cmyk

1

cmyk

„Respublikos“ leidinys Nr.2 (943) 2013 m. sausio 12 d.

KARJERAJonas sakalauskas dainuoJa iš laimės

Pirmagimės susilaukęs operos dainininkas Jonas Sakalauskas dainuoja garsiojoje Johano Štrau-so operetėje „Šikšnosparnis”. „Aš tiesiog pajutau, kaip ūgtelėjau atlikęs šį personažą, bet dar yra ko siekti, dar yra kur tobulėti”, - sako J.Sakalauskas.

4

PASIRINKIMAS„auroros” režisierė - nuoga prieš žiūrovus

Režisierė Kristina Buožytė, sukū-rusi pirmą lietuvišką fantastinį filmą „Aurora”, tarptautiniuose festivaliuose egzaminą išlaikė puikiai. O štai Lietuvoje vykstan-čiose premjerose ir susitikimuose ji kartais pasijaučia tarsi nuoga.

5

POMĖGIAIJuozas Budraitis - dar ir tapytoJas

Priešingai negu apie fotografijas, mažai kas žino apie aktoriaus Juozo Budraičio tapybos darbus. „Tas teptuko brūkštelėjimas turi magišką jėgą”, - prisipažįsta apie tai prakalbęs aktorius.

16

Maestro

3

nebešvenčia gimtadienio, nes gimė sausio 13-ąją

J.Dvarionas

Saul

iaus

Ven

ckau

s nu

otr.

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

KRAuJAS ATmenA

Pirmą kartą akistatoje su šia pačia slaptingiausia iš visų materijų susidūriau būdamas septynerių. Žiūrėdamas į krau-ją, žliaugiantį manuoju delnu, pirmą kartą nukreipiau į jį savąsias mintis. Ir apstulbau patyręs, kad apie visas savo kūno dalis, vi-sus manyje slypinčius organus galiu be išly-gų sakyti: „mano“, o apie kraują - tą iki galo nepažintą, be perstojo manyje judantį ir gyvu mane paverčiantį, sutirštėjusį dieviško žodžio „Būk“ eliksyrą, net jau palikusį kūno prieglobstį, net jau nutūpusį klampiais la-šais ant tako dulkių, ištiškusį ant spiegian-čiai geltonų žydinčių pienių galvučių, - vis tiek norisi sakyti: „Aš“.

Pamenu, tądien mamos, tvarstančios man plaštaką, paklausiau: „Ar kraujas la-biau negali be kūno gyventi, ar kūnas be kraujo?“ Mama, žinoma, atsakė, kad lygiai tiek viena, lygiai tiek kita, bet atsakymas manęs nepatenkino - anuomet nemokė-jau suformuluoti, bet išties norėjau sužino-ti visai ką kita: kur gyvena manasis, pats tikriausiasis, pats giliausiasis „Aš“ - proto tvirtovėje smegenyse ar kraujyje?..

Pirmiausia, gvildendamas šią dilemą, aptikau keistą pertvarą, esančią tarp proto ir kraujo, - savotišką tylos zoną, neleidžian-čią jiems bendrauti. Juk kaip protas turi sa-vąją atmintį, taip ir kraujas, kaip protas turi savąjį balsą, taip ir kraujas... Tačiau nei pa-tirtimi, nei išmintimi jie šiukštu nesidalija. Kodėl? Juk suliejus jų turimas informacijas į vieną žmogus virstų kur kas šviesesne, kur kas tobulesne būtybe, gebančia matyti ne tik daiktų, bet ir sielų pasaulį, mokslo atra-dimuose įžvelgti ne tik racionalius duome-nis, išreikštus skaičiais, dėsniais ir formulė-mis, bet taip pat - jų metafizinį pamušalą, be kurio mokslo žinios visada liks tik pusė tiesos. Taip pat sužinoti šį tą esminio apie save, perprasti vien protu neįkandamą lai-ko tėkmės paslaptį, atsakyti į nuo amžių amžinųjų žmoniją kamuojantį klausimą: ar tikrai yra Kūrėjas ir jeigu yra - kokiu tikslu mus sukūrė, kokia mūsų misija?..

Tačiau juk akivaizdu - jei bet kuris iš mūsų būtume Dievas, pažinodami žmo-gaus protą, jo ribotumą, klaidas, klastas ir žiaurumą, pirmiausia pasirūpintume su-planuotąją žmonijos misiją kuo geriau nuo žmogaus proto paslėpti - juk antraip ims ir būtinai viską sugadins. Todėl jei išties vyk-dome kaži kokią aukštesniąją, Kūrėjo už-duotą misiją - tai tik jau ne protu, tik jau ne tais veiksmais, kurie priklauso nuo paties žmogaus valios, jo apsisprendimo, jį vei-kiančių kontekstų...

Šiandien, žvelgdamas į seną, iš vaikys-tės parsineštą randą, dirbtinai pailginusį manąją gyvenimo liniją delne, esu įsitiki-nęs, kad žinau, kur ta slaptavietė. Kraujas. Būtent kraujas dirba ne mums, o mumis, neatsiklausdamas proto nuomonės, net nesiteikdamas mums atskleisti, ką dirba.

Išdidus ir ambicingas žmonijos protas, be abejo, kenčia apmaudą ir pyksta ant Kū-rėjo, patikėjusio paslaptį kraujui, o ne jam. Juk argi ne iš čia arogantiška proto laisvė, atsiejusi mokslą nuo religijos, svarbesne už dvasios slėpinius paskelbusi civilizacijos rai-dą, o Dievo nebuvimui įrodyti sugalvojusi tokią gausybę logiškų įrodymų?..

Tačiau nepaisant jų visų ir šiandien, šitiekai epochų pasikeitus, pasaulyje tikrų ateistų kažkodėl yra dar mažiau nei tei-giančių, kad Aukštesnės Jėgos buvimu tiki sąmoningai (t.y. sugebėję įtikėti protu). Net ir tie logiškieji mokslininkai tikėjimo poreikį šiandien jau pripažįsta įgimtu, instinktyviu žmonijai būdingu bruožu.

Nors argumento tam tesama vieno: kraujas atmena.

Rimvydas StankevičiuS

Pagaliau aktorės ir režisierės Birutės Mar kelerius metus brandintas sumanymas tapo kūnu - Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įvyko spektaklio „Laiškai į niekur“ premjera. Tai gerai žinomų rašytojų Marinos Cvetajevos, Rainerio Marijos Rilkės ir Boriso Pasternako odė romantiškai meilei, dvasios skrydžiui.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

M.Cvetajevos valia scenoje

Ar trijų genijų meilės laiškais pavyzdys neatrodo spektaklio autorei tarsi iš romantinės fan-tastikos srities? „Taip, tai išties unikali istorija, turbūt vienintelė tokia praėjusiame šimtmetyje, - įsitikinusi B.Mar. - Žinoma, laiš-kų meilės istorijų būta daugybė, o dabar juos pakeitė interneti-nės pažinčių svetainės, žinutės ir pan. Iš mano artimų žmonių irgi ne vienas pamilo, o paskui ir susituokė - pirmiausia susi-pažinę laiškais ir kurį laiką tik jais bendravę. Bet skirtumas tas, kad šiuo atveju meilės laiškus vienas kitam rašė trys genijai, didžiausi XX a. poetai, žodžio meistrai. Jie dar ir žinojo, kad žodžiais įvardydami vienas kitam savo jausmus laiškus rašo į ateitį, fiksuodami savo dvasios užrašus, kurie išliks, kuriuos skaitys ne tik jie. Todėl M.Cvetajeva vi-sų jų trijų laiškus perrašinėjo į sąsiuvinius, todėl ir savo testa-mente tuos laiškus liepia atplėšti ir publikuoti tik praėjus kelioms dešimtims metų. Ši literatūros

meistrų trijulė tarsi rungtyniavo vienas su kitu žodžio galia, kal-bos ir minties paradoksalumu. Kaip M.Cvetajeva rašo laiške B.Pasternakui: „Mes teturime žodžius, mes jiems skirti...“ Tad ši istorija išties primena romanti-nę fantastiką, nes jie patys meis-triškai sukūrė meilės trikampį ir jį išgyveno, taip ir nesusitikę!“.

Kurdama su bendraminčiais - kompozitoriumi Antanu Kučins-ku, aktoriais Aleksu Kazanavičiu-mi, Vytautu Anužiu - spektaklį, režisierė vis kėlė sau klausimą: ar jie iš tikrųjų TAIP mylėjo, ar tik meistriškai, aistringai žongliravo žodžiais, kūrė laiškus kaip litera-tūros kūrinius? Juk dažnai žmogui atrodo, kad meilė neįmanoma be artumo, šilumos.

B.Mar prisipažino, kad pir-miausia pati pasistengė patirti ir perteikti tuos virpesius, kurie „užkoduoti“ laiškuose: žodžio, dvasios laisvę, begalinę aistrą. „Kai pirmąsyk publikai skaitėme laiškus 2009-ųjų „Poezijos pava-saryje“, pajutau, kad vien skaitant iki galo nepavyksta perteikti tų laiškų energijos, laisvės ten dau-giau, regis, ji beribė“, - prisiminė režisierė, aktorė ir rašytoja. Jau tuomet daugelis žiūrovų klausi-

nėjo: kada vėl tai kartosit? Taip ir atsirado būtinybė kurti spektaklį.

Dabar jis sukurtas - integravus muziką, šiek tiek judesio, šviesas, į sceninę erdvę įvedus ir kai kurias teatrines detales. „Tad tos vidinės laisvės būnant scenoje jau dau-giau, per premjeras jaučiau, kad tai „pagauna“ ir žiūrovus“, - sakė B.Mar. Tie praėjusį savaitgalį vykę premjeriniai spektakliai buvo pasi-tikrinimas, kaip publika tai priims? Iš salėje tvyrojusios tylos buvo aišku, kad energija, tvyranti laiš-kuose, be galo stipri. „Norėčiau, kad kiekvienas spektaklis būtų kelias į vis didesnę dvasios laisvę ir mums, aktoriams, ir žiūrovams salėje“, - kalbėjo po jaudinančios premjeros aktorė.

Kelias, kuriuo kažkas veda

Rašytoja, režisierė, aktorė... Kaip tokioje iš pažiūros trapio-je asmenybėje telpa tiek daug? „Niekas nežinom nei iš kur, nei kiek ten telpa, - šypsosi įvairia-pusiu talentu apdovanota kūrėja. - Jaučiu tik, kad kažkas veda ir sa-ko: eik štai tokiu savo keliu. Nors būna, kad tas kelias atrodo, pasak Salomėjos Nėries, „ir klaikus kaip

bedugnė, ir skaidrus kaip žvaigž-dynas“. Bet tas kažkas, duodantis kliūtis, padeda ir jas įveikti. Min-tyse Jam vis padėkoju už kūrybos galias, prieš kiekvieną išėjimą į sceną žinau, kad Jis yra ir bus kartu su manimi. Tačiau jau iš patirties žinau, kad Jis bus paten-kintas tik tuomet, kai tu pati įdėsi labai daug pastangų, triūso ir va-lios, pareikalausi iš savęs daug“.

O kalbėdama apie dvasios lais-vę Birutė atkreipia dėmesį, kad kelias į ją jai ir yra kūryba - amži-no patyrimas šioje žemėje. „Todėl turbūt taip aistringai norisi eiti savuoju keliu ir nesustoti. O sie-kiamybė turbūt - suprasti, kokią gi pamoką turiu išmokti su kiek-vienu gyvenimo tarpsniu, nauju išbandymu, santykiu su kiekvienu „padovanotu“ tau žmogumi... Vai-dmenys, gyvenimas scenoje man irgi padeda tai suvokti, analizuoti, dar sykį išgyventi“.

Buvo Antigonė, Unė, Mari-na Cvetajeva... O kas toliau? Po premjeros ir kitų praėjusių metų darbų Birutė trokšta pailsėti ir grįžti į save, į tą ramybės būseną, iš kurios vėl ir vėl, anot jos, at-eina švelnus kūrybos nerimas. Ji galvoja apie vieną jai labai artimą Henriko Ibseno pjesės heroję.

Parengė Deimantė ZaiLSkaitĖ

Kas Ką išleido

Donatas KATKUS

Išleista profesoriaus Donato Katkaus knyga „muzikos atlikimas: istorija, teorijos, stiliai, interpretacijos“. Tai - pirmoji knyga lietuvių kalba, apžvel-gianti muzikavimą europoje nuo viduramžių iki šių dienų. Knygoje išsamiai aptariamas baroko muzikos atlikimo stilius, apžvelgiama muzi-kavimo ir muzikinės interpretaci-jos raida klasicizmo ir romantizmo epochose, XX a. muzikos atlikimo problemos. Donatas Katkus - alti-ninkas, dirigentas, pedagogas, mu-zikologas, muzikos vadybininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademi-jos Kamerinio ansamblio katedros profesorius.

Odė trijų rašytojų romantiškai meilei

n Scenoje iš spektaklio „Laiškai į niekur“ - Birutė Mar, vytautas anužis ir aleksas kazanavičius

Dmitrijaus matvejevo nuotr.

Kas Kam ruošiasi

Rosita ČIVILYTĖ

Pastaruoju metu nuostabaus balso savininkė Rosita Čivilytė rečiau koncertavo ar pasirodė televizoriaus ekranuose, taip liūdindama savo ištikimiausius gerbėjus. Dainininkė daugiau laiko skyrė pedagoginiam darbui, dalijosi vokalinėmis sub-tilybėmis su savo mokiniais. Tačiau panašu, kad 2013-ieji Rositai bus aktyvesni, nes dainininkė planuoja dalyvauti populiariame muzikiniame televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“, kur dainuos su savo vyresnėle dukra. „Giliai širdy visąlaik galvoju apie savo klausytoją ir tikrai jam turiu ką padainuoti“, - yra prisipažinusi R.Čivilytė.

