KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KATEDRA

Laura Kailiūtė

SERGANČIŲJŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTU KINEZITERAPIJOS

EFEKTYVUMAS ANKSTYVUOJU LIGOS LAIKOTARPIU

Magistro darbas

Darbo vadovasDoc., dr. Raimondas Savickas

KAUNAS, 2008

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof.dr. J. Macijauskienė

2008

SERGANČIŲJŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTU KINEZITERAPIJOS

EFEKTYVUMAS ANKSTYVUOJU LIGOS LAIKOTARPIU

Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas

Vadovas

Doc., dr. Raimondas Savickas

2008 05

Recenzentas Atliko

Stud. Laura Kailiūtė

2008 2008 05

KAUNAS, 2008

TURINYS

I. ĮVADAS...................................................................................................................................... 7II. I. LITERATŪROS APŽVALGA................................................................................................. 8

1. Istoriniai bruožai.......................................................................................................................... 82. Apibrėžimas................................................................................................................................. 83. Epidemiologija ............................................................................................................................ 94. Išeminio insulto patofiziologija .................................................................................................... 95. Patologija................................................................................................................................... 116. Galvos smegenų insulto etiologija.............................................................................................. 127. GSI padariniai............................................................................................................................ 138. Klinika....................................................................................................................................... 149. Diagnostikos priemonės............................................................................................................. 1610. Vaizdiniai galvos smegenų tyrimai........................................................................................... 1611. Elektrokardiograma ................................................................................................................. 1712. Ultragarsiniai tyrimai ............................................................................................................... 1813. Laboratoriniai tyrimai .............................................................................................................. 1814. Bendros galvos smegenų insulto gydymo priemonės ir stebėjimas ........................................... 1915. Klinikiniai požymiai ................................................................................................................ 1916. Išeminio insulto gydymas ūminėje fazėje ................................................................................. 2017. Somatinių komplikacijų profilaktika ir gydymas ...................................................................... 2118. Insulto poskyriai ...................................................................................................................... 2119. Ankstyva reabilitacija .............................................................................................................. 2220. Ūminio galvos smegenų insulto reabilitacijos priemonės neurologijos skyriuje ........................ 2221. Kineziterapijos metodai ........................................................................................................... 2422. Veiksniai, turintys įtakos galvos smegenų insulto baigčiai........................................................ 2723. Profilaktika .............................................................................................................................. 31

23.1 Pirminė profilaktika ........................................................................................................... 3223.2 Antrinė profilaktika............................................................................................................ 33

II. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI......................................................................................... 34III. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ............................................................................ 35IV TYRIMO REZULTATAI............................................................................................................. 36

1. Barthel indekso vertinimo rodikliai ............................................................................................ 382. Rivermedo judesių įvertinimo skalės vertinimo rodikliai............................................................ 443.Trumpo protinės būklės tyrimo vertinimo rodikliai ..................................................................... 62

V. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................... 68IŠVADOS ......................................................................................................................................... 71LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 72

SANTRAUKA

Kailiūtė L. Sergančiųjų galvos smegenų insultu kineziterapijos efektyvumas ankstyvuoju

ligos laikotarpiu. Magistro baigiamasis darbas/mokslo vadovas Doc., dr. Raimondas Savickas; Kauno

medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos katedra. – Kaunas, 2008. -

Tyrimo tikslas: Veiksnių, įtakojančių kineziterapijos efektyvumą, sergantiesiems GSI,

ankstyvuoju ligos laikotarpiu, nustatymas.

Kontingentas. Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK)

neurologijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 25 ligoniai (17 moterų ir 8 vyrai), kuriems buvo diagnozuotas

išeminis galvos smegenų insultas, ūmus ligos laikotarpis. Reabilitologas buvo paskyręs kineziterapiją.

Tyrimas buvo atliekamas 2007 m. spalio – 2008 kovo mėn. Pacientai vidutiniškai skyriuje praleido 14

dienų. Tiriamieji buvo suskirstyti į keletą grupių: pagal lytį – vyrai ir moterys, pagal amžių – 50-69 bei

70-87 metų, bei pagal galvos smegenų pusrutulio pažeidimo pusę – kairės ir dešinės.

Tyrimo metodai. Reabilitacijos veiksmingumui vertinti pasirinkta paciento bendros

funkcinės būklės ( Bartelio indeksas), motorinės funkcijos (Rivermedo judesių įvertinimo skalė), bei

pažintinių funkcijų (Trumpas protinės būklės tyrimo testas) pokytis po reabilitacijos.

Tyrimo rezultatai parodė, kad ankstyva sergančiųjų galvos smegenų insultu kineziterapija

statistiškai reikšmingai pagerino pacientų bendrąją funkcinę būklę, motorinę funkciją bei pažintines

funkcijas visose grupėse (pagal amžių, lytį ir galvos smegenų pažeidimo pusę)(p<0,05). Tačiau

statistiškai reikšminga lyties, amžiaus, bei galvos smegenų pažeidimo pusės įtaka bendrai funkcinei

būklei, motorinei, bei pažintinėms funkcijoms nenustatyta, kaip manoma dėl mažo tiriamųjų skaičiaus.

SUMMARY

Kailiūtė L. The effectiveness of physiotherapy in acute stroke patients. Master’s final

work/scientific supervisor doc. Dr. Raimondas Savickas; Kaunas University of Medicine, Faculty of

Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2008.-

Aim of the research: Establishment of factors influencing the effectiveness of physiotherapy

of people sick with stroke in the early period of illness.

Contingent. The research was performed in the Division of Neurology of Kaunas University

of Medicine Hospital. 25 patients took part in the research (17 women and 8 men) with the diagnosis

of (išeminis) stroke, acute period of the illness. The rehabilitation physician had prescribed

physiotherapy. The research was performed in October 2007 – March 2008. The patients spent in the

Section on the average 14 days. The exploratory people were divided into several groups: according to

the sex – men and women, according to the age – 50-69 and 70-87 years old, and according to the side

of the hemisphere of head brains affection – left and right.

Methods of the research. In order to evaluate the effectiveness of rehabilitation the alteration

of patent’s general state (Barthel Index), motor functions (Rivermead Motor Assessment scale) and

cognitive functions (Mini-Mental State Examination) after the rehabilitation were chosen.

The results of the research have shown that the early physiotherapy of people sick with stroke

statistically significantly improved patients’ general functional state, motor function and cognitive

function in all groups (according to the age, sex and the side of the hemisphere of head brains

affection) (p<0,05). However statistically significant influence of age, sex and the side of the

hemisphere of head brains affection on the general functional state, motor and cognitive functions was

not assessed, supposedly due to the small number of exploratory people.

SANTRUMPOS

GSI – galvos smegenų insultas

KT – kompiuterinė tomografija

MRT – magnetinio rezonanso tomografija

MR – magnetinis rezonansas

TLK-10 – tarptautinė ligų klasifikacija

SI – smegenų insultas

RIND – reversinis išeminis neurologinis deficitas

PSIP – praeinantis smegenų išemijos priepuolis

SAK – subarachnoidinė kraujosruva

EKG – elektrokardiograma

TNS – tarptautinis normalizuotas santykis

ADTL – aktyvinto dalinio tromboplastino laiko nustatymas

CRB – c-reaktyvinis baltymas

AKS – arterinis kraujo spaudimas

SKA – smegenų kraujotakos autoreguliacija

PEG – perkutaninė enterinė gastrostoma

IŠL – išeminė širdies liga

HL – hipertoninė liga

CD – cukrinis diabetas

PV – prieširdžių virpėjimas

BI – Barthel indeksas

FNT – funkcinio nepriklausomumo testas

PHT – pakaitinė hormonų terapija

MMSE – trumpas protinės būklės tyrimo testas

7

I. ĮVADAS

Kasmet Europoje insultu perserga apie 1 mln. žmonių [3]. Sergamumas galvos smegenų

insultu yra skirtingas įvairiose Europos šalyse. Skirtingus įvairių šalių sergamumą galvos smegenų

išeminiu insultu bei mirštamumo nuo insulto rodiklius lemia pirminės ir antrinės išeminio insulto

prevencijos priemonių taikymas [64, 29], taip pat socialiniai-ekonominiai veiksniai [1]. Nustatyta, kad

naujų galvos smegenų insultų atvejų užregistruojama nuo 100 iki 200 /100 000 gyventojų per metus.

Visa tai yra didžiulių ekonominių išlaidų priežastis [5]. Nors mirtingumas nuo galvos smegenų

kraujagyslių ligų išsivysčiusiose šalyse pastaraisiais metais mažėja, insultas suaugusiesiems esti

trečioji pagal dažnį mirties, antroji - demencijos ir dažniausia nuolatinio neįgalumo priežastis [3].

Valstybinės ligonių kasos registro duomenimis, Lietuvoje hospitalizuojama daugiau kaip 17 000

naujų insultų atvejų. Insultas kelia didelę socialinę-ekonominę problemą. Išsivysčiusių šalių

duomenimis, 50% persirgusių insultu žmonių lieka laikinai arba nuolat neįgalūs, tik 20% pacientų vėl

būna darbingi, apie 10% reikia slaugos [38, 3]. Per pirmąsias 30 dienų po galvos smegenų insulto

miršta nuo 17 iki 34% žmonių [21, 31]. Labai svarbu, kokios lieka atokios pasekmės: pažeistų galūnių

plegijos arba parezės, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimai, raumenų tonuso ir jutimų sutrikimai,

mobilumo ir apsitarnavimo problemos, sąmonės ir / arba psichinių funkcijų sutrikimai, kalbos ir

suvokimo, mitybos ir rijimo, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai [2]. Lietuvoje apie 80% pacientų,

išgyvenusių po insulto, tampa neįgalūs dėl motorinių ir kognityvinių funkcijų sutrikimų, trikdančių jų

kasdienine veiklą bei darbingumą [10]. Literatūros duomenimis, kompleksinė reabilitacija grąžina arba

kompensuoja biosocialines funkcijas, jos dėka pacientas pasiekia didesnį funkcinį savarankiškumą ir gali

grįžti į visavertį gyvenimą [31, 30]. Autoriai, tyrę gyvenimo kokybę, nustatė, kad ji priklauso nuo

paciento funkcinio savarankiškumo [66]. Svarbi yra ankstyva reabilitacija po GSI, nes ji turi didele įtaką

ligos eigai, funkcinio savarankiškumo gerėjimui, sąlygoja geresnę gyvenimo kokybę [6]. Tačiau

literatūroje nepakankamai nagrinėtas veiksnių (lytis, amžius, reabilitacijos paslaugų apimtis ir kt.)

kompleksas, turintis įtakos reabilitacijos veiksmingumui [44, 73, 47].

8

II. I. LITERATŪROS APŽVALGA

1. Istoriniai bruožai

Istorinis insulto terminas - apopleksija - sutinkamas jau Hipokrato mokyklos raštuose. Tuo

metu buvo manoma, kad apopleksiją sukelia susikaupusi juodoji tulžis. XVII-XVIII a. buvo nustatyta,

kad žmonių, mirusių nuo apopleksijos, smegenyse dažnai nustatoma suminkštėjimo židinių arba

kraujosrūvų, kuriuos sukelia nutrūkusi smegenų kraujotaka arba kraujavimas į smegenis. Jau 1742-

1776 m. G. van Swieten iškėlė embolizacijos iš širdies ar stambiųjų kraujagyslių versiją. XIX a. ir XX

a. pradžioje jau buvo žinoma keletas smegenų kamieno pažeidimo eponiminių sindromų: Millard-

Gubler (1856-1858), Foville (1858), Weber (1863), Benedikt (1889), Wallenberg (1895), Claude

(1912) ir kt. [3].

„Lakūnos" pavadinimą pirmasis pavartojo A.Dechambre 1838m., vėliau šią būklę tyrė

M.Durand-Fardell (1843), P.Marie (1901) ir kt, jai apibūdinti vartodami įvairius terminus („etat

cribile", „etat lacunaire"). Pagrindus šiandieninei lakūninių infarktų sampratai savo 1949-1982m.

darbais padėjo C.M.Fisher, suformulavęs ir praeinančiojo smegenų išemijos priepuolio savoką [3].

Ch.Foix 1925m. nustatė skirtingų kraujagyslių maitinamas smegenų teritorijas ir šių teritorijų

infarkto sukeltus klinikinius simptomus [3].

Galvos smegenų kraujotakai tirti labai svarbus buvo klinikinis angiografijos pritaikymas

(Moniz E., 1927) bei XX a. pabaigoje į praktiką įdiegti vaizdiniai (KT, MRT, kompiuterinė ir MR

angiografija) ir ultragarsiniai smegenų kraujotakos tyrimai [3].

2. Apibrėžimas

Galvos smegenų insultas apibūdinamas kaip ūminis neurologinis deficitas, kurį sukelia galvos

smegenų išemija arba kraujosruva. Išeminis insultas sudaro apie 75 proc. visų galvos smegenų insultų.

Išeminį insultą sukelia kraujagyslės okliuzija, kurios pasekoje nutrūksta deguonies ir gliukozės

tiekimas galvos smegenims, o tai nulemia metabolinių procesų sutrikimą pažeistoje smegenų audinio

srityje [5].

Židininiams simptomams užsitęsus >24val. ūminis išeminis smegenų kraujotakos sutrikimas

pagal dabartinį Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10) vadinamas

smegenių infarktu (SI). Anksčiau buvo paplitęs „išeminio insulto" terminas, kuris klinikineje

praktikoje plačiai vartojamas iki šiol. „Smegenų infarkto" terminas tiksliau nusako pažeidimo esmę,

nes insultu vadinamas bet kuris (nepatikslintos genezės) ūminis židininis smegenų kraujotakos

sutrikimas (išemija ar kraujosrūva) [3].

9

3. Epidemiologija

Galvos smegenų insultas yra trečioji pagal dažnį (po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei

vėžio) mirties priežastis pramoninėse šalyse. Galvos smegenų insultas yra svarbiausia sergamumo ir

ilgalaikės negalios priežastis Europoje bei kitose pramoninėse valstybėse [5].

Smegenų infarktai sudaro apie 80-85% visų insultų. Jų dažnis įvairiose šalyse nevienodas ir

svyruoja nuo 100 iki 300 atvejų 100 000 gyventojų per metus. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje

Vakarų Europos šalių sergamumas insultu nekito, o kai kur netgi šiek tiek padidėjo. Lyginant su

kitomis šalimis, Lietuvoje sergamumas insultu yra didelis. MONICA programos duomenimis, Kauno

35-64 metų vyrų bendrasis sergamumas insultu - 308/100000 gyventojų, to paties amžiaus moterų -

159/ 100000 (D.Rastenytė). 25-64 metu vyrų sergamumas 1986-1997m. beveik nekito, o moterų -

didėjo vidutiniškai po 2,2% kasmet. Kauno galvos smegenų insulto registro 1998 m. duomenimis,

pagal amžių standartizuotas sergamumo insultu rodiklis siekė 272/100000 gyventojų per metus [3].

Mirtys nuo insulto ar jo komplikacijų sudaro apie 10% visų mirčių. Didžiausi mirtingumo

rodikliai yra Rytų Europos ir Azijos šalyse. Daugelyje išsivysčiusių šalių nuo XX a. vidurio

mirtingumas nuo insulto pradėjo mažėti - vidutiniškai po 2-3% kasmet. Deja, Lietuvoje 1970-1990 m.

didėjo ir vyrų, ir moterų mirtingumas. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis, vidutinis

standartizuotas pagal amžių 35-74 metų Lietuvos vyrų mirtingumo nuo smegenų kraujagyslių ligų

rodiklis 1990-1994m. buvo 156/100000 gyventojų, 74-85 metų - 1237/100000 gyventojų, atitinkami

moterų rodikliai - 101/100000 ir 1217/100000 gyventojų [3].

Ekstrakranijinių arterijų obstrukcija dažniau pasitaiko baltiesiems, 2 kartus dažnesnė vyrams

ir yra patikimai susijusi su vainikinių bei periferinių arterijų ligomis, arterine hipertenzija ir

hiperlipidemija. Juodaodžiams, geltonodžiams ir moterims dažniau pažeidžiamos intrakranijinės

arterijos ir jų perforuojančios šakos. Intrakranijinės stenozės yra mažiau susijusios su vainikinių ir

periferinių arterijų patologija [3].

4. Išeminio insulto patofiziologija

70-80% atvejų staigaus židininio galvos smegenų kraujotakos sutrikimo priežastis yra

trombinis arba embolinis arterijų užsikimšimas, kurį galima nustatyti angiografiškai. Kitais atvejais

smegenų kraujotaką sutrikdo smulkiųjų penetruojančiųjų arterijų ir arteriolių okliuzijos, didelio

laipsnio arterijų stenozės, kai nepakankama kolateralinė kraujotaka, arteritas, arterijų disekacija, venų

trombozė, anemija ar hiperkoaguliacinė būklė, sumažėjęs sisteminis arterinis kraujospūdis [3].

Dažniausiai aterosklerozinių pokyčių būna stambesniųjų arterijų žiotyse ir jų šakojimosi

vietose, kur pamažu formuojasi plokštelės, siaurinančios spindį. Prie nestabilių (šviežiai

10

susiformavusių arba įplyšusių, „išopėjusių" staiga padidėjusių dėl vidinės plokštelinės kraujosrūvos)

plokštelių ir apnuoginto endotelio prilimpa trombocitai, kurie aktyvinasi, išskiria trombocitų agregaciją

skatinančias medžiagas. Prisidėjus trombinui, fibrinui, susidaro krešulys, kuris užkemša pažeistą

kraujagyslę - ištinka trombozė. Aterosklerozė su tromboze vadinama aterotromboze. Ji sutrikdo

distalinę kraujotaką, sukelia išemiją ir skatina prasidėti užsikimšusios arterijos baseino smegenų

audinio infarktą. Trombuojantis ekstrakranijinei arba proksimalinei intrakranijinei arterijai, įsijungia

kolateralinė kraujotaka per Vilizijaus ratą arba leptomeningines kolaterales. Tai padeda sumažinti

išemiją, o kartais apsaugo nuo SI visiškai užsikimšus vienai ar net kelioms smegenis maitinančioms

kraujagyslėms [3].

Embolas, iš širdies ar kitų kraujagyslių patekęs į smegenų arterijas ir įstrigęs siauroje vietoje,

sukelia ūminę okliuzijos baseino išemiją. Tačiau per pirmąsias 48val. embolas dažnai fragmentuojasi ir

migruoja distaliau, sudarydamas prielaidas išemijos zonos reperfuzijai. Dėl jos vyksta kraujo

ekstravazacija per išemijos vietoje pakitusių kraujagyslių sieneles ir išeminio židinio hemoraginę

konversiją - ištinka hemoraginis infarktas [3].

Paradoksinė embolizacija - embolinio insulto variantas, kai krešulys į intrakranijines arterijas

patenka iš dubens arba kojų venų per patologinę jungtį tarp dešiniosios ir kairiosios širdies pusės arba

plaučių arteriovenines fistules. Krešulys į kairiąją širdies pusę paprastai pereina padidėjus

intratorakaliniam slėgiui ir spaudimui dešiniajame prieširdyje - kosint, stanginantis (Valsalva efektas).

Dažniausios patologinės širdies jungtys - neužakusi (atvira) ovalioji anga, foramen ovale, tarp

dešiniojo ir kairiojo prieširdžių (nustatoma iki 35% suaugusių gyventojų) ir prieširdžių pertvaros

defektas. Kitos būklės, sąlygojančios sisteminę embolizaciją trombais iš kojų venų, yra plaučių

arterioveninės malformacijos, skilvelių pertvaros defektas, Ebstein anomalija, atviras arterinis latakas

[3].

Ūminės išemijos apimtose galvos smegenyse greitai (sekundėmis-minutėmis) vyksta

molekulinių pokyčių kaskada, kurios sudėtinės grandys yra sumažėjusi energijos gamyba ir sutrikusi

jonų siurblių veikla neuronų membranoje; mitochondrijų pažeidimas; leukocitų aktyvacija ir

uždegiminių mediatorių išsiskyrimas; deguonies radikalų susidarymas; neuronų glutamato receptorių

hiperstimuliacija (ekscitotoksikozė); Na, Cl, Ca jonų perteklius neuronų viduje, stimuliuojantis

fosfolipazes ir proteazes; prostaglandinų ir leukotrienų susidarymas ir išsiskyrimas; ir, galiausiai,

ląstelės struktūrinių komponentų suirimas ir mirtis [3].

Kritinės išemijos židinio centrinėje dalyje greitai formuojasi išeminės nekrozės (smegenų

infarkto, encefalomaliacijos) zona, kurią supa keleriopai didesnis hipoksinio, nefunkcionuojančio,

tačiau potencialiai išgelbstimo audinio plotas - išeminė penumbra. Tai neuronai, kurių elektrinė veikla

dėl hipoperfuzijos yra sustojusi, tačiau negrįžtami struktūriniai procesai dar nevyksta [3]. Ši sritis gali

transformuotis į infarktą dėl antrinio neuronų pažeidimo, kurį gali sukelti nesustabdomos biocheminės

11

kaskados, sukeliančios citotoksinį ir ekscitotoksinį poveikį [5]. Jei kraujotaka ilgesnį laiką neatsigauna,

penumbros neuronai taip pat negrįžtamai pakinta ir smegenų infarkto plotas didėja. Jei kraujotaka

atsigauna, penumbros neuronai pamažu pradeda funkcionuoti, ir klinikinė simptomatika, susijusi su

penumbros neuronų disfunkcija, regresuoja (1 pav.) [3].

