26 John Gray

Dabar, užuot kaltinę save ar partnerį dėl iškilusių problemų, jūs ieškosite tinkamiausio būdo, kaip jų atsikratyti. Iš pradžių bus ne­lengva, tačiau vėliau toks darbas teiks tik malonumą ir džiaugsmą. Be to, kartą išmokę šio meno, jūs visapusiškai gerinsite savo gyveni­mą ir tarpusavio santykius.

Kliūčių numatymas

Bendraujant vienas svarbiausių dalykų – laikinų kliūčių numaty­mas ir pripažinimas, kad pamoką reikia mokytis tol, kol net ir labai norėdamas negalėsi pamiršti, kas per ją buvo pasakyta. Būtent toks supratimas skatins mus būti kantrius ir atlaidesnius.

Nemanykime, kad partneriai instinktyviai nujaus, ko mums reikia, jeigu patys jiems apie tai neužsiminsime.

Nors visų naujų menų mokymasis iš pradžių vargina ir slegia, – nenusiminkite; praktiškai pritaikę bendravimo tobulinimo meną, jūs gana greitai pasieksite stulbinamų rezultatų. Jie bus jūsų viltis, padrąsi­nimas ir svarbiausioji priežastis, skatinanti veikti toliau. Jau žengdami pirmąjį bendravimo tobulinimo žingsnį (to, beje, negalėjo padaryti seneliai ir tėvai), jūs greitai ir beveik neatpažįstamai pakeisite savitar­pio santykius, o vėliau neleisite jiems virsti tiesiog nepakenčiamais.

Jeigu mokysitės šio nepaprasto meno, jūsų bendravimas pasida­rys artimesnis, jį lydės abipusė meilė ir neblėstanti aistra. Laimė, ku­ria dalijotės draugystės pradžioje, negali virsti pelenais, aistra – tik vandens lašu vandenyne, o intymumas kaip ir anksčiau turėtų jums teikti vidinę pilnatvę.

Kitame skyriuje bandysime išsiaiškinti, ko moterims labiausiai rei­kia, o vyrai tikrai nori (jeigu jie abu svajoja apie amžiną draugystę).

Virselis

27

2s k y r i u s

Ko labiausiai reiKia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai

Moterys, lankančios mano seminarus, visuomet žavisi, kad net pusė auditorijos klausytojų yra vyrai. Joms sunku tuo patikėti, tačiau fak­tai rodo, kad sutuoktiniai, kaip ir žmonos, nori sužinoti kuo dau­giau bendravimo tobulinimo būdų, nes geidžia laimės savo išrink­tosioms. Problema ta, kad jų naudojami įprasti tarpusavio santykių gerinimo metodai nepasiekia moterų.

Jeigu namie iškyla problemų, vyras ieško pasisekimo darbe. Pa­šlijus poros savitarpio santykiams, jis nelanko seminarų ir neperka tokių knygų kaip ši, o tiesiog stengiasi įsigyti leidinį, suteikiantį in­formacijos apie sėkmę darbe. Kodėl? Todėl, kad nuo neatmenamų laikų vyro pareiga – materialiai aprūpinti šeimą.

Mūsų senelių ir net tėvų laikais šitoks darbų pasiskirstymas buvo suvokiamas kaip natūralus dalykas. Tačiau mums šis gyvenimo bū­das jau nebepriimtinas. Šiandien moterys palieka vyrus ne todėl, kad jie neįstengia aprūpinti šeimos finansiškai, bet kad vargšės dažnai nesulaukia iš jų romantikos ir emocinės paramos. Jeigu vyras nesu­pranta naujų moters poreikių, galime numanyti, kad jis niekuomet neišvys savo žmonos laimingos. Be to, didėjantis abipusis nepasiten­kinimas vis dažniau verčia vyrus nusigręžti nuo moterų. Jie palieka partneres ne todėl, kad jų nebemyli, bet dėl to, kad nebemoka teikti

28 John Gray

joms laimės. Vyrai liaujasi galvoję, kaip tobulinti bendravimą, jeigu net ir tada, kai iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo draugės norus, jam vis tiek nesiseka. Porų viltys gana dažnai žlunga, nes:

Sutuoktiniai nesupranta moterų poreikių, o šios nežino, ko vyrai iš tikrųjų nori (arba kaip jiems visa tai duoti).