Kas Kur išvyKsta

Agnė KUZMICKAITĖ

Berlyno publika pirmoji pamatys naujausią lietuvių dizainerės Agnės Kuzmickaitės 2013/2014 metų rudens ir žiemos kolekcijos fragmentus. Kitą savaitę Lietuvoje ir užsienyje pripažinta rūbų kūrėja su savo drabužių modeliais pasirodys Berlyno mados savaitėje. elegancija ir subtilumu išsiskirianti kūrėja Berlyne pristatys dalį savo naujos kolekcijos ir dalį kolekcijos su Lietuvoje jau pastebėtais ir pamėgtais drugeliais. Iš viso yra vežama keturiolika modelių. Jie bus pristatyti sausio 16-osios vakare, o tai labai geras laikas kolekcijos pristatymams, vykstantiems nuo ankstaus ryto.

Kas Kur Koncertuos

Virgis STAKĖNAS

Jau greitai Vilniaus universiteto planetariume įvyks magiškas mu zi-kanto Virgio Stakėno koncertas, pa va-dintas „Folkabilly baladės... Iš 25 metų aruodų“. Juo ypač turėtų susidomėti dainuojamosios poezijos gerbėjai. Pirmasis naujųjų metų projekte „Bardai tarp žvaigždžių“ pasirodysiantis V.Stakėnas gali būti drąsiai vadinamas vienu iš dainuojamosios poezijos kūrėjų ir puoselėtojų. Kas nežino muzikanto V.Stakėno su gitara rankose? Tik daugelis jį pažįsta kaip kantri dainininką, kitiems jis labiau asocijuojasi su populiariosiomis baladėmis ir dainuojamąja poezija.

cmyk

3

cmyk / 3

Smuikininkui, pedagogui, visuomenės veikėjui Jurgiui Dvarionui, lietuvių muzikos klasiko Balio Dvariono sūnui, sausio 13 dieną sukaks 70 metų. Sutapimas ir tai, kad jis gimė būtent tokią dieną, kuri 1991-aisiais Lietuvai tapo tragiška. Nuo tos dienos maestro savo gimtadienio nebešvenčia.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Svetingi namai - gyvas muziejus

Dvarionų namai visada buvo svetingi, atviri ir muzikos pasaulio žinovams, ir šiaip smalsiems mū-sų tautos palikimui žmonėms. Tad sostinės Lukiškių aikštės name esantis butas, į kurį Dvarionai iš Kauno persikėlė 1949 metais, vei-kiau panašus į gyvą, ypatinga aura apgaubtą muziejų, kurioje daug kas išlikę taip, kai čia gyveno kompozi-torius B.Dvarionas. Tai patvirtina ir dabartinis buto šeimininkas, jo sūnus maestro Jurgis.

J.Dvarionas, paklaustas, kaip jaučiasi nužingsniavęs tėvo, lietuvių muzikos klasiko nužymėtu keliu, pirmiausia nusišypso: „Mane liki-mas iš tiesų labai lepino... Gimiau ir augau gražioje, draugiškoje, muziką dievinančioje šeimoje, tapau Dva-rionų palikimo saugotoju, gyvenu simbolinėje vietoje - priešais pat buvusią Konservatoriją, dabar Lie-tuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kurioje dirbo ir mano tėvai. Jau keturis dešimtmečius dirbu Sty-ginių instrumentų katedroje. Esame kūrybiški, kolegiški, visi stengiamės išlaikyti aukštą profesinio paruoši-mo lygį ir deramai perduoti estafe-tę jaunimui. Jeigu gyvuos tradicijų tęstinumas, gyvuos ir Lietuva, jos kultūra, muzika, menas“.

Kiek pamąstęs, maestro priminė kinų prakeiksmą: „Kad tu gyven-tum permainų laiku“. Netikėčiau-sia, pasak pašnekovo, jo gyveni-

mo permaina, tiksliau sakant aki-brokštas, įvyko pernai. Bene penkis dešimtmečius dirbęs su vaikais M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, pedagogas netikėtai sužino, kad jis ten nebereikalingas... „Direkcija taip panūdo naujų vėjų, kad mane ir kelis kolegas, kurių dėka menų mokykla tapo tuo, kuo dabar garsėja, atleido iš darbo, - neslėpė nuostabos jubi-liatas. - Tokiu būdu buvo pažeistas mokymo proceso tęstinumas. Mūsų auklėtiniai, pasimokę „čiurlionkėje“, visi tęsdavo mokslus LMTA. Buvo suformuota aiški kiekvieno žinomo menininko mokykla, turinti savas tradicijas ir duodanti puikius vaisius. Dabar viskas nutraukta, nubrauk-ta. Dviratį ten bandys išradinėti iš naujo. O kam to reikia?.. Man atro-do, jog nuo tokių „permainų tik dėl permainų“ kenčia pačios gražiausios idėjos, iniciatyvos, kurios kurtos dešimtmečiais. Kai kas, žinoma, gali mestelti, kad jaunimas geriau išmano, kaip ir ką daryti... Gaila, kad ir kitose mūsų gyvenimo srityse nesilaikoma tęstinumo, nepaisoma tradicijų, o aklai sekama naujomis technikomis ir technologijomis. O juk kadaise Stradivarijaus sukur-tas smuikas tebeskamba be jokių patobulinimų“.

Dvarionų dinastija

Septintą dešimtį bebaigiantis mu-zikas laimingas, kad Dvarionų dinas-tija tęsiasi. Jis džiaugiasi savo pačiais artimiausiais žmonėmis: žmona Ilo-na, kuri visada šalia, kuri yra ir drau-gė, ir bendramintė. Turi sūnų, žino-mą pianistą ir pedagogą Justą, dukrą smuikininkę Aistę, keturis anūkus, kurie, net ir patys mažiausi, taip pat muzikuoja. „Mūsų šeima puikiai su-taria, tik man labai liūdna, kad mano dukra šiuo metu dirba Londone. Ji yra smuikininkė, didžiausia mano pa-galbininkė, sumani pedagogė, kartu su ja dirbome, turėjome labai gražių planų. Bet likimas taip pasisuko, kad ji su savo vyru ir vaikais jau penk-ti metai gyvena tame didmiestyje, dirba, turi daug mokinių. Nežinau, koks bus tolesnis jų gyvenimas, ir man dėl to kiek neramu, tačiau gabių žmonių, menininkų panašus likimas nėra naujiena. Kodėl taip Lietuvoje

atsitiko? Tai jau laikmečio piktžaizdė, kurią reikia kažkaip gydyti“, - kalba muzikas.

Maestro čia pat prisiminė savo žymųjį tėvą B.Dvarioną, jo amžinin-kus, kurie tobulinosi užsienyje, bet tvirtai žinojo, kad reikia grįžti į savo šalį, dirbti savo šalyje, ir tai darė nepaisydami nei istorijos skersvėjų, nei kitokių gyvenimiškų peripetijų. „Mano tėvas turėjo visas galimybes likti Leipcige, kur tuomet mokėsi. Jis grįžo į Lietuvą kartu su Juozu Gruodžiu, Jadvyga Čiurlionyte ir

kitais mūsų kultūros šviesuoliais. Jie rinkosi savo kraštą, kad jam galėtų atiduoti savo žinias ir talentą. Dabar, deja, situacija keičiasi... Mano ge-riausi mokiniai, studentai yra tokio lygio, kad jie gali dirbti nepaprastai aukštos kvalifikacijos kolektyvuose, o Lietuvoje tokių yra labai mažai. Tad paaiškėja liūdnokas faktas, kad mes puikius specialistus rengiame jau ne vien Lietuvai, o plačiajam pasauliui. Tad lazda turi du galus. Kas bus su Lietuva, jos kultūra, ar ji nepaskęs globalizacijos liūne?“ - svarstė pašnekovas.

Sąjūdis liko širdyje

„Prisiminkime tuos palaimintus Atgimimo metus. Kokie žmonės tuo-met dirbo: ir Vytautas Landsbergis, ir Romualdas Ozolas, ir Marcelijus Martinaitis, ir amžiną atilsį Justinas

Marcinkevičius bei Sigitas Geda. Kie-kvienas jų žodis buvo svarus, reikš-mingas, gilus... Tai buvo pakylėjimas aukštesnio tikslo vardan. Gaila, kad dabar protingų kalbų iš Seimo tribū-nos beveik negirdime, dar blogiau - tautai rodomi nekultūringi, pigūs „spektakliai“, o parlamentarai neretai primena klounus. Dėkui Dievui, ne visa tauta tokia, gabus jaunimas teikia vilčių“, - kalba muzikas ir prisimena tą lemtingą Sausio 13-ąją, kai jis su žmona buvo prie Seimo rūmų.

Tie tragiški įvykiai, kraujo pra-liejimas, aukos, jų laidotuvės ir ne tik artimųjų, bet ir paprastų žmonių ašaros muzikantui tapo ap-sisprendimo valanda daugiau tą-dien gimtadienio nešvęsti. „Bet yra Jurginės. Štai tada jau šeimyna ir draugai žino, kad mane galima sveikinti, kad aš tą dieną švenčiu, - šypsosi maestro. - Antra vertus, žmogaus gyvenimą, jo siekius ir darbus lemia ne metai, juo labiau ne gimtadienių šventimas“.

Darbų karuselėje smuikas nenuobodžiauja

Maestro J.Dvarionas prisimena ir pačius įsimintiniausius savo koncer-tus. Vienas iš tokių buvo 1971-ųjų gruodį, kai jis, diriguojant tėvui, griežė garsųjį jo Koncertą smuikui h-moll. Taip pat jam labai svarbus tapo B.Dvariono autorinis vakaras Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje, kai koncertavo kartu su Juo-zo Domarko orkestru. Visam gyve-nimui įstrigo ir gastrolės Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai kartu su seserimi pianiste Aldona Dvario-naite didžiulėse salėse koncertavo garsios antropologės Marijos Gim-butienės kvietimu... Ir dar maestro labai svarbūs buvo jo koncertai po Rusijos Aukso žiedo miestus, kurie vyko ką tik paskelbus Nepriklauso-mybės Atkūrimo Aktą. Žmonės sa-lėje šaukė: „Šaunuoliai, lietuviai!“, tuo pačiu pritardami Lietuvos ne-priklausomybės siekiams.

J.Dvarionas prisipažino, kad jis žavisi tais talentais, kurie nepaisy-dami menkų atlyginimų neišvažiuoja iš Lietuvos, o jeigu ir išvyksta, tai neilgam. Žavisi tais, kurių vardai puikuojasi garsiausių koncertų ir

teat rų salių afišose, o greta parašy-tas šventas žodis LIETUVA.

O jam pačiam kas yra muzika? „Mano visas gyvenimas yra muzi-ka. Tai ir grojimas, ir pedagoginis darbas, ir rengimas bei dalyvavimas konkursų vertinimo komisijose, muzika - tai ir koncertų klausymas, bendravimas su kolegomis, bičiu-liais. Gal kam nors gali atrodyti, kad tai nuobodu, kad reikia dar kažko-kios įvairovės, adrenalino. Ne... Man tikrai daugiau nieko nereikia“.

Įdomu, ar maestro smuikas, kurį jis, tėvų paakintas, pasirinko dar vaikystėje, nenuobodžiauja? „Ne. Senasis instrumentas visada man po ranka. Jis guli ant fortepi-jono, kuriuo grodavo mano tėvas. Štai šiuo metu mokausi groti mūsų vieno iš pačių talentingiausių nūdie-nos kompozitorių Broniaus Kutavi-čiaus kūrinį simboliniu pavadinimu „Andata e ritorno“ („Ten ir atgal“), skirtą vasario mėnesį vyksiančiam tarptautiniam Jašos Heifeco kon-kursui, kuris sutrauks muzikantus iš viso pasaulio“.

Ir dar... maestro jau kelis dešim-tmečius dalyvauja rengiant kasmet populiarėjančius B.Dvariono pianis-tų ir smuikininkų konkursus. „Noriu tikėti, kad ir koncertais po Lietuvą, ir konkursų rengimu man pavyko palikti nors kruopelytę grožio ir gy-venimo tiesos“, - viliasi jubiliatas.

jubiliejaij/b žmonės

Kodėl maestro J.Dvarionas nebešvenčia gimtadienio?

truMpaiapie Jurgį Dvarioną:

• Gimė: 1943 m. sausio 13 d. Kaune.

• tėvai: Balys Dvarionas ir Aldona Dvarionienė.

• mokslai: 1965 m. baigė Maskvos konservatoriją. 1973 m. apgynė menotyros kandidato disertaciją.

• Nuo 1969 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas.

• veikla: 19891998 m. Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys.

• Koncertavo: tuometinėje Sovietų Sąjungoje, JAV, Suomijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt.

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

Tad paaiškėja liūdnokas faktas, kad mes puikius specialistus rengiame jau ne vien Lietuvai, o plačiajam pasauliui. Kas bus su Lietuva, jos kultūra, ar ji nepaskęs globalizacijos liūne?

