132 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Dalia Tarandaitė Lietuvos dailės muziejus

Didžioji g. 4, Vilnius Tel. (8 5) 262 1883

El. p. dalia.t@ldm.lt

dalia tar andait ė

Miniatiūros menas: istorija, formų įvairovė1

Dailėje terminas „miniatiūra“ yra vartojamas dviem prasmėmis: pir-mąja jis reiškia rankraštinės knygos iliustraciją, antrąja – mažo for-mato dailės kūrinį (dažniausiai – tapybos, bet gali būti ir skulptūros, grafikos, taikomosios dailės). Šiame straipsnyje apie miniatiūras bus kalbama antrąja reikšme.

Yra įvairių nuomonių dėl kūrinių, kuriuos galima pavadinti minia-tiūromis, dydžio. Dažniausiai nurodoma, kad miniatiūra turi tilpti į su-augusio žmogaus delną. Nuo kitų dailės kūrinių miniatiūros skiriasi ne tik dydžiu, bet ir kompozicijos, techninio atlikimo ypatumais, savita es-tetika. Jos yra tarsi daug kartų sumažinti įprastinio dydžio kūrinių ana-logai, žavintys mažam formatui būdingu formos subtilumu ir atlikimo meistryste, priverčiančia stebėtis, kaip gi įmanoma viską taip tiksliai, taip detaliai pavaizduoti tokiame mažyčiame plote... Sakoma, kad gerą miniatiūrą galima išdidinti ir ji taps geru įprastinio dydžio dailės kūri-niu. Ir atvirkščiai, įgudęs miniatiūrų meistras įprasto dydžio dailės kū-rinį su visomis jo detalėmis gali atkartoti miniatiūroje (paprastai teigia-ma, kad tokiu atveju kopija turi būti ne didesnė kaip 1/6 pirmavaizdžio dydžio, bet dažniausiai ji būna netgi daug kartų mažesnė).

Mažyčiai, kruopščiai atlikti dailės kūriniai buvo kuriami nuo se-niausių laikų. Miniatiūrų pirmtakais laikytini tokie dirbiniai kaip fajansiniai egiptiečių amuletai ar pusbrangiuose akmenyse išraižytos graikų kamėjos. Pirmoji išlikusi portretinė miniatiūra yra 250–300 m. helenistiniame Egipte sukurtas vos 4,2 cm dydžio mėlynojo stiklo su aukso folija medalionas, vaizduojantis jaunuolį vardu Genadijus (sau-gomas Metropoliteno meno muziejuje Niujorke). Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose paminėtas miniatiūrų kūrėjas yra IV a. Romoje gyvenusi tapytoja ir skulptorė Lala iš Kiziko (Mažoji Azija), kuri specializavosi graviruoti mažyčius portretėlius ant dramblio kaulo ir tapyti rankraš-čių iliustracijas ant pergamento.

133Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Miniatiūrų ypač padaugėjo viduramžiais. Greta Senojo ir Naujojo Testamentų, psalmynų, graduarų, bestiarijų, maldynų ir kitų rankraš-tinių knygų iliustracijų buvo tapomi atskiri mažyčiai paveikslėliai su šventųjų atvaizdais ir trumpais jų gyvenimų aprašymais. XV a. 7 de-šimtmetyje knygas pradėjus spausdinti, tapytos iliustracijos užleido vietą atliktoms grafikos technikomis. Tuo tarpu pavienių miniatiūrų paklausa išaugo. Nuo Renesanso epochos ilgiems šimtmečiams pagrin-diniu miniatiūrų tapybos žanru tapo portretas.

Portretinės miniatiūros, kaip ir apskritai portreto žanro, papliti-mą lėmė Renesanso epochoje įsitvirtinusi humanistinė pasaulėžiūra, o jos stilistiką ir atlikimo techniką – iliustruojant rankraštines knygas susiformavusi miniatiūrų tapybos tradicija. Smulkius vaizdus tapyti įgudę rankraščių iliustratoriai sukūrė ir pirmąsias portretines minia-tiūras. Joms jie naudojo tas pačias medžiagas ir technikas, kaip ilius-tracijoms  – buvo tapoma ant pergamento tempera, guašu, akvarele, smulkios detalės buvo sidabruojamos, auksuojamos. Po to miniatiūra būdavo apkerpama ir įrėminama.