Supratę, kaip pasikeitė abiejų lyčių padėtis visuomenėje, galime pelnyti supratimą ir užuojautą, be kurių neįmanoma abipusė para­ma ir draugystė.

Kodėl šiuolaiKinės moterys yra nelaimingos

Šiandien moterys nemažai laiko praleidžia darbe, grįžta namo jau pavargusios, suirzusios, viskuo nepatekintos. Taip yra dėl visiškai suprantamos priežasties – niekada iš jų nebuvo tikimasi tiek daug kaip dabar. Mažiausiai penkias dienas per savaitę jos, užsivilkusios uniformas, žygiuoja į darbą tarsi į kovą, kuri prasideda ankstyvą rytą, o baigiasi vėlų vakarą. Parėjusios namo jos puola tvarkyti kambarių, virti vakarienės, skalbti drabužių, tuo pačiu metu vieną vaiko glosto, kitam padeda ruošti namų darbus. Be to, dar stengiasi būti malonios ir neapsakomai jautrios savo sutuoktiniams. Moterys pačios iš savęs reikalauja tikrai per daug, todėl jų vidaus pasaulis kiekvieną dieną patiria skaudų skilimą.

Darbe iš moterų reikalaujama dirbti vyriškai. Namie jos turi liepsnoti moteriškumu, atsidavimu ir meile, todėl nenuostabu, kad partnerės, dažnai vos tik baigusios darbą, sako, jog norėtų, kad na­mie jas pasitiktų švelnus ir mylintis vyras.

Net šiuolaikinė moteris motina, visą dieną tūnanti namie, dirba sunkiau, nei tai darė jos motina, nes net ir sukinėdamasi (su kitomis

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 29

motinomis) apie vaikų žaidimų aikštelę, stebėdama savo atžalas ji pasigenda įprastos moteriškos kompanijos ir draugių paramos.

Seniau paklausęs moters, ką ji veikia, sulaukdavai išdidaus atsa­kymo: „Esu žmona ir motina“, o dabar, išgirdusi tokį klausimą, ji gali sutrikti. Nesulaukusi paramos iš kitų moterų, ji bando viena įveikti savo vidinę kančią (kaip pasaulio dar nepripažintą didžiausią vedy­binio gyvenimo vertybę).

Šiandien moterims labiau nei kada nors reikia moralinės pagal­bos; beje, vyrai taip pat ilgisi patarimų ir pritarimo, kurių jų tėvai sulaukdavo iš savo išrinktųjų.

Kodėl vyrai nepatenKinti

Daugelis šiuolaikinių vyrų mano, kad darbe jiems moka per mažus atlyginimus, o namie niekas neįvertina jų pastangų aprūpinti šeimą. Vyrai, kaip ir jų žmonos, triūsia labai daug (dažnai jiems net atrodo, kad vesdamas žmogus paaukoja dvi karjeras).

Anksčiau namisėda žmona įvertindavo vyro pastangas ir pasiau­kojimą. Gera kalbėti, ar ne? Juk jai tai padaryti buvo daug lengviau nei šių laikų moteriai. Pastaroji nuolat kovoja su stresu, todėl ką nors duodama ji dažnai prašo atsilyginti su kaupu. Dabar namus (vietą, kur vyras visais laikais jausdavo komfortą) staiga apgaubė tamsus šešėlis.

Praėjo šitiek amžių, bet vyrams niekada nebuvo taip sunku bendrauti kaip dabar.