4

cmykcmyk4

karjeraj/b žmonės

Operos dainininkas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas (30) yra apimtas euforijos, nes pastaruoju metu likimas jam buvo maloningas ir pažėrė ypatingų dovanų - pirmagimę Vakarę ir pagrindinį vaidmenį (beje, pirmą!) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jis dainuoja garsiojoje Johano Štrauso (Johann Strauss) operetėje „Šikšnosparnis“.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Labiau linksta į klasiką

„Praėjusieji metai man atne-šė du svarbius dalykus gyvenime. Pirmiausia į mūsų šeimą atėjo labai lauktas vaikas. Taip pat buvo pri-statyta išskirtinė premjera - Lietu-vos nacionaliniame operos ir baleto teatre aš parengiau Aizenštaino vaid menį „Šikšnosparnio“ opere-tėje. Mano pirmasis pasirodymas buvo sausio 3-iąją, bet premjera įvyko paskutinę 2012-ųjų dieną. Tai itin svarbus įvykis mano gyve-nime, nes Operos ir baleto teatras - pagrindinė operos scena, labai sti-prūs atlikėjai, statytojai. Aš tiesiog pajutau, kaip ūgtelėjau atlikęs šį personažą, bet dar yra ko siekti, dar yra kur tobulėti“, - džiugesiu trykšta J.Sakalauskas.

Dainininkui labai artimas ope-retėje atliekamas vaidmuo. Regis, jam nieko nė nereikia daryti kuriant šio linksmo vyruko vaidmenį, nes jis jam suprantamas iki širdies gel-mių. „Pagrindinis herojus Aizenš-tainas - tai Vienoje gyvenantis vy-rukas, kuris pats to nesuprasdamas tampa didžiulio pokšto dalimi. Kuo jis man patinka? Kaip ir aš, mėgs-ta vakarėlius. Kaip ir aš, mėgsta moteris. (Šypsosi.) Mes turime labai daug panašumų. Aš galbūt esu naivus, bet jis ypač naivus - taip savimi pasitiki ir, atrodo, žino daugiau už visus. Bet iš tikrųjų vi-si jį mausto, nors jam atrodo, kad jis visus mausto. Yra tokia scena, kai jis neatpažįsta savo žmonos ir pradeda ją merginti. Manau, kad tai yra didelio naivumo ir atvirumo pavyzdys. Bet iš principo jis nėra neigiamas personažas. Tiesiog jis nori linksmintis ir per naivumą pakliūva į keistas kuriozines situa-cijas“, - savo linksmą personažą pristato J.Sakalauskas.

Lietuvos muzikos ir teatro aka-demijoje studijas baigęs vyras pri-sipažįsta, kad jo muzikinis kelias nebuvo paprastas. Jam teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų paste-bėtas kaip atlikėjas. „Mano muziki-nis kelias yra labai dviprasmiškas. Jeigu sakyčiau, kad man šypsojosi laimė ir sulaukiau milijonus pa-siūlymų - būtų netiesa. Didžiausia bėda siekiant karjeros, kad viską norėjau padaryti per anksti, nepa-sirengęs kai kuriems vaidmenims. Sakyčiau, dar ne visai gerai dainuo-damas ėjau į televiziją ir skubėjau dalyvauti operose. Dėl to nepakan-kamai gerai užsirekomendavau ir buvo šiek tiek sunkiau įsitvirtinti.

Tačiau labai greitai tapau žinomas. Sutikime, per greitai, kai tave, dar besimokinantį ketvirtame kurse, rodo pagrindiniu laiku per visus televizijos kanalus. Viską padariau per savo aktyvumą, norą dirbti, per bendravimą su žmonėmis ir per savo idėjas. Niekas nenukrito iš dangaus. Visur dėjau didžiules pastangas, nes maniau, kad nuo-seklumas ir pasiaukojimas darbui gali nuversti kalnus“, - įsitikinęs J.Sakalauskas.

Maestro pamokos

J.Sakalausko kelias įdomus ir tuo, kad prieš operą dainininkas jėgas išbandė atlikdamas kitokio stiliaus muziką - tai džiazas ir pop-muzika. Anksčiau galvojęs, kad tikrasis jo kelias yra populiarioji muzika, dabar mano priešingai - kuo ilgiau dainuoja klasikinę mu-ziką, kuo labiau gerėja atlikimo technika, tuo artimesnė jam tampa klasika. Jis ją laiko savo tikruoju pašaukimu: „Opera - pirmiausia mano specialybė, antra, tai mano

pasirinktas kelias. Nuo vaikystės supratau, kad muzikinis teatras ir vokalinis menas turi tai, kas man patinka. Jaučiu, kad mano misija - šioje srityje padaryti kažką labai svarbaus, kažką atskleisti sau ir visuomenei. Opera man suteikia naujų galimybių dirbti, pasiekti naujos kokybės, nors šis žanras nėra toks populiarus kaip kino me-nas arba popmuzika. Jis turi savo specifiką ir kaip labai svarbi raiš-kos priemonė mene gali atskleisti visiškai naujus dalykus“.

Vienas pagrindinių J.Sakalausko mokytojų - legendinis Lietuvos te-noras Virgilijus Noreika. Kaip ma-estro vertina tai, kad J.Sakalauskas, užuot visas jėgas sutelkęs į operą, blaškėsi ieškodamas kelių į popu-liariosios muzikos sceną? „Profe-sorius V.Noreika visąlaik sakydavo, kad šalia operinės muzikos reikia mokėti atlikti tai, ką supranta di-delė dalis žmonių, - savo iškilaus mokytojo palaikymu džiaugiasi J.Sakalauskas. - Tai leidžia būti labiau suprantamam ir suteikia galimybę šiek tiek daugiau uždirb-

ti. Be operinės muzikos, maes-tro visąlaik atlikdavo ir estradinę. Kartais susitinkame ir pašneka-me apie muziką. Aš prisimenu jo pamokas ir galiu drąsiai pasakyti, kad tik dabar pradedu suprasti, ko profesorius iš manęs kadaise norėjo. Kai mokiausi akademijoje, ne visas pastabas suprasdavau, ne viską priimdavau, galbūt dar ne-buvau kai kam pasiruošęs. O da-bar prisimenu kiekvieną pasakytą profesoriaus žodį. Jo keliami tikslai tikrai buvo pagrįsti profesionalumu

ir ko tikrai reikės scenoje. Jis - vienas mėgstamiausių Lietuvos dainininkų ir buvimas šalia, aišku, yra labai vertinga paspirtis. Jis bu-vo tas žmogus, šalia kurio brendau kaip dainininkas, šalia buvo ir kitų nuostabių pedagogų, iš kurių irgi labai daug ką perėmiau“.

Taip pat J.Sakalauskas yra vie-šosios įstaigos „Baltijos kameri-nis operos teatras“, kuri rengia kamerinius operos pastatymus, mokymus ir dirba su jaunaisiais atlikėjais, direktorius. Dargi jis su vaikinų grupe „el Fuego“ rengia trečiąjį albumą. Kaipgi pavyksta visur suspėti? „Stengiuosi suspėti atlikti visus darbus, bet ne viskas pavyksta“, - šypsosi operos dai-nininkas, kuris ruošiasi naujoms premjeroms.

Vaikas keičia vertybes

Sėkmingai klojasi ir žmonos Agnės Sabulytės muzikinė karjera. „Praėjus savaitei po gimdymo Agnė dainavo viename mano renginyje, jau yra suplanuoti kiti koncertai. Manau, kad ji kaip atlikėja po tru-putį stosis ant kojų. Jai reikia sce-nos, bet kaip motina ji nori pabūti su vaiku. Agnė pasirinko motinystę pirmoje vietoje, o antroje vietoje - visa kita. Bet tai nereiškia, kad ne-galės toliau tęsti karjeros“, - nea-bejoja J.Sakalauskas.

Savaime suprantama, kad į šį pasaulį atkeliavus dukrelei daini-ninkui vis mažiau ir mažiau norisi ištrūkti iš namų. Paklaustas, ar jaučiasi laimingas, dabar drąsiai galėtų atsakyti, kad turėdamas nuostabią dukrą jis neapsakomai laimingas. Lapkričio 25-ąją su žmo-na susilaukęs dukrelės sako, kad tėvystė stipriai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. „Nėra taip, kad nustoji gyventi, nematai žmonių, nesutinki draugų, tačiau prioritetas yra vai-kas. Jis stipriai pakoreguoja tavo vertybių skalę. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad susilaukti vaiko yra itin svarbu kiekvienai susituokusiai porai. Manau, tikra šeima yra tada, kai atsiranda vaikelis. Ne vestu-vės, ne kažkokie įsipareigojimai vieno kitam, bet būtent vaikelis keičia santykį šeimoje. Tik vaikas padaro šeimą tikra šeima“, - įsiti-kinęs ketverius metus susituokęs J.Sakalauskas.

Atlikėjui nepaprastai patinka rūpintis mažąja, sako, visai mielai sutinkantis žmonos paprašytas pa-būti su vaikeliu, netgi, jeigu reikia, atsikelti naktį. O kokios užplūdo emocijos, kai pirmą kartą išvydo dukrelę? „Mums visi sakydavo, kad verksime, kai pamatysime savo vaiką. Bet tuo momentu aš never-kiau, man tiesiog buvo labai gera, aš juokiausi. Paskui pagalvojau, gal esu nenormalus, nes aš tokiose gy-venimiškose situacijose niekada dėl nieko neverkiu, išskyrus kai išgirs-tu gražią muziką ar pamatau gražų filmą. Mano verksmas gali būti tik iš susijaudinimo, kai pamatau gra-žias, jaudinančias scenas. O šiaip aš dėl nieko neverkiu. Tiesa, verkiau laidodamas savo tėvą“, - prisipa-žįsta dainininkas. Jau stovi Jono ir Agnės namo pamatai už Baltupių esančiuose soduose nusižiūrėtoje gražioje vietoje, jau netgi įvesta elektra ir artimiausiu metu galbūt iškils sienos. Bet visi darbai juda dar labai lėtai.

Jonas Sakalauskas: niekas iš dangaus nenukrito

Visur dėjau didžiules pastangas, nes maniau, kad nuoseklumas ir pasiaukojimas darbui gali nuversti kalnus

Sauliaus Venckaus nuotr.

Stasio Žumbio nuotr. Audronės Tylaitės ir Aušros Volungės nuotr.

cmyk

5

cmyk / 5

pasirinkimasj/b žmonės

Pirmojo lietuvių fantastinio filmo „Aurora“, kuris jau buvo parodytas bene vienuolikoje tarptautinių kino festivalių ir pelnė svarių prizų, režisierė Kristina Buožytė (30) didžiausią egzaminą laiko čia, Lietuvoje. Vos prieš savaitę kino ekranuose pradėto rodyti filmo pristatymuose ir aptarimuose dalyvaujanti Kristina prisipažįsta kartais pasijuntanti tarsi nuoga prieš žiūrovus.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

- Pradėtas rodyti pernai Kar-lovi Varų kino festivalyje ir pel-nęs pirmuosius svarbius prizus, jūsų filmas „Aurora“ Ispanijoje vykusiame SITIGES festivalyje taip pat tituluotas kaip geriau-sias Europos fantastinis filmas. Apdovanojimai tarsi vainikavo visos jūsų komandos bemaž ke-tverius metus trukusį darbą. Ar dabar jaučiate palengvėjimą?

- Taip, jaučiu, nes į šį filmą su-dėta daug žmogiškų apmąstymų ne tik apie būtį, pasąmonę, meilę, ais-trą, bet ir apie mokslinių atradimų galimybes. Tačiau jaudulys po to, ką padarėme ir kaip mums patiems visa tai atrodo, yra sumišęs su bai-me, kaip filmą priims, suvoks mūsų žiūrovai. Labiausiai jaudinausi po pirmosios premjeros, kai po pa-skutinių filmo kadrų vieni žmonės pradėjo išeidinėti iš salės, o kiti liko susitikime. Jaudulys nepaleido dar ir dėl to, kad vis mąsčiau, ar mūsų santūriai publikai viskas aišku, gal kas nepatiko, gal per daug nuogo kūno, be kurio sunku įsivaizduoti šią fatališkos meilės istoriją.

- Kokie žiūrovų klausimai jums buvo labiausiai netikėti?

- Man labai patiko vienos žiū-rovės pastebėjimas - po seanso ji priėjo ir pasakė: „Gal jau kino kritikai pastebėjo, kad jūsų filmo tematika labai primena Ievos ir Adomo istoriją“. Iš tiesų netikėta tai, kad žmonės apie filmą mąsto, randa įvairių sąsajų. Esu įsitikinusi, kad skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir gyvenimo patirties žmonės „Au-roros“ istoriją vertina skirtingai, bet juk taip yra su visais filmais. Svarbiausia, kad žiūrovai nelieka abejingi, kad jie apskritai ateina į kino salę, o ne ištisai leidžia laiką prie kompiuterių.

- Jūsų filmas prikausto dė-mesį ir turiniu, ir vaizdo efek-tais, nepaleidžia savo įtampa, skirtingai nuo kai kurių kitų lietuvių filmų, kurių metu pasi-taiko, kad žiūrovas ir užmiega belaukdamas pabaigos. Žinoma, tai susiję su mokslinės fantas-tikos sritimi, kuriai dar tebėra paslaptis komos ištikto žmogaus jausena, kuri ir tapo pagrindine

jūsų filmo gija. Kodėl pasirinko-te kurti būtent fantastinį filmą, juk tai rizika ir dėl to, kad Lie-tuvoje tokio nebuvo?

