LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTĖS KATEDRA

Asta Lakačauskienė

Sezono, laktacijos mėnesio ir laikymo sąlygų įtaka pieno sudėties pokyčiams ir

kokybės rodikliams LVA praktinio mokymo ir bandymų centro karvių

bandoje

Magistro darbas

Darbo vadovas

doc. dr. K. Pauliukas

Kaunas, 2008 m.

2

The influence of the conditions of a season, lactation month and keeping on the

changes of milk composition and quality indices in a cow herd of Practical Instruction

and Research Centre under Lithuanian Veterinary Academy

3

Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje 2006

– 2008 magistrinių studijų metais.

Magistro darbo paruošė: Asta Lakačauskienė ______________________

Magistro darbo vadovas: doc. Dr. K. Pauliukas ______________________

Recenzavo: ______________________

4

TURINYS

ĮVADAS ....................................................................................................................5 1. LITERATŪROS APŽVALGA..............................................................................8

1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centro istorija ................................................................................................ 8 1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika ................................................10

1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė ...................................................................10 1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė ................................................................10 1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai.............................................................11 1.2.4 Danijos juodmargiai ..............................................................................12

1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei ...........................13 1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui ................................................13 1.3.2 Veiksniai, turintys įtkos pieno sudėčiai ir kokybei .............................15

1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis ....................................................................15 1.3.2.2 Sveikatos būklė...............................................................................15 1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas...........................................................................16 1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos..................................................18 1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei ........................................................................................................21

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ....................................................24 3. TYRIMŲ REZULTATAI......................................................................................26

3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga .................................26 3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija..............26 3.3 Faktoriai, turintys įtakos pieno riebumui ir baltymingumui ....................29 3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją............................31

4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI................................................................................37 5. SUMMARY...........................................................................................................38 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................41 7. PRIEDAS...............................................................................................................43

5

ĮVADAS

Pieno sektorius Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka, jo produkcijos vertė

bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje praėjusiais metais buvo 23 proc. Pieno produktų

eksportas sudaro apie 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto, kuriam

sunaudojama apie 60 proc. parduoto perdirbti pieno. Žemdirbių pajamos už parduotą pieną

sudaro trečdalį žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų.

Pieno sektorius yra valstybės reguliuojama ūkio šaka. Įstojus į ES, šiam sektoriui taikomi

visi pieno rinkos organizavimą reguliuojantys teisės aktai, susieti su pieno gamybos kvotų

sistema, tiesioginėmis išmokomis, rinkos intervencinių priemonių sistema ir eksporto parama.

(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2645&langparam=LT&T

itle=&From=&To=&Page=9&list=10, prieiga per internetą 2008 01 29)

Tinkamos gamtinės sąlygos ir gyvulių auginimo tradicijos – pagrindinės prielaidos

galvijininkystei plėtoti. Jau tarpukario Lietuvoje žemdirbiai augino virš milijono galvijų. Ilgą

laiką Lietuvoje ši šaka buvo plėtojama kaip pieninė arba pieninė-mėsinė. Tik 1995 metais į šalį

buvo įvežti pirmieji mėsiniai galvijai.

(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2327&langparam=LT&Titl

e=&From=&To=&Page=2&list=10, prieiga per internetą 2006 09 12)

Lietuvai tapus ES nare, pieno sektoriui iškilo nauji reikalavimai, pasikeitė pieno

sektoriaus rinkos organizavimo priemonės. Vykdant ES BŽŪP reformą parama jau pirmaisiais

jos metais (2004 metai) bus atsiejama nuo gamybos, o išmokos siejamos su aplinkosaugos,

maisto saugos, gyvūnų gerovės, sveikatos ir darbo saugos standartais.

(I. Kriščiukaitienė, Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą poveikio tyrimo „ES

Bendrosios žemės ūkio politikos reformos poveikis Lietuvos pieno sektoriui vidutinėje

perspektyvoje (iki 2008 metų)“ Galutinė ataskaita, Vilnius, 2004)

Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės

stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2006 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai

turėtų vykti 1 – 2 ir 5 – 10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės

mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių

restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose

kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai.

6

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pienas į rūšis nebeskirstomas, nes visa superkama žaliava turi

atitikti ES reikalavimus. 2004 metais 91 proc. viso supirkto pieno atitiko šiuos reikalavimus. Per

2005 metų 10 mėnesių pieno, kuriam netaikytos nuoskaitos, supirkta 94,4 proc. Per tą patį

laikotarpį 73,95 tūkst. t. buvo taikyta bent viena nuoskaita, t. y. šis pienas sudarė 7,15 proc. viso

supirkto kiekio.

Pieno ūkiai, neatitinkantys ES veterinarijos reikalavimų, nuo 2007 sausio 1 d. į rinką

žalio pieno laisvai tiekti nebegalės. Šis pienas turės būti surenkamas atskirai ir galės būti

parduodamas tik toms perdirbimo įmonėms, kurios gamina 60 parų nokinamus sūrius.

Prognozuojama, kad ES reikalavimų neatitinkančių ūkių bus apie 19 procentų.

Atitikti reikalavimus iki 2007 m. sausio 1 d. siekia apie 56 tūkst. pieno ūkių, iš jų net 90

proc. – smulkūs ūkiai, laikantys iki 5 karvių. Manoma, kad vidutiniai ir stambūs pieno ūkiai,

pasinaudoję KPP ir BPD priemonėmis, iki 2007 m. nesunkiai atitiks ES reikalavimus, tačiau

gana problemiška išlieka smulkiųjų ūkių (iki 5 karvių) padėtis. Tokių ūkių šiuo metu yra apie

70 tūkst., iš jų apie 5,5 tūkst. reikalavimus atitinka, 49,5 tūkst. – pasirengę siekti atitikti

reikalavimus, o apie 15 tūkst. smulkiųjų pieno ūkių to daryti neketina. (E. Linartienė, 2006)

Daugelis veiksnių daro įtaką pieno kiekio, sudėties ir kokybės rodikliams. Negenetinių

veiksnių įtaka (metai, mėnuo, ūkis, sezonas, laktacijos, amžius veršiavimosi metu, laktacijos

mėnuo) turi įtakos pieno sudėčiai, tačiau somatinių ląstelių skaičiui ši įtaka nežymi (Žakas,

2002). Sezono įtaka labiausiai pastebima pieno kiekiui, sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiui

piene. Padidėjęs primilžis per parą turi įtakos pieno sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiaus

piene mažėjimui. Didėjančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo

reikalavimų nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių

nesilaikymas. (Stankūnienė, Tacas. 2003)

Kaune, 2007 m. vasario mėn. 1 d. vykusiame Žemės ūkio posėdyje konstatuota, kad

pieno supirkimo kaina Lietuvoje išlieka mažiausia tarp kitų Europos Sąjungos šalių. Vokietijoje

ji siekia 980 Lt, Latvijoje – 824, Estijoje – 856 Lt/t. Pernai vidutinė natūralaus pieno supirkimo

kaina Lietuvoje buvo 694 Lt/t, palyginti su 2005 m. ji padidėjo vos 2,8 proc. (J. Vilionis) Be to,

jau dabar būtina prognozuoti, kaip žemės ūkio sektorių palies ES tiesioginės ir struktūrinės

paramos 2013 m. sumažinimas ar panaikinimas, kokios įtakos pieno gamybos geografijai turės

klimato pokyčiai (B. Markauskas)

Tokiomis sąlygomis būtina ieškoti rezervų pieno sudėčiai ir kokybei gerinti. Tam ir

galėtų pasitarnauti karvių laktacijų, veršingumo, atskirų periodų bei sezoniškumo tyrimai.

(Pauliukas, 2005)

7

Dabo tikslas: ištirti praktinio mokymo centro karvių bandos pieno sudėties ir kokybės

rodiklių kaitą atskirais laktacijos mėnesiais, sezonais bei keičiantis laikymo sąlygoms.

Darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su LVA praktinio mokymo ir bandymų centre karvių veislėmis.

2. Išnagrinėti atrinktų karvių grupių pieno kokybės rodiklius ir kokybę, palyginti su su

atitinkamų veislių Lietuvoje vidurkiu.

3. Išnagrinėti laktacijos mėnesio įtaką pieno kokybės rodikliams.

4. nustatyti sezono įtaką pieno kokybės rodikliams.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo

ir bandymų centro istorija

LVA Senato 1992 m. gegužės 1 dienos nutarimu vietoj privatizuojamo, juridiškai

savarankiško Akademijos mokymo - bandymų ūkio buvo įkurtas biudžetinis ūkiskaitinis

padalinys - Praktinio mokymo ir bandymų centras. Šis padalinys 1992 m. spalio 28 d. oficialiai

pradėjo dirbti kaip Centras. 2001 m. kovo m. 8 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 266 patvirtintas

bendras 815 ha naudojamos žemės plotas ( iš jų 767,5 hektarai žemės naudmenų).

Praktinio mokymo ir bandymų centras savo veikloje vadovaujasi LVA Statutu, Centro

nuostatais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir vidaus darbo taisyklėmis. LVA

Statutą 1993 m. spalio 19 d. patvirtino Seimas. Naujoji statuto redakcija patvirtinta 2000 m.

spalio mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII-2044.

Mokomojo ūkio paskirtis - praktinis studentų mokymas ir moksliniai eksperimentai,

įvairių rūšių gyvulių ir paukščių veislininkystė, gyvulininkystės ir veterinarijos mokslo

programavimas, specialistų konsultavimas bei ūkinė veikla.

Iki 1990 m. LVA mokymo - bandymų ūkis turėjo 3880 ha. žemės. Iš jos: 2765 ha žemės

naudmenų, 1627 ha ariamos žemės. Nuo 2003 m. ūkio dydis 767,5 ha. Derliai buvo pasiekti

vieni didžiausių respublikoje. Grūdinių kultūrų - apie 50,2 cnt/ha; 100 ha žemės naudmenų

pagaminta po 2169 cnt. pieno ir 517 cnt. mėsos. Iš karvės vidutiniškai buvo primelžiama 6256

kg pieno per metus.

Mokomojo ūkio fermose galima susipažinti su įvairių veislių gyvulių eksterjero, šėrimo ir

veisimo ypatumais. Čia auginami mėsinių veislių galvijai: Limuzinų, Šarolė; nykstančių

Lietuvos vietinių šėmųjų ir Lietuvos vietinių baltnugarių veislių galvijai; taip pat retesnių –

Airšyrų, Švicų, Lietuvos žalųjų veislių galvijai. LVA praktinio mokymo ir bandymų centras yra

suformavęs galvijų, arklių kolekcines bandas, jame yra laikomas ir senųjų veislių gyvulių

genofondas.

LVA praktinio mokymo ir bandymų centro fermos tarnauja visos šalies žemės ūkio

mokyklų moksleivių mokymui. Čia nuolat lankosi Kauno, Daugų, Marijampolės ir kitų žemės

ūkio mokyklų atstovai, studentai, taip pat ir patys LVA studentai. Centre lankosi ir Žemės ūkio

ministerijos, rajonų, apskričių specialistai. Čia reguliariai vykdomi LVA tęstinio mokymo centro

praktiniai mokymai.

Finansiškai mokomasis ūkis yra nepriklausomas.

9

Mokomajame ūkyje yra pasiektas aukštas pieno primilžis (iš vienos karvės 2003 metais

primelžta 6452 kg, 2002 metais atitinkamai 6191 kg.). Centro grūdinių kultūrų derlingumas

geriausiais metais siekė 44,6 cnt/ha, 2003 metais dėl blogų meteorologinių sąlygų prikulta po

30,4 cnt/ha.

Į mokomąjį ūkį įeina 3 fermos: "Giraitės", "Muniškių" "Užliedžių".

