Jelena Simonova
Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, filosofija (01 H)
Kaunas, 2010
Doktorantros ir daktaro laipsni teikimo teis suteikta Vytauto Didiojo universitetui kartu su Lietuvos kultros tyrim institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybs nutarimu Nr. 926. Disertacija rengta 2006 – 2010 metais Vytauto Didiojo universitete Mokslinis vadovas: prof. dr. Dalius Jonkus (Vytauto Didiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – 01 H)
3
Turinys
vadas ............................................................................................................................................. 4 Tiriamosios problemos aktualumas ............................................................................................ 4 Tiriamosios problemos pagrindimas .......................................................................................... 5 Tyrimo objektas ......................................................................................................................... 7 Tyrimo metodas ......................................................................................................................... 7 Šaltini ir tyrinjim apvalga ................................................................................................... 7 Ginamos tezs ............................................................................................................................ 9 Tyrimo tikslas ........................................................................................................................... 11 Tyrimo udaviniai .................................................................................................................... 11 Skelbti rezultatai ....................................................................................................................... 12
1. Kniško kalbiškumo fenomenologija ...................................................................................... 14 1.1. Diakritins reikšms transformacija juslinio suvokimo diakritiškumo pagrindu: lateralinis matmuo ir laukin Btis ........................................................................................................... 14 1.2. knyta semantika: intencionali reiškianio gesto bei odio struktra ............................ 21 1.3. Kniška ekspresija kaip duotis ir uduotis ........................................................................ 26 1.4. Tarpkniška egzistencija kito link .................................................................................... 34 1.5. Pokalbis kaip tarpkniškumo tsa: klausimo-atsakymo dialektika ................................... 39
2. Fenomenologija ir struktrinis modelis ................................................................................... 47 2.1. Teorinio atskyrimo kritika: la langue ir la parole ............................................................ 47 2.2. Reikšms ir verts kaip reikšmingumo santykio problema ............................................... 51 2.3. La parole kaip sistema: sinchronijos ir diachronijos dimensij sveika ........................... 54 2.4. La parole vieneto struktros ypatumai: aš, diakritin reikšm ir pasaulis ....................... 56 2.5. La parole kaip socialin struktra ..................................................................................... 60
3. Kalbos vienareikšmiškumo ir daugiareikšmiškumo koegzistavimo problema ........................ 64 3.1 Idealios reikšms intuicija ir daugiareikšmiškumas ........................................................... 64 3.2. enklo neapibrtumo problema ....................................................................................... 68 3.3. Chiazma kaip reikšms pertekliaus šaltinis ....................................................................... 72 3.4. L’ambiguïté kaip kniško kalbiškumo fenomenologija .................................................... 74
4. Pasauliškas kalbiškumas .......................................................................................................... 84 4.1. Kalbjimas ir buvimas pasaulyje ...................................................................................... 84 4.2. Reikšms vardijimo kaip problema: pasaulis ir išgyvenimas .......................................... 90 4.3. Percepcin – kalbin reikšms struktra: reikšms vardijimas remiantis tiesioginiu matymu bei gylio pa-matymu .................................................................................................. 96 4.4. Kalbjimo ir tyljimo dialektika ..................................................................................... 102
4.4.1. Kalbjimas, klausymas ir tyljimas kaip intencionalumo išraiškos ......................... 104 4.4.2. Nu-tyljimas ir pa-sakymo kriterijus ....................................................................... 112
5. Kalbjimas kaip kryba: tapyba, literatra ir filosofija ......................................................... 116 5.1. Kalbjimas ir tapyba kaip netiesiogin kalba .................................................................. 118 5.2. Literatrin kalba: sukurto teksto intencionalumo problema .......................................... 125 5.3. Metafora kaip singnifikacijos pertekliaus krimas ......................................................... 135 5.4. Filosofin kalba – „Btis bylojanti mumyse“ ................................................................. 142
Išvados ........................................................................................................................................ 145 Šaltiniai .............................................................................................................................. 148 Literatra ............................................................................................................................ 148
4
vadas
inia, kalbos ir kalbjimo problema greta gyvenimišk bei mogišk dalyk nagrinjimo
filosofijos tyrinjim akiratyje vertinama nevienareikšmiškai. Pradkime nuo to, kad filosofin
tradicija ir, ypatingai, angliškoji bei amerikietiškoji jos kryptys iš esms redukavo kalbos
vaidmen ypating funkcionavim, kurio tyrimas reikalauja logins analizs bei grynai
formalaus metodo taikymo. Analitin filosofija, pasiyminti išskirtinai strateginiu kalbos
analizs pobdiu, nagrindama kalb, nubria trajektorij: nuo kalbos iki pasaulio. Turdama
savo dispozicijoje š vienintel objekt bei siekdama savo išvad grynumo, ji š objekt pernelyg
radikalizavo ir, galiausiai, supriešindama save jo atvilgiu, umezg su juo tok santyk, kuris iš
esms apibdina prast Naujj laik mokslini disciplin santyk su savo objektu.
Reiškianios kalbos tema tapo viena aktualiausi. Taiau bet kokie odio ir reikšms
santykio aiškinimai niekada nenumatydavo klausimo: kaip vienas ar kitas vardijamas pasaulio
reiškinys yra išgyvenamas? Fenomenologin filosofija, priešingai, juddama nuo pasaulio iki
kalbos, tuo paiu, kaip pastebi Ilja Inishevas, „veda prie radikaliai kitokios kalbos sampratos,
pagal kuri kalba pasirodo tik tada, kai leidia atsirasti kakam kitam“,1 – btent šis
fenomenologins filosofijos ir taip pat hermeneutins filosofijos poskis nurodo nauj atskaitos
tašk bei tyrinjim perspektyv.
Fenomenologija bei j pratsianioji hermeneutin filosofija mgina „prisiliesti“ prie
kalbos vidujybs gelmi bei jas aprašyti: ji „grina“ jai glaudias ssajas su kalbaniuoju, jo
patiriamu pasauliu ir gyvenimu plaija prasme. Tiesa, garsioji Ferdinando de Saussure’o
pastanga apiuopti kalb iš vidaus taip pat traktuotina kaip novatoriška, nes ji atlieka nepaprastai
svarb ingsn kalbins tikrovs atskleidimo link. Taiau pagrindin šveicar mokslininko
nuostata, dl kurios kalba, kaip enkl sistema, yra udaryta bei izoliuota nuo visko, kas yra
anapus šios sistemos rib, vis dlto yra kvestionuotina. Kalbos be kalbanio subjekto bei
vardijamo pasaulio koncepcija pabria kalbos udarum, dirbtinai j izoliuoja nuo mogaus
gyvenimo. Todl fenomenologijos bei hermeneutins filosofijos atstov siekiai atstatyti
sosiriškoje dichotomijoje – la langue ir la parole – pusiausvyr pasirod pagrstos ir
savalaiks, o j polemikos su pagrindiniais Bendrajame lingvistikos kurse išdstytais
struktralizmo postulatais bei išsami argumentacija individualaus kalbjimo naudai verste veria
susikoncentruoti ties tuo, kas kalboje yra svarbiausia – ji yra intencionali. Maurice’o Merleau- 1 [Inishev] , . . 1. : , 2008, p. 39.
5
Tiriamosios problemos pagrindimas
bet kok objektyvistin bei natralistin mokslinio painimo poir. Jis atsisako traktuoti
mogiškas realijas kaip prieasi ir pasekmi grandin, kaip tam tikr tiksliai apibrt
dsningum bei objekt aib. Merleau-Ponty velgia mogišk pasaul pirmiausia kaip
gyvenam pasaul, kuris iš principo neredukuojamas dirbtinai sukonstruot objekt plotm.
mogus yra knyta smon. Jo gestai ir kalba visada yra nukreipti kak. Šis nukreiptumas
galina mogaus veiksm, santyki su kitais monmis vairov ir ryšio su nuolat patiriamu bei
prasminamu pasauliu vienov. Dar daugiau, btent toks holistinis poiris mogaus gyvenim,
bendravim, kryb bei veikl gali paaiškinti: kaip susiformavo mogaus pasaulis kaip
kultrinis pasaulis.
Husserlis pabria ikikalbins intuicijos svarb, atmesdamas antr plan logins teigini kalbos
prioritetus. Vliau kalba Husserlio tyrinjimuose traktuojama kaip esmin siknijimo pasaulyje
priemon, – btent šis poiris yra artimas Merleau-Ponty apmstymams. Merleau-Ponty
pirmiausia kalba apie gyvenam ir nuolat patiriant fenomenin kn, kuris galina betarpišk
mogaus bei pasaulio sveik. Dl šios sveikos pasaulis yra valdomas ir kuriamas kaip
prasmingas pasaulis. Btent tokia gyvenamo kno samprata figruoja ankstyvojoje autoriaus
filosofijoje. Suvokimo fenomenologijoje Merleau-Ponty mogaus kno vaidmen pasaulyje
nusako taip: „[k]nas [le corps propre] yra pasaulyje, tarytum, širdis organizme: jis nuolat
palaiko gyvenim ms regimame spektaklyje, jis j sudvasina, maitina iš vidaus, sudaro su
pasauliu sistem“.2 Šiuo atveju kalbama apie ypating gyvenamo kno matmen, kuris, pasirodo,
yra vienintelis suvokimo subjektas; btent tokiu bdu apibrtas kno vaidmuo apsprendia
suvokiam pasaul btent tok, koks jis yra. Smon yra betarpiškai susieta su knu ir, bdama
tokia, ji palaiko ryš su pasauliu. Merleau-Ponty atkreip dmes tai, jog bet kokiame
kniškumo aprašyme kniškas smoningumas atranda save paiame judesyje – jokiu bdu ne
kur nors anapus. Dar daugiau, jau šiame Merleau-Ponty filosofavimo etape išryškja pirmoji
2 Merleau-Ponty, M. Phénoménologie de la perception. Saint-Amand: Gallimard, 1992, p. 235.
6
mogaus matmen, arba, priešingai, vien tik smon.
Vlesniuose filosofo apmstymuose išryškja kritika savo paties ankstyvojo filosofavimo
atvilgiu. Reikalas tas, kad Merleau-Ponty pripasta, jog tie klausimai, kurie taip entuziastingai
buvo keliami Suvokimo fenomenologijoje, pasmerkti neišsprendiamumui vien todl, kad
smon ir objektas vis dar buvo supriešinami. Taiau jau šiame lygmenyje suvokimas nra
traktuojamas kaip subjekto inojimas apie pasaulio vyksmus. Pasaulis yra tai, kas
pirmapradiškai yra duota mogui. Jis yra pirminis juslinio suvokimo laukas. Gilindamas
Husserlio aprašyt fenomenologin redukcij, Merleau-Ponty tuo paiu radikalizuoja ir pai
fenomenologij kaip tok filosofavimo bd, kuris galina suprasti: kaip mano patirtyje pasirodo
kitas, kaip mano kalbjimas gali kak reikšti kitam, o jo kalbjimas – man, ir kaip apskritai
kalbjimas, persmelktas knytos semantikos, kak reiškia. Kno judesi nubriamos
trajektorijos nra vien tik blanks kontrai. Juk pati kalba yra gestas, kurio reikšm yra ištisas
pasaulis, – aiškina Merleau-Ponty.3 Vlesnje kryboje filosofas, pereidamas prie
tarpkniškumo problematikos nagrinjimo, aiškiai suformuluoja poreik atrasti pirmaprad, t.y.
dar neartikuliuot ir netematizuot ikirefleksiniame lygmenyje išsiskleidiani Bt –
pirmaprad pasaul, kuris yra ankstesnis u bet kok objektyv inojim apie j.