Šiandien daug vyrų dirba taip pat sunkiai kaip kadaise jų prose­neliai (galbūt net sunkiau), bet vis dėlto jie nesugeba išlaikyti šei­mos. Atitolęs pats nuo savęs, partneris nebejaučia poreikio rūpintis

30 John Gray

šeima. Be to, matydamas nelaimingą ir viskuo nepatenkintą žmoną, jis (savo sielos pasaulyje) išgyvena pralaimėjimą.

svarbiausias vyro tiKslas

Svarbiausias mylinčio vyro tikslas – suteikti žmonai laimę. Visais lai­kais sutuoktiniai darbe konkuravo ir siekė pergalės, nes (jau vakarui atėjus) moterys įvertindavo jų pastangas ir kovos rezultatus. Išrink­tosios džiaugsmas partneriui buvo tarsi atpildas už sunkų darbą.

Šiandien moterys persidirba, todėl dažnai jas kamuoja vidinė tuš­tuma. Jau vakarėjant abu partneriai ieško pripažinimo ir meilės. „Mes abu sunkiai dirbame, tad kodėl jo darbus turėčiau vertinti labiau nei savo?“ – svarsto žmona mintyse. Šiuo atveju išsekusi moteris nebesu­geba suteikti vyrui emocinės paramos, kurios jis tikrai nusipelnė.

Sutuoktinis žmonos nepasitenkinimą supranta kaip priekaištą, kad jis – nevykėlis. „Ar apsimoka ir toliau arti kaip jaučiui, jeigu ji neįvertina net to, ką jau esu padaręs?“ – klausia savęs vyras. Tokie (tikrai blogi) santykiai susiklosto tada, kai abu partneriai nebesuge­ba įvertinti vienas kito pastangų ir darbo rezultatų.

Namo grįžęs vyras vietoj pergalės patiria pralaimėjimą. Mat vos tik pažvelgęs į nelaimingos žmonos veidą jis

pagalvoja: „Ji mano, kad esu veltėdis.“

Kas teiKia moterims laimę

Tada, kai moteris neidavo į darbą, o kiaurą dieną plušėdavo namie ir ūkyje, ji sulaukdavo didesnės moralinės pagalbos iš draugių nei dabar. Bendradarbiaudama (bet ne varžydamasi) su jomis, partnerė plepėdama duodavo ir pati lyg atlygį gaudavo tai, ko jai reikia. Su­

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 31

tuoktinė pakankamai daug laiko skyrė namams gražinti, sodui pri­žiūrėti, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Ji rūpinosi aplinkiniais, o šie globojo ją.

Tokie nuolatiniai kasdieniai darbai ugdė jos moteriškąją dvasią, o širdį pripildė meilės. Partnerei rūpinimasis kitais sudarė jos egzis­tencijos prasmę, o sunkiomis akimirkomis – teikė viltį. Jai nereikėjo nešti dvigubos naštos: tobulinti bendravimą ir tuo pačiu metu gal­voti, kuo pasotinti namiškių burnas. Materialinius šeimos reikalus tvarkė vyrai. Šiandien moterys pirmą kartą istorijoje yra priverstos dirbti aplinkoje (darbo pasaulyje, kurį valdo konkurencija ir jėga), kurioje kolegos nesugeba suteikti jai emocinės paramos, ugdančios moteriškąjį pradą.

vyro imitacija

Kartą viena moteris, lankanti mano seminarus, savo jausmus išreiš­kė tokiais žodžiais: „Jaučiuosi taip, tarsi bandyčiau pamėgdžioti vyrą. Daugelyje darboviečių moterys nebeturi galimybės dirbti moteriškų darbų. Nežinau, kaip galima iš jos tikėtis, kad būtų stipri, atkakli ir kartu moteriška. Rodos, pradedu nebesuprasti, kas iš tiesų esu.“

Moterims, ištisą dieną dirbusioms vyriškai, be galo sunku vos tik grįžus namo virsti moteriškomis. Darbas pagal griežtai sudarytą tvarkaraštį, sprendimų ieškojimas (dažnai su niekuo nepasitarus), bandymas apsisaugoti gatvėje, darbe, sąjungininkų ieškojimas (sie­kiant vienpusės naudos, bet ne draugystės), laiko ir energijos švais­tymas vėjais (vaikantis pelno sau, bet ne aplinkiniams) vargina mo­terį ir verčia ją jausti vidinę tuštumą.

