LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Asta Lakačauskienė
Sezono, laktacijos mėnesio ir laikymo sąlygų įtaka pieno sudėties pokyčiams ir
kokybės rodikliams LVA praktinio mokymo ir bandymų centro karvių
bandoje
Magistro darbas
Darbo vadovas
doc. dr. K. Pauliukas
Kaunas, 2008 m.
2
The influence of the conditions of a season, lactation month and keeping on the
changes of milk composition and quality indices in a cow herd of Practical Instruction
and Research Centre under Lithuanian Veterinary Academy
3
Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje 2006
– 2008 magistrinių studijų metais.
Magistro darbo paruošė: Asta Lakačauskienė ______________________
Magistro darbo vadovas: doc. Dr. K. Pauliukas ______________________
Recenzavo: ______________________
4
TURINYS
ĮVADAS ....................................................................................................................5 1. LITERATŪROS APŽVALGA..............................................................................8
1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centro istorija ................................................................................................ 8 1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika ................................................10
1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė ...................................................................10 1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė ................................................................10 1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai.............................................................11 1.2.4 Danijos juodmargiai ..............................................................................12
1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei ...........................13 1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui ................................................13 1.3.2 Veiksniai, turintys įtkos pieno sudėčiai ir kokybei .............................15
1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis ....................................................................15 1.3.2.2 Sveikatos būklė...............................................................................15 1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas...........................................................................16 1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos..................................................18 1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei ........................................................................................................21
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ....................................................24 3. TYRIMŲ REZULTATAI......................................................................................26
3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga .................................26 3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija..............26 3.3 Faktoriai, turintys įtakos pieno riebumui ir baltymingumui ....................29 3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją............................31
4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI................................................................................37 5. SUMMARY...........................................................................................................38 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................41 7. PRIEDAS...............................................................................................................43
5
ĮVADAS
Pieno sektorius Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka, jo produkcijos vertė
bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje praėjusiais metais buvo 23 proc. Pieno produktų
eksportas sudaro apie 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto, kuriam
sunaudojama apie 60 proc. parduoto perdirbti pieno. Žemdirbių pajamos už parduotą pieną
sudaro trečdalį žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų.
Pieno sektorius yra valstybės reguliuojama ūkio šaka. Įstojus į ES, šiam sektoriui taikomi
visi pieno rinkos organizavimą reguliuojantys teisės aktai, susieti su pieno gamybos kvotų
sistema, tiesioginėmis išmokomis, rinkos intervencinių priemonių sistema ir eksporto parama.
(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2645&langparam=LT&T
itle=&From=&To=&Page=9&list=10, prieiga per internetą 2008 01 29)
Tinkamos gamtinės sąlygos ir gyvulių auginimo tradicijos – pagrindinės prielaidos
galvijininkystei plėtoti. Jau tarpukario Lietuvoje žemdirbiai augino virš milijono galvijų. Ilgą
laiką Lietuvoje ši šaka buvo plėtojama kaip pieninė arba pieninė-mėsinė. Tik 1995 metais į šalį
buvo įvežti pirmieji mėsiniai galvijai.
(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2327&langparam=LT&Titl
e=&From=&To=&Page=2&list=10, prieiga per internetą 2006 09 12)
Lietuvai tapus ES nare, pieno sektoriui iškilo nauji reikalavimai, pasikeitė pieno
sektoriaus rinkos organizavimo priemonės. Vykdant ES BŽŪP reformą parama jau pirmaisiais
jos metais (2004 metai) bus atsiejama nuo gamybos, o išmokos siejamos su aplinkosaugos,
maisto saugos, gyvūnų gerovės, sveikatos ir darbo saugos standartais.
(I. Kriščiukaitienė, Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą poveikio tyrimo „ES
Bendrosios žemės ūkio politikos reformos poveikis Lietuvos pieno sektoriui vidutinėje
perspektyvoje (iki 2008 metų)“ Galutinė ataskaita, Vilnius, 2004)
Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės
stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2006 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai
turėtų vykti 1 – 2 ir 5 – 10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės
mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių
restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose
kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai.
6
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pienas į rūšis nebeskirstomas, nes visa superkama žaliava turi
atitikti ES reikalavimus. 2004 metais 91 proc. viso supirkto pieno atitiko šiuos reikalavimus. Per
2005 metų 10 mėnesių pieno, kuriam netaikytos nuoskaitos, supirkta 94,4 proc. Per tą patį
laikotarpį 73,95 tūkst. t. buvo taikyta bent viena nuoskaita, t. y. šis pienas sudarė 7,15 proc. viso
supirkto kiekio.
Pieno ūkiai, neatitinkantys ES veterinarijos reikalavimų, nuo 2007 sausio 1 d. į rinką
žalio pieno laisvai tiekti nebegalės. Šis pienas turės būti surenkamas atskirai ir galės būti
parduodamas tik toms perdirbimo įmonėms, kurios gamina 60 parų nokinamus sūrius.
Prognozuojama, kad ES reikalavimų neatitinkančių ūkių bus apie 19 procentų.
Atitikti reikalavimus iki 2007 m. sausio 1 d. siekia apie 56 tūkst. pieno ūkių, iš jų net 90
proc. – smulkūs ūkiai, laikantys iki 5 karvių. Manoma, kad vidutiniai ir stambūs pieno ūkiai,
pasinaudoję KPP ir BPD priemonėmis, iki 2007 m. nesunkiai atitiks ES reikalavimus, tačiau
gana problemiška išlieka smulkiųjų ūkių (iki 5 karvių) padėtis. Tokių ūkių šiuo metu yra apie
70 tūkst., iš jų apie 5,5 tūkst. reikalavimus atitinka, 49,5 tūkst. – pasirengę siekti atitikti
reikalavimus, o apie 15 tūkst. smulkiųjų pieno ūkių to daryti neketina. (E. Linartienė, 2006)
Daugelis veiksnių daro įtaką pieno kiekio, sudėties ir kokybės rodikliams. Negenetinių
veiksnių įtaka (metai, mėnuo, ūkis, sezonas, laktacijos, amžius veršiavimosi metu, laktacijos
mėnuo) turi įtakos pieno sudėčiai, tačiau somatinių ląstelių skaičiui ši įtaka nežymi (Žakas,
2002). Sezono įtaka labiausiai pastebima pieno kiekiui, sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiui
piene. Padidėjęs primilžis per parą turi įtakos pieno sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiaus
piene mažėjimui. Didėjančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo
reikalavimų nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių
nesilaikymas. (Stankūnienė, Tacas. 2003)
Kaune, 2007 m. vasario mėn. 1 d. vykusiame Žemės ūkio posėdyje konstatuota, kad
pieno supirkimo kaina Lietuvoje išlieka mažiausia tarp kitų Europos Sąjungos šalių. Vokietijoje
ji siekia 980 Lt, Latvijoje – 824, Estijoje – 856 Lt/t. Pernai vidutinė natūralaus pieno supirkimo
kaina Lietuvoje buvo 694 Lt/t, palyginti su 2005 m. ji padidėjo vos 2,8 proc. (J. Vilionis) Be to,
jau dabar būtina prognozuoti, kaip žemės ūkio sektorių palies ES tiesioginės ir struktūrinės
paramos 2013 m. sumažinimas ar panaikinimas, kokios įtakos pieno gamybos geografijai turės
klimato pokyčiai (B. Markauskas)
Tokiomis sąlygomis būtina ieškoti rezervų pieno sudėčiai ir kokybei gerinti. Tam ir
galėtų pasitarnauti karvių laktacijų, veršingumo, atskirų periodų bei sezoniškumo tyrimai.
(Pauliukas, 2005)
7
Dabo tikslas: ištirti praktinio mokymo centro karvių bandos pieno sudėties ir kokybės
rodiklių kaitą atskirais laktacijos mėnesiais, sezonais bei keičiantis laikymo sąlygoms.
Darbo uždaviniai:
1. Susipažinti su LVA praktinio mokymo ir bandymų centre karvių veislėmis.
2. Išnagrinėti atrinktų karvių grupių pieno kokybės rodiklius ir kokybę, palyginti su su
atitinkamų veislių Lietuvoje vidurkiu.
3. Išnagrinėti laktacijos mėnesio įtaką pieno kokybės rodikliams.
4. nustatyti sezono įtaką pieno kokybės rodikliams.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo
ir bandymų centro istorija
LVA Senato 1992 m. gegužės 1 dienos nutarimu vietoj privatizuojamo, juridiškai
savarankiško Akademijos mokymo - bandymų ūkio buvo įkurtas biudžetinis ūkiskaitinis
padalinys - Praktinio mokymo ir bandymų centras. Šis padalinys 1992 m. spalio 28 d. oficialiai
pradėjo dirbti kaip Centras. 2001 m. kovo m. 8 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 266 patvirtintas
bendras 815 ha naudojamos žemės plotas ( iš jų 767,5 hektarai žemės naudmenų).
Praktinio mokymo ir bandymų centras savo veikloje vadovaujasi LVA Statutu, Centro
nuostatais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir vidaus darbo taisyklėmis. LVA
Statutą 1993 m. spalio 19 d. patvirtino Seimas. Naujoji statuto redakcija patvirtinta 2000 m.
spalio mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII-2044.
Mokomojo ūkio paskirtis - praktinis studentų mokymas ir moksliniai eksperimentai,
įvairių rūšių gyvulių ir paukščių veislininkystė, gyvulininkystės ir veterinarijos mokslo
programavimas, specialistų konsultavimas bei ūkinė veikla.
Iki 1990 m. LVA mokymo - bandymų ūkis turėjo 3880 ha. žemės. Iš jos: 2765 ha žemės
naudmenų, 1627 ha ariamos žemės. Nuo 2003 m. ūkio dydis 767,5 ha. Derliai buvo pasiekti
vieni didžiausių respublikoje. Grūdinių kultūrų - apie 50,2 cnt/ha; 100 ha žemės naudmenų
pagaminta po 2169 cnt. pieno ir 517 cnt. mėsos. Iš karvės vidutiniškai buvo primelžiama 6256
kg pieno per metus.
Mokomojo ūkio fermose galima susipažinti su įvairių veislių gyvulių eksterjero, šėrimo ir
veisimo ypatumais. Čia auginami mėsinių veislių galvijai: Limuzinų, Šarolė; nykstančių
Lietuvos vietinių šėmųjų ir Lietuvos vietinių baltnugarių veislių galvijai; taip pat retesnių –
Airšyrų, Švicų, Lietuvos žalųjų veislių galvijai. LVA praktinio mokymo ir bandymų centras yra
suformavęs galvijų, arklių kolekcines bandas, jame yra laikomas ir senųjų veislių gyvulių
genofondas.
LVA praktinio mokymo ir bandymų centro fermos tarnauja visos šalies žemės ūkio
mokyklų moksleivių mokymui. Čia nuolat lankosi Kauno, Daugų, Marijampolės ir kitų žemės
ūkio mokyklų atstovai, studentai, taip pat ir patys LVA studentai. Centre lankosi ir Žemės ūkio
ministerijos, rajonų, apskričių specialistai. Čia reguliariai vykdomi LVA tęstinio mokymo centro
praktiniai mokymai.
Finansiškai mokomasis ūkis yra nepriklausomas.
9
Mokomajame ūkyje yra pasiektas aukštas pieno primilžis (iš vienos karvės 2003 metais
primelžta 6452 kg, 2002 metais atitinkamai 6191 kg.). Centro grūdinių kultūrų derlingumas
geriausiais metais siekė 44,6 cnt/ha, 2003 metais dėl blogų meteorologinių sąlygų prikulta po
30,4 cnt/ha.
Į mokomąjį ūkį įeina 3 fermos: "Giraitės", "Muniškių" "Užliedžių".