2001- 2002 metais rekonstruota, viena iš pirmųjų Lietuvoje sertifikuota pagal Europos

Sąjungos direktyvos Nr.9246 reikalavimus yra "Muniškių" karvių ferma. Joje sumontuota firmos

De Laval pieno melžimo įranga, automatinė pieno linijų plovimo linija, firmos Westfalia pieno

šaldymo įranga, suremontuotos pagalbinės patalpos, išasfaltuoti privažiavimo keliai. Fermoje

įdiegta pieno gamybos savikontrolės sistema, kuri apima pašarų gamybą, pastatų priežiūrą,

veterinarijos ir sanitarijos, aplinkosaugos bei gyvulių gerovės reikalavimais. Muniškių fermai,

pirmajai Lietuvoje, 2002 06 01 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba suteikė teisę parduoti

savo produkciją, pažymėtą sveikatingumo ženklu LT - 01- 01 F. Fermoje vykdomi respublikiniai

mechanizuoto karvių melžimo konkursai. Šiuo metu nuo jos neatsilieka ir kitos centro fermos.

2003 06 04 Užliedžių ir Giraitės galvijų bandoms suteikti Valstybinės maisto ir

veterinarijos tarnybos pažymėjimai Nr. 1 a ir 1 b dėl galvijų bandos sveikatos statuso. Šioms

fermoms suteikta neapimtos galvijų tuberkuliozės, galvijų bruceliozės, enzootinės galvijų

leukozės, infekcinio gyvulių rinotracheito ir virusinės diarėjos bandų statusai pagal ES Tarybos

direktyvą 64/432/EEB.

Mokomasis ūkis ir toliau planuoja propaguoti mokslo pasiekimus. Dabar Giraitėje yra

pastatyta 130 vietų šalto tipo su palaidu gyvulių laikymu pieno ferma su pieno bloku,

mokomosiomis patalpomis. Šioje fermoje sumontuota naujausia Švedijos firmos DeLaval

gyvulių melžimo, šėrimo ir pieno šaldymo įranga.

10

Dabar ūkyje yra apie 250 karvių. (http://www.lva.lt/_turinys.php?id=280)

2005 – 2006 m. laikotarpiu vidutinis karvių produktyvumas per užbaigtą laktaciją buvo: I

laktacijos karvių - 5573 kg pieno, pieno riebumas - 4,43 %, pieno baltymingumas - 3,20 %, II

laktacijos – 6612 kg pieno, pieno riebumas - 4,78 %, pieno baltymingumas - 3,25 %, III

laktacijos – 6969 kg pieno, pieno riebumas - 4,67 %, pieno baltymingumas - 3,20 %.

Šiuo laikotarpiu ūkyje buvo 11 rinktinių karvių, kurių produktyvumas buvo 8636kg pieno

per metus, pieno riebumas - 5,02 %, pieno baltymingumas - 3,26 %. (Apyskaita, 2007)

1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika

1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė

Lietuvos juodmargiai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių

galvijais, o vėliau su Olandijos juodmargiais, britų fryzais, holšteinais. Naudojant Olandijos

juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo tešmenys. Olandijos

juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga. Holšteinų kraujo

turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau sumažėjo pieno

riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi. Buliukų skerdenos

išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams.

Sukūrus veislininkystės sistemą Lietuvoje, atsižvelgiant į galvijų ūkio plėtojimo kryptis ir

tendencijas, pradėta Lietuvos juodmargių selekcija ir pagal kitus ūkiškai bei ekonomiškai

svarbius požymius: tinkamumą mechanizuotai melžti, pieno baltymingumą, penėjimosi, mėsines

ir kitas savybes. Selekcinio darbo efektyvumui didinti parengti ilgalaikiai veislininkystės darbo

planai atskiriems ūkiams ir veislei. Karvės ir telyčios pradėtos sėklinti skystame azote užšaldyta

bulių sperma. Be to, Lietuvos juodmargiai buvo masiškai gerinami Olandijos juodmargiais.

Naudojant Olandijos juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo

tešmenys. Olandijos juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga.

Holšteinų kraujo turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau

mažesnis pieno riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi.

Buliukų skerdenos išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams. Visos

šios priemonės padėjo susiformuoti šiuolaikinėms produktyvumo bei veislinėms Lietuvos

juodmargių savybėms. (Jukna, 1998)

Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 metais. (Jukna, 1998)

11

Dabar Lietuvoje yra vidutiniškai 154054 kontroliuojamų Lietuvos juodmargių veislės

karvių. Vidutinis produktyvumas 5612 kg pieno, pieno riebumas – 4,31 %, pieno baltymingumas

– 3,33 %. (Apyskaita, 2007)

1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė

Veislė sukurta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. Iki 1891 metų į

Vokietiją buvo įvežta labai daug Olandijos juodmargių, kurie sudarė naujos veislės pagrindą.

1880 – 1883 metais įkurtos kelios juodmargių veisimo draugijos. Kilmės knygų leidimo draugija

susikūrė 1878 metais.

Prieškariniai Vokietijos juodmargiai buvo stambūs, taisyklingo kūno sudėjimo, tvirtų

kojų, labai pieningi, tačiau liesapieniai galvijai.

Pokario metais keitėsi selekcijos kryptis ir gyvulių tipas. Pradžioje buvo selekcionuojami

smulkesni gyvūnai. Vėliau, didinant pieningumą, siekta, kad gyvuliai būtų stambesni ir

susiformuotų pieninis – mėsinis tipas. 1959 metais eksponuotų šios veislės karvių aukštis ties

ketera buvo 131 – 132 cm, masė – 650 kg.

Pieningumui ir masei didinti paskutiniais dešimtmečiais plačiai naudojami Holšteinai,

daug dėmesio skiriama tešmens išsivystymui ir formai. Be to, siekiama, kad galvijai būtų ir

raumeningi.

Dabartiniai galvijai yra taisyklingo kūno sudėjimo, stambūs, ilgų tvirtų kojų, pieningi.

Vidutinis suaugusių karvių svoris 600 - 650 kg, bulių – 900 - 1000 kg (Jukna. 1998).

Lietuvoje šiuo metu yra 1337 kontroliuojamos Vokietijos juodmargių veislės karvės,

vidutinis produktyvumas – 6054 kg pieno, pieno riebumas – 4,44 %, pieno baltymingumas –

3,33 %. (Apyskaita, 2007

1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai

Tai seniausia galvijų veislė pasaulyje, išvesta nenaudojant kitų veislių gyvulių.

Metraščiuose randama, kad kad nuo XII a. Olandijoje buvo kultūrinamos ganyklos ir

prekiaujama sūriais bei sviestu. Jau nuo 1400 m. Olandijos juodmargiai eksportuojami į daugelį

pasaulio šalių.

Geriausios Olandijos juodmargių bandos auginamos Fryzijos provincijoje. Dabartiniai

Olandijos juodmargiai produktyvumu ir kūno sudėjimu labai skiriasi nuo tų, kurie buvo veisiami

praėjusiame šimtmetyje. Jie buvo ryškaus pieninio tipo, ilgesnių kojų, švelnaus skeleto, silpnai

12

išvystytais raumenimis. Šiuolaikiniai šios veislės galvijai stambūs, raumeningi, jų liemuo

proporcingas, kojos neilgos, galva pailgėjusi. Krūtinė gili ir plati, skeletas tvirtas, tešmuo gerai

išsivystęs, dažniausiai vonios formos. Naujagimiai veršeliai sveria 36-42 kg, karvės – 550 - 600

kg, buliai – 800 - 1000 kg. Olandai daug dėmesio skiria telyčių auginimui. Siekiama, kad 15 -

17mėn. jos svertų 380 - 400 kg.

Nors Olandijos juodmargiai yra pieniniai galvijai, tačiau nemažai šios veislės gyvulių

galima priskirti pieniniams - mėsiniams. Pastaraisiais metais olandai veislei gerinti pradėjo

naudoti Holšteinus, todėl daugėja gyvulių, turinčių ryškesnius pieniniam tipui būdingus sudėjimo

bruožus.

Išvedant veislę, daug dėmesio buvo skiriama spalvai. Ji yra gana vienoda: juodas fonas,

balta žvaigždė kaktoje, balta juosta per pečius ir juosmenį, balta papilvė, baltos žemiau kelių ir

riešo sąnarių kojos, balta uodegos šluotelė.

Nors Olandijos juodmargiai tesudaro tik kelis procentus pasaulyje veisiamų pieninių

galvijų skaičiaus, tačiau jų vaidmuo vystant pienine galvijininkystę buvo labai svarbus. Jų

poveikyje susiformavo visos juodmargių galvijų veislės. (Jukna, 2000)

Lietuvoje vidutinis kontroliuojamų šios veislės karvių skaičius - 138. Vidutinis

produktyvumas 7262 kg 4,29 % riebumo ir 3,40 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)

1.2.4. Danijos juodmargiai

Veislė išvesta Jutlandijos pusiasalyje praėjusiame šimtmetyje vietinius galvijus gerinant

iš Olandijos atvežtais juodmargiais, vėliau - Švedijos juodmargiais, Ostfryzų ir Švedijos fryzų

buliais.

1881 metais buvo išleistas pirmoji Jutlandijos juodmargių galvijų veislės kilmės knyga.

Iki 1949 metų Olandijos juodmargiai buvo veisiami kaip savarankiška veislė, šios veislės

karvės pieningesnės, tačiau jų pienas liesesnis negu Jutlandijos juodmargių. 1949 metais buvo

nutarta abi veisles sujungti ir pavadinti Danijos juodmargiais. Jutlandijos juodmargių

produktyvumui gerinti naudoti Olandijos ir Švedijos juodmargių bei Ostfryzų veislės buliai.

Nuo septintojo dešimtmečio pieningumui didinti, gyvuliams stambinti bei tešmens

savybėms gerinti pradėta naudoti Holšteinų ir Švedijos juodmargių bulių sperma.

Tai stambūs galvijai, karvės sveria 600 – 650 kg, suaugę buliai – apie 1000 kg, tik ką

atvestas veršelis sveria vidutiniškai 40 kg. Danijos juodmargiai gerai penisi, intensyviai

auginamas prieauglis per parą priauga po 1200 g, skerdienos išeiga – 53 – 54 %. (Jukna, 1998)

13

Lietuvoje yra vidutiniškai 240 kontroliuojamų šios veislės karvių. Vidutinis

produktyvumas – 6824 kg 4,37 % riebumo ir 3,46 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)

1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei

1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui

Pirmo apsiveršiavimo amžius. Iš per anksti apsėklintos nepakankamais išsivysčiusios

telyčios produktyvios karvės nebus, nes vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja

pirmaveršės augimas bei vystymasis, ir kai kurie organai ne iki galo susiformuoja.

Per daug vėlai sėklinti telyčias vėlgi neapsimoka, kadangi tada pabrangsta pirmaveršės

išauginimas, dalis telyčių gali neapsivaisinti, ir iš karvės per visą jos amžių gaunama mažiau

pieno ir veršelių. Pieninių veislių telyčias geriausia auginti taip, kad jos 15 – 17 mėnesių amžiaus

svertų 360 – 400 kg ir būtų apsėklintos. Pirmojo sėklinimo laiką dažniau lemia telyčių masė, o

ne jų amžius. Sėklinti pirmą kartą rekomenduojama, kai telyčia pasiekia 70 proc. suaugusios tos

veislės karvių masės.

Karvės amžius. Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Mažiausisi pieno

primelžiama per pirmąsias, o daugiausiai per IV – VI laktacijas. Nuo pirmos iki maksimalios

laktacijos karvių pieningumas padidėja net 40 -50 proc. Aie suaugusios karvės pieningumą

apytiksliai galima spręsti jau iš pirmųjų laktacijos rodiklių, padauginus juos iš pataisos

koeficientų.