- Žinoma, fantastika užsikrėčiau paauglystėje. Tai buvo mano pati mėgstamiausia literatūra. Pirkdavau šias knygas tuntais. Mama, beje, gydytoja, man sakydavo: „Kristi-na, kada gi tu nusileisi ant žemės?“ (Juokiasi.) O aš atsakydavau, kad man tas knygų pasaulis įdomesnis. Beje, esu nemažai laiko praleidu-si ir poliklinikose, ir ligoninėse, iš mamos esu daug girdėjusi apie medikų darbą, ligonius. Tad tai kas susiję su žmogaus kūnu bei siela man be galo įdomu. Jeigu nebūčiau tapusi režisiere, tikriausiai būčiau buvusi psichologe ar neurologe. Čia dar žmonijos neatrasti klodai. Kai pradėjome rašyti su mano bičiuliu prancūzu Bruno Samperiu filmo scenarijų, nebuvo taip, kad susėdo-me ir iš karto nutarėme: štai dabar darysime fantastinį filmą. Tiesiog mūsų sumanyta meilės istorija, pa-

remta moksliniu eksperimentu, ku-ris dar nėra įgyvendintas, bandymu pasinerti į dar neištirto mūsų vidinio pasaulio galimybes ir keistenybes, padiktavo kūrimo sąlygas ir efektus. Viskas susidėliojo taip, kad jis tiko padėti į fantastikos žanro lentynėlę. Neturėjome didelio biudžeto, nes, kaip žinote, tokiuose filmuose pa-prastai būna be galo daug specialių-jų efektų, skirtų žiūrovui šiurpinti, kelti siaubą. Mums norėjosi daugiau nuotykio, romantikos, paremtos herojų jausmais, aistra, galimu tar-pusavio ryšiu apliekant mokslinį eksperimentą, kurio principas - in-formacijos perdavimas neuroniniu lygmeniu. Jaučiausi subrendusi apie tai pakalbėti.

- Kodėl užsienio ekranuose ir tarptautiniuose festivaliuose „Aurora“ rodoma kitu pavadini-mu - „Vanishing Waves“ („Nyks-tančios bangos“)?

- Priežastis visiškai paprasta. Pabaigus mūsų filmą, paaiškėjo, kad

„Auroros“ pavadinimu kino filmą jau yra sukūrę rumunai. Tad mums teko šį gražų pavadinimą keisti.

- Filme daug nuogybių. Ar nesulaukėte dėl to priekaištų?

- Na, susitikimuose su lietuvių publika esame sulaukę ir kandžių replikų, tačiau, kaip sako vieną iš filmo veikėjų sukūręs aktorius Da-rius Meškauskas, pasitelkęs Molje-ro žodžius: kiekvienas nuogo kūno demonstravimą suvokiame pagal savo išsilavinimo ar net ištvirkimo laipsnį. Man regis, mes savo filme padorumo ribų nesame peržengę. Vienas žmogus žiūri į ekraną ir mato tik „papus“, o kitas suvokia herojės tragedijos prasmę. Tai na-tūralu... Man regis, kad mes, filmo kūrėjai, buvome dar labai subtilūs, nenuėjome stereotipinių holivudi-nių filmų keliu, kur rodomos atviros sekso scenos. Stengėmės labai sub-tiliai kalbėti apie intymius dalykus, pasitelkti simbolius.

- Kalbėjote apie kuklų filmo biudžetą. Koks jis?

- Na, tiksliai pasakyti gali mūsų filmo prodiuseriai, o apytikriai 1 mln eurų, bet tarptautiniuose fes-tivaliuose kolegos, sužinoję, kiek mums tai kainavo, stebėjosi. Anot jų, filmo vaizdas ir kokybės karte-lė tokia, kad filmo kūrimas vertas šešis kartus didesnių pinigų. Mums kokybė buvo labai svarbi ir jos pa-siekėme didelėmis visos komandos pastangomis. Dėkui Dievui, mūsų bendraminčiais tapo labai kūrybin-gi ir išradingi žmonės, kurie tikėjo mūsų projektu, tikėjo sėkme, dirbo ne dėl pinigų.

Labai noriu padėkoti specialiųjų efektų kūrėjui Vitalijui Žukui, stu-dijos „Opta“ direktoriui, kad jis da-rė viską, kad būtų išlaikyta vaizdo kokybė, kad nebūtų persistengta ir nueita pigiu televizijos filmų ke-liu. Mes labai rimtai kalbame apie žmogui svarbius ir didelius dalykus. Mes su Bruno pasirinkome siužetui labai ploną ir rizikingą pasakojimo liniją, kuria einant tarsi lynu virš bedugnės galima ir nukristi.

- Filme epizodinį vaidmenį atlieka vienas žinomiausių da-bartinio Lietuvos kino žmonių Šarūnas Bartas. Ar lengvai pa-vyko jį prisišnekinti?

- Su Šarūnu susipažinome po mano pirmojo filmo „Kolekcio-

nierė“ pristatymo Niujorke ir pa-laikėme ryšį. Draugeliai nebuvo-me. Kai sugalvojau persekiotojo vaidmenį pasiūlyti būtent jam, jis išsyk sutiko.

- O aktoriai Jurga Jutaitė ir Marius Jampolskis, kurie nusi-filmavo nuogi, tikriausiai gavo didžiulius honorarus?

- Jau minėjau, kad niekam di-delių honorarų prodiuseriai nemo-kėjo. Jurga ir Marius vaidino tikrai ne dėl pinigų. Žinoma, jiems buvo sudėtinga vaidinti nuogiems, nes teko filmuoti juos beplaukiojan-čius vandenyje ir gana šaltu metu. Spaudė terminai ir pasirinkimo ne-buvo. Marius - prityręs aktorius, o štai Jurga mums buvo atradimas. Iš pradžių Auroros vaidmeniui buvau numačiusi kitą aktorę, bet ji per-skaitė scenarijų ir paskutinę minu-tę atsisakė. Tad J.Jutaitės, su kuria daug dirbome, intuityvi vaidyba yra kone pusė filmo sėkmės.

- Su prancūzu Bruno kartu rašėte jau antro filmo scenarijų. Pirmasis buvo „Kolekcionierė“, o trečias ar bus?

- Tikriausiai bus, nes abu užsi-krėtėme fantastika. Vėl galvosime apie įdomią istoriją ir stengsimės įspūdingai vizualiai pateikti žiūrovui. Yra daug fantastinių knygų, kurias norėčiau ekranizuoti, bet, deja, pa-aiškėjo, kad jų ekranizacijos teisės jau nupirktos amerikiečių prodiuse-rių ir žymūs režisieriai rengiasi juos statyti. Gaila, bet mes neturime to-kių galimybių nupirkti ekranizacijos teises, todėl teks, matyt, scenarijų vėl kurti patiems. Dabar ketiname labiau krypti į genetikos pusę.

- Kalbama, kad jūs esate ne tik kūrybos draugai. Ar tai tiesa?

- Tokias kalbas galiu paneigti. Juk iš tiesų nebūtinai, kad drau-gas ar bendramintis taptų širdies draugu. Antra vertus, aš gyvenu Lietuvoje, o jis Prancūzijoje. Nors atstumai nei meilei, nei kūrybai šiais laikais nėra kliūtis. Štai ir „Auroro-je“ meilė užsimezga, galima sakyti, tarp šiame ir anapusiniame pasauly-je esančių žmonių. (Šypsosi.) Atvirai pasakysiu: nežinau, kaip man dabar reikėtų suderinti šeimą ir kūrybą.

- Filmu „Aurora“, galima sakyti, pralaužti ledai į tarp-tautinius vandenis. Ar sėkmė pelnius nemažai tarptautinių apdovanojimų neišvilios jūsų iš Lietuvos?

- Man buvo smagu, kad tuose tarptautiniuose kino vandenyse buvo atkreiptas dėmesys į mūsų mažą šalį, kurioje, beje, ir buvo nufilmuotas visas filmas. Tačiau apmaudu tai, kad Lietuvoje kūrėjui sunku išgyventi. Atrodo, paaukojai filmui ketverius metus, dirbai po 12 valandų per parą, ėjai iš proto, o elementariam pragyvenimui, mo-kesčiams, kartais net maistui stinga pinigų. Skaudu, kad valdžios vyrai ir moterys nesusimąsto, ar meni-ninkas gali kurti produktyviai, jeigu jis nuogas ir basas.

Režisierė - nuoga prieš žiūrovus

n „auroros“ režisierė kristina Buožytė po savo antrojo filmo ilgai ilsėtis neketina

Sauliaus Venckaus nuotr.

Man buvo smagu, kad tuose tarptautiniuose kino vandenyse buvo atkreiptas dėmesys į mūsų mažą šalį, kurioje, beje, ir buvo nufilmuotas visas filmas

6

cmykcmyk6

išradėjaj/b mokslas

Marijos Kiuri (Marie Curie) vardas yra vienoje gretoje su kitų garsių mokslininkų vardais - Dmitrijaus Mendelejevo, Alberto Einšteino, Sofijos Kovalevskajos... Būtent Marija Sklodovska ir jos vyras Pjeras Kiuri (Pierre Curie) pirmieji atrado tokį reiškinį kaip radioaktyvumas. Jos kelias į šlovę buvo akmenuotas; šios moters gyvenime buvo ir džiaugsmo, ir tragedijų... Bet iki gyvenimo galo ji ištikimai dirbo mokslui.

M.Kiuri (Sklodovska) gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Varšuvoje, gimnazijos mokytojų Vladislavo ir Bronislavos Sklodovskių šeimoje. Marija buvo jauniausia iš penkių vaikų. Kai mergaitei sukako 11 metų, jos mama mirė nuo tuber-kuliozės. Liga nusinešė ir vienos iš Marijos seserų gyvybę. Jai tai buvo rimtas išbandymas. Jau vaikystė-je Marija pajuto polinkį į mokslą. Baigusi gimnaziją ji pradėjo dirbti savo pusbrolio chemijos laborato-rijoje. Pats D.Mendelejevas, drau-gavęs su Marijos tėvu, merginai išpranašavo šlovingą ateitį. Tačiau, regis, visos aplinkybės klostėsi prieš M.Sklodovskos mokslinę karjerą. Pirma, šeima buvo ne-turtinga. Antra, tuo metu Lenki-ja įėjo į Rusijos imperiją, kurioje buvo draudžiama moteris priimti į universitetus. Tada šeimos ta-ryba sudarė tokį planą: Marija dirbs guvernante, kad jos jaunes-nė sesuo Bronislava galėtų baigti medicinos institutą Paryžiuje, o paskui ji apmokės sesers moky-mosi išlaidas.

1891 m. Bronislava Sklodovska baigė institutą ir, tapusi gydytoja, pasikvietė seserį pas save į Par-yžių. Ten Marija įstojo į Sorbonos universiteto Gamtos mokslų fakul-tetą. 1893 m. ji gavo fizikos mokslų licenciatės laipsnį, o dar po metų ta-po matematikos licenciate. 1894 m. pažįstamo lenko emigranto na-muose Mari, kaip ji dabar vadino-si, susipažino su Pjeru Kiuri. Tuo metu jis vadovavo pramoninės fizikos ir chemijos municipalinės mokyklos laboratorijai, domėjosi kietojo kūno fizika ir medžiagų magnetinių savybių priklausomy-be nuo temperatūros. Iš pradžių P.Kiuri ir M.Sklodovską suartino moksliniai interesai, o po metų, kai Pjeras apsigynė daktaro di-sertaciją, jie susituokė. 1897 m. rugsėjį gimė jų dukra Iren, vėliau išgarsėjusi Žolio Kiuri pavarde. Sutuoktiniai Kiuri laboratorijoje

kartu tyrinėjo urano rūdą. Juos domino spinduliai, kuriuos skleidė urano ir kai kurių kitų elementų junginiai. Vėliau M.Kiuri pavadino juos radioaktyvumu. O 1898 m. liepą ir gruodį Mari ir Pjeras pa-skelbė atradę du naujus radioak-tyviuosius elementus; vieną iš jų jie pavadino poloniu (Lenkijos garbei), o kitą - radžiu.

Pinigų tyrinėjimams trūko. Dalį eksperimentų jie buvo pri-versti atlikti daržinėje, sveikatai pavojingomis sąlygomis... 1902 m. rugsėjį sutuoktiniams Kiuri pa-vyko iš kelių tonų urano žaliavos išgauti vieną dešimtadalį gramo radžio chlorido. 1903 m. Mari Sorbonoje apsigynė daktaro di-sertaciją „Radioaktyviųjų me-džiagų tyrinėjimai“, ir tais pačiais metais Švedijos karališkoji moks-lų akademija Kiuri šeimai skyrė fizikos Nobelio premiją. M.Kiuri buvo pirmoji moteris pasaulyje, gavusi šį apdovanojimą. 1904 m. spalį P.Kiuri buvo paskirtas Sorbo-nos fizikos profesoriumi, o Mari - jo laboratorijos vedėja. Tų pačių metų gruodį jiems gimė antroji dukra Eva. Vyresnioji Iren vėliau nuėjo tėvų pėdomis ir 1935 m. pelnė chemijos Nobelio premiją, o Eva pasirinko profesionalios pianistės ir žurnalistės kelią, taip pat parašė knygą apie savo mamą.

Regis, M.Kiuri turėjo viską - mėgstamą darbą, pripažinimą, šeimą... „Santuokoje gavau viską, apie ką galėjau svajoti, kai sudarė-me savo sąjungą, ir net daugiau“, - prisipažino ji. Bet 1906 m. balandį P.Kiuri žuvo per eismo įvykį. Visai šeimai tai buvo didžiulis smūgis. Ir vis dėlto Marijai reikėjo gy-venti toliau ir auginti mergaites...