2001- 2002 metais rekonstruota, viena iš pirmųjų Lietuvoje sertifikuota pagal Europos
Sąjungos direktyvos Nr.9246 reikalavimus yra "Muniškių" karvių ferma. Joje sumontuota firmos
De Laval pieno melžimo įranga, automatinė pieno linijų plovimo linija, firmos Westfalia pieno
šaldymo įranga, suremontuotos pagalbinės patalpos, išasfaltuoti privažiavimo keliai. Fermoje
įdiegta pieno gamybos savikontrolės sistema, kuri apima pašarų gamybą, pastatų priežiūrą,
veterinarijos ir sanitarijos, aplinkosaugos bei gyvulių gerovės reikalavimais. Muniškių fermai,
pirmajai Lietuvoje, 2002 06 01 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba suteikė teisę parduoti
savo produkciją, pažymėtą sveikatingumo ženklu LT - 01- 01 F. Fermoje vykdomi respublikiniai
mechanizuoto karvių melžimo konkursai. Šiuo metu nuo jos neatsilieka ir kitos centro fermos.
2003 06 04 Užliedžių ir Giraitės galvijų bandoms suteikti Valstybinės maisto ir
veterinarijos tarnybos pažymėjimai Nr. 1 a ir 1 b dėl galvijų bandos sveikatos statuso. Šioms
fermoms suteikta neapimtos galvijų tuberkuliozės, galvijų bruceliozės, enzootinės galvijų
leukozės, infekcinio gyvulių rinotracheito ir virusinės diarėjos bandų statusai pagal ES Tarybos
direktyvą 64/432/EEB.
Mokomasis ūkis ir toliau planuoja propaguoti mokslo pasiekimus. Dabar Giraitėje yra
pastatyta 130 vietų šalto tipo su palaidu gyvulių laikymu pieno ferma su pieno bloku,
mokomosiomis patalpomis. Šioje fermoje sumontuota naujausia Švedijos firmos DeLaval
gyvulių melžimo, šėrimo ir pieno šaldymo įranga.
10
Dabar ūkyje yra apie 250 karvių. (http://www.lva.lt/_turinys.php?id=280)
2005 – 2006 m. laikotarpiu vidutinis karvių produktyvumas per užbaigtą laktaciją buvo: I
laktacijos karvių - 5573 kg pieno, pieno riebumas - 4,43 %, pieno baltymingumas - 3,20 %, II
laktacijos – 6612 kg pieno, pieno riebumas - 4,78 %, pieno baltymingumas - 3,25 %, III
laktacijos – 6969 kg pieno, pieno riebumas - 4,67 %, pieno baltymingumas - 3,20 %.
Šiuo laikotarpiu ūkyje buvo 11 rinktinių karvių, kurių produktyvumas buvo 8636kg pieno
per metus, pieno riebumas - 5,02 %, pieno baltymingumas - 3,26 %. (Apyskaita, 2007)
1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika
1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė
Lietuvos juodmargiai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių
galvijais, o vėliau su Olandijos juodmargiais, britų fryzais, holšteinais. Naudojant Olandijos
juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo tešmenys. Olandijos
juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga. Holšteinų kraujo
turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau sumažėjo pieno
riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi. Buliukų skerdenos
išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams.
Sukūrus veislininkystės sistemą Lietuvoje, atsižvelgiant į galvijų ūkio plėtojimo kryptis ir
tendencijas, pradėta Lietuvos juodmargių selekcija ir pagal kitus ūkiškai bei ekonomiškai
svarbius požymius: tinkamumą mechanizuotai melžti, pieno baltymingumą, penėjimosi, mėsines
ir kitas savybes. Selekcinio darbo efektyvumui didinti parengti ilgalaikiai veislininkystės darbo
planai atskiriems ūkiams ir veislei. Karvės ir telyčios pradėtos sėklinti skystame azote užšaldyta
bulių sperma. Be to, Lietuvos juodmargiai buvo masiškai gerinami Olandijos juodmargiais.
Naudojant Olandijos juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo
tešmenys. Olandijos juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga.
Holšteinų kraujo turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau
mažesnis pieno riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi.
Buliukų skerdenos išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams. Visos
šios priemonės padėjo susiformuoti šiuolaikinėms produktyvumo bei veislinėms Lietuvos
juodmargių savybėms. (Jukna, 1998)
Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 metais. (Jukna, 1998)
11
Dabar Lietuvoje yra vidutiniškai 154054 kontroliuojamų Lietuvos juodmargių veislės
karvių. Vidutinis produktyvumas 5612 kg pieno, pieno riebumas – 4,31 %, pieno baltymingumas
– 3,33 %. (Apyskaita, 2007)
1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė
Veislė sukurta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. Iki 1891 metų į
Vokietiją buvo įvežta labai daug Olandijos juodmargių, kurie sudarė naujos veislės pagrindą.
1880 – 1883 metais įkurtos kelios juodmargių veisimo draugijos. Kilmės knygų leidimo draugija
susikūrė 1878 metais.
Prieškariniai Vokietijos juodmargiai buvo stambūs, taisyklingo kūno sudėjimo, tvirtų
kojų, labai pieningi, tačiau liesapieniai galvijai.
Pokario metais keitėsi selekcijos kryptis ir gyvulių tipas. Pradžioje buvo selekcionuojami
smulkesni gyvūnai. Vėliau, didinant pieningumą, siekta, kad gyvuliai būtų stambesni ir
susiformuotų pieninis – mėsinis tipas. 1959 metais eksponuotų šios veislės karvių aukštis ties
ketera buvo 131 – 132 cm, masė – 650 kg.
Pieningumui ir masei didinti paskutiniais dešimtmečiais plačiai naudojami Holšteinai,
daug dėmesio skiriama tešmens išsivystymui ir formai. Be to, siekiama, kad galvijai būtų ir
raumeningi.
Dabartiniai galvijai yra taisyklingo kūno sudėjimo, stambūs, ilgų tvirtų kojų, pieningi.
Vidutinis suaugusių karvių svoris 600 - 650 kg, bulių – 900 - 1000 kg (Jukna. 1998).
Lietuvoje šiuo metu yra 1337 kontroliuojamos Vokietijos juodmargių veislės karvės,
vidutinis produktyvumas – 6054 kg pieno, pieno riebumas – 4,44 %, pieno baltymingumas –
3,33 %. (Apyskaita, 2007
1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai
Tai seniausia galvijų veislė pasaulyje, išvesta nenaudojant kitų veislių gyvulių.
Metraščiuose randama, kad kad nuo XII a. Olandijoje buvo kultūrinamos ganyklos ir
prekiaujama sūriais bei sviestu. Jau nuo 1400 m. Olandijos juodmargiai eksportuojami į daugelį
pasaulio šalių.
Geriausios Olandijos juodmargių bandos auginamos Fryzijos provincijoje. Dabartiniai
Olandijos juodmargiai produktyvumu ir kūno sudėjimu labai skiriasi nuo tų, kurie buvo veisiami
praėjusiame šimtmetyje. Jie buvo ryškaus pieninio tipo, ilgesnių kojų, švelnaus skeleto, silpnai
12
išvystytais raumenimis. Šiuolaikiniai šios veislės galvijai stambūs, raumeningi, jų liemuo
proporcingas, kojos neilgos, galva pailgėjusi. Krūtinė gili ir plati, skeletas tvirtas, tešmuo gerai
išsivystęs, dažniausiai vonios formos. Naujagimiai veršeliai sveria 36-42 kg, karvės – 550 - 600
kg, buliai – 800 - 1000 kg. Olandai daug dėmesio skiria telyčių auginimui. Siekiama, kad 15 -
17mėn. jos svertų 380 - 400 kg.
Nors Olandijos juodmargiai yra pieniniai galvijai, tačiau nemažai šios veislės gyvulių
galima priskirti pieniniams - mėsiniams. Pastaraisiais metais olandai veislei gerinti pradėjo
naudoti Holšteinus, todėl daugėja gyvulių, turinčių ryškesnius pieniniam tipui būdingus sudėjimo
bruožus.
Išvedant veislę, daug dėmesio buvo skiriama spalvai. Ji yra gana vienoda: juodas fonas,
balta žvaigždė kaktoje, balta juosta per pečius ir juosmenį, balta papilvė, baltos žemiau kelių ir
riešo sąnarių kojos, balta uodegos šluotelė.
Nors Olandijos juodmargiai tesudaro tik kelis procentus pasaulyje veisiamų pieninių
galvijų skaičiaus, tačiau jų vaidmuo vystant pienine galvijininkystę buvo labai svarbus. Jų
poveikyje susiformavo visos juodmargių galvijų veislės. (Jukna, 2000)
Lietuvoje vidutinis kontroliuojamų šios veislės karvių skaičius - 138. Vidutinis
produktyvumas 7262 kg 4,29 % riebumo ir 3,40 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)
1.2.4. Danijos juodmargiai
Veislė išvesta Jutlandijos pusiasalyje praėjusiame šimtmetyje vietinius galvijus gerinant
iš Olandijos atvežtais juodmargiais, vėliau - Švedijos juodmargiais, Ostfryzų ir Švedijos fryzų
buliais.
1881 metais buvo išleistas pirmoji Jutlandijos juodmargių galvijų veislės kilmės knyga.
Iki 1949 metų Olandijos juodmargiai buvo veisiami kaip savarankiška veislė, šios veislės
karvės pieningesnės, tačiau jų pienas liesesnis negu Jutlandijos juodmargių. 1949 metais buvo
nutarta abi veisles sujungti ir pavadinti Danijos juodmargiais. Jutlandijos juodmargių
produktyvumui gerinti naudoti Olandijos ir Švedijos juodmargių bei Ostfryzų veislės buliai.
Nuo septintojo dešimtmečio pieningumui didinti, gyvuliams stambinti bei tešmens
savybėms gerinti pradėta naudoti Holšteinų ir Švedijos juodmargių bulių sperma.
Tai stambūs galvijai, karvės sveria 600 – 650 kg, suaugę buliai – apie 1000 kg, tik ką
atvestas veršelis sveria vidutiniškai 40 kg. Danijos juodmargiai gerai penisi, intensyviai
auginamas prieauglis per parą priauga po 1200 g, skerdienos išeiga – 53 – 54 %. (Jukna, 1998)
13
Lietuvoje yra vidutiniškai 240 kontroliuojamų šios veislės karvių. Vidutinis
produktyvumas – 6824 kg 4,37 % riebumo ir 3,46 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)
1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei
1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui
Pirmo apsiveršiavimo amžius. Iš per anksti apsėklintos nepakankamais išsivysčiusios
telyčios produktyvios karvės nebus, nes vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja
pirmaveršės augimas bei vystymasis, ir kai kurie organai ne iki galo susiformuoja.
Per daug vėlai sėklinti telyčias vėlgi neapsimoka, kadangi tada pabrangsta pirmaveršės
išauginimas, dalis telyčių gali neapsivaisinti, ir iš karvės per visą jos amžių gaunama mažiau
pieno ir veršelių. Pieninių veislių telyčias geriausia auginti taip, kad jos 15 – 17 mėnesių amžiaus
svertų 360 – 400 kg ir būtų apsėklintos. Pirmojo sėklinimo laiką dažniau lemia telyčių masė, o
ne jų amžius. Sėklinti pirmą kartą rekomenduojama, kai telyčia pasiekia 70 proc. suaugusios tos
veislės karvių masės.
Karvės amžius. Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Mažiausisi pieno
primelžiama per pirmąsias, o daugiausiai per IV – VI laktacijas. Nuo pirmos iki maksimalios
laktacijos karvių pieningumas padidėja net 40 -50 proc. Aie suaugusios karvės pieningumą
apytiksliai galima spręsti jau iš pirmųjų laktacijos rodiklių, padauginus juos iš pataisos
koeficientų.
