labas, parašiau.

Mintyse šį laišką rašiau tikriausiai jau tūkstantį kartų, vis tai­

sydavau, kad būtų toks, kokio reikia. Trisdešimt vienerių metų

prireikė, kad pradėčiau paieškas, nors visad spėliodavau, iš kur

atsiradau. Tikriausiai iš pradžių norėjau susivokti, kodėl man

knieti ieškoti, - ir galų gale supratau. Privalau labai padėkoti

savo biologiniams tėvams. Be to, man atrodo, ne mažiau svar­

bu - jūs turite teisę žinoti, jog esu gyva, sveika ir laiminga.

Dirbu teisės firmoje Našua. Studijavau Naujojo Hampšyro

universiteto koledže, paskui Meino teisės mokykloje. Kas mėne­

sį savanoriškai konsultuoju tuos, kurie negali sau leisti mokėti

už teisininko konsultacijas. Nesu ištekėjusi, bet viliuosi kada

nors ištekėti. Mėgstu plaukioti baidarėmis, skaityti ir viską, kas

su šokoladu.

257

Daug metų man nekilo ranka jūsų ieškoti, nes nesinorėjo

brautis į svetimą gyvenimą, jo griauti. Bet kartą labai išsigan­

dau dėl sveikatos ir supratau nepakankamai žinanti apie savo

kilmę. Tad norėčiau susitikti su jumis ir asmeniškai padėkoti už

tai, kad suteikėte man galimybę tapti tokia moterimi, kokia da­

bar esu, - tačiau gerbsiu jūsų poziciją, jei nebūsite pasirengusi

su manim pasimatyti dabar; o gal ir apskritai niekada.

Rašiau ir perrašinėjau šiuos žodžius, skaičiau vis iš naujo.

Laiškas netobulas, aš ir pati nesu tobula. Bet, šiaip ar taip, esu

drąsi ir man patinka manyti, kad paveldėjau tai iš jūsų.

Nuoširdžiai

Marina Geits

v

SohA&/

yrukai, keičiantys šios plento dalies dangą, paskutines ketu­

riasdešimt minučių ginčijosi, kuri patrauklesnė - Džesika

Alba ar Pamela Anderson.

- Džesika visu šimtu procentų tikra, - tvirtino vaikinas, mū-

vintis bepirštes pirštines, burnoje jam trūko dviejų trečdalių dan­

tų. - Jokių implantų.

- Galima pamanyt, kad žinai, - pasakė brigadininkas.

Atokiau, prie kelio linijos, dar vienas darbininkas laikė ženklą

„Sulėtinti greitį", - šis galėjo būti skirtas automobiliams perspėti,

bet lygiai taip pat tiko ir jam pačiam.

- Pames - trisdešimt šeši coliai, trys D-dvidešimt du-trisde-

šimt keturi, - pranešė jis. - Žinot, kieno dar tokie matmenys?

Tos kvailos lėlės Barbės.

Aš stovėjau atsišliejęs į policijos automobilio gaubtą, žiemiškai

apsimuturiavęs ir dėdamasis esąs kurčias kaip siena. Kelio darbų

priežiūra man buvo nemėgstamiausia darbo dalis, neišvengiamas

blogis, kurį reikia iškęsti. Jei ne mano melsvi švyturėliai, koks

nors idiotas galėjo nutrėkšti kurį darbininką. Prisiartino dar vie­

nas vyras, jo iškvepiamas oras garavo baltų debesėlių punktyru.

- Nė vienos jų iš lovos nemesčiau, - pasakė jis. - O dar geriau,

jeigu abidvi iškart ten atsidurtų.

Štai kur keistas dalykas: paklauskit bet kurio iš tų vaikinų, ir

visi pasakys, kad aš - kietas bičas. Kad mano pažymėjimas ir re­

volveris kilsteli mane jų akyse pakopa aukščiau. Jie darytų, ką

liepčiau, ir tikisi, kad ir vairuotojai lygiai taip pat manęs klausys.

259

Tačiau jie nežino, kad aš - paskutinis bailys. Darbe galiu koman­duoti ar tampyti nusikaltėlius už apykaklės ir grėsmingai sukiotis

aplinkui; bet iš namų įjunkau išsliūkinti, kol visi dar miega; pasi­ploviau iš Šarlotės bylos net nesukaupęs drąsos jai pranešti.

Naktimis vartydavausi neužmigdamas ir stengiausi įsikalbėti, kad tai narsus poelgis, kad taip aš mėginu rasti aukso vidurį, esą

tada tu žinosi esanti mylima ir norima. Tačiau ir aš pats iš to šį bei tą gavau. Iš vaikino, nesugebančio pasirūpinti savo šeima, vėl

tapau didvyriu.- Norit balsuoti, Šonai? - paklausė prižiūrėtojas.

- Nesinorėtų atimti iš jūsų to malonumo, - diplomatiškai iš­

sisukau.- Ak, tiesa. Jūs juk vedęs. Nedera duoti valios akims, net po

Google nepasiganysi...Nekreipdamas į jį dėmesio žengiau kelis žingsnius į priekį,

nes per sankryžą, užuot sulėtinęs greitį, lėkė automobilis. Terei­

kėdavo nukreipti lazdelę į vairuotoją, ir jis nukeldavo koją nuo

greičio pedalo. Paprasta: iš baimės, kad galiu išrašyti baudos kvi­

tą, vairuotojas pagalvos, ką daro. Bet šis greičio nelėtino, o kai

automobilis žviegdamas stabdžiais sustojo sankryžos vidury, aš iškart suvokiau du dalykus: 1) už vairo ne vyras, o moteris; 2) tai mano žmonos mašina.

Šarlotė išlipo iš autobusiuko ir užtrenkė dureles.

- Tu kalės vaike, - tėškė ji ir ėmė artėti, kol jau galėjo paleisti

į darbą kumščius.

Sugriebiau jos rankas, skaudžiai dilgtelėjo, kad ji ne tik užtvė­rė eismą, bet ir sustabdė kelininkų brigados darbą.

- Manei, galės likt paslapty iki pat teismo? - suriko Šarlo­

tė. - Tada visi būtų galėję pasigėrėt vaizdeliu, kaip aš sužinau, kad mano vyras melagis.

- Įdomu, kuris čia iš mūsų melagis? - atsakiau netikėdamas

savo ausimis. - Dovanok, negaliu parsidavinėti.

Šarlotės skruostus užliejo skaistus raudonis.

- Dovanok man - nenoriu leisti dukrai kentėti dėl to mūsų

bankroto.

Tą akimirką pastebėjau keletą dalykų: kad perdegęs Šarlotės

automobilio dešinysis užpakalinis žibintas, kad kairės rankos

pirštas sutvarstytas, kad vėl pradėjo snigti.

260

- Kur mergaitės? - paklausiau stebeilydamas pro tamsius mi­kroautobuso langus.

- Tu neturi teisės šito klausti, - atrėžė ji. - Atsižadėjai šito, kai nuėjai į advokatų kontorą.

- Kur mergaitės, Šarlote? - griežtai paklausiau.

- Namie. - Ji žengė į šalį, akyse žvilgėjo ašaros. - Ten, kur nebenoriu daugiau tavęs matyti.

Staigiai apsisukusi ji nudrožė prie mašinos. Užtveriau kelią

dar nespėjusiai atidaryti durelių.

- Kaip tu nesupranti? - pašnibždom paklausiau. - Kol neuž-

virei visos šitos košės, mūsų šeimoj viskas buvo gerai. Jokių bėdų

neturėjom. Normalus namas...- Su varvančiu stogu...- Aš turiu nuolatinį darbą.

- Už dyka...

- O mūsų vaikai gyveno šauniai, - baigiau.- Ką tu apie tai išmanai? - metė Šarlotė. - Tu juk nebūni su

Vilou, kai einam pro mokyklos žaidimų aikštelę ir ji žiūri, kaip

vaikai daro tai, ko ji niekuomet nedarys, paprasčiausius dalykus -

kaip šokinėja nuo sūpynių ar spardo kamuolį. Jinai išmetė „Ozo

šalies burtininko" DVD, žinojai? Radau virtuvės šiukšlinėje, nes

kažkuris nenaudėlis mokykloj ją pavadino Kaliause.Iškart panūdau pritvoti tą mažą šūdžių - nesvarbu, kad jam

tik šešeri.

- Ji man nesisakė.

- Nes nenori, kad tu už ją grumtumeisi, - atsakė Šarlotė.- Tai kodėl pati tai darai?

Šarlotė sudvejojo. Supratau pataikęs į skaudžią vietą.

- Save gali apgaudinėti, Šonai, manęs neapgausi. Pirmyn, da­

ryk iš manęs niekšę, kalę. Vaizduok baltąjį riterį, jei tau taip geriau.

Iš pažiūros gražu, gali sau sakyti, kad žinai jos mėgstamą spalvą,

kuo vardu jos mylimas minkštas žaislas ir kokios rūšies drebučius

ji mėgsta ant sumuštinio su riešutų sviestu. Bet ne tai daro Vilou

tokią, kokia ji yra. Ar žinai, apie ką ji šneka pakeliui iš mokyklos

namo? Arba kuo ji labiausiai didžiuojasi? Kas jai rūpi? Ar žinai,

dėl ko ji pravirko vakar vakare ir nuo ko prieš savaitę valandą slė­

pėsi po lova? Pažvelk tiesai į akis, Šonai. Manaisi esąs jos herojus

nugalėtojas, o iš tikro apie Vilou gyvenimą tu ničnieko nežinai.

261

Krūptelėjau.- Žinau, kad jis vertas gyventi.Ji nustūmė mane nuo kelio, įlipo į mašiną ir trinktelėjusi du­

reles nurūko. Išgirdau, kaip su įniršiu trimituoja mašinos, ku­

rioms Šarlotės mikroautobusas buvo užtveręs kelią, o atsisukęs

išvydau į mane žiūrintį kelininkų brigadininką.

- Štai ką tau pasakysiu, - tarė jis. - Gali pasilikti ir Džesiką, ir

Pamę.

Tą vakarą nuvažiavau į Masačūsetsą. Neturėjau minty jokio tiks­

lo, įsukau į pirmą pasitaikiusį kelią ir ėmiau naršyti po kvartalus,

aklinai užsisagsčiusius nakčiai. Išsijungiau žibintus ir riedėjau ga­

tvėmis it ryklys vandenyno gelmėmis. Tiek daug galima pasakyti

apie šeimą iš jos gyvenamos vietos: plastiko žaislai išduoda vaikų

amžių; Kalėdų girlianda su lemputėmis rodo religinę priklauso­

mybę; pagal automobilį pažinsi patogiai gyvenančią priemiesčio

namų šeimininkę, jauną vairuotoją ar automobilių lenktynių mė­

gėją. Net niekuo neišsiskiriančiuose namuose be vargo įsivaiz­

davau žmones. Užsimerkdavau, ir vaizduotė piešdavo tėvą prie

pietų stalo, juokinantį savo dukreles. Mama pradeda nurinkinėti

lėkštes, praeidama paliečia vyrui petį. Regėjau lentyną, pilną pa­

sakų knygų skaityti prieš miegą. Akmuo, negrabiai išmargintas

kaip dievo karvytė, laiko prispaustą dienos paštą, kūpso šviežiai

sulankstyti švarūs skalbiniai. Girdėjau Patriots rungtynių gaudesį

sekmadienio popietę, per spurgos formos garsiakalbį grojo Ame­

lijos iTunes, o koridoriumi tipeno basos tavo kojytės.

Tikriausiai šitaip apėjau bent penkiasdešimt namų. Retkar­

čiais rasdavau dar degančią lempą - paprastai viršuje, žydrame

kompiuterio ekrano fone dažniausiai tamsuodavo paauglio gal­

vos siluetas. Arba pora užmigo su įjungtu televizoriumi. Šviesa

vonioje, kad nubaidytų vaikui baubus. Nesvarbu, ar tame kvar­

tale gyvena baltųjų ar juodaodžių šeimos, bendruomenė klesti ar

brenda juodą vargą, namai - tai ląstelių sienelės; jie saugo, kad

mūsų problemos neprasisunktų į kitų gyvenimą.

Paskutinis tąnakt mano aplankytas namas traukė kaip ma­

gnetas - mano širdies šiaurės polius. Pastačiau automobilį prie

nuosavo keliuko užsigesinęs šviesas, kad neišsiduočiau grįžęs.

262

Teisybę sakant, Šarlotė teisi. Kuo dažniau aš dirbdavau virš­

valandžius dėl papildomų tavo gydymo išlaidų, tuo mažiau laiko

leisdavau su tavimi. Kartą laikiau tave ant rankų miegančią ir

stebėjau, kaip veideliu slenka sapnų šešėliai; dabar mylėjau tave

bent teoriškai, jeigu ne praktiškai. Privalėjau ginti ir saugoti visą

kitą Banktoną, todėl tau neužteko laiko, ir užduotis ginti tave

kliuvo Šarlotei. Tokia buvo nusistovėjusi rutina, ši byla ją sugrio­

vė, ir paaiškėjo tik tiek, kad tu augi - neįmanomai, nepaneigia­

mai augi.

Padėtis pasikeis, prisiekiau sau. Nuosekliai laikydamasis lini­

jos, kuria žengiau kreipęsis į Bukerį, Hudą ir Koutsą, aš daugiau

laiko turėsiu praleisti su tavimi. Iš naujo tave pamilsiu.

Tą akimirką pro atvirą sunkvežimio langą įskriejęs vėjo šuoras

suglemžė popierių, kuriuo buvo uždangstyti kepiniai, ir aš pri­

siminiau, ko šiąnakt čionai sugrįžau. Vežimėlyje laukė sukrauti

sausainiai, pyragai ir pyragaičiai, kuriuos jūs su Amelija ir Šarlote

kepėte pastarosiomis dienomis.

Susikroviau juos į sunkvežimiuką - lengvai tilpo visi trisde­

šimt į plėvelę įvyniotų paketų, kiekvienas pažymėtas žalia virvu­

te ir storo popieriaus širdute. Jas tu pati iškarpei, buvo matyti.

„Pieno punšo saldėsiai‘\ buvo ant jų užrašyta. Įsivaizdavau tavo

mamos rankas, kočiojančias sausainių tešlą, tavo veido išraišką,

kai atsargiai įmuši kiaušinį, Amelija karštligiškai stengiasi atmaz­

gyti prijuostės raištelių mazgą. Atvažiuodavau čia porąkart per

savaitę. Tris keturis suvalgydavau, kitus padėdavau ant laiptelių

prie artimiausios benamių prieglaudos.

Išsitraukiau piniginę ir išėmiau visus pinigus, išmokėtus gry­

naisiais už papildomus budėjimus, kad nereikėtų grįžti namo.

Banknotą po banknoto sukimšau į batų dėžutę, tai savotiškas už­

mokestis Šarlotei. Nesusilaikęs nuplėšiau popierinę širdelę nuo

vieno paketo. Pieštuku kitoje pusėje brūkštelėjau pirkėjo laiškutį:

dievinu.

Rytoj jūs jį perskaitysit. Visos trys apsvaigsit iš laimės, many-

sit, kad anoniminis raštelio autorius turėjo galvoje kepinius, o ne

kepėjas.

ieną savaitgalį grįždama iš Bostono mama atrado save iš

naujo ir pasijuto naująja Marta Kvaiša Stiuart*. Taigi turė­

jome padaryti didžiausią lankstą į Noričą Vermonto valstijoje, į

„Karaliaus Artūro miltus", ir prisipirkti pilną šūdvežį pramoni­

nių kepimo skardų ir specialių rūšių miltų. Tu jau ir taip buvai

irzli, rytą praleidusi vaikų ligoninėje, kur tau pritaisė naujus įtva­

rus - jie degino ir tose vietose, kur plastikas trynėsi į odą, liko

mėlynės. Nors specialistai bandydavo klijuoti įtvarus karštu oru,

beveik niekad nepavykdavo. T u nekantravai grįžti ir juos nusi­

imti, bet užuot važiavusi tiesiai namo mama papirko mus pažadu

pavalgyti restorane, - tokiam atpildui nė viena iš mudviejų neįs-

tengėm atsispirti.

Atrodytų, kas čia tokio - pavalgyti restorane, bet mums tai

buvo šis tas. Nedažnai valgydavome mieste. Mama vis kartodavo

vis tiek gaminanti geriau negu dauguma restorano virėjų - tai

tiesa, bet iš tikro tai mes tik geriau pasijusdavome užuot pripaži­

nusios, kad negalim sau to leisti. Dėl tos pačios priežasties niekad

nesakydavau tėvams, kad džinsai darosi per trumpi, niekad ne-

pirkdavau priešpiečių valgykloje, nors keptos bulvytės atrodyda­

vo neapsakomai skanios; dėl tos priežasties ir nelemtoji kelionė

į Disnėjaus pragaro pasaulį buvo mums toks baisus nusivylimas.

Per daug nesmagu girdėti tėvus aiškinant: mums per daug striu­

* Martha Stewart (g. 1941) - garsi skandalinga JAV verslininkė, televizijos žvaigždė ir leidėja, populiarių kulinarijos knygų autorė.

264

ka su pinigais, kad įpirktume tai, ko mums reikia ar ko norim; kadangi nieko neprašydavau, nereikėjo klausytis neigiamo atsa­

kymo.

Širdy pykau, kad mama kepinių pinigus leidžia visoms toms

kepimo skardoms ir formoms, nors būtų galėjusi man nupirkti

Juicy Couture kašmyro megztuką su gobtuvu, tada visos mergai­

tės mokykloje būtų sekiojusios pavydžiais žvilgsniais, o ne žiū­

rėjusios taip, lyg būčiau priskretusi joms prie batų padų. Betgi

ne, mums, girdi, būtina įsigyti meksikietiškos vanilės ekstrakto

ir džiovintų vyšnių iš Mičigano. Mums būtinai reikia silikoninių

formų bandelėms, trapios tešlos sausainėliams ir skardų žemais

krašteliais. Tu visai nė nenutuokei, kad kiekvienas centas, išleis­

tas rudajam cukrui ir aukščiausios rūšies miltams - tai dar vienas

centas, neišleistas mums; bet ko gi kito galėjau laukti - tu juk vis

dar tikėjai ir Kalėdų Seneliu.

Todėl, turiu prisipažinti, šiek tiek nustebau, kai leidai man pa­

sirinkti restoraną, kuriame pietausim.

- Amelijai niekad netenka rinktis, - pasakei tu, ir nors neken­

čiau savęs už tai, pajutau, kad tuoj pravirksiu.

Kad atsilyginčiau - taip pat dėl to, kad visi tik ir laukdavo iš

manęs šiurkščių išsišokimų, tai kam apvilti? - aš pasakiau:

- McDonalds.

- Fui, jie iš vienos karvės padaro keturis šimtus ketvirčio sva­

ro kepsnių.

- Apsimetėle tu, pašnekėsim, kai tapsi vegetare, - atkirtau.

- Liaukis, Amelija. Į McDonalds neisim.

Todėl užuot pasirinkusi mielą itališką restoranėlį, kuriame

tikriausiai visoms būtų patikę, priverčiau ją sustoti kažkokioj pi­

gioj purvinoj užeigoj.

Atrodė viena iš tų vietų, kur virtuvėje laksto tarakonai.

- Ką gi, - tarė mama apsidairiusi, - įdomiai pasirinkta.

- Jis nostalgiškas. - {rėmiau į ją piktą žvilgsnį. - Kas čia bloga?

- Nieko, jei tik paskui neteks ilgai atsiminti, kur pasigavai bo-

tulizmą.

Pastebėjusios ženklą „Prašom sėstis", nuėjome prie tuščio

pertvaromis atskirto staliuko.

- Aš noriu sėdėti prie baro, - pareiškei tu.

265

Mudvi su mama nužvelgėm išklerusias taburetes prie ilgo

prekystalio.- Ne, - ištarėme vienu balsu.Atitempiau prie stalo aukštą kėdutę, kad galėtum pasiekti.

Padavėja paskubomis švystelėjo mums meniu, o kartu spalvotų

pieštukų dėžutę tau.

- Tuoj ateisiu priimti užsakymo.

Mama įspraudė tavo kojas tarp kėdės ir stalviršio. Tai buvo ti­

kra kančia, nes su įtvarais kojos sunkiai lankstėsi. Tu negaišdama

apvertei servetėlę ir įnikai piešti tuščioje pusėje.

- Nagi, - prašneko mama, - tai ką kepsime grįžusios?

- Spurgas, - pasiūlei tu. Tau nedavė ramybės formelė, kurią

nusipirkome - ji priminė šešiolika marsiečio akių.

- Amelija, o tu ką manai?

Aš užsikniaubiau ant sunertų rankų.

- Šokoladinius pyragaičius.

Nešina bloknotėliu vėl pasirodė padavėja.

- Ak, koks mūsų meilumas, nors tepk ir valgyk, - pasakė ji

išsišiepusi tau nuo ausies iki ausies. - Ir kokia puiki dailininkė!

Sugavau tavo žvilgsnį ir užverčiau akis į lubas. Tu susibrukai

du pieštukus į šnerves ir iškišai liežuvį.

- Aš išgersiu kavos, - užsisakė mama, - ir sumuštinį su kala­

kutiena.

- Viename puodelyje kavos yra per šimtą įvairių cheminių me­

džiagų, - paskelbei tu, o padavėja vos nenuvirto aukštielninka.

Kadangi mes nedažnai išeidavom į miestą, buvau pamiršusi,

kaip nepažįstami žmonės reaguoja į tave. Ūgiu tu prilygai trejų

metų vaikui, bet šnekėjai, skaitei ir piešei kaip gerokai vyresnis

žmogus, t. y. beveik šešerių. Kol žmonės tavęs nepažindavo, jaus­

davosi kiek nejaukiai.

- Na, ar ne šnekutis šita mažytė, - nusistebėjo atitokusi pada­

vėja.

- Man prašom su keptu sūriu, - atsiliepei tu. - Ir kokakolos.

- Aha, atrodo, skanu. Tegu būna du, - pasakiau, nors iš tikrų­

jų man norėjosi visko po vieną, ko tik buvo meniu.

Padavėja spoksojo į tavo piešinį išplėtusi akis: daugmaž nor­

malus šešiametės piešinukas, bet tokiai mažylei, kokia ji laikė

266

tave, - kone Renuaras. Atrodė, tuoj ims ir pasakys tau ką nors,

todėl aš užkalbinau mamą.

- O tu tikrai nori su kalakutiena? Tai kaip užprogramuotas

apsinuodijimas...

- Amelija!

Ji įsiuto, užtat padavėja liovėsi sproginti į tave akis ir nuėjo sau.

- Idiote jinai, - pasakiau, vos tik padavėja nutolo.

- Ji nežino, kad... - mama ūmai nutilo.

- Ko? - kaltinamu tonu pasiteiravai tu. - Kad man kažkas ne­

gerai?

- Aš taip niekuomet nepasakyčiau.

- Taigi taigi, - sumurmėjau aš, - nebent prisiekusiesiems.

- Susimildama, Amelija, jeigu tavo elgesys...

Mane išgelbėjo padavėja - vėl priėjo nešina mūsų gėrimais

stiklinėse, kurios aname gyvenime tikriausiai buvo skaidraus

plastiko, bet dabar atrodė drumstos. Tavo kokakola buvo puode­

lyje su snapeliu.

Mama automatiškai paėmė jį ir nusuko dangtelį. Tu atsigėrei,

tada vėl pasiėmei pieštuką ir ėmei rašyti ant savo piešinuko: Aš,

Amelija, Mamytė, Tėtukas.

- Ak tu Dievulėliau, - suaikčiojo padavėja. - Aš turiu trejų

metų dukrytę, ir, žinokit, dar tik baigiu pripratinti sėstis ant puo­

duko. O jūsiškė jau rašo! Ir geria iš normalaus puoduko. Bran­

gioji, kaip jūs įsigudrinote, - pamokykit ir mane.

- Man ne treji, - įsiterpei tu.

- Ak, - sumirkčiojo padavėja. - Treji su puse, ar ne? Kai vai­

kai mažyčiai, ir mėnesiai turi reikšmės...

- Aš ne mažytė!

- Vilou. - Mama uždėjo tau ant petuko ranką, bet tu pasimuis­

čiusi ją nusimetei, apvertei puoduką ir viską apliejai kokakola.

- Aš ne mažas vaikas!

Mama čiupo krūvelę servetėlių balai sugerti.

- Dovanokit, - atsiprašė padavėjos.

- Na, čia jau panašiau į trejus, - linktelėjo ši.

Suskambo skambutis, ir ji nuėjo į virtuvę.

- Vilou, juk supranti, kad šitaip negražu, - ėmė gėdinti mama. -

Negalima pykti ant žmogaus, jei nesupranta, kad tau NO.

267

- Kodėl negalima? - paklausiau aš. - Tu juk pyksti.

Mamai atvipo žandikaulis. Atsitokėjusi ji pašoko, griebė striu­

kę ir rankinę.- Einam iš čia, - pasakė ir staigiu judesiu ištraukė tave iš kė­

dutės.

Paskutinę minutę prisiminė gėrimus ir tėškė ant stalo dešim­

ties dolerių banknotą. Tada nusinešė tave prie mašinos, o aš iš­

sliūkinau iš paskos.

Pakeliui namo mes vis dėlto užsukome į McDonald's, bet

užuot pajutusi pasitenkinimą tetroškau išnykti po padangomis,

grindiniu, viskuo.

Aš irgi nešiojau įtvarus, tik ne tokius, kurie saugo, kad neiškryptų

kojos. Mano kabės buvo paprastos, tokios keičiančios visą galvos

formą - nuo gomurio plėtiklio iki vielučių ir gumyčių. Šitai ir sie­

jo mane su tavimi: tą pačią sekundę, kai man uždėjo kabes, pra­

dėjau skaičiuoti dienas, kada jas nuims. Jei kas šio nemalonumo

nepatyrė, aiškinu, kaip jautiesi su kabėmis: ar matėte tas dirbtines

vampyrų iltis, kurias įsidedi per Heloviną? Na, tai įsivaizduokite

jas, o tada įsivaizduokit, kad jos ten kyšos trejus metus, tau tekės

seilės, nuolat įsipjausi į nelygias plastiko dalis, - tai ir yra kabės.

Štai dėl ko vieną ypatingą pirmadienį sausio pabaigoje mano

veide švietė plačiausia ir saldžiausia šypsena. Neėmiau į širdį, kai

Ema su savo šutve per matematiką ant lentos virš mano galvos

užrašė KEKŠĖ su rodykle žemyn. Nepykau, kad tu suvalgei visus

šokoladinius sausainius, o man grįžus iš mokyklos pavakarių liko

vien paprasti cukruoti. Svarbu buvo vien tai, kad pusę penkių

man nuims kabes - po trisdešimt keturių mėnesių, dviejų savai­

čių ir šešių dienų.

Neįtikėtina - mama laikėsi lyg niekur nieko, matyt, ir neįta­

rė, kiek daug man tai reiškia. Aš pasitikrinau: apsilankymas pas

ortodontą tikrai buvo pažymėtas jos kalendoriuje, kaip ir visus

penkis mėnesius iki tol. Tačiau kai išmušė keturias, o ji pašovė į

orkaitę varškės pyragą, mane suėmė panika. Turiu galvoje - kaip

ji rengiasi vežti mane į miestelį pas ortodontą nesinervindama, ar

po valandos, kai patikrins, ar pyragas iškepęs, peilis išnirs švarus

ir sausas?

268

Tėtis - štai kur atsakymas. Pastaruoju metu jis retai būdavo

namie, bet, kita vertus, nieko čia tokio keista. Mentai dirba, kai

reikia, o ne tada, kai nori, - bent jau taip jis man sakydavo. Skir­

tumas toks, kad kai tėtis būdavo namie, orą tarp jo ir mamos

galėdavai pjaustyti tuo pačiu peiliu, kuriuo ji tikrina varškėtį.

Galbūt čia tyčiomis suplanuota padaryti man netikėtumą. Tė­

velis pasirodys kaip tik laiku, kad mane nuvežtų pas ortodontą;

mama kaip tik baigs kepti varškės pyragą (šiaip ar taip, jis mano

mėgstamiausias), ir viskas baigsis šaunia vakariene kaip senais

gerais laikais - su kukurūzų burbuolėmis, obuoliais su karamele

ir kramtomosios gumos burbulais, visais draudžiamais valgiais,

išrašytais ant magnetuko ir perbrauktais riebia juoda X, - kad

nepamirščiau, tas sąrašas buvo pritvirtintas prie šaldytuvo, - ir

nors kartą nuo manęs visi negalės atitraukti akių.

Sėdėjau už virtuvės stalo ir brūžavau grindis sportbačio

padu.

- Amelija, - atsiduso mama.

Žvygt.

- Amelija. Dėl Dievo. Tu man varai galvos skausmą.

Buvo keturios minutės po keturių.

- Ar tu kartais ko nors nepamiršai?

Ji nusišluostė rankas į virtuvinį rankšluostį.

- Ne, kiek žinau...

- Tai kada atvažiuos tėvelis?

Ji įbedė į mane akis.

- Katinėli, - tarė saldžiai, ir iškart supratau: toliau išgirsiu ką

nors klaikaus. - Aš nežinau, kur tavo tėvas. Mudu su juo... mes

jau kurį laiką...

- Man pas ortodontą reikia, - pratrūkau, kol ji nespėjo dar ko

nors pasakyti. - Kas mane nuveš?

Akimirką ji neteko amo.

- Tu tikriausiai juokauji.

- Po trejų metų? Nemanau. - Aš atsistojau ir bedžiau pirštu į

kalendorių ant sienos. - Man šiandien nuima kabes.

- Į Robo Ryso kabinetą tu neisi, - pasakė mama.

Tiesa, praleidau vieną detalę: vienintelis ortodontas Bankto-

ne - tas, pas kurį visą tą laiką lankiausi, - buvo vedęs moterį, ku­

269

rią ji padavė į teismą. Žinoma, dėl visos tos dramos nuo rugsėjo

aš praleidau kelis apsilankymus, bet šio tai jau neketinau praleis­

ti.

- Vien dėl to, kad tu patraukei j kryžiaus žygį Paiper gyvenimui

suknisti, aš turiu likti su kabėmis iki man sueis keturiasdešimt?

Mama palietė delnu sau galvą.

- Ne iki keturiasdešimt. Tik kol surasiu tau kitą ortodontą.

Dėl Dievo meilės, Amelija, man visai iš galvos iškrito. Ir supran­

tama - pastaruoju metu rūpesčių iki kaklo.

- Taigi, mama, tu turi rūpesčių, bet jų turi ir kiekvienas ki­

tas žmogus šitoj planetoj! - surikau. - Žinai ką? Ne viskas sukasi

vien apie tave, tavo norus ir gailestį dėl tavo sumauto gyvenimo

su kažkokia apgailėtina...

Ji šniojo man per veidą.

Mama niekad gyvenime nebuvo man sudavusi. Net tada, kai

būdama dvejų metų nubėgau po mašinų ratais, net kai išpyliau

ant valgomojo stalo nagų laką ir sugadinau politūrą. Skruostą

peršėjo, bet ne taip, kaip gėlė krūtinę. Širdis susimazgė į gumyčių

gniutulą, o šios viena po kitos trūkinėjo.

Norėjau, kad jai skaudėtų taip pat smarkiai kaip man, todėl

drėbiau žodžius, nudeginusius gerklę kaip rūgštis:

- Lažinuosi, norėtum, kad ir aš nebūčiau gimusi!

Ir dėjau į kojas.

Kol nusigavau į Robo kabinetą (daktaru Rysu jo niekad nevadi­

nau), buvau visa suplukusi ir įraudusi. Regis, ištisų penkių mylių

gyvenime nebuvau nubėgusi, o dabar kaip tik tiek ir sukoriau.

Kaltė - geresnis kuras, nei galėtum pamanyt. Tiesiog tapau Ener­

gizer kiškučiu, ir tikriausiai ne tiek trokšdama kuo greičiau nu­

kakti pas ortodontą, kiek dėl to, kad kojos kiek įkabindamos nešė

kuo toliau nuo mamos. Lekuodama prisiartinau prie registrato­

rės stalo, kur stovėjo dailutis kompiuteriukas. Bet vos spėjau už­

dėti pirštus ant klaviatūros, kai pajutau, kad registratorė spokso

į mane išpūtusi akis. Ne tik ji, ir dantų higieniste. Tiesą sakant, ir

visi ligi vieno laukiamajame esantys žmonės.

- Amelija! - tarė registratorė. - Ko tau čia?

- Aš užsirašiusi.

270

- O mes visi čia manėm...

- Ką tokio manėt? - nutraukiau ją. - Ar vien dėl to, kad mano

mama kiaulė, aš irgi tokia?

Staiga maudamasis gumines pirštines į laukiamąjį išėjo Ro­

bas. Mudviem su Ema jis jas pripūsdavo ir apipiešdavo snuku­

čiais. Pirštai primindavo gaidžio skiauterę ir būdavo švelnūs kaip

kūdikio odelė.

- Amelija, - tyliai tarė jis. Nesišypsojo, nė užuominos apie

šypseną. - Tikriausiai tu dėl kabių atėjai.

Jaučiausi lyg pastaruosius kelis mėnesius klaidžiojusi po girią,

kurioje net medžiai gali ištiesę šakas tave nutverti ir ničniekas

nekalba angliškai, - o Robas pasakė protingą, normalų sakinį,

pirmą per ilgą laiką. Jis suprato, ko aš noriu. Jeigu jam taip len­

gva suprasti, kodėl niekam kitam nepavyksta?

Nusekiau Robui įkandin į apžiūros kabinetą - pro ironišką­

ją registratorę ir dantų higienistę, kurios akys taip išsiplėtė, kad,

pamaniau, tuoj iššoks iš akiduobių. Cha, pagalvojau, išdidžiai

žingsniuodama šalia jo. Še tau.

Tikėjausi, Robas pasakys: „Klausyk, viens du susitvarkom ir

kalbam vien apie reikaląw, - ar ką nors panašaus, o jis segdamas

man popierinį seilinuką paklausė:

- Kaip klostosi gyvenimas, Amelija, ar viskas gerai?

Dieve, kodėl Robas negali būti mano tėvas? Kodėl aš negaliu

gyventi Rysų šeimoje, o Ema - mano, kad aš jos galėčiau nekęsti,

o ne ji manęs?

- Palyginti su kuo? Su Armagedonu?

Jis buvo su kauke, bet aš nusprendžiau, kad už jos jis neiš­

tvėrė nenusišypsojęs. Robą aš mėgau. Jis moksliuko išvaizdos,

smulkus, visai ne toks kaip mano tėtis. Kai likdavau nakvoti pas

Emą, jinai man sakydavo, girdi, mano tėtis - išvaizdus kaip kino

žvaigždė, o aš jai atsakydavau: vulgaru vien tai, kad ji taip apie

jį pagalvoja; o Ema sakydavo, kad jeigu jos tėtis kada vaidintų

filme, tai tas filmas vadintųsi nebent „Nerdų kerštas". Gal taip ir

yra, bet jis neprieštaraudamas veždavo žiūrėti filmų su Amanda

Bains ar Hilari Daf, o kai nuobodžiaudavome, leisdavo žaisti su

dantų atspaudų vašku, lipdyti iš jo meškiukus ir ponius.

271

- Buvau pamiršęs, kaip tu moki prajuokinti, - tarė Robas. -

Gerai, išsižiok... gali jausti šiokį tokį spaudimą. - Jis paėmė plokš­

čias reples ir ėmė karpyti sujungimus tarp kabių ir dantų. Buvo

keista, jaučiausi kaip koks bionikų išradimas. - Skauda?

Papurčiau galvą.

- Ema pastaruoju metu mažai apie tave kalba.

Atsakyti negalėjau, nes jis buvo sukišęs rankas į mano plačiai

pražiotą burną. Štai ką būčiau pasakiusi: Tai todėl, kad pasidarė

paskutinė kalė ir žvėriškai manęs nekenčia.

- Akivaizdu, padėtis labai nesmagi, - tarė Robas. - Turiu pri­

sipažinti, nė nesitikėjau, kad mama tau leis vėl pas mane ateiti.

Ji ir neleido.

- Žinai, ortodontija - tai išvien fizika, - kalbėjo Robas. - Jeigu

gumytes ar kabes nešiotum vien ant kreivų dantų, nieko nepadary­

tum. Bet kai jėgą taikai įvairiomis kryptimis, reikalai keičiasi. - Jis

pažiūrėjo į mane iš viršaus, ir aš supratau, kad kalba jau nebe apie

mano dantis. - Kiekvienas veiksmas turi sau lygų atoveiksmį.

Robas valė nuo mano dantų vaistų mišinį ir cementą. Pakė­

liau ranką ir paliečiau jam riešą, kad atitrauktų elektrinį dantų

šepetėlį. Išspjoviau, seilės turėjo metalo prieskonį.

- Ji ir man gyvenimą sudirbo, - pasakiau.

Atrodė, skęstu nuo seilėtekio.

Robas nusuko akis.

- Turėsi nešioti tokį prietaisą, kitaip dantys dar gali judėti.

Nagi, padarykim keletą nuotraukų ir atspaudų, kad galėtume jį pa­

gaminti... - Jis suraukė kaktą ir kažkokiu įrankiu perbraukė mano

priekinius dantis iš vidaus pusės. - Čia labai nudilęs emalis.

Žinoma, nudilęs - aš vemdavau triskart per dieną, nors nie­

kaip nebūtum atspėjęs. Buvau vis tokia pat stora, nes kai nežiauk-

čiodavau, kimšdavau kaip šlykštus žiurkėnas. Užgniaužiau kvapą

spėliodama, gal jau atėjo ta minutė, kai kas nors supras, ką darau.

Pagalvojau, gal iš tikro šitos akimirkos visą laiką ir laukiau.

- Gal daug geri gazuotų gėrimų?

Man net silpna pasidarė - lengvas pasiteisinimas. Skubiai

linktelėjau.

- Negerk, - sudraudė Robas. - Žinai, su kokakola nuo plento

valomas kraujas. Tikrai nori to į savo kūną?

i

272

Ką nors panašaus tu būtum man pasakiusi iš savo įdomybių

knygų. Mano akys pritvinko ašarų.

- Atleisk, - pasakė Robas ir iškėlė rankas į viršų. - Nenorėjau

tavęs užgauti.

Aš irgi nenorėjau, pamaniau.

Jis baigė poliruoti man dantis su pasta, primenančia smėlį, ir

leido išsiskalauti burną.

- Štai koks gražus sąkandis, - pasigėrėjo ir palaikė priešais

veidrodį. - Nusišypsok, Amelija.

Perbraukiau liežuviu per dantis - beveik trejus netus negalė­

jau to padaryti. Dantys atrodė didžiuliai, glotnūs, lyg kieno kito

burnoje. Iššiepiau juos - išėjo ne šypsena, o veikiau kokia vilko

grimasa. Mergaitė veidrodyje puikavosi lygiomis dantų eilėmis,

lyg perlų vėrinys iš mamos papuošalų dėžutės, kurį nukniaukiau

ir paslėpiau vienoje savo batų dėžučių. Niekad jų nedėvėjau, bet

man patiko juos jausti - tokius lygius ir vienodus, lyg mažytė

aplink kaklą tau žygiuojanti armija. Mergaitė iš veidrodžio be­

veik galėjo būti daili.

Vadinasi, tai aš.

- Štai ką mes dovanojame vaikams, kurie baigia gydymą, - pa­

sakė Robas ir įteikė man nedidelį plastikinį maišelį su atspausta

jo pavarde.

- Ačiū, - sumurmėjau, liuoktelėjau iš kėdės ir nusitraukiau

seilinuką.

- Amelija, luktelėk - tavo prietaisas... - sušuko Robas, bet aš

jau išskuodžiau į laukiamąjį ir nėriau pro duris.

Tačiau užuot bėgusi laiptais žemyn ir lauk iš pastato, užlėkiau

į viršų, kur jiems nebūtų atėję į galvą manęs atsivyti (nors ir taip

nesivys - juk nesu tokia jau svarbi, ar ne?) ir užsirakinau tua­

lete. Praskleidžiau geručių maišelį. Jame buvo lipnių Twizzlers

saldainių, meškučių guminukų ir kukurūzų spragėsiu - visų tų

gardumynų, kurių nevalgiau jau taip seniai, kad nė neprisimi­

niau skonio. Dar ten buvo marškinėliai su užrašu: PASITAIKO

POSLINKIŲ, TAD NEŠIOK PRIETAISĄ.

Unitazo dangtis buvo juodas. Viena ranka pakėlusi suėmiau

plaukus, kitos smilių susigrūdau gerklėn. Štai ko Robas nepaste­

273

bėjo: mažytės įrantos ant piršto, atsiradusios nuo to, kad kaskart

vemdama laikydavau jį įrėmusi į priekinius dantis.

Dantys susitepė, pasidengė apnašomis ir vėl pasidarė pažįs­

tami. Išsiskalavau burną vandeniu iš čiaupo, tada pasižiūrėjau į

veidrodį. Mano skruostai buvo įraudę, akys švytėjo.

Nepriminiau žmogaus, kurio gyvenimas eina šuniui ant uo­

degos. Nebuvau panaši į mergaitę, kuri prisivertė išsivemti, kad

pasijustų galinti ką nors atlikti gerai. Neatrodžiau esanti duktė,

kurios motina nekenčia, o tėvas ignoruoja.

Tiesą sakant, nebežinojau, kas, po velnių, esu.

PcuL uK

Per keturis mėnesius aš gimiau iš naujo. Kadaise matuodavau

gimdos dugno aukštį, o dabar mokėjau pamatuoti ir apy­

tiksliai apskaičiuoti vietą langų angoms. Anksčiau Doplerio apa­

ratu klausydavausi vaisiaus širdies dūžių; dabar vinių ieškikliu

sienoje po tinku ieškodavau ertmių. Kadaise atlikdavau hormo­

ninį kraujo tyrimą, dabar stiklinau verandą. Renovavimo darbų

mokiausi su tokiu pat įkarščiu kaip medicinos, ir galų gale jau

būčiau galėjusi įsidarbinti remonto darbų rangove.

Iš pradžių atnaujinau vonią, paskui valgomąjį. Kilimus už­

tempiau į viršutinį aukštą, kad grindis galėčiau iškloti parketu.

Šią savaitę ketinau pradėti dekoruoti virtuvės sienas. Kai užbaig­

davau vieną kambarį, jis vėl grįždavo į mano sąrašą ir laukdavo,

kol bus perdaromas iš naujo.

Žinoma, ne šiaip sau krausčiausi iš proto šitokiu būdu. Iš da­

lies siekiau vėl pasijusti kompetentinga - tokioje srityje, kurios

anksčiau neišmaniau, taigi ir negalėjau susimauti. Kita vertus, ti­

kėjausi, kad jei pakeisiu aplinką iki paskutinio kampelio, galbūt

sugebėsiu atrasti vietelę, kur vėl pasijusčiau gerai.

Mano mėgstama priebėga tapo Aubuchon Hardware statybi­

nių medžiagų parduotuvė. Niekas iš mano pažįstamų nevažinė­

jo ten apsipirkti. Maisto parduotuvėje ar vaistinėje galėjau su­

tikti buvusių pacienčių, o štai Aubuchon Hardware palaimingai

klaidžiodavau takais tarp stelažų, ir ničniekas manęs nepažino.

Važiuodavau ten tris keturis kartus per savaitę, ganydavau akis

po lazerinius gulsčiukus, grąžtus ir kaip kareivėliai išrikiuotus

275

medienos tašelius, plastikinius vamzdžius ir dailesnius - vari­

nius - jų giminaičius. Sėdėdavau ant grindų apsikrovusi dažų

pavyzdžiais, pašnibždomis kartodavau spalvų pavadinimus:

šilkmedžio vyno raudonis, Rivjeros žydris, sustingusi lava. Jų

skambesys primindavo atostogų nuotraukas iš tų vietų, kur vis

svajodavau nuvažiuoti.

Niuberiporto mėlis buvo iš Bendžamino Muro istorinių spal­

vų kolekcijos. Tamsi pilkšvai mėlyna, kaip vandenynas per lietų.

Niuberiporte buvau lankiusis. Vieną vasarą mudvi su Šarlote iš­

nuomojome savo šeimoms namą Slyvmedžių Salose. Buvai dar

tokia maža, kad galėjome tave su visa amunicija nusinešti per

aukštą žolę į paplūdimį. Regis, laukė tobulos atostogos: smėlis

toks minkštas, kad neužsigausi griūdama; Ema ir Amelija galės

žaisti undinėles ir puošti plaukus pakrantėn išplautais dumbliais;

ir vieta pakankamai netoli - Šonas ir Robas laisvadieniais ga­

lės atvažiuoti. Nenuspėjome tik vienos nemalonios staigmenos:

vanduo buvo toks šaltas, kad vien įbridus iki kulkšniukų geidavo

kiaurai iki šakumo. Jūs, vaikai, per dienas turkšdavotės atoslūgio

paliktose balutėse, negiliose ir saulės greitai įšildomose; o mes su

Šarlote joms jau buvom per didelės.

Štai kodėl vieną sekmadienį, kai vaikinai išsivedė jus, mergai­

tes, į „Kuoktelėjusią Martą“ pusryčiauti, mudvi su Šarlote ryžo­

mės paplaukioti banglentėmis, net jeigu ir sušalsime į ragą. Užsi­

tempėme narų kostiumus („Jie ir turi būti ankšti**, - paguodžiau

Šarlotę, kai ji ėmė skųstis savo plačiais klubais) ir nusinešėme

lentas prie vandens. Kyštelėjau koją į vandenį kur giliau ir aik­

telėjau.

- Nieko neišeis, - sušukau atšokdama.

Šarlotė piktdžiugiškai išsišiepė.

- Ką, kojytės šąla?

- Ko čia šaipaisi, - atsakiau ir su pasibaisėjimu pamačiau, kad

ji jau brenda, aukštai keldama kojas per bangas, kad ir kokios

jos stingdomai šaltos. Paskui nuplaukė iki tos vietos, kur galima

šokti ant bangos.

- Ar labai žiauru? - sušukau.

- Kaip epidurinė nejautra, žemiau juosmens nieko nejaučiu, -

atsiliepė ji.

276

Staiga vandenynas sukilo, įtempė vieną ilgą raumenį, tas pa­

kėlė Šarlotę su lenta ir šveitė spiegiančią ant bangos keteros į krantą. Ji žnektelėjo man po kojų į smėlį.

Atsistojo, nusibraukė plaukus nuo veido.

- Bailė, - metė man.

Kad įrodyčiau ją klystant, sulaikiau kvapą ir ėmiau bristi į

vandenį.

Dieve, koks jis buvo šaltas. Išsiyriau tolyn ant banglentės, sū-

puodamasi greta Šarlotės aukštyn žemyn.

- Mes numirsim, - tariau. - Mes čia numirsim, ir kas nors

aptiks mūsų kūnus ant kranto, kaip Ema vakar tą teniso batelį...

- Opa! - šūktelėjo Šarlotė, ir atsigręžusi per petį išvydau ties

mumis stūksančią milžinišką vandens sieną. - Laikykis, - suriko

ji, aš pamėginau.

Tačiau bangos nepagavau. Užuot mane iškėlusi, ji užgriuvo,

atėmė kvapą man iš plaučių ir nuridino kūlvirsčia po vandeniu.

Banglentė, pririšta prie riešo, dusyk žiebė man per galvą, paskui

pajutau, kad kažkas gremžia smėliu man plaukus ir veidą, pirštai

smigo į kriauklių nuolaužas, o vandenyno dugnas pakilo po ma­

nimi ir atsistojo piestu. Staiga kažkieno ranka sugriebė mane už

naro kostiumo ir nutempė į priekį.

- Stokis, - paliepė Šarlotė, visu svoriu stumdama mane smėlė­

tu krantu iš vandens, kad grįžtanti banga nenuplukdytų atgal.

Buvau prisirijusi sūraus vandens, akis peršėjo, skruostai ir del­

nai buvo kruvini.

- Jėzau Marija, - sudejavau kosėdama ir šluostydamasi nosį.

Šarlotė tvatino man per nugarą.

- Kvėpuok tik.

- Ne taip lengva... kaip atrodo.

Pamažu vėl ėmiau jausti pirštus ir pėdas, bet nuo to buvo tik

blogiau, nes banga mane gerokai apdaužė.

- Ačiū... kad išgelbėjai.

- Po perkūnais, - atsiliepė Šarlotė, - nenorėjau mokėti ir už

antrą namo pusę.

Garsiai nusijuokiau, Šarlotė padėjo man atsistoti ir mudvi lei­

domės paplūdimiu, vilkdamos paskui save lentas it šuniukus už

pavadėlio.

277

- Ką sakysim vaikinams? - paklausiau.

- Kad Kelis Sleiteris užrašė mus į pasaulio čempionatą.

- Taip, tada paaiškės, kodėl mano skruostas kruvinas.

- Kelį priveikė mano sėdynės grožis su šiuo kostiumu, o kai

jis pabandė mane kabinti, tau beliko jį sumušti, - pasiūlė paaiš­

kinimą Šarlotė.

Nendrės šnabždėjo paslaptis. Kairėje buvo smėlio protarpis,

kuriame vakar žaidė Amelija su Ema, pagaliais rašinėjo savo var­

dus. Joms magėjo pažiūrėti, ar užrašai tebebus ir šiandien ar po­

tvynis bus juos nuplovęs.

Amelija ir Emay buvo ten parašyta.

GDPA, Geriausios draugės per amžius.

Įsikibau Šarlotei į parankę, ir mudvi drauge leidomės kopti

ilga įkalne namų link.

Dabar, sėdėdama Aubuchon Hardware ant grindų, aš apstul­

bau nuo minties, kad nuo to laiko daugiau nė karto nebuvau

Niuberiporte. Pašnekėdavom apie važiavimą ten su Šarlote, bet ji

nenorėjo įsipareigoti mokėti už nuomą nežinodama, ar ateinan­

čią vasarą tu nebūsi sugipsuota. Galbūt kitą vasarą nuvažiuosim

tenai vieni - Ema, Robas ir aš.

Betgi aš nevažiuosiu, supratau. Nenorėjau važiuoti be Šarlotės.

Pasiėmiau nuo lentynos kvortą dažų ir nuėjau prie maišymo

punkto tako gale.

- Prašom Niuberiporto mėlio, - pasakiau, nors dar nė nenu­

tuokiau, kurią sieną dažysiu šitais dažais. Pasidėsiu rūsy, jei kada

prireiktų.

Kai išėjau iš Aubuchon Hardware, jau buvo sutemę, o parvažia­

vus namo Robas dėjo lėkštes į indaplovę. Net nepažvelgė į mane,

įėjusią į virtuvę, ir iš to supratau - įsiutęs.

- Na, sakyk jau, - paraginau.

Jis užsuko čiaupą ir užtrenkė indaplovės dureles.

- Kur, po velnių, buvai?

- Aš... praradau laiko pojūtį, buvau statybinių medžiagų par­

duotuvėje.

- Ir vėl? Ko dar tau ten prireikė?

Susmukau į krėslą.

278

- Nežinau, Robai. Tiesiog dabar tenai gerai jaučiuosi.- O žinai, kas man leistų pasijusti gerai? - paklausė jis. -

Žmona.

- O, Robai, nesitikėjau, kad užsipulsi mane kaip koks lotynų

kilmės sutuoktinis iš serialo...

- Nieko šiandien nepamiršai?

Aš išpūčiau akis.

- Kiek žinau, ne.

- Ema laukė tavęs, kad nuvežtum į čiuožyklą.

Užsimerkiau. Čiuožimas. Prasidėjo naujas sezonas, aš turėjau

užrašyti ją lankyti privačių pamokų, kad pavasarį galėtų dalyvau­

ti varžybose: jos paskutinė trenerė galiausiai nusprendė, kad Ema

tam pasirengusi. Užrašydavo pirmumo principu - jei suspėjai,

patekai; galimas daiktas, ji prarado progą visam sezonui.

- Aš atitaisysiu šitą reikalą...

- Nereikia, nes ji paskambino apimta isterijos, aš metęs darbą

atlėkiau ir nuvežiau ją laiku.

Jis atsisėdo priešais mane, kilstelėjo galvą.

- Ką tu iš tikrųjų veikei visą dieną, Paiper?

Norėjau parodyti jam naujas grindis prieangyje, priveržtą šito

paties stalo rėmą. Užuot tai padariusi tik nudelbiau akis.

- Nežinau, - sukuždėjau, - aš tikrai nežinau.

- Turi susigrąžinti savo gyvenimą. Jeigu ne - jinai jau lai­

mėjo.

- Tu nesupranti, ką tai reiškia...

- Nesuprantu? Ar aš ne toks pat gydytojas? Nemoku netinka­

mų sveikatos priežiūros paslaugų draudimo?

- Aš ne tai turėjau galvoj, tu...

- Šiandien mačiau Ameliją.

Aš išpūčiau akis.

- Ameliją?

- Buvo atėjusi į kabinetą nusiimti kabių.

- Šarlotė negalėjo...

- Paauglė, norinti, kad jai nuimtų ortodontinį prietaisą, turi

daugiau pasiutimo už patį pragarą, - atsakė Robas. - Duodu

devyniasdešimt devynis procentus - Šarlotė nė nežinojo, kad ji

ateis.

279

Man iškaito veidai.- O tau neatrodo, kad žmonėms gali pasirodyti keista, kodėl

tu gydai moters, kuri mus padavė į teismą, dukterį?

- Tave, - pataisė jis. - Tave ji į teismą padavė.

Aš net žengtelėjau atatupsta.

- Man galvoj netelpa, kad tu tai pasakei.

- O man netelpa galvoj, kad tu tikėjaisi, jog aš išmesiu Ameliją

pro duris.

- Na, Robai, juk iš tiesų reikėjo. Tu mano vyras.

Robas atsistojo.

- O ji - pacientė. Ir mano toks darbas. O dėl darbo man ne

nusispjaut, kitaip negu tau.

Jis išėjo iš virtuvės, o aš ėmiau masažuotis smilkinius. Jaučiau­

si kaip lėktuvas, priverstinai sukantis ratus aplink nusileidimo

taką - oro uostas matyti, bet tūpti vietos nėra. Jaučiau tokią anti­

patiją Šarlotei, kad pilve lyg akmuo stovėjo, kietas ir šaltas it upės

dugne. Robas teisus - dėl to, ką man padarė Šarlotė, ant lentynos

buvo padėta visa, kas aš esu ir kuo buvau.

Ir tą akimirką mane apšvietė mintis, kad mudvi su Šarlote vis

dar turime šį tą bendra: ji lygiai tą patį jaučia dėl to, ką jai pada­

riau aš.

Buvau pasiryžusi nuo rytojaus pasikeisti. Nusistačiau žadintuvą ir

užuot miegojusi, kol nuvažiuos mokyklinis autobusas, paruošiau

Emai pusryčių prancūzišką skrebutį su kumpiu. Nepatikliajam

Robui palinkėjau malonios dienos. Užuot remontavusi ėmiau

kuopti namus. Nuvažiavau pirkti maisto - nors ir į miestelį už

trisdešimties mylių, kur nėra jokių pažįstamų. Pasitikau Emą prie

mokyklos, nešina jos čiuožimo krepšiu.

- T u veši mane į čiuožyklą? - nustebo ji išvydusi mane.

- O kas negerai?

- Nieko, - atsiliepė Ema ir padvejojusi leidosi aimanuoti, koks

neteisingas mokytojas - padarė algebros kontrolinį, nors žinojo,

kad tą dieną nebus mokykloje ir negalės paskutinę minutę nieko

paaiškinti.

Štai šito man trūko, pamaniau. Trūko Emos. Ištiesiau ranką

pro sėdynės atlošą ir perbraukiau delnu jai plaukus.

280

- Kas čia dabar?

- Nieko, tik aš tave labai myliu. Ir viskas.

Ema pakėlė antakį.

- Gerai, man jau pagaugai eina. Tikiuosi, nepraneši, kad tau

vėžys ar dar kas nors?

- Ne, tik aš suprantu, kad pastaruoju metu nelabai... dalyvau­

davau. Gaila.

Sustojome prie šviesoforo, nes degė raudona, ir Ema atsisuko

į mane.

- Šarlotė karvė, - pasakė, o aš net nesudraudžiau jos už negra­

žų pasakymą. - Visi žino, kad visa ta Vilou istorija - ne dėl tavo

kaltės.

- Visi?

- Na, - patikslino ji, - aš žinau.

Ir tai jau gerai, suvokiau.

Po kelių minučių privažiavom čiuožyklą. Pro stiklines lauko

duris pabiro įraudę berniukai, ant kupros užsivertę milžiniškus

ledo ritulio krepšius. Mane juokindavo tos priešingybės - miklūs

čiuožėjai ir vilkiški ledo ritulininkai.

Dar neįėjusi vidun supratau, ką buvau pamiršusi - ne, ne

pamiršusi, o visai išstūmusi į sąmonės užribį: juk čia bus ir

Amelija.

Ji buvo taip pasikeitusi nuo to laiko, kai mačiau paskutinį-

kart - apsirengusi juodai, apsimovusi bepirštes pirštines, su nu­

trintais džinsais ir žygio batais - ir dar tie mėlyni plaukai. Dabar

įkaitusi ginčijosi su Šarlote.

- Nusispjaut man, ar išgirs! - šaukė ji. - Sakiau tau, kad nebe­

noriu čiuožti.

Ema griebė man už rankos.

- Eik iš čia, - patyliukais pasakė.

Bet buvo jau per vėlu. Mes gyvenam mažam miestely, o ta is­

torija plačiai nuskambėjo; visos mamos ir jų dukros nekantravo

pamatyti, kas gi dabar bus. O ir tu, sėdinti ant suolo šalia Ameli­

jos krepšio, jau spėjai mane pastebėti.

Dešinė tavo rankytė buvo sugipsuota. Kaip tu ją šį kartą su­

silaužei? Prieš keturis mėnesius būčiau viską žinojusi iki smulk­

menų.

281

Na, aš, kitaip nei Šarlotė, visai netroškau savo problemų ke­denti viešai. Giliai įkvėpiau, prisitraukiau Emą ir nutempiau į

persirengimo kambarį.

- Nagi, - tariau nusibraukusi plaukus nuo akių, - tai kiek

truks ta tavo pamoka? Valandą?

- Mam.

- Gal aš per tą laiką pasiimsiu drabužius iš valyklos, užuot

sėdėjusi čia ir žiūrėjusi...

- Mam. - Ema įsikibo į mano ranką lyg dar visai mažytė. -

Juk ne tu viską pradėjai.

Linktelėjau, nesiryžau nieko sakyti. Iš savo geriausios draugės

tikėjausi štai ko - sąžiningumo. Jeigu šešerius metus ji vis audė

mintį, kad aš per jos nėštumą taip žiauriai pakenkiau, kodėl nė

kartelio neprasitarė? Kodėl niekad nepasakė: klausyk, kaip čia

yra, kodėl tu nepadarei to ir to? Galbūt naivi buvau vaizduoda-

masi, kad tylėjimas reiškia ramybę, o ne nuodijantį klausimą? Gal

buvau kvaila manydama, kad draugai vieni kitiems įsipareigoja?

Bet tikėjau tuo. Pavyzdžiui, kad privalėtų bent jau paaiškinti.

Ema baigė varstytis pačiūžas ir nuskubėjo ant ledo. Aš valan­

dėlę luktelėjau, tada pastūmiau persirengimo kambario duris ir

sustojau priešais lenktą permatomo plastiko pertvarą. Viename

čiuožyklos gale knibždėjo pulkelis pradedančiųjų: vaikų šimta­

kojis, aprengtas slidinėjimo kelnėmis ir dviračių šalmais, kojytės

skečiasi trikampiu. Griūva vienas, iš paskos ir visi kiti - lyg do­

mino kaladėlės. Ne taip seniai ten buvo ir Ema, o dabar štai ji,

kitame čiuožyklos gale daro sėdimąjį suktuką, trenerė čiuožinėja

aplink ir šūkčioja, ką reikia taisyti.

Amelijos niekur nebuvo matyti - beje, kaip ir tavęs ar Šarlotės.

Kol nuėjau iki automobilio, mano pulsas beveik atgavo nor­

malų ritmą. Jsėdau, įjungiau variklį. Išgirdusi šaižų beldimą į lan­

go stiklą, krūptelėjau iš išgąsčio.

Anapus stovėjo Šarlotė, šaliku apsimuturiavusi smakrą ir nosį,

žvarbiame vėjyje ašarojančiomis akimis. Padvejojau, tada nulei­

dau langą iki pusės.

Ji atrodė lygiai tokia pat apgailėtina, kokia jaučiausi aš.

- Aš... turiu tau kai ką pasakyti... - pratarė ji mikčiodama. -

Visa tai neturi nieko bendra su mudviem.

282

Susilaikyti nieko nepasakius buvo iki skausmo sunku; iš visų

jėgų sukandau dantis.- Man buvo pasiūlyta proga suteikti Vilou viską, ko jai kada

prireiks. - Iškvėptas garo debesėlis šaltame ore virto vainiku

aplink jos veidą. - Tu nekalta, kad manęs nekenti. Bet negali ma­

nęs smerkti, Paiper. Jeigu Vilou būtų tavo vaikas... esu tikra, kad

būtum pasielgusi taip pat.

Leidau jos žodžiams pakibti ore, sugnybtiems praviro langelio

giljotinos.

- Ne taip gerai mane pažįsti, kaip tau atrodo, Šarlote, - atsakiau

šaltai ir neatsigręžusi išvažiavau iš aikštelės, tolyn nuo čiuožyklos.

Po dešimties minučių įgriuvau į Robo kabinetą vidury konsul­

tacijos.

- Paiper, - pasakė jis lygiu balsu ir pažvelgė į tėvus su dar pa­

auglystės nesulaukusia dukra. Šie stebeilijo į mano susitaršiusius

plaukus, varvančią nosį, skruostus išmarginusius ašarų take­

lius. - Aš dirbu.

- Žinot, - iškart pasakė motina, - gal mes leisim jums pasi­

šnekėti.

- Ponia Spaifild...

- Ne, tikrai, - ji atsistojo ir paragino savo šeimą. - Galim duo­

ti jums minučiukę.

Jie išsiskubino iš kabineto, lyg baimindamiesi, kad aš bet kurią

minutę susinaikinsiu, ir gal ne visai klydo.

- Tai patenkinta? - pratrūko Robas. - Tikriausiai ką tik per

tave praradau pacientą.

- O kas pasakys: Paiper; kas atsitiko? Sakyk, kaip tau pagelbėti?

- Ką gi, dovanok, jei užuojautos korta buvo švaistomasi taip

dažnai ir jos paviršius nusitrynė. Jėzau švenčiausias, čia mano

kabinetas.

- Ką tik čiuožykloje susitikau Šarlotę.

Robas pasižiūrėjo į mane.

- Ir kas?

- Tu juokauji?

- Jūs gyvenat viename miestely. Mažam miestely. Tiesiog

stebuklas, kad iki šiol jūsų keliai nesusidūrė. Ką ji padarė?

283

Puolė tave su kardu? Išplūdo vidury aikštelės? Laikas suaugti,

Paiper.

Pasijutau lyg bulius, išleistas iš aptvaro. Laisvė, palengvėji­

mas... o čia išdygsta pikadoras ir smeigia durklu.

- Važiuoju, - pasakiau tylutėliai. - Pasiimsiu Emą, o tu, kol

pareisi vakare namo, tikiuosi, pagalvosi, kaip su manim elgeisi.

- Aš? Kaip aš su tavim elgiausi? - pakartojo Robas. - Aš nieko

daugiau nedarau, vien palaikau tave. Nė žodžio nesakiau, kai me­

tei ginekologijos kabinetą ir virtai kažkokiu moteriškos giminės

Tajum Peningtonu*. Dviejų tūkstančių dolerių sąskaita už me­

dieną? Jokių problemų. Pamiršai Emos choro repeticiją, nes šne-

kučiavaisi apie vamzdynus Aubuchon Hardware? Atleista. Kokia

čia ironija, kad virtai „pasidaryk patsw karaliene? Mūsų pagalbos

tau nereikia. Geriau mirksi savigailos sultyse.

- Tai ne savigaila.

Man degė skruostai. Ar Spaifildams laukiamajame girdėti,

kaip mes ginčijamės? O higienistėms?

- Žinau, ko tu iš manęs nori, Paiper. Tik nesu tikras, ar dar

įstengsiu. - Robas nuėjo prie lango ir pažiūrėjo į mašinų aikšte­

lę. - Pastaruoju metu daug galvojau apie Stiveną, - tarė po va­

landėlės.

Kai Robui buvo dvylika, nusižudė jo vyresnysis brolis. Robas

rado jį kybantį ant spintos skersinio. Aš tai žinojau, sužinojau dar

prieš mums susituokiant. Gerokai laiko prireikė, kol įkalbėjau

Robą turėti vaikų: jis nerimavo, kad genuose galbūt užkoduota

brolio psichikos liga. Nė nenutuokiau, kad šie paskutiniai mėne­

siai jį sugrąžino į vaikystės laikus.

- Anuomet niekas nežinojo, kas yra maniakinė depresinė psi­

chozė nei kaip ją gydyti. Todėl septyniolika metų mano tėvai iš­

gyveno pragarą. Visa mano vaikystė buvo nuspalvinta Stiveno

savijautos - nelygu kokia diena, gera ar bloga. Taip aš įgudau rū­

pintis žmogumi, kuris visiškai pasinėręs į save.

Mano širdį it įsmigusi rakštis nusmelkė kaltės jausmas. Šarlo­

tė mane įskaudino; atsigriebdama aš įskaudinau Robą. Gal kaip

* Ty Pennington, amerikiečių aktorius, TV laidos vedėjas ir populiarios knygos apie namų dekoravimą autorius.

284

tik tai ir darome savo mylimiesiems: šaudome tamsoje ir per vėlai susivokiame pataikę į tuos žmones, kuriuos mėginame ap­

saugoti.

- Nuo pat tos minutės, kai gavai pranešimą apie ieškinį, man

tai neišeina iš galvos. O jeigu mano tėvai būtų iš anksto žinoję? -

tarė Robas. - Kas būtų buvę, jei dar prieš Stiveno gimimą jie būtų

sužinoję, kad jis nusižudys prieš savo aštuonioliktą gimtadienį?

Manyje visa tarsi nuščiuvo.

- Ar būtų jie pasirinkę tuos septyniolika metų jį pažinti?

Išgyventi geruosius tarpsnius, kurie būdavo tarp krizių? O gal

būtų pagailėję savęs - ir manęs - ir išvengę tų emocinių kalnų

pakalnių?

Įsivaizdavau, kaip Robas ateina į brolio kambarį kviesti vaka­

rienės ir aptinka susmukusį palei spintos šoną. Per visą tą laiką,

kiek pažįstu savo anytą, nė kartelio nemačiau, kad šypsena nu­

šviestų jos akis. Gal dėl to?

- Neteisinga tai lyginti, - atkakliai paprieštaravau.

- Argi? Kodėl?

- Bipolinio sutrikimo neįmanoma diagnozuoti negimusiam

vaisiui. Tu nepagauni esmės.

Robas pakėlė akis ir atlaikė mano žvilgsnį.

- Tikrai taip jau nepagaunu? - paklausė.

2008 metų vasaris

Būkite savimi, ir tiek, - nurodinėjau. - Nereikia, kad dėl

vaizdo kameros imtumėt elgtis kaip nors ypatingai.

Apsimeskite, kad mūsų čia nėra.

Nervingai šyptelėjau ir pažvelgiau į dvidešimt du apskritus

veidelius, spoksančius į mane - ponios Votkins darželio klasę.

- Gal kas norėtų ko paklausti?

Vienas mažas berniukas pakėlė ranką.

- Ar jūs pažįstat Saimoną Kauelą?*

- Nepažįstu, - atsakiau plačiai šypsodamasi. - Dar kas?

- Ar Vilou - kino žvaigždė?

Žvilgtelėjau į Šarlotę, stovinčią per žingsnį už manęs su opera­

toriumi, mano pasamdytu nufilmuoti filmo „Viena Vilou gyveni­

mo dienaw, kuris bus demonstruojamas prisiekusiesiems.

- Ne, - atsakiau, - ji tiesiog jūsų draugė.

- Oooo! Oooo! Aš! - Klasiško grožio mergytė, apsigimusi pa­

laikymo komandos šokėja, tol tvatino kumštuku orą, kol daviau

ženklą klausti. - Jeigu aš apsimesiu Vilou drauge, ar mane paro­

dys per televizorių?

Mokytoja žengė žingsnį į priekį.

- Ne, Safyre. Ir tau nėra reikalo apsimetinėti niekieno drauge.

Juk mes čia visi draugai, tiesa?

- Taip, ponia Votkins, - choru išdainavo klasė.

* Symon Cowell, britų televizijos prodiuseris, įvairių TV talentų šou laidų žiuri narys.

286

Safyre? Ar tos mergaitės vardas tikrai Safyre? Tik įėjusi už­

mečiau akį į lipnią juostą virš medinių spintučių - ten puikavosi

vardai Flintas, Friskas, Kasidė. Argi jau niekas nebevadina vaikų

Tomukais ir Elzytėmis?

Ne pirmą kartą pagalvojau: įdomu, ar biologinė motina buvo

išrinkusi man vardą? Gal ji davė man vardą Sara ar Abigailė, o

kai su įtėviais mano gyvenimas prasidėjo iš naujo, ši mudviejų

paslaptis liko lyg šviežiomis žemėmis užpilta velėna.

Šiandien tu sėdi vežimėlyje, vadinasi, kiti vaikai turi trauktis iš

kelio, kai tu, socialinės darbuotojos lydima, privažiuoji prie stalo

dailės darbelių ar skaičiuoti su pagaliukais.

- Kaip keista, - patyliukais tarė Šarlotė. - Man niekad nelei­

džiama stebėti jos mokykloje. Jaučiuosi lyg įleista į šventovę.

Pasamdžiau filmavimo grupę įamžinti vienos ištisos dienos,

praleistos su tavimi. Nors tu gerai reiški mintis ir galėtum kalbėti

pati, liudyti šiame procese, vis dėlto sodinti tave ant liudytojų pa­

kylos būtų buvę nežmoniška. Negalėjau įveikti savęs - leisti, kad

būtum teismo salėje, kai motina garsiai liudys, esą būtų norėjusi

nutraukti nėštumą.

Prisistatėme pas jus šeštą ryto, kad spėtume nufilmuoti, kaip

Šarlotė užeina į kambarį žadinti tavęs ir Amelijos.

- O Dieve mano, kaip užknisa, - sudejavo Amelija, kai pra­

merkusi akis išvydo operatorių. - Visas pasaulis pamatys mane

susitaršiusią lipančią iš lovos.

Ji stryktelėjo ir nuskuodė į vonią, o tau tai užtruko ilgiau.

Kiekvienas persikėlimas turėjo vykti pamažu: iš lovos į vaikšty-

klę, iš vaikštyklės į vonią, iš vonios - atgal į miegamąjį rengtis.

Kadangi rytais tau skaudėdavo labiausiai - prakeikimas miegoti

su gyjančių lūžiu, - Šarlotė pusvalandį prieš mums atvažiuojant

sugirdė skausmą malšinančių vaistų, kad lengviau judėtų ranka.

Tada vaistams veikiant tu dar nusnaudei, tik paskui ji padėjo tau

atsikelti iš lovos. Šarlotė parinko megztuką su užtrauktuku per

visą priekį, kad tau nereikėtų kelti rankų velkantis jį per galvą.

Paskutinį kartą gipsą buvo nuėmę tik prieš savaitę, ir ranka tebe­

buvo sustirusi.

- Be rankytės, ką šiandien dar skauda? - paklausė Šarlotė.

Tu, regėjos, mintyse peržvelgi save kaip inventorių.

287

- Klubą, - atsakei.- Kaip vakar ar smarkiau?

- Taip pat.

- Nori eiti pati? - paklausė Šarlotė, bet tu papurtei galvą.

- Nuo vaikštyklės man skauda ranką, - atsakei.

- Tada paimsiu vežimėlį.

- Ne! Nenoriu į vežimėlį...

- Vilou, daugiau nėra iš ko rinktis. Visą dieną aš tavęs nene­

šiosiu.

- Bet aš nepakenčiu to vežimėlio...

- Tada teks pasistengti ir greičiau iš jo išsikrapštyti, ar ne?

Šarlotė prieš kamerą paaiškino, kad ar šiaip sukis, ar anaip,

tau nesaldu: sužeista ranka, senas lūžis, pamažu gyja, o klubo

skausmas atsiradęs neseniai. Prisitaikymo įranga - vaikštyklė,

kurios padedama tu gali pastovėti, - verčia apkrauti ranką, o

šitai tu pakenti tik trumpais laiko tarpais, taigi belieka nepa­

kenčiamasis sulankstomas rankinis vežimėlis. Jis tau pritaiky­

tas, kai buvai dvejų metukų; dabar, šešerių, esi beveik dvigubai

išaugusi, todėl dienai baigiantis skundiesi nugaros ir raumenų

skausmais. Tačiau draudimas sutinka apmokėti naują tik sulau­

kus septynerių.

Tikėjausi rytmetinio bruzdesio, dar intensyvesnio dėl visų tavo

specialiųjų poreikių, bet Šarlotė judėjo metodiškai - leido Ame­

lijai lakstyti aplink ir ieškoti pamesto namų darbo, o pati šukavo

tave ir pynė kasytes, kepė pusryčiams kiaušinienę ir skrebučius,

paskui pakrovė tave į automobilį kartu su vaikštyklė, trisdešimt

svarų sveriančiu vežimėliu ir stačiai atverstu staliuku bei įtva­

rais - juos naudosite per gydomąją mankštą. Autobusu važiuoti

tau negalima - krestelėjus per duobę gali rastis mikrolūžių, - tai­

gi Šarlotė tave vežė automobiliu, o pusiaukelėje išlaipino Ameliją

prie vidurinės mokyklos.

Važiavau paskui jus savo automobiliu.

- Dėl ko čia tas visas triukšmas? - paklausė operatorius, kai li­

kome vieni ir susėdome į mašiną. - Ji maža ir neįgali, kas čia ypa­

tinga?

- Jai kaulas gali lūžti staigiau nuspaudus stabdžius, - paaiš­kinau.

288

Bet širdies gilumoje supratau, kad operatorius teisus. Prisieku­

sieji, pasižiūrėję, kaip Šarlotė riša dukrytei batraiščius ir automo­

bilyje sega kėdutės saugos diržus kaip mažam vaikučiui, pamanys,

kad tavo gyvenimas ne sunkesnis už kūdikio. Mums reikia ko nors

dramatiškesnio - kad pargriūtum ar, dar geriau, ką susilaužytum.

Viešpatie Dieve, koks gi aš žmogus, jei linkiu susižaloti šešerių

metų vaikui?

Mokykloje Šarlotė iškrovė visą įrangą iš mašinos ir sustatė

klasės kampe. Trumpas pasitarimas su mokytoja ir tavo socialine

darbuotoja: Šarlotė paaiškina, kurias vietas tau šiandien skauda.

Tu sėdi vežimėlyje prie spintelių, o kiti vaikai spraudžiasi pro

tave pasikabinti striukių ir nusiauti aulinukų. Tau atsirišo batu­

kas, ir nors mėginai pasilenkusi užsirišti, tavo trumpos rankutės

nepasiekė. Viena mergytė pasilenkė tau padėti.

- Ką tik išmokau užsirišti, - dalykiškai paaiškino ji, sudėjo kil­

pas ir sumezgė. Ir nustriuoksėjo sau, o tu žiūrėjai įkandin.

- Aš moku užsirišti raištelius, - pasakei, bet balse buvo girdėti

skaudi gaidelė.

Kai atėjo priešpiečių laikas, socialinė darbuotoja turėjo tave

pakelti, kad galėtum nusiplauti rankas, nes kriauklė buvo per

aukštai, iš vežimėlio nepasiekiama. Penketas vaikų visaip gudra­

vo, kad gautų atsisėsti šalia tavęs. Tu gavai tik apie tris minutes

pavalgyti, nes turėjai nustatytu laiku eiti į gydomąją mankštą.

Sužinojau, kad per tą vieną dieną mes filmuosime gydomosios

mankštos pratybas, ergoterapiją, kalbos terapiją ir dar lankysi-

mės pas protezavimo specialistą. Stebėjausi, ar tau apskritai lieka

laiko pabūti tiesiog darželinuke.

- Kaip einasi? - paklausė Šarlotė, paskui tavo vežimėlį ir socia­

linę darbuotoją žingsniavome koridoriumi į gydomosios mankš­

tos kabinetą. - Manote, prisiekusiesiems to užteks?

- Nesirūpinkit, - nuraminau ją, - tai mano darbas.

Gydomosios mankštos kabinetas buvo greta sporto salės. Te­

nai ant tviskančių grindų mokytoja iš eilės dėliojo kikbolo ka­

muolius. Per stiklo sieną galėjai stebėti, kas vyksta sporto salėje.

Man tai pasirodė žiauru. Gal taip norima įkvėpti tokiam vaikui

kaip tu troškimą dar atkakliau treniruotis? O gal tik įvaryti visiš­

ką depresiją?