Laikui bėgant, pieningumas kinta priklausomai nuo individualių karvės savybių ir

šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno karvės davė per VIII – X laktacijas. Greitai

bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo

pirmaveršės – apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Intensyvios

pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl tenka dėti visas pastangas,

kad kuo daugiaus pieno būtų primelžiama per pimąsias laktacijas. Šiomis sąlygomis lemiamą

vaidmenį vaidina šėrimas. Pieningumas labai sumažėja dėl karvės nepilnaverčio šėrimo joms

užtrūkus ir per pirmuosius laktacijos mėnesius.

Užtrūkimo laikas. Pirmą veršingumo laiko pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam

reikia nedaug maisto medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Per antrą veršingumo laiko

pusę, kai augančiam vaisiui reikia gerokai daugiau maisto medžiagų, karvės pieningumas

pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo VI veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir

14

placentos hormonų, pakinta endokrininės sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audinio ir

jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis. Užtrūkimo pradžioje šis procesas dar labiau

suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis audinys, riebalinis redukuojasi. Visi šie pro-

ssai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrūkimo trukmės.

Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nepajėgia suėsti tiek pašaro, kiek

maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti,

kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos

laikui.

Nustatyta, kad iš 45—60 dienų užtrūkintų karvių per būsimą laktaciją primelžiama 20

proc. pieno daugiau negu iš užtrūkintų 30 dienų. M. Svensonas bandymais su dvynėmis nustatė,

kad iš trumpiau užtrūkintų karvių pieno primelžiama 25—38 proc. mažiau negu iš užtrūkintų

apie 2 mėnesius.

Taigi remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo

laikotarpio trukmė yra 50—60 dienų. Labai produktyvias karves kartais labai sunku užtrūkinti, o

mažo produktymo kartais pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi.

Servis periodas – tai laikas nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo. Juo anksčiau po

apsiveršiavimo karvė bus apvaisinta, tuo trumpesnė bus jos laktacija. Vystantis vaisiui kinta

organizmo fiziologinės funkcijos ir nuo penkto veršingumo mėnesio pieningumas sumažėja 15 -

20 proc. Jeigu servis periodas būna ilgas, iš karvės per jos amžių primelžiama mažiau pieno ir

gaunama mažiau veršelių. Laikoma, kad optimali servis periodo trukmė – nuo 60 iki 80 dienų.

Mažo produktyvumo karvių šis laikas gali būti trumpesnis, o labiau produktyvių – ilgesnis.

Veršiavimosi laikas. Dauguma autorių mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei

prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau kada antroji

laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, primelžiama 10 – 20 proc. daugiau pieno.

Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario – balandžio mėnesiais, nes tada

intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai

primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį – rugpjūtį. Jei didelėse fermose su panašiomis

šėrimo ir laikymo sąlygomis visais metų laikais karvės veršiuotųsi tolygiai, darbuotojams tektų

tolygesnis darbo krūvis, taip pat būtų tolygesnė ir pieno gamyba.

Karvės masė. Gerai šeriamos stambesnės karvės duoda daugiau pieno, nes jos pajėgia

suėsti daugiau pašarų ir asimiliuoti maisto medžiagų. Tačiau didėjant kūno masei pieningumas

didės tik tada, kai bus išlaikytas pieninis karvės tipas. Lietuvos juodmargės turėtų sverti 550 –

650 kg. Pageidautina, kad per laktaciją karvė duotų pieno 8 – 10 kartų daugiau, negu ji sveria.

(Jukna, 1998)

15

1.3.2 Veiksniai, turintys įtakos pieno sudėčiai ir kokybei

1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis

Laktacijos metu kinta gyvulio fiziologinė būklė, kartu - ir pieno sudėtis bei savybės.

Pieno savybės labiausiai kinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po veršiavimosi išsiskiria

krekenos, kurių cheminė sudėtis ir išvaizda labai skinasi nuo pieno. Krekenos, ypač pirmųjų trijų

dienų, yra tirštesnės už pieną., sūrios, geltonos spalvos. Jose yra daug baltymų (iki 15%).

Didžiająjų dalį sudaro albuminas ir globulinas. Krekenose daugiau negu piene yra riebalu,

mineralinių medžiagų, vitaminų (A, B, C, D, H) ir mikroelementų. Krekenų rūgštingumas yra

didelis, dėl to jos netinkamos pasterizuoti. Pieno su krekenų priemaiša technologinės savybės yra

blogesnės (mažesnis termos labilumą s ir jautrumas šliužo fermento poveikiui irki.), todėl tokio

pieno perdirbimo įmonės nepriima.

Praėjus 7 dienoms po veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą

žmonėms vanoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sudėtis. Pirmą laktacijos mėnesį

piene gausu riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos mėnesį pieno

riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, vėliau šie rodikliai palaipsniui didėja. Didėjant

riebumui didėja ir baltymingumas, bet baltymų daugėja lėčiau nei riebalų. Laktacijos pabaigoje

pienas gali būti net iki 1,5 kario riebesnis negu pirmaisiais laktacijos mėnesiais. Laktozės ir

mineralinių medžiagų kiekis papraslai nekinta. Pieno rūgštingumas esti didesnis laktacijos

pradžioje, vėliau - pastovus, o laktacijos pabaigoje dažnai mažesnis. Daugiausia pieno

primelžiama antrą, trečią laktacijos mėnesį, vėliau - vis mažiau.

Užtrunkančių karvių piene daugėja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių

medžiagų, fermentų (lipazės ir kt.). bet mažėja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas. Šiuo

laikotarpiu veikiant fermentui lipazei vyksta pieno riebalų hidrolizė ir padaugėja laisvų riebiųjų

rūgščių, dėl to pienas apkarsta, tampa sūrokas. Užtrunkančių karvių pieną šliužo fermentas

sutraukia lėtai, susidaro drebli sutrauka, joje lėtai dauginasi pienarūgščio rūgimo bakterijos. Šiuo

laikotarpio pienui būdingos blogos juslinės ir technologinės savybės. Produktai, pagaminti iš

tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, todėl 7 dienas iki užtnikinimo pienas

nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)

1.3.2.2 Sveikatos būklė

Geros kokybės pieną duoda tik sveikos karvės. Sutrikus organizmo fiziologinėms

16

funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, todėl sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės.

Karvei sunkiai susirgus pieno sekrecija labai sumažėja, gali net visiškai nutrūkti.

Sergančių galvijų piene dažniausiai sumažėja kazeino, riebalų ir laktozės, dėl to

pablogėja pieno maistinė, biologinė, energinė vertė bei technologinės savybės. Svarbus

uždegiminių procesų galvijų organizme ar pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių kiekis

piene.

Kai karvė serga tešmens uždegimu - mastitu - pieno cheminė sudėtis pakinta smarkiai:

sumažėja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio, padaugėja natrio, chloro, pieno serumo (išrūgų)

baltymų. Sergančių karvių pieno ir iš jo pagamintų produktų juslinių savybių pakyčių mastas,

cheminė sudėtis ir fizikinės savybės labai priklauso nuo ligos formos ir eigos. Ūminio mastito

atveju sumažėja pieno termostabilumas ir jautrumas šliužo fermentui. Tokių karvių piene

ženkliai padaugėja somatinių ląstelių skaičius, daugiau ar mažiau padidėja fermentų (katalazės,

peroksidazės, lipazės, amilazės, proteazės ir kt.) aktyvumas. Mažėja tokio pieno tankis, o

rūgštingumas gali sumažėti iki 10 ºT ir mažiau. Mastitu sergančių karnų piene sumažėja

aminorūgščių (metionino, leucino, tirozino ir kt.}, padidėja pieno elektrinis laidumas. Mastitu

sergančių karvių piene randama daug ketoninių kūnų (acetilacto rūgšties, acetono), iki 40 - 45

mg/% ir daugiau, tuo tarpu sveikų karvių piene ketoninių kūnų yra apie 3 mg/%.

Sergančių ginekologinėmis (endometritu), virškinamojo trakto {gastroenteritu) ir

kitokiomis ligomis karvių pieno sudėtis ir savybės taip pat keičiasi, sumažėja jo maistinė,

biologinė ir energinė vertė (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)

1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas

Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei, priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos

laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių. Karvės virškinamasis traktas yra labai

sudėtinga „gamykla", kurios veikla priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų

sušeriama ir koks jų santykis. Pieno sintezei karvės sunaudoja didžiąją dalį pašaruose esančių

maisto medžiagų, todėl labai svarbu šerti vertingais pašarais. Tik sočiai ir vertingais pašarais

šeriamos karvės duoda daugiau ir geresnės sudėties pieną. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms

didelės reikšmės turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių,

biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis. Tik šeriant visaverčiais pašarais

pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios. Jei maisto medžiagų trūksta trumpą laiką, pieno

sudėtis beveik nepakinta, nes maisto medžiagų trūkumas kompensuojamas iš organizmo atsargų.

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas yra blogesnių juslinių, biocheminių,

17

technologinių savybių. Iš tokio pieno pagaminti produktai yra blogesnės kokybės, greičiau

genda. Šerti nevisaverčiais pašarais ūkiui labai nuostolinga, nes karvių produktyvumui ir pieno

cheminei sudėčiai atstatyti reikia beveik dukart daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir

vienpusiškai šeriant baltymingais pašarais gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis

amoniakui inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais; sutrikus medžiagų apykaitai

kaupiasi rūgščios reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami, todėl organizme

sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra - išsivysto acidozė.

Sudarant melžiamų karvių racionus reikia kreipti dėmesį ne tik į baltymų, bet ir riebalų,

angliavandenių, mineralinių ir kitokių medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai labai svarbūs

karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sudėtinių dalių sintezei. Padidinus racione

riebalų kiekį pieno riebumas didėja, o jų trūkstant - dažniausiai mažėja. Pieno riebumui,

baltymingumui ir sausųjų medžiagų kiekiui daugiau įtakos turi ne racione esančių riebalų kiekis,

bet jų struktūra. Sušėrus galvijams daug sėmenų ir saulėgrąžų išspaudų., piene padaugėja

nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos,

teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra yra žemesnė. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno,

yra prastesnės kokybės, greičiau genda.

Šeriant pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų

išspaudos, bulvės ir kt.), galvijų piene padaugėja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono,

kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos.

Jei racione yra šakniavaisių perteklius, sumažėja pieno riebumas, pablogėja jo juslinės ir

technologinės savybės. (Skimundris, 1993)

Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno technologinės savybės yra prastesnės.

Šeriant pašarais su mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulvės ir kt.), karvių pienas lėtai koaguliuoja

veikiamas šliužo fermento - toks pienas netinka sūriams gaminti.

Pieno cheminė sudėtis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Pridėjus į karvių

racioną jodo, vario, kobalto ten, kur jų trūksta, padidėja pieno primilžis, pagerėja pieno kokybė,

technologinės savybės (pagerėja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesnė, jai reikia mažiau

fermento). Į racioną įdėtas mikroelementų mišinys (premiksas) yra dar veiksmingesnis.

(Skimundris, 1993)

Norint gauti vitaminingą pieną, į racionus reikia dėti pakankamai žaliųjų pašarų, geros

kokybės šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D

šaltinis yra ultravioletiniais spinduliais švitintos pašarinės mielės. Daugelį B grupės vitaminų

sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, todėl jų piene yra ir tada, kai pašaruose

nėra.

18

Vienpusiškai šeriamų (30 – 40 kg pr parą) karvių piene sumažėja kalcio, fosforo, todėl

veikiamas šliužo fermento lėčiau koaguliuoja kazeina. Iš tokio pieno pagamintas sūris ar sviestas

netinka ilgai laikyti.

Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) – būtinas atrajotojų raciono komponentas. Dėl

ląstelienos (celiuliozės) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis, sulėtėja acto rūgšties

sintezė, dėl to sumažėja pieno riebumas. Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu

šienu, rūgščių pievų žole. Labai pieningų karvių racione ląsteliena turi sudaryti iki 20 %,

mažesnio produktyvumo karvių iki 24 % sausųjų medžiagų.

1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos

Nuo 1990 m. Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis konvencijomis vis

griežčiau reglamentuojami gyvulių laikymo bei gamtos apsaugos klausimai. Gyvulius reikia

laikyti optimalioje aplinkoje, nes higieniai ir sanitariniai nukrypimai nulemia gyvulių

produktyvumo sumažėjimą ir jų sveikatingumo blogėjimą. Svarbūs yra įprasti tvarto aplinkos

veiksniai: oro temperatūra, santykinis drėgnis, kenksmingos, nuodingos dujos, mikrobiologinis

tvartų užterštumas ir kiti. Teigiama, kad aukšta temperatūra žalingesnė už žemą, o staigūs

temperatūrinės aplinkos pokyčiai gali būti pavojingesni nei pastovi aukšta ar žema temperatūra.

Aplinkos drėgnumas veikia organizmo termoreguliaciją, ypač šilumos išskyrimą

garinimu. Kai oro drėgnumas per didelis, o jo temperatūra aukšta, šilumos išsiskiria mažiau, nes

nuo kūno paviršiaus mažiau išgaruoja prakaito. Kai temperatūra žema, o drėgnumas didelis,

šilumos išsiskiria daugiau. Santykinis oro drėgnumas, didesnis nei 80 %, neigiamai veikia

organizmą. Patalpų oro drėgmė yra gera terpė įvairiems mikroorganizmams ir padeda

plistilašelinei infekcijai.

Didelis patalpų drėgnumas mažina gyvulių produktyvumą, atsparumą ligoms. Optimalus

santykinis drėgnis gyvulininkystės patalpose turėtų būti 50 – 80 % .

Gyvulininkystės patalpose oras visą laiką nepertraukiamai juda, greitis ir kryptis

priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, statybinių konstrukcijų sandarumo, patalpoje esančių

gyvulių išskiriamos šilumos kiekio. Rekomenduojamas gyvulių patalpose oro judėjimo greitis

vasarą 0,3 – 1,6 m/s, žiemą – 0,1 – 0,3 m/s. Mokslininkai nurodo, kad neapšiltintuose pastatuose

būtina tinkamai įrengti apsaugą nuo vėjo, naudojant atitveriančias konstrukcijas.

Nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų, į tvartą turi patekti minimalus šviežio oro kiekis,

kad sumažėtų oro drėgnis, anglies dioksido, amoniako, dulkių, mikromicetų kiekis.

Patalpų apšvietimas – svarbus fizikinis veiksnys. Šviesa aktyvina organizmo medžiagų

19

apykaitą, kvėpavimą, kraujo gamybą, endokrininių, lytinių liaukų veiklą. Tvartuose apšvietimo

koeficientas turėtų būti 1:10 - 1:15.

XX a. septintajame dešimtmetyje H. Evans pateikė visiškai naują požiūrį į galvijų

laikymą. Jis buvo pavadintas boksiniu karvių laikymo būdu.

Pingant gyvulininkystės produkcijai, ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių stovėjimo

vietos kainą ir gaunamos produkcijos savikainą. Todėl iškilo būtinybė ieškoti alternatyvių, pigių

gyvulių laikymo būdų. Šalti tvartai statomi ne tik JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, bet ir

Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje, kur klimatas atšiauresnis negu Lietuvoje. (Bakutis, 2007)

Tačiau, taikant šaltą gyvulių laikymo būdą, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. (Bleizgys,

1999)

Šalto tipo karvidės karkasas, remiantis estų patirtimi, statomas iš lengvų konstrukcijų,

dažnai jų karkasas medinis, kadangi yra pigesnis už gelžbetoninį ar metalinį. Sienos įrengtos iš

vėją sulaikančio tinklo. Per jį lauko oras patenka į patalpą. Užterštas ora šalinamas per atvirą

kraigo plyšį.

Tokiuose pastatuose karvės laikomos ištisus metus. Karvidėse įrengti boksai, kurie iškloti

guminiais ar plastikiniais kilimėliais. Guoliavietės nekreikiamos. Paprastai dideliuose tvartuose

įrengiamos 6 eilės boksų.

Gyvulių vaikščiojimo takai atviri. Mėšlas iš išilginių takų traktoriumi ar skreperiu

sustumiamas į skersinį kanalą, įrengtą karvidės viduryje arba gale.

Gyvuliai šeriami visaverčiu pašarų mišiniu. Silosas ir koncentratai sumaišomi ir

išdalinami pašarų maišytuvu - dalintuvu. Priklausomai nuo laktacijos mėnesio, karvės skirstomos

į keturias šėrimo grupes. Melžimo bloko patalpos apšiltintos, kai kurios – šildomos.

Girdykloms vanduo šildomas dažniausiai kietu kuru kūrenamu katilu.

Estijos mokslininkų nuomone, tokio tipo tvartuose reikėtų tobulinti mėšlo šalinimo

sistemą. Takus valant traktoriniu buldozeriu, sunku organizuoti darbą, kadangi takuose neturi

būti gyvulių, be to, kai orai stipriai atšąla, skreperiai prišąla prie tako. Tokiai sistemai palaikyti

reikalingi patikimesni mėšlo siurbliai. Remiantis estų tyrimo duomenimis, reikia pagerinti

karvidžių mikroklimatą, pirmiausia karvių priešmelžiminėje zonoje, nes ji neturi lauko sienų,

todėl oras nepakankamai cirkuliuoja. Joje galima įrengti mechaninio vėdinimo sistemą, kad

žiemą ventiliatoriaipūstų pašildytą orą. Kai kuriuose Estijos ūkiuose pradedami naudoti šilumos

generatoriai, kurie žiemą pašildytą orą pučia ir į priešmelžiminę zoną, ir į melžyklą.

Mokslininkai tiria, ar šilumos siurbliai gerina mikroklimatą. (Kavolėlis, 2005)

Lietuvos tvartuose karvės laikomos perdarynėse pririštos saitais, palaidos kombinuotuose

boksuose ar ant retai keičiamo kraiko.

20

Dažniausiai karvės laikomos pririštos trumpose (165 – 170 cm), vidutinio ilgio (180 cm)

arba ilgose perdarynėse (200 cm). Laikant karves trumpose arba vidutinio ilgio perdarynėse,

lengviau palaikyti jų švarą, karvės gali būti melžiamos vietose į melžtuves arba į pieno liniją.

Taip laikomos karvės yra ramios, galima normuoti jų šėrimą, lengva stebėti kiekvieno gyvulio

elgseną ir sveikatos būklę.

Karvės rišamos trumpais automatinio paleidimo saitais. Ėdžios daromos 80 cm pločio.

Karvės viena nuo kitos atskiriamos pertvaromis. Dviem greta stovinčiom karvėm įrengiama

viena automatinė girdykla.

Melžiant karves perdarynėse, kraikui rekomenduojama naudoti smulkintus šiaudus.

Durpės, pjuvenos šiuo atveju netinka, nes melžimo metu jų pakliūna į pieną ir jį užteršia.

Iš tvarto mėšlas šalinamas stacionaraus tipo grandikliniais transporteriais. Šalinant mėšlą

buldozeriu, didelis tvarto plotas esti nešvarus, padidėja patalpos drėgmė, o svarbiausia –

melžimo metu visas melžimui skirtas inventorius statomas mėšlo take.

Besaičio laikymo tvartuose karvės gali būti laikomos grupėmis ant kraiko, boksuose arba

kombinuotuose boksuose. Karvės skirstomos į grupes pagal apsiveršiavimo laiką ir

produktyvumą. Užtrūkusios išskiriamos į atskirą grupę ir įrengiami veršiavimosi gardai.

Didesnėse kaip 20 vietų karvidėse įrengiama atskira veršiavimosi patalpa. 30 - čiai karvių

skiriamas vienas veršiavimosi gardas.

Ant gilaus kraiko karvės laikomos turint pakankamai kraikinių durpių ir šiaudų, statant

lengvų konstrukcijų tvartą. Ėdžios įrengiamos atskirai nuo guoliavietės už betonuoto tako.

Vienai karvei skiriama 70 – 80 cm ėdžių ilgio. Svarbu tai, kad prie ėdžių vienu metu tilptų visi

grupės gyvuliai. Takas tarp guoliavietės ir ėdžių turi būti 2,7 – 3,0 m pločio. Besaičiai laikomos

karvės melžiamos melžyklose įvairių konstrukcijų staklėse į pieno liniją.

Karvių laikymas boksuose skiriasi nuo karvių laikymo ant gilaus kraiko tuo, kad jų

poilsiui įrengiami individualūs boksai, į kurį gyvulys gali laisvai, kada nori, įeiti arba išeiti.

Boksų ilgis, priklausomai nuo gyvulių masės, gali būti daromas 2,0 - 2,2 m ilgio ir 1,1 - 1,2 m

pločio. Boksų grindys įrengiamos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo takas. Grindys kreikiamos

durpėmis, smulkintais šiaudais arba išklojamos specialiais kilimėliais. Šoninės boksų pertvaros

daromos 0,90 – 1,00 m aukščio. Virš jų, lygiagrečiai mėšlo takui, įrengiamas metalinis vamzdis,

trukdantis karvėms atbulomis įeiti į boksus.

Jeigu karvių guoliavietės kreikiamos šiaudais ar durpėmis bei pjuvenomis, mėšlą galima

šalinti traktoriniu buldozeriu. Tokiu atveju patogiau boksus išdėstyti dviem eilėm, paliekant tarp

jų praėjimo takus prie ėdžių. Mėšlo tako plotis tarp boksų – 1,8 m. Jeigu mėšlas šalinamas

deltaskreperiais arba pro grotelines grindis, boksus galima išdėstyti viena eile.

21

Kombinuotuose boksuose karvių judėjimas apribotas: bokse jos nerišamos, tačiau

fiksuojamos iš užpakalio pakabinama virvute arba metaliniu lanku. Iš priekio, kad karvės

negalėtų įlipti į ėdžias, iš bokso šonų daromi barjerai, atlenkti 6 - 8 cm į karvės pusę. Tarp

barjerų daromas 20 cm tarpas karvės kaklui, kad galėtų pasiekti pašarą ėdžiose.

Kombinuotų boksų pertvaros daromos su nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 3 cm trumpesnės

už stovėjimo vietos ilgį. Kombinuoto bokso grindys daromos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo

takas. Kombinuoto bokso plotis - 1,10 m. Jeigu mėšlas šalinamas buldozeriu, tai kombinuoto

bokso ilgis daromas 1,65 - 1,70 m, kai mėšlas šalinamas deltaskreperiu - 1,60 - 1,65 m. Karvės,

kurios laikomos boksuose arba kombinuotuose boksuose, melžiamos specialiose melžyklose.

(Stankūnienė, Tacas, 1999)

Moderniose fermose naudojami ir tam tikri „žaislai" karvėms. Jie skirti kai kuriems

karvių pomėgiams patenkinti arba tiesiog paįvairinti karvės buvimo fermoje laiką tarp melžimo

ir šėrimo. Laikoma, kad tokiu būdu karvės pagamina daugiau ir geresnės kokybės pieno. (Pieno

ūkis, 2004)

1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai

priklauso nuo taisyklingo melžimo technologijos. Ilgalaikiai, nuolatiniai stresai (blogas tvarto

mikroklimatas, nepatogios guoliavietės, netaisyklingas melžimas, netvarkinga melžimo įranga,

triukšmas ir kt.) slopina oksitocino išsiskyrimą ir tešmenyje po melžimo lieka daugiau pieno.