Laikui bėgant, pieningumas kinta priklausomai nuo individualių karvės savybių ir
šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno karvės davė per VIII – X laktacijas. Greitai
bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo
pirmaveršės – apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Intensyvios
pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl tenka dėti visas pastangas,
kad kuo daugiaus pieno būtų primelžiama per pimąsias laktacijas. Šiomis sąlygomis lemiamą
vaidmenį vaidina šėrimas. Pieningumas labai sumažėja dėl karvės nepilnaverčio šėrimo joms
užtrūkus ir per pirmuosius laktacijos mėnesius.
Užtrūkimo laikas. Pirmą veršingumo laiko pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam
reikia nedaug maisto medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Per antrą veršingumo laiko
pusę, kai augančiam vaisiui reikia gerokai daugiau maisto medžiagų, karvės pieningumas
pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo VI veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir
14
placentos hormonų, pakinta endokrininės sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audinio ir
jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis. Užtrūkimo pradžioje šis procesas dar labiau
suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis audinys, riebalinis redukuojasi. Visi šie pro-
ssai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrūkimo trukmės.
Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nepajėgia suėsti tiek pašaro, kiek
maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti,
kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos
laikui.
Nustatyta, kad iš 45—60 dienų užtrūkintų karvių per būsimą laktaciją primelžiama 20
proc. pieno daugiau negu iš užtrūkintų 30 dienų. M. Svensonas bandymais su dvynėmis nustatė,
kad iš trumpiau užtrūkintų karvių pieno primelžiama 25—38 proc. mažiau negu iš užtrūkintų
apie 2 mėnesius.
Taigi remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo
laikotarpio trukmė yra 50—60 dienų. Labai produktyvias karves kartais labai sunku užtrūkinti, o
mažo produktymo kartais pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi.
Servis periodas – tai laikas nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo. Juo anksčiau po
apsiveršiavimo karvė bus apvaisinta, tuo trumpesnė bus jos laktacija. Vystantis vaisiui kinta
organizmo fiziologinės funkcijos ir nuo penkto veršingumo mėnesio pieningumas sumažėja 15 -
20 proc. Jeigu servis periodas būna ilgas, iš karvės per jos amžių primelžiama mažiau pieno ir
gaunama mažiau veršelių. Laikoma, kad optimali servis periodo trukmė – nuo 60 iki 80 dienų.
Mažo produktyvumo karvių šis laikas gali būti trumpesnis, o labiau produktyvių – ilgesnis.
Veršiavimosi laikas. Dauguma autorių mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei
prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau kada antroji
laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, primelžiama 10 – 20 proc. daugiau pieno.
Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario – balandžio mėnesiais, nes tada
intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai
primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį – rugpjūtį. Jei didelėse fermose su panašiomis
šėrimo ir laikymo sąlygomis visais metų laikais karvės veršiuotųsi tolygiai, darbuotojams tektų
tolygesnis darbo krūvis, taip pat būtų tolygesnė ir pieno gamyba.
Karvės masė. Gerai šeriamos stambesnės karvės duoda daugiau pieno, nes jos pajėgia
suėsti daugiau pašarų ir asimiliuoti maisto medžiagų. Tačiau didėjant kūno masei pieningumas
didės tik tada, kai bus išlaikytas pieninis karvės tipas. Lietuvos juodmargės turėtų sverti 550 –
650 kg. Pageidautina, kad per laktaciją karvė duotų pieno 8 – 10 kartų daugiau, negu ji sveria.
(Jukna, 1998)
15
1.3.2 Veiksniai, turintys įtakos pieno sudėčiai ir kokybei
1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis
Laktacijos metu kinta gyvulio fiziologinė būklė, kartu - ir pieno sudėtis bei savybės.
Pieno savybės labiausiai kinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po veršiavimosi išsiskiria
krekenos, kurių cheminė sudėtis ir išvaizda labai skinasi nuo pieno. Krekenos, ypač pirmųjų trijų
dienų, yra tirštesnės už pieną., sūrios, geltonos spalvos. Jose yra daug baltymų (iki 15%).
Didžiająjų dalį sudaro albuminas ir globulinas. Krekenose daugiau negu piene yra riebalu,
mineralinių medžiagų, vitaminų (A, B, C, D, H) ir mikroelementų. Krekenų rūgštingumas yra
didelis, dėl to jos netinkamos pasterizuoti. Pieno su krekenų priemaiša technologinės savybės yra
blogesnės (mažesnis termos labilumą s ir jautrumas šliužo fermento poveikiui irki.), todėl tokio
pieno perdirbimo įmonės nepriima.
Praėjus 7 dienoms po veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą
žmonėms vanoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sudėtis. Pirmą laktacijos mėnesį
piene gausu riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos mėnesį pieno
riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, vėliau šie rodikliai palaipsniui didėja. Didėjant
riebumui didėja ir baltymingumas, bet baltymų daugėja lėčiau nei riebalų. Laktacijos pabaigoje
pienas gali būti net iki 1,5 kario riebesnis negu pirmaisiais laktacijos mėnesiais. Laktozės ir
mineralinių medžiagų kiekis papraslai nekinta. Pieno rūgštingumas esti didesnis laktacijos
pradžioje, vėliau - pastovus, o laktacijos pabaigoje dažnai mažesnis. Daugiausia pieno
primelžiama antrą, trečią laktacijos mėnesį, vėliau - vis mažiau.
Užtrunkančių karvių piene daugėja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių
medžiagų, fermentų (lipazės ir kt.). bet mažėja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas. Šiuo
laikotarpiu veikiant fermentui lipazei vyksta pieno riebalų hidrolizė ir padaugėja laisvų riebiųjų
rūgščių, dėl to pienas apkarsta, tampa sūrokas. Užtrunkančių karvių pieną šliužo fermentas
sutraukia lėtai, susidaro drebli sutrauka, joje lėtai dauginasi pienarūgščio rūgimo bakterijos. Šiuo
laikotarpio pienui būdingos blogos juslinės ir technologinės savybės. Produktai, pagaminti iš
tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, todėl 7 dienas iki užtnikinimo pienas
nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)
1.3.2.2 Sveikatos būklė
Geros kokybės pieną duoda tik sveikos karvės. Sutrikus organizmo fiziologinėms
16
funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, todėl sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės.
Karvei sunkiai susirgus pieno sekrecija labai sumažėja, gali net visiškai nutrūkti.
Sergančių galvijų piene dažniausiai sumažėja kazeino, riebalų ir laktozės, dėl to
pablogėja pieno maistinė, biologinė, energinė vertė bei technologinės savybės. Svarbus
uždegiminių procesų galvijų organizme ar pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių kiekis
piene.
Kai karvė serga tešmens uždegimu - mastitu - pieno cheminė sudėtis pakinta smarkiai:
sumažėja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio, padaugėja natrio, chloro, pieno serumo (išrūgų)
baltymų. Sergančių karvių pieno ir iš jo pagamintų produktų juslinių savybių pakyčių mastas,
cheminė sudėtis ir fizikinės savybės labai priklauso nuo ligos formos ir eigos. Ūminio mastito
atveju sumažėja pieno termostabilumas ir jautrumas šliužo fermentui. Tokių karvių piene
ženkliai padaugėja somatinių ląstelių skaičius, daugiau ar mažiau padidėja fermentų (katalazės,
peroksidazės, lipazės, amilazės, proteazės ir kt.) aktyvumas. Mažėja tokio pieno tankis, o
rūgštingumas gali sumažėti iki 10 ºT ir mažiau. Mastitu sergančių karnų piene sumažėja
aminorūgščių (metionino, leucino, tirozino ir kt.}, padidėja pieno elektrinis laidumas. Mastitu
sergančių karvių piene randama daug ketoninių kūnų (acetilacto rūgšties, acetono), iki 40 - 45
mg/% ir daugiau, tuo tarpu sveikų karvių piene ketoninių kūnų yra apie 3 mg/%.
Sergančių ginekologinėmis (endometritu), virškinamojo trakto {gastroenteritu) ir
kitokiomis ligomis karvių pieno sudėtis ir savybės taip pat keičiasi, sumažėja jo maistinė,
biologinė ir energinė vertė (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)
1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas
Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei, priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos
laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių. Karvės virškinamasis traktas yra labai
sudėtinga „gamykla", kurios veikla priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų
sušeriama ir koks jų santykis. Pieno sintezei karvės sunaudoja didžiąją dalį pašaruose esančių
maisto medžiagų, todėl labai svarbu šerti vertingais pašarais. Tik sočiai ir vertingais pašarais
šeriamos karvės duoda daugiau ir geresnės sudėties pieną. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms
didelės reikšmės turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių,
biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis. Tik šeriant visaverčiais pašarais
pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios. Jei maisto medžiagų trūksta trumpą laiką, pieno
sudėtis beveik nepakinta, nes maisto medžiagų trūkumas kompensuojamas iš organizmo atsargų.
Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas yra blogesnių juslinių, biocheminių,
17
technologinių savybių. Iš tokio pieno pagaminti produktai yra blogesnės kokybės, greičiau
genda. Šerti nevisaverčiais pašarais ūkiui labai nuostolinga, nes karvių produktyvumui ir pieno
cheminei sudėčiai atstatyti reikia beveik dukart daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir
vienpusiškai šeriant baltymingais pašarais gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis
amoniakui inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais; sutrikus medžiagų apykaitai
kaupiasi rūgščios reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami, todėl organizme
sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra - išsivysto acidozė.
Sudarant melžiamų karvių racionus reikia kreipti dėmesį ne tik į baltymų, bet ir riebalų,
angliavandenių, mineralinių ir kitokių medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai labai svarbūs
karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sudėtinių dalių sintezei. Padidinus racione
riebalų kiekį pieno riebumas didėja, o jų trūkstant - dažniausiai mažėja. Pieno riebumui,
baltymingumui ir sausųjų medžiagų kiekiui daugiau įtakos turi ne racione esančių riebalų kiekis,
bet jų struktūra. Sušėrus galvijams daug sėmenų ir saulėgrąžų išspaudų., piene padaugėja
nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos,
teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra yra žemesnė. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno,
yra prastesnės kokybės, greičiau genda.
Šeriant pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų
išspaudos, bulvės ir kt.), galvijų piene padaugėja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono,
kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos.
Jei racione yra šakniavaisių perteklius, sumažėja pieno riebumas, pablogėja jo juslinės ir
technologinės savybės. (Skimundris, 1993)
Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno technologinės savybės yra prastesnės.
Šeriant pašarais su mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulvės ir kt.), karvių pienas lėtai koaguliuoja
veikiamas šliužo fermento - toks pienas netinka sūriams gaminti.
Pieno cheminė sudėtis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Pridėjus į karvių
racioną jodo, vario, kobalto ten, kur jų trūksta, padidėja pieno primilžis, pagerėja pieno kokybė,
technologinės savybės (pagerėja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesnė, jai reikia mažiau
fermento). Į racioną įdėtas mikroelementų mišinys (premiksas) yra dar veiksmingesnis.
(Skimundris, 1993)
Norint gauti vitaminingą pieną, į racionus reikia dėti pakankamai žaliųjų pašarų, geros
kokybės šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D
šaltinis yra ultravioletiniais spinduliais švitintos pašarinės mielės. Daugelį B grupės vitaminų
sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, todėl jų piene yra ir tada, kai pašaruose
nėra.
18
Vienpusiškai šeriamų (30 – 40 kg pr parą) karvių piene sumažėja kalcio, fosforo, todėl
veikiamas šliužo fermento lėčiau koaguliuoja kazeina. Iš tokio pieno pagamintas sūris ar sviestas
netinka ilgai laikyti.
Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) – būtinas atrajotojų raciono komponentas. Dėl
ląstelienos (celiuliozės) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis, sulėtėja acto rūgšties
sintezė, dėl to sumažėja pieno riebumas. Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu
šienu, rūgščių pievų žole. Labai pieningų karvių racione ląsteliena turi sudaryti iki 20 %,
mažesnio produktyvumo karvių iki 24 % sausųjų medžiagų.
1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos
Nuo 1990 m. Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis konvencijomis vis
griežčiau reglamentuojami gyvulių laikymo bei gamtos apsaugos klausimai. Gyvulius reikia
laikyti optimalioje aplinkoje, nes higieniai ir sanitariniai nukrypimai nulemia gyvulių
produktyvumo sumažėjimą ir jų sveikatingumo blogėjimą. Svarbūs yra įprasti tvarto aplinkos
veiksniai: oro temperatūra, santykinis drėgnis, kenksmingos, nuodingos dujos, mikrobiologinis
tvartų užterštumas ir kiti. Teigiama, kad aukšta temperatūra žalingesnė už žemą, o staigūs
temperatūrinės aplinkos pokyčiai gali būti pavojingesni nei pastovi aukšta ar žema temperatūra.
Aplinkos drėgnumas veikia organizmo termoreguliaciją, ypač šilumos išskyrimą
garinimu. Kai oro drėgnumas per didelis, o jo temperatūra aukšta, šilumos išsiskiria mažiau, nes
nuo kūno paviršiaus mažiau išgaruoja prakaito. Kai temperatūra žema, o drėgnumas didelis,
šilumos išsiskiria daugiau. Santykinis oro drėgnumas, didesnis nei 80 %, neigiamai veikia
organizmą. Patalpų oro drėgmė yra gera terpė įvairiems mikroorganizmams ir padeda
plistilašelinei infekcijai.
Didelis patalpų drėgnumas mažina gyvulių produktyvumą, atsparumą ligoms. Optimalus
santykinis drėgnis gyvulininkystės patalpose turėtų būti 50 – 80 % .
Gyvulininkystės patalpose oras visą laiką nepertraukiamai juda, greitis ir kryptis
priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, statybinių konstrukcijų sandarumo, patalpoje esančių
gyvulių išskiriamos šilumos kiekio. Rekomenduojamas gyvulių patalpose oro judėjimo greitis
vasarą 0,3 – 1,6 m/s, žiemą – 0,1 – 0,3 m/s. Mokslininkai nurodo, kad neapšiltintuose pastatuose
būtina tinkamai įrengti apsaugą nuo vėjo, naudojant atitveriančias konstrukcijas.
Nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų, į tvartą turi patekti minimalus šviežio oro kiekis,
kad sumažėtų oro drėgnis, anglies dioksido, amoniako, dulkių, mikromicetų kiekis.
Patalpų apšvietimas – svarbus fizikinis veiksnys. Šviesa aktyvina organizmo medžiagų
19
apykaitą, kvėpavimą, kraujo gamybą, endokrininių, lytinių liaukų veiklą. Tvartuose apšvietimo
koeficientas turėtų būti 1:10 - 1:15.
XX a. septintajame dešimtmetyje H. Evans pateikė visiškai naują požiūrį į galvijų
laikymą. Jis buvo pavadintas boksiniu karvių laikymo būdu.
Pingant gyvulininkystės produkcijai, ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių stovėjimo
vietos kainą ir gaunamos produkcijos savikainą. Todėl iškilo būtinybė ieškoti alternatyvių, pigių
gyvulių laikymo būdų. Šalti tvartai statomi ne tik JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, bet ir
Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje, kur klimatas atšiauresnis negu Lietuvoje. (Bakutis, 2007)
Tačiau, taikant šaltą gyvulių laikymo būdą, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. (Bleizgys,
1999)
Šalto tipo karvidės karkasas, remiantis estų patirtimi, statomas iš lengvų konstrukcijų,
dažnai jų karkasas medinis, kadangi yra pigesnis už gelžbetoninį ar metalinį. Sienos įrengtos iš
vėją sulaikančio tinklo. Per jį lauko oras patenka į patalpą. Užterštas ora šalinamas per atvirą
kraigo plyšį.
Tokiuose pastatuose karvės laikomos ištisus metus. Karvidėse įrengti boksai, kurie iškloti
guminiais ar plastikiniais kilimėliais. Guoliavietės nekreikiamos. Paprastai dideliuose tvartuose
įrengiamos 6 eilės boksų.
Gyvulių vaikščiojimo takai atviri. Mėšlas iš išilginių takų traktoriumi ar skreperiu
sustumiamas į skersinį kanalą, įrengtą karvidės viduryje arba gale.
Gyvuliai šeriami visaverčiu pašarų mišiniu. Silosas ir koncentratai sumaišomi ir
išdalinami pašarų maišytuvu - dalintuvu. Priklausomai nuo laktacijos mėnesio, karvės skirstomos
į keturias šėrimo grupes. Melžimo bloko patalpos apšiltintos, kai kurios – šildomos.
Girdykloms vanduo šildomas dažniausiai kietu kuru kūrenamu katilu.
Estijos mokslininkų nuomone, tokio tipo tvartuose reikėtų tobulinti mėšlo šalinimo
sistemą. Takus valant traktoriniu buldozeriu, sunku organizuoti darbą, kadangi takuose neturi
būti gyvulių, be to, kai orai stipriai atšąla, skreperiai prišąla prie tako. Tokiai sistemai palaikyti
reikalingi patikimesni mėšlo siurbliai. Remiantis estų tyrimo duomenimis, reikia pagerinti
karvidžių mikroklimatą, pirmiausia karvių priešmelžiminėje zonoje, nes ji neturi lauko sienų,
todėl oras nepakankamai cirkuliuoja. Joje galima įrengti mechaninio vėdinimo sistemą, kad
žiemą ventiliatoriaipūstų pašildytą orą. Kai kuriuose Estijos ūkiuose pradedami naudoti šilumos
generatoriai, kurie žiemą pašildytą orą pučia ir į priešmelžiminę zoną, ir į melžyklą.
Mokslininkai tiria, ar šilumos siurbliai gerina mikroklimatą. (Kavolėlis, 2005)
Lietuvos tvartuose karvės laikomos perdarynėse pririštos saitais, palaidos kombinuotuose
boksuose ar ant retai keičiamo kraiko.
20
Dažniausiai karvės laikomos pririštos trumpose (165 – 170 cm), vidutinio ilgio (180 cm)
arba ilgose perdarynėse (200 cm). Laikant karves trumpose arba vidutinio ilgio perdarynėse,
lengviau palaikyti jų švarą, karvės gali būti melžiamos vietose į melžtuves arba į pieno liniją.
Taip laikomos karvės yra ramios, galima normuoti jų šėrimą, lengva stebėti kiekvieno gyvulio
elgseną ir sveikatos būklę.
Karvės rišamos trumpais automatinio paleidimo saitais. Ėdžios daromos 80 cm pločio.
Karvės viena nuo kitos atskiriamos pertvaromis. Dviem greta stovinčiom karvėm įrengiama
viena automatinė girdykla.
Melžiant karves perdarynėse, kraikui rekomenduojama naudoti smulkintus šiaudus.
Durpės, pjuvenos šiuo atveju netinka, nes melžimo metu jų pakliūna į pieną ir jį užteršia.
Iš tvarto mėšlas šalinamas stacionaraus tipo grandikliniais transporteriais. Šalinant mėšlą
buldozeriu, didelis tvarto plotas esti nešvarus, padidėja patalpos drėgmė, o svarbiausia –
melžimo metu visas melžimui skirtas inventorius statomas mėšlo take.
Besaičio laikymo tvartuose karvės gali būti laikomos grupėmis ant kraiko, boksuose arba
kombinuotuose boksuose. Karvės skirstomos į grupes pagal apsiveršiavimo laiką ir
produktyvumą. Užtrūkusios išskiriamos į atskirą grupę ir įrengiami veršiavimosi gardai.
Didesnėse kaip 20 vietų karvidėse įrengiama atskira veršiavimosi patalpa. 30 - čiai karvių
skiriamas vienas veršiavimosi gardas.
Ant gilaus kraiko karvės laikomos turint pakankamai kraikinių durpių ir šiaudų, statant
lengvų konstrukcijų tvartą. Ėdžios įrengiamos atskirai nuo guoliavietės už betonuoto tako.
Vienai karvei skiriama 70 – 80 cm ėdžių ilgio. Svarbu tai, kad prie ėdžių vienu metu tilptų visi
grupės gyvuliai. Takas tarp guoliavietės ir ėdžių turi būti 2,7 – 3,0 m pločio. Besaičiai laikomos
karvės melžiamos melžyklose įvairių konstrukcijų staklėse į pieno liniją.
Karvių laikymas boksuose skiriasi nuo karvių laikymo ant gilaus kraiko tuo, kad jų
poilsiui įrengiami individualūs boksai, į kurį gyvulys gali laisvai, kada nori, įeiti arba išeiti.
Boksų ilgis, priklausomai nuo gyvulių masės, gali būti daromas 2,0 - 2,2 m ilgio ir 1,1 - 1,2 m
pločio. Boksų grindys įrengiamos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo takas. Grindys kreikiamos
durpėmis, smulkintais šiaudais arba išklojamos specialiais kilimėliais. Šoninės boksų pertvaros
daromos 0,90 – 1,00 m aukščio. Virš jų, lygiagrečiai mėšlo takui, įrengiamas metalinis vamzdis,
trukdantis karvėms atbulomis įeiti į boksus.
Jeigu karvių guoliavietės kreikiamos šiaudais ar durpėmis bei pjuvenomis, mėšlą galima
šalinti traktoriniu buldozeriu. Tokiu atveju patogiau boksus išdėstyti dviem eilėm, paliekant tarp
jų praėjimo takus prie ėdžių. Mėšlo tako plotis tarp boksų – 1,8 m. Jeigu mėšlas šalinamas
deltaskreperiais arba pro grotelines grindis, boksus galima išdėstyti viena eile.
21
Kombinuotuose boksuose karvių judėjimas apribotas: bokse jos nerišamos, tačiau
fiksuojamos iš užpakalio pakabinama virvute arba metaliniu lanku. Iš priekio, kad karvės
negalėtų įlipti į ėdžias, iš bokso šonų daromi barjerai, atlenkti 6 - 8 cm į karvės pusę. Tarp
barjerų daromas 20 cm tarpas karvės kaklui, kad galėtų pasiekti pašarą ėdžiose.
Kombinuotų boksų pertvaros daromos su nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 3 cm trumpesnės
už stovėjimo vietos ilgį. Kombinuoto bokso grindys daromos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo
takas. Kombinuoto bokso plotis - 1,10 m. Jeigu mėšlas šalinamas buldozeriu, tai kombinuoto
bokso ilgis daromas 1,65 - 1,70 m, kai mėšlas šalinamas deltaskreperiu - 1,60 - 1,65 m. Karvės,
kurios laikomos boksuose arba kombinuotuose boksuose, melžiamos specialiose melžyklose.
(Stankūnienė, Tacas, 1999)
Moderniose fermose naudojami ir tam tikri „žaislai" karvėms. Jie skirti kai kuriems
karvių pomėgiams patenkinti arba tiesiog paįvairinti karvės buvimo fermoje laiką tarp melžimo
ir šėrimo. Laikoma, kad tokiu būdu karvės pagamina daugiau ir geresnės kokybės pieno. (Pieno
ūkis, 2004)
1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei
Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai
priklauso nuo taisyklingo melžimo technologijos. Ilgalaikiai, nuolatiniai stresai (blogas tvarto
mikroklimatas, nepatogios guoliavietės, netaisyklingas melžimas, netvarkinga melžimo įranga,
triukšmas ir kt.) slopina oksitocino išsiskyrimą ir tešmenyje po melžimo lieka daugiau pieno.