289

Dukart per savaitę fizinė terapija su Mole būdavo mokykloje. Kartą per savaitę tave nuveždavo pas ją į kabinetą. Molė buvo

liesa rusvaplaukė, kalbėjo stebėtinai tyliai.

- Kaip klubas?

- Tebeskauda, - atsakei jai.

- Kaip skauda - „Jau geriau mirsiu, Mole, negu vaikščiosiu" ar

tiesiog „Ai, skauda"?

Tu susijuokei.

-A i.

- Gerai. Tai pasirodyk.

Ji iškėlė tave iš vežimėlio ir pastatė ant grindų. Man užkando

žadą - nebuvau mačiusi tavęs judančios be vaikštyklės, - o tu

pradėjai trepenti mažyčiais žingsneliais. Dešinė koja kilo nuo

žemės, o kairė vilkosi iš paskos, kol sustojai prie raudono ki­

limėlio. Kilimas buvo tik colio storumo, bet tau prireikė net

dešimties sekundžių pakelti kairei kojai taip, kad įveiktum tą

aukštį.

Į kilimo vidurį Molė atrideno didelį raudoną šokinėjantį

sviedinį.

- Nori, šiandien pradėsim nuo šito?

- Gerai. - Tavo veidelis nušvito.

- Tavo noras - man įsakymas, - pasakė Molė ir pasodino tave

ant kamuolio. - Parodyk man, ar toli gali pasiekti kaire rankute.

Tu ištiesei ranką per kūnelį į dešinę, stuburas išsirietė kaip

S raidė. Net ir įtempusi visas jėgas, negalėjai pečių nepasukti sta­

čiu kampu į priekį. Tada tavo akys nukrypo į langą, už jo klasės

draugai garsiai rėkaudami žaidė kvadratą.

- Norėčiau ir aš, jei tik būtų galima.

- Tempkis toliau, Supermoterie, ir galimas daiktas - galėsi

žaisti, - atsiliepė Molė.

Bet tai buvo netiesa - net jeigu išsimankštintum ir įgautum

lankstumo išsisukti nuo kamuolio ar nardyti tarp kitų, tavo kau­

lai neatlaikytų stipraus smūgio.

- Nieko tu neprarandi, - įsiterpiau. - Aš tai kvadrato negalė­

jau pakęst. Mane visą laiką į komandą imdavo paskutinę.

- O manęs niekada neima, - atsakei tu.

Čia, pamaniau, bus efektingas reportažas.

290

Matyt, ne mane vieną aplankė ši mintis. Šarlotė žvilgtelėjo j

kamerą, paskui kreipėsi į gydomosios mankštos specialistę, kuri

paguldžiusi tave pilvuku ant kamuolio sūpavo pirmyn atgal:

- Mole, o gal padirbėkim su žiedu?

- Ketinau prieš skirdama apkrovos pratimų dar savaitėlę kitą

palūkėti...

- Gal pasimankštintume ant minkšto pagrindo? Kad išplėstu­

me diapazoną?

Šarlotė pasodino tave ant grindų. Tavo padūkai susilietė - to­

kią jogos padėtį aš įveikdavau tik gerosiomis dienomis. Molė pa­

sistiebusi atrišo nuo sienos tokį lyg gimnastikos žiedą, jis pakibo

nuo lubų. Ji pareguliavo aukštį, ir žiedas atsidūrė tau tiesiai virš

galvos.

- Šį kartą dešine ranka, - pasakė Molė.

Tu papurtei galvytę.

- Nenoriu.

- Tik pamėgink. Jeigu per daug skaudės, liausimės.

Tu kilstelėjai ranką per colį, pirštai brūkštelėjo per guminį žiedą.

- Jau galim liautis?

- Nagi, Vilou, juk tu narsi mergina, aš žinau. Suimk jį pirštu­

kais ir spustelėk...

Tam reikėjo dar aukščiau pasiekti rankute. Tavo akis aptraukė

ašarų šydas, odena pasidarė elektrinės spalvos. Operatorius ėmė

filmuoti tavo veidą stambiu planu.

- Ai! - sušukai ir iš rimtųjų pravirkai sulig ta akimirka, kai

tavo sauja suspaudė žiedą.

- Mole, prašau... galiu jau liautis?

Staiga Šarlotė, iki tol sėdėjusi prie manęs, pašoko. Nubėgusi

atlaisvino tau pirštukus. Priglaudusi rankutę prie šonelio, ėmė

tave sūpuoti.

- Nurimk, mažyte, - sučiulbo ji. - Atleisk. Nepyk, kad Molė

privertė tave pamėginti.

Sulig tais žodžiais Molė staigiai atsigręžė - tačiau nepravėrė

burnos, išvydusi atsisukančią kamerą.

Šarlotė buvo užsimerkusi; galėjai pamanyti, kad irgi verkia.

Pajutau įsibrovusi į kažką labai asmeniška. Todėl uždėjau delną

ant ilgos kameros nosies, švelniai kreipdama grindų link.

291

Operatorius išjungė kamerą.Šarlotė sėdėjo turkiškai sukryžiavusi kojas, tu susirietusi gulė­

jai jos kūno įduboje. Atrodei netekusi jėgų, susigūžusi it embrio­

nas. Žiūrėjau, kaip ji glosto tau plaukus ir kužda, paskui atsistojo

ir pakėlė tave ant rankų. Šarlotė atsisuko veidu į mus, o tu likai

nusisukusi.

- Pagavote tą momentą?

Vieną kartą mačiau per žinias istoriją apie dvi poras, kurių nauja­

gimiai ligoninėje per klaidą buvo sukeisti. Viskas paaiškėjo tik po

kelerių metų, kai vienam iš vaikučių buvo nustatyta kažin kokia

baisinga paveldima liga, kurios tėvų genuose nerasta. Tada buvo

atsekta antroji šeima, ir motinos turėjo atsikeisti sūnumis. Viena

iš jų - beje, toji, kuri atgavo sveiką vaiką, - labai sielojosi. „Visai

kitoks jausmas, kai laikau jį ant rankų, - raudojo ji. - Jis kvepia

kitaip negu mano berniukas."

Man buvo įdomu, kiek laiko užtrunka, kol kūdikis tampa tavo,

kol imi jį pažinti. Galbūt tiek, kol naujas automobilis praranda tą

būdingą kvapą arba naujintėlaičius namus nugula dulkės. Galbūt

šį procesą paprasčiau vadiname ryšio atsiradimu: kai savo vaiką

imi pažinti taip pat gerai kaip save.

O jeigu vaikas niekad taip pat gerai nepažįsta tėvų?

Kaip aš ir mano biologinė motina. Arba tu. Ar tau kilo klausi­

mas, kodėl tavo mama pasamdė mane? Kodėl tave sekioja filma­

vimo grupė? Ar pagalvojai, bene tyčiomis mama privedė tave iki

ašarų, kad sugildytų širdį prisiekusiesiems?

Ausyse tebeskambėjo Šarlotės žodžiai: Nepyk, kad Molė p ri­

vertė tave pamėginti. Juk Molė nevertė. Tai Šarlotė reikalavo. Ar

jai iš tiesų labai rūpėjo tavo dešinės rankutės judėjimo diapazo­

nas po paskutinio lūžio? Ar taip elgėsi, nes žinojo, kad pravirkdys

tave prieš kamerą?

Aš nesu motina; galimas daiktas, niekad ir nebūsiu. Bet tikrai

turiu bičiulių, kurie savo motinų negali pakęst: arba jų niekada

nėra, arba jos dusina perdėtu rūpesčiu; arba per daug skundžiasi,

arba nieko nepastebi. Užaugti - tai iš dalies atitolti nuo motinos.

Man viskas buvo kitaip. Aš užaugau jausdama tarp įmotės ir

savęs nedidelį atstumą, lyg tuštumos sluoksnį. Kartą per chemiją

292

sužinojau, kad daiktai niekad tikrai nesusiliečia - juos atstumia

jonai, ir visuomet lieka mikroskopinis tarpelis, vadinasi, net jeigu

laikaisi susikibęs su kuo nors už rankų ar triniesi į kokį daiktą,

atomų lygmenyje nesilieti. Štai tokius jausmus anuomet jaučiau

savo įtėvių šeimai: plika akimi žiūrint, atrodėme kaip neatskiria­

ma laiminga kompanija. Tačiau aš žinojau: nesvarbu, kiek steng­

čiausi, vis tiek niekad neužpildysiu to mikroskopinio plyšio.

Gal tai normalu. Galbūt motinos - sąmoningai ar pasąmo­

ningai - įvairiais būdais atstumia savo dukteris. Kai kurios su­

vokia, ką daro, - kaip manoji, kai atidavė mane kitai šeimai. O

kitos, kaip Šarlotė, nesuvokia. Tai, kaip ji tave išnaudojo prieš

kamerą, siekdama, jos supratimu, didesnio gėrio, privertė mane

jos neapkęsti, neapkęsti ir šitos bylos. Norėjau baigti filmuoti;

knietėjo nešti kudašių kuo toliau nuo jos, kol nepadariau to, kas

mano darbe draudžiama: nepasakiau jai, kaip iš tiesų man atrodo

jinai ir jos byla.

Kaip tik besvarstydama, kaip čia anksčiau viską baigus, sulau­

kiau to, ko norėjau, - krizės. Ne, tu nepargriuvai, užtat neatlaikė

įranga: pakuodama po pamokų tavo vežimėlį, Šarlotė pastebėjo,

kad padanga visiškai subliūškusi.

- Vilou, - susierzino ji. - Nejaugi tu nepastebėjai?

- Ar turit atsarginę? - paklausiau spėliodama, ar O ’Kyfų na­

muose esama sandėliuko su invalido vežimėlio atsarginėmis da­

limis ir įtvarais, kaip kad kitame kimšte prikimšta lentelių, pleis­

trų, raiščių ir gipso lėlėms lipdyti.

- Ne, - atsakė Šarlotė. - Bet gal dviračių krautuvė turės. - Ji

išsitraukė mobilųjį telefoną ir paskambino Amelijai. - Aš truputį

vėluosiu... Ne, nesusilaužė. Užtat sulūžo jos vežimėlis.

Dviračių parduotuvė 22 dydžio padangų neturėjo, bet paža­

dėjo gauti iki savaitės pabaigos.

- Vadinasi, arba dvigubai suplosiu Bostono medicininės įran­

gos parduotuvėje, arba Vilou visą savaitę sėdės be vežimėlio.

Valandą pavėlavę įsukome į mokyklos mašinų aikštelę. Ame­

lija sėdėjo ant kuprinės ir spinduliavo įniršį.

- Jei nori žinoti, - pranešė ji, - man rytoj trys kontroliniai.

- Ko nesimokei, kol laukei mūsų? - paklausei tu.

- Ar klausiau tavo nuomonės?

293

Ketvirtą valandą jaučiausi galutinai išsunkta. Šarlotė sėdėjo

prie kompiuterio ir internete ieškojo nuolaidų neįgaliųjų veži­mėliams. Amelija rašėsi korteles su prancūzų kalbos žodžiais. Tu

sėdėjai ant grindų savo kambaryje antrame aukšte, pasidėjusi ant

kelių rausvą keraminę kiaulytę.

- Gaila, kad sulūžo tavo vežimėlis, - pasakiau.

Tu gūžtelėjai petukais.

- Tokių dalykų nuolat nutinka. Aną kartą dviračių krautuvei

teko traukti plaukus iš priekinių ratų, nes jie nebesisuko.

- Kaip bjauru, - tariau.

- Taigi... tikriausiai.

Atsisėdau šalia, tuo tarpu operatorius nežymiai įsitaisė kam­

bario kampe.

- Atrodo, mokykloje turi daugybę draugų.

- Iš tikrųjų tai ne. Daugelis vaikų kalba nesąmones, pavyz­

džiui, kaip man sekasi, kad galiu važinėtis vežimėliu, o jie turi

pėsčiomis eiti į sporto salę ar vaikščioti po žaidimų aikštelę, ir

panašiai.

- O tu nemanai, kad tau labai jau pasisekė.

- Tai tik iš pradžių smagu. Ne taip jau smagu, kai tą darai visą

gyvenimą. - Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. - Tie vaikai - ma­

tėt šiandien? Jie man ne draugai.

- Per priešpiečius visi veržėsi sėstis šalia tavęs...

- Jie tiesiog norėjo filmuotis. - Tu pakratei keraminę kiaulę,

kurią laikei sterblėje. Ji sužvangėjo. - Ar žinot, kad tikros kiaulės

mąsto, kaip ir mes? Ir triukų išmoksta kaip šunys, tik dar greičiau.

- Įspūdinga. Taupai, kad nusipirktum kiaulę?

- Ne, - atsakei tu. - Atiduosiu savo kišenpinigius mamai, kad

nupirktų mano vežimėliui padangą ir nesuktų galvos, kiek ji kai­

nuoja. - Ištraukei juodą kamštelį kiaulytei iš tarpkojo, ir iš vidaus

pabiro penkių ir dešimties centų monetos, kartkartėmis - su­

glamžytas doleris. - Kai paskutinį kartą skaičiavau, turėjau sep­

tynis dolerius šešiolika centų.

- Vilou, - tariau, - mama juk neprašė tavęs sumokėti už tą

padangą.

- Ne, bet jeigu tai nekainuos papildomai, jai nereikės manęs

atsikratyti.

294

Aš praradau amą.

- Vilou, - pralemenau, - tu juk žinai, kad mama tave myli.

Tu pakėlei akis j mane.

- Kartais mamos sako tokius dalykus ir taip elgiasi, kad atro­

do, lyg jos nenorėtų savo vaikų... O kai geriau įsižiūri, supranti,

kad tai daro tų vaikų labui. Tiesiog stengiasi dėl geresnio jų gy­

venimo. Supranti?

- Tikriausiai.

Tu vėl apvertei kiaulytę - savo banką. Sudžeržgė lyg būtų pil­

na stiklo šukių.

- Galiu su jumis pasikalbėti? - paklausiau įėjusi į darbo kambarį,

kur Šarlotė įsigilinusi tyrinėjo paieškos rezultatus.

Ji pašoko iš vietos.

- Dovanokit. Jūs čia atvažiavot ne tam, kad filmuotumėt mane,

ieškančią priemonių neįgaliųjų vežimėlių padangoms lopyti.

Aš uždariau paskui save duris.

- Pamirškit kamerą, Šarlote. Ką tik buvau pas Vilou, ji skai­

čiuoja savo kiaulaitės taupyklės santaupas. Nori atiduoti jums.

Mėgina laimėti jūsų malonę.

- Nesąmonė, - atsiliepė Šarlotė.

- Kodėl? Kokį minties šuolį padarytumėt pati, jeigu būtumėt

šešerių ir sužinotumėt, kad jūsų mama teisiasi, nes kai gimėte, kai

kas buvo negerai?

- Argi jūs - ne mano advokatė? - nustebo Šarlotė. - Argi netu­

rėtumėt man padėti, užuot aiškinusi, kokia aš sumauta motina?

- Aš ir bandau jums padėti. Atvirai sakant, neįsivaizduoju,

kaip man pavyks iš šitos vaizdajuostės sulipdyti filmą prisieku­

siesiems. Jeigu jie ją pamatytų dabar, Vilou gal jiems ir būtų gaila,

bet jūsų jie pradėtų nekęsti.

Ūmai Šarlotė visa tarsi užgeso. Susmuko atgal į kėdę, kurioje

sėdėjo prieš man įeinant į kambarį.

- Kai jūs pirmą kartą užsiminėte apie neteisėtą gimimą, man

kilo tokie patys jausmai kaip Šonui. Tarsi tai būtų pati šlykščiau-

sia mano kada nors girdėta sąvoka. Visus šituos metus aš tie­

siog ėjau ir dariau tai, ką reikia daryti. Žinau, žmonės, stebėdami

mane su Vilou, galvoja: Vargšė mergaitė. Vargšė moteris. Bet žinot,

295

man niekad šitaip neatrodė. Ji buvo mano mažylė, aš turėjau ja

pasirūpinti - ir baigtas kriukis. - Šarlotė pakėlė akis ir pažvelgė į

mane. - Tada jūs su Robertu Ramiresu ėmėt kalbėti, uždavinėti

man klausimus. Ir aš pagalvojau: Kai kam juk pavyksta. Pasiju­

tau, lyg būčiau gyvenusi po žeme ir akimirką man būtų buvę

leista žvilgtelėti į dangų. O kartą pamačius, kaip grįžti ten, iš kur

atėjai?

Mano skruostai užsiliepsnojo. Puikiai supratau, apie ką kal­

ba Šarlotė, ir man visai nepatiko mintis, kad turiu su ja ką nors

bendra. Bet prisiminiau tą dieną, kai man buvo pasakyta, kad

esu įvaikinta, kai supratau, kad kažkur yra kita mama ir kitas

tėtis, kurių aš nepažįstu. Net jei apie tai visai negalvodavau, metų

metus ši mintis glūdėjo po mano sąmonės paviršiumi, niežėjo

kažkur visai negiliai, po oda.

Advokatai garsėja gebėjimu iškapstyti bylą pačiose netikė­

čiausiose vietose, ypač tokią, kai galimas pats didžiausias žalos

atlyginimas. Bet nejaugi ši šeima byra dėl mano kaltės? Nejaugi

mudu su Bobu sukūrėm pabaisą?

- Mano motina dabar slaugos namuose, - tarė Šarlotė. - Ji

neprisimena, kas aš tokia, taigi aš tapau atminties saugotoja. Tai

aš jai pasakoju, kaip ji prikepė šokoladinių keksiukų visai klasei,

kai kandidatavau į moksleivių tarybą, ir kaip laimėjau per plau­

ką. Arba kaip ji vasarą paplūdimy rinkdavo kartu su manim jū­

ros stikliukus ir suberdavo į stiklo vazą prie mano lovos. Įdomu,

kokių prisiminimų galės man papasakot Vilou, jeigu išgyvensime

iki tol. Įdomu, kuo skiriasi pareiginga mama ir gera mama.

- Skiriasi, - atsakiau, ir Šarlotė pažvelgė į mane su lūkesčiu.

Net jeigu suaugusi neįstengiau įvardyti to skirtumo, būdama

vaikas jį jutau. Valandėlę pamąsčiau.

- Pareiginga mama seka kiekvieną savo vaiko žingsnį, - pa­

sakiau.

- O gera mama?

Pakėliau akis į Šarlotę.

- Tai tokia, kuria vaikas nori sekti.

296

Kristalizaciją stabdanti veiklioji medžiaga - medžiaga, p i­

lama į cukraus sirupą, kad neleistų kristalizuotis.

Mes visi esame išgyvenę tokj kristalizacijos momentą, kai vis­

kas staiga pradeda stingti... nesvarbu, norime to ar ne. Tas

pats ir gaminant saldainius - tam tikru metu mišinys ima

virsti kažkuo, kas prieš kelias minutes nebuvo. Vienui vienas

neištirpęs cukraus kristalas gali pakeisti tekstūrą iš vientisos

į grūdėtą, ir galop, jeigu neužkirsime kelio, gausime kietą ka­

ramelę. Tačiau į cukraus sirupą prieš užverdant įpylus tam

tikrų ingredientų galima sutrukdyti tai kristalizacijai. Pa­

prastai naudojamos tokios veikliosios medžiagos: kukurūzų

sirupas, gliukozė, medus, vyno akmuo, citrinos sultys arba

actas.

Jeigu mėginate sutrukdyti virsti skaidriu kristalu ne sal­

dainiams, o savo gyvenimui - ką gi, tada geriausia veiklioji

medžiaga yra gerai sumeluotas melas.

CRĖME CARAM EL

KARAMELEI

stiklinė cukraus

l/3 stiklinės vandens

2 valgomieji šaukštai nestipraus kukurūzų sirupo

‘A šaukštelio citrinų sulčių

KREMUI

1 V2 stiklinės nenugriebto pieno

1 ‘A stiklinės neriebios plakamosios grietinėlės

3 dideli kiaušiniai

297

2 didelių kiaušinių tryniai

2Ą stiklinės cukraus

1 Vi arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto

žiupsnis druskos

Galite sutaisyti didelį indą karamelinio kremo, o aš mėgstu jį

gaminti atskiromis porcijomis, formelėse. Karamelei paruošti

vidutinio dydžio nerūdijančio metalo prikaistuvyje sumaišykite

cukrų, vandenį, kukurūzų sirupą ir citrinų sultis (pageidautina

maišyti šviesios spalvos inde, kad matytumėt sirupo spalvą). Pa­

virinkite ant nestiprios ugnies, drėgnu skudurėliu vis pašluosty­

dami prikaistuvio šonus, kad būtumėte tikri, jog niekur neužsili-

ko kokio klastingo cukraus kristalėlio, nuo kurio galėtų prasidėti

kristalizacija. Virinkite apie 8 minutes, kol sirupas iš skaidraus

pasidarys auksinis, kartkartėmis pamaišydami prikaistuvį, kad

paruduotų tolygiai. Virkite dar keturias penkias minutėj nuolat

maišydami, kol dideli burbulai mišinio paviršiuje taps medaus

spalvos. Iškart nukelkite prikaistuvį nuo ugnies ir įpilkite po

porciją karamelės į kiekvieną iš aštuonių neteptų riebalais 5-6

uncijų talpos formelių, tinkamų kaitinti orkaitėje. Leiskite ka­

ramelei atvėsti ir sutirštėti - apie 15 minučių. (Formeles galima

apsukti plastiko plėvele ir laikyti šaldytuve iki dviejų dienų, bet

prieš imdamiesi kito etapo vėl atšildykite jas iki kambario tem­

peratūros.)

Kremui paruošti ant nestiprios ugnies pakaitinkite pieną su

grietinėle, retkarčiais pamaišydami, kol termometras ims rodyti

160 °F. Nukelkite mišinį nuo ugnies. Tuo tarpu dideliame dube­

nyje paplakite kiaušinius, trynius ir cukrų - tik kad susimaišytų.

Į kiaušinių plakinį įmaišykite šiltą pieną su vanile ir druska, plak­

ti iki putų nereikia. Perkoškite mišinį per sietelį į didelį matavi­

mo indą ir pastatykite į šalį.

Užvirinkite dvi kvortas vandens. Per tą laiką virtuvinį rankš­

luostį sulankstykite taip, kad užklotų didelės kepimo skardos du­

gną. Išpilstykite atidėtą kremą po lygiai į formeles ir sustatykite

į skardą žiūrėdami, kad nesiliestų viena su kita. Pašaukite skardą

į įkaitintą iki 360 °F orkaitę, ant vidurinės lentynos. Pripilkite

skardą vandens, kad semtų formeles iki pusės, ir viską priden-

298

kite aliuminio folija taip, kad galėtų išeiti garas. Kepkite 35-40

minučių, kol įsmeigę neaštrų peilį tarp formelės centro ir krašto

ištrauksite jį sausą.

Perkelkite kremo indelius ant grotelių ir ataušinkite iki kam­

bario temperatūros. Norėdami išimti iš formelės peiliu apipjau­

kite palei kraštą, užvožkite ant formelės lėkštutę, apverskite ir

švelniai supurtykite, kad kremas atkibtų nuo sienelių. Iškart tie­

kite į stalą.

ŠcJ&otl2008 metų rugpjūtis

f \ f \ Q -aisiais kas antrus metus vykstantis Nebaigtinės

A d \ J v/Oosteogenezės kongresas buvo surengtas Omahoje,

milžiniškame Hilton viešbutyje su konferencijų centru ir didžiu­

liu baseinu. Dalyvavo daugiau nei 570 žmonių, panašių j tave.

Kai įėjome į registracijos vietą, ūmai pasijutau kaip milžinė, o tu

iš savo vežimėlio atsigręžei į mane nušvitusi plačiausia šypsena.

- Mam, - pasakei, - aš čia normali.

Anksčiau mes nebuvome lankęsi jokioje konferencijoje. Nie­

kaip nepavykdavo sukrapštyti pinigų nuvažiuoti. O Šonas jau

daug mėnesių nenakvojo namie - ir nors tu neklausei kodėl, ti­

kriausiai ne dėl to, kad būtum nepastebėjusi, bet iš nenoro išgirsti

atsakymą. Atvirai sakant, nė aš pati nenorėjau. Mudu su Šonu

nevartojome žodžių „gyvenimas skyrium11, bet jei ir nepavadini

ko nors tikru vardu, tai dar nereiškia, kad to dalyko nėra. Retsy­

kiais pagaudavau save svarstančią, ko Šonas norėtų vakarienės,

ar tiesiančią ranką prie telefono skambinti jam į mobilųjį - vis

užmiršdavau, kad to daryti nedera. Kai jis atvažiuodavo tavęs ap­

lankyti, tavo veidelis nušvisdavo; norėjau, kad lauktum ko nors

kita. Kai elektroniniu paštu iš NO fondo atėjo šios konferencijos

skrajutė, supratau: tai bus puiki dovana.

Dabar, stebėdama, kaip tu seki žvilgsniu visą falangą bendra­

amžių mergaičių, riedančių pro šalį vežimėliais, suvokiau, kad jau

anksčiau reikėjo važiuoti į tokias konferencijas. Net Amelija ne­

sišvaistė sarkastiškomis pastabomis; tik žvalgėsi į grupeles žmo­

nių neįgaliųjų vežimėliuose, su vaikštyklėmis ar ant savų kojų,

300

stebėjo, kaip jie sveikinasi lyg seniai nesimatę giminaičiai. Dvy­likametės mergaitės - kai kurios atrodė kaip Amelija, kitos buvo

mažo ūgio, kaip tu, - fotografavosi vienkartiniais fotoaparatais.

Tokio pat amžiaus berniukai buvo aplipę eskalatorius - mokė

vienas kitą, kaip jais važiuoti su vežimėliais.

Prie tavęs žvangindama įtvarais priėjo maža mergaitė juodo­

mis garbanėlėmis.

- Tu naujokė, - tarė ji. - Kuo tu vardu?

- Vilou.

- Aš Nijev. Keistas vardas, nes v raidės jame nėra, o skamba

lyg būtų*. Tavo irgi keistas vardas. - Ji pakėlė galvutę ir pasižiū­

rėjo į Ameliją. - Čia tavo sesuo? Jai yra NO?

-Ne.

- Aa. Na, vargšelei nepasisekė. Kiečiausios programos čia -

tokiems vaikams kaip mes.

Per tris savaitgalio dienas buvo surengta keturiasdešimt in­

formacinių susitikimų - nuo tokių temų kaip „Finansų planavi­

mas specialiųjų poreikių vaikui" iki „Kaip parašyti individuali­

zuotą švietimo programą" ir „Klauskite gydytojo". Tau vyko savi

vaikų klubo užsiėmimai - dailės ir amatų pamokėlės, „maitėdų

medžioklės" žaidimai, plaukimas, kompiuterinių vaizdo žaidi­

mų varžybos, paskaitos, kaip ugdyti savarankiškumą, stiprinti

pasitikėjimą savimi. Nedegiau troškimu paleisti tave visai die­

nai, bet pratyboms vadovavo slaugytojos. Vyresnių vaikų laukė

žaidimų vakarėlis, „Kaulų berniuko nuotykiai" ir „Pienininkė".

Net Amelija galėjo lankyti specialias paskaitas NO nesergantiems

broliams ir seserims.

- Nijev, štai kur tu! - Priėjo paauglė, iš pažiūros Amelijos am­

žiaus, su pulku vaikų iš paskos. - Kas tavo draugė?

- Vilou.

Vyresnioji mergaitė pritūpė prie tavęs, sėdinčios vežimėlyje.

- Malonu susipažinti, Vilou. Mes tiesiai kitapus fojė žaidžia­

me kortomis, jeigu nori, prisidėk.

- O galima? - paklausei tu.

- Jeigu būsi atsargi. Amelija, ar gali ją nustumti...

* Airiškas mergaitės vardas, reiškiantis „šviesi“, rašomas Niamh, o taria­mas Nijev.

301

- Aš! - sušuko vienas berniukas, žengė artyn ir suėmė tavo

vežimėlio rankenas. Jo netrinkti šviesūs plaukai krito į akis, o

šypsena būtų ištirpdžiusi ledyną - arba Ameliją, nuo kurios jis

nenuleido akių. - Nebent tu irgi eini?

Negalėjau patikėti savom akim - Amelija nuraudo.

- Gal vėliau, - atsakė ji.

Nors viešbutyje buvo rezervuojamų neįgaliesiems pritaikytų

kambarių, mes tokio nerezervavome. Mudvi su Amelija ne itin

viliojo dušas, į kurį gali įriedėti su vežimėliu, o nuo minties, kad tu

viena maudysies sėdimame duše, man kūnas ėjo pagaugais. Len­

gvai galėjai apsiprausti vonioje, o galvą išsitrinkti po čiaupu. Mes

išklausėme renginio atidarymo kalbą apie nebaigtinės osteoge-

nezės mokslinius tyrimus ir nuėjome vakarieniauti į prašmatnų

furšetą - stalai ten buvo žemi, kad žmonės, sėdintys vežimėliuose

ar tiesiog mažaūgiai, galėtų matyti ir pasiekti patiekalus. ..

- Gesinam šviesas, - paliepiau.

Amelija užsiklojo galvą antklode, vis dar su iPod ausinukais.

Pro paklodes švytėjo ekranas. Tu pasivertei ant šono, veidą jau

gaubė sapnai.

- Man čia patinka, - tarei. - Norėčiau pasilikti visam laikui.

Nusišypsojau.

- Vargu ar būtų taip jau smagu, kai visi tavo bičiuliai išsivaži­

nėtų po namus.

- O galėsim dar atvažiuoti?

- Tikiuosi, Viliuk.

- O kitą kartą galės ir tėvelis važiuoti?

Spoksojau į elektrinį žadintuvą, kol vienas jo skaitmuo virto

kitu.

- Tikiuosi, - pakartojau.

Štai kaip susiklostė, kad mes galų gale nuvažiavome į tą kongresą.

Vieną rytą, kai judvi su Amelija buvot mokykloje, aš kepiau.

Dabar tą ir darydavau, kol jūsų nėra; trindama cukrų su sviestu,

atsargiai įmaišydama išplaktus kiaušinių baltymus, plikydama

pieną pagaudavau savotišką dzen ritmą. Mano virtuvėje tvyrojo

vanilės ir karamelės, cinamono ir anyžiaus aromatai. Sukdavau

302

karališkąjį glajų; kočiodavau puikų vaisinio pyrago pagrindą;

minkydavau tešlą. Juo daugiau judėjo mano rankos, juo mažiau

buvo pavojaus, kad ims klaidžioti mintys.

Tąsyk dar buvo kovas - du mėnesiai nuo to laiko, kai Šonas

pasitraukė iš bylos. Kelias savaites po mūsų kivirčo vidury plen­

to aš palikdavau pagalves ir užvalkalus ant židinio grotelių - dėl

viso pikto, kaip atsiprašymą, aiškiau to išreikšti neįstengiau. Kar­

tais Šonas užeidavo aplankyti jūsų, mergaičių, bet kai būdavo na­

muose, jausdavausi lyg pašalinė. Imdavausi tikrinti čekių knyge­

lę, šveisti vonią, klausydamasi jūsų juoko apačioje.

Gaila, kad man neužteko drąsos pasakyti: aš padariau klaidą,

bet suklydai ir tu. Ar tarp mudviejų dabar - ne lygiosios?

Kartais Šono pasigesdavau tiesiog žvėriškai. Kartais niršda­

vau ant jo. Kartais norėdavosi atsukti laiką atgal, sugrąžinti tą

valandėlę, kai jis paklausė: Ką manai, gal nuvažiuokim atostogų į

„Disnėjaus pasaulį“? Tačiau dažniausiai laužydavau galvą, kodėl

mintys lekia tokiu greičiu, o širdis vos velkasi iš paskos. Net kai

jausdavausi tikra dėl savęs ir kupina pasitikėjimo, net kai pra­

dėjau manyti, kad mums ir pačioms vienoms visai neblogai ei­

sis, - net ir tuomet jį tebemylėjau. Jausmas buvo lyg praradus

dalį savęs - ištrauktą dantį, nukirstą koją. Supranti, kad neverta,

bet vis tiek nesiliauji nuolat kaišioti liežuvio į duobę dantenose, o

įsivaizduojama galūnė nesiliauja skaudėti.

Todėl kiekvieną rytą aš kepdavau, kad užsimirščiau, kol lan­

gus aptraukdavo garas ir jau vien oro įkvėpus apimdavo jausmas,

lyg sėdėtum už prašmatniausio stalo. Kepdavau, kol įrausdavo ir

suskirsdavo rankos, o panagės priskresdavo miltų. Kepdavau tol,

kol liaudavausi sukusi galvą, kodėl byla juda taip neapsakomai

lėtai. Kepdavau, kol nebesukdavau sau galvos, iš kur rasis kito

mėnesio paskolos įmoka. Kepdavau, kol virtuvėje pasidarydavo

taip karšta, kad po prijuoste dėvėdavau vien berankovius marš­

kinėlius ir sportinius šortukus, kol imdavau vaizduotis esanti po

auksaspalviu savo pačios iškeptu traškios plutos kupolu, ir spė­

lioti, ar Šonas įsilauš pro jį laiku, kol dar nespėjau uždusti.

Štai kodėl suakmenėjau, kai man berikiuojant spurgų armiją

prie durų suskambo. Nieko nelaukiau - jau nebeturėjau ko lauk­

ti, taškas. Priebutyje stovėjo nepažįstamas žmogus, dėl to tik dar

303

aiškiau susivokiau esanti pusnuogė, plaukus išsibalinusi cukraus

pudra.- Ar jūs - ponia Pieno Punšas? - paklausė tas vyras.

Buvo mažas, apskritutis, dvigubu pagurkliu ir prie jo derančiu

plikės lanku. Rankose laikė plastiko maišelį, pilną žaliu kaspinu

perrištų mano trapios tešlos sausainių.

- Tai tik pavadinimas, mano pavardė kitokia, - paaiškinau.

- Bet... - jis dirstelėjo į mano drabužius, - kepėja - tai jūs?

- Taip, - atsakiau, - aš kepėja. - Ne plėšikė, ne kalė, net ne

motina. Visai atskira, spindinti ir aiški lyg nerūdijantis plienas

tapatybė. Atkišau ranką. - Šarlotė O ’Kyf.

Jis žengė žingsnį ir pastatė koją ant kilimėlio prie durų.

- Norėčiau pirkti jūsų kepinius.

- Ak, dėl to nevertėjo čia eiti, - tariau. - Galit tiesiog palikti

kelis dolerius savitarnos dėžutėje - dirbam geranoriškumo prin­

cipu. ♦.

- Ne, jūs nesupratote. Aš noriu pirkti visus. - Jis įteikė man

kortelę, tokią su iškiliomis raidėmis. - Mano vardas Henris De­

vilis. Naujajame Hampšyre turiu krautuvėlių tinklą degalinėse,

norėčiau prekiauti jūsų kepiniais. - Jis nuraudo. - Pats negaliu

liautis juos valgęs.

- Tikrai? - nustebau, ir šypsena iš lėto prasiskynė kelią į mano

veidą.

- Prieš mėnesį buvau atvažiavęs čia aplankyti sesers - ji gyve­

na dviem gatvėm toliau, bet aš pasiklydau, buvau labai išalkęs. Ir

nuo to laiko aštuonis kartus sukoriau dviejų valandų kelią vien

kad nusipirkčiau to, kuo tą dieną prekiaujate. Gal ir nesu geriau­

sias šio amato žinovas, bet jei kalbam apie desertus, tikrai vertas

daktaro laipsnio.*

Sutikau po savaitės. Neturėjau nei laiko, nei noro rytais duotis

po visą Naująjį Hempšyrą išvežiodama keksiukus, nenutuokiau,

kiek galiu žadėti prigaminti. Kiekvienai mano kliaučiai Henris

rasdavo sprendimą, ir per savaitę su Marinos pagalba sudariau

sutartį itin palankiomis sąlygomis. Tai progai atšvęsti iškepiau

Henriui migdolų ir vaivorų pyragą prie kavos. Jis sėdėjo už stalo

mano virtuvėje, gėrė kavą ir valgė pyragą su naujai iškepta vers­lininke.

304

- Vis bandžiau pagauti, - garsiai mąstė jis stebėdamas, kaip

rašausi sutartį. - Jūsų gaminiuose esama kai ko tokio, kam ne­

prilygsta niekas, ko iki šiol esu ragavęs. Prie šito priprantama,

patikėkit.

Nusišypsojau kuo maloniau ir pastūmiau jam sutartį, kol dar

nespėjo apsigalvoti. Henris Devilis buvo teisus - mano kepiniai

turėjo vieną ingredientą, labiau koncentruotą negu bet kuris eks­

traktas, aštresnį už bet kokį prieskonį; ingredientą, kurį visi pajus

ir niekam nesiseks įvardyti, kas tai; tai buvo gailestis, ir sukildavo

jis tuomet, kai mažiausiai tikėdavaisi.

Kadangi per šių metų festivalį vyko kampanija „Stiprūs ir vikrūs",

kitą rytą mudvi su Vilou nuskubėjome į pratybas, per kurias da­

lyviai galėjo važiuoti vežimėliu arba eiti ketvirtį ar pusę mylios.

Kai tu baigei rungtį ir grįžai spausdama prie krūtinės sertifikatą,

mes greitosiomis papusryčiavome prieš tos dienos grupių pra­

tybas. Amelija liko pamiegoti, o aš planavau dalyvauti seminare

apie NO sergančių mergaičių įvaizdį.

Palydėjusi tave atgal į vaikų zoną - pastebėjau, kad seselė,

pasisveikinusi „sumušam penkis" stiliumi, privertė tave iškelti

dešinę ranką aukščiau, negu buvo pavykę kuriai nors gydomo­

sios gimnastikos specialistei per pastaruosius keturis mėne­

sius, - kol neprasidėjo pratybos, aš pasukau į moterų tualetą

nusiplauti rankų. Kaip ir visa kita tame viešbutyje, tualetai

buvo pritaikyti žmonėms su NO: durys praviros, kad būtų len­

gva patekti vidun, ant žemo stalelio padėta papildomai muilo

ir rankšluosčių.

Pakišau rankas po čiaupu, ir tuo metu įėjo moteris, nešina

stikline pieno, - jis buvo dalijamas pagal bendrą sveikatingumo

programą; nebaigtinę osteogenezę sukelia ne kalcio, o kolageno

trūkumas.

- Kaip man patinka, - tarė ji, - čia tikriausiai vienintelė kon­

ferencija, kurioje tarp sesijų dalijama ne kava ir sultys, o pienas.

- Tikriausiai tai pigiau negu pamidronato injekcijos, - atsa­

kiau, ir ji nusijuokė.

- Rodos, mes dar nepažįstamos. Aš Kėlė Klau, Deivido mama,

jo V tipas.

305

- Manoji - Vilou, III tipas. Šarlotė O ’Kyf.- Ar Vilou čia patinka?- Ji devintam danguj, - atsakiau. - Nekantrauja šį vakarą va­

žiuoti į zoologijos sodą.

Henrio Dorlio zoologijos sodas šį vakarą kongreso dalyvius

kvietė apsilankyti po darbo valandų; per pusryčius tu susidarei

sąrašą, kuriuos gyvūnus nori pamatyti.

- Deividas pamišęs dėl plaukymo. - Ji pažvelgė į mane veid­

rodyje. - Jūs man kažkur labai matyta.

- Na, aš anksčiau konferencijose nedalyvavau, - tariau.

- Ne, bet jūsų pavardė...

Pasigirdo nuleidžiamas vanduo, ir iš kabinos išėjo mūsų am­

žiaus moteris. Ji atrėmė savo vaikštyklę į neįgaliesiems pritaikytą

prausyklę ir atsuko čiaupą.

- Ar skaitote Mažylio Timo blogą? - paklausė.

- Žinoma, - atsakė Kėlė, - kas gi jo neskaito?

Na, pavyzdžiui, aš.

- Tai ji bylinėjasi dėl neteisėto gimimo. - Moteris pasisuko,

nusišluostė rankas ir tik tada atsigręžė į mane. - Atvirai sakant,

man tai atrodo koktu. Ir, manau, dar šlykščiau, kad esi čia. Abie­

jose pusėse negali lošti. Jei teisiesi ir įrodinėji, esą gyvenimas su

NO yra nevertas gyventi, nedera važiuoti čia ir čiulbėti, kaip tavo

dukrytei smagu su kitais vaikais ir kaip šaunu, kad ji važiuos į

zoologijos sodą.

Kėlė žingtelėjo atatupsta.

- Tai jūs?

- Aš neturėjau omeny...

- Man galvoj netelpa, kad kuris nors iš tėvų išvis gali šitaip

mąstyti, - tarė Kėlė. - Mums visiems tenka paskutinius skatikus

skaičiuoti, kad gyvenimas pajudėtų iš vietos. Bet man nieku gyvu

nešautų į galvą, kad verčiau mano sūnus nebūtų gimęs.

Mane pradėjo krėsti drebulys. Norėjau būti tokia pat mama

kaip Kėlė, narsiai pakelianti sūnaus neįgalumą. Norėjau, kad tu

užaugtum tokia kaip ta kita moteris, tiesi ir pasitikinti savimi.

Tik norėjau rasti galimybių tau šito siekti.

- Ar žinai, ką veikiau pastaruosius šešis mėnesius? - paklausė

NO serganti moteris. - Ruošiausi parolimpinėms žaidynėms. Aš

306

plaukikų komandoje. Jeigu kada nors tavo duktė parneštų namo

aukso medalį, ar tave tai įtikintų, kad jos gyvenimas nenuėjo

veltui?

- Jūs nesuprantat...

- Iš tiesų tai jūs nesuprantat, - nutraukė mane Kėlė.

Ji apsisuko ant kulnų ir išdrožė iš tualeto, o antroji moteris

išėjo įkandin. Paleidau stipriausią srovę ir apsišlaksčiau veidą,

kuris, regis, liepsnojo. Tada vis dar besidaužančia širdimi išėjau

į holą.

Žmonės rinkosi į devintos valandos paskaitas. Buvau demas­

kuota; jutau, kaip į mane sminga šimtų žvilgsnių adatos, visi tik

ir kuždėjo mano vardą. Įbedusi akis į raštuotą kilimą, aplenkiau

būrelį besiimančių berniūkščių ir nebaigtine osteogeneze sergan­

čią mergaitę, kuri nešė vos ne savo ūgio vaikutį. Šimtas žingsnių

iki liftų... penkiasdešimt... dvidešimt.

Lifto durys atsidarė, žengiau į vidų ir nuspaudžiau mygtuką.

Jau durims beužsiveriant į tarpą įsispraudė ramentas. Ant slenks­

čio stovėjo vakar mus užregistravęs vyras; užuot nusišypsojęs

kaip prieš dvylika valandų, jis nutvilkė mane neapykantos kupi­

nu žvilgsniu.

- Pasakysiu jums - ne dėl negalios visas mano gyvenimas yra

nuolatinė kova, - tarė jis. - Tai dėl tokių žmonių kaip jūs.

Paskui žvangtelėjęs į metalą jis atsitraukė ir leido lifto durims

užsidaryti.

Nusigavau iki kambario, įbrukau į plyšį kortelę ir prisiminiau,

kad viduj tikriausiai tebemiega Amelija. Bet - dėkui Dievui - jos

neberadau, buvo spėjusi nulipti pusryčių ar išnešti kur muilą ne­

atsiklaususi. Šią minutę man nerūpėjo kur. Atsiguliau ant lovos

ir užsitraukiau antklodę ant galvos. Tada galų gale leidau sau pra­

virkti.

Tai blogiau negu būti teisiamai sau lygių. Buvau pasmerkta

tavo likimo draugų.

Trumpai ir aiškiai: aš buvau žlugusi. Vyras mane paliko;

mano gebėjimą būti gera mama iškreipė Amerikos teisės sis­

tema. Raudojau, kol užtino akys ir ėmė peršėti skruostus. Kol,

regis, nieko manyje nebeliko. Tada pakilusi nuėjau prie stalelio

šalia palangės.

307

Ant jo buvo telefonas, atsiliepimų knyga ir aplankas su vieš­

bučio paslaugų sąrašu. Viduje gulėjo du atvirlaiškiai ir du tušti

fakso lapai. Išsitraukiau juos, pasiėmiau rašiklį.

Šonai, parašiau. Pasiilgau tavęs.

Prieš jam išsikraustant mudu niekad nebuvome praleidę il­

gesnio laiko atskirai vienas nuo kito, jeigu neskaičiuosime savai­

tės prieš vestuves. Nors jis jau buvo įsikėlęs į namus, kuriuose

gyvenau su Amelija, man magėjo sukurti ką nors panašaus į jau­

dulį, tad jis keletą dienų prieš sutuoktuves panakvojo pas kitą

policininką ant sofos. Jam tai baisingai nepatiko. Vis atvažiuo­

davo patrulio automobiliu pas mane į darbą, ir įsmukę į podėlį

mudu audringai bučiuodavomės. Arba stabtelėdavo apkamšyti

Amelijos, o tada apsimesdavo užsnūdęs ant sofos priešais televi­

zorių. Aš tave kiaurai permatau, pasakiau jam. Nieko neišeis. Per

vestuves Šonas nustebino mane - surašė įžadus. Atiduosiu tau

savo širdį ir sielą, sakė jis. Ginsiu tave ir tau tarnausiu. Duosiu

tau namus ir niekad neleisiu manęs iš ten išspirti. Visi juokėsi,

aš taip pat: tik pamanyk, mažoji Šarlotė, pilka pelytė - šitokia

aistringa gundytoja, supančiojo vyruką! Bet Šono dėka jaučiausi

galinti vienui vienu žodeliu ar švelniu krepštelėjimu parblokšti

milžiną. Tai buvo jėga, tokios savęs niekad nė įsivaizduot neįsi­

vaizdavau.

Kažkur sąmonės užkaboriuose - kur paprastai ir įstringa

viltis - aš tikėjau, kad nors tarp mūsų su Šonu reikalai ir pašli­

ję, viskas dar pataisoma. Turėjo būt pataisoma, nes kai ką nors

myli - ir drauge susilauki vaiko - taip staiga nei iš šio, nei iš to

ryšio neprarandi. Kaip ir kiekviena kita energija, jis nesunaikina­

mas, tik nukreipiamas kur nors kitur. Galbūt dabar aš visą dėme­

sį sutelkiau į tave. Bet juk tai normalu, meilės lygis šeimoje visą

laiką svyruoja ir kinta. Kitą savaitę galbūt ji nukryps į Ameliją, o

po mėnesio - į Šoną. Kai tik baigsis byla, jis parsikraustys namo.

Mes gyvensime taip kaip gyvenom.

Taip turėjo būti, kitos galimybės - rinktis tarp tavo ateities ir

savosios - tiesiog nepajėgiau įsivaizduoti.

Antras laiškas, kurį turėjau parašyti, sekėsi sunkiau. Brangioji

Vilou, parašiau.

308

Nežinau, kada tu šį laišką perskaitysi, kas iki to laiko bus nu­

tikę. Tačiau turiu j į parašyti, nes tau - labiau nei kam kitam -

privalau pasiaiškinti. Tu - gražiausia, kas man yra atsitikę, ir

kartu skaudžiausia. Ne dėl tavo ligost o dėl toy kad aš nepajėgiu

jos pagydyti. Nekenčiu tų akimirkų, kai matau: tu suvoki, kad

galbūt negalėsi daryti to, ką gali kiti vaikai.

Aš myliu tave ir visados mylėsiu. Galbūt labiau, negu man

derėtų. Tai vienintelė priežastis, kuria galiu visa tai paaiškinti.

Maniau, jeigu stipriai tave mylėsiu, įstengsiu kalnus dėl tavęs

nuversti; įmanysiu padaryti, kad skraidytum. Man buvo ne­

svarbu, kaip tai įvykst - svarbuy kad įvyktų. Negalvojau, ką ga­

liu įskaudinti, tik ką galėčiau išgelbėti.

Kai pirmą kartą man ant rankų tau lūžo kaulai, negalėjau

sustoti verkus. Man atrodo, visus šiuos metus vis mėgindavau

atsilyginti už aną akimirką. Štai kodėl nė dabar negaliu su-

stotiy net jeigu būna valandėlių, kai norėčiau. Sustoti aš ne-

galiUy bet nėra akimirkosf kad man nerūpėtų, ką tu ilgainiui

prisiminsi. Ginčus su tavo tėčiu? Kaip tavo sesuo virto kaž­

kokia nepažįstama būtybe? O gal atsiminsi, kaip sykį mudvi

valandą stebėjom per verandą šliaužiančią sraigę? A r kaip

mokyklinių priešpiečių sumuštinius aš išpjausčiau tavo ini­

cialų pavidalo? A r prisiminsi, kaip susiautusi rankšluosčiu

po maudynių laikydavau tave valandėlę ilgiauf nei reikėtų

šluostant?

Vis svajodavau, kad tu gyvensi savarankiškai. Regiu tave,

dirbančią gydytoja, ir svarstau, bene dėl to, kad mačiau tave su

tokia jų daugybe. Įsivaizduoju vyrąy kuris pamils tave iki išpro­

tėjimo, gal net turėsit vaikelį. Lažinuosiy tu kausiesi dėl jo ne

mažiau aršiaiy nei aš koviausi dėl tavęs.

Tik štai ko aš niekaip neįstengiau įžvelgtiy kad ir kiek lau­

žiau galvą: kaip tu nusigausi iš čiay kur esi, į ten, kur galėtum

vieną gražią dieną būti, - kol man nebuvo duotos medžiagos

tiltui nutiesti. Per vėlai supratauy kad tas tiltas - iš erškėčio dy­

glių ir gali mūsų visų neišlaikyti.

O dėl pris im in im ų - tarp gera ir bloga niekad nebūna pu ­

siausvyros. Nežinau, kaip tavo gyvenimą pradėjau m atuoti to­

mis valandėlėmiSy kai jis subyra, - operacinėmisy lūžia is, nela i­

309

mingais atsitikimais - užuot svėrusi tarpsnius tarp jų. Galbūt

aš pesimistė, gal realistė. O gal tiesiog motina.

Tu išgirsi žmones pasakojant apie mane visokiausių dalykų.

Bus melo, bus ir tiesos. Svarbu tik viena: aš nenoriu, kad tu iš­

kentėtum kad ir dar vieną lūžį.

O ypač - kad nutrūktų mudviejų ryšys, nes jis gali niekad

nesugyti.

V '

SchAAs

Pinigai sunkėsi iš manęs kaip kraujas.

Ne tik čekių knygelė turėjo padengti ir paskolos, ir automo­

bilio įmokas, apmokėti kreditinės kortelės išlaidas - dabar ir visi

grynieji, kiek galėjau jų užspausti, po keturiasdešimt devynis do­

lerius už naktį, ėjo velniop už motelį, kuriame gyvenau nuo tos

dienos, kai man budint prie remontuojamo kelio atvažiavusi Šar­

lotė sulygino mane su žemėm.

Todėl kai Šarlotė pasakė išvažiuojanti su mergaitėmis į ne-

baigtinės osteogenezės kongresą, aš išsiregistravau iš motelio ir

atsirakinęs įslinkau į nuosavus namus.

Keistas dalykas - grįžti namo kaip pašalaičiui. Žinote, kaip

skiriasi kvapas, kai užeini į kitų žmonių namus: kartais kvepia

šviežiais skalbiniais, kartais spygliuočiais, bet visuomet kitaip nei

kur kitur. Ten, kur gyveni, šito nepastebi, kol nepareini po ilges­

nio laiko. Pirmąjį vakarą vaikštinėjau po namus tarp pažįstamų

dalykų: štai vis iššoka įvijų laiptų turėklo stulpelis, nes taip ir ne-

prisiruošiau jo sutaisyti; ant tavo lovytės puikuojasi visa banda

pliušinių gyvuliukų; o štai beisbolo kamuoliukas, kurį dar de­

vintą dešimtmetį pagavau išvykoje į Fenvėjų su kitais policinin­

kais - Tomo Brunanskio „naminis" į lauko centrą tose rungtynė­

se, kuriose Sox tą sezoną išsiveržė į priekį nurungę Torontą.

Nuėjau ir į savo miegamąjį, prisėdau ant lovos Šarlotės pusėje.

Tąnakt miegojau ant jos pagalvės.

Kitą rytą kraudamasis tualeto reikmenis spėliojau, ar Šarlotė

atėjusi praustis veido užuos mano kvapą rankšluosčiuose. Ar pa­

311

stebės, kad baigiau duonos kepalą ir jautienos kepsnį. Ar jai tas

rūpės.Turėjau laisvą dieną ir žinojau, ką darysiu.

Bažnyčioje tokiu metu - šeštadienio rytą - buvo tylu. Atsisė­

dau į klauptą ir įsmeigiau žvilgsnį į lango vitražą, metantį ant

tako ilgus melsvus šešėlio pirštus.

Atleisk man, Šarlote, nes aš nusidėjau.

Prie altoriaus stovintis tėvas Greidis pastebėjo mane.

- Šonai, - užkalbino jis, - kaip Vilou, ar sveika?

Tikriausiai manė, kad gera valia į bažnyčią įkelsiu koją tik vie­

nu atveju - karštai pasimelsti už dukters sveikatą,.

- Sveikas, tėve. Tikėjausi šnektelėti su jumis.

- Gerai. - Jis sunkiai atsisėdo į klauptą priešais ir pasisuko

šonu.

- Tai dėl Šarlotės, - lėtai tariau. - Mums nelabai sekasi sutarti.

- Malonu būtų pasikalbėti su abiem, - atsiliepė kunigas.

- Jau daug mėnesių. Man atrodo, jau šnekos nepadės.

- Tikiuosi, kalbi ne apie skyrybas, Šonai. Katalikų bažnyčio­

je nėra skyrybų. Tai mirtina nuodėmė. Tavo santuoką sutvirtino

Dievas, ne koks popiergalis. - Jis nusišypsojo. - Regis, neįmano­

mi dalykai ima atrodyti kur kas geriau, kai į žaidimą įsileidžiamas

Dievas.

- Kartkartėmis Dievas turi padaryti išimtį.

- Jokiu būdu. Tada žmonės žengtų prie altoriaus manydami,

kad jeigu reikalai taps prasti, yra išeitis.

- Mano žmona ketina prisiekti teisme uždėjusi ranką ant Bi­

blijos ir pasakyti, girdi, būtų norėjusi pasidaryti abortą, kai lau­

kėsi Vilou, - išdėjau tiesiai šviesiai. - Manot, Dievui patinka, kad

vedžiau šitokį žmogų?

- Taip, - išskart atsakė kunigas. - Didžiausias santuokos tiks­

las - po vaikų gimdymo - palaikyti sutuoktinį ir padėti jam. Gal­

būt jūs sugebėsite priversti Šarlotę suprasti, jog klysta.

- Bandžiau. Nesugebu.

- Sakramentas - o santuoka yra sakramentas - reiškia, kad

gyvename geresnį gyvenimą, negu diktuoja įgimti instinktai, gy­

vename imdami pavyzdį iš Dievo. O Dievas niekuomet nenulei­džia rankų.

312

Čia, pamaniau sau, ne visai tiesa. Biblijoje pilna vietų, kur Die­

vas nulenda į kampą ir užuot atkakliai laikęsis iki galo papras­

čiausiai pradeda iš pradžių. Pasižiūrėkit j didįjį tvaną, į Sodomą

ir Gomorą.

- Jėzus nemetė kryžiaus, - tarė tėvas Greidis. - Nešė jį iki pat

kalno viršūnės.

Ką gi, vienu požiūriu kunigas buvo teisus. Jeigu liksime susi­

tuokę, arba aš, arba Šarlotė galų gale bus nukryžiuota.

- O gal judu su Šarlote kitą savaitę užeitumėt pasikalbėti? -

pasiūlė tėvas Greidis. - Išsiaiškintume, kaip čia yra.

Linktelėjau, o jis patapšnojo man per ranką ir vėl nuėjo alto­

riaus link.

Meluoti kunigui - irgi nuodėmė, bet man tai mažiausiai rūpėjo.

Adinos Netl biuras - tai ne Gajaus Bukerio, nors tikriausiai jie

kartu studijavo teisę. Jeigu norite skirtis, sakydavo Gajus, jums

reikia būtent Adinos. Dabar jis ir pats jau dusyk buvo pasinau­

dojęs jos paslaugomis.

Pas Adiną stovėjo išsipūtusios sofos su mezginiais kaip iš

šv. Valentino atvirukų. Ji vaišindavo arbata, ne kava. Ir atrodė

kaip bet kurio iš mūsų močiutė.

Gal dėl to jai ir pavykdavo pasiekti tokius susitarimus, kokių

siekdavo.

- Nesušalote, Šonai? Galiu prisukti oro kondicionierių...

- Viskas kuo puikiausiai, - atsakiau. Per pusvalandį išgėriau

tris puodelius Earl Grey arbatos ir papasakojau Adinai apie mūsų

šeimą. - Mes vis važinėjam po ligonines, nelygu kokia problema

iškyla, - aiškinau. - Į Omahą ortopedijos paslaugų. Į Bostoną pa-

midronato. Dėl lūžių - po vietos ligonines.

- Turėtų būti sunku, kai niekad nežinai, kas nutiks.

- Niekas nežino, kas atsitiks, - atsakiau blaiviai. - Tik mums

nelaimingi atsitikimai pasitaiko dažniau negu kitiems žmo­

nėms.

- Tikriausiai jūsų žmona negali dirbti, - spėjo Adina.

- Negali. Nuo pat Vilou gimimo vis bandom galą su galu su­

durti. - Aš padvejojau. - Ir negaliu sakyt, kad gyvenant motelyje

man pasidarė bent kiek lengviau.

313

Adina kažką pasižymėjo teisininko bloknote.- Šonai, skyrybos daugeliui žmonių yra finansinis smūgis, o

jums - juo labiau. Judu su Šarlote gyvenate nuo algos iki algos,

o dar prisideda dukrelės ligos keliamas stresas. Dar tas ydingas

ratas - jeigu jums bus skirta globa, dirbsite mažiau, uždirbsite

irgi mažiau. Kai nedirbate, su jumis vaikai. Laisvo laiko nebetu­

rėsite.

- Tai nesvarbu, - pasakiau.

Adina linktelėjo.

- Ar Šarlotė turi kokių darbo įgūdžių?

- Anksčiau ji buvo konditerė, - atsakiau. - Nuo to laiko, kai

gimė Vilou, ji nebedirba, bet praėjusių žiemą turėjo nedidelį pre­

kystalį prie keliuko.

- Prekystalį?

- Kaip kad žmonės prekiauja daržovėmis, tik čia pyragaičiai.

- Jeigu atsisakysite dalies darbo valandų, ar įstengsite išlaikyti

namą? Ar reikės jį parduoti ir pirkti du mažesnius būstus?

- N... nežinau. - Santaupos eis po velnių, tiek tai jau aišku.

- Sprendžiant iš to, ką man papasakojot, turint galvoje visą Vi­

lou įrangą ir procedūrų grafiką, regis, visiems bus lengviau, jeigu

Vilou gyvens vienoje vietoje... net jeigu reikės lankyti... - Adina

pakėlė akis ir pažiūrėjo į mane. - Yra ir dar viena galimybė. Kol

bus įformintos skyrybos, galėtumėt gyventi tame pačiame name.

- Ar tai nebus... na, kebloka?

- Bus. Bet taip pigiau. Štai kodėl dauguma porų, kurios skiria­

si, nusprendžia gyventi būtent šitaip. O juk ir vaikams taip būna

lengviau.

- Nesupratau...

- Viskas labai paprasta. Mes sudarome planą ir susitariame:

namuose būnate tuo metu, kai žmonos nėra, ir atvirkščiai. Tada

kiekvienas turi laiko, kurį gali praleisti su mergaitėmis, kol įsitei­

sės skyrybos, ir namų išlaidos nedidėja.

Aš nudelbiau akis į žemę. Neišmaniau, ar galėsiu būti toks

dosnus. Neišmaniau, ar įstengsiu matyti Šarlotę šitos bylos

įkarštyje, ar man nekils noro ją nudėti už tai, ko ji prišnekės.

Tačiau, kita vertus, aš būsiu čia pat, po ranka, jeigu tau prireiks,

kad kas vidurnaktį palaikytų apkabinęs. Jeigu tau prireiks pa­

314

stiprinimo, kad patikėtum: be tavęs pasaulis nė iš tolo nebūtų

toks šviesus.- Yra tik vieni spąstai, į kuriuos galim pakliūti, - pasakė Adi-

na. - Naujajame Hampšyre nėra įprasta, kad vaikas atitektų tė­

vui, ypač jeigu tas vaikas turi specialiųjų poreikių, o mama visą to

vaiko gyvenimą nedirbo ir jį prižiūrėjo namie. Kaip jūs įtikinsite

teisėją, kad esate geresnis iš tėvų?

Mano akys sutiko advokatės žvilgsnį.

- Ne aš pradėjau bylą dėl neteisėto gimimo, - atsakiau.

Kai išėjau iš advokatės biuro, pasaulis pasirodė kitoks. Kelias per

tuščias, spalvos per daug rėžiančios akį. Panašiai kaip užsidėjus

per stiprius akinius. Nejučiom pradėjau judėt atsargiau.

Prie šviesoforo pažvelgiau pro langą ir pamačiau jauną mote­

rį, einančią per gatvę su kavos puodeliu rankoje. Jis sutiko mano

žvilgsnį ir nusišypsojo. Anksčiau būčiau nukreipęs akis, sumi­

šęs - o dabar? Ar dabar leistina atsakyti šypsena, žvilgsniu, pri­

pažinti kitų moterų buvimą, jeigu jau žengei pirmą žingsnį link

santuokos nutraukimo?

Iki pamainos turėjau dvi valandas ir pasukau į Aubuchon

Hardware parduotuvę. Ar ne ironiška - patraukiau apsipirkti į

namų remonto meką, nors namų nė neturėjau. Tačiau savaitga­

lį leisdamas namie pastebėjau, kad mano pastatyta rampa tavo

vežimėliui užvažiuoti papuvusi toje vietoje, kur šiemet kaupėsi

vanduo. Ketinau šiandien sumeistrauti naują, kad rastum grįžusi

iš konferencijos.

Apskaičiavau, kad man reikės trijų ar keturių trijų ketvirčių

colio storio presuotos faneros plokščių ir laukui bei patalpoms

pritaikytos kiliminės dangos, kad po vežimėlio ratais rastųsi trin­

tis. Pasukau prie kasų norėdamas sužinoti, kiek visa tai gali kai­

nuoti.

- Jūs kalbat apie plokštes po 34,10 dolerio, - pasakė pardavėjas.

Pasijutau mintyse atliekantis aritmetinius veiksmus. Jeigu

vien mediena atsieis per šimtą žaliųjų, man teks dirbti daugiau

viršvalandžių, o kur dar kiliminė danga. Kuo daugiau valandų

praleisiu darbe, tuo mažiau jo liks jums, mergaitės. Kuo daugiau

pinigų išleisiu rampai, tuo mažiau liks kitai nakčiai motelyje.

315

- Šonai!Per tris pėdas nuo manęs stovėjo Paiper Rys.

- Ką čia veiki? - paklausė ji ir man dar nespėjus atsakyti iškėlė

rankas parodydama pakuotę vielos ir elektros lizdą. - Aš keičiu

tokį vieną. Pastaruoju metu pasidariau labai naginga, bet tai pir­

mas kartas, kai kišu nagus prie elektros. - Ji nervingai susijuo­

kė. - Vis įsivaizduoju antraštę: „Moteris rasta nutrenkta elektros

savo pačios virtuvėje. Mirties akimirką jos darbastalis nebuvo nu­

valytas." Turėtų būti lengva, tiesa? Tikimybė, kad tave nutrenks

meistraujant ką nors iš serijos „pasidaryk pats", turbūt tokia pati

kaip patekti į avariją pakeliui į statybinių medžiagų parduotuvę,

tiesa? - Ji papurtė galvą ir paraudo. - Plepu čia nežinia ką.

Man reikia eiti. Žodžiai jau buvo mano lūpose, glotnūs ir ap­

skriti it vyšnios, bet pasigirdo štai kas:

- Galėčiau tau padėti.

Kvailys, kvailys, sušiktas kvailys. Štai ką sau kartojau, kai trys pre­

suotos faneros plokštės buvo pakrautos į automobilio bagažinę

kartu su kilimine danga ir aš važiavau į Paiper namus. Nebuvo

jokio kito paaiškinimo, kodėl paprasčiausiai neatsukau nugaros

ir nenuėjau sau, išskyrus štai ką: per visus tuos metus, kai pažįstu

Paiper, niekad jos nemačiau nepasitikinčios savimi - ji būdavo

tokia tikra dėl savęs, kad net per šaiži, per daug arogantiška.

O šiandien Paiper buvo visai sutrikusi.

Tokia ji man labiau patiko.

Kelią pas ją, aišku, žinojau. Kai įsukau į jos gatvę, mane ūmai

apniko panika - ar Robas bus namie? Abiejų iš karto turbūt ne­

būčiau pakėlęs. Bet jo automobilio nebuvo, ir išjungęs variklį aš

giliai įkvėpiau. Penkias minutes, tariau sau. Įsuk tą suknistą lizdą

ir nešdinkis iš čia.

Paiper laukė prie laukujų durų.

- Tu labai malonus, - pasakė, kai žengiau vidun.

Holas ne visuomet buvo tokios spalvos. O kai įėjau, pamačiau,

kad ir virtuvė atnaujinta.

- Pas jus buvo remontas.

- Iš tikro tai aš pati padariau, - prisipažino Paiper. - Pasta­

ruoju metu turėjau daugiau laisvo laiko.

316

Mus nelyginant įkapės užklojo nejauki tyla.

- Na, bet ir viskas visai kitaip atrodo.

Ji žiūrėjo į mane išpūtusi akis.

- Viskas ir yra kitaip.

Susibrukau rankas į džinsų kišenes.

- Na, tai pirmiausia reikia išjungti srovę skyde, - pasakiau. -

Spėju, jis rūsyje?

Ji nuvedė mane laiptais žemyn, aš išjungiau saugiklį. Tada nu­

ėjau į virtuvę.

- Kuris? - Paklausiau. Paiper parodė.

- Šonai, kaip tu laikaisi?

Tyčia apsimečiau nenugirdęs.

- Aš tik išsuku perdegusį, - pasakiau. - Žiūrėk, kai jį išsuki,

toliau visai lengva. Tada reikia paimti visus baltus laidukus ir

suraizgyti kartu į vieną iš šitų gaubčiukų. Paskui paimi naująjį

lizdą ir atsuktuvu sujungi štai šitą kiaulės uodegytę - matai, kur

parašyta „balta linija"?

Paiper palinko arčiau. Jos alsavimas kvepėjo kava ir sąžinės

priekaištais.

- Taip.

- Tą patį padarai su juodaisiais laideliais ir prijungi prie įvado,

kur parašyta „karštoji linija". O paskiausiai prijungi įžeminimo

laidą prie žalio varžto ir sukiši atgal į dėžę. - Atsuktuvu pritvirti­

nau dangtelį ir atsigręžiau į ją. - Paprasta.

- Niekas nėra paprasta, - pasakė ji ir įbedė žvilgsnį į mane. -

Bet juk tu tai žinai. Pavyzdžiui, peržengti ribą į tamsiąją pusę.

Aš atsargiai padėjau atsuktuvą.

- Viskas yra tamsioji pusė, Paiper.

- Na, vis tiek. Jaučiuosi turinti tau padėkoti.

Gūžtelėjau pečiais ir nusukau akis.

- Man labai gaila, kad visa tai teko tau.

- O man gaila, kad tai atsitiko tau, - atsakė Paiper.

Aš atsikrenkščiau, žingtelėjau atgal.

- Gal tu nueik ir įjunk saugiklį - patikrinsim, ar lizdas veikia.

- Gerai, - tarė Paiper ir droviai man nusišypsojo. - Manau,

veiks.

317

a, pasakysiu jums, ankštoje vietoje nelengva išsaugoti pa­

slaptį. Jau ir namie buvo sunkoka, o ar pastebėjote, kokios

plonos būna viešbučio vonios kambario sienos? Turiu galvoje -

viskas ten girdėti, taigi kai man prireikdavo išsivemti, turėdavau

eiti į tualetus viešbučio fojė ir tupėti būdelėje tol, kol apsidairiusi

kairėn ir dešinėn nebematysiu nė vienos batų poros.

Šį rytą atsikėlusi radau mamos raštelį, nulipau į apačią paval­

gyti ir paskui susiradau tave vaikų zonoje.

- Amelija, - pasakei tu pamačiusi mane. - Argi tie ne kieti?

Parodei spalvotus pagaliukus, kai kurių vaikų pritaisytus prie

vežimėlių ratų. Stumiant jie skleidė erzinantį klaksintį garsą, ku­

ris, atvirai kalbant, labai greitai įgrysta, bet - reikia pripažinti -

tamsoje gana kraupiai švytėjo.

Beveik mačiau, kaip tu mintyse žymiesi, žvilgsniu matuoda­

ma kitus nebaigtine osteogeneze sergančius vaikus. Kieno kokios

spalvos vežimėlis, kas vaikštyklę apsiklijavęs lipdukais, kurios

mergaitės paeina, o kurioms reikia važinėti vežimėliu, kurie vai­

kai pavalgo patys, o kuriuos reikia maitinti. Bandei nustatyti savo

vietą toje mišrioje kompanijoje, pamatuoti, ar esi savarankiška,

palyginti su kitais.

- Tai kas šįryt programoje? - paklausiau. - Ir kur mama?

- Nežinau, tikriausiai kokiose nors pratybose, - atsakei ir pla­

čiai man nusišypsojai. - Mes einam maudytis. Aš jau apsivilkusi

maudymosi kostiumėlį.

- Rodos, neblogai...

318

- Tu negali kartu eiti, Amelija. Čia tokiems žmonėms

kaip aš.Suprantu, nenorėjai atrodyti pasipūtėlė, bet būti išskirtai ir

paliktai vis tiek buvo skaudu. Turiu omeny - kas dar galėjo imti

mane ignoruoti? Iš pradžių mama, paskui Ema, o dabar netgi

mano mažoji neįgali sesutė tik ir laukia, kol dingsiu iš akių.

- Na, aš ir nesiprašydinau, - tariau įsižeidusi. - Kad ir kas ten

būtų, turiu eiti kitur.

Tačiau sekiau akimis, kaip tu vairuoji vežimėlį prie būrelio

kitų, o viena iš slaugytojų ragina pirmąją vaikų grupę judėti į

baseiną. Tu kikenai, šnabždėjaisi su kita mergaite, kuri ant veži­

mėlio atlošo turėjo buferio pavidalo lipduką: IŠKRITAU IŠ HO­

GVARTSO.

Išsliūkinau iš mažvaikių zonos į pagrindinį viešbučio ves­

tibiulį, iš kurio durys vedė į konferencijų sales. Nenutuokiau, į

kurią paskaitą ketino eiti mama, bet dar nė nespėjus apie tai pa­

galvoti dėmesį patraukė užrašas prie durų: TIK PAAUGLIAMS.

Įkišau galvą į vidų ir pamačiau visą pulką mano amžiaus vaikų,

sergančių NO, - kai kurie sėdėjo vežimėliuose, kiti stoviniavo ir

mušinėjo ore skraidančius balionus.

Tik kad ten buvo ne balionai. Tai buvo prezervatyvai.

- Jau pradėsime, - pasakė moteris, stovinti priešais auditori­

ją. - Mieloji, ar galėtum uždaryti duris?

Susivokiau, kad ji kreipiasi į mane. Man čia buvo ne vieta -

broliams ir seserims, nesergantiems NO, buvo atskiros progra­

mos. Vis dėlto apsižvalgiusi po kambarį pamačiau pilna vaikų,

kur kas geresnės būklės negu tavo, - gal niekas nė nesupras, kad

mano kaulai absoliučiai geri.

Tada pastebėjau berniuką, matytą vakar, kai registravomės, -

tą, kuris priėjo vestis mergytės, vardu Nijev. Atrodė iš tų vaikinų,

kurie moka groti gitara ir kuria dainas apie mylimą merginą. Vis

pamanydavau, kad būtų nuostabu, jeigu vaikinas man dainuo­

tų. Nors ką, po perkūnais, jis būtų radęs manyje tokio įdomaus,

kad galėtų parašyti dainą? Amelija, Amelija... nusivilk marškinius,

leisk, tave paliesiu?

Įėjau į kambarį, uždariau duris. Berniukas plačiai nusišypsojo,

ir man atėmė kojas.

319

Atsisėdau ant taburetės greta jo ir apsimečiau esanti per daug

cool kad kreipčiau dėmesį, nors jis sėdi taip arti, kad jaučiu jo

kūno šilumą.

- Sveiki atvykę, - tarė moteris, stovinti prieš klasę. - Mano

vardas Sara, ir jeigu jūs čia atėjot ne dėl gandrų, kopūstų ir kaip

juose ko nesusilaužyt, tai tikrai apsirikote, ne ten pataikėte. Po­

nios ir ponai, šiandien mes kalbėsimės apie seksą, seksą ir nieko

daugiau, tik seksą. f

Pasigirdo nervingas juokelis; mano ausų galiukai užkaito.

- Nevyniosime nieko į vatą, - pasakė berniukas šalia manęs ir

nusišypsojo. - Ak, atsiprašau, netikusi metafora.

Apsižvalgiau aplinkui - buvo aišku, kad jis kreipiasi į mane.

- Tai jau tikrai, - sukuždėjau.

- Mano vardas Adamas, - pasakė jis, ir aš sustingau. - Tu juk

irgi turi vardą, ar ne?

Ką gi, taip. Bet jeigu pasisakysiu, gal jis supras, kad man čia

ne vieta.

- Vilou.

Dieve, ir vėl šita šypsena.

- Labai gražus vardas, - pasakė jis. - Tau tinka.

Aš įsispoksojau į stalą ir išraudau kaip liepsna. Čia paskaita

apie seksą, ne laboratorinis darbas. O vis dėlto dar niekas nebuvo

manęs užkalbinęs taip, kad būtų bent iš tolo panašu į kabini­

mą, jeigu neskaičiuosime: „Ei, prietranka, gal turi pieštuką?" Gal

Adamui patinka, kad mano kaulai tvirti?

- Kas atspės, koks didžiausias pavojus jūsų laukia, jei turite

NO ir mylitės? - paklausė Sara.

Viena mergaitė nedrąsiai pakėlė ranką.

- Susilaužyt gaktikaulį?

Berniukai man už nugaros suprunkštė.

- Man yra tekę kalbėtis su šimtais NO sergančių žmonių, ku­

rie gyvena aktyvų lytinį gyvenimą. Ir vieninteliam žmogui, ku­

riam mylintis lūžo kaulas, tai atsitiko nuvirtus nuo lovos.

Šį kartą visi ėmė garsiai juoktis.

- Sergant NO didžiausia intymių santykių rizika - užsikrėsti

lytiškai plintančia liga, vadinasi, - ji apžvelgė kambarį, - jūs nie­

kuo nesiskiriate nuo žmonių, nesergančių NO.

320

Adamas pastūmė man per stalą popieriuką. Aš jį išlanksčiau:

„Tu - I tipo?“

Apie tavo ligą išmaniau užtektinai, kad suprasčiau, kodėl jis

to klausia. Esama žmonių, kurie visą gyvenimą nugyvena nė ne­

žinodami, kad serga I tipo NO, - tiesiog jiems kaulai lūžta kiek

dažniau negu paprastiems žmonėms. Kita vertus, būna I tipo

žmonių, kurie susilaužo tiek pat kaulų, kiek tu. I tipo žmonės ne­

retai užauga aukštesni ir neturi to būdingo širdelės formos veido,

koks paprastai būna III tipo žmonių. Aš normalaus ūgio, veži­

mėlyje nesėdžiu, skoliozės neturiu - ir sėdžiu paskaitoje vaikams,

sergantiems NO. Žinoma, jis pamanė, kad aš I tipo.

Brūkštelėjau kitoje popierėlio pusėje ir pastūmiau jam atgal.

„Iš tiesų tai aš Dvyniai."

Jo gražūs dantys. Tavieji kažkaip susiklaipę - tai dažnai bū­

dinga NO sergantiems vaikams, kaip ir silpstanti klausa, - o jo

atrodė baltutėliai kaip iš Holivudo ir nepriekaištingai lygūs, būtų

galėjęs filmuotis Disnėjaus kanale.

- O kaip dėl pastojimo? - paklausė viena mergaitė.

- Kiekviena moteris, serganti NO - bet kurio tipo, - gali pa­

stoti, - paaiškino Sara. - Rizika bus įvairi, priklausomai nuo in­

dividualios būklės.

- Ar vaikutis irgi turės NO?

- Nebūtinai.

Prisiminiau nuotrauką žurnale, kurioje ponia su III tipo NO

laiko ant rankų kūdikį - vos ne tokio pat dydžio kaip ji pati.

Vis dėlto problema - ne tas įtaisas, o partneris. NO konferencija

būna ne kiekvieną dieną; visi šitie vaikai savo mokykloje turbūt

vieninteliai serga NO. Pamėginau pasukti filmą į priekį ir įsi­

vaizduoti tave savo amžiaus. Nė vienas bičas nė nepastebi mano

egzistavimo, tai kaipgi tau pavyks patraukti dėmesį - mažuly­

tei, iki išprotėjimo protingai, tupinčiai vežimėlyje ar stumiančiai

vaikštyklę? Nejučia mano ranka pakilo, lyg prie jos būtų pririš­

tas balionas.