1 pav. Išeminė nekrozė (infarktas) ir išeminė penumbra užsikimšus galvos smegenų arterijai [3]

5. Patologija

GSI patologiniai pokyčiai priklauso nuo insulto mechanizmo, pažeistos kraujagyslės dydžio,

kolateralinės kraujotakos. Ryški arterijų aterosklerozė matoma makroskopiškai. Smegenų paviršius

infarkto zonoje atrodo blyškiai. Trombinio ar embolinio infarkto plotas būna užkimštos arterijos

baseino centre, pleišto formos; jo dydis priklauso nuo kolateralinės kraujotakos. Jei užkimšta stambi

arterija, pvz., vidinė miego, infarktas gali apimti kelias skiltis, aplink atsiranda edema. Paribinių zonų

infarktas susidaro takoskyroje tarp atskirų arterijų baseinų, dažniau būna abipusis. Lakūniniai infarktai

nustatomi smegenų kamiene, tilte arba smegenėlėse, jie ne didesni kaip 1,5 cm. Emboliniai infarktai

dažniausiai lokalizuojasi galvos smegenų pusrutuliuose, žievės ir baltosios medžiagos sandūroje.

Ankstyva reperfuzija dėl embolo fragmentacijos, savaiminio ištirpimo arba trombolizės gali sukelti

hemoraginę infarkto transformaciją [3].

Mikroskopiniai pokyčiai ima ryškėti ne iš karto, o po kelių valandų. Ankstyvoje stadijoje

pažeistos vietos neuronai paburksta, vėliau susitraukia, stebima hiperchromazija ir piknozė. Pasireiškia

chromatolizė, astrocitų paburkimas ir fragmentacija, endotelio paburkimas. Praėjus 4 val. nuo ligos

12

pradžios, prasideda neutrofilų infiltracija, kuri ryškiausia būna po 36val. Po 48val. išryškėja

mikroglijos, kaupiančios mielino skilimo produktus, proliferacija ir makrofagų formavimasis.

Atsiranda neovaskuliarizacijos požymių. Nekroziniai audiniai pamažu rezorbuojami - lieka ertmė,

kurią formuoja glija ir jungiamojo audinio elementai. Didelio infarkto vietoje skiriamos 3 skirtingos

zonos: vidinė, kurioje vyrauja koaguliacinė nekrozė; centrinė - leukocitų infiltracija, paburkę aksonai,

sustorėję kapiliarai; išorinė paribinė zona - hiperplaziniai astrocitai, įvairūs branduolių dažymosi

pokyčiai [3].

6. Galvos smegenų insulto etiologija

Nors biocheminiai išeminio smegenų pažeidimo procesai yra vienodi, tačiau yra daug

skirtingų galvos smegenų insulto priežasčių. Tarp jų yra:

1. Ateroskleroziniai ir aterotromboziniai stenozuojantys ekstrakranijinių kaklo ir stambiųjų

smegenų pamato arterijų pažeidimai, sukeliantys kritinę hipoperfuziją distaliau didelio laipsnio

stenozių [5]; Sisteminė hipoperfuzija dėl sutrikusios širdies veiklos (miokardo infarkto,

hemodinamiškai reikšmingos aritmijos) arba ūmines hipovolemijos (šoko, nukraujavimo) sukelia

kritinį globalinės smegenų kraujotakos sumažėjimą, kurio nepajėgia kompensuoti smegenų

kraujotakos autoreguliacija. Tai paprastai įvyksta esant ryškiai arterinei hipotenzijai [3].

2. Dėl aterotrombozinių pažeidimų susidarę intraarteriniai embolai, sukeliantys intrakranijinių

kraujagyslių okliuziją [5]; Aterotrombozė dažniau pasitaiko stambiose ekstrakranijinėse kraujagyslėse

ir intrakranijinių arterijų proksimaliniuose segmentuose, rečiau - smulkiosiose penetruojančiosiose

arterijose. Prieš smegenų infarktą neretai būna stereotipinių praeinančiųjų smegenų išemijos

priepuolių. Aterotromboziniai SI sudaro apie 14-40% išeminių insultų [3].

Trombinę maitinančios arterijos okliuziją gali sukelti [3]:

-Aterosklerozė

-Lipohialinozė

-Vaskulitas: kolagenozės, temporalinis arteritas, Takayasu arteritas, sifilis, meningitas

-Arteriju disekacijos (spontaninės ir trauminės)

-Hematologinės ligos: policitemija, trombocitozė, diseminuotos intravazalinės

koaguliacijos sindromas, disproteinemija, hemoglobinopatija

-Kitos priežastys: narkotikai, moyamoya liga, fibroraumenine displazija.

3. Embolija. Embolija įvyksta, intracerebrinei arterijai staiga užsikimšus iš širdies

(kardiogeninė), kitų proksimalinių arterijų (arterioarterinė) arba periferinių venų (paradoksinė)

atkeliavusiu trombu, cholesterolio kristalais, aterosklerozinių plokštelių, pakitusių vožtuvų arba naviko

fragmentais, oro arba riebalų lašeliais, bakterinėmis vegetacijomis. Praeinantieji smegenų išemijos

13

priepuoliai retesni, jiems būdinga skirtinga simptomatika. Kardioemboliniai SI sudaro apie 20-30%

išeminių insultų. Dažniausios priežastys: prieširdžių virpėjimas, ūminis miokardo infarktas, kairiojo

skilvelio aneurizma, dilatacinė kardiomiopatija, infekcinis endokarditas, reumatinė mitralinio vožtuvo

yda, mechaniniai vožtuvų protezai [3] , širdies trombai, intrakardiniai šuntai [5].

4. Vazospazmas po subarachnoidinės kraujosruvos [3].

5. Smulkiųjų kraujagyslių lipohialinozė, sukelianti mikroangiopatinius lakūninius pažeidimus.

Tarp retesnių priežasčių galima paminėti kaklo arterijos atsisluoksniavimą, vaskulitą arba

koagulopatijų sukeltą trombozę [5].

6. Išeminio insulto genetiniai veiksniai. Nors pats insultas nėra paveldima liga, genetinių

veiksnių įtaką insulto dažniui patvirtina šeiminių atvejų ir dvynių tyrimai. Framinghamo širdies studija

nustatė, kad patyrusių PSIP arba insultą tėvų palikuonims insulto rizika padidėja nuo 1,4 (jei sirgo

motina) iki 2,4 (jei sirgo tėvas) karto. Jei vienas is monozigotinių dvynių sirgo insultu, kitam insulto

rizika yra 5 kartus didesnė lyginant su heterozigotiniais dvyniais. Kai kurios insultą sukeliančios ligos

paveldimos autosominiu būdu, ir identifikuotas genas gali pasitarnauti diagnostikai, pvz.: cerebrinė

autosominė dominantinė arteriopatija su subkortikiniais infarktais ir leukoencefalopatija (CADASIL),

mitochondrinės miopatijos, encefalopatijos, laktinės acidozės ir insultą primenančių epizodų

sindromas (MELAS) [3].

7. GSI padariniai

Simptomai ir požymiai skiriasi priklausomai nuo pažeistos smegenų srities. Tačiau tam tikri

simptomai pasireiškia dažnai. Tarp jų yra [5]:

1. Paralyžiai. Dažniausias GSI padarinys – hemiparezė ar hemiplegija, sutrikdanti judesius ir

judėjimą (po ūminio periodo – 81,2%): hemiplegija – 11,2%; Grubi hemiparezė –

11,1%;Lengva hemiparezė – 58,9%. Judėjimo sutrikimai intensyviausiai atsistato per pirmus 6-

9-12 mėn.

2. Paralyžuotų galūnių raumenų tonuso pakitimai. Raumenų tonusas paprastai būna padidėjęs –

centrinio piramidinio tipo, retai stebima hipotonija (dažniausiai kojose). Spastiškumas didėja

pirmais mėnesiais; nevykdant jo prevencijos vystosi kontraktūros.

3. Trofikos pakitimai. Dažnai išsivysto įvairūs trofiniai pakitimai: paralyžuotų galūnių sąnarių

artropatijos, „skausmingo peties sindromas“, raumenų atrofijos, pragulos. Artropatijos

predisponuoja kontraktūrų susidarymą.

4. Jutimo sutrikimai. Didžiausią svarbą turi giliųjų jutimų sutrikimai (1/3 ligonių po GSI).

14

5. Centrinis skausminis sindromas. Iki 3% ligonių po GSI atsiranda centrinės kilmės skausmas.

Stebimas astenodepresinis sindromas su ryškiais nuotaikos svyravimais.

6. Kalbos sutrikimai. Afazija nustatoma 1/3 ligonių po GSI. Paprastai afazijas lydi agrafija ir

aleksija.

7. Aukštosios nervinės veiklos sutrikimai. Be kalbinių sutrikimų stebimi kognityvinių funkcijų

(atmintis, intelektas, dėmesys), emocijų – valios, veiklos (jutimai, koordinacija), skaičiavimo,

erdvinio suvokimo pažeidimai. Esant pažeidimui kaktinėje skiltyje vystosi apatinis –

abuliminis sindromas, kuriam būdingas neveiklumas, apatija, valios nebuvimas, intelekto ir

kritikos stoka. Plačiau pažeidus dešinį pusrutulį stebimi psichikos ir judėjimo sutrikimai,

anozognozija (pažeistos pusės neigimas), emocijų labilumas, saikingumo ir taktiškumo

praradimas. Tokie ligoniai nemotyvuoti reabilitacijai.

8. Regos sutrikimai. Dažniausiai sutinkama homoniminė hemianopsija.

9. Bulbariniai sutrikimai. Pažeidus galvinių nervų IX, X ir XII branduolius pailgosiose smegenyse

– pasireiškia bulbariniai pažeidimai: disfagija, disfonija, dizartrija, nelieka ryklės reflekso.

Pažeidus galvinių nervų IX ir X nebranduolinius ryšius – pseudobulbariniai pažeidimai:

disfagija, disfonija, dizartrija, bei išlieka refleksai, atsiranda nevalingas juokas, ašaros.

10. Sąmonės sutrikimai ir sumišimas; diplopija, galvos svaigimas (vertigo), nistagmas, ataksija [3].

8. Klinika

Sergant SI, vyrauja židininiai neurologiniai simptomai, priklausantys nuo kraujotakos

sutrikimo lokalizacijos. Trombinių SI simptomatika dažniausiai progresuoja minutėmis-valandomis,

rečiau dienomis; embolinių - ryški būna nuo pat ligos pradžios. Dalis ligonių, kuriems įvyksta didelė

embolija į smegenų arterijas, trumpam praranda sąmonę dėl aplinkinių kraujagyslių praeinančiojo

spazmo [3].

Karotidinio baseino (vidinės miego arterijos ir jos intrakranijinių šakų) židininiai simptomai

dažniausiai būna vienpusiai [3]:

1) įvairaus laipsnio motorikos ir jutimų sutrikimai priešingoje užsikimšusios kraujagyslės kūno

ir (arba) veido pusėje;

2) sutrikusi rega patologijos pusėje (laikinas aklumas viena akimi (amaurosis fugax) pažeidimo

pusėje, hemianopsija);

3) afazija, aleksija, akalkulija, agrafija - kai SI pažeidžia vyraujantį (paprastai kairįjį) pusrutulį;

4) „nepaisymo" (neglect) fenomenai (anozognozija ir kt.) - kai SI pažeidžia nevyraujantį

(dešinįjį) pusrutulį.

15

Klinikinių simptomų įvairovė, net esant panašios lokalizacijos SI, priklauso nuo arterinės

kraujotakos baseinų individualaus varianto, kolateralinės kraujotakos galimybių, kitų arterijų būklės

[3].

Vertebrobazilinio baseino (slankstelinių ir pamatinės arterijos, užpakalinės smegenų arterijos,

užpakalinės apatinės smegenelių arterijos) židininiams simptomams priklauso [3]:

1) įvairūs motorikos ir jutimų sutrikimų deriniai (hemiplegija, triplegija, kvadriplegija,

kryžminiai simptomai);

2) vienpusė ar abipusė homoniminė hemianopsija;

3) galvinių nervų pažeidimo simptomai;

4) smegenelių pažeidimo simptomai (ataksija);

5) Sąmonės sutrikimo sindromai (stuporas, koma).

Į atskirą kategoriją išskiriami lakūniniai infarktai, sudarantys 15-30% išeminių insultų. Jiems

būdinga saviti etiopatogenezė, lokalizacija, patologiniai požymiai ir klinikiniai simptomai. Lakūna -

patomorfologinis terminas, apibūdinantis nelygiasienę, 3-15 mm skersmens, 0,6-3 ml tūrio ertmę galvos

smegenų pusrutulių gilumoje, tilte arba smegenėlėse. Lakūna atsiranda po nedidelio giluminio smegenų

infarkto, kuris įvyksta dėl plonos (40-300 µm skersmens) ir neturinčios kolateralių perforuojančios

arterijos okliuzijos. Tokios arterijos atsišakoja nuo vidurinės, užpakalinės megenų arterijų, priekinės

gyslinės arterijos, pamatinės arterijos. Jas dažniau pažeidžia lipohialinozė - destrukcinė vaskulopatija,

susijusi su sunkia arterine hipertenzija (dar vadinama hipertenzine arteriolopatija). Skirtingai nuo

aterosklerozės, šis patologinis procesas daugiau pažeidžia ne vidinį, o vidurinį kraujagyslės sluoksnį,

kuriame atsideda fibrinoidinių sankaupų, normalią sienelės struktūrą pakeičia kolagenas, koncentriškai

susiaurėja spindis. Galiausiai kraujagyslė užsikemša dėl trombozės, o jos baseine, nesant kolateralinės

kraujotakos, neišvengiamai prasideda išeminė nekrozė. Rečiau perforuojančiųjų arterijų okliuzijos

įvyksta dėl mikroateromų, žiočių aterotrombozės, mikroembolijų. Pagrindinis lakūninių infarktų

rizikos veiksnys - arterinė hipertenzija. Riziką taip pat didina cukrinis diabetas, koronarinė širdies liga,

rūkymas, genetiniai veiksniai [3].

Dėl lokalizacijos pusrutulių gilumoje, tilte ir smegenėlėse lakūniniams infarktams nebūdingi

žieviniai simptomai, akipločio defektai. Iki 68% lakūnų yra asimptominės. PSIP prieš lakūninius

infarktus būna apie 20% atvejų [3].

Pavienių lakūninių infarktų prognozė nebloga, simptomai linkę išnykti. Tačiau dažnai

kartojantis lakūniniams infarktams (dažniausiai dėl nekontroliuojamos arterinės hipertenzijos), ištinka

vadinamoji „lakūninė būklė" -pseudobulbarinis sindromas, abipusiai piramidinių laidų pažeidimo

sindromai, emocinis labilumas, abulija, pasunkėjusi eisena smulkiais žingsniais (marche a petit pas),

16

šlapimo nelaikymas, progresuojanti demencija (23,1% pacientų, kuriems yra dauginių lakūnų, per 4

metus atsiranda kraujagyslinės demencijos požymių) [3].

Nustatant pažeidimo lokalizaciją pagal klinikinius simptomus, gali klaidinti

pseudolokalizuojantys simptomai. Jie aiškinami smegenų struktūrų dislokacija arba spaudimu, kai yra

platus SI (kai yra ryški pusrutulio edema dėl plataus karotidinio infarkto, gali atsirasti kamieninių

simptomų dėl smegenų kamieno dislokacijos ir suspaudimo), diašizės fenomenu (atokių nuo išemijos

židinio, tačiau asociaciniais laidais susijusių smegenų sričių disfunkcija dėl metabolizmo ir kraujotakos

slopinimo, pvz., smegenėlių pažeidimo simptomai, kai yra priešingos pusės vidurinės smegenų

arterijos SI) [3].

SI eigą gali sunkinti trombinės, infekcinės ir kitos komplikacijos: giliųjų venų trombozė,

plaučių arterijos tromboembolija, pragulos, kontraktūros, aspiracija, kvėpavimo ir šlapimo takų

infekcijos, pneumonija, sepsis, sujaudinimas. Apie 5% atvejų ūminiu SI periodu ištinka epilepsijos

priepuoliai [3].

Mirštamumas nuo SI per 30 dienų sudaro apie 10% ir priklauso nuo insulto tipo: nuo plataus

karotidinio SI miršta 39% ligonių, nuo lakūninio infarkto - tik 2%. Pusė mirčių įvyksta dėl bendrų

komplikacijų (pneumonijos, sepsio), kita pusė - dėl neurologinių komplikacijų (kartotinio SI, smegenų

edemos ir įstrigimo). 50-70% pacientų po persirgto SI, pagerėjus būklei, esti funkciškai nepriklausomi,

10-30% pacientų atsiranda depresija, kurią reikia gydyti [3].

9. Diagnostikos priemonės

Įtarus ūminį smegenų kraujotakos sutrikimą, būtina neurologo konsultacija. Neurologinio

tyrimo metu įvertinama sąmonės būklė, ieškoma židininių neurologinių simptomų (afazijos, akipločio

defektų, parezių, jutimo sutrikimų, ataksijos ir kt.). Insultas įtariamas, kai nustatoma staiga atsiradusių

ir nesusijusių su galvos trauma židininių simptomų [3].

Pasirenkant galvos smegenų insulto gydymą svarbiausia yra anksti nustatyti galvos smegenų

insulto tipą: išemija, intracerebrinė kraujosruva ar subarachnoidinė kraujosruva. Medicininė apžiūra ir

neurologinis ligonio būklės įvertinimas bei kvalifikuotas skubių diagnostikos tyrimų panaudojimas ir

gautų duomenų vertinimas gali padėti nustatyti įvairias išeminio insulto priežastis. Tai gali nulemti

specifinių gydymo priemonių panaudojimą bei teisingą antrinės profilaktikos priemonių pasirinkimą

[5].

10. Vaizdiniai galvos smegenų tyrimai

Galvos smegenų kompiuterinė tomografija (KT) be kontrasto patikimai padeda atskirti išeminį

insultą, intracerebrinę kraujosruvą bei subarachnoidinę kraujosruvą (SAK) [4], taip pat siekiant SI

17

diferencijuoti nuo intrakranijinės kraujosrūvos, traumos, navikų [3]. Galvos smegenų KT turėtų būti

atliekama prieš pradedant specifinį gydymą [5]. Esant SI, per pirmąsias 24val. KT vaizduose jokių

pokyčių gali nebūti. Pamažu išemijos vietoje išryskėja hipodensinis plotas, atitinkantis užsikimšusią

kraujagyslę ar jos šakos baseiną, arba paribines zonas. Jei yra vidurinės smegenų arterijos ar kitos

stambios galvos smegenų kraujagyslės okliuzija, ankstyvųjų KT požymių išemijos baseine gali

atsirasti jau per pirmąsias valandas [3]. Ankstyvieji išemijos požymiai yra sumažėjusi pilkosios

medžiagos rentgeno spindulių absorbcija, židininė vagų ir cisternų obliteracija, hiperdensinė vidurinė

smegenų arterija. Stambiųjų intrakranijinių arterijų praeinamumas ir okliuzija gali būti greitai ir

saugiai įvertinti naudojant KT angiografiją kartu su spiraline KT [4].

Naudojant KT, nepakankamai ištiriamas smegenų kamienas (galima įvertinti tik vidurines

smegenis ir viršutinę tilto dalį). Dėl ribotos skiriamosios galios ir nepakankamos baltosios medžiagos

vizualizacijos KT nėra patikima lakūninių insultų diagnostikai. Todėl, įtariant išemijos židinį smegenų

kamiene arba lakūninį infarktą, indikuotina magnetinio rezonanso tomografija (MRT) [3]. Šiuolaikinės

MRT naujovės, tokios kaip difuzijos ir perfuzijos režimai (angl. DWI, PWI), padeda nustatyti infarkto

tūrį bei audinių, kuriems yra rizika, kiekį net ir esant mažiems smegenų kamieno infarktams. T2

režimas yra netgi jautresnis už KT nustatant intracerebrinę kraujosruvą [5]. Magnetinio rezonanso

angiografija gali būti naudojama nustatant stambiųjų intrakranijinių arterijų obliteracijas ir dideles

aneurizmas. Tačiau šios diagnostikos priemonės yra prieinamos dar nevisur [4].

Smegenų kraujotakai tirti vis plačiau naudojama vieno fotono emisijos kompiuterinė

tomografija (SPECT) - funkcinės neurovizualizacijos metodas, pagrįstas emisinės tomografijos

principais. SPECT leidžia įvertinti įvairių centrinės nervų sistemos vietų regioninę kraujotaką ir stebėti

jos kitimus veikiant įvairiems veiksniams. SPECT yra jautresnis už KT ankstyvoje smegenų išemijos

stadijoje (per pirmąsias 24val). Naudojant SPECT, pokyčių zona paprastai būna didesnė negu

struktūrinis pažeidimas, nustatomas KT. Šis tyrimas informatyvesnis prognozei, nes parodo jau po SI

vykstančius tolesnius regioninės hemodinamikos kitimus [3].

11. Elektrokardiograma

EKG registruoti būtina, kadangi galvos smegenų insultą patyrusių ligonių sergamumas širdies

ligomis yra didelis [5]. Įtariant kardiogeninę embolizaciją - atlikti transtorakalinę; arba transezofaginę

echokardioskopiją. Jei įvyko embolinis insultas, tačiau embolizacijos šaltinio širdyje arba

ekstrakranijinėse smegenų arterijose nenustatoma, reikia įtarti paradoksinę embolizaciją ir atlikti

giliųjų kojų venų sonoskopiją dėl trombų. Nustačius giliųjų venų trombozę, būtina ieškoti atviros

18

ovaliosios angos, kuriai patvirtinti naudojama kontrastinė transezofaginė echokardioskopija arba

kontrastinė transkranijinė doplerografija [3].

12. Ultragarsiniai tyrimai

Jei KT arba MRT paneigia intrakranijinę kraujosrūvą, naviką ar kitą akivaizdžią

nekraujagyslinę patologiją, toliau ultragarsiniais metodais tiriamos galvos smegenų ekstrakranijinės ir

intrakranijinės kraujagyslės [3]. Pagrindinis šių kraujagyslių ultragarsinių tyrimų tikslas yra nustatyti

kraujagyslės okliuziją arba reikšmingą stenozę. Be to, transkranijinis dopleris gali būti naudingas

stebint spontaninę ar vaistų sukeltą trombo lizę ir kraujagyslės rekanalizaciją [4]. Kiti ultragarsiniai

tyrimai, tokie kaip transtorakinė ir transezofaginė echokardiografija, padeda nustatyti kardioembolines

būkles. Šie tyrimai priėmimo skyriuje paprastai neatliekami, tačiau šiuos tyrimus tikslinga atlikti per

pirmas 24 valandas nuo galvos smegenų insulto pradžios [5].