Pieno atidavimas apskritai gali nutrūkti dėl neįprastų dirgiklių. Karvei išsigandus, antinksčių
liauka išsiskiria hormoną adrenaliną, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą. Jeigu tešmuo ne iki
galo išmelžiamas 3 - 4 dienas iš eilės, pieno gamyba tešmenyje mažėja. Griežtas dienotvarkės
laikymasis, tyla, švelnus elgesys su gyvuliais ir tinkamas melžimas padeda greitai ir visai
išmelžti karves.
(http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf; prieiga per internetą 2008 01 28)
Pagrindinė pieno kokybės pablogėjimo priežastis - mikroorganizmai. Patekus į pieną
daug ligas sukeliančių arba nuodus gaminančių mikroorganizmų galima apsinuodyti. Sveikos
karvės tešmenyje mikroorganizmų beveik nebūna. Daugiausia mikroorganizmų yra ant karvės
tešmens ir odos, spenio kanale, karvidžių ore, pašaruose, pakratuose, gali būti pieno induose ir
melžimo įrenginiuose bei kt. Net ir laikantis visų higienos reikalavimų, praktiškai neįmanoma
išvengti, kad karves melžiant bei apdorojant pieną, į jį nepatektų mikroorganizmai. Daug
mikroorganizmų aplinkoje, ant tešmens odos ir tešmenyje esti sergant karvėms mastitu, metritu,
22
enteritu. Blogai nuplovus ir nuvalius karvės tešmenį prieš melžimą, daug bakterijų patenka į
pieną.
Todėl prieš melžimą ypač kruopščiai reikia ruošti tešmenį melžimui ir jį tinkamai
prižiūrėti pamelžus.
Dabartiniu metu karvių tešmenų valymui prieš melžimą siūloma visa eilė priemonių.
Nuplovus tešmenį, bakterijų kiekis tik sumažinamas, bet likusios lieka gyvybingos. Todėl,
nuplovus tešmenį vandeniu arba specialiomis priemonėmis, reikalinga tešmenį, ir ypač spenius,
dezinfekuoti.
Tešmenims valyti prieš melžimą siūlomos vienkartinės tvirtos struktūros popierinės
servetėlės, kurias galima drėkinti. Taip pat gali būti naudojamos daugkartinio naudojimo
servetėlės individualiai kiekvienai karvei. Be to, sausam tešmenų apšluostymui prieš melžimą
rekomenduojamos vienkartinės drėgnos dezinfekuojančios servetėlės.
Tešmens paruošimas melžimui:
1. išmelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės
2. nuplaunamas tešmuo ir speniai
3. tešmuo ir speniai sausai nusšluostomi.
Išmelžiant pirmąsias čiurkšles, įvertinamas tešmens ketvirčių sveikatingumas. Jei
pastebimas pieno pakitimas, karvė paliekama melžimui paskutinė, pieno atleidimas nėra
sužadintas pilnai.
Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau 1 min ir ne trumpiau kaip 30 s.
Ruošiant karvės tešmenį ilgiau negu 2-5 min, pieno primelžiama iki 16 % mažiau. Jeigu tešmens
paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sek., tai pieno gali būti primelžiama iki 30 % mažiau.
Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai
papildomai masažuoja apie 1 min spenius, galutinai sužadinamas pieno atleidimas.
Melžiant neautomatizuotais melžtuvais, tik karvei atleidus pieną ant spenių maunami
melžikliai. Melžikliai maunami visada ta pačia tvarka. Taisyklingai paruošus tešmenį, po 3 – 5
sek. iš spenių pienas pradeda tekėti stipria srove.
Melžimo pabaigoje tešmenyje sumažėja vidinis spaudimas, audiniai atsipalaiduoja,
melžikliai užslenka į viršų ir užspaudžia kanalą iš tešmens ketvirčio į spenio cisterną. Likęs
pienas ketvirtyje išmelžiamas ranka nuspaudus kolektorių žemyn. Baigiamasis melžimas turi
trukti ne ilgiau kaip 30 sek.
Melžiant automatizuotais melžtuvais, tokios operacijos melžėjai atlikti nereikia. Melžimo
pabaigoje, automatiškai sumažėjus vakuumui, melžikliai neužslenka ant spenių, bet pradeda juos
masažuoti ir išmelžia visą likusį pieną.
23
Melžikliai, baigus melžti numaunami per 3 – 5 sek., išjungus vakuumą.
Automatizuotuose melžimo įrengimuose, sulėtėjus pieno tekėjimo greičiui iki 200 – 300
ml/min., vakuumas išsijungia sutomatiškai, ir melžikliai specialaus įrenginio pagalba
numaunami nuo spenių.
Karvės dažniausiai melžiamos 3 – 6 minutes, tačiau melžimo trukmė ir pieno atidavimo
greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karvės savybių, melžtuvų
konstrukcijos ir techninės būklės.
Baigus melžti, būtina atlikti spenių antiseptiką. Tai gali būti purškiama priemonė ar
tepalas. Svarbiausia, kad atseptinė priemonė papultų ant spenio galo. (Stankūnienė, 1999)
24
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje bei
Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre 2006 – 2008 magistrinių
studijų metais.
Tyrimams buvo atrinktos 84 vienodo laktacijos periodo karvės: Muniškių fermoje – 58 ir
Giraitės fermoje – 26 karvės. Atrinktų karvių grupė abejose fermose sukomplektuota iš keturių
veislių karvių grupių - Lietuvos juodmargių (Muniškių fermoje (n=21), Giraitės fermoje (n=5)),
Vokietijos juodmargių (Muniškių fermoje (n=31), Giraitės fermoje (n=16)), Olandijos
juodmargių (Muniškių fermoje (n=5), Giraitės fermoje (n=3)) ir Danijos juodmargių (Muniškių
fermoje (n=1), Giraitės fermoje (n=2)). Karvės atrinktos tokiu principu, kad produktyviausias
laktacijos laikotarpis sutaptų su tvartiniu laikotarpiu. Visos karvės veršiavosi ir pradėjo eilinę
laktaciją 2006 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, ją baigė 2007 m. gegužės – birželio mėnesiais.
Karvės kontroliuotos A4 metodu, t.y. kartą per mėnesį tirtas visų paros melžimų pienas (Pieninių
gyvulių produktyvumo kontrolės organizavimo taisyklės, ŽŪM įsak. Nr. 3D-229, 2007). Pieno
sudėties ir kokybės tyrimai atlikti VĮ „Pieno tyrimai“. Tirtas pieno kiekio, sudėties ir somatinių
ląstelių kitimas per laktaciją. Buvo tiriamas ir karvių produktyvumas pagal veisles.
Karvės Praktinio mokymo ir bandymų centre yra laikomos skirtingomis sąlygomis.
Muniškių fermoje jos laikomos įprastinėmis sąlygomis: vasarą – ganykloje, žiemą – pririštos
stovėjimo vietose. Melžiamos stovėjimo vietose.
Giraitės ferma yra šalto tipo karvidė su palaidu gyvulių laikymu. Čia karvės žiemos
periodu laikomos šaltomis sąlygomis tvarte grupėmis po 30 – 40 karvių, vasarą ganomos
ganykloje. Melžiamos Švedijos firmos DeLaval „Tandemo“ tipo melžimo aikštelėje.
Karvės šeriamos vienodais pašarais, darbų dienotvarkė irgi vienoda.
Pirmame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, analizė ir
sisteminimas.
Antrajame tyrimų etape buvo atliktas tiriamųjų karvių pieno kiekio bei sudėties statistinis
įvertinimas.
Tyrimams buvo naudojami Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir
bandymų centro galvijų sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų registracijos
2006 ir 2007 metų žurnalai, VĮ „Pieno tyrimai“ duomenys.
Tyrimų metu buvo analizuojami ir kontroliuojamų karvių produktyvumo duomenys pagal
kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo apyskaitų informaciją. Pasinaudota Žemės ūkio
informacijos ir kaimo verslo centro teikiama informacija.
25
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle „Excel“. Buvo paskaičiuoti pieno
kiekio aritmetiniai vidurkiai, vidutinis 2006 ir 2007 metų mėnesinis pieno riebumas ir
baltymingumas, somatinių ląstelių vidurkis, atrinktų karvių kiekvieno laktacijos mėnesio
vidutinis pieno kiekis, riebumas ir baltymingumas procentais, somatinių ląstelių vidurkis.
Gauti rodikliai sugrupuoti pagal karvių veisles bei atitinkamas laikymo sąlygas.
26
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga
Lietuvoje 2006 – 2007 m. laikotarpiu juodmargių veislių karvių produktyvumas buvo
skirtingas. Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 434 kg pieno mažesnis nei Vokietijos
juodmargių, 768 kg pieno mažesnis nei Olandijos juodmargių ir 1409 kg mažesnis nei Danijos
juodmargių veislių karvių. Pieno riebalų Lietuvos juodmargės karvės davė 25 - 77 kg (arba 0,23
– 0,2 %) mažiau nei Olandijos, Vokietijos ar Danijos juodmargės. Lietuvos juodmargių pieno
baltymingumas buvo 0,05 % mažesnis nei Danijos juodmargių, tačiau 0,01 – 0,05 % didesnis nei
Vokietijos ir Olandijos juodmargių karvių (3.1 lentelė). (http://www.vic.lt/failai, prieiga per
internetą 2008 02 06)
3.1 lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas pagal veisles 2006 – 2007metais.
Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė
Vid. kontr.
karvių sk. Pieno kg. % kg % kg Lietuvos juodmargių 12773 5867 4,25 249 3,33 195 Vokietijos juodmargių 1308 6301 4,34 274 3,32 209 Olandijos juodmargių 193 6635 4,28 284 3,28 183 Danijos juodmargių 340 7276 4,48 326 3,38 249
3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija
Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre yra apie 250
melžiamų karvių. Vidutinis karvių primilžis 2005 – 2006 metais buvo 6219 kg. pieno. Pieno
riebumas – 4,55 %, pieno baltymingumas – 3,29 %. Pieno riebalų ir baltymų suma sudarė 488
kg. (Apyskaita, 2007)
Centro juodmargių veislių karvių produktyvumas 2005 -2006 m. laikotarpiu skyrėsi.
Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 64 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių veislės
karvių, 177 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių ir 904 kg mažesnis nei Danijos juodmargių.
Pieno riebalų Lietuvos juodmargės davė 2 -12 kg daugiau nei Vokietijos ir Olandoijos
juodmargės karvės, bet 25 kg mažiau nei Danijos juodmargės. Pieno riebalų kiekis procentais
Lietuvos juodmargių piene buvo didžiausias (0,08 - 0,32 %) nei kitų veislių juodmargių karvių.
Pieno baltymingumas Danijos ir Lietuvos juodmargių karvių buvo vienodas, Olandijos
juodmargių pieno baltymingumas buvo 0,07 % didesnis nei Lietuvos juodmargių, Vokietijos
27
juodmargių - 0,04 % mažesnis nei Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas ir 0,11 %
mažesnis nei Olandijos juodmargių karvių pieno baltymingumas. Mažiausiai pieno riebalų davė
Vokietijos juodmargės – 1 ÷ 30 kg mažiau nei kitų veislių juodmargės karvės (3.2 lentelė).
3.2. lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre
2005 – 2006 metais pagal veisles.
Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė
Vid. karvių
sk.
Pieno kiekis,
kg % kg % kg
Riebalų ir baltymų suma, kg
Lietuvos juodmargių 75 6149 4,62 284 3,31 204 488
Vokietijos juodmargių 128 6213 4,54 282 3,27 203 485
Olandijos juodmargių 12 6326 4,30 272 3,38 214 486
Danijos juodmargių 6 7053 4,38 309 3,31 233 542
Pagal surinktus duomenis bendras atrinktų karvių grupių produktyvumas 2006 ir 2007
metais augo: 2007 metais buvo primelžta 3031 kg pieno daugiau nei 2006 metais. Lyginant 2006
metų produktyvumą su 2007 metų produktyvumu, karvių grupės iš Muniškių karvidės su saitiniu
laikymo būdu primilžis padidėjo vidutiniškai 38,4 kg, Giraitės šalto tipo karvidės karvių
primilžis sumažėjo vidutiniškai 120,28 kg. Pieno riebalų kiekis tvartiniu laikotarpiu 2006 m.
