– Tu buvai rastas plūduriuo-jantis Temzėje, bjauriai pašautas. Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko? – Neprisimenu.

Galima pirkti tytoalba.lt

ISBN 978-609-466-041-2

MICHAEL ROBOTHAM (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius trilerius apie Džo O’Lo� iną, ir jie iš karto sulaukė tarp-tautinio pasisekimo.

„Amnezija“ – antroji byla (pirmoji byla – „Įtariamasis“, „Tyto alba“, 2014 m.). Joje vėl sutinkame sarkastišką ir intelektualų Džo O’Lo� iną, vieną žymiausių Londono psichoterapeutų, kurio gyvenimą ir karjerą temdo Parkinsono liga. Šįkart į pirmą planą iškyla detektyvas ins-pektorius Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad pastarųjų savaičių įvykių jis visiškai neprisimena. Vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotogra� ja: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Bet ar tikrai?

„Amnezija“ – klasikinis psichologinis trileris apie keistų prisimi-nimų nuotrupas, nuolatinį nerimą dėl vaiko likimo ir netikrumą: kai nežinai, ką dar baisaus esi pamiršęs. Inspektorius Ruizas ir psicho-terapeutas Džo O’Lo� inas vėl klaidžioja žmogaus prigimties labirin-tuose, gelbėdami gyvybes.

MIC

HA

EL

RO

BO

TH

AM

AMNEZIJA

A M N E Z I JA

Michaelo Robothamo „Amnezija“ akivaizdžiai rodo, kad pirmosios jo knygos sėkmė nebuvo atsitiktinė – šis, antrasis, psichologinis trileris toks pat stiprus, gniaužiantis kvapą.

Buch-Markt

DZ

O O

’LO

FL

INO

BY

LA

NR

.2

PS I C H O LO G I N I S

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

V I l n I u s 2 0 1 4

r o m a n a s

A m n e z i j A

Michael ROBOTHAMlOsTTime Warner Books,london, 2005

uDK 821.111(94)-31 Ro-07

IsBn 978-609-466-041-2

Copyright © Michael Robotham 2005 © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014

7

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Padėka

noriu padėkoti įprastiems įtariamiesiems ursulai Mackenzie ir Markui lucasui, padėjusiems man rasti „Amnezijos“ esmę. Taip pat esu dėkingas daugeliui kitų iš leidyklos Time Warner ir lAW, triūsusių fone, kad ši knyga išvystų dienos šviesą.

Ir vėl esu skolingas Vivien, aistringai skaitytojai, griežtai kri-tikei, miegamojo psichologei, atlaidžiai recenzentei ir mano vaikų motinai – ji gyveno su mano veikėjais ir su manimi kentė bemieges naktis. Aną kartą sakiau, kad menkesnio būdo mo-teris būtų miegojusi svečių kambaryje. Buvau neteisus. Men-kesnio būdo moteris būtų išvijusi mane į svečių kambarį.

9

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Praradęs turtus, prarandi šį tą;Praradęs garbę, prarandi daug;Praradęs drąsą, prarandi viską.

Vokiečių patarlė

1 1

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

1

Temzės upė, Londonas

Prisimenu kažką kartą man sakius, kad žinai, jog šalta, kai pamatai advokatą, susikišusį rankas į savo kišenes. Dabar dar šalčiau. Man susirakino žandikauliai, kiekvieną kartą įkvėpus atrodo, kad į plau-čius įtraukiau ledokšnių.

Kažkas šūkauja, spigina žibintuvėliais man į akis. Aš apsika-binęs didelį geltoną gelbėjimosi plūdurą lyg Merliną Monro. labai storą Merliną Monro – po to, kai ji išgėrė visas tas tabletes ir iške-liavo į dausas.

Mano mėgstamiausias filmas su Monro – „Džiaze tik merginos“. Jame ji vaidina su Džeku lemonu ir Toniu Kertisu. nežinau, kodėl dabar apie tai galvoju. Vis dėlto man galva neišneša, kaip kas nors galėtų palaikyti Džeką lemoną moterimi.

Man į ausį alsuoja pica atsiduodantis vyras labai tankiais ūsais. Jis su gelbėjimosi liemene ir stengiasi atplėšti mano pirštus nuo plūduro. Aš toks sustiręs, kad negaliu pasijudinti. Jis apglėbia mane per krūtinę ir atbulą tempia vandeniu. Kiti žmonės – ryškių šviesų fone matau vien jų siluetus – suima mane už rankų ir užkelia ant denio.

– Varge, pažiūrėkit į jo koją! – sušunka kažkas.– Jis pašautas!

1 2

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Apie ką jie kalba?Žmonės vienas per kitą šaukia atnešti tvarsčių ir kraujo plazmos.

Juodukas su auksiniu auskaru įbeda adatą man į ranką ir uždeda deguonies kaukę.

– Kas nors atneškite antklodžių! Tam vyrukui reikia sušilti.– Jo pulsas šimtas dvidešimt.– Šimtas dvidešimt?– Taip, šimtas dvidešimt.– Galva nesužeista?– ne.Variklis užriaumoja, ir mes imame plaukti. nejaučiu kojų – ne-

bejaučiu nieko, net šalčio. Šviesos irgi pranyksta. Mano akis užlieja tamsa.