Pieno atidavimas apskritai gali nutrūkti dėl neįprastų dirgiklių. Karvei išsigandus, antinksčių

liauka išsiskiria hormoną adrenaliną, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą. Jeigu tešmuo ne iki

galo išmelžiamas 3 - 4 dienas iš eilės, pieno gamyba tešmenyje mažėja. Griežtas dienotvarkės

laikymasis, tyla, švelnus elgesys su gyvuliais ir tinkamas melžimas padeda greitai ir visai

išmelžti karves.

(http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf; prieiga per internetą 2008 01 28)

Pagrindinė pieno kokybės pablogėjimo priežastis - mikroorganizmai. Patekus į pieną

daug ligas sukeliančių arba nuodus gaminančių mikroorganizmų galima apsinuodyti. Sveikos

karvės tešmenyje mikroorganizmų beveik nebūna. Daugiausia mikroorganizmų yra ant karvės

tešmens ir odos, spenio kanale, karvidžių ore, pašaruose, pakratuose, gali būti pieno induose ir

melžimo įrenginiuose bei kt. Net ir laikantis visų higienos reikalavimų, praktiškai neįmanoma

išvengti, kad karves melžiant bei apdorojant pieną, į jį nepatektų mikroorganizmai. Daug

mikroorganizmų aplinkoje, ant tešmens odos ir tešmenyje esti sergant karvėms mastitu, metritu,

22

enteritu. Blogai nuplovus ir nuvalius karvės tešmenį prieš melžimą, daug bakterijų patenka į

pieną.

Todėl prieš melžimą ypač kruopščiai reikia ruošti tešmenį melžimui ir jį tinkamai

prižiūrėti pamelžus.

Dabartiniu metu karvių tešmenų valymui prieš melžimą siūloma visa eilė priemonių.

Nuplovus tešmenį, bakterijų kiekis tik sumažinamas, bet likusios lieka gyvybingos. Todėl,

nuplovus tešmenį vandeniu arba specialiomis priemonėmis, reikalinga tešmenį, ir ypač spenius,

dezinfekuoti.

Tešmenims valyti prieš melžimą siūlomos vienkartinės tvirtos struktūros popierinės

servetėlės, kurias galima drėkinti. Taip pat gali būti naudojamos daugkartinio naudojimo

servetėlės individualiai kiekvienai karvei. Be to, sausam tešmenų apšluostymui prieš melžimą

rekomenduojamos vienkartinės drėgnos dezinfekuojančios servetėlės.

Tešmens paruošimas melžimui:

1. išmelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės

2. nuplaunamas tešmuo ir speniai

3. tešmuo ir speniai sausai nusšluostomi.

Išmelžiant pirmąsias čiurkšles, įvertinamas tešmens ketvirčių sveikatingumas. Jei

pastebimas pieno pakitimas, karvė paliekama melžimui paskutinė, pieno atleidimas nėra

sužadintas pilnai.

Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau 1 min ir ne trumpiau kaip 30 s.

Ruošiant karvės tešmenį ilgiau negu 2-5 min, pieno primelžiama iki 16 % mažiau. Jeigu tešmens

paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sek., tai pieno gali būti primelžiama iki 30 % mažiau.

Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai

papildomai masažuoja apie 1 min spenius, galutinai sužadinamas pieno atleidimas.

Melžiant neautomatizuotais melžtuvais, tik karvei atleidus pieną ant spenių maunami

melžikliai. Melžikliai maunami visada ta pačia tvarka. Taisyklingai paruošus tešmenį, po 3 – 5

sek. iš spenių pienas pradeda tekėti stipria srove.

Melžimo pabaigoje tešmenyje sumažėja vidinis spaudimas, audiniai atsipalaiduoja,

melžikliai užslenka į viršų ir užspaudžia kanalą iš tešmens ketvirčio į spenio cisterną. Likęs

pienas ketvirtyje išmelžiamas ranka nuspaudus kolektorių žemyn. Baigiamasis melžimas turi

trukti ne ilgiau kaip 30 sek.

Melžiant automatizuotais melžtuvais, tokios operacijos melžėjai atlikti nereikia. Melžimo

pabaigoje, automatiškai sumažėjus vakuumui, melžikliai neužslenka ant spenių, bet pradeda juos

masažuoti ir išmelžia visą likusį pieną.

23

Melžikliai, baigus melžti numaunami per 3 – 5 sek., išjungus vakuumą.

Automatizuotuose melžimo įrengimuose, sulėtėjus pieno tekėjimo greičiui iki 200 – 300

ml/min., vakuumas išsijungia sutomatiškai, ir melžikliai specialaus įrenginio pagalba

numaunami nuo spenių.

Karvės dažniausiai melžiamos 3 – 6 minutes, tačiau melžimo trukmė ir pieno atidavimo

greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karvės savybių, melžtuvų

konstrukcijos ir techninės būklės.

Baigus melžti, būtina atlikti spenių antiseptiką. Tai gali būti purškiama priemonė ar

tepalas. Svarbiausia, kad atseptinė priemonė papultų ant spenio galo. (Stankūnienė, 1999)

24

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje bei

Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre 2006 – 2008 magistrinių

studijų metais.

Tyrimams buvo atrinktos 84 vienodo laktacijos periodo karvės: Muniškių fermoje – 58 ir

Giraitės fermoje – 26 karvės. Atrinktų karvių grupė abejose fermose sukomplektuota iš keturių

veislių karvių grupių - Lietuvos juodmargių (Muniškių fermoje (n=21), Giraitės fermoje (n=5)),

Vokietijos juodmargių (Muniškių fermoje (n=31), Giraitės fermoje (n=16)), Olandijos

juodmargių (Muniškių fermoje (n=5), Giraitės fermoje (n=3)) ir Danijos juodmargių (Muniškių

fermoje (n=1), Giraitės fermoje (n=2)). Karvės atrinktos tokiu principu, kad produktyviausias

laktacijos laikotarpis sutaptų su tvartiniu laikotarpiu. Visos karvės veršiavosi ir pradėjo eilinę

laktaciją 2006 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, ją baigė 2007 m. gegužės – birželio mėnesiais.

Karvės kontroliuotos A4 metodu, t.y. kartą per mėnesį tirtas visų paros melžimų pienas (Pieninių

gyvulių produktyvumo kontrolės organizavimo taisyklės, ŽŪM įsak. Nr. 3D-229, 2007). Pieno

sudėties ir kokybės tyrimai atlikti VĮ „Pieno tyrimai“. Tirtas pieno kiekio, sudėties ir somatinių

ląstelių kitimas per laktaciją. Buvo tiriamas ir karvių produktyvumas pagal veisles.

Karvės Praktinio mokymo ir bandymų centre yra laikomos skirtingomis sąlygomis.

Muniškių fermoje jos laikomos įprastinėmis sąlygomis: vasarą – ganykloje, žiemą – pririštos

stovėjimo vietose. Melžiamos stovėjimo vietose.

Giraitės ferma yra šalto tipo karvidė su palaidu gyvulių laikymu. Čia karvės žiemos

periodu laikomos šaltomis sąlygomis tvarte grupėmis po 30 – 40 karvių, vasarą ganomos

ganykloje. Melžiamos Švedijos firmos DeLaval „Tandemo“ tipo melžimo aikštelėje.

Karvės šeriamos vienodais pašarais, darbų dienotvarkė irgi vienoda.

Pirmame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, analizė ir

sisteminimas.

Antrajame tyrimų etape buvo atliktas tiriamųjų karvių pieno kiekio bei sudėties statistinis

įvertinimas.

Tyrimams buvo naudojami Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir

bandymų centro galvijų sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų registracijos

2006 ir 2007 metų žurnalai, VĮ „Pieno tyrimai“ duomenys.

Tyrimų metu buvo analizuojami ir kontroliuojamų karvių produktyvumo duomenys pagal

kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo apyskaitų informaciją. Pasinaudota Žemės ūkio

informacijos ir kaimo verslo centro teikiama informacija.

25

Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle „Excel“. Buvo paskaičiuoti pieno

kiekio aritmetiniai vidurkiai, vidutinis 2006 ir 2007 metų mėnesinis pieno riebumas ir

baltymingumas, somatinių ląstelių vidurkis, atrinktų karvių kiekvieno laktacijos mėnesio

vidutinis pieno kiekis, riebumas ir baltymingumas procentais, somatinių ląstelių vidurkis.

Gauti rodikliai sugrupuoti pagal karvių veisles bei atitinkamas laikymo sąlygas.

26

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga

Lietuvoje 2006 – 2007 m. laikotarpiu juodmargių veislių karvių produktyvumas buvo

skirtingas. Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 434 kg pieno mažesnis nei Vokietijos

juodmargių, 768 kg pieno mažesnis nei Olandijos juodmargių ir 1409 kg mažesnis nei Danijos

juodmargių veislių karvių. Pieno riebalų Lietuvos juodmargės karvės davė 25 - 77 kg (arba 0,23

– 0,2 %) mažiau nei Olandijos, Vokietijos ar Danijos juodmargės. Lietuvos juodmargių pieno

baltymingumas buvo 0,05 % mažesnis nei Danijos juodmargių, tačiau 0,01 – 0,05 % didesnis nei

Vokietijos ir Olandijos juodmargių karvių (3.1 lentelė). (http://www.vic.lt/failai, prieiga per

internetą 2008 02 06)

3.1 lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas pagal veisles 2006 – 2007metais.

Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė

Vid. kontr.

karvių sk. Pieno kg. % kg % kg Lietuvos juodmargių 12773 5867 4,25 249 3,33 195 Vokietijos juodmargių 1308 6301 4,34 274 3,32 209 Olandijos juodmargių 193 6635 4,28 284 3,28 183 Danijos juodmargių 340 7276 4,48 326 3,38 249

3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija

Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre yra apie 250

melžiamų karvių. Vidutinis karvių primilžis 2005 – 2006 metais buvo 6219 kg. pieno. Pieno

riebumas – 4,55 %, pieno baltymingumas – 3,29 %. Pieno riebalų ir baltymų suma sudarė 488

kg. (Apyskaita, 2007)

Centro juodmargių veislių karvių produktyvumas 2005 -2006 m. laikotarpiu skyrėsi.

Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 64 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių veislės

karvių, 177 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių ir 904 kg mažesnis nei Danijos juodmargių.

Pieno riebalų Lietuvos juodmargės davė 2 -12 kg daugiau nei Vokietijos ir Olandoijos

juodmargės karvės, bet 25 kg mažiau nei Danijos juodmargės. Pieno riebalų kiekis procentais

Lietuvos juodmargių piene buvo didžiausias (0,08 - 0,32 %) nei kitų veislių juodmargių karvių.

Pieno baltymingumas Danijos ir Lietuvos juodmargių karvių buvo vienodas, Olandijos

juodmargių pieno baltymingumas buvo 0,07 % didesnis nei Lietuvos juodmargių, Vokietijos

27

juodmargių - 0,04 % mažesnis nei Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas ir 0,11 %

mažesnis nei Olandijos juodmargių karvių pieno baltymingumas. Mažiausiai pieno riebalų davė

Vokietijos juodmargės – 1 ÷ 30 kg mažiau nei kitų veislių juodmargės karvės (3.2 lentelė).

3.2. lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre

2005 – 2006 metais pagal veisles.

Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė

Vid. karvių

sk.

Pieno kiekis,

kg % kg % kg

Riebalų ir baltymų suma, kg

Lietuvos juodmargių 75 6149 4,62 284 3,31 204 488

Vokietijos juodmargių 128 6213 4,54 282 3,27 203 485

Olandijos juodmargių 12 6326 4,30 272 3,38 214 486

Danijos juodmargių 6 7053 4,38 309 3,31 233 542

Pagal surinktus duomenis bendras atrinktų karvių grupių produktyvumas 2006 ir 2007

metais augo: 2007 metais buvo primelžta 3031 kg pieno daugiau nei 2006 metais. Lyginant 2006

metų produktyvumą su 2007 metų produktyvumu, karvių grupės iš Muniškių karvidės su saitiniu

laikymo būdu primilžis padidėjo vidutiniškai 38,4 kg, Giraitės šalto tipo karvidės karvių

primilžis sumažėjo vidutiniškai 120,28 kg. Pieno riebalų kiekis tvartiniu laikotarpiu 2006 m.