Muniškių karvidėje svyravo nuo 3,91 iki 4,92 % (skirtumas - 1,01 %), baltymų kiekis - nuo 3 %
iki 3,72 % (skirtumas 0,72 %) (1 lentelė priede). Giraitės šalto tipo karvidėje 2006 m. pieno
riebalų kiekis svyravo nuo 3,66 % iki 5,01 % (skirtumas 1,35 %), baltymai – nuo 2,87 % iki 4,36
% (skirtumas 1,49 %).
Somatinių ląstelių vidurkis 2006 metais atrinktų Muniškių karvidės juodmargių veislių
karvių buvo 20 % mažesnis, o 2007 metais atrinktų karvių iš šalto tipo karvidės piene somatinių
ląstelių buvo 16 % mažiau. Tais pačiais metais juodmargių pieno primilžis Muniškėse sumažėjo
1019,2 kg, Giraitės šalto tipo karvidėje – 243,9 kg., pieno riebumas abiejose grupėse svyravo
tarp 3,6 % ir 4,91 %, pieno baltymingumas kito nuo 3,06 iki 3,66 %. Pieno rodiklių ir
produktyvumo kitimas tiriamu laikotarpiu pateikti grafikuose 3.1, 3.2, 3.3 ir 3.4 (2 lentelė
priede).
28
2,5
3
3,5
4
4,5
5
5,5
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
2006 metai 2007 metai
Pien
o rie
bala
i, %
Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė
10,0
12,0
14,0
16,0
18,0
20,0
22,0
24,0
26,0
28,0
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
2006 metai 2007 metai
Pien
o ki
ekis
, kg
Juodmargių produktyvumas karvidėje su saitiniu gyvulių laikymu Juodmargių produktyvumas šalto tipo karvidėje
3.1 grafikas. Pieno kiekio kitimas 2006 - 2007 m. laikotarpiu.
3.2 grafikas. Pieno riebumo pokyčiai 2006 – 2007 metų laikotarpiu.
29
3.3 grafikas. Pieno baltymų pokyčiai 2006 – 2007 m. laikotarpiu.
0
200
400
600
800
1000
1200
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
2006 metai 2007 metai
Som
atin
ių lą
stel
ių s
kaič
ius
tūks
t./ c
m3
Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė
3.4 grafikas. Somatinių ląstelių kitimas 2006 – 2007 metų laikotarpiu.
3.3 Faktoriai, turintys įtkos pieno riebumui ir baltymingumui
Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veislė, vienų veislių (Džersių, Lietuvos
žalųjų ir kt.) karvės gamina riebesnį pieną, kitų (Holšteinų, Lietuvos juodmargių ir kt.) mažesnio
riebumo.
Stebėjimai parodė, kad karvių, apsiveršiavusių rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna
2,5
3
3,5
4
4,5
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
2006 metai 2007 metai
Pien
o ba
ltym
a, %
Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė
30
riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokybės pašarų, vertingų maisto medžiagų
ir ląstelienos, iš kurios ir sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos. Anksti išginus karves į
ganyklą, žolėje yra mažai ląstelienos. Dėl to sumažėja pieno riebumas.
Pirmaveršių pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje – didesnis. Tai
priklauso nuo liaukų ir riebalų sintezės, kuri pieno davimo laikotarpiu gerėja.
Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas, negu
šeriant prastais.
Pieno cheminė sudėtis paros bėgyje keičiasi: vakare dažniausiai primelžiama mažiau, bet
riebesnio pieno nei rytą. Manoma, kad tai priklauso nuo nevienodos apykaitos karvės organizme
dieną ir naktį. Laiko tarpas tarp melžimų irgi turi reikšmės pieno riebumui. Karvę pamelžus
anksčiau nei nei melžimo laikas, pienas būna riebesnis. Melžimo pradžioje pienas būna ne toks
riebus (0,6 – 1 %), pabaigoje – riebesnis (10,0 – 11,0 %). Taigi galima teigti, kad, norint gauti
riebesnio pieno, reikia karvę gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžiant
masažuojamas tešmuo.
Žinoma, kad gausūs primilžai mažina pieno riebumą, o mažesni – didina. Pieno riebumui
įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei užtrūkimo laikas normalus, (45- 60 d.), po apsiveršiavimo
gaunamas riebesnis pienas, nei tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis kaip 45 dienos. Jei
užtrūkimo laikas trumpas, karvės organizmas negali visiškai atstatyti išeikvotos energijos ir gerai
pasirengti tolimesnei laktacijai.
Pieno riebumas dažniausiai didėja iki VI laktacijos (karvė būna aštuonerių metų). Paskui
jis kasmet po truputį mažėja, nes gyvulys sensta, sulėtėja pieno riebalų sintezė.
Pieno riebumas truputį sumažėja vasarą. Manoma, kad tai priklauso nuo aukštos oro
temperatūros, padidėjusios dėgmes ir kitų veiksnių. Mocionas taip pat pagerina karvių
organizmo medžiagų apykaitą, padidėja ir pieno riebumas.
Pieno riebumą mažina ir blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus
elgesys su gyvulias ir kt.), melžimo laiko nesilaikymas, nekvalifikuotas melžimas ir pan. (A.
Milto, 1999).
Ištirta, kad pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių
piene baltymai sudaro 77 - 89 proc. riebalų kiekio. Amerikiečių tyrinėtojų duomenimis, holšteinų
veislės karvių - 88, Švedijos holšteinų - 87, džersių - 79, lietuviškų veislių - apie 80 proc.
Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta dėl virškinimo
sutrikimų bei šėrimo klaidų: kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina baltymingumą arba
atvirkščiai. Klinikinis ar slaptasis mastitas taip pat padidina baltymų kiekį.
Mažiausiai pieno baltymų būna 25 – 50 dieną po veršiavimosi. Pieno baltymingumas
31
didėja nuo 4 iki 8 laktacijos mėnesio. Baltymų padaugėja rudenį po ganyklinio laikotarpio.
Apsiveršiavusių vasarą ir rudenį karvių pienas būna 0,07-0,08 proc. mažesnis, palyginti su
apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį. Šėrimas turi mažesnę įtaką baltymingumui nei pieno
riebumui (baltymingumas pakinta 0,1 – 0,4 %). Baltymingumas mažėja (iki 0,3%), kai racione
trūksta proteinų arba kada nebaltyminiai priedai sudaro per didelę pašarų dalį.
Daugiau baltymų piene būna tada, kai gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais,
atitinkančiais melžiamų karvių fiziologinius poreikius. (Gelažis, 1999)
3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos
juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją
Ištyrę karvių pieno kiekio, jo sudėties bei somatinių ląstelių skaičiaus kaitą per laktaciją,
pastebime kai kuriuos skirtumus tarp karvių veislės bei šių rodiklių atitinkamą laktacijos mėnesį
po apsiveršiavimo (3.3 lentelė). Visi analizuojami atskirų veislių laktacijos rodikliai kito
skirtingai.
Pirmus tris laktacijos mėnesius karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, t.y.
vasarą - ganykloje, žiemos laikotarpiu – karvidėje su saitiniu laikymo būdu, toliau tekste
„įprastinėmis sąlygomis“, daugiausia pieno buvo primelžta iš Olandijos juodmargių veislės
karvių, t.y. 10 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių ir 8 % daugiau nei iš Lietuvos
juodmargių. Lietuvos, Vokietijos juodmargių ir Olandijos pieno kiekis tolygiai mažėjo iki
laktacijos pabaigos. Danijos juomargių produktyviausi buvo III ir IV laktacijos mėnuo. Įvertinus
visos laktacijos produktyvumą, daugiausia pieno iš viso buvo primelžta iš Lietuvos juodmargių
karvių (0,25 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 8,9 % daugiau nei iš Olandijos juodmargių
ir 27 % daugiau nei iš Danijos juodmargių tomis pačiomis laikymo sąlygomis.
Karvių grupėje, laikomų žiemos laikotarpiu šalto tipo karvidėje ir vasarą – ganykloje,
toliau tekste „šaltomis sąlygomis“, per laktaciją daugiausia pieno primelžta iš Lietuvos
juodmargių (14,45 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 14,6 % daugiau nei iš Olandijos
juodmargių ir 25 % daugiau nei iš Danijos juodmargių). Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis
sąlygomis kito netolygiai, pieningumas laktacijos eigoje kito netolygiai. Produktyvūs buvo I ir II
laktacijos mėnesiai, padidėjimas toliau stebimas V, VI ir X laktacijos mėnesį.
32
3.3 lentelė. Skirtingų veislių karvių pieno kiekio, sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kaita per laktaciją. Karvidė su saitiniu gyvulių laikymo būdu Muniškėse
Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3 M
etų
mėn
uo
Lak
taci
jos
mėn
uo
LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ
Rugpjūtis I 27,75 28,95 32,64 30 4,34 4,98 5,4 3,89 3,15 3,14 3,18 3,25 317 449 143 557 Rugsėjis II 29,47 28,31 32,96 28,8 4,55 4,52 4,17 3,09 3,01 2,96 2,87 5,08 238 403 131 137
Spalis III 28,22 26,84 27,76 32,6 4,22 4,07 4,25 3,5 3,08 3,04 3,04 2,92 332 513 539 150 Lapkritis IV 25,23 25,24 25,76 33,2 4,72 4,36 4,16 4,65 3,29 3,24 3,57 3,18 418 548 785 218 Gruodis V 24,1 23,41 25,26 29,2 4,44 4,51 4,82 4,58 3,29 3,18 3,35 3,18 646 457 299 102 Sausis VI 22,82 22,17 22,4 14 4,76 4,59 4,37 4,28 3,43 3,39 3,56 3,23 463 470 1098 353 Vasaris VII 24,15 22,3 25,75 12 4,42 4,41 4,52 4,88 3,3 3,34 3,39 2,94 509 763 461 286 Kovas VIII 21,25 22,54 26,7 12 4,78 4,58 4,66 4,88 3,5 3,48 3,53 2,94 479 646 371 286
Balandis IX 20,36 21,06 19 4,7 4,72 5,37 3,65 3,54 3,85 790 592 264 Gegužė X 19,7 20,11 4,81 5,14 3,82 3,68 269 455 Birželis XI 18,4 19,84 4,7 4,71 3,7 3,54 553 516 Vidurkis 23,77 23,71 21,66 17,44 4,59 4,60 3,79 3,07 3,38 3,32 2,76 2,43 455,82 528,36 371,91 189,91
Giraitės šalto tipo karvidė su palaidu laikymu
Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3
Metų
mėn
uo
Lak
taci
jos
mėn
uo
LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ
Rugpjūtis I 24,54 21,73 16,93 22,5 5,16 4,37 4,31 3,72 2,91 3,2 3,42 3,38 232 1152 51 443 Rugsėjis II 23,56 21,93 19,2 15,6 4,07 4,2 4,4 4,44 3,1 3,15 3,38 3,57 439 339 60 1987
Spalis III 20,1 20,64 20,2 13,5 4,55 4,28 3,91 3,85 3,5 3,32 3,61 3,75 759 919 56 697 Lapkritis IV 20,05 20,2 19,5 16,6 3,82 4,34 4,36 4,31 3,63 3,45 3,71 3,9 385 190 38 570 Gruodis V 23,13 17,97 18,2 16 4,84 4,69 4,54 4,97 3,75 3,53 3,92 4,04 141 374 35 226 Sausis VI 23,2 18,94 19,6 14,8 4,79 4,34 4,79 4,08 3,71 3,49 3,78 3,83 471 283 53 111 Vasaris VII 16,87 16,86 17,6 13,1 4,95 4,72 4,76 5,1 3,95 3,62 4,15 4,2 973 417 18 282 Kovas VIII 21,08 16,42 15,8 15,6 5,11 4,81 4,77 5,17 3,47 3,69 4,07 4,2 708 438 118 645
Balandis IX 19,6 16,98 16,8 16,4 4,61 4,25 4,75 5,28 3,5 4,13 4,13 4,19 211 451 128 291 Gegužė X 25,7 15 14,51 19 3,85 3,68 5,24 5,33 3,34 3,13 3,4 4,14 103 233 165 271 Birželis XI 19,7 16,54 24,5 15 4,29 4,06 2,23 4,66 3,21 3,33 3,72 4,02 161 332 81 1496
Vidutiniškai 21,59 18,47 18,44 16,19 4,55 4,34 4,37 4,63 3,46 3,46 3,75 3,93 416,64 466,18 73,00 638,09
33
10
12,5
15
17,5
20
22,5
25
27,5
30
32,5
35
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o ki
ekis
, kg
Lj Vj Oj Dj
Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų karvių grupių pieno kiekį, matome, kad
pieningumas tų pačių veislių karvių didesnis karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis.