– Pasiruošę?– Taip.– Viens, du, trys.– stebėk lašelinės žarneles, įdėmiai stebėk!– supratau.– Duok jam porą kartų įkvėpt deguonies.– Gerai.Šalia neštuvų bėgantis pica atsiduodantis vyrukas jau sunkiai

gaudo kvapą. Jo kumštis man prieš veidą maigo AMBu maišą  – pumpuoja į plaučius deguonį. neštuvai vėl pakeliami, viršuje pra-slenka kvadratinės šviesos. Aš vis dar matau.

Mano galvoje sukaukia sirena. Kaskart, kai mes sumažiname greitį, ji aidi garsiau ir arčiau. Kažkas kalbasi per radijo stotelę.

– sulašinom du litrus plazmos. Dabar jau pradėjom ketvirtą dozę. Jis smarkiai kraujuoja. sistolinis kraujospūdis krinta.

– Reikia daugiau kraujo!– sulašinkit dar vieną dozę!– Jam prasidėjo traukuliai!– Matot – jam traukuliai?!

1 3

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Vienas iš aparatų ėmė pratisai spiegti. Kodėl jie jo neišjungia?Picakvapis praplėšia man marškinius ir uždeda dvi elektrodų

plokštes ant krūtinės.– PARuOŠTA! – sušunka jis.skausmas kone nurauna man viršugalvį.Jeigu jis dar kartą taip padarys, sulaužysiu jam rankas!– PARuOŠTA!Prisiekiu Dievu, neužmiršiu tavęs, Picakvapi! Gerai tave įsidė-

mėsiu ir, iš čia ištrūkęs, tave susirasiu. upėje man buvo geriau. Grą-žinkite mane pas Merliną Monro!

Aš jau pabudęs. Vokai virpa, tarsi stengdamiesi įveikti sunkio jėgą. Tvirtai juos suspaudžiu ir vėl bandau atsimerkti tamsoje.

Pasukęs galvą įžiūriu oranžinius aparato šalia lovos langelius ir žalią šviesos taškelį, slenkantį skystųjų kristalų ekranu. Vaizdas pa-našus į stereosistemos, kurioje šokinėja spalvotos šviesos bangos.

Kur aš esu?Prie mano galvos – chromuotas stovas; jo linkiuose atsispindi

žvaigždės. Ant kablio – išsipūtęs nuo skaidraus skysčio plastikinis maišelis. skystis slenka lanksčia plastikine žarnele ir dingsta po plačiu pleistru, apvyniotu aplink mano kairįjį dilbį.

Esu ligoninės palatoje. Ant stalelio šalia lovos – bloknotas. no-rėdamas jį pasiekti, pastebiu kairę ranką – veikiau net ne ranką, o pirštą. Jo nėra. Vietoj pirštakaulių ir vestuvinio žiedo – tvarsčių gu-mulas. Bepročio žvilgsniu spoksau į jį lyg į kokį fokusininko triuką.

Kai mano dvyniai buvo maži, žaisdavome tokį žaidimą: aš „nusi-raudavau“ nykštį, o jiems sučiaudėjus jis vėl „priaugdavo“. Maiklas juokdavosi taip nuoširdžiai, kad vos neprisišlapindavo į kelnes.

sugrabalioju bloknotą ir perskaitau užrašą viršuje: „Švč. Mer-gelės Marijos ligoninė, Padingtonas, londonas.“ stalčiuje vien Biblija ir Koranas.

1 4

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Pastebiu lovos kojūgalyje kabančią lentelę. Bandau ją pasiekti ir mane staiga persmelkia skausmas – jis sprogsta dešinėje kojoje ir iššauna pro viršugalvį. Dievuliau! nieku gyvu nemėgink to daryti dar kartą!

susiriečiu į kamuolį ir laukiu, kol skausmas praeis. užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Kai sutelkiu visą dėmesį į vieną tašką pasmakrėje, jaučiu, kaip po oda pirmyn atgal slenka kraujas, sprausdamasis į vis mažesnes gysleles ir išnešiodamas po jas deguonį.

Miranda, žmona, su kuria nebegyvename, taip prastai miego-davo, kad sakydavo negalinti užmigti per mano širdį: ji plakanti per garsiai. neknarkdavau, neprabusdavau nuo košmarų, bet mano širdis daužydavosi lyg patrakusi. Miranda tai nurodė kaip vieną iš skyrybų priežasčių. Aišku, aš perdedu. Dingsčių jai ir taip pakako.

Vėl atsimerkiu. Pasaulis niekur nedingo.Giliai įkvepiu, suimu antklodę ir kilsteliu per pusę sprindžio.

Tebeturiu dvi kojas. suskaičiuoju jas. Viena. Dvi. Dešinė koja ap-vyniota daugybe sluoksnių tvarsčių, jų kraštai pritvirtinti pleistru. Ant šlaunies šono kažkas užrašyta flomasteriu, bet kas  – neper-skaitau.