Merleau-Ponty kalba apie paradoksali dviej lieianio bei lieiamo kn susidubliavimo
patirt. Šis susidubliavimas pasirodo kaip pamatinis gyvenamo kno konstitavimo aprašymas. Ir,
jeigu ankstyvojoje kryboje tarp ši patiri visgi velgiama perskyra, tai vlyvojoje filosofo
kryboje šias lieianio – lieiamo, juntanio – juntamo, suvokianio – suvokiamo bei reginio
– regimo patirtis tikslinga traktuoti kaip kupinas tam tikro ambivalentiškumo – l’ambiguïté.
Taip yra todl, kad šios patirtys visada yra persipynusios, vyniotos chiazm (le chiasme), kuri
skleidiasi vertikaliu matmeniu ir pasiekia t gelm, kuri vlyvojoje filosofo kryboje vadinama
„laukine Btimi“ (l‘Être sauvage). Šiuo atveju tikslinga kalbti apie diakritin juslinio
suvokimo struktr: diferenciniam laukui priklausani lateralinio bei giluminio matmen
funkcij tak nuolatiniam reikšms diakritiškumo formavimuisi. Kalbjimo ambivalentiškumo
uuominos vlesnje filosofo kryboje transformuojasi ištis la philosophie de l’ambiguïté,
kuri atsivelgiama ir šioje disertacijoje.
Filosofas skiria daugialyp mogiškos šnekos reiškin jau susiformavusi institucij – une
parole parlée bei individuali kalbjimo veiksen – une parole parlante. Pastaroji kalbin veikla
dalyvauja kasdieniame mogaus gyvenime tam, kad šis galt krybiškai kak išreikšti. Taip
pat ji implikuoja tapyb, kuri laikoma netiesioginiu kalbjimu ir literatr, kuri pasirodo kaip
3 Ten pat, p. 214.
7
judesio bei visada yra tapatus sau.
Tyrimo objektas
Disertacijoje apmstoma kalbos ir kalbjimo dichotomija. De Saussure’o vesta ir
Merleau-Ponty interpretuota bei vaisingai išpltota perskyra analizuojama todl, kad
individualus kalbjimas, pasitelkus fenomenologin perspektyv, atsiskleidia kaip gyvas ir
intencionalus, – šiuo poiriu jis gyja pranašum kalbos, kaip udaros enkl sistemos,
atvilgiu. Kalbjimo reikšms diakritiškumo problema darbe artikuliuojama, turint omenyje, kad
juslinis suvokimas yra diakritinis. Dar daugiau, juslinis suvokimas pirmapradiškai yra
išraiškingas ir visada koreliuoja su gyvenamo kno ekspresyvumu, todl Merleau-Ponty
filosofijoje semantika yra knyta semantika. Disertacijos autorei pritariant Merleau-Ponty
valgai, postuluojama, jog tapyba, literatra bei filosofija taip pat yra kalbjimo formos, kuri
šaltinis inkrustuotas mogaus kniškume. Pratsdamos gest ir bdamos apsprstos prigimtinio
mogaus troškimo išreikšti ir pasakyti kak vis naujai, jos išreiškia pirmaprad mogaus
patiriam santyk su pasauliu bei liudija kalbins mogaus veiklos kreatyvum.
Formuluojant šio tyrimo objekt, tikslinga išskirti ir paties Merleau-Ponty filosofavimo
stili bei ypating, analogo neturini kalbjimo manier. Ji išlaisvina bei pagrindia kiekvieno
mogaus giliai asmeninio santykio su jo paties kalbjimu galimyb ir atveria keli naujai
filosofavimo tendencijai, kuri numano mogiškojo aš savs bei jo prasmingo pasaulio ap-
klausim. Taigi, sekdama filosofo pavyzdiu bei atsigrdama š santyk, tuo paiu apmstau ir
šioje disertacijoje artikuliuoju tai, kaip gyvas kalbjimas atsiveria mano patirtyje.
Tyrimo metodas: fenomenologinis – hermeneutinis.
Šaltini ir tyrinjim apvalga
8
kalbjimo sraute „pagauti“ tai, kas struktralistams dl tam tikr teorini orientacij bei princip
liko nepasiekiama. Taip pat ši šaltini analizs pagalba pavyko rodyti, kad intencionalaus
kalbjimo vykiškumas ir jo praeinamumas neeliminuoja galimybs kalbti apie jo išliekamj
reikšm. Btent la parole yra tikrasis kalbos vykis, kuris iš principo negali bti nuvertintas kaip
nereikšmingas. Vien jau savo gyvumu bei unikalia galimybe išsipildyti ia ir dabar situacijoje la
parole pranoksta la langue abstrakcij.
Nagrindama Husserlio fenomenologijos bruous ir, siekdama išryškinti Husserlio bei
Merleau-Ponty kalbos filosofij bendrum bei skirtumus, atkreipiu dmes tiek ankstyvuosius
Husserlio tekstus, tiek vlesnius fenomenologinius tyrinjimus, kuriuose filosofas teikia
pirmenyb santykio su kitu klausimui, intersubjektyvumo ir tarpkniškumo problematikoms.
Taigi disertacijoje analizuojami šie tekstai: Loginiai tyrinjimai, Idjos, Karteziškosios
meditacijos.
ankstyvojo bei vlyvojo filosofavimo laikotarpi nra esmini prieštaravim, be joki abejoni
pasitelkiu paties autoriaus filosofin palikim. Pirmenyb teikiu tiems tekstams, kuriuose
filosofas artikuliuoja savo valgas struktrinio modelio atvilgiu ir, polemizuodamas su tam
tikrais struktralizmo principais, radikalizuoja gyv kalbjim kaip siknijimo pasaulyje
princip. Šias idjas Merleau-Ponty artikuliuoja veikale Suvokimo fenomenologija, – btent šiuo
filosofavimo laikotarpiu subjekto / objekto priešpastatymo problema vis dar nebuvo išsprsta,
taiau, kaip pamatysime, ji rado adekvat bei perspektyv sprendim vlyvojoje filosofo
kryboje. Kalbos ir kalbjimo tema, kaip produktyvi sosiriškosios dichotomijos interpretacija
bei transformacija, pltojama vlesniuose filosofo darbuose: Apie kalbos fenomenologij
(Filosofijos pagyrimas ir kitos es), o esminio mogaus ir pasaulio santykio aptarimas per
mogiško kniškumo bei kniško kalbiškumo prizm gyvendinamas, pasitelkus ši veikal
analiz: Regima ir neregima, Pasaulio proza, Suvokimo pasaulis bei Gamta. Pranczijos
Koledo kurso pastabos (Collège de France). Tapybos, literatrinio, filosofinio bei kasdienio
gyvo kalbjimo paralel apmstoma, analizuojant ia jau mintus filosofo darbus, skaitant
Cézanne’o abejon (Prasm ir beprasmyb) ir veikalus: enklai bei Akis ir dvasia. Disertacijos
autor abstrahuojasi nuo išsamesns analizs toki Merleau-Ponty darb kaip Elgesio struktra
bei Dialektikos nuotykiai dl juose nagrinjam problem skirtingumo nuo t, kurios
aktualizuojamos bei sprendiamos šioje disertacijoje.
Darbe atsivelgiama ir ms dien tyrinjimus, skirtus Merleau-Ponty fenomenologijai,
kniškumo / tarpkniškumo, kalbos ir kalbjimo bei j ssaj su reikšme problematikoms. Ši
darb autoriai: Danas Zahavis, Thomas Baldwinas, Johnas F. Bannanas, Stephenas Priestas,
9
Gary Brent Madisonas, I.S. Vdovina, Ericas Matthews, Elizabeth A. Behnke, Hugh J.
Silvermanas, Martinas C. Dillonas, Markas Johnsonas (išanalizavs Merleau-Ponty knytos
semantikos princip), Lawrence Hass (suformulavo Merleau-Ponty reikšms koncepcijos
neapibrtumo tez, – šioje disertacijoje kvestionuojamas šis poiris), Leonardas Lawloras, ir
kiti. Pastarasis autorius grindia tez, jog Merleau-Ponty vlyvojo laikotarpio darbuose išdstyti
postulatai enkliai skiriasi nuo t teigini, kurie buvo ufiksuoti ankstyvojo filosofavimo
laikotarpiu, todl tarp j yra neveikiamas atotrkis. Šioje disertacijoje siekiu argumentuotai
paneigti ši tez.
nepaprastai vertingos, siekiant atlikti kuo visapusiškesn bei išsamesn disertacijoje
nagrinjamos problemos analiz, yra šie: Algis Micknas, Dalius Jonkus, Giedr Šmitien,
Jurga Jonutyt, Arnas Gelnas, Gediminas Karoblis, Mintautas Gutauskas, Donatas Veerskis.
Ypating dmes tikslinga atkreipti Mickno bei Jonkaus tyrinjimus. Micknas apmsto
diakritins reikšms atsiradimo slygas bei skmingai pagrindia j ryš paties juslinio
suvokimo diakritiškumu – lateralinio bei giluminio matmen diferenciacijomis. Jonkus plaiai ir
produktyviai analizuoja tarpkniškumo bei santykio su kitu problematik fenomenologinje
perspektyvoje, atskleidia patirties kaip tiesiogins intuicijos ssaj su kalbjimu ir rašymu
btinum.
Taip pat prie šios disertacijos idj realizavimo enkliai prisidjo: Antano Maceinos
kalbos problemoms skirt rašt studijos, Emmanuelio Levino filosofija, Alphonso Lingio
kalbini bei susidrimo su kitu patiri apmstymai, Arno Sverdiolo fenomenologins ir
hermeneutins filosofij konteksto pristatymas Lietuvos skaitytojams, Tomo Sodeikos
fenomenologiniai tyrinjimai bei gyvos diskusijos, atskleidianios – kaip kalbjimas yra.
Ginamos tezs
Esmin šiame darbe ginama tez: vlyvojo Merleau-Ponty kalbos fenomenologija yra
nuoseklus Suvokimo fenomenologijoje suformuluot teigini bei nagrinjam problem
apmstymas, siekiant atsakyti ankstyvojo filosofavimo laikotarpiu iškeltus klausimus bei
išsprsti subjekto / objekto priešpriešos problem.
1. Reikšms diakritiškumo postulatas nra paprasiausias de Saussure’o pristatyto
struktrinio modelio analizs rezultatas. Merleau-Ponty suvokimo fenomenologija nuo pat
pradi numano tokias juslinio suvokimo slygas, kurios pirmapradiškai implikuoja knišk
mogaus buvim pasaulyje. Esant gyvenamam knui, pirmam planui, juslinio suvokimo fonui
10
kaip diakritinis, – bdamas toks, jis apsprendia reikšms diakritiškum. Bet kokie Merleau-
Ponty reikšms koncepcijos puolimai dl jos neapibrtumo yra nepagrsti.
2. Dalyko kokybi suvokimas niekada neutikrina grynos duoties, pirmiausia dl jusliškai
suvokiam šio dalyko skirtum nuo kit fenomen. Atitinkamai mes niekada nedisponuojame
kiekvienoje juslinio suvokimo situacijoje tobulai save atitinkaniomis reikšmmis. Diakritinis
juslinio suvokimo pobdis ir diakritins reikšms atsiradimo principas, kuri išpltojo Merleau-
Ponty, skiriasi nuo ankstyvojo Husserlio valg kalbos bei reikšms santykio atvilgiu. Taiau
Merleau-Ponty pratsia vlyvojo Husserlio mint: bti pasaulyje reiškia kalbti.
3. Merleau-Ponty ir Gadamerio gesto bei kalbos analizs turi tiek slyio tašk, tiek
skirtum. Ankstyvoji Gadamerio kalbos filosofija neimplikuoja knyto kalbiškumo
apmstym. Vlyvieji Gadamerio kalbos tyrinjimai yra artimi Merleau-Ponty kalbos
fenomenologijai: mogaus gestas yra giminingas vardijimui. Semantika visada yra knyta
semantika. Merleau-Ponty fenomenologiniai tyrinjimai atskleidia paties juslinio suvokimo
išraiškingum bei pabria j apibdinanio diakritiškumo ssajas su gyvenamo kno
ekspresyvumu.