Atsisakiusi pensijos, ji Sorbonoje vadovavo Fizikos katedrai, kuriai anksčiau vadovavo vyras. 1911 m. Švedijos karališkoji mokslų aka-demija antrą kartą skyrė M.Kiuri Nobelio premiją, šįkart už „ne-paprastus nuopelnus chemijos mokslui“. Prieš pat Pirmąjį pasau-linį karą Paryžiaus universitetas ir Pastero institutas įsteigė Radžio institutą, kurio uždavinys buvo tyrinėti radio aktyvumą. M.Kiuri buvo paskirta Fundamentaliųjų tyrinėjimų ir radioaktyvumo taiky-mo medicinoje skyriaus direktore.

Darbas su radioaktyviomis me-džiagomis M.Kiuri nepraėjo be pėd-sakų, juolab ji nesinaudojo jokiomis apsaugos priemonėmis ir net ant krūtinės pasikabinusi nešiojosi talis-maną - ampulę su radžiu... 1934 m. liepos 4 d. M.Kiuri mirė nuo leu-kemijos. Galima sakyti, visas šios nuostabios moters gyvenimas buvo sudėtas ant mokslo altoriaus...

Parengė Milda kunSkaitĖ

Marija Kiuri - mokslininkė, išradėja, mama

Marija Kiuri buvo pirmoji moteris pasaulyje, gavusi Nobelio premiją

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2013 m. sausio 12 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.net

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

Č.Laslas: Norėčiau, kad rinktinės futbolininkai žaistų

Leidinys Nr. 3

FUTBOLAS �

Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Čabos Laslo (Csaba Laszlo) atostogos artėja prie pabaigos. Jau šį antradienį 48-erių futbolo specialistas grįžta į Vilnių. Tiesa, net ir atostogaudamas Č.Laslas Lietuvos rinktinės reikalų neapleido.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

Nuo 2012 m. pradžios Lietuvos rinktinei vadovaujantis Č.Laslas jau dėlioja pasirengimo plano pirmo-sioms šių metų atrankos į 2014 m. pasaulio futbolo čempionatą rungty-nėms su Slovakija gaires. Ketvirtą vietą G grupėje užimanti Lietuvos rinktinė su trečioje vietoje reziduo-jančiais slovakais susitiks kovo 22 d. Pirmasis komandų mačas Vilniuje baigėsi lygiosiomis 1:1. Kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ apie pasiren-gimą būsimai dvikovai bei metų pra-džioje iškylančius didžiausius iššū-kius, Lietuvos rinktinės strategas atskleidė, kad šiuo metu jam didžiau-sią rūpestį kelia ne mačas su slova-kais, o pagrindinių nacionalinės eki-pos futbolininkų migracijos keliai futbolo klubų pasaulyje.

Ramiuoju futbolo sezono žie-mos periodu atsivėrę perėjimų lan-gai vilioja daugybę futbolininkų. Ne išimtis ir Lietuvos rinktinės nariai. Šią savaitę paaiškėjo, kad savo dar-bovietes pakeitė pagrindiniai Lie-tuvos nacionalinės komandos puo-lėjai Tomas Danilevičius ir Darvy-das Šernas. 34-erių T.Danilevičius iš antroje Italijos lygoje žaidusios Kastelmarės „Juve Stabia“ ekipos persikėlė į žemesnėje - trečioje ly-goje rungtyniaujančią „Latina“ ko-mandą. Rezultatyviausias visų lai-kų Lietuvos rinktinės puolėjas su šia Italijos „Lega Pro“ B grupėje pirmaujančia ekipa sudarė dvejų metų sutartį. „Esu čia tam, kad pa-dėčiau „Latina“ klubui pirmą kartą istorijoje patekti į „Serie B“. Prieš kelias dienas stebėjau komandos rungtynes ir supratau, kad tai nėra sutapimas, jog klubas šiuo metu savo divizione užima pirmą vietą. Man nėra svarbu, kokiame divizio-ne teks žaisti, esu pasirengęs nau-jam iššūkiui“, - spaudos konferen-cijoje kalbėjo T.Danilevičius.

Beje, nuo 2012 m. vasaros „Juve Stabia“ ekipoje žaidęs puolėjas „Se-rie B“ čempionate per 15 mačų pel-nė 7 įvarčius ir buvo rezultatyviau-sias komandoje. Tiesa, Lietuvos rinktinės gretose pasižymėti T.Da-nilevičiui nepavyksta nuo 2009 m.

rugsėjo 9 d., kai pelnė įvartį mače su Farerų salų rinktine.

Savo ruožtu pastaruoju metu pagrindinio rinktinės goleodoro vaidmenį iš T.Danilevičiaus perė-męs D.Šernas iš Lenkijos Liubino „Zaglebie“ klubo persikėlė į Tur-kiją, kur žais „Gaziantepspor“ klu-be, tame pačiame, kuriame žaidžia ir Žydrūnas Karčemarskas. Skel-biama, kad šį sezoną „Zaglebie“ komandoje neįsitvirtinęs 28-erių puolėjas Turkijos klubui išnuomo-tas iki sezono pabaigos.

Tačiau bene geriausią naujieną Lietuvos rinktinės strategui patei-kė Valdemaras Borovskis. Buvęs Marijampolės „Sūduvos“ gynėjas dar praėjusių metų viduryje pa-traukė Prahos „Sparta“ klubo dė-

mesį ir šiuos metus turėtų pradėti Čekijos pirmenybėse. „Manau, kad tai pats puikiausias pavyzdys, įro-dantis, kad geras žaidimas Lietu-vos rinktinėje gali futbolininkams padėti atkreipti į save užsienio klu-bų dėmesį. Juk V.Borovskis iki 2012-ųjų buvo beveik niekam ne-žinomas. Bet jis gerai pasirodė draugiškose rungtynėse su Rusija ir Baltarusija, taip pat neblogai su-žaidė ir atrankos į pasaulio čempi-onatą mačuose, tad nenuostabu, kad jį pastebėjo futbolo skautai. Džiaugiuosi, kad Valdemaras žais viename iš stipriausių Čekijos ly-gos klubų, komandoje, kuri kie-kvieną sezoną dalyvauja ir UEFA Europos lygos varžybose“, - „Spor-to gyvenimui“ kalbėjo Č.Laslas.

- Pernai jūs ne kartą sakėte, kad norite įtikinti rinktinės fut-bolininkus, jog žaidimas nacio-nalinėje komandoje gali būti ne tik garbingas, bet ir naudingas.Tikriausiai V.Borovskio istoriją dabar galėsite pateikti kaip to įrodymą.

- Būtent. Žaidimas rinktinėje - tai unikalus šansas pademonstruoti sa-vo sugebėjimus aukšto lygio varžy-bose. Todėl ir noriu, kad futbolinin-kai suprastų bei patikėtų, jog, atiduo-dami visas jėgas mačuose už rinkti-nę, jie gali padaryti sau didelę paslau-gą. Bet akcentuosiu, kad kalbėti rei-kia ne tik apie V.Borovskį. Tas pat sakytina ir apie D.Šerną. Lenkijoje jam nepavyko pelnyti klubo trenerio pasitikėjimo, bet rinktinėje jis žaidė daug ir iš karto sulaukė kito klubo pasiūlymo. Tikiuosi, kad „Gaziantep-spor“ komandoje jis žais gerokai daugiau ir turės galimybę atsiskleis-ti bei įrodyti savo vertę.

Šiuo metu aš labai laukiu žinių apie kitus rinktinės puolėjus - Tadą Labuką ir Artūrą Rimkevičių. Man apmaudu, kad Artūras negalėjo pa-sirašyti sutarties su Edinburgo „Hearts“ ekipa. Prieš Kalėdas kal-bėjausi su komandos atstovais, vi-si sutartinai tvirtino, kad A.Rimke-vičiaus darbas treniruotėse patiko komandos treneriui, bet, kaip žino-te, dėl finansinių problemų Škotijos futbolo lyga uždraudė „Hearts“ ekipai registruoti naujus žaidėjus.

Nežinau, ar jis jau surado nau-ją klubą, bet man, kaip rinktinės vyriausiajam treneriui, labai svar-bu, kad visi žaidėjai turėtų stabilias darbo vietas ir nuolat žaistų pagrin-dinėse komandų sudėtyse.

- Ar jūs būtumėte patenkin-tas, jei šie futbolininkai išvyktų žaisti į Kazachstaną arba Azer-baidžaną?

- Visi žino, kad šiose šalyse ga-lima gerai užsidirbti, o ir klubinio futbolo lygis taip pat nėra prastas. Bet man asmeniškai daug labiau patiktų, jei lietuviai žaistų Europo-je. Tokiu būdu būtų paprasčiau ste-bėti jų žaidimą, sekti sportinės for-mos dinamiką. Galiausiai net ir pa-čios rinktinės prestižas būtų dides-nis, jei mūsų futbolininkai žaistų Vakarų Europos šalių čempionatuo-se. Pakartosiu, neturiu nieko prieš tuos futbolininkus, kurie išvyksta į Kazachstaną ar Azerbaidžaną. Bet man svarbu, kad jie ir toliau tobu-lėtų, gerintų savo žaidimą.

Galiu pateikti iškalbingų pavyz-džių, kad nutinka ir priešingai. Štai Andrius Velička pernai sezoną pra-dėjo Lietuvos čempionų Panevėžio „Ekrano“ ekipoje. Aš jį pakviečiau į rinktinę ir man tikrai patiko, kaip Andrius žaidė rungtynėse su Ru-sija ir Baltarusija. Ir net tuose tra-giškuose Baltijos taurės turnyro mačuose su Latvija ir Estija jis bu-vo tikras rinktinės lyderis. Bet pas-kui A.Velička išvyko į Azerbaidža-ną. Ir viskas baigėsi. Naujame klu-be jis aikštėje dažniausiai pasiro-

dydavo po keitimo, žaidė nedaug ir nepelnė nė vieno įvarčio. Blogiau-sia, kad jis nebegalėjo padėti ir na-cionalinei rinktinei.

Labai nenorėčiau, kad taip pat nu-tiktų su A.Rimkevičiumi. Jis pernai išsikovojo vietą rinktinėje, o paskuti-nėse rungtynėse su Armėnija visi pa-matėme, kaip jis gali žaisti. Artūras ne tik pelnė du įvarčius, bet ir sukūrė dar ne vieną pavojingą epizodą prie varžovų vartų. Buvau laimingas, kai išgirdau, kad jis žais „Hearts“ ekipo-je. Neabejojau, kad Škotijoje jis taps dar geresniu, brandesniu futbolinin-ku. Deja, nepavyko. Bet aš vis dar tikiuosi, kad jis ras klubą Europoje.

- Netyla gandai apie galimą Mariaus Stankevičiaus perėji-mą iš Italijos į Ispaniją. Tiesa, jei taip nutiktų, Marius žaistų dėl išlikimo Ispanijos aukščiau-sioje lygoje kovojančiame Vigo „Celta“ klube.

- Čia jau kitas reikalas. Mano di-džiausias noras, kad Marius pagaliau vėl pradėtų stabiliai žaisti klube. Net nesvarbu kokiame. Jei jis negauna žaidimo laiko Romos „Lazio“ ekipo-je, tai turėtų pagalvoti ir apie kitus variantus. Mes apie tai kalbėjomės po rinktinės rungtynių su Armėnija. Jam jau 31-eri, manau, pats laikas žaisti, o ne sėdėti ant suolo. Mano planuose M.Stankevičius vaidina la-bai svarbų vaidmenį. Manau, kad jis turėtų būti vienu iš rinktinės lyde-rių. Jis tikrai gali juo būti, bet jam reikia susigrąžinti gerą sportinę for-mą. O tai padaryti galima tik regu-liariai žaidžiant klube. Todėl aš jam sakiau, kad turėtų mažiau galvoti apie pinigus, sutarties dydį, bet dau-giau - apie patį futbolą. Neabejoju, kad jis mane suprato.

- Iki mačo su Slovakija dar liko daugiau nei du mėnesiai. Ką planuojate nuveikti su rink-tine per tą laiką?

- Turėjome pasiūlymų sužaisti draugiškas rungtynes vasario mė-nesį. Galėjome žaisti svečiuose su Rumunija arba su Venesuelos rink-tine Majamyje. Bet apsvarstęs vi-sus argumentus, nusprendžiau, kad vasarį blaškytis po pasaulį dėl vienų rungtynių nėra geras spren-dimas. Tuo labiau kad daugelis rinktinės futbolininkų tik pradės pasiruošimą naujam sezonui, be to, ne vienas iš jų mėgins įsitvirtinti naujame klube. Tam reikia laiko.

Kita vertus, dauguma futbolinin-kų tikrai dar nebus pasirengę rim-toms rungtynėms su galingais var-žovais. Aš nebijau pralaimėjimų, bet nenoriu, kad mano žaidėjai patektų į tokią nemalonią padėtį, kai dėl prie-žasčių, nepriklausančių nuo jų pačių, būtų negailestingai daužomi į šipu-lius. Todėl nusprendžiau, kad vasario mėnesį mes surengsime treniruočių stovyklą Marijampolėje, sužaisime kontrolines rungtynes su jaunimo rinktine ir taip nuosekliai ruošimės kovo pabaigoje įvyksiančioms oficia-lioms rungtynėms su Slovakija.

POKALBIS. Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Čaba Laslas norėtų, kad Marius Stankevičius kuo dažniau žaistų ir savo klube

�

ŽINGSNIS. Lenkijoje laimės neradęs Lietuvos rinktinės puolėjas Darvydas Šernas įvarčių sausrą mėgins nutraukti Turkijoje

�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

LFF nuotr.

Europoje

8

cmykcmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas 2013 m. sausio 12 d., šeštadienis2

Populiariausi sporto karalienės pasiuntiniaiPasaulio jaunimo (iki 20 metų)

vicečempione tapusiai Dovilei Dzindzaletaitei iki aukso trūko tik vieno centimetro, o iki patekimo į Londono olimpines žaidynes - ke-lių dienų. 19-metė sportininkė dėl to nesigaili. Dovilei pavyko pasiek-ti pagrindinį metų tikslą - pagerin-ti Lietuvos rekordą.