Lietuvos juodmargių įprastinėmis sąlygomis pieno kiekis buvo 9 % didesnis nei Lietuvos
juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis, Vokietijos juodmargių – 22 % didesnis nei tos pačios
veislės karvių, laikomų šaltomis sąlygomis, Olandijos juodmargių – 14,9 % didesnis nei tos
pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje ir Danijos juodmargių – 7 % didesnis nei tos pačios
veislės juodmargių šaltoje karvidėje (grafikai 3.5 ir 3.6).
3.5 grafikas. Juodmargių veislių karvių, 3.6 grafikas. Juodmargių veislių karvių, laikomų įprastinėmis sąlygomis, laktacijos laikomų šaltomis sąlygomis, laktacijos kreivė. kreivė.
Karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, daugiausia riebalų buvo Vokietijos
juodmargių karvių piene (4,60 %). Lietuvos juodmargių pieno riebumas buvo tik 0,01 %
mažesnis nei Vokietijos juodmargių. Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių karvių pienas
3,07 %, Olandijos juodmargių pieno riebumas už Vokietijos juodmargių buvo mažesnis 0,81 %.
Lietuvos juodmargių pienas buvo riebiausias IV, VI ir keturis paskutinius laktacijos
mėnesius. Vokietijos juodmargių pienas buvo riebiausias I ir X laktacijos mėnesį, Olandijos
juodmargių pienas riebiausias buvo I ir IX laktacijos mėnesį, Danijos juodmargių mažiausio
riebumo buvo II laktacijos mėnesio pienas.
Šaltomis sąlygomis laikomų karvių grupėje pieno riebumas skyrėsi nedaug. Riebiausias
buvo Danijos juodmargių karvių pienas – 4,63 %. Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumas už
Danijos juodmargių buvo mažesnis 0,08 %. Olandijos juodmargių pieno riebumas už Danijos
juodmargių buvo 0,26 % mažesnis, Vokietijos juodmargių – 0,29 % mažesnis nei Danijos
juodmargių. Lietuvos juodmargių riebiausias buvo I, VIII laktacijos mėnesių pienas, mažiausiai
riebus IV laktacijos mėnesio pienas. Vokietijos juodmargių karvių pienas riebiausias buvo VII ir
10
12,5
15
17,5
20
22,5
25
27,5
30
32,5
35
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o ki
ekis
, kg
Lj Vj Oj Dj
34
2
2,5
3
3,5
4
4,5
5
5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o rie
bala
i, %
Lj Vj Oj Dj
2
2,5
3
3,5
4
4,5
5
5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o rie
bala
i, %
Lj Vj Oj Dj
VIII laktacijos mėnesį. Olandijos juodmargių riebiausias pienas buvo X laktacijos mėnesį.
Danijos juodmargių veislių karvių pienas riebiausias buvo VII, VIII, IX ir X laktacijos mėnesį.
Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų tų pačių veislių karvių pieno riebumą,
matome, kad riebiausias buvo Danijos juodmargių pienas šalto tipo karvidėje. 0,03 % buvo
mažesnis Vokietijos juodmargių pienas iš karvių grupės, laikomos įprastinėmis sąlygomis.
Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis, Olandijos
juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis buvo 0,58 % mažesnio riebumo nei Olandijos
juodmargių pienas šalto laikymo sąlygomis. Vokietijos juodmargių pienas įprastomis laikymo
sąlygomis buvo 0,26% riebesnis nei Vokietijos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis.
Lietuvos juodmargių pieno riebumas tik nežymiai skyrėsi. Įprastomis laikymo sąlygomis
laikomų Lietuvos juodmargių pienas už šaltomis sąlygomis laikomų Lietuvos juodmargių pieną
buvo riebesnis tik 0,04 % (grafikai 3.7 ir 3.9).
3.7 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų 3.8 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo sąlygomis grupėje šalto tipo karvidėje
Karvių grupėje įprastomis laikymo sąlygomis daugiausia baltymų buvo Lietuvos
juodmargių karvių piene – 3,38 %. Šios veislės karvių baltymingiausias pienas buvo IX ir X
laktacijos mėnesį. Vokietijos juodmargių karvių pieno baltymingumas už Lietuvos juodmargių
buvo mažesnis 0,06 %, Olandijos juodmargių – 0,62 % mažesnis už Lietuvos juodmargių,
Danijos juodmargių – 0,95 % mažesnis už Lietuvos juodmargių. Vokietijos juodmargių pieno
baltymingumas ženkliai buvo sumažėjęs II laktacijos mėnesį. Mažiausiai baltymų buvo II
laktacijos mėnesį Olandijos juodmargių karvių piene. Danijos juodmargių pieno baltymingumas
mažiausias buvo III, VII ir VIII laktacijos mėnesį, II laktacijos mėnesį pieno baltymingumas
buvo itin didelis.
Šalto laikymo sąlygomis daugiausia baltymų buvo Danijos juodmargių piene – 3,93 %.
35
2,5
3
3,5
4
4,5
5
5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o ba
ltym
ai, %
Lj Vj Oj Dj
Olandijos juodmargių pienas buvo 0,18 % mažiau baltymingas nei Danijosjuodmargių. Lietuvos
ir Vokietijos juodmargių pienas buvo vienodo riebumo ir 0,47 % mažesnio riebumo nei Danijos
juodmargių pienas. Lietuvos juodmargių riebiausias buvo VII laktacijos mėnesio pienas,
mažiausiai baltymų buvo I laktacijos mėnesio piene. Vokietijos, Olandijos ir Danijos juodmargių
didžiausio riebumo buvo IX laktacijos mėnesio pienas.
Palyginus abi karvių grupes, laikomas skirtingomis sąlygomis, matome, kad šalto
laikymo sąlygomis visų veislių juodmargių pienas buvo didesnio baltymingumo nei tos pačios
veislės juodmargių, laikomų įprastinėmis sąlygomis. Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas
buvo 0,08 % didesnis už tos pačios veislės juodmargių, laikomų įprastinėmis sąlygomis, pieną,
atitinkamai Vokietijos juodmargių - 0,14%, Olandijos juodmargių – 0,99 %, Danijos juodmargių
– 1,5 % piene baltymų buvo daugiau už atitinkamos veislės juodmarges iš įprastinėmis
sąlygomis laikomų karvių grupės (grafikai 3.9 ir 3.10).
3.9 grafikas. Atskirų veislių pieno baltymų 3.10 grafikas. Atskirų veislių pieno baltymų pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį karvių pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo sąlygomis grupėje šalto tipo karvidėje
Rastas ir apskaičiuotas somatinių ląstelių skaičius skirtingų veislių karvių piene per visą
laktaciją buvo nevienodas. Lietuvos juodmargių karvių įprastomis laikymo sąlygomis
vidutiniškai per 11 laktacijos mėnesių somatinių ląstelių skaičius siekė 455,82 tūkst./cm3.
Reikalavimus superkamam pienui pagal 2005 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 3D – 527
patvirtintas pieno supirkimo taisykles (galioja nuo 2006 01-01, paskutinis pakeitimas 2007-12-
04) atitiko I, II, III ir X laktacijos mėnesio pienas. Ženkliai somatinių ląstelių skaičius padidėjo
V ir IX laktacijos mėnesį. Įprastomis sąlygomis laikomų Vokietijos juodmargių piene somatinių
ląstelių skaičius vidutiniškai siekė 528,36 tūkst./cm3. Visų laktacijos mėnesių šis kokybės
rodiklis neatitinka superkamo pieno reikalavimų. Tuo tarpu šios grupės Olandijos juodmargių ir
2,5
3
3,5
4
4,5
5
5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Pien
o ba
ltym
a, %
Lj Vj Oj Dj
36
0200400600800
100012001400160018002000
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Som
atin
ių lą
stel
ių s
kaič
ius
tūks
t./cm
3
Lj Vj Oj Dj
0200400600800
100012001400160018002000
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai
Som
atin
ių lą
stel
ių s
kaič
ius
tūks
t./cm
3
Lj Vj Oj Dj
Danijos juodmargių piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius siekė atitinkamai 371,91 ir 189,91
tūkst./cm3. Toks pienas pagal šį kokybės rodiklį atitiktų pieno supirkimo taisyklių reikalavimus
(išskyrus Olandijos juodmargių VI laktacijos mėnesio pieną, kada somatinių skaičius siekė 1098
tūkst./cm3).
Šaltomis sąlygomis laikomų karvių grupėje Lietuvos, Vokietijos ir Danijos juodmargių
piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis nei reikalaujama. Olandijos juodmargių
piene somatinių ląstelių skaičius tesiekė 73 tūkst./cm3. Šioje grupėje somatinių ląstelių skaičius
Lietuvos juodmargių piene buvo padidėjęs II, VII, VIII laktacijos mėnesį, Vokietijos juodmargių
– I, III, VII, VIII ir IX laktacijos mėnesį, Danijos juodmargių – II, III, VIII ir XI laktacijos
mėnesį.
Lyginant abi grupes tarpusavyje, vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis
Lietuvos juodmargių ir Vokietijos juodmargių piene iš įprastinėmis sąlygomis laikomų karvių
grupės nei atitinkamos veislės karvių iš karvių grupės, laikomos šaltomis sąlygomis. Danijos
juodmargių piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis nei tos pačios veislės
įpratinėmis sąlygomis laikomų karvių (grafikai 3.11 ir 3.12).
3.11 grafikas. Atskirų veislių somatinių 3.12 grafikas. Atskirų veislių somatinių ląstelių pokyčiai atitinkamą laktacijos ląstelių pokyčiai atitinkamą laktacijos mėnesį mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo karvių grupėje šalto tipo karvidėje sąlygomis
37
IŠVADOS
1. Lietuvos juodmargių įprastinėmis laikymo sąlygomis pieno kiekis buvo 9 % didesnis
nei Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis, Vokietijos juodmargių – 22 %
didesnis nei tos pačios veislės karvių, laikomų šaltomis sąlygomis, Olandijos
juodmargių – 14,9 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje ir
Danijos juodmargių – 7 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje
karvidėje.
2. Lietuvos juodmargių produktyvumas šalto tipo karvidėje buvo didesnis už kitų
juodmargių veislių produktyvumą tomis pačiomis laikymo sąlygomis (14,4 %
didesnis už Vokietijos juodmarges, 14,6 % didesnis už Olandijos juodmarges ir 25 %
didesnis už Danijos juodmarges). Šis rodiklis demonstruoja Lietuvos juodmargių
veislės didesnį atsparumą šalto laikymo sąlygoms.