Matau ir kojų pirštus. Jie sveikindamiesi man pamoja.– sveiki, pirštai, – sušnabždu.Atsargiai suimu į delną genitalijas ir pavartau tarp pirštų sėklides.Pro užuolaidą patyliukais įsėlina slaugytoja. Jos balsas mane iš-

gąsdina.– norėjote pabūti vienas?– Aš tik... aš tik tikrinau.– Manau, jums reikėtų pagalvoti, ar pirma nepavaišinus to daly-

kėlio vakariene.Jos tartis airiška, akys žalios kaip nupjauta žolė. Ji nuspaudžia

personalo iškvietimo mygtuką man virš galvos. – Ačiū Dievui, pagaliau pabudote. Mes labai dėl jūsų nerima-

vome.

1 5

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Ji pamaigo skysčio maišelį ir patikrina srovelę, paskui pataiso pagalves.

– Kas atsitiko? Kaip aš čia patekau?– Jus pašovė.– Kas?Ji nusijuokia.– Tik neklauskit manęs. niekas niekada tokių dalykų man ne-

pasakoja.– Bet aš nieko neprisimenu. Mano koja... mano pirštas...– netrukus turėtų ateiti gydytojas.Atrodo, kad ji neklauso, ką jai sakau. sugriebiu jai ranką. Ji mė-

gina ištrūkti – staiga manęs išsigando.– Jūs nesuprantat – aš neprisimenu! nežinau, kaip čia patekau.Ji žvilgteli į skubios pagalbos mygtuką.– Jus rado plūduriuojantį upėje – taip girdėjau kalbant. Policija

laukė, kada pabusite.– Ar aš seniai čia?– Aštuonios paros... Jus buvo ištikusi koma. Maniau, kad pabu-

site vakar, nes kalbėjotės su savimi.– Ką aš sakiau?– Jūs vis klausinėjote apie mergaitę – sakėte, kad turite ją rasti.– Kokią mergaitę?– Jūs nesakėte. Būkite geras, paleiskite mano ranką. Man skauda.Mano pirštai atsigniaužia. Ji tolokai atsitraukia ir trinasi dilbį –

arti nebeprieis.Širdis vis dar pašėlusiai daužosi, ima plakti vis tankiau nelygi-

nant kinų būgnai. nejaugi išbuvau čia aštuonias paras?– Kokia šiandien diena?– spalio trečioji.– Davėte man migdomųjų? Ką man darėte?– nuo skausmo davėme jums morfijaus, – išmiknoja jinai.– Ko dar? Ko dar man davėte?

1 6

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

– nieko.Ji vėl dirsteli į skubios pagalbos mygtuką.– Gydytojas jau ateina. stenkitės nesijaudinti – antraip jis turės

duoti jums raminamųjų.Ji išėjo ir nebegrįš. Prieš užsidarant durims pamatau unifor-

muotą policininką. Jis sėdi ant kėdės prie mano palatos ištiesęs kojas – matyt, jau senokai čia.

susmunku lovoje. užuodžiu tvarsčius ir išdžiūvusį kraują. Iš-keliu ranką, žiūriu į tvarsčius ir mėginu krutinti nesamą pirštą. Kodėl aš neprisimenu?

niekados nieko neužmiršdavau, mano atmintyje viskas visada būdavo ryšku, aišku, neišskydę. Prisiminimus kaupiu kaip tas šykš-tuolis, nuolatos skaičiuojantis savo auksines monetas. Kiekvieną akimirkos dalelę saugau, kol ji turi bent šiokią tokią vertę.

nefiksuoju to, kas vyksta, kaip fotoaparatu – veikiau darau są-sajas, verpiu jas draugėn kaip tinklą audžiantis voras, pindamas vieną giją su kita. Štai kodėl sugebu pažvelgti į praeitį, ištraukti iš jos prieš penkerius, dešimt, penkiolika metų nagrinėtų krimina-linių bylų smulkmenas ir prisiminti jas, lyg būtų vykusios vakar. Galiu mintyse matyti vardus, datas, vietas, liudytojus, aukas, nusi-kaltėlius – ir vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kartoti ano meto pašnekesius ir klausytis tų pačių melų.

Dabar pirmą kartą užmiršau kai ką išties svarbaus. neprisimenu, kas atsitiko ir kaip galų gale atsidūriau čia. Mano atmintyje – juoda skylė, panaši į tamsią dėmę plaučių rentgenogramoje. Tokių dėmių esu matęs. Pirmąją mano žmoną pasiglemžė vėžys. Juodos skylės įsiurbia į save viską. nuo jų neišsisuka net šviesa.

Praeina dvidešimt minučių, ir pro užuolaidą įžengia gydytojas Benetas. Jis mūvi džinsus ir vilki baltą chalatą; po juo matyti varlytė.

– Detektyve inspektoriau Ruizai, sveiki sugrįžę į gyvųjų ir di-delių mokesčių kraštą.

Jo tonas labai aristokratiškas. Plaukai dabitiškai krinta jam ant

1 7

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

kaktos visai kaip aktoriui Hju Grantui ir primena servetėlę ant šlaunies.