Muniškių karvidėje svyravo nuo 3,91 iki 4,92 % (skirtumas - 1,01 %), baltymų kiekis - nuo 3 %

iki 3,72 % (skirtumas 0,72 %) (1 lentelė priede). Giraitės šalto tipo karvidėje 2006 m. pieno

riebalų kiekis svyravo nuo 3,66 % iki 5,01 % (skirtumas 1,35 %), baltymai – nuo 2,87 % iki 4,36

% (skirtumas 1,49 %).

Somatinių ląstelių vidurkis 2006 metais atrinktų Muniškių karvidės juodmargių veislių

karvių buvo 20 % mažesnis, o 2007 metais atrinktų karvių iš šalto tipo karvidės piene somatinių

ląstelių buvo 16 % mažiau. Tais pačiais metais juodmargių pieno primilžis Muniškėse sumažėjo

1019,2 kg, Giraitės šalto tipo karvidėje – 243,9 kg., pieno riebumas abiejose grupėse svyravo

tarp 3,6 % ir 4,91 %, pieno baltymingumas kito nuo 3,06 iki 3,66 %. Pieno rodiklių ir

produktyvumo kitimas tiriamu laikotarpiu pateikti grafikuose 3.1, 3.2, 3.3 ir 3.4 (2 lentelė

priede).

28

2,5

3

3,5

4

4,5

5

5,5

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

2006 metai 2007 metai

Pien

o rie

bala

i, %

Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė

10,0

12,0

14,0

16,0

18,0

20,0

22,0

24,0

26,0

28,0

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

2006 metai 2007 metai

Pien

o ki

ekis

, kg

Juodmargių produktyvumas karvidėje su saitiniu gyvulių laikymu Juodmargių produktyvumas šalto tipo karvidėje

3.1 grafikas. Pieno kiekio kitimas 2006 - 2007 m. laikotarpiu.

3.2 grafikas. Pieno riebumo pokyčiai 2006 – 2007 metų laikotarpiu.

29

3.3 grafikas. Pieno baltymų pokyčiai 2006 – 2007 m. laikotarpiu.

0

200

400

600

800

1000

1200

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

2006 metai 2007 metai

Som

atin

ių lą

stel

ių s

kaič

ius

tūks

t./ c

m3

Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė

3.4 grafikas. Somatinių ląstelių kitimas 2006 – 2007 metų laikotarpiu.

3.3 Faktoriai, turintys įtkos pieno riebumui ir baltymingumui

Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veislė, vienų veislių (Džersių, Lietuvos

žalųjų ir kt.) karvės gamina riebesnį pieną, kitų (Holšteinų, Lietuvos juodmargių ir kt.) mažesnio

riebumo.

Stebėjimai parodė, kad karvių, apsiveršiavusių rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna

2,5

3

3,5

4

4,5

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

2006 metai 2007 metai

Pien

o ba

ltym

a, %

Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė

30

riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokybės pašarų, vertingų maisto medžiagų

ir ląstelienos, iš kurios ir sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos. Anksti išginus karves į

ganyklą, žolėje yra mažai ląstelienos. Dėl to sumažėja pieno riebumas.

Pirmaveršių pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje – didesnis. Tai

priklauso nuo liaukų ir riebalų sintezės, kuri pieno davimo laikotarpiu gerėja.

Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas, negu

šeriant prastais.

Pieno cheminė sudėtis paros bėgyje keičiasi: vakare dažniausiai primelžiama mažiau, bet

riebesnio pieno nei rytą. Manoma, kad tai priklauso nuo nevienodos apykaitos karvės organizme

dieną ir naktį. Laiko tarpas tarp melžimų irgi turi reikšmės pieno riebumui. Karvę pamelžus

anksčiau nei nei melžimo laikas, pienas būna riebesnis. Melžimo pradžioje pienas būna ne toks

riebus (0,6 – 1 %), pabaigoje – riebesnis (10,0 – 11,0 %). Taigi galima teigti, kad, norint gauti

riebesnio pieno, reikia karvę gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžiant

masažuojamas tešmuo.

Žinoma, kad gausūs primilžai mažina pieno riebumą, o mažesni – didina. Pieno riebumui

įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei užtrūkimo laikas normalus, (45- 60 d.), po apsiveršiavimo

gaunamas riebesnis pienas, nei tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis kaip 45 dienos. Jei

užtrūkimo laikas trumpas, karvės organizmas negali visiškai atstatyti išeikvotos energijos ir gerai

pasirengti tolimesnei laktacijai.

Pieno riebumas dažniausiai didėja iki VI laktacijos (karvė būna aštuonerių metų). Paskui

jis kasmet po truputį mažėja, nes gyvulys sensta, sulėtėja pieno riebalų sintezė.

Pieno riebumas truputį sumažėja vasarą. Manoma, kad tai priklauso nuo aukštos oro

temperatūros, padidėjusios dėgmes ir kitų veiksnių. Mocionas taip pat pagerina karvių

organizmo medžiagų apykaitą, padidėja ir pieno riebumas.

Pieno riebumą mažina ir blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus

elgesys su gyvulias ir kt.), melžimo laiko nesilaikymas, nekvalifikuotas melžimas ir pan. (A.

Milto, 1999).

Ištirta, kad pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių

piene baltymai sudaro 77 - 89 proc. riebalų kiekio. Amerikiečių tyrinėtojų duomenimis, holšteinų

veislės karvių - 88, Švedijos holšteinų - 87, džersių - 79, lietuviškų veislių - apie 80 proc.

Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta dėl virškinimo

sutrikimų bei šėrimo klaidų: kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina baltymingumą arba

atvirkščiai. Klinikinis ar slaptasis mastitas taip pat padidina baltymų kiekį.

Mažiausiai pieno baltymų būna 25 – 50 dieną po veršiavimosi. Pieno baltymingumas

31

didėja nuo 4 iki 8 laktacijos mėnesio. Baltymų padaugėja rudenį po ganyklinio laikotarpio.

Apsiveršiavusių vasarą ir rudenį karvių pienas būna 0,07-0,08 proc. mažesnis, palyginti su

apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį. Šėrimas turi mažesnę įtaką baltymingumui nei pieno

riebumui (baltymingumas pakinta 0,1 – 0,4 %). Baltymingumas mažėja (iki 0,3%), kai racione

trūksta proteinų arba kada nebaltyminiai priedai sudaro per didelę pašarų dalį.

Daugiau baltymų piene būna tada, kai gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais,

atitinkančiais melžiamų karvių fiziologinius poreikius. (Gelažis, 1999)

3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos

juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją

Ištyrę karvių pieno kiekio, jo sudėties bei somatinių ląstelių skaičiaus kaitą per laktaciją,

pastebime kai kuriuos skirtumus tarp karvių veislės bei šių rodiklių atitinkamą laktacijos mėnesį

po apsiveršiavimo (3.3 lentelė). Visi analizuojami atskirų veislių laktacijos rodikliai kito

skirtingai.

Pirmus tris laktacijos mėnesius karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, t.y.

vasarą - ganykloje, žiemos laikotarpiu – karvidėje su saitiniu laikymo būdu, toliau tekste

„įprastinėmis sąlygomis“, daugiausia pieno buvo primelžta iš Olandijos juodmargių veislės

karvių, t.y. 10 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių ir 8 % daugiau nei iš Lietuvos

juodmargių. Lietuvos, Vokietijos juodmargių ir Olandijos pieno kiekis tolygiai mažėjo iki

laktacijos pabaigos. Danijos juomargių produktyviausi buvo III ir IV laktacijos mėnuo. Įvertinus

visos laktacijos produktyvumą, daugiausia pieno iš viso buvo primelžta iš Lietuvos juodmargių

karvių (0,25 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 8,9 % daugiau nei iš Olandijos juodmargių

ir 27 % daugiau nei iš Danijos juodmargių tomis pačiomis laikymo sąlygomis.

Karvių grupėje, laikomų žiemos laikotarpiu šalto tipo karvidėje ir vasarą – ganykloje,

toliau tekste „šaltomis sąlygomis“, per laktaciją daugiausia pieno primelžta iš Lietuvos

juodmargių (14,45 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 14,6 % daugiau nei iš Olandijos

juodmargių ir 25 % daugiau nei iš Danijos juodmargių). Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis

sąlygomis kito netolygiai, pieningumas laktacijos eigoje kito netolygiai. Produktyvūs buvo I ir II

laktacijos mėnesiai, padidėjimas toliau stebimas V, VI ir X laktacijos mėnesį.

32

3.3 lentelė. Skirtingų veislių karvių pieno kiekio, sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kaita per laktaciją. Karvidė su saitiniu gyvulių laikymo būdu Muniškėse

Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3 M

etų

mėn

uo

Lak

taci

jos

mėn

uo

LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ

Rugpjūtis I 27,75 28,95 32,64 30 4,34 4,98 5,4 3,89 3,15 3,14 3,18 3,25 317 449 143 557 Rugsėjis II 29,47 28,31 32,96 28,8 4,55 4,52 4,17 3,09 3,01 2,96 2,87 5,08 238 403 131 137

Spalis III 28,22 26,84 27,76 32,6 4,22 4,07 4,25 3,5 3,08 3,04 3,04 2,92 332 513 539 150 Lapkritis IV 25,23 25,24 25,76 33,2 4,72 4,36 4,16 4,65 3,29 3,24 3,57 3,18 418 548 785 218 Gruodis V 24,1 23,41 25,26 29,2 4,44 4,51 4,82 4,58 3,29 3,18 3,35 3,18 646 457 299 102 Sausis VI 22,82 22,17 22,4 14 4,76 4,59 4,37 4,28 3,43 3,39 3,56 3,23 463 470 1098 353 Vasaris VII 24,15 22,3 25,75 12 4,42 4,41 4,52 4,88 3,3 3,34 3,39 2,94 509 763 461 286 Kovas VIII 21,25 22,54 26,7 12 4,78 4,58 4,66 4,88 3,5 3,48 3,53 2,94 479 646 371 286

Balandis IX 20,36 21,06 19 4,7 4,72 5,37 3,65 3,54 3,85 790 592 264 Gegužė X 19,7 20,11 4,81 5,14 3,82 3,68 269 455 Birželis XI 18,4 19,84 4,7 4,71 3,7 3,54 553 516 Vidurkis 23,77 23,71 21,66 17,44 4,59 4,60 3,79 3,07 3,38 3,32 2,76 2,43 455,82 528,36 371,91 189,91

Giraitės šalto tipo karvidė su palaidu laikymu

Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3

Metų

mėn

uo

Lak

taci

jos

mėn

uo

LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ

Rugpjūtis I 24,54 21,73 16,93 22,5 5,16 4,37 4,31 3,72 2,91 3,2 3,42 3,38 232 1152 51 443 Rugsėjis II 23,56 21,93 19,2 15,6 4,07 4,2 4,4 4,44 3,1 3,15 3,38 3,57 439 339 60 1987

Spalis III 20,1 20,64 20,2 13,5 4,55 4,28 3,91 3,85 3,5 3,32 3,61 3,75 759 919 56 697 Lapkritis IV 20,05 20,2 19,5 16,6 3,82 4,34 4,36 4,31 3,63 3,45 3,71 3,9 385 190 38 570 Gruodis V 23,13 17,97 18,2 16 4,84 4,69 4,54 4,97 3,75 3,53 3,92 4,04 141 374 35 226 Sausis VI 23,2 18,94 19,6 14,8 4,79 4,34 4,79 4,08 3,71 3,49 3,78 3,83 471 283 53 111 Vasaris VII 16,87 16,86 17,6 13,1 4,95 4,72 4,76 5,1 3,95 3,62 4,15 4,2 973 417 18 282 Kovas VIII 21,08 16,42 15,8 15,6 5,11 4,81 4,77 5,17 3,47 3,69 4,07 4,2 708 438 118 645

Balandis IX 19,6 16,98 16,8 16,4 4,61 4,25 4,75 5,28 3,5 4,13 4,13 4,19 211 451 128 291 Gegužė X 25,7 15 14,51 19 3,85 3,68 5,24 5,33 3,34 3,13 3,4 4,14 103 233 165 271 Birželis XI 19,7 16,54 24,5 15 4,29 4,06 2,23 4,66 3,21 3,33 3,72 4,02 161 332 81 1496

Vidutiniškai 21,59 18,47 18,44 16,19 4,55 4,34 4,37 4,63 3,46 3,46 3,75 3,93 416,64 466,18 73,00 638,09

33

10

12,5

15

17,5

20

22,5

25

27,5

30

32,5

35

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o ki

ekis

, kg

Lj Vj Oj Dj

Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų karvių grupių pieno kiekį, matome, kad

pieningumas tų pačių veislių karvių didesnis karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis.