4. Pokalb galina pirmapradis suvokimas, kad kitas yra tokioje pat tarpkniškumo
situacijoje, kurioje esu aš. Kalbjimas, klausymas bei tyljimas yra mogaus intencionalumo
išraiškos.
5. Dviej daugialyps šnekos aspekt – la langue ir la parole – atskyrimas
struktralistinje koncepcijoje nepagrstai eliminavo individualaus kalbjimo tyrinjimus.
Sistema nra udara. enkl sistema sinchroninje dimensijoje btinai yra susijusi su pokyiais,
kuriuos implikuoja diachronin dimensija. Maiausias individualaus kalbjimo vienetas yra
sakinys – ne enklas.
kniškumo analizs, nors kniškumas visgi yra numanomas. Merleau-Ponty fenomenologijoje,
priešingai, kniškumo bei tarpkniškumo kategorijos yra esmins.
7. Kalbjimas yra dialektiškai susijs su tyla, o ši savo ruotu yra kalbjimo fonas. Tyla /
tyljimas yra tas kriterijus, kuris leidia pamatuoti pa-sakymo arba nu-tyljimo svarb.
8. Tapyba, literatra, metaforos bei filosofija yra kreatyvumu pasiyminios mogiško
bylojimo formos, kurios aktualizuoja pirmaprad mogaus santyk su pasauliu. Jos pasiymi ta
paia mogaus kniškume gldinia intencija, kuri yra apsprsta ekspresyvinio gebjimo bei
troškimo išreikšti. Taiau paveikslas sukuria tik toki reikšm, kuri, priešingai negu gyvas odis
arba literatrinis krinys, prabyla netiesiogiai. Dl skaitytojo reikšms nuorod reaktyvavimo
11
pasaul naujais patirties projektais bei naujais buvimo pasaulyje bdais. Merleau-Ponty
kalbjimo fenomenologija atskleidia filosofo giliai asmenin santyk su gyvu kalbjimu, kuris
yra pavyzdinis, siekiant atkurti ikiobjektin santyk su pasauliu bei deramai j artikuliuoti.
Tyrimo tikslas
kalbjimo tematikai skirt tekst analiz ir rodyti, jog vlyvojo Merleau-Ponty
fenomenologijos teiginiai ne tik neprieštarauja Suvokimo fenomenologijoje suformuluotiems
postulatams, bet ir produktyviai papildo ankstyvojo filosofavimo valgas bei atsako daugel
šiame veikale iškelt klausim. Siekdama susisteminti šio tyrimo etapus, padedanius
gyvendinti iškelt tiksl, formuluoju udavinius pagal konkreius, iš anksto aiškiai apibrtus
kalbos bei kalbjimo problematikos aspektus, kurie parpina nuosekli argumentacij
suformuluotoms ginamoms tezms pagrsti.
diakritiškumo princip, remiantis jo esmine priklausomybe nuo juslinio suvokimo
diakritiškumo. Nustatyti, kaip, velgiant iš Merleau-Ponty fenomenologijos perspektyvos, veikia
lateralin bei gilumin juslinio suvokimo fon diferenciacijos, kurios inspiruoja reikšms
atsiradim.
nepateikia joki gryn duoi. Pagrsti ryš tarp perceptyvumo ir kalbiškumo, remiantis btina
ssaja bei sveika tarp diakritins reikšms ir diferencinio lauko funkcij veikimo. Paaiškinti
kalbos vienareikšmiškumo ir signifikacij pertekliaus koegzistavimo princip.
3. Pagrsti tez, jog semantika Merleau-Ponty fenomenologijoje visada yra knyta
semantika. Atskleisti ryš, kuriuo susietas suvokimo diakritiškumas ir gyvenamo kno
ekspresyvumas. Palyginti Merleau-Ponty gesto bei vardijimo fenomenologij su Gadamerio
kalbos filosofija.
su kitu ir pokalbio schemomis. Atskleisti intencional kalbjimo, klausymo bei tyljimo pobd.
12
Saussure’o koncepcijos postulatais. Greta šios argumentacijos aptarti Ricoeuro pristatyt
struktrinio modelio kritik. Disertacijos autor tikisi, jog ši analiz nušvies paties Merleau-
Ponty filosofijos bruous bei pads deramai vertinti struktrinio modelio interpretacijos bei
išpltimo produktyvum.
jas vienijanius filosofavimo taškus bei atskleisti esminius skirtumus.
7. Pagrsti kalbjimo ir tylos / tyljimo santykio dialektiškum. Išsiaiškinti, kaip tyla /
tyljimas prisideda prie reikšmini kalbjimo transformacij bei kaip atsiveria mogaus
patirtyje, velgiant iš Merleau-Ponty fenomenologijos perspektyvos.
8. Aptarti paralel tarp kasdienio kalbjimo ir kit, ekspresyvinio mogaus gebjimo bei
troškimo išreikšti apsprst bylojimo form: tapybos, literatros bei filosofins kalbos.
Apmstyti paties Merleau-Ponty santykio su gyvu kalbjimu unikalum bei perspektyvum,
pltojant filosofij kaip ap-klausim.
mogus ir odis. IV (12), 2010, p.p. 22–31.
2. Jelena Simonova. „Kalba kaip poiris pasaul A. Maceinos filosofijoje“. SOTER. Nr.: 30
(58), 2009, p.p. 37–48.
3. Jelena Simonova. „Kalbos ir kalbjimo skirtis hermeneutinje filosofijoje“. Laikas ir odis.
Kaunas: VDU, 2008. p.p. 7–20.
4. Jelena Simonova. „Kalbos ir patirties plotms simbolyje“, II dalis. Logos 46, 2006, p.p. 215-
222.
5. Jelena Simonova. „Kalbos ir patirties plotms simbolyje“, I dalis. Logos 45, 2006, p.p. 210-
217.
1. 2008 09 26 Filosofijos katedros organizuota konferencija: „Pakalbkime apie Antan
Macein“. Pranešimo tema: Kalba kaip poiris pasaul (A. Maceina).
13
2. 2007 04 14 Lietuvos humanistins psichologijos asociacijos ir VDU Psichologijos katedros
organizuota tarpdisciplinin konferencija: „odis ir pauz“. Pranešimo tema: Anapus
semiologijos princip: kalbos gyvenimas pokalbyje.
3. 2007 03 30 VDU student humanitar konferencija: „Hominem quaero – ieškau mogaus“.
Pranešimo tema: Kalbos ir kalbjimo skirtis hermeneutinje filosofijoje.
14
lateralinis matmuo ir laukin Btis
inia, Merleau-Ponty, apmstydamas ekspresyvin mogaus gebjim, išskiria dviej
paradoksaliu bdu susijusi plotmi išreiškimo modusus. Vienas iš j yra neverbalin raiška,
pripildyta dar neartikuliuotos reikšms bei esanti pakelyje kalb. Kita plotm – jau
artikuliuotas, verbalinis išreiškimas, kuris yra apsprstas pirmojo ir visada iškyla kaip jo tsa.
Kno ryšys su juslmis bei pasauliu, kuris taip pat yra kniškas, iš ties dav pradi naujai
filosofinei tendencijai, leidianiai iš naujo apmstyti ne tik mogišk gyvenim, bet ir tokias
pamatines jo funkcijas, kaip pasaulio suvokimas bei patyrimas, mstymas ir kalbjimas,
reikšms generavimas bei pasaulio prasminimas. mogaus, kaip kniškos btybs gyvenimas,
apmstomas visiškai abstrahuojantis nuo bet koki iki tol vyravusi empirist puoseljam ir
racionalist aiškinam, daugiausia dekartiškuoju mstaniosios bei tsiosios substancij
dualizmu besiremiani koncepcij, kurios iki tam tikro momento buvo uvaldiusios vis
Vakar filosofijos mstym.
pagrindimas Merleau-Ponty filosofijoje nra atsitiktinis. Pirmiausia, reikia paymti, diakritins
reikšms genez yra glaudiai susijusi su mogaus juslinio suvokimo struktra, kuri taip pat
pasiymi, vadinamu, „diakritiškumu“. Filosofas atskleidia tok juslinio suvokimo pobd vien
todl, kad mes, suvokdami dalyk arba jo savyb, niekada neturime grynos, sakytume,
„sterilios“ šio dalyko arba savybs duoties, kuri bt suvokiama be slyio su juslinio suvokimo
fonu. Btent todl juslinio suvokimo diakritiškumo tez argumentuojama pirmiausia, remiantis
tuo, jog kiekvienas mums duotas empirinis vienetas jau yra specifinis lauko veikimas, kuris
reikalauja išsamios analizs. Tad Merleau-Ponty atskleista fenomenologin perspektyva
tikslingai atsiriboja nuo empirist puoseljam postulat, išryškinani neginijam ideali
esmi priklausomyb nuo empirins mogaus realybs fakt. Tuo paiu ji nesusitapatina ir su
intelektualizmo nuostatomis. Merleau-Ponty, apmstydamas šias dvi mstymo kryptis,
konstatuoja, jog empirizmui labiausiai trksta vidinio ryšio, kuris siet objekt su tuo aktu, kurio
veikim šis inicijuoja. Intelektualizmas, anot jo, nepripaino atsitiktinum mogiškame
mstyme. Todl „[p]irmuoju atveju smon yra pernelyg skurdi, o antruoju atveju ji yra
pernelyg turtinga, kad koks nors fenomenas galt j paveikti“.4 Fenomenologinis metodas, kur
4 Ten pat, p. 36.
15
palaiko su ja intencional ryš.
Empiriniai vienetai, kaip vienos visumos dalys, yra fenomenai, kuri tvarka niekada nra
stabili. Ji nuolat keiiasi, priklausomai nuo pirmo plano, dmesio susitelkimo taško bei paties
juslinio suvokimo fono diferenciacij aktyvumo. Iš ties, šie fenomenai patys savaime neturi
jokios savarankiškos reikšms, taiau j pretenduoja bei galiausiai reikšminami, bdami
suvokiami santykyje su kitais fenomenais kaip skirtingi. Šie savo ruotu reikšminami
analogiškai, esant lateralinio matmens lauko veikimui, greta kurio Merleau-Ponty išskiria ir
giluminio matmens diferenciacij. Pastaroji, implikuodama paias painiausias mogaus ir
pasaulio sryši diagramas, atskleidia ištis laukinio logoso archeologij.
Svarbu pabrti, jog „lateralin“ bei „gilumin“ kryptys atsirado pritaikius Algirdo
Juliaus Greimo semiotinio kvadrato sudarymo principus.5 Š judes atlieka Micknas straipsnyje
Greimas ir Merleau-Ponty, aiškindamas Merleau-Ponty pasilytj diakritin suvokimo
struktr, kurioje išskiriami „lateralinis“ bei „giluminis“ šios struktros matmenys.6 Pirma
nagrinsiu suvokimo struktras, kaip Merleau-Ponty išpltotas suvokimo diakritiškumo slygas.
Šios struktros neabejotinai šaknijasi Husserlio fenomenologijoje. Visgi atkreipsiu dmes tai,
kad filosof pozicijos prasilenkia, palieiant šiame tyrime svarb reikšms kilms klausim. Po
ši dviej fenomenologini perspektyv palyginimo pereisiu prie detalesnio Merleau-Ponty
poirio aptarimo. Pamatysime, kad lateralinio bei giluminio matmen bei reikšms
formavimosi proceso iniciators kaip tik ir yra mogaus knas ir lateralinio bei giluminio
lygmen diferencijavimo funkcijos, kurios veikia juslinio suvokimo pagrindu.