Anksčiausiai, XVI a. 3 dešimtmetyje, portretinės miniatiūros pa-sirodė Prancūzijoje ir Anglijoje. Pirmųjų portretinių miniatiūrų auto-riais laikomi Žanas Kluė2 (Jean Clouet, 1480–1541), dirbęs Prancūzijo-je, ir Lukas Horenbautas (Lucas Horenbout, apie 1490–1544), gyvenęs ir dirbęs Anglijoje. Didžiausią paklausą portretinės miniatiūros turėjo valdovų dvaruose. Portretinę miniatiūrą buvo galima padovanoti kaip monarcho palankumo ženklą (dažnai tai vykdavo šventinių iškilmių metu). Ją nesudėtinga buvo nusiųsti į svetimą šalį sužadėtuvių proga, pasiimti su savimi vykstant į kelionę. XVI a. garsiausi portretinių mi-niatiūrų tapytojai buvo vokietis Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein II, 1497–1543), nuo 1526 m. dirbęs Anglijos karaliaus Henriko VIII dvare; flamandė Levina Terlink (Levina Teerlinc, 1510(?)–1576),

Medalionas „Genadijus“.

Stiklas, aukso folija. Helenistinis Egiptas, 250–300 m. Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas. Iliustracija iš interneto: http://en.wikipedia.org/wiki/Gold_glass#mediaviewer/File:Medallion_of_ Gennadios.jpg. Fotografas nežinomas

—

Nikolas Hiliardas (Nicholas Hilliard, 1547–1619). „Autoportretas“. 1577 m.

Pergamentas, akvarelė. Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas. Iliustracija iš interneto: http://en.wikipedia.org/wiki/Nicholas_Hilliard#mediaviewer/File:Nicholas_Hilliard_021.jpg. Fotografas nežinomas

134 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

tapiusi miniatiūrinius portretus net trims Anglijos valdovams – Edvar-dui VI, Marijai I ir Elžbietai I; Anglijos valdovų Elžbietos I ir Jokū-bo I dvaro tapytojai anglas Nikolas Hiliardas (Nicholas Hilliard, apie 1547–1619), parašęs pirmąjį traktatą apie portretinių miniatiūrų tapy-bą, ir prancūzas Isakas Olivjė (Isaac Oliver, apie 1565–1617). XVII a. portretines miniatiūras vis dažniau ėmė užsisakinėti ne tik valdovai, bet ir turtingieji aristokratai. Iš žymiausių šio laikotarpio tapytojų pa-minėtini anglai Džonas Hoskinsas (John Hoskins, 1589/90–1664), Sa-muelis Kuperis (Samuel Cooper, 1609–1672), Ričardas Gibsonas (Ri-chard Gibson, 1615–1690).

Portretinės miniatiūros buvo tapomos ir aliejiniais dažais ant va-rio, rečiau medžio. Miniatiūros ant vario buvo ypač mėgstamos Šiau-rės Europoje. Greta mažyčių (4–6 cm dydžio) portretinių miniatiūrų tapytos ir kiek didesnės (iki 20 cm). Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žy-gimanto Augusto užsakymu apie 1553 m. Luko Kranacho jaunesniojo (Lucas Cranach II, 1515–1586) dirbtuvėje buvo nutapyta dešimt 19,5 × 17,5 cm dydžio miniatiūrų, vaizduojančių Žygimanto Augusto šeimos narius (saugomos Čartoriskių muziejuje Krokuvoje). Dar vienas tokio tipo miniatiūrų pavyzdys, taip pat sukurtas Žygimanto Augusto užsa-kymu, yra nežinomo dailininko XVI a. I ketvirtyje nutapytas diptikas, vaizduojantis Žygimanto Augusto žmonas Elžbietą Habsburgaitę ir Barborą Radvilaitę (saugomos Čartoriskių muziejuje Krokuvoje).