13. Laboratoriniai tyrimai

Tarp laboratorinių tyrimų, atliekamų insulto ištiktam ligoniui, yra hematologiniai ir krešėjimo

žymenys, kepenų ir inkstų funkcijos biocheminiai tyrimai bei pagrindiniai infekcijos žymenys [4]. Jei

atlikus KT nenustatomi patologiniai pokyčiai, tačiau išlieka klinikinis SAK įtarimas, turėtų būti

atliekama juosmeninė punkcija [5].

Naudingi laboratoriniai tyrimai galvos smegenų insulto atveju [5]:

a) įprastiniai tyrimai:

• Bendras kraujo tyrimas ir trombocitų skaičius.

• TNS, ADTL (angl. APTT).

• Elektrolitų kiekis serume.

• Gliukozės kiekis kraujyje.

• CRB, ENG.

• Kepenų ir inkstų funkcijos rodikliai.

b) Specialūs laboratoriniai tyrimai (tam tikriems ligoniams):

• Baltymas C, S, aktyvinto baltymo C rezistentiškumo tyrimas (ABC-R).

• Antikūnai prieš kardiolipiną.

• Homocisteinas.

• Smegenų skysčio tyrimas.

19

14. Bendros galvos smegenų insulto gydymo priemonės ir stebėjimas

Ligoniui atvykus į priėmimo skyrių, pirmiausiai turi būti įvertinta ar nėra galimai gyvybei

grėsmingų komplikacijų, atkreipiant dėmesį į kvėpavimo takų praeinamumą, kvėpavimo funkciją bei

kraujotaką. Žemiau pateiktus rodiklius reikėtų stebėti ir (arba) koreguoti priėmimo skyriuje, insulto

poskyryje arba bendrame skyriuje [5].

15. Klinikiniai požymiai

Insulto ištiktiems ligoniams rekomenduojama nuolatinė kvėpavimo ir kraujotakos funkcijos

stebėsena (ypač sergantiesiems išemine širdies liga) dėl galimo šių funkcijų sutrikimo bei neurologinės

būklės stebėjimas (budrumas, vyzdžiai) dėl galimų masės efekto sukeliamų komplikacijų išsivystymo

[4] Neurologinę būklę geriausia stebėti naudojant pripažintas neurologines skales, tokias kaip NIH

(angl. National Institute of Health) insulto skalė, Skandinavijos insulto skalė, Glasgow komos skalė

bei kitas [5]. Be to, insulto ištiktiems ligoniams būtina registruoti EKG dėl padidėjusios gyvybei

pavojingų širdies ritmo sutrikimų rizikos. EKG taip pat padeda nustatyti prieširdžių virpėjimą, kuris

gali būti embolijos į smegenų arterijas priežastis [4]. Pastovus širdies funkcijos registravimas

rekomenduojamas per pirmas 48 valandas nuo galvos smegenų insulto pradžios, ypač ligoniams:

• kurių anamnezėje buvo širdies ritmo sutrikimų ir kitų širdies ligų;

• kurių kraujospūdis nestabilus;

• kuriems yra klinikinių širdies nepakankamumo požymių (simptomų);

• kurių pradinė EKG yra patologiška;

• kurių infarktas apima salos (insula) žievės sritį [5].

Plaučių ir kvėpavimo takų funkcija bei kraujo įsotinimas deguonimi, jeigu įmanoma, turi būti

stebimas pulsoksimetrijos pagalba. Smegenų kamieno arba piktybiniu VSA infarktu sergantys ligoniai

turi ypatingai didelę kvėpavimo nepakankamumo riziką dėl hipoventiliacijos, kvėpavimo takų

obstrukcijos ir aspiracijos. Pakankama oksigenacija gali būti svarbi išsaugant medžiagų apykaitą

penumbros zonoje. Intubacija rekomenduojama galimai grįžtamo kvėpavimo nepakankamumo atvejais

[5].

Gliukozės koncentraciją kraujyje reikia stebėti nuolat, kadangi iki insulto buvęs gliukozės

metabolizmo sutrikimas gali dar labiau sutrikti ūminės insulto fazės metu, o dėl hiperglikemijos gali

pablogėti funkcinės insulto baigtys [4]. Hipoglikemija taip pat turi neigiamą įtaką baigtims arba gali

imituoti galvos smegenų infarktą [5].

20

Norint išvengti plazmos tūrio sumažėjimo, padidėjusio hematokrito rodiklio bei reologinių

kraujo savybių sutrikimo, reikia atidžiai stebėti ir koreguoti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą.

Hipotoniniai tirpalai kontraindikuotini, kadangi jie, sumažindami plazmos osmoliariškumą, padidina

smegenų edemos riziką [5].

Insulto ištiktas ligonis per pirmas 48 ligos valandas dažnai karščiuoja. Karščiavimas blogina

insulto baigtį, o eksperimento sąlygomis hipertermija didina smegenų infarkto apimtį. Svarbu

nepamiršti, kad infekcija yra galvos smegenų insulto rizikos veiksnys ir kad daugeliui insulto ištiktų

ligonių išsivysto infekcinės komplikacijos. Todėl rekomenduojama ieškoti galimų infekcijos šaltinių, o

juos nustačius skirti atitinkamą gydymą. Jeigu temperatūra >37,5°C, rekomenduojama skirti

antipiretikų [4]. Esant aiškiems bakterinės infekcijos požymiams, anksti pradėti gydymą antibiotikais

[5].

16. Išeminio insulto gydymas ūminėje fazėje

Ūminio išeminio insulto gydymas yra paremtas šešiais pagrindiniais principais [5]:

• Diagnostikos priemonėmis, padedančiomis patvirtinti diagnozę bei apsispręsti pasirenkant

gydymą.

• Bendros ligonio būklės - širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos stebėsena ir korekcija,

hipovolemijos, glikemijos, elektrolitų korekcija, arterinio kraujo spaudimo (AKS) korekcija,

padidėjusio galvospūdžio korekcija ir smegenų edemos gydymas, traukulinio sindromo

gydymas [4].

• Specifiniu gydymu, veikiančiu tam tikras galvos smegenų insulto patogenezės grandis: arba

užsikimšusios kraujagyslės rekanalizacija, arba veiksnių, sukeliančių neuronų žūtį, prevencija

(neuroprotekcija).

• Komplikacijų prevencija ir jų gydymu. Tarp jų yra tiek bendro pobūdžio (tokios kaip

aspiracija, infekcijos, pragulos, giliųjų venų trombozė arba plaučių arterijos tromboembolija),

tiek ir neurologinės (tokios kaip antrinė kraujosruva, tūrinė edema arba traukuliai)

komplikacijos.

• Ankstyva antrine profilaktika, siekiant sumažinti sergamumą ankstyvu pakartotinu galvos

smegenų insultu.

• Ankstyva reabilitacija.

21

17. Somatinių komplikacijų profilaktika ir gydymas

Ūminio GSI ištiktiems ligoniams būdingos tokios somatinės komplikacijos, kaip plaučių

uždegimas, šlapimo takų infekcija, hipovolemija ar prasta mityba. Ligoniams taip pat gali išsivystyti

giliųjų venų trombozė ir plaučių arterijos embolija. Ankstyva atidi ligonio slauga ir nuolatinė

fiziologinių parametrų stebėsena gali padėti išvengti šių komplikacijų [4].

Viena iš pagrindinių insulto komplikacijų yra bakterinė pneumonija, kuri dažniausiai vystosi

dėl aspiracijos. Todėl labai svarbu tinkamai įvertinti ligonio rijimo funkciją, jeigu ji sutrikusi, būtina

ligonį maitinti pro nazogastrinį vamzdelį arba perkutaninę enterinę gastrostomą (PEG). Maitinimas pro

nazogastrinį vamzdelį tinka trumpiems laiko tarpams. Jeigu numatoma, kad dirbtinio maitinimo reikės

ilgiau nei mėnesį, tikslinga atlikti PEG [4].

Siekiant išvengti šlapimo takų infekcinių komplikacijų, nerekomenduojama nuolatinė

kateterizacija esant šlapimo susilaikymui. Nerekomenduojama ir profilaktika antibiotikais. Tačiau,

išsivysčius šlapimo takų infekcijai, antibiotikų turi būti skiriama prieš tai atlikus antibiotikogramą [4].

Siekiant užkirsti kelią giliųjų venų trombozei arba plaučių arterijos embolijai, svarbi ankstyva

ligonio mobilizacija ir normovolemijos palaikymas. Gulintiems ligoniams gali būti skiriamos mažos

heparino arba mažos molekulinės masės heparino ekvivalentiškos dozės, tačiau reikia nepamiršti

hemoraginių komplikacijų rizikos ir visada įvertinti naudos ir žalos santykį [4].

18. Insulto poskyriai

Įrodyta, kad išeminiu insultu sergančių ligonių gydymas insulto poskyriuose gerokai sumažina

mirtingumą, negalią ir poreikį priežiūrai medicinos įstaigoje, palyginus su gydymu bendrame skyriuje.

Insulto poskyris yra ligoninės skyrius arba ligoninės dalis, kurioje gydomi tik ar beveik tik galvos

smegenų insultu sergantys ligoniai. Insulto poskyriai pasižymi specialiai paruoštu personalu ir

įvairiapusiu požiūriu į insulto gydymą ir priežiūrą. Insulto poskyrio personalą sudaro šių pagrindinių

specialybių darbuotojai: gydytojai (neurologai ir internistai/kardiologai), slaugos specialistai,

reabilitologai, ergoterapeutai, logopedai ir socialiniai darbuotojai. Gali būti įvairių insulto skyrių:

ūminio insulto poskyris, mišrus ūminio insulto ir reabilitacijos poskyris, reabilitacijos poskyris ir

mobili insulto komanda, įsteigta tose ligoninėse, kuriose nėra insulto poskyrių. Mišrių insulto poskyrių

ir reabilitacijos poskyrių ligoniai yra gydomi ilgiau, kartais visą hospitalizacijos dėl patirto galvos

smegenų insulto laiką. Tai yra tie insulto poskyriai, kurių veiksmingumas buvo įrodytas atlikus

klinikinius atsitiktinių imčių tyrimus ir jų metaanalizes [5].

Pagrindinės indikacijos nukreipimui (hospitalizacijai) į insulto poskyrį yra:

• galvos smegenų insultas, kurio simptomai tęsiasi trumpiau kaip 24 valandas;

22

• nestabilus arba progresuojantis neurologinis deficitas (visi galvos smegenų insulto

ištikti ligoniai);

• reikalingas specifinis gydymas;

• reikalinga ankstyva reabilitacija [5].

19. Ankstyva reabilitacija

Reabilitacijos pagrindinis tikslas - sugrąžinti ar kompensuoti pažeistas funkcijas, siekti kuo

didesnio paciento savarankiškumo, padėti grįžti į visuomenę. Jau neurologijos skyriuje fizinės

medicinos ir reabilitacijos gydytojas įvertina paciento būklę ir sudaro reabilitacijos programą

komplikacijų profilaktikai, skiria aktyvias reabilitacijos priemones - kineziterapiją, ergoterapiją, kurios

metu pacientas mokomas apsitarnauti, higienos veiksmų, taip pat psichologo ar psichoterapeuto,

logopedo procedūras, fizioterapiją [3]. Daug faktorių įtakoja pacientų po GSI aktyvumą, tame tarpe ir

fizinė, protinė ir emocinė būklė [53]. Labai svarbus ir paciento artimųjų mokymas [3].

Reabilitaciją reikia pradėti kiek galima anksčiau, kadangi reabilitacija gali sumažinti ligonių,

kurie lieka priklausomi nuo kitų asmenų skaičių. Individualios reabilitacijos programos intensyvumas

priklauso nuo ligonio būklės ir negalios laipsnio. Jei aktyvi reabilitacija yra negalima (pvz. sutrikusi

sąmonė), norint sumažinti kontraktūrų, sąnarių skausmo, pragulų ir pneumonijos riziką, turi būti

atliekama pasyvi reabilitacija [5].

20. Ūminio galvos smegenų insulto reabilitacijos priemonės neurologijosskyriuje

1. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas įvertina paciento būklę (savarankiškumą

apsitarnaujant – pagal Barthel indeksą, suvokimą ir mastymą – pagal trumpą protinės būklės tyrimą ir

kt.), sudaro ir skiria reabilitacijos programą [1].

2. Reabilitacijos priemonės komplikacijų prevencijai:

a) Ortostatinių reakcijų ir hipomobilumo profilaktika [3]:

· pacientas sodinamas lovoje iš karto, kai tik būklė stabilizuojasi (1 – 2-ąją parą po

smegenų infarkto: pirmą kartą – 45 laipsnių kampu, jei nėra ortostatinių reakcijų –

kampas didinamas iki 90o. Pirmą kartą sėdėti iki 5 min., jei sėdimoji padėtis

toleruojama, sėdėjimo laikas ilginamas. Sodinama 5 kartus per dieną ir dažniau.

· Pacientas, gerai toleruojantis sėdimąją padėtį lovoje, pradedamas sodinti

nuleistomis kojomis [3]. Pacientas valgo, prausiasi sėdimoje padėtyje[1];

23

· Pacientas, pradėjęs gerai toleruoti sėdimąją padėtį iš karto statomas.

· pacientas sodinamas, persėda į vežimėlį per pažeistą pusę, su pacientu bendraujama

stovint iš hemipleginių galūnių pusės [1].

b) Pragulų prevencija [1]:

· pacientas paverčiamas lovoje nuo šono ant šono kas 2-3 val. Rekomenduojama

mažiau gulėti ant nugaros, rekomenduotina padėtis lovoje – ant hemipleginės pusės;

· švari, išlyginta patalynė.

c) Kontraktūrų prevencija [1]:

· sąnarių išlankstymas 1-2 kartus per dieną;

· galūnių padėties keitimas kas 2-3 val.;

· ankstyvas paciento statymas.

d) Rekomenduojamos giliųjų venų trombozės ir tromboembolinių komplikacijų prevencijos

priemonės [1]:

· gydymas antiagregantais;

· galūnių sąnarių išlankstymas, gydymas padėtimi;

· ankstyvas pacientų statymas;

· kojų bintavimas elastiniais bintais;

· elektrinė galūnių raumenų stimuliacija;

· intermituojanti kojų kompresija.

e) Rekomenduojamos infekcijų prevencijos ir gydymo priemonės [4]:

· kvėpavimo takų infekcija: kvėpavimo mankšta; vibracinis masažas; drenažinės

padėtys; enterinis maitinimas esant rijimo sutrikimams;

· šlapimo takų infekcija: kaip galima ankstyvesnis pastovaus kateterio šalinimas,

šlapimo surinkėjų panaudojimas, protarpinės kateterizacijos taikymas;

· odos infekcija: pragulų profilaktika, gydymas – perrišimai 1-2 kartus per dieną,

lazerioterapija.

3. Aktyvios reabilitacijos priemonės [1]:

a) ankstyvas kineziterapijos taikymas;

b) ergoterapijos užsiėmimai, apmokant apsitarnavimo, higienos veiksmų;

c) neuropsichologo ar psichoterapeuto procedūros;

d) logopedinė terapija;

e) fizioterapija;

f) artimųjų mokymas.

24

4. Stacionarinio etapo neurologijos skyriuje pabaigoje fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas

pakartotinai įvertina ligonio būklę, reabilitacijos rezultatus, numato prognozę bei tolesnės reabilitacijos

ar slaugos priemones [1].

5 Po stacionarinio etapo pacientas gali būti siunčiamas reabilitaciniam, sveikatą grąžinančiam gydymui

arba ambulatorinei reabilitacijai [1].

Neurologijos skyriuje pradinio (pirmojo) reabilitacijos etapo pabaigoje fizinės medicinos

reabilitacijos gydytojas kartotinai įvertina ligonio būklę, reabilitacijos rezultatus, numato prognozę bei

tolesnės reabilitacijos ar slaugos priemones. Pacientas siunčiamas tolesnei reabilitacijai į specializuotą

skyrių, jei savarankiškumo apsitarnaujant atspindintis Barthel indeksas yra nuo 10 iki 80 balų; sveikatą

grąžinamajam gydymui, jei šis indeksas - daugiau kaip 80 balų; ambulatorinei reabilitacijai, jei

keliamiems tikslams pasiekti nereikia paciento stebėti stacionare [3].

Ankstyvos reabilitacijos efektyvumas, kaip ir gydymo intravenine trombolize efektyvumas,

yra įrodytas įrodymais pagrįstos medicinos principus atitinkančiais metodais. Todėl insulto ištiktų

ligonių reabilitaciją reikia pradėti kaip galima anksčiau, kai tik stabilizuojasi bendra būklė.

Individualios reabilitacijos programos intensyvumas priklauso nuo ligonio būklės ir negalios laipsnio.

Jei reabilitacija negalima (pvz., sutrikusi sąmonė), norint sumažinti kontraktūrų, sąnarių skausmo,

pragulų ir plaučių uždegimo riziką, turi būti atliekama pasyvi reabilitacija [4].

Rekomendacijos [5]:

• Kiekvienas ligonis turėtų turėti indikacijų reabilitacijai įvertinimo galimybę.

• Reabilitaciją po persirgto galvos smegenų insulto reikėtų pradėti anksti.

• Reabilitacijos intensyvumas ir trukmė kiekvienam ligoniui turėtų būti parenkami individualiai.

• Ligoniai, turintys neurologinių galvos smegenų insulto pasekmių, turėtų būti remiami jų socialinėje

aplinkoje, t.y. turi būti užtikrintos šeimos gydytojo paslaugos, ambulatorinės reabilitacijos paslaugos,

antrinė profilaktika bei parama psichosocialinėje srityje.

21. Kineziterapijos metodai

Dažniausiai yra taikomi Bobath metodas bei Judesių mokymo programa (J. H. Carr ir R. B.

Shepherd metodas)

21.1 Bobath metodas

Šio metodo pradininkai yra vyras ir žmona Karel ir Berta Bobath [16]. Šis metodas

naudojamas siekiant gerinti pažeistos kūno pusės judesių kokybę taip, kad abi kūno pusės dirbtų kartu

kiek įmanoma harmoningai. Tiesioginio kūno palaikymo tam tikrose padėtyse tikslas - aferentinės

25

impulsacijos valdymas ir normalių posturalinių reakcijų skatinimas. Šio valdymo paskirtis - leisti

ligoniui pajusti normalią aferentaciją ir normalius judesių modelius ir kartu slopinti nenormalią

aferentaciją ir neteisingus judesių modelius [8].

Metodas grindžiamas prielaida, kad padidėjęs tonusas ir refleksų aktyvumas kyla dėl

nepakankamo posturalinių mechanizmų slopinimo. Neteisingai atlikti judesiai slopina teisingus

judesius. Tonuso kitimui įtakos daro judesiai, atliekami proksimalinėse liemens ir galūnių dalyse.

Judesiai, atliekami priešinga spazminėms sinergijoms kryptimi, vadinami refleksus slopinančiais.

Metodo esmė yra neteisingų judesių modelių pakeitimas teisingais, t. y. pirma slopinami neteisingi

judesiai, po to mokomasi teisingų. Judesius ligonis turi atlikti be didelių pastangų, nes pastangos gali

sukelti spazmus [8].

Procedūrų metu skatinami teisingi judesiai. Normali judesių koordinacija yra neįmanoma, kol

yra aktyvūs toniniai refleksai. Refleksų slopinimas atliekamas naudojant specialias technikas ir ligonio

kūno palaikymą tam tikrose padėtyse. Naudojamos statinės refleksų slopinimo padėtys.

Kineziterapeutas pasyviai keičia nenormalius judesių modelius, kontroliuoja ir rankomis laiko

kontroliuojamą ligonio kūno dalį. Pagrindiniai kontrolės taškai yra: proksimaliniai - kaklas ir nugara,

pečių lankas ir dubuo; distaliniai - čiurna, kojų pirštai, riešas, rankų pirštai. Judesių seka, mažinant

liemens ir rankos lenkėjų spazmus, yra: galvos ir liemens tiesimas, žasto išorinė rotacija, dilbio

tiesimas, riešo tiesimas supinuojant ir atitraukiant nykštį. Judesių seka mažinant kojos raumenų

spazmus: šlaunies atitraukimas, išorinė rotacija ir blauzdos tiesimas, čiurnos dorzifleksija ir didžiojo

kojos piršto atitraukimas. Judesių modelis mažinantis spazmus visame kūne: pečių lanko pasukimas

dešinėn dubenį laikant neutralioje padėtyje ir atvirkščiai. Nenormalių posturalinių refleksų slopinimas

yra derinamas su ligonio aktyvinimu. Ligoniui atliekant judesius, kineziterapeutas kontroliuoja

posturalines reakcijas ir tonusą specialiuose taškuose. Tam naudojamos kelios kineziterapinės

technikos. Kineziterapeutas pasirenka techniką priklausomai nuo to, kuriame atsigavimo lygyje yra

ligonis. Šie lygiai yra trys:

• Pradinė vangi būklė.

• Spazmiškumas.

• Reliatyvaus atsigavimo laipsnis.

Pratimai raumenų jėgai lavinti nėra būtini dirbant Bobath metodu. Vieninteliai pratimai įveikiant

pasipriešinimą yra tie, kada nugalima kūno svorio jėga.