- Čia tik viena problema, - pasakiau. - Kas bus, jeigu niekas

nenorės su tavim mylėtis?

Vietoj kvatojimo, kurį tikėjausi išgirsti, stojo mirtina tyla.

Suakmenėjusi apsidairiau aplinkui. Nejaugi aš - ne vienintelis

321

mano amžiaus asmuo, absoliučiai tvirtai įsitikinęs, kad numirs

nepraradęs nekaltybės?

- O čia tikrai geras klausimas, - pasakė Sara. - Keli iš jūsų tu­

rėjote vaikiną arba merginą penktoje ar šeštoje klasėje? - Pakilo

pulkelis rankų. - O kiek turėjo vaikiną ar merginą vėliau?

Iš dvidešimties pakilo dvi rankos.

- Daugelį vaikų, nesergančių NO, atbaidys vežimėlis ar kad

jūs atrodot kitaip negu jie. Tikriausiai tai nuvalkiota frazė, bet

patikėkit - su tais vaikais jums vis tiek nėra ko veikti. Jums reikia

žmogaus, kuriam rūpės, kas jūs esate, o ne kaip atrodote. Ir net

jeigu jo reikės palūkėti, pasirodys, kad buvo verta. Jums tereikia

apsidairyti aplinkui šioje konferencijoje, ir pamatysit, kad NO

sergantys žmonės įsimyli, tuokiasi, mylisi, pastoja - ir nebūtinai

tokia tvarka.

Kai salė vėl ėmė leipti juokais, ji leidosi taku tarp mūsų, ėmė

dalyti prezervatyvus ir bananus.

Gal tai vis dėlto laboratorinis darbas?

Čia buvau mačiusi porų, aiškiai sergančių NO; buvau mačiusi

ir tokių, kai vienas iš partnerių serga, o kitas ne. Jei tave įsimy­

lės sveikas žmogus, mamai galų gale nors kiek palengvės. Ar tu

vėl važiuosi į konferenciją ir imsi flirtuoti su tokiu vaiku kaip

Adamas? Arba su vienu iš tų laukinių vaikiščių, kurie vežimėliu

važinėjasi eskalatorium aukštyn žemyn? Man tai visais atžvilgiais

neatrodė paprasta - nei praktiškai, kasdieniškai, nei emociškai.

Jei tavo gyvenime atsiras dar vienas žmogus, sergantis NO, vadi­

nasi, tau teks nerimauti ne tik dėl savęs, bet dar ir dėl kito.

Kita vertus, gal tai neturi nieko bendra su NO, o susiję su

meile.

- Man atrodo, mes turim būt partneriai, - pasakė Adamas, ir

man ūmai pritrūko oro. Paskui sumečiau, kad jis kalba apie tą

kvailą bananą ir prezervatyvą. - Nori pirma pabandyti?

Praplėšiau folijos paketėlį. Ar gali matytis žmogaus pulsas?

Maniškis tai jau tikrai daužyte daužėsi po oda.

Ėmiau mauti prezervatyvą ant banano. Viršuje jis visas susi-

mazgė.

- Man atrodo, reikia ne taip, - tarė Adamas.

- Tada tu imk.

322

Jis nutraukė prezervatyvą ir atplėšė kitą paketėlį. Pridėjo ra­

tuką prie banano galo ir lygiai perbraukė žemyn vienu lengvu

judesiu.

- O Dieve, - aiktelėjau. - Labai jau gerai moki.

- Tai todėl, kad kol kas mano lytinį gyvenimą sudaro išimtinai

vaisiai.

Aš sumirkčiojau.

- Sunku patikėti.

Adamas pažiūrėjo man į akis.

- Na, o man sunku patikėti, kad tau sunkiai sekasi rasti ką

nors, kas norės su tavim mylėtis.

Ištraukiau bananą jam iš rankų.

- Ar žinai, kad bananas - tai augalo, ant kurio jis auga, repro­

dukcinis organas?

Viešpatie, atrodau tikra idiote. Atrodau kaip tu, besisvaidanti

savo įdomybėmis.

- O tu žinai, kad jeigu vynuoges įdedi į mikrobangę, jos su-

sproginėja? - paklausė Adamas.

- Tikrai?

- Visos iki vienos. - Jis patylėjo. - Reprodukcinis organas?

Linktelėjau.

- Kiaušidė.

- Iš kur tu?

- Iš Naujojo Hampšyro, - atsakiau. - O tu?

Sulaikiau kvapą pamaniusi, kad galbūt jis irgi iš Banktono, irgi

vidurinėje mokosi, tik aš dar jo nepažįstu.

- Iš Ankoridžo, - atsakė Adamas.

Štai kaip.

- Tai ir tau, ir tavo sesutei - NO?

Jis matė mane su tavim vežimėlyje.

- Taip, - atsakiau.

- Tikriausiai savotiškai smagu. Kad vienam iš namiškių irgi

kliuvo tas pats, ką? - Jis nusišypsojo. - Aš vienturtis. Mano tėvai

tik pasižiūrėjo į mane ir sudėjo ginklus.

- Arba ginklai patys subyrėjo, - nusijuokiau.

Pro mūsų stalą praėjo Sara ir parodė į bananą.

- Nuostabu, - pagyrė.

323

Mums ir buvo nuostabu. Išskyrus tą aplinkybę, kad jis manė,

jog aš vardu Vilou ir sergu NO.Prasidėjo improvizuotos prezervatsvydžio rungtynės - bū­

reliai vaikų ėmė skraidinti po kambarį oro pripūstus prezerva­

tyvus.

- Ei, o ar ne Vilou - vardas tos mergaitės, kurios mama pada­

vė į teismą dėl NO? - paklausė Adamas.

- Iš kur tu sužinojai? - apstulbau.

- Bloguose visi apie tai šneka. Negi tu jų neskaitai?

- Neturėjau laiko... pastaruoju metu.

- Maniau, ta mergaitė daug jaunesnė...

- Na, tai blogai manei, - nutraukiau aš.

Audamas pakėlė galvą.

- Nori pasakyt - tai tu?

- O tu galėtum kaip nors ramiau? - paprašiau. - Ne itin trokš­

tu apie tai šnekėt.

- Lažinuosi, - tarė Adamas, - turėtų užknisti.

Įsivaizdavau, kaip jaustumeisi tu. Kambary per tas kelias mi­

glotas minutes prieš užmiegant tu pasakydavai vieną kitą dalyką,

bet, manyčiau, daug ką ir nutylėdavai. Mąsčiau, koks jausmas, kai

tave kiti pastebi tik dėl vieno bruožo - pavyzdžiui, kad esi kai­

riarankė arba tamsiaplaukė, arba turi neįprastai lanksčius sąna­

rius, - o ne dėl tavęs visos. O štai Sara kalbėjo, kaip sutikti žmo­

gų, kuris tave mylės dėl to, kokia tu esi, ne kokia atrodai, - šito,

regis, neįstengia nė tavo pačios motina.

- Čia kaip virvės tempimo rungtis, - tariau, - o ta virvė - tai aš.

Po stalu Adamas suspaudė man ranką. Sunėrė mudviejų pirš­

tus, jo krumpliai apgaubė manuosius.

- Adamai, - sukuždėjau, kai Sara pradėjo pasakoti apie lytiš­

kai plintančias ligas, mergystės plėvę ir per ankstyvą ejakuliaciją,

o mes ir toliau laikėmės už rankų po stalu. Man gerklėje lyg kokia

žvaigždė įsikūrė, lyg tereikėtų prasižioti, ir pasklis šviesa. - O jei­

gu mus kas pamatys?

Jis pasuko galvą, pajutau jo alsavimą savo ausies geldelėje.

- Tai pamanys, kad aš - laimingiausias vaikinas šiam kambary.

Sulig šiais žodžiais mano kūnas įsielektrino, visa energija skli­

do iš tos vietos, kur lietėsi mūsų delnai. Nebegirdėjau nė žodžio,

324

ką Sara kalbėjo kitas trisdešimt minučių. Apie nieką kita neįsten­

giau galvoti, tik kaip skiriasi Adamo oda nuo mano, kaip jis arti

ir kaip jis manęs nepaleidžia.

Tai nebuvo pasimatymas, bet nebuvo ir ne pasimatymas. Mes

abu planavome tą vakarą su šeima važiuoti į zoologijos sodą,

taigi Adamas privertė mane pažadėti susitikti šeštą valandą prie

orangutanų.

Na, gerai, jis pakvietė Vilou.

Tu taip nekantravai eiti į zoologijos sodą, kad nenustygai

vietoje visą kelią mikroautobusu. Naujajame Hampšyre zoolo­

gijos sodo nėra, o apie tą, kur prie Bostono, išvis nėr ką papasa­

kot. Per atostogas „Disnėjaus pasaulyje" mes ketinome aplan­

kyti „Disnėjaus gyvūnų karaliją", betgi pameni, kaip susiklostė

visa ta kelionė. Kitaip nei tu, mama buvo virtusi kiniška statula.

Spoksojo tiesiai priešais ir su niekuo nė žodeliu nepersimetė,

priešingai negu vakar, kai buvo Poniutė Pleputė. Atrodė, jei vai­

ruotojas krestelės važiuodamas per greičio barjerą, ji subyrės į

gabalus.

Aš taip dažnai dirsčiojau į laikrodį, kad jaučiausi kaip Pelenė.

Tiesą sakant, kaip Pelenė jaučiausi dėl daugelio priežasčių. Išsky­

rus tai, kad užuot vilkėjusi žaižaruojančią žydrą suknelę buvau

pasiskolinusi tavo tapatybę ir tavo ligą, o mano princas, kaip pa­

aiškėjo, buvo susilaužęs keturiasdešimt du kaulus.

- Beždžionės, - pranešei tu, vos tik įžengėm pro zoologijos

sodo vartus.

NO konferencijos dalyvius zoologijos sodas įsileido ne darbo

valandomis, ir tai buvo cool, nes atrodė, kad mes ten įstrigome,

vartus uždarius nakčiai. Ir praktiška, aš įsitikinusi, kad tai buvo

praktiška - na, zoologijos sode dieną dauguma žmonių su NO

būtų turėję laviruoti, nardyti tarp kitų, kad minia nepartrenktų.

Aš griebiau tavo vežimėlį, ėmiau stumti aukšton įkalnėn, ir kaip

tik tada suvokiau, kad mamai kažkas tikrai negerai.

Šiaip ji būtų į mane pasižiūrėjusi taip, tarsi man būtų užaugusi

antra galva, ir paklaususi, ko dabar puoliau stumti tavo vežimėlį,

nors paprastai inkščiu kaip skerdžiama, jei ji paprašo vien atsegti

tavo kvailą automobilio kėdutę.

325

O dabar - nieko panašaus, drožė sau šalia lyg zombis. Jei bū­

čiau paklaususi, kokius gyvūnus praėjom, lažinuosi - būtų tik at­

sisukusi ir pratarusi: „A?“

Pristūmiau tave prie pat tvoros pažiūrėti orangutanų, bet tau

reikėjo atsistoti, kad pamatytum juos per barjerą. Atsirėmei į

žemą betoninį barjerą, ir tavo akutės sužibo pamačius mamą su

vaikučiu. Orangutanė mama supo ant rankų mažulyčiausią bež-

džionytę, kokią tik man yra tekę matyti, o kitas vaikutis, gal ko­

kių poros metų, nedavė jai ramybės - nesiliovė tąsyti už uodegos,

mojuoti koja priešais ir apskritai elgtis kaip rakštis subinėj.

- Čiagi mes, - sušukai tu sužavėta. - Žiūrėk, Amelija!

Bet man buvo ne tas galvoj, nes dairiausi Adamo. Buvo lygiai

šešios. O kas, jeigu jis mane paliks ant ledo? Kas, jeigu aš neįsten­

giu išlaikyti vaikino dėmesio net ir apsimetusi kita?

Staiga jis pasirodė, kakta kiek blizgėjo nuo prakaito.

- Atsiprašau, - pasakė. - Ta kalva mane priveikė. - Jis žvilgte­

lėjo į mamą ir tave, nusisukusias ir žiūrinčias į orangutanus. - Ei,

čia tavo šeima, ar ne?

Man reikėjo jį pristatyti. Reikėjo pasakyti mamai, ką aš darau.

Bet kas bus, jei tu pašauksi mane vardu - tikruoju mano vardu, -

ir Adamas supras, kad aš visiška melagė? Tad užuot supažindi­

nusi griebiau Adamą už rankos ir nutempiau į vieną iš šoninių

takų, vingiuojantį pro pulką raudonųjų papūgų ir narvą, kuriame

atseit gyveno mangusta, bet ji, matyt, buvo nematoma.

- Einam, - pasakiau, ir mudu nubėgom prie akvariumo.

Kadangi jis buvo kažin kur užgrūstas, žmonių nebuvo daug.

Vaikštinėjo šeima su poros metų vaikučiu, įsuptu į varpinį tvars­

tį, - vargšiukas, - ir žiūrinėjo pingvinus, apsirengusius savo ne­

tikrais frakais.

- Kaip manai, jie žino, kad yra apmulkinti? - paklausiau. -

Kad turi sparnus, bet skraidyti negali?

- Panašiai kaip griaučiai, kurie vis lūžta ir byra? - atsakė Adamas.

Jis įsitempė mane į kitą salę, stiklo tunelį. Šviesa ten buvo

melsva, vaiduokliška, aplinkui plaukiojo rykliai. Pakėlusi akis

žvilgtelėjau į minkštą baltą ryklio pilvą, į aštriakampių deimantų

pavidalo dantis. Į kūjaryklius, kurie plaukdami pro mus muistėsi

it „Žvaigždžių karų" pabaisos.

326

Žiūrėdamas į perregimas lubas Adamas atsirėmė j stiklo sieną.

- Tavim dėta nesiremčiau, - tariau. - O jeigu įlūš?

- Tada Omahos zoologijos sodo laukia didžiulės problemos, -

nusijuokė Adamas.

- Pažiūrėkim, ko čia dar esama, - pasiūliau.

- Kur tu taip skubi?

- Man nepatinka rykliai, - prisipažinau. - Jie man varo mir­

tiną baimę.

- Tikrai kad kraupūs, - sutiko Adamas. - Kūne - nė vieno

kaulelio.

Žiūrėjau j jį neatplėšdama akių, veidas akvariumo šviesoje

atrodė melsvas. Akys buvo tos pačios spalvos kaip vanduo, so­

draus, gryno kobalto.

- Ar žinai, kad labai retai randama ryklių fosilijų, nes kremzlės

labai greitai suyra? Man vis įdomu, ar ir mums tas pats būdinga.

Kadangi esu bukaprotė, kuriai lemta visą gyvenimą nugyventi

vienai su dešimčia kačių, tą pačią minutę apsipyliau ašaromis.

- Ėė, - pasakė Adamas ir prisitraukęs mane apkabino; jaus­

mas buvo toks, lyg būtum namie, ir sykiu keista. - Atleisk. Pa­

sakiau kvailystę. Viena jo ranka lietė man nugarą, trynė stuburą

slankstelis po slankstelio. Kita įsipainiojo plaukuose. - Vilou, -

pašaukė jis ir timptelėjo mano arklio uodegą, kad pakeičiau

akis. - Kas yra?

- Aš ne Vilou, - pratrukau. - Tai mano sesers vardas. Aš net

nesergu NO. Pamelavau, nes norėjau pasiklausyti tos paskaitos.

Norėjau sėdėti šalia tavęs.

Jo pirštai iš nugaros apsivijo man kaklą.

- Žinau.

- Žin... ką?

- Aš „pagūglinau“ tavo šeimą, per pertrauką po tos pamokos

apie seksą. Viską perskaičiau apie tavo mamą, apie tą bylą ir tavo

sesutę, kuri iš tikrųjų tokia maža, kaip ir rašoma bloguose.

- Aš baisus žmogus, - prisipažinau. - Atleisk. Man gaila, kad

nesu tas žmogus, kurio tau reikėjo.

Adamas žiūrėjo į mane blaiviu žvilgsniu.

- Ne, nesi. Esi dar geresnė. Tu sveika. Kas gi nelinkėtų šito

žmogui, kuris tau labai labai patinka?

327

Tada staiga jo lūpos ėmė liesti manąsias, jo liežuvis susilietė su

mano liežuviu, ir nors dar niekad nebuvau šito dariusi, tik skai­

čiusi „Septyniolikoje", visai nebuvo šlapia, vulgaru ir netrikdė. Iš

kažkur žinojau, kaip pasisukti, kada prasižioti ar sučiaupti lūpas

ir kaip kvėpuoti. Jo delnai slydo mano mentėmis, ta vieta, kurią

tu kartą buvai susilaužiusi, ten, kur turėčiau sparnus, jeigu būčiau

angelas.

Atrodė, erdvė aplink mus užsiveria, vien vanduo ir tie bekau-

liai rykliai. Ir aš supratau, kad paskaitoje apie seksą Sara iš dalies

klydo: ne dėl lūžių reikia jaudintis, o kad ištirpsi - noriai, pa­

laimingai pamesi save kitame. Adamo pirštai skleidė šilumą ant

mano liemens, braukė palei marškinėlių apačią, o aš bijojau jį

paliesti, bijojau, kad per smarkiai jį apkabinsiu ir sužeisiu.

- Nebijok, - sušnibždėjo jis ir uždėjo mano delną ties savo

širdim, kad pajusčiau, kaip ji daužosi.

Aš palinkau į priekį ir pabučiavau jį. Ir dar. Lyg perduočiau

jam visus tuos nebylius žodžius, kurių negebėjau ištarti, tuos, ku­

rie buvo mano didžiausia paslaptis: gal aš ir nesergu NO, bet ži­

nau, kaip jis jaučiasi. Kad ir aš visą laiką lūžtu, kad man nuolatos

dūžta širdis.

Ša)JtAl

Lėktuve grįždama iš kongreso susidėliojau planą. Nusileidusi

paskambinsiu Šonui ir paklausiu, ar galėtų atvažiuoti pasi­

kalbėti. Pasakysiu jam, kad dėl to, kas mudu sieja, aš noriu kovoti

taip pat atkakliai, kaip ir dėl tavo ateities. Pasakysiu privalanti

užbaigti ką pradėjusi, tik nesitikinti, kad tai pavyks be jo suprati­

mo - ir paramos.

Pasakysiu, kad myliu jį.

Keista tai buvo kelionė. Tris dienas bendraudama su kitais

NO segančiais vaikais tu nuvargai ir iškart užmigai, rankutėse

tebegniauždama popieriaus lapą su atspausdintais savo naujųjų

draugų elektroninio pašto adresais. Amelija buvo prislėgta nuo

pat išvykos į zoologijos sodą; nors man atrodė - tai liekamieji

reiškiniai po tos pylos, kurios jai ten atseikėjau persigandusi, kad

ištisom dviem valandoms nežinia kur prasmego. Kai nusileidome

ir atsiėmėme bagažą, liepiau jums, mergaitės, pasinaudoti tualetu,

nes nuo Logano oro uosto iki Banktono - ilgas kelias. Priminiau

Amelijai, kad prireikus tau padėtų, ir likau už durų saugoti veži­

mėlio su bagažu. Pro šalį praėjo kelios šeimos, mažyliai su Peliu­

ko Mikio ausimis, mamos ir dukros, sodriai įdegusios, vienodai

smulkiomis kasytėmis supintais plaukais, tėčiai, tempiantys au­

tomobilio kėdutes. Oro uoste visi arba džiūgauja, kad kur nors

keliauja, arba su palengvėjimu atsidūsta parvažiavę namo.

Aš nejutau nei džiaugsmo, nei palengvėjimo.

Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir surinkau Šono numerį. Jis neat­

siliepė, tačiau, kita vertus, juk retai kada atsiliepia, kai būna darbe.

329

- Labas, - pasakiau balso pašto dėžutei, - čia aš. Tik norė­jau tau pasakyti, kad nusileidome. Ir... aš čia truputį mąsčiau. Ar galėtum vakare atvažiuoti? Pasikalbėti... - Padelsiau, lyg būčiau

tikėjusis išgirsti atsakymą čia ir dabar, bet tai juk buvo monolo­gas. - Na, tiek to. Tikiuosi, galėsi. Iki, - atsisveikinau ir išjungiau

telefoną, nes tuo metu judvi išėjot iš tualeto ir jau laukėt, kad

parodyčiau kelią.

Pašto dėžutės - geriausios vietos veistis: kartais man atrodydavd,

kad tame tamsiame jaukiame tunelyje sąskaitos ima eksponentiš­

kai daugintis. Vos parvažiavom namo, pasiunčiau tave su Ameli­

ja viršun išsikrauti lagaminų, o pati sėdau peržiūrėti pašto.

Jį radau ne pašto dėžutėje, o tvarkingai sukrautą ir man palik­

tą virtuvėj ant baro. Šaldytuve buvo šviežio pieno, sulčių ir kiau­

šinių, o rampa, kuria tu užvažiuoji prie lauko durų, naujai sutai­

syta. Kol mes buvom išvažiavusios, čia lankėsi Šonas, ir tai mane

paskatino pagalvoti, kad galbūt ir jis bando kelti baltą vėliavą.

Tarp laiškų buvo kreditinės kortelės kompanijos sąskaita su

astronominiu mokesčiu. Kita - iš ligoninės - priemoka už ap­

silankymą prieš šešis mėnesius. Buvo ir išankstinė sąskaita už

mūsų draudimą. Pranešimas dėl paskolos įmokos. Sąskaita už te­

lefoną. Už kabelinę televiziją. Ėmiau rūšiuoti šūsnį į sąskaitas ir

nesąskaitas, ir tikriausiai atspėsi, kuri krūvelė išėjo didesnė.

Nesąskaitų krūvelėje atsidūrė keli katalogai, šiek tiek reklami­

nio šlamšto, pavėlavęs gimtadienio atvirukas Amelijai nuo senos

tetos, gyvenančios Sietle, ir laiškas iš Rokingamo apygardos šei­

mos teismo. Pagalvojau, gal jis susijęs su byla, nors Marina sakė,

kad teismas vyks aukštesniajame teisme.

Atplėšiau laišką ir ėmiau skaityti.

Šono O'Kyfo ir Šarlotės O'Kyf klausimu; bylos Nr. 2008-R-

0056

Gerbiama p. Šarlote O'Kyf

maloniai pranešame, jog mūsų įstaiga gavo aukščiau įvar­

dyto asmens skyrybų prašymą. Jūs arba jūsų advokatas gali per

dešimt dienų atvykti į Rokingamo apygardos šeimos teismą pa­

tvirtinti pranešimo gavimo.

330

Kol teismas nurodys kitaip, abiem šalims draudžiama par­

duotiy perkelti, areštuoti, įkeisti, kam nors perleisti arba kitaip

atsikratyti bet kokio turto, nekilnojamojo ar asmeninio, pri­

klausančio vienai iš šalių ar abiem drauge, bet kokiu būdu, js-

skyrus: 1) šalių susitarimą raštu; 2) protingas ir būtinas pragy­

venimo išlaidas; 3) įprastą verslo praktiką.

Jeigu jūs nepatvirtinsite pranešimo gavimo per dešimt die­

nų, ieškovas gali nuspręsti įteikti j į jums kitais būdais.

Nuoširdžiai jūsų

Miką HiliSy koordinatorius

Nesuvokiau, kad verkiu, kol į virtuvę neįsmuko Amelija.

- Kas atsitiko?

Papurčiau galvą. Man trūko oro, negalėjau žodžio pratarti.

Man nespėjus nė atitokti, Amelija išpešė iš rankų laišką.

- Tėvelis nori skirtis?!

- Esu tikra, kad čia kokia nors klaida, - atsakiau atsistodama

ir vėl paėmiau laišką.

Aišku, žinojau, kad tai neišvengiama, argi ne? Kai tavo vy­

ras išsikrausto ir daug mėnesių negyvena namie, negali savęs

apgaudinėti ir manyti, kad viskas normalu. Bet vis tiek... su­

lenkiau laišką perpus, tada dar per pusę. Stebuklingas fokusas,

pamaniau nevilties apimta. Kai išlankstysiu, visat kas parašytay

bus išnykę.

- Kokia klaida? - nukirto Amelija. - Prabusk, mama. Aiškiau­

siai pasakyta, kad tavęs jis daugiau nebenori. - Ji tvirtai apglėbė

rankomis šonus. - Kai pagalvoji, pastaruoju metu aplinkui dau­

gybė tokių dalykų.

Ji apsisuko ant kulnų ir jau taikėsi lėkti laiptais į viršų, bet aš

sugriebiau ją už rankos.

- Nesakyk Vilou, - paprašiau.

- Ji nė iš tolo nėra tokia kvaila, kokia tu ją laikai. Supranta, kas

vyksta, net jeigu tu stengiesi nuslėpti.

- Kaip tik dėl to aš ir nenoriu, kad ji žinotų. Maldauju, Amelija.

Amelija pasimuistė ir išsilaisvino.

- Aš tau nieko neskolinga, - burbtelėjo ir nubėgo.

331

Susmukau virtuvėje ant kėdės. Atrodė, mano kūnas apmirė

ir aš jo nebejaučiu. Ar taip atrodo ir Šonui? Kad aš tapau nejau­

tri - tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?

O Dieve. Jis ras mano žinutę balso pašto dėžutėje, ir po viso to,

kas parašyta šitam dokumente, atrodysiu kaip paskutinė kvailė.

Visai nenutuokiau, kaip vyksta skyrybos. Ar jis gali išsiskirti,

jeigu aš sakysiu, kad nenoriu? Ar galima apsigalvoti, kai prašy­

mas jau teisme? Ar aš galėčiau priversti Šoną apsigalvoti?

Drebančiomis rankomis pasisiekiau telefoną ir paskambinau

Marinai Geits asmeniniu numeriu.

- Šarlote, - pasveikino ji, - kaip praėjo kongresas?

- Šonas kreipėsi j teismą dėl skyrybų.

Linija nuščiuvo.

- Užjaučiu, - galų gale tarė Marina; man atrodo, iš tikro už­

jautė. Bet po akimirkos ji vėl tapo perdėm dalykiška. - Jums rei­

kia advokato.

- Jūs juk advokatė.

- Bet ne ta, kuri galėtų jums padėti tokiu reikalu. Paskambin­

kit Satonai Rorkei - jos numeris bus telefonų knygoje. Ji - ge­

riausia man žinoma skyrybų advokatė.

Aš sulaikiau kvapą.

- Jaučiuosi... tokia nevykėlė. Kaip koks statistinis vienetas.

- Ką gi, - ramiai pasakė Marina. - Niekam nebūna smagu iš­

girsti, kad esi nepageidaujamas.

Jos žodžiai buvo kaip Amelijos - lyg kas botagu būtų perliejęs.

Tie žodžiai priminė ir mano būsimą liudijimą teisme, kurį mudvi

su Marina repetavome. Bet nespėjus man atsakyti ji vėl prabilo:

- Nuoširdžiai norėčiau, kad būtų pavykę šito išvengti, Šarlote.

Turėjau daugybę klausimų. Kaip pasakyti tau neįskaudinant?

Kaip aš įstengsiu varytis į priekį su šia byla žinodama, kad laukia

dar viena? Vis dėlto išgirdau save teiraujantis visai ko kita.

- Kas bus toliau? - tariau, bet Marina jau buvo padėjusi ragelį.

Susitariau susitikti su Satona Rorke, o tada mechaniškai pagami­

nau vakarienę ir pamaitinau judvi.

- Galiu paskambint tėveliui? - paprašei tu, vos tik spėjom su­

sėsti. - Noriu jam papasakoti apie šį savaitgalį.

332

Mano galvoje kalė kūjai, gerklę lyg kas iš vidaus būtų kumščiais

sudaužęs. Amelija pasižiūrėjo j mane ir nuleido akis į žirnelius.

- Aš nealkana, - pasakė ji.

Dar po kelių minučių paprašė leidimo atsikelti nuo stalo, ir aš

net nemėginau jos sulaikyti. Kokia prasmė, kai nė pati nesijau­

čiau turinti jėgų sėdėti už stalo?

Sukroviau nešvarias lėkštes j indaplovę. Nušluosčiau stalą.

Sukišau į skalbyklę šūsnj skalbinių, - tarsi koks automatas. Vis

galvojau, kad atlikus šiuos paprastus veiksmus gyvenimas vėl

įšoks į įprastines vėžes.

Sėdėjau ant vonios krašto padėdama tau maudytis, o tu čiauš­

kėjai už abi.

- Mes su Nijev abi turim gmail paštą, - plepėjai tu. - Kiekvie­

ną rytą, be penkiolikos septynios, prieš mokyklą, mes prisijung-

sim ir šnektelsim. - Tu pasižiūrėjai į mane per petį. - Galėsim

kada nors ją pasikviesti į svečius?

- Mmm?

- Mamyte, tu net nesiklausai. Aš klausiau dėl Nijev...

- Ko klausei?

Tu tik užvertei akutes į lubas.

- Nieko, mesk iš galvos.

Mudvi užvilkom tau pižamą, apkamšiau ir pabučiavau laba­

nakt. Po valandos nuėjau patikrinti Amelijos: ji jau lindėjo po

apklotu, bet nugirdau šnibždant ir atklojusi užtikau kalbančią

telefonu.

- Ko? - sušuko ji, tartum būčiau ją kuo apkaltinusi, ir priglau­

dė telefoną prie krūtinės lyg antrą širdį.

Atatupsta išėjau iš kambario, per daug išsunkta emociškai,

kad spėliočiau, ką ji slepia. Probėgšmais suvokiau, kad šitai, ma­

tyt, bus nusižiūrėjusi nuo manęs.

Kai nulipau į pirmą aukštą, svetainėje šmėstelėjo šešėlis, ir aš

vos neapalpau iš išgąsčio. Šonas žengė artyn.

- Šarlote...

- Nepradėk. Tiesiog... nepradėk, gerai? - pasakiau, ranką vis

dar laikydama prie besidaužančios širdies. - Mergaitės jau lovo­

se, jeigu atėjai jų aplankyti.

- Jos žino?

333

- O tau dar rūpi?- Žinoma, rūpi. Kam, tu manai, aš šitai darau?

Iš mano gerklės prasiveržė plonas nevilties garsas.

- Tikrai nežinau, Šonai, - pasakiau. - Suprantu, mūsų santy­

kiai pastaruoju metu nebuvo nuostabūs...

- Labai jau švelnus pasakymas, turbūt dar šis šimtmetis tokio

negirdėjo...

- Bet tai - tarsi šerpeta ant piršto, o gydydamas nukerti visą

ranką, ar ne tiesa?

Jis atsekė paskui mane į virtuvę, aš įpyliau į indaplovę miltelių

ir suspaudžiau mygtukus.

- Čia ne šiaip šerpeta. Aš baigiu nukraujuoti. Apie mūsų san­

tuoką gali pati sau pasakas sekti, nuo to jos nevirs tiesa.

- Vadinasi, vienintelė išeitis - skyrybos? - tariau aš paklaikusi.

- Kito kelio aš nemačiau.

- O bent mėginai ieškoti? Žinau, sunku. Suprantu, tu nepra­

tęs, kad aš atkakliai laikyčiausi savo, užuot dariusi taip, kaip nori

tu. Bet, Dieve brangus, Šonai. Tu mane kaltini pomėgiu tąsytis po

teismus, o paskui pats eini skirtis? Su manim nė nepasikalbėjęs?

Nebandai nueiti nei į šeimos santykių konsultaciją, nei pas tėvą

Greidį?

- Ką tai gero būtų davę, Šarlote? Tu jau ilgą laiką nieko kito

neklausai, tik savęs pačios. Tai ne pernakt sumanyta, kaip tau

atrodo. Visų metų prireikė. Metus aš laukiau, kada tu prabusi ir

praregėsi, ko pridarei mūsų šeimai. Metus linkėjau, kad tu tiek

pat pastangų skirtum mūsų santuokai, kiek skiri Vilou.

Aš spoksojau į jį išpūtusi akis.

- Tu taip pasielgei, nes aš neturėjau laiko seksui?

- Ne, suprask, ką turiu galvoje. Ką aš sakau, tu persuki savaip.

Ne aš čia kenkėjas, Šarlote. Aš kaip tik nė niek netroškau, kad kas

nors keistųsi.

- Vadinasi, turėjome ir toliau sėdėti prie suskilusios geldos,

užuot pirštą pakrutinę. Kiek dar metų šitaip turėjom mėginti iš­

plaukti? Laukti namo arešto ar skelbti šeimos bankrotą...

- Liaukis vertusi viską taip, lyg esmė būtų pinigai...

- Kad esmė ir yra pinigai! - surikau. - Ką tik savaitgalį pra­

leidau su žmonėmis, kurie gyvena turtingą, laimingą, produktyvų

334

gyvenimą, nors serga nebaigtine osteogeneze. Nejaugi nusikalti­mas - norėti, kad ir Vilou atsivertų tokios pat galimybės?

- Įdomu, kieno iš jų tėvai teisėsi dėl neteisėto gimimo? - metė kaltinimą Šonas.

Akimirką man prieš akis stojo veidai moterų, kurios smer­

kė mane taip pat negailestingai. Bet neketinau apie jas pasakoti Šonui.

- Katalikai nesiskiria, - pasakiau.

- Ir nemąsto, kaip pasidarius abortą ir atsikračius vaiko, - at­

rėmė Šonas. - Tokia tu katalikė - kai paranku. Tai neteisinga.

- Tu visuomet regėjai pasaulį vien juodą ar baltą, o aš kaip tik

stengiuos įrodyti - ir tuo esu įsitikinusi, - kad iš tikro jis tūkstan­čio pilkų atspalvių.

- Štai dėl to aš ir nuėjau pas advokatą, - pasakė Šonas. - Štai

kodėl ir nekviečiau tavęs eiti į konsultacijas ar pas kunigą. Tas

tavo pasaulis toks visas pilkas, kad aš jau nematau jokių ribo-

ženklių. Tu pati nesupranti, kur skubi. Jeigu nori ten prasmegti,

prasmek skradžiai. Bet aš neleisiu tau ir mergaičių paskui save

nusitempti.

Jaučiau, kaip skruostais srūva ašaros. Nusišluosčiau rankove.- Tai viskas? Taip paprastai? Tu manęs jau nebemyli?

- Aš myliu tą moterį, kurią vedžiau, - atsakė jis. - O jos ne­

bėra.

Čia aš ir pratrukau. Po akimirkos dvejonės pajutau, kaip mane

apglėbia Šono rankos.

- Palik mane ramybėj! - sušukau, bet mano rankos dar tvir­

čiau įsikirto į jo marškinius.

Nekenčiau jo, o vis dėlto paskutinius aštuonerius metus pa­guodos ieškodavau pas jį. Sunkiai blėsta seni įpročiai.

Kiek truks, kol pamiršiu jo rankų šilumą ant savo odos? Kol

neprisiminsiu jo šampūno kvapo? Kiek truks, kol Rausiuos girdė­

ti jo balsą netgi tada, kai jis nekalba? Mėginau išsaugoti kiekvieną

potyrį, nelyginant grūdą žiemai.

Akimirka išblėso, pasijutau nesmagiai stovinti jo glėby, nejau­

kiai suvokiau, kad jis manęs nenori. Narsiai žengiau žingsnį atgal, kad mus skirtų bent keletas colių.

- Tai ką dabar darysim?

335

- Manau, - atsiliepė Šonas, - privalom elgtis kaip suaugę

žmonės. Prie mergaičių - jokių barnių. Ir galbūt - jeigu tu ne

prieš, - galėčiau vėl įsikelti į namus. Ne į miegamąjį, - paskubo­

mis pridūrė. - Ant sofos. Nė vienam iš mudviejų ne pagal kišenę

du būstai ir rūpinimasis mergaitėmis. Advokatė man sakė, kad

dauguma žmonių, kurie skiriasi, lieka gyventi po vienu stogu.

Mes tiesiog, na, įsigudrinsim taip padalyti, kad kai tu namie, ma­

nęs nėra. Ir atvirkščiai. Užtat mums abiem pakaks laiko pabūti

su vaikais.

- Amelija žino. Ji perskaitė laišką iš teismo, - pasakiau. -

O Vilou ne.

Šonas pasitrynė smakrą.

- Pasakysiu jai, kad mudu kai ką tarpusavy aiškinamės.

- Tai melas, - atrėžiau aš. - Tai leistų tikėtis, kad vis dar yra

šansų.

Šonas tylėjo. Nepasakė, kad šansų yra. Bet ir nepasakė, kad

nebėra.

- Atnešiu tau dar vieną antklodę, - pasakiau.

Tą naktį gulėjau lovoje nemiegodama ir bandžiau sudaryti sąrašą

dalykų, kuriuos tikrai žinojau apie skyrybas.

1. Jos trunka ilgai.

2. Labai nedaug porų išsiskiria gražiai.

3. Reikia pasidalyti viską, kas priklauso abiem, tai yra auto­

mobilius, namus, DVD, vaikus ir draugus.

4. Žmogų, kurį mylėjai, chirurgiškai pašalinti iš savo gyveni­

mo brangiai kainuoja. Nuostoliai ne tik finansiniai, bet ir

emociniai.

Savaime suprantama, pažinau išsiskyrusių žmonių. Dėl nesu­

prantamų priežasčių skyrybos, regis, visuomet užklumpa, kai

vaikai mokosi ketvirtoje klasėje, - nei iš šio, nei iš to tais metais

telefonų sąrašuose tėvai atsiduria atskirai, be jungtuko „ir“. Kas

gi toje ketvirtoje klasėje šitaip sukrečia santuoką, pagalvodavau,

o gal ji tiesiog pasiekia dešimties penkiolikos metų ribą? Jeigu

taip, mudu su Šonu šią santuokos krizę priėjom per anksti.

336

Prieš sutikdama Šoną ir ištekėdama už jo, penkerius metus

buvau vieniša mama. Nors nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad

Amelija - vienintelis geras dalykas iš to romano ir nieku gyvu

nebūčiau tekėjusi už jos tėvo, taip pat žinojau, ką reiškia, kai

kitos moterys meta akį į tavo ranką ieškodamos nesamo žie­

do, arba koks jausmas, kai vakare suguldžius vaikus namie nėra

kito suaugusiojo, su kuriuo galėtum pasišnekėti. Iš dalies būti

ištekėjusiai už Šono man patiko dėl tos būsenos paprastumo:

nieko baisaus, jei jis mane mato rytais pasišiaušusią kaip Me­

dūzą ir bučiuoja dar neišsivaliusią dantų. Žinau, kurį kanalą

įjungti, kai drauge sėdamės ant sofos, instinktyviai jaučiu, ku­

riame stalčiuje gyvena jo apatiniai, marškinėliai ar džinsai. Di­

delė vedybinio gyvenimo dalis rikiuojasi pagal nutylėjimą, žo­

džiais neišreiškiama. Ar aš tapau tokia savim patenkinta, kad

pamiršau bendrauti?

Išsiskyrusi. Sukuždėjau tą žodį pusbalsiu. Skambesys priminė

gyvatės šnypštimą. Išsiskyrusios mamos, regis, virsta atskira pa­

derme. Kai kurios nuolat laksto į sporto salę, užsibrėžusios trūks

plyš kuo griečiau vėl ištekėti. Kitos nuolat atrodo išsekusios. Pri­

simenu, kartą Paiper rengė vakarienę ir dvejojo, ar kviesti vieną

neseniai išsiskyrusią moterį, nes nežinojo, ar jai nebus nesmagu

būti vienai porų pilname kambary. „Dėkui Dievui, tai ne mes.

Ar gali įsivaizduoti, kad vėl reikėtų susitikinėti? - nusipurtė Pai­

per. - Čia kaip paauglystę dukart išgyventi/1

Žinojau, pasitaiko porų, kurios sutaria, kad santykių nebepa­

taisysi, bet vis tiek juk skyrybas kaip išeitį pasiūlo kažkuris vienas.

Ir net jeigu kitas pritaria, slapčiomis baisisi, kaipgi taip greitai

žmogus, neva tave mylėjęs, ima įsivaizduoti gyvenimą, kuriame

tau vietos nėra.

Dieve mano.

Tai, ką man padarė Šonas, yra visiškai tas pats, ką aš padariau

Paiper.

Pasiėmiau nuo tualetinio stalelio telefoną. Nors buvo be ke­

turiolikos trys, surinkau Paiper numerį. Telefonas guli prie lovos

jos pusėje, ji miega kairėje, o aš - dešinėje.

- Alio! - atsiliepė Paiper storu, nepažįstamu balsu.

Aš delnu pridengiau apatinę ragelio dalį.

337

- Šonas nori skirtis, - sušnabždėjau.

- Alioo! - pakartojo Paiper. - Alio! - Pasigirdo piktas, prislo­

pintas atodūsis ir kažin kas apvirto. - Kad ir kas būtų, po para-

liais, negalima skambinti taip vėlai.

Anksčiau Paiper buvo pratusi prabusti vidury nakties; kaip

akušerei ginekologei jai būdavo skambinama bet kokiu metu.

Matyt, daug kas jos gyvenime pasikeitė, jeigu taip reaguoja užuot

pamaniusi, kad kam nors prasidėjo gimdymas.

Visų gyvenime daug kas pasikeitė, o permainų katalizatorius

buvau aš.

Į ausis atsimušė konservuotas operatorės balsas: Jei norite pa­

skambinti prašom padėti ragelį ir bandyti iš naujo.

Įsivaizdavau jos vietoje Paiper. O Dieve, Šarlote, sakytų ji. Kaip

tu? Papasakok man viską iš eilės. Viską viską papasakok.

Kitą rytą nubudus mane ištiko panika: pamaniau, kad pramiego­

jau, - buvo labai šviesu ir saulė per aukštai tvieskė danguje.

- Vilou! - pašaukiau, pašokau iš lovos ir nuskuodžiau į jūsų

kambarį.

Kiekvieną rytą tu mane pasišaukdavai, kad padėčiau nueiti

kelią iš lovos į vonią, tada atgal į kambarį ir apsirengti. Ar aš visa

tai pramiegojau? Ar tu?

Tačiau jūsų kambaryje buvo tuščia, lovos tvarkingai paklotos.

Prie Amelijos lovos stovėjo išpakuoti judviejų lagaminai, paruoš­

ti nešti į palėpę.

Lipdama laiptais žemyn, išgirdau tavo juoką. Šonas stovėjo

prie viryklės, virtuviniu rankšluosčiu apsisukęs galvą, ir vartė

keptuvėje blynus.

- Turėjo būti pingvinas, - tarei tu, - o pingvinai ausų neturi.

- Na, kodėl tu negalėjai užsiprašyti ko nors normalaus, kaip

tavo sesuo? - kalbėjo Šonas. - Štai ji ir turi kuo puikiausią meš­

kiną.

- Būtų jėga, - atsiliepė Amelija, - jeigu nebūčiau prašiusi

driežo.

Bet ji šypsojosi. Kada paskutinį kartą mačiau Ameliją šypsan­

tis anksčiau nei vidurdienį?

338

- Štai pareina vienas pingvinas - brūkšniukas - asiliukas, -

pranešė Šonas ir leido blynui (čiuožti tavo lėkštėn.

Judu pastebėjot mane, stovinčią virtuvėje.

- Mamyte, žiūrėk, kas mane šį rytą prikėlė! - sušukai tu.

- Man atrodo, tu čia atvirkščiai apsukai, Viluti, - pasakė Šo­

nas. Kai jo akys susitiko mano žvilgsnį, šypsena dar nebuvo jų

pasiekusi. - Pamaniau, tau tikriausiai nepakenks pamiegoti dar

valandą kitą.

Linktelėjau ir tvirčiau susisiaučiau chalatu. Kaip origamis, pa­

galvojau. Galėčiau susilenkti per pusęy tada dar kartą per pusę ir

taip toliau, kol virsiu kažkuo visai kitu.

- Ačiū.

- Tėveli! - suspiegei tu, - blynukas dega!

Tiksliau sakant, ne dega, bet apanglijęs ir rūksta.

* - O, blyn, - sušuko Šonas ir apsisukęs ėmė gramdyti jį nuo

keptuvės.

- O aš pamaniau, kad išmokai gaminti.

Šonas atsisuko nuo atvožtos šiukšlių dėžės.

- Net nuostabu, ką iš žmogaus padaro neviltis - ir kepi­

mo miltelių pakelis, - prisipažino jis. - Pamaniau, jei jau man

laisva diena, pabūsiu su mergaitėmis. Pabaigsiu rampą Vilou

vežimėliui.

Suvokiau, kad šie žodžiai - pirmas žingsnis į susitarimą: ne­

formalus globos pasidalijimas - bendri namai - skyrybos.

- Ak, tai gal aš tada sutvarkysiu keletą reikalų, - atsiliepiau

dėdamasi nerūpestinga.

- Tau reikėtų išeiti prasiblaškyti, - patarė Šonas. - Nueik į

kiną. Aplankyk draugę.

Draugių aš nebeturiu.

- Tikrai, - atsakiau ir prisiverčiau nusišypsoti. - Nebloga

mintis.

Esama šiokio tokio skirtumo, ar tave išspiria iš namų ar tu

ten esi nepageidaujama, pamaniau po valandos važiuodama iš

kiemo, tačiau, mano požiūriu, tai daugmaž tas pat. Nuvažiavau

į degalinę, prisipyliau baką, o tada tiesiog... na... ėmiau be tikslo

kuistis po automobilį. Kiek tu gyva, aš arba būdavau su tavimi,

339

arba laukdavau skambučio su žinia, kad tau kas nors lūžo; dabar

laisvė mane tiesiog išmušė iš vėžių. Jokio palengvėjimo, tik pasi­

jutau atrišta nuo grandinės.

Nė nespėjusi susivokti nuvažiavau į Marinos biurą. Tai būtų

mane prajuokinę, jeigu nebūtų buvę taip akivaizdžiai slogu. Pa­

sičiupau rankinę, įėjau vidun ir liftu užvažiavau į viršų. Brajoni,

sekretorė, man įėjus kalbėjo telefonu, bet pamojo ranka eiti ko­

ridoriumi tolyn.

Pabeldžiau į Marinos duris.

- Labas, - pasisveikinau įkišusi galvą.

Ji pakėlė akis nuo popierių.

- Šarlote! Užeikit į vidų.

Atsisėdau į vieną iš odinių krėslų, o ji apėjo stalą ir atsirėmė į jį.

- Ar kalbėjotės su Satona?

- Taip, tai... pribloškia.

- Įsivaizduoju.

- Šonas dabar pas mane namie, - išsprūdo man. - Bandom

susidėlioti tvarkaraštį, kad abu rūpintumės mergaitėmis.

- Puiku.

Pasižiūrėjau į ją.

- Kaip čia yra, kad aš labiau jo pasigendu, kai jis per dvi pėdas

nuo manęs, negu tada, kai jo arti nėra?

- Iš tikro jūs jo nepasigendat. Pasigendat minties, kokia ji ga­

lėjo būti.

- Jis, - pataisiau aš, o Marina sumirkčiojo.

- Taip, - sutiko ji, - žinoma.

Aš padvejojau.

- Suprantu, darbo laikas ir visa kita, bet gal norėtumėt nueiti

išgerti kavos? Turiu galvoje - mes galėtume apsimesti, kad tai

advokato ir kliento pokalbis...

- Tai ir yra advokato pokalbis su klientu, Šarlote, - šaltai pa­

sakė Marina. - Aš nesu jūsų draugė... Esu jūsų advokatė, ir jei

kalbėsime visiškai nuoširdžiai, vien dėl to prireikė atsiriboti nuo

tam tikrų asmeninių nuostatų.

Pajutau, kaip nuo kaklo imu rausti.

- Kodėl? Ką aš jums kada padariau?

340

- Ne jūs, - atsakė Marina. Ji taip pat atrodė sutrikusi. - Aš

tiesiog... Tai ne tokia byla, kurią pati palaikyčiau.

Mano pačios advokatė laikosi nuomonės, kad man nederėtų

bylinėtis dėl neteisėto gimimo?

Marina atsistojo.

- Aš nesakau, kad neturit pakankamai šansų laimėti, - pa­

aiškino ji, lyg būtų išgirdusi mano mintis. - Aš tik sakau, kad

morališkai - filosofiškai - na, aš suprantu jūsų vyro logiką, tai ir

viskas.

Pašokau nesižinodama, ko griebtis.

- Man galvoj netelpa, kad su savo pačios advokate ginčijuosi,

kas teisinga ir kas pateisinama, - išrėžiau ir griebiau rankinę. -

Galbūt man derėtų nusisamdyti kitą advokatų firmą.

Buvau nuėjusi iki pusės koridoriaus, kai mane pasivijo Mari­

nos balsas. Ji stovėjo tarpdury, sugniaužusi kumščius palei šonus.

- Aš bandau susirasti savo biologinę motiną, - pasakė ji. - Štai

kodėl jūsų byla man nekelia susižavėjimo. Štai kodėl aš neisiu su

jumis kavos tikėdamasi, kad ateity svečiuosimės viena pas kitą su

nakvyne ir darysimės viena kitai šukuosenas. Jeigu šitas pasaulis

egzistuotų pagal jūsų norą, Šarlote, kai vaikų galima atsikratyti,

jeigu jie ne visai atitinka moters norus, poreikius ar svajones, da­

bar jūs netgi neturėtumėt advokatės.

- Aš myliu Vilou, - atsakiau nurijusi ašarų gniutulą. - Darau

tai, kas, mano galva, jai geriausia. O jūs mane už tai smerkiat?

- Taip, - pripažino Marina. - Ir vertinu savo motiną už tai,

kad pasielgė taip, kaip geriausia man.

Ji grįžo į savo kabinetą, o aš kelias minutes stovėjau koridoriu­

je atsirėmusi į sieną, kad nenuvirsčiau. Šios bylos problema buvo

ta, kad procesas vyko ne tuštumoje. Galėjai žvelgti į jį teoriškai

ir galvoti: Hmy taip, visai logiška. Bet niekas nemąsto tokiomis

steriliomis sąlygomis. Skaitydamas laikraštyje, kad aš padaviau

Paiper į teismą, žiūrėdamas filmo „Viena Vilou gyvenimo diena"

vaizdajuostę žmogus atsispiria nuo savų išankstinių nuostatų,

nuomonių, remiasi tam tikra priešistore.

Todėl Marinai ir reikėjo užgniaužti pyktį dirbant su mano

byla.

341

Todėl ir Šonas nesuprato mano logikos.

Ir todėl man buvo taip baisu prisipažinti, kad vieną dieną pri­

simindama visa tai tu gali imti manęs nekęsti.

Universalinė parduotuvė Wal-Mart virto mano žaidimų aikštele.

Klaidžiojau po skyrius, matavausi skrybėlaites ir batus, žiū-

rinėjausi į veidrodžius, kroviau plastiko krepšius vieną į kitą.

Myniau treniruoklį dviratį, spaudžiau šnekančių lėlių mygtukus

ir klausiausi kompaktinių plokštelių. Negalėjau sau leisti nieko

pirkti, bet dairytis galėjau valandų valandas.

Neišmaniau, kaip išlaikysiu jus, vaikai, ir pati pragyvensiu.

Žinojau, kad tokiais atvejais kažkaip atsiranda alimentai ir vai­

ko išlaikymo pinigai, bet niekas man šitos matematikos nebuvo

išaiškinęs. Vis dėlto reikėjo turėti omeny: kad būčiau pripažinta

tinkama gimdytoja, privalau sugebėti jus aprūpinti.

Aš moku kepti.

Ši mintis vogčia įslinko į mano galvą, dar man nespėjus numo­

ti į ją ranka. Niekas iš krepšelių ir sausainėlių nepragyvena. Tiesa,

jau keli mėnesiai prekiavau; užsidirbau pakankamai pinigų, kad

galėtume nuskristi į Omahą, į nebaigtinės osteogenezės kongre­

są, ir įsigudrinau patraukti degalinių tinklo dėmesį. Tačiau dirbti

restorane ar plėsti rinką už Gas-n-Get tinklo ribų aš negalėčiau.

Bet kurią minutę tu gali pargriūti, ir aš būsiu tau reikalinga.

- Smagumėlis, a?

Atsisukusi pamačiau greta Wal-Mart pardavėją, žiūrintį į

batutą, pusiau ištemptą, kad matytųsi tikrasis dydis. Iš pažiūros

buvo gal dvidešimtmetis, taip negailestingai išbertas jaunatvinių

spuogų, kad veidas atrodė kaip išpampęs pomidoras.

- Kai buvau mažas, batuto norėjau labiau už viską pasaulyje.

Kai buvo mažas? Jis juk dar ir dabar tebėra vaikas. Visas gyve­

nimas jam prieš akis klaidoms daryti.

- Taigi jūs turit vaikučių, kurie mėgsta šokinėti? - paklausė jis.

Pamėginau įsivaizduoti tave ant šio batuto. Plaukučiai plaiks-

tytųsi tau už nugaros; tu verstumeisi kūlio ir nelūžtum. Dirstelė­

jau į kainą, tartum iš tikrųjų svarstyčiau, ar pirkti šią prekę.

- Brangus. Manau, reikėtų dar pasidairyti, kol apsispręsiu.

342

- Maloniai prašom, - tarė jis ir tingiai nuvairavo sau, pali­

kęs mane braukti delnu per lentynas, nukrautas teniso raketėmis

ir dygliuotomis riedlentėmis, uosti aitrų kvapą, sklindantį nuo

dviračių padangų, sukabintų virš galvos nelyginant kumpiai mė­

sininko krautuvėje, vaizduotis tave striuoksinčią ir sveiką, - mer­

gaitę, kokia tu niekados nebūsi.

Vėliau nuėjau į bažnyčią, bet ne į savo. Už trisdešimties kilometrų

į šiaurę, miestelyje, kurį žinojau tik iš plento rodyklės. Viduj svaigi­

namai kvepėjo bičių vašku, neseniai buvo pasibaigusios rytinės mi­

šios, tad klauptuose kur ne kur vis dar tyliai meldėsi parapijiečiai.

Prisėdau suole, patyliukais sukalbėjau „Tėve mūsų“ ir įsmeigiau

žvilgsnį į Nukryžiuotąjį ant altoriaus. Visą gyvenimą man pasako­

ta, kad jeigu kartais krisčiau nuo uolos, Dievulis ten mane sugautų.

Kodėl taip nebūna, kai mano duktė krinta tiesiogine prasme?

Pastaruoju metu vis sugrįždavo toks prisiminimas: slaugy­

toja gimdyvių palatoje pasižiūrėjo į tave, pūpsančią putplasčiu

išklotam lopšely, sutvarstytomis mažytėmis kojytėmis ir ranky­

tėmis. „Jauna tu, - pasakė ir paglostė man ranką. - Gali pasi­

gimdyti kitą.w

Nepamenu, ar tu biwai ką tik gimusi, o gal jau buvo praėjusios

kelios dienos. Ar netoliese buvo dar kas nors, kas būtų girdėjęs?

Ar ji buvo tikra ar tik man leidžiamų skausmą malšinančių vais­

tų sukeltas vaizdinys? Ar aš ją susikūriau, kad balsu ištartų tai,

ką tylomis mąsčiau? Čia ne mano vaikelis; aš noriu to, apie kurį

svajojau.

Išgirdau prasiskleidžiant uždangą ir žengiau prie tuščios klau­

syklos. Atitraukiau groteles, skiriančias mane nuo kunigo.

- Atleisk man, Tėve, nes aš nusidėjau, - tariau. - Paskutinį

kartą išpažinties buvau prieš tris savaites. - Giliai įkvėpiau. -

Mano dukrelė serga. Labai sunkiai serga. Ir aš pradėjau bylą prieš

gydytoją, kuri mane prižiūrėjo, kai laukiausi. Darau tai dėl pini­

gų, - prisipažinau. - Bet kad jie man atitektų, turiu sakyti, kad

jeigu būčiau anksčiau sužinojusi apie savo kūdikio ligą, būčiau

pasidariusi abortą.

Stojo klampi tyla.

343

- Meluoti - nuodėmė, - pasakė kunigas.

- Žinau... ne tai mane šiandien atvedė išpažinties.

- Tai kas tada?

- Bijau, kad kai tariu tuos dalykus, - sukuždėjau, - galbūt sa­

kau tiesą.

2008 metų rugsėjis

Prisiekusiųjų žiuri atranka - iš dalies menas, iš dalies grynas

sėkmės dalykas. Visi turi minčių, kaip geriausia atrinkti pri­

siekusiuosius skirtingoms byloms, bet kol nepriimtas galutinis

nuosprendis, niekad iš tiesų nežinai, ar tavo hipotezė buvo tei­

singa. Ir dar svarbu atkreipti dėmesį, kad niekad nesirenki, kas

bus tavojoje žiuri, - gali rinktis tik tuos, kurių joje nebus. Subtilus

skirtumas - ir esminis.

Voir dire pokalbio laukė dvidešimties prisiekusiųjų rezervas.

Teismo salėje šalia manęs muistėsi Šarlotė. Ironiška - jų su Šonu

susitarimas gyventi po vienu stogu sudarė jai galimybę šiandien

būti čia; priešingu atveju būtų nervinusis, ar pavyks gauti tau

auklę, o juk nervinimosi per teismą ir taip bus nemažai.

Paprastai nagrinėjant bylą Viliuosi, kad klius vienas ar kitas

teisėjas, o šįkart buvo sunku numatyti, ko labiau norėti. Teisėja

moteris, turinti vaikų, galėtų atjausti Šarlotę - arba jos ieškinys

galėtų pasirodyti stačiai koktus. Konservatyvus teisėjas gali prieš­

tarauti aborto idėjai iš moralinių paskatų - bet taip pat gali su­

tikti su gynyba, jog gydytojas neprivalo spręsti, kuris kūdikis per

daug liguistas, kad galėtų gimti. Galiausiai mes ištraukėm teisėją

Dželarą, Naujojo Hampšyro aukščiausiajame teisme teisėjaujantį

ilgiausiai; turbūt jis bemeilytų teisėjo krėsle ir numirti.

Teisėjas jau paprašė potencialių prisiekusiųjų dėmesio ir išaiš­

kino jiems visą bylos virtuvę: neteisėto gimimo terminologiją, kas

yra ieškovas ir kas atsakovas, kokie bus liudytojai. Jis paklausė,

ar kas nors pažįsta liudytojus arba bylos šalis, ar yra girdėję apie

345

šią bylą, gal dėl asmeninių ar kelionės sunkumų negali dalyvauti šiame procese - pavyzdžiui, turi problemų dėl vaikų priežiūros

arba skundžiasi išiju, dėl kurio neįmanoma išsėdėti ilgas valan­

das. Žmonės kėlė ranką ir pasakojo savo istorijas: apie šią bylą

skaitę visus straipsnius laikraščiuose; Šonas O ’Kyfas jiems išrašęs

baudos kvitą; privalės išvykti iš miesto, nes planuojamas moti­

nos devyniasdešimt penkerių metų jubiliejus. Teisėjas išbarbeno

trumpą visiems atvejams tinkamą kalbelę: jeigu mes nuspręsi­

me jų paslaugų atsisakyti, kandidatai neturi priimti to asmeniš­

kai, mes visi esame nuoširdžiai dėkingi už jų tarnystę - nors tuo

metu, lažinuosi, dauguma prisiekusiųjų nekantravo greičiau būti

paleisti ir grįžti prie savo gyvenimo. Paskui teisėjas pakvietė mus

prie savo stalo pasitarti, ar ką nors reikėtų pašalinti. Galop pats

atmetė du prisiekusiuosius dėl objektyvių priežasčių: vieną vyrą

dėl kurtumo ir vieną moterį, kurios dvynius priėmė Paiper Rys.

Taigi liko trisdešimt aštuoni asmenys, kuriems Gajus Bukeris

buvo išdalijęs klausimynus, o aš ištisas savaites prakaitavau juos

studijuodama, {gudę perprasti rezervo žmones - ir arba atmesti

žiuri narius dėl jų atsakymų, arba toliau klausinėti per individua­

lius pokalbius - mes susikūrėme metodą, reikalaujantį sudėtingų

tango figūrų. Aš klausinėjau:

A r turite mažų vaikų? Jeigu taip, ar jūsų gimdymo patirtis buvo

teigiama?

A r dirbate savanoriu? (Mums būtų puiku turėti žmogų, dir­

bantį „Planuojamos tėvystės" sąjūdyje. Asmuo, triūsiantis ne­

tekėjusių mamyčių prieglaudoje prie bažnyčios, būtų ne taip

puiku.)

Gal jūs arba kas nors iš jūsų šeimos kada nors yra teisęsis? A r

yra tekę jums ar jūsų šeimos nariui būti atsakovu?

Gajus pridūrė:

Kaip manote, ar gydytojai turėtų rinktis geriausius medicini­

nius sprendimus pacientų labui ar palikti pacientams apsispręsti

patiems?

A r turite asmeninės patirties, susijusios su neįgalumu arba su

neįgaliais asmenimis?

Vis dėlto šie klausimai buvo lengvoji dalis. Mudu abu supra­

tome: šios bylos baigtis priklauso nuo prisiekusiųjų - pakanka­

346

mai plačių pažiūrų, kad suprastų moters teisę nutraukti nėštumą.

Todėl aš norėjau atsikratyti sąjūdžio „Už gyvybę" šalininkų, o

Gajaus gynybą gerokai būtų sustiprinusi žiuri, kurioje nebūtų nė

vieno laisvo pasirinkimo šalininko. Mes abu norėjome pateikti

klausimą: „Jūs už gyvybę ar už laisvą pasirinkimą?" - tačiau tei­

sėjas neleido. Po tris savaites trukusių ginčų mudu su Gajumi šį

klausimą taip nušlifavome: „Ar turite kokios nors patirties, susi­

jusios su abortu - asmeninės arba profesinės?"

Gavusi teigiamą atsakymą, aš galėjau bandyti pasiekti, kad tas

asmuo būtų nušalintas. Neigiamas atsakymas būtų leidęs mums

atsargiai, pirštų galiukais prieiti prie klausimo, kai ateis individu­

alaus pokalbio eilė.

Štai šis momentas dabar ir atėjo. Peržiūrėjusi klausimynus su­

skirsčiau į dvi krūveles - žmonių, kurių dalyvavimas šioje byloje

pageidaujamas ir kurių nepageidaujamas. Teisėjas Dželaras kvies

prisiekusiuosius po vieną ant liudytojų pakylos apklausti, o mes

su Gajumi turime arba pasiekti, kad liudytojas būtų pašalintas

dėl objektyvių priežasčių, arba priimti į žiuri. Arba pasinaudo­

ti viena iš trijų mums svarbių galimybių - pašalinti prisiekusįjį

nenurodant priežasties. Gudrybė - suprasti, kada pasinaudoti ta

teise, o kada pataupyti, jeigu pasirodytų dar labiau atstumiantis

personažas.

{ Šarlotės žiuri man reikėjo prisirinkti namų šeimininkių, ku­

rios atiduoda viską ir nelaiko to auka. Tėvų, kurių gyvenimas su­

kasi aplink savo mažylius. Vidurinės klasės mamyčių, vežiojančių

vaikus į treniruotes, tėvų komiteto aktyvisčių, tėvystės atostogų

išėjusių tėčių. Smurto šeimoje aukų, kurios pakelia tai, kas nepa­

keliama. Trumpai tariant, man reikėjo dvylikos kankinių.

Mes su Gajum buvome jau apklausę tris žmones: Naujojo

Hampšyro universiteto magistrantūros studentą, nenaujų auto­

mobilių prekeivį ir mokyklos valgyklos darbuotoją. Teise paša­

linti be pagrindimo pasinaudojau prieš magistrantą, vos tik suži­

nojau, kad jis - universiteto Jaunųjų respublikonų lyderis. Dabar

mes kalbinome ketvirtą potencialią prisiekusiųjų žiuri narę, var­

du Džuljeta Kuper. Ji buvo neseniai perkopusi penkiasdešimt,

prisiekusiajam - gero amžiaus, brandus žmogus, ne kokia karš-

takošė jauniklė pilna galva idėjų. Ji turėjo du paauglius vaikus

347

ir dirbo ligoninėje komutatoriaus operatore. Kai ji atsisėdo ant

liudytojų pakylos, pasistengiau padėti jai pasijusti laisvai ir nu­

sišypsojau.- Ačiū, kad čia atėjote, ponia Kuper, - pasakiau. - Jūs dirbate

ne namie, tiesa?

- Taip.

- Kaip jums pavyko tai suderinti su vaikų auginimu?

- Kai jie buvo maži, nedirbau. Man atrodė svarbu būti su jais

namie. Tik kai pradėjo lankyti gimnaziją, vėl susiradau darbą.

Kol kas tvarka: moteris, kuriai vaikai - svarbiausia. Dar kartą

peržvelgiau jos klausimyną.

- Jūs nurodote, kad buvote kreipusis į teismą.

Nepadariau nieko, tik konstatavau tai, ką ji pati buvo užrašiu­

si, bet Džuljeta Kuper atrodė lyg ką tik gavusi per veidą.

- Taip.

Liudytojų apklausa ir prisiekusiųjų atranka skiriasi tuo, kad

pirmuoju atveju tu užduodi tik tokius klausimus, kurių atsaky­

mus žinai. Per žiuri narių atranką klausi nežinomų dalykų, nes

sužinojęs, ko nežinai, galbūt lengviau pašalinsi prisiekusįjį. Pa­

vyzdžiui, kas, jei Džuljeta Kuper pati teisėsi dėl aplaidžios medi­

cininės priežiūros ir ta byla jai nenusisekė?

- Galite smulkiau pakomentuoti?

- Byla teismo nepasiekė, - sumurmėjo ji. - Aš atsiėmiau

ieškinį.

- Ar jums nebūtų sunku likti teisingai ir nešališkai žmogaus,

kuris byloje eina iki galo, atžvilgiu?

- Ne, - atsakė Džuljeta Kuper. - Aš tik manyčiau, kad ji drą­

sesnė už mane.

Na, tai, regis, Šarlotei į naudą. Atsisėdau, leidau toliau klausi­

nėti Gajui.

- Ponia Kuper, jūs minite sūnėną, prikaustytą prie neįgaliojo

vežimėlio.

- Jis tarnavo Irake ir neteko abiejų kojų - sprogo užminuo­

tas automobilis. Jam tik dvidešimt treji; šita nelaimė jį sugniuž­

dė. - Ji pažvelgė į Šarlotę. - Man atrodo, esama tragedijų, nuo

kurių neatsigaunama. Visas tavo gyvenimas jau niekada nebus

toks kaip anksčiau, kad ir kas būtų.

348

Man nepaprastai patiko ši prisiekusioji. Tiesiog knietėjo ją

klonuoti.

Pagalvojau, ar tik Gajus jos neišmes. Bet gal jis taip pat kaip aš

tikisi, kad neįgalumas suloš į jo vartus. Nors iš pradžių maniau,

kad neįgalių vaikų motinos įnirtingai gintų Šarlotę, dabar apsi­

galvojau. Neteisėtas gimimas - terminas, kuriuo Gajus rengiasi

gausiai vaišinti teismo salę, - joms gali atrodyti skaudžiai įžei­

džiantis. Ko gero, žiūrint iš mano varpinės, geriausias prisiekusy­

sis būtų toks, kuris atjaus, bet tiesiogiai nebus susidūręs su neįga­

lumu, arba, kaip Džuljeta Kuper, tiek daug žinos apie neįgalumą,

kad suvoks, koks iššūkis yra tavo gyvenimas.

- Ponia Kuper, - tarė Gajus, - prie klausimo dėl religinių ar

asmeninių įsitikinimų, susijusių su abortais, jūs kažką parašėte, o

paskui užbraukėte, aš neįskaitau.

- Taip, - atsakė ji. - Aš nežinojau, ką rašyti.

- Tai labai sunkus klausimas, - pripažino Gajus. - Ar supran­

tate, kad sprendimas atsikratyti vaisiaus yra esminis dalykas pri­

imant nuosprendį šioje byloje?

- Taip.

- Ar jūs kada darėtės abortą?

- Prieštarauju! - surikau aš. - Tai medicininių asmens duo­

menų apsaugos įstatymo pažeidimas, gerbiamasis teisėjau!

- Pone Bukeri, - pasipiktino teisėjas. - Ką jūs sau manote?

- Aš dirbu savo darbą, teisėjau. Prisiekusiojo asmeniniai

įsitikinimai, turint galvoje šios bylos pobūdį, turi lemiamos

reikšmės.

Puikiai supratau, ką daro Gajus - rizikuoja sunervinti prisie-

kusiąją, nes tai atrodo mažesnė blogybė negu per ją pralaimėti

bylą. Buvo visai tikėtina, kad ir man teks užduoti lygiai tokį pat%

kontroversišką klausimą. Tik džiaugiausi, kad šį kartą tai padarė

Gajus, - gavau progą suvaidinti gerietę.

- Tai, ką ponia Kuper darė ar ko nedarė praeityje, šiai bylai

neturi jokios reikšmės, - pareiškiau atsisukdama į prisiekusiųjų

rezervą. - Leiskite man atsiprašyti už kolegos pasikėsinimą į jūsų

asmeninę erdvę. Ponui Bukeriui paranku pamiršti, jog čia bus

svarstoma ne teisė į abortą Amerikoje, o vienas konkretus netin­

kamų sveikatos priežiūros paslaugų atvejis.

349

Gajus Bukeris visais įmanomais burtais ir triukais mėgins

įteigti, kad Paiper Rys nesuklydo: nebaigtinės osteogenezės ne­

įmanoma visiškai tiksliai diagnozuoti nėštumo metu, žmogaus

negalima kaltinti tuo, kad neįžiūrėjo to, kas neįžiūrima, ir ničnie­

kas neturi teisės sakyti, kad gyvenimas nevertas gyventi, jeigu

esi neįgalus. Bet kad ir kiek Gajus pūstų miglas prisiekusiesiems

prieš akis, aš neleisiu jiems paklysti ir priminsiu: šiuo atveju buvo

netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos ir kas nors

turi sumokėti už padarytas klaidas.

Miglotai nujaučiau, kaip ironiška, kad propaguoju čia medi­

cininių duomenų apsaugą, nors man pačiai ji gyvenimą pavertė

košmaru. Jeigu ne po devyniais užraktais saugomi medicinos ar­

chyvai, aš jau prieš kelis mėnesius būčiau sužinojusi savo biologi­

nės motinos pavardę; o dabar štai tebesigraibau tamsoje dėdama

viltis į laimingą atsitiktinumą ir laukiu žinių iš Hilsberio apygar­

dos šeimos teismo ir Meizės.

- Liaukitės čia vaikiusis efekto, ponia Geits, - pasakė teisė­

jas. - O dėl jūsų, pone Bukeri, - užduokit dar vieną panašų klau­

simą, ir pelnysite mano panieką.

Gajus gūžtelėjo pečiais. Jis baigė klausinėti, ir tada mudu abu

vėl priėjome prie teisėjo stalo.

- Ieškovė neprieštarauja, kad ponia Kuper dalyvautų šioje

žiuri, - pranešiau.

Gajus sutiko, ir teisėjas iškvietė kitą potencialią prisiekusiąją.

Ji buvo vardu Merė Pol. Žilus plaukus buvo susirišusi pakau­

šyje į uodegą, vilkėjo mėlyna beforme suknia ir avėjo batelius

kaučiuko padais. Atrodė kaip kieno nors močiutė, lipdama ant

pakylos geraširdiškai nusišypsojo Šarlotei. Atrodo, neblogi reika­

liukai, pamaniau.

- Ponia Pol, jūs nurodote esanti pensininkė.

- Nežinau, ar pensininkė - tikrai tinkamas žodis...

- Kokį darbą dirbote anksčiau? - pasiteiravau.

- Ak, - atsakė ši, - aš priklausiau gailestingųjų seserų ordinui.

Laukė labai ilga diena.

v

ScKMs

Kai Šarlotė parsirado po prisiekusiųjų atrankos, tu jau rietei

mane į ožio ragą Scrabble žodžių loto.

- Kaip sekėsi? - paklausiau, bet dar jai nė žodžio nepratarus

supratau - atrodė lyg sunkvežimio pervažiuota.

- Visi jie nesiliovė į mane spoksoti, - pasakė ji. - Lyg būčiau

koks padaras, kurio jie gyvenime nematę.

Linktelėjau. Išties nė nežinojau, ką sakyti. O ko gi ji tikėjosi?

- Kur Amelija?

- Viršuje, lydosi į viena su savo iPod.

- Mamyte, nori pažaisti? - pakvietei tu. - Gali prisidėti, ne­

svarbu, kad pradžią praleidai.

Per aštuonias valandas, kurias šiandien praleidau su tavimi,

neprisiverčiau užsiminti apie skyrybas. Mes surengėm išvyką į

gyvūnėlių parduotuvę ir žiūrėjome, kaip gyvatė ėda negyvą pelę;

pažiūrėjome Disnėjaus filmą; nuvažiavome apsipirkti, pirkome

SpaghettiOs makaronų - Chef Boyardee rūšies, kurią tavo mama

vadina „Gliutamatų karaliumi". Trumpai tariant, praleidom pui­

kią dieną. Nenorėjau aš būti tuo, kuris užgesins tavo akučių švy­

tėjimą. Gal Šarlotė tai suprato ir todėl pasiūlė man pranešti apie

skyrybas. Ir gal dėl tos pačios priežasties ji dabar pažvelgė į mane

ir atsiduso.

- Tu tikriausiai juokauji, - tarė ji. - Jau trys savaitės praėjo.

- Dar neatėjo tinkamas laikas...

Tu įkišai ranką į maišiuką su raidžių kaladėlėmis.

351

- Mes perėjom prie dviejų raidžių žodžių, - pasakei. - Tėve­

lis bandė sudėti Ozą, bet tai vietos pavadinimas, o jų dėti nelei­

džiama.

- Tinkamas laikas niekada neateis. Katinėli, - kreipėsi ji į

tave, - aš nusikamavusi. Gal galėtume pažaisti kokią lietingą

dieną?

Ji nuėjo į virtuvę.

- Tuoj grįšiu, - pasakiau ir nusekiau jai iš paskos. - Suprantu,

neturiu teisės prašyti, bet... norėčiau, kad tu dalyvautum, kai aš

jai pasakysiu. Manau, tai svarbu.

- Šonai, man buvo klaiki diena...

- O aš ją padarysiu dar klaikesnę. Žinau. - Žvelgiau į ją iš

viršaus žemyn. - Prašau.

Netarusi nė žodžio ji grįžo su manimi į svetainę ir atsisėdo

prie stalo. Tu atsigręžei sužavėta.

- Tai tu vis dėlto nori pažaisti?

- Vilou, mudu su mamyte turim tau kai ką pasakyti.

- Tu visam laikui parsikraustysi į namus? Aš žinojau. Moky­

kloje Safyre pasakojo, kad kai jos tėtis išsikraustė, įsimylėjo pa­

skutinę kekšę, ir dabar jos tėvai nebe kartu, o aš sakiau, kad tu

niekuomet taip nepadarytum.

- Sakiau tau, - šnipštelėjo Šarlotė.

- Viliuk, mudu su mama... rengiamės skirtis.

Ji pažiūrėjo į vieną iš mūsų, paskiau į kitą.

- Dėl manęs?

- Ne! - vienu balsu sušukome mes.

- Mes abu tave mylim, ir Ameliją taip pat, - pasakiau. - Bet

mudu su mama nebegalime daugiau būti pora.

Šarlotė nuėjo prie lango, atsuko man nugarą.

- Tu ir toliau mus abu matysi. Ir gyvensi su mumis abiem.

Mes kaip išmanydami stengsimės, kad tau būtų kuo lengviau, to­

dėl nelabai daug kas turės keistis...

Man bekalbant tavo veidelį vis labiau raukė grimasa, kol jis

pasidarė skaisčiai išraudęs ir piktas.

- Mano auksinė žuvytė, - pasakei, - negali gyventi dvejuose

namuose.

352

Tu turėjai žuvelę gaiduką, ją nupirkome tau per anas Kalė­

das - pigiausią gyvūnėlį, kokį tik galėjome rasti. Visų nuostabai,

ji išgyveno ilgiau nei savaitę.

- Mes nupirksim tau dar vieną, - pasiūliau.

- Bet aš nenoriu dviejų žuvyčių!

- Vilou...

- Aš jūsų nekenčiu, - surikai tu ir apsižliumbei. - Abiejų jūsų

nekenčiu!

Tave tartum kas šaute iššovė iš kėdutės, ir greičiau nei maniau,

kad tu sugebi, nuskuodei prie lauko durų.

- Vilou! - sušuko Šarlotė. - Būk...

Atsargi.

Riktelėjimą išgirdau dar nespėjęs nubėgti prie durų. Spruk­

dama nuo manęs, nuo šios naujienos tu nepasisaugojai ir dabar

tysojai priebutyje paslydusi. Kairysis šlaunikaulis buvo sulinkęs

devyniasdešimties laipsnių kampu ir pradūręs šlaunį; akių odena

švietė nelemta mėlyna spalva.

- Mamyte... - ištarei tu, o tada tavo akutės užvirto atgal ir

pasislėpė akiduobėse.