Jau Renesanso epochoje portretinės miniatiūros buvo kuriamos ir emalio technika. Apie 1450 m. Žanas Fukė (Jean Fouquet, 1420–1481) Meleno (Melun) Dievo Motinos bažnyčiai sukurto diptiko rėmą papuo-šė miniatiūriniu (vos 6 cm skersmens) autoportretu, šiandien saugomu Luvro muziejuje. Portretas buvo atliktas auksu ant tamsiai mėlynu emaliu padengtos vario plokštelės. Portretų užsakovus emalio technika

Luko Kranacho jaunesniojo (1515–1586) dirbtuvė. „Žygimanto Augusto portretas“. Apie 1565 m.

Metalo skarda, aliejus. Čartoriskių muziejus, Krokuva. Iliustracija iš leidinio: Viktorija Daujotytė, „Arčiau Lietuvos. Filologinė Barboros Radvilaitės studija“, Vilnius, 2010. Fotografas nežinomas

—

Žanas Petito (Jean Petitot, 1607–1691). „Moters portretas“.

Varis, tapybinis emalis. Valterso dailės muziejus, Baltimorė. Iliustracija iš interneto: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/b/b8/Jean_Petitot_-_Portrait_of_a_Lady_-_Walters_ 38235.jpg. Fotografas nežinomas

135Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

traukė ne tik kaip patvari, ilgalaikė medžiaga – ji turėjo juve-lyrikos menui būdingo puošnumo, dekoratyvumo. Deja, tradi-cinės emalio technikos, kai piešinys kuriamas skirtingų spalvų stiklo mase padengiant įgilintas metalinių paviršių vietas arba skirtingų spalvų mases atskiriant pertvarėlėmis, portretinėms miniatiūroms netiko. Situacija pasikeitė XV a. pabaigoje, kai Prancūzijoje buvo sukurta nauja technika, žinoma tapybinio emalio pavadinimu. Ją ištobulino Limože dirbusių meistrų Limuzenų šeima. Žymiausias šios šeimos atstovas Leonardas Limuzenas (Leonard Limousin, apie 1505–apie 1577) Prancū-zijos karalių Pranciškaus I ir Henriko II, taip pat kitų Euro-pos aristokratų užsakymu emalio technika sukūrė daug pui-kių portretinių miniatiūrų. Tačiau plačiau emalio portretinės miniatiūros paplito tik XVII a., atradus aukštai temperatūrai atsparius metalo oksidų pigmentus. Naujos technikos išradėjai taip pat buvo prancūzai – tėvas ir sūnus Žanas ir Henri Tute-nai (Jean Toutin, 1578–1644; Henri Toutin, 1614–1683). Por-tretus jie tapė ant baltu emaliu padengtų vario ar aukso plokš-telių metalo oksidų pigmentais. Kaitinant metalo dažai buvo prikepinami, o atvėsinta miniatiūra dengiama skaidriu ema-liu ir vėl degama, kad paviršius įgautų stiklinį blizgesį. Ema-lio portretinė miniatiūra ypač didelio pasisekimo sulaukė Anglijoje. Prie jos populiarumo šioje šalyje didele dalimi prisidėjo iš Prancūzijos į Angliją persikėlusių šią techniką puikiai įvaldžiusių emalio meistrų Žano Petito (Jean Petitot, 1607–1691) ir Žako Bordjė (Jacques Bordier, 1616–1684) kūryba.

XVII a. II p.–XVIII a. buvo emalio portretinės miniatiūros kles-tėjimo laikas. Portretinės miniatiūros tapo pagrindine daugelio talen-tingų emalio meistrų kūrybos sritimi – Čarlio Buato (Charles Boit, 1662–1727), Kristiano Frydricho Cinkės (Christian Friedrich Zincke, 1683/84–1767), Džeremijo Majero (Jeremiah Meyer, 1735–1789) ir kt. Nuo XVIII a. II pusės visuotinai pradėjus tapyti portretines miniatiū-ras ant dramblio kaulo, emalio miniatiūrų populiarumas smuko.

Miniatiūrų ant dramblio kaulo pradininke laikoma prancūzė Ro-zalba Kariera (Rosalba Carriera, 1673–1757). Dailininkės karjerą ji pradėjo dekoruodama dramblio kaulo tabokines, o apie 1700 m. ant dramblio kaulo plokštelių akvarele ėmė tapyti portretines miniatiūras. Lyginant su tapyba ant pergamento, miniatiūros ant dramblio kaulo tapo šviesesnės, skaidresnės. Pro ploną dažų sluoksnį persišviečianti

Leonardas Limuzenas (Leonard Limousin, apie 1505–1575/77). „Ano de Montmorency portretas“. 1556 m.