Svarbiausią metų pergalę Do-vilė iškovojo liepos 12-ąją, likus dviem dienoms iki 19-ojo gimta-dienio. Barselonoje vykusiame pla-netos čempionate trenerio Juozo Tribės auklėtinė pasiekė 14,17 m rezultatą. Tai yra Lietuvos suaugu-siųjų rekordas. Tiek pat Barselo-noje nušoko ir ispanė Ana Peletei-ro, kuri dėl geresnių rezultatų ki-tuose bandymuose tapo čempione. Lietuvaitei atiteko sidabras.

Gražuolė iš Šiaulių neslepia, kad populiarumas jai patinka. Do-vilė kol kas nesulaukė pasiūlymų dalyvauti fotosesijose, bet jei su-lauktų - visai nesupyktų.

- Tapai populiariausia len-gvaatlete, bet nebuvai pripažin-ta geriausia. Apmaudu?

- Ne, neapmaudu, nes Austra Skujytė daug labiau už mane nusi-pelnė šio titulo. Aš sportuoju jau-nimo grupėje, o ji - suaugusiųjų. Jokios nuoskaudos tikrai nejaučiu. Aš ir pati geriausia būčiau rinkusi A.Skujytę.

- Atrodo, kad renkant ge-riausius Lietuvos lengvaatle-čius kiekvienais metais pasirin-kimas yra vis didesnis?

- Taip, pretendentų vis daugėja. Sunku pasakyti, kas tai lemia. Gal tai, kad gerėja sąlygos.

- Kaip vertini praėjusius 2012-uosius?

- Labai gerai. Aš tik pradedu sa-vo sportinę karjerą, o pagerinau su-augusiųjų Lietuvos rekordą, kai man buvo tik 18 metų. Taigi metus ver-tinu puikiai. Didžiausią įspūdį paliko Lietuvos rekordo pagerinimas. Me-tus vertinu puikiai būtent dėl to.

- Ar po pasaulio jaunimo čempionato nesapnuodavai aukso medalio? Visgi pasiekei lygiai tokį patį rezultatą kaip ir čempionė.

- Per pačias varžybas apie tai net negalvojau. Atrodė svarbu tai, kad jau turiu medalį, ir daugiau nieko nereikia. Tačiau dabar, kai praėjo pusmetis ir žiūriu varžybų nuotraukas, atrodo, kad aš turėjau būti pirma ir stovėti aukščiausiai ant pakylos. Praėjus kažkiek laiko jaučiasi šiokia tokia nuoskauda, bet antra vieta vis tiek geriau nei ketvirta. Dar turiu kur palypėti.

- Lietuvos rekordas buvo vienas iš tikslų praėjusį sezo-ną?

- Tai buvo mano pats pagrindi-nis tikslas. Rekordas laikėsi jau beveik dešimtmetį. 2003 m. jį pa-siekė Virgilija Petkevičienė. Vasa-rą prieš čempionatą Barselonoje galvojau, kad bus kaip bus, bet Lie-tuvos rekordą būtinai reikia pa-siekti. Nuo metų pradžios turėjau tokį tikslą. Man prieš tai tarptau-tinėse varžybose trejus metus la-bai nesisekė. Atrodydavo, kad esu geros formos, bet sėkmė vis nely-dėjo. O šiemet ir forma buvo gera, ir sėkmė lydėjo. Viskas sutapo. Ti-kriausiai tai buvo mano diena.

- Ko su tokiu rezultatu gali-ma tikėtis tarptautinėse suau-gusiųjų varžybose?

- Mano rezultatas yra 14,17 m, o olimpinis normatyvas buvo 14,10 m. Septyniais centimetrais jį virši-jau. Būčiau važiavusi į Londono olimpines žaidynes, bet normatyvą įvykdžiau keturiomis dienomis per vėlai. Pasaulio čempionatas vyko per vėlai. O šiaip manau, kad jei tiek šokčiau, Europoje į aštuntuką tikrai patekčiau.

- Buvo skaudu dėl pavėlavi-mo į olimpines žaidynes?

- Nebuvo. Galbūt dėl to, kad ti-krai neplanavau tiek šokti. Prieš tai mano rezultatas buvo 13,77 m. Nemaniau, kad jį pagerinsiu iki 14,17 m, ir nesitikėjau įvykdyti olimpinio normatyvo.

- Net ir žaidynių metu, kai žiūrėjai transliacijas iš Londo-no, nepersekiojo mintis, kad ir-gi galėtum būti ten?

- Pabūti ten galbūt būtų buvę šaunu. Tai būtų buvusi gera patir-tis. Tačiau abejoju, ar būčiau pasie-kusi didelių rezultatų. Tikriausiai būčiau jautusi jaudulį, o aš esu jau-na sportininkė. Trišuolininkės savo piką pasiekia maždaug 30-ies. Dar turiu laiko.

- Taigi 2016 m. Rio de Žanei-ro žaidynes galima bus vadinti įsibėgėjimu?

- Taip. Aišku, kiekvienas spor-tininkas sau kelia didžiausius tiks-lus. Mano pagrindinis tikslas iki Rio de Žaneiro bus įvykdyti nor-matyvą ir olimpinėse žaidynėse pa-tekti į finalą. O daugiau - kaip Die-vas duos.

- Nors tapai populiariausia metų lengvaatlete, esi dar nau-jas veidas Lietuvos sporte. Kaip pati save trumpai pristatytum, ką veiki, kai neužsiimi lengvą-ja atletika?

- Šiaulių universitete studi-juoju kūno kultūrą. Savo gyveni-mą sieju su sportu, noriu dirbti trenere, ateityje save matau bū-tent šiame darbe. Sportuoju, mo-kausi, taigi laisvalaikio lieka ne-daug. Jį užima draugai, šeima. Sportininkas nelabai daug ką ga-

li sau leisti, reikia daug ko atsi-sakyti.

- Norėtum būti tokia žvaigž-dė kaip Kroatijos šuolininkė į aukštį Blanka Vlasič?

- Aišku, kad norėčiau. Populia-rumas man patinka. Žmonės gatvė-je kol kas mane nelabai atpažįsta, nesu tiek daug pasiekusi. Manau, kad dar spėsiu žmonėms atsibosti. Kol kas ir Šiauliuose mane nelabai atpažįsta arba aš to tiesiog nepa-stebiu.

- Lietuvos šuolininkė į aukš-tį Airinė Palšytė šiemet ne kar-tą buvo kviečiama į fotosesijas. Tu to dar nepajutai?

- Ne, niekas manęs niekur ne-kvietė. Gal Airinė labiau tinka į modelius, jos ir matmenys kitokie. Trišuolininkės turi būti stipresnės. Gal dar ir mane pakvies. (Šypsosi.) Būtų labai smagu.

- Neprieštarautum, jei bū-tum žinoma ne tik dėl sportinių pasiekimų, bet ir dėl išvaiz-dos?

- Neprieštaraučiau. Moterys vis tiek nori būti įvertintos ne tik dėl sporto pasiekimų. Norisi ir gra-žiai atrodyti, išlikti moteriškai.

- Ar sunku sportininkėms iš-likti moteriškoms?

- Bent jau lengvojoje atletikoje tai nėra sunku. Gal kur nors kitur, pavyzdžiui, sunkumų kilnojime, tai yra sunkiau.

- Ko lauki iš 2013 metų?- Manau, jie bus labai inten-

syvūs, varžybų netrūks. Ką tik įsiliejau į suaugusiųjų grupę, jo-je bus ir komercinių varžybų. Įgysiu daugiau patirties. Bus Eu-ropos jaunimo iki 23 metų čem-pionatas. Tikiuosi, kad ir ten pa-siseks. Bandysiu paskirstyti dė-mesį ir jaunimo, ir suaugusiųjų varžyboms. Į vienas varžybas no-risi patekti, kitose - gerai pasi-rodyti. Gal visgi didesnis dėme-sys bus jaunimo varžyboms. No-risi gerai pasirodyti savo grupė-je, o varžytis su suaugusiaisiais dar spėsiu. Be abejo, tikiuosi pa-tekti į suaugusiųjų pasaulio čem-pionatą.

Lengvoji atLetika �

Prieš savaitę Palangoje buvo uždarytas Lietuvos lengvosios atletikos sezonas ir apdovanoti geriausi 2012 m. sportininkai. Jais pripažinti patyrę atletai Austra Skujytė ir Virgilijus Alekna. Tačiau gerbėjų balsavime daugiausiai balsų surinko jauni sportininkai - trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė ir šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys. „Sporto gyvenimas“ Palangoje pakalbino lengvosios atletikos sirgalių numylėtinius.

D.DzinDzaLetaitė: „tiksLas buvo rekorDas“

Įvertinta. Daugiausiai sirgalių balsų surinkusi Dovilė Dzindzaletaitė bendroje geriausių lengvaatlečių rinkimų įskaitoje liko antra

�

Redakcijos archyvo nuotr.

savaitės gimtaDieniai �

Kęstutis Navickas (1984 m. sausio 13 d.)

Badmintonininkas, daugkarti-nis Lietuvos čempionas. Dalyvavo 200� m. olimpinėse žaidynėse ir jose pasidalijo 9-16 vietas.

Gediminas Navickas (1984 m. sausio 13 d.)

krepšininkas, 2005 m. pasaulio jaunimo čempionas. 2004 m. žai-dė kauno „Žalgiryje“. Dabar žaidžia Rumunijoje.

Raimondas Rumšas (1972 m. sausio 14 d.)

Dviratininkas. 2004 m. užėmė trečiąją vietą prestižinėse „Tour de France“ lenktynėse ir buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.

Mindaugas aRLauskas (1955 m. sausio 15 d.)

Buvęs krepšininkas, 19�0-19�4 m. ėjo kapitono pareigas kauno „Žalgiryje“. 19�5 m. tapo TsRs čem-pionu.

Robertas NaRkus (1959 m. sausio 15 d.)

sporto medikas. 1992-2001 m. dirbo gydytoju kauno „Žalgiryje“, o 1997-2006 m. - Lietuvos vyrų krep-šinio rinktinėje.

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas2013 m. sausio 12 d., šeštadienis 3

Populiariausi sporto karalienės pasiuntiniaiBirželio pabaigoje Suomijos

sostinėje Helsinkyje Raivydas Sta-nys tapo Europos čempionu. 2,31 m rezultatas pačiam lengvaatlečiui nebuvo netikėtas. Mintyse Raivy-das jau matuoja aukštį, kurį reikės peršokti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Kaip ir Dovilė Dindzaletaitė, R.Stanys geriausių Lietuvos len-gvaatlečių rinkimuose užėmė an-trąją vietą, nors buvo pirmas po gerbėjų balsavimo. 25 metų spor-tininkas gali lengvai įdėti į krepšį, atsispyręs nuo baudų linijos, bet savo talentą demonstruoja ne krepšinio aikštelėje, o šuolių į aukštį sektoriuje. Helsinkyje Rai-vydas nusileido tik britui Robiui Grabažui (Robbie Grabarz). Abie-jų sportininkų rezultatas buvo vie-nodas, tačiau lietuvio varžovas iš-naudojo mažiau bandymų.

Vėliau R.Staniui nepasisekė Londono olimpinėse žaidynėse. Su 2,21 cm rezultatu lietuvis liko tik 27-as. Anot Raivydo, sutrukdė per-nelyg didelis ažiotažas.

- Geriausių Lietuvos lengva-atlečių rinkimuose likai už pla-čių V.Aleknos pečių. Ar antroji vieta yra gera?

- Labai gera vieta. Pirmą kartą patekau tarp šių rinkimų prizinin-kų. Virgilijus tikrai vertas geriau-siojo vardo. Visai neliūdna, kad aš antras. Virgilijus yra jau tiek pasie-kęs, kad net jei visai nesportuotų, dar porą metų į priekį būtų vertas tokių titulų.

- Tikėjaisi, kad būsi populia-riausias gerbėjų balsavime?

- Nelabai kreipiau į tai dėmesį. Daugiau žiūriu į sportą nei į tai, kas yra šalia. Reikia atlikti savo darbą ir būti geriausiam šuolių sektoriuje.

- Europos čempionate pa-siektas 2,31 m rezultatas tau buvo tarsi šuolis į kitą lygmenį ar nuosekliai link to ėjai ir to tikėjaisi?

- Labai tikėjausi. Daug dirbau, daug ką atidaviau. Maniau, kad to šuolio nusipelniau. Iki Europos čempionato sezonas buvo labai ge-ras, tik vėliau olimpinėse žaidynėse gal sutrukdė žurnalistų dėmesys. Patyriau daug emocijų, kurių anks-

čiau nesu patyręs. Londone į sek-torių išėjau tuščia galva. Atrodė, kad treneris gerai paruošė, ir sportinė forma buvo dar geresnė nei Euro-pos čempionate, bet psichologiškai buvau nusilpęs, pavargęs. Žiūrovų buvo daugiau kaip 80 tūkst. Buvo labai sunku susikaupti, kai visi plo-ja, rėkia. Tokios atmosferos dar ne-

buvau patyręs. Europos čempiona-te irgi buvo nemažai žmonių, tačiau buvau labai susikaupęs. Jaučiau di-delį norą, tiesiog degiau ir nekrei-piau dėmesio, kas vyksta šalia. Ma-čiau tik sektorių ir galvojau, ką rei-kia padaryti, kad kuo aukščiau per-šokčiau. Žiūrovų net nemačiau, tik trenerį ir kartelę.