- Vilou! - sukliko Šarlotė ir suklupo prie tavęs. - Kviesk grei-

tąją, - paliepė, paskui palinko arčiau tavęs ir pradėjo pašnibždo­

mis kalbinti.

Tą akimirką, kai žiūrėjau į judvi, buvau įtikėjęs, kad ji geresnė

mama nei aš tėvas.

Jeigu tik galite, nesusilaužykit kaulo penktadienio vakarą. Juo la­

biau - tai dar svarbiau - nesusilaužykit šlaunikaulio tą savaitgalį,

kai vyksta metinis Amerikos ortopedijos chirurgų suvažiavimas.

Palikusi Ameliją vieną namie, Šarlotė išvažiavo greitąja su tavimi,

o aš nusekiau iš paskos savo sunkvežimiu. Nors daug rimtų tavo

lūžių gydė Omahos ortopedai, šis buvo per sunkus, kad būtų ga­

lima tiesiog imobilizuoti ir palaukti, kol jie galės jo imtis; mes nu­

važiavome į vietos ligoninę, bet jau priimamajame sužinojome,

kad konsultuoti iškviestas chirurgas ortopedas yra rezidentas.

- Rezidentas? - pasipiktino Šarlotė. - Klausykit, nenoriu nie­

ko įžeisti, bet aš nesirengiu leisti, kad operaciją mano dukters

šlaunikauliui sutvirtinti darytų rezidentas.

353

- Esu jau daręs tokių operacijų, ponia O ’Kyf, - pasakė dak­

taras.- Bet ne mergaitei, sergančiai nebaigtine osteogeneze, - atrė­

mė Šarlotė. - Ir juolab ne Vilou.

Jis norėjo statyti į tavo šlaunikaulį Pasjė-Diuvalio teleskopinį

įtvarą - tokį, kuris tau augant plėsis. Tas naujausios rūšies įtvaras

veriamas į epifizę, kad ir kas tai būtų, kad negalėtų pasislinkti iš

vietos, kaip nutikdavo su kitais įtvarais. O svarbiausia - nereikia

varpinio tvarsčio, tos pooperacinio gydymo priemonės, taikytos

šlaunikaulio lūžiams praeityje, jo vietoje trim savaitėms užde­

damas funkcinis įtvaras, ilga kojų skėtimo priemonė. Nepatogi,

ypač vasarą, bet nė iš tolo ne tokia alinanti.

Kol vyko šis mūšis, glosčiau tau kaktą. Tu atgavai sąmo­

nę, bet nekalbėjai, tik spoksojai tiesiai priešais. Mane tai taip

gąsdino, kad vos į kelnes nedėjau, bet Šarlotė sakė, kad taip

dažnai būna, kai pasitaiko rimtas lūžis; tai esą kažkaip susiję

su endorfmais, kuriuos kūnas išskiria pats sau gydyti. Vis dėlto

tave pradėjo krėsti drebulys, lyg ištikus šokui. Plonos ligoninės

antklodės, atrodė, nepakanka, todėl nusivilkau švarką ir užklo­

jau tave.

Šarlotė prisispyrusi prašė ir ginčijosi; minėjo pavardes ir galų

gale pasiekė savo - vyrukas išėjo skambinti savo viršininkui,

dalyvaujančiam suvažiavime, į konferencijų centrą San Diege.

Stebėjau visa tai kaip užburtas - sakytum, generolas vadovauja

mūšiui; spaudimas, atsitraukimas, puolimas, kol priešininkas dar

nepasirengęs naujam smūgiui. Ir čia, supratau, tavo mama labai

labai įgudusi.

Po kelių minučių rezidentas vėl pasirodė.

- Daktaras Jėgeris atvyks naktiniu reisu ir rytoj dešimtą ryto

galės operuoti, - pranešė jis. - Tai geriausia, ką mums pavyko pa­

siekti.

- Ji negali šitaip likti pernakt, - įsiterpiau.

- Suleisim jai morfijaus.

Tu buvai pervežta į pediatrijos skyrių, kur freskos, vaizduojan­

čios balionus ir cirko žvėris, visiškai nederėjo su kūdikių klyksmu

ir persuktais koridoriuose klaidžiojančių tėvelių veidais. Šarlotei

prižiūrint sanitarės perkėlė tave nuo neštuvų ant lovos, kai pa­

354

judino koją, pasigirdo šaižus, beveidis jos riksmas. Statant lašinę

morfijui leisti ji davė nurodymus seselei (kateterį - į dešinę ran­

kutę, nes tu kairiarankė).

Žiūrėti, kaip tu kenti, man buvo peilis į paširdžius.

- Buvai teisi, - pasakiau Šarlotei. - Tu norėjai statyti įtvarą, o

aš nesutikau.

Šarlotė papurtė galvą.

- Tai tu buvai teisus. Jai reikėjo laiko pakilti iš vežimėlio ir pa­

bėgioti, kad sustiprėtų kaulai ir raumenys, arba tai būtų atsitikę

jau net anksčiau.

Čia tu suinkštei, paskui pradėjai kasytis. Draskeisi nagais ran­

kas, pilvuką.

- Kas yra? - sunerimo Šarlotė.

- Vabalai, - atsakei tu. - Jie po mane rėplioja.

- Vaikyti, nėra jokių vabalų, - raminau žiūrėdamas, kaip ji

dreskia ranką iki kraujų.

- Bet man niežti...

- Gal pažaiskim kokį žaidimą? - pasiūlė Šarlotė. - „Pude­

lį"*? - Ji ištiesė ranką, paėmė tave už riešo ir prispaudė prie

šono. - Sugalvojai žodį?

Mėgino tave išblaškyti, ir jai tai pavyko. Tu linktelėjai.

- Ar galima pudelenti po vandeniu? - paklausė Šarlotė, o tu

papurtei galvą. - Ar galima pudelenti miegant?

- Ne, - atsakei tu.

Šarlotė pasižiūrėjo į mane ir linktelėjo.

- Hm, ar galima pudelenti su draugu? - paklausiau aš.

Tu beveik šyptelėjai.

- Visiškai ne, - atsakei, ir akutės ėmė merktis.

- Dėkui Dievui, - atsidusau. - Gal dabar ji išmiegos per

naktį.

Sakytum, būčiau užkeikęs - tu staiga pašokai, nes visą kūnelį

supurtė drebulys, tiesiog nušokai nuo lovos, ir koja išjudėjo. Tu

suklikai.

* Lavinamasis žaidimas, kuriame veiksmažodis keičiamas žodžiu „pude­lis"; vienas vaikas slapčia sugalvoja veiksmažodį, o kitas užduoda klausi­mus, kuriuose vietoj veiksmažodžio sako „pudelenti", pvz.: „Ar pudelis moka pudelenti tvenkiny?4*

355

Vos mums pavyko tave nuraminti, vėl pasikartojo tas pats: tik

ėmei grimzti j miegą, krūptelėjai lyg kristum nuo uolos. Šarlotė

paspaudė mygtuką iškviesti seselės.

- Ji šokinėja, - pasakė Šarlotė. - Tai vis kartojasi.

- Kai kuriuos žmones taip veikia morfijus, - tarė seselė. -

Geriausia, ką galite padaryti, - mėginti laikyti ją, kad ramiai

gulėtų.

- Gal galima nuimti lašinę?

- Jeigu nuimsit, ji daužysis labiau negu dabar, - atsakė slau­

gytoja.

Kai ji išėjo iš palatos, tu vėl trūktelėjai, iš gerklės išsiveržė pra­

tisa kimi dejonė.

- Padėk man, - paragino Šarlotė ir atsargiai užsirangė ant li­

goninės lovos, prispausdama tau krūtinę.

- Tu mane traiškai, mamyte...

- Aš tik padėsiu tau išgulėti ramutėlei, - tyliai atsakė Šarlotė.

Aš jos pavyzdžiu švelniai užguliau apatinę tavo kūno dalį. Pri­

siliečiau prie lūžusios kairės kojytės, ir tu suunkštei. Mudu su

Šarlote lūkuriavom ir skaičiavom sekundes, kol tavo kūnelis įsi­

temps, raumenys sutrūkčios. Kartą stebėjau sprogdinimą statybų

aikštelėje, ji visa buvo užklota tinklu iš senų padangų ir gumos,

kad sprogimas neišplistų ir būtų suvaldomas; šį kartą, pašokusi

po mumis, tu nesurikai.

Iš kur Šarlotė žinojo, kad taip reikia daryti? Ar kad nesuskai­

čiuojamą daugybę kartų buvo su tavimi, kai tau būdavo kas lūžę?

Ar kad išmoko ligoninėje pati imtis priemonių, ne tik reaguoti į

įvykius? O gal pažino tave geriau, negu aš kada pažinsiu?

- Amelija, - aiktelėjau prisiminęs, kad jau daug valandų praė­

jo nuo to laiko, kai palikom ją vieną.

- Reikia jai paskambinti.

- Gal man reikėtų nuvažiuoti ir ją atsivežti...

Šarlotė pasuko galvą, jos skruostas atsigulė tau ant pilvuko

kaip ant pagalvės.

- Pasakyk jai, jeigu kokia bėda, tegu skambina poniai Monrou,

kaimynei. Tu turi likti čia. Kad per visą naktį Vilou išlaikytume

ramią, reikia mūsų abiejų.

356

- Mūsų abiejų, - ištariau ir nespėjęs susiturėti paliečiau

jos plaukus. Ji sustingo. - Atsiprašau, - sumurmėjau ir pasi­

traukiau.

Po manimi sujudėjai tu - mažutis žemės drebėjimas, ir aš mė­

ginau būti antklodė, kilimas, paguoda. Mudu su Šarlote sugėrė­

me tavo virpulius, tavo skausmą. Ji sunėrė pirštus su manaisiais,

ir mudviejų rankos gulėjo tarp mūsų kaip plakanti širdis.

- O aš ne, - pasakė ji.

artą gyveno mergaitė, kuriai norėjosi sugrūsti kumštį į veid­

rodį. Visiems sakys, kad tai padarė norėdama pamatyti, kas

slypi anapus, bet iš tikrųjų - dėl to, kad nereikėtų daugiau į save

žiūrėti. Dėl šito, ir dar ji tikėjosi, kad pavyks nugvelbti stiklo šukę

ir ja išpjauti širdį sau iš krūtinės.

Taigi niekam nematant mergaitė priėjo prie veidrodžio, pri­

sivertė sukaupti drąsą ir atsimerkti - tą vienintelį, paskutinį kar­

telį. Ir kaip nustebo nepamačiusi savo atspindžio. Ji visai nieko

nematė. Sutrikusi ištiesė ranką paliesti veidrodžio ir suprato, kad

stiklo nėra, kad ji gali įkristi anapus.

Taip ir atsitiko.

Tačiau reikalai ėmė darytis dar keistesni, kai jinai ėmė vaikš­

čioti po tą kitą pasaulį ir pastebėjo, kad žmonės spokso į ją - ne

todėl, kad ji tokia jau bjauri, bet kad jie visi troško atrodyt kaip

ji. Mokyklos valgykloje prie kelių stalų sėdintys vaikai vienas per

kitą kvietė ją sėstis drauge. Kai per pamoką mokytoja pakviesda­

vo atsakinėti, ji visuomet atsakydavo teisingai. Jos elektroninio

pašto dėžutėje nebetilpo meilės laiškai nuo berniukų, negalinčių

be jos gyventi.

Iš pradžių atrodė neįtikėtina, tarytum kiekvieną kartą, kai at­

sidurdavo tarp žmonių, jai po oda sprogdavo raketa. Bet paskui

truputį nusibodo. Nesinorėjo perkant kramtomosios gumos pa­

kelį kaskart dalyti autografų. Apsivilkdavo rausvą palaidinukę, ir

iki pietų pertraukos jau visa mokykla vilkėdavo rausvas palaidi­

nukes. Ji pavargo visą laiką viešumoje šypsotis.

358

Mergaitė suprato, kad šiapus veidrodžio reikalai ne taip jau

skiriasi. Niekam per daug čia dėl jos neskaudėjo galvos. O prie­

žastis, verčianti mėgdžioti ją ir pataikauti, labiau susijusi ne su

tuo, kas ji yra, o su tuo, ko jie tikisi iš jos, - kad užpildytų kažko­

kią jų pačių gyvenime žiojinčią skylę.

Ji nusprendė norinti grįžti atgal, į aną veidrodžio pusę. Bet tai

padaryti mergaitė galėjo tik niekam nematant, kitaip visi nuseks jai

iš paskos. Tik vienas keblumas - nebuvo tokio meto, kad niekas į

ją nežiūrėtų. Jai sapnavosi košmarai: žmonės velkasi jai įkandin ir

susipjaustys į stiklo duženas, šliauždami paskui ją kiaurai veidrodį;

sapnavosi, kaip jie guli ant grindų pasruvę kraujais ir kaip jų akių

žvilgsnis pakinta pamačius ją nepopuliarią ir pilką.

Kai jau nė minutės negalėjo apsikęsti, ji dėjo į kojas. Žinojo,

kad iš paskos seka žmonės, bet negalėjo stabtelėti ir apie juos

pagalvoti. Įskries pro tą skylę veidrodyje, kad ir kas būtų. Bet pri­

bėgusi atsitrenkė kaktomuša į stiklą - per tą laiką kažkas sutaisė

veidrodį. Stiklas storas ir vientisas, prasimušti kiaurai neįmano­

ma. Mergaitė prisiplojo prie jo delnais. Kur tu eini, klausinėjo

visi. A r galim ir mes kartu? Ji neatsiliepė. Tik stovėjo ir žiūrėjo į

savo senąjį gyvenimą, kur jos nebėra.

Labai saugodamasi prisėdau ant tavo lovos krašto.

- Labas, - šnipštelėjau, nes tu vis dar buvai gerokai atsijungusi

ir, galimas daiktas, miegojai.

Tavo akys prasimerkė plyšeliu.

- Labas.

Atrodei visai mažytė, net su plačiu įspraudu ant kojos. At­

rodo, dėl to naujo įtvaro ateityje šlaunikaulis tau taip bjauriai

nelūš kaip šįkart. Kartą per televizorių mačiau chirurgę ortopedę,

apsiginklavusią grąžtais, pjūklais, metalinėm plokštelėm, nė ne­

bežinau kuo - lyg dirbtų kokiose statybose, o ne gydytoja būtų,

ir nuo minties, kaip ten tavo viduj kala ir tvatina, atrodė, tuoj

nugeibsiu.

Nebūčiau mokėjusi paaiškinti nė to, kodėl šis tavo lūžis nugąs­

dino mane labiau negu dauguma kitų. Spėju, tikriausiai jis man

susimaišė su kitais dalykais, kurie susikrovė ir kėlė ne mažesnį

siaubą: su laišku apie skyrybas, tėčio skambučiu iš ligoninės, kai

359

jis man pasakė, kad turėsiu per naktį būti viena namie. Niekam

to nesakiau, nes akivaizdu - mama su tėčiu buvo iki ausų užsiė­

mę tuo, kas darosi tau, bet iš tikro tai visai nemiegojau. Sėdėjau

prie stalo virtuvėje, pasiėmusi didžiausią mūsų turimą peilį - dėl

visa ko, jeigu kas brautųsi į namus. Užmigti neleido vien adre­

nalinas, nes iš galvos nėjo mintys, kas būtų, jeigu šeima taip ir

neparvažiuotų namo.

Tačiau atsitiko priešingai. Grįžai ne tik tu, bet ir mama su tė­

čiu - ir jie ne šiaip sau vaidino tau spektaklį, o iš rimtųjų buvo

kartu. Budėjo prie tavęs pakaitomis; vienas pradeda sakinį, kitas

baigia. Lyg būčiau ėmusi ir prasidaužusi pro tą pasakos veidrodį

ir įvirtusi į alternatyvią realybę - savo praeitį. Beveik patikėjau,

kad tavo paskutinis lūžis vėl juos suartino, ir jeigu tai tiesa, dėl

šito buvo verta tau visą tą skausmą iškęsti. Tačiau širdies kampely

kirbėjo mintis, kad man tik vaidenasi, kad ši graži mūsų šeimy­

nėlė - vien miražas.

Iš tikro aš netikėjau Dievo, bet negalėjau liautis lažinusis pati

su savim, todėl pasimeldžiau ir sulygau: jeigu vėl galėsime būti

šeima, aš liausiuosi skųstis. Nebesielgsiu bjauriai su sesute. Dau­

giau nevemsiu. Daugiau nesipjaustysiu.

Daugiau ne, daugiau ne, daugiau ne.

Buvo matyti, kad tu nusiteikusi ne taip optimistiškai. Mama

sakė, kad po operacijos visą laiką verkei ir nieko nenorėjai valgy­

ti. Girdi, čia dar veikia anestezija. Bet aš nutariau išsikelti tikslą

tave pralinksminti.

- Sveika, Viki, - pakalbinau tave. - Nori M &M žirnelių? Iš

mano velykinių atsargų.

Tu papurtei galvą.

- Nori paturėti mano iPod?

- Nenoriu muzikos, - sumurmėjai tu. - Tau nebūtina su ma­

nim gražiai elgtis vien dėl to, kad nebeilgai čia būsiu.

Man nugara pagaugais nuėjo. Gal kas ko nepasakė apie tavo

operaciją? Tu čia ką - miršti?

- Ką tu kalbi?

- Mama nori manęs atsikratyti, nes vis kartojasi tokie daly­

kai. - Tu nusibraukei delniukais ašaras. - Aš ne toks vaikas, ko­kio nori žmonės.

360

- Ką tu čia paistai? Tu gi ne kokia nors žudikė maniakė. Ne­kankini burundukų ir nieko šlykštaus neišdarinėji, nebent kar­

tais pabandai per vakarienę išriaugėti „Dieve, sergėk Ameriką"

melodiją...

- Aš taip padariau tik vieną kartą, - paprieštaravai. - Bet tu tik

pagalvok, Amelija. Niekas nelaiko daiktų, kurie vis lūžta. Anks­

čiau ar vėliau juos išmeta.

- Vilou, patikėk, tavęs niekas neketina išvaryti. O jeigu sugal­

vos, tai pirmiau aš su tavim pabėgsiu.

Tu žagtelėjai.

- Prisieki mažuoju pirščiuku?

Aš susikibau su ja mažyliais ir timptelėjau.

- Prisiekiu.

- Lėktuvu skristi aš negaliu, - kuo rimčiausiai pranešei tu, lyg

mums jau dabar reikėtų susiplanuoti maršrutą. - Daktaras sakė,

kad nuo manęs oro uoste kauks metalo ieškikliai. Davė mamai

raštelį.

Ir jį aš tikriausiai pamiršiu, kaip kad aną daktaro laišką per

praėjusias atostogas.

- Amelija, - paklausei tu, - o kur mes važiuotume?

Atgal, iškart šmėstelėjo man. Bet nežinojau, nuo ko pradėti

tau aiškinti, kaip ten patenkama.

Gal į Budapeštą. Nė nežinojau, kur tas Budapeštas, bet man

patiko, kaip tas žodis sprogsta ant liežuvio. Arba į Šanchajų.

Arba į Galapagus, ar į Dangaus salą. Mudvi su tavim galėtume

apkeliauti aplink pasaulį, demonstruodamos savotišką seserišką

keistenybių spektaklį: viena mergaitė vis lūžta, kita netveria ne­

subyrėjusi.

- Vilou, - pasigirdo mamos balsas. - Man atrodo, mums rei­

kia pasišnekėti. - Ji stovėjo ant miegamojo slenksčio ir stebėjo

mus - įdomu, ar ilgai? - Amelija, gali palikti mus minutėlei?

- Gerai, - sutikau ir išsliūkinau iš kambario. Bet užuot lipusi

žemyn stabtelėjau laiptų aikštelėje, kur viskas buvo girdėti.

- Viliuk, - išgirdau mamą sakant, - niekas tavęs nemeta lauk.

- Atsiprašau, kad lūžo koja, - ašaringu balseliu pasakei tu. -

Maniau, jeigu ilgą laiką nieko nesusilaužysiu, tu pamanysi, kad aš

kaip visi kiti vaikai...

361

- Pasitaiko nelaimingų atsitikimų, Vilou. - Išgirdau, kaip

sugirgždėjo lova, kai ant jos atsisėdo mama. - Niekas tavęs ne­

kaltina.

- Tu kaltini. Juk norėtum, kad nebūtum manęs iš viso pagim­

džiusi. Aš girdėjau, tu taip sakei.

Kas buvo po to - na, mano galvoj lyg koks uraganas praūžė.

Galvojau apie tą bylą ir kaip ji sugriovė mums visiems gyveni­

mą. Galvojau apie tėtį, kuris vis dar apačioje, bet gal jau po kelių

sekundžių ar minučių jo ten nebebus. Galvojau, kad prieš metus

ant mano rankų nebuvo randų, aš vis dar turėjau geriausią drau­

gę ir nebuvau stora, galėjau valgyti maistą nejausdama skrandyje

švino. Galvojau apie tuos žodžius, kuriuos mama ištarė atsakyda­

ma tau. Tikriausiai blogai juos nugirdau.

Šahloti

’V '

Šarlote!

Buvau nulindusi į skalbyklą pasislėpti - maniau, skalbi­

nių prikrautos džiovyklės dūzgimas neleis nugirsti, jeigu verkda­

ma išleisiu kokių garsų, bet štai pasirodė Šonas. Paskubom ran­

kove nusibraukiau ašaras.

- Atsiprašau, - sumurmėjau. - Mergaitės?

- Abi kietai miega. - Jis žingtelėjo priekin. - Kas negerai?

O kas dar gerai? Ką tik man teko įtikinėti, kad myliu tave su

visais tavo lūžtančiais kaulais ir visa kita, - o juk tau dėl to jokių

abejonių nekilo, kol nepadaviau šito ieškinio.

Argi ne visi meluoja? Ir ar ne skirtingi dalykai, pavyzdžiui, jei­

gu nužudai žmogų, o policijai sakai, kad nežudei, ir jeigu šypsaisi

žiūrėdama į reto negražumo kūdikį ir jo mamai sakai: „Kokia ji

meilutė"? Kai kada meluojam, kad išsigelbėtume patys, kai kada -

kad išgelbėtume kitus. Kas svarbiau - netiesa ar didesnis gėris?

- Nieko, viskas gerai, - atsakiau. Ir še tau, vėl ėmiau šniurkš-

čioti. Negalėjau pasakoti Šonui, ką tu man sakei; nebūčiau pa­

kėlusi žodžių „Ar aš tau nesakiau!" Betgi, Dieve brangus, ar iš

mano lūpų vien melas sklinda? - Tik pastarąsias kelias dienas

buvo sunkoka. - Tvirtai apglėbiau rankomis sau šonus. - O tau...

mm... manęs dėl ko nors prireikė?

Jis bakstelėjo pirštu į džiovyklos viršų.

- Atėjau pasiimti patalynės.

Supratau - reikia pratintis, bet iš tiesų tai nesuprantu buvu­

sių sutuoktinių, kurie lieka bičiuliai. Taip, vaikų labui taip geriau.

363

Taip, ir streso šitaip mažiau. Betgi ar įmanoma pamiršti, kad ši­

tas „bičiulis" yra matęs tave nuogą? Kėlęs ir nešęs tavo svajones,

kai pati buvai pernelyg nuvargusi? Savo istoriją gali kaip tik nori

perdažyti, bet tie keli pirmieji potėpiai vis tiek liks.

- Šonai! Džiaugiuosi, kad tu buvai kartu, - pasakiau, pagaliau

nuoširdžiai. - Viskas dėl to buvo... lengviau.

- Ką gi, - paprastai tarė jis, - ji juk ir mano duktė. - Šonas

žingtelėjo artyn pasiimti patalynės, aš instinktyviai pasitraukiau

atatupsta. - Labanakt, - palinkėjo.

- Labanakt.

Jis ėmė traukti nuo viršaus pagalves ir antklodę, paskui atsi­

suko.

- Jeigu būčiau kaip Vilou ir man reikėtų žmogaus, kuris už

mane įnirtingai kautųsi, pasirinkčiau tave.

- Nesu tikra, kad Vilou su tuo sutiktų, - sukuždėjau mirksė­

dama, kad suturėčiau ašaras.

- Še tau! - šūktelėjo jis, ir mane apglėbė jo rankos. Į viršugalvį

šiltai dvelkė jo alsavimas. - Čia kas dabar?

Pakėliau galvą, veidas į veidą. Norėjau viską išlieti - ką tu man

pasakei, kokia aš pavargusi, kaip smarkiai dvejoju, - bet mes tik

žiūrėjome vienas į kitą nenuleisdami akių, telegrafuodami žinu­

tes, kurių garsiai ištarti nė vienas nedrįsome. Ir tada iš lėto, su­

vokdami, kokią klaidą darome, mes pradėjom bučiuotis.

Negalėčiau pasakyti, kada paskutinį kartą buvau bučiavusi

Šoną šitaip, ne greitosiomis virš kriauklės virtuvėj: „Bučkis - iki,

brangusis." Šįsyk mudu panirom į gilų, šiurkštų ir deginantį bu­

činį, tartum po jo iš mūsų liktų vien pelenai. Pradedanti atželti

barzda skaudžiai raižė man smakrą, dantys pjovė, Šono alsavimo

prisipildė plaučiai. Mano akipločio pakraščiuose kambarys ėmė

žybsėti, ir aš atsiplėšiau atsikvėpti.

- Ką mes darom? - alsiai aiktelėjau.

Šonas įsikniaubė veidu man į kaklą.

- Kam, po perkūnais, rūpi, kol nesiliaujam.

Jo delnai palindo po mano palaidine, nudegino; Šonas spaudė

mane prie džiovyklės, nugara rėmėsi į dūzgiantį metalo ir stiklo

akvariumo langą. Išgirdau jo diržo sagtį dzingtelint į grindis ir tik

tuomet susivokiau pati jį ir nusviedusi į šoną. Apsivijau aplink jį,

364

virtau vynuogienoju, tarpstančiu, susiraizgiusiu. Atmečiau galvą

ir pražydau žiedais.

Viskas baigėsi taip pat greitai kaip prasidėjo, staiga mudu

atvirtom į tokius pačius, kokie buvom iki tol: du vidutinio am­

žiaus žmonės, vieniši iki nevilties. Šono džinsai sukritę aplink

čiurnas; delnai apglėbę mano šlaunis. Džiovyklės rankenėlė pei­

liu dūrė man į nugarą. Nuleidau vieną koją ant grindų ir apsivy­

niojau juosmenį paklode iš jo glėbio.

Jis išraudo, sodriai, nuo pat kaklo.

- Atleisk.

- Tikrai gailiesi? - išgirdau save sakant.

- Gal ir ne, - prisipažino jis.

Stengiausi nusibraukti plaukus nuo veido.

- Tai ką dabar darysime?

- Ką gi, - atsakė Šonas, - nėra mygtuko filmui atsukti.

- Nėra.

- O tu mano užvalkalu apsisukusi... na, supranti.

Žvilgtelėjau žemyn.

- Ir ta sofa nepatogi, gyvatė, - pridūrė jis.

- Šonai, - pakviečiau šypsodamasi, - eikš į lovą.

Maniau, teismo dieną atsibusiu su tuštuma paširdžiuose arba

plėšiančiu galvos skausmu, tačiau kol akys pamažu pratinosi prie

saulės šviesos, galvoje sukosi tik viena mintis. Viskas bus gerai.

Neskaudėjo, nors saldžiai maudė kai kuriuos raumenukus, su-

kiojausi ir klausiausi teškenančio dušo muzikos ir Šono viduje.

- Mamyte!

Užsimečiau chalatą ir nubėgau į jūsų kambarį.

- Viliuk, kaip jautiesi?

- Niežti visur, - atsakei, - ir pasisioti reikia.

Prisitaikiau tavęs pakelti. Buvai sunki, bet palyginti su varpiniu

tvarsčiu - pūkas. Padėjau tau pasiraitoti naktinukus ir pasodinau

ant unitazo, tada palaukiau, kol pasišauksi mane atgal, kad padė­

čiau nusiplauti rankutes. Nusprendžiau, kad grįždama iš teismo

šiandien nupirksiu tau didelį butelį skysto rankų muilo. Ir tai

man priminė, kad - na, tu neapsidžiaugsi dėl to, kaip susitariau

dėl tavo priežiūros. Po ilgiausių diskusijų, kaip tave palikti namie,

365

kol būsiu teisme, Marina man leido pačiai pasikviesti pokalbio

ir išsirinkti privačiai dirbančią pediatrijos slaugytoją, kuri būtų

su tavimi per visą bylos nagrinėjimo laiką. Astronominę kainą,

pasak Marinos, išskaičiuosime iš kompensacijos. Ne idealiausia

išeitis, bet man bent jau neteks nerimauti dėl tavo saugumo.

- Prisimeni Poletę? Seselę? - paklausiau.

- Aš nenoriu, kad ji ateitų...

- Žinau, vaikuti, bet mes neturim iš ko rinktis. Šiandien man

reikia eiti į vieną svarbią vietą, o tu negali likti viena.

- O tėvelis?

- Ką aš? - įsiterpė Šonas, išpešė tave man iš rankų ir nusinešė

laiptais žemyn taip, lyg tu visiškai nieko nesvertum.

Vietoj uniformos jis buvo apsivilkęs švarką su kaklaraiščiu.

Jis važiuoja su manim į teismą, pagalvojau, ir šypsena persmelkė

mane iš vidaus.

- Amelija duše, - tarė Šonas per petį, sodindamas tave ant so­

fos. - Pasakiau jai, kad šiandien turės važiuoti autobusu. Vilou...

- Su ja ateis pabūti slaugė.

Jis žvilgtelėjo žemyn, į tave.

- Na, tai bus smagu.

Tu suraukei snukelį.

- Taigis, labai smagu.

- Ką pasakysi, jeigu kaip kompensaciją pusryčių iškepsim

blynų?

- O tu daugiau ničnieko nemoki? - nusistebėjai tu. - Net aš

mokėčiau išvirti makaronų iš pakelio.

- Nori pusryčių makaronų iš pakelio?

- Ne...

- Tada liaukis verkšlenusi dėl blynų, - atrėmė Šonas, paskui

pakėlė akis į mane ir rimtai tarė: - Didžioji diena.

Aš linktelėjau ir stipriau susiveržiau suknelės dirželį.

- Galiu susiruošti per penkiolika minučių.

Šonas kaip klojo tave antklode, taip ir nuščiuvo.

- Maniau, važiuosim kiekvienas savo mašina. - Jis padvejo­

jo. - Dar turiu susitikti su Gajumi Bukeriu.

Jeigu jis susitinka su Gajumi Bukeriu, vadinasi, vis dar pla­

nuoja liudyti Paiper naudai.

366

Jeigu jis susitinka su Gajumi Bukeriu, vadinasi, niekas nepa­

sikeitė.Aš pati sau melavau, nes taip buvo lengviau negu pripažinti

tiesą: seksas - ne meilė, o vienos nakties greitosiomis užlipintas

pleistriukas - iširusios santuokos nesutaisys.

- Šarlote! - pašaukė Šonas, ir aš suvokiau, kad kažko klau­

sia. - Blynų nori?

Buvau tikra, jis nenutuokia, kad blynai - vieni seniausių kepi­

nių Amerikoje; XVIII amžiuje, kai nebuvo nei kepimo miltelių,

nei kepamosios sodos, jie būdavo kildinami plakant kiaušinius.

Buvau tikra, jis nežino, kad blynų istorija siekia viduramžius - tai

Užgavėnių valgis. Ir jei keptuvė per daug įkais, blynai išeis kieti ir

tąsūs; jeigu bus per vėsi - išeis sausi ir kieti.

Buvau tikra, jis neprisimena, kad patiems pirmiems pusry­

čiams, kai tapau jo žmona ir parvažiavome iš medaus mėnesio

kelionės, aš jam iškepiau blynų. Užmaišiau tešlą, šaukštu prisė-

miau į maišiuką apačioje nukirptu kampučiu ir su tuo maišiuku

formavau blynukus. Patiekiau Šonui stirtą širdelių.

- Aš nealkana, - atsakiau.

Na, tai dabar papasakosiu, kodėl tą rytą nevažiavau autobusu.

Niekas nepasivargino pasižiūrėti anapus lauko durų, tik kai

atėjo seselė Poletė ir vos iš baimės nenumirė, kai reikėjo atsi­

mušti nuo armijos fotografų ir reporterių, mes supratom, kokia

minia susirinko pagauti trokštamo kadro: mano tėvai išvyksta į

teismą.

- Amelija, - įsitempęs sukomandavo tėtis, - į mašiną. Greit!

Nors kartą aš be kalbų padariau kaip liepiama.*Jau ir to būtų pakakę, bet kai kurie dar sekė mums iš paskos

iki mokyklos. Viena akimi stebėjau juos atgalinio vaizdo veidro­

dėlyje keleivio pusėje.

- Ar ne taip žuvo princesė Diana?

Tėtis nepravėrė burnos, bet žandikaulius buvo taip kietai su­

kandęs, kad nusigandau, ar neskils dantis. Sustojus prie raudonos

šviesos jis atsigręžė į mane.

- Suprantu, bus nelengva, bet turi apsimesti, kad tai įprastinė

diena.

Žinau, ką pamanei: ir čia Amelija įterpia kokią bjauriai sar­

kastišką, nederamą repliką, pavyzdžiui: Apie Rugsėjo vienuo­

liktąją irgi taip buvo sakoma, - bet aš visai neturėjau parako.

Užtat ėmiau taip tirtėti, kad reikėjo rankas pasikišti po šlau­

nimis.

- Aš jau nebežinau, kas yra normalu, - išgirdau save tariant

pačiu tyliausiu balseliu.

Tėtis ištiesė ranką ir nubraukė man nuo veido plaukus.

368

- Kai visa tai baigsis, kaip manai, - paklausė, - gal norėtum

gyventi su manim?

Šitie žodžiai - nuo jų man širdis ėmė plakti triskart dažniau.

Kai kas manęs nori; kai kas renkasi mane. Bet kartu kažkodėl

užėjo noras išsivemti. Tai graži fantazija, o jeigu mąstysim rea­

listiškai, koks gi teismas skirs globą vyrui, kuris net nesusijęs su

manimi kraujo ryšiais? Vadinasi, liksiu su mama, o ji jau žinos,

kad ne ją pirmiausia rinkausi. Be to, kaip tada tu? Jeigu aš viena

gyvenčiau su tėveliu, gal ir sulaukčiau nors kiek dėmesio, bet bū­

čiau palikusi tave. Ar manęs už tai nekęstum?

Neatsakiau, šviesoforas užsidegė žalia šviesa, tėtis vėl pradėjo

važiuoti.

- Gali apie tai pagalvoti, - pasakė jis, bet mačiau, kad mažu­

mėlę užsigavęs.

Po penkių minučių privažiavome mokyklos žiedą.

- Ar tie žurnalistai seks paskui mane ir į vidų?

- Jiems draudžiama, - patikino tėtis.

-K ą gi.

Užsitempiau kuprinę ant kelių. Svėrė trisdešimt tris svarus, o

tai yra trečdalis mano kūno svorio. Šitai tiksliai žinojau, nes aną

savaitę mokyklos seselė pastatė svarstykles - pasisverti kuprinės

ir savęs, esą mano amžiaus vaikams nedera tąsyti per sunkių ne­

šulių. Jeigu kuprinės svorį padalini iš savo kūno svorio ir gauni

daugiau negu penkiolika procentų, galiausiai tau išsivystys stu­

buro iškrypimas, rachitas arba dilgėlinė, ar dievai žino kas. Visų

kuprinės pasirodė per sunkios, bet mokytojai dėl to nepradėjo

skirti mažiau namų darbų.

- Mm, na, sėkmės šiandien, - palinkėjau.

- Gal nori, kad užeičiau ir pasikalbėčiau su socialine pedagoge

arba direktore? Pasakyčiau, kad tau šiandien gali reikėti daugiau

dėmesio...

Jau šito tai man mažiausiai reikėjo - išsišokti kaip dar didesnė

rakštis.

- Man viskas gerai, - atsakiau ir pravėriau sunkvežimio dureles.

Paskui tėčio sunkvežimį driekėsi automobilių eilė, tai man

leido lengviau atsikvėpti. Tik staiga išgirdau į mane kreipiantis

moterį:

369

- Amelija, kokius jausmus tau kelia ši byla?Už jos stovėjo vyras su televizijos kamera ant peties. { moky­

klą traukiantys keli vaikai man paplojo per petį, lyg draugei.

- Ei, bičiuk, - šūktelėjo vienas jų, - gali per televizorių paro­

dyt šitą? - Ir iškėlė vidurinį pirštą.

Iš už krūmų man iš kairės išniro dar vienas žurnalistas.

- Ar sesutė tau pasakoja, kaip jaučiasi žinodama, kad jos mama

bylinėjasi dėl neteisėto gimimo?

A r tai buvo šeimos sprendimas?

A r tu liudysi teisme?

Iki tol buvau pamiršusi: mano vardas įrašytas į kažkokį kvailą

sąrašą, šiaip, dėl viso pikto. Mama ir Marina tikino, kad aš ti­

kriausiai neliudysiu, tai tik iš atsargumo, bet man nepatiko būti

jokiuose sąrašuose. Tai vertė jaustis taip, lyg kažkas manim kliau-

tųsi. O kas, jeigu aš juos nuvilsiu?

Kodėl jie nesekioja paskui Emą? Ji juk irgi mokosi šitoj moky­

kloj. Bet aš jau žinojau atsakymą: jų akyse, visų akyse, Paiper yra

auka. O aš giminaitė vampyrei, kuri nusprendė negyvai išsiurbti

savo geriausią draugę.

- Amelija!

Keletą žodžių, Amelija...

Amelija!

- Duokit man ramybę! - surikau.

Užsikimšau ausis ir nėriau į mokyklą, aklai braudamasi pro

vaikus, priklaupusius prie savo spintelių, ir mokytojus, laviruo­

jančius su kavos puodukais, pro poreles, besibučiuojančias, lyg

nesimatys ištisus metus, o ne vos keturiasdešimt penkias minu­

tes. Įsmukau pro pirmas pasitaikiusias duris - į mokytojų tua­

letą - ir užsirakinau. Įsispoksojau į švarią porcelianinę unitazo

briauną.

Žinojau, kaip tai vadinasi. Mums per sveikatos pamoką rodė

filmus, vadino tai valgymo sutrikimu. Bet tai neteisinga: kai taip

padarau, viskas sustoja į savo vietas.

Pavyzdžiui, kai taip padarau, savęs nekęsti visai logiška. Kas

čia nuostabaus - nekęsti žmogaus, kuris ryja kaip Džaba Hatas

„Žvaigždžių karuose", o paskui viską išvemia? Neriasi iš kailio,

kad atsikratytų viso suvalgyto maisto, o vis tiek kaip storas, taip

370

storas. Supratau, kad mano triukai nė iš tolo nėra tokie blogi kaip

tos mergaitės iš mūsų mokyklos, kuri serga anoreksija. Jos kojos

ir rankos atrodo kaip dantų krapštukai su sausgyslėm; joks svei­

ko proto žmogus nesupainios manęs su ja. Aš taip elgiuosi ne dėl

to, kad žiūriu į veidrodį ir matau nutukusią mergaitę, nors esu

perkarusi; aš iš tikrųjų nutukusi. Matyt, nė pabadauti deramai

nesugebu.

Bet aš juk prisiekiau, kad liausiuosi. Prisiekiau, kad liausiuosi

vemti mainais į šeimą, kuri gyvena kartu.

Tu gi pažadėjai, tariau sau.

Nė dvylika valandų nepraėjo.

Bet štai aš jau kišu pirštą į gerklę, vemiu, laukiu, kol ateis įpras­

tas palengvėjimas.

Tik kad šįsyk jis neatėjo.

PcuLpjtK

Iš Šarlotės aš išmokau, kad kepimas susijęs su chemija. Kildi-

nimas yra biologinis, cheminis arba mechaninis reiškinys, jo

metu susidaro garai arba dujos, priverčiančios tešlą kilti. Norint

gerai iškepti, esminis dalykas yra pasirinkti tam tikrai tešlai tin­

kamą kildinimo priemonę, ir duona išeis vientisa, tuščiaviduriai

pyragaičiai iškeps tuščiaviduriai, morengai putos, o suflė kils.

Štai dėl ko kepinys pavyksta, aiškino ji, kai talkinau kepant

tortą Amelijos gimtadieniui. Šarlotė užrašė ant servetėlės:

KC4H50 6 + NaHCOj + CO,A + KNaC4H40 6+ H,0

Aš iš organinės gavau B su minusu, pasakiau jai.

Vyno akmuo plius natrio bikarbonatas tau duoda anglies diok­

sido dujas ir kalio natrio tartratą bei vandenį, paaiškino ji.

Pagyrūne, atsakiau.

A i tik sakau, kad čia ne taip paprasta kaip išplakti kiaušinius ir

sumaišyti su miltais, atrėmė Šarlotė. Mėginu taip paaiškinti, kad

būtų galima išmokti.

Duok šen tą nelemtą vanilės ekstraktą, tariau. Negi tikrai šito

mokoma kulinarijos mokyklose?

O medicinos studentams juk irgi šiaip sau nedalija skalpelių, ar

ne? Pirmiausia reikia išmokti, kodėl darai vieną ar kitą dalyką.

Aš gūžtelėjau pečiais. Lažinuosi, Betė Kroker nesuprastų che­

mijos lygties, jeigu j i išskristų iš orkaitės.

372

Šarlotė ėmė maišyti tešlą. Ji žinojo principą: pradžia - tai vie­

nas ingredientas dubeny. Du ingredientai dubeny - ką gi, tai jau

visa istorija.

Štai ko Šarlotė nepasakė: kartais net pati atidžiausia kepėja

gali suklysti. Gali nebūti rūgšties ir šarmo pusiausvyros, ingredi­

entai gali būti nesusimaišę, druska pamiršta.

Ir tau liks kartus skonis burnoj.

Teismo rytą labai ilgai stovėjau duše, leidau vandens srovei plakti

nugarą lyg baudžiant mane. Štai ir atėjo akimirka, kai stosiu akis

į akį su Šarlote teismo salėje.

Buvau pamiršusi jos balso skambesį.

Atmetus akivaizdų skirtumą, prarasti geriausią draugę ir pra­

rasti mylimąjį - ne tokie jau skirtingi dalykai: viskas sukasi apie

intymumą. Vieną akimirką turi su kuo dalytis didžiausiomis per­

galėmis ir nelemtais savo trūkumais; kitą akimirką - ir viena, ir

kita turi laikyti užgniaužta savyje. Puolei skambinti norėdama

papasakoti nugirstą naujieną ar pasiguosti, kokia buvo sunki die­

na, ir staiga prisimeni, kad nebeturi teisės; netrukus nebepameni

ir jos telefono numerio.

Kai gavus pranešimą apie ieškinį pamažu praėjo šokas, mane

apėmė įniršis. Kuo Šarlotė save laiko, jei gali sau leisti griauti

mano gyvenimą, kad pagerintų savąjį? Pyktis vis dėlto dega per

kaitriai, kad truktų ilgai, ir kai jis išdegė, likau tartum apmirusi ir

nesusigaudanti. Ar ji gaus tai, ko šitaip siekia? Ir ko iš tikrųjų ji

nori? Atkeršyti? Pinigų? Vidinės ramybės?

Kartais nubusdavau su sunkiais lyg akmenys žodžiais lūpo­

se, užsilikusiais nuo atsikartojančio košmaro, kuriame mudvi su

Šarlote susitikdavom akis į akį. Norėjau jai pasakyti tūkstantį da­

lykų - ir kad nors vieną būčiau išspaudusi. Kai pasižiūrėdavau į

ją norėdama susigaudyti, kodėl ir ji nekalba, pastebėdavau, kad

jos burna užsiūta.

Į darbą aš negrįžau. Kartą bandžiau, bet prisiartinusi prie

durų taip drebėjau, kad taip ir neįėjau vidun. Pažinau gydytojų,

kurie buvo teisiami už netinkamą sveikatos priežiūrą ir grįžo prie

įprastos veiklos, bet ši byla siekė giliau negu vien klausimas, ar aš

373

būčiau galėjusi nustatyti nebaigtinę osteogenezę nėštumo metu.

Juk esmė ta, kad aš iš anksto nepastebėjau ne griaučių lūžių, o

savo geriausios draugės norų, nors jos sielą tariausi pažįstanti iki

pat tolimiausių kertelių. Jeigu aš nesupratau Šarlotės, kaip galė­

jau tikėtis, kad suprasiu pacienčių, kurios man visai nepažįsta­

mos, poreikius?

Pirmą kartą susimąsčiau apie sąvoką, kuria vadinamas gy­

dytojo darbas nuosavame kabinete. Tai praktika. Kai pradedam

verstis privačia praktika, argi neturime būti jos jau sukaupę?

Aišku, mes patyrėme didžiulių finansinių nuostolių. Buvau

pažadėjusi Robui vėl pradėti dirbti mėnesio pabaigoje, nesvarbu,

ar per tą laiką baigsis teismas. Tačiau juk konkrečiau nepasakiau,

prie kokio darbo grįšiu. Vis dar neįsivaizdavau savęs kaip pa­

prastai prižiūrinčios nėštumą. Jei kalbam apie nėštumą, kas čia

yra paprasta?

Ruošdamasi teismui su Gajumi Bukeriu, tūkstantį kartų per­

žiūrėjau užrašus, perkračiau prisiminimus. Jau beveik patikėjau

jo žodžiais, esą jokio gydytojo niekas nekaltintų dėl to, kad aštuo­

nioliktą savaitę nediagnozavo nebaigtinės osteogenezės; net jeigu

man būtų kilusi tokia mintis, rekomenduojami veiksmai - pa­

laukti kelias savaites, kol bus galima pamatyti, ar vaisius turi II ar

III tipo NO. Kaip gydytoja aš elgiausi atsakingai.

Tik kaip draugė neatsakingai elgiausi.

Privalėjau atidžiau įsižiūrėti. Šarlotės ligos istoriją turėjau stu­

dijuoti taip pat akylai, kaip būčiau tyrinėjusi savo, jeigu būčiau

buvusi pacientė. Net jeigu teismo salėje teisingumas mano pusė­

je, kaip draugė aš ją apvyliau. O netiesiogiai apvyliau ir kaip dak­

tarė - juk turėjau atsisakyti, kai Šarlotė prašė, kad prižiūrėčiau

ją savo kabinete. Turėjau suprasti, kad mūsų santykiai anapus

priimamojo durų paveiks santykius ir gydytojo kabinete.

Iš dušo pradėjo bėgti šaltas vanduo; užsukau čiaupą ir apsivy­

niojau rankšluosčiu. Gajus Bukeris labai konkrečiai man nuro­

dė, ką šiandien vilkėti: jokių dalykinių kostiumėlių, nieko juoda,

plaukus paleisti, kad kristų laisvai apie veidą. T. J. Maxx parduo­

tuvėje nusipirkau megztukų komplektą - vienas velkamas per

galvą, kitas ant viršaus, susegamas. Niekad tokių nedėvėdavau,

bet Gajus pasakė, kad puikiai tiks. Norėjome, kad atrodyčiau pa­

374

prasta moteris, asmuo, su kuriuo galėtų tapatintis kiekviena pri­siekusiųjų žiuri narė.

Kai nulipau žemyn, virtuvėje išgirdau grojant muziką. Ema

išbėgo į autobuso stotelę dar prieš man einat į dušą, o Ro­

bas - na, Robas pastarąsias tris savaites kiekvieną rytą jau nuo

pusės aštuonių būdavo darbe. Man atrodė, taip elgtis jį vertė

veikiau ne suvešėjęs atsidavimas darbui, o karštas noras dingti

iš namų, kol aš dar neprabudusi, antraip gali tekti mandagiai

pasikalbėti nedalyvaujant Emai, kuri dabar paprastai atlikdavo

buferio funkciją.

- Jau beveik laikas, - pasakė Robas, kai įėjau į virtuvę. Jis iš­

tiesė ranką ir pritildė radiją, tada parodė ant stalo lėkštę, kurioje

kūpsojo visas kalnas raguolių. - Krautuvėje buvo tik nesijotų ru­

ginių miltų, - paaiškino. - Bet yra dar su aitriosiomis paprikomis

ir čederio sūriu, su cinamonu ir razinom...

- Bet aš girdėjau, kaip tu išėjai, - nustebau.

Robas linktelėjo.

- Ir grįžau. Varškės su žalumynais ar paprastos?

Neatsakiau, stovėjau nuščiuvusi ir žiūrėjau į jį.

- Nežinau, ar kada tau sakiau: virtuvė taip pašviesėjo, kai tu

ją perdažei. Būtum fantastiška interjero dizainerė. Noriu pasaky­

ti - nesuprask manęs klaidingai, man atrodo, kad tu labiau tinki

būti ginekologe, bet vis tiek...

Man ėmė tvinkčioti galvoje.

- Klausyk, nenoriu pasirodyti nedėkinga, bet ką tu čia veiki?

- Skrudinu raguolį.

- Juk supranti, ko klausiu.

Skrudintuve išmetė raguolį, Robas nekreipė į jį dėmesio.

- Dėl vienos priežasties mes turim sakyti „į gera ar į bloga“.

Aš buvau visiška kiaulė, Paiper. Atleisk. - Jis žiūrėjo į grindis tarp

mūsų. - Tu šito ieškinio neprašei; jį tau užkrovė. Prisipažįstu,

man jis sukėlė minčių, kurių, tikiuosi, daugiau neteks mąstyti. Bet

vis tiek - tu nieko blogo nepadarei. Šarlotei su Šonu tu suteikei

ne prastesnes paslaugas, negu nustatyta. Jau kas kas, o tu dėl jų

nėreisi iš kailio.

Man užgniaužė gerklę, pajutau, kad tuoj apsiraudosiu.

- Tavo brolis... - vos pratariau.

375

- Nežinau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jeigu jis nebūtų

gimęs, - tyliai pasakė Robas. - Bet štai ką tikrai žinau: aš jį mylė­

jau, kol buvo gyvas. - Jis pakėlė į mane akis. - Aš negaliu atsiimti

to, ko tau prikalbėjau, negaliu ištrinti savo elgesio paskutinius

kelis mėnesius. Bet vis tiek vyliausi, kad neprieštarausi, jeigu eisiu

į teismą.

Nežinau, kaip jis atsikratė suplanuotų darbų ir kuriam laikui.

Žiūrėjau į Robą, už jo mačiau naująsias savo sukabintas spinteles,

melsvo apšvietimo takelį, šilta vario spalva nudažytas sienas, ir

pirmą kartą man prieš akis buvo ne remontuotinas kambarys: aš

pamačiau namus.

- Su viena sąlyga, - pasišiaušiau.

Robas linktelėjo.

- Sutarta.

- Jeigu atiduosi man ruginių miltų raguolį, - pasakiau ir žen­

giau tiesiai į jo išskleistą glėbį.

M a M H C U

Likus valandai iki teismo posėdžio vis dar nežinojau, ar mano

klientė planuoja atvykti. Visą savaitgalį bandžiau jai paskam­

binti, bet nei fiksuota linija, nei mobiliuoju nepavyko. Atvažiavu­

si į teismo rūmus ir pamačiusi abipus laiptų išsirikiavusią žurna­

listų armiją, vėl pamėginau paskambinti.

Jūs paskambinote 0 ’Kyfamsf sučiulbo atsakiklis.

Jeigu Šonas iš rimtųjų skiriasi, tai ne visai tiesa. Kita vertus,

jei ką sužinojau apie Šarlotę, tai pirmiausia - kad viešai giedama

giesmelė gali visai kitaip skambėti užkulisiuose, o jei kalbėsime

atvirai, man nelabai ir rūpėjo, jeigu tik ji nesusipainios savo išve­

džiojimuose, kai pasodinsiu ant liudytojų pakylos.

Supratau, kada ji atvažiavo. Pasigirdo ūžesys ant laiptų, o kai ji

pagaliau prasiveržė pro teismo rūmų duris, iš paskos sugarmėjo

visa spauda. Iškart čiupau Šarlotę už parankės ir murmėdama

„Jokių komentarų", nusitempiau koridoriumi, paskui į atskirą

kambarį ir užsirakinau duris.

- O Dieve brangus, - pralemeno ji, vis dar nustėrusi, - kiek

jų daug.

- Naujajame Hampšyre trūksta šviežienos, - nusprendžiau. -

Mielai būčiau jus pasitikusi automobilių aikštelėje ir įvedusi pro

užpakalines duris, jei būtumėt atskambinusi į mano septynis

tūkstančius žinučių per šį savaitgalį ir būtume galėjusios susitarti

dėl laiko.

Šarlotė apdujusiu žvilgsniu žiūrėjo pro langą į baltus furgonus

su palydovinėm lėkštėm ant stogų.

377

- Aš nežinojau, kad skambinot. Nebuvau namie. Vilou susi­

laužė šlaunikaulį. Savaitgalį praleidom ligoninėje, ją operavo ir

implantavo įtvarą.

Man iš nesmagumo nukaito skruostai. Šarlotė neignoravo

mano skambučių; ji gesino gaisrą.

- Kaip ji jaučiasi?

- Susilaužė bėgdama nuo mūsų. Šonas jai pasakė, kad skiriamės.

- Manau, joks vaikas nenori nieko panašaus girdėti. - Aš pa­

dvejojau. - Suprantu, jus slegia rūpesčiai, bet norėjau porą minu­

čių šnektelėti apie tai, kas vyks šiandien...

- Marina, - pasakė Šarlotė, - aš negaliu.

- Kaip?

- Aš negaliu šito daryt. - Ji pakėlė akis į mane. - Nemanau,

kad sugebėsiu išsilaikyti iki galo.

- Jeigu dėl žurnalistų...

- Dėl mano dukters. Dėl mano vyro. Marina, man nerūpi,

ką visas pasaulis apie mane pamanys. Bet ką jie mano - man

ne tas pats.

Aš pagalvojau apie visas tas nesuskaičiuojamas valandas, pra­

leistas rengiantis šiai bylai, visus ekspertus, liudytojus, kuriuos

kalbinau, visus tuos užpildytus prašymus. Kažkodėl mano galvoje

visa tai buvo susipynę su bevaisėmis motinos paieškomis; galų gale

ji atsiliepė į Meizės skambutį ir paprašė persiųsti mano laišką.

- Ar ne vėloka dabar tai pranešti, kaip manot?

Šarlotė įrėmė į mane žvilgsnį.

- Duktė mano, kad aš jos nenoriu, nes ji sulūžusi.

- Na, o ko jūs tikėjotės?

- Kad manim tikės, - tyliai atsakė Šarlotė. - Maniau, kad tikės

manim.

- Tai priverskit. Užlipkit ant tos liudytojų pakylos ir pasaky­

kit, kad mylit ją.

- Tai truputį nesiderina su tvirtinimu, kad būčiau nutraukusi

nėštumą, ar ne?

- Nemanau, kad viena paneigia antra, - paprieštaravau. - Jūs

juk nenorit meluoti liudydama? Nė aš nenoriu, kad jūs meluo-

tumėt. Bet sykiu nenoriu, kad imtumėt pati save teisti anksčiau,

negu nuteis prisiekusieji.

378

- Kaipgi jie nenuteis? Juk net jūs pati mane pasmerkėt, Mari­na. Jūs beveik pripažinot, kad jeigu jūsų motina būtų buvusi kaip

aš, jūsų čia šiandien nebūtų.

- Mano mama ir buvo kaip jūs, - prisipažinau. - Ji neturėjo iš

ko rinktis. - Atsisėdau ant stalo priešais Šarlotę. - Vos po kelių

savaičių, kai ji mane pagimdė, abortai buvo legalizuoti. Nežinau,

ar ji būtų apsisprendusi taip pat, jeigu būčiau buvusi pradėta de­

vyniais mėnesiais vėliau. Nežinau, ar nuo to jos gyvenimas būtų

buvęs geresnis. Tik žinau, kad jis būtų buvęs kitoks.

- Kitoks, - pakartojo Šarlotė.

- Prieš pusantrų metų man sakėt norinti, kad Vilou atsivertų

galimybė daryti tai, ko dabar ji negali, - priminiau. - Argi jūs ne­

nusipelnėte to paties?

Sulaikiau kvapą ir laukiau. Šarlotė pakėlė galvą.

- Kiek liko laiko iki pradžios?

Prisiekusieji, penktadienį atrodę tokie skirtingi, pirmadienį jau iš

pat ryto buvo lyg vientisas būrys. Teisėjas Dželaras per savaitgalį

nusidažė plaukus sodria juoda spalva, „Graikiška formule", kuri

traukė mano žvilgsnį it magnetas ir darė jį panašų į Elvio Preslio

mėgdžiotoją - nekokia asociacija teisėjui, kuriam tu trūks plyš

turi padaryti įspūdį. Kol jis davė nurodymus keturioms televizi­

jos kameroms, kurios buvo įleistos į teismo salę informuoti apie

procesą, aš beveik laukiau, kada užplėš sodrų chorą iš „Liepsno­

jančios meilės".

Teismo salė buvo pilnutėlė - spaudos, neįgaliųjų teisių gynėjų,

žmonių, kuriems tiesiog norisi pasižiūrėti įdomų reginį. Šarlotė

šalia manęs virpėjo, akis nudelbusi į skreitą.

- Ponia Geits, - pašaukė teisėjas. - Kai tik būsite pasirengusi,

prašom.

Aš spustelėjau Šarlotei ranką ir atsistojau priešais prisieku­

siuosius.

- Labas rytas, ponios ir ponai, - tariau. - Noriu jums papasa­

koti apie mergaitę, vardu Vilou O ’Kyf.

Nuėjau arčiau prie jų.

- Vilou šešeri su puse metukų, - pradėjau pasakoti, - ir per

savo gyvenimą ji buvo susilaužiusi šešiasdešimt aštuonis kaulus.

379

Paskutinį - penktadienį vakare, kai jos mama grįžo namo po pri­

siekusiųjų atrankos. Vilou bėgo ir paslydo. Jai lūžo šlaunikaulis,

prireikė operuoti, kad būtų galima įstatyti įtvarą. Bet Vilou taip

pat yra pasitaikę susilaužyti kaulą čiaudint. Atsitrenkus į stalą.

Apsivertus ant šono per miegus. Taip yra dėl to, kad Vilou serga

nebaigtine osteogeneze, liga, kurios kitą pavadinimą galbūt esate

girdėję - trapių kaulų sindromas. Tai reiškia, kad jos kaulai buvo

ir ateity bus linkę lūžti.

Aš pakėliau dešinę ranką.

- Kartą, antroje klasėje, aš buvau susilaužiusi ranką. Viena

mergaitė, Lulu, terorizuojanti visą klasę, nusprendė, kad būtų

smagu nustumti mane nuo lipynės sporto salėje ir pažiūrėti,

ar aš moku skraidyti. Nelabai ką apie tą lūžį atsimenu, tik tiek,

kad siaubingai skaudėjo. Kiekvieną kartą, kai lūžta kaulai, Vilou

skauda lygiai taip pat kaip jums arba man. Skirtumas toks, kad

jos kaulai lūžta daug greičiau ir lengviau. Nuo pat gimimo ne-

baigtinė osteogeneze lėmė, kad jos gyvenimas - vienos nesėkmės,

reabilitacijos, gydymas ir operacijos, Vilou gyvenimas kupinas

skausmo. O jos mamai, Šarlotei, nebaigtine osteogeneze - tai su­

stojęs gyvenimas.

Vėl priėjau prie mūsų stalo.

- Šarlotė O ’Kyf sėkmingai dirbo vyriausiąja konditere. Ji sti­

pri, pripratusi tampyti penkiasdešimties svarų miltų maišus ir

minkyti tešlą, o dabar jos kiekvienas judesys subtilus, nes net ne­

grabiai pakėlusi dukrelę gali sulaužyti jai kaulus. Jeigu paklausit

Šarlotės, ji jums pasakys, kaip myli Vilou. Papasakos, kad du­

krelė jos niekad neapvilia. Bet to ji negalėtų pasakyti apie savo

akušerę ginekologę - Paiper Rys, savo draugę, ponios ir ponai.

Gydytoja žinojo, kad vaisius turi problemą, bet Šarlotei nepra­

nešė, ir ji negalėjo laiku priimti sprendimo, kaip bet kuri kita

būsima motina.

Vėl atsigręžusi į prisiekusiuosius, aš perspėjamai iškėliau ran­

kas plačiai išskėstais pirštais.

- Nesuklyskite, ponios ir ponai, kalbėsime ne apie jausmus. Ši

byla ne dėl to, ar Šarlotė O ’Kyf dievina savo dukrytę. Tai neginči­

jama. Ši byla - apie faktus. Faktus, kuriuos Paiper Rys žinojo, bet

numojo ranka. Faktus, kurių pacientei nepateikė medikė, kuria ji

380

pasitikėjo. Niekas nekaltina daktarės Rys dėl Vilou ligos; niekas

nesako, kad ji tą ligą sukėlė. Vis dėlto daktarė Rys yra kalta, kad

nesuteikė O ’Kyfams visos informacijos. Matote, aštuonioliktą

nėštumo savaitę atliktus ultragarsinį tyrimą jau buvo požymių,

kad vaisius serga nebaigtine osteogeneze - požymių, į kuriuos

daktarė Rys neatkreipė dėmesio, - kalbėjau aš. - Įsivaizduokite,

kad jūs, prisiekusieji, atėjote į šią teismo salę tikėdamiesi, kad aš

jums smulkiai papasakosiu apie šią bylą, ir aš papasakojau, tik

nuslėpiau nuo jūsų vieną svarbų dalyką. Dabar įsivaizduokime,

kad praėjo kelios savaitės nuo to laiko, kai paskelbėte nuosprendį,

ir jūs tą dalyką sužinojote. Kaip jūs pasijustumėte? Pyktumėte?

Būtumėte sutrikę? Jaustumėtės apgauti? Gal net naktimis nega­

lėtumėte užmigti vis sukdami galvą, ar ši žinia, pateikta anksčiau,

nebūtų pakeitusi jūsų sprendimo. Jeigu aš nutylėčiau tam tikrą

informaciją teisme, tai būtų pagrindas teikti apeliaciją. O kai gy­

dytojas nuslepia informaciją nuo paciento, tai vadinama netinka­

ma sveikatos priežiūra.

Aš įdėmiai nužvelgiau žiuri.

- Dabar įsivaizduokite, kad mano nuslėptoji informacija galė­

jo paveikti ne tik bylos baigtį... bet ir visą jūsų ateitį. - Aš grįžau

į savo vietą. - Kaip tik tai, ponios ir ponai, šiandien čia atvedė

Šarlotę O ’Kyf.

Š&)\!LotL

Jaučiau įremtą Paiper žvilgsnį.

Vos Marina atsistojo ir pradėjo kalbėti, Paiper iš savo vietos

priešingoje salės pusėje, kur sėdėjo su advokatu, gerai mane matė.

Jos spiginantis žvilgsnis baigė prasvilinti skylę mano odoje; kad

liautųsi degti, man teko nusisukti.

Netoliese už jos sėdėjo ir Robas. Jis taip pat spitrijo į mane,

tartum adatėlėmis durstė, lyg lazeriais vėrė. Aš buvau kampo vir­

šūnė, o jie - kampo spinduliai. Smailiojo kampo, kiek mažesnio

už supančią erdvę.

Paiper nebeatrodė kaip Paiper. Buvo liesesnė, vyresnė. Buvo

apsivilkusi kažką, iŠ ko mudvi išėjusios apsipirkti būtume išsišai-

piusios, ką būtume priskyrusios prie „čiuožėjų mamyčių11 dra­

bužių.

Įdomu, pagalvojau, gal aš irgi atrodau kitaip, - ir ar tai ap­

skritai įmanoma, jei turėsime galvoje, kad jau tą minutę, kai

padaviau ją į teismą, virtau žmogumi, kokiu ji nesitikėjo mane

galint tapti.

Marina atsisėdo šalia manęs ir atsiduso.

- Startas, ir pirmyn, - sušnibždėjo ji, kai Gajus Bukeris pakilo

ir susisagstė švarką.

- Nedrįsčiau abejoti, kad Vilou O ’Kyf buvo lūžę - kiek ten

sakė panelė Geits? - šešiasdešimt aštuoni kaulai. Bet Vilou vasario

mėnesį surengė „kuoktelėjusių mokslininkų" gimtadienį. Virš jos

lovos kabo Hannah Montana plakatas, o pernai iš skaitymo testo

ji gavo patį aukščiausią balą visame rajone. Ji nemėgsta oranžinės

382

spalvos ir negali pakęsti verdamų kopūstų kvapo, o pernai Kalė­

dų Senelio paprašė atnešti beždžionytę. Kitais žodžiais tariant, ponios ir ponai, daugeliu atžvilgių Vilou O ’Kyf nė kiek nesiskiria

nuo bet kurios kitos šešerių su puse metų mergaitės.

Jis nužingsniavo prie prisiekusiųjų ložės.

- Taip, ji neįgali. Taip, ji turi specialiųjų poreikių. Bet argi tai

reiškia, kad Vilou neturi teisės gyventi? Kad jos gimimas buvo

neteisėtas? Juk tai ir sprendžiama šioje byloje. Šio ieškinio pa­

grindas - vadinamasis neteisėtas gimimas, ir patikėkite, ne taip

lengva jį suvokti protu. Tačiau motina, Šarlotė O ’Kyf, teigia no­

rinti, kad jos tikras vaikas apskritai nebūtų gimęs.

Pajutau smūgį - tikrų tikriausiai lyg žaibas trenkė.

- Iš Vilou mamos jūs išgirsite, kaip kenčia dukrelė. O iš tėvelio

taip pat išgirsite, kaip labai Vilou myli gyvenimą. Jūs išgirsite jį

sakant, kiek daug džiaugsmo tas vaikas įnešė į jo gyvenimą ir ką

jis iš viso mano apie vadinamąjį neteisėtą gimimą. Tikrai taip.

Supratote mane teisingai. Šarlotės O ’Kyf tikras vyras nepritarė

ieškiniui, kurį pateikė jo žmona, jis atsisakė dalyvauti operacijoje

gilioms sveikatos draudimo kompanijos kišenėms numelžti.

Gajus Bukeris priėjo prie Paiper.

- Kai tik pora sužino, kad laukiasi, išsyk ima tikėtis, kad vaiku­

tis gims sveikas. Niekas netrokšta, kad vaikelis gimtų su yda. Ta­

čiau tiesa negailestinga: niekas neduoda jokių garantijų. Iš tiesų

Šarlotę O ’Kyf čia atvedė dvi paskatos - tiktai dvi: pasipinigauti ir

besti pirštu į ką nors kitą, o ne save.

Man yra pasitaikę kepant, kad pravėriau orkaitę akių lygyje ir

man tvoskė tokia žiauri karščio banga, kad laikinai apakino. Tą

akimirką Gajaus Bukerio žodžiai paveikė lygiai taip pat. Suvo­

kiau, kad Marina teisi. Aš galiu sakyti mylinti tave, kartu tvirtinti,

kad noriu teistis dėl neteisėto gimimo, ir pati sau neprieštarauti.

Čia lyg žmogui, kuris jau matė žalią spalvą, liepti užmiršti, kad

ji apskritai egzistuoja. Niekaip neįstengčiau ištrinti žymės, ku­

rią paliko tavo rankutė manojoje ar tavo balselis mano ausyse.

Gyvenimo be tavęs negalėčiau įsivaizduoti. Jeigu nebūčiau tavęs

pažinusi, būtų kitas reikalas; istorija būtų ne apie tave ir mane.

Niekuomet neleidau sau vaizduotis, neva kas nors kaltas dėl

tavo ligos. Mums buvo sakoma, kad tu susirgai dėl spontaninės

383

genų mutacijos, kad mudviem su Šonu ji nebūdinga. Buvome

tikinami, kad ničniekas, ką aš nėštumo metu būčiau įmaniusi

daryti kitaip, nebūtų apsaugoję tavęs nuo lūžių dar gimdoje. Bet

aš - tavo mama, išnešiojau tave po savo širdies skėčiu. Tai aš

parkviečiau tavo sielą į šį pasaulį; aš buvau priežastis, dėl ku­

rios tau buvo lemta įsikurti šiame trapiame kūne. Jeigu nebū­

čiau taip stengusis susilaukti vaikelio, tu nebūtum gimusi. Mano

išmanymu, yra nesuskaičiuojama daugybė priežasčių, kodėl aš

pati kalta.

Nebent būtų kalta Paiper. Jeigu taip, tada aš švari.

Vadinasi, Gajus Bukeris teisus.

Šis ieškinys, kurį aš pateikiau dėl tavęs, dėl kurio prisiekinėjau,

esą visa tai - tavo labui, iš tiesų buvo dėl manęs.

IV

A r meni, kaip žvaigždės krito, jos

lyg žirgai padange skriejo, vartės

per troškimų kaišiojamas kartis -

negi tiek troškimų mūsų būta? -

mat žvaigždžių gausybė iš gelmės

krito, skubią narsą jų žaismės

mūsų akys gaudė kas minutę,

ir širdis vėl jautės atsitiesus

po tokiais jų spindesio griuvėsiais

vientisa, sulaukus atgajos!

Rainer Maria Rilke, „Krintančios žvaigždės"*

* Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.

K ild in im as - tas gamybos tarpsnis, kai tešlai leidžiama

pakilti.

Kepant duoną tešlą reikia kildinti du kartus. Mielės palieka­

mos kilti vandenyje su nedideliu cukraus kiekiu, tada prieš

darydami, kas numatyta recepte, galime įsitikinti, kad jos dar

gyvos. Bet kildinimu vadiname ir tą etapą, kai tešlos apimtis

padidėja dvigubai, kai j i staiga ima greitai augti, palyginti su

pradine apimtimi.

Kas kildina tešlą? Mielės, kurios gliukozę ir kitus anglia­

vandenius verčia anglies dioksido dujomis. Skirtingų rūšių

duona kildinama skirtingai. Vienai užtenka pakilti vieną

kartą, kitoms reikia kelių. Tarpuose kepėjas tešlą sumuša

kumščiais.

Manęs visai nestebina, kad ir gyvenime, ir kepant augimo

kaina visada būna nedidelis smurto aktas.

LIPNIOS BANDELĖS SEKMADIENIO

RYTUI

TEŠLAI

334 stiklinės miltų

V3 stiklinės cukraus

1 arbatinis šaukštelis druskos

2 pakeliai gyvų sausų mielių

1 stiklinė pakaitinto pieno

1 kiaušinis

'/} stiklinės minkšto sviesto

387

KARAMELEIV* stiklinės tamsaus rudojo cukraus

Vi stiklinės nesūdyto sviesto

'A stiklinės nestipraus kukurūzų sirupo

3A stiklinės karijų riešutų puselių

2 valgomieji šaukštai lydyto sviesto

ĮDARUI

Vi stiklinės kapotų karijų riešutų

2 valgomieji šaukštai cukraus

2 valgomieji šaukštai rudojo cukraus

1 arbatinis šaukštelis cinamono

Tu man kartą esi sakiusi, esą maloniausia tingaus sekmadienio

dalis - pabusti ir užuosti ką nors skanaus, kad uoslė nuves­

tų tiesiai j virtuvę. Šis receptas - vienas iš tų, kuriuos, kaip ir

daugel} duonos kepinių, būtina iš anksto apgalvoti. Bet kita

vertus - su tavim aš juk nuolat turėdavau užbėgti pavojams už

akių, tiesa?

Užminkykite tešlą: dideliame dubenyje sumaišykite 2 stiklines

miltų, l/3 stiklinės cukraus, druską ir mieles. Supilkite pakaitintą

pieną, įmuškite kiaušinį, sudėkite V3 stiklinės sviesto ir nedideliu

greičiu plakite mikseriu. Jeigu reikia, įberkite daugiau miltų, kad

tešlą būtų lengviau formuoti.

Minkykite tešlą 5 minutes ant miltais pabarstyto stalviršio.

Tai, pridursiu, buvo tavo mėgstamiausia dalis - pasilypėdavai

ant kėdės ir užguldavai tešlą visu svoriu. Baigę sudėkite tešlą į

riebalais išteptą dubenį ir apverskite, kad riebaluotas paviršius

atsisuktų į viršų. Pridenkite ir palikite kilti, kol tūris padidės dvi­

gubai - apie 1 '/2 valandos. Jeigu bedus pirštu įspaudas lieka, tešla

paruošta.

Tada karamelės eilė: nuolat maišydami pakaitinkite iki viri­

mo V* stiklinės rudojo cukraus su Vi stiklinės sviesto. Nukelkite

nuo ugnies ir supilkite kukurūzų sirupą. Supilkite gautą mišinį į

12 x 9 colių dydžio ir 2 colių gylio skardą. Apibarstykite karijų

riešutų puselėmis.

388

Įdarui sumaišykite kapotus karijų riešutus, 2 valgomuosius

šaukštus cukraus, 2 valgomuosius šaukštus rudojo cukraus ir ci­

namoną. Atidėkite į šalį.

Padaužykite tešlą kumščiais. Tada padėtą ant miltuoto pavir­

šiaus iškočiokite stačiakampiu, apie 10x15 colių dydžio. Aptep­

kite 2 valgomaisiais šaukštais sviesto ir lygiai apibarstykite kapo­

tų karijų riešutų mišiniu. Pradėję nuo šiauresniojo stačiakampio

krašto, kietai susukite tešlą ir sugnybkite galus, kad suliptų. Pa­

kočiokite, patampykite ir palyginkite, kol gausite cilindro formos

ritinį.

Supjaustykite jį į aštuonis lygius gabaliukus ir sudėkite į skar­

dą, kad nesiliestų. Aklinai uždenkite skardą folijos lakštu ir pali­

kite šaldytuve bent dvylikai valandų. Sapnuokite, kaip auga ban­

delės, tai vis kildinimas - jis įrodo, kad kai kurie dalykai išauga

kur kas didesni, negu mes tikėjomės.

Įkaitinkite orkaitę iki 350 °F ir kepkite 35 minutes. Kai spalva

taps auksinė, traukite iš orkaitės. Iškart išverskite ant padėklo ir

patiekite šiltas.

jiiaAihA,Po kelių minučių

Ž odis liudyti man visada atrodydavo keistai archajiškas. Argi

duoti teisme parodymus - toks iškilmingas veiksmas? O gal

liudyti taip sunku, nes liudytojas teismui perteikia ką nors nauja?

Be abejo, taip, tik ne ta prasme, kaip jūs manote. Liudytojo paro­

dymai visuomet būna ydingi. Geriau negu netiesioginiai įrodymai,

žinoma, bet žmonės - ne vaizdo kameros; jie nefiksuoja kiekvieno

veiksmo ar menkiausio atoveiksmio, o jau pats atsiminimo aktas

reikalauja pasirinkti žodžius, posakius ir vaizdinius. Kitais žodžiais

tariant, kiekvienas liudytojas, turintis teismui pateikti faktus, iš ti­

krųjų tik perteikia tam tikrą vaizduotės kūrinio versiją.

Šarlotė O ’Kyf, dabar ant liudytojų pakylos, net nesugebėjo do­

rai paliudyti savo pačios gyvenimo, nors jį gyveno. Pati pripažino

esanti šališka; pati pripažino, kad savo istoriją prisimena tik tuo­

met, kai ji susipynusi su Vilou gyvenimu.

Aišku, iš manęs liudytoja būtų niekam tikusi. Nežinojau net,

kur manosios istorijos pradžia.

Šarlotė sugniaužė rankas skreite ir sklandžiai išplaukė per tris

pirmuosius klausimus:

Kuo jūs vardu?

Kur gyvenate?

Kiek turite vaikų?

O ties ketvirtuoju klausimu sutriko.

A r jūs ištekėjusi?

Formalus atsakymas į šį klausimą - taip. Bet reikėjo pavadinti

daiktus savo vardais, kitaip Gajus Bukeris Šarlotės ir Šono išsi-

v

390

skyrimą pakreips savo naudai. Bandžiau pamokyti Šarlotę, kaip

atsakyti, ir dar nė karto mums nepavyko surepetuoti, kad ji ne­

apsiverktų. Laukdama, kaip ji atsakys dabar, nejučia sulaikiau

kvapą.

- Šiuo metu ištekėjusi, - lygiu balsu tarė Šarlotė. - Bet turint

vaiką su tokia gausybe specialiųjų poreikių mūsų šeimoje kilo

daug problemų. Šiuo metu mes su vyru gyvename skyrium. - Ji

iškvėpė pratisu švilpiančiu garsu.

Gera mergaitė, pagalvojau.

- Šarlote, ar galit mums papasakoti, kaip Vilou buvo pradėta? -

Kadangi viena pagyvenusi prisiekusioji aiktelėjo, aš pridūriau: - Ne

techniškai... labiau apie tai, kaip jūs apsisprendėte tapti motina.

- Aš jau buvau motina, - atsakė Šarlotė. - Jau penkerius me­

tus buvau vieniša mama. Kai susipažinome su Šonu, mudu abu

supratome, kad norime daugiau vaikų, - tačiau, regis, tai nebuvo

lemta. Beveik dvejus metus stengiausi pastoti, jau ketinome pra­

dėti gydymą nuo nevaisingumo, o paskui tiesiog ėmė ir pavyko.

