Pagal Isabel Guerra mintis “Žinau, kad tai tu...”

Parengė tikybos mokytoja Danutė Kratukienė

Žinau, kad manęs lauki, nes jei labai anksti, vos saulei patekėjus, išbėgu Tavęs ieškoti, randu Tave

laukiantį nuo vidurnakčio.

Žinau, kad visada esi šalia, nes, baimei mano žingsnius vandenin nugramzdinus, Tavo buvimas mane palaiko,

lyg priekaištas, kad abejoju.

Žinau, kad visada atleidi, nes vos tik mano kaltė iškyla aikštėn, Tavo pirštas gailestingumo smėlyje

rašo man atleidimą.

Žinau, kad nori visada manyje būti, nes kai pripažįstu, kad mano namai neverti Tave į juos pakviesti,

Tu jau būni įėjęs gydyti pačios tolimiausios mano kertelės.

Žinau, kad visada manęs ieškai, nes kai paskubu kilstelėt savo menką kūnelį, norėdama žvilgtelėti į Tavo žingsnius, Tu pakeli akis, kad ateičiau ir pakviesčiau Tave prie savo stalo.

Žinau, kad tik Tu gali numalšinti mano troškulį, nes kai priekaištauju, jog drįsti prašyti, kad numalšinčiau Tavąjį,

Tu man pasiūlai vidinį amžinojo gyvenimo šaltinį.

Žinau, kad Tu - vienintelis mano gynėjas, nes kai mažos kasdienės mano išdavystės prikala Tau rankas

Tavo lūpos taria, kad aš nežinau, ką daranti.

Žinau, kad tik Tu suteiki prasmę mano darbams, nes tušti mano tinklai prisipildo tik Tavo žodžio dėka.

Žinau, kad visada nori būti mano poilsis,nes kai pas Tave ateinu, kad numalšintum nuovargį, Tu jau būni man

paruošęs keptos žuvies, laužytos duonos ir savo žodį, kuris gydo ir laisvina.

Žinau, kad labiau nori mano atsidavimo ir pasitikėjimo nei darbų, nes kai mane slegia noras Tau atnešti gerai

padarytą darbą, įtikini, kad be Tavęs aš nieko negaliu.

Žinau, kad nori, jog ramiai klausyčiausi, nes kai plušu norėdama Tau visaip patarnauti,

perspėji, kad reikia tik vieno.

Žinau, kad nori, jog visada būčiau šalia, nes kai ieškau kelių skelbti tiesą kitiems, Tu man sakai: „Aš esu Tiesa, ateik ir sek paskui mane - būsi mano liudytoja“.

Žinau, kad nori, jog visada budėčiau, nes kai būnu išsiblaškiusi, Tu primeni, kad priešas užklumpa netikėtai

ir gali įsilaužti į mano būstą.

Žinau, kad nori, jog būčiau stropi tarnaitė, nes kai Tau atnešu nepaliestus turtus,

kuriuos man patikėjai, bari, kad nemoku jų gerai panaudoti.

Žinau, kad nori, jog visada būčiau gailestinga, nes kai paprašau, kad pamirštum mano nuopuolius,

savo atleidimo atseikėji pagal manąjį.

Žinau, kad nori mano meilės, nes viską padarei, kad ją laimėtum, nes nėra didesnės meilės, nei gyvybę dėl jos

paaukoti.