Jis pašviečia man rašiklio žibintuvėliu į akis ir klausia:– Ar galite pakrutinti kojų pirštus?– Galiu.– Ar dilgčioja?– ne.Jis atitraukia antklodę ir raktu perbraukia per dešinį padą.– Jaučiate?– Jaučiu.– Puiku.Jis nukabina nuo lovos kojūgalio kortelę ir išraito savo inicialus.– Aš nieko neprisimenu.– Apie nelaimingą atsitikimą?– Įvyko nelaimingas atsitikimas?– nenumanau. Į jus buvo šauta.– Kas šovė?– Jūs neprisimenate?– ne.Tas pokalbis niekur neveda.svarstydamas mano atsakymą, gydytojas Benetas pabarbena ra-

šikliu sau į dantis, paskui prisitraukia kėdę, atsisėda veidu į atkaltę ir susideda ant jos rankas.

– Į jus buvo šauta. Viena kulka įsmigo į dešinę koją kiek aukš-čiau grakščiojo raumens ir paliko šešių milimetrų angą. Perėjusi odą ir riebalų sluoksnį, ji pervėrė skiauterinį raumenį, per vidurį tarp šlaunies kraujagyslių ir nervų, perskrodė kvadratinį šlaunies raumenį, dvigalvio šlaunies raumens viršūnę, didįjį sėdmens rau-menį ir išlindo pro odą kitoje pusėje. Kulkos išėjimo anga kur kas įspūdingesnė: dešimties centimetrų skersmens. Toje vietoje odos neliko nė padujų – ji tiesiog išgaravo.

Jis net švilpteli: kokios įdomybės!

1 8

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

– Kai jus rado, širdis plakė, bet smarkiai kraujavote. Paskui nu-stojote kvėpuoti. Buvote miręs, bet mes jus atgaivinome.

Jis parodo nykščiu ir smiliumi.– Štai tiek trūko, kad kulka būtų kliudžiusi šlaunies arteriją.Vos įžiūriu jo rodomą tarpą.– Tuomet per tris minutes būtumėte mirtinai nukraujavęs.

Mums reikėjo galvoti ne vien apie žaizdą, bet ir apie infekciją. Jūsų drabužiai buvo purvini. Dievas težino, ko buvo tame vandenyje. Mes pripumpavome jus antibiotikų. Žodžiu, inspektoriau, jums velnioniškai pasisekė.

Gal jis juokauja? Anokia čia sėkmė, kai tave pašauna.Iškeliu ranką.– O mano pirštas?– Deja, nutrauktas – šiek tiek aukščiau pirmojo pirštakaulio.Pro užuolaidą galvą įkiša džiūsna internas itin trumpai kirptais

plaukais. Gydytojas Benetas išleidžia žemą atodūsį – tokį tegali iš-girsti pavaldiniai. Jis atsistoja nuo kėdės ir susikiša rankas į balto chalato kišenes.

– Turite klausimų?– Kodėl aš nieko neprisimenu?– nežinau. Deja, tai ne mano sritis. Galime atlikti tam tikrų testų.

Jums reikės padaryti kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso tyrimą – reikia išsiaiškinti, ar neskilusi kaukolė ir ar kraujas neišsiliejęs į smegenis. Aš paskambinsiu į neurologijos skyrių.

– Man skauda koją.– Gerai. Vadinasi, ji gyja. Jums reikės vaikštynės arba ramentų.

Fizioterapeutas ateis pasikalbėti su jumis dėl programos jūsų kojai stiprinti.

Jis nusimeta užkritusią ant kaktos plaukų sruogą ir pasisuka eiti.– užjaučiu dėl atminties, inspektoriau. Džiaukitės, kad esate

gyvas.Jis išeina palikęs losjono po skutimosi ir pranašumo kvapą.

1 9

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Kodėl chirurgai tokie pasipūtę – tarsi jiems priklausytų visas pa-saulis? Žinau, kad turiu džiaugtis. Jeigu galėčiau prisiminti, kas at-sitiko, gal labiau tikėčiau jo aiškinimais.

Taigi turėčiau būti negyvas. Visada nujaučiau, kad mirsiu staiga. negaliu pasakyti, kad labai rizikuoju, bet aš linkęs eiti trumpiausiu keliu. Dauguma žmonių miršta tik kartą; aš jau gavau antrą gyve-nimą. Dar pridėkite tris žmonas ir pamatysite, kad nugyvenau dau-giau, negu priklausė. (Mielai atsisakyčiau trijų žmonų, jei tik kas norėtų jas pasiimti.)

Mano slaugytoja airė grįžo. Jos vardas Megė; ji šypsosi raminamai, kaip moko medicinos mokyklose. Ji atsinešė dubenį šilto vandens ir kempinę.

– Jaučiatės geriau?– Atsiprašau, kad jus išgąsdinau. – nieko baisaus. laikas apsiplauti.Ji nutraukia antklodę, aš vėl ją užsitraukiu.– Ten nėra nieko, ko nebūčiau mačiusi, – sako jinai.– leiskite nesutikti. Gana gerai atsimenu, kiek moterų šoko su

Vienakiu Džoniu. nemanau, kad buvote viena jų – nebent buvote ta mergina paskutinėje Shepherd’s Bush Empire koncertų salės ei-lėje per grupės Yardbirds koncertą 1961 metais.