- Koks buvo jausmas?

- Mes buvome devintam danguj, - atsakė Šarlotė. - Žinote,

kartais gyvenimas atrodo toks puikus, kad baiminiesi, ką atneš

kita akimirka, tarsi ji negalėtų būti tokia pat puiki. Štai taip mes

jautėmės.

- Kai pastojote, kokio buvote amžiaus?

- Man buvo trisdešimt aštuoneri. - Šarlotė šyptelėjo. - Kaip

sako medikai, geriatrinis nėštumas.

- Ar jūs dėl to nerimavote?

- Žinojau, kad kai perkopi trisdešimt penkerius, didesnė tiki­

mybė susilaukti vaiko, turinčio Dauno sindromą.

Aš prisiartinau prie pakylos.

- Ar kalbėjotės apie tai su savo gydytoju ginekologu?

- Taip.

- Galite teismui pasakyti, kas tuo metu buvo jūsų akušeris gi­

nekologas?

- Paiper Rys, - pasakė Šarlotė. - Atsakovė.

- Kaip jūs pasirinkote atsakovę savo akušere ginekologe?

Šarlotė nudelbė akis.- Ji buvo mano geriausia draugė, aš ja pasitikėjau.

391

- Ką darė atsakovė dėl jūsų nuogąstavimų susilaukti kūdikio,

segančio Dauno sindromu?- Rekomendavo atlikti kraujo tyrimus, vadinamąjį hormoninį

tyrimą, kad sužinotume, kokia tikimybė, kad dėl mano amžiaus

vaikelis gims su neurologinėmis ydomis ar Dauno sindromu. Ri­

zika, užuot buvusi vienas iš dviejų šimtų septyniasdešimt, buvo

vienas iš šimto penkiasdešimt.

- Ką ji rekomendavo?

- Vaisiaus vandenų tyrimą, - atsakė Šarlotė. - Tačiau aš žino­

jau, kad tai irgi pavojinga. Kadangi įprasta tvarka aštuonioliktą

savaitę jau ir taip buvo numatytas ultragarsinis tyrimas, ji pasakė,

kad pirmiausia galim pažiūrėti, kokie bus jo rezultatai, o tada jais

remdamiesi apsispręsti dėl vaisiaus vandenų tyrimo. Ultragarso

tyrimas ne toks tikslus kaip vaisiaus vandenų, bet galėjo paaiškėti

tam tikrų dalykų, leidžiančių įtarti Dauno sindromą arba atmesti

tą pavojų kaip mažiau tikėtiną.

- Ar atsimenate tą ultragarso tyrimą? - paklausiau.

Šarlotė linktelėjo.

- Mes taip nekantravome pamatyti savo mažylį. Ir kartu aš

nervinausi, nes žinojau, kad technologė ieškos Dauno sindromo

požymių. Vis stebėjau ją, stengiausi atspėti, ką mato. Vienu mo­

mentu ji palenkė galvą ir lyg nusistebėjo. Bet kai paklausiau, ką

ten mato, paaiškino, kad rezultatus interpretuos daktarė Rys.

- Ką jums pasakė atsakovė?

- Paiper užėjo į kabinetą, ir aš jau iš jos veido supratau, kad

vaikelis neturi Dauno sindromo. Paklausiau, ar ji tikra, ir ji at­

sakė, kad taip - technologė net nusistebėjo, koks aiškus vaizdas.

Priverčiau ją pažiūrėti man į akis ir pasakyti, kad viskas gerai, - ir

ji pasakė: tik vienas rodiklis vos vos neatitinka normos - šlauni­

kaulis šešių procentilių. Paiper sakė, kad dėl to neverta jaudintis,

nes aš mažo ūgio, ir per kitą ultragarso tyrimą tas pats rodiklis

gali būti penkiasdešimt procentilių.

- Ar jums nesukėlė susirūpinimo tai, kad sonogramos vaizdas

per daug aiškus?

- Kodėl būčiau turėjusi susirūpinti? - pasakė Šarlotė. - Pai­

per, atrodė, nesirūpina, tai aš ir nusprendžiau, kad ultragarsinio

tyrimo tikslas ir yra gauti gerą vaizdą.

392

- Ar daktarė Rys nepasiūlė detalesnio ultragarso tyrimo rezul­tatams patikrinti?

-Ne.

- Ar per jūsų nėštumą dar buvo atlikta ultragarsinių tyrimų?

- Taip, kai buvau nėščia dvidešimt septynias savaites. Tikri-

nom jos kabinete po darbo, norėdamos sužinoti kūdikio lytį.

Aš atsigręžiau į prisiekusiuosius.

- Ar pamenate tą ultragarso tyrimą, Šarlote?

- Taip, - tyliai atsakė ji. - Aš jo kaip gyva neužmiršiu. Gulėjau

ant stalo, o Paiper vedžiojo lazdele man per pilvą. Nenuleido akių

nuo kompiuterio ekrano. Paklausiau, kada ir aš gausiu pasižiūrė­

ti, bet ji neatsakė. Paklausiau, ar jai viskas gerai.

- Ką ji į tai?

Šarlotės akys nukrypo kitapus salės ir įsmigo į Paiper akis.

- Kad jai - taip. O mano dukrytei - ne.

Šahloti

Ką tu turi galvoj? Kas yra? - Aš pasirėmiau ant alkūnių

ir pažiūrėjau į ekraną bandydama suprasti vaizdus,

kurie man judant siūbavo.

Paiper parodė juodą liniją - man ji atrodė lygiai tokia pat kaip

kitos juodos linijos ekrane.

- Jai lūžę kaulai, Šarlote. Ir visa krūva.

Aš papurčiau galvą. Kaip taip gali būti? Juk aš negriuvau.

- Aš paskambinsiu Džanai Del Sol. Ji yra rizikingų nėštumų

skyriaus vedėja; ji mokės smulkiau paaiškinti...

- Ką paaiškinti? - surikau pasidavusi panikos bangai.

Paiper atitraukė daviklį nuo mano pilvo, ir ekranas ištuštėjo.

- Įtariu, kad gali būti nebaigtinė osteogenezė, tai labai reta

liga. Apie ją esu tik skaičiusi medicinos mokykloje. Niekad nesu

mačiusi šia liga sergančio paciento, - tarė ji. - Ji paveikia kolage­

ną, todėl kaulai lengvai lūžta.

- Bet vaikučiui viskas bus gerai, tiesa? - pralemenau aš.

Štai tokiomis valandėlėmis mano geriausia draugė mane ap­

kabina ir sako: Taip, žinoma, nekvailiok. Tokiomis valandėlėmis

Paiper man sako: iš tokios bėdos mes po dešimties metų per

tavo gimtadienį juoksimės. O dabar Paiper nieko panašaus ne­

pasakė.

- Nežinau, - prisipažino ji. - Nuoširdžiai, aš nežinau.

Mano mašiną mes palikom prie Paiper kabineto ir nuva­

žiavom namo pranešti Šonui. Visą kelią perkratinėjau atmintį

mėgindama prisiminti, kada tie lūžiai galėjo atsirasti - res­

394

torane, kai išmečiau tą sviesto gabalą ir pasilenkiau paimti?

Amelijos kambaryje, kai suklupau užkliuvusi už susimazgiusių

pižamos kelnių? Autostradoje, kai staigiai sustabdžiau ir diržas

užveržė pilvą?

Aš sėdėjau virtuvėje prie stalo, o Paiper pasakojo Šonui, ką

žinojo - ir ko nežinojo. Kartkartėmis pajusdavau tave, besivar­

tančią lėto tango ritmu. Buvo baisu delnais priliesti pilvą, su

tavim pasisveikinti. Septynis mėnesius mudvi buvome viena -

susijusios ir neišskiriamos, o dabar atrodei man svetima. Kar­

tais, kai duše čiuopdama tikrindavausi krūtis, pagalvodavau: ką

daryčiau, jeigu man nustatytų ligą, ar ryžčiausi chemoterapijai,

švitinimui, operacijai? - ir nusprendžiau, kad norėčiau naviką

išpjauti tučtuojau, neįstengčiau naktį miegoti žinodama, kad

jis auga man po oda. Tu, dar prieš kelias valandas man tokia

brangi, staiga ėmei kelti panašų jausmą: nepažįstama, baugi­

nanti, kita.

Paiper išėjus Šonas virto ryžtingu kariu.

- Mes rasim geriausius gydytojus, - prisiekinėjo jis. - Padary­

sim viską, ko tik prireiks.

Tik kas, jeigu visiškai nieko negalima padaryti?

Stebėjau Šoną, įsiaudrinusį, apimtą įkarščio. Aš pati plaukio­

jau lyg kokiam sirupe, lipniam ir tąsiam. Vos galėjau pakrutėti,

apie atsakomybės prisiėmimą nė nekalbu. Tu, kadaise taip suar­

tinusi mudu su Šonu, dabar lyg prožektoriaus šviesos spindulys

išryškinai, kokie mes skirtingi.

Tą naktį niekaip neužmigau. Spoksojau į lubas, kol raudoni

elektroninio laikrodžio skaitmenys susiliejo ir ėmė šokti kaip

kamuolinis žaibas; skaičiavau atbuline tvarka nuo dabar iki to

momento, kai tu buvai pradėta. Kai Šonas tylutėliai atsikėlė iš

lovos, apsimečiau mieganti, bet tik dėl to, kad žinojau, kur jis

eina - paskaityti apie nebaigtinę osteogenezę internete. Man irgi

tokia mintis buvo kilusi, bet neturėjau tiek drąsos. O gal buvau

ne tokia naivi: kitaip negu jis, maniau, kad tai, ką sužinosim, gali

būti dar blogiau negu tai, ką jau žinome.

Galų gale vis dėlto užsnūdau. Sapnavau, kad man nutekėjo

vandenys, prasidėjo sąrėmiai. Bandžiau apsiversti ant šono ir pa­

sakyti Šonui, bet nepajėgiau. Iš viso negalėjau pajudėti. Neklausė

395

rankos, kojos, žandikaulis; iš kažkur žinojau, kad nepataisomai

sugedau. Ir kažin kaip supratau, jog tai, kas glūdėjo many visus

šiuos mėnesius, suskydo, sunkėsi į paklodes po manim, jau visai

nė nebuvo kūdikis.

Kita diena skriejo kaip viesulas: iš didelės raiškos ultragarsinio

tyrimo, per kurį net man buvo matyti lūžiai, - pas daktarę Del

Sol į aptarimą. Ji žėrė terminus, kurie anuomet man nieko nesa­

kė: II tipas, III tipas. Įtvarai. Makrocefalija. Papasakojo, kad toje

ligoninėje prieš daug metų buvo gimęs vaikas su nebaigtine oste-

ogeneze - ir mirė nė valandos neišgyvenęs.

Ji pasiuntė mus pas genetiką, daktarą Baulzą.

- Taigi, - jis iškart ėmėsi reikalo, - jokių „Man labai gaila, kad

jums tenka išgirsti šią naujieną". - Geriausias scenarijus čia, jei

gimęs kūdikis išgyvens, bet net ir tokiu atveju III tipo nebaigtine

osteogeneze sergantis pacientas gali turėti smegenų hemoragiją,

sukeltą gimdymo traumos ar didesnio galvos spaudimo, paly­

ginti su kitomis kūno dalimis. Labiausiai tikėtinas sunkus stu­

buro iškrypimas, ji bus daug kartų operuojama dėl lūžių, reikės

strypais sutvirtinti stuburą, arba slanksteliai susispaus. Krūtinės

ląstos forma neleis augti plaučiams, dėl to nuolat kils kvėpavimo

takų infekcijos, galinčios baigtis mirtimi.

Stebėtina, simptomų spektras buvo visai kitoks, negu mums

buvo sakiusi daktarė Del Sol.

- Ir, žinoma, turėsime daugybę kaulų lūžių. Realistiškai žiū­

rint, labai didelė tikimybė, kad ji niekad nevaikščios. Iš esmės, -

kalbėjo genetikas, - laukia ištisas gyvenimas skausmo - kad ir

koks trumpas tas gyvenimas bus.

Jutau greta savęs Šoną lyg susirangiusią kobrą, pasirengusią

išgiežti įniršį ant šio žmogaus, kuris su mumis kalbėjosi lyg

ne apie tave, mūsų dukterį, o apie mašiną, kuriai laikas keisti

tepalus.

Daktaras Baulzas dirstelėjo į laikrodį ant riešo.

- Turėsit klausimų?

- Taip, - atsakiau. - Kodėl mums anksčiau niekas nesakė?

Galvojau apie visus atliktus kraujo tyrimus, ankstesnį ultra­

garso tyrimą. Jeigu jau mano vaikutis bus šitoks sunkus ligonis -

396

šitaip visą gyvenimą kentės, - tai ar neturėjo kas nors išryškėti

anksčiau?

- Ką gi, - atsiliepė daktaras genetikas, - nei jums, nei jūsų vy­

rui NO genas nebūdingas, taigi prieš pradėjimą tyrimas neatlie­

kamas, o akušeris ginekologas nepažymi gairės ko nors ypatin­

go ieškoti. Iš tiesų tai gera žinia, kad liga radosi dėl spontaninės

genų mutacijos.

Mano kūdikis - mutantas, pamaniau. Šešiom akim. Su anteno­

mis. Prašom vesti mane pas vadą.

- Jeigu pradėsite kitą vaiką, nėra jokio pagrindo manyti, kad ir

vėl tai pasikartos, - pasakė jis.

Šonas pakilo nuo kėdės, bet aš ranka sulaikiau jį.

- Kaip mums sužinoti, ar kūdikis... - neįstengiau šito ištarti,

nuleidau akis, kad jis suprastų, - ...iš karto, tik gimęs, ar gyvens

ilgiau...

- Šiuo metu labai sunku pasakyti, - atsakė daktaras Baulzas. -

Žinoma, skirsime reguliarius ultragarso tyrimus, tačiau kartais

tėvams, kuriems pranašauta letalinė baigtis, galų gale kūdikis

gimsta gyvas ir išgyvena, o būna ir atvirkščiai. - Jis sudvejojo. -

Yra ir kita galimybė: keliose šalies vietose dėl motinos ar vaisiaus

sveikatos nėštumas nutraukiamas net ir taip vėlai.

Mačiau, kaip Šonas košia pro dantis žodį, kurio jam nesinori

tarti balsu:

- Aborto mes nenorim.

Genetikas linktelėjo.

- Kaip tai daroma? - paklausiau aš.

Šonas įbedė į mane pastėrusį žvilgsnį.

- Šarlote, ką tu žinai apie tuos dalykus? Aš esu matęs pa­

veikslų...

- Yra daug įvairių metodų, - tarė daktaras Baulzas, žvelgda­

mas tiesiai į mane. - Vienas iš jų - D ir E, bet kartais sustabdoma

vaisiaus širdis.

- Vaisiaus?! - pratrūko Šonas. - Čia jums ne vaisius. Kalbame

apie mano dukterį.

- Jeigu nutraukimo galimybės nesvarstome...

- Galimybės? Šiknon ją! Apie tai iš viso negali būti kalbos, -

putojosi Šonas. Jis čiupo mane ir pastatė ant kojų. - Kaip manot,

397

ar Stiveno Hokingo* motinai teko išklausyti tokį mėšlo vežimą

pliurpalų?Man daužėsi širdis, negalėjau atgauti kvapo. Nežinojau, kur

Šonas mane veda, ir nelabai man tai rūpėjo. Tik supratau, kad

daugiau nė minutės nebegalėčiau klausytis gydytojo, kuris apie

tavo būsimą ar nebūsimą gyvenimą kalba taip, lyg skaitytų vado­

vėlį apie Holokaustą, inkviziciją, Darfūrą - dalykus, kuriuose tie­

sa esti tokia klaiki ir vaizdi, kad ją tiesiog peršoki, pripažindamas

siaubą, bet neįsijausdamas į smulkmenas.

Šonas nutempė mane koridoriumi į beužsidarantį liftą.

- Dovanok, - atsiduso šliedamasis į sieną. - Aš tiesiog... ne­

begalėjau.

Lifte mes buvome ne vieni. Man iš dešinės stovėjo moteris,

kokia dešimčia metų vyresnė už mane, su vežimėliu pagal pasku­

tinį mokslo žodį, kuriame dryksojo vaikas. Paauglys berniukas,

liesas ir kampuotas. Galvą prilaikė ant krėslo atkaltės pritaisy­

ti laikikliai. Alkūnės buvo persisukusios, todėl rankos stirksojo

į šalis; akiniai ant nosies kybojo įstrižai. Burna pravira, visą jos

ertmę užpildęs liežuvis, storas ir gleivėtas. „Aaaaaa, - išdainavo

berniukas, - aaaaa!“

Motina palietė delnu jo skruostą.

- Taip, iš tiesų.

Pamaniau, įdomu, ar ji tikrai supranta, ką jis sako. Ar esama ne­

tekties kalbos? O gal kiekvienas kenčiantis kalba ypatingu dialektu?

Nejučia užsižiūrėjau į tos moters pirštus, glostančius sūnui

plaukus. Ar šis berniukas pažįsta motinos prisilietimą? Ar nusi­

šypso jai? Ar kada ištars jos vardą?

O tu ar ištarsi?

Šonas suėmė mano ranką ir stipriai suspaudė.

- Mes pajėgsim, - sušnabždėjo jis. - Drauge pajėgsim.

Nepratariau nė žodžio, kol liftas sustojo trečiame aukšte ir

moteris išstūmė vežimėlį į koridorių. Durys vėl aklinai užsivėrė,

uždarydamos mus su Šonu tuštumoje.

- Gerai, - atsakiau.

* Stephen Hawking (g. 1942), vienas žymiausių mūsų laikų fizikų, populiarių knygų apie visatos sandarą autorius, nuo jaunystės turintis negalią.

398

- Papasakokit apie Vilou gimimą, - paprašė Marina, sugrąžinda­

ma mane į dabartį.

- Ji gimė per anksti. Daktarė Del Sol buvo skyrusi cezario pjū­

vį, bet užuot sulaukusi operacijos aš pradėjau gimdyti, ir viskas

įvyko labai greit. Gimusi ji klykė, medikai paėmė ją iš manęs ir

nunešė daryti rentgeno ir tyrimų. Pamačiau Vilou tik po dauge­

lio valandų - ji gulėjo lopšyje ant putplasčio, sutvarstytomis ko­

jytėmis ir rankytėmis. Turėjo septynis gyjančius lūžius ir keturis

naujus, atsiradusius gimdymo metu.

- Ar ligoninėje dar kas nors atsitiko?

- Taip, Vilou lūžo šonkaulis ir pradūrė plautį. Tai buvo... tai

buvo baisiausias dalykas, kokį man gyvenime teko matyti. Ji pa­

mėlo, staiga palata prigužėjo daktarų, jie ėmėsi gaivinti plaučius

ir širdį - įdūrė jai tarp šonkaulių adatą. Paaiškino man, kad jos

krūtinės ląsta prisipildė oro, dėl to širdutė ir trachėja pasislinko,

o tada nustojo plakti širdis. Jie spaudžiojo krūtinę - dar daugiau

šonkaulių sulaužė, - paskui įkišo į krūtinės ląstą vamzdelį, kad

organai sugrįžtų į vietą. Jie ją prapjovė man matant, - pasakiau.

- Ar po to kalbėjotės su atsakove? - paklausė Marina.

Aš linktelėjau.

- Kitas daktaras man paaiškino, kad Vilou kurį laiką buvo be

deguonies ir kad mes dar nežinom, ar nebus pažeistos smegenys.

Jis pasiūlė man pasirašyti PN formą.

- Kas tai yra?

- Tai reiškia „prašom negaivinti“: jeigu Vilou vėl atsitiktų kas

nors panašaus, gydytojai nebesikištų. Jie leistų Vilou mirti. - Aš

nudelbiau akis. - Paklausiau Paiper patarimo.

- Dėl to, kad ji buvo jūsų gydytoja?

- Ne, - atsakiau. - Dėl to, kad ji buvo mano draugė.

PcujpjtK

A š susimoviau.

Tokia buvo mano pirma mintis, kai pažvelgiau į tave, ap­

lamdytą ir apramstytą, su besistiebiančiu it gėlė vamzdeliu krūti­

nėje, kairėje pusėje tarp penktojo ir šeštojo šonkaulio. Geriausia

draugė manęs prašė padėti pastoti, ir štai kuo baigėsi. Kai buvo

užduotas žudantis klausimas, ar tavo vieta šiame pasaulyje, tu, re­

gis, pati atsakei Šarlotei. Netardama nė žodžio, priėjau prie Šarlo­

tės, ji žiūrėjo j tave miegančią nenuleisdama akių, lyg nusigręžusi

bent akimirką duotų tau dingstį vėl numirti.

Perskaičiau tavo kortelę. Skilęs šonkaulis sukėlė plintan­tį pneumotoraksą, tarpuplaučio organų pasislinkimą, širdis ir

plaučiai liovėsi veikę. Per medikų intervenciją lūžo dar devyni

šonkauliai. Pro tvarsčius ir pleurą į tavo krūtinės ertmę buvo

įstatytas ir įsiūtas vamzdelis. Atrodei kaip mūšio laukas; tavo mi­

niatiūriniame kūnelyje vyko karas.

Netarusi nė žodžio priėjau prie Šarlotės ir paėmiau už rankos.

- Kaip tu? - paklausiau.

- Ne dėl manęs tau reikia jaudintis, - atsiliepė ji. Akys buvo

paraudusios, ligoninės chalatas kreivai susiaustas. - Klausė, ar

norim pasirašyti PN.

- Kas šito klausė?

Nieko kvailesnio nebuvau girdėjusi. Netgi Teri Šiavo* nie­

kas neprašė negaivinti, kol tyrimai paliudijo sunkų, negrįžtamą

* Plačiai pasaulyje nuskambėjusi eutanazijos byla: Teri Šiavo vyras bylinėjosi su jos tėvais dėl teisės nutraukti gyvybės palaikymą, kai Teri penkiolika metų išgulėjo vegetacijos būsenos, ištikta komos dėl dietos, kurios laikėsi, kaip manoma, susirgusi bulimija.

400

smegenų pakenkimą. Bet kurį pediatrą sunku priversti atsisakyti

gydymo net tada, kai pacientas - gerokai neišnešiotas vaisius, tad

mirties tikimybė ar perspektyva visą gyvenimą likti neįgaliam di­

džiulė, - o siūlyti pasirašyti PN naujagimei, kuri ką tik visu fron­

tu buvo gaivinama ir išplėšta iš mirties nagų, atrodė neįtikėtina

ir net neįmanoma.

- Daktaras Rodąs...

- Jis rezidentas, - pasakiau, tuo viską paaiškindama.

Rodąs dar tik batraiščius moka užsirišti, ką jau ten - kalbėtis

su tėvais, dėl vaiko patyrusiais didžiulę traumą. Šarlotei ir Šonui

Rodąs apskritai neturėjo nė užsiminti apie PN - ypač kol dar ne­

ištirta, ar Vilou smegenys sveikos. Tiesą sakant, jei jau skyrė šį

tyrimą, kartu ir sau pačiam galėjo jį paskirti.

- Mano akivaizdoje ją prapjovė. Girdėjau, kaip lūžo jos šon­

kauliai, kai jie... kai jie... - Šarlotė buvo išbalusi kaip vaiduoklis. -

Ar tu tokį pasirašytum? - paklausė ji pakuždom.

Tą patį klausimą, tik ne taip išsamiai, ji man buvo uždavusi dar

tau negimus. Tai buvo kitą dieną po dvidešimt septintos savai­

tės ultragarso, kai aš pasiunčiau ją pas Džaną Del Sol į rizikingų

nėštumų skyrių ligoninėje. Buvau gera akušerė ginekologė, bet

žinojau, kad mano išmanymas turi ribas, - ir tokios priežiūros,

kokios jai dabar reikia, suteikti negalėjau. Tačiau Šarlotę trauma­

vo kvaišas genetikas, su ligoniais bendraujantis taip, kad geriau

tiktų tiems, kurie jau morge. Dabar ji raudojo pas mane ant sofos,

o aš turėjau taisyti padarytą žalą.

- Aš nenoriu, kad ji kankintųsi, - kūkčiojo Šarlotė.

Neišmaniau, kaip bent iš tolo prieiti prie vėlyvo aborto te­

mos. Net ne tokių katalikiškų pažiūrų žmogui, kokia yra Šar­

lotė, būtų buvę nelengva susitaikyti su šia išeitimi, - o juk jos

apskritai niekas lengva ranka nesirenka. Visoje šalyje tik sauje­

lė gydytojų atlieka E ir D - tai aukštos kvalifikacijos chirurgai,

skiriantys jėgas nutraukti tiems nėštumams, kurie kelia didžiulę

grėsmę motinos ar kūdikio sveikatai. Tam tikroms ligoms išaiš­

kėjus po griežtos dvyliktos savaitės ribos, šie medikai suteikia

galimybę negimdyti kūdikio, neturinčio vilties išgyventi. Galit

401

ginčytis, kad vienaip ar kitaip motinai tai vis tiek paliks neiš­gydomą randą, bet, kita vertus, kaip pasakė Šarlotė, laimingos

pabaigos čia tiesiog nėra.

- O aš nenoriu, kad kentėtum tu.

- Šonas nenori to daryti.

- Šonas nenėščias.

Šarlotė nusigręžė.

- Kaip perskristi visą šalį su kūdikiu žinant, kad grįši be jo?

- Jeigu nori, važiuosiu su tavim.

- Nežinau, - sukūkčiojo ji. - Nežinau, ko noriu. - Ji pakėlė

akis į mane. - Ką tu darytum?

Po dviejų mėnesių mudvi stovėjome abipus tavo lovytės ligoni­

nės intensyviosios terapijos skyriuje. Palata, prigrūsta aparatūros,

skirtos išlaikyti jai patikėtus mažyčius pacientus gyvus ir funkcio­

nuojančius, skendėjo sodrioje mėlynoje šviesoje, lyg visos mes

plaukiotume po vandeniu.

- Ar tu pasirašytum? - vėl paklausė Šarlotė, kai iš karto neat­

sakiau.

Galima ginčytis, kad nutraukti nėštumą - ne tokia trau­

muojanti patirtis negu pasirašyti PN vaikeliui, jau atėjusiam į

šį pasaulį. Jeigu Šarlotė būtų apsisprendusi dvidešimt septynių

savaičių, būtų išgyvenusi baisią, bet abstrakčią netektį - ji dar

nebūtų mačiusi tavęs. Dabar ji vėl buvo priversta svarstyti tavo

egzistencijos klausimą - tik šįsyk skausmą ir kančias jau regėjo

prieš akis.

Šarlotė daug kartų buvo kreipusis į mane patarimo: dėl pasto­

jimo, ar ryžtis vėlyvam abortui, o dabar - dėl „Prašom negaivin­

ti" formos.

Kaip aš elgdavausi?

Mintimis grįždavau į tą akimirką, kai Šarlotė pasiprašė

pagalbos pradėti kūdikį, o aš mėginau nukreipti ją pas ką

nors kitą.

Grįždavau į tuos laikus, kai drauge dažniau kvatodavom, o ne

verkdavom.

Grįždavau į tuos laikus, kai tarp mudviejų dar nebuvai įsiter­

pusi tu.

402

Darydavau viską, ko tik prireikdavo, kad tu nejustum, kaip

žemė slysta iš po kojų.Jeigu apsisprendi nutraukti mylimo žmogaus kančią - jai dar

neprasidėjus ar jau įsibėgėjus, - kas tai: žmogžudystė ar malonė?

- Taip, - sušnabždėjau, - pasirašyčiau.

Kas žingsnis mokėmės netikėčiausių dalykų, - kalbėjo

Šarlotė. - Pirmiausia reikėjo išmokti paprasčiausiai

laikyti ją rankose arba įsigudrinti pakeisti vystyklą nesulaužant

kaulelių. Vėliau sužinojome, kad gali būti ir taip: nešiojame Vi­

lou ant rankų ir išgirstame negarsų pokšt - vadinasi, kažkas lūžo.

Sužinojome, kur užsakyti automobilio lopšį ir pritaikytą kūdikių

nešioklę, kad dirželiai nesulaužytų raktikaulių. Pradėjom supras­

ti, kada reikia važiuoti į greitosios priimamąjį, o kada galim pa­

tys lentele imobilizuoti lūžį. Garaže radosi nuosavas vandeniui

atsparių įtvarų sandėlis. Nukeliavome į Nebraską, nes ten yra

chirurgų ortopedų - nebaigtinės osteogenezės specialistų, ir pra­

dėjome Vilou gydymo pamidronato infuzijomis kursą Bostono

vaikų ligoninėje.

- Ar jūs kada gaudavote... na... atsikvėpti?

Šarlotė vos šyptelėjo.

- Iš tikro tai ne. Planų mes nekuriam. Nesivarginame pla­

nuoti, nes niekada nežinai, kaip susiklostys. Visuomet rasis nauja

trauma, su kuria teks išmokti susidoroti. Pavyzdžiui, susilaužyti

šonkaulį - tai ne tas pats kas stuburą. - Ji padvejojo. - Praėju­

siais metais Vilou buvo lūžęs stuburas.

Kažkuris iš prisiekusiųjų be garso aiktelėjo - pasigirdo tylus

švilptelėjimas, nuo kurio Gajus Bukeris tik užvertė akis, o aš pa­

sijutau devintam danguj.

- Ar galit teismui papasakoti, kaip įstengiate už visa tai su­

mokėti?

404

- Čia didžiulė problema, - pasakė Šarlotė. - Anksčiau aš dir­bau, bet kai gimė Vilou, nebegalėjau. Net kai ji pradėjo lankyti

darželį, turėjau būti pasiruošusi šokti ir bėgti, jeigu jai kas lūžtų,

o jei esi konditerijos šefė restorane, taip nepabėgiosi. Mėgino­

me pasamdyti slaugytoją, kuria pasitikėtume ir kuri sugebėtų ją

prižiūrėti, bet tai kainavo daugiau, negu aš uždirbau, o kartais

agentūra atsiųsdavo moterų, ničnieko nenutuokiančių apie NO,

nekalbančių angliškai ir nesuprantančių, ką aš joms aiškinu apie

rūpinimąsi Vilou. Turėjau būti jos gynėja, visą laiką reikalinga

vietoje. - Ji gūžtelėjo pečiais. - Per gimtadienius ar per Kalė­

das mes nedovanojam brangių dovanų. Neturime individualaus

pensijos draudimo nei studijų fondo vaikams. Atostogų niekur

nevažiuojame. Visus mūsų pinigus suryja mokesčiai už tą gydy­

mą, kurio neapmoka draudimas.

- Pavyzdžiui?

- Vilou dalyvauja pamidronato eksperimente, vadinasi, šį

gydymą gauna nemokamai, bet kai sulauks tam tikro amžiaus,

nebegalės dalyvauti, o kiekviena infuzija - per tūkstantį dolerių.

Kojų įtvarai kainavo po penkis tūkstančius dolerių, operacijos

kaulams sutvirtinti kainuoja šimtus tūkstančių. Spondilodezė,

arba stuburo slankstelių sutvirtinimas, kurio Vilou prireiks pa­

auglystėje, gali kainuoti ir keliskart brangiau, net neskaičiuojant

skrydžio į Omahą, kad ten būtų atlikta operacija. Net jeigu drau­

dimas dalį išlaidų apmoka, likusi dalis tenka mums. O dar dau­

gybė smulkesnių dalykų: neįgaliųjų vežimėlio taisymas, avikailis

įtvarams iškloti, ledo kompresai, drabužiai, kuriuos būtų galima

užvilkti ant gipso, įvairios pagalvės, leidžiančios Vilou jaustis pa­

togiau, neįgaliųjų rampos namie. Kai bus vyresnė, jai prireiks dar

daugiau įrangos - ranktūrių ir veidrodžių, kitų prietaisų, pritai­

kytų mažaūgiams žmonėms. Net automobilį, kad pedalus būtų

lengviau minti ir neatsirastų pėdos mikrolūžių, reikia specialiai

pritaikyti, o tai kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių. Reabilita­

cija apmoka tik vieną automobilį - kiti visą gyvenimą lieka jūsų

pačių reikalas. Ji galės stoti į koledžą, bet net ir tai kainuos dau­

giau nei kitiems, nes prireiks būtinų prisitaikymo priemonių, o

ir geriausios mokyklos tokiems vaikams kaip Vilou - ne kur nors

pašonėje, vadinasi, bus daugiau kelionės išlaidų. Mes nutraukė-

405

me vyro pensijos kaupimą ir pasiėmėme antrą paskolą. Aš mak­simaliai išnaudojau dvi kredito korteles. - Šarlotė pažiūrėjo į pri­

siekusiuosius. - Žinau, kaip aš jums visiems atrodau. Suprantu,

manot, aš čia pasipinigauti atėjau, dėl to ir pateikiau šitą ieškinį.

Aš nuščiuvau nebūdama tikra, ką ji čia daro; ne taip buvome

surepetavusios.

- Šarlote, ar jūs...

- Atsiprašau, norėčiau užbaigti. Reikalas iš tiesų susijęs su kai­

na. Bet ne su pinigais. - Ji nurijo ašaras. - Aš naktimis nemiegu.

Jaučiuosi kalta, jei imu juoktis iš televizijos laidos. Stebiu Vilou

bendraamžes mergytes žaidimų aikštelėje ir kartais imu jų neap­

kęsti - pavyzdžiui, kai matau, kaip joms viskas lengva. Bet tą die­

ną ligoninėje, kai pasirašiau prašymą negaivinti, pažadėjau savo

dukrelei: Jeigu tu grumsiesi, grumsiuos ir aš. Jeigu tu gyvensi, aš

užtikrinsiu, kad tavo gyvenimas bus geriausias, koks tik įmanomas.

Ar ne taip elgiasi gera motina? - Ji papurtė galvą. - Paprastai

gyvenime būna taip: tėvai rūpinasi vaiku, o paskui, po dauge­

lio metų, vaidmenys susikeičia. Bet mudviem su Vilou taip ne­

bus - aš visuomet turėsiu rūpintis ja. Štai kodėl šiandien ir esu

čia. Kaip pasirūpinti Vilou, kai manęs nebebus?

Būtum galėjęs išgirsti, kaip nukrenta adata, kaip plaka širdis.

- Gerbiamasis teisėjau, - tariau. - Daugiau klausimų neturiu.

v

SohAA>

Jūra buvo pabaisa - juoda ir įtūžusi. Ji tave ir baugino, ir žavėjo;

prašydavai prieiti pasižiūrėti, kaip bangos dūžta į krantinę, bet

sulig kiekvienu dūžiu suvirpėdavai man ant rankų.

Aš pasiėmiau laisvadienį, nes Gajus Bukeris sakė, kad pirmą

dieną visi liudytojai privalo atvykti į teismą. Bet paaiškėjo, kad

vis tiek negaliu būti teismo salėje, kol dar pats neliudijau. Pabu­

vau dešimt minučių, ir teisėjas liepė man išeiti.

Šįryt supratau: Šarlotė manė, kad važiuoju į teismą jos palai­

kyti. Suprantama, po praėjusios nakties ji galėjo to tikėtis. Jos

glėby buvau nesuvaldomas, nirtulingas, švelnus - tarytum guo­

lyje būtume vaidinę mūsų jausmų pantomimą. Aišku, ji nusimi­

nė, kai pasakiau, jog susitinku su Gajumi Bukeriu, betgi ji geriau

negu kas kitas turėtų suprasti, kodėl man vis dar būtina šioje by­

loje liudyti prieš ją: kad apgintum savo vaiką, darai tai, ką privalai

daryti.

Išėjęs iš teismo rūmų parvažiavau namo ir nuo pietų paleidau

slaugytoją. Trečią reikės pasiimti iš mokyklos Ameliją, o tuo tar­

pu paklausiau tavęs, ką norėtum veikti.

- Aš nieko negaliu veikti, - atsakei tu. - Pasižiūrėk į mane.

Iš tiesų, visa tavo kairė koja buvo sutvarstyta. Bet vis tiek knie­

tėjo ką nors prasimanyti ir bent truputį pakelti tau ūpą. Suvystęs

į antklodes nusinešiau tave į automobilį ir įbrukau šonu skersai

užpakalinės sėdynės, kad koją galėtum laikyti ištiestą. Šitaip buvo

galima tau užsegti saugos diržą, o kai ėmei pažinti kelią, vedantį

prie vandenyno, po truputį pralinksmėjai.

407

Rugsėjo pabaigoje paplūdimyje nebuvo nė gyvos dvasios, tai­gi galėjau pasistatyti mašiną skersai aikštelės, susisiekiančios su

krantinės sutvirtinimais. Sunkvežimiuko kabina buvo gana aukš­

tai, tu matei bangas, atsėlinančias ir vėl šliaužiančias atpakaliais,

sakytum, didžiulės pilkos katės.

- Tėveli, kaip čia yra, kad ant vandenyno negalima čiuožinė-

ti? - paklausei tu.

- Tikriausiai galima, toli šiaurėje, Arktyje, bet visur kitur per

daug druskos, kad vanduo užšaltų.

- O jeigu užšaltų, ar būtų baugu, jeigu vis tiek banguotų? Kaip

kokios ledo skulptūros?

- Čia tai būtų geras, - sutikau. Pro atkaltę dirstelėjau už nuga­

ros, į tave. - Viluti! Kas yra?

- Man kojos neskauda.

- Ne apie koją klausiau. Kalbu apie tai, kas šiandien vyksta.

- Šįryt buvo baisybė televizijos kamerų.

- Taigi.

- Man nuo kamerų pilvą skauda.

Prakišau ranką tarp sėdynių ir paliečiau tau rankytę.

- Juk žinai, aš neleisčiau jokiam reporteriui sukti tau galvos.

- Mamytei reikėtų iškepti jiems ko nors. Jeigu jiems patiktų

jos šokoladiniai pyragaičiai arba irisų batonėliai, gal jie tiesiog

pasakytų ačiū ir nuvažiuotų sau.

- Mama galėtų į tešlą įmaišyti aršeniko... - mąsliai pa-

svarsčiau.

-Ko?

- Nieko. - Papurčiau galvą. - Mamytė irgi tave myli. Tu gi

žinai, ar ne?

Lauke vandenynas pasiekė crescendo.

- Man atrodo, yra du vandenynai - vienas su tavim žaidžia

vasarą, o kitas žiemą taip užsirūstina, - pasakei. - Sunku prisi­

minti, kaip tas kitas atrodo.

Aš prasižiojau pamanęs, kad tu nenugirdai, ką sakiau apie

Šarlotę. Bet paskui suvokiau, kad vis dėlto girdėjai.

Šahtoti

Gajus Bukeris buvo žmogus, iš kurio mudvi su Paiper

būtume juokusis išvydusios „Maksio skylėje" - jau taip

susireikšminęs advokatas, kad net važinėjo su ypatingais re­

gistracijos numeriais - ant jo žalsvo fordo puikavosi raidės

HOTSHOT.

- Iš tiesų viskas dėl pinigų, tiesa? - paklausė jis.

- Ne. Pinigai mano dukrai - tai skirtumas tarp geros ir varga­

nos priežiūros.

- Vilou gauna Keitės Beket paramą iš Healthy Kids Gold fon­

do, ar ne?

- Taip, bet ir jos neužtenka visoms sveikatos priežiūros išlai­

doms, o nekompensuojamosioms - juo labiau. Pavyzdžiui, kai

vaikas su varpiniu tvarsčiu, jam reikia kitokios automobilio kė­

dutės. O dantų bėdos, neatsiejamos nuo nebaigtinės osteogene-

zės, gali kainuoti tūkstančius dolerių kasmet.

- Jeigu jūsų dukrelė būtų talentinga pianistė, ar prašytumėt

pinigų fortepijonui? - paklausė Bukeris.

Marina buvo perspėjusi: jis bandys mane supykdyti, kad ma­

žiau patikčiau prisiekusiesiems. Giliai įkvėpiau ir suskaičiavau

iki penkių.

- Tai nepalyginami dalykai, pone Bukeri. Mes kalbame ne apie

meninį ugdymą. Kalbam apie mano dukters gyvenimą.

Bukeris nuėjo prie prisiekusiųjų žiuri; turėjau prisiversti ne­

žiūrėti, ar jis palieka riebią šliūžę.

- Ponia O ’Kyf, jūs dėl šios bylos nesutariate su vyru, taip?

409

- Ne, nesutariame.- Ar sutiktumėte su teiginiu, jog būsimų skyrybų priežastis -

kad jūsų vyras Šonas nepalaiko šio ieškinio?

- Taip, - tyliai atsakiau.

- Jis nemano, kad Vilou gimimas buvo neteisėtas, taip?

- Prieštarauju! - sušuko Marina. - Negalit jos klausti, kokia

jo nuomonė.

- Palaikau prieštaravimą.

Bukeris sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- O jūs vis tiek eisite šioje byloje iki galo, net jeigu ji suardys

jūsų šeimą, ar ne?

Prisiminiau Šoną šįryt su švarku ir kaklaraiščiu, tą mažytį

nuotaikos pakilimą, kai pamaniau, kad jis važiuoja į teismą su

manim, o ne prieš mane.

- Aš vis tiek manau, kad taip elgtis teisinga.

- Ar jūs šnekėjotės apie šią bylą su Vilou? - paklausė Bukeris.

- Taip, - atsakiau. - Ji žino, kad aš tai darau, nes ją myliu.

- Manote, ji tai supranta?

Aš padvejojau.

- Jai tik šešeri metukai. Manau, didelė dalis techninių dalykų

jai nesuprantama.

- O kaip bus, kai ji užaugs? - pasakė Bukeris. - Lažinuosi, Vi­

lou kompiuterio įgūdžiai kuo puikiausi.

- Tai jau tikrai.

- Ar kada susimąstėte apie tą valandėlę po daugelio metų, kai

jūsų duktė įsijungs internetą ir „pagūglins“ save? Jus? Paieškos

informacijos apie šią bylą?

- Ką gi, Dievas mato, aš neskubinu šio momento, bet turiu

vilties, kad jeigu taip nutiks, sugebėsiu jai paaiškinti... ir kad jos

gyvenimo kokybė tada bus šios bylos tiesioginis rezultatas.

- Dievas mato, - pakartojo Bukeris. - Įdomus pasakymas. Jūs

praktikuojanti katalikė, ar ne?

- Taip.

- Kaip praktikuojanti katalikė, jūs suprantate, kad abortas -

mirtina nuodėmė?

Aš nurijau seiles.

- Taip, suprantu.

410

- O vis dėlto šios bylos prielaida - jei būtumėt anksčiau suži­

nojusi apie Vilou ligą, būtumėt nutraukusi nėštumą, tiesa?

Jutau, kaip į mane susminga prisiekusiųjų žvilgsniai. Žinojau,

atėjus laikui mane išstatys visuotinei apžiūrai - kaip cirko keiste­

nybę, gyvūną iš zoologijos sodo - ir štai tas laikas atėjo.

- Suprantu, kur jūs sukate, - atsakiau kietai. - Bet ši byla - dėl

netinkamos sveikatos priežiūros, ne dėl aborto.

- Tai ne atsakymas, ponia O ’Kyf. Pamėginkim iš naujo: jeigu

būtumėt sužinojusi, kad nešiojate kūdikį, kuris bus visiškai kur­

čias ir aklas, ar būtumėt nutraukusi nėštumą?

- Prieštarauju! - suriko Marina. - Tai neturi reikšmės. Mano

klientės vaikas nėra kurčias ir aklas.

- Tai požiūrio klausimas: ar vaiko motina būtų padariusi tai,

ką tvirtina galinti, - atrėmė Bukeris.

- Prašau konsultacijos, - pareiškė Marina, ir jie abu prisi­

artino prie teisėjo pakylos, nesiliaudami garsiai visiems girdint

ginčytis. - Teisėjau, tai kursto išankstinį nusistatymą. Jis gali pa­

klausti, kaip mano klientė būtų apsisprendusi remdamasi realiais

medicininiais faktais, kuriais atsakovė su ja nepasidalijo...

- Nemokyk manęs nagrinėti bylos, brangioji, - nutraukė ją

Bukeris.

- Tu išpuikusi kiaule...

- Aš leisiu pateikti šį klausimą, - iš lėto pasakė teisėjas. - Ma­

nau, mums visiems reikia išgirsti, ką pasakys ponia O ’Kyf.

Praeidama pro liudytojų pakylą Marina pažiūrėjo į mane ti­

riamai - primindama, kad esu iškviesta į dvikovą ir turiu atsi­

laikyti.

- Ponia O ’Kyf, - pakartojo klausimą Bukeris, - ar jūs būtumėt

pasidariusi abortą ir atsikračiusi kurčio ir aklo vaiko?

- Aš... nežinau, - atsakiau.

- Ar žinote, kad Helena Keler* buvo visiškai kurčia ir akla? -

paklausė jis. - O kas būtų buvę, jeigu būtumėt sužinojusi, kad

jūsų nešiojamas vaikelis neturi vienos rankos? Ar būtumėte nu­

traukusi nėštumą?

* Hellen Keller (1880-1968) - JAV politikė, moterų teisių gynėja, knygų autorė, pirmas kurčias ir aklas asmuo, įgijęs menų bakalauro laipsnį.

411

Tylėjau dantis sukandusi.- Ar žinote, kad Džimas Abotas, vienarankis beisbolo metikas,

1988 metais smogė neatmušamą smūgj didžiojoje beisbolo lygoje

ir laimėjo olimpinį aukso medalį? - paklausė Bukeris.

- Aš nesu Džimo Aboto ar Helenos Keler mama. Nežinau, ar

sunki buvo jų vaikystė.

- Na, tada grįžkime prie pirmojo klausimo: jeigu būtumėte

sužinojusi apie Vilou ligą aštuonioliktą savaitę, ar būtumėte jos

atsikračiusi?

- Man nebuvo suteikta tokia galimybė, - nepasidaviau aš.

- Bet juk buvo, - paprieštaravo Bukeris. - Dvidešimt septintą

savaitę. Ir, pasak jūsų pačios parodymų, tokio sprendimo tuomet

nepriėmėte. Tai kodėl prisiekusieji turi tikėti, kad būtumėte galė­

jusi šitaip apsispręsti keliomis savaitėmis anksčiau?

Netinkama sveikatos priežiūra, kalė ir kalė man į galvą Mari­

na. Štai dėl ko jūs pateikėte šį ieškinį. Nesvarbu, ką tvirtins Gajus

Bukeris, svarstomas tam tikras priežiūros lygis ir pasirinkimo gali­

mybė, kuri jums nebuvo suteikta.

Aš taip tirtėjau, kad rankas pasikišau po šlaunimis.

- Šioje byloje nesvarstoma, ką aš būčiau galėjusi padaryti.

- Anaiptol, - nesutiko Bukeris. - Priešingu atveju mes švais­

tome laiką.

- Jūs klystate. Ši byla - apie tai, ko mano gydytoja nepadarė...

- Atsakykite į klausimą, ponia O ’Kyf.

- Konkrečiai, - pasakiau aš, - ji neleido man pasirinkti, ar nu­

traukti nėštumą. Jau per tą pirmąjį ultragarsinį tyrimą ji privalėjo

suprasti, kad kažkas ne taip, ir turėjo...

- Ponia O ’Kyf, - užriaumojo advokatas, - atsakykite į klau­

simą!

Aš susigūžiau ant kėdės ir pirštais suspaudžiau smilkinius.

- Negaliu, - sukuždėjau. Žiūrėjau į turėklo medienos raš­

tą. - Negaliu jums atsakyti į šitą klausimą, nes dabar Vilou yra.

Mergytė, kuriai patinka uodegytės, o ne kasytės, kuri šį savaitgalį

susilaužė šlaunikaulį ir miega su minkšta kiaulyte. Mergytė, dėl

kurios aš pusseptintų metų nemiegu naktimis, suku galvą, kaip

prastumti ateinančią dieną nepatekus į greitosios pagalbos prii­

mamąjį ir atsargai planuoju, kaip išgyventi nuo vienos krizės iki

412

kitos. - Aš pakėliau akis ir pažvelgiau į advokatą. - Aštuonioliktą

nėštumo savaitę, dvidešimt septintą savaitę aš nepažinau Vilou

taip kaip pažįstu šiandien. Todėl dabar negaliu atsakyti į jūsų

klausimą, pone Bukeri. Bet svarbu, kad niekas man nesuteikė

progos anuomet atsakyti į šį klausimą.

- Ponia O ’Kyf, - griežtai pasakė advokatas. - Klausiu paskuti­

nį kartą. Ar jūs būtumėte atsikračiusi savo dukters?

Aš prasižiojau ir vėl užsičiaupiau.

- Daugiau klausimų neturiu, - tarė jis.

Asvutyco

Tą vakarą vakarieniavau tik su tėvais. Kad koja būtų visą laiką

pakelta, tu sėdėjai svetainėje ant sofos su padėklu ir žiūrėjai

žaidimą „Pavojus". Virtuvėje protarpiais pasigirsdavo blerbimas

ir Alekso Trebiko apgailestavimas: „Oooo, kaip gaila, neteisingas

atsakymas." Lyg jam iš tikro nors kiek rūpėtų.

Sėdėjau tarp mamos ir tėčio, laidininkas tarp dviejų užda­

rų grandinių. Amelija, gal paduotum mamai šparagines pupeles?

Amelija, įpilk tėčiui stiklinę limonado. Tarpusavy jiedu nesikalbė­

jo ir nevalgė - iš tiesų tai nė vienas iš mūsų nevalgė.

- Per ketvirtą pamoką, - džiugiai pranešiau aš, - Džefas Kon-

griu užsisakė picą j prancūzų kalbos kabinetą, o mokytoja net

nepastebėjo.

- Ar papasakosi, kas šiandien vyko? - paklausė tėtis.

Mama nuleido akis.

- Nenoriu apie tai šnekėti, Šonai. Jau vien tai išgyventi buvo

sunku.

Tyla pakibo it didžiulė antklodė, užklojusi visą stalą.

- Ir Dominos pristatė, - pasakojau toliau.

Tėtis atsipjovė du lygutėlius kvadratėlius vištienos.

- Na, jeigu tu nepapasakosi, manau, rytoj galėsiu viską per­

skaityti laikraščiuose. O gal net parodys per vienuoliktos valan­

dos žinias...

Mamos šakutė terkštelėjo į lėkštę.

- Manai, man lengva?

- O kam iš mūsų lengva?

414

- Kaip tu galėjai! - pratrūko mama. - Kaip tu galėjai vaidinti,

kad reikalai tarp mūsų taisosi, o paskui... o paskui - šitaip!

- Tuo mudu ir skiriamės, Šarlote, kad aš niekad nevaidinu.

- Pica buvo Pepperoni, - nerimau aš.

Jie abu atsisuko į mane.

- Ką? - paklausė tėvas.

- Neturi reikšmės, - sumurmėjau. Lygiai kaip ir aš.

Tu šūktelėjai iš kambario:

- Mamyt, pavalgiau!

Ir aš. Atsikėliau nuo stalo ir iškračiau savo lėkštę - pilną - į

šiukšlinę.

- Amelija, o tu nepamiršai ko nors paklausti? - tarė mama.

Dėbsojau į ją buku žvilgsniu. Klausimų buvo tūkstančiai, bet

atsakymų išgirsti nesinorėjo.

- Ar galiu eiti? - pasufleravo mama.

- O Vilou nereikia šito paklausti? - sarkastiškai žėriau aš.

Kai ėjau pro tave per kambarį, tu pakėlei galvą.

- Ar mamytė mane girdėjo?

- Nė iš tolo, - atsakiau ir užbėgau laiptais į viršų.

Kas man negerai? Gyvenu padorų gyvenimą. Esu sveika. Ne­

badauju, nesu suluošinta minos skeveldrų ar našlaitė. Bet to kaž­

kodėl nepakanka. Manyje žiojėjo skylė, ir viskas, ką laikiau savai­

me suprantama, išbyrėjo pro ją kaip smėlis.

Jaučiausi lyg pririjusi mielių, lyg koks nelabasis manyje būtų

užsiveisęs ir dvigubai išaugęs. Vonioje pabandžiau išsivemti, bet

buvau per mažai suvalgiusi. Norėjau bėgti basa, kol susikruvinsiu

kojas; norėjau rėkti, bet jau taip seniai tylėjau, kad pamiršau, kaip

rėkiama.

Norėjau įsipjauti.

Bet.

Juk pasižadėjau.

Paėmiau telefoną nuo laikiklio prie mamos lovos ir nusine­

šiau į vonią, kad niekas negirdėtų, nes dabar tu bet kurią akimir­

ką galėjai atkibilkščiuoti į viršų ruoštis miegoti. Adamo numerį

buvau įsirašiusi. Keletą dienų mes nesikalbėjome, nes jis susilau­

žė koją ir buvo operuojamas - atsiuntė man žinutę iš ligoninės.

415

Tikėjausi, kad dabar jau bus grįžęs namo. Man reikėjo, kad jis

būtų namie.

Jis buvo davęs man savo mobilųjį, o aš tai jau tikrai esu vie­

nintelis vaikas, vyresnis negu trylikos metų ir neturintis mobilio­

jo telefono, nes mums per brangu. Telefonas dukart supypsėjo,

išgirdau jo balsą ir vos neapsiverkiau.

- Labas, - pasakė jis, - kaip tik ruošiausi tau skambinti.

Štai įrodymas, kad pasaulyje kažkam aš svarbi. Jaučiausi lyg

atplėšta nuo uolos krašto.

- Didieji protai mąsto panašiai.

- Taigi, - sutiko jis, bet balsas nuskambėjo netvirtai.

Bandžiau prisiminti jo skonį. Buvo nepakenčiama apsimeti­

nėti, kad prisimenu, nors iš tikrųjų prisiminimas jau išblėso - iš­

bluko kaip rožė, kurią suspaudi žodyne tarp Q raidės puslapių

su viltimi, kad bet kada pavyks prisišaukti vasarą, bet gruodžio

mėnesį iš jos nieko nebūna likę, vien byrantys, parudavę, sudžiū­

vę žiedlapiai. Kartais naktį šnabždėdavau pati sau patyliukais,

dėdamasi, kad žodžiai atplaukia žema, švelnia Adamo balso ban­

ga: Amelija, aš tave myliu. Tu man skirta. Tada vos vos praverda-

vau lūpas ir įsivaizduodavau, kad jis - dvasia ir kad jaučiu, kaip

grimzta į mane, man ant liežuvio, į mano pilvą - vienintelis mais­

tas, galintis mane pasotinti.

- Kaip koja?

- Velnioniškai skauda, - atsakė Adamas.

Susirangiau ir tvirčiau priglaudžiau telefoną.

- Aš tavęs labai pasiilgau. Čia kažkoks beprotnamis. Prasidė­

jo teismas, pilnas kiemas žurnalistų. Mano tėvai nepakaltinami,

garbės žodis...

- Amelija. - Tas žodis pliaukštelėjo lyg sviedinys, numestas

nuo Empire State Building dangoraižio. - Norėjau pasikalbėti su

tavim, nes... na, nieko neišeis. Tie tarpmiestiniai pokalbiai...

Man nudiegė tarp šonkaulių.

-Ne.

- Ką ne?

- Nesakyk šito, - sukuždėjau.

- Aš tik... turiu omeny, mes galbūt net nepasimatysim

daugiau.

416

Man į paširdžius susmigo kablys ir nutempė širdį žemėn.

- Galėčiau atvažiuoti tavęs aplankyti, - pasakiau, balsas išėjo

plonytis ir gailus.

- Taigi, ir kas tada? Stumdysi mane neįgaliųjų vežimėliu? Kaip

kokioj labdaros akcijoj?

- Aš niekad taip...

- Verčiau susirask kokį futbolininką - juk to nori tokios mer­

gaitės kaip tu, argi ne? O ne vaikiną, kuris atsitrenkia į sumautą

stalą ir jam koja lūžta per pusę...

Dabar aš jau blioviau.

- Tai neturi reikšmės...

- Turi tai reikšmės, Amelija. Tik tu nesupranti. Ir niekad ne­

suprasi. Jei turi seserį, sergančią NO, tai dar nesi žinovė.

Man veidas liepsnojo. Išjungiau telefoną, kol Adamas nespėjo

dar ko nors pasakyti, ir suspaudžiau delnais skruostus. „Bet aš

myliu tave“, - ištariau, nors ir žinojau, kad jis manęs nebegirdi.

Iš pradžių paplūdo ašaros. Paskui užėjo įniršis: čiupau telefoną

ir trenkiau į vonios sieną. Griebiau užuolaidą ir vienu smagiu

judesiu nuplėšiau.

Bet ne ant Adamo aš niršau; pykau ant savęs.

Vienas dalykas - padaryti klaidą; visai kitkas - ir toliau lygiai

taip pat klysti. Žinojau, kas būna, kai leidi sau su kuo nors per

daug suartėti, kai patiki, kad tie žmonės tave myli. Tu nusivili.

Pasikliauk kuo nors - ir gali iškart tikėtis, kad tave sutraiškys, nes

kai tau labiausiai reikės, tų žmonių nebus. Arba taip, arba atverk

jiems širdį - ir tapsi dar viena jų bėda. Apskritai nieko daugiau

neturi, tik save, o tai knisa, jeigu nesi tikrai patikima.

Tariau sau, kad jeigu man nerūpėtų, dabar nebūtų šitaip skau­

du, - o tai tikrų tikriausiai įrodo, kad aš esu gyvas žmogus su

visom kitom jautrybėm, kartą ir visiems laikams. Bet tai jokia pa­

guoda, ypač jaučiantis kaip dangoraižis, kurio visuose aukštuose

prikrauta dinamito.

Todėl atsukau vonios čiaupą ir paleidau srovę, kad paskan­

dinčiau savo kūkčiojimą. Čiupsiu skustuvą, kurį buvau paslėpusi

tamponų dėžutėje, ir perbrauksiu odą nelyginant smuiką stryku,

ir niekas nenugirs mano gėdos giesmės.

417

* * *

Praėjusią vasarą mamai pritrūko cukraus ir ji vidury kepimo iš­važiavo į artimiausią parduotuvę, palikusi mudvi vienas dvide­šimčiai minučių - ne taip jau ilgai, pamanytum. Bet man užteko

laiko susipešti su tavim dėl to, kokią laidą žiūrėti per televizorių;

užteko laiko užrikti: Ir ne be pagrindo mama nori, kad tu būtum

mirusi; užteko laiko pamatyti, kaip tavo veidukas susiraukšlėja, ir

sąžinei prabusti.- Viki, - pasakiau, - aš to neturėjau galvoj.

- Užsičiaupk, Amelija.

- Nebūk toks kūdikis...

- O tu nebūk tokia dūdos galas!

Šitas žodis, iš tavo lūpų... Jo užteko, kad sustočiau kaip maišu

daužta.

- Kur tu girdėjai taip sakant?

- Taigi iš tavęs, vafle tu, - atsakei.

Tą akimirką į langą garsiai žiebėsi paukštis, mes abi pašo­

kom.

- Kas čia buvo? - paklausei tu ir atsistojai ant sofos pagalvių,

kad geriau matytum.

Užsilipau šalia tavęs, atsargiai, nes visuomet reikėdavo būti

atsargiai. Paukštis buvo mažytis ir rudas, kregždė arba žvirblis,

niekad neatskirdavau. Gulėjo išdrikęs ant žolės.

- Ar jis negyvas?

- O iš kur aš galiu žinot?

- Gal reikėtų patikrinti?

Taigi mes išėjom į lauką ir nupėdinom aplink namą. Didelei

mūsų nuostabai, paukštis tebebuvo lygiai ten pat, kur gulėjo prieš

kelias minutes. Atsitūpiau ir pabandžiau pažiūrėti, ar jo krūtinė

nors kiek kilnojasi.

Nada*.

- Reikia jį palaidoti, - rimtai pasakei tu. - Negalima jo čia taip

palikti.

- Kodėl? Gamtoje visą laiką kas nors miršta...

- Bet šitas taigi dėl mūsų kaltės. Paukščiukas tikriausiai išgir­

do, kaip mes rėkaujam, ir todėl įskrido į langą.

* Nieko (isp.).

418

Aš abejojau, ar paukštis apskritai mus girdėjo, bet neketinau

su tavim ginčytis.

- Kur kastuvas? - paklausei tu.

- Nežinau. - Valandėlę pagalvojau. - Palauk, - liepiau ir nu­

bėgau į vidų.

Paėmiau didelį metalinį šaukštą tešlai maišyti, kurį mama

buvo palikusi dubeny, ir išsinešiau į lauką. Jis dar buvo aplipęs

tešla, bet gal nieko tokio, bus panašiai kaip Egipte - mumijos iš­

lydimos į pomirtinį gyvenimą su visu auksu, maisto atsargom ir

mylimais gyvūnėliais.

Iškasiau duobutę už kokių šešių colių nuo tos vietos, kur

gulėjo paukštis. Nenorėjau jo liesti - vien nuo tos minties

nupurtė, - todėl sprigtelėjau šaukšto kraštu, kad įkristų į

duobutę.

- O ką dabar? - pakėlusi galvą paklausiau tavęs.

- Dabar reikia sukalbėti maldelę, - pareiškei tu.

- Pavyzdžiui, „Sveika, Marija"? Kaip tau šovė į galvą, kad tas

paukštis katalikas?

- Galėtume pagiedoti Kalėdų giesmę, - pasiūlei. - Jos iš tiesų

nereliginės. Tiesiog gražios.

- Kaip manai, o gal verčiau pasakyti ką nors gražaus apie

paukščius?

Su šituo tu sutikai.

- Jie būna visų vaivorykštės spalvų, - tarei.

- Jie gerai skraido, - pridūriau aš. Bent jau skraidė prieš de­

šimt minučių. - Ir gražiai gieda.

- Ir dar paukščiai man primena vištą, o vištiena labai skanu, -

pasakei tu.

- Gerai, jau užteks.

Užkasiau negyvą paukštelį, tada tu pritūpei ir išdėliojai ant

viršaus piešinį iš žolyčių, kaip torto puošmenas. Abi drauge par­

ėjome į namus.

- Amelija! Gali žiūrėti per televizorių, ką nori.

Atsisukau į tave.

- O aš nenoriu, kad tu būtum mirusi, - prisipažinau.

Mudvi vėl susėdom ant sofos, tu susirangei man pašonėje kaip

tais laikais, kai dar buvai pyplė.

419

Norėjau tau pasakyti, bet nepasakiau: Nežiūrėk į mane kaip į

pavyzdį. Aš - paskutinis žmogus, į kurį galėtum lygiuotis.

Dar daug savaičių, kai mes palaidojome tą paukščiuką, lyjant

nesėsdavau prie lango. Dar ir dabar man nesinori eiti į tą kie­

mo pusę. Bijodavau, kad išgirsiu trakštelint, pažiūrėsiu žemyn ir

išvysiu sulūžusius griaučių kaulelius, trapius sparnelius, nuglu­

dintą snapelį. Užteko nuovokos nusukti akis šalin, kad netektų

išvysti to, kas gali išnirt į paviršių.

Žmonėms įdomu sužinoti, koks būna jausmas, tai papasakosiu:

kai įpjauni pirmą kartą, nutvilko, tada pamačius kraują širdis ima

dažniau plakti, nes žinai, kad padarei, ko neturėjai daryti, o vis

dėlto pavyko išsisukti. Paskui nugrimzti į savotišką transą, nes

tai tikrai svaigina - ta ryški raudona linija, it plento linija žemė­

lapyje, norėtum sužinoti, kur ji veda. Ir - Dieve - taip saldžiai

atlėgsta, sakyčiau, lyg koks balionas būtų pririštas prie vaiko ran­

kos ir kažkaip ištrūkęs, nuskriejęs sau laisvas į dangų. Žinai, kad

tas balionas galvoja: Cha, vis dėlto aš tau nepriklausau; o kartu: A r

kas bent nutuokia, kokio grožio vaizdas iš čia atsiveria? O vėliau,

po visko, balionas prisimena, kad klaikiai bijo aukščio.

Kai stukteli tikrovė, griebi tualetinį popierių arba popierinio

rankšluosčio ritinį (geriau negu medžiaginę šluostę, nes dėmės

niekad neišsiplauna 100 procentų) ir prispaudi prie pjūvio. Tau

gėda - pulsas dunksi. Jei prieš minutę ir buvo aplankęs koks

palengvėjimas, jisai sukreša, sustingsta it ataušęs padažas, susi­

gniaužia į kumštį paširdžiuose. Tu tiesiog apsivemi nuo savęs,

nes davei sau žodį, kad paskutinis kartas bus paskutinis, o ir vėl

save apvylei. Taigi paslepi savo silpnumo įrodymus po drabužių

sluoksniais, po rankovėmis, ilgomis - kad paslėptų įpjovas, nors

vasara ir niekas nevaikšto su džinsais ir ilgomis rankovėmis. Su­

meti kruvinus popierius į unitazą, žiūri, kaip vanduo nusidažo

rausvai, tada nuleidi į užmarštį, ir tau norėtųsi, kad viskas būtų

taip pat lengva.

Kartą žiūrėjau filmą: merginai buvo perpjauta gerklė ir vietoj

klyksmo pasigirdo toks žemas atodūsis - lyg neskaudėtų, ly£ tai

būtų vien proga pagaliau išsivaduoti. Žinojau, kad tas jausmas

ateis, todėl prieš pjaudama antrą ir trečią kartą palaukdavau.

420

Žiūrėdavau, kaip kraujas srūva ant šlaunies, ir bandydavau kuo

ilgiau iškęsti prieš vėl brūkštelėdama skustuvu.

- Amelija!

Tavo balsas. Apimta panikos pakėliau galvą.

- Ko tau čia? - paklausiau ir sukryžiavau kojas, kad negalė­

tum geriau įsižiūrėti į tai, ką jau tikriausiai pamatei. - Ar girdėjai

kada nors žodį „asmeniška"?

Tu sūpavaisi ant ramentų.

- Aš norėjau pasiimti dantų šepetuką, o durys buvo neužra­

kintos.

- Buvo užrakintos, - ginčijausi. O gal aš klystu? Man taip

rūpėjo paskambinti Adamui, kad gal pamiršau. Įbedžiau į tave

niekšingiausią savo žvilgsnį. - Dink iš čia! - užrikau.

Tu nuklibikščiavai atgal į mūsų kambarį, duris palikai atviras.

Greit nuleidau kojas ir prispaudžiau tualetinio popieriaus gniu-

tulą prie įpjautų vietų. Paprastai neidavau iš vonios, kol liausis

bėgęs kraujas, o dabar tik užsitempiau džinsus su visu strate­

giškai prispaustu gniužulu ir nuėjau į kambarį. Įsmeigiau į tave

žvilgsnį, provokuodama leptelėti ką nors apie tai, ką matei, kad

vėl galėčiau apklykti, bet tu sėdėjai ant lovos ir skaitei knygą. Vi­

sai nieko man nesakei.

Randams blunkant imdavau nervintis, nes kol juos matyda­

vau, suprasdavau, ko man skauda. Pamaniau, gal ir tu jauti tą

patį, kai tau sugyja kaulai.

Atsirėmiau į pagalves. Šlaunis tvinkčiojo.

- Amelija, - pašaukei tu. - Ar tu apkamšysi mane?

- O kur tėvelis ir mamytė?

Atsakyti tau nė nereikėjo - net jeigu sėdi apatiniame aukšte,

nuo mūsų jie taip toli, lyg būtų išskridę į mėnulį.

Vis dar prisiminiau tą vakarą, kai man pirmą kartą neberei­

kėjo, kad tėvai apkamšytų. Galėjau būti maždaug tavo amžiaus.

Iki to vakaro būdavo įprasta: gesinam lempas, apkamšom ant­

klodę, bučkis į kaktą - ir baubai sulenda į rašomojo stalo stal­

čius, išsislapsto už knygų lentynos. O tada vieną dieną aš pa­

dėjau skaitomą knygą ir užsimerkiau. Ar tėvai didžiavosi šiuo

nepriklausomu vaiku? O gal pasijuto lyg ką pametę, nors gerai

nė nežinodami ką?

421

- Na, ar išsivalei dantis? - paklausiau ir iškart atsiminiau, kad tai ir norėjai padaryti, kai aš pjausčiausi. - Et, trauk velniai

tuos dantis. Vienas vakaras nieko nereiškia. - Aš atsikėliau nuo

lovos ir nerangiai pasilenkiau virš tavosios. - Labanakt, - palin­

kėjau, paskui staiga pasilenkiau kaip koks žuvaujantis pelikanas

ir pakštelėjau tau j kaktą.

- Mamytė man pasaką paseka.

- Tada pasišauk mamytę, tegu ji ir apkamšo, - atsakiau ir vėl

išsidrėbiau ant čiužinio. - Aš pasakų nemoku.

Akimirką tu gulėjai nuščiuvusi.

- Galėtume kartu sukurti.

- Jeigu jau taip nori... - atsidusau.

- Kartą gyveno dvi sesutės. Viena jų buvo labai labai stipri, o

kita ne. - Tu pažiūrėjai į mane. - Tavo eilė.

Aš užverčiau akis į lubas.

- Stiprioji sesuo išėjo laukan per lietų ir suprato: ji dėl to stipri,

kad padaryta iš geležies. Bet lauke lijo, ir ji surūdijo. Pabaiga.

- Ne, nes sesutė, kuri nebuvo stipri, išėjo į lauką ir laikė ją

apkabinusi, kol vėl išlindo saulė.

Kai tu buvai mažiukė, kartais mes miegodavom vienoj lovoj.

Iš pradžių ne, bet vidury nakties aš prabusdavau ir aptikdavau

tave apsivijusią apie mane kaip vijoklis. Tave traukdavo šiluma;

man magėdavo rasti vėsią paklodės vietą. Ištisas valandas mė­

gindavau pasislinkti nuo tavęs ankštoje lovutėje, bet niekad nė

į galvą neatėjo perkraustyti tave atgal. Šiaurės polius nepabėgs

nuo magneto; kad ir kas būtų, magnetas jį atranda.

- O kas tada atsitiko? - pakuždomis paklausiau, bet tu jau bu­

vai užsnūdusi, ir man beliko susisvajoti pabaigą.

v

S oh A & s

Pagal nebylų susitarimą tą naktj nakvojau ant sofos. Tik kad

žodis „miegojau" per daug optimistiškas. Daugiausia blaš­

kiausi ir varčiausi. Tą vieną kartą, kai vis dėlto užsnūdau, prisi­

sapnavo košmaras, kad sėdžiu ant liudytojų pakylos ir žiūriu j

Šarlotę, o kai prasižioju atsakyti į Gajaus Bukerio klausimą, man

iš burnos ima skristi juodi mašalai.

Jei mes su Šarlote vakar vakare ir sugriovėm kokią sieną, tai ji

buvo atstatyta tokio paties aukščio ir dvigubai storesnė. Keistas

dalykas būti vis dar įsimylėjusiam savo žmoną ir nebežinoti, ar ji

tau patinka. Kas bus, kai visa tai baigsis? Ar galima atleisti žmo­

gui, kuris (skaudino tave ir tavo mylimuosius, nors nuoširdžiai

manė, kad bando pagelbėti?

Aš padaviau skyrybų prašymą, bet ne šito iš tikrųjų norėjau.

Troškau visiems mums atsukti laiką dvejus metus atgal ir pradėti

iš pradžių.

Ar aš jai kada tai sakiau?

Nusimečiau antklodę, atsisėdau, pasitryniau delnais veidą.

Vienomis trumpikėmis ir policijos departamento marškinėliais

užlipau laiptais į viršų ir tyliai įsmukau j mūsų miegamąjį. Prisė­

dau ant lovos.

- Šarlote... - sukuždėjau, bet niekas neatsiliepė.

Paliečiau antklodžių tumulą, bet po jomis buvo pagalvė.

- Šarlote! - pašaukiau balsu.

Vonios durys buvo atlapos; uždegiau šviesą, Šarlotės ten ne­

buvo. Po truputį imdamas nerimauti (gal ji taip pat iš galvos

423

kraustosi dėl to teismo kaip aš? gal vaikšto per miegus?) išėjau į koridorių, patikrinau jūsų vonią, svečių kambarį, siaurus laiptus

į palėpę.Paskutinės durys buvo jūsų miegamojo. Žengiau vidun ir iš­

kart pamačiau ją. Šarlotė gulėjo susirangiusi ant tavo lovos, ranka

tvirtai apglėbusi tave. Net per miegus nenorėjo tavęs paleisti.

Paliečiau tavo plaukučius, paskui mamos plaukus. Paglosčiau

Amelijos skruostą. O tada priguliau ant kilimėlio, pamesto ant

grindų, galvą pasidėjau ant alkūnės. Tik pamanyk: vėl visi buvo­

me drauge, ir aš užmigau per kelias minutes.

\ k t i\ A J N b

Ž inot, koks čia reikalas? - paklausiau skubėdama teis­

mo rūmų koridoriais greta Gajaus Bukerio.

- Spėlioju, kaip ir jūs, - atsakė šis.

Abu buvom iškviesti į teisėjo kabinetą prieš antros dienos

teismo posėdžio pradžią. Kai kviečiama pas teisėją bylos pradžio­

je, paprastai nieko gero - ypač jei nė Gajus Bukeris nenutuokia

ko. Kad ir kokį skubų reikalą turėjo teisėjas Dželaras, aš anaiptol

netroškau išgirsti.

Mus įleido, teisėją radome sėdintį už rašomojo stalo, pernelyg

juodi plaukai gaubė galvą it šalmas. Man jis priminė senus Super­

meno žaislus - žinai, kad Supermeno juoda šukuosena skrendant

nesiplaiksto vėjyje, tai lemia kažkokie stebuklingi fizikos dėsniai

ar plaukų želė, - ir ši aplinkybė mane taip trikdė, kad nė nepa­

stebėjau kambaryje dar vieno asmens, moters, sėdinčios nugara

į mus.

- Advokatai, - tarė teisėjas, - jūs abu pažįstate Džuljetą Ku­

per, prisiekusiąją numeris šeštas.

Moteris atsigręžė. Tai ją per pokalbį Gajus Bukeris įkyriai ka­

mavo asmeniškais klausimais apie abortus. Galbūt vakar gyny­

bos advokatas, dėl to paties dusinęs Šarlotę, išprovokavo skun­

dą. Atsitiesiau įsitikinusi, kad priežastis, dėl kurios teisėjas mus

pakvietė, susijusi ne su manim, o su abejotina Gajaus Bukerio

laikysena teisme.

- Ponia Kuper bus atleista iš prisiekusiųjų žiuri. Į jos vietą

nedelsiant bus iškviestas kitas prisiekusysis iš rezervo.

V

425

Advokatai nemėgsta, kad vidury bylos nagrinėjimo keičiasi

prisiekusieji, bet tatai nepatinka ir teisėjams. Jeigu šią moterį at­

leidžia, turi būti svari priežastis.

Ji žiūrėjo į Gajų Bukerį ir atkakliai vengė žiūrėti į mane.

- Dovanokit, - sumurmėjo ji. - Nežinojau, kad kils interesų

konfliktas.

Interesų konfliktas? Iš pradžių spėjau, gal tai susiję su svei­

kata, gal dėl kokio nelaimingo atsitikimo jai reikia lėkti prie

giminaičio mirties patalo arba nedelsiant pradėti chemoterapi­

jos kursą. Jei interesų konfliktas, vadinasi, ji ką nors žino apie

mano arba Gajaus klientę. Bet tai turėjo suprasti per prisieku­

siųjų atranką.

Gajus Bukeris, akivaizdu, irgi jautėsi sutrikęs.

- Ar galima sužinoti, koks yra tas interesų konfliktas?

- Ponia Kuper yra giminystės ryšiais susijusi su viena šios by­

los šalimi, - pasakė teisėjas Dželaras ir pažiūrėjo man į akis. - Su

jumis, ponia Geits.

Vaizduodavausi visur matanti savo biologinę motiną, tik to neži­

nanti. Ilgėliau nusišypsodavau moteriškei, paduodančiai man bi­

lietą kino teatre; pasišnekučiuodavau apie orą su banko tarnau­

toja. Išgirsdavau kultūringą sekretorės balsą konkurentų biure ir

vaizduodavausi, kad tai ji; apačioje fojė atsitrenkdavau į damą

kašmyro paltu ir atsiprašinėdama tyrinėdavau žvilgsniu veidą.

Mano keliai galėjo kirstis su daugybės žmonių keliais, ir tarp jų

galėjo būti mano motina; gal kasdien ją dešimtis kartų sutinku,

tik nežinau šito.

O dabar ji sėdėjo priešais teisėjo Dželaro kabinete.

Jiedu su Gajumi Bukeriu kelioms minutėms paliko mus vie­

nas. Ir, mano nuostabai, nors klausimai kaupėsi kone ištisus tris­

dešimt šešerius metus, užtvara lengvai nepasidavė. Susigriebiau

apžiūrinėjanti jos plaukus - raudonus ir garbiniuotus. Visą gyve­

nimą buvau kitokia negu mano šeimos nariai ir vis spėliodavau,

ar nesu biologinės motinos kopija. Bet aš į ją nepanaši, visai ne­

panaši.

Ji laikė mėšlungiškai suspaudusi rankinę.

426

- Prieš mėnesį man paskambino iš teismo rūmų, - prašneko

Džuljeta Kuper. - Sakė, turi žinių. Tikėjausi, kad vieną dieną tai

atsitiks.