Lietuvos juodmargių įprastinėmis sąlygomis pieno kiekis buvo 9 % didesnis nei Lietuvos

juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis, Vokietijos juodmargių – 22 % didesnis nei tos pačios

veislės karvių, laikomų šaltomis sąlygomis, Olandijos juodmargių – 14,9 % didesnis nei tos

pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje ir Danijos juodmargių – 7 % didesnis nei tos pačios

veislės juodmargių šaltoje karvidėje (grafikai 3.5 ir 3.6).

3.5 grafikas. Juodmargių veislių karvių, 3.6 grafikas. Juodmargių veislių karvių, laikomų įprastinėmis sąlygomis, laktacijos laikomų šaltomis sąlygomis, laktacijos kreivė. kreivė.

Karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, daugiausia riebalų buvo Vokietijos

juodmargių karvių piene (4,60 %). Lietuvos juodmargių pieno riebumas buvo tik 0,01 %

mažesnis nei Vokietijos juodmargių. Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių karvių pienas

3,07 %, Olandijos juodmargių pieno riebumas už Vokietijos juodmargių buvo mažesnis 0,81 %.

Lietuvos juodmargių pienas buvo riebiausias IV, VI ir keturis paskutinius laktacijos

mėnesius. Vokietijos juodmargių pienas buvo riebiausias I ir X laktacijos mėnesį, Olandijos

juodmargių pienas riebiausias buvo I ir IX laktacijos mėnesį, Danijos juodmargių mažiausio

riebumo buvo II laktacijos mėnesio pienas.

Šaltomis sąlygomis laikomų karvių grupėje pieno riebumas skyrėsi nedaug. Riebiausias

buvo Danijos juodmargių karvių pienas – 4,63 %. Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumas už

Danijos juodmargių buvo mažesnis 0,08 %. Olandijos juodmargių pieno riebumas už Danijos

juodmargių buvo 0,26 % mažesnis, Vokietijos juodmargių – 0,29 % mažesnis nei Danijos

juodmargių. Lietuvos juodmargių riebiausias buvo I, VIII laktacijos mėnesių pienas, mažiausiai

riebus IV laktacijos mėnesio pienas. Vokietijos juodmargių karvių pienas riebiausias buvo VII ir

10

12,5

15

17,5

20

22,5

25

27,5

30

32,5

35

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o ki

ekis

, kg

Lj Vj Oj Dj

34

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

5,5

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o rie

bala

i, %

Lj Vj Oj Dj

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

5,5

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o rie

bala

i, %

Lj Vj Oj Dj

VIII laktacijos mėnesį. Olandijos juodmargių riebiausias pienas buvo X laktacijos mėnesį.

Danijos juodmargių veislių karvių pienas riebiausias buvo VII, VIII, IX ir X laktacijos mėnesį.

Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų tų pačių veislių karvių pieno riebumą,

matome, kad riebiausias buvo Danijos juodmargių pienas šalto tipo karvidėje. 0,03 % buvo

mažesnis Vokietijos juodmargių pienas iš karvių grupės, laikomos įprastinėmis sąlygomis.

Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis, Olandijos

juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis buvo 0,58 % mažesnio riebumo nei Olandijos

juodmargių pienas šalto laikymo sąlygomis. Vokietijos juodmargių pienas įprastomis laikymo

sąlygomis buvo 0,26% riebesnis nei Vokietijos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis.

Lietuvos juodmargių pieno riebumas tik nežymiai skyrėsi. Įprastomis laikymo sąlygomis

laikomų Lietuvos juodmargių pienas už šaltomis sąlygomis laikomų Lietuvos juodmargių pieną

buvo riebesnis tik 0,04 % (grafikai 3.7 ir 3.9).

3.7 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų 3.8 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo sąlygomis grupėje šalto tipo karvidėje

Karvių grupėje įprastomis laikymo sąlygomis daugiausia baltymų buvo Lietuvos

juodmargių karvių piene – 3,38 %. Šios veislės karvių baltymingiausias pienas buvo IX ir X

laktacijos mėnesį. Vokietijos juodmargių karvių pieno baltymingumas už Lietuvos juodmargių

buvo mažesnis 0,06 %, Olandijos juodmargių – 0,62 % mažesnis už Lietuvos juodmargių,

Danijos juodmargių – 0,95 % mažesnis už Lietuvos juodmargių. Vokietijos juodmargių pieno

baltymingumas ženkliai buvo sumažėjęs II laktacijos mėnesį. Mažiausiai baltymų buvo II

laktacijos mėnesį Olandijos juodmargių karvių piene. Danijos juodmargių pieno baltymingumas

mažiausias buvo III, VII ir VIII laktacijos mėnesį, II laktacijos mėnesį pieno baltymingumas

buvo itin didelis.

Šalto laikymo sąlygomis daugiausia baltymų buvo Danijos juodmargių piene – 3,93 %.

35

2,5

3

3,5

4

4,5

5

5,5

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o ba

ltym

ai, %

Lj Vj Oj Dj

Olandijos juodmargių pienas buvo 0,18 % mažiau baltymingas nei Danijosjuodmargių. Lietuvos

ir Vokietijos juodmargių pienas buvo vienodo riebumo ir 0,47 % mažesnio riebumo nei Danijos

juodmargių pienas. Lietuvos juodmargių riebiausias buvo VII laktacijos mėnesio pienas,

mažiausiai baltymų buvo I laktacijos mėnesio piene. Vokietijos, Olandijos ir Danijos juodmargių

didžiausio riebumo buvo IX laktacijos mėnesio pienas.

Palyginus abi karvių grupes, laikomas skirtingomis sąlygomis, matome, kad šalto

laikymo sąlygomis visų veislių juodmargių pienas buvo didesnio baltymingumo nei tos pačios

veislės juodmargių, laikomų įprastinėmis sąlygomis. Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas

buvo 0,08 % didesnis už tos pačios veislės juodmargių, laikomų įprastinėmis sąlygomis, pieną,

atitinkamai Vokietijos juodmargių - 0,14%, Olandijos juodmargių – 0,99 %, Danijos juodmargių

– 1,5 % piene baltymų buvo daugiau už atitinkamos veislės juodmarges iš įprastinėmis

sąlygomis laikomų karvių grupės (grafikai 3.9 ir 3.10).

3.9 grafikas. Atskirų veislių pieno baltymų 3.10 grafikas. Atskirų veislių pieno baltymų pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį karvių pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo sąlygomis grupėje šalto tipo karvidėje

Rastas ir apskaičiuotas somatinių ląstelių skaičius skirtingų veislių karvių piene per visą

laktaciją buvo nevienodas. Lietuvos juodmargių karvių įprastomis laikymo sąlygomis

vidutiniškai per 11 laktacijos mėnesių somatinių ląstelių skaičius siekė 455,82 tūkst./cm3.

Reikalavimus superkamam pienui pagal 2005 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 3D – 527

patvirtintas pieno supirkimo taisykles (galioja nuo 2006 01-01, paskutinis pakeitimas 2007-12-

04) atitiko I, II, III ir X laktacijos mėnesio pienas. Ženkliai somatinių ląstelių skaičius padidėjo

V ir IX laktacijos mėnesį. Įprastomis sąlygomis laikomų Vokietijos juodmargių piene somatinių

ląstelių skaičius vidutiniškai siekė 528,36 tūkst./cm3. Visų laktacijos mėnesių šis kokybės

rodiklis neatitinka superkamo pieno reikalavimų. Tuo tarpu šios grupės Olandijos juodmargių ir

2,5

3

3,5

4

4,5

5

5,5

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Pien

o ba

ltym

a, %

Lj Vj Oj Dj

36

0200400600800

100012001400160018002000

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Som

atin

ių lą

stel

ių s

kaič

ius

tūks

t./cm

3

Lj Vj Oj Dj

0200400600800

100012001400160018002000

I II III IV V VI VII VIII IX X XI

Laktacijos mėnesiai

Som

atin

ių lą

stel

ių s

kaič

ius

tūks

t./cm

3

Lj Vj Oj Dj

Danijos juodmargių piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius siekė atitinkamai 371,91 ir 189,91

tūkst./cm3. Toks pienas pagal šį kokybės rodiklį atitiktų pieno supirkimo taisyklių reikalavimus

(išskyrus Olandijos juodmargių VI laktacijos mėnesio pieną, kada somatinių skaičius siekė 1098

tūkst./cm3).

Šaltomis sąlygomis laikomų karvių grupėje Lietuvos, Vokietijos ir Danijos juodmargių

piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis nei reikalaujama. Olandijos juodmargių

piene somatinių ląstelių skaičius tesiekė 73 tūkst./cm3. Šioje grupėje somatinių ląstelių skaičius

Lietuvos juodmargių piene buvo padidėjęs II, VII, VIII laktacijos mėnesį, Vokietijos juodmargių

– I, III, VII, VIII ir IX laktacijos mėnesį, Danijos juodmargių – II, III, VIII ir XI laktacijos

mėnesį.

Lyginant abi grupes tarpusavyje, vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis

Lietuvos juodmargių ir Vokietijos juodmargių piene iš įprastinėmis sąlygomis laikomų karvių

grupės nei atitinkamos veislės karvių iš karvių grupės, laikomos šaltomis sąlygomis. Danijos

juodmargių piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis nei tos pačios veislės

įpratinėmis sąlygomis laikomų karvių (grafikai 3.11 ir 3.12).

3.11 grafikas. Atskirų veislių somatinių 3.12 grafikas. Atskirų veislių somatinių ląstelių pokyčiai atitinkamą laktacijos ląstelių pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo karvių grupėje šalto tipo karvidėje sąlygomis

37

IŠVADOS

1. Lietuvos juodmargių įprastinėmis laikymo sąlygomis pieno kiekis buvo 9 % didesnis

nei Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis, Vokietijos juodmargių – 22 %

didesnis nei tos pačios veislės karvių, laikomų šaltomis sąlygomis, Olandijos

juodmargių – 14,9 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje ir

Danijos juodmargių – 7 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje

karvidėje.

2. Lietuvos juodmargių produktyvumas šalto tipo karvidėje buvo didesnis už kitų

juodmargių veislių produktyvumą tomis pačiomis laikymo sąlygomis (14,4 %

didesnis už Vokietijos juodmarges, 14,6 % didesnis už Olandijos juodmarges ir 25 %

didesnis už Danijos juodmarges). Šis rodiklis demonstruoja Lietuvos juodmargių

veislės didesnį atsparumą šalto laikymo sąlygoms.