21.2 Judesių mokymo programa (J. H. Carr ir R. B. Shepherd metodas)

Šį metodą sukūrė Australijos kineziterapeutės, pirmą kartą savo idėjas apie tai, kaip dirbti su

neurologiniais ligoniais, jos publikavo 1980 m. Per dešimtmetį Australijos kineziterapeutės revizavo

savo judesių mokymo programa ir išleido keletą knygų [17]. Judesių mokymo programa paremta

26

mokslu apie judesius ir biomechanika. Programa remiasi idėja, kad judesių nereikia mokyti iš naujo,

juos reikia atgaminti.

Programos tikslas - padėti neurologiniams ligoniams išmokti kasdienės veiklos judesių [8].

Pagrindiniai programos akcentai [8]:

• Kineziterapijos užsiėmimai yra mokymo procesas: ligonis turi mokytis ir pats

kontroliuoti, stebėti, analizuoti tai, ko jis mokosi, mokymo procesas yra grindžiamas

teorinėmis žiniomis apie praktinių užsiėmimų svarbą ugdant įgūdžius bei grįžtamojo ryšio

svarbą.

• Biomechanikos žinios analizuojant judesius ir vykdant užduotį.

Judesių mokymo programa pagrįsta prielaida, kad sergantis žmogus mokosi tokiu pat būdu

kaip ir sveikas žmogus, todėl pagrindiniai programos principai kyla iš šio teiginio. Judesių mokymo

programa pagrįsta keturiais veiksniais, kurie yra pagrindiniai mokant ligonį judesių: raumenų

nereikalingo aktyvumo šalinimas, grįžtamasis įyšys, praktika (treniruotė), ryšys tarp liemens judesių

ir galūnių judesių. Pagrindinis judesių mokymo programos elementas yra užduoties analizė ir jos

įvertinimas [8].

Kineziterapinės procedūros. Judesių analizė ir treniruotė užima didžiausią judesių mokymo

programos dalį ir yra suskirstyta į keturias pakopas: užduoties analizė, trūkstamų komponentų

mokymas, užduoties mokymas, treniruotės [8].

Analizuojant užduotį ir užduoties atlikimą, remiamasi biomechanikos principais. Ligonių

judesiai lyginami su sveikų žmonių judesiais ir tai yra svarbiausi duomenys vertinant judesių kokybę.

Svarbios mokymo proceso dalys yra išaiškinimas, instrukcija ir grįžtamasis ryšys. Mokant judesių,

kineziterapeutas vadovauja aiškindamas užduotį, instruktuoja, kaip ją atlikti, atliekant užduotį,

palaiko pastovu grįžtamąjį ryšį. Jei kurio nors veiksmo neįmanoma mokyti ištisai, jis skaidomas į

atskiras dalis. Daug dėmesio judesių mokymo programoje skiriama užduočiai išaiškinti, uždaviniams

numatyti, verbaliniam grįžtamajam ryšiui. Ligoniai skatinami stebėti savo judesius ir gerinti jų

kokybę analizuojant klaidas. Netinkamai atliktas judesys yra tarsi judesių mokymo programos dalis.

Mokymasis vyksta taip pat kaip ir sveikų žmonių, t. y atliekant judesį daromos klaidos ir jos

taisomos. Kita svarbi judesiu mokymo programos dalis yra užduotys savarankiškam darbui ir judesiu

atlikimas mintyse [63].

Dirbant judesiu mokymo programos metodu, kineziterapeutas savo rankomis nevaldo ligonio,

t. y. ligonis pats atlieka judesius be kineziterapeuto pagalbos. Pagalbą rankomis kineziterapeutas

naudoja tik palaikyti ar parodyti, kaip atliekamas judesys [63].

27

Kineziterapijos metodas, kurio esmė yra funkcinių judesių mokymas ir pratimų su tiksline

užduotimi atlikimas (judesių mokymo programa) yra efektyvesnis negu metodas, kurio metu

naudojami judesių slopinimo/skatinimo metodai [8].

22. Veiksniai, turintys įtakos galvos smegenų insulto baigčiai.

Dažniausiai mokslinėse studijose analizuojami pacientų, persirgusių insultu, funkcines būklės

atsigavimo prognoziniai veiksniai yra amžius, lytis, insulto sunkumas, šlapimo nelaikymas, sąmonės

sutrikimas ligos pradžioje, pažintinių funkcijų sutrikimas, paralyžiaus sunkumas, sutrikęs gebėjimas

išlaikyti pusiausvyrą sėdint, funkcinė būklė hospitalizuojant, pažeistos pusės neigimo sindromas, sunki

sveikatos būklė dėl gretutinės patologijos, depresija, socialinės pagalbos apimtis [9].

Lytis. Literatūroje pateikiami nevienareikšmiai tyrimų duomenys apie lyties įtaką ligos

baigčiai. Yra įrodymų, jog tarp išgyvenusių po insulto pacientų vyrų funkcines būklės atsigavimas yra

daug geresnis nei moterų [9]. Kelių studijų duomenimis, moterims išlieka ryškesnių motorinių,

pažintinių funkcijų pažeidimų ir daugiau jų kasdienėje veikloje reikalinga kitų žmonių pagalba [28,

65,75].

S. M. Lai ir kiti tyrė vyrų ir moterų, persirgusių insultu, gebėjimo atlikti pagrindinę kasdienę

veiklą po insulto skirtumus. Tyrėjai padarė išvadą, kad ikiinsultinis fizinis aktyvumas ir depresijos

simptomai yra svarbūs prognoziniai funkcinės būklės atsigavimo po insulto požymiai. Moterų

blogesnis funkcinės būklės atsigavimas ir mažesnis fizinis aktyvumas galėjo būti dėl vyresnio amžiaus,

blogesnio fizinio pajėgumo iki insulto ir poinsultinės depresinės būklės [43].

Priešingai minėtų studijų duomenims, M. Inouye ir kiti autoriai nenustatė statistiškai

reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų funkcinės būklės atsigavimo po reabilitacijos [32].

Amžius. Amžius yra ne tik svarbiausias insulto rizikos veiksnys, bet gali turėti įtakos ir

funkcinės būklės atsigavimui po insulto [42]. Mokslinėje literatūroje pateikiami studijų duomenys,

rodantys amžiaus prognozinę vertę funkcinės būklės atsigavimui po insulto, yra prieštaringi [9].

C. Kugler ir kiti autoriai tyrė amžiaus įtaką pradiniam funkcinės būklės atsigavimui po

insulto. Iširta 2219 pacientu, persirgusių insultu, kurių funkcinė būklė vertinta taikant Barthel indeksą

(BI). Šios studijos metu nustatyta, kad amžius turėjo ne tik didelės įtakos mirštamumui, bet buvo

blogas prognozinis veiksnys funkcinės būklės atsigavimui pradiniu reabilitacijos etapu. Tačiau

funkcinės būklės atsigavimo rezultatai labiausiai priklausė nuo funkcinės būklės sunkumo

reabilitacijos pradžioje [42].

S. Paolucci ir kiti autoriai analizavo amžiaus įtaką funkcinei būklei ir reabilitacijos

rezultatams. Autoriai, atlikę lyginamuosius tyrimus, padarė išvadą, kad amžius turi nepalankią įtaką

28

funkcinei būklei, tačiau stacionarinė reabilitacija yra efektyvi ir vyresnio amžiaus pacientams (>85

metų), tačiau mažiau nei jaunesniems [59].

Retrospektyviojoje studijoje J. K. Luk ir bendraautoriai nagrinėjo insulto gerų baigčių

prognozinius veiksnius po reabilitacijos, didesnį dėmesį skirdami amžiaus, kaip veiksnio, įtakai.

Tyrėjai nustatė, kad ne amžius, bet geresnė funkcinė būklė hospitalizuojant ir gyvenimas namuose iki

insulto yra geros baigties prognoziniai veiksniai [48].

Sunku atskirti amžiaus, kaip senėjimo proceso pasekmės, ir veiksnių, susijusių su amžiumi,

tokių kaip gretutinės ligos, įtaką ligonių funkcinei būklei. Nurodoma, kad vyresnio amžiaus žmonių

didėjantis sergamumas gretutinėmis ligomis (išemine širdies liga (IŠL), hipertonine liga (HL),

cukriniu diabetu (CD)), mažėjantys pažintiniai gebėjimai gali turėti neigiamą įtaką ligos baigtims

[32].

Gretutinės ligos. Pacientai, kuriems taikoma reabilitacija, dažnai serga ir kitomis ligomis,

kurios gali turėti neigiamą poveikį reabilitacijos efektyvumui [61, 26].

S. Giaquinto ir bendraautoriai atliko studiją, kurios tikslas - įvertinti gretutinių ligų poveikį

ligonių savarankiškumui ir funkcinės būklės atsigavimui po insulto. Tyrėjai nustatė, kad gretutinės

ligos buvo susijusios su pacientų savarankiškumu reabilitacijos pradžioje, bet neturėjo įtakos

pacientų, persirgusių insultu, funkcinės būklės atsigavimui išrašant iš ligoninės [26].

R. Pettersen ir kiti autoriai tyrė ūminės fazės veiksnius, kuriais remiantis galima prognozuoti

funkcinę būklę po trejų metų, nustatė, kad gretutinės ligos yra svarbus pacientų, persirgusių insultu,

funkcinės būklės, vertintos BI, prognozavimo veiksnys [61].

Cukrinis diabetas yra liga, kuri taip pat vertinama kaip nepalankus prognozinis savarankiškumo

veiksnys [75, 35, 49]. S. E. Megherbi ir kiti autoriai pateikė Europos „Biomed" insulto projekto, vykdyto

septyniose Europos šalyse, duomenis. Projekto tikslas- įvertinti insulto eigą, prognozę ir funkcinės

būklės atsigavimą palyginus pacientus, sergančius ir nesergančius CD. Praėjus trims mėnesiams po

insulto, nustatyta, kad funkcinė būklė, vertinta BI, ir negalia, vertinta Rankino skale, buvo reikšmingai

blogesnė pacientų, sergančių CD [49].

M. D. Cisternino ir kiti autoriai, tyrę gretutinių ligų įtaką funkcinei būklei, nurodo, kad cukrinis

diabetas, hipertenzija, bronchopulmoninės ligos, taip pat ir rūkymas neturėjo reikšmingos įtakos pacientų,

persirgusių insultu, funkcinės būklės atsigavimui išrašant iš ligoninės ir praėjus vieneriems metams po

insulto [20].

Pradinis insulto sunkumas. Būklė po insulto yra pats svarbiausias prognozinis rodiklis, kuriuo

remiantis galima prognozuoti ligos baigtis įvairiais požiūriais [52, 60, 36].

Insulto sukelti neurologiniai pažeidimai literatūroje aprašomi kaip nepalankūs pacientų funkcinės

būklės prognoziniai veiksniai. Literatūroje nurodoma, kad pacientams, kuriems po insulto randasi

29

sunkių neurologinių pažeidimų, yra bloga funkcinio atsigavimo prognozė, o šie požymiai sąlygoja didesnę

negalią [67, 70].

S. Santos-Lasaosa ir kiti bendraautoriai, atlike prospektyviąją studiją, kurioje buvo vertinamas

pacientų, persirgusių insultu, funkcinės būklės atsigavimas per tris mėnesius, nustatė, kad blogos

funkcinės būklės atsigavimo prognozės veiksniai yra didelis neurologinis deficitas, vyresnis amžius, bloga

ligonio funkcinė būklė po insulto ir komplikacijos [67].

Literatūroje pateikiamos studijos, analizuojančios atskirų insulto sukeltų neurologinių pažeidimų

įtaką ligos baigtims. Nurodoma, kad sąmonės sutrikimo lygis ligos pradžioje yra svarbus veiksnys, turintis

įtakos blogam funkcinės būklės atsigavimui ir mirčiai [52, 45].

Daugelio autorių atliktos studijos parodė, kad motorikos pažeidimai, kurių randasi po insulto,

taip pat turi didelės įtakos pacientų, persirgusių insultu, funkcinei būklei ir gali būti vertinami kaip

prognoziniai veiksniai [46, 59, 41].

A. T. Patel ir kiti autoriai tyrė motorikos pažeidimo ir funkcinės būklės atsigavimo tarpusavio

ryšį. Tyrimų duomenimis, motorikos pažeidimo sunkumas yra stiprus prognozinis požymis (p<0,0001)

prognozuojant pacientų funkcinę būklę ir savarankiškumą per pirmuosius šešis mėnesius po insulto

[59].

Gebėjimas atsisėsti ir sėdėti yra daugelio veiklų, tokių kaip apsirengimas, valgymas, persikėlimo

iš vienos vietos į kitą būtina sąlyga [54]. Kai kurie autoriai nurodo, kad pacientų, persirgusių insultu,

bloga pusiausvyra sėdint yra nepalankus ligos baigties prognozinis veiksnys [50]. Kiti autoriai pažymi, kad

gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą sėdint, nepaisant jo tarpusavio ryšio su mobilumu bei funkcinės būklės

atsigavimu, nėra vienintelis mobilumo ir funkcijų atsigavimo prognozinis veiksnys [37, 69].

M. Jehkonen ir kiti autoriai tyrė pažeistos kūno pusės neigimo sindromo, kaip blogo

prognozinio požymio įtaką per pirmuosius metus po insulto. Tyrėjai padarė išvadą, kad pažeistos kūno

pusės neigimas yra svarbiausias izoliuotas prognozinis požymis, kuris kartu su amžiumi sudaro

nepalankių funkcinės būklės atsigavimo prognozinių požymių derinį [34].

Kitų dviejų studijų tyrėjai nurodo, kad pacientams, patyrusiems dešinįjį galvos smegenų

pusrutulio insultą ir esant pažeistos kūno pusės neigimo sindromui, nustatyta sunkesnė funkcinė būklė,

vertinta FNT, reabilitacijos pradžioje ir išrašant iš ligoninės bei ilgesnė reabilitacijos trukmė nei

pacientams be šio sindromo [39, 19].

Literatūroje pateikiami nevienareikšmiai duomenys apie apraksijos įtaką insulto baigtims. S.

Giaquinto ir kiti autoriai, analizavę pacientų, persirgusių insultu, funkcinės būklės atsigavimo

prognozę, padarė išvadą, kad ideomotorinė apraksija, kaip ir amžius, funkcinė būklė, pažeistos kūno

pusės neigimas, pažintinių funkcijų sutrikimai yra reikšmingai susijusi su insulto baigtimis. Kitos

studijos tyrėjai padarė priešingą išvadą, kad apraksija neturi neigiamos įtakos pacientų, persirgusių

insultu, funkcinės būklės atsigavimui [60].

30

Užsienio literatūros duomenimis, pažintinių funkcijų sutrikimai, turintys įtakos pacientų

elgsenai ir kasdienei veiklai, gali riboti pacientų funkcinės būklės atsigavimą stacionarinės

reabilitacijos laikotarpiu [22, 50, 70, 40, 74, 76], gali turėti įtakos stacionarinės reabilitacijos trukmei,

savarankiškumui ir gyvenimo kokybei vėlesniu ligos laikotarpiu ir yra svarbūs veiksniai insulto

baigtims numatyti [41].

R. Meijer ir bendraautoriai, tirdami prognozinių požymių įtaką funkcinės būklės atsigavimui

poūmės insulto fazės metu, nustatė, kad vienas veiksnių, prognozuojantis blogą insulto baigtį, yra

pažintinių funkcijų sutrikimai [50].Y.Fang ir kiti nustatė jog pažintiniai sutrikimai, afazija, pažeidimo

pusė ir jutimo sutrikimai gali sąlygoti funkcionavimo rezultatus po insulto [22].

S. Zinn ir kiti autoriai, atlikę prospektyviąją kohortinę studiją, kurios tikslas buvo įvertinti, ar

pažintinių funkcijų sutrikimai turi įtakos funkcinės būklės atsigavimui, padarė išvadą, kad pacientų,

kuriems nustatytas pažintinės funkcijos sutrikimas, savarankiškumo atsigavimas po reabilitacijos yra

blogesnis [76].

Daugelis autorių teigia, kad pažintinės funkcijos yra vienos svarbiausių veiksnių, turinčių

įtakos ligos baigtims, tačiau nuolat šia tema vyksta diskusijos. F. Ozdemir, atlikęs tyrimą, teigia, kad

pažintinių funkcijų sutrikimai neturėjo stipresnės koreliacijos su kuriuo nors funkcinės būklės

pagerėjimu [55]. R. Gillen ir bendraautoriai tyrė pažintinių funkcijų sutrikimų ir depresijos įtaką

pacientų, persirgusių insultu, reabilitacijos efektyvumui. Gauti rezultatai parodė, kad pažintinių

funkcijų pažeidimas neturėjo įtakos reabilitacijos efektyvumui [27].

Literatūroje pateikiami studijų duomenys apie depresijos poveikį insulto baigtims. Keleto

studijų duomenimis, depresija turi įtakos blogesnėms sergančiujų insultu reabilitacijos baigtims [50,

74, 23].

R. Ishikawa ir kiti autoriai nurodo, kad pacientų, persirgusių insultu, motyvacija dėl

reabilitacijos kartu su kitais veiksniais turi įtakos pacientų funkcinės būklės atsigavimui per tris

mėnesius po insulto [33].

Insulto pobūdis, lokalizacija, apimtis. Pasaulyje atliekamos mokslinės studijos, tiriančios pažeidimo

pobūdžio įtaką funkcinės būklės atsigavimui [10].

P. J. Kelly ir kiti autoriai retrospektyviojo tyrimo metu tyrė 1064 pacientu, kuriems įvyko

hemoragija į galvos smegenis ir persirgusių išeminiu galvos smegenų infarktu, funkcinės būklės

atsigavimą. Tyrėjai nustatė, kad pacientų, kuriems įvyko intracerebrinė hemoragija, funkcinė būklė

hospitalizuojant buvo sunkesnė, tačiau didesni pasiekimai reabilitacijos eigoje už pacientų, patyrusių

galvos smegenų infarktą. Pacientai, kuriems negalią sukėlė intracerebrinė hemoragija, pagerėjo daugiau

nei pacientai, patyrę galvos smegenų infarktą su panašia funkcine būkle [40].

S. Paolucci ir kiti autoriai atliko atvejo-kontrolės tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti insulto

pobūdžio įtaką reabilitacijos rezultatams. Tyrimo duomenys parodė, kad pacientu, kuriems įvyko hemoragija

31

į galvos smegenis, funkcinė būklė, vertinta BI, buvo apie 2,5 karto dažniau geresnė nei pacientų, patyrusių

išeminį galvos smegenų infarktą. Šios studijos rezultatai suteikė papildomų įrodymų dėl pacientų,

išgyvenusių po hemoragijos į galvos smegenis, geresnės funkcinės būklės atsigavimo prognozės [56].

Literatūroje pateikiama insulto tipo įtaka ligos baigtims. Pacientams, kuriems nustatytas

kardioembolinis galvos smegenų infarktas, buvo blogesnė ikiinsultinė funkcinė būklė, atsirado sunkesnių

neurologinių pažeidimų po insulto ir buvo blogesnė funkcinė būklė po stacionarinės reabilitacijos ir

vėlesniu ligos laikotarpiu lyginant su kito tipo insultu [63](56).

Literatūroje pateikiami studijų duomenys apie skirtingų galvos smegenų pusrutulių pažeidimo įtaką

ligonių funkcinės būklės atsigavimui. Pacientams, kuriems pažeistas dešinysis galvos smegenų

pusrutulis, nustatytas blogesnis funkcinės būklės atsigavimas nei pacientams, kuriems pažeistas kairysis

galvos smegenų pusrutulis [18].

Laikotarpis iki reabilitacijos. Ligonių, persirgusių insultu, ankstyva reabilitacijos pradžia

pripažįstama kaip veiksnys, tiesiogiai susijęs su ligos baigtimis [32]. S. Paolucci ir kitu atvejo-kontrolės

studijos duomenimis, reabilitacijos priemonių taikymas per pirmąsias 20 dienų po insulto yra susijęs su

geresniu funkcinės būklės atsigavimu, o reabilitaciją pradėjus vėliau nei per 20 dienų, prognozė apie

penkis kartus blogesnė [57].

M. Musicco ir kiti autoriai atliko kohortinę studiją ir analizavo veiksnius, turinčius įtakos ligos

baigtims pradiniu ir vėlesniu reabilitacijos etapu. Tyrimo duomenys rodo, kad pacientu, kuriems

reabilitacijos priemonės pradėtos taikyti anksti (per septynias dienas po insulto), funkcinė būklė yra geresnė

nei pacientu, kuriems reabilitacija pradėta taikyti po 15-30 dienų (šansų santykis (ŠS) 2,11; 95% PI, 1,37-

3,26) ar po 1 mėnesio (ŠS 2,12; 95% PI, 1,35-3,34) [51]).

Socialiniai veiksniai. Literatūroje pateikiami studijų duomenys apie socialinių veiksnių įtaką

ligonių, persirgusių insultu, funkcinės būklės atsigavimui. E. Tsouna-Hadjis ir kiti autoriai atliko

studiją, kurios tikslas buvo įvertinti šeimos socialinės paramos įtaką trims reabilitacijos kintamiesiems:

funkcinei būklei, depresijai ir socialinei būklei stebint juos šešis mėnesius. Tyrėjai nustatė, kad didesnė

šeimos pagalba yra susijusi su geresniu funkcinės būklės gerėjimu, ypač sunkaus insulto atvejais [72].

23. Profilaktika

Insultas - viena is tų ligų, nuo kurių neretai galima apsisaugoti. Insulto profilaktika skirstoma į

pirminę (kol dar nera įvykę jokių ūminių smegenų kraujotakos sutrikimų) ir antrinę (po įvykusių

smegenų kraujotakos sutrikimų). Pirminę profilaktiką sudaro insulto rizikos veiksnių išsaiškinimas ir

modifikuojamųjų veiksnių korekcija, antrinę - pirminės profilaktikos priemonės ir profilaktinis

gydymas (vaistais ir kartais chirurginis) [3].