– Kas tas Vienakis Džonis?– seniausias mano draugas.Ji papurto galvą – matyt, jai manęs gaila.Jai už nugaros pasirodo pažįstama žmogysta  – kresnas vyras

be kaklo. nors iš ryto jis skutosi, matyti, kad barzda jau atželia. Kambelis smitas – policijos vyriausiasis inspektorius su neapibū-dinama šypsena, ranką spaudžiantis taip, kad braška kaulai. Jis vilki uniformą su išblizgintomis sidabrinėmis sagomis ir marškiniais taip iškrakmolyta apykakle, kad ši baudžiasi nupjauti jam galvą.

2 0

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Visi tvirtina mėgstą Kambelį – net jo priešai, bet retas kada nors džiaugiasi jį pamatęs. Aš nesidžiaugiu. Tik ne šiandien. Bet aš jį pri-siminiau – geras ženklas!

– Rupūs miltai, Vinsentai, kaip tu mus išgąsdinai!  – griau-džiančiu balsu sako jis. – Tavo gyvybė kurį laiką kabojo ant plauko. Mes visi nuovadoje už tave meldėmės. Matai, kiek atvirukų ir gėlių?

Pasuku galvą ir žiūriu į staliuką. Jo nematyti per gėles ir dubenis su vaisiais.

– Kažkas mane pašovė, – sakau pats negalėdamas tuo patikėti.– Taip, – atsako jis prisitraukdamas kėdę. – Mums reikia žinoti,

kas atsitiko.– neprisimenu.– Tu jų nematei?– Ko?– Žmonių laive.– Kokiam laive? nieko nesuprasdamas pasižiūriu į jį.staiga jis prašneka garsiau:– Tu buvai rastas plūduriuojantis Temzėje, bjauriai pašautas.

Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko?

– neprisimenu.– neprisimeni skerdynių?– Velniai rautų, aš neprisimenu jokio laivo!Kambelis net nebeapsimeta draugiškai nusiteikęs. Jis ima vaikš-

tinėti po palatą gniaužydamas kumščius ir stengdamasis susitvar-dyti.

– negerai, Vinsentai. negražu. Ką nors nudėjai?– Šiandien?– nejuokauk su manim. Ar šaudei iš savo ginklo? Parašu patvir-

tinai, kad pasiėmei tarnybinį pistoletą iš nuovados ginklų sandėlio. Rasim lavonų?

2 1

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

lavonų? Tai štai kas nutiko?!Kambelis iš nevilties perbraukia plaukus delnais.– negaliu apsakyti, kokie šūdini dalykai jau dedasi. Bus atlie-

kamas nuodugnus tyrimas. Komisaras reikalauja atsakymų. Žinia-sklaida netvers džiaugsmu. Tame laive rasta trijų žmonių kraujo, tarp jų ir tavo. Teismo medicinos ekspertai sako, bent jau vienas iš jų turėjo mirti: buvo rasta smegenų ir kaukolės nuolaužų.

Man atrodo, kad palatos sienos pasviro ir ėmė siūbuoti. Gal nuo morfijaus ar troškaus oro. Kaip galėjau užmiršti tokius dalykus?!

– Ką veikei tame laive?– Tikriausiai vyko policijos operacija...– ne,  – piktai pareiškia jis, dabar jau atvirai priešiškai.  – Tu

netyrei bylos. Tai buvo ne policijos operacija. Tu veikei savaran-kiškai.

Įvyksta senamadiškas žaidimas – katras priversime pašnekovą nusukti akis. Šįsyk laimiu aš. Ko gero, niekada daugiau nemirk-sėsiu. Aišku, kad tai morfijaus poveikis. Dieve, koks geras jausmas!

Galop Kambelis susmunka ant kėdės ir išsitraukia vynuogių kekę iš popierinio maišelio nuo staliuko.

– Koks paskutinis tavo prisiminimas?Mudu sėdime tylėdami, kol aš stengiuosi atkurti sapno nuo-

trupas. Į galvą lenda ir vėl pranyksta vaizdai, iš pradžių blausūs, paskui ryškūs: gelbėjimosi plūduras, Merlina Monro...

– Prisimenu, kad užsisakiau picą.– Tik tiek?– Atleisk.spoksau į sutvarstytą ranką ir stebiuosi, kaip gali niežėti pirštas,

kurio nėra. – Kokią užduotį aš vykdžiau?Kambelis patraukia pečiais.– Tu atostogavai.– Kodėl?

2 2

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

– Tau reikėjo poilsio.Jis meluoja. Kartais man atrodo, kad jis pamiršta, kaip seniai

mudu pažįstami. Kartu mokėmės Bramshilo policijos personalo koledže. Prieš trisdešimt penkerius metus aš supažindinau jį su bū-sima jo žmona Morina per kepsnių vakarėlį. Ji man iki galo niekada neatleido. nežinau, kas ją labiau įsiutino – trys mano santuokos ar tai, kad perleidau ją kitam.

Jau seniai Kambelis nevadina manęs draugužiu, o kartu neiš-lenkėme po bokalą alaus nuo tada, kai buvo paaukštintas į vyriau-siuosius inspektorius. Jis pasikeitė. netapo geresnis ar blogesnis, tiesiog kitoks.