Pradkime nuo to, kad knyta smon Merleau-Ponty filosofijoje artima huserliškai
smons traktuotei. Smons nuolatinio nukreiptumo kak – intencionalumo – svoka gyja
didiul reikšm, kai, pasitelkdami fenomenologin metod, mginame aprašyti pasaul. inia,
Husserlis pirmojoje meditacijoje, nušviesdamas keli transcendentalaus ego link, aiškiai
grindia transcendentalaus subjekto pirmaeiliškum. Filosofas formuluoja išvad, kuri, aprašant
pasaul kaip fenomen, tampa esmine: „[t]ad iš tikro pirmesnis u natralioje nuostatoje
priimamo pasaulio – pasaulio, apie kur nuolatos kalbu ir apie kur tik ir galiu kalbti –
egzistavim, yra egzistavimas grynojo ego ir jo cogitationes kaip savaime pirmesnis
5 Struktrinje semantikoje Greimas aprašo sandaros (sudaromj) model, kuris greta daugelio kit šiame veikale nagrinjam bei vliau performuluot dalyk, gavo ms dienomis gana danai taikom „semiotinio kvadrato“ pavidal. Greimas, A.J. Struktrin semantika. Vert: K. Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 299. 6 Algis Micknas straipsnyje nagrinja Merleau-Ponty filosofijos teiginius bei Greimo semiotikos specifik. Filosofas nubria paralel tarp ši koncepcij, aiškindamas kaip pastaroji disciplina galt produktyviai prisidti prie fenomenologins kalbos sampratos supratimo. Micknas, A. „Greimas ir Merleau-Ponty“. Vert: D. Bacevuit. Vilnius: Baltos Lankos, 30, 2009, p.p. 88-109.
16
egzistavimas. Natralus bties pagrindas btinio galiojimo poiriu yra antrinis, nes jis nuolatos
suponuoja transcendentalin pamat“.7 Pasaulio suskliaudimo bei patirties išgryninimo tikslas
visgi niekada nesusiveda grynj aš painim. Neretai, kaip akcentuoja Jonkus, pati
fenomenologija yra suvokiama klaidingai – tapatinama su kartezijietiška painimo
metodologija, – „[e]s fenomenologas turi atsiriboti nuo pasaulio tam, kad savj Aš atrast kaip
absoliut pagrind. Tuo tarpu Husserlis fenomenologin redukcij supranta kaip patirties
reabilitavim. Tai nereiškia, jog viskas, kas duota patirtyje yra absoliutus painimas. Vien
patirt gali pakeisti ar praplsti kita patirtis. Kaip ir kiekviename kitame moksle iš patirties
išplaukiantys sprendiniai gali bti modifikuojami ateityje“.8
Smon vis pirma yra vyksmas. Fenomenologiniame pasaulio aprašyme ji pasirodo
nuolat nukreipta kak. Ji yra grynas koncentruotas fenomenologinis tikrovs laukas – juk n
vieno dalyko negalime aprašyti be sryšio su tuo, kaip jis išgyvenamas, ir kokiu bdu jis
atsiveria j nukreiptai smonei. „Intencionalumas apibdina smon pilniausia šio odio
prasme“,9 – teigia Husserlis. Ji parpina pagrind, kuriuo remiantis mes aprašome ištis mus
pasiekiam patirties sraut. Mes j aprašome „kaip smons sraut bei kartu – vienos smons
vienov“.10 Kiekvieno iš ms gyvenimas – tai nepaliaujamas patyrimo srautas, kuris
prieinamas mogui kaip kniškai btybei. Bet koks daiktas, kuris yra toje paioje erdvje,
kurioje esu aš, priklausomai nuo taško iš kurio j iriu, atveria mano vilgsniui vis naujus ir
naujus savo aspektus. Juk subjektas, keisdamas padt erdvje, kitaip tariant, irdamas t pat
daikt vis iš kitos perspektyvos bei nauju rakursu, ir, atitinkamai, patirdamas naujus daikto
aspektus, tuo paiu gyja tiesiogiai patiriamo, kniško (ir tik kniško) to paties daikto
egzistavimo ia suvokim. Šiuo atveju keiiasi tik daikto suvokimas, pats daiktas kaip toks
išlieka. Erdvje esantis daiktas, išlikdamas ta paia duotybe, iš principo gali reikštis tik
nesibaigianioje niuans vairovje. Viena jo atskleista pus visada neišvengiamai implikuoja
visas kitas, kurios dar nra matomos velgiant šiuo konkreiu rakursu. Daiktas traktuojamas
kaip intencionali vienov, kitaip tariant, kaip tai, kas yra vientisa daugybs jo patyrim sraute.
Tuo paiu jis gali bti duotas patyrime tik niuansavimo ir projektavimo bdais, kurie
organizuoja kiekvieno iš ms kasdien patirt.
Intencionalumas yra pamatin patirties slyga. Kaip pastebi Zahavis, analizuodamas
Husserlio intencionalumo svokos išskirtinum, Husserlis neigia bet koki intencionalaus
7 Husserl, E. Karteziškosios meditacijos. Vert: T. Sodeika. Vilnius: Aidai, 2005, p. 29. 8 Jonkus, D. „Transcendencijos samprata Husserlio fenomenologijoje: atmintis ir kitas“. mogus ir odis, IV, 2008, p. 33. 9 Husserl, E. Ideas. General Introduction to pure phenomenology. Vert: W. R. Boyce Gibson. New York, N. Y.: Collier books, 1962, p. 222. 10 Ten pat.
17
savaime yra intencionalus. Todl, anot Jonkaus, „[i]ntencionalumas nra subjekto santykis su
objektu, kuriame kiekvienas j egzistuoja anksiau nei pats santykis. Intencionalumas yra pati
smon sudarani išgyvenim esm, kuri vardija smons ir pasaulio tarpusavio sryš“.12
Atitinkamai, ir fenomenologin redukcija palieia ne gryn smon kaip abstrakcij, bet knyt
smon – jauiani smon, gyvenani šiame pasaulyje, j pratsiani ir nuolat patiriani.
Galime teigti, kad Merleau-Ponty iš esms perima Husserlio išpltot intencionalumo
tez. Tuo paiu filosofas, išryškindamas gyvenamo kno patirties struktr ssajas su kalbjimo
fenomenologija, sudlioja tikruosius prioritetus ir paios fenomenologijos valdose. Ir vis dlto
bt klaidinga teigti, jog Husserlio bei Merleau-Ponty poiriai kalb visada sutapo. Jeigu
Husserliui iš pradi rpi ikikalbin intuicija, kurios pagrindu kalba tegali nepilnai bei netobulai
išreikšti reikšmines idealybes, tai vlesnje kryboje kalba yra traktuojama kaip nepaliaujamas
ši idealybi aktualizavimas, kuris realizuojamas intersubjektyvioje moni sveikos patirtyje.
Galiausiai kalba apmstoma kaip esmin mogaus siknijimo pasaulyje priemon, – ši kalbos
tez išpltoja bei pagrindia Merleau-Ponty. Taigi, tikslinga pabrti, kad, tiek vienam, tiek
kitam filosofui, nepaprastai rpjo reikšms klausimas. Esmin skirtum tarp j išryškina
Micknas. Jo teigimu, „Husserlis parodo, kad reikšm negali bti kildinama iš suvokiamo
dalyko; dalykas perengia suvokimo proces. Vadinasi, reikšm turi bti kildinama iš suvokimo
proceso“.13 Atitinkamai, pereidamas prie Merleau-Ponty reikšms koncepcijos aptarimo,
Micknas akcentuoja lauko vaidmens pirmenyb reikšms formavimosi procese: „[k]ol
kiekvienas suvokimo komponentas yra funkcija – lauko, kuris yra sudarytas iš fono bei pirminio
plano, kiekvienas komponentas turi daugiau reikšms, nei leist Husserlio vienodai vienaods
[univocal – J.S.] išraiškos koncepcija“.14 Kiekvienas reiškinys, spalva, kokyb, bruoas gali
mums pasirodyti vis kitokie, priklausomai nuo to, kaip suveikia juslinio suvokimo fono
diferenciacijos. Todl mes negalime kalbti apie tos paios savybs, pavyzdiui, spalvos
reikšms tapatum skirtingose juslinio suvokimo lauk situacijose. Dar daugiau, šis fonas
neišvengiamai traukia ir ms aktyv knišk dalyvavim fenomen bei reikšms
transformacij aidimus. Juk, galiausiai, btent mogaus knas galina pa-matym, arba, tam
tikrais atvejais, pa-jautim t fenomen, kuriais disponuoja juslinio suvokimo laukas.
11 Zahavi, D. Husserl’s Phenomenology. Stanford, California: Stanford University Press, 2003, p. 21. 12 Jonkus, D. „Laikas ir Kitas. Husserlis ir Levinas apie transcendencij“, Logos 40, 2005, sausis-kovas, p, 151- 152. 13 Mickunas, A. Perception in Husserl and Merleau-Ponty. Philosophical Inquiry. (spring/summer) 23: 484-495, 1980, p. 487. 14 Ten pat, p. 491.
18
Taigi ne tik smon tsiasi u mano rib. Pasaulis atsiveria kaip kniška, paskyr
knišk aš, taip at – mane pratsianti duotis. Kiekvienas daiktas yra ne tik niuansuojamas savo
pai perspektyv visumoje, prie šio klausimo prieisiu kiek vliau, – jis pasirodo kaip kakas
kita negu tai, kas yra ia pat. Jis išskiriamas iš bendro mano juslinio suvokimo fono. Jis gali
dominuoti, pritraukti mano dmes. Jis yra prasmingo pasaulio dalis vien todl, kad jis
implikuoja daugyb man prieinam reikšms krypi bei vektori. Btent todl aš galiu š
konkret daikt ne tik išskirti iš vis kit pasaulio daikt susikaupimo ia ir dabar, bet ir vardyti
kaip tok. Signifikacinis judjimas, be joki abejoni, priklauso nuo to, k vienu ar kitu
momentu yra atkreiptas mano dmesys. Jis priklauso nuo nuolatinio diakritinio lauko
skleidimosi. Taip pat – nuo lateralins bei gilumins diferenciacij funkcij veikimo
mechanizmo, kuris Merleau-Ponty filosofijoje sudaro juslinio suvokimo diakritiškumo
postulavimo pagrind. Galima teigti, jog ši funkcij aktyvumas j iš principo organizuoja,
lygiai taip pat, kaip ir pai percepcin reikšm, tarpstani tam tikroje Merleau-Ponty odiais
kalbant, „nštumo“ bsenoje. Jai savo ruotu angauojasi juslinis suvokimas. Panagrinkime
kaip šias diferenciacijos funkcijas galinantys lateralinis bei giluminis matmenys atsiskleidia
kiekvieno iš ms kasdienje patirtyje.
Raudona niekada nra tiesiog raudona – abstrakiai raudona. Merleau-Ponty
neatsitiktinai mums primena Claudelio suformuluot mint, jog „tikras jros mlynumas yra toks
mlynas, kad tik kraujas galt bti labiau raudonas“ .15 Skamba metaforiškai. Ir vis dlto tame,
kas šitaip pasakyta, randame uuomin mums rpim atsakym. Balta niekada nra tiesiog
balta. J išskiria kit šio margo pasaulio spalv vairov, kuri spinduliuoja greta esantys
daiktai, pavyzdiui, jos priešingyb – juoda spalva. Ji, kaip ir visos kitos spalvos, aiškiai
kontrastuoja su tuo, kas nra balta. Micknas, aprašydamas paskiro termino reikšms tarpinimo
proces per jo skirtingumo nuo kit suvokim, teigia, jog „paaiškinti paprast juslinio suvokimo
fenomen – tai paaiškinti skirtumus fenomeno viduje arba kuo jis skiriasi nuo kit fenomen.
alia yra dulsva, nes yra greta šviesiai geltonos, o pastaroji yra šviesi, nes yra priešais ksming
med“.16 Spalv vardijimas priklauso nuo lateralini santyki diferenciacijos funkcijos veikimo,
mat konkrei savybi „geltona“, „raudona“ ar „balta“ reikšms yra galimos tik dl j
suvokiam skirtum nuo eils kit spalv bei spalvini niuans.