32

23.1 Pirminė profilaktika

Gyvenimo būdo ir rizikos veiksnių keitimasPirminė profilaktika siekiama sumažinti galvos smegenų insulto riziką besimptomiams

žmonėms. Yra nustatyta keletas būklių ir gyvenimo būdo veiksnių, kurių pakeitimas sumažina galvos

smegenų insulto riziką [5]:

1. Arterinė hipertenzija - labiausiai paplitęs ir lengviausiai keičiamas galvos smegenų

insulto rizikos veiksnys, o jos gydymas sumažina jo išsivystymo riziką. Kraujo spaudimas turėtų būti

sumažinamas iki normos dydžių (<140/85 mmHg arba 135/80 mmHg sergant cukriniu diabetu)

keičiant gyvenimo būdą ir (arba) gydant vaistais.

2. Cukrinis diabetas. Pripažįstama, kad cukrinis diabetas yra nepriklausomas išeminio

insulto rizikos veiksnys. Tačiau kol kas neįrodyta, kad griežtas gliukozės koncentracijos reguliavimas

yra susijęs su sumažėjusia galvos smegenų insulto rizika. Tačiau gliukozės koncentracijos

reguliavimas turėtų būti skatintinas dėl teigiamos įtakos kitoms cukrinio diabeto komplikacijoms.

3. Hipercholesterolemija. Ryšys tarp bendrojo cholesterolio koncentracijos kraujo serume ir

koronarinės širdies ligos yra nustatytas, bet jis nėra toks aiškus kalbant apie išeminį insultą. Tačiau

gydymas statinais (simvastatinu arba pravastatinu) yra rekomenduojamas didelės rizikos grupės

ligoniams.

4. Cigarečių rūkymas - nepriklausomas galvos smegenų insulto rizikos veiksnys (didina

riziką iki 6 kartų). Rūkyti metusių asmenų insulto rizika sumažėja apie 50 proc. Ligoniai turėtų būti

skatinami mesti rūkyti.

5. Alkoholio vartojimas. Saikingas alkoholio vartojimas (pvz. dvi taurės vyno per dieną) yra

susijęs su sumažėjusia galvos smegenų insulto rizika, tačiau gausus alkoholio vartojimas padidina

išeminio ir hemoraginio insulto riziką.

6. Fizinis aktyvumas. Reguliari ir energinga fizinė veikla yra atvirkščiai proporcinga galvos

smegenų insulto rizikai. Tai gali būti nulemta teigiamu poveikiu kūno masei, kraujospūdžiui,

cholesterolio koncentracijai kraujo serume bei gliukozės tolerancijai.

7. Dieta. Rekomenduojama vartoti mažiau druskos ir sočiųjų riebalų, daugiau vaisių ir

daržovių bei skaidulinių medžiagų. Asmenys, kurių kūno masės indeksas yra per didelis, turėtų laikytis

kūno masę mažinančios dietos.

8. Pakaitinė hormonų terapija (estrogenas/progestagenas) neturėtų būti skiriama pirminei

galvos smegenų insulto profilaktikai.

Prieštrombocitiniai vaistai ir antikoaguliantaiNėra įrodyta, kad norint sumažinti galvos smegenų insulto riziką besimptomiams ligoniams,

reikia skirti aspirino. Tačiau miokardo infarkto rizika skiriant aspirino sumažėja. Besimptomiams

33

ligoniams, kuriems nustatyta didesnė nei 50 proc. VMA stenozė, turėtų būti skiriama aspirino tam, kad

sumažėtų MI rizika. Kiti trombocitų agregaciją slopinantys vaistai nerekomenduojami pirminei galvos

smegenų insulto profilaktikai [5].

Besimptomės miego arterijos stenozės chirurginis ir endovaskulinis gydymasMiego arterijos endarterektomiją (angl. CEA) besimptomiams ligoniams vertinančių tyrimų

rezultatai vis dar yra prieštaringi, taigi, šis gydymo metodas kol kas nėra įprastai rekomenduojamas

šiems ligoniams. Besimptomės miego arterijos aterosklerozės tyrimo (angl. Asymptomatic Carotid

Atherosclerosis Study; ACAS) pogrupio analizė rodo, kad moterims chirurginio gydymo nauda yra

gerokai mažesnė nei vyrams. Miego arterijos angioplastika, atliekant stentavimą arba ne, nėra

rekomenduojama besimptomės miego arterijos stenozės atveju. Indikacijos ją atlikti gali būti

svarstomos tik klinikinių atsitiktinių imčių tyrimų kontekste [5].

23.2 Antrinė profilaktika

1. Rizikos veiksnių keitimas [5]:a) Antihipertenzinis gydymas. Persirgus galvos smegenų insultu arba patyrus PSIP, kraujospūdis

turėtų būti mažinamas nepriklausomai nuo jo dydžio, skiriant diuretikus ir (arba) AKF inhibitorius –

priklausomai nuo to, kokį gydymą geriau toleruoja ligonis [5]. Pastaruoju metu pasirodė duomenų,

kad, skiriant sartanų (pvz., eprosartano), taip pat galima sumažinti pakartotinio insulto riziką [4]. Kitų

kraujospūdį mažinančių vaistų grupių veiksmingumas dar nebuvo įrodytas atliekant klinikinius

atsitiktinių imčių tyrimus [5].

b) Cholesterolio koncentracijos mažinimas. Išeminiu insultu persirgusiems arba PSIP patyrusiems

ligoniams turėtų būti įvertinamos indikacijos gydymui statinais (simvastatinu).

c) Rūkymas. Visi rūkantieji ligoniai turėtų mesti rūkyti, o ypač tie, kurie persirgo galvos smegenų

insultu.

d) Pakaitinė hormonų terapija (PHT). Indikacijų PHT kaip antrinei galvos smegenų insulto

profilaktikai moterims pomenopauzės periodu nėra.

2. Prieštrombocitiniai vaistai ir antikoaguliantai. Įrodyta, kad prieštrombocitiniai vaistai taip

pat kaip ir antikoaguliantai efektyviai mažina pakartotino išeminio insulto riziką [5].

3. Chirurginis ir endovaskulinis gydymas

34

II. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: Veiksnių, įtakojančių kineziterapijos efektyvumą, sergantiesiems GSI, ankstyvuoju

ligos laikotarpiu, nustatymas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti bendrą funkcinę būklę prieš kineziterapiją ir po jos (naudojant Bartelio indeksą).

2. Įvertinti motorinę funkciją prieš kineziterapiją ir po jos (naudojant Rivermed judesių įvertinimo

skalę).

3. Įvertinti pažintines funkcijas prieš kineziterapiją ir po jos (naudojant trumpą protinės būklės

tyrimo testą MMSE).

4. Įvertinti lyties, amžiaus ir galvos smegenų pusrutulio pažeidimo pusės įtaką bendrai ir

motorinei funkcinei būklei bei pažintinėms funkcijoms.

Hipotezė: Sergančiųjų galvos smegenų insultu kineziterapijos efektyvumui neigiamą įtaką turės

moteriškoji lytis ,vyresnis amžius (vyresni nei 70 metų), bei dešinės galvos smegenų pusrutulio pusės

pažeidimas.

35

III. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo organizavimas

Kontingentas. Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK)

neurologijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 25 ligoniai (17 moterų ir 8 vyrai), kuriems buvo diagnozuotas

išeminis galvos smegenų insultas. Reabilitologas buvo paskyręs kineziterapiją. Tyrimas buvo

atliekamas 2007 m. spalio – 2008 kovo mėn. Pacientai vidutiniškai skyriuje praleido 14 dienų.

Tiriamieji buvo suskirstyti į keletą grupių: pagal lytį – vyrai ir moterys, pagal amžių – 50-69 bei 70-87

metų, bei pagal galvos smegenų pusrutulio pažeidimo pusę – kairės ir dešinės.

Tyrimo metodai

Reabilitacijos veiksmingumui vertinti pasirinkta paciento bendros funkcinės būklės ( Bartelio

indeksas), motorinės funkcijos (Rivermedo judesių įvertinimo skalė), bei pažintinių funkcijų (Trumpas

protinės būklės tyrimo testas) pokytis po reabilitacijos.

BARTHEL indeksas - tai žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai

veikti bei apsitarnauti. Skaičiuojamas indeksas, kuris sudarytas iš 10 veiksnių: maitinimosi, judėjimo,

asmens higienos, tualeto, maudymosi, vaikščiojimo, lipimo laiptais, rengimosi, išmatų ir šlapimo

kontrolės. Pirmą kartą indeksą 1965 m. JAV Merilendo valstijos medicinos žurnale aprašė gydytojai F.

Mahoney ir D. Barthel. Jis dar vadinamas Merilendo bejėgiškumo indeksu, kurio skalė buvo panaudota

Merilendo trijose lėtinių susirgimų ligoninėse, kad standartizuotai būtų įvertintos ligonių, sergančių

nervų-raumenų, kaulų-raumenų susirgimais, galimybės. Indeksas pirmiausia padeda įvertinti

savarankiškumą ir judrumą.

Rivermed motorikos vertinimo skalė yra naudojama judesių funkcijos ir mobilumo

įvertinimui po insulto. Ši skalė buvo sukurta Rivermedo reabilitacijos centre Oksforde, Jungtinėje

karalystėje. Skalę sudaro trys dalys, vertinančios pagrindines, kojų ir liemens, bei rankų funkcijas.

Pagrindinių funkcijų įvertinimui naudojama 13 užduočių, kojų ir liemens – 10, rankų – 15. Pacientai

prašomi atlikti vis sunkėjančias motorines užduotis, kai užduotis neatliekama, testavimas toliau

netęsiamas. Jeigu pacientas atlieka užduotį vertinama 1, jei neatlieka – 0 balų.

Trumpą protinės būklės tyrimo testą (angl. Mini Mental State Examination, MMSE) sukūrė

Folstein ir kt. 1975 m. Šis tyrimas pateikia kiekybinį pažinimo sutrikimo įvertinimą ir palygina

pažinimo pasikeitimus po tam tikro periodo.

Matematinė statistika. Tyrimo metu gauti duomenys apdoroti SPSS 13.0 for Windows

kompiuterinė programa. Buvo skaičiuojami duomenų aritmetinai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai ir

vidurkių paklaidos. Statistinei analizei naudoti neparametrinis kriterijus priklausomoms imtis (Vilkoksono) ir

neparametrinis kriterijus nepriklausomoms imtims (Mano-Vitnio-Vilkoksono). Skirtumas, kai p<0,05, buvo

vertinamas kaip statistiškai reikšmingas.

36

IV TYRIMO REZULTATAI

Tiriamųjų kontingentą sudarė 25 pacientai po išeminio galvos smegenų insulto, iš jų 17 (68%)

moterų ir 8 (32%) vyrai. (Žr.pav.Nr.2).

68%

32% moterys

vyrai

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį, išreikštas procentais

Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes pagal amžių, pirmą grupę sudarė pacientai nuo 50 iki

69 metų amžiaus, antrą – 70-87 metų amžiaus. I grupėje buvo 12 (48%) pacientų, II grupėje – 13

(52%) (Žr.pav.Nr.3).

48%

52%

I gr. (50-69 m.)

II gr. ( 70-87m.)

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, išreikštas procentais

37

Taip pat tiriamieji buvo suskirtstyti į dvi grupes pagal galvos smegenų pusrutulių pažeidimo

pusę. I grupę sudarė pacientai, kuriems diagnozuota kairiojo galvos smegenų pusrutulio pažeidimas,

šioje grupėje buvo 10 (40%) tiriamųjų. II grupėje buvo pacientai su dešinės pusės galvos smegenų

pusrutulio pažeidimu, ją sudarė 15 (60%) tiriamųjų (Žr.pav.Nr.4).

40%

60%

kairė pusė

dešinė pusė

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusę, išreikštas

procentais

38

1. Barthel indekso vertinimo rodikliai

Išanalizavus rezultatus nustatyta, kad vyrų po GSI funkcinio savarankiškumo, vertinamo

pagal Barthel indeksą, balų vidurkis prieš kineziterapiją buvo 6,25±3,54 balo. Pakartojus tyrimą po

kineziterapijos Barthel indekso balų vidurkis padidėjo iki 15,63±6,23 balo (Žr.pav.Nr.5). Palyginus

abiejų tyrimų Barthel indekso balų reikšmes, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

6,25

15,63

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

5 pav. Sergančiųjų GSI vyrų funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą pokytis

prieš ir po kineziterapijos

7,35

15,88

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

6 pav. Sergančiųjų GSI moterų funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą pokytis

prieš ir po kineziterapijos

Iš 6 pav. matyti, kad moterų sergančių GSI, Barthel indekso balų vidurkis prieš

kineziterapijos procedūras buvo 7,35±3,59 balo. Po gydymo funkcinio savarankiškumo, vertinamo

pagal Barthel indeksą, balų vidurkis padidėjo iki 15,88±7,75 balo (Žr.pav.Nr.). Skirtumas tarp abiejų

reikšmių yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

39

Įvertinus Barthel indekso rezultatus prieš kineziterapiją nustatyta, kad vyrams Barthel indekso

balų vidurkis buvo 6,25±3,54 balo, o moterų - 7,35±3,59 balo (Žr.pav.Nr.7). Palyginus reikšmes tarp

vyrų ir moterų, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05).

6,25

7,35

5,6

5,8

6

6,2

6,4

6,6

6,8

7

7,2

7,4

7,6

Vyrai Moterysbalai

7 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis prieš

kineziterapijos procedūras tarp vyrų ir moterų

Išanalizavus duomenis nustatyta, kad Barthel indekso balų vidurkis po kineziterapijos tarp

vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0,05). Vyrų Barthel indekso balų vidurkis po

kineziterapijos buvo 15,63±6,23 balo, moterų - 15,88±7,75 balo (Žr.pav.Nr.8).

15,63

15,88

15,5

15,55

15,6

15,65

15,7

15,75

15,8

15,85

15,9

Vyrai Moterysbalai

8 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis po kineziterapijos

procedūrų tarp vyrų ir moterų

40

Išanalizavus I grupės pagal amžių (50-69 m.) pacientų Barthel indekso reikšmes, balų

vidurkis prieš kineziterapiją buvo 7,08±3,96. Atlikus pakartotiną vertinimą po kineziterapijos, Barthel

indekso balų vidurkis buvo 17,08±6,56 balo (Žr.pav.Nr.9). Lyginant abiejų tyrimų Barthel indekso

balų vidurkius nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

7,08

17,08

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

9 pav. I grupės pagal amžių pacientų sergančių GSI funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal

Barthel indeksą pokytis prieš ir po kineziterapijos

6,92

14,62

0

2

4

6

8

10

12

14

16

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

10 pav. II grupės pagal amžių, tiriamųjų sergančių GSI funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal

Barthel indeksą pokytis prieš ir po kineziterapijos

10 pav pateikti tyrimų duomenys rodo, kad II grupės pagal amžių (70-87m.) tiriamųjų

funkcinio savarankiškumo vertinimo naudojant Barthel indeksą balų vidurkis buvo 6,92±3,25 balo. Po

kineziterapijos procedūrų taikymo Barthel indekso vidutinė reikšmė buvo 14,62±7,76 balo. Skirtumas

tarp abiejų reikšmių yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

41

Įvertinus Barthel indekso rezultatus prieš kineziterapijos procedūras nustatyta, kad 50-69

metų pacientų Barthel indekso balų vidurkis buvo 7,08±3,96 balo. 70-87 metų amžiaus pacientų

Barthel indekso balų vidurkis buvo 6,92±3,25 balo (Žr.pav.Nr.11). Statistiškai reikšmingo skirtumo

tarp šių reikšmių nėra (p>0,05).

7,08

6,92

6,8

6,85

6,9

6,95

7

7,05

7,1

I gr. (50-69 m.) II gr. ( 70-87m.)balai

11 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis prieš

kineziterapijos procedūras tarp 50-69 ir 70-87 metų amžiaus pacientų

Palyginus Barthel indekso rezultatus po kineziterapijos procedūrų tarp 50-69 ir 70-87 metų

amžiaus pacientų nustatyta, kad statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05). Barthel indekso balų

vidurkis 50-69 metų amžiaus grupėje buvo 17,08±6,56 balo, o 70-87 - 14,62±7,76 balo (Žr.pav.Nr.12).

17,08

14,62

13

13,5

14

14,5

15

15,5

16

16,5

17

17,5

I gr. (50-69 m.) II gr. ( 70-87m.)balai

12 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis po kineziterapijos

procedūrų tarp 50-69 ir 70-87 metų amžiaus pacientų

42

Tyrimo duomenų analizė parodė, jog tiriamųjų, kuriems diagnozuota kairio galvos smegenų

pusrutulio pažeidimas, Barthel indeksas prieš kineziterapiją buvo 7±3,49 balo. Įvertinus Barthel

indekso rezultatus po kineziterapijos, duomenų vidurkis padidėjo iki 14,5±5,98 balo, šis padidėjimas

yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) (Žr.pav.Nr.13).

7,00

14,50

0

2

4

6

8

10

12

14

16

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

13 pav. Sergančiųjų GSI, kuriems diagnozuotas kairiojo galvos smegenų pusrutulio pažeidimas

funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą pokytis prieš ir po kineziterapijos.

Analizuojant pacientų, kuriems diagnozuotas dešiniojo galvos smegenų pusrutulio

pažeidimas, funkcinio savarankiškumo vertinimą nustatyta, kad Barthel indeksas prieš kineziterapiją

buvo 7±3,68 balo. Įvertinus duomenis po kineziterapijos Barthel indeksas 16,67±7,94 balo

(Žr.pav.Nr.14). Skirtumas tarp šių duomenų yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

7,00

16,67

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Barthel prieš KT Barthel po KTbalai

14 pav. Sergančiųjų GSI, kuriems diagnozuotas dešiniojo galvos smegenų pusrutulio pažeidimas

funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą pokytis prieš ir po kineziterapijos

43

Įvertinus rezultatus prieš kineziterapiją, nustatyta, jog tarp pacientų, kuriems diagnozuotas

kairiojo arba dešiniojo galvos smegenų pusrutulio pažeidimai, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp

Barthel indekso balų vidurkio nėra (p>0,05). Kairiojo GS pažeidimo atveju Barthel indekso balų

vidurkis buvo 7±3,49 balo, dešiniojo - 7±3,68 balo (Žr.pav.Nr.15).

7 7

0

1

2

3

4

5

6

7

8

Kairės pusės GS pažeidimas Dešinės pusės GS pažeidimasbalai

15 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis prieš

kineziterapijos procedūras tarp kairės ir dešinės galos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės

Palyginus funkcinio savarankiškumo rezultatus po kineziterapijos procedūrų tarp kairės ir

dešinės galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės, tarp gautų reikšmių statistiškai reikšmingo

skirtumo nerasta (p>0,05). Barthel indekso balų vidurkis, esant kairės pusės pažeidimui, buvo

14,5±5,98 balo, o dešinės - 16,67±7,94 balo (Žr.pav.Nr.16).

14,5

16,67

13

13,5

14

14,5

15

15,5

16

16,5

17

Kairės pusės GS pažeidimas Dešinės pusės GS pažeidimasbalai

16 pav. Funkcinio savarankiškumo vertinimo pagal Barthel indeksą balų vidurkis po kineziterapijos

procedūrų tarp kairės ir dešinės galos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės

44

2. Rivermedo judesių įvertinimo skalės vertinimo rodikliai

Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad vyrams prieš kineziterapijos procedūras Rivermedo

pagrindinių funkcijų vertinimo balų vidurkis buvo 1,88±1,55 balo. Pakartojus tyrimą po kineziterapijos

balų vidurkis buvo 3,38±2,44 balo (Žr.pav.Nr17). Skirtumas tarp šių rezultatų yra statistiškai

reikšmingas (p<0,05).

1,88

3,38

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Rivermedo pagr. f-jos prieš Kt Rivermedo pagr. f-jos po Ktbalai

17 pav. Sergančiųjų GSI vyrų motorikos vertinimo, naudojant Rivermedo pagrindinių funkcijų

vertinimo skalė, balų vidurkiai prieš ir po kineziterapijos procedūrų

Įvertinus moterų po GSI Rivermedo pagrindinių funkcijų duomenis prieš KT nustatyta, kad

rezultatų vidurkis buvo 1,53±1,66 balo. Po kineziterapijos taikymo Rivermedo pagrindinių f-jų balų

vidurkis pakilo iki 3,76±2,3 balo (Žr.pav.Nr.18). Lyginant abiejų tyrimų Rivermedo pagrindinių f-jų

vidurkius nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

1,53

3,76

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Rivermedo pagr. f-jos prieš Kt Rivermedo pagr. f-jos po Ktbalai

18 pav. Sergančiųjų GSI moterų motorikos vertinimo, naudojant Rivermedo pagrindinių funkcijų

vertinimo skalę, balų vidurkiai prieš ir po kineziterapijos procedūrų

45

Palyginus Rivermedo pagrindinių f-jų vidurkius prieš kineziterapijos procedūras tarp vyrų ir

moterų statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). Moterų balų vidurkis lygus 1,53±1,66 balo,

vyrų - 1,88±1,55 balo (Žr.pav.Nr.19)

1,88

1,53

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

1,8

2

Vyrai Moterysbalai

19 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo vidurkiai prieš kineziterapijos procedūras tarp

vyrų ir moterų

Įvertinus Rivermedo pagrindinių f-jų balų vidurkius tarp vyrų ir moterų po kineziterapijos

procedūrų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Rivermedo pagrindinių f-jų balų

vidurkis tarp moterų buvo 3,76±2,3 balo, vyrų - ,38±2,44 balo (Žr.pav.Nr.20).