Varis, emalis. Luvro muziejus, Paryžius. Iliustracija iš interneto: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/0/07/L%C3%A9onard_Limosin_-_Portrait_of_Anne_the_Montmorency_-_WGA13039.jpg. Fotografas nežinomas

—

Rozalba Kariera (Rosalba Carriera, 1675–1757). „Roberto Valpolo portretas“. Apie 1720 m.

Dramblio kaulas, akvarelė. Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas. Iliustracija iš interneto: http://www.vam.ac.uk/users/node/2011. Fotografas nežinomas

136 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

natūrali dramblio kaulo spalva joms suteikė šilumos ir gyvybės. Tai ati-tiko naujos epochos skonį – leido pasiekti lengvumo, natūralumo, vaiz-do betarpiškumo įspūdį. Nenuostabu, kad labai greitai naujoji technika tapo klasikine portretinių miniatiūrų tapybos technika. Be to, ji buvo pigesnė nei emalio tapyba. Portretines miniatiūras ant dramblio kaulo galėjo užsisakyti ir viduriniojo socialinio sluoksnio atstovai. Tai buvo aktualu, nes šiuo laikotarpiu portretinių miniatiūrų paklausa išaugo, prasiplėtė miniatiūros funkcijos. XVI–XVII a. portretinės miniatiū-ros buvo naudojamos daugiausia politiniais ir diplomatiniais tikslais, o XVIII–XIX a. I ketvirtyje jos pirmiausia tapo sentimentų išraiška, neatsiejamomis intymaus asmeninio gyvenimo palydovėmis, visuotine mada ir visuotinio susižavėjimo objektu. XVIII a. pabaigoje Lietuvo-je ir Lenkijoje lankęsis iš Mintaujos kilęs rašytojas Frydrichas Šulcas (Friedrich Schulz, 1762–1798), stebėdamasis portretinių miniatiūrų populiarumu tarp vietos gyventojų, kelionės dienoraštyje rašė: „Žy-miausiuose namuose visi save ir savo artimuosius tapyti liepia. Geidžia portretų vaikų ir tėvų meilumas, geidžia draugystė, politika ir ambici-jos, geidžia meilė – labiausiai vedybinė. Madinga viešumoje prie širdies portretėlius nešioti, nes ne visada galima tą širdį atverti ir kas širdyje yra parodyti, todėl ir nešiojami atvaizdai draugių arba žymių žmonių ar galiausiai dabartinio karaliaus.“3

XVIII a. II p.–XIX a. 4 deš. buvo portretinių miniatiūrų aukso am-žius. Pasak dailės istoriko Andrejaus Karevo, tuomet jų buvo sukurta dešimt kartų daugiau nei bet kada iki tol ar po to4. Greta didžiojo for-mato kūrinių portretines miniatiūras tapė kone visi žymiausi to meto portretistai. Daug dailininkų specializavosi tapydami vien tik miniatiū-ras ir ieškodami užsakymų keliavo iš vieno Europos miesto į kitą. Ne-mažai jų užklysdavo ir į Vilnių, apie teikiamas paslaugas ir priimamus

Vladimiras Borovikovskis (1757–1825). „Šeimos portretas“.

Dramblio kaulas, akvarelė, 6,3 × 8 cm. LDM T-5665. Fot. A. Lukšėnas

—

Jonas Rustemas (1762–1835). „Moters portretas“.