- Taip, - pasakiau, balsas gergždė lyg perdžiūvęs. - Kiek jau

laiko žinote?

- Tik nuo vakar. Teismo tarnautoja persiuntė man jūsų atvi­

ruką, bet aš negalėjau prisiversti atplėšti. Taip netikėta. - Ji pakė­

lė akis į mane. Akys rudos. Vadinasi, mano tėvo buvo mėlynos,

kaip mano? - Tai, kas vyko vakar, visi tie klausimai apie motiną,

kuri nori atsikratyti kūdikio, galų gale paskatino sukaupti drąsą

ir perskaityti.

Pasijutau lyg pripumpuota helio dujų: vadinasi, iš tiesų ji ne­

norėjo manęs atiduoti, lygiai kaip Šarlotė iš tiesų nenorėjo atsi­

žadėti Vilou.

- Perskaičiusi atviruką pabaigoje radau jūsų vardą ir supra­

tau, kad jau žinau jį, iš teismo. - Ji padvejojo. - Tai gana retas

vardas.

- Taip.

O kaip tu norėjai mane pavadinti? Siuze, Margareta, Tereza?

- Jūs labai gera, - droviai tarė Džuljeta Kuper. - Turiu omeny,

teisme.

Mus skyrė trijų pėdų atstumas. Kodėl nė viena iš mūsų jo

neperžengia? Aš tiek kartų piešiau vaizduotėje šią akimirką, ir

visuomet motina tvirtai mane apkabindavo lyg trokšdama atsi­

mokėti, jog kadaise mane prarado.

- Dėkui, - tariau.

Štai ko anksčiau nesupratau: motina, kurios nematei bemaž

trisdešimt šešerius metus, nėra tavo motina, ji svetimas žmogus.

Tegu jūsų*DNR ir vienoda, nebūtinai iškart susidraugausit. Šis

susitikimas nebuvo džiaugsmingas. Tik nejaukus.

Ką gi, galbūt ji jaučiasi taip pat nesmagiai kaip aš; gal jai baisu

peržengti ribą, o gal mano: aš širdy priekaištauju jai už tai, kad

manęs kadaise išsižadėjo. Tada mano pareiga - pralaužti ledus,

ar ne?

- Galvoj netelpa, šitiek laiko aš jūsų ieškojau, o jūs pataikėt į

prisiekusiųjų žiuri, - pasakiau šypsodamasi. - Na ir mažas gi tas

pasaulis.

427

- Labai mažas, - sutiko ji ir vėl nutilo kaip užsiūta.

- Man jūs patikot per voir dire pokalbį, - pamėginau pajuo­

kauti, bet jos tai nė kiek nepralinksmino.

Tada prisiminiau dar šį tą, ką Džuljeta Kuper sakė per prisie­

kusiųjų atranką: anksčiau ji buvo nedirbanti mama. Išėjo dirbti

tik tada, kai vaikai ėmė lankyti gimnaziją.

- Jūs turit vaikų. Kitų vaikų.

Ji linktelėjo.

- Dvi mergaites.

Vienturčiam vaikui tai įstabus dalykas: aš radau ne tik biolo­

ginę motiną, bet turiu ir seserų.

- Aš turiu dvi seseris, - garsiai ištariau.

Sulig šiais žodžiais kažin kas Džuljetos Kuper akyse užsi­

trenkė.

- Jos nėra jūsų seserys.

- Atsiprašau. Aš neturėjau galvoje...

- Ketinau parašyti jums laišką. Ketinau nusiųsti jį į Hilsberio

teismą ir paprašyti persiųsti jums, - kalbėjo ji. - Klausantis Šar­

lotės O ’Kyf visa tai grįžo: tiesiog būna tokių kūdikių, kurie geriau

negimtų. - Džuljeta ūmai atsistojo. - Norėjau parašyti jums laiš­

ką, - pakartojo ji, - ir paprašyti nebemėginti užmegzti ryšio su

manim.

Štai šitaip mano biologinė motina paliko mane antrą kartą

gyvenime.

Kai esi įvaikinta, gali gyventi laimingiausiai, bet visą laiką ne­

siliauji spėliojusi: gal jei būtum buvusi meilesnė, ramesnė, jei

gimdymas būtų buvęs lengvesnis... na, gal tada biologinė mama

nebūtų tavęs atsižadėjusi. Aišku, tai kvailystė - juk atiduoti vai­

ką įvaikinti apsisprendžiama prieš kelis mėnesius, - bet vis tiek

nesulaiko nuo tokių minčių.

Koledže mokiausi vien A pažymiais. Universitetą baigiau pir­

ma savo kurse. Žinoma, šito siekiau, kad tėvai manim didžiuotų­

si, nors pati sau nesakydavau, kuriuos tėvus turiu galvoje. Savo

įtėvius, aišku. Bet kartu ir biologinius tėvus. Rodos, visuomet pa­

slapčia tikėjau, kad jeigu biologinė motina netyčia mane sutiktų

428

ir pamatytų, kokia aš šauni, kaip man sekasi, negalėtų manęs ne­

pamilti.

Ką gi, o iš tiesų ji negalėjo manęs nepalikti.

Susitikimų kambario durys prasivėrė, vidun įsmuko Šarlotė.

- Moterų tualete buvo žurnalistė. Ji sekė paskui mane su mi­

krofonu, kol įėjau į... Marina! Jūs verkėt?

Papurčiau galvą, nors buvo akivaizdu, kad verkiau.

- Kažkas į akį įkrito.

- J abi?

Aš atsistojau.

- Eime, - nukirtau ir leidau jai sekti įkandin.

Kitas mano liudytojas buvo daktaras Markas Rozenbladas, gy­

dantis tave Bostono vaikų ligoninėje. Nusprendžiau nusipurtyti

autopilotą ir parodyti Džuljetos Kuper vietą užėmusiam prisie­

kusiajam dar neregėtą reginį. Prisiekusysis pasirodė esąs vyras,

apie keturiasdešimt metų, storais akiniais ir netaisyklingu sąkan-

džiu. Šypsojosi man, kai visus klausimus apie daktaro Rozenbla-

do kvalifikaciją siunčiau į jo pusę.

Kai man šitaip sekasi, tikriausiai prakišiu bylą, o tas tipas pa­

kvies mane į pasimatymą.

- Jūs pažįstate Vilou, daktare Rozenbladai? - paklausiau.

- Gydau ją nuo šešių mėnesių amžiaus. Šauni mergaitė.

- Kurio tipo nebaigtine osteogeneze ji serga?

- Trečiojo, arba progresuojančių deformacijų tipo.

- Ką tai reiškia?

- Tai sunkiausia iš nemirtinų nebaigtinės osteogenezės for­

mų. Trečiuoju tipu sergantys vaikai per savo gyvenimą susilau­

žys šimtus kaulų - ne vien nuo smūgio, bet kartais ir per miegus

versdamiesi lpvoje arba siekdami daikto nuo lentynos. Jiems

dažnai išsivysto sunkios kvėpavimo takų infekcijos su komplika­

cijomis, tai lemia statinės pavidalo krūtinės ląsta. Vaikai dažnai

apkursta, jų atsipalaidavę sąnariai ir silpnas raumenynas. Jiems

smarkiai iškrypsta stuburas, dėl to reikia tvirtinti jį implantuo­

jamais įtvarais, net prireikia sujungti slankstelius - nors tai ri­

zikingas sprendimas, mat nuo to momento vaikas nebeauga, o

tie vaikai ir taip jau mažo ūgio. Iš kitų komplikacijų pasitaiko

429

makrocefalija - didžiagalvystė, smegenų kraujosruvos, sukeltos

gimdymo traumų, trapūs dantys, o kai kuriems III tipo NO ser­

gantiems vaikams - baziliarinė invaginacija, kai antrasis slanks­

telis pakyla į viršų ir uždaro kaukolės ertmę, pro kurią stuburo

smegenys jungiasi su galvos smegenimis, - tada svaigsta ir skau­

da galvą, vaikas praranda orientaciją, sustingsta, kartais ištinka

mirtis.

- Ar galite mums papasakoti, kokie bus Vilou ateinantys de­

šimt metų? - paprašiau.

- Kaip ir daugelis jos amžiaus vaikų, sergančių nebaigtine

osteogeneze, ji nuo kūdikystės gydoma pamidronatu. Šis gydy­

mas pagerino jos gyvenimo kokybę - kol nebuvo bisfosfonatų,

III tipo vaikučiai retai kada vaikščiodavo ir būtų likę prikaustyti

prie neįgaliųjų vežimėlio. Dėl pamidronato per visą gyvenimą jai

kaulai lūš ne kelis šimtus kartų, o gal tik kokį šimtą - dėl to mes

nesame tikri. Tyrimai, atliekami stebint paauglius, kuriems, kaip

Vilou, infuzijos pradėtos kūdikystėje, dabar rodo, kad kai kaulai

vis dėlto lūžta, lūžta ne taip, kaip įprasta kaulų struktūrai, dėl to

yra sunkiau gydomi. Pamidronato infuzijos kaulo audinį daro

tankesnį, bet jis vis tiek lieka nenormalus. Be to, esama duomenų

apie tam tikras žandikaulio anomalijas, tik neaišku, ar jos susiju­

sios su pamidronatu ar atsiranda dėl dentino formavimosi ypa­

tumų, nulemtų nebaigtinės osteogenezės. Taigi gali prasidėti kai

kurios iš šių komplikacijų, - pasakojo daktaras Rozenbladas. -

Be to, jai ir toliau lūš kaulai, ji bus operuojama. Neseniai Vilou

implantuotas vieno šlaunikaulio sutvirtinimas; numanau, kad

neilgai trukus bus tvirtinamas ir kitas. Ilgainiui bus atlikta stu­

buro operacija. Plaučių uždegimu ji serga kasmet. Beveik visiems

III tipo pacientams randasi vienokių ar kitokių krūtinės ląstos

anomalijų, momens įdubimas ir kifoskoliozė, o ji lemia plaučių

ligas, širdies ir plaučių nepakankamumą. Nemažai III tipo pa­

cientų dėl kvėpavimo ar neurologinių komplikacijų miršta, bet

jei pasiseks, Vilou taps viena iš mūsų sėkmės istorijų - sulauks

brandos amžiaus, gyvens visavertį, orų gyvenimą.

Kurį laiką aš tik spoksojau į daktarą Rozenbladą. Pažįstant

tave, turėjus progos su tavim šnekėtis ir net mačius, kaip iš visų

430

jėgų stengiesi užvažiuoti vežimėliu į kalniuką ar pasiekti ką nors

nuo per aukšto prekystalio, man buvo sunkiai suvokiama, kad

tavęs laukia visi šie medicininiai košmarai. Žinoma, kaip tik ant

šio kabliuko mes su Bobu Ramiresu iš pat pradžių ir planavome

kabinti šią bylą, bet net aš buvau įtikėjusi, kad tavo gyvybei pa­

vojus negresia.

- Jeigu Vilou vis dėlto išgyvens iki pilnametystės, ar sugebės

pati savimi pasirūpinti?

Klausdama šito neįstengiau pasižiūrėti į Šarlotę; maniau, ne­

pakelsiu jos veido išraiškos girdint jeigu, o ne kai.

- Jai reikės žmogaus, galinčio daugiau ar mažiau ja rūpintis,

kad ir kokia nepriklausoma taptų. Kaulai lūš, teks gulėti ligoninė­

je, atlikti fizinės terapijos procedūras. Bus sunku išlaikyti darbą.

- Ar, be fizinių iššūkių, - paklausiau, - jos laukia ir emociniai

išmėginimai?

- Taip, - atsakė daktaras Rozenbladas. - Nebaigtine osteo-

geneze sergantiems vaikams dažnai tenka nerimauti ir daug ko

gyvenime vengti, kad nelūžtų. Po sunkių kaulų lūžių juos kartais

ištinka potrauminis stresas. Be to, Vilou jau dabar mato, kad yra

kitokia negu kiti vaikai ir jos galimybės ribotos. Augdami NO

sergantys vaikai nori įgyti savarankiškumo - tačiau negali gy­

venti taip nepriklausomai kaip sveiki paaugliai. Dėl to kai kurie

tampa introvertais, suserga depresija, tai net pastūmėja į savižu­

dybę.

Atsigręžusi pamačiau Šarlotę. Buvo įsikniaubusi veidu į

delnus.

Gal iš pažiūros ji neatrodė eilinė motina. Gal Šarlotė padavė

į teismą Paiper Rys, nes per stipriai myli Vilou, kad paleistų. Gal

mano biologinė motina mane paleido, nes suprato, kad neįstengs

mylėti.

- Per tuos šešerius metus, kai gydote Vilou, jūs gerai pažinote

Šarlotę O ’Kyf?

- Taip, - atsakė gydytojas. - Šarlotė gerai supranta savo du­

krytės poreikius. Vilou diskomfortą ji pajunta bene kokia šeštąja

jusle ir pasistengia užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių anks­

čiau, negu padėtis taps nekontroliuojama. - Jis pažvelgė į prisie­

431

kusiuosius. - Ar pamenate Širlę Maklein filme „Švelnūs žodžiai"?

Tai - Šarlotė. Kartais ji būna tokia užsispyrusi, kad nagai niežti

jai užtvoti, - bet tai dėl drąsaus priešinimosi man.

Atsisėdau, leidau klausti Gajui Bukeriui.

- Jūs gydote šį vaiką nuo šešių mėnesių, tiesa?

- Taip. Anuomet dirbau Šrainerių ligoninėje Omahoje, o Vi­

lou dalyvavo mūsų atliekamuose pamidronato tyrimuose. Kai

persikėliau į Bostono vaikų ligoninę, atrodė patogiau ją gydyti

arčiau namų.

- Ar dažnai su ja susitinkate, daktare Rozenbladai?

- Dukart per metus, nebent pasitaiko lūžis. Na, nebuvo metų,

kad Vilou pas mus apsilankytų tik du kartus.

- Ar seniai vaikus, sergančius NO, gydote pamidronatu?

- Pradėjome po 1990-ųjų.

- Ir jūs tvirtinate, kad prieš pradedant gydymą pamidronatu

šių vaikų gyvenimas buvo kur kas ribotesnis?

- Visiškai teisingai.

- Tai ar sutiktumėte, kad jūsų srities medicinos technologijos

padidino Vilou sveikatos potencialą?

- Ir gerokai, - atsakė daktaras Rozenbladas. - Dabar ji gali

daryti tokius dalykus, kurie NO sergantiems vaikams prieš pen­

kiolika metų buvo nepasiekiami.

- Tad jeigu šis teismas būtų vykęs prieš penkiolika metų, jūs

turbūt būtumėte piešęs kur kas liūdnesnį Vilou gyvenimo pa­

veikslą. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?

Daktaras Rozenbladas linktelėjo.

- Tikrai taip.

- Turint omeny, kad mes gyvename Amerikoje ir medicinos

mokslas kas dieną vis labiau plėtojamas tokiose laboratorijose ir

ligoninėse kaip jūsiškė, ar nėra tikėtina, jog Vilou gyvenime su­

lauks dar didesnės pažangos?

- Prieštarauju, - pareiškiau aš. - Spekuliatyvu.

- Jis - savo srities žinovas, - nepasidavė Gajus Bukeris.

- Jis gali pateikti savo nuomonę, - pasakė teisėjas, - remda­

masis žiniomis apie dabar atliekamus mokslinius tyrimus.

- Tai įmanoma, - pripažino daktaras Rozenbladas. - Kita ver­

tus, aš jau sakiau - aiškėja, kad stebuklingieji bisfosfonatai ilgai­

432

niui sukelia kitų problemų, anksčiau NO pacientams nebūdingų. Taigi dar nežinia.

- Vis dėlto galima įsivaizduoti, kad Vilou sulauks brandaus

amžiaus? - paklausė Bukeris.

- Be abejo.

- Ar ji galėtų įsimylėti?

- Žinoma.

- Ar galėtų susilaukti kūdikio?

- Įmanoma.

- Ar ji galėtų dirbti ne namie?

- Taip.

- Ar galėtų gyventi atskirai nuo tėvų?

- Galimas daiktas, - atsakė daktaras Rozenbladas.

Gajus Bukeris plačiai išskėtė rankas ir uždėjo ant prisiekusių­

jų ložės turėklo.

- Daktare, jūs gydote ligas, ar ne?

- Žinoma, taip.

- Ar jūs kada gydytumėt lūžusį pirštą amputuodamas visą

ranką?

- Būtų per daug radikalu.

- Ar ne per daug radikalu gydyti nebaigtinę osteogenezę ne­

leidžiant pacientui gimti?

- Prieštarauju! - sušukau.

- Prieštaravimas priimtas. - Teisėjas piktai nužvelgė Gajų Bu-

kerį. - Advokate, aš neleisiu, kad teismo salėje rengtumėt sąjū­

džio „Už gyvybę" mitingus.

- Suformuluosiu klausimą kitaip. Ar esate kada susidūręs su

motina, kurios vaikui dar gimdoje diagnozuojama nebaigtine os-

teogenezė ir kuri apsisprendžia nutraukti nėštumą?

Rozenbladas linktelėjo.

- Taip dažnai būna tais atvejais, kai turime mirtiną NO for­

mą - II tipo.

- O esant sunkiai formai?

- Prieštarauju, - įsiterpiau. - Ką tai turi bendra su ieškove?

- Noriu išgirsti atsakymą, - pareiškė teisėjas Dželaras. - Gali­

te atsakyti, daktare.

Daktaras Rozenbladas žengė per minų lauką.

433

- Nutraukti pageidautą nėštumą niekas lengvai nesiryžta, -

tarė jis. - Bet kai paaiškėja, kad vaikas bus labai neįgalus, šeimos

reaguoja skirtingai. Kai kurios žino, kad galės užtikrinti pakan­

kamą priežiūrą neįgaliam vaikui, kitos laiku susivokia, jog to ne­

įstengs.

- Daktare, - pasakė Bukeris, - ar jūs pavadintumėte Vilou

O ’Kyf gimimą neteisėtu?

Pajutau kažką šalimais ir suvokiau, kad Šarlotę krečia dre­

bulys.

- Aš negaliu spręsti, - atsakė Rozenbladas. - Aš tik gydytojas.

- Kaip tik tai ir norėjau įrodyti.

P c U j W v

Savo ultragarso technologės Džaninos Vaisbach nebuvau ma­

čiusi jau ketverius metus, nuo to laiko, kai ji išėjo iš mano

kabineto ir persikėlė dirbti j ligoninę Čikagoje. Jos plaukai, anks­

čiau šviesūs, dabar buvo kaštoniniai ir glotnūs, o abipus lūpų at­

sirado plonos vagelės. Pamaniau, įdomu, ar aš jai atrodau tokia

pati, o gal išdavystė mane neatpažįstamai pasendino.

Džanina alergiška riešutams, ir kartą buvo įsiplieskęs nedidelis

karas tarp jos ir pas mus dirbusios seselės - ši užplikė riešutinės

kavos. Vien nuo kvapo, pasklidusio po mūsų laukiamąjį, Džani-

ną išmušė dilgėlinė; seselė dievagojosi nesusivokusi, kad riešu­

tai skysčio pavidalu irgi veikia alergiškai; Džanina stebėjosi, kaip

šioji apskritai išlaikė slaugos egzaminą. Tiesą sakant, šis kivirčas

buvo didžiausia sumaištis, kada nors kilusi per mano praktiką...

išskyrus, žinoma, šitai.

- Kaip susipažinote su ieškove? - paklausė Šarlotės advo­

katė.

Džanina palinko prie mikrofono ant liudytojų pakylos. Prisi­

menu, ji dainuodavo karaokę vietos naktiniame klube. Save api­

būdindavo kaip patologiškai linkusią į viengungystę. Vis dėlto

dabar mūvėjo vestuvinį žiedą.

Žmonės keičiasi. Net ir tie, kuriuos manaisi pažįstanti taip pat

gerai kaip save.

- Ji buvo kabineto, kuriame aš dirbau, pacientė, - atsakė Dža­

nina. - Paiper Rys akušerijos ginekologijos kabineto.

- Jūs dirbate pas atsakovę?

435

- Trejus metus dirbau pas ją, o dabar dirbu Šiaurės vakarų

memorialinėje ligoninėje.

Advokatė spoksojo į sieną, lyg nė nesiklausytų.

- Ponia Geits, - paragino teisėjas.

- Atsiprašau, - staiga lyg nubudo ši. - Jūs dirbate pas atsa­

kovę?

- Jūs ką tik šito klausėte.

- Taip. Mm... ar galėtumėt papasakoti, kokiomis aplinkybė­

mis susipažinote su Šarlote O ’Kyf?

- Ji pas mus atėjo aštuonioliktą nėštumo savaitę atlikti ultra­

garsinio tyrimo.

- Kas dar dalyvavo darant tyrimą?

- Jos vyras, - atsakė Džanina.

- Ar buvo ir atsakovė?

Pirmą kartą Džanina pažvelgė man į akis.

- Iš pradžių ne. Mes darydavome taip: iš pradžių aš atlikdavau

ultragarso tyrimą ir aptardavau su ja; tada ji interpretuodavo re­

zultatus ir kalbėdavosi su paciente.

- Ponia Vaisbach, kas įvyko per Šarlotės O ’Kyf ultragarsinį

tyrimą?

- Paiper buvo man liepusi ieškoti Dauno ligos požymių. Paci­

entės hormoninis tyrimas buvo parodęs kiek padidėjusią riziką.

Aš džiūgavau, kad galiu dirbti su nauju aparatu, pagal paskutinį

mokslo žodį, jį buvome ką tik gavę. Aš paguldžiau ponią O ’Kyf

ant stalo, patepiau pilvą želė, tada pavedžiojau davikliu norėda­

ma pagauti gerą vaisiaus vaizdą.

- Ką pamatėte?

- Šlaunikauliai buvo trumpoki, tai kartais susiję su Dauno

sindromu, bet kitų rodiklių nebuvo.

- Dar ką nors?

- Taip, - atsakė Džanina. - Kai kurie vaizdai buvo neįtikėtinai

skaidrūs. Ypač vaisiaus smegenų. ^

- Ar tai pasakėte atsakovei?

- Taip. Ji sakė, kad šlaunikaulis nenukrypsta nuo normos, gali

toks būti dėl to, kad motina mažo ūgio, - atsakė Džanina.

- O dėl vaizdų skaidrumo? Ar apie tai atsakovė ką nors sakė?

- Ne, - pasakė Džanina, - nieko.

436

* * *

Tą vakarą, kai parvežiau Šarlotę namo po dvidešimt septintos

savaitės ultragarsinio tyrimo, kurio metu buvo matyti visi lūžę

kaulai, aš lioviausi būti jos draugė ir virtau gydytoja. Sėdėjau

virtuvėje prie stalo ir vardijau medicinos terminus - jie savaime

veikė kaip raminamieji: užtvindžiau Šarlotę su Šonu informacija,

kurios jie nesuprato, ir skausmas jų akyse darėsi nebe toks aštrus.

Papasakojau apie gydytoją, kuriai jau paskambinau susitarti dėl

konsultacijos.

Vienu momentu į virtuvę įskriejo Amelija. Šarlotė paskubo­

mis nusibraukė ašaras.

- Sveika, pupyte, - pakalbino ją.

- Atėjau pasakyti labanakt mažiukui, - pranešė Amelija, pri­

bėgo prie sėdinčios Šarlotės ir pamėgino kiek siekia rankutės ap­

kabinti mamos pilvą.

Šarlotė cyptelėjo, lyg sukniaukė.

- Ne taip stipriai, - išspaudė ji, ir aš supratau, ką galvoja: ar

šios nekantrios meilės apraiškos nesulaužė tau kelių kaulų.

- Bet aš noriu, kad ji išlįstų, - tarė Amelija. - Man nusibodo

laukti.

Šarlotė atsistojo.

- Sakau, gal ir aš prigulsiu.

Ji atkišo ranką Amelijai, ir jos išėjo iš virtuvės.

Šonas susmuko į jos vietą.

- Tai aš, taip? - Jis pakėlė į mane siaubo kupinas akis. - Tai dėl

manęs vaikelis toks?

- Ne...

- Šarlotė turi visiškai sveiką vaiką, - pasakė jis. - Tai sumesk,

dukart du.

- Tai tikriausiai spontaninė mutacija. Jūs nieko negalėjot pa­

daryti, kad jos išvengtumėt. - Aš irgi nieko nebūčiau galėjusi pa­

daryti. Bet dėl to nesilioviau jautusis kalta, lygiai kaip ir Šonas. -

Tu turi ja pasirūpinti, nes dabar ji gali palūžti. Neleisk jai visko

prisiskaityti internete prieš rytojaus apsilankymą pas tą gydytoją;

nesakyk, kad pats nerimauji.

- Aš negaliu meluoti, - paprieštaravo Šonas.

- Na, pameluosi, jeigu ją myli.

437

Dabar, praėjus tiek laiko, pagalvojau: kodėl negaliu atleisti Šarlotei už tai, kad naudojasi tuo pačiu patarimu?

Gajus Bukeris man nepatiko, bet, kita vertus, kai renkiesi drau­

dimo nuo netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų bendrovę,

juk neieškai žmonių, kuriuos kviestumeisi Kalėdų vakarienės.

Jam gerai sekėsi žmogų ant liudytojo pakylos priversti nesmagiai

muistytis - it vabzdį, prismeigtą smeigtuku kolekcininko, kuris

nusprendė jį atidžiau apžiūrėti.

- Ponia Vaisbach, - kreipėsi Bukeris, atsistojęs pradėti kryž­

minės apklausos. - Ar jums yra tekę dar kada nors matyti vaisių,

turintį panašius šlaunikaulio matmenis?

- Žinoma.

- Ar jūs žinote, kuo tai baigiasi?

Atsistojo Šarlotės advokatė.

- Prieštarauju, gerbiamas teisėjau. Liudytoja yra tik technolo­

gė, ne gydytoja.

- Bet ji kasdien tai mato, - atrėmė Gajus Bukeris. - Ji yra iš­

mokusi interpretuoti sonogramas.

- Atsakykit.

- Ką gi, pasakysiu - interpretuoti ultragarso rezultatus ne taip

jau paprasta, - įsižeidusi tarė Džanina. - Nors aš tik technolo­

gė, mano darbas - nurodyti problemiškus dalykus. - Ji kilstelėjo

smakrą į mano pusę. - Paiper Rys buvo mano viršininkė, aš tik

dirbau savo darbą.

Nieko daugiau ji nepasakė, bet man visą laiką skambėjo ausy­

se: Kitaip negu tu.

Šc\HotL

ano advokatei kažkas atsitiko. Ji nenustygo vietoje, vis

nenugirsdavo ldausimų ir pamiršdavo atsakymus. Pradė­

jau spėlioti: gal abejonės užkrečiamos? Gal Marina išsėdėjo šalia

manęs visą dieną, kol aš tvardžiausi, kad neatsistočiau ir nepa­

daryčiau galo visam šitam reikalui, o šįryt atsibudo su ta pačia

pasąmonine paskata?

Ji iškvietė man nepažįstamą liudytoją - daktarą Terberį. Jis

britas, bet iš pradžių vadovavo radiologijos skyriui Stanfordo

Liusilės Pakard vaikų ligoninėje, o paskui persikėlė į Šrainersų

ligoninę Omahoje ir radiologijos žinias ėmė taikyti vaikams, ser­

gantiems nebaigtine osteogeneze, tirti. Iš begalinio nuopelnų są­

rašo, kuriuo Marina jį pristatė, aiškėjo, kad daktaras Terberis per

savo karjerą interpretavo tūkstančius ultragarso rezultatų, skaitė

paskaitas visame pasaulyje ir kasmet dvi savaites savo atostogų

skiria besilaukiančių moterų skurstančiose šalyse priežiūrai.

Žodžiu, šventasis. Ir tikrai ne iš kelmo spirtas.

- Daktare Terberi, - kreipėsi į jį Marina, - ar galit tiems iš

mūsų, kurie nepažįsta ultragarso aparato, paaiškinti, kaip ši tech­

nika veikia?

- Akušerijoje tai diagnostikos priemonė, - tarė radiologas. -

Šis prietaisas - tai skeneris. Daviklis, skleidžiantis garso bangas,

pridedamas prie motinos pilvo ir judinamas, kad atkurtų gimdos

turinio vaizdą. Vaizdas projektuojamas į monitorių - jame ma­

tome sonogramą.

- Kam naudojami ultragarso aparatai?

439

- Nustatyti ir patvirtinti nėštumui, vaisiaus širdies plakimui ir

raidos nukrypimams vertinti, vaisiui išmatuoti norint nustatyti

nėštumo laiką ir įvertinti augimą, pamatyti placentos vietai, nu­

statyti vaisiaus vandenų kiekiui ir kitkam.

- Kada nėštumo metu paprastai atliekami tyrimai ultragar­

su? - pasiteiravo Marina.

- Nėra griežtų taisyklių. Kartais tiriama apie septintą savaitę

nėštumui patvirtinti ir įsitikinti, kad tai nėra negimdinis nėštu­

mas ar adenoma. Daugumai moterų bent vienas ultragarso tyri­

mas atliekamas tarp aštuonioliktos ir dvidešimtos savaitės.

- Kas daroma per šį ultragarso tyrimą?

- Tuo metu vaisius jau būna gana didelis - galima patikrinti

anatomiją, pažiūrėti, ar nėra apsigimimo, - ėmė aiškinti daktaras

Terberis. - Matuojami kai kurie kaulai, įsitikinama, ar kūdikis

pakankamo dydžio skaičiuojant nuo pastojimo datos. Patikrina­

ma, ar organai savose vietose, ar sveikas stuburas. Iš esmės šiuo

tyrimu patvirtinama, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Ir, žino­

ma, parsinešate namo nuotrauką, kuri kabo priklijuota prie šal­

dytuvo durelių kitus šešis mėnesius.

Keli prisiekusieji nusijuokė. Ar aš turėjau tavo ultragarsinio

tyrimo nuotrauką? Neprisiminiau. Kai atkuriu atminty tą dieną,

atgyja vien didžiulė palengvėjimo banga, užtvindžiusi tą akimir­

ką, kai Paiper pasakė, kad tu sveika.

- Daktare Terberi, - paklausė Marina, - ar jūs turėjote gali­

mybę peržiūrėti Šarlotei O ’Kyf atlikto aštuonioliktos savaitės ul­

tragarsinio tyrimo rezultatus?

- Taip.

- Ir ką pamatėte?

Jis pažvelgė į prisiekusiuosius.

- Dėl ultragarso tyrimo tikrai reikėjo susirūpinti. Kai atlieki

ultragarsinį tyrimą, į smegenis žiūri pro kaukolę, todėl jos atro­

do kiek drumstos, truputį lyg murzinos ir pilkos, nes ultragarsas

pirmiausia atsimuša į kaukolę ir nuo jos atsklinda aidas. O po­

nios O ’Kyf sonogramoje kaukolė krištolo skaidrumo - netgi toje

vietoje prie smegenų pusrutulio, kur vaizdas paprastai esti už­

temdytas. Tai leidžia spėti, jog kaukolės skliautas demineralizuo-

tas. Nepakankamai mineralizuota kaukolė būna esant kelioms

440

ligoms, tarp jų griaučių displazijai ir nebaigtinei osteogenezei.

Tada privalu patikrinti ilguosius kaulus, o šlaunikaulio ilgis aku­

šerijoje juk matuojamas kiekvieno ultragarsinio tyrimo metu. Po­

nios O ’Kyf atveju šlaunikaulis taip pat buvo trumpokas. Trumpo

šlaunikaulio ir demineralizuotos kaukolės derinys leidžia gana

tvirtai įtarti nebaigtinę osteogenezę. - Jo žodžiai pakibo teismo

salės ore. - Jeigu technologė atlikdama tyrimą būtų paspaudusi

ponios O ’Kyf pilvą, būtų galėjusi prietaiso ekrane pamatyti, kaip

vaisiaus kaukolė pasiduoda spaudimui ir deformuojasi.

Aš susiėmiau už pilvo, lyg tu vis dar būtum jame.

- Jeigu ponia O ’Kyf būtų buvusi jūsų pacientė, daktare, ką jūs

būtumėte daręs?

- Būčiau padaręs daugiau krūtinės ląstos nuotraukų - paieš­

kojęs lūžusių šonkaulių. Būčiau išmatavęs visus ilguosius kau­

lus - patvirtinti, kad vaisiui apskritai būdingi trumpi kaulai. Bent

jau būčiau nukreipęs pacientę į tyrimų centrą pas labiau patyru­

sius gydytojus.

Marina linktelėjo.

- Ką pasakytumėt sužinojęs, kad ponios O ’Kyf akušerė gine­

kologė nė vienos iš šių priemonių nesiėmė?

- Pasakyčiau, - atsakė daktaras Terberis, - kad gydytoja labai

smarkiai suklydo.

- Daugiau neturiu ko pridurti, - tarė Marina ir atsisėdo greta

manęs. Iškart giliai atsiduso.

- Kas yra? - sušnibždėjau. - Jis juk labai gerai pakalbėjo.

- Ar jums niekad neatėjo į galvą, kad ne jūs viena turite

bėdų? - kirste nukirto Marina.

Kryžminės apklausos atsistojo Gajus Bukeris.

- Sakoma, bepigu kritikuoti, kai viskas jau praeity ir rezultatai

prieš akis, ar ne, daktare Terberi?

- Girdėjau.

- Ar seniai liudijate teismuose kaip ekspertas?

- Jau dešimt metų, - atsakė gydytojas.

- Spėju, ne už ačiū?

- Ne, man mokama, kaip ir visiems ekspertams, - patvirtino

Terberis.

Bukeris pažvelgė į prisiekusiuosius.

441

- Gerai. Ir dabar pinigėliai tiesiog ore sklando, tiesa?- Prieštarauju, - įsikišo Marina. - Negi jis tikisi, kad ekspertas

atsakinės į retorinius klausimus?

- Atsiimu klausimą. Daktare, argi ne tiesa, kad nebaigtine os­

teogeneze - labai reta liga?

- Taip.

- Vadinasi, mažo miestelio akušerė ginekologė gali per visą

savo profesinį gyvenimą nepamatyti nė vieno atvejo?

- Žinoma, - sutiko Terberis.

- Ar ne teisinga būtų teigti, kad ultragarso nuotraukose ne-

baigtinės osteogenezės būtų ieškojęs tik specialistas?

- Na, medikai sako, esą kai girdi kanopų kaukšėjimą, darai

prielaidą, kad tai arklys, o ne zebras, - sutiko Terberis. - Bet kiek­

vienas gerai parengtas akušeris ginekologas turėtų sugebėti ul­

tragarso tyrime pastebėti pavojaus signalus. Galbūt negalės nu­

statyti, ką tie ženklai rodo, bet atpažins anomaliją ir supras, kad

pacientę reikia nukreipti pas aukštesnio lygio specialistus.

- Ar yra dar kitų ligų, be nebaigtinės osteogenezės, dėl kurių

tikrindami ultragarsu gautume tokį pat skaidrų smegenų srities

vaizdą?

- Mirtinos formos įgimta hipofosfatazija, nors ji labai reta.

Vis tiek būtų reikėję nukreipti pacientę į trečiojo lygio sveikatos

priežiūros centrą.

- Daktare Terberi, ar jums kada nors yra pasitaikęs itin skai­

drus sveiko kūdikio smegenų vaizdas? - paklausė Bukeris.

- Retkarčiais taip būna: jei ultragarsas sklinda ne per kau­

kolės kaulą, o per kaulų siūles, smegenys aiškiai matyti. Tačiau

mes fiksuojame daug smegenų vaizdų įvairiomis projekcijomis,

o kaukolės kaulų siūlės labai plonos. Praktiškai neįmanoma, kad

daviklis kiekvieną kartą pataikytų į sandūrą ir mes pamatytume

daug tokių aiškių smegenų vaizdų. Pamatęs vieną itin skaidrų

smegenų vaizdą, kai kitos projekcijos ne tokios skaidrios, many­

čiau, kad tas vaizdas gautas jungties vietoje. O šiuo atveju visuose

smegenų vaizduose kaukolės turinys matyti neįprastai gerai.

- O kaip dėl to šlaunikaulio ilgio? Ar teko jums kada per aš­

tuonioliktos savaitės tyrimą užfiksuoti trumpą šlaunikaulį, o pas­

kui išvysti gimusį sveikutėlį kūdikį?

442

- Taip. Kartais technologo matavimai būna per plauką ne­tikslūs, nes vaisius juda arba yra neįprastoje padėtyje. Techno­

logai matuoja du tris kartus ir fiksuoja didžiausią ilgumą. Tačiau

aštuonioliktą savaitę net mažiausia paklaida - turiu galvoje mi­

limetrus - sumažina procentilį. Labai dažnai potrumpis šlauni­

kaulis esti tik netiksliai išmatuotas.

Bukeris priėjo prie gydytojo.

- Kad ir koks naudingas, ultragarsinis tyrimas nėra visiškai

tikslus, tiesa? Kai kurie vaizdai būna aiškesni už kitus?

- Taip, vaisiaus sandarą matome nevienodai aiškiai. Vaizdo

aiškumas priklauso nuo daugelio dalykų - nuo motinos stambu­

mo, vaisiaus padėties. Visos šios sąlygos nuolat kinta. Gal vieną

dieną mums ir nepavyksta pamatyti aiškiai, o kitą dieną priešin­

gai - atsiveria kuo aiškiausias vaizdas.

- Daktare, ar galite aštuonioliktą savaitę tiksliai pasakyti, kad

vaikas sirgs III tipo nebaigtine osteogeneze?

- Galima konstatuoti, kad su griaučiais kažkas negerai. Matyti

tam tikri požymiai - kaip kad užrašyta Šarlotės O’Kyf kortelėje.

Jeigu nėštumui didėjant pastebime lūžusių kaulų, galima iš prin­

cipo spėti, kad vaisius serga III tipo NO.

- Daktare, jeigu Šarlotė O ’Kyf būtų buvusi jūsų pacientė ir jūs

būtumėte matęs jos aštuonioliktos savaitės tyrimo rezultatus, o

lūžusių kaulų nebūtų buvę matyti, ar būtumėte rekomendavęs jai

nuodugniau pasitikrinti?

- Dėl trumpo šlaunikaulio ir demineralizuoto kaukolės skliau­

to? Be jokios abejonės.

- O per kitą ultragarso tyrimą pastebėjęs kaulų lūžius, ar bū­

tumėte pasielgęs taip, kaip padarė Paiper Rys - nedelsdamas pa­

siuntęs ponią O ’Kyf pas didelės rizikos nėštumų specialistą tre­

čiojo lygio sveikatos priežiūros centre?

- Taip.

- Bet ar aštuonioliktą savaitę būtumėte galutinai diagnozavęs

ponios O ’Kyf vaisiui nebaigtinę osteogenezę?

Daktaras padvejojo.

- Na, ne, - atsakė.

Kartais vis pagalvoju, kas iš tikro yra „kritinė padėtis". Tu­

riu galvoje - visi mokytojai juk žinojo apie teismą ir kad

mano tėvai ne tik abu dalyvauja, bet dar ir niaujasi vienas su kitu.

Žinojo visa valstija, o gal ir visa šalis - čia jau galima padėkoti

laikraščiams ir televizijai, kad ištrimitavo. Net jeigu jie būtų lai­

kę mamą beprote arba pinigų melžike, vis tiek juk turėjo pajusti

nors menkiausią užuojautą man, įkliuvusiai į visą šitą košę! O vis

dėlto buvau aprėkta per matematiką, kad negalėjau susikaupti.

Rytoj laukė didžiausias anglų kalbos kontrolinis, iš žodyno, su

devyniasdešimt žodžių, kurių tikriausiai niekad gyvenime neteks

pavartoti.

Taigi rašiausi korteles. Pažeidžiamas, užrašiau. Labai labai la­

bai per daug jautrus. Bet argi ne čia šuo pakastas? Jeigu esi jau­

trus, juk būtinai žiūri į viską pernelyg rimtai?

Nerimaujantis - išsigandęs. Pavartokite žodį sakinyje: Aš neri­

mauju, ar gerai parašysiu šitą kvailą kontrolinį.

- Amelija!

Girdėjau, kad šauki, bet žinojau, kad atsiliepti nebūtina. Pa­

galiau juk mama - o gal Marina - moka pinigus tai naftalinu

trenkiančiai slaugei, kad tave prižiūrėtų. Jau antrą dieną išlipusi

iš autobuso ir parėjusi randu ją pas mus, bet, pasakysiu atvirai,

įspūdžio nedaro. Žiūri sau „Ligoninės priimamąjį14, nors turėtų

žaisti su tavim.

- Amelija! - riktelėjai tu, šį kartą garsiau.

444

Aš triukšmingai atsistūmiau su kėde nuo stalo ir nudundėjau

laiptais žemyn.

- Kas yra? - piktai paklausiau. - Aš mokytis bandau.

Tada pamačiau: seselė Račid prišliaukinusi visas grindis.

Ji stovėjo atsišliejusi į sieną, visa raudona kaip peliuko Mikio

nosis.

- Man rodos, geriau aš eisiu namo... - išstenėjo.

O tai ne. Dar užsikrėsiu buboniniu maru.

- Ar galėsi pažiūrėti Vilou, kol grįš mama? - paklausė slaugė.

Lyg visą ligšiolinį gyvenimą nebūčiau to dariusi.

- Aišku. - Aš padvejojau. - Bet pirma išvalysit, gerai?

- Amelija! - sušnypštei tu.- Jinai sergal

- Na, aš tai jau nevalysiu, - sušnibždėjau, bet seselė jau buvo

pakeliui į virtuvę kuopti ko pridirbusi.

- Bet man vis tiek reikia mokytis, - pasakiau, kai likome vie­

nos. - Nueisiu į viršų, pasiimsiu sąsiuvinį ir korteles.

- Ne, geriau aš eisiu į viršų, - pasiūlei tu. - Man lyg ir prigulti

norisi.

Taigi užnešiau tave laiptais - tokia buvai lengvutė - ir paso­

dinau ant lovos, o ramentus atrėmiau šalimais. Tu pasiėmei savo

naujausią knygą ir susiruošei skaityti.

Stebeilyti - žiūrėti išpūtus akis.

Stotas - žmogaus sudėjimas, figūra.

Dirstelėjau per petį į tave. Buvai trejų metų vaiko ūgio, nors

dabar tau jau šešeri su puse. Pagalvojau, įdomu, kokio mažumo

tu liksi. Prisiminiau tas auksines žuvytes, kurios paauga įleistos

į didelį tvenkinį, ir pamaniau - gal tai padėtų? Kas būtų, jeigu

užuot tupėjus šitoj lovytėj, šituose kvailuose namuose, parody­

čiau tau platųjį pasaulį?

- Galėčiau tave paklausinėti.

- Ačiū, aš dar nepasiruošusi. Gal vėliau.

- O tu žinojai, kad Varliukas Kermitas kairiarankis?

- Nežinojau.

Išsibarstęs - išsiblaškęs, išnykęs.

Išvengti - išsisukti, išsilenkti, pabėgti. Norėčiau.

- Ar žinai, kokio dydžio būna iškastas kapas?

445

- Vilou, - sudraudžiau, - aš bandau mokytis. Galėtum užsi­

čiaupt?

- Septynių pėdų aštuonių colių ilgio, trijų pėdų dviejų colių

pločio, šešių pėdų gylio, - sušnibždėjai tu.

- Vilou!

Tu atsisėdai tiesiai.

- Einu į tualetą.

- Puiku. Tik neprasmek, - atrėžiau.

Žiūrėjau, kaip tu atsargiai atsiremi į ramentus, kad prisitaiky­

tum nušokti nuo lovos. Paprastai į tualetą tave lydėdavo mama -

tiksliau sakant, slinkdavo iš paskos, o paskui iš gėdos tu išgrūsda-

vai ją ir užsidarydavai duris.

- Reikia pagalbos?

- Ne-a, tik šiek tiek kolageno, - atsiliepei tu, ir aš beveik nu­

sišypsojau.

Po minutės išgirdau, kaip vonios duryse trakšteli raktas. Skru­

pulingas, dievotas, likviduoti. Letargiškas, letalinis, nuslūgti. Pa­

saulyje būtų kur kas lengviau gyventi, jeigu, užuot nuolat keitęsi

žodžių ir skiemenų iškamšomis, tiesiog sakytume tai, ką iš tiesų

turime galvoje. Žodžiai užtveria kelią. Dalykai, kuriuos jaučiam

stipriausiai, pavyzdžiui, koks jausmas, kai berniukas tave liečia

taip, lyg būtum padaryta iš šviesos, arba ką reiškia būti vienin­

teliu žmogum kambaryje, kurio niekas nepastebi, - šitie daly­

kai nėra sakiniai, tai tankumynai mūsų kūno miške, vietos, kur

kraujas teka atgal. Jeigu manęs paklaustumėt, nors niekas šiaip

jau neklausia, tai vieninteliai žodžiai, kuriuos verta tarti, - man

labai gaila.

Perverčiau 13-ą ir 14-ą pamoką - pasalūniškas, padėręs, pasto­

ralinis - ir dirstelėjau į laikrodį ant riešo. Dar tik trečia valanda.

- Viki, - paklausiau, - kada mama žadėjo grįžti?

Ir prisiminiau, kad tavęs čia nėra.

Ir jau nėra geras penkiolika ar dvidešimt minučių.

Niekam nereikia tupėti tualete taip ilgai.

Mano pulsas ūmai padažnėjo. Nejaugi aš taip uoliai nagrinė­

jau žodžio bylinėtis reikšmę, kad neišgirdau išdavikiško šlumšte-

lėjimo? Nubėgau prie vonios durų ir paklebenau rankeną.

446

- Vilou! Tau nieko neatsitiko?

Niekas neatsakė.

Kartais pagalvoju, kas iš tikrųjų yra „kritinė padėtis",

{rėmiau koją ir išstūmiau duris.

V '

S o f ų ik

Sultinys iš aparato teismo rūmuose atrodė visai kaip kava - o

ir skonio buvo tokio paties. Šiandien gėriau jau trečią puodu­

ką, o vis dar nebuvau tikras, kas tai.

Tūnojau savo slėptuvėje prie lango - antrą teismo dieną toks

buvo mano didžiausias laimėjimas. Ketinau sėdėti laukiamaja­

me, kol Gajui Bukeriui manęs prireiks, bet nepagalvojau apie

žurnalistus. Tie, kurie nepateko į teismo salę, mikliai išsiaiškino,

kas aš esu, ir apspito iš visų pusių, tad beliko trauktis atatupstam,

murmant „jokių komentarų".

Klaidžiojau teismo koridorių labirintais klebindamas ranke­

nas, kol radau vienas duris, kurios atsidarė. Nenutuokiau, kam

naudojamas tas kambarys, užtat jis buvo beveik tiesiai virš teis­

mo salės, kur šiuo metu Šarlotė.

Netikėjau jokiais ekstrasensų triukais, bet tikėjausi, kad ji

pajus mano buvimą čia, viršuje. Negana to, vyliausi, kad tai

gerai.

Štai mano paslaptis: nors aš ir perbėgau į priešininko pusę,

nors mūsų santuoka ir sudužo į uolas, giliai širdies kamputyje aš

spėliojau, kas nutiktų, jeigu Šarlotė laimėtų.

Turėdami užtektinai pinigų, galėtume šią vasarą išsiųsti tave į

stovyklą, kad susipažintum su panašiais į save vaikais.

Turėdami užtektinai pinigų, galėtume nusipirkti naują au­

tobusiuką, užuot snargliais klijavę senąjį, kuriam jau septyneri

metai.

448

Turėdami užtektinai pinigų, padengtume kreditinės kortelės

įsiskolinimą ir grąžintume antrą paskolą, kurią pasiėmėm, kai

sveikatos draudimo sąskaitos iškilo iki debesų.

Turėdamas užtektinai pinigų, galėčiau išsivežti Šarlotę nakčiai

ir vėl įsimylėti.

Nuoširdžiai buvau įsitikinęs, kad už sėkmę mes negalime mo­

kėti geros draugės sužlugdymu. Bet kas būtų, jeigu Paiper mes

nebūtume pažinę asmeniškai, o tik kaip medikę? Ar būčiau pa­

laikęs bylą prieš kitą gydytoją? Ar aš nesutinku dėl to, kad čia

dalyvauja Paiper, ar apskritai dėl bylos esmės?

Tokios daugybės dalykų mums niekas nesakė.

Koks jausmas, kai lūžta šonkaulis, man viso labo sūpuojant

tave ant rankų.

Kaip skaudu matyti tavo išraišką, kai žiūri į vyresnę sesutę

čiuožiančią.

Ir kad net tie žmonės, kurie gali padėti, pirmiausia turi sukel­

ti skausmo: gydytojai, kurie sustato tavo kaulus į vietą, žmonės,

kurie lieja tau kojų įtvarus ir leidžia žaidžiant su jais prisitrinti

pūslių, kad žinotų, kuriose vietose reikia taisyti.

Kad tavo kaulai bus ne vienintelis dalykas, kuris neatlaiko.

Kad rasis plauko plonumo įtrūkiu mano finansiniuose ištekliuo­

se, kurių metų metus nepastebėsim, kad taip pat nepastebimai

ims eižėti mano ateitis, mano santuoka.

Staiga man prireikė išgirsti tavo balselį. Išsitraukiau mobilųjį

telefoną ir pradėjau rinkti numerį, bet telefonas tik blerbtelėjo, ir

baterija galutinai išsikrovė. Spoksojau į aparatą. Galėjau nueiti į

mašiną ir pasiimti įkroviklį, bet tai vėl būtų buvęs iššūkis taisy­

klėms. Besveriant galimą naudą ir pavojų, mano slėptuvės durys

prasivėrė, pro jas plūstelėjo vestibiulio triukšmas, o jam iš paskos

pasirodė Paiper Rys.

- Teks tau susirasti kitą slėptuvę, - pasakiau jai krūptelėjus.

- Tu mirtinai mane pergąsdinai, - atsakė Paiper. - Iš kur ži­

nai, kad ėjau slėptis?

- Dėl to ir pats čia lindžiu. O tu neturėtum sėdėti teismo sa­

lėje?

- Pertrauka.

449

Padvejojau ir nutariau, kad neturiu ko prarasti.

- Kaip ten viskas klostosi?

Paiper išsižiojo lyg ketindama atsakyti ir vėl užsičiaupė.

- Skambink, netrukdysiu, - sumurmėjo uždėjusi ranką ant

durų rankenos.

- Numirė, - atsakiau, ji atsisuko. - Baterija.

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Atsimeni, kadaise nebuvo mobiliųjų telefonų, ir mums ne­

reikėdavo klausytis svetimų pokalbių.

- Kai kuriuos dalykus geriau pasilikti sau, - sutikau.

Mudviejų akys susitiko.

- Klaiku ten, - prisipažino ji. - Paskutinis liudytojas buvo

draudimo statistikos ekspertas, skaičiavo galimas Vilou sveika­

tos priežiūros išlaidas, kurių neapmokės draudimas, ir jų bendrą

sumą, vadovaudamasis tikėtina jos gyvenimo trukme.

- Kiek jis sakė?

- Trisdešimt tūkstančių kasmet.

- Ne, turėjau galvoj, kaip ilgai ji gyvens?

Paiper patylėjo.

- Man nemalonu matuoti Vilou skaičiais. Ji jau paversta sta­

tistika.

- Paiper...

- Nėra jokių kliūčių jai nugyventi normalios trukmės gyve­

nimą.

- Bet ne normalų gyvenimą, - baigiau aš.

Paiper atsišliejo į sieną. Aš nedegiau šviesos - nenorėjau, kad

kas nors suprastų, jog esu čia. Ir prietemoje jos veidas atrodė su-

kritęs, nuvargęs.

- Praėjusią naktį sapnavau pirmą kartą, kai atėjai pas mus į

svečius - susipažinti su Šarlote.

Tą vakarą prisiminiau taip ryškiai, lyg būtų buvę vakar.

Pakeliui į Paiper namus paklydau, nes labai jaudinausi. Dėl

akivaizdžių priežasčių niekas manęs nekvietė į svečius, kai iš­

rašiau baudą už greičio viršijimą. Tikrai nebūčiau ten ėjęs, bet

išvakarėse, kai sustabdžiau Paiper už tai, kad per trisdešim­

ties mylių zoną važiuoja penkiasdešimties greičiu, užėjau pas

450

savo geriausią draugą, kitą mentą, ir jo lovoje užtikau savo

merginą. Kai po savaitės Paiper paskambino į nuovadą ir pa­

kvietė, neturėjau ko prarasti; tai buvo impulsyvu, kvaila ir

desperatiška.

Kai atvažiavęs pas Paiper buvau pristatytas Šarlotei, ji ištiesė

man ranką, ir tarp mudviejų delnų įsižiebusi kibirkštis sukrėtė

abu. Kol suaugusieji sėdėjo prie stalo, abi mergaičiukės valgė sve­

tainėje; Paiper man buvo įdėjusi gabalą Šarlotės kepto karameli­

nio torto su karijų riešutais.

- Ką manot? - paklausė Šarlotė.

Pertepąs tebebuvo šiltas, saldus; pyragas tirpo burnoje lyg pri­

siminimas.

- Manau, mums reikėtų susituokti, - atsakiau, ir visi prapliu­

po juokais, bet aš ne visai juokavau.

Kalbėjomės apie savo pirmąjį pasibučiavimą. Paiper papasa­

kojo istoriją, kaip vienas berniukas nusiviliojo ją į mišką už li­

pynių, esą ten už uosio užsiglaudęs vienaragis; Robas sakė, kad

jam viena septyniolikmetė mergina sumokėjo penkis dolerius,

kad pasipraktikuotų. Šarlotės, kaip paaiškėjo, niekas nebučiavo

iki aštuoniolikos metų.

- Nepatikėsiu, - tariau.

- O jūs, Šonai? - paklausė Robas.

- Aš neprisimenu.

Tuo metu man jau viskas buvo nublankę, regėjau vien Šar­

lotę. Būčiau galėjęs pasakyti, kiek colių skiria mūsų kojas po

stalu. Būčiau galėjęs papasakoti, kaip jos garbanos pagavo žva­

kių šviesos atspindžius ir nebepaleidžia. Neprisiminiau savo

pirmojo bučinio, bet būčiau galėjęs pasakyti, kad Šarlotės bus

paskutinis.

- Pameni, Ameliją su Ema buvome pasodinę svetainėje, - pra­

šneko Paiper. - Mes taip smagiai leidom laiką, kad niekam nė į

galvą neatėjo patikrinti, ką jos veikia.

Ūmai man iškilo vaizdas: mes visi sugužėję į mažutį apatinio

aukšto tualetą, Robas šaukia ant dukrelės, mat ta prisišnekinusi

Ameliją padėti pripilti unitazą sauso šunų ėdalo.

Paiper ėmė juoktis.

451

- Ema vis kartojo, kad ten tik puodelis.

Bet jis išbrinko vandenyje ir užpildė visą unitazą. Iš tikro

nuostabu, kaip greit padėtis tapo nebesuvaldoma.

Paiper juokas pralaužė ledus, ir kaip esti, kai emocijos ima šo­

kinėti anapus ribos, štai ji jau apsipylė ašaromis.

- Dieve mano, Šonai. Kaip mes taip įklimpom?

Aš nesmagiai stypsojau, paskui apglėbiau ją.

- Viskas gerai.

- Kas čia gero, - sukūkčiojo Paiper ir įsikniaubė man į petį. -

Aš niekad niekad gyvenime nebuvau blogiuke. O kaskart įženg­

dama į teismą kaip tik tokia ir tampu.

Aš ir anksčiau apkabindavau Paiper. Taip juk elgiasi su­

tuoktinių poros - ateini pas ką nors į svečius, įteiki privalomą

vyno butelį ir pakšteli į skruostuką šeimininkei. Gal iš tolo

ir buvau atkreipęs dėmesį, kad Paiper aukštesnė už Šarlotę,

kvepia kitais, nepažįstamais kvepalais, o ne Šarlotės kriaušių

muilu ir vanilės ekstraktu. Kad ir kaip ten būtų, apsikabinimas

išeidavo trikampis: susiliečiate skruostais, o kūnai lieka atstu

viens nuo kito.

Bet dabar Paiper glaudėsi prie manęs, kaklas sudrėko nuo

karštų jos ašarų. Jaučiau jos kūno linkį ir svorį. Ir pajutau, kurią

akimirką ji pajuto mane.

Tada ji ėmė mane bučiuoti, o gal aš ėmiau ją bučiuoti; ji buvo

vyšnių skonio, mano akys užsimerkė, ir sulig ta akimirka regėjau

vien tik Šarlotę.

Mudu atšlijom vienas nuo kito, akis nusukę į šalį. Paiper su­

spaudė delnais skruostus. Aš niekad niekad gyvenime nebuvau

blogiuke, pirma sakė ji.

Visada būna pirmas kartas.

- Atleisk, - tariau, tuo pat metu prakalbo Paiper.

- Man nederėjo...

- To nebuvo, - nutraukiau. - Tiesiog tarkim, kad to nebuvo,

gerai?

Paiper pakėlė akis ir liūdnai pažvelgė į mane.

- Vien tai, kad tu ko nors nenori matyti, Šonai, dar nereiškia,

kad to dalyko nėra.

452

Nežinau, ar mes kalbėjom apie šią akimirką ar apie bylą, ar ir

viena, ir kita. Norėjau pasakyti Paiper tūkstančius dalykų, prasi­

dedančių ir pasibaigiančių atsiprašymu, o iš mano lūpų išsprūdo

štai kas.

- Aš myliu Šarlotę, - pasakiau. - Myliu savo žmoną.

- Žinau, - sukuždėjo Paiper. - Aš irgi ją mylėjau.

SahSAjb

Filmą apie vieną tavo gyvenimo dieną Marina turėjo pateikti

prisiekusiesiems kaip paskutinį liudijimą. Tai buvo emocinga

atsvara šaltiems, sausiems faktams, kuriuos išdėstė draudimo sta­

tistikos ekspertas: kiek mūsų šalyje kainuoja turėti neįgalų vaiką.

Rodos, amžiai prabėgo nuo to laiko, kai filmavimo grupė sekiojo

paskui tave po mokyklą ir, jei atvirai, aš nerimavau, kuo čia baigsis.

Kas bus, jeigu prisiekusieji, pasižiūrėję į tavo kasdienybę, pamanys,

kad ji ne taip jau skiriasi nuo visų kitų žmonių kasdienybės?

Marina mane nuramino, girdi, tai jos darbas užtikrinti, kad

filmas duotų naudos, ir vos teismo salės ekrane ėmė judėti pir­

mieji kadrai, supratau - nebuvo ko jaudintis. Nuostabus dalykas

redagavimas.

Pradžioje pasirodė tavo veidelio atspindys lange. Tu nieko nekal­

bėjai, bet ir nereikėjo. Tavo akyse tvyrojo viso gyvenimo liūdesys.

Tuomet kadras anapus lango - kamera nusekė paskui tavo se­

serį, čiuožiančią ant tvenkinio.

Tada pasigirdo pirmieji dainos taktai, o aš klūpojau ir segiau

tau kojyčių įtvarus prieš važiuojant į mokyklą, nes tu pati jų ne­

pasiekei. Po akimirkos pažinau motyvą: „Tikiuosi, tu šoksi".

Kišenėje ėmė vibruoti mano mobilusis telefonas.

Į teismą draudžiama neštis mobiliuosius telefonus, bet aš pa­

sakiau Marinai, kad privalau būti pasiekiama, jeigu kartais kas

atsitiktų, - ir mes padarėme tokį kompromisą. Kyštelėjau ranką į

kišenę ir pažiūrėjau, kas skambina.

Pasirodė užrašas NAMAI.

454

Projektoriaus ekrane tu buvai klasėje, vaikai zujo aplink it žu­

vytės akvariume ir šoko kažkokį vorų šokį, sukosi ratu, o tu sėdė­

jai nejudėdama savo vežimėlyje.

- Marina, - sušnibždėjau.

- Ne dabar.

- Marina, man skambina...

Ji pasilenkė arčiau.

- Jeigu dabar, užuot žiūrėjusi filmą, atsiliepsit tuo nelemtu te­

lefonu, prisiekusieji nukryžiuos jus kaip beširdę.

Aš pasikišau delnus po šlaunimis, vis labiau nerimaudama.

Gal prisiekusieji pagalvojo, kad negaliu į tai žiūrėti. Telefonas

liaudavosi, o po minutės vėl imdavo burgzti. Stebėjau tave ekra­

ne, atliekančią gydomosios mankštos pratimus, trepsinčią prie

kilimėlio, prikandusią apatinę lūpą. Telefonas vėl ėmė vibruoti,

man iš galugerklio išsiveržė tyli dejonė.

Kas, jei tu nugriuvai? Kas, jei slaugė nesumetė, ką daryti? O jei­

gu kas nors baisesnio už paprastą lūžį?

Girdėjau už nugaros šniurkščiojant, traukiant iš rankinių po­

pierines nosinaites. Mačiau, kad prisiekusiuosius prikaustė tavo

žodžiai, tavo elfiškas veidelis.

Telefonas vėl subirbė, man kūną perliejo elektros šokas. Šį

kartą išsitraukusi pamačiau SMS žinutę. Pakišau telefoną po sta­

lu ir atvožiau dangtelį.

VILOU SUSIŽEIDĖ, GELBĖK

- Man reikia ištrūkti iš čia, - šnipštelėjau Marinai.

- Po penkiolikos minučių... Dabar skelbti pertraukos jokiu

būdu negalim.

Aš vėl ėmiau žiūrėti į ekraną, širdis daužėsi kaip kūjis. Susižei­

dė - kaip? Kodėl slaugė ko nors nesiima?

Tu sėdėjai ant kilimėlio, kojytes sudėjusi varlytės poza. Vir­

šum tavęs lingavo raudonas žiedas. Pabandei jį pasiekti, krūpte­

lėjai. Jau galim liautis?

Nagi, Vilouyjuk tu narsi merginay aš žinau. Suimk j į pirštukais

ir spustelėk...

Tu pamėginai padaryti, ko prašo Molė. Bet iš akių plūdo aša­

ros, o žodžiai prasiveržė aštriu staccato. Molef prašau... galiu jau

liautis?

455

Telefonas vėl vibravo. Sugniaužiau jį delne.

O tada klūpojau šalia tavęs ant kilimėlio, laikiau glėby, sūpa­vau, raminau - padarysiu, kad būtų geriau.

Jeigu būčiau kreipusi daugiau dėmesio į tai, kas vyksta teis­

mo salėje, būčiau pastebėjusi, kad visos moterys prisiekusiosios

verkia, ašaroja ir kai kurie vyrai. Būčiau pamačiusi, kaip televi­

zijos kameros iš salės galo įrašinėja viską vakaro žinioms. Tačiau

užuot apsidairiusi aš kaip kulka šoviau iš vietos tą pat sekundę,

kai užgeso ekranas.

Kol tekina bėgau praėjimu ir pro dvivėres duris lauk iš salės,

mačiau į mane susmigusius žvilgsnius. Tikriausiai jie manė, kad

nebepakeliu emocijų ar esu pernelyg jautri žiūrėti į tave vaizda­

juostėje. Vos pralėkiau pro šerifo padėjėjus, nuspaudžiau telefo­

no mygtuką atskambinti.

- Amelija! Kas atsitiko?

- Jinai kraujuoja, - isteriškai raudojo Amelija. - Visur aplink

buvo pilna kraujo, ji nejudėjo, ir...

Staiga pasigirdo nepažįstamas balsas.

- Ar čia ponia O ’Kyf?

- Taip, klausau!

- Aš Halas Čenas, iš greitosios...

- Kas atsitiko mano dukrai?!

- Ji smarkiai nukraujavo, kol kas tiek ir težinom. Ar galit atva­

žiuoti į Portsmuto rajoninę?

Nežinau, ar bent pasakiau taip. Marinai nė neketinau praneš­

ti. Tik dėjau į kojas - per vestibiulį, pro duris laukan. Prasibro­

viau pro reporterius, užkluptus iš netyčių, šie atsitokėjo kaip tik

laiku - spėjo atgręžti savo objektyvus ir atkišti mikrofonus į mo­

teriškę, kuri skuodė iš šito teismo, lėkė pas tave.

.Am,eiiflCu

Kai buvau visai mažiukė ir naktimis siautėdavo vėjai, sunkiai

užmigdavau. Ateidavo tėvelis ir sakydavo man, kad mūsų

namas ne iš šiaudų ir pagaliukų, kad jis iš plytų sumūrytas, ir,

kaip žino paršiukai, niekas negali jo nugriauti. Bet štai ko paršiu­

kai nesuprato: didelis piktas vilkas - tai dar tik pati bėdų pradžia.

Didžiausia grėsmė jau lindi su jais viduje, tik jos nematyti. Ne ra­

dono dujos ir ne anglies monoksidas, o trys skirtingos asmenybės

vienoje mažoje erdvėje. Tik nepasakokit man, kad paršelis dykū­

nas - tas, kur ir suramstė šiaudų namuką, - gali gerai sugyventi

su aikštingu baikštuoliu paršeliu mūrininku. Netikiu, kad jie su­

tartų. Lažinuosi, jeigu ta pasaka būtų tęsusis dar dešimt puslapių,

trys paršeliai būtų kibę viens kitam už gerklės, o mūro namas vis

dėlto susprogęs.

Nindzės spyriu išlaužiau vonios duris - jos pasidavė lengviau,

negu tikėjausi; kita vertus, namas juk senas, ir stakta tiesiog su­

byrėjo. Tu buvai ten, bet aš tavęs nemačiau. Kaip galėjau matyti,

kai aplink šitiek kraujo?

Suspiegiau, tada įbėgau į vonią ir paliečiau skruostus.

- Vilou, pabusk. Pabusk!

Nepaveikė, tavo rankutė nuslydo į šoną, o iš saujos iškrito

mano skustuvas.

Širdis man pradėjo daužytis. Aną vakarą tu matei, kaip aš

pjoviausi; aš taip pykau, kad nė neatsimenu, ar paslėpiau skus­

tuvą įprastinėj slėptuvėj. Kas, jeigu sumanei pamėgdžioti tai, ką

matei?

457

Vadinasi, dėl visko kalta aš.

Tavo riešai buvo supjaustyti. Aš jau isteriškai blioviau. Neži­

nojau, apvynioti tave rankšluosčiu, pabandyti stabdyti kraujavi­

mą ar kviesti pagalbą, skambinti mamai.

Padariau ir viena, ir kita, ir trečia.

Atvažiavo gaisrininkai su greitąja ir lėkte užlėkė j antrą aukš­

tą, palikę purvinus aulinių batų pėdsakus ant kilimo.

- Atsargiai, - šaukiau sustojusi vonios tarpdury, - jai ta trapių

kaulų liga. Ji sulūš, jeigu pajudinsit.

- Jeigu nepajudinsim, ji galutinai nukraujuos, - burbtelėjo

gaisrininkas.

Vienas greitosios medikas atsistojo užtverdamas man vaizdą.

- Papasakok, kas atsitiko.

Aš taip žliumbiau, kad beveik užtino akys.

- Aš nežinau. Aš mokiausi savo kambary. Buvo slaugė, bet

išėjo namo. O Vilou - o ji... - Man iš nosies žliaugė, žodžiai vėlėsi

į gniutulą. - Ji labai ilgai buvo tualete.

- Kiek? - paklausė gaisrininkas.

- Gal dešimt minučių... gal penkias...

- Tai penkias ar dešimt?

- Nežinau, - kūkčiojau, - nežinau.

- Iš kur ji gavo skustuvą? - paklausė gaisrininkas.

Aš sunkiai nurijau seiles ir prisiverčiau atlaikyti jo žvilgsnį.

- Neįsivaizduoju, - pamelavau.

Baklis - vienasluoksnis pyragas su uogomis tešloje.

Kai neturi to, ko nori, belieka norėti to, ką turi. Tai viena iš

pirmųjų pamokų, kurias išmoko į Ameriką atplaukę kolonis­

tai. Čia jie suprato, kad nebegali gaminti mėgstamų Anglijos

desertų ir pudingų, nes nėra tokių sudedamųjų dalių. Šis at­

radimas lėmė naujoves: prisirinkę vaisių ir uogų pagal metų

laiką, naujakuriai taisė greitus valgius pusryčiams, netgi ga­

mindavo iš jų pagrindinius patiekalus. Juosvadino taip: bdklis

ir grafitas, kramblis, kobleris ir krispis, rudoji Betė, sonkeris,

slampas ir pandaudė. Apie šių pavadinimų kilmę parašytos

ištisos knygos: grantas - tai sproginėjančių verdamų vaisių

garsas, o Luiza M e i Alkot savo šeimos namus Konkorde,

Masačusetso valstijoje, meiliai pavadino „Obuolių slampu“

(arba griuvena). Tačiau kai kurie keisti pavadinimai taip ir

liko neišaiškinti.

Vienas iš jų - baklis.

Gal jis taip pavadintas todėl, kad viršus kaip trupininio

pyrago, dėl to jis atrodo sutrupėjęs. Bet kodėl tada jis nevadi­

namas krambliu, iš tikrųjų panašesniu į krispį?

Baklius kepu tada, kai nebeišeina niekas kita. Vaizduo­

juosi kokią nusivariusią kolonistų šeimininkę,palinkusią virš

ugniakuro su ketaus keptuve, raudančią tiesiai į tešlą - štai iš

čia ir radosi pavadinimas. Baklis - tai akimirka, kai palūžti,

pasiduodi, nes kai kepi viską išvien, sugadinti tiesiog neįma­

noma. Kitaip nei kepant pyragus ir pyragaičius, čia nereikia

nervintis, ar gerai nutaikysi ingredientų, ar tešlą užmaišysi

reikiamos konsistencijos. Tai kepinys kepimo neįgaliesiems;

nuo jo pradedi, kai viskas aplinkui sudužę į šukes.

459

VAIVORŲ IR PERSIKŲ BAKLIS

ĮDARUI

lĄ stiklinės nesūdyto sviesto, sukapoto smulkiais gabalėliais

Vi stiklinės šviesaus rudojo cukraus

Vt stiklinės universalios paskirties miltų

1 arbatinis šaukštelis cinamono

1 arbatinis šaukštelis šviežio imbiero, nulupto ir sutarkuoto

TEŠLAI

1 Vi stiklinės miltų

Vi arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnis druskos

3A stiklinės nesūdyto sviesto, kambario temperatūros

s4 stiklinės tamsaus rudojo cukraus

1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto

3 dideli kiaušiniai

2-3 stiklinės miškinių vaivorų (jeigu nėra šviežių, galima pa­

keisti šaldytais)

2 prinokę persikai, nulupti ir supjaustyti skiltelėmis*

Ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais kvadratinę aštuonių colių

formą; įkaitinkite orkaitę iki 350 °F.

Iš pradžių pasiruoškite įdarą: dubenėlyje maišykite sviestą,

rudąjį cukrų, miltus, cinamoną ir imbierą, kol mišinys primins

rupią košę. Atidėkite.

Tada užmaišykite tešlą: persijokite miltus, suberkite kepimo

miltelius ir druską. Ją irgi padėkite į šalį.

Elektrinio mikserio inde mentelės pavidalo plakikliu mai­

šykite sviestą ir rudąjį cukrų, kol gausite vientisą švelnią masę

(3-4 minutes). Suberkite vanilę. Į tešlą po vieną įplakite kiauši­

nius - tik kol susimaišys. Sudėkite uogas ir persikus. Sukrėskite

* Geriausias būdas lupti persikus - apačioje nedaug kryžmai įpjauti ir vie­nai minutei įmesti į verdantį vandenį. Išgriebkite kiaurasamčiu ir iškart pamerkite į ledo šaltumo vandenį. Nulupkite - persiko odelė lengvai nusiners - ir supjaustykite skiltelėmis ar mažais gabaliukais.

460

tešlą į pasiruoštą formą ir ant viršaus išverskite įdarą. Kepkite 45

minutes, kol įbestą pagaliuką ištrauksite švarų, o baklio viršus

taps auksinis.

ŠajJLott

Manau, galima žmogų mylėti per stipriai.

Užkeli ką nors ant pjedestalo, o žvelgdama iš apačios ma­

tai, kas negerai - išsipešęs plaukelis, nubėgusi kojinės akis, lūžęs

kaulas. Visą savo laiką ir energiją skiri tam dalykui pataisyti ir

nuolat alini save. Net nepastebi, kaip atrodai, kaip susibaigei, nes

tavo akys regi vien kitą žmogų.

Tai ne pasiteisinimas, tai vienintelis įmanomas atsakymas, ko­

dėl aš esu atsidūrusi čia, prie tavo patalo; tu sutvarstytu riešu, dar

ir lūžusiu toje vietoje, kur daktarai turėjo spausti, kad nebebėg­

tų kraujas; tu lūžusiais nuo dirbtinio kvėpavimo šonkauliais, nes

buvo sustojusi širdelė.

Aš pratusi girdėti, kad štai tau vėl lūžo kuris nors kaulas arba

reikia operacijos, arba sugipsuos. Bet šiandien iš daktarų lūpų

pasigirdo žodžiai, kurių niekad nebūčiau tikėjusis išgirsti: krau­

javimas, savęs žalojimas, savižudybė.

Kaip gali šešerių metų mergaitė norėti nusižudyti? Ar tai vie­

nintelis būdas priversti mane atsitokėti, susivokti? Juk visas mano

dėmesys buvo sutelktas į tave.

Ką jau kalbėt apie paralyžiuojančią graužatį.

Visą laiką, Vilou, aš tetroškau, kad suprastum, kokia man esi

svarbi. Aš padaryčiau viską, kas mano valioje, kad tavo gyveni­

mas būtų kuo geriausias... o tu to gyvenimo visai nenori.

- Aš netikiu, - karštai sušnabždėjau, nors tu dar tebemiegojai,

pripumpuota vaistų. - Netikiu, kad norėjai numirti.

462

Perbraukiau delnu tau ranką, vien pirštais prisiliečiau prie

tinklelio, užnerto ant tvarsčio virš gilios įpjovos ant riešo.

- Aš tave myliu, - ištariau, balsas buvo duslus nuo ašarų. - Aš

taip tave myliu, kad be tavęs nebežinočiau, kas esu. Net jei pri­

reiks viso mano gyvenimo, aš padarysiu taip, kad suprastum, ko­

dėl tavasis toks svarbus.

Aš laimėsiu bylą, o už tuos pinigus nusivešiu tave pažiūrėti

parolimpinių žaidynių. Nupirksiu tau sportinį neįgaliųjų veži­

mėlį, tarnybinį šunį. Nuskraidinsiu tave į kitą pasaulio kraštą,

kad susipažintum su žmonėmis, kurie kaip tu grumiasi ir įveikia

sunkumus, užsibrėžę pranokti visų lūkesčius. Įrodysiu tau, jog

būti kitokiai - tai ne mirties nuosprendis, o iššūkis. Taip, tu ir

toliau laužysi, tik ne kaulus, o užtvaras.

Tavo pirštukai krustelėjo, akys iš lėto atsimerkė.

- Labas, mamyte, - sumurmėjai.

- Ak, Vilou, - pratariau, dabar jau kaip reikiant įsiverkusi. -

Tu mus mirtinai nugąsdinai.

- Atsiprašau.

Pakėliau tavo sveikąją rankutę ir pabučiavau delniuką, kad

galėtum bučinį neštis kaip saldainį, kol ištirps.

- Ne, - sukuždėjau, - tai aš atsiprašau.

Kambario kampe Šonas krustelėjo krėsle, kuriame miegojo.

- Labas, - pasisveikino jis, ir visas jo veidas nušvito pamačius,

kad tu jau prabudusi. Jis prisėdo ant tavo lovos krašto.

- Kaip mano mergaitė?

Jis nubraukė tau nuo veido plaukus.

- Mamyte! - pašaukei tu.

- Ką, mažyte?

Tada tu nusišypsojai - pirma tikra šypsena, prieš ištisus am­

žius matyta tavo veide.

- Judu abu čia, - pasakei, tarsi tik to visą laiką tetroškai.

Palikusi tave su Šonu nulipau į vestibiulį ir paskambinau Mari­

nai; mano pašto dėžutėje ji buvo palikusi daugybę žinučių.

- Na, pagaliau prisirengėt, - piktai burbtelėjo Marina. - Štai

kokios naujienos, Šarlote. Vidury teismo posėdžio išeiti drau­

463

džiama, ypač nepasakius advokatui, kur eini. Ar jūs bent įsivaiz­

duojat, kaip kvailai atrodo, kai teisėjas klausia, kur mano klientė,

o aš negaliu atsakyti?

- Man reikėjo važiuoti į ligoninę.

- Dėl Vilou? Ką ji šį kartą susilaužė? - paklausė Marina.

- Ji įsipjovė. Neteko daug kraujo, o daktarai ją gelbėdami su­

laužė kelis kaulus. Bet ji pasveiks. Čia ją paliko nakčiai, kad galėtų

stebėti. - Aš giliai įkvėpiau. - Marina, aš negaliu rytoj atvykti į

teismą. Man reikia likti su Vilou.

- Gerai, - atsakė Marina. - Aš galiu paprašyti, kad posėdis

būtų atidėtas vienai dienai. Ir... Šarlote, džiaugiuosi, kad Vilou

nieko baisaus.