Taiau, kaip toliau tsia Merleau-Ponty: „ši raudona yra tokia, kokia yra, tik dl ssajos
su kitomis raudonomis [spalvomis – J.S.], su kuriomis savo vietoje ji sudaro konsteliacij, ar su
kitomis spalvomis, kurias ji pabria arba kurios pabria j, kurias ji patraukia, arba kurios
15 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible. Saint-Amand: Gallimard, 1997, p. 174. 16 Micknas, A. „Reikšms atsiradimas“. Vert: D. Baceviit. Vilnius: Baltos lankos 31/32, 2010, p. 33.
19
patraukia j, kurias ji atremia, arba kurios atremia j“.17 Tai yra klampus, su kiekvienu iš ms
susijs ištiso regimumo suaugimas. Reikšms atsiradimas bei jos modifikacij rezultatas yra
spontaniškas procesas. Micknas laiko diakritin struktr tokia aismo erdve, kuri atkakliai
priešinasi bet kurios juslinio suvokimo lauko dalies apibrimui. N viena ši struktr visgi
negali paaiškinti juslinio suvokimo reikšms „daugiau“.18 Galiausiai pritariame Merleau-Ponty,
jog „raudonas apdaras laikosi su visomis savo tekstromis ant regimumo audinio ir kartu ant
neregimos bties audinio“.19
Atitinkamai mes galime kalbti ir apie toki diakritiškumo dinamik, kuri atsiskleidia
leidiantis vertikalia kryptimi – gilyn. Pavyzdiui, mes galime patirti baltos spalvos niuans
vairov, aktyviai jungiani vairius rodiklius reikšmin pertekli, kuris jau gldi pasaulio
sandaroje. Mes kalbame apie baltas snaiges, lengvai dengianias ems pavirši, baltus debesis,
spindinius ir išsiskirianius dangaus ydryns fone bei sauls šviesos spinduli šviesoje. Taip
pat galime kalbti apie pien, kurio spalva kasdienje kalboje tik slyginai vadinama „balta“
arba apie šiaurieio mogaus odos baltum. Juddami šiuo vertikaliu diferencijavimu, galiausiai
susiduriame su tokiais „baltumais“, kurie yra persipyn su vairiais stipriais ritualins šios
spalvos patiri aspektais, pavyzdiui, šventinimo ar santuokos ritual patirtimis, kurios vargu
ar galt bti tiksliai vardytos. Giluminiai sluoksniai veda prie visiško chaoso archeologijos,
laukinio odio ne-tvarkos – prie pirmins laukins Bties bei priešybse besiskleidianios
chiazmos (le chiasme). Jos dalyvavimas persmelkia kiekvien ingsn artikuliuotos kalbos link
ir apsprendia pastarosios tvarkos nestabilumo bei reikšmini turini neapibrtum. Kaip
akcentuoja Silvermanas, Merleau-Ponty, apibdindamas gantinai paini chiazmos samprat su
aiškiomis aliuzijomis heidegerišk filosofij, kalba apie „ontologin skirt“. Anot jo,
„[o]ntologin skirtis, chiazma tarp regimo ir neregimo, susipynimas matymo bei matomo,
lytjimo ir lieiamo, steigia neregimyb, kuri upildoma tik percepciniu tikjimu bei gyja
reikšm tik kai kalba atitinka regimyb. <...> Bet kai mes prisimename, kad la chair (knas)
steigia regimyb, kuri išpleia kn bei jo aplink, tuomet tampa akivaizdu, kad dar kart kalba
kalba ontologins skirties pagrindu, chiazmoje, nepasiektoje spragoje tarp regimo ir
neregimo“.20 Merleau-Ponty pagaliau atranda nauj „audin“ ir, atitinkamai, nauj filosofavimo
krypt: „[t]arp tariam spalv bei regim dalyk mes iš naujo atrastume audin, kuris juos
17 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible, p. 174. 18 Micknas, A. „Greimas ir Merleau-Ponty“. Baltos Lankos 30, p. 94-95. 19 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible, p. 174. 20 Silverman, H. J. „Merleau-Ponty and the interrogation of language“. Merleau-Ponty II. Critical assessements of leading philosophers. Sudar: T. Toadvine. London and New York: Routledge, 2006, p. 188.
20
iškloja, palaiko juos, maitina juos ir kuris savo ruotu yra ne daiktas, bet galimyb, latencija ir
daikt knas“.21
„reikšm [meaning] kyla iš vertikalaus skirtumo; signifikacij sistema kyla iš horizontali
skirtum“.22 Judanti lateralinio horizonto juosta bei gelmini sluoksni fenomenai kaip tik ir
sukuria vis manom signifikacijos pertekli, kuris atsiremia sien, reprezentuojani paties
juslinio suvokimo ribotum. Tuo paiu juslinis suvokimas visada yra atvirumo bsenoje: jis jau
yra šio pertekliaus akivaizdoje. Galime teigti, jog konkreios reikšms judjimas ištaroje vyksta
pagal tam tikr trajektorij, kol galiausiai akimirksniui (ir daniausiai tik akimirksniui) sustoja
viename dvimats schemos taške: esant diferencinio lauko veikimui, lateralinis matmuo
atskleidia vien ar kit skirtum, kuris apsprendia šio diakritiškumo grindiam reikšm bei
atveria jos horizontus. Taiau signifikacija realizuojama pilniau tik tada, kai lateralinio lygmens
suponuojamas judjimas staiga kerta viename ar kitame lygmenyje vertikalij Bt,
išjudindamas šios laukins Bties skur bei jos gelmse slypinias „snaudianias“ arba,
priešingai, energingai pulsuojanias, savo artikuliacijos laukianias patirtis. Šis skersinis pjvis,
tarytum, iššaukia produktyv ši lygmen keitimsi vieno per kit, kol j dinamika galiausiai
sukuria nuolat svyruojani signifikacij, kuri visgi patenka moni komunikacijos erdv.
Alphonsas Lingis taip pat pabria, kad vardijimas prasilenkia su galutiniu reikšms vienovs
sitvirtinimu: „j [juslini duomen – J.S.] sryšis ir ssaja nra tam tikra visuma, reikšms ar
universalumo vienov, kuri sugriebiame tuojau pat, betarpiškai ar intuityviai; ji yra apmetama,
negalutin, suprantama palaipsniui, judant toliau. Galbt matome pakankamai, kad jau iš pat
pradi priskirtume jai vard, taiau tai, kas iš ties yra ir k reiškia vyninis obuolys ar iš
obuoli varomas kalvadosas, supranti liesdamas, uosdamas, kramtydamas, skanaudamas,
niekada nepabaigdamas kakuo panašiu galutin atsakym, kaip kad kart gijome visk, ko
reikia, kad inotume, kas yra trikampis“.23 Kiekviena juslin duotyb yra ištisos Bties
metamorfoz, tarytum, ašis apie kuri sukasi sutirštjs galimybi verpetas. Btent todl iemos
peizaas išsikristalizuoja apšerkšnijusi šak tinkl raštuose, pyktis prasiskverbia šukes
išbarstytas šen bei ten, laikas primena apie save klevo lapo geltonumu, vasara prakalbina
margaspalvi drugeli sparnais, diaugsmas kondensuojasi maorini akord aisme, o lidesys
taip darniai rezonuoja su lango stiklu riedaniais lietaus lašais.
Taigi mogaus vardijimas nepalieia jokios grynos duoties. Jis tiesiogiai priklauso nuo
juslinio suvokimo struktros diakritiškumo, kuris savo ruotu suponuoja lauko veikim, esant
21 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible, p. 175. 22 Silverman, H.J. „Merleau-Ponty and the interrogation of language“. Merleau-Ponty II. Critical assessements of leading philosophers, p. 189. 23 Lingis, A. „Jautrus knas“. Vert: D. Baceviit. Vilnius: Baltos lankos 31/32, 2010, p. 8.
21
keitimasis tarpusavyje. Regintis, lieiantis, girdintis bei uuodiantis kniškas buvimas taip pat
instinktyviai ir tuo paiu aktyviai sitraukia šios schemos veikim, nes jis yra svarbi šio
proceso grandis. Jis yra kontekstualizuotas kniškas horizontas, kuris visada atsako t tyl
kreipin, kur jam siunia diakritinio lauko fenomenai, – galiausiai, tik jam sitraukiant jie yra
regimi. Jusliškai suvokiamas dalykas išsiskiria iš bendro susiliejani objekt fono ir pasirodo
kaip reikšmingas dl šio diferencinio lauko dalyvavimo ms suvokime ir taip pat – dl ms
pai dalyvavimo suvokimo procese. Skiriamas nuo vieno ar kito dalyko, jis gali transformuotis
skirtingas reikšmes bei reikšmingumo laipsnius, kitaip tariant, jis reikšminamas kiekvien
kart iš naujo. Gal gale ms pai nuotaikos bei emocins bsenos taip pat enkliai prisideda
prie kasdieni reikšminimo proces.
knytos semantikos analiz reikalauja ypatingos nuostatos, kuri padt mogiškai
esybei siklausyti save, atsiverti sudtingai proces visumai. Bet koks šios vienovs
suobjektinimas yra destruktyvus, o skaidymas biologin, psichin ir miglot, moksliniu
poiriu, dvasin matmenis, iš esms griauna jos vientisum, kuris atsiskleidia tik išgyvenamas.
Man regis, Merleau-Ponty fenomenologin pastanga šiuo atveju pasitarnauja kaip išties
perspektyvi, nes jai rpi tai, kaip išgyvenamas kniškas mogaus sitvirtinimas šiame pasaulyje
ir kaip mogus patiria bei išreiškia santyk su šiuo pasauliu. Simonas Glendinningas teisingai
pastebi, kad pagrindinis Merleau-Ponty imperatyvas, priskiriamas atnaujintai fenomenologijai
yra „perirti ms pasauliškos egzistencijos prasm“.24 Taip pat – pamatyti, kad ms
kniškas buvimas nra „pasaulio objektas“, bet, priešingai, jis yra „ms komunikavimo su juo
bdas“.25 Taigi, siekdama atskleisti reiškianio gesto / odio perskyros specifik, toliau
nagrinsiu, kaip filosofas susieja juslinio suvokimo diakritiškum ir išraiškingum su mogaus
knišku buvimu pasaulyje, kuris visada yra artikuliuotas.
Iš ties, ia viskas susipina: mogus, jo kniškumo presuponuojam gest bei odi
reikšms ir pasaulis, vis nubraukiantis savo kontrus ir naujai apibrdamas prasminius
horizontus. Juk, kaip paymi Merleau-Ponty, „kalbjimas yra gestas, o jo reikšm – tai
pasaulis“.26 mogaus realij funkcionavimas yra gana prieštaringas, mat kniškumo
24 Glendinning, S. In the Name of Phenomenology. London, New York: Routledge, Taylor & Francis, 2007, p. 135. 25 Autorius cituoja: Merleau-Ponty, M. Phenomenology of perception, p. 92 26 Ten pat, p. 214.
22
Galiausiai tam, kad reikšms intencijos suponuojama reikšm bt iš ties išreikšta, t. y.
pasiekt pasaul, knas pats turt tapti „mintimi arba intencija, kurias jis mums išreiškia“.27
Todl ekspresyvinis gebjimas ir reikšmi krimosi proceso uuomazgos kyla iš pirmins –
neverbalins, netgi, sakytume, simbolins sveikos su pasauliu patirties – sudtingos mogiškos
esybs gest semantikos. Ekspresyvinis gebjimas, vykus suvokimo aktui, gauna spdi bei
išgyvenim vairov; veikiant lateralinei bei giluminei lauko funkcijoms, jis konstruktyviai j
transformuoja bei siekia išlaisvinti – perteikti pasaul. „Taiau kadangi knas regi ir pats juda,
jis laiko daiktus aplink save, jie yra jo paties priedas ir tsinys; daiktai yra inkrustuoti gyv
kn, jie sudaro išsamios jo apibrties dal, o pasaulis yra padarytas iš to paties kno
audinio“,28 – teigia Merleau-Ponty. knyta mogaus btis apsprendia btent toki sveik su j
supaniu pasauliu, kurioje aš, mano knas ir pasaulis sudaro neperskiriam triad. mogaus
gestui šiame kniškos egzistencijos konstrukte atitenka svarbus vaidmuo.