Dramblio kaulas, akvarelė, d 6 × 5,4 cm. LDM T-33. Fot. A. Lukšėnas

137Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

užsakymus pranešdavo vietos spaudoje. Amžių sandūroje miniatiūrų tapybos kursas buvo įvestas daugelyje pasau-lio dailės akademijų. Svarbus dėmesys miniatiūroms buvo skiriamas ir Vilniaus meno mokykloje, kurios veiklos me-tai sutapo su miniatiūrų tapybos pakilimo laikotarpiu. 1820 m. pirmojoje Vilniaus universitete surengtoje dailės parodoje net 6 autoriai eksponavo iš natūros pieštas por-tretines miniatiūras, miniatiūrų kopijas ar miniatiūrines didžiojo formato kūrinių kopijas. Nuo miniatiūrų tapybos dailininko kelią pradėjo šios mokyklos profesorius Jonas Rustemas, jas tapė ir jo mokiniai Valentinas Vankavičius, Karolis Ripinskis, Andrius Hinzas, Henrikas Žukauskas, Vladislovas Neveravičius ir kt.

Miniatiūros buvo tapomos ant specialiai paruoštų dramblio kaulo plokštelių. Pastarosios buvo plonai atske-liamos išilgai dramblio ilties, nupoliruojamos, balinamos saulėje. Plokštelių storis būdavo nuo 0,3 iki 1 mm, dides-nėms miniatiūroms galėjo būti iki 2–3 mm. Po dramblio kaulo plokštele buvo dedama aukso spalvos folija, kuri sustiprindavo spalvų intensyvumą, o veido ir rankų to-nams suteikdavo dar daugiau šilumos.

Tapymas akvarele ant dramblio kaulo turi savitą specifiką – akvare-lė prie kaulo sunkiai kimba, dažų neįmanoma laisvai palieti didesnia-me plote. Dėl šios priežasties pirmosios miniatiūros buvo labai mažos. Tapyta plonyčiais teptukais, formas modeliuojant smulkiais potėpiais ir taškeliais. Ilgainiui dailininkai atrado įvairių būdų tapybos procesui palengvinti. Norėdami pagerinti dažų kibimą, naudojo gumiarabiką5, o kad dažai lengviau tekėtų, į juos pylė karvės ar jaučio tulžies. Tai kū-rėjams suteikė daugiau išraiškos laisvės. Portretinės miniatiūros tapo didesnės, tiksliau perteikė erdvę ir apimtis.

Miniatūros buvo tapomos ir akvarele ant popieriaus. Ant jo tapyti buvo paprasčiau, todėl šios miniatiūros buvo didesnės nei tapytosios ant dramblio kaulo, jas ir nulieti buvo galima greičiau. Tačiau ant po-pieriaus nebuvo įmanoma išgauti tokių efektų, kaip klasikine tapybos ant dramblio kaulo technika.

Kaip pagrindas portretinėms miniatiūroms buvo naudojamas ir por-celianas. Pagal dailininkų pateiktus pavyzdžius viršglazūrinės tapybos technika porceliano miniatiūras atlikdavo aukščiausios kvalifikacijos meistrai, kurie dažniausiai dirbo dideliuose porceliano fabrikuose.

Nežinomas XVIII a. pab. dailininkas. „Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas“.

Dramblio kaulas, akvarelė, d 6,2 × 4,6 cm. LDM T-31. Fot. A. Lukšėnas

—

Nežinomas XIX a. dailininkas. „Moters portretas“.

Porcelianas, viršglazūrinė tapyba, d 6,5 × 5,5 cm. LDM T-13078. Fot. A. Lukšėnas

138 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Ant trapių medžiagų (pergamento, popieriaus, dramblio kaulo) nu-tapytos miniatiūros nuo žalingo aplinkos poveikio buvo apsaugomos jas hermetiškai uždarant tarp dviejų stiklų, dedamų iš abiejų miniatiū-ros pusių. Ypatingo žavesio miniatiūroms suteikdavo gaubtas stiklas. Hermetiškai uždarytos, jos buvo dedamos į iš brangiųjų metalų, auk-suotos bronzos, perlamutro, medžio, dramblio kaulo, vėžlio kiauto ir kt. medžiagų pagamintus rėmelius, prie kurių tvirtinta kilpelė (jei mi-niatiūra buvo skirta pakabinti) arba kojelė (jei turėjo stovėti ant stalelio ar židinio). Taip įrėmintos miniatiūros atliko ne tik kamerinio portre-to, bet ir mažo estetiško dirbinio – suvenyro, mielo „niekučio“, drau-giškos dovanos – funkcijas. Miniatiūros buvo naudojamos ir kaip kitų dirbinių puošybos elementas – jos buvo įstatomos į žiedus, apyrankes, laikrodžius, vėduokles, tabokinių dangtelius ir kt.