3. Didžiausias pieno riebalų kiekis (4,63 %) buvo nustatytas Danijos juodmargių karvių

piene, laikomų šaltomis sąlygomis.

4. Pieno riebalai ir pieno baltymai kito nepriklausomai nuo laktacijos mėnesio, laikymo

sąlygos įtakos neturėjo.

5. Vidutiniškai didžiausias somatinių ląstelių skaičius (638 tūkst./cm3) buvo Danijos

juodmargių karvių piene, laikomų šaltomis sąlygomis ir Vokietijos juodmargių (528

tūkst./cm3) karvių piene įprastinėmis laikymo sąlygomis. Mažiausias – Olandijos

juodmargių karvių piene (73 tūkst./cm3), laikomų šaltoje karvidėje.

38

SUMMARY

Asta Lakačauskienė – Master student, Faculty of Animals husbandry Technology.

Advisor – Doc. Dr. Kazimieras Pauliukas

Lithuanian Veterinary Academy, Depart of Animal husbandry technology, Kaunas.

Volume and structure of the final study

This final study is written in the Lithuanian language, containing pages and includes:

introduction, literature review, place and method of work, results, conclusion, a list of used

literature including 29 references, appendix, 12 graphics and 6 tables.

Title of the work: The influence of the conditions of a season, lactation month and

keeping on the changes of milk composition and quality indices in a cow herd of Practical

Instruction and Research Centre under Lithuanian Veterinary Academy.

Place and methods of work fulfillment: the work was carried out in the Department of

Animal Science of Lithuanian Veterinary Academy and Practical Instruction and Research

Centre under Lithuanian Veterinary Academy in 2006 – 2008 years of postgraduate studies.

84 cows of equal period of lactation were selected: 58 cows in Muniškiai farm and 26

cows in Giraitė farm. Cows were selected considering that the most producing period of lactation

would coincide with cattle-shed period. The conditions of cow keeping are different. In

Muniškiai cattle-shed they are kept in standard conditions: they spend time in a pasture in

summer and bound to standing places in winter. They are milked in their standing places.

Giraitė cattle-shed is of cold type, where cattle are kept loosely. Here cows are kept in

cold conditions in groups consisting of 30 – 40 cows. They are herded in a pasture in summer.

The cows are milked in Swedish DeLaval “Tandem” type milker.

The cows are fed with the same fodder and the schedule of work is also the same.

The data has been analyzed statistically using “Excel” spreadsheet.

Review of the work: in a period of 2006 – 2007 years milk yield of Lithuanian black-

and-white cows was 434 kg less than of German, 768 kg less than of Dutch and 1409 kg less

than of Danish black-and-white cows. Lithuanian black-and-white cows provided 25 – 77 kg of

butterfat less than Dutch, German or Danish cows. Lithuanian black-and-white cows had

proteins 0,05 % less than the same Danish cows, though 0,01 – 0,05 % more than German and

Dutch black-and-white cows.

Average milk yield in Practical Instruction and Research Centre under Lithuanian

Veterinary Academy was 6219 kg of milk in a period of 2005 – 2006. Butterfat was 4,55 % and

milk proteins 3,29 %. The sum of milk, butterfat and proteins amounted to 488 kg.

39

Lithuanian black-and-white cows were the milkiest during the period of lactation. (0,25

% more than German black-and-white cows, 8,9 % more than Dutch and 27 % more than the

same Danish cows in the same conditions of keeping).

The fattiest milk in a cold cattle-shed (4,63 %) was of Danish black-and-white cows. The

milk of Danish black-and-white cows was of the least fat (3,07 %) in standard conditions of

keeping. The milk of Dutch black-and-white cows in standard conditions of keeping was 0,58 %

less than the milk of Dutch black-and-white cows in a cold cattle-shed. The milk of German

black-and-white cows was 0,26% fattier in standard conditions of keeping than of German black-

and-white cows in a cold cattle-shed. The milk of Lithuanian black-and-white cows in standard

conditions of keeping was fattier only 0,04 % than of the same cows in a cold cattle-shed.

The milk of black-and-white cows of all species kept in cold cattle-sheds had more

proteins than of the same species kept in standard conditions of keeping. The level of proteins in

the milk of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-sheds was 0,08 % higher than of

the same cows kept in standard conditions. Respectively, the level of proteins in the milk of

German black-and-white cows was 0,14%, of Dutch black-and-white cows was 0,99 %, and of

Danish black-and white cows was 1,5 % higher than from the cows kept in standard conditions

of keeping.

The number of somatic cells in the groups of both cows has been changing intensely.

According to analyzed data the milk of Dutch and Danish black-and-white cows kept in standard

conditions of keeping and Dutch black-and-white cows kept in cold cattle-sheds corresponds to

the requirements of bought up milk.

Conclusions:

1. The amount of milk of Lithuanian black-and-white cows kept in standard

conditions was 9 % higher than of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-

sheds; of German black-and-white cows kept in standard conditions 22 % higher than of

the cows of the same breed kept in cold cattle-sheds; of Dutch black-and-white cows -

14,9 % higher than of the cows kept in cold cattle-sheds; and Danish black-and-white

cows - 7 % higher than of the cows kept in cold cattle-sheds.

2. The amount of milk of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-sheds

was higher than of other black-and-white cows in to the same cattle-sheds (14,4 % higher

than of German black-and-white cows, 14,6 % higher than of Dutch black-and-white

cows and 25 % higher than of Danish black-and-white cows). The is show of the better

adaptation of Lithuanian black-and-white cows.

3. The largest amount of butterfat (4,63 %) was established in Danish black-and-

40

white cows kept in cold cattle-sheds milk.

4. Butterfat and proteins changed independent of the month of lactation and the

conditions of keeping.

5. The average largest amount of somatic cells (638 thousand/cm3) was in the milk

of Danish black-and-white cows kept in cold cattle-sheds, and in the milk of German

black-and-white cows (528 thousand/cm3) kept in standard conditions. The least amount

of somatic cells (73 thousand/cm3) was in the milk of Dutch black-and-white cows kept

in cols cattle-sheds.

41

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bakutis B. Gyvulių auginimo sąlygų įtaka sveikatingumui. Naujas lankas, 2007. 6-10 p.

2. Bakutis B. Ekologinio ūkio gyvulininkystė. VŠĮ „Terra Publica“, 2003, 86-87 p.

3. Bartkevičiūtė Z. Pieningų karvių šėrimas/Mano ūkis, 2003/7. 36-37 p.

4. Bartkevičiūtė Z. Baltymų šaltinis/Mano ūkis, 2003/10, 34 p.

5. Gelažis G. Baltymingumas linkęs kisti, „Ūkininko patarėjas“, 1999 06 15, Nr.68

6. Jukna Č. Galvijininkystė, Vilnius 1998. 81-87, 243 p.

7. Jukna Č. Pieninių galvijų veislės/Mano ūkis, 2000/1/2 p.25-26, 27-28

8. Linartienė E. Reikalavimai ekologinei pieno gamybai/Mano ūkis, 2006/5, 84-85 p.

9. Linartienė E. Lemtingi metai pieno ūkiui pertvarkyti/Mano ūkis, 2006/1,

10. Lazaraitienė B. Kas lemia pieno baltymingumą?/Mano ūkis, 2000/7, 57 p.

11. LVA Gyvulių sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų ir registracijos

2006 m. žurnalas.

12. LVA Gyvulių sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų ir registracijos

2007 m. žurnalas.

13. „Lietuvos žemės ūkis. Faktai ir skaičiai 2007“. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo

verslo centras, 2007. 32-45 p.

14. LVA Pieno ūkis, VETinfo, 2004/3-4, 21 p.

15. Kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo 2005-2006m. apyskaita. Vilnius. 2007.

16. Kavolėlis B. Estai stambina pieno fermas/Mano ūkis, 2005/11, 48-49 p.

17. Mackrott H. Milchviehaltung, 1994, 13-21 p.

18. Minkevičius V. Somatinių ląstelių skaičius piene ir jo kokybė/Mano ūkis,2000/3,54-55 p.

19. Milto A. Pieno riebumas gali keistis/Ūkininko patarėjas, 1999 08 26 Nr. 98

20. Staniškienė B., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas, Naujas lankas 2007,

12-14 p.

21. Stankūnienė V., Tacas J. Karvių melžimas/Ūkininko patarėjas, 1999 Kaunas, 26-27, 45-

50 p.

22. Songailienė A., Ženauskas K. Tyrimo duomenų biometrinis vertinimas, Mokslas 1985

23. Skimundris V. Pienininkystė, V. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 246 p.

24. Pauliukas K., Šidiškis A., Urbonavičius A., Šerėnas K. Juodmargių karvių pieno sudėties

ir kokybės kaita veikiant laktacijai ir kitiems faktoriams/Veterinarija ir zootechnika,

2005. T 30(52)

25. http://www.zur.lt

42

26. http://www.gpk.lt

27. http://www.vic.lt

28. http://www.lua.rlp.de

29. http://www.vit.de

43

PRIEDAS

1. lentelė. 2006 m. vidutiniai produktyvumo rodikliai ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas

atrinktose karvių grupėse skirtingomis laikymo sąlygomis.

Saitinis laikymas Šalto tipo karvidė su palaidu laikymu 2006 metai Metų

mėnesis Pieno kiekis,

kg Rieb. % Balt. % SLS

Pieno kiekis,

kg Rieb. % Balt. % SLS

Sausis 21,10 4,2 3,35 328 26,17 3,66 2,87 250 Vasaris 15,90 4,92 3,53 319 20,65 4,61 3,31 523 Kovas 17,20 4,5 3,5 317 21,96 4,34 3,36 457

Balandis 18,80 4,79 3,72 380 20,92 5,01 3,26 448 Gegužė 18,20 4,49 3,42 389 22,50 4,25 2,92 624 Birželis 19,60 4,39 3,56 469 23,65 4,26 4,36 454 Liepa 21,20 4,43 3,44 424 22,21 4,35 3,81 599

Rugpjūtis 22,80 4,46 3,31 379 20,77 4,43 3,25 744 Rugsėjis 25,50 4,78 3,12 437 19,94 4,14 3,31 484 Spalis 26,60 3,91 3,07 393 19,72 4,57 3,45 450

Lapkritis 25,70 4,5 3,32 297 19,23 4,27 3,55 224 Gruodis 25,80 4,33 3 497 18,16 4,52 3,54 532 2. lentelė. 2007 m. vidutiniai produktyvumo rodikliai ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas

atrinktose karvių grupėse skirtingomis laikymo sąlygomis.

Saitinis laikymas Šalto tipo karvidė su palaidu laikymu 2007 metai Metų

mėnesis Pieno kiekis kg

Rieb. proc.

Balt. proc. SLS Pieno

kiekis kg Rieb. proc.

Balt. proc. SLS

Sausis 23,20 4,86 3,32 470 21,37 4,46 3,34 239 Vasaris 27,00 4,41 3,06 518 19,31 4,8 3,63 650 Kovas 26,10 4,69 3,37 560 18,88 4,67 3,47 966

Balandis 24,00 4,59 3,32 674 21,71 4,26 3,4 350 Gegužė 22,00 4,91 3,65 380 22,95 4,15 3,31 251 Birželis 22,10 4,45 3,42 657 23,65 3,66 3,3 395 Liepa 20,13 4,34 3,39 644 21,67 4,28 3,31 542

Rugpjūtis 18,20 4,22 3,36 630 19,69 4,9 3,32 689 Rugsėjis 17,70 4,12 3,42 519 22,13 4,39 3,41 562

Spalis 17,90 4,57 3,44 494 18,09 4,07 3,39 225 Lapkritis 15,90 4,44 3,44 508 14,14 4,6 3,66 289 Gruodis 18,60 4,41 3,45 440 19,96 4,09 3,65 283