3,38

3,76

3,1

3,2

3,3

3,4

3,5

3,6

3,7

3,8

Vyrai Moterysbalai

20 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo vidurkiai prieš kineziterapijos procedūras tarp

vyrų ir moterų

46

Analizuojant rezultatus nustatyta, jog 50-69 metų amžiaus pacientų prieš pradedant

kineziterapijos procedūras Rivermedo pagrindinių f-jų vertinimo balų vidurkis buvo 1,83±1,8 balo. Po

KT taikymo rezultatų vidurkis buvo lygus 4,08±2,71 balo (Žr.pav.Nr.21). Lyginant šias reikšmias

nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

1,83

4,08

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

Rivermedo pagr.f-jos prieš Kt Rivermedo pagr.f-jos po Ktbalai

21 pav. 50-69 metų amžiaus sergančiųjų GSI Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo skalės

rezultatų vidurkiai prieš ir po kineziterapijos

Vertinant 70-87 metų amžiaus pacientų Rivermedo pagrindinių f-jų rezultatus nustatyta, jog

prieš KT procedūras balų vidurkis buvo 1,46±1,45 balo, o po gydymo – 3,23±1,87 balo

(Žr.pav.Nr.22). Tarp šių vidurkių nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

1,46

3,23

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

Rivermedo pagr.f-jos prieš Kt Rivermedo pagr.f-jos po Ktbalai

22 pav. 70-87 amžiaus sergančiųjų GSI Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo skalės rezultatų

vidurkiai prieš ir po kineziterapijos procedūrų

47

Palyginus Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo rezultatų vidurkius tarp 50-69 bei 70-87

metų amžiaus pacientų prieš kineziterapijos procedūras statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas

(p>0,05). 50-69 metų amžiaus pacientų balų vidurkis buvo lygus 1,83±1,8 balo, o 70-87 metų amžiaus

- 1,46±1,45 balo (Žr.pav.Nr.23).

1,83

1,46

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

1,8

2

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

23 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo vidurkiai prieš kineziterapijos procedūras tarp

50-69 bei 70-87 metų amžiaus pacientų

Vertinant Rivermedo pagrindinių funkcijų rezultatus po kineziterapijos nustatyta, kad 50-69

metų amžiaus pacientų balų vidurkis buvo 4,08±2,71 balo, o 70-87 - 3,23±1,87 balo (Žr.pav.Nr.24),

tarp šių vidurkių statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).

4,08

3,23

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

24 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų vertinimo vidurkiai po kineziterapijos procedūrų tarp 50-69

bei 70-87 metų amžiaus pacientų

48

Analizuojant gautus rezultatus nustatyta, kad tiriamųjų, kuriems diagnozuota kairiojo galvos

smegenų pusrutulio pažeidimas, Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkis prieš kineziterapiją

buvo 1,8±1,32 balo. Įvertinus rezultatus po kineziterapijos, duomenų vidurkis padidėjo iki 3,3±2,16

balo, šis padidėjimas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) (Žr.pav.Nr.25).

1,80

3,30

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

Rivermedo pagr.f-jos prieš Kt Rivermedo pagr.f-jos po Ktbalai

25 pav. Sergančiųjų GSI, kuriems diagnozuotas kairės galvos smegenų pusrutulio pusės pažeidimas

Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkių pokytis prieš ir po kineziterapijos

Vertinant pacientų, kuriems nustatytas dešinės galvos smegenų pusrutulių pusės pažeidimas,

Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkis prieš KT procedūras buvo lygus 1,53±1,81 balo.

Pakartojus tyrimą po kineziterapijos vidurkis buvo 3,87±2,45 balo (Žr.pav.Nr.26). Lyginant vidurkius

buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

1,53

3,87

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

Rivermedo pagr.f-jos prieš Kt Rivermedo pagr.f-jos po Ktbalai

26 pav. Sergančiųjų GSI, kuriems diagnozuotas dešinės galvos smegenų pusrutulio pusės

pažeidimas Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkių pokytis prieš ir po kineziterapijos

49

Palyginus Rivermedo pagrindinių funkcijų vidurkius prieš kineziterapijos procedūras tarp

kairės ir dešinės pažeidimo pusės statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Esant kairės

galvos smegenų pusrutulio pažeidimo pusei vidurkis lygus 1,8±1,32 balo, esant dešinės pusės

pažeidimui - 1,53±1,81 balo (Žr.pav.Nr.27).

1,80

1,53

1,35

1,4

1,45

1,5

1,55

1,6

1,65

1,7

1,75

1,8

1,85

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

27 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkiai prieš kineziterapijos procedūras tarp kairės

ir dešinės galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės

Įvertinus Rivermedo pagrindinių funkcijų rezultatus po kineziterapijos nustatyta, kad

pacientams, kuriems diagnozuota kairės GS pusrutulių pusės pažeidimas , balų vidurkis buvo lygus

3,3±2,16 balo, o dešinės - 3,87±2,45 balo (Žr.pav.Nr.28), tačiau tarp šių rodiklių statistiškai reikšmigo

skirtumo nėra (p>0,05).

3,30

3,87

3

3,1

3,2

3,3

3,4

3,5

3,6

3,7

3,8

3,9

4

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

28 pav. Rivermedo pagrindinių funkcijų balų vidurkiai po kineziterapijos procedūrų tarp kairės ir

dešinės galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės

50

2,00

3,75

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Prieš KT Po KTbalai

29 pav. Sergančiųjų GSI vyrų Rivermedo kojų ir liemens f-jų rezultatų vidurkių santykis prieš ir po

kineziterapijos

Kaip matoma 29 pav., Rivermedo kojų ir liemens funkcijų rezultatų vidurkis vyrams

prieš taikant kineziterapiją buvo 2±1,51 balo. Pakartojus vertinimą po kineziterapijos, balų vidurkis

pakilo iki 3,75±1,48 balo (Žr.pav.Nr.). Skirtumas tarp vidurkių yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Įvertinus moterų Rivermedo kojų ir liemens funkcijas prieš kineziterapiją nustatyta, kad balų

vidurkis buvo lygus 2,29±1,93 balo. Po kineziterapijos procedūrų vidurkis buvo 3,94±2,27 balo

(Žr.pav.Nr.30). Palyginus Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkius nustatyta, kad

skirtumas tarp jų yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

2,29

3,94

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

30 pav. Sergančiųjų GSI moterų Rivermedo kojų ir liemens f-jų rezultatų vidurkių santykis prieš ir

po kineziterapijos.

51

Palyginus Rivermedo kojų ir liemens funkcijų rezultatų vidurkius prieš kineziterapijos

procedūras tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Kaip matoma 31

pav. balų vidurkis prieš kineziterapiją vyrams buvo lygus 2±1,51 balo, o moterims 1,41±2 balo.

2,00

1,41

0

0,5

1

1,5

2

2,5

vyrai moterysbalai

31 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis tarp vyrų ir moterų

prieš kineziterapiją

Analizuojant nustatyta, kad Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo rezultatų vidurkis

po kineziterapijos vyrams buvo lygus 3,75±1,48 balo, o moterims - 3,00±3,29 balo (Žr.pav.Nr.32).

Palyginus vidurkius tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

3,75

3,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

vyrai moterysbalai

32 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis tarp vyrų ir moterų po

kineziterapijos

52

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų

vidurkis prieš kineziterapiją pacientams nuo 50 iki 69 metų amžiaus buvo lygus 2,25±2,13 balo, o po

kineziterapijos – 3,92±2,5 balo (Žr.pav.Nr.33). Skirtumas tarp šių reikšmių yra statistiškai reikšmingas

(p<0,05).

2,25

3,92

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Prieš KT Po KTbalai

33 pav. Sergančiųjų GSI 50-69 metų amžiaus tiriamųjų Rivermedo kojų ir liemens f-jų rezultatų

vidurkių santykis prieš ir po kineziterapijos

Tyrimo duomenų analizė parodė,kad 70-87 metų amžiaus pacientų Rivermedo kojų ir liemens

funkcijų vertinimo balų vidurkis prieš kineziterapijos procedūras buvo 2,15±1,46 balo. Atlikus

vertinimą po kineziterapijos procedūrų balų vidurkis buvo lygus 3,85±1,57 balo (Žr.pav.Nr.34).

Palyginus vidurkius prieš ir po kineziterapijos nustatyta, kad jie skiriasi statistiškai reikšmingai

(p<0,05).

2,15

3,85

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

Prieš KT Po KTbalai

34 pav. Sergančiųjų GSI 70-87 metų amžiaus tiriamųjų Rivermedo kojų ir liemens f-jų rezultatų

vidurkių santykis prieš ir po kineziterapijos

53

2,25 2,15

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

35 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją

tarp 50-69 bei 70-87 metų amžiaus tiriamųjų

Kaip matoma 35 pav., Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo vidurkis prieš

kineziterapiją 50-69 metų amžiaus tiriamiesiems buvo lygus 2,25±2,13 balo, o 70-87 metų amžiaus –

2,15±1,46. tarp grupių vidurkių statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).

Palyginus Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo vidurkius po kineziterapijos tarp 50-

69 ir 70-87 metų amžiaus tiriamųjų, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). 50-69 metų

amžiaus tiriamųjų balų vidurkis buvo lygus 3,92 ±2,5 balo, o 70-87 metų amžiaus – 3,85±1,57

(Žr.pav.Nr.36).

3,92

3,85

3,75

3,8

3,85

3,9

3,95

4

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

36 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp

50-69 bei 70-87 metų amžiaus tiriamųjų

54

Išanalizavus gautus rezultatus nustatyta, kad Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo

balų vidurkis tiriamiesiems, kuriems diagnozuotas kairės galvos smegenų pusrutulių pusės pažeidimas,

prieš kineziterapiją buvo 1,9±1,44 balo, o po kineziterapijos – 3,30±1,49 balo (Žr.pav.Nr.37). Tarp šių

rezultatų nustatyta statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

1,90

3,30

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Prieš KT Po KTbalai

37 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų rezultatų vidurkis prieš ir po kineziterapijios

pacientams, kuriems diagnozuotas kairės GS pusės pažeidimas

Įvertinus tiriamųjų, kuriems diagnozuotas dešinės galvos smegenų pusrutulių pusės

pažeidimas, nustatyta,kad Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkis prieš

kineziterapiją buvo 2,4±1,99 balo. Pakartotinai ištyrus pacientus po kineziterapijos procedūrų, balų

vidurkis buvo lygus 4,27±2,28 balo (Žr.pav.Nr.38). Tarp šių vidurkių yra statistiškai reikšmingas

skirtumas (p<0,05).

2,40

4,27

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

38 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų rezultatų vidurkis prieš ir po kineziterapijios

pacientams, kuriems diagnozuotas dešinės GS pusės pažeidimas

55

Palyginus Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo rezultatus prieš kineziterapiją tarp kairės ir

dešinės galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta

(p>0,05). Esant kairės pusės pažeidimui balų vidurkis buvo 1,9±1,44 balo, dešinės – 2,4±1,99 balo

(Žr.pav.Nr.39).

1,9

2,4

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Kairės pusės GSpažeidimas

Dešinės pusės GSpažeidimas

balai

39 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją

tarp kairės ir dešinės GS pusės pažeidimų

Įvertinus Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo duomenis po kineziterapijos

procedūrų tarp kairės ir dešinės galvos smegenų pusrutulių pažeidimo pusės, nustatyta, kad statistiškai

reikšmingo skirtumo tarp vidurkių nėra (p>0,05). Balų vidurkis kairės pusės pažeidimo atveju buvo

3,30±1,49 balo, dešinės – 4,27±2,28 balo (Žr.pav.Nr.40).

3,3

4,27

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Kairės pusės GSpažeidimas

Dešinės pusės GSpažeidimas

balai

40 pav. Rivermedo kojų ir liemens funkcijų vertinimo balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp

kairės ir dešinės GS pusės pažeidimų.

56

Tyrimo duomenų analizė parodė, kad Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkis

vyrams prieš kineziterapijos taikymą buvo lygus 0,75±1,75 balo. Pakartojus vertinimą po

kineziterapijos procedūrų vidurkis buvo 2±2,2 balo (Žr.pav.Nr.41). Tarp šių reikšmių nustatytas

statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

0,75

2,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

41 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis vyrams prieš ir po

kineziterapijos

Išanalizavus duomenis, Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkis moterims prieš

kineziterapiją buvo 1,41±2 balo, po gydymo vidurkis padidėjo iki 3±3,25 balo (Žr.pav.Nr.42), šis

padidėjimas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

1,41

3,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

42 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis moterims prieš ir po

kineziterapijos

57

Palyginus Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkius prieš kineziterapiją tarp

moterų ir vyrų statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). Vyrų rankų funkcijos duomenų

vidurkis buvo lygus 0,75±1,75 balo, moterims – 1,41±2 balo (Žr.pav.Nr.43).

0,75

1,41

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Vyrai Moterysbalai

43 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp moterų

ir vyrų

Įvertinus rezultatus nustatyta, kad vyrų Rivermedo rankų funkcijos balų vidurkis po

kineziterapijos buvo 2±2,20 balo, moterų 1 balu didesnis - 3±3,25 balo (Žr.pav.Nr.44), tačiau šis

skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).

2,00

3,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Vyrai Moterysbalai

44 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp moterų

ir vyrų.

58

Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad 50-69 metų amžiaus tiriamųjų Rivermedo rankų

funkcijos vertinimo balų vidurkis prieš kineziterapiją buvo 0,33±0,88 balo, o po kineziterapijos -

2±1,34 balo (Žr.pav.Nr.45). Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

0,33

2,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

45 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balais vidurkių santykis 50-69 metų amžiaus

tiriamųjų prieš ir po kineziterapijos

Įvertinus 70-87 metų amžiaus tiriamųjų Rivermedo rankų funkcijos balų vidurkis prieš

kineziterapiją buvo 2±2,27 balo. Atlikus vertinimą po kineziterapijos vidurkis buvo 3,31±3,9 balo

(Žr.pav.Nr.46). Palyginus vidurkius statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

2,00

3,31

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

46 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balais vidurkių santykis 70-87 metų amžiaus

tiriamųjų prieš ir po kineziterapijos

59

Palyginus Rivermedo rankų funkcijos vertinimo rezultatų vidurkius prieš kineziterapiją tarp

50-69 ir 70-87 metų amžiaus tiriamųjų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05). 50-69

metų amžiaus tiriamųjų vidurkis buvo 0,33±0,88 balo, o 70-87 - 2±2,27 balo (Žr.pav.Nr.47).

0,33

2,00

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

47 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp 50-69

ir 70-87 metų amžiausm tiriamųjų

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad po kineziterapijos procedūrų Rivermedo rankų

funkcijos vertinimo balų vidurkis 50-69 metų amžiaus tiriamųjų buvo lygus 2±1,34 balo, o 70-87 metų

amžiaus - 3,31±3,9 balo (Žr.pav.Nr.48). Tačiau tarp šių reikšmių statistiškai reikšmingo skirtumo nėra

(p>0,05)

2,00

3,85

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

48 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp 50-69 ir

70-87 metų amžiaus tiriamųjų

60

1,30

2,60

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

49 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis tiriamiesiems, kuriems

diagnozuota kairės GS pusės pažeidimas prieš ir po kineziterapijos

Kaip matyti 49 pav., Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkis tiriamiesiems,

kuriems diagnozuotas kairės galvos smegenų pusrutulio pusės pažeidimas, prieš kineziterapijos

procedūras buvo 1,3±2,31 balo, o po kineziterapijos – 2,6±2,31 balo. Palyginus šiuos vidurkius

nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

Tyrimo duomenų analizė parodė, kad Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkis

tiriamiesiems, kuriems diagnozuotas dešinės GS pusės pažeidimas, prieš kineziterapiją buvo lygus

1,13±1,63 balo. Atlikus vertinimą po kineziterapijos vidurkis padidėjo iki 2,73±3,43 balo

(Žr.pav.Nr.50), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

1,13

2,73

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Prieš KT Po KTbalai

50 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis tiriamiesiems, kuriems

diagnozuota dešinės GS pusės pažeidimas prieš ir po kineziterapijos.

61

Palyginus Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkius prieš kineziterapiją tarp

tiriamųjų, kuriems diagnozuotas kairės ir dešinės galvos smegenų pusrutulio pusės pažeidimas,

statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Esant kairės pusės pažeidimui vidurkis buvo

1,3±2,31 balo, o dešinės - 1,13±1,63 balo (Žr.pav.Nr.51).

1,30 1,13

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

51 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp kairės

ir dešinės GS pusės pažeidimų.

Atlikus rezultatų vertinimą nustatyta, kad Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkis

poineziterapijos procedūrų esant kairės galvos smegenų pusės pažeidimui buvo 2,6±2,31 balo, o

dešinės - 2,73±3,43 balo (Žr.pav.Nr.52), tačiau statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

2,60 2,73

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

52 pav. Rivermedo rankų funkcijos vertinimo balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp kairės ir

dešinės GS pusės pažeidimų

62

3.Trumpo protinės būklės tyrimo vertinimo rodikliai

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad MMSE balų vidurkis vyrams prieš kineziterapiją

buvo 15,13±5,22 balo, o pakartojus vertinimą po kineziterapijos – 20,13±5,96 balo (Žr.pav.Nr.53).

Skirtumas tarp šių reikšmių yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

15,13

20,13

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

53 pav. MMSE balų vidurkių santykis vyrams prieš ir po kineziterapijos

Atlikus duomenų analizę, MMSE balų vidurkis prieš kineziterapiją moterims buvo lygus

16,41±5,71 balo, o po kineziterapijos padidėjo iki 20,29±5,58 balo (Žr.pav.Nr.54). Šis padidėjimas yra

statistiškai reikšmingas (p<0,05).

16,41

20,29

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

54 pav. MMSE balų vidurkių santykis moterims prieš ir po kineziterapijos

63

15,1316,41

0

5

10

15

20

25

vyrai moterysbalai

55 pav. MMSE balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp vyrų ir moterų

55 Pav.matoma, kad MMSE balų vidurkis vyrams prieš kineziterapiją buvo lygus 15,13±5,22

balo, moterims didesnis - 16,41±5,71 balo, tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Palyginus MMSE balų vidurkius tarp vyrų ir moterų po kineziterapijos statistiškai reikšmingo

skirtumo nenustatyta (p>0,05). Balų vidurkis po kineziterapijos vyrams buvo lygus 20,13±5,96 balo, o

moterims - 20,29±5,58 balo (Žr.pav.Nr.56).

20,13 20,29

0

5

10

15

20

25

vyrai moterysbalai

56 pav. MMSE balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp vyrų ir moterų.

64

Tyrimo duomenų analizė parodė, kad MMSE balų vidurkis prieš kineziterapiją 50-69 metų

amžiaus tiriamiesiems buvo 16,5±5,52 balo. Atlikus vertinimą po kineziterapijos procedūrų vidurkio

reikšmė padidėjo iki 21,17±5,92 balo (Žr.pav.Nr.57). Palyginus vidurkius nustatytas statistiškai

reikšmingas skirtumas (p<0,05).

16,50

21,17

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

57 pav. MMSE balų vidurkių santykis 50-69 metų amžiaus tiriamiesiems prieš ir po kineziterapijos

Išanalizavus duomenis nustatyta, kad MMSE balų vidurkis 70-87 metų amžiaus tiriamiesiems

prieš kineziterapiją buvo 15,54±5,63 balo, o po kineziterapijos – 19,38±5,34 balo (Žr.pav.Nr.58). Tarp

šių reikšmių nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).

15,54

19,38

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

58 pav. MMSE balų vidurkių santykis 70-87 metų amžiaus tiriamiesiems prieš ir po kineziterapijos

65

Palyginus MMSE balų vidurkius prieš kineziterapiją tarp 50-69 ir 70-87 metų amžiaus

tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05). 50-69 metų amžiaus tiriamųjų vidurkis

buvo16,5±5,52 balo, o 70-87 metų - 15,54±5,63 balo (Žr.pav.Nr.59).

16,5015,54

0

5

10

15

20

25

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

59 pav. MMSE balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp 50-69 ir 70-87 metų amžiaus

tiriamųjų

Įvertinus duomenis nustatyta, kad MMSE balų vidurkis po kineziterapijos 50-69 metų

amžiaus tiriamiesiems buvo 21,17±5,92 balo, o 70-87 metų - 19,38±5,34 balo (Žr.pav.Nr.60).

Palyginus šiuos vidurkius statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

21,1719,38

0

5

10

15

20

25

I grupė (50-69m.) II grupė (70-87m.)balai

60 pav. MMSE balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp 50-69 ir 70-87 metų amžiaus tiriamųjų

66

14,50

18,50

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

61 pav. MMSE balų vidurkių santykis tiriamiesiems esant kairės pusės GS pažeidimui prieš ir po

kineziterapijos

Kaip matoma 61 pav., MMSE balų vidurkis prieš kineziterapiją tiriamiesiems esant kairės

pusės galvos smegenų pusrutulio pažeidimui buvo 14,50±4,17 balo, o pakartojus vertinimą po KT

vidurkis padidėjo iki 18,5±6,06 balo. Šis padidėjimas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad MMSE balų vidurkis tiriamiesiems esant dešinės

pusės GSI, prieš kineziterapiją buvo 17±6,14 balo, o po kineziterapijos - 21,4±5,12 balo

(Žr.pav.Nr.62). Skirtumas tarp šių reikšmių yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

17,00

21,40

0

5

10

15

20

25

Prieš KT Po KTbalai

62 pav. MMSE balų vidurkių santykis tiriamiesiems esant dešinės pusės GS pažeidimui prieš ir po

kineziterapijos

67

Palyginus MMSE balų vidurkius prieš kineziterapiją tarp kairės ir dešinės pusės GSI

statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Esant kairės pusės pažeidimui balų vidurkis

buvo lygus 14,50±4,17 balo, o dešinės - 17±6,14 balo (Žr.pav.Nr.63).

14,50

17,00

0

5

10

15

20

25

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

63 pav. MMSE balų vidurkių santykis prieš kineziterapiją tarp kairė ir dešinės GSI pusės

Įvertinus duomenis nustatyta, kad MMSE balų vidurkis po kineziterapijos, esant kairės pusės

GS pusrutulio pažeidimui, buvo lygus 18,5±6,06 balo, o esant dešinės pusės pažeidimui - 21,4±5,12

balo (Žr.pav.Nr.64). Tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių reikšmių nenustatyta (p>0,05).