Jis išspjauna į delną vynuogės sėklą. – Visada tareisi esąs geresnis už mane, Vinsentai, bet aš pirmas

buvau paaukštintas.Buvai palaižūnas. – Žinau: manai, kad aš palaižūnas. – (Jis skaito mano mintis.) –

Bet aš tik buvau gudresnis. Aš užmezgiau reikiamus ryšius ir leidau sistemai veikti mano labui, užuot su ja kovojęs. Tau reikėjo išeiti į pensiją prieš trejus metus, kai turėjai galimybę. niekas dėl to nebūtų prasčiau apie tave galvojęs. Būtume išleidę tave su di-džiulėmis iškilmėmis. Būtum pradėjęs gyventi ramiai, tvarkingai, žaidęs golfą, gal net išgelbėjęs savo santuoką.

laukiu, kol jis pasakys dar ką nors, bet jis tik pakreipęs galvą spokso į mane.

– Vinsentai, nepyksi, jei pasakysiu tau, ką pastebėjau?Atsakymo jis nelaukia.– Turint galvoje viską, kas atsitiko, tu laikaisi visai neblogai, bet

jaučiu, kad tu... na... esi liūdnas. Bet tai dar ne viskas... Esi piktas.Iš gėdos po ligoninės chalatu man ima dilgsėti visą kūną, lyg

būtų užpuolusi prakaitinė.– Kai kurie žmonės randa paguodą religijoje, kiti turi su kuo pa-

sikalbėti. Žinau, viena ir kita ne tau. Pažiūrėk į save! Vaikų beveik

2 3

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

nematai. Gyveni vienas... Dabar ėmei ir susišikai karjerą. negaliu daugiau tau padėti. Juk liepiau nesikišti į šį reikalą.

– Į ką aš turėjau nesikišti?Jis nieko neatsako, tik pasiima uniforminę kepurę ir rankove

pradeda blizginti jos kraštą. Jis tuoj atsisuks ir pasakys man, ką turi galvoje. ne. Jis išeina pro duris į koridorių.

Mano vynuogių irgi nebeliko. Koteliai atrodo panašūs į nudžiū-vusius medžius suglamžyto popieriaus lygumoje. Krepšyje šalia jų pradėjo vysti gėlės. Begonijos ir tulpės meta vainiklapius lyg storos erotinių šokių šokėjos stručio vėduoklių plunksnas; stalelio viršus jau nuklotas žiedadulkėmis. Tarp gėlių stiebų įspraustas baltas at-virukas su iškiliu sidabriniu užrašu. Jo neįskaitau.

Kažkoks šunsnukis mane pašovė! Turiu įsikalti tai į galvą, kad galėčiau nuolatos išgyventi iš naujo – kaip tos inkščiančios dieninių pokalbių laidų aukos, į mobiliuosius įsivedusios savo advokatų grei-tojo rinkimo numerius. Tačiau neprisimenu nieko. Kad ir kiek kartų užsimerkiu ir trankau sau kumščiais į kaktą, tai nepadeda.

Keisčiausia tai, ką įsivaizduoju prisimenąs. Pavyzdžiui: prisi-menu matęs siluetus ryškių šviesų fone; kaukėtus vyrus su plastiki-niais galvos apdangalais maudytis duše ir popierinėmis šlepetėmis. Jie kalbėjosi apie automobilius, pensijų planus ir futbolo rungtynių rezultatus. Žinoma, tai galėjau patirti būdamas netoli mirties. Man buvo leista žvilgtelėti į pragarą, o jame knibždėjo chirurgų.

Gal tam, kad prisiminčiau, kas man atsitiko, turiu pradėti nuo paprastų dalykų. Įsmeigęs akis į lubas mintyse ištariu savo pavardę: Vinsentas Janko Ruizas; gimęs 1945 metų gruodžio 11-ąją. Esu londono policijos detektyvas inspektorius, vadovauju sunkių nusikaltimų grupei (Vakarų poskyriui). Gyvenu Fulamo rajone, Reinvilio gatvėje...

Mėgdavau sakyti sumokėsiąs nemažus pinigus, kad užmirščiau didumą savo gyvenimo. Dabar noriu, kad prisiminimai grįžtų.

2 4

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

2

Pažįstu tik du žmones, paragavusius kulkos skonio. Vienas buvo vyrukas, su kuriuo baigiau policijos koledžą. Jo pavardė buvo An-gusas lemanas. Jis norėjo pirmauti visur: pirmas išlaikyti egza-minus, pirmas nueiti į barą, pirmas gauti paaukštinimą...

Prieš kelerius metus jis vadovavo netikėtai policijos kratai nar-kotikų fabrikėlyje Brikstone ir pirmas įsiveržė pro duris. Į jį buvo ištuštinta visa pusiau automatinio šautuvo apkaba ir iš jo galvos ne-liko nieko. Iš to galima kažko pasimokyti.

Kitas – mūsų slėnio ūkininkas Brusas Kerlis. Jis persišovė koją, kai pro miegamojo langą vijosi žmonos meilužį. Brusas buvo storas, jam iš ausų dygo žili plaukai. Ponia Kerli gūždavosi kaip šuo, kai jis pakeldavo ranką. Gaila, kad jis nepataikė sau į kaktą.

Per studijas policijos koledže turėjome šaunamųjų ginklų kursą. Instruktorius buvo vyrukas iš šiaurryčių Anglijos. Jo galva panėšėjo į biliardo rutulį. Jis jau pačią pirmą dieną prieš mane nusistatė, nes iškėliau mintį, kad geriausias būdas, kaip išlaikyti šautuvo vamzdį švarų – užtraukti ant jo prezervatyvą.