Atodūsis išsiveržė iš mano krūtinės kaip vėjo gūsis.

- Nežinau, ką be jos daryčiau.

Marina patylėjo.

- Verčiau pasistenkit, kad Gajus Bukeris nenugirstų jūsų šitai

sakant, - pasakė ji ir padėjo ragelį.

Man nesinorėjo važiuoti namo, nes ten kraujas. Numaniau, kad

jo bus pilna visur - ant dušo užuolaidos, grindų plytelių, vonioje.

Vaizdavausi, kaip plaunu skuduru su balinamuoju skysčiu, šluos­

tę tenka daug kartų gręžti į kriauklę, degina rankas ir perši akis.

Vaizduotė piešė rausvai nusidažantį vandenį; net gerą pusvalandį

mazgojusi, vis dar užuosiu baimę netekti tavęs.

Amelija sėdėjo apačioje, kavinukėje, buvome ją ten palikę

su puodeliu karšto šokolado ir kartoniniu skrudintų bulvyčių

laiveliu.

- Sveika, - pasisveikinau.

Ji pusiau pakilo nuo kėdės.

- Kaip Vilou?

- Kaip tik bunda.

Atrodė, Amelija tuoj nualps, ir negalėjau jos kaltinti - juk tai

ji tave rado, tai ji iškvietė greitąją.

- Ar ji ką nors sakė?

- Nelabai ką. - Uždėjau delną ant jos rankos. - Tu išgelbėjai

Vilou gyvybę. Žodžiais neįmanoma apsakyti, kaip aš tau dėkinga, nežinau, kaip padaryti, kad suprastum.

464

- Taigi aš negalėjau jos palikti mirtinai nukraujuoti, - ištarė

Amelija visa virpėdama.

- Nori ją aplankyti?

- N...nežinau, ar jau galiu. Vis stovi prieš akis toje vonio­

je... - Ji susigūžė, tiesiog susivyniojo būdinga paauglių mergaičių

maniera, it paparčio lapas. - Mamyte, kas būtų buvę, jeigu Vilou

būtų numirusi?

- Mesk tai iš galvos, Amelija.

- Aš neturėjau galvoje dabar... šiandien. Na, prieš krūvą metų.

Kai tik gimė. - Ji pakėlė akis, ir aš supratau: ji nebando mano

kantrybės, nuoširdžiai klausia, koks būtų buvęs jos gyvenimas,

jeigu nebūtų pasitraukęs į neįgalios sesers šešėlį.

- Negaliu tau pasakyti, Amelija, - nuoširdžiai atsakiau. - Aš

tik labai džiaugiuosi, kad ji nemirė. Kadaise, o ir dabar - tavo

dėka. Man mirtinai reikia jūsų abiejų.

Atsistojau ir palaukiau, kol Amelija sukimš likusias bulvytes.

Tuo metu galvojau, ar psichiatras, pas kurį tave vesime, pasakys

man, kad nepataisomai tave sužalojau. Pamaniau, gal priežastis,

dėl kurios tau šovė į galvą persirėžti riešą, - kad net ir su visu

savo turtingu žodynu nemoki man pasakyti: gana, jau pagaliau

baik. Spėliojau, iš kur tu apskritai žinai, kad persipjauti riešą yra

vienas iš būdų išsiregistruoti iš šio pasaulio.

Lyg būtų perskaičiusi mano mintis, Amelija prašneko:

- Mamyte! Aš nemanau, kad Vilou bandė nusižudyti.

- Kodėl nemanai?

- Nes ji žino, - tarė Amelija, prisiderindama prie mano

žingsnio, - kad jinai yra vienintelis dalykas, laikantis mūsų šei­

mą kartu.

ai nubudai, dar tris valandas buvau su tavimi ne viena. Pas­

kui mamytė su tėveliu išėjo į koridorių pasišnekėti su vienu

iš tavo gydytojų. Tu pažvelgei į mane - supratai, kad mudvi tu­

rim mažai laiko, tuoj vėl visi subėgs.

- Nesirūpink, - pasakei. - Aš niekam nesakysiu, kad jis buvo

tavo.

Man pakirto kojas, vos nenudribau; teko griebtis už to kvailo

plastikinio turėklo, pritaisyto prie ligoninės lovos šono, lyg kūdi­

kio lovutės.

- Kas tau šovė į galvą? - tariau.

- Tik norėjau pasižiūrėti, koks bus jausmas, - atsakei. - Kai

pamačiau tave...

- Be reikalo.

- Na, bet aš pamačiau. Ir tu atrodei... nežinau... tokia laiminga.

Kartą gamtos mokslų mokytoja mums pasakojo apie moterį,

kuri buvo paguldyta į ligoninę, nes nieko negalėjo valgyti - nė

kąsnelio. Daktarai padarė operaciją ir jos skrandyje rado gniutu-

lą plaukų, tokio dydžio kaip pats skrandis. Vėliau jos vyras sakė

pastebėjęs ją kartkartėmis vis kramsnojant plaukus, bet neįsivaiz­

davęs, kad šis įprotis toks nevaldomas. Taip ir aš dabar jaučiausi:

verčia vemti, esu sklidina įpročio, kuris taip sutirštėjo, kad nega­

liu nieko nuryti.

- Tai kvailas būdas būti laimingai. Aš taip dariau, nes ne­

galėjau būti laiminga normaliai. - Papurčiau galvą. - Žiūriu į

tave, Viki, tau tiek mėšlo kliūva, o tu nesileidi sugniuždoma.

466

O aš negaliu pasitenkinti gerais dalykais savo gyvenime. Aš ap­

gailėtina.

- Visai nemanau, kad tu apgailėtina.

- Na, - nusijuokiau, nors buvo visai nejuokinga ir juokas

skambėjo lėkštai. - Tai kokia tada aš?

- Mano didžioji sesuo, - paprastai pasakei tu.

Išgirdau, kaip duryse prasiveria plyšelis, tėvelis dėkoja dakta­

rui. Paskubomis nusibraukiau ašarą.

- Nemėgink būti kaip aš, Vilou, - pasakiau. - Ypač dėl to, kad

tai aš bandžiau būti kaip tu.

Tada į kambarį įėjo tėvelis ir mama. Jie žvilgčiojo tai tau, tai

man į veidą.

- Apie ką judvi kalbatės? - paklausė tėvelis.

Mes nežiūrėjome viena į kitą.

- Apie nieką, - atsakėme, nors kartą vienu balsu.

P a iįitK

Rytoj man nereikia j teismą.

Aš padėjau telefono ragelį ir atsigręžusi pažvelgiau

Robui į veidą.

Jo šakutė pakibo ore virš lėkštės.

- Nori pasakyti, ji galų gale atgavo protą ir atsisakė ieškinio?

- Ne, - atsakiau sėsdamasi greta Emos, kuri voliojo po lėkštę

kinų virtuvės maistą.

Galvojau, ar galiu kalbėti prie jos, ir nusprendžiau, kad jeigu

ji pakankamai didelė ištverti teismą, tai pakankamai didelė ir iš­

girsti tiesą.

- Tai dėl Vilou. Ji įsipjovė skustuvu, atrodo, gana smarkiai.

Robo sidabrinė šakutė tarkštelėjo į lėkštę.

- Jėzau, - tyliai aiktelėjo jis, - ji bandė nusižudyti?

Iki tol, nuoširdžiai sakau, man ši mintis nė į galvą nebuvo

atėjusi. Dėl Dievo meilės, tau tik šešeri su puse. Tavo amžiaus

mergaitės turėtų svajoti apie ponius ir Žaką Efroną, o ne mėginti

nusižudyti. Bet, kita vertus, yra daug dalykų, kurie teoriškai ne­

įmanomi. Kamanės skraido; lašišos plaukia prieš srovę. Gimsta

kūdikių, kurių kaulai neišlaiko kūno svorio. Geriausios draugės

kimba viena kitai į gerklę.

- Negi tu taip manai, Robai, o Dieve!

- Ar ji pasveiks? - paklausė Ema.

- Nežinau, - prisipažinau. - Tikiuosi, pasveiks.

- Na, jeigu tai ne užsirūstinusio dangaus ženklas Šarlotei nu­

sistatyti tam tikrus prioritetus, - pasakė Robas, - tada mano gal­

468

va neišneša, kas tai. Apskritai neprisimenu, kad Vilou kada nors

būtų bent jau skundusis.

- Per metus daug kas gali pasikeisti, - tariau.

- Ypač kai mama per daug užsiėmusi iš šūdo mutinį virdama,

kad kreiptų dėmesį į savo vaikus...

- Gal jau gana?

- Tu dar ginsi tą bobą?

- Ta boba kadaise buvo mano draugė.

- Kadaise, Paiper, - pabrėžė Robas.

Ema sviedė servetėlę ant stalo - įspėjimas.

- Man rodos, suprantu, kodėl jinai taip padarė, - sušnabž­

dėjo ji.

Mudu abu kaip vienas atsigręžėm į ją.

Ema buvo išbalusi kaip popierius, akyse blizgėjo ašaros.

- Žinau, draugai turi padėti vienas kitam, bet mes jau nebe

draugės...

- Tu su Vilou?

Ji papurtė galvą.

- Mes su Amelija. Vieną kartą mačiau ją mergaičių tualete. Ji

pjaustėsi ranką skardinės dangteliu. Manęs ji nematė, o aš apsi­

sukau ir pabėgau. Norėjau kam nors pasakyti - jums arba auklė­

tojai, - bet paskui lyg panorau, kad ji numirtų. Pamaniau, turbūt

jos mama nusipelnė šito, na, suprantat, už tai, kad mus padavė į

teismą. Bet aš nemaniau... aš visai nenorėjau, kad Vilou... - Ema

pravirko. - Visi taip daro - pjaustosi. Maniau, čia jai tiesiog užė­

jo, kaip ir versti save vemti.

- Versti save ką?

- Ji manė, kad aš nežinau, bet aš žinojau. Girdėdavau, kai

nakvodavau pas ją. Manydavo, kad miegu, nueidavo į vonią ir

vemdavo.

- Bet paskiau liovėsi?

Ema pažvelgė į mane.

- Neprisimenu, - atsakė tylutėliai. - Maniau, kad taip, bet gal

aš tiesiog lioviausi su ja draugauti ir nebepastebėjau.

- Nuimdamas jai kabes, - pridūrė Robas, - pastebėjau, kad

nusidėvėjęs emalis. Tai mes siejame arba su gazuotais gėrimais,

arba su... valgymo sutrikimais.

469

Kai dar dirbau gydytoja, turėjau besilaukiančią pacientę, kuri

sirgo bulimija. Vos pavyko {šnekinti ją dėl vaikelio sveikatos

liautis vėmus, ir ji pradėjo pjaustytis. Aš pasitariau su psichia­

tru ir sužinojau, kad viena ir kita dažnai pasitaiko kartu. Kitaip

negu anoreksija, kuri kyla iš noro būti tobulai, bulimija randasi

iš neapykantos sau. Ironiška - pjaustymasis nėra bandymas nu­

sižudyti'; tai įtampos mažinimo būdas, jei kitaip nebeįstengiama

valdytis. Panašiai kaip persirijimas ir vėmimas, tai mažytė juoda

paslaptis, prisidedanti prie užburto rato - prie pykčio ant savęs

už tai, kad nesi tokia, kokia trokšti būti.

Man sunku buvo net įsivaizduoti, koks jausmas gyventi na­

muose, kur potekstėje nuolat kartojama žinia, kad dukterys, ne­

atitinkančios reikalavimų, neturėtų egzistuoti.

Galėjo būti ir sutapimas: Ema galėjo užklupti Ameliją, kai ši

vienintelį kartą pamėgino susižaloti. Galbūt ir Robo mėgėjiška

diagnozė visiškai klaidinga. Ir vis tiek - jeigu pastebi ženklus, argi

neprivalai pasakyti?

Dievaži, juk tokia ir yra visos šios bylos esmė.

- Jeigu tai būtų Ema, - tyliai pasakė Robas, - ar tu nenorėtum

žinoti?

Aš sumirkčiojau sutrikusi.

- Nejaugi, manai, Šarlotė klausysis manęs, jeigu imsiu pasako­

ti, kad jos duktė įklimpo į bėdą?

Robas kilstelėjo galvą.

- Gal kaip tik dėl to ir privalai pabandyti.

Važiuodama per Banktoną perkračiau viską, ką žinojau apie

Ameliją O ’Kyf.

Ji avi 7 dydžio batus.

Ji nemėgsta juodojo saldymedžio.

Ji čiuožia kaip angelas ir padaro taip, kad tai atrodo lengviau­

sias dalykas.

Ji tvirta. Kartą per ledo spektaklį atliko visą programą su skyle

kojinėje ir kruvinai nutrintu kulnu.

Ji moka atmintinai visus Wicked dainų žodžius.

Pavalgiusi ji nuneša lėkštę, o Emai aš vis turiu priminti.

470

Ji sklandžiai, lengvai ir paprastai pritapo prie mūsų namų gy­

venimo, taip, kad kai abi su Ema buvo mažesnės, pradinės mo­

kyklos mokytojai jas vadino dvynukėmis. Jos skolindavosi viena

kitos drabužius, draugiškai eidavo kirptis plaukų ir nakvodavo

viena pas kitą tokioje pačioje siauroje dvigulėje lovoje.

Gal aš kalta, nes įsivaizdavau Ameliją kaip Emos tęsinį. Nors

žinau apie ją dešimt konkrečių dalykų, vis dėlto žinovė nesu, ta­

čiau jos tėvai šiuo metu nė tiek dėmesio į ją nekreipia.

Nesusivokiau, kur važiuoju, kol neįsukau į ligoninės keliuką.

Būdelėje sargybinis laukė, kol nuleisiu automobilio langą.

- Aš gydytoja, - pasakiau ir beveik nepamelavau, o apsaugi­

ninkas pamojo važiuoti į mašinų aikštelę.

Formaliai dar turėjau privilegijų. Gerai pažinau akušerijos

skyriaus personalą, tad būdavau kviečiama į Kalėdų vakarėlius.

Bet dabar, kai įžengiau pro slankiąsias stiklo duris, ligoninė at­

rodė tokia nepažįstama, kad manęs vos neišvertė iš koto kva­

pai - pramoninio valiklio ir prarastos vilties. Gal dar nesijaučiu

pasirengusi imtis gydyti tikrą pacientę, bet juk galiu apsimesti

gydanti pramanytą. Tad nutaisiau kuo įtikinamesnę skubančios

gydytojos išraišką ir prisiartinau prie pagyvenusio budinčio sa­

vanorio rožiniu chalatu.

- Aš daktarė Rys, esu iškviesta į konsult... Kurioj palatoj Vilou

O’Kyf?

Kadangi lankymo valandos buvo pasibaigusios, o aš nevilkė­

jau chalato, pediatrijos skyriuje mane sustabdė poste budinčios

seselės. Nė vienos iš veido nepažinau, ir man tai padėjo. Aišku,

žinojau Vilou gydančio gydytojo pavardę.

- Daktaras Rozenbladas iš vaikų ligoninės paprašė pažiūrėti

Vilou O’Kyf, - pareiškiau dalykišku tonu, kuris paprastai atima

seselėms norą dar ką nors spėlioti. - Ar kortelė ant durų?

- Taip, - atsakė viena iš slaugytojų. - Norit, kad iškviestume

daktarę Surają?

- Daktarę Surają?

- Gydančią daktarę?

- O, nereikia, - atsakiau. - Aš vos porai minučių. - Ir nusku­

bėjau koridoriumi, lyg turėčiau dar tūkstančius kitų reikalų.

471

Tavo palatos durys buvo atlapos, šviesos prislopintos. Tu mie­gojai lovoje, o Šarlotė - krėsle prie tavęs. Rankose gniaužė knygą:

„1 000 001 dalykas, kurio tu nežinojai".

Ne tik tavo kairė koja, bet ir ranka buvo su įtvarais. Tvarsčiais

buvo tvirtai suveržti šonkauliai. Net ir neskaičiusi kortelės galė­

jau nuspėti, kokia žala padaryta gelbstint tavo gyvybę.

Atsargiai pasilenkiau ir pabučiavau tau viršugalvį. Tada išpe-

šiau Šarlotei iš rankų knygą ir padėjau ant spintelės. Jau žinojau,

kad ji neprabus - taip kietai miega. Šonas sakydavo, kad ji knar­

kia kaip uosto krovikas, nors tuos kelis kartus per šeimos žy­

gius, kai nakvojome kartu, išgirdau tik švelnų ošiantį garsą, kurį

ji skleidė miegodama. Man vis kildavo mintis, ar tai todėl, kad

su Šonu ji jaučiasi laisviau ir leidžia sau atsipalaiduoti, o gal jis

tiesiog nesupranta jos taip kaip aš.

Šarlotė suniurnėjo ir pasimuistė per miegus, ir aš sustingau

it prožektoriaus apšviestas elnias. Dabar, atsidūrusi čia, nebeži­

nojau, ko tikėjausi. Negi maniau, kad Šarlotė nemiegos prie tavo

patalo? Ir sutiks mane išskėstomis rankomis, kai pasakysiu, kad

nerimauju dėl tavęs? Gal visą tą kelią atvažiavau vien dėl to, kad

norėjau pati savo akimis įsitikinti, ar tau viskas gerai. Gal nubu­

dusi Šarlotė tik užuos mano kvepalus ir pamanys, kad susapnavo

mane. Gal prisimins, kad užmigo su knyga rankose, ir stebėsis,

kas ją paėmė.

- Viskas bus kuo puikiausiai, - sušnabždėjau.

Patyliukais išsmukau ir eidama ligoninės koridoriumi suvo­

kiau, kad šiais žodžiais kreipiausi į mus visas tris.

Mano nuostabai, tuoj po devynių prisistatęs Gajus Bukeris

pranešė, kad teisėjas sutiko posėdį atidėti vienai dienai, to­

dėl man nereikės nuo rytojaus ryto liudyti.

- Tai gerai, nes ji vis dar ligoninėje, - pasakiau jam. - Šarlotė

sėdi su ja. Aš su Amelija parvažiavau namo.

- Kaip laikosi Vilou?

- Gerai, išsikapstys. Ji narsuolė.

- Na, suprantu, kaip baisu sulaukti tokio skambučio. Bet juk

suprantate, kaip tai naudinga jūsų bylai? - tarė jis. - Per vėlu

teigti, kad ieškinys paskatino savižudybės tendenciją, tačiau, kita

vertus, jeigu ji būtų mirusi... - Jis ūmai nutilo, nes aš čiupau jį už

apykaklės ir žiebiau į sieną.

- Tik pabaikit sakinį! - užriaumojau.

Bukeris išbalo kaip drobė.

- Jau norėjot sakyti, kad jeigu ji būtų numirusi, kompensaci­

jos nebebūtų dėl ko reikalauti, ar ne, šunsnuki?

- Jeigu jums tai atėjo į galvą, prisiekusiesiems irgi ateis, - iško­

šė Bukeris. - Tai tiek.

Leidau jam susmukti palei sieną ir atsukau nugarą.

- Dinkit iš mano namų.

Jam užteko nuovokos išslinkti pro duris nepratarus nė žodžio,

bet nė minutei neprabėgus vėl nuaidėjo durų skambutis.

- Juk sakiau, nešdinkis, - riktelėjau, bet priebutyje stovėjo

Paiper.

- Aš... verčiau važiuosiu.

473

Papurčiau galvą.

- Ne tave tikėjausi pamatyt.

Atgijo prisiminimas apie bučinį teismo užkaboriuose, ir abu

žingtelėjom atatupsti.

- Man reikia su tavim pasikalbėti, Šonai, - pasakė Paiper.

- Sakiau tau, pamiršk...

- Ne apie tai, kas atsitiko šiandien popiet. Apie tavo dukrą, -

paaiškino Paiper. - Gali būti, kad jai bulimija.

- Ne, jai NO.

- Tu turi dar vieną dukrą, Šonai. Aš kalbu apie Ameliją.

Mudu kalbėjomės prie atlapotų durų, abu tirtėdami nuo šal­

čio. Žengiau žingsnį atgal ir įleidau Paiper į vidų. Ji nesmagiai

sustojo koridoriuje.

- Nieko Amelijai nėr.

- Bulimija - tai valgymo sutrikimas. Savaime aišku, nuo jos

kenčiantis asmuo slapstosi. Ema girdėjo, kaip kartą vėlai vakare ji

vėmė. O Robas, paskutinį kartą tikrindamas jai dantis, pastebėjo,

kad iš vidinės pusės priekinių dantų emalis nusidėvėjęs, - taip

būna dėl nuolatinio vėmimo. Klausyk, tu gali niršti ant manęs,

kad tai pasakoju, bet turint galvoje, į ką mes dabar esame įklimpę,

jau verčiau gelbėsiu Ameliją negu žinosiu, jog turėjau galimybę

ir nieko nedariau.

Pažiūrėjau į laiptus. Amelija buvo viršuje, prausėsi duše, bent

jau turėjo ten būti. Bet ji nėjo į judviejų bendrą vonios kambarį;

prausėsi prie didžiojo miegamojo. Nors buvau išvalęs visus pėd­

sakus, liudijančius, kas tau atsitiko, Amelija sakė, kad jai vis tiek

ten baisu.

Kaip policininkas, kartais aš turėdavau pagrindo susimąstyti

apie ribą, skiriančią pagarbą privačiai erdvei ir tėvų pareigą. Esu

matęs pakankamai vaikų, kurie iš pažiūros švarūs, net gurgžda, o

įkliūva už narkotikų laikymą, vagystes ar vandalizmą, todėl su­

pratau, kad žmonės niekad nebūna tokie, kaip tikiesi, ypač jeigu

jų amžius - tarp trylikos ir aštuoniolikos metų. Nors Šarlotei ne­

sakiau, kartkartėmis perkratydavau Amelijos stalčius norėdamas

pasižiūrėti, ar ji nieko neslepia. Niekada nieko nesu radęs. Bet,

kita vertus, juk ieškojau kvaišalų, alkoholio, o valgymo sutrikimų

474

požymių ieškoti man nė į galvą nebuvo atėję. Nė nežinočiau, ko

dairytis.

- Ji nėra vieni kaulai, - pasakiau. - Gal Emai pasigirdo.

- Bulimikės nesimarina badu, jos prisiryja, o tada valosi. Kad

būtų sumažėjęs svoris, nepastebėsi. Ir dar vienas dalykas, Šonai.

Mokykloje, mergaičių tualete, Ema matė, kaip Amelija pjovėsi.

- Pjovėsi?

- Panašiai kaip skustuvu, - atsakė Paiper, ir staiga aš suvo­

kiau. - Šonai, eik ir pasikalbėk su ja.

- Ką jai sakyti? - paklausiau, bet ji jau buvo išsmukusi pro

duris.

Amelija prausėsi po dušu, buvo girdėti vandens ūžesys vamz­

džiuose. Vamzdžiai - tie patys, kurių taisyti per šiuos metus ketu­

ris kartus kvietėm santechnikus, nes vis varvėdavo. Santechnikas

sakė, kad nuo rūgšties, o mes anuomet nieko nesupratom.

Vėmalai - bjauri rūgštis.

Užlipau viršun ir užėjau į jūsų miegamąjį. Jeigu Amelijai būtų

bulimija, ar mes nepastebėtume, kad dingsta maistas? Atsisėdau

prie rašomojo stalo ir pasirausiau po stalčius, bet nieko neradau,

tik kelis paketėlius kramtomosios gumos ir keletą senų užduo­

čių. Amelija nešė namo vien A pažymius. Kaip gali toks stropus

vaikas, daugelį dalykų atliekantis puikiai, būti taip smarkiai išsi­

mušęs iš vėžių?

Apatinis Amelijos spintelės stalčius negalėjo užsidaryti. Nu­

ėmiau jį nuo metalinių bėgelių ir ištraukiau dėžę galono talpos

užsegamų maišelių. Pavarčiau pakuotę rankose, tarsi apžiūrinė-

čiau retą dirbinį. Kam Amelijai laikyti juos čia, viršuje, jeigu jų

visuomet gali rasti virtuvės spintoje? Dar mažiau prasmės juos

slėpti už stalčiaus. Paskui ėmiausi lovos. Nutraukiau apklotus,

bet radau tik nusitrynusį minkštą briedį, su kuriuo Amelija mie­

godavo nuo to laiko, kai susipažinau su Šarlote. Priklaupiau prie

lovos ir perbraukiau rankomis po čiužiniu.

Sėmiau rieškučiomis, perplėšti saldainių popierėliai, duonos

maišeliai, tuščios sausainių ir krekerių pakuotės šlamėdamos

lyg peteliškės krito man po kojų. Arčiau galvūgalio gulėjo atla­

so liemenėlės su nenuplėštomis etiketėmis - kur kas didesnių

475

dydžių, nei reikia Amelijai, - kosmetika su CVS parduotuvės

lipdukais, prašmatnūs papuošalai, dar įsegti į permatomus plas­

tiko dėkliukus.

Susmukau ant grindų tarp visų šių daiktinių įrodymų, kurių

anaiptol netroškau išvysti.

Asvutycu

V isa varvanti įsisupau į rankšluostį ir nieko daugiau netroš­

kau, tik įsliuogti į pižamą ir užmigti, apsimesti, kad šian­

dienos apskritai nebuvo. Bet vidury mano kambario ant grindų

sėdėjo tėtis.

- Neprieštarausi? Aš kaip ir neapsirengusi...

Jis nusisuko, tada aš ir pastebėjau visą suverstą krūvą.

- Kas tai? - paklausė jis manęs.

- Gerai jau, aš tikra kiaulė. Susitvarkysiu...

- Šituos pavogei?

Jis pakėlė saują kosmetikos ir papuošalų. Klaikus dalykėlis

kosmetika, verčiau mirsiu, bet nesidažysiu, ir auskarai su kabu­

čiais senoms tetoms - bet kažkodėl vogčia įsibrukusi juos į kiše­

nę jaučiausi herojė.

- Ne, - atsakiau žiūrėdama jam į akis.

- O kam tos liemenėlės? - paklausė jis. - Trisdešimt šeši D?

- Draugei, - atsakiau ir iškart supratau susimovusi: tėvelis

žino, kad jokių draugių aš neturiu.

- Žinau aš, ką tu darai, - tarė jis sunkiai keldamasis nuo žemės.

- Na, tai gal paaiškinsi man. Nesuprantu, kam mums būtinai

reikia čia vaidinti inkviziciją, nors man mirtinai šalta ir aš visa

šlapia...

- O prieš lįsdama po dušu ar išsivėmei?

Skruostai man suliepsnojo. Laikas buvo pats geriausias, juk

tekantis vanduo užgožia žiaugčiojimą. Aš jau padariau iš to ištisą

mokslą. Pabandžiau atsipirkti juokais:

477

- Ak taip, iš tikro. Kaskart prieš prausdamasi tai darau. Ir

kaip tik dėl to dėviu vienuoliktą dydį, nors visos kitos klasėje

nešioja nul...

Tėtis žengė žingsnį į priekį, aš tvirčiau susisiaučiau rankš­

luosčiu.

- Baik meluoti, - pasakė jis. - Liaukis... ir baigta.

Tėtis patraukė mane už riešo. Maniau, bando nutraukti rank­

šluostį, bet toks pažeminimas nė iš tolo neprilygo tam, ką jis iš

tiesų mėgino pamatyti - mano rankų ir šlaunų vidinę pusę, išrai­

žytą pilkšvų randų kopėtėlių.

- Ji pamatė mane tai darant, - tariau, ir nieko nebereikėjo

aiškinti.

- Jėzau Marija! - suriaumojo tėtis. - Kas tau galvoj, Amelija?

Jeigu buvai nelaiminga, tai ko mums nesisakei?

Lažinuosi, atsakymą jis ir pats žinojo.

Apsižliumbiau.

- Aš nė minties neturėjau jai pakenkti. Aš tik save norėjau

skaudint.

- Kodėl?

- Nežinau. Tai vienintelis dalykas, kuris man gerai pavyksta.

Jis griebė mane už smakro ir privertė pažiūrėti jam į akis.

- Aš pykstu ne dėl to, kad tavęs nekęsčiau, - piktai pasakė. -

Aš, po velnių, tave myliu. - Jo rankos mane apglėbė, rankšluostis

skyrė mus kaip ploniausia užtvara, ir visai nebuvo kraupu ar ne­

jauku; buvo tiesiog kaip yra. - Viskam tam dabar galas, girdi? Yra

gydymo programų ir panašių dalykų - tave sutvarkys. Bet iki tol

aš tavęs žiūrėsiu. Nenuleisiu akies kaip vanagas!

Kuo daugiau jisai rėkė, tuo tvirčiau laikė mane apkabinęs.

Keistas dalykas: dabar, kai jau atsitiko blogiausia - kai mane de­

maskavo, - visai nesijaučiu nelaiminga. Toks jausmas, kad viskas

neišvengiama. Mano tėtis tūžo, o aš - aš negalėjau susilaikyti ne-

sišypsojusi. Tu matai mane, pamaniau užsimerkdama. Tu matai

mane.

Šahlotl

T ą naktį miegojau krėsle prie tavo lovos ligoninės palatoje ir

susapnavau Paiper. Mes vėl buvome Slyvmedžių Salose ir

maudėmės su banglentėmis, bangos paraudonavo kaip kraujas ir

nutaškė tau plaukus ir odą. Aš skriejau ant tokios didingos ir ga­

lingos bangos, kad nuo jos sutrupėjo krantas. Atsigręžiau - tave

traiškė bangos ketera, virtai kūlvirsčia, tavo kūnelis ritosi pajūrio

žvyru ir akytais akmenimis. Šarlote, surikai, gelbėk! Aš girdėjau

tave, bet nusisukau ir nuėjau.

Mane pažadino Šonas, purtydamas už peties.

- Ei, - pakuždom pašaukė, žvelgdamas į tave. - Ji pernakt iš­

miegojo?

Linktelėjau, pramankštinau nutirpusius sprando raumenis.

Tada pastebėjau už jo stypsančią Ameliją.

- Ar Amelija neturėtų būti mokykloje?

- Mums visiems trims reikia šnektelėti, - pasakė Šonas taip,

kad negalėjai prieštarauti. Jis pažiūrėjo į tave miegančią. - Juk jai

nieko neatsitiks per kelias minutes, kol mes išgersim kavos?

Palikau žinutę seselių poste ir nusekiau Šonui įkandin į lif­

tą, o Amelija romiai pėdino iš paskos. Koks velnias tarp jų

nutiko?

Valgykloje Šonas mums abiem įpylė kavos, o Amelija kilnojo

mažulytes javainių dėžutes ir mėgino apsispręsti, ką imti - Chee-

rios ar Cinnamon Toast Crunch. Susėdome prie stalo. Tokiu metu

valgykla buvo pilna rezidentų, prieš rytinę apžiūrą paskubomis

ryjančių bananus ir plempiančių latte kavą.

479

- Man reikia j tualetą, - pasakė Amelija.

- Negalima, - ramiai, bet tvirtai pasakė Šonas.

- Šonai, jeigu turi ką pasakyti, mes galim palaukti, kol jinai

grįš...- Amelija, gal tu pasisakyk mamai, kodėl tau negalima į tu­

aletą?

Ji nudelbė akis į tuščią plastiko dubenėlį.

- Jisai bijo, kad aš... vėl vemsiu.

Aš įbedžiau į Šoną tiriamą žvilgsnį.

- Pasigavo virusą?

- Spėk, gal bulimija.

Aš tarsi priaugau prie kėdės. Turbūt blogai nugirdau.

- Amelija ne bulimikė. Ar tau neatrodo, kad mes žinotume,

jeigu ji būtų bulimikė?

- Taigi. Lygiai kaip žinojome, kad jinai jau geri metai pjaus-

tosi. Vagia parduotuvėse visokiausią šūdą, taip pat ir skutimosi

peiliukus. Štai kaip Vilou sugebėjo vieną nusičiupti.

Aš išsižiojau.

- Nesuprantu.

- Ne-a, - pritarė Šonas ir atsilošė kėdėje. - Nė aš nesuprantu.

Man galvoje netelpa, kad vaikas, turintis mylinčius tėvus, stogą

virš galvos ir apskritai neprastą gyvenimą, taip savęs neapkęstų

ir šitaip elgtųsi.

Aš atsigręžiau į Ameliją.

- Tai tiesa?

Ji linktelėjo, ir man sugnybo širdį. Gal buvau akla? O gal bu­

vau taip įsijautusi į tavo lūžius, kad nepastebėjau savo nelaimin­

gos vyresnėlės?

- Vakar vakare buvo užvažiavusi Paiper pasakyti, kad, gali­

mas daiktas, Amelija turi bėdą. Akivaizdu - mes to nematėm, bet

matė Ema. Ir ne kartą.

Paiper. Nuo to vardo aš suledėjau.

- Ji atvažiavo į namus? Ir tu ją įleidai?

- Dėl Dievo meilės, Šarlote...

- Negalima tikėti tuo, ką sako Paiper. Iš kur tu žinai, gal čia

kokia klasta mums paveikti, kad atsisakytume ieškinio.

480

Aš miglotai suvokiau, kad Amelija prisipažino, bet, regėjos,

tai neturi reikšmės. Nieko kito nemačiau, tik Paiper - stovinčią

mano namuose, besidedančią nepriekaištinga mama, kai aš susi-

moviau.

- Žinai, apskritai aš pradedu suprasti, kodėl Amelija galėjo

šitaip padaryti, - sumurmėjo Šonas. - Tu visai paleidai vadžias.

- Nuostabu, štai ir tavo senos gudrybės, - mečiau. - Kaltink

Šarlotę, nes tavo kaltės čia nėra.

- Ar tau kada buvo užklydusi mintis, kad tu ne vienintelė auka

pasauly? - tarė Šonas.

- Liaukitės!

Mudu abu atsisukom į Ameliją.

Ji buvo delnais užsidengusi ausis, akyse blizgėjo ašaros.

- Liaukitės vieną kartą!

- Dovanok, mažyte, - pasakiau tiesdama ranką jos apkabinti,

bet ji atstūmė ją ir išsisuko.

- Nieko tu nesigaili, tik džiaugiesi, kad Vilou ko nors neat­

sitiko. Tau tiek ir terūpi, - žėrė Amelija. - Nori žinot, kodėl aš

pjaustausi? Nuo to mažiau skauda negu nuo viso šito.

- Amelija...

- Gal jau baik apsimetinėti, kad aš tau nors kiek rūpiu, gerai?

- Aš neapsimetinėju.

Jai atsismaukė rankovė, ir aš pastebėjau randus, vagojančius

ranką iki alkūnės lyg koks slaptas linijinis kodas. Praėjusią va­

sarą Amelija užsispyrusi vilkėjo drabužius ilgomis rankovėmis

net kai lauke svilino 90 °F. Nuoširdžiai maniau, kad iš kuklumo.

Pasaulyje tiek jos amžiaus mergaičių vaikšto beveik nuogos, ir

man atrodė gražu, kad ji nori vilkėti kūną dengiančius drabu­

žius. Nė iš tolo neįtariau, kad ji ne drovisi, o gerai apgalvoja, ką

daro.

Kadangi neradau žodžių - kadangi tą akimirką supratau, jog

Amelija nė girdėt nenorės, kad ir ką aš kalbėčiau, - vėl ištiesiau

ranką paimti jai už riešo. Šįkart ji man leido. Prisiminiau visus

tuos kartus, kai mažytė ji virto nuo dviračio ir verkdama parbėgo

vidun; kai pakėlusi pasodindavau ją virtuvėje ant spintelės, kad

galėčiau nuplauti žvyrą nuo nubrozdinto keliuko ir pagydyti bu­

481

činuku ir pleistriuku; kaip kartą ji stovėjo greta manęs, kol tvars­čiau tau kojytę iš žurnalo sulankstytu įtvaru, grąžydama rankutes

ir ragindama mane padaryti pakšt ir pagydyti. Dabar prisitrau­

kiau jos ranką ir priglaudžiau lūpas prie plonų baltų dryželių, nu­

žymėjusių ją nelyginant indą tūriui matuoti - dar viena pastanga

suskaičiuoti savo nesėkmes.

PcuLįU)v

itą dieną Amelija atvažiavo į teismą. Mačiau, kaip ėjo su

Šonu koridoriumi į tą kambarį, kur jis anąsyk lindėjo. Spė­

liojau, ar tu dar ligoninėje, ar tokiomis aplinkybėmis tai nėra lai­

mingas sutapimas.

Žinojau, esu liudytoja, kurios laukia prisiekusieji - kad sumai­

šytų su žemėmis arba išteisintų. Pradėdamas gynybą Gajus Bu­

keris pakvietė abi kitas akušeres ginekologes, tapusias mano ka­

bineto dalininkėmis, liudyti apie mano charakterį. Taip, aš puiki

gydytoja. Ne, anksčiau niekad nebuvau teisiama. Iš tikro regiono

žurnalas išrinko mane Naujojo Hampšyro metų akušere gine­

kologe. Kaltinimas netinkama sveikatos priežiūra - tai absurdas,

tvirtino jos.

Tada atėjo mano eilė. Gajus jau klausinėjo mane tris ketvir­

čius valandos: apie išsilavinimą, vaidmenį bendruomenėje, apie

šeimą. Bet kai uždavė pirmą klausimą apie Šarlotę, pajutau, kaip

atmosfera salėje pakito.

- Ieškovė paliudijo, kad jūs buvote draugės, - pasakė Gajus. -

Ar tai tiesa?

- Buvome geriausios draugės, - atsakiau, ir ji pamažu pakėlė

galvą. - Susipažinome prieš devynerius metus. Tiesą sakant, tai

aš ją supažindinau su jos vyru.

- Ar žinojote, kad O ’Kyfai nori susilaukti vaiko?

- Taip. Atvirai kalbant, aš taip pat kaip ir jie troškau, kad pra­

dėtų kūdikį. Kai Šarlotė paprašė, kad būčiau jos gydytoja, mes

ištisus mėnesius tyrinėjome jos ovuliacijos ciklą ir darėme viską,

483

kad paskatintume pastojimą, nepriėjome tik prie nevaisingumo

gydymo. Todėl kai sužinojom, kad Šarlotė laukiasi, tai buvo jau­

dinanti naujiena.

Gajus Bukeris paėmė įrodymus - keletą dokumentų - ir pa­

davė man.

- Daktare Rys, ar jums pažįstami šie puslapiai?

- Taip, tai mano įrašai Šarlotės sveikatos kortelėje.

- Ar prisimenate juos?

- Nelabai. Ruošdamasi šiam teismo posėdžiui, be abejo, vėl

grįžau prie jų ir peržiūrėjau, bet ten nėra nieko ypatinga, kad aš

iškart prisiminčiau.

- Kas tuose įrašuose? - paklausė Bukeris.

Aš paskaičiau iš lapų:

- Šlaunikaulis trumpas, šešių procentilių, tai norma. Vaisiaus

smegenų sritis kone skaidri.

- Ar tai nepasirodė jums neįprasta?

- Neįprasta, - sutikau, - bet ne anomalija. Aparatas buvo

naujas, visa kita buvo puikiai matyti. Aštuonioliktą savaitę, rem­

damasi šiuo ultragarso tyrimu, aš tvirtai tikėjausi, kad kūdikis

gims sveikas.

- Ar jūsų nesutrikdė, kad kaukolės vidus taip aiškiai matyti?

- Ne, - atsakiau. - Mes buvome mokomi ieškoti to, kas blogai,

o ne to, kas atrodo per daug gerai.

- Ar Šarlotės O ’Kyf sonogramoje kada nors esate pastebėjusi

ką nors bloga?

- Taip, kai atlikome ultragarsinį tyrimą dvidešimt septynių

savaičių. - Aš žvilgtelėjau į Šarlotę ir prisiminiau tą akimirką, kai

pasižiūrėjau į ekraną ir pamėginau įžvelgti tai, ko ten nėra, pri­

siminiau tą tuštumą paširdžiuos, kai supratau, kad būtent man

teks jai pasakyti. - Šlaunikaulis ir blauzdikauliai buvo su gyjan-

čiais lūžiais, keli šonkauliai gumbuoti.

- Ką jūs darėte?

- Pasakiau Šarlotei, kad reikia nueiti pas kitą gydytoją, rizikin­

gų nėštumų specialistę, kuri bus geriau pasiruošusi padėti.

- Ar tasai dvidešimt septintos savaitės tyrimas buvo pirmas

požymis, kad ieškovės kūdikiui gali būti kas nors negerai?

- Taip.

484

- Daktare Rys, ar esate turėjusi kitų pacienčių, kurioms nėštu­mo metu nustatyta vaisiaus apsigimimų?

- Keletą, - atsakiau.

- Ar kada patarėte porai nutraukti nėštumą?

- Išsakiau šią galimybę daugeliui šeimų, kai buvo diagnozuo­

tos anomalijos, nesuderinamos su gyvybe. Kartą trisdešimt dvie­

jų savaičių vaisiui išsivystė smegenų vandenė - skysčių buvo tiek,

kad kūdikis nebūtų galėjęs gimti natūraliai, o juo labiau - išgy­

venti. Vienintelė išeitis buvo cezario pjūvis, tačiau vaisiaus gal­

vutė buvo tokia didžiulė, kad pjūvis būtų nepataisomai sužalojęs

motinos gimdą. Ji buvo jauna, pirmas nėštumas. Aš išdėsčiau jai

galimas išeitis, ir galų gale mes nuleidome skystį, pradūrę galvu­

tę adata, sukėlę smegenų kraujosruvą. Kūdikis gimė natūraliai

ir po kelių minučių mirė. Pamenu, tą vakarą nuėjau pas Šarlotę

su buteliu vyno ir pasakiau, kad turiu nuplauti dienos nuosėdas.

Paskui nakvojau pas ją ant kušetės, o prabudusi pamačiau sto­

vinčią prie manęs su garuojančiu puoduku kavos ir dviem table­

tėmis tailenolio pulsuojančiai mano galvai numaldyti. „Vargšele

Paiper, - sakė ji, - visų neišgelbėsi." Po dvejų metų ta pati pora

vėl kreipėsi į mane, kai laukėsi kito kūdikio, šis - garbė Dievui -

gimė sveikutėlis.

- Kodėl nepatarėte nutrukti nėštumo O ’Kyfams? - paklausė

Gajus Bukeris.

- Nebuvo aiškaus pagrindo manyti, kad kūdikis gims neįga­

lus, - atsakiau. - Bet ir šiaip nebūčiau pamaniusi, kad Šarlotė

apskritai svarstys, ar nutraukti nėštumą.

- Kodėl?

Pakėliau galvą ir pažvelgiau į Šarlotę. Atleisk man, pagalvojau.

- Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atsisakė atlikti vaisiaus

vandenų tyrimą, kai manėme, kad esama rizikos susilaukti Dau­

no sindromu sergančio vaikelio, - pasakiau. - Ji jau buvo man

sakiusi, kad nori to kūdikio, kad ir kas būtų.

Š&AfLott

Sunku buvo sėdėti ir klausytis, kaip Paiper pasakoja mūsų

draugystės kroniką. Numanau, kad ir jai buvo ne lengviau,

kai liudijau aš.

- Ar jūs artimai bendravote su ieškove, kai ji pagimdė? - klau­

sė Bukeris.

- Taip. Matydavomės porą kartų per savaitę, kasdien kalbėda­

vomės. Mūsų mergaitės kartu žaisdavo.

- Ką veikdavote kartu?

Dievaži, ką gi mes veikdavome? Iš tikro tai buvo nesvarbu.

Paiper buvo tokia draugė, su kuria nereikėdavo užpildyti pauzių

nereikšmingais pokalbiais. Su ja buvo gera tiesiog būti. Ji žino­

jo, kad kartais man reikia tiesiog niekuo nesirūpinti, tik pabūti

pažįstamoje erdvėje, šalia jos. Pamenu, kartą pasakėme Šonui ir

Robui, neva Paiper turi dalyvauti konferencijoje Bostone, Wes­

tin Copley Place viešbutyje, o aš kalbėsiu, ką reiškia turėti kūdikį,

sergantį nebaigtine osteogeneze. Iš tikrųjų jokios konferencijos

nebuvo. Mes įsiregistravome viešbutyje, užsisakėme maisto į nu­

merį ir žiūrėjome iš eilės sentimentalius filmus, kol nebenulaikė-

me atmerktų akių.

Mokėjo Paiper. Ji visada mokėdavo - mieste vaišindavo mane

priešpiečiais, kava arba gėrimu „Maksio skylėje". Kai bandyda­

vau susimokėti pati, ji priversdavo mane vėl paslėpti piniginę.

Man sekasi, todėl galiu tai sau leisti, sakydavo, ir mudvi abi žino­

jome, kad aš - negaliu.

- Ar kada nors kalbantis ji jus kaltino dėl to, kad jos duktė

gimė?

- Ne, - atsakė Paiper. - Tiesą sakant, savaitė prieš man gau­

nant pranešimą apie ieškinį mudvi kartu važiavome apsipirkti.

Tarp Emos ir Amelijos pirkinių mudvi su Paiper matavomės

tą pačią raudoną palaidinę, buvau apstulbusi, nes ji fantastiškai

tiko abiem. Nusipirkim abi po tokią, sakė Paiper. Galėsime apsi­

vilkti namie ir pažiūrėti, ar vyrai mus atskirs.

- Daktare Rys, - paklausė Bukeris, - kaip ši byla paveikė jūsų

gyvenimą?

Ji atsisėdo truputį tiesiau. Ta kėdė nelabai patogi, paskausta

nugara, kyla noras atsidurti kur nors kitur.

- Anksčiau nebuvau teisiama, - prašneko Paiper. - Tai pir­

mas kartas. Jis privertė mane abejoti savimi, nors žinau, kad nie­

ko blogo nepadariau. Nuo to laiko nedirbu gydytoja. Kiekvieną

kartą, kai tik bandau vėl užsėsti ant to žirgelio... na, jis ima nuo

manęs bėgti. Suprantu, net jeigu esi geras gydytojas, kartais nu­

tinka negerų dalykų. Negerų dalykų, kurių niekas nelinki ir kurių

niekas negali paaiškinti. - Ji pažiūrėjo tiesiai į mane, taip įdėmiai,

kad man nugara pagaugais nuėjo. - Aš pasiilgstu gydytojavi-

mo, - prisipažino Paiper, - bet nė iš tolo ne taip, kaip pasigendu

savo geriausios draugės.

- Marina, - sušnibždėjau, ir advokatė palinko arčiau. - Ne­

reikia.

- Ko nereikia?

- Ne... nedarykit taip, kad jai būtų dar blogiau.

Marina kilstelėjo antakį.

- Jūs juokaujat, kitaip būt negali, - sumurmėjo.

- Liudytoja jūsų, - pareiškė Bukeris, ir Marina atsistojo.

- Ar tai nėra medicinos etikos pažeidimas, jei gydote žmogų,

kurį asmeniškai gerai pažįstate? - paklausė ji.

- Tokiam mažam miestely kaip Banktonas - ne, - atsakė Pai­

per. - Jeigu taip būtų, neturėčiau nė vienos pacientės. Vos tik su­

pratau, kad esama komplikacijų, aš nusišalinau.

- Nes žinojote, kad jus kaltins?

- Ne. Nusišalinau, nes taip reikia.

487

Marina gūžtelėjo pečiais.

- Jeigu taip reikia, kodėl neiškvietėt specialisto iškart, kai tik

pamatėte komplikacijas - per aštuonioliktos savaitės ultragarsinį

tyrimą?

- Tada nebuvo komplikacijų, - atsakė Paiper.

- Ekspertai sakė kitaip. Jūs girdėjote daktarą Terberį aiški­

nant, kad normaliai sveikatos priežiūrai užtikrinti po tokių rezul­

tatų kaip Šarlotės mažų mažiausia reikėjo siųsti ją toliau tirtis.

- Tai daktaro Terberio nuomonė. Gerbiu ją, bet nesutinku.

- Hm. Įdomu, ko pacientė mieliau klausytų - daktaro, kuris

yra savo srities žinovas, pelnęs mokslo apdovanojimų, cituoja­

mas mokslo darbuose... ar mažo miestelio akušerės ginekologės,

jau kokie metai nė iš arti nemačiusios paciento.

- Prieštarauju, gerbiamas teisėjau, - ėmė protestuoti Gajus Bu­

keris. - Tai ne tik klausimas, - nėra reikalo juodinti mano klientės.

- Atsiimu. - Marina nuėjo prie Paiper takšnodama rašikliu į

delną. - Jūs buvote geriausios draugės su Šarlote, ar ne?

- Taip.

- Apie ką kalbėdavotės?

Paiper šyptelėjo.

- Apie viską. Apie bet ką. Apie vaikus, apie drambliuko svajo­

nes. Kartais kildavo noras nudėti savo vyriškius...

- Bet jūs nė karto nepasivarginote užsiminti apie galimybę

nutraukti tą nėštumą, tiesa?

Per apklausas buvau sakiusi Marinai, kad Paiper nekalbėjo su

manim, ar galima atsikratyti kūdikio. Ir iki šiol man taip atrodė.

Bet atmintis - kaip tinkas: nugramdyk jį, ir, galimas daiktas, atsi­

vers visai kitoks vaizdas.

- Mes kalbėjomės apie tai.

Nors su Paiper buvom artimiausios draugės, dažnai viena prie

kitos neprisiliesdavome. Kartais greitosiomis apsikabindavom,

patapšnodavom nugarą. Bet nevaikščiodavom susikibusios per

liemenį, kaip paauglės. Štai kodėl buvo taip keista sėdėti ant so­

fos šalia jos: Paiper laikė mane apglėbusi, o aš raudojau jai ant

peties. Ji buvo kaulėta, paukštiška, nors tikėjausi, kad bus stipri

ir veržli.

488

Rankomis laikiau susiėmusi pilvą.

- Nenoriu, kad ji kentėtų.

Paiper atsiduso.

- O aš nenoriu, kad tu kentėtum.

Prisiminiau mudviejų su Šonu pokalbj išvakarėse, išėjus iš ge­

netiko kabineto, kai mums pranešė, kad tu blogiausiu atveju ser­

gi mirtina nebaigtinės osteogenezės forma, o geriausiu - sunkia.

Susiradau jį garaže, šlifuojantį supamąją lovytę, kurią meistravo

belaukdamas tavo gimimo. Kaip sviestas, pasakė jis laikydamas

rankose lenktą medžio lentutę. Paliesk. O man ji priminė kaulą,

neprisiverčiau paliesti.

- Šonas nenori to daryti.

- Šonas nenėščias.

Paklausiau tavęs, kaip atliekamas abortas, paprašiau kalbėti

atvirai. Įsivaizdavau skrendanti lėktuve, kaip stiuardesės klausi­

nėja, kada vaikutis gims, berniukas bus ar mergaitė, ir kaip tos

pačios stiuardesės grįžtant namo vengia mano žvilgsnio.

- O ką tu darytum? - paklausiau.

Ji patylėjo.

- Klausčiau savęs, kas mane labiau gąsdina.

Štai tada aš ir pakėliau į ją akis, su tuo pačiu klausimu lūpose,

kurio neišdrįsau ištarti nei Šonui, nei daktarei Del Sol, netgi sau.

- Kas bus, jeigu aš neįstengsiu jos mylėti? - sušnabždėjau.

Paiper man nusišypsojo.

- Ak, Šarlote, - tarė ji. - Juk tu jau ją myli.

tsakovės pusė iškvietė liudyti Džaną Del Sol - kad patvirtin­

tų, jog nieko nebūtų dariusi kitaip, jeigu būtų buvusi pirmoji

Šarlotę prižiūrinti gydytoja, o ne aukštesnio lygio specialistė. Bet

kai pakvietė daktarą R. Romulą Vindamą, akušerį ginekologą ir

bioetiką, kurio mokslinius titulus perskaityti užtruko pusvalandį,

aš jau rimtai susirūpinau. Vindamas buvo ne tik autoritetingas

specialistas, bet ir gražus kaip kino žvaigždė, ir prisiekusieji išsi­

žioję sekiojo jį akimis.

- Kai kurie testai, anksti nustatantys anomalijas, duoda klai­

dingą teigiamą rezultatą, - pasakojo jis. - Pavyzdžiui, 2005 metais

viena Reprodukcinės genetikos centro grupė paliko toliau augin­

ti penkiasdešimt penkis embrionus, kuriems prieš implantavi­

mą genetiniais tyrimais buvo diagnozuotos anomalijos. Po kelių

dienų specialistai apstulbo nustatę, kad keturiasdešimt aštuoni

procentai tų embrionų - beveik pusė - yra normalūs. Vadinasi,

tai įrodo, kad kai kurių embrionų genetiškai ydingos ląstelės gali

pačios save pagydyti.

- Kodėl medicinos požiūriu tai gali būti svarbu gydytojai Pai­

per Rys? - klausė Gajus Bukeris.

- Nes tai įrodo, kad per ankstyvi sprendimai nutraukti nėštu­

mą gali būti neatsargūs.

Bukeris atsisėdo, tada aš pakilau iš vietos.

- Daktare Vindamai, kiek embrionų iš jūsų minėto tyrimo tu­

rėjo nebaigtinę osteogenezę?

490

- Aš nežinau... ar apskritai nors vienas ją turėjo.

- O kokios tai buvo anomalijos?

- Tiksliai negaliu pasakyti...

- Ar tai buvo rimtos anomalijos?

- Vėlgi - aš ne...

- Daktare Vindamai, galbūt tie embrionai turėjo labai nedide­

lių nukrypimų nuo normos, kurie patys išsitaiso?

- Matyt, taip.

- Be to, esama skirtumo, ar lauki, kaip vystysis kelių dienų

embrionas ar kelių savaičių vaisius, tiesa, jei galvojame apie laiką,

kai dar galima legaliai nutraukti nėštumą?

- Prieštarauju, - įsiterpė Gajus Bukeris. - Jeigu man neleista

palaikyti sąjūdžio „Už gyvybę*1, tai ir ji negali agituoti už pasirin­

kimo laisvę.

- Pritariu, - pareiškė teisėjas.

- Argi ne tiesa, kad jei gydytojai vadovausis principu „palauk

ir pamatysi** ir slėps informaciją apie vaisiaus būklę, nutraukti

nėštumą gali būti sunkiau - fiziškai, psichologiškai ir emociškai?

- Protestuoju! - vėl suriko Bukeris.

Aš priėjau prie teisėjo pakylos.

- Gerbiamas teisėjau, kalbame ne apie aborto teisę. Kalbame

apie normalią sveikatos priežiūrą, kuri privalėjo būti suteikta

mano klientei.

Teisėjas papūtė lūpas.

- Gerai jau, ponia Geits. Bet greičiau eikit prie reikalo.

Vindamas gūžtelėjo pečiais.

- Kiekvienas akušeris ginekologas žino, kaip sunku patarti pa­

cientėms nutraukti nėštumą, kai pasitaiko vaisiaus apsigimimas

ir, medikų nuomone, vaisius negali išgyventi. Tačiau tai irgi yra

jų darbas.

- Turbūt toks buvo ir Paiper Rys darbas, bet tai dar nereiškia,

kad jinai jį atliko.

Buvo paskelbta dviejų valandų pietų pertrauka, nes teisėjui Dže-

larui reikėjo nuvažiuoti į registravimo centrą atsiimti motocikli­

ninko teisių. Pasak teismo tarnautojos, atrodo, kitąmet per teisė­

491

jo atostogų mėnesį jis ketina dalyvauti Hartley motociklų žygyje.

Pamaniau, gal dėl to ir nusidažė plaukus juodai - labiau tiks prie

odinių drabužių.

Šarlotė išdūmė tą pačią minutę, kai tik buvo paskelbta per­

trauka, nes norėjo aplankyti tave ligoninėje. Nuo ryto nebuvau

mačiusi nei Šono, nei Amelijos, todėl išėjau laukan pro krovinių

vartus - išėjimą, kurio dauguma žurnalistų nežino.

Buvo viena iš tų rugsėjo pabaigos dienų, kai pajunti ilgapirštę

žiemą krepšnojant Naujojo Hampšyro skvernus, - šalta, žvarbu,

vėjuota. Vis dėlto ant laiptų prie pagrindinių durų dar būriavosi

didžiulė minia - iš ten, kur stovėjau, man ji buvo tik girdėti. Du­

ris pastūmęs sargas sustojo šalimais prisidegti cigaretės.

- Kas vyksta viršuj?

- Išgamų cirkas, - atsakė vyras. - Ta byla dėl vaikiuko su ne­

tikusiais kaulais.

- Taigi, girdėjau, košmaras, - sumurmėjau ir šildydamasi ran­

komis šonus nustypčiojau aplink teismo pastatą, prie žmonių

būrio.

Laiptų viršuje stovėjo vyras, man pažįstamas iš žinių laidų -

Lu Sent Pjeras, Amerikos neįgaliųjų asociacijos Naujojo Hamp­

šyro skyriaus prezidentas. Lyg vien to nepakaktų įspūdžiui pa­

daryti, jis dar turėjo Jeilio universiteto teisininko diplomą, buvo

gavęs Rodo mokslininko stipendiją ir laimėjęs plaukimo krūtine

aukso medalį parolimpinėse žaidynėse. Pastaruoju metu jis ke­

liaudavo tiek savo patobulintu neįgaliųjų vežimėliu, tiek nuo­

savu lėktuvu ir prireikus skraidindavo vaikus į šalies ligonines.

Prie Sent Pjero vežimėlio tupėjo tarnybinis šuo, nesudrumsčia­

mai ramus, nors čia pat dvi dešimtys reporterių bruko jam pro

snukį mikrofoną.

- Ar žinote, kodėl šis teismo procesas taip prikausto dėmesį?

Čia kaip per traukinio avariją. Akių neatplėši, nors bemeilytum

nepripažinti, kad tokių iškrypėlių pasitaiko, - kalbėjo preziden­

tas. - Trumpai drūtai, ši tema daugiareikšmė. Kaip tik tokio po­

būdžio bylos verčia nugarą eiti pagaugais, nes visiems mums no­

rėtųsi tikėti, kad mylėtume bet kokį vaiką, kokį likimas atsiųstų

į mūsų šeimą, užuot prisipažinus, jog iš tikrųjų galime ir nebūti

tokie nuolankūs ir dosnūs. Prenataliniai vaisiaus tyrimai suab­

492

soliutina neįgalumą. Nelaimė, kad jie automatiškai skatina prie­

laidą, esą tėvas ar motina nepageidauja neįgalaus vaiko, ir perša

išvadą, kad gyventi su vienokia ar kitokia fizine negalia - nepri­

imtina. Aš pažįstu daugybę tėvų, pavyzdžiui, kurčiųjų bendruo­

menėje, kurie išskėstomis rankomis priimtų tokį vaiką kaip jie

patys. Vieno asmens neįgalumas patikrina kito kultūrą.

Lyg suprasdamas jo šuo pritariamai sulojo.

- Abortas jau savaime yra karštų diskusijų objektas: ar gali­

ma sunaikinti potencialią gyvybę? Nutraukiant nepageidaujamą

nėštumą žengiamas dar žingsnis toliau: ar galima sunaikinti kon­

krečią būsimą gyvybę?

- Pone Sent Pjerai, - šūktelėjo vienas žurnalistas, - ką pasa­

kysite apie statistiką, kuri rodo, kad neįgalaus vaiko auginimas

sukelia santuokos sunkumų?

- Ką gi, aš sutinku. Bet taip pat esama statistikos, kuri sako,

kad lygiai tokį pat stresą žmonės patiria auginami vunderkindą

arba sporto superžvaigždę, tačiau joks daktaras nepatartų nu­

traukti šitokį nėštumą.

Man pasidarė įdomu, kas iškvietė kavaleriją. Aišku, Gajus Bu­

keris. Kadangi formaliai ši byla - tai byla dėl netinkamų sveikatos

priežiūros paslaugusis negali kviestis advokato iš kitos teisinin­

kų firmos drauge ginti Paiper, todėl suorganizavo improvizuotą

spaudos konferenciją, kad padidintų savo šansus laimėti.

- Lu, - kreipėsi kitas reporteris, - ar jūs liudysite?

- Aš kaip tik tą ir darau, gerieji žmonės, prieš jus visus, - pa­

mokslavo Sent Pjeras. - Ir nesiliausiu toliau kalbėti su viltimi,

kad pavyks įtikinti kiekvieną, kuris klausosi, niekada neiti į di­

džios Naujojo Hampšyro valstijos teismą su šitokia byla.

Nuostabu, pralaimėsiu bylą dėl vyruko, kuris net nėra teisėtas

liudytojas gynybos pusėje. Nutipenau atgal prie krovinių vartų.

- Kas čia toks kalba? - paklausė sargas, trindamas aulinio bato

kulnu cigaretės nuorūką. - Anas neūžauga?

- Tai mažaūgis asmuo, - pataisiau.

Sargas įbedė į mane nesuprantantį žvilgsnį.

- O ar aš ne taip ir sakiau?

Paskui jį trinktelėjo durys. Sustipau, bet palaukiau, nėjau iš­

kart jam įkandin: nesinorėjo visą kelią laiptais į viršų palaikyti

493

bereikšmio pokalbio. Iš teisybės, jis puikiai iliustruoja, kokiu sli­

džiu šlaitu mudvi su Šarlote čiuožiame. Jeigu priimtina nutraukti

nėštumą, kai vaisius turi Dauno sindromą arba NO, kaip bus me­

dicinos mokslui atvėrus galimybę pažiūrėti, ar tavo būsimas vai­

kas gražus, ar turi pakankamai atjautos? O kaip dėl tų tėvų, kurie

nori berniuko, o sužino, kad pradėjo mergaitę? Kam bus patikėta

nustatyti leistinumo ribas - ką priimti, o ką atmesti?

Kad ir kaip man buvo skaudu pripažinti, Lu Sent Pjeras buvo

teisus. Žmonės visuomet šneka, kad mylėtų bet kokį vaikelį, koks

tik gimtų, bet nebūtinai taip yra iš tikrųjų. Kartais iš tiesų kyla

klausimas dėl konkretaus kūdikio. Tikriausiai esama priežasčių,

kodėl šviesiaplaukiai, mėlynakiai vaikučiai graibstyte išgraibsto­

mi iš įvaikinimo agentūrų, o tamsiaodžiai ir turintys negalią kar­

tais laukia vaikų namuose po keletą metų. Žmonės vienaip kalba,

ką darys, o iš tiesų elgiasi kitaip.

Džuljeta Kuper aiškiai pasakė: tikrai esama kūdikių, kuriems

geriau būtų negimti.

Kaip tau.

Kaip man.

_Amefyco

ad ir kokio geros valios lietaus tikėjausi, kai tėtis mane ap­

gaubė dėmesiu atskleidęs mano mažytę paslaptį, greitai

šios viltys išgaravo, nes pradėjau suprasti: pati susikūriau sau

pragarą. Manęs neleido į mokyklą, ir tai nebūtų buvęs neįsi­

vaizduojamas siaubas, jeigu ne ta aplinkybė, kad vietoj pamokų

turėjau sėdėti teismo vestibiulyje ir vis nuo pradžių skaityti tą

patį laikraštį. Vaizdavausi, kad tėvai supras, kaip prisikiaulino, ir

vienas per kitą puls manim rūpintis, panašiai kaip tavim, kai tau

kas lūždavo. Tačiau jie tik ėmė garsiausiai rėkti vidury ligoninės

valgyklos, o visi rezidentai žiūrėjo į mus kaip į kokio realybės

šou dalyvius.

Man net neleido per ilgąsias pietų pertraukas lankyti tavęs,

nors mama važiuodavo į ligoninę. Tikriausiai oficialiai buvau

pripažinta blogos įtakos šaltiniu.

Todėl šiek tiek nustebau, kai mama prieš posėdį prisistatė su

man skirtu šokoladiniu pieno kokteiliu. Aš tupėjau tame susiti­

kimų kambary visiškai be oro - tėtis mane paliko, o pats nuėjo

liudyti su kažkokiu kvailu advokatu. Nežinia, kaip mama iš viso

mane rado šitam pastate, bet kai įžengė pro duris, iš tiesų apsi­

džiaugiau.

- Kaip Vilou? - paklausiau, nes a) žinojau, kad ji to tikisi ir b)

iš tikro norėjau sužinoti.

- Gerai laikosi. Daktarė sako, gal rytoj galėsim ją pasiimti

namo.

- Čia tau lyg ir nuskilo su nemokama priežiūra.

495

Mama blykstelėjo akimis įsižeidusi.- Negi tu tikrai taip manai, ką?

Gūžtelėjau pečiais.

- Štai, atnešiau tau, - pasakė ji ir padavė pieno kokteilį.

Ėjau iš proto dėl Friendly s šokoladinių „Dykaduonių*1. Kau­

lydavau mamos nupirkti tokį, nors jie kainavo triskart brangiau

už vaikiškus kokteilius. Kartais ji sutikdavo, mes pasidalydavom

vieną ir giedodavom ditirambus šokoladiniams ledams - judu su

tėveliu niekad šito taip ir nesupratot, nes, retos nelaimės pažymė­

ti, gimėte vanilės gerbėjais.

- Nori? - tyliai paklausiau.

Mama papurtė galvą.

- Tai tau. Su sąlyga, kad neišskris atgal.

Žybtelėjau akimis, bet nieko nepasakiau.

- Man atrodo, suprantu, - tarė mama. - Suprantu, ką reiškia,

kai ką nors pradedi ir tai staiga pasidaro nevaldoma. Tu nori to

dalyko nusikratyti, nes tau ir visiems kitiems aplinkui skauda, bet

kaskart pamėginus jis vėl tave užvaldo.

Žiūrėjau į ją išpūtusi akis, praradusi amą. Taip aš ir jaučiau­

si - kiekvieną mielą savo gyvenimo dieną.

- Ne per seniausiai tu manęs klausei, koks būtų pasaulis be

Vilou, - pasakė mama. - Tai štai ką aš manau: jeigu Vilou nebūtų

gimusi, aš vis tiek ieškočiau jos tarp maisto parduotuvės lenty­

nų, banke, boulingo takelyje. Žiūrėčiau į kiekvieną veidą minioj,

mėgindama rasti ją. Štai kas keista, kai turi vaikų, - tiesiog žinai,

kada tavo šeima jau pilna, o kada dar ne. Jeigu Vilou nebūtų gi­

musi, toks būtų man pasaulis - nebaigtas.

Aš sąmoningai pradėjau šliurpti šiaudeliu ir mėginau nemirk­

čioti, nes tada gal ašaros susigers atgal.

- Reikalas tas, Amelija, - kalbėjo mama, - kad jeigu tavęs ne­

būtų... aš jausčiausi lygiai taip pat.

Bijojau į ją pažiūrėti. Bijojau, kad blogai nugirdau. Ar ji šitaip

mėgina pasakyti, kad ne šiaip mane myli - mamai tai savaime

aišku, - bet kad aš jai patinku? Įsivaizdavau, kad ji reikalauja nu­

imti kokteilio dangtelį ir parodyti, ar viską išgėriau. Aš burbė-

čiau, bet širdies gilumoje man patiktų, kad ji prisispyrusi žiūri.

Vadinasi, jai rūpi, vadinasi, ji nenumoja į mane ranka.

496

- Šiandien ligoninėje atlikau nedidelį tyrimą, - pasakė

mama. - Prie Bostono yra vieta, kur gydomi vaikai, turintys val­gymo sutrikimų. Ten sudaryta stacionaro programa, ir kai būsi

pasiruošusi, galėsi ten pabūti su kitomis mergaitėmis, išgyvenan­

čiomis panašių sunkumų.

Aš staigiai pakėliau galvą.

- Stacionaro? Nori pasakyti, reikės ten gyventi?

- Tik kol tau padės suvaldyti šitą bėdą...

- Tu mane išsiunti? - Mane apėmė panika. Ne šitaip viskas

turėjo klostytis. Mama supranta, koks tai jausmas; tai kodėl ne­

supranta, kad atkirsti mane - tai tas pat kaip pasakyti, kad aš nie­

kad netiksiu savo šeimai? - Kaip čia yra, kad Vilou gali susilaužy­

ti tūkstantį kaulų, bet vis tiek yra tobula ir gali gyventi namie, o

aš vieną kartą truputį suklystu - ir mane jau atiduoda?

- Mes su tėčiu tavęs neatiduodam, - atsakė mama. - Mes tai

darome norėdami tau padėti...

- Tai jisai žino?

Man ėmė varvėti nosis. Vyliausi, kad tėtis bus man paskutinė

priebėga; o dabar paaiškėjo, kad ir jis įsivėlęs į sąmokslą. Visas

pasaulis manęs nekenčia.

Staiga į kambarį įkišo galvą Marina.

- Pasiruošę rokenrolui, - pranešė ji.

- Aš tik minutėlę...

- O teisėjui Dželarui jūsų reikia dabar.

Mama pažvelgė į mane, akimis maldaudama paleisti.

- Tau dabar reikia sėdėti teismo salėje. Tėtis liudija, o aš nega­

liu čia tavęs prižiūrėti.

- Eik po velnių, - drėbiau. - Nenurodinėsi man, ką daryti.

Marina, visa tai stebėjusi, pratisai švilptelėjo.

- Šiaip jau gali nurodinėti, - pasakė ji. - Juk tu nepilnametė,

o ji - tavo motina.

Norėjau įskaudinti mamą, kaip kad ji mane sužeidė, todėl ta­

riau advokatei:

- Nemanau, kad ji verta to vardo, jeigu bando atsikratyti visų

savo vaikų.

Mačiau, mama krūptelėjo ir susigūžė. Ji kraujavo, nors ir ne­

buvo matyti, ir žinojo - kaip ir aš, - kad to nusipelnė. Kai Ma­

497

rina be ceremonijų pasodino mane balkone prie vyro raudonais

marškiniais ir petnešomis, ir dar smirdančio tuno konservais,

daviau sau žodį: jeigu mama ruošiasi sugriauti man gyvenimą,

ničniekas netrukdo atsilyginti tuo pačiu.

>✓

S o h A & s

ūsų vestuvių dieną Šarlotė privertė mane pamiršti visus

įžadus, kuriuos buvau susirašęs ir stropiai išmokęs atmin­

tinai. Štai ji ateina bažnyčios taku, ir tie sakiniai - lyg žvejo tin­

klai: neįmanoma juose išlaikyti visų jausmų, kuriuos trokštu jai

dovanoti. Dabar, sėdėdamas teismo salėje priešais žmoną, tikė­

jausi, kad mano žodžiai dar kartą transformuosis. Į plunksnas,

debesis, garą - bet ką, kas neturi galios suduoti stiprų smūgį.

- Leitenante O ’Kyfai, - kreipėsi į mane Gajus Bukeris, - ar iš

pradžių nebuvote ieškovas šioje byloje?

Jis man buvo žadėjęs, kad klausinės kuo trumpiau ir neskaus­

mingai, kad nulipsiu nuo pakylos nė apsižiūrėti nespėjęs. Ne­

pasitikėjau juo. Jo darbas - meluoti, apgaudinėti ir išversti tiesą

taip, kad prisiekusieji patikėtų.

Ir šią minutę aš visa širdim vyliausi, kad šiuokart jam tai pavyks.

- Iš pradžių taip, - atsakiau. - Žmona buvo mane įtikinusi,

kad ši byla geriausiai atitinka Vilou interesus, tačiau pradėjau su­

prasti, kad negaliu pritarti.

- Kaip čia dabar?

- Manau, ši byla sugriovė mūsų šeimą. Mūsų nešvarūs skalbi­

niai kedenami per vakaro žinias. Aš pradėjau skyrybų procedūrą.

O Vilou žino, kas vyksta. To nebuvo įmanoma nuslėpti, kai suži­

nojo visas pasaulis.

- Jūs suprantate, kad neteisėto gimimo konstatavimas tolygus

teiginiui, kad jūsų duktė apskritai neturėjo gimti. Ar jūs norite to,

leitenante O ’Kyfai?

499

Papurčiau galvą.

- Gal Vilou ir ne tobulybė, bet ką gi - nė aš pats nesu tobulas.

Nei jūs. Gal ji ir ne tobula, - pakartojau, - bet ji visu šimtu pro­

centų tokia, kokios reikia.

- Liudytojas jūsų, - tarė Bukeris, ir Marinai Geits stojantis iš

vietos, aš giliai įkvėpiau, kad įsielektrinčiau, taip darydavau prieš

bėgdamas į pastatą su specialiuoju gelbėjimo būriu.

- Sakote, kad ši byla suardė jūsų šeimą, - tarė ji. - Bet tą patį

galima pasakyti ir apie jūsų pradėtas skyrybų procedūras, ar ne?

Žvilgtelėjau į Gajų Bukerį. Jis buvo nuspėjęs šį klausimą, mes

buvom surepetavę atsakymą. Aš turėjau sakyti, kad šių veiksmų

ėmiausi mergaitėms apsaugoti, o ne kad tampyčiau jas po purvą.

Bet užuot pasakęs pasijutau bežiūrįs į Šarlotę. Už to ieškovų stalo

atrodė tokia mažytė. Akis nudelbusi žiūrėjo į medžio rieves, lyg

nebūtų tikra, ar atlaikys mano žvilgsnį.

- Taip, - tyliai atsakiau, - tai tiesa.

Bukeris atsistojo, bet, matyt, sumetė, kad negali prieštarauti

savo paties liudytojui, ir vėl atsisėdo.

Aš kreipiausi į teisėją.

- Pone, ar neprieštarautumėte, jeigu aš pasikalbėčiau tiesio­

giai su savo žmona?

Teisėjo Dželaro antakiai šovė į viršų.

- Tai prisiekusiesiems reikia jus išgirsti, sūnau.

- Su visa derama pagarba, gerbiamas teisėjau... aš nemanau,

kad taip yra.

- Teisėjau, - prabilo Bukeris, - ar galėčiau prieiti?

- Ne, pone Bukeri, negalite, - atsakė teisėjas. - Šis žmogus

nori kažką pasakyti.

Marina Geits atrodė lyg prarijusi petardą. Neišmanė, ar ko

nors klausti ar tiesiog leisti pačiam pasikarti. O gal aš tai ir da­

riau; iš tiesų man nerūpėjo.

- Šarlote, - pasakiau, - aš jau nebežinau, kas teisinga, todėl

prisipažįstu nebežinąs. Mes neturime pinigų. Ir mums buvo ne­

lengva. Bet tai dar nereiškia, kad neverta buvo prasidėti.

Šarlotė pakėlė akis. Jos buvo išplėstos ir nejudrios.

- Kai kurie vaikinai nuovadoje sako, kad kai vedė, žinojo, į ką

leidžiasi. Ką gi, aš nežinojau. Tai buvo nuotykis, ir manęs tai ne­

500

trikdė. Matai, tavęs man reikia. Leidaisi vežama slidinėti ir nė žo­

deliu neužsiminei, kad bijai aukščio. Miegi susirangiusi prie mano

šono, nesvarbu, kiek slinkčiausi prie lovos krašto. Leidi man su­

valgyti vanilinių ledų rutuliuką, o pati pasiimi mano šokoladinį.

Pasakai man, kad kojinių spalva nesutampa. Perki „Laumės bur­

tus", nes žinai, kad mėgstu zefyrus. Padovanojai man dvi gražias

mergaites. Galbūt tu tikėjaisi, kad santuoka bus tobula, - spėju,

čia mudu skiriamės vienas nuo kito. Matai, aš maniau, kad bus

leidžiama klysti, bet klysti kartu su žmogumi, kuris tau primena,

ko iki šiol jau išmokai. Manau, mudu abu dėl kai ko klydome.

Žmonės sako, kad kai myli ką nors, niekas pasaulyje nebesvarbu.

Bet juk tai netiesa, ar ne? Tu supranti, ir aš pats suprantu, kad kai

ką nors myli, visa kas pasaulyje pasidaro dar svarbiau.

Teismo salėje įsivyravo tyla.

- Šiandien teismo posėdis baigiamas, - paskelbė teisėjas Dže-

laras.

- Bet aš dar nebaigiau, - paprieštaravo Marina.

- Baigėt, - nukirto teisėjas. - Dievaži, ponia Geits, štai dėl to

jūs vis neištekat. Prašom visus išeiti iš teismo salės, išskyrus poną

ir ponią O ’Kyf.

Jis kaukštelėjo plaktuku, salė nuvilnijo, ir ūmai pasijutau be­

sėdįs vienas ant liudytojų pakylos, o Šarlotė stovėjo už ieškovų

stalo. Ji žengė keletą žingsnių į priekį ir sustojo tiesiai priešais

mane, rankas uždėjusi ant mus skiriančių medinių turėklų.

- Aš nenoriu skirtis, - pasakė ji.

- Ir aš ne.

Ji nervingai mindžikavo.

- Tai ką darysim?

Aš iš lėto palinkau į priekį. Paliečiau lūpomis jos lūpas, švel­

nias ir pažįstamas kaip namai.

- Kad ir kas būtų, - sušnibždėjau.

isa teismo salė tik ir ūžė apie tokį jaudinamą mano tėvų

susitaikymą. Iš to, kaip žurnalistai susiriesdami skiedė apie

šią romantišką akimirką, būtum pamanęs, kad visos žinios - tai

išvien laida „Atsivėrusios širdys". Prisiekusieji susileis, nebent tai

šutvė cinikų, tokių kaip aš; mano akimis, Marina galėjo keliauti

namo ir atsikimšti šampaną.