18,50

21,40

0

5

10

15

20

25

Kairė GS pažeidimo pusė Dešinė GS pažeidimo pusėbalai

64 pav. MMSE balų vidurkių santykis po kineziterapijos tarp kairė ir dešinės GSI pusės

68

V. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Išsivysčiusių šalių duomenimis, 50% persirgusių insultu žmonių lieka laikinai arba nuolat

neįgalūs, tik 20% pacientų vėl būna darbingi, apie 10% reikia slaugos [38, 3]. Lietuvoje apie 80%

pacientų, išgyvenusių po insulto, tampa neįgalūs dėl motorinių ir kognityvinių funkcijų sutrikimų,

trikdančių jų kasdienine veiklą bei darbingumą [10]. Literatūros duomenimis, kompleksinė reabilitacija

grąžina arba kompensuoja biosocialines funkcijas, jos dėka pacientas pasiekia didesnį funkcinį

savarankiškumą ir gali grįžti į visavertį gyvenimą [31, 30]. Svarbi yra ankstyva reabilitacija po GSI, nes

ji turi didele įtaką ligos eigai, funkcinio savarankiškumo gerėjimui, sąlygoja geresnę gyvenimo kokybę

[6].

Darbe analizuoti sergančiųjų GSI bendros funkcinės būklės, motorikos bei pažintinių funkcijų

sutrikimai, bei prarastų gebėjimų atsigavimas ankstyvajame reabilitacijos etape, taikant kineziterapiją.

Bendrosios funkcinės būklės, motorikos bei pažinimo gebėjimai buvo vertinami Barthel

indeksu, Rivermedo judesių įvertinimo skale, bei Trumpu protinės būklės tyrimo testu (MMSE).

Tiriamųjų kontingentą sudarė išeminį galvos smegenų insultą patyrę asmenys, gydyti ir

reabilituoti trečio lygio ligoninėje (KMUK), neurologijos skyriuje. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo

lygus 69,84 ±8,7 metų, vyravo dešinės pusės galvos smegenų pusrutulio pažeidimas (60 proc.).

Dauguma iš jų buvo moterys (68 proc.), tačiau dėl mažo tiriamųjų skaičiaus gauti duomenys nesutiko su

literatūros duomenimis, kur nurodoma, kad vyrų bendras sergamumas insultu yra didesnis nei moterų

[3].

Bendros funkcinės būklės vertinimas parodė, kad ūmaus periodo pradžioje asmenims,

patyrusiems GSI, reikėjo visiškos kito asmens pagalbos, kadangi daugumos bendroji funkcinė būklė

buvo žymiai sutrikusi. Po ankstyvojo reabilitacijos etapo, taikant kineziterapiją, amenų bendroji

funkcinė būklė vertinant Barthel indeksu pagerėjo nuo 7±3,54 iki 15,80±7,17 balo (p<0,05). Tačiau

dauguma (84 proc.) tiriamųjų liko visiškai priklausomi, o kiti beveik visiškai priklausomi.

Išnagrinėjus sergančiųjų GSI bendros funkcinės būklės pagerėjimo duomenis priklausomai nuo

lyties, nustatyta, kad vyrų po GSI bendra funkcinė būklė ūmiame periode pagerėjo nuo 6,25±3,54 iki

15,63±6,23 balų (p<0,05), o moterų – nuo 7,35±3,59 iki 15,88±7,75 balų (p<0,05). Tačiau palyginus

gautus rezultatus lyties statistiškai reikšminga įtaka bendros funkcinės būklės rezultatams nenustatyta

(p>0,05). Literatūroje pateikiami nevienareikšmiai tyrimų duomenys apie lyties įtaką ligos baigčiai.

Yra įrodymų, jog tarp išgyvenusių po insulto pacientų vyrų funkcines būklės atsigavimas yra daug

geresnis nei moterų [9]. Kelių studijų duomenimis, moterims išlieka ryškesnių motorinių, pažintinių

funkcijų pažeidimų ir daugiau jų kasdienėje veikloje reikalinga kitų žmonių pagalba [28, 65,75].

Priešingai minėtų studijų duomenims, M. Inouye ir kiti autoriai nenustatė statistiškai reikšmingų

skirtumų tarp vyrų ir moterų funkcinės būklės atsigavimo po reabilitacijos [32].

69

Išnagrinėjus bendros funkcinės būklės atsigavimo rezultatus GSI patyrusiems asmenims

priklausomai nuo amžiaus, nustatyta, kad kineziterapija buvo efektyvi abiejose amžiaus grupėse. 50-69

metų amžiaus pacientams Barthel indekso balų vidurkis padidėjo nuo 7,08±3,96 iki 17,08±6,56 balų, o

70-87 metų amžiaus – nuo 6,92±3,25 iki 14,62±7,76 balų (p<0,05). Palyginus gautus rezultatus

statistiškai reikšmingos amžiaus įtakos bendros funkcinės būklės atsistatymui nenustatyta (p>0,05). S.

Paolucci ir kiti autoriai, atlikę lyginamuosius tyrimus, padarė išvadą, kad amžius turi nepalankią įtaką

funkcinei būklei, tačiau stacionarinė reabilitacija yra efektyvi ir vyresnio amžiaus pacientams (>85

metų), tačiau mažiau nei jaunesniems [59]. Mūsų gauti rezultatai, vertinant amžiaus įtaką bendros

funkcinės būklės atsistatymui, ne visiškai sutampa su kitų autorių gautais rezultatais, dėl mažo

tiriamųjų skaičiaus.

Vertinant bendros funkcinės būklės duomenis sergantiems GSI asmenims priklausomai nuo

pažeidimo pusės, nustatyta, kad tiek kairės, tiek dešinės pažeidimo pusės atveju bendra funkcinė būklė

ankstyvojo reabilitacijos etapo metu atsigavo panašiai: esant kairės pusės galvos smegenų pusrutulio

pažeidimui ji pagerėjo nuo 7±3,49 iki 14,5±5,98 balų, o dešinės – nuo 7±3,68 iki 16,67±7,94 balų

(p<0,05). Tačiau dėl mažos tiriamųjų imties statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta

(p>0,05). Todėl gauti duomenys nesutapo su pateikiamais literatūroje, kur teigiama jog pacientams,

kuriems pažeistas dešinysis galvos smegenų pusrutulis, nustatytas blogesnis funkcinės būklės

atsigavimas nei pacientams, kuriems pažeistas kairysis galvos smegenų pusrutulis [18].

Analizuojant sergančiųjų GSI motorinės funkcijos atsigavimą priklausomai nuo lyties,

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų nenustatyta (p>0,05), tačiau tiek vyrams, tiek

moterims kineziterapija buvo efektyvi. Rivermedo judesių įvertinimo skalės pagrindinių funkcijų balų

vidurkis po kineziterapijos taikymo vyrams padidėjo nuo 1,88±1,55 iki 3,38±2,44 balų, o moterims –

nuo 1,53±1,66 iki 3,76±2,3 (p<0,05). Vertinant Rivermedo kojų ir liemens funkcijų rezultatus

nustatyta,kad vidurkis padidėjo panašiai abiejose grupėse: vyrams nuo 2±1,51 iki 3,75±1,48 balų,

moterims – nuo 2,29±1,93 iki 3,94±2,27 balų (p<0,05). Rankų funkcija vyrams pagerėjo vidutiniškai

1,25 balo, o moterims 1,59 (p<0,05).

Motorinės funkcijos atsigavimo analizė priklausomai nuo amžiaus parodė, kad 50-69 metų

amžiaus tiriamųjų po GSI pagrindinės funkcijos pagal Rivermedo judesių įvertinimo skalę ankstyvojo

reabilitacijos etapo metu statistiškai reikšmingai pagerėjo nuo 1,83±1,8 iki 4,08±2,71 balo, o 70-87

metų amžiaus – nuo 1,46±1,45 iki 3,23±1,87 (p<0,05). Tačiau galbūt dėl mažo tiriamųjų skaičiaus

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp amžiaus grupių nenustatyta (p>0,05). Taip pat statistiškai

reikšmingos amžiaus įtakos Rivermedo kojų ir liemens funkcijoms, bei rankų funkcijai dėl mažos

imties nenustatyta (p>0,05). Tačiau kineziterapija buvo efektyvi atsistatant tiek kojų ir liemens, tiek

rankų funkcijoms abiejose grupėse (p<0,05), išskyrus rankų funkcijai 70-87 metų amžiaus

tiriamiesiems(p>0,05). Kojų ir liemens funkcija 50-69 metų amžiaus tiriamiesiems pagerėjo nuo

70

2,25±2,13 iki 3,92±2,5 balų, o 70-87 metų amžiaus – nuo 2,15±1,46 iki 3,85±1,57 balų (p<0,05).

Rankų funkcija 50-69 metų amžiaus tiriamiesiems pagerėjo nuo 0,33±0,88 iki 2±1,34 balų (p<0,05), o

70-87 metų amžiaus – nuo 2±2,27 iki 3,31±3,9 (p>0,05).

Išnagrinėjus motorinės funkcijos atsigavimo duomenis GSI patyrusiems asmenims

priklausomai nuo pažeidimo pusės nustatyta, kad kineziterapija buvo efektyvi atsistatant pagrindinėms,

kojų ir liemens,bei rankų funkcijoms pažeidimui esant tiek kairėje, tiek dešinėje pusėse (p<0,05).

Tačiau, manoma,kad dėl mažos tiriamųjų imties galvos smegenų pažeidimo pusės įtakos motorinės

funkcijos pagerėjimui nenustatyta (p>0,05).

Pažintinių funkcijų vertinimas pagal MMSE parodė, kad ūmaus laikotarpio pradžioje 56 proc.

tiriamiesiems nustatytas vidutinis pažintinis sutrikimas, 28 proc. lengvas pažintinis sutrikimas ir 16

proc. – sunkus pažintinis sutrikimas. Šie duomenys atspindi literatūroje pateikiamą informaciją, kad

sergantiesiems GSI dažnai pasireiškia pažintinių funkcijų sutrikimai.

Išnagrinėjus GSI patyrusių asmenų pažintinių funkcijų atsigavimo duomenis priklausomai

nuo lyties , nustatyta, kad vyrams pažintinės funkcijos vertinamos MMSE pagerėjo nuo 15,13±5,22 iki

20,13±5,96 balų, o moterims – nuo 16,41±5,71 iki 20,29±5,58 balų (p<0,05). Tačiau statistiškai

reikšmingos lyties įtakos pažintinėms funkcijoms nenustatyta, kaip manoma dėl mažo tiriamųjų

skaičiaus.

Analizuojant pažintinių funkcijų atsigavimą po GSI priklausomai nuo amžiaus, statistiškai

reikšmingo skirtumo tarp amžiaus grupių nenustatyta (p>0,05). Tačiau kineziterapija buvo efektyvi

pažintinių funkcijų atsistatymui abiejose amžiaus grupėse. 50-69 metų amžiaus tiriamiesiems

pažintinės funkcijos pagerėjo nuo 16,5±5,52 iki 21,17±5,92 balų, o 70-87 metų amžiaus – nuo

15,54±5,63 iki 19,38±5,34 balų (p<0,05).

Išnagrinėjus pažintinių funkcijų duomenis išeminį GSI patyrusiems pacientams priklausomai

nuo pažeidimo pusės, nustatyta, kad esant kairės pusės galvos smegenų pusrutulio pažeidimui

pažintinės funkcijos po ankstyvojo reabilitacijos etapo pagerėjo nuo 14,50±4,17 iki 18,5±6,06 balų

(p<0,05), o esant dešinio pusrutulio pažeidimui – nuo 17±6,14 iki 21,4±5,12 balų (p<0,05). Kaip

manoma, dėl mažo tiriamųjų skaičiaus, statistiškai reikšmingos galvos smegenų pusrutulio pažeidimo

pusės įtakos pažintinių funkcijų atsistatymui nenustatyta (p>0,05). Literatūros duomenimis esant

kairiojo galvos smegenų pusrutulio insultui, pasireiškia ryškesni pažintinių funkcijų sutrikimai [11].

71

IŠVADOS

1. Sergančiųjų galvos smegenų insultu bendra funkcinė būklė, įvertinta pagal Barthel indeksą, po

kineziterapijos procedūrų statistiškai reikšmingai pagerėjo visose grupėse (pagal lytį, amžių ir GS

pažeidimo pusę) (p<0,05).

2. Po kineziterapijos procedūrų ligonių motorinė funkcija, vertinama pagal Rivermedo judesių

įvertinimo skalę, visose grupėse statistiškai reikšmingai pagerėjo (p<0,05), išskyrus rankų funkciją 70-

87 metų amžiaus pacientams (p>0,05).

3. Lyginant gautus rezultatus prieš kineziterapiją ir po jos, ligonių pažintinės funkcijos, įvertintos

naudojant Trumpą protinės būklės tyrimo testą, statistiškai reikšmingai pagerėjo visose grupėse

(p<0,05).

4. Analizuojant kineziterapijos efektyvumą ligonių bendrai funkcinei būklei, motorinei funkcijai bei

pažintinėms funkcijoms statistiškai patikimos priklausomybės nuo amžiaus, lyties ir galvos smegenų

pažeidimo pusės nenustatyta (p>0,05).

72

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Barkauskas E., Bernotas G., Budrys V. ir kt. Galvos smegenų insulto diagnostikos, gydymo,

profilaktikos ir reabilitacijos metodinės rekomendacijos.

2. Belova AN. Neuroreabilitacija. Maskva, 2000; 230-80.

3. Budrys V. Klinikinė neurologija. Vilnius 2003

4. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimų diagnostika, gydymo ir profilaktikos algoritmas.

Neurologijos seminarai 1999; 3(7).

5. Išeminis insultas, Profilaktika ir gydymas, Europos galvos smegenų insulto iniciatyvinės

grupės (angl. European Stroke Initiative, EUSI) rekomendacijos 2003 m.

6. Janonienė D., Juocevičius A., Zigmantavičiūtė I. ir kt.Sergančiųjų galvos smegenų insultu

kompleksinės reabilitacijos veiksmingumas. Neurologijos seminarai 2006; 10(28): 82–87.

7. Kriščiūnas A., Savickas R. Konservatyvus pragulų gydymas ir profilaktika. Gydymo menas,

Nr.9, 2005.

8. Krutulytė G., Kimtys A., Kriščiūnas A. Kineziterapijos metodų Bobath ir judesių mokymo

programos efektyvumas reabilituojant ligonius, sirgusius galvos smegenų insultu. MEDICINA

(2003) 39 tomas, Nr. 9.

9. Milinavičienė E, Rastenytė D, Kriščiūnas A. Veiksniai, turintys įtakos galvos smegenų insulto

baigtims. Medicina (Kaunas) 2007; 43 (4).

10. Petruševičienė D, Kriščiūnas A. Ligonių sirgusių galvos smegenų insultu ergoterapija.

Medicina (Kaunas) 2003; 39(11): 1065-70.

11. Petruševičienė D., Kriščiūnas A. Veiksniai, turintys įtakos sergančiųjų galvos smegenų insultu

savarankiškumui ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu. Medicina (Kaunas) 2005; 41(8)

12. Rastenytė D. Ūminio išeminio galvos smegenų insulto diagnostika ir gydymas. Gydymo menas

2005; 10.

13. Valaikienė J., Dementavičienė J. Galvos smegenų insultas: etiopatogenezė, paplitimas,

diagnostikos metodai ir jų vertė parenkant optimalią gydymo taktiką. Lietuvos radiologų

asociacijos konferencijos „Radiologija 2007“ medžiaga.

14. Appelros P, Nydevik I, Viitanen M. Poor outcome after firstever stroke: predictors for death,

dependency, and recurrent stroke within the first year. Stroke 2003;34(1):122-6.

15. Bagg S, Pombo AP, Hopman W. Effect of age on functional outcomes after stroke

rehabilitation. Stroke 2002;33(1):179-85.

16. Bobath B. Adult hemiplegia: evaluation and treatment. 3rd ed. Oxford: Butterworth-

Heinemann; 1990.

73

17. Carr JH, Shepherd RB. A motor relearning programme for stroke. 2nd ed. Oxford:

Butterworth-Heinemann; 1998.

18. Cassidy E, O’Connor R, O’Keane V. Prevalence of poststroke depression in an Irish sample

and its relationship with disability and outcome following inpatient rehabilitation. Disabil

Rehabil 2004;26(2):71-7.

19. Cherney LR, Halper AS, Kwasnica CM, Harvey RL, Zhang M. Recovery of functional status

after right hemisphere stroke: relationship with unilateral neglect. Arch Phys Med Rehabil

2001;82(3):322-8.

20. Cisternino MD, Giaquinto S, Maiolo I, Palma E, Valeriani M, Vittoria E. On the outcome in

stroke patients one year later: the role of atrial fibrillation. Eur J Neurol 2003;10(1):67-70.

21. Dobkin BH. Rehabilitation after stroke. The New England Journal of Medicine 2005; 21(4):

1677-8.

22. Fang Y, Chen X, Li H, Lin J, Huang R, Zeng J. A study on additional early physiotherapy after

stroke and factors affecting functional recovery. Clin Rehabil. 2003 Sep;17(6):608-17.

23. Gainotti G, Antonucci G, Marra C, Paolucci S. Relation between depression after stroke,

antidepressant therapy, and functional recovery. J Neurol Neurosurg Psychiatry 2001;

71(2):258-61.

24. Giaquinto S, Buzzelli S, Di Francesco L, Lottarini A, Montenero P, Tonin P, et al. On the

prognosis of outcome after stroke. Acta Neurol Scand 1999;100:202-8.

25. Giaquinto S, Ferrara I, Muschera R, Pagano G, Nolfe G. The effect of atrial fibrillation on

functional recovery in poststroke patients. Disabil Rehabil 2001;23:204-8.

26. Giaquinto S. Comorbidity in post-stroke rehabilitation. Eur J Neurol 2003;10(3):235-8.

27. Gillen R, Tennen H, McKee TE, Gernert-Dott P, Affleck G. Depressive symptoms and history

of depression predict rehabilitation efficiency in stroke patients. Arch Phys Med Rehabil

2001;82(12):1645-9.

28. Glader EL, Stegmayr B, Norrving B, Terent A, Hulter-Asberg K, Wester PO, et al. Sex

differences in management and outcome after stroke: a Swedish national perspective. Stroke

2003;34(8):1970-5.

29. Goldstein LB, Adams R, Alberts MJ, Appel LJ, Brass LM, Bushnell CD, Culebras A, et al ;

American Heart Association; American Stroke Association Stroke Council. Primary prevention

of ischemic stroke: a guideline from the American Heart Association/American Stroke

Association Stroke Council: cosponsored by the Atherosclerotic Peripheral Vascular Disease

Interdisciplinary Working Group; Cardiovascular Nursing Council; Clinical Cardiology

Council; Nutrition, Physical Activity, and Metabolism Council; and the Quality of Care and

Outcomes Research Interdisciplinary Working Group. Circulation. 2006; 113(24):e873-923.

74

30. Gokkaya, Nilufer KO, Meltem A, Cakci A. Health – related quality of life or Turkish stroke

survivors. International Journal of Rehabilitation Reseach 2005; 28:229-35.

31. Hendricks HT, van Limbeek J, Geurts AC, Zwarts MJ. Motor recovery after stroke: a

systematic review. Arch Phys Med Rehabil 2002; 83:1629-37.

32. Inouye M, Kishi K, Ikeda Y, Takada M, Katoh J, Iwahashi M, et al. Prediction of functional

outcome after stroke rehabilitation. Am J Phys Med Rehabil 2000;79(6):513-8.

33. Ishikawa R, Sakihara S, Toume K, Nakazato S. Factors related to ADL of stroke patients three

months after discharge. Nippon Koshu Eisei Zasshi 1996;43(5):354-63.

34. Jehkonen M, Ahonen JP, Dastidar P, Koivisto AM, Laippala P, Vilkki J, et al. Visual neglect as

a predictor of functional outcome one year after stroke. Acta Neurol Scand 2000; 101(3):195-

201.

35. Johnston KC, Connors AF, Wagner DP, Knaus WA, Wang X, Haley EC. A predictive risk

model for outcomes of ischemic stroke. Stroke 2000:31(2):448-55.

36. Jorgensen HS, Nakayama H, Raaschou HO, Olsen TS. Stroke. Neurologic and functional

recovery the Copenhagen Stroke Study. Phys Med Rehabil Clin N Am 1999;10(4):887-906.

37. Juneja G, Czyrny JJ, Linn RT. Admission balance and outcomes of patients admitted for acute

inpatient rehabilitation. Am J Phys Med Rehabil 1998;77(5):388-93.

38. Kaste M, Skyroj Olsen T, Orgogozo J-M, Bogouslavsky J. European stroke iniciative

recommendations for stroke management 2001 www.eusi-stroke.com

39. Katz N, Hartman-Maeir A, Ring H, Soroker N. Functional disability and rehabilitation outcome

in right hemisphere damaged patients with and without unilateral spatial neglect. Arch Phys

Med Rehabil 1999;80(4):379-84.

40. Kelly PJ, Furie KL, Shafqat S, Rallis N, Chang Y, Stein J. Functional recovery following

rehabilitation after hemorrhagic and ischemic stroke. Arch Phys Med Rehabil 2003;84(7): 968-

72.

41. Kenneth NK, Chetwyn CH, Derrick KS. Relationship of motor and cognitive abilities to

functional performance in stroke rehabilitation. Brain Injury 2001;15(5):443-53.

42. Kugler C, Altenhoner T, Lochner P, Ferbert A. Does age influence early recovery from

ischemic stroke? A study from the Hessian Stroke Data Bank. J Neurol 2003;250(6):676-81.

43. Lai SM, Duncan PW, Dew P, Keighley J. Sex differences in stroke recovery. Prev Chronic Dis

2005;2(3):A13.

44. Lai SM, Studenski S, Duncan PW, Perera S. Persisting consequences of stroke measured by the

Stroke Imapct Scale. Stroke 2002; 33: 1840-4.