Darbo pasaulis išsekina moterį dvasiškai ir daro stiprią įtaką artimai poros draugystei.

32 John Gray

moterys darbe ir namie

Moterys, priešingai nei vyrai, labai jautriai reaguoja į sunkumus darbe. Kaip ir partneriai, jos atiduoda veiklai visą save, tačiau joms, jau grįžusioms namo, instinktai tarsi vėl sufleruoja, kad reikia kaž­kam kažką duoti.

Grįžusiai iš darbo moteriai sunku atsipalaiduoti, pamiršti visas problemas, nes vidinis balsas nuolat šaukia: „Padaryk valgyti, su­tvarkyk kambarius, karščiau mylėk, daugiau dalykis, daugiau au­klėk, daugiau daryk...“

Įstaigoje moteris sąmoningai veikia siekdama išlikti, bet namie ją valdo instinktai.

Pasvarstykime, kodėl taip yra. Šiandien moteris turi per dvi va­landas padaryti tiek pat darbų, kiek jos motina nudirbdavo per visą dieną. Rūpindamasi materialine šeimos padėtimi, partnerė ilgisi pa­ramos, jaučia laiko ir energijos stygių, nes nebesuspėja kurti harmo­nijos, darnos ir švelnumo židinio namie, įvertinti natūralaus grožio ir pagalvoti apie namiškių sveikatos būklę. Žmona jaučiasi esanti be galo nuvargusi, nes kiekvienas darbas iš jos atima dalelę energijos ir ryžto.

Nesvarbu, ar šie instinktai yra įgimti, ar perimti augant ir ste­bint motinos elgesį, bet jie gali būti labai stiprūs. Dažnai sunkumai kamuoja besilaukiančią ar jau auginančią vaikus moterį. Tokius jausmus (vidinę naštą) galėtume įvardyti kaip vieną iš realybės ele­mentų, su kuriuo mūsų motinoms (siekusioms darnos namie ir kū­rusioms šeimą) neteko susidurti. Šiandien moterims reikia ieškoti naujų būdų, kaip lengviau įveikti stresą, o vyrams patartina pradėti mokytis naujų metodų, teikiančių kuo daugiau informacijos apie pagalbą išrinktajai.

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 33

vyrai darbe ir namie

Visais laikais vyras lengvai pakeldavo stresą darbe, nes žinojo, kad namie jo laukia mylinti žmona. Partneris kiaurą dieną plušėdavo darbovietėje, o vakarui atėjus turėjo galimybę atsipalaiduoti, pažais­ti, mylėti. Parėjusiam namo jam nereikėdavo vargti, kad užsitarnau­tų sutuoktinės palankumą.

Kai šiuolaikinė moteris savo vyrui sako, kad ji pavargsta, šis pa­prastai jos kalbą supranta kaip kaltinimą ir raginimą daugiau dirbti. Netgi moters frazė: „Pagaliau tu namie. Atsipalaiduok ir įvertink, ką jau esi padaręs“, yra prieštaringa jo prigimčiai.

Vyrams namai tarsi sanatorija (kur jie gali pamiršti visus rūpesčius, kitaip sakant, visapusiškai gydytis), o moterims

jie – svarbiausias veiklos centras.

duoti ir imti

Vyrai yra linkę darbe duoti, o namie – imti. Todėl moterys daugeliu atvejų yra priverstos tuo pačiu metu ir duoti, ir imti. Partnerė su malonumu dalijasi viskuo, ką turi, bet nesulaukusi atlygio ji pamažu pavargsta, tampa pagiežinga, liūdna ir pasyvi.

Taigi moteris, dieną siekusi konkurencijos vyriškoje aplinkoje, negauna tokios emocinės paramos, kokią jaustų dirbdama mote­riškame kolektyve. Ji nuolat tik duoda ir duoda, bet nesulaukia nei pripažinimo, nei paramos. Grįžusi namo, moteris norėtų atsipalai­duoti, įgauti daugiau jėgų, tačiau ir čia ji vėl jaučia poreikį duoti.