3. Didžiausias pieno riebalų kiekis (4,63 %) buvo nustatytas Danijos juodmargių karvių
piene, laikomų šaltomis sąlygomis.
4. Pieno riebalai ir pieno baltymai kito nepriklausomai nuo laktacijos mėnesio, laikymo
sąlygos įtakos neturėjo.
5. Vidutiniškai didžiausias somatinių ląstelių skaičius (638 tūkst./cm3) buvo Danijos
juodmargių karvių piene, laikomų šaltomis sąlygomis ir Vokietijos juodmargių (528
tūkst./cm3) karvių piene įprastinėmis laikymo sąlygomis. Mažiausias – Olandijos
juodmargių karvių piene (73 tūkst./cm3), laikomų šaltoje karvidėje.
38
SUMMARY
Asta Lakačauskienė – Master student, Faculty of Animals husbandry Technology.
Advisor – Doc. Dr. Kazimieras Pauliukas
Lithuanian Veterinary Academy, Depart of Animal husbandry technology, Kaunas.
Volume and structure of the final study
This final study is written in the Lithuanian language, containing pages and includes:
introduction, literature review, place and method of work, results, conclusion, a list of used
literature including 29 references, appendix, 12 graphics and 6 tables.
Title of the work: The influence of the conditions of a season, lactation month and
keeping on the changes of milk composition and quality indices in a cow herd of Practical
Instruction and Research Centre under Lithuanian Veterinary Academy.
Place and methods of work fulfillment: the work was carried out in the Department of
Animal Science of Lithuanian Veterinary Academy and Practical Instruction and Research
Centre under Lithuanian Veterinary Academy in 2006 – 2008 years of postgraduate studies.
84 cows of equal period of lactation were selected: 58 cows in Muniškiai farm and 26
cows in Giraitė farm. Cows were selected considering that the most producing period of lactation
would coincide with cattle-shed period. The conditions of cow keeping are different. In
Muniškiai cattle-shed they are kept in standard conditions: they spend time in a pasture in
summer and bound to standing places in winter. They are milked in their standing places.
Giraitė cattle-shed is of cold type, where cattle are kept loosely. Here cows are kept in
cold conditions in groups consisting of 30 – 40 cows. They are herded in a pasture in summer.
The cows are milked in Swedish DeLaval “Tandem” type milker.
The cows are fed with the same fodder and the schedule of work is also the same.
The data has been analyzed statistically using “Excel” spreadsheet.
Review of the work: in a period of 2006 – 2007 years milk yield of Lithuanian black-
and-white cows was 434 kg less than of German, 768 kg less than of Dutch and 1409 kg less
than of Danish black-and-white cows. Lithuanian black-and-white cows provided 25 – 77 kg of
butterfat less than Dutch, German or Danish cows. Lithuanian black-and-white cows had
proteins 0,05 % less than the same Danish cows, though 0,01 – 0,05 % more than German and
Dutch black-and-white cows.
Average milk yield in Practical Instruction and Research Centre under Lithuanian
Veterinary Academy was 6219 kg of milk in a period of 2005 – 2006. Butterfat was 4,55 % and
milk proteins 3,29 %. The sum of milk, butterfat and proteins amounted to 488 kg.
39
Lithuanian black-and-white cows were the milkiest during the period of lactation. (0,25
% more than German black-and-white cows, 8,9 % more than Dutch and 27 % more than the
same Danish cows in the same conditions of keeping).
The fattiest milk in a cold cattle-shed (4,63 %) was of Danish black-and-white cows. The
milk of Danish black-and-white cows was of the least fat (3,07 %) in standard conditions of
keeping. The milk of Dutch black-and-white cows in standard conditions of keeping was 0,58 %
less than the milk of Dutch black-and-white cows in a cold cattle-shed. The milk of German
black-and-white cows was 0,26% fattier in standard conditions of keeping than of German black-
and-white cows in a cold cattle-shed. The milk of Lithuanian black-and-white cows in standard
conditions of keeping was fattier only 0,04 % than of the same cows in a cold cattle-shed.
The milk of black-and-white cows of all species kept in cold cattle-sheds had more
proteins than of the same species kept in standard conditions of keeping. The level of proteins in
the milk of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-sheds was 0,08 % higher than of
the same cows kept in standard conditions. Respectively, the level of proteins in the milk of
German black-and-white cows was 0,14%, of Dutch black-and-white cows was 0,99 %, and of
Danish black-and white cows was 1,5 % higher than from the cows kept in standard conditions
of keeping.
The number of somatic cells in the groups of both cows has been changing intensely.
According to analyzed data the milk of Dutch and Danish black-and-white cows kept in standard
conditions of keeping and Dutch black-and-white cows kept in cold cattle-sheds corresponds to
the requirements of bought up milk.
Conclusions:
1. The amount of milk of Lithuanian black-and-white cows kept in standard
conditions was 9 % higher than of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-
sheds; of German black-and-white cows kept in standard conditions 22 % higher than of
the cows of the same breed kept in cold cattle-sheds; of Dutch black-and-white cows -
14,9 % higher than of the cows kept in cold cattle-sheds; and Danish black-and-white
cows - 7 % higher than of the cows kept in cold cattle-sheds.
2. The amount of milk of Lithuanian black-and-white cows kept in cold cattle-sheds
was higher than of other black-and-white cows in to the same cattle-sheds (14,4 % higher
than of German black-and-white cows, 14,6 % higher than of Dutch black-and-white
cows and 25 % higher than of Danish black-and-white cows). The is show of the better
adaptation of Lithuanian black-and-white cows.
3. The largest amount of butterfat (4,63 %) was established in Danish black-and-
40
white cows kept in cold cattle-sheds milk.
4. Butterfat and proteins changed independent of the month of lactation and the
conditions of keeping.
5. The average largest amount of somatic cells (638 thousand/cm3) was in the milk
of Danish black-and-white cows kept in cold cattle-sheds, and in the milk of German
black-and-white cows (528 thousand/cm3) kept in standard conditions. The least amount
of somatic cells (73 thousand/cm3) was in the milk of Dutch black-and-white cows kept
in cols cattle-sheds.
41
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bakutis B. Gyvulių auginimo sąlygų įtaka sveikatingumui. Naujas lankas, 2007. 6-10 p.
2. Bakutis B. Ekologinio ūkio gyvulininkystė. VŠĮ „Terra Publica“, 2003, 86-87 p.
3. Bartkevičiūtė Z. Pieningų karvių šėrimas/Mano ūkis, 2003/7. 36-37 p.
4. Bartkevičiūtė Z. Baltymų šaltinis/Mano ūkis, 2003/10, 34 p.
5. Gelažis G. Baltymingumas linkęs kisti, „Ūkininko patarėjas“, 1999 06 15, Nr.68
6. Jukna Č. Galvijininkystė, Vilnius 1998. 81-87, 243 p.
7. Jukna Č. Pieninių galvijų veislės/Mano ūkis, 2000/1/2 p.25-26, 27-28
8. Linartienė E. Reikalavimai ekologinei pieno gamybai/Mano ūkis, 2006/5, 84-85 p.
9. Linartienė E. Lemtingi metai pieno ūkiui pertvarkyti/Mano ūkis, 2006/1,
10. Lazaraitienė B. Kas lemia pieno baltymingumą?/Mano ūkis, 2000/7, 57 p.
11. LVA Gyvulių sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų ir registracijos
2006 m. žurnalas.
12. LVA Gyvulių sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų ir registracijos
2007 m. žurnalas.
13. „Lietuvos žemės ūkis. Faktai ir skaičiai 2007“. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo
verslo centras, 2007. 32-45 p.
14. LVA Pieno ūkis, VETinfo, 2004/3-4, 21 p.
15. Kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo 2005-2006m. apyskaita. Vilnius. 2007.
16. Kavolėlis B. Estai stambina pieno fermas/Mano ūkis, 2005/11, 48-49 p.
17. Mackrott H. Milchviehaltung, 1994, 13-21 p.
18. Minkevičius V. Somatinių ląstelių skaičius piene ir jo kokybė/Mano ūkis,2000/3,54-55 p.
19. Milto A. Pieno riebumas gali keistis/Ūkininko patarėjas, 1999 08 26 Nr. 98
20. Staniškienė B., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas, Naujas lankas 2007,
12-14 p.
21. Stankūnienė V., Tacas J. Karvių melžimas/Ūkininko patarėjas, 1999 Kaunas, 26-27, 45-
50 p.
22. Songailienė A., Ženauskas K. Tyrimo duomenų biometrinis vertinimas, Mokslas 1985
23. Skimundris V. Pienininkystė, V. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 246 p.
24. Pauliukas K., Šidiškis A., Urbonavičius A., Šerėnas K. Juodmargių karvių pieno sudėties
ir kokybės kaita veikiant laktacijai ir kitiems faktoriams/Veterinarija ir zootechnika,
2005. T 30(52)
25. http://www.zur.lt
42
26. http://www.gpk.lt
27. http://www.vic.lt
28. http://www.lua.rlp.de
29. http://www.vit.de
43
PRIEDAS
1. lentelė. 2006 m. vidutiniai produktyvumo rodikliai ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas
atrinktose karvių grupėse skirtingomis laikymo sąlygomis.
Saitinis laikymas Šalto tipo karvidė su palaidu laikymu 2006 metai Metų
mėnesis Pieno kiekis,
kg Rieb. % Balt. % SLS
Pieno kiekis,
kg Rieb. % Balt. % SLS
Sausis 21,10 4,2 3,35 328 26,17 3,66 2,87 250 Vasaris 15,90 4,92 3,53 319 20,65 4,61 3,31 523 Kovas 17,20 4,5 3,5 317 21,96 4,34 3,36 457
Balandis 18,80 4,79 3,72 380 20,92 5,01 3,26 448 Gegužė 18,20 4,49 3,42 389 22,50 4,25 2,92 624 Birželis 19,60 4,39 3,56 469 23,65 4,26 4,36 454 Liepa 21,20 4,43 3,44 424 22,21 4,35 3,81 599
Rugpjūtis 22,80 4,46 3,31 379 20,77 4,43 3,25 744 Rugsėjis 25,50 4,78 3,12 437 19,94 4,14 3,31 484 Spalis 26,60 3,91 3,07 393 19,72 4,57 3,45 450
Lapkritis 25,70 4,5 3,32 297 19,23 4,27 3,55 224 Gruodis 25,80 4,33 3 497 18,16 4,52 3,54 532 2. lentelė. 2007 m. vidutiniai produktyvumo rodikliai ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas
atrinktose karvių grupėse skirtingomis laikymo sąlygomis.
Saitinis laikymas Šalto tipo karvidė su palaidu laikymu 2007 metai Metų
mėnesis Pieno kiekis kg
Rieb. proc.
Balt. proc. SLS Pieno
kiekis kg Rieb. proc.
Balt. proc. SLS
Sausis 23,20 4,86 3,32 470 21,37 4,46 3,34 239 Vasaris 27,00 4,41 3,06 518 19,31 4,8 3,63 650 Kovas 26,10 4,69 3,37 560 18,88 4,67 3,47 966
Balandis 24,00 4,59 3,32 674 21,71 4,26 3,4 350 Gegužė 22,00 4,91 3,65 380 22,95 4,15 3,31 251 Birželis 22,10 4,45 3,42 657 23,65 3,66 3,3 395 Liepa 20,13 4,34 3,39 644 21,67 4,28 3,31 542
Rugpjūtis 18,20 4,22 3,36 630 19,69 4,9 3,32 689 Rugsėjis 17,70 4,12 3,42 519 22,13 4,39 3,41 562
Spalis 17,90 4,57 3,44 494 18,09 4,07 3,39 225 Lapkritis 15,90 4,44 3,44 508 14,14 4,6 3,66 289 Gruodis 18,60 4,41 3,45 440 19,96 4,09 3,65 283