Be portretinių, visais laikas buvo tapomos ir kitų žanrų miniatiū-ros – vaizduoti religiniai, mitologiniai siužetai, buitinės scenos, pei-zažai, natiurmortai. Kurtos ir skulptūrinės miniatiūros iš dramblio kaulo, bronzos, pusbrangių akmenų. Plintant kolekcionavimo madai buvo pradėti tapyti mažyčiai paveikslėliai, skirti kabinetams – nedi-deliems privatiems kambariams, į kuriuos buvo įsileidžiami tik arti-miausi asmenys. Romoje gyvenęs vokietis Adamas Elsheimeris (Adam Elsheimer, 1578–1610) tapė beveik vien tik tokius kabinetinius pa-veikslėlius. XVII a. daug tokio tipo paveikslėlių ant vario (dažnai tam naudotos nuo vario graviūrų likusios plokštės) nutapė flamandų daili-ninkai Janas Breigelis jaunesnysis (Jan Brueghel II, 1601–1678), Janas fon Keselis (Jan van Kessel, 1626–1679) ir kt. Susidaryti įspūdį, kaip

Etjenas de la Hire (Etienne de la Hire, apie 1583–1643) (?). „Karalaičio Vladislovo Vazos meno kabinetas“. 1626 m.

Drobė, aliejus. Varšuvos karališkoji pilis. Iliustracija iš leidinio: „Zamek Królewski w Warszawie. Przewodnik“, 2004. Fot. M. Broniarskis

139Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

atrodė turtingųjų kolekcininkų kabinetai, galime iš prancūzų tapy-tojui Etjenui de la Hire (Etienne de la Hire, apie 1583–1643) priski-riamo Varšuvos karališkojoje pilyje saugomo paveikslo, vaizduojančio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos kabinetą. Jame įam-žintas valdovo stalas, nukrautas iš Nyderlandų parsivežtais mažyčiais paveikslėliais, tapytais aliejumi ir akvarele. Ant stalo taip pat stovi bronzinė skulptūrėlė ir brangenybių dėžutė, iš kurios išimta keletas papuošalų, tarp jų  – brangakmeniais inkrustuotu rėmeliu įrėminta portretinė miniatiūra.

XIX a. didesni ar mažesni miniatiūrų rinkiniai buvo sukaupti kone kiekviename didesniame dvare. Apie vieną iš tokių rinkinių, buvusių Dūkšto dvare, užsimena Elžbieta Rudaminaitė-Pakošienė, aprašydama kambarį su „ratu sustatytomis žemomis sofutėmis, o viduryje – aps-kritu balto marmuro stalu, ant kurio gražiuose krištoliniuose krep-šiuose gulėjo prabangiai įrišti albumai su daugybe gražių miniatiūrų, vaizduojančių ne tik giminės asmenis, bet ir įvairias krašto garsenybes, rašytojus, dailininkus ir pan.“6 Jaukioje namų aplinkoje miniatiūrų rin-kiniai buvo apžiūrinėjami panašiai, kaip šiandien mes vartome šeimos albumus – prisimenant pavaizduotą asmenį ar vietovę, miniatiūros au-torių, istoriją...

XIX a. 4 dešimtmetyje išradus fotografiją, miniatiūros pradaro pa-klausą. Jų vietą užėmė dagerotipas ir fotografija. Tačiau susidomėjimas miniatiūra atgimė XIX a. pab.–XX a. pr. Imtos rengti miniatiūrų pa-rodos, kūrėsi miniatiūros meno puoselėtojų draugijos (1896 m. įsteig-ta Anglijos miniatiūristų draugija, 1899 m. – Amerikos miniatiūrų

Adamas Elsheimeris (Adam Elsheimer, 1578–1610). „Peizažas su raiteliu“.

Varis, aliejus, 13 × 17 cm. LDM T-102. Fot. A. Lukšėnas

140 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

tapytojų draugija), atsirado naujų miniatiūrų kūrėjų ir aistringų ko-lekcininkų. Ir šiandien yra dailinin-kų, kuriančių vien tik miniatiūras arba pasiryžusių savo jėgas išban-dyti ir miniatiūros srityje. Vertingas miniatiūrų kolekcijas saugo dauge-lis dailės ir istorijos muziejų.