Tai vienas iš esminių moterų ir vyrų skirtumų. Pavargęs sutuok­tinis paprastai yra linkęs pamiršti visas savo problemas ir trokšta, susiradęs ramią vietelę, pailsėti. Jeigu jis nesulauks reikiamos pa­

34 John Gray

galbos, liausis būti davėju. Vyras, kuris darbui atiduoda visas savo jėgas, bet vis dėlto nesulaukia pripažinimo ir paramos, parėjęs namo puls į krėslą, svajos apie poilsį, paprašys šeimos suteikti jam valan­dėlę vienatvės.

O pavargusi moteris sąmoningai puola dirbti dar neužbaig­tų darbų ir dar labiau gilinasi į ramybės neduodančias problemas. Kuo labiau moteris yra susijaudinusi ir nuvargusi, tuo sunkiau jai pavyksta kuriam laikui atidėti namų ruošos darbus (kurių neįmano­ma padaryti per 15 ar 20 minučių ir kurių ji niekuomet neįstengia užbaigti) ir atsipalaiduoti.

Pavargusi moteris sunkiau susigaudo, kuriuos darbus galėtų ati­dėti rytdienai, o kuriuos iš jų reikia atlikti nedelsiant. Šiuo atžvilgiu jos motinos noras (kad namai visuomet būtų jaukūs) ima instink­tyviai pildytis; kuo labiau moteris pavargusi ir nesulaukia paramos, tuo dažniau šie instinktai iškyla į paviršių. Savo pasąmonėje ji ban­do gyventi pagal įprastus namų tvarkymo ir svetingumo standartus, kurie atitiko anų laikų moters poreikius (kai ji sukinėjosi tik apie puodus, vaikus, triūsė namie ir sode; ir visuomet užteko laiko, ener­gijos baigti pradėtą darbą).

Moteris, nepajėgianti įveikti namų ruošos darbų vien dėl to, kad kiaurą dieną pluša darbovietėje, gali pradėti kaltinti save, kad per mažai dirba. Grįžusi namo ji tiesiog trokšta siurbti kilimus, skalbti, virti valgyti ir pan. (tarytum būtų valdoma senų socialinių progra­mų), bet dažnai to padaryti nebepajėgia.

Kai kuriais atvejais vyras, matydamas, kad žmona stengiasi nu­dirbti visus namų ruošos darbus (dažnai net neprašydama jo pagal­bos), įpranta manyti, kad tik moteris atsako už jaukius ir visuomet tvarkingus namus. Kaip sutuoktinei sunku atsipalaiduoti ir nors trumpam palikti visus darbus ramybėje, lygiai taip pat vyrui nelen­gva rasti energijos padėti žmonai. Partneriai, supratę tai, ką dabar pasakysiu, gali sulaukti vienas kito supratimo ir reikiamos pagalbos:

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 35

Vyras yra užprogramuotas galvoti, kad jo darbo diena baigiasi vakare vos tik pravėrus buto duris, o moterį

vidiniai instinktai verčia veikti toliau.

sKotas ir selė

Skotas dirba ištisą dieną, kad galėtų išlaikyti šeimą, o jo žmona Selė grįžta namo dar prieš pietus ir gana lengvai padaro įprastus motinos ir namų šeimininkės darbus. Vyras, parėjęs namo, kurį laiką ignoruo­ja žmoną, jeigu ji užduoda jam begales klausimų ir, atrodo, nervina prašymais ką nors padaryti. O tuomet, kai žmona per vakarienę rodo nenorą bendrauti su partneriu, Skotas nesuvokia, kodėl ji taip elgiasi.

Paklausta apie jausmus, Selė atsakė:– Esu įsižeidusi, nes Skotas net nepaklausė, kaip man šiandien

sekėsi, nė karto nepasisiūlė padėti. Atrodo, jis manimi nesirūpina. Sėdi ant sofos ir laukia kaip karalius, kol pašauksiu valgyti...