Štai kodėl aš tapau mergaite, turinčia misiją.

Kol jie visi leipėjo nuo melodramos, aš sėdėjau tame balkone

jausdamasi klaikiai nesmagiai, ir supratau apie save šį bei tą nau­

ja: kad iš manęs pasišalintų nuodai, nereikia vemti. Aš galiu juos

išprakaituoti, išklykti, o kartais tiesiog pakuždėti. Jei jau reikia į

bulimikių stovyklą Bostone, tai bent išvažiuosiu su trenksmais.

Aš supratau: teisėjas tyčia suvaidino taikintoją ir paliko teis­

mo salėje mamą ir tėtį, kad jie drauge suregztų antrą savo dra­

mos veiksmą, bet man tai išėjo į naudą. Išslinkau pro užpakalines

duris, kol Marina Geits dar nespėjo apsižiūrėti, ir nėriau lauk iš

teismo. Niekam nebuvo nė galvoj, kas aš tokia. Nuskuodžiau į

automobilių aikštelę prie mėtų žalumo fordo.

Kai Gajus Bukeris išėjo į lauką ir pamatė mane, atsišliejusią į

jo mašiną, piktai susiraukė.

- Tik subraižyk, ir kitus penkerius metus dirbsi viešuosius

darbus, - pagrasino jis.

- Surizikuosiu.

- Ką tu čia apskritai veiki?

- Jūsų laukiu.

502

Bukeris suraukė kaktą.

- Iš kur tu žinai, kad tai mano automobilis?

- Jis toks skausmingai subtilus.

Jis kvailai išsišiepė.

- O tu neturėtum būt mokykloj?

- Ilga istorija.

- Na, tai praleisk ją. Diena bus ilgesnė, - tarė jis rakindamas

dureles. Dvejodamas jas atidarė. - Eik namo, Amelija. Mamai ir

taip užtenka rūpesčių, bereikia dar ieškoti, kur dingai.

- Taigi, - atsiliepiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. - To­

dėl aš ir sumečiau, kad jums bus įdomu sužinoti, ką girdėjau ją

sakant.

žuljetos Kuper adresą turėjau dar nuo prisiekusiųjų atran­

kos. Žinojau, kad ji gyvena Epinge, mažyčiame miestelyje

į vakarus nuo Banktono. Tad iš karto, kai teismo posėdis buvo

nukeltas į kitą dieną, aš įrašiau gatvę į GPS navigatorių ir nuva-

Po valandos įsukau į nedidelį aklagatvį: pasagos formos gatve­

lė, pristatyta modifikuotų Keip Kodo stiliaus namukų šlaitiniais

stogais. Įsukus į žiedą, 22-as numeris buvo dešinėje. Apkaltas pil­

komis dailylentėmis, su juodai dažytomis langinėmis, o durys pa­

dengtos raudonu laku. Įvažiavime stovėjo mikroautobusas. Kai

paskambinau prie durų, sulojo šuo.

Būčiau galėjusi čia gyventi. Tai galėjo būti mano namai. K i­

tame gyvenime būčiau įėjusi tiesiai pro duris, užuot beldusis

kaip nepažįstamoji; būčiau galėjusi turėti kambarį antrame

aukšte, pilną žirgo kaspinų, mokyklos albumų ir kitokio šlamš­

to, kurį suaugusieji palieka išeidami iš vaikystės namų. Būčiau

galėjusi pasakyti, kur virtuvėje yra stalčius su sidabro įrankiais,

kur laikomas dulkių siurblys, kaip naudojamas televizoriaus

pultelis.

Durys atsidarė, priešais mane stovėjo Džuljeta Kuper. Palei

jos kojas nenustygo terjeras.

- Mam! - šūktelėjo mergaitės balsas. - Čia pas mane?

- Ne, - atsakė ji, nenuleisdama akių nuo mano veido.

- Žinau, nenorit manęs matyti, - greit išbėriau, - ir pažadu,

kad važiuosiu savais keliais ir daugiau niekada jums netrukdy­

ziavau

504

siu. Bet jūs turit man pasakyti kodėl. Kas manyje tokio... tokio

atstumiančio?

Vos prasižiojusi supratau, kad nereikėjo. Meizė iš šeimos teis­

mo turbūt būtų liepusi mane suimti, jei būtų sužinojusi, kad atsi­

danginau čia; kiekviename paieškos tinklalapyje įvaikintiesiems

griežtai primenama kaip tik šito nedaryti - neužklupti biologi­

nės motinos iš pasalų, neversti priimti jus jūsų pasirinktu laiku,

užuot sulaukus jai priimtino meto.

- Matot, štai kas yra, - pasakiau. - Po trisdešimt penkerių

metų, manau, jūs man skolinga penketą minučių.

Džuljeta išėjo į lauką ir uždarė paskui save duris. Ji nevilkėjo

palto, o viduje vis dar girdėjau skalijant šunį. Bet ji neištarė man

nė žodžio.

Mes visi norime būti mylimi. Šis troškimas nulemia mūsų blo­

giausius poelgius. Pavyzdžiui, Šarlotė įsitikinusi, kad vieną dieną

tu jai atleisi už tuos dalykus, kurių ji prišnekėjo teisme. Arba štai

mano pakvaišęs lėkimas į Epingą motinos pėdsakais. Tiesą pasa­

kius, aš buvau godi. Žinojau, kad įtėviai mane brangina labiau už

viską, bet man to nepakako. Man reikėjo suprasti, kodėl manęs

nenorėjo biologinė motina, ir kol nesužinosiu, visą laiką širdies

gilumoje jausiuosi nevykėlė.

- Tu labai panaši į jį, - galų gale ištarė ji.

Spoksojau į ją, nors ji vis dar vengė mano žvilgsnio. Ar tai

buvo blogai pasibaigusi meilės istorija: Džuljeta pastojo, o mano

tėvas atsisakė ją remti? Gal ji nesiliovė jo mylėjusi žinodama, kad

jų kūdikis gyvena kažkur pasaulyje; gal tai ją grauždavo net kai ji

pradėjo naują gyvenimą, sukūrė šeimą su kitu vyru?

- Man buvo šešiolika metų, - sumurmėjo Džuljeta. - Važia­

vau dviračiu namo iš mokyklos trumpindama kelią, per mišką.

Nežinia iš kur išdygo jis ir parmušė mane ant žemės. Sugrūdo

į burną kojinę, užvertė suknelę ir išprievartavo mane. Tada su­

mušė, taip smarkiai, kad tėvai vien iš drabužių pažino. Paliko pa­

plūdusią kraujais, be sąmonės. Mane rado du medžiotojai. - Ji

pakėlė galvą ir pagaliau pažvelgė tiesiai į mane. Akys nesveikai

spindėjo, balsas pasidarė plonytis. - Aš ištisas savaites nekalbė­

jau. O kai tik pradėjau tikėti, kad vėl gyvensiu, supratau esanti

nėščia, - pasakė ji. - Jį sugavo, policija norėjo, kad liudyčiau, bet

505

aš negalėjau. Maniau, neištversiu, jeigu vėl teks pamatyti jo veidą. Kai tu gimei, seselė tave pakėlusi parodė, ir tavyje buvo jis: juodi

plaukai, mėlynos akys, tie švysčiojantys kumščiai. Džiaugiausi,

kad atsirado šeima, kuri taip tavęs norėjo, nes aš nenorėjau.

Ji virpėdama giliai įkvėpė.

- Dovanok, kad šitas susitikimas ne toks, kokio tikėjaisi. Bet

tave pamačius man vėl viskas sugrįžta, nors iš visų jėgų stengiau­

si pamiršti. Todėl prašau, - sušnibždėjo Džuljeta Kuper, - palik

mane ramybėj.

Būk atsargi, kai ko nors trokšti. Aš žengiau atatupsta, netekusi

žado. Nieko nuostabaus, kad ji nenorėjo į mane žiūrėti; nieko

nuostabaus, kad neapsidžiaugė gavusi mano laišką; nieko nuos­

tabaus, jog norėjo, kad nešdinčiausi savais keliais. Aš irgi to pa­

ties būčiau norėjusi.

Tiek mudvi turėjome bendra.

Pradėjau lipti akmens laipteliais automobilio link, mėginda­

ma pro ašaras įžiūrėti kelią. Jų papėdėje stabtelėjau, atsisukau. Ji

tebestovėjo ten pat.

- Ačiū, Džuljeta, - tariau.

Man rodos, automobilis gerokai anksčiau už mane suprato, kur

aš važiuoju. Kai įsukau į senąją baltą kolonijinio stiliaus sodybą,

kurioje užaugau, kur peraugę ir susiraizgę rožių krūmai lipa per

pilkus darganų nušiurintus pinučius, niekad neįstengusius jų su­

tramdyti, pajutau, kad kažin kas manyje sprogo. Šiuose namuose,

sandėliuke, riogso stirtomis sukrauti mano vaikystės nuotraukų

albumai. Šiuose namuose aš žinau, kaip sutvarkyti šiukšles. Šiuo­

se namuose, kambarėlyje antrame aukšte, vis dar laikau pižamą,

dantų šepetuką ir kelis megztinius, jei kada prireiktų.

Čia namai, o štai mano tėvai.

Jau buvo sutemę, beveik devynios vakaro. Mama bus susisiau-

tusi pūkuotu chalatu, apsiavusi šlepetėmis-kojinėmis ir valgys

įprastinę ledų porciją. Tėvukas naršys po televizijos kanalus įro­

dinėdamas, kad „Antikvarai" - kur kas panašesni į realybės šou

negu „Stulbinamos lenktynės". Įėjau pro šonines duris, kurių per

visą tą laiką, kol aš augau, niekad nerakindavom.

- Labas! - šūktelėjau, kad jie neišsigąstų. - Tai tik aš.

506

Kai įėjau į kambarį, mama atsistojo.- Marina! - sušuko ji ir apkabino mane. - Kokie vėjai tave

atnešė?

- Buvau kaimynystėje.

Tai buvo melas. Šešiasdešimt mylių sukoriau, kad čia atva­

žiuočiau.

- Maniau, tu baigi suvystyti tą didžiąją bylą, - nusistebėjo tė­

vukas. - Žiūrėjom tave per CNN. Nensė Greis* gali nagus nusi-

graužti...

Šyptelėjau.

- Tiesiog... tiesiog panūdau jus, draugužiai, pamatyti.

- Valgyt nori? - paklausė mama. Prireikė tik trisdešimties se­

kundžių, kad paklaustų; tikrai sumušė savo rekordą.

- Nelabai.

- Tai įdėsiu tau ledų, - pasakė mama lyg negirdėjusi. - Tru­

putis ledų niekam nepakenks.

Tėvukas plekštelėjo delnu per sofą greta savęs, aš nusivilkau

striukę ir šleptelėjau į pagalves. Nebe tos pačios, su kuriomis au­

gau. Ant anų taip dažnai šokinėdavau, kad susiplojo į blynus;

prieš kelerius metus mama iš naujo apmušė baldus. Šitos pagal­

vės buvo minkštesnės, atlaidesnės.

- Manai, laimėsi? - paklausė tėvukas.

- Nežinau. Kol nebaigta, niekad nežinai.

- Kokia jinai?

-Kas?

- Na, ta O ’Kyf.

Prieš sakydama gerai pagalvojau.

- Ji daro tai, kas, jos galva, teisinga, - atsakiau. - Manau, nega­

lima jos dėl to kaltinti. - Nors aš pati ir kaltinau, pagalvojau. Nors

ir aš lygiai tą patį darau.

Kad tikrai pasiilgtum kokios nors vietos, galbūt turi išvažiuoti;

gal reikia pakeliauti, kad suprastum, kokia nuostabi buvo vieta, iš

kurios pajudėjai. Mama prisėdo šalia manęs ant sofos ir padavė

dubenėlį ledų.

* Nancy Ann Grace, buvusi prokurorė, Amerikos teisės komentatorė, kasdienės televizijos laidos vedėja, paprastai ginanti aukos teises.

507

- Man mėtų ir šokolado gabaliukų periodas, - paaiškino ji,

ir mudvi darniu judesiu pakelėm šaukštelius, sinchroniškai lyg

dvynės.

Tėvai - ne tie žmonės, iš kurių atsirandi. Tai žmonės, kuriais

nori būti užaugusi.

Sėdėjau tarp savo mamos ir tėčio, žiūrėjau per televizorių,

kaip nepažįstami žmonės neša supamuosius krėslus, sudulkėju­

sius paveikslus, senovinius varinius alaus bokalus ir spanguolių

spalvos stiklo indus; žmonės ir jų paslėpti lobiai, ir reikia eksper­

tų, kad jiems pasakytų, jog laikė savaime aiškiu dalyku tai, kas

turi neįtikėtiną vertę.

Ajh/uijyCL,

Bandžiau pasiskaityti internete, bet ten nieko neparašyta, kaip

reikia rengtis j teismą, jeigu esi liudytoja. Vis dėlto, nuspren­

džiau, reikia, kad prisiekusieji mane prisimintų. Turiu galvoje -

daugiausia prieš juos defiliavo labai jau nuobodūs gydytojai; jų

fone ketinau išsiskirti.

Todėl plaukus sutepiau želė ir pastačiau skiauterę, nuo to jie

atrodė dar mėlynesni. Apsirengiau ryškų raudoną megztuką,

apsiaviau savo violetinius aukštaaulius konversus ir, žinoma, ap­

simoviau laimę nešančius džinsus, tuos su skyle ties keliu, nes

nieko nenorėjau palikti atsitiktinumui.

Gana ironiška - net praėjusią naktį mano tėvai nemiegojo toj

pačioj lovoj. Mama nakvojo su tavim ligoninėje, o mudu su tė­

veliu grįžom namo. Nors Gajus Bukeris siūlėsi užvažiuoti paimti

manęs į teismą, aš sumečiau, kad galiu važiuoti ir su tėveliu ir vis

tiek apsimesti nelaiminga, kad mane ten tempiasi. Mes su Gajum

nusprendėm, kad kuo ilgiau išlaikysim mano liudijimą paslapty,

tuo bus geriau.

Tėčiui, kuris jau liudijo, dabar buvo leidžiama sėdėti teismo

salėje, balkone, taigi likau viena fojė, ir tai buvo šakės. Stovėjau

greta šerifo padėjėjos ir tirtėjau.

- Tau nieko? - paklausė ji.

Linktelėjau.

- Paširdžius kutena, - pasakiau.

Ir tada išgirdau Gajaus Bukerio balsą:

- Gynyba kviečia Ameliją O’Kyf.

509

Mane įvedė į salę, o ten užvirė velniava. Marina ir Gajus sto­vėjo priekyje, prie teisėjo pakylos, ir ginčijosi; mama ašarojo; tė­

velis ištempęs kaklą bandė mane pamatyti.

- Jūs negalit kviesti Amelijos, - protestavo Marina.

Bukeris gūžtelėjo pečiais.

- Kodėl ne? Juk pati įrašėt ją į sąrašą.

- Ar yra priežasčių kviesti šią liudytoją? - paklausė teisėjas

Dželaras. - Išskyrus norą taip paerzinti priešingos pusės advo­

katę?

- Taip, gerbiamas teisėjau, - pareiškė Bukeris. - Panelė O ’Kyf

turi informacijos, kurią teismas privalo išgirsti, turint galvoje ne­

teisėto gimimo bylos implikacijas.

- Gerai, - sutiko teisėjas. - Atveskit ją.

Eidama jutau į mane susmigusias visų akis. Jausmas buvo toks,

tartum jos badytų skyles, ir visa mano savikliova sparčiai garavo.

Praeidama pro mamą nugirdau šnibždant Marinai:

- Juk jūs žadėjot. Juk jūs sakėt, kad tai tik atsargumo prie­

monė...

- Neįsivaizdavau, kad jis tai padarys, - taip pat pašnibždom

atsakė Marina. - Ar jūs bent nujaučiat, ką jinai sakys?

Mane pasodino tokiame mediniam narvely, lyg kokį egzem­

pliorių prisiekusiesiems apžiūrinėti pro mikroskopą. Atnešė

Bibliją ir liepė prisiekti uždėjus ranką. Gajus Bukeris man šyp­

sojosi.

- Ar galit mums pasakyti, kas esate? Protokolui.

- Amelija, - pasakiau, ir man prireikė apsilaižyti lūpas, taip

jos išdžiūvo. - Amelija O ’Kyf.

- Amelija, kur jūs gyvenate?

- Straikerio alėja 46, Banktonas, Naujasis Hampšyras.

Ar jam buvo girdėti mano širdis? Dieve brangus, ji tiesiog bū­

gnijo mano krūtinėje.

- Kiek jums metų?

- Trylika.

- Kas jūsų tėvai, Amelija?

- Šarlotė ir Šonas O ’Kyfai, - atsakiau. - Vilou yra mano sesuo.

- Amelija, ar galite savais žodžiais paaiškinti teismui, dėl ko

ši byla?

510

Į mamą negalėjau žiūrėti. Patraukiau žemyn rankovę, nes degė randai.

- Mama mano, kad Paiper turėjo anksčiau suprasti, kad dėl

Vilou bus problemų, ir jai pasakyti. Tada mama būtų pasidariusi

abortą.

- Kaip manote, ar jūsų mama sako tiesą?

- Prieštarauju! - Marina iššoko taip staiga, kad aš net krūpte­

lėjau ant kėdės.

- Ne, aš leidžiu, - nesutiko teisėjas. - Galite atsakyti, Amelija.

Aš papurčiau galvą.

- Aš žinau - ne.

- Iš kur žinote?

- Girdėjau ją taip sakant, - atsakiau stengdamasi tarti žodžius

kuo aiškiau ir tyliau.

Klausytis už durų nedera, bet kartais tai būna vienintelis bū­

das sužinoti tiesą. Be to - nors niekaip nebūčiau šito prisipa­

žinusi - aš tarsi jaučiausi turinti tave ginti. Po šio paskutinio

lūžio ir operacijos tu atrodei tokia prislėgta, ir kai pasakei:

Mamytė nori manęs atsikratyti, aš pasijutau daugmaž taip, lyg

mano visi viduriai būtų pavirtę želė. Visi mes tave gynėme,

kiekvienas savaip. Tėvelis siautėjo, niršo ant visko, dėl ko

gyvenimas darosi sunkesnis. Mamytė - ką gi, ji, matyt, buvo

pakankamai kvaila, nes viską pastatė ant kortos, kad ilgai­

niui išloštų tau daugiau. O aš - aš tikriausiai tik užsitraukiau

šarvą, kad kai tu užsigausi, būtų lengviau apsimesti, esą aš

nejaučiu to paties.

Viliuk, niekas tavęs nemeta lauk, sakė mama, bet tu jau verkei.

Atsiprašau, kad lūžo koja. Maniau, jeigu ilgą laiką nieko nesu­

silaužysiu, tu pamanysi, kad aš kaip visi kiti vaikai...

Pasitaiko nelaimingų atsitikimų, Vilou. Niekas tavęs nekaltina.

Aš sulaikiau kvapą. Pati sau mama gali ką nori įsišnekėti, kad

vakare galėtų užmigti, bet ji nieko neapgaus - ypač tavęs.

Vilou, sakė tada mama, paklausyk manęs. Visi daro klaidų... aš

taip pat. Visi mes pasakom ir padarom dalykų, dėl kurių paskiau

gailimės. Aš niekuomet - už jokius pinigus, už milijonus - nebū­

čiau atsisakiusi galimybės tave turėti.

511

Jausmas buvo toks, lyg mane kas būtų vinimis prie sienos pri­kalęs. Jeigu tai tiesa, tada viskas, kas vyko per pastaruosius me­

tus - ši byla, draugų praradimas, tėvų skyrybos, - viskas buvo

veltui.

Jeigu tai tiesa, mama visą laiką melavo.

Š o aI oU

iskas turi kainą. Tau gali gimti gražutė mergytė, bet suži­

nai, kad ji bus neįgali. Tu žemę aukštyn kojom versi, kad

suteiktum tam vaikui daugiau laimės, bet padarysi nelaimingus

savo vyrą ir kitą dukterį. Nėra kosminių svarstyklių, ant kurių

galėtum pasverti savo veiksmus; per vėlai sužinai, kurie veiksmai

sugriaus trapią pusiausvyrą.

Kai tik Amelija baigė kalbėti, teisėjas kreipėsi į Mariną;

- Ponia Geits, atliksite kryžminę apklausą?

- Šiai liudytojai klausimų neturiu, - atsakė ji. - Bet norėčiau

vėl pakviesti liudyti Šarlotę O ’Kyf.

Aš spoksojau į ją išpūtusi akis. Ji man nieko nė nešnipštelė­

jo, net raštelio nebrūkštelėjo, taigi atsargiai atsistojau. Pro mane

šerifo padėjėja nulydėjo Ameliją. Ji verkė. „Atleisk", - ištarė be

garso.

Kaip stiklinė atsisėdau ant medinės kėdės. Laikykitės pagrin­

dinės minties, vis kartodavo Marina. Bet vis sunkiau darėsi prisi­

minti, kokia gi ta mintis.

- Ar prisimenate tą pokalbį, apie kurį ką tik pasakojo jūsų

duktė? - paklausė Marina.

Jos balsas kirto kaip kulka.

- Taip.

- Kokiomis aplinkybėmis jis vyko?

- Ką tik buvome parsivežę Vilou iš ligoninės, po pirmos die­

nos, kai čia liudijau. Ji taip bjauriai susilaužė šlaunikaulį, kad pri­

reikė operuoti.

513

- Jūs buvote nusiminusi?- Taip, - atsakiau.

- O Vilou?

- Labai.

Ji ėmė eiti manęs link, mudviejų akys susitiko. Ir jose aš pa­

mačiau tą patį miglotą susirūpinimą, kuris šmėstelėjo Amelijos

žvilgsnyje lipant nuo liudytojų pakylos; tą patį susirūpinimą, ku­

ris degė Šono akyse aną dieną, kelios minutės, kai ištuštėjo teis­

mo salė; taip pat susirūpinusi žvelgei ir tu tą vakarą, kai vyko

šis pokalbis, - slapta bijojai, kad gali neįtikti mylimam žmogui.

Galbūt ir aš taip jaučiausi, gal dėl to ir pateikiau šį ieškinį - kad

atsigręžusi į savo vaikystę tu nekaltintum manęs, paleidusios tave

į pasaulį, pilną skausmo. Bet meilės esmė - ne pasiaukojimas ir

ne baimė nepateisinti lūkesčių. Pagal apibrėžimą meilė daro tave

geresnį; ji iš naujo apibrėžia tobulybę įtraukdama tavo bruožus,

o ne atmesdama.

Visi mes norime tik vieno dalyko - žinoti, kad esame svarbūs,

ir viskas. Kad kieno nors kito gyvenimas be mūsų būtų buvęs

skurdesnis.

- Šarlote, dėl to pokalbio su dukrele... - tarė Marina. - Kai jūs

sakėte visus tuos dalykus vidury bylos... ar jūs melavote?

-Ne.

- Tai ką jūs darėt?

- Stengiausi kaip įmanydama, - sušnabždėjau. - Aš tik sten­

giausi kaip įmanydama.

PcuipjOv

Č ia tai kiaurai įdėjo, - pasakė Gajus Bukeris, pasilenkęs

prie manęs. Jis atsistojo, užsisagstę švarką ir atsisu­

ko į prisiekusiuosius pradėti baigiamosios kalbos. - Ieškovė yra

melagė, - pareiškė jis. - Ji tvirtina, kad ši byla ne dėl pinigų,

nors net jos vyras pripažino, kad kaip tik dėl jų, todėl negali jos

palaikyti. Ji sako norinti, kad duktė verčiau jau iš viso nebū­

tų gimusi, o paskui dukrelei aiškina priešingai. Pasakoja jums,

girdi, būtų norėjusi turėti galimybę nutraukti nėštumą, ir beda

pirštu į Paiper Rys, darbščią gydytoją, kurios vienintelė nuo­

dėmė, ponios ir ponai, buvo nelaimė susidraugauti su Šarlote

O ’Kyf.

Jis plačiai išskėtė delnus.

- Neteisėtas gimimas. Neteisėtas gimimas. Vien šitie žodžiai

sukelia alergiją, tiesa? Vis dėlto ieškovė teigia, kad jos dukrelė -

jos gražioji, šaunioji dukrelė, įdomybių mėgėja ir visų mylima

maža mergaitė - apskritai neturi egzistuoti. Ši motina nubraukia

visus šiuos teigiamus bruožus ir tvirtina, esą jie neatsveria ne-

baigtinės osteogenezės. O jūs girdėjote ekspertų nuomonę - jie

pripažino, kad Paiper kaip gydytojos darbe aplaidumo nebuvo.

Tiesą sakant, vos tik ji pastebėjo ieškovės nėštumo komplikaciją,

padarė tai, ką ir turėjo padaryti, - iškvietė specialistę, gebančią

prižiūrėti tokį nėštumą. Ir už tai, ponios ir ponai, jai sugriau­

namas gyvenimas, jos praktika sunyksta, karjera ir pasitikėjimas

eina šuniui ant uodegos.

Jis liovėsi vaikščioti ir sustojo priešais prisiekusiųjų ložę.

v

515

- Jūs girdėjote, kaip daktaras Rozenbladas pasakė tai, ką mes

visi žinome: niekas strimgalviais nepuola nutraukti pageidau­

jamo nėštumo. Kai tėvai susiduria su realia grėsme, kad vaikas

bus labai neįgalus, visos pasirinkimo galimybės blogos. Jeigu jūs

nuspręsite ieškovės naudai, pasiduosite ydingai logikai: esą savo

vaiką galima mylėti taip stipriai, kad paduotum į teismą gydy­

toją - artimą draugę, įtikėjusi, jog duktė išvis neturėjo gimti. Jūs

pasiduosite logikai, pagal kurią akušeriai turėtų spręsti, su kurio­

mis negaliomis verta gyventi, o su kuriomis - ne. O tai, bičiuliai

mano, pavojingas takelis. Kokią žinią toks sprendimas siunčia

žmonėms, diena dienon gyvenantiems su negalia? Kuri negalios

rūšis bus pripažinta pernelyg „luošinanti", kad su ja nebūtų verta

gyventi? Šiuo metu devyniasdešimt nuošimčių pacienčių, kurių

vaisiui nustatomas Dauno sindromas, apsisprendžia nutraukti

nėštumą, nors tūkstančiai žmonių, segančių Dauno sindromu,

gyvena laimingai ir produktyviai. Kas bus, kai mokslas dar labiau

ištobulės? Ar pacientės ryšis nutraukti nėštumą, kai vaisiui atei­

tyje tikėtina susirgti širdies liga? Arba mokytis B, o ne A lygiu? Ar

turėti ne supermodelio išorę?

Jis vėl pasuko prie gynybos stalo.

- Neteisėto gimimo samprata, ponios ir ponai, remiasi prielai­

da, kad kiekvienas kūdikis turi būti tobulas, o Vilou O ’Kyf neto­

bula. Bet ir aš nesu tobulas. Ir ponia Geits. Net ir teisėjas Dželaras

netobulas, nors sutinku, kad jam visai netoli iki tobulybės. Net

rizikuosiu spėti, kad ir kiekvienas iš jūsų turi ydų. Todėl prašau

jūsų gerai pagalvoti svarstant, kokį priimti sprendimą, - baigė

Bukeris. - Pasižiūrėkit į šią neteisėto gimimo bylą ir pasirinkite

teisingai.

Kai jis atsisėdo, atsistojo Marina Geits.

- Ironiška - ponas Bukeris apeliuoja į pasirinkimą, o kaip tik

ta galimybė Šarlotei O ’Kyf ir nebuvo suteikta.

Ji sustojo už Šarlotės, sėdinčios nuleista galva.

- Ši byla - ne dėl tikėjimo. Ji ne dėl abortų. Ji ne dėl neįgalių­

jų teisių. Kalbam ne apie tai, ar Šarlotė myli savo dukrelę. Bylos

esmė nėra nė vienas iš šių klausimų, kuriuos jums bando įpiršti

gynyba. Ši byla tik dėl vienintelio dalyko: ar Paiper Rys suteikė

516

reikiamo lygio sveikatos priežiūros paslaugas Šarlotės nėštumo

metu.

Net dabar, išklausiusi visų šių liudijimų, aš vis dar nežinojau

atsakymo į šį klausimą. Jeigu pažiūrėjusi į ultragarso tyrimą aš­

tuonioliktą savaitę būčiau įžvelgusi pagrindo nerimauti, būčiau

paprasčiausiai patarusi palūkėti, kas išryškės, - ir rezultatas būtų

buvęs tas pats. Taigi padėjau Šarlotei išvengti nerimo. Bet ar dėl

to aš gera akušerė ginekologė ar niekam tikusi? Gal aš ir iš tiesų

dariau išankstines prielaidas apie Šarlotę, kokių nebūčiau dariusi

kitos pacientės atžvilgiu, nes Šarlotę tiesiog pernelyg gerai paži­

nau. Gal man reikėjo atidžiau ieškoti ženklų.

Gal jei būčiau buvusi akylesnė, nebūtų manęs užklupęs toks

šokas, kai geriausia draugė duoda mane į teismą.

- Jūs išklausėte parodymų. Girdėjote, kad aštuonioliktą nėš­

tumo savaitę ultragarso tyrime būta anomalijos, skatinančios

tirti nuodugniau, - anomalijos, kuri uždegė raudoną švieselę,

įspėjančią apie vaisiaus apsigimimą. Net jeigu gydytoja nebuvo

tikra, kokia toji anomalija, ponios ir ponai, jos valioje buvo ga­

limybė atidžiau įsižiūrėti ir sužinoti. Paiper Rys nepadarė to po

aštuonioliktos savaitės ultragarsinio tyrimo, nepadarė - ir taškas.

O tai, ponios ir ponai, jau aplaidumas.

Ji priėjo prie manęs.

- Vilou, vaikas, kuris gimė, visą gyvenimą turės specialiųjų

poreikių. Tai brangiai kainuoja, sukelia daug vargo ir skausmo.

Jie niekada nesibaigia, kaupiasi, traumuoja. Jie gniuždo. Jau

vien pats amžius juos užaštrina. Šiandien jūsų užduotis yra nu­

spręsti, ar Vilou galės gyventi geresnį, turiningesnį gyvenimą,

ar gaus reikalingą priežiūrą. Ar jai bus atliktos reikalingos ope­

racijos? Ar ji gaus pritaikytą automobilį? Reikiamą specialistų

priežiūrą? Ar ji ir toliau bus gydoma ir gaus pagalbines priemo­

nes, už kurias O ’Kyfai moka iš savo kišenės ir dėl to smarkiai

įklimpo į skolas? Šiandien sprendimas - jūsų rankose, - pasa­

kė Marina. - Šiandien jūs turite galimybę rinktis... o Šarlotei

O ’Kyf neteko.

Teisėjas tarė keletą žodžių prisiekusiesiems, tada visi pakilo

ir vienas paskui kitą ėmė eiti iš salės. Robas priėjo prie barjero,

517

skiriančio balkoną nuo teismo salės, ir uždėjo rankas man ant

pečių.

- Kaip laikaisi? - paklausė.

Aš linktelėjau ir pamėginau išspausti šypseną.

- Ačiū, - padėkojau Gajui Bukeriui.

Jis subruko bloknotą į portfelį.

- Dar nedėkokit, - atsakė.

ŠcO&oti

Man nuo tavęs akyse mirga, - pasiskundė Šonas, kai

įėjau į susitikimų kambarį. Amelija siuvo pirmyn

atgal, pirštus sunėrusi į savo elektrinius plaukus. Vos pamačiusi

mane ji apsisuko.

- Štai koks reikalas, - išbėrė greitakalbe. - Žinau, nori mane

nudėti, bet teismo rūmuose tai nebūtų pats protingiausias ėji­

mas. Turiu galvoje, čia visur knibžda farų, jei net neminėsime,

kad tėvelis čia ir bus priverstas tave suimti...

- Aš nesirengiu tavęs nudėti, - atsakiau.

Ji sustojo.

-Ne?

Kaip aš anksčiau nepastebėjau, kad Amelija taip išgražėjo? Jos

akys, apgaubtos tų absurdiškų plaukų, buvo milžiniškos, migdolų

formos. Skruostai natūraliai rausvi. Burna - mažytis lankas, ranki­

nės rankena, tvirtai laikanti uždarytą jos nuomonę. Suvokiau, kad

ji nepanaši nei į mane, nei į Šoną. Labiausiai buvo panaši į tave.

- Žinau, kodėl tai padarei, - tariau, - kodėl taip pasakei.

- Aš nenoriu važiuoti į Bostoną! - išsprūdo Amelijai. - Į tą

kvailą gydyklą. Jūs ten mane tiesiog pamiršit.

Pasižiūrėjau į Šoną, tada vėl į tave.

- Gal mums nereikėjo spręsti be tavęs.

Amelija prisimerkė lyg ne visai tikra, ar gerai nugirdo.

- Gal tu ant mūsų ir pyksti, bet ne dėl to pasisiūlei Gajui Bu­

keriui liudyti, - kalbėjau aš. - Man atrodo, tu taip pasielgei, nes

mėginai apsaugoti seserį.

519

- Na, - atsakė Amelija, - taip.

- Tai kaip galiu ant tavęs pykti už tai, kad padarei tą patį, ką

pati mėginu daryti?

Amelija kaip viesulas puolė man į glėbį.

- Jeigu mes laimėsim, - sumurmėjo ji įsikniaubusi man į krū­

tinę, - ar galėsiu nusipirkti vandens slides?

- Ne, - vienu balsu atsakėme mudu su Šonu. Jis atsistojo, ran­

kas susikišęs į kišenes. - Jeigu tu laimėsi, - tarė, - galvojau, gal

parsikraustysiu namo visam laikui.

- O jeigu pralaimėsiu?

- Na, aš vis tiek galvojau parsikraustyti namo amžiams.

Pažvelgiau į jį pro Amelijos plaukų kupetą.

- Kietai deriesi, - atsakiau ir nusišypsojau.

Persėsdami į kitą lėktuvą pakeliui į „Disnėjaus pasaulį" oro uos­

te mes valgėme meksikiečių restorane. Tu užsisakei kesadilą,

Amelija valgė buritą. Aš paėmiau žuvies taką, o Šonas čimičangą.

Švelnus padažas mums buvo per aštrus. Šonas įkalbėjo mane už­

sisakyti margaritą („Juk ne tu vairuosi lėktuvą"). Šnekėjom apie

keptus ledus, kurie buvo įrašyti desertų meniu ir atrodė neįma­

nomas dalykas: argi ledai neištirptų įmesti į gilią keptuvę? Šne­

kėjomės apie atrakcionus, į kuriuos pirmiausia eisime stebuklų

karalystėje.

Anuomet galimybės driekėsi priešais mus it raudonas kilimas.

Anuomet mums visiems rūpėjo, kas galėtų įvykti, o ne kas atsiti­

ko negero. Kai ėjome iš restorano, padavėja - mergina rauplėtais

skruostais, su auskaru nosyje - įteikė mums po balioną, pripil­

dytą helio.

- Kam? - nusistebėjo Šonas. - Juk į lėktuvą jų negalėsim pa­

siimti.

- Ne viskas turi turėti prasmę, - atsakiau ir paėmiau jį už pa­

rankės. - Pagyvenk nors truputį.

Amelija prakando skylę savo baliono kaklelyje ir įsiurbė lūpo­

mis. Giliai įkvėpė, tada pažvelgė į mus akinamai šypsodamasi.

- Labas, tėveliai, - pasisveikino, balsas buvo aukštas ir spi­

gus - Kaliausės, ne Amelijos balsas.

- Dievai žino, kas ten viduj...

520

- Eik jau, mamyte, - sučiulbo Amelija, - juk helis.

- Ir aš noriu, - sušukai tu.Amelija paėmė tavo balioną ir parodė, kaip įkvėpti.

- Manau, nereikėtų joms siurbti to helio...

- Pagyvenk nors truputį, - atkirto Šonas plačiai šypsodamasis,

krimstelėjo savo baliono kamputį ir įsiurbė.

Visi trys ėmė čiauškėti, balsai skambėjo komiškai, kaip paukš­

čių choras, kaip vaivorykštė.

- Pabandyk, mamyte, - paraginai tu, - pabandyk.

Tad aš ir pasekiau jų pavyzdžiu. Helis truputį degino gerklę,

prarijau didelį gurkšnį. Jutau, kaip zvimbia mano balso stygos.

- Gal vis dėlto ne taip jau blogai, - sucypsėjau.

Mes dainavome Row, Row, Row Your Boat. Kalbėjome „Tėve

mūsų“. O kai kostiumuotas vyras sustabdė Šoną paklausti, kur iš­

duodamas bagažas, Šonas giliai truktelėjo savo baliono ir pasakė:

„Eik geltonų plytų keliu."*

Neprisimenu, kada dar buvau taip prisijuokusi kaip tą dieną

ir kada jaučiausi tokia išsilaisvinusi. Gal nuo to helio buvo taip

lengva: tarytum štai užsimerkčiau ir nuskrisčiau į Orlandą - su

lėktuvu ar be jo. O gal taip buvo dėl to, kad nesvarbu, ką mes

būtume vieni kitiems sakę, nebuvome patys savimi.

Po keturių valandų prisiekusieji vis dar nebuvo paskelbę nuo­

sprendžio. Šonas nuvažiavo į ligoninę pažiūrėti, kaip tau sekasi.

Ką tik paskambino pasakyti, kad jau pakeliui ir paklausė, ar yra

kas naujo. Amelija rašinėjo haiku posmelius baltoje susitikimų

kambario lentoje:

Gelbėkit, įkliuvau

Už baltutėlės lentos.

Prašom netrinti.

Šiandien taisyklė,

Kad taisyklių nebėr.

Matyt, tau nepasisekė.

* Daina iš klasikinio filmo „Ozo šalies burtininkas".

521

Trečią kartą nuo to laiko, kai prisiekusieji pasitraukė posėdžiauti,

aš nuėjau į tualetą. Man nereikėjo ten, bet atsukdavau kriauklės

čiaupą ir apsišlakstydavau vandeniu veidą. Nuolat sau kartojau,

kad nėra čia ko taip jaudintis, bet tai buvo netiesa. Dėl nieknie­

kio netempi savo šeimos iki subyrėjimo ribos; išgyvenus visa tai

neturėti ko parodyti būtų buvę katastrofiška. Jeigu aš užsukau šią

bylą, kad numaldyčiau savo sąžinę, kaip sugebėčiau susitaikyti su

baigtimi, kai jaučiuosi dar labiau kalta?

Nusausinau veidą, pasišluosčiau megztinį toje vietoje, kur su­

šlapo. Išmečiau popierinį rankšluostį į šiukšliadėžę, ir tuo mo­

mentu vienoje iš būdelių pasigirdo nuleidžiamas vanduo. Žen­

giau nuo kriauklės, durelės atsidarė, ir aš netyčia pokštelėjau jas

tiesiai į išeinančią moterį.

- Atsiprašau, - tariau, tada pamačiau, kad prieš mane stovinti

moteris - tai Paiper.

- Žinai, Šarlote, - tyliai tarė ji, - man labai gaila.

Tylomis žiūrėjau į ją. Pastebėjau, kad Paiper nebekvepia kaip

anksčiau. Pakeitė kvepalus ar šampūną.

- Vadinasi, tu pripažįsti, - pasakiau, - kad suklydai.

Paiper papurtė galvą.

- Ne, nesuklydau. Bent jau profesiniu požiūriu. Asmeninėj

plotmėj, na... Man gaila, kad mums taip susiklostė. Ir gaila, kad

neturi sveiko vaikučio, kurio norėjai.

- Ar tu suvoki, kad per visus šiuos metus po Vilou gimimo, -

tariau, - tu nė karto man šito nesakei?

- Turėjai leisti man suprast, kad to lauki.

- Turėjai susiprasti.

Bandžiau neprisiminti, kaip mudvi su Paiper glaudėmės čiuo­

žyklos tribūnose, skaitėme skelbimų skyrelį ir bandėm surasti

atitikmenis pažinčių skelbimams. Kaip eidavom pasivaikščioti

stumdamos tavo vežimėlį, šaltą orą punktyru nužymėdavo tiek

garo debesėlių, gyvo pokalbio ženklų, kad trejetas mylių visai ne-

prailgdavo. Bandžiau neprisiminti, kad laikiau ją seserimi, kurios

neturiu, kad tikėjausi, jog judvi su Amelija užaugsit tokios pat

artimos.

Bandžiau neprisiminti, bet atmintis elgėsi savaip.

Staiga durys į koridorių atsidarė.

522

- Štai kur jūs, - atsiduso Marina. - Prisiekusieji grįžo.Ji išskubėjo pro duris, o Paiper greitosiomis nusiplovė rankas.

Eidama į teismo salę su Marina, jutau ją atsiliekant per žingsnį.

Tačiau Paiper ilgakojė, taigi galiausiai ji mus pasivijo.

Kai mudvi drauge įžengėme vidun, sužybsėjo blykstės, ir aš

nebemačiau kelio. Marina tempė mane už rankos į priekį. Man

pasirodė - nors galėjau ir įsivaizduoti, - kad girdžiu Paiper su­

šnibždant „sudie".

Jėjo teisėjas, mes visi susėdome.

- Ponia pirmininke, - kreipėsi jis į prisiekusiuosius, - ar jūs

priėmėte nuosprendį?

Ta moteris buvo smulki ir priminė paukštį, o akiniai labai di­

dino jos akis.

- Taip, gerbiamas teisėjau. Byloje O ’Kyf prieš Paiper mes nu­

sprendėme ieškovės naudai.

Marina buvo man sakiusi, kad 75 procentus neteisėto gimimo

bylų laimi atsakovai. Atsisukau į ją, ji griebė man už rankos.

- Jūsų naudai, Šarlote.

- Ir mes skiriame, - pranešė komisijos pirmininkė, - aštuonių

milijonų dolerių kompensaciją.

Pamenu, kad susmukau kėdėje, o salėje užvirė aistros. Man nu­

tirpo pirštai, turėjau priminti sau, kad reikia kvėpuoti. Prisimenu,

Šonas su Amelija perlipo per barjerą manęs apkabinti. Girdėjau

grupės specialiųjų poreikių vaikų tėvų riksmus - per visą teismą

jie buvo kone apsigyvenę teismo salės gale ir dabar plūdo mane

visokiausiais vardais. Girdėjau, kaip Marina sako žurnalistams,

kad tai didžiausia išmoka už neteisėtą gimimą Naujojo Hampšy­

ro istorijoje ir kad šiandien buvo atstatyta teisybė. Žvalgiausi po

minią norėdama susirasti akimis Paiper, bet ji jau buvo išėjusi.

Nuvažiavusi tavęs parsivežti iš ligoninės, pasakysiu, kad vis­

kas galų gale baigta. Pasakysiu, kad tu turėsi viską, ko prireiks,

visą gyvenimą, net tada, kai manęs nebebus. Pasakysiu tau, kad

laimėjau, kad nuosprendis garsiai perskaitytas... nors iš tiesų aš

tuo netikėjau.

Juk jeigu aš galop laimėjau šią bylą, kodėl taip blankiai šyp­

sausi, o krūtinę taip veržia?

Jeigu laimėjau, kodėl jaučiuosi lyg prakišusi?

523

Ašarojimas - skysčių pertekliaus išsiskyrimas.

Kaip ir gyvenime, kai kas nors susigadina, kepant irgi pasi­

taiko ašarų. Morengai - tai kiaušinių baltymai, išplakti su

cukrumi; jie skirti valgyti iš karto. Jeigu delsite, tarp įdaro ir

morengo ims sunktis vanduo, ir pyragaičiai ims ašaroti - ant

sniegą primenančių baltų viršūnėlių susidarys mažyčiai ka­

roliukai. Esama įvairiausių būdų, kaip šito išvengti, - siū­

loma naudoti tik šviežius kiaušinius, tik m iltinį cukrų arba

prieš kepimą pridėti kukurūzų krakmolo. Paklauskit ma­

nęs - pasakysiu jums vienintelį patikimą metodą, kaip ne­

suklysti.

Nekepkite, kai jums plyšta širdis.

CITRININIS MORENGŲ

PYRAGAS

1 pyrago pagrindas, iškeptas akluoju būdu

ĮDARUI

1 V2 stiklinės granuliuoto cukraus

6 valgomieji šaukštai kukurūzų krakmolo

žiupsnis druskos

1 V2 stiklinės šalto vandens

2 valgomieji šaukštai nesūdyto sviesto

5 kiaušinių tryniai

'A stiklinės šviežių citrinų sulčių

1 valgomasis šaukštas tarkuotos citrinų žievelės

525

Iškepkite pyrago pagrindą. Tuo tarpu rūgščiai atspariame pri­kaistuvyje sumaišykite cukrų, krakmolą, druską ir vandenį. Mai­

šykite, kol neliks gumuliukų, ir maišydami kaitinkite iki virimo.

Nukelkite nuo ugnies ir sudėkite sviestą.

Atskirame dubeny išplakite kiaušinių trynius. Įdėkite truputį

karšto skysto mišinio ir plakite, kol gausite vientisą masę. Sukrės-

kite kiaušinių mišinį į prikaistuvį ir nuolat plakdami tirštėjan­

čią masę kaitinkite iki virimo - apie dvi minutes. Nukelkite nuo

ugnies, įmaišykite citrinos sultis ir žievelę.

MORENGŲ MASEI

6 didelių kiaušinių baltymai, kambario temperatūros

žiupsnis vyno akmens

žiupsnis druskos

3A stiklinės cukraus

Palengva plakite kiaušinius, vyno akmenį ir druską, kol gausite

vientisą masę. Padidinkite plakimo greitį ir plakite, kol susidarys

standžios viršūnėlės. Po šaukštą įplakite cukrų.

Įkaitinkite orkaitę iki 350 °F. Sukrėskite įdarą į pyrago pagrin­

dą, o ant viršaus - morengų masę. Kruopščiai išlyginkite iki pat

kraštų. Kepkite 10-15 minučių. Leiskite pyragui aušti apie dvi

valandas, tada dėkite į šaldytuvą, kad nepradėtų ašaroti.

Arba tiesiog mąstykite apie malonius dalykus.

Vilou/2009 metų kovas

Mokykloje mes turime Šimto dieną. Ji būna lapkričio pabai­

goje, ir mums reikia atsinešti į klasę ko nors šimtą - bet ko.

Kai Amelija buvo pirmoje klasėje, nešėsi šimtą šokolado dribs­

nių, bet kol išlipo iš autobuso, jau bebuvo likę penkiasdešimt trys.

Aš atsinešiau sąrašą - septyniasdešimt penkių kaulų, kurie man

buvo lūžę, ir dvidešimt penkių, kurie dar nebuvo.

Milijonas yra dešimt tūkstančių šimtų. Dešimties tūkstančių

aš net neįsivaizduoju. Gal yra tiek medžių miške arba vandens

molekulių ežere. Aštuoni milijonai - dar daugiau, o toks dole­

rių skaičius įrašytas dideliame melsvame čekyje, kuris kabo ant

mūsų šaldytuvo sienelės jau beveik pusę metų.

Tėvai daug apie tą čekį šneka. Sako, kad jau netrukus mikroau­

tobusas išleis paskutinį kvapą, ir mums reikės iš tų pinigų pirkti

naują, o paskiau įsigudrina vis dar važinėti senuoju. Jie kalba, kad

artėja į pabaigą terminas registruotis į stovyklas, skirtas tokiems

vaikams kaip aš, ir kad reikia siųsti užstatą. Turiu prie lovos pa­

sidėjusi brošiūrų. Jose įvairiausių odos spalvų vaikai, kaip aš ser­

gantys nebaigtine osteogeneze. Visi atrodo laimingi.

Gal taip nutinka vaikams, kurie kur nors išvažiuoja. Amelija iš­

važiavo, o kai grįžo, jos plaukai vėl buvo tamsiai rudi, ir ji parsivežė

nuosavą molbertą. Visą laiką tapo - mano miegančios portretus,

natiurmortus su kavos puodukais ir kriaušėmis, peizažus - tokių

spalvų, kokių jie niekada nebus. Man reikia labai gerai įsižiūrėti į jos

rankas, kad pamatyčiau sidabrinius randelius, ir net kai ji pagauna

mane žiūrint, beveik nebesivargina patraukti žemyn rankovių.

527

Buvo šeštadienis. Tėvelis įsitaisęs prie televizoriaus žiūrėjo

Bruins rungtynes. Amelija kažkur lauke piešė eskizus. Mama sė­

dėjo virtuvėje už stalo ir dėliojo pasjansą iš savo receptų kortelių.

Jų turėjo šimtą su viršum (kad taip jinai būtų pirmoke!) ir buvo

nusprendusi sudėti į virimo knygą. Tai buvo kompromisas, nes

jai nebereikėjo visą laiką kepti, kaip kad anksčiau ponui Deviliui.

Jis vis dar prekiaudavo jos pyragais, tortais ir morengiukais, kai

virtuvėje ją apnikdavo šišas, bet dabar jos didysis planas buvo iš­

leisti knygą ir visus pinigus, kuriuos uždirbs, atiduoti Nebaigtinės

osteogenezės fondui.

Pinigų mums nereikėjo - visi mūsų pinigai buvo prilipinti

prie šaldytuvo sienos.

- Labas, - pasakė mama, kai aš užsikeberiojau ant kėdės. -

Kas atsitiko?

- Nieko.

Mano akį patraukė ant stalo vėduokle išskleistas paštas.

- Ten yra kai kas tau, - tarė mama.

Tai buvo atvirukas, o viduje nuotrauka: Marina su maždaug

Amelijos amžiaus berniuku - du atsikišę priekiniai dantys ir šo­

koladinė oda. Jo vardas Antonas, jinai prieš du mėnesius jį įsi­

vaikino.

Su Paiper mes nesimatydavome, Amelija nebedraugavo su

Ema. Iškaboje ant pastato, kur anksčiau buvo Paiper kabinetas,

dabar nebejos pavardė. Užrašyta GRETEL HANDELMAN, GY­

DYTOJA CHIROPRAKTIKĖ. O vieną šeštadienio rytą mes su

tėveliu nuvažiavom pirkti raguolių, ir prieš mus eilėj stovėjo Pai­

per. Tėvelis pasakė labas, o ji paklausė, kaip man sekasi, bet nors

bandė šypsotis, atrodė visai ne taip - lyg sulankstyta viela, kuri

jau niekada nebus tiesi. Ji pasakė tėveliui, kad dirba puse etato

nemokamoje moterų klinikoje Bostone, dabar kaip tik ten va­

žiuoja. Paskui parvertė pilną šiaudelių stiklinę prie kasos aparato

ir taip skubėjo išeiti, kad pamiršo susimokėti, ir mergina, atnešusi

kavą, jai priminė, kad čia ne už dyką.

Aš pasiilgau Paiper, o mama, man atrodo, pasiilgsta jos dar

labiau. Dabar mama nė neturėjo jokių draugių. Su niekuo ne­

draugavo, tik su manim, Amelija ir tėveliu.

Iš tiesų tai buvo liūdnoka.

528

- Nori kept? - paklausiau.Mama užvertė akis j lubas.

- Tik jau nesakyk, kad išalkai. Juk ką tik valgei priešpiečių.

Valgyti nenorėjau, bet man buvo nuobodu.

Ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane.

- Žinai ką, eik, pakviesk Ameliją, sugalvosim veiksmų planą.

Gal eisim į kiną.

- Tikrai?

- Žinoma, - atsakė mama.

Dabar mes galim sau leisti kiną. Ir išeinam pavalgyti restora­

ne. Ir man ruošiamasi pirkti sportinį vežimėlį, kad galėčiau su

klasės vaikais sporto salėje žaisti kikbolą. Amelija sakė - dabar

mes galim išlaidauti dėl to, kad tasai čekis tebėra ant šaldytuvo.

Mokykloje kai kurie užknisinėtoj ai sako, kad mes turtingi, bet aš

žinau - iš tikrųjų tai netiesa. Turiu omeny, mano tėvai to čekio taip

ir neiškeitė. Mes ir toliau važinėjome senąja surūdijusia mašina,

gyvenome mažame namelyje ir nešiojome tuos pačius drabužius.

Daugybė nulių iš tiesų nieko nelemia, tik saugumo jausmą - tė­

veliai galėjo truputį pasišvaistyti, nes jeigu atsargos išsektų, yra iš

kur paimti. Taigi jie nebesipešdavo, o tokio dalyko parduotuvėje

juk nenusipirksi. Nelabai išmanau apie banko sąskaitas, bet man

užteko proto suprasti, kad čekiai tau nei šilta, nei šalta, kol nepa­

dedi į banką. O mano tėvai, atrodė, visai neskuba jo ten nešti. Kas

kelios savaitės mama vis pasakydavo: Reikėtų šitą nunešti į ban­

ką, - tėvelis pritariamai suniurzgėdavo, bet kažkaip vis niekaip jo

ten niekas nenunešė, ir čekis liko priklijuotas prie šaldytuvo.

Nuėjau į prieangį vilktis striukės ir aulinukų, mamos balsas

atsivijo iš paskos.

- Būk...

- Atsargi, - užbaigiau. - Taip, žinau.

Buvo kovo mėnuo, bet dar gana šalta, mano iškvepiamas oras

juokingais pavidalais išsprūsdavo pro šaliką: vienas debesėlis at­

rodė panašus į viščiuką, kitas - į begemotą. Ėmiau atsargiai leis­

tis užpakalinio kiemo šlaitu. Sniego nebebuvo, bet žemė vis dar

gurgždėjo po batų padais. Toks garsas, lyg dantys kąstų.

Amelija tikriausiai buvo miškuose: ji mėgo piešti beržus, saky­

davo, kad jie tragiški ir kad tokie gražūs dalykai neturi taip greitai

529

mirti. Susibrukau rankas į kišenes ir užkišau nosies galą už šali­ko. Kas žingsnis pagalvodavau apie ką nors, ką žinau.

Vidutiniškai moteris per gyvenimą suvalgo šešis svarus lūpų

dažų.

Trijų mylių sala - iš tikrųjų tik dviejų su puse mylių.

Tarakonai mėgsta ėsti pašto ženklų klijus.

Priėjusi tvenkinio pakraštį sudvejojau. Nendrės buvo beveik

mano ūgio, reikėjo iš visų jėgų pro jas brautis stengiantis, kad

neįkliūtų ranka ar koja. Dabar pirmą kartą per ištisus mėnesius

neturėjau gyjančių lūžių ir ketinau pasistengti, kad taip būtų ir

toliau.

Tėvelis kartą pasakojo istoriją, kaip važiavo policijos patrulio

automobiliu ir staiga pamatė, kad visos mašinos priekyje susto­

jusios kaip įkaltos. Jis sulėtino greitį ir pastatė mašiną kelkraštyje,

tada pravėrė dureles pasižiūrėti, kas vyksta. Tačiau vos žengė ant

grindinio, šleptelėjo ant nugaros. Juodasis ledas - stebuklas dar,

kaip jam pavyko saugiai sustabdyti.

Ledas ant tvenkinio irgi buvo toks: visiškai perregimas, pro jį

aiškiausiai buvo matyti žolės ir smėlis. Atsargiai priklaupiau, ir

keturpėsčia po truputį ėmiau slinkti į priekį.

Ant ledo manęs niekad neleisdavo, ir kaip apie visus dalykus,

kurie draudžiami, aš tik apie jį ir galvodavau.

Susižeisti šitaip negalėjau - šliaužiau labai iš lėto, nėjau stačia.

Mano nugara buvo išriesta kaip katės, akys žiūrėjo žemyn, į ledo

paviršių. Kur žiemą dingsta žuvys? Jeigu atidžiai žiūrėtum, ar pa­

matytum jas?

Pajudinau dešinį kelį, dešinę ranką. Kairį kelį, kairę ranką. Gi­

liai šnopavau - ne todėl, kad būtų buvę taip jau sunku, bet kad

buvo neįtikėtinai lengva.

Tvenkinio paviršium nuvilnijo aimana, lyg dangus būtų pra­

virkęs. Tada aplink mane ledas virto voratinkliu, o aš - jo centre

įkliuvusiu vabalu.

Žiogų kraujas baltas Drugeliai jaučia skonį užpakalinių kojyčių

pėdutėmis Vikšrai turi apie keturis tūkstančius raumenų...

„Gelbėkit", - pasakiau, negalėjau kartu rėkti ir kvėpuoti.

Vanduo įsiurbė mane iškart. Bandžiau nusitverti ledo, bet jis

lūžo plonais lakštais; bandžiau plaukti, bet be gelbėjimosi lieme­

530

nes nemokėjau. Striukė, kelnės ir aulinukai virto kempine, buvo

taip šalta, geliamai šalta, šalta kaip tada, kai nuo ledų sugelia

galvą.

Gyvūnas šarvuotis moka vaikščioti po vandeniu.

Žuvis rainė gerklėje turi dantis.

Krevetė moka plaukti atbula.

Pamanytumėt, turėjau išsigąsti. O aš girdėjau mamos balsą,

ji sekė man pasaką prieš miegą apie kojotą, kuris norėjo pagau­

ti saulę. Jis įlipo į patį aukščiausią medį, susėmė saulę į ąsotį ir

parsinešė namo. Tasai indas nepajėgė išlaikyti tokio galingo švie­

sulio ir susprogo. Matai, Viliuk? - sakė mama. - Tu viduje pilna

šviesos.

Virš manęs buvo stiklas ir ašarojanti saulės akis, ir aš tvatinau

ją kumščiais. Lyg ledas būtų užsitraukęs virš manęs - negalėjau

pro jį prasibrauti. Taip apmiriau nuo šalčio, kad net lioviausi dre­

bėti.

Kai į nosį ir burną pribėgo vandens, kai saulė ėmė mažėti ir

trauktis, užsimerkiau ir kumščiuose sugniaužiau dalykus, kuriuos

tvirtai žinojau:

Kad geldutė turi trisdešimt penkias akis, visas mėlynas.

Kad jei tunas nustotų plaukti, uždustų.

Kad aš buvau mylima.

Kad šį kartą lūžau ne aš.

Receptas - 1) instrukcija, kaip gaminti patiekalą; 2) tai, kas,

tikėtina, nuves prie tam tikros baigties.

Laikykitės šių taisyklių, ir gausite, ko norit: tai lengviausias

receptas pasaulyje. Ir vis dėlto galite laikytis jo iki paskutinės

raidės, o rezultatas bus visai ne toks, kokio norėjote.

Ilgą laiką regėdavau tave grimztančių. Vaizdavausi tave

balkšvai melsva oda, besidriekiančiais pasroviui plaukais,

kaip undinėlės. Prabusdavau klykdama, daužydama delnais

čiužinį, tartum galėčiau pramušti ledą, sugriebti tave ir iš­

traukti į saugią vietą.

Bet tai būdavai ne tu, lygiai kaip tau tekę griaučiai - ne tu.

Tu buvai kažkas daugiau ir šviesiau. Tu buvai garas, apgau­

biantis veidrodį rytais, kai Šonas ištraukdavo mane iš lovos

ir priversdavo lįsti po dušu. Tu buvai šarma po nakties, kai

paspaudžia šaltukas, aptraukianti mano mašinos priekinį

stiklą. Tu buvai nuo grindinio kylantis karštis, it vasarvidžio

dvasia. Tu nepalikai manęs.

Tų pinigų nebeturiu. Šiaip ar taip, jie juk buvo tavo. Kai

paskutinį kartą pabučiavau tave atsisveikindama, kyštelėjau

tą čekį į šilkinį karstelio pamušalą.

Štai dalykai, kuriuos tvirtai žinau.

Kai manaisi esanti teisi, tikriausiai klysti.

Daiktus, kurie sudūžta, - pavyzdžiui, kaulus, širdis, paža­

dus -galim a sutaisyti, bet jie nebebus iš tikrųjų sveiki.

Ir vis tiek galima ilgėtis žmogaus, kurio iš tiesų nepa­

žinai.

Vis iš naujo to mokausi, kiekvieną dieną be tavęs.

533

VILOU SABAJONAS SU DEBESĖLIAIS

SABAJONUI

6 kiaušinių tryniai

1 stiklinė cukraus

2 stiklinės tirštos plaktos grietinėlės

‘A stiklinės šviesaus romo arba Grand Marnier

Kiaušinius su cukrumi suplakite puode dvigubu dugnu. Kai masė

taps vienalytė, atsargiai įmaišykite plaktą grietinėlę. Nukelkite

nuo ugnies, perkoškite per rėtuką ir supilkite romą.

DEBESĖLIAMS

5 kiaušinių baltymai

žiupsnis druskos

lĄ stiklinės cukraus

2 stiklinės pieno arba vandens

Kiaušinių baltymus ir druską sudėkite į maišytuvo indą; maišyki­

te nedideliu greičiu, kol gausite vientisą masę. Po truputį didinki­

te plakimo greitį ir pamažu suberkite cukrų. Plakite, kol baltymai

laikysis minkštomis viršūnėlėmis - tai morengų masė, debesis,

ant kurio dabar vaizduojuosi tave ilsintis. Tuo tarpu pakaitinkite

pieną arba vandenį, kol užvirs. Semkite šaukštu morengų masės

ir leiskite į nesmarkiai verdantį skystį. Virkite morengus dvi tris

minutes, kiaurasamčiu apverskite ir virkite dar dvi tris minutes.

Išvirtus morengus perkelkite ant popierinio rankšluosčio. Debe­

sėliai trapūs.

CUKRAUS GIJOS

kulinarinis riebalų purkštuvas

2 stiklinės granuliuoto cukraus

1 arbatinis šaukštelis kukurūzų sirupo

Nupurkškite kepimo skardą purkštuvu ir nuvalykite riebalų per­

teklių popieriniu rankšluosčiu.

534

Cukrų ir kukurūzų sirupą supilkite į prikaistuvj ir kaitinkite

ant nedidelės ugnies. Kartkartėmis pamaišykite, kol cukrus iš­

tirps. Padidinkite ugnį ir pakaitinkite mišinį iki virimo, kol kon­

diterinis termometras rodys 310 °F (kieto traškaus saldainio sta­

dija). Nukelkite nuo ugnies, kad kiek pravestų. Leiskite sirupui

pastovėti, kol sutirštės, - apie minutę.

Merkite šakutę į cukraus sirupą ir pamosuokite virš kepimo

skardos pirmyn atgal, kad nutįstų ilgos gijos. Beveik akimirksniu

sirupas ims stingti. Pasitreniravus jums pavyks iš gijų sudaryti

nėrinius, sūkurius, vardo raides.

Tiekdami į stalą pasemkite šiek tiek sabajono padažo į negilų

dubenėlį ar į didelę lėkštę ir užtupdykite ant viršaus du apvirtus

morengus. Atsargiai apsukite morengą keliomis cukraus gijomis,

tik ne ant viršaus, nes susiplos.

Jeigu darbuositės atidžiai, šio recepto rezultatas bus meno kū­

rinys. Užvis svarbiausia viską daryti labai atsargiai, nes trapu. Šis

receptas - kaip tu: neapsižiūrėjai, ir pražuvo. Kaip tu, šis desertas

neišpasakytai saldus.

Šis desertas mane užpildo, kai labiausiai tavęs trūksta.

P A D Ė K O S

Nors tai jau klišė, turiu pasakyti: ši knyga - ne mano vienos dar­

bas. Pirmų pirmiausia noriu padėkoti vaikų, sergančių nebaigti-

ne osteogeneze, tėvams, kurie trumpam įsileido mane į savo gy­

venimą, - ir patiems vaikams, kurie mane prajuokindavo ir kas

dieną primindavo, kad stiprybė - tai kur kas daugiau negu fizinė

ištvermė. Tai Laurie Blaisdell ir Rachel, Taryn Macliver ir Matt­

hew, Tonys ir Stacey Mossai ir Hope, Amy Phelps ir Jonathanas.

Dėkui mano meistriškai medikų komandai: Markui Brezinskiui,

Davidui Toubui, Johnui Femino, E. Rebeccai Schirrer, Emily

Baker, Michelei Lauria, Karenai George, Steve’ui Sargentui, - ir

maniesiems teisės autoritetams: Jen Sternick, Lise Iwon, Chrisui

Keatingui, Jennifer Sargent. Debbie Bernstein pasidalijo su mani­

mi įvaikinto vaiko patirtimi (ir leido pavogti ilgus savo istorijos

fragmentus) - ačiū jai. Taip pat esu dėkinga Donnai Branca, kad

grįžusi prie skaudžių prisiminimų į klausimus atsakinėjo dosniai

ir nuoširdžiai. Ačiū Jeffui Fleury, Nickui Giaccone ir Frankui Mo­

ranui, jie padėjo man sukurti Šono - policininko - biografiją. Už

kitas šios srities žinias dėkoju Michaelui Goldmanui (kuris dar

leido pasinaudoti fantastišku savo marškinėlių šūkiu), Steve’ui

Alspachui, Stefanie Ryan, Kathy Hemenway, Janui Scheineriui,

Fonsacai Malyanui, Kevinui Lavigne, Ellenai Wilber, Sindy Buz-

zell ir Fredui Clow. Būtų nedovanotina nepaminėti leidyklos A t­

ria Books indėlio rengiant ir sėkmingai parduodant mano knygas;

esu dėkinga Carolynai Reidy, Judithai Curr, Davidui Brownui,

Kathleenai Schmidt, Mellony Torres, Sarah’ai Branham, Laurai

Stern, Gary’ui Urda, Lisai Keim, Christine’ai Duplessis, Michae­

lui Selleckui, fantastiškam pardavimo skyriui ir visiems kitiems,

padėjusiems daug pastangų, kad mano knygos nuo lentynų šoktų

537

tiesiai į skaitytojų širdis. Ypatinga padėka - Camillei McDuffe,

mano slaptajam ginklui, neprilygstamai reklamos agentei. Ačiū

Emily Bestler, leidžiančiai man pasijusti žvaigžde (ir, regis, užti­

krinančiai, kad ir kiti imtų taip manyti). Ačiū Laurai Gross - su

ja šiemet atšventėme dvidešimtmetį, tai partnerė, kurios vie­

ta - tuoj pat po šeimos. O Janei Picoult, mamai, dėkui už tai, kad

patikėjo mano sugebėjimu rašyti kur kas anksčiau nei kas kitas,

juokdavosi ir verkdavo reikiamose vietose.

Tikslumo dėlei turėčiau pažymėti: nors Omahoje iš tiesų vyko

nebaigtinės osteogenezės suvažiavimas, aš pakeičiau jo datą. Taip

pat kiek pakeičiau prisiekusiųjų parinkimo procedūrą Naujaja­

me Hampšyre - ji nėra individuali, kaip aš aprašiau, bet šitaip juk

įdomiau skaityti!

Turiu ypač padėkoti dviem žmonėms. Pirmoji - Katie Des­

mond, pakeitusi man seserį, sukūrusi receptus, kuriuos čia pri­

skyriau Šarlotei O’Kyf. Jeigu jums kada nusišypsos laimė būti

pakviestiems pas ją pietų - ne eikit, o bėkit tekini. Antroji yra

Kara Sheridan, labiausiai įkvepianti iš mano pažįstamų moterų,

mokslininkė, tyrinėjanti neįgalių paauglių kūno suvokimą ir sa­

vivertę. Ji sportininkė, plaukikė rekordininkė. Netrukus ištekės

už nuostabiausio ir mieliausio vaikino. Beje, ji irgi serga III tipo

nebaigtine osteogeneze. Dėkui, Kara, kad parodei pasauliui: kliū­

tys tam ir yra, kad jas įveiktume, nė vieno žmogaus nevalia suta­

patinti su jo negalia, be to, nieko nėra neįmanoma.

Ir galiausiai turiu vėl tarti ačiū Kyleui, Jakeui ir Sammy’ui -

už tai, kad namie manęs laukia šis tas nuostabaus; ir Timui, kuris

yra mano laiminga pabaiga.

A U T O R Ė S P A S T A B A

Dalis Vilou įdomybių paimtos iš „Nenaudingos informacijos

knygos" (Book o f useless information), kurią išleido Noelis Bot-

hamas ir Nenaudingos informacijos draugija (New York, Perigee,

2006).

Jei norite daugiau sužinoti apie nebaigtinę osteogenezę arba pa­

aukoti, prašom apsilankyti svetainėje adresu www.oif.org.

Kitos J o d i P i c o u l t knygos

Jodi Picoult

.Afma ftčfer*

„Kuprotojo banginio dainos"

Daug metų Džeinė Džons gyveno savo vyro Oliverio, garsaus okeanografo, šešėly­je - rūpinosi namais ir augino jųdviejų dukrą Rebeką. Tačiau kartą, kai Oliveris paskelbia, kad negalės kartu švęsti Rebekos penkio­likto gimtadienio, Džeinė nebesuvaldo ilgai slopinto nusivylimo ir tūžmingai užsipuola vyrą. jsiutusi ant vyro ir išsigandusi savo pačios pykčio protrūkio, ji su dukra palieka namus ir išvažiuoja j kitą Amerikos pakrantę ieškoti prieglobsčio obelyne pas brolį. Oli­veris, įgudęs sekti kuprotuosius banginius milžiniškuose vandenynuose, vejasi žmoną per visą žemyną. Ir pagaliau obelyne visi vėl susitinka...

Šioje kelionėje yrančios šeimos nariai gauna progą naujai įvertinti ir suvokti savo gyvenimą, giminystės ryšius, vienas kitą ir galbūt sulipdyti tai, kas buvo pradėję byrėti. Ar jiems pavyks pasinaudoti šia proga?

„Kitas gyvenimas"

.Beveik visos mano sutiktos moterys, kurios skaitė knygą, prisipažino, kad atpa­žįsta save šioje istorijoje..Kitą gyvenimą' parašiau susilaukusi pirmo kūdikio, kai jau­čiausi labai sutrikusi. Rašymas man atstojo psichologo konsultacijas, galbūt todėl tiek daug motinų taip sujaudina Peidžės ir Nikolo istorija. Eidama į maisto parduo­tuvę dažnai svajodavau, kaip palieku sūnų ir savo vyrą... Pasišnekėjusi su kitomis mo­terimis, kurios slapčia puoselėjo tas pačias mintis, nusprendžiau sukurti veikėją, kuri iš tikrųjų galėtų taip pasielgti."

Kitos J o d i P i c o u l t knygos

„Gailestingumas"

Rašytoja dar kartą pereina plonu siūleliu tarp klaidos ir dramos, kuria meilės istoriją. Romano herojams tenka rasti pusiaus­vyrą tarp .duoti” ir .imti', kurios reikalauja santuoka, atsakyti į sudėtingus klausimus: kada meilė peržengia moralinės pareigos ribą ir ką iš tikrųjų reiškia mylėti vienam kitą. Autorė analizuoja dar vieną opią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip euta­nazija ir atleidimas.

„Tobulas paveikslas"

Jodi Picoult nagrinėja prieštaringas temas ir kelia klausimus, į kuriuos neįmanoma rasti lengvų atsakymų. Šįkart J. Picoult dėmesio centre - sudėtingi vyro ir moters santykiai, jų trapumas, po nepriekaištingo gyvenimo dangalu slepiamos santuokos negerovės: fizinis ir psichologinis smurtas, meile dangstoma neapykanta, sudėtingas kelias išsilaisvinimo link.

.♦c t era

Kitos J o d i P i c o u l t knygos

Jodi Picoultdevyniolikaminučių

„Devyniolika minučių"

Vienas aštriausių ir reikšmingiausių Jodi Picoult romanų, kritikų ir skaitytojų daž­nai lyginamas su kitu lietuvių skaitytojų pamėgtu šios autorės romanu .Mano sesers globėjas'. Rašytoja čia pasirenka dar vieną skaudžią temą - smurto proveržį vidurinėje mokykloje. Į tragediją J. Picoult pažvelgia keliais skirtingais požiūriais bei, kaip ir visose kitose savo knygose, iškelia klausimus, j kuriuos nėra lengvų ir vienareikšmių atsakymų. Ar gali jūsų vaikas tapti svetimas jums patiems? Ar yra pateisinamų priežasčių keršyti? Ir kas turi teisę teisti kitą?

„Dešimtasis ratas"

Knygoje „Dešimtasis ratas" Jodi Picoult dar kartą atsigręžia į šeimą, sudėtingus vaikų ir tėvų santykius. Rašytoja dėmesį sutelkia į tą vaiko gyvenimo tarpsnį, kai jis pirmą kartą susiduria su tamsiąja gy­venimo puse, kai jam iškyla klausimų, į kuriuos tėvai jau nebegali atsakyti. Tėvai bandydami vaikui padėti atsiduria akista­toje su giliai užslėptais skausmingais savo pačių praeities įvykiais ir išgyvenimais ir turi nugalėti ne vieną praeities šmėklą, kol prisikelia naujam gyvenimui.

■v Jodi Picoultdešimtasis ratas

Af»na littera,

Kitos J o d i P i c o u l t knygos

Jodi Picoultnykstantys pavidalai

„Nykstantys pavidalai"

Jodi Picoult šįkart pasakoja, kas atsitinka, kai jauną moterį pasiveja jos pačios pra­eitis ir ima kelti grėsmę jos ateičiai. Kas nutinka sužinojus, kad nesi tas, kas manei esąs? Kai žmonės, kuriuos mylėjai ir kuriais pasitikėjai, staiga pasikeičia tiesiog tavo akyse? Kai išsipildęs slapčiausias troškimas sugriauna tavo įprastą pasaulį ir išmuša pagrindą iš po kojų?

„M ano sesers globėjas"

Istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojan­čią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažei­džia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti, kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Picoult, JodiPi-07 Trapumas : romanas / Jodi Picoult ; iš anglų kalbos vertė Mėta Žukai­

tė. - Vilnius : Alma littera, 2010. - 544 p.

ISBN 978-9955-38-735-0

Lietuvių skaitytojų itin pamėgta JAV rašytoja Jodi Picoult, įsitvirtinusi šeimos dramos žanre, romane „Trapumas" dėmesį sutelkia į medicinos etikos, motinystės, šeimos, tikėjimo ir įstatymo temas. Knygos personažai privalo rasti atsakymus į sudė­tingus klausimus. Šešiametė Šarlotės ir Šono O ’Kyfų dukrelė Vilou serga reta ir sunkia trapių kaulų liga. Vilou liga pakeičia visų šeimos narių ir kitų žmonių, susijusių su mergaitės likimu, gyvenimą. Istorija pasakojama penkiais - Vilou mamos, tėčio, paau­glės sesers, gydytojos ginekologės ir advokatės - balsais.

UDK 820(73) 3

Jodi Picoult

TRAPUMASRomanas

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė

Redaktorė Stela Rimšė

Eiliuotus tekstus vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė ir Antanas Gailius

Korektorės Marijona Treigienė ir Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Maketavo Ligita Plešanova

Tiražas 5000 egz.Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė", Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

Interneto svetainė: www.spindulys.lt

{vairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta

stiklas ir lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos,

nutraukiamos sutartys, trupa bulvių traškučiai. Gali­

ma sumušti rekordą, nuvaryti arklį, numušti dolerio

kursą. Galima pralaužti tedą. Monotoniją ardo kavos

pertraukėlės, pietų pertrauka, kalėjimo pasivaikščioji­

mai. Nakties tamsą nutraukia brėkštanti diena, dūžta

bangos, lūžinėja balsai. Galima sutraukyti grandines.

Galima sudrumsti tylą ir numušti karščiavimą.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais aš sudarinėjau visų

šių dalykų sąrašus vildamasi, kad jie palengvins tavo

gimimą.

Laužomi pažadai.

Dūžta širdys.

Naktį prieš tau gimstant atsisėdau lovoje, prisiminusi

dar kai ką, ką vertėtų pridurti prie sąrašo. Ėmiau raus­

tis po naktinio stalelio stalčių ieškodama pieštuko ir

popieriaus, bet Šonas uždėjo ranką man ant šlaunies.

Šarlote, - paklausė jis, - viskas gerai?

Dar nespėjau atsakyti, o jis prisitraukė mane, prisiglau­

dė, ir aš užmigau jausdamasi saugi, užmiršusi užsirašy­

ti, ką susapnavau.

Tik po kelių savaičių, kai tu jau buvai čia, prisiminiau,

kas tąnakt mane pakėlė iš miego: sprūdžių linijos, vie­

tos, kur skeldėja žemė. Tose vietose prasideda žemės

drebėjimai, randasi ugnikalniai. Arba, kitais žodžiais,

žemėje po mumis veriasi smegduobės; tvirtas gruntas

po kojomis - tai iliuzija.

JO D I P I C O U L T

Šešiametė Šarlotės ir Šono O’Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga,

dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų

septynis - dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų

nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyks­

ta - stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O ’Kyfams apie

galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti

akušerę ginekologę - kartu ir Šarlotės geriausią draugę - kalta dėl to, kad ne­

nustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima

byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria

tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo,

kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save...

Ar pavyks šiai šeimai įveikti išbandymus?

O k n y g ų klubas

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį

• Naujausios ir populiariausios knygos

• Ypatingi pasiūlymai

• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą

Informacijos teiraukitės nemokamu tel. 8 800 20022

www.knyguklubas.lt

www.almalittera.lt