Mes stovėjome šaudykloje; spaudė toks šaltis, kad mums ledėjo kiaušiai. Jis parodė į kartoninį taikinį šaudyklos gale – pritūpusio niekdario su šautuvu rankoje figūrą. Jai aplink galvą ir širdį buvo baltai nudažyti apskritimai.

Instruktorius išsitraukė tarnybinį pistoletą, pritūpė pražerg-

2 5

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

tomis kojomis ir paleido šešis šūvius – akimirka vieną po kito. Visi pataikė į viršutinį apskritimą.

Ištraukęs rūkstančią apkabą, jis tarė:– nesitikiu, kad kuris iš jūsų tai pakartosite, bet bent jau pa-

mėginkite kliudyti taikinį, trauk jus velniai. Kas nori pabandyti pirmas?

niekas nepanoro.– na, o tu, Prezervatyvų Berniuk?Kurso draugai nusijuokė.Žengiau į priekį ir iškėliau savo revolverį. Man buvo koktu nuo

to smagumo, kad laikau jį rankoje. – ne, ne taip: žiūrėk abiem akimis, pritūpk, suskaičiuok iki trijų

ir spausk gaiduką, – mokė instruktorius.Jam nebaigus ginklas mano rankoje šoktelėjo į viršų, sudrebino

orą ir kažką giliai manyje.Kartoninė figūra siūbavo į šalis, suktuvui ją tempiant iš šau-

dyklos galo prie mūsų. Šešios skylės buvo taip arti viena kitos, kad sudarė kartone vieną nelygų apskritimą.

– Jis išsprogdino jam šikinę! – apstulbęs suniurnėjo kažkas.– Taigi. Pačią šiknaskylę.nežiūrėjau instruktoriui į akis. nusisukau, patikrinau šovinio

lizdą, įjungiau saugiklį ir išsitraukiau iš ausų kamštukus.– nepataikei, – pergalingai pareiškė instruktorius.– Kaip pasakysit, pone.

staiga krūpteliu ir pabundu; širdis nurimsta negreitai. Pasižiūriu į laikrodį  – rūpi ne tiek valandos, kiek data. noriu įsitikinti, kad miegojau ne per ilgai ir kad nepraradau dar daugiau laiko. sąmonę atgavau prieš dvi paras.

Ant mano lovos sėdi kažkoks vyras.– Aš esu Vikamas, – šypsodamas prisistato jis. – neurologas.

2 6

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

Jis panašus į vieną iš tų gydytojų, kuriuos matai per televizorių dieninėse pokalbių laidose.

– Kartą mačiau jus žaidžiant regbį „Arlekinų“ komandoje rung-tynėse su londono „Škotais“, – sako jis. – Tais metais būtumėte patekęs į Anglijos rinktinę, jeigu nebūtumėte patyręs traumos. Aš ir pats truputį žaidžiau regbį. Tiesa, tik dublerių koman- dose...

– Tikrai? Kokioje pozicijoje?– Antro centro.Taip ir maniau. Tikriausiai jis paliesdavo kamuolį du kartus per

rungtynes, bet vis dar kalba, kiek taškų galėdavo pelnyti.– Turiu jūsų magnetinio rezonanso rezultatus, – sako jis atvers-

damas aplanką. – nėra jokių aneurizmų, kraujo išsiliejimo ar skilu-sios kaukolės ženklų.

Jis pakelia akis nuo savo užrašų.– noriu atlikti keletą neurologinių testų, kurie padėtų nustatyti,

ką užmiršote. Taigi turėsite atsakyti į keletą klausimų apie tą šau-dymą.

– Aš jo neprisimenu.– Taip, bet aš vis tiek noriu, kad atsakytumėte – net jeigu jums

tektų spėlioti. Tai vadinama priverstinio pasirinkimo atpažinimo testu. Jūs turite pasirinkti atsakymą, norite to ar ne.

lyg ir suprantu, bet prasmės nematau.– Kiek žmonių buvo laive?– neprisimenu.– Jūs privalote rinktis, – neatlyžta Vikamas.– Keturi.– Ar buvo pilnatis?– Taip.– Ar laivas buvo pavadinimu „Šarmen“?– ne.– Kiek variklių jis turėjo?

2 7

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

– Vieną.– Ar laivas buvo vogtas?– Taip.– Ar jo variklis dirbo?– ne.– laivas buvo išmetęs inkarą ar dreifavo?– Dreifavo.– Ar turėjote ginklą?– Taip.– Ar iš jo šaudėte?– ne.Absurdas! Kokia iš to nauda – atsakymus aš juk spėju?!staiga susizgrimbu. Jie mano, kad aš tik apsimetu praradęs at-

mintį. Šio testo tikslas – ne nustatyti, kiek aš prisimenu. Jie tikrina, ar aš išties patiriu tuos simptomus. Gydytojas verčia mane pa-sirinkti atsakymus, kad galėtų apskaičiuoti, į kokią dalį klausimų atsakiau teisingai. Jeigu sakau tiesą, grynai spėliojant pusė mano atsakymų turėtų būti teisingi. Jeigu gerokai daugiau ar mažiau negu 50 procentų jų būtų teisingi, tai reikštų, kad bandau „daryti įtaką“ rezultatui tyčia sakydamas tiesą ar meluodamas.