Skotas šitokį savo elgesį aiškina taip:– Riogsau ant sofos, nes noriu atsipalaiduoti po sunkių dienos

darbų. Jeigu paklausčiau žmonos, kaip jai sekėsi, neabejoju, išgirs­čiau nusiskundimų, jog yra pavargusi, ir kaltinimą, kad sėdžiu ran­kas sudėjęs. Grįžęs namo noriu atsigauti, pasisemti daugiau jėgų. Su darbdaviu susitinku darbe, todėl nenoriu, kad dar ir namie man kas nors vadovautų. Jeigu žmona persidirba, tegul atsisako darbų, kurie jai per sunkūs.

Selė atšauna:– Tu manai, aš nepavargstu? Kiekvieną dieną, vos tik grįžusi iš

darbo, plušu namie. Man nebelieka laiko pailsėti. Juk kažkas turi paruošti vakarienę, sutvarkyti kambarius, prižiūrėti vaikus? Kodėl negali man padėti ar galų gale bent jau įvertinti tai, ką darau?

36 John Gray

Dabar Skotas atsigręžia į mane ir burbteli: „Matai.“ Šiuo vienu žodžiu jis pasakė gana daug: „Matai, Selė širsta, kad parėjęs namo neišklausau jos džiaugsmų ir rūpesčių. Jeigu taip daryčiau, žmona net nebandytų manęs apšaukti veltėdžiu, bet dabar tiesiog negaliu būti atviras.“

Selę įžeidė faktas, kad Skotas nepasisiūlė padėti, o šis iš tiesų atsi­sakė tai padaryti, nes žmonos kalbą suprato kaip kaltinimą, jog per mažai dirba. Vyras trokšta žmonos pripažinimo, darbo įvertinimo, supratimo, kad nusipelnė poilsio. Šią problemą galima išspręsti pir­miausia pripažįstant, kad nė vienas iš jų neklysta ir abu nėra kalti dėl to, kas įvyko. Tuomet jie pajėgs keisti tarpusavio santykius.

Skoto pasiūlymas Selei – stengtis kuo mažiau dirbti – panašus į liepimą upei: „Nustok tekėti!“ Nes duoti – įgimta mylinčios moters prigimties išraiška. Šiandien partnerei labiausiai reikia ne tramdyti savo švelnius polinkius, bet stengtis kuo daugiau gauti iš bendravi­mo su vyru. Šiuo atveju būtų nerealu tikėtis, kad Skotas staiga ener­gingai puls padėti žmonai. Tai tas pats kaip paprašyti upės pakeisti tekėjimo kryptį.

Sutuoktiniai, supratę, ko jie abu nori, lengvai įveiks problemas. Kaip vėliau matysime, vyrai ir moterys gali išmokti bendrauti taip, kad jų buvimas kartu labai nedaug reikalautų iš vyro, o moteriai duotų kuo daugiau. Tokie tarpusavio santykiai nereikalauja daug pastangų, o rezultatai pasiekiami gana greitai (sutuoktinė sulaukia emocinės paramos, o vyras – pripažinimo).

Tada, kai bendraujanti moteris jaučiasi emociškai palaikoma, jai lengva savo viduje rasti ramią vietelę, kur niekas neverčia plušėti iki visiško nuovargio. Ji atsipalaiduos ir nesunkiai atskirs, kuriuos dar­bus gali atidėti rytdienai, o ką turi padaryti nedelsdama. Kuo labiau vyras, grįžęs namo, jaučia žmoną pripažįstant, kad jau pakankamai daug dirba, tuo daugiau energijos ir laiko jis skiria namams ir ben­dravimui su artimaisiais. Be to, partneris gana greitai sutiks išklau­

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 37

syti žmonos ir supras – jai reikia pasipildyti energijos, kad vėliau galėtų padėti kitiems.

šiuolaikinėms moterims nevertėtų slopinti savo staigaus entuziazmo veikti. joms reikia labiau ugdyti save,

bendraujant su vyrais.