75

45. Lawrence ES, Coshall C, Dundas R, Stewart J, Rudd AG, Howard R, et al. Estimates of the

prevalence of acute stroke impairments and disability in a multiethnic population. Stroke

2001;32(6):1279-84.

46. Lin JH, Hsiao SF, Chang CM, Huang MH, Liu CK, Lin YT. Factors influencing functional

independence outcome in stroke patients after rehabilitation. Kaohsiung J Med Sci 2000;

16(7):351-9.

47. Lui M, Chino N, Takahashi H. Current status of rehabilitation, especially in patients with

stroke in Japan. Scand Journal Rehabilitation Med 2000; 32: 148-58.

48. Luk JK, Cheung RT, Ho SL, Li L. Does age predict outcome in stroke rehabilitation? A study

of 878 Chinese subjects. Cerebrovasc Dis 2006;21(4):229-34.

49. Megherbi SE, Milan C, Minier D, Couvreur G, Osseby GV, Tilling K, et al. Association

between diabetes and stroke subtype on survival and functional outcome 3 months after stroke:

data from the European BIOMED Stroke Project. Stroke 2003;34(3):688-94.

50. Meijer R, van Limbeek J, Peusens G, Rulkens M, Dankoor K, Vermeulen M, et al. The Stroke

Unit Discharge Guideline, a prognostic framework for the discharge outcome from the hospital

stroke unit. A prospective cohort study. Clin Rehabil 2005;19(7):770-8.

51. Musicco M, Emberti L, Nappi G, Caltagirone C. Early and long-term outcome of rehabilitation

in stroke patients: the role of patient characteristics, time of initiation, and duration of

interventions. Arch Phys Med Rehabil 2003;84(4):551-8.

52. Navarrete-Navarro P, Rivera-Fernandez R, Lopez-Mutuberria MT, Galindo I, Murillo F,

Dominguez JM, et al. Outcome prediction in terms of functional disability and mortality at 1

year among ICU-admitted severe stroke patients: a prospective epidemiological study in the

south of the European Union (Evascan Project, Andalusia, Spain). Intensive Care Med

2003;29(8):1237-44.

53. Neil F. Gordon, MD, PhD, Cochair; Meg Gulanick, PhD, APRN, Cochair; Fernando Costa,

MD; Gerald Fletcher, MD; Barry A. Franklin, PhD; Elliot J. Roth, MD; Tim Shephard, RN,

MSN. Physical Activity and Exercise Recommendations for Stroke Survivors. Circulation

2004;109;2031-2041

54. Nichols DS, Miller L, Colby LA, Pease WS. Sitting balance: its relation to function in

individuals with hemiparesis. Arch Phys Med Rehabil 1996;77(9):865-9.

55. Özdemir F. Cognitive evaluation and functional outcome after stroke. Am J Phys Med Rehabil

2001;80:410-5.

56. Paolucci S, Antonucci G, Grasso MG, Bragoni M, Coiro P, De Angelis D, et al. Functional

outcome of ischemic and hemorrhagic stroke patients after inpatient rehabilitation: a matched

comparison. Stroke 2003;34(12):2861-5.

76

57. Paolucci S, Antonucci G, Grasso MG, Morelli D, Troisi E, Coiro P, et al. Early versus delayed

inpatient stroke rehabilitation: a matched comparison conducted in Italy. Arch Phys Med

Rehabil 2000;81:695-700.

58. Paolucci S, Antonucci G, Troisi E, Bragoni M, Coiro P, De Angelis D, et al. Aging and stroke

rehabilitation: a case-comparison study. Cerebrovasc Dis 2003;15(1-2):98-105.

59. Patel AT, Duncan PW, Lai SM, Studenski S. The relation between impairments and functional

outcomes poststroke. Arch Phys Med Rehabil 2000;81(10):1357-63.

60. Pedersen PM, Jorgensen HS, Kammersgaard LP, Nakayama H, Raaschou HO, Olsen TS.

Manual and oral apraxia in acute stroke, frequency and influence on functional outcome: The

Copenhagen Stroke Study. Am J Phys Med Rehabil 2001; 80(9):685-92.

61. Pettersen R, Dahl T, Wyller TB. Prediction of long-term functional outcome after stroke

rehabilitation. Clin Rehabil 2002;16(2):149-59.

62. Petty GW, Brown RD Jr, Whisnant JP, Sicks JD, O’Fallon WM, Wiebers DO. Ischemic stroke

subtypes: a population based study of functional outcome, survival, and recurrence. Stroke

2000;31(5):1062-8.

63. Physical Rehabilitation: Assessment and Treatment. 2001

64. Roquer J, Campello AR, Gomis M. Sex differences in firstever acute stroke. Stroke

2003;34(7):1581-5.

65. Sacco RL, Adams R, Albers G, Alberts MJ, Benavente O,Furie K, Goldstein LB, et al;

Guidelines for prevention of stroke in patients with ischemic stroke or transient ischemic

attack: a statement for healthcare professionals from the American Heart Association/American

Stroke Association Council on Stroke: co-sponsored by the Council on Cardiovascular

Radiology and Intervention: the American Academy of Neurology affirms the value of this

guideline. Circulation. 2006; 113(10):e409-49.

66. Samsa GP, Matchar DB. How strong is the relationship between functional status and quality

of life among persons with stroke? Journal rehabilitation Res Dev 2004; 41:279-82.

67. Santos-Lasaosa S, Mostacero E, Tejero C, Lopez E, Rios C, Morales F. Functional prognosis of

stroke patients after 3 months: determining factors. Rev Neurol 1999;29(8):697-700.

68. Steger C, Martinek-Bregel M, Avanzini M, Valentin A, Slany J, et al. Stroke patients with

atrial fibrillation have a worse prognosis than patients without: data from the Austrian Stroke

registry. Eur Heart J 2004;25(19):1734-40.

69. Studenski SA, Wallace D, Duncan PW, Rymer M, Lai SM. Predicting stroke recovery: three-

and six-month rates of patient-centered functional outcomes based on the Orpington Prognostic

Scale. J Am Geriatr Soc 2001;49(3):308-12.

77

70. Sze KH, Wong E, Or KH, Lum CM, Woo J. Factors predicting stroke disability at discharge: a

study of 793 Chinese. Arch Phys Med Rehabil 2000;81(7):876-80.

71. Truelsen T, Mahonen M, Tolonen H, Asplund K, Bonita R, Vanuzzo D. Trends in stroke and

coronary heart disease in the WHO MONICA Project. Stroke. 2003 ;34(6):1346-52.

72. Tsouna-Hadjis E, Vemmos KN, Zakopoulos N, Stamatelopoulos S. First-stroke recovery

process: the role of family social support. Arch Phys Med Rehabil 2000;81(7):881-7.

73. Warlow Ch, Sudlow C, Dennis M, Wardlaw J, Sandercock P. Stroke. The Lancet 2003; 11:

1211.

74. Wee JYM, Hopman WM. Stroke impairment predictors of discharge function, length of stay,

and discharge destination in stroke rehabilitation. Am J Phys Med Rehabil 2005;84(8): 604-12.

75. Weimar C, Ziegler A, Konig IR, Diener HC. Predicting functional outcome and survival after

acute ischemic stroke. J Neurol 2002;249(7):888-95.

76. Zinn S, Dudley TK, Bosworth HB, Hoenig HM, Duncan PW, Horner RD. The effect of

poststroke cognitive impairment on rehabilitation process and functional outcome. Arch Phys

Med Rehabil 2004;85(7):1084-90.

78

PRIEDAS NR.1

Anketa ir testai

Esu Kauno medicinos universiteto kineziterapijos magistro pirmo kurso studentė Laura Kailiūtė. Ruošiu

baigiamąjį darbą tema „Sergančiųjų galvos smegenų insultu kineziterapijos efektyvumas ūminiu ligos

laikotarpiu“.

Būtų labai malonu, jei atsakytumėte į žemiau pateiktus klausimus. Dalyvaudama/as šiame tyrime,

padėsite išsiaiškinti veiksnius, įtakojančius kineziterapijos efektyvumą, sergantiesiems GSI ūminiu

laikotarpiu.

Tyrimo duomenys bus panaudoti tik studijų tikslams ir nebus viešinami. Iš anksto dėkojame.

1. Lytis

vyras moteris

2. Amžius____________

3. Diagnozė_________________________________________________________________________

4. Gretutinės ligos ar komplikacijos______________________________________________________

5. Motyvacija kineziterapijai

gera bloga

6. Kitainformacija____________________________________________________________________

7. Testai

Testai Prieš reabilitaciją Po reabilitacijosBartelio indeksas

Rivermedo judesių įvertinimo skalė:

· Pagrindinės funkcijos

· Kojos ir liemuo

· Rankos

Trumpas protinės būklės tyrimo testas (MMSE)

79

PRIEDAS Nr.2RIVERMEDO JUDESIŲ ĮVERTINIMO SKALĖ

Eil.Nr.

Pagrindinės funkcijos Taip(1)

Ne(0)

1.Pacientas gali sėdėti be pagalbos (nesilaikydamas už lovos kraštoir pėdomis nesiremdamas į grindis).

2. Pacientas gali atsisėsti ant lovos krašto iš gulimos padėties (betkokiu metodu).

3.Pacientas gali atsistoti iš sėdimos padėties (gali pasilaikytirankomis, turi atsistoti per 15 sekundžių ir išsotvėti 15 sekundžiųbe pagalbos).

4.Pacientas gali persikelti nuo vežimėlio ant kėdės nepakenkta puse(gali naudoti rankų pagalbą).

5.Pacientas gali persikelti nuo vežimėlio ant kėdės pažeista puse(gali naudoti rankų pagalbą).

6.Pacientas gali nueiti 10 metrų patalpoje su pagalba (bet kokiospagalbinės ėjimo priemonės).

7.Pacientas gali lipti laiptais (bet kokiu metodu, gali laikytis turėklųar naudoti pagalbines priemones).

8.Pacientas gali nueiti 10 metrų patalpoje be pagalbos (be įtvarų irpagalbinių priemonių).

9.Pacientas gali nueiti 10 metrų, paimti pagalvėlę nuo grindų iratnešti ją atgal (pasilenkti žemyn gali bet kokiu būdu, eiti galimanaudoti pagalbines priemones, pagalvėlę gali pakelti bet kuriaranka).

10. Pacientas gali nueiti 40 metrų lauke (gali naudoti pagalbinesėjimo priemones).

11.Pacientas gali užlipti ir nulipti ant 4 laiptelių (gali naudotis betkokiom priemonėm, tačiau negali laikytis į turėklus).

12. Pacientas gali nubėgti 10 metrų (bėgimas turėtų būti simetriškas).

13.Pacientas gali 5 kartus nesustodamas pašokinėti ant pakenktospusės kojos (negali naudotis rankų pagalbą ir sustoti norintišlaikyti pusiausvyrą).

Pagrindinės funkcijos iš viso:

80

Eil.Nr.

Kojos ir liemens funkcijos Taip(1)

Ne(0)

1. Pacientas gali pasiversti ant pažeistos pusės. Pradinė padėtis gulint.

2. Pacientas gali pasiversti ant nepažeistos pusės. Pradinė padėtis gulint.

3.Pacientas gali pakelti dubenį į viršų. Pradinė padėtis gulint, sulenkus kojas.Pacientas turi pernešti dalį svorio ant pažeistos pusės kojos, kad pakeltųdubenį. Tyrėjas gali suteikti kojai teisingą padėtį, bet pacientas turi išlaikytipadėtį atlikus judesį.

4.Pacientas gali atsistoti iš sėdimos padėties, be rankų pagalbos. Kojos pilnaipastatytos ant grindų, svorį turi pernešti ant abiejų kojų.

5.Pacientas gali gulėti sulenkęs kojas per klubus ir kelius. Negalima išorinėklubų rotacija.

6.Pacientas stovėdamas gali sveiką koją užkelti ir nukelti nuo laiptelio(negalima klubų retrakcija ir kelių hiperekstenzija).

7.Pacientas stovėdamas gali sveika koja tapšnoti grindis penkis kartusnesustojant, negalima klubų retrakcija ir kelių hiperekstenzija. Svorisišlaikomas ant pažeistos kojos.

8.Pacientas gulėdamas gali atlikti dorzalinį pažeisto pėdos lenkimą , kojasulenkta. Tyrėjas gali padėti išlaikyti koją sulenktą 90% kampu. Negalimainversija. Turi sulenkti ne mažiau pusės normos.

9.Pacientas gali gulėdamas atlikti dorzalinį pažeistos pėdos lenkimą, kojaištiesta. Negalima inversija bei kelio lenkimas.Turi sulenkti 90o kampu.

10.Pacientas stovėdamas gali pažeistos pusės koją sulenkti per kelį, klubasneutralioje padėtyje.

Kojos ir liemens funkcijos iš viso:

81

Eil.Nr.

Rankos funkcija Taip(1)

Ne(0)

1.Pacientas gulėdamas gali truputį pakeltą ranką tiesti į priekį link juosmens(judesys iš peties sąnario).

2.Pacientas gulėdamas gali išlaikyti pakeltą ir ištiestą ranką (nedidelė išorinėrotacija) mažiausiai dviem sekundėm. Tyrėjas turėtų rankai suteikti reikalingąpadėtį ir pacientas išlaikyti šią padėtį su nedidelia išorine rotacija.

3.Pacientas gulėdamas gali sulenkti ir ištiesti ranką per alkūnę, ranka pakelta įviršų. Ranka per alkūnės sąnarį turėtų būti ištiesiama 160o kampu.

4.Pacientas sėdėdamas gali atlikti pronaciją ir supinaciją, alkūnė prispausta prieliemens.

5.Pacientas gali pasilenkti į priekį, paimti didelį kamuolį abiem rankomis ir padėtiatgal. Kamuolys turi būti padėtas tokiu atstumu, kad pacientas turėtų ištiestirankas norėdamas jį paimti. Pečiai turi būti pakelti, alkūnės ištiestos, riešaineutralioje padėtyje ar ištiesti judesio metu, delnai turi liesti kamuolį.

6.Pacientas gali ištiesti ranką į priekį, paimti teniso kamuoliuką nuo stalo, padėtiant pažeistos kojos šlaunies vidurio ir padėti atgal ant stalo. Pakartoti penkiskartus.

7.Taip pat kaip ir 6 pratimas, tik turi paimti pieštuką. Pacientas turi panaudotinykštį ir pirštus, kad paimtų pieštuką.

8. Pacientas gali paimti popieriaus lapą nuo stalo ir padėti atgal, pakartoti penkiskartus.

9. Pacientas naudodamasis šakute ir peiliu gali supjaustyti gabaliuką plastilino irsudėti į indą šalia lėkštės.

10.Pacientas stovėdamas vienoje vietoje gali nepertraukiamai mušinėti didelįkamuolį į grindis penkis kartus.

11.Pacientas gali nykščiu paliesti kiekvieną pirštą daugiau kaip 14 kartų per 10sekundžių.

12.Pacientas gali supinuoti ir pronuoti pažeistą ranką 20 kartų per 10 sekundžių.Ranka atitraukta nuo kūno, rankos delnas ir nugarinė pusė turi paliesti sveikosrankos delną.

13.Pacientas stovėdamas gali atitraukęs ranką 90o kampu, delną priglaudęs priesienos, pasisukti kūnu link sienos ir tuo pačiu link ištiestos rankos t.y. pasuktikūną 90o kampu. Negalima lenkti rankos per alkūnę, riešas ir plaštaka pilnaiprispausta prie sienos.

14.Pacientas gali užsirišti juostelę ant galvos, mazgas nugaroje, negalima lenktigalvos į priekį. Pažeista ranka negali būti naudojama tik juostelės prilaikymui.

15.Pacientas gali paliesti taškus 7 kartus per 15 sekundžių. Pažymėti kryžiukus antsienos pečių aukštyje. Pacientas turi suploti rankomis, abiem rankom paliestižymes, suploti rankomis, ir viena ranka paliesti priešingą tašką, tada pakartot.

Rankos funkcijos iš viso:

82

PRIEDAS Nr.3Bartelio indekso įvertinimas

I. Valgymas (10) 10- savarankiškas. Ligonis gali pats pavalgyti nuo padėklo ar stalo, kai kas nors jam paduoda maistą. Jei reikia, jisprivalo sugebėti užsidėti ant pagalbinių įrenginių sukapotą maistą, pasinaudoti druska bei pipirais, užsitepti sviestą ir t.t.Jis privalo sugebėti įvykdyti tai reikiamu laiku.

5- kažkokia pagalba vis dėlto yra reikalinga (pavyzdžiui, kaip viršuje murodyta, kapojant maistą).II. Judėjimas nuo vežimėlio į lovą ir atgal (15)

15- savarankiškai atlieka visus tam reikalingus veiksmus: saugiai persikelia iš vežimėlio į lovą ir atvirkščiai, galinuspausti stabdžius, pakelti kojas poilsiui; atsigulti bei atsisėsti ant lovos krašto; saugiai juda invalido vežimėlyje, galikeisti jo padėtį.

5- ligonis gali pats atsisėsti, tačiau reikalinga didelė pagalba lipant iš lovos.III. Asmeninis tualetas (5)

5- ligonis gali nusiprausti rankas bei veidą, susišukuoti plaukus, išsivalyti dantis, nusiskusti. Jis gali naudoti betkokios rūšies skustuvą, bet privalo sugebėti įdėti peiliuką, pasiimti jį iš stalčiaus ar spintelės. Ligonis privalo sugebėtinaudotis kosmetika, jei jis tuo domisi, tačiau nebūtinai sugebėti susirišti plaukus ar apsikirpti.

IV. Pasinaudojimas tualetu (10)10- ligonis gali atsisėsti bei pasikelti nuo tualeto, atsisegti ir užsegti rūbus, pasinaudoti tualetiniu popieriumi,

nesusitepti išmatomis rūbų. Jei reikia, jis gali naudotis strypu sienoje ar kitu tvirtu daiktu kaip atrama pasilaikymui. Jeibūtina, gali pasinaudoti basonu vietoj tualeto, tačiau privalo sugebėti pasdėti jį ant kėdės, išpilti jį ir išplauti.

5- ligoniui kartais reikalinga pagalba arba reikalinga padėti pasinaudoti tualetiniu popieriumi, prižiūrint rūbus.V. Maudymasis (5)

5- ligonis gali naudotis vonia, ar dušu, arba gali išsimaudyti su plaušine pirty. Jis privalo sugebėti atlikti visus tamreikalingus veiksmus, maudantis tuo būdu, kuriuo jis naudojasi.

VI. Vaikščiojimas lygiu paviršiumi (15)15- ligonis gali be pagalbos ar priežiūros nueiti mažiausia 50 m. Jis gali naudotis įtvarais (bet ne atrama su

ratukais), tačiau privalo juos sugebėti užsidėti ir nusiimti bei padėti į šalį, kai sėdasi. Įtvarų užsidėjimas ir nusiėmimaspaminėti, kalbant apie apsirengimą.

10- ligoniui reikalinga pagalba ar priežiūra, atliekant kurį nors iš anksčiau paminėtų veiksmų, tačiau gali nueitimažiausiai 50 m minimaliai padedant.

VIa. Judėjimas su invalido vežimėliu (jei reikia) (5)5- ligonis negali kilnotis, bet gali judėti savarankiškai su invalido vežimėliu. Jis gali apvažiuoti kampus, apsisukti,

privažiuoti prie stalo, lovos ar tualeto, nuvažiuoti su invalido vežimėliu mažiausia 50 m. Šio punkto nenaudoti, jei ligonisbuvo įvertintas pagal vaikščiojimą.

VII. Užlipimas bei nusileidimas laiptais (10)10- ligonis gali be pagalbos ar priežiūros greitai bei saugiai užlipti bei nulipti laiptais. Esant būtinumui, jis gali

naudotis turėklais, lazda ar ramentais, tačiau privalo sugebėti juos nešti lipant ir nulipant.5- ligoniui yra reikalinga pagalba ar priežiūra bent vienam iš aukščiau paminėtų veiksmų.

VIII. Apsirengimas ir nusirengimas (10)10- ligonis gali apsirengti ir nusirengti, užsisegt rūbus, užsirišti batų raištelius (jei reikia panaudoti pagalbines

priemones tam). Jei reikia, turi pats užsidėti, užsisagstyti ir nusiimti korsetą ar įtvarus. Jei paskirta, turi sugebėti naudotisspec. Rūbais, įtvarais, batais vaikščiojimui (jei jie suvarstomi priekyje).

5- ligoniui reikalinga pagalba apsirengiant, nusirengiant ar užsisagstant kokį nors rūbą. Jis privalo mažiausiai pusęveiksmų atlikti pats ir padaryti tai reikalingu laiku. Moterims nėra įvertinamas naudojimasis liemenuku ar diržu, nebenttai yra viena iš gydymo priemonių.

IX. Žarnyno funkcijos kontrolė (10)10- ligonis gali kontroliuoti žarnyno veiklą; neįvyksta nelaimingų atsitikimų. Jis gali naudoti žvakutes ar pasistatyti

klizmą (jei reikia ligoniams su pažeistomis stuburo smegenimis, kuriems reikia treniruoti žarnyno veiklą).5- ligoniui reikalinga pagalba, naudojant žvakutes, statant klizmą arba įvyksta nelaimingų atsitikimų.

X. Šlapimo pūslės funkcijos kontrolė (10)10- ligonis kontroliuoja savo šlapimo pūslės veiklą dienos ir nakties metu. Ligoniai su pažeistomis stuburo

smegenimis, kurie naudoja išorinę priemonę ir šlapimo surinkėją, privalo patys juos nusiimti, sutvarkyti bei išplauti irdienos bei nakties metu būti sausi.

5- ligoniams būna šlapimo pūslės ir žarnyno sfinkterių nelaikymo atvejų, negali palaukti basono ar nustatytu laikuišsituštinti arba reikalinga pagalba, naudojantis išorinėmis priemonėmis.