Pavyzdžiui, tikimybė, kad praradęs atmintį žmogus teisingai at-sakys tik į dešimt klausimų iš penkiasdešimties, yra mažesnė negu penki procentai. Apie statistiką išmanau užtektinai, kad suprasčiau šio testo tikslą.

Vikamas viską užsirašo. Be jokios abejonės, jis nagrinėja mano atsakymų pasiskirstymą – ieško dėsningumų, galinčių įrodyti, kad mano atsakymai nėra atsitiktiniai.

Aš jį pertraukiu klausdamas:– Kas surašė tuos klausimus?– nežinau.– spėkite.Jis mirksėdamas žiūri į mane.

2 8

M i c h a e l R o b o t h a m • A m n e z i j a

– nagi, daktare, taip ar ne? Aš sutinku, jei spėsite. Šiuo testu norite išsiaiškinti, ar aš tik apsimetu praradęs atmintį?

– nesuprantu, ką norite pasakyti, – išmiknoja jis.– Jeigu aš galiu spėti atsakymus, jūs irgi galite. Kas liepė jums

atlikti šį testą – Policijos vidaus reikalų skyrius ar Kambelis smitas?Jis sunkiai atsistoja, pasikiša bloknotą po pažastimi ir pasuka

prie durų. Gaila, kad mudu nesusidūrėme regbio aikštelėje – bū-čiau įmurkdęs jo galvą į dumbliną balą.

Iškeliu kojas iš lovos ir viena pėda atsiremiu į grindis. linoleumas vėsus ir kiek lipnus. Iš skausmo kone springdamas seilėmis sukišu rankas į plastikinius ramentų laikiklius.

Turėčiau eiti su vaikštyne, bet neleidžia puikybė. Juk nesirams-tysiu į chromuotą rėmą kaip koks nukaršėlis pašto eilėje. spintoje ieškau savo drabužių – nėra.

Gali pasirodyti, kad man paranoja, bet aš jaučiu, kad man ne viskas sakoma. Kažkas juk turi žinoti, ką aš veikiau upėje. Kažkas turėjo girdėti šūvius ar ką nors matyti. Kodėl nebuvo rasta jokių lavonų?

Koridoriaus viduryje pamatau Kambelį, besikalbantį su Vi-kamu. Šalia – du detektyvai. Vieną jų pažįstu. Tai Džonas Kibalas. Anksčiau kartu dirbome, bet paskui jis perėjo į londono policijos kovos su korupcija grupę, dar vadinamą Vaiduoklių būriu.

Kibalas iš tų farų, kurie visus gėjus vadina pydarais, o azijiečius azijatais. Jis balsingas, nepakantus, bet labai atsidavęs savo darbui. Kai Temzėje nugrimzdo laivas „Markizė“, jis iki pietų aplankė try-lika šeimų pranešti, kad jų atžalos nuskendo. Jis puikiai žinojo, ką pasakyti ir kada užsičiaupti. Toks žmogus negali būti visiškai ne-doras.

– Kur susiruošei? – klausia Kambelis.– Pamaniau, kad būtų ne pro šalį pakvėpuoti grynu oru.

– Tu buvai rastas plūduriuo-jantis Temzėje, bjauriai pašautas. Mažiau kaip už pusantro kilometro buvo pastebėtas laivas, panašus į plaukiojančią skerdyklą. Kas atsitiko? – Neprisimenu.

Galima pirkti tytoalba.lt

ISBN 978-609-466-041-2

MICHAEL ROBOTHAM (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius trilerius apie Džo O’Lo� iną, ir jie iš karto sulaukė tarp-tautinio pasisekimo.

„Amnezija“ – antroji byla (pirmoji byla – „Įtariamasis“, „Tyto alba“, 2014 m.). Joje vėl sutinkame sarkastišką ir intelektualų Džo O’Lo� iną, vieną žymiausių Londono psichoterapeutų, kurio gyvenimą ir karjerą temdo Parkinsono liga. Šįkart į pirmą planą iškyla detektyvas ins-pektorius Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad pastarųjų savaičių įvykių jis visiškai neprisimena. Vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotogra� ja: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Bet ar tikrai?

„Amnezija“ – klasikinis psichologinis trileris apie keistų prisimi-nimų nuotrupas, nuolatinį nerimą dėl vaiko likimo ir netikrumą: kai nežinai, ką dar baisaus esi pamiršęs. Inspektorius Ruizas ir psicho-terapeutas Džo O’Lo� inas vėl klaidžioja žmogaus prigimties labirin-tuose, gelbėdami gyvybes.

MIC

HA

EL

RO

BO

TH

AM

AMNEZIJA

A M N E Z I JA

Michaelo Robothamo „Amnezija“ akivaizdžiai rodo, kad pirmosios jo knygos sėkmė nebuvo atsitiktinė – šis, antrasis, psichologinis trileris toks pat stiprus, gniaužiantis kvapą.

Buch-Markt

DZ

O O

’LO

FL

INO

BY

LA

NR

.2

PS I C H O LO G I N I S