Siekdama išryškinti Merleau-Ponty pozicij gesto bei j pratsianio odio atvilgiu,
nubriu paralel tarp fenomenologini Merleau-Ponty tyrinjim ir Gadamerio išpltot
prielaid. Svarbu pastebti, jog mogaus kniško buvimo reikšmi komunikuojamumas
atsiranda tik brandioje pastarojo filosofo kryboje. Pirmiausia turime atkreipti dmes tai, jog
abu filosofai atskleidia intencionali reiškianio gesto bei odio struktr. mogaus knas,
kaip pats natraliausias bdas reikšti, paklsta ekspresijos protrkiams, taigi jis yra intencija ir
reikšm. Juk verbalins išraiškos neaprpia kalbos pilnatvs: pati elementariausia išraiška,
pretenduojanti prasm, yra btent mogaus gestas. Sudtinga aki ar gest kalba reprezentuoja
simbolinius veiksmus, kurie monms bendraujant vairiose ems vietose gijo vairi reikšmi
ir, ko gero, buvo artikuliuotos kalbos pirmtakai. odis pirmapradiškai susipyns su gestu. J
tampr santyk Merleau-Ponty išryškina dar Suvokimo fenomenologijoje, tuo paiu
pabrdamas, jog jie abu yra intencionals: „fonetinis gestas gyvendina kalbaniajam subjektui
ir tiems, kurie jo klauso, tam tikr patirties struktravim, tam tikr egzistavimo moduliacij,
kaip ir mano kno judesiai suteikia objektams reikšm, galiojani man ir kitiems“.29
Madisonas, apibdindamas Merleau-Ponty eksplikuojamos ekspresyvins operacijos kilm,
akcentuoja jos teleologin prigimt: ji tarsi tvirtas stiebas šaknijasi transcendencijos judesyje, o
27 Ten pat, p. 230 28 Merleau-Ponty, M. Akis ir Dvasia. Vert: A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, p. 48. 29 Merleau-Ponty, M. Phénoménologie de la perception, p. 225.
23
ši, pasirodo, yra Btis, kurios atvykime [advent] tiesiogiai dalyvauja kreatyvin mogaus
pastanga ir patirtis.30
Gestas ne tik išreiškia pasaul, jis atlieka rodymo judes, kuris iš esms giminingas
vardijimui artikuliuota kalba. Taiau, svarbu paymti, Gadamerio filosofijoje gestas atlieka
tarpininko vaidmen tarp mans bei pasaulio. Pasak jo, „rodym ir vardijim pirmiausia vienija
tai, kad abu jie laikosi nuotolio. Kas rodo, yra ia ir rodo ten. Jis perengia ia, kartu
perengdamas apiuopiam ir sav, paties disponuojam srit... Erdv iš karto išsipleia. J
išpleia ne tik ten tolis. Tai atsiveria erdv, kurioje kakas teigiama kaip esama“31. Taigi rankos
atliekamas judesys ir vardijimas odiu, bdami tos paios prigimties, atlieka t pai funkcij:
jie galina mano sukurtos prasms „gyvenim“ ne tik manyje, bet ir pasaulyje, kuris, tenka
pripainti, vlyvojoje Merleau-Ponty kryboje visgi nebra tiesiog „išorinis“ mano atvilgiu, bet
pasirodo kaip visaapimantis tankumas. ia turima omenyje vlyvojoje filosofo kryboje
artikuliuojama „pasaulio kno“ svoka – la chair du monde (pranc.k.). Toks judesys naujoje
Merleau-Ponty ontologijoje panaikina matym, kaip paprasiausi stebjim iš šalies. Matymas
tampa jautrumu pasauliui, arba, sakytume, vienintele kniško sigyvenimo jame bei sijautimo
j forma. Btent tokiu bdu kniškumo gijomis su pasauliu yra persipyns paskiras kniškas aš.
Filosofas panaikina nuotol tarp gyvenamo kno ir pasaulio, kaip tik todl, kad juos jungia
visaapimantis pasaulio knas. Dar daugiau, tikslinga pabrti, Merleau-Ponty fenomenologijoje
numanomas gesto išbaigtumas jo disponuojamos reikšms poiriu. Kaip pastebi Markas
Johnsonas, Merleau-Ponty elementar gest laiko ištisu mogiškos reikšms modeliu: „[g]estai
yra kniški reikšms sitvirtinimai“.32
Panagrinkime nurodymo judes kniškame bei verbaliniame lygmenyse. Nors reikšms
šaltinis yra neatsiejamas nuo mogaus kniškumo jo pirmapradiškume, galima teigti, jog
prigimtinis mogaus kno gebjimas išreikšti kinetiniu ar verbaliniu bdu yra transcendentiškas
jo knui kaip biologiniam bviui. Taip yra todl, kad reikšms atsiskleidimas ir galutinis jos
išsipildymas yra orientuoti kitok – aukštesn jo bties matmen. Ir vis dlto bt kur kas
teisingiau teigti, kad nurodymo judesys reprezentuoja vektori tokiu bdu, kad n viename jo
taške mes negalime nustatyti, kur baigiasi aš ir kur prasideda pasaulis. Tiesioginis nurodymo
judesys – gestas, kuris yra nukreiptas kak, manomas tik situacinio pobdio realybje.
Kalbanio mogaus suformuluotas sakinys tam tikru momentu ir tam tikroje situacijoje nurodo
30 Madison, G. B. The Phenomenology of Merleau-Ponty. Vert: G.B. Madison. Athens, OHIO: Ohio University Press, 1973, p. 142. 31 Gadamer, H.-G. „Apie ritualo ir kalbos fenomenologij“. Istorija Menas Kalba. Sudar ir vert: A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 263. 32 Johnson, M. „Merleau-Ponty’s Embodied Semantics - From Immanent Meaning, to Gesture, to Language“. EurAmerica Vol. 36, No. 1. (March 2006), p.p. 1-27. Institute of European and American Studies, Academia Sinica, p. 9. Interneto puslapis: http://www.ea.sinica.edu.tw/eu_file/12014925694.pdf (irta 2010 07 07).
24
tas pasaulio esybes bei vyksmus, kurie yra anapus kalbos. Analogiškai, konkreiai situacijai
priklausantis mogaus gestas atlieka rodymo judes. Taiau, priešingai negu kno gesto atveju,
nurodymo keliamas reikalavimas kalbos plotmje iš tikrj išpildomas tik tada, kai sakinys yra
sudarytas tam tikru bdu ir, atitinkamai, kai kalbantysis teisingai operuoja reikalingomis
gramatinmis priemonmis šiam sakiniui suformuluoti. Ricoeuras, gvildendamas ši problem,
akcentuoja, jog „tai, kad kas nors tam tikru momentu k nors nurodo, ir yra vykis, kalbjimo
vykis. Taiau šiam vykiui struktr suteikia reikšm kaip prasm“ [kursyvas – J.S.].33 Gestas
kaip nurodymas išreiškia nereflektuojam mogaus perceptyvin pasitikjim šiuo pasauliu. Šis
pasaulis nra svetimas. mogus visada jau yra šiame pasaulyje: fenomeninis knas negali
egzistuoti be pasaulio, o pasaulis – be fenomeninio kno. Dar daugiau, šis nekvestionuojamas
perceptyvinis pasitikjimas iš anksto suponuoja prasmin ia ir dabar suvokiamo pasaulio
vienov, nors ji ir yra konstituojama savitu bdu. Todl bet kuris rodymo ar nurodymo judesys
yra antrinis, einantis po pirminio pasitikjimo pasauliu, kuris yra greta totalaus mogaus
inkrustavimo jame. Chiazma, šis pirminis pertrkis ir tuo paiu persipynimas bei abipusis
mogaus ir pasaulio primimas, pirmaprad nebyli patirtis, kurios prakalbinim Merleau-Ponty
nukreipia visas fenomenologins redukcijos pastangas, – visa tai yra giluminiai vertikalios
Bties sluoksniai, kurie veriasi išsakytumo link.
inia, Heideggeris vlyvojoje savo kryboje, radikalizuodamas sakymo veiksm,
traktuoja j kaip pasi-rodym. Milda Paulikait-Gricien atkreipia dmes filosofo mint „Iš
japono klausinjanio pašnekesio apie kalb“. ia tvirtinama, kad „sakyti“ Heideggeriui reiškia
„leisti pasirodyti ir švytti, taiau tik kaip uuominai“.34 Kitur, Meno krinio ištakoje,
Heideggeris teigia: „[k]alba pirmoji pavadina buvin, pirmoji š pavadinim odina ir parodo.
Šis pavadinimas paskiria buvin jo buvimui iš šio buvimo. Toks sakymas yra šviesavimo
apmetimas (ein Entwerfen des Lichten), juo nusakoma kuo bdamas (als was) buvinys ateina
atvirum“.35 odinimas šiuo atveju sutampa su parodymo judesiu. Taiau ne tik odis ir
sakymas parodo. mogus, sakydamas bei iš-sakydamas, parodo, kaip jis patiria ryš su pasauliu.
Tokiu bdu, atskleisdami sakymo veiksm mogiškos patirties perspektyvoje, galime teigti, jog
jis neegzistuoja anapus subjekto. Priešingai, jis jame yra inkrustuotas, nes mogus patiria,
vardija bei atskleidia kak ir btinai lygiagreiai parodo pasaul. Paulikait-Gricien
formuluoja prielaid, jog „[k]alba kaip mogaus ir pasaulio pagrindas yra patyrimas“.36
33 Ricoeur, P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšms perteklius. Vert: R. Kalinauskait, G. Lidiuvien. Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 31. 34 Autor cituoja: Heideggeris, M. „Iš japono klausinjanio pašnekesio apie kalb“. Rinktiniai raštai, Vert: A. Šliogeris. Vilnius: Mintis, 1992, p. 401. 35 Heidegger, M. Meno krinio ištaka. Vert: T. Sodeika, J. Jonutyt. Vilnius: Aidai, 2003, p. 79. 36 Paulikait-Gricien, M. Tikrovs balso besiklausant. Patirties mstymas H.G. Gadamerio filosofinje hermeneutikoje. Kaunas: Technologija, 2005, p. 124.
25
Kiekvien mano kalbjimo akt presuponuoja intencija, kuri pirmapradiškai yra manyje
ir visada pasirodo mano vidiniu troškimu išreikšti bei nustatyti naujas prasmes pasaulyje.
mogus gyvena juddamas, jis nenusda vietoje, vis trokšdamas saviraiškos, krybiškai
aisdamas su šiuo pasauliu bei kitais. Groio aktualume, apmstydamas ši judjim prigimt,
Gadameris teigia, jog „[v]isa tai kyla iš elementaraus gyvybei bdingo pertekliaus,
besiverianio bti išreikštam“.37 Reikšms intencija niekada ilgai neusibna savo šaltinyje, ji
veriasi t pasaul, kuriame gyja tauriausios prasms pavidal ir kuris yra vienintel jos
išsipildymo slyga. Tai reiškia, kad kalba traktuotina kaip tokia kalbjimo akt visuma, kurioje
dar nesuformuluota prasm randa galimyb patekti išor ir kartu gyja savo egzistavim bei iš
tikrj kuriasi kaip prasm,38 – aiškina Merleau-Ponty. Reikšm, nurodydama kak mano
kalbjimo aktu, skleidiasi gyvenamo pasaulio erdvlaikyje, prisipildo ypatingo prasminio
turinio, kur ia ir dabar aš jai priskiriu. Paymtina, kad individuals kalbjimo vykiai ne tik
gyvendina mano reikšms intencijos krybines apraiškas, bet ir kuria tokias prasmes, kurios,
laikui bgant, gyja kultrin reikšm. Tai yra svarus argumentas, kuris, man regis, sudaro
pagrind „reabilituoti“ de Saussure’o nuvertint individuali kalbjimo vyki svarb. Iš ties,
btent juose nuolat gimsta ir šalia esam reikšmi pasaulyje sikuria naujos reikšms, kurios
savo ruotu patenka kit moni krybin dispozicij. Tai reiškia, kad aš naudoju dabarties
reikšmi paveld, kuris buvo suformuotas atliekant vis t pai ekspresyvin operacij praeityje.