Kodėl moterys nuvargsta

Šiandien ir vyrai, ir moterys labai daug laiko ir jėgų skiria veiklai už namų sienų. Partnerės (kitaip nei jų motinos) nebeturi energijos, laiko ar galimybės viena kitai suteikti reikiamos emocinės paramos. Šiuolaikinė moteris galėtų nuolatos tik duoti ir dalyti, bet paprastai nesulaukusi pritarimo ir palaikymo namo pareina jau visiškai nu­vargusi.

Be to, kai moteris priklausoma ne nuo vyro, bet nuo darbo, jos polinkis viskuo dalytis su kitais taip pat apribojamas. Moters, atsida­vusios pinigų pasauliui, parama nėra „laisvai pasiūlyta“. Šitoks sąly­ginis davimas atima iš jos galimybę didžiuotis savo moteriškumu.

Šiandien iš dirbančios moters reikalaujama būti pernelyg vyriš­kai. Ji nebesulaukia emocinės paramos iš draugių (kaip seniau jos motina, dalydamasi su draugėmis motiniškais rūpesčiais, bendra­darbiaudama, tobulindama bendravimą, kartu vaikščiodama po parduotuves ar kuisdamasi namie ir sode). Šiuolaikinę moterį visais atžvilgiais sekina ir verčia jausti nepasitenkinimą gyvenimu tai, kad jos viena pusė (vyriškoji) persveria antrąją (moteriškąją). Todėl mo­teris dažnai nejaučia vidinės harmonijos.

Senųjų laikų partnerės neturėjo galimybės visapusiškai pavargi, nes jos dirbo aplinkoje, ugdančioje jų moteriškąją prigimtį. Šiuolai­

38 John Gray

kinės moterys pavargsta, tampa pasyvios, nes darbe jų niekas neug­do kaip moterų.

Moters nuovargis ir sielos pilnatvė priklauso ne nuo to, kiek ji dirba, bet nuo jos bendravimo su vyru ir laiku ar

nelaiku suteiktos emocinės paramos.

moKymasis iš praeities išminčių

Tradiciškai moterys didžiavosi savo biologine prigimtimi, kadangi motinystė buvo didžiai garbinama ir netgi laikoma šventu dalyku. Kai kurios kultūros į moterį žiūrėjo kaip į artimesnę Dievui būtybę negu vyras, nes ji viena galėjo nešti pasauliui naują gyvybę. Mote­rys buvo garbinamos kaip motinos, todėl partneriai su džiaugsmu eidavo kovon, rizikuodavo savo gyvybėmis dėl šeimos išlikimo ir saugumo.

Dar tarp mūsų motinų kartos moterų galėjai lengvai surasti lai­mingų žmonų, kurios (augindamos vaikus) didžiavosi savo veikla. Prisimenu, kai jau sulaukęs pilnametystės paklausiau savo mamos, ar jai buvo gera būti motina. Ji gana greitai išrėžė: „Žinai, Džonai, aš dar ir dabar esu motina. Nežinau, ar kas galėtų atnešti man didesnę laimę nei septyni gražūs vaikai.“

Buvau nustebęs, kad ji (net ir mums jau užaugus) taip tvirtai ir išdidžiai apibūdino save kaip motiną. Džiaugiausi, kad mamai nie­kada nereikėjo eiti į darbą, kad ji tikrai galėjo patirti malonumą visą dieną praleisdama su vaikais, o vakare sulaukdama emocinės para­mos iš tėčio.

Šiandien daugelis moterų neturi galimybės ilgai būti su vaikais. Jos turi mokytis naujojo meno, kurio jų motinos tikrai negalėjo iš­

Ko labiausiai reikia moterims ir ko iš tikrųjų nori vyrai 39

mokyti: sėdėti darbe ir tuo pačiu metu rūpintis savo atžalomis. Be šios strategijos motinystė ir karjera virs vingiuota trasa per žemėla­pyje nepažymėtą teritoriją. Šiuolaikinės moterys motinystės atžvil­giu yra neryžtingos ir neapsisprendusios.