- Prieš Europos čempionatą buvo toks pojūtis, kad dabar tai driokstelėsi?

- Buvo. Prieš tas varžybas buvo keli startai, prasišokinėjau. Jau-čiau, kaip nuo krūvio vis lengvėju, kaip atrandu techniką. Jaučiau, kad galiu.

- Kaip atėjai į šuolių sekto-rių ir kodėl pasirinkai būtent šią rungtį?

- Gal todėl, kad mano buvo toks sudėjimas - aukštas, lieknas. Prieš tai dar lankiau krepšinį, ten neblo-gai išlavinau šuolį. Vaikystėje bu-vau judrus, bėgiodavau, šokinėda-vau, bandydavau pasiekti lanką. Paskui treneris pakvietė į šuo-lius.

Tai yra individuali sporto šaka, esi tik pats už save. Krepšinyje man ne taip gerai sekėsi, o atėjęs į lengvąją atletiką iš karto tapau Lietuvos vaikų čempionato laimė-toju. Viską mečiau ir pasilikau len-gvojoje atletikoje.

- Ar dar kartais ateini į krepšinio aikštelę, paimi į ran-kas kamuolį? Galbūt padarai kokį improvizuotą dėjimų kon-kursą?

- Krepšinį dažniausiai žaidžia-me Palangoje. Štangų salė čia yra šalia krepšinio salės. Mūsų, šuo-lininkų į aukštį, grupėje pagal ūgį esu vienas iš mažiausių, todėl nie-ko labai nenustebinu. Visi deda kaip nori. Gal jiems sunkiau nu-šlifuoti techniką šuolių sektoriu-je, pasiekti aukštesnių rezultatų. O krepšinyje jie gali dėlioti kaip nori. Manau, kad Lietuvos krepši-nio lygos dėjimų konkurse nesu-trikčiau.

- Dar tarybiniais laikais sklandė kalbos, kad Kęstutis Šapka (1971 m. Europos šuolių į aukštį čempionas) įdeda į krepšį atsispyręs nuo baudų li-nijos. Tu turbūt irgi taip įdė-tum?

- Aš gal 17 ar 18 metų jau dė-davau nuo baudų linijos. Tačiau tam reikia būti geros sportinės formos. Ne stovyklose, kai būna didelis fi-zinis krūvis, o artėjant varžyboms, kai daraisi toks lengvas, reguliuoji mitybą.

- Ar tarp šuolininkų į aukštį turi savo herojus, kurie tave įkvėptų?

- Tie profesionalai labai keičiasi. Vieną kartą olimpiniu čempionu tampa vienas, kitą kartą - kitas, taip pat ir pasaulio čempionatuose. Se-niau žiūrėdavau į visus, o dabar ga-lima sakyti, kad jie yra draugai. Da-lyvaujame tose pačiose varžybose. Dabar jau nebežinau, į ką žiūrėti.

- Galbūt tarp artimiausių tikslų yra Lietuvos rekordas?

- Dabar uždarų patalpų, žie-mos rekordas yra 2,27 m, o vasa-ros - 2,34 m. Reikėtų pagerinti žiemos rekordą. 2,27 m nėra daug dabar, kai esu pasiekęs 2,31 m re-zultatą. Žiemos rekordą reikėtų pagerinti šį sezoną, kartu įvykdy-čiau vasaros pasaulio čempionato normatyvą. Pavasarį galėčiau ra-miau ruoštis.

- O kaip dėl vasaros rekor-do?

- Geriau viską daryti pamažu nei iš karto pagerinti rekordą ir po to šokti mažiau. Dabar šokau 2,31 m, pasaulio čempionate būtų gerai šokti 2,32, paskui - 2,33. O Rio de Žaneire būtų gerai pagerinti ir Lie-tuvos rekordą. (Juokiasi.)

- Jei Lietuvos rekordas nėra 2013-ųjų tikslas, tai kokie yra tikslai?

- Norėčiau patekti į aštuntuką pasaulio čempionate ir vienu cen-timetru pagerinti asmeninį rezul-tatą. Europos ir pasaulio čempio-natų lygis nėra vienodas. Galima sakyti, kad pasaulio čempionatas yra tas pats, kas olimpiada. Susi-renka visi geriausi. Dabar yra nau-jos taisyklės. Anksčiau būdavo, kad įvykdai normatyvą ir jis galio-ja dvejus metus. Dabar jį reikia pasiekti tais pačiais metais. Todėl nebus tokių, kurie vienais metais peršoka 2,30 m, o kitais jau šoka tik 2,20. Susirinks tikrai rimta kompanija. Nebus lengva, bet vis-kas yra įmanoma. Jaučiu, kad galiu šokti aukščiau. Jei neturėčiau aukštesnio tikslo, būtų neverta sportuoti. Tada tikslo siekčiau kur nors kitur.

Arūnas ABROMAITIS

PLANAS. Šiemet Raivydas Stanys tikisi patekti į aštuntuką pasaulio čempionate

�

Grigorijus Pancerovas (1952 m. sausio 15 d.)

Krepšinio treneris. 1��3-2003 m. dirbo Klaipėdos „neptūne“. 1��4 m. su Lietuvos jaunių rinktine tapo eu-ropos čempionu.

Jonas varKuLevičius (1959 m. sausio 15 d.)

Buvęs imtynininkas, kūno kultū-ros mokytojas ekspertas. Prieš 2008 m. olimpines žaidynes dalyvavo olimpinio deglo estafetėje.

Mindaugas GrišKonis(1986 m. sausio 17 d.)

irkluotojas, 200�, 2011 ir 2012 m. europos čempionas, 2007 m. vice-čempionas. Dalyvavo 2008 ir 2012 m. olimpinėse žaidynėse.

Edita LinGytė(1980 m. sausio 17 d.)

Lengvaatletė, bėgikė, daugkartinė Lietuvos čempionė. Kartu su sprinte-rių komanda 5 kartus gerino estafetės 4x100 m bėgimo Lietuvos rekordą.

Viktoras čmiLis (1957 m. sausio 18 d.)

Buvęs boksininkas, šachmatų treneris. Geriausios Lietuvos šach-matininkės viktorijos čmilytės tėvas ir treneris.

R.StANyS: „NuSiPeLNiAu to šuoLio“Redakcijos archyvo nuotr.

10

cmykcmyk

cmyk

11

cmyk / 11

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Gyvatininkų rojus

„Gyvatės yra vieni iš labiausiai prognozuojamų augintinių, todėl jo-kiais būdais negalima pasakyti, kad gyvatės yra bjauraus charakterio“, - sako augintinėmis besižavintis bio-logijos mokytojas. Be elementarių rūšių, išsiskiria tajų bambukinis žaltys, kuris, D.Statkevičiaus žinio-mis, auga tik pas jį vieną Lietuvoje. „Aš pirmas Lietuvoje šiuos žalčius išveisiau - turiu patiną ir dvi pate-les, dabar laukiu pagausėjimo. Dar vienas tokios egzotikos egzemplio-rius - Vietnamo vienaragė, kurios daugiau niekas Lietuvoje neturi, aš irgi pernai sulaukiau atsivestų pali-kuonių. Rugsėjo mėnesį atsivežiau Madagaskaro smauglį - irgi yra pa-tinas ir dvi patelės. Taip pat turiu vieną bambukinių porūšį - tai pla-čiajuostis bambukinis žaltys, kiek žinau, Lietuvoje jų daugiau nėra, - egzotiškus augintinius vardija bio-logijos mokytojas, kuris yra griežtai nusiteikęs prieš nuodingų gyvačių auginimą namuose. - Auginti vien

tik tam, kad pasakytum, jog augini nuodingą gyvatę, mano giliu įsitiki-nimu, yra truputėlį kvaila“.

Gyvatėmis jis susižavėjo dar besimokydamas mokykloje, nors tėvams toks sūnaus pomėgis ne-labai patiko. Kaip dabar prisimena audringą mamos reakciją: „Kai pir-mą žaltį parsinešiau į namus, mano mama pasakė: arba jis iš namų, arba aš. Kadangi gyvenome viršutiniame penkiaaukščio namo aukšte, terariu-mą pastačiau laiptinėje prie mūsų buto durų. Toks buvo kompromisas, o paskui jau išvažiavau mokytis į Vil-nių ir gyvenau bendrabutyje, tad ką norėjau, tą ir laikiau. Daugelis gyva-čių bijo ir jų nemėgsta, bet jos lygiai taip pat nori, kad jas mylėtų. Taip ir prisirišau prie gyvačių“, - pasakoja

D.Statkevičius, kuris studijų laikais netgi lankėsi Vidurinėje Azijoje.

Lietuvoje, skaičiuojama, esama vos trijų rūšių gyvačių: vienintelė nuodinga - paprastoji angis, tada pa-prastasis žaltys ir labai retas lygusis arba lygiažvynis žaltys. „Dabar šiek tiek kitokios galimybės yra atsira-dusios tiek įrangos atžvilgiu, tiek rūšių atžvilgiu, nes yra atviri keliai į Europą. Daugelį gyvačių atsivežu iš Čekijos, iš Vokietijos. Kiekvienais

metais važiuoju į mugę Vokietijoje, Hamo mieste - gyvatininkų rojų, į kurį susirenka gyvačių mylėtojai iš visos Europos ir ne tik. Iš ten ir at-keliauja tos rūšys, apie kurias tarybi-niais laikais net negalėjai pagalvoti“.

Prisirišusios prie šeimininko

Kauno „Vyturio“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju dirbantis D.Statkevičius džiaugiasi, kad dauguma aplinkinių teigiamai vertina tokį netradicinį užsiėmimą. Gausus būrys gyva-čių nekliūva ir D.Statkevičiaus šeimos kaimynams, ir seniai prie to įpratusiems draugams. „Žino-ma, jeigu žmogus bijo gyvačių, tai mes nesiūlome jų imti į ran-kas. Nors viena kaimynė man yra pasakiusi: „Tu apvertei ma-no gyvenimą aukštyn kojomis“. Kitados paniškai bijojusi gyvačių dabar ji drąsiai fotografuojasi su dviem arba trimis gyvatėmis“, - džiaugiasi D.Statkevičius.

Žmona tolerantiškai žiūri į tokį neįprastą vyro pomėgį. „Žmona man yra prisipažinusi, kad visos jos drau-gės sakiusios, jog su manimi nega-

lėtų gyventi. (Šypsosi.) Bet ji man yra sakiusi, kad gyvatės neloja, ne-čiulba, plaukų ir plunksnų nemėto, kokių nors kvapų irgi neskleidžia - tad tegul būna namuose. Bet kad žmona žavėtųsi gyvatėmis, negaliu pasakyti, - sako jis. - Apskritai iš na-muose laikomų augintinių gyvatės reikalauja mažiausiai priežiūros. Esu didelis keliautojas, vasarą netgi dir-bu kelionių vadovu. Gyvates be prie-žiūros galiu palikti dviem savaitėms, svarbu, kad būtų šviesa ir vanduo. Tada jos tikrai tavęs nepasiges. Šiais laikais tai padaryti nesudėtinga ir aš galiu ramiai vasarą dirbti papildomą darbą - išvažiuoti savaitei ir ilgiau.

Gyvates maitiname kartą per savaitę. O kai gyvatė neriasi, tuomet dažniausiai ji išvis nesimaitina“.

Didelė problema yra atsparumas li-goms. „Gyvatėms la-bai pavojingi skersvė-jai, jos dažnai suser-ga plaučių uždegimu. Dėl lėtos medžiagų apykaitos gali atsitikti

taip, kad ligos simptomai pasireikš po ilgesnio laiko, kai liga yra pažen-gusi. Turi gyvatės ir savo virusų, netgi labai specifinių“, - pasakoja kadaise Vilniaus universitete Gam-tos mokslų fakultete studijas baigęs D.Statkevičius.

Su žmona du paauglius vaikus turintis ir prieš vienuolika mėnesių pagrandukės susilaukęs vyras nė minties neturėjo atsisakyti gausaus būrio augintinių. „Vis tiek jos yra terariumuose, vienintelė grėsmė, kad mažoji dukra jų netyčia neiš-leistų pasivaikščioti, bet dabar yra užraktai ir taip paprastai terariumo neatidarytų“, - sako nuosavame na-me gyvenantis vyras. Jis pasakoja, kad kartą sūnus buvo išleidęs Viet-namo vienarages pasivaikščioti - patinas grįžo po dviejų savaičių, o patelė - po dviejų mėnesių. O kartą buvo ir karališkieji pitonai išėję, kai patys atsidarė terariumą, bet irgi buvo surasti.

D.Statkevičius neabejoja, kad gyvatė yra susijusi su protingumu. „Ji juda be galūnių, nepaprastai lankstus stuburas, labai stiprus kū-nas, išsineria iš odos. Todėl tokie gy-vūnai žmonių yra arba sudievinami ir laikomi šventais, arba tiesiog pra-keikiami. Todėl ir yra dvi priešingos požiūrių stovyklos. Gyvatė pirmiau-sia siejama su paslaptingumu, o aš visada sakau, kad paslaptingumas - tai išmintis. Ne veltui sakoma, kad gyvatė yra išminties simbolis, tad šie metai turėtų būti išmintingi“, - tikisi D.Statkevičius.

n Biologijos mokytojas Dainius Statkevičius nuolat papildo savo gyvačių kolekciją

adrenalinasj/b Tema

Neįtikėtina, tačiau biologijos mokytojas Dainius Statkevičius (43 m.) namuose laiko apie penkiasdešimt įvairių rūšių gyvačių. „Gėda sakyti, bet tikslaus gyvačių skaičiaus taip ir nepasakysiu. Jeigu neklystu, su jaunikliais bus 48 gyvatės, - iš akies spėja kaunietis, auginantis dvylikos rūšių gyvates. Šių metų kalendorių su augintinėmis sukūręs vyras įsitikinęs, kad 2013-ieji bus sėkmingi, nes gyvatė ne veltui vadinama išminties simboliu.