Ši veiksena iš esms paaiškina tikrj mano ištaros paskirt, kuri yra pagrindinis mano pastang
orientyras ir, beje, visada išlieka mogiškos tikrovs siekiamybe: pasakyti tai, kas yra, ir tai, kas
dar niekada nebuvo pasakyta.
Taigi reikšms problemos ssaja su gyvenamo kno analize jokiu bdu nra atsitiktin.
Kniškas mogaus gyvenimas rutuliojasi kniškame pasaulyje, kuriame kiekvienas esinys
potencialiai kak reiškia. Tuo paiu ir pai reikšm tikslinga traktuoti kaip knyt. Merleau-
Ponty fenomenologijos perspektyvoje semantika nra nagrinjama vien tik sakinio lygmeniu,
šiuo atveju mes susiduriame su knyta semantika. Kiekviena reikšm implikuoja nuorodas
kitas reikšmes bei j krybin potencial, kuris skleidiasi iki begalybs. Tad fenomenologin
nuostata, apimanti knytos smons intencionalumo aprašymus, pasiteisina kaip išties
perspektyvi. Johnas O’Neillas savo tyrinjimuose grindia tez, jog „[f]enomenologinis poiris
kalb galiausiai yra vedimas pasaulio ontologij. <...> Filosofins msls to, kaip mes esame
pasaulyje (ontologija) arba to, kaip pasaulis gali bti mumyse (epistemologija), kurios padiktavo
gana savotiškus kalbos bei mini logikos analizes, yra transcenduojamos fenomenologinje
37 Gadamer, H.G. Groio aktualumas. Menas kaip aidimas, simbolis ir švent. Vert: G. Grinyt.Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 33. 38 Merleau-Ponty, M. Phénoménologie de la perception, p. 229.
26
Fenomenologiniu poiriu knas yra traktuojamas kaip aktyvus, sveikaujantis su j supaniu
pasauliu. Jis nepaliaujamai kak išreiškia dl gebjimo patirti, dl savo jusliškumo bei
išraiškingumo, kuris galina atlikti prasmingus gestus. Tuo paiu jis prasmina pasaul – savo
valdyt pasaul – kuris vl ir vl pripildomas prasmini pavidal.
1.3. Kniška ekspresija kaip duotis ir uduotis
Suvokimo bei reikšms diakritiškumo bei knytos semantikos analiz leidia atlikti kit
šiame tyrime svarb ingsn. Kalbjimo, jo pamatini ssaj su pirmapradmis patirties
struktromis ir ekspresyvinio gebjimo aptarimas reikalauja subjekto / objekto perskyros
apmstymo, mat j priešpastatymo problema Suvokimo fenomenologijoje dar nebuvo išsprsta.
Tuo paiu, siekdami susieti Merleau-Ponty ankstyvojo filosofavimo laikotarpiu iškeltus
probleminius klausimus su vlyvuoju laikotarpiu suformuluotomis valgomis, turime išryškinti
bei apmstyti ryš, kuriuo yra susieti juslinio suvokimo diakritiškumas bei kniškumo
ekspresyvumas. inia, juslinio suvokimo diakritiškumo bei gyvenamo kno ekspresyvumo
ryšys numano tam tikras kno charakteristikas, kurios savo ruotu apsprendia paties
ekspresyvumo bei jo suponuojamos reikšms genezs specifik. Merleau-Ponty aiškina šiuos
fenomenus, pasitelkdamas regimybs ir neregimybs suaugim. Ši perskyra visgi neturt bti
traktuojama, remiantis paprasiausia logika, kaip teoriniu poiriu patogus dviej priešybi
priešpastatymas. Priešpastatymo judes galbt sufleruoja ši srii vardijimo gramatin
konstrukcija, – antroji sfera vardijama su dalelyte „ne“. Taiau neregimyb nra regimybs
opozicija. Ir, jeigu kalbjimas kaip gestas bei jo pratsimas visumoje leidiasi bti regimi, tai
nuo j neatsiejamas reikšms substratas neredukuotinas vien tik regimyb. Reikšm ypatingu
bdu sikuria giliai tarp regimybs bei neregimybs srii. Šios sritys netgi nra greta, Merleau-
Ponty apibdina tok j tarpusavio santyk, kuriame viena neišvengiamai traukia kit:
„regimyb savaime turi vidin karkas (membrure) ir ne-regimyb yra slapta regimybs kopija,
kuri pasirodo tik jos viduje...“ 40 Ši mintis eksplikuojama ir Merleau-Ponty „darbinse
pastabose“, be kuri paskutinis filosofo veikalas jo fenomenologini tyrinjim inovams, ko
gero, prarast savo vientisum.
Neapiuopiamas ir nepagaunamas kalbjimas. Mes netgi negalime tiksliai nurodyti jo
lokalizacijos vietos, taiau mes aiškiai suvokiame, kad jis yra ia pat, rodos, taip arti, kad
39 O’ Neill, J. Translator’s Introduction: „Language and the Voice of Philosophy“. In Merleau-Ponty, M. Prose of the World. Bien, Evanston: Northwestern University Press, 1973, p. xxxi. 40 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible, p. 269.
27
negalime savs atskirti nuo jame slypinios miliniškos išreiškimo galios, – mes j nuolat
išgyvename. Ir tuo paiu mums net nekyla abejoni, kad ir kiti mons j patiria taip pat: jie
panardina jame savo kasdienyb su prastais posakiais bei spdingai iš naujo besikurianiomis
reikšmmis, nes tiesiog nesivaizduoja, kad j egzistencija bei pasaulio patyrimas galt likti
nebyls. Jie dalinasi šiuo didingu reikšminiu potencialu su mumis. Tokiu bdu mes, gyvendami
tame paiame pasaulyje bei palaikydami su juo ekspresij inspiruojant santyk, esame paveikti
nepaaiškinamos kalbjimo jgos.
vienijanio priklausymo bendram pasauliui suvokimu. Apskritai empirinis faktas, jog mes visi
esame apgyvendinti vienoje emje, išgyvename tos paios mogiškos prigimties vyksmus, –
viso šito neutenka, kad moni tarpusavio bendravimas apskritai bt manomas. T ypating
akimirk, kai išsipild pirmoji mogiška reikšm, buvo paleista labai svarbi kalbinio
mechanizmo veikla: „[š]tai šis nugalintis kalbjimas, kuris mus domina, tai jis padar manom
nustatyt kalbjim – kalb“,41 – pabria Merleau-Ponty. Kalbjimas yra pirmesnis u bet
koki nustatyt bei susiformavusi kalb. Dar daugiau, paskiros kalbos formavosi jo pagrindu.
Kalbjimas, priešingai negu kalba sosiriškoje enkl sistemoje, yra nuolat atsikuriantis
ir btent šie virsmai vl ir vl liudija jo gyvastingum. Juolab, kad, bdamas nuolat
atsinaujinantis ir besikeiiantis, jis niekada nepraranda savo pozicij, kurios jam buvo suteiktos
pirmapradiškai, vardijant ryš su vairiais dalykais pasaulyje bei gyvomis btybmis.
Kalbjimas visada atlieka mediumo funkcij, tarpininkaudamas tarp ms ir pasaulio, taip pat –
tarp ms bei kit moni. Jo tarpininkavimo postulavimas tuo paiu neneigia giliausios
intuicijos, kad jis nra išorje gldinti priemon: jis nuolat meistriškai retušuoja vidaus bei
išors perskyr.
savaime suprantamas. Subjekto / objekto perskyros problemiškumas buvo artikuliuojamas dar
Suvokimo fenomenologijoje. Merleau-Ponty, ieškodamas pirminio, sakytume, „naivaus“
santykio su pasauliu pltojimo galimybi bei suabsoliutindamas kniško aš pirmum santykyje
su juo, patyr neskm. Galiausiai, grs prie kadaise iškeltos dilemos neišsprendiamumo, jis
netgi paaiškina šios neskms prieast, kritiškai pridurdamas, jog „[p]roblemos, kurios buvo
iškeltos S.F.42 yra neišsprendiamos, nes aš ten pradedu nuo perskyros ‚smon‘–‚objektas‘ “.43
velgiant per šios perskyros prizm, su nusivylimu konstatuojama, jog paskiram patirianiajam
viskas, k yra nukreipta jo smon, dar nra jo paties pratsimas, o kito suvokimas
41 Merleau-Ponty, M. La prose du monde. Saint-Amand: Gallimard, 1997, p. 196. 42 Originaliame tekste veikalo pavadinimas – Suvokimo fenomenologija (Phénoménologie de la perception) – rengjo sutrumpinamas iki abreviatros: Ph. P. 43 Merleau-Ponty, M. Le Visible et l’invisible, p. 253.
28
neišvengiamai susiveda jo suobjektinim. ia vis dar aiškiai galime matyti nevalingai
nubrtas ribas tarp to, kas patiria bei to, kas yra patiriama. Be to, problemos neišsisprend ir dl
to, jog mes niekada nesuprasime tokiu atveju, kad šitoks cerebralinis paeidimas, kaip tam tikra
„objektyvios“ tvarkos duotis, galt paveikti santyk su pasauliu bei bti rimta santykio su
pasauliu suardymo prieastimi. Šis suardymas savo ruotu liudija, jog „ištisa ‚smon‘ yra
objektyvaus kno funkcija“, ir, kaip toliau tsia Merleau-Ponty, „tai yra kaip tik tos problemos,
kurios turi bti diskvalifikuotos, klausiant: kas yra tariamas objektyvus slygotumas?“.44 Svarbu
pabrti, jog Merleau-Ponty tuojau pat atsako š radikal, ankstyvsias jo prielaidas gerokai
„išjudinant“ klausim: „tai yra bdas išreikšti bei paymti neapdorotos ar laukins bties
tvarkos, kuri ontoligiškai yra pirmin, vyk“.45 Taigi filosofas vlyvojoje kryboje,
radikalizuodamas tarpkniškumo bei visaapimanio pasaulio kno dimensijas, kaip neatsiejamas
nuo mogaus realij, galiausiai, paaiškina mogaus bei suvokiamo pasaulio sveik, arba,
tiksliau sakant, intersveik, kuri šaknijasi pirmapradje Btyje. Pasirodo, artjimas šios
pirmins Bties link suponuoja neišvengiam aš bei pasaulio kniškum dualizmo destrukcij.
Visgi, man regis, filosofo kritinis vilgsnis savo paties patirt neskm, sprendiant
ankstyvuoju filosofavimo laikotarpiu iškeltas problemas bei gana skmingas j sprendimas
brandiuoju krybos laikotarpiu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tarp ši filosofavimo
laikotarpi yra reikšmingas atotrkis, kaip, pavyzdiui, yra nuo pat pradi postuluojama
Lawlor’o darbe.46
Paskiras aš, kaip patiriantis knas, lieiantis, pavyzdiui, kito rank, tuo paiu patiria ne tik
prisilietim, bet ir save pat lieiant bei kito mogaus prisilietim. Ribos tarp to, kas yra
subjektyvu bei to, kas yra objektyvu, ištirpsta. Kitas taip pat yra patiriamas kaip kniškas. Šis
savo paties kniškumo kaip visumos diferencijavimas nuo kito kniškumo ir taip pat –
patyrimas kito bei savs kaip dvi vieningos kniškos visumos dalis, sudaro pagrind priimti
tez, kuri vlyvojoje Merleau-Ponty filosofijoje pagrstai laikoma perspektyviausia: ištisas
pasaulis yra kniškas, apgaubtas visaapimanio tankumo – pasaulio kno (la chair du monde).