Nemažą miniatiūrų kolekciją turi ir Lietuvos dailės muziejus. Ją pamatyti galima pajūryje esančia-

me muziejaus padalinyje – Juodkrantės miniatiūrų muziejuje. Nedide-lėse muziejaus erdvėse rodoma daugiau kaip 300 XVI–XX a. minia-tiūrų, sukurtų prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių ir kt. kraštų dailininkų naudojant pačias įvairiausias medžiagas ir technikas. Didelę ekspozicijos dalį užima portretinė miniatiūra, tačiau yra prista-tomi ir kitų žanrų (istorinio, buitinio, peizažo) kūriniai.

Išnašos1 Straipsnis parengtas 2013 m. gruodžio 6 d. Panemunės pilyje vykusioje kon-

ferencijoje, skirtoje miniatiūros menui ir miniatiūrų kūrėjai Lidijai Meškai-tytei, perskaityto pranešimo pagrindu.

2 Šiame straipsnyje, atsižvelgiant į sudėtingą tarimą, pateikiamos adaptuotos asmenvardžių formos

3 Szultz F., Reise eines Liefländer, Berlin, 1795, IV. Heft, str. 57–58, cit. iš: Wasy-lewski S., Portrety kobiecy w Polsce XVIII wieku, Warszawa, 1929, p. 7.

4 Карев A., Миниатюрный портрет в Росии XVIII века, Москва, 1989, p. 32.5 Gumiarabikas (angl. gum arabic) – natūralūs lipai, gaunami iš akacijų sakų.6 Janonienė R., Jonas Rustemas, Vilnius, 1999, p. 58.

The Art of Miniature: History, Diversity of Forms

dalia tar andait ė

The term “miniature” in art has two meanings. The first meaning of the word is “illustration of manuscript” and the second meaning is “the small format work of art”. The latter meaning also refers to the usage of the word “miniature” in this article, where the origins, devel-opment and typical variety of forms of miniatures are being discussed.Egyptian faience amulets or Greek cameos carved from semi-precious

Janas van Keselis (Jan van Kessel, 1626–1679). „Miegantis Bachas ir satyrai“.

Varis, aliejus, 16 × 21 cm. LDM T-4014. Fot. A. Lukšėnas

141Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

gemstones are considered to be predecessors of miniatures. The Mid-dle Ages saw a significant increase in number of miniatures. In addi-tion to the manuscript illustrations, tiny individual images of saints with short hagiographies were painted on parchment using tempera, gouache, watercolour. Small elements were silver or gold plated. After that miniature was clipped and framed. When book printing begun in the 7th decade of the 15th century, painted illustrations gave way to the ones carried out in graphic techniques. However, demand for indi-vidual miniatures grew.

Although miniatures of various genres (religious, mythological, do-mestic scenes, landscapes, still-lives) were painted throughout the ages, miniature portraits were the most popular. They became especially pop-ular during the Renaissance period and flourished for several centuries. The earliest portrait miniatures appeared in 1520s in France and Eng-land. They were painted in oil on copper, less often on wood. Miniatures on copper were especially popular in Northern Europe. Already during the Renaissance miniatures in enamel technique appeared and flour-ished from the second half of the 17th century until the 18th century. From the 2nd half of the 18th century execution of miniatures on ivory began, thus, popularity of enamel miniatures dipped.

Up until the 17th century miniatures were the privilege of rulers. But since when more and more orders from wealthy aristocrats came. As a result, in the 19th century larger or smaller sets of miniatures were ac-cumulated in almost every larger manor house.

With the invention of photography in 1830s, miniatures lost popu-larity. They were replaced by daguerreotype and photography. However, in the end of the 19th century and at the beginning of the 20th century interest in miniatures increased again. Miniature exhibitions were or-ganized; various societies of miniature art promoters were formed.

In Lithuania, as in other countries, miniatures were collected and ap-preciated. One can explore rich miniature collection at the Lithuanian Art Museum’s department in Juokrantė the Museum of Miniature Arts.