Nesakau, kad turime atsukti atgal laikrodžius ir priversti moteris sėdėti virtuvėje, bet svarbu, kad žinotume, ko atsisakome. Žengda­mi tvirtą žingsnį pirmyn naujo ir geresnio pasaulio (abiem part­neriams) linkme, negalime pamiršti senolių išminties, nes ji yra svarbus veiksnys, padedantis porai pajusti abipusį pasitenkinimą. Turėtume niekada nenutolti nuo prosenelių tiesų, kurios visais lai­kais abiem partneriams teikė vidinės stiprybės.

Jas supratę, pajėgsime veiksmingiau formuoti naują požiūrį į san­tykius, patenkinančius mūsų instinktus, kurie leidžia žengti į priekį naujų tikslų ir svajonių link.

moters darbų neįmanoma baigti

Prisimenu labai reikšmingą pokalbį apie šių laikų motiną. Kol kny­gyne pasirašinėjau autografus, mano žmona ir dar trys moterys kal­bėjosi, kaip šiandien sunku būti motina. Kai viena moteris prasitarė, kad augina septynis vaikus, kita pažvelgė į ją gailesčio ir žavesio ku­pinomis akimis.

– Aš turiu tik tris vaikus, – tarė ji, – ir visuomet maniau, kad man per daug darbo. Kaip tu susitvarkai?

Trečioji motina pridūrė:– Turiu tik vieną vaiką, bet jo išdaigos mane kiekvieną dieną varo

iš proto.– Aš auginu tris vaikus, – pasakė Bonė. – Maniau, tai daug. Neį­

sivaizduoju, kaip tu ištveri, prižiūrėdama septynis.– Nesvarbu, kiek vaikų turi: vieną, du, tris ar septynis, bet jiems

atiduodi viską, – atkirto daugiavaikė motina. – Jūsų pareiga – duo­

40 John Gray

ti. Ir kiekviena mama, nesvarbu, kiek vaikų augintų, jiems atiduoda viską, ką turi.

Staiga kitos trys moterys suprato, kad jos visos iš tikrųjų daro tą patį: sekdamos savo senolių išmintimi, jos savo vaikams atiduoda viską, kas geriausia. Tas pokalbis labai stipriai pakeitė mano ir Bonės tarpusavio santykius. Anksčiau, kai ji skųsdavosi, jog pavargsta, ma­nydavau, kad mano žmona nebus laiminga, kol neišmoks kai kurių darbų atidėti rytdienai. Dabar supratau, kad jos polinkis ypač daug dirbti nebuvo problema, nes ji visada stengėsi padaryti kuo daugiau. Vėliau pradėjau ieškoti būdų, kaip galėčiau ugdyti moteriškąjį Bonės pradą tuomet, kai ji tik duoda ir duoda. Paskui ji tapo laimingesnė, sugebėjo atsipalaiduoti ir nesistengti visko padaryti vienu metu (nes iš manęs sulaukė reikiamos emocinės paramos).

per daug duoti nėra blogai

Moteris, visą laiką tik duodama, bet neprašydama emocinės para­mos (kurios reikia jos saviugdai ir kad pati visai nepavargtų) kaip atlygio, kelia abiem partneriams nereikalingą problemą. Daugelyje populiarių knygų išskiriama kategorija moterų, kurios yra tarsi už­koduotos pernelyg daug savęs atiduoti kitiems (nors būna atvejų, kai jos tai daro tiesiog moteriškų instinktų vedamos).

Natūralus partnerės polinkis be perstojo duoti tampa problema tiktai tada, kai darbas ir asmeninis gyvenimas

neugdo jos kaip moters.

Kuo didesnę atsakomybę ir konkurenciją sutuoktinė jaučia dar­be, tuo sunkiau jai namie būti moteriškai švelniai. Be to, šiuo atveju žmona gali pradėti nebesuprasti, ko jai iš tikrųjų reikia, nes, galimas daiktas, ji ims galvoti tik apie kitų poreikius.