Šis didiulis pasaulio knas yra pirmaprads Bties atvertis mogui. Kita vertus, chiazmos
principas parpina dvilyp kito buvim: kitas pasirodo kaip klost, pertrkis Bties struktroje,
kuris tuo paiu gyvendina susiliejim to, kas yra pertraukta.
44 Ten pat. 45 Ten pat. 46 Lawlor, L. „Essence and Language: The Rupture in Merleau-Ponty’s Philosophy“. STUDIA PHÆNOMENOLOGICA III, 2003, 155-162, p.156. Interneto puslapis: http://www.secure.pdcnet.org/852576E00064DAF2/file/F11F5D749089482E85257711005FF790/$FILE/studphae n_2003_0003_0003_0155_0162.pdf (irta 2010 07 12)
29
Claude’as Lefortas atkreipia dmes vien paradoks, su kuriuo, anot jo, Merleau-Ponty
buvo gerai susipains: mogaus knas, kildamas iš daikt kno, lygiagreiai „grina“ savo
paties kno kniškum [flesh] daiktams.47 Reikia pripainti, kad chiazma, kuri skiria mog ir
pasaul bei lygiagreiai jungia juos, iš principo panaikina pasaulio be subjekto arba pasaulio
greta subjekto galimyb. Filosofas kalba apie abipus subjekto bei pasaulio primim,
gyvendinam ikirefleksinje santykio su pasauliu stadijoje, kurioje Cogito yra dar nebylus.
Šiame neapdorotos Bties lygmenyje prasideda ir subjekto savs paties diferencijavimas nuo
pasaulio, su kuriuo jis yra kniškai surištas nedalom vienov. Merleau-Ponty, vesdamas
fenomenologijos tyrinjim lauk apmstymus apie pasaulio kn, konstatuoja, kad šis
kniškumas jokia prasme nra grubi, tsumu pasiyminti materija. Pasaulio knas yra buvimo
pasaulyje bdas. Tuo paiu kniškumo poiriu apibdinamas netgi kur kas subtilesnis,
tiesiogiai neapiuopiamas dalykas – kito kalbjimas. Penktoje Suvokimo pasaulio paskaitoje
filosofas teigia, kad „[k]iti mons niekada nepasirodo man grynosios dvasios pavidalu: aš inau
apie juos tik dl j vilgsni, gest ir kalbjimo – kitaip tariant, dl j kn“.48 Taip yra todl,
kad suvokimas ir gyvenamas knas yra ekspresyvs.
Mes patiriame pirmiausia savo knišk tapatyb, identifikuojame savo savasties ribas
tame, kas mus pratsia erdvje ir jau nebra aš. Galime teigti, jog š diferencijavim atskleidia
prisilietim patirtys, kurios aprašomos ne tik Merleau-Ponty tyrinjimuose, bet ir daugelio
fenomenologins krypties atstov darbuose, skaitant Husserl. Taiau, svarbu pabrti, jeigu
Suvokimo fenomenologijoje mes dar galime pakankamai aiškiai atskirti lieiant nuo lieiamo ir
juntant nuo juntamo, pavyzdiui, mogui lieiant savo paties rank, tai vlyvojoje Merleau-
Ponty kryboje, filosofui apmsius ankstyvojo filosofavimo laikotarpiu iškilusias problemas,
tikslinga kalbti apie ši poji persipynus dvilypum, suteikiant filosofo mstymui ryški de
l’ambiguïté bruo. Kaip pastebi Maure’as Carbone’as:
„[p]riklausymas drauge juntanio bei juntamo tam paiam ‚knui‘, kuris supina ms
pai kn, kito [kn – J.S.] bei pasaulio dalykus, vyniodamas juos visus ‚neapdorotos‘ arba
‚laukins bties‘ horizont, kur subjektas ir objektas dar nra konstituoti, – štai dl to percepcija
uima viet suvokimo bei buvimo suvoktu neskirtingume [indistinction – J.S.] ir taip pat –
šiame nuolatiniame persipynime, su sivaizdavimu, kuris pateikia mums esat, kurios nra‘,
47 Lefort, C. „Flesh and Otherness“. Merleau-Ponty I. Critical assessements of leading philosophers. Sudar: T. Toadvine. London and New York: Routledge, 2006, p. 236. 48 Merleau-Ponty, M. The World of Perception.. Vert: O. Davis. London and New York: Routledge, 2004, p. 82.
30
taigi, atskleisdamas regjim kaip voyance [aiškiaregyst – J.S.], tai yra, kaip gebjim matyti
neregimyb regimybje, link kurios krypsta ms matymo buvimas visur [ubiquity]“.49
Pirmiausia, suvokimas savaime yra išraiškingas. mogaus kniškas buvimas pasaulyje
yra ekspresyvus. mogus pirmapradiškai yra tarpkniškoje sveikoje su kitais monmis: jis yra
subjektas ir tuo paiu – objektas. Juk ms pai vilgsniai ir gestai yra matomi ir suvokiami
kit kaip reikšmingi. Behnke, tyrindama knišk pagrind, gyvenamam knui bding juslinio
suvokimo stili, pabria, jog „[k]nas ne tik jusliškai suvokia, bet ir gali bti jusliškai
suvoktas“, todl, anot jos, „iš ‚gyvenamam knui bdingo juslinio suvokimo stiliaus‘ galima
suprasti, kokiu bdu prastai patiriame pat gyvenam kn. Trumpai tariant, bendras pasaulio,
kuriame gyvenu ‚stilius‘ yra btinai susijs su mano kniškos egzistencijos stiliumi ir su man
prasto juslinio suvokimo stiliumi“.50 Kalbdami apie juslinio suvokimo stili, kuris apibdina
paskir aš bei nušvieia jo kniškos egzistencijos signifikacijos horizontus, btinai turime
numanyti, kad kitas taip pat pasiymi savito stiliaus bruo rinkiniu, kuris visgi leidiasi
perskaitomas kitiems. Kaip pabria Linda Singer, apmstydama Merleau-Ponty stiliaus
koncepcij, „[s]tilius konstituoja signifikacijos horizontus, kurie parodo kit, kaip alternatyvi
orientacij link egzistencijos, buvim pasaulyje – analogišk manajam bei besiskiriant nuo
jo“.51
Taigi knas orientuojasi pasaulyje juslinio suvokimo pagrindu, kuris siejasi su mogaus
savo paties, vadinamos, „pasyvios“ tapatybs išgyvenimu. Pati pasyvi tapatyb ir yra kniška.
Anot Jonutyts ir Šmitiens, ji vadinama „tylija“, nes „jai palaikyti nra btinas nei nuolatinis
jos apmstymas, nei tematizavimas, nei skelbimas“.52 Kniškumo plotm autori yra
eksplikuojama ne tiesiogine, pavyzdiui, fiziologine prasme, bet pirmiausia „fenomeninio, arba
savo gyvenamojo, kno prasme“.53 Išgyvendami š kniškum visame jo vientisume,
besiskverbiant kiekvien gyvenimo vyk ir apdairius bei rpestingus arba, priešingai,
paviršutiniškus santykius su kitomis kalbaniomis btybmis, taip pat su tuo, kas mogaus
tikrovje prabyla tylos balsais ir sunkiai atnarpliojamais netiesioginio bylojimo signifikacij
sryšiais, galiausiai suprantame, jog kiekvieno mogaus unikalus kniškas sitvirtinimas
pasaulyje pats savaime yra ekspresyvus. Tos paios autors akcentuoja, jog „[f]enomeninis
knas nra vien juslinio patyrimo padargai, jis yra pats patyrimas, kuris savo ruotu niekada
49 Carbone, M. „Flesh. Towards the history of a misunderstanding“. Merleau-Ponty II. Critical assessements of leading philosophers. Sudar: T. Toadvine. Vert: A. Zhok. London and New York: Routledge, 2006, p. 134. 50 Behnke, E. A. „Pasaulis be opozicijos / Pasaulio knas“. Vert: G. Šmitien. Literatra, 48 (6), 2006, p. 126. 51 Singer, L. „Merleau-Ponty on the concept of style“. Merleau-Ponty II. Critical assessements of leading philosophers. Sudar: T. Toadvine. London and New York: Routledge, 2006, p. 216. 52 Jonutyt, J. Šmitien, G. „Kniškoji tapatybs plotm“, Literatra, , Nr. 48(6), 2006, p, 11. 53 Ten pat.
31
nra atskirtas nuo savo prasmi. Šios prasms vlgi nra padrikos – jos visada nurodo viena
kit ir individui, o plaiau velgiant, ir j supantiems monms bding patirties stili“.54
mogus negali nebyliai plaukti pasroviui, taigi jis niekada neapsiriboja vien tik pasyviu savo
buvimu. Netgi, galtume teigti, jog jis yra iš principo orientuotas savo paties ekspresij, kuri
visada išreiškia aktyvij mogaus pozicij. Kiekvienas reikšms išlaisvinimas iš neišreikštumo
bei neišsakytumo plotms siejamas su mogaus kaip kniškos btybs savosios tapatybs
skleidimusi pasaulyje; šis yra kupinas prasmini sryši bei nuorod.
Grkime prie lytjimo patirties ir vliau pereikime prie tarpkniškumo bei juo, kaip
atskaitos tašku, grindiam kalbini main. inia, Husserlis, aprašydamas jutim bei lytjimo
patirtis, kalba ne tik apie paprastus jutimus, bet ir apie vadinamus „lokalizuotus“ jutimus ir taip
pat – apie grynai kinestetinio, t.y., juos lydinio judesio jutim.55 Kniškas mogaus buvimas
pasaulyje pirmiausia laikosi tiesiogins kno, kaip giliai išgyventos patirties pagrindu, o ši
mums yra prieinama tik dl lokalizuot jutim, kurie apsprendia ne tik kno, bet ir
nepaliaujam kiekvienu konkreiu atveju skirting paties kniško buvimo pasaulyje patirt.
Merleau-Ponty pritaria Husserliui dl dvigub jutim patyrimo: lieiant savo rank, šis
konkretus lytjimo pojtis visada vyksta lygiagreiai su kitu pojiu – ranka yra lieiama.
Zahavis, nagrindamas Husserlio bei Merleau-Ponty rankos lytjimo patiri vairov ir tokiu
bdu praplsdamas lytjimo patiri aprašym spektr, grindia kno vientisumo patyrimo tez.
Filosofas atkreipia dmes specifins patirties atvej, kuris, ko gero, bent kart pasitaik
kiekvieno iš ms gyvenime. Jeigu dl vien ar kit prieasi, pavyzdiui, nutirpus rankai,
nebelieka lokalizuoto jutimo, nebelieka ir dvigub jutim. Tuo paiu staiga prarandamas ir kno
vientisumo pojtis.56 Netiktas negaljimas valdyti savo kno dali bei sutrikusi motorika
sukuria grsming mogaus susvetimjimo su savo paties knu patirt, kuri neretai išgyvenama
kaip totalus bejgiškumas, nes btent išgyventas – nereflektuojamas – kniškas vientisumas
padeda mums orientuotis pasaulyje, tikslingai judti. Dar daugiau, pojiai, atsirandantys savo
rankos, mus supani daikt ir kit knišk btybi lytjim aktuose, tam tikra prasme
paaiškina pirminio grynos estezs plotmje ugimstanio slyio su pasauliu princip.
Svarbu pabrti, kad ia aprašytas kniško vientisumo skilimo išgyvenimas galioja tik
tais atvejais, kai mogus, prieš j prarasdamas, sugebjo išgyventi jo pilnatv. Taigi jis yra
priprats visiškai pasikliauti savuoju „aš galiu“ – je peux – kuris utikrina vieno ar kito dalyko
erdvje pasirodym kaip išskirtin kno judesi funkcij. Juk galiausiai, kaip samprotauja
Merleau-Ponty, &bdqu