Ji juda be galūnių, nepaprastai lankstus stuburas, labai stiprus kūnas, išsineria iš odos. Todėl tokie gyvūnai žmonių yra arba sudievinami ir laikomi šventais, arba tiesiog prakeikiami

begalė gyvačių

Biologijos mokytojo namuose

Viktoro Purio nuotr.

Vikt

oro

Purio

nuo

tr.

12

cmykcmyk12

Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, Ohajo ir Madrido univer-sitetų mokslininkai atliko įdomų eksperimentą, kuriame dalyvavo kelios dešimtys studentų. Jų buvo prašoma įvertinti savo pačių išvaiz-dą pagal tris parametrus: „gera/prasta“, „patraukli/nepatraukli“, „patinka/nepatinka“. Kiekvieno buvo prašoma parašyti kokią nors mintį apie savo kūną: kas jame patinka arba nepatinka, kelia su-sirūpinimą arba džiugina. Paskui kai kurie turėjo dar kartą apgalvoti užrašytąją mintį, o raštelį išmes-ti į šiukšliadėžę. Kiti, priešingai, turėjo tekste ištaisyti rašybos ir skyrybos klaidas. Tada dalyviai vėl vertino savo išvaizdą pagal tuos pačius parametrus. Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie taisė klaidas arba tiesiog kelis kartus perskaitė savo užrašus, savo kūną pradėjo vertinti geriau arba blogiau, priklausomai nuo to, kokią mintį užrašė. O tie, kurie užrašus išmetė, nieko nepa-keitė, tai yra, jie tarsi nustojo apie tai galvoti, nepriklausomai nuo to, ką rašė.

Vadinasi, mintys iš tiesų ma-terialios? Bet kiek čia svarbus būtent fizinis veiksmas - tai, kaip sulamdome raštelį ir metame į šiukšliadėžę? Norėdami tai pati-krinti, psichologai atliko trečiąjį bandymą, visa tai kartojant elek-troniniu tekstu. Pasirodė, kad failo perkėlimas į elektroninę šiukšlių dėžę geriau padėjo įveikti neigia-mas mintis, negu jo perkėlimas į kitą diską. Be to, kaip akcentuo-ja psichologai, vien vaizduote to paaiškinti neįmanoma: jeigu tik įsivaizduosite, kaip popieriukas lekia į šiukšliadėžę, blogos min-tys jūsų nepaliks. Taigi specialistai pataria: užrašykite blogą mintį ant popieriaus ir išmeskite ją į šiukšlių dėžę. Ši nesudėtinga manipuliacija padės laikinai susilp ninti jų įkyrų sukimąsi galvoje, o paskui - su-prasti, ar apskritai verta kreipti į jas dėmesį.

Kiekviena mintis kuria jūsų ateitį

Jeigu jums teko gyventi su žmonėmis, kurie jautėsi nelaimin-gi, buvo pikti arba jautėsi kalti, jie tikriausiai jus išmokė į save ir aplinkinį pasaulį žiūrėti neigiamai. „Aš niekada nieko teisingai nepa-darau“, „Tai mano kaltė“ - štai to-kios mintys jums įkalamos į galvą.

Vaikystėje įdiegtos pažiūros veikia ir suaugus. Jomis vadovaudamiesi, mes kuriame nusivylimų kupiną

gyvenimą. Kaip iš to išsivaduoti?Pirmiausia reikia suprasti, kad

atsakome už visus savo gyvenimo

įvykius, ir gerus, ir blogus. Mes pa-tys sukuriame vieną ar kitą nema-lonią situaciją, o paskui keiksnoja-me kitą žmogų dėl savo nuoskaudų ir nesėkmių. Tik pasiekę harmoniją savo sąmonėje, galime jos tikėtis tikrajame gyvenime. Tai, kuo tiki-me, tampa mūsų tikrove. Ir turi-me milijonus galimybių rinktis, ką galvoti. Jeigu jums labiau patinka galvoti, kad jūs visada vienišas ir kad jūsų niekas nemyli, taip ir bus. Tačiau jeigu esate įsitikinę, kad visur pasaulyje viešpatauja meilė, patys mylite ir esate mylimi, jūs šį jausmą ir patirsite.

Žemiau pateikiami pratimai pa-dės sąmoningai pakeisti save, savo aplinką ir iš gyvenimo išguiti ne-pasitikėjimą, baimes, kankinamus išgyvenimus ir gyvenimą padaryti harmoningą ir džiaugsmingą. Pir-miausia reikia išmokti mylėti save, kaip tai daro maži vaikai, įsitikinę, kad jie - visatos centras.

1 pratimas

Atsistokite priešais veidro-dį, pažiūrėkite sau į akis, ištarki-te savo vardą ir pasakykite: „Aš tave myliu ir priimu tokį(-ią), koks(kokia) esi“. Nors atrodo labai paprasta, pasakyti tai nuoširdžiai, pasirodo, yra labai sunku. Iš pra-džių žmonės susiduria su liūdna tiesa, kad jie nemyli nei savęs, nei kitų, apskritai nieko šiame pasaulyje. Egzistuoja iš inercijos, vieniši, liūdni ir nematydami išei-ties, nesuprasdami nenusisekusio gyvenimo priežasčių. Ir jiems teks daug ir atkakliai dirbti, kad „perverstų“ pasaulį: įtikintų sa-ve, kad jie geri, o ne blogi, o jų reikalai - ne nuobodžių pareigų virtinė, o nepaprastai įdomus ir džiaugsmingas gyvenimas.

Kvaili išgyvenimai

Pamilę save, galite pereiti į kitą etapą, proto valymo, kurio esmė - atsikratyti įsitikinimų, trukdančių jums laisvai gyventi. Praeitis dingo visam laikui. Bet galima pakeisti mintis apie ją. Kvaila dabar sielo-tis dėl to, kad kažkas kadaise jus nuskriaudė.

2 pratimas

Susirašykite ant popieriaus viską, ką jūsų giminaičiai, moky-tojai, draugai, kolegos, viršininkai apie jus kalbėjo neigiamo. Tai ir yra tos mintys, kurių jums reikia skubiai atsikratyti, nes jos trukdo jums gyventi. Giliai įkvėpkite, o paskui iškvėpkite. Atsipalaiduokite ir pasakykite sau: „Noriu išsilais-vinti. Ir išsilaisvinu nuo visokios įtampos. Išsilaisvinu nuo visokios baimės ir visų senų įsitikinimų, tų, kurie surašyti sąraše. Aš ramus, aš saugus“. Šį pratimą reikia daryti visada, kai jus apninka mintys arba patenkate į situacijas, kurios nuo-dija jūsų gyvenimą. Bet pratimas neduos norimo efekto, jeigu kartu neišmoksite atleisti. Atleidimas „ištirpdo“ nuoskaudą.

3 pratimas

Kur nors tylioje vietoje atsi-sėskite ir atsipalaiduokite. Įsi-vaizduokite, kad sėdite tamsioje teatro salėje, o ryškiai apšviestoje

scenoje stovi žmogus, kuriam tu-rite atleisti, tas, kurio nekenčiate. Įsivaizduokite, kad jam nutinka kas nors gero. Priverskite jį šypsotis, galvokite, kad dabar jis laimingas. Palūkėję porą minučių, leiskite jam išnykti. Dabar jo vietoje įsivaiz-duokite save, taip pat besišypsan-tį ir laimingą. Šis pratimas padės „ištirpdyti tamsius susikaupusios nuoskaudos debesis“. Darykite jį kartą per dieną visą mėnesį ir pa-matysite, kaip jums taps lengviau gyventi.

O dabar reikia pakeisti save. Paprastai sakome: „Nenoriu čia gy-venti“, „Nenoriu būti stora“, „Ne-kenčiu šio darbo“. Tokie teiginiai rodo, kaip esame užprogramuoti. Kuo daugiau jumyse neigiamų minčių, tuo daugiau „negatyvo“ su-kuriate tikrajame gyvenime. Todėl nuo neigiamų formuluočių reikia pereiti prie teigiamų, tai yra galvoti apie tai, ką norite pasiekti.

4 pratimas

Perfrazuokite senas mintis. Sakykite sau: „Mano puikus na-mas (butas)“, „Aš liekna“, „Mano darbas įdomus“. Ir kuo dažniau kartokite: „Aš noriu pasikeisti“. Tai sakydami palieskite gerklę - tai centras, kur sukoncentruota visa energija, būtina permainoms. Taip pat žinokite: jei manote, kad kai kur nepajėgiate savęs pakeisti, būtent ten jums ir reikia keistis. Kad paspartintumėte šį procesą, kasdien darykite pratimą „noras keistis“.

5 pratimas

Prieikite prie veidrodžio ir pa-sakykite: „Aš noriu pasikeisti“. Atkreipkite dėmesį į tai, ką tuo metu pajusite. Jeigu priešinatės arba svyruojate, pagalvokite - ko-dėl. Tik nebarkite savęs, tiesiog tai įsidėmėkite. Paklauskite savęs, koks teiginys arba mintis verčia jus tą pajusti. Jūs turite juos „iš-tirpdyti“, nepriklausomai nuo to, ar žinote, iš kur jie atsirado. Vėl prieikite prie veidrodžio, įdėmiai pažvelkite sau į akis, prisilieskite prie gerklės ir garsiai dešimt kar-tų pakartokite: „Noriu atsikratyti visokio pasipriešinimo“. Pažiūrėti sau į akis ir pasakyti sau ką nors gera - tai greičiausias būdas gauti teigiamų rezultatų.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Užrašykite blogą mintį ant popieriaus ir išmeskite ją į šiukšlių dėžę. Ši nesudėtinga manipuliacija padės laikinai susilpninti jų įkyrų sukimąsi galvoje, o paskui - suprasti, ar apskritai verta kreipti į jas dėmesį

Daugeliui pažįstama situacija, kai apima neaiškus nerimas arba į galvą lenda ir neduoda ramybės visokiausios blogos mintys. O kartais apninka abejonės vieno ar kito sumanymo sėkme. Arba nuolatos galvojame apie žmogų, kuris kuo nors erzina. Kaip atsikratyti nemalonių minčių?

galima atsikratyti visiems laikams

Blogų minčiųnusiTeikiTe poziTyviaij/b įdomybės

ePA-

elto

s nuo

tr.

cmyk

13

cmyk / 13

Netikėtas viduržiemio polaidis pamaryje sukėlė potvynį ir išlaužė Kuršių mariose besusiformuojantį ledą, todėl pamario senbuviai, jau pasirengę stintų meškeriojimo pradžiai, dabar apie stintmečio pradžią kalba ir atsargiai, o kai kurie ir abejoja, kad ledas vėl užklos marias.

Klimato pokyčiai

Mūsų krašto klimato realija tampa nei šiokios, nei tokios žie-mos. Šnekamojoje kalboje jau at-sirado šią situaciją apibūdinantis skambus posakis: genys margas, o žiemos orai dar margesni. Tie meškeriotojai, kurie savo užrašuo-se fiksuoja ne tik laimikius, bet ir išvykų prie vandens meteorologinę bei fenologinę situaciją, patys ga-li įsitikinti, kad ledo laukiame vis ilgiau, ledmetis trunka vis trum-piau, o jo metu atlydžiai nuolat graso vandens telkinius dengian-čiam ledui.

Tokie dramatiški orų svyravi-mai ypač pastebimi pamaryje ir pa-jūryje. Sinoptikai nepajėgūs įspėti tikslios datos, kada ant Kuršmarių susiformuos tvirtas ledo šarvas, ir gali tik įvardyti statistiką, rodančią, kad kiekvienais metais stintmetis prasideda skirtingu laiku, todėl si-tuacija dažniausiai būna nenuspė-jama, tačiau dabar, atrodo, galima bus tai įvardyti gana tiksliai. Stint-mečio pradžią ima lemti ne ledo susiformavimas mariose, o stintų pasirodymas Kuršmarių akvatori-joje, o jos ima migruoti iš Baltijos į lagūnas prieš Kalėdas. Betgi kas

pasikeitė šioje situacijoje, kuri iki šiol buvo priklausoma nuo klima-to kaitos?

Žūklavietės - krantinės

Stintų meškeriojimo aistruolių skaičiaus orų dviprasmiškumas nesumažina - jų labai daug ir visi kiekvieną žiemą laukia nesulaukia, kada galės gręžti Kuršmarėse eke-tes. Kadangi jokių garantijų, kad tai įvyks, nėra, ankstesniu laiku daugelį jų apimdavo juoda nevil-tis, bet dabar jie susirado įdomią alternatyvą - stintų meškeriojimą nuo kranto, tiksliau - nuo Klaipė-dos uosto ir Smiltynės krantinių, kurių užuovėjoje stintos glaudžiasi nuo stiprių pietvakarių ir šiaurės vakarų vėjų keliamų bangų.

Nors ledo ir nėra, mėsėdės

stintos masalus puikiai stveria ir atvirame vandenyje, todėl prieš ke-letą sezonų įžvalgesni uostamiesčio meškeriotojai susiprato, kad stintas galima gaudyti ir tada, kai žiema šilta. Tiesa, reikalingas kiek kitoks įrankis nei trumpa stangri meške-rėlė, naudojama stintoms gaudyti nuo ledo. Šiltos žiemos įrankis